32 332011 m. rugsėjis

Dideli Nauji Gėlynaiwww.daugiametes.lt

Puskelnių km., Marijampolės sav.mob. tel. 8 611 10 224

vijoklinės

pavėsių

terasos

saulėkaitos

kvepiančios

pakrančių

Kodėl žiemą retai vaikštinėjame sode?

Užs

akym

o N

r. R

-2-8

79

Izabelė Justinytė

Tik privačiose valdose, biuruose, urbanizuotose vietovėseRūpestingumas ir meilė gėlėms, ko gero, yra įgimtos kiekvieno gėlininko, sodininko ar

daržininko savybės. Tačiau ne visi turi realių galimybių jas realizuoti. Jeigu vasaros gėlynai, kai atgyja harmoningos aplinkos poreikis, yra savaime suprantamas dalykas, tai žiemą pa-sivaikščiojimas po sodą – savotiškas sportas. Dažniausiai aplinką stebime iš toli, žavimės tobulomis apsnigtų medžių ir krūmų formomis, grožimės šarma ir skundžiamės sniego pertekliumi ar arktiniu šalčiu.

Atsižvelgiant į valdos šeimininką, žiemos panoramos būna įvairios. Artimesnėse er-dvėse arba netoli takelių galima sukurti malonių staigmenų, neįtikėtinų pašnekesių ir jau-kių žieminių augalų gėlyną, kurio visžalė lapija bus puikus fonas šiltojo sezono gėlėms.

Nuostabiai žydinčios ir visiškai nereiklios augimo sąlygoms gėlės!

Daugelis iš tiesų neįstengia suvokti, kad gėlės lauko gėlynuose žydi ir sniegui neištirpus. Lyg pasakoje apie Snieguolę. Tačiau visos pasakos, jų personažai yra misti�kuoti, besiremiantys tikrais fak-tais. Tikra yra tai, kad netgi ant visžalės lapijos besilaikant sniegui eleborų žiedynai sugeba išsiveržti į saulę. Žiedai, palyginti su snie-guolių, dideli ir įvairių spalvų – nuo skaisčiai baltos (H. niger) iki tamsios purpurinės ar žalios (H. argutifolius, H. foetidus).

Atliekant rinkos tyrimą pastebėta, kad Lietuvoje tik apie 10 % apklaustų respondentų, besidominčių dekoratyvine sodininkyste, žino, augina arba atpažįsta eleborus. Tai įrodo, kad nors šie augalai papras-

ti prižiūrėti, vis tiek dar per mažai žinomi ir populiarūs. O juk tai pirmosios sniego gėlės! Jos nereiklios auginimo sąlygoms, tačiau ypač pageidaujančios mūsų dėmesio. Tiesiog reikia jausti pareigą žiemą nukeliauti snieguotu takeliu aplankyti eleborų. Tikras malonumas!

Žiedų spalvų ir formų įvairovėDaugelis paprastesnių rūšių eleborų (H. argutifolius, H. foetidus, H. sternii) žydi žaliais

ar žaliai raudonais piltuvėlio arba varpelio formos žiedais. Lapai visžaliai, odiški, žali arba žaliai raudoni. Europoje Kalėdų rože vadinamas baltažiedis eleboras (H. niger) yra tradicinis sodų favoritas: ankstyvas (nuo gruodžio mėnesio) ir ilgas žydėjimas (iki kovo pabaigos ar balandžio pradžios), žiedai iš pradžių skaisčiai balti, vėliau dažnai rausvėja. Sparčiai į popu-liarumo viršūnę kopia ir naujieji hibridai – neįprastų rausvų atspalvių anemoniniai ir pilna-viduriai žiedai turi gerbėjų.

Kryžminant kaukazinį eleborą (H. orientalis) su keletu kitų mūsų klimato sąlygoms at-sparių rūšių ir porūšių, išgauta nuostabių spalvų kombinacijų: sodri pilka, beveik juoda, sodri bordinė ir slyvinė, pereinanti iš tamsiai raudonos ir rausvos į geltoną, baltą ir žalią. Išorinė taurėlapių pusė dažniausiai žalio cinko spalvos, tačiau bręstantys žiedai tampa žali tiek išorėje, tiek viduje. Kiekvieno žiedo žydėjimo trukmė – mėnuo ir ilgiau. Vidinė kiekvie-no taurėlapio pusė gali būti išmarginta rausvomis, raudonomis ir purpurinėmis gyslomis, taškais ar dėmėmis. Pavyzdžiui, veislės ‘Picotee’ šviesesni taurėlapiai paryškinti siaurais tam-siais apvadais.

Tiek mūsų minėtos rūšys, tiek įvairiausi hibridai visiškai atsparūs žiemos šalčiams, pui-kiai auga derlingoje sunkesnėje, kiek kalkingoje dirvoje, saulėtoje arba iš dalies užpavėsintoje vietoje. Eleborai ilgaamžiai – vienoje vietoje gali augti netgi iki 20 metų, išlikdami labai deko-ratyvūs. Jie sunkiai dauginasi vegetatyviniu būdu, dėl to, ko gero, ir retai paplitę Lietuvoje.

Šiuolaikinių inovacijų programų tikslas – augalų pilnaviduriais ir anemoninio tipo žie-dais kūrimas. Aišku, neapsieinama be gamtos išdaigų ir kuriozų. Pastaruoju metu didžiausią indėlį į eleborų selekciją įneša medelynas „Ashwood“ (Kingsvinfordas, Didžioji Britanija).