1. Kriminalistikos dalykas, sistema ir uždaviniai1. 1. Kriminalistikos samprata ir sistemaTerminas "kriminalistika" greičiausiai kilęs iš lotynų kalbos "criminalis" - nusikalstamas, susijęs su nusikaltimu arba

“crimen” – nusikaltimas. Kriminalistika atsirado ir vystėsi kaip mokslas, kriminalistika padeda paieškos, tardymo organams, ekspertizės

įstaigoms ir teismui atskleisti nusikaltimus, surasti ir išaiškinti nusikaltėlius, nustatyti tiesą baudžiamosiose bylose.Kriminalistika atsirado 19 am. pabaigoje. Pradininkas H.Grosas "Teismo tardytojo vadovas". 1893 m. pirmasis

moksliškai išanalizavo ir apibendrino anksčiau naudotus nusikaltimų išaiškinimo būdus, sujungė į vieną, darnią sistemą ir pavadino Kriminalistika. Dėl kriminalistikos dalyko, jo apibrėžimo, pačios kriminalistikos sąvokos teisinėje literatūroje - ginčai. Vienodos nuomonės nėra ir dabar. Teisingas kriminalistikos dalyko nustatymas, tikslus jo apibrėžimas turi ne tik teorinę, bet ir praktinę reikšmę.

Dauguma užsienio kriminalistų šio mokslo dalyką labai susiaurino ir jam priskiria tik policijos technikos priemones ir jų panaudojimo būdų tyrinėjimą, o Kriminalistikos nelaiko teisės mokslu.

JAV Bredfordas: Kriminalistika - tai tik į krūvą sudėti analitinės chemijos, optikos, fizikos, mikroskopijos, fotografijos, technikos ir t.t. skyriai.

Č.Ohara: Kriminalistika - ne mokslas, o nusikaltimų išaiškinimo menas.Lietuvoje: Kriminalistika - savarankiškas teisės mokslas, apibendrina praktinės paieškos, tardymo bei teismo organų ir

ekspertizės veiklą ir panaudoja gamtos, technikos kt. mokslų pasiekimus, rengia nusikaltimų tyrimo bei kelio jiems užkirtimo techninius ir taktinius būdus bei metodines rekomendacijas..

Kriminalistika turi dalyką, metodus, specifinius uždavinius ir tuo skiriasi nuo kt. mokslų.Mokslo dalykas - t.t. nagrinėjamų problemų ir dėsningumų pažinimo sritis.Kriminalistikos dalyką sudaro (pagal Holdeną):1. Tiriamieji arba baudžiamieji relevantiniai įvykiai, procesai, faktai, įvykiai.2. Jo atsispindėjimo aplinkoje mechanizmai.3. Nusikaltimo atskleidimo tyrimo ir prevencijos (kriminalistinė) veikla.Kriminalistikos objektas - žmonių veikla, iš vienos pusės nusikaltėlio, iš kitos pusės - tardytojo ar kt. tyrėjo

(kriminalisto).Vinborgas ir Mitričevas: Kriminalistika - mokslas apie technines priemones, taktinius būdus bei metodus, taikomus

atliekant įstatymuose numatytus procesinius veiksmus, kuriais surandami, renkami, fiksuojami ir tiriami įrodymai, siekiant išaiškinti nusikaltimus ir užkirsti jiems kelią.

Belkinas: Kriminalistika - mokslas apie įrodymų atsiradimą, surinkimą, ištyrimą, įvertinimą ir panaudojimo dėsningumus ir jais pagrįsto teisminio tyrimo ir prevencijos priemones ir būdus.

Vadovėlio autoriai (Kriminalistika, 1985): Kriminalistika - mokslas, rengiantis nusikaltimų atskleidimo, jų išaiškinimo ir prevencijos metodus, nusikaltimo pėdsakų ir kt. įrodymų rinkimo, tyrimo ir panaudojimo taktinius bei techninius būdus bei priemones.

Kriminalistika susijusi su kt. teisės disciplinomis, mokslais, ypač tais, kurie tyrinėja nusikaltimų ir nusikalstamumo problemas: su BP, BT, kriminologija, teismo psichologija ir t.t. BP davė pradžią kriminalistikai, ji buvo skirta jam aptarnauti. Tas pats jų uždavinys – kovoto su nusikaltimais, greitai juos išaiškinti, tačiau tikslo siekiama skirtingai. BP normos sudaro teisinį kriminalistikos pagrindą. Glaudus ryšys su BT. Negalima planuoti nusikaltimų tyrimo, kelti versijų, tirti konkretaus nusikaltimo nežinant jo sudėties požymių, objektyvinės ir kitų pusių charakteristikos. BT normomis remiamasi rengiant metodines konkrečių nusikaltimų rūšių tyrimo rekomendacijas. Kriminologijos duomenimis, jos atskleistais dėsningumais naudojamasi rengiant nusikaltimo tyrimo ir jų prevencijos kriminalistines rekomendacijas. Teismo psichologijos duomenys aktyviai panaudojami renkant, tiriant ir įvertinant įrodymus, atliekant tardymo veiksmus. BP nurodo, ką reikia daryti, kriminalistika – kaip reikia daryti, o teismo psichologija paaiškina, kodėl tai reikia atlikti ir kodėl būtent taip.

Kriminalistikos sistema. Anksčiau Kriminalistika buvo skirstoma į 2 dalis:1) bendrąją - kriminalistikos technika ir tardymo taktiką2) ypatingąją - atskirų nusikaltimo rūšių tyrimo metodiką.Vėliau tokio skirstymo atsisakyta, kriminalistika suskirstyta į 3 dalis:1) technika2) taktika3) metodikaDabar sistemą sudaro:1) Kriminalistikos metodologija - mokymas apie Kriminalistikos dalyką, metodus, uždavinius, sistemą,

kriminalistikos istoriją ir vystymosi tendencijas, ryšius su kt. teisės mokslais, vieta mokslinio pažinimo sistemoje. Įeina kriminalistikos identifikacijos priemonės, bendras mokymas apie versijas ir kt. klausimus.

2) Kriminalistikos technika - tai teorinio teiginių ir jais pagrįstų techninių priemonių ir būdų, naudojamų įrodymams surasti, įtvirtinti, paimti ir ištirti sistema.

3) Kriminalistikos taktika – savarankiška kriminalistikos mokslo dalis, tyrinėjanti ir rengianti racionalius tardymo organizavimo, planingo ir kryptingo nusikaltimų tyrimo ir efektyvaus tardymo veiksmų atlikimo bei įrodymų rinkimo taktinius

1

būdus bei rekomendacijas. Apima bendras nusikaltimo tyrimo organizavimo ir planavimo priemones. Svarbiausias uždavinys - rengi specialius konkretaus tardymo veiksmų atlikimo taktinius būdus.

4) Atskirų nusikaltimo rūšių tyrimo metodika - tyrinėja, apibendrina atskirų nusikaltimų rūšių (nužudymų, vagysčių, plėšimų, išžaginimų ir kt. nusikaltimų) padarymo ypatumus, rengia efektyvias jų tyrimo metodines rekomendacijas, moko kaip taikyti kriminalistikos žinias tiriant tam tikras nusikaltimų rūšis.

Pagrindinis kriminalistikos uždavinys - padėti greitai, visapusiškai atskleisti ir ištirti rengiamus ir jau padarytus nusikaltimus.

Specialūs kriminalistikos uždaviniai:1) įrodymų rinkimo, tyrimo ir panaudojimo techninių priemonių, taktinių būdų ir metodinių rekomendacijų tobulinimas

ir naujų, veiksmingų kūrimas;2) parengtinio tardymo ir teisminio nagrinėjimo organizacijų, taktinių ir metodinių pagrindų tobulinimas.3) nusikaltimų prevencijos, kriminalistinių būdų, priemonių ir metodų kūrimas ir tobulinimas. Kriminalistika padeda veiksmingai ir greitai išaiškinti nusikaltimus, surasti ir demaskuoti nusikaltėlius. Taigi turi ir

svarbią prevencinę reikšmę, nes kiekvieno padaryto nusikaltimo išaiškinimas, bausmės neišvengiamumo principo įgyvendinimas yra efektyviausia priemonė užkirsti kelią nusikaltimams ateityje.

2. Kriminalistikos metodaiBet kuris metodas - tai veiksmų, kuriais rekomenduojama atlikti t.t. nuoseklumu ir tvarka, sistema.Kriminalistikos metodus galima klasifikuoti:pagal žinių lygį: empiriniai; teoriniai.pagal mokslo šaką: fizikiniai, cheminiai; matematiniai ir t.t.pagal tyrimo uždavinius: identifikaciniai; klasifikaciniai;diagnostiniai.pagal struktūrą: paprastieji; sudėtiniai; kompleksiniai.pagal objektų rūšį: trasologiniai; balistiniai; rašysenos ir t.t.Svarbiausia kriminalistikos metodo klasifikacija pagal bendrumo laipsnį:1. Bendrieji - loginiai metodai (analizė; sintezė; indukcija; dedukcija; analogija; apibendrinimas; abstrakcija; hipotezė;

empiriniai pažinimo metodai - stebėjimas, matavimas, aprašymas, palyginimas, eksperimentas, modeliavimas.Stebėjimas - aktyvus, kryptingas, sutelktas tiesioginis daiktų ir reiškinių suvokimas, jų pažinimo būdas.Matavimas - matuojamojo dydžio skaitinės reikšmės nustatymas lyginant su etalonu.Aprašymas - objektų savybių ir požymių nurodymas, jų išvardijimas, apibūdinimas.Palyginimas - vieno objekto sugretinimas su kitu bendrų požymių turinčiu objektu, siekiant nustatyti palyginamųjų

objektų panašumą arba skirtumą.Eksperimentas - dirbtinis kokio nors reiškinio, jo pokyčių sukėlimas, kuriuo siekiama ištirti to reiškinio pobūdį,

savybes, eigą, priklausomybę nuo kitų reiškinių, faktų ir aplinkybių.Modeliavimas - mokslo tyrinėjimo procese pažinimo objektas (originalas) pakeičiamas jo modeliu.2. Specialieji kriminalistikos metodai skirstomi į 2 grupes:1) Techniniai kriminalistiniai - naudojami nusikaltimo pėdsakams, kitiems materialiems objektams surasti, užfiksuoti,

paimti, ištirti bei išsaugoti. Tai specialieji fotografiniai metodai, trasologiniai metodai, teismo balistiniai metodai, raštotyros ir dokumentų tyrimo metodai, portretinės identifikacijos, odorologiniai, fonoskopiniai ir t.t.

2) Taktiniai kriminalistiniai - tai tardymo ir teismo veiksmų efektyvaus, racionalaus atlikimo metodai, taip pat bendrieji nusikaltimų tyrimo, organizacijos metodai -planavimo, versijų iškėlimo, atskirų nusikaltimų rūšių tyrimo metodai ir t.t.

3. Specialieji kt. mokslų metodai - fizikiniai, matematiniai, kibernetiniai, antropologiniai ir antropometriniai, sociologiniai, psichologiniai ir kt. metodai.

Visi metodai nėra griežtai atriboti vieni nuo kt. Nė vieno negalima laikyti universaliu, vieninteliu. Kriminalistikoje jie naudojami kompleksiškai.

Apžvelgtieji mokslinio tyrimo metodai nusikaltimų tyrime naudojami ne po vieną, o kompleksiškai, todėl jie yra patikimas, veiksmingas pažinimo įrankis. Jais pagrįsti visi moksliniai kriminalistiniai tyrinėjimai, tyrimo organų, ekspertų ir teismo praktinė veikla. Jais remiantis, rengiami specialieji kriminalistikos metodai.

4. Kriminalistinė identifikacijaKriminalistikos identifikacija (žodis identifikacija nuo lot. k. identificare - kokio nors objekto tapatybės nustatymas,

sutapatinimas) - objektų tapatybės nustatymas pagal jų paliktus pėdsakus arba kitokius. atspindžius, siekiant išaiškinti asmenis bei daiktus, susijusius su tiriamuoju įvykiu.

Identifikavimo sąlygos:1) objektų individualumas, tapatumas2) objektų pastovumas.Pagal vaidmenį visi identifikacijos objektai skirstomi į:

2

1) identifikuojamuosius - objektai, kurių tapatybę arba jų nebuvimą reikia nustatyti, tai tiesiogiai su nusikaltimu susiję konkretūs objektai -daiktai, žmonės, lavonai, įrankiai, mechanizmai ir t.t.

2) identifikuojančiuosius - objektai, kurie būdami susiję su tiriamu įvykiu savo pokyčiuose atspindi identifikuojamo objekto savybes bei požymius ir dėl to jie panaudojami identifikuojamajam objektui nustatyti (pėdsakai ir jų kopijos, gali būti ir kt. atspindžiai, foto nuotraukos, identifikuojamų objektų aprašymai, atmintyje išlikę vaizdai ir t.t.).

Identifikacijos objektų skirstymas svarbus praktiniu požiūriu: identifikuojamasis objektas tiriamas pats, t.y. tiriami jo požymiai (forma, dydis, reljefo ir kt. ypatybė), o identifikuojantysis – atspindi kito, identifikuojamojo objekto požymius, kurie jame užsifiksavo.

Identifikacijos objektai turi daugybę įvairiausių savybių, požymių, tačiau identifikacijos tikslams panaudojami ne visi daiktų požymiai, o tik tie, kurie yra atsispaudę, užsifiksavę ieškomo objekto pėdsake arba kitokiame atspindyje (atvaizde). Tokie požymiai vadinami identifikaciniais. Jie skirstomi į:

1. bendruosius, kurie apibūdina visą objektą (daiktą, žmogų, pėdsaką), yra rūšiniai, grupiniai.2. individualiuosius, kurie nusako objektų ypatybes, detales. Nustatant rūšinių objektų priklausomybę tiriamieji objektai neindividualizuojami. Šie tyrimai: 1) padeda nustatyti nežinomų medžiagų kilmę, prigimtį, paskirtį;2) įgalina objektus priskirti konkrečiai objektų grupei;3) leidžia nustatyti lyginamųjų medžiagų vienarūšiškumą arba skirtingumą; 4) padeda išaiškinti objektų kilmės šaltinį, pagaminimo būdą ir kt.Kriminalistikos teorijoje ir praktikoje skiriamos identifikacijos rūšys:1) identifikacija pagal pėdsakus ir kt. materialiai fiksuotus atspindžius;2) pagal bendros kilmės požymius;3) pagal atmintyje išlikusius atvaizdus;4) pagal požymių aprašymą.Tiriant nusikaltimus, reikia nustatyti ne tik individualų, konkretų objektą, bet ir jo rūšinę priklausomybę kokiai rūšiai,

grupei, klasei, tipui, porūšiui ir t.t. priklauso objektas. Nustatydami rūšinę objekto priklausomybę, tiriamieji objektai neindividualizuojami, jos praktinė reikšmė yra didelė. Šio pobūdžio tyrimai kriminalistikoje naudojami labai plačiai. Jie:

a) padeda nustatyti nežinomų medžiagų kilmę, prigimtį ir paskirtį;b) įgalina objektus priskirti konkrečiai objektų grupei;c) leidžia nustatyti lyginamųjų medžiagų vienarūšiškumą arba skirtingumą;d) padeda išaiškinti objektų kilmės šaltinį, pagaminimo būdą ir t.t.Kriminalistikos diagnostika – tai tyrimai, atliekami:a) objektų savybėms ir būklei nustatyti;b) veiksmo aplinkybėms ištirti;c) priežastiniam ryšiui tarp faktų nustatyti.

Diagnostikos tyrimais nustatoma objektų savybės ir būklė, aiškinamasi, ar jis atitinka t.t. charakteristikas (ar objektas yra šaunamasis ginklas ir t.t.). Padeda nustatyti faktinę objekto būklę (ar tvarkinga spyna, ar plomba nebuvo pakartotinai spausta) arba ištirti pirminę būklę (pirminis automobilio numeris). Derinami su identifikaciniais tyrimais. Jie atliekami pirmiausia - pirmiausia nustatoma, ar pirštų antspaudai. tinka asmeniui identifikuoti, o paskui identifikuojamas. asmuo. Diagnostiniai tyrimai padeda išaiškinti pėdsakų eiliškumą, nustatyti nusikaltėlio veiksmus įvykio vietoje. Diagnostikos tyrimai priežastinio ryšiui nustatyti padeda atkurti pėdsakų susidarymo mechanizmą, pvz. ar konkrečiomis aplinkybėmis pėdsakai ant a/m g. atsirasti jam įvažiuojant į garažą ar užvažiuojant ant pėsčiojo.

Kriminalistikos diagnostikos procesą sudaro keli etapai:1. Atskiras detalusis tyrimas, kurio metu visapusiškai ištiriami objektai arba įvykio, reiškinio požymiai pagal jo

atspindžius arba tiesiogiai (ginklo tyrimas, norint nustatyti, ar tinka šaudyti).2. Šių savybių lyginimas su panašaus įvykio tipinėmis situacijomis arba tipiniu modeliu leidžia teisingai suprasti, kokie

dėsningumai atsiranda konkr. atveju bei paaiškinti atsiradusius neatitikimus.3. Išvadų formulavimas apie reiškinio priežastis, įvykio eigą, objektų savybes. Ekspertizės darymo taktika ir metodika priklauso nuo ekspertizė rūšies, tačiau yra bendrų reikalavimų. Vienas iš

svarbiausių – nuoseklumas, darymas etapais arba stadijomis: parengiamoji, atskirasis tiriamųjų objektų ir lyginamosios medžiagos tyrimas, lyginamasis atsiųstų objektų tyrimas, tyrimo rezultatų įvertinimas ir ekspertų išvados formulavimas.

Pirmojoje stadijoje ekspertas susipažįsta su bylos aplinkybėmis, išsiaiškina uždavinius ir apimtį, paruošia tyrimams reikalingą aparatūrą ir kt. Antrojoje stadijoje ekspertas visapusiškai išanalizuoja tiriamuosius objektus ir lyginamąją medžiagą, nustato identifikacinius požymius. Trečiojoje stadijoje sulyginami nustatytieji objekto požymiai ir nustatoma, ar jie sutampa. Baigiamojoje stadijoje – įvertinami atliktų tyrimų rezultatai, formuluojama eksperto išvada.

Atlikta ekspertizė procesiškai įforminam surašant ekspertizės aktą, kuriame išdėstoma padarytų tyrimų eiga, rezultatai ir duodami atsakymai į tardytojo pateiktus klausimus.

Eksperto išvadų rūšys: būtinoji (mirties priežastims nustatyti, kaltinamojo psichinei būklei nustatyti), papildoma (jeigu su ja nesutinkama dėl nepakankamumo) arba pakartotinė (jeigu nesutinka su ekspertizės aktu, pavedama daryti kitam). BPK 89

3

str. 2 d. – ekspertas gali atsisakyti duoti išvadą, jeigu pateiktoji jam medžiaga yra nepakankama išvadai duoti arba jeigu jis mano, kad pateiktasis jam klausimas išeina už specialių jo žinių ribų. Raštu praneša, kad jis negali duoti išvados.

5. Kriminalistinių versijų teorijaSąvoka ir klasifikacija.Versija - vienas iš kelių galimų kokio nors fakto, reiškinio aiškinimas.Kriminalistinė versija - tai faktiniais duomenimis pagrįstos nusikaltimo arba atskirų jos aplinkybių prielaidos,

kuriomis remiantis aiškinama bylai reikšmingų faktų duomenų bei jų tarpusavio ryšiai nustatant tiesą byloje.Versija panaši į hipotezę, tačiau hipotezės kuriamos kokiems nors stambiems, reikšmingiems gamtos ir visuomeniniams

reiškiniams, jų dėsningumams, sąsajoms paaiškinti, o versijos keliamos dėl konkrečių įvykių ir faktų.Kriminalistinės versijos pagrindiniai bruožai:1. Keliamos ir taikomos specifinėje praktikos srityje, tiriant praktinius nusikaltimus.2. Turinį sudaro bylai reikšmingi faktai ir aplinkybės.3 Specifiniai kriminalistinės versijos tikrinimo būdai - įstatymų nustatyta tvarka renkant bylai reikšmingus įrodymus.4. Kriminalistinės versijos tikrinimo metu tyrėjas gali susidurti su nusikaltimo tyrimo rezultatais, nusikaltėlio

pasipriešinimui.5. Kriminalistines versija kelia BP subjektai, kuriuos galima suskirstyti į 3 grupes:a) įstatymų įgalioti tirti bylą asmenys (kvotėjai, tardytojai, prokurorai, teisėjai);b) proceso dalyviai, kurie padeda nustatyti bylai reikšmingus faktinius duomenis bei jais remtis darant išvadas

(revizoriai, specialistai, ekspertai);c) kiti proceso dalyviai, susiję su tyrimo procesu (nukentėję, liudytojai, įtariamieji, kaltintojai).Kriminalistinės versijos pagal jų taikymo sritį klasifikuojamos. Pagal nustatomų versijų taikymo sritis ir jas iškėlusius asmenis:1. Tardytojo;2. Teismo;3. Operatyvinės paieškos;4. Eksperto;5. Specialisto;6. Kt. proceso dalyvių.Parengtinio tyrimo stadijoje atliekant kvotą bei parengtinį. tardymą, kvotėjai ir tardytojai tiesiogiai tirdami

nusikaltimus, rinkdami ir tikrindami įrodymus, kelia ir tikrina tardymo versijas. Tai faktiniais duomenimis pagrįsta tardytojo prielaida apie tiriamą įvykį bei jo aplinkybes. Tardytojo versijos reikšmingos bylos tyrimo planavime, versijos pagrindu nustatomi tyrimo metu reikalingi išaiškinti klausimai, įvykio aplinkybės.

Pagal aiškinimo aplinkybių ir faktų daugumą bei reikšmę versijos klasifikuojamos:1. Bendrosios versijos - aiškina visą tiriamą įvykį, jo pobūdį.2. Atskirosios versijos - prielaida apie konkretaus nusikaltimo sudėties elementus.3. Detaliosios - keliama dėl smulkesnių šalutinių aplinkybių, kurios neturi baudžiamosios teisinės reikšmės (koks

įrankis panaudotas).Kontroversijos – versijos, paneigiančios kitą kokią nors versiją.Tipinės versijos – paprastai keliamos pradinėje tyrimo stadijoje, kai turima labai mažai informacijos apie tiriamą įvykį

ir grindžiama analoginių bylų tyrimo praktikos apibendrinimo duomenimis.Kriminalistinių versijų iškėlimo ir patikrinimo taisyklės.Versijos iškėlimo pagrindas - tai faktiniai duomenys, kuriuos tyrimo eigoje renka tyrimą atliekantys pareigūnai.

Daugiausia duomenų gaunama iš procesinių šaltinių, darydamas tardymo veiksmus, oficialiai gaudamas įvairios informacijos iš organizacijų, pareigūnų, asmenų.

Versijos iškėlimas, jų konstravimas - sudėtinga protinė veikla, kur plačiai naudojami loginio mąstymo būdai, formos.Planuojant bylų tyrimą, reikia iškelti ne vieną, o visas realiai galimas tomis sąlygomis versijas - tiek, kiek galima

pateikti tikėtinų tiriamojo įvykio ir jo aplinkybių paaiškinimo.Iš tokios versijos turi būti objektyviai galimos prielaidos, turi būti nors iš dalies tikėtinos. Svarbu tinkamai organizuoti

versijų patikrinimą. Pirmiausia versijos tiriamos loginiu būdu: iš jų pagal dedukcinį metodą, išvedami ir analizuojami visi realiai galimi sekmenys. Jie t.b. logiškai susiję, neprieštarauti vienas kitam. Juos patvirtinus byloje surinktą faktinę medžiagą, versija pripažįstama teisinga. Jei išvados padarytos, remiantis versija, prieštarauja faktams, versija keičiama arba atmetama.

Loginės versijų patikrinimo taisyklės papildomos taktinėmis:1) visos tyrimo plane numatytos versijos t.b. tikrinamos lygiagrečiai, vienu metu;2) tikrindamas versijas tyrėjas t.b. objektyvus, nešališkas;3) t.b. gauti atsakymai į visus klausimus, sudarančius versijos turinį;4) versijų tikrinimas baigiamas, kai viena iš jų pasitvirtina, o kitos atkrenta arba paneigiamos.Teisingas, objektyvus įvykio aiškinimas g.b. tik vienas. Tokiu atveju, kai likusi versija yra vienintelis tiriamo įvykio

paaiškinimas, kai nėra jai prieštaraujančių aplinkybių ir kai ji paremta įtikinamais įrodymais, konstatuojama, kad ši tardymo

4

versija pasitvirtino, o faktai ir aplinkybės, dėl kurių ta versija buvo iškelta, įrodyti. 6. Kriminalistikos technikos pradmenysKriminalistikos technikos sąvoka, sistema, uždaviniaiKriminalistinė technika - technikos priemonių, metodų ir būdų, naudojamų įrodymams surasti, įtvirtinti, paimti bei

ištirti, sistema.Terminas apima ir įvairiausius prietaisus, technikos priemones, aparatūrą, įtaisus, medžiagas ir t.t.Dauguma BP normų tiesiogiai numato fotografavimo, filmavimo, garso įrašymo, matavimo pėdsakų darymo galimybę,

atliekant įvykio vietos apžiūrą bei kt. tardymo veiksmus.Apie kriminalistikos technikos panaudojimą turi būti pažymėta atitinkamame tardymo protokole.Būtina nurodyti:* kokios technikos priemonės,* kokiomis sąlygomis ir tvarka;* kokių objektų atžvilgiu buvo panaudotos;* kokie gauti rezultatai.Nesilaikant tokių reikalavimų, rezultatai neturės įrodomosios reikšmės.Kriminalistikos technikos šakos:1. Kriminalistinio vaizdo fiksavimas;2. Kriminalistikos trasologija;3. Kriminalistinė balistika;4. Techninis kriminalistinis dokumentų tyrimas;5. Kriminalistinė raštotyra;6. Kriminalistinė habitoskopija.7. Kriminalinė registracija;8. Odorologija;9. Fonoskopija;10. Mikrologija.

Tokia sistema grindžiama dalykiniu principu. Kiekviena jos šaka tyrinėja t.t. daiktinių įrodymų grupę (pėdsakus, dokumentus).

Kriminalistikos technika specializuojama pagal techninius metodus:1. Skirti daiktiniams įrodymams surasti, įtvirtinti ir paimti (įv. pėdsakai, šūvio žymės, mikroobjektų suradimas ir

paėmimas, tardymo lagaminų, paieškos prietaisų naudojimas).Šiuos metodus, būdus ir priemones, kurie atliekami darant tardymo veiksmus, vadinami tardymo technika.2. Naudojami daiktiniams įrodymams tirti. Metodų priemonių visuma vadinama tiriamąja technika.Pagr. tiriamosios kriminalistikos uždavinys - rengti nusikaltimo materialių žymių, pėdsakų ir kt. daiktinių įrodymų

suradimo, paėmimo bei ištyrimo būdus ir priemones, siekiant gauti informacijos apie nusikaltėlį, jo panaudotus įrankius bei priemones, kt. nusikaltimo aplinkybes, t.p. sąlygas, padėjusias ar palengvinusias padaryti nusikaltimą.

Konkretūs kriminalistinės technikos uždaviniai:1. Nusikaltimo materialių pėdsakų suradimas, įtvirtinimas ir paėmimas;2. Pėdsakų susidarymo mechanizmo bei sąlygų nustatymas;3. Kriminalistinių objektų rūšinės arba grupinės priklausomybės nustatymas; 4. Tų objektų identifikacija;5. Nusikaltimų prevencijos kriminalistinių. techninių priemonių bei būdų rengimas.

Kriminalistikos priemonės ir būdai, naudojami įrodymams surasti, įtvirtinti bei paimtiDabar paplitę įv. techn. priem. rinkiniai, kurie sukonspektuoti tardymo lagaminuose. Juose esančios techninės

priemonės naudojamos daiktiniams įrodymams surasti, apžiūrėti ir supakuoti, pėdsakų išliejoms ir kt. kopijoms padaryti, planams ir schemoms braižyti, įvykio vietos aplinkai, bei įvairiems objektams fotografuoti, ekspertizės medžiagai rinkti.

Konkretus tokių komplektų turinys skiriasi, bet paprastai juose būna šie pagrindiniai techninių priemonių skyriai:1. Fotografavimo reikmenys;2. Daiktai darbui su pėdsakais;3. Matavimų, planų ir schemų braižymo priemonė;4. Bendros paskirties instrumentai;5. Paieškų prietaisai.Tokius skyrius turintieji techniniai priemonių rinkiniai vadinami universaliaisiais.Specializuoti komplektai - elektroskopinis, daktiloskopinis, fotografinis, biologinis ir t.t.Naujausio pavyzdžio tardymo lagamine yra tokios mokslinės-techninės priemonės:1. Pėdsakams surasti, užfiksuoti ir paimti (elektrinis žibintuvas, dvi lūpos, minkštas ir magnetinis šepetėliai, redukuotos

5

geležies milteliai, skalpelis, pėdsakų kopijavimo plokštelės, gipsas, polimerinės pastos ir katalizatoriai, perchlorvinilas, liuminolis - kraujo pėdsakams surasti.

2. Matavimo, planų bei schemų braižymo priemonės: ruletės, kompasas, milimetrinis popierius, rašymo priemonės, vizirinė liniuotė ir t.t.

3. Bendros paskirties instrumentai: universalus peilis, žirklės, stiklo rėžtuvas, pjūkliukai medžiui ir metalui pjauti.4. Paieškų prietaisai: magnetinis ieškiklis, el. srovės matuoklis, metalinis virbas ir t.t.Daugiau prietaisų sudėta į prokuroro kriminalisto lagaminėlį.

Pagrindiniai daiktinių tyrimų metodai, naudojami ekspertizės įstaigoseMikroskopiniai tyrimai. Naudojami praktikoje įvairių rūšių ir konstrukcijų mikroskopai.1) universalūs biologiniai MSI tipo mikroskopai (didina iki 1350 kartų);2) MBS tipo binokuliariniai stereoskopiniai mikroskopai. Privalumas - tiriamą objektą galima stebėti abiem akimis, be

to jie duoda tūrio, erdvės vaizdą (didina iki 119 kartų);3) MIS, MS, MSK tipo lyginamieji mikroskopai. Leidžia viename stebėjimo lauke matyti 2-jų sugretintų objektų

vaizdus, leidžia juos sulyginti. Naudojami tiriant pėdsakus ant kulkų, įv. trasologinių objektų (didina 1350 kartus);4) metalografiniai mikroskopai. Tiriami įv. neskaidrūs objektai, pėdsakai ant metalų, jų lydinių mikrostruktūra;5) poliarizaciniai mikroskopai - tiriama medžiagų kristalinė struktūra;6) profilografiniai mikroskopai - tiriamas reljefinių pėdsakų profilis;7) matuojamieji-instrumentiniai mikroskopai - galima tiksliai išmatuoti pėdsakus ant kulkų ir tūtelių, įsilaužimo įrankių

paliktas žymes ir kt. objektus;8) liuminesenciniai mikroskopai leidžia stebėti ir tirti objektų liuminescenciją;9) elektroniniai mikroskopai didina 10 tūkstančių ir daugiau kartų.

Tyrimai nematomuose spinduliuose:1. Infraraudonieji spinduliai naudojami stebėti ir fotografuoti blogo matomumo sąlygomis. Kriminalistikoje tokie

spinduliai naudojami daiktiniams įrodymams ir dokumentams tirti. Įgalina perskaityti tekstus užlietus rašalu, nustatyti prirašymus ir kt. pakeitimus, perskaityti popieriumi užklijuotus tekstus, nusitrynusius ar išblukusius įrašus ir t.t.

2. Ultravioletiniai spinduliai naudojami nematomiems medžiagų likučiams aptikti, išblukusiam tekstui perskaityti, nematomu rašalu parašytiems tekstams perskaityti, tiriamųjų medžiagų vienarūšiškumui, skirtingumui nustatyti.

3. Rentgeno spinduliai - gama ir beta - naudojami nustatant ir užfiksuojant įv. daiktinių įrodymų vidinę sandarą.Spektrinė analizė nustato įv. mišrių medžiagų sudėtis. Du būdai:a) Emisinė analizė būna kiekybinė ir kokybinė ir padeda nustatyti įvairių metalų, dažų, lako, emalio, stiklo, tabako ir kt.

objektų rūšinę priklausomybę, lyginamų medžiagų vienarūšiškumą, skirtingumą.b) Absorbcinė analizė padeda diferencijuoti, atskirti vienodos spalvos, bet skirtingos cheminės sudėties medžiagas.4. Chromatografija - tai tyrimo metodas, naudojamas sudėtingiems, daugiakomponenčiams mišiniams tirti.

Analizuojami įv. kvapai, surandamas alkoholio kiekis kraujyje ir kt. Chromotografais galima tirti narkotikus, lūpų dažų pėdsakus, klijų likučius ant etikečių ir vokų. Dujinė

chromotografija.5. Poliarografija naudojama labai nedidelių tiriamų medžiagų rūšiai, kilmei, priklausomybei, įvairių medžiagų

koncentracijai tirpaluose nustatyti. Tiriama daug organinių ir neorganinių junginių – nuodai, vaistai, šūvio produktai, medaus, vyno pėdsakai ir t.t.

6. Elektrografija naudojama metalizacijos pėdsakams aptikti ir jų vaizdui gauti (įv. pėdsakams ant metalo tirti).7. Neutroninė radiacinė analizė naudojama aptinkant mikroskopiškai mažus tiriamų medžiagų kiekius.

7. Kriminalistinio vaizdo fiksavimasKriminalistinio vaizdo fiksavimo samprata, sistema Tiriant nusikaltimus, daug dėmesio skiriama techninėms pėdsakų ir kitų objektų fiksavimo būdams. Iš pradžių tai buvo

gana tikslūs išmatavimai, nesudėtingos schemos ir planai, vėliau modeliavimas bei fotografavimas. Kriminalistikoje nėra daug tokių metodų, kurių reikšmė tiriant ir aiškinant nusikaltimus įvairiose stadijose yra tokia aiški ir neginčijama kaip fotografijos. XIX a. vid. fotografijos metodais fiksuojami nusikaltimų pėdsakai įvykio vietose. XIX a. 2 pusėje plėtojosi bendroji fotografija, kriminalistai kuria specialius fotografavimo metodus ir būdus, priemones ir aparatūrą, rengia kriminalistinės tiriamosios fotografijos metodikas. Fotografijos metodai naudojami ne tik nusikaltėliams registruoti, pėdsakams fiksuoti, bet taip pat ir atliekant tardymo ir paieškos operatyvinius veiksmus, darant įvairias ekspertizes. Pačioje fotografijoje vyksta daug pokyčių "Sony" sukūrė skaitmeninį fotoaparatą: magnetinėse plokštelėse užfiksuoja vaizdus, kuriuos galima atkurti panaudojus tam tikrus elektroninius adapterius. Dabar skaitmeninis aparatas jau sujungiamas su kompiuteriu. Užfiksuotas jame vaizdas gali būti demonstruojamas monitoriaus ekrane, o vaizdo kopia išspausdinama spausdintuvu. Tai - pirmas bandymas atsisakyti fotografiniame procese cheminio apdorojimo. 1985 m. filmavimo era: judančioji fotografija įtraukiama į kriminalistikos sistemą; fotografavimo ir filmavimo procesai panašūs, tačiau vaizdo įrašas naudojamas tokiems pat tikslams kaip ir filmavime grindžiamas elektromagnetinio vaizdo fiksavimo būdu.

6

Holografijos būdas neatitinka fotografavimo kanonų, nors jo naudingumas ir perspektyvumas nekelia abejonių.Visi šie metodai ir techninės priemonės g.b. panaudotos tam tikriems objektams užfiksuoti ir jų atvaizdams išsaugoti,

iliustracinei medžiagai gauti, objektams, esantiems už žmogaus jutimo galimybių tirti.Kriminalistinis vaizdo fiksavimas - tai yra kriminalistikos technikos šaka, tyrinėjanti vaizdo fiksavimo dėsningumus

ir rengianti kriminalistinio objektų vaizdo fiksavimo, saugojimo, tyrimo metodus ir priemones.Kriminalistinio vaizdo fiksavimo sistemą kartu su senai žinomais struktūriniais elementais (fotografija ir

kinematografija) sudaro vaizdo įrašas, holografija ir termografija.

Kriminalistikos fotografijos sąvoka, reikšmė, rūšysKriminalistinė fotografija - visuma specialių fotografavimo metodų ir būdų, taikomų atliekant operatyvinius ir tardymo

veiksmus, darant įv. ekspertizes, siekiant išaiškinti nusikaltimus.Pgr. uždavinys yra, pritaikant fotografijos mokslo duomenis, rengti specialius fotografavimo metodus ir priemones

įvairiems objektams, susijusiems su nusikaltimu, fiksuoti bei tirti, įrodymams įtvirtinti ir išsaugoti, bei pateikti teismui akivaizdžiai įrodomąją medžiagą.

Fotografavimo objektai – įvairiausi materialaus pasaulio daiktai, įvairūs procesai ir reiškiniai, susiję su tiriamuoju įvykiu.

Objektai g.b. klasifikuoti:1. Nusikaltimo vietos aplinka;2. Tardymo veiksmų darymo sąlygos ir eiga;3. Pėdsakai;4. Kt. daiktiniai įrodymai, įvairios medžiagos;5. Dokumentai ir jų žymės;6. Lavonai ir jų dalys;7. Gyvi asmenys;8. Operatyvinio pobūdžio situacijos.

Kriminalistinė fotografija skirstoma į 2 rūšis:1. Operatyvinė kriminalistinė fotografija aprėpia techninius ir faktinius fotografijos būdus, taikomus atliekant

tardymo veiksmus, vykdant operatyvines paieškos priemones.2. Tiriamoji - taikoma darant specialius fotografinius, daiktinių įrodymų tyrimo metodus, dažniausiai taikomas darant

kriminalistines ir kitokias ekspertizes.

Operatyvinės tardymo fotografijos pagrindas - fiksuojantieji fotografavimo metodai, o tiriamosios – tiriamieji, kurie įgalina aptikti, užfiksuoti ir ištirti nematomus ar blogai matomus objekto požymius.

Operatyvinės fotografijos būdai1. Panoraminė fotografija naudojama tais atvejais, kai reikia nufotografuoti didelę erdvę užimančius objektus, įvairiais

atstumais išsidėsčiusius daiktus, didelę vietovės dalį ir t.t. Esmė – nuoseklus objektų fotografavimas dalimis, vėliau suklijuojant gautas fotonuotraukas į vieną bendrą panoraminę fotonuotrauką. Skiriami du panoraminio fotografavimo būdai:

a) linijinė panorama naudojama, kai norima nufotografuoti išsitęsusius, vienoje linijoje esančius objektus – namų fasadus, tvoras, sienas, geležinkelio platformas, kelio ruožus, lavoną ankštoje patalpoje ir t.t. Fotografuojama iš kelių vietų, vienodai nutolusių nuo fotografuojamojo objekto, ir iš vieno aukščio. Darant vis kitą fotonuotrauką, fiksuojama taip pat nedidelė dalis to, kas jau buvo nufotografuota ankstesniame fragmente. Linijinė panorama gali būti horizontalioji ir vertikalioji.

b) aplinkinė panorama daroma, kai reikia užfiksuoti teritoriją aplink įvykio vietą, taip pat įvairiai nuo fotoaparato nutolusius objektus, kada juos patogiau fotografuoti iš vieno taško ir kai jie yra palyginti toli nuo fotoaparato. Šiuo būdu fotografuojama ne iš kelių, o iš vieno taško, kelis kartus pasukant fotoaparatą tam tikru kampu apie vertikalią ašį.

2. Stereoskopinė fotografija. Siekiant susidaryti išsamesnį vaizdą apie daiktų tūrį, apimtį, reljefą, jų erdvinį išsidėstymą, nes to neduoda paprasta fotografija. Tas pat daiktas fotografuojamas du kartus, perkėlus fotoaparatą tam tikru atstumu. Gautos nuotraukos, sukeitus jas vietomis, užklijuojamos ant kartono ir žiūrint į jas per stereoskopą, matomas erdvinis daikto vaizdas.

3. Matuojamasis fotografavimo būdas. Galima užfiksuoti, o iš matuojamųjų nuotraukų – nustatyti įvairių daiktų dydžius ir atstumus tarp jų. Skiriamos dvi rūšys:

a) mastelinė fotografija. Iš karto matyti nufotografuoto daikto dydis, nes daiktas fotografuojamas kartu su juo šalia padėtu masteliu – rulete, liniuote.

b) metrinė fotografija. Leidžia nustatyti ne tik dydžius, bet ir atstumus tarp jų, kai jie nevienodai ir įvairiomis kryptimis nutolę nuo fotoaparato.

4. Reprodukcinė fotografija naudojama įvairių dokumentų, schemų, brėžinių, planų, fotonuotraukų, knygų ar žurnalų, iliustracijų, paveikslų, tekstų ir kitokių plokščių objektų fotokopijoms gauti. Kopijos daromos natūralaus dydžio, jei reikia padidintos arba sumažintos. Naudojamos operatyviniams tikslams, įvairių tardymo veiksmų protokolams ir ekspertizės aktams iliustruoti.

7

5. Makrofotografija – tai nedidelių objektų fotografavimas natūraliu dydžiu arba padidinant, bet nenaudojant mikroskopo.

6. Atpažįstamosios fotonuotraukos daromos siekiant užfiksuoti gyvų asmenų ir lavonų išorės požymius, turint tikslą juos vėliau atpažinti.

Fotografavimas, atliekant tardymo veiksmus – plačiausiai naudojamas įvykio vietos apžiūros metu.Daromos 4 rūšių nuotraukos:a) Orientacinės – įvykio vieta nufotografuota kartu su ja supančia aplinka, parodant įvykio vietos teritorinę padėtį

tos aplinkos ir vietos atžvilgiu.b) Apžvalginės – duoda bendrą įvykio vietos, paprastai be jos aplinkos arba tik su nedidele jos dalimi, stambesnio

mastelio vaizdą.c) Mazginė – stambiu planu užfiksuojamos kriminalistiniu požiūriu svarbios vietovės dalys, tam tikri mazgai, kur

įvyko pagrindiniai, svarbiausi įvykiai, taip pat daiktai, ant kurių liko svarbūs pėdsakai.d) Detalioji – atskirai nuo aplinkos užfiksuojami pavieniai, nedideli daiktai ir pėdsakai bei kiti daiktiniai

įrodymai, daroma pagal mastelinės fotografijos taisykles: pėdsakai ir daiktai fotografuojami drauge su šalia jų padėtu masteliu.Orientacinės ir apžvalginės fotonuotraukos paprastai daromos įvykio vietos apžiūros pradžioje, o mazginės ir

detaliosios – vėlesniuose apžiūros etapuose. Dar yra situacinės fotonuotraukos: tarpinės tarp apžvalginių ir mazginių. Jos yra daugiau kontrolinio pobūdžio.

Labai naudinga fotografuoti ir darant kratą. Atliekant šį tardymo veiksmą, fotografavimo tikslai yra: užfiksuoti bendrą kratos vietos vaizdą; vietas, kuriose buvo slepiami ieškomi daiktai; nufotografuoti per kratą surastus ir paimtus daiktus.

Tardymo eksperimento metu fotografija naudojama: bendram eksperimento vaizdui užfiksuoti; eksperimento eigai ir rezultatams užfiksuoti.

Parodant atpažinti asmenis, daiktus, lavonus, gyvulius, fotografija naudojama tam, kad būtų užfiksuota: aplinka, kurioje atliekamas šis tardymo veiksmas; parodytieji atpažinti objektai; atpažinimo rezultatai.

Tikrinant vietoje liudytojų, nukentėjusiųjų, įtariamųjų, kaltinamųjų parodymus nuotraukose fiksuojama vietovės ir objektai, nurodyti asmenų, kurių parodymai patikrinami arba patikslinami; judėjimo toje vietoje maršrutas, kelias, kuriuo kaltinamasis ėjo į nusikaltimo vietą ar pasišalino iš jos.

Pagrindiniai kriminalistinės fotografijos tyrimo metodai1. Kontrastinė fotografija naudojama, kai reikia pakeisti kontrastus, juos sustiprinti arba susilpninti ir taip

išryškinti blogai matomas detales, objektų požymius, reljefo ypatybes.2. Fotografavimas nematomuose spinduliuose. Pagrindiniai būdai yra infrafotografija, ultravioletinė fotografija ir

rentgenografija. Šie būdai naudojami kriminalistinėse įstaigose suklastotiems dokumentams, įvairioms medžiagoms ir daiktams, nematomiems pėdsakams fiksuoti ir tirti.

3. Mikrografija – tai labai mažų objektų fotografavimas dauk kartų juos padidinant, kad būtų galima išryškinti bei užfiksuoti plika akimi nematomus arba sunkiai 3įžiūrimus požymius, pavieniais smulkias jų detales.

Vaizdo įrašas ir kiti vaizdo fiksavimo metodai.Atliekant tardymo veiksmus, plačiai naudojamas vaizdo įrašas. Gali būti panaudotas ir kino filmavimas, bet praktikoje

naudojamas vis mažiau. Vaizdo filmavimas lyginant su kino filmavimu turi daug privalumų, pirmiausia vos tik įrašus vaizdajuostę, ji gali būti panaudota tam įrašui demonstruoti (kino juostą apdoroti gana sudėtinga ir tam reikia daug laiko). Vaizdo įrašas faktiškai apima ir filmavimą, ir garso įrašymą. Vaizdajuostė gali būti panaudota daug kartų, vaizdo įrašas padeda gauti daug geresnę vaizdo kokybę. Naudojamas atliekant tardymo eksperimentą, parodymų patikrinimą vietoje, įvykio vietos apžiūrą ir t.t. Naudojant vaizdo įrašą, reikia laikytis tokių taisyklių:

1) naudojamas tik tada, kai reikia užfiksuoti tam tikrus dinamiškus veiksmus;2) naudojamas laikantis įstatymo reikalavimų ir kriminalistinių rekomendacijų;3) paaiškinamasis tekstas turi atitikti užfiksuotą vaizdą ir pateiktą tam tikrą informaciją tardymo veiksmo

protokole.Šie reikalavimai privalomi ir kino filmavime. Vaizdo įrašymas ar kino filmavimas susideda iš tokių etapų:1) pasirengimo tardymo veiksmui atlikti;2) tardymo vaizdo įrašo plano (scenarijaus) sudarymas;3) tardymo veiksmo dalyvių supažindinimas su vaizdo įrašo planu ir užduočių paskirstymas;4) vaizdo įrašymo procesas;5) procesinio tardymo veiksmo rezultatų įforminimas ir vaizdo įrašų peržiūrėjimas.Tardymo veiksmo įrašas susideda iš 3 pagrindinių dalių:1) įžanginė;2) pagrindinė;3) baigiamoji.Įžanginėje ir baigiamojoje vaizdo filmavimo dalyse užfiksuojama informacija, aiškinanti ir įtvirtinanti atliekamo

8

tardymo veiksmą.Termografija – tai šiluminių (terminių) pėdsakų panaudojimas kriminalistikoje. Jau seniai yra žinoma, kad kiekvienas

kūnas spinduliuoja infraraudonuosius spindulius, todėl galima stebėti įvairius objektus tamsoje. Naudojami įvairūs naktinio matymo prietaisai ne tik stebėti, bet ir fotografuoti, filmuoti. Kriminalistikoje atsirado naujos galimybės, kai buvo sukurti termografijos pagrindai ir termografinės kameros. Kartu su termografijos terminu, kaip jos sinonimai, pradėti vartoti termoskopijos ir termovizijos terminai. Termografinis metodas grindžiamas tuo, kad šiluminius objekto ir fono skirtumus galima parodyti ekrane, kaip tam tikrų šviesesnių ir tamsesnių dėmių visuma. Jų ryškumas ir stabilumas priklauso nuo temperatūros skirtumo. Naudojama dokumentams tirti, įvairiai paieškai atlikti, skirtumams tarp vizualiai vienodų objektų nustatyti ir t.t. Naudojamas ir spalvotos termovizinės kameros.

Holografija - tai erdvinės objekto vaizdo fiksavimas specialiose plokštelėse ir to vaizdo atkūrimas, apšviečiant plokštelę lazerio spinduliu. Pagrįstas šviesos interferiancija. Holografinėje plokštelėje užfiksuojamas interferiancinis vaizdas iš tamsių ir šviesių ruožų. Tokia nuotrauka, gauta apdorojus plokštelę, vadinama holograma. Joje užfiksuojama visa informacija apie šviesos svyravimų amplitudes ir fazes. Kiekviename taške slypi informacija apie tas šviesos bangas, kurios dalyvavo, kuriant juostuotąjį interferiancinį vaizdą. Jeigu iš hologramos liks nedidelė dalis, to visiškai pakaks išsamiam vaizdui atkurti. Kitas privalumas - erdvinis užfiksuoti objekto vaizdas. Holografinėje plokštelėje galima užfiksuoti tūkstančius informacijos vienetų. Holografinį vaizdą galima ir padidinti, ir sumažinti, galima gauti ir spalvotus, ir nespalvotus atvaizdus.

7.7. Kriminalistinės fotografijos ir vaizdo įrašo panaudojimo įforminimasProcesinis įforminimas – turi būti įformintas pagal BP normų reikalavimus ir kriminalistikos rekomendacijas.

Procesinio veiksmo protokole, ekspertizės akte ar specialisto išvadoje turi būti užfiksuoti duomenys apie fiksuojamus objektus, sąlygas, priemones ir kita.

Protokole paprastai nurodoma, koks objektas buvo fotografuotas; fotografavimo sąlygos (fotografavimo tipas, objekto markė, apšvietimas, negatyvo rūšis ir jautrumas ir t.t.); kokie fotografavimo metodai ir būdai buvo panaudoti; kas fotografavo.

Antras etapas – tai pačių nuotraukų fotolentelėje įforminimas. Turi būti paaiškinamasis tekstas, prie kokio tardymo veiksmo protokolo ar ekspertizės akto ji pridedama, kada ir kur tardymo veiksmas buvo atliktas. Visos nuotraukos numeruojamos, po jomis turi būti tekstas, paaiškinantis jų turinį. Parašius paaiškinamuosius tekstus, nuotraukos patvirtinamos tam tikros teisėsaugos įstaigos spaudu. Kiekvienas fotolentelės puslapis patvirtinamas fotografavusio asmens parašu. Fotolentelėje priklijuojamas vokas su negatyvais.

Vaizdo įrašo panaudojimas irgi įforminamas tam tikrame procesiniame dokumente (protokole), kur pažymima:1) kokie objektai (pėdsakai, daiktai) ar veiksmai buvo filmuoti;2) vaizdo įrašo sąlygos (vaizdo filmavimo kameros tipas, juostos rūšis, apšvietimas);3) vaizdo įrašo trukmė ir pertraukos;4) kas darė įrašą.Pasibaigus tardymo veiksmui, visi dalyviai turi peržiūrėti vaizdo įrašą ir patvirtinti, kad jis atitinka tardymo eigą ir

rezultatus. Ir tai užfiksuojama vaizdo juostoje. Juosta laikoma kartu su baudžiamąja byla arba toje įstaigoje, kurios atstovas darė vaizdo įrašą. Pageidautina pridėti vaizdo įrašo scenarijų ir įrašinėjimo schemą.

8. TrasologijaTrasologijos sąvoka, uždaviniai ir reikšmėTrasologija – tai mokslas apie pėdsakus. Jie suprantami dvejopai: Pėdsakai plačiąja prasme – tai visi materialūs nusikaltimo padariniai, objektų ir aplinkos pokyčiai, atsiradę aplinkoje

ryšium su nusikaltimu. Tai pėdsakai atspindžiai (rankų, kojų, daiktų, transporto pėdsakai ir t.t.), įvairūs daiktų būklės, jų savybių pasikeitimai aplinkoje (vienų daiktų dingimas, kitų atsiradimas). Gali būti pavieniai daiktai, jų dalys, kokių nors medžiagų, įvairios mikrodalelės, dėmės, plaukai, kraujas ir t.t. Trasologoja, kaip speciali kriminalistinės technikos šaka, tyrinėja ne visus pėdsakus, o tiktai suprantamus siauresne prasme – tai pėdsakai-atspindžiai, kuriuose atsispaudžia ir užsifiksuoja pėdsaką formavusio objekto išorinė sandara, kontūrai ar reljefas.

Trasologija yra kriminalistinės technikos šaka, tyrinėjanti pėdsakus kaip materialiai fiksuotus daiktų išorinės sandaros atspindžius, jų formavimosi dėsningumus bei mechanizmą ir ruošianti įvairių rūšių pėdsakų rinkimo ir tyrimo mokslinius būdus bei technines priemones.

Trasologijos pagrindiniai uždaviniai yra pėdsakus palikusių objektų identifikavimas, jų rūšinės priklausomybės nustatymas, pėdsakų susidarymo mechanizmo bei sąlygų išaiškinimas. Pėdsakai turi didelę reikšmę atskleidžiant ir išaiškinant nusikaltimus. Neįmanomas nusikaltimas be žymių. Tiriant pėdsakus galima nustatyti daug reikšmingų bylos aplinkybių:

1) pėdsakų susidarymo sąlygas ir mechanizmą (pėdsakų rūšį, objektų sąveikos pobūdį bei kryptį, jų padėtį ir t.t.);2) konkrečias nusikaltimo aplinkybes (nusikaltėlių skaičių, jų atvykimo ir pasišalinimo kelią, nusikaltimo trukmę,

pusę, iš kurios buvo įsilaužta ir t.t.);3) kai kuriuos duomenis apie nusikaltėlį (lytis, ūgis, amžius, nešiojamos avalynės dydis, eisenos ypatybės ir t.t.)4) pėdsaką palikusio objekto rūšį ir kai kuriuos požymius (koks įrankis buvo panaudotas įsilaužimui, jo bendrieji

požymiai, koks transporto tipas, mašinos markė, kokios rūšies avalyne palikti pėdsakai;5) įvairių objektų tapatumą (nustatyti, kad nusikaltimo vietoje antspaudus paliko konkretus asmuo.

9

Reikšminga ne tik nusikaltimo pėdsakai, bet ir pėdsakai likę ant paties nusikaltėlio, jo kūno, drabužių ir t.t.Trasologija susijusi su kitomis kriminalistinės technikos šakomis, mokslais. Bendraisiais teiginiais remiamasi teismo

balistikoje, autotechninėje ekspertizėje, teismo medicinoje, archeologijoje ir t.t.

Pėdsakų susidarymo mechanizmas. Pėdsakų klasifikacija.Pėdsakus paprastai formuoja du objektai: Objektas, kuris palieka pėdsaką ir kurio išorinė sandara jame atsispaudžia,

vadinamas pėdsaką sudarančiu (formuojančiu), o objektas, kuriame pėdsakas išlieka, - pėdsaką išlaikančiu (priimančiu) objektu. Kad susidarytų pėdsakas reikalinga šių objektų sąveika, kuri gali pasireikšti tuo, kad pėdsaką formuojantis objektas kontakto metu pakeičia, dažniausiai deformuoja pėdsaką išlaikantį objektą arba priešingai – apsaugo kurią nors jo dalį nuo pakitimų. Susidarant pėdsakams dalyvauja ne visas pėdsaką formuojantis objektas, o tik tai tam tikra jo paviršiaus dalis, kuri liečiasi su pėdsaką išlaikančiu objektu. Objektų paviršiaus plotai, kurie sueina į sąlytį, vadinami kontaktiniais paviršiais.

Pėdsakai susidaro dėl įvairaus objektų poveikio: mechaninio (fizinio) poveikio, gali susidaryti ir dėl terminio (šiluminio), cheminio, biologinio ir kitokio poveikio. Pėdsakų susidarymo mechanizmo pažinimas, jo tyrinėjimas padeda išaiškinti įvairių rūšių pėdsakų susidarymo dėsningumus ir ypatybes, įvertinti vienų ar kitų pėdsakų identifikacinius požymius, nustatyti jų kriminalistinę reikšmę. Pėdsakų susidarymo mechanizmas yra svarbiausias ir pėdsakų klasifikavimo kriterijus. Pagal tai pėdsakai skirstomi į: įspaustinius, reljefinius, paviršinius, statinius ir dinaminius, lokalinius ir periferinius. Pėdsakus gali palikti žmonės, gyvuliai, daiktai. Tai įrankių, instrumentų, įvairių mechanizmų pėdsakai, kuriuos vienija jų susidarymo mechanizmo ir kriminalistinio tyrinėjimo ypatybės.

Įspaustinai pėdsakai susidaro deformuojantis pėdsaką priimančio objekto paviršiui dėl formuojančio objekto poveikio keičiasi pėdsaką priimančio objekto forma, struktūra, jis įgyja kitą formą. Ypatybė ta, kad jie teikia daugiausia informacijos apie juos palikusių objektų išorinės sandaros ypatybes, tai tūriniai, giluminiai, trimačiai pėdsakai.

Paviršiniai pėdsakai susidaro pasikeitus juos priimančio objekto paviršiaus būklei. Keičiasi, kai ant pėdsaką priimančio objekto atsisluoksniuoja pėdsaką formavusio objekto arba ant jo buvusios medžiagos dalelės. Tokie pėdsakai vadinami antsluoksniais.

Statiniai pėdsakai susidaro kontakto metu, kai abu objektai – pėdsaką formuojantis ir jį išlaikantis – praktiškai (nors ir labai trumpą laiką) nejuda.

Dinaminiai pėdsakai susidaro slystant pėdsaką formuojančiam objektui pėdsaką priimančio objekto paviršiumi arba abiem objektams judant.

Lokaliniai pėdsakai susidaro kai deformuojasi pėdsaką priimančio objekto kontaktinis paviršius.Periferiniai pėdsakai susidaro pakitus pėdsaką išlaikančiam objektui už jo kontakto su pėdsaką formuojančiu objektu

ribų (nuo spintos pakelta apdulkėjusi knyga).Pėdsakų klasifikacija svarbi teoriniu ir praktiniu aspektu. Nuo jų rūšies priklauso jų suradimo, užfiksavimo bei

paėmimo būdai, jų tyrimo metodika ir technika.

Rankų pėdsakai. Rankų pėdsakai turi didžiausią kriminalistinę reikšmę. Pagal juos galima identifikuoti nusikaltėlius ir nustatyti jų

asmenybę. Tyrimas apima delno (palmoskopija), pirštų (daktiloskopija), odos porų (poroskopija) ir papiliarinių linijų reljefo pėdsakus. Kiekvienas pirštas turi daug matomų linijų, kurios vadinamos papiliarinėmis. Šios linijos ir jas skiriančios negilios vagelės sudaro sudėtingus įvairios formos piešinius, kurie vadinami papiliariniais raštais. Pagrindinės jų savybės, kurios sudaro daktiloskopijos pagrindą yra: jų pastovumas, gebėjimas atsistatyti ir individualumas. Papiliariniai raštai priklausomai nuo jų sudėtingumo ir piešinio formos skirstomi į tris pagrindines rūšis: lankinius, kilpinius ir apvalius. Lankiniai yra patys paprasčiausi. Juos sudaro papiliarinės linijos einančios nuo vieno piršto krašto į kitą. Kilpinių raštų vidurinės papiliarinės linijos eina nuo vieno piršto krašto, viduryje apvaliai pasisuka ir grįžta į tą patį piršto kraštą. Sudėtinės kilpos dalys yra kilpos galvutė ir kilpos galai. Kilpiniai raštai, kuriuose kilpų galai nukreipti į nykštį, vadinami radialiniais, o raštai, kuriuose tie galai nukreipti į mažąjį pirštą – ulnariniais. Apvalieji raštai sudėtingiausi pagal piešinio formą. Papiliarinės linijos sudaro ratus, elipses, ovalus, spirales. Apvalieji raštai sudaro apie trečdalį visų papiliarinių raštų.

Identifikaciniai papiliarinių raštų požymiai skirstomi į bendruosius ir specialiuosius. Bendrieji požymiai – tai papiliarinio rašto rūšis, porūšis, deltų skaičius, jų forma, išsidėstymas. Individualieji papiliarinio rašto požymiai - tai papiliarinio rašto detalės, nuotrūkis, taškai, akutės, šakutės.

Rankų pėdsakų suradimo būdai priklauso nuo pėdsakų rūšies ir paviršiaus, ant kurio jie likę, savybių. Įspaustiniai dulkėtuose paviršiuose matomi plika akimi. Menkai matomi pėdsakai ant lygių, poliruotų paviršių, surandami apšviečiant įvairiais kampais. Pėdsakai ant stiklo surandami juos peršviečiant. Latentiniams (nematomiems) antspaudams išryškinti naudojami fiziniai ir cheminiai būdai. Pagrindiniai yra šie: apdulkinimas milteliais, nudažymas skysčiais, išryškinimas garais bei dujomis. Apdulkinimui naudojami specialūs labai švelnių plaukelių šepetėliai, magnetiniai šepetėliai ir milteliai (surikas, geležies, cinko, vario oksido, grafito, suodžių, švino ir kt.).

Milteliais išryškinti pėdsakai fiksuojami juos fotografuojant ir perkeliant ant specialių daktiloskopinių plokštelių. Surastieji pėdsakai turi būti paimami. Jeigu galima, paimamas visas daiktas u antspaudais. Jeigu viso daikto paimti negalima, išpjaunama jo dalis su pėdsaku. Kitais atvejais daromos atspaudų kopijos. Daiktai su atspaudais turi būti aprašyti apžiūros protokole. Jame nurodoma: ant kokio objekto tie atspaudai, daikto paviršiaus ypatybės, atspaudo spalva ir rūšis, papiliarinio

10

rašto rūšis, atspaudo dydis ir rūšis, išsidėstymas, kokiu būdu atspaudas išryškintas, užfiksuotas ir įpakuotas, kaip užantspauduotas.

Kojų pėdsakai. Kojų pėdsakų kriminalistinė reikšmė išryškėja jau atvykus į nusikaltimo vietą. Parodo iš kur atėjo ir kur nuėjo nusikaltėlis, kur jis vaikščiojo įvykio vietoje, kur buvo sustojęs. Galima nustatyti nusikaltėlių skaičių, jų eisenos ypatybes, kai kuriuos fizinius duomenis (ūgį, lytį, svorį) ar žmogus stovėjo, ėjo ar bėgo. Galima tiksliai identifikuoti avalynę, kuria buvo palikti pėdsakai, nustatyti asmenį, buvusį nusikaltimo vietoje. Tiriant nusikaltimus, aptinkami ne tiktai pavieniai pėdsakai, bet ir nuosekli jų eilė – vadinamasis pėdsakų takelis, kurį sudaro šie elementai:

1) ėjos krypties linija – tai tiesė, kreivė ar laužyta linija, einant tarp dešinės ir kairės kojų pėdsakų ir rodanti, kurlink ėjo žmogus;

2) ėjos linija – jungia iš eilės visų pėdsakų kulnus ir dažniausiai esti laužytos kreivės formos;3) žingsnio ilgis – atstumas tarp dešinės ir kairės kojų pėdsakų kulnų4) žingsnio plotis - atstumas tarp dešinės ir kairės kojų pėdsakų;5) žingsnio kampas – kampas, kurį sudaro pėdos ašis su ėjos krypties linija. Žingsnio kampas gali būti teigiamas,

bet gali jo ir nebūti arba gali būti neigiamas (kai pėdos priekiniais galais būna pakreiptos į vidų).Pėdsakų takelis, jo elementų analizė ir sugretinimas duoda informacijos apie nusikaltėlio judėjimo kryptį, greitį ir būdą,

ūgį, lytį, fizinę būseną, kai kada – ir apie amžių, fizinius trūkumus. Kojų pėdsakams surasti paprastai nereikia jokių specialių techninių priemonių. Išimtį sudaro basos kojos pėdsakai. Jie surandami ir išryškinami tokiais pat būdais kaip ir latentiniai rankų pėdsakai. Kojų pėdsakai turi būti tinkamai užfiksuojami ir įtvirtinami. Pagrindiniai kojų pėdsakų fiksavimo bei paėmimo būdai: fotografavimas, matavimas ir aprašymas, schemų nubraižymas, pačių pėdsakų paėmimas, paviršinių pėdsakų kopijavimas, įspaustinių pėdsakų atliejimas (modeliavimas).

Surastieji kojų pėdsakai pirmiausia nufotografuojami, po to išmatuojami, aprašomi apžiūros protokole, prireikus nubraižomos jų schemos. Aprašant nurodoma, kur ir ant kokio paviršiaus rasti pėdsakai, jų rūšis, išsidėstymas, matmenys, forma, individualieji požymiai. Paviršiniai pėdsakai gali būti perkeliami ant didesnio formato daktiloskopinių plokštelių. Sudėtingiau kopijuoti įspaustinius. Universaliausia medžiaga atliejoms daryti yra gipsas. Atliejos iš gipso daromos dviem būdais:

1. Užpylimo – į atitinkamai paruoštą pėdsaką iš lėto, nepertraukiama srovele pilama grietinės tirštumo gipso masė nuo vieno pėdsako galo į kitą. Kad atlieja būtų tvirtesnė, užpylus pirmą sluoksnį, įdedamos kelios išilginės ir skersinės medinės balanėlės ir užpilama likusi skiedinio dalis. Po 20-30 min. sutvirtėja ir išlieja išimama.

2. Jei pėdsake yra vandens, naudojamas užbėrimo būdas – sausas, smulkus gipsas beriamas į pėdsaką, kol gaunama reikiamo storio atlieja.

Jei pėdsakai yra likę biriose medžiagose, reikia juos sutvirtinti panaudojant laką ar kt. fiksatorius. Pėdsakams fiksuoti naudojamos polimerinės pastos su katalizatoriais ir įvairiais užpildais, kurie įgalina gauti norimą atliejos spalvą. Cementavimas – naudojant specialūs tirpalus galima sutvirtinti biriose medžiagose likusius pėdsakus, sucementuoti juos išlaikiusį paviršių taip, kad galima paimti patį pėdsaką ir nebereikia daryti jo atliejos.

Padarytos atliejos ir kitokios kopijos procesiškai įforminamos. Prie jų pritvirtinamas kartono gabalėlis, kuriame užrašoma, kokia tai atlieja, kur buvo pėdsakas rastas, atliejos numeris, jo padarymo data, kas ją padarė.

Transporto priemonių pėdsakai kriminalistikoje traktuojami platesne prasme. Tai visos transporto priemonės sukeltos materialios pasekmės ir pokyčiai aplinkoje. Klasifikuojant pėdsakus išskiriama:

1) Pėdsakai-atspindžiai – susidaro dėl kokios nors transporto priemonės dalies ar dalelės kontaktinio poveikio kitam objektui;

2) pėdsakai-daiktai – tai įvairių transporto dalių bei detalių nuolaužos, atplaišos, duženos, skeveldros;3) pėdsakai-medžiagos – tepalo, skysto kuro dėmės, dažų, lako nuotrupos, pervežamo krovinio dalelės ir kiti

panašūs objektai.Transporto priemonių reikšmę sudaro tai, kad juos apžiūrint ir tiriant ekspertizės įstaigose galima nustatyti svarbias

nusikaltimo aplinkybes (judėjimo kryptį, stabilumo kelio ilgį ir važiavimo greitį, transporto priemonių padėtį susidūrimo metu), transporto priemonės tipą ir rūšį (lengvasis automobilis ar sunkvežimis), o kai kada – automobilio markę.

Apžiūrint pėdsakus, reikia atkreipti dėmesį į daugelį požymių, kurie skirstomi į 3 grupes:1) apibūdina transporto važiuojamąją dalį (važiuoklę): ašių skaičių, ratų skaičių, priekinių ir užpakalinių ašių

plotį. Nustatomi tyrinėjant transporto paliktas vėžes;2) apibūdina transporto ratų padangas;3) susiję su transporto priemonės judėjimo sąlygomis. Galima spręsti apie važiavimo kryptį, apytikrį greitį,

pajudėjimą iš vietos ir kt. Transporto priemonių pėdsakai fiksuojami analogiškais būdais, kaip ir žmogaus kojų pėdsakai. Pirmiausia jie

nufotografuojami, po to išmatuojami, aprašomi ir tada padaromos jų atliejos, atspaudai ir kitokios kopijos.Transporto ratų vėžės fotografuojamos panoraminiu būdu iš viršaus arba perspektyvoje, naudojant giluminį mastelį.

Aprašant pėdsakus protokole nurodoma: paviršius, ant kurio rasti pėdsakai, jo būklė, pėdsako rūšis, pėdsakų kiekis ir išsidėstymas, atstumas tarp vėžių, kiekvieno pėdsako plotis, protektoriaus raštas ir ypatybės, stabdymo pėdsakų ilgis, nuo

11

mašinos nuskeltos dalys, medžiagų dalelės ir panašiai.Daromos atliejos tų ratų pėdsakų vietų, kur daugiausia individualių identifikacinių požymių ir kur jie ryškiausi.

Išliejoms naudojamas gipsas, nes kopijos didelės.

Įsilaužimo įrankių pėdsakai duoda daug vertingos bylai informacijos: pagal juos galima išaiškinti įvykio pobūdį (atskirti tikrą nuo inscenizuoto, iš kurios pusės buvo įsilaužta, kokie įrankiai buvo panaudoti - jų rūšis, forma, dydis, o vėliau suradus juos – pagal individualius požymius ir identifikuoti. Iš įsilaužimo pėdsakų galima spręsti, ar laužėsi vienas asmuo ar keli, iš įsilaužimo pobūdžio (būdo, vietos, įrankių pasirinkimo) – kas tai padarė.

Įsilaužimo objektai skirstomi į 3 grupes:1) užraktai ir kt. blokuojantys įtaisai – spynos, sklendės ir kt.,2) specialios saugyklos – seifai, metalinės kt.,3) statybinės užtvaros – sienos, langai, durys.Įsilaužimui nusikaltėliai naudoja įvairius įrankius ir instrumentus. Įsilaužimo įrankiai kriminalistinėje praktikoje

skirstomi į 3 grupes:1) įrankiai, specialiai padaryti arba pritaikyti įsilaužimui – visrakčiai, portatyvūs laužtuvėliai, metalo pjovimo

aparatai,2) buitiniai ir gamybinės paskirties daiktai ir instrumentai – kirviai, plaktukai, dildės, replės,3) atsitiktiniai daiktai, nusikaltėlių surasti įvykio vietoje ir panaudoti įsilaužimui.Ant įsilaužimo objektų šiais įrankiais paliekami įvairūs pėdsakai: reljefiniai, paviršiniai, antsluoksniniai, statiniai,

dinaminiai ir t.t. Didžiausią kriminalistinę reikšmę turi įsilaužimo įrankių pėdsakų klasifikavimas į spaudimo (smūgio), slydimo (trinties) ir pjovimo, kirtimo bei gręžimo pėdsakus. Surasti įsilaužimo įrankių pėdsakus palyginti nesunku. Dažnai jie akivaizdūs, gerai pastebimi. Surasti pėdsakai pirmiausia nufotografuojami mazginio ir detaliojo fotografavimo būdais, po to aprašoma įvykio vietos apžiūros protokole: ant kokio objekto rasti pėdsakai (jo forma, dydis, medžiaga, paviršiaus pobūdis), jo forma, dydis, vieta ant įsilaužimo objekto, individualūs pėdsako požymiai ir ypatybės. Aprašomi įvykio vietoje surasti įsilaužimo įrankiai. Aprašius pėdsakus, objektus ant kurių jie liko ir pačius įrankius iš įvykio vietos turi būti paimamas arba visas daiktas arba atitinkama jo dalis. Jeigu to padaryti negalima, daromos pėdsakų išliejos. Jos dažniausiai daromos iš polimerinių pastų, gipso, plastilino, gali būti panaudotas šokoladas. Tinkamai užfiksuoti pėdsakai siunčiami trasologinei ekspertizei, taip pat pateikiami ir įrankiai, kuriais galėjo būti palikti pėdsakai.

Dantų pėdsakai dažnai sutinkami nužudymų, plėšimų, vagysčių ir kitose bylose. Pagal susidarymo mechanizmą dantų pėdsakai gali būti nukandimo ir įkandimo pobūdžio. Nukandimo pėdsakai susidaro pilnai perkandus daiktą. Pagal formą nukandimo pėdsakai yra reljefiniai, pagal susidarymo būdą – pjovimo pėdsakai, susidarantys iš įvairaus pločio lovelių formos ruoželių. Įkandimo pėdsakai susidaro ne pilnai nukandus, o tik įkandus. Šiuose pėdsakuose būna tiek nukandimo pėdsakų požymiai, tiek ir dėl spaudimo atsispaudę įkastojo objekto dugne dantų galų įspaudai. Įkandimo pėdsakuose identifikacinių požymių žymiai daugiau. Dantų pėdsakai dažniausiai pastebimi plika akimi įvykio vietos ir aukos apžiūros ar įtariamojo apžiūrėjimo metu. Aptikti dantų pėdsakai pirmiausia turi būti skubiai fotografuojami mastelinės fotografijos metodu. Paskui nuo pėdsakų padaryti išliejas. Pagal dantų pėdsakus galima individualinė identifikacija (žmogaus amžių, kai kurias persirgtas ligas, įkasta žmogaus ar gyvulio).

Nagų pėdsakai dažniausiai padaromi užpuoliko ir aukos grumtynių metu. Būna ant užpuoliko, aukos arba aplinkos daiktų. Identifikacija pagal nagų pėdsakus, ypač paliktus žmogaus kūne, yra sunki, kadangi požymiai silpni, neryškūs ir aptekę krauju. Neatspindi tikrųjų nagų formų. Reikšmė: pats jų buvimo faktas sako, kad būta smurto; padeda nustatyti nusikaltimo mechanizmo atskirus momentus. Aptikti pėdsakai tūri būti reikiamai užfiksuoti. Jie fotografuojami, aprašomi, daromos išliejos. Praktikoje turi reikšmės po įtariamojo panagėmis esančios medžiagos likučiai. Jų tyrimas atliekamas teismo biologinės, cheminės ir kitų ekspertizių pagalba.

Žmogaus kūno ir drabužių pėdsakai yra reljefiški. Neretai sutinkami ir antsluoksniniai pėdsakai susidarę nuo krauju sutepto žmogaus veido. Žmogaus kūno pėdsakai turi būti kruopščiai ištirti. Pagal juos galima nustatyti, kur įvyko nužudymas, kaip buvo velkamas lavonas ir t.t. Pėdsakus reikia išmatuoti, aprašyti protokole ir nufotografuoti. Fotografuojant užfiksuojamas pėdsako reljefas ir jų kontūrai. Tuo tikslu pirmąsias nuotraukas daryti pagal bendruosius fotografavimo būdus, o antrąsias jau paryškinus pėdsakus milteliais. Metodika analogiška.

9. Kriminalistinis ginklų, šaudmenų, ir jų panaudojimo pėdsakų tyrimasNusikaltimai dažniausiai padaromi rankiniais šaunamaisiais ginklais. Rūšys: ilgavamzdžiai (vamzdis ilgesnis nei 40

cm, šautuvai: koviniai, medžiokliniai, sportiniai), vidutiniavamzdžiai (automatai), trumpavamzdžiai (trumpesnis nei 20 cm, pistoletai, revolveriai)

Graižtviniai (kulka sukasi aplink savo ašį), lygiavamzdžiai (dauguma medžioklinių), kombinuoti.Fabrikiniai ir namų gamybos.Įvairaus kalibro šaunamieji ginklai (5,6mm-mažas kalibras, 7,62mm-karabinai, automatai, revolveriai, 9mm-pistoletai)Jie susideda iš dalių: vamzdis, užraktas(spyna), paleidžiamasis mechanizmas.Kriminalistinius šaunamųjų ginklų , šaudmenų bei šūvio žymių tyrinėjimo metodus rengia teismo balistika. Teismo

balistika tai kriminalistinės technikos šaka, tirianti šaunamuosius ginklus, šaudmenis, šūvio mechanizmą, bei šūvio pėdsakus,

12

siekiant identifikuoti šaunamuosius ginklus ir šaudmenis arba nustatyti jų rūšinę priklausomybę, taip pat išsiaiškinti kitus su šaudyba susijusius bylos klausimus.

Teismo balistika glaudžiai susijusi su kt kriminalistinės technikos šakomis ir ypač su trasologija. Teismo balistikos objektai: šaunamieji ar sprogstamieji ginklai. Teismo balistikos specialistai sprendžia techninio pobūdžio, šaunamųjų ginklų ir šaudmenų grupinės priklausomybės, identifikacinio pobūdžio klausimus ir klausimus kurie padeda išsiaiškinti konkrečias ginklo panaudojimo aplinkybes.

Surastas ginklas, šūvio pėdsakai ar ginklo bei šovinių dalys būtinai nufotografuojami, kad užfiksuoti jų padėtis lavono ar aplinkinių daiktų atžvilgiu. Ginklą reikia imti už tų vietų, kur yra mažiausia galimybė pažeisti esančius pirštų pėdsakus ar kitas žymes yra mažiausia. Baigus ginklo apžiūrą reikia apvynioti keliomis audeklo ar popieriaus eilėmis ir aprišti, kad nepatektų dulkių, purvo, vandens ir pan.

Šūvio pėdsakų nustatymas reikšmingas nustatant šūvio kryptį, nuotolį, šūvių skaičių, jų nuoseklumą, kulkos įėjimo ir išėjimo angas, panaudotą ginklą bei šovinius ir pan. Pėdsakai gali būti pagrindiniai (kulkos padarytos angos, įvairūs pažeidimai, šautiniai sužalojimai ir pan.) ir papildomi (apdegimo, aprūkimo žymės, įvairūs įplyšimai ir pan)

Įvykio vietoje suradus iššautų kulkų ir tūtelių, pirmiausia nustatoma ginklo rūšis, sistema ir modelis, po to surastas ginklas identifikuojamas. Šaunamųjų ginklų identifikavimo pagal kulkas ir tūteles metodika grindžiama tuo, kad ant jų likę įvairių ginklo dalių pėdsakai lyginami ne tiesiogiai su tomis dalimis, o su analogiškais pėdsakais ant eksperimentinių kulkų ir tūtelių.

10. Techninis-kriminalistinis dokumentų tyrimasKriminalistikoje ir baudžiamajame procese dokumentu laikomas materialus objektas, kuriame tam tikru būdu įtvirtinta

informacija apie aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Kriminalistinio dokumento tyrimo objektas yra dokumentai-daiktiniai įrodymai, dažniausiai rašytiniai įrodymai. Techninis-kriminalistinis dokumentų tyrimas – tai visuma specialių kriminalistikos parengtų metodų ir būdų, kuriais analizuojama dokumentų medžiaga (popierius, rašalo, pieštuko štrichai) bei rekvizitai (blankai, antspaudų ir štampų atspaudai, parašai) siekiant nustatyti dokumentų klastojimo faktą, būdus ir priemones ir atkurti pirminį tekstą.

Uždaviniai: viso ar dalies dokumento padirbimo ar suklastojimo nustatymas ir žymių tyrimas; sunaikintų dokumentų atkūrimas; dokumentų medžiagos tyrimas (rašalas, klijai ir t.t.); priemonių, kurios buvo panaudotos dokumentui pagaminti ar suklastoti, identifikavimas.

Klastojimo būdai: trynimas ir skutimas (pasižymi pasikeitusiu viršutiniu popieriaus sluoksniu, labiau peršviečiamas, pašalinio teksto atspaudai iš kitos dokumento pusės ir pan. Apžiūrimas dokumentas per lupą, fotografuojama kampu krentančioje šviesoje arba popierius padažomas tamsiais milteliais) ėsdinimas ir plovimas (blukinama įvairiais cheminiais elementais) prirašymai ir ištaisymai (pavienių žodžių ar skaičių įrašymas, siekiant pakeisti dokumento turinį. Tiriama štrichų medžiaga bei jos mikrostruktūra) nuotraukų perklijavimas ir kt dokumento fragmentų pakeitimas (pripiešiamas antspaudas arba uždedama klišė, pakeičiami lapai tada skiriasi lapų kokybė, spalva, kai įklijuotos lapų dalys matosi įklijavimo žymės kraštuose)

Dokumentų rekvizitai tai formalūs būtini elementai kuriuos turi turėti kiekvienas tinkamai surašytas ir įformintas dokumentas (blankai, apauginis tinklelis ir vandens ženklai būtini kai kuriems oficialiems dokumentams, antspaudų ir štampų atspaudai, įgaliotų asmenų parašai, speciali forma, fotonuotraukos ir kt.) Rekvizitai patvirtina dokumento tikrumą autentiškumą, padeda apsaugoti nuo klastojimo.

Dokumentų blankų antspaudų ir štampų atspaudų klastojimas gali būti trejopas: 1) piešimas (požymiai: neteisingas teksto turinys, gramatinės klaidos, asimetriškas teksto išdėstymas, nevienodas tų

pačių raidžių dydis ir konfigūracija, eilučių nelygumas, nevienodi tarpai tarp raidžių, primityvus vandens ženklų ir apsauginio tinklelio atkūrimas);

2) klišių gaminimas – jos gali būti išpjaustomos gumoje, odoje, medienoje, išgraviruojamos metale, pagaminamos fotocinkografiniu būdu (požymiai: nestandartiškas šriftas, supaprastinta raidžių forma, raidžių dydis konfigūracija nevienodi, joms būdingas kampuotumas, netolygus išdėstymas tekste, štrichų pločio skirtingumas);

3) kopijavimas – kopijos padaromos fotoreprodukciniu (požymiai: popierius greitai lūžta, jo paviršius blizga, raidės ir kiti ženklai neatitinka originalo ženklų dydžio) ir elektrografiniu būdu (tekstas nepakankamai ryškus ir kontrastiškas, štrichai nusidažė netolygiai, blanko dydis neatitinka tikrojo). Dvigubas kopijavimas kai tikro atspaudo vaizdas pirmiau perkeliamas ant tarpinio gerai dažus sugeriančio daikto o nuo jo ant klastojamojo dokumento (požymiai: atspaudas daug silpniau nusidažęs, jo linijos išsiliejusios, nepakankamai ryškios, štrichai sutrūkinėję)

Techninio parašų padirbimo būdai: kopijavimas : 1) parašo kopijavimas peršviečiant 2) kopijavimas per kalkę 3) kopijavimas perspaudžiant ant klastojamojo dokumento tikro parašo štrichus ir vėliau juos apvedant rašalu 4) dvigubas kopijavimas. Požymiai pirmų trijų būdų: raidžių štrichų vingiuotumas ir lūžiai, storos jų pradžios ir pabaigos, nevienodas jų intensyvumas, atskirų raidžių pataisymai, įvairūs pripaišymai, pakartotinis apvedimas.

Užlietų, užteptų ir užbrauktų tekstų perskaitymas priklauso nuo teksto štrichų ir tekstą dengiančios medžiagos sudėties, spalvos ir kt fizinių bei cheminių jų ypatybių. Tekstai perskaitomi naudojant šviesos filtrą, infraraudonuosius spindulius, minkštuosius rentgeno spindulius, mechaniniu būdu, ultragarsiniais virpesiais, terminio kopijavimo būdą.

Išblukusių ir menkai matomų tekstų perskaitymas daromas apžiūrint dokumentus prieš šviesą įvairiais kampais krentančiuose spinduliuose, laboratorijose jie fotografuojami su šviesos filtrais, kontrastinės fotografijos būdais, išryškinti

13

galima jodo, amonio, druskos rūgšties garais. Kai tekstas parašytas nematomu rašalu išryškinimui naudojamas kaitinimas, apdulkinimas įv milteliais, aprūkinimas jodo, amonio garais, kontrastinė fotografija.

Sudegusių ir apdegusių dokumentų teksto atkūrimas daromas pradžiai surenkant jį įelektrintu daiktu, kartono, faneros ar storo popieriaus lakštu, tada dokumentai suminkštinami vandeniu, vandens darais, glicerino ir vandens tirpalu ir dedami tarp dviejų stiklų, kurių kraštai apklijuojami lipnia juosta. Dokumentų tekstai atkuriami fotografuojant kampu krentančioje šviesoje, spalvų skyrimo būdu ir kontrastinės fotografijos būdais fotografuojant ultravioletiniuose ir infraraudonuose spinduliuose

11. Kriminalistinė raštotyra –tai kriminalistinės technikos šaka, tirianti rašysenos ir rašto kalbos formavimosi, vystymosi bei kitimo dėsningumus ir rengianti rašto tyrimo metodus siekiant identifikuoti tekstą parašiusį asmenį ar jo autorių, taip pat nustatyti kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes.

Kriminalistų sukurtų raštotyros metodikų pagrindas yra bendroji identifikacijos teorija, taip pat anatomijos, neurofiziologijos, judesių fiziologijos, biomechanikos, psichologijos, pedagogikos, kalbotyros, matematikos ir kitų mokslų pasiekimai. Matematinės statistikos, tikimybių teorijos, kibernetikos metodų bei elektroninių skaičiavimo mašinų panaudojimas atvėrė naujas galimybes raštui studijuoti. Dabar tiriama ne tik grafinė rašto pusė, bet ir kiekybinės jo charakteristikos,šių metodų naudojimas padeda tiksliau pagrįsti eksperto išvadas ir pan.

Dinaminis stereotipas - sistemingas, nuolatinis rašymas sąlygoja rašymo judesių stereotipiškumą – nervinė įtampa rašant grafinius ženklus bei jų junginius tolydžio mažėja, rašymo procesas automatizuojasi, ir rašantysis tada jau gali perkelti pagrindinį dėmesį nuo rašymo proceso į užrašomų minčių turinį. Taip susiformuoja ir įsitvirtina pastovūs rašymo įgūdžiai.

Pedagoginėje ir psichologinėje literatūroje skiriamos kelios rašymo įgūdžių rūšys: 1) techniniai įgūdžiai (tai rašymo būdų įvaldymas, įprastas rašomosios priemonės laikymas, popieriaus lapo padėtis, rašančiojo sėdėsena), 2) grafiniai įgūdžiai (sugebėjimas rankos ir rašomosios priemonė judesiais parašyti raides, kitus grafinius ženklus bei jų junginius), 3)kalbiniai ir ortografiniai įgūdžiai (tai mokėjimas rašte perteikti fiksuojamas mintis, parinkti žodžius ir jų rašybą, konstruoti atskiras frazes ir sakinius ir pan.); 4) topografiniai įgūdžiai teksto ar jo dalių išdėstymo popieriaus lape įgūdžiai).

Bendrąja prasme rašysena yra raidžių atvaizdavimo būdas, savitas konkrečiam asmeniui. Rašysena kriminalistikos požiūriu – susiformavusi individuali tam tikro asmens judesių , realizuojamų rašymo procese ir fiksuojamų rankraštyje, sistema.

Rašysenos identifikacinės savybės – jos individualumas ir pastovumas. Rašysenos individualumą rodo tai, kad kiekvienas besimokantysis rašto dėl tam tikrų išorinių (objektyvių) ir vidinių (subjektyvių) veiksnių pamažu nukrypsta nuo mokyklinio rašto pavyzdžių.

Pastovumas būdingas kiekvienam susiformavusiam įgūdžiui. Tačiau rašysenos pastovumas yra sąlyginis. Susiformavusi rašysena ilgai išlieka pastovi. Kriminalistiniu požiūriu rašysenos pastovumas – tai jos savybė ilgą laiką išlaikyti sąlygiškai nepakitusias rašiusiojo motorinio įgūdžio ypatybes.

Be individualumo bei sąlyginio pastovumo rašysenai taip pat būdininga ir tokia savybė kaip variabilumas (variantiškumas)., paprastai suprantama kaip skirtingas rašysenos požymių arba visos judesių sistemos grafinis atvaizdavimas to paties asmens rašysenoje. Variantiškumas – susiformavusios rašysenos savybė, kuri pasireiškia tuo, kad tas pats žmogus gali rašyti keliais rašysenos variantais, rašysenos variantiškumas nėra kliūtis identifikacijai: nors rašysenos požymiai grafiškai ir skirtingi, kiekvieno žmogaus rašysenoje išlieka individualių požymių kompleksas, kuris gali būti panaudotas rašiusiajam asmeniui nustatyti.

2. Identifikaciniai rašto požymiai ir jų klasifikacija.Kriminalistikoje ir teismo ekspertizėje yra nusistovėjusi tokia bendroji rašto požymių klasifikacija:1) rašysenos

požymiai; 2) topografiniai požymiai ir specifiniai rašymo įpročiai; 3) rašto kalbos požymiai. Indentifikaciniais rašysenos požymiais vadinamos rankraštyje atsispindinčios individualios ir pastovios rašymo įgūdžių

ypatybės, kurių visuma individualizuoja konkretaus asmens rašyseną. Jie skirstomi į bendruosius ir individualiuosius (specialiuosius).

Bendrieji požymiai apibūdina visą rašyseną, jie yra tipiniai, būdingi daugelio žmonių rašysenoms, taigi jų neindividualizuoja. Individualieji rašysenos požymiai atspindi konkrečių grafinių ženklų, jų elementų bei junginių parašymo ypatumus.

Minėtini būdingesni bendrieji požymiai1. Rašysenos išlavinimas – tais sugebėjimas rašyti laisvais, koordinuotais ir greitais judesiais. 2. Rašymo tempas – laikas, per kurį parašomas koks nors tekstas ar jo dalis. Tempas gali būti greitas, vidutinis ir lėtas.

14

3. Rašysenos konstrukcija (struktūra). Nutolstama nuo pavyzdinio raidžių rašymo, vieni supaprastina kai kurių grafinių ženklų formą, kiti priešingai – padaro ją sudėtingesnę, įmantresnę – pagal tai rašysenos skirstomos supaprastintas, paprastas ir sudėtingas.

4. Rašysenos dydis nustatomas pagal mažųjų raidžių aukštį: rašysena smulki (iki 2 mm), vidutinė (2-4 mm), stambi ( daugiau 4 mm ).

5. Rašysenos įbėgis – raidžių aukščio santykis su pločiu ir intervalais tarp jų. Būna mažas, vidutinis ir didelis. 6. Raidžių rišlumas – tai sugebėjimas nepertraukiamais judesiais parašyti tam tikrą raidžių skaičių. Būna mažas

(sujungiamos 2-3 raidės), vidutinis (4-5 raidės), didelis (5-6 ir daugiau ). Individualesnieji rašysenos požymiai atspindi pastovią kiekvieno asmens smulkių automatiškų judesių, kuriais

parašomos raidės ir jų elementai, sistemą. Individualiųjų rašysenos požymių išlieka ir sąmoningai pakeistose rašysenose. Analizuojant individualiuosius rašysenos požymius, parastai aprašomos tokios judesių charakteristikos:1)judesių forma

(lankinė, kilpinė, kampinė); 2) judesių kryptis (dešininė, kairinė, nuvedamoji, privedamoji); 3) judesių pratisumas pagal vertikalę ir horizontalę (grafinių ženklų bei jų elementų padidėjimas arba sumažėjimas); 4) sujungimo rūšis ( ištisinė, intervalinė); 5) sujungimo forma (lankinė, kilpinė, kampinė), 6) judesių eiliškumas; 7) judesių skaičius; 8) judesių sudėtingumas: 9) judesių lokacijos ir kitokie ypatumai.

Topografiniai rašto požymiais vadinamos įprastos kiekvienam asmeniui teksto ir jo dalių išdėstymo popieriaus lape ypatybės. Tai tokie požymiai:1) pavadinimų, antraščių, kreipinių, datų, parašo vieta,dokumente, jų kryptis; 2) paraštės arba laukeliai :jų padėtis (iš kairės , iš dešinės, iš abiejų pusių.), dydis, forma; 3) pastraipų ypatybės (dydis, dažnumas);4) tarpai tarp eilučių ir žodžių (maži, dideli, vidutiniai, vienodi ar ne); 5) eilučių lygumas ; 6) skyrybos ir kitokių ženklų rašymo ypatybės ; 7) puslapių numeracija.

Konkrečiam asmeniui gali būti būdingos ir kitos ypatybės, be topografinių, atspindinčios specifinius to asmens rašymo įpročius. Pvz., teksto dalių, pavienių frazių ar žodžių išskyrimas , akcentavimas juos pabraukiant, apibrėžiant, parašant stambesnėmis raidėmis, atskiriant didesniais intervalais ir pan. Specifinė gali būti ir pataisymų, prierašų, įterpinių praleistų žodžių bei sakinių įrašymo į tekstą maniera ir būdai (rašoma tarp eilučių, virš užbrauktų žodžių arba paraštėse.

Rašto kalbos požymiai atspindi rašiusiojo raštingumo lygį bei frazeologijos ir minčių išraiškos ypatybes. Požymiai:1. Gramatiniai požymiai nusako bendrą rašiusiojo raštingumo lygį, t. y. parodo, kaip jis yra išmokęs gramatikos

taisykles ir kaip jas pritaiko praktikoje. Lygis būna žemas, vidutinis ir aukštas. 2. Leksiniai požymiai apibūdina tekste pavartotų žodžių atsargą ir kalbos žodyninės sudėties ypatybes. 3. Stilistiniai požymiai parodo autoriaus sugebėjimą reikšti savo mintis, pasirinkti savitą dėstymo manierą, kalbines

konstrukcijas bei rankraščio kompoziciją. Rašto kalbos požymiai yra identifikaciniai teksto autoriaus, o ne tekstą parašiusiojo asmens požymiai. 3. Pakeistos rašysenos tyrimas. Nusikaltimų tyrimo praktikoje nereti atvejai, kai nusikaltėliai sąmoningai pakeičia

savo rašyseną, siekdami arba iš viso ją padaryti neatpažįstamą ( rašysenos maskavimas), arba padaryti panašią į kito asmens rankraštį (rašysenos imitacija).

Yra žinomi keli rašysenos maskavimo būdai:1. Rašymas keičiant nuolinkį, įbėgį, rišlumą, raidžių dydį ir kitus bendruosius rašysenos požymius – labiausiai paplitę

būdas, nes jį naudojant labiausiai pakeičiamas bendras rankraščio vaizdas. Taip keičiant rašyseną, minėti požymiai būna nepastovūs, nes pasitaiko fragmentų, parašytų įprasta rašančiajam maniera, sulėtėja rašymo tempas, sumažėja rašysenos išlavinimas.

2. Rašymas pamėgdžiojant mokyklinę ar neišlavintą rašyseną – supaprastėja bendra rašysenos struktūra, lengviau perskaityti, padidėja raidės, atsiranda lėto rašymo požymio, sumažėja rišlumas, kt.

3. Rašymas kaire ranka. – judesiai nėra automatiški, lėto tempo, mažos judesių koordinacijos, raidžių deformacijos požymiai, štrichų laužymas, padidėja raidės, rašysenos rišlumas sumažėja specifinis požymis – kai kurių grafinių ženklų ir jų elementų atvirkštinis (veidrodinis) –parašymas, diametralus įprastos judesių krypties pakeitimas.

4. Rašymas spausdintomis raidėmis. – labai pakinta bendra raidžių struktūra, nerišlūs judesiai, raidės rašomos sulėtintais judesiais, čia neatsispindi daugelis rašysenos požymių, būdingų greitraščiui, požymiai labai nepastovūs, nes paprastai neturima rašymo spausdintomis raidėmis įgūdžių. Visa tai labai apsunkina identifikaciją. Bet turint ilgesnį tekstą, įprastų rašysenos požymių atsiranda, kai susilpnėja rašančiojo dėmesys, jis pagreitina rašymo tempą.

Rašysenos imitacija, t. y. svetimo parašo ar rašysenos pamėgdžiojimas –paplitęs dokumentų klastojimo būdas. Skiriami du būdai:1. Imitavimas iš atminties (pavyksta pasiekti tik bendro atskirų rašysenos požymių (raidžių dydžio, nuolinkio

konfigūracijos))2. Imitavimas turint tikro parašo ar rašysenos pavyzdį (klastotojas ne rašo, bet piešia, rašymo tempas sulėtėja, įvairūs

pataisymai)Medžiagos rašysenos ir autorystės ekspertizei paruošimas.Pirmiausiai tardytojas surenka būtiną lyginamajam tyrimui medžiagą. Pavyzdžiai turi būti kokybiški ir turi jų pakakti.

Taip pat ekspertams reikia pateikti ir kai kurių duomenų apie tyrimo objektus ir asmenis, kurie galbūt parašė tuos tekstus (nurodyti amžių, išsilavinimą, kokias kalbas moka, ar rašo kaire ranka, serga ar ne nervinėm ligom, ar neturi akių, kt. traumų).

15

Rašysenos ir parašų pavyzdžiai, pristatomi lyginamajam tyrimui, esti trijų rūšių: laisvieji, eksperimentiniai ir tarpiniai (sąlygiškai laisvi).

1. Laisvieji rašysenos ir parašų pavyzdžiai – tai rankraščiai ir parašai, parašyti iki bylos, kurioje daroma ekspertizė, iškėlimo ir neturintys ryšio su ja.

2. Eksperimentiniai rašysenos ir parašų pavyzdžiai – tai pavyzdžiai, tardytojo ar teisėjo paimti iš įtariamojo, kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo specialiai lyginamajam tyrimui. Nėra garantijos, kad tokiame rankraštyje tyčia nepakeista ar neužmaskuota rašysena. Tačiau eksperimentiniai pavyzdžiai vertingi tuo, kad jų kilmė, tikrumas nekelia abejonių.

Eksperimentiniai pavyzdžiai paprastai paimami arba tardytojui diktuojant tam tikrą tekstą, arba pasiūlant įtariamajam ar kaltinamajam ką nors pačiam parašyti. Negalima duoti perrašyti tiriamojo dokumento ar anksčiau rašytų tekstų, nes rašantysis gali mėginti juos kopijuoti. Jeigu tiriamasis dokumentas buvo parašytas neįprastomis sąlygomis, eksperimentiniai pavyzdžiai turi būti paimami analogiškomis sąlygomis (neįprasta poza, rašymo priemone, kt.).

3. Tarpiniai (sąlygiškai laisvi) rašysenos pavyzdžiai – tai rankraščiai, parašyti jau iškėlus baudžiamąją bylą, tačiau ne specialiai ekspertiniam tyrimui. Tokie pavyzdžiai gali būti įvairūs pasiaiškinimai, pareiškimai, skundai, laiškai ir kiti dokumentai.

Rašysenos ir autorystės ekspertizių galimybės. Kad būtų kuo visapusiškiau ir nuodugniau atsakyta į ekspertams pateiktus klausimus kriminalistinis rašto tyrimas

metodiškai atliekamas nuosekliai – etapais arba stadijomis. Jos yra tokios: 1) pasiruošima ekspertiniam rašto tyrimui (parengiamoji stadija); 2) atskirasis tiriamojo dokumento ir lyginamosios medžiagos tyrimas: 3) lyginamasis ekspertizės atsiųstų objektų tyrimas; 4) tyrimo rezultatų įvertinimas ir eksperto išvados formulavimas.

1) Ekspertas susipažįsta su tyrimui atsiųsta medžiaga ir tais klausimais, kuriuos nutarime ekspertizei skirti išdėstė tardytojas, preliminariai apžiūri tiriamąjį dokumentą, patikrina, ar pakankamai pristatyta lyginamųjų pavyzdžių, ar jie kokybiški ir pan.

2) Ekspertas visapusiškai ir kruopščiai išanalizuoja tiriamąjį dokumentą ir lyginimui pateiktus rašto pavyzdžius. Pirmiausiai nustatomi ir aprašomi rašto kalbos požymiai, po to - topografiniai ir pagaliau bendrieji ir individualieji rašysenos požymiai.

3) Šioje stadijoje nuosekliai sulyginami atskirosios analizės metu nustatytieji identifikaciniai rašto požymiai ir išaiškinami, ar jie sutampa, ar skiriasi. Iš pradžių lyginamos atskiros požymių detalės, vėliau – požymių grupių tyrimas, ir galiausiai analizuojamas ir lyginamas visas specialiųjų požymių kompleksas. Ekspertai turi nustatyti rašysenos [požymių sutapimą, o ne vien panašumą.

4) Šiame etape ekspertas turi nustatyti sutampančių ir besiskiriančių rašto požymių identifikacinę vertę, išaiškinti sutapimų bei skirtumų esmę ir paaiškinti juos. Labai svarbus uždavinys – nustatyti ištirto rašto identifikacinių požymių visumos (komplekso) pakankamumą atitinkamai eksperto išvadai duoti. Ekspertas gali atsakyti į iškeltus klausimus tik tada, jeigu tiriamajame rankraštyje ir įtariamųjų rašysenos pavyzdžiuose nustatoma ta pati individuali grafinių požymių visuma (formuluojama teigiama išvada) arba konstatuojamas lyginamųjų rankraščių požymių skirtingumas (duodama neigiama išvada).

Jeigu nustatytųjų rašto požymių yra nedaug ir jie nesudaro būtinos identifikacinės visumos (pvz., trumpas tekstas, įrašai, padaryti pakeista rašysena, neįprastomis sąlygomis, ir kt.), duodama tikėtina išvada arba parašomas atsakymas, kad pateiktų klausimų negalim a išspręsti.

12. Asmens identifikavimas pagal išorės požymiusŽmogaus išorės požymiai: 1)bendrieji fiziniai požymiai(lytis ir amžius) 2)demografiniai(rasė, tautybė, etninį

priklausomumą) 3) anatominiai (bendra kūno, galvos, veido ir jo dalių sandara) 4) funkciniai (eisena, laikysena, gestikuliacija, mimika, kalbos ir balso ypatybės, elgsenos manieros) 5) ypatingos žymės (anatominės ir funkcinės anomalijos, reti, labai pastovūs, ryškūs požymiai) 6) aprangos ir kiti papildomi požymiai (rūbai, avalynė, galvos apdangalai, įv papuošalai, daiktai nešiojami iš įpratimo ar būtinumo). Bendrieji( apibūdina visą žmogų, jo figūrą ar kūno dalį, jie yra grupiniai būdingi daugeliui žmonių) ir individualieji (apibūdina kūno, galvos, veido detales) Asmens identifikacijai svarbiausi yra anatominiai požymiai.

“Žodinis atvaizdas” – speciali kriminalistinė žmogaus išorės požymių aprašymo ir sulyginimo sistema, sudaromas remiantis mokslo duomenimis ir tam tikrais principais. Pagrindiniai:

1) aprašymo išsamumas;2) aprašymo nuoseklumas;3) specialios terminologijos vartojimas;4) išorės požymių gradacija.Anatominių požymių aprašymas – atskiros kūno ir veido dalys apibūdinamos pagal jų dydį, formą ir kontūrus, padėtį ir

spalvą.Funkcinių požymių aprašymas – bendra kūno laikysena: fiksuojama įprasta liemens ir galvos padėtis(galva pakreipta ar

laikoma tiesiai, žmogus pasitempęs, pakumpęs, susikūprinęs ar pan.)Ypatingų žinių aprašymas – nurodomas jų pavadinimas, vieta, dydis, spalva, paviršiaus pobūdis, forma. Aprašant

tatuiruotes dar pažymimas ir jų turinys ir fiksuojami visi užrašai.Aprangos, avalynės ir kt. daiktų aprašymas-nurodomas rūbų pavadinimas, rūšis, fasonas, forma, dydis, medžiagos

spalva, sukirpimas, sudėvėjimo laipsnis, individualios žymės, defektai.

16

“Žodinio atvaizdo” panaudojimas operatyvinėje, tardymo ir ekspertinėje praktikoje :1) nežinomiems nusikaltėliams pabėgusiems iš įvykio vietos surasti;2) pabėgusiems iš įkalinimo vietų, pasislėpusiems nuo tardymo ir teismo surasti;3) be žinios dingusiems surasti ir žuvusiųjų asmenybei nustatyti;4) žmones ir lavonus nustatyti;5) identifikuojant asmenis pagal fotonuotraukas;6) operatyvinio dokumentų patikrinimo metu.Informacija apie nežinomų nusikaltėlių išorės požymius yra gaunama iš tardymo ir operatyvinės paieškos veiksmų

duomenų svarbiausių kurių yra gaunami apklausiant liudytojus bei nukentėjusiuosius. Apklausiant pateikiamos iliustracijos, nuotraukos, apklausiamasis gali nupiešti nusikaltėlį. Tačiau, geriausia naudoti įv technines priemones-fotorobotus, identifikacinių piešinių rinkinius bei kitus kompozicinius nusikaltėlio portreto surinkimo būdus.

Informaciją apie nusikaltėlio išorės požymius galima gauti ir iš pėdsakų ir kitų daiktinių įrodymų randamų įvykio vietoje. Surinkta informacija apie nusikaltėlio išvaizdą sumuojama, jo išorė aprašoma vartojant specialią “žodinio atvaizdo” terminologiją ir kartu su tardytojo nutarimu paskelbti paiešką siunčiama ją vykdantiems organams. Ekspertų darbe “žodinio atvaizdo” metodika naudojama nustatant asmens tapatybę, lyginant nuotraukas, sprendžiant ar jose pavaizduotas tas pats žmogus. Nustatant mirusio asmens tapatybę pagal kaukolę naudojami du būdai – fotoaplikacija ir skulptūrinė veido rekonstrukcija.

13. Kriminalistinė registracija (KR) – tai moksliškai pagrįsta duomenų apie asmenis, padariusius nusikaltimą, taip pat apie kitus daiktus ir objektus, susijusius su nusikaltimu, apskaita ir susisteminimas (klasifikavimas) siekiant panaudoti tuos duomenis nusikaltimams išaiškinti bei užkirsti jiems kelią.

KR yra efektyvi kovos su nusikalstamumu, ypač recidyviniu, priemonė. Jos duomenys naudojami įvairių kategorijų nusikaltėliams, pabėgusiems iš kalinimo vietų nuteistiesiems, be žinios dingusiems asmenims, pagrobtam turtui surasti, neatpažintų lavonų asmenybei nustatyti ir kt. KR medžiaga tyrimo organams ir teismui teikia tikslią ir patikimą informaciją apie užregistruotus asmenis ir daiktus.

KR rūšys klasifikuojamos pagal registruojamų objektų pobūdį. Pagrindinės tokios: 1) nusikaltėlių registracija; 2) neatpažintų lavonų registracija; 3) be žinios dingusių asmenų registracija; 4) pagrobto turto ir kitų vertingų daiktų registracija; 5) kai kurių rūšių pėdsakų ir kitų daiktinių įrodymų registracija; 6) neišaiškintų nusikaltimų padarymo būdų registracija. Gali būti registruojami ir kiti kriminalistiniai ir operatyvinę reikšmę turintys objektai.

Nusikaltėlių registracija – pagal dvi pagrindines sistemas: 1) vardinę (alfabetinę) ir 2) daktiloskopinę. Vardinė – jos pagrindas - anketinės ir kitokios žinios apie registruojamąjį asmenį (pavardė, vardas, tėvavardis, gimimo

metai ir vieta, nuolatinė gyvenamoji vieta, darbovietė ir pan., kada kokiu organu ir pagal kurį BK patrauktas BA., kada buvo suimtas, jei nuteistas, koks teismas nuteisė, pagal kurį BK str. ir kokia bausmė). Tam kad vardinė ir daktiloskopinė kartotekos būtų susijusios registracijos kortelės specialioje dalyje užrašoma registruojamojo asmens daktiloskopinė formulė. Ir dedamas dešinės rankos rodomojo piršto antspaudas.

Daktiloskopinė – jos pagrindas – registruojamo asmens rankų pirštų papiliarinių raštų struktūra ir rūšinės ypatybės. Yra žinomos daktiloskopinės registracijos sistemos: 10 pirštų , 5 pirštų, ir 1 piršto (monodaktiloskopinė).

Dešimties pirštų - esant šiai sistemai registruojama ant specialių blankų, vadinamų daktiloskopiniais lapais (daktilokortelėmis). Pagrindinę daktiloskopinio dalį užima registruojamojo asmens abiejų rankų, pirštų antspaudai. Dešiniajame viršutiniame lapo kampe užrašoma registruojamojo asmens daktiloskopinė formulė, kuri išvedama atsižvelgiant į kiekvieno piršto papiliarinio rašto rūšį ir kitus bendruosius požymius. Daktiloskopinė formulė – iš dviejų dalių: 1) pagrindinė; 2) papildomoji. Pagrindinė ir papildoma dalys yra trupmenų formomis.

Penkių pirštų ir monodaktiloskopinė registracijos sistemos. Nors 10 pirštų sistema labai efektyvi identifikuojant nusikaltėlius, tačiau praktiškai ją sunku panaudoti nežinomiems nusikaltėliams nustatyti pagal pavienius pirštų antspaudus, surastus įvykio vietoje. Tam yra sukurtos specialios 5 ir 1 piršto registracijos sistemos. Kiekviena jų sudaro dvi vienu metu vedamos kartotekos: 1) daktiloskopinė ir 2) pėdsakų kartoteka. Pirmoje kaupiamos ir pagal specialias formules sisteminamos įtartų padarius nusikaltimą 5 ar atitinkamai 1 piršto antspaudo daktiloskopinės kortelės (atkirai dešinės ir kairė rankos), antrojoje – nežinomų nusikaltėlių pirštų pėdsakai (arba jų fotokopijos) , surasti apžiūrint dar neišaiškintų nusikaltimų įvykių vietas. Tie pėdsakai taip pat klasifikuojami ir sisteminami atitinkamai pagal 5pirštų registracijos arba monodaktiloskopinę sistemą.

Neatpažintų lavonų ir asmenų, dingusių be žinios, registracija – glaudžiai tarpusavyje susijusios. Neatpažintų lavonų kartoteka padeda nustatyti mirusių ar žuvusių asmenybę, o be žinios dingusieji registruojami turint tikslą juos surasti.

1. Jeigu suradus lavoną nepavyksta nustatyti jo asmenybės, užpildoma neatpažinto lavono kortelė (duomenys: lavono suradimo laikas, vieta, mirties priežastis, išorės požymiai, rūbai, prie jo surasti daiktai, ypatingos žymės ant lavono, dantų būklė ir kt. ). Ant kortelės - lavono fotonuotraukos, pirštų antspaudai, užrašoma daktiloskopinė formulė. Neatpažinto lavono kortelė sulyginama su dingusių be žinios asmenų registracijos kortelėmis.

2. Į asmenų, dingusių be žinios, registracijos kortelę įrašomi duomenys apie asmenybę, aprašoma išorėm ypatingos žymės, apavas ir daiktai ir kt. jei pateikiam dingusiojo fotografija, ji užklijuojama ant kortelės. Kortelės duomenys lyginami su neatpažinto lavono kortelėmis, jei duomenys nesutampa, kortelė saugoma kartotekoje.

17

Nusikaltimo padarymo būdų registracija (modus operandi sistema (MOS)) – jos pagrindas – nusikaltėlių įpročių, jo veikimo, nusikaltimų padarymo ir ypatybių apskaita. Modus operandi kartoteka susideda iš 2 dalių. Vienose kortelėse – 1) fiksuojami būdingi žinomų nusikaltėlių veikimo požymiai, jų įpročiai; kitose – 2) aprašomos dar neatskleistų nusikaltimų padarymų būdų ypatybės. Naujo nusikaltimo padarymo ypatumai sulyginami su pirmosiose kortelėse aprašytu žinomų nusikaltėlių braižu.

Daiktų, turinčių individualius numerius, registracija. Registruojami iš valstybinių ir visuomeninių įstaigų ir piliečių pagrobti daiktai (automobiliai, motociklai, šaunamieji ginklai ir kt.). kiekvienam registruojamam daiktui užpildoma speciali kortelė, kurioje smulkiai aprašomi to daikto požymiai, ypač jį individualizuojančios žymės (markiruotės ženklai, numeriai, ir pan. ). Prireikus ant kortelės klijuojama daikto foto nuotrauka. Kortelėje taip pat nurodomi kiti daiktai, kurie buvo pagrobti, paimti ar surasti kartu su registruojamu daiktu.

Šaunamų ginklų, kulkų ir tūtelių registracija – objektas - pagrobti , pamesti , iš nusikaltėlių paimti, surasti ir savanoriškai atiduoti šaunamieji ginklai, įvykio vietoje surastos kulkos ir tūtelės. Šios registracijos rūšys padeda surasti pagrobtus arba pamestus ginklus, išaiškinti nusikaltimus, kuriuos darant buvo panaudoti šaunamieji ginklai, tūtelės ir kulkos padeda nustatyti, ar tas pats ginklas nebuvo panaudotas keliems nusikaltimams padaryti.

“Žodinio atvaizdo “ registracija (???). Būtinumas identifikuoti asmenį pagal išorės požymius dažnai iškyla operatyvinėje tardymo ir ekspertinėje praktikoje

ieškant besislapstančių nusikaltėlių, radus neatpažintus lavonus, parodant atpažinti, nustatant, kas pavaizduotas fotonuotraukoje, ir pan. Tai padaryti padeda speciali kriminalistinė asmens identifikavimo pagal išorės požymius metodika vad. “žodiniu atvaizdu”. “Žodinis atvaizdas” – tai kriminalistinės technikos šaka, tyrinėjanti ir sisteminanti žmogaus išorinius požymius, ir ruošianti mokslinius asmens identifikavimo pagal juos būdus ir metodus. Ši metodika pagrįsta bendrąja kriminalistinės identifikacijos teorija, taip pat plastinės ir patologinės anatomijos, morfologijos, fiziologijos, osteologijos, teismo medicinos ir kitų mokslų duomenimis. Taip pat naudojami matematiniai statistiniai kibernetikos ir kiti metodai. Išorės požymių individualumas ir sąlyginis pastovumas – mokslinės asmens identifikavimo pagal išorės požymius prielaidos. Identifikavimo esmę sudaro anksčiau matyto žmogaus išorės požymių sulyginimas su konkretaus asmens arba jo atvaizdo požymiais, taip pat įvairiais būdais užfiksuotų (fotonuotraukose, pomirtinėse kaukėse, ir pan.) išorės požymių sulyginimas tarpusavyje. Identifikuojant asmenį pagal išorės požymius, identifikuojamasis objektas yra konkretus žmogus, o identifikuojančiaisiais objektais gali būti atmintyje išlikęs to žmogaus atvaizdas, fotonuotraukos, išorės požymių aprašymai ir piešiniai, lavonai, skeletas ir pan. Išorės požymių aprašymas labai svarbus įvairioms kriminalinės registracijos rūšims., ekspertinei praktikai . “Žodinis atvaizdas”, kaip speciali kriminalistinė žmogaus išorės požymių aprašymo ir sulyginimo sistema, sudaromas remiantis mokslo duomenimis ir tam tikrais teorijos ir praktikos parengtais principais. Pagrindiniai:

1) Aprašymo išsamumas (lemia ta aplinkybė, kad nežinoma, kokie išorės požymiai gali turėti lemiamą reikšmę identifikacijai; pvz., neatpažinto lavono ar be žinios dingusio asmens išorės požymiai turi būti aprašomi max išsamiai, kad juos būtų galima sulyginti kriminalinės registracijos kartotekose, bet gali būti aprašymas trumpas, pvz., aprašant nusikaltėlio išvaizdą, nurodyti būdingiausius ryškiausius išorė požymius, ypač ypatingas žymes.

2) Aprašymo nuoseklumas ( aprašoma ne kaip papuolama, einama nuo bendro [prie atskiro ir iš viršaus į apačią, g. b. aprašoma ir apranga, avalynė, ir kiti daiktai).

3) Specialios terminologijos vartojimas (vartojant unifikuotą, specialią kriminalistų parengtą kriminologiją, negalima naudoti neaiškių, neapibrėžtų terminų, pvz., apsiblaususios akys, įtartinas žvilgsnis).

4) Išorės požymių gradacija (išorės požymiai nevienodai ryškūs – vieni daugiau, kiti mažiau akivaizdūs, todėl paplitusi trinarė gradacija, pvz., didelis, vidutinis, mažas ir pan.; ekspertai dažniau naudoja penkianarę ar smulkesnę gradaciją.

Praktikoje “žodinio atvaizdo” metodika naudojama: nežinomiems nusikaltėliams, pabėgusiems iš įvykio vietos surasti; asmenims, pabėgusiems iš kalinimo vietų, pasislėpusių nuo tardymo ir teismo surasti; be žinios dingusiems surasti ir žuvusiųjų asmenybei nustatyti, kai surandami neatpažinti lavonai; identifikuojant asmenis pagal nuotraukas; operatyvinio dokumentų patikrinimo metu ir kt.

14. Kriminalistinė odorologija – tai kriminalistikos technikos šaka, tirianti kvapų pėdsakų susirinkimo, konservavimo ir tyrimo metodus, taip pat technines priemones kvapų pėdsakų pirminio šaltinio tapatumui nustatyti. Kiekvienas kvapas yra sąlygiškai individualus, todėl praktikoje galima kalbėti apie kvapo rūšinės arba grupinės priklausomybės nustatymą, o kartais apie jo identifikavimą. Odorologinio tyrimo efektyvumą gali padidinti jei laiku ir kokybiškai užfiksuoti, paimti bei išsaugoti kvapą. Pagrindiniai žmogaus kvapą skleidžiantys objektai, tinkami identifikuoti:

- prakaitas, kraujas, sauso kraujo dėmės, plaukai, nagų fragmentai. Užkonservuoti jie išlaiko individualų kvapą 10 metų;

- asmeninai daiktai (dėvėti drabužiai, avalynė) išlaiko kvapą nuo kelių dienų iki kelių mėnesių;- įvairūs daiktai (nusikaltimo įvykdymo priemonės, ginklai), kuriais ilgai (ne mažiau kaip 30 min.) naudojosi

žmogus. Išlaiko kvapą ne mažiau kaip 2,5 paros.Kvapų pėdsakai, atsiradę trumpalaikio žmogaus kontakto su objektais metu, normaliomis sąlygomis nuo atsiradimo

momento išlieka tik kelias valandas.Kvapų pėdsakų ėmimo taisyklės. Kvapų pėdsakai imami prieš pradedant apžiūrą. Fiksuojami įvykio vietos apžiūros

protokole. Pažymima kvapą išlaikančio objekto pavadinimas. Jeigu jaučiamas foninis kvapas, nurodoma jo kilmė. Kvapų

18

pėdsakai imami tik su guminėmis pirštinėmis ir pincetais. Kvapai imami tol, kol atliekama įvykio apžiūra. Pėdsaką išlaikantis objektas atsargiai sudrėkinamas pulverizatoriumi. Adsorbentai su paimtais kvapais sudedami atskirai į 0,5 l. stiklainius, uždaromi stikliniais arba metaliniais dangteliais. Adsorbentas su kvapais apvyniojamas 3-4 folijos sluoksniais, paketo kraštai užlankstomi, kad neišnyktų kvapas. Tvirtinamos etiketės su užrašu. Foninis kvapas imamas ne mažiau kaip 30 min., o adsorbentas su objektu turi kontaktuoti ne mažiau kaip valandą. Išimant kvapą iš drabužių adsorbentas dedamas į vidų, drabužiai suvyniojami. Išimant kvapą iš avalynės, adsorbentas dedamas į vidų, prispaudžiamas ir apdengiamas folija. Pėdsaką išlaikantys objektai, turintys horizontalius paviršius, padengiami adsorbentu, folija ir prislegiami svoriu, neturinčiu aštrių kvapų.

Lyginamųjų kvapo pavyzdžių ėmimas iš tikrinamųjų asmenų. Pagal BPK 206 str. vadovaujamasi taisykle: individualaus kvapo pavyzdžių ir kvapo pėdsakų negali rinkti tas pats asmuo, kad nepaliktų savo kvapo. Lyginamieji kvapo pavyzdžiai iš donoro imami nuo tos kūno dalies, kuri pagal bylą gali būti įvykio vietoje paimtų kvapo pėdsakų šaltinis. Individualaus kvapo pavyzdžiai imami ne trumpiau kaip 30 min., paskui sudedami į stiklainius arba foliją, kaip ir kvapo pėdsakai. Turi būti paimtas ir foninis patalpos kvapas. Renkami nuo akivaizdžių, šviežių pėdsakų, ant grindų, dirvos ir t.t. Šių kvapų pavyzdžiai renkami kaip ir kvapo pėdsakai. Surinkti kvapo pėdsakai kartu su kvapų mėginiais paimtais įvykio vietoje siunčiami lyginamajam tyrimui į LR VRM Kriminalistinės odorologijos laboratoriją.

Tiriant kvapus galima nustatyti:- įvykio dalyvius ir jų vaidmenį;- kvapų pėdsakų, paimtu skirtingu laiku ir įvairiose vietose, tapatumą su pirminiu šaltiniu;- ar paimti daiktai, nusikaltimo įrankiai priklauso tikrinamajam asmeniui;- ar pavogti daiktai priklauso nukentėjusiam- plaukų, kraujo pėdsakų, prakaito, nagų kilmės pirminį šaltinį;- nukentėjusiųjų vietą automobilyje iki avarijos momento;- ar subjektas prisidėjo prie kvapo sudarymo.Odorologiniai metodai:1) odorologijos rinkimas – kai naudojami specialiai paruošti gyvūnai;2) instrumentinis metodas – dujinis chromatografas.

15. Kriminalistinė fonoskopija – tai kriminalistikos technikos šaka, tirianti elektromagnetiniuose signaluose užfiksuotus garsus asmeniui identifikuoti, jo savybėms diagnozuoti, magnetiniam garso ir vaizdo įrašų autentiškumui, jų įrašymo, atgaminimo sąlygoms ir priemonėms nustatyti. Pagrindinis fonoskopinio tyrimo objektas – magnetinio garso įrašai, kuriuose užfiksuotas žmogaus balsas ir kalbos savybės. Žmogų identifikuojant pagal balsą, kalbą ir kalbėseną, užfiksuojama tiriamajame ir lyginamajame garso bei vaizdo įraše. Kitas objektas – tai garso ir vaizdo signalų įrašymo ir atkūrimo priemonės, sąlygos bei patys signalai. Tiriant surandami trynimo požymiai, ar įrašas originalas – originalas ar kopija, surandami paleidimo ar stabdymo požymiai, pagerinamas kalbos signalo suprantamumas. Fonoskopinių tyrimų uždaviniai: identifikaciniai ir neidentifikaciniai. Sprendžiant pirmuosius galima nustatyti: konkretų asmenį, konkrečią technikos priemonę, kuria buvo padarytas įrašas, konkretų foninio triukšmo garso šaltinį, ar sudarė vieną visumą dvi ar daugiau suklijuotos fonogramos dalys ir videogramos. Neidentifikaciniai uždaviniai skirstomi į:

1) asmens, kurio balsas ir kalba užfiksuoti pateikiami savybėms nustatyti. Pvz., lytį, amžių, dialektą, akcentą, emocinę būklę,

2) garso ir vaizdo įrašų darymo sąlygų nustatymas. Pvz., ar įrašas nesumontuotas, ar yra trynimo požymių, kiek kartų darant įrašą buvo stabdytas magnetofonas, magnetinės juostos, magnetofono tipo, rūšies, klasės nustatymas,

3) garsinės aplinkos, kurioje padarytas įrašas, nustatymas.LR kriminalistiniai tyrimai atliekami Teisingumo ministerijos Teismo ekspertizės instituto Fonoskopinių ekspertizių

skyriuje. Ekspertų nuomone fonoskopinių ekspertizių sėkmė priklauso nuo tinkamo medžiagos (įrašų) fonoskopinei ekspertizei atlikti parengimo. Jei įrašas blogos kokybės, dalį problemų sunku išspręsti, o kai kurių net neįmanoma. Įrašų kokybė turi įtakos formuluojamų išvadų kategoriškumui ir ypač svarbi asmens identifikacijos problemoms spręsti.

Žmogaus balso bendrieji ir specialieji požymiai. Asmuo identifikuojamas pagal tiriamąjį ir lyginamąjį garso įrašus. Analizuojami kalbos artikuliaciniai, fonetiniai, stilistiniai, leksiniai ir sintaksiniai požymiai; ieškoma fonetinių tarties klaidų, tarmybių, svetimų kalbų įtakos elementų ir kt. – t.y. įv. nukrypimų nuo bendrinės kalbos normų. Dauguma tokių nukrypimų yra tarminiai, pvz. trumpų balsių ilginimas, nekirčiuotų ilgųjų balsių ir dvibalsių trumpinimas ir kt. Taip nustatomi asmens kalbos bendrieji ir specialieji požymiai. Atliekant akustinius parametrinius tyrimus, balsai įvedami į kompiuterį, išskiriami vokalizuoti garsai. Asmenų identifikavimui reikia, kad vokalizuoto signalo trukmė būtų 15-20 sekundžių. Tiriamas ne tik pagrindinis tonas, bet ir kt. kalbos signalų parametriniai identifikaciniai požymiai (integralinis spektras, spektriniai požymiai, kepstrinis atstumas ir kt.).

16. Kriminalistinis mikroobjektų tyrimas. Šiuolaikinėje nusikaltimų tyrimo praktikoje reikia ištirti įvairius mikroobjektus. Juos tiria mikrologija. Mikroobjektai įgyja daiktinio įrodymo statusą. Mikroobjektai – tai su nusikaltimu susiję materialūs objektai, kurie dėl mažumo blogai matomi plika akimi, kuriems rasti ir ištirti reikalinga mikroskopinė technika. Jie skirstomi į:

1. Mikrodaleles.

19

2. Mikropėdsakus.3. Medžiagų mikrokiekius.Mikroobjekto dydis mažiau 1 mm, o svoris mažiau 1 mg. Svarbu teisingai surasti, užfiksuoti ir paimti mikroobjektus.

Ieškant mikroobjektų rekomenduojama imti juos tinkamai supakuotus su objektų nešėju. Kiekvienas nešėjas turi būti atsargiai, atskirai įpakuojamas ir procesiškai apiforminamas. Mikroobjektų ekspertizinį tyrimą daro ekspertų komisija.

Dar galima klasifikuot:- pagal kilmę (organinės, neorganinės);- pagal agregatinį būvį (skysti, kieti);- pagal fizines savybe (laidininkai, dialektrikai). Mikroobjektų paieška, fiksavimas ir ėmimas galimas ne tik apžiūrint vietą, bet ir atliekant kitus tardymo veiksmus.

Pagrindinės mikroobjektų suradimo, užfiksavimo ir paėmimo taisyklės. Paieška pradedama iš karto pradėjus apžiūrą, kai gerai apšviesta, imantis visų priemonių, kad būtų išsaugotos esamos dalelės. Įvykio vietoje aptiktos lakų ir dažų, stiklo ar kt. dalelės supakuojamos skyrium, tiksliai nurodoma jų aptikimo vieta. Lakų, dažų ir dangų mikrodalelių paėmimas nuo objekto paviršiaus nerekomenduotinas. Pėdsakai pridengiami popieriaus lapu, jo kraštai pritvirtinami. Transportuojant dalelės supakuojamos skyrium ir pateikiamos kartu su įrankiu. Sudrėkę objektai prieš supakuojant išdžiovinami kambario temperatūroje virš popieriaus lapo, į kurį jie vėliau bus supakuoti, taip pat skyrium. Gramdinį nuo nudažytos dalelės gali imti tik tada, kai neįmanoma jos pristatyti į ekspertizės įstaigą. Mikropluoštelių paėmimas. Drabužių dalių apžiūra turi būti minimali, kad nedingtų dalelės ar nepakliūtų naujų. Kiekviena dalis suvyniojama atskirai į švarų, lygų popierių, kad išliktų pirminė nuogulų lokalizacija. Nepatartina dėti į naudotus polietileninius maišelius. Jei objektas labai didelis tardytojas apžiūri jo paviršių pro lūpą, pluoštelius nuima pincetu arba prideda daktiloskopinę plokštelę. Kartu pakuoti pluoštines medžiagas draudžiama. Biologinės kilmės mikroobjektų paėmimas. Augalinės ir gyvulinės kilmės mikrodalelės, taip pat dėmių medžiaga siunčiama tirti kartu su daiktu, ant kurio ji rasta. Mikrodalelės ir dėmės pridengima popieriaus lapu arba audeklu, išimtis kai daiktas labai didelis arba mikroobjektai silpnai laikosi. Tada tiriamoji medžiaga išpjaunama arba objektai nuimami.

17. Kriminalistinės taktikos pradmenysKriminalistinės taktikos sąvoka ir turinys. Kriminalistinė taktika – tai savarankiška kriminalistikos mokslo dalis,

tyrinėjanti racionalius tardymo organizacijos, planingo nusikaltimų tyrimo ir efektyvaus tardymo veiksmų atlikimo bei kryptingo įrodymų rinkimo taktinius būdus bei rekomendacijas. Pagrindinis tardymo taktikos uždavinys – rengti tokias nusikaltimo tyrimo rekomendacijas ir taktinius būdus, kurie papildydami įstatymo nustatytą procesinę bylų tyrimo tvarką, garantuotų operatyvų, greitą nusikaltimų išaiškinimą. Kriminalistinę taktiką sudaro 2 dalys. Viena apima bendrus tardymo taktikos klausimus, kita rengia optimaliausius, racionaliausius konkrečių tardymo veiksmų darymo taktinius būdus bei mokslines rekomendacijas. Taktinis būdas – tai racionaliausias, efektyviausias tardytojo veikimo būdas, kurį jis pasirenka atsižvelgdamas į konkrečią tardymo situaciją ir kuriuo pasiekiamas optimalus rezultatas. Taktinio būdo bruožai – situacinis ir rekomendacinis pobūdis. Kiekvienas taktinis būdas turi atitikti tam tikrus reikalavimus. Svarbiausias – taktinio būdo leistinumas teisės ir moralės požiūriu. Leistini tik tie, kurie yra teisėti, neprieštarauja procesiniams parengtinio tyrimo principams, nepažeidžia proceso dalyvių teisių ir teisėtų interesų, atitinka įstatymo nustatytą tardymo veiksmų atlikimo tvarką. Taktiniai būdai neturi prieštarauti ir teismo etikos bei moralės normoms. Negalima naudoti tokių būdų, kurie žemina proceso dalyvių garbę ir orumą, sudaro pavojų jų sveikatai. Be teisėtumo ir moralumo, literatūroje nurodomi ir kiti reikalavimai, kuriuos turi atitikti taktinai kriminalistikos būdai. Tai – mokslinis pagrįstumas, tikslingumas ir pan.

Tardymo veiksmų taktika – tai tikslingiausių taktinių būdų, naudojamų atliekant tą veiksmą, visuma, užtikrinanti aktyvų, kryptingą tardymo veiksmo organizavimą ir planingą jo darymą laikantis BP įstatymo normų. Tardymo veiksmo taktika susijusi su jo atlikimo stadijomis ir apima:

1) pasiruošimą tardymo veiksmui – tikslas nustatyti numatomas aplinkybes, kurias tikimasi išaiškinti, taip pat sprendžiami kt. svarbūs klausimai, susiję su tardymo veiksmo vietos, laiko ir jo dalyvių parinkimu, kriminalistinės technikos priemonių ir būdų, specialisto, paieškos organų operatyvinių galimybių panaudojimu;

2) jo darymo taktinius būdus (tardymo veiksmo atlikimas) – įgyvendinamas anksčiau sudarytas tardymo veiksmo planas, sprendžiami jame numatyti uždaviniai, plačiausiai naudojami įvairūs taktiniai būdai (tardymo veiksmų atlikimo tvarka, jo etapų nuoseklumas, parenkami įrodymų rinkimo būdai, tikrinamos anksčiau iškeltos versijos);

3) tardymo veiksmo eigos ir rezultatų fiksavimo taktinius klausimus – naudojami taktiniai būdai turi garantuoti maksimaliai išsamų ir teisingą viso tardymo veiksmo turinio ir jo rezultatų užfiksavimą;

4) gautų rezultatų analizė ir vertinimas – išaiškinamos klaidos, analizuojamos dėl to atsiradusios pasekmės, sprendžiamas tardymo veiksmo pakartojimo tikslingumo klausimas; turi būti įvertintas ir procesinis dokumentas (protokolas), kuriame atspindėta tardymo veiksmo eiga ir rezultatai.

Kriminalistinių operacijų sąvoka ir klasifikacija.Nusikaltimas atskleidžiamas ir tiriamas, atliekant tam tikrus procesinius veiksmus ir operatyvinės paieškos priemones.

Sudėtingiausias atvejis – nusikaltimo tyrimo metu iškilę uždaviniai sprendžiami panaudojant ištisus tardymo veiksmų ir operatyvinių priemonių kompleksus – kriminalistines operacijas.

Kriminalistinių operacijų požymiai. Šikanovo nuomone – kriminalistinės operacijos – tai nusikaltimo tyrimo metu

20

panaudojami griežtai laikantis įstatymų tardymo veiksmų bei operatyvinės paieškos priemonių visuma. Jas vykdo tam tikrus įgaliojimus turintys asmenys: tardytojai, prokurorai. Šių operacijų tikslas – rinkti, tirti ir įvertinti įrodymus baudžiamojoje byloje.

Drapkinas išskiria požymius:1) tardymo veiksmų ir operatyvinės paieškos priemonių visuma;2) visi tam tikri kriminalistinių operacijų tardymo veiksmai bei operatyvinės veiklos priemonės vykdomos pagal

vieningą planą;3) kriminalistinių operacijų tikslai – riboti, tai reikšmingiausių, sudėtingų uždavinių baudžiamojoje byloje

spėjimas;4) vykdant tam tikras kriminalistines operacijas visada atsižvelgiama į tam tikro nusikaltimo tyrimo metu

susidariusią situaciją.Dulovo nuomone kriminalistinės operacijos – tam tikrų tardymo veiksmų ir operatyvinių priemonių ir paieškos

kompleksas, kurių atlikimui būdingas vieningas planas ir tikslas. Šios operacijos panaudojimas sudėtingiems uždaviniams spręsti, kurių negalima išspręsti atliekant atskirus tardymo veiksmus.

Danisevičius, Maročkinas: kriminalistinės ar taktinė operacijos – tai suderintų ir pagal tikslinę paskirtį tarpusavyje susijusių tardymo, operatyvinės paieškos ir kt. veiksmų sistema, parengtą atsižvelgiant į susidariusią tardymo, iki tardymo situaciją, planingai realizuojant tardytojo ar kvotėjo arba jų drauge, sprendžiant tam tikrus uždavinius, atskleidžiant, tiriant ir įspėjant nusikaltimus.

Kriminalistinės operacijos klasifikuojamos pagal įvairius kriterijus. Atsižvelgiant į tarpinių uždavinių pobūdį:1) padedančios nustatyti pagrindines baudžiamosios bylos aplinkybes;2) padedančios nustatyti antraeiles, pagalbines baudžiamosios bylos aplinkybes;Tam tikrų kriminalistinių operacijų turinys bei jų pobūdis priklauso nuo nusikaltimo metu susidariusios situacijos.

Pagal tai:1) tos, kurios atliekamos, esant paprastoms tardymo situacijoms,2) sudėtingoms situacijoms (problematiškom, taktinės rizikos, konkfliktinėms, organizuotai nesutvarkytoms,

kombinuotoms).Kriminalistinės operacijos vykdomos įvairiuose kriminalistinio tyrimo etapuose. Gali būti vykdomas visų etapų ar tik

vieno etapo metu. Gali būti atliekamos be pertraukų ar su tam tikrom pertraukom. Jas vykdo pastovūs organizaciniai padaliniai, taip pat laikini padalinai. Gali būti vykdomi paeiliui, paraleliai.

Pagal savarankiškumo laipsnį: aukšto ir mažo laipsnio. Pagal organizacijų skaičių bei sprendžiamų uždavinių kiekį:1) vykdoma viena operacija skirta vienam iškilusiam uždaviniui spręst,2) vykdomas kompleksas kriminalistinių operacijų, kurių pagalba sprendžiama keletas uždavinių.Praktikoje dažniausiai – pasislėpusio nusikaltėlio paieška, nužudytojo asmenybės nustatymas, įtariamojo arba

kaltinamojo alibi patikrinimas ir kt.Nusikaltimo tyrimo planavimasNusikaltimo tyrimo planavimo sąvoka, reikšmė, rūšys.Tardytojas tiria ne vieną, o kelias bylas, kuriose reikia atlikti daug tardymo ir kt. procesinių veiksmų – apklausti

liudytojus, kaltinamąjį. Kad galėtų sėkmingai dirbti, tyrėjas turi tinkamai organizuoti, suplanuoti, matyti perspektyvą, gerai apgalvoti kiekvieną tardymo veiksmą ir jų sistemą, numatyti atlikimo laiką, vietą. Tyrimo planavimas – tai toks moksliškai pagrįstas nusikaltimų tyrimo metodas, kurio esmę sudaro tikslingiausių, racionaliausių tardymo organizacijos ir konkrečių bylų ištyrimo būdų nužymėjimas, bylos medžiaga pagrįstų versijų iškėlimas ir patikrinimas, planingas ir kryptingas įrodymų rinkimas. Planavimas – tai tyrėjo darbo tvarkos tam tikram laikui nustatymas. Planavimas padeda įgyvendinti bendruosius parengtinio tardymo principus, garantuoja, kad bus laikomasi teisėtumo, tyrimo objektyvumo, visapusiškumo ir išsamumo.

Planavimo rūšys:1) konkrečios bylos tyrimo planavimas;2) atskirų tardymo veiksmų planavimas.Planavimo principai.Kad planavimas būtų veiksmingas, turi būti pagrįstas principais:1) individualumas – kiekvienos bylos tyrimo planas turi būti individualus, tinkamas tik tam konkrečiam

nusikaltimui tirti;2) pagrįstumas – nusikaltimo tyrimo planas turi būti paremtas surinkta byloje medžiaga, kad į planą būtų įtraukti

visi klausimai, kuriuos reikia išaiškinti, o priemonės būtų realiai įvykdomos;3) dinamiškumas – sudarytas planas nėra nekintamas, tyrimo procese gali būti pakeičiamas ir papildomas;4) optimalumas – reikalauja iš daugelio galimų bylos tyrimo ir tardymo veiksmų atlikimo variantų parinkti

geriausią, racionaliausią, kuris garantuotų rezultatyvų tyrėjo žinioje esančių priemonių, būdų ir resursų panaudojimą.Planavimo taktika, bylos planų sudarymas.Planavimo technika nesudėtinga. Rašytinio plano struktūra ir turinys priklauso nuo tiriamos bylos ypatybių. Vienais

atvejais plane pakanka išvardinti būtinus atlikti veiksmus ir nurodyti terminus, kitais - reikia parengti planą, kuris aprėptų

21

daugiau klausimų. Privaloma plano forma nenustatyta, tyrėjas pats pasirenka. Rekomenduotina:1) versija, kurią reikia patikrinti;2) aplinkybės ir klausimai, kuriuos reikia išaiškinti tiriant versiją;3) tardymo veiksmai ir operatyvinės paieškos priemonės;4) vykdytojas ir įvykdymo terminai;5) pastabos.Sudėtingose bylose, be bendro tyrimo plano, rekomenduojama sudaryti epizodo planą. Tyrėjo darbą palengvina

nesudėtingi brėžiniai, diagramos, piešiniai, kuriuose pavaizduojami nusikaltėlių ryšiai, dokumentų, prekių judėjimas, sąsajos tarp bylos aplinkybių. Bendras baudžiamosios bylos planas papildomas tardymo veiksmų planais. Planuodamas konkretų tardymo veiksmą, tyrėjas išsprendžia klausimus:

1) koks šio tardymo veiksmo tikslas;2) kur geriausia tą veiksmą atlikti;3) kaip jam pasirengti;4) kas turi dalyvauti ir kaip tarp jų paskirstyti pareigas;5) kokia tvarka ir nuoseklumu atlikti tardymo veiksmą;6) kokios mokslinės techninės ir kt. priemonės bus reikalingos.Svarbu nustatyti tardymo veiksmų eiliškumą ir laiką. Reikia vadovautis taktinėmis rekomendacijomis:1) neatidėliojant atlikti tuos tardymo veiksmus, kuriais renkami įrodymai, galintys išnykti arba būti pakeisti ar

sunaikinti; imtis skubių priemonių sulaikyti nusikaltėlį, neleisti jam pasislėpti; atlikti tuos tardymo veiksmus, kurie užkirstų kelią kitam nusikaltimui;

2) tardymo veiksmų terminus reikia numatyti, turint galvoje laiką, būtiną jiems pasirengti;3) nustatyti tardymo veiksmų eiliškumą, svarbu turėti galvoje galimus tų veiksmų rezultatus4) tardymo veiksmų atlikimo terminus, jų eiliškumą nustatyti, atsižvelgiant į tai, kurias aplinkybes reikia

išaiškinti pirmiausia ir kokias – vėliau;5) jeigu kurių nors tardymo veiksmų rezultatai gali turėti reikšmės tikrinant visas versijas, juos reikia atlikti

pirmiau už tuos, kurie reikšmingi vienai versijai. Anksčiau už kitus atlikti tuos veiksmus, kuriems reikia daug laiko;6) tais atvejais, kai tyrimo rezultatyvumui didelę reikšmę turi ne tik tardymo veiksmo diena, bet ir valanda, būtina

ją tiksliai numatyti.Kriminalistinė tardymo versija – tai faktiniais duomenimis pagrįsta tardytojo prielaida apie tiriamąjį įvykį bei jo

aplinkybes. Versija – loginio mąstymo pažinimo forma, padedanti pereiti nuo tikėtino prie tikro žinojimo. Pagrindas joms iškelti yra tie faktiniai duomenys, kuriuos bylos tyrimo procese surenka tardytojas. Daugiausia duomenų tardytojas gauna iš procesinių šaltinių – darydamas įv. tardymo veiksmus, oficialiai gaudamas dokumentus ir kt. medžiagą. Versijos iškėlimas, jų konstravimas - sudėtinga protinė veikla, kur plačiai naudojami loginio mąstymo būdai, formos. Planuojant bylų tyrimą, reikia iškelti ne vieną, o visas realiai galimas tomis sąlygomis versijas - tiek, kiek galima pateikti tikėtinų tiriamojo įvykio ir jo aplinkybių paaiškinimo. Iš tokios versijos turi būti objektyviai galimos prielaidos, turi būti nors iš dalies tikėtinos. Svarbu tinkamai organizuoti versijų patikrinimą. Pirmiausia versijos tiriamos loginiu būdu: iš jų pagal dedukcinį metodą, išvedami ir analizuojami visi realiai galimi sekmenys. Jie t.b. logiškai susiję, neprieštarauti vienas kitam. Juos patvirtinus byloje surinktą faktinę medžiagą, versija pripažįstama teisinga. Jei išvados padarytos, remiantis versija, prieštarauja faktams, versija keičiama arba atmetama. Loginės versijų patikrinimo taisyklės papildomos taktinėmis:

1) visos tyrimo plane numatytos versijos t.b. tikrinamos lygiagrečiai, vienu metu;2) tikrindamas versijas tyrėjas t.b. objektyvus, nešališkas;3) t.b. gauti atsakymai į visus klausimus, sudarančius versijos turinį;4) versijų tikrinimas baigiamas, kai viena iš jų pasitvirtina, o kitos atkrenta arba paneigiamos.Teisingas, objektyvus įvykio aiškinimas g.b. tik vienas. Tokiu atveju, kai likusi versija yra vienintelis tiriamo įvykio

paaiškinimas, kai nėra jai prieštaraujančių aplinkybių ir kai ji paremta įtikinamais įrodymais, konstatuojama, kad ši tardymo versija pasitvirtino, o faktai ir aplinkybės, dėl kurių ta versija buvo iškelta, įrodyti.

19. Įvykio vietos apžiūros taktika19.1. Įvykio vietos apžiūros sąvoka, rūšys, uždaviniai ir taktikos bendrosios taisyklėsĮvykio vietos apžiūra svarbus ir neatidėliojamas tardymo veiksmas. Tyrimą atliekantys pareigūnai susipažįsta su įvykio

vieta ir jos aplinka, visais įmanomais būdais stengiasi surasti ir užfiksuoti nusikaltimo pėdsakus, esamus daiktinius įrodymus, kitus padaryto nusikaltimo išaiškinimui būtinus objektus. Įvykio vieta kriminalistikoje – tai vieta, kur buvo padarytas nusikaltimas ir vieta, kur randama nusikaltimo įrankių, pėdsakų, daiktų ir t.t. Ne visada įvykio pėdsakų ar nusikaltimm įrankių suradimo vieta būna ir nusikaltimo padarymo vieta, t.y. jos ne visada sutampa, bet visada būna įvykio vietos.

Įvykio vietos apžiūra yra pirminis ir nepakeičiamas tardymo veiksmas, kurio metu surenkami patys svarbiausi įrodymai byloje, nustatomos aplinkybės, padedančios išaiškinti nusikaltimą, taip pat aplinkybės, palengvinusios jį padaryti. Šios apžiūros metu surenkami ne tik nusikaltimo pėdsakai, bet ir kiti daiktiniai įrodymai, išaiškinami nukentėjusieji, liudytojai, įtariamieji, patikrinama, kas galėjo įvykį matyti ir girdėti.

Įvykio vietos apžiūra – tai toks tardymo veiksmas, kurio metu betarpiškai akivaizdžiai ištiriama ir užfiksuojama įvykio

22

vieta, jos aplinka, surandami, įtvirtinami ir paimami nusikaltimui ištirti reikalingi objektai. Apžiūrų yra įvairių rūšių.

Pagal apžiūrimuosius objektus gali būti:

1) įvykio vietos;2) vietovės ir patalpų, nesančių įvykio vieta;3) lavonų;4) daiktų;5) dokumentų;6) pašto telegrafo korespondencijos;7) gyvulių ir jų lavonųPagal tai, kas vykdo apžiūrą, ji skirstoma į: tyrimo organų (kvotos, tardymo, prokuratūros pareigūnų) ir

teismo daromą apžiūrą.

Pagal įvykio vietos apžiūros atlikimo laiką:

1) pirminė - svarbiausia, kadangi jos metu nuodugniausiai įvykio vieta apžiūrima pirmą kartą, dažniausiai tuoj po įvykio, kuomet nusikaltimą įvykdę asmenys nėra spėję sunaikinti paliktų nusikaltimo pėdsakų;

2) pakartotinė - daroma po pirminės, dažniausiai atliekama tam tikroms konkrečioms aplinkybėms išsiaiškinti; kai pirminė apžiūra dėl objektyvių (pvz., meteorologinės sąlygos) ar subjektyvių (pvz., tardytojo kvalifikacijos trūkumas) priežasčių nebuvo tinkamai atlikta;

3) papildoma - atliekama tais atvejais, kai pirminės apžiūros metu nebuvo apžiūrėtos su įvykio vieta susijusios vietovės ar objektai.

Įvykio vietos apžiūros uždaviniai:

1) susipažinti su įvykio vieta ir aplinka, išaiškinti įvykio pobūdį, aplinkybes ir nusikaltimo padarymo mechanizmą;

2) užfiksuoti įvykio vietą, jos aplinką, surasti, įtvirtinti bei paimti iš įvykio vietos pėdsakus ir kt. daiktinius įrodymus;

3) surinkti duomenis apie nusikaltėlį ir imtis skubių priemonių jam surasti.Įvykio vietos apžiūros metu, norint kuo geriau ir tiksliau atlikti įvykio vietos apžiūrą, surinkti kuo daugiau įrodymų apie

padarytą nusikaltimą, kad būtų išaiškinta daugiau aplinkybių, reikalinga laikytis taktinių taisyklių:1) savalaikiškumas ir neatidėliotinumas – įstatymai leidžia įvykio vietą apžiūrėti net neiškėlus

baudžiamosios bylos, kadangi uždelsus apžiūrėti įvykio vietą, joje gali dingti svarbūs nusikaltimo pėdsakai ir įrodymai;

2) planingumas - įvykio vieta turi būti apžiūrima nuosekliai ir kryptingai tam, kad paimant vienus įrodymus nebūtų sunaikinami kiti;

3) aktyvumas – tardytojas ar kitas apžiūrintis įvykio vietą;4) objektyvumas – visos įvykio vietos apžiūros metu surastos detalės privalo būti vienodai reikšmingai

užfiksuojamos nė vienai jų nesuteikiant išankstinio pranašumo; tik tokiu būdu galima visapusiškai ir išsamiai užfiksuoti visas nusikaltimo išaiškinimui reikalingas aplinkybes.

Šios taisyklės glaudžiai susijusios ir sąlygoja viena kitą.Pasiruošimas įvykio vietos apžiūrai. Įvykio vietos apžiūros taktiniai būdaiGavęs pranešimą apie įvykį ir ruošdamasis įvykio vietos apžiūrai, tardytojas pirmiausiai surenka žinias apie tikrąją tos

vietos padėtį ir pasirūpina, kad įvykio vieta būtų tinkamai apsaugota nuo galimų pakitimų, suteikta pagalba nukentėjusiems, imtasi priemonių nusikaltėliui nustatyti ir sulaikyti. Ruošdamasis įvykio vietos apžiūrai, tardytojas turi pasirūpinti transportu, numatyti, ką tikslinga pakviesti dalyvauti apžiūroje, kokias reikia paimti technines priemones. Rengiamasi turi būti operatyviai, nes apžiūra yra neatidėliotinas tardymo veiksmas, atliekamas bet kokiu oru, nepaisant apšvietimo ir t.t. Tolesnis pasirengimo ruošdamasis įvykio vietos apžiūrai etapas – atvykus į pačią įvykio vietą, patikrinama kaip buvo saugoma vieta, ar nereikalinga pagalba, jei ji būtina, imtis priemonių jai suteikti.

Paruošiamojoje stadijoje tardytojas privalo surinkti reikiamas pirmines žinias apie įvykį. Apklausinėjami asmenys, kuri gali ką nors apie tai žinoti (mačiusieji nusikaltimą, įvykį aptikusieji,, nukentėjusieji, jų giminės ir t.t.). Rinkdamas preliminarias

23

žinias, tardytojas turi kuo tiksliau išaiškinti, kas, kada, kaip aptiko įvykį, iš kur jis tapo žinomas, kas yra nukentėjusieji, kokios iškyla versijos dėl įvykio motyvų, dėl nusikaltėlio. Prieš apžiūrą dar reikia patikrinti, ar yra visi asmenys, kurie turi dalyvauti, ypač kviestiniai, išaiškinamos jų teisės ir pareigos. Taip pat išaiškinami pakitimai, kurie atsirado po įvykio. Todėl, dar nepradėjus apžiūros, nustatoma, kas, ką ir kodėl pakeitė. Tardytojas trumpai apžvelgia įvykio vietą, nustato jos ribas, numato, nuo ko pradėti apžiūrą, kokiu būdu ją daryti ir t.t.

Įvykio vietos apžiūros taktiniai būdai Pačios bendriausios įvykio vietos apžiūros taktinės taisyklės remiasi tokiais dviem pagrindiniais teiginiais:1) nuo bendro prie detalaus;2) pirmiau akimis, vėliau rankomis.Atsižvelgiant į apžiūrimos vietos bei įvykio pobūdį ir kitas aplinkybes, galimi šie pagrindiniai apžiūros būdai:1) nuo centro į periferiją (ekscentrinis) – apžiūrimas įvykio vietos centras, po to spirale einama į periferiją;2) nuo periferijos į centrą (koncentrinis) – pradedant nuo vietovės pakraščių siaurėjančia spirale einama į centrą;3) juostinis (frontinis) – dažniausiai naudojamas pailgos formos įvykio vietai apžiūrėti;4) nusikaltėlio paliktais pėdsakais (subjektyvinis) – šį būdą tardytojas pasirenka esant dideliam kiekiui paliktų

pėdsakų, kurie yra labai akivaizdūs.Praktikoje dažniausiai naudojamas pirmasis būdas, kuris naudingiausias esant įvykio vietos centriniam objektui.

Apžiūrimas įvykio vietos centras, toliau pamažu platėjančia spirale einama į periferiją. Gali būti panaudotas koncentrinis būdas – einama nuo periferijos į centrą siaurėjančia spirale. Šis būdas daugiau tinka tada, kai centre pėdsakų ir daiktų (daiktinių įrodymų) nematyti arba yra daugybė neaiškių pėdsakų, be to, kai yra pagrindo manyti, kad periferijoje gali būti aiškesni pėdsakai, kuriuos reikia apsaugoti, arba ieškoma nusikaltėlio atėjimo ir išėjimo pėdsakų. Šis būdas gali būti naudingas ir tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, jog nusikaltėlis periferijoje galėjo numesti ginklą, nereikalingus drabužius ir t.t. Juostinis (frontinis) įvykio vietos apžiūros būdas naudingas tuo atveju, kai apžiūrimoji vieta yra pailgos formos. Nusikaltėlio paliktais pėdsakais – subjektyvinis būdas dėl operatyvumo naudingas tada, kai nusikaltėlio ir jo veiksmų pėdsakai labai akivaizdūs ir jų yra daug.

Parinkus apžiūros būdą, nustatoma jo kryptis bei pradinis punktas. Tam, kad apžiūra būtų planinga, visapusiška, kad nebūtų pažeista esanti pėdsakų ir daiktų išsidėstymo tvarka, reikia laikytis jos specialių stadijų. Pirmoji stadija vadinama statine (bendrąją) – visa įvykio vieta apžiūrima neliečiant joje esančių objektų, kad nebūtų pažeidžiama jų išdėstymo tvarka, esantys pėdsakai ir nepaliekama savo pirštų antspaudų. Apie apžiūrimą vietą padaromos orientacinės ir apžvalginės fotonuotraukos. Antroji apžiūros stadija vadinama dinamine (detaliąją) – visi daiktai ir pėdsakai apžiūrimi įdėmiai, detaliai, visapusiškai: daiktai vartomi apžiūrint visas puses, papildomi statinėje stadijoje padaryti įrašai, daromos mazginės ir detaliosios nuotraukos, išliejos, atspaudai ir kiti pėdsakų modeliai arba paimami patys pėdsakai. Šioje stadijoje pasinaudojama ir specialistų pagalba.

Apžiūrint įvykio vietą, svarbu viskas, kas galėjo turėti reikšmės nusikaltimo išaiškinimui. Kruopščiai apžiūrimos tos vietos, kuriose galėjo būti nusikaltėlis, daiktai, ant kurių galėjo likti jo pėdsakai. Svarbu atkreipti dėmesį į neįprastoje padėtyje esančius daiktus, galimus inscenizacijos požymius, aplinkybes, padėjusias padaryti nusikaltimą, daiktus išimtus iš civilinės apyvartos, užsienio valiutą, ginklus, visrakčius.

Įvykio vietos apžiūros metu tardytojui iškyla įvairių prielaidų apie įvykio pobūdį bei jo mechanizmą. Pačioje įvykio vietos apžiūros pradžioje stebint bendrą vietos vaizdą, susidaro įspūdis apie įvykį. Įvykio vietos apžiūros procese versijos turi didelę reikšmę. Jos padeda apibrėžti apžiūrimos vietos ribas, apžiūros būdus bei metodus, operatyviai surasti nusikaltimo ir nusikaltėlio pėdsakus. Tardymo ir operatyvinės paieškos versijomis tardytojas vadovaujasi viso įvykio vietos apžiūros proceso metu. Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad gali ir nebūti tam įvykiui ir tai vietai būdingų daiktų bei pėdsakų arba gali būti tai aplinkai svetimų daiktų. Visos šios negatyvinės aplinkybės gali turėti didelę reikšmę tiriant nusikaltimą. Įvykio vietos apžiūros kruopštumas daug priklauso nuo bendro įvykio pobūdžio, nuo nusikaltimo vaizdo aiškumo. Visais atvejais apžiūra turi būti daroma laikantis BPK normų ir kriminalistinės taktikos taisyklių.

Įvykio vietos apžiūros eigos bei rezultatų užfiksavimas.Baigus apžiūrą, patikrinama, ar viskas apžiūrėta, ar nereikia dar į ką nors atkreipti dėmesį. Po to tardytojas parašo

įvykio vietos apžiūros protokolą, nubraižo planus,schemas. Jeigu reikia, lavonas daktiloskopuojamas ir siunčiamas į lavoninę (morgą). Paimtieji objektai supakuojami ir užantspauduojami. Objektai, kurių paimti negalima arba netikslinga, tinkamai saugomi vietoje. Privalomas įvykio vietos apžiūros protokolo surašymas. Jis turi atlikti šiuos reikalavimus: turi būti surašytas laikantis BPK normų; turi būti tiksliai, aiškiai ir nuosekliai bei išsamiai aprašyta tai, kas rasta įvykio vietoje ir kas gali turėti reikšmės bylai. Protokolas turi būti objektyvus – be samprotavimų, išvadų; turi būti kryptingas – atspindėti visa tai, kas gali turėti reikšmę ir neturi būti perkrautas nereikalingais dalykas. Objektai, kurie nebus įtraukti į protokolą, negali turėti įrodomosios reikšmės. Tiksliai užfiksuoti reikia todėl, kad tą bylą tiriantys ar teisme nagrinėjantys galėtų patikrinti bei patikslinti kuriuos nors duomenis, kad prireikus būtų galima atstatyti įvykio vietos aplinką, ją rekonstruoti bei padaryti tardymo eksperimentą. Įvykio vieta gana greitai keičiasi, todėl prireikus apžiūrą pakartoti ar papildyti, galima negauti reikiamų rezultatų.

Aprašant daiktus ir pėdsakus, nurodoma, koks čia daiktas, kur, kokioje padėtyje ir būklėje jis surastas, kokie jo bendrieji ir individualieji požymiai, kaip jie išryškinti, užfiksuoti ir t.t. Įvykio vietos apžiūros protokolą sudaro trys dalys:

1) įžanginė – pažymima protokolo surašymo vieta, laikas ir kt. rekvizitai, nurodomi apžiūros dalyviai, apžiūros darymo sąlygos (apšvietimas, meteorologinės sąlygos, temperatūra ir t.t.);

2) aprašomoji – apibūdinama vieta ar teritorija, duodama bendra tos vietos ar aplinkybių svarbesnių objektų charakteristika, nurodoma per kur ir kaip galima patekti į įvykio vietą. Aprašant patalpą nurodoma paskirtis, dydis, aukštis, sienų

24

pobūdis, durų, langų skaičius, jų būklė, kurioje jie namo pusėje, kokie užraktai ir jų būklė. Pagrindiniai duomenys apie grindis, lubas, apšvietimą, apšildymą ir t.t. Nurodomos negatyvios aplinkybė. Aprašant daiktus ir pėdsakus, nurodomi jų nuotoliai nuo svarbesnių objektų. Daiktai, pėdsakai ir kt. daiktiniai įrodymai turi būti apžiūrėti įvykio vietoje ir aprašyti įvykio vietos apžiūros protokole. Įstatymas leidžia daiktus ir dokumentus papildomai apžiūrėti ir tardymo darymo vietoje. Jeigu įvykio vietoje yra objektai keli, aprašant reikia juos sunumeruoti;

3) baigiamoji – pažymimi daiktai, kurie paimami iš įvykio vietos ir gali turėti įrodomąją reikšmę (nusikaltimo įrankiai, daiktai su pėdsakais, išliejos, plokštelės su užfiksuotais antspaudais ir kt). Jeigu daiktai ar lavonai siunčiami į atitinkamas įstaigas, nurodoma, kur konkrečiai, o jei perduodama saugoti – tai kam. Pažymima, kokiais būdais, iš kokių taškų, kokiu fotoaparatu, ant kokių fotomedžiagų buvo nufotografuota įvykio vieta ir konkretūs objektai. Nurodoma, koks buvo apšvietimas, ar buvo naudojamas šviesos filtras, kas ir kokiu būdu filmuota, kokie braižyti planai, daryti garso įrašai. Pažymima, kokią valanda pradėta ir baigta apžiūra, jeigu buvo daromos pertraukos, nurodoma, kiek jos truko. Jeigu buvo pareikštos dalyvavusių apžiūroje asmenų dalykinės pastabos, jos užfiksuojamos, pažymima, kad protokolas buvo perskaitytas visiems apžiūros dalyviams ir jie visi pasirašo.

Nors yra surašomas įvykio vietos apžiūros protokolas, bet dar rekomenduojama nubraižyti planą ar schemą. Pavaizduojama visa įvykio vieta, artimesnė jos aplinka, svarbesni vietos objektai bei nusikaltimo pėdsakai. Įvykio vietos planai turi atitikti tam tikrus reikalavimus: turi būti tikslai užfiksuotas realus vaizdas, braižoma laikantis mastelio, vietos objektai atitinkamai paaiškinti. Planai turi turėti tam tikrus rekvizitus – duomenis, iš kurių matytųsi koks tai planas, paaiškinimas, parašas ir t.t. Visada turi būti antraštė, turi matytis, koks tai planas, kur yra ta vieta, prie kokio protokolo pridedama, sutartinių ženklų paaiškinimai. Turi būti šiaurės-pietų rodyklė, mastelis, nurodyta, kas ir kada braižė planą.

Įvykio vietos planai skirstomi į:1. Orientaciniai - atvaizduojama įvykio vieta su aplinka;2. Apžvalginiai – visa svarbesnioji apžiūrimos vietos dalis;3. Mazginiai – apžiūrimos vietos įvykio centras (lavonas, išlaužta spinta su pačiais artimiausiais objektais;4. Detalieji – koks nors daiktas ar pėdsakas su jų požymiais.Dažniausiai braižomi orientaciniai ir apžvalginiai planai (vietovės, nedidelio namo, buto ir t.t.). Patalpų planai skirstomi

į:1. Paprastuosius – atvaizduojama tik horizontalioji plokštuma ir joje esantys objektai;2. Išskleistuosius – horizontaliosios ir vertikaliosios plokštumos (grindys, sienos, lubos). Braižomi tada, kai

reikia atvaizduoti ant sienų, langų, durų, lubų esančius pėdsakus. Gali būti braižomi ir vertikalių projekcijų planai – vertikalūs pjūviai (kulkos lėkimo linija- trajektorija). Statinių ir

atskirų jų dalių planai braižomi panašiai kaip ir vietovių planai. Atitinkamais sutartiniais ženklais pažymimos sienos, durys, langai, pertvaros ir visi kt. reikalingi daiktai. Jeigu pastatas yra kelių aukštų, tai braižomas atitinkamo aukšto ar jo dalis (buto) planas. Būtinai pažymima, kelių aukštų statinys ir kurio aukšto buto planas.

Planai gali būti masteliniai ir scheminiai, tačiau toks klasifikavimas nevisai galimas, nes dėstytojo nuomone, planas ir schema ne tas pat.

Įvykio vietos apžiūra tiriant nužudymus. Nužudymų bylose įvykio vietos apžiūra turi savo ypatumų, susijusių su nusikaltimo specifika. Prieš apžiūrint įvykio vietą, tardytojas turi sužinoti iš įvykio vietoje esančių žmonių, ar nepasikeitė pradinė nusikaltimo vietos situacija ir lavono padėtis. Įvykio vietoje pirmiausia apžiūrimas lavonas. Lavoną ir jo drabužius tyrinėja ekspertas, teismo medikas ar kt. gydytojas ir nurodo tardytojui nustatytus duomenis, o šis savo ruožtu irgi apžiūrėjęs lavoną, surašo juos į apžiūros protokolą. Medeksperto uždavinys įvykio vietoje nustatyti mirties faktą, padėti tardytojui apžiūrėti lavoną, rasti ir fiksuoti kraujo, spermos dėmes, plaukus ir kt. pėdsakus. Jis įvykio vietoje neduoda išvados, tačiau gali ir turi pareikšti nuomonę įvairiais klausimais – kada mirė, ar mirė radimo vietoje, ar yra požymių rodančių lavono pozos pakitimą po mirties, ar yra sužalojimų, kada ir kaip, kuo jie padaryti, įtariama mirties priežastis.

Aprašant lavono radimo vietą – nurodoma ant ko jis rastas, padėtis (horizontali, vertikali, sėdima). Pradžioje lavoną reikia apžiūrėti statiškai, t.y. nustatyti ir užfiksuoti protokole jo padėtį ir rūbus, nekeičiant pozos. Padėtis fiksuojama pagal statiškus objektus (medį langą, duris ir t.t.), nurodant tikslų atstumą nuo jų. Lavonas fotografuojamas apžvalginės, po to – mazginės fotografijos metodais, taip pat iš viršaus ir abiejų pusių. Vėliau jis apžiūrimas dinamiškai, t.y. visiškai ar iš dalies nurengiamas, paguldomas taip, kad būtų galima kruopščiai jį ištyrinėti. Svarbu jį ištirti ir aprašyti bendrus jo duomenis (nurodyti lytį, ūgį, ypatingas žymes), lavondėmes ir sužalojimus. Kūno sužalojimai, jų dislokacija, išorinis vaizdas, matmenys ir forma kruopščiai nustatomi ir užfiksuojami stambaus plano detaliąja masteline nuotrauka. Baigus lavono apžiūrą pereinama prie paviršiaus, ant kurio aptiktas lavonas. Apžiūrėjus lavoną ir aplinką pereinama prie kitų įvykio vietos vietovių, aplinkinių objektų apžiūros. Bet kokie nusikaltimo įrankiai, daiktai ar pėdsakai gali padėti išaiškinti nužudymą, turi būti užfiksuojami ir paimami kaip daiktiniai įrodymai.

Bet kuriuo atveju, tardytojas, vykdamas į įvykio vietą, kur rastas lavonas, turi kelti sau užduotis, kurias reikia išspręsti įvykio vietoje:

1. Kas įvyko – nužudymas, savižudybė, nelaimingas atsitikimas, natūrali mirtis.2. Kada tai įvyko? Kiek laiko nusikaltėlis užtruko įvykio vietoje?3. Ar įvykio vieta yra nusikaltimo padarymo vieta?4. Nukentėjusiojo asmenybė ir jo apibūdinimas.

25

5. Kas padarė nusikaltimą (vienas ar keli asmenys)? Kokie duomenys apibūdina nusikaltėlius?6. Kokiu būdu ir kokiais įrankiais padarytas nusikaltimas?7. Kokie nužudymo motyvai ir tikslai?8. Kokiu būdu nusikaltėliai pateko į įvykio vietą ir iš jos pasitraukė?9. Kaip ir kokiu būdu pateko į įvykio vietą auka, ką ji ten veikė?10. Ką iš įvykio vietos nusikaltėlis galėjo paimti, kokius pėdsakus ar daiktus paliko? Kokie pėdsakai galėjo likti

ant nusikaltėlio, jo drabužių, įrankių ir pan.Pagal BPK 86 str. mirties priežasčiai nustatyti skiriama privaloma ekspertizė. Įvykio vietoje tardytoja gali surašyti

nutarimą lavono medicininei ekspertizei atlikti. Tikslinga pavesti tam pačiam asmeniui, kuris dalyvavo įvykio vietos apžiūroje. Teismo medicinos ekspertui pateikiami klausimai:

- mirties priežastis;- kada mirė;- kokie sužalojimai, jų pobūdis;- kokiu įrankiu sužalota;- ar galėjo pats miręs padaryti tokius sužalojimus;- kokioje pozoje buvo miręs;- ar prieš mirtį vartojo alkoholį ar ne ir t.t.Įvykio vietos apžiūra tiriant vagystes. Įvykio vietos apžiūrimos gavus nukentėjusiojo pareiškimus, taip pat įmonių,

organizacijų ar įstaigų pranešimus. Rečiau – kai žinomas įtariamasis, o tik paskui apžiūrima įvykio vieta. Įvykio vietos apžiūros tikslai:

1. Išaiškinti, ištirti, užfiksuoti situaciją ir tam tikras aplinkybes vagystės vietoje.2. Rasti, fiksuoti, paimti pėdsakus, daiktinius įrodymus.3. Gauti orientacinės informacijos apie nusikaltėlį.4. Gauti realios informacijos apie nusikaltėlį.Efektyvi įvykio vietos apžiūros sąlygų yra preliminari savininko, kitų asmenų apklausa. Tai suteikia galimybę

nuosekliai atlikti apžiūrą, sutelkti dėmesį į tam tikrus įvykio vietos momentus. Būtina atkreipti dėmesį į:1. Kokiu būdu ir pro kur nusikaltėlis pateko į patalpą.2. Ar panaudotos techninės priemonės. Jeigu taip – tai kokios rūšies? Ar jos turi individualių požymių?3. Ar įsilaužimo vietoje yra kitų pėdsakų?4. Ar neliko įrankių, jų dalių, nusikaltėlio drabužių ar kitokių jo paliktų daiktų5. Ar ant nusikaltėlio, jo drabužių, įsilaužimo įrankių galėjo likti mikroobjektų iš įsilaužimo vietos? Būtina

paimti jų pavyzdžius6. Iš įsilaužimo būdo, pagrobtų daiktų skaičiaus ir aptikto pėdsako stengtis nustatyti, kiek nusikaltėlių buvo

įvykio vietoje?7. Kokiu būdu išgabenti pavogti daiktai iš įvykio vietos?8. Ar nusikaltėliai veikė kryptingai, nuosekliai ar chaotiškai?9. Kas pavogta? Iš kokių konkrečių objektų paimti daiktai ar vertybės.10. Ar ant objektų yra pėdsakų? Kokie jie?11. Kiek laiko užtruko nusikaltėliai įvykio vietoje?12. Ar yra patalpoje signalizacijos, kokia jos būklė?13. Kokiu būdu ir per kur nusikaltėliai pabėgo iš įvykio vietos?14. Ar yra vagystės inscenizacijos požymiu?Visus pėdsakus, daiktus reikia užfiksuoti ir paimti.Įvykio vietos apžiūra autoįvykio bylose yra svarbiausias tardymo veiksmas, įrodymų rinkimo būdas. Įvykio vietos

apžiūros metu nustatomos šios aplinkybės:- kas įvyko – autoįvykis ar nužudymas panaudojant automobilį, kur ir kokiu laiku;- kokios rūšies autoįvykis, koks jo mechanizmas, situacija prieš avariją, kokia kryptimi, kokiom kelio juostom

judėjo, autoįvykio dalyvių veiksmai prieš susidūrimą, susidūrimo metu, transporto priemonių tarpusavio išsidėstymas, įvykio dalyvių veiksmai;

- situacija po susidūrimo (išsidėstymas), autoįvykio ir kitų asmenų veiksmai;- kokios sąlygos buvo kelyje autoįvykio metu (kelio tipas, būklė, plotis, šaligatviai, ženklai, oro sąlygos,

matomumas, apšvietimas, judėjimo intensyvumas);- transporto priemonių techninė būklė;- pėdsakų ir daiktinių įrodymų suradimas ir fiksavimas;- ar yra priežastinis ryšys tarp įvykio dalyvių veiksmų ir pasekmių, kokios priežastys ir t.t.Dažniausiai naudojamas ekscentrinis būdas. Būtina ištirti ir užfiksuoti:1) įvykio vietos centrą – atstumai nuo įvykio centro iki pagrindinių vietos elementų, transporto priemonių

sankryžos, šaligatvio, kitų pėdsakų. Kelias iki susidūrimo vietos;2) pėdsakus, kurie rodo judėjimo kryptį, ypač stabdymo pėdsakai;

26

3) transporto priemonių būklė, ant jų esantys pėdsakai;4) transporto priemonių išsidėstymo įvykio vietoje esančius pėdsakus;5) lavono lokalizacija, pėdsakai esantys ant jo ir ant jo drabužių.Reikšmingi vaizdinai informacijos fiksavimo būdai. Įvykio vietos apžiūros protokolas papildomas schemomis,

brėžiniais. Fotografinis fiksavimas.

20. Tardymo eksperimento taktika. Tardymo eksperimentas – tai toks tardymo veiksmas, kurio esmę sudaro tikrinamojo įvykio ar reiškinio aplinkybių atkūrimas ir specialių bandymų darymas, siekiant patikrinti ir patikslinti duomenis,turinčius reikšmės bylai. Rūšys:

1) kokio nors įvykio ar reiškinio suvokimo galimybei patikrinti;2) tam tikrų veiksmų atlikimo galimybei nustatyti;3) žmogaus profesiniams ar kt. įgūdžiams patikrinti;4) įvykio mechanizmo detalėms nustatyti.Pasiruošimas tardymo eksperimentui – priklauso nuo jo rūšies, tikslo, darymo vietos, bandymų sudėtingumo, dalyvių

skaičiaus ir kt. Kai pasirengimas sudėtingesnis, išskiriami du etapai: 1) pasirengimas iki išvykstant į eksperimento darymo vietą – tardytojas numato darymo vietą, laiką, tikslą,

pobūdį, eilę, parenka dalyvius, paruošia reikalingus daiktus, pasirūpina transportu ir kt.; 2) pasirengimas eksperimento darymo vietoje – nustato, ar ji nepakito po nusikaltimo. Instruktuoja dalyvius,

patikrina, ar visi reikalingi daiktai. Naudinga pasikviesti specialistą, galintį padėti tardytojui.Dalyvių skaičių ir funkcijas nustato tardytojas, atsižvelgdamas į tardymo eksperimento rūšį, bandymų pobūdį ir

sudėtingumą. Kiekvienam dalyviui paaiškinama, kuriam tikslui tai daroma, koks jo vaidmuo bei funkcijos. Apie bandymų turinį informuoja tik bendriausiais bruožais. Psichologinis momentas: kaip žinome, tai ko laukiama, į ką nukreiptas dėmesys, suvokiama geriau ir tiksliau, negu tai, kas įvyksta staiga netikėtai, kaip dažniausiai ir būna tikro įvykio metu.

Tardymo eksperimento taktinės taisyklės:1. Reikalavimas eksperimentą daryti sąlygomis maksimaliai panašiomis į tas, kuriomis vyko tiriamasis įvykis. 2. Daryti tuo paros laiku, kai apšvietimo ir kitos sąlygos labiausiai panašios į buvusias.3. Daryti toje pačioje vietoje, kur buvo įvykis.4. Daryti panašiomis meteorologinėmis sąlygomis.5. Naudoti tuos pačius daiktus.6. Bandymus daryti tokiu greičiu, kokiu vyko tiriamasis įvykis.Bandymus kartoti tomis pačiomis ir specialiai pakeistomis sąlygomis, siekiant nustatyti pakeistų sąlygų įtaką

rezultatams. Bandymų darymas keliais etapais tais atvejais, kai jų vientisumas neturi įtakos eksperimento rezultatams. Apibrėžtas dalyvių skaičius, tik tiek, kiek būtinai jų reikia.

Dalyvių instruktavimas – paaiškinama, kokie bandymai bus daromi, nurodoma, kur kiekvienas dalyvis turi būti, kokius veiksmus ir pagal kokį signalą atlikti. Tardytojas įspėja apie neleistinumą pagarsinti šio tardymo veiksmo turinį ir rezultatus.

Rezultatų užfiksavimas: rašant tardymo eksperimento protokolą, fotografuojant, filmuojant, padarant garso įrašus, sudarant planus. Protokole nurodoma vieta, aplinka, sąlygos, tvarka. Nerašomos tardymo versijos ir išvados. Pasirašo visi dalyviai, pridedamos fotonuotraukos, vaizdinė medžiaga, planai. Rezultatai vertinami ne atskirai, o lyginant juos su turima byloje medžiaga, kitais įrodymais.

21. Parodymų patikrinimo vietoje taktika – parodymų patikrinimo vietoje patikrinami anksčiau gauti ir renkami nauji įrodymai. Tai toks tardymo veiksmas, kurio metu išvykus su apklaustuoju asmeniu į jo nurodytą vietą, išaiškinama, ar jo parodymai atitinka objektyvias aplinkybes vietoje, taip pat papildomi bei detalizuojami parodymai, surandama naujų įrodymų. Pažintinė parodymų patikrinimo vietoje funkcija daroma šiais atvejai:

1. Kai reikia nustatyti vietą, kur buvo padarytas nusikaltimas, kur buvo jam ruoštasi, kur paslėpti objektai.2. Kai reikia nustatyti, kur yra lavonas, pėdsakai, įrankiai ar kt. daiktinai įrodymai.3. Kai reikia nustatyti įvykio vietoje nusikaltimo mechanizmą.4. Kai reikia patikrinti tam tikro asmens žinias apie objektą.5. Kai siekiama patikrinti kelių asmenų parodymus apie tuos pačius objektus. Psichologiniai pranašumai – asmuo duoda paaiškinimus įvykio vietoje, todėl geriau viską prisimena, atgamina tai, kas

buvo pamiršta.Pasiruošimas parodymų patikrinimui vietoje. Reikia apibrėžti konkretų tikslą, išstudijuoti bylą, susipažinti su

medžiaga, išsiaiškinti kilusius neaiškumus, pasirūpinti, kad dalyvautų tardymo patikrinimo dalyviai, pasiruošti mokslines technines priemones, numatyti transportą. Viskas turi būti atlikta planingai. Dalyviams išaiškinam jų procesinė padėtis, įspėjami dėl atsakomybės. Tikrinami tik vieno asmens parodymai. Negalimi veiksmai, žeminantys žmogaus orumą, pavojingi sveikatai. Dalyviai gali užduoti klausimus tik tardytojui leidus.

27

Rezultatų užfiksavimas. Protokolo rašymas, fotografuojama, filmuojama, daromi įrašai, planai, pėdsakų išliejos. Analogiška tardymo eksperimento rezultatų užfiksavimui (20 tema).

22. Kratos ir poėmio taktika. Krata - tardymo veiksmas, kurio metu prievarta apieškomos patalpos, statiniai, vietovės, asmenys, turint tikslą surasti ir paimti turinčius reikšmės bylos ištyrimui daiktus, nusikaltimo pėdsakus, taip pat surasti lavonus bei nusikaltėlius. Rūšys:

- pagal vietą ir objektus: vietovių, negyvenamų ir gyvenamų statinių patalpų, darboviečių, transporto priemonių, asmenų;

- pagal organizavimo būdą: pavienės ir grupinės;- pagal pirmumą: pirminės ir pakartotinės.Uždaviniai: daiktinių įrodymų ir lavonų suradimas; nusikaltėlių ir juos nustatyti padedančių duomenų suradimas; turto,

kuriuo būtų galima padengti nuostolius arba konfiskuoti suradimas; iš apyvartos išimtų arba be leidimo laikomų daiktų paėmimas.

Psichologiniai veiksniai: kratomieji ne tik neatsako už melagingus paaiškinimus kratos metu, bet jie dažnai būna suinteresuoti tuo, kad tardytojas nerastų nieko juos kompromituojančio. Tardytojas turi mokėti psichologiškai įtraukti asmenį į atviresnį pokalbį, sušvelninti jo priešiškumą. Kratos metu reikia stebėti kratomojo asmens reakcijas, nuotaikas, veido išraišką, žvilgsnį. Svarbu turėti mintyje, kad asmuo, pas kurį daroma krata, t.p. gali panaudoti psichologinius būdus tardytojo dėmesiui nukreipti, sudaryti konfliktinę situaciją. Tardytojui svarbu neprarasti savitvardos. Žodinis žvalgybos būdas - iš pokalbio stengiamasi sužinoti slepiamų objektų vietą.

Pasiruošimas kratai ir darymo planavimas. Etapai:1. Paruošiamasis – pasiruošimas išvykstant į vietą ir jau atvykus į ją;2. Tiriamasis – viskas išsamiai apžiūrima;3. Fiksavimo – rašomas protokolas, daiktų apyrašas, planas, fotografuojama, supakuojami daiktai.Išankstinis susipažinimas su kratos objektu ir jo apsaugos organizavimas. Surinkti kuo daugiau informacijos apie

ieškomus daiktus, kratomąją vietą, ten gyvenančius žmones, nustatyti, ar nereikės policijos operatyvinių darbuotojų pagalbos. Jei daroma kitos lyties asmens krata, tardytojas turi pasirūpinti, kad kratomoje grupėje būtų ir tos lyties asmenų.

Kratos darymo taktiniai būdai. Susipažįstama su vieta. Organizuojama jos apsauga, po to nuodugniai ištiriama. Kratomieji objektai ieškomi 2 metodais: nuosekliuoju (viskas iš eilės) ir pasirinktinuoju (pirmiausia apieškoma svarbiausios vietos dalys). Jeigu kratoje dalyvauja du tardytojai g.b. naudojami 2 būdai: lygiagretus (kratantieji judėdami į priekį lygiagrečiai nuosekliai viską apieško) ir priešpriešinis (viena tardytojas juda į dešinę, kt. – į kairę ir susitinka patalpos viduryje).

Asmens krata – žmogaus drabužių, apavo, turimų su savim daiktų bei kūno apieškojimas turint tikslą surasti pas kratomą daiktus ar dokumentus, galinčius turėti reikšmės bylai bei neduoti galimybės kratomajam užpulti arba nusižudyti. 2 stadijos: pirminė (daroma asmens sulaikymo vietoje) ir detalioji (pradedama nuo viršaus, t.y. nuo galvos apdangalo, drabužiai, avalynė, daiktai, kūnas).

Vienalaikių (grupinių) kratų taktika. Daro keli pareigūnai. Lygiagretus metodas – nuosekliai apžiūrimi paraleliniai išilginiai plotai; spiralinis metodas – ieškant judama pagal kreivę nuo centro ar nuo periferijos.

Poėmio darymo taktika. Poėmis – tardymo veiksmas, kuris atliekamas, kai reikia paimti t.t. daiktus ar dokumentus turinčius reikšmės bylai, kada tiksliai žinoma, kur ir pas ką jie yra. Paimant daiktus reikia žiūrėti, ar jie nepakeisti. Dokumentai paimami t.p. Tardytojas gali panaudoti prievartą ar padaryti asmens kratą, jei neatiduoda geruoju. Poėmis daromas prie kviestinių. Įmonėse, organizacijose turi dalyvauti materialiai atsakingas asmuo.

Rezultatų užfiksavimas. Protokolas būtinas, g.b. planai, fotografuojama, filmuojama. Protokolas iš 3 dalių: Įžanginė – bendri duomenys, t.p. t.b. nurodyta, kad prieš pradedant tardymą paskelbia nutarimą kratai daryti ir pasiūlė

kratomajam išduoti ieškomus daiktus, kratomojo asmens atsakymas į tai ir kokioje vietoje buvo padaryta krata, kad kratos dalyviams išaiškintos teisės ir pareigos. Aprašomoji – nurodoma, kas paimta ir kokiomis aplinkybėmis rasta. Aprašomi daiktai, jeigu jų labai daug pridedami priedai. Baigiamojoje – nurodoma, kas paimta, kas ir kam palikta saugoti, kaip daiktai supakuoti. Išvardinama pastabos, pareiškimai, jeigu jų buvo. Protokolas perskaitomas dalyviams ir jie jį pasirašo, t.p. pasirašo tardytojas ir kratomasis.

23. Apklausos taktika. Apklausos sąvoka, rūšys, uždaviniai. Apklausa yra tardymo veiksmas, kurio metu tardytojas iš apklausiamojo asmens gauna ir užfiksuoja žinias, turinčias

reikšmės bylai. Apklausos taktika - tai racionalių, įstatymu pagrįstų būdų, kuriais naudojantis gaunami tikri ir išsamųs parodymai, sistema.

Parodymų formavimosi procesas - nuo informacijos suvokimo iki jos perdavimo - yra sudėtingas psichologinis reiškinys.Šio proceso metu žmogaus psichiką veikia daugelis objektyvių ir subjektyvių veiksnių, nuo kurių galiausiai priklauso parodymų tikrumas ir išsamumas. Apklausos stadijos. Pirmiausia tardytojas išklauso laisvą apklausiamojo pasakojimą, po to duoda jam klausimus, pateikdamas, jeigu reikia, įrodymus. Vėliau apklausiama atsižvelgiant į susidariusią situaciją.

Psichologiniu požiūriu apklausa yra tardytojo ir apklausiamojo sąveika, siekiant gauti informacijos apie tiriamą nusikaltimą. Nuo šios sąveikos priklauso psichologinis kontaktas, kurį nustato ir palaiko tardytojas. Psichologinis kontaktas yra būtina sąlyga gauti parodymus. Tardytojas privalo jį nuolat palaikyti, nes užmegzti nutrūkusį prichologinį kontaktą labai sunku,

28

o kartais visai neįmanoma. Tardytojui neleistina nustatyti ir palaikyti psichologinio kontakto bet kokiomis pasitaikiusiomis primonėmis - familiarumu, meilikavimu, koketavimu, vaišinimu kava, cigaretėmis ir kitokiais panašiais apklausiamojo pasitikėjimo užkariavimo būdais.

Pasiruošimas apklausai susideda iš tokių elementų:1) bylos medžiagos išstudijavimas. Tardytojas specialiai nuodugniai išstudijuoja tą bylos medžiagą, kuri tiesiogiai liečia

būsimą apklausą. Šiuo atveju tikslinga išsirašyti iš bylos kai kuriuos duomenis, nes jie reikalingi sudarant apklausos planą;2) apklausos dalyko nustatymas. Apklausos dalykas - tai aplinkybės, dėl kurių reikia gauti parodymus. Apklausos

dalyką sąlygoja tai, kiek apklausiamasis gali žinoti apie tiriamą nusikaltimą. Studijuodamas bylos medžiagą, tardytojas jau susidaro preliminarią nuomonę tuo klausimu;

3) apklausiamojo asmenybės ištyrimas. Kad galima būtų nustatyti reikiamą psichologinį kontaktą su apklausiamuoju svarbu iš anksto turėti vaizdą apie jo asmenybę bei santykius su kitais bylos dalyviais.

4) apklausos plano sudarymas. Susipažinus su bylos medžiaga ir ištyrus apklausiamojo asmenybę, sudaromas apklausos planas, kuriame nurodomos išaiškintinos aplinkybės, fiksuojami klausimai, pateiktini apklausiamajam ir numatoma jų pateikimo eilė;

5) apklausiamojo ir kitų asmenų iššaukimas bei techninių priemonių paruošimas. Pasiruošti apklausai baigiama tuo, kad imamasi priemonių iššauti apklausiąmąjį ir kitus įstatyme numatytus asmenis (specialistą, vertėją, advokatą). Jeigu apklausos metu planuojama daryti garso įrašą, paruošiamas magnetofonas.

Žinių surinkimas apie apklausiamąjį asmenį ir apie jo santykius su kitais byloje dalyvaujančiais asmenimis. Kad galima būtų nustatyti reikiamą psichologinį kontaktą su apklausiamuoju svarbu iš anksto turėti vaizdą apie jo asmenybę bei santykius su kitais bylos dalyviais. Byloje tokių duomenų gali būti mažai arba net visai nebūti. Tada reikia gauti informaciją neprocesine tvarka (pakalbėti su administracijos ar visuomeninių organizacijų atstovais, panaudoti policijos operatyvines priemones ir pan.).

Apklausos dalykas - tai aplinkybės, dėl kurių reikia gauti parodymus. Apklausos dalyką sąlygoja tai, kiek apklausiamasis gali žinoti apie tiriamą nusikaltimą. Studijuodamas bylos medžiagą, tardytojas jau susidaro preliminarią nuomonę tuo klausimu; Susipažinus su bylos medžiaga ir ištyrus apklausiamojo asmenybę, sudaromas apklausos planas, kuriame nurodomos išaiškintinos aplinkybės, fiksuojami klausimai, pateiktini apklausiamajam ir numatoma jų pateikimo eilė;

Taktiniai apklausos būdai yra pagrįsti ir pasiekia savo tikslą, jeigu jie:1) atitinka įstatymą;2) yra efektyvūs pažintine prasme;3) atitinka etikos reikalavimus.Prieštaravimų, esančių apklausiamojo parodymuose, analizė ir panaudojimas.Jeigu kaltinamasis kaltas neprisipažįsta ir matyti, kad jis yra nusistatęs duoti melagingus parodymus ir savo negatyvios

pozicijos lengvai neatsisakys, tardytojas laisvo pasakojimo metu leidžia jam pasakyti viską, ką šis nori. Nors ir visiškai neteisingi ir nerealūs kaltinamojo paaiškinimai, tardytojas juos privalo įdėmiai išklausyti ir fiksuoti apklausos protokole. Net ir gudriam kaltinamajam sunku sukurti įtikinančius ir logiškus melagingus paaiškinimus, juo labiau išgalvoti nesančių įvykių smulkmenas. Todėl kaltinamojo parodymuose ir atsiranda netikslumų bei prieštaravimų tarp atskirų laisvo pasakojimo fragmentų. Kuo daugiau kaltinamasis pasakoja, kuo daugiau jis pateikia smulkmenų, tuo daugiau prieštaravimų išryškėja parodymuose. Tardytojui reikia labai įtemptai sekti visą laisvą pasakojimą, laiku pastebėti visus prieštaravimus, juos analizuoti ir įvertinti. Tačiau akylai stebėdamas kaltinamojo laisvą pasakojimą, tardytojas neturi nei žodžiais, nei veido išraiška išsiduoti, kad jis suprato, jog kaltinamasis savo parodymuose painiojasi. Kai kaltinamasis baigia laisvą pasakojimą, tardytojas leidžia jam susipažinti su protokole užfiksuotais parodymais ir pasiūlo pasirašyti. Po to tardytojas pereina prie aktyvių veiksmų - duoda apklausiamajam įvairius kontrolinius klausimus, kuriais akivaizdžiai parodo užfiksuotus prieštaravimus ir siūlo šiam juos paaiškinti. Kontroliniai klausimai turi būti taiklūs, konkretūs ir staigūs. Kaltinamasis, matydamas, kad savo išgalvotais ir prieštaringais parodymais pats save demaskuoja, gali suvokti užimtos pozicijos beprasmiškumą, ją pakeisti ir galiausiai sakyti tiesą.

Įrodymų panaudojimas. Įrodymų pateikimo procedūra priklauso nuo apklausiamojo individualių savybių, jo negatyvaus nusistatymo tvirtumo bei įrodymų pobūdžio. Tačiau yra kai kurių bendrų taisyklių, kurių, naudojant šį taktinį būdą reikėtų laikytis:

1) pateikti galima tik tikrus ir kruopščiai patikrintus įrodymus. Priešingu atveju kaltinamasis gali pamanyti, kad tardytojas neturi tikslių duomenų, patvirtinančių kaltinimą, ir tada įrodymų pateikimas gali neduoti laukiamo rezultato.

2) prieš pateikdamas įrodymą, tardytojas turi paklausti kaltinamąjį apie visas aplinkyes, susijusias su šiuo įrodymu. Tai darydamas, jis turi numatyti, jog kaltinamasis gali mėginti neigti įrodymą.

3) kai kuriais atvejais, prieš pateikiant kurį nors įrodymą, tikslinga kaltinamajam išaiškinti jo įrodomąją reikšmę.4) įrodymų pateikimo eilę tardytojas nustato atsižvelgdamas į jų reikšmę, ryšius, kaltinamojo gudrumą ir t.t. Apklausiant asmenį, svarbu atidžiai sekti, kaip ji reaguoja į pateikiamą įrodymą. Nors apklausiamojo elgesys bei

emocijos neturi įrodomosios reikšmės, tačiau taktine prasme svarbu žinoti jo nuotaiką, pastebėti, kada jis jaudinasi ar dvejoja. Padėjimas apklausiamajam prisiminti užmirštus faktus bei aplinkybes. Jeigu apklausiamasis pamiršta kai kurias

aplinkybes, atskleidžia jas nepakankamai, schematiškai arba pats yra neįsitikinęs, kad viską pasakoja teisingai, tardytojas pradžioje pasiūlo jam susikaupti, pagalvoti, įtempti atmintį ir prisiminti dar kokias nors detales ar faktus. Svarbu, kad ir aplinka

29

būtų palanki apklausiamajam susikaupti ir įtemptai galvoti: kabinete turi būti tyla ir timtis, negali jame būti pašalinių asmenų ar objektų, blaškančių dėmesį. Tardytojas privalo suteikti apklausiamajam pakankamai laiko apmąstyti. Jeigu tai nepadeda, tardytojas apklausiamajam padeda jam klausimais, kurie suaktyvina sąmonėje vadinamuosius asociacinius ryšius. Pvz., jeigu apklausiamasis iš dviejų tarpusavyje susijusių faktų, kaip tik tą, kuris liečia bylą, pamiršo, galima jį atkurti pagal nepamirštąjį. Atgaivina apklausiamojo atmintį bei suaktyvina asociacinius ryšius ir toks taktinis būdas, kaip įvairių objektų rodymas. Šio būdo esmę sudaro tai, kad apklausiamajam pateikiamas daiktas arba dokumentas, kuriuos jis anksčiau matė ryšium su tam tikru įvykiu. Apžiūrėjes objektus ir prisiminęs, kur, kada juos matė, jis gali atkurti ir kitas aplinkybes, bylą liečiantį įvykį. Šiam tikslui galima parodyti liudytojui fotografijas, planus, schemas ir pan. Siekdamas atkurti apklausiamojo atmintyje žmogaus išorės požymius, tardytojas gali paklausti jį, į ką iš jo pažįstamų šis žmogus yra panašus. Apklausiamasis gali nurodyti tokį asmenį, o po to, remdamasis jo išorės požymiais, prisiminti tardytoją dominančio žmogaus žymes. Norint padėti apklausiamajam prisiminti pamirštas aplinkybes, naudinga apklausti jį tam tikro įvykio vietoje. Tai irgi yra apklausa remiantis asociacijomis. Tik šiuo atveju atmintį atgaivina ne tardytojo pateikiami klausimai, o pakartotinis suvokimas tos aplinkos, kurioje buvo tiriamasis įvykis. Šio taktinio būdo nereikia painioti su savarankišku tardymo veiksmu - parodymų patikrinimu vietoje.

Aplinkinė ("užmaskuota") apklausa yra gana svarbi siekiant gauti iš kaltinamojo žinių, kurias jis nori nutylėti. Tardytojas, iš anksto žinodamas, kad negaus teisingo atsakymo į pagrindinį jį dominantį klausimą, duoda kitus aplinkinius, kaltinamojo nuomone, nepavojingus klausimus. Girdėdamas tokius "nekaltus" klausimus, kaltinamasis atsipalaiduoja, susilpnėja jo budrumas.Tačiau šiuo atveju dar svarbiau yra tai, kad, atsakydamas į aplinkinius klausimus, apklausiamasis, pats to nejausdamas , atsako ir į pagrindinį, užmaskuotą klausimą. Šis būdas sėkmingai naudojamas patikrinant alibi.

Psichologinio poveikio ribos, siekiant gauti iš apklausiamojo teisingus parodymus.Psichologiniu požiūriu apklausa yra tardytojo ir apklausiamojo sąveika, siekiant gauti informacijos apie tiriamą

nusikaltimą. Nuo šios sąveikos priklauso psichologinis kontaktas, kurį nustato ir palaiko tardytojas. Psichologinis kontaktas yra būtina sąlyga gauti parodymus. Tardytojas privalo jį nuolat palaikyti, nes užmegzti nutrūkusį prichologinį kontaktą labai sunku, o kartais visai neįmanoma. Tardytojui neleistina nustatyti ir palaikyti psichologinio kontakto bet kokiomis pasitaikiusiomis priemonėmis - familiarumu, meilikavimu, koketavimu, vaišinimu kava, cigaretėmis ir kitokiais panašiais apklausiamojo pasitikėjimo užkariavimo būdais.

Įtariamojo ir kaltinamojo apklausos taktikos ypatumaiĮtariamuoju laikomas asmuo, sulaikytas įtariant, kad jis padarė nusikaltimą, arba asmuo, kuriam pritaikyta kardomoji

priemonė prieš pareiškiant kaltinimą. Įtariamasis yra trumpalaikė, epizodinė procesinė figūra. Todėl tardytojas, norėdamas jį apklausti, paprastai dar neturi išsamių įrodymų, kad būtent jis padarė nusikaltimą. Įtariamojo apklausos taktinis planas priklauso nuo to, ar apklausiamas sulaikytasis asmuo, ar asmuo, kuriam paskirtakardomoji priemonė prieš pareiškiant kaltinimą. Antruoju atveju tardytojui lengviau numatyti apklausos taktiką, nes paprastai jis jau turi daugmaž pakankamai įrodymų apie nusikaltimo aplinkybes ir įtariamojo asmenybę. Tuo tarpu apklausiant sulaikytą įtariamąjį, įrodomosios infomacijos stoka riboja tardytojo taktines galimybes. Tačiau įtariamojo apklausa tuojau pat po sulaikymo turi ir savo privalumų - tokioje situacijoje apklausiamasis paprastai nespėja sukurti ir detaliai pagrįsti melagingų versijų, greičiau painiojasi ir išsiduoda.

Kaltinamojo apklausos taitikos ypatybes sąlygoja tai, kad jam pareiškiamas klatinimas, suformuluotas motyvuotame nutarime patraukti kaltinamuoju. Pareikšdamas kaltinimą, tardytojas, be kita ko, turėtų išaiškinti ne tik inkriminuojamų faktų esmė, bet ir baudžiamojo kodekso normos, pagal kurią kvalifikuojama veika, sankciją, nes tai gali turėti teigiamą reikšmę siekiant gauti iš kaltinamojo teisingus parodymus. Nepaisant nurodytų ypatybių, kaltinamojo ir įtariamojo apklausos taktikos pagrindiniai klausimai yra vienodi.

Liudytojo ir nukentėjusiojo apklausos taktika.Liudytojai apklausiami visose baudžiamosiose bylose. Jų parodymais galima nustatyti įvairiausias bylų aplinkybes.

Tardytojas prieš pradėdamas apklausą, įsitikina liudytojo asmens tapatybe, išaiškina jo pareigą teisingai papasakoti visa, kas jam žinoma byloje, ir įspėja jį dėl baudžiamosios atsakomybės už atsisakymą arba vengimą duoti parodymus ir už žinomai melagingus parodymus. Tai pažymima protokole ir patvirtinama liudytojo parašu. Pradžioje liudytojas duoda parodymus laisvai pasakodamas. Pasakojimo kryptį jis pasirenka savo nuožiūra arba tardytojo rekomendacija. Tokio pasakojimo nereikia pertraukinėti, juo labiau pasakojančiojo skubinti, jeigu liudytojas nukrypsta nuo apklausos dalyko, jam reikia apie tai priminti. Po laisvo pasakojimo tardytojas duoda liudytojui klausimus, kurie priklauso nuo jo parodymų pobūdžio. Liudytojo parodymai gali būti teisingi ir neteisingi. Teisingi parodymai yra tokie, kurie objektyviai atspindi tikrovės faktus, sudarančius apklausos dalyką. Neteisingi parodymai būna dėl 2 priežasčių:

1) kai sąžiningas liudytojas dėl įvairių jau paminėtų objektyvių ir subjektyvių veiksnių klysta ir negali teisingai atkurti tardytoją dominančių aplinkybių,

2) kai liudytojas duoda žinomai melagingus parodymus, sąmoningai norėdamas suklaidinti tardytoją.Nukentėjusysis apklausiamas pagal liudytojo apklausos taisykles. Tačiau jis skiriasi nuo liudytojo tuo, kad nusikaltimu

jam padaryta žala ir todėl jis pagrįstai yra suinteresuotas bylos baigtimi. Todėl, apklausiant nukentėjusįjį ir įvertinant jo parodymus, reikia atsižvelgti į tokį suinteresuotumą, taip pat ir į tai, kad dėl grėsusio pavojaus ir susijaudinimo nukentėjusysis galėjo iškreiptai suvokti įvykio aplinkybes. Visais kitais požiūriais nukentėjusiojo ir liudytojo apklausos taktiniai būdai yra panašūs.

Nepilnamečio apklausos taktika. Nepilnamečio psichinė sankloda ir charakteris dar nėra susiformavę, jis neturi gyvenimiško patyrimo ir žinių, todėl su juo sunkiau sueiti į psichologinį kontaktą. Neatisitiktinai, apklausiant nepilnamečius,

30

privalo dalyvauti tėvai, globėjai ar pedagogas. Apklausos pradžioje rekomenduotina pasikalbėti su apklausiamuoju tema, kuri neturi nieko bendra su apklausos dalyku, tačiau yra aktuali nepilnamečiui (apie sportą, literatūrą, kiną, gyvenimo sąlygas, mokymąsi ir pan.). Tokiu pokalbiu tardytojui reikia įgyti nepilnamečio pasitikėjimą, o po to pamažu pereiti prie pačios apklausos. Tardytojas turi kalbėti su nepilnameču paprastai, jam suprantama kalba.

Apklausiant nepilnametį, reikia atsiminti, kad jis gali būti gana pastabus, tačiau linkės fantazuoti ir nesunkiai pasiduodantis suaugusųjų nuomonei ar įtakai. Jeigu nepilnametis itin sklandžiai, neužsikirsdamas pasakoja apie įvykio detales, tokie parodymai gali būti fantazijos arba poveikio išdava. Kai nepilnametis, duodamas parodymus, nukrypsta nuo apklausos dalyko, painiojasi, tardytojas turi itin atsargiai tai pakoreguoti. Šiuo atveju net mažiausia netiksli užuomina gali neigiamai atsiliepti parodymų teisingumui.

Apklausiant nepilnametį, nepatariama iš karto rašyti apklausos protokolo, nes tokia oficiali procedūra gali jį nugąsdinti, šis gali užsidaryti savyje ir neduoti bylai reikalingos informacijos. Apklausos protokolą geriau surašyti, kai apklausa jau baigta.

Apklausos rezultatų užfksavimas. Pagrindinė apklausos ir jos rezultatų fiksavimo forma yra apklausos protokolas. Šis procesinis dokumentas turi labai svarbią įrodomąją reikšmę, todėl jam keliami dideli ne tik procesiniai, bet ir taktiniai reikalavimai. Apklausos protokolas susideda iš 4 dalių:

1) įžanginė (anketinė) dalis. Joje nurodoma: apklausos data, vieta ir kiti rekvizitai, apklausiamojo anketiniai duomenys, pažymima apie tai, kad liudytojas ar nukentėusysis įspėti dėl atsakomybės už atsisakymą ar vengimą duoti parodymus bei už melagingų parodymų davimą, o įtariamajam išaiškintos jo teisės, kaltinamajam pateiktas klausimas,ar prisipažįsta kaltas, ir jo atsakymas.

2. Laisvasis pasakojimas. Čia užfiksuojami apklausiamojo nuožiūra išdėstyti parodymai apie jam žinomas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai. Parodymai rašomi pirmuoju asmeniu ir, kiek įmanoma, pažodžiui.

3. Klausimai apklausiamajam ir jo atsakymai. Šioje protokolo dalyje taip pat nurodoma, kokie buvo apklausiamajam pateikti įrodymai.

4. Baigiamoji dalis. Joje fiksuojamas apklausiamojo susipažinimo su protokolu būdas (ar protokolą perskaitė jis pats, ar tai padarė tardytojas), padaromi papildymai ir pataisos. protokolą pasirašo apklaustasis, kiti apklausoje dalyvavę asmenys ir tardytojas. Jeigu protokolas surašytas keliuose puslapiuose, apklaustasis kiekvieną puslapį pasirašo atskirai.

Apklausos protokolas turi būti tikslus, aiškus, išsamus ir nuoseklus. Apklauso protokolo kokybė daug priklauso nuo protokolavimo būdo. Protokolas gali būti rašomas:1) baigus žodinę apklausą ir 2) kartu su žodinė apklausa.Garso ir vaizdo įrašų panaudojimas apklausos metu. Tardytojas, apklausdamas įtariamąjį, kaltinąmąjį, liudytoją ar

nukentėjusįjį, gali įrašyti jų parodymus į magnetofono juostelę, pranešęs apie tai apklausiamajam iki apklausos pradžios. Garsas gali būti įrašomas ir pačių dalyvių prašymu. Į magnetofono juostelę turi būti įrašyta visa apklausa - nuo pradžios iki galo. Neleidžiama įrašyti į fonogramą apklausos dalių, taip pat pakartoti parodymų specialiai garso įrašui padaryti.Baigus apklausą, visas garso įrašas duodamas perklausyti apklausiamajam. Garso įrašas baigiamas apklausiamojo pareiškimu, patvirtinančiu įrašo teisingumą. Garso įrašymas yra papildoma parodymų fiksavimo forma, todėl kartu su juo turi būti rašomas apklausos protokolas, kuriame be kita ko, nurodomi duomenys apie garso įrašo naudojimą. Garso įrašymas turi daug privalumų: galima užfiksuoti ir išsaugoti iš apklausiamojo asmens gautą visą informaciją; galima užfiksuoti ne tik parodymų turinį, bet ir gyvą kalbą su jos Aindividualiais ypatumais bei emociniais atspalviais, o tai žinoti neretai gana svarbu. Garso įrašus daryti naudinga fiksuojant parodymus: asmenų kurie žino svarbius bylai duomenis ir gali duoti teisingus parodymus, tačiau yra kaltinamųjų arkitų suinteresuotų byla asmenų veikiami, todėl ateityje gali parodymus pakeisti; kaltinamųjų, kaltinamų padarius itin sunkius nusikaltimus; asmenų, kurie gali neatvykti į teismą dėl ligos ar todėl,kad yra išvykę; nepilnamečių ir mažamečių, kurių kalbos ypatybes sunku užfiksuoti apklausos protokole; sužeistųjų ir ligonių; asmenų, kuriuos turi ištirti teismo psichiatrinė ekspertizė; asmenų, apklaustųjų dalyvaujant vertėjui, ir t.t.

Akistatos sąvoka ir psichologiniai pagrindai. Akistaton suvedami du pirmiau apklausti asmenys, kurių parodymuose yra esminių prieštaravimų. Akistata gali būti daroma tarp kaltinamųjų (įtariamųjų), tarp kaltinamojo (įtariamojo) ir liudytojo (nukentėjusiojo), taip pat tarp liudytojų (nukentėjusiųjų). Akistatos tikslas yra pašalinti prieštaravimus. Akistata yra sudėtingas psichologiniu požūriu veiksmas. Ji dažnai vyksta konfliktinėse situacijose. Akistatoje asmenys duoda prieštaringus parodymus dalyvaujant tardytojui. Tai, suprantama, turi reikšmės akistatos dalyvių elgesiui ir duodamų parodymų pobūdžiui. Nemažą vaidmenį vaidina kiekveno akistatos dalyvio autoritetas, valios ir intelekto savybės. Neretai akistaton suvedami asmenys, tarp kurių susiklostę tam tikri santykiai (draugiški ar priešiški, tarnybiniai ar giminystės ryšiai ir pan.). Visos nurodytos aplinkybės turi nemažą poveikį akistatos rezultatams. Psichologine prasme akistata yra visgi gana veiksmingas prieštaravimų pašalinimo būdas. Čia argumentus dėl kurio nors teiginio teisingumo pateikia ne tardytojas, o tiesiogiai apklausiamasis. Taip atsiranda dar vienas psichologinio poveikio komponentas - kito apklausiamojo "dayvavimo efektas", ir tai sudaro papildomas sąlygas nustatyti tiesą. Todėl jeigu tardytojas yra įsitikinęs, kad vienas skistatos dalyvis duoda teisingus parodymus ir nėra pavojaus, kad jis juos pakeis, akistaton reikia suvesti.

Pasiruošimas akistatai. Akistatos sėkmė nemažai priklauso nuo to, ar kruopščiai ir tinkamai pasiruošta šiam veiksmui. Ruošdamasis suvesti akistaton, tardytojas turi išstudijuoti akistatos dalyvių anksčiau duotus parodymus, išsiaiškinti jų asmenines savybes bei tarpusavio santykius ir po to nuspręsti: kokius prieštaravimus galima pašalinti akistatos metu, kokius klausimus ir kokia eile pateikti kiekvienam akistatos dalyviui, kurį iš jų tikslingiausia apklausti pirma. Be to, reikia, kad tardytojas mėgintų

31

numatyti būsimą akistatos dalyvių elgesį, ent galimus ekscesus apklausos metu. Taip pat svarbu pasirinkti akistatai tinkamą momentą. Tardytojas jį parenka atsižvelgdamas į susidariusią byloje tardymo situaciją ir taktinius motyvus.. Akistata yra tikslinga tik tada, kai tardytojas jau turi sukaupęs duomenų, kurie leidžia objektyviai įvertinti jos dalyvių anksčiau duotus parodymus ir nustatyti, kurie iš jų teisingi. Akistatos dalyviams nereikėtų iš anksto pranešti apie būsimą veiksmą, nes netikėtumo momentas čia gali turėti nemažą psichologinę ir taktinę reikšmę.

Akistatos taktiniai būdai. Akistatos taktikai turi reikšmės įvairūs veiksniai - tiriamos bylos pobūdis, akistatos dalyvių procesinė padėtis, asmeninės savybės, tarpusavio santykiai ir pan. Tačiau svarbiausia čia yra prieštaravimų parodymuose priežastys. Šie prieštaravimai gali atsirasti akistatos dalyviui sąžiningai klystant arba jam duodant žinomai melagingus parodymus.

Jeigu prieštaravmai atsiranda dėl sąžiningo klydimo, tai apklausiamieji paprastai kartu su tardytoju suinteresuoti nustatyti tiesą. Tada prieštaravimai ir klaidos yra pašalinami akistatos metu, kaip ir apskritai apklausoje šiais būdais: duodant klausimus, kurie suaktyvina asociacijas, pateikiant įrodymus ir suvedant akistaton įvykio vietoje. Vienam iš dalyvių duodant žinomai melagingus parodymus atveju dėl esminių prieštaravimų ir net priešingų akistatos dalyvių interesų atsiranda konfliktinė situacija. Tokioje akistatoje pirmuoju reikia apklausti dalyvį, kuris duoda teisingus parodymus ir demaskuoja antrąjį. Pasielgus priešingai, galima sužlugdyti akistatą, nes sąžiningas dalyvis gali pasiduoti meluojančio asmens įtakai ir pakeisti savo parodymus. Taktiniai būdai demaskuoti meluojančio akistatos dalyvio parodymus yra panašūs į tuos, kurie naudojami konfliktinės situacijos sąlygomis daromoje apklausoje. Labai svarbu akistatos metu pasiremti asmens, duodančio teisingus parodymus, pozicija. Toks asmuo yra suinteresuotas išaiškinti prieštaravimus bei įrodyti, kad jo parodymai teisingi, jis tampa savotišku tardytojo pagalbininku. Be to, šis asmuo gali pasakyti kitam dalyviui į akis ir tokius faktus, kurių tardytojas visai nežino, tuo galutinai paneigdamas meluojančio asmens tvirtinimus.

Akistatos rezultatų užfiksavimasAkistatos, kaip apklausos porūšio, protokolui taip pat keliami apklausos rezultatų fiksavimo reikalavimai - jie turi būti

tikslūs, aiškūs ir pan. Tačiau šis protokolas turi savo ypatumų Praktikoje yra naudojamos 2 akistatos protokolo rašymo formos.:1) kai kiekvienas akistatos protokolo puslapis vertikaliai padalijamas į 2 dalis, surašant kairėje vieno dalyvio

parodymus, dešinėje - kito. Kairėje pusėje fiksuojami teisingus parodymus duodančio asmens paaiškinimai.2) kai klausimai ir atsakymai rašomi paeiliui eilutėmis.Fiksuoti parodymus protokole, padalytame vertikaliai į 2 dalis, patogiau tada, kai akistatos metu aiškinami nedideli

prieštaravimai ir nesikeičia dalyvių apklausos eilės tvarka. Rašyti tekstą eilutėmis rekomenduojama tais atvejais, kai tardytojui reikia užprotokoluoti palyginti daug informacijos ir, be to, akistatos metu numatoma keisti dalyvių apklausos tvarką.

24 Tema Parodymo atpažinti taktika

24.1.Parodymas atpažinti yra tardymo veiksmas, kurio metu tardytojas ar teismas pateikia atpažįstančiajam asmeniui atpažintinus objektus, o šis juos lygina su anksčiau stebėtaisiais ir nustato, ar tai tie patys, ar ne. Suvoktus objektus galima atpažinti rega, klausa, skoniu, uosle ar lietimu. Atpažinimo tikslas yra anksčiau suvoktojo objekto identifikacija. Atpažinimo subjektais, atpažįstančiaisiais asmenimis gali būti įvairūs proceso dalyviai: liudytojai, nukentėjusieji, įtariamieji, kaltinamieji.

Parodymo atpažinimo rūšys: 1) atpažinimas asmenų; 2) daiktų ;3) lavonų; 4) gyvūnų; 5) patalpų ir vietovių. Objektai gali būti parodomi atpažinti arba tiesiog patys, arba jų atvaizdai.

24.2. Parodymo atpažinti psichologija.Psichologinis parodymo atpažinti procesas susidžda iš iš trijų pagrindinių etapų: 1) formuojančiojo, į kurį įeina objekto vaizdo suvokimas, įsiminimas ir išlaikymas atmintyje;2) reprodukcinio, susidedančio iš suvoktojo vaizdo prisiminimo ir pažinimo; 3) atpažinimo tiesiogine prasme, kurio metu, remiantis pažinimu, pareiškiama apie atpažinimą.

Parodant atpažinti, naudojami tokie pagrindiniai psichologiniai taktiniai būdai, kaip psichologinio kontakto tarp dalyvių formavimas ir parodymų kriminalistinė analizė.

Atpažintino objekto požymių suvokimas ir atsiminimas daug priklauso nuo to, ar įdėmiai ir ilgai buvo stebimas objektas įvykio metu, kokiomis sąlygomis buvo stebimas, kokia yra atpažįstančiojo asmens rega ir klausa, kas būdinga stebimam objektui ir t.t.

Kriminalistinei parodymų analizei nemažą reikšmę turi atpažįstančiojo reakcija į atpažintinąjį ir atpažintinojo – į atpažįstantįjį.

32

24.3.Pasiruošimas parodymui atpažinti. Į pasirengimo parodymui atpažinti veiksmų ir priemonių planą įeina atpažįstančiojo apklausa, atpažintino objekto bei objektų, tarp kurių turi būti parodomas atpažinti objektas, parinkimas, tinkamų sąlygų parodymui atpažinti sudarymas, kviestinių pakvietimas, fiksavimo ir kitokių techninių priemonių paruošimas. Apklausos metu svarbu išsiaiškinti tokias pagrindines aplinkybes: ar gerai prisimena atpažįstantysis asmuo atpažintiną objektą, kokius būdingesnius požymius pastebėjo atpažįstantysis ir ar jis galėtų atpažinti atpažintiną objektą ir t.t.

Ruošiantis parodymui atpažinti, svarbu numatyti tuos objektus (ne mažiau kaip du), tarp kurių bus tas, kurį reikia atpažinti. Lavonas paprastai parodomas atpažinti vienas. Parodomųjų atpažinti objektų ar jų atvaizdų negalima prieš tai parodyti atpažįstančiajam, negalima pasakyti jokių jų požymių. Parodymo atpažinti metu būtinai turi dalyvauti ne mažiau kaip du kviestiniai. Reikia pasirūpinti atitinkamomis mokslinėmis techninėmis priemonėmis, kurios gali būti reikalingos fotografuoti, filmuoti, garsui ar vaizdui įrašyti.

24.4Atpažįstančiojo apklausos ypatumai.Labai svarbu mokamai ir kuo detaliau apklausti atpažįstantįjį asmenį apie atpažintiną objektą, todėl šį tardymo veiksmą reikia atlikti kuo greičiau, kol dar jis nespėjo pamiršti to objekto požymių. Apklausos metu svarbu išsiaiškinti tokias pagrindines aplinkybes: ar gerai prisimena atpažįstantysis asmuo atpažintiną objektą, kokiomis sąlygomis ir kiek laiko jį stebėjo ar klausė, ar jis jo nebuvo matęs anksčiau, prieš tą įvykį;kokius būdingesnius požymius pastebėjo atpažįstantysis ir ar jis galėtų atpažinti atpažintiną objektą; ar atpažįstantysis asmuo yra normalio regos, klausos, psichinės būklės ir t.t.; ar gali būti dar kuo nors patvirtinti atpažįstančiojo parodymai apie atpažintino objekto požymius.

24.5.Atpažinimo objektų parinkimas. Ruošiantis parodymui atpažinti, svarbu numatyti tuos objektus (ne mažiau kaip du), tarp kurių bus tas, kurį reikia atpažinti. Lavonas paprastai parodomas atpažinti vienas. Parodomųjų atpažinti objektų ar jų atvaizdų negalima prieš tai parodyti atpažįstančiajam, negalima pasakyti jokių jų požymių. Nėra prasmės parodyti atpažinti tikrai pažįstamus žmones.

24.7. Asmenų parodymo atpažinti taktika. Žmonės gali būti atpažįstami pagal išorę, balsą, eiseną ir t.t. Tam tikslui į atpažinimo vietą pakviečiami kviestiniai ir asmenys, tarp kurių bus atpažintinas asmuo. Jiems paaiškinamas atpažinimo tikslas. Po to pakviečiamas atpažintinas asmuo ir jam pasiūloma pačiam pasirinkti vietą tarp pakviestųjų. Tada paprašoma, kad įeitų atpažįstantysis. Jam pasiūloma apžiūrėti parodomus atpažinti pagal išorę asmenis ir pasakyti, ar jis iė jų ką nors atpažįsta ir, jeigu taip – pagal kokius požymius.

Baigus atpažinimo procedūrą, reikia visus parodytus asmenis nufotografuoti.

Jeigu parodoma atpažinti pagal funkcinius, dinaminius požymius, tada reikia, kad jie ir būtų stebimi. Svarbu, kad atpažintinas asmuo negalėtų pakeisti savo balso ar eisenos. Kada atpažįstantysis pareiškia, kad jau atpažino balsą, tada jis tai pareiškia prie atpažinto asmens ir nurodo, kokius konkrečius žodžius ir kokius balso požymius atpažino. Atpažinimo rezultatai surašomi viename parodymo atpažinti protokole. Eisenos ir gestikuliavimo požymius galima užfiksuoti filmuojant, o balso – garso įrašais.

Lavono parodymo atpažinti taktika.Lavoninėje lavonas gali būti parodomas atpažinti visiems to pageidaujantiems asmenims be specialios procesinės tvarkos. Kai lavonas atpažįstamas, reikia, kad lavoninės pareigūnai užrašytų, kas atpažino, pagal kokius požymius, ir apie tai skubiai pranešti tardytojui. Tardytojas atpažinusį asmenį išsamiai apklausia apie tuos požymius, pagal kuriuos šis atpažino. Rastas suskaidyto lavono dalis atpažinti verta parodyti tik tais atvejais, kai ant jų yra ypatingų žymių (tatuiruočių, apgamų). Prie lavono rastus kokius nors daiktus (pvz.: lagaminą, skėtį) reikia pateikti atpažinti atskirai, pagal bendrąsias daiktų atpažinimo taisykles.

33

Kartais gali iškilti reikalas iškasti palaidotąjį lavoną (ekshumuoti) tam, kad jis būtų parodomas atpažinti. Tai daroma priėmus specialų nutarimą, dalyvaujant tardytojui, kviestiniams ir teismo medicinos bei kitiems specialistams.

Daiktų parodymo atpažinimo taktika.Daikai pateikiami atpažinti laikantis visų bendrųjų parodymo atpažinti taisyklių. Prieš parodant atpažinti, atpažįstantysis būtinai apklausiamas apie visus atpažintino objekto požymius. Reikia stengtis išaiškinti, ar kartais nėra pas tą asmenį atpažintino daikto fotonuotraukų, paso ar kokių nors jo dalių. Jeigu atpažįstantysis asmuo gali nupiešti atpažintiną daiktą, jam reikia leisti tai padaryti, o piešinį su jo parašu prijungti prie bylos. Parodant atpažintinus daiktus, kartais gali padėti ir specialistas.

24.8. Atpažinimo iš foto nuotraukų ir vaizdo įrašų ypatumai. Fotonuotraukos parodomos atpažinti kartu su kitų asmenų, nesusijusių su byla, ne mažiau kaip trimis foto nuotraukomis arba gali būti parodomos foto nuotraukos, kino juostos arba vaizdo ir garso įrašai, kuriuose atpažintinas objektas užfiksuotas kartu su kitais objektais. Foto nuotraukos užklijuojamos ant atitinkamo lapo, pažymimos numeriais, uždedamas antspaudas ir ant to lapo pasirašo tardytojas.

24.9. Parodymo atpažinti eigos ir rezultatų užfiksavimas. Parodant atpažinti turi būti rašomas parodymo atpažinti protokolas, be to gali būti fotografuojama, filmuojama bei daromi garso bei vaizdo įrašai. Parodymo atpažinti protokolas susideda iš trijų dalių: įžanginės, aprašomosios, baigiamosios. Įžanginėje protokolo dalyje nurodomos bendros įvadinės žinios. Aprašomojoje dalyje nurodoma atpažįstančiojo asmens pavardė, vardas, tėvo vardas, procesinė padėtis, žinios apie parodomuosius atpažinti objektus ir kais jie išsidėstę, apšvietimo pobūdis ir stiprumas, parodymo atpažinti pradžios ir pabaigos laikas, nurodoma, kad kviestiniams ir kitiems dalyviams išaiškintos teisės ir pareigos ir t.t. toliau eina atpažįstančiojo asmens parodymai apie tai, pagal kokias žymes ir ypatybes jis atpažįsta rodomąjį objektą, kurioje vietoje jis dabar yra palyginti su kitais objektais, kad atpažintinas asmuo pats laisvai užėmė tą vietą. Baigiamojoje protokolo dalyje nurodoma apie parodomųjų objektų ir atskirai atpažintojo fotografavimą, filmavimą, garso bei vaizdo įrašymą, dalyvių pareiškimus. Pabaigoje, perskaičius protokolą, pasirašo atpažįstantysis, kviestiniai ir tardytojas.

25. Ekspertizės skyrimo taktika.25.1. Teismo ekspertizės sąvoka ir klasifikavimas.Teismo ekspertizės – tai procesinis veiksmas, kuriuo siekiama nustatyti turinčias bylai reikšmę aplinkybes kvotėjo,

tardytojo, teisėjo ar tardymo pavedimu įstatymų nustatyta tvarka asmuo turintis specialių žinių atliekant specialius tyrimus ir šio tyrimo rezultatus fiksuoja ekspertizės lape, kuris turi savarankišką įrodomąją reikšmę. Moksliniu ir praktiniu tikslu teismo ekspertizės klasifikuojamos įvairiais pagrindais.

Pagal mokslo sritį ir ekspertų specialybę skiriamos: teismo medicininės, psichiatrinės, psichologinės, buhalterinės, techninės, prekinės, biologinės, ekologinės ir kt.

Pagal specialių žinių pobūdį: vienarūšės ir kompleksinės.Pagal tyrimus atliekančių ekspertų skaičių: vienasmeninės ir komisijinės.Pagal tyrimų apimtį: pagrindinės ir papildomos.Pagal tyrimų eiliškumą, pakartotinumą: pirminės ir pakartotinės.Pagal ekspertizės objektų skaičių: mažaobjektės ir daugiaobjektės.Didelę teismo ekspertizių grupę sudaro kriminalistinės ekspertizės, kurios daromos siekiant nustatyti kriminalistinių

objektų tapatybę arba išaiškinti klausimus, nesusijusius su kokių nors objektų identifikavimu. Pagrindinės kriminalistinių ekspertizių rūšys yra: daktiloskopinė, trasologinė, balistinė, rašysenos ir autorystės, techninė dokumentų, portretinė.

Papildomos ekspertizės skiriamos tais atvejais, kai padarytos eksperizės išvada yra nepakankamai aiški arba neišsami (ekspertas atsakė ne į visus jam pateiktus klausimus, ištyrė nevisus objektus), kai reikia atlikti laboratorinius ir kitus tyrimus; kai reikia atsakyti į iškilusius naujus klausimus arba ištirti naujus objektus, susijusius su jau darytos ekspertizės dalyku. Papildomą ekspertizę paprastai atlieka tas pats ekspertas, bet ji gali būti skiriama ir kitam ekspertui. Pakartotinė nuo papildomos skiriasi tuo, kad papildoma tiria klausimus, kurie dėl tam tikrų priežasčių nebuvo išspręsti, o pakartotinė – klausimus, į kuriuos jau

34

duotas atsakymas, bet eksperto išvada kelia abejonių. Pakartotinė ekspertizė skiriama kai eksperto išvada yra nepagrįsta arba jos teisingumas kelia abejonių, kai pirminės ekspertizės išvada prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, kai nustatomi nauji duomenys byloje, kurie gali turėti įtakos eksperto išvadai; kai skiriant ir darant ekspertizę padaryta esminių procesinių įstatymų pažeidimų. Pakartotinę ekspertizę atlikti skiriama kitam ekspertui (dažniausiai ekspertų komisijai).

Komisijinės ekspertizės skiriamos ypač sudėtingiems klausimams spręsti, kai labai didelė tyrimų apimtis arba kai tiriamuoju klausimu moksle yra skirtingų nuomonių. Ekspertų komisija daro sudėtingas pirmines arba pakartotines ekspertizes. Daromos, kai byloje yra keli ekspertizės aktai, kurių išvados skirtingos. Jeigu visi prieina bendrą išvadą, tyrimo rezultatai užrašomi viename lape, esant nesutarimui – kiekvienas ekspertas surašo aktą, nurodydamas motyvus ir formuluoja savo išvadą.

Kompleksinei ekspertizei būdingi požymiai: kelių sričių ekspertai sprendžia tą patį klausimą, atlieka kelis tyrimus, duoda bendrą išvadą.

25.2. Pasirengimas ekspertizei ir jos skyrimo taktika. Apima šiuos klausimus:1) ekspertizės reikalingumo išsprendimas;2) ekspertizei būtinos medžiagos surinkimas;3) ekspertizės skyrimo momento nustatymas;4) ekspertizės dalyko ir užduoties nustatymas;5) ekspertizės įstaigos arba eksperto parinkimas;6) klausimų ekspertams formulavimas.Ekspertizės reikalingumo išsprendimas – kiekvienu konkrečiu atveju tardytojas atsižvelgdamas į nustatytinų faktų

pobūdį nusprendžia, ar reikia ir jei reikia, tai kokios ekspertizės. Pagrindas ją skirti:– kai iškyla klausimai, kuriems spręsti reikia specialių žinių; – kai klausimai byloje gali turėti įrodomąją reikšmę tik atlikus specialų tyrimą;– kai šių klausimų negalima išspręsti pakviečiant specialistą dalyvauti byloje, šiuos klausimus išspręsti gali

atitinkamos rūšies ekspertas;– kai iškilusiems klausimams reikia eksperto išvados.BPK 86 str. numato 2 atvejus, kad būtina ekspertizė:1) mirties priežastims nustatyti;2) kaltinamojo psichinei būklei nustatyti tais atvejais, kai kvotėjui, tardytojui, prokurorui ar teismui kyla abejonių

dėl kaltinamojo pakaltinamumo ar jo galėjimo bylos proceso metu suprasti veiksmų esmę ar valdyti juos.Ekspertizei būtinos medžiagos surinkimas – tyrimui reikalingi objektai surenkami atliekant tardymo veiksmus –

apžiūra, krata,tardymo eksperimentas ir kt. Gali būti gauti ir atliekant specialų tardymo veiksmą, pavyzdžiui lyginamajam tyrimui paėmimas. Ekspertizei siunčiami objektai esti dviejų rūšių:

1. Tardymo veiksmų metu surasti ir paimti daiktiniai įrodymai. Jie vadinami tiriamaisiais.2. Ekspertams keliamas uždavinys nustatyti objektų tapatybę arba rūšinę priklausomybę, jiems turi būti pateikti

pavyzdžiai, reikalingi lyginamajam tyrimui. Tokie objektai vadinami lyginamojo tyrimo pavyzdžiais. Ekspertams turi būti pateikta jų pakankamai, jie turi būti kokybiški, jų tikrumas neabejojamas.

Ekspertizės skyrimo momento nustatymas – reikia atsižvelgti į ekspertizės tyrimo objekto būklę. Ekspertizė turi būti paskirta tuojau po to, kai surenakmai visi ekspertiniam tyrimui būtini objektai. Reikia surinkti ekspertizei lyginamąją medžiagą. Reikia atlikti eksperimentinius tyrimus ir taktinius metodus. Ekspertizės darymo vieta ir medžiagos pristatymo į ekspertizės įstaigą sąlygos. Reikia atsižvelgti į bylos aplinkybių specifiką ir spręstinų klausimų pobūdį. Tinkamas parinkimas priklauso nuo konkrečios situacijos, nuo to, kokias versijas reikia patikrinti; ar surinkta medžiaga ekspertizei; nuo įvairių rūšių ekspertizės darymo eiliškumo.

Ekspertizės dalyko ir užduoties nustatymas – išsiaiškina, kokius objektus pasiųsti ekspertiniam tyrimui ir ką dėl jų reikia nustatyti. Tų pačių tyrimo objektų atžvilgiu ekspertizės dalykas ir uždaviniai gali būti skirtingi. Svarbu teisingai apibrėžti užduotį ekspertams. Tipiškiausios užduotys:

1) nustatyti priežastinį ryšį tarp reiškinių;2) nustatyti veiksmo laiką, kryptį, tiriamų procesų greitį, nuoseklumą ir kt. parametrus;3) išaiškinti tiriamųjų objektų savybes ir būklę;4) nustatyti rūšinę priklausomybę ir identifikuoti objektus.Šios bendros užduotys sukonkretinamos atsižvelgiant į tai, kokias aplinkybes reikia nustatyti byloje, kokia joje surinkta

medžiaga ir pan.Ekspertizės įstaigos arba eksperto parinkimas – BP įstatymas suteikia teisę tardytojui skirti ekspertizę daryti teismo

ekspertizės įstaigose arba ne joje. Geriau daryti įstaigose, nes jos turi būtiną tyrimams aparatūrą bei technines priemones, specialiai parengtus kvalifikuotus kadrus. Ekspertizę daryti ne ekspertizės įstaigoje reikėtų tik tuo atveju, kai atitinkamoje teismo ekspertizės įstaigoje nėra reikalingo profilio specialisto. 2 pagrindiniai reikalavimai ekspertui: kompetencija ir nesuinteresuotumas.

Klausimų ekspertams formulavimas. Rašant nutarimą paskirti ekspertizę svarbu teisingai suformuluoti klausimus ekspertams. Nustatoma būsimo eksperimentinio tyrimo apimtis, išryškinama ekspertams keliama užduotis. Reikalavimai formuluojant klausimus:

1) klausima turi ribotis tik jų specialiomis žiniomis, galima klausti tik to, į ką jie kompetetingi atsakyti;

35

2) negalima pateikti teisinio pobūdžio klausimų;3) klausimai turi būti konkretūs, tikslūs, aiškūs, nedviprasmiški;4) klausimai turi būti pateikiami logiškai nuosekliai, iš pradžių – bendresni, kuriuos išsprendus galima atsakyti į

kt. klausimus;5) reikia pateikti pilną klausimų sąrašą, atsakymui į juos turi užtekti ekspertams nusiųstos medžiagos;6) klausimus grupuoti pagal tyrimo objektus. Išsprendus visus klausimus tardytojas parašo nutarimą skirti teismo ekspertizę. Su šiuo nutarimu būtinai

supažindinamas kaltinamasis.

26. Nusikaltimų tyrimo metodikos dalykas, sąvoka, sistema, uždaviniai. Atskirų N rūšių tyrimo metodika yra moksliškai pagrįsta rekomendacijų, taktinių būdų ir techninių priemonių, taikomų išaiškinant ir tiriant atskiras nusikaltimų rūšis, sistema.

Kriminalistinės nusikaltimų charakteristikos elementai. Kr.N. charakteristikos pagrindas yra t.t. rūšies nusikaltimų tipiškų būdų visuma. Kr.N. charakteristika l. svarbi rengiant nusikaltimų tyrimo metodiką.

Nusikaltimo būdas – tai veiksmų, kuriais rengiamasi padaryti nusikaltimą, kuriais jis padaromas bei slepiamas, sistema. N.būdas priklauso nuo objektyvių ir subjektyvių veiksnių – nusikalstamo kėsinimosi objekto, N. padarymo laiko, vietos, situacijos, nuo nusikaltėlio ryšio su kėsinimosi objektu. N būdas priklauso nuo nusikalstamų ryšių bei bendrininkų. Nusikalstamų ryšių grupės: 1)objektyviai būtini ryšiai, be kurių negalima padaryti N 2)subjektyvių aplinkybių sąlygojami ryšiai, susiklostę dėl ypatingų asmeninių santykių tarp nusikalstamų grupės dalyvių: giminystės, draugiškumo, t.t. 3)atsitiktiniai nusikalstami ryšiai.

Atskiros nusikaltimų rūšies tyrimo metodikos struktūra. Ją sudaro tokios dalys: 1)kriminalistinė atitinkamų nusikaltimų rūšių charakteristika; 2)baudžiamosios bylos iškėlimas ir pirminių tardymo veiksmų atlikimas, taip pat mokslinių techninių ir operatyvinių bei paieškos priemonių panaudojimas; 3)tardymo versijos ir tyrimo planavimas; 4)tardymo veiksmų ypatybės tolesniame bylos tyrime.

27. Nužudymų tyrimas

27.1. Nužudymų kriminalistinė charakteristika. Nužudymas - tai neteisėtas gyvybės atėmimas kitam žmogui tyčia ar dėl neatsargumo. BK numato tyčinį nužudymą, tyčinį nužudymą sunkinančiomis aplinkybėmis, motinos tyčinį nužudymą savo naujagimio, tyčinį nužudymą didžiai susijaudinus, nužudymą dėl neatsargumo.

Pagal nužudymo būdą, šiuos nusikaltimus galima suskirstyti į 2 grupes:

1)Atviras nužudymas- kai šį nusikaltimą kaltininkas padaro viešai, kitų žmonių akivaizdoje; tai ne viešas nužudymas, tačiau tai tie atvejai, kai nusikaltėlis nebando slėpti nusikaltimo ir savo kaltės;

2)Slaptas nužudymas- kai kaltininkas žudo žmonėms nematant ir aktyviai stengiasi paslėpti savo kaltę.

Atvirai nužudoma dažniausiai dėl buitinių ir asmeninių konfliktų: ginčų arba muštynių metu, dėl pavyduliavimo, taip pat didžiai susijaudinus ir kt. Kai nužudymas akivaizdus, kaltininkas yra žinomas- tirti tokį nusikaltimą nėra sunku. Čia tardytojo pagrindinis uždavinys- patvirtinti ar kaltininko paaiškinimai atitinka objektyvius bylos duomenis, išaiškinti nukentėjusiojo ir kaltininko socialinę bei psichologinę charakteristiką, jų tarpusavio santykius ir taip pat nustatyti tikruosius nužudymo motyvus, taip pat išaiškinti aplinkybes, padėjusias padaryti nusikaltimą.

Slaptai nužudoma paprastai savanaudiškais motyvais, išžaginimų atvejais ir pan.

36

Slaptus nužudymus galima suskirstyti į 6 grupes:

a)nužudymus, neslepiant nusikaltimo pėdsakų;

b)nužudymus slepiant nusikaltimo pėdsakus paprastai (elementariais) būdais;

c)nužudymus maskuojamus inscenizuojant kitokį įvykį;

d)nužudymus sudarkant veidą arba sunaikinant galvą;

e)nužudymus suskaidant lavoną;

f)paslepiant arba sunaikinant lavoną.

Žudikai paprastai naudoja tokius įrankius ir priemones: šaunamąjį ginklą; šaltąjį ginklą ir kitokias duriančias bei pjaunančias priemones; atsitiktinius daiktus (pagalį, akmenį virvę ir t.t.); aukštą arba žemą temperatūrą elektros srovę; transporto priemones;sprogstamąsias medžiagas; sudaro sąlygas, atimančias gyvybę; žudo tiesiog rankomis.

Pagal nusikaltimo įrankių ir priemonių naudojimo mechanizmą nužudymo būdai būna tokie: pasmaugiama, pakariama, sužalojamas kūnas, šaunama, nuskandinama, sudeginama, sušaldoma, nunuodijama.

Nužudymo būdą sąlygoja nusikaltimo motyvai, situacija, nusikaltėlio kontakto su auka forma (buvimo svečiuose, dalyvavimas muštynėse ir pan.), tai, kad nusikaltimą padarė grupė asmenų ir kiti objektyvūs bei subjektyvūs veiksniai. Visais atvejais tiriant nužudymus, turi būti išsamiai nustatyta: mirties faktas, vieta ir laikas; tiesioginė mirties priežastis; nužudymo būdas ir ginklas; nusikaltimo pėdsakų slėpimo būdas; nukentėjusiojo asmenybė; kaltininkas ir jo bendrininkai; nužudymo motyvai; aplinkybės, padėjusios padaryti nusikaltimą.

27.2. Baudž./b dėl nužudymo iškėlimas. Baudžiamosios bylos dėl nužudymų dažniausiai iškeliamos 1) radus lavoną. Apie jo radimą tardytojui gali pranešti policijos darbuotojai, pareigūnai ar piliečiai. Tačiau tokios informacijos dar nepakanka iškelti baudžiamąją bylą`. Tardytojas, dalyvaujant teismo medicinos ekspertui (arba gydytojui), privalo apžiūrėti įvykio vetą bei lavoną. Apžiūros metu kruopščiai ištyręs nusikaltimo vietą ir nustatęs, kad mirtis yra smurtinė ir dėl jos kaltas kitas asmuo, tardytojas iškelia baudžiamąją bylą. Baudžiamoji byla dėl nužudymo gali būti iškelta 2) ir be lavono – kai yra piliečio pareiškimas ir jį patvirtinantys papildomi duomenys, kad dingęs žmogus gali būti nužudytas.

27.3. Pirminio nužudymų tyrimo etapo uždaviniai. Radus lavoną baudžiamojoje byloje paprastai atliekami tokie pirminiai tardymo veiksmai: 1) apžiūrima įvykio vieta ir lavonas; 2) nustatoma nužudytojo asmenybė; 3) išaiškinami ir apklausiami liudytojai; 4) padaroma lavono teismo medicininė ekspertizė. Kartais gali būti sulaikomi ir apklausiami įtariamieji, daroma krata, akistata, panaudojamas tarnybinis šuo ir t. t.

27.4. Įvykio vietos ir lavono apžiūra. Prieš apžiūrint įvykio vietą, tardytojas iš esančių įvykio vietoje žmonių ar nepasikeitė pradinė įvykio vietos situacija ir lavono padėtis. Įvykio vietoje pirmiausia apžiūrimas lavonas, po to kita kuri įvykio vietos dalis. Lavoną, jo drabužius tyrinėja ekspertas ir nurodo tardytojui pradinius duomenis, kuriuos tardytojas surašo į apžiūros protokolą. Ekspertas gali pareikšti savo preliminarią nuomonę apie mirties priežastį, laiką, įrankius ir kt. Pradžioje lavoną reikia apžiūrėti statiškai – nustatyti ir užfiksuoti protokole jo padėtį ir rūbus, nekeičiant pozos. Lavono padėtis protokole fiksuojama pagal nejudančius objektus (medis, langas), nurodant tikslų atstumą nuo jų. Vėliau lavonas fotografuojamas pirmiausia apžvalginės (kartu su supančia aplinka), po to mazginės (kartu su esančiais šalia lavono daiktais) fotografijos metodais, taip pat iš viršaus ir abiejų pusių. Vėliau jis

37

apžiūrimas dinamiškai – visiškai ar iš dalies nurengiamas, paguldomas taip kad galima būtų jį kruopščiai ištyrinėti. Kūno sužalojimai, jų dislokacija, išorinis vaizdas, matmenys ir forma turi būti kruopščiai nustatyti, aprašyti ir užfiksuoti stambaus plano detaliąja masteline fotonuotrauka. Taip pat apžiūrimi jo drabužiai (spalva, būklė); apžiūrimas paviršius ant kurio yra lavonas (užfiksuojami jo vilkimo, transporto, kojų, kraujo –jo kiekis ir ar giliai jis įsisunkęs paviršiuje);jei nušautas – reikia aprašyti šūvio įėjimo ir išėjimo angos požymius, suodžių nuosėdas, surasti ir užfiksuoti esančias prie lavono tūteles; jei pakartas –reikia nustatyti kūno kabėjimo būklę, kilpos pobūdį, mazgo užrišimo būdą ir kt.

Apžiūrėjęs lavoną ir tiesiogiai susijusią su juo aplinką, tardytojas ima apžiūrinėti kitus įvykio vietos punktus: nusikaltėlio patekimo į patalpą vietą ir išėjimą; išlaužtas saugyklas; grumtynių pėdsakus; kraujo pėdsakus ir t.t. Ypač didelę reikšmę turi nusikaltimo įrankiai, nusikaltėlio palikti daiktai ir kiti pėdsakai, pagal kuriuos galima nustatyti kaltininką, todėl jie turi būti aprašomi įvykio vietos apžiūros protokole, nufotografuojami ir paimami.

27-5. Lavono teismo medicininė ekspertizė. Lavono ekspertizę tikslinga pavesti tam pačiam ekspertui, kuris dalyvavo įvykio vietos apžiūroje. Teismo medicinos ekspertui pateikiami klausimai: a) kokia mirties priežastis; b) kada žmogus mirė; c) kokie sužalojimai yra lavone ir koks jų pobūdis; d) kokiu įrankiu sužalota; e)ar galėjo mirusysis pats pasidaryti tokius sužalojimus; f) kokioje pozoje buvo mirusysis sužalojimų padarymo metu; g) ar mirusysis vartojo prieš mirtį alkoholį. Kai lavonas rastas pakartas, ekspertą dar klausiama, ar yra stranguliacinis griovelis ir ar jis atsirado žmogui esant gyvam, ar jis atitinka pozą, kurioje buvo rastas lavonas ir pan. Siunčiant lavoną teismo medicininei ekspertizei, ekspertui pavedama nustatyti kraujo grupę, paimti pirštų antspaudus, nes tai gali turėti reikšmės tyrimo metu.

27.6. Nužudytojo asmenybės nustatymas. Dažnai asmenybė nustatoma iš dokumentų, rastų nukentėjusiojo drabužiuose, giminių, kaimynų paaiškinimų. Sunkiau nustatyti nužudytojo asmenybę, jei lavonas rastas miške, lauke ir pan. o prie jo dokumentų nėra. Tokiu atveju svarbu užfiksuoti apžiūros protokole visus požymius pagal kurios galima vėliau atpažinti nužudytąjį (“žodinio atvaizdo” duomenis, apgamus, tatuiruotes, randus, likusius nuo ankstesnių sužalojimų ar operacijų ir kt. ypatingas žymes). Be to, dar kartą reikia nufotografuoti lavoną morge atpažįstamosios fotografijos metodu, taip pat daktiloskopuoti. Jeigu nužudytojo veidas nuo sužalojimų pakito, reikia pavesti teismo medicinos ekspertui atlikti veido “tualetą”, kad jis, kiek įmanoma, įgytų buvusio gyvo žmogaus veido vaizdą. Lavonas atpažinimui parodomas asmenims, žinantiems apylinkės gyventojams, per televiziją. Lavoną galima leisti palaidoti tik panaudojus visas galimybes asmenybei nustatyti ir sudarius neatpažinto asmens kortelę. Laidojimo vieta turi būti tiksliai pažymėta byloje. Lavono atpažinimui svarbu smulkiai aprašyti ir išlaikyti nužudytojo rūbus, o jų medžiagos pavyzdžius prijungti prie neatpažinto lavono kortelės.

27.7. Liudytojų išaiškinimas ir apklausa. Asmenys, matę nusikaltimą ar aptikę lavoną jau apžiūros metu gali suteikti vertingą informaciją, kurią gavus galima imtis efektyvių priemonių kaltininkui išaiškinti. Jeigu tokių liudytojų yra mažai ar iš viso nėra, reikia apeiti apylinkę kur žmogus buvo nužudytas, ir mėginti rasti asmenis, kurie suteiktų žinių, liečiančių bylą. Liudytojų parodymų dalykas priklauso nuo nužudymo aplinkybių: nužudymo su apiplėšimu atveju reikia iš liudytojų sužinoti kokios vertybės buvo pagrobtos, kas žinojo, kad nukentėjusysis turėjo vertybių, organizuoti stebėjimą tose vietose kur vertybės gali būti realizuotos; nužudymo su išžaginimu atveju, reikia išsiaiškinti su kokiais vyrais nužudytoji artimai bendravo, ar jai grasino ir pan. Jei yra prielaida, kad žmogus buvo nužudytas dėl asmeninių paskatų, liudytojai gali padėti išaiškinti kokie buvo nužudytojo santykiai su giminėmis, pažįstamais, kokio asmens priešiškų veiksmų nukentėjusysis bijojo ir pan.

27.8. Versijų dėl įtariamojo iškėlimas ir įtariamojo nustatymas nužudymų bylose. Kai apžiūrėta įvykio vieta, imtasi operatyvinių bei paieškos priemonių, tardytojas gali daryti prielaidą ar tai nužudymas, ar savižudybė, ar

38

nelaimingas atsitikimas. Tačiau kartais nusikaltėlis gali inscenizuoti nelaimingą atsitikimą ar savižudybę, todėl neretai reikia atlikti visą kompleksą tardymo ir kitokių veiksmų galima turėti tikrą vaizdą apie nužudymo įvykį. Sekanti pagrindinė tardytojo darbo kryptis – išaiškinti kaltininką. Sukaupti byloje duomenys ir nustatytos aplinkybės leidžia paruošti ir iškelti gana apibrėžtą versijų ratą. Remiantis nužudymo būdu bei visos nusikaltimo vietos situacijos analizės teisingu įvertinimu galima iškelti pagrįstas versijas apie asmenis, tarp kurių reikia ieškoti nusikaltėlio, apie nusikaltimo motyvus ir kt.

Pradinis taškas nusikaltimui tirti ir jam išaiškinti yra pats nužudymo mechanizmas: jei nužudymo situacija rodo, kad nužudytasis pats įsileido kaltininką į butą, su juo išgėrinėjo –iškyla versija, kad kaltininkas yra giminė, pažįstamas; jei nužudyta ypatingai žiauriai – kaltininkas gali būti psichiškai nesveikas, nervingas, ir iš keršto ir pan.

27.9. Bylos dėl nužudymo, iškeltos dingus nukentėjusiajam, tyrimas. Pirminiai tardymo veiksmai: 1) pareiškėjo apklausa, 2) asmenų, pažinojusių dingusį žmogų, apklausa, 3) apžiūra ir krata spėjamojo nužudymo vietoje.

Apklausiant pareiškėją, dingusiojo asmens šeimos narius, bendradarbius stengiamasi smulkiai išaiškinti dingimo aplinkybes ir priežastis: kada ir kur ir kokiomis sąlygomis jie paskutinį kartą matė tą žmogų, ką jis veikė, ar neketino pakeisti gyvenamosios vietos, ar nekalbėjo apie žmones, suinteresuotus jo mirtimi, ir pan. Būtina nustatyti dingusiojo asmenybę, jo ypatingus požymius, kuo buvo apsirengęs. Pareiškėją būtina apklausti itin smulkiai – būna atvejų, kai apie dingimą praneša pats nusikaltėlis. Svarbią reikšmę turi spėjamos nužudymo vietos apžiūra. Patalpa, kurioje paskutinį kartą gyveno ar lankėsi dingęs asmuo, turi būti įdėmiai apžiūrima, nes taip galima rasti pėdsakus, kuriuos paliko nusikaltėlis: ieškoti kraujo pėdsakų grindų lentų tarpuose ir kitur, kur nusikaltėlis galėjo nepastebėti. Jei yra pagrindo manyti, kad toje patalpoje gyvenantys asmenys dalyvavo nužudyme ir slėpė pėdsakus, tada kartu su apžiūra daroma ir krata.

Tolesnio tyrimo metu dingusio žmogaus ar jo lavono paiešką vykdo tardytojas ir policija.

27.10. Nužudymų, padarytų suskaidant lavoną tyrimas. Žudikas lavoną suskaido norėdamas paslėpti nusikaltimą arba sutrukdyti jį atskleisti. Paprastai lavono dalis paslepia skirtingose vietose. Suradus kurią nors lavono dalį, svarbu pirmiausia suieškoti kitas kūno dalis, nors tai padaryti kartais yra sunku. Šioje tyrimo stadijoje ekspertas gali atsakyti į klausimus kokios lyties buvo žmogus, kokiu įrankiu lavonas buvo suskaldytas. Suradus visas ar daugumą kūno dalių teismo medicininė ekspertizė gali atsakyti į daug daugiau klausimų: 1) ar tai to paties lavono dalys; 2) koks nužudytojo amžius ir ūgis; 3) kokia mirties priežastis ir laikas; 4) kokie ant kūno dalių esantys sužalojimai yra padaryti žmogui esant gyvam ir kokie –po mirties; 5) kokiu įrankiu žmogus nužudytas ir kokiu suskaidytas ir kt. Ekspertas šiais klausimais ne visada gali duoti kategoriškas išvadas, tačiau tardytojas privalo jam juos pateikti. Pagrindinis uždavinys pirminiame tyrimo etape yra nustatyti nužudytojo asmenybę. Svarbią įrodomąją reikšmę tyrimo metu turi medžiaga, į kurią buvo įpakuotos lavono dalys (mikrodalelės ant medžiagos, virvės, mazgai).Surastos lavono dalys, jų įpakavimo medžiagos ekspertinio tyrimo duomenys leidžia iškelti versijas ne tik apie nukentėjusiojo, bet ir apie nusikaltėlio asmenybę. Iškeliant versiją apie įtariamus asmenis, reikia visapusiškai patikrinti nužudytojo gimines ir artimiausius pažįstamus (dažnai jie būna suinteresuoti nusikaltimo neatskleidimu).

27.11. Inscenizacijomis užmaskuotų nužudymų tyrimas. Dažniausiai nužudymą maskuoja įvairiomis inscenizacijomis artimi aukai nusikaltėliai, nes jiems vienaip ar kitaip tenka apie tai paaiškinti. Slėpdami tiesą, jie nužudymą inscenizuoja kaip savižudybę ar nelaimingą atsitikimą. Inscenizuojamas toks įvykis, kuris toje situacijoje galėtų atrodyti tikėtinas (Pasmaugia rankomis ar virve –pakaria; paskandina- inscenizuoja nelaimingą atsitikimą vandenyje ir tt.).Tardytojas privalo jau įvykio vietos apžiūros metu iškelti dvi prieštaringas versijas: ar tai savižudybė

39

ar nužudymas, ar tai nelaimingas atsitikimas ar nužudymas. Tikrinant savižudybės versiją, ieškoma motyvų – be jų tai daro tik psichai. Todėl sprendžiama: 1) ar žuvusysis turėjo motyvą. Tardytojas tiria nužudytojo asmenybę: jo nervinę būklę, elgesį darbe, ketinimus, ypač prieš mirtį. Apklausiami giminės draugai, apžiūrimi dokumentai, med. kortelės, dienoraščiai, nustatoma ar vartojo alkoholį.2) ar galėjo jis pats atlikti veiksmus, dėl kurių mirė. Reikia apžiūrėti įvykio vietą, atlikti teismo medicininę ekspertizę, kriminalistinę bei kitus tardymo veiksmus, išsiaiškinti ar tas asmuo pats galėjo pasidaryti sužalojimus savo ranka.

Svarbūs priešmirtiniai laiškai: ar rašė mirusysis, ar jis turėjo tokio popieriaus, rašymo priemonių.

Konkrečiais nužudymo maskavimo atvejais tardytojas renka ir tiria specifinius duomenis , kuriais gali būti demaskuojama inscenizacija: pasikorimo inscenizaciją patvirtina neįprastos rūšies stranguliacinis griovelis, profesionalūs mazgai kilpose, kurių miręs nežinojo, išrauti plaukai, kovos pėdsakai; tiriant versiją ar nusišovė-ar yra artimo šūvio pėdsakų ant mirusiojo rūbų, kūno ir t.t.

Tiriant užmaskuotų nužudymų bylas, didelį vaidmenį vaidina teismo medicininė ekspertizė. Visais atvejais ekspertas atsako į klausimą, ar ant lavono rasti sužalojimai yra padaryti žmogui esant gyvam, ar po jo mirties.

28. Išžaginimų tyrimas.

28.1.Išžaginimų kriminalistinė charakteristika.

Išžaginimas – tai lytinis santykiavimas su moterimi prieš jos valią, pavartojant fizinį smurtą ar grasinimus arba pasinaudojant bejėgiška jos būkle.

Įstatyme numatytos trys išžaginimo rūšys: 1.paprastasis išžaginimas; 2..kvalifikuotas išžaginimas – padarytas asmens, anksčiau padariusio šį nusikaltimą, arba grupės asmenų, arba išžaginimas nepilnametės (BK 118 str. 2, 3 d.); 3.itin pavojingas išžaginimas – jei tai padarė itin pavojingas recidyvistas arba jei išžaginimas sukėlė itin sunkias pasekmes, taip pat išžaginimas mažametės (BK 118 str. 4 d.).

Pagal nusikaltimo pagarymo būdą išžaginimai skirstomi į: 1)-lytinis santykiavimas panaudojant fizinį smurtą; 2)-lytinis santykiavimas panaudojant psichinį smurtą; 3)-lytinis santykiavimas su moterimi, esančia bejėgiškoje būklėje.

Fizinis smurtas – tai toks fizinis poveikis moteriai, kuris atima galimybę priešintis (smaugimas, rankų užlaužimas ir t.t.). Nusikaltėlis gali panaudoti ne tik savo fizinę jėgą, bet ir įvairius daiktus, pvz. Ginklus. Paprastai fizinio smurto pėdsakai lieka ant aukos kūno, drabužių, o taip pat ir ant nusikaltėlio kūno.

Psichinis smurtas – tai grasinimas siekiant paralyžuoti moters valią, kad ji nesipriešintu.Grasinimas būna konkretus, apibrėžtas arba neapibrėžtas. Gali pasireikšti judesiais. Gali būti grasinama ne tik pačiai moteriai, bet ir jos artimųjų atžvilgiu.

Bejėgiškumas yra tokia moters būklė, kai nesugeba suvokti su ja atliekamų veiksmų pobūdžio ir reikšmės arba negali pasipriešinti nusikaltėliui. Bejėgiškumo priežastis būna fizinė negalia (liga), psichinė liga ar girtumas, taip pat tokia kūno padėtis, kai negali fiziškai pasipriešinti.

40

Išžaginimų tyrimas sudėtingas ir keblus dalykas, nes tenka aiškintis nukentėjusiosios gyvenimo intymius momentus, kai kada jos netinkamą elgesį, išprovokavusį kaltininko nusikalstamą ketinimą.

28.2. Baudž./bylos dėl išžaginimo iškėlimas.

Iškeliama tik tada kai yra nukentėjusiosios skundas (BK 118 str 1 d.) arba byla gali būti iškelta be nukentėjusiosios skundo (BK 118 str. 2-4 d.): kai nusikaltimo buvimą tiesiogiai nustato tardytojas ar kvotos organai, kai yra nukentėjusios giminių pareiškimas, gydymo įstaigos pranešimas ar pan..

Pagrindas iškelti baudž./b. yra duomenys apie tai, kad lytinis aktas yra atliktas prieš moters valią, įveikiant jos pasipriešinimą fiziniu ar psichiniu smurtu arba pasinaudojant bejėgiška padėtimi.

Jei pareiškime trūksta duomenų iškelti bylą dėl išžaginimo, turi būti paimti iš pareiškėjos ir kitų asmenų paaiškinimai, išreikalautos pažymos iš gydymo įstaigų, apžiūrėta įvykui vieta.

28.3. Pirminės tyrimo situacijos ir versijos išžaginimų bylose.

Išžaginimo bylose paprastai iškeliamos tokios bendrosios versijos: a)nukentėjusioji buvo išžaginta; b)išžaginimo nebuvo, o tik savanoriškas lytinis aktas, kurį moteris vaizduoja kaip išžaginimą; c)lytinio akto išvis nebuvo, pareiškimas melagingas.

Planuojant tyrimą veiksmai bei priemonės priklauso ar žinomas asmuo, įtariamas išžaginimu.Jei nusikaltėlis nežinomas, atliekami tokie veiksmai: apklausiama nukentėjusioji, apžiūrima įvykio vieta,

nukentėjusioji siunčiama teismo medicininei ekspertizei, paimami ir apžiūrimi jos rūbai, išaiškinami ir apklausiami liudytojai. Kartu su įvykio vietos apžiūra organizuojamas persiokijimas „karštais pėdsakais“ panaudojant tarnybinį šunį, imamasi kitų operatyvinių bei paieškos veiksmų.

Kai nukentėjusioji nurodo nusikaltėlį arba jis sulaikomas nusikaltimo vietoje, atliekami tokie veiksmai: pirmiausia apklausiama nukentėjusioji, apžiūrima įvykio vieta, nukentėjusioji siunčiama teismo medicininei ekspertizei, paimami ir apžiūrimi jos rūbai, apklausiamas įtariamasis, įtariamasis patikrinamas, įtariamo gyvenamojoje vietoje padaroma krata, apžiūrimi įtariamojo rūbai.

Veiksmų eiliškumas priklauso nuo konkrečių bylos aplinkybių.

28.4 . Tardymo veiksmai išžaginimo byloje, kai kaltininkas yra nežinomas.28.5.Nukentėjusiosios apklausa. Apklausiant nukentėjusiąją, būtina išaiškinti, kada ir kur ji buvo išžaginta,

ką žino apie nusikaltėlį, koks smurtas prieš ją buvo pavartotas, ar ji priešinosi ir kokie nuo to galėjo likti pėdsakai ant nusikaltėlio bei jos kūno, rūbų bei aplinkinių daiktų. Ar buvo atliktas lytinis aktas, kokie nuo to galėjo likti pėdsakai, ar neliko nukentėjusiai sunkių psekmių, kam ji apie įvykį pasakojo, ar turėjo lytinius santykius iki išžaginimo ir t.t. Apklausos metu reikia atsižvelgti į nukentėjusiosios psicinę būklę nusikaltimo metu, į objektyvius ir subjektyvius veiksnius, kurie kliudė jai teisingai suvokti nusikaltimo aplinkybes (susijaudinimas, blogas apšvietimas ir t.t.).

28.6 Įvykio vietos apžiūra. Dalyvauti įvykio vietoje tikslinga pakviesti specialistus – teismo mediką ir kriminalistą. Jie gali suteikti kvalifikuotą pagalbą – padėti nustatyti, užfiksuoti bei įpakuoti rastą kraują, plaukus, spermą bei kitokius pėdsakus.Kai kada verta į įvykio vietą pakviesti nukentėjusiąją, kad padėtų susiorentuoti nusikaltimo vietoje. Apžiūrint vietą atkreipti dėmesį ar yra kas rodo prievartinį lytinį aktą: nuverstos kėdės, sudaužyti indai ir pan., atviroje vietoje apžiūrima dirva, žolė, krūmai. Apžiūros metu ieškoma nusikaltėlio ir nukentėjusiosios kojų pėdsakų, rankų ir pirštų antspaudų, paliktų ar numestų daiktų. Visi tokie daiktai būtinai aprašomi apžiūros protokole ir paimami.

41

28.7 Nukentėjusiosios teismo medicininė ekspertizė. Ji neatidėliotina. Tikslas išaiškinti, ar yra ant nukentėjusiosios kūno bei organizme lytinio akto ir su juo susijusio smurto pėdsakų. Teismo medicinos ekspertui pateikiami paprastai tokie klausimai:

a)ar pažeista nukentėjusiosios mergystės plėvė, jei taip, kokia pažeidimo senatis; b)ar nukentėjusioji turėjo prieš ekspertizę lytinius santykius, jei turėjo, tai kada; c)ar galėjo būti lytinis santykis nepažeidus mergystės plėvės;d)ar nėra nukentėjusiosios makštyje arba ant jos kūno spermos, jeigu yra tai kokia jos grupė;e)ar nėra ant nukentėjusiosios kūno sužalojimų, būdingų smurtiniam lytiniam aktui, jei yra tai koks jų pobūdis,

sunkumo laipsnis bei padarymo senatis;f)ar neužkrėsta nukentėjusioji venerine liga, jei užkrėsta, kokia užkrėtimo senatis;g)ar nėra nukentėjusiosios nėštumo požymių, jei yra, kokia nėštumo trukmė.Ekspertai turi atkreipti dėmesį ar kūno sužalojimai nėra išžaginimo inscenizacija.Nukentėjusiosios rūbų poėmis ir apžiūra . Tyrimo metu reikia paimti ir apžiūrėti nukentėjusiosios rūbus, ypač apatinius,

kuriais ji buvo apsirengusi išžaginimo metu. Svarbu atkreipti dėmesį į kraujo, spermos, purvo dėmes ir kt. nešvarumus, sudraskymus bei suplėšymus.

Liudytojų išaiškinimas ir apklausa. Be asmenų, mačiusių įvykį, kas retai pasitaiko, turi būti apklausiami žmonės, į kuriuos nukentėjusioji kreipėsi po išžaginimo, taip pat žmones, kurie gali apibūdinti nukentėjusiosios asmenybę arba duoti kitų reikšmingų bylai žinių. Apklausiant liudytojus reikia išaiškinti: kada ir kokiomis sąlygomis liudytojas atsidūrė išžaginimo vietoje arba sutiko nukentėjusiąją arba nusikaltėlį, kokie buvo nukentėjusiosios ar įtariamojo veiksmai, apie ką jie kalbėjo, kokia jų išorinė išvaizda, rūbų, šukuosenos, avalynės būklė, ar atėsi ant iš rankų ar veidų sužalojimų, kokia kryptimi nuėjo nusikaltėlis, jei liudininkas jį matė, kokie nusikaltėlio požymiai, ar liudytojas gali jį atpažinti, ką papasakojo nukentėjusioji liudytojui apie įvykį, kas girdėjo pasakojimą.

28.8. Tardymo veiksmai išžaginimo byloje, kai kaltininkas yra žinomas.Byloje atliekami anksčiau minėti veiksmai: nukentėjusiosios apklausa, įvykio vietos apžiūra, liudytojų apklausa ir t.t. –

universalūs bet kokio išžaginimo bylų kategorijai. Kartu atliekami nauji tardymo veiksmai būdingi šiai tardymo situacijai: įtariamasis apklausiamas ir patikrinamas, apžiūrimi jo rūbai, padaroma krata jo gyvenamojoje vietoje skiriama jam teismo medicininė ekspertizė ir kt.

28.9. Įtariamojo apklausa. Apklausa paprastai pradedama nustatant įtariamojo ir nukentėjusiosios santykius: ar jie pažįstami, jei taip, kiek laiko; koks jų santykių pobūdis, kas gali patvirtinti apie jų santykių esmę. Po to siūloma duoti parodymus apie išžaginimo aplinkybes. Jei įtariamasis neigia, reikia išaiškinti alibi. Klausiama kodėl moteris kaltina jį išžaginus. Jei byloje yra kaltinamojo pobūdžio įrodymų (įvykio vietoje paliktų įtariamojo daiktų, kraujo, spermos ar pan.), jie pateikiami įtariamajam ir jis dėl jų apklausiamas.

Jei įtariamasis prisipažįsta turėjęs su moterimi lytinį aktą, tačiau jai sutikus, jie suvedami akistaton. Tačiau tai ne visada tikslinga, kol įtariamajam nepateikti kitokie įrodymai.

Kai įtariamasis prisipažįsta padaręs nusikaltimą. Apklausos metu smulkiai išaiškinamos ir protokole fiksuojamos visos išžaginimo aplinkybės.

Įtariamojo patikrinimas. Tikrinama visada, išskyrus kai praėjo daug laiko. Tikrinama ar arti kūno nėra sužalojimų, kuriuos paliko nukentėjusioji besigindama, kitokie nukentėjusiosios pėdsakai (plaukai ir pan.). Patikrinimo protokole būtinai aprašoma tokių pėdsakų forma, dydis ir išsidėstymas.

Įtariamojo teismo medicininė ekspertizė. Jei randama kūno sužalojimų, skiriama teismo medicininė ekspertizė. Eksperto klausiama kokio pobūdžio, senumo ir senaties yra sužalojimai ir kuo jie padaryti. Jei moteris išžaginant buvo apkrėsta venerine liga arba pati galėjo įtariamąjį apkrėsti, klausiama ar šis neserga tokia liga. Jei įtariamasis tvirtina esąs impotentas, eksperto klausiama ar jis apskritai pajėgus atlikti lytinį aktą.

Įtariamojo rūbų apžiūra. Apžiūrint nusikaltėlių rūbus galima rasti kraujo, spermos dėmių, dirvožemio ar augmenijos dalių, taip pat kovos su nukentėjusiąja pėdsakų.

Krata įtariamojo gyvenamojoje vietoje. Darant tokią kratą, reikia stengtis surasti ir paimti rūbus bei avalynę, kuriuos dėvėjo nusikaltėlis išžaginimo metu. Kartu ieškoma ginklo, jeigu nusikaltėlis jį naudojo prieš nukentėjusiąją, daiktų ar dokumentų, paimtų iš nukentėjusiosios arba atsiradusių pas jį kitokiu būdu. Iš to galima spręsti apie jo ir nukentėjusiosios santykius.

29. Vagysčių ir plėšimų tyrimas

42

29.1. Vagysčių ir plėšimų kriminalistinė charakteristika. Vagystė – slaptas valstybinio, visuomeninio ar asmeninio turto pagrobimas turtint tikslą jį pasisavinti. Atviroji vagystė

– tai atviras valstybinio, visuomeninio ar asmeninio turto pagrobimas turint tikslą tą turtą pasisavinti. Pagal kriminalistinę charakteristiką vagystės pirmiausia yra skirstomos į vagystes iš patalpų ir kišenvagystes. Vagystės iš patalpų – tai slaptas turto pagrobimas iš parduotuvių, saugyklų, cechų, butų, viešbučių ir t.t. Kišenvagystės – tai pinigų r vertybių paėmimas iš rūbų kišenių, krepšių portfelių, taip pat nupjovimas fotoaparatų ir kitokių nešiojamų daiktų.

29.2. Baudžiamosios bylos dėl vagystės iškėlimas. Bylos dėl vagysčių iškeliamos pagal nukentėjusiųjų pareiškimus, taip pat pagal įmonių, organizacijų ar

įstaigų pranešimus. Vagysčių tyrimo metodika priklauso nuo jų rūšies: ar vogta patalpoje, ar tai kišenvagystė.

29.3.Pirminės tyrimo situacijos ir versijos vagysčių bylose. Pirminis vagysčių tyrimo etapas. Pirminiai tardymo veiksmai byloje yra nukentėjusiojo, pareiškėjo, bei liudytojų apklausa, taip pat įvykio vietos apžiūra. Valstybinio ir visuomeninio turto vagystės atveju pirmiausia apžiūrima įvykio vieta, po to atliekami kiti tardymo veiksmai ir imamasi operatyvinių bei paieškos priemonių.

Atliekant pirminius tardymo veiksmus vagysčių bylose tardytojas iškelia ir patikrina tokias pagrindines versijas: 1) vagystė buvo ir 2) vagystės nebuvo – ją inscenizavo pats pareiškėjas.

29.4. Įvykio vietos apžiūra. Apžiūros metu pirmiausia tiriama patalpa (parduotuvė, sandėlis, butas ir t.t.), iš kurios buvo vogta, nusikaltėlio atėjimo į ją ir išėjimo iš jos kelias. Po to labai kruopščiai ištiriamas nusikaltėlio įsibrovimo į patalpą būdas ( ar į ją patekta išlaužus duris, atrakinus jas visrakčiu, ar kitaip). Vėliau nuodugniai apžiūrima patalpa, siekiant rasti nusikaltėlio paliktų pėdsakų ir daiktų: rankų, kojų pėdsakų , nuorūkų, įsilaužimo įrankių arba jų dalių, kaltininko rūbų dalių ir t.t. Apžiūros metu būtina atkreipti dėmesį į požymius, kurie gali rodyti ar vagystė buvo inscenizuota.

29.5. Pareiškėjo apklausa. Liudytojų nustatymas ir apklausa. Apklausiant ir nukentėjusiuosius ir liudytojus, reikia išaiškinti tokius klausimus: kas, kada ir kokiomis aplinkybėmis matė vagiant arba tai, kad būta vagystės, kas pavogta, kokios pavogtų daiktų savybės, kur buvo laikomi pavogti daiktai ( kas be nukentėjusiojo, žinojo apie laikymo vietą), ar apklausiamasis nepastebėjo prieš įvykį kokių nors asmenų įtartino elgesio ir t.t.

Siekiant nustatyti ar vagystė buvo inscenizuota, reikia kruopščiai ištirti kaltininko veikimo būdą ir jo paliktus pėdsakus ( pvz. durų laužimo pėdsakai ne iš išorės, o iš vidaus; pėdsakai ant durų ar langų sankabos galų rodo, kad ji buvo ne išplėšta, o išimta atlenkus juos iš vidaus ir pan. Tiriant versiją apie vagystės inscenizavimą visais atvejais išsiaiškinama ar buvo patalpoje daiktai, kurie, pareiškėjo tvirtinimu yra pavogti.

29.6. Tolesnis vagysčių tyrimo etapas. Atlikus pirminius tardymo veiksmus ir nustačius, kad tikrai būta vagystės, pagrindinis tardytojo uždavinys yra išaiškinti nusikaltimą ir surasti kaltininką. Tuo tikslu jis analizuoja byloje surinktus duomenis ypač atkreipdamas dėmesį į nusikaltėlio paliktus pėdsakus, įsibrovimo į patalpą būdą ir kitas aplinkybes. Labai svarbu yra veiksmingai panaudoti operatyvines bei paieškos priemones, bei tinkamai organizuoti tardytojo bei kvotos organų sąveiką.

Kai tardytojo ir operatyvinių darbuotojų bendromis pastangomis pasiseka išaiškinti nusikaltimą padariusį asmenį, vagystės byloje paprastai atliekami tokie tardymo veiksmai: įtariamasis sulaikomas, iškratomas (ieškoma vagiant vartotų įrankių, raktų, instrumentų), patikrinamas ( ar nėra ant įtariamojo rankų įbrėžimų, sužalojimų, padarytų įsibrovimo į patalpą metu, dažančių medžiagų pėdsakų), apžiūrimi jo rūbai ( ar nėra purvo, dažų dėmių, darbužių defektų, atsiradusių nusikaltėliui braunantis į patalpą) ir apklausiamas; po to daroma krata įtariamojo gyvenamojoje vietoje, daromos teismo ekspertizės.

29.7. Įtariamojo apklausa. Apklausos metu reikia siekti gauti iš jo teisingus parodymus apie tai, kokiu būdu ir su kuo jis padarė nusikaltimą, kur yra pavogti daiktai ir pan. Sulaikytas nusikaltimo vietoje įtariamasis paprastai duoda objektyvius parodymus, o išaiškinti vėliai - paprastai stengiasi išsisukti – sukuria savo alibi ir pan. Todėl tardytojas sumaniai operuodamas

43

byloje esančiais įrodymais, parinkęs tinkamą apklausos taktiką, turi sugebėti demaskuoti įtariamąjį.29.8. Kišenvagysčių tyrimo ypatybės. Kišenvagysčių bylas galima suskirstyti į dvi kategorijas: 1) bylas, iškeltas

sulaikius nusikaltėlį vagystės vietoje ir 2) bylas, iškeltas pagal nukentėjusiojo skundą, kai nusikaltėlis nėra žinomas.Sulaikius kišenvagį bylos tiriamos operatyviai: padaroma asmens krata, jeigu reikia apžiūrima vagystės vieta,

išaiškinami ir apklausiami liudytojai, mačiusieji tą įvykį ir .t.tBylose, iškeltose tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, tyrimas pradedamas nukentėjusiojo apklausa. Kurios metu

išaiškinama ne tik tai, kokie daiktai buvo pavogti, bet ir tai, kada jis pastebėjo, jog jie dingo, kur, jo nuomone, buvo pavogta, ką jis įtaria kišenvagius, kokias nusikaltimo žymes gali nurodyti ir pan. Tikslinga parodyti nukentėjusiajam albumą su kišenvagių nuotraukomis. Svarbu kruopščiai išsiaiškinti, kur jis buvo vagystės dieną, kada paskutinį momentą naudojosi daiktais, kurie vėliau dingo. Jei rūbų kišenės ar krepšys perpjauti, tuos daiktus reikia apžiūrėti ir prijungti prie bylos kaip įrodymus. Tiriant kišenvagystes būtinai reikia pasinaudoti kvotos organų operatyvinėmis bei paieškos priemonėmis.

29.9. Baudžiamosios bylos dėl plėšimo iškėlimas.Pirminis plėšimų tyrimo etapas. Nukentėjusiojo apklausa ir teismo medicininė ekspertizė. Tolesnis plėšimų tyrimo etapas. Įtariamojo apklausa.

Baudžiamosios bylos dėl atvirosios vagystės ir plėšimo dažniausiai iškeliamos dėl nukentėjusiųjų pareiškimo, taip pat pareigūno pranešimo apie jam pavaldaus darbuotojo apiplėšimą. Pirminių veiksmų pobūdis pirmiausia priklauso nuo tokios esminės atvirųjų vagysčių ir plėšim ypatybės - nukentėjusysis visada daug maž žino apie nusikaltimą įvykdžiusius asmenis - jis paprastai atsimena nusikaltėlio veido bruožus bei ypatingas žymes, rūbus, balsą ar eiseną. Todėl pagrindiniai pirminiai tardymo veiksmai yra nukentėjusiojo apklausa ir įvykio vietos apžiūra. Tais atvejais, kai nukentėjusysis praneša tuoj pat po užpuolimo, svarbu nedelsiant vykti su juo į ta vietą ir jam dalyvaujant, ją apžiūrėti ( gerų rezultatų duoda nusikaltėlių persekiojimas ir paieška naudojant tarnybinį šunį). Jeigu nuo užpuolimo yra praėję daugiau laiko, pirmiausia apklausiamas nukentėjęs asmuo.

Atvirųjų vagysčių ir plėšimų tyrimo pradžioje iškyla trys versijos: 1) atvirojo vagystė ar plėšimas buvo tomis aplinkybėmis, kurias nurodo nukentėjusysis, 2) atviroji vagystė ar plėšimas buvo, tačiau įvykio aplinkybes nukentėjusysis sąmoningai ar dėl nusikaltimo padarinių yra iškreipęs, 3) atvirosios vagystės ar plėšimo nebuvo, tai yra tik užpuolimo inscenizavimas. Tiriant atvirųjų vagysčių ir plėšimų bylas, kartais skiriama trasologinė, balistinė bei teismo medicininė ekspertizė.

Nukentėjusiojo apklausos metu reikia išaiškinti užpuolimo aplinkybes, nusikaltėlių požymius, duomenis apie pagrobtą turtą. Svarbu nustatyti, kada, kokiu būdu nusikaltėliai užpuolė nukentėjusįjį, kiek jų buvo ir ką kiekvienas darė, kokį smurtą, kokius ginklus pavartojo prieš nukentėjusįjį, kur galėjo likti nusikaltimo pėdsakai ir pan.

Teismo medicininė ekspertizė skiriama visais atvejais, kai buvo sužalotas žmogus. Teismo medicinos ekspertui pateikiami klausimai apie kūno sužalojimų pobūdį ir laipsnį, sužalojimų susidarymo mechanizmą ir jų išdėstymą, nukentėjusiojo būklę ( pvz. ar buvo girtas) ir t.t.

Nustačius nusikaltėlį, gana svarbus veiksmas yra asmens krata, kurios metu galima rasti svarbių daiktinių įrodymų ( pagrobtų daiktų, pinigų, juvelyrinių dirbinių ir pan.) Sulaikymo vietą taip pat būtina kruopščiai apžiūrėti, nes sulaikant įtariamąjį, pastarasis gali mėginti išmesti jį kompromituojančius daiktus. Patikrinant įtariamąjį bei pažiūrint jo rūbus galima rasti ant jo kūno ar rūbų medžiagų ( purvo, dažų) tokių pat, kaip įvykio vietoje, kraujo pėdsakų, sužalojimų, padarytų besiginančios aukos. Svarbu atlikti kryptingą ir aktyvią įtariamojo apklausą. Jei prisipažįsta – koks jo vaidmuo nusikaltime, kas bendrininkai, kur yra pagrobti daiktai, kaip atrodė auka ir pan. Jei neprisipažįsta - reikia jį apklausti labai kruopščiai, kad tokį jo pareiškimą būtų galima patikrinti. Didelę reikšmę tiriant bylą turi gerai atlikta krata įtariamojo gyvenamojoje ir darbo vietoje, arba pas pažįstamus. Gana rezultatyvus yra tardymo veiksmas įtariamųjų arba jų pagrobtų daiktų parodymas atpažinti. Apklausti byloje reikia ne tik nusikaltimą mačiusius asmenis, bet ir kitokius liudytojus pvz., asmenis, kurie žinojo apie pagrobto turto realizavimo būdus ar patys yra įsigiję pavogtų daiktų, ar asmenis, kurie gali papasakoti apie kaltininko asmenybę bei jo gyvenimo būdą.

30 tema. Turto pasisavinimo ir išvaistymo tyrimas

Atsakomybė už kaltininkui patikėto ar esamo jo žinioje svetimo turto grobimą, pirma, pasisavinimo, antra, išvaistymo būdu. Šiuo atveju kaltininkui buvo suteikti ypatingi įgaliojimai dėl grobiamo turto, nusikalstamo kėsinimosi realizavimo mechanizmas ir skiria šį nusikaltimą nuo plėšimų, vagysčių. Būtent kaltininko įgalinimai yra esminis bruožas skiriantis šį grobimą nuo kitų grobimų būdų. Daugeliu atveju šio tipo nusikaltimams yra ruošiamasi, pvz.: sudaromas aktas, kuriuo sunaikinamas techninės gamybos brokas, o po to jau realizuojami turto grobimas.Tiriant šiuos nusikaltimus susiduriama su šiomis problemomis: dideliu organizuotumu, daugiaepizodiškumu. Tiriant šio tipo nusikaltimus,reikia nustatyti,

44

- kas įvykdė pasisavinimą ar išvaistymą, ar dalyvavo vienas ar grupė asmenų, kokie vaidmenys grupėje.- Dažniausiai asmenys padarę šiuos nusikaltimus veikia tiesiogine tyčia, tačiau išvaistymas kelia diskusijas. Pvz.

Bankų veikloje dažnai nebuvo laikomasi Lietuvos komercinių bankų įstatymo, todėl kai jei banko ar kito kredito įstaigos darbuotojas , turėjęs įgaliojimus teikti paskolas, jas išduodamas sąmoningai nesilaikė paskolos išdavimo metu galiojusių įstatymų, jo veiksmai būti kvalifikuojami kaip turto išvaistymas.

- turto pasisavinimo objektas – visų formų nuosavybė. Šio nusikaltimo dalyku gali būti turtas, patikėtas kaltininkui, esantis jo žinioje arba turtas, kurį jis valdo, juo disponuoja tarnybinių, darbo ar sutarties santykių pagrindu.tiriant šio tipo nusikaltimus, reikia nustatyti: koks turtas pasisavintas, kam turtas priklauso, kaip turtas buvo patikėtas kaltinamajam, kokios buvo kaltinamojo pareigos šio turto atžvilgiu,kokiuose dokumentuose šios pareigos buvo įtvirtintos, kaip šis turtas turėjo būti panaudotas, pasisavinto turto vertė, kur randasi pasisavintas turtas.

- Kaip buvo vykdomas turto pasisavinimas ar išvaistymas, kokiu būdu, kaip maskuojamas, kur laikomas pasisavintas turtas, kokie daiktiniai įrodymai yra likę, pervežant, atsiimant, perduodant turtą, kokios palankios aplinkybės buvo išnaudotos.

Apie turto išvaistymo ar pasisavinimo faktą gali pranešti bendradarbiai, šie faktai gali paaiškėti darant reviziją, inventorizaciją, dokumentų patikrinimą.

Tyrimo planavimas Versijos iškeliamos dėl visų aplinkybių, būdingų šios kategorijos byloms. Dažniausiai baudžiamosios bylos iškeliamos dėl trūkumo. Šiuo atveju dažnai paaiškėja , kad materialiai atsakingas asmuo patikėtą turtą pasisavino arba pats arba jį išeikvojo parduodamas kitiems asmenims, o šie negrąžino ir perdavė dar kitiems asmenims.Tačiau turto trūkumas, gali atsirasti ir dėl kitokių priežasčių, todėl keliamos versijos:

a) grobė atsakingas asmuo,b) grobė kiti asmenys,c) trūkumas atsirado ne dėl pasisavinimo ar išvaistymo, o dėl aplaidumo.d) Trūkumas atsirado dėl objektyvių priežasčių ( pvz: stichinių nelaimių)Versijas reikia patikrinti, paimti atsakingų asmenų paaiškinimus.Tiriant trūkumą, visada reikia išsiaiškinti tikslų trūkumo dydį, kada jis susidarė, ar nebuvo slepiamas, kas ir kokiu būdu

jį slėpė. ( pvz: inventorizuojant prekė buvo užrašyta du kartus). Patikrinus pirmines verisjas, tardymo planas detalizuojamas pagal nustatytas aplinkybes, taip pat braižomos schemos, kurios padeda suprasti turto pasisavinimo ar išvaistymo mechanizmą.

Pirminiai tardymo veiksmai Analizuojant turimą medžiagą tardytojas turi atkreipti dėmesį į : -ar duomenis tikrino kompetentingas asmuo,-ar buvo laikomasi nustatytos tikrinimo tvarkos,- ar surinkti visi reikalingi dokumentai.Tardytojas esant pakankamam pagrindui iškelia baudžiamąją bylą ir pradeda tyrimą.Tačiau kartais be papildomos

informacijos negalima iškelti bylos, tuomet renkami papildomi dokumentai, skiriamos papildomos revizijos, paimami paaiškinimai, šiuo atveju tardytojas gali konsultuotis su specialistu. Taigi tardytojas privalo įvertinti surinktą informaciją.

Baudžiamosios bylos iškeliamos:a) Tardytojo iniciatyva bei piliečių pareiškimus.b) Pagal revizijų, inventorizacijų medžiagą.

a) Labai svarbu nustatyti pasisavintas ar išvaistytas sumas, tokius veiksmus padariusius atsakingus asmenis, surinkti maksimaliai informatyvius įrodymus, surinkti buhalterinės apskaitos dokumentus arba bankinius dokumentus, sutartis ir t.t. Šioms aplinkybėms išaiškinti naudojamos priemonės: 1) daro kratas pas įtariamuosius, 2) daro sulaikytų asmenų kratas, 3) daromos kratos įtariamųjų butuose, darbo vietose, 4) daro dokumentų poėmius, 5) areštuoja turtą, 6) apklausia įtariamuosius, 6) apklausia liudytojus, 7) skiria revizijas.

b) Atliekami tokie pat veiksmai kaip ir a), tik jau nebėra netikėtumo momento, todėl keičiasi pirminė atliekamų tardymo veiksmų eilė: 1) apklausia revizorių, 2) apklausia liudytojus, 3) ištiria dokumentus, 4) padaroma pas įtariamąjį asmens krata, 5) areštuojamas turtas.

Tardymo veiksmų ypatumaiSvarbiausieji veiksmai renkant įrodymus: dokumentų patikrinimas, revizija, teismo buhalterinė ar kitokia ekspertizė,

krata, įtariamųjų bei kaltinamųjų apklausa.Dokumentų patikrinimas. Norint nustatyti dokumentų požymius, patikrinimo metu naudojami šie požymiai:a) dokumentai tiriami techninėmis priemonėmis (leidžia nustatyti suklastotus dokumentus)b) lyginami to paties dokumento keli egzemplioriai, paimant iš skirtingų įmonių, organizacijų.c) sugretinami skirtingo turinio dokumentai, liečiantys tą pačią ūkinę ar finansinę operaciją.d) sugretinami dokumentai, liečiantys skirtingas, bet tarpusavyje susijusias operacijas.Revizija ir teismo buhalterinė ekspertizė.Revizijos metu tikrinama ir įvertinama: gamybinės, komercinės ar kitokios veiklos ekonominė sfera, apskaitos ir

atskaitos būklė, apskaitos dokumentai. Paprastai revizija atliekama prieš iškeliant bylą, bet kai kada jį atliekama bylos tyrimo metu tardymo sprendimu.Tardytojas atkreipia dėmesį į tai, kokius dokumentus reikia tikrinti, kokiu laikotarpiu, ir t.t. Teismo buhalterinė ekspertizė skiriama tada, kai byloje iškilusiems klausimams spręsti reikia specialių žinių.Paprastai ekspertizė

45

skiriama po to, kai atlikta revizija, bet revizoriai naudojo netinkamus tyrimo metodus, kai akto duomenys prieštarauja bylos aplinkybėms.

Kriminalistinės ekspertizėsDaroma bylose, kai reikia ištirti raštą arba techniškai ištirti dokumentą.Rašysenos ekspertizė padeda nustatyti ar ar

tekstą pasirašė tam tikras asmuo ir t.t. Techninė – ar dokumento tekstas yra pakeistas, suklastotas ir t.t.Krata Galima rasti įrodymus, pvz: blankus, sunaikintų dokumentų likučius, klastojamų dokumentų priemones ir t.t.,

surasti pasisavintą turtą. Kratos metu reikia atlkreipti dėmesį į dienotvarkes, užrašų knygeles.Liudytojų apklausa Liudytojų parodymai priklauso nuo liudytojo ypatybių. Pirmoji liudytojų grupė – asmenys tiesiogiai

susiję su pasisavinto ar išvaistyto turto apskaita, realizavimus, ir t.t.Antroji grupė - revizoriai, kontrolieriai ir t,t, Trečioji – tai asmenys, kurie susiję su liečiamais faktais. Ketvirtoji –

asmenys, kurie gali padėti nustatyti turtą pasisavinusių asmenų ryšius, galimo turto paslėpimo faktus.Įtariamųjų ir kaltinamųjų apklausa. Reikia atsižvelgti į psichologinius faktorius, paprastai tokie asmenys gali suteikti

informacijos tik tuomet, kai jiems pateikiami neginčijami įrodymai. Lengviau gauti parodymus iš eilinių vykdytojų. TRUKSTA KELIU TEMU

34 Autoavarijų tyrimas.34.1. Autoavarijų kriminalistinė charakteristika. Autoįvykis yra transporto priemonę vairuojančio asmens

pažeidimas kelių eismo taisyklų, jeigu tai sukėlė nukentėjusiajam kūno sužalojimą, mirtį, arba padarė žymią materialinę žalą. Autoįvykiai yra trijų rūšių: 1) paprastasis kelių eismo taisyklų pažeidimas, t.y. sukėlęs nukentėjusiajam apysunkį ar lengvą kūno sužalojimą arba padaręs žymią materialinę žalą (BK 246str.1d.), 2) kvalifikuotasis, t.y. sukėlęs nukentėjusiajam mirtį arba padaręs jam sunkų kūno sužalojimą (BK 246 str. 2d.) ir 3) itin kvalifikuotasis, t.y. sukėlęs dviejų ir daugiau asmenų mirtį ( BK 246 str. 3 d.). Priklausomai nuo pobūdžio, autoįvykiai gali būti skirstomi į tokias rūšis: 1)-transporto priemonių susidūrimas; 2)-transporto priemonės užvažiavimas ant kliūties; 3)-transporto priemonės užvažiavimas ant pėsčiojo; 4)-transporto priemo-nės apsivertimas; 5)-keleiv.iškritimas iš transporto priemonės; 6)-kitokie autoįvykiai

Šių nusikaltimų padarymo būdas - tai transportą vairuojančio asmens veiksmai ar neveikimas, kuriais pažeidžiamos kelių eismo taisyklės, ir tai sukelia nukentėjusiajam kūno sužalojimą ar mirtį arba padaro žymią materialinę žalą. Tokie veiksmai gali būti: važiavimo greičio viršijimas, nepaisymas šviesoforo signalų, netaisyklingas priemonės lenkimas ir t.t. Neveikimu paprastai padaromi tokie pažeidimai: užmiegama prie vairo, nepatikrinama ar tvarkinga priemonė ir pan.

Pagal sudėtingumą autoįvykiai skirstomi į dvi grupes: 1)-kai vairuotojas lieka autoįvykio vietoje, suteikia nukentėjusiajam pagalbą, bei imasi apsaugoti įvykio vietą; 2)-kai vairuotojas nuvažiuoja iš įvykio vietos arba palieka transporto priemonę, o pats nubėga, kai pabėgdamas kaltininkas mėgina sunaikinti susikaltimo pėdsakus.

34.2. Pirminės tyrimo situacijos ir versijos autoavarijų bylose. Pirminis autoavarijų tyrimo etapas. Baudžiamąją bylą dėl autoįvykio tardytojas paprastai iškelia remdamasis Kelių policijos pareigūnų medžiaga arba savo paties atlikta įvykio vietos apžiūra. Tiriant autoįvykių bylas reikia nustatyti:1. kokios kelių eismo taisyklės buvo pažeistos; 2. kur, kada ir kokios sąlygomis įvyko autoįvykis; 3. kokie to įvykio padariniai; 4. ar yra priežastinis ryšys tarp kelių eismo taisyklių pažeidimo ir atsiradusių sunkių padarinių; 5. kokia yra kiekvieno autoįvykio dalyvio kaltė.

Pirminiai tardymo veiksmai tiriant autoįvykį: 1)-įvykio vietos apžiūra; 2)-transporto priemonės apžiūra; 3)-lavono, jeigu jis yra įvykio vietoje apžiūra; 4)-nukentėjusiojo teismo medicininė ekspertizė; 5)-vairuotojo, nukentėjusiojo, įvykį mačiusiųjų asmenų apklausa; 6)-transporto priemonės ir vairuotojo paieška.

Priklausomai nuo tiriamo autoįvykio aplinkybių pirminiai tardymo veiksmai ir jų atlikimo eilė gali keistis.34.3. Įvykio vietos ir transporto priemonės apžiūra. Įvykio vietos apžiūroje dalyvauja technikos specialistas ir

teismo medikas, jeigu įvykio vietoje yra lavonas. Atvykęs į įvykio vietą tardytojas pirmiausia suteikia pagalbą nukentėjusiajam ( jei jis dar yra), įsitikina, kas atsitiko, nustato vairuotoją, išaiškina autoįvykį mačiusių asmenis, pašalina iš įvykio vietos nereikalingus asmenis, įsitikina, ar toje vietoje nebuvo kas nors pakeista. Po to nustato autoįvykio apžiūros ribas ir darymo

46

tvarką. Tardytojui tenka pasirinkti apžiūros taktiką ( jei yra lavonas – pradeda nuo lavono ir pan.) Pagrindinis reikalavimas – iš pat pradžių apžiūrėti tuos objektus, kurie gali greitai pasikeisti arba gali būti sunaikinti ar sugadinti ant jų esantys pėdsakai.

Apžiūrint kelio ar gatvės dalį, autoįvykio vietoje nustatomas ir užfiksuojamas važiuojamosios dalies plotis, dangos tipas ir būklė, matomumas, apšvietimas, kelio ženklai ir t.t. Ypač atidžiai – ratų žymės, nukentėjusiojo vilkimo pėdsakai, nukritusio transporto priemonės dalys, benzino ar kraujo dėmės ir t.t. Ypač svarbūs stabdymo pėdsakai. Pagal juos galima nustatyti važiavimo greitį, bei techninę galimybę išvengti užvažiavimo ant kliūties ar pėsčiojo. Apžiūros protokolas papildomas ir iliustruojamas fotonuotraukomis, schemomis, brėžiniais.

Transporto priemonės apžiūros taktika gali būti įvairi, tačiau apžiūrą visada reikia organizuoti tai, kad būtų nesunaikinti ar nesugadinti ant transporto esantys pėdsakai ir smulkūs daiktiniai įrodymai.

34.4. Nukentėjusiojo ir įvykį mačiusių liudytojų apklausa. Apklausiant vairuotoją reikia išaiškinti, ar, jo nuomone, transporto priemonė buvo tvarkinga, ar ne, kokios netvarkingumo priežastys, koks buvo prieš įvykį važiavimo greitis, kada, kokiu momentu ir per kokį nuotolį vairuotojas pamatė kliūtį ar žmogų, kokių veiksmų ėmėsi, kad išvengtų įvykio, kokia kelio danga, kokios meteorologinės sąlygos. Apklausiant vairuotojus reikia atsiminti, kad jie, norėdami išvengti atsakomybės arba sąžiningai klysdami nurodo netikslius duomenis. Todėl jų parodymai tolesnio tardymo metu visuomet būtinai patikrinami.

Nukentėjusieji, jeigu leidžia jų sveikatos būklė, apklausiami nedelsiant, bet prieš tai tardytojas turi išsiaiškinti jo psichinę bei fizinę būklę, sužalojimų sunkumą, turėti vaizdą apie jo asmenybę ( vėliau jie gali pamiršti esmines įvykio detales, arba juos gali paveikti suinteresuoti bylos baigtimi asmenys, arba nukentėjusysis sąmoningai iškreipia autoįvykio vaizdą, norėdamas pridengti savo neteisingus veiksmus). Tardytojas būtinai turi išsiaiškinti kur buvo nukentėjusysis prieš įvykį, kokia kryptimi ir kokiu greičiu jis ėjo, ar matė važiuojantį transportą, kokiu greičiu ir kokia kryptimi jis važiavo, ką darė vairuotojas, kad išvengtų susidūrimo, kokia transporto dalimi buvo partrenktas nukentėjusysis, ar vartojo prieš įvykį alkoholinius gėrimus.

Įvykį matę žmonės turi būti apklausiami parengtinio tyrimo pradžioje. Jų apklausos dalykas panašus į nukentėjusiojo apklausos dalyką - liudytojus reikia apklausti apie visas jų pastebėtas autoįvykio aplinkybes.

34.5. Nukentėjusiojo teismo medicininė ekspertizė. Teismo medicininė ekspertizė skiriama visais atvejais, kai autoįvykyje žuvo ar buvo sužalotas žmogus. Teismo medicinos ekspertui pateikiami klausimai apie kūno sužalojimų pobūdį ir laipsnį, mirties priežastį ir laiką, sužalojimų susidarymo mechanizmą ir jų išdėstymą, nukentėjusiojo būklę ( pvz. ar buvo girtas) ir t.t.

34.6. Tolesnis autoavarijų tyrimo etapas. Tiriant autoįvykius, iškeliamos ir patikrinamos versijos apie to įvykio priežastis:1)-ar transportas techniškai netvarkingas; 2)-ar vairuotojas nepažeidė kelių eismo taisyklių; 3)-ar nepažeidė šių taisyklių pėstysis; 4)-ar buvo tinkamos kelio sąlygos; 5)-ar susiklostė tokios ypatingos aplinkybės, kurių vairuotojas negalėjo numatyti; 6)-ar nebuvo inscenizuotas autoįvykis, siekiant nuslėpti kitą nusikaltimą; 7)-ar nebuvo panaudota transporto priemonė kitam nusikaltimui padaryti.

Dar gali būti iškeliamos versijos apie nusikaltimo subjektą, apie transporto priemonės tipą bei markę ir t.t. Versijos iškeliamos remiantis pirminiais tardymo veiksmais surinkta medžiaga, ypač įvykio vietos apžiūros duomenimis.. Visos versijos tikrinamos kartu, atliekant tardymo veiksmus ir imantis operatyvinių paieškos priemonių toliau tiriant bylą. Šiame bylos tyrimo etape paprastai atliekami tokie tardymo veiksmai: 1) liudytojų apklausa, 2) teismo ekspertizės, 3) tardymo eksperimentas, 4) dokumentų apžiūra iį poėmis, 5) kaltinamojo apklausa.

34.7. Tardymo eksperimentas. Juo siekiama patikrinti ar vairuotojas, nukentėjusysis, liudytojai, galėjo suvokti autoįvykio situacijos sąlygomis vienokias ar kitokias aplinkybes, ar liudytojas sugeba atkurtoje įvykio situacijoje teisingai apibūdinti transporto markę ir spalvą, kokie vairuotojo profesiniai įgūdžiai, reikalingi techninei transporto priežiūrai, ar jis sugeba atlikti su transportu atitinkamą manevrą tam tikroje kelio vietoje, kokia transporto priemonės stabdymo sistemos kokybė ( jo įsibėgėjimas pagal pavaras, stabdymo kelias, bei laikas) ir t.t. atliekant šį veiksmą visuomet turi dalyvauti transporto technikos specialistas.

34.8. Autotechninė ekspertizė. Skiriama siekiant nustatyti transporto priemonės važiavimo prieš įvykį greitį, transporto ir jo agregatų techninę būklę, vairuotojo techninę galimybę išvengti įvykio, kelių eismo taisyklių pažeidimus ir t.t. Autotechninei ekspertizei būdinga tai, kad ekspertinio tyrimo objektu, kartu su konkrečiais daiktiniais įrodymais dar gali būti gauti ir faktiniai duomenys, gauti atlikus tardymo veiksmus.

34.9. Kaltinamojo apklausa. Apklausiant kaltinamąjį svarbu gauti iš jo parodymus apie visus jam inkriminuojamus veiksmus, sukėlusius nusikalstamus padarinius. Apklausiant kaltinamąjį būtina panaudoti byloje esančius įrodymus. Jų pateikimo taktika priklauso nuo to, kaip kaltinamasis reaguoja į pareikštą kaltinimą , koks jo elgesys apklausos metu ir kokios yra susiklosčiusios konkrečios bylos aplinkybės.

35. Padegimų ir priešgaisrinio saugumo taisyklių pažeidimo tyrimas (PirPSTP)

35.1. Padeg. ir priešg. saugumo taisykl.pažeid.Krim-nė charakteristika. Gaisrai kyla dėl gamtos jėgų poveikio ir neteisėtų žm. veiksmų. 2 pagrind. rūšys dėl neteisėtų veiksmų: 1)padegimas; 2)priešgaisrinio saugumo taisyklių pažeidimas.LR BK-230/1str.

47

PirPSTP krim. Charakteristikos pagrindą sudaro šių nusikaltimų padarymo būdai.Pgl. tai padeg. grupės yra :1)-spec.paruoštų degančių medžg.(žibal.;benzin.); 2)-objekte esančių lengv. užsideg. medžg. Padegimas; 3)-spec. techniškų įtaisų, užsidegančių tuoj pat arba po tam tikro laiko, padegimas; 4)-palankių sąlygų savaiminiam užsideg. sudarymas; 5)-užsideg. sąlyg. sudarymas maskuojant jas priešgaisr. saug. taisykl. pažeidimais.

Pgl. padarymo būdą PSTP skirstomi į grupes: 1)-PST. nesilaikymas eksploatuojant šildymo, apšvietimo beu dujų įrengimus; 2)-naudojimas gamybos procese įrengimų ir prietaisų, kueiuose nėra reikiamų PS priemonių; 3)-lengv. užsidegančių medžg. laikymo, vežimo ir gamyb. technol. taisyklių nesilaik.; 4)-neteising. darbų, susijusių su ugnies naudoj., atlikimas.

Kriminalistiniu požiūriu yra l. svarbūs gaisravietėje randami pėdsakai.Jų pobūdis priklauso nuo konkrečios situacijos, susiklosčiusios užsideg. momentu, gaisro metu ir po jo.Gaisro pėdsakai prikl. Ir nuo gaisro gesinimo būdo.Tokių pėdsakų tyrimo ir analizės duomenys padeda nustatyti nusikaltimo padarymo būdą ir gaisro priežastį.

35.2. Baudž./b. dėl PirPSTP iškėlimas. Pranešimą apie gaisrą tardytojas dažn. gauna iš valstyb. priešgaisrinės apsaugos institucijų.Tardytoj. kartu su priešgaisr. apsaug. darbuotoj. Apžiūri įvykio vietą ir, remdamasis apžiūros dokument.,sprendžia b/b iškėlimo kl. Kai tardytoj. Duomenis gauna iš priešg. apsaugos instituc. administracinio patikrinimo dokum.,kuriuose yra aktas apie gaisrą.Tardytoj. tikrina ir jei yra pagrindo, iškelia b/b.

35.3. Pirminės tyrimo situacijos ir versijos b/b dėl gaisrų. Pagrindinis pradinis padegimų bei PSTP tyrimo uždavinys yra nustatyti gaisro priežastis. Nuo to prikl. tolesnio tyrimo kryptis,išaiškinti kl., kaltininkų nustatymas ir nusikaltimų kvalifikavimas.

Pirminiais tardymo veiksmais surinkti duomenys b/b leidžia tardytojui iškelti tokias pagr. Versijas:1)-gaisras kilo dėl padegimo; 2)-G. kilo dėl savaiminio medžg. užsidegimo; 3)-G. kilo dėl tachn. Netvarkingų įrengimų,elektros laidų ir kt.;4)-G. kilo neatsargiai ekgiantis su ugnimi; 5)-G. kilo dėl žaibo ir t.t.

Versijos, atsižvelgiant į konkreč.bylos aplinkybes yra analizuojamos ir konkretinamos. Turi būti iškeliamos ir padegimo motyvų versijos:1)-siekiant nuslėpti kitą nusikaltimą; 2)-iš keršto; 3)-norint gauti draud.kompensaciją ar kitą naudą.

Jei rasta žm. lavonų, g.b. versijos apie mirties pobūdį:1)-žm. mirė nuo ugnies; 2)- buvo nužudytas, o padegta norint nuslėpti tai;3)-mirė natūralia mirtimi prieš G.

35.4.Pirminis bylų dėl gaisrų tyrimo etapas. Pirmin. Tardymo veiksmai PirPSTP bylose yra tokie:1)-įvykio vietos apžiūra; 2)-įvykį mačiusių asm. bei nukentėjusių apklausa;3)-G. techninė ekspertizė. Dar g.b. atliekami ir kt. tardymo veiksmai,krata, patikrinimas ir kt.

Turint duomenų apie kaltininką, daroma krata, ieškoma pas jį padegimo priemonių, lengvai užsidegančių medžg. likučių, jo buvimo nusikaltimo vietoje pėdsakų ir t.t. Darant įtariamojo patikrinimą, ieškotina ant jo kūno nudegimų, suodžių ir kitokių pėdsakų.

35.5. Įvykio vietos apžiūra-šios kategorijos bylose yra svarbiaus. tardymo veiksmas, nes pagrindinius duomenis apie G. priežastį, kaltininkus, tardytoj. gauna tik apžiūrėdamas gaisravietę ir ją atlikti reikia kuo greičiau po G. Būtina, kad apžiūroj dalyvautų specialistas-priešgaisr. apsaug. Instituc. darbuotojas ar G. srities specialistas.Jeigu G. metu žuvo žm.,privalo dalyvauti teismo medikas, prokuroras,t.p. G. objekto administracijos

48

atstovas( nes jis gali paaiškinti, kokia to objekto patalpų bei įrengimų paskirtis ir kaip jie išsidėstę),pagalbiniai darbininkai(ardant apdegusias konstrukcijas).Pirmiausia reikia apžiūrėti visą G. vietą bei jos aplinką ir susidaryti bendrą vaizdą apie įvykį,padaryti orientacinę ir apžvalginę G. vietos nuotraukas.Po to rasti G. židinį.(apie tai skaityti 35-6),ištyrus jį toliau apžiūrima ugnies plitimo G. metu kryptimi, išaiškinant veiksmus kurie padėjo ar kliudė ugniai plėstis Esminė G-vietės apžiūros ypatybė-tenka raustis po G. gruzdą.Padegimo atvejais G. gruzde randama indų su degalų likučiais, daiktų ar dokumentų,kuriuos norėta sudeginti,t.p. kaltininko buvimo įvykio vietoje pėdsakų.G. gruzda reikia išrausti sluoksniais ir tam tikra eile.Paimami šlako ir pelenų pavyzdž. Bei apdegusių daiktų liekanos.Apžiūrint žm. lavoną svarb. nustatyti jo pozą G.židinio atžvilgiu, nes gali paaiškėti ką darė jis prieš G., ar mėgino gelbėtis,atkreipti dėmesį į lavono sužalojimų pobūdį ir nustatyti ar jie nebuvo padaryti žm. dar esant gyvam (jeigu jis buvo nužudytas o po to objektas padegtas) Kūnas būna apdegęs,todėl šių požymių reikia ieškoti ant kūno vietų, priglaustų prie grindų ar žemės, stengtis nustatyti jo asmenybę.

G. vietos apžiūros rezult.fiksuojami laikantis bendros tvarkos.Jei tardytojas atvyksta dar G. metu į įvykio vietą tikslinga nufilmuoti ir nufotografuoti ( spalvot.) patį degimo procesą,tai padeda specialistams nustatyti G. židinį, degimo intensivumą, ugnies plitimo kryptį.

35.6. Gaisro židinio nustatymas-galimą jį nustatyti pgl. tokius požymius: 1)-G. židinys paprastai būna ten, kur pirmiaus. Pasirodė liepsna ir dūmai; 2)-G. židinyje yra l. išdegusios konstrukcijos,daiktai,(atsižvelgti į tai, kad l. išdegusių vietų gali atsirasti ir dėl to, kad gaisrininkai jas vėliau gesino); 3)-G. židinį galima nustat. Iš stiklinio indo šukių-nuo karščio sprog. šukės lekia ugnies šaltinio kryptimi; 4)-jei yra kritusių gyvulių, jų lavonai būna toje patalpos dalyje, kuri yra priešingoje G. židinio pusėje.

36.7. Padegimo požymių išaiškinimas. G. židinio vietą l. svarbu kruopsčiai apžiūrėti,ten dažniausiai surandama ir G. priežastis, tarp gruzde randamų daiktų, dokumentų liekanų.Todėl padegimo požymių išaiškinimui nedelsiant apklausiami G. matę asmenys ir nukentėjusieji-t.y. liudytojų apklausa;skiriamos G. techninės, teismo medicin.ekspertizės; jei reikia daromos kratos.(Apie tai skaityti žemiau).

36.8. Liudytojų apklausa. Apklausiant liud., aiškinamos aplinkybės, pgl. kurias galima patikslinti ir papildyti g-vietės apžiūros duomenis.G. matę žm. apklaus. apie G. atsiradimo, plitimo ir gesinimo aplinkybes: kada, kas ir iš kokios vietos pamatė liepsną bei dūmus, spalvos buvo buvo liepsna bei dūmai ar nesijautė kokio specifinio kvapo, kokia buvo vėjo kryptis ir greitis,t.p. ugnies plitimo kryptis, kada , kas ir kokioje vietoje pradėjo gesinti gaisrą, kas sudegė ir ką pasisekė išgelbėti iš ugnies ir t.t.

T.p. apklausti gaisrininkus ir kt. asm., dalyvav. gesinant G.,išsiaiškinti, kurioje vietoje buvo stipresnė ugnis, kas buvo degančioje patalpoje, ar nebuvo išlaužtos durys, spintos, išmėtyti dokument., ar nepastebėjo padegimo prietaisų ir t.t.

Apklausiant nukentėjusiuosius reikia stengtis nustatyti G. priežastis,sudegusį turtą,priešg. apsaug. Priemon. Būklę,paklausti ką jie įtaria dėl padegimo.Atsižvelgti į tai, kad jie būdami susijaudinę dėl staiga įvykusio G., dėl šeimos narių ir turto gelbėjomo, gali iškreiptai ir netiksliai suvokti G. aplinkybes.

T.p.apklausiami nukentėjusiojo pažįstami ir giminės, įmonių, organizac., kurių objekte vyko G. atstovai ir kt. žm.Priklausomai nuo iškeltų versijų, tardytojas privalo išsiaiškinti: kas liudytojui žinoma apie G., ar nežino jis apie grobimus sudegusiame objekte, kokie buvo nukentėjusiojo santykiai su giminėmis ir kt. asm., ar nebuvo grasinimo atvejų, kas buvo atsakingas už objekto priešgaisrinį saugumą, kokia buvo elektros laidų, apšvietimo sistemos ir kt.

49

įrengimų tech. Būklė, kaip buvo saugomos l. užsidegančios medžg. Liudytojų parodymus reikia sugratinti su ekspertų išvadomis.

35.9.Teismo medicin., G.techninės ir kt. ekspertizių skyrimas. T.medic.eksp. Skiriama norint ištirti apdegusius lavonus ir išaiškinti, ar apdegė gyvas žm., ar ne.

Skiriant G. tech. Ekspert., ekspertams pateikiami ne tik b/b dokimentai ir daiktin. įrodymai,bet jei reikia, sudaryti sąlygas patiems ekspertams ištirti įvykio vietą.Todėl tardytojui apžiūrėjus G. vietą, ją tam tikrą laiką reikėtų apsaugoti. G.tech.ekspertizė gali atsakyti į tokius kl.: 1)-kur buvo G. židinys; 2)-kokia užsidegimo techniška priežastis; 3)-ar buvo sutvarkyta apšildymo ar apšvietimo sistema, ir jeigu ne, tai kokie defektai galėjo sukelti G.;4)-ar tvarkingas buvo tam tikras įrenginys, jeigu netvarkingas, tai koks buvo defektas; 5)-ar šis defektas yra G. priežastis ,ar jo padarinys; 6)-kokie PSTP padėjo atsirasti ir plisti G. arba kliudė jį gesinti ir t.t.

Dar g.b. paskirtos trasologinė , kriminalistinė medžg. ir gaminių bei kt. ekspertizės.TRASOLOGIN.ekspert. galima pateikti tokius kl.: ar G. vietoje rasti pėdsakai liko nuo tam tikro daikto(virdulio) ar joje rastos ir pas įtariamąjį paimtos medžg. ar laido dalys sudaro visumą, ir t.t.

35.10. Tolesnis bylų dėl G. tyrimo etapas. Tikrinant versijas tolesnio tyrimo metu, g.b. atliekami tokie tardymo veiksmai:1)-liudytojų apklausa(skaitykite 35-8); 2)-dokumentų apžiūra ir poėmis; 3)-teismo ekspertizės(jas jau gali skirti ir teismas tai 35-9 aprašytos trasologinės ir kriminalistinės ekspertizės); 4)-kaltinamojo apklausa.

Dokum. apžiūra ir poėm., jie būtini nustatant G. židinį, G. priežastį ir PSTP.Poėmis:statybos brėžiniai, sudegusio objekto planas, vandentiekio ir apšvietimo schemas, patalpų priešgaisrinio saugumo taisykles, technologines instrukcijas ir t.t.

Kaltinamojo apklausa-surinkusb/b įrodymus, kad padegė arba PSTP-dė konkretus asmuo, jam pareiškiamas kaltinimas ir jis apklausiamas kaip kaltinamasis.Tardytojas rengdamasis kaltinamojo apklausai turi patinkti jos taktiką, išanalizuoti PSTP technines detales, kitokius speciaslius kl.Jeigu asm. kaltinamas tyčia padegęs objektą, svarbu išaiškinti tokio elgesio motyvus.

36. Saugos darbe norminių aktų pažeidimo tyrimas.[SDNAP]

36-1. SDNAP-mų kriminalistinė charakteristika. LR BK 141str. numato darbo apsaugos taisyklių nusikalstamus pažeidimus -kurie galėjo sukelti nelaimingų atsitikimų žm., avariją ar kitokias sunkias pasekmes.

Konkretūs darbo apsaugos taisyklių pažeidimų būdai labai daug prikl. nuo gamybos ir atliekamų darbų rūšies, teisės pažeidėjo įgaliojimų darbo apsaugos sferoje pobūdžio ir jo individualių savybių.-1)nepainstruktuojama apie saugumo techn.taisyklių laikymąsi;2)-leidžiama dirbti su netikusia, sugedusia technika ir t.t. Apie taisykl. pažeidimų būdus dažnai galima spręsti pgl. padarinius ir pėdsakus įvykio vietoje. Darbo apsaugos taisykl. pažeidimų priežastys yra įvairūs techniški, organizaciniai, sanitarijos bei higienos pobūdžio veiksniai.

Techniški veiksniai- tai mechanizmų konstrukcijų trūkumai, staklių, mašinų, įvairių gamybos agregatų, apsaugos įrengimų bei instrumentų defektai.

Organizaciniai veiksniai- nepatenkinamas gamybos organizavimas darbo apsaugos požiūriu,esminis nukrypimas nuo nustatyto technologinio proceso, netinkamas darbo vietos organizavimas, netinkamas darbininkų instruktavimas apie saugumo techniką,spec. darbinių drabužių stoka.

50

Sanitarijos bei higienos pobūdžio veiksniai- per ankštos gamybinės patalpos, nenormali darbo vietoje temperatūra, drėgmė, netinkama ventiliacija, nepakankamas apšvietimas, žalingas triukšmas ir t.t.

36.2. Baudž./b. dėl SDNAP-mo iškėlimas. Pirmiausia būtina nustatyti:1)-ar buvo darbo apsaugos taisyklių pažeidimo faktas; 2)- kokie padariniai atsirado ar galėjo atsirasti dėl pažeidimo. B/b iškėlimo procedūra prikl. nuo to, kas ir kokiu būdu pranešė apie įvykį.Kai medžiagą pateikia įstaigos technikinis inspektorius, tardytojas patikrina aktą apie nelaimingą atsitikimą, tyrimo aktą bei kt. dokumentus ir jei yra pagrindas, iškelia bylą. Kai gaunamas žodinis(g.b. telefonu) pranešimas tuoj po nelaimingo atsitikimo, tardytojas išvyksta į įvykio vietą. Ją apžiūrėjęs ir nustatęs nusikaltimo požymiius, jis iškelia b/b ir pradeda ją tirti.

36.3. Pirminės tyrimo situacijos ir versijos SDNAP-mų bylose. Darbo apsaugos taisykl. pažeidžiamos dažniaus. Dėl neatsargumo. Tad versijos dėl kaltės formų ir motyvų iškeliamos tik tada, kai tarp pažeidėjo ir nukentėjusiojo yra priešiški santykiai ir todėl yra pagrindo manyti, kad pažeidėjas, geisdamas nukentėjusiojo mirties, sąmoningai sudarė avarinę situaciją. Tiriant šios kategorijos b/b, pirmiausiai iškel. Versijos, kuriomis siekiama išaiškinti objektyvinę nusikalt. pusę:1)-sąlygas padėjusias atsirasti pažeidimams; 2)-pažeidimų priežastis ir tiesiogines nelaimingo atsitikimo priežastis.

Tiriant įvykio priežasčių versijas, susidaro prielaida iškelti versijas ir apie darbo apsaugos taisyklių nusikalstamų pažeidimų subjektą .G.b. iškeltos versijos, kuriomis siekiama patikrinti:1)-ar nelaimingas atsitikimas įvyko dėl atsakingo už saugumo techn. asmens kaltės; 2)-ar nėra kaltas dėl įvykio pats nukentėjusysis; 3)-ar nepažeidė taisyklių tiek atsakingas už saugumo techniką asmuo, tiek pats nukentėjusysis; 4)-ar neįvyko nelaiming. Atsitikimas dėl kokio nors eilinio darbuotojo ar pašalinio asmens kaltės.

36.4. Pirminis saugos darbe normin. aktų pažeidimo tyrimo etapas. Darbo apsaugos taisykl. nusikalstamų pažeidimų b/b paprastai atliekami tokie pirminiai tardymo veiksmai:1)-įvykio vietos apžiūra; 2)-įvykį mačiusių asm. apklausa; 3)-dokumentų poėmis irapžiūra; 4)-teismo medicininė ekspertizė.(apie tai plačiau sekančiuose punktuose)

36.5. Įvykio vietos apžiūra. Apžiūroje dalyvauja specialistas-inžinierius, kuris padeda geriau apžiūrėti ir užfiksuoti įvykio aplinkybes, t.p. teismo medicinos ekspertas, jeigu įvykio vietoje žuvo žm. Būtinai ištiriamas žuvusiojo lavonas( jei jis yra), vietovė, mechanizmai, įrengimai ir t.t., kur dirbo nukentėjusysis ir kur įvyko nelaimingas atsitikimas, cechas ir vieta netoli jo. Apžiūrint lavoną, reikia :išaiškinti jo padėtį mechanizmų atžvilgiu, ant jo rastų sužalojimų pobūdį, drabužių būklę ir ar yra individualios apsaugos priemonės( gumin. pirštinės,šalmas), kokia aplink jį aplinka.

Tardytojas turi nustatyti:atliktų iki įvykio darbų pobūdį ir apimtį, tos darbo vietos būklę,mechanizmų ir įrengimų tech. būklę(jei jie sugedę, tai konkrečius jų defektus),ant mechanizmų esančius kraujo pėdsakus, sudraskytų rūbų dalis ir t.t. Apžiūrėdamas cechą bei artimą aplinką, tardyt. būtinai atkreipia dėmesį į tokias darbo vietas, kurios yra panašios į nelaimingo atsitikimo vietą ir nustato ar ir čia nėra darbo apsaugos taisykl. pažeidimų, dėl kurių g.b. n. nelaimingų atsitikimų.Prie įvykio vietos apžiūros protokolo pridedamas įvykio vietos planas arba schema, t.p. fotonuotraukas.

36.6.Dokumentų poėmis ir apžiūra. Nustatant darbo aps. Taisykl. pažeid. Ir nelaiming. Atsitik. Priežastis, svarbūs tie dokumentai, kurie susiję su tiriamo nelaimingo atsitikimo aplinkybėmis.Paimti juos nedelsiant, kad suinteresuoti asm. jų nesunaikintų arba neištaisytų.Be to reikia paimti ir apžiūrėti: paskyrą darbams vykdyti vietoje kur įvyko nelaiming. atsitik; brigadininkų, meistrų ir kt. darbuotojų rašytinius raportus apie nepatenkinamą

51

saugumo technikos būklę toje vietoje; žurnalą apie tai, kad nukentėjusysis buvo instruktuotas(arba nebuvo) apie saugumo tech. taisykles; žurnalą, kuriame pažymimi atliekami gelbėjimo darbai įvykio vietoje ir t.t.

36.7. Nukentėjusiojo ir liudytojų apklausa. Nukentėj. jei leidžia jo sveikatos būklė, apklausiamas tuoj po įvykio ir nustatoma: koks jo darbo pobūdis ir kokią užduotį jis vykdė nelaiming. atsitik. Metu; ar buvo darbo vietoje individualios apsaugos priemonės, ar jos buvo tvarkingos ir ar jomis naudojosi;ar buvo tvarkingi įrengimai prie kurių jis dirbo; jeigu tai žinojo, kodėl su jais dirbo, ar kam nors buvo pranešęs apie gedimus ir ar buvo imtasi priemonių juos pašalinti; ar jis buvo parengtas tai gamybiniai operacijai, kurią vykdė įvykio metu (kokia jo kvalifikacija, koks darbo stažas); ar buvo istruktuotas apie saugumo technikos taisyklių laikymasi, ar nepažeidė jų, jeigu pažeidė, tai kodėl; ar nesirgo liga (regėjimo, klausos sutrikimais), kuri kliudė teising.orientuotis darbo vietoje; ką jis atsimena apie patį įvykį ir t.t.

Be įvykį mačiusių asm. šio tipo b/b dar reikia apklausti gana daug liudytojų. Tai žm., kurie kartu su nukentėjus. Dirbo, darbininkai-remontavę įrengimus,meistras, cecho viršinink.ir t.t. Apklausiant juos siekiama išsiaiškinti, ką jie žino apie tiriamojo įvykio aplinkybes,apie saug. tech. pažeidimus šioje vietoje anksčiau, ar aprūpinti darbinink. Saugumo priemon., ar dažn pasitaikydavo įrengimų gedimų, kaip jie buvo šalinami.

36.8. Nukentėjusiojo teismo medicininė ekspertizė. Siekiant nustatyti mirties priežastį ar kūno sužalojimų pobūdį, b/b būtinai paskiriama teismo medic. ekspert.

Mirties atveju teismo medic. ekspert. G.b. pateikiami tokie kl.: kokia mirties priežastis, ar jis prieš įvykį nesirgo sunkia liga, ar žuvimo metu jis buvo blaivus, koks ant lavono rastų sužalojimų susidar. mechanizm. Ir ar galėjo tokie sužaloj. atsirasti dėl b/b nustatytų priežasčių

Skiriant teismo medic.ekspert. gyvam nukentėjusiajam, galima ekspertui pateikti tokius kl.:kokio pobūdžio ir kokio sunkumo yra jam padarytieji sužalojimai, kada jie padaryti, koks jų susidarymo mechanizmas ir ar galėjo atsirasti dėl b/b nustatytų priežasčių.

36.9.Tolesnis SDNAP-mų tyrimo etapas. Atlikus pirminiius tardymo veiksmus, tardoma toliau: tardyt tikrina iškeltas versijas, renka bei įvertina n. įrodymus. Šiame tyrimo etape jis 1)-analizuoja su b/b susijusius dokumentus; 2)-apklausia liudytojus; 3)-skiria teismo techn. ekspertizę; 4)-pareiškia kaltinimą; 5)-apklausia kaltinamąjį ir t.t.

Siekiant nustatyti kaltą dėl nelaimingo atsitikimo asmenį, tardytojui reikia surinkti ir išanalizuoti namažai dokumentų.Jų yra 3 grupės: 1)-dokument., kuriuose fiksuojamas tiriamas nelaimingas atsitikimas; 2)-įrengimų ir mechanizmų techniniai dokumentai; 3)-dokument., liečiantys darbo apsaugos organizaciją ir būklę įmonėje.

Apie liudytojų apklausą žiūrėkite 36-7.,o kiti 36-10; 36-11.

36.10. Saugos darbe techninė ekspertizė. Ji skiriama,kai tardytojui iškyla kl., kuriems išspręsti reikia specialių saug. technik. žinių.Ekspertui pateik. kl.: 1)-kokios technin. Ir organizacinės nelaimingo atsitikimo priežastys; 2)-ar buvo pažeistos darbo apsaugos taisyklės; 3)-jeigu taip tai kokios; 4)-kuris pareigūnas atsakingas už darbo apsaugos taisyklių pažeidimą ir nelaimingą atsitikimą.Kiekvienoje b/b ekspertui pateikiamimkl. Turi atitikti tą specifiką ir būti konkretūs.

36.11. Kaltinamojo apklausa. Ji yra ypatinga tuo,kad jos metu liečiami gamybos ir technikos kl. vartojama speciali terminologija.

52

Apkl. kaltin-jį, reikia nustatyti jo spec. išsimokslinimą ir darbo stažą pgl. šią profesiją, ar jis žiūrėjo, kad būtų laikomasi saugumo taisyklių, ir kokių konkrečių veiksmų ėmėsi darbo saugumui garantuoti jam patikėtoje vietoje, ar jis pažeidė šias taisykles ir kodėl, ar buvo anksčiau nelaimingų atsitikimų jam patikėtoje vietoje, kokių buvo imtasi priemonių, kad jie nepasikartotų, ką jis gali paaiškinti dėl tiriamo nelaimingo nusikaltimo ir jam inkriminuojamų taisykl. pažeid., ar jis prisipažįsta kaltas dėl darbo apsaugos taisyklių nusikalstamo pažeidimo.

Šios kategorijos b/b tardytojas turi tam gerai pasiruošti: susipažinti su reikiama technine literatūra, darbo saug. kl. reglamentuojančiais dokumentais ir t.t. Tik gerai žinant gamybos specifiką, sugebant techniškai teisingai formuluoti kl. ir suprantant kaltinamojo paaiškinimus gamybiniais bei techniniais kl., galima su juo sueiti į reikiamą kontaktą.

53