Kreditorių reikalavimų patvirtinimas, pagrįstumas, tenkinimas

LIETUVOS RESPUBLIKOS TEISMŲ

PRAKTIKA ĮMONIŲ BANKROTO

KLAUSIMAIS

2012 I PUSMETIS

2

TURINYS

1. Kreditorių reikalavimų tvirtinimas, pagrįstumas, tenkinimas ......................................................... 3 2. Tyčinis bankrotas, įmonės vadovo atsakomybė .............................................................................. 8 3. Bankroto bylos iškėlimas, įmonės nemokumas ............................................................................. 10

4. Įmonės vadovo pareiga kreiptis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Žalos atlyginimas ............. 22 5. Laikinosios apsaugos priemonės ................................................................................................... 26 6. Kreditorių nutarimų pripažinimas negaliojančiais ........................................................................ 30 7. Reikalavimo tvirtinimas ................................................................................................................ 40 8. Sandorio pripažinimas negaliojančiu ............................................................................................ 42

9. Bankroto administratoriaus statusas, paskyrimas .......................................................................... 55

10. Bankroto bylų nagrinėjimas......................................................................................................... 59 11. Administravimo išlaidos .............................................................................................................. 78

12. Kreditorių susirinkimo nutarimai ................................................................................................ 85 13. Lizingo sutartis ............................................................................................................................ 87 14. Vadovo atsakomybė .................................................................................................................... 89 15. Įkeisto turto pardavimo iš varžytynių tvarka. .............................................................................. 91

3

1. Kreditorių reikalavimų tvirtinimas, pagrįstumas, tenkinimas

Lietuvos apeliacinis teismas, 2012-01-19, c. b. Nr. 2-44/2012

Dėl lizingo davėjo nuostolių, patirtų pardavus atsiimtą lizinguotą turtą, dydžio.

Tarp pareiškėjo (lizingo davėjo) ir bankrutavusios įmonės (lizingo gavėjo) buvo

sudarytos lizingo sutartys, numačiusios lizingo objektų (vilkikų ir jų priekabų) nuosavybės perėjimą

lizingo gavėjui tinkamai įvykdžius sutartinius įsipareigojimus (Lietuvos Respublikos civilinio

kodekso (toliau – CK) 6.567 str. 1 d.). Kiekvieno lizingo gavėjo esminė pareiga yra mokėti lizingo

įmoką. Paprastai (kaip ir šiuo atveju) šią įmoką sudaro dvi dalys: pirma, palūkanos – atlygis lizingo

gavėjui už suteiktą finansinę paslaugą, ir, antra, mokėjimas lizingo objekto vertei dengti, t. y.

lizingo davėjo išlaidoms įsigyjant lizingo gavėjo pageidautą turtą kompensuoti.

Tinkamai įvykdžius šalių sudarytas lizingo sutartis, pareiškėjas būtų gavęs numatytas

palūkanas, taip pat jam būtų padengta turto įsigijimo kaina, o pastarasis pereitų lizingo davėjo

nuosavybėn. Nutraukus lizingo sutartis ir pareiškėjui susigrąžintą lizinguotą turtą pardavus kitiems

asmenims mažesne kaina nei neišpirkta (sumokėtomis lizingo įmokomis nepadengta) turto vertė,

pareiškėjas, priešingai nei teigia apeliantas, patiria tiesioginius, o ne netiesioginius (negauna pelno)

nuostolius, nes pareiškėjas jau buvo nupirkęs turtą (CK 6.249 str. 1 d.).

Pareiga įrodyti nuostolių dydį teko pareiškėjui (Lietuvos Respublikos civilinio proceso

kodekso (toliau – CPK) 178 str.). Kolegijos vertinimu, tai jis padarė pateikdamas įrodymus apie

atsiimto neišpirkto turto vertę ir šio pardavimą kitiems asmenims. Savo ruožtu apeliantas,

teigdamas, kad pareiškėjas turtą pardavė žymiai žemesne kaina nei buvo įmanoma ir dėl to pats yra

kaltas dėl dalies nuostolių atsiradimo (CK 6.259 str.), turėjo tai pagrįsti (CPK 178 str.).

Kolegijos nuomone, apelianto argumentas, kad pareiškėjas pardavė turtą ženkliai

mažesne kaina, reiškia, jog apelianto elgesys prieštarauja verslo logikai. Protingas ir sąžiningas

verslininkas siektų išvengti nuostolių, o ne juos sukelti ar padidinti. Motyvo, kodėl nagrinėjamu

atveju pareiškėjas, būdamas profesionalas lizingo rinkoje, elgtųsi priešingai, kolegija nenustatė.

Kaip matyti iš šalių paaiškinimų, apeliantas nėra laidavęs už tinkamą aptariamų lizingo sutarčių

vykdymą, o jų laiduotojui yra iškelta bankroto byla, todėl spręsti apie dirbtinį nuostolių didinimą ar

abejingumą jiems nėra pagrindo.

Kolegijos vertinimu, apelianto pateiktose VšĮ „Emprekis“ pažymose, gautose iš

interneto svetainės, yra nurodytos vidutinės tam tikros rūšies ir modelio transporto priemonių ir

priekabų kainos – tai nėra konkretaus lizinguoto turto vertinimas, todėl šioms pažymoms, kaip

teisingai sprendė pirmosios instancijos teismas, negali būti suteikiama išskirtinė reikšmė. Kita

4

vertus, kolegija sutinka su pareiškėju, kad turto vertę tam tikru laikotarpiu geriausiai atspindi realūs

sandoriai su juo, t. y. rinka, o ne abstraktus šio turto vertinimas. Teismas, konstatuodamas, kad

pareiškėjas ėmėsi visų protingų priemonių susigrąžintiems lizingo objektams parduoti ir jie perleisti

buvo už tokią kainą, už kurią juos sutiko pirkti pirkėjai, įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės

normų nepažeidė (CPK 185 str.).

Dėl termino finansiniam reikalavimui pareikšti.

Pirminis pareiškėjo reikalavimas dėl 698 530,32 Lt dydžio finansinio reikalavimo

patvirtinimo buvo pareikštas 2010 m. gegužės 27 d., t. y. per teismo nutartyje iškelti bankroto bylą

nustatytą terminą. Savo reikalavimą pareiškėjas, be kita ko, grindė tuo, kad, pardavęs dalį atsiimto

lizinguoto turto, patyrė nuostolių. Šiame pareiškime taip pat buvo nurodyta, kad, pardavęs likusį

lizinguotą turtą, savo reikalavimą tikslins. 2011 m. sausio 6 d. posėdis, kuriame turėjo būti

sprendžiamas šio reikalavimo tvirtinimo klausimas, buvo atidėtas atsižvelgiant būtent į šalių

nurodytas aplinkybes, kad, paaiškėjus visiems pareiškėjo nuostoliams (pardavus visą turtą), bus

tikslinamas jo reikalavimas. Patikslinimas buvo pateiktas 2011 m. vasario 21 d., o finansinio

reikalavimo padidinimas iš esmės grįstas tuo pačiu pagrindu kaip ir pirminis, 2010 m. gegužės 27 d.

pateiktas, reikalavimas.

Kolegijos nuomone, atsižvelgiant į tai, kad finansinio reikalavimo patikslinimas buvo

susijęs su tais pačiais lizingo santykiais, reikalavimo pagrindas buvo visiškai identiškas, o pirminis

reikalavimas patikslinto reikalavimo pateikimo metu teismo dar nebuvo išspręstas, pirmosios

instancijos teismas negalėjo daryti išvados, kad tai du savarankiški reikalavimai ir antrasis pateiktas

praleidus nustatytą terminą. Dėl šios priežasties nebuvo pagrindo spręsti apie termino praleidimo

priežasčių svarbumą, o apeliacijos atveju nėra reikalinga vertinti atitinkamus apelianto argumentus.

Dėl teismo teisės pačiam pasinaikinti nutartį, kuria išspręstas finansinio reikalavimo

tvirtinimo bankroto byloje klausimas.

Tiek apeliantas, tiek pareiškėjas yra teisūs, kad pirmosios instancijos teismas, gavęs

atskirąjį skundą, pats negalėjo pasinaikinti 2011 m. kovo 9 d. nutarties, o privalėjo skundą perduoti

apeliacinės instancijos teismui. Toks procesinės teisės normų aiškinimas pirmą kartą buvo pateiktas

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 8 d.

nutartyje IĮ „Šakių agrocentras“ bankroto byloje (bylos Nr. 3K-3-160/2011). Tačiau toks procesinis

pažeidimas, kaip nurodoma ir pačioje kasacinio teismo nutartyje, nesuteikia pagrindo panaikinti iš

esmės teisėtą ir pagrįstą nutartį (CPK 329 str. 1 d.).

5


Nepagrįsti apelianto argumentai, jog teismas neturėjo pagrindo vadovautis CK 4.196

straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta nuostata, kuria įtvirtinta hipotekos kreditoriaus teisė reikalauti

patenkinti hipoteka apsaugotą reikalavimą prieš terminą ta pačia tvarka, kaip ir suėjus skolos

grąžinimo terminui, jeigu pradėta skolininko ar įkeisto daikto savininko bankroto procedūra.

Nagrinėjamu atveju, iškėlus bankroto bylą įkeisto daikto savininkui atsakovui UAB

„VIPC Druskininkai“, apygardos teismas pagrįstai ir teisėtai sprendė, jog pareiškėjas AB SEB

bankas turi teisę reikalauti prieš terminą patenkinti hipoteka apsaugotą reikalavimą (CK 4.196 str. 1

d 3 p.).

Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad kreditoriaus finansinio reikalavimo patvirtinimas

reiškia sumos, kurią kreditorius turi teisę reikalauti iš bankrutuojančios įmonės, nustatymą teismo

procesiniu sprendimu. Jeigu įmonės prievolių įvykdymas užtikrintas hipoteka, šios įmonės

kreditoriaus reikalavimo į įmonę dydį nulemia tai, ar hipotekos davėjas yra pagrindinis skolininkas,

ar kitas asmuo, įkeitęs savo turtą už pagrindinio skolininko prievoles (svetimo turto hipoteka, CK

4.181 str.). Tuo atveju, jei pagrindinio skolininko prievolės įvykdymas užtikrintas svetimo turto

hipoteka, įkeisto daikto savininkas (hipotekos davėjas), taip pat ir pastarojo bankroto atveju, atsako

už skolininko įsipareigojimo vykdymą tik įkeistu savo daiktu. Tai imperatyviai nustato CK 4.195

straipsnio 1 dalis. Todėl bankrutuojančio hipotekos davėjo kreditorius neturi teisės reikalauti

daugiau, nei bus gauta lėšų, realizavus įkeistą turtą (CK 4.193, 4.195 str.). Teismas, tvirtindamas

tokio kreditoriaus reikalavimą, turi preliminariai nustatyti, kiek lėšų galėtų būti gauta realizavus tokį

turtą, ir, atsižvelgiant į tai, patvirtinti kreditoriaus reikalavimą, nes asmuo, savo turto įkeitimu

užtikrinęs kito asmens (pagrindinio skolininko) prievolių įvykdymą, kreditoriui atsako tik įkeistu

turtu, o ne visa pagrindinio skolininko įsipareigojimo suma kreditoriui. Todėl teismas, hipotekos

davėjo bankroto proceso metu spręsdamas dėl kreditoriaus, kurio naudai jis įkeitė savo turtą

pagrindinio skolininko prievolių įvykdymo užtikrinimui, pareikšto reikalavimo tvirtinimo, galėtų

patvirtinti tik tokio dydžio kreditoriaus finansinį reikalavimą, kuris atitinka įkeisto turto vertę.

Kokiu mastu svetimo daikto hipoteka yra užtikrinama prievolė, kai hipoteka sutartinė, nurodoma

hipotekos lakšte (CK 4.174 str., 4.186 str.; Lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus 2011

m. rugsėjo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2296/2011).

Taigi svetimo turto hipotekos skolininko atsakomybė už pagrindinio skolininko

prievoles kreditoriui ribojama įkeisto turto verte, o kreditoriaus finansinio reikalavimo, grindžiamo

svetimo turto hipoteka, dydis nustatomas pagal įkeisto turto vidutinę rinkos vertę, kuri nustatoma

remiantis nepriklausomų turto vertintojų atliktu turto įvertinimu.

6


Teismų praktikoje suformuluota įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė darbo bylose,

kai sprendžiamas darbuotojo atlyginimo už atliktą darbą sumokėjimo klausimas. Kadangi įstatymas

nustato pareigą darbdaviui atlyginti darbuotojui už jo pagal darbo sutartį atliekamą darbą, todėl

būtent darbdaviui kyla pareiga įrodyti, kad jis tinkamai įvykdė savo prievolę (Lietuvos apeliacinio

teismo 2009 m. rugpjūčio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-712/2009). Įsiteisėjus teismo nutarčiai,

kuria įmonei iškeliama bankroto byla ir paskiriamas administratorius, įmonę kaip darbdavį

atstovauja administratorius, kuris, esant ginčui, turi pareigą įrodyti darbo užmokesčio sumokėjimo

darbuotojui faktą, be to, ir pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos civiliniame proceso paskirstymo

taisyklę, įrodyti privalo teigiantis asmuo (CPK 178 str.), t. y. pareiškėjas neprivalo įrodyti darbo

užmokesčio nesumokėjimo, kadangi pareiga įrodyti darbo užmokesčio sumokėjimą tenka atsakovui

BUAB „Efektas“.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, 2012-05-17, c.b. Nr. 3K-3-235/2012

Dėl kreditoriaus reikalavimo, užtikrinto sutartine svetimo daikto hipoteka, dydžio

tvirtinimo hipotekos davėjo bankroto byloje.

Pagal Įmonių bankroto įstatymo 3 straipsnį bankrutuojančios įmonės kreditoriais

įvardijami fiziniai ir juridiniai asmenys, turintys teisę reikalauti iš įmonės įvykdyti prievoles ir

įsipareigojimus. Šios įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje pateikta sąvoka, apibūdinanti įkeitimu ir (ar)

hipoteka užtikrintus kreditoriaus reikalavimus, kurie apibrėžiami kaip pagal įkeitimo sutartį arba

įregistruotą hipotekos ar įkeitimo lakštą kreditoriaus (įkaito turėtojo, hipotekos kreditoriaus) įgyta

teisė, jeigu įmonė neįvykdė įkeitimu ir (arba) hipoteka užtikrintos prievolės, šio įstatymo nustatyta

tvarka reikalauti įkeistą turtą parduoti ir iš gautų lėšų pirmiausia patenkinti jo reikalavimus; jeigu

įkeisto turto nepavyksta parduoti, perduoti šį turtą jo nuosavybėn. Pirmiau nurodytomis ĮBĮ

nuostatomis patvirtinama hipotekos kreditoriaus teisė reikšti savo kreditoriaus reikalavimą įkeisto

turto savininkui, kai jam iškeliama bankroto byla. Pagal bendrąją taisyklę hipotekos kreditorius gali

įgyvendinti savo teisę (t. y. prašyti, kad įkeistas daiktas būtų parduotas iš viešųjų varžytynių ir iš

gautų pinigų visiškai atlyginta jam priklausanti suma, kurią jis turi teisę gauti pirmiau už kitus

kreditorius, arba kad jam būtų suteikta teisė pradėti administruoti įkeistą daiktą) tuo atveju, jeigu

skolininkas neįvykdo įsipareigojimo per hipotekos lakšte nustatytą terminą (CK 4.192 straipsnio 1

dalis). Tačiau ĮBĮ 16 straipsnyje nustatyta, kad po bankroto bylos iškėlimo yra laikoma, jog visi

http://www.infolex.lt/ta/118980

http://www.infolex.lt/tp/






7

bankrutuojančios įmonės skolų mokėjimo terminai yra pasibaigę, o CK 4.196 straipsnio 1 dalies 3

punkte įtvirtinta teisė hipotekos kreditoriui reikalauti patenkinti hipoteka apsaugotą reikalavimą

prieš terminą ta pačia tvarka, kaip ir suėjus skolos grąžinimo terminui, jeigu pradėta įkeisto daikto

savininko (ne fizinio asmens) bankroto procedūra. Taigi, kai juridiniam asmeniui, kuris tiesiogiai

nėra kreditoriaus skolininkas, tačiau sutartinės svetimo daikto hipotekos pagrindu yra įsipareigojęs

kreditoriui atsakyti už skolininką, yra iškeliama bankroto byla, tai, esant galiojančiai hipotekai,

kreditorius turi teisę pareikšti savo reikalavimus bankroto byloje. Ši hipotekos kreditoriaus teisė

galioja bet kurios hipotekos rūšies atveju. ĮBĮ normose nustatyta įmonės, kuriai iškeliama bankroto

byla, kreditorių reikalavimų pateikimo, nustatymo ir tvirtinimo tvarka (ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 5

punktas, 11 straipsnio 3 dalies 10 punktas, 21 straipsnio 1 dalis, 26 straipsnis). Tačiau ĮBĮ normose

tiesiogiai nereglamentuojama situacija, kai reikia tvirtinti kreditoriaus reikalavimus, kurie yra

užtikrinti svetimo daikto hipoteka, įkeitus bankrutuojančios įmonės turtą. Jau buvo minėta, kad

hipotekos klausimus reglamentuojančiose teisės normose nustatyta, kad įkeisto daikto savininkas,

nebūdamas tiesioginis kreditoriaus skolininkas (t. y. kai skolininkas ir hipotekos davėjas yra

skirtingi asmenys), už skolininko įsipareigojimo vykdymą atsako tik įkeistu savo daiktu (CK 4.181

straipsnis, 4.195 straipsnio 1 dalis). Dėl įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, kreditorių reikalavimų

tvirtinimo, atkreiptinas dėmesys į tai, kad visų kreditorių reikalavimai yra pateikiami bei tvirtinami

nurodant jų sumą vertės išraiška, t. y. nacionaline valiuta litais. Hipotekos lakšte nurodant įkeičiamą

daiktą, taip pat turi būti nurodomas jo įkainojimas bei įkeitimu užtikrinamos prievolės konkretus ar

maksimalus dydis (kai hipoteka sutartinė) (CK 4.186 straipsnio 1 dalis). Svetimo daikto hipotekos

atveju, kai daikto savininkas kreditoriui atsakingas tik įkeistu savo daiktu, šio daikto tiksli vertė

paaiškėja tik pardavus jį varžytynėse. Tačiau tai nereiškia, kad kreditoriaus reikalavimas, užtikrintas

svetimo daikto hipoteka, negali būti sukonkretintas tvirtinant tokio kreditoriaus reikalavimus.

Aptariamo pobūdžio kreditoriaus reikalavimų sumą labiausiai atspindi bei atitinka įkeisto daikto

rinkos vertė, kurios dydis paprastai nurodomas hipotekos lakšte. Atsižvelgiant į tai, kad

nekilnojamojo turto rinkoje objektyviai gali atsirasti turto kainų pokyčių, nustatant kreditoriaus

reikalavimų sumą, gali būti vadovaujamasi tiek Nekilnojamojo turto registro pateiktu įvertinimu,

tiek bet kuriuo kitu vėliau atliktu nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymu, jei tai padaryta

laikantis Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo reikalavimų.

Aptariamą kreditoriaus reikalavimų tvirtinimo tvarką lemia ir tai, kad kreditoriai,

kurių reikalavimus yra patvirtinęs teismas, turi teisę naudotis įstatyme jiems suteikiamomis teisėmis

bankroto byloje (ĮBĮ 21 straipsnis). Tais atvejais, kai tam tikras teises galima įgyvendinti tik

kreditorių susirinkime priimant atitinkamus nutarimus, svarbu yra tai, jog kreditorių susirinkimo

nutarimas laikomas priimtu, kai už jį atvirai balsavo kreditoriai, kurių teismo patvirtintų


















8

reikalavimų suma pagal savo vertę sudaro daugiau kaip pusę visų kreditorių patvirtintų reikalavimų

sumos, išskyrus įstatyme nustatytas išimtis (ĮBĮ 24 straipsnio 1 dalis). Taigi, kitoks hipotekos

kreditoriaus reikalavimų tvirtinimas, t. y. jeigu jis būtų susietas ne su įkaito davėjo įsipareigojimu

esant svetimo daikto hipotekai, bet su kreditoriaus skolininko (už kurį hipotekos davėjas

įsipareigojo) prievolės dydžiu, pažeistų kreditorių lygiateisiškumo bankroto byloje principą, nes,

minėta, kreditorių balsų kiekis, priimant kreditorių susirinkime sprendimus, priklauso nuo

patvirtintų reikalavimų sumos vertės išraiškos, t. y. nuo patvirtinto kreditoriaus reikalavimų dydžio.

Nagrinėjamos bylos atveju kreditoriaus reikalavimo, kelis kartus viršijančio įkeisto turto vertę,

patvirtinimas neatitiktų nei ĮBĮ, nei CK normų, reglamentuojančių hipoteką, nuostatų ir iš esmės

pažeistų kitų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus.

Pažymėtina, kad tuo atveju, jeigu likviduojant įmonę svetimo daikto hipoteka įkeistas

turtas būtų parduotas didesne kaina nei buvo patvirtinta šiuo įkeitimu užtikrinto kreditoriaus

reikalavimo suma, kreditoriaus reikalavimas turi būti ex officio įmonės bankroto administratoriaus

peržiūrėtas ir pateiktas teismui šį reikalavimą patikslinti (ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 10 punktas, 26

straipsnio 1 dalis) iki daikto pardavimo kainos. Toks aiškinimas pagrindžiamas tiek CK 4.192

straipsnio 1 dalyje, tiek ĮBĮ 34 straipsnyje nustatyta hipotekos kreditoriaus teise, kad, įkeistą daiktą

pardavus iš viešųjų varžytynių, iš gautų pinigų būtų visiškai atlyginama jam priklausanti suma,

kurią jis turi teisę gauti pirmiau už kitus kreditorius, išskyrus atitinkamą šios sumos dalį, kuri skirta

bankroto administravimo išlaidoms apmokėti (ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalis). Tik tuo atveju, jeigu

įkeistas turtas parduotas už didesnę kainą nei hipoteka užtikrintų reikalavimų suma (o ji svetimo

daikto hipotekos atveju, kai skolininko skolinis įsipareigojimas ir hipotekos davėjo prisiimtas

įsipareigojimas, kuris apibrėžiamas hipotekos davėjo įkeistu turtu, ir, be to, priklauso nuo įkeisto

daikto varžytynėse gautos sumos, gali nesutapti), šių lėšų likutis skiriamas kitų kreditorių

reikalavimams tenkinti įstatyme nustatyta tvarka (ĮBĮ 34 straipsnis).

2. Tyčinis bankrotas, įmonės vadovo atsakomybė


Sprendžiant įmonės tyčinio bankroto pripažinimą reikia nustatyti, ar įmonės sudarytais

sandoriais bei kitokia įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais

atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios

įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai bei

kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į skolininkės įmonės turtą suvaržymas arba sąlygų















9

išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems

kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų

įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą. Lietuvos Aukščiausiojo

Teismo senato 2001 m. gruodžio 21 d. nutarimo Nr. 33 ,,Dėl įstatymų taikymo įmonių bankroto

bylose” 13 punkte įvardyti tyčinio bankroto požymiai, t. y. aplinkybės, jog buvo sudaromi

nuostolingi įmonei sandoriai, iš anksto žinant, kad įmonė negalės tų sandorių įvykdyti, taip pat

gresiant bankrotui tretiesiems asmenims buvo perleistas turtas, galėjęs būti pateiktas įsiskolinimams

apmokėti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2004 m. rugsėjo

15 d. nutartyje (civilinėje byloje Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. UAB ,,Baltic

Building Found” Nr. 3K-3-448/2004) išaiškino, kad bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali

pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, rodančius, jog įmonė prie bankroto

buvo privesta tyčia, t. y. kad bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų

veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo. Taigi kiekvienu konkrečiu atveju

sprendžiant dėl įmonės tyčinio bankroto, reikia įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su įmonės

veikla, tokios įmonės valdymo organų sprendimais, turinčiais tyčinio bankroto požymių.


Įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje įtvirtinta, jog tyčinis bankrotas – tai

įmonės privedimas prie bankroto tyčia. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2004 m. rugsėjo 15 d.

nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2004, aiškindamas šią teisės normą, yra konstatavęs

požymius, kuriais remiantis įmonės bankrotą galima pripažinti tyčiniu: kai įmonė tyčia paslepia,

iššvaisto, dovanoja ar sunaikina savo turtą arba įvykdo kitus tyčinius veiksmus, dėl kurių yra

pagrindo manyti, jog iš likusio turto nebus galima įvykdyti įmonės finansinių įsipareigojimų.

Vadinasi, siekiant nustatyti, ar įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, turi būti nagrinėjamos

faktinės aplinkybės, kurios atspindi įmonės sandorių, sudarytų dėl

disponavimo/valdymo/naudojimosi jos turtu, sukeliamas pasekmes įmonės finansinei padėčiai.

Paaiškėjus, kad šie sandoriai iš esmės pablogino įmonės finansinę padėtį, dėl ko ji tapo nemoki,

arba jai jau būnant nemokiai, šiais sandoriais buvo iš esmės sumažintos kreditorių galimybės

išsiieškoti skolas iš įmonės turto, turi būti nustatinėjama, ar įmonės valdymo organai, sudarinėdami

tokio pobūdžio sandorius, suvokė jų sukeliamas pasekmes įmonei ir to siekė, ar vis dėlto tokį

įmonės veiklos rezultatą nulėmė objektyvios nuo įmonės valdymo organų valios nepriklausančios

priežastys, pavyzdžiui, ekonominė krizė, įmonės teikiamų paslaugų paklausos sumažėjimas, naujų

konkurentų atėjimas į rinką ir pan.


http://www.infolex.lt/tp/368536


10

Įmonių bankroto įstatymo 21 straipsnio 2 dalies 3 punkte yra įtvirtinta kreditorių, kurių

reikalavimus patvirtino teismas, teisė kreiptis į teismą dėl tyčinio bankroto nustatymo. Vadinasi,

nepaisant to, kokia yra bankrutuojančią (bankrutavusią) įmonę administruojančio bankroto

administratoriaus nuomonė dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, kiekvienas bankrutuojančios

(bankrutavusios) įmonės kreditorius, kurio finansinis reikalavimas yra patvirtintas įsiteisėjusia

teismo nutartimi, turi teisę kreiptis į teismą su pareiškimu dėl įmonės tyčinio bankroto nustatymo.

Nagrinėjamu atveju atsakovo B UAB „Lisela“ kreditorių komitetas 2011 m. kovo 31 d. nutarimu

įpareigojo atsakovo bankroto administratorių pateikti pareiškimą dėl atsakovo bankroto pripažinimo

tyčiniu (b.l. 1, t. 3). Nors bankroto administratorius šiame pareiškime nenurodė visų sandorių,

kuriuos kaip atsakovo tyčinio bankroto požymius pirmosios instancijos teismas įvardino

skundžiamoje nutartyje, visus šiuos sandorius buvo išdėstęs kreditorių komitetas savo rašytiniuose

argumentuose, pateiktuose teismui (b.l. 2-4, 38-41, t. 3). Vadinasi, pirmosios instancijos teismas

skundžiamoje nutartyje išnagrinėjęs ne tik tuos sandorius, kuriuos nurodė savo pareiškime bankroto

administratorius, bet ir tuos sandorius, kuriuos savo rašytiniuose paaiškinimuose nurodė atsakovo

kreditorių komitetas, nepažeidė jokių su įrodymų tyrimu susijusių civilinio proceso principų, o

priešingai – išsamiai išnagrinėjo tų pareiškėjų (kreditorių) argumentus, kuriems įstatymo leidėjas ir

suteikė teisę su atitinkamu pareiškimu dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu kreiptis į teismą. Be

to, bankroto bylų nagrinėjimas yra susijęs su viešojo intereso tenkinimu, dėl ko teismui tenka

aktyvus vaidmuo, renkant įrodymus bankroto bylose (CPK 179 str. 3 d.). Vadinasi, nagrinėjamu

atveju teismas turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą sprendžiant klausimą dėl atsakovo B UAB „Lisela“

bankroto pripažinimo tyčiniu, rinkti įrodymus savo iniciatyva ir neapsiriboti tik tų sandorių

nagrinėjimu, kuriuos bankroto administratorius buvo nurodęs kaip neigiamai įtakojusius atsakovo

finansinę padėtį. Įvertinus tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą ieškovo

atskirojo skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas peržengė ginčo dėl atsakovo

bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėjimo ribas ir skundžiamoje nutartyje nepagrįstai kaip tyčinio

bankroto pirmą, antrą ir ketvirtą požymius nurodė sandorius, kuriais nesirėmė bankroto

administratorius.

3. Bankroto bylos iškėlimas, įmonės nemokumas


ĮBĮ ketvirtasis skirsnis reglamentuoja bankroto procesą ne teismo tvarka. Šio skirsnio

12 straipsnis reglamentuoja pasirengimą bankroto procesui, kuris vyks ne teismo tvarka. UAB





11

„Fugetė“ kreditorių 2010 m. spalio 25 d. susirinkimo protokole nurodyta, kad teismuose bendrovei

tuo metu nebuvo iškeltų bylų, kuriose UAB „Fugetė“ būtų pareikšti turtiniai reikalavimai, iš

bendrovės nėra išieškoma pagal teismų sprendimus ar kitų institucijų išduotus vykdomuosius

dokumentus. UAB „Fugetė“ bankrotas ne teismo tvarka VĮ Registrų centro duomenimis yra

įregistruotas nuo 2010 m. lapkričio 12 d. Todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą

konstatuoti, kad BUAB „Fugetė“ bankroto procedūrų ne teismo tvarka pradėjimo dieną UAB

„Fugetė“ jokių pareikštų ieškinių teismuose nebuvo – tai reiškia, kad pasirengimo bankroto

procesui ne teismo tvarka metu nebuvo įstatyme nustatytų kliūčių, dėl kurių negalėjo būti pradėtas

bankroto procesas ne teismo tvarka. UAB ,,Kančo studija“ ieškinį dėl 600 911,34 Lt dydžio

kreditorinio reikalavimo atsakovui BUAB „Fugetė“ patvirtinimo pareiškė tik 2011 m. liepos 12 d.

(civ. byla Nr. 2-3367-230/2011, Nr. B2-3477-259/2011, kuri 2011 m. lapkričio 14 d. nutartimi

sujungta su civiline byla Nr. 2-2016-259/2011, paliekant vieną bylos numerį – 2-2016-259/2011),

tačiau vėlgi atkreiptinas dėmesys, jog minėtu atveju, kaip nustatyta Lietuvos apeliacinio teismo

2011 m. spalio 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-2545/2011, remiantis minėto 2011 m. liepos

12 d. ieškinio turiniu, darytina išvada, kad ieškovo ieškinio pareiškimas teismui dėl kreditorinio

reikalavimo patvirtinimo bei įtraukimo į bankrutuojančios UAB ,,Fugetė“ kreditorių sąrašą yra

įmonės bankroto procedūrų ne teismo tvarka pasekmė. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios

instancijos teismo nuomone, jog minėta atsakovui iškelta civilinė byla nesudaro pagrindo daryti

prielaidą, kad UAB „Fugetė“ teisme yra pareikšti turtiniai reikalavimai, kadangi byloje yra

sprendžiamas klausimas dėl kreditorių susirinkimo kompetencijai priklausančių atlikti bankroto

procedūrų neatlikimo.

Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas netiksliai pateikė Lietuvos

apeliacinio teismo 2011 m. spalio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-2545/2011 interpretaciją.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas Apeliacinio

teismo nutartį pacitavo neiškreipdamas jos prasmės. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, jog

pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovas turi teisę kreiptis teisminės pagalbos į teismą dėl

atsakovo kreditorių susirinkimo, turinčio pirmosios instancijos teismo kompetencijai prilygintinas

funkcijas, neatliekamų veiksmų, kai yra nesprendžiamas klausimas dėl ieškovo įtraukimo i BUAB

,,Fugetė“ kreditorių sąrašą. Toks teismo išaiškinimas visiškai atitinka apeliacinės instancijos

nutarties motyvą, jog nesprendžiamas klausimas dėl ieškovo įtraukimo į BUAB „Fugetė“ kreditorių

sąrašą.


12

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekė dalyvauti byloje trečiuoju asmeniu,

nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų. Sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo

teisme, byloje paprastai dalyvauja tik asmuo, inicijavęs bankroto procedūras (ieškovas), bei įmonė,

kuriai pareikštas reikalavimas dėl bankroto bylos iškėlimo (atsakovas). Teismų praktikoje

pripažįstama, jog teismas, iki bankroto bylos iškėlimo gavęs kreditoriaus pareiškimą dėl įstojimo į

bylą trečiuoju asmeniu su savarankiškais reikalavimais, turi teisę leisti šiam asmeniui prisidėti prie

ieškinio. Tokiu atveju šis kreditorius laikomas dalyvaujančiu byloje asmeniu ir įgyja visas jo

procesinę padėtį atitinkančias procesines teises ir pareigas (Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m.

balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-225/2006). Kiti įmonės kreditoriai, t. y. neinicijavę

bankroto proceso ir neprisidėję prie ieškovo (ieškovų) reikalavimo iki teismo nutarties dėl bankroto

bylos iškėlimo įsiteisėjimo momento nelaikomi dalyvaujančiais byloje asmenimis šiame bankroto

proceso etape (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-

1052/2010). Šie kreditoriai įgyja trečiojo asmens statusą tada, kai yra išsprendžiamas jų finansinio

reikalavimo pagrįstumo klausimas, nagrinėjant iškeltą bankroto bylą iš esmės.

Bankroto administratoriaus išskirtinis vaidmuo bankroto procese lemia, kad net ir

neprisidėjęs prie ieškinio asmuo, kuris įvardija save kreditoriumi, t. y. pirmajame bankroto proceso

etape nebūdamas dalyvaujančiu byloje asmeniu, turi teisę siūlyti teismui bankroto administratoriaus

kandidatūrą. Tokią pozicija patvirtina formuojama teismų praktika (Lietuvos apeliacinio teismo

2010 m. liepos 15 d. nutartis civilinėse bylose Nr. 2-1204/2010, 2-1204-1/2010, 2010 m. liepos 15

d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1052/2010).

Dėl nurodytų motyvų apeliantas teisus, teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas,

nagrinėdamas bylą dėl bankroto bylos iškėlimo, turi spręsti klausimą dėl atsakovo bankroto

administratoriaus kandidatūros, kurią tinkamai pasiūlo teismui bankrutuojančios įmonės kreditorius

(pareiškėjas), nors jis ir neįtraukiamas dalyvaujančiu (trečiuoju) asmeniu bankroto bylos iškėlimo

etape.


Civiliniame procese vyrauja dispozityvumo principas. Juo grindžiama įrodinėjimo

naštos paskirstymo taisyklė, pagal kurią kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi

kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių

nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 str.). Ši įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė iš esmės visa

apimtimi taikoma ir sprendžiant ieškinio dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei pagrįstumo klausimą.

13

Tai, kad bankroto bylos turi viešąjį interesą, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad ne proceso šalys,

o teismas turi įrodinėjimo naštą.

Įmonės nemokumas yra savarankiškas bankroto bylos iškėlimo pagrindas (ĮBĮ 9 str. 5

d.).

Pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę su įmonės (ne) mokumu susijusias

aplinkybes pateikia ieškovas ieškinyje bei atsakovas atsikirtimuose, taip pat tretieji asmenys savo

procesiniuose dokumentuose. Remiantis šių asmenų pateiktais duomenimis teismas sprendžia

ieškinio dėl įmonės pripažinimo nemokia pagrįstumo klausimą. Viešąjį interesą turinčioje bankroto

byloje spręsdamas klausimą dėl įmonės pripažinimo bankrutuojančia, teismas yra aktyvus ir gali

įpareigoti proceso šalis pateikti konkrečius įrodymus, rinkti įrodymus savo iniciatyva tam, kad būtų

išsiaiškinta, ar yra pagrindas ieškinį tenkinti (atmesti). ĮBĮ nuostatos bankroto bylą nagrinėjančiam

teismui suteikia pakankamai galių, kad būtų gauti duomenys, reikalingi teisingai išspręsti klausimą

dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo (taikyti baudas įmonės vadovui už procesinių ir finansinių

dokumentų nepateikimą, reikalauti pateikti dokumentus, reikalingus teisės aktų nustatyta tvarka

įvertinti įmonės turtą ir pan. (ĮBĮ 9 str. 1-2 d.)). Tačiau, kaip minėta, teismas neturi ir negali vykdyti

įrodinėjimo naštos už proceso šalis bei negali pripažinti įmonės nemokios, jei nėra nustatytas ĮBĮ 2

straipsnio 8 dalyje nurodytas pradelstų skolų ir turimo turto, įrašyto į įmonės balansą, santykis.


Lietuvoje bankroto teisinius santykius reglamentuoja Įmonių bankroto įstatymo bei

Civilinio proceso kodekso nuostatos (CPK 1 str. 1 d., ĮBĮ 1 str. 1 d.). Sisteminė šiuose įstatymuose

įtvirtintų normų analizė leidžia spręsti, kad įmonės nemokumo procese siekiama dviejų priešingų

tikslų – ne tik ginti kreditorių teises, kuo greičiau patenkinant jų pagrįstus reikalavimus bankroto

byloje (nemokaus skolininko likvidavimo tikslas), bet ir atkurti nemokios įmonės mokumą,

išlaisvinti ją nuo skolų ir suteikti galimybę vykdyti verslą toliau arba iš naujo (atkuriamasis arba

reabilitacinis tikslas). Greitas verslo subjekto pašalinimas iš rinkos neužtikrina teisinio stabilumo

kitiems rinkos dalyviams, savaime nepagerina jų finansinės padėties. Dar daugiau, greitas ir

koncentruotas likvidacinio tikslo vyravimas bankroto procese sudaro prielaidas teisiniam

netikrumui atsirasti. Todėl bankroto procedūros turėtų būti pradedamos tik įmonėms, kurios

akivaizdžiai negali vykdyti įsipareigojimų kreditoriams, o ne formaliai taikant ĮBĮ įtvirtintus

nemokumo nustatymo kriterijus. Tai reiškia, jog bankroto procese, sprendžiant klausimą dėl įmonės

nemokumo, prioritetas turi būti taikomas reabilitaciniam tikslui ir bankroto byla įmonei turi būti

keliama tik tuomet, kai teismui išanalizavus visus įrodymus, nelieka abejonių, kad įmonė yra

14

nemoki. Įmonė laikoma nemokia tik tuomet, jeigu jos pradelsti įsipareigojimai (skolos, neatlikti

darbai) viršija pusę į balansą įrašyto turto vertės.


Skundžiamoje nutartyje teismas taip pat pripažino, kad įmonė yra nemoki, nes ilgą

laiką negali atsiskaityti su atleistais iš įmonės darbuotojais, ir tai yra savarankiškas pagrindas tokiai

įmonei kelti bankroto bylą. Kolegijos vertinimu, tokie argumentai nepatvirtina, kad įmonė yra

nemoki ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies prasme. Sutiktina, kad pagal ĮBĮ 9 straipsnio 5 dalies 1 punktą

įmonės vėlavimas išmokėti darbuotojams atlyginimą yra savarankiškas pagrindas kelti įmonės

bankroto bylą, tačiau kartu reikia pastebėti, kad toks bankroto bylos kėlimo pagrindas teismų

praktikoje yra taikomas atsargiai (pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus

teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 29 d. nutartis byloje Nr. 2-1173, 2009 m. gegužės 14 d. nutartis

byloje Nr. 2-561/2009, 2009 m. gegužės 14 d. nutartis byloje Nr. 2-517/2009, 2009 m. gegužės 14 d.

nutartis byloje Nr. 2-606/2009, 2009 m. balandžio 23 d. nutartis byloje Nr. 2-467/2009), o bankroto

teisės doktrinoje – kritikuojamas (Kavalnė S., Norkus R. Bankroto teisė: vadovėlis. Antroji knyga.

83-85 p.). Kita vertus, pastebėtina, kad nesugebėjimas atsiskaityti su darbuotojais turi būti

vertinamas įmonės nemokumo analizės kontekste.


Dėl bankroto bylos iškėlimo ir asmenų, dalyvaujančių bankroto byloje, procesinės

padėties.

Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 1 dalį bankroto bylos iškeliamos ir nagrinėjamos CPK

nustatyta ginčo teisenos tvarka, išskyrus šio įstatymo nustatytas išimtis. Kasacinis teismas,

pasisakydamas dėl civilinės ir bankroto bylų iškėlimo santykio ir ypatumų, yra nurodęs, kad

civilinei bylai iškelti pakanka atlikti vieną teismo procesinį veiksmą – priimti rezoliuciją (CPK 137

straipsnio 1 dalis); bankroto bylai iškelti reikalingi du savarankiški teismo procesiniai veiksmai –

priimti rezoliuciją dėl pareiškimo priėmimo ir priimti nutartį dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 9

straipsnio 4, 5 dalys). Tik esant abiem teigiamiems procesiniams veiksmams, pripažintina, kad

bankroto byla yra iškelta. Bankroto bylos procedūrų pradžia laikytinas bankroto bylos iškėlimas, t.

y. momentas, kai įsiteisėja teismo nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo (Lietuvos Aukščiausiojo

Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta R. Č. v.

UAB ,,Fatwax“, bylos Nr. 3K-3-249/2010; 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje

BUAB ,,Multiimpex“ v. UAB ,,Eneka“, kt., bylos Nr. 3K-3-587/2008). Taigi, teismo nutartis iškelti

















15

bankroto bylą sukelia tam tikrų ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalyje nustatytų padarinių, nuo jos priėmimo

pradedamos vykdyti bankroto procedūros.

Byloje dalyvaujančiais asmenimis laikomi proceso dalyviai, turintys teisinį

suinteresuotumą bylos baigtimi (CPK 37 straipsnio 1 dalis). Iškeliant bankroto bylą, ieškovu

laikomas asmuo, kuris kreipėsi į teismą, prašydamas iškelti bankroto bylą. Atsakovas bankroto

byloje yra skolininkas, t. y. įmonė, kuriai prašoma iškelti bankroto bylą. Visi kiti asmenys bankroto

byloje dalyvauja trečiųjų asmenų teisėmis. Kreditoriai, kurie nesikreipė dėl bankroto bylos

iškėlimo, bankroto byloje dalyvaujančiu asmeniu tampa tik teismui patvirtinus jo finansinį

reikalavimą. Tokie asmenys naudojasi trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų,

procesinėmis teisėmis (CPK 47 straipsnis). Pažymėtina ir tai, kad pagal teismų praktiką trečiaisiais

asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų, bankroto byloje gali būti ne tik įmonės

kreditoriai – dėl trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, teisės įstoti į bankroto

bylą kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia bylą nagrinėjantis teismas pagal tai, ar šis asmuo turi

įstatymo pripažįstamą teisinį ryšį su bylos dalyku. Teismų praktika formuojama ta linkme, kad tam,

jog asmuo galėtų dalyvauti bankroto byloje trečiuoju asmeniu, būtina įrodyti pakankamą asmens

teisinį suinteresuotumą bankroto bylos baigtimi, neapsiribojant vien teisinio (turtinio) reikalavimo

bankroto byloje turėjimu. Į bankroto bylą trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų

reikalavimų, teismui konstatavus pakankamą teisinį suinteresuotumą, gali būti įtraukiami įmonės

savininkai, akcininkai, laiduotojai ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus

teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. D. B. v. UAB ,,Žaibo

ratas”, bylos Nr. 3K-3-228/2008; 2010 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB

„Smiltainis ir ko“ v. BUAB „Vilnita“, bylos Nr. 3K-3-21/2010).

Dėl trečiųjų asmenų įstojimo į bylą bankroto bylos iškėlimo stadijoje.

Tiek tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus, (CPK 46 straipsnis),

tiek tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų (CPK 47 straipsnis), turi teisinį

suinteresuotumą bylos baigtimi ir įstatyme nustatytą galimybę šį interesą įgyvendinti įstojant į

prasidėjusį teisme ginčą. Esminis trečiųjų asmenų su savarankiškais reikalavimais ir be

savarankiškų reikalavimų teisinės padėties skirtumas yra nulemtas skirtingo jų santykio su bylos

dalyku, tačiau tiek vieni, tiek kiti į bylą gali įstoti iki baigiamųjų kalbų pradžios (CPK 46 straipsnio

1 dalis, 47 straipsnio 1 dalis). ĮBĮ normose nereglamentuojami su trečiųjų asmenų statusu susiję

klausimai bankroto bylos iškėlimo procese, tačiau nei šiose normose, nei CPK normose, kurios

taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja ĮBĮ normoms, nedraudžiama kreditoriui įstoti trečiuoju

asmeniu bankroto bylos iškėlimo stadijoje.


















16

Teisėjų kolegija pažymi, kad bankroto bylos iškėlimas yra vienas svarbiausių bankroto

byloje tarpinių procesinių sprendimų, sukeliantis tam tikrų teisinių padarinių. Nutarties iškelti

bankroto bylą priėmimas lemia ir asmens įtraukimo ar atsisakymo įtraukti jį į bylą trečiuoju

asmeniui pagrindą, tvarką ir statusą, t. y. kreditoriaus procesinę padėtį bankroto bylos iškėlimo

stadijoje lemia pareiškimo momentas ir tai, kokį reikalavimą jis pareiškia. Kreditoriaus,

pareiškiančio reikalavimą įstoti į bylą bankroto bylos iškėlimo metu, procesinė padėtis atitinka jo

poziciją byloje. Taigi, kai teisę inicijuoti bankroto bylos iškėlimą skolininkui įgyvendino kitas

asmuo (kreditorius) ir kreditoriaus iki bankroto bylos iškėlimo reiškia savarankišką reikalavimą dėl

bankroto bylos iškėlimo, jis įstoja į bylą kaip trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankišką

reikalavimą. Tuo atveju, jeigu kreditorius palaiko bankroto bylos iškėlimą, tačiau nereiškia

savarankiško reikalavimo iškelti bankroto bylą, kreditorius įstoja į bylą kaip trečiasis asmuo,

nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų ir dalyvaujantis ieškovo pusėje. Prieštaraujantis bankroto

bylos iškėlimui kreditorius turėtų dalyvauti kaip trečiasis asmuo atsakovo pusėje. Teisėjų kolegija

pažymi, kad kreditoriai gali įstoti į bylą trečiaisiais asmenimis bankroto bylos iškėlimo stadijoje tik

iki teismo nutarties iškelti bankroto bylą priėmimo. Nors tam tikri padariniai, nustatyti ĮBĮ 10

straipsnio 7 dalyje, atsiranda įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, tačiau kreditoriaus

galimybei įstoti į bylą ir jo procesinei padėčiai bankroto bylos iškėlimo stadijoje esminiu laikytinas

nutarties iškelti bankroto bylą priėmimo momentas. Kreditorių, kurie kreipėsi į teismą šioje

stadijoje, įstojimo į bylą trečiaisiais asmenimis klausimas turi būti sprendžiamas iki nutarties iškelti

bankroto bylą priėmimo. Po nutarties iškelti bankroto bylą priėmimo kreditorius byloje

dalyvaujančiu asmeniu tampa tik teismui patvirtinus kreditoriaus reikalavimą.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Klaipėdos apygardos teismas 2011 m. birželio 16 d.

nutartimi iškėlė atsakovui bankroto bylą, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų

kolegijos 2011 m. gruodžio 22 d. nutartimi priėmus ieškovo UAB ,,Tobula instaliacija“ atsisakymą

nuo atskirojo skundo buvo nutrauktas apeliacinis procesas ir nutartis iškelti atsakovui bankroto bylą

įsiteisėjo. Kasatorius 2011 m. birželio 20 d. kreipėsi į teismą, prašydamas įtraukti jį į bylą trečiuoju

asmeniu, pareiškiančiu savarankiškus reikalavimus, iškelti bankroto bylą ir skirti jo nurodomą

bankroto administratorių. Kasatorius nurodo, kad aktyviai įgyvendino savo teises ir pateikė prašymą

įtraukti į bylą trečiuoju asmeniui dar neįsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, tačiau

teismai šio prašymo netenkino. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi tuo, kas pirmiau nurodyta, pažymi,

kad atsižvelgiant į proceso operatyvumo ir koncentruotumo bankroto procese principą, toks

kreditoriaus prašymas negali būti tenkinamas. Teismui priėmus nutartį iškelti bankroto bylą,

kreditoriaus teisė dalyvauti bankroto byloje gali būti įgyvendinama tik teismui nutartimi patvirtinus

jo kaip kreditoriaus reikalavimą. Dėl to teisiškai nepagrįstu teisėjų kolegija pripažįsta kasatoriaus



17

teiginį, kad kreditorius byloje dalyvaujančiu asmeniu turi būti įtrauktas net ir tuo atveju, jeigu

prašymas gautas po nutarties iškelti bankroto bylą priėmimo dienos. Įvertinusi tai, kas išdėstyta,

teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai taikė CPK 46 straipsnio 3

dalį ir pagrįstai nurodė, jog teismo nutartis atsisakyti įtraukti kreditorių į procesą trečiuoju asmeniu,

pareiškiančiu savarankiškus reikalavimus, atskiruoju skundu neskundžiama.

Be to, nepagrįstais pripažintini ir kasacinio skundo argumentai, kad kreditoriaus teisė

įstoti į bylą trečiuoju asmeniu, pareiškiančiu savarankiškus reikalavimus, po nutarties iškelti

bankroto bylą, atitinka teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus

teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 15 d. nutartis, priimta pareiškėjo UAB ,,Smiltainis ir ko“ prašymą

UAB ,,Vilnita“ bankroto byloje, bylos Nr. 3K-3-21/2010; 2008 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta

pagal E. D. B. prašymą UAB ,,Žaibo ratas“ bankroto byloje, bylos Nr. 3K-3-228/2008; kt.). Teisėjų

kolegija pažymi, kad kasatoriaus nurodomi kasacinio skundo argumentai ir nagrinėjamos bylos

aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nurodomų bylų aplinkybių, todėl negalima daryti išvados dėl

kasatoriaus teiginių atitikties teismų praktikai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų

skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-

21/2010, pasisakyta dėl laiduotojo teisės įstoti į bankroto bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu

savarankiškų reikalavimų, tačiau šio asmens procesinės padėties klausimas kilo po bankroto bylos

iškėlimo, t. y. ne pirminiame bankroto proceso etape. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų

skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 8 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-

228/2008, pasisakyta dėl proceso teisės normų, susijusių su trečiųjų asmenų įtraukimu į bankroto

bylą, taikymo įmonės akcininkui, bet esminė skiriamoji šios bylos aplinkybė yra ta, kad akcininkas

siekė įstoti į bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų po to, kai buvo

priimta nutartis pripažinti bendrovę bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Lietuvos

Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 19 d.

nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-260/2005, aptarta teisinė situacija, kai teismas

pripažino akcininkų teisę būti įtrauktiems į bylą trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais

savarankiškų reikalavimų, ir paduoti atskirąjį skundą dėl nutarties iškelti bankroto bylą, nors

teismas, pažeisdamas proceso teisės normas, nutartimi šių asmenų procesinės padėties neišsprendė;

pažymėtina, kad šie asmenys prašymą įstoti į bylą trečiaisiais asmenimis pateikė iki nutarties iškelti

bankroto bylą priėmimo.

Dėl kreditoriaus, kuris nėra įtrauktas į bylą dalyvaujančiu asmeniu, teisės skųsti

nutartį, kuria iškelta bankroto byla.

Kasaciniame skunde teigiama, kad nepaisant to, kad jis nėra įtrauktas į bylą dėl

bankroto bylos iškėlimo, negali būti ribojama jo teisė siūlyti bankroto administratoriaus kandidatūrą







18

tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme. Teisėjų kolegija tokį argumentą pripažįsta

teisiškai nepagrįstu.

Teismas, priėmęs nutartį iškelti bankroto bylą, kartu privalo išspręsti ĮBĮ 10 straipsnio

4 dalyje nurodytus klausimus, tarp jų – paskirti įmonės administratorių (ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 1

puntas). Bankroto administratoriaus paskyrimas yra itin svarbus veiksmas, sukeliantis reikšmingus

teisinius padarinius. ĮBĮ 11 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismui administratoriaus kandidatūrą

gali siūlyti ne tik asmuo, pateikiantis pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, bet ir kiti ĮBĮ

5 straipsnyje nurodyti asmenys – kreditoriai, savininkas ar įmonės administracijos vadovas. Taigi

šia norma nustatyta galimybė kreditoriams, nepareiškusiems savarankiško reikalavimo dėl bankroto

bylos iškėlimo, dalyvauti pirmajame bankroto proceso etape, kai sprendžiamas bankroto bylos

iškėlimo įmonei klausimas, siūlant administratoriaus kandidatūrą. Kreditorius šiame etape, siūlantis

administratoriaus kandidatūrą, turi būti įtrauktas į bylą dalyvaujančiu byloje asmeniu. Įmonės

kreditoriaus, nepareiškusio ieškinio dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau pateikusio administratoriaus

kandidatūrą, teisinis ryšys su ginčo dalyku atitinka trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų

reikalavimų, procesinį statusą. Taigi, toks kreditorius į bylą įtraukiamas trečiuoju asmeniu,

nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, ieškovo pusėje. Taip užtikrinamas bankroto

administratoriaus paskyrimo skaidrumas bei kreditorių lygiateisiškumas, o kreditorius, kaip proceso

dalyvis, įgyja apeliacijos teisę. Tačiau pažymėtina, kad proceso operatyvumo ir koncentruotumo

principas lemia tai, kad ir šiuo atveju ĮBĮ 5 straipsnyje nurodyti asmenys turi teisę siūlyti bankroto

administratoriaus kandidatūrą tik iki bankroto bylos iškėlimo. Taigi, kreditoriai, nereiškiantys

savarankiško reikalavimo dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau iki bankroto bylos iškėlimo pasiūlę

administratoriaus kandidatūrą, įstoja į bylą kaip tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų

reikalavimų ir taip įgyja teisę skųsti teismo nutartį dėl bankroto administratoriaus paskyrimo.

Kreditoriai, bankroto bylos iškėlimo stadijoje neįgiję proceso šalies teisių ir pareigų, negali skųsti

tokios teismo nutarties. Minėta, kad kiti kreditoriai byloje dalyvaujančiais asmenimis bankroto

byloje tampa tik po to, kai teismo nutartimi yra patvirtinamas jų finansinis reikalavimas. Taigi

neįgijus procesinių teisų bankroto bylos iškėlimo metu, tačiau vėliau teismo nutartimi patvirtinus jų

reikalavimą, tokie kreditoriai įgyja teisę kontroliuoti paskirto administratoriaus veiklą tvirtinant

įmonės administratoriaus veiklos ataskaitą, ginčijant bankroto administratoriaus veiksmus,

kreipiantis į teismą dėl administratoriaus pakeitimo ir pan.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad kasatorius kreipėsi į teismą, siūlydamas bankroto

administratoriaus kandidatūrą po nutarties iškelti skolininkui bankroto bylą priėmimo, todėl

bankroto bylos iškėlimo stadijoje neįgijo šalies teisių ir pareigų, tarp jų ir teisės į apeliaciją. Pagal

CPK 305 straipsnį apeliacinį skundą turi teisę paduoti byloje dalyvaujantys asmenys. Kadangi













19

kasatorius nėra dalyvaujantis byloje asmuo, tai jam nesuteikiama teisė į apeliaciją. Teisėjų kolegija

pažymi, kad šiuo atveju kasatoriaus teisė į teisminę gynybą nėra pažeidžiama, nes šalių teises ir

pareigas bankroto bylos iškėlimo stadijoje lemia bankroto bylos iškėlimo specifika – kasatoriaus

kaip kreditoriaus teisės bus įgyvendintos patvirtinus bankroto byloje jo reikalavimą. Dėl to teisėjų

kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad kasatoriaus skundas pagal CPK 315

straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas nepriimtinas, nes jį padavė asmuo, neturėjęs teisės jo paduoti.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, 2012-05-02, c.b. 3K-3-204/2012

Dėl skolininko nemokumo sprendžiant dėl kreditorių teisių pažeidimo administratoriui

ginčijant sandorius actio Pauliana pagrindu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pasisakyta, kad bankrutuojančios įmonės

administratorius prieš bankroto bylos iškėlimą sudarytus šios įmonės sandorius gali ginčyti visais

CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, tarp jų – ir CK 6.66 straipsnio pagrindu, nes pagal

Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 14 punktą administratorius gina visų

bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų

skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Aukštaitijos

statyba“ v. AB bankas „Hansa – LTB“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-917/2003). Pripažinti sandorį

negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti teisinius padarinius galima tik esant CK 6.66

straipsnyje nustatytų sąlygų visetui, kad būtų užkirstas kelias galimam kreditoriaus

piktnaudžiavimui šiuo institutu ir nepagrįstam skolininko teisių suvaržymui. Jeigu nenustatytos

visos CK 6.66 straipsnyje actio Pauliana sąlygos, tai reikalavimas šiuo pagrindu negali būti

patenkintas.

Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išskyręs tokias actio Pauliana

ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2)

ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties

terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas,

nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo,

sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas

nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam

reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos

2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Vinukas“ v. UAB „LCL“ ir kt., bylos

Nr. 3K-3-339/2009; 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apskrities

valstybinė mokesčių inspekcija v. J. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-362/2011; kt.). Sandoriui pripažinti













20

negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtinas visų nurodytų sąlygų visetas. Nenustačius bent

vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo sandorį pripažinti negaliojančiu (Lietuvos

Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 18 d. nutartis,

priimta civilinėje byloje AB „Lietuvos draudimas“ v. J. B., A. B. ir R. Š., bylos Nr. 3K-3-392/2011;

2011 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje bankrutavusi UAB „Balmeto Medis“ v.

„Simega“, bylos Nr. 3K-3-511/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. S. v.

R. M. ir J. M., bylos Nr. 3K-3-25/2012; kt.).

Viena šio ieškinio sąlygų yra ta, kad actio Pauliana pagrindu ginčijamą sandorį

skolininkas sudarė nesąžiningai, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad jo sudaromas sandoris pažeis

kreditoriaus teises. Tai reiškia, kad skolininko sudaromas sandoris turi pažeisti bent vieno

kreditoriaus interesus ir teises. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis, bet ne baigtinis

sąrašas atvejų, kaip skolininko sudarytu sandoriu galima pažeisti kreditoriaus interesus: jei dėl

sandorio skolininkas tampa nemokus; jei skolininkas būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam

kreditoriui; jei kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Dėl skolininko nemokumo šiuo aspektu

pažymėtina, kad CK 6.66 straipsnyje nenurodyta nemokumo kriterijų ar sampratos, tačiau kituose

teisės aktuose jis yra apibrėžtas ir gali būti taikomas. Nemokumas yra ekonominė įmonės būklė,

kuri nustatoma pagal tai, ar įmonė atsiskaito su kreditoriais ir ar ji yra ekonomiškai pajėgi

atsiskaityti. Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės nemokumą, nebūtina, kad įmonei būtų iškelta

bankroto byla, nes bankroto bylos iškėlimas, esant ekonominio nemokumo padėčiai, yra teisinis

nemokumo būklės pripažinimas ir atitinkamų procedūrų vykdymas. Nemokumas nustatomas

įvertinus įmonės atsiskaitymų vykdymą ir jos balanse nurodytą turto ir įsipareigojimų santykį. Jeigu

asmuo neatsiskaito su kreditoriais arba neturi turto, kurio verte pakankamai būtų padengtas

įsipareigojimų vykdymas, tai jo ekonominė padėtis gali būti vertinama kaip nemokumas. Pagal ĮBĮ

2 straipsnį įmonės nemokumas yra apibrėžiamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo

įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės

įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės.

Nemokumas kaip teisinė sąlyga actio Pauliana atveju suprantamas kaip įmonės būsena, kai įmonė

nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti

įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės.

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad įmonė sandorio

sudarymo metu buvo faktiškai nemoki, nevykdė savo įsipareigojimų, o įmonės pradelsti

įsipareigojimai viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Teisėjų kolegija sprendžia, kad

kasacinio skundo argumentais dėl nemokumo, kaip teisinės actio Pauliana sąlygos, nuostatas









21

teismai taikė tinkamai, todėl kasacinio skundo argumentai nepatvirtina įstatymo pažeidimo. Teisėjų

kolegija sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai dėl nemokumo sampratos teisiškai nepagrįsti.

Dėl kreditorių teisių pažeidimo suteikiant pirmenybę kitam kreditoriui, kaip skolininko

nesąžiningumo aplinkybės actio Pauliana atveju.

Skolininko sudarytas sandoris gali pažeisti kreditoriaus teises, jei skolininkas,

turėdamas kelis kreditorius ir būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam bent vienam kreditoriui.

Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį kreditoriaus teisių pažeidimu, be kita ko, laikomas atvejis, kai

skolininkas yra nesąžiningas tuo, kad, būdamas nemokus, ginčijamu sandoriu suteikia pirmenybę

kitam kreditoriui. Esant nemokumo situacijai skolininkas privalo elgtis sąžiningai. Viena actio

Pauliana taikymo sąlygų yra skolininko nesąžiningumas. Tai – skolininko žinojimas ar turėjimas

žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises. Būdamas nemokus, jeigu įstatymai

nedraudžia, skolininkas turi teisę sudaryti sandorius ir vykdyti atsiskaitymus, bet neturi teisės

sudaryti pranašumo nė vienam kreditoriui. Sąžiningo elgesio tokioje situacijoje neatitinka tai, jeigu

jis iš keleto kreditorių išskiria vieną ar kelis ir visiškai atsiskaito. Toks skolininko veiksmas reiškia

jo nesąžiningumą, o tam tikromis aplinkybėmis yra uždraustas baudžiamojo įstatymo. BK 208

straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sunkioje ekonominėje padėtyje ar nemokumo atveju, kai

akivaizdžiai gresia bankrotas ir nėra galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų, o

patenkinami tik vieno kreditoriaus reikalavimai ir taip padaroma žala likusiems kreditoriams, tokia

veika yra vertinama kaip skolininko nesąžiningumas. Esant visoms baudžiamosios atsakomybės

sąlygoms ji užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Teisėjų kolegija vertina, kad pranašumo vienam

kreditoriui suteikimas kaip actio Pauliana aplinkybė yra ir kreditoriaus teisių pažeidimas, ir

skolininko nesąžiningumas.

Teismų praktikoje pasisakyta, kad, vertinant, ar pirmenybės suteikimas vienam

kreditoriui pažeidė kitų kreditorių, kurių interesais pareikštas actio Pauliana, interesus ir teises,

reikia atsižvelgti į konkrečias bylos aplinkybes, o vien nustatytos atsiskaitymo tvarkos pažeidimo

konstatavimo neužtenka (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos

2002 m. vasario 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. A. v. R. S., J. Ch., Z. G., bylos Nr. 3K-3-

221/2002).

Sprendžiant, ar buvo pažeistos kreditoriaus teisės ginčijamu sandoriu suteikiant

pirmenybę kitam kreditoriui, reikia turėti omenyje tai, kad kol skolininkui nėra iškelta bankroto

byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai. Esant

nemokumui, bet dar nesant iškeltos bankroto bylos, įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo

tenkinamas vieno kreditoriaus reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems

kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytų įsipareigojimų kitiems







22

kreditoriams. Tokius sprendimus gali padiktuoti verslo logika, nes kartais tai gali būti vienintelė

racionali išeitis išvengti bankroto. Svarbu, kad turto perleidimas nepažeistų kitų analogiškoje

situacijoje esančių kreditorių teisių. Pavyzdžiui, kiti kreditoriai gali būti suinteresuoti įsigyti tą patį

turtą (daiktus, lėšas ar kt.) ir įskaityti savo reikalavimus tokiomis pačiomis ar geresnėmis

skolininkui sąlygomis. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kreditoriui nedraudžiama iki bankroto bylos

iškėlimo daryti įskaitymus, bet skolininkas turi pareigą nepažeisti kitų kreditorių interesų. Jeigu, be

kreditoriaus, kuriam perleistas reikalavimas į lėšas, nemokumo padėtyje esantis skolininkas turėjo

daugiau kreditorių, kurių reikalavimai buvo piniginiai, o su jais liko neatsiskaityta, tai yra pagrindas

išvadai, kad kitų kreditorių interesai buvo pažeisti, nepriklausomai nuo to, kad įmonės nemokumas

nedidėjo arba nepakito. Ta aplinkybė, kad įmonės nemokumas dėl skolininko sudaryto sandorio

nepadidėjo ar išliko toks pats, nėra teisiškai lemianti ar reikšminga, sprendžiant, ar yra pažeistos

kitų kreditorių teisės ar interesai, nes jie gali būti pažeidžiami kitais būdais, nesusijusiais su

nemokumu. Kreditorių teisės ar interesai gali būti pažeidžiami ir tais atvejais, kai nemokumas

išlieka toks pats ar nedidėja, pavyzdžiui, tik keičiasi turto struktūra, bet kitiems kreditoriams

sutrukdoma gauti bent dalį atsiskaitymo, kuris nemokumo situacijoje jiems priklausytų skolininkui

vykdant su jais sutartis ir atsiskaitymus pagal įstatymo nustatytą tvarką ir reikalavimus. Įmokų

paskirstymą, esant kelioms skoloms, nesant šalių susitarimo, reglamentuoja įstatymai (pavyzdžiui,

CK 6.55 straipsnis, Laikinasis mokėjimų eilės tvarkos įstatymas).

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas rėmėsi argumentais, kad

skolininkas turėjo daugiau kreditorių, kurių reikalavimai buvo piniginiai, o ginčijami sandoriai buvo

sudaryti ieškovui esant faktiškai nemokiam, neturint pakankamai pinigų visiems atsiradusiems

piniginiams įsipareigojimams įvykdyti vienu metu, todėl turėjo būti laikomasi Laikinojo mokėjimų

eilės tvarkos įstatymo 3 straipsnyje nustatytos mokėjimo eilės tvarkos. Teisėjų kolegija vertina, kad

šie argumentai atitinka teisines actio Pauliana taikymo nuostatas dėl kreditoriaus teisių pažeidimo,

jeigu sudarytu sandoriu yra pažeidžiami kitų kreditorių interesai. Teisėjų kolegija sprendžia, kad

kasacinio skundo argumentai dėl pirmenybės suteikimo vienam kreditoriui kaip kreditorių teisių

pažeidimo aplinkybės ir skolininko nesąžiningumo aplinkybės yra teisiškai nepagrįsti.

4. Įmonės vadovo pareiga kreiptis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Žalos atlyginimas

Lietuvos apeliacinis teismas, 2012-03-01, c. b. Nr. 2A-270/2012

Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktikoje akcentuojama, kad administracijos vadovo

buvimas bendrovės valdymo organu lemia tai, kad daugelis administracijos vadovo teisių ir pareigų




23

atsiranda įstatymo pagrindu. Administracijos vadovas yra specialus subjektas, kuriam taikomi

aukštesni veiklos ir atsakomybės standartai nei eiliniam bendrovės darbuotojui; įmonę ir

administracijos vadovą sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai; tai reiškia, kad įmonės

administracijos vadovas privalo ex officio veikti išimtinai įmonės interesais; administracijos

vadovui keliama lojalumo pareiga (duty of loyalty); įmonės vadovas atstovauja bendrovei, atsako už

įmonės kasdienės veiklos organizavimą; jis turi veikti rūpestingai, sąžiningai, atidžiai, kvalifikuotai

bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus

teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. birželio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje

Nr. 3K-3-880/2002). Ar įmonės administracijos vadovas konkrečiu atveju šias pareigas įvykdė,

nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo

elgesio matą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje

byloje Nr. 3K-7-266/2006; 2006 m. birželio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-

298/2006). Vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas –

neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246-6.249 str.). Tokio

pobūdžio bylose iš pirmiau nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti

neteisėtus vadovo veiksmus, padarytos žalos (nuostolių) faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos

priežastinį ryšį (CPK 178 str.). Nustačius vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių)

atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.), todėl ieškovas neprivalėtų įrodinėti, kad

bendrovės vadovas kaltas. Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti atsakomybės, remdamasis

kaltės nebuvimu, turėtų bendrovės vadovas. Išdėstytos aplinkybės paneigia apelianto argumentus,

kuriais neigiamos teismo išvados dėl atsakovo kaltės prezumpcijos.

Pagal Akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio 8 dalies nuostatą bendrovės valdymo

organai privalo veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų ir

vadovautis bendrovės įstatais. Civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyse

nurodytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis

draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir

rūpestingai (CK 6.246 str. 1 d.). Pagal CK 6.263 straipsnį kiekvienas asmuo turi pareigą elgtis taip,

kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Žalą, padarytą

asmeniui, turtui privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo (CK 6.251 str. 1 d.).


Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad tuo metu, kuomet, apelianto teigimu, atsakovei

atsirado pareiga kreiptis į teismą dėl bendrovės bankroto bylos iškėlimo, – 2009 m. balandžio 16 d.,




















24

kai atsakovė sudarė 2008 m. bendrovės balansą (b. l. 17-18), atsakovė buvo tiek bendrovės vadovė,

tiek vienintelė bendrovės akcininkė (bendrovės savininkė ĮBĮ 2 str. 9 d. prasme) (b. l. 10-11).

Atsižvelgiant į tai, kad juridinis asmuo įgyja civilines teises ir prisiima civilines pareigas ir jas

įgyvendina per savo organus (CK 2.81 str. 1 d.), o ne savininkus, kad pirminė pareiga atstovauti

bendrovei ir teisme vesti bylas jos vardu tenka bendrovės vadovui (Lietuvos Respublikos akcinių

bendrovių įstatymo 38 str. 8, 10 d.), šioje byloje nagrinėtina atsakovės, kaip bendrovės vadovės, o

ne kaip bendrovės savininkės, civilinė atsakomybė.

ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys),

įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė

dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Nors tokia

nuostata įsigaliojo tik nuo 2008 m. liepos 1 d., įvertinus minėtą atsakovės pareigos kreiptis dėl

bankroto bylos iškėlimo atsiradimo momentą, ji šioje byloje taikytina. Kita vertus, pagal teismų

praktiką net iki aptariamos specialios normos atsiradimo įmonės vadovo civilinė atsakomybė už ĮBĮ

8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos pažeidimą buvo pripažįstama remiantis bendromis

normomis (CK 2.87 str.).

Tam, kad aptariamu atveju būtų galima taikyti atsakovei, kaip bendrovės vadovei,

civilinę atsakomybę, būtina nustatyti šio asmens atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus

(neveikimą), dėl jų atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšį (CK

6.246, 6.247, 6.249 str.). Priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, atsakovės kaltė

preziumuojama, todėl apeliantas neprivalėjo ir neprivalo jos įrodinėti (CK 6.248 str. 1 d.).

Apeliantas atsakovės pareigos kreiptis į teismą dėl bendrovės bankroto bylos iškėlimo atsiradimą,

minėta, sieja su momentu, kada atsakovė sudarė 2008 m. bendrovės balansą – 2009 m. balandžio 16

d. Susipažinus su bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentais (b. l. 14-19), matyti, kad: 2007

m. sausio 1 d. – 2007 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu bendrovės turtas siekė 84 698 Lt, o per

vienerius metus mokėtinos sumos – 171 094 Lt, nuostoliai sudarė 96 396 Lt, o nuosavas kapitalas

buvo neigiamas; 2008 m. sausio 1 d. – 2008 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu bendrovės turtas siekė

169 006 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos išaugo iki 310 946 Lt, nuostoliai išaugo iki 151

940 Lt, nuosavas kapitalas išliko neigiamas; 2009 m. sausio 1 d. – 2009 m. gruodžio 31 d.

laikotarpiu bendrovės turtas sumažėjo iki 11 947 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos išaugo

iki 327 356 Lt, nuostoliai išaugo iki 325 409, o nuosavas kapitalas ir toliau išliko neigiamas. Taigi

nuo pat 2007 m. sausio 1 d. bendrovės įsipareigojimai ir nuostoliai ženkliai didėjo, o turtas mažėjo.

Nurodyti finansiniai duomenys leidžia pritarti apeliantui, kad atsakovė, sudariusi 2008 m.

bendrovės balansą ir pelno (nuostolių) ataskaitą, privalėjo kreiptis dėl bendrovės bankroto bylos

iškėlimo, nes buvo aišku, kad bendrovė negali ir negalės atsiskaityti su savo kreditoriais.




















25

Pažymėtina, kad įmonės kreditoriai, skirtingai nei įmonės vadovas, savininkas (savininkai), turi

teisę, o ne pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Net kai įmonė yra akivaizdžiai

nemoki, kiekvienas kreditorius pats įvertina įmonės bankroto privalumus ir trūkumus, galimybę

atgauti skolą ir nusprendžia dėl kreipimosi į teismą tikslingumo. Dėl šios priežasties pirmosios

instancijos teismas visiškai be reikalavo akcentavo aplinkybę, kad vienas bendrovės kreditorių dėl

bankroto bylos iškėlimo kreipėsi tik 2010 m. sausio 13 d. Skundžiamo sprendimo išvada, kad

bendrovė 2008 m. nebuvo viešai paskelbusi ar kitaip pranešusi kreditoriams, kad negali arba

neketina vykdyti įsipareigojimų, savaime nepanaikina aptariamos įmonės vadovo, savininko

(savininkų) pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nes aptariama aplinkybė yra

viena iš dviejų alternatyvų, su kurių egzistavimu ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis sieja minėtą įmonės

vadovo, savininko (savininkų) pareigą.

Apeliantas dalį prašomos atlyginti žalos – 16 410 Lt – apskaičiuoja kaip skirtumą tarp

įmonės įsipareigojimų kreditoriams, buvusių 2008 m. gruodžio 31 d. ir 2009 m. gruodžio 31 d., t. y.

žala iš esmės prašoma pripažinti skolų apimties išaugimą, kuris atsirado dėl pareigos inicijuoti

bankroto bylos iškėlimą nevykdymo ir kurio bendrovė bankroto procese negali padengti

kreditoriams. Toks žalos apskaičiavimo principas yra pagrįstas. Atsižvelgiant į tai, kad bankroto

byloje patvirtinti kreditoriniai reikalavimai siekia 324 798,27 Lt (b. l. 5), o bendrovė turi tik 11 947

Lt vertės turto (b. l. 14), konstatuotina, jog nurodyta žala yra reali. Tarp šios žalos ir atsakovės

pareigos nevykdymo yra priežastinis ryšys, nes, atsakovei laiku kreipusis dėl bendrovės bankroto

bylos iškėlimo, būtų užkirstas kelias skolų didėjimui. Kitą dalį prašomos atlyginti žalos – 15 000 Lt

– apeliantas sieja su patvirtintomis bendrovės administravimo išlaidos. Tačiau tokio išlaidos nėra

susijusios su neteisėtu atsakovės neveikimu, nes jos būtų atsiradusios ir tuo atveju, jei atsakovė būtų

laiku kreipusis dėl bendrovės bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 10 str. 4 d. 7 p., 23 str. 5 p., 36 str.). Dėl

šios priežasties ši reikalavimo dalis negali būti tenkinama.

Remiantis išdėstytu, spręstina, kad apeliantas įrodė visas būtinas atsakovės civilinės

atsakomybės sąlygas dėl 16 410 Lt žalos. Kadangi atsakovė nusišalino nuo bylos nagrinėjimo

(procesiniai dokumentai įteikti atsakovei viešo paskelbimo būdu), jos kaltės prezumpcija nebuvo

paneigta.

Lietuvos apeliacinis teismas, 2012-03-08, c.b. Nr. 2A-794/2012

CK 2.50 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad, kai juridinis asmuo negali įvykdyti

prievolės dėl juridinio asmens nesąžiningų veiksmų, juridinio asmens dalyvis atsakovas pagal

juridinio asmens prievolę savo turtu subsidiariai. Taigi, CK 2.50 straipsnio 3 dalyje nustatyta











26

papildoma atsakomybė juridinio asmens dalyviams, tais atvejais, kad jie negalėtų piktnaudžiauti

galimybe išvengti turtinės atsakomybės, prisidengiant ribota civiline atsakomybe, tais atvejais, kai

jų nesąžiningi veiksmai lemia juridinio asmens negalėjimą įvykdyti prievolės kreditoriams. Tokiu

atveju pakanka nesąžiningų veiksmų nustatymo ir tai yra pakankamas pagrindas taikyti dalyviui

subsidiariąją atsakomybę. Juridinio asmens dalyvis laikytinas sąžiningu, jeigu jis nežinojo ar

neturėjo žinoti, kad jo elgesys neigiamai veikia juridinio asmens gebėjimą vykdyti savo prievolę.

Atsakovas A. Š. yra vienintelis UAB ,,Artemsta“ akcininkas, jis taip pat buvo ir UAB ,,Artemsta“

darbuotojas ir kaip nurodė, rūpinosi transporto ir krovinių pervežimu. Atsakovas A. Š. nurodė, kad

jis bendrovės finansine padėtimi nesirūpino ir nežinojo, koks yra bendrovės įsiskolinimas

kreditoriams, į balansą net nežiūrėdavo ir akcininkų pareigų nevykdė (t. 1, b. l. 192). Teisėjų

kolegijos vertinimu, atsakovo A. Š., kaip akcininkas, visiškai nesurūpindamas bendrovės finansine

padėtimi, bendrovės gebėjimu vykdyti prievoles, elgėsi nesąžiningai. Jis buvo UAB ,,Artemsta“

vienintelis akcininkas ir turėjo galimybę daryti įtaką bendrovės veiklai. Atsakovui A. Š. buvo

žinoma, kad UAB ,,Artemsta“ aprūpina statybinėmis medžiagomis vykdomas statybas (duomenys

neskelbtini), kad statybos veikloje aktyviai dalyvauja jo tėvas A. Š., nors pati bendrovė nevykdo

statybos darbų, ir jo pusbrolis A. L., nedirbantis bendrovėje, tačiau gaunantis iš bendrovės

statybines medžiagas, šia bendrovės sritimi visiškai nesidomėjo.

Aplinkybė, kad UAB ,,Artemsta“ negali įvykdyti įsipareigojimų, yra konstatuota įsiteisėjusia

teismo nutartimi iškelti bankroto bylą . Statybos rangos sutartis dėl A. S. namo statybos teismo

pripažinta negaliojančia, kaip sudaryta tik dėl akių, už UAB ,,Artemsta“ statybines medžiagas,

panaudotas A. S. namo statybai, asmenys, gavę šias medžiagas iš bendrovės ir nukreipę į minėto

namo statybą, su bendrove nėra atsiskaitę, dėl ko bendrovė neteko 148 155 Lt.

Dėl išdėstytų argumentų teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo

įvertinimu, kad atsakovas A. Š., nebūdamas bendrovės valdymo organu, būdamas jauno amžiaus ir

nepakankamos patirties, negalėjo įtakoti bendrovės veiklos. Pažymėtina, kaip nurodė A. Š., jis pats

įkūrė UAB ,,Artemsta“, todėl jo jaunas amžius ir gyvenimo patirtis, teisėjų kolegijos įvertinimu,

negalėjo trukdyti atlikti akcininko pareigas. Remiantis išdėstytais argumentais, yra pagrindas

atsakovui A. Š. taikyti subsidiarinę civilinę atsakomybę dėl 148 155 Lt žalos bendrovei atlyginimo

(CK 2.50 straipsnio 3 dalis).

5. Laikinosios apsaugos priemonės




27

Vykdant likviduojamos individualios įmonės bankroto procedūras paaiškėjo, kad šios

įmonės savininkas A. J. nuosavybės teise turi butą, kuriam bankroto byloje nėra pritaikytos

apsaugos priemonės. Dėl to teismas skundžiama nutartimi areštavo minėtą butą, siekdamas

užtikrinti tiek bankrutavusios įmonės, tiek jos kreditorių interesus. Tuo tarpu atsakovas tvirtina, kad

tokios priemonės minėtam turtui pritaikytos nesant teisėto pagrindo. Teisėjų kolegija su tokiais

apelianto argumentais nesutinka.

Kaip yra žinoma, individualios įmonės civilinė atsakomybė kreditoriams yra neribota

(CK 2.50 str. 4 d., Individualių įmonių įstatymo 2 str. 1 d.). Tai reiškia, kad jeigu prievolėms

įvykdyti neužtenka tokio subjekto turto, už jo prievoles atsako įmonės savininkas (juridinio asmens

dalyvis) (CK 2.50 str. 4 d. Individualių įmonių įstatymo 2 str. 1 d.). Be kita ko, Lietuvos

Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkte nustatyta

individualios įmonės savininko pareiga pačioje bankroto procedūrų pradžioje informuoti

administratorių apie visą turimą turtą, įskaitant, beje, ir esantį bendrąja jungtine nuosavybe, yra

siejama su tolimesne teismo pareiga imtis priemonių, kad šis turtas būtų išsaugotas iki bankroto

bylos išnagrinėjimo ir prireikus būtų galima į jį nukreipti išieškojimą įstatymų nustatyta tvarka (žr.,

pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 19 d.

nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1099/2003; 2004 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr.

3K-7-308/2004; 2006 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2006; 2007 m. birželio

4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-192/2007; kt).

Dėl to teisėjų kolegija laiko, kad bankroto procese paaiškėjus, jog individualios

įmonės savininkui priklauso nekilnojamasis turtas, teismas turėjo teisinį ir faktinį pagrindą jį

areštuoti. Be to, apeliacinės instancijos teismui, kaip fakto instancijai, apeliantas neteikė duomenų,

kad šie kreditorių finansiniai reikalavimai bus patenkinti iš bankrutavusios įmonės turto (CPK 306,

314, 338 str.). Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad taikytos priemonės nepažeidžia atsakovo teisių,

nes, kaip minėta, individualios įmonės savininkas subsidiariai atsako už įmonės prievoles, t. y. tik

neužtekus įmonės turto, prievolės kreditoriams vykdomos iš įmonės savininko (atsakovo) turto.


Remiantis CPK 144 straipsnio pirmąja dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų

suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys

tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo

įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas

yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti galimybę atsirasti

28

aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą,

todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali

būti palankus ieškovui (pareiškus priešieškinį – atsakovui), įvykdymą ir taip garantuoti šio

sprendimo privalomumą. CPK 145 straipsnio antrojoje dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos

priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Ekonomiškumo principas

reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais arba taikyti tokias ir

tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo,

kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą. Ekonomiškumo, kaip ir teisingumo bei kiti civilinio

proceso teisės principai, reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl

laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nei vienai

iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam

tikslui pasiekti. Pažymėtina, kad bet kuris teismo atliekamas procesinis veiksmas yra neatsiejamas

nuo tikslo užtikrinti ginčo šalių ir kitų suinteresuotų asmenų teisėtų interesų pusiausvyrą, nes to

reikalauja minėti universalieji civilinio proceso teisės principai. Tai suponuoja būtinumą vertinti, ar

konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas bus proporcingos jų taikymu siekiamiems

tikslams.


Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, kad bankroto

proceso metu iškilę nesutarimai dėl bankrutuojančios įmonės kreditorių komiteto išrinkimo bei

įgaliojimų jam suteikimo sudaro pagrindą imtis laikinųjų apsaugos priemonių ir dėl to

sustabdydamas ginčijamų nutarimų vykdymą, tinkamai taikė civilinio proceso teisės normas,

reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą. Tuo atveju, jeigu teismas priimtų

kreditoriui AB SEB lizingas palankų sprendimą – pripažintų ginčijamus kreditorių susirinkimo

nutarimus negaliojančiais, dėl pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nereikėtų šalinti

pasekmių, kurios atsirastų vykdant ginčijamus kreditorių susirinkimo nutarimus. Apeliantas nurodo,

kad ginčijami nutarimai yra organizacinio pobūdžio ir jokių teisinių pasekmių nesukelia. Teisėjų

kolegija su šiuo argumentu nesutinka. Ginčijamais nutarimais patvirtinta kreditorių komiteto

sudėtis, jam suteiktos visos kreditorių susirinkimo teisės, nustatytos ĮBĮ, išskyrus kreditorių

komiteto ir kreditorių susirinkimo pirmininko rinkimų teisė, patvirtintas kreditorių komiteto darbo

reglamentas. Teisėjų kolegijos nuomone, kreditorių komiteto priimti nutarimai, kol sprendžiamas

ginčijamų nutarimų teisėtumo klausimas, galėtų sukelti teisines pasekmes tiek bendrovei, tiek jos

kreditoriams, kurių eliminavimas, panaikinus ginčijamus nutarimus, būtų apsunkintas arba taptų

29

nebeįmanomas. Apelianto manymu, jei AB SEB lizingas skundas būtų patenkintas, tai nelemtų

kreditorių komiteto ginčo laikotarpiu priimtų kitų nutarimų neteisėtumo. Teisėjų kolegija pažymi,

kad ginčijamais kreditorių susirinkimo nutarimais iš esmės kvestionuojamas kreditorių komiteto

sudarymas, taigi galiojant laikinosioms apsaugos priemonėms, kreditorių komitetas negalėtų priimti

jokių nutarimų.

Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad kreditorių susirinkimo priimtų

nutarimų įgyvendinimo sustabdymas dėl klausimų, susijusių su kreditorių komiteto išrinkimu,

neeliminuos kreditorių susirinkimo teisės spręsti bankroto procese jam priskirtus klausimus (ĮBĮ 23

str.). Teisėjų kolegijos nuomone, pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės negali būti laikomos

neatitinkančiomis ekonomiškumo ir proporcingumo principų. Laikinosios apsaugos priemonės

bankroto procese turi užtikrinti realią tiek bankrutuojančios įmonės, tiek jos kreditorių interesų

apsaugą, o kreditorių susirinkimo nutarimų dėl kreditorių komiteto sudarymo, įgaliojimų jam

suteikimo panaikinimas tuomet, kai, užsitęsus ginčo dėl tokių kreditorių susirinkimo nutarimų

pripažinimo negaliojančiais nagrinėjimui, dalis tokio plačius įgaliojimus galinčio turėti komiteto

nutarimų jau būtų įgyvendinta, būtų formalus ir kaip tik neatitiktų ekonomiškumo principo (CPK

145 str. 2 d.).


Byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 4 d. nutartimi, kuri

įsiteisėjo 2011 m. gegužės 5 d., iškelta UAB „GCW“ bankroto byla, paskirtas bankroto

administratorius. Pirmosios instncijos teismas skundžiama nutartimi taikė laikinąsias apsaugos

priemones – iki teismo nutarčių sprendžiant UAB „Čili Holdingas“ ir UAB „Vilsarma“ kreditorinių

reikalavimų patvirtinimo bankroto byloje klausimus įsiteisėjimo uždraudė šaukti BUAB „GCW“

kreditorių susirinkimus, motyvuodamas tuo, kad neišnagrinėti teisme ginčai dėl šių stambiausių

bankrutuojančios įmonės kreditorių.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad nors kreditorinio reikalavimo nepatvirtinimas yra

kliūtis kreditoriui įgyvendinti ĮBĮ 21 straipsnio 2 dalyje numatytas teises, tačiau šiuo atveju dėl

teismo pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių iš esmės sustabdytos bankroto procedūros, dėl ko

pažeidžiamas bankroto procedūrų tikslas kuo operatyviau ir ekonomiškiau patenkinti visų kreditorių

reikalavimus. Neracionalu ir neekonomiška nustatyti draudimus šaukti kreditorių susirinkimus vien

dėl to, kad nėra išspręstas potencialių kreditorių reikalavimų pagrįstumas. Termino pirmajam

kreditorių susirinkimui sušaukti įtvirtinimo įstatyme tikslas – bankroto proceso operatyvumo ir

efektyvumo užtikrinimas. Pirmojo kreditorių susirinkimo sušaukimas laiku yra svarbus sklandžiam

30

bankroto procedūrų vykdymui. Bylos duomenimis, bankroto byla UAB ,,GCW“ iškelta dar 2011 m.

gegužės 5 d., tačiau dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių pirmojo kreditorių susirinkimo

sušaukimas yra nukeltas neapibrėžtam terminui, kas be abejonės pažeidžia tiek bankrutuojančios

įmonės kreditorių, tiek pačios bankrutuojančios įmonės interesus.

6. Kreditorių nutarimų pripažinimas negaliojančiais


Šioje byloje apeliantai iš esmės ginčija bankrutuojančios įmonės kreditorių

susirinkimo nutarimo turinį. Apeliantų teigimu, skundžiamas nutarimas yra ekonomiškai

nepagrįstas ir tenkina tik jį priėmusio hipotekos kreditoriaus interesus, kuris, jų nuomone, galbūt

elgiasi nesąžiningai ir piktnaudžiauja teise. Tuo tarpu nutarimo priėmimo procedūrų pažeidimo

klausimas nėra keliamas, tokio pažeidimo nenustatė ir pirmosios instancijos teismas.

Vykdyti įmonės bankroto procedūras yra pavesta ne valdžios institucijoms, o įmonės

kreditorių visumai – kreditorių susirinkimui ar kreditorių komitetui, jei toks sudaromas (ĮBĮ 21, 23,

25 str.). Tik kreditorių visuma sprendžia tokius esminius su įmonės veikla susijusius klausimus,

kaip, pavyzdžiui, tęs ar nutrauks įmonė savo ūkinę komercinę veiklą, kaip bus disponuojama

įmonės turtu, įmonė bus likviduojama ar bus sudaryta taikos sutartis. Kreditorių, kaip visumos, teisė

spręsti įmonės reikalus – tai kreditorių autonomijos principo išraiška.

Nors teisę dalyvauti kreditorių susirinkimuose turi kiekvienas kreditorius,

neatsižvelgiant į tai, kokio dydžio yra jo reikalavimai įmonei, kreditoriaus turimi balsai kreditorių

susirinkime ir jo galimybės balsuojant daryti įtaką kreditorių susirinkimo sprendimams tiesiogiai

priklauso nuo jo reikalavimų įmonei dydžio. Įstatymas nustato, kad kreditorių susirinkimo

nutarimas laikomas priimtu, kai už jį atvirai balsavo kreditoriai, kurių teismo patvirtintų

reikalavimų suma vertine išraiška sudaro daugiau kaip pusę visų kreditorių patvirtintų reikalavimų

sumos, išskyrus įstatymo nustatytas išimtis (ĮBĮ 24 str. 1 d.). Kreditorių susirinkimo nutarimai

privalomi visiems kreditoriams, tačiau gali būti skundžiami teismui (ĮBĮ 24 str. 4, 5 d.).

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad teismo

vaidmuo tokio pobūdžio ginčuose iš esmės nėra nukreiptas į skundžiamo kreditorių susirinkimo

nutarimo ekonominio pagrįstumo ir naudingumo vertinimą. Būtent įmonės kreditoriai, veikdami

kaip bonus pater familias, yra suinteresuoti savo reikalavimų patenkinimu ir į šį tikslą nukreiptų

sprendimų priėmimu. Kolegijos manymu, panaikinti kreditorių priimtą nutarimą remiantis

ekonominio pobūdžio argumentais būtų reikalinga tuomet, kai toks nutarimas akivaizdžiai

31

prieštarautų ekonominei logikai ir negalėtų būti pateisintas jokiais racionaliais motyvais. Tuo tarpu

vien tik skirtingas kreditorių suvokimas dėl konkrečiu atveju ekonomiškai naudingesnio sprendimo

nėra pagrindas paneigti teisėtai nutarimą priėmusių kreditorių valios.


Spręsdamas kreditorių balsų dauguma, kreditorių susirinkimas (komitetas) nustato

pradinę turto pardavimo varžytynėse kainą. Tiesioginį teisinį suinteresuotumą dėl to, kokia kaina

bus parduotas bankrutuojančios įmonės turtas, turi kreditoriai, veikdami per kreditorių susirinkimą

(komitetą). Paprastai kuo didesne kaina bus parduotas bankrutuojančios įmonės turtas, tuo didesne

apimtimi bus patenkinti kreditorių reikalavimai. Visgi sprendžiant dėl turto pardavimo kreditorių

susirinkimas (komitetas) paprastai atsižvelgia ir į kitus veiksnius, kaip antai realios galimybės

parduoti turtą, potenciali turto realizavimo trukmė, atsiskaitymo gavimo galimybės ir kt. Atskirais

atvejais spartus turto realizavimas už mažesnę kainą gali būti naudingesnis kreditoriams, nei ilgos

turto realizavimo procedūros, kurių sėkmė nėra garantuota ir kurios didina administravimo kaštus.

Visų šių klausimų sprendimas susijęs su ekonominio tikslingumo vertinimu, kuris priklauso

kreditorių susirinkimo (komiteto) kompetencijai. Teismas nevykdo bankroto administravimo

procedūrų ir savo sprendimais paprastai negali išspręsti klausimų, kurie priskirtini kitų bankroto

teisinių santykių dalyvių (nagrinėjamu atveju - kreditorių komiteto) kompetencijai. Kai kreditorių

susirinkimas (komitetas) sprendžia ekonominio pobūdžio klausimus, teisminė tokių sprendimų

kontrolė yra ribota. Teismas negali kreditorių susirinkimui (komitetui) nurodyti konkretaus turto

pardavimo būdo arba nustatyti pradinę turto pardavimo kainą. Tačiau nustatęs, kad kreditorių

priimtas nutarimas pažeidžia imperatyvias teisės normas arba prieštarauja teisingumo, protingumo

ir sąžiningumo principams (CK 1.5 straipsnis) (pavyzdžiui, kai nustatyta pradinė turto pardavimo

kaina ar parinktas turto pardavimo būdas yra aiškiai neprotingi bei nesąžiningi), teismas gali

panaikinti kreditorių susirinkimo (komiteto) nutarimą ir perduoti klausimą kreditorių susirinkimui

(komitetui) svarstyti iš naujo, nurodydamas padarytus pažeidimus (šiuo klausimu mutatis mutandis

žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d.

nutartį, priimtą uždarosios akcinės bendrovės „Šilterma“ bankroto byloje, bylos Nr. 3K-3-

486/2010, kurioje konstatuota, kad teismas negali nustatyti atlyginimo administratoriui, tačiau, kilus

ginčui ir administratoriui skundžiant kreditorių susirinkimo nutarimą, įvertina, ar kreditorių

susirinkimo nustatytas atlyginimas atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus).

Teismas, atsižvelgdamas į byloje dalyvaujančių asmenų pateikiamus argumentus ir įrodymus, taip

pat gali įvertinti, ar kreditorių susirinkime (komitete) priimant nutarimus, susijusius su turto

32

realizavimu, balsų daugumą turintys kreditoriai nesiekia nesąžiningai pasinaudoti savo balsų

daugumos suteikiamomis teisėmis ir pažeisti kreditorių mažumos interesus.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pradinės turto pardavimo kainos

nustatymas nelemia kainos, už kurią turtas realiai bus parduotas. Jei potencialūs turto pirkėjai

vertins parduodamą objektą kaip patrauklią investiciją, egzistuos stipri pirkėjų konkurencija, ir

varžytynėse parduodamo objekto kaina išaugs. Teisės aktai nedraudžia apeliantei,

bendradarbiaujant su bankroto administratoriumi, reklamuoti parduodamą objektą ir informuoti

potencialius pirkėjus. Pareigą aktyviai dalyvauti realizuojant turtą, siekti jį varžytynėse parduoti kuo

aukštesne kaina turi bankroto administratorius. Ši jo pareiga išplaukia iš bendrosios

administratoriaus pareigos ginti visų kreditorių interesus (ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 14 punktas).


Kreditorių susirinkimas yra nustatęs, kad su kreditorių susirinkimo darbotvarke

susijusią informaciją administratorius pateikia kreditoriui gavęs raštišką prašymą ne ankščiau kaip

likus 3 dienoms iki kreditorių susirinkimo. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentu, kad

šis terminas yra akivaizdžiai per trumpas. Apelianto nuomone, šiuo terminu pažeidžiamos

kreditorių teisės pasiruošti susirinkimui, susipažinti su teikiama svarstyti medžiaga. Teisėjų kolegija

sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad toks terminas nustatytas ne siekiant

nuslėpti kokią nors informaciją ar apsunkinti kreditorių galimybę susipažinti su kokia nors

informacija, o priešingai – sulaukus visų pasiūlymų, susijusių su kreditorių susirinkimu ir jo

darbotvarke, pateikti ją visiems suinteresuotiems asmenims. Bankroto administratorius ir kreditoriai

„Swedbank“, AB, „Swedbank lizingas“, UAB atsiliepimuose į atskirąjį skundą teisingai nurodo,

kad jeigu būtų nustatytas ilgesnis terminas, egzistuoja tikimybė, jog kreditorius, pasikreipęs į

bankroto administratorių, gautų nepilną informaciją, susijusią su susirinkimo darbotvarke.

Teisėjų kolegijos vertinimu, kreditorių susirinkimo nustatytas 10 dienų terminas, prieš

kurį bankroto administratorius privalo pranešti kreditoriams apie įvyksiantį kreditorių susirinkimą,

nėra per trumpas. Atsižvelgiant į tai, kad bankroto procedūros turi būti vykdomos vadovaujantis

operatyvumo principus, nustatytas 10 dienų terminas yra optimalus. Priešingai, nei teigia apeliantas,

toks terminas yra pakankamas pasiruošti esminių bankroto bylos klausimų nagrinėjimui.


33

Pirmasis bankrutuojančios įmonės kreditorių susirinkimas gali teisingai nustatyti

administravimo išlaidų sąmatą, tik įvertinęs konkrečius duomenis apie tokių išlaidų poreikį ir

galimus dydžius, o įrodinėjimo našta visais su bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidomis

susijusiais klausimais tenka administratoriui, teikiančiam tokių išlaidų poreikį kreditorių

susirinkimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr.

3K-3-234/2011). Bankrutuojančios įmonės administratorius būtinas įmonės administravimo išlaidas

turi pagrįsti bankrutuojančios įmonės būklės bei veiklos dokumentais (su darbo santykiais

susijusiomis išmokomis, išlaidomis įmonės auditui, turto įvertinimui, nuomai, apsaugai,

pardavimui, atliekų sutvarkymui, teisinėms paslaugoms, ryšio paslaugoms, komunaliniams

mokesčiams ir kt.).

Be to, kreditorių susirinkimo nutarimu gali būti patvirtintos tiek atskiros išlaidos tvirta

suma visam įmonės bankroto procesui į ateitį, tiek ir periodinės sumos (mėnesiui). Kreditorių

pasirinkimui dėl išlaidų rūšių būdo gali būti reikšmingi ne tik šių išlaidų rūšių ypatumai, bet ir

duomenys apie galimų ginčų tarp kreditorių, skolininkų ir bankrutuojančios įmonės kiekį bei

sudėtingumą, bankroto proceso trukmę, turimo turto sudėtį, likvidumą, jo išlaikymo kaštus,

darbuotojų poreikį bei kt. Kreditoriai administravimo išlaidų sąmatą turėtų tvirtinti pagal bankroto

administratoriaus pateiktus administravimo išlaidų atskirų rūšių dydžius pagrindžiančius

dokumentus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr.

3K-3-486/2010).


Teisėjų kolegija pažymi, kad bankroto procese viešasis interesas operatyviai

patenkinti kreditorių reikalavimus iš bankrutuojančios įmonės turto, taip pat garantuoti bankroto

teisinių santykių stabilumą ir užtikrinti pažeistų subjektinių teisių apsaugą reikalauja bankroto

procese kilusius ginčus tarp kreditorių spręsti nedelsiant. Bankrutuojančios įmonės kreditorių

susirinkimo nutarimas gali būti apskųstas teismui ne vėliau kaip per 14 dienų nuo dienos, kurią

kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie nutarimo priėmimą. Tokiu teisiniu reguliavimu

užtikrinama, kad kreditorių susirinkimo nutarimų apskundimas neužtęs bankroto proceso ilgiau nei

būtina ir, esant trumpiems apskundimo terminams, suteikia realias galimybes ginti savo teisėtus

interesus visiems kreditoriams, nepriklausomai nuo to, ar jie dalyvavo kreditorių susirinkime. Tie

kreditoriai, kurie nedalyvavo susirinkime, apie jame priimtus nutarimus dažnai sužino vėliau, t. y.

ne susirinkimo dieną, taigi susirinkime nedalyvavusiems kreditoriams terminas apskųsti nutarimus

skaičiuojamas nuo sužinojimo apie nutarimą dienos. Neretai sužinojimo diena būna nutarimo

34

gavimo diena, jeigu pagal bylos aplinkybes negalima daryti išvados, kad realiai apie

bankrutuojančios įmonės kreditorių susirinkimo nutarimą kreditorius sužinojo anksčiau nei

nutarimo gavimo dieną. Įstatymų leidėjas, reglamentuodamas kreditorių nutarimų apskundimo

terminus, įtvirtina ir pareigą kreditoriui elgtis apdairiai, domėtis procesu ir nepiktnaudžiauti savo

teisėmis. Todėl nutarimo apskundimo termino pradžia siejama su momentu, kai kreditorius turėjo

sužinoti apie priimtą ginčo nutarimą.

Pažymėtina, kad pagal formuojamą praktiką, terminas skundui paduoti dėl

bankrutuojančios įmonės kreditorių susirinkimo nutarimo kreditoriui, kuris dalyvavo susirinkime,

skaičiuojamas nuo kreditorių susirinkimo dienos (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gruodžio 29

d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2796/2011, 2011 m. rugpjūčio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr.

Nr. 2-2068/2011).


Dėl skundo, kuriuo ginčijamas kreditorių susirinkimo nutarimas, nagrinėjimo

procesinės formos ir tvarkos.

Įmonių bankroto įstatymo 24 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad kreditorių susirinkimo

nutarimas gali būti apskųstas teismui ne vėliau kaip per 14 dienų nuo dienos, kurią kreditorius

sužinojo arba turėjo sužinoti apie nutarimo priėmimą. Nei ĮBĮ, nei kituose teisės aktuose nėra

reglamentuota, kokį procesinį dokumentą turi paduoti kreditorius, skųsdamas kreditorių susirinkimo

nutarimą. Teismų praktikoje tokie dokumentai vadinami skundais dėl kreditorių susirinkimo

nutarimų (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m.

gruodžio mėn. 7 d. nutartis, priimta UAB „Belmedas” bankroto byloje, bylos Nr. 3K-3-476/2011).

CPK 115 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad klaidingas procesinio dokumento pavadinimo

nurodymas <...> nėra kliūtis atlikti procesinius veiksmus, kurių yra prašoma pateiktame

procesiniame dokumente. Nors kreditorius, skųsdamas kreditorių susirinkimo nutarimą, šį

dokumentą įvardijo ieškiniu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai šios aplinkybės nelaikė

kliūtimi, trukdančia iš esmės išnagrinėti procesiniame dokumente nurodomus argumentus.

Bankroto bylos iškeliamos ir nagrinėjamos Civilinio proceso kodekso nustatyta ginčo

teisenos tvarka, išskyrus šio įstatymo nustatytas išimtis (ĮBĮ 10 str. 1 d.). Kadangi bankroto bylos

užbaigiamos priimant sprendimą dėl įmonės pabaigos (ĮBĮ 32 str. 4 d.), o ĮBĮ nėra reglamentuota,

kokį procesinį sprendimą turi priimti teismas, išnagrinėjęs skundą dėl kreditorių susirinkimo

nutarimo, tai remiantis CPK 290 straipsnio 1 dalimi klausimas pagrįstai išspręstas priimant nutartį,

o ne sprendimą, kuri skundžiama atskiruoju, o ne apeliaciniu skundu.

35

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija atkreipia dėmesį,

kad nagrinėjant skundą dėl kreditorių susirinkimo nutarimo, kuriuo pritarta taikos sutarties

sudarymui, ir tvirtinant taikos sutartį kitoje civilinėje byloje sprendžiami nors ir susiję, tačiau

kitokio pobūdžio klausimai. Bankroto byloje nagrinėjant skundą dėl kreditorių susirinkimo

nutarimo vertinama kreditorių valios išraiška, jos atitiktis imperatyvioms Įmonių bankroto įstatymo

normoms, bankroto proceso tikslams, ar nėra pažeidžiami kreditorių, likusių mažumoje, teisės ir

teisėti interesai, o taip pat ar priimant kreditorių susirinkimo nutarimą laikytasi tokio nutarimo

priėmimo tvarkos. Tuo tarpu atskiroje civilinėje byloje tvirtinant šalių taikos sutartį teismas vertina,

ar taikos sutarties sudarymas neprieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam

interesui (CPK 42 str. 2 d.). Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi išnagrinėjo

klausimą dėl kreditorių susirinkimo nutarimo teisėtumo ir pripažino jį neteisėtu. Toks klausimas

pagrįstai išspręstas bankroto byloje, nes tik bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali nagrinėti

skundus dėl kreditorių susirinkimo nutarimų (ĮBĮ 24 str. 5 d.). Išnagrinėjęs skundą, pirmosios

instancijos teismas neviršijo savo kompetencijos ir neįsiterpė į kituose teismuose nagrinėjamas

civilines bylas.

Dėl kreditorių susirinkimo kompetencijos spręsti klausimą dėl pritarimo taikos

sutarties, sudaromos kitoje byloje, sąlygoms.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija atkreipia dėmesį,

kad Įmonių bankroto įstatyme nėra specialių teisės normų, kurios reglamentuotų bankroto

administratoriaus ir kreditorių susirinkimo galių santykį, kai priimami sprendimai, susiję su

bylomis, kuriose bankrutuojanti įmonė yra šalis. ĮBĮ nereglamentuoja, ar kreditorių susirinkimas

gali administratoriui duoti privalomo pobūdžio nurodymus dėl jo procesinio elgesio bylose. Todėl

sprendžiant šį klausimą, reikia pasitelkti įvairius teisės aiškinimo metodus, tame tarpe ir sisteminės

analizės bei lyginamosios teisėtyros metodus.

Remiantis ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 9 punktu, bankrutuojančiai įmonei teisme

atstovauja arba įgalioja kitą asmenį atstovauti bankroto administratorius. Aiškinant bankroto

administratoriaus statusą, teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad administratorius yra

bankrutuojančios įmonės atstovas. Pavedimo sutarties pagrindu susiklosto administratoriaus ir

bankrutuojančios įmonės teisiniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus

teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio mėn. 7 d. nutartis, priimta UAB „Belmedas” bankroto byloje,

bylos Nr. 3K-3-476/2011).

Analizuojant kreditorių susirinkimo teisinį statusą, teismų praktikoje pažymėta, kad

kreditorių susirinkimas – aukščiausia kreditorių teisių ir interesų apsaugos forma, leidžianti priimti

sprendimus esminiais su jų skolininkės – bankrutuojančios įmonės – veikla susijusiais klausimais

36

bei kontroliuoti administratoriaus veiklą. Šias funkcijas kreditorių susirinkimas vykdo Įmonių

bankroto įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis. Kreditorių susirinkimui draudžiama priimti

sprendimus, prieštaraujančius imperatyviosioms Įmonių bankroto įstatymo ir kitų teisės aktų

nuostatoms. Tokius sprendimus gali skųsti teismui kreditorius, jeigu mano, kad kreditorių

susirinkimo nutarimas prieštarauja teisės normoms (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo

Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 13 d. nutartį AB „Daisotra“ bankroto

byloje, bylos Nr. 3K-3-409/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų

kolegijos 2011 m. gruodžio 7 d. nutartį UAB „Belmedas“ bankroto byloje, bylos Nr. 3K-3-

476/2011).

Reikšdamas ieškinius bankrutuojančios įmonės skolininkams, bankroto

administratorius gina tiek bankrutuojančios įmonės kreditorių, tiek ir pačios bankrutuojančios

įmonės interesus. Nuo to, kaip sėkmingai bankrutuojančiai įmonei pavyks prisiteisti skolas iš jos

skolininkų, didele dalimi priklauso ir galimybė kreditoriams sulaukti, kad jų reikalavimas bus

patenkintas. Taikos sutartimi civilinė byla yra užbaigiama (CPK 293 str. 5 p.) ir ieškovas gauna tik

tokią dalį ieškinio patenkinimo, kiek sutarta taikos sutartimi. Dėl šios priežasties bankrutuojančios

įmonės taikos sutarties sudarymas turi įtakos tos įmonės kreditorių teisėms ir pareigoms. Įmonių

bankroto įstatymo nuostatose nėra draudimo kreditorių susirinkimui spręsti klausimą dėl įmonės

taikos sutarties sudarymo. Priešingai, ĮBĮ 23 straipsnio 12 punkte nurodoma, kad kreditorių

susirinkimas turi teisę priimti nutarimą dėl taikos sutarties sudarymo. Ši nuostata aiškintina ne tik

kaip suteikianti kreditorių susirinkimui kompetenciją priimti nutarimą dėl taikos sutarties tarp

bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių (ĮBĮ 29 str.), bet ir kaip suteikianti kompetenciją spręsti

dėl bankrutuojančios įmonės taikos sutarčių su kitais asmenimis sudarymo. Atsižvelgiant į taikos

sutarties reikšmę bankrutuojančios įmonės kreditorių teisėms ir pareigoms, darytina išvada, kad

kreditorių susirinkimas turi išreikšti savo poziciją, ar bankrutuojanti įmonė, atstovaujama

administratoriaus, turėtų sudaryti ar atsisakyti sudaryti taikos sutartį. Neatsitiktinai kai kurių

užsienio valstybių teisės aktuose tiesiogiai reglamentuota, kad norint bankrutuojančios įmonės

vardu sudaryti taikos sutartį, būtinas tos įmonės kreditorių pritarimas (Lenkijos bankroto ir

restruktūrizavimo įstatymo (lenk. Prawo upadłościowe i naprawcze) 206 str. 1 d. 6 p., Vokietijos

nemokumo tvarkos (vok. Insolvenzordnung) 160 str. 2 d. 3 p.). Remdamasi šiais argumentais

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija pripažįsta, kad bankrutuojančios

įmonės kreditorių susirinkimas yra kompetentingas spręsti klausimą dėl bankrutuojančios įmonės

taikos sutarties sudarymo.

Dėl 2011 m. rugpjūčio 26 d. kreditorių susirinkimo nutarimo BUAB „Šiekštelis“

bankroto byloje.

37

Nors kreditorių susirinkimas ir yra aukščiausias kreditorių savivaldos organas, turintis

galimybę spręsti esminius su bankrutuojančios įmonės veikla susijusius klausimus, visgi jo

priimami nutarimai neturi pažeisti imperatyvių teisės normų. Teismas taip pat kontroliuoja, ar

kreditorių susirinkimo nutarimai neprieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams

(CK 1.5 straipsnis) (šiuo klausimu mutatis mutandis žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių

bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartį UAB „Šilterma“ bankroto byloje,

bylos Nr. 3K-3-486/2010). Be to, teismas, atsižvelgdamas į byloje dalyvaujančių asmenų

pateikiamus argumentus ir įrodymus, taip pat gali įvertinti, ar kreditorių susirinkime priimant

nutarimus, balsų daugumą turintys kreditoriai nesiekia nesąžiningai pasinaudoti savo balsų

daugumos suteikiamomis teisėmis ir pažeisti kreditorių mažumos interesus.

Nagrinėjamoje byloje kreditorių susirinkimas pritarė atsakovų civilinėse bylose Nr. 2-

393-544/2011 ir Nr. 2-854-280/2011 pasiūlytai taikos sutarčiai, kurioje pasiūlyta sumokėti į

bankrutuojančios įmonės sąskaitą 20 000 Lt mainais į 1 440 295,38 Lt reikalavimų civilinėse bylose

atsisakymą. Minėtas kreditorių susirinkimo nutarimas priimtas vienintelio apelianto balsais, kitiems

kreditoriams nepritariant tokiam siūlymui. Bankrutuojančios įmonės administratorius, kuris

atstovauja bankrutuojančią įmonę minėtose civilinėse bylose ir todėl yra susipažinęs su šių bylų

perspektyva, nepritarė taikos sutarties sudarymui. Nors bankroto administratoriaus nuomonė neturi

lemiamos reikšmės vertinant skundžiamą kreditorių susirinkimo nutarimą, ji yra teisiškai

reikšminga kaip vienas iš kriterijų sprendžiant, ar nutarimas nepažeidžia kitų mažumoje likusių

kreditorių teisių. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad administratoriui neteikus

svarstyti siūlymo sudaryti taikos sutartis, jų negalėjo svarstyti ir kreditorių susirinkimas. Iš

skundžiamo kreditorių susirinkimo protokolo matyti, kad kreditorių susirinkimui buvo pateiktas

klausimas dėl taikos sutarties sudarymo. Aplinkybė, kad administratorius išreiškė neigiamą poziciją

dėl taikos sutarties pasiūlymo neužkerta kelio kreditoriams pritarti taikos sutarčiai.

Administratorius, nesutikdamas su kreditorių susirinkimo nutarimu, gali skųsti jį teismui (dėl

kreditorių susirinkimo nutarimų apskundimo žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų

skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 13 d. nutartį civilinėje byloje K. B. ir I. J. v UAB

„Bankroto administravimo paslaugos”, bylos Nr. 3K-3-508/2010). Visgi šioje byloje teismas,

atsižvelgdamas į tai, kad buvusių akcininkų pasiūlyta suma yra itin maža palyginus su pareikštu

reikalavimų dydžiu, kad ši suma nepadengia net byloje patvirtintų administravimo išlaidų, kad

kreditorių susirinkimo nutarimas priimtas vienintelio kreditoriaus balsais, kad 2011 m. balandžio 28

d. vykusiame kreditorių susirinkime kreditoriai dėl per mažos pasiūlytos sumos nepritarė taikos

sutarčiai vienoje civilinėje byloje, kurioje buvo siūloma 50 000 Lt suma už bylos nutraukimą,

padarė pagrįstą išvadą, kad skundžiamas kreditorių susirinkimas pažeidžia bankrutuojančios įmonės

38

ir jos kreditorių teises. Pažymėtina, kad priimdamas tokį sprendimą teismas nesikišo į šalių

komercinius santykius ir nenurodė, kokia pasiūlyta suma atitiktų kreditorių interesus. Skundžiama

nutartimi teismas įvertino konkretų kreditorių susirinkimo nutarimą kaip pažeidžiantį kreditorių

interesus. Tai neužkerta kelio kreditoriams spręsti klausimą dėl pasiūlymo sudaryti taikos sutartis

kitomis sąlygomis, jeigu tokie pasiūlymai būtų pateikti.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, 2012-01-06, c. b. Nr. 3K-3-112/2012

Dėl kasacinio skundo argumentų, kad, 2006 m. rugsėjo 26–28 d. sušauktame

kreditorių susirinkime priėmus naujus nutarimus, 2006 m. sausio 26 d. kreditorių susirinkimo

nutarimai yra negaliojantys.

Kasatoriaus manymu, nėra jokio pagrindo panaikinti nutarimus, kurie jau negalioja,

nes kreditorių susirinkimo nutarimų panaikinimas nesukelia jokių teisinių padarinių.

Teisėjų kolegija nesutinka su šiais argumentais. Nors paskesnio nutarimo priėmimas

nagrinėjamais klausimais rodo kreditorių susirinkimo valią tam tikrus klausimus po šio nutarimo

priėmimo spręsti kitaip, tai nepašalina iki tol galiojusiu kreditorių susirinkimo nutarimu sukurtų

teisinių padarinių.

Dėl 2006 m. sausio 26 d. BUAB „LRG farmacija“ kreditorių susirinkimo sprendimo

Nr. 1 „Kreditorių susirinkimo pirmininku išrinkti advokatą G. B.“ Teisėtumo.

Nei ginčijamų kreditorių susirinkimo nutarimų priėmimo metu galiojusios, nei šiuo

metu galiojančios ĮBĮ redakcijos nuostatos, skirtos kreditorių susirinkimo ir kreditorių komiteto

institutams reglamentuoti, nedraudžia kreditoriui pavesti kitą asmenį atstovauti jo interesams.

Atstovavimo institutas grindžiamas principu, kad atstovo dalyvavimas pakeičia atstovaujamojo

dalyvavimą (qui facit per alium, facit per se). Šios bylos faktinių aplinkybių kontekste tai reiškia,

kad kreditoriui UAB „GlaxoSmithKline Lietuva“ pavedus G. B. atstovauti šio kreditoriaus

interesams, G. B. dalyvavimas tinkamai pakeitė paties kreditoriaus valdymo organų dalyvavimą

kreditorių susirinkime.

Dėl 2006 m. sausio 26 d. BUAB „LRG farmacija“ kreditorių susirinkimo sprendimo

Nr. 3, kuriuo suformuotas kreditorių komitetas, teisėtumo.

Pagal ginčijamų sprendimų priėmimo momentu galiojusios ĮBĮ redakcijos 25

straipsnio 1 dalį kreditorių susirinkimo pirmininkas yra ir kreditorių komiteto pirmininkas. Tai

reiškia, kad kreditorių susirinkimo pirmininkas yra kreditorių komiteto narys ex officio. Be to,

kreditorių komiteto nariu turi būti išrinktas bent vienas asmuo, kuris yra įgaliotas ginti su darbo

santykiais susijusius reikalavimus, jeigu įmonė turi tenkinti darbuotojų reikalavimus, susijusius su

39

darbo santykiais, reikalavimus atlyginti žalą dėl suluošinimo ar kitokio kūno sužalojimo, susirgimo

profesine liga arba dėl mirties nuo nelaimingo atsitikimo darbe.

Kas bus renkami kitais komiteto nariais priklauso nuo pačių kreditorių valios. Teisėjų

kolegija šiuo klausimu sutinka su kasacinio skundo argumentu, kad ginčijamų sprendimų priėmimo

momentu galiojusios ĮBĮ redakcijos normose nenustatyta nei didžiausio leistino vieno kreditoriaus

atstovų skaičiaus kreditorių komitete, nei draudimo vienam kreditoriui turėti daugiau kaip vieną

atstovą kreditorių komitete. Tai reiškia, kad jei kreditoriai nusprendžia į komitetą išrinkti kelis

vieno kreditoriaus atstovus, tai jų valios reikalas. Kreditoriai, žinodami, kad BUAB „LRG

farmacija“ kreditorių komiteto nariu ex officio yra UAB „GlaxoSmithKline Lietuva“ atstovas G. B.,

balsavo, kad kitu komiteto nariu būtų paskirtas dar vienas UAB „GlaxoSmithKline Lietuva“

atstovas – A. V. Jei kreditorių susirinkimas mano, kad ankstesni nutarimai jo netenkina, pagal ĮBĮ

23 straipsnio 2 punktą šis susirinkimas turi teisę keisti kreditorių komiteto sudėtį. CK 1.5

straipsnyje nurodyta, kad civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei

atlikdami pareigas, privalo veikti pagal protingumo reikalavimus. Jei asmuo elgiasi neatidžiai ar

neprotingai ir dėl šių veiksmų nenustatyta kitų asmens kaltės, jis turi prisiimti visus su tuo

susijusius padarinius.


Nors ĮBĮ nėra tiesiogiai nurodyta, kokia procesine forma teisme (rašytine, žodine)

nagrinėjami ginčiai dėl kreditorių susirinkimų (komiteto) nutarimų, tačiau jame (Įstatyme) nėra

nuostatos, kad tokie nutarimai turi būti nagrinėjami žodinio proceso tvarka. Atkreipiamas dėmesys,

kad tokie reikšmingi materialiniai teisiniai klausimai, kaip bankroto bylos iškėlimas, kreditoriaus

finansinių reikalavimų tvirtinimas, sprendžiami rašytinio proceso tvarka. Įstatymas numato

galimybę nagrinėti kreditorių reikalavimo tvirtinimo klausimą žodinio proceso tvarka, jei yra

suinteresuotų asmenų prašymas, tačiau teismui tai nėra privaloma. Tik administratoriaus ginčijamų

kreditorių reikalavimų tvirtinimo klausimas sprendžiamas teismo posėdyje (teisėjų kolegija

sprendžia, kad Įstatymų leidėjas čia turi omeny žodinį teismo procesą), pranešus administratoriui ir

asmenims, kurių reikalavimai yra ginčijami (ĮBĮ 9-10, 26 str. 4 d.). Nagrinėjamoje byloje ginčijami

kreditorių komiteto nutarimai savo turiniu nėra tokie aktai, kurie turėtų būti privalomai nagrinėjami

žodinio teismo proceso forma. Pirmosios instancijos teismas dėl teismo proceso formos priėmė

motyvuotą nutartį. Apeliantai nepateikė svarių įrodymų, kurie pagrįstų žodinio teismo proceso

būtinybę. Apeliacinės instancijos teisme šalims buvo sudarytos sąlygos pateikti papildomus

įrodymus, raštu pateikti paaiškinimus – buvo sudarytos visos sąlygos aktyviai dalyvauti teismo






40

procese. Kadangi apeliantai nepagrindė žodinio teismo proceso pirmosios instancijos teisme

būtinybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad teismo procesas pirmosios instancijos teisme vyko

tinkama procesine forma ir apeliantų procesinių teisių nepažeidė.

7. Reikalavimo tvirtinimas


Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad kreditoriaus pareikštas reikalavimas

pagal savo teisinę prigimtį atitinka ieškinį, kuris, jei skolininkui nebūtų iškelta bankroto byla, būtų

pareiškiamas ir nagrinėjamas savarankiškoje civilinėje byloje. Tokio kreditoriaus reikalavimo

tvirtinimo procedūra pagal savo teisinę prigimtį atitinka civilinės bylos nagrinėjimą, kurio metu

siekiama išsiaiškinti, ar kreditorius turi reikalavimo teisę į bankrutuojančią įmonę, o priimta teismo

nutartis dėl kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo atitinka teismo sprendimą, kuriuo iš esmės atsakoma

į kreditoriaus materialinį teisinį reikalavimą. Kreditorių reikalavimų tvirtinimo klausimas

išsprendžiamas teismo nutartimi (ĮBĮ26 str. 4 d.), tačiau teismo nutartis dėl kreditoriaus reikalavimo

tvirtinimo pagal savo teisinę prigimtį atitinka teismo sprendimą, kuriuo atsakoma į kreditoriaus

pareikštą materialinį teisinį reikalavimą, nepaisant to, kad šis klausimas išsprendžiamas nutarties

procesine forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m.

balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-160/2011).

Kadangi nutartis, kuria patvirtinami kreditoriaus reikalavimai, pagal savo teisinę

prigimtį sutampa su teismo sprendimu, iš principo analogiškos savybės yra būdingos ir teismo

nutarčiai dėl kreditorių reikalavimų tvirtinimo, t. y. jai būdinga privalomumo (CPK18 str.),

prejudicialumo (CPK182 str. 2 p.) savybė ir res judicata galia (CPK279 str. 4 d.) (Lietuvos

apeliacinio teismo 2012 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-414/2012).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad kreditoriaus reikalavimų

tikslinimas reiškia naują reikalavimo tikrinimą, įsiteisėjusios nutarties peržiūrėjimą, ekonomines ir

laiko sąnaudas, todėl bankroto bylą nagrinėjantis teismas turėtų siekti, kad kreditoriaus reikalavimo

pagrįstumas ir dydis būtų nustatyti jo tvirtinimo stadijoje, o reikalavimų tikslinimo institutas

taikomas tais atvejais, kai šioje stadijoje tam tikrų aplinkybių nustatyti protingomis pastangomis

neįmanoma ar kai jos pasikeičia po reikalavimo patvirtinimo. Tai padėtų užtikrinti bankroto

procedūrų sklandumą, kreditorių reikalavimų tenkinimo proporcijų stabilumą, išvengti atlikto

reikalavimų tenkinimo koregavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų

kolegijos 2011 m. balandžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2011).









41

ĮBĮ26 straipsnio 1 dalyje nustatyta galimybė tikslinti kreditoriaus reikalavimus siejama

su būtina sąlyga – patikslinimai turi būti susiję su bankroto procesu, t. y. bankroto bylos

nagrinėjimo eigoje pakitusiu kreditoriaus reikalavimo dydžiu (iš dalies atsiskaičius su kreditoriumi

ar jam perleidus reikalavimą, jo reikalavimo dydis turi būti sumažintas, išaugus kreditorių

reikalavimui - padidintas). Įstatymų leidėjas nesiekė, kad kreditorių reikalavimų tvirtinimo

procedūra, kuri pagal teisinio reglamentavimo sistemą turi būti užbaigta iki likvidavimo stadijos

(ĮBĮ26 str. 1 d.), galėtų būti paneigta per kreditorių reikalavimo tikslinimo institutą. Priešingas

aiškinimas atvertų kelią neribotam bylinėjimuisi, sumenkintų teismo nutarties, kuria patvirtinami

kreditoriaus reikalavimai, reikšmę, likvidavimo stadija prarastų savo efektyvumą, nes jos eigoje

kistų kreditorių reikalavimų proporcijos. Dėl šių priežasčių kreditorių reikalavimų tikslinimas, kai

jis siejamas ne su bankroto bylos nagrinėjimo eigoje pakitusiomis aplinkybėmis (išaugusiu ar

sumažėjusiu kreditoriaus reikalavimu), turėtų būti aiškinamas siaurai ir siejamas su negalėjimu

kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo stadijoje išsiaiškinti tam tikrų aplinkybių, turinčių esminę

reikšmę kreditoriaus reikalavimo pagrįstumui ir jo dydžiui (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m.

kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-414/2012). Tokios pačios pozicijos laikosi ir

Aukščiausiasis Teismas, nurodydamas, kad reikalavimų tikslinimas įmanomas, kai reikalavimų

tvirtinimo „stadijoje tam tikrų aplinkybių nustatyti protingomis pastangomis neįmanoma“ (Lietuvos

Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 22 d. nutartis,

priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2011).

Taigi, atsižvelgus į aukščiau nurodytas aplinkybes, darytina išvada, jog teismas turi

teisę nagrinėti pareiškimą dėl kreditoriaus finansinio reikalavimo tikslinimo tik išimtiniais atvejais,

t. y. paaiškėjus naujoms aplinkybėms dėl finansinio reikalavimo dydžio ar jo pagrįstumo, apie

kurias nebuvo žinoma sprendžiant kreditoriaus finansinio reikalavimo tvirtinimo klausimą, arba

pasikeitus buvusioms aplinkybėms.


Iš bylos medžiagos negalima daryti išvados, kad pareiškėjas P. B. atitiktų ĮBĮ26

straipsnio 5 dalyje nurodytų subjektų, kurie gali apeliacine tvarka skųsti nutartį dėl kreditorinio

reikalavimo patvirtinimo, reikalavimus. Taigi, P. B. neturi procesinės teisės skųsti nei Vilniaus

apygardos teismo 2011 m. birželio 2 d. nutarties, kuria patvirtintas UAB „Medikona“ 1 200 000 Lt

dydžio finansinis reikalavimas BUAB „Gavaitis ir Evelina“ bankroto byloje, nei Vilniaus apygardos

teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutarties, kuria patikslintas UAB ‚Medikona“ finansinis

reikalavimas BUAB „Gavaitis ir Evelina“ bankroto byloje, jį padidinant iki 1 504 450,63 Lt.







42

Teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju negalima vadovautis apelianto cituojama Lietuvos

apeliacinio teismo 2011 m. liepos 14 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1855/2011, nes

skiriasi minėtos bylos ratio decidendi ir šios bylos faktinės aplinkybės. Pažymėtina, kad civilinėje

byloje Nr. 2-1855/2011 kilo ginčas dėl bankrutavusios įmonės kreditorių susirinkimo priimto

nutarimo teisėtumo, nagrinėjamu gi atveju apeliantas ginčija nutartį, kuria buvo patvirtintas

kreditoriaus finansinis reikalavimas bankroto byloje. Be to, civilinėje byloje Nr. 2-1855/2011

atskirąjį skundą buvo padavę bankrutuojančios akcinės bendrovės akcininkai, o nagrinėjamu atveju

– buvęs bankrutuojančios įmonės vadovas. Pažymėtina, kad bankrutuojančios įmonės akcininkų ir

buvusio vadovo teisinis suinteresuotumas bankroto byloje skiriasi. Akcininkai bankroto byloje gali

dalyvauti vienos iš ginčo šalių pusėje tam, kad išvengtų nepagrįsto savo teisinės padėties

pablogėjimo. Kitaip tariant, būtent nuo patvirtintų kreditorių skaičiaus ir jų finansinių reikalavimų

apimties priklauso, kiek turto po įmonės likvidavimo atiteks akcininkui. Be to, pagal kasacinio

teismo praktiką įmonės akcininkas gali būti įtraukti į bylą trečiaisiais asmenimis (Lietuvos

Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 8 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-3-

228/2008).

Nutraukiant apeliacinį procesą, nėra pagrindo vertinti P. B. atskirajame skunde

nurodytus argumentus, susijusius su skundžiamų pirmosios instancijos teismo nutarčių neteisėtumu

ir nepagrįstumu, todėl teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako.

8. Sandorio pripažinimas negaliojančiu


Dėl gerai moralei ir juridinio asmens tikslams prieštaraujančio sandorio negaliojimo

(CK 1.81, 1.82 straipsniai).

Sandoriai – tai sąmoningi laisva valia atliekami asmenų veiksmai, kuriais siekiama

teisinio rezultato, t. y. sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 straipsnio 1

dalis). Sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose būtų

užtikrintas teisėtumas. Kita vertus, įstatymų leidėjas, nustatydamas sandorių negaliojimo pagrindus,

siekia užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą. Taigi

sandorių negaliojimo institutas turi ir kitą paskirtį – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą,

įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą. Sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo

teisinio pagrindo šiam stabilumo tikslui prieštarautų.



43

Juridinio asmens teisnumui prieštaraujančio sandorio negaliojimo pagrindai ir

nuginčijimo sąlygos įtvirtinti CK 1.82 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sandoriai,

sudaryti privataus juridinio asmens valdymo organų, gali būti pripažinti negaliojančiais dėl steigimo

dokumentuose nustatytos kompetencijos pažeidimo ar prieštaravimo juridinio asmens tikslams tik

tais atvejais, kai kita šalis veikė nesąžiningai, t. y. žinojo arba turėjo žinoti, jog tas sandoris

prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams, tačiau asmuo, kuris ginčija sandorį, turi

įrodyti, kad kita sandorio šalis tikrai veikė nesąžiningai (t. y. šiuo atveju kitos sandorio šalies

sąžiningumas preziumuojamas).

Kasacinio teismo praktika dėl galimybės ginčyti juridinio asmens sudarytus sandorius

remiantis tuo, kad jie prieštarauja juridinio asmens teisnumui, t. y. sudaryti pažeidžiant juridinio

asmens steigimo dokumentuose nustatytą jo valdymo organų kompetenciją ar prieštarauja juridinio

asmens tikslams, yra nuosekliai plėtojama ta linkme, jog, sprendžiant dėl CK 1.82 straipsnio

pagrindu ginčijamo sandorio negaliojimo, būtina nustatyti tam tikrų teisiškai reikšmingų aplinkybių

visumą: pirma, sudarė sandorį viešasis ar privatusis juridinis asmuo; antra, prieštarauja sudarytas

sandoris jį sudariusio juridinio asmens teisnumui, t. y. jo steigimo dokumentų nuostatoms dėl

juridinio asmens paskirties, tikslų, jo valdymo organų kompetencijos ir pan., ar ne; trečia, jei

sandoris sudarytas privataus juridinio asmens – veikė kita sandorio šalis sąžiningai ar ne, t. y. žinojo

ar turėjo žinoti, kad tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams; ketvirta,

konstatavus juridinio asmens interesų pažeidimą, spręsti, ar konkrečiu atveju yra pagrindas ginti

pažeistas šio asmens teises pripažįstant jo sudarytą sandorį negaliojančiu ar paliekant jam teisę

apginti pažeistus interesus kitais teisių gynimo būdais, pvz., reiškiant ieškinį dėl nuostolių

atlyginimo savo valdymo organams, sudariusiems tokį sandorį (CK 2.87 straipsnio 7 dalis)

(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 31 d.

nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2006; 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr.

3K-3-534/2007).

Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką CK 1.82 straipsnyje nustatyti pagrindai

sandoriams pripažinti negaliojančiais savaime nėra siejami su juridinio asmens sudarymo sandorių

komercine nauda. Ši aplinkybė galėtų turėti reikšmės juridinio asmens sudaromų sandorių

galiojimui tik tada, jei juridinio asmens teisnumą ir veiklos tikslus apibrėžiančiuose įstatymuose ar

jų pagrindu sudarytuose steigimo dokumentuose būtų nurodyta pareiga sudaryti tik komerciškai

naudingus sandorius. Priešingu atveju būtų neproporcingai pažeidžiamas teisinių santykių

stabilumo principas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011

m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2011). Be to, kasacinis teismas formuoja

praktiką, pagal kurią sandorių, kurie nepakankamai naudingi juridiniam asmeniui, jeigu jie nėra

44

akivaizdžiai žalingi (pvz., akivaizdžiai žalingas yra turto perdavimas kitiems asmenims

neatlyginamai), sudarymas ar jų nutraukimas ekonomiškai nepalankiomis ar mažiau naudingomis

sąlygomis (pvz., su didesnėmis palūkanomis, nei kitais atvejais ar su kitais asmenimis, nutraukiant

sutartis ekonomiškai nepalankiomis sąlygomis, sudarant taikos sutartis teikiant pernelyg daug

nuolaidų) nereiškia neteisėtų veiksmų, nes sandorių sudarymas, prievolių prisiėmimas ir vykdymas,

sutarčių nutraukimas, taikos sutarčių sudarymas savaime yra teisėti veiksmai, nors gali būti

ekonomiškai ne taip naudingi, kaip yra įmanoma toje situacijoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo

Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-

73/2008).

Atsižvelgiant į rinkos ekonomikos ypatumus ir sutarties laisvės principą, CK 1.82

straipsnį būtina aiškinti ir taikyti siaurai.

Dėl actio Pauliana instituto taikymo.

Kasacinis teismas, formuodamas teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, yra išaiškinęs,

kad actio Pauliana instituto paskirtis – ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais

mažinamas skolininko mokumas ir kartu mažinama kreditoriaus galimybė gauti visišką savo

reikalavimo patenkinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos

2003 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2003; kt.). Atsižvelgiant į tai, kad actio

Pauliana instituto taikymas reiškia tam tikrą sutarties laisvės principo apribojimą, pripažinti sandorį

negaliojančiu šiuo pagrindu ir taikyti teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje

nustatytų sąlygų visetui, kad būtų užkirstas kelias galimam kreditoriaus piktnaudžiavimui šiuo

institutu ir nepagrįstam skolininko teisių suvaržymui. Kasacinio teismo praktikoje išskiriamos

tokios actio Pauliana instituto taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią

reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių

metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5)

skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis

kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo

nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar

jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių

bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-587/2008;

2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2009; 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis

civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011).

Iš visų minėtų actio Pauliana instituto taikymo sąlygų nagrinėjamoje byloje tarp šalių

iš esmės kilo ginčas dėl antros sąlygos, t. y. ar ginčijamu sandoriu buvo pažeistos ieškovo kreditorių

teisės. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo

45

skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, ar kitaip

pažeidžia kreditoriaus teises. Tarp šalių nėra ginčo, kad sudarytas sandoris nenulėmė ieškovo

nemokumo ir jį sudarius nebuvo suteikta pirmenybė kitam kreditoriui.

Ieškovo teigimu, nors ginčijamas sandoris ir nesukėlė įmonės nemokumo, tačiau šio

sandorio sudarymu kitaip buvo pažeistos kreditorių teisės. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad,

siekiant nustatyti, ar ginčijamu sandoriu buvo pažeistos kreditorių teisės, reikia palyginti skolininko

padėtį su ta, kuri būtų, jei ginčijamas sandoris nebūtų sudarytas, t. y. reikia įvertinti ne tik ginčijamu

sandoriu perleisto turto piniginę išraišką, bet ir visą skolininko iki ginčijamo sandorio turėtą turtą ir

turimą po jo sudarymo. Skolininkui pardavus turtą už rinkos kainą ir gavus ekvivalentinę pinigų

sumą, gali būti pripažįstama, kad kreditorių teisės nebuvo pažeistos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo

Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-

511/2011).


Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 8 punkte yra įtvirtinta

bankrutuojančios įmonės administratoriaus pareiga patikrinti per ne mažesnį kaip 36 mėnesių

laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo teisme įmonės sudarytus sandorius, ir esant įtarimui dėl jų

neatitikties įstatymų reikalavimams ar prieštaravimo įmonės ir jos kreditorių interesams, pareikšti

ieškinius dėl tokių sandorių pripažinimo negaliojančiais. Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3

dalies 9 punkte įtvirtinta, kad bankrutuojančios įmonės administratorius atstovauja arba įgalioja kitą

asmenį atstovauti bankrutuojančiai įmonei teisme. Iš šių įstatymo nuostatų darytina išvada, kad

įstatymo leidėjas būtent bankroto administratoriui suteikė teisę bankrutuojančios įmonės vardu

reikšti ieškinius teisme bei atitinkamai naudotis visomis civiliniame procese turimomis ieškovo

teisėmis, įskaitant ir teisę atsisakyti ieškinio (CPK 42 str. 1 d., Įmonių bankroto įstatymo 10 str. 1

d.). Todėl trečiojo asmens atskirojo skundo argumentai, kad ne bankroto administratorius, o

bankrutuojančios įmonės kreditoriai turi nuspręsti dėl ieškinio atsisakymo, atmetami kaip nepagrįsti

ir prieštaraujantys ieškinio atsisakymo institutą reglamentuojančioms teisės normoms.

Vadovaujantis CPK 42 straipsnio 2 dalimi teismas gali priimti ieškinio atsisakymą tik

nustatęs, kad ieškinio atsisakymas neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms ar

viešajam interesui, o kai ieškinį pareiškia bankroto administratorius, teismas taip pat turi įvertinti, ar

nebus pažeidžiami bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių teisės ir interesai (Įmonių bankroto

įstatymo11 str. 3 d. 14 p.).

46


Dėl actio Pauliana instituto taikymo.



CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, tarp jų – ir CK 6.66 straipsnio pagrindu, nes pagal

Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 14 punktą administratorius

gina visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių

bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB

„Aukštaitijos statyba“ v. AB bankas „Hansa – LTB“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-917/2003).

Taikant actio Pauliana institutą turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo

asmens nesąžiningumas, kai ginčijamas atlygintinis sandoris (CK 6.66 str. 1, 2 d.). Sąžiningumas

konkrečioje situacijoje yra fakto klausimas, tačiau reikalavimai jo turiniui gali skirtis, priklausomai

nuo to, kokie sandoriai yra sudaromi ir kokioje situacijoje asmenys veikia. CK 6.66 straipsnio

taikymo prasme ginčijamo sandorio šalys laikytinos nesąžiningomis, jeigu jos žinojo ar turėjo

žinoti, kad sudaromi sandoriai pažeidžia kitų kreditorių teises.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką sąžiningu gali būti laikomas tas

kontrahentas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį su juo ketinantis

sudaryti asmuo neturi kreditorių, ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai. Verslininko statusas

sustiprina reikalavimą sandorio šaliai domėtis kita sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi, kiek

normaliai reikia sandoriui sudaryti, nepažeidžiant įstatymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo

Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. birželio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A.

S. v. T. S., A. I. ir kt., bylos Nr. 3K-3-898/2002; 2007 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje

byloje UAB ,,Neringos žuvis“ v. A. P. individuali įmonė (duomenys neskelbtini), bylos Nr. 3K-3-

168/2007). Vertinant trečiojo asmens nesąžiningumą, kuris, palyginti su skolininko nesąžiningumu,

gali būti ne taip aiškiai išreikštas, nereikalaujama, kad jo žinojimas būtų nukreiptas į konkretų

kreditorių, užtenka, kad trečiasis asmuo žinotų, jog toks sandoris sukels ar sustiprins skolininko

nemokumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m.

sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Cetarium“, UAB „Ortofina“ ir R. G. K., bylos

Nr. 3K-3-17/2006).

Sandoris gali būti ginčijamas actio Pauliana pagrindu tuo atveju, jeigu skolininkas jo

sudaryti neprivalėjo (CK 6.66 str. 1 d.). Ši sąlyga paprastai visų pirma suprantama kaip teisinės

prievolės sudaryti sandorį neturėjimas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje privalėjimas

sudaryti sandorį aiškinamas kaip vienas iš imperatyvų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę. Tokios

47

būtinybės sudaryti sandorį pavyzdžiais gali būti ikisutartiniai susitarimai, viešas konkursas ir kiti iš

įstatymų ar kitų pagrindų atsirandantys imperatyvai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių

bylų skyriaus kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Valstybės turto

fondas v. UAB „Cetarium“, UAB „Ortofina“ ir R. G. K., bylos Nr. 3K-3-17/2006; 2000 m.

balandžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. B. v. G. B., E. B., bylos Nr. 3K-3-425/2000).

Tačiau tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl susiklosčiusių

faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas. Tokiomis pripažintinos

aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio

skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą tomis aplinkybėmis.

Pripažinus sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu taikoma restitucija.

Dėl sandorio prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms.

CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam sandorių negaliojimo pagrindui taikyti reikia

nustatyti tokias sąlygas: pirma, kad teisės norma, kuriai, ieškovo teigimu, prieštarauja sandoris, yra

imperatyvi; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir kad šio

pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas. Imperatyvi įstatymo norma pripažintina tokia,

kurios teisinių santykių subjektai negali panaikinti ar pakeisti tarpusavio susitarimu. Imperatyvi

nuostata reiškia, kad teisės subjektas pats negali pasirinkti kitokio elgesio varianto (skirtingai nei

esant dispozityviai teisės normai), o privalo elgtis taip, kaip yra nustatyta imperatyvioje teisės

normoje.


CK6.66 straipsnyje nustatyta kreditoriaus teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius,

kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas

apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Šiame straipsnyje įtvirtintas actio Pauliana institutas yra specialus

kreditoriaus interesų gynimo būdas, kuriuo jam suteikiama galimybė panaikinti skolininko

piktnaudžiavimo savo teisėmis padarinius, taip užtikrinant skolininko prisiimtų įsipareigojimų

kreditoriui įvykdymą.



CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, tarp jų – ir CK6.66 straipsnio pagrindu, nes pagal

Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo11 straipsnio 3 dalies 14 punktą administratorius

gina visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių





48

bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB

„Aukštaitijos statyba“ v. AB bankas „Hansa – LTB“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-917/2003).

CK6.66 straipsnyje įtvirtintos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskiriamos actio

Pauliana taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2)

ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties

terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas,

nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo,

sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas

nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam

reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos

2009 m. balandžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Liūto vaistinė“ v. UAB

„Optivita“, bylos 3K-3-105/2009; 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB

„Multiimpex“ v. UAB „Eneka“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-587/2008; kt.). Sandoriui pripažinti

negaliojančiu CK6.66 straipsnio pagrindu būtinas visų nurodytų sąlygų visetas. Nenustačius bent

vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo sandorio pripažinti negaliojančiu.

CK6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis, bet ne baigtinis sąrašas atvejų, kaip skolininko

sudarytu sandoriu galima pažeisti kreditoriaus interesus – jei dėl sandorio skolininkas tampa

nemokus; skolininkas būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui; kitaip pažeidžiamos

kreditoriaus teisės. Vertinant, ar konkrečiu skolininko sudarytu sandoriu buvo pažeisti kreditoriaus

interesai CK6.66 straipsnio prasme, būtina įvertinti ne tik tai, ar pažeistos atskiros skolininko ir

kreditoriaus tarpusavio sutartinių santykių nuostatos, bet ir nustatyti, ar dėl šio sandorio skolininkas

tampa arba nemokus, arba jo turtas gerokai sumažėja ir dėl to kreditorius praranda galimybę

patenkinti savo reikalavimą visiškai ar iš dalies.

Ieškovo BUAB „Accuratus“ bankroto administratorius teiginį, kad ginčijamas sandoris

pažeidė kreditorių teises grindė tuo, kad atsakovui nepagrįstai buvo suteikta pirmenybė patenkinti

savo turimą reikalavimą ieškovui bei eliminuota galimybė dengti kitų įmonės kreditorių

reikalavimus iš atsakovo gautinomis lėšomis.

Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas A. J. yra buvęs BUAB ,,Accuratus“

darbuotojas, su kuriuo darbo sutartis buvo nutraukta 2009 m. rugsėjo 21 d. DK 141 straipsnio 1

dalyje nustatyta, kad darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju jo atleidimo

dieną. Taigi šiuo atveju, susitarimas dėl tarpusavio užskaitų buvo sudarytas tarp UAB ,,Accuratus“,

kaip darbdavio, ir atsakovo, kaip darbuotojo. Šiuo sandoriu UAB ,,Accuratus“ iš dalies įvykdė savo

įstatyminę pareigą atsiskaityti su iš darbo atleidžiamu darbuotoju. Sprendžiant, ar buvo pažeistos

kreditorių teisės, ginčijamu sandoriu suteikiant pirmenybę kitam kreditoriui, reikia turėti omenyje









49

tai, kad kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės

principo, būdingo bankroto situacijai, todėl įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo

tenkinamas vieno iš kreditorių reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems

kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytiems įsipareigojimams kitiems

kreditoriams. Svarbu, kad toks sandoris nepažeistų kitų analogiškoje situacijoje esančių kreditorių

teisių. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs aplinkybes, kad atsakovas, kaip darbuotojas, yra

pirmos eilės kreditorius, kurio reikalavimai būtų tenkinami pirma eile, pagrįstai sprendė, kad

atsakovo teisinė padėtis šiuo atveju vertintina tik atsižvelgiant į kitų įmonės darbuotojų padėtį

ginčijamo sandorio sudarymo metu. Taip pat pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad

atsiskaitymas su darbuotojais atitiko įprastą įmonės praktiką ginčijamo sandorio metu, nes buvo

atsiskaitoma ne tik su atsakovu, bet ir su kitais įmonės darbuotojais. Taip pat bylos duomenys

patvirtina, kad bendra BUAB ,,Accuratus“ turimo turto suma sudaro 645 921 Lt, o įsiskolinimas

darbuotojams – 265 857,10 Lt (b. l. 63), taigi įmonės turimas turtas daugiau nei du kartus viršija

pirmos eilės kreditorinių reikalavimų sumą. Atsižvelgdamas į šiuos duomenis pirmosios instancijos

teismas pagrįstai nurodė, kad ginčijamo sandorio panaikinimas įmonės kreditorių interesų niekaip

neįtakotų, nes sandorio panaikinimo atveju tokia pat suma padidėtų įmonės turtas bei pirmos eilės

kreditoriniai reikalavimai. Ieškovas teigdamas, kad nurodyta įmonės turto vertė yra tik buhalterinė

vertė, o ne rinkos ar likvidacinė vertė, jokių duomenų apie kitokią šio turto vertę nepateikė. Taigi

ieškovas nepateikė įrodymų, kad įmonės turimo turto vertė yra mažesnė nei pirmos eilės

kreditorinių reikalavimų suma.

Dėl nurodytų aplinkybių nėra pagrindo konstatuoti, kad ginčijamas sandoris pažeidė BUAB

,,Accuratus“ kreditorių interesus, tai reiškia, kad nėra visų sąlygų sandorį pripažinti negaliojančiu

CK 6.66 straipsnio pagrindu.


Lietuvos apeliacinis teismas keliose nutartyse yra suformulavęs teisės taikymo taisyklę

šioje byloje nagrinėjamu klausimu (dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio mokėjimo, kai ieškinį

paduoda ne bankrutuojanti įmonė, o jos kreditorius bankrutuojančios įmonės vardu). Lietuvos

apeliacinio teismo praktikoje nurodoma, kad kreditorius, pareikšdamas netiesioginį ieškinį

bankrutuojančios įmonės vardu, siekia apginti ne tik savo, bet visų bankrutuojančios įmonės

kreditorių turtinius interesus. Toks kreditorius negali atsidurti prastesnėje padėtyje nei kreditorius,

kuris pareikšdamas ieškinį siekė apginti tik savo turtinius interesus, t. y. bankrutuojanti įmonė, kuri

pagal įstatymą atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo už pareikštų reikalavimų nagrinėjimą.



50

Todėl laikoma, kad tokį ieškinį pareiškęs kreditorius taip pat yra atleidžiamas nuo žyminio

mokesčio mokėjimo už pareikštų reikalavimų nagrinėjimą pagal CPK 83 straipsnio pirmosios dalies

8 punktą (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. birželio 16 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-1686/2011;

2011 m. spalio 6 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-2060/2011).


Minėta, kad ieškovo bankroto administratorius taip pat siūlė atsakovui nustatyti naują

nuomos sutarties galiojimo terminą, nes pagal šalių sudarytą nuomos sutartį jos galiojimo terminas

buvo numatytas iki 2015 m. rugpjūčio 16 d., kai tuo tarpu ieškovui (nuomotojui) 2009 m. rugsėjo

28 d. buvo iškelta bankroto byla. Akivaizdu, kad, vykstant ieškovo bankroto procesui, nėra

galimybės laukti nuomos sutarties pabaigos, nes, likviduojant bankrutavusią įmonę,

administratorius pagal Įmonių bankroto įstatymo 31 straipsnio 2 ir 3 punktus šio įstatymo nustatyta

tvarka organizuoja turto pardavimą ir jį parduoda ar perduota kreditoriams, tenkina patvirtinus

kreditorių reikalavimus. Taigi, nuomos sutarties dalykas (ieškovui priklausančios 372 kv. m

gamybinės patalpos (duomenys neskelbtini)) turi būti Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka

panaudotas (parduotas ar perduotas kreditoriams) tenkinant ieškovo kreditorių reikalavimus.

Panevėžio apygardos teismas 2010 m. balandžio 21 d. ieškovą pripažino bankrutavusiu ir priėmė

nutartį likviduoti ieškovą dėl bankroto (Įmonių bankroto įstatymo 30 straipsnio 1 dalis), todėl

ieškovo administratorius turi pareigą rūpintis ieškovui priklausančio turto realizavimu. Bankroto

administratoriaus įgaliotas asmuo pirmosios instancijos teismo posėdyje nurodė, kad dalis ieškovo

turto jau yra parduota, išskyrus atsakovui išnuomotas patalpas (b. l. 59). Ieškovui priklausančių 372

kv. m gamybinių patalpų (duomenys neskelbtini), realizavimą apsunkina dėl jų sudaryta nuomos

sutartis, kuri galioja iki 2015 m. rugpjūčio 16 d. Atsižvelgiant į bankroto proceso esmę ir minėtas

Įmonių bankroto įstatymo nuostatas, darytina išvada, kad ieškovo bankroto administratorius

pagrįstai siūlė atsakovui (nuomininkui) pakeisti nuomos sutarties terminą, nustatant, jog nuomos

sutartis galios iki nuomojamo turto pardavimo arba perdavimo įstatymų nustatyta tvarka tretiesiems

asmenimis ar pačiam nuomininkui. Atsakovas buvo įspėtas, kad priešingu atveju nuomos sutartis

bus nutraukta. Teisėjų kolegijos nuomone, administratoriaus pasiūlytas nuomos sutarties terminas,

kuris priklausė ne nuo konkrečios iš anksto numatytos datos, o nuo nuomojamojo turto realizavimo

momento, atitiko abiejų šalių interesus. Atsakovui nesutikus su tokiu pasiūlymu, ieškovas pagrįstai

prašė nutraukti nuomos sutartį. Priešingu atveju, išnuomoto turto realizavimas ir atitinkamai

ieškovo kreditorių reikalavimų patenkinimas būtų nepagrįstai apsunkintas.









51

Iš ieškovo teismui procesiniuose dokumentuose pateiktų paaiškinimų matyti, kad ieškovas

reikalavimą pripažinti nuomos sutarties 3.4 punktą negaliojančiu pareiškė siekdamas išvengti šiame

punkte nustatytų netesybų taikymo ieškovui už sutarties nutraukimą. Teisėjų kolegija, siekdama

išvengti būsimo ginčo tarp šalių dėl minėtame punkte nustatytų netesybų taikymo, atkreipia šalių

dėmesį, kad nepaisant to, jog nuomos sutarties sąlyga dėl netesybų nepripažinta negaliojančia,

teisėjų kolegijos vertinimu, nutraukus nuomos sutartį ieškovo bankroto proceso metu, minėta sąlyga

prarado savo reikšmę. Iš nuomos sutarties turinio ir atsakovo paaiškinimų matyti, kad sąlyga dėl

netesybų buvo nustatyta siekiant išvengti nepagrįsto sutarties nutraukimo prieš terminą nuomotojo

iniciatyva (CK 6.193 straipsnis). Pavyzdžiui, šios netesybos neturėtų būti taikomos nuomotojui,

jeigu nuomotojas nuomos sutartį nutrauktų prieš terminą CK 6.497 straipsnio 1 dalyje numatytais

pagrindais, kurie iš esmės yra susiję su nuomininko netinkamu pareigų vykdymu. Nagrinėjamoje

byloje susiklostė dar kitokia situacija. Ieškovas (nuomininkas) nuomos sutarties nutraukimą

inicijavo ieškovo bankroto proceso metu, siekdamas realizuoti išnuomotą turtą ir patenkinti

kreditorių reikalavimus. Šioje byloje teisėjų kolegija pripažino, kad šalių sudaryta nuomos sutartis

buvo nutraukta pagrįstai, todėl taikyti sutarties 3.4 punkte numatytas netesybas pagrindo nėra.


Kaip jau minėta, Bendrovė „Murena“ turėjo pirmos, antros ir trečios eilės kreditorių.

Pirmos eilės kreditoriai – darbuotojai. Nors iš į bylą pateiktų rašytinių įrodymų (pažymų

Valstybinei darbo inspekcijai) matyti, kad ginčijamu laikotarpių Bendrovė „Murena“ buvo jiems

(dirbantiesiems) skolinga 28 919,26 Lt, tačiau iš byloje esančių Darbuotojų kreditinių reikalavimų

struktūros matyti, kad tokių kreditorių (darbuotojų) buvo 71, o jų finansinių reikalavimų bendra

suma – 512 179,94 Lt (1 t., 62-64). Be to, kaip jau minėta, Bendrovė „Murena“ buvo skolinga

valstybės biudžetui. Ginčijamo sandorio sudarymo metu galiojęs(neteko galios 2009-07-01)

Laikinasis mokėjimų eilės tvarkos įstatymas (1999 m. gruodžio 2 d. Nr. VIII-1463) nustatė

mokėjimų eilės tvarką, kaijuridinis asmuo ar juridinio asmens teisių neturinti įmonė visiems

atsiradusiems piniginiams įsipareigojimams įvykdyti vienu metu neturi pakankamai pinigų. Šio

įstatymo 3 straipsnyje buvo nustatyta, kad pirmiausia turi būti mokamos su darbo santykiais

susijusios išmokos <...>, antra eile – valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos

draudimo įmokos; trečia eile – mokesčiai ir kiti privalomi mokėjimai į valstybės biudžetą ir

savivaldybių biudžetus bei kitus valstybės pinigų fondus. Kiti mokėjimai pinigų gavėjams priskirti

ketvirtai mokėjimų eilei. Įstatymo 2 straipsnis nustatė, kad mokėtojas, vykdydamas piniginius






52

įsipareigojimus, šio straipsnio 1 dalyje nustatytos eilės tvarkos privalo laikytis, nepaisydamas, kada

piniginiai įsipareigojimai atsirado.

Bylos faktinės aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad Bendrovė „Murena“, turėdama

finansinių įsipareigojimų darbuotojams ir valstybės biudžetui, neturėdama pakankamai lėšų

atsiskaityti su visais kreditoriais, privalėjo pirmiausia atsiskaityti su darbuotojais ir valstybės

biudžetu. Ginčo sutartimi šios nuostatos buvo ignoruotos, suteikiant nepagrįstą pirmenybę kitam

kreditoriui – atsakovui UAB ,,Alseka Kaunas“, taip pažeidžiant kitų, turinčių pirmenybės teisę gauti

nustatytus mokėjimus, kreditorių teises. Tai kad, kaip teigia atsiliepime atsakovas, ginčo sutarties

suma, lyginant su bendra visų kreditorių finansinių reikalavimų suma, nėra didelė, nagrinėjamam

ginčui neturi įtakos, nes bet kokio dydžio išmokėta suma sumažina Bendrovės turtą, jo vertę, į kurį

gali būti nukreiptas išieškojimas. Tai ypač svarbu kai Bendrovė nemoki ir tokiu mokėjimu vienam

kreditoriui nepagrįstai suteikiama pirmenybę prieš kitus kreditorius. Byloje nustatyta, kad

Bendrovės „Murena“ turto nepakako, kad būtų atsiskaityta su visais kreditoriais, ir bankroto byla

iškelta tuoj po ginčo Sutarties sudarymo.

Sandoris gali būti ginčijamas actio Pauliana pagrindu, jeigu jis neprivalėjo būti

sudarytas (CK 6.66 str.1 d.). Teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad šalys ginčo sandorio

neprivalėjo sudaryti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas sąlygą „neprivalėjo“ aiškina kaip teisinės

prievolės sudaryti sandorį neturėjimą. Privalėjimas sudaryti sandorį – vienas iš imperatyvų,

ribojančių sutarčių sudarymo laisvę. Tokios būtinybės sudaryti sandorį pavyzdžiais gali būti

ikisutartiniai susitarimai, viešas konkursas ir kiti iš įstatymų ar kitų pagrindų atsirandantys

imperatyvai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2006 m. sausio 11 d.

nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2000 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-

3-425/2000 ir kt.). Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad egzistavo teisinė pareiga sudaryti

ginčijamą Sutartį.


Dėl neprivalėjimo sudaryti sandorį kaip actio Pauliana sąlygos.

CK 6.66 straipsnyje įtvirtinta galimybė kreditoriui ginčyti tik tuos skolininko

sandorius, kurių šis sudaryti neprivalėjo. Ši nuostata konkuruoja su sutarties laisvės principu (CK

1.2 straipsnio 1 dalis, 6.156 straipsnis), kuris suteikia teisę civilinių teisinių santykių subjektams

laisvai spręsti, sudaryti jiems konkrečią sutartį ar jos nesudaryti, taip pat pasirinkti, su kuo tą sutartį

sudaryti, be to, savarankiškai spręsti dėl sutarties turinio bei formos, išskyrus atvejus, kai tam tikras

sutarties sąlygas ar jos turinį nustato imperatyviosios įstatymo normos arba tam tikrų sąlygų










53

reikalauja viešoji tvarka, teisės principai, gera moralė. Sutarties laisvės principas taip pat apima

šalių teisę pasirinkti ir sudaryti tokios rūšies sutartį, kuri labiausiai atitinka jų interesus (Lietuvos

Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 16 d. nutartis,

priimta civilinėje byloje UAB „Rovė“ v. UAB „Serneta“, UAB „Acumen“, bylos Nr. 3K-3-

521/2006). Sandorio privalomumu nustatomos sutarties laisvės principo ribos. Skolininko sudaryto

sandorio privalomumas nulemia actio Pauliana instituto netaikymą.

Privalėjimas sudaryti sandorį – tai asmens pareiga, kurią gali nustatyti įstatymas, ir jei šalis tokios

pareigos nevykdo, tai suinteresuotas asmuo gali kreiptis į teismą su reikalavimu teismo tvarka

nustatyti prievolę (pvz., viešojo pirkimo sutartys (CK 6.380 straipsnis), energijos pirkimo–

pardavimo sutartys (CK 6.383 straipsnis), žemės nuomos sutartys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo

Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2004 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje

byloje UAB „Birių krovinių terminalas“ v. Laivų krovos AB „Klaipėdos Smeltė“, VĮ Klaipėdos

valstybinio jūrų uosto direkcija, bylos Nr. 3K-7-541/2004; kt.).

Skolininko pareiga sudaryti sandorį taip pat gali būti nustatyta teismo sprendimu, gali

kilti iš skolininko vienašališko įsipareigojimo (pvz., paskolos sutartyje nustatytas skolininko

įsipareigojimas pagal kreditoriaus pareikalavimą įkeisti turtą), ikisutartinių santykių, viešo konkurso

ir kitų imperatyvų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000

m. balandžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. B. v. G. B., E. B., Žemės ir kito nekilnojamojo

turto kadastro ir registro valstybės įmonės Šiaulių filialas, bylos Nr. 3K-3-425/2000).

Tais atvejais, kai teismas sprendžia, ar skolininko pareiga sudaryti sandorį ateityje kyla

iš preliminariosios sutarties, sudarytos su trečiuoju asmeniu, svarbu nustatyti, ar tai yra

organizacinio pobūdžio derybų metu sudaryta sutartis, kuri būtų vertinama kaip preliminarioji, taip

pat kreditoriaus reikalavimo teisės atsiradimo, preliminariosios sutarties ir pagrindinės sutarties

sudarymo momentus. Jeigu sutartimi yra numatyta ateityje sudaryti sandorį, tai savaime nereiškia,

kad ji yra preliminarioji sutartis. Tokia sutartis yra sudaroma kaip organizacinė sutartis derybų

metu, kuria šalys nustato sąlygas, nuostatas ar įsipareigojimus, kuriais siekiama pasirengti

pagrindinės sutarties sudarymui ir įsipareigojama ateityje sudaryti pagrindinę sutartį.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad reikalavimo perleidimo sutartį sudariusias šalis

siejo statybos subrangos sutartis. Ji 2009 m. balandžio 24 d. papildomu susitarimu buvo papildyta

2.2 punktu, kuriame nustatyta, jog užsakovui dėl savo nemokumo ar kitų priežasčių negalint

atsiskaityti už atliktus darbus, vykdytojui pareikalavus, užsakovas įsipareigoja pasirašyti

reikalavimo perleidimo sutartį tokiai skolai, kurios užsakovas bus nesumokėjęs už atliktus darbus.

Papildomame susitarime nenurodyta aplinkybių nei dėl vykdomų derybų, nei dėl pasirengiamųjų

organizacinio pobūdžio veiksmų ir aplinkybių, kurios reikalingos pagrindinei – reikalavimo









54

perleidimo – sutarčiai sudaryti, todėl nėra teisinio pagrindo ją kvalifikuoti kaip preliminariosios

sutarties.

Būtinumas sudaryti sutartį gali būti kildinamas ne tik iš preliminariosios sutarties, bet

ir iš kitos sutarties ar savanoriško įsipareigojimo sudaryti sutartį (CK 6.156 straipsnio 2 dalies

išimtis). Skolininkas, net ir turėdamas pareigą sudaryti sandorį, ją turėtų įvykdyti kuo mažiau

pakenkdamas kreditoriaus interesams, nes galimi tokie atvejai, kai skolininkas gali piktnaudžiauti

šia pareiga, siekdamas išvengti atsiskaitymo su tam tikrais kreditoriais arba suteikti pranašumą tik

vienam ar keletui jų. Vykdydamas savo pareigą sudaryti sandorį skolininkas, esantis nemokumo

situacijoje, turi siekti, kad nebūtų pažeisti kitų kreditoriaus interesai. Jis turi pasirinkti tokį sandorį

ar tokias jo sąlygas, kad likusio turto ir prisiimtų įsipareigojimų santykis nepasunkintų atsiskaitymo

su kitais kreditoriais ir taip nepažeistų jų teisių ar interesų. Antai kasaciniame teisme yra pareikšta

nuomonė, kad egzistuojanti skolininko piniginė prievolė, kaip tokia, nesudaro teisinio pagrindo CK

6.66 straipsnio nuostatų kontekste jos vertinti kaip skolininko pareigos sudaryti kokius nors kitokius

sandorius, siekiant atsiskaityti su kreditoriumi, pavyzdžiui, parduoti savo turtą, imti paskolą arba

kreditoriui perleisti turtą ar turtines teises, o sprendžiant dėl aptariamos pareigos buvimo ar

nebuvimo, teisinės reikšmės neturi aplinkybės dėl kreditoriaus žinojimo apie skolininko skolas

kitiems kreditoriams, pradelstus įsipareigojimus, taip pat aplinkybės dėl skolininko mokumo

(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 28 d.

nutartis, priimta civilinėje byloje bankrutuojanti UAB „Liūto vaistinė“ v. UAB „Optivita“, bylos

Nr. 3K-3-105/2009).

Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui

sudaryti sandorį gali kilti ir dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu

atveju įvertina teismas. Tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių

sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą

tomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010

m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Alytaus tekstilė“ v. AB „Rytų skirstomieji

tinklai“, bylos Nr. 3K-3-485/2010). Teisėjų kolegija vertina, kad turi būti atsižvelgiama į tai, kad ir

įmonės nemokumo situacijoje skolininkas privalo vykdyti įstatymų reikalavimus (pavyzdžiui, dėl

skolų padengimo eiliškumo, atsiskaitymo tvarkos), o atsiskaitant su vienu kreditoriumi turi paisyti

kitų kreditorių teisių ir interesų, kad jie nebūtų pažeidžiami. Įstatymo nuostatų nesilaikymas yra

nesuderinamas su protingo asmens elgesio standartu. Pranašumo vienam kreditoriui teikimas yra

draudžiamas pagal baudžiamuosius įstatymus, taip pat vertinamas kaip kreditoriaus teisių

pažeidimas, tai net ir esant susiklosčiusioms svarbioms faktinėms aplinkybėms skolininkas turi

vadovautis įstatymais ir pagal juos spręsti dėl būtinumo sudaryti sutartį.






55

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teisėjų kolegija argumentavo, kad

sudarydamos papildomą susitarimą šalys iš anksto numatė ieškovo pareigą sudaryti reikalavimo

perleidimo sutartį tuo atveju, jei ieškovas dėl savo nemokumo negalėtų atsiskaityti su atsakovu; kad

papildomo susitarimo tikslas – suteikti pirmenybę vienam ieškovo kreditoriui. Teisėjų kolegija

vertina, kad šios apeliacinio instancijos teismo išvados ir argumentai atitinka sandorio sudarymo

nebūtinumo nuostatas pagal actio Pauliana ir nekonstatuoja materialiosios teisės normos

pažeidimo.

9. Bankroto administratoriaus statusas, paskyrimas


BUAB „Veiza“ administratorius UAB „Verslo administravimo ir teisės paslaugų

biuras“ kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą prašydamas atstatydinti jį iš BUAB „Veiza“ bankroto

administratoriaus pareigų, BUAB „Veiza“ bankroto administratoriumi paskirti UAB „Forum regis“,

nustatyti 14 dienų terminą, per kurį buvęs administratorius privalo perduoti naujai paskirtam

administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą atstatydinimo iš pareigų dienos duomenimis,

ir visus dokumentus. Nurodo, kad dėl padidėjusio darbo krūvio ir planuojamų naujų bankroto

procesų gali nespėti operatyviai ir tinkamai organizuoti ir atlikti BUAB „Veiza“ bankroto proceso.

ĮBĮ nenustato administratoriaus paskyrimo procedūros tuo atveju, kai atstatydinamas paskirtasis

administratorius. Tačiau, kolegijos nuomone, naujas administratorius turi būti paskirtas laikantis

bendrųjų ĮBĮ nustatytų administratoriaus paskyrimo principų. Visų pirma apie administratoriaus

atsistatydinimo pareiškimą turi būti informuoti kreditoriai (kreditorių susirinkimo pirmininkas) ir

jiems turi būti sudaryti galimybė siūlyti administratoriaus kandidatūrą. Nagrinėjamojoje byloje nėra

duomenų, kad kreditoriai būtų buvę informuoti apie administratoriaus atsistatydinimą ir kad

kreditoriams būtų buvusi sudaryta galimybė siūlyti administratoriaus kandidatūrą. Dėl šios

priežasties administratoriaus paskyrimo procedūra negali būti pripažinta atitinkančia ĮBĮ

reikalavimus. Todėl pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama ir klausimas perduodamas

nagrinėti iš naujo


Skiriant bankroto administratorių yra atsižvelgiama į teismų praktikoje suformuluotų

kriterijų visumą. Vienas iš kriterijų yra bankroto administratoriaus nešališkumas,

56

nepriklausomumas ir nesuinteresuotumas bylos baigtimi. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, vien

apelianto nurodyta aplinkybė, kad BUAB „Partnerių statybinės medžiagos” bankroto

administratoriaus UAB „Draugo petys” bei jo pasiūlyta kandidatūra UAB „Insolvensa“ veikia tuo

pačiu adresu - Konstitucijos pr. 12, Vilniuje, nesudaro pagrindo teigti apie galimą paskirtos

bankroto administratoriaus UAB „Insolvensa“ šališkumą. Vien tik aplinkybė, kad sutampa nurodytų

subjektų buveinės vieta, savaime neleidžia manyti, kad paskirtas bankroto administratorius bus

suinteresuotas bylos baigtimi.


Atkreiptinas dėmesys, kad tarp administratoriaus ir administruojamos įmonės

susiklosto pavedimo, o ne darbo teisiniai santykiai. Pažymėtina ir tai, kad įmonių administravimas

yra verslas, todėl tai, jog patys administratoriai siūlo vieni kitų kandidatūras skirtingose bylose,

savaime nereiškia administratorių nešališkumo principo pažeidimo, o administratorius, paskirtas

administruoti įmonę, kuri turi tiesioginių kreditorių ar debitorių su kita administratoriaus

administruojama įmone, tiesiog privalo informuoti apie tai vienos ir kitos įmonės kreditorius

(Bankroto ir restruktūrizavimo administratorių elgesio kodekso, patvirtinto Lietuvos Respublikos

ūkio ministro 2010 m. gruodžio 2 d. įsakymu Nr. 4-887, 11.5 p.), kas privalo būti atlikta artimiausio

kreditorių susirinkimo ar komiteto posėdžio metu.


Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas bankroto administratoriumi paskyrė

vieno iš kreditorių UAB „Kalistara“ pasiūlytą bankroto administratorių UAB „Administravimas“.

Nepaisant to, kad pirmosios instancijos teismas išsamių motyvų, kodėl paskyrė būtent šį bankroto

administratorių, nepateikė, teismas pažymėjo, jog šį administratorių parinko dėl to, kad jį pasiūlė

didžiausias atsakovo kreditorius. Iš šio teismo motyvo darytina išvada, kad teismas, parinkdamas

būtent šio kreditoriaus pasiūlytą bankroto administratoriaus kandidatūrą ir atitinkamai atmesdamas

kitų pareiškėjų pasiūlytas bankroto administratorių kandidatūras, siekė iki minimumo sumažinti

galinčius kilti ginčus tarp bankroto administratoriaus ir potencialaus kreditoriaus, kuris pagal šioje

bylos stadijoje turimus duomenis, galės nulemti kreditorių susirinkimo nutarimų turinį (Įmonių

bankroto įstatymo 24 str.), ir tokiu būdu užtikrinti bankroto proceso operatyvumą ir ekonomiškumą.

Iš šių aplinkybių teisėjų kolegija daro išvada, kad nors teismo motyvai dėl administratoriaus

57

kandidatūros yra glausti ir nepakankami išsamūs, teigti, kad nutartis šioje dalyje yra apskritai

nemotyvuota, nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad įstatymo leidėjas nėra įtvirtinęs bei atitinkamai teismų

praktikoje nėra susiformavęs baigtinis absoliučių kriterijų sąrašas, kuriais vadovaujantis teismas turi

parinkti vieną iš Įmonių bankroto įstatymo reikalavimus atitinkančių bankroto administratorių

kandidatūrų. Todėl pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas vertinti ne bankroto

administratorių patirtį, užimtumą ar kompetenciją, o kitas aukščiau nutartyje išdėstytas aplinkybes,

jokių įstatymo nuostatų nepažeidė, o priešingai – pasinaudojo teismo turima diskrecijos teise

parinkti vieną iš siūlomų bankroto administratorių (atitinkančių įstatymo reikalavimus) kandidatūrų

savo nuožiūra, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais.

Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2001 m. gegužės 16 d. nutartyje civilinėje

byloje Nr. 3K-3-580/2001 yra konstatavęs, kad bankrutuojančios įmonės administratoriaus

paskyrimas priklauso bankroto bylą nagrinėjančio teismo kompetencijai. Atsižvelgiant į šį kasacinio

teismo išaiškinimą, Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje susiformavo taisyklė, jog pirmosios

instancijos teismo nutartis, kuria paskirtas bankrutuojančios įmonės administratorius, gali būti

naikinama tik tuo atveju, jei paskirtas administratorius neatitinka Įmonių bankroto įstatymo

nustatytų reikalavimų. (2009 m. gruodžio 3 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-1626/2009, 2009 m. kovo

12 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-350/2009).


Apeliantams abejonių kelia užsienio šalių administratorių galimybė Lietuvoje teikti

bankroto administravimo paslaugas, nes tokia galimybė nėra numatyta ĮBĮ. ĮBĮ 10 straipsnio 4

dalies 1 punkte nustatyta, kad priėmęs nutartį iškelti bankroto bylą, teismas privalo paskirti

administratorių. Bankrutuojančios įmonės administratorius – tai teismo paskirtas fizinis arba

juridinis asmuo, turintis teisę teikti bankroto administravimo paslaugas ir šią teisę įgijęs ĮBĮ

įstatymo ir su jo įgyvendinimu susijusių teisės aktų nustatyta tvarka (ĮBĮ 11 str. 1 d.). Šiuo

konkrečiu atveju ĮBĮ tiesiogiai nenumato galimybės bankroto administratoriumi skirti užsienio šalių

subjektą, tačiau kartu nedraudžia to daryti. Tokia išvada darytina sistemiškai aiškinant ĮBĮ 11

straipsnio 1 dalies nuostatą, kad administratoriumi gali būti asmuo, tokią teisę įgijęs su ĮBĮ

įgyvendinimu susijusių teisės aktų nustatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju tokiu teisės aktu yra

laikytinas Lietuvos Respublikos paslaugų įstatymas (Lietuvos Respublikos 2009 m. gruodžio 15 d.

įstatymo Nr. XI-570, įsigaliojusio 2011 m. gruodžio 28 d., (Žin., 2009 m., Nr. 153-6901) redakcija).

Šio įstatymo 9 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai prieš pradedant laikinai teikti

58

paslaugas Lietuvos Respublikoje reikalaujama gauti leidimą, negali būti reikalaujama pakartotinai

įvykdyti tokius pat arba iš esmės panašius reikalavimus ir (arba) kontrolės priemones, kuriuos

valstybės narės teikėjas jau yra įvykdęs kitoje valstybėje narėje. Nagrinėjamos bylos atveju tai

reiškia, kad, esant byloje visiems reikalingiems dokumentams, o kartu ir leidimui N. C. (N. C.)

teikti bankroto administravimo paslaugas (b. l. 18 – 28), kurie yra įgyti Didžiojoje Britanijoje, iš

paskirtojo bankroto administratoriaus neturi būti reikalaujama papildomai gauti leidimą teikti

bankroto administravimo paslaugas Lietuvoje, t. y. N. C. (N. C.) pateikti dokumentai dėl

tinkamumo teikti bankroto administravimo paslaugas be atskiros procedūros pripažįstami, kaip

tinkami, pakankami ir pagrindžiantys jo kvalifikaciją teikti bankroto administravimo paslaugas

Lietuvos Respublikoje. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2011 m.

gruodžio 1 d. įsakymas neturėtų būti vertinamas kaip įtvirtinantis naują teisinį reguliavimą. Kaip

teisingai atsiliepime nurodė ieškovas Lietuvos bankas, minėtas įsakymas turėtų būti laikytinas tik

poįstatyminiu teisės aktu, įgyvendinančiu Lietuvos Respublikos paslaugų įstatyme nustatytą teisinį

reguliavimą įmonių bankroto administravimo paslaugų teikimo srityje. Remiantis tuo, kas išdėstyta,

darytina išvada, kad ĮBĮ neužkerta kelio užsienio šalių administratorių paskyrimui Lietuvoje teikti

bankroto administravimo paslaugas. Dėl to nėra pagrindo naikinti skundžiamos nutarties dalies,

kuria AB banko „SNORAS“ bankroto administratoriumi paskirtas užsienio šalių subjektas.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad naujas teisinis reglamentavimas, įsigaliosiantis

nuo 2012 m. kovo 1 d., patvirtina tokią apeliacinės instancijos teismo išdėstytą poziciją. Lietuvos

Respublikos įmonių bankroto įstatymo 1, 4, 5, 6, 8, 9, 10, 11, 12, 18, 21, 23, 26, 33, 35, 36, 37

straipsnių pakeitimo ir papildymo, įstatymo papildymo 111 straipsniu ir trečiuoju

1 skirsniu įstatymo

8 straipsnyje tiesiogiai numatoma, kad ĮBĮ 11 straipsnio 1 dalis keistina, nurodant, kad įmonės

administratorius – tai teismo paskirtas Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės

narės arba Europos ekonominės erdvės valstybės pilietis, kitas fizinis asmuo, kuris naudojasi

Europos Sąjungos teisės aktuose jam suteiktomis judėjimo Europos Sąjungos valstybėse narėse

teisėmis, ar Lietuvos Respublikoje įsteigtas juridinis asmuo, Lietuvos Respublikoje įregistruotas

kitos valstybės narės juridinio asmens padalinys (filialas), turintis teisę teikti bankroto

administravimo paslaugas ir šią teisę įgijęs šio įstatymo ir su jo įgyvendinimu susijusių teisės aktų

nustatyta tvarka.

Pastebėtina, kad išdėstyti apeliacinės instancijos teismo argumentai, paneigia ir

apeliantų teiginius, kad užsienio šalių administratoriaus paskyrimas prieštarauja LVAT 2009 m.

vasario 26 d. sprendimui, kuriame teismas konstatavo, kad nėra teisės normos, kuri galėtų būti

traktuojama kaip suteikianti Lietuvos Respublikos ūkio ministrui teisę įtvirtinti principines normas,

lemiančias fizinių asmenų galimybes siekti įgyti teisę teikti įmonių bankroto administravimo

59

paslaugas bei asmenų, teikiančių bankroto administratoriaus paslaugas, statusą ir nusprendė, kad

tokio turinio teisinis reguliavimas negali būti nustatomas poįstatyminiu Lietuvos Respublikos ūkio

ministro įsakymo lygio teisės aktu. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad minėtame LVAT sprendime

akcentuojama tai, jog viešojo administravimo subjektai neturi įgaliojimų poįstatyminiu teisės aktu

nustatyti esminius ribojimus, varžančius asmenims teisę pasirinkti darbą, verslą ar kitokią veiklą.

Nagrinėjamu atveju Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2011 m. gruodžio 1 d. priimtu įsakymu

jokios asmenų teisės nebuvo varžomos. Šiuo įsakymu taip pat nebuvo nustatytos naujos principinės

nuostatos. Dėl šios priežasties nėra pagrindo remtis CPK 3 straipsnio 4 dalimi ir kreiptis dėl

Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2011 m. gruodžio 1 d. įsakymo atitikties ĮBĮ, Viešojo

administravimo įstatymui ar kitiems aukštesnę galią turintiems teisės aktams. Teisėjų kolegijai

nekilo jokių pagrįstų abejonių dėl minimo teisės akto teisėtumo ir neprieštaravimo aukštesnės galios

aktuose įtvirtintam teisiniam reguliavimui.

10. Bankroto bylų nagrinėjimas


Dėl laidavimo, kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo būdo.

Prievolių įvykdymo užtikrinimas - tai civilinė teisinė priemonė, kuri suteikia

kreditoriui papildomų garantijų, kad jo reikalavimas bus patenkintas, tai taip pat skatina skolininką

tinkamai įvykdyti prievolę. Prievolių įvykdymo užtikrinimo esmė ta, kad, skolininkui neįvykdžius

arba netinkamai įvykdžius prisiimtą prievolę, kreditoriui atsiranda papildoma turtinio pobūdžio

priemonė paveikti skolininką ar kitą asmenį, kad jis tinkamai įvykdytų tai, ką skolininkas privalo

įvykdyti pagal įstatymą arba sandorį. CK 6.70 straipsnio 1 dalyje nustatytas nebaigtinis prievolių

įvykdymo užtikrinimo būdų sąrašas, o sutarties šalims palikta laisvė susitarti ir dėl kitų užtikrinimo

būdų. Taip pat šie subjektai prievolės įvykdymui užtikrinti gali taikyti ne vieną įvykdymo

užtikrinimo būdą.

Laidavimo kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo būdo samprata pateikta CK 6.76

straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar

neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama,

neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Taigi laidavimas atsiranda sutarties, nors gali atsirasti ir

įstatymo ar teismo sprendimo pagrindu (CK 6.77 straipsnio 1 dalis). Laidavimas yra asmeninis

prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas. Skirtingai negu daiktinių prievolių įvykdymo užtikrinimo

būdų atveju, laidavimas dėl jo asmeninio pobūdžio sieja kreditorių su įsipareigojimą patenkinti

60

laidavimu užtikrintą reikalavimą prisiėmusiu subjektu (laiduotoju), bet ne konkrečiu turtu, o

kreditoriaus reikalavimas skolininkui gali būti patenkinamas iš viso laiduotojo turto. Laidavimas

padidina tikimybę, kad prievolė kreditoriui bus įvykdyta, nes, skolininkui jos neįvykdžius,

kreditorius gali savo reikalavimą pareikšti laiduotojui.

Nors sutartinio laidavimo aspektu laidavimo sutarties šalys yra laiduotojas ir kito

asmens kreditorius, tačiau laidavimo teisiniuose santykiuose (kai nėra laiduotojų daugėto -

solidariųjų laiduotojų ar sublaiduotojų (dvigubo laidavimo atveju), kreditorių ar skolininkų daugėto)

dalyvauja trys asmenys - kreditorius, skolininkas ir laiduotojas; greta paprastai jau esamų (arba

būsimų) kreditoriaus ir skolininko prievolinių teisinių santykių sukuriami nauji kreditoriaus ir

laiduotojo prievoliniai teisiniai santykiai. Taigi laidavimo sutartimi laiduotojas prisiima pareigą kito

asmens (skolininko) kreditoriui, o šis įgyja papildomą reikalavimo teisę savo pradinės reikalavimo

teisės, susijusios tik su skolininku, atžvilgiu. Pagal laidavimo sutartį laiduotojas įgyja pareigą

įvykdyti laidavimu užtikrintą prievolę, kai skolininkas jos neįvykdo ar tai padaro netinkamai, o

kreditorius - teisę reikalauti, kad laiduotojas atliktų šią savo pareigą. Laiduotojo pareiga įvykdyti

prievolę kreditoriaus naudai, o kreditoriaus teisė reikalauti, kad laiduotojas įvykdytų skolininko

prievolę, gali būti įgyvendinta tik tada, kai skolininkas neįvykdo laidavimu užtikrintos prievolės

arba netinkamai tai padaro (CK 6.76 straipsnio 1 dalis). Tai lemia laidavimo prievolės, kaip

prievolių įvykdymo užtikrinimo būdo, sąlyginį pobūdį, kuris reiškia galimybės priverstinai

įgyvendinti laidavimo prievolės įvykdymą atsiradimą tik tuo atveju, jei neįvykdoma laidavimu

užtikrinta prievolė (CK 1.66 straipsnio 1 dalis, 6.30 straipsnio 1 dalis).

Dėl laiduotojo prievolės akcesoriškumo.

Iš laidavimo atsirandanti prievolė yra priklausoma nuo juo užtikrinamos pagrindinės

prievolės ir tai yra jo, kaip akcesorinės prievolės, pagrindinis požymis. Akcesorinei prievolei

būdinga, kad ji priklauso nuo pagrindinės prievolės. Akcesorinė laiduotojo prievolė pasižymi

nuspėjamumu, todėl laiduotojo prievolės dydis negali viršyti skolininko, už kurį laiduota, prievolės

dydžio. Šie laidavimo požymiai apibūdina laiduotojo teisių apsaugą. Prievolės, kylančios iš

laidavimo sutarties, turinys yra laiduotojo įsipareigojimas, skolininkui pažeidus laidavimu užtikrintą

prievolę, įvykdyti ją kreditoriui kartu su skolininku. Šios prievolės prieš kreditorių mastą paprastai

nulemia skolininko atsakomybės už prievolės pažeidimą mastas. Kitoks laiduotojo atsakomybės

mastas gali būti nustatytas laidavimo sutartyje, kai laiduotojas prisiima ne visišką, o dalinę

atsakomybę už skolininką. Jeigu laidavimo sutartyje nenustatyta kitaip, tai laiduotojas už skolininką

atsako prieš kreditorių taip pat ir tokiu pat mastu, kaip ir skolininkas (CK 6.78 straipsnio 2 dalis).

Laidavimo prievolės akcesoriškumas, be kita ko, reiškia, kad: kai pasibaigia

pagrindinė prievolė arba ji pripažįstama negaliojančia, pasibaigia ir laidavimas (CK 6.76 straipsnio

61

2 dalis); laidavimu gali būti užtikrinamas tik pakankamai apibūdintos prievolės įvykdymas (CK

6.78 straipsnio 1 dalis); negali būti laiduojama už didesnę sumą, negu skolininkas skolingas, o jeigu

laiduojama suma viršija skolą, tai ji turi būti sumažinta iki skolos dydžio (CK 6.78 straipsnio 2

dalis); laidavimu užtikrinamas ir su pagrindine prievole susijusių papildomų (šalutinių) prievolių

įvykdymas (CK 6.78 straipsnio 3 dalis); laiduotojas atsako tiek pat kaip ir skolininkas (už palūkanų

sumokėjimą, nuostolių atlyginimą, netesybų sumokėjimą), jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis

(CK 6.81 straipsnio 2 dalis); laiduotojas turi teisę pareikšti kreditoriaus reikalavimui visus

atsikirtimus, kuriuos galėtų reikšti skolininkas (CK 6.82 straipsnio 2 dalis); užtikrintos prievolės

įvykdymo atidėjimas, kurį kreditorius suteikia skolininkui, taikomas ir laiduotojui (CK 6.82

straipsnio 4 dalis); laiduotojas gali atsisakyti patenkinti kreditoriaus reikalavimą, jeigu pagrindinis

skolininkas turi įskaitymo teisę (CK 6.135 straipsnio 1 dalis); laidavimas baigiasi tuo pačiu metu,

kaip ir juo užtikrinama prievolė (CK 6.87 straipsnio 1 dalis); jeigu iš esmės pasikeičia pagrindinė

prievolė ir dėl to be laiduotojo sutikimo padidėja jo atsakomybė arba atsiranda kitų laiduotojui

nepalankių padarinių, tai laidavimas baigiasi, kai laidavimo sutartis nenumato ką kita (CK 6.87

straipsnio 4 dalis); laidavimas baigiasi, kai skola pagal laidavimu užtikrintą prievolę perkeliama

kitam asmeniui, o laiduotojas nedavė sutikimo kreditoriui laiduoti už naują skolininką (CK 6.87

straipsnio 5 dalis, 6.120 straipsnio 2 dalis); laidavimo atveju, kai kreditorius ir skolininkas sutampa,

laidavimas pasibaigia (CK 6.126 straipsnio 5 dalis); laidavimas novacijos atveju pasibaigia,

išskyrus atvejus, kai šalys susitaria laidavimą išsaugoti (CK 6.143 straipsnio 1 dalis); jeigu

laidavimu užtikrinta prievolė yra alternatyvi, tai ir laiduotojo prievolė yra alternatyvi (CK 6.26

straipsnio 1 dalis); pasibaigus ieškinio senaties terminui reikalavimui dėl pagrindinės prievolės

pareikšti, taip pat pasibaigia ir reikalavimui laiduotojui pareikšti nustatytas ieškinio senaties

terminas (CK 1.135 straipsnis).

Dėl laiduotojo solidariosios pareigos.

Pagal CK 6.81 straipsnio 1 dalį, skolininkui laiku neįvykdžius pagrindinės prievolės,

skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, jeigu ko

kita nenustato laidavimo sutartis. Taigi laidavimo teisiniai santykiai grindžiami įstatyme nustatyta

solidariosios skolininkų pareigos prezumpcija, kuri yra bendrosios taisyklės, kad, esant skolininkų

daugetui, jų prievolė yra dalinė, išimtis (CK 6.5 straipsnis, 6.6 straipsnio 1 dalis). Kartu

solidarumas, esant skolininkų daugetui, reiškia skolos nedalomumą tarp skolininkų. Solidariosios

prievolės nustatomos tam, kad kreditorius turėtų užtikrinimą, jog vieno skolininko prievolės

neįvykdymas neturės įtakos prievolės įvykdymui, nes galima reikalauti, kad ją įvykdytų kitas

bendraskolis. Solidariosios prievolės institutas leidžia apsaugoti kreditoriaus interesus ir tada, kai

yra tik vienas pagrindinės prievolės skolininkas, susitariant dėl papildomos (šalutinės) prievolės,

62

kurios skolininkas atsakys solidariai su pagrindinės prievolės skolininku. Esant laidavimui, yra

pagrindinė prievolė, siejanti skolininką ir kreditorių, bei šios pagrindinės prievolės papildoma

(šalutinė) prievolė, siejanti laiduotoją ir kreditorių (CK 6.76 straipsnio 2 dalis). Nors CK 6.81

straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad laiduotojas ir pagrindinis skolininkas atsako solidariai, tačiau

laiduotojo solidarioji pareiga atsiranda tik tuo atveju, jeigu pagrindinis skolininkas neįvykdo

prievolės (CK 6.76 straipsnio 1 dalis). Tai - laiduotojo prievolės, kaip papildomo civilinio teisinio

santykio (šalutinio, esančio šalia pagrindinio prievolinio teisinio santykio), požymis. Solidariosios

laiduotojo pareigos ypatumas, kad tokiu atveju laiduotojas nedisponuoja teise reikalauti, jog

kreditorius pirmiausia nukreiptų išieškojimą į konkretų pagrindinio skolininko turtą (CK 6.80

straipsnio 2 dalis), priešingai, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek pagrindinis

skolininkas ir laiduotojas bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK

6.6 straipsnio 4 dalis).

Nors laiduotojas, kaip solidarusis bendraskolis, turi prieš kreditorių solidariąją

prievolę, tačiau tik prievolės solidarumas, atsižvelgiant į pirmiau nurodytus laidavimo ypatumus, ir

tai, kad prievolės solidarusis (su skolininku) pobūdis reiškia jos nedalomumą (ne dydžio, bet

subjektų prasme), nepaneigia ir nepanaikina laiduotojo prievolės akcesorinio ir papildomo

(šalutinio) pobūdžio ir to nulemtų jos ypatumų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų

skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB

„Swedbank“ v. G. D. ir kt., bylos Nr. 3K-7-61/2011).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija išaiškino, kad

laiduotojo prievolės akcesoriškumas reiškia šios prievolės apimties priklausomumą nuo užtikrintos

prievolės apimties, o solidarumas - kreditoriaus pasirinkimo teisę - kam ir kaip pareikšti reikalavimą

(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2011 m. gruodžio 29 d.

nutartis, priimta civilinėje byloje AB DNB bankas v. A. J. ir kt., bylos Nr. 3K-P-537/2011).

Dėl kreditoriaus teisių ir skolininko bei laiduotojo prievolės apimties, skolininkui

iškėlus bankroto bylą.

Pažymėtina, kad bankroto bylos skolininkui iškėlimas sukelia materialiųjų ir

procesinių teisinių padarinių. Materialieji teisiniai padariniai reiškia, kad modifikuojamos

skolininko prievolės kreditoriams. Kreditoriai per teismo nustatytą terminą turi teisę

bankrutuojančiai įmonei pareikšti savo reikalavimus, atsiradusius iki bankroto bylos iškėlimo

dienos (ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 5 punktas). Šio reglamentavimo tikslas - bankroto byloje

išsiaiškinti kreditorių skaičių ir jų pareikštų reikalavimų apimtį. Kreditoriaus reikalavimo apimtis

nustatoma pareikštą reikalavimą patvirtinus teismui nutartimi (ĮBĮ 26 straipsnis). Be to, ĮBĮ 16

straipsnyje nustatyta, kad visi bankrutuojančios įmonės skolų mokėjimo terminai laikomi

63

pasibaigusiais nuo bankroto bylos iškėlimo dienos. Ši nuostata reiškia, kad yra fiksuojama įmonės

skolų sudėtis ir apimtis, susidaranti dėl bankroto bylos iškėlimo. Vienas materialiųjų teisinių

bankroto bylos iškėlimo padarinių, aktualus nagrinėjamos bylos ginčo atveju, yra netesybų ir

palūkanų skaičiavimo nutraukimas skolininkui iškėlus bankroto bylą. Jis turi tiesioginę įtaką

bankroto byloje tvirtinamo kreditoriaus reikalavimo apimčiai. ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto

pagrindu, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, nutraukiamas netesybų ir palūkanų už

visas įmonės prievoles, tarp jų už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą,

skaičiavimas. Netesybų ir palūkanų skaičiavimo nutraukimas skirtas tam, kad, iškėlus įmonei

bankroto bylą, būtų nustatomos įmonės skolos ir kad jos nedidėtų bankroto bylos nagrinėjimo metu.

Nutraukiamas tiek palūkanų, atliekančių atlyginimo už naudojimąsi pinigais funkciją (pavyzdžiui,

paskolos sutarties galiojimo laikotarpiu (CK 6.872 straipsnis), tiek palūkanų, atliekančių nuostolių

kompensavimo funkciją, t. y. skirtų turtiniams kreditoriaus interesams apsaugoti (pavyzdžiui,

skolininkui negrąžinant paskolos (CK 6.210, 6.261, 6.874 straipsniai), skaičiavimas. Taip pat

skolininkui, kuriam iškelta bankroto byla, nutraukiamas CK 6.37 straipsnio 2 dalies pagrindu

skaičiuojamų ir procesinėmis vadinamų palūkanų skaičiavimas. Nutraukiant procesinių palūkanų

skaičiavimą, įgyvendinamas ir par conditio creditorum (kreditorių lygiateisiškumo) principas

bankroto procese.

Pažymėtina, kad ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto pagrindu nutraukiamas netesybų

ir palūkanų skaičiavimas tik pagal tas prievoles, kurios atsirado iki bankroto bylos iškėlimo. Jeigu

bankrutuojanti įmonė vykdo veiklą, ĮBĮ nustatytomis ribomis prisiimdama prievoles, netesybos ir

palūkanos skaičiuojamos ir jų skaičiavimui bankrutuojančios įmonės statusas neturi jokios įtakos

(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 26 d.

nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybės turto fondas v. UAB „Čiaupas“, bylos Nr. 3K-3-

301/2009).

ĮBĮ 27 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, nutraukus įmonei bankroto bylą, visi

mokesčiai ir privalomosios įmokos, taip pat palūkanos ir netesybos skaičiuojami nuo teismo

nutarties nutraukti šią bylą įsiteisėjimo dienos. Bankroto bylos nagrinėjimo laikotarpiu netesybų ir

palūkanų skaičiavimas nutraukiamas. Taigi bankroto bylos nagrinėjimo laikotarpiu skolininkui

neatsiranda pareigos mokėti kreditoriui netesybas (palūkanas) už prievoles, kilusias iki bankroto

proceso (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011

m. balandžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Swedbank“ v.G. D. ir kt., bylos Nr. 3K-7-

61/2011). Šiai pareigai atsirasti neturi įtakos bankroto bylos baigtis - skolininkas likviduojamas ar

jam bankroto byla nutraukiama.

64

Kreditorių reikalavimų pareiškimas skolininko bankroto byloje reikšmingas ne tik

reikalavimų nustatymo, bet ir jų teisių įgyvendinimo, taip pat pasinaudojimo turimais užtikrinimo

būdais aspektu. Pagal ĮBĮ 1 straipsnio 3 dalį kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios įmonių

veiklą, inter alia kreditoriaus teisę į reikalavimų tenkinimą, kreditoriaus teisę imtis priemonių

skoloms išieškoti taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja ĮBĮ nuostatoms.

ĮBĮ tiesiogiai nereglamentuoja situacijos, kai kreditoriaus reikalavimo į bankrutuojantį

skolininką patenkinimas yra užtikrintas trečiojo asmens laidavimu, neaptaria kreditoriaus ir

laiduotojo teisių ir pareigų apimties, jų dalyvavimo bankroto byloje ir kitų su tuo susijusių

klausimų. Dėl šios priežasties, vertinant bankroto bylos iškėlimo fakto įtaką laidavimo teisiniams

santykiams, atsižvelgtina į jau analizuotus bendrųjų Civilinio kodekso normų reglamentuotus

laidavimo, kaip solidariosios ir akcesorinės prievolės, bruožus.

Įmonių bankroto teisinis reglamentavimas lemia, kad iškėlus skolininkui bankroto

bylą visi skolininko skolų mokėjimo terminai yra laikomi pasibaigę (ĮBĮ 16 straipsnis), todėl

atsiranda pareiga laiduotojui įvykdyti savo šalutinę prievolę. Remiantis ĮBĮ nustatytu teisiniu

reglamentavimu, teisme iškėlus bankroto bylą, kreditoriai turi teisę per teismo nustatytą laikotarpį

perduoti administratoriui savo reikalavimus ir kartu pateikti juos pagrindžiančius dokumentus, taip

pat nurodyti, kaip įmonė yra užtikrinusi šių reikalavimų įvykdymą (ĮBĮ 21 straipsnio 1 dalis). Teisė

pareikšti reikalavimus bankroto byloje taikoma tiek kreditoriui, kurio reikalavimai yra užtikrinti

prievolių įvykdymo užtikrinimo būdais (tarp jų ir laidavimu), tiek ir neapsaugotiems kreditoriams.

Pažymėtina, kad kreditoriui nepasinaudojus teise pareikšti reikalavimą bankroto byloje nereiškia,

kad išnyksta reikalavimas, tačiau tai gali lemti, kad reikalavimo nebebus įmanoma įgyvendinti

skolininko bankroto byloje, jei teismas neatnaujins termino šiems reikalavimams pareikšti (ĮBĮ 10

straipsnio 9 dalis, 26 straipsnio 1 dalis). Laiduotojo solidarioji atsakomybė (CK 6.81 straipsnio 1

dalis) lemia, kad kreditorius gali iš karto reikšti savo reikalavimą laiduotojui ir savaime neturi

pareigos jo reikšti pagrindinio skolininko bankroto byloje. Pažymėtina, kad, bankrutuojant

skolininkui, kreditoriui išlieka tiek teisė pareikšti savo reikalavimą skolininkui jo bankroto byloje,

tiek iš solidariosios laiduotojo pareigos (CK 6.6 straipsnio 4 dalis, 6.81 straipsnio 1 dalis)

išplaukianti teisė atskiroje civilinėje byloje pareikšti savo reikalavimą laiduotojui, tiek abiem kartu.

Tačiau jei užbaigus bankroto bylą skolininkas likviduojamas ir išregistruojamas iš juridinių asmenų

registro (ĮBĮ 32 straipsnio 5-6 dalys), tai pagrindinio skolininko prievolė yra laikoma pasibaigusia

(CK 6.128 straipsnio 3 dalis) ir tuo pačiu metu paprastai baigiasi laidavimas (CK 6.87 straipsnio 1

dalis).

Laiduotojo prievolės akcesoriškumas lemia ir laiduotojo gynimosi nuo jam pareikšto

reikalavimo būdus bei galimybę gintis nuo reikalavimo tais pačiais argumentais, kuriuos galėtų

65

naudoti pagrindinis skolininkas. CK 6.82 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laiduotojas turi teisę

pareikšti kreditoriaus reikalavimui visus atsikirtimus, kuriuos galėtų reikšti skolininkas. Laiduotojas

nepraranda teisės atsikirsti net ir tuo atveju, kai skolininkas atsikirsti atsisako arba pripažįsta savo

prievolę. Remiantis CK 6.82 straipsnio 3 dalimi, laiduotojas turi teisę įgyvendinti visas kitas teises,

kuriomis gali naudotis skolininkas (ginčyti skolą, taikyti įskaitymą, sustabdyti prievolės vykdymą ir

t. t.), išskyrus tas, kurios išimtinai susijusios su skolininko asmeniu. Vadinasi, laiduotojas gali

reikšti kreditoriui tiek materialinio teisinio pobūdžio, tiek ir procesinio teisinio pobūdžio

atsikirtimus, kuriuos galėtų pareikšti ir pagrindinis skolininkas. Ši laiduotojo atsikirtimo galimybė

glaudžiai susijusi su CK 6.83 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu, pagal kurį

įvykdžiusiam prievolę laiduotojui pereina visos kreditoriaus teisės pagal šią prievolę, taip pat su CK

6.83 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta kreditoriaus pareiga, kai laiduotojas įvykdo prievolę, perduoti jam

reikalavimą skolininkui patvirtinančius dokumentus, taip pat šį reikalavimą užtikrinančias teises.

Pastarasis teisinis reglamentavimas yra skirtas tam, kad už skolininką prievolę įvykdęs laiduotojas

subrogacijos pagrindu galėtų perimti ir įgyvendinti kreditoriaus teises į skolininką. Siekdamas

pasinaudoti subrogacijos pagrindu perimtomis kreditoriaus teisėmis skolininko bankroto byloje,

laiduotojas turėtų nedelsti vykdyti prievolę kreditoriui. Tai laiduotojo interesas, kurio

įgyvendinimas priklauso nuo paties laiduotojo elgesio vykdant savo kaip laiduotojo prievolę.

Priešingu atveju, laiduotojui delsiant atsiskaityti, po skolininko bankroto bylos užbaigimo

subrogacijos pagrindu perimtų kreditoriaus teisių įgyvendinimas taptų nebeįmanomas, nes neliktų

skolininko (likviduojamas juridinis asmuo išregistruojamas iš registro).

Dėl laiduotojo prievolės apimties (procesinių palūkanų aspektu), skolininkui iškėlus

bankroto bylą.

Jeigu dėl ĮBĮ įtvirtinto teisinio reglamentavimo modifikuojasi (sumažėja) laidavimu

užtikrinta skolininko prievolė, tai atitinkamai modifikuojasi (sumažėja) ir solidarioji laiduotojo

akcesorinė prievolė, kylanti iš laidavimo sutarties, nes laiduotojas negali laiduoti didesne apimtimi

(už didesnę sumą), negu skolininkas skolingas (CK 6.76 straipsnis, 6.78 straipsnio 2 dalis, 6.81

straipsnio 2 dalis). Laiduotojo prievolės apimtis yra tokia pati, kaip ir užtikrintos skolininko

prievolės apimtis, nepaisant to, į ką nukreipiamas reikalavimas - į skolininką bankroto procese ar į

laiduotoją atskiroje civilinėje byloje. ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto pagrindu nutraukus

netesybų ir palūkanų už visas skolininko prievoles skaičiavimą, t. y. taip sumažinus skolininko

prievolės kreditoriui apimtį, taip pat yra pagrindas ir laiduotojo laidavimo prievolių apimčiai

sumažėti tokiu pat mastu. Be to, akcentuotina, kad CK 6.82 straipsnio 2 dalies pagrindu laiduotojas

turi teisę pareikšti kreditoriaus reikalavimui visus atsikirtimus, kuriuos galėtų reikšti skolininkas.

Dėl to laiduotojai turi teisę pareikšti kreditoriaus reikalavimams taip pat tokius atsikirtimus,

66

kuriuos, remdamasis ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktu, galėtų pareikšti skolininkas. Bankroto

bylos skolininkui iškėlimo faktas ir jo nulemtas palūkanų bei netesybų skaičiavimo nutraukimas

nekvalifikuotinas kaip teisė, kurios įgyvendinimas išimtinai susijęs su skolininko asmeniu (CK 6.82

straipsnio 3 dalis), nes CK 6.82 straipsnio 2 dalyje expressis verbis įtvirtinta laiduotojo teisė

pareikšti atitinkamus atsikirtimus, t. y. įgyvendinti arba pasinaudoti šia teise. Taigi bankroto bylos

skolininkui iškėlimo faktas negali būti aiškinamas ir kaip gynybos priemonė, kurią esą gali

panaudoti tik asmeniškai skolininkas (CK 6.7 straipsnis).

Pagal CK 6.83 straipsnio 1 dalį įvykdžiusiam prievolę laiduotojui pereina visos

kreditoriaus teisės pagal šią prievolę (CK 6.101 straipsnio 4 dalies 3 punktas). Kai laiduotojas

įvykdo prievolę, kreditorius privalo perduoti jam reikalavimą skolininkui patvirtinančius

dokumentus, taip pat šį reikalavimą užtikrinančias teises (CK 6.83 straipsnio 4 dalis). ĮBĮ 10

straipsnio 7 dalies 3 punktas vertintinas kaip teisės norma, apsauganti skolininko interesus, nes

skirta tam, kad nedidėtų bankrutuojančios įmonės skola. Be to, po bankroto bylos iškėlimo

palūkanos ir netesybos už prievoles, atsiradusias iki bankroto bylos iškėlimo, nebeatlieka

skatinamosios funkcijos, nes skolininkui draudžiama vykdyti visas finansines prievoles (Lietuvos

Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 26 d. nutartis,

priimta civilinėje byloje Valstybės turto fondas v. UAB „Čiaupas“ bylos Nr. 3 K-3 -3 01/2009).

Jeigu kreditorius neturi teisės reikalauti iš skolininko palūkanų ir netesybų nuo bankroto bylos

iškėlimo, tai teisės neįgis ir laiduotojas. Negalima ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto aiškinti taip,

kad netesybų ir palūkanų skaičiavimo nutraukimas taikomas tik skolininkui ir netaikomas

laiduotojui už užtikrintą prievolę, nes tokiu atveju prievolę įvykdęs ir palūkanas bei netesybas

sumokėjęs laiduotojas subrogacijos būdu perimtų didesnės apimties kreditoriaus reikalavimo teisę,

negu kreditorius būtų galėjęs patenkinti savo reikalavimą, pareikšdamas jį tiesiogiai skolininkui.

Toks aiškinimas neatitiktų laiduotojo prievolės akcesoriškumo (CK 6.78 straipsnio 2 dalis) ir

sukurtų galimybę apeiti ĮBĮ straipsnio 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte nustatytą imperatyvųjį

materialiojo teisinio pobūdžio kreditoriaus teisių ribojimą skolininkui iškėlus bankroto bylą, kuris,

be kita ko, užtikrina ir visų kreditorių lygiateisiškumo principo įgyvendinimą. Dėl bankroto bylos

skolininkui iškėlimo nutraukus netesybų ir palūkanų už jo prievolę pagal kredito sutartį skaičiavimą

ir taip užfiksavus skolininko įsipareigojimų kreditoriui apimtį, didesnė prievolės (įsipareigojimų)

apimtis negali būti taikoma ir laiduotojams.

Palūkanos gali būti dvejopos paskirties: kaip atlyginimas, kurį skolininkas moka už

naudojimąsi svetimais pinigais, ir kaip kompensacija už nuostolius, kurių atsiradimą kreditoriui

šalys ar įstatymas preziumuoja. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatytos palūkanos atlieka

kompensacinę funkciją ir skirtos minimaliems kreditoriaus nuostoliams atlyginti. Jas moka

67

skolininkas, kuriam pareikšti reikalavimai teisme tais atvejais, jeigu šie patenkinti. Nurodytos

palūkanos vadinamos procesinėmis. Terminas „procesinės palūkanos“ įstatyme nenustatytas, bet jis

visuotinai vartojamas teismų praktikoje, kad būtų galima išskirti CK 6.37 straipsnio 2 dalyje

nustatytų pagal įstatymą kompensacinę funkciją atliekančias palūkanas. Teismų praktikos įtrauktas

ir vartojamas „procesinių palūkanų“ terminas nereiškia naujos CK nenustatytos palūkanų rūšies.

Pagrindas priteisti šias palūkanas yra asmeninė skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės

nevykdė geruoju, o jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą. Pažymėtina, kad CK 6.37 straipsnio 2

dalies ir 6.210 straipsnio sąveika yra tokia, jog iki kreipimosi į teismą ir bylos iškėlimo teisme

palūkanos skaičiuojamos CK 6.210 straipsnio pagrindu, o nuo bylos iškėlimo teisme palūkanos

pradedamos skaičiuoti CK 6.37 straipsnio 2 dalies pagrindu, todėl jos ir vadinamos procesinėmis.

Šioms palūkanoms taikomas CK 6.210 straipsnyje nustatytas atitinkamas dydis. Per bylinėjimosi

laiką skolininkas naudojosi kreditoriaus lėšomis, gavo iš to naudos, taip pažeidė kreditoriaus

interesus ir privalo CK 6.37 straipsnio 2 dalies pagrindu mokėti įstatymo nustatytas palūkanas,

kurios vertinamos kaip minimalūs kreditoriaus nuostoliai. Šiuo atveju neturi teisinės reikšmės, ar

skolininko prievolė grąžinti priteistą sumą kilo iš laidavimo kaip šalutinės prievolės. Jos

skaičiuojamos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir jų, kaip

civilinės atsakomybės netesybų forma, mokėjimas kildintinas iš paties laiduotojo neteisėtų veiksmų

- pinigų nesumokėjimo geruoju, esant jo galiojančiai papildomai prievolei grąžinti pinigus

kreditoriui už kitą asmenį. Tokia pati taisyklė taikoma ir tais atvejais, kai laiduotojo pareiga vykdyti

savo asmeninę prievolę kyla dėl to, kad suėjus prievolės įvykdymo terminui dėl bankroto bylos

iškėlimo skolininko skolų mokėjimo terminai yra laikomi pasibaigę (ĮBĮ 16 straipsnis). Jeigu

pagrindinis skolininkas negrąžina paskolos ir dėl jos priteisimo teisme pareiškiamas ieškinys už

skolininką laidavusiam asmeniui, kuris irgi geruoju nevykdė savo prievolės pagal laidavimo sutartį,

tai savo prievolės nevykdęs laiduotojas yra tinkamas skolininkas CK 6.37 straipsnio 2 dalies prasme

dėl procesinių palūkanų priteisimo. Tokia laiduotojo prievolė sumokėti procesines palūkanas

yragrindžiama jo, kaip laiduotojo, asmeninės prievolės pažeidimu. Laiduotojui neįvykdžius

prievolės už skolininką kreditoriui, atsiranda nauji prievoliniai teisiniai santykiai - sutartinės

civilinės atsakomybės teisiniai santykiai, kurie tęsiasi iki laiduotojas įvykdo prievolę už skolininką.

Laiduotojui neįvykdžius prievolės, kreditorius įgyja naują teisę - teisę reikalauti procesinių

palūkanų, o laiduotojas įgyja naują pareigą - pareigą sumokėti kreditoriui palūkanas, atsiradusias

dėl prievolės neįvykdymo. Prievolę sumokėti procesines palūkanas kreditoriui įvykdęs laiduotojas

neįgyja teisės reikalauti iš skolininko sumokėtos procesinių palūkanų sumos, nes tokių palūkanų

mokėjimas nėra pagrindinio skolininko prievolė, o civilinė atsakomybė procesinių palūkanų forma

laiduotojui taikoma dėl jo paties neteisėtų veiksmų. Akcentuotina tai, kad bankroto bylos iškėlimo

68

ir reikalavimo įvykdyti užtikrintą prievolę laiduotojui pareiškimo momentai gali nesutapti, bet

visais atvejais procesinės palūkanos laiduotojui už jo paties prievolės termino praleidimą

pradedamos skaičiuoti nuo reikalavimo jam pareiškimo priėmimo nagrinėti teisme (CK 6.37

straipsnio 2 dalis.

Dėl laidavimo ir įkeitimo santykio, kai skolininkui iškeliama bankroto byla.

Įkaito turėtojas yra specifinis kreditorius. Jo specifiškumą lemia turima įkeitimo teisė -

daiktinis prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas, kurio kaip daiktinės teisės bruožai yra

absoliutumas, pirmumas prieš kitus kreditorius ir sekimas paskui įkeistą daiktą. Be nurodytų

bendrųjų daiktinės teisės požymių, įkeitimo teisė turi specifiką, nes ji, kaip daiktinė teisė, yra ribota,

ir jos likimas priklauso nuo pagrindinės prievolės likimo.

Analizuojant laiduotojo solidariąją prievolę, esant pagrindinės prievolės įvykdymo

užtikrinimo būdų daugeliui (pavyzdžiui, vienos prievolės įvykdymą užtikrinus įkeitimu ir

laidavimu), sistemiškai turi būti aiškinamos ir siejamos CK 6.78 straipsnio 3 dalies, 6.80 straipsnio

2 dalies ir 6.86 straipsnio nuostatos. CK 6.86 straipsnyje įtvirtintas laiduotojo atleidimo nuo savo

prievolės įvykdymo pagrindas, kai kreditorius atsisako savo pirmenybės teisės patenkinti

reikalavimą ar kito jo naudai nustatyto prievolės įvykdymo užtikrinimo budo, jeigu kreditorius būtų

galėjęs patenkinti savo reikalavimą pasinaudodamas teisėmis, kurių atsisakė. Nurodytos rizikos

priskyrimas kreditoriui sistemiškai sietinas su CK 6.80 straipsnio 2 dalimi, pagal kurią analogiškos

rizikos paskirstymo taisyklės taikomos esant nustatytai subsidiariai laiduotojo prievolei ir

netaikomos, jeigu skolininko ir laiduotojo atsakomybė kreditoriui yra solidarioji (CK 6.81

straipsnio 1 dalis), nebent būtų susitarta kitaip dėl užtikrinimo būdų eiliškumo taikymo.

Solidariosios laiduotojo prievolės atveju, jeigu kreditorius (įkaito turėtojas) pirmiausia nusprendžia

pasinaudoti laiduotojo suteiktu prievolės įvykdymo užtikrinimo būdu (laidavimu), bet ne įkeitimu,

tai nereiškia, kad laiduotojo prievolė pasibaigė CK 6.86 straipsnio pagrindu. Taigi kreditoriaus,

turinčio reikalavimo teisę į solidariuosius bendraskolius, reikalavimo į laiduotoją nukreipimas,

nepasinaudojus daiktiniu prievolių įvykdymo užtikrinimo būdu (įkeitimu), nereiškia šio daiktinio

prievolių įvykdymo būdo atsisakymo, išskyrus atvejus, kai šalys susitarė kitaip.

CK normos laidavimą ir įkeitimą reglamentuoja netapačiai, bet jų vienas kitam

nepriešpastato, neįtvirtina jų tarpusavio konkurencijos. Esant solidariajai skolininkų pareigai,

materialiosios teisės normos suteikia kreditoriui teisę pasirinkti ne tik savo pažeistų teisių gynybos

būdą, reikalavimo dalyką, bet ir nuspręsti, iš kokių asmenų reikalauti įvykdyti prievolę, jeigu

prievolių užtikrinimo sutartyse nenustatyta kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų

skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB

„Swedbank“ v. R. K. ir kt., bylos Nr. 3K-7-364/2010). Jeigu reikalavimas patenkinamas ir iš įkeisto

69

turto, ir iš laiduotojo, tai taikytinos actio de in rem verso institutą (nepagrįstą praturtėjimą)

reglamentuojančios teisės normos (CK 6.237- 6.242 straipsniai).


Įmonės pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto sąlygos nurodytos LR

Įmonių bankroto įstatymo (toliau tekste ir – ĮBĮ) 30 straipsnio 2 dalyje: 1) yra įsiteisėjusi teismo

nutartis dėl kreditorių ar dalies kreditorių reikalavimų patvirtinimo; 2) nuo teismo nutarties, kuria

patvirtinti kreditoriniai reikalavimai, įsiteisėjimo dienos praėjo 3 mėnesiai, 3) nėra priimta nutartis

dėl taikos sutarties sudarymo; 4) teismas nėra pratęsęs 3 mėnesių termino. Esant šioms sąlygoms,

yra aišku, kad įmonės veikla neatnaujinta ir kreditoriai nesiekia jos atnaujinti (Lietuvos

Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 8 d. nutartis

civilinėje byloje Nr. 3K-3-591/2008). Todėl tik konstatavus, jog bent viena iš nurodytų sąlygų

pripažinti įmonę bankrutavusia neegzistuoja, būtų pagrindas naikinti skundžiamą pirmosios

instancijos teismo nutartį.

Apeliacinės instancijos teismas pastebi, jog bankrutuojančios įmonės turto vertės

nustatymo klausimas nėra priskiriamas tiems klausimams, kuriuos teismas turi išspręsti,

priimdamas nutartį dėl įmonės pripažinimo bankrutavusia ir jos likvidavimo, todėl atskirojo skundo

argumentai dėl netinkamai nustatytos bankrutuojančios įmonės turto vertės neįtakoja skundžiamos

nutarties teisėtumo bei pagrįstumo.


Byloje ginčas kilo dėl to, ar įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti darbdaviui bankroto

bylą, administratorius turėjo teisę atleisti ieškovą ĮBĮ 19 straipsnio 1 dalyje numatyta tvarka –

suėjus ĮBĮ nustatytam 15 darbo dienų įspėjimo terminui – kai ieškovas, privalomai apdraustas

socialiniu draudimu, t. y. būdamas darbo teisinių santykių subjektu, tapo laikinai nedarbingu dėl

bendro pobūdžio susirgimų ir šis nedarbingumas tęsėsi po įspėjime dėl darbo sutarties nutraukimo

nurodyto termino.

Kaip yra žinoma, tinkamas darbo teisės normų, reglamentuojančių sutarties

nutraukimą, aiškinimas ir taikymas yra svarbi darbo santykių subjektų teisių efektyvaus gynimo ir

apsaugos priemonė, stiprinanti pasitikėjimą Lietuvos valstybe ir joje veikiančia teisingumo

įgyvendinimo sistema. Šis imperatyvas apima ir tuos atvejus, kai darbo santykiai baigiasi dėl

darbdavio nemokumo, nes įmonių bankrotai, kurie yra natūralūs laisvosios rinkos ekonomikos

70

sąlygomis, tuo pačiu yra socialiai žalingas reiškinys, t. y. itin skaudžiai paliečia bankrutuojančios

įmonės darbuotojus įvairiais aspektais: netenkama pragyvenimo šaltinio, dažnai ir uždirbto

užmokesčio, socialinių garantijų ir kt. Dėl to tiek nacionalinėje, tiek tarptautinėje teisėje darbo

santykiai ir jų pasibaigimas yra reglamentuojami taip, kad darbdavys, būdamas tiek ekonomiškai,

tiek socialiai stipresniąja šių santykių šalimi, ne tik nepiktnaudžiautų turimomis teisėmis, bet kartu

ir užtikrintų darbuotojo teises į socialinę apsaugą (pvz., išsaugoti darbuotojui darbo vietą, kai jis

negali atlikti darbinių funkcijų dėl įstatyme numatytų priežasčių, apdrausti privalomuoju socialiniu

draudimu, kt.) ir, atitinkamai, darbuotojams yra suteikiamos socialinės garantijos (pvz., kad jis

nebus atleistas laikino nedarbingumo laikotarpiu, atlikdamas tikrąją krašto tarnybą, galės

pasinaudoti vaiko priežiūros atostogomis ir kt.) (Europos socialinės chartijos 12 principas, 12 str.,

Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 34 str., Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 str. 1

d., Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 9, 19 str. ir kt.). Dėl šių priežasčių taip pat yra

sukurta įvairių mechanizmų bei vis kuriami papildomi, kaip, esant darbdavio nemokumui, turėtų

būti ginamos darbuotojų teisės, kad nebūtų pažeista socialinio teisingumo sąranga ir tikslai (pvz.,

Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 80/987/EEB dėl valstybių narių teisės derinimo darbdavio

nemokumo atveju, pakeista 2002-09-23 direktyva 2002/74 EB, Europos socialinė chartija,

Garantinio fondo įstatymas, Nedarbo socialinio draudimo įstatymas ir kt.).

ĮBĮ 19 straipsnio normos, reglamentuojančios darbo santykių reguliavimą, yra

specialiosios DK atžvilgiu, todėl jos turi būti taikomos pirmiausia, kai yra bendrovei yra iškeliama

bankroto byla. Toks šios teisės normos aiškinimas neprieštarauja DK 137 straipsniui, numatančiam,

kad pradėjus darbdavio bankroto procedūrą, darbo sutartys gali būti nutraukiamos. Taip pat

neprieštarauja ir teismų praktikai, kurioje nurodyta, kad tais atvejais, kai yra pradėta darbdavio

procedūra, darbo sutarčių nutraukimui, visų pirma, taikytinas ĮBĮ ir tik tuomet, kai šis įstatymas

atitinkamų klausimų nereglamentuoja, darbo sutarčių nutraukimui turi būti taikomos DK ketvirtojo

skirsnio „Darbo sutarties pasibaigimas“ normos. ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 11 punkte numatyta, kad

administratorius priima ir atleidžia darbuotojus DK ir ĮBĮ nustatyta tvarka.

Paminėtos specialaus įstatymo normos nėra savitikslės, o jų sisteminė analizė teisėjų

kolegijai leidžia daryti išvadą, kad atleidžiant darbuotojus jos turi būti taikomos ne formaliai, bet

įvertinus konkrečią situaciją, kiekvienu atveju išsiaiškinus, ar ji yra reglamentuota specialiu

įstatymu, ir atsižvelgus į ypatingą darbuotojo statusą, tiems klausimams, kurie nėra sureguliuoti ĮBĮ,

taikyti DK ketvirtojo skirsnio nuostatas, reglamentuojančias darbo sutarties pasibaigimo klausimus.

Kaip teisingai nurodo apeliantas, ĮBĮ tiesiogiai nereglamentuoja darbo sutarties

pasibaigimo (nutraukimo) tvarkos, kai darbuotojas įspėjimo laikotarpiu tampa laikinai nedarbingas

dėl bendro pobūdžio sveikatos sutrikimų. Dėl to šiuo atveju, teisėjų kolegijos manymu, priešingai

71

nei sprendė teismas, turėjo būti taikomos DK ketvirtojo skirsnio nuostatos, nustatančios darbdaviui

privalomą draudimą atleisti laikinai nedarbingą darbuotoją net ir suėjus įspėjime nustatytam

terminui, išskyrus DK 136 straipsnio 1 dalyje numatytus atvejus (DK 131 str.). Tai yra nagrinėjamu

atveju turėjo būti taikomas apelianto nurodomo DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punkto draudimas.

Pažymėtina, kad minėtas draudimas darbdaviui atleisti darbuotoją esant tam tikrai

sąlygai, savo prigimtimi yra socialinė garantija, kuria siekiama apsaugoti darbuotojo, laikinai

nedarbingo dėl sveikatos sutrikimų ir dėl to socialiai labiau pažeidžiamo, interesus. Kartu ja

siekiama apsaugoti sveikatos problemų turintį darbuotoją nuo papildomų rūpesčių ir psichologinių

traumų. Kartu, kaip nurodo apeliantas, tai yra susiję ne tik su darbo vietos išsaugojimu, bet ir

kitomis socialinėmis garantijomis. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad darbuotojų teisė į paminėtą

garantiją draudžia darbdaviui atleisti darbuotoją iš darbo jo laikinojo nedarbingumo laikotarpiu bet

kuriuo DK nustatytu darbo sutarties nutraukimo pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių

bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-350/2011;

2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-466/2010). Į šiuos išaiškinimus

atsižvelgtina ir nagrinėjamoje byloje, nes pagrindas nutraukti darbo sutartį dėl to, kad buvo pradėta

darbdavio bankroto procedūra, yra įtvirtintas DK 137 straipsnyje. Tuo tarpu ĮBĮ 19 straipsnio 1

dalyje reglamentuojamas ne darbo sutarties nutraukimo pagrindas, bet nutraukimo tvarka

(reikalavimas įspėti apie būsimą atleidimą, terminai ir kt.). Tuo labiau, kad minėtas DK 136

straipsnio 1 dalies 6 punktas numato, kad sutartis su darbuotoju gali būti nutraukta tik likvidavus

darbdavį, jeigu pagal įstatymus jo darbo prievoles nebuvo įpareigotas vykdyti kitas asmuo.

Priešingas minėtos ĮBĮ 19 straipsnio 1 dalies aiškinimas neatitiktų jos paskirties ir tikslo sudaryti

dėl bankroto atleidžiamam darbuotojui sąlygas pasirūpinti, kad jo socialinės garantijos nenutrūktų

(pvz., įspėjimo paskirtis yra ne tik informuoti darbuotoją dėl jo tolesnės padėties darbovietėje, bet

taip pat per minėtą laiką darbuotojas turi galimybę susirasti naują darbą ir pan.).

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta

garantija darbuotojui pradeda galioti nuo tos dienos, kai darbdavys informuojamas apie tai, kad šis

turi nedarbingumo lapelį, ir baigiasi tą dieną, kurią jis sugrįžta į darbą arba sueina 120 kalendorinių

dienų iš eilės terminas (DK 133 str. 2 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus

teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-466/2010).

Atsižvelgdama į tai, kas paminėta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo atveju

bankroto administratorius, kuris, be kita ko, turi įstatyme numatytą pareigą vadovautis ne tik ĮBĮ,

bet ir DK normomis, be teisėto pagrindo nutraukė su ieškovu sudarytą darbo sutartį, suėjus ĮBĮ 19

straipsnio 1 dalyje nurodytam įspėjimo terminui, o ne perkėlė šią datą į 2010-04-23 (DK 130 str. 4

d.).

72

Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip jau buvo paminėta pirmiau, nukėlimas

darbuotojo atleidimo datos iki to laiko, kol pasibaigs nedarbingumo laikotarpis, yra vienas iš

pažeistų darbuotojo teisių gynimo būdų. Nors tokiu datos nukėlimu yra užtikrinamas darbo vietos ir

pareigų išsaugojimas tam tikrą laiką (DK 133 str.), tačiau tokia garantija nekeičia darbo sutarties

nutraukimo pagrindo ir tokiu atveju negali būti taikomi kiti darbuotojo teisių gynimo būdai, pvz.,

pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu ir grąžinti darbuotoją į ankstesnį darbą (DK 133 str. 2 d., 297

str. 3, 4 d.). Tuo labiau, kad ieškovas nei ieškininiame pareiškime, nei apeliaciniame skunde

nenurodė argumentų, patvirtinančių, kad prašydamas pripažinti neteisėta atsakovo 2010-02-10

įsakymo dalį dėl darbo sutarties nutraukimo bei ją panaikinti, jis siekė kitų pasekmių nei atleidimo

iš darbo datos perkėlimo.


Byloje sprendžiamas ginčas, ar šalys, sudarydamos laidavimo sutartis, kuriomis

užtikrino kredito grąžinimą, susitarė dėl laidavimo termino, t. y. kad jis galios iki visiško prievolių

pagal kredito sutartį įvykdymo, ar nagrinėjamu atveju taikytinas CK 6.88 straipsnio 1 dalyje

nustatytas terminas, be kita ko, atsižvelgiant į tai, jog skolininkui iškelta bankroto byla.

Dėl laidavimo pabaigos

Pagal CK 6.76 straipsnio 1 dalį laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar

neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama,

neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Bendrasis principas yra tas, kad laidavimas pasibaigia tuo

pačiu metu, kada pasibaigia juo užtikrinta prievolė (CK 6.76 straipsnio 2 dalis, 6.87 straipsnio 1

dalis). CK 6.88 ir 6.89 straipsniuose nustatyti terminuoto ir neterminuoto laidavimo pabaigos

terminai. CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai buvo laiduota tik tam tikram laikui arba

užtikrinta terminuota prievolė, laidavimas baigiasi, jeigu kreditorius per tris mėnesius nuo tos

dienos, kurią suėjo laidavimo terminas ar prievolės įvykdymo terminas, nepareiškia laiduotojui

ieškinio. Tačiau CK nedraudžiama šalių susitarimu pakeisti nurodytus terminus. Dėl to, kai

paskolos ar kreditavimo sutartyje nustatytu terminu prievolė neįvykdyta, o laiduotojas ir kreditorius

yra susitarę, jog laidavimas galioja iki visiško paskolos grąžinimo, tai CK 6.88 straipsnio 1 dalyje

nustatytas laidavimo pabaigos terminas netaikomas. Tokia laidavimo sutartyje nustatyta sąlyga

neprieštarauja CK nuostatoms, yra teisėta, todėl, atsižvelgiant į sutarties laisvės ir šalių

dispozityvumo principą, sutarties šalims sukuria atitinkamas teises ir pareigas (CK 1.136, 6.3

straipsniai, 6.70 straipsnio 1 dalis, 6.156 straipsnio 4, 5 dalys). Be to, laidavimo galiojimo iki

visiško užtikrintos prievolės įvykdymo nustatymas atitinka laidavimo kaip akcesorinės



















73

(papildomos, šalutinės ir nuo pagrindinės prievolės priklausančios) prievolės pobūdį. Kasacinio

teismo praktikoje yra pažymėta, kad šalių susitarimas, kad laidavimas galioja iki visiško prievolės

įvykdymo, turi būti išreikštas aiškiai ir nedviprasmiškai, nes kiekvienu atveju laiduotojas turi žinoti,

kokią atsakomybę jis prisiima suteikdamas kito asmens kreditoriui laidavimą ir užtikrindamas

skolininko prievolę. Atitinkamai ir kreditorius žino, kokia apimtimi ir terminais atsako laiduotojas

(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 27 d.

nutartis, priimta civilinėje byloje R. A. v. UAB „Vilsima“, UAB „Čilija“, bylos Nr. 3K-3-261/2009;

2009 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Swedbank“ v. P. B. ir kt., bylos Nr.

3K-7-229/2009).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2003 m. vasario 28 d. ieškovas ir UAB „Canalis“

sudarė kredito sutartį, pagal kurią ir vėliau sudarytus papildomus susitarimus ieškovas suteikė UAB

„Canalis“ 340 000 Lt kreditą, o šis įsipareigojo jį iki 2006 m. spalio 20 d. ieškovui grąžinti. Kredito

grąžinimui užtikrinti ieškovas ir atsakovai 2005 m. gruodžio 16 d. sudarė laidavimo sutartis,

kuriomis atsakovai įsipareigojo atsakyti bankui visu savo turtu ir lėšomis, jeigu skolininkas (UAB

„Canalis“) negrąžins kredito ar jo dalies, nemokės palūkanų, netesybų, kitų banko mokesčių ar dėl

tokio nemokėjimo kitaip sukels nuostolių bankui pagal kredito sutartį. Laidavimo sutarties 3.5

punkte buvo įtvirtinta, kad „sutartis įsigalioja jos pasirašymo dieną ir galioja iki visiško prievolių,

pagal 2003 m. vasario 28 d. kredito sutartį Nr. 1850304110105, su visais tolimesniais jų

papildymais ir pakeitimais“. Esant tokiam laidavimo sutarties tekstui tarp šalių kilo ginčas, ar jos,

sudarydamos laidavimo sutartis, kuriomis užtikrino kredito grąžinimą, susitarė dėl laidavimo

termino, t. y. kad jis galios iki visiško prievolių pagal kredito sutartį įvykdymo, ar nagrinėjamu

atveju taikytinas CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas. Taigi, iš esmės tarp šalių kilo

ginčas dėl nurodytos laidavimo sutarties turinio aiškinimo, lemiančio tinkamą laidavimo pabaigą

reglamentuojančių teisės normų taikymą.

Sutarčių aiškinimo taisyklės nustatytos CK 6.193 straipsnyje. Pasisakydamas dėl jų,

kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, esant sutarties šalių ginčui dėl jos rūšies, pobūdžio, sutarties

sąlygų tikrosios prasmės, jos padarinių, sutartis aiškintina pagal CK 6.193 straipsnyje nustatytas

taisykles. Aiškinant sutartį turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai (CK 6.193

straipsnio 1 dalis). Kilus ginčui, būtina derinti subjektyvų sutarties aiškinimo principą su jos teksto

lingvistine analize. Be to, CK 6.193 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas sisteminis sutarties aiškinimo

principas reikalauja, kad visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio

ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos

atsižvelgiant į visą sutarties kontekstą. Sisteminis sutarties aiškinimo metodas, taip pat sutarties

tikslų aiškinimas gali padėti nustatyti sutarties rūšį, pobūdį, šalių tarpusavio teises ir pareigas














74

(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 14 d.

nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Libra Vitalis“ v. UAB „Homo Faber“, bylos Nr. 3K-3-

274/2004). Pagal CK 6.193 straipsnio 1 dalį, jeigu šalių tikrųjų ketinimų negalima nustatyti, tai

sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų

suteikę analogiški šalims protingi asmenys. Nurodytas principas reiškia, kad, esant lingvistinės

sutarties teksto reikšmės ir šalių tikrųjų ketinimų skirtumui, pirmenybę reikia teikti šalių

ketinimams, kuriuos šalys, sudarydamos sutartį, turėjo omenyje. Kita vertus, kaip yra pažymėta

kasacinio teismo praktikoje, šio principo nereikėtų pernelyg suabsoliutinti. Jeigu šalių ketinimai

nesutampa, didesnę reikšmę turi sutarties tekstas, todėl svarbesnė yra sutarties teksto lingvistinė

analizė, nes ji gali padėti nustatyti, kurios šalies ketinimai atitinka sutarties lingvistinę prasmę.

Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo

vienai iš šalių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m.

balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Libra Vitalis“ v. UAB „Homo Faber“,

bylos Nr. 3K-3-274/2004).

Aiškinant laidavimo sutarties turinį aktualu pažymėti, jog laidavimo sutarties tikslas –

gaunant už tai atlyginimą ar jo negaunant atsakyti kito asmens kreditoriams veikiant dėl kitų

interesų. Versle paprastai toks interesas yra garantuoti kreditoriams, kad ūkio subjektas yra

patikimas partneris, kuriuo galima pasitikėti ir taip galima siekti normalios tokio asmens, už kurį

laiduojama, ūkinės veiklos. Nagrinėjamos bylos atveju už verslo subjektui – uždarajai akcinei

bendrovei suteikiamą kreditą laidavo administracijos vadovas ir jo sutuoktinė. Akivaizdu, kad tokia

laidavimo sutartimi buvo siekiama užtikrinti kredito davėją – banką, kad suteiktas kreditas bus

grąžintas. Bankas yra kredito įstaiga, todėl vienas jo tikslų – pelno siekimas teikiant finansines

paslaugas. Kreditų suteikimas yra viena banko, kaip kredito įstaigos, teikiamų paslaugų. Tam, kad

tokios paslaugos teikimas kredito įstaigai būtų pelningas (t. y. atitiktų jos veiklos tikslus), yra

naudojamasi atitinkamais teisiniais instrumentais, užtikrinančiais prievolių įvykdymą. Dėl to

aiškinant nagrinėjamos bylos šalių laidavimo sutartį turi būti analizuojama ne tik lingvistinė

sutarties teksto reikšmė, bet ir atsižvelgiama į laidavimo prasmę bei sutarties šalių tikslus. Teisėjų

kolegija konstatuoja, jog apeliacinės instancijos teismas laidavimo sutarties 3.5 punktą aiškino

pagal CK 6.193 straipsnyje nustatytas sutarčių aiškinimo taisykles, kurių taikymo ir aiškinimo

praktika yra nuosekliai išplėtota kasacinio teismo jurisprudencijoje. Gramatinė šios sutarties sąlygos

sakinio konstrukcija yra tokia, kuri pakankamai akivaizdžiai patvirtina, jog yra praleistas žodis

„įvykdymo“, todėl apeliacinės instancijos teismas turėjo pagrindą konstatuoti techninės klaidos

buvimą. Taigi, apeliacinės instancijos teismui nustačius, jog šalių laidavimo sutartis galioja iki








75

visiško prievolės pagal kredito sutartį įvykdymo, CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas laidavimo

pabaigos terminas nėra taikomas.

Kasatorius taip pat nurodė, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, jeigu

užbaigus bankroto bylą skolininkas likviduojamas ir išregistruojamas iš juridinių asmenų registro

(Įmonių bankroto įstatymo 32 straipsnio 5-6 dalys), tai pagrindinio skolininko prievolė yra laikoma

pasibaigusia (CK 6.128 straipsnio 3 dalis) ir tuo pačiu metu paprastai baigiasi laidavimas (CK 6.87

straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2011

m. gruodžio 29 d. nutarimas, priimtas civilinėje bylojeAB DNB bankas v. A. J. ir kt., bylos Nr. 3K-

P-537/2011).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovas ieškinį atsakovams (laiduotojams)

pareiškė 2009 m. gruodžio 23 d., o teismo sprendimas dėl įmonės pabaigos buvo priimtas 2010 m.

kovo 1 d. Taigi, ieškinio laiduotojams pareiškimo metu pagrindinis skolininkas nebuvo likviduotas

ir išregistruotas iš juridinių asmenų registro, t. y. jo prievolė ieškovui nebuvo pasibaigusi. Tai

reiškia, jog kreditorius, pareikšdamas ieškinį laiduotojams, pareikalavo, kad nepasibaigusią

pagrindinio skolininko prievolę įvykdytų solidarieji skolininkai (CK 6.81 straipsnio 1 dalis). Teisėjų

kolegija konstatuoja, kad tokiu atveju, kai, bankrutuojant skolininkui, reikalavimas laiduotojui

pareiškiamas atskiroje byloje iki pagrindinio skolininko likvidavimo, nors tokios bylos nagrinėjimo

eigoje vėliau skolininkas ir likviduojamas, laidavimas nepasibaigia, nes kreditorius kreipėsi į

teismą, siekdamas savo teisių ir teisėtų interesų gynybos, kai pagrindinio skolininko prievolė dar

nebuvo pasibaigusi.

Apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino laidavimo pasibaigimą

reglamentuojančias materialiosios teisės normas, o kasacinio skundai argumentai nesudaro pagrindo

šio teismo sprendimui panaikinti (CPK 346 straipsnis).


Dėl išieškojimo iš hipoteka įkeisto trečiųjų asmenų turto, kai skolininkui iškeliama

bankroto byla.

Hipoteka – tai įregistruotas įkeitimo sandoris, kuriuo užtikrinamas kreditoriaus

reikalavimų patenkinimas supaprastinta (ne ginčo tvarka) procedūra. Hipotekos sandoriui sudaryti

nėra reikalaujama, kad įkeičiamas turtas priklausytų nuosavybės teise skolininkui, siekiant užtikrinti

šio skolinių įsipareigojimų kreditoriui vykdymą turtą gali įkeisti ir tretieji asmenys. Toks teisinis

santykis yra kvalifikuojamas kaip svetimo turto hipoteka (CK 4.181 straipsnis). Asmuo, įkeitęs

nekilnojamąjį daiktą kito asmens prievolei užtikrinti, skolinio įsipareigojimo neįvykdymo atveju

atsako tik įkeistu savo daiktu ir, įvykdęs prievolę už skolininką arba jeigu įkeistas turtas parduotas















76

iš varžytynių, įgyja į skolininką atgręžtinio reikalavimo teisę dėl sumokėtos sumos ar dėl daikto

praradimo patirtų nuostolių atlyginimo (CK 4.195 straipsnis).

Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą kreditorius turi teisę kreiptis į hipotekos teisėją

dėl priverstinio turto pardavimo iš viešųjų varžytynių tuo atveju, jeigu skolininkas per hipotekos

lakšte nustatytą terminą neįvykdo skolinio įsipareigojimo (CK 4.192 straipsnio 1 dalis). Tai yra

bendroji išieškojimo iš įkeisto turto taisyklė, kuri taikoma, kai nėra ypatingų, įstatyme nustatytų

aplinkybių, kurioms esant kreditorius įgyja teisę patenkinti turimą reikalavimą iš įkeisto turto prieš

terminą. Viena tokių aplinkybių yra nustatyta CK 4.196 straipsnio 1 dalies 3 punkte –skolininko ar

įkeisto daikto savininko (ne fizinio asmens) bankroto procedūros pradėjimas.

Ginčo teisinių santykių atsiradimo metu galiojusioje CPK 560 straipsnio 3 dalyje buvo

nustatyta, kad tais atvejais, kai skolininkui (įkeisto turto savininkui) pradėta bankroto

(restruktūrizavimo) procedūra, įkeistas turtas parduodamas ir hipotekos kreditorių reikalavimai

tenkinami Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka. Tai reiškia, kad nuo pareiškimo dėl bankroto

bylos skolininkui (įkeisto turto savininkui) iškėlimo pateikimo teismui dienos turi būti taikomi visi

apribojimai išieškoti iš skolininko turto pagal išduotus vykdomuosius dokumentus, o, įsiteisėjus

teismo nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo, draudžiama vykdyti visas finansines prievoles,

neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų

įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka (Įmonių bankroto

įstatymo 9 straipsnio 3 dalis, 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas (2008 m. gegužės 22 d. įstatymo

redakcija). Tokiu atveju hipotekos kreditorius, kaip ir kiti kreditoriai, turi nustatytais terminais

pareikšti finansinį reikalavimą (Įmonių bankroto įstatymo 21 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad CPK 560 straipsnio 3 dalies normos

taikymas aktualus tada, kai bankroto byla keliama įkeisto turto savininkui, nes bankroto procedūros

metu yra apskaitomas, realizuojamas ir įmonės kreditorių reikalavimams tenkinti panaudojamas

bankrutuojančios įmonės (ne trečiųjų asmenų) turtas. Tokios pozicijos laikomasi ir kasacinio teismo

praktikoje (Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 8 d.

nutartis, priimta civilinėje byloje Nordea Bank Finland Plc (AB) v. BUAB ,,Neto“, bylos Nr. 3K-3-

433/2010; 2011 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nordea Bank Finland Plc (AB)

v. BUAB ,,Neto“, bylos Nr. 3K-3-205/2011). Taigi tuo atveju, kai skolininkui, kurio įsipareigojimo

įvykdymas yra užtikrintas tretiesiems asmenims, ne jam priklausančio nekilnojamojo turto įkeitimu,

iškeliama bankroto byla, kreditorius įgyja teisę reikalauti patenkinti savo reikalavimą iš įkeisto turto

bendra CK 4.192 straipsnyje nustatyta tvarka, t. y. kreiptis į hipotekos teisėją dėl priverstinės

išieškojimo procedūros iš įkeisto turto pradėjimo.




















77

Nagrinėjamoje byloje teismų nustatyta, kad 2009 m. vasario 6 d. sudaryta taikos

sutartimi UAB ,,Liturimex kelionių tarnyba“ įsipareigojo iki 2010 m. rugpjūčio mėn. grąžinti

pareiškėjui 395 397,27 Lt skolos ir su ja susijusias palūkanų ir delspinigių sumas. Suinteresuotas

asmuo S. A. ir kasatorius R. A., siekdami užtikrinti įsipareigojimų pagal taikos sutartį vykdymą,

2009 m. kovo 26 d. hipotekos lakštu įkeitė jiems nuosavybės teise priklausantį turtą – du žemės

sklypus, esančius (duomenys neskelbtini), žemės sklypą ir pastatą, esančius (duomenys neskelbtini).

Suinteresuotas asmuo UAB ,,Liturimex kelionių tarnyba“ iki nustatyto termino skolinio

įsipareigojimo neįvykdė; 2009 m. gruodžio 3 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi jam iškelta

bankroto byla. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatytos aplinkybės ir aptartas teisinis

reglamentavimas sudaro pagrindą išvadai, kad pareiškėjas nuo 2009 m. gruodžio 3 d. įgijo teisę

reikalauti iš skolininko grąžinti skolą, o šiam to negalint padaryti (iškelta bankroto byla), patenkinti

turimą reikalavimą iš įkeisto suinteresuoto asmens S. A. ir kasatoriaus turto.

Pagal šiuo metu galiojančio CK 4.174 straipsnio 1 dalį hipoteka užtikrinamas

pagrindinio reikalavimo įvykdymas, iš šio reikalavimo atsirandančių palūkanų, netesybų bei teismo

išlaidų, susijusių su hipotekos vykdymu, išieškojimas. Pareiškėjo ir suinteresuoto asmens UAB

,,Liturimex kelionių tarnyba“ sudarytoje taikos sutartyje įtvirtinta, kad suinteresuotas asmuo, be kita

ko, turės sumokėti pareiškėjui palūkanas ir delspinigius (Taikos sutarties 10, 11 punktai).

Suinteresuotas asmuo S. A. ir kasatorius skolos, palūkanų ir netesybų grąžinimui užtikrinti

įsipareigojo įkeisti sutartyje nurodytą nekilnojamąjį turtą (Taikos sutarties 5 punktas). Sutartinės

hipotekos lakšto dalies ,,Sąlygos ir reikalavimai“ 1 punkte nurodyta, kad hipoteka užtikrinamas

pagrindinio reikalavimo įvykdymas, iš šio reikalavimo atsirandančių netesybų, kitų pagal taikos

sutartį mokėtinų sumų, nuostolių, atsiradusių dėl prievolės įvykdymo termino praleidimo, bei

teismo išlaidų, susijusių su išieškojimu vykdymu, išieškojimas. Taigi nekilnojamojo daikto hipoteka

buvo užtikrintas ne tik pagrindinio reikalavimo (skolos grąžinimo), bet ir su juo susijusių

papildomų reikalavimų (palūkanų, delspinigių, kitų su pagrindine skola susijusių sumų

sumokėjimo) įvykdymas. Tai reiškia, kad pareiškėjas turi teisę reikalauti išieškoti iš įkeisto turto ne

tik skolą, bet ir palūkanas, delspinigius.

Kasatorius kasaciniame skunde, be kita ko, remiasi tuo, kad bylą nagrinėję teismai,

tenkindami pareiškėjo pareiškimą dėl priverstinio išieškojimo iš įkeisto turto pradėjimo,

neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjo reikalaujamas išieškoti palūkanų ir delspinigių dydis yra per

didelis, neatitinka teisingumo ir protingumo principų, be to, pareikštas praleidus ieškinio senaties

terminą (CK 1.125 straipsnio 5 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos dėl hipotekos ir įkeitimo

teisinių santykių yra nagrinėjamos ypatingosios teisenos (rašytinio proceso) CPK XXXVI skyriaus

normų nustatyta tvarka. Pagrindinė hipotekos teisėjo funkcija nagrinėjant aptariamo pobūdžio bylas






78

– patikrinti, ar egzistuoja visos CK, CPK ir kituose teisės aktuose nurodytos sąlygos hipotekos

įregistravimui, keitimui, baigimui, priverstiniam išieškojimui iš įkeisto turto ir kt. Tai reiškia, kad

hipotekos teisėjas atlieka tik procesinius su hipotekos procedūra susijusius veiksmus (tikrina, ar jam

pateikti dokumentai užpildyti tinkamai, ar pasibaigė sutartiniai teisiniai santykiai, kurių pagrindu

atsiradusiai prievolei užtikrinti turtas buvo įkeistas, ir pan.), tačiau nesprendžia hipotekos šalių

ginčų. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant bylų dėl hipotekos teisinių santykių nagrinėjimo

ypatumus, konstatuota, kad tuo atveju, kai konkrečioje byloje kyla ginčas, susijęs su pagrindine

prievole – skolos atsiradimu, jos dydžiu ir kt., šie klausimai byloje dėl hipotekos ar įkeitimo teisinių

santykių nenagrinėjami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos

2008 m. sausio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB DnB NORD bankas v. A. U., bylos Nr.

3K-3-103/2008; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB bankas „Snoras“ v.

G. A., bylos Nr. 3K-3-536/2009; 2011 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. S. v. AB

DnB NORD bankas, bylos Nr. 3K-7-272/2011; kt.). Skolininkas turi teisę ginčyti kreditoriaus

reikalavimą CPK nustatyta ieškinio teisenos tvarka, o hipotekos procedūrų vykdymas gali būti

sustabdytas, teismui pritaikius laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo

Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R.

K. v. V. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-201/2007; 2011 m. gruodžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje

S. B. v. D. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-494/2011). Nurodytas teisinis reglamentavimas suponuoja

išvadą, kad šiuo atveju kasatoriaus keliamas ginčas – dėl palūkanų ir delspinigių dydžio bei ieškinio

senaties termino taikymo, nagrinėtinas CPK nustatyta ieškinio teisenos tvarka, o išieškojimas iš

įkeisto turto gali būti laikinai nevykdomas, jeigu teismas, nagrinėjantis bylą ieškinio teisenos

tvarka, nustato, jog yra įstatyme nustatytas pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones –

sustabdyti išieškojimą iš įkeisto turto.

Pažymėtina, kad aplinkybė, jog kasatorius ir jo sutuoktinė nebuvo įtraukti į civilinės

bylos, kurios metu sudaryta taikos sutartis, nagrinėjimą trečiaisiais asmenimis, šiuo atveju vertintina

tik kaip formalus proceso teisės normų pažeidimas. Iš byloje pateiktų dokumentų matyti, kad

kasatorius iki bankroto bylos iškėlimo buvo UAB ,,Liturimex kelionių tarnybos“ direktorius, todėl

visa pagal taikos sutartį kasatoriui kylančių teisių ir pareigų įgyvendinimui reikalinga informacija

jam buvo suteikta ir žinoma.

11. Administravimo išlaidos









79

Apeliantas nesutinka su ta skundžiamos nutarties dalimi, kuria teismas įpareigojo

kreditoriaus UAB „Hilti complete systems“ patirtas advokato pagalbos išlaidas apmokėti iš BUAB

„Forte Flex“ administravimo išlaidų. Apeliantas neginčija teismo kompetencijos apskritai iš

bankrutuojančios įmonės priteisti advokato pagalbos išlaidas ar jų dydžio.

ĮBĮ 36 straipsnio 2 dalies nuostatose įtvirtinta, kad administravimo išlaidų sąmatą

tvirtina, keičia ir disponavimo administravimo išlaidomis tvarką nustato kreditorių susirinkimas.

ĮBĮ 36 straipsnio 3 dalies nuostatos numato, kad bankroto administravimo išlaidas sudaro

atlyginimas administratoriui, įmonės darbuotojų, kuriems būtina dalyvauti bankroto procese,

išskyrus dalyvaujančių ūkinėje komercinėje veikloje, su darbo santykiais susijusios išmokos,

išlaidos įmonės auditui, turto įvertinimo, pardavimo, atliekų, užteršto dirvožemio ir grunto

sutvarkymo bei kitos kreditorių susirinkimo patvirtintos išlaidos. Tai reiškia, kad bankroto

administratorius nėra laisvas disponuoti pinigais, skirtais atskirų rūšių administravimo išlaidoms

apmokėti, ir nėra nevaržomas pareigos atsiskaityti. Išskirtinai tik kreditorių susirinkimas turi teisę

tvirtinti, keisti administravimo išlaidų sąmatą ir nustatyti disponavimo administravimo išlaidomis

tvarką.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi priteisė UAB

„Hilti complete systems“ 605 Lt advokato pagalbos išlaidų ir numatė, kad jos turi būti apmokėtos iš

BUAB „Forte Flex“ administravimo išlaidų. Atsižvelgiant į ĮBĮ nustatytą reguliavimą, darytina

išvada, kad teismas skundžiama nutartimi apribojo kreditorių kompetenciją tvirtinti, keisti

administravimo išlaidų sąmatą bei nustatyti disponavimo administravimo išlaidomis tvarką.

Atitinkamai nepagrįstai įpareigojo bankroto administratorių atlikti veiksmus, kurie nepriklauso jo

kompetencijai. Vertintina, kad įmonei turi būti palikta galimybė pasirinkti būdą, kuriuo ji padengs

teismo kreditoriui priteistas bylinėjimosi išlaidas, t. y. ar administratoriui kreipiantis į teismą dėl

kreditoriaus kreditorinio reikalavimo padidinimo priteista suma, ar kreditorių susirinkimui keičiant

patvirtintą administravimo išlaidų sąmatą, numatant pinigų sumas, skirtas padengti iš

bankrutuojančios įmonės kreditoriams ar kitiems asmenims priteistas bylinėjimosi išlaidas.

Sutiktina ir su apelianto argumentu, kad įpareigojimas padengti advokato pagalbos

išlaidas iš administravimo išlaidų pažeistų ir kitas kreditorių teises. Kaip teisingai nurodo

apeliantas, administravimo išlaidos yra apmokamos iš bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės

lėšų, iš kurių yra tenkinami ir kreditoriniai reikalavimai (ĮBĮ 36 str. 1 d.). Dėl šios priežasties

egzistuoja tiesioginis ryšys tarp administravimo išlaidų ir kreditorių reikalavimų tenkinimo, t. y.

didėjant administravimo išlaidoms, mažėja kreditorių galimybė patenkinti savo reikalavimus. Taigi

akivaizdu, kad teismui nepagrįstai padidinus administravimo išlaidas, sumažėjo įmonės kreditorių

galimybė patenkinti savo reikalavimus, kas yra vertintina kaip kreditorių teisių pažeidimas.

80


Kaip yra žinoma, kiekvienu atveju, kai įmonė patiria išlaidų po bankroto bylos

iškėlimo, turi būti vertinama, ar jos laikytinos kreditoriaus reikalavimu bendrovei ir įtrauktinos į

kreditorių sąrašą, ar priskirtinos prie administravimo išlaidų. Šių išlaidų teisinė prigimtis nustatoma

atsižvelgiant į tokius kriterijus: jų paskirtį, subjektus, kurių naudai tos išlaidos apmokamos, taip pat

jų atsiradimo laiką. Teismų praktikoje pripažįstama, jog jei tam tikros bankroto proceso metu

atsiradusios išlaidos yra skirtos bankroto procedūroms atlikti ar kreditorių interesams ginti, tai jos

turi būti dengiamos iš administravimo išlaidų. Toks teisinis reglamentavimas grindžiamas tuo, kad

bankroto procedūrų vykdymas yra susijęs su tam tikromis administravimo išlaidomis, be kurių

negali būti sėkmingai, operatyviai ir sklandžiai atliekamas administratoriaus darbas, užbaigta

bankroto procedūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005

m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-650/2005). Pavyzdinis administravimo išlaidų

sąrašas įtvirtintas ĮBĮ 36 straipsnio 3 dalyje, tačiau akivaizdu, kad jis negali būti išsamus, todėl joms

taip pat gali būti priskiriamos ir kitos išlaidos, kurios atitinka jų teisinę prigimtį ir paskirtį, t. y.

išlaidos, būtinos tinkamai atlikti bankroto procedūras.

Kaip teisingai nurodo apeliantas, G. B. teisė į bylinėjimosi išlaidas (reikalavimas

bendrovei) atsirado jau po bankroto bylos BUAB „Barklita“ iškėlimo, bankroto administratoriui

vykdant ĮBĮ 11 straipsnyje numatytą pareigą reikšti ieškinius bendrovės ir jos kreditoriui interesams

apginti bei atsisakius nuo šių reikalavimų. G. B. išlaidos toje civilinėje byloje susidarė ginantis nuo

jam pareikštų reikalavimų. Dėl to teisėjų kolegija, atsižvelgdama tiek į faktines aplinkybes, tiek į

teisinį reglamentavimą, konstatuoja, jog šios G. B. priteistos bylinėjimosi išlaidos pagal savo

prigimtį yra administravimo išlaidos (ĮBĮ 36 str.).


ĮBĮ 36 straipsnio 5 dalyje nurodyti kriterijai administratoriaus atlyginimo už teikiamas

paslaugas dydžiui nustatyti, t. y. administratoriaus atlyginimo suma nustatoma atsižvelgiant į tai, ar

bankrutuojanti (bankrutavusi) įmonė tęsia (vykdo) veiklą, į parduodamo įmonės turto rūšį ir jo

kiekį, taip pat į įmonei iškeltų bylų ir pareikštų civilinių ieškinių sudėtingumą bei jų kiekį.

Administratoriaus atlyginimo suma ir jo mokėjimo tvarka nustatoma pavedimo sutartyje. Kreditorių

susirinkimo nustatytas atlyginimo administratoriui dydis turėtų atitikti protingumo, teisingumo,








81

sąžiningumo kriterijus (CK 1.5 str. 1 d.) ir užtikrinti tiek administratoriaus, tiek bankrutuojančios

įmonės kreditorių interesų pusiausvyrą. Objektyviais kriterijais nepagrįsto atlyginimo

administratoriui nustatymas pažeistų kreditorių teises, jei būtų nustatytas per didelis atlyginimas,

arba administratoriaus teises, jei būtų nustatytas per mažas. Tiek tais atvejais, kai bankroto

administratorius yra fizinis asmuo, tiek tais atvejais, kai juo paskiriamas juridinis asmuo, susiklosto

administratoriaus ir administruojamos įmonės pavedimo, ne darbo teisiniai santykiai.

Administratorius, kuris yra fizinis ar juridinis asmuo, yra verslu užsiimantis subjektas, savo rizika ir

atsakomybe teikiantis administravimo paslaugas. Dėl to atlyginimo administratoriui mokėjimas yra

ne atlyginimas darbo teisinių santykių prasme, o civilinių teisinių santykių pagrindu mokamas

atlygis verslo subjektui už jo teikiamas paslaugas.

Be atlyginimo administratoriui, bankroto administravimo išlaidas sudaro su darbo

santykiais susijusios išmokos įmonės darbuotojams, kurie būtinai turi dalyvauti bankroto procese,

išskyrus dalyvaujančius ūkinėje komercinėje veikloje, išlaidos įmonės auditui, turto įvertinimo,

pardavimo, atliekų, užteršto dirvožemio ir grunto sutvarkymo bei kitos kreditorių susirinkimo

patvirtintos išlaidos (ĮBĮ 36 str. 3 d.). Šioje normoje nustatytas pavyzdinis administravimo išlaidų

sąrašas, nes joms gali būti priskiriamos ir kitos kreditorių susirinkimo patvirtintos išlaidos, tačiau

kreditorių susirinkimo patvirtintoje administravimo išlaidų sąmatoje turėtų būti įtrauktos tik tokios

išlaidos, kurios atitinka administravimo išlaidų teisinę prigimtį ir paskirtį, t. y. išlaidos, būtinos

tinkamai atlikti bankroto procedūras. ĮBĮ 36 straipsnyje nepateikiami kriterijai, pagal kuriuos turėtų

būti nustatomas administravimo išlaidų, išskyrus atlyginimą administratoriui, dydis. Dėl to

administratoriui, teikiančiam tvirtinti administravimo išlaidų sąmatą kreditorių susirinkimui, tenka

pareiga motyvuotai pagrįsti, kodėl atitinkamos administravimo išlaidos (pvz., patalpų nuomos,

pašto, teisinių paslaugų, šildymo ir pan.) yra būtinos ir kodėl būtent toks išlaidų dydis reikalingas,

norint užtikrinti tinkamą bankrutuojančios įmonės administravimą. Kreditorių susirinkimas turi

teisę dėl atsiradusių naujų aplinkybių (papildomų išlaidų) pildyti jau patvirtintą sąmatą pagal

administratoriaus prašymą. Administratorius turi pagrįsti prašomų administravimo išlaidų dydį,

vėliau pateikti kreditorių susirinkimui patirtas išlaidas patvirtinančius ir finansinės atskaitomybės

dokumentams keliamus reikalavimus atitinkančius dokumentus (ĮBĮ 23 str. 4 p.). Atitinkamai

kreditorių susirinkimas, tvirtindamas administravimo išlaidų sąmatą, turi nustatyti tokias

administravimo išlaidų ribas, kurios leistų administratoriui sklandžiai atlikti administravimo

procedūras ir netrikdytų bankroto bylos nagrinėjimo eigos. Teismas vykdo administravimo išlaidų

pagrįstumo ir pakankamumo kontrolę, todėl pagal administratoriaus pareiškimą turi teisę panaikinti

kreditorių susirinkimo nutarimą ir perduoti klausimą kreditorių susirinkimui svarstyti iš naujo.

82

Teisėjų kolegija pažymi, kad ĮBĮ 36 straipsnio 2 dalis numato, kad administravimo

išlaidų sąmatą tvirtina, keičia ir disponavimo administravimo išlaidomis tvarką nustato kreditorių

susirinkimas. Tai reiškia, kad administratoriui faktiškai patyrus papildomai administravimo išlaidų,

negu numatyta patvirtintoje administravimo išlaidų sąmatoje ir jas pagrindus objektyviais

įrodymais, jis galės kreiptis į kreditorių susirinkimą dėl administravimo išlaidų padidinimo. Be to,

kaip teisingai nurodo pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, administratoriui kyla

pareiga pagrįsti būtinas įmonės administravimo išlaidas. Jos gali būti pagrindžiamos įmonės būklės

bei veiklos dokumentais, t. y. su darbo santykiais susijusiomis išmokomis, išlaidomis įmonės

auditui, turto įvertinimui, nuomai, apsaugai, pardavimui, atliekų sutvarkymui, teisinėms

paslaugoms, ryšio paslaugoms, komunaliniams mokesčiams ir t. t.

Apeliantas atskirajame skunde nesutinka su tuo, kad jam yra reikalinga pagrįsti

būtinas įmonės administravimo išlaidas. Teigia, kad jis neturi galimybės pagrįsti administravimo

išlaidų perspektyvine prasme, o gali tik preliminariai numatyti būsimas išlaidas. Teisėjų kolegija

nesutinka su šiuo argumentu. BUAB „Bugsdom&Co“bankroto byla iškėlta Klaipėdos apygardos

teismo 2010 m. spalio 28 d. nutartimi. Pirmasis kreditorių susirinkimas buvo sušauktas 2011 m.

balandžio 15 d. Neabejotina, kad per šį laikotarpį administratorius patyrė tam tikras telefono ryšio,

kanceliarines, pašto, transporto išlaidas ir pan. Tai lemia, kad administratorius turėjo galimybę

sukaupti įrodymus, pagrindžiančius minėtas išlaidas. Atitinkamai jis galėjo pateikti šiuos įrodymus

teismui, pagrįsdamas būtinas įmonės administravimo išlaidas ir administravimo išlaidų sąmatos

dydį.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, 2012-05-25, c. b. 3K-3-250/2012

Byloje keliamas klausimas, kokia dalis pajamų, gautų pardavus įkeistą turtą, turi būti

skiriama administravimo išlaidoms bankroto byloje apmokėti.

Dėl administravimo išlaidų nustatymo ir tvirtinimo, jų sudėties ir dydžio.

Įkaito turėtojo pareiga prisidėti prie bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidų

apmokėjimo reglamentuota ĮBĮ 33 straipsnio 5 dalyje. Joje nurodyta, kad kai pirkėjas sumoka visą

kainą už nupirktą įkeistą turtą, įkaito turėtojui, hipotekos kreditoriui priklausanti suma, išskaičiavus

administravimo išlaidoms apmokėti kreditorių susirinkimo patvirtintą sumą, ne vėliau kaip per 10

dienų nuo šios kainos gavimo dienos turi būti pervesta į įkaito turėtojo, hipotekos kreditoriaus

nurodytą sąskaitą. Visais atvejais, kai administratorius perduoda neparduotą įkeistą turtą įkaito

turėtojui, hipotekos kreditoriui, šie ne vėliau kaip per 10 dienų nuo turto perdavimo dienos sumoka

administratoriui šio turto administravimo išlaidas, nustatytas kreditorių susirinkimo patvirtintoje

administravimo išlaidų sąmatoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės



83

sesijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje AB DNB v. A. J., kt., bylos Nr.

3K-P-537/2011).

ĮBĮ 36 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad administravimo išlaidų sąmatą tvirtina, keičia

ir disponavimo administravimo išlaidomis tvarką nustato kreditorių susirinkimas Šio įstatymo 23

straipsnyje, apibrėžiančio kreditorių susirinkimo kompetenciją, 5 punkte nustatyti kreditoriaus

susirinkimo įgaliojimai tvirtinti administravimo išlaidų mokėjimų eilę, tvarką. Kreditorių

susirinkimo nutarimai dėl administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimo gali būti skundžiami teismui

(ĮBĮ 24 straipsnio 5 dalis). Teismas, nagrinėdamas skundą dėl kreditorių susirinkimo nutarimo

administravimo išlaidų klausimu teisėtumo, turi įvertinti, ar patvirtintoje sąmatoje nurodytos

išlaidos pagal teisinę prigimtį atitinka administravimo išlaidų sampratą ir ar išlaidų dydžiai atitinka

protingumo ir teisingumo kriterijus, ar nutarimas neprieštarauja ĮBĮ nuostatoms. Taip pat visais

atvejais teismas turi patikrinti, ar laikytasi kreditorių susirinkimo sušaukimo ir nutarimo priėmimo

tvarkos. Kadangi įstatymu teismui suteikta prerogatyva patikrinti kreditorių susirinkimo nutarimo

teisėtumą, tai teismas, nustatęs jo neatitiktį įstatymo reikalavimams, turi teisę panaikinti kreditorių

susirinkimo nutarimą ir perduoti klausimą kreditorių susirinkimui svarstyti iš naujo (Lietuvos

Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis,

priimta UAB ,,Šilterma“ bankroto byloje, bylos Nr. 3K-3-486/2010). Teismas, nustatęs bankroto

įstatymo pažeidimus, gali priimti ir kitokį sprendimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad tuo atveju, kai

priimtas kreditorių susirinkimo nutarimas administravimo išlaidų klausimu visiškai neatitinka ĮBĮ

nustatyto reglamentavimo, teismui nedraudžiama, panaikinus tokį nutarimą, priimti sprendimą,

nurodant ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalies nuostatas, kuriose nustatytos lėšos, iš kurių mokamos

administravimo išlaidos (ĮBĮ 10 straipsnio 1 dalis, 24 straipsnio 5 dalis). Nagrinėjamu atveju

kreditorių susirinkimas 2011 m. birželio 16 d. protokoliniu nutarimu Nr. 3 nutarė pardavus įkeistą

turtą iš gautų pajamų apmokėti tiesiogiai patirtas su šio turto pardavimu ir išlaikymu susijusias

administravimo išlaidas (ryšio, pašto, kanceliarines, transporto, turto vertinimo, turto draudimo ir

išlaidas už komunalinius patarnavimus). Kreditorių susirinkimas nenustatė visų administravimo

išlaidų, susijusių su bankroto procedūros vykdymu, ir lėšų, iš kurių mokamos administravimo

išlaidos, bei jų paskirstymo proporcingumo. Teismas, išnagrinėjęs administratoriaus skundą ir

panaikinęs kreditorių susirinkimo nutarimą, konstatavo, kad kreditorių susirinkimo nutarimas turi

atitikti ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalį, pagal kurią administravimo išlaidos mokamos iš bankrutuojančios ir

bankrutavusios įmonės visų rūšių lėšų (gautų pardavus įmonės turtą, įskaitant ir įkeistą, įmonei

grąžintų skolų, įmonės ūkinės veiklos, turto nuomos ir kitų bankroto proceso metu gautų lėšų).

Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįsta kasacinio skundo argumentą, kad tokiu sprendimu teismas

išsprendė kreditorių susirinkimo kompetencijai skirtą klausimą.














84

ĮBĮ 36 straipsnio 3 dalyje nustatytas išlaidų, kurios gali būti priskirtos prie

administravimo išlaidų, sąrašas, pagal kurį bankroto administravimo išlaidas sudaro atlyginimas

administratoriui, įmonės darbuotojų, kuriems būtina dalyvauti bankroto procese, išskyrus

dalyvaujančius ūkinėje komercinėje veikloje, su darbo santykiais susijusios išlaidos, išlaidos

įmonės auditui, turto vertinimo, pardavimo, atliekų, užteršto dirvožemio ir grunto sutvarkymo bei

kitos kreditorių susirinkimo patvirtintos išlaidos. Šioje teisės normoje nustatytas administravimo

išlaidų sąrašas nėra baigtinis, nes tokiomis išlaidomis pripažįstamos ir kitos kreditorių susirinkimo

patvirtintos išlaidos, t. y. tokios, kurios atitinka administravimo išlaidų teisinę prigimtį ir paskirtį

(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 15 d.

nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Otega“ v. antstolė V. Žydelienė, BUAB ,,Ekranas“, bylos

Nr. 3K-3-112/2011). Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant nurodytą ĮBĮ teisės normą, laikomasi

nuostatos, kad į administravimo išlaidas įtraukiamos tik tokios išlaidos, kurios būtinos bankroto

procedūroms tinkamai atlikti. ĮBĮ 36 straipsnyje nepateikiami kriterijai, pagal kuriuos turėtų būti

nustatomas administravimo išlaidų, išskyrus administratoriaus atlyginimą, dydis. Lietuvos

Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartyje,

priimtoje UAB ,,Šilterma“ bankroto byloje, bylos Nr. 3K-3-486/2010, išaiškinta, kad

administratoriui, teikiančiam kreditorių susirinkimui tvirtinti administravimo išlaidų sąmatą, tenka

pareiga motyvuotai pagrįsti, kodėl atitinkamos administravimo išlaidos yra būtinos ir kodėl būtent

toks išlaidų dydis reikalingas, norint užtikrinti bankrutuojančios įmonės administravimą.

ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad administravimo išlaidos apmokamos iš

bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės visų rūšių lėšų (gautų pardavus įmonės turtą, įskaitant ir

įkeistą, įmonei grąžintų skolų, ūkinės veiklos, turto nuomos ir kitų bankroto proceso metu gautų

lėšų), kai įmonė neturi lėšų ar jų nepakanka administravimo išlaidoms apmokėti, jos apmokamos

Vyriausybės nustatyta tvarka. Nurodytos teisės normos, kad bankroto administravimo išlaidos

apmokamos iš bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės visų rūšių lėšų, prasmė yra ta, kad,

realizavus kiekvieną bankrutuojančios įmonės turtą, tam tikra dalis gautos už jį sumos būtų skirta

administravimo išlaidoms apmokėti. Jeigu bankrutuojančios įmonės dalis turto yra įkeista, o kita

neįkeista ir šios dalys nevienodos, administravimo išlaidos, patirtos iki turto pardavimo dienos,

apmokamos proporcingai gautoms sumoms pardavus tiek įkeistą, tiek neįkeistą turtą.

Proporcingumo principas apmokant administravimo išlaidas šiuo atveju užtikrina kreditorių

lygiateisiškumo principo įgyvendinimą. Nagrinėjamu atveju teismai sprendė, kad įkaito turėtojas

dengia administravimo išlaidas proporcingai nuo gautų lėšų pardavus įkeistą ir neįkeistą turtą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad tokia teismo išvada atitinka kasacinio teismo praktiką ir ĮBĮ 36

straipsnio 1 dalies nuostatas, kuriomis nustatyta, iš kokių lėšų atlyginamos administravimo išlaidos.










85

Teisėjų kolegijos požiūriu, administravimo išlaidos skaičiuotinos iki įkeisto turto pardavimo ar

perdavimo įkaito kreditoriui.

Aptartos ĮBĮ normos administravimo išlaidų nustatymo ir paskirstymo kreditoriams

klausimą priskiria kreditorių susirinkimo kompetencijai, be to, įstatymo normose nustatyta, iš kokių

lėšų yra apmokamos administravimo išlaidos ir administravimo išlaidų sudėtis. Tai, kad teismai

nagrinėjamu atveju nurodė administravimo išlaidų apskaičiavimo principą proporcingai nuo visų

įmonės gautų lėšų, nereiškia, kad nustatė konkretų administravimo išlaidų dydį, kurį turi sumokėti

įkaito kreditorius. Šių išlaidų konkrečią sumą po įkeisto turto pardavimo turi apskaičiuoti ir pagrįsti

dokumentais bankroto administratorius, kuris yra atsakingas už likviduojamos įmonės buhalterinę

apskaitą (ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 16 punktas), ir pateikti tvirtinti kreditorių susirinkimui (ĮBĮ 33

straipsnio 5 dalis).

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad kasacinio skundo

argumentai nesudaro CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų pagrindų naikinti skundžiamus teismų

priimtus procesinius sprendimus, todėl kasacinis skundas netenkintinas.

12. Kreditorių susirinkimo nutarimai


Teisėjų kolegija nepritaria apelianto teiginiams, kad pirmosios instancijos teismas

netinkamai vertino aplinkybes dėl kreditorių susirinkimo darbotvarkės pakeitimo. Kaip nurodyta

aukščiau, 2011 m. birželio 9 d. kreditorių susirinkimo darbotvarkės klausimas buvo BUAB

„Ambervita“ turto pardavimo tvarkos ir kainų nustatymas. Toks klausimas ir buvo sprendžiamas

šiame susirinkime. Bankroto administratorius siūlė turto pardavimo kainą nustatyti 3 675 000 Lt, o

jo teiktame balsavimo raštu biuletenyje buvo ir grafa „Kreditoriaus pasiūlymas“. Tai, kad AB SEB

bankas balsavimo raštu biuletenyje pasiūlė turto pardavimo kainą – 3 553 650 Lt, neprieštaravo

kreditorių susirinkimo darbotvarkei, su kuria buvo supažindinti kreditoriai. Apeliantas, žinodamas,

kad 2011 m. birželio 9 d., 14 val. vyks BUAB „Ambervita“ kreditorių susirinkimas, kuriame bus

sprendžiama dėl BUAB „Ambervita“ turto tolimesnės pardavimo tvarkos ir kainų nustatymo, turėjo

teisę dalyvauti šiame kreditorių susirinkime bei reikšti nuomonę dėl AB SEB banko pasiūlymo, be

to, ir jis pats pagal balsavimo raštu biuletenio formą turėjo teisę reikšti savo pasiūlymus, kurie

sietini su tame kreditorių susirinkime spręstinu klausimu – BUAB „Ambervita“ turto tolimesnės

pardavimo tvarkos ir kainų nustatymu, tačiau šia teise nepasinaudojo. Pažymėtina, kad apeliantas

apskritai neišreiškė jokios valios dėl BUAB „Ambervita“ turto tolimesnės pardavimo tvarkos ir








86

kainų nustatymo. Bankroto administratoriaus pranešimo turinys neapribojo kreditorių teisės teikti

savo pasiūlymus dėl nutarimų svarstytinu klausimu dar iki susirinkimo pradžios,tačiau tai nereiškia,

kad administratorius turėjo pagal gautus kreditorių pasiūlymus vėl formuluoti atitinkamus nutarimų

projektus, juos teikti susipažinti kitiems kreditoriams ir vėl šaukti kreditorių susirinkimą. Apeliantas

turėjo visas galimybes sušaukto kreditorių susirinkimo metu susipažinti su AB SEB banko

pasiūlymu, tačiau jų nerealizavo, todėl teisėjų kolegija nesutinka su teiginiais, kad susipažinti su

siūlomu nutarimo projektu iki 2011 m. birželio 9 d. nei vėliau pareiškėjas esą negalėjo. AB SEB

banko pateikto pasiūlymo negalima laikyti darbotvarkės pildymu, nes darbotvarkė nesikeitė, buvo

sprendžiamas tas pats klausimas. Kreditoriams, kurie balsavo paštu, buvo sudaryta galimybė

išdėstyti savo pasiūlymą balsavimo raštu biuletenyje. Apie tokią galimybę apeliantui turėjo būti

žinoma iš balsavimo raštu biuletenio formos ir tai nepažeidė kreditorių susirikimo organizavimo

tvarkos bei kreditorių teisių. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams,

kad negalima tapatinti spręstinų klausimų rato (darbotvarkės) ir pasiūlymų, kaip juos spręsti, taip

pat negalima pritarti atskirojo skundo motyvams, jog skundžiama nutartis turi būti panaikinta.


Pagal ĮBĮ 25 straipsnio 4 dalį kreditorių komitetas priima nutarimus paprasta balsų

dauguma, o jeigu balsai pasiskirsto po lygiai, sprendžiamasis yra pirmininko balsas. Teisėjų

kolegija sutinka su atskirojo skundo argumentais, kad susirinkimo dalyviams pateikiant susirinkimo

darbotvarkę turi būti nurodyti numatomi svarstyti susirinkimo klausimai, tačiau kokie bus pasiekti

susitarimai ir kokie bus priimti nutarimai susirinkime, nėra ir negali būti žinomi iki klausimo

nagrinėjimo susirinkime pabaigos. Įstatymai nereglamentuoja kada, kaip ir kiek gali būti pateikta

nutarimų projektų, taip pat įstatymas neįpareigoja pateikti visus įmanomus nutarimų projektus,

tačiau vadovaujantis susirinkimo esme laikytina, kad iki nutarimo priėmimo susirinkimo iniciatoriai

ir dalyviai turi teisę pateikti nutarimų projektus, juos svarstyti ir nutarti balsuoti dėl jų ar ne.

Numatomų nutarimų projektų pateikimas yra susirinkimo dalyvių ir iniciatorių teisė, jie nėra

privalomi pateikti, o pateikti neįpareigoja kitų susirinkimo dalyvių balsuoti ir diskutuoti tik dėl

siūlomo nutarimo projekto. Susirinkimo dalyvis, gavęs darbotvarkės klausimus, turi teisę pasirinkti

savo teisės realizavimo būdą, t. y. turi teisę spręsti ar jam ginti savo interesus dalyvaujant

susirinkime, ar pasiūlyti savo nutarimo variantą, ar išreikšti nuomonę raštu, o savo teisės

realizavimo būdo pasirinkimas nereiškia, kad kreditoriams nebuvo suteikta galimybė išreikšti savo

valią dėl kiekvieno nutarimo projekto (Lietuvos apeliacinio teismo 2004 m. kovo 12 d. nutartis,

priimta civilinėje byloje Nr. 2-105/2004). Taigi vien aplinkybė, kad administratorius neinformavo





87

kitų kreditorių komiteto narių apie jų pasiūlymus administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimo

klausimu ir trys iš penkių kreditorių komiteto narių balsavo dėl kitokio nutarimo projekto, nei buvo

pasiūlyta bankroto administratoriaus, savaime nedaro tokio nutarimo neteisėtu.

13. Lizingo sutartis

Lietuvos Aukščiausiasis teismas, 2012-03-19, c. b Nr. 3K-3-99/2012

Lizingo (finansinės nuomos) santykiai reglamentuoti CK 6.567–6.574 straipsniuose.

CK 6.567 straipsnyje įtvirtinta lizingo (finansinės nuomos) sutarties samprata, pagal kurią lizingo

sutartimi lizingo davėjas įsipareigoja įgyti nuosavybės teise iš trečiojo asmens daiktą ir perduoti jį

lizingo gavėjui valdyti ir naudotis verslo tikslais už užmokestį su sąlyga, kad sumokėjus visą lizingo

sutartyje nustatytą kainą daiktas pereis lizingo gavėjui nuosavybės teise, jei sutartimi nėra numatyta

ko kita. Įstatyme įtvirtintoje lizingo sutarties sampratoje atskleidžiama lizingo, kaip finansavimo

sandorio, esmė. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad lizingo davėjas gali būti ir nuomojamo

turto savininkas, tokiam sandoriui labiau būdingi pirkimo-pardavimo požymiai, lizingo santykius

reglamentuojančios normos jam taikomos mutatis mutandis (CK 6.567 straipsnio 1 dalis). Tokie

sutartiniai santykiai turi ypatumų, dėl jų teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nepasisako, nes

nustatyta, kad prekybos centras, esantis Šiaulių m., Varpo g. 11, pagal lizingo sutartį buvo įsigytas

lizingo davėjo nuosavybės teise iš trečiojo asmens (pardavėjo) lizingo gavėjo UAB „4 vėjai ir KO“

nurodymu.

Lizingo davėjo (finansuotojo) interesas yra gauti užmokestį už suteiktą lizingo gavėjui

valdyti ir naudotis turtą. Toks užmokestis palūkanų forma apskaičiuojamas nuo daikto įsigijimui

išleistų pinigų sumos. O lizingo gavėjo interesas yra įsigyti verslui reikalingą daiktą, šį daiktą

valdyti ir naudotis taip gaunant pajamų. Lizingo gavėjas yra ekonominis daikto savininkas, tačiau

teisiniu daikto savininku išlieka lizingo davėjas. Iš CK 6.567 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos lizingo

sutarties sampratos akivaizdu ir lizingo gavėjui iš anksto yra žinoma, kad nuosavybės teisę į daiktą

jis įgis tik sumokėjęs visą sutartyje nustatytą kainą, jeigu sutartimi nenumatyta ko kita. Pagal

lizingo sutartį daiktas įgyjamas lizingo davėjo nuosavybės teise taip užtikrinant lizingo gavėjo

pareigų įvykdymą. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad toks užtikrinamasis lizingo sutarties

požymis negali būti suabsoliutinamas ir aiškinamas taip, jog daikto vertės padidėjimas rinkoje dėl

nuo šalių nepriklausančių aplinkybių reikštų lizingo gavėjo naudą net ir tada, kai lizingo sutartis

nutraukiama dėl jo kaltės. Tokia išvada nepagrįstai iškreiptų teisinį reguliavimą ir prieštarautų

principui, kad niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų.







88

Įprastai daikto vertės rinkoje pasikeitimų (tiek teigiamų, tiek neigiamų) rizika

tiesiogiai tenka jo teisiniam savininkui. Tai taikoma ir lizingo santykiams. Pažymėtina, kad lizingas

yra tik viena verslo finansavimo formų, greta tokių, kurios leidžia įgyjamo daikto rinkos vertės

pasikeitimų riziką prisiimti tiesiogiai verslo subjektui (pvz., kreditavimas). Lizingo atveju tokia

rizika lizingo gavėjui tenka netiesiogiai, dėl jo įsipareigojimų pagal lizingo sutartį. Lizingo gavėjas

neturi nuosavybės teisės į daiktą, tačiau turi iš lizingo sutarties kylančias prievolines teises, kurių

vertė priklauso nuo daikto vertės rinkoje ir įmokėtų įmokų pagal sutartį. Šios teisės (kartu su

sutartinėmis pareigomis) yra civilinės apyvartos objektai, todėl su mokumo problemomis susidūręs

lizingo gavėjas visada turi galimybę, bendradarbiaudamas su lizingo davėju ir nepažeisdamas jo

interesų, perleisti sutartį trečiajam asmeniui. Tokia verslo praktika yra įprasta, kai siekiama

sumažinti ar visai išvengti ekonominio savininko nuostolių dėl galimo lizingo sutarties nutraukimo.

Lizingo davėjo atsisakymas duoti sutikimą perleisti teises tokiu atveju galėtų būti vertinamas tuo

aspektu, ar jis atitinka gerą verslo praktiką ir nepažeidžia lizingo gavėjo teisių, kas sudarytų

prielaidas civilinei atsakomybei kilti. Tačiau nagrinėjamoje byloje reikalavimai grindžiami kitomis

aplinkybėmis.

Kasatoriaus UAB „4 vėjai ir KO“ ir atsakovo UAB „Swedbank lizingas“ lizingo

sutartis nutraukta dėl to, kad lizingo gavėjas nesumokėjo dalies įmokų. Tokia lizingo gavėjo teisė

įtvirtinta ir įstatyme. Kai lizingo gavėjas iš esmės pažeidžia sutartį, lizingo davėjas turi raštu

pareikalauti, kad per protingą terminą lizingo gavėjas šį pažeidimą pašalintų, jeigu atsižvelgiant į

konkrečias aplinkybes tai yra įmanoma. Jeigu lizingo gavėjas to nepadaro, lizingo davėjas turi teisę

reikalauti sumokėti periodines įmokas prieš terminą arba nutraukti lizingo sutartį. Kai lizingo

sutartis nutraukta, lizingo davėjas turi teisę reikalauti grąžinti jam sutarties dalyką bei išieškoti iš

lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų

buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį (CK 6.574 straipsnis). Bylą nagrinėję

teismai nustatė, kad lizingo davėjas sutartį nutraukė teisėtai. Kadangi daikto vertės rinkoje

padidėjimas tenka lizingo davėjui, kasatorius savo reikalavimų negrindė netinkamu restitucijos

taikymu, tai teisėjų kolegija sprendžia, kad naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį nėra

pagrindo.


CK 6.574 straipsnio kai kurie taikymo aspektai yra išaiškinti Lietuvos Aukščiausiojo

Teismo praktikoje. Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad CK 6.574 straipsnio nuostata

nurodo dvi alternatyvias lizingo davėjo interesų gynimo, lizingo gavėjui pažeidus sutartį,








89

priemones, iš kurių gali būti pasirinkta tik viena – arba reikalauti sumokėti periodines įmokas prieš

terminą, arba nutraukti sutartį išsireikalaujant sutarties objektą ir išieškant atsiradusius nuostolius.

Aiškinant lizingo davėjo teisę pasirinkti vieną iš dviejų įstatyme numatytų jo interesų gynimo

priemonių, visų pirma reikia atkreipti dėmesį į lizingo davėjo siekius ir interesą sudarant lizingo

(finansinės nuomos) sutartį. Lizingo davėjas turi grynai finansinį interesą sudarydamas lizingo

(finansinės nuomos) sutartį. Lizingo gavėjo nemokumas, susigrąžinto sutarties objekto pardavimas

ar antrinis išnuomojimas nėra lizingo davėjo veikla, bet papildomos finansinės ir laiko sąnaudos.

Atsižvelgiant į tai, kad lizingo (finansinės nuomos) sutarties šalys yra verslininkai, laikytina, kad

lizingo davėjo finansinio intereso gynimas grąžinant lizingo davėją į tokią padėtį, kokia būtų

buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį, yra sąžiningas, protingas ir tinkamai

ginantis lizingo davėjo finansinį interesą. Iš lizingo gavėjo niekada nereikalaujama daugiau negu iš

jo būtų pareikalauta, jeigu jis tinkamai įvykdytų sutartį. Tai patvirtina ir CK 6.574 straipsnio

formuluotė, jog „lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų

tinkamai įvykdęs sutartį“. Taigi, visais atvejais lizingo gavėjas, prisiėmęs sutarties sudarymo riziką,

atsako tik pagal tos sutarties apibrėžtas ribas. Nuolatos naudojamas lizingo sutarties objektas

nusidėvi, todėl jo vertė gali būti atvirkščiai proporcinga sumokėtoms lizingo gavėjo įmokoms. Dėl

to lizingo davėjas netinkamo sutarties vykdymo atveju susigrąžinęs objektą iš lizingo gavėjo gali

reikalauti susidariusio skirtumo tarp jau padarytų įmokų ir objekto balansinės vertės kartu paėmus

bei visos sumos, kurią jis būtų gavęs lizingo gavėjui tinkamai įvykdžius sutartį (Lietuvos

Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 27 d. nutartis

civilinėje byloje Nr. 3K-3-1/2012).

14. Vadovo atsakomybė


Nagrinėjamu atveju atsakovui UAB „Janifra“ bankroto byla iškelta Vilniaus apygardos

teismo 2010 m. kovo 9 d. nutartimi. Ta pačia nutartimi UAB „Janifra“ valdymo organai buvo

įpareigoti per 15 dienų nuo nutarties įsiteisėjimo dienos perduoti administratoriui įmonės turtą pagal

balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus

dokumentus. Nutartis iškelti atsakovui UAB „Janifra“ bankroto bylą įsiteisėjo 2010 m. kovo 20 d.

Taigi, atsakovo valdymo organai visą įmonės turtą ir dokumentus bankroto administratoriui

privalėjo perduoti iki 2010 m. balandžio 4 d. VĮ Registrų centro Juridinių asmenų registro 2009-10-

07 išrašas patvirtina, kad 2008 metais atsakovo direktoriumi buvo J. J. (t. 1, b. l. 40). Apeliantas V.



90

K. atsakovo direktoriumi buvo paskirtas 2009 m. liepos 10 d. vienintelio UAB „Janifra“ akcininko

J. J. sprendimu (t. 1, b. l. 116) ir atsakovo vadovo pareigas jis ėjo iki bankroto bylos įmonei

iškėlimo. Tapęs atsakovo vadovu, apeliantas privalėjo iš buvusio vadovo J. J. perimti įmonės turtą

ir dokumentus, o iškėlus įmonei bankroto bylą, perduoti juos bankroto administratoriui iki 2010 m.

balandžio 4 d. (ĮBĮ 10 str. 7 d. 1 p.). Apeliantas bankroto administratoriaus pranešimais, kurie

apeliantui buvo įteikti 2010 m. balandžio 20 d. ir 2010 m. balandžio 26 d. (atskirojo skundo

medžiaga, b. l. 12, 20), buvo tinkamai informuotas apie pareigą perduoti administratoriui įmonės

turtą ir dokumentus. UAB „Janifra“ vyriausioji buhalterė pagrindinius įmonės dokumentus ir turtą

bankroto administratoriui perdavė 2010 m. balandžio 26 d. ir 2010 balandžio 30 d. (atskirojo

skundo medžiaga, b. l. 22-24), tačiau bankroto administratoriui buvo perduotas ne visas atsakovo

turtas ir dokumentai. Pirmosios instancijos teismo 2010 m. rugpjūčio 26 d. nutartis dėl laikinųjų

apsaugos priemonių taikymo ir 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių

panaikinimo bankroto administratoriaus prašymu patvirtina, kad šiuo laikotarpiu administratoriui

buvo perduotas atsakovo turtas – trys automobiliai (t. 1, b. l. 188, 189, t. 2, b. l. 145, 146).

Duomenų, patvirtinančių, kad bankroto administratorius po 2010-11-09 būtų pakartotinai kreipęsis į

apeliantą dėl dokumentų ir turto perdavimo, byloje nėra. Apeliantas 2011 m. rugsėjo 21 d.

informavo bankroto administratorių apie tai, jog jis niekada nebuvo faktiniu įmonės vadovu, kuriuo

realiai buvo vienintelis įmonės akcininkas J. J. bei kad jokio įmonės turto ar dokumentų niekada

neturėjo ir neturi, o įmonės dokumentai tikėtinai yra pas J. J. (atskirojo skundo medžiaga, b. l. 21).

Su prašymu dėl nuobaudos buvusiam atsakovo vadovui – apeliantui skyrimo administratorius į

teismą kreipėsi 2011 m. lapkričio 22 d. Byloje nėra duomenų ar bankroto administratorius bandė

susisiekti su vieninteliu atsakovo akcininku ir savininku J. J. , ar administratorius dėjo pastangas

perimti visus dokumentus iš realaus atsakovo savininko. Bankroto administratoriaus viena

pagrindinių funkcijų visais galimais ir teisėtais būdais stengtis patenkinti bankrutuojančios įmonės

ir jos kreditorių interesus. Teisėjų kolegija sprendžia, kad BUAB ,,Janifra“ administratorius UAB

,,Bankrovita“ netinkamai atliko savo funkcijas, nesiėmė visų galimų ir teisėtų veiksmų, kad būtų

išsiaiškinta bankrutuojančios įmonės finansinių dokumentų buvimo vieta ir nedėjo pastangų juos

sugrąžinti įmonei. Teisėjų kolegija sprendžia, kad siekiant teisingai išspręsti nagrinėjamą klausimą

tikslinga būtų sužinoti, kokių veiksmų ėmėsi bankroto administratorius, siekdamas išsiaiškinti

tikslią bankrutuojančios įmonės dokumentų apie debitorių skolas buvimo vietą, ar kreipėsi į

vienintelį akcininką J. J. dėl dokumentų perdavimo įmonei. Pirmosios instancijos teismas,

spręsdamas nuobaudos paskyrimo apeliantui klausimą, šių aplinkybių nesiaiškino ir jų neįvertino.

Tam, kad įmonės bankroto proceso metu jos buvusiam vadovui būtų galima taikyti sankciją–

draudimą eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas, visų pirma, būtina



91

nustatyti, ar įmonės vadovas atliko ĮBĮ 10 straipsnio keturioliktoje dalies dispozicijoje nurodytus

neteisėtus veiksmus ar neteisėtai neveikė. Šioje normoje įtvirtinta, kad sankcija gali būti taikoma,

jeigu nustatoma, kad įmonės buvęs vadovas atliko bent vienus iš nurodytų veiksmų ar neteisėtai

neveikė: 1) nepateikė pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo, arba 2) po nutarties iškelti bankroto

bylą įsiteisėjimo neperdavė turto ir (ar) dokumentų, arba 3) vengė pateikti bankroto procesui

reikalingą informaciją, ar 4) kitaip trukdė vykdyti bankroto procedūras.

Kolegijos nuomone, vien neteisėtų veiksmų (neteisėto neveikimo), priežastinio ryšio ir neigiamų

padarinių nepakanka, kad būtų galima apriboti vadovo pareigas vykdžiusio asmens teisę ateityje eiti

šias pareigas. Tam būtina nustatyti ir likusią teisinės atsakomybės atsiradimo sąlygą – asmens,

kuriam siekiama taikyti nuobaudą, kaltę. Kaltė gali pasireikšti sąmoningu veikimu nesilaikant

įstatymų reikalavimų arba sąmoningu neatlikimu veiksmų, kuriuos teismas įpareigojo atlikti. Tai

reiškia, kad asmens veiksmai (neveikimas) turi būti ne tik neteisėti, bet ir nesąžiningi. Tuo atveju,

jeigu buvusio vadovo veiksmuose ar neveikime nenustatyta bent vienos iš šių aplinkybių, ĮBĮ 10

straipsnio keturioliktoje dalyje nurodyta sankcija negali būti taikoma.

15. Įkeisto turto pardavimo iš varžytynių tvarka.


Byloje keliami hipoteka įkeisto turto pardavimo iš varžytynių eiliškumo nustatymo,

kai skolininkui jau yra iškelta bankroto byla, o įkeistas tiek skolininko, tiek trečiųjų asmenų turtas,

klausimai.

Dėl hipoteka įkeisto turto pardavimo iš varžytynių eilės nustatymo.

Skolininkui iškėlus bankroto bylą bei teismui nukreipus išieškojimą, hipotekos

kreditoriaus prašymu, į skolininkui priklausantį hipoteka įkeistą turtą, privalu taikyti CPK 560

straipsnio 3 dalį, kurioje nustatyta, kad tais atvejais, kai skolininkui (įkeisto turto savininkui)

pradėta bankroto (restruktūrizavimo) procedūra, įkeistas turtas parduodamas ir hipotekos kreditorių

reikalavimai tenkinami Įmonių bankroto (Įmonių restruktūrizavimo) įstatymo nustatyta tvarka.

Taigi, bankroto procedūros metu įkeisto turto pardavimo ir perdavimo tvarka reglamentuojama šiuo

metu galiojančios Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) redakcijos 33 straipsnio 6 dalyje, o

įkeitimu ir (arba) hipoteka užtikrintų kreditoriaus reikalavimų tenkinimo tvarka nustatyta ĮBĮ

įstatymo 34 straipsnyje. Pagal ĮBĮ įstatymo 33 straipsnio 6 dalį – įkeistas turtas parduodamas iš

varžytynių Vyriausybės nustatyta tvarka, pranešus apie tai įkaito turėtojui, hipotekos kreditoriui.

Šiame straipsnyje taip pat aptariama įkeisto turto realizavimo tvarka. Nepardavus dvejose

varžytynėse įkeisto turto ir šio turto neperėmus įkaito turėtojui, hipotekos kreditoriui, jo vertinimo ir













92

pardavimo tvarką nustato kreditorių susirinkimas. Pagal ĮBĮ 34 straipsnį – įkeitimu ir (arba)

hipoteka užtikrinti kreditoriaus reikalavimai tenkinami pirmiausia iš lėšų, gautų pardavus įkeistą

įmonės turtą, arba perduodant įkeistą turtą. Įkaito turėtojo, hipotekos kreditoriaus reikalavimas tiek,

kiek jis užtikrintas įkeitimu (hipoteka), nepatenka į kitų kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę,

nustatytą ĮBĮ 35 straipsnyje, nes įkaito turėtojas, hipotekos kreditorius yra privilegijuotas kreditorius

– įkeitimu (hipoteka) užtikrintas reikalavimas iš įkeisto turto tenkinamas be eilės (ĮBĮ 34, 35

straipsniai, CPK 754 straipsnio 1 dalis).

Taigi, iš to, kas nurodyta, akivaizdu, kad skolininko, kuriam iškelta bankroto byla,

hipoteka įkeistas turtas realizuojamas (parduodamas) specialaus įmonių bankroto procedūrą

reglamentuojančio įstatymo – ĮBĮ – nustatyta tvarka, terminais, vadovaujantis Bankrutuojančių ir

bankrutavusių įmonių turto pardavimo viešose varžytynėse nuostatais (patvirtintų Vyriausybės 1997

m. spalio 1 d. nutarimu Nr. 1074 „Dėl bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių turto pardavimo

viešose varžytynėse nuostatų patvirtinimo“), o ne pagal CK 4.192–4.196 straipsnių, CPK 700–725

straipsnių teisinį reglamentavimą. Tokią teisinę išvadą pagrindžia ir ĮBĮ 1 straipsnio 3 punkto,

kuriame nustatyta, kad kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios įmonių veiklą, kreditoriaus teisę

į reikalavimų tenkinimą, kreditoriaus teisę imtis priemonių skoloms išieškoti, priešpriešinių

vienarūšių reikalavimų įskaitymą, išskyrus nustatytąjį Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatyme,

mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas ir jų administravimą bankroto proceso metu, įmonėse

taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio įstatymo nuostatoms.

Pažymėtina, kad kreditoriaus atsiliepime į kasacinį skundą pateiktos pastabos, jog ĮBĮ

33 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta tvarka, kad kreditorių susirinkimas gali numatyti ir kitokią

turto pardavimo tvarką (ne varžytynėse), todėl CK 4.183 straipsnio 3 dalis nuostata prieštarautų šiai

ĮBĮ nuostatai ir tokiu atveju negali būti taikoma, yra teisingi ir papildomai sustiprina išdėstytas

nuostatas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju įvertinus tai, jog skolininkui

UAB „Virgera“, kurio skolinis įsipareigojimas kreditoriui BAB bankui SNORAS buvo užtikrintas

jo paties ir trečiųjų (suinteresuotų) asmenų nuosavybės teise priklausančių nekilnojamųjų daiktų

hipoteka ir kilnojamojo turto (žemės sklypo nuomos teisės, priklausančios suinteresuotam asmeniui

V. Z. IĮ) įkeitimu, iškėlus bankroto bylą ir sprendžiant dėl hipoteka įkeisto turto pardavimo iš

varžytynių eilės nustatymo, bankrutuojančiam skolininkui nuosavybės teise priklausančiam

hipoteka įkeistam turtui pardavimo iš varžytynių eilė pagrįstai nebuvo nustatyta. Tais atvejais, kai

yra įkeistas ne tik bankrutuojančios įmonės, bet ir trečiųjų asmenų turtas, priverstinis išieškojimas

realizuojant įkeistą trečiųjų asmenų turtą tęstinas toliau, o bankrutuojančios įmonės turtas

pardavinėjamas neatsižvelgiant į hipotekos lakštuose nustatytą įkeisto turto pardavimo eilę, kai ji




















93

nustatyta, bei nenustatant tokio turto pardavimo iš varžytynių eilės, kai hipotekos lakštuose ji

nebuvo aptarta. Bankrutuojančio skolininko hipoteka įkeistas turtas realizuojamas ĮBĮ nustatyta

tvarka ir terminais. Suinteresuotų asmenų hipoteka įkeistam turtui turėjo ir pagrįstai buvo nustatyta

pardavimo iš varžytynių eilė, kuri visiškai atitiko tiek suinteresuotų asmenų, tiek kreditoriaus

reikalavimus dėl turto pardavimo eiliškumo. Pažymėtina, kad iš BAB banko SNORAS pateikto

atsiliepimo į kasacinį skundą ir jo priedų, matyti, jog išieškojimas iš BUAB „Virgera“ nuosavybės

teise priklausiusio hipoteka kreditoriui įkeisto turto šios nutarties priėmimo metu apskritai yra

baigtas, turtas visiškai realizuotas, patenkinta dalis kreditoriaus reikalavimų. Taigi, susiklosčiusi

faktinė situacija, kai skolininko, kurio skoliniams įsipareigojimams užtikrinti suinteresuoti asmenys

įkeitė jiems nuosavybės teise priklausantį turtą, hipoteka įkeistas turtas jau yra realizuotas,

išieškojimas hipotekos kreditoriaus naudai iš šio turto įvykdytas, visiškai nepažeidžia suinteresuotų

asmenų teisių, nes, kaip kasatoriai ir nurodė pageidavę, pirma eile buvo realizuotas būtent

skolininkui priklausęs turtas (negyvenamosios patalpos, esančio Vilniuje, Kareivių g. 19).

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų priimtais skundžiamais procesiniais sprendimais

nustatyta kasatoriams nuosavybės teise priklausančio hipoteka įkeisto turto pardavimo iš varžytynių

eilė neprieštarauja protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principams, nepažeidžia kasatorių, kaip

bendrąja hipoteka įkeitusių savo turtą asmenų, interesų išieškojimo procese, užtikrina efektyvią

kreditoriaus interesų apsaugą ir gynybą bei išlaiko teisingą pusiausvyrą tarp skolininko,

suinteresuotų asmenų ir kreditoriaus interesų, todėl kasacinio skundo argumentais nėra pagrindo

naikinti skundžiamų nutarčių.

––––––––––––––––––––


Documents

Kreditorių reikalavimų patvirtinimas, pagrįstumas, tenkinimas