MYKOLO ROMERIO UNIVERSITETAS

POLITIKOS IR VADYBOS INSTITUTAS

VIEŠOJO ADMINISTRAVIMO KATEDRA

IRMA ZAVECKAITĖ

(VIEŠASIS ADMINISTRAVIMAS, NUOLATINĖS STUDIJOS)

(III KURSAS, VAbns0-08)

106653

KONSERVATYVIOJI DOKTRINA. KONSERVATIZMO IDEOLOGIJOS

IŠTAKOS IR ŠIANDIENA

Kursinis darbas

TIKRINO: … … … … … … … … …(mokslinis laipsnis, pedagoginis vardas,

vardo pirma raidė, pavardė)… … … … … … … … … …

(parašas)VERTINIMAS: … … … … … …

Vilnius, 2013TURINYS

ĮVADAS...........................................................................................................................3

Konservatyvioji doktrina: konservatizmo ištakos.............................................................4

Konservatizmo dogmatika.................................................................................................8

Konservatizmas šiandien.................................................................................................13

IŠVADOS........................................................................................................................17

LITERATŪROS SĄRAŠAS...........................................................................................18

2

ĮVADAS

Naujumas ir aktualumas. Šiuolaikinės visuomenės ir jos narių gyvenimas būtų sunkiai

įsivaizduojamas be normų, taisyklių, tradicijų ar papročių, kurie yra svarbiausi veiksniai, formuojantys

šias struktūras , todėl būtina išnagrinėti vieną iš svarbiausių šių bruožų „pradininkę“ – konservatizmo

ideologiją. Tai kiekvienam visuomenės nariui aktuali doktrina, nes be jos šių dienų pasaulis, neturėtų

ryšio su praeitimi ir istorija, kurių dėka šiandien gyvename tam tikra vertybių sistema.

Darbo problema. Konservatizmo ideologijos įtaka žmonių visuomenei.

Hipotezė. Valstybės valdžia neturi teisės visiškai riboti bet kokias žmonių laisves, kištis į

visuomenės ir individualius santykius nepriklausomai nuo to, ar būtų naudojamos priemonės kaip

fizinė jėga, taikoma įstatyminių bausmių forma, ar moralinė viešosios nuomonės prievarta.

Šio darbo objektas – konservatizmo doktrinos idėjų prisitaikymas besikeičiančios

visuomenės gyvenime.

Tikslas – atlikti konservatizmo kaip doktrinos aprašomąją analizę.

Uždaviniai:

1. išnagrinėti konservatizmo ideologijos ištakas;

2. išnagrinėti konservatizmo ideologijos dogmatiką;

3. išnagrinėti naujojo konservatizmo bruožus.

Darbo metodai: išanalizuoti aktualią literatūrą , padaryti išvadas.

3

Konservatyvioji doktrina: konservatizmo ištakos

Konservatizmo ideologija (pranc. conservatisme – išsaugoti, išlaikyti), šalia kitų dviejų -

liberalizmo ir socializmo ideologijų, yra laikoma viena iš įdomiausių ir stipriausių doktrinų.

Konservatizmą dažnai galima apibūdinti kaip tam tikrą mąstyseną, kuri nepriima, nepalaiko ir

nepritaria permainoms. Žmonės, kurie yra konservatyvių pažiūrų į naujoves ar pasikeitimus žvelgia su

nepasitikėjimu. Ypatingai konservatizmo ideologijos bruožai išryškėja tada, kai visuomenė, pradeda

lyginti praeitį su dabartimi. Kalbant apie konservatizmą, pirmiausia reikėtų išsiaiškinti šios doktrinos

pradžią – atsiradimo priežastis, teoretikus, kurie nagrinėjo šią ideologiją ir jos transformaciją.

Konservatizmo „gimtine“ yra laikoma Anglija, kur, pirmiausia, ši ideologija buvo tik

politinė doktrina, tačiau garsiosios Prancūzijos revoliucijos laikmečiu konservatizmas įgyjo ir

filosofinės ideologijos reikšmę ir yra glaudžiai siejamas su Edmundo Burke‘o (XVIII a. airių politikas

teoretikas, filosofas ir rašytojas), dažnai pavadinamu klasikiniu konservatorių tekstu – „Apmąstymai

apie revoliuciją Prancūzijoje“. Be to, Prancūzijos revoliucija yra laikoma ir pačios „grynos“ politikos

istorijos pradžia. Kaip rašė Robert‘as Nisbet‘as „Konservatizme“: „retas atvejis minties istorijoje, kad

idėjų sistema būtų taip glaudžiai susijusi su vienu žmogumi ir vienu įvykiu, kaip modernusis

konservatizmas susijęs su Edmund‘u Burke‘u ir jo ugninga reakcija į Prancūzijos revoliuciją“ (Vilnius,

1993, p.10). E. Burke‘as „Konservatizme“ nurodė įvykius, kurie tapo priežastimi sunaikinant

įsivyravusią monarchiją pačioje Prancūzijoje. O po šio veikalo pasirodymo, E. Burke‘as tapo pirmuoju

Prancūzijos revoliucijos aršiausių priešininkų: jis revoliuciją matė ne kaip priemonę link

atstovaujamosios, konstitucinės demokratijos tikslo link, o kaip užgaulingą sukilimą prieš tradicijas ir

visuomenėje nusistovėjusias taisykles. Jis kritikavo racionalizmo, individualizmo idėjas, rinkos

viešpatavimą, skelbė, kad šios idėjos griauna per amžius nusistovėjusią tvarką, veda į chaosą ir

nesutarimus. Anot E. Burke‘o - konservatizmo politinės minties esmę sudarė tokie faktoriai kaip

tradicijos, autoritetai, nusistovėję papročiai ir įpročiai, istorinė patirtis ir religija. Jis akcentavo

hierarchijos, aristokratijos, monarchijos ir religijos reikšmę. Filosofas George‘as Holland‘as Sabine

rašė, kad negalima teigti, kad iki E. Burke‘o nebuvo konservatizmo, tačiau galima sakyti, kad nebuvo

konservatizmo filosofijos („Politinių teorijų istorija“.Vilnius, 2008, p. 590).

Prancūzijoje įvykusi revoliucija privertė tradicinės valdžios atstovus kovoti už tai, kas tvirta,

nusistovėję ir patikrinta – už feodalinę sistemą ir kitas istoriškai susiklosčiusias struktūras

4

(patriarchalinę šeimą, vietinę bendruomenę, bažnyčią, gildiją), kai tuo tarpu revoliucionieriai prieš

tradicinę visuomenę ir tvarką joje buvo nusiteikę priešiškai. Čia ne vienam gali kilti abejonė dėl to,

kodėl E. Burke’as ir kiti konservatoriai smerkė prancūzus, siekiančius išsivaduoti iš monarchijos ir

tironijos gniaužtų, kai tuo tarpu palaikė Amerikos kolonistus ir kitas engiamas pasaulio tautas.

Vertinant Prancūzijos revoliucijos eigą buvo atkreiptas dėmesys į tuos pačius principus, kurie skatino

ginti amerikiečius, indus ir airius nuo britų valdžios gniaužtų. Kalbant apie Ameriką, Airiją ir Indiją

palaikoma vietinė, istorinė tautos tradicija, kuri yra puolama svetimųjų, kai vietinę moralę gniuždo

svetimųjų moralės nuostatos. Prancūzijoje valdžią ir moralę puolė grupelė prancūzų – jakobinai. E.

Burke’o požiūriu, jakobinai prievartavo Prancūzijos istoriją taip pat, kaip Britanijos „Ost Indijos“

bendrovė – Indijos kultūrą. Jakobinų valdoma Prancūzija esanti „visai kaip užkariauta šalis”. Be to,

„elgdamiesi kaip užkariautojai”, jakobinai prieš prancūzų tautą naudojo jėgą visai kaip „įsiveržusi

kariuomenė”( Nisbet R., Konservatizmas, Vilnius, 1993. p. 14).

E. Burke’o ir kito konservatizmo atstovo A. de Tocqueville’io nuomonės kalbant apie

Amerikos kolonistų veiksmus nesiskyrė: jie abu pritarė, jog jie buvo priešingi jakobinų darbams.

Amerikos revoliucionierių pagrindinis tikslas buvo orientuotas į laisvės siekimą gyviems, konkretiems

Amerikos piliečiams, jų papročiams bei įpročiams, tuo tarpu Prancūzijos revoliucionierių tikslas buvo

ne ginti jau gyvuojančią tokią visuomenę, kokia susiformavo, o sukurti ir suformuoti naują, darant

jiems įtaigą, o kartais net ir panaudojus jėgą ar tam tikros formos terorą, sunaikinant susikūrusias

institucijas, kurios buvo nenaudingos formuojant naują revoliucijos žmogų. E. Burke’as Prancūzijos

revoliuciją laikė mūšiu dėl absoliučios valdžios, o ne dėl laisvės, kurią visų pirma sukėlė politiniai

intelektualai, neturėję „indėlio visuomenėje” ir faktiškai buvę visuomenės priešai.

Robert‘as Nisbet‘as „Konservatizme“ teigia, kad jakobinai norėjo performuoti žmogaus

mąstyseną, vietoj krikščionybės sukurti naują religiją. Jie siekė sužlugdyti tradicines grupes, gildijas,

įvairias korporacijas, kurios bent kiek buvo svarbios konservatoriams ir paversti jas pavaldžias tautai,

nes, anot revoliucionierių, jos trukdė siekti visuomeninės valios ir varžė individo laisvę. Patriarchalinė

šeima buvo menkinama ir buvo traktuojama kaip priešingybė prigimčiai ir protui, todėl buvo apribotas

tėvo autoritetas šeimoje ir panaikintas pirmagimystės ir majorato įstatymai tiek nuosavybės, tiek

šeimos atžvilgiu. Taip pat buvo siekiama, kad nuosavybės teises taptų individualizuotos, kad būtų

atskirtos nuosavybės teisės ryšiai nuo korporacinių organizacijų, kartu siekiant individualizuoti ir visą

tradicinę visuomenę. „Reikia visiškai performuoti liaudį, kurią norima padaryti laisvą,– sugriauti jos

5

prietarus, pakeisti įpročius, apriboti poreikius, išrauti ydas, išgryninti troškimus” (Nisbet, R.

„Konservatizmas“, Vilnius, 1993, p. 20).

Be E. Burke‘o reikia paminėti ir kitus žymius konservatizmo teoretikus – tai Alexis de

Tocqueville‘is, Joseph‘as de Maistre‘as , Russell‘as Kirk‘as ir kt., kurie taip pat kaip ir Edmund‘as

Burke‘as nepritarė staigiems pokyčiams visuomenės gyvenime ir buvo už tai, kad tvarka joje turi

keistis iš lėto ir labai atsargiai. Kaip sakė Michael‘as Oakeshott‘as „tapti konservatoriumi tai reiškia,

teikti pirmenybę tam, kas jau žinoma, o ne nežiniai; tam, kas išbandyta, o ne beribiam; šiandienos

džiaugsmui, o ne utopinei palaimai“ (Rationalism in Politics and Other Essays, 1991, p. 408).

Anksčiau jau minėta, kad konservatyvioji doktrina politinės filosofijos plotmėje skiriama į du

lygius: istorinį ir filosofinį. Pirmasis dažnai yra priklausomas nuo konkrečiai susiklosčiusių politinio

gyvenimo aplinkybių, o antrasis – „atspindi bendrą konservatorių požiūrį į politinės veiklos prigimtį, ir

šitaip užtikrina konservatyvaus mąstymo tradicijos tapatumą“ (Jokubaitis., A. Postmodernizmas ir

konservatizmas, Kaunas, 1997, p. 28.). Todėl galima sutikti su Roger‘iu Scruton‘u, kuris teigė, jog yra

tiek įvairiausių konservatizmo formų, kiek yra skirtingų socialinio ir kultūrinio gyvenimo tvarkų.

Kartu su Prancūzijos revoliucija prasidėjo ir pramonės perversmas, į kurį konservatoriai taip

pat žiūrėjo įtariai ir nepalankiai – tada pradėjo ryškėti naujos, stipresnės individualizmo formos,

kurios trikdė tradicinės visuomeninės padėties tvarką. Didžiausi visos žmonijos išradimai ir

pramoninės revoliucijos padariniai – garo variklis, verpimo mašina, įvairūs kiti mechaniniai prietaisai-

ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje sukėlė didžiulį atgarsį. Konservatoriai buvo visiškai prieš šią

„mechaninę“ revoliuciją, ir teigė, kad tai tik ardo žmonių tarpusavio santykius, skatina visuomenę

grįžti prie feodalizmo, bet nuosavybės vertybė tebeliko labiausiai vertinamu turtu.

Po Prancūzijos ir pramonės revoliucijų, konservatizmas kito dėl dar dviejų porevoliucinių

judėjimų: religinio ir filosofinio. Religinio judėjimo pradininku laikomas John‘as Wesley‘is – vienas iš

garsiausių Anglijos krikščionių teologų, protestantų lyderis ir metodistų judėjimo įkūrėjas (Wallace,

Charles Jr (1997) Susanna Wesley: the complete writings, New York : Oxford University Press, psl.

67). J. Wesley‘io judėjimas iš pradžių įgavo „vezlizmo“ pavadinimą, o vėliau buvo vadinamas tiesiog

„metodizmu“, kurio pagrindinis bruožas yra religinis metodiškumas ir tvirta dorovės vertybė.

Vezlizmas sukėlė nemažai atgarsio dėl savo stipraus poveikio tuometinėms šeimoms, pilietinei

struktūrai, parapijoms. „Kai religingieji iam tikėti, kad jų išpažįstami asmeninio, dvasinio ir dorovinio

gyvenimo principai turi kuo plačiau paplisti visų piliečių gyvenime, bręsta kažkas labai panašaus į

6

revoliuciją“ (Nisbet, R. „Konservatizmas“, Vilnius, 1993, p. 25). Kaip teigia R. Nisbet‘as, galima

tiesiog apibendrinti, jog ši religinė revoliucija buvo provokacija ir tam tikras formavimas anglų

konservatorių – Burke‘o, Colerdige‘o, Newman‘o ir t.t. – kurie glūdejo vezlizme ir demokratinėje bei

pramoninėje revoliucijose.

Kitas, filosofinis judėjimas, kuris konservatoriams kėlė neigiamų emocijų, tai filosofo bei

anglų teisininko Jeremy‘io Bentham‘o utilitarizmas. Pagrindinės jo judėjimo idėjos buvo tokios kaip

hedonizmas, asmeniniai interesai, gėris kuo didesniam skaičiui žmonių. Utilitarizmo idėjos kartais

galėdavo pasirodyti tarsi tam tikra propaganda, kurios tikslas sukurti centralizuotą, detalią ir

autoritetingą valdžios sistemą. J. Bentham‘as teigė, kad vien tik protas, paremtas „laimingumo

apskaitos“ (felicific calculus), pagal kurią gyvena visi pasaulio žmonės, pažinimu, įgalina jį leisti

įstatymus visai Indijai, nekeliant kojos iš savo kabineto. J. Bentham‘as moralinės ir politinės patirties

dalykų suvokimą vertino ideologijos požiūriu . Moralinės ir politinės visuomenės gyvenimo faktus

filosofas vadino nenuginčijamais faktais, nors tai buvo vien tik jo asmeninių įsitikinimų išraiška

(Jokubaitis. A. „Postmodernizmas ir konservatizmas. Kaunas: Naujasis LANKAS, 1997, psl. 35).

Kadangi konservatoriai daugiausia rėmėsi praeities patirtimi ir iš ten kylančiomis tradicijomis, J.

Bentham‘o frazė „iš praeities jokios naudos“ sukėlė tik priešiškas emocijos jo filosofijai ir

konservatorių požiūriu J. Bentham‘o pranašautas pasaulis nenusipelnė pagarbos ir buvo siaubingas bei

košmariškas , kuriame viešpatauja vien šaltas protas, biurokratija, nuolatinės reformos, bedvasė

labdara ir visiškas bejausmiškumas (Nisbet, R. „Konservatizmas“, Vilnius, 1993, p. 27).

Taigi konservatizmo ideologijos formavimąsi lėmė keturi revoliuciniai judėjimai Europoje –

politinis, ekonominis, religinis ir filosofinis. Konservatizmo atstovai skleidė idėjas, jog gyventi reikia

žvelgiant į praeitį, o ne į ateitį, semtis iš praeities įkvėpimo ir pavyzdžių ieškoti tradicijose, norint

gerai gyventi dabartyje, konservatoriai buvo nusiteikę priešiškai individualizmo atžvilgiu, kuris kėlė

tiesioginę grėsmę tradicinėms socialinėms struktūroms . Kaip sakė vienas svarbiausių vadovų ir

konservatorių Didžiosios Britanijos ir viso pasaulio istorijoje Winston‘as Churchill‘is: „Man patinka

gyventi praeityje. Nemanau, kad žmonės patirs daug džiaugsmo ateityje”.

7

Konservatizmo dogmatika

Kaip ir kiekviena doktrina turi savo pagrindines vertybes, principus ir įsitikinimų sistemas,

taip ir konservatizmas nėra išimtis. Anksčiau buvo minėta, kad konservatyvioji doktrina – tai

objektyvumas, tradicijos, pastovumas, istorija. Laikantis politinės minties tradicijos, siekiančios

Renesanso epochą, trys moderniosios ideologijos – socializmas, liberalizmas ir konservatizmas –

paprastai aiškinamos individo ir valstybės santykio aspektu (Nisbet, R. Konservatizmas. Vilnius:

Atviros Lietuvos fondas, 1993, p. 31). Kitas aspektas kuris bene aiškiausiai leidžia suvokti šių trijų

ideologijų svarbą, tai ryšys tarp visuomenės socialinių grupių ir bendrijų. Reikšmingiausia socialinės

reformos dilema tapo valstybės noras reguliuoti suvereno padėtį ir kištis į tradicinių autoritetų –

patriarchalinės šeimos – santvarką.

Pagrindinis konservatizmo doktrinos principas yra siekti išlaikyti esamos padėties darną ir

tvarką, kurios pagrindus nustato tik religija ir tradicija. Konservatorių manymu religinė pasaulėžiūra ir

religija yra socialinės tvarkos pagrindas. Tradicijos yra pastovus ir nesikeičiantis dalykas, todėl jų

perdavimas iš kartos į kartą garantuoja stabilumą ir tvirtumą. Tačiau neteisinga būtų tvirtinti, kad

konservatoriams rūpi tik permainų stabdymo ir konservavimo procesas (Jokubaitis., A.

Postmodernizmas ir konservatizmas. Kaunas: Naujasis LANKAS, 1997, p. 39).

Vis dėl to konservatoriams kai tenka pripažinti permainų neišvengiamumą, jie atitinkamai į

tai ir reaguoja. E. Burke’as yra aiškiai nurodęs du pagrindinius politinės veiklos uždavinius – saugoti ir

reformuoti. Permainas visuomenėje ir gamtoje konservatoriai pripažįsta, tačiau aiškina, kad jos privalo

būti nuolatinės ir tolygios, laipsniškos ir nuoseklios, ne per daug sparčios.

Konservatizmo šalininkai visuomenę mato kaip vieną visumą su tik jai būdingomis

struktūromis, kuri viena iš jų – hierarchija. Kiekvienas žmogus hierarchijos grandinėje užima tam tikrą

poziciją ir turi savitas teises ir nuostatas. Viena iš žmogaus teisių yra privačios nuosavybės teisė, kuria

jis gali laisva valia disponuoti ir valstybė neturi teisės kištis ar reguliuoti ją . Bet norint, kad

egzistuotų tvirta visuomenės tvarka, būtina valstybė ir stipri valdžia. Konservatizmo filosofija

daugiausia nei bet kuri kita ideologija rūpinasi bažnyčios, socialinės klasės, šeimos teisėmis. Nors

konservatizmas praėjo ilgą vystymosi kelią, tačiau pagrindiniai jo principai liko nepakitę. Taigi toliau

8

trumpai bus aptarti svarbiausi ir pagrindiniai konservatizmo principai ir vertybės: tradicija, autoritetas

ir pagarba valdžiai, laisvė ir lygybė, nuosavybė, religija ir moralė.

Konservatoriai išskiria istorijos reikšmę, jie yra praeities ir papročių šalininkai ir tiki

patirtimi: žmonių papročiai, nuostatos, perduodamos iš kartos į kartą. Konservatorių nuomone,

dabartinė socialinė realybė geriausiai suprantama per istoriją. Todėl jie teigia, jog negalime žinoti, kur

esame ir tuo labiau kur einame, jei nežinome, kur buvome. (Nisbet. R. Konservatizmas. – Vilnius,

1993., psl. 35). Tai yra konservatyvios istorijos filosofijos pamatas.

Ne vieną kartą šiame tekste akcentuotas principas ir bene svarbiausias ir reikšmingiausias iš

visų – tradicija. Ji tarsi tiltas, nutiestas tarp dabarties ir praeties, kuri padeda palaikyti ryšį su praeitimi

ir yra labai svarbi žmogui. Dabartis yra praeities įvykių rezultatas, tradicijos gali padėti išspręsti

dabarties problemas. Tradiciją konservatoriai supranta ne kaip tikslą, bet kaip priemonę žmonių

tarpusavio santykiams harmonizuoti. Konservatoriai galvoja, kad tikslai, glūdintys žmonijos istorijoje

ir praeities patyrime, turi įtakos šiandienai. Todėl, anot jų, valstybių konstitucijos turi išaugti iš

daugiaamžių tradicijų. Tačiau tradicijų nereikėtų visiškai absoliutinti. Jos keičiasi taip, kaip ir pati

visuomenė.

Tradicijos svarbios žmonėms ir psichologiniu požiūriu – net visiškai racionaliai

nepaaiškinami papročiai gali turėti labai svarbią psichologinę reikšmę bendruomenės gyvenime.

Praeitis, tradicija konservatoriui yra tokia pat svarbi, kaip biologinės evoliucijos skelbėjui – natūrali

atranka. T. S. Eliotas, rašydamas esė apie individualų talentą ir tradiciją, pripažino, kad individualus

talentas, nesiorientuojantis į kokią nors tradiciją, yra tiesiog bejėgis, pasmerktas bergždžiam

egzistavimui (Nisbet. R Konservatizmas. – Vilnius, 1993, psl. 40).

Kitas principas ne mažiau svarbus konservatizmo doktrinai - autoritetas. E. Burke‘as rašė:

„aš pripažįstu tik laisvę, susietą su tvarka“ (Nisbet. R. Konservatizmas. Vilnius, 1993, psl. 46).

Konservatizmas paryškino valdžios vaidmenį – ji privalo užtikrinti, kad būtų saugoma nusistovėjusi

tvarka ir atmeta galimybę sukilti prieš ją. Norint išvengti reovliucinių judėjimų, turi būti palaikoma

tvarka, stabilumas, o į pokyčius reaguoti iškart. Konservatoriams valdžia turi teisėtą autoritetą. Jiems

būdinga teisėtumo idėja ir piliečių teisių garantijų deklaravimas (Rakucevičius R. Politologija. Vilnius,

2003, psl. 51).

E. Burke‘o nuomone, ne tik individui ir valstybei, bet ir kitoms autoritetinėms struktūroms,

tokioms kaip šeima, religija, vietinė bendruomenė – reikia autonomijos, kad jos galėtų tinkamai

9

funkcionuoti. Ir laisvė, ir autoritetas buvo grupių ir bendrijų grandinės, jungiančios individą su šeima,

parapija, bažnyčia, valstybe ir galiausiai su Dievu (Nisbet. R. Konservatizmas.Vilnius, 1993, psl. 47).

Šeimos autoritetas, laisvė bei autonomija, yra šventi, ir nei valstybė, nei bažnyčia negali

teisėtai pažeisti giminystės teisių. E. Burke‘as ir A. de Tocqueville‘is Prancūzijoje prasidėjusios

revoliucojos priežastimi laiko tai, kad buvo suabejota autoritetu - valdžia ir visuomenė sukilo prieš

tvarką ir tradicijas. Taip pat svarbus yra konservatizmo santykis su jaunimu, nes visuomenėje

įsivaruvusi nuomonė, jog pagarba autoritetui ir tradicijoms trukdo jaunam žmogui rasti savo gyvenimo

prasmę, verčia jį laikytis senų moralės normų. Daugelio nuomone konservatizmas stabdo jauno

žmogaus saviraišką, nepalaiko jo noro maištauti prieš visuomenės normas, nors jos yra neteisingos ar

nemoralios, neleidžia jaunam žmogui pačiam pasirinkti savo veiklos krypčių. Bendruomenei yra

svarbu saugoti jaunimą ir rodyti jam tikrąsias vertybes.

Konservatizmo filosofijoje nėra svarbesnio principo kaip teiginys, kad laisvė ir lygybė

visiškai nesuderinamos (Nisbet. R. Konservatizmas.Vilnius, 1993, psl. 59). Dažnai šis teiginys pagal

konservatorius aiškinamas atskiriant šių vertybių tikslus. Pagrindinis laisvės siekis – apsaugoti

individo ir šeimos nuosavybę, o lygybės siekis – perskirstyti arba išlyginti nelygiai turimą materialinį

ir nematerialinį bendruomenės turtą. Tai įmanoma įgyvendinti tik įstatymų pagalba ir valdžios

įsikišimu, kurie varžytų individų laisvę. Anot E. Bruke‘o, būtent žmonių nevaržomos laisvės siekimas

nuo valdžios ir paskatino garsiąją Prancūzijos revoliuciją. Visuomeninės grupės ir bendrijos tapo

svarbiu konservatorių požiūrio į laisvę pagrindu.

Vienas iš žymiausių konservatorių, A. de Tocqueville‘is mano, kad būtent visuomenės

grupės ir bendrijos yra vertingiausios individams kaip juos suartinančios ir ugdančios grupės.

Atsiradus pirmiesiems feministiniams sąjūdžiams, konservatoriai aktyviai kovojo prieš juos ir

moterys, kurios norėjo dalyvauti politikos gyvenime buvo stipriai diskriminuojamos jų: konservatoriai

griežtai pasisakė prieš balsavimo teisės suteikimą moterims, nes tai prieštara tradicijai, kuri moterį

sieja su motinos pareigomis – politikos pasaulis moteriai yra svetimas. Tačiau vien tik tai ne išimtis:

panašios pozicijos konservatoriai laikėsi ir religijos bei švietimo atžvilgiu. Ilgainiui moterų

dalyvavimas politikoje davė teigiamų rezultatų, tad atsirado nauja tradicija. Konservatizmo doktrinoje

lygybė tokia pat nepopuliari, kaip ir liberalus požiūris į asmens laisvę, nes konservatizmas remiasi

feodaliniu modeliu ir tai ypač išryškėja, kai kalbama apie lygybę.

10

“Socialinės lygybės politiką konservatoriai laiko pavojinga, nes tokia politika sunaikina

natūralius ir būtinus gyvenimo būdo skirtumus, nes taip į valdžią yra atvedamos vidutinybės ir

visuomenė gali moraliai degraduoti” (Žigaras F., Politologija. Vilnius, 2001, psl. 206).

Taigi konservatizmo laisvės ir lygybės filosofijos esmė, pasak E. Burke‘o, B. Disraeli‘o, A.

de Toqueville‘io ir kt. konservatizmo teoretikų yra tokia, kad tvarkai ir laisvei gyvybiškai būtina

socialinė diferenciacija, hierarchija ir funkcinis konsensusas, o valdžia turi priklausyti

talentingiausiems ir gabiausiems visuomenės atstovams.

Kaip jau buvo minėta, viena iš žmogaus teisių yra privačios nuosavybės teisė, kuria jis gali

laisva valia disponuoti ir valstybė neturi teisės kištis ar reguliuoti ją. Viena iš esminių visuomenės

narių vertybių – tai nuosavybė. Privatinės nuosavybės teisę konservatoriai laiko žmogaus laisvės bei

nepriklausomybės pagrindu, kuri garantuoja individo autonomiją ir ryšį su bendruomene.

Dažnai atsiranda manančių, kad konservatorių dėmesys nuosavybės principui yra gana

perdėtas. Tokio požiūrio šalininkai palaiko Paul‘o Eler‘io More‘o mintį, jog „civilizuotam žmogui

nuosavybės teisės yra svarbesnės negu teisė į gyvybę“ (Nisbet. R. Konservatizmas. Vilnius, 1993, psl.

67). Tuo norima pasakyti, kad viena iš pagrindinių žmogaus teisių į gyvybę, paliekama „antram plane“

kaip nereikšmingas veiksnys. Bet negalima griežtai ir teigti, kad konservatizmo atstovai nuosavybę

laiko aukščiau už individo gyvybę, nes gyvybę galima traktuoti kaip vieną iš nuosavybės formų.

Konservatizmui kaip ideologijai svarbiausia nuosavybės forma yra žemė ar kitas realiai

pamatuojamas ir apčiuopiamas turtas, nes tokia nuosavybės forma tampa jungiančiu ryšiu tarp

savininko ir bendruomenės. Nors konservatoriai, kalbėdami apie nuosavybę, dažnai kritikuoja

kapitalizmą ir industrializaciją, komerciją ir techniką, nes anot jų, tai griauna nusistovėjusią tvarką

visuomenėje, visgi pripažįsta, kad nuosavybė yra šventa. Rusell‘as. Kirk‘as teisingai rašo, jog

kiekvieno tikro konservatoriaus širdyje glūdi „įsitikinimas, kad nuosavybė ir laisvė yra neatskiriamai

susijusios ir kad ekonominė lygiava nėra ekonominė pažanga. Panaikinus privačią nuosavybę, laisvės

nelieka“ (Nisbet. R. Konservatizmas. Vilnius, 1993, psl. 80).

Konservatizmas išskirtinis bruožas į vertybes iš soacializmo ir liberalizmo išsiskiria tuo, kad

vienintelis akcentuoja bažnyčios ir krikščioniškosios moralės svarbą.

Edmund‘as Burke‘as „Konservatizme“ teigė, kad religija „yra žmogaus tvirtybė šiaip jau

nesuvokiamame ir todėl priešiškame pasaulyje“. Religija konservatoriams – pamatas, iš kurio kilo

visos teisės, pareigos, moralė, laisvė, principai ir pagarba. Visi konservatoriai, nepriklausomai nuo to,

11

kokio tikėjimo jie buvo, religiją laikė svarbiu valstybės ir visuomenės ramsčiu (Nisbet. R.

Konservatizmas. Vilnius, 1993, psl. 82).

Religija, tokiems konservatizmo teoretikams kaip E. Burke‘as, B. Disraeli, J. de Maistre‘as,

Coleridge‘as ir kt.,visų pirma buvo visuomeninis ir institucinis reiškinys, reikalaujantis lojalumo ir

deramos pagarbos formai, vertingas valstybės ir visuomenės ramstis, bet ne nuodugni, visa apimanti

doktrina ir jau tikrai ne totalinė patirtis (Nisbet. R. Konservatizmas. Vilnius, 1993, psl. 83).

Besąlygiškas tikėjimas religija, jos pamatinėmis vertybėmis ir galia , padėjo pasiekti tam

tikrų tikslų: pirmiausia suteikė šventumą valdžios funkcijoms ir politiniams bei socialiniams tikslams;

antra – apribojo valstybinės valdžios savivaliavimą padedant bažnyčiai. Taigi bažnyčia turi oficialų

statusą lygiai taip, kaip ir valdžia, socialinė santvarka ir tauta. Visos jos neišvengiamai varžo viena

kitą ir nė viena nenustelbia kitų (Žigaras F., Politologija. Vilnius, 2001, psl. 208).

A. de Tocqueville‘is taip nusakė religijos vertę valdžiai ir visuomenei: „Aš abejoju, ar

žmogus iš viso gali būti nepriklausomas nuo religijos ir kartu tikrai politiškai laisvas. Ir esu linkęs

manyti, kad, stokodamastikėjimo, jis bus pavaldus, o norėdamas būti laisvas, turi tikėti.“ (Nisbet. R.

Konservatizmas. Vilnius, 1993, psl. 86). Šis teiginys įrodo, kad konservatoriai bažnyčią laikė kaip

savarankišką instituciją, kuri padeda apriboti valstybės valdžią ir taip suteikia žmonėms daugiau

laisvės. Tikėjimas žmonėms yra būtinas, kadangi gelbsti nuo susvetimėjimo ir „prarasti tikėjimą Dievu

pavojinga ne todėl, kad tada žmogus niekuonetikės, o todėl, kad jis tikės bet kuo“ (Nisbet. R.

Konservatizmas. Vilnius, 1993, psl. 87).

Konservatoriai labiau pripažįsta taip vadinamą „pilietinę religiją“, kuri gali būti išreikšta tiek

iš pilietinės, tiek iš religinės pusės. „Pilietinės religijos“ tradicija – tai didžiosios metų šventės, tokios

kaip Kalėdos, Naujieji Metai ir Velykos, kurios turi ir religinių, ir pilietinių funkcijų. Konservatoriai,

pasisakydami už „pilietinę religiją“, aukština pilietybę, vienija atskirus individus. Negali būti

nacionalinės krikščioniškos visuomenės, jeigu ją sudaro tiesiog gausybė privačių ir nepriklausomų

sektų (Nisbet. R. Konservatizmas. Vilnius, 1993, psl. 88).

Taigi, tokios yra konservatizmo pagrindinės vertybės ir principai, kurie reikšmingiausiai

apibūdina konservatizmą kaip ideologiją ir be kurių konservatizmas neišskirtų iš kitų politinių

doktrinų.

12

Konservatizmas šiandien

Šių laikų konservatizmas, tiek praktine tiek teorine prasme, yra pakitęs ir dažnai laikomas

ekonomine doktrina, kurios pagrindinėmis vertybėmis tapo „laisva rinka ir socialinių institutų

išlaisvinimas iš valstybės dominavimo“ (Scruton R., „Konservatizmas yra visuomenės

demilitarizacija“, 2001, psl. 174). Konservatizmo ryškesnė transformacija šių laikų dienoms įvyko XX

a. septintajame dešimtmetyje ir dažnai yra vadinamas neokonservatizmu. Transformavusioje

doktrinoje vis labiau galima įžvelgti liberalizmo politinės doktrinos bruožų. Nors šios naujai

susiformavusios doktrinos pagrindą ir pamatą sudaro tos pačios idėjos, jos yra prisitaikiusios

šiandienai ir besiformuojančiai visuomenei.

Viena iš neokonservatizmo susiformavimo priežasčių yra laikomas konservatizmo atstovų –

E. Burke‘o ir A. de Toquille‘io prisikėlimas. Kita priežastis - nenumatytas religinis atgimimas JAV,

kuris buvo įkvėptas XVI a. vykusios Reformacijos ir dar viena - studentų revoliucija, kuri pakirto

akademinę bendruomenę – autoritetą sudarant programas, laisvę nuo persekiojimų auditorijose ir

kabinetuose ir pan., – kad paskatintų ryžtingą konservatyvią reakciją (Nisbet. R. Konservatizmas.

Vilnius, 1993, psl. 118).

Neokonservatizmas ir konservatizmas pagal idėjas yra gana panašios doktrinos: abiems

būdingas nacionalizacijos, valstybės ir centralizacijos nepatiklumas, kurie dažniausiai būdingi

liberalizmui ir socialdemokratijai. Bet šalia panašumų yra ir skirtumų: seniesiems konservatoriams

labiausiai rūpi religiniai ir doroviniai siekiai, o neokonservatoriams – „gerovės valstybėms“ tikslai.

Neokonservatorių manymu, daugelis visuomenės blogybių kyla dėl privačios nuosavybės

varžymo. Žiūrint iš ekonominės plotmės, neokonservatoriai palaiko nepriklausomus verslininkus, bet

neatmeta ir valstybės kišimosi į privatų verslą galimybės. Neokonservatizmo doktrinos ideologiją

papildė daugelis ekonominių prioritetų privačiam verslui skatinti. Individualiems verslininkams buvo

nustatyti mažesni mokesčiai ir pasirūpinta, kad vyriausybė netrukdytų kaupti pelno, didinti investicijų.

Vadinamosios ekonominės doktrinos atsiradimui įtakos turėjo, pirmiausia Didžiosios

Britanijos politinė veikėja – Margareth Thatcher, kurios valdymas pasižymėjo noru grąžinti žmonėms

13

privačią iniciatyvą, kuri lemtų ekonomikos sėkmę. Taip pat M. Thatcher valdymas D. Britanijoje

dažnai laikomas konservatizmo suklestėjimu ir atgimimu ir buvo net vadinamas „tečerizmu“. Ji

stengėsi silpninti biurokratizmą, mažino valstybės tarnautojų skaičių, siaurino valstybės centralizacijos

funkcijas. Būtent po tokio valdymo išaugo priešiškumas laisvai rinkai, nes ji pradėta laikyti visuomenę

ardančia jėga. Manoma, jog ekonominės laisvės perteklius nušluoja visus žmonės skyrusius barjerus,

sunaikina visuomenės struktūras, leidusiasžmonėms darniai gyventi, ir išjudina įvairius visuomenės

procesus (Scruton. R. Konservatizmas yra visuomenės demilitarizacija. 2001, Nr. 4. psl. 174)

Šioje vietoje kyla prieštara – konservatoriai gina ir palaiko socialinę tvarką, tačiau tuo pat

metu pasisako ir už laisvą rinką, priešišką socialinei tvarkai. Tokios dvi pozicijos leidžia atrasti vieną

bendrą bruožą: jeigu žmonėms yra palikta laisvė elgtis savo nuožiūra, jie patys suras, kaip spręsti savo

problemas, ir šiems sprendimams negali turrėti įtakos išorės veiksniai. Socialinė konservatizmo

doktrina yra grindžiama tuo pačiu principu kaip ir laisva rinka: žmones reikia išlaisvinti iš išorės jėgų

valdžios ir leisti, kad jie atrastų savų problemų sprendimus (Scruton. R. Konservatizmas yra

visuomenės demilitarizacija. 2001, Nr. 4. psl. 174).

Neokonservatizmo stipriausi bruožai yra susiję su socialinėmis reformomis, visuomenės

vystymuisi, individo raida, bet tik stabilių visuomeninių struktūrų kontekste (šeimoje, mokykloje,

bažnyčioje ir kt.). Neokonservatoriai didelį dėmesį skiria tam, kam šiuolaikinėje visuomenėje kyla

didžiausia grėsmė – konkrečiai visuomenei ir joje susiformavusios šeimos santykiams. Šiuolaikinė

visuomenė vis labiau tolsta nuo tradicinių, konservatorių įdiegto šeimos modelio – daugiau porų

gyvena nesusituokusios, kuriose gimsta daugiau nesantuokinių vaikų ir šiais laikais didesnis skaičius

skyrybų, nei santuokų. Šeima pamažu netenka savo pirminės svarbos, todėl noekonservatoriams

svarbu ir būtina grąžinti šeimai jos buvusį, pirminio visuomenės darinio, vaidmenį.

Neokonservatoriai kaip ir konservatoriai, pabrėžia šeimos, religijos, privačios nuosavybės

svarbą, išskiria teisės disciplinos vaidmenį visuomenėje. Neokonservatoriai siekia, kad žmonės būtų

išlaisvinti nuo biurokratijos, siekia, kad žmonės patys išspręstų problemas, bet kaip jau anksčiau

minėta, žmonėms nuo kūdikystės yra skiepijama papročių, tradicijų ir įstatymų svarba, todėl teisė yra

priskiriama prie pamatinės konservatyviosios socialinės tvarkos. O konservatorių nuomone žmonių

konfliktus reikia spręsti, o ne jiems įsakinėti. Tik tuo atveju, kai žmonės nesugeba išspręsti visų

tarpusavyje kylančių konfliktų, juos turi spręsti nešališkas teisėjas bei teisės sistema (Scruton. R.,

Konservatizmas yra visuomenės demilitarizacija. 2001, Nr. 4. psl. 176).

14

Šių dienų konservatizmas, kaip teigia R. Scrutonas, yra vadinamas visuomenės

demilitarizacija, kuris reiškia, „kad komandinę struktūrą reikia pašalinti ne tik iš ekonomikos, bet ir iš

visų kitų sričių“. Žiūrint iš politinės teorijos prizmės neokonservatoriai teigia, kad šiuolaikinė valstybė

patiria netiesioginę krizę, dėl tokių veiksnių kaip terorizmas, profsąjungų veikla, kurie stabdo

aukščiausiųjų valdymo sistemo veiklą.

Skelbdamas stiprios valstybės idėją naujasis konservatizmas tarsi įsipareigoja rūpintis ne

tik piliečių gyvenimu šiandien, bet jie turi rūpintis ir ateitimi – prognozuoti ekonominius, socialinius,

ekologinius pokyčius, užtikrinti visuotinį piliečių sagumą. Būtų galima išskirti tris elementariausius

neokonservatizmo bruožus ir tikslus, kuriuos naujojo konservatizmo atstovai turi įgyvendnti, norint,

kad ši doktrina neišnyktų.

Pirmiausia, reikėtų išskirti rinkos ekonomikos priežiūrą, nes neužtenka, kad rinka kaip tokia

egzistuotų – ji turi būti laisva. O jei rinka laisva rinka, tai ji yra reikšminga ne todėl, kad tai viena iš

būdų užmegzti naudingus ryšius valstybės valdžiai tarptautiniame ir globaliame pasaulyje, kuris gali

atnešti materialių, užčiuopiamų turtų, bet todėl, kad tai tam tikra laisvės išraiška, kuri suteikia progą

duoti piliečiams tai, dėl ko jie kovoja iš prigimties. Privatizacija reikalinga tam, kad paprasti

visuomenės žmonės gautų naudą.

Antras tikslas – atkurti moralės ir teisės ribas, kurių dėka laisvai funkcionuotų rinkos

ekonomika.. Kaip pavyzdį būtų galima pateikti globalios ekonomikos išraiškos vyksmą, kai yra ne tik

kapitalo laisvas judėjimas pasaulyje, bet ir žmonių, nes rinka natūraliai nėra įsprausta į rėmus –ji laužo

apribojimus, plečiasi į visas sritis, net gi tas, kuriose laisvos ekonomikos būti negali. Ne visada piliečių

santykius ar susitarimus bus galima pritaikyti rinkos ekonomikai, nes tokiu atveju yra rizikuojama tuo,

kad jie gali žlugti

Ir galiausiai, paskutinis neokonservatizmo tikslas – saugoti socialinius institutus ir tokias

socialinio gyvenimo formas, kurios kuria žmonių tarpusavio pasitikėjimą. Valstybė neturi teisės kištis,

žlugdyti, ardyti ar kitaip neigiamai paveikti šių struktūrų, nes tai svarbiausi veiksniai, užtikrinantys

žmonių tarpusavio pasitikėjimą.Vadinasi, „nepakanka išlaisvinti vien ekonomiką, reikia išlaisvinti ir

visuomenę, kitaip ji taps svetimkūniu ir nebus palaikoma visuomenės daugumos. Tam reikia pašalinti

arba demilitarizuoti institutus, susijusius su žmonių giminės atsinaujinimu. (Scruton. R.

Konservatizmas yra visuomenės demilitarizacija. 2001, Nr. 4. psl. 177).

Svarbiausi struktūriniai dariniai, kuriems, ne kartą tekste pabrėžta, didžiausią dėmesį skiria

konservatizmas, kaip šeima, mokykla ar kiti instituciniai dariniai turi būti privatizuoti, kad valstybė

15

negalėtų kontroluoti visuomenės narių gyvenimą. Svarbiausia išlaikyti stiprų ryšį šeimoje tarp tėvų ir

vaikų, kad tėvai galėtų perduoti naujai kartai būtinas ir reikiamas moralines, socialines ir dvasines

vertybes ir neleisti užmiršti vertybių – tik taip naujos kartos, gali išlaikyti ryšį su praeitimi. Ir tai

įmanoma tik tuo atveju, jei rūpinamasi konkrečia bendruomene, konkrečia vieta ir žmonėmis.

Apibendrinant reikia paminėti, kad neokonservatizmo doktrina atgaivino ekonomiką, privatų

verslą, individualios iniciatyvos galimybę, konkurencinių santykių reikšmę, tradiciškai susiklosčiusių

visuomeninių struktūtų svarbą. Reikia paminėti ir tai, jog neokonservatizmas palaikė totalitarizmo,

biurokratinio socializmo sistemos ardymo ir jų pertvarkymo veiksmą; skatino demokratizaciją ir

humanizaciją tarptautiniuose santykiuose. Neokonservatizmo atstovų teigimu, jie rado tokį

konservatizmo universalų, dinamišką, savireguliacinį modelį, pagal kurį šiuolaikinė visuomenė gali

funkcionuoti tinkamai ir gerai.

16

IŠVADOS

1. Konservatizmas atsirado Anglijoje kaip politinė doktrina, kurio ideologija

susiformavo XVIII – XIX a. sandūroje. Filosofinės ideologijos reikšmę

konservatizmas įgavo filosofo Edmund‘o Burke‘o dėka, kuris pagrindinius šios

doktrinos principus išdėstė „konservatorių tekste“ - ,,Apmąstymai apie Prancūzijos

revoliuciją“. Konservatizmo ideologijos susiformavimą lėmė keturi judėjimai-

politinis, ekonominis, religinis ir filosofinis.

2. Svarbiausi konservatizmo ideologijos išskirtiniai bruožai ir principai yra istorija,

tradicija, autoritetas ir pagarba valdžiai, laisvė ir lygybė, nuosavybė, religija ir

moralė. Visos šios vertybės iki šių dienų tapo nepakitusios ir svarbiausios vertybės

visuomenės gyvenime. Konservatizmo filosofija daugiausia nei bet kuri kita

ideologija rūpinasi bažnyčios, socialinės klasės ir šeimos teisėmis.

3. Konservatizmo ideologija gyvuoja gana ilgą laiką, todėl ji šiek tiek pakito, nes kitaip,

jei nebūtų prisitaikiusi prie šiuolaikinio visuomenės gyvenimo, būtų išnykusi, todėl

atsirado konservatizmo atmaina – neokonservatizmas. Nors šios naujai

susiformavusios doktrinos pagrindą ir pamatą sudaro tos pačios idėjos,

neokonservatizmas laikomas ekonomine doktrina, kurios pagrindinės vertybės -laisva

rinka ir socialinių institutų išlaisvinimas iš valstybės dominavimo.

17

Literatūros sąrašas

1. Nisbet, R. Konservatizmas. Vilnius: Atviros Lietuvos fondas, 1993, p.10 - 88.

2. Sabine, G. H., Thorson, T. L. Politinių teorijų istorija. Vilnius: margi raštai, 2008,

p. 590.

3. Jokubaitis., A. Postmodernizmas ir konservatizmas. Kaunas: Naujasis LANKAS,

1997, p. 28 - 39.

4. Oakeshott, J. M., Rationalism in Politics and Other Essays. Indianopolis: Liberty

Press, 1991, p. 408

5. Wallace, Charles Jr, Susanna Wesley: the complete writings, New York : Oxford

University Press, 1997, p. 67.

6. Rakucevičius R. Politologija. Vilnius, 2003, p. 51.

7. Žigaras F., Politologija. Vilnius, 2001, p. 206.

8. Scruton R., Konservatizmas yra visuomenės demilitarizacija. Naujasis židinys – aidai.

2001, p. 174 - 177.

18