LT LT

EUROPOS KOMISIJA

Briuselis, 2012 05 15 SWD(2012) 101 final/2

KOMISIJOS TARNYBŲ DARBINIS DOKUMENTAS

Geriausiosios dirvožemio sandarinimo ribojimo, mažinimo arba kompensavimo patirties gairės

LT 2 LT

KOMISIJOS TARNYBŲ DARBINIS DOKUMENTAS

Geriausiosios dirvožemio sandarinimo ribojimo, mažinimo arba kompensavimo patirties gairės

LT 3 LT

TURINYS

SANTRAUKA........................................................................................................................... 5

1. Paskirtis ir struktūra ................................................................................................. 7

2. Aplinkybės .................................................................................................................. 8

2.1. Įžanga ........................................................................................................................... 8

2.2. Dabartinė padėtis ir tendencijos ................................................................................... 8

2.3. Veiksniai ...................................................................................................................... 9

3. Dirvožemio sandarinimo padariniai....................................................................... 11

4. Geriausiosios patirties pavyzdžiai .......................................................................... 14

4.1. Žemės užėmimo planiniai rodikliai............................................................................ 14

4.2. Teritorijų planavimas ................................................................................................. 15

4.3. Teritorijų planavimo gairės ........................................................................................ 15

4.4. Žemės ūkio paskirties dirvožemio ir vertingo kraštovaizdžio apsauga ..................... 16

4.5. Priemiesčių teritorijos ................................................................................................ 16

4.6. Apleistų miesto sklypų atnaujinimas ......................................................................... 16

4.7. Gyvenimo kokybės gerinimas dideliuose miestuose ................................................. 17

4.8. Savivaldybių keitimasis informacija .......................................................................... 18

4.9. Dirvožemio kokybės aspektas miestų planuose......................................................... 18

4.10. Tausūs pastatai ........................................................................................................... 19

4.11. Ekologinės sąskaitos ir kompensavimo sistemos....................................................... 19

4.12. Vandentvarka ............................................................................................................. 20

5. Dirvožemio sandarinimo problemos sprendimas: bendrieji aspektai................. 20

6. Dirvožemio sandarinimo ribojimas ........................................................................ 22

7. Dirvožemio sandarinimo padarinių mažinimas .................................................... 25

7.1. Pralaidžių medžiagų ir paviršių naudojimas .............................................................. 26

7.2. Žalioji infrastruktūra .................................................................................................. 27

7.3. Natūrali vandens surinkimo sistema .......................................................................... 28

8. Dirvožemio sandarinimo kompensavimas ............................................................. 28

8.1. Pakartotinis dirvožemio panaudojimas ...................................................................... 29

LT 4 LT

8.2. Sandarinimo šalinimas (dirvožemio atkūrimas)......................................................... 30

8.3. Ekologinės sąskaitos ir prekyba vystymo sertifikatais............................................... 30

8.4. Sandarinimo mokestis ................................................................................................ 30

9. Supratimo gerinimas................................................................................................ 31

NUORODOS........................................................................................................................... 34

1 priedas. Apibrėžtys................................................................................................................ 39

2 priedas. Žemės užėmimas ir žemės sandarinimas Europos Sąjungoje.................................. 42

3 priedas. ES politika ir teisės aktai ......................................................................................... 48

4 priedas. Dirvožemio sandarinimo padarinių techniniai aspektai .......................................... 50

1. Įžanga ......................................................................................................................... 50

2. Poveikis vandeniui ..................................................................................................... 51

2.1. Vandens įsiskverbimo laipsnis................................................................................... 53

2.2. Paviršinės nuotekos.................................................................................................... 53

2.3. Evapotranspiracija...................................................................................................... 54

3. Poveikis biologinei įvairovei...................................................................................... 55

4. Poveikis aprūpinimo maistu saugumui ...................................................................... 56

5. Poveikis pasaulio klimatui ......................................................................................... 59

6. Poveikis miesto klimatui ir oro kokybei .................................................................... 60

7. Poveikis filtravimo ir apsauginei gebai...................................................................... 62

8. Poveikis socialinėms vertybėms ir žmonių gerovei ................................................... 62

5 priedas. Pralaidžios medžiagos ............................................................................................. 64

6 priedas. Bendradarbiai........................................................................................................... 68

LT 5 LT

SANTRAUKA

Šio Komisijos tarnybų darbinio dokumento, kuriame pateikiamos geriausios dirvožemio sandarinimo ribojimo, mažinimo arba kompensavimo patirties gairės, paskirtis – suteikti informacijos apie Europos Sąjungos (ES) dirvožemio sandarinimo mastą ir padarinius bei pateikti geriausios patirties pavyzdžių. Šie geriausios patirties pavyzdžiai gali būti įdomūs kompetentingoms valstybių narių institucijoms (nacionalinio, regioninio ir vietos lygmens), teritorijų planavimo ir dirvožemio tvarkymo specialistams ir visoms suinteresuotosioms šalims; be to, jie gali būti naudingi ir pavieniams gyventojams.

1990–2000 m. ES nustatytas žemės užėmimo tempas buvo apie 1 000 km2 per metus, o gyvenviečių užimamas plotas padidėjo beveik 6 proc. 2000–2006 m. žemės užėmimo tempas sumažėjo iki 920 km2 per metus, o bendras gyvenviečių užimamas plotas padidėjo dar 3 proc. Taigi 1990–2006 m. gyvenviečių užimamas plotas padidėjo beveik 9 proc. (nuo 176 200 km2 iki 191 200 km2). Jeigu ši tiesinė tendencija nesilpnėtų, per istoriniu požiūriu gana trumpą 100 metų laikotarpį būtų užimtas žemės plotas, prilygstantis Vengrijos plotui.

Europa yra vienas iš labiausiai urbanizuotų žemynų pasaulyje. Miestai yra ne tik ekonomikos varikliai, bet ir nepralenkiami visų pagrindinių gyvenimo kokybės veiksnių – ekologinių, kultūrinių ir socialinių – šaltiniai. Tačiau visiems miestams kyla didelė problema suderinti augimą bei ekonominę veiklą su kultūrinių, socialinių ir ekologinių aspektų plėtojimu. Padrikas miestų plėtimasis ir netankiai gyvenamų gyvenviečių paplitimas yra viena iš didžiausių grėsmių tvariam teritorijų vystymui. Be to, kai kuriuose regionuose trūksta paskatų iš naujo panaudoti apleistus buvusius pramoninės ar prekybinės paskirties miesto sklypus, dėl to didėja spaudimas žaliesiems plotams. Taip pat dažnai trūksta bendro supratimo apie dirvožemio (ir kraštovaizdžio) vertę, nepripažįstant, kad tai yra riboti ir neatsinaujinantys ištekliai.

Iš tiesų dirvožemiai atlieka labai įvairias gyvybines ekosistemos funkcijas, kurios yra itin svarbios maisto ir atsinaujinančių medžiagų, pvz., medienos, gamybai, požeminės ir paviršinės biologinės įvairovės buveinių susidarymui, į vandeninguosius sluoksnius patenkančių vandens srautų filtravimui ir reguliavimui, teršalų šalinimui ir potvynio bei sausros dažnumo ir jų pavojaus mažinimui; jie gali padėti reguliuoti mikroklimatą tankiose miesto terpėse, pirmiausia ten, kur jie sudaro sąlygas augti augalams; be to, jie, kaip kraštovaizdžio sudedamoji dalis, gali atlikti estetines funkcijas. Žemės ūkio paskirties žemė taip pat atlieka miestams naudingas ekologines funkcijas, pvz., joje perdirbamos organinės atliekos ir produktai. Sandarinimas iš esmės daro didelį poveikį dirvožemiui, nes dėl sandarinimo gerokai sumažėja dirvožemio naudingumas. Tai kelia didelį susirūpinimą, nes dirvožemio susidarymas yra labai lėtas procesas: gali reikėti šimtmečių, kad susidarytų bent centimetras dirvožemio.

Šiame Komisijos tarnybų darbiniame dokumente aprašomi dirvožemio sandarinimo padarinių ribojimo, mažinimo ir kompensavimo metodai, kurie buvo įgyvendinami valstybėse narėse. Dirvožemio sandarinimo ribojimas – tai žaliųjų zonų pertvarkymo ir su tuo susijusio jų paviršiaus (jo dalies) sandarinimo prevencija. Ši sąvoka taip pat apima jau užstatytų teritorijų, pvz., apleistų miesto sklypų, pakartotinį panaudojimą. Stebėjimo ir pažangos skatinimo tikslais buvo naudojami planiniai rodikliai. Paskatų nuomoti negyvenamus namus taikymas taip pat padėjo riboti dirvožemio sandarinimą. Pasitaikius dirvožemio sandarinimo atvejams buvo taikomos atitinkamos poveikio mažinimo priemonės, skirtos išsaugoti kai kurias dirvožemio funkcijas ir sumažinti visus didelius tiesioginius arba netiesioginius neigiamus

LT 6 LT

padarinius aplinkai ir žmonių gerovei. Šiuo tikslu, jeigu tinka, vietoje cemento arba asfalto naudojamos pralaidžios medžiagos, padedančios sukurti „žaliąją infrastruktūrą“, ir plačiau naudojamos natūralios vandens surinkimo sistemos. Jeigu manoma, kad vietoje taikomų poveikio mažinimo priemonių nepakanka, svarstoma kompensavimo priemonių taikymo galimybė, kartu atsižvelgiant į tai, kad sandarinimo negalima visiškai kompensuoti. Šiomis priemonėmis veikiau buvo siekiama išsaugoti arba atkurti visas dirvožemio savybes tam tikroje teritorijoje, kad jis galėtų atlikti visas (ar beveik visas) savo funkcijas.

Sukaupta geriausia dirvožemio sandarinimo ribojimo, mažinimo ir kompensavimo patirtis rodo, kad geras teritorijų planavimas yra grindžiamas integruotu požiūriu, kuriam būtinas visų susijusių valdžios institucijų (ne tik planavimo ir aplinkosaugos padalinių), o ypač vietos valdymo institucijų (pvz., savivaldybių, apskričių ir regionų), kurios paprastai yra atsakingos už teritorijų planavimą, dalyvavimas. Antrasis bendras ypatumas yra tas, kad rengiami specialūs regioniniai metodai, atsižvelgiant į vietos lygmens nepanaudotus išteklius, pvz., į labai didelį tuščių pastatų arba apleistų miesto sklypų skaičių. Be to, dabartinė infrastruktūros vystymo finansavimo politika buvo atidžiai persvarstoma, mažinant subsidijas, skatinančias netausiai naudoti žemę ir sandarinti dirvožemį; taip pat kartais svarstoma galimybė mažinti urbanizavimo mokesčių dalį savivaldybių biudžetuose.

LT 7 LT

1. PASKIRTIS IR STRUKTŪRA

Šio Komisijos tarnybų darbinio dokumento paskirtis – suteikti informacijos apie Europos Sąjungos (ES) dirvožemio sandarinimo mastą ir padarinius bei pateikti geriausios dirvožemio sandarinimo ribojimo, mažinimo arba kompensavimo patirties pavyzdžių, siekiant užtikrinti geresnę žemėtvarką1.

Šis dokumentas daugiausia skirtas kompetentingoms valstybių narių institucijoms (nacionalinio, regioninio ir vietos lygmens), teritorijų planavimo ir dirvožemio tvarkymo specialistams ir visoms suinteresuotosioms šalims; be to, jis gali būti įdomus ir pavieniams gyventojams. Todėl šis dokumentas gali būti naudojamas įvairiais tikslais – informavimui, planavimui, poveikio mažinimo priemonių nustatymui ir įgyvendinimui, be to, jis gali būti naudojamas kaip kontrolinis sąrašas, skirtas vystymo projektams, pvz., tokiems, dėl kurių būtina atlikti poveikio vertinimą arba kuriuos finansuoja ES.

Šiame dokumente pateikiama svarbios informacijos apie dirvožemio sandarinimą, jo veiksnius, padarinius, esamas alternatyvas ir gerąją valstybių narių patirtį. Jis parengtas remiantis Europos Komisijos pavedimu atliktu tyrimu (Prokop ir kiti, 2011) ir gausybe kitų tyrimų, duomenų ir informacijos, kuriuos pateikė valstybių narių ekspertų grupė, 2011 m. konsultavusi susijusius Komisijos padalinius. Taigi šis dokumentas parengtas remiantis turima geriausia valstybių narių, regionų ir vietos valdymo institucijų patirtimi ir atsižvelgiant į gaires, kurias yra parengusios specialistų, pvz., architektų, inžinierių ir geodezininkų, organizacijos.

2 skyrius pradžioje supažindinama su dirvožemio sandarinimo ir žemės užėmimo sąvokomis (2.1 skirsnis ir 1 priedas), po to pateikiamas glaustas esamos padėties ir tendencijų Europos Sąjungoje aprašymas (2.2 skirsnyje, išsamesnės informacijos pateikiant 2 priede), taip apibrėžiant aplinkybes, kuriomis remiantis galima nustatyti pagrindinius žemės užėmimo ir dirvožemio sandarinimo veiksnius (2.3 skirsnis; ES politikos vaidmuo glaustai aprašytas 3 priede). 3 skyriuje išvardijami įvairūs dirvožemio sandarinimo padariniai (o 4 priede susidomėjusiam skaitytojui pateikiama išsamesnės techninės informacijos). 4 skyriuje pateikiama geriausios valstybių narių, regionų ir vietos valdžios institucijų patirties pavyzdžių. Keli pagrindiniai šių pavyzdžių ypatumai aprašyti 5 skyriuje, o 6, 7 ir 8 skyriuose pateikiama išsamesnės informacijos apie geriausią dirvožemio sandarinimo ribojimo, mažinimo ir kompensavimo patirtį (5 priede pateikta techninės informacijos apie pralaidžias dangas, suteikiančias galimybę mažinti poveikį). Galiausiai 9 skyriuje aprašoma valdžios institucijų vykdoma informacinė veikla. Asmenų, suteikusių informacijos, kuria remiantis buvo parengtas šis Komisijos tarnybų darbinis dokumentas, sąrašas pateiktas 6 priede.

1 Šis dokumentas yra informacinės paskirties Europos Komisijos tarnybų dokumentas. Jame

nepateikiama oficialios Komisijos nuomonės aptariamu klausimu ir nemėginama tos nuomonės formuoti.

LT 8 LT

2. APLINKYBĖS

2.1. Įžanga

Dirvožemio sandarinimas yra nuolatinis tam tikros teritorijos ir jos dirvožemio padengimas dirbtine hermetiška medžiaga, pvz., asfaltu arba betonu2. Europos Komisijos Dirvožemio apsaugos teminėje strategijoje (COM(2006) 231) ir naujausioje Europos aplinkos agentūros ataskaitoje dėl Europos aplinkos būklės (EAA, 2010b) dirvožemio sandarinimas įvardytas kaip vienas svarbiausių dirvožemio būklės blogėjimo procesų. Jo mastas ir spartėjimas yra ženklūs. Šis procesas daro neigiamą poveikį esminėms ekosistemų funkcijoms (pvz., maisto gamybai, vandens sugėrimui, dirvožemio filtruojamosioms ir apsauginėms savybėms), taip pat biologinei įvairovei. Vykstantys urbanizacijos ir mūsų kraštovaizdžio pertvarkymo procesai pagrįstai laikomi vienu didžiausių mums kylančių iššūkių. Jeigu funkcionalus dirvožemis bus sunaikintas arba jeigu labai pablogės jo būklė, ateityje jo nepavyks atkurti per vienos kartos gyvenimą.

Europa yra labai įvairi, todėl žemės užėmimo ir su tuo susijusio dirvožemio sandarinimo priežastys arba veiksniai yra labai nevienodi. Kai kurios problemos ir jų sprendimai gali būti regioninio pobūdžio, tačiau bendras principas galioja visai Europai: Europos gamtinius išteklius, pvz., dirvožemį, žemę ir kraštovaizdį, būtina naudoti išmintingai ir tausiai. Efektyvaus išteklių naudojimo Europos plane (COM(2011) 571) siūloma, kad ne vėliau kaip 2020 m. rengiant ES politiką būtų atsižvelgiama į tiesioginį ir netiesioginį žemės naudojimo Europos Sąjungoje ir pasaulyje poveikį ir kad žemės užėmimo tempas būtų derinamas su tikslu iki 2050 m. pasiekti nulinį bendrą žemės užėmimo tempą. Jame taip pat pripažinta, kad žemės užėmimas, t. y. miestų ir infrastruktūros plėtimasis žemės ūkio, miškininkystės arba gamtos sąskaita, paprastai yra susijęs su dirvožemio sandarinimu (galimos tam tikros išimtys, pvz., tam tikra gavybos veikla). Taigi, nepaisant to, kad šiame dokumente daug dėmesio skiriama dirvožemio sandarinimui, jame taip pat nagrinėjamas žemės užėmimas. Dirvožemio sandarinimas labai priklauso nuo teritorijų planavimo sprendimų. Žemės naudojimas beveik visada turi būti derinamas su įvairiais socialiniais, ekonominiais ir ekologiniais poreikiais, pvz., būstų statyba, transporto infrastruktūra, energijos gamyba, žemės ūkiu, gamtos apsauga. Teritorijų planavimas gali atlikti svarbų vaidmenį siekiant tausesnio žemės naudojimo, pasiekiamo į konkuruojančių tikslų ir interesų vertinimą įtraukiant įvairių žemės plotų ir dirvožemio funkcijų kokybės ir savybių aspektą. Kaip Komisija pažymėjo dėl Efektyvaus išteklių naudojimo Europos plano, sprendimai dėl žemės naudojimo yra ilgalaikiai įsipareigojimai, kurių įgyvendinimo procesą sunku arba brangu pasukti atgal. Dabar šie sprendimai dažnai priimami neatlikus reikiamos išankstinės padarinių analizės, pvz., strateginio ekologinio vertinimo. Akivaizdu, kad tam tikrą vaidmenį turi atlikti Europos politika, pvz., sanglaudos politika, bendra žemės ūkio politika arba transporto, pramonės ir energetikos politika. Tačiau tausaus žemės naudojimo principai iš tiesų gali būti įgyvendinti tik užtikrinus valstybėse narėse regioninį ir vietos teritorijų planavimą.

2.2. Dabartinė padėtis ir tendencijos3

Apie 75 proc. Europos gyventojų dabar gyvena miesto teritorijose; apskaičiuota, kad iki 2020 m. šis skaičius padidės iki 80 proc. (EAA, 2010c). Septyniose valstybėse narėse ši procentinė dalis gali būti didesnė kaip 90 proc. Nuo XX a. 6 deš. vidurio bendras ES miestų

2 Daugiau informacijos apie šią ir kitas tekste vartojamas apibrėžtis pateikta 1 priede. 3 Daugiau informacijos apie žemėlapius pateikta 2 priede.

LT 9 LT

užimamas paviršiaus plotas padidėjo 78 proc., nors gyventojų skaičius padidėjo tik 33 proc. (EAA, 2006). Šiandien Europos vietovėse, kurios priskiriamos priemiesčiams, yra tiek pat užstatytos žemės, kiek ir miestuose, tačiau jose gyventojų tankumas yra perpus mažesnis (Piorr ir kiti, 2011).

Remdamiesi Europos aplinkos agentūros pagal „Corine“ žemės paviršiaus stebėsenos programą4 paskelbtais 1990 m., 2000 m. ir 2006 m. duomenimis, Prokop ir kiti (2011) apskaičiavo, kad 1990–2000 m. Europos Sąjungoje užfiksuotas žemės užėmimo tempas buvo apie 1 000 km2 per metus (šis plotas didesnis už Berlyno užimamą plotą) arba 275 ha per dieną, o gyvenviečių užimamas plotas padidėjo beveik 6 proc. 2000–2006 m. žemės užėmimo tempas šiek tiek sumažėjo – iki 920 km2 per metus (252 ha per dieną), o bendras gyvenviečių užimamas plotas padidėjo dar 3 proc. Taigi 1990–2006 m. gyvenviečių užimamas plotas padidėjo beveik 9 proc. (nuo 176 200 km2 iki 191 200 km2). Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad per tą patį laikotarpį gyventojų skaičius padidėjo tik 5 proc. („atsietojo žemės užėmimo“ paradoksas), nors Europoje ir regionuose gyventojų skaičius didėjo labai nevienodai.

Apskaičiuota, kad bendras užsandarinto dirvožemio paviršiaus plotas 2006 m. buvo apie 100 000 km2 arba 2,3 proc. ES teritorijos, t. y. vienam gyventojui vidutiniškai teko 200 m2 užsandarinto dirvožemio. Daug užsandarinto dirvožemio (daugiau kaip 5 proc. šalies teritorijos) yra Maltoje, Nyderlanduose, Belgijoje, Vokietijoje ir Liuksemburge. Be to, daug užsandarinto dirvožemio yra visoje ES, įskaitant visas pagrindines miestų aglomeracijas ir didžiąją Viduržemio jūros pakrantės dalį. Vien tik pastarojoje per XX a. 10 dešimtmetį dirvožemio sandarinimo lygis padidėjo 10 proc.

Nors tai, kad kasdien užimama 250 ha žemės, gali atrodyti mažai, palyginti su ES teritorijos dydžiu, būtina atsižvelgti į tai, kad šiuo kiekiu papildoma jau ir taip gana didelė ES gyvenviečių užimamo ploto dalis. Jeigu ši tiesinė tendencija nesilpnėtų, per istoriniu požiūriu gana trumpą 100 metų laikotarpį būtų užimtas žemės plotas, prilygstantis Vengrijos plotui. Be to, svarbus ne tik absoliutus žemės užėmimo rodiklis, bet ir teritorinis pasiskirstymas bei užimtos žemės vertė ir naudingumas. Pvz., gyvenviečių užimamas plotas sudaro 5 proc. visos Austrijos teritorijos, tačiau šis skaičius išaugtų iki 14 proc., jeigu atmestume aukštikalnių vietoves, netinkamas miestų arba infrastruktūros vystymui. Žemės ūkio paskirties žemės pertvarkymo požiūriu žemės užėmimas yra dar reikšmingesnis, nes dirbamos žemės dalis Austrijoje yra tik apie 16 proc.5 Italijos Emilijos–Romanijos regione apie 95 proc. 2003–2008 m. užimtos žemės buvo užimta derlinguose lygumų dirvožemiuose, dengiančiuose tik pusę šio regiono6.

2.3. Veiksniai

Ataskaitoje „Rytojaus miestai“ (Regioninės politikos GD, 2011) pabrėžiama, kad miestai yra ne tik ekonomikos varikliai, bet ir nepralenkiami pagrindinių įvairiai suprantamos gyvenimo kokybės veiksnių – ekologinių, kultūrinių ir socialinių – šaltiniai. Miestas – tai vieta, kurioje daugelis gamtos ekosistemų sudedamųjų dalių unikaliai susipina su socialinės, ekonominiais, kultūriniais ir politiniais miesto sistemos elementais. Visiems miestams kyla problema suderinti ekonominę veiklą su kultūrinių, socialinių ir ekologinių aspektų plėtojimu, o

4 http://www.eea.europa.eu/publications/COR0-landcover. 5 www.statistik.at. 6 Emilijos–Romanijos regionas, žemės naudojimo žemėlapis, mastelis – 1:25 000, 2003 m. ir 2008 m.

leidimai, pateikta: http://www3.regione.emilia-romagna.it/archiviogis/sig/download/uso_del_suolo/usosuolo2008shp_rer.htm.

LT 10 LT

miestišką gyvenimo būdą su ekologiniais apribojimais ir galimybėmis. Padrikas miestų plėtimasis ir netankiai gyvenamų gyvenviečių plitimas yra vienas iš didžiausių pavojų tvariam teritorijų vystymui; darosi brangiau ir sunkiau teikti viešąsias paslaugas, pereikvojami gamtos ištekliai, nepakanka viešojo transporto tinklų, miestuose ir jų apylinkėse labai intensyviai naudojami automobiliai, susidaro didelės spūstys. Be to, padrikas miestų plėtimasis ir dirvožemio sandarinimas kelia grėsmę biologinei įvairovei ir didina potvynių bei vandens stygiaus riziką.

Tai, kas ataskaitoje „Rytojaus miestai“ teigiama apie miestus, už miestų vystymą ir teritorinę sanglaudą atsakingi ministrai pripažįsta esant teisinga visos ES atžvilgiu (ESTD, 2007). ES susiduria su naujais teritoriniais iššūkiais, įskaitant ekologinių išteklių pereikvojimą ir biologinės įvairovės mažėjimą, pirmiausia dėl padriko miestų plėtimosi, taip pat gyventojų skaičiaus mažėjimą atokiose vietovėse ir demografinius pokyčius, pirmiausia senėjimą.

Žemės užėmimą ir dirvožemio sandarinimą lemia daug veiksnių, kurie įvairiose valstybėse narėse arba jų rajonuose yra skirtingi. Daugelis socialinės, ekonominės ir finansinės veiklos rūšių priklauso nuo gyvenviečių teritorijų, nuo jų egzistavimo, įrengimo ir priežiūros, ypač kiek tai susiję su transporto infrastruktūra, taigi ryškėja tendencija užimti naujas žemes ir sandarinti dirvožemį, ne visada apgalvojant ilgalaikius tiesioginius ir netiesioginius padarinius.

Naujų būstams, pramoninei veiklai ir verslui skirtų vietų ir transporto infrastruktūros paklausa paprastai yra pagrindinis dirvožemio sandarinimo veiksnys, daugiausia skatinamas gyventojų skaičiaus didėjimo ir aukštesnės gyvenimo kokybės bei aukštesnių gyvenimo standartų (didesnių būstų, gausesnės sporto ir socialinės infrastruktūros ir t. t.) poreikio. Vykstantį padriką miestų plėtimąsi galima paaiškinti keliomis priežastimis. Daug žmonių kuriasi priemiesčiuose, nes čia jie gali rasti kokybiškesnį būstą, kuriame vienam žmogui tektų daugiau gyvenamojo ploto. 15 ES valstybių narių ir 12 ES valstybių narių miestuose vienam žmogui tenkantis vidutinis gyvenamasi plotas vis dar gerokai skiriasi: Rumunijos miestuose vienam asmeniui vidutiniškai tenka 15 m2, Italijos miestuose – 36 m2, Vokietijos miestuose – 40 m2 (Regioninės politikos GD, 2011)7. Emigracija iš miesto centro į priemiesčius taip pat gali būti susijusi su ekologiškesnės, patrauklesnės ir šeimoms patogesnės aplinkos poreikiu. Dėl demografinių pokyčių kyla įvairių problemų, kurios kiekviename mieste yra vis kitokios, pvz., gyventojų senėjimo, miestų traukimosi arba intensyvios priemiesčių plėtros procesų. Pastaraisiais metais gyventojų skaičius vienose ES vietovėse gerokai padidėjo, o kitose – sumažėjo (Eurostatas, 2010); didėjant gyvenimo trukmei didės ir gyventojų vidutinis amžius. Apskritai tai reiškia, kad būstų reikės didesniam žmonių skaičiui ir jie norės didesnių namų, nepaisant to, kad vidutinis namų ūkį sudarančių žmonių skaičius pastebimai mažėja. Tačiau Europos aplinkos agentūra nurodo, kad miestų plėtra yra veikiau susijusi su gyvenimo būdo ir vartojimo įpročių pokyčiais, o ne su gyventojų skaičiaus didėjimu (EAA, 2006).

Kaip pripažinta naujausioje ES teritorinėje darbotvarkėje (ESTD, 2011), žemės naudojimo, urbanizavimo ir masinio turizmo pokyčiai kelia grėsmę Europos kraštovaizdžiui ir skatina natūralių buveinių bei ekologinių koridorių fragmentavimąsi. Šio fragmentavimosi priežastis – miestų plėtra, neretai vykstanti esant mažam gyventojų tankiui, skatinama intensyvesnio privačių transporto priemonių naudojimo, iš dalies susijusio su gerų transporto alternatyvų

7 Lyginamieji statistiniai duomenys apie 27 ES valstybių narių 321 miestą, Norvegijos ir Šveicarijos

10 miestų ir (mažesnis duomenų rinkinys) Turkijos 25 miestus pateikti Komisijos Regioninės politikos generalinio direktorato Miestų audito portale šiuo adresu: http://ec.europa.eu/regional_policy/activity/urban/audit/ index_en.cfm.

LT 11 LT

trūkumu. Pasekmė – ilgos kelionės (atstumo ir dažnai – bet nebūtinai – laiko požiūriu) iš namų į darbą, parduotuves ir laisvalaikio leidimo vietas, išsibarsčiusias vienos paskirties vietovėse; o tai reiškia didesnį energijos vartojimą (mažiau keliaujama pėsčiomis ar dviračiu), didesnę taršą ir – svarbiausia – tai, kad naudojama daugiau žemės. Komisija „Judumo mieste veiksmų plane“ (COM(2009) 490) pabrėžė, kad miestai atlieka labai svarbų vaidmenį kaip ekonomikos varikliai ir yra Europos teritorijų vystymo pagrindas. Kadangi Europa yra vienas iš labiausiai urbanizuotų žemynų pasaulyje, kiekvienas miestas turėtų remti tvarų, įtraukų ir sveiką judumą. Ypač reikia siekti, kad patrauklesnis taptų judėjimas ne automobiliais, be to, turėtų būti remiamos daugiarūšio viešojo transporto sistemos.

ESTD (2011) nurodyta, kad kai kuriuose regionuose trūksta paskatų panaudoti apleistus miesto sklypus, dėl to didėja spaudimas žaliesiems plotams. Dėl sąlyginio atviros erdvės pertekliaus kaimo vietovėse gali atrodyti, kad tebėra daug laisvos žemės, taigi nėra reikalo jaudintis dėl papildomo dirvožemio sandarinimo. Dėl didelių žemės kainų miestuose kyla noras kurti naujas gyvenvietes pigesnėje apylinkių žemėje, taip sukuriant naujos transporto infrastruktūros paklausą, kurią palaiko ir parama, teikiama keleiviams, gyvenantiems toli nuo darbo vietos. Dėl to įvairūs su žeme susiję poreikiai, pirmiausia kylantys miestuose ir jų apylinkėse, o taip pat kaimo vietovėse, tampa vis didesni (EAA, 2006). Dėl daugiau erdvės reikalaujančių kaime taikomų statybos metodų (pvz., šeimos kuriasi atskiruose namuose, o ne sujungtuose arba daugiabučiuose namuose) vienam gyventojui tenkantys žemės užėmimo ir sandarinimo tempai gali viršyti miestų arba didmiesčių tempus.

Kiti dirvožemio sandarinimo tam tikromis Europos aplinkos sąlygomis veiksniai – vietos valdžios institucijų priklausomybė nuo urbanizavimo mokesčių ir rinkliavų, taip pat bendras nepakankamas dirvožemio (ir kraštovaizdžio), kaip ribotų išteklių, vertės suvokimas. Urbanizavimo mokesčiai ir rinkliavos (pvz., statybos ir verslo mokesčiai) ir didelė savivaldybių tarpusavio konkurencija siekiant kuo labiau padidinti savo vietos pajamas verčia šias institucijas remti naujų gyvenamųjų, komercinių arba pramoninių teritorijų užstatymą, siūlant vystymui naudoti pigią žemę. Miestų apylinkėse esanti žemės ūkio paskirties žemė paprastai yra derlinga; tačiau jos kaina dažnai nesiekia tikrosios vertės, ir ji menkiau saugoma teisės aktais nei miškai arba natūralios gamtinės zonos. Dėl dirvožemio vertės supratimo reikia pasakyti, kad mūsų urbanizuota visuomenė jaučia stipresnį tiesioginį ryšį su oru ir vandeniu nei su dirvožemiu, kuris guli mums po kojomis. Tai kartais turi įtakos sprendimų priėmimo procesams, įskaitant susijusius su teritorijų planavimu, per kuriuos gali būti nepakankamai įvertintos padriko miestų plėtimosi sąnaudos, jį derinant, pvz., su gyventojų senėjimu.

Be to, ES yra parengusi politiką ir priėmusi įvairių teisės aktų, turinčių įtakos (kartais netiesioginės) žemės užėmimui ir atitinkamai – dirvožemio sandarinimui. Jie glaustai aprašyti 3 priede.

3. DIRVOŽEMIO SANDARINIMO PADARINIAI8

Dirvožemiai atlieka labai įvairias gyvybines ekosistemos funkcijas, kurios yra labai svarbios maisto ir atsinaujinančių medžiagų, pvz., medienos, gamybai, požeminės ir paviršinės biologinės įvairovės buveinių susidarymui, į vandeninguosius sluoksnius patenkančių vandens

8 4 priede išsamiau paaiškinti ekologiniai dirvožemio sandarinimo padariniai ir pateikta informacijos,

kuri gali būti labai naudinga teritorijų planuotojams, statybos specialistams, architektams ir inžinieriams.

LT 12 LT

srautų filtravimui ir reguliavimui, teršalų šalinimui ir potvynio bei sausros dažnumui ir jų rizikos mažinimui; jie gali padėti reguliuoti mikroklimatą tankiose miesto terpėse, pirmiausia ten, kur jie sudaro sąlygas augti augalams; be to, jie, kaip kraštovaizdžio sudedamoji dalis, gali atlikti estetines funkcijas. Žemės ūkio paskirties žemė taip pat atlieka miestams naudingas ekologines funkcijas, pvz., joje perdirbamos miestuose susidariusios atliekos (pvz., nuotekų dumblas) ir produktai (pvz., kompostas).

Sandarinimas pats savaime daro esminį poveikį dirvožemiui, nes gerokai mažina dirvožemio naudingumą9. Dažniausiai taikoma praktika – pašalinti viršutinio dirvos sluoksnio paviršinę dalį, kuri atlieka daugelį su dirvožemiu susijusių ekosistemos funkcijų, ir podirvyje ir (arba) pamatinėje uolienoje įrengti tvirtus pastato arba infrastruktūros pamatus, prieš atliekant kitus statybos darbus. Dažniausiai tokiu būdu sutrikdomas oro patekimas į dirvožemį, neleidžiant įsigerti lietaus vandeniui ir vykti dujų apytakai iš dirvožemio į orą ir atvirkščiai. Taigi dirvožemio sandarinimas yra tiesioginė dirvožemio išeikvojimo priežastis (išskyrus atvejus, kai visas dirvožemis vėl panaudojamas kitur). Tai kelia didelį susirūpinimą, nes dirvožemio susidarymas yra labai lėtas procesas: gali reikėti šimtmečių, kad susidarytų bent centimetras dirvožemio.

Galima nurodyti šiuos pagrindinius dirvožemio sandarinimo padarinius:

• dėl dirvožemio sandarinimo gali būti daromas didelis spaudimas vandens ištekliams ir pasikeisti ekologinė vandens baseinų būklė, o tai gali turėti neigiamos įtakos ekosistemoms ir jų atliekamoms su vandeniu susijusios funkcijoms. Gerai funkcionuojantis dirvožemis gali surinkti 3 750 tonų vandens viename hektare arba beveik 400 mm kritulių10. Dėl sandarinimo sumažėja kritulių kiekis, kurį dirvožemis gali sugerti, o kraštutiniais atvejais sugėrimas visiškai blokuojamas. Dėl lietaus vandens skvarbos į dirvožemį gali gerokai pailgėti laikas, per kurį šis vanduo patenka į upes, todėl mažėja didžiausio srauto lygis ir atitinkamai – potvynių pavojus (kraštovaizdžio mastu sumažėja gėlo vandens potvynių). Didžioji dirvožemyje susikaupusio vandens dalis yra pasiekiama augalams, dėl to retėja sausrų, nereikia drėkinti dirvožemio, žemės ūkyje kyla mažiau problemų dėl druskų kaupimosi. Be to, geresnė vandens skvarba mažina priklausomybę nuo dirbtinių talpyklų (pvz., vandens telkinių), skirtų surinkti gausius kritulius. Taigi dirvožemio (ir jame augančių augalų) geba kaupti vandenį yra panaudojama laikinai saugoti vandenį, nerenkant, nenukreipiant ir nevalant nuotekų. Tačiau miestuose, kuriuose yra didelis dirvožemio sandarinimo lygis, nuotekų sistemos pajėgumo gali nebeužtekti nukreipti gausias nuotekas, todėl gali būti užtvindytas žemės paviršius;

• dirvožemio sandarinimas neigiamai veikia paviršinę ir požeminę biologinę įvairovę. Mokslininkai yra apskaičiavę, kad ne mažiau kaip ketvirtadalis planetos gyvūnijos rūšių gyvena dirvožemiuose. Dirvožemio mikroorganizmai atlieka labai svarbų vaidmenį skaidant dirvožemyje esančią organinę medžiagą, perdirbant maistines medžiagas ir galiausiai sekvestruojant bei saugant anglį. Kartu su stambesniais organizmais, pvz., sliekais, šie mikroorganizmai gali sukurti vandeniui ir dujoms pralaidesnę dirvožemio struktūrą (Turbé ir kiti, 2010). Be to, dirvožemis suteikia buveinę požeminei biologinei įvairovei, todėl jis būtinas daugelio paviršiaus

9 Būtina atkreipti dėmesį, kad šiame dokumente išnagrinėti ne visi galimi dirvožemio sandarinimo

padariniai. 10 www.smul.sachsen.de/umwelt/boden/12204.htm.

LT 13 LT

gyvūnijos rūšių išgyvenimui. Daugelis gyvūnų rūšių yra priklausomos nuo dirvožemio bent jau tam tikrais gyvenimo etapais, pvz., vystymosi etapu (daugelio vabzdžių), be to, jis būtinas kaip veisimosi, lizdų sukimo arba mitybos vieta. Linijinis dirvožemio sandarinimas (pvz., keliai ir greitkeliai) gali būti papildoma rimta kliūtis kai kuriems laukiniams gyvūnams, nes pertraukiami jų migracijos keliai ir padaromas neigiamas poveikis jų buveinėms. Kraštovaizdžio fragmentavimasis dėl linijinių konstrukcijų statybos ir miestų plėtimosi gali turėti įvairios papildomos neigiamos įtakos, pvz., gali sumažėti bendras laukinių gyvūnų skaičius ir jų išlikimo galimybės, pasikeisti vietos klimatas, padidėti tarša ir triukšmas dėl eismo – visa tai gali paskatinti tolesnį biologinės įvairovės nykimą;

• istoriškai susiklostė, kad miesto tipo gyvenvietės daugiausia kūrėsi prie derlingų žemių. Taigi žemės užėmimas ir dirvožemio sandarinimas daro neigiamą poveikį patiems derlingiausiems dirvožemiams ir turi įtakos Europos aprūpinimo maistu saugumui. Europos Komisijos Jungtinio tyrimų centro atlikta analizė (Gardi ir kiti, 2012) rodo, kad 1990–2006 m. 19 valstybių narių prarastas žemės ūkio gamybos pajėgumas iš viso sudaro 6,1 mln. tonų kviečių, o tai prilygsta beveik šeštadaliui Prancūzijos – didžiausios kviečių gamintojos Europoje – metinio derliaus11;

• dirvožemis yra svarbus bendro anglies apytakos ciklo veiksnys. Vien Europos dirvožemiuose sukaupta apie 70–75 mlrd. tonų organinės anglies (Jones ir kiti, 2004). Beveik visas viršutinis dirvos sluoksnis, kuriame paprastai būna beveik pusė mineraliniuose dirvožemiuose esančios organinės anglies, dažniausiai nukasamas, vykdant statybos darbus. Todėl pašalintas dirvožemis dėl padidėjusio mineralinių medžiagų kiekio ir pakartotinio naudojimo netenka didelės dalies jame susikaupusios organinės anglies. Tačiau padėtis dar blogesnė tais atvejais, kai viršutinis dirvos sluoksnis daugiau nebepanaudojamas ir paliekamas irti. Šimtmečius veikusių gamtos fizinių ir biologinių viršutinio dirvos sluoksnio susidarymo procesų rezultatai per palyginti trumpą laikotarpį negrįžtamai nueina perniek;

• evapotranspiracijos12 sumažėjimas miesto teritorijose dėl augalijos kiekio mažėjimo, kurio priežastis – dirvožemio sandarinimas, ir didesnis saulės energijos sugėrimas į tamsias asfalto arba betono dangas, stogus ir akmenį yra svarbūs veiksniai, kartu su oro kondicionavimo ir šaldymo įrangos bei transporto priemonių pagaminama šiluma prisidedantys prie „miesto karščio salos“ efekto13. Esant labai didelei temperatūrai (karščio bangoms), miesto karščio salos efektas gali būti labai pavojingas kai kurių žmonių grupių, pvz., sergančių chroniškomis ligomis arba vyresnio amžiaus, sveikatai. Miesto teritorijų planavimo gerinimas, numatant parkus ir žaliuosius plotus, taip pat atvirų, neužsandarintų juostų („gryno oro koridorių“) išsaugojimas siekiant pagerinti miesto centrų vėdinimą veikiausiai ateityje darysis vis svarbesnis (Früh ir kiti, 2010);

11 http://epp.eurostat.ec.europa.eu/statistics_explained/index.php/Crop_production_statistics_at_

regional_level. 12 Vandens išsiskyrimas iš dirvožemio (arba apskritai iš paviršių) į orą yra evaporacija, o iš augalų į orą

per poras – transpiracija. Bendras efektas vadinamas evapotranspiracija. 13 Dėl vieno geros dirvos, kuriai būdinga didelė vandens sulaikymo geba (4 800 m3), hektaro

užsandarinimo gerokai sumažėja evapotranspiracija. Energijos kiekis, kurio reikia tokiam vandens kiekiui išgarinti, prilygsta metinėms apie 9 000 šaldiklių energijos sąnaudoms, t. y. apie 2,5 mln. kWh. Darant prielaidą, kad elektros kaina yra 0,2 EUR/kWh, dėl vieno hektaro dirvožemio užsandarinimo per metus patiriama apie 500 000 EUR nuostolių dėl didesnio energijos poreikio.

LT 14 LT

• augmenija, pirmiausia dideli medžiai, taip pat gali atlikti svarbų vaidmenį sulaikant ore skrajojančias kietąsias daleles ir sugeriant taršias dujas. Medžiai ir krūmai gali turėti ypač didelės netiesioginės įtakos oro kokybei, nes jie gali paveikti vėjo greitį ir sūkuriavimą, taigi ir vietos teršalų koncentraciją14;

• dėl dirvožemio sandarinimo pažeidžiamas ryšys tarp žemės organizmų, kurie uždaromi dirvožemyje, cheminių ir biologinių ciklų, ir biologinei įvairovei neleidžiama perdirbti negyvosios organinės medžiagos bei medžiagų ir elementų, iš kurių ji yra sudaryta;

• mieste esančių žaliųjų plotų ir žaliųjų koridorių kokybė ir kiekis turi įtakos vandens ir oro temperatūros reguliavimui bei daro teigiamą poveikį drėgmei. Taigi dėl pernelyg didelio dirvožemio sandarinimo lygio, nepaliekant atvirų pakankamos kokybės plotų, gali sumenkti gyvenimo kokybė. Be to, dėl sandarinimo ir padriko miestų plėtimosi gali pablogėti kraštovaizdis, kuris ne tik atlieka saugojimo dirvožemyje funkcijas ir yra vertingas istoriniu bei kultūriniu požiūriu, bet ir turi didelės ekonominės reikšmės (pvz., turizmui).

4. GERIAUSIOS PATIRTIES PAVYZDŽIAI

Toliau pateiktais pavyzdžiais iliustruojamos kai kurios dirvožemio sandarinimo ribojimo, mažinimo arba kompensavimo galimybės, kuriomis pasinaudojo įvairios valstybės narės, regionai ir vietos valdžios institucijos.

4.1. Žemės užėmimo planiniai rodikliai

Kai kuriose ES valstybėse narėse, pvz., Austrijoje, Belgijoje (Flandrijoje), Vokietijoje ir Liuksemburge, nustatytos kiekybinės metinės žemės užėmimo ribos. Tačiau šios ribos yra orientacinės ir taikomos kaip priežiūros priemonės. Pvz., Vokietijoje pažanga vertinama reguliariai, tačiau rezultatai rodo, kad netaikant privalomų priemonių ir programų, vien orientacinių planinių rodiklių nepakanka. Nepaisant šių rodiklių įtakos žemės užėmimui, jie yra naudingi siekiant parodyti visuomenei, kad šį klausimą būtina skubiai spręsti. Net ir netaikant nacionalinės sistemos kaip privalomos priemonės, skirtos spręsti žemės užėmimo klausimą, kiekybinės ribos gali būti vietos lygmeniu nustatytos miestų planuose ir teisės aktuose (pvz., taip yra Italijoje).

Konkretus atvejis – Andalūzija (Pietų Ispanija): čia regioniniame teritoriniame plane (isp. Plan de Ordenación del Territorio de Andalucía) nustatoma kiekybinė urbanizacijos riba, taikytina rengiant vidutinio dydžio ir didelių savivaldybių bendruosius planus (40 proc. pirmiau buvusio miesto žemės ploto arba 30 proc. per aštuonerius metus pirmiau buvusio gyventojų skaičiaus).

14 Medis per metus sulaiko apie 100 g smulkiųjų kietųjų dalelių (vidutinė vertė). Remiantis šiuo rodikliu ir

smulkiųjų kietųjų dalelių išmetimo mažinimo išlaidomis apskaičiuota, kad medžių ekonominė vertė yra nuo 40 EUR per metus miestuose, kur yra didelė smulkiųjų kietųjų dalelių koncentracija, iki 2 EUR miškingose kaimo vietovėse (Bade, 2008).

LT 15 LT

4.2. Teritorijų planavimas

Latvijoje, siekiant sumažinti arba pašalinti neigiamą antropologinį poveikį, planavimo apribojimai taikomi Baltijos jūros pakrantėje, Rygos įlankoje, paviršiniuose vandens telkiniuose (upėse ir ežeruose) ir prie miestų esančiuose miškuose. Statyba kaimo vietovėse draudžiama arba ribojama 300 m pločio pajūrio zonoje, gyvenviečių vietovėse – 150 m pločio zonoje. Zonų palei upių vagas ir aplink ežerus plotis priklauso nuo vandens telkinių ilgio ir dydžio (jos gali būti nuo 10 m iki 500 m). Šis teisės aktas suteikia galimybę išvengti dirvožemio sandarinimo tam tikrose vietose arba griežtai jį kontroliuoti. Ispanijoje tokia nuostata taikoma statybai 500 m pločio pajūrio zonoje.

Danijos teritorijų planavimo aktu nustatyti aiškūs didelių parduotuvių ir prekybos centrų statybos apribojimai žaliuosiuose plotuose, esančiuose už didžiausių miestų, o mažuose bei vidutinio dydžio miestuose remiama smulki mažmeninė prekyba, taip siekiant išvengti gyvenviečių statinių išsibarstymo kaimo regionuose, kuriuose mažėja gyventojų skaičius.

Vokietijoje Barnštorfo jungtinės bendruomenės taryba 2009 m. nusprendė laikytis tvaraus požiūrio į žemėtvarką15. Iš esmės būsimos gyvenamosios arba komercinės teritorijos turėtų būti kuriamos vidaus vystymo, perdirbimo ir pakartotinio naudojimo principu, taip suteikiant galimybę pertvarkyti žaliuosius plotus tik išskirtiniais atvejais, atsižvelgiant į viešąsias išlaidas ir naudą.

Žemės užėmimą ir dirvožemio sandarinimą galima riboti žaliosiomis juostomis aplink pagrindines didmiesčių teritorijas ir mažesnius miestus. Galima nurodyti penkias priežastis, dėl kurių reikėtų skirti žemės žaliosioms juostoms: 1) siekiant kontroliuoti neribojamą padriką didelių užstatytų teritorijų plėtimąsi; 2) siekiant neleisti susilieti kaimyniniams miestams; 3) siekiant padėti apsaugoti kaimo vietoves nuo laipsniško užėmimo; 4) siekiant išsaugoti aplinką ir specifinį istorinių miestų pobūdį; 5) siekiant padėti atnaujinti miestus, skatinant pakartotinai naudoti apleistas arba kitokias miestų teritorijas.

Anglijoje XX a. 4 dešimtmetyje žalioji juosta buvo sukurta apie Didįjį Londoną. 1955 m. žaliųjų juostų politika pritaikyta ir kitoms (ne Londono) teritorijoms. Žaliosios juostos užima 12 proc. Anglijos teritorijos, o didžiausia iš jų, aplink Londoną, yra beveik 500 000 ha ploto. Žaliųjų juostų žemę nuo netinkamo vystymo saugo nacionalinė planavimo politika. Latvijoje, siekiant apsaugoti greta savivaldybių esančius miškus, sukurtos miškų apsaugos zonos (panašios į žaliąsias juostas, juosiančias miestus). Jų dydis priklauso nuo gyventojų skaičiaus.

4.3. Teritorijų planavimo gairės

Orientacinės gairės, pagal kurias planuojant teritorijas atsižvelgiama į dirvožemio kokybę ir nauja vystymo veikla nukreipiama į mažesnės vertės dirvožemius, taikomos, pvz., visuose Vokietijos regionuose, dviejuose Austrijos regionuose, Toskanoje ir Italijos autonominiame Bolcano (Boceno) regione. Dirvožemio apsaugos integravimo ir su tuo susijusios dirvožemio funkcijų apsaugos užtikrinimas vykdant teritorijų planavimą yra gana naujas dalykas, parodantis bendrą įsipareigojimą siekti tvaraus teritorijų planavimo. Šį procesą lemia geresnis dirvožemio būklės blogėjimo padarinių supratimas.

15 http://www.barnstorf.de/politik/grundsatzbeschluss-ueber-ein-nachhaltiges-flaechenmanagement.html.

LT 16 LT

4.4. Žemės ūkio paskirties dirvožemio ir vertingo kraštovaizdžio apsauga

Siekiant išvengti tolesnio geriausių žemės ūkio paskirties dirvožemių ir vertingiausių kraštovaizdžių užėmimo ir sandarinimo Bulgarijoje, Čekijoje16, Slovakijoje, Lenkijoje17 ir Italijos Lombardijos regione žemės ūkio paskirties žemės pertvarkymui taikomas mokestis, priklausantis nuo dirvožemio kokybės, gyvenvietės teritorijos kategorijos ir drėkinimo galimybių; Prancūzijoje ir Nyderlanduose paskirtieji „žalieji ir mėlynieji kraštovaizdžiai“ saugomi nuo infrastruktūros vystymo, siekiant užtikrinti ekologinių tinklų buvimą.

Pagal Lenkijos įstatymą dėl žemės ūkio paskirties žemės ir miškų žemės apsaugos vietos valdžios institucijoms suteikiama galimybė pašalinti vertingą viršutinį dirvos sluoksnį tais žemės ūkio paskirties žemės pertvarkymo atvejais, kai siekiama padidinti kitų dirvožemių derlingumą arba įsisavinti kitose vietose esančią blogos būklės žemę. Priešingu atveju gali būti taikoma nuobauda. Teritorijose, kuriose yra labai didelė labai derlingo dirvožemio dalis, viršutinis dirvos sluoksnis pašalinamas gana dažnai, tačiau teisinio įpareigojimo taikymas valdžios institucijoms nėra privalomas.

Pagal „Interreg“ iniciatyvos projektą NATREG, skirtą regioninėms, tarpregioninėms ir tarpvalstybinėms vystymo strategijoms vystyti, parengtos gairės dėl ekologinių koridorių ir pateikta praktinių nurodymų dėl „žaliųjų tinklų“ vystymo18.

4.5. Priemiesčių teritorijos

Priemiesčių atvirųjų erdvių gamtinė vertė suteikia pagrindą jas saugoti, o kartais – vystyti žemės ūkį. Ryškiausias pavyzdys yra „Groene Hart“ zona Nyderlandų Randstado regione, tačiau panašių pavyzdžių yra ir Prancūzijoje, kurios priemiesčiuose įkurtos „Zones agricoles protégées, Périmètres de protection et de mise en valeur des espaces agricoles et naturels périurbains“, „Programmes agro urbains“, „Projects Agri-Urbains“ ir „Parcs Naturels Regionaux“ zonos.

Priemiesčių žemės ūkio paskirties teritorijos suskirstytos planavimo dokumentuose, atsižvelgiant į valdymo ir žemės ūkio vystymo iniciatyvas ir remiant daugiafunkcinį žemės naudojimą. Tai sėkminga dirvožemio sandarinimo ribojimo priemonė, taikoma įvairiuose miestuose, pvz., pietinėje Milano dalyje (nuo 1990 m.) ir Barselonos El Baix Llobregat rajone (nuo 1998 m.).

4.6. Apleistų sklypų atnaujinimas

Pradinis arba pagalbinis finansavimas, skirtas paskatinti naujos infrastruktūros vystymą apleistuose buvusiuose pramoninės paskirties miesto sklypuose, jau taikomas keliose valstybėse narėse, o taip pat – ES lygmeniu įgyvendinant sanglaudos politiką, ir paprastai yra koordinuojamas paskirtųjų organizacijų.

Pavyzdžiai:

16 Pagal Čekijos teisinę sistemą mokesčiai nėra kompensuojamojo pobūdžio: tai speciali mokesčių forma,

skirta sumažinti žemės užėmimą kokybiško dirvožemio plotuose. 17 Taikoma tik teritorijoms, esančioms už miesto administracijos ribų. 18 NATREG gairės: http://www.natreg.eu/.

LT 17 LT

• Anglijos namų ir bendruomenių agentūra, pakeitusi „Anglijos partnerystes“, finansuoja socialinio būsto statybą apleistose teritorijose.

• Prancūzijoje veikia daugiau kaip 20 viešųjų teritorijų vystymo agentūrų, kurių veikla, be kitų dalykų, apima apleistų miesto sklypų parengimą socialiniam būstui statyti.

• Teritorijų vystymo agentūros „Czech Invest“ ir „Invest in Silesia“ yra atsakingos už apleistų didelių pramoninių sklypų rengimą naujiems pramonės investuotojams tuose regionuose.

• Flandrijoje vyriausybė ir privatūs investuotojai derasi dėl specialių sutarčių (susitarimai dėl apleistų miesto sklypų), pagal kurias bus skatinamas apleistų miesto sklypų atnaujinimas.

• Portugalijoje, rytinėje Lisabonos dalyje, apleistame miesto sklype buvo surengta paroda „Expo 1998“, o dabar toje teritorijoje yra Tautų parkas (port. Parque das Nações). Dabar ši teritorija tapo reikšminga miesto dalimi, joje yra prekybinių erdvių, biurų, viešųjų tarnybų ir gyvenamųjų namų, integruotų į žaliuosius plotus ir pritraukiančių daug žmonių.

• Schemos „Štutgarto tvaraus valdymo teritorija (NBS)“19 tikslas – laiku užtikrinti mišrius komercinius ir gyvenamuosius plotus, daugiausia – jau urbanizuotose teritorijose (apleistuose miesto sklypuose, nepakankamai išnaudotose teritorijose ir pertvarkomose teritorijose, kuriose galima sukuti didesnį kaip 2 000 m2 bendrą pagrindo plotą). Siekiant įgyvendinti ekologišką ir tvarią teritorijų politiką, numatytą žemėnaudos plane ir pirmiausia skirtą vidinių miesto zonų vystymui, reikia užtikrinti gerą žemėtvarką ir tinkamiausią miesto tankumą. Pagrindinė priemonė – nuolatinis visų galimų mieste esančių statybos vietų tyrimas. Kiekvienai galimai teritorijai parengiamas „teritorijos pasas“, kuriame pateikiama svarbiausia informacija apie sklypą ir jo vystymo galimybes. Teritorijų pasai tvarkomi sudarant GIS pagrįstą duomenų bazę ir pateikiami internete, siekiant informuoti investuotojus apie galimas paklausias statybos teritorijas. Miesto taryba informuojama teikiant metines ataskaitas apie esamą padėtį.

• Kad dėl finansinės rizikos, susijusios su apleistų miesto sklypų vystymu, nekiltų kliūčių investicijoms, Vokietija 1990 m. priėmė naują teisės aktą, pagal kurį žemės savininkams iš buvusios Rytų Vokietijos žemių ir investuotojams į teritorijas, kurios buvo užterštos iki 1990 m. liepos mėn., siūlomas vadinamasis „atleidimas nuo sutvarkymo įpareigojimų“. Jie neprivalo padengti išlaidų, reikalingų būtinajai planavimo ir sutvarkymo veiklai, jeigu jos viršija apie 10 proc. bendros sumos. Už juos šias išlaidas padengia vietos ir federalinės valdžios institucijos.

4.7. Gyvenimo kokybės gerinimas dideliuose miestuose

Neseniai pradėtos įgyvendinti kelios miestų atnaujinimo programos, kuriomis siekiama pritraukti naujų gyventojų ir sukurti naujų darbo vietų nuosmukį išgyvenančiuose miesto rajonuose.

19 http://stuttgart.de/bauflaechen.

LT 18 LT

Geriausios šios srities patirties pavyzdžiai yra:

• Porto ir Lisabonos miestų atnaujinimo programos ir Katalonijoje įgyvendinama miesto rajonų atnaujinimo programa; visas tris programas remia Europos regioninės plėtros fondas.

• Projektas „Västra hamnen“ Malmėje, įgyvendinamas apleistuose uosto pastatuose, kuriuose įkurta 1 000 naujų būstų darant mažiausią įmanomą poveikį aplinkai.

• Vienos rajono „Erdberger Mais“ vystymas penkiuose vidinėje miesto dalyje esančiuose apleistuose miesto sklypuose, suteikiant būstą 6 000 naujų gyventojų ir sukuriant 40 000 darbo vietų.

• Nyderlanduose įgyvendinama programa „Randstad“, pagal kurią ypatingas dėmesys skiriamas Amsterdamo, Roterdamo ir Hagos aglomeracijų vidinių miesto zonų patrauklumui didinti.

4.8. Savivaldybių keitimasis informacija

Pagal Komisijos programą URBACT20 skatinamas savivaldybių keitimasis patirtimi, siekiant parengti strategijas, metodus, priemones ir praktines rekomendacijas vietos ir regionų valdžios institucijoms.

4.9. Dirvožemio kokybės aspektas miestų planuose

Planuojant teritorijas turi būti taikomi nauji 2008 m. Osnabriuko miesto tarybos nustatyti ekologiniai standartai21. Pagal šiuos standartus turi būti paskirtos dirvožemio apsaugos zonos (nepertvarkytinos) ir apskaičiuota vandens skvarbos geba visose planuojamose teritorijose. Taip skatinama taikyti natūralias nusausinimo sistemas arba įrengti vandens sulaikymo zonas, siekiant išvengti vandens nuotėkio padidėjimo. Iki 2011 m. vidurio buvo nustatyta daugiau kaip 100 natūraliai susidariusių vandens sulaikymo zonų.

Štutgarte parengta miestų dirvožemio apsaugos koncepcija22, siekiant planuotojams ir politikams pateikti tausaus dirvožemio naudojimo strategijas ir tikslus. Taikant „dirvožemių kokybės rodiklį“ ir remiantis dirvožemio kokybės visoje miesto teritorijoje planavimo žemėlapiu, kokybiškai įvertinami savivaldybėje esantys dirvožemių ištekliai. Dirvožemio kokybė žemėlapyje nurodoma kaip sudėtinis saugotinų dirvožemio funkcijų ir antropogeninių padarinių, pvz., taršos ir sandarinimo, rodiklis. Dirvožemių kokybė apibūdinama šešiais lygmenimis. Pagrindinis principas – išsaugoti aukščiausios kokybės dirvožemių kiekybinę ir kokybinę būklę, vertinamą „dirvožemių indekso balais“. Ši koncepcija pagrįsta miesto tarybos sprendimu griežtai prižiūrėti dirvožemio sandarinimą mieste.

20 URBACT – tai mainų ir mokymo programa, įgyvendinama pagal Europos sanglaudos politiką ir skirta

skatinti tvarią miestų plėtrą (www.urbact.eu). 21 http://www.osnabrueck.de/images_design/Grafiken_Inhalt_Gruen_Umwelt/2010-11-

08_Flyer_Standards_indd.pdf. 22 „Dirvožemio tvarkymo metodai“, paskelbti www.urban-sms.eu/urban-sms-project/projects-results/.

LT 19 LT

4.10. Tausūs pastatai

Pasinaudodamas 1998 m. vyriausybės iniciatyva, Helsinkio miestas įgyvendino vystymo projektą „Eco-Viikki“. Siekiant patenkinti didėjančius būsto poreikius, pagal naujausius ekologinius standartus buvo pastatytas naujas gyvenamasis rajonas. Projektas parodė, kaip galima sėkmingai diegti naujus gyvenimo standartus darant labai mažą poveikį aplinkai. Vidutinis „vienam gyventojui tenkantis užsandarinto paviršiaus plotas“ yra gerokai mažesnis, palyginti su įprastais vienai šeimai skirtais namais, taip pat pasiekta labai mažų vienam namų ūkiui tenkančių vidutinių energijos sąnaudų.

4.11. Ekologinės sąskaitos ir kompensavimo sistemos

Vokietijos ekologinių sąskaitų sistema yra grindžiama prekyba ekologiniais taškais. Vystymo veikla, kuriai reikalingos gamtai padaryto poveikio kompensavimo priemonės, pagal nacionalinį gamtos apsaugos įstatymą apmokestinama ekologiniais taškais. Vystymo projektų vykdytojai turi įrodyti, kad kur nors kitur yra taikomos lygiavertės kompensavimo priemonės. Ekologinių taškų galima gauti iš kompensavimo agentūrų, kurios yra oficialiai įgaliotos įgyvendinti kompensavimo priemones. Kompensavimo agentūros valdo ekologines sąskaitas, parduoda ekologinius taškus ir yra atsakingos už kompensavimo priemones.

Pvz., tipiniai kompensavimo projektai yra susiję su buveinių ir saugomų kraštovaizdžių biologinės įvairovės didinimu, taip pat su žemės ūkio veiklos gerinimu nuo intensyvaus valdymo formų pereinant prie ekstensyvaus valdymo formų ir miškotvarkos tobulinimu. Dabar Vokietijoje veikia 21 įgaliota ekologinių sąskaitų agentūra (Prokop ir kiti, 2011). Kompensavimo priemonių ir prekybos jomis teritorijų rinkiniai yra labai įvairūs.

Ekologinių sąskaitų sistema didina kompensavimo priemonių vertę: 1) geriau kontroliuojama priemonių kokybė; 2) priemonės sutelkiamos į paketą ir palengvinamas didelių projektų įgyvendinimas; 3) sistema užtikrina didesnį skaidrumą ir sąžiningumą; 4) vystymo projektų vykdytojams taikomos paprastesnės procedūros. Tačiau yra ir trūkumų, pvz.: 1) kompensavimo priemonės yra nukreiptos ne į dirvožemio sandarinimą ir žemės užėmimą, o į bendrą poveikį gamtai; 2) neribojamas dirvožemio sandarinimas arba žemės užėmimas (tai vertinama tik kaip papildomos išlaidos); 3) kompensavimo priemonių išlaidos yra labai nedidelės.

Vokietijos miestas Osnabriukas taiko poveikio dirvožemiui vertinimo principą, pagal kurį atsižvelgiama į įvairias dirvožemio funkcijas, taip siekiant tinkamai kompensuoti dirvožemio būklės blogėjimą dėl miesto vystymo projektų.

Drezdeno miestas nustatė ilgalaikį planinį rodiklį, pagal kurį gyvenvietėms ir transportui skirtos užstatytos žemės plotas turi būti ne didesnis kaip 40 proc. viso miesto žemės ploto. Siekdama šio tikslo, miesto taryba įsteigė „dirvožemio kompensavimo sąskaitą“ (vok. Bodenausgleichskonto). Norint neurbanizuotoje teritorijoje įgyvendinti naujus projektus, būtina taikyti tinkamas želdinimo priemones arba pašalinti sandarinimą, susidariusį dėl kitos miesto ribose esančios infrastruktūros. Vystymo projektų vykdytojai turi galimybę įgyvendinti kompensavimo priemones patys arba sumokėti kompensacinį mokestį miesto aplinkosaugos institucijai, kuri yra atsakinga už keletą sandarinimo šalinimo projektų. Siekiant suteikti lengvatų vidinių miesto zonų vystymui, centriniai rajonai paprastai atleidžiami nuo kompensavimo priemonių. Nuo 2000 m. sandarinimas ir jo šalinimas miesto ribose yra prižiūrimas. Vidutiniškai per metus sandarinimas pašalinamas keturių hektarų plote.

LT 20 LT

4.12. Vandentvarka

Tvarios drenažo sistemos (angl. sustainable drainage systems, SUD23) – tai įvairūs tam tikros teritorijos vandens nuotekų srauto valdymo metodai, kuriais šis vanduo išvalomas vietoje, taip sumažinant apkrovą įprastoms vamzdinėms drenažo sistemoms. SUD paskirtis – atkartoti natūralias sistemas, taikant taupius sprendimus ir darant mažą ekologinį poveikį, siekiant nukreipti purvino ir paviršinio vandens nuotekas į surinkimo, saugojimo ir valymo įrenginius, prieš vėl išleidžiant jas į aplinką, pvz., vandens telkinius.

Šiuo metu Anglijoje įgyvendinama daug įvairių iniciatyvų, skirtų skatinti SUD taikymą, įskaitant finansavimo programą, pralaidžių medžiagų ir jų sąnaudų bei naudos aspektų tyrimus, praktinių gairių platinimą visoms susijusioms suinteresuotosioms šalims, parodomuosius projektus ir visuomenės dalyvavimo projektus. Gana toli pažengė planavimo politika, pagal kurią remiamas SUD taikymas Anglijoje; aukščiausiu lygmeniu SUD išskirtinai remiamos įgyvendinant nacionalinę politiką, susijusią su nauja vystymo veikla ir potvynių rizika, o vietos valdžios institucijos jas remia vystymo planų lygmeniu ir planų taikymo lygmeniu. SUD taikymas skatinamas teisės aktais.

Malta yra priėmusi priemones, skirtas kompensuoti jos didelę užsandarintų paviršių dalį, sudarančią apie 13 proc. šalies teritorijos (2006 m. duomenys); šios priemonės pagrįstos vystymo veiklos teisės aktais, susijusiais su vandens surinkimu miestų teritorijose (naujos vystymo veiklos atveju integruojant cisternas ir šulinius). Ši kompensavimo priemonė šiandien dar patobulinta parengus technines kuro, energijos ir gamtos išteklių apsaugos gaires.

Padalytasis vandens nuotekų mokestis yra miesto mokestinių priemonių, susijusi su nuotekų sistema, pavyzdys. Pagal šią schemą komunalinis mokestis už vandens nuotekų surinkimą ir valymą nustatomas atsižvelgiant ne tik į vandens sąnaudas, bet ir į naudotojo teritorijoje esančio užsandarinto paviršiaus plotą. Iš tiesų vandens nuotekų šalinimo išlaidas skaičiuojant tik pagal gėlo vandens sąnaudas neatsižvelgiama į lietaus vandens nuotekų šalinimą tokiose vietose, kuriose yra didelis užsandarinto paviršiaus plotas, pvz., namą, kurio priešakyje yra darželis, palyginkime su namu, prie kurio yra grįstas įvažiavimas, arba šeimos namą palyginkime su prekybos centru, šalia kurio yra didelė asfaltuota automobilių stovėjimo aikštelė. Pastaruoju atveju drenažo sistemų apkrovimas yra didesnis nei pirmuoju. Mokestis gali būti sumažintas pertvarkius užsandarintus paviršius (naudojant pralaidžias medžiagas), pradėjus naudoti cisternas ir t. t.

5. DIRVOŽEMIO SANDARINIMO PROBLEMOS SPRENDIMAS: BENDRIEJI ASPEKTAI

Pirmesniame skyriuje pateikti pavyzdžiai atskleidžia tam tikras savybes, būdingas geriausiai valstybių narių vykdomų nacionalinio, regioninio arba vietos lygmens dirvožemio sandarinimo ribojimo, mažinimo arba kompensavimo priemonių patirčiai.

Pažangiausios sistemos yra tos, pagal kurias hierarchijos principu, pradedant nuo didesnių siekių ir baigiant mažesniais, kartu taikomi visi trys veiksmai (ribojimas, mažinimas ir kompensavimas). Kadangi ribojant dirvožemio sandarinimą neleidžiama pertvarkyti žaliųjų zonų ir atitinkamai užsandarinti (dalies) jų paviršiaus, pakartotinis jau užstatytų teritorijų,

23 Iš pradžių vadintos miestų (angl. urban) drenažo sistemomis, todėl santrumpa yra SUD. Iš termino

pašalintas žodis „miestų“, nes šios sistemos gali būti taikomos gerokai plačiau; tačiau jų pavadinimo santrumpa išliko SUD.

LT 21 LT

pvz., apleistų miesto sklypų, panaudojimas šiai koncepcijai priskiriamas tiek, kiek pakartotinai panaudojant išvengiama žemės užėmimo ir žaliųjų zonų sandarinimo. Dirvožemio sandarinimo atvejais taikomos atitinkamos poveikio mažinimo priemonės, skirtos išsaugoti kai kurias dirvožemio funkcijas ir sumažinti bet kokius didelius tiesioginius arba netiesioginius neigiamus padarinius aplinkai ir žmonių gerovei. Jeigu manoma, kad vietinių poveikio mažinimo priemonių nepakanka, svarstoma kompensavimo priemonių taikymo galimybė. Šis principas išsamiau aprašytas kituose trijuose skyriuose.

Dirvožemio sandarinimo problemos sprendimas – tai ir žemės užėmimo klausimo sprendimas. Tačiau tuo nesiekiama sustabdyti ekonomikos plėtros arba amžinai įšaldyti žemės naudojimo dabartiniu lygmeniu. Veikiau siekiama veiksmingiau ir tausiau naudoti gamtos išteklius, kurių pagrindas yra dirvožemis. 3 skyriuje ir jį papildančiame 4 priede parodyta, kad žemės užėmimas ir dirvožemio sandarinimas gali daryti gana nemažą, o kartais net didelį poveikį ne tik dirvožemio funkcijoms ir aplinkai, įskaitant žmonių sveikatos aspektus, bet ir vidutinio laikotarpio bei ilgalaikei ekonomikos plėtrai ir aprūpinimo maistu saugumui. Šiame dokumente išvardyti geriausios patirties pavyzdžiai iš esmės atitinka principą, kuriuo grindžiamas Efektyvaus išteklių naudojimo Europos planas (COM(2011) 571), t. y. užtikrinti darnų vystymąsi, leidžiantį vykdyti ekonominę veiklą kartu išvengiant žemės užėmimo ir dirvožemio sandarinimo arba, jeigu tai neįmanoma, kuo labiau juos sumažinant.

Patirtis rodo, kad veiksmingi šie dirvožemio sandarinimo problemos sprendimo metodai:

• teritorijų planavimas vykdomas pagal integruotą metodą, aktyviai dalyvaujant visoms susijusioms valdžios institucijoms (ne tik planavimo ir aplinkosaugos padaliniams), o ypač toms valdymo institucijoms (pvz., savivaldybių, apskričių ir regionų), kurios paprastai yra atsakingos už žemėtvarką. Jeigu vietos lygmeniu nebus užtikrintas visuomenės dalyvavimas planavimo veikloje, visiškai išnaudojant Strateginio poveikio aplinkai vertinimo (SPAV) direktyvoje ir, jeigu taikytina, Poveikio aplinkai vertinimo (PAV) direktyvoje siūlomas galimybes, ir jeigu nebus nustatyti tinkami rodikliai, reguliaraus stebėjimo ir kritiniai vertinimai, nebus užtikrintas vietos lygmens sprendimus priimančių asmenų (pirmiausia tų, kurie tiesiogiai tvarko teritorijų planavimo ir žemėtvarkos reikalus) informavimas, mokymas ir gebėjimų ugdymas, tuomet dirvožemių ištekliai nebus tinkami apsaugoti ir dėl to atsiras neigiamų padarinių dirvožemio funkcijoms ir ekonomikai;

• parengta specialių regioninių metodų, pagal kuriuos atsižvelgiama į turimus nepanaudotus vietos lygmens išteklius, pvz., į labai didelį tuščių pastatų arba apleistų miesto sklypų skaičių. Pakartotinio esamų pastatų panaudojimo skatinimas ir apleistų miesto sklypų (bent dalinis) atnaujinimas mažina papildomo žemės užėmimo ir dirvožemio sandarinimo poreikį. Užterštos teritorijos dažnai yra gerai integruotos ir netoli miestų centrų, taigi jų aktyviai ieško investuotojai. Tinkamos planavimo priemonės, specialios administracinės procedūros, finansinė parama ir panaši pagalba pagreitina atkūrimo procesą ir užtikrina investuotojams patikimumą;

• finansavimo politika ir finansinės paskatos buvo nuodugniai išnagrinėtos siekiant sumažinti tokias subsidijas, kurios skatina netausų žemės užėmimą ir dirvožemio sandarinimą. Tai gali būti subsidijos privačių būstų statybai ir kitiems statybos projektams neurbanizuotose teritorijose ir žaliuosiuose plotuose, transporto lengvatos, galinčios tiesiogiai skatinti miesto plėtrą ir reikalauti didesnio transporto tinklo, ir didelė savivaldybių biudžetų priklausomybė nuo urbanizavimo mokesčių, dėl kurių didesnių dirvožemio plotų sandarinimas reiškia didesnes vietos valdžios

LT 22 LT

institucijų pajamas. ES lėšų, pvz., sanglaudos ir struktūrinių fondų, naudojimas ir mokslinių tyrimų programos grindžiamos dirvožemio sandarinimo „ribojimo, mažinimo ir kompensavimo“ principu.

Taigi geriau reguliuoti dirvožemio sandarinimą leidžia ne atskiros pastangos, o vykusiai suderintų ir susietų priemonių rinkinys – planavimo (grindžiamo teisės aktais) ir papildomos priemonės, pvz., sandarinimo rodikliai, priežiūra ir apleistų miesto sklypų kadastrai, ekonominės ir mokestinės priemonės.

6. DIRVOŽEMIO SANDARINIMO RIBOJIMAS

4 skyriuje nurodyta, kad pagrindinį dirvožemio apsaugos principą galima apibendrinti kaip „mažiau ir geriau“, t. y. mažiau sandarinti, geriau planuoti. Geriausios patirties atvejais planuojant daugiausia dėmesio kreipiama į dirvožemio sandarinimo ribojimą, o jeigu tai neįmanoma, siekiama išsaugoti „geriausius“ dirvožemius. Aprūpinimo maistu saugumo požiūriu būtinybė riboti žemės užėmimą ir sandarinimą, kaip pagrindinis prioritetas, pirmiausia grindžiama tuo, kad norint kompensuoti dėl vystymo projektų prarastas buveines arba ekosistemas gali atsirasti didesnis poreikis naujas buveines kurti žemės ūkio paskirties žemėje. Ankstyvas suinteresuotųjų šalių įtraukimas gali padėti gerinti planavimo ir tinkamo planų įgyvendinimo kokybę. Dirvožemio sandarinimo ribojimas visada turi būti svarbesnis už poveikio mažinimo arba kompensavimo priemones, nes dirvožemio sandarinimas yra iš esmės negrįžtamas procesas.

Dirvožemio sandarinimo ribojimas gali būti vykdomas dviem būdais: mažinant žemės užėmimą, t. y. lygį, kuriuo žalieji plotai, žemės ūkio paskirties žemė ir natūralios gamtinės zonos paverčiamos gyvenviečių teritorijomis (dėl tokio mažinimo, atsižvelgiant į vietos aplinkybes, kartais tenka visiškai sustabdyti žemės užėmimą), arba paliekant užsandarintą dirvožemį, tačiau naudojant jau urbanizuotas teritorijas, pvz., apleistus miesto sklypus. Remiantis geriausios patirties pavyzdžiais, dirvožemio kokybė yra svarbus bet kokios vystymo veiklos, susijusios su žemės užėmimu, kriterijus, kuriuo remiantis neišvengiamas žemės naudojimas turi būti nukreipiamas į prastesnės kokybės dirvožemius, jų kokybę vertinant pagal funkcijas, kurias atlieka konkretus dirvožemis, ir pagal to dirvožemio sandarinimo poveikį. Abiem atvejais įrodyta, kad yra naudinga nacionaliniu, regioniniu ir (arba) savivaldybių lygmeniu nustatyti įgyvendinamus žemės užėmimo planinius rodiklius. Šiuo požiūriu svarbu, kad valstybės narės ir – konkrečiau – regionai, kuriuose yra aukštas žemės užėmimo ir dirvožemio sandarinimo lygis, stebėtų ir vertintų dirvožemio nuostolius ir nustatytų tinkamas priemones, atitinkančias jų būsimus žemės poreikius. Siekiant išnaudoti visas galimybes, šie planiniai rodikliai turėtų būti privalomi arba bent jau grindžiami plačiai remiama politikos strategija su aiškiais tikslais, nes kitaip tausus dirvožemio išteklių naudojimas dažnai tampa antraeiliu interesu. Tokiai politikos strategijai būtinas visapusis susijusių vyriausybės padalinių – ne tik tų, kurie tvarko teritorijų planavimo ir aplinkos apsaugos reikalus – įsitraukimas. Patirtis rodo, kad net orientaciniai planiniai rodikliai, pvz., tokie, kokie yra nustatyti Austrijoje ir Vokietijoje, gali būti naudingos priemonės, bent atkreipiančios strategų ir politikų dėmesį į tvaraus žemės ir dirvožemio naudojimo svarbą24.

24 Dabar kiekybinės metinio žemės užėmimo ribos (iš esmės orientacinio pobūdžio) yra nustatytos keliose

valstybėse narėse, pvz., Austrijoje, Belgijoje (Flandrijoje), Vokietijoje, Liuksemburge, Nyderlanduose ir Jungtinėje Karalystėje. Iš esmės jos taikomos kaip priežiūros priemonės.

LT 23 LT

Kad ir kokie orientaciniai planiniai rodikliai būtų pasirinkti, jie yra tik galimos politikos krypties nurodymo įrankis. Kokias gi dirvožemio sandarinimo ribojimo priemones gali naudoti planavimo ir kitos kompetentingos valdžios institucijos? Paprastai pagrindinis tikslas yra kuo geriau išnaudoti esamą miesto teritoriją, kad nereikėtų aukoti žaliųjų plotų, šiuo tikslu geriau panaudojant turimus apleistus buvusios pramoninės paskirties miesto sklypus. Šie sklypai paprastai yra Europos pramoninės praeities palikimas ir gali būti užteršti labai įvairiais teršalais (Oliver ir kiti, 2005). Dažnai manoma, kad šių sklypų atnaujinimo išlaidos yra didesnės už žaliųjų plotų vystymo išlaidas; taip ir yra, jei skaičiuosime tik tiesiogines sklypo atnaujinimo projekto vykdytojo išlaidas. Tačiau investuotojai ir planuotojai dažnai neįvertina netiesioginių išlaidų, pvz., susijusių su ekosistemų funkcijų netektimi, didesnėmis degalų sąnaudomis dėl važinėjimo ilgesnius atstumus, didesnės taršos, kurią kelia ilgesni transporto maršrutai, arba socialinių ryšių užmezgimu ir ilgalaikiu palaikymu didesnėje urbanizuotoje teritorijoje. Kai kurie apleisti miesto sklypai turi tą papildomą pranašumą, kad jie yra integruoti į esamą vietos infrastruktūrą, todėl nereikia tiesti papildomų kelių.

Geriausios patirties atvejais nauji vystymo projektai paprastai nukreipiami į anksčiau urbanizuotą teritoriją, todėl tam tikrą vaidmenį atlieka finansinės paskatos vystyti apleistus buvusios pramoninės paskirties miesto sklypus. Pagal 2007–2013 m. sanglaudos politiką investicijoms į pramoninių teritorijų ir užterštos žemės atkūrimą skirta apie 3,5 mlrd. EUR (SEC(2010) 360). Naujam 2014–2020 m. laikotarpiui Komisija pasiūlė patvirtinti miestų aplinkos gerinimą (COM(2011) 612 ir COM(2011) 614), įskaitant apleistų miesto sklypų atnaujinimą, prioritetine sanglaudos politikos kryptimi. Taigi reikalavimus atitinkantys valstybių narių regionai gali pasitelkti šias lėšas, kad atnaujinimui panaudotų apleistą žemę ir (arba) užterštas teritorijas, o ne sandarintų žaliuosius plotus. Todėl susijusios valstybių narių ir regionų valdžios institucijos ir suinteresuotosios šalys turi išnaudoti šią galimybę ir iš tiesų įgyvendinti projektus. Daugelis valstybių narių ir regionų įgijo gerosios patirties šioje srityje ir galbūt galėtų ja pasidalyti25.

Paskatų nuomoti negyvenamus namus taikymas taip pat gali riboti dirvožemio sandarinimą. Dėl to sumažėtų spaudimas tiems Europos teritorijos plotams, kuriuose priešingu atveju žemė būtų užimama be reikalo, pažeidžiant tausumo principą. Nors naujausi rodikliai visoje ES yra skirtingi, kaip pavyzdį galima pateikti Ispanijos statistinius duomenis. 1970 m. išnuomoti gyvenamieji namai sudarė 30 proc. iš 8,5 mln. surašytų namų, 1981 m. šis rodiklis buvo tik 21 proc. iš 10,4 mln., o 1991 m. – tik 15 proc. iš 11,7 mln. (Ministerio de Vivienda, 2011). Tvarumo požiūriu poreikis didinti nuomojamų gyvenamųjų namų skaičių yra labai svarbus ne tik siekiant tinkamiausiai išnaudoti miestų teritorijas, bet ir dėl teritorijų uždarymo problemos, kurią sukelia namų nuosavybė, kai namai yra tušti (panaši problema kyla dėl didėjančio noro įsigyti antrąjį gyvenamąjį būstą, kuris per metus būtų naudojamas tik trumpą laiko tarpą).

Kiti geriausios patirties pavyzdžiai:

• gyvenimo kokybės gerinimas miestų centruose: miestų atnaujinimo programos pasirodė esančios veiksmingos pritraukiant naujų gyventojų ir pakeičiant persikėlimo iš miestų centrų į pakraščius tendenciją, taip pat padedant kurti naujas darbo vietas nuosmukį išgyvenančiose miestų teritorijose. Pagal panašų principą mažų ir vidutinio dydžio miestų centrai turėtų būti padaryti patrauklesni siekiant sumažinti spaudimą

25 Pvz., INTERREG projektai „Sufalnet4EU“ (tvarus anksčiau užkastų ir apleistų sąvartynų

panaudojimas) (http://www.sufalnet4.eu/) ir „URBAN SMS“ (miesto dirvožemio tvarkymo strategijos) (http://www.urban-sms.eu/).

LT 24 LT

didmiesčių rajonams, o išsibarsčiusių gyvenviečių statinių poreikis kaimo regionuose, kuriuose mažėja gyventojų, turėtų būti kruopščiai vertinamas. Klestintys ir dinamiški maži bei vidutinio dydžio miestai gali gerokai pakelti ne tik jų pačių, bet ir aplinkinių kaimo gyventojų gerovę. Jie itin padeda išvengti kaimo gyventojų mažėjimo ir miesto gyventojų persikėlimo, taip pat skatina darnų teritorijų vystymą (Regioninės politikos GD, 2011);

• viešojo transporto infrastruktūrų tobulinimas, įskaitant privačių automobilių naudojimo ribų nustatymą. Judumo mieste veiksmų plane (COM(2009) 490) skatinamas kokybiškas ir prieinamas viešasis transportas kaip tvarios miesto transporto sistemos pagrindas. Prieinamo šeimai patogaus viešojo transporto sprendimai yra svarbus veiksnys, skatinantis miesto gyventojus tapti mažiau priklausomais nuo automobilių, naudoti viešąjį transportą, daugiau vaikščioti pėsčiomis ir važinėti dviračiu, atrasti naujus judumo būdus, pvz., prireikus pavežti vieniems kitus, naudotis bendru automobilių parku ir bendrais dviračiais. Privertus naudotojus pagal principą „moka teršėjas“ padengti dėl jų veiklos susidarančias išorines išlaidas (ekologines, spūsčių ir kitas), šių išlaidų įtraukimas gali paskatinti transporto naudotojus pamažu pereiti prie ekologiškesnių transporto priemonių arba transporto rūšių, naudoti mažiau apkrautą infrastruktūrą arba keliauti skirtingu metu. ES nuostatomis dėl sunkiojo krovininio transporto apmokestinimo už naudojimąsi infrastruktūra nedraudžiama nediskriminavimo principu miestų teritorijose taikyti reguliuojamuosius mokesčius, kuriais būtų siekiama sumažinti eismo spūstis ir poveikį aplinkai. Vietos finansavimo ištekliai yra įvairūs: tai gali būti vietos mokesčiai, keleivinio transporto mokesčiai, rinkliavos už automobilių stovėjimą, žaliųjų plotų mokesčiai, miestuose taikomos kainodaros sistemos, taip pat privatus finansavimas;

• dirvožemio funkcijų požiūriu aukštos arba labai aukštos kokybės dirvožemių apsaugos stiprinimas nacionaliniu lygmeniu, įskaitant labai kokybiškų dirvožemių naudojimo vystymo veiklai ribojimą, kartu užtikrinant kasmetinį miesto tarybų vykdomą stebėjimą26. Vystymo veikla turėtų būti nukreipiama į žemos kokybės dirvožemius ir grindžiama planavimo žemėlapiu. Ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas miestų ir priemiesčiuose esančių žemės ūkio paskirties plotų išsaugojimui skatinant vidinių miesto zonų vystymą, taip siekiant įtvirtinti tausų žemės naudojimą ir padidinti aprūpinimo maistu saugumą;

• integruotas visų esamų biuro pastatų valdymas miestuose, siekiant išvengti naujų statybos teritorijų arba gyvenamųjų rajonų pertvarkymo, jei jau yra pakankamai tuščių biuro patalpų;

• kaimyninių vietos savivaldybių bendradarbiavimo ryšių, susijusių su komercinių teritorijų (naujų ir esamų) vystymu, užmezgimas arba jų stiprinimas, taip pasidalijant išlaidas ir pajamas ir išlaikant žemesnį žemės užėmimo lygį nei jis būtų konkuruojant dėl investuotojų, t. y. žemės naudojimą skatinančios konkurencijos pagal principą „nugalėtojui atitenka viskas“ atsisakymas;

• teritorijų atnaujinimo paskatų sukūrimas, kad nereikėtų vystyti naujų teritorijų, pvz., reikalavimas įrodyti, kad nėra protingų alternatyvų naujos žemės pertvarkymui ir

26 www.urban-sms.eu.

LT 25 LT

pabrėžiant apleistų miesto sklypų panaudojimo galimybes (daugelis šių sklypų yra gerai integruoti į esamą infrastruktūrą ir nėra užteršti, taigi turėtų būti išvengta vystymo išlaidų pervertinimo);

• apribojimų ir mokesčių antriesiems gyvenamiesiems būstams nustatymas, neribojant laisvo kapitalo arba asmenų judėjimo, remiamo ES sutartyse;

• sprendimus priimančių asmenų, planuotojų ir gyventojų supratimo apie dirvožemio vertę kuriant ekosistemų funkcijų užtikrinimu pagrįstą gyvenimo kokybę miesto teritorijose gerinimas, kartu pabrėžiant neigiamus žemėtvarkos metodo, pagal kurį užtikrinama menka dirvožemių išteklių apsauga, padarinius;

• taupaus žemės naudojimo filosofijos plėtojimas siekiant užtikrinti gamtos ir kraštovaizdžio apsaugą ir kompensuojant infrastruktūros vystymą gamtos apsaugos priemonėmis. Ypač svarbu diegti požiūrį, pagal kurį kraštovaizdžio ir gamtos apsauga būtų grindžiama taupiu žemės ūkio paskirties žemės naudojimu;

• finansavimo programų parengimas siekiant paskatinti savivaldybes tausiau naudoti žemę (labai dideli žemės užėmimo tempai dažniausiai turi neigiamo poveikio mažoms bendruomenėms);

• išlaidų skaičiavimo programų taikymas siekiant nustatyti vidinių miesto zonų vystymo galimybes ir užtikrinant naujų projektų išlaidų skaidrumą (pvz., apsvarstant vėlesnes infrastruktūros išlaidas, pvz., susijusias su gatvėmis ir nuotekų sistemomis, mokyklomis ir dienine priežiūra);

• novatoriškų mokslinių tyrimų (ekonomiškų metodų ir technologijų srityje) indėlio, pasiekimų ir rezultatų svarstymas, siekiant sumažinti dirvožemio sandarinimo poveikį ir atkurti dirvožemio bei dirvožemio ekosistemų funkcijas.

Bet kuris toks apribojimas turėtų būti taikomas laikantis Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV), pirmiausia jos 11 straipsnio dėl aplinkos apsaugos integravimo, 49 straipsnio dėl ekonominės veiklos subjektų įsisteigimo laisvės ir 63 straipsnio dėl kapitalo judėjimo laisvės, taip pat be išlygų laikantis susijusios Europos Teisingumo Teismo praktikos.

7. DIRVOŽEMIO SANDARINIMO PADARINIŲ MAŽINIMAS

Strateginių aplinkos vertinimų taikymas planams ir programoms ir aplinkos poveikio vertinimų taikymas didesniems projektams atitinkamai remiantis Strateginio poveikio aplinkai vertinimo (SPAV) ir Poveikio aplinkai vertinimo (PAV) direktyvomis gali būti svarbios priemonės, skirtos užtikrinti kuo tvaresnį žemės užėmimą ir dirvožemio sandarinimą. Jeigu neįmanoma išvengti didelio poveikio, neigiamus padarinius dažnai galima sumažinti poveikio mažinimo priemonėmis, tačiau reikia pripažinti, kad statyba tam tikrame žemės plote neišvengiamai turės neigiamo poveikio dirvožemio pajėgumui toje vietoje atlikti visas funkcijas.

Viena iš svarbiausių poveikio mažinimo priemonių, atitinkančių gerosios patirties pavyzdžius, yra išvengti nebūtino neigiamo poveikio dirvožemiams, kurie nėra tiesiogiai susiję su statybos veikla, pvz., žemei, naudotinai kaip sodai arba bendruomeninės paskirties žalieji plotai. Žemės įdirbimo priemonėmis taip pat galima pašalinti tankinimo ir užtvindymo padarinius,

LT 26 LT

sukeltus dirvožemiu važinėjant sunkiasvorėms mašinoms. Nukastas dirvožemis turėtų būti vėl panaudotas, pasirūpinant, kad nebūtų padaryta nebūtino neigiamo poveikio (pvz., dirvožemio rūšių maišymo), kai jis nukasamas, saugojamas ir vežamas27.

Daugeliu atvejų kai kurių dirvožemio funkcijų nykimą galima mažinti naudojant tinkamas statybos medžiagas ir taikant tinkamus statybos metodus. Vieno bendro sprendimo nėra – skirtingomis aplinkybėmis gali būti naudojami įvairūs metodai ir medžiagos. Metodas iš esmės turėtų būti toks: nustatyti, kur gali kilti problemų, ir protingai parinkti tinkamiausias medžiagas ir statybos metodus. Poveikio mažinimo priemonių pavyzdžių yra labai daug, įskaitant didelio pralaidumo medžiagų ir paviršių naudojimą, ekologiškos infrastruktūros įrengimą ir vandens surinkimą. Šios priemonės aprašytos tolesniuose skirsniuose.

7.1. Pralaidžių medžiagų ir paviršių naudojimas28

Pralaidžios medžiagos ir paviršiai gali padėti išsaugoti kai kurias svarbiausias dirvožemio funkcijas ir iš dalies sumažinti dirvožemio sandarinimo padarinius. Jie gali padėti palaikyti žemės paviršiaus sąsają su užkastais dirvožemiais, sumažinant paviršinio vandens nutekėjimą ir leidžiant didesniam lietaus vandens kiekiui įsiskverbti į apatinius dirvožemio sluoksnius. Dėl to gali sumažėti vandens valymo išlaidos ir potvynių bei vandens sukeltos erozijos rizika. Be to, leidžianti į dirvožemį įsiskverbti lietaus vandeniui pralaidi medžiaga gali padėti gerinti požeminio vandens atsinaujinimą. Augalija sugeria mažiau šilumos nei įprastos medžiagos (pvz., asfaltas), o tai gali padėti sumažinti aplinkos oro temperatūrą ir oro vėsinimui reikalingos energijos kiekį. Pralaidžios medžiagos sudaro sąlygas garavimui, o tai yra lemiamas miestų vėsinimo ir miesto karščio salos efekto išvengimo veiksnys. Kai kurie produktai taip pat gali padėti išsaugoti biologines arba kraštovaizdžio funkcijas. Be to, pralaidžios medžiagos iš esmės stabdo šerkšno susidarymą žiemą.

Yra labai įvairių paviršiaus pralaidumą užtikrinančių medžiagų ir principų, tinkančių labai įvairioms aplinkybėms. Be jų teikiamos ekologinės naudos, daugelio pralaidžių medžiagų naudojimo laikotarpio sąnaudos yra mažesnės už įprastų nepralaidžių paviršių. Tačiau pralaidžių paviršių pačių savaime negalima laikyti visapusiška dirvožemio apsaugos priemone, nes pagal visas technologijas būtina pašalinti bent 30 cm paviršinio dirvožemio sluoksnio. Anksčiau buvusį dirvožemį iš dalies galima pakeisti, pvz., žvyro sluoksniu.

Paprastai automobilių stovėjimo aikštelės yra puiki vieta naudoti pralaidžius paviršius. Europoje neabejotinai yra daugiau automobilių statymo vietų nei pačių automobilių, be to, ir vienų, ir kitų skaičius didėja. Sutvirtintos vejų sistemos su žvyro arba žolės tinkleliais idealiai tinka įrengti didesnėms nereguliariai arba nedažnai naudojamoms automobilių stovėjimo aikštelėms, pvz., slidinėjimo kurortuose, sporto arenose, golfo aikštelėse, turizmo objektuose ir prekybos mugėse. Šie paviršiai padeda išsaugoti vietos drenažo sistemą ir daro mažesnį poveikį kraštovaizdžiui. Visų rūšių pralaidūs paviršiai taip pat yra tinkami privatiems įvažiavimams ir privačioms stovėjimo aikštelėms. Be to, pralaidžių betono grindinių su drenažo grioveliais naudojimas galėtų būtų ilgalaikis sprendimas, tinkamas intensyvaus eismo atveju, pvz., prie didelių prekybos centrų, parduotuvių ir pan.

27 Šiame skyriuje nagrinėjamos vietinio pobūdžio poveikio mažinimo priemonės. Todėl dirvožemio

pakartotinis panaudojimas kitoje vietoje išsamiau nagrinėjamas 8.1 skirsnyje. 28 Daugiau informacijos apie dažniausiai naudojamas pralaidžias medžiagas ir paviršius pateikta 5 priede

ir Prokop ir kiti (2011).

LT 27 LT

7.2. Žalioji infrastruktūra

Miestų planavimas (įvairaus masto) vadovaujantis žaliosios infrastruktūros29 principu gali padėti sumažinti miesto karščio salos efektą miesto teritorijose, taip prisitaikant prie klimato kaitos ir sumažinant orui kondicionuoti reikalingą energijos kiekį30, išsaugoti arba padidinti žemės infiltracinį potencialą, kartu išvengiant didelio vandens nuotėkio ir sumažinant kanalizacijos sistemų apkrovą, sumažinti lietaus vandens nuotėkį, galintį teršti vietos vandens kelius, išvalant lietaus vandenį ten, kur jis iškrenta, ir saugoti, kad užterštos nuotekos nepatektų į nuotekų surinkimo sistemas. Miestą ir jo apylinkes tankiai apsodinus krūmais ir medžiais gali būti sugerta daug dulkių ir oro teršalų, o kartu iš dalies slopinamas triukšmas ir mažinama kenkėjų (pvz., vabzdžių). Be to, žalioji infrastruktūra gali teikti kitokios socialinės bendruomeninės naudos, pvz., pagyvinti rajoną ir kurti daugiau poilsio erdvių.

Vienas iš veiksmingiausių būdų kurti žaliąją infrastruktūrą – taikyti labiau integruotą žemėtvarkos metodą. Veiksmingiausias būdas to pasiekti – pasitelkti strateginį teritorijų ir miestų planavimą, suteikiantį galimybę kurti teritorines įvairios paskirties žemės sąveikas31 ir geriau organizuoti sektorių planavimą (infrastruktūros, žemės ūkio, vandens ūkio ir t. t). Todėl tais atvejais, kai pagal ES regioninę politiką bendrai finansuojami projektai turi poveikio natūralioms gamtinėms zonoms, labai svarbu atsižvelgti į tokius veiksnius kaip teritorijų planavimas, žemės naudojimas arba miškų ir šlapynių tvarkymas. Tai ypač svarbu stambių ir ilgalaikių infrastruktūrų, pvz., kelių, greitkelių, geležinkelių, naujų verslo parkų arba nuotekų valymo įrenginių, atveju (SEC(2011) 92).

Apželdinti stogai, kaip sudedamoji žaliosios infrastruktūros dalis32, gali padėti iš dalies sumažinti neigiamus dirvožemio sandarinimo padarinius, nors jais ir nekompensuojamos išnykusios dirvožemio funkcijos. Dažniausiai jie gali iš dalies padėti neleisti nutekėti paviršinėms nuotekoms. Pavyzdys – Mančesterio miesto centras ir tankiai užstatytos atokesnės šio miesto dalys. Tuose rajonuose paviršinių nuotekų kiekis, iškritus 20 mm kritulių, dėl stogų apželdinimo sumažėjo iki 20 proc. (TCB, 2010). Toks mažinimas gali būti naudingas mažinant potvynių miesto aplinkoje. Be to, apželdinti stogai vertingi tuo, kad jie yra tam tikrų augalų ir gyvūnų buveinės, todėl teigiamai veikia mikroklimatą dėl vandens garavimo (vėsinimo efektas) ir prisideda prie oro kokybės gerinimo sulaikydami ore esančias kietąsias daleles (Siebielec ir kiti, 2010). Tokių stogų įrengimo ir priežiūros išlaidos panašios į tradicinių stogų33. Osnabriuko mieste paskatinus įrengti apželdintus stogus, o neretai – ir fotovoltinius modulius, padengta 100 000 m2 miesto stogų.

29 Žr. I priede pateiktą apibrėžtį. 30 JAV Aplinkos apsaugos agentūros (EPA) teigimu (2001 m.), energijos taupymas yra viena iš

svarbiausių žaliosios infrastruktūros naudingųjų savybių. Ant pastatų ir aplink juos įrengta žalioji infrastruktūra gali sumažinti šildymo ir vėsinimo išlaidas. Pvz., apželdinus stogus, pastato energetinės sąnaudos gali sumažėti 10–15 proc., o miestuose 10 proc. padidinus medžių sukuriamos paūksmės plotą dėl susidariusios priedangos nuo saulės ir vėjo gali būti sutaupyta 5–10 proc. energijos. Be to, žalioji infrastruktūra taupo energiją, nes mažėja į bendras surinkimo ir valymo sistemas patenkančio lietaus vandens, taigi ir valymo įrenginiuose valomų nuotekų.

31 Pvz., žr. „Interreg“ projektą NATREG (http://www.natreg.eu/). 32 Apželdintas stogas yra pastato stogas, kuris visas arba iš dalies yra padengtas gyvosios terpės ir

augalijos sluoksniu, uždėtu ant vandeniui nepralaidžios plėvelės. Gali būti įrengti ir kiti sluoksniai, pvz., stogo užtvaros ir drenažo bei drėkinimo sistemos. Seniausi žinomi apželdinti stogai buvo pagal šiaurės tradicijas, iki šios gyvas daugelyje Norvegijos ir Islandijos regionų, velėna dengti stogai. Be to, apželdintus stogus nesunku įrengti ant požeminių pastatų ir infrastruktūrų, pvz., kaip tai padaryta San Sebastiano (Šiaurės Ispanijos miesto) Katalonijos aikštės automobilių stovėjimo aikštelėje.

33 http://www.lid-stormwater.net/greenroofs_maintain.htm.

LT 28 LT

7.3. Natūrali vandens surinkimo sistema

Kaip paaiškinta 2 skyriuje, vienas iš dirvožemio sandarinimo padarinių yra tas, kad trukdoma įsigerti lietaus vandeniui ir jam valytis dirvožemyje. Dėl to gali būti padaryta didesnės žalos prasidėjus labai intensyviam (kiekio ir (arba) trukmės požiūriu) lietui, tačiau problemų gali kilti ir ne tokiomis kraštutinėmis sąlygomis. Todėl geriausios patirties pavyzdžiais pagrįstomis poveikio mažinimo priemonėmis remiamas natūralus vandens apytakos ciklas, o ne mėginama nukreipti vandenį į nuotekų valymo įrenginius. Vandeniui pasiekus žemę, jis laikomas kaip galima ilgiau. Pravartu naudoti labai porėtas medžiagas ir paviršius, tačiau tais atvejais, kai vanduo negali prasisunkti, siekiama sulėtinti vandens nutekėjimą, kad būtų išvengta gausių antplūdžių ir su jais susijusio potvynio. Geresnė evapotranspiracija – iš vandens telkinių, šlapio dirvožemio arba gyvų augalų – yra naudinga ir vietos mikroklimatui.

Gali būti taikomos tokios priemonės kaip seklūs baseinai, į kuriuos iš apylinkių surenkamas lietaus vanduo, be to, vandens įsigėrimą giliau į žemę galima gerinti vamzdžiais, duobėmis arba žvyro dėžėmis; šie įrenginiai tinka ir kaip laikinos talpyklos. Vandens surinkimo baseinai arba – smulkesniu mastu – namų ūkių cisternos dažnai pasirenkamos kaip techninės lietaus vandens talpyklos, kuriose surinktas vanduo vėliau naudojamas daržams laistyti arba naudoti tualeto bakelyje vietoje geriamojo vandens.

Bendras lyginamasis išlaidų, patiriamų naudojant natūralias vandens surinkimo sistemas ir naudojant tradicines nuotekų sistemas, vertinimas nėra parengtas, nes išlaidos priklauso nuo vietos sąlygų, atvirų plotų buvimo, žemės kainos ir t. t.34 Tačiau pagrįstai galima manyti, kad geras ir įžvalgus planavimas turėtų leisti išvengti didelių paviršinio įsigėrimo užtikrinimo išlaidų ir padėti veiksmingiausiai panaudoti išteklius, atsižvelgiant į labai įvairią teikiamą naudą, pvz., mažesnę potvynių riziką, lietaus vandens panaudojimą vietoje geriamojo vandens daržams laistyti, vandeningojo sluoksnio papildymą, mažesnius nuotekų valymo poreikius ir t. t. Turbūt galima pagrįstai teigti, kad naujų gyvenviečių išlaidos neturėtų viršyti tradicinių nuotekų sistemų išlaidų (Niederösterreichische Landesregierung, 2010).

8. DIRVOŽEMIO SANDARINIMO KOMPENSAVIMAS

Pagrindinis aspektas, į kurį atsižvelgiama visais geriausios patirties atvejais, yra tas, kad dirvožemio susidarymas yra labai lėtas procesas. Taigi užsandarinus dirvožemį ir išnykus jo funkcijoms arba – geriausiu atveju – kai kurioms iš jų, jos iš esmės prarandamos visiems laikams (Siebielec ir kiti, 2010). Todėl būtina kaip galima labiau riboti dirvožemio sandarinimą ir mažinti neigiamus jo padarinius. Tik tada, kai to padaryti neįmanoma, svarstoma „kompensavimo“ galimybė. Kompensavimas čia parašytas kabutėse, nes šis

34 Kaip kaimo vietovės pavyzdį galime paimti Anne Valley (Airija) – čia vietoje tradicinių valymo

įrenginių buvo sukurta integruota dirbtinė šlapynė. Be to, kad šlapynė, palyginti su panašiais tradiciniais valymo įrenginiais, dažniausiai yra veiksmingesnė valant gyvulininkystės nuotekas, ji taip pat naudinga dėl jos atliekamų ekosistemos funkcijų – vandens valymo, gėlojo vandens kaupimo, klimato reguliavimo, anglies sekvestravimo, potvynio kontrolės, pramoginių aspektų, dirvožemio susidarymo ir maistinių medžiagų apytakos ciklo; be to, šlapynė yra tinkama buveinė pelkynų augalijai ir gyvūnijai. Ūkininkai teigia neatsisakantys ūkininkavimo verslo vien dėl šios šlapynės įrengimo; be to, gerokai padidėjo teritorijos estetinė vertė. 1 750 gyventojų kapitalo sąnaudos buvo 770 000 EUR; dar 165 000 EUR išleista moksliniam projekto stebėjimui trejų metų laikotarpiu. Ši suma apima 220 000 EUR išlaidas turizmo įrangai, o techninės priežiūros išlaidos yra mažesnės nei tradicinių įrenginių atveju. Panašūs tradiciniai įrenginiai kainuotų daugiau kaip 1,5 mln. EUR, taigi, palyginti su jais, išlaidos nėra didelės.

LT 29 LT

terminas gali būti šiek tiek klaidinantis. Nereikėtų suprasti, kad sandarinimą galima kompensuoti visiškai, „kur nors kitur taikant kokias nors priemones“, nes vietų, kurios yra tinkamos kompensavimo priemonėms taikyti, yra nedaug, ir taikomi visokie apribojimai, nes dirvožemio funkcijos priklauso nuo dirvožemio ir vietovės pobūdžio. Reikėtų pabrėžti, kad kompensavimas turėtų būti lygiavertis ir susijęs su prarastomis ekosistemų funkcijomis. Be to, priemonių reikėtų imtis ne vėliau kaip tuo metu, kai atsiranda numatytieji padariniai, arba netgi anksčiau. Tikslas – išsaugoti arba atkurti visas dirvožemio savybes tam tikroje teritorijoje, kad jis galėtų atlikti savo funkcijas (arba daugelį iš jų). Taigi kompensavimo priemonės yra skirtos tam, kad būtų atkurtos arba pagerintos dirvožemio funkcijos, siekiant išvengti didesnių neigiamų dirvožemio sandarinimo padarinių. Pvz., žemės ūkio paskirties žemės praradimą tam tikroje vietovėje galima kompensuoti žemės ūkio tikslais įsisavinant prastos būklės žemę, o vandens sulaikymo gebą galima kompensuoti ją didinant visoje baseino teritorijoje. Jeigu to padaryti neįmanoma, blogiausiu atveju kompensavimo priemonėmis siekiama pagerinti kitas dirvožemio funkcijas (pvz., įkuriamas miesto parkas kompensuojant automobilių stovėjimo aikštelės įrengimą žemės ūkio paskirties žemėje).

Taigi kompensavimo priemonėmis veikiau siekiama išsaugoti bendrą dirvožemio funkcijų veiksmingumą tam tikroje teritorijoje, o ne užkirsti kelią visų dirvožemių sandarinimui tam tikroje teritorijoje. Todėl siekiant užtikrinti, kad būtų rastos tinkamos kompensavimo priemonės, skirtos atlyginti didelį poveikį dirvožemiui, gali būti svarbu planams ir programoms taikyti strateginius aplinkos vertinimus, o didesniems projektams – poveikio aplinkai vertinimus, atitinkamai atliekamus pagal SPAV ir PAV direktyvas.

Dirvožemio ir jo funkcijų netektį galima kompensuoti įvairiais būdais: 1) sandarinant dirvožemį nukastą viršutinį dirvos sluoksnį pakartotinai panaudoti kitoje vietoje; 2) pašalinti tam tikros teritorijos sandarinimą (dirvožemio atkūrimas), kompensuojant užsandarinimą kitoje vietoje; 3) taikyti ekologines sąskaitas ir prekybą vystymo sertifikatais; 4) imti mokestį už dirvožemio sandarinimą, surinktas lėšas panaudojant dirvožemio apsaugai arba kitais aplinkosauginiais tikslais. Keletas kompensavimo schemų glaustai aprašytos tolesniuose skirsniuose.

8.1. Pakartotinis dirvožemio panaudojimas

Viršutinis dirvos sluoksnis, nukastas rengiant žemę pastato arba kelio statybai, gali būti pakartotinai panaudotas kitoje vietoje. Jis gali būti panaudotas pramogų sektoriuje (pvz., golfo aikštynams įrengti), sodininkų mėgėjų, siekiančių pagerinti jų dirvožemio kokybę (pirmiausia labai molingų dirvožemių), arba žemėnaudos veikloje (pvz., užkasant atliekas arba pakeičiant užterštą dirvožemį užterštoje teritorijoje), siekiant sukurti tinkamą aplinką sėkloms daiginti ir augalams sodinti. Be to, viršutinis dirvos sluoksnis gali būti pakartotinai panaudotas prastos kokybės dirvožemiui gerinti, prieš tai kruopščiai parinkus vietą ir dirvožemį, tačiau labai svarbios ir tinkamos fizinės, biologinės bei cheminės gerinamo dirvožemio savybės. Pakartotinį viršutinio dirvos sluoksnio panaudojimą galima skatinti teisiniais įpareigojimais.

Kad kuo mažiau pablogėtų dirvožemio kokybė ir kad būtų galima iš dalies atkurti dirvožemio funkcijas naujoje vietoje, dirvožemio nuėmimo darbai pirminėje vietoje, įskaitant dirvožemio nukasimą, laikymą ir gabenimą, turi būti atliekami atsargiai. Be to, kad dirvožemį vėliau būtų galima sėkmingai pakartotinai panaudoti, svarbu tinkamai jį įkelti ir užtikrinti tinkamą jo profilio struktūrą (t. y. viršutinis dirvos sluoksnis turėtų būti dedamas ant podirvio).

Tačiau dažnai susiduriama su praktiniais viršutinio dirvos sluoksnio pakartotinio panaudojimo sunkumais, pvz., kylančiais dėl šios birios medžiagos gabenimo dideliu sunkvežimių

LT 30 LT

skaičiumi poveikio aplinkai arba dėl to, kad priimančioje vietovėje esančios sąlygos nėra palankios pakartotinai panaudoti vietoje nukastus dirvožemius.

8.2. Sandarinimo šalinimas (dirvožemio atkūrimas)

Sandarinimo šalinimas – tai dalinis pirmiau buvusio dirvožemio profilio atkūrimas pašalinant sandarinimo sluoksnius, pvz., asfaltą arba betoną, išpurenant pamatinį dirvožemį, pašalinant pašalines medžiagas ir atkuriant profilį. Taip siekiama atkurti veiksmingą sąsają su natūraliu podirviu. Tam gali reikėti panaudoti kitur nukastą viršutinį dirvožemio sluoksnį, siekiant pagerinti šaknijimosi terpės kokybę, arba panaudoti dirvožemio susidarymą lemiančias medžiagas. Tinkamai atlikus šį procesą, gali būti iš esmės atkurtos dirvožemio funkcijos.

Sandarinimo pašalinimas kaip kompensavimo priemonė kartais yra dalis platesnio požiūrio, kuriuo siekiama atnaujinti miestus, pvz., pašalinant apleistus pastatus ir sukuriant atitinkamus želdinių plotus. Tokiais atvejais vidinių miesto dalių vystymui netaikomos kompensavimo priemonės, kuriomis siekiama skatinti vidinių miesto zonų vystymą ir stabdyti padriką miestų plėtimąsi. Kadangi visiškai atkurti dirvožemio funkcijas pirmiau užsandarintoje teritorijoje gali būti techniškai sudėtinga arba per brangu, apsvarstoma tokios teritorijos pakartotinio panaudojimo vidinių miesto zonų vystymui galimybė. Tai padeda išvengti žemės užėmimo (ir fragmentavimosi) kitose vietose ir yra visapusiškai naudinga tvarumo požiūriu.

8.3. Ekologinės sąskaitos ir prekyba vystymo sertifikatais

Sąskaitų sistema yra pagrįsta vystymo projektų, pagal kuriuos sandarinamas dirvožemis, „ekologinių išlaidų“ nustatymu skiriant ekologinius taškus. Vystymo projektų vykdytojai turi užtikrinti, kad kur nors kitur būtų taikomos lygiavertės kompensavimo priemonės. Ekologinius taškus suteikia oficialiai įgaliotos kompensavimo agentūros, kurios yra atsakingos už tų taškų skyrimą bei padengimą, taip pat už sistemos priežiūrą.

Pagal panašią kompensavimo sistemą numatyta prekyba vystymo sertifikatais (praktiškai dar netaikoma, tik išbandyta 2007–2009 m. keturiolikoje Vokietijos savivaldybių; žr. Küpfer ir kiti, 2010). Pagrindinė idėja – įtraukti dirvožemio sandarinimo ekologines išlaidas. Dėl to padidėja žemės užėmimo išlaidos, pirmiausia derlingų dirvožemių, ir skatinamas visų galimų žemės užėmimo ir kartu dirvožemio sandarinimo mažinimo priemonių įgyvendinimas.

8.4. Sandarinimo mokestis

Žemės užėmimui ir dirvožemio sandarinimui gali būti taikomas mokestis, mokėtinas kompetentingai aplinkosaugos institucijai. Įmokos gali būti nustatomos atsižvelgiant į tai, kokia dirvožemio dalis sunaudojama ir (arba) užsandarinama pagal numatytą vystymo projektą. Nors tokia sistema galėtų būti laikoma dirvožemio sandarinimo mažinimo, o ne jo kompensavimo priemone, dabartiniai mokesčiai iš tikrųjų nėra tokie dideli, kad jais apskritai būtų atgrasinta nuo žemės užėmimo. Kadangi surinktos lėšos naudojamos su dirvožemiu susijusiems aplinkosaugos projektams remti, teisinga tokią sistemą laikyti kompensavimo galimybe. Sandarinimo mokesčiai taikomi keliose šalyse ir regionuose siekiant išsaugoti geriausią žemės ūkio paskirties žemę. Tokiais atvejais mokesčio dydis paprastai siejamas su derlingumo kategorijomis (Prokop ir kiti, 2011).

LT 31 LT

9. INFORMAVIMO GERINIMAS

Daugelis stebėtojų nurodė, kad viena iš pagrindinių kliūčių, trukdančių įgyvendinti tvaresnę teritorijų planavimo politiką ir užtikrinti tausesnę žemėnaudą, yra informacijos apie dirvožemio vaidmenį ekosistemoje ir ekonomikoje trūkumas.

Siekdamos ištaisyti šią padėtį, valdžios institucijos, kartais bendradarbiaudamos su Europos žemių ir dirvožemių aljansu (angl. European Land and Soil Alliance, ELSA) ir Europos visuomenės informavimo apie dirvožemius tinklu (angl. European Network on Soil Awareness, ENSA)35, ėmėsi arba svarsto galimybę imtis tokių informavimo iniciatyvų ir priemonių:

• pradėti informavimo apie dirvožemio funkcijas ir gyvenviečių teritorijų poveikį kampanijas36, apimančias gyventojų, kurie stato arba atnaujina namą, informavimą apie alternatyvių grindinio medžiagų teigiamas ir neigiamas savybes;

• viešosiose teritorijų planavimo tarnybose kasmet rengti „atvirų durų“ dieną, suteikiančią galimybę susipažinti su planavimo ir jo rezultatų svarba (numatant atitinkamą veiklą, į kurią būtų įtraukti vaikai);

• remti mobilias parodas: stendai su išspausdinta vaizdine ir faktine medžiaga būtų rodomi Europos miestų centruose (pvz., 2011 m. rugsėjo mėn. Kopenhagoje surengta paroda apie Europos tyrlaukius);

• gausinti informaciją ir žinias apie miesto ir priemiesčių žemės ūkį;

• užtikrinti regioninį žemės užėmimo ir dirvožemio sandarinimo stebėjimą, atsižvelgiant į kokybės aspektus ir viešai skelbiant rezultatus per vietos spaudą, radiją, televizijos stotis, interneto svetaines ir metinius leidinius, siekiant parodyti ir kiekybiškai įvertinti vietos dirvožemių nykimą ir jų būklės blogėjimą;

• demonstruoti drenažo sistemas (sudarytas iš pralaidžių medžiagų ir vandens sulaikymo zonų), taip gerinant supratimą apie dirvožemio atliekamas vandens saugojimo ir valymo funkcijas bei apie dirvožemio apsaugos poreikius;

• specialios ekspertinės informacijos apie technines dirvožemio sandarinimo mažinimo arba kompensavimo priemones teikimas savivaldybių lygmens sprendimus priimantiems asmenims, nes jie ne visuomet gali žinoti apie alternatyvius grindinio įrengimo sprendimus, statybos pramonės atstovams, kurie tuomet galėtų reklamuoti alternatyvias grindinio medžiagas ir didinti jų pasiūlą, ir statybos konsultantams, kurie tuomet galėtų teikti informaciją apie alternatyvių grindinio medžiagų teigiamas ir neigiamas savybes;

• skatinti susijusių sektorių rekomendacijų, parengtų pagal ES aplinkosaugos vadybos ir audito schemą (EMAS)37, pvz., dėl viešojo administravimo, statybos ir turizmo, taikymą;

35 www.soil-alliance.org ir www.eu-ensa.org. 36 Pvz., Vokietijos federalinė aplinkos, gamtos apsaugos ir branduolinės saugos ministerija teikia švietimo

ir informavimo medžiagą: Flächenverbrauch und Landschaftszerschneidung (http://www.bmu.de/files/pdfs/allgemein/application/pdf/flaeche_de_gesamt.pdf).

LT 32 LT

• vertinti dirvožemio sandarinimo ekologinius padarinius, susijusius su ekosistemų funkcijų nykimu ir jautrumu klimato kaitai (jeigu tą poveikį įmanoma įvertinti finansine išraiška), ir teikti informaciją apie taupias priemones, skirtas spręsti šių netekčių ir prisitaikymo prie klimato kaitos klausimus;

• sudaryti visuomenei galimybes veiksmingai ir aktyviai dalyvauti teritorijų planavimo procesuose. Bendrai priimti sprendimai bus geriau pagrįsti ir remiami susijusių žmonių, todėl tvaresni (rengti bazinius mokymus, kad gyventojai ir suinteresuotųjų asmenų grupės įgytų šiokių tokių minimalių žinių, kurios leistų jiems geriau pasirengti planavimo klausimų svarstymui);

• remti mokslinių tyrimų projektus ir gerinti jų rezultatų matomumą, pvz., kaip tai daroma pagal „Interreg“ projekto URBAN SMS informavimo gerinimo paketą (Wolff ir kiti, 2011);

• kai kurias idėjas, susijusias su teritorijų planavimu, teritorinių problemų sprendimu ir dirvožemio aspektais, įtraukti į vidurinio mokymo programas ir plėtoti jas universitetų (arba lygiaverčiuose) kursuose, skirtuose būsimiems specialistams, pvz., architektams, inžinieriams ir teritorijų projektuotojams. Su vidurinėmis mokyklomis susijęs pavyzdys yra mokymo medžiaga apie žemės naudojimą ir poveikį aplinkai, parengta pagal projektą „CircUse“ (angl. Circular Flow Land Use Management (ciklinė žemėnaudos vadyba))38 įgyvendinamą pagal Europos regioninės plėtros fondo bendrai finansuojamą Vidurio Europos programą.

37 http://ec.europa.eu/environment/emas/index_en.htm. 38 http://www.circuse.eu/, žr. skiltį „Project results“ („Projekto rezultatai“). Šiuo metu parengta čekų,

anglų, vokiečių, italų, lenkų ir slovakų kalbomis.

LT 33 LT

Naudotojų pastabos dėl šio Komisijos tarnybų darbinio dokumento gali būti siunčiamos šiuo elektroninio pašto adresu:

env-soil-sealing@ec.europa.eu.

LT 34 LT

NUORODOS

Straipsniai ir pranešimai

Bade, T., 2008. De kroon op het werk. Werken aan het juiste klimaat voor mensen en bomen. Triple E productions (cituojama šaltinyje Technische commissie bodem, 2010).

Davies, Z.G., Edmondson, J.L., Heinemeyer, A., Leake, J.R. & Gaston, K.J. 2011:, Mapping an urban ecosystem service: quantifying above-ground carbon storage at a city-wide scale. Journal of Applied Ecology, 48, 1125-1134.

Regioninės politikos GD, 2011. „Cities of tomorrow - Challenges, visions, ways forward“ (Rytojaus miestai. Problemos, vizijos, strategijos). Regioninės politikos generalinis direktoratas, Europos Komisija, Liuksemburgas: Europos Sąjungos leidinių biuras. 112 p. ISBN: 978-92-79-21307-6. http://ec.europa.eu/regional_policy/conferences/citiesoftomorrow/index_en.cfm

EAA, 2006. „Urban sprawl in Europe – The ignored challenge“ (Urbanizacija Europoje. Nespręstas klausimas). Europos aplinkos agentūros ataskaita, 2006 m. spalio mėn.

EAA, 2010a. „The European environment – State and Outlook 2010: land use“ (Europos aplinka. Būklė ir raidos perspektyvos 2010 m. Žemėnauda). Europos aplinkos agentūra, Kopenhaga.

EAA, 2010b. „The European environment – State and Outlook 2010: soil“ (Europos aplinka. Būklė ir raidos perspektyvos 2010 m. Dirvožemis). Europos aplinkos agentūra, Kopenhaga.

EAA, 2010c. „The European environment – State and Outlook 2010: urban environment“ (Europos aplinka. Būklė ir raidos perspektyvos 2010 m. Miesto aplinka). Europos aplinkos agentūra, Kopenhaga.

EAA, 2011. „Landscape fragmentation in Europe“ (Kraštovaizdžio fragmentacija Europoje). Bendra EAA ir FOEN ataskaita.

Eigenbrod F., Bell V.A., Davies H.N., Heinemeyer A., Armsworth P.R, Gaston K.J., 2011: The impact of projected increases in urbanization on ecosystem services. Proceedings of the royal society (278) 2011: 3201-3208. http://rspb.royalsocietypublishing.org/content/278/1722/ 3201.full.pdf+html?sid=f80cc9f6-d67b-48f4-b350-1e72ef179385

Einig K., Jonas A., Zaspel B., 2009: Eignung von CORINE-Geodaten und Daten der Flächenerhebung zur Analyse der Siedlungs- und Verkehrsflächenentwicklung in Deutschland. Land Use Economics and Planning – Discussion Paper 08/2009-08, ISSN 1866-6973. http://www.uni-goettingen.de/de/115169.html

Eurostatas, 2010. „Regional population projections“ (Regionų gyventojų skaičiaus prognozės). „Statistics in focus 1/2010“ (Eurostato statistikos rinkinys Nr. 1/2010).

Früh B., Koßmann M., Roos, M., 2011: Frankfurt am Main im Klimawandel – Eine Untersuchung zur städtischen Wärmebelastung. Offenbach am Main: Selbstverlag des Deutschen Wetterdienstes, 2011. (Berichte des Deutschen Wetterdienstes 237) ISBN 978-3-88148-453-4

LT 35 LT

Gardi, C., Panos Panagos, Claudio Bosco, Delphine de Brogniez, 2012: Soil Sealing, Land Take and Food Security: Impact assessment of land take in the production of the agricultural sector in Europe (under peer review).

Gill, S.E., Handley J.F., Ennos A.R., Pauleits S., 2007: Adapting cities for climate change: the role of the green infrastructure. Built Environment 33:115-133.

Jones, R.J.A., Hiederer, R., Rusco, E., Loveland, P.J. and Montanarella, L., 2004. The map of organic carbon in topsoils in Europe, Version 1.2, September 2003: Explanation of Special Publication Ispra 2004 No.72 (S.P.I.04.72). European Soil Bureau Research Report No.17, EUR 21209 EN, 26pp. and 1 map in ISO B1 format. Office for Official Publications of the European Communities, Luxembourg.

Kravcík M., Pokorný J., Kohutiar J., Kovác M., Tóth E., 2007: Water for the Recovery of the Climate - A New Water Paradigm, NGO People and Water, 2007. http://www.waterparadigm.org/download/Water_for_the_Recovery_of_the_Climate_A_New_Water_Paradigm.pdf

Küpfer C., Ostertag K., Müller J., Seifert S., Schleich J., Ehrhart K.M., 2010: Handelbare Flächenausweisungszertifikate, Experiment Spiel.Raum: Ergebnisse einer Simulation in 14 Kommunen, Naturschutz und Landschaftsplanung 42 (2) 2010, 39-47.

Oliver L., Ferber U., Grimski D., Millar K., Nathanail P., 2005: The Scale and Nature of European Brownfields, in: Proceedings of CABERNET 2005: The International Conference on Managing Urban Land, pp. 274-281. Land Quality Management Press, Nottingham, 2005.

Ministerio de Vivienda 2011: White Paper on Sustainability of Spanish Urban Planning. http://siu.vivienda.es/siu/infoWeb/libroBlanco/en/presentacion.html

Munafò, M., Martellato G., Salvati L. 2011: Il consuma di suolo nelle città Italiane. ECOSCIENZA (4) 2011. www.isprambiente.gov.it

Niederösterreichische Landesregierung, 2010: Naturnahe Oberflächenentwässerung für Siedlungsgebiete – Leitfaden für Gemeinden. http://www.noel.gv.at/bilder/d44/Naturnahe_Oberflaechenentwaesserung_-_Leitfaden_fuer_Gemeinden.pdf

Piorr A., Ravetz J., Tosics I., 2011: Peri-urbanisation in Europe: Towards a European Policy to sustain Urban-Rural Futures. University of Copenhagen /Academic Books Life Sciences. 144 pp. ISBN: 978- 87-7903-534-8. http://www.plurel.net/images/Peri_Urbanisation_in_Europe_printversion.pdf

Poeplau C., Don A., Leifeld J., Vesterdal L., Van Wesemael B. 2011: Temporal dynamics of soil organic carbon after land-use change in the temperate zone – carbon response functions as a model approach. Global Change Biology 17: 2415-2427.

Prokop G., Jobstmann H., Schönbauer A., 2011: Overview on best practices for limiting soil sealing and mitigating its effects in EU-27 (Environment Agency Austria), Technical Report - 2011-50, ISBN: 978-92-79-20669-6. http://ec.europa.eu/environment/soil/sealing.htm

LT 36 LT

Siebielec G., Lazar S., Kaufmann C. & Jaensch S., 2010: Handbook for measures enhancing soil function performance and compensating soil loss during urbanization process. Urban SMS - Soil Management Strategy project, pp 37. www.urban-sms.eu

Smith C., 2010: London: Garden City? On behalf of London Wildlife Trust, Greenspace Information for Greater London and the Greater London Authority. http://www.wildlondon.org.uk/LinkClick.aspx?fileticket=DFl0HHMtUfU%3D&tabid=101&mid=499&language=en-GB

Technische commissie bodem, 2010: Advisory report on general conditions for soil sealing in urban areas. TCB A063, The Hague and references therein.

ESTD, 2007. „Territorial Agenda of the European Union, Towards a More Competitive and Sustainable Europe of Diverse Regions“ (ES teritorinė darbotvarkė. Konkurencingesnės įvairių regionų Europos link), Leipcigas (Vokietija), 2007 m. gegužės 24–25 d. http://www.eu-territorial-agenda.eu/Reference%20Documents/Territorial-Agenda-of-the-European-Union-Agreed-on-25-May-2007.pdf

ESTD, 2011. „Territorial Agenda of the European Union 2020, Towards an Inclusive, Smart and Sustainable Europe of Diverse Regions“ (2020 m. Europos Sąjungos teritorinė dienotvarkė. Integruotos, pažangios ir tvarios įvairių regionų Europos link), Gedelė (Vengrija), 2011 m. gegužės 19 d. http://www.eu2011.hu/files/bveu/documents/ TA2020.pdf

Tóth, G., Stolbovoy, V., Montanarella L., 2007. Soil Quality and Sustainability Evaluation - An integrated approach to support soil-related policies of the European Union, EUR 22721 EN. http://eusoils.jrc.ec.europa.eu/ESDB_Archive/eusoils_docs/other/EUR22721.pdf

Turbé A., De Toni A., Benito P., Lavelle P., Lavelle P., Ruiz N., Van der Putten W. H., Labouze E., Mudgal S., 2010: Soil biodiversity: functions, threats and tools for policy makers. Bio Intelligence Service, IRD, and NIOO, Report for European Commission (DG Environment). http://ec.europa.eu/environment/soil/biodiversity.htm

JAV AAA, 2008. „Reducing urban heat islands. Compendium of strategies. Chapter 2: Trees and vegetation“ (Miesto karščio salos efekto mažinimas. Strategijų santrauka. 2 skyrius. Medžiai ir augalai). http://www.epa.gov/heatisland/resources/compendium.htm

JAV AAA, 2011. „EPA Launches New Strategy to Promote Use of Green Infrastructure for Environmental and Economic Benefits“ (AAA pradeda įgyvendinti naują strategiją, skirtą skatinti žaliosios infrastruktūros naudojimą siekiant ekologinės ir ekonominės naudos). Pranešimas spaudai, 2011 m. balandžio 29 d.

Van Zoest, J. and Melchers M., 2006: Leven in stad. Betekenis en toepassing van natuur in de stedelijke omgeving. KNNV Uitgeverij Utrecht (cituojama šaltinyje Technische commissie bodem, 2010).

Wolff, G., Höke, S., Lazar S., Kaufmann-Boll C. 2011: Environmental impact of urban soil consumption. Urban SMS, Soil Management Strategy.

Europos Komisijos dokumentai

LT 37 LT

COM(2006) 231: Komisijos komunikatas Tarybai, Europos Parlamentui, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui. Dirvožemio apsaugos teminė strategija.

COM(2006) 232: Komisijos pasiūlymas Tarybai, Europos Parlamentui, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui – Europos Parlamento ir Tarybos direktyva, nustatanti dirvožemio apsaugos sistemą ir iš dalies keičianti Direktyvą 2004/35/EB.

COM(2009) 378: Komisijos ataskaita Tarybai, Europos Parlamentui, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui dėl PAV direktyvos taikymo ir veiksmingumo (Direktyva 85/337/EEB su pakeitimais, padarytais direktyvomis 97/11/EB ir 2003/35/EB).

COM(2009) 490: Komisijos komunikatas Tarybai, Europos Parlamentui, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui. Judumo mieste veiksmų planas.

COM(2011) 571: Komisijos komunikatas Tarybai, Europos Parlamentui, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui. Efektyvaus išteklių naudojimo Europos planas.

COM(2011) 612: Pasiūlymas: Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas dėl Sanglaudos fondo, kuriuo panaikinamas Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1084/2006.

COM(2011) 614: Pasiūlymas: Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas dėl konkrečių su Europos regioninės plėtros fondu ir investicijų į ekonomikos augimą ir darbo vietų kūrimą tikslu susijusių nuostatų, kuriuo panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1080/2006.

COM(2012) 93: Pasiūlymas: Europos Parlamento ir Tarybos sprendimas dėl naudojant žemę, keičiant žemės naudojimo paskirtį ir vykdant miškininkystės veiklą išmetamo ir pašalinamo šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio apskaitos taisyklių ir veiksmų planų.

SEC (2010) 360: Sanglaudos politika – 2010 m. strateginė ataskaita dėl 2007–2013 m. programų įgyvendinimo.

SEC (2011) 92: Regioninės politikos įnašas į pažangų augimą 2020 m. Europoje.

Teisės aktai

PAV direktyva: 1985 m. birželio 27 d. Tarybos Direktyva 85/337/EEB dėl tam tikrų valstybės ir privačių projektų poveikio aplinkai vertinimo (OL L 175, 1985 7 5, p. 40–48) su pakeitimais (konsoliduotas tekstas skelbiamas http://eur-lex.europa.eu/LexUriServ/ LexUriServ.do?uri=CONSLEG:1985L0337:20090625:EN:PDF)

EMAS reglamentas: 2009 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1221/2009 dėl organizacijų savanoriško Bendrijos aplinkosaugos vadybos ir audito sistemos (EMAS) taikymo, panaikinantis Reglamentą (EB) Nr. 761/2001 ir Komisijos sprendimus 2001/681/EB bei 2006/193/EB (OL L 342, 2009 12 22, p. 1–45): http://eur-lex.europa.eu/LexUriServ/LexUriServ.do?uri=OJ:L:2009:342:0001:0045:EN:PDF.

LT 38 LT

Nitratų direktyva: Tarybos Direktyva 91/676/EEB dėl vandenų apsaugos nuo taršos nitratais iš žemės ūkio šaltinių su pakeitimais, padarytais Reglamentais Nr. 1882/2003/EB ir 1137/2008/EB (OL L 375, 1991 12 31, p. 1–8): http://eur-lex.europa.eu/LexUriServ/LexUriServ.do?uri=OJ:L:1991:375:0001:0008:EN:PDF.

SPAV direktyva: 2001 m. birželio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/42/EB dėl tam tikrų planų ir programų pasekmių aplinkai vertinimo (OL L 197, 2001 7 21, p. 30–37): http://eur-lex.europa.eu/LexUriServ/LexUriServ.do?uri=OJ:L:2001:197:0030:0037:EN:PDF.

ERPF reglamentas: 2006 m. liepos 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1080/2006 dėl Europos regioninės plėtros fondo ir panaikinantis Reglamentą (EB) Nr. 1783/1999: http://eur-lex.europa.eu/LexUriServ/LexUriServ.do?uri=OJ:L:2006:210:0001:0001:EN:PDF.

LT 39 LT

1 priedas Apibrėžtys

Apleisti miesto sklypai yra neprižiūrimi, nepakankamai išnaudojami ar net apleisti buvę pramoninės arba komercinės paskirties sklypai, kurie gali būti užteršti arba laikomi užterštais. Šie sklypai dažniausia priklauso regionų, kuriuose kadaise klestėjo sunkioji pramonė, miestų teritorijoms, tačiau dabar ši veikla nebevykdoma. Norint tinkamai panaudoti šiuos sklypus, taip išsaugant brangius žaliuosius plotus, dažniausiai reikia savininkų, vietos valdžios institucijų ir kaimynystėje gyvenančių miesto gyventojų bendrų veiksmų.

Žalioji infrastruktūra39 – tai aukštos kokybės žaliųjų plotų ir kitokių aplinkosaugos elementų tinklas (žr. 1 paveikslą). Jai priklauso natūralios gamtinės zonos, taip pat dirbtiniai kaimo ir miesto elementai, pvz., miesto žalieji plotai, miškų atželdinimo zonos, žaliosios juostos, apželdinami stogai, ekologiniai kanalus, suteikiantys galimybę įveikti linijines kliūtis, keliai ir koridoriai, parkai, atkurtos salpas, didelės gamtinės vertės dirbamos žemės ir t. t. Pagrindinis žaliosios infrastruktūros principas yra tas, kad nustačius teisingus prioritetus vienas žemės plotas dažnai gali teikti įvairialypės naudos. Tobulinant žaliąją infrastruktūrą, galima išsaugoti arba sukurti vertingus kraštovaizdžio elementus, taip užtikrinant ekosistemos funkcijų veikimą. Miesto aplinkoje tai paprastai reiškia pakankamo atvirų tinkamo dydžio plotų didelėje teritorijoje užtikrinimą, sujungiant buveinių struktūras (įvairią augaliją, vandens telkinius, atvirą ir švarų dirvožemį) ir suteikiant galimybę susidaryti buveinių tinklams ir ekologinėms nišoms.

39 Daugiau informacijos skelbiama http://ec.europa.eu/environment/nature/ecosystems/index_en.htm.

LT 40 LT

1 pav. Žaliosios infrastruktūros koncepcijos iliustracija (šaltinis: Europos Komisija)

Žemės užėmimas, dar vadinamas žemės naudojimu, rodo gyvenviečių užimamo ploto didėjimą laikui bėgant. Šis procesas apima kaimo vietovėse išsibarsčiusių gyvenviečių vystymą, miesto teritorijų plėtrą apie miesto centrą (įskaitant padriką miestų plėtimąsi) ir žemės paskirties keitimą miesto teritorijoje (tankinimą). Atsižvelgiant į vietos aplinkybes, žemės užėmimas daugiau ar mažiau lems žemės užsandarinimą.

Priemiesčių teritorijos – aplink miesto teritorijas esantys plotai, įsijungiantys į kaimo kraštovaizdį (teritorija tarp miesto tipo gyvenviečių) ir kaimo gilumą; didesnėse priemiesčių teritorijose gali būti mažų miestų ir gyvenviečių, priklausančių miesto aglomeracijai.

Gyvenvietės teritorija, kartais vadinama nenatūralia žeme, yra žemės plotas, naudojamas būsto statybos, pramoniniais ir komerciniais tikslais, sveikatos priežiūros, švietimo ir slaugos infrastruktūrai, keliams ir kelių tinklams, pramogoms (parkams ir sporto aikštelėms) ir t. t. (žr. 2 paveikslą). Žemės naudojimo planavimo srityje paprastai taip vadinama bet kokios paskirties žemė, išskyrus žemės ūkio paskirties žemę, pusiau natūralias gamtines zonas, miškus ir vandens telkinius.

Dirvožemio sandarinimas – tai nuolatinis žemės ploto ir jo dirvožemio padengimas nepralaidžia dirbtine medžiaga (pvz., asfaltu arba betonu), pvz., statant pastatus ir tiesiant kelius. Kaip parodyta 2 paveiksle, paprastai užsandarinama tik dalis gyvenvietės teritorijos, nes sodai, miesto parkai ir kiti žalieji plotai nepralaidžia danga nedengiami.

LT 41 LT

2 pav. Sąvokų „gyvenvietės teritorija“ ir „dirvožemio sandarinimas“ grafinis vaizdas40 (šaltinis: Prokop ir kiti, 2011).

Dirvožemio kokybė – dirvožemio gebėjimas teikti ekosistemų ir socialinę naudą, pagrįstas jo geba atlikti savo funkcijas ir reaguoti į išorinį poveikį (Tóth ir kiti, 2007). Ji labai priklauso nuo tokių dirvožemio savybių, kaip struktūra, organinių medžiagų kiekis ir rūgštingumas, taip pat nuo teršalų ir druskos kiekio. Kai kuriose šalyse taikomi integruoti dirvožemio kokybės rodikliai, daugiausia siejami su žemės ūkio paskirties dirvožemių derlingumu (pvz., Slovakijoje skiriamos devynios kokybės klasės); tačiau derlingiausiems dirvožemiams taip pat būdingos didžiausios vandens sulaikymo vertės, biologinė įvairovė arba teršalų neutralizavimo potencialas.

Padrikas miestų plėtimasis – tai laipsniška miestų plėtra priemiesčių ir kaimo teritorijose, esančiose už atitinkamų tų miestų centrų; šiai plėtrai būdingas prastas įvairios paskirties žemės išnaudojimas miesto pakraščiuose ir dažnai nepakankamas pačiuose miestų centruose esančių plotų atnaujinimas arba pakartotinis panaudojimas. Net ir suplanavus miesto plėtrą už miesto ribų, vis vien įvykdomas žemės užėmimas ir dirvožemio sandarinimas, tačiau tokiu atveju paprastai patiriama mažiau aplinkosaugos problemų.

40 Kairėje pateiktas priemiesčio teritorijos su namais, daržais ir sodais, įvažiavimais ir kiemais pavyzdys.

Šiuo pavyzdžiu iliustruojama gyvenvietės teritorijos sąvoka. Dešinėje juoda spalva parodytos vietos, kuriose toje pačioje gyvenvietės teritorijoje užsandarinamas dirvožemis; šiuo atveju užsandarintas plotas sudaro apie 60 proc. teritorijos.

LT 42 LT

2 priedas Žemės užėmimas ir žemės sandarinimas Europos Sąjungoje

Remdamiesi Europos aplinkos agentūros pagal „Corine“ žemės paviršiaus stebėsenos programą41 paskelbtais 1990 m., 2000 m. ir 2006 m. duomenimis, Prokop ir kiti (2011) apskaičiavo, kad 1990–2000 m. Europos Sąjungoje užregistruotas žemės užėmimo tempas buvo apie 1 000 km2 per metus (šis plotas didesnis už Berlyno užimamą plotą) arba 275 ha per dieną, o gyvenviečių užimamas plotas padidėjo beveik 6 proc. 2000–2006 m. žemės užėmimo tempas sumažėjo iki 920 km2 per metus (252 ha per dieną), o bendras gyvenviečių užimamas plotas padidėjo dar 3 proc. (žr. 3 pav.). Taigi 1990–2006 m. gyvenviečių užimamas plotas padidėjo beveik 9 proc. (nuo 176 200 km2 iki 191 200 km2).

Dėl CLC duomenų – šiuo metu vienintelio ES masto vienarūšio teritorinių duomenų rinkinio neskaitant LUCAS42 – tikslumo reikia pabrėžti, kad žemės naudojimo pokyčiai, susiję su mažomis gyvenvietėmis arba didesnėmis, tačiau plačiai pasklidusiomis gyvenvietėmis, taip pat su daugeliu linijinių konstrukcijų, pvz., kelių sistema arba kitokia transporto infrastruktūra, registruojamai nepakankamai tiksliai43. Taigi iš tiesų žemės užėmimas yra gerokai didesnis nei būtų galima spręsti remiantis šiame skirsnyje pateiktais duomenimis, o skaičius reikėtų laikyti konservatyviais rodikliais44.

Gyvenviečių teritorijos 1990 m., 2000 m. ir 2006 m. atitinkamai užėmė 4,1 proc. (176 000 km²), 4,3 proc. (186 000 km²) ir 4,4 proc.(192 000 km²) ES teritorijos. 2006 m. vidutinis vienam ES gyventojui tenkantis gyvenviečių užimamas plotas buvo apie 390 m2, t. y. 15 m2 (3,8 proc.) daugiau nei 1990.

Apskaičiuota, kad bendras užsandarinto dirvožemio paviršiaus plotas 2006 m. buvo apie 100 000 km2 arba 2,3 proc. ES teritorijos, t. y. vienam gyventojui vidutiniškai teko 200 m2 užsandarinto dirvožemio. Daug užsandarinto dirvožemio (daugiau kaip 5 proc. šalies teritorijos) yra Maltoje, Nyderlanduose, Belgijoje, Vokietijoje ir Liuksemburge (žr. 4 paveikslą). Be to, daug užsandarinto dirvožemio yra visoje ES, įskaitant visas pagrindines miestų aglomeracijas ir didžiąją Viduržemio jūros pakrantės dalį. Vien tik pastarojoje per XX a. 10 dešimtmetį dirvožemio sandarinimo lygis padidėjo 10 proc.

41 http://www.eea.europa.eu/publications/COR0-landcover 42 http://epp.eurostat.ec.europa.eu/statistics_explained/index.php/LUCAS_%E2 %80 %94_a_multi-

purpose_land_use_survey. 43 Pagal CLC mažiausias atvaizdžio elementas (mažiausias išskiriamas objektas) yra 25 ha. Žemės

naudojimo pokyčių stebėjimo tikslais taikomas mažiausias atvaizdžio vienetas yra 5 ha. 44 Pagal CLC Vokietijos dirbtinės dangos paviršiaus plotas yra apie 28 000 km2, o nacionalinis registras

rodo, kad jis yra apie 44 000 km2. Linijinių konstrukcijų (daugiausia – kelių sistemos) atveju skirtumas dar didesnis: pagal CLC sistemą transporto infrastruktūra užima 764 km2 plotą, o pagal nacionalinį registrą – 17 118 km2 plotą (Einig ir kiti, 2009). Italijoje pagal CLC sistemą 2000–2006 m. metinis žemės užėmimo tempas buvo 81 km2, o pagal kitus rodiklius manoma, kad jis yra tris kartus didesnis (remiantis smulkaus mastelio – 1:25 000 – žemėlapiais, metinis žemės užėmimo tempas vien tik Italijos Lombardijos ir Emilijos-Romanijos regionuose buvo 67 km2. ISPRA atliktas vertinimas patvirtina šią prielaidą; žr. http://annuario.isprambiente.it/ capitoli/Ver_8/versione_integrale/09_Geosfera.pdf, 86–87 p.).

LT 43 LT

3 pav. Žemės užėmimas pagal administracinius vienetus 2000–2006 m. (šaltinis – Prokop ir kt., 2011).

LT 44 LT

4 pav. Užsandarintas žemės paviršiaus plotas 2006 m. (šaltinis – Prokop ir kiti, 2011)

LT 45 LT

Vidutinis ES gyventojų tankis – apie 112 žmonių vienam kvadratiniam kilometrui, t. y. gana didelis, palyginti su kitais pasaulio kraštais (Australija – 3 žm./km2, Rusija – 8 žm./km2, Brazilija – 22 žm./km2, JAV – 32 žm./km2)45. Tačiau, kaip parodyta 5 paveiksle, įvairiose valstybėse narėse ir regionuose jis gana skirtingas – nuo 16 žm./km2 Suomijoje iki daugiau kaip 1 200 žm./km2 Maltoje.

5 pav. Gyventojų tankis pagal NUTS 3 regionų sistemą 2008 m. (šaltinis – Eurostatas46)

(1) Gyventojų tankis apskaičiuojamas kaip (vidutinio metinio) gyventojų skaičiaus ir sausumos ploto santykis. Sausumos plotas yra bendras šalies plotas atėmus po vidaus vandenimis esantį plotą. Bulgarijos, Danijos, Prancūzijos, Kipro, Lenkijos ir Portugalijos atvejais vietoje sausumos ploto naudotas bendras plotas; Lenkija – skirstymas pagal NUTS 2 regionų sistemą; Jungtinė Karalystė – 2007 m.

Žemės užėmimo ir gyventojų skaičiaus augimo santykis įvairiose Europos dalyse yra nevienodas, tačiau apskritai žemės užėmimo tempai lenkia gyventojų skaičiaus didėjimą

45 http://www.worldatlas.com/aatlas/populations/ctypopls.htm. 46 http://epp.eurostat.ec.europa.eu/statistics_explained/index.php/Population_change_at_regional_level.

LT 46 LT

(„atsietasis žemės užėmimas“). Kaip parodyta 6 paveiksle, gyventojų skaičius vienose ES teritorijose pastaraisiais metais gerokai padidėjo, o kitose – sumažėjo.

Apie 75 proc. Europos gyventojų dabar gyvena miesto teritorijose; apskaičiuota, kad iki 2020 m. šis skaičius padidės iki 80 proc. (EAA, 2010c). Septyniose valstybėse narėse ši procentinė dalis gali būti didesnė kaip 90 proc. Nuo XX a. 6 deš. vidurio bendras ES miestų užimamas paviršiaus plotas padidėjo 78 proc., nors gyventojų skaičius padidėjo tik 33 proc. (EAA, 2006). Šiandien Europos vietovėse, kurios priskiriamos priemiesčiams, yra tiek pat užstatytos žemės, kiek ir miestuose, tačiau jose gyventojų tankumas yra perpus mažesnis (Piorr ir kiti, 2011).

6 pav. Vidutinis metinis gyventojų skaičiaus augimas pagal NUTS 2 regionų sistemą 2004–2008 m. (šaltinis – Eurostatas47)

(1) Belgija ir Jungtinė Karalystė – 2004–2007 m. vidurkis; Danija – 2007–2008 m. vidurkis; Turkija – 2008 m.

47 http://epp.eurostat.ec.europa.eu/cache/GISCO/yearbook2010/0102EN.pdf.

LT 47 LT

Vertingiausi dirvožemiai, galintys atlikti įvairias dirvožemio funkcijas, yra nepakankamai apsaugoti nuo žemės užėmimo ir sandarinimo, nors daugeliu atveju rimto konflikto tarp dirvožemio apsaugos ir miestų ekonominės plėtros poreikių nekyla. Vertingų dirvožemių apsauga naujose miestų teritorijose ženkliai paveiks gyvenimo kokybę ir aplinką. Tai pasakytina ne tik apie tankiai apgyvendintas miesto teritorijas, kurios jau nebenaudojamos žemės ūkiui, bet ir apie (daugiausia) priemiesčių zonas, kurių urbanizacija įvyko palyginti neseniai48.

Darant metodologinę išvadą dėl dirvožemio sandarinimo duomenų galima pasakyti, kad geresnis esamos padėties ir tendencijų vertinimas pasinaudojant įvairiomis duomenų laiko eilutėmis, taikant didesnę raišką ir remiantis statistiniu požiūriu reprezentatyviomis imtimis (pvz., LUCAS duomenimis, kuriuos galima gauti ir vietos lygmeniu (vietos metodas), suteiktų galimybę veiksmingiau spręsti dirvožemio sandarinimo klausimą. Pagal „Urban Atlas“49 projektą, suteikiantį išsamių skaitmeninių geografinių duomenų apie žemės dangą ir žemės naudojimą, parengtų remiantis palydovinėmis nuotraukomis ir papildomais duomenų šaltiniais, tai jau taikoma daugiau kaip 350 miestų. Šį projektą pradėjo trys Komisijos padaliniai (Regioninės politikos generalinis direktoratas, Įmonių ir pramonės generalinis direktoratas ir GMES biuras); jį remia Europos kosmoso agentūra.

48 www.urban-sms.eu. 49 http://www.eea.europa.eu/data-and-maps/data/urban-atlas.

LT 48 LT

3 priedas ES politika ir teisės aktai

Nepaisydama ribotos kompetencijos tiesiogiai reguliuojant teritorijų planavimą, ES parengė politiką ir priėmė įvairių teisės aktų, susijusių su žemės užėmimu, taigi ir su dirvožemio sandarinimu.

Europos Sąjungos teritorinėje darbotvarkėje50 pabrėžiamas teritorinės sanglaudos poreikis ir kaip pagrindinė problema nurodomas „ekologinių ir kultūrinių išteklių pereikvojimas ir biologinės įvairovės mažėjimas, pirmiausia dėl vis didesnio padriko miestų plėtimosi, kuris vyksta nepaisant to, kad atokiose vietovėse mažėja gyventojų“. Sanglaudos politikos tikslas – stiprinti ES ekonominę ir socialinę sanglaudą šalinant regioninius skirtumus. Pagal sanglaudos politiką iš Europos regioninės plėtros fondo51 (ERPF), be kitų dalykų, finansuojamos infrastruktūros, pirmiausia susijusios su moksliniais tyrimais ir inovacijomis, telekomunikacijomis, aplinkosauga, energetika ir transportu. Iš dalies tai galėjo prisidėti prie aktyvesnio dirvožemio sandarinimo kai kuriose valstybėse narėse. ERPF reglamento 8 straipsnyje numatyta parama miestų tvariam vystymui, įskaitant apleistų miesto sklypų ir miesto centrų atnaujinimą, nes tai galėtų padėti mažinti žaliųjų plotų naudojimą ir nuolatinį gyvenviečių plėtimąsi priemiesčių teritorijose.

Pagal sanglaudos politiką ir transeuropinio transporto tinklo (TEN-T) iniciatyvą remiamas transporto infrastruktūrų vystymas. 1990–2005 m. ES nutiesta apie 10 000 km naujų greitkelių, o 2007–2013 m. kasmet skiriama 20 mlrd. EUR, kad būtų nutiesta 12 000 km kelių, jungsiančių naujųjų valstybių narių miestų mazgus. Kaip pabrėžta „Judumo mieste veiksmų plane“52, priimtame 2009 m. rugsėjo mėn., būtina taikyti integruoto miestų vystymo požiūrį, pagal kurį būtų atsižvelgiama į ekonominius, socialinius ir ekologinius miestų vystymo aspektus, taip pat į šio vystymo valdymą. Integruoto požiūrio reikia ne tik transporto infrastruktūros ir paslaugų vystymui, bet ir politiniams sprendimams, susiejantiems transportą su aplinkos apsauga (pvz., užtikrinant tvarių judumo mieste planų darną su oro kokybės planais, rengiamais pagal ES oro kokybės teisės aktus), sveika aplinka, žemės naudojimo planavimu, būsto statyba, socialiniais prieinamumo ir mobilumo aspektais, taip pat su pramonės politika.

Bendra žemės ūkio politika turbūt yra svarbiausia ES politikos kryptis, turinti įtakos žemės naudojimui. Iš tiesų viena iš pradinių šios politikos užduočių buvo užtikrinti ES pakankamus savus pajėgumus ir skatinti ūkininkus neapleisti žemės, didinant jų pajamas. Pagal šią politiką numatytos priemonės, kuriomis aiškiai siekiama išvengti tam tikrų žemės naudojimo paskirties pasikeitimų (daugiausia tai nuolatinių ganyklų apsauga, siekiant išvengti ekstensyvaus ganymo plotų mažėjimo), tačiau, kiek tai susiję su žemės ūkiui skirtų plotų dydžiu, jos iš esmės priklauso nuo rinkos jėgų ir žemės kainų.

Komisijos pasiūlyme Europos Parlamento ir Tarybos sprendimas dėl naudojant žemę, keičiant žemės naudojimo paskirtį ir vykdant miškininkystės veiklą (LULUCF) išmetamo ir pašalinamo šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio apskaitos taisyklių ir veiksmų planų

50 „Europos Sąjungos teritorinė darbotvarkė: konkurencingesnės įvairių regionų Europos link“, priimta

neformaliame ministrų susitikime miestų plėtros ir teritorinės sanglaudos klausimais, Leipcigas, 2007 m. gegužės 24–25 d.

51 2006 m. liepos 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1080/2006 dėl Europos regioninės plėtros fondo ir panaikinantis Reglamentą (EB) Nr. 1783/1999.

52 COM(2009) 490.

LT 49 LT

(COM(2012) 93) siūlomos taisyklės, pagal kurias valstybės narės turėtų, be kitų dalykų, įtraukti miškų ir žemės ūkio paskirties žemės keitimą į apskaitą, jų tvarkomą klimato kaitos mažinimo veiksmų tikslais. Be to, valstybės narės gali nuspręsti į apskaitą įtraukti ir durpynus. Priėmus šį tarptautiniu mastu suderintomis taisyklėmis pagrįstą ir jas patobulinantį sprendimą, bus gaunama periodinių ir patikimų (nors labiausiai orientuotų į anglies sąnaudas) duomenų apie žemės paskirties keitimą. Be to, valstybės narės turės tvarkyti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimo, susijusio su viršutinio dirvos sluoksnio pašalinimu, apskaitą. Susitarus dėl LULUCF sektoriui taikytinų mažinimo įpareigojimų, dėl viršutinio dirvos sluoksnio pašalinimo valstybės narės patirs „išlaidų“, nes teršalų išmetimas turės būti kompensuojamas kitoje to sektoriaus dalyje.

Pagal Poveikio aplinkai vertinimo (PAV) ir Strateginio poveikio aplinkai vertinimo (SPAV) direktyvas reikalaujama, kad, pirmiausia siekiant nustatyti neigiamų padarinių prevencijos, mažinimo arba kompensavimo priemones, būtų atliekamas projektų (PAV direktyva) ir planų bei programų (SPAV direktyva) poveikio vertinimas. Šių direktyvų įgyvendinimas parodė, kad jos leidžia gerinti aplinkosaugos aspektų paisymą valstybėse narėse planuojant ir įgyvendinant projektus, planus ir programas, skatinti sistemingesnį ir skaidresnį planavimą ir pagerinti visų suinteresuotųjų šalių (visuomenės, NVO, asociacijų, visų lygmenų nacionalinių valdžios institucijų ir kaimyninių valstybių narių valdžios institucijų) dalyvavimą ir konsultavimąsi su jomis. Komisija yra atkreipusi dėmesį (COM(2009) 378), kad šių direktyvų poveikis galėtų būti didesnis, jeigu būtų geriau mokoma, kaip vertinti klimato kaitos ir biologinės įvairovės padarinius, rasti alternatyvas, gerinti duomenų rinkimą ir tvarkymą. Paskelbtas pasiūlymas 2012 m. persvarstyti PAV direktyvą. Artimiausiu metu ketinama peržiūrėti ir SPAV direktyvą; ši direktyva taptų veiksmingesnė, jeigu ji taip pat būtų taikoma strategijoms arba savanoriškiems planams ir programoms.

Siekdama pabrėžti, kad būtina tausiai ir veiksmingai naudoti dirvožemių išteklius ir atsižvelgti į demografinę ir regioninę padėtį bei dideles vidinių miesto zonų atnaujinimo galimybes, Efektyvaus išteklių naudojimo Europos plane (COM(2011) 571) Komisija paragino rengiant ES politiką iki 2020 m. įtraukti jos tiesioginio ir netiesioginį poveikio žemės naudojimui kriterijų ir iki 2050 m. pasiekti, kad būtų sustabdytas žemės užėmimas (kad būtų pasiektas nulinis žemės užėmimo tempas).

Be to, Komisija pagal septintąją bendrąją mokslinių tyrimų programą finansuoja mokslinių tyrimų projektus, susijusius su pastatų tvarumu, pvz., „SuPerBuildings“ ir „OPEN HOUSE“53.

53 http://cic.vtt.fi/superbuildings/node/2 ir http://www.openhouse-fp7.eu/.

LT 50 LT

4 priedas Dirvožemio sandarinimo padarinių techniniai aspektai

1. ĮŽANGA

Sandarinant dirvožemį žemės plotas ir jame esantis dirvožemis padengiamas dirbtine medžiaga, siekiant įrengti pamatą namams, pramoniniams ir komerciniams pastatams, transporto infrastruktūrai ir t. t. Sandarinimas gali būti naudingas, pvz., siekiant išvengti požeminio vandens užteršimo ir dirvožemio (podirvio) taršos, suteikiant galimybę kontroliuojamai valdyti užterštas nuotekas nuo kelių ir iš užterštų teritorijų, tačiau daugeliu atvejų būtų labai pravartu kritiškai įvertinti jo ekologinius padarinius, nes dirvožemio atliekama „atraminė funkcija“ yra tik viena iš daugelio54. Dirvožemiai atlieka įvairias gyvybines ekosistemos funkcijas, kurios yra labai svarbios maisto ir atsinaujinančių medžiagų, pvz., medienos, gamybai, požeminės ir paviršinės biologinės įvairovės buveinių susidarymui, į vandeninguosius sluoksnius patenkančių vandens srautų filtravimui ir reguliavimui, teršalų šalinimui ir potvynio bei sausros dažnumo ir rizikos mažinimui; dirvožemiai gali padėti reguliuoti mikroklimatą tankiai apgyvendintose miesto terpėse, pirmiausia ten, kur jie sudaro sąlygas augti augalams; be to, jie, kaip kraštovaizdžio sudedamoji dalis, gali atlikti estetines funkcijas. Žemės ūkio paskirties žemė taip pat atlieka miestams naudingas ekologines funkcijas, pvz., juose perdirbamos miestuose susidariusios atliekos (pvz., nuotekų dumblas) ir produktai (pvz., kompostas).

Sandarinimas pats savaime daro didelį poveikį dirvožemiui, nes užsandarintas dirvožemis atlieka mažiau funkcijų. Prieš atliekant kitus statybos darbus, įprasta pašalinti viršutinio dirvos sluoksnio paviršinę dalį, kuri atlieka daugelį su dirvožemiu susijusių ekosistemos funkcijų, ir podirvyje ir (arba) pamatinėje uolienoje įrengti tvirtus pastato arba infrastruktūros pamatus. Dažniausiai tokiu būdu dirvožemis atkertamas nuo atmosferos, neleidžiant įsigerti lietaus vandeniui ir vykti dujų apytakai iš dirvožemio į orą ir atvirkščiai. Atsižvelgiant į dirvožemio struktūrą (smėlio, dumblo ir molio dalelių santykį) ir į dirvožemio sutankinimo bei struktūros pasikeitimo laipsnį, taip pat gali gerokai pablogėti arba būti visiškai užblokuotas vandens ir dujų skverbimasis į šonus ir gilyn. Būtų gerai sukaupti nukastą viršutinį dirvos sluoksnį, kad jį būtų galima panaudoti kitoje vietoje, tačiau tai daroma ne visada, pvz., dėl logistinių sunkumų, susijusių su jo paskleidimu kitur. Taigi dirvožemio sandarinimas tiesiogiai lemia dirvožemio sunaudojimą. Tai kelia didelį susirūpinimą, nes dirvožemio susidarymas yra labai lėtas procesas: gali reikėti šimtmečių, kad susidarytų bent centimetras dirvožemio.

54 Siūlomoje Dirvožemio pagrindų direktyvoje (COM(2006) 232) atsižvelgiama į šias ekologines,

ekonomines, socialines, mokslines ir kultūrines dirvožemio funkcijas:

a) maisto ir biomasės gamyba, įskaitant gamybą žemės ūkio ir miškininkystės srityje; b) medžiagų, tarp jų ir maistinių medžiagų, bei vandens kaupimas, filtravimas ir transformavimas, taip pat požeminių vandens telkinių papildymas; c) biologinės įvairovės, pvz., buveinių, rūšių ir genų, terpė; d) fizinė ir kultūrinė žmogaus ir žmogaus veiklos aplinka; e) žaliavų šaltinis; f) anglies rezervuaras; g) geologinio, geomorfologinio ir archeologinio paveldo archyvas.

LT 51 LT

Dirvožemio sandarinimas turi tiesioginių ir netiesioginių padarinių. Pvz., vienas iš kelių statybos projekto tiesioginių padarinių yra poveikis dirvožemio biologinei įvairovei, o su tuo susijęs buveinių fragmentavimasis yra vienas iš netiesioginių padarinių, kaip ir papildomos vystymo veiklos poreikis. Kitas pavyzdys yra dirvožemio sandarinimas žemės ūkio paskirties žemėje, esančioje aplink miesto teritorijas: dėl jo gali pablogėti vandens sugertis (tiesioginis padarinys), o taip pat padidėti su maisto gamyba susijęs spaudimas likusiai kaimo vietovės daliai (netiesioginis padarinys).

Tolesniuose skirsniuose aprašomi kai kurie pagrindiniai dirvožemio sandarinimo padariniai.

2. POVEIKIS VANDENIUI

Dėl dirvožemio sandarinimo gali kilti didelis spaudimas vandens ištekliams ir pasikeisti ekologinė vandens baseinų būklė, o tai gali turėti neigiamos įtakos ekosistemoms ir jų atliekamoms su vandeniu susijusios funkcijoms. Vandens ištekliai periodiškai jau tampa nepakankami daugelyje Europos miestų, o dėl pasaulinio atšilimo vandens trūkumas dar didės. Be to, mažėjant šlapynių, natūralių vandens telkinių ir neužsandarinto dirvožemio plotų ir kartu plečiantis miestams palei seniai gyvenamas jūrų pakrantes arba upių vagas arba jiems kuriantis jūrų arba upių pakrantėse, dėl klimato kaitos smarkiai didėja potvynių rizika (Regioninės politikos GD, 2011).

LT 52 LT

7 pav. Žemės padengimo įtakos hidrologiniam ciklui schema55

Dirvožemio gebėjimas kaupti vandenį priklauso nuo daugybės veiksnių, tokių kaip jo struktūra, sandara, gylis ir organinės medžiagos koncentracija. Viename visaverčio dirvožemio hektare gali būti sukaupta 3 750 tonų vandens arba beveik 400 mm kritulių (arba, kitaip tariant, viename puraus dirvožemio kubiniame metre gali būti sukaupta 100–300 litrų vandens56). Dėl sandarinimo mažėja kritulių kiekis, kurį dirvožemis gali sugerti, o kraštutiniais atvejais sugėrimas gali būti visiškai užblokuotas. Dėl to gali būti padaryta įvairaus tiesioginio poveikio hidrologiniam ciklui, o taip pat netiesioginių padarinių mikroklimatui dėl poveikio temperatūrai, drėgnumui ir dirvožemio stabilumui, susijusiam su nuošliaužų rizika ir pan. Trys pagrindiniai tiesioginiai padariniai vandeniui dėl didėjančio dirvožemio sandarinimo yra vandens įsiskverbimo laipsnio (paviršinio ir giluminio) sumažėjimas gerokai sumažėjus atvirų plotų dydžiui, mažesnis įsiskverbimui likęs laikas šlaituose, dėl kurio padidėja paviršinių nuotekų kiekis (taip pat galimas poveikis potvyniams ir paviršinių vandenų taršai), ir mažesnė evapotranspiracija, galinti daryti įtakos užstatytų teritorijų vėsinimui.

55 http://www.coastal.ca.gov/nps/watercyclefacts.pdf. 56 www.smul.sachsen.de/umwelt/boden/12204.htm.

LT 53 LT

2.1. Vandens įsiskverbimo laipsnis

Dirvožemio struktūra paprastai yra svarbiausias veiksnys, darantis įtakos dirvožemio infiltracinei ir vandens kaupimo gebai. Dirvožemiai, kuriuose yra daug molio, geriau sulaiko vandenį, tačiau jiems būdingas mažesnis vandens įsiskverbimo laipsnis nei greitai sausėjančiam smėlingam dirvožemiui. Be to, didelės reikšmės turi dirvožemio struktūra ir organinės medžiagos koncentracija (organinė medžiaga labai gerai sulaiko vandenį), taip pat dirvožemio gyvūnija, ypač sliekai. Teigiama, kad norint užtikrinti pakankamą vandens įsiskverbimo į viršutinį dirvos sluoksnį laipsnį, atviras plotas turi sudaryti 50 proc. grįsto paviršiaus (TCB, 2010), tačiau šis laipsnis priklausys ir nuo dirvožemio pobūdžio, kritulių intensyvumo bei kitų poveikio mažinimo priemonių taikymo. Dirvožemio sandarinimas daro labai didelį poveikį ne tik vandens įsiskverbimo laipsniui, bet ir požeminio vandens kokybei (žr. 7 skyrių apie filtravimo ir apsauginę gebą).

Dėl kritulių įsiskverbimo į dirvožemį gali gerokai pailgėti laikas, kurio reikia, kad šis vanduo pasiektų upes, todėl mažėja didžiausio srauto lygis ir atitinkamai – potvynių rizika (kraštovaizdžio mastu sumažėja gėlo vandens potvynių). Didžioji dirvožemyje susikaupusio vandens dalis yra pasiekiama augalams, dėl to retėja sausrų, taigi nereikia drėkinti dirvožemio, o žemės ūkyje kyla mažiau problemų dėl druskos kaupimosi. Be to, dėl didesnio vandens įsiskverbimo sumažėja priklausomybė nuo dirbtinių talpyklų (pvz., vandens telkinių), skirtų surinkti gausius kritulius, ir pagerėja vandens savybės. Taip dirvožemio gebėjimas kaupti vandenį (ir sudaryti sąlygas augti augalams) laikinai panaudojamas vandeniui surinkti. Atsižvelgiant į funkcionalaus, nesutankinto ir geros struktūros dirvožemio kaupiamąją gebą, nereikės įrengti dirbtinių saugojimo įrenginių arba jų reikės mažiau, taigi šiam tikslui reikės mažiau erdvės ir investicijų.

Be tiesioginių padarinių, dirvožemio sandarinimas gali netiesiogiai veikti vandens apytakos ciklą miesto aplinkoje. Didėjant miesto gyventojų skaičiui ir žmonių koncentracijai miesto teritorijose, auga vandens poreikis, galintis apkrauti vietos vandens tiekimo sistemas. Nors miesto teritorijose yra labai didelis vandens poreikis, būtinybė surinkti visą lietaus vandenį ir kuo skubiau jį nukreipti į kanalizacijos sistemą, kad būtų išvengta potvynio keliamų problemų arba kad jos būtų išspręstos atsižvelgiant į nepakankamą sulaikymo zonų dydį, neleidžia papildyti požeminio vandens atsargų. Aplink miesto teritorijas esantys vandeningieji sluoksniai dėl didelio gėlo vandens poreikio ir dėl sumažėjusios atsargų atsinaujinimo gebos yra intensyviai naudojami. Vandens poreikiui miesto teritorijose viršijus esamus vandens išteklius, miestai turi jo atsigabenti iš aplinkinių regionų arba padidinti gavybą vietoje. Kai kurie vandeningieji sluoksniai, pvz., tie, kuriuose yra molio ir dumblo, gali sutankėti, jeigu bus išsiurbiama pernelyg daug požeminio vandens, ir dėl to įvyks nuolatinis nusėdimas. Į pakrantės zonas dėl vandeningųjų sluoksnių pereikvojimo tenkinant vandens ir drėkinimo poreikius gali įsiskverbti jūros vanduo.

2.2. Paviršinės nuotekos

Apželdintas dirvožemis sugeria gerokai daugiau kritulių nei dirvožemis, padengtas nepralaidžia arba pusiau nepralaidžia medžiaga, nors medžiai ir sulaiko daug kritulių, kurie gali išgaruoti prieš jiems pasiekiant apačioje esantį dirvožemį. Dėl vandens, kuris nesugeriamas arba tik lėtai išleidžiamas į dirvožemį arba vandeninguosius sluoksnius, pertekliaus susidaro paviršinės nuotekos nuo šlaitų arba baseinuose formuojasi vandens telkiniai. Miesto aplinkoje šį vandenį paprastai reikia surinkti, nukreipti ir išvalyti. Paviršinių nuotekų galima gerokai sumažinti padidinant atviro dirvožemio plotą. Keisti infiltracinę gebą yra gerokai sunkiau, nes ji labai priklauso nuo konkrečių dirvožemio savybių, kurias pakeisti

LT 54 LT

tikrai bus sunku. Iš dalies prie paviršinių nuotekų prevencijos prisideda apželdinti stogai, tačiau jų vandens sulaikymo geba yra nedidelė ir nepalyginama su atviro dirvožemio geba.

Dėl dirvožemio sandarinimo pastatais (pirmiausia salpose ir vandens sulaikymo zonose) gali sumažėti salpos kaupiamoji geba ir padidėti potvynių rizika bei potvynių daroma žala. Pvz., viena iš Europos didžiausių upių Reinas neteko keturių penktadalių natūralių salpų. Panaši ir Elbės padėtis: čia potvyniams liko tik 14 proc. natūralių salpų, o miesto teritorijų, kurioms gresia potvyniai, plotas 1990–2000 m. padidėjo 50 km2 (EAA, 2010a). Potvynių skaičiaus didėjimą ir aukštą jų lygį šiose teritorijose57 galima iš dalies sieti su atvirų plotų mažėjimu (be to, vandens sulaikymo geba gali mažėti ir dėl žemės ūkio paskirties žemės tankinimo bei mažos organinių medžiagų koncentracijos joje). Tačiau problemos nėra tik regioninio masto. Remiantis neseniai atliktu tyrimu (Smith, 2010), Londone žaliųjų plotų kiekis per dešimtmetį sumažėjo 12 proc.; šiuos plotus pakeitė apie 2 600 ha ploto kietosios dangos. Dėl to perteklinis vanduo nuteka į surinkimo angas ir nutekamuosius vamzdžius, o ne susigeria į dirvožemį, ir tai prisideda prie miesto karščio salos efekto.

Užterštos nuotekos gali padaryti neigiamos įtakos paviršinių vandenų (pvz., upių ir ežerų) kokybei. Lietaus vandeniui susigėrus į dirvožemį (pirmiausia į molingą dirvožemį), dalis teršalų, kurių buvo krituliuose, lieka dirvožemyje, o kita dalis suskaidoma dirvožemio mikroorganizmų. Taip gali būti sumažinamas teršalų, kurie patenka į paviršinius vandenis ir vandeninguosius sluoksnius, kiekis ir įvairovė. Visas didelis užteršto lietaus vandens kiekis negali išsivalyti skverbdamasis per dirvožemį, dėl to užteršiamos upės, ežerai ir vandenyje esančios buveinės, didėja potvyniai žemutinėje upės dalyje. Tai tampa vis didesne problema didesnėse užsandarinto dirvožemio teritorijose, nes teršalai gali kauptis vandenyje. Pavyzdys – 2002 m. Elbės potvyniai, dėl kurių iš pramoninių sandėliavimo teritorijų į salpas buvo sunešti dideli dioksinų, polichlorintų bifenilų (PCB) ir gyvsidabrio kiekiai, viršijantys Vokietijos sanitarines ribines vertes (EAA, 2010b).

2.3. Evapotranspiracija

Krituliai susidaro vykstant mažiesiems arba didiesiems vandens apytakos ciklams. Pastarasis ciklas – tai vandens apytaka vandenynų ir žemynų lygmeniu, o mažasis vandens apytakos ciklas – vandens apytaka virš žemės (arba jūros). Sandarindami arba keisdami žemės naudojimo paskirtį ir taip didindami lietaus vandens nuotekas bei mažindami vandens įsiskverbimą, pašaliname mažojo vandens apytakos ciklo šaltinius (žr. 8 paveikslą). Dalis šio vandens papildo didįjį vandens apytakos ciklą ir dažnai sukelia nepageidaujamų padarinių, nes per mažąjį vandens apytakos ciklą į žemę iškrinta didelis kritulių kiekis. Kad nusistovėtų tam tikras kritulių iškritimo į žemę režimas, būtina pakankama evapotranspiracija – bendras vandens išsiskyrimas vykstant vandens garavimui iš dirvožemio (Kravcík et al., 2007). Taigi paviršiaus, iš kurio išgarinamas vanduo, ploto ir augalijos dangos sumažėjimas dėl dirvožemio sandarinimo gali turėti įtakos vietos orams ir tapti didele problema sausų orų zonose, pvz., Viduržemio jūros regione.

57 Pvz., Anglijoje 2007 m. vasarą kilusių potvynių, paskelbtų nacionaline nelaime, padaryta žala buvo

įvertinta daugiau kaip 3,2 mlrd. GBP (http://www.environment-agency.gov.uk/news/115038 .aspx).

LT 55 LT

8 pav. Dirvožemio sandarinimo ir žemės naudojimo pokyčių poveikis vandens apytakos ciklams

(šaltinis: Kravcík ir kiti, 2007)

3. POVEIKIS BIOLOGINEI ĮVAIROVEI

Daugelis svarbių dirvožemio funkcijų priklauso nuo jo augalijos, gyvūnijos ir mikroorganizmų. Viename arbatiniame šaukštelyje daržo dirvožemio galima rasti tūkstančius augalų ir gyvūnų rūšių, milijonus organizmų ir šimtus metrų grybelinių tinklų. Mokslininkai yra apskaičiavę, kad ne mažiau kaip ketvirtadalis planetos gyvūnijos rūšių gyvena dirvožemiuose. Identifikuota tik nedidelė jų dalis – daugiausia (bet ne tik) dirvožemio mikroorganizmai (Turbé ir kiti, 2010).

Dirvožemio mikroorganizmai atlieka labai svarbų vaidmenį skaidant dirvožemyje esančią organinę medžiagą, perdirbant maistines medžiagas ir galiausiai sekvestruojant bei saugant anglį. Kartu su stambesniais organizmais, pvz., sliekais, šie mikroorganizmai gali pakeisti dirvožemio struktūrą, padaryti jį pralaidesnį vandeniui ir dujoms. Kraštutiniais žemės naudojimo atvejais dėl dirvožemio sandarinimo gali būti suardyta arba fragmentuota buveinių struktūra, maitinimosi vietos, lizdavietės ir t. t. Dėl sandarinimo dirvožemyje esančios gyvybės formos negauna vandens, deguonies ir energijos, kurią gamina augalinė biomasė. Be to, dirvožemio sandarinimas akivaizdžiai trukdo pasiekti genofondą, sandarinimo metu esantį dirvožemio mikroorganizmuose.

LT 56 LT

Be tiesioginio poveikio dirvožemio biotai, transportui ir gyvenvietėms skirtų linijinių konstrukcijų statyba gali pakenkti daugelio kitų organizmų buveinėms platesnėse teritorijose, taigi turėti didelio poveikio antžeminei biologinei įvairovei. Dirvožemis ne tik suteikia buveinę požeminei biologinei įvairovei, bet ir yra pamatinė daugelio paviršiaus gyvūnijos rūšių išgyvenimo prielaida. Daugelis gyvūnų rūšių bent kai kuriais gyvenimo etapais yra priklausomos nuo dirvožemio, pvz., vystymosi etapu (daugelio vabzdžių), be to, dirvožemis būtinas kaip veisimosi, lizdų sukimo arba maitinimosi vieta. Biologinė įvairovė paprastai gausėja didėjant atviro dirvožemio plotui (hektarais) ir jame augančių augalų įvairovei (horizontaliu ir vertikaliu pjūviais). Didelės reikšmės turi augalijos pobūdis (taigi ir dirvožemio tipas bei kokybė, laisvo ploto kiekis). Be to, vietiniu lygmeniu labai svarbų vaidmenį atlieka koridoriai, kaimo ir miesto teritorijose jungiantys žaliuosius plotus: ekologinės jungtys yra labai svarbios ne tik regioniniu lygmeniu, bet ir vietos arba dar smulkesniu mastu.

Linijinės sandarinančios konstrukcijos gali būti papildoma kliūtis augalijai ir gyvūnijai, nes jomis blokuojami migracijos keliai ir daromas neigiamas poveikis buveinėms. Šios konstrukcijos gali būti žalingesnės už nedidelius lygaus paviršiaus objektus, nes jos veikiausiai bus didesnė dirbtinė kliūtis organizmų migracijai. Kraštovaizdžio fragmentavimasis dėl linijinių konstrukcijų statybos ir miestų plėtimosi gali turėti įvairios papildomos neigiamos įtakos, pvz., gali sumažėti bendras laukinių gyvūnų skaičius ir jų išlikimo galimybės, pasikeisti vietos klimatas, padidėti tarša ir eismo keliamas triukšmas – visa tai gali paskatinti tolesnį biologinės įvairovės nykimą. Remiantis neseniai atliktu tyrimu (EAA, 2011) kraštovaizdžio fragmentavimosi lygis daugelyje Europos kraštų jau yra gana aukštas. Besiplečiant miestams ir augant transporto infrastruktūrai ši problema taps dar didesnė, todėl būtina skubiai imtis veiksmų.

Reikėtų pabrėžti, kad poveikio biologinei įvairovei klausimas yra svarbus ne tik kalbant apie saugomas teritorijas: jis taip pat turi būti svarstomas įgyvendinant įprastus kitų teritorijų vystymo projektus. Tikrai svarbu išsaugoti geras saugomų teritorijų jungtis, visais lygmenimis mažinant kraštovaizdžio ir buveinių fragmentavimąsi. Tai ypač svarbu, nes retos rūšys yra labiau saugomos nei anksčiau, įkūrus Natura 2000 tinklą, tačiau, kaip rodo tam tikri rodikliai, pvz., bendrasis dirbamosios žemės paukščių rodiklis58, mažėja ir kai kurių plačiai paplitusių rūšių. Nors iš dalies tai vyksta dėl nederamo žemės ūkio intensyvinimo, žemės apleidimo ir galbūt dėl klimato kaitos, žemės užėmimas ir dirvožemio sandarinimas gali dar smarkiau paveikti aplinką, padidinti konkurenciją įvairios žemės naudojimo paskirties požiūriu (gamtos ir (arba) biologinės įvairovės apsauga, maisto, pašarų ir (arba) pluošto bei atsinaujinančių išteklių energijos gamyba ir t. t.).

4. POVEIKIS APRŪPINIMO MAISTU SAUGUMUI

Istoriškai susiklostė, kad miesto tipo gyvenvietės daugiausia kūrėsi derlingiausiose žemėse arba šalia jų. Kitaip gyventojai nebūtų galėję išgyventi ilgą laiką ir gausinti savo populiacijos. Taigi mūsų miestų plėtimasis ir mūsų žemės sandarinimas dažnai neigiamai veikia pačius derlingiausius dirvožemius, pvz., sąnašinius dirvožemius, esančius palei upių vagas, ir daro pernelyg didelę žalą dirvožemio funkcijoms. Remiantis EAA (2010b), pagal „Corine“ žemės stebėsenos programą gauti 1990 m. ir 2000 m. duomenys rodo, kad dvidešimtyje valstybių

58 http://www.eea.europa.eu/data-and-maps/indicators/abundance-and-distribution-of-selected-

species/abundance-and-distribution-of-selected.

LT 57 LT

narių žemės ūkio paskirties žemės plotas sumažėjo apie 970 000 ha arba apie 10 000 km2. Vertinant absoliučiais skaičiais, Vokietijoje, Ispanijoje ir Prancūzijoje šis plotas sumažėjo po 150 000–200 000 ha. Vertinant santykiniais dydžiais, didžiausias poveikis padarytas Nyderlandams, nes šioje šalyje žemės ūkio paskirties žemės išteklių sumažėjo 2,5 proc.; Vokietijoje jų sumažėjo 0,5 proc., Ispanijoje ir Prancūzijoje – po 0,3 proc. Šios tendencijos vyravo 2000–2006 m. laikotarpiu (žr. 9 paveikslą).

9 pav. Kasdien užimamas žemės ūkio paskirties žemės plotas (ha) (šaltinis – Gardi ir kiti, 2012)

0

10

20

30

40

50

60

AT BE BG CZ DE DK EE ES FR HU IE IT LT LU MT NL PO PT RO SI SK

Hek

tarų

per

die

ną

1990-2000 m.

2000-2006 m.

10 pav. Galimas kviečių derliaus sumažėjimas dėl žemės ūkio paskirties žemės užėmimo (1990–2006 m)

(šaltinis – Gardi ir kiti, 2012)

LT 58 LT

0

200000

400000

600000

800000

1000000

1200000

1400000

1600000

1800000

2000000

AT BE CZ DE DK EE ES FR GR HU IE IT LT LU NL PL PT RO SI SK

Gal

imas

kvi

ečių

der

liaus

nuo

stol

is (t

)

Gardi ir kiti (2012) nurodė, kad 1990–2006 m. devyniolikoje valstybių narių žemės ūkio gamybos potencialas iš viso sumažėjo 6,1 mln. tonų kviečių (žr. 10 paveikslą), t. y. sumažėjimas sudarė 1 proc. šių valstybių narių žemės ūkio gamybos pajėgumo. Tai šiek tiek daugiau, negu šeštadalis Prancūzijos – didžiausios Europos kviečių augintojos – metinio derliaus59. Tai toli gražu nėra nereikšmingas skaičius, atsižvelgiant į tai, kad žemės ūkio našumo augimas jau stabilizavosi, ir kad norint kompensuoti vieno derlingos žemės hektaro praradimą Europoje kitoje pasaulio dalyje reikėtų įdirbti iki dešimties kartų didesnį plotą.

Aprūpinimo maistu saugumo ir maisto pasiūlos požiūriu Europos žemės ūkio paskirties žemės sandarinimas iš dalies kompensuojamas perkeliant gamybą į kitas šalis. Didėjant priklausomybei nuo importo, be socialinių ir ekologinių padarinių, susijusių su didesniu žemės išnaudojimu užsienyje, Europos Sąjungoje gali susidaryti nesaugi padėtis. Prie to prisideda ir tai, kad importuojamų prekių kaina ir kokybė priklauso nuo funkcionalių dirvožemių kiekio kitose vietovėse.

FAO maisto kainų indeksas rodo (žr. 11 paveikslą), kad pasaulinės maisto kainos per pastaruosius kelerius metus nuolat sparčiai augo, didžiausią smūgį suduodamos neturtingoms tautoms ir kartu darydamos poveikį kainų lygiui Europoje. Tai dar nereiškia, kad dirvožemio sandarinimas Europoje ir pasaulinės maisto kainos yra tiesiogiai susiję. Tačiau tai rodo, kad ES žemės ūkio paskirties žemės plotų mažėjimas vidutiniu laikotarpiu gali tapti vis didesne problema. Kyla pavojus, kad Europos ūkininkai ilgalaikėje perspektyvoje nesugebės patenkinti maisto gamybos (ir energijos tiekimo) poreikių. Didėjant pasaulio gyventojų skaičiui ir atsisakant iškastiniu kuru pagrįstos ekonomikos, pradės sparčiai didėti ribotame žemės ūkio paskirties žemės plote auginamų žemės ūkio produktų paklausa.

59 http://epp.eurostat.ec.europa.eu/statistics_explained/index.php/Crop_production_statistics_at_regional

_level.

LT 59 LT

11 pav. FAO nominalusis ir realusis maisto kainų indeksai60.

* Realusis kainų indeksas yra nominalusis kainų indeksas, sumažintas taikant Pasaulio banko Gamybos vieneto vertės indeksą (angl. Manufactures Unit Value Index, MUV).

Kitas svarstytinas aspektas yra tas, kad dėl žemės ūkio paskirties žemės paskirties keitimo daromas didesnis spaudimas likusiai derlingos žemės daliai, atsižvelgiant ir į kitus žemės naudojimo poreikius, pvz., susijusius su atsinaujinančių išteklių energijos gamyba (pvz., biokuro gamyba arba fotovoltinių plokščių įrengimu, arba gamtos apsauga) ir žaliavų panaudojimu. Dėl to didės žemės kaina ir bus intensyvinama žemėtvarka, kaip žinia, tokiu būdu darant neigiamą poveikį aplinkai.

Be to, aprūpinimo maistu saugumo požiūriu ypatingą susirūpinimą kelia dirvožemio sandarinimas priemiesčių teritorijose, nes taip sunaikinamos specifinės žemės ūkio formos ir čia esantys ūkiai.

5. POVEIKIS PASAULIO KLIMATUI

Dirvožemis yra svarbiausias pasaulinio anglies apytakos ciklo veiksnys. Sandarinimu pašalindami viršutinį dirvos sluoksnį ir podirvį neleidžiame dirvožemiui veikti kaip natūraliai atmosferinės anglies kiekio reguliavimo priemonei, taip padarydami įtakos anglies apytakos ciklui ir klimatui. Paprastai CO2 kiekis reguliuojamas augant augalams ir susidarant dirvožemio organinei medžiagai. Vertinant pasauliniu mastu, dirvožemyje esančios nesuakmenėjusios organinės anglies ištekliai sudaro apie 1 500 mlrd. tonų; didžioji šių išteklių dalis yra viršutiniame Žemės plutos sluoksnio metre. Dirvožemiuose yra daugiau organinės anglies nei atmosferoje (760 mlrd. tonų) ir augaluose (560 mlrd. tonų) kartu sudėjus. Apskaičiuota, kad dirvožemyje sulaikoma apie 20 proc. pasaulyje dėl žmonių veiklos per metus išmetamo CO2 kiekio. Vien Europos dirvožemiuose sukaupta apie 70–75 mlrd. tonų organinės anglies (Jones ir kiti, 2004). Vidutiniškai viename ant mineralinio dirvožemio vešinčios pievos viršutinio 30 cm dirvos sluoksnio hektare yra 160 tonų anglies, o viename pasėlių lauko hektare – 110 tonų anglies61 (ir tai tik nedidelė dalis palyginus su tuo, kas sukaupta organiniame dirvožemyje, pvz., durpyne).

60 http://www.fao.org/worldfoodsituation/wfs-home/foodpricesindex/en/. 61 JRC, 2011 m. Parengta remiantis Europos dirvožemių duomenų bazės duomenimis (asmeniniai ryšiai).

LT 60 LT

Padengtas nepralaidžia medžiaga dirvožemis pašalinamas iš anglies apytakos ciklo. Teoriškai galima teigti, kad žvelgiant vien klimato kaitos požiūriu dirvožemio sandarinimo privalumas tas, kad iš užsandarinto dirvožemio daugiau nebeišskiriama anglies, kuri atmosferoje virsta CO2, tačiau taip būna retai. Beveik visas viršutinis dirvos sluoksnis, kuriame paprastai sukaupta beveik pusė mineraliniuose dirvožemiuose esančios organinės anglies, vykdant statybos darbus dažniausiai yra nukasamas. Taip dėl padidėjusio mineralinių medžiagų kiekio ir pakartotinio naudojimo iš pašalinto dirvožemio gali išsiskirti didelė jame susikaupusios organinės anglies dalis. Tačiau padėtis galėtų būti dar blogesnė, jeigu viršutinis dirvos sluoksnis nebūtų vėl panaudojamas ir būtų paliekamas lėtai irti. Šimtmečius trukusių gamtinių fizinių ir biologinių procesų, lėmusių viršutinio dirvos sluoksnio susidarymą, rezultatai per palyginti trumpą laikotarpį nueina perniek62.

Be to, kad bus prarastas gebėjimas sugerti anglį iš oro, sandarinimas turės didelio poveikio antžeminėms anglies atsargoms, esančioms atvirame dirvožemyje augančiuose augaluose. Atlikus tyrimus, kuriais buvo siekiama įvertinti Jungtinės Karalystės miestų teritorijų ekosistemose susikaupusį anglies kiekį, apskaičiuota, kad Lesterio miesto antžeminiuose augaluose sukaupta daugiau kaip 230 000 tonų anglies, t. y. 3,16 kg C/m2 (Davies ir kiti, 2011).

Todėl viena iš daugybės viešųjų gėrybių, susijusių su negrįstais plotais, ypač žaliaisiais miesto aplinkos plotais, yra jų papildomas (o kartais ir esminis) indėlis į anglies pėdsako mažinimą. Taigi svarstant atviro dirvožemio struktūros, tvarkymo ir planavimo (galbūt panaudojant ir augaliją) klausimus, reikėtų aptarti ir klimato kaitos mažinimo priemones. Manoma, kad su padriku priemiesčių plėtimusi susijęs sukauptos anglies išsiskyrimas yra tris kartus didesnis nei tas, kuris atsiranda tankinant miesto teritorijas (Eigenbrod ir kiti, 2011).

6. POVEIKIS MIESTO KLIMATUI IR ORO KOKYBEI

Apželdintas dirvožemis padeda užtikrinti stabilesnį vietos klimatą dėl vandens srautų iš dirvožemio ir augalų ir į juos. Dėl abiem procesams būdingo vėsinimo efekto ir augalijos sukuriamos paunksmės švelnėja kraštutinės temperatūros. Svarbūs veiksniai - evapotranspiracijos sumažėjimas miesto teritorijose dėl dirvožemio sandarinimo nulemto augalijos kiekio mažėjimo ir didesnis saulės energijos sugėrimas į tamsias asfalto arba betono dangas, stogus ir akmenį – kartu su oro kondicionavimo ir šaldymo įrangos bei transporto priemonių pagaminama šiluma prisideda prie miesto karščio salos efekto.

Kretoje atlikti įvairių medžių rūšių vėsinamojo poveikio oro temperatūrai matavimai rodo, kad temperatūra po medžiu yra vidutiniškai 3 °C mažesnė už saulės spinduliams atviro grindinio temperatūrą, kai aplinkos temperatūra yra apie 30 °C. Be to, santykinis drėgnumas didesnis apie 5 proc. Šis vėsinimo efektas dar didesnis, kai šalia viens kito auga keli medžiai. Šis vėsinamasis poveikis patvirtintas JAV Aplinkos apsaugos agentūros ataskaitoje (2008 m.), kurioje aprašomi keli tyrimai:

62 Iki šiol neįrodyta, kad būtų įmanoma kiekybiškai įvertinti šių padarinių dydį, nes jie priklauso nuo

tolesnio nukasto viršutinio dirvožemio sluoksnio ir podirvio panaudojimo būdo ir nuo anglies kiekio dirvožemyje. Apie žemės paskirties keitimo įtaką organiniame dirvožemyje esančiam anglies kiekiui reikia pasakyti, kad anglies kiekio sumažėjimas gali būti gana didelis ir gali pasireikšti per palyginti trumpą laikotarpį, palyginti su jos kaupimosi procesu. Pvz., dėl ganyklų pavertimo dirbama žeme dirvožemyje esantis anglies kiekis per kelerius metus gali sumažėti iki 40 proc. (Poeplau et al., 2011).

LT 61 LT

• didžiausia oro temperatūra ūksmingoje giraitėje yra 5 °C mažesnė už temperatūrą atviroje vietovėje;

• priemiesčių teritorijose, kuriose yra suaugusių medžių, būna 2–3 °C vėsiau nei naujai užstatytose priemiesčių teritorijose, kuriose nėra medžių;

• temperatūra virš žole apželdintų žaidimo aikštelių yra 1–2 °C žemesnė nei gretimose vietovėse.

Amerikiečių ataskaitos autoriai daro išvadą, kad kelios mažos teritorijos, kuriose yra atviro dirvožemio plotų su augalija, prisideda prie rajono arba netgi miesto vėsinimo labiau nei viena didelė tokio pat paviršiaus ploto teritorija. Skaičiavimai rodo, kad norint sukurti vėsinimo efektą, tam tikra miesto paviršiaus teritorijos dalis turi būti apželdinta. Apželdinti stogai taip pat gali padėti tai užtikrinti (nors jie ir neužtikrina didelės paunksmės).

Valensijos miestui atlikti skaičiavimai rodo, kad reikia 10 ha augalais užželdinto ploto, kad temperatūra nukristų 1 °C, 50 ha, kad ji nukristų 2 °C, ir 200 ha, kad ji nukristų 3 °C. Jeigu miesto plotas yra apie 135 km2, apie 1,5 proc. miesto teritorijos turi būti užželdinta, kad temperatūra sumažėtų 3 °C (Van Zoest ir Melchers, 2006).

Užsandarinus dirvožemį, kuriam būdinga didelė vandens sulaikymo geba, gerokai sumažėja evapotranspiracija, susilpnėja natūralus vėsinimo efektas, pasireiškiantis dalies oro šilumos sugėrimu, todėl mūsų miestuose didėja temperatūra. Taigi tankiai užstatyto miesto struktūra beveik be žaliųjų plotų suvartoja daugiau energijos nei struktūra su įterptais žaliaisiais plotais, sodais ir medžiais. Per neseniai atliktą tyrimą (Wolff ir kiti, 2011) mėginta įvertinti atviro dirvožemio (augalijos) sukeliamą vėsinimo efektą63. Dėl prasto miesto planavimo gali būti padarytas didesnis neigiamas sandarinimo poveikis miesto klimatui64, ypač stipriai užsandarintose vidinėse mūsų miestų zonose.

Esant labai didelei temperatūrai (karščio bangoms), dėl dirvožemio sandarinimo susidaręs miesto karščio salos efektas gali būti labai pavojingas kai kurių žmonių grupių, pvz., sergančių chroniškomis ligomis arba vyresnio amžiaus, sveikatai. Nustatyta, kad kiekvieną kartą temperatūrai vienu laipsniu pakilus virš ribinės (konkrečiai vietai būdingos) vertės ES gyventojų mirtingumas padidėja 1–4 proc. Numatoma, kad ateityje karščio bangos – dabar didžiausio natūralaus pavojus, dėl kurio Europoje žūsta žmonės – bus dažnesnės, stipresnės ir ilgesnės. Manoma, kad daugės tokių karštų vasarų, kokia buvo 2003 m. Žaliųjų plotų, ypač apželdintų medžiais, kokybės gerinimas ir jų užimamos teritorijos didinimas gali padėti sumažinti kraštutines temperatūras. Miesto teritorijų planavimo gerinimas, numatant parkus ir žaliuosius plotus, taip pat atvirų, neužsandarintų juostų („gryno oro koridorių“) išsaugojimas siekiant pagerinti miesto centrų vėdinimą veikiausiai įgys vis daugiau reikšmės (Früh ir kiti, 2011).

Augmenija, pirmiausia dideli medžiai, taip pat gali atlikti svarbų vaidmenį sulaikant ore skrajojančias kietąsias daleles ir sugeriant taršias dujas. Medžiai ir krūmai gali turėti ypač

63 Dėl vieno geros dirvos, kuriai būdinga didelė vandens sulaikymo geba (4 800 m3), hektaro

užsandarinimo gerokai sumažėja evapotranspiracija. Energijos kiekis, kurio reikia tokiam vandens kiekiui išgarinti, prilygsta metinėms apie 9 000 šaldiklių energijos sąnaudoms, t. y. apie 2,5 mln. kWh. Darant prielaidą, kad elektros kaina yra 0,2 EUR/kWh, dėl vieno hektaro dirvožemio užsandarinimo per metus patiriama apie 500 000 EUR nuostolių dėl didesnio energijos poreikio.

64 Medis, kurio vainiko skersmuo yra 10 m, per dieną išgarina 400 l vandens, sunaudoja 280 kWh saulės energijos, o jo vėsinimo galia prilygsta dešimties ar daugiau oro kondicionierių.

LT 62 LT

didelės netiesioginės įtakos oro kokybei, nes jie gali paveikti vėjo greitį ir sūkuriavimą, taigi ir vietos teršalų koncentraciją. Medis per metus vidutiniškai sulaiko apie 100 g smulkiųjų kietųjų dalelių. Remiantis šiuo rodikliu ir smulkiųjų kietųjų dalelių išmetimo mažinimo išlaidomis apskaičiuota, kad medžių ekonominė vertė yra nuo 40 EUR per metus miestuose, kur yra didelė smulkiųjų kietųjų dalelių koncentracija, ir iki 2 EUR miškingose kaimo vietovėse (Bade, 2008). Skaičiuojant šį rodiklį neatsižvelgta į kitokią naudą, pvz., sveikatos gerinimą arba anglies pėdsako mažinimą.

7. POVEIKIS FILTRAVIMO IR APSAUGINEI GEBAI

Dirvožemyje esančios organinės medžiagos ir molio mineralai gali filtruoti ir sugerti daugelį tirpių teršalų (pvz., organinius teršalus arba sunkiuosius metalus), taip ribodami jų patekimą į požeminius ir paviršiaus vandenis. Dirvožemio valomoji funkcija padeda tiekti švarų požeminį vandenį ir mažina poreikį techniškai valyti geriamąjį vandenį vandens valymo stotyse. Funkcionalus viršutinis dirvos sluoksnis, kuriame gyvena gausybė organizmų, yra pats veiksmingiausias besisunkiančio vandens filtras (Turbé ir kiti, 2010).

Dirvožemio sandarinimas mažina dirvožemio gebą perdirbti gamtines „atliekas“ (pvz., mėšlą), taip pat nuotekų dumblą, biologines atliekas ir kompostą, susidariusį dėl žmonių veiklos miestuose. Žemės organizmų cheminiai ir biologiniai ciklai užbaigiami dirvožemyje. Dirvožemio biologinė įvairovė užtikrina nebegyvos organinės medžiagos ir joje esančių cheminių medžiagų bei elementų perdirbimą. Dirvožemio sandarinimas pažeidžia dirvožemio „virškinamosios“ gebos sąsają su atliekomis, kurios nuolat susidaro dėl antžeminės biologinės veiklos, kurią lemia fotosintezė.

Mažėjant žemės plotui ir intensyvėjant žemės ūkio gamybai siekiant užtikrinti tą pačią produkcijos apimtį, geras organinių atliekų perdirbimas ir Nitratų direktyvos tikslų siekimas tampa vis sunkesniais uždaviniais. Pvz., Italijos Emilijos–Romanijos regione žemės ūkio paskirties žemės plotui 2003–2008 m. sumažėjus 15 500 ha, prarasta galimybė užauginti 45 000 galvijų ir 300 000 kiaulių, atsižvelgiant į didžiausią organinio azoto įtaką jautrioms teritorijoms.

8. POVEIKIS SOCIALINĖMS VERTYBĖMS IR ŽMONIŲ GEROVEI

Pripažįstama, kad miestų žalieji plotai prisideda prie gyventojų gerovės ir sveikatos. Miesto žaliųjų plotų ir žaliųjų koridorių kokybė ir kiekis yra labai svarbūs dėl jų teikiamos socialinės ir ekologinės naudos. Be estetinės vertės, jie yra svarbūs vandens ir temperatūros reguliavimo požiūriu, taip pat biologinės įvairovės ir klimato požiūriu. Be to, žalieji plotai padeda gerinti oro kokybę palankiai veikdami drėgnumą, kuris užtikrina „sveikesnę“ miesto aplinką. Taigi dėl pernelyg didelio dirvožemio užsandarinimo nepaliekant pakankamos kokybės atvirų plotų, ypač tankiai urbanizuotose teritorijoje, gali pablogėti gyvenimo kokybė, o įvairus socialinis gyvenimas gali tapti sudėtingesnis. Kita vertus, negalima nepaisyti to, kad sausos ir švarios prekyvietės bei miestų aikštės ir pan. (pageidautina, kad būtų su žaliąja infrastruktūra, bet nebūtinai) yra labai svarbios siekiant užtikrinti vaizdingas socialinės veiklos, bendravimo, poilsio ir pramogų vietas.

Dėl sandarinimo ir padriko miestų plėtimosi nyksta kraštovaizdis ir blogėja jo būklė, pirmiausia kaimo vietovėse. Kraštovaizdis lemia jame gyvenančių žmonių tapatybę. Europos

LT 63 LT

kraštovaizdžio konvencijoje65, kurią yra pasirašiusios beveik visos Europos valstybės, pripažįstama, kad kraštovaizdis yra „svarbus žmonių, kad ir kur jie gyventų – miesto teritorijose ar kaimuose, menkavertėse teritorijose ar aukštos kokybės teritorijose, teritorijose, kurios yra pripažintos kaip išskirtinio grožio vietovės, ar niekuo neišsiskiriančiose teritorijose“, gyvenimo kokybės aspektas, ir čia jis apibūdinamas kaip „svarbiausias asmeninės ir visuomeninės gerovės veiksnys, kurio apsauga, valdymas ir planavimas yra kiekvieno asmens teisė ir pareiga“. Be istorinių ir kultūrinių vertybių, kraštovaizdis taip pat turi didelės ekonominės svarbos (pvz., turizmui). Kaimo vietovių keitimasis daro įtaką gyvenimo kokybei, neretai kelia socialinių problemų, skatina pasimetimą arba vietos suvokimo jausmo praradimą.

Todėl akivaizdu, kad būtinas kompromisas tarp tankesnės, labiau suspaustos miesto struktūros, dėl kurios sumažėtų žemės užėmimas, ir poreikio mieste užtikrinti pakankamai žalių plotų, dėl kurių veikiausiai reikėtų užimti daugiau žemės. Tačiau šie du veiksniai galėtų derėti tose miesto teritorijose, kuriose dar tebėra apleistų miesto sklypų. Šių miestuose arba apie juos esančių neprižiūrimų ir galbūt užterštų teritorijų atnaujinimas gali duoti dvigubos naudos: gali sumažėti žemės užėmimas ir dirvožemio sandarinimas žaliuosiuose plotuose ir kartu gali būti sudaryta galimybė didinti parkų ir sodų plotus miestų ribose. Miesto teritorijų tankinimas nereiškia nepatrauklių ir negyvybingų miesto plotų kūrimo (taip dažnai galima pasakyti apie daug ploto užimančius priemiesčius), nes taip būtų skatinama socialinė atskirtis ir susvetimėjimas. Tankinimas neturėtų būti vykdomas parkų ir kitų visuomenei atvirų plotų sąskaita. Geras miestų planavimas gali užtikrinti įprastas miestų funkcijas – būti žmonių namais ir gamybos vieta, taip pat socialinės integracijos vieta.

65 Pagal 2000 m. spalio 20 d. Florencijoje (Italija) Europos Tarybos priimtą Europos kraštovaizdžio

konvenciją remiama Europos kraštovaizdžių apsauga, valdymas ir planavimas bei organizuojamas bendradarbiavimas kraštovaizdžio klausimais. Tai pirmoji tarptautinė sutartis, kurioje išimtinai aptariami visi Europos kraštovaizdžio aspektai (http://www.coe.int/t/dg4/cultureheritage/ heritage/Landscape/default_en.asp).

LT 64 LT

5 priedas Pralaidžios medžiagos

Plačiau naudojamų pralaidžių medžiagų rūšys (žr. 12 paveikslą): 1) veja, 2) žvyru grįsta velėna, 3) plastikiniai ir 4) betoniniai tinklai, 5) vandeniu surišti paviršiai, 6) pralaidūs betoniniai grindiniai ir 7) akytasis asfaltas. 8 paveiksle parodytas vienas iš labiausiai paplitusių grindinių – nepralaidus asfaltas.

12 pav. Labiausiai paplitusių dangų apžvalga: nuo pralaidžiausių iki nepralaidžiausių (šaltinis: Prokop ir kiti, 2011)

13 pav. Kitos pralaidžių ir iš dalies pralaidžių dangų rūšys

Veja nėra visiškai pralaidi medžiaga siaurąja prasme, tačiau ji gali būti tinkama alternatyva kitoms medžiagoms, nes saugo dirvožemio paviršių, neleidžia nutekėti vandeniui, kauptis dulkėms ir purvui. Veja leidžia visiškai padengti dirvožemį augalais, todėl ji padeda susidaryti geram mikroklimatui. Tam tikromis sąlygomis, pvz., kai mažai lyja, kai dirvožemis intensyviai naudojamas, kilus didesniam priežiūros poreikiui arba estiniais sumetimais, gali būti naudojamas mulčias, pagamintas iš medžio žievės arba struktūrizuotų medžių tipo augalų likučių ir pan. Taip pat galima naudoti žvyrą arba – mažesniame plote – medienos arba plastiko paketus; tokia danga dažnai naudojama daržų terasoms.

Žvyru grįsta velėna yra panaši į įprastinę veją ir gali sugerti iki 100 proc. lietaus vandens. Žvyru grįsta velėna, dar vadinama „žvyru sutvirtinta pieva“, dabar yra daugiausia žadanti technologija, tinkama parkams ir mažai važinėjamiems keliams. Jos klojimo išlaidos dabar nesudaro ir pusės išlaidų, kurios patiriamos tiesiant įprastas asfalto dangas, jai reikia labai mažai priežiūros. Tačiau šiai dangai pakloti reikia profesionalių klojimo įgūdžių. Praeityje dėl netinkamo šio metodo taikymo susidarė daug užsikimšusių paviršių arba pablogėjo vandens drenavimo geba. Pastaraisiais metais technologija gerokai patobulėjo, todėl žvyru grįsta velėna yra daug žadantis sprendimas viešoms automobilių stovėjimo aikštelėms. Dabar pagrindinės šios dangos sėkmingo naudojimo kliūtys yra klojikų patirties stoka ir vandentvarkos institucijų taikomi apribojimai, nes šios institucijos dažnai reikalauja, kad

LT 65 LT

lietaus vanduo iš didesnių plotų būtų nukreipiamas į nuotekų surinkimo sistemą, kad galbūt užterštas vanduo nepatektų į požeminius vandenis.

Plastikiniai vejos tinklai atrodo kaip įprastos vejos, juos lengviau ir pigiau pakloti.

Betoniniai vejos tinklai yra stabilesni ir tvaresni už plastikinius, tačiau jų klojimo išlaidos yra gerokai didesnės.

Vandeniu surišti paviršiai (skaldos danga) yra labiausiai paplitusi pusiau pralaidžios dangos rūšis. Jie dar vadinami žvyro takeliais ir purvo keliais. Jų naudojimo sritis – nuo pėsčiųjų takelių iki retai važinėjamų kelių, atsižvelgiant į podirvio sluoksnių pobūdį. Palyginti su įprastinėmis asfalto dangomis, vandeniu surištų paviršių klojimo išlaidos yra gerokai mažesnės, tačiau jiems reikia daugiau priežiūros, jie gali skleisti daug dulkių. Ant vandeniu surištų paviršių neturi būti augalijos.

Pralaidūs betono grindiniai klojami naudojant blokelius, tarp kurių paliekami platūs tarpai, ir iš pralaidžių blokelių. Vanduo prasisunkia pro tarpus tarp blokelių arba per pačius akytuosius blokelius. Betono blokelių klojimas paliekant tarpus paprastai taikomas miesto teritorijose – dažnai naudojamose automobilių stovėjimo aikštelėse, įvažiavimuose ir kiemuose. Betono blokeliai klojami ant pralaidaus pamatinio biraus skaldyto akmens sluoksnio. Tarpai užpildomi juodžemiu ir žolės sėklomis arba skalda. Dėl žvyro užpildo paviršius tampa lygesnis ir yra tinkamas naudoti automobilių stovėjimo aikštelėse, kuriose naudojami prekių vežimėliai. Norint užtikrinti infiltraciją, geriausia palikti 3 cm tarpus. Jeigu dirvožemis prastai sugeria vandenį, dalis nuotekų arba jos visos per perforuotus drenažo vamzdžius nukreipiamos į nutekamąją angą, esančią apatinėje dangos dalyje, kad įsigertų į dirvožemio sluoksnius, kurių infiltracinė geba yra didesnė, arba kad laikinai kauptųsi žvyro sluoksnyje, iš kurio galėtų lėtai skverbtis į dirvožemį.

Pralaidūs betono blokeliai yra sudaryti iš betono, pagaminto iš plonų suspaustų plokštelių. Ši tvirta konstrukcija yra akyta, t. y. vanduo tiesiogiai prasisunkia pro blokelio paviršių. Šie blokeliai klojami nepaliekant tarpų. Apatinis grindinio sluoksnis yra sudarytas iš suslėgto žvyro sluoksnio, kurio storis 15–30 cm, atsižvelgiant į naudojimo intensyvumą ir įšalo pastovumą. Retkarčiais nuplaunant paviršių aukšto slėgio vandeniniu plautuvu, pašalinamos dulkėmis užsikimšusios ertmės, dėl kurių blokeliai laikui bėgant tampa ne tokie veiksmingi.

Akytajam asfaltui pakloti reikalingi tokie pat statybiniai įgūdžiai kaip įprastam asfaltui. Akytasis asfaltas yra sudarytas iš standartinio bituminio asfalto, iš kurio išsijotas ir pašalintas tam tikras smulkiųjų dalelių kiekis, taip sudarant tuščias ertmes, dėl kurių asfaltas tampa labai pralaidus vandeniui. Tuščios ertmės akytame asfalte sudaro apie 15–20 proc., o įprastame asfalte tik 2–3 proc.

Didžiausios šiuo metu esančios kliūtys, trukdančios naudoti pralaidžias dangas:

• griežti statybos teisės aktai ir taisyklės: dažnai statybos licencijose arba aplinkosaugos leidimuose nustatoma, kad būtina naudoti įprastas grindinio medžiagas ir nukreipti lietaus vandenį į nuotekų surinkimo sistemą. Pvz., taip dažnai būna nustatoma dėl didelių automobilių stovėjimo aikštelių, kur, kaip manoma, nuotekos yra užterštos;

• praktinių žinių stoka, dėl kurios vyrauja gerai žinomos įprastos asfalto klojimo technologijos;

LT 66 LT

• didesnis triukšmingumas, palyginti su tradicinėmis dangomis. Šią problemą galima išspręsti triukšmą sumažinant numačius tiesias vėžes automobilių ratams;

• išankstinė nuostata: susidarė nuomonė, kad pralaidžios dangos yra arba brangios, ar kelia problemų. Prie šios išankstinės nuostatos atsiradimo prisidėjo netinkamas klojimo metodų taikymas.

Lentelė. Labiausiai paplitusių pralaidžių dangų teikiama nauda ir apribojimai, palyginti su asfaltu (šaltinis – Prokop ir kiti, 2011)

Pėst

ieji

Aut

omob

ilių

stovėj

imas

, maž

i au

tom

obili

ai

Aut

omob

ilių

stovėj

imas

, vi

dutin

io d

ydži

o au

tom

obili

ai

Kel

ių e

ism

as

Išva

izda

Apž

eldi

nim

o ga

limybė

Gal

iam

užt

ikrin

ti ge

rą d

rena

žą

Nau

doja

mos

tam

e re

gion

e ga

unam

os m

edži

agos

Ger

inam

as m

ikro

klim

atas

Rei

kia

daug

prie

žiūr

os

Nep

atog

u va

ikšč

ioti

Nėr

a ga

limybės

stat

yti ž

mon

ių

su n

egal

ia a

utom

obili

us

Purv

o ka

upim

asis

Dul

kių

kaup

imas

is

Taikymo galimybė Nauda Apribojimai

Neu

žsan

darin

tas p

avirš

ius

Nuo

tekų

koe

ficie

ntas

Išlaidos*: asfaltas =

100 %

Veja, smėlėtas dirvožemis

+++

+++

+++

+++

+++

+++

+++

100 % < 0,1 < 2 %

Žvyru grįsta velėna T T T +

+ ++

++

+++

++ + + + 100

% 0,1–0,3 50–60 %

Vejos tinklas (plastikas) T T +

+ ++

++ + +

+ ++

++

++ + 90 % 0,3–

0,5 75 %

Vejos tinklas (betonas) T T T T +

+ ++ +

+++

++

++

++

++ + 40 % 0,6-0,7 75-100 %

Vandenį sulaikantys

paviršiai T T T + +

+++

++ + + +

+ ++ 50 % 0,5 50 %

Pralaidūs grindiniai T T T + +

+++

+ + 20 % 0,5–0,6

100–125 %

Akytasis asfaltas T T T T ++ 0 % 0,5–

0,7 100–

125 %

Asfaltas T T T T 0 % 1,0 100 %

* Nurodytos apytikslės išlaidos, lyginant su asfaltu; 2010 m. vidutinės įprastų asfalto dangų klojimo išlaidos buvo apie 40 EUR/m2 (be PVM), įskaitant darbo kainą. Pagal kiekvieną dangos rūšį įskaičiuotos medžiagų ir darbo išlaidos.

Tačiau nėra vienos pralaidžios visiems atvejams tinkamos dangos. Bendras visų rūšių pralaidžių dangų ypatumas tas, kad norint jas pakloti, būtina turėti praktinių žinių ir klojimo įgūdžių. Kad danga gerai atliktų savo funkciją, reikia ją prižiūrėti. Be to, būtina atsižvelgti į dangos savybes:

LT 67 LT

• tokios dangos paviršius paprastai yra rupesnis nei įprastų medžiagų, todėl ji gali apsunkinti kai kurių žmonių, pvz., žmonių su negalia, patekimą į tam tikrą vietą;

• pralaidžias dangas reikia daugiau prižiūrėti, pvz., gali tekti naudoti herbicidus, kad neaugtų nepageidaujami augalai;

• gali reikėti imtis papildomų priemonių, kad nebūtų teršiami vandens šaltiniai, ypač ten, kur pralaidi danga dengia svarbius vandeninguosius sluoksnius.

LT 68 LT

6 priedas Bendradarbiai

Esami labai dėkingi toliau išvardytiems išorės ekspertams, kurie, dalyvaudami trijuose Europos Komisijos Aplinkos generalinio direktorato įsteigtos Dirvožemio sandarinimo ekspertų grupės posėdžiuose, vykusiuose 2011 m. kovo, gegužės ir spalio mėn., arba pateikę rašytinės medžiagos, padėjo apžvelgti padėtį ir parengti šį Komisijos tarnybų darbo dokumentą.

Margarida Abreu, Portugalijos kraštovaizdžio architektų asociacija (Portugalija), Marta Afonso, Žemės ūkio, jūrų, aplinkos ir teritorijų planavimo ministerija (Portugalija), Ana Sofia Almeida, Žemės ūkio, jūrų, aplinkos ir teritorijų planavimo ministerija (Portugalija), Véronique Antoni, Ministère de l’Écologie, du Développement durable, des Transports et du Logement (Prancūzija), Martina Artmann, Zalcburgo universitetas (Austrija), Christel Baltus, Service Public de Wallonie, DG de l'Agriculture, des Ressources Naturelles et de l'Environnement (Belgija), Blanka Bartol, Aplinkos ir teritorijų planavimo ministerija (Slovėnija), Helena Bendova, Aplinkos ministerija (Čekija), Pavol Bielek, Slovakijos žemės ūkio universitetas, Nitra (Slovakija), Tom Coles, Defra (JK), dr. Stefano Corticelli, Emilijos–Romanijos regionas, Servizio Sviluppo dell'Amministrazione digitale e Sistemi informativi geografici (IT), Bernhard Dabsch, Asfinag Bau Management (Austrija), Nicola Dall'Olio, Provincia di Parma (Italija), Pieter Degraeve, Vlaamse Confederatie Bouw (Belgija), Manuel V. Dillinger, Nachhaltige Siedlungsentwicklung, NABU (Vokietija), Olaf Düwel, Niedersächsisches Ministerium für Umwelt und Klimaschutz (Vokietija), Europos žemių ir dirvožemių aljansas (ELSA), Markus Erhard, Europos aplinkos agentūra (EAA), Nicola Filippi, Emilijos–Romanijos regionas, Servizio Geologico, Sismico e dei Suoli (Italija), Jaume Fons-Esteve, Europos erdvinės informacijos ir analizės teminis centras (Ispanija), Stefan Gloger, Ministerium für Umwelt, Klima und Energiewirtschaft Baden-Württemberg (Vokietija), Hermann Kirchholtes, Landeshauptstadt Stuttgart (Vokietija), Birgit Kocher, Bundesanstalt für Straßenwesen (Vokietija), Laura Lilla Koritár, Kaimo plėtros ministerija (Vengrija), Josef Kozák, Čekijos žemės ūkio universitetas, Praha (Čekija), Kaarina Laakso, Helsinkio miesto planavimo departamentas, Miesto strateginio planavimo skyrius (Suomija), Frédéric Laffont, Ministère de l'Agriculture, de l’Alimentation, de la Pêche, de la Ruralité et de l’Aménagement du territoire (Prancūzija), Fiora Lindt, Umwelt- und Verbraucherschutzamt Umweltplanung und -vorsorge, Boden- und Grundwasserschutz, Kelnas (Vokietija), Simone Marx, Administration des Services Techniques de l'Agriculture (Liuksemburgas), Alberto Matarán Ruiz, Universidad de Granada (Ispanija), dr. Michele Munafò, ISPRA – Istituto Superiore per la Protezione e la Ricerca Ambientale (Italija), John O'Neill, Aplinkos inspekcija, Aplinkos, bendruomenių ir vietos valdžios departamentas (Airija), Dace Ozola, Aplinkos apsaugos ir regioninės plėtros ministerija (Latvija), Gundula Prokop, Austrijos aplinkos agentūra (Austrija), Agnieszka Pyl, Lenkijos žemės ūkio ir kaimo plėtros ministerija (Lenkija), Rein Raudsep, Aplinkos ministerija (Estija), Leon Ravnikar, Žemės ūkio, miškininkystės ir maisto ministerija, Žemės ūkio paskirties žemės valdymo skyrius (Slovėnija), Friedrich Rück, FH Osnabrück, Fakultät Agrarwissenschaften und Landschaftsarchitkektur (Vokietija), Ian Rugg, Velso vyriausybė (JK), Dr. Tom Simpson, DCLG (JK), Jaroslava Sobocká, Dirvotyros ir gamtos apsaugos mokslinių tyrimų institutas (Slovakija), Tiffanie Stéphani, Vokietijos ūkininkų asociacija (Vokietija), Martine Swerts, Flandrijos vyriausybė, Aplinkos, gamtos ir energetikos departamentas (Belgija), Werner Thalhammer, Federalinė žemės ūkio, miškininkystės, aplinkos ir vandentvarkos ministerija (Austrija), Michel Thomas, Fédération Nationale des Syndicats d'Exploitants Agricoles (Prancūzija), Giulio Tufarelli, Associazione Nazionale Bonifiche, Irrigazioni e Miglioramenti

LT 69 LT

Fondiari (Italija), Ingo Valentin, BUND (Vokietija), Angélica Van Der Heijden, Programos vadovė, Flevolando provincija (Nyderlandai), Joke Van Wensem, Dirvožemio apsaugos techninis komitetas (Nyderlandai), Valentina Vasileva, Aplinkos ir vandens ūkio ministerija (Bulgarija), Petra Völkl, Federalinė žemės ūkio, miškininkystės, aplinkos ir vandentvarkos ministerija (Austrija), Alexei Zammit, Maltos aplinkos ir planavimo institucija (Malta).