1K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 6

KULTŪROS BARAIKultūros ir menomėnesinis žurnalas.Eina nuo 1965 m.

Vyriausioji redaktorėLaima KANOPKIENĖ 2 62 38 61

Rengia

Almantas SAMALAVIČIUS (kultūrologija, architektūra) 2 62 38 61Rūta GAIdAMAVIČIūtĖ (muzika) 2 62 38 61Monika MEILUtytĖ(teatras) 8 614 12855Kęstutis ŠAPOKA (dailė) 8 684 83115Asta dEKSNytĖ (dizainerė) 2 61 05 38Kristina SABUKIENĖ (kompiuterininkė) 2 61 05 38dalia MEČKAUSKAItĖ (korektorė)Irena ŽAGANEVIČIENĖ (buhalterė) 2 62 31 04

Redakcinė kolegija

Vytautas BERENISEndre BOjtáR (Vengrija)Alfredas BUMBLAUSKASPietro U. dINI (Italija)Carl Henrik FREdRIKSSON (eurozine)Vita GRUOdytĖ (Prancūzija)Algis MICKūNASLiana RUOKytĖAntanas ŠILEIKA (Kanada)Vygantas VAREIKISKazys VARNELIS jr. (jAV)

Redakcijos adresas

Latako g. 3, 01125 Vilniusel. paštas: kulturosbarai@takas.lt, kulturosbarai@gmail.comFaksas: 2 62 38 61

© Leidėjas – VšĮ „Kultūros barų“ leidykla. SL 101

Redakcija nereika lau ja, kad spaus di na mų straipsnių mintys atitiktų jos nuomonę

Kultūros barai yra Eurozine the net ma ga zine partneris. www.eurozine.com

Viršelio 1 p.:

4 p.:

Stanislovas KUzMA. Širdies donoras. 1987. juodalksnis, emalis

Stanislovas KUzMA. Profesorius Vytautas Sirvydis operacinėje. 1980

juodalksnis, emalis. Iš parodos NDG Vidmanto Ilčiuko nuotraukos

Problemos ir idėjos

Kieno rankose pasaulio ateitis? Į klausimus atsako futurologas, klimato kaitos analitikas

Jorgenas RaNDeRsas / 2

Rūpesčiai ir lūkesčiai

Romualdas OzOLAS. Nacionalizmas – tai šiuolaikinis humanizmas / 8

Nuomonės apie nuomones

Liudvika POCIūNIENĖ. Ką architektūra sako apie žmogų ir visuomenę / 12

Hans Christoph BUCH. Aistros dėl Europos manifesto / 15

Andrius MARtINKUS. Islamo „problema“ / 16

Kūryba ir kūrėjai

Helmutas ŠABASEVIČIUS. Ramybė mirties saloje? Baleto „Čiurlionis“ premjera / 22

Vita MOzūRAItĖ. Margas festivalis kiekvienai sesutei davė po auskarėlį / 26

jonas ARČIKAUSKAS. „duobė“ – tamsiosios gyvenimo pusės studija / 33

Elzė GUdAVIČIūtĖ. Kas tos bakchantės: paleistuvės ar pranašės? / 35

Vlada KALPOKAItĖ. Nemaišykime vyno su nafta... euripido „Bakchantės“ pagal

Gintarą Varną / 41

Kęstutis ŠAPOKA. tėviškės atvirukai. aistės Kirvelytės piešiniai / 45

Kristina StANČIENĖ. Gilus žvilgsnis į Stanislovo Kuzmos kūrybą / 47

tomas GENEVIČIUS. tikrieji jono Meko namai / 49

Kęstutis ŠAPOKA. Kosto Bogdano flirtas su… / 51

Audronis LIUGA. Vokiečių teatro vitrina: Let’s dance / 53

Antonio tABUCCHI. Staccia buratta / 61

Pro publico bono

Kęstutis SKRUPSKELIS. Santuoka ar partnerystė? / 67

Laikai ir žmonės

Leonas StEPANAUSKAS. Kas svečiavosi Anykščiuose prieš 85 metus? / 75

Algirdas GRIGARAVIČIUS. aušros žlugimas: aplinkybės ir dalyviai / 77

Istorijos puslapiai

Marius ŠČAVINSKAS. Blogas valdovas? Mindaugo karūnacijos 760-ajam jubiliejui ir

karaliaus žūties 750-osioms metinėms / 83

Apie knygas

Regimantas PILKAUSKAS. Autentiški André šeimos pėdsakai Lietuvoje / 90

Visai nejuokingi skaitiniai

Krescencija ŠURKUtĖ. Mala fide / 93

Summaries / 95

2 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 6

Dalyvavote rengiant pirmąją „Plėtros ribų“ studi-ją 1972 m. ir vėlesnius jos tęsinius. Kas paskati-

no imtis naujos prognozės?

Kieno ranKose pasaulio ateitis?Į klausimus atsako futurologas, klimato kaitos analitikas Jorgenas RandeRsas

Pripažintas futurologas profesorius Jorgenas Randersas gimė 1945 m. Norvegijoje, Oslo universitete baigė fizikos studijas, 1973 m. apgynė doktoratą Masačusetso Technologijos institute (JAV) ir ten dėstė. Romos klu-bo užsakymu 1972 m. kartu su Donella H. Meadows ir Dennisu L. Meadowsu parengė „Plėtros ribų“ (Limits to Growth) studiją, plačiai pagarsėjusią pasaulyje, sulaukusią daugybės vertimų, išleistą keleto milijonų eg-zempliorių tiražu. Novatoriška pasaulio raidos tendencijų prognozė vėliau buvo atnaujinta, pasitelkus naujas kompiuterinio modeliavimo programas (1992, 2004). Nepaisant šį tyrimą lydėjusių kontroversijų (didžiojo verslo interesams tarnavę kritikai aršiai užsipuolė pirmosios studijos autorius, esą jų prognostinio kompiute-rinio modeliavimo metodika netobula), praėjus keturiems dešimtmečiams didžiuma pasaulio mokslininkų, tyrinėjančių klimato kaitos, gamtos ir aplinkosaugos problemas, pripažįsta: daugelis šios studijos išvadų ir prognozių pasitvirtino, pasirodė buvusios pranašiškos.

1981–1989 m. Randersas ėjo BI Norvegijos verslo mokyklos rektoriaus pareigas, 1994–1999 m. dirbo Pasaulinio laukinės gamtos fondo (WWFI), kurio būstinė Šveicarijoje, generalinio direktoriaus pavaduotoju, 2005–2006 m. vadovavo Norvegijos vyriausybinei komisijai, kuri sprendė klausimus, kaip mažinti šilumos spinduliuotę.

Šiuo metu Randersas yra klimato strategijos profesorius Norvegijos verslo mokykloje, tyrinėja klimato kai-tą, sistemų dinamiką, darnios raidos ir globalaus atšilimo klausimus. Kaip vizituojantis profesorius dalyvauja Kembridžo universiteto verslo ir darnios raidos tarptautinėje programoje, kurią inicijavo Velso princas, kas-met rengiančioje seminarus įvairiuose kontinentuose.

Pernai išleista nauja Jorgeno Randerso knyga „2052: Globali prognozė artimiausiems keturiasdešimčiai metų“ sukėlė didžiulį susidomėjimą visame pasaulyje. Parduota jau keletas tiražų, nekantriai laukiama naujų laidų.

Susirašinėjau su profesoriumi Randersu daugiau kaip pusmetį, nes knygos autorius skaitė paskaitas įvairio-se šalyse įvairioms auditorijoms, todėl mudviejų pašnekesį vis nukeldavo. Galiausiai pasiūlė Kultūros baruose paskelbti jo atsakymus į dažniausiai užduodamus klausimus, kurių dalį buvau suformulavęs ir aš.

Almantas SAMALAVIčIuS

Jorgen Randers. Pirmiausia mes, „Plėtros ribų“ autoriai, buvome skaitytojams pažadėję, kad pateik-sime knygos tęsinį. Dar svarbiau tai, kad keturias-

3K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 6

dešimt metų regėdamas ne itin sėkmingas pastan-gas gelbėti pasaulį nuo globalios nedarnos, labai susidomėjau, kas gi atsitiks per artimiausius keturis dešimtmečius. Norėjau sužinoti, kokiomis sąlygo-mis nugyvensiu paskutinius man likusius (dvide-šimt penkerius?) metus. Knygoje „2052...“ aprašiau tai, kas, mano nuomone, įvyks pasaulyje iki XXI a. vidurio. Imdamasis prognozės, esmingai nukrypau nuo ankstesnių mūsų knygų, nes jos analizavo įvai-rius ateities scenarijus, apibūdino tam tikrą galimų variantų skaičių, aptarė reliatyvią jų vertę ir teikė rekomendacijas politikams, kurių pastangomis ateitis galėtų tapti darnesnė. „2052…“ paprasčiau-siai numato tai, kas, mano manymu, įvyks, ir tas žinojimas suteikia man ramybės.

Ar į ateitį žvelgiate pesimistiškai, ar optimistiškai? Kokie didžiausi pavojai tyko žmonijos? Kokias viltis puoselėjate?

Jei turiu rinktis tarp taip ir ne, pasakysiu tiesiai – esu nusiteikęs pesimistiškai. Bijau, žmonija nuspręs kurti tokią savo ateitį, kuri bus kur kas mažiau pa-traukli negu ta, kokią įmanoma sukurti, jei pasaulis būtų tvarkomas, remiantis racionalia politika. Ta-čiau pesimizmas nėra geriausias mano jausmų api-būdinimas. Labiau tiktų vadinti tai liūdesiu: liūdna, kad globali visuomenė artimiausiais dešimtmečiais veikiausiai padarys nemažai klaidingų išvadų ir pri-ims netinkamus sprendimus, valingai kurdama ne-patrauklų pasaulį, kurį antrojoje XXI a. pusėje labai pažeis klimato pokytis, įsitvirtinantis vis agresyviau.

Tačiau iš tikrųjų nėra svarbu, kaip aš jaučiuosi – optimistiškai ar pesimistiškai, esu laimingas ar nusi-vylęs. Svarbu tai, kad išvados, kurias galima padaryti iš mano knygos, yra labai paprastos ir tiesioginės. Privalome dirbti geresnės ateities labui. Būtina veik-ti, užuot leidus įvykiams klostytis savaime. Kad ir kokia niūri lauktų ateitis, pasišventusių ir įžvalgių žmonių pastangomis įmanoma sumažinti grėsmes.

Daugelis mokslininkų, ekonomistų, darnios raidos lyderių jūsų knygoje daro tai, ką nedažnai sau lei-

džia: ateities prognozes skelbia remdamiesi ne tuo, kas galėtų ar turėtų atsitikti, bet tuo, kas, jų nuomo-ne, atsitiks. Tai drąsus žingsnis. Kas privertė jus ir jūsų kolegas jį žengti?

Įkalbėjau juos, sakydamas, kad norėčiau iš kiekvie-no gauti trumpą aprašymą, kas įvyks iki 2052-ųjų ir dėl ko jie, savo sričių ekspertai, yra visiškai tikri. Tie, kurie nepritarė mano iššūkiui, paprasčiausiai to nesiėmė.

Kodėl norėjau sužinoti, kas atsitiks per artimiau-sius keturiasdešimt metų? Kad išsklaidyčiau savo nuogąstavimus dėl ateities, persekiojančius mane jau daug dešimtmečių. Vyliausi, kad pasijusiu ramiau, žinodamas, kokios nelaimės ištiks globalią visuo-menę paskutiniu mano gyvenimo tarpsniu. O dabar, baigęs darbą ir sukūręs ateities vaizdinį, kuris, mano manymu, yra teisingas, galiu pasakyti, kad iš tikrų-jų jaučiuosi ramiau. Man liūdna, kad žmonija taip kvailai žaidžia kortomis, kurias turi, tačiau žinoti, kur mus veda kolektyvinė beprotybė, vis tiek geriau, negu nežinoti. Beje, paskutiniame knygos skyriuje duodu dvidešimt asmeninių patarimų, kaip gyveni-mą ateityje padaryti kiek labiau pakenčiamą.

Ar yra kokių nors duomenų, liudijančių, kad vals-tybės bando sumažinti šiltnamio dujų išsiskyrimą? Ar tai padės užkirsti kelią globaliam atšilimui?

Taip, kai kurios šalys, ypač ES narės, iš tikrųjų su-mažino emisiją, palyginti su atskaitos tašku laikomų 1990 m. lygiu. Apskritai paėmus, panašu, kad ES paten-kino Kioto protokolo reikalavimus 2010 m. dujų išsis-kyrimą sumažinti 8 proc., palyginti su 1990 m. lygiu (iš esmės tai vidutinė emisija per penkerius ataskaitinius metus nuo 2008 iki 2012-ųjų). Tačiau dauguma šalių pa-darė mažai arba nepadarė nieko. Pavyzdžiui, Jungtinės Valstijos laikotarpiu nuo 1990 iki 2010 m. dujų išsisky-rimą padidino 16 proc. Bendras rezultatas – globalus šiltnamio dujų išsiskyrimas 2000-aisiais augo sparčiau negu 1990-aisiais, nepaisant kalbų apie būtinybę užkirsti kelią klimato atšilimui.

Akivaizdu, kad globalaus dujų išsiskyrimo ribo-jimas nacionaliniu mastu daro jį mažesnį, negu šis

4 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 6

galėtų būti (tautologija!). Tačiau liūdna matyti, kad keleto atsakingų valstybių veiksmai neatsveria didė-jančio dujų išsiskyrimo kitose šalyse. Netgi po to, kai ES sumažino jį 8 proc., globalus šiltnamio dujų išsis-kyrimas 2010 m. buvo didesnis negu 1990 m.

Ar technologinė pažanga kartu su švarios energijos šaltiniais galėtų suvaldyti dujų išsiskyrimą, pakore-guoti prisirišimą prie iškastinio kuro? Jeigu taip, ar la-bai agresyviai reikėtų taikyti naujoves, kad rezultatas būtų pozityvus?

Iš principo išspręsti klimato kaitos problemą yra paprasta. Kad sustabdytume temperatūros kilimą, reikia iki 2050 m. perpus sumažinti žmogaus sukelia-mą šiltnamio dujų išsiskyrimą. Šį rodiklį galima len-gvai pasiekti su dabartinėmis technologijomis ir visai menkais kaštais. Išspręsti klimato kaitos problemą kainuotų 2 proc. BVP – vadinasi, jei nutarsime spręsti šią problemą, vidutinis pasaulio pilietis 2020 m. birže-lį bus ne mažiau turtingas negu 2020 m. sausį, jei tos problemos nespręsime.

Bėda ta, kad globali visuomenė pasirodo esanti be-jėgė imtis veiksmų. Taip yra todėl, kad nuo dabartinio, gerai išbandyto būdo pigiai apsirūpinti energija (tai ir anglim grįsta elektra, ir benzinu varomi automobiliai) reikia pereiti prie brangesnio (tai vėjo ir saulės energija, iškasenų įrenginiai su atliekų surinkimu ir saugojimu). Nei rinkėjai, nei politikai, nei kapitalo rinkos nenori nuo pigių sprendimų pereiti prie brangesnių. Todėl po-kyčiai nevyksta arba vyksta nepakankamai greitai.

Tačiau tą daryti vis tiek reikės. Mums būtina su-tarti ir imtis sprendimų, kurie yra brangesni (bent laikinai, kol atsiras naujos technologijos, kurios juos atpigins). Privalome didinti energijos efektyvumą vi-sose žmogaus veiklos srityse, o iškasenų kurą turime pakeisti atsinaujinančio kuro šaltiniais. Reikia liautis kirtus pasaulio miškus, tiek tropinius, tiek boreali-nius, nes jie sugeria milžinišką CO2 kiekį.

Kaip klimato kaita paveiks žmonijos galimybes iš-simaitinti? Kurių pasaulio dalių maisto gavybos siste-mas ji palies labiausiai?

Didėjantis anglies dioksido lygis atmosferoje grei-tina augalų augimą – fotosintezė vyksta greičiau, kai esama daugiau CO2. Jeigu tai būtų vienintelis žmo-gaus veiklos sukelto CO2 išsiskyrimo padarinys, tada poveikis maisto gamybai būtų teigiamas. Tačiau CO2 sukelia ir aukštesnę temperatūrą, o karštis pristab-do augalų augimą, bent jau daugelyje pasaulio vietų. Svarbi išimtis (man) yra mano gimtasis Šiaurės re-gionas, kur augalų ir medžių augimą apriboja šaltis, tad, klimatui atšilus, ir vieni, ir kiti augs greičiau. To-talus poveikis globaliam žemės ūkiui per artimiau-sius trisdešimt metų bus ribotas, tačiau po to agra-rinė kultūra ims smukti, nes karščio efektas pranoks CO2 efektą.

Žinoma, bus daugybė regioninių variacijų, kokį poveikį žemės ūkis patirs konkrečioje vietovėje, mokslas kol kas negali pasakyti. Spėliojama, esą ku-kurūzai JAV ir kviečiai Indijoje nukentės labiausiai. Tačiau žemdirbiai, atsiliepdami į tai, ims auginti kitas žemės ūkio kultūras, o kai nebus iš ko rinktis, vartotojams teks prisitaikyti prie naujų veislių.

Apibendrindamas galiu pasakyti: neabejoju, kad 2052 m. pasaulis sugebės apsirūpinti maistu. Pro-blema, kaip ir dabar, bus ta pati – daugybė žmonių badaus, nes neįstengs susimokėti už maistą.

Esminis veiksnys pasaulio maisto arenoje bus skurdas, o ne problemos, susijusios su žeme, vande-niu ar trąšomis. 2052 m. milijardai žmonių gyvens labai skurdžiai, daugelis iš jų negalės prasimaitin-ti, nors reikiamą maisto kiekį galima išauginti šiuo metu esančiuose žemės plotuose.

Jūs kritiškai vertinate dominuojantį vakarietišką demokratijos modelį ir kapitalizmą, vadinate juos ribotais. Kokie ekonomikos modeliai, jūsų nuomone, geriausiai tinka atremti ateities iššūkiams ir kodėl?

Manau, esminė šiandienos problema ta, kad žmo-nija laikosi trumparegiško požiūrio. Dabartinius mūsų veiksmus lemia geriausiu atveju artimiausių dešimties metų perspektyva. Nesiekiame numaty-ti, kokie bus ilgalaikiai priimamų sprendimų pada-riniai. Tai esminė priežastis, kodėl šiltnamio dujas

5K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 6

toliau leidžiame į atmosferą tokiu mastu, kad rizi-kuojame siaubingai paspartinti klimato pokyčius an-trojoje šio amžiaus pusėje.

Trumparegiškas žmonių požiūris yra nulemtas genetiškai ir tą atspindi mūsų institucijos, ypač de-mokratinis sprendimų priėmimas (čia retai žvelgia-ma nors kiek toliau, negu apima artimiausias rinki-mų laikotarpis), ir kapitalo rinka (o jos horizontas laiko atžvilgiu dar siauresnis). Bandau įrodyti, kad šioms dviem institucijoms vargu ar pavyks priimti ilgalaikius sprendimus, susijusius su klimato poky-čių padariniais.

Kapitalo rinkų ir demokratinių parlamentų trum-paregiškumą lemia normalaus piliečio prigimtis, orientuota į laikinumą. Tai verčia manyti, kad rinka veikiausiai nesiims sprendimų laiku, o parlamentai neapibrėš taisyklių, kurios priverstų rinkas daugiau lėšų skirti klimato kaitos stabdymui mažėjančio vartojimo sąskaita.

Reikia sukurti tokią valdymo sistemą, kuri la-biau rūpintųsi vaikų ir anūkų interesais, t. y. atei-ties kartomis. Reikia stipresnių vyriausybių, kurios priverstų visus įžvelgti ilgalaikę savo veiksmų pers-pektyvą. Manau, šiame kontekste dabartinė cen-tralizuota Kinijos valdžia turi geidžiamų bruožų: ji stengiasi skirstyti kapitalą, atsižvelgdama į ilgalaikę šalies perspektyvą, net jeigu tai reiškia lėtesnį paja-mų augimą.

Įdomu, kad ne tik komunistinės šalys renkasi sprendimus, nepaisančius daugumos valios. Pa-vyzdžiui, dauguma demokratiškų vyriausybių nu-sprendė perduoti valdžią insitucijai, kuri spręstų, kokiu mastu turi būti apsirūpinama nacionaliniais pinigais. Ši teisė paprastai perduodama centriniam bankui, kurį valdo technokratai be jokios demokra-tinės kontrolės trumpalaikėje perspektyvoje. Remiu idėją įkurti „Globalų centrinį banką klimato emisijos kontrolei“, kuris turėtų antnacionalinę galią nustaty-ti nacionalinę emisijos strategiją, pagrįstą Jungtinių Tautų tarpvyriausybinės klimato kaitos kolegijos re-komendacijomis ir tinkamai finansuojamą iš globa-laus klimato emisijos mokesčio.

Ar egzistuoja skirtumai tarp kartų požiūrio į ateitį, ar esama rizikos, kad viena karta susipriešins su kita, atėjus susitraukimo laikui?

Jaunų ir senų žmonių požiūriai skiriasi – tai būdin-ga kartoms. Jaunimas visada linkęs žvelgti į priekį, o vyresnieji – labiau į praeitį. Manyčiau, nauja tai, kad šiuo metu jaunimo situacija yra mažiausiai patraukli nei kada nors buvo po Antrojo pasaulinio karo (kal-bu apie pasiturintį pasaulį, t. y. OECD šalis).

Šiandieninis jaunimas, kuriam reikia dosniai ap-mokėti savo tėvų pensijas ir jų skolas vyriausybei, susiduria su vis didėjančia bedarbyste ir augančio-mis būsto kainomis. Tai nepanašu į dorą sandėrį, ir manau, kad jaunimas maištaus. Kai kuriais atvejais šis konfliktas bus išspręstas taikiai, paprasčiausiai sumažinus išlaidas pensijoms arba ilginant amžių iki pensijos. Arba užtikrinant, kad vyresnieji apmo-kėtų didesnę nacionalinės skolos dalį, negu ta, kurią užkrauname jaunimui, pavyzdžiui, galima padidinti mokesčius vadinamajai „beibibumerių“ kartai. Kai kurios visuomenės, manau, sėkmingai užtikrins, kad be darbo likusiam jaunimui būtų sudarytos ge-resnės galimybės.

Tačiau kai kuriais nesėkmingais atvejais demokra-tiški sprendimai bus neadekvatūs, dauguma tinka-mai nepasirūpins jaunimo mažumos reikalais ir jos įniršis privers perdalyti kortas. Tai reiškia, kad kai kurios pensijos ir kai kurios skolos nebus sumokė-tos. Kitaip tariant, tarp kartų įsižiebs konfliktas, kurį laimės jaunimas.

Kokią ateitį numatote Kinijai? Ar Kinijos įsigalėji-mas ekonomikoje bus taikus?

Manau, per artimiausius keturiasdešimt metų Ki-nija sukaups labai daug teigiamos patirties. 2052 m. ji bus tvirtai įsigalėjęs naujasis pasaulio ekonomikos hegemonas. Vidutinės asmens pajamos labai išaugs, didžiuma skurdo išnyks, Kinija bus jau nemažai nu-veikusi, kad patenkintų energetinius savo poreikius, apsirūpintų maistu ir kitais esminiais resursais. Toks visada buvo Vidurio Karalystės tikslas ir jį vėl pavyks pasiekti. Pagrindinė sėkmės priežastis yra tai, kad ki-

6 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 6

nai išsaugos dviejų tūkstančių metų senumo tradiciją turėti stiprią centrinę valdžią. Tai leis ekonominius šalies raumenis panaudoti tam, kad sėkmingai spręs-tų savo visuomenės problemas. Jiems nereikės laukti, kol investicijos į naujus sprendimus taps pelningos. Sutinku, yra pavojus, kad korupcija ir didžiulis pa-jamų netolygumas išsklaidys apžavus, bet nemanau, kad taip įvyks, nes dabartinė valdžia puikiai suvokia šią grėsmę šalies pažangai.

Laimei, perėjimas prie Kinijos ekonominio do-minavimo, manyčiau, bus taikus, nes pagrindinis Kinijos interesas yra savo teritorijoje sukurti darnią ir laimingą visuomenę. Tai taps paprasčiau, nes jau 2020 m. ims mažėti šalies gyventojų skaičius. Kinija be vargo galės susimokėti už importuojamus resur-sus, nes turi gausybę konkurencingų savo produktų, panašiai kaip prieš dešimtmečius JAV lengvai susi-mokėdavo už naftą iš Vidurio Rytų. Kinijai nereikės okupuoti svetimų žemių, kad užtikrintų pažangą. Ji paprasčiausiai pirks viską, ko norės.

Kaip, jūsų nuomone, klostysis reikalai Jungtinėse Valstijose?

JAV jau ilgą laiką yra apėmusi stagnacija. Manau, praėjus keturiasdešimčiai metų, vidutinio amerikie-čio perkamoji galia bus daugmaž tokia pati, kokia ji yra šiandien. Ši stagnacija leis kitoms tautoms pasi-vyti JAV ir, pavyzdžiui, spėju, kad vidutinis Kinijos gyventojas 2052 m. suvartos ne mažiau kaip du treč-daliai to kiekio, kurį suvartoja JAV pilietis. Pagal vi-sus praktinius tikslus jie bus „vienodai turtingi“.

Priežastis ta, kad JAV yra brandžiausia pasau-lio ekonomika ir jai bus vis sunkiau išlaikyti savo produktyvumo augimą. Padidinti produktyvumą paslaugų ir priežiūros srityse kur kas sunkiau negu gamyboje, tačiau JAV turi daryti kaip tik tai. Antra, galimybė, kad Amerikos visuomenei pavyks susitarti dėl būtinų sprendimų, labai menka – JAV sukūrė an-tagonistinę kultūrą, neleidžiančią priimti net gyvy-biškai svarbių įstatymų. Išplitęs gilus nepasitikėjimas stipria valstybe pavers šią šalį nefunkcionalia XXI a., kai ypač reikės stiprios valdžios. Trečia, dėl didelio

vidinės nelygybės laipsnio bus sunku įdiegti taikią restruktūrizaciją (pavyzdžiui, nuo vartojimo pereiti prie investavimo, kuris būtinas, norint sumažinti di-džiulę nacionalinę skolą).

Per artimiausius keturiasdešimt metų JAV blaškysis. Ir ne dėl resursų stokos ar atšiauraus klimato. Tą lems priimami neadekvatūs visuomeniniai sprendimai.

Kaip seksis Europos Sąjungai?Europa susidurs su daugybe panašių problemų

kaip ir JAV (apie tai jau kalbėjau), bet jas sušvelnins tvirtesnė stiprios valdžios tradicija, palaikoma ge-resnių socialinio saugumo tinklų. Europa susidurs su tokiais pačiais iššūkiais kaip ir kitos bręstančios ekonomikos, ypač dėl kai kurių resursų stokos, ta-čiau su tuo susidoroti Europa geba, manyčiau, ge-riau negu JAV. Tai nereiškia, kad Europos Sąjungos sprendimų priėmimo sistema yra tobula ir veikia sklandžiai, tačiau ji spartesnė negu amerikietiškas variantas. Be to, Europa turi geresnes (nors ir neide-alias) galimybes susidoroti su distribucine nelygybe, ir ekonominę struktūrą, kuri limituoja išorės skolą. Todėl vidutinis suvartojimas Europoje iki 2052 m. augs, nors ir ne itin smarkiai. Tačiau Europa gerokai aplenks JAV, pereidama prie klimatui palankesnės ekonomikos.

Kaip keisis BRISE (Brazilijos, Rusijos, Indijos, Pie-tų Afrikos, dar dešimties didelių kylančių ekonomikų) situacija?

Šiose šalyse gyvena apie du su puse milijardo žmo-nių, taigi raidos įvairovė bus didelė, tačiau, paėmus vidurkį, ši grupė progresuos istoriniais tempais, tad jos BVP per artimiausius keturiasdešimt metų padi-dės trigubai, panašiai kaip ir per pastaruosius keturis dešimtmečius. Tai primins „įprastinę pažangą“, bet nebus lenktynės kinų stiliumi (išskyrus keletą BRISE šalių, turinčių stiprią centrinę valdžią), jų piliečiai 2052 m. nebus labai turtingi. Kita pasaulio dalis tu-rės iš to naudos, nes „normalus“ augimo lygis padės apriboti žmogaus ekologinės pėdos didėjimą ir pa-dės atitolinti klimato krizę.

7K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 6

Knygoje rašote apie tai, kad jau esame „pereikvoję“ žemės resursus. Kokį dydį pasieks tas pereikvojimas, kol imsimės jį suvaldyti, ir kokie bus to padariniai?

Žmonija pereikvojo Žemės resursus jau daugybę kartų ir 2052 m. kai kuriais atvejais stebėsime lokalų kolapsą. Vienas iš pavyzdžių veikiausiai bus tai, kad išnyks koralų rifai, kitas – neteksime tuno. Tačiau didžiausią nerimą kelia artėjantis globalus kolapsas dėl klimato kaitos. Kasmet į atmosferą išmetame dukart daugiau šiltnamio dujų, negu įstengia absor-buoti pasaulio miškai ir okeanai. Šis pereikvojimas didės, bet iki 2030 m., mano paskaičiavimais, dar nepasieks piko. Tik tada žmonija pradės mažinti savo kasmetinę emisiją, nes tik tada ims mažinti energijos kiekį, sunaudojamą kiekvienam BVP vie-netui, o anglies dioksido emisija energijos vienetui bus gana sėkminga, todėl globali emisija mažės, ne-paisant BVP augimo.

Šio pereikvojimo rezultatas – gerokai didesnis CO2 išmetimas į atmosferą, todėl atšilimas didės, o 2080 m., kad ir kaip apmaudu, veikiausiai sukels save įtvirtinantį klimato pokytį. Pavyzdžiui, tirpstant sniegui tundroje išsiskirs dideli kiekiai metano dujų, kurios toliau šildys atmosferą, todėl sniegas nutirps dar didesniuose tundros plotuose. Šis procesas tęsis tol, kol nutirps sniegas visoje tundroje, ir pasaulis taps „nemaloniai“ šiltas.

Kai kas stebisi mano prognoze, kad iki 2052 m. žmo-nija dar nebus pereikvojusi įprastinių resursų – pavyz-džiui, naftos, maisto, vandens – limito. Pagrindinė priežastis ta, kad, mano įsitikinimu, ekonomika augs lėčiau, negu daugelis įsivaizduoja. Todėl turėsime laiko, kad surastume pakaitalus labiausiai ribotiems ištekliams. Tačiau dar svarbiau yra tai, kad mažesnis negu įsivaizduojama BVP reiškia mažesnį resursų sunaudojimą.

Pranašaujama, kad pasaulio gyventojų skaičius šio šimtmečio viduryje pasieks devynis milijardus. Ką sako jūsų prognozė?

Manau, pasaulio gyventojų skaičius, pasiekęs dau-giausia 8,1 milijardo, nuo 2042 m. ims mažėti, iš

pradžių lėtai, o antrojoje šimtmečio pusėje greičiau. Pagrindinė priežastis – spartus tiek bendro vaisingu-mo, tiek trokštamo šeimos dydžio mažėjimas. Žmo-nės, gyvenantys tiek turtingų, tiek skurdžių šalių miestuose, turės mažiau vaikų. Ši tendencija ryškėja jau keletą dešimtmečių, ji stiprės, nes auginti vaikus darosi vis mažiau patrauklu, moters, norinčios turėti darbą, gyvenimas dėl to tampa sudėtingesnis, atsira-dus vaikų, didėja šeimos išlaidos, bet nė kiek nedi-dėja pajamos. Mažėjantį vaisingumą esmingai kom-pensuos ilgėjanti gyvenimo trukmė, kurią užtikrins geresnė sveikatos priežiūra.

Mano prognozė panaši į Jungtinių Tautų žemiau-sio gyventojų skaičiaus scenarijų. Daugelį nustebins tai, kad didžiuma šalių jau priartėjo arba peržengė gyventojų skaičiaus augimo piką.

Knygoje pateikiate labai skirtingus ateities mega-miestų vaizdinius. Gal galite plačiau nušviesti šį as-pektą ir pateikti duomenų, koks bus miestų gyventojų skaičius?

50 proc. pasaulio žmonių jau dabar gyvena mies-tuose (trys su puse milijardo). Iki 2052 m. miestiečių bus 70 proc. (penki milijardai). Gyventojų skaičius 2052 m. labiausiai augs miestuose. Dauguma miestų bus labai dideli – turės dvidešimt ir daugiau milijo-nų gyventojų. Kai kurie tvarkysis gerai, bet didžioji dauguma – prastai. Žmonių kasdienybei didelę įtaką darys internetas ir fantastinės virtualios pramogos. Kaimo vietovėse domėjimasis politika mažės. Gerai tvarkomi miestai savo gyventojams teiks patobulin-tą prieglobstį nuo klimato kaitos padarinių, o visą blogį teks atlaikyti žmonėms, gyvenantiems kaimo vietovėse.

Ką gali padaryti žmonės, kad pasirengtų ateičiai ir išvengtų ekstremaliausių šiomis prognozėmis nusaky-tų padarinių?

Knygoje „2052…“ pateikiu dvidešimt patarimų, kurių gali prireikti kiekvienam asmeniškai, kad visi geriau gyventų ateities pasaulyje, nes visuomenė, bū-kite tikri, priims ne vieną kvailą sprendimą.

8 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 6

Pasaulis kalba apie krizę. Šalių krizę, kapitalizmo krizę, humanizmo krizę.

Tiesą sakant, tai daugiau negu krizė. Žmonija tiesiog priėjo ribą. Pasaulis visur pasiekė plėtros ribas. Kalbos apie krizę yra reakcija į tas ribas.

Šiandieniniais tempais vykstanti demografinė plėtra gali baigtis katastrofa dar šiame šimtmetyje.

Žmonijos poveikio gamtinei aplinkai destruktyvu-mas akivaizdus jau šiandien: klimato pokyčiai, dyku-mėjimas, senkantys geriamojo vandens ištekliai ir pan.

Ekstensyviosios ekonomikos modelio žlugimas prasi-dėjo praėjusio amžiaus 10-ajame dešimtmetyje, kai griuvo Tarybų Sąjunga, kurios valstybinis kapitalizmas neatlaikė pirmas. Bet ir JAV su Didžiąja Britanija buvo priverstos mesti gelbėjimo ratą privataus ūkio kapitalizmui – įmo-nes išvadavo nuo socialinės atsakomybės ir pereita prie vadinamojo laukinio kapitalizmo pasauliniu mastu.

Vertindamas visas plėtros tendencijas, šiuolaikinės fizikos ir kosmologijos guru Stephenas Hawkingas mano, kad Žemės tinkamumas žmonių giminei sen-ka jau keletą dešimtmečių. O iki lemiamo momento žmonės turės išsikeldinti į gyvenimui tinkamesnes

Rūpesčiai ir lūkesčiai

Romualdas OzOLAS

naCionaliZMas – tai ŠiuolaiKinis HuManiZMas*

* Parengta pagal pranešimą apskritojo stalo diskusijoje „Tautiškumas ir

ultranacionalizmas demokratinėje Lietuvoje“, skaitytą Lietuvos mokslų

akademijos Mažojoje konferencijų salėje 2013 m. gegužės 28 d.

planetas. Kitaip sakant, nudrengei Žemės stebuklą, pavertei jį kosminiu šiukšlynu, – ir varyk ieškoti kitų, kad, perleidęs per savo humanizmą, danguje paliktum dar vieną išgraužą.

Trumpiau tariant, su žmogaus teisių humanizmo vėliava – pirmyn į žmogaus, tapusio dievu, pergalę visoje visatoje!

Tokia yra šiandieninės mąstysenos ontologija. Var-totojų ontologija.

Kas iš to?Jeigu ji priimtina, tada viskas gerai. Gyvenkime sau

šia diena. Jeigu ne – reikia ieškoti argumentų, pagrindžiančių

alternatyvas.Net ir čia paminėtas tokias skirtingas pasaulio plė-

tros linijas jungia viena labai aiški ašis. Jos pavadinimas taip pat paminėtas – riba.

Tai rimta filosofinė problema, nes šiuolaikinė sąmo-nė riba tebelaiko begalybę. Ir toji begalybė nėra vien matematinė, o netgi filosofinė neapibrėžtybė.

Filosofijos istorijoje ribos problemą pagal visas eu-ropietiškojo mąstymo tradicijas ir liepinius universa-liausiai akcentavo Immanuelis Kantas, genialiai nu-brėždamas žmogaus pažintinių galių ribas.

Jo skepsis neatitiko Naujųjų laikų dvasinės orien-tacijos, visų pirma buvo nepriimtinas energiją kau-

9K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 6

piantiems vokiečiams, todėl Hegelis suvėlė Kanto apibrėžtis į panlogistinę savo dialektiką, kurią Mar-xas pavertė sociologiniu materializmu, revoliucingai dekonstruodamas patį europinį mąstymą. Naujoji realybė teoriškai tapo visuotinai pageidautina ir pa-tikima mentaline baze tarpti įvairiausių pakraipų pozityvizmui, pradedant loginiu, baigiant lingvisti-niu, o praktiškai per antropologinius ir psichoana-litinius pasakojimus įsismelkė į beribio vartojimo apsėstą nihilistinę šių dienų psichiką. Į mus apėmusį egzistencinį nerimą ieškoti atsako jau šitos psichikos teoretizavimuose – tai beveik tas pats, kas vaikščioti po Maximos prekių bazę.

Pozityvizmas gana patikimai atkirto mąstymą nuo klasikinės tradicijos mąstyti apie būtį. Tačiau prigimti-nio žmogaus poreikio apmąstyti būtį nepanaikino.

Tai ką daryti tiems, kurie nesutinka paklusti varto-tojų ontologijai?

Vis prisimenu marksistą Eugenijų Meškauską, ne-sutikusį besąlygiškai pritarti nei Marxo su Engelsu dialektiniam ir istoriniam materializmui, nei Stalino determinizmui. Filosofas nuolat kartodavo vieną tezę: jeigu problemos neįmanoma išspręsti pasirinktu as-pektu, reikia rinktis kitą aspektą. Suprask: pasirinki-mas bet kuriuo atveju yra, nes turime laisvą valią. Ji ir teikia – bent jau galimybę – kad problema išspren-džiama. Gal ir sukuriant kažką nauja.

Anais laikais tai buvo labai nemažai. Kokį pasirinkimą turime mes? Tarp Miltono Frie-

dmano idealistinio materializmo viršuje ir žmogaus, praradusio atsakomybę, teisių apačioje? Šiems laikams mažoka. Deja, kitkas yra tik komentarų komentarai.

Jei atsakymų neduoda filosofija, gal juos siūlo gy-venimas?

Nuolat prisimenu ir kitą faktą, istorinį – Tarybų Ru-sijos ir Lietuvos Respublikos 1920 m. Taikos sutartį. Ji leidžia teigti: vis dėlto pasaulyje būna tiesos akimirkų. Lietuvos istorijoje ji viena iš labai nedaugelio. Tiesos valanda yra ir 1949 m. netoli Radviliškio partizanų vadų bunkeryje pasirašyta Deklaracija, kokia turės būti valstybingumą atkūrusi Lietuva. Tiesos momentas yra 1990-ųjų Kovo 11-oji.

Kas yra tie tiesos momentai, tiesos valandos, jei ne būtį mąstantis sveikas protas?

Tais momentais būtis apsivalo nuo laikinybės apna-šų, kad ir koks būtų jų pavidalas – pavergimas, epochos melas, autoritetų sugestijos, interesų pinklės, niekšy-bės ar koks kitas košmaras. Tais momentais būčiai ne-svarbūs vardai ir pavadinimai, ideologinės ir politinės orientacijos, galios ar negalios, jai svarbu viena – pa-saulio tiesa, pasaulis kaip visumos balansas. Tai – bū-ties sveikas protas, kurį pasauliui lieka tik atpažinti ir pripažinti. Taip prasideda epochos.

Ar krizės dejonėse negirdėti pasaulio tiesos balsų?Ne vienas ir ne vieną kartą. Bet jie atsiduria politi-

kos paraštėse. Kad nepaskęstume krizinės savivokos atskirybėse,

paklauskime savęs, kurgi yra į begalybę orientuoto žmogaus dvasios būtinės ribos, priklausančios ne nuo paties žmogaus? Jos visiškai aiškios: po kojomis žemė, o virš galvos – dangus. Tai ta erdvė, kurioje žmogus yra ir gyvena, t. y. suvokia ir mąsto, kenčia ir džiau-giasi, liūdi ir tikisi. Jo žmogiškąją gyvastį vieni vadina siela, kiti – dvasia, bet visi nutuokia kaip nekūniškąją žmogaus esmę, kurios atžvilgiu kito tokio pat sutvėri-mo priedermė – padaryti kuo mažiau to, ką vadiname blogiu. Tų pastangų arba žmoniškumo, humanizmo riba yra kitas žmogus. Humanizmas visada reiškia susitarimą. Tačiau nei žemė, nei dangus su savo fiziš-kumu negali būti susitarimo dalykas. Jie gali būti tik sutartinai aiškinami, nes vienas lemia žmogaus gyve-nimo būdą, arba kultūrą, o kitas – tikėjimą. Esmin-ga čia tai, kad abu kyla iš žmogaus santykio su žeme: kultūra – tai fizinis, tikėjimas – dvasinis santykis. Jei-gu sutiksime, kad kultūros (arba kultūrų) ir tikėjimo jungtis sukūrė civilizaciją, nulėmė jos pobūdį, tapo jos produktyvumo varomąja jėga, turėsime pakankamai akivaizdžius argumentus, kodėl šiandieninis globa-laus pasaulio supratimas yra neadekvatus.

Kultūra visada buvo gyvenimo stabilizavimo, ci-vilizacija – jo intensyvinimo (imtinai iki imperializ-mo) būdas. Vakarų, arba krikščioniškoji, civilizacija, kuriai iškilti padėjo racionalistinis jos radikalizmas, XX a. pabaigoje, manipuliuodama skaitmeninėmis

10 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 6

technologijomis, sugebėjo visoms kitoms civilizaci-joms primesti vienmatės universalizacijos būtinybę, priešingu atveju grasindama paversti jas antraeilėmis, o jų puoselėjamą kultūrą tiesiog marginalizuoti. Kova dėl civilizacinės galios visada buvo kova dėl civiliza-cinės erdvės, ir beveik visada tai reiškė kovą dėl fizi-nės žemės, dėl teritorijos. Civilizacinių karų ryškiausi pavidalai šiandien – 2001-ųjų rugsėjo 11-oji, niekaip neužgęstantis karo židinys Afganistane, įtampa, ruse-nanti Pakistane. Naujausi pavyzdžiai – britų ir pran-cūzų karių žudymas visų akivaizdoje, vidury dienos jų šalių sostinėse.

Ką civilizacija, stiprindama galią, daro savo viduje, akivaizdžiausiai demonstruoja Vakarų Europa, pokariu tyliai kūrusi „neatpažintą politinį objektą“, kuris dabar jau identifikuoja save kaip federaciją su visomis iš to iš-plaukiančiomis pasekmėmis. Islamo civilizacija atvirai kalba apie džihadą, o čia tikėjimas pakeičiamas ideolo-gija, sankcionuojančia politinius liberaliosios demokra-tijos sprendimus. Tai gana vaizdingai apibūdina vienas iš Vokietijos politinių lyderių, beje, susijęs su buvusiu „raudonųjų brigadų“ judėjimu, Joschka Fischeris: Eu-ropa neturi teisės elgtis kitaip, negu elgiasi, nes tai būtų kelias atgal – į konkurenciją tarp tautų, nepasitikėjimą ir galios varžybas, kurios paprastai baigiasi karais. Anot jo, ši tvarka baigėsi 1945 m. gegužės 8 d., ir konkurenci-ją pakeitė solidarumas, galios varžybas – teisės viršeny-bė, įtarumą – pasitikėjimas. Tai kelias į Europą, tvirtą kaip kumštis, galingą pasaulinės arenos žaidėją.

Lietuva nuo pat valstybės atkūrimo pasuko į tą vis kiečiau susigniaužiantį kumštį. Koks to proceso balan-sas bent jau bendriausiais bruožais?

Valstybės skola – 46 milijardai litų. Vien čekinis turto išvalstybinimas atnešė 400 milijardų nuostolį, Ignalinos AE uždarymas – daugiau kaip 100 milijardų. Naujausi nuostoliai: Snoro bankas – 4 milijardai, Ūkio bankas – beveik milijardas. Emigracija – trečdalis tau-tos. Atlyginimas – 1 000 litų. Pensija – 630 litų.

Per visą savo istoriją Lietuva buvo kam nors aukoja-ma. Jeigu ir šiandien jos paskirtis yra tokia pati, tai ar jos paaukojimas dėl Europos kumščio bent jau prisidės, kad būtų įveiktas pasaulio plėtros ribų visuotinumas?

Atsakymas į šį klausimą – tai atsakymas į klausimus, ar galima, o jeigu galima, tai kaip, sutramdyti tris glo-balizacijos stichijas: beribį vartojimą, visuotinę komer-cializaciją ir korporacijų savivalę.

Pirma: ar įmanoma sutramdyti vartojimą? Būtent nevaržoma vartojimo plėtra radikaliausiai įsirėžia į Žemę, laužydama visas jos savarankiškumo ribas. At-sakymas toks: globalizmo ideologija, deja, negali to net siūlyti, nes būtent ekstensyvus augimas yra globalizmo ekonomikos variklis. Kai ryžių nebeišauginama tiek, kiek reikia rinkos apyvartai (ne žmonėms, o rinkai), jie gaminami iš plastiko, bulvės – iš parafino ir panašiai. Nekalbant apie aprangą, kvepalus ir kitką. Tiek gamta, tiek žmogus yra ne to pasaulio dimensijos.

Antra: kas galėtų sustabdyti gyvenimo komerciali-zaciją? Būtent gyvenimo (netgi būtiškąja jo prasme) komercializacija žiauriausiu būdu įsirėžia į asmens buvimą ir būtį, griaudama jo autonomiją, be atodairos traukydama socialinius ir psichinius ryšius. Atsaky-mas, deja, vėl toks pats: globalizmas to daryti negali iš principo, nes būtent komercializacija palaiko var-totojišką gyvenimo būdą, diegia naujus jo pavidalus ir užtikrina savo tęstinumą, nepaisydama nei žmogaus, nei gamtos kančių. Ar kas nors kada nors viešojoje er-dvėje yra girdėjęs apie vaiko, kurį mokinio krepšelis pavertė preke, kančias? Ar kas nors kada nors rimtai, iš amžinybės horizonto yra aptaręs migracijos pro-blemą, paverstą komercine dvigubos pilietybės nesą-mone? Kur komercijos erdvėje galėtume įžvelgti kokį nors globalizmo humaniškumą, jau nekalbant apie humanizmą apskritai?

Trečia: kas galėtų sustabdyti korporacijų viešpatavi-mą? Būtent korporacija su savo kapitalu, kuris iš prin-cipo gali būti, o dažnai ir yra galingesnis už nacionalinį biudžetą, paklupdo valstybę, o kartu ir ją įkūrusią tau-tą. Globalizmas negali sustabdyti korporacinio kapita-lizmo, nes korporacija ir yra tas anoniminis veiksnys, kuris anonimizuoja visą globalistinės ideologijos val-domą universumą ir sukuria prielaidas komerciniam vartojimo totalumui.

Netgi tarus, kad plėtros ribų problemą globalizmas įveikia sukurdamas vieną (vieningą?) civilizaciją, o

11K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 6

žmonija, kaip sako NASA teoretikai, pereina į aukštes-nį – kosminių ryšių – lygmenį (Marse pirmuosius nuo-latinius gyventojus JAV planuoja įkurdinti jau 2050-ai-siais), kokį humanizmą galės puoselėti žmonijos dalis, pasmerkta likti Žemėje?

Pati prielaida apie vienos civilizacijos galimybę yra antihumaniška ne tik Žemės žmonių, bet ir galimų kos-minių civilizacijų atžvilgiu, nes civilizacinis ekspansio-nizmas visada yra agresyvus, net kosmose matydamas vien „žvaigždžių karus“. Globalizacija pagal Vakarų ci-vilizacijos diegiamą globalizmo ideologiją tik nukelia problemas, o ne jas išsprendžia.

Į būtiškus klausimus, koks bus žmonijos likimas, ar pagal šias plėtros kryptis ji sugebės išgyventi, globaliz-mas atsakymo neduoda.

čia reikėtų pasakyti svarbiausia: bet kuri pasaulio civilizacija gali pretenduoti į pasaulinį viešpatavimą, beje, tą ir daro, tačiau nė viena, net pati stipriausia, pasaulio tauta tokios galimybės iš principo neturi – tas jau įrodyta istorijos. Tai pirmas ir pats svariausias argumentas prieš globalizmą, kuris visais įmanomais ir neįmanomais būdais, kaip anksčiau komunizmas, įrodinėja savo perspektyvumą, o galią stiprina, be gailesčio naikindamas kultūrinius pamatus ir juos ginantį nacionalizmą.

Nacionalizmas – taip pat ideologija, jis gali tapti agresyvus, imtinai iki imperializmo, ypač jeigu prade-da tapatintis su civilizacine misija. Pavyzdžių daugiau negu reikia: ir rudasis nacių, ir raudonasis bolševikų, ir maoistinis imperializmas – visi jie tautinės kilmės.

Tačiau – ir tai yra antrasis argumentas prieš globa-lizmą, bet jau už nacionalizmą, – nacionalizmas gali tapti imperializmu tik tapęs valstybės ideologija, o šis procesas yra tautos rankose: demokratija numato partijų spektrą, kuriame nacionalizmui atstovauja tik viena iš jų, todėl ji negali užgožti kitų politinių grupių, jei nesama kokių nors išorinių aplinkybių ar paskatų, dažniausiai – skriaudų, padarytų ar daromų tautai ir valstybei, arba spaudimo iš išorės. Jeigu nebūtų buvę okupacijos, mes nė nenutuoktume, koks lietuviškojo nacionalizmo mastas, ypač atsiskleidęs per išsivaduo-jamuosius 1988–1990 m. įvykius.

Pagaliau trečias – grynasis nacionalizmo kons-truktyvumo argumentas: jeigu sutinkame, kad tauta (tautos) yra pasaulio faktas, nesvarbu, kaip tą traktavo Stalinas, Hitleris, kokios nors šiuolaikinės raudono-sios brigados ar globalistai, teks sutikti ir su tuo, kad jokia kita ideologija tautai kaip visumai neatstovauja adekvačiau negu nacionalizmas. Globaliame pasau-lyje, kurio humanizmo atskaitos taškas yra netgi ne asmuo, o individas su tam tikromis juridiškai apibrėž-tomis jo teisėmis į aplinką, jokia kita ideologija geriau už nacionalizmą nereprezentuoja žmogaus prigimti-nės savasties. Trumpai tariant, nacionalizmas yra tau-tinės kultūros žmogaus humanizmas.

Humanistinį savo potencialą nacionalizmas gali vi-savertiškai išskleisti tik tada, kai turi galimybę nesusi-tapatinti su politine nacijos elgsena ir tikslais, t. y. iš-likdamas kultūros kūrimo baze. Tai užtikrinti gali tik pilnutinė demokratija. Nacionalizmas kultūroje reiškia tautos su gyvenamąja jos teritorija (erdvė), istorija (lai-kas) ir kalba (atmintis) bendrumo jausmą, palaikomą visomis kultūros kūrybai prieinamomis materialinės ir dvasinės raiškos formomis, ir supratimą, kad įsiparei-gojimas visumai yra vertybė. Tai ir pasaulinė nacionali-nės kultūros paskirtis, nes dvasinė tautos narių konso-lidacija yra substratas, leidžiantis tarpti vienaprasmei ir atsakingai pilietybei, kuri užtikrina, kad valstybė elgsis atsakingai ir pasaulio atžvilgiu. Kur sveika, kūrybinga tauta, ten stiprus ir pasaulis.

Kad dabarties pasaulis sveikas, vargu ar kas drįs-tų labai entuziastingai tvirtinti. Tačiau vargu ar labai noriai sutiktų, kad plėtros ribų suvokimas gana ap-čiuopiamai kelia esminę alternatyvą: tolesnės raidos atskaitos taškas turėtų būti ne besąlygiška žmogaus tvarka, o gamtos dėsniai. Ar bandymas tai suvokti nėra pavėluotas, ar jo neužgoš praktiškesni ir ma-žiau pastangų reikalaujantys suvokiniai? Šie klau-simai tokie pat atviri kaip ir žmogaus gyvenimas. Vieną išvadą mums rūpimu klausimu padaryti vis dėlto galima: jeigu neturime noro (arba galimybių) tapti kosminiais bėgliais, turime, kaip sakydavo Si-gitas Geda, eiti taisyti savo tvoros, net jeigu dangus griūva. Kad ir koks blogas dalykas yra ideologijos,

12 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 6

kad ir kiek žiaurių ydų turi tiek globalizmas, tiek na-cionalizmas, gyvename ideologijų pasaulyje, o jame arba tu turi ideologiją, arba ideologija „turi“ tave. Per politiką.

Kol kas mus valdo globalizmas. Kur ir kaip gam-tos baigtinumas atvers būties tiesą, kad visiems taptų akivaizdu: gamta nėra begalinė, ji turi aiškias ribas ir metas į ją pažvelgti begalybės neaptemdytu žvilgsniu? Kada gamta vienareikšmiškai katastrofiškai apie tai praneš, pasakyti negali niekas. Ne tik todėl, kad ne-žino, bet ir todėl, kad nenori pripažinti: globalizmą sustabdyti ne tik reikia, bet ir galima.

Kas galėtų ir turėtų tai padaryti? Kadangi liberaliosios demokratijos šalių politiniai

sprendimai generalinę šiandieninės pasaulio plėtros kryptį palaiko ne mažiau sėkmingai negu vadinamųjų valdomos demokratijos šalių politinė linija, kyla klau-simas, ar nacionalinė valdžia yra pajėgi ieškoti alter-natyvų tokiai politikai ir praktinei veiklai, kuri sekina gamtos ir žmogaus resursus?

Įtampa, kilusi tarp poliarizuotų Europos valstybių – Vokietijos ir Vengrijos, rodo, kad vyriausybių galimy-bės ribotos: globalizmas jau ir dabar užtektinai konso-liduotas, kad reguliuotų pasaulio procesus. Vadinasi, išeičių reikėtų ieškoti, tariantis su tais, kurie pasaulio raidos kelią apmąsto ne taip vienmatiškai, – kalbu apie visuomenes, tautas. Šiandien raidos alternatyvą jei kas ir gali pasiūlyti, tai ne partijos, bet visuomeniniai, tau-tiniai sąjūdžiai.

Ginčai dėl to, koks yra alternatyvų globalizmo ir nacionalizmo ideologijoms humanistinis potencialas, dažniausiai paslepia svarbiausią mintį, kad pasaulis ne-abejotinai turi tapti kitoks.

Ką tos būtinybės akivaizdoje galiu padaryti aš – vie-nas iš septynių milijardų, norintis padėti Žemei nors savo žemės pėdoje?

Galiu kaip ir tada, devintajame dešimtmetyje, kai ėjome į laisvę, sakyti: esu nacionalistas.

Tą patį galiu pakartoti ir šiandien: taip, aš – nacio-nalistas.

Ir jausti, kaip smigdamas į mane lūžta globalizmas.Žinote, geras jausmas. Ne tik teorinis.

Liudvika POCIūNIENĖ

KĄ ARCHITEKTŪRA sAKo APIE ŽMoGŲ IR VIsUoMENĘ

Po išsamių Almanto Samalavičiaus interviu, ku-riuose iškilūs architektūros ir urbanistikos auto-

ritetai – Leonas Krieras ir Nikosas Salingarosas atvi-rai dėsto savo nerimą ir nusivylimą civilizuotų šalių urbanistikos realybe (KB nr. 5), regis, nebėra ką pri-durti. Ypač prie teiginio, kad modernizmo smegenys mirė jau prieš gerus penkis dešimtmečius. Tačiau šis besmegenis monstras dauginasi netgi dar agresy-viau, nei turėdamas gyvas smegenis. Veikia, maiti-namas realiai neuždirbtų pinigų (tokiais laikytinos ir kosminės pajamos iš neatsakingo gamtos išteklių eksploatavimo, iš rizikingų spekuliacijų finansų ir akcijų rinkose). Tai pasaulinė problema, nes galin-gieji verslo malūnai iš esmės visur nekreipia dėmesio į humaniškas Naujosios urbanistikos idėjas.

Šių idėjų kontekste maga pasižvalgyti po arti-miausią lietuvišką aplinką. Modernistinės architek-tūros siekis abstrahuotis iki beveidžių funkcionalių formų, vienodų junginių kartojimas, dehumanizuo-ti miestelių centrai – visa tai mums gerai pažįstama kaip brandaus socializmo stilius. Betoniniai mons-trai iki šiol stūkso Kauno centre, Vilnių „puošia“ niekam nereikalingi, apleisti, grafičiais išmarginti

13K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 6

Sporto rūmai (ir ateik tu man į galvą paversti juos saugotinu paveldu!), o kur dar griūvantis buvęs kino teatras „Lietuva“...

Brandus socializmas, ačiū Dievui, nuėjo istorijon, bet modernizmo gaivalas – ne. Tą rodo dangoraižių kvartalas dešiniajame Neries krante, visam laikui pakeitęs istorinę Vilniaus panoramą. Apmaudi ar-chitektų klaida ir Valdovų rūmų atstatymo koncep-cija – modernistinis cokolinis aukštas pretendavo apsaugoti istorinius pamatus, bet sudarkė aukštin-gumo santykį. Tie pora metrų papildomo aukščio tiek Katedros, tiek Gedimino bokšto atžvilgiu laužia kiekvieną bent kiek jautresnį žvilgsnį ir neabejotinai bus rebusas ateities kartoms...

Gal ir ne iš piktos valios atsiranda tokie sprendi-mai, bet mus kaip visuomenę jie apibūdina nekaip. Modernizmas architektūroje apskritai byloja apie susvetimėjimą, žmogiškosios dimensijos praradimą. Mūsų atveju prie to neretai prisideda dar ir klaikus architekto ambicijų ir paprasčiausio neraštingumo „kokteilis“ – tik apsvaigus nuo jo įmanoma, pavyz-džiui, neogotikinio ansamblio (likimo ironija, bet jame glaudžiasi ir mūsiškė Architektų sąjunga) pa-šonėje suprojektuoti itin nediskretiškų, hiperaktyvių formų stiklinį griozdą.

O pasižvalgę po Vilniaus apylinkes aptiktume ti-krų tikriausio architektūrinio chuliganizmo pavyz-džių. Ne, ne tokio, kai iš skurdo ir vargo žmogelis šalia dar ne visai sugriuvusio vertingo dvarelio susi-renčia lentgalių pašiūrę vištoms.

Tas chuliganizmas klesti pagal visas taisykles – sklypai suformuoti, statybos leidimai pasirašyti, niekas nekliūva jokiems tikrintojams, net piliečiai nereaguoja, nors jų aplinka bus sudarkyta visiems laikams. O kas iš to, jeigu reaguotų? Vis dėlto yra atvejų, kai tylėti jau irgi nusikaltimas.

Vienas toks objektas ypač krinta į akis, nes unika-lų Valakampių – Verkių kraštovaizdį sudarkė būtent tie, kurie pagal profesiją privalėtų būti jautrūs aplin-kai. Statybos užsakovas – Šiuolaikinio meno asocia-cija. O statinys, sudarkęs Neries kilpą ties pačia Ver-kių parko apžvalgos aikštele – menų inkubatorius.

Objektas paremtas ES – tad absurdišką pavadinimą tarsi ir pateisina siekis gauti europinių lėšų. Statybos darbus atlieka bendrovė Vilsta, nurodytos ir statybos prižiūrėtojų pavardės, ir telefonai. Apdairiai nutylėta tik architekto, surentusio barakus, katastrofiškai ne-derančius prie aplinkos, pavardė... Aš ją taip pat kol kas nutylėsiu, nes didesnė atsakomybė, šiaip ar taip, tenka Vilniaus miesto vyriausiajam architektui, ku-riam derėtų labiau vadovautis miesto vizija, o unika-lias apylinkes saugoti ne vien pagal formalius tech-ninius parametrus (pavyzdžiui, nuotolį nuo vandens telkinių). Gal vyriausiasis architektas nesusipažinęs su Italijos turistinių regionų ar Norvegijos fiordų landšafto apsaugos praktika? Ten leidžiama tik tra-dicinių formų, proporcijų ir medžiagų statyba, na-tūraliai deranti prie kraštovaizdžio, nes jis laikomas nacionaline vertybe. Gamtos ir tradicinės architek-tūros kuriama aplinka traukia turistus, todėl atneša nemenką ekonominę naudą. Tą gerai suvokia vietos gyventojai, kuriems turizmas yra tapęs pagrindiniu pragyvenimo šaltiniu. Jie priešinasi bet kokiam ar-chitektūriniam chuliganizmui, šiukšlinimui, pasi-naudodami visais savivaldos instrumentais.

Mes turime unikalų Vilniaus apylinkių krašto-vaizdį, kuris traukia būtent žmogiškais masteliais ir žaluma. Aišku, miestas turėtų ja nuolatos rūpintis, kad oazė nevirstų džiunglėmis ir girtuoklių rojumi. Bet staiga viduryje prašmatnios Neries kilpos iš-dygsta šitoks modernizmo „šedevras“... Kodėl gi tas menų inkubatorius negalėtų atsirasti, pavyzdžiui, vietoj apleistos irklavimo bazės šalia garlaivių prie-plaukos? Arba užupyje, kur stūkso didžiulė apleista gamykla? Tada ir Vilnelės kairysis krantas pagaliau būtų sutvarkytas. O gal Šiuolaikinio meno asocia-cijos veikėjus gražus kraštovaizdis erzina, todėl ir stengiasi jį suniokoti? Esama juk ir tokių šiuolaiki-nio meno užribių...

Deja, čia turbūt lemia viena ypač įsisenėjusi, akis badanti mūsų architektų cecho bėda – noras užimti ir paženklinti kuo gražesnį gamtos ar miesto aplinkos kampelį, ne derinantis prie jo, o įžūliai pabrėžiant savo „modernumą“, kitoniškumą, kad būtų matyti

Nuomonės apie nuomones

14 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 6

iš tolo. Tokių architektų ambicijas ypač glosto gali-mybė įsirėžti į horizonto liniją. Tai toks savotiškas kaimiečio, įsikūrusio mieste, psichologijos relik-tas. Žmogus, priklausantis kelintai miestiečių kar-tai, paprastai suvokia ansambliškumo privalumus, intuityviai jaučia, kad tankus urbanistinis audinys reikalauja prisiderinti ir paisyti bendrų interesų. Brandaus socializmo svetimkūniai Vilniaus sena-miestyje buvo ypač pretenzingi (vadinamieji Ryši-ninkų namai vietoj per karą sugriautos Kardinalijos arba vaikų darželis šalia Šv. Mikalojaus bažnytėlės), tačiau dabartiniai senamiesčio užgrobėjai (kitaip negaliu jų pavadinti) – ne ką geresni. Ypač krinta į akis Mokytojų namų kaimynystėje išdygęs nauja-daras, lėkštai imituojantis tradicinės architektūros detales, užsimaukšlinęs Vilniui visiškai nebūdingos formos stogą, neva paslepiantį trečią aukštą (mies-to valdžiai ir paveldosaugininkams, matyt, visiškai tiko ir toks aukštingumo reikalavimų „paisymas“). Tokie kūriniai atskleidžia ne tik individualius archi-tektų gabumus ar išsilavinimą. Jie byloja ir apie mus kaip visuomenę, stokojančią solidarumo, pagarbos savo artimui ir aplinkai, paprasčiausio harmonijos jausmo. Beje, užstatant senamiesčio vietas, išgriau-tas per karą ir pokariu, derėtų vadovautis bent jau buvusiomis proporcijomis, stogų formomis. Ir tai visiškai įmanoma, nes, kuriant filmą apie Vilniaus fotografiją, laimingas atsitiktinumas padėjo Kroku-vos Fotografijos muziejuje aptikti Pirmojo pasau-linio karo laikų aviacines nuotraukas. Jomis labai domėjosi architektas Henrikas Šilgalis, net buvo pradėjęs tikslaus senamiesčio regeneravimo projek-tą, deja, sutrukdė mirtis. Kodėl kas nors negalėtų tęsti to darbo, kad būtų atitaisyta bent dalis žalos, kurią padarė modernistinės invazijos? Tik nereikia aiškinti, esą tai – per brangu. Milijonai išleidžiami visiškai beprasmiškiems projektams – pavyzdžiui, vien to menų inkubatoriaus sąmata perlipa šešis mi-lijonus litų...

Bet grįžkime prie Vilniaus apylinkių. Neseniai buvo sutvarkyta Pučkorių atodanga. Iš lentų sukal-tais jaukiais takeliais galima saugiai prieiti prie skar-

džio krašto, prieš akis atsiveria Vilnelės kilpa, platus horizontas, sodeliuose skendintys namukai kitame šlaite... Bet kas gi riogso pievos, kurią juosia Vilne-lė, pačiame viduryje? Ogi dar vienas modernizmo „še-devras“ – stiklinis kubas, kuriame, kiek žinau, gyvena finansų analitikas, ypač išgarsėjęs po to, kai pareiškė, esą lietuviai Lietuvoje mažai uždirba tik todėl, kad jų darbo našumas menkas... Nuo Pučkorių atodangos atsiverian-tis vaizdas verčia konstatuoti, kad tikrai menkas yra ža-liojo kubo savininko kultūros lygis, o kubą sukūrusiam architektui akivaizdžiai trūksta profesinės savigarbos (būtent savigarbos, o ne garbėtroškos – šios tikriausiai turima per akis). Kokiam nors svečiui iš Norvegijos sunkiai paaiškintume, kaip šitoks svetimkūnis galėjo atsirasti tokioje vietoje. O jis tikriausiai paklaustų, ar brutalaus kūrinio autorius vis dar turi architekto licen-ciją. Iš tikrųjų gėdinga ir įžūli demonstracija, kad dideli pinigai gali viską...

Bet nejaugi nieko negali tie Lietuvos piliečiai, kurie vis dar vertina gamtos, gyvenamosios aplin-kos harmoniją? Nejaugi suprasime, kuo buvome apdovanoti, tik tada, kai jau viską būsime praradę? Gal vertėtų įsteigti kokią nors architektūros „avie-tę“ su griausminga apdovanojimo ceremonija? Gal tai kiek sudrausmintų diplomuotus, licencijuotus vandalus ir statybų verslo gangsterius? Bet pir-miausia reikėtų sukurti gyvą kritikos erdvę, kad būtų nuolat aptariamos visos bent kiek reikšmin-gesnės miesto statybos – ir ne tada, kai šaukštai po pietų, o būtent tada, kai daugelį klaidų dar galima ištaisyti. Taip bent kiek apsidraustume ir nuo dar vienos blogybės – projektų rinkos monopolizavimo ir užkulisinių susidorojimų. Tik nesakykime, esą ir vėl viską lemia pinigai. Kad kritiškai minčiai reikia drąsos – sutinku. Klausimas, ar mums trūksta jos, ar kažko kito – gal tiesiog solidarumo, valios tausoti aplinką, gebėjimo apriboti savo ambicijas ir nepasi-duoti pašėlusiam pinigų spaudimui? Klausimas ra-dikalus – ar savo miestuose (kaimuose, paežerėse) ir toliau elgsimės kaip užgrobėjai, tiek didesni, tiek mažesni, ar pagaliau tapsime tikrais šeimininkais, kuriems rūpi ir aplinka, ir gera kaimynystė?

15K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 6

Europos manifesto autorius – prancūzų filosofas Henri Lévy. Manifestas pasirašytas metų pradžioje, tarp kitų

pasirašiusiųjų yra umberto Eco, Julia Kristeva, György Konradas, Peteris Schneideris ir aš. Manifeste nuožmiai kritikuojamas intelektualų tylėjimas dėl Europos ateities, pasisakoma prieš nekompetenciją ir itin aktualių proble-mų ignoravimą, smerkiamas slapukiškas taikstymasis su dabartine krize, tarsi žemyno, kuriame gyvename, ateitis mums visiškai nerūpėtų. Kai metų pradžioje pristatėme manifestą Paryžiuje, ypač aršiai mums prieštaravo kai-rieji ir dešinieji ekstremistai – pradedant komunistais, baigiant Front National, bet būta ir entuziastingo palaiky-mo. Daug Europos Sąjungos piliečių, žymių intelektualų, šiaip jau nevengiančių reikšti šališkos savo nuomonės dėl homoseksualų santuokų ar terorizmo, vienijimo procesų perspektyvas laiko nemaloniomis. Minėtasis tylėjimas nereiškia, kad intelektualams yra vis tiek, kokia bus Eu-

Kultūros barų nr. 4 Rita Repšienė straipsnyje „Išnykusio proto ieškojimas“ trumpai aptarė prancūzų dienraštyje Le Monde ne per seniausiai paskelbtą tarptautinės intelektualų grupės manifestą „Europa arba chaosas“. Šį Europos intelektualų kreipimąsi pasirašė pulkelis pasaulyje gerai žinomų rašytojų ir intelektualų. Kreipimasis, jo autorių aptartas ir prieš televizijos kameras viename iš Paryžiaus teatrų, sulaukė nemenko europinės ir pasaulio žiniasklaidos dėmesio, gausybės prieštaringų vertinimų. Kri-tikai išnarstė silpnąsias šio intelektualinio dokumento vietas, retoriškai klausė, kodėl jame kalbama tik apie galimą Europos kaip idėjos ir institucinio darinio žlugimą, tačiau iš esmės nieko nepasakyta apie „socialines teises“, viduriniosios klasės ekonominę marginalizaciją, didėjančią jaunų europiečių frustraciją. Esą subrendę ir vyresnio amžiaus intelektualai, susirūpinę senosios Europos vaizdiniu, apėjo ir nutylėjo opiausias šių dienų problemas. Be to, Europai reikia ne moralizavimo, poetinių metaforų, raginimų ir pasiraginimų, bet rimto socialinio veiksmo... Nepaisant aršios kritikos, būtų sunku nuneigti šio kreipimosi reikšmę laikais, kai pasaulį vis labiau apima antiintelektualinės nuotaikos ir populizmas. Kita vertus, Europoje intelektualų balsas visada buvo svarbus, nenuos-tabu, kad ir šį kartą jis buvo ne tik išgirstas, bet ir sukėlė ne-vienareikšmių vertinimų laviną. Pakomentuoti tai Kultūros barų redakcija paprašė vieną iš kreipimosi autorių – iškilų vokiečių rašytoją Hansą Christophą Buchą.

ropa, tačiau politikos klausimus jie palieka spręsti politi-kams – taking Europe for granted, kaip sakoma angliškai, kartodami populistines klišes apie Briuselyje veikiančią Europos Sąjungos biurokratiją, tariamai gniaužiančią Eu-ropos Sąjungos valstybes ir kliudančią pozityviai plėtotis ekonomikai, spręsti bedarbystės problemas. O atsako-mybė už prasiskolinusias valstybes, kaip antai Ispanija ir Graikija, laikančias save nukentėjusiomis – tokios jos iš tikrųjų ir yra, – suverčiama Vokietijai, ypač Angelai Mer-kel. Pagrindinis motyvas – jaunimo nedarbas.

Akivaizdu, kad į eksportą orientuota Vokietijos pra-monė pelnosi iš daugelio ūkiškai silpnų Europos Sąjungos valstybių, tačiau tuo nesiekiama politinio viešpatavimo, turint tikslą Europą valdyti ir išnaudoti, ko nacistiniam reichui nepavyko padaryti jėga, o priešingai: nepasitenki-nimas didžiulėmis pagalbos išmokomis negaluojančioms valstybėms, tokioms kaip Kipras (galiausiai tai išeina į

Hans Christoph BUCH

AIsTRos dėl EURoPos MANIfEsTo

16 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 6

Parašyti šį tekstą paskatino viena pastraipa iš Liu-dvikos Pociūnienės straipsnio „Nei gėdos, nei

sąžinės...“ (KB nr. 4), tiksliau tariant, paskutinis tos pastraipos sakinys: „Vis dažniau konstatuojama, kad Vakarų demokratiją apėmusi krizė. Tad natūraliai kyla klausimas – ar mūsų civilizacijai vis dar būdinga bran-desnioji kaltės (sąžinės) kultūra? Tarpkultūrinių studijų diskusijose galima aptikti įvairių nuomonių. Viena iš jų tokia: Vakarai atstovauja kaltės kultūrai tik tiek, kiek jie dar yra krikščioniški. Pastebima, kad masinė, inertiška, agresyviai ar infantiliškai sekuliari orientacija įgauna vis daugiau primityvesnės – gėdos – kultūros požymių, tarp jų ir skirstymas į „savus“, kuriems taikomos žmogaus tei-sės (beje, tiesiogiai kilusios būtent iš krikščionybės), ir į „svetimus“, t. y. tikinčiuosius (naivius tamsuolius, kurie savo prietarais trukdo laisvai pasirinkti, kaip gyventi, kada mirti, neleidžia rūšiuoti individų į „vertingus“ ir „nevertingus“). Radikalus sekuliarizmas šiuo atžvilgiu yra artimesnis islamui – turbūt neatsitiktinai kai ku-riems europiečiams islamas atrodo toks patrauklus ir daro tokią didelę įtaką...“

Bandysiu ne tiek polemizuoti su straipsnyje plėto-jamais teiginiais (daugumai iš jų pritariu), kiek ap-

Andrius MARtINKUS

islaMo „proBleMa“

naudą bankams) auga ir Vokietijoje. Vis garsiau skamba raginimas grįžti prie piniginio vieneto – markės, o spar-čiai steigiama prieš Europos Sąjungą nusistačiusi partija per būsimus Bundestago rinkimus, matyt, susilpnins ir krikščionių demokratų, ir socialdemokratų pozicijas.

už to slypi susirūpinimą keliantis nuokrypis į dešinįjį populizmą, kuris kviečia grįžti prie nacionalinių valsty-bių ir savo tikslams naudoja civilizacijos laimėjimus, di-džiulėmis, nenuilstamomis pastangomis nuo Apšvietos epochos iki susikuriant ES atkovotus iš viešpataujančių oligarchijų, – tai valstybės atskyrimas nuo Bažnyčios, spaudos ir nuomonės, keliavimo ir susirinkimų laisvė, socialinė tolerancija, pagarba nacionalinėms, religinėms ir seksualinėms mažumoms, politinis pliuralizmas ir parlamentinė demokratija, taip pat – last but not least – konstitucijoje įtvirtintos žmogaus ir piliečio teisės. Vietoj to panacėja nuo visų ligų skelbiama nacionalinė kultūra, dangstantis tylinčia dauguma, kuria lengva manipuliuo-ti ir kuri susijusi su homofobija, rasizmu, antisemitizmu. Pastaruoju metu tai matoma Vengrijoje, bet pastebima ir Prancūzijos, Belgijos, Olandijos dešiniųjų populistų ar Vokietijos neonacių ir islamistų veikloje.

Dirbtinai atgaivinami, atrodytų, seniai pamiršti priešo įvaizdžiai. Religiniai fanatikai, tokie kaip dešinieji ir kai-rieji radikalai – les extrèmes se touchement – sutartinai ne-apkenčia demokratijos, moterų teisių, meno ir literatūros, todėl reikalauja grąžinti cenzūrą. Naujasis populizmas vis dėlto nėra paprastas grįžimas prie fašistinės ir stalininės ideologijos su jai būdinga neapykanta žmonėms. Veikiau čia turime reikalą su totalitarizmo light, kokį tarptautinė-je politikoje įvedė į madą Hugo Chávezas, – tai kairiųjų ir dešiniųjų klišių mišinys su klounados elementais, su nudailintu paviršiumi, todėl ypač sunku jį permatyti ir jis darosi dar pavojingesnis. Savaime suprantama, šitaip yra sutrypiamas, kišamas po kilimu dvasinis Adenauerio ir de Gaulle‘io, Willy Brandto ir Helmuto Kohlio, Václavo Havelo ir Lecho Walęsos palikimas.

2013 m. gegužės 10 d.

Iš vokiečių kalbos išvertė Alfonsas tEKORIUS

17K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 6

tarsiu „islamo problemą“, pastaraisiais dešimtmečiais tapusią viena iš svarbiausių europinės „dešiniosios“ minties temų.

Iš gausybės tekstų, įspėjančių apie „islamo grės-mę“, pasirinkau du Algirdo Degučio, kuris yra vie-nas žymiausių Lietuvos liberaliosios minties atstovų, straipsnius. Skirtingai negu kai kurie kiti dešinieji, kritikuojantys dabartinę Vakarų civilizacijos būklę, jis negina liberalizmo „munduro garbės“ bet kokia kaina: „Paradoksalu, bet šį [kalbama apie „politinio korektiškumo režimą“, kurio „tironiją“ autorius lygina su „Stalino režimo“ tironija, – A. M.] vaidmenį Vaka-ruose dabar atlieka liberalai, kuriuos marksistiniai jų oponentai visada niekino kaip minkštakūnius. Pagrin-dinė jungtis, siejanti liberalizmą su marksizmu, yra jų abiejų išpažįstama emancipacijos idėja – žmogaus iš-laisvinimo nuo priespaudos, kurią jis patiria tradicinė-je visuomenėje, idėja.“1

Autorius pabrėžia: „Bet kuriuo atveju liberalizmą ir komunizmą dera traktuoti ne kaip antagonistus, o veikiau kaip konkurentus, siūlančius skirtingus kelius į laisvės viešpatiją.“2 užuot atpirkimo ožiu laikęs „kul-tūrinį marksizmą“, kaip tą daro, pavyzdžiui, pagarsė-jusios knygos „Vakarų mirtis“ autorius, amerikiečių „paleokonservatorius“ Patrickas Buchananas,3 lie-tuvių liberalas, beje, taip pat kalbantis apie „Vakarų savižudybę“, stojiškai konstatuoja, esą „liberalizmas iš tikrųjų siekia įvykdyti kultūrinį ir moralinį perversmą, panašų į tą, kurį ekonominių santykių srityje turėjo atlikti marksistinė revoliucija“,4 ir kad „destruktyvioji „kultūrinio marksizmo“ intencija glūdi pačiame libera-lizme“.5 Visiškai pritardamas šioms autoriaus tezėms, kategoriškai nesutinku su tuo, kaip savo tekstuose jis traktuoja „islamo problemą“.

Kiek suprantu, kovotojas su „politinio korektišku-mo režimu“ etiketes „homofobas“ ir „islamofobas“ lai-ko ne gėdos žymėmis, bet garbės ženklais. Cituoti jo straipsniai iš tikrųjų yra homofobiški ir islamofobiški. Homoseksualizmą jis vadina „iškrypimu“,6 o islamą – „totalitarine ideologija“,7 kurios adeptai – musulmonai (būtent „musulmonai“, o ne, pavyzdžiui, „musulmonų teroristai“, „islamo fundamentalistai“ ar kaip kitaip) –

Vakarų šalių miestuose vykdo „žvėriškumo ir vandaliz-mo aktus“.8 Palikę nuošalėje klausimus, „kieno kaltė di-desnė“, „kas pirmas pradėjo“, nes dėl jų galima ginčytis iki begalybės (pavyzdžiui, nurodant, kad „išlaisvintą“ Iraką užliejo ir iki šiol neatslūgsta – pakaktų prisiminti pastarųjų „rinkimų“ fiasko – kruvina „žvėriškumo ir vandalizmo“ banga), pažvelkime į keistą draugiją, ku-riai Degutis priskiria ir islamo „totalitarinę ideologiją“. Musulmonai metami į tą patį katilą, kuriame vartosi „neturtėliai, moterys, juodaodžiai, vaikai, invalidai, homoseksualistai, recidyvistai, migrantai, storuliai ir t. t.“9 Kadangi aš pagal „politinio korektiškumo reži-mą“ kartu su Degučiu neabejotinai patenku į „homofo-bų“ stovyklą, jei nežinočiau, koks yra ką tik pacituoto sąrašo kontekstas, gerokai suglumčiau dėl tokio keisto derinio, kuriame homoseksualizmas („tradicinis iškry-pimas“) patogiai koegzistuoja su religine „totalitarine ideologija“, numatančia (ir vykdančia) mirties bausmę už šį „iškrypimą“. Tačiau kontekstas žinomas. „Homo-seksualistus“ ir juos niekinančius „migrantus“ musul-monus, „neturtėlius“ ir „storulius“, „moteris“ ir „reci-dyvistus“, „juodaodžius“, „vaikus“ ir „invalidus“ sieja tai, kad visos šios grupės yra „mažumos“, kurių „dis-kriminaciją“ nuolat atranda naujasis liberalizmas ir, taikydamas „politinio korektiškumo režimą“, destruk-tyviai griauna tradicines Vakarų vertybes ir gyvenimo būdą. „Neturtėliai“ neatsitiktinai yra sąrašo pradžioje. Blogio, lėmusio liberalizmo išsigimimą, užuomazga esą laikytinas socialinis jautrumas ir užuojauta vargšams. Degutis ilgisi „senojo“, „klasikinio“ liberalizmo laikų (XVIII a.), kai liberalas „dar galėjo smerkiančiai žvelgti į skurdžius ir valkatas“. Tačiau kyla klausimas, kiek to-kia visuomenė, XVIII a. dar neabejotinai laikiusi save krikščioniška, nors valdančioji jos klasė jau buvo persi-ėmusi ideologija, kuri „abejingai žvelgė į vargšų vargus ir pakeldavo kardą tik prieš įprastus nusikaltėlius“10 (pa-vyzdžiui, liberalizmo tėvynė Anglija be gailesčio siųs-davo į kartuves vaikus net už nedidelę vagystę), vis dar elgėsi iš tikrųjų krikščioniškai?

Degutis ilgisi tokios visuomenės, kuriai „žmonių vargai nebuvo pagrindas krimstis dėl neteisingos tvarkos, nes kiekvienas buvo Dievo valioje ir nešė savo kryžių“, o

18 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 6

„vargai ir negandos buvo arba pelnyti, arba Dievo siųsti kaip išbandymai“.11 Vis dėlto ši visuomenė turėjo didelę problemą, nes pirmasis savo kryžių nešė Tas, kuris pa-sakė Kalno pamokslą.

Skiriasi ne tik šių įvykių interpretacijos, bet ir po-žiūriai į „islamo problemą“. Degutis „Liberaliosios pasaulėžiūros aporijose“ rašo: „Kai 2003 m. Prancū-zijos mokyklose buvo uždraustas hidžabas, islamiškoji moterų skara, tai kartu buvo uždraustas krikščioniš-kas kryželis.“12 Taigi jis akcentuoja antikrikščionišką šio prancūzų valdžios akto aspektą. O aš įžvelgiu čia agresyvią sekuliarizmo dvasią, kuri skelbia karą visoms didžiosioms religinėms tradicijoms (pirmiausia – mo-noteistinei, kurios pagrindinės atstovės yra krikščiony-bė ir islamas). „Galima demonstruoti Kristaus atvaizdą šlapimo bake šiuolaikinio meno galerijose (pagirtina „saviraiškos laisvė“), tačiau būtina delikačiai susilaiky-ti nuo nepagarbaus Muhamedo vaizdavimo (smerktina „islamofobija“),“13 – samprotauja Degutis. Išeitų, kad jam didesnė problema yra ne Kristaus atvaizdo mirky-mas šlapime, bet „susilaikymas“ nuo nepagarbos isla-mo pranašui? „Karikatūrų skandalas“, bent jau mano supratimu, kaip tik yra susijęs su islamofobija ir „sa-viraiškos laisvės“ aukštinimu.14 Tiek religinių simbolių pašalinimas iš Prancūzijos mokyklų, tiek Išganytojo skulptūra, pamerkta į „šlapimo baką“, tiek musulmo-nus papiktinusios karikatūros yra „saviraiškos laisvės“, kurią įkvėpė ta pati sekuliarizmo dvasia, produktai. Ten, kur „senojo“ („klasikinio“) liberalizmo šalinin-kas mato „naujųjų liberalų“ „politinio korektiškumo režimu“ taikomus „dvejopus standartus“ „savosios“ (krikščioniškos) ir „svetimos“ (pirmiausia islamiškos) religinės tradicijos atžvilgiu, aš įžvelgiu tiesiog antireli-ginę, ateistinę nuostatą. Manyčiau, „senojo“ liberalizmo šalininkas teisus, tvirtindamas, esą „multikultūralizmo stūmimas nereiškia, kad liberalas supranta ar juolab pripažįsta svetimas tradicijas; jis jomis naudojasi instru-mentiškai – griaudamas neliberalias vakarietiškas kliū-tis kelyje į atvirą visuomenę“.15 Reikėtų tik pridurti, kad ta globali atvira visuomenė, pasak Degučio, „globalis-tinis projektas“, idealiuoju (utopiniu) savo pavidalu yra galutinai išsivadavusi iš bet kokios religinės tradicijos

ir totaliai įsitvirtinusi šiapusybėje, atskirtoje nuo trans-cendentinio horizonto. O svetimų tradicijų „supratimo“ stoką laikyčiau kultūrinio ir moralinio mintijimo yda, būdinga ne tik Vakarų „liberalams“, kurie „svetimu“ naudojasi instrumentiškai („griaudami neliberalias vakarietiškas kliūtis kelyje į atvirą visuomenę“), bet ir nemažai daliai „konservatorių“, atmetančių „svetimą“ vien todėl, kad jis nėra „savas“. Be kita ko, taip yra dar ir dėl to, kad islamas suvokiamas ne kaip religija (nors jis vis dėlto pirmiausia yra religija, vienas iš trijų didžiųjų monoteizmų), o kaip kažkas visiškai „svetimas“ („tota-litarinė ideologija“), net sumetamas į vieną krūvą su... juodaodžiais, homoseksualais ir invalidais.

Tikrai krikščioniška sąmonė, kuri krikščionybės ne-laiko vienu iš daugelio kitų kultūros fenomenų, atlie-kančių „instrumentinį“ Vakarų tapatybės palaikymo vaidmenį, nes tai paties Dievo apreikšta Tiesa, trans-cenduojanti kultūrą, suvokia, kad islamo atsiradimas istorijos arenoje reiškia kai ką daugiau negu tiesiog re-liginę ir kultūrinę konkurenciją. Islamas nuo pat savo atsiradimo, be abejonės, yra didžiulis iššūkis (šalia ate-izmo ir sekuliarizmo) krikščioniškai sąmonei. Jis – vie-nintelė pasaulinė religija, atsiradusi po krikščionybės. (Panašu, kad Mahometas iš tikrųjų yra, kaip rašoma Korane, „pranašų antspaudas“ ir jokia nauja pasaulinė religija iki pasaulio pabaigos neatsiras.) Jis – vienintelė religija, kurios žaibiškas plitimas prilygsta sprogimui, civilizuotą pasaulį nuo Atlanto vandenyno iki Indijos nudažiusiam žaliai vos per vieną šimtmetį. Kalavijo smūgiu jis nukirto ir nuo politinio krikščionijos kūno atskyrė Jeruzalės, Antiochijos ir Aleksandrijos patriar-chatus, užkariavo šv. Augustino tėvynę, persikėlė per Gibraltarą ir tik 732 m. (Mahometas mirė 632 m.) buvo prie Puatjė sustabdytas Karolio Martelio. Neilgai lei-dęs džiaugtis atkovota Šventąja Žeme, 1453 m. nuvertė kryžių nuo Šv. Sofijos katedros Konstantinopolyje, o suklupo tik 1683 m. rugsėjo 11 d. prie Vienos vartų. Tris šimtmečius buvo aprimęs, netgi nusileido politi-nei krikščioniško pasaulio valiai, pamažu prarasdamas tai, ką užkariavo osmanai, XX a. pradžioje atsivėrė net Stambulo atvirtimo į Konstantinopolį perspektyva. Ta-čiau Stambulas liko Stambulu, o milijonai armėnų ir

19K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 6

graikų krikščionių buvo nužudyta arba išvaryta iš isto-rinės jų tėvynės.

Praėjus vos šimtmečiui ir nepilniems šešeriems me-tams nuo pergalės prie Vienos, galingą smūgį krikščio-nybei Karolio Martelio palikuoniai sudavė per Didžiąją Prancūzijos revoliuciją, o 1917 m. revoliucijos Rusijoje padariniai buvo tokie, kad „Trečioji Roma“, užuot išva-davusi „Antrąją Romą“ ir sugrąžinusi kryžių Šv. Sofijai, virto „Trečiojo Internacionalo“ sostine ir pati paskelbė karą kryžiui.

Tris šimtus metų „islamo problema“ Vakarams neeg-zistavo. Tris šimtus metų jie bandė susidoroti su „krikš-čionybės problema“. O šiandien vėl prabilta apie „isla-mo problemą“. Kas atsitiko? Kaip islamas, tris šimtus metų buvęs geriausiu atveju „orientalistikos“ objektas, blogiausiu – priešas, kurį įveikti paprastai būna ne itin sunku, vėl daug kam Vakaruose (pirmiausia Europoje) pradeda atrodyti pavojų keliantis „svetimas“?

Pats Jėzus yra ne kartą nuliūdinęs „savuosius“, nes, jų manymu, per gerai kalbėjęs apie „svetimus“. Kūnas ir kraujas, protėviai, istorinis paveldas, „sava“ kultūra nėra tie mokinių bruožai, kuriuos Jėzus vertina labiau-siai. Ginčas dėl apipjaustymo (Apd 15, 1–35) baigėsi galutiniu krikščionybės išsivadavimu iš ankštų judais-tinio nacionalizmo drabužių ir atvėrė jai perspektyvą tapti visų žmonių išganymo keliu. Tačiau praėjus še-šiems amžiams islamas, išsaugodamas universalistinę krikščionybės intenciją, apipjaustymą sugrąžino.

Liudvika Pociūnienė tekste „Nei gėdos, nei sąži-nės…“ islamą, kurio išpažinėjai „gana atlaidžiai verti-na melą, apgavystę ir vagystę, tačiau ypač bijo pažeisti, bent jau viešai, „švarumo“ ritualus, pavyzdžiui, valgyti „nešvarų“ maistą ar nenusiprausti po lytinio akto“, pri-skiria „gėdos (garbės) kultūrai“, kurios atstovai, beje, „ypač aiškiai skiria savus ir svetimus“. Brandesne ji lai-ko „kaltės (sąžinės) kultūrą“, o takoskyra tarp šių dviejų kultūros tipų vadina takoskyrą tarp islamo ir krikščio-nybės. Būdamas krikščionis ir būtent krikščioniška-me Apreiškime pripažindamas esant Tiesos pilnatvę, drįsčiau pareikšti – ir tai yra šio teksto kulminacija, – kad istorinėje tikrovėje „krikščioniškuoju“ vadinamas pasaulis visada (net labiausiai „krikščioniškais“ savo

istorijos tarpsniais) buvo mažiau krikščioniškas negu „islamo pasaulis“ – musulmoniškas. Visiškai sutikda-mas su tuo, kad „vien gėdos ar vien kaltės kultūra grynu pavidalu neegzistuoja, tai pačiai visuomenei priklauso skirtingos motyvacijos individai“, vis dėlto manau, kad visų mums žinomų visuomenių daugumą visais laikais sudarė asmenys, priskirtini „gėdos (garbės) kultūrai“ (nors jų procentas ne visur vienodas). Ši aplinkybė kar-tu su krikščioniškojo idealo kilnumu, su krikščionybės orientacija į „kaltės (sąžinės) kultūros“ steigtį, lėmė istorinę iki šiol besitęsiančią „krikščioniškosios kultū-ros“ ir „krikščioniškosios civilizacijos“ dramą, kurios vienas iš reikšmingų epizodų – krikščionybės trauki-masis, spaudžiant islamui, – atskleidė reiklesnės religi-jos, susidūrusios su mažiau reikliu tikėjimu, nesėkmę. Islamas versus krikščionybė – tai paprastumas versus sudėtingumas. Islamas meta daug mažesnį iššūkį žmo-gaus protui ir valiai negu krikščionybė, kuri „žydams yra papiktinimas, pagonims – kvailystė“ (1Kor 1, 23). Islamas yra primityvesnė monoteizmo versija, iš krikš-čionybės perėmusi universalizmą, bet kartu žengusi ir žingsnį atgal – judaistinio „švarumo“ ir apipjaustymo link. Tai žingsnis nuo „dvasios“ arčiau „kūno ir krau-jo“,16 nuo dangaus Jeruzalės prie šios žemės Jeruzalės. Tiek galutinai pralaimėtas kryžiaus karas, tiek Bizan-tijos katastrofa, tiek antikrikščioniški pastarieji Vakarų istorijos šimtmečiai liudija, kad islamas šiai žemei yra „pritaikytas“ daug geriau už krikščionybę. Krikščionis, nepaviršutiniškai žvelgdamas į istoriją, negali islamo iškilime nematyti Apvaizdos veikimo.

„Imperatorius Konstantinas, su kryžiaus ženklu laimė-jęs mūšį ir savo imperijos religija paskelbęs krikščionybę, tradiciškai laikomas didvyriu. Bet, žvelgiant iš skirtingų kultūrinių orientacijų perspektyvos, ne viskas taip papras-ta – juk dėl to krikščionimis ėmė save vadinti daug anuo-metinio isteblišmento atstovų, kuriems kaltės (sąžinės) kultūra buvo svetima, o patys jie visiškai nejautė būtinybės ir neketino keistis. Tarp jų ir pirmųjų krikščionių, patyru-sių persekiojimus, buvo mažai kas bendra“, – rašo Pociū-nienė. Visiškai sutikdamas su teiginiu, kad krikščionybės virtimas valstybine religija buvo sudėtingas ir prieštarin-gas, vis dėlto priminsiu, kad 313 m. Milano ediktas tik

20 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 6

davė pradžią šitam procesui (juolab kad po Konstantino valdė Julijonas Apostata), o kulminacija tapo 380 m. Te-odosijaus I ediktas, kuriuo krikščionybė buvo paskelbta vienintele legalia imperijos religija, pagoniškos apeigos buvo uždraustos. Būtent tada nekrikščioniškos dvasinės orientacijos „isteblišmento atstovai“ masiškai metėsi į krikščionybę. „Galima pagrįstai abejoti, ar krikščionybės suvalstybinimas realiai nepristabdė svarbiausių krikščio-nybės idėjų plėtros. […] Bažnyčios atskyrimas nuo jai nebūdingų valstybinių funkcijų naujaisiais laikais, vadi-namoji sekuliarizacija, net pasvėrus visus materialinius nuostolius ir persekiojimus, vis tiek išėjo į gera – padėjo vaduotis iš pasaulietinės stabmeldystės pančių.“

Remdamasis pačios Pociūnienės žodžiais, norėčiau pasakyti, kad ne tik krikščionybės suvalstybinimo, bet ir „vadinamosios sekuliarizacijos“ atveju „ne viskas taip paprasta“. Galima pagrįstai abejoti, ar be „krikščiony-bės suvalstybinimo“ šiandien vartotume tokias sąvokas kaip „krikščioniškoji kultūra“, „krikščioniškoji civili-zacija“. IV a. pradžioje – praėjus jau daugiau kaip 250 metų nuo Evangelijos skelbimo pradžios – krikščionys vis dar sudarė tik apie dešimtadalį imperijos gyventojų (taisyklę patvirtinanti išimtis – Egiptas, kur krikščionių būta gerokai daugiau). Kaip rodo tyrinėjimai, daug ką stebindavo krikščionių kankinystės pavyzdžiai, įkvėp-dami pavieniams atsivertimams. Tačiau masiškas atsi-vertimas nevyko.17 Šis skaičius – dešimtadalis – labai panašus į savo religiją „praktikuojančių“ šiuolaikinių krikščionių kiekį, ir tai daug ką pasako. Daug pasako ir skirtingi sekuliarizacijos politikos rezultatai krikščio-niškoje Europoje ir musulmoniškoje Turkijoje, užėmu-sioje kadaise klestėjusios krikščionių civilizacijos vietą. Tai, kad Atatürko pradėtos sekuliarizacijos vaisiai ten daug menkesni, aišku, nėra atsitiktinumas. Taip atsiti-ko todėl, kad islamo kultūra yra daug labiau islamiška negu krikščionių kultūra – krikščioniška.

Skirtingai nuo islamo, kuris leidžia išsižadėti tikėji-mo žodžiais (bet ne širdimi), jeigu gresia persekiojimai (ketmano doktrina), krikščionybė davė tūkstančius nuostabių kankinystės už tikėjimą pavyzdžių. Tačiau ne islamo, o būtent krikščionybės, garbinusios Dievą kankinyste, istorinis arealas leido atsirasti karingam

ateizmui ir XX a. ideologijoms, pražudžiusioms mi-lijonus gyvybių. Krikščionybė, kaip minėta, yra daug didesnis iššūkis už islamą tiek žmogaus protui, tiek va-liai. Tikėti Dievą, kuris yra tiesiog Alachas, lengviau, negu tikėti Dievą, kuris yra Šv. Trejybė ir kuris prikė-lė Jėzų Kristų. Islamo paprastumas leido išvengti viso komplekso gilių, bet potencialiai pavojingų idėjų, to-kių kaip laisva valia, galinti sukilti prieš savo Kūrėją, arba Įsikūnijimas, kai Dievo tapimas žmogumi pagal filosofų išvedžiojimus virsta žmogaus sudievinimu ir „Dievo mirtimi“. „Visi emancipaciniai Vakarų sąjūdžiai savo kilme yra krikščioniški, nors pasaulietiniam protui emancipacija tapo „šventu reikalu“ tik tada, kai švietėjų ir philosophes pastangomis Vakaruose buvo susilpnintas religijos ir bažnyčios autoritetas“,18 – rašo Degutis. Gali-ma tik pridurti, kad ir emancipacijos nuo paties Dievo kilmė yra krikščioniška. Islamo paprastumas apsaugo nuo tokių sudėtingų ir pavojingų virsmų.

Būtų beprasmiška stengtis įvertinti, kurio iš dviejų monoteizmų atstovai praliejo daugiau kraujo. Tačiau Mahometas (per kurį, kaip tiki musulmonai, kalbėjo Dievas) iš tikrųjų, skirtingai negu Jėzus, niekada ne-mokė, kad reikia mylėti savo priešus. Ne Mahometas, o Jėzus pasakė Kalno pamokslą. Tačiau ideologija, lei-džianti „smerkiančiai žvelgti į skurdžius ir valkatas“, atsirado šalyje, kurios bažnyčiose tas pamokslas buvo skaitomas. Jėzus sakė: „Mano karalystė ne iš šio pasau-lio. Jei mano karalystė būtų iš šio pasaulio, mano tarnai juk kovotų, kad nebūčiau atiduotas žydams. Bet mano karalystė ne iš čia“ (Jn 18, 36). Didįjį Penktadienį krikš-čionys mini Jėzaus nukryžiavimą, įvykdytą šio pasaulio valdžios, o Velykų rytą švenčia Jo – jau nebepriklau-sančio „šiam pasauliui“ – prisikėlimą. O Mahometas niekada neragino (kaip Jėzus sakė Petrui): „Kišk savo kalaviją į makštį!“ (Jn 18, 11). Jo mokiniai kovojo už savo pranašą ir savo eros pradžia laiko ne jo gimimo ar mirties metus, ne Korane užrašytų apreiškimų gavimo pradžią, bet hidžrą – Mahometo persikėlimą (622 m. rugsėjį) iš gimtosios, tačiau grėsmę kėlusios dar pago-niškos Mekos (ji buvo nugalėta 630 m.) į Jasribą (vėliau pavadintą Medina), kur buvo įsteigta pirmoji musul-moniška teokratinė valstybė.

21K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 6

Prieš krikščionybei tampant valdžios religija, buvo trys šventų popiežių (iš kurių daugelis tapo kankiniais) šimtmečiai. Ir vyko krikščionybės kova su kultūra. Po to būta visko. Antai popiežius Aleksandras VI piktnau-džiavo valdžia. Bet kūrėsi ir krikščioniškoji kultūra. Kai žavimasi krikščionybe iki Konstantino, dažnai pamirš-tama, kad sugrįžę prie šio idealo prarastume ir tą kom-fortą, kurį teikia buvimas kultūroje. O ką reiškia ban-dymai „reformuoti“ Bažnyčią taip, kad ji žengtų „koja kojon“ su „besikeičiančiu pasauliu“? Argi tai nėra save vadinančiųjų „krikščionimis“ noras komfortiškai jaus-tis iš esmės jau ne krikščioniškoje kultūroje? Islamo istorija šiuo atžvilgiu yra daug nuoseklesnė. Islamo era prasidėjo Jasribe, kai jis su Mahometu priešakyje tapo valdžios religija, formuojančia ir kultūrą.

„Mano broliai, iki šiol mes kovojome, gindami tėvy-nę, saugodami savo ir savo žemiškų valdovų gyvybes, tačiau dabar yra laikas kovoti už savo sielų išgelbėji-mą, už Viešpatį, kuris mirė už mus ant Kryžiaus, tad tinka, kad ir mes mirtume už Jį...“ Tokiais žodžiais Antanas Primaldas, vienas iš 813 Otranto kankinių, popiežiaus Pranciškaus kanonizuotų šiemet gegužės 12 d., kreipėsi į likimo draugus, kuriems turkai, užė-mę miestą (1480 m.) mainais už gyvybę liepė priimti islamą. Vargu ar reikia sakyti, kad dabartinėje Euro-poje vyrauja visai kitokia dvasinė nuostata. Islamas gąsdina, bet ne todėl, kad reikalauja išsižadėti Išga-nytojo, kurio jau išsižadėta. Į krikščionybės ir islamo koegzistencijos istoriją teritorijoje, kurioje IV a. kry-žius nugalėjo imperijos dievus, galima žiūrėti įvairiai. Šioje istorijoje – nuo krikščioniškųjų Artimųjų Rytų ir Afrikos praradimo iki dabartinės baimės, kad vyksta „Europos islamizacija“, – galima įžvelgti ir krikščio-niškosios kultūros kūrimo nesėkmę, nulemtą pačios krikščionybės prigimties, ir Dievo meilės žmogui, taip dažnai atsikratančiam Kryžiaus naštos, apraišką. Gal islamas laikytinas ne tik Dievo bausme už istorines krikščioniškosios visuomenės nuodėmes, gal taip pa-radoksaliai pasireiškia ir Apvaizdos veikimas – kaip nuolaidą žmogaus dvasiai, klumpančiai iššūkių, meta-mų įsikūnijusio Dievo religijai, akivaizdoje, ji parodė kitą, ne tokį kilnų, bet ir ne tokį pavojingą kelią?

Netvirtinu, kad islamo istorinį vaidmenį reikėtų traktuoti būtent šitaip. Tačiau esu įsitikinęs, kad „isla-mo problemos“ pobūdis yra giliai dvasinis, netelpantis į ankštus opozicijos „savas – svetimas“ rėmus. Naujasis popiežius iš visų tarpreliginio dialogo krypčių išskyrė dvi – kalbėtis su islamu ir su netikinčiaisiais, kurių ypač gausu istorinėse krikščionybės teritorijose.

1 Algirdas Degutis, Kaip galima liberalizmo tironija, Logos, 2010, nr. 64, p. 54.

2 Ten pat, p. 58.

3 Patrick J. Buchanan, The Death of the West: How Dying Populations and Im-

migrant Invasions Imperil Our Country and Civilization, New York, St.Martin’s

Press, 2002.

4 Algirdas Degutis, Kaip galima liberalizmo tironija, Logos, 2010, nr. 65, p. 15.

5 Ten pat, p. 22.

6 „Normalizavus homoseksualizmą – tradicinį iškrypimą – homoseksua-

lizmo smerkėjai turėjo būti patys pasmerkti kaip iškrypėliai homofobai.

Homoseksualizmą akredituojant kaip normalų seksualinį elgesį, normalus

seksualinis elgesys turi būti diskredituojamas“, Algirdas Degutis, Liberalio-

sios pasaulėžiūros aporijos, Logos, 2009, nr. 58, p. 48.

7 Algirdas Degutis, Kaip galima liberalizmo tironija, Logos, 2010, nr. 65, p. 19.

8 Algirdas Degutis, Liberaliosios pasaulėžiūros aporijos, Logos, 2009, nr. 57, p. 59.

9 Algirdas Degutis, Liberaliosios pasaulėžiūros aporijos, Logos, 2009,

nr. 58, p. 46.

10 Ten pat, p. 45.

11 Algirdas Degutis, Liberaliosios pasaulėžiūros aporijos, Logos, 2009,

nr. 57, p. 61.

12 Ten pat, p. 59.

13 Algirdas Degutis, Kaip galima liberalizmo tironija, Logos, 2010, nr. 65, p. 20.

14 Andrius Martinkus, Bedugnė, Šiaurės Atėnai, 2006, nr. 8 (786), p. 3.

15 Algirdas Degutis, Kaip galima liberalizmo tironija, Logos, 2010, nr. 65, p. 19.

16 „Atėjęs į Pilypo Cezarėjos apylinkes, Jėzus paklausė mokinius: „Kuo

žmonės laiko Žmogaus Sūnų?“ Jie atsakė: „Vieni Jonu Krikštytoju, kiti

Eliju, kiti Jeremiju ar dar kuriuo iš pranašų.“ Jis vėl paklausė: „O kuo jūs

mane laikote?“ Tada Simonas Petras atsakė: „Tu esi Mesijas, gyvojo Die-

vo Sūnus!“ Jėzus jam tarė: „Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau, nes

ne kūnas ir kraujas tau tai apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje“

(Mt 16, 13–17). Kūnas ir kraujas negali išpažinti Jėzaus dievystės. Kūnui

ir kraujui Jėzus gali būti tik „pranašas“.

17 Robin Lane Fox, Pagonys ir krikščionys, Vilnius, Aidai, 2006, p. 349–417.

18 Algirdas Degutis, Kaip galima liberalizmo tironija, Logos, 2010, nr. 64, p. 57.

22 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 6

Giedriaus Kuprevičiaus baletas „čiurlionis“ – naujas originalus kūrinys apie svarbiausią XX a.

Lietuvos menininką, pastatytas tarptautinės koman-dos, – geras pretekstas popremjeriniams pokalbiams, greitoms recenzijoms, ilgesnių apmąstymų reikalau-jantiems vertinimams. Trys premjeriniai spektakliai (gegužės 24, 25 ir 26 d.) parodė, kaip tvirtėja baleto kūrėjų koncepcijos įtaiga.

Į M. K. čiurlionio kūrybą žvelgiama nuolatos ir pačiais įvairiausiais rakursais,1 su jo vardu susiję įvykiai kelia aistras tiek meniniu, tiek materialiniu lygmeniu2 – taigi jis nėra asmenybė, supakuota ir pa-dėta į istorijos archyvą.

Kuprevičiaus ir lenkų choreografo Roberto Bon-daros kūrinys – nauja teatrinė šio menininko reflek-sija. Nors abu tikina nestatę biografinio baleto (ko gero, sukurti tokį šių laikų šokio teatro kontekste net neįmanoma), vis dėlto pripažino, kad gilinosi į as-meninį čiurlionio gyvenimą.

„Mane domino gyvam jam esant nepasiektos šlo-vės drama. Antra drama, kuri taip pat mane perse-kiojo ne vieną dešimtmetį, – kodėl M. K. čiurlionis neturėjo draugų, kodėl jis buvo toks vienišas? Tre-čioji – buitinė: ar M. K. čiurlionis galėjo būti šeimos žmogus, ar galėjo turėti šeimą?“3 – sakė kompozito-rius. Tačiau to klausti galima, tyrinėjant beveik kie-kvieno talentingo menininko biografiją. Spektaklis į šiuos klausimus atsako paprastai – viską lėmė gyve-nimo pabaigoje išryškėjusi liga. Suprantama, niekam

Helmutas ŠABASEVIČIUS

RAMybė MIRTIEs sAlojE? Baleto „Čiurlionis“ premjera

neateitų į galvą statyti spektaklio apie ilgą amžių nu-gyvenusį, sąlyginės sėkmės lydimą menininką, todėl tikriausiai niekada nebus parašytas, pavyzdžiui, ba-letas „Žmuidzinavičius“.

Choreografas teigė, kad jam labiausiai rūpėjo čiurlionis kaip gyvas žmogus: „Apie ką jis galvojo, ką jautė? Apie ką svajojo ir ko siekė? Ko baiminosi ir vengė? Kodėl neįveikė tų slogių savo minčių?“4 Ta-čiau kažin ar baletas yra ta šiuolaikinio meno sritis, kuri įstengtų adekvačiai viską atskleisti. čiurlionio gyvenimą dokumentuoja jo biografija, laiškai, o Ku-previčiaus ir Bondaros baletas dėmesį sutelkia į ligos kamuojamo menininko dramą.

Spaudos konferencijoje prieš premjerą kompozito-rius džiaugėsi, kad šio darbo ėmėsi ne Lietuvos me-nininkai – esą tik užsieniečiai galėjo pažvelgti į čiur-lionį, nepaisydami lietuviškų mąstymo stereotipų. Su tuo galima sutikti, nes lietuvių choreografija, kon-kurencinga platesniame kontekste, netrukus jau taps istorija. Tačiau nė vienas rimtas menininkas nenori, kad čiurlionis nebyliai rymotų ant pjedestalo. Įdo-mus tokio požiūrio pavyzdys yra Šarūno Nako tekstas „Jei Paulssonas būtų atėjęs“, paremtas labai žmogiška vieno iš čiurlionio laiškų interpretacija; galima pri-siminti ir 2007 m. Vilniaus šiuolaikinio meno centre vykusią Valentino Klimašausko kuruotą parodą „2420 čiurlionis“, kurioje jaunosios kartos menininkai kon-ceptualiais kūriniais atskleidė mitologizuoto genijaus recepciją dabarties kontekste.

Kūryba ir kūrėjai

23K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 6

Baletas „čiurlionis“ pirmiausia atsirado kaip parti-tūra: dar 2009-aisiais parašęs pirmąjį baleto variantą „Angelas iš Pustelniko“, vėliau kompozitorius muziką perrašė, o atsiradus pastatymo galimybei, koregavo, pildė, parašė libretą. Žodžiu, tai nėra tas atvejis, kai kū-rinio formą lemia artimas muzikos ir šokio kūrėjų ben-dradarbiavimas, kai choreografas diktuoja pageidauja-mas temas, nuotaikas, tempą ir epizodų trukmę.

Kuprevičius turi nemažą teatrinės kūrybos patir-tį: gerai žinomas jo miuziklas „ugnies medžioklė su varovais“, opera „Bona“. Prieš premjerą, atsižvelgiant į Lietuvos baleto būklę pastaraisiais dešimtmečiais, spėliota, kad muzika gali tapti pažeidžiamiausia spektaklio vieta ir, ko gero, nesudarys prielaidų at-siskleisti kitiems šio sinkretiško meno segmentams. Taip neatsitiko – išgirdome nuoseklų muzikos kū-rinį, kartu su choreografija ir scenovaizdžiu susily-džiusį į jausminiu požiūriu vientisą, nors ir kelian-čią nemažai klausimų, dramaturgiją. Pirmą ir trečią premjerą dirigavo Robertas Šervenikas, per antrą spektaklį už pulto stojo Mantas Jauniškis. Visi trys spektakliai skambėjo su panašia jausmine energija, gal antrajame kartais trikdė mažiau artikuliuotos, šiurkštesnės pučiamųjų instrumentų faktūros, ta-čiau tai jau beveik įprasta Nacionaliniame operos ir baleto teatre.

Baletas, kaip muzikinio teatro žanras, šiuolaiki-nėje Lietuvos kultūroje nėra populiarus. Apskritai atrodo, kad tai sovietmečio reiškinys, ypač skatin-tas XX a. antrojoje pusėje, kūrybinį procesą regu-liuojant pagal penkmečio planus.

Kažin ar surastume per pastarąjį dešimtmetį anglų, prancūzų ar vokiečių kompozitoriaus sukurtą baletą, kuris būtų rodomas didžiosiose scenose. Choreogra-fai dažniausiai renkasi muzikinio koliažo principą, tuo keliu paprastai eidavo ir Lietuvos choreografijos grandai – Jurijus Smoriginas, Anželika Cholina.

Klasikinis baletas jau tapo kultūros paveldo objek-tu, o šiuolaikinio baleto samprata yra visiškai neapi-brėžta. Kuprevičiaus ir Bondaros kūrinį baletu ga-lima vadinti tik iš dalies – tai daugiau šiuolaikinio šokio, judesio, vaizdų spektaklis, savaip atsakantis į

muzikologės Audronės Žiūraitytės klausimą: „Bale-tas – muzikos žanras ar vizualusis menas?“5

Nors „čiurlionis“ ir nėra biografinis baletas, vis dėlto jo atspirties taškas – konkretaus žmogaus gy-venimas ir kūryba. Dabartiniame baleto repertuare tokių kūrinių nedaug, bet vis dėlto esama. Kartais tai netgi papildomai užtikrina spektaklio sėkmę, kaip atsitiko, pavyzdžiui, su Cholinos „Barbora Radvilai-te“. Lietuvos baleto repertuare yra dar vienas sėkmės sulaukęs biografinis kūrinys – Boriso Eifmano „Rau-donoji Žizel“, nors šio spektaklio populiarumą visų pirma lemia ryški režisūra ir efektingas vizualinis sprendimas. Rusų balerinos Olgos Specivcevos bio-grafija čia atpažįstama daugiau dėl viešųjų ryšių, nes spektaklio personažai įvardyti bendriniais žodžiais: „balerina“, „mokytojas“, „partneris“, „draugas“, „če-kistas“. Konkretesni Eifmano baleto „čaikovskis“ veikėjai. Stokholmo karališkojoje operoje spekta-klį „Gustavas III“ pagal Švedijos monarcho, baleto mecenato biografijos faktus ir įvairių kompozitorių muziką pastatė prancūzų choreografas Patrice’as Barte’as, buvęs baleto šokėjas. Dauguma Kuprevi-čiaus baleto personažų irgi yra tikros istorinės as-menybės, vienintelė abstrakcija – Mirtis, pakeitusi pirmajame variante buvusią Kūrybą.

Apsiribota neilgu čiurlionio biografijos tarpsniu: scenoje nuo pat pirmųjų minučių matome sutriku-sį, nerimo apimtą, ligos kamuojamą menininką, kuris leidžia dienas savo vaizduotės pasaulyje, keliaudamas prisiminimų labirintais. čia beveik nėra vietos švieses-nėms mintims, kiekviena scena artina prie lengvai nu-spėjamo finalo. Asmenybės sudvejinimas – tinkamas būdas kalbėti apie liguistą vaizduotę. Tokį principą taikė ir Smoriginas spektaklyje „Choreografo laiškai M. K. č.“, tiesa, mėgindamas išskirti du šios asmeny-bės pavidalus – naivų, žmogišką versus kūrybišką, ge-nialųjį. Bondaros sprendimas atrodo vaisingesnis, nes siekiama platesnių asociacijų, – tai nėra tiesiog dvi skir-tingos to paties žmogaus pusės ar asmenybės susidveji-nimo diagnozė. Bondaros čiurlionis tarytum žvelgia į save iš šalies, netgi stengiasi pakoreguoti savo prisimini-mus, nesėkmingai mėgindamas juose dalyvauti.

24 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 6

Spektaklis sukurtas, laikantis kinematografinio principo, – dėliojamas iš atskirų scenų, iškylančių protagonisto vaizduotėje, bet jis pats viską stebi ta-rytum iš šalies. Pirmieji spektaklio vaizdai tiesiogiai susiję su čiurlionio ikonografija – su paslaptingu jo paveikslu „Ramybė“, šiek tiek primenančiu ir Ar-noldo Böcklino „Mirties salą“. Mirties įvaizdis dai-lininkui nedavė ramybės nuo pat „Laidotuvių sim-fonijos“, tačiau ilgainiui, kaip byloja jo kūryba, ėmė silpti, nutolo, išnyko, kitaip, negu atrodo spektaklio statytojams. „Ramybės / Mirties salos“ gelmėse Bon-daros čiurlionį apninka mirties demonai – iliustra-tyvus ir tiesmukas sprendimas, kuriam įgyvendinti pasitelkiamas kostiumas (kombinezonas su gobtu-vu) ir grimas.

Prisiminimų srautas nuosekliai atpasakoja čiur-lionio biografiją. Kad būtų aiškiau, atsiranda epizo-dinių personažų, pavyzdžiui, vienintelis čiurlionio draugas Eugenijus Moravskis, kurio vaidmuo yra tie-siog ženklas, nesvarbu, koks artistas jį atliktų.

Pats tyriausias prisiminimas, skaidrus tiek nuotai-ka, tiek choreografine kalba, yra pirmoji čiurlionio meilė Marijai Moravskai. Šią sceną nutraukia kiti du epizodiniai personažai – Moravskis su Macijevskiu,

kuris despotiškai, tiesiogine to žodžio prasme, nusitempia Mariją paskui save.

Choreografinė spektaklio kalba gana lakoniška, pagrindinis krūvis tenka svarbiausiems atlikėjams, bendrų plas-tinių scenų nedaug, tačiau jos muzika-lios, raiškios ir logiškai įpintos į bendrą spektaklio struktūrą. Tokia choreografi-nė mažakalbystė susijusi su esmine kū-rėjų nuostata parodyti herojų, skendintį vienatvėje, vengiantį minios, o jei atsi-duria žmonių kamšatyje, tai visi jį stum-do, užkliudo, nes niekas jo nepastebi.

Antrajame veiksme reikšmingas vai-dmuo tenka chorui – tai ne tik papildomas partitūros instrumentas, bet ir paveiki sce-ninė masė. Choras stebi paskutiniąsias me-nininko gyvenimo akimirkas, gedėdamas

su juodais skėčiais palydi į paskutinę kelionę. Choristų plastika minimalistinė, ritualizuota, tai veikiau scenogra-finė forma, praturtinanti spektaklio vaizdingumą.

Bondaros braižą suformavo klasikinio ir šiuolaiki-nio šokio patirtis: nuolat pabrėžiama neformali, išo-riškai atsipalaidavusi, tačiau vidujai koncentruota, įtempta šokėjų stovėsena, tarytum susikaupiant eks-presyviai prasiveržiantiems judesių šuorams. Grynai choreografinių scenų nedaug, tačiau jos muzikalios, organiškai sukomponuotos, kontaktinė improviza-cija padeda šokėjams atskleisti ne tik išorinę, bet ir vidinę savo herojų tapatybę.

Būtų keista, jei tokios koncepcijos spektaklyje pa-grindinis herojus lakstytų ir šokinėtų, išreikšdamas savo nerimą ir vidinę kančią, todėl plastinis piešinys čia santūrus, taupus, įvardijantis ne tiek veiksmą, kiek būseną. Klasikinio šokio judesiai naudojami saikingai ir tai priartina spektaklio choreografiją prie šiuolaikinio teatro plastikos, nes iš principo vengiama judesio kaip formos, siekiama jį moty-vuoti dramaturgine situacija, personažų fiziniais ir psichiniais sąlyčiais.

čiurlionio paveikslai – bent jau keletas iš jų – įsitvir-tinę mūsų sąmonėje. Baletas „čiurlionis“ irgi paveiks-

Čiurlionis – Marius MILIausKas, Bronislava – Olga KONOšeNKO

Martyno aleksos nuotraukos

25K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 6

liškas, kai kurie jo vaizdiniai kelia asociacijas su meni-ninko kūriniais. Teatre čiurlionio paveikslai jau buvo naudojami – 1933 m. jo kompoziciją „Rojus“ Petras Kalpokas parinko Giacomo Puccini’o operos „Sesuo Andželika“ apoteozei. Harmoningas, optimistiškas, šviesus paveikslas užbaigė istoriją apie žemiškąsias kančias ir dangaus gailestingumą. Po 90 metų tokia nuotaika atrodytų pavojingai sentimentali, lygiai kaip ir konkrečios, apčiuopiamos menininko vaizdinių ci-tatos. Tikriausiai todėl spektaklyje citatų nedaug, jos pateikiamos kaip animuotos projekcijos, kiek ten-dencingai žvalgantis po čiurlionio kūrybos paraštes, vengiant chrestomatinių jo darbų. Išryškinami kelių centimetrų dydžio piešinukai, patogūs psichiniam as-menybės nestabilumui iliustruoti. Kartais net atrodo, kad vaizdo projekcijas (jų autorė – Ewa Krasucka) pa-keitus kitokiais elementais, spektaklis galėtų vadintis, pavyzdžiui, „Goya“ arba „Munchas“.

Kur kas įdomesnė ir paveikesnė scenovaizdžio da-lis, susijusi su abstrakčiomis geometrinėmis struktū-romis, vertikalių ir įstrižainių ritmika. Scenografijos autorės dailininkės Diana Marszałek ir Julia Skrzy-necka sukūrė optiškai paveikią aplinką su vieninteliu konkrečiu elementu – metaline lova, iliustruojančia paskutines čiurlionio gyvenimo dienas Pustelnike. Nors scenografijos įvaizdžiai ir objektų kaita artima kitiems šiuolaikinio repertuaro kūriniams, tačiau spektaklio suvokimui tai netrukdo – asociacijos iš-kyla vėliau, nagrinėjant jo sandarą ir poveikį.

Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro ar-tistams „čiurlionis“ suteikė galimybę susipažinti su kitokiais choreografijos principais, tiesa, daugumai šokėjų jie nėra nauji, žinomi iš mažesnių šiuolaiki-nio šokio kūrinių, su laisva, neakademine šokio kal-ba kai kurie iš jų susidūrė choreografiniame projekte „Kūrybinis impulsas“.

„čiurlionio“ vaidmenis kūrė žinomi baleto solis-tai. Į solistų sąrašą su šiuo kūriniu pateko ir Marius Miliauskas, kurio faktūra ir judesiai, paremti fizinių ir dvasinių išgyvenimų derme, santūria, introvertiš-ka vaidyba, tinka norimam čiurlionio paveikslui su-kurti. Miliauskas įkūnijo abu menininko pavidalus,

ir abiem atvejais jis vienodai įtikina. čiurlionio vai-dmenį taip pat atliko Genadijus Žukovskis ir Marty-nas Rimeikis.

Premjeriniuose spektakliuose Sofiją šoko Anasta-sija čumakova ir Olga Konošenko, Bronislavą – Olga Konošenko ir Margarita Verigaitė, Mariją – Inga Ci-bulskytė ir Rūta Juodzevičiūtė, Eugenijų – Mantas Daraškevičius, Mirtį – Igoris Zaripovas ir Kipras Chlebinskas.

Spektaklio keliami klausimai ir abejonės dėl kai kurių sprendimų neturėtų būti siejami su katego-rišku vertinimu. Neabejotina, kad tai aukštos meni-nės kokybės kūrinys, reikšmingai prisidedantis prie čiurlionianos. Jaunam choreografui Robertui Bon-darai – tai vienas pirmųjų didesnių siužetinių baletų, reikia tikėtis, tai bus reikšmingas jo profesinės kar-jeros laiptelis, o gal taps pavyzdžiu ir Lietuvos ba-leto šokėjams, nesitenkinantiems atlikėjo vaidmeniu ir ieškantiems naujų kūrybos erdvių. Talentingas ir skoningas spektaklis atspindi šiuolaikinės šokio kul-tūros transformacijas, o kartu – tam tikras kūrybos, vertinimo ir suvokimo problemas, nuolat iškylančias šioje teatro srityje, ypač kai ji susiduria su tema, tu-rinčia turtingą interpretacijų ir suvokimo istoriją.

1 2004-aisiais išleista Rasos Andriušytės monografija „M. K. Čiurlionis: tarp

simbolizmo ir modernizmo“, 2008 m. pasirodė dailėtyrininkės Laimos

Petrusevičiūtės studija „Melancholija ir saulė: Munchas ir Čiurlionis“ ir Da-

riaus Kučinsko sudarytas išsamus chronologinis M. K. Čiurlionio muzikinių

kūrinių katalogas, 2009-aisiais Nacionalinę dailės galeriją po rekonstrukci-

jos atvėrė puiki menotyrininkų Rasos Andriušytės, čeko Vojtecho Lahodos

ir kompozitoriaus Šarūno Nako paroda „Garsų ir spalvų dialogai: M. K.

Čiurlionio ir jo amžininkų kūryba“.

2 Šiemet kovo pabaigoje Paryžiaus aukciono namuose Artcurial mėginta

parduoti tariamą M. K. Čiurlionio kompoziciją „Paukštis ir vaikas“, paaiškėjo,

kad tai triptiko „Pasaka“ antrosios dalies „Karalaitės kelionė“ plagiatas.

3 Laima Žemulienė, G. Kuprevičius tiki atradęs dar nepažintą M. K. Čiurlionio

veidą, Kauno diena, 2013-05-23.

4 Ten pat.

5 Audronė Žiūraitytė, Lietuvių baletas – muzikos žanras ar vizualus menas?

Menotyra, 2009, nr. 1, p. 23–35.

26 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 6

Naujasis Baltijos šokis 2013 m. įvyko septynioliktą kartą. Esu skaičiusi, kad turėtume baimintis ne

skaičiaus 13, bet 17 – esą jis yra tikrasis nelaimės pra-našas. Tad šiemet festivaliui susidūrus su šiais dviem skaičiais, pajutau šiokį tokį nerimą – ar ezoteriniai pa-sauliai nepakiš kojos kokiam nors atlikėjui ar trupei? Juolab kad dar tik sudarydamas programą direktorius Audronis Imbrasas turėjo labai aiškią viziją – bent kiek supažindinti Lietuvos žiūrovus su Izraelio choreografų darbais. Turint omenyje šios šalies choreografų gausą, garsumą, daugumos honorarų dydžius ir vis dar aiš-kiai juntamas finansinės krizės pasekmes, buvo galima laukti, kad „nelaimingieji“ skaičiai būtent čia ir užtem-dys vilčių horizontus. Be to, šiemet, kaip retai kada anksčiau, festivalyje būta nemažai monospektaklių, paprastai reikalaujančių ypatingos atlikėjo charizmos ar bent jau garsaus vardo. Tai irgi galėjo tapti slidžiąja festivalio vieta. O dar tos jaunos lietuvės choreografės, nusibeldusios į užsienius, ten kuriančios, todėl, papras-to statistinio žiūrovo požiūriu, turinčios būti bent jau garsios, kad „turėtume kuo didžiuotis“, nes tik užsieny-je parengiami tie „tikrieji“.

Taigi slidžių vietų netrūko, kad mano įtarumas virs-tų abejonėmis.

Vita MOzūRAItĖ

MARGAs fEsTIVAlIs KIEKVIENAI sEsUTEI dAVė Po AUsKARėlį

Apie tylos gramatiką ir maišto kilmę

Kadangi festivalio ašis – Izraelio šokis, juo fiesta ir prasidėjo. Tačiau iš pat pradžių padvelkė šiokiu tokiu surogatu. Pirmąją dieną Nacionalinio dramos teatro scenoje garsių Izraelio choreografų darbus rodė ne kokios nors žinomos trupės, o Paryžiaus konserva-torijos Jaunimo baletas. Studentai šoko labai nuošir-džiai, tačiau jiems vis dėlto nepakako nei patyrimo, nei šokio technikos, kad įveiktų sudėtingas choreo-grafų užduotis.

Geriausiai buvo atlikta Itziko Galilio „Tylos grama-tika“, beje, stipriausia ir choreografijos atžvilgiu. Labai subtilus, nemažo moralinio ir techninio pasirengimo reikalaujantis vienaveiksmis spektakliukas sietinas su posakiu, kad jaunystėje ieškome žmogaus, su kuriuo galėtume pasikalbėti, o brandžiame amžiuje – tokio, su kuriuo galėtume prasmingai patylėti. Esu mačiusi kelis Galilio spektaklius, žinau šio choreografo galimybes, todėl manau, kad Paryžiaus studentams buvo pernelyg sunku susidoroti su choreografo reikalavimais, nors jie labai stengėsi ir tikrai pasirodė daug geriau, negu atlik-dami kitas dvi kompozicijas. Būtent „Tylos gramatika“ itin aiškiai iliustravo Izraelio šokio stilistiką – laisvi rie-

27K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 6

šai, natūraliai keičiantys rankų plastiką, platūs judesiai, didžiulė dinamika greta pauzių, išgryninančių mintį. Gaila, kad Lietuvos žiūrovai nepamatė, kaip šio chore-ografo darbus atlieka stiprios trupės.

Kitos dvi kompozicijos buvo mažiau paveikios. Edmondo Russo ir Shlomi Tuizerio „Vertingi dalykai“ labiau priminė tradicinį laboratorinį studentišką darbą, kai kiekvienas šokėjas gauna užduotį judesiu išreikšti vidinę būseną, bet pamažu, dalijantis tomis būsenomis ir jų raiška, sukuriamas ištisinis spektaklis, nes pabirus sandus suvienija bendra jausmų išraiška. Tradiciškai tokie spektakliai „praturtinami“ originaliomis detalė-mis (šiuo atveju tai buvo balta ilga suknelė ir dirbtinių raudonų gėlių puokštė, kuri kažkodėl dažniausiai kyšo-davo iš kieno nors džinsų kišenės). Šokėjams tai gera patirtis, kad išmoktų prisitaikyti, bet žiūrėti tokį spek-taklį dažnai nuobodoka.

O Hofesho Shechterio šiaip jau labai paveikus spektaklis Uprising Extract („Maištas – ištrauka“) visai neteko efekto, ypač jau mačiusiems „Maištą“, festivalyje Naujasis Baltijos šokis 2009 m. rodytą tru-pės Cart Blanch (Norvegija). Tąsyk šoko vien vyrai, o dabar tarp keleto jaunuolių įsimaišė ir merginos, smarkiai sušvelnindamos vyriškąjį pradą. Matėme veikiau studentų pasirengimą „nertis iš kailio“ negu šokio, dvelkiančio didžiule dinamika ir socialine ne-apykanta santvarkai, įprasminimą. Tiesa, tinkama seka išdėlioti spektakliukai sukėlė audringą žiūrovų reakciją (kaip paprastai plota atsistojus), vis dėlto tinkamai reprezentuoti Izraelio šokį prancūzų stu-dentai neįstengė.

Tačiau viską pataisė vieno choreografo darbai, paro-dyti Menų spaustuvės Juodojoje salėje. Tiesiog burte užbūrė dvi Roy’aus Assafo kompozicijos „Po šešerių metų“ ir „Kalva“. Pirmoji – tai lyrinis duetas, paliečian-tis širdies stygas visiems, kas turi tokių prisiminimų. Beethoveno „Mėnesienos sonatos“ fone pats choreo-grafas ir jo partnerė Hadar Yonger-Harel labai subtiliai papasakojo apie dviejų žmonių susitikimą po to, kai... Mes nežinome, kas tarp jų įvyko, bet tai meilės, smul-kių konfliktų, atsitiktinių atradimų ir praradimų, ginčų ir amžinų „ar pameni?“ nuotrupų virtinė, įtraukianti,

įsupanti ir verčianti patikėti pasakojimo autentišku-mu. čia nereikėjo demonstruoti jokios ypatingos šokio technikos – tik prisilietimai, prisiglaudimai, švelnus kūnų kontaktas, emocinis ryšys. Net ir su žiūrovais....

Kompozicija „Kalva“ – dinamiškas trijų vyrų šokis, pareikalavęs ir tam tikrų žinių. Izraelyje retas kuris iš-vengia armijos, visi (net ir moterys) turi dalyvauti karo veiksmuose. Tai atspindi daugelio choreografų darbai. Šis spektaklis, prasidedantis karine hebrajų daina apie šešių dienų kovą Jeruzalėje ant Amunicijos kalvos, vargu ar atskleidė tikrąją įvykio reikšmę. Tad teko tiesiog stebė-ti trijų vyrų bendravimą – kaip jie laukia mūšio, kaip sle-pia jaudulį, šiurkštokai juokaudami, kaip kovoja ir žūsta. Tikrąją vyrų draugystę, apribotą laiko ir erdvės, įkūnija

„Kalva“. Choreografas – Roy’us assafas

28 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 6

stiprus jėgos šokis, suteikiantis galimybę gėrėtis techni-ka, kuria nepiktnaudžiaujama, ir išraiška – pirmiausia paties Assafo, nes jo mimika ir judesiai iškalbingesni negu žodžiai.

Bandymas nubraukti dulkes: kas gi yra tas šokis ir ką čia veikia kūnas?

Jau gerokai apšiurusi ir apiblukusi šiuolaikinio šo-kio spektaklių ir jų analizės tema, kas vis dėlto yra šokis ir kokią reikšmę jam turi kūnas, apvalytas nuo visokių „pašalinių“ elementų – apšvietimo, kostiu-mų, butaforijos, emocijų, net judesių. 1957 m. JAV choreografas Paulas Tayloras sukūrė „7 naujus šo-kius“, iš kurių viename jis net 10 minučių nejudėjo, „šokdamas“ pagal Johno Cage’o „Nekoncertą“, norė-damas atkreipti dėmesį į judančio/nejudančio kūno prasmę šokio scenoje.

Neapsiėjo be šitos temos ir festivalis – ji buvo ana-lizuojama daugiausia monospektakliuose, nors pasi-taikė ir vienas duetas. Pati savaime tema įdomi ir ak-tuali, nes šiuolaikiniuose menuose vienareikšmiškai sudėlioti taškus ant i neįmanoma, juolab kad ir tų i kartais tiesiog negali įžvelgti. Bet kaskart vis atsiranda choreografų, trokštančių savaip tą padaryti, o gal at-kreipti dėmesį ir į kitas raides, kurių taškelius nepro-šal perkilnoti.

„Kiečiausiai“ to ėmėsi latvių choreografė Olga Žitlu-china ir rusas Aleksandras Andrijaškinas, nors tas jų „kietumas“ pasirodė gerokai senstelėjęs.

Andrijaškinas interaktyviu spektakliu „Aš pamė-ginsiu“ iš tikrųjų pamėgino provokuoti, kad žiūrovus, iš tamsos žvelgiančius į šokėją, kuris blaškosi scenoje, ir jį teisiančius, paverstų aktyviais spektaklio kūrėjais. Tuštutėlėje Menų spaustuvės Kišeninės salės sceno-je atlikęs kelis paprastučius šokio judesius, kreipėsi į publiką, klausdamas, ko spektakliui trūksta. Sulaukęs atsakymų, kad trūksta muzikos, apšvietimo, dramatiz-mo, kostiumų, scenografijos, partnerio ir pan., vis pa-žadėdavo „aš pamėginsiu“. Ir tučtuojau pasinaudodavo gautu patarimu, tai išgriebdamas iš tamsos kėdę, tai panirdamas į raudonos šviesos srautą, tai dramatiškai

žiopčiodamas, tai pasiskolindamas kažkieno striukę, tai iš salės pasikviesdamas partnerį/-ę. Žiūrovai iš pra-džių priėmė „bendros kūrybos“ taisykles, bet, matyda-mi, kaip atlikėjas utriruoja jų siūlymus, greitai pavertė spektaklį lėkštoku žaidimu, juolab kad Andrijaškinas kitokio varianto ir nesiūlė. Kūrimo procesas subliūško, buvo akivaizdu, kad nuolat susidurdamas su tipiniais siūlymais,šokėjas beveik nekuria, užuot improvizavęs, tik manipuliuoja per tam tikrą laiką nusistovėjusiomis klišėmis. Net bandymas politizuoti spektaklį ir provoka-cinis klausimas: „Ar manote, kad patriotizmas ir nacio-nalizmas yra tas pat?“ jokio atgarsio nesukėlė, žiūrovai tyliai pakikeno, priėmę tai kaip dar vieną „aš pamėgin-siu“ atributą, kurio rezultatas bus toks pat išsikvėpęs.

Šis „mėginimas“ man pasirodė blankus 2009 m. festivalyje danų trupės Club Fisk rodyto Forestillinger (šis danų kalbos žodis reiškia „spektaklį“, „įspūdį“, „vaizduotę“) atspindys – dvi merginos, keisdamos tik kostiumus (nuo sportinių iki zuikio ir pandos) labai aiškiai parodė, kad pakeitus vieną sandą, galima visiš-kai pakeisti ir spektaklio nuotaiką, ir naratyvą.

Gerokai tvirtesnis bandymas – latvės Žitluchinos „Europos“ prekybos centre, nebeveikiančiame restorane, parodytas spektaklis „Mažiau galvosi – greičiau bėgiosi“. Labai plastiška ir išraiškinga šokėja Santa Grinfelde ir muzikantas-fotografas Olegas Zernovas bandė patiekti (kaip restorane?) kūną, akcentuodami jo estetiką. čia žiūrovai susidūrė su kita provokacija – ar šokėjas mąsto (net ir apie Jungo psichoanalizę), ar jo mąstymas skatina kūną veikti. Zernovas kartais grojo, Grinfelde atlikdavo paskirus judesius (tikrai nešoko), o jis ją fotografavo. Žiūrovai galėjo čia pat pamatyti, beje, labai įspūdingas atlikėjos kūno dalių nuotraukas, kurios padėjo tarsi šešė-liai išryškinti judesių estetiką. Tačiau spektaklis niekaip nejudėjo pirmyn – choreografė iš už žiūrovų nugarų kažką vis patarinėjo šokėjai, kuri beveik neužsičiaupda-ma kalbėjo rusų, latvių, anglų kalbų mišiniu, o į klausi-mą, kodėl vieną judesį laikome gražiu, estetišku, o kitą bjauriu, nereikalingu, ne tik neatsakyta (gal atsakymo ir negalėjo būti), jis tiesiog užmirštas.

Tad kas vis dėlto paverčia judesius šokiu? Ispanijoje šokanti lietuvė ugnė Dievaitytė atsakė į šį klausimą irgi

29K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 6

mokiniškai, atsargiai. Pirmasis jos pasirodymas „Ne-kviesta būtybė“ atrodytų įdomus ir patrauklus, jeigu ne vėl tas nelemtas taškelis ant i. Atsisukusi į žiūrovus nu-gara, sprandu remdamasi į grindis, kojomis manipuliuo-dama tarsi rankomis ir pamažu keisdama kūno padėtį, kol atsistos, ji taip priminė prieš 10 metų festivalyje ma-tytą, jau klasika tapusį prancūzo Xavier Le Roy spektaklį Self – Unfinished („Savęs neužbaigęs“), kad atrodė keis-ta, negi jauna kūrėja, kopianti į šiuolaikinio šokio sceną, nėra susipažinusi su išties garsiais darbais, iš kurių moko-masi būtent jų nekartoti. Toks pat supaprastintas, šokio seminarą ar laboratoriją primenantis ir jos duetas su por-tugale Poliana Lima „It stebėtum debesis“, pagrįstas, anot autorės, „galvos judesių galimybių tyrinėjimais“. Šiaip jau labai paprastutė kompozicija erotinės jėgos staiga įgavo tik dėl to, kad abi šokėjos pasirodė pusnuogės ir gana ne-gailestingai tampė viena kitą už plaukų, už smakrų.

Ir tik Limos monokompozicija „Pagalys ratuose“ pa-traukė dėmesį išbaigtumu, gerokai gilesniu kūno galimy-bių tyrinėjimu. Aiškiai matyti, kad šokėja puikiai pažįsta savo galimybes, todėl pati sau rezga kliūtis, kurias nuga-lėdama – dinamikos ir pauzių priešprieša – sukuria šokį. Būtent čia judesys tapo kūrybine inspiracija ir jos sprendi-mu, o ne vien pažadu dar kartą atrasti tai, kas jau atrasta.

Tačiau blaiviausiai, su gera humoro doze į kūno, ju-desio ir šokio santykį pažvelgė danė Helle Bach monos-pektaklyje „Plunksnos ir kulniukai“. Asmeninė patirtis, sukaupta per daugiau kaip 400 pasirodymų Paryžiaus miuzikhole Folies Bergere, leido šokėjai suvokti visą pra-moginio pasaulio „gražumėlių“ kūrimo cinizmą ir ne mažiau ciniškai iš to pasijuokti. Viens du trys: atstatėme koją su visu klubu (kad atrodytų 5 cm ilgesnė), suspau-dėme plaštakomis juosmenį (kad atrodytų plonesnis, o klubai platesni), įkvėpėme (kad krūtinė atrodytų aukš-tesnė), iškišome visus dantis (nusišypsojome). Kasdien dešimtis kartų negalvojant lakstoma stačiais laiptais aukštyn, žemyn ir tiesiai su žudančiais aukštakulniais, ranka dešinėn (kokia šventė kartais išeiti į sceną iš kitos pusės ir ištiesti ranką kairėn, o didžiausia svajonė – at-sidurti centre ir ištiesti jas abi!), nardoma iš vieno kos-tiumo į kitą, jei pavėluosi bent kelias sekundes – ačiū, viso gero... Štai jis – šokis. Kūnas čia yra tik atributas,

kartais net ne visai paslėptas kostiumo, begėdiškai at-kištas senyvų miuzikholo lankytojų akims.

Nepaisydama, kad kūnas jau papilnėjęs, raukšle-lės išryškėjusios, nuoširdžiai atsiverdama, kalbėdama, šokdama, o kartu balansuodama ant šou ribos, Bach į savo spektaklį įtraukia ir žiūrovus, prašydama jų pagal-bos, kad bent vieną kartą taptų pagrindine miuzikholo figūra. Ir, tiesą sakant, šiuo užmoju sugriauna iki tol statytą ironišką spektaklį, paremtą skausminga patirti-mi. Jei ne tas finalinis „savęs įcentravimas“, prilygstan-tis nuo lubų byrančių blizgučių saujai, į atmintį būtų labiau įsirėžę ne faktai apie miuzikholo darbo tvarką, o apmąstymai apie kūno, šokio, meno nužeminimą iki muštro ir menininko nuasmeninimą.

Penas akims – šokis, šokis, šokis

Monospektakliai ypatingu šokio grožiu nepasižymė-jo. užtat jo su kaupu užteko „masiniuose“ kūriniuose.

Garsaus britų choreografo Timo Rushtono, dirbančio Danijoje, „Meilės dainos“, sukurtos pagal Caroline Hen-derson atliekamus hitus, buvo pats tikriausias džiaugsmas grynojo šokio mėgėjams. Jį galima apibūdinti terminu „lakus siautulys“, kurio pagrindinis tikslas – pademons-truoti labai gerą techninį šokį su humoro elementais ir išradinga choreografija. Masinius šokius keičia duetai, vyrai vilioja moteris, šios jau nebežino, kurį čia išsi-rinkti... Šventė akims, širdis dainuoja, šokio aistruolių siela džiūgauja, o šokio teatromanas po penkiolikos minučių ima nekantriai laukti spektaklio pabaigos. Ką gi, visos sesutės nori turėti po auskarėlį...

Norvegų zero visibility corp., pernai negalėjusi atvyk-ti, bet pati pasirūpinusi, kad jos vietą festivalyje užimtų kita ne mažiau garsi trupė, šiemet tapo Naujojo Baltijos šokio veidu. Spektaklio „Vėl“ intriga tęsėsi ilgokai. Taip, tai tikras šokio teatras – stiprus, turiningas ir ... nuobo-džiai ištęstas. Stipri choreografė ir charizmatiška šokėja Ina Christel Joannessen nebandė kurti siužeto, palikusi jį žiūrovų nuožiūrai. Jai svarbesni priešybėmis pagrįs-ti žmonių santykiai, suskirstantys juos į dvi grupes – valdančiuosius ir valdomuosius. Net ir Kristinos Torp scenografija – ilgutėlė gofruota labai paslanki siena –

30 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 6

valdė scenos vyksmą, grupelę žmonių tai įsprausdama į kampą, tai išleisdama kelias poras į koridorių, tai at-verdama nišą jausmams, tai tiesiog išstumdama šokė-jus iš scenos. Ir pati buvo valdoma tų šokėjų – lengvai, lyg tarp kitko stumdoma, draskoma, mažinama iki keleto kolonų, kurios, suplotos ir panašios į vaikiškas popierines vėduokles, galutinai išlaisvino sceną nuo šešėlių. Ir scenoje naudotas muzikos instrumentas – išardytas bekojis fortepijonas, barškinamas minkštais muštukais, trypiamas kojomis – tarsi antrino valdymo manijai, tvyrančiai scenoje. Dėmesį labiausiai traukė įdomi choreografija, neįtikėtinai stiprūs, išraiškingi, tikrai nepaviršutiniški šokėjai (kaip čia neprisiminsi „Mažiau galvosi – greičiau bėgiosi“), tačiau kai „Vėl“, sulaukęs gal trijų tikėtinų pabaigų, vis nenorėjo baigtis, pasijutau valdoma ir aš.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos, Lietuvos rusų dramos teatro ir jaunimo studijos Aglija spek-taklį „Romeo ir Džuljeta“ priskirčiau prie gana se-namadiško iliustratyvumo. Judesiu, sąlyginiu šokiu santūriai perpasakota Shakespeare’o pjesė gali patikti išsiilgusiems kažko naujesnio, tačiau aiškaus ir pa-

prasto, neskatinančio ieš-koti naujų prasmių. Vis dėlto esu pasirengusi nu-kelti skrybėlę prieš vengrų choreografą Péterį uray’ų, sugebėjusį sukurti visiškai neprievartinio pobūdžio choreografiją, o puikiai ją surepetavo, matyt, Lai-ma Adomaitienė, Aglijos vadovė. Stebint šokan-čius aktorius, matyti, kaip jiems patogu, visi daro, ką tikrai sugeba, tačiau tai nėra darbas „puse kojos“. Deja, režisūrinė spektaklio pusė gerokai silpnesnė – vaidmenys neryškūs, be asmenybinių akcentų (iš-skirčiau gal tik Džuljetą –

Jeleną Orlovą ir Tebaldą – Leonardą Pobedonoscevą), scena dažnai pergrūsta žmonių ir baldų, o kai kuriose scenose vaidyba virsta paprasčiausiu maivymusi.

Tokia pat mohikaniškai senobinė šįsyk pasirodė ir estų trupės Fine 5 choreografų Tiinos Olles ir Rene Nõmmiko „Mandala“. Ši trupė – viena seniausių Esti-joje, XX a. 10-ajame dešimtmetyje davusi pradžią estų šiuolaikiniam šokiui, sukūrusi daugybę spektaklių, tačiau taip ir likusi prie mąslaus filosofavimo pradžia-mokslio, tokio būdingo daugeliui „modernistų“. Nors pradinę žodžio „mandala“ reikšmę choreografai sieja su žodžiu „apskritimas“ (spektaklio pradžioje keturi ryškiaspalviais sijonais apsimovę vyrai vaikšto ir bėgio-ja ratu, tarsi perduodami vienas kitam judesio estafe-tę), pagrindinė spektaklio tema – žmogaus sukūrimas ir gyvybės, savarankiškumo jam suteikimas. Tarsi iš modelino nulipdyta Hellen Reisnik tampa tikru „Dievo žaislu“ keturių vyrų rankose. Valdoma kaip plastikinė lėlė, galų gale ji ryžtasi priešintis, bando išsilaisvinti, kad galėtų piešti savąją mandalą – gyvybės apskritimą. Ties tuo pirminė choreografų mintis nutrūksta, dvi merginos, saujomis berdamos miltus ar smėlį, piešia

„Vėl“. Choreografė Ina Christel JOaNNesseN

31K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 6

naują formą, kurios viduje netrukus pamatome šokan-čius vyrą ir moterį – abu choreografai nepaprastai sub-tiliai išreiškia savo jausmus. Atotrūkis nuo spektaklio pradžioje plėtotos idėjos toks didelis, kad kurį laiką tie-siog bandai „suvesti galus“ ir mintyse nusipiešti savąją mandalą, kuri vienu mostu buvo paversta chaotiška marga smilčių krūva.

Prie kūrinių, skirtų akims, bet tikrai ne apmąsty-mams ar aptarimams, priskirčiau kitos jaunos lietuvės, gyvenančios ir dirbančios Londone, Ievos Kuniskis kūrinį „Išėjau pieno“, kurį labiau išgarsino ne kritikų vertinimas, o tai, kad jis buvo įtrauktas į prestižinį fes-tivalį Resolution! Į jį įtraukiami ne tik geri kūriniai, dar atsižvelgiama ir į jų kūrėjų kilmę, siekiant kuo geriau atspindėti Didžiosios Britanijos multikultūriškumą. Matyt, Kuniskis kilmė sudomino festivalio rengėjus, kurie, beje, turi šiokių tokių sentimentų Lietuvai, o fes-tivalyje iki šiol lietuvių nebūta.

Šiaip jau spektaklis „Išėjau pieno“ niekuo ypatingu – nei choreografija, nei režisūra – nepasižymi. Tradicinis meilės trikampis, dviejų merginų konkurencija barš-kančio kibiro triukšmo fone, kaip vaizdinis (bet tikrai ne prasminis) akcentas – scenoje pažerti oranžiniai apelsinai ir pora gerų duetų. Merginos nei tarpusavyje, nei su vaikinu santykių taip ir neišsiaiškino, o žiūro-vams beliko suprasti, kad kartais, išėjus pieno, galima sutikti savo (ar svetimą) gyvenimo meilę. Antra vertus, Kuniskis – dar labai jauna choreografė, ji turi talentą ir ateityje galbūt sukurs ką nors labiau įsimenančio.

Kas kam skirta

Sielai skirta nedaug. Visai neseniai Klaipėdoje susi-kūręs naujas teatras „PADI DAPI Fish“ parodė Petro Lisausko miniatiūrą pagal Sauliaus Petreikio muzi-kavimą „TuAŠ“. Labai šiltas, subrandintas kūrinėlis apeliavo į tuos sielos užkaborius, kuriuose nešiojamės vaikystės ir neramios jaunystės prisiminimus. Tada šešėlis gyveno atskirai nuo kūno, šviesa padėdavo kū-nui skristi, maži kojų pirštukai – mama, žiūrėk, kokie jie juokingi! – gyveno atskirą nuo kojų gyvenimą, o siela nerimavo, klausydamasi eilių apie paukščius ir

lietų... Lisauskas viską sudėliojo labai subtiliai, prisi-liesdamas tarsi pirštų galiukais kūrė sielos marione-čių teatrą. Nekrito į akis nei dramblota jo figūra, nei svoris – atlikėjo tarsi neliko, tik muzikos garsuose skęstanti šviesa. Subtilu, be jokių išorinių fokusų, bet saldoka ir sentimentalu.

Labiausiai į sielą prabilo vadinamasis „Korzo projek-tas“, t. y. bendri olandų ir lietuvių choreografų ir atlikėjų darbai, kuriuos organizavo Menų spaustuvė, Olandijos Korzo production, šokio teatras Aura ir menininkų gru-pė Žuvies akis. Festivalyje buvo parodyti trys projektai.

Choreografo, kompozitoriaus ir poeto Amoso Ben-Talio spektaklis „Nužudyti Viktorą“, skirtas trim Auros šokėjams, keri gilumu ir „matematiškumu“. čia nėra vientiso šokio – tik atskiri labai tikslūs bejausmiai ju-desiai, atliekami pagal monotonišką deklamaciją. Jie ir sukuria specifinę atmosferą, kur vyksta vidinė žmo-gaus kova su savimi ir savo meile. Nužudyk tą, kuris tave pavergia ir pasiduoda tau tarsi vergas, nužudyk mylintį ir mylimą, nes be jo neįstengi gyventi ir ne-begali būti laisvas. Kai paskutinę spektaklio sekundę charizmatiškoji Gotautė Kalmanavičiūtė atsuka į Ma-rių Pinigį tikriausią pistoletą, ištrauktą iš skrybėlaičių dėžės, o labai žemiška ir „kieta“ Ema Nedobežkina juos abejingai stebi, dar spėji pagalvoti, kad nužudyti laimėtoją (victor) dar nereiškia laimėti pačiam. Šūvis nenugriaudi, bet jį nesunkiai galima išgirsti savo sie-loje, jei tik prieš akis iškyla taikinys.

Choreografės Loretos Juodkaitės duetas su Ken-zo Kusuda „Miražas“ patraukė ne tiek savo temati-ka apie likimo dovanas ir jų suvokimą, kiek dviejų be galo skirtingų asmenybių susidūrimu scenoje. Juodkaitė, visa įsitempusi, suklususi, virpanti iš bai-mės ir nekantrumo, nuo kiekvieno garso mostelinti rankomis sparnais tarsi išgąsdinta paukštė, niekaip negalėjo suvaldyti savo energijos šalia begaline ra-mybe, rimtimi, pasitikėjimu spinduliuojančio Ku-sudos. Smulkūs buto šokio elementai susipynė su kunkuliuojančiomis europietiško šokio iškrovomis ir sukūrė keistą spektaklio charizmą, verčiančią gal-voti ne apie likimo dovanas, jų priėmimą ar atstūmi-mą, bet apie galimybę rasti bendrą kalbą su vidiniu

32 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 6

„aš“, užplūdus stingdančiai baimei. Nors spektaklis stokojo didesnės vidinės motyvacijos, išbaigtumo, tačiau sukėlė nemažai apmąstymų.

Tačiau stipriausiu ne tik „Korzo projekto“, bet ir viso festivalio spektakliu laikyčiau choreografės Rūtos Butkus „Pamestas akis“, itin temperamentingai atlik-tas dviejų šokėjų (ir puikių aktorių) – Irenos Misirlić ir Konrado Szymańskio. Tai spektaklis apie mus už-valdančias dogmas, gyvenimą pertvarkančius įsitiki-nimus. Spektaklis gilus, kupinas metaforų, gilių pras-mių ir drastiškų provokacijų. Kodėl kelnėta moteris jau kasdienybė (nors kadaise už tai buvo peikiama George Sand), o vyras su suknele – vis dar ne? Gal tai leidimas moteriai įžengti į maskulinistinį „aukštes-

niųjų“ sluoksnį, bet vyrui nevalia – ginkdie – žengti žemyn, feminizmo link? Misirlić herojė, apsirengu-si tarsi prancūzų šansonjė, stovėdama prie karstą primenančio stalo altoriaus, kryžiaus ženklu raižo erdvę tol, kol beveik imame girdėti peilio švilpesį. Įsirėžia tas garsas į sielą. Paskui iškelia didžiulį mė-sos gabalą lyg jį aukotų, bet neišlaikiusi svorio meta į geležinį dubenį – ar tai nėra „mano kūno“ tiesmu-kas aukojimas savo pačios labui? Kai jau nebesuvo-kiame dogmos prasmės, atmetame tai su mintimi „aukščiau žino geriau“? Ar ne nuolatinis dogma-tiškas tiesų kartojimas išstumia mus iš laisvai pasi-rinktos vietos, nes tą vietą savo noru užleidžiame, nulenkdami dar ir galvą – su dogmomis nepakovosi, lengviau jas priimti... Jei bandai kelti triukšmą, bur-na tau tiesiog užkemšama smeigtukų prismaigstytu granatu, tuo nesantaikos obuoliu, primenančiu per-smeigtą kenčiančiosios širdį. Yra taip ir tik taip, o tavo nuomonė nesvarbi.

Rūta Butkus kloja prasmes ir metaforas sluoks-niais, gramzdindama po jais ir žiūrovų sąmonę, iš šokio judesio atimdama eleganciją ir estetiką, pa-versdama jį iliustracija, bet ji tokia daugiaplanė, tarsi Gustave’o Doré graviūra, kurioje kaskart gali-ma įžvelgti naujų detalių. Spektaklis sunkus, reika-laujantis ne tik susikaupimo, svarbu žinoti ir pra-dinę idėją. Tačiau tai vienas iš tokių retų Lietuvoje tikrų, prasminių šokio teatrų, kur TEATRAS gal net ima nustelbti ŠOKĮ, sukurdamas judesiui naują erdvę, o kūną paversdamas tekstu, kurio skaitymas priklauso tik nuo žiūrovų atvirumo ir išprusimo. Nuostabu, kad per tokį trumpą laiką nuo asmeni-nes dramas vartaliojančios „Šventės“, rodytos festi-valyje 2011 m., Butkus žengė didžiulį žingsnį šokio teatro ir socialinės tematikos link.

Tai pasiklydom tarp 17 ir 13?Ne, nepasiklydom. Festivalis buvo margas, bet geras –

beveik toks pat, kaip prieš 10 ar 12 metų, kai pinigus kul-tūrai žarstėme didesnėmis saujomis, kai galvojome apie publikos prusinimą. O pilnutėlės žiūrovų salės rodo, kad auskarėlius gavo visos sesutės.

„Pamestos akys“ . Choreografė Rūta ButKus

Jonas ARČIKAUSKAS. Duobė. Fragmentai. Keraminė kompozicija. Ilgis – 330 cm, plotis – 74 cm, gylis (aukštis) – 52 cm. Privatus interjeras

Jonas ARČIKAUSKAS. Duobė. Fragmentai. Keraminė kompozicija. Ilgis – 330 cm, plotis – 74 cm, gylis (aukštis) – 52 cm. Privatus interjeras

33K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 6

Daugelio žmonių supratimu, keramika – tai utilita-rus daiktas: puodas, lėkštė, vaza ar koks suvenyrinis

niekelis. Vienas kitas mielai pridurs, kad keramika – tai plytos, plytelės ir, tarkime, kokliai, rodomi muziejuose. Visa tai tiesa, tačiau dalinė.

Mane labiausiai domina keramika kaip kūrybos sri-tis. Žemės menas, užimantis deramą vietą šiuolaikiniame interjere ir eksterjere, šiuo-laikinėje kultūroje. Kerami-ka – universali kalba. Tokia pat kaip tapyba, skulptūra, muzika, teatras, kinas… Ke-ramika suteikia kūrėjui gali-mybę išreikšti savo jausmus, estetinę pasaulėžiūrą, grožio suvokimą.

Man labai patiko pasiū-lymas sukurti keramiką interjere – tai dvi duobės grindyse, uždengtos stiklu. Gabaritai solidūs: ilgis – 330 cm, plotis – 74 cm, gylis (aukštis) – 52 cm.

Duobė kaip forma, turinys ir idėja, kaip kūrinio motyvacija… Duobė asocijuojasi su tamsiąja žmo-gaus gyvenimo puse. Kiekvienas menininkas panašiai kaip Dante keliauja po savo regimą pragarą.

Mano kelionė prasideda, apimtas švelnumo, suvok-damas atsakomybę leidžiuosi į Duobę – žmogiškųjų

jonas ARČIKAUSKAS

„dUobė“ – TAMsIosIos GyVENIMo PUsės sTUdIjA

aistrų ir netekčių, ligų ir praregėjimų, ydų ir sentimen-taliausių vilčių buveinę. Ir vėl, ir dar kartą, ir dar kartą siekiu prisibelsti iki apleistų išsigimėlių širdies...

„Duobė“ kaip žmogaus išgyvenimų, skausmo, džiaugsmų, paklydimų visuma organiškai išsiskiria į dvi puses – moteriškąją ir vyriškąją. Tai primena

parapijonių pasidalijimą į dešinę ir kairę katalikų bažnyčioje. Gilindamasis į NuODĖMĖS temą, anali-zavau daugelio menininkų praeitais amžiais sukur-tus pragaro ir skaistyklos vaizdinius. Gludinau savo įžvalgas, mąstydamas apie Renesanso freskas, japonų grafiką, kinų tapybą, stu-dijuodamas Egipto meną, actekų kultūrą, vaškines japonų teatro kaukes. Be

asmeninio patyrimo, psichologinių įžvalgų, didžiu-lį dėmesį skiriu kultūros visumai, ypač rašytiniam palikimui, šventyklų ir bažnyčių struktūros analizei. Man labai svarbu kurti kompozicijas, spalvomis ir formomis susiliečiančias, tarkime, su gotikos esteti-ka, Bizantijos mozaikų komponavimo kanonu, egip-tiečių reljefais ar skulptūrinių ansamblių masteliu ir žaisme. Labai svarbu rasti savo kalbą, išraišką, šiuo-

Jonas aRČIKausKas. Duobė. fragmentas

34 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 6

laikiškai traktuojant temą, bet esu įsitikinęs, kad tai galima padaryti ir kruopščiai analizuojant kultūros palikimą, siejant jį su šių dienų interesais.

Žmogaus nuodėmės samprata (Duobė) – labai pa-trauklus instrumentas kultūros, civilizacijos tyrimui, kartu išsakant didžiąsias abejones ir viltis.

Kas svarbiau – išgalvoto Dievo pirštas ar apviltos ir pamirštos kekšutės šešiapirštės pėdos įspaudas?.. Ir kaip juos sugretinti?

Moteriškoji pusė – ją vienija dramblio kaulo spal-va, mistiška ir filosofiška, kai kurias formas pabrėžia šalti sidabro blyksniai, kai kurios vietos sušildomos iki geltonio, kuris primena pirmapradžio kiaušinio trynį. Tarsi Giotto freskos nuotrupa išnyra rusvos gėlės, persmelkia ilgesingas dangaus mėlis.

Kompozicijos ašis – Nuodėmingoji mergelė, tarsi ikrų, savo vaikelių fosilijų įkalinta, tyliai džiūgauja, pasipuošusi raupų bučiniais, paskutiniais nuviltos meilės, tuščio geismo liudytojais...

Vyriškoji pusė yra geležies rūdžių spalvos su krin-tančiais meteoritais, verdančia vulkano lava ir pri-mena pirmą ietigalį, nukaltą geležies amžiuje.

Erškėčio motyvas, maišyta kraujo ir geležies rū-džių spalva, destruktyvus judesys, susukantis gyvy-bės spiralę, susiję su vyriška kančia ir sakralumu...

Mergelių procesija nuolankiai juda sutenerio nu-brėžta trajektorija. Impulsyvūs kūnai su jutiminėmis kiaurymėmis, fragmentai veidų, vis dar menančių

buvusią haremo šlovę. Ir vis dėlto jų drabužių klos-tės, figūrų ritmas dvelkia Paryžiaus, Kelno katedrų šventumu...

Galingas jautis, tarsi nulipdytas iš jūros kriauklelių, savaip transformuoja Europos pagrobimo mitą, yra ti-kras gaivalas, savo sperma laiminantis „šventąjį karą“...

Moteriškojoje pusėje ypatingą vaidmenį atlieka driežas – meilužis, gundytojas, tarpininkas tarp sva-jonių ir žemiškų reikalų. Prieštaringas, daugialypis padaras – demagogas, pedagogas ir gašlūnas. Jis – he-rojus su neišvengiamai senstančiu yrančiu kūnu, bet su stamantria liežuvio kilpa, Tibeto lamos akim, išdi-dintais delniukais mušantis tylų valiūkišką ritmą...

Girdinti Pilis, tarsi atklydusi iš skaudžios vaikys-tės pasakų, nukreipta į dangų. čia ir observatorija, ir klausykla – nuodėmės išrišimo instancija.

Alchemikų mokslo įranga, viduramžių egzekucijų instrumentai, burbulų pūtimo motyvai darniai sugy-vena su erotinėmis fantazijomis.

„Duobei“ svarbus veidrodis, kuris, atspindėda-mas vieną ar kitą motyvą, juos laužydamas ir jung-damas, sukuria papildomą matmenį. Atsiranda nau-jas rakursas, nauja informacija, žiūrovai paverčiami kompozicijos dalyviais, jų veidai, žvilgsniai tampa jos dalimi.

Ant šių kūrinių galima vaikščioti, bet rekomen-duočiau įsikurti ant pilvo, gulomis. Turiu vilties, kad čia praleistas laikas neprailgs...

Jonas aRČIKausKas. Duobė. fragmentai. Dviejų dalių keraminė kompozicija privačiame interjere

35K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 6

Graikų mitologija ir antikinėmis Eschilo, Sofoklio, Euripido tragedijomis susidomėję skaitytojai lie-

tuvių kalba išleistoje „Graikų literatūros chrestomatijo-je“1 susiras nuorodą, kad mainadės – tai dievo Dioniso žynės ir garbintojos. Pagal paaiškinimą, išverstą iš seno-sios graikų kalbos, toks jų vardas reiškia „pamišusios, netekusios proto“. Visi antikinių vardų žinynai kartoja, kad mainadės, kitaip tiadės ar basaridės, – tai šėlstančios, siautėjančios, paskui dievą Dionisą pulkais lakstančios jaunutės jo palydovės ir gerbėjos. Tačiau dažniausiai jos vadinamos bakchantėmis (gr. Βάκχαι,), nes dievą Dioni-są šlovindavo ir šaukdavo Bakcho vardu. O tas gražuolis, šviesiagarbanis, kvapniaplaukis Dionisas2 – tai galingas daugiavardis dievas: ir Bakchas, ir Jakchas, ir Dzagrėjas, ir Bromijas, ir Basarėjas, ir Enijas, ir Euchijas, ir Liėjas. Taip jį vadindavo kultinių procesijų palyda – linksmas būrys iš paskos sekdavusių, dainuodavusių, šokdavusių mainadžių ir iki ekstazės įkaušusių ožiakojų satyrų, o pačiame gale ant asilo jodavęs išminčius Silėnas, niekada nesiskiriantis su vynmaišiu. Priekyje smagiai žengdavęs pats vyno dievas, galvą vynuogių lapų karūna apsivijęs, gebenėmis apraizgytą apeiginį tirsą iškėlęs, liaudiškų

švilpynių, fleitų, timpanų garsais besidžiaugiantis, visą žemę įsukantis į pavasarišką siautulį. Tas, kuris, anot mitų, beregint galėdavęs pavirsti liūtu, raguotu jaučiu ar grėsmingu lokiu. Toks buvęs į Heladę nenoromis įsi-leistas stebukladarys, kurį Homeras „Iliadoje“ paminė-jo kaip „džiaugsmą žmonių Dionisą“,3 Tėbų karalaitės Semelės pagimdytą paties Dzeuso sūnų, kuris išmokė žmoniją auginti vynuoges ir gaminti vyną.

Praėjo tūkstančiai metų, o žmonija nepamiršo nei dievo Dioniso (Bakcho), nei jo mainadžių (bakchančių). „Senovės Graikijos legendose ir mituose“,4 Herodoto „Istorijoje“5 rašoma, kad XI a. pr. Kr. gyvenęs ir galbūt Egipte dionisiškojo tikėjimo papročiais persiėmęs pra-našas Melampodas bus įpratinęs ir Heladės karalysčių žmones švęsti Dioniso misterijas. Pagrindines tų mis-terijų paslaptis nutylėdamas, Herodotas „Istorijoje“ pa-žymi: „Dionisas, Semelės, Kadmo dukros, sūnus, gimęs maždaug prieš 1600 metų iki mano laikų.“ Teigdamas, kad helėnų Dionisas – tai tas pats egiptiečių Oziris, toliau pasakoja apie ten regėtus to dievo kentėjimus, naktimis rodomus Sajo Atėnės šventovės ežere, ir kad „tatai egiptiečiai vadina misterijomis“. Toje šventovėje

Elzė GUdAVIČIūtĖ*

KAs Tos bAKCHANTės: PAlEIsTUVės AR PRANAšės?

* Apie autorę. Elzė Gudavičiūtė – Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorė. Gimė 1984 m. Vilniuje. 2009-aisiais baigė bakalauro, 2011-aisiais – ma-

gistro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Kurso vadovas – režisierius Gintaras Varnas. Nuo 2007 m. kuria vaidmenis įvairiuose Lietuvos

teatruose: Kauno valstybiniame dramos teatre, Vilniaus teatre „Lėlė“, Menų spaustuvėje, Jaunimo teatre, Keistuolių teatre, Gintaro Varno teatre Utopia,

priklauso trupei No Theatre. Vaidina kine, televizijoje. 2012 m. įvertinta garbingiausiais Lietuvos teatro ir kino apdovanojimais: Auksiniu scenos kryžiu-

mi ir Sidabrine gerve. Gintaro Varno spektaklyje „Bakchantės“ vaidina vieną iš mainadžių.

36 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 6

esąs ir to nakčia garbinamo dievo kapas. „Bet apie tuos dalykus, nors ir gerai žinodamas, kas ten vyksta, nieko nepasakosiu – tylėsiu kaip užrišta burna“, – rašo He-rodotas, nusistebėdamas, kad Dioniso procesijos neša uolekties didumo statulą su milžiniško dydžio falu, ku-ris kilnojasi, moterų traukomas už virvutės.

Pagal antikinę mitologiją, tikėjimo ekstazė, pamiši-mas laikomi dievų siunčiamais išbandymais žmogui. Frigijoje buvo garbinama Didžioji dievų Motina, pa-saulio gyvybės gaivintoja Kibelė, kitaip vadinta Idos kalno Motina, prikelianti mirusią gamtą ir užtikrinanti derlingumą. Mažosios Azijos žynių koribantų ir chto-niškųjų demonų kuretų sergėjama, Rėja Kibelė, kalnų viršūnėse įsikūrusi su panteromis ir tigrais, buvo tokia galinga, kad per jos misterijas įsišventinantieji patirda-vo neįtikėtiną ekstazę ir taip įsišėldavo, kad iki kraujo sužeisdavo vieni kitus, nusižudydavo ar išsikastruoda-vo. Anot geografo Strabono, dievas Dionisas irgi užau-gęs, auklėjamas Frigijos demonų kuretų.6 Demoniški priešistorinių laikų tikėjimai su dievų ir deivių šventy-klose žudytų gyvulių ir žmonių aukomis, su galvomis, pamautomis ant kuolų, su aukurais, užlietais kūdikių krauju, tikrai ne naujiena ir XXI a. komercinio kino

ar teatro mėgėjams, jau persisotinusiems „meniniais“ siaubo filmais ar spektakliais.

Sunku įsivaizduoti, kaip per tas apeigines procesijas jausdavosi, kaip elgdavosi, kokius ditirambus giedodavo mergelės, tarnavusios Dionisui – augmenijos, derlin-gumo, vaisingumo, vynuogininkystės, stichinių gamtos jėgų ir netgi teatro, meninės apgaulės, vaidybos, persi-kūnijimo dievui. Turbūt nelengva būdavo vėlesnių epo-chų dionisiškųjų eitynių dalyvėms bakchantėms, kurios bandydavo imituoti, interpretuoti ir mintimis, žodžiais, judesiais liudyti anas priešistorinių laikų dionisiškojo polėkio apimtas mainades. Gal todėl tūkstančius metų pasakojimuose vis erotiškiau pristatomos Dioniso liu-dytojos, per šimtmečius neužmirštos ir visame pasaulyje prie vyno taurės visaip minėtos, neretai pašiepiamos dėl jas apimdavusios nepadorios ekstazės, pagaliau vis dėlto prabilo poetinėmis Euripido tragedijos strofomis ir an-tistrofomis: „Jeigu motinos Kibelės / Orgijose dalyvauji, / Virš galvos iškėlęs tirsą, / Gebenėm pasidabinęs, – / Tu tarnauji Dionisui.“ Arba: „Dionisai, didis dieve, / Pagai-lėk likimo vingiuos / tau ištikimos tarnaitės!“7

Kokiu jutiminiu XXI a. mainadės pavidalu būtų įma-noma mūsų dienų teatre išreikšti poetinę „absoliutinės“

dvasios sugrįžimo į Tėbus idė-ją? Kaip įžiūrėti dievybės ap-sireiškimą gerokai statiškuose euripidiškųjų dievo Dioniso palydovių siluetuose? Juk ne šiaip sau visa Kadmo šeimos tragedija pavadinta žodžiu „Bakchantės“ – mįslingu mai-nadžių apibūdinimu.

Kas tos mainadės? Gal tai tik išmoningų filologinių, poetinių, vaidybinių erdvių šmėklos, jau tapusios se-namadės, o kadaise turėju-sios galių mainytis, keistis, mirgėti, džiuginti ir stebinti įvairiakalbių genčių žmones, priešistoriniais laikais knibž-dėjusius Viduržemio jūros euripidas. „Bakchantės“. Režisierius – Gintaras VaRNas. spektaklio scena

37K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 6

pakrantėse ir salose? Argi negalėtų kam nors vieną gražią dieną staiga pasivaidenti, kad mainadės – tai net lietuviškos šaknies žodis? Pavyzdžiui, senstančiam lie-tuviui, žodžių kilmės tyrinėtojui, per mėnulio mainatį atmintyje tarsi iš ekrano titrų suraibuliuotų aktorės Mai-nelytės pavardė. Arba vyno šiek tiek padauginusį jauną Filologijos fakulteto pirmakursį apimtų ūpas kiaurą naktį spėlioti, vienaip ir kitaip manant, bet nepermanant, ko-kios gi iš tikrųjų buvo tos mainadės, kadaise sukdavusios ratelius su pačiu Dionisu. Prisimenant tokius senovinius lietuvių kalbos žodžius kaip mainulis, mainužis, mainu-žė, mainytojas, mainelga, mainatvė, mainatis arba vaikiš-ką skaičiuotę „Mainas – monas, / kas apgauna – / tas ir ponas!“, galima nusišypsoti. Bet galima ir suklusti. Juk Viduržemio jūros pakrantėse keičiantis epochoms, kai Gajos, Rėjos, Demetros hierarchinė galybė ėmė blėsti, tos mįslingos pakvaišėlės mainadės, ko gero, jau buvo laikomos vergėmis arba jų būdavo tiesiog atsikratoma kaip neklusnių dukterų Egipto, Mažosios Azijos, Grai-kijos uostamiesčiuose. Kodėl jų buvo tokia daugybė? Euripidas mini tūkstančius balsų, klykavusių Kitairono slėnyje. Kodėl jos pulkais lydėdavo Niso ir Nakso salų dievą? Galingo tikėjimo traukiamos ar Dioniso magiška jėga į jo gimtinę vedamos? Kodėl jos vėliau virto vien liaudiškų švenčių šokėjomis, po kalnus lakstančiomis, apsvaigusiomis, stirnų ar dėmėtųjų elnių kailiais apsi-siautusiomis, su pusnuogiais satyrais iki paryčių spygau-jančiomis moterimis? Jau romėnų laikais apie bakchantes būdavo atsiliepiama atvirai nepagarbiai, jų dieviškumas nebeminimas. Prisiminkime, pavyzdžiui, tarnaitės Mil-fidipės iš Plauto komedijos „Karys pagyrūnas“ pašaipėlę: „Duoki ženklą, jei tu iš bakchančių šitų...“8

Vis dėlto kiek tolerantiškiau galvojant apie mainades, labiau tikėtina, kad jos buvo ne aistringos vyndarių meilu-žės, o pranašesnės prigimties būtybės, pagal fonetinį vardo skambesį giminiškos gal net kalnų nimfai Majai. Gal tik ji ir galėtų pasakyti, kas gi tokios tos vėliau plejadėmis vir-tusios ar į Jaučio žvaigždyną pakilusios nimfos, kurioms greitakojis Majos sūnus Hermis į Niso kalnus nunešė naujagimį – be motinos likusį dievą Dionisą. Jeigu nimfos hiadės pakeltos į žvaigždes, tai kodėl lyg ir pažemintos, net Hesiodo ir Homero visiškai nutylimos nimfos mainadės?

Tačiau niekas iš mitologijos žinovų turbūt nėra tuo klausimu asmeniškai taręsis nei su deive Maja, nei su jos sūnumi Hermiu, tarpininku tarp Dangaus ir Žemės. Kad išsiaiškintų genealoginį mainadžių statusą, niekas nesi-kreipė nei į Dioniso prosenelę deivę Afroditę, nei paga-liau į jį patį – deivės Dionės proprovaikaitį. Nežinia, ar galėtume mainade vadinti nimfą Ambrosiją, nuolatinę Dioniso palydovę. Hesiodas „Teogonijoje“9 mainadžių kažkodėl irgi nepaminėjo. Gal jam, kaip ir Herodotui, to daryti neleido tikėjimas? Nors jos – tos mainadės – galė-jo būti kažkurio dievo ar deivės dukros, pagal kilmę ne menkesnės už mitologines likimo deives moiras, metų laikų deives horas, gracingas ir linksmas charites ar ypač senos kilmės deives – šaltinių, upelių, upių, raistų, pelkių, ežerų, pievų, kalnų, girių, atskirų medžių rūšių nimfas. Jeigu najadės, nereidės, okeanidės, limnadės, orestiadės, alseidės, driadės, meliadės, hiadės, hamadriadės laikomos deivėmis (nimfomis), tai kaip galima manyti, kad mai-nadės buvo tik triukšmingų linksmų eitynių mergužėlės, liaudiškų dionisijų pseudoartistės, kurios, pagautos įkvė-pimo ir ekstazės, erotiškai strakalioja paskui senstančius sugėrovus, iki pakvaišimo šoka orgiastinius šokius Bak-cho garbei? Vyno dievas neleisdavo, kad jo garbintojos būtų žeminamos. Kai vėjų dievo Borėjo sūnus Butas per dionisijas pagrobė ir išniekino bakchantę Koronidę, Dio-nisas jį nubaudė – paverstas bepročiu, tas įšoko į šulinį.

* * *

Sofoklis tragedijoje „Antigonė“ neslepia dieviškos bakchančių kilmės. Pirmoji šios tragedijos Choro an-tistrofa skirta dievui Dionisui pagerbti: „Tave regi virš dviviršūnio Kalno / šviesieji žibintai, kur Koriko nim-fos – Bakchantės šokį šoka / Ir kur Kastalijos versmė, / Nisos kaukarai aukšti / Po gebenių tinklu...“10

Kad „Antigonėje“ minima Koriko uola buvo nimfų – bakchančių buveinė, patvirtina ir Eschilas – jo tragedijoje „Eumenidės“ Pitija sako: „Pagarbinu ir nimfas Koriko uo-loj – / Taip paukščių mėgstamoj dievų buveinėje. / Bromi-jas čia gyvena – jo neužmirštu, / Iš čia jis prieš Pentėją vedė bakchantes.“11 Pentėjas – tai garsiųjų Tėbų karaliaus Kadmo anūkas, užsidėjęs senelio karūną, tačiau ilgai neišsilaikęs

38 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 6

soste, nes priešinosi dievo Dioniso kultui. už tai jį negyvai sudraskė jo motina Agavė su dviem seserimis Ino ir Auto-noje. Mat šios kilmingos moterys, Dioniso paverstos bak-chantėmis, išprotėjo Kitairono kalnuose. Taigi, ir Sofoklis, ir Eschilas Koriko uolos nimfas vadina bakchantėmis.

Vadinasi, jos nestokojo archajiškųjų deivių išmin-ties, žinojo daug gyvenimo ir mirties paslapčių, kartais siųsdavo žmonėms beprotybę kaip paslaptingų gamtos jėgų perspėjimą ir nesipriešindamos dalyvaudavo net žiauriausiose karalių, rodžiusių nepagarbą dievams, egzekucijose. Higinas „Pasakojimuose“12 rašo, kad Di-onisas, išvykdamas į Indiją, valdyti Tėbus palikęs savo auklėtojui Nisui, bet, kai sugrįžęs, tas nebesutikęs ati-duoti valdžios. Todėl po trejeto metų į Tėbus pasiuntė bakchantes (arba jomis persirengusius karius) ir Nisas buvo paimtas į nelaisvę. Tai primena ir Euripido „Bak-chančių“ Choro žodžiai: „Šlovė Euėjo karžygėms!“13

Atidžiau įsiskaičius į Euripido tragediją, galima įsiti-kinti, kaip dėmesingai ir pagarbiai tas, anot Aristotelio, „iš visų poetų veiksmingiausias tragikas“14 į Tėbų sceną atvedė mainades – svetimšales, atkeliavusias iš Frigi-jos. Tai rimtos ir atsakingos dievo Dioniso palydovės, pasirengusios aukotis, tapti net kalinėmis ir vergėmis Pentėjo valdomoje šalyje. Pasaulį vynu pradžiuginęs Dionisas ne iš karto buvo įsileistas į Atiką – net gim-tuosiuose Tėbuose buvo laikomas ištvirkėliu ir nepri-imtinu kerėtoju. Tokiu pat, kaip ir jo tėvas Dzeusas, užsigeidęs suvilioti Kadmo seserį Europę, jo dukterį Semelę, o pasitaikius progai, pasivertęs satyru sugun-dė kadmietę karalaitę Antiopę. Ir kuo tos Kadmėjos karalaitės taip traukė patį dievų dievą? Juk Euripidas ne šiaip sau bus iškėlęs seną valdžių valdžios bylą, kaip Dzeusas nubaudė senąjį Tėbų karalių Kadmą, Europės brolį, kuris jaunystėje, orakulo patartas, iš Delfų paskui baltą karvę atklydo į dievų pamėgtą bojotų žemę ir ten kaudamasis nužudė švento šaltinio saugotoją – tai buvo būsimos jo žmonos Harmonijos netikras brolis, karo dievo Arėjo ir vienos iš keršto deivių sūnus.

Lietuvių kalba nuostabiai atsišaukia seniausių Grai-kijos dievų, karalių, herojų vardai, kurie galėtų pra-versti aktorinėms žodinės raiškos pratyboms: Adrastas, Agenoras, Abaris, Aigimijus, Aiglė, Ainėjas, Alkmenė,

Aristėjas, Atėnė, Augėjas, Daris, Dikė, Doras, Dzeu-sas, Erimantas, Gaja, Galatėja, Gelintija, Gelanoras, Gordijus, Hera, Heraklis, Himenėjas, Idas, Ismenė, Ilas, Kapanėjas, Kelėjas, Kibelė, Kilenė, Klimenė, Ko-ribantai, Kuretai, Lajaus, Leda, Leta, Likas, Likimnijus, Linas, Linkėjas, Matuta, Medėja, Mentas, Midas, Mile-tas, Minijas, Minas, Minojas, Mintė, Mirtilas, Nerėjas, Nereidės, Oreadės, Oreitija, Orestas, Orfėjas, Palaimo-nas, Palamedas, Panas, Pandarėjas, Pandora, Piladas, Pleistenis, Polemas, Prometėjas, Protėjas, Radamantas, Selenė, Semelė, Skironas, Skitas, Spartas, Tantalas, Tar-taras, Taumantas, Teiresijas, Tesėjas...

Girdėti ir tenykščių žemių, miškų, kalnų, upių, se-niausių karalysčių, uostų, miestų vardų aidas: Aigina, Aganipė, Aradas, Argolidė, Asopas, Aitolija, Aulidė, Bitinai, Bojotija, Atėnai, Elidė, Frigija, Ilionas, Ilirija, Ismaras, Ismėnas, Istmas, Itakė, Kilė, Kilikija, Kintas, Kitaironas, Krestona, Kreta, Letė, Lidija, Likija, Mile-tas, Mirtoja, Nemėja, Pilas, Platajai, Salaminas, Sardai, Saronas, Sidonas, Sipilas, Sikionas, Skironas, Skitija, Sparta, Stiksas, Tartaras, Tebai, Tyras, Trakija...

Bet argi galima taip savintis praeities helėnų mitolo-ginius turtus? Gal nepatartina šauktis ar ilgėtis net ir tų Šiaurės Atėnų, kuriuos išpranašavo mums Oskaras Mi-lašius? Pakanka atidžiai perskaityti česlovo Gedgaudo knygą „Mūsų praeities beieškant“.15 Nereikės net mai-nade apsimesti, kad iš tikrųjų pašėltum tuose karališ-kų giminysčių labirintuose! Juk ne tuščia pramoga, ne vulgarus pasityčiojimas iš Dzeuso pavainikio, to bak-chanto, buvo trakų, frigų, lidų, ilyrų žemėse kiekvieną pavasarį rengiamos dionisijos, per kurias šūkaujama: „Bakchai, euoe!“ O kiek sukurta iškilmingų pajanų, apgiedančių to negraikiškos kilties dievo žygius! Todėl Euripido tragedijos bakchančių Choras be jokių išlygų prisipažįsta: „Aš šlovinu Euėją barbarių giesmėm...“16

Herodotas irgi tvirtina: „Man atrodo, kad Melampo-das apie Dioniso kultą daugiausia sužinojo iš tyriečio Kadmo ir iš tų, kurie kartu su juo atvyko iš Finikijos į dabar vadinamąją Bojotiją. Beveik visų dievų vardai į Heladę atėjo iš Egipto. Kad jie tikrai atėjo iš barba-rų, nustačiau tyrinėdamas.“17 Ne mažiau kaip dviem tūkstančiais metų už Kristų vyresnis Dionisas gal iš

39K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 6

Mažosios Azijos, o gal iš tolimosios Indijos atnešė į Heladę gandus apie naują tikėjimą. Jam talkino paly-dovės mainadės, gebėjusiomis iš uolos ar iš žemės išskelti vandens ir pieno, medaus ir vyno sroves arba, pagal piemenų pasakojimus, staiga įgydavusiomis tokią žvėrišką galią, kad suplėšydavo į gabalus ne tik gyvulį, bet ir žmogų... Tas Hermio neštas ir nepamestas vyndarystės laimintojas Dionisas per visus ketu-ris tūkstančius metų iki mūsų die-nų taip ir liko neatspėjama Vidur-žemio jūros karališkųjų tragedijų mįslė, įdomi pasaka apie religinius senosios Europos persimainymus ir akivaizdi Gralio taurės, būsimosios Dievo kūno ir kraujo aukos, dar la-bai tolimoje ateityje suintriguosiančios žmoniją atgimti iš naujo, pranašystė.

Anot mitų, legendinėje Delo saloje garsėjo burti-ninkės oinotropės, vandenį paversdavusios vynu, o ką tik panorėdavo, – alyvuogėmis arba duona. Apolonas užsinorėjo jas pagrobti, tačiau tam sutrukdė Dionisas, pavertęs oinotropes balandėmis. Gal ir jas galėtume pri-skirti prie dionisiškųjų mainadžių? O dieviškoji Aria-dnė, paties Helijo anūkė, Kretos valdovo Minojo dukra, ištekėjusi už gražuolio dievo Dioniso ir pagimdžiusi jam nemažai vaikų, argi neturėjo mainadiško žavesio? Argi ne mainadiškas Ariadnės siūlas, iš mirties labirin-to išvedęs mylimąjį Tesėją?

Žinoma, nepradėsime visų Atikos karalaičių pravar-džiuoti mainadėmis, burtininkėmis, pranašėmis, tačiau vis dėlto įdomu ir Euripido tragedijoje „Hekabė“ aptik-ti tokius karalienės Hekabės žodžius: „O vargšė, vargšė aš! Nejau Kasandros čia, / bakchantės pranašingos, galvą tu neši?“18 Vadinasi, Trojos karalaitė Kasandra, kara-liaus Priamo ir karalienės Hekabės dukra – bakchantė. Taip pat ir Euripido tragedijoje „Trojietės“ pati motina Hekabė nelaimingąją savo dukterį Kasandrą vadina mainade: „Ak! Aiman! / Tik neleiskit laukan Kasan-

dros, / nepaisančios Argo nei gėdos / ir grasinančios man / pražūtingos mainadės, – / skausmuose kad nežūčiau!“19 Arba: „Oi, ne, ne gaisras ten! Maniškė ten duktė – / Kasan-dra atskuba – mainadė it kokia!..“ Ir liepia Kasandrai: „Šį deglą perduok man! Tau nedera jį nešt, / mainadė kol esi, be sąmonės kol tu, / dukrele, siautėji tolydžio vis labiau!“ Šauklys Taltibijus apie pamišusią Kasandrą sako: „Atrėjo šit sūnus, helėnų čia visų / vyriausias karvedys, įsigeidė šitos / mainadės kažkodėl, nors aš į lovą jos, / net vargšas bū-damas, neimčiau niekados...“ Tai jau Trojos laikų helėno pasišaipymas iš pranašės savybėmis garsėjusios trojietės Kasandros, kuri, patekusi į nelaisvę, karvedžio Ajanto iš-niekinta, pamišo. Pasipriešinusi paties Apolono meilei, ji tapo, pasak motinos, „it mainadė“...

Tačiau karaliaus Kadmo giminės tragedija Tėbuose vyksta ne Kasandros, o senųjų dievų ir herojų laikais – Heraklis dar negimęs, Septynetas prieš Tėbus dar nesu-kilo, dar nėra nei Edipo šeimos, nei Medėjos, dar toli iki Trojos karo… Pagal griausmavaldžio Dzeuso planus pirmiausia turėjo įvykti Tėbų griūtis. Ir įvyko. Netgi ne vieną kartą. O dabar, kaip pasakoja Euripido tragedija, nelauktai netikėtai atėjo naujas dievas Dionisas, teisė-tas Tėbų karalius. Jis beldėsi pas savus, bet niekas ne-

eglė VItKutė. „Bakchančių“ eskizas

40 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 6

norėjo ir neketino jo įsileisti. Net ir teta Ino, kadaise paties Dzeuso liepimu padėjusi jį auginti, nepripažino dieviškų sūnėno galių. Bet gal pripažins senelis Kadmas su močiute Harmonija? Todėl gamtmeldiška Dioniso garbintojų minia, jau išskubėjusi į jo sutiktuves kalnų šventvietėje, ir patikimos choristės, atlydėjusios jį į Tė-bus net iš Lidijos, džiaugiasi – bus šventė Kitairono kal-nuose! Kai didžioji deivė Hera atėmė Dionisui protą, jis ilgai klajojo po Egiptą ir Siriją, kol frigų deivė Rėja Kibelė išgydė jį ir įšventino į savo misterijas. Paskui per Trakiją jis nukeliavo į Indiją, o iš ten per Lidiją, per Frigiją sugrįžo į Tėbus. Sugrįžo kaip dievas ir beldėsi, karališką skeptrą imituojančia apeigine pranašo lazda, apvyniota gebenėmis. Bet jo neįsileido.

Po dviejų tūkstančių metų ir Kristaus nepripažins jo gimtinė, nenorės įsileisti, nors jį garbins ištikimi apaš-talai, mokiniai ir žmonių minios. Šventoji Marija Mag-dalietė taps savotiška Jėzaus Kristaus mainade ir visur jį lydės, tikėdama juo kaip Dievu ir liudydama jo die-viškumą. Kaip Indijoje dievą Krišną be perstojo lydė-davo artimiausios jo draugės, piemenaitės gopės, taip ir Heladėje pasirodžiusį dievo Dzeuso sūnų Dionisą visur lydėdavo jį dievinusios mainadės. Argi ne taip kas ke-letą tūkstančių metų vis nauju žmogišku pavidalu, bet vis Tas Pats Dievas neišvengiamai apsireiškia Žemės žmonėms kaip Gamtos galybė – kurianti, džiuginanti, draugaujanti ir griaunanti, pykstanti, baudžianti, kol galiausiai pasiaukoja dėl žmonių išganymo.

Vis dėlto reikėtų skirti tikrąsias dievo Dioniso paly-doves mainades, kurios nuo kūdikystės augino, globo-jo, auklėjo jį, tarnavo jo šventyklose, nuo Bakcho kulto šventėse vėliau dūkdavusių bakchančių, kurių įvaizdis per ilgus šimtmečius po Trojos karo, ypač romėnų valdomose šalyse, buvo iškreiptas. Per du tūkstančius metų iki Kristaus gimimo požiūris į šokančias Bakcho verges pasikeitė, ilgainiui jau niekas nebelaikė jų dei-vėmis, pranašėmis, žynėmis, nevadino nimfomis. Ita-lijoje vyno dievo Bakcho garbei orgiastinį šokį šokanti laisvo elgesio moteris buvo vadinama bakchante. 186 metais pr. Kr. buvo išleistas specialus Romos senato įstatymas, draudžiantis bakchančių orgijas ir orgias-tinius šokius, t. y. bakchanalijas. Tačiau pakanka įsi-

žiūrėti į V ar IV a. pr. Kr. graikiškose vazose įamžintų mainadžių atvaizdus, kad liautumės menkinę ar smer-kę jas dėl pamišėliškumo, būdingo tikroms pranašėms ir žynėms. Matyt, ir menininkai įsivaizdavo jas kaip sąmoningas ir sąmojingas Dioniso drauges.

1 Graikų literatūros chrestomatija, Vilnius, Mintis, 2008.

2 Aleksandra Veličkienė, Antikos mitologijos žinynas, Kaunas, Šviesa,

1996, p. 93–94.

3 Homeras, Iliada (XIV–325), Vertė Antanas Dambrauskas, Vilnius, Vaga,

1981, p. 217.

4 Nikolajus Kunas, Senovės Graikijos legendos ir mitai, Kaunas, Šviesa, 1984,

p. 66–76.

5 Herodotas, Istorija. Antroji knyga. Euterpė (49, 145, 170–171), iš senosios

graikų kalbos vertė Jonas Dumčius, Vilnius, Vaga, 2008, p. 99, p.136.

6 Strabonas, Geografija (X 3, 11–12), In: Aleksandra Veličkienė, Antikos

mitologijos žinynas, p. 182.

7 Euripidas, Bakchantės. Choras (75–85, 550–554), Antikinės tragedijos, Vertė

Sigitas Narbutas, Vilnius, Vaga, 1988, p. 468, p. 484.

8 Plautas, Karys pagyrūnas, Antikinės komedijos, Vertė Antanas Dambraus-

kas, Vilnius, Vaga, 1989, p. 418.

9 Hesiodas, Teogonija, Iš senosios graikų kalbos vertė Audronė Kudulytė-

Kairienė, Vilnius, Aidai, 2002.

10 Sofoklis, Antigonė (1127–1136), Antikinės tragedijos, Iš senosios graikų

kalbos vertė Antanas Dambrauskas, Vilnius, Vaga, 1988, p. 286–287.

11 Eschilas, Eumenidės. Prologas (21–22), Antikinės tragedijos, Vertė Jonas

Dumčius, Vilnius, Vaga, 1988, p. 149-150.

12 Higinas, Pasakojimai (Fabulae 131, 167, 179), In: Aleksandra Veličkienė,

Antikos mitologijos žinynas, p. 217.

13 Euripidas, Bakchantės. Choras (1165–1167), p. 505.

14 Aristotelis, Poetika, Poetika ir literatūros estetika, Vertė Marcelinas Ročka,

Vilnius, Vaga, 1978, p. 50.

15 Česlovas Gedgaudas, Mūsų praeities beieškant, Fotografuotinis knygos

leidimas, Kaunas, Aušra, 1994.

16 Euripidas, Bakchantės. Choras (1034–1035), p. 501.

17 Herodotas, Istorija, p. 100.

18 Euripidas, Tragedijos. Hekabė (675–677), Iš senosios graikų kalbos vertė

Henrikas Zabulis, Istorija, 2009, p. 93.

19 Ten pat, Trojietės (170–175, 305–310, 349–351, 414–417), p. 17, p. 23,

p. 25, p. 27.

41K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 6

Jeigu pasaulis vis dar būtų jaunas, kartą per metus garbios miesto matronos, jų dukterys ir anūkės imtų

į rankas tirsus, liptų į Kitairono (ar kokį kitą) kalną, ten suktų mainadžių ratelius, gerdamos vyną ir šlovinda-mos dievą Dionisą. Ekstaziškai įsisiautėjusios, priartėtų prie aukojimo akimirkos. užuot sudraskiusios Karalių, kuris naiviai ir nepagarbiai užsispyręs kadaise atsisa-kė šlovinti Dionisą, imtųsi ožio. Gertų jo kraują, rytų mėsą, šokdamos ir giedodamos. Paskui grįžtų ramios į miestą, visiems metams išpirkusios Dioniso prielan-kumą, susitaikiusios su tuo, kad šventenybė ne tik aki-namai šviesi, bet ir tamsi, kruvina. Ir steigtųsi pasaulio tvarka, atkurta per kadaise gautą pamoką (o jas tais jau-nais laikais dievai dosniai dalijo).

Jeigu pasaulis vis dar tikėtų etinėmis ar estetinėmis maksimomis arba nuoširdžiai jų ilgėtųsi, mintis, kad, pasak Gintaro Beresnevičiaus, „visi amatai, menai, vi-sos varžybos, technikos ar net kalba – taipogi sakralinės kilmės arba laikui bėgant yra įgavę kultinę reikšmę“,1 ne-skambėtų taip ironiškai, žodis „tragedija“ būtų tariamas derama intonacija, o teatras kone vaikiškai džiaugtųsi naujai atrasta savo kilme iš ritualo. Semtųsi iš jo senų/naujų formų ir turinių, tikėtų tuo, kad scenoje (ar bet kokioje teatru užkrėstoje vietoje) įmanomos tikrosios esatys, rastų kūryboje sacrum, kuriuo įprasmintų profa-num, ir sugebėtų, suartindamas priešingus polius, išgy-venti dinamiškoje erdvėje tarp jų (nors čia – ir didieji

Vlada KALPOKAItĖ

NEMAIšyKIME VyNo sU NAfTA...

euripidas. „Bakchantės“. Režisierius – Gintaras VaRNas

agavė – Viktorija KuODytė

42 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 6

karai, ir nusivylimai, ir nuolatinės apokalipsės). Friedri-chas Nietzsche, įsukęs apoloniškojo ir dionisiškojo pra-dų ratelį, paskelbęs Dievo mirtį, iš tikrųjų nieko nenu-žudė, veikiau dar labiau įtvirtino prisikėlimo viltį. Vien jau todėl, kad nuolatos mąstė apie Dievą... Aišku, šių, dar ne tokių senų, bet, ko gero, jau negrįžtamai pasibaigusių Aukštojo (ir Žemojo, svarbu, kad raidės didžiosios) Mo-dernizmo laikų stiliumi net ir Lietuvos nacionaliniame (ar vis dar akademiniame?) dramos teatre pastatytos Eu-ripido „Bakchantės“ žavėtų ir šiurpintų. Didingas, skaus-mingas, žaismingas spektaklis, sugėręs ir įprasminęs visą ezopinės tylos ir sceninių tropų laiką, nugramzdintų į žmogišką dugną ir iškeltų į aukštumas. Toks spektaklis galbūt net įstengtų kažką atkurti, įsteigti. O fantazuojant iki galo, Pentėjo kūnas, sukapotas į gabalus, turėtų vilties, nesvarbu, kad prieš Euripido, Dioniso, Freudo ir Logoso valią, susijungti į vienį ir prisikelti.

Jeigu Lietuvos teatras būtų pribrendęs vienam labai svarbiam posūkiui, jeigu būtų išgirdęs tikrą dabar-ties balsą ir suvokęs, kad tiesa pačiu paradoksaliausiu būdu slypi autentiškame tikrovės išgyvenime (ne-paisant daugiažodžių šiuolaikinės filosofijos aiškini-mų, esą šis siekis iš esmės yra utopinis, ektopinis, he-terotopinis ir apskritai negudrus), manyčiau, Gintaro Varno „Bakchantės“ irgi būtų kitokios... Kodėl dviejų valandų trukmės, scenos dydžio „mūsų civilizacijos taškas“ su galingu vaizdų ir teksto masyvu, ornamen-tuota teatrine kalba kelia tiek daug įvairių minčių ir emocijų, bet nekelia pasitikėjimo? Ar ne todėl, kad tai vienos ištarmės („Už tai, kad naftoje žūna paukščiai, rūksta kaminai, liejasi skerdžiamų gyvūnų kraujas, kyla šventvagiški vartojimo akropoliai, mūsų pasaulį verta priversti susinaikinti“), t. y. vieno lozungo, spek-taklis? Kodėl šiuo atveju toks svarbus (pasi)tikėjimas, teatro komunikacija, kreipinys ir bendravimas? Juk ši ištarmė nekelia absoliučiai jokių abejonių, žiūrovų ne-reikia žadinti, įtikinėjant, kad nevalia pasaulio toliau teršti ir niokoti. O jėgos, kuri vienytų ar bent supur-tytų, skatindama keisti, keistis ir veikti, šis spektaklis, deja, neturi. Manau, jos neturi visas mūsų dabarties teatras. Šiuo atžvilgiu „Bakchantės“ yra sąžiningai simptomiškas reiškinys, kurį verta nagrinėti, kad iš-

siaiškintume, kur nutrūksta scenos ir publikos ryšys, kodėl vis dar išliekant meistrystei, scenoje pastaruoju metu tiek daug tuščiavidurių kevalų...

Grįžkime prie tikrovės ir tikėjimo. Manau, teatras dėl savo prigimties vis tiek išsaugos daugybę archajiš-kų, visiems postmoderno vingiams prieštaraujančių čia ir dabar bruožų, vyko ir vyks akistata tarp scenos ir salės (nepaisant bandymų repetuoti ir rodyti spek-taklius virtualioje erdvėje). Kol jis bus toks, tol gyvuos kaip rezistencinė kūrybos, o bendrąja prasme ir ko-munikacijos, forma. Būtent teatras leidžia daryti prie-laidą, kad paviršiuje labai ryškus, nuolat apdainuoja-mas virtualėjimo, skaitmenizavimosi, susvetimėjimo ir t. t. procesas verčia vis labiau ilgėtis tikrovės, tiesa, tas ilgesys kur kas mažiau artikuliuotas, publicistiškai ne toks raiškus. Viena vertus, klonų ir avatarų oku-puotoje dabartyje atrodymas tikrai turėtų dominuoti prieš buvimą. Antra vertus, ši dabartis be gailesčio apnuogina, todėl žvilgsnis, dėmesys, kūryba, skati-nanti autentišką dialogą, krypsta į tai, kas yra tikra, arba stengiasi, mėgina būti (nesvarbu, kur – gatvėje, scenoje, popieriuje, ekrane). Esatis ir veiksmas, išori-nis ar vidinis judesys kaip priešprieša pasyviam ste-bėjimui tampa labai svarbūs net ir tai kūrybai, kuri atsigręžia atgal, kreipiasi į praeitį, ieškodama būdų es-mingiau, veiksmingiau kalbėti apie dabartį, apie svei-kesnį, tikresnį buvimą.

Norisi daryti prielaidą, kad kupina patoso, pla-katinė Gintaro Varno „Bakchančių“ ištarmė (netgi nieko formaliai spektaklyje nekeičiant) iš esmės būtų tikresnė, jeigu čia veiktų kitoks teatro modelis su kito-kia socialine funkcija, pozicija, kitokiu požiūriu į savo misiją. Tarkime, režisierius su visais trim Dionisais (Vaidinantis – Martynas Nedzinskas, Šokantis – Ki-pras Chlebinskas, Dainuojantis – Viktoras Gerasimo-vas), su Teiresiju (Vytautas Rumšas), su Kadmu (Juozas Budraitis) keletą metų skanduotų Euripido tekstą prie Visagino atominės elektrinės, Vyriausybėje ar Seime, o visos bakchantės (Aurelija Tamulytė, Airida Gintautai-tė, Elzė Gudavičiūtė, Toma Vaškevičiūtė, Jurga Kalvai-tytė, Eglė Špokaitė, Vesta Grabštaitė) šoktų į guminius batus, griebtų kuprines ir keliautų gelbėti nykstančių

43K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 6

paukščių ar žvėrių. Agavė (Viktorija Kuodytė) galėtų šviesti jaunas motinas, Pentėjas (Marius Repšys) su visa „svita“ (Ainius Storpirštis, Marius čižauskas, Dovydas Stončius) dalyvautų politiniuose debatuose, protinda-mi savivaldybių vadus ir prekybos centrų magnatus... Gintaras Makarevičius ir Juozas Statkevičius spektaklio scenovaizdį ir kostiumus kurtų ne iš naujų, o iš antrinių medžiagų, net Linas Rimša savo muzika galėtų skleisti holistines, ekologines ir t. t. idėjas. Tada spektaklis tap-tų finaliniu kūrybos akordu, kuris tikrai nekeltų jokių abejonių, turėtų teisę kalbėti apie pasaulį taip, kaip jis kalba, galėtų liudyti, raginti, žadinti...

Be abejo, tokia utriruota vizija yra daugiau negu utopiška. čia turėtų įstoti mainadiškai įniršęs choras su ilga ir griausminga giesme, esą „menas pats yra pa-jėgus versti kalnus ir keisti sielas“, jam nereikia grieb-tis vulgarių akcijų tam, kad „prisibelstų į širdis“, jam seniai suteikta teisė „gelbėti pasaulį“ ir t. t. Jokiu būdu neraginu, kad Varnas mestų sceną ir atsidėtų gelbė-jimui to, kas, ko gero, lygiai taip pat brangu ir svarbu jo širdžiai, – tam kvailai ir žiauriai naikinamam tikrojo pasaulio grožiui. Tačiau, siekiant grąžinti abipusį (pasi)tikėjimą tarp kūrėjų ir suvokėjų, scenos menui reikėtų surasti dingusią tikrąją esatį, grįžti prie to, kas ankstes-niuose spektakliuose užmegzdavo bendravimą, būtiną prasmės apy-kaitai tarp visos kūrybinės grupės ir žiūrovų, kai žvilgsnis tuo pat metu nepaprastai įdėmiai tyrinėdavo save, savo gelmes, ir nesiliaudavo ieškojęs kitų akių. čia iškyla „Heda Gabler“,„Nusikaltimas ir bausmė“, „Publika“, „Nekalti“, su kitais Varno spektakliais, kurių vidinę prasmių architektūrą „rišo“ įtampa, atsira-dusi stengiantis įveikti psichologi-nių struktūrų, teksto, idėjų ir aps-kritai pasaulio fragmentiškumą, eižėjimą. Deja, „Bakchantės“ visiš-kai pasidavė postmodernistinės bū-ties diagnozėms, tarsi būtų sekama PM „medicinos enciklopedija“, to-

dėl scenoje matome iki koktumo akivaizdų vadovėlinį „fragmentuotą kūną“.

Kad teatre vyktų tikroji komunikacija, neprieštarau-janti jo prigimčiai, nepasiduodanti knyginiam filosofavi-mui, neišvengiamai teks grįžti prie laboratorinio būvio, prie savotiškos bendruomenės, kuri, kitaip nei projektui įvykdyti suburta „kūrybinė grupė“, turi pakankamai lai-ko ir vidinės erdvės paieškoms. Antai genialus lenkų re-žisierius Krystianas Lupa, neseniai viešėjęs Lietuvoje, su savo aktoriais nuolatos leidžiasi į rizikingus mentalinius ir psichofizinius žygius, eksperimentuoja, ieško, užuot skendėjęs utopiniuose „menas menui“ atkryčiuose į pra-ėjusią modernizmo epochą.

Kokio autentiško turinio galėtų ieškoti Euripido „Bak-chančių“ kūrėjai, jei turėtų įgūdžių ir sąlygas kurti labo-ratoriškai? Kitaip tariant, ko šiame spektaklyje trūksta, kas galbūt įprasmintų, įteisintų ir paverstų tiesioginiu kreipiniu visa tai, kas dabar labiau primena skulptūrinį timpaną, nukritusį ant šventyklos laiptų ir tiesiog „padė-liojamą“ kita tvarka? Tragedijoje apie Dionisą, nužen-gusį žemėn, kad atkeršytų žmonijai, kuri jau visiškai su-sikompromitavusi, siaubingai trūksta... paties Dioniso, nepaisant to, kad jis čia įkūnijamas trijų asmenų ir trim veikimo būdais.

„Bakchantės“. spektaklio scena

44 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 6

Vėl norisi pacituoti Beresnevičių: „Žmogaus pui-kybė jį suvedžiojo: jis taip rimtai save vertina, jog už-miršta, kad gyvenimas turi žaidimo atspalvį. Kartu jis užmiršta Dievą. Juk Dievo susitikimas su žmogumi, žmogaus su Dievu – tai šventasis žaidimas, sacer lu-dus. Teologinis dramos pobūdis glūdi judesyje ir at-sakomajame judesyje. Dievas pajudėjo – jis nužengė į žemę. Dievas pradėjo, mes juo pasekėme. Juk esame ne kas kita kaip Dievo kaukės ir persirengėliai, kaip sakė Lutheris, arba, pasak Platono, – Dievo žaislai. Seniausia drama, apvaldanti pasaulį, – tai Dievo ir žmogaus susitikimo drama“.2

Spektaklis tikrai niekada netaps tikrovišku religiniu išgyvenimu, Euripidas irgi nesitikėjo, kad jo „Bakchan-tės“ atkartos senuosius Kitairono kalno ritualus, o sce-noje materializuosis Dionisas ar bent jau sutiks priimti vaidinimą kaip auką (vietoj tikro Karaliaus ar daugmaž tinkamo ožio). Tačiau kodėl Varno spektaklyje visiškai nevyksta dialogas su sacrum erdve, toks ryškus Euripi-do tragedijoje, kur santykis su besimainančia, ambiva-lentiška, kenčiančia ir kankinančia dievybe labai ryškus ir autentiškas, nes išreiškiamas per abejonę, nepasitikė-jimą, galop – netikėjimą...

Trejopas Varno Dionisas pats savaime nesiasocijuoja su Trejybe krikščionių ar kokios kitos religijos supratimu, tai net ne Dievo (kad ir nesančio, nyčiškai mirusio, pikto, kerštingo – bet kokio) idėja ar perso-nifikacija, o viso labo kaukė, dulkėta ir tuščia butaforija, už kurios slypi ne filosofinis, psichologinis, socialinis ar seksualinis kontekstas, o tik efek-tinga poza, maniera, melas. Gal todėl sustingsta, suakmenėja ir bakchančių choras, nerandantis santykio nei su Dionisu, nei su tragedijos veiksmu, priverstas mainyti niekuo neparem-tas socialines menininkių, kariūnių, maištininkių ar mokytojų kaukes ir pripuolamai rankioti butaforines šiukšles. Veiksmas sukasi aplink ne-

reflektuojamą, simuliacinį, protezinį Dievo pavidalą, to-dėl žodžiai, judesiai, dainos panyra į tuštumą. Vieninte-lė tikrovė scenoje – nuo naftos dūstančio paukščio akys. Paradoksaliausia, kad jos – ekrane, todėl žiūrovų santy-kis su tuo daugiau negu abejotinas, kyla net klausimas, ar moralu būti atsiribojusiems stebėtojams (scenoje tą gana tiesmukai iliustruoja bakchančių akcija su naftos spalvos šiukšlių maišais, paukščių klyksmais ir nuduo-damu fotografavimu). Viskas yra tik imitacija, simulia-cija, apgaulė, tuščiažodžiavimas ir plastikas? Ar būtent tai norėjo pasakyti spektaklio kūrėjai? Kažin. Nesinori tikėti, kad „Bakchantės“ – ritualinis (?) teatro susidras-kymo į gabalus, susinaikinimo aktas, nes po to turėtų stoti tyla ir dingti visos afišos nuo fasado.

Beje, graikų keramikoje scenos su mainadėmis, siautėjančiomis ir draskančiomis į gabalus Pentėją, liūtuką ar kas po ranka papuola, būdavo piešiamos ant kraterių – indų, skirtų maišyti vandenį su vynu.

Akivaizdu, kad nafta – gerokai ne ta substancija.

1 Gintaras Beresnevičius, Religijotyros įvadas, 1997, Vilnius, Aidai, p. 96.

2 Ten pat, p. 104.

„Bakchantės“. Pentėjas – Marius RePšys, Dionisas – Martynas NeDzINsKas

Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

45K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 6

Kęstutis ŠAPOKA

TėVIšKės ATVIRUKAIAistės Kirvelytės piešiniai

XIX a. pradžioje būti romantiku reiškė daugiau, negu būti svajotoju ar jaustis įsimylėjusiam iki

ausų. Pirmieji rašytojai ir dailininkai, išgarsėję kaip „romantikai“, siejami su vokiečių kritikais broliais Augustu Wilhelmu ir Friedrichu Schle-geliais, gyvenusiais Drezdene XVIII a. pabaigo-je. O Aistė Kirvelytė visų pirma susijusi su VDA dėsčiusiais tapytojais (tiesa, ne broliais) Ričardu Povilu Vaitiekūnu ir Jonu Gasiūnu, taip pat su Vilniumi, kuriame gimė ir gyvena.

Aistės romantizmas kyla iš vaikystės, pra-bėgusios „brandžiojo socializmo“ laikais su Lavonido Brežnevo dirbtinėmis smegenimis,1 pasak Ričardo Gavelio. „Pavyzdingai supro-jektuoti ir sutvarkyti“ Lazdynai, mikrorajonas, vaizdingai įsiterpęs į Vilniaus kalvas, atsispin-di plačiaformatės tapybos cikle „Mano tėviš-kė“ – tai kiek pablukusių, beveik pastelinių spalvų reminiscencijos.

Aistės neoromantizmą paskatino postsovieti-nė suirutė. To meto „atviruke“ matytume dul-kėse skendinčią kiek pamišusią melancholiją, aprengtą pigiais, neskoningai rėksmingais, se-niai nebemadingais disco stiliaus dėvėtais dra-bužiais iš Vakarų Europos.

Tais laikais ji su Egle Ridikaite, visiškai nuo-širdžiai, nesuinteresuotai siekdamos Meno ab-soliuto, bandydavo patekti į pusiau nelegaliai gautas dirbtuves apleistoje buvusioje spaustu- aistė KIRVeLytė. Piešinys

vėje Maironio g. 3. Būdamos „nelegalės“, turėdavo lipti per langus, kad galėtų tapyti.

46 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 6

aistė KIRVeLytė. Piešinys Vidmanto Ilčiuko reprodukcijos

Aistės neoneoromantizmas, virstantis ir švelnia pa-rodija, kyla iš dabartinės laimingos „istorijos pabai-gos“, kitaip sakant, iš paprasčiausios kasdienybės, tie-siog minant šaligatviu į parduotuvę, einant iš užupio prieigų į darbą VDA ar vedant vaiką į darželį.

Kai Vartų galerija pasiūlė Aistei surengti nedidelio formato, pageidautina, komerciškai patrauklių pa-veikslėlių „peržiūrą“, ši situacija jai atrodė labiau tra-gikomiška ir dviprasmiška negu „laiminga“. Vis dėlto buvo rastas aukso vidurys – Aistė, beje, ne pirmą kartą sukūrė Vilniaus „atvirukų“ seriją, tarsi apsimesdama Kanutu Rusecku, Janu Bułhaku, Józefu Czechowicziu-mi, Algirdu Šeškum vienu metu.

Triukas pavyko, nesvarbu, kad „atvirukais“ gali tap-ti poros metrų dydžio tapyba ar kaip šį kartą – „vos“ pusmetrio skersmens piešiniai pilku grafitu.

Atvirukai žãvi dviprasmiškumu – tai grynoji ko-mercija, tačiau kartu jie yra ir švietėjiški, nuoširdūs. Aistė vėl kreipiasi į Vilnių, nekokybiškai fotografuo-dama beveik atsitiktinius jo vaizdus, „išryškindama“

(perpiešdama) ir išdidinda-ma juos popieriaus lakštuo-se. Peizažai tikrąja to žodžio prasme skendi sunkiai nusa-komoje migloje – tai lemia lietuviška piešinio specifika, grįsta ne griežtu grafiniu pradu, o tapybiniais tonais (jautrus ir pulsuojantis pil-kas pilkame).2 Jie šiek tiek ironiškai, šiek tiek mistiškai iškyla iš „pasakomis apipin-tos didingos praeities“, pasa-kodami Vilniaus legendas, o gal yra ištraukti iš posta-lininės Tarybų Lietuvos kino kronikos?

Tam tikri elementai (gra-fičiai ir pan.), atsirandantys piešiniuose ar sukeičiami vietomis, jau beveik anek-dotiškai byloja apie „betar-

pišką dabartį“, kuri gali tęstis iki begalybės ar bana-lybės. Taigi romantikės duoklę gimtajam miestui ji atiduoda beveik nenusižengdama „tikros menininkės principams“ (Aistė iki šiol taip ir neišsiugdė daugeliui būdingo komercinio plėšrumo), šmaikščiai „apžais-dama“ psichologiškai ne itin malonų komercinį „už-sakymą“ ar „pasiūlymą“.

Miestą, o kartu ir save kaip atvirukų autorę, Ais-tė apgaubia subtilia ironija: Matau grafito spalvos monochrominį vaizdą, kaip per miestą lėtai važiuoja turistinis autobusas be stogo, nes kitaip netilptų vie-nintelis keleivis – užsnūdęs milžiniškas vaikas, iš kurio putnaus kvadratinio metro dydžio delniuko byra A3 formato atvirukai.3

1 Ričardas Gavelis. Vilniaus pokeris. Vilnius: Tyto alba, 2011, p. 14.

2 Agnė Gintalaitė, Tapytojos akiniai, arba Pasaka apie grafitinį Vilnių, Litera-

tūra ir menas, 2013 m. balandžio 25 d.

3 Ten pat.

47K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 6

Nacionalinės dailės galerijos holuose, pereinamo-siose erdvėse ir keliose nuolatinės ekspozicijos

salėse gegužę ir birželį veikė paroda „Stanislovas Kuz-ma (1947–2012). Skulptūra +5425 dienos“. Ji kvietė prisiminti ne tik lietuvių skulptūros klasiko kūrybą, bet ir specifinį XX a. pabaigos meninį kontekstą, kai ryškiausius modernumo ženklus atskleidė būtent ka-merinė skulptūra, mažoji plastika. Tai pirmas toks išsamus šio menininko kūrybos pristatymas – ekspo-nuotos 42 skulptūros, 90 piešinių, 7 fotografijos.

Parodos kuratorė Elona Lubytė nutarė priminti ir ap-mąstyti svarbiausius skulptoriaus kūrybos aspektus – mo-numentaliąsias skulptūras, tapusias neatsiejama įvairių Lietuvos miestų peizažo dalimi, viešųjų erdvių akcentu, sudėtingą kelią nuo sumanymo iki įgyvendinimo, sąsajas su medicina, atskirų skulptūrų prototipus, skarotos mo-ters motyvą, regimą įvairiais kūrybos laikotarpiais, amato, profesionalumo, meistrystės svarbą. Simboliškai rekons-truota dirbtuvės aplinka su dienoraščių virtine – juose ap-rašytos 5425 dienos, kurias dailininkas skyrė skulptūrai. Kai kurias parodos dalis kuratorė pavadino klausimais: „Kodėl skulptūros skarotos?“, „Kas buvo „Vartų sargybi-nio“ prototipas?“ Ir į juos atsakė – ekspozicijoje lakoniš-kai aptariamos skulptūrų sukūrimo aplinkybės, gerokai daugiau sužinome apie Kuzmos intencijas, idėjų kilmę ir sąryšius. Antai sužinome, kad „Vilniaus sargybinio“ pro-totipas – grafikas Rimtautas Gibavičius, eruditas, intelek-tualas, išskirtinė meno pasaulio asmenybė.

Ekspozicijos struktūrą, pasakojimo kryptį puikiai per-teikia NDG išleistas katalogas – nedidelė knygelė, kurios

Kristina StANČIENĖ

GIlUs ŽVIlGsNIs į sTANIsloVo KUzMos KŪRybĄ

viršeliai simboliškai atkartoja Kuzmos darbo kalendorių („Visame metų plote susiženklinau man svarbias datas, o kiekvieną kūrybinę dieną vakarop pasižymėdavau kry-žiuku“). Tai ne atsitiktinumas – parodos architektė Julija Reklaitė kūrė ir katalogo dizainą, visus ekspozicijos se-gmentus susiedama prasminiais ir vaizdiniais sąryšiais.

Gilios paties dailininko įžvalgos ne tik byloja apie jo kūrybą, bet ir atskleidžia lietuvių skulptūros specifiką, vėlyvojo sovietmečio atmosferą, kūrybos principus, kurie nekito, radikaliai keičiantis politinei santvarkai ir pačiam menui. Pasakodamas, kaip kūrė garsiąsias „Mūzas“, puo-šiančias Nacionalinio dramos teatro fasadą, skulptorius pabrėždavo, kad pirmiausia jam rūpėjo suvaldyti sudė-tingas architektūrines pastato formas. Nors romantiškas polėkis, žavėjimasis senovės karių atributika sugestijuoja vizionierišką, laikui nepavaldžią kūrybą, Kuzmos skulp-tūrose, priklausančiose šiuolaikinės lietuvių dailės aukso fondui, būtinai iškyla ir parafrazės iš tikro gyvenimo.

Nekvestionuojanti naujumo, modernumo ir tradi-ciškumo trinties, kuri aktuali gal tik posovietinių šalių kultūrai, ekspozicija vertė susimąstyti ir apie prieštarin-gą, nevienalytį Kuzmos skulptūrų pobūdį. Štai parodos dalis, pavadinta „Kodėl archeologija ir medicina?“ Pasa-kodamas apie skulptūros „Profesorius Vytautas Sirvydis operacinėje“ herojų – garsų širdies chirurgą, autorius pabrėžia „empatišką operacijos pjūvio pojūtį“, atsakingą veiksmą, išgyvenamą mintyse, dar prieš jam įvykstant, būsimą įvykį, situaciją modeliuojant esamuoju laiku. Ką tai reiškia? Tokį raiškos metodą, ko gero, derėtų laikyti ne tiek modernistiniu, kiek iš esmės konceptualiu, t. y. arti-

48 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 6

mesniu postmoderniam mąstymui. Panašu, kad Kuzma ir jo karta, nors sovietmečiu netu-rėjo sąlyčio su naujausiais šiuolaikinės dailės reiškiniais, tarsi savaime „užaugo“, pribrendo iki jų. Pasak skulptoriaus, kruopščiai sužymėti jo darbo kalendoriai padeda suvaldyti laiką. Jis turėjo omenyje ne kokį nors meninį pro-jektą, bet ir ne banalų paros, savaitės, mėne-sio, metų ciklą. Jam rūpėjo pakeisti patį laiko pojūtį, įveikti laiko ribas, paverčiant jį talpiu, struktūruotu, tvarkingu kūrybos lauku. Kita vertus, akivaizdu, kokia svarbi jam idėjų ma-terializacija. Jis daug kalba apie formą, jos paieškas, įtakas, asmeninius potyrius, kūry-bos impulsus. Šiuo požiūriu Kuzma – grynas modernistas...

Skulptoriui būdingą rūstų, dažnai gedu-lingą, minorinį „skarotos“ figūros tipažą, išsikristalizavusį, jaučiant stiprų gotikos, lie-tuvių liaudies meno poveikį, pasirodo, lėmė ir asmeninė patirtis – motinos ilgesys, atsi-dūrus toli nuo gimtųjų namų. Skara tapo prieglobsčio, laukimo simboliu, moters likimo metafora. Parodoje galėjome dar kartą įsitikinti, kokia didžiulė šių kompo-zicijų įtaiga. Kai kurių dramatiškai suskaidytų, sulaužy-tų figūrų veidus skulptorius paslėpdavo skaros klostėse. Tai kiek primena paveikią ekspresionisto Ernsto Barlacho „Elgetą“ – skulptūros nuotaiką sukuria iškalbingos drabu-žio klostės, į kurias panardintas personažo veidas... Šiam skulptoriui, grafikui, poetui, kūrusiam XX a. pirmojoje pusėje imponavo, panašiai kaip ir Kuzmai, praeities epochų menas, gotikos stilius.

Parodoje skirta vietos ir pasakojimui apie skulptūros kūrimo technologiją, mastelio didinimą. Tai jau išėję iš mados, nes naujoji lietuvių skulptūra gerokai pasi-stūmėjusi ir toliau tebesiiria objekto, instaliacijos link, amatas, meistriškumas laikomi antraeiliais dalykais…

Svarbi parodos dalis – Lubytės rekonstruota 1984 m. įvykusi mažosios plastikos ir piešinių paroda, kurioje dalyvavo Vladas Vildžiūnas, Mindaugas Navakas, Pe-tras Mazūras, Ksenija Jaroševaitė, Vladas urbanavi-čius ir Stanislovas Kuzma. Pasak parodos kuratorės,

vėlyvojo sovietmečio panoramoje dunksojo oficiali, politinei galiai atstovaujanti monumentalioji (pa-minklinė) skulptūra, kūrybinė raiška buvo laisvesnė tik dekoratyviosios skulptūros ir mažosios plastikos areale, todėl parodos rekonstrukcija leidžia pajusti ne tokią suvaržytą plastinę ano meto kalbą. Navako, urbanavičiaus darbai čia galėtų pasirodyti esą kur kas radikalesnių formų, modernesni, novatoriškesni negu Kuzmos skulptūros, absorbavusios daugelį se-nosios dailės tradicijų. Tačiau šio menininko mąsty-mo novatoriškumas, savitumas išryškėja ir čia – juk prasmingai, paveikiai transformuoti praeities epo-chų dailę, jos idėjas susieti su savo intencijomis yra aukščiausio lygio modernumas.

Pristatyti tokius daugiaplanius kūrėjus kaip Stanis-lovas Kuzma anaiptol nėra lengva. Tačiau kuratorei pa-vyko atskleisti skulptoriaus kūrybos diapazoną, sukurti intrigą, šalia skulptūrų eksponuojant dokumentinę me-džiagą, pasitelkiant paties menininko mintis. Pasiektas ir kitas svarbus tikslas – per garsaus dailininko kūrybą atsigręžti į netolimą dailės istorijos tarpsnį.

stanislovas KuzMa. Rauda. 1973. Juodalksnis

Stanislovas KUzmA. Iš parodos „Skulptūra +5425 dienos“ Nacionalinėje dailės galerijoje Vidmanto Ilčiuko nuotraukos

Jonas mEKAS. Filmo „As i was moving ahead occasionally i saw brief glimpses of beauty“ kadrai

Jonas mEKAS. Filmo „Reminiscences of a journey to lithuamia“ kadrai

Jonas mEKAS. Filmo „Walden Diaries, Notes, and Sketches“ kadrai

49K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 6

Žiūrėdamas Jono Meko filmus jautiesi taip, lyg ar-timas draugas pasakotų savo gyvenimo istorijas,

nutikusias jums ilgai nesimačius. Galbūt ne vien iš kuklumo ar juokais pats autorius sako, kad jo filmai skirti draugams ir keletui kitų keistuolių. Šiame kino pasakojime dėmesys labiau krypsta ne į veiksmą, bet į jo detales. Meko filmų istorijos tikros, neišgalvotos, įvykiai, vaizdai, mintys, net mirtys – tai nesuvaidintas nenuspėjamas gyvenimas, srūvantis į užmarštį.

Atmintis, anot Oscaro Wilde’o, jau pati savaime yra dienoraštis, kurį mes visur nešiojamės. Mekas savo filmų, žinomų kaip kino dienoraščiai, atsiradimą aiš-kina labai paprastai: „Neturėjau pinigų ir laiko daryti įprastus filmus su scenarijumi. Tad vietoje to, kad sta-tyčiau filmus, aš tiesiog filmavau.“ Tačiau spontaniškai nufilmuoti vaizdai ilgainiui tampa prisiminimais arba tiesiog refleksijų objektu. Dienoraštis – retrospekty-vus procesas, fiksuoti įvykius galima tik jiems praėjus, tad filmavimas čia perteikia patirtį ir atmintį, o mon-tavimas, kai įterpiamos autoriaus mintys, vaizdams suteikiamas meninis sąryšis, primena refleksijas arba rašymą. Tiesa, pats autorius naujausiame savo filme „Ištraukos iš laimingo žmogaus gyvenimo“ (Outta-kes from the life of a happy man premjera Londono galerijoje Serpentine įvyko 2012 m.), juokiasi iš tokių palyginimų: „...Kam rūpi prisiminimai! Prisiminimų nebėra, bet šie vaizdai yra tikri...“ Taip dar kartą api-brėždamas save kaip nenaratyvinio kino kūrėją, by-loja apie meno prigimtį, peržengiančią žmogiškosios egzistencijos dėsnius.

Meko filmų vaizdai tiesiogiai perteikia atminties drumstumą. Virpantys, kartais pernelyg ryškių, sulietų ar specialiai išblukintų atspalvių kadrai su natūraliu ap-

švietimu parodomi tik akimirksnį – filmavimo kameros defektas padėjo Mekui atrasti ir išplėtoti vienakadrį fil-mavimą (Reminiscences of a Journey to Lithuania, 1972). Jo filmams būdingas vadinamasis staccato montažas, kai vienam veiksmui, pavyzdžiui, judesiui, dar nesibaigus jis netikėtai nukerpamas ir rodomas kitas. Mekas dažnai jungia vaizdus intuityviai, taikydamas atsitiktinę tvarką, kuri geriau negu bet koks pramanytas siužetas atspindi tikrą gyvenimą, t. y. gamtos prigimtį. „Netvarka yra tam tikra tvarkos rūšis“, – sako jis filme „Ir kai aš taip vis stū-miaus toliau, retkarčiais blykstelėdavo trumpos grožio akimirkos“ (As I Was Moving Ahead Occasionally I Saw Brief Glimpses of Beauty, 2000).

Kalba už kadro jam ne mažiau svarbi negu vaizdas: kino kamera, lyg primenant jos galimybių ribas, trum-pam stabteli prie filosofijos, poezijos tekstų ar paties autoriaus dienoraščio. Pavyzdžiui, filme Walden. Dia-ries, Notes, and Sketches (1969) vos spėjame įskaityti kelis žodžius ar sakinius, „veiksmas“ ekrane atgyja, bet jau turėdamas papildomą, miglotai nujaučiamą nuotai-kų ar minčių kontekstą. Garso komentarus Mekas daž-niausiai įrašydavo montuodamas (kol pradėjo filmuoti videokamera), neretai praėjus daugybei metų po fil-mavimo. Distancija ir užmarštis medžiagą nuasmeni-na ir apvalo, žvelgiant iš laiko atstumo atsiveria naujos įžvalgos. Jono Meko poezijos rinktinės vertimo į anglų kalbą There Is No Ithaca (1996) pratarmėje Czesławas Miłoszas rašo: „Nuotolis yra grožio siela. […] Tik per distanciją, erdvės ar laiko, realybė tampa išgryninta.“*

tomas GENEVIČIUS

TIKRIEjI joNo MEKo NAMAI

* Czeslaw Milosz: In Foreword of There is No Ithaca: „‘Distance is the soul of

beauty.’ This sentence of Simone Weil expresses an old truth: only through

a distance, in space or in time, does reality undergo purification.“

50 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 6

Meko filmai neatsiejami nuo kokio nors ypatingo garso takelio. Pavyzdžiui, „Prisiminimuose iš kelionės į Lietuvą“ (Reminiscences of a Journey to Lithuania, 1972) vis kartojami du M. K. čiurlionio preliudai fortepijonui F sharp major, „Viešpaties angelas“ (VL 184) ir A minor (VL 188) perteikia Meko, lėtai keliaujančio po savo praeitį, elegišką nuotaiką, kupiną egzistencinės rimties. Daugeliui filmų muziką sukūrė geri jo draugai, menininkai iš viso pasaulio. Pavyzdžiui, filme As I Was Moving Ahead Occa-sionally I Saw Brief Glimpses of Beauty fortepijonu skam-bina tapytojas Eugenijus Varkulevičius-Varkalis. Muzika kartu su vaizdais čia sukuria labai asmenišką, meditacinę kasdienybės išraišką, o minoriniai jos tonai nurodo emo-cinę protagonisto būseną. Barokinė šių melodijų dvasia atliepia tokią pačią filmo struktūrą. Kai kada ir patys gar-sai – kameros burzgimo triukšmas, Provanso vėjo gaude-sys, Alleno Ginsbergo giedama mantra – tampa objektu, kuris medituojamas vaizdais.

Pasak Meko, pagrindinis montavimas vyksta dar filmuojant: pasirenkama trukmė, rakursas ir pan. Nu-spręsti reikia akimirksniu, nes pamatytas vaizdas tuo-jau pat pasikeičia, todėl vyksta nuolatinė improvizacija. Mekas tai apibrėžia ne kaip kūrybos metodą, o kaip to-bulą susikaupimo momentą, būseną, „kada vaizduotė nesiremia išankstinėmis, dirbtinėmis minčių struktūro-mis“. Veiksmai atliekami negalvojant, tačiau intuityviai žinant, jaučiant, ką reikia daryti. Santykis su išgyvena-ma akimirka čia primena savotišką dzen praktiką: „pri-valai kasdien filmuoti ir visada jausti DABAR būseną“ (365 Day Project, 2007). Jo filmavimo būdas ir asocia-tyvus montažas artimas haiku poezijai, siekiančiai per akimirką spontaniškai perteikti savo patirtį, atsivėrus reiškinių esmei. Rytų estetikai būdingus neišbaigtu-mo, glaustumo, neišsakymo principus Mekas perteikia netikėtais, kapotais ar staccato montažo šuoliais, stai-giais kameros judesiais. Įvairiuose jo filmuose esama dedikacijų ir citatų, iš kurių galima spėti, kad Mekui dvasiškai artimas XVII a. japonų menininkas ir poetas, vienas ryškiausių haiku kūrėjų Matsuo Basho.

Mekas pagal vieną biblinę istoriją yra pavadinęs savo vaizdus atskilusiais subyrėjusio rojaus fragmen-tais, kuriuos jam pavyko užfiksuoti (Reminiscences

of a Journey to Lithuania, 1972). Rojus čia gali būti suprantamas tiek asmeniškai – kaip prarasta tėvynė, prisiminimuose vis iškylanti vaikystės idilė, susitiki-mai su artimais žmonėmis ir pan., tiek universaliai – kaip poetinės harmonijos, prasmės ir grožio blyksnių paieškos kasdienybėje. Kinas, iš prigimties susijęs su laiku, įmanomas tik kaip nuolatinė akimirkų kaita, o formos vientisumą išsaugo atmintis. Meko filmuose svarbu ne tiek prisiminimai ar praeitis, o laiko tėkmės pojūtis, besikeičiančios akimirkos, kurias jungia tik stebėtojo žvilgsnis. Šioje tėkmėje galimybė ką nors at-rasti, t. y. judėti į priekį, yra įmanoma tik suvokus, kad viskas laikina. Tiesa, praeitis tiek Meko filmuose, tiek gyvenime dažnai sugrįžta ir vėl tampa tikrove, nes viskas išgyvenama taip stipriai kaip pirmą kartą.

Žmonės, nors jų ir daug, nėra svarbiausi Meko filmų veikėjai: nesvarbu, ar jie būtų gatvėje, parke, ar namuose, stambius ir bendrus žmonių planus ri-tmiškai keičia aplinkos vaizdai – medžiai, pastatai, ga-tvės srautas, gėlės, katės ir t. t. Dažnai parke žmonių veikla sugretinama su medžių šlamėjimu, o žmonių masė, vos judanti didmiesčio gatvėmis, – su išsišovu-siais dangoraižiais, pabrėžiančiais vienišumo jausmą. Meko filmuose daug humoro, ironijos, pavyzdžiui, kalbėdamas apie vis išsprūstančią gyvenimo prasmę, ekrane rodo katės žaidimą su pele.

Šalia įspūdingos, originalios veiklos avangardinio kino, poezijos, kino kritikos srityse Mekas yra ir muzi-kinės grupės, kurios sudėtis nuolatos keičiasi, lyderis ir vokalistas. Su savo draugais, tarp kurių garsus režisierius Mike’as Figgis, poetas, dailininkas, filosofas Giuseppe Zevola, muzikantai ir kompozitoriai Jonathonas Haf-fneris, Kenny’s Wollesenas, Dalius Naujokaitis-Naujo, tapytojas Eugenijus Varkulevičius-Varkalis ir daugelis kitų, įspūdingais psichodelic, kraut rock ar šamanistines apeigas primenančiais free jazz ritmais perteikia lietu-vių liaudies muzikinį folklorą (pavyzdžiui, Serpentine galerijoje 2012 m. atliko dainą „Trys karveliai“).

Pasaulio pilietis Jonas Mekas savo tikraisiais namais dažnai vadina meną. Nesvarbu, kokiame jų kampe atsidurtų, visada suteikia daug džiugių akimirkų vi-siems, kurie užsuka į tuos namus.

51K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 6

Pradėsiu nuo neįprastos „fenomenologinės“ patirties. Vieną penktadienio vakarą, kai nuėjau į Vartų galeriją

pasižiūrėti Konstantino Bogdano (jaun.) projekto 9/4, pa-sitiko „sargyba“. Per garsiakalbį išrėkė nurodymus, ką turiu daryti – lipti kopėčiomis iki trijų metrų apdegusio bokšte-lio viršaus su langeliu ir, pridėjęs telefono ragelį prie ausies, klausytis, kaip bokštelio viduje kažkas skaito laišką... Labai jau „nebogdaniška“, – šovė į galvą mintis. Pasirodo, tai jau-nos menininkės Monikos Dirsytės performansas „ONĖ-MONĖ“, jaunatvišku maksimalizmu persisunkęs kūrinys (VDA Skulptūros katedros baigiamasis darbas).

Kai nuo psichologiškai įkrautos, „tirštos“ nuodėgulių instaliacijos žengiau tolyn į galeriją, Bogdano „kūriniai“ dvelktelėjo tikru operacinės sterilumu. Kone pusę Bog-dano kūrybos žavesio sudaro reagavimas į vienokią ar kitokią situaciją, kontekstą arba priešingai – tą situaciją ir/ar kontekstą sukuria pats.

Humoro stoką laikyčiau profesine dailės ir jos kritikos liga. Juokauti nemėgo ir 10-ojo dešimtmečio abiejų lyčių menininkai tarpdisciplininkai, o dabartinių jaunųjų neo-konceptualistų minimalistų problema – jau beveik patolo-giškas rimtumas (ir nuobodumas). Bogdano performatyvi kūryba dažniausiai nukreipta į „meno sistemos“ parodija-vimą. „Kūriniai“ varijuoja nuo įgyvendintų iki potencialiai (ne)įgyvendinamų. Tai gali būti tam tikri veiksmai, teigi-niai (dažniausiai užrašyti) arba vaizdai. Dar viena kūrybos savybė – (ne)išsipildymas, (ne)matomumas. Nemažai sumanymų realizuojama sąlygiškai „neformaliuose“ kon-tekstuose (tarp retų išimčių – šis projektas Vartų galerijo-je), todėl kūrinys dažnai tampa kūriniu ne „parodoje“, o vėliau, kai yra perpasakojamas „iš lūpų į lūpas“.

Vykdydamas projektą „Identifikacija“ 1999 m., Bog-danas troleibusų parke tiesiog plovė troleibusus, beveik

Kęstutis ŠAPOKA

KosTo boGdANo flIRTAs sU...

niekas to nežinojo, nes žiūrovai nebuvo kviečiami. Ta-čiau šis „kūrinys“, t. y. įvykis, vis prisimenamas, aptaria-mas, (per)pasakojamas.

Kai 2001 m. Arkos galerijoje Bogdanas surengė foto-grafijų parodą Anatolijaus Zapolskio pseudonimu, į jos atidarymą atėjo tik vienas žiūrovas, nes meno vertini-mas dažniau priklauso ne nuo kokybės, bet nuo vardo žinomumo (tą menininkas ir įrodė šia akcija). Panašius statuso klausimus jis sprendė vienoje užsienio galerijoje ant sienos surašęs nuolatinių žiūrovų pavardes, tarsi ap-versdamas galerijos rutiną aukštyn kojomis.

Pakrypus kalbai apie fotografijas, reikėtų prisiminti Bogdano projektą, įgyvendintą kartu su tėvu skulpto-riumi. Fotosesijos kompozicinė struktūra kartojasi, ta-čiau abu keičiasi kortelėmis, ant kurių parašyta: „tėvas“, „menininkas“, „sūnus“. Šis projektas, sakyčiau, nėra pats stipriausias Bogdano (jaun.) kūrinys, tačiau prieš-taringas, net jei to nesiekiama, kitu atžvilgiu. Sovieti-nis kultūros ir nomenklatūros elitas, jo statusas, atžalų (ne)įsitvirtinimas po nepriklausomybės (ne)atgavimo dar ilgai kels aistras, jei ne viešas, tai bent užkulisines. Bogdanas (jaun.) dažnai tyrinėja ideologinį nepriklau-somos Lietuvos kontekstą, tačiau apmąstyti santykį su sovietmečiu sumaniai vengia.

Paveikiausi tie jo „kūriniai“, kurių formalus minima-lizmas, dažnai redukuotas į „teiginius“, tobulai dera su maksimaliu idėjos krūviu. Puikus pavyzdys – „pogrin-diniame“ projekte apleistose patalpose užupyje kartu su „pankiškais“ kolegų „piešiniais“ Bogdanas eksponavo švarius A4 formato lapus, o kiekviename iš jų buvo at-spausdinta kokia nors viena eilutė, pavyzdžiui: Romualdui Budriui nesuprantamas meno kūrinys...Vienas iš daugybės lapų informavo: Linui Jablonskiui suprantamas kūrinys...

52 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 6

Beje, visa tai galima sužinoti Vartų galerijoje – jeigu norėsite, gidė ar mediatorė Goda jums papasakos apie šioje parodoje nerodomus ir/ar neįgyvendintus Bogda-no kūrinius (pasigirsiu, kad aš iš „gidės“ nieko naujo ne-sužinojau). Tokiu būdu „archyvas“ paverčiamas perfor-mansu, įtraukiant ir žiūrovus. Panašiai performatyviai meno sistemos ritualais, nusistovėjusiais vaidmenimis žaidžia ir „Kūrinys ne kiekvienam“. Norintiems patekti į atskirą salę apžiūrėti ant sienos užrašyto „kūrinio“, kelią pastoja „apsaugininkas“, kuris vienus įleidžia, kitų neį-leidžia. Manęs, beje, neįleido, todėl teko vogčiomis įsliū-kinti kitą kartą, kai įėjimo niekas nebesaugojo.

Jau minėjau, kad paroda dvelkteli operacinės sterilu-mu, tačiau šis sterilumas ne itin sėkmingai „pažeidžia-mas“, turiu omenyje parodos visumą ir architektoniką. Ko gero, Bogdanas stipriausias tada, kai manipuliuoja lo-kaliomis, subjektyviomis kalbinėmis-performatyviomis situacijomis, o vizualizuotuose ir/ar objektiniuose kūri-niuose kiek „įklimpsta“ į daugžodžiavimą arba atsiranda déjà vu prieskonis. Taip atsitiko su projektu „Žalgiris“ ar site specific kūriniu „Lankytojų į galeriją suneštas pur-vas“. Kita vertus, nepaisant daugybę kartų naudotos idė-jos, ji yra aiški, paprasta ir šmaikšti, be to, tęsia Bogdano plovimo ir valymo „kūrinių“ ciklą.

Taigi jo flirtas su meno sistema, jos kanonais ir kli-šėmis yra paveikiausias, kai pasitelkiamos „kalbinės“ formos. Šmaikštus kūrinys „Kontraktas“ nurodo, kad šį kontraktą įsigijęs asmuo ar institucija įgyja teisę tam tikrą laiko tarpą turėti savo kolekcijoje visus po sutarties pasirašymo menininko sukurtus kūrinius. Jis eksponuo-jamas kiekvieną kartą, kai Bogdanas dalyvauja komer-cinio pobūdžio projektuose, ir taip bus tol, kol „Kon-traktą“ kas nors nupirks.

Kūrinyje „Reitingavimas“ menininkas eksponuoja savo reitingų lenteles, iš tarptautinės menininkų ir meno galeri-

jų duomenų bazės „ištrauktas“ ir atspausdintas prieš paro-dą ir po jos. Žinoma, jo užimama vieta nuolatos keičiasi. O kadangi į „analitinę“ sistemą yra įtraukiamas skirtingais vardais, menininkas atsiduria ir aukštesnėje, ir žemesnėje pozicijoje už save patį tuo pat metu. Šią ironišką liniją tę-sia tapybos darbas su „nutapytu“ skaičiumi – tai 2012 m. gruodžio 23 d. Bogdano reitingas.

Flirtuodamas su sistema, menininkas kartu ironiškai atskleidžia jos sąlygiškumą. Įvairūs reitingai dažnai tam-pa svarbiausiu meno vertinimo kriterijumi, vieninteliu meninink(i)ų tikslu, nepaisant to, kad daugelis apsimeta esantys „nesavanaudžiai“, deklaruoja kuriantys idėjas, ieškantys prasmių, nesivaikantys profanuotų komerci-nių fetišų. Nuožmi kova dėl aukštesnės reitingo vietos ne vienam iš jų tampa tiesiog gyvenimo būdu.

Privaloma „draugauti“ su reikiamais žmonėmis, svar-biais meno sistemai (jie vadinami kuratoriais), dažnai imtis netgi prostitucijos tiesiogine šio žodžio prasme (ir tai joks sutirštinimas), nuolatos būti „matomam“ vadi-namojo elito vakarėliuose, galvoti, ką ir su kuo kalbėti, gink Dieve, nesakyti to, ką iš tikrųjų galvoji. Reikia kaip galima daugiau ir įtikinamiau veidmainiauti, stengtis pakenkti kitiems kolegoms, žodžiu – brautis į Olimpą ragais ir nagais. Sakyčiau, tai būtų įdomus „savidizaino“ pavyzdys, jei dėl jo nereikėtų paminti elementarių pado-rumo ir moralės normų, paprasčiau tariant, verždamiesi į viršūnes, rizikuojame nusiristi iki padugnių.

Bogdanas sugeba išlaikyti šiokią tokią, net ironišką dis-tanciją lenktynių dėl „pripažinimo“ atžvilgiu, atseit „aukš-to reitingo“ jis neatsisakytų, tačiau nuo dangoraižio dėl jo nešoks... O didžiajai daugumai šiuolaikinių meninink(i)ų savigarba (nepainioti su savimeile), kad ir kaip paradok-salu, beveik nieko nereiškia. Dėl kokio nors „diplomo“, „ordino“ ar „premijos“ jie pasirengę (lygiai kaip ir sovie-tmečiu) perkrimsti vieni kitiems gerkles…

53K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 6

Berlyno Dorotheenstädtischer kapinėse palaidotas Bertoltas Brechtas. Jis gyveno netoliese esančia-

me name, keturių kambarių bute, ir norėjo būti palai-dotas kapinėse, kurias matė pro savo langus. Brechto ir jo žmonos legendinės aktorės Helenos Weigel ant-kapiai – paprasti lauko akmenys. Ant jų dažais užra-šyti tik vardai. Kitame kapinių pakrašty ant Heinerio Müllerio kapo stovi granitinis, žmogaus ūgio stulpas su iškaltu vos įžiūrimu vardu. Abu kapai ištirpsta ka-pinių peizaže greta didesnių, kartais į mauzoliejus pa-našių antkapių. Bet yra traukos taškai.

Dviejų svarbiausių XX a. Vokietijos teatro asme-nybių amžinojo poilsio vietos – tarsi metafora apie jų vietą šiuolaikiniame vokiečių teatre. Spalvinga-me scenos meno peizaže jie nematomi, bet nuolatos traukia dėmesį. Jų vardai neafišuojami, niekas viešai nedeklaruoja ištikimybės Brechto ar Müllerio idė-joms, tačiau jos lyg deguonis cirkuliuoja vokiečių teatro kraujyje, stimuliuodamos jo gyvybingumą.

Žmogus ir visuomenė, žmogus ir istorija – tokios teminės daugumos šiuolaikinių vokiečių spektaklių koordinatės. Dažnai statomų klasikinių dramos ir prozos kūrinių interpretacijoms būdinga aktuali-zacija, radikalumas, ieškant sąsajų su šiuolaikinio žmogaus ir visuomenės problemomis. Socialiai an-gažuotuose pastatymuose galima įžvelgti bendrą

brechtišką pradą – žmogus priklauso nuo istorinių ir visuomeninių aplinkybių, darančių poveikį jo mintims ir poelgiams. Kitaip negu Brechto laikais, šiandienos žmogus, pasak Heinerio Müllerio, yra koliažinis, sudurstytas iš dabarties ir praeities, esa-mojo laiko ir istorinės atminties. Dar vienas dėsnin-gumas – vis bandoma griauti „ketvirtąją sieną“ ir kreiptis į žiūrovus, siekiant įtraukti juos į diskusiją scenoje keliamais klausimais. Visa tai yra vokiečių specifika, atpažįstama bendrame Europos teatro kontekste. Įvairiose šalyse ji turi nemažai tiek pase-kėjų, tiek priešininkų – šie negali pakęsti socialinio angažuotumo ir „barbariško“ elgesio su klasikine literatūra. Vis dėlto vokiečiai daro didelę įtaką šiuo-laikinei teatro minčiai.

***

Berlyno festivalis (Theatertreffen), šiemet šven-čiantis 50 metų jubiliejų, – didžiausias Vokietijoje ir vienas garbingiausių Europos teatro forumų. Pradė-tas 7-ajame dešimtmetyje, kai Berlyno siena atrodė dar nepajudinama, jis demonstravo Vakarų Vokieti-jos teatro spindesį ir Vakarų Berlyno kultūrinę reikš-mę. Vėliau, griūvant sienai, festivalis tapo kultūriniu miesto ir šalies vienijimosi simboliu. Theatertreffen

Audronis LIUGA

VoKIEČIŲ TEATRo VITRINA: LET’S DANCE

54 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 6

ir dabar yra vienas svarbiausių šalies kultūros poli-tikos įrankių. Jame kasmet pristatomi iškiliausi ne tik Vokietijos, bet ir Austrijos, Šveicarijos teatrų se-zono spektakliai, o dosniai jį remianti šalies valdžia nepraleidžia progos pabrėžti savo teatro vertybių, sistemos privalumų. Ir turi tam pagrindą.

Nuo seno garsėjanti repertuarinė teatrų sistema yra Vokietijos teatrinio gyvenimo stuburas. Didžiuosiuo-se šalies teatruose Berlyne, Miunchene, Hamburge, Kelne, kitur sutelktos stipriausios režisierių, aktorių pajėgos, vyksta intensyvus sceninis gyvenimas. Nuo Berliner Ensemble, kurį Brechtas įkūrė po karo, laikų repertuarinis vokiečių teatras remiasi meno vado-vo (intendanto) institucija. Penkeriems metams (su galimybe pratęsti kadenciją) skiriamas intendantas formuoja teatro strategiją, trupę, repertuarą. Kartu su vadovu gali pasikeisti visas kūrybinis kolektyvas – tam sudarytos teisinės sąlygos. Intendantas turi teisę suburti tokią trupę, kokios jam reikia kūrybinei pro-gramai vykdyti. Tradicijas ir pastovumą vertinantiems vokiečiams tai netrukdo, priešingai – padeda išsaugo-ti repertuarinio teatro gyvybingumą. Šiuo požiūriu mums yra ko pasimokyti.

Berlyne yra trys „banginiai“, ant savo nugarų lai-kantys vokiečių teatro vertybes – Deutsches Theat-er, Volksbühne ir Shaubühne. Būtina dar paminėti Miuncheno Kammerspiele ir Hamburgo Thalia, kur tradiciškai atvyksta padirbėti stipriausi vokiečių re-žisūros klasikai ir įdomiausi novatoriai. Atskirais sezonais sužiba ir kitų miestų teatrai. Deja, į lyderių grupę jau ilgą laiką nepatenka Berliner Ensemble, kuris blaškosi, stengdamasis išsaugoti savo istorinę vertę ir atrasti šiuolaikinę tapatybę.

Berlyno festivaliui spektaklius atrenka ir pro-gramą sudaro ne koks nors kuratorius ar vadovas, kaip įprasta rengiant tokius forumus, bet nedide-lė teatro kritikų komisija, skiriama keletui metų, o kadencijai pasibaigus, perrenkama. Jos nuomonė yra galutinė ir neskundžiama. Galima įsivaizduoti, kaip nelengva iš kelių šimtų Vokietijoje, Austrijoje ir Šveicarijoje vykstančių premjerų kasmet atrink-ti dešimt iškiliausių pastatymų. Komisija turi savo

darbo metodą ir reglamentą. Nė vienas nors kiek dėmesio vertas spektaklis nepraslysta pro jos akis. Tačiau kasmet, kai tik paskelbiamas geriausiųjų de-šimtukas, kyla karštos diskusijos, ar atrinkti tie, kas labiausiai nusipelnė. Komisija pabrėžia, kad renka ne geriausius, bet iškiliausius sezono spektaklius, t. y. pagrindinis vertinimo kriterijus yra ne meninė kokybė, kuri, savaime suprantama, būtina, bet spek-taklio unikalumas ir išskirtinumas, o išskirti verta tai, kas peržengia normas.

Šiemet iš dešimties festivalio spektaklių Berlyno teatrams atstovavo tik vienas – tai sparčiai popu-liarėjančio Herberto Fritscho, buvusio Volksbühne aktoriaus, „Murmel Murmel“. Į dešimtuką nepate-ko nei Thomaso Ostermeierio vadovaujamo Schau-bühne, nei Deutsches Theater premjeros. Ir tai nėra jokia sensacija. Ostermeierio „Visuomenės priešas“ nekelia abejonių dėl meninės kokybės, tačiau at-rankos komisija, matyt, neįžvelgė jo išskirtinumo įrodymų. Deutsches Theater praėjusio sezono pa-grindinė premjera – Stephano Kimmigo režisuotas „Oidipo miestas“, nors ir pelnė aukštus įvertinimus, vis dėlto netapo tokia novacija, kokios buvo anks-čiau šiame teatre Michaelio Thalheimerio sukurtos antikos interpretacijos. Novacijomis nepasižymintis naujausias Thalheimerio spektaklis pagal Euripido „Medėją“, pastatytas Frankfurte, vis dėlto atrinktas į festivalį, net parodytas per jo atidarymą.

Mačiau ne visus iškiliausius šių metų spektaklius, nes domino ir kiti Berlyno teatrai dėl kūrėjų vardų. Išvada: vokiečių teatras stiprus ir įvairus, o festiva-lio programą apibrėžiantis meninio išskirtinumo kriterijus labai trapus, nes priklauso nuo atrankos komisijos narių skonio.

***

Thalheimerio ir scenografo Olafo Altmanno sukur-ta milžiniška granito spalvos siena užima visą scenos gilumą. Priešais – tuščia erdvė. Atverti kulisai. Atviri šviesos šaltiniai. Ant sienos kaip ant uolos – Medė-ja, aukštai iškilusi virš kitų personažų. Ji vos telpa

55K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 6

ant siauros briaunos, o personažams vyrams palikta visa scenos erdvė. Pirmąją spektaklio dalį Medėja meldžia pagalbos, tačiau niekas nenori to girdėti. Jasonas su ryškiai mėlynu kostiumu – tikras pop-kultūros vyriškumo simbolis. Savimi pasitikintis, kategoriškas, racionalus. Spektaklio finale, prara-dęs vaikus ir naują sužadėtinę, jis taps savo įvaiz-džio priešingybe. Kai Medėja apsisprendžia keršyti, siena-uola tarsi molochas įvažiuoja į avansceną, ki-tiems personažams palikdama tik mažą jos kraštelį. čia spausis Jasonas, raudantis dėl nužudytų vaikų.

Euripido tragediją Thalheimeris interpretuoja kaip matematinę lygtį. Išgrynina opozicijas, stumdo personažus lyg šachmatų figūras, o prasmes kuria transformuodamas erdvės ir žmogaus santykį. La-koniška sienos metafora perteikia antžmogišką an-tikinės tragedijos mechanizmą – kai Medėjos valia keršyti tampa stipresnė už motiniškus jausmus, ji virsta viską griaunančiu molochu – žiauria, neper-maldaujama jėga. Toks meninis mąstymas, būdingas ir Lietuvoje rodytai „Orestėjai“, yra pagrindinė Thal-heimerio antikinių tragedijų interpretavimo ypaty-bė. Transformuodamas aktoriaus santykį su erdve ir architektūrinėmis konstrukcijomis, režisierius siekia išreikšti antikinės tragedijos veiksmo mecha-nizmą. Thalheimeris nekuria iliuzijos, priešingai, – viską apnuogina, atveria ir apšviečia, kad žmogaus kovą su jame glūdinčia griovimo jėga parodytų tarsi kokią koridą. Jo spektaklių baigtis nulemta ir kie-kviena scena artina neišvengiamą atomazgą. Atmin-tis išsaugo giliai žmogiškas tos koridos akimirkas. Šįkart – tai jaudinanti Medėjos, kurią vaidina nuos-tabi aktorė Constanze Becker, išpažintis prieš jai nu-žudant savo vaikus.

Stephano Kimmigo „Oidipo miestas“ – puikus įrodymas, ką reiškia dramaturgas repertuariniame vokiečių teatre. Naują tekstą pagal keturias Sofoklio, Eschilo ir Euripido pjeses sukūrė etatinis Deutsches Theater dramaturgas Johnas von Düffelis. Jis sujun-gė visą Oidipo mitų ciklą, išsibarsčiusį po atskiras tragedijas, kad per vienos šeimos istoriją parodytų cikliškai pasikartojančią žmogaus ir valdžios kolizi-

ją. Esminis klausimas – kaip miesto likimą lemia jo valdovų sprendimai ir gyventojų poelgiai.

Režisierius atsisakė antikinio choro. Spektaklio pradžioje vienintelį choro kreipimąsi į dievus, pa-imtą iš Sofoklio „Oidipo karaliaus“, – prašymą gel-bėti miestą skaito vaikai. Sumanymo esmė paaiškėja finale, kai apsisuka visas Oidipo šeimos ratas, bet miestas vis tiek neišsivaduoja iš prakeiksmo: Oidipo sūnūs nužudo vienas kitą, Kreontas išsižada savo sū-naus, įsimylėjusio nepaklusniąją Antigonę, kurią jis ketina paaukoti. Vaikų kreipimasis į dievus skam-ba kaip paskutinė viltis miestui atgimti. Spektaklio kūrėjai antikines kolizijas priartina prie šiuolaiki-nių realijų. Oidipas ir Kreontas – politikai, turintys greitai ir efektyviai spręsti valstybės problemas. Abu tą daro skirtingai. Oidipas (aktorius ulrichas Matt-hesas) yra doras žmogus, bet prastas valdovas. Jis atsisako sosto, išsiduria akis ir pasirenka tremtį. O valdžią perėmęs Kreontas (jį vaidina aktorė Susanne Wolff ), siekdamas politinės naudos, išsižada vienin-telio savo sūnaus. „Oidipo miesto“ finalas atviras: prieš apsispręsdamas dėl Antigonės likimo, Kreon-tas kreipiasi į publiką – kaip jam pasielgti?

Deutsches Theater 2012/2013 m. sezoną skyrė de-mokratijos temai ir daugelyje spektaklių kėlė klausi-mą, ką reiškia demokratija šiandien? „Oidipo mies-tas“, kurio premjera įvyko rugsėjo pradžioje, tapo programiniu pastatymu. Įdomu, kad panaši buvo ir Schaubühne šio sezono idėja. Ją reprezentavo Thoma-so Ostermeierio „Visuomenės priešas“ pagal Henri-ko Ibseno pjesę. Abu spektakliai klasikinius siužetus

euripidas. „Medėja“. Režisierius – Michailas thaLheIMeRIs

Medėja – Constanze BeCKeR

56 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 6

sieja su dabartimi ir apmąsto žmogaus vietą valsty-bėje, jo pasirinkimo teisę ir galimybes. Abu teatrai polemizavo ne tik su publika, bet ir tarpusavyje.

Apie „Visuomenės priešą“ pas mus buvo rašyta po jo premjeros 2012 m. Avinjono festivalyje. Tačiau ne-atkreiptas dėmesys į keletą, mano manymu, esminių dalykų, būdingų dabartinei Ostermeierio kūrybai.

Prieš prasidedant spektakliui, per visą scenos „vei-drodį“ ant didelės permatomos uždangos švyti tekstas: „Aš esu, kas esu – toks amerikiečio sportbačių gamin-tojo teiginys nėra tik reklaminės kampanijos melas, bet karingas žingsnis, nukreiptas prieš tai, kas sieja visas gyvas būtybes, ir priešinasi viską naikinančiam požiū-riui, kad pasaulis yra tik automagistralė, atrakcionų parkas arba naujų statybų aikštelė...“ Tai ištrauka iš spektaklio kūrėjų manifesto „Artėjantis sukilimas“, kurį pasirašė Nematomas komitetas. Visas tekstas iš-spausdintas spektaklio programėlėje. Būtent su šiuo manifestu, pakeitusiu Ibseno parašytąjį, visuomenės susirinkimo scenoje Stokmanas kreipiasi į publiką. Nematomo komiteto antiglobalistinis nusiteikimas – kaip ant delno. Spektaklio pradžioje Stokmanui su žmona ir dviem artimiausiais draugais muzikuojant ir diskutuojant namų aplinkoje tarp kreida išpieštų sienų, aiškėja ne tik socialinė jų kilmė, bet ir visuo-meninės pažiūros. Šie trisdešimtmečiai galėtų būti pasaulyje išpopuliarėjusių antiglobalistinių judėjimų dalyviai arba šalininkai, ieškantys naujų visuomeni-nio bendrabūvio formų. Autentiška „rankų darbo“ aplinka (dailininkas Janas Peppelbaumas) akcentuoja pasipriešinimą vartotojų „automagistralės“ standar-tams. Tokia yra pagrindinė spektaklio ekspozicijos idėja. Vėliau ji apverčiama aukštyn kojomis.

Pagal Ostermeierio interpretaciją, Stokmanų šei-ma – tai jauna pora su kūdikiu, dar neįsitvirtinusi gyvenime. Ši svarbi aplinkybė taps lemiama spekta-klio finale, kai abu turės apsispręsti dėl Morteno Ki-jilio pasiūlymo paimti akcijas mainais į tai, kad atsi-sakys ieškoti teisybės. Stokmanas (Stefanas Sternas) iš pradžių veikia, vedamas tik savo profesinės sąži-nės. Per visuomenės susirinkimą jis trumpam tampa revoliucionieriumi – išrėkia „Artėjančio sukilimo“

manifestą, nors buvę draugai iš visų pusių apmėto jį dažų „bombomis“. Bet finale, kai ant svarstyklių padedamos šeimyninės pareigos ir visuomeninės idėjos, neaišku, kas nusvers. Pjesės pabaiga nevai-dinama ir spektaklio finalas lieka atviras. Kitas pras-minis akcentas – ryški takoskyra tarp Stokmano ir jo brolio, kuris nėra tik valdininkas, labiausiai besirūpi-nantis savo karjera. Jis motyvuotai argumentuoja, kuo grindžiamas pokrizinių visuomenių funkcionavimas. Jį net galima pavadinti krizės laikų politiku – Valdy-tojas (Ingo Hülsmannas) yra korektiškas, santūrus, bandantis suderinti skirtingus interesus visuomenės stabilumo labui. Kodėl jaunas šeimos tėvas, moksli-ninkas tampa visuomenės priešu? Kodėl jo bendra-amžiai ir draugai, siekiantys visuomeninių permai-nų, virsta konformistais ir paties Stokmano priešais? Pagaliau ar pats Stokmanas eis iki galo, gindamas savo įsitikinimus, ar paaukos juos dėl šeimos gero-vės? Tai pagrindiniai spektaklio klausimai.

Ieškodamas atsakymų, Ostermeieris eina pana-šiu keliu, kaip režisuodamas „Hamletą“. Tačiau daro kitokias išvadas. Hamletas (Larsas Eidingeris) yra antiherojus, iš esmės nemokantis atlikti Hamleto vaidmens, tačiau autentiškas, nuoširdus, jautrus jaunuolis. Sukrėstas tėvo mirties, jis stichiškai puola griauti viską aplinkui, bet galiausiai sugriauna pats save, tapęs pamišėliu, ir tai yra jo tragedija. Stokma-nas (Stefanas Sternas) irgi nėra herojus, bet jis – ne pamišėlis. Įgimtas tiesos jausmas verčia jį maištauti, bet iki tam tikros ribos. Išduotas draugų, atstumtas visuomenės, jis virsta realistu. Suvokia, kad jo atra-dimas nepakeis pasaulio, nes ir Nematomo komiteto manifestas yra viso labo diagnozė, bet ne vaistai visuo-menės ligoms gydyti. Juk antiglobalistiniai judėjimai taip ir neužėmė Volstrito. Galima sakyti, kad toks yra paties Ostermeierio – maištingo realisto – požiūris.

***

Vokiečių teatro genuose gyvena istorinė atmin-tis. Šiuolaikinius jos vaizdavimo būdus iš esmės su-formavo Bertoltas Brechtas, kurio „Motušė Kuraž“

57K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 6

epiškai reziumavo XX a. pirmosios pusės karų tra-gediją, ir Heineris Mülleris, spektaklyje „Hamletas-mašina“ perteikęs asmeninę Šaltojo karo epochos patirtį. Tokie istorijos vaizdavimo būdai išlieka ak-tualūs ir šiandien.

Belgų kilmės režisierius Lucas Percevalis nuo seno dirba Vokietijoje, daugiausia Hamburgo Thalia tea-tre. 2012-ųjų spalį čia įvyko ir naujausia jo premjera „Žmogus miršta vienas“ pagal Hanso Fallados to pa-ties pavadinimo romaną, parašytą prieš šešis dešim-tmečius. Mažai žinomas vokiečių autorius per vieną mėnesį sukūrė milžinišką (900 psl.) epinį pasako-jimą (vos jį baigęs, mirė nuo širdies smūgio). Ilgą laiką knyga nebuvo vertinama, bet pastaruoju metu tapo tikru bestseleriu. Galbūt todėl, kad Fallada pa-žvelgė į istoriją iš žmogaus gyvenimo perspektyvos, o ne iš vienokios ar kitokios įvykių vertinimo pozi-cijos. Mažo Vokietijos miestelio žmonių gyvenimas karo metais atskleidžia, kaip nacių įdiegta sistema persmelkė net ir tuos visuomenės sluoksnius, kurie visiškai nutolę nuo politikos. Anot Fallados, tą nulė-mė ne kokie nors ideologiniai faktoriai, o pati žmo-nių prigimtis. Todėl romano autorius neskirsto vei-kėjų į gerus ir blogus, tiesiog parodo žmogiškąsias jų sąvybes, kasdienybėje lėmusias tiek konformizmą ir kolaboravimą, tiek kilnius poelgius mirties aki-vaizdoje. Į tai gilinasi ir Lucas Percevalis.

Keturias valandas tuščioje scenoje aktoriai re-konstruoja to meto žmonių mintis ir jausmus. Tai padaryti pavyksta dėl juvelyriškai tikslios režisūros. Spektaklio estetika grindžiama principu „mažiau yra daugiau“. Dailininkė Annette Kurz per visą galinę scenos sieną sudėliojo miestelio vaizdą iš paukščio skrydžio, panaudodama daugiau kaip 4000 autentiš-kų senų ano meto daiktų. Dalis jų nukritę ant scenos grindų tarsi išėjusių žmonių gyvenimo fragmentai. Scenoje – tik paprastas stalas, padedantis nužymė-ti skirtingas veiksmo vietas. Pagrindiniai įvykiai vaizduojami avanscenoje, kiti aktoriai stebi juos tarsi praeiviai. Romano ir spektaklio siužetas sukasi aplink paprastą įvykį – kažkas miestelyje išplatino antinacistines proklamacijas su antrašte „Fiureris

nužudė mano sūnų!“ Prasideda kaltųjų medžioklė. Vieni skundžia kitus, prie sienos statomi niekuo dėti asmenys, kol galiausiai surandami tikrieji pla-tintojai – vyras su žmona, ir jiems įvykdoma mirties bausmė. Viskas šiame spektaklyje grindžiama akto-rių vaidyba. Jie ir atkuria romane vaizduojamus įvy-kius, ir veikia kaip pasakotojai, žvelgiantys į istoriją iš dabarties. Spektaklio dramatizmą lemia ne patys įvykiai, bet čia ir dabar vykstanti skirtingų laiko tarpsnių sandūra.

Kitaip į istoriją žvelgia Sebastianas Hartmannas,

Leipcigo Centraltheater pastatęs Levo Tolstojaus „Karą ir taiką“. Neatsitiktinai šis spektaklis buvo pa-rodytas Volksbühne scenoje – Hartmannas, galima sakyti, seka paskui šio teatro legendinį vadovą Fran-ką Castorfą, kuris pirmasis įžvelgė, kad linijinę kla-sikinių romanų fabulą galima transformuoti į atvi-ras postdramines scenines struktūras, prisodrintas šiuolaikinių realijų („Idiotas“, „Demonai“, „Meistras ir Margarita“). Tolstojaus romaną pavertęs asmeni-ne svarbiausių jame keliamų klausimų studija, Har-tmannas sukūrė atvirą meninį veiksmą, balansuo-jantį tarp teatro ir gyvenimo.

Atskaitos tašką, būtiną milžiniškam Tolstojaus ro-manui interpretuoti, Hartmannas rado toje dalyje, kur pasakojama apie Borodino mūšio pabaigą. Sun-kiai sužeistas Andrejus Balkonskis, mirties akivaiz-

hans fallada. „Žmogus miršta vienas“

Režisierius – Lucas PeRCeVaLIs. spektaklio scena

58 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 6

doje pajutęs didžiulį troškimą gyventi, pirmąkart susimąsto apie ankstesnio savo gyvenimo tuštybę ir karo beprasmybę. Romano įvykiai vaizduojami tar-si sužeisto Andrejaus akimis: aukštuomenės intri-gas, meilės istorijas taikos metais keičia karo lauko vaizdai su liliputiška Napoleono figūra. Tai panašu į karščiuojančios sąmonės kuriamą gyvenimo teatrą, kurio veikėjai atlieka vaidmenis, nesusimąstydami apie jų prasmę. Todėl personažų veiksmai parodijuo-jami, o refleksijos dramatizuojamos. Aktoriai krei-piasi į žiūrovus, personažų mintis perteikdami kaip savo apmąstymus. Reflektyvią asmeninę spektaklio intonaciją atspindi jo dramaturgija: atskiros dalys pa-vadintos „Aš“, „Likimas“, „Mirtis“. Asmenines ir epi-

nes spektaklio prasmes susieja įspūdinga dekoracija (jos idėją režisierius Hartmannas sako susapnavęs, o realizavo kartu su dailininku Tilo Baumgärteliu). Ant metalinės konstrukcijos, valdomos nuotoliniu būdu, iškelta gigantiška pakyla. Virš jos kabo tokio pat dydžio plokštuma. Scenografija primena milži-nišką gamyklos presą. Personažai atrodo lyg atsidūrę ant istorijos priekalo. Skirtingos scenovaizdžio kon-figūracijos padeda pavaizduoti žmogų begalinėje er-dvėje. Epinį žmogaus istorijos fone įvaizdį perteikia ir gyvai atliekama žinomos vokiečių grupės Apparat muzika, tapusi viena karščiausių alternatyviosios muzikos naujienų Vokietijoje.

Berlyne Hartmanno spektaklis buvo parodytas paskutinį kartą, nes baigiasi šio režisieriaus vadova-vimas Leipcigo teatrui, kitas vadovas formuos naują jo trupę. Kai pagalvoji, kiek kainavo tokį spektaklį sukurti ir kokią sėkmę jis atnešė teatrui, išrinktas į iškiliausių sezono spektaklių dešimtuką, toks spren-dimas atrodo keistokas. Tačiau tai yra normali Vo-kietijos repertuarinio teatro praktika – keičiantis vadovams, atsinaujina ir kūrybinė teatro trupė, ir jo repertuaras. Iš „Karo ir taikos“ liko tik spektaklio muzika. Šią vasarą grupė Apparat ją atliks koncer-tiniame ture po įvairius Europos miestus (daugiau informacijos www.apparat.net).

***

Miuncheno Kammerspiele spektaklio „Gatvė. Mies-tas. Ataka“ pradžioje scenos darbininkai per visą vai-dybos aikštelę išpila maišus ledo gabalėlių. Prožek-torių šviesoje jie žėri tarsi brangakmeniai ir tirpsta po aktorių, vaidinančių aukštosios mados aukas, ko-jomis. Teatro šimtmečio jubiliejui dabartinis jo vado-vas ir spektaklio režisierius olandas Johanas Simonsas užsakė Elfriedei Jelinek parašyti pjesę apie garsiąją Miuncheno Maksimiliano gatvę (Maximilianstraße), kurioje stovi ir pats teatras. Jelinek, gyvenanti tarp Vienos ir Miuncheno, entuziastingai sutiko. Bet Si-monso spektaklis tik iš pirmo žvilgsnio yra apie ga-tvę, garsėjančią brangiausiomis mados parduotuvė-

Lev tolstoj. „Karas ir taika“. Režisierius – sebastianas haRtMaNNas

59K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 6

mis ir turtingų lankytojų iš viso pasaulio antplūdžiu. Iš esmės tai kandi šiuolaikinio elito, pa-siklydusio tarp mados diktuoja-mų įvaizdžių ir savo tapatybės, satyra.

Virtuoziški, muzikalūs, puikų humoro jausmą turintys Kam-merspiele aktoriai intelektualiems Jelinek tekstams suteikė kūną ir kraują. Būtent jie spektaklį paver-čia sąmojinga klounada, demas-kuojančia žmogiškąsias silpnybes, stereotipus, liguistą priklausomy-bę nuo įvaizdžių kulto. Personažai neturi vardų, į sceną įžengia pus-nuogiai, užsimetę vos kelis bran-gius garsių dizainerių aksesuarus. Vyrai ir moterys su aukštakulniais batais svirduliuoja po tirpstantį ledą, skambant minoriniams gy-vai atliekamos muzikos garsams. Visi jie yra apkvaišę nuo mados narkotikų. Kaip vaikai prisirišę prie mylimos Maksimiliano ga-tvės „žaislų“, aprauda net menkiausias jų netektis. Ak-toriai autoironiškai perteikia ekshibicionistinius savo personažų polinkius. Šioje žavioje tuštybės mugėje ypač išsiskiria vokiečių teatro ir kino „žvaigždės“ San-dros Hüller vaidinama intelektuali vidutinio amžiaus moteris, atsitiktinai patekusi į madingiausios Vokieti-jos gatvės džiungles ir nebegalinti iš jų ištrūkti. Matant, kaip ji virsta mados apsvaigintu neofitu, šiame įvaizdy-je galima įžvelgti pačios Jelinek alter ego.

Vaizduodamas šiuolaikinio pasaulio tuštybės mugę, kairiųjų pažiūrų intelektualas Johanas Simonsas iš-tiesia ranką Brechtui – spektaklyje skamba įvykius komentuojantys ironiški zongai, personažų mintys įgauna sąmojingus socialinius apibendrinimus. Pa-vyzdžiui, Sandros Hüller herojė skundžiasi, kad jos, į komunistų partijos susirinkimą atėjusios su vieneti-niu Chanel kostiumėlio modeliu, niekas nepastebėjo

(sic!), ir siūlo pradėti masinę tokių kostiumėlių gamy-bą. Tačiau ką tada reikš žodis „išskirtinis“?

Britė Kate Mitchell, apdovanota Naujosios Euro-pos teatro realybės premija, yra viena originaliausių šiuolaikinių režisierių. Savo tėvynėje Mitchell stato Londono nacionaliniame ir Royal Court teatruose, o Vokietijoje migruoja tarp Berlyno Shaubühne ir Kel-no teatrų. Jos spektaklius rodo pagrindiniai Europos teatro festivaliai, o kritikams pritrūksta žodžių, kad apibūdintų keturiasdešimtmetės režisierės fenomeną. Vieni jos spektakliais žavisi, kiti piktinasi, bet visi su-taria, kad tai, ką daro ši menininkė, yra anapus teatro ir kino apibrėžimų. Apibūdinti Mitchell režisūrai ge-riausiai tiktų sąvoka teatrokinas. Tai tokia abiejų menų sintezė, kai atsiranda nauja meninė kalba.

Tradicinis britų teatras neatitiko režisierės gyve-nimo pojūčio, kuris „yra chaotiškas“, ir ji pradėjusi

spektaklio „Gatvė. Miestas. ataka“ plakatas

60 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 6

ieškoti, kaip galėtų perteikti šį chaosą. Didelę įtaką jai padarė impresionistai, panaikinę žmonių vaizda-vimo hierarchiją, kad visos kompozicijų dalys taptų vienodai svarbios. Tokį pat išskaidytos daugialypės kompozicijos principą naudoja ir Mitchell. Kitas jos įkvėpimo šaltinis – ankstyvasis nebylus kinas, kai tikrovė buvo sukuriama studijoje, naudojant dirb-tinį apšvietimą, įgarsinimą, pieštą peizažą ir t. t. Mitchell nebyliojo kino kūrimo būdus taiko atvirai demonstruodama, kaip čia ir dabar atsiranda iliu-zija: „Dirbtinėmis priemonėmis aš sukuriu sapno, kaip emocinio peizažo, įspūdį.“ Paprasčiau sakant, žiūrovai Mitchell spektaklyje mato filmą ir atvirai demonstruojamą jo kūrimo procesą. Abu šie kom-ponentai egzistuoja kartu ir kuria bendrą sapnišką audiovizualinį spektaklio audinį.

Mitchell spektakliai daugiausia vaizduoja vidinį moters pasaulį. Ne išimtis ir „Naktinis reisas“, Kelno Schauspiel teatre sukurtas pagal žinomos austrų ra-šytojos Friedrikes Mayröcker to paties pavadinimo apsakymą. Jame aprašomas vienos moters vidinis mo-nologas, kai ji su vyru po tėvo laidotuvių naktį keliavo traukiniu iš Paryžiaus į Vieną. Prisiminė tėvą iš vai-kystės, – nepakantų, žiaurų motinai, bet kartu senti-mentalų, stengdamasi suvokti savo pačios nerimo, ne-pasitikėjimo, melancholijos priežastis. Scenoje – keli traukinio vagonai. Virš jų – didelis ekranas. Veiksmas vyksta vagonuose, už jų ir prieš juos. Kruopščiai su-kurtos mizanscenos atskirose aikštelės vietose sekun-dės tikslumu filmuojamos, montuojamos ir įgarsi-namos, o ekrane matome galutinį rezultatą – filmą. Įspūdis toks, tarsi jis būtų nufilmuotas realiose vieto-se, o ne čia pat, teatre, be jokių dublių. Bet svarbiausia ne tai. Mitchell kartu su jai ištikimu videorežisieriumi Leo Warneriu pavyko įstabiai pavaizduoti, kaip reali kelionė laike ir erdvėje virsta sapniška žmogaus ke-lione į vidinį savo pasaulį. Visi spektaklio komponen-tai kartu su aktorių vaidyba veikia taip, kad scenoje matome ne įvykių, bet minčių ir vaizduotės tikrovę. Pasineriame į pagrindinės herojės (puikus Julios Wie-ninger vaidmuo) sąmonę, kad spektakliui baigiantis sugrįžtume į tikrovę su tos kelionės patirtimi.

Kitokią patirtį siūlo prancūzų choreografas ir re-žisierius Jerome’as Bellas savo projekte (spektakliu jį sunku pavadinti) su neįgaliais aktoriais iš Ciuricho teatro Hora. „Neįgaliųjų teatras“ jau apkeliavo dau-gelį Europos festivalių, keldamas kontroversiškas reakcijas. Scenoje nieko nevyksta, išskyrus projek-to dalyvių, Dauno sindromą turinčių jaunų aktorių, prisistatymus. Visi susėda pusračiu ir kiekvienas, iš-ėjęs į avansceną, padaro tai, ką režisierius per savo asistentą, esantį kartu su jais scenoje, paprašo pa-daryti. Papasakoja apie savo ligą, apie tai, kaip atėjo į teatrą, šoka pagal mėgstamą muziką arba tiesiog stovi tylėdami. Visus sieja bendras noras išreikšti save. Matome individualius kūrybinės saviraiškos, kylančios iš pastangų įveikti savo negalią, variantus. Sako, kad iš pradžių „Neįgaliųjų teatro“ projektas at-rodęs labai autentiškai. Dabar susidaro įspūdis, kad išlepinti įvairių šalių publikos dėmesio, jo dalyviai susikūrė vaidmenis ir juos atlieka, siekdami sukelti pozityvias žiūrovų reakcijas. Improvizacijų pagrin-du atsiradę prisistatymai atrodo iš anksto parengti ir nuspėjami. Vis dėlto negali likti abejingas spon-taniškoms ir nuoširdžioms projekto dalyvių reak-cijoms į kolegų pasirodymus, – tai nepakartojamas teatras, tokio nepamatysi niekur kitur.

***

Theatertreffen 50-mečiui skirtas vakarėlis pa-grindinėje festivalio scenoje tęsėsi iki paryčių. Di-džėjaus vaidmens ėmėsi aktorius Larsas Eidingeris, nepamirštamas Hamletas iš Ostermeierio spek-taklio. Jam virš galvos šviečia užrašas „Menas yra menas. Popsas yra popsas“. Visa scena ūžia. Įvairaus amžiaus vokiečių teatro „žvaigždės“, „žvaigždutės“, margo plauko teatralai nenori skirstytis. Eidingeris uždeda Davido Bowie „Let’s Dance“ kaip tik tada, kai festivalio direktorius paragina baigti diskoteką, nes sceną reikia paruošti spektakliui. Lengvu rankos judesiu Eidingeris vis grąžina grotuvo adatą į dainos pradžią. „Let’s Dance!“ – šaukia minia. Vokiečių te-atro plokštelė sukasi...

61K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 6

Dabar atėjo laikas pamąstyti, išties, pats laikas pamąstyti, antra vertus, neturėjo ką daugiau ir

veikti, kaip tik mąstyti. Laukimo salė buvo tuščia. Er-dvė be papuošimų, vien suolai ir senas stalas. Tačiau bent jau šilta. Įėjusi padėjo lagaminėlį ant stalo. Taip, reikėtų pamąstyti apie savo gyvenimą. Ką parašytų, jei privalėtų papasakoti savo istoriją? Nusišypsojo veidro-džiui, kabojusiam prie traukinių tvarkaraščio. Tu ne-sena, pagalvojo, tu dar nesena. Iškėlė pirštą ir mintyse sau pagrūmojo. Bet jau nebe jauna, jau ne mergaičiu-kė. Vėl nusišypsojo. Pagalvojo: esu moteris su istorija. Tik kokia toji istorija? Ką parašytų, jei privalėtų pa-pasakoti savo istoriją? Sunkiausia pasirinkti, nuo ko pradėti. Kur prasideda istorija? Istorijos neprasideda, pagalvojo, jos tiesiog nutinka ir neturi pradžios. Ar bent tos pradžios nematyti, ji nepastebima, nes įrašyta į kitą pradžią, į kitą istoriją, pradžia tėra kitos istorijos tąsa. Tačiau nuo kažko juk reikia pradėti, ir pagalvo-jo, kad pradėtų nuo Edoardo. Žinoma, Edoardas buvo ne tik pradžia, bet ir pabaiga. Jaunystės, patiklumo, to bauginamai infantilaus gyvenimo būdo pabaiga. Mįslingasis Edoardas. Gražus, protingas, valdingas, pasitikintis savim: su arogancija to, kuris akimirksniu perpranta žmones, kuris žino esąs protingas, jis pasi-rinko ją savo eiline. Anuomet jiedu buvo jauni ir būti eiline jai atrodė normali būsena. Todėl sutiko tapti

Antonio tABUCCHI

staCCia Buratta*

* Vaikiškos dainelės (Staccia buratta, gattino della gatta, la gatta va al

mulino, a fare un focaccino...) pradžia, toliau tekste išversta.

„mažąja verge“, renkančia medžiagą knygai, kurios visi iš jo tikėjosi. Pagalvojus, tai buvo savaip gražu. Anuomet jie gyveno mielame ramiame miestelyje, per kurį sruvo upė, ji mėgo rytais pervažiuoti jį dviračiu, riedėti ūksmingomis paupio alėjomis, vingiuoti drė-gnais viduramžių senamiesčio skersgatviais. Atvažia-vusi prie universiteto bibliotekos, įsukdavo į atšiaurų jos kiemą. Biblioteka – tai milžiniška salė su aukštais arkiniais langais, ji puikiai pažinojo bibliotekininką, draugiškai vadino jį ponu Jakopinu, jis buvo ceremo-ningas senis, vilkėjo juodą chalatą, panele, štai kny-gos, kurias vakar užsakėte, sakydavo ponas Jakopinas, ir ji sėsdavo dirbti. Puikiai žinojo, ko Edoardui reikia. Perrašinėdavo, valandos bėgo greitai. Miestą staiga užguldavo sutemos, nušvisdavo žiburiai. Ji atsistoda-vo nuo stalo ir eidavo prie lango. Svajingai žiūrėdavo į medžius paupyje ir senamiesčio stogus. Gal jautėsi laiminga. Vakarais grįždavo namo, kupina džiugesio. Edoardas laukdavo jos svetainėje, atrodė patenkintas, šiandien rašiau visą dieną, sakydavo, tu nuostabi mer-gaitė, tiksliai žinai, ko man reikia, rašyti knygą sekasi nuostabiai, dar trys skyriai ir baigsiu. Jai suspausdavo širdį. Ką darys po to? Jos gyvenimas slinko papras-tai: ieškoti šaltinių Edoardui, leisti dienas biblioteko-je, šnekučiuotis su ponu Jakopinu – tokia buvo jos, mažosios nereikšmingos ir laimingos eilinės, kasdie-nybė, Edoardas žiūrėjo į ją pašaipiai, bet švelniai, jis leido dienas kavinėse ant upės kranto, ten rašydavo savo knygą, vakarais būdavo mielas ir žaismingas, nes

62 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 6

išmanė juokus, kartais iškrėsdavo kokį nekaltą pokštą, tarkim, palikdavo jai ant stalo raštelį „Nebegrįšiu“ ar pasislėpdavo sandėliuke ir iššokdavo iš ten siaubingai kriokdamas. „Patiko pokštas?“ – klausdavo, ji juok-davosi, norėdama padaryti jam malonumą. Edoardas troško, kad būtų visiškai aišku: pokštus jis supranta, juk ne veltui rašo knygą apie juokus baroko literatūro-je, jo tyrimų laukas – anagramos, kriptografija, poli-semija, mnemonika, paranomazija. Žaidimas, tiksliau tariant, žaismingumas buvo jo dvasia, su ta knyga gaus vietą universitete, reikia tik truputį palaukti, o tuo tar-pu pragyventi kas mėnesį duodavo pinigų tėvas. Edo-ardo tėvas irgi buvo žaismingas žmogus, mėgo juokus, kai atvažiuodavo jų aplankyti ir likdavo pietų, visada sugalvodavo kokį pokštelį, tarkim, paslėpdavo serve-tėlę po užpakaliu ir prikišdavo prastą aptarnavimą, ji neprieštaraudavo, apsimesdavo, kad jai smagu, sutri-kusi puldavo atsiprašinėti, delnu prisidengdavo burną lyg rausdama, tada jis pergalingai ištraukdavo serve-tėlę, o ji sušukdavo: „Ak, tėti!“

Tačiau Edoardas nežinojo, kas yra tikras pokštas. Ji pasistengė iškrėsti jam vieną rimtą. Pagalvojusi, nė pati negali suprasti, kaip tai atsitiko. Tarkim, tai impulsas, kuriam ji nepajėgė atsispirti. Buvo graži pavasario diena, ji važiavo dviračiu paupio alėjomis, gamta budo, kavinės buvo pilnos žmonių. Staiga paju-to begalinį troškimą pamatyti Edoardą, pasivaikščioti su juo, praleisti rytmetį, sėdėdama priešais jį gražioje lauko kavinėje, taukšdama niekus. Iš pradžių norėjo jam paskambinti, paskui pagalvojo, kad tai vaikiška. Todėl nuskubėjo namo, iš visų jėgų mindama dviratį, įraudusi ir laiminga kaip vaikas. Lėkte užlėkė laiptais. Edoardai, Edoardai, pašaukė. Namai buvo tušti. Su-trikusi perėjo per kambarius, nežinodama, ką many-ti. Paskui pamatė raštelį ant rašomojo stalo: „Knyga baigta. Jaučiuosi išsekęs. Važiuoju aplankyti tėvo. Grį-šiu rytoj.“ Tokiu sausu, beasmeniu rašteliu Edoardas jai pranešė pabaigęs knygą. Pabaigęs. O su knyga, pa-galvojo, baigėsi ir jos dienos bibliotekoje, paieškos, pašnekesiai su ponu Jakopinu, gyvenimas, trukęs be-veik dvejus metus. Pajuto didžiulį gailestį dėl viso to prabėgusio laiko, o sykiu beribę tuštumą. Dabar, ką ji

darys dabar? Kuo pripildys savo naują gyvenimą, savo laiką, kas suteiks jos dienoms prasmę?

Tai buvo impulsas. Paėmė mašinraštį ir pradėjo sklaidyti. Edoardas rašė gerai, mokėjo įterpti reikia-mas sąsajas, jis buvo išprusęs žmogus, apdovano-tas sisteminiu ir pedantišku protu. Tačiau toji knyga buvo ne Edoardo, priklausė jai, nes atsirado iš begali-nių akimirkų, paieškų, nuorašų, bibliotekoje praleistų dienų, kelionių dviračiu. Jautė, kad toji knyga yra jos jaunystė. Įkišo mašinraštį į rankinę. Tai buvo impul-sas. Ant rašomojo stalo paliko tik pirmą lapą, su pava-dinimu ir Edoardo vardu, ant jo paskubomis užrašiusi raudonu pieštuku: „Edoardui, juokais.“ Paskui ramiai padarė, ką buvo sumaniusi. Persirengė, susikrovė la-gaminą, peržiūrėjusi traukinių tvarkaraštį, pasirinko tolimą miestą šiaurėje, dabar jai reikėjo didelio mies-to, baigta su miesteliais, gana pasivaikščiojimų pau-piais, provincijos malonumų – visa tai priklausė jos jaunystei, o ši, jautė, jau prabėgo.

Tame dideliame mieste šiaurėje jai patiko. Išleista knyga davė vaisius – lengvai rado darbą, įtakingas sa-vaitraštis patikėjo redaguoti skiltį apie knygas. Pagal-vojo, kad pirmiausia tiktų pristatyti knygas, turinčias tą ypatybę, dėl kurios dabar visi ją žinojo, – tai pokš-tai. Bet kokios rūšies pokštai: lingvistiniai, keisteny-bės, groteskas, ekspresionistiniai romanai, naujakalbė, trumpai tariant, naujasis barokas. Taip jau atsitiko, kad tie metai buvo dosnūs tokių literatūrinių bandymų. Gal dėl mados, o gal todėl, kad visi rašytojai staiga pajuto avangardistinį įkvėpimą, pasipylė naujos formos, lite-ratūriniai bandymai ar tai, kas vadinta „ieškojimais“. Prasidėjo nuotykių metas. Svarbiausia buvo nuotykis, šiaip ar taip, knygos nebuvo svarbios. Svarbu buvo ieš-koti, patirti tą euforišką, kone karštligišką jausmą, kai viskas sprogsta – pasaulis, visuomenė, papročiai, spro-go ir žodžiai, žodžiai buvo pašėlę, karščiuojantys. Kaip tik tada ji atrado Céliną. Tas atradimas sutrikdė. Atsi-tiktinai, dėl paprasčiausios recenzijos, Célinas pateko į jos knygų skiltį, o tada viskas pasikeitė. Per jį supra-to, kad knygos, priešingai, yra svarbios – Célinas buvo mina, sprogusi po konformistų kojomis, milžiniškas, gelminis sprogimas, privertęs suabejoti viskuo: tvarka,

63K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 6

visuomene, jausmais. Perskaičiusi Céliną, suprato, kad praeitis jau niekada nebus kokia buvusi.

Ak, praeitis, pagalvojo, pavargau nuo praeities, pa-vargau nuo įvadų, jie priklauso mano priešistorei, ma-noji istorija prasideda ne čia, jei turėčiau ją parašyti – niekada nepradėčiau nuo čia.

Jai reikėjo ko nors išgerti, netikėtai pajuto tą būtiny-bę. Ko nors stipraus, kas pakeltų nuotaiką, sušildytų. Išėjo iš laukimo salės tikėdamasi rasti barą, prieš tai nebuvo jo pastebėjusi. Stotis buvo tuščia. Gilumoje, prie įėjimo, pamatė duris su raudonu neoniniu užrašu „Tabakas“, pasuko ten vildamasi, gal parduoda ne tik cigaretes, bet ir gėrimus.

Viduje buvo labiau panašu į nelegalios prekybos taš-ką, bet jai to pakako. Barmenas, vaikis spuogų subjau-rotu veidu, stūmė laiką žaisdamas fliperį. Buvo tuščia, tik prie vieno staliuko sėdėjo senyvas vyras su kelioni-niu krepšiu. Jai norėjosi džintoniko, bet vaikinas pasakė neturįs toniko, tik gazuoto vandens. užsisakė didelį sti-klą viskio, išgėrė jį tarsi vaistus, laukdama poveikio, bet veltui, ir toliau jautėsi sužvarbusi. Susivokė, kad šaltis sklinda iš vidaus, tai sukėlė jai nerimą, pakurstė keistą baimę. Dirstelėjo į senyvą poną, šis pagarbiai kilstelėjo skrybėlę.

– Regis, turim problemų – prabilo senyvas ponas, kurio veido išraiška buvo mįslinga ir nuolanki.

Ji klausiamai nužvelgė jį.– Man sakė stoties viršininkas, – patikslino senyvas

ponas. – Linijoje nutrūko eismas, regis, nelaimingas at-sitikimas ar panašiai.

Ir liūdnai nusišypsojo.Susimokėjusi ji išėjo. Artinosi vakaras, o kartu

leidosi rūkas. Gatvės žibintus supo žydros aureolės. Dievaižin, kodėl ji pasirinko traukinį? Trys valandos kelionės, du persėdimai, o dabar, paskutiniame eta-pe, ta antraeilė geležinkelio linija. Jie norėjo vežtis ją automobiliu, jei tik būtų sutikusi, keliautų sau ramiai ir patogiai. Tačiau ji pasakė ne, norėtų važiuoti trau-kiniu. Kvailė. Tik todėl, kad baiminosi, esą kelionės palydovai gali užduoti klausimą apie tikėjimą, už-niūniuoti „Jaunystę“ ar kokią kitą nostalgišką dainą.

Naivuolė, pamanė. Jos galvoje jų įvaizdis buvo stere-otipinis, prasilenkiantis su tikrove, jie buvo dalykiški jaunuoliai, rimti, elegantiški, visiškai nesusiję su fa-šistiniu šlamštu, protingi ir guvūs dešiniųjų pažiūrų jaunuoliai, norėjo naujai įvertinti dešiniųjų kultūrą. Priėjusi bėgius, prisidegė cigaretę. Kai pamėgino įsivaizduoti kitokią hipotezę, jai per nugarą perbė-go šiurpas. Pamatė salę su itališka vėliava ir keletu vimpelų, publiką su piktais seniokais, pudruotomis seniokėmis ir vienu kitu jaunu fanatiku, – žinojo to-kias vietas. užsimerkė, bet vaizdas sunkiai išsitrynė. Buvo tikra, kad viskas ne taip. Tai buvo ne nostalgijos apsėstų senių irštva, o smalsių ir aistringų jaunuolių draugija. Tokia hipotezė ją nuramino. Tokia hipote-zė dera su mano istorija, pagalvojo. Keista, bet toji mintis sugrįždavo lyg klausimynas, lyg graužatis. Jos istorija. Žinoma, jos istorija neprasidėjo nuo Edoar-do, juo tik baigėsi. Bet jei būtų turėjusi papasakoti tą istoriją, nuo ko pradėtų? Leidosi išilgai bėgių. Gra-žus žiemos vakaras, pagalvojo, kiek ūkanotas, trau-kinys vėluoja, tavęs laukia kažkokiame mieste, kad išklausytų tavo paskaitą, esi viena, turi laiko, niekas tavęs neieško – tinkama akimirka sau pačiai papa-sakoti savo istoriją. Prisidegė kitą cigaretę, suspaudė lūpomis, o rankas susikišo į apsiausto kišenes. Tiesa ta, kad ji nenorėjo pasakoti sau tos istorijos. Vėl pa-juto tą nemalonų šaltuką: šalčio balutė pilve, iš ten plintanti į rankas ir kojas. Tu kvailė, pagalvojo, tikrų tikriausia kvailė, gal užmiršai, kad būdama mergai-čiukė norėjai tapti aktore? Keista, kaip lengvai užsi-miršta jaunystės svajonės. Dabar ji prisiminė, žino-ma, juk iš esmės įgyvendino savo likimą, buvo didi aktorė, visą gyvenimą vaidinusi vieną komediją. Ar dramą, gal teisingiau sakyti dramą. Ne, vis dėlto ko-mediją. Tamsoje nusišypsojo ir tarė: tikrą komediją. Vieną iš tų senovinių teatro spektaklių su blogais ir gerais veikėjais, šiurpią, nors grakščiai suvaidintą, gražią komediją, pavadintą „Pokštas“. Jei būtų turė-jusi parašyti savo istoriją, taip ją ir pavadintų, toks pavadinimas buvo teisingas: pokštas. Net jei tas, kurį iškrėtė Edoardui, buvo pirmasis pokštas, jos istorija prasidėjo ne nuo jo. Tai buvo greičiau ne pokštas, o

64 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 6

susivokimo akimirka. Ne, tikri juokai prasidėjo vė-liau. Rimti, išties svarbūs juokai. Tarkim, skiltis sa-vaitraštyje – tai bent pokštas. Visas tas šlamštas, kurį pristatė kaip šedevrus, tas jovalas, tie beprasmiški svaičiojimai, kuriuos ji iškėlė, padėjo paskleisti, iš-liaupsino. O paskui atsirado Benjaminas. Vargšas Benjaminas! Toks vaikiškas, nepatyręs, įsitikinęs, kad yra rašytojas, mylintis žodžius, pasitikintis li-teratūra. Benjaminą ji iš tikrųjų mylėjo, tai nebuvo kaip su Edoardu ir kitais, tas jausmas buvo stiprus, brandus, atsakingas. Ji mylėjo jį ir kentėjo dėl jo, kai iškrėtė jam tą pokštą. Gal ir todėl, kad jo tartis šlu-bavo, keista, bet taip buvo, jis mikčiojo, suklupdavo ties žodžiais. Kad rašytojas ekspresionistas suklum-pa ties žodžiais, atrodė paradoksalu, tačiau Benjami-nas buvo būtent toks, ypač kai susijaudindavo, tada užsikirsdavo ties pirmu skiemeniu, jo kaklą krėtė nervinis tikas, ryklė slankiojo aukštyn žemyn ir ne-buvo kaip jį atpalaiduoti. Vėl išvydo jį prieš save tą vakarą, kai pranešė priėmusi pasiūlymą. Benjaminas iškart bandė kažką sakyti, bet jo balsas supleveno, akys išsprogo, atrodė panašus į nustebusį vaiką. Ben-jaminai, paklausyk, – kantriai kalbėjo, – avangardas baigėsi, baigėsi visi avangardai, savo knygomis no-rėjai padaryti revoliuciją, bet knygos nedaro revo-liucijų, žiūrėk, viskas baigta, baigėsi sąjūdis, neliko studentų, apsidairyk, yra tik keli desperatai, mes ei-name klaidinga kryptimi, aš tik pakeičiau kryptį, be to, Célinas ne mūsiškis, niekada juo nebuvo, tai mes įtraukėme jį į savo sąrašus, bet jis yra dešinysis, kas čia blogo, jei tai pasakysiu, jei pasakysiu tiesą, taip, sutikau parašyti tą įvadą, tačiau mane įtikino ne pi-nigai, gal ta knyga bjauri, juk jis rašė bjaurystes, tie-siog mes jas nuolat pašalindavom, atsiprašau, tokia jau esu, pasistenk suprasti.

Išsitraukė kitą cigaretę. Per daug rūkai, pagalvojo. Bet norėjo rūkyti, atrodė, kad dūmai tirpdo šarmą, stingdančią vidurius. Tai buvo bjaurus pokštas ne tik Benjaminui, pagalvojo. Ir jai pačiai, žinoma. Iš es-mės ir Célinui, nes ji pranoko Céliną, prikabino jam etiketę, sugavusi jį su jo silpnybėmis ir apmaudu, su-traukė, prijaukino, prilygino idėjai. Liaukis galvojusi,

tarė sau, liaukis galvojusi apie savo istoriją, nusibo-dai. Laukimo salėje buvo palikusi lagaminą. Bejėgiš-kai pasuko į ją, tarsi toji laukimo salė būtų jos lemtis ir niekas daugiau nesvarbu. Išties, o kas yra svarbu, pagalvojo, paspyrė tuščią cigarečių pakelį ir vėl ėmė svarstyti: kas yra svarbu? Vaikiškas pašaipus balselis, atsklidęs iš pilvą suspaudusios šarmos, ištarė: svarbu yra vaikai. Akimirką pamatė save vaikystėje, mažą būtybę su tamsiomis kaselėmis, vasaros dieną, sodą, pavėsinę ir kažką, kas ją sūpavo, glostė plaukus, bet ji nepajėgė išvysti ryškaus vaizdo. Tu visada norėjai vaikų, pagalvojo, kodėl niekada jų nenorėjai?

Laukimo salės tarpduryje senyvas ponas, matytas bare, kalbėjosi su stoties viršininku.

– Didžiulė problema, pone, – susikrimtęs tarė stoties viršininkas, – nė nežinau, ką jums pasakyti.

Ir nuėjo. Ji klausiamai pažvelgė į senyvą poną, o šis skėstelėjo rankomis.

– Linijoje nutrauktas eismas, – pasakė, – regis, dar-bai pradėti, bet čia antraeilis geležinkelis, užtruks ma-žiausiai dvi valandas.

Pažvelgė į ją ir nusišypsojo tarsi sąmokslininkas. – Atpažinau jus, – sušnibždėjo, – mieste mačiau pla-

katą su jūsų nuotrauka, jūs skaitysite paskaitą. Paskui surimtėjęs pridūrė: – Man nepatinka pavadinimas, nežada nieko gero. Jo balsas tapo kone paniekinamas, o gal jai tik pasi-

rodė: – „Mūsų draugas Célinas“, – pasakė senyvas ponas ir

vyptelėjo. – Maniau, tuos dalykus jau prarijo laikas.– Neatsakau už pavadinimą, – atkirto ji beveik įsi-

karščiavusi. Nuėjusi prie savo lagaminėlio, ryžtingai jį pakėlė. – Klausykit, – tarė, – praleiskim laiką su didesne

nauda, lauksim dvi valandas, gal nueikim į restoraną pavalgyti.

Suvokė, kad tai primena maldavimą, bet vylėsi, gal senyvas ponas to nepastebėjo.

Taip, dabar jautėsi geriau, atrodė ramesnė, taikes-nė, to mandagaus senyvo pono draugija veikė rami-namai. Buvo gera, jauku sėdėti tame apšiurusiame,

65K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 6

mielame restorane, kur padavėjas kantriai laukė jų užsakymo.

Turi pasistengti, kad jis vėl neužkabintų tos temos, pagalvojo, ir kurį laiką jai sekėsi, nes kalbėjo beveik tik ji viena, pasakojo apie orus, keliones, traukinius, su mažiausiomis smulkmenomis apsakė žygį, į kurį nieka-da nebuvo išvykusi. Tačiau vos nutilo, jis vėl grįžo prie tos temos. Prisistatęs vardu ir pavarde, pridūrė:

– Ponia, prašau atleisti, jei prieš tai buvau šiurkštus.– Nemanau, kad buvote šiurkštus, – atsakė ji, vilda-

masi tuo ir baigti pokalbį.– Taip, – pakartojo jis, – buvau šiurkštus, bet, pasa-

kysiu atvirai, nemėgstu fašistų.– Dėl to galite nesirūpinti, – nukirto ji, – aš irgi jų

nemėgstu. Įdėmiai stebėjo, kokia bus jo veido išraiška po šio pa-

reiškimo. Tai buvo vaikiška nuostaba, senyvo pono vei-de ji atrodė keistai, darė jį pažeidžiamą, nes beginklį.

– Nesupratau, – rimtai pasakė jis.Ji irgi pasijuto turinti surimtėti, iš esmės tokia ir

buvo, žinoma, dabar jautė tai su visa stiprybe, visu rim-tumu, kurį jai teikė ta aplinka ir tas garbus ponas, jautė-si pasakiusi tiesą, nes tai buvo tiesa, gili jos tiesa, kurios niekada niekam nebūtų įstengusi paaiškinti.

– Nemanau, kad pajėgtumėte suprasti, – tarė tvir-tai, – patikėkite.

Tada jis taktiškai prabilo apie kitką. Iš pradžių pasa-kojo apie miestelį, paskui neišvengiamai, bet irgi taktiš-kai, droviai, pradėjo pasakoti apie save ir savo gyveni-mą. Kaip jai patiko jo klausytis! Vėl pajuto tą ramybės ir gerovės jausmą. Buvo gera klausytis to vyro kalbos. Girdėdama raminantį jo balsą, galėjo galvoti apie ki-tus dalykus, akimirką pabėgti tolyn, paskui sugrįžti, sutelkti dėmesį, vėl atsitolinti, nes jo pasakojamas gy-venimas buvo paprastas ir nuspėjamas. Jis buvo našlys, taip ir įsivaizdavo, nežinia kodėl. Pensininkas, tą irgi įsivaizdavo. Dirbo lotynų kalbos mokytoju licėjuje gre-timame mieste, kur dabar gyvena jo duktė, ištekėjusi, su dviem vaikais. O jo namai čia, tame dideliame kai-me, penkiasdešimt kilometrų nuo miesto, apsistojo čia todėl, kad nenorėjo gyventi su dukra ir žentu, įsikūrė tėvų namelyje, kur prabėgo jo jaunystė, iš čia lengva

nuvažiuoti aplankyti dukros, linija puikiai veikia, kai nenutinka tokių incidentų kaip dabar, šį vakarą jis kaip tik važiavęs aplankyti dukters, jau pranešė jai vėluosiąs, paskambino. Paskui prabilo apie savo žmoną, apie lai-mingą jų gyvenimą, ji mirė prieš ketverius metus ir jis jaučiasi labai vienišas. Kalbėjo apie vienatvę, apie pilką varganą gyvenimą toje kvailoje provincijoje, apie nuo-bodulį, apie ilgesį. Draugiją jam palaiko lotynų klasi-kai. Dar turi katiną. Lyg netikėtai atsipeikėjęs iš savo apmąstymų balsu, neramiai pažvelgė į laikrodį.

– Reikia eiti, – tarė, – galime pavėluoti į traukinį.Kaip tik tada jai toptelėjo mintis. Nebūtų galėjusi

pasakyti, kodėl toptelėjo, gal kad ta vieta buvo jauki ir svetinga, gal todėl, kad lauke buvo tamsu, o gal dėl jo ramaus balso, teikusio saugumo jausmą.

– Šis restoranas kartu yra ir viešbutis, – tarė. – Li-kime čia.

Vėl įdėmiai sužiuro į vaikišką nuostabą, suspindusią jo veide, jis ir vėl atrodė pažeidžiamas. Pažvelgė jam į akis, bet jis nusuko žvilgsnį ir apžvelgė salę, lyg ko bi-jotų, lyg kas būtų galėjęs išgirsti, paskui, lengvai koste-lėjęs, išlemeno:

– Kodėl būtent aš?– Nes mes abu vieniši, – atsakė ji. – Taip pat ir todėl.– O jūsų paskaita?– Susitvarkysiu.– Bet jūsų laukia.– Tarkim, iškrėsiu jiems pokštą. – Bet mane čia pažįsta, – tarė jis, – noriu pasakyti,

nenorėčiau, kad...– Galime paimti du kambarius, – pertraukė ji. – Ir

niekas neturės ką prikišti.Jis liūdnai šyptelėjo ir ranka palietė jos ranką. – Aš senas, – sušnabždėjo.– Visiškai? – paklausė ji.– Ne, – ištarė jis, – gal ne, negalėčiau pasakyti.

Kodėl, klausė savęs, kodėl? Tik todėl, kad lauke tamsu ir tamsa ją baugina, ar todėl, kad nenorėjo vėl pajusti pilve šarmos, kuri laikė suspaudusi ją siaubin-gais gniaužtais? Jis buvo senas, melancholiškas, pa-vargęs žmogus, gal būtų pravirkęs jai ant peties ir pa-

66 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 6

pasakojęs apie mirusią žmoną. O gal buvo kokia kita miglota priežastis, susigūžusi ten, viduje, giliausiame kampe, kur nesiekia nei jos protas, nei valia, nes buvo jį kruopščiai užrakinusi ir pametusi raktą? Dirstelėjo į spintos veidrodį. Kambarys buvo kuklus, kiek nugy-ventas. Padėjo lagaminėlį ant kėdės, lėtai nusirengė, rūpestingai sulankstė suknelę. Jis pabeldė į sieną, tai buvo sutartas ženklas, ji neatsakė, jautė, kad jai dar reikia laiko. Gal padės karštas dušas. Vonios kamba-ryje dušo nebuvo. Ji atsuko vonios čiaupus ir laukė, kol ši pribėgs. Kai vonia jau buvo pilna, jai toptelėjo keista absurdiška mintis, kad norėtų maudytis, pluk-dydama popierinį laivelį, jau visą amžinybę neturė-jo popierinio laivelio, bet dar mokėtų jį sulankstyti. Svarstė, kokį popieriaus lapą galėtų panaudoti. Apsi-dairė, nepamatė nieko, kas tiktų. Tada prisiminė Cé-lino knygą. Atidariusi lagaminėlį, ištraukė ją. Išplėšė paskutinį įvado lapą, tą, kuriame buvo jos vardas ir pavardė. Paverstas popieriniu laiveliu, tas lapas jai at-rodė atgimęs naujam gyvenimui. Panirusi į vandenį, ji leido laiveliui nuslysti krūtimis, paskui paleido, kad ramiai plūduriuotų. Rūpestingai nusišluostė ir atsigulė į lovą. Būtų galėjusi pabelsti į sieną, bet nusprendė dar kelias minutes palaukti. Panoro ką nors pasakyti gar-siai, kad išgirstų save kalbant. Panoro išgirsti lopšinę, ėmė galvoti apie lopšines, kurias kažkas jai dainuo-davo vaikystėje. Apglėbė pagalvę ir pradėjo liūliuo-ti: „Rėtis sietelis, katytės katelis, katytė eis į malūną, iškeps kateliui bandutę...“ Ne, ne tuos žodžius būtų norėjusi ištarti, būtų norėjusi pasakyti kažką kito, bet nežinojo, ką. Išgirdo beldžiant į duris ir užsitraukė ap-klotą iki pat smakro. Atsiklausęs leidimo, jis nedrąsiai įėjo, užrakino duris ir nusišypsojo. Buvo akivaizdžiai sutrikęs. Sustojo vidury kambario ir žiūrėjo į ją su drovia šypsena, nejudėdamas. Ji paleido apklotą ir ap-nuogino krūtinę. Skubiai nusukęs žvilgsnį, jis perėjo kambarį, sustojęs tarp spintos ir fotelio, pradėjo nu-sirenginėti. Buvo atsukęs jai nugarą ir ji galėjo nema-čiomis jį stebėti. Jautė nenorinti to daryti, bet kažkas neleido atitraukti akių. Jai nepatiko į jį žiūrėti ir tuo pat metu jis ją traukė. Buvo stambus vyras su dideliu liulančiu pilvu. Ant vieno sėdmens pamatė apgamą,

didelę tamsią plaukuotą dėmę, tai ją sukrėtė, ranko-se pajuto bėgiojant skruzdėlytes, lyg lengvą elektros iškrovą. Svarstė, ar tai pasibjaurėjimas, ar kitas jaus-mas, bet nenorėjo gilintis. Jis atsigulė į lovą, išjun-gė šviesą. Buvo labai sunku, ji stengėsi jam padėti. „Sakiau, kad esu senas“, – tarė. Šnopavo, jo alsavimas buvo slogus. Ji jautė turinti atsiriboti, turinti būti toli, turinti negalvoti apie tą seną vyrą, kuris sunkiai judėjo virš jos, prisiminė popierinį laivelį vonios kambaryje ir tai ją nuramino.

Jis užmigo kaip vaikas, romiai alsuodamas jai į plau-kus. Ištiesusi ranką ji uždegė šviesą ant spintelės. Dabar žinojo, kokią lopšinę būtų norėjusi padainuoti, tačiau tai buvo ne lopšinė, o malda. Išslydusi iš lovos, suklupo ant kilimo. Sudėjo rankas, alkūnėmis atsirėmusi į lovą. Tai buvo malda iš tolimos praeities su mergaite didelė-mis akimis ir tamsiomis kaselėmis. „Angele sarge, ku-ris esi mano globėjas, saugok ir globok mane...“ Toliau nebemokėjo, neprisiminė žodžių. Pasukusi galvą, pa-žvelgė į spintos veidrodį. Tada pamatė jį. Mažą angelą sargą, kuris stovėjo už nuogos suklupusios moters, glo-bėjiškai išskleidęs sparnus. To angelo veidas buvo kaip tos mergaitės didelėmis akimis ir tamsiomis kaselėmis. Tačiau tas veidas buvo senas, o sparnai ne iš plunksnų, bet iš tamsaus nutrinto kailio, gal žiurkės. Tai truko aki-mirką. Suėmusi delnais galvą, ji vėl pažvelgė į veidrodį: angelas buvo dingęs.

Iš pradžių nesuprato, kad verkia, tik pajuto, kaip vei-das drėksta nuo ašarų. Paskui ištrūko kūkčiojimas, kurį mėgino užgniaužti ranka, tačiau bergždžiai. Jis atsibu-do ir žiūrėjo į ją. Jo veidą vėl užliejo įprasta vaikiškos nuostabos išraiška.

– Kas tau? – tyliai paklausė, – kas atsitiko?– Prašau, eik į savo kambarį, – pasakė ji sulaikydama

kūkčiojimą, – eik į savo kambarį.

Išvertė Inga tULIŠEVSKAItĖ

© Antonio Tabucchi

© The Wylie Agency

© Inga Tuliševskaitė

67K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 6

Rašinio tezė tokia: galimybė susilaukti vaikų nėra būtina santuokos sąlyga. Kitaip tariant, būtina ir

pakankama santuokos sąlyga yra dviejų atitinkamo amžiaus žmonių apsisprendimas dalytis gyvenimu. Todėl, nesant principinių kliūčių ir atsižvelgiant į visuomenės gerovę, tas pačias teisines normas pri-valoma taikyti visiems, nesvarbu, ar sutuoktiniai yra skirtingų lyčių, ar tos pačios.1 Manau, kad ir morali-nės normos turėtų būti tokios pačios, bet šis klausi-mas, kaip ir viskas, kas susiję su morale, yra sudėtin-gesnis, tad čia jį paliesiu tik prabėgomis.

Mūsų laikais bent Vakarų pasaulyje vyraujant ro-mantiniam meilės suvokimui, esame linkę santuoką su-prasti individualistiškai: du žmonės įsimyli ir tuokiasi, o visa kita nesvarbu. Nors tai atspindi kultūrines tradi-cijas ir socialines sąlygas, individualistinis požiūris, ap-siribojantis individų pasitenkinimu, nekreipia dėmesio į tai, kad santuoka yra svarbi socialinė institucija, todėl visuomenė suinteresuota ją skatinti, remti ir plėsti. Ne-menkindamas individo pastangų siekti laimės, pabrė-šiu kelis svarbesnius visuomenės interesus.

Viešosios sveikatos interesas: venerinės ligos plinta lengviau, jei lytiniai santykiai nėra apribojami vienu ar keliais partneriais. Paleistuvavimas žalingas ne vien homoseksualams – toks klaidingas vaizdas gali susidaryti, nes spauda nuolatos rašo apie jų ligas. Pavyzdžiui, iš Europos istorijos žinome, kad XVI a.

Pro publico bono

Kęstutis SKRUPSKELIS

sANTUoKA AR PARTNERysTė?

pradžioje, europiečiams grįžus iš Naujojo pasaulio, beveik visą kontinentą nusiaubė epidemijos, spėja-ma, kad venerinių ligų. Jei dorovė būtų buvusi aukš-tesnė, jos nebūtų taip plačiai paplitusios.

Viešosios tvarkos interesas: seksualinis geismas laikomas viena sunkiausiai suvaldomų žmogaus ais-trų. Tą liudija faktas, kad ir Lietuvos kaimuose, ir Amerikos didmiesčiuose pusberniai mušasi dėl mer-ginų, su tuo susiję daug įvairių konfliktų, viešosios tvarkos pažeidimų. Santuoka yra svarbus veiksnys, reguliuojantis seksualinę veiklą. Sutuoktiniai labiau linkę apsiriboti vienas kitu, o aplinkiniai supran-ta, kad su vedusiais negalima elgtis taip pat kaip su viengungiais. Tik smulkūs tyrinėjimai parodytų, kiek santuoka yra efektyvi kaip viešosios tvarkos palaiky-mo priemonė, nors sociologinės literatūros šia tema netrūksta. čia vadovaujuosi tiesiog sveiku protu: kur galioja aiškios taisyklės, ten kyla mažiau nesusipra-timų. Nežinau, ar lietuvių feministės, atsisakančios pavardžių galūnių, teisios, ar ne. Tačiau tos galūnės atlieka svarbią funkciją ir padeda orientuotis bent jau tiems, kurie linkę laikytis tradicinio etiketo: su -ytė-mis vyrai privalo elgtis vienaip, su -ienėmis kitaip. Beje, jauni vyrai, sukūrę šeimas, nusikalsta rečiau negu panašaus amžiaus vienišiai.

Ekonominis interesas: santuokoje gyventi pato-giau, pasisavinama ir sunaudojama mažiau visuome-

68 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 6

nės išteklių. čia vertėtų prisiminti, kad ekonominės sąlygos yra pasikeitusios iš pagrindų. Seniau žmo-gus, gyvendamas vienas, nesugebėdavo pats pasiga-minti visų reikalingų gėrybių. Tradicinė šeima rėmėsi griežtu darbų pasidalijimu. Dabar daug kur padėtis kitokia, pakanka išmokti vieno amato – jeigu sugebėsi užsidirbti pinigų, galėsi nusipirkti beveik viską. Todėl pasiturinčių viengungių gyvenimas mūsų laikais nėra toks nykus, kaip, pavyzdžiui, XIX a. Vis dėlto san-tuoka ir dabar naudinga – gyvenant dviese galima įsikurti erdviau, patogiau. Manau, šis teiginys tinka net ir dabartinės ekonominės krizės sąlygomis, kai stinga vartotojų pareikalavimo, todėl dideli gamybi-niai resursai lieka neišnaudoti. Gal skyrybos neštų ekonominę naudą, nes skatintų vartotojų aktyvumą? Tačiau nepamirškime, kad ir žaliavų, ir energijos iš-tekliai yra riboti.

Socialinės rūpybos interesas: šeima – pirminė socialinės rūpybos institucija. užklupus ligoms, ne-laimėms, atėjus senatvei, artimieji rūpinasi vieni ki-tais, todėl visuomenei tenka mažesnė našta. Tai ypač svarbu, nes žmonės gyvena vis ilgiau, o su amžiumi nyksta gebėjimas pasirūpinti savimi. Be to, kiekvie-nas, sulaukęs garbaus amžiaus, paliudys, kaip gera ryte pabudus artimam žmogui pasiguosti, kurį šoną diegia. Beje, tai nėra mūsų laikų išradimas. XVI a. katalikiškas katekizmas tiksliai išreiškia šį santuokos aspektą: vyras ir moteris tuokiasi tam, kad padėtų vienas kitam lengviau iškęsti gyvenimo, ypač sena-tvės, sunkumus.2

Prieauglio interesas: namų aplinka yra turbūt pats svarbiausias veiksnys, lemiantis vaiko ateitį. Nors šei-mose būna visko, pastaruoju metu ypač daug rašo-ma apie seksualinį prievartavimą, tačiau, susumavus pliusus ir minusus, tampa aišku, kad susituokusių tėvų vaikams augti yra geriau. Auginami mylinčios šeimos, jie geriau mokosi, rečiau nusikalsta.

Pateikti išsamaus visuomeninių interesų sąrašo nė nereikia. Akivaizdu, kad visuomenė suinteresuo-ta skatinti ir remti santuokas, t. y. nuolatinius, visas žmogaus raiškos plotmes apimančius dviejų žmonių ryšius. Sunkiau apibūdinti moralinį, gal tiksliau, as-

menybę formuojantį, santuokos aspektą. Vokiečių te-ologas, kardinolas Walteris Kasperas (g. 1933) rašo, kad mūsų laikais, iškilus žmonių pertekliaus proble-mai, biologinė santuokos užduotis nėra pagrindinė. Jo manymu, tai laimėjimas: kai siekti prieauglio nėra labai aktualu, galime ir turime į santuoką pažvelgti giliau ir plačiau. čia kalbama apie bendrą žmonijos padėtį, o ne apie išimtis. Ir šiais laikais atsiras tokių, kurie stengsis turėti didelę šeimą. Nenorėčiau teigti nieko, kas juos menkintų ar kenktų jų gerovei. Bet faktas, kad gausios šeimos darysis retenybė. Visuo-menė nėra jomis suinteresuota. Taip pat gali atsiras-ti tautų, kurioms iškils prieauglio problema, bet čia ir vėl išimtis.

Pasak Kaspero, viešoji erdvė darosi vis racionales-nė, net „brutalesnė,“ todėl santuoka tampa savotiška užuovėja, kad žmogus galėtų gyventi autentiškiau, su kitu bendraudamas plačiau ir giliau. Turiu pri-sipažinti, kad mano požiūris kiek kitoks – šiuolai-kinės technologijos padeda plėsti socialinius ryšius, bet jie yra vis paviršutiniškesni, iš viešosios erdvės dingsta turinys. Ką reikšmingesnio galima pasakyti, kai disponuojama vos keliais šimtais ženklų, adre-suojant juos keliems šimtams nepažįstamųjų? Šiaip ar taip, pasak Kaspero, santuokos institucija dabar svarbesnė kaip užuovėja (mano supratimu, ji gelbsti nuo viešosios erdvės triukšmo ir paviršutiniškumo, teologui atrodo, kad nuo kažko kito). Sutinku, kad mintis miglota, tačiau negaliu šio gilesnio, verty-binio aspekto nuleisti tylomis: Kasperas užgriebia kažkokią tiesą.

Remdamasis krikščioniška santuokos teologija, jis konstatuoja, kad gamyba ir vartojimas yra tapę pagrindiniais visuomenės rūpesčiais. (Pavyzdžiui, prisiminkime liūdną universitetų likimą: vis gar-siau reikalaujant, kad universitetai gamintų pro-duktyvius mokesčių mokėtojus, nustelbiamas išsi-lavinusio žmogaus idealas.) Todėl pavojus, kad ir lytinį aktą pradėsime vertinti kaip pelningą prekę, o sekso industriją prilyginsime kitoms pramonės šakoms, dabar didesnis negu kada nors anksčiau. Šio pavojaus akivaizdoje krikščioniškajai santuokos

69K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 6

teologijai tarp didžiųjų uždavinių visai netikėtai iš-kyla poreikis lytinį aktą gelbėti nuo degradacijos, jis turi būti integruotas į asmens gyvenimo visumą, nes būdamas izoliuotas, kenkia žmogaus orumui, kilnumui. O teisingai suprasta santuoka išryškina moralinę lytinio akto vertę. Beje, pasak Kaspero, požiūris, kad lytinis aktas turi tik vieną paskirtį, krikščionybėje atsirado palyginti vėlai ir atspindi dažnai pasireiškiantį, bet krikščionybei iš esmės svetimą dvasios ir kūno dualizmą, kartu su aske-tinės tradicijos žala santuokos teologijai.3 Kunigų celibato klausimų teologas nesvarsto. Nors įžvelgia asketinės tradicijos žalą, iš principo jos nekritikuo-ja. už tariamai erotinius romanus dažnai smerktas amerikietis kunigas, sociologas Andrew Greeley’s savo autobiografijoje aršiai užsipuola kūno ir dva-sios dualizmą. Pasak jo, Dievo malonė veikia įvai-riai, net ir per moters kūno grožį, kuris sužadina ją mylinčio vyro aistrą. „Dievas, ne velnias, sukū-rė moteris gražias, patrauklias. Kažkodėl Bažnyčia kaip seniau, taip ir dabar nesugeba šios akivaizdžios tiesos suvirškinti.“ Vis dėlto Greeley’s, nors ir su iš-lygomis, pasisako už celibatą.4

Kasperas santuoką supranta kaip vieno vyro ir vienos moters ryšį. Tačiau kyla natūralus klausimas: jeigu santuoka užtikrina svarbų gėrį, kodėl jo patirti neleidžiama žmonėms, kurie pagal biologinę savo prigimtį gali to siekti tik su tos pačios lyties par-tneriu? Spėju, racionalių argumentų nėra, šis drau-dimas susijęs su diskredituotu požiūriu, kad homo-seksualai yra palaidūnai, sensualistai, ištvirkėliai. Be abejo, tokių atsiranda ir tarp homoseksualų, bet ho-moseksualumas kaip būklė yra arba biologinis, arba socialinis faktas, jiems patiems dažniausiai nemalo-nus, skaudžiai išgyvenamas, drumsčiantis ryšius su artimaisiais. Gal ir yra atsitikę, kad kas nors tapo homoseksualu, ieškodamas naujovių, įvairovės. Bet šiame kontekste, aptariant atitinkamus įstatymus, tai nereikšmingi atvejai. Taip pat čia nesvarstoma, ar yra deterministiškai veikiantis homoseksualumo genas, ar tik tam tikras genetinis polinkis, vienomis sąlygomis lemiantis vienokią, o kitomis – kitokią

orientaciją. Vienu ir kitu atveju homoseksualumas yra būklė, kurios panaikinti, net jei to būtų siekia-ma, nesugebėtų nei individai, nei visuomenė.

Santuokos gėris yra sunkiai apibrėžiamas ir vals-tybei ne tiek svarbus: katalikai jį supranta vienaip, kiti tikintieji – kitaip. O priimant įstatymus pakanka atsižvelgti į ekonominę ir socialinę santuokos nau-dą, nesileidžiant į subtilesnius filosofinius ar teo-loginius svarstymus. Bet valstybei negali nerūpėti kitas aspektas: ji privalo padėti tiems, kuriems vi-suomenės nuotaikos trukdo (ne dėl jų pačių kaltės) visavertiškai gyventi.

Tiesa, už netradicinę orientaciją jau retai baudžia-ma, nebent ten, kur dar užsilikę archajiški įstatymai. Tačiau į homoseksualus dažnai žiūrima su panieka, jie menkinami, ir tai verčia juos slapukauti. Nese-niai per televiziją buvo paskelbta tokia žinia: Ame-rikoje viena katalikiška mokykla atleido iš darbo mokytoją, kuri, rašydama motinos nekrologą, per neapsižiūrėjimą paminėjo savo gyvenimo partnerę. Kuris iš mūsų norėtų gyventi, bijodamas viešai pa-sirodyti su savo gyvenimo draugu – žmona ar vyru, kai visi kiti tai daro laisvai, nesivaržydami? Gyve-nu konservatyviausioje Amerikos dalyje, bet ir čia atsiranda teigiamų pokyčių. Prieš keletą dešimtme-čių pastebėjau, kad skirtingų rasių poros jau nieko nebestebina, nebent vieną kitą paauglį skurdžiame užkampyje. Prieš keletą metų pradėjau vis dažniau matyti homoseksualų poras universitete ar šiaip po-būviuose. Visiems geriau, kai pradedama bendrauti laisvai, nesivaržant. Homoseksualų santuokos įtei-sinimas atliktų ir labai svarbų švietėjišką vaidmenį, auklėtų visuomenę, kad homoseksualai nėra pabai-sos iškrypėliai, su jais galima kartu dirbti, kalbėtis, juokauti, ir niekam tai nedaro žalos.

Prieš keletą dešimtmečių, kai dirbau Niujorko ir Bostono viešosiose bibliotekose, nesmagu būdavo užeiti į tualetą. Ten galėdavai visko pamatyti, slan-kiodavo įvairūs valkatos. Pasitaikydavo ir degra-duotų homoseksualų. Nors prie manęs jie niekada nesikabino, pagrindo nerimauti pakako. Kitose situ-acijose esu patyręs keletą itin nemalonių dalykų. Vie-

70 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 6

ną kartą, dar būdamas studentas, vos neįkliuvau per žioplumą, nes buvau menkai informuotas ir ne iškart susigaudžiau, ko iš manęs tikimasi už dovanotą deg-tinės stikliuką. Antru atveju kaltas buvo filosofijos profesorius, trečiu – kunigas. Profesoriaus poelgis labiausiai sukrėtė, nes nuo jo priklausė akademinė mano ateitis. Tačiau tai buvęs viso labo nesusipra-timas. Mano laimei, profesorius nebuvo nei piktas, nei kerštingas, ne tiek baustinas, kiek pasigailėtinas. Kunigo kaltė didesnė, nes šįkart nesusipratimo nega-lėjo būti. Bent du iš minėtų trijų asmenų nepriskir-tini degraduotiems iškrypėliams (apie trečiąjį nieko nežinau): tiek profesorius, tiek kunigas buvo geri, kūrybingi žmonės. Jeigu jaunystėje jie būtų turėję visuomenės pripažįstamą seksualinės raiškos erdvę, senatvėje jiems nebūtų tekę nieko tykoti ir apgaudi-nėti. Tikiu, kad homoseksualams gyvenant atvirai, nemalonumų sumažėtų, o jų santuokos įteisinimas skatintų atvirumą. Visiems būtų aiškiau, visi len-gviau išvengtų nesusipratimų. Šiuo atžvilgiu homo-seksualų santuokos įteisinimas reikalingas ne vien jiems – pati visuomenė jaustųsi geriau. O atitinkami įstatymai ugdytų toleranciją.

Manau, tolerancijos kartais stokoja ir liberalio-ji pusė. Nemėgstu žodžio „homofobas“, nes verčiau argumentuoti ir aiškintis, negu vadinti oponentus psichiniais ligoniais. Pats žodis, bent mano ausiai, asocijuojasi su psichiatrija: homofobus reikia gydyti, o ne su jais diskutuoti. Be abejo, tarp jų esama ligo-nių, tačiau netrūksta ir geros valios žmonių, kuriems blogiausiu atveju galima prikišti tik tam tikrą patir-ties stoką: bendrauti su homoseksualais jie varžosi, nes nėra prie to įpratę. Po keleto susitikimų patys suprastų, kad laisvam bendravimui be abipusio var-žymosi kliūčių nėra.

Visais laikais buvo, yra ir bus homoseksualių porų, gyvenančių daugmaž kaip sutuoktiniai. Ly-giai kaip ir kitos poros, jie vienas kitam pasižada, kad dalysis gyvenimu, iki gyvos galvos rūpinsis vie-nas kitu, kartu džiaugdamiesi ir liūdėdami. Taigi jie patenkina būtiną ir pakankamą santuokos sąly-gą. Homoseksualų santuoka, kaip iš dviejų žmonių

užsiangažavimo kylantis moralinis faktas, tikrai egzistuoja. Ir egzistavo visais laikais. Pavyzdžiui, Amerikoje po pilietinio karo, XIX a. antrojoje pu-sėje vartotas terminas Bostono santuoka – taip va-dintos dvi kartu gyvenančios moterys. Kai kurios iš jų, nors ir norėjo, bet negalėjo ištekėti, nes po karo labai trūko jaunų atitinkamos klasės vyrų. Jos gyvendavo viename bute, nes taip tiesiog patogiau, bet buvo ir porų, kurias siejo erotinis ryšys. Beje, kiek teko pastebėti, į kartu gyvenančias moteris vi-suomenė žiūri atlaidžiau negu į vyrus. Homosek-sualams vyrams labiau reikia teisinės atramos ir tolerantiškesnio požiūrio. Šiaip ar taip, su šiuo so-cialiniu faktu turime skaitytis, galime tik diskutuoti, ar reikėtų homoseksualiniams santykiams suteikti teisinį pagrindą. Homoseksualių porų neišnaikins nei draudimai, nei persekiojimas, nei tariamas gy-dymas. (Esu girdėjęs, kad kai kur „gydoma“ elektra, pacientams tam tikrais momentais sukeliant šoką. Tai ne kas kita, o barbarizmas.)

Taip pat negalima užsimerkti ir homoseksualių porų apskritai nepastebėti. Norime to ar nenorime, bet kai du žmonės dalijasi gyvenimu, iškyla viso-kių reikalų, kuriuos tvarkyti galima, tik remiantis įstatymais. Štai vienas iš sunkiausių ir skaudžiausių atvejų – senas žmogus atsiduria ligoninėje. Dilema: viena vertus, gerdamas vaistų kokteilį jis ilgokai gy-ventų, bet vaistai jį tiek „glušintų“, kad jis mažai kuo skirtųsi nuo daržovės; antra vertus, vaistus nutrau-kus, jis atgautų sąmoningumą, pagerėtų gyvenimo kokybė, bet netrukus ištiktų mirtis. Vienaip ar kitaip apsispręsti jis pats nebesugeba. Ligoninių komitetai ar šiaip valstybinės įstaigos per daug linkusios va-dovautis finansiniais apskaičiavimais, ligonis kaip konkretus asmuo jiems mažiau svarbus. Leisti, kad viską nuspręstų ligoninės administracija, negalima – per daug erdvės savivalei. Priimti sprendimą turėtų ligonio artimieji – vyras, žmona, vaikai. Bet, tarki-me, jis yra bevaikis homoseksualas, iš artimųjų likęs tik gyvenimo partneris. Akivaizdu, kad viena ar kita forma neįteisinus homoseksualų ryšio, klausimas liktų neišspręstas.

71K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 6

Arba, pavyzdžiui, kartais tik šeimos nariams lei-džiama lankyti sunkiai sergančius ligonius, o jiems artimųjų palaikymo labai reikia. Kodėl šeimos nariu negalima laikyti gyvenimo partnerio, jeigu tas žmo-gus yra pats artimiausias?

Ekonominis bendro gyvenimo aspektas, susijęs su nuosavybės, paveldėjimo, bendrų skolų klausimais, irgi svarbus. (Amerikoje sutuoktinių pajamų mokes-čiai yra mažesni negu tiek pat uždirbančių viengun-gių, nors kitais atvejais labiau apsimoka kartu gyven-ti be jungtuvių.) Kad ir kaip būtų, bendrai gyvenant atsiranda įvairiausių klausimų, kuriuos būtina regu-liuoti įstatymais, pavyzdžiui, apibrėžti, kokiais atve-jais galima vieną žmogų priversti teisme liudyti prieš kitą. Akivaizdu: pati visuomenė yra suinteresuota, kad homoseksualų vedybos būtų įteisintos.

Nors Lietuva įvairiais atžvilgiais yra konservaty-vesnė, nemanau, kad atsirastų daug norinčių per-sekioti homoseksualus, trukdyti jiems visavertiškai gyventi poromis. Tačiau kokia turėtų būti homosek-sualių santykių įteisinimo forma – ar praplėsti tra-dicinę santuokos sampratą, homoseksualams pritai-kant esamą teisinę instituciją, ar kurti naują, kurią čia vadinsiu partneryste? Po ilgesnių svarstymų įsiti-kinau, kad nauja institucija nėra reikalinga. Aštriau-sias klausimas čia yra susijęs su vaikais.

Teisė supranta santuoką kaip kontraktą, o jį galima sudaryti tik paisant atitinkamų įstatymų. Tuokda-miesi du žmonės prisiima aibę įsipareigojimų, įgau-na daug teisių. Aišku, meilės apakinti jaunavedžiai nepastebi, kad pasirašo tokią sutartį, kuri įpareigoja gerokai labiau negu, tarkime, automobilio pirkimas išsimokėtinai. Nepagalvoja, kad prisiima atsakomy-bę, pavyzdžiui, spręsti žmogaus, su kuriuo stovi prie altoriaus, gyvybės ar mirties klausimą. Tuokdamie-si jaunieji įsipainioja į teisinį voratinklį, lipniausią krizių, skyrybų, mirties atvejais. Kokia yra šios su-tarties apimtis, pagrindinės nuostatos? Kiek man ži-noma, visais atvejais jaunieji pasižada gyventi kartu, rūpintis vienas kitu iki gyvos galvos, bet gimdyti ne-pasižada. Be abejo, kai atitinkamo amžiaus moteris ir vyras gyvena kartu, atsiranda vaikų. Tuokdamie-

si jaunieji, žinoma, tikisi jų susilaukti, ir to siekia. Tačiau į jungtuvių kontraktą pareiga gimdyti nėra įtraukiama, sutuoktiniai neįsipareigoja susilaukti atžalų. Šiuo atveju ypač svarbu neišleisti iš akių skir-tumo tarp teisinio įsipareigojimo, asmeninių siekių ir įprastinių pasekmių.

Jeigu tokia pareiga būtų teisiškai numatyta, prieš jungtuves reikėtų užtikrinti, kad abu jaunieji vai-singi, bet tokio medicininio liudijimo nereikalauja-ma. Jaunieji privalo įrodyti esantys kompetentingi kontraktą pasirašyti, kitaip tariant, kad yra sulau-kę atitinkamo amžiaus, kad nėra jau vedę, kad nėra artimi giminės, kad atitinkamai sveiki ir panašiai. Ypač pabrėžiama, kad jų apsisprendimas laisvas, be jokios prievartos. Tačiau įrodyti, kad yra vaisingi, iš jaunųjų nereikalaujama. (Nors medicina spar-čiai keičia padėtį, vis dėlto tvirčiausias vaisingumo įrodymas kol kas yra nėštumas. Vadinasi, logiškiau būtų pirmiau pastoti, o tik tada tuoktis.) Be to, teise tekėti džiaugiasi ne vien jaunos moterys, bet ir tos, kurių vaisingumo laikotarpis jau baigėsi. Senyvos moterys pasirašo lygiai tokią pačią vedybų sutartį kaip ir jaunos.

Reikšmingi čia Katalikų bažnyčios kanonai. Būna, kad bažnytinis teismas santuoką anuliuoja, nepai-sant to, kad pora kartu gyveno keletą dešimtmečių, prisistatydavo kaip vyras ir žmona, užaugino vai-kus. Akivaizdu, kad vaisingumas nėra pakankama, o prieauglis, pagal 1983 m. kanonų teisę, nėra būtina santuokos sąlyga. Tačiau net ir tada, kai viešai pasi-žadama, priimamas jungtuvių sakramentas, patenki-nami visi kiti civilinės ir Bažnytinės teisės reikalavi-mai, santuoka neįvyksta, jeigu bent vienas partneris nenori ar nesugeba atlikti lytinio akto. Antra vertus, santuoka įvyksta net ir tada, jei vienas ar abu par-tneriai yra nevaisingi. Pagal 1083-iąjį kanoną, ne-vaisingumas nei draudžia tuoktis, nei anuliuoja san-tuoką, kuri galimà net ir tada, kai visiškai aišku, kad sutuoktiniai niekada neturės atžalų. Tai suprantama, nes reikalaujant, kad sutuoktiniai būtų vaisingi, vy-resnio amžiaus žmonėms priimti santuokos sakra-mentą būtų draudžiama.

72 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 6

Pagal kanonų teisę santuokos esmė yra vieno vyro ir vienos moters pasižadėjimas iki gyvos gal-vos dalytis gyvenimu. Santuoka įvyksta, kai pasi-žadama viešai (numatyta keletas išimčių), laisvai, abiem pusėms esant kompetentingoms. Yra nusis-kundimų, kad Amerikoje trečiąja sąlyga dažnai pik-tnaudžiaujama. Kartais santuokos, teisėtos visais kitais atžvilgiais, yra anuliuojamos, jeigu pavyksta įrodyti, kad dėl psichologinės savo būklės (kokio psichikos sukrikimo) pasižadėdami sutuoktiniai neadekvačiai suprato, ką jie daro. (Per vienuolika metų nuo 1984 m. Amerikos vyskupijų teismai iš-davė 638 705 anuliavimo dekretus. 437 324 atvejais nustatyta, kad pasižadėjimas nebuvo adekvatus.5) Kad ir kaip būtų, tokia Bažnytinio teismo praktika rodo, kad pasižadėjimą katalikų teologai laiko būti-na ir pakankama santuokos sąlyga.

Taigi tradicinė šeimos samprata negali trukdyti homoseksualų jungtuvėms. Neteisinga sakyti, kad šeima – tai susituokę vyras ir moteris su jų vaikais: yra bevaikių šeimų, kurios teisiniu ir moraliniu po-žiūriu yra lygiai tokios pat teisėtos kaip ir tos, kurios vaisingos. Aišku, šiuo kaip ir kitais atvejais galima sąvokomis manipuliuoti, apibrėžiant jas plačiau arba siauriau. Tačiau siauresnis apibrėžimas neišvengiamai reikštų, kad bevaikė pora šeimos nesukuria. Vadina-si, pagal tradicinę šeimos sampratą reikėtų pripažinti, kad daug porų, patenkinusių visus teisinius reikalavi-mus ir gavusių Bažnyčios palaiminimą, nelaikytinos šeima. Nemanau, kad šį klausimą išspręsime, vien žaisdami žodžiais. Reikia svaresnių argumentų.

Santuokoje gyvenantys asmenys, jeigu atitinka tam tikrus reikalavimus, gauna teisę įsivaikinti, auginti, auklėti vaikus. Kalbu ne apie ilgesnę ar trumpesnę vaiko globą, bet apie visavertį įvaikinimą: bent Ame-rikoje gimdytoja, atsisakydama kūdikio, atsisako visų teisių ir pareigų, perleisdama jas įtėviams. Svarstant, ar homoseksualams taikyti esamą santuokos institu-ciją, ar kurti naują, įvaikinimo klausimas yra vienas iš pagrindinių. Jeigu homoseksualų poros negautų įvaikinimo teisės, reikėtų kalbėti ne apie jų santuoką, bet apie partnerystę. Klausimas sunkus. Ligi šiol kal-

bėjome apie dviejų žmonių ir visuomenės gerovę. O svarstant įvaikinimą, atsiranda trečias interesas, bū-tent vaikai, kuriuos visuomenė įpareigota ypač saugo-ti ir globoti, nes jie yra nepilnamečiai. Nors negalima visai nekreipti dėmesio į būsimųjų tėvų interesus, vai-ko gerovei čia turi tekti lemiamas vaidmuo. Valstybė įtėviams kelia įvairias sąlygas, vertina ekonominį jų pajėgumą, psichologinį pasirengimą. Jei homoseksu-alų pora atitinka visas sąlygas, vienintelė įmanoma kliūtis yra lytinė jos orientacija. Tad klausimas toks: ar priklausymas homoseksualų šeimai, kuri visais kitais atžvilgiais yra tinkama, savaime žalotų įvaikį?

Tėvams vaikai yra gerovės šaltinis. Gera matyti, kaip jie bręsta, stiprėja. Gera džiaugtis vaikų sėkme. Gera susilaukti anūkų, gauti paramą senatvėje, mir-ti apsuptam artimųjų. Homoseksualai, lygiai kaip ir kiti žmonės, yra šios gerovės verti. Be abejo, tarp jų pasitaiko nusikaltėlių, iškrypėlių, ligonių – tai in-dividai, iš kurių dėl jų veiksmų ar nekompetencijos atimama teisė į gerovę, teikiamą vaikų. Bet lygiai tą patį galima pasakyti apie visus: teisę įsivaikinti daug kas praranda dėl savo elgesio ar nesugebėjimo. Toks būtų individualistinis požiūris, kuriam turime su-teikti atitinkamą svorį, kai svarstome klausimą, ar homoseksualai, augindami vaikus, siektų to, kas vi-suomenės akyse yra vertinga, gera.

Bet, kai iškyla vaikų interesas, svarbiausia yra atei-ties prognozė, o prognozuoti galima tik pasitelkiant statistinius metodus ir vertinant visą grupę. Pavyz-džiui, atrinkdami tuos, kurie tinka tapti pilotais, nors vertiname kiekvieno individo gebėjimus, tačiau kartu rūšiuojame juos pagal amžių: vieni per jauni, kiti per seni, nes tam tikra rizika visada išlieka, kad ir kaip atidžiai tikrintume individus. Grupuodami juos irgi nepanaikiname visos rizikos, vis dėlto ją su-mažiname. Nors insultas ar infarktas gali ištikti bet kokiame amžiuje, vyresniems tokia krizė dažnesnė. Todėl racionalu, kad vengdami aviakatastrofų, pilo-tams nustatome amžiaus ribą.

Įvaikinant, o iš tikrųjų ir gimdant, rizikuojama, kad tėvai nesugebės tinkamai prižiūrėti ir auginti vaikų. (Rizikuoja ir tėvai – juk pasitaiko, kad sūnus

73K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 6

ar duktė gimdytojus nužudo.) Rizika mažinama, keliant įvairius reikalavimus tiems, kurie siekia įsi-vaikinti, dažnai nustatomas tam tikras bandomasis laikotarpis. Turint omenyje homoseksualus kaip grupę, iškyla trys skirtingi klausimai. Pirmas: ar ho-moseksualumas – tai tokia būklė, kuri lemia, kad homoseksualų auginami vaikai yra neišvengiamai žalojami? Antras: ar įvairių patologijos formų tarp homoseksualų esama gerokai daugiau, negu tarp he-teroseksualų, tad leisdami jiems įsivaikinti pernelyg rizikuojame vaikų gerove? Trečias: ar galimai neigia-ma visuomenės reakcija būtų pernelyg didelė kliūtis sveikam vaikų augimui?

Visais atžvilgiais vaikui geriausia augti su jį pa-gimdžiusia motina ir biologiniu tėvu. Bet šios opti-malios galimybės nebelieka, kai visuomenė perima vaiko globą, motinai arba abiem tėvams jo atsisa-kius, būna, kad tėvai praranda teisę auginti savo vaikus dėl netinkamo elgesio, būna, kad abu žūsta ir t. t. Visais tais atvejais vaikas nebeturi galimybės augti su tėvais. Tada lieka trys galimybės: arba jis bus įvaikintas, arba augs prieglaudose, arba juo rūpinsis laikini globėjai. Pirmoji galimybė yra geriausia, nes panašiausia į optimalias sąlygas.

Nors esama neaiškumų ir nesutarimų, vyrauja nuomonė, kad homoseksualumas nėra reikšmin-gas veiksnys, vertinant norinčius tapti įtėviais, nes įvaikių interesai vien dėl to nenukenčia. Svarbesnis yra poros santykių tvirtumas, branda, ekonominis pajėgumas, kiti faktoriai, bet ne seksualinė orienta-cija. Sunku tikėtis, kad visi dėl to sutartų, nes abi pusės linkusios atrinkti tik jų pažiūras remiančius duomenis, juo labiau kad homoseksualų užaugintų vaikų nėra daug. Pagal Amerikos psichologų asoci-acijos oficialiai pareikštą nuomonę, homoseksualu-mas nėra reikšmingas faktorius – 2012 m. birželio 11 d. internete paskelbtame „APA on Children Rai-sed by Gay and Lesbian Parents“ tvirtinama, esą nėra įrodymų, kad homoseksualų poros augina vaikus prasčiau negu kitos. Į antrąjį klausimą atsakyčiau maždaug taip: jeigu tarp homoseksalų porų pato-logija dažnesnė, ją pastebėtume, taikydami visiems

bendrus kriterijus. Tokiu atveju didesnis procentas homoseksualų, pretenduojančių tapti įtėviais, būtų pripažinti netinkamais. Todėl į pirmąjį ir antrąjį klausimus reikėtų atsakyti neigiamai.

Lieka trečiasis klausimas: kiek vaiką žalotų tikė-tinai neigiama kai kurių visuomenės sluoksnių, pir-miausia, bendraamžių, reakcija? Kiek iš jo būtų šai-pomasi, tyčiojamasi? Tokių incidentų neišvengiamai kiltų. Be abejo, ypač pradžioje, reikėtų išskirtinai atidžiai atrinkti įtėvius, rengti mokytojus, jaunimo organizacijų vadovus. Svarbus visuomenės auklė-jimo vaidmuo tektų religinėms bendruomenėms – nesvarbu, kaip vertinami įtėviai, vaikai dėl to nekal-ti, negalima jų skriausti už svetimas nuodėmes. Gal net ir įteisinus homoseksualų santuoką, konservaty-vesniuose kraštuose iš pradžių nederėtų leisti įvaiki-nimo. Tačiau neigiami atsiliepimai nėra principinė kliūtis: negalima žmonių diskriminuoti vien todėl, kad visuomenė nėra pribrendusi. Tai įstatymo įgy-vendinimo sunkumai, kuriuos konkrečiais atvejais tektų spręsti vaikų globos specialistams.

Šiaip ar taip, homoseksualų poros gali turėti vai-kų ne vien juos įsivaikindamos. Vaisingumu lesbie-tės nesiskiria nuo kitų moterų. Netrūksta atvejų, kad moteris išteka, su vyru susilaukia vaikų, o tada išsiskiria ir gyvena su moterimi. Ar visuomenė su-interesuota tokiais atvejais vaikus iš jų atimti? Ma-nau, ne, ypač remiantis aksioma, kad gimdytoja yra geriausia vaiko auklėtoja. Juo labiau kad atimtam vaikui tektų derintis prie kitokios šeimos rutinos, gyventi našlaitynuose ar pas laikinus globėjus. Įstri-go į atmintį 1990 m. rudens, kurį praleidau Kaune, vaizdas – gatvėmis klaidžiojantis internato vaikų būrys. Sunku būtų sukurti efektyvesnę nusikaltėlių gamyklą. Net ir geriausiai tvarkoma tokio pobūdžio institucija nėra optimaliausia aplinka vaikams.

Pagrindinis mano argumentas toks: visuomenė yra suinteresuota skatinti ir remti nuolatinius sek-sualinius homoseksualų ryšius, o teisinė santuoka yra tinkamiausia forma tam užtikrinti. Naujos ins-titucijos kurti nevertėtų. Bet reikia paliesti ir kitą santuokos aspektą – religinį. Katalikams, ir ne vien

74 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 6

jiems, šis klausimas sunkesnis, nes santuoka yra sa-kramentas. Katalikų ir kitų panašių religinių ben-druomenių supratimu, žmonės, vienas kitam pa-sižadėję ištikimai gyventi kartu iki gyvos galvos ir patenkinę visus teisinius reikalavimus, bet negavę sakramentinės santuokos, vis tiek gyvena nuodėmė-je. Formaliai jie neprileidžiami prie sakramentų ir jų dalyvavimas religinės bendruomenės gyvenime nepageidaujamas.

Pabrėžiu, kad religinės bendruomenės yra auto-nomiškos – tik pati Bažnyčia turi teisę nustatyti, kam ir kokiomis sąlygomis leidžiama dalyvauti jos gyve-nime. Suprantama, net ir įteisinus homoseksualias santuokas, Katalikų bažnyčia nebūtų įpareigota jų laiminti, nes tai jos pačios vidinės tvarkos reikalas.

čia ne vieta vertinti katalikišką moralinę teologiją, tačiau keliais sakiniais norėčiau aptarti pastoracinį klausimą. Tikinčių, religingų, homoseksualių katali-kų yra, o būti kitokie jie negali ir negalėtų, net jeigu Bažnyčia to iš jų reikalautų. Tuo atžvilgiu homosek-sualumas kaip būklė negali būti laikomas nusikal-timu. Nuodėmingi būna tik veiksmai ir tiktai tada, kai laisvai, t. y. esant galimybei ir sugebant pasielgti kitaip, pasirenkamas nuodėmingas veiksmas. Pavyz-džiui, šiaip žmonėms pasigerti yra sunki nuodėmė, bet klinikinių alkoholikų pasigėrimas laikomas arba lengvesne nuodėme, arba visai ja nelaikomas, nes su-sivaldyti be intensyvaus gydymo jie nebesugeba.

Tad ką šiuo metu Bažnyčia pastoracijos konteks-te galėtų pasakyti homoseksualams? Tik tiek: jeigu nori katalikiškai gyventi, t. y. priimti sakramentus ir įsijungti į bendruomenę, privalai iki gyvos gal-vos atsisakyti seksualinių poreikių ir to moralinio gėrio, kurio galima siekti, pasak kardinolo Kasparo, tik dalijantis gyvenimu su kitu žmogumi. Tiesa, yra žmonių, iš kurių Bažnyčia reikalauja pasišventimo ir pasiaukojimo, – tai kunigai, vienuolės, vienuoliai. Tačiau jiems Bažnyčia sukuria aplinką, stiprinančią jų ryžtą, jie sulaukia ir antgamtinės paramos. Vis dėlto, nepaisant net tokių idealių sąlygų, išsaugoti celibatą pavyksta irgi ne visiems. O homoseksu-alams našta, bent šiuo metu, ne palengvinama, o

primetama vis didesnė: jie verčiami maskuotis, ap-simetinėti, jiems draudžiama tapti kunigais. Taigi, homoseksualai šiuo metu yra Bažnyčios posūniai: kentėkite, jums padėti atsisakome.

Seksualiniai geiduliai yra tarp sunkiausiai suval-domų aistrų, tad ar teisinga pasmerkti žmones kovoti su jais visą gyvenimą, be jokios pagalbos, be išeities? Mūsų laikais tikėtis celibato (skaistybės) dar sunkiau, nes esame pramoginės kultūros apsuptyje, o ji skati-na kiekviena proga pasismaginti, bet kada ir su bet kuo. Teologija pripažįsta, kad santuoka reikalinga ir tam, kad padėtų suvaldyti seksualumą, nukreiptų jį moraliai vertinga linkme. Bažnyčios akimis, santuo-ka yra išsigelbėjimas, nes sukuria moraliai leistiną erdvę seksualiniam gyvenimui, antraip daug kas būtų pasmerktas nusidėti. Bažnyčia moko: laikinai susival-dyk, būtent iki tol, kol pribręsi santuokai. Manau, tai ne vien moralinis dėsnis, čia slypi ir gili patirties tiesa: daug laimima, kai seksualumas įtraukiamas į visavertį dviejų žmonių bendravimą. Dabartinis Bažnyčios po-žiūris katalikams homoseksualams trukdo šio gėrio siekti, nes tuos, kurie nori su partneriu gyventi viešai, verčia atsisakyti religinės praktikos. Religinis gyveni-mas nukreiptas į tai, kad tikintieji geriau suprastų, ko Bažnyčia moko, jų valią stiprina sakramentai. O iš ho-moseksualų Bažnyčia reikalauja gerokai daugiau, bet jiems duoda mažiau, ypač jei kalbėsime apie aistras, kurias žmonėms suvaldyti sunkiausia.

1 Būtina santuokos sąlyga yra tokia sąlyga, be kurios nebūtų ir santuo-

kos, nors įvykdžius tą sąlygą, santuoka vis tiek dar neįvyksta. (Pavyz-

džiui, būtina santuokos sąlyga yra atitinkamas amžius: nesulaukusieji

atitinkamų metų, nors ir užsiregistruotų vedybų įstaigoje, nebūtų

susituokę.) Pakankama sąlyga yra tokia sąlyga (tiksliau, sąlygos), kurią

patenkinus santuoka įvyktų. Kad būtų paprasčiau, ignoruosiu sveika-

tos, turto, giminystės ir panašias sąlygas.

2 Walter Kasper, Theology of Christian Marriage. New York, 1981, p. 13.

3 Ten pat, p. 7–12.

4 Andrew Greely, Confession of a Parish Priest: An Autobiography, 1986, p.

115

5 Robert H. Vasoli, What God Has Joined Together, 1998, p. 25.

75K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 6

1928 m. rugsėjo 26 dieną į ramų, dažniausiai tik savų žmonių lankomą poetišką Aukštaitijos miestelį at-

keliavo būrys užsieniečių, kurie tarp savęs kalbėjosi vokiškai. Dar labiau vietiniai stebėjosi, kad tai šen, tai ten jie sustodavo ir, pasistatę lengvus molbertus, piešė, tapė… Pavyzdžiui, miestelio turguje. Matyt, jiems, bent jau vadovui, buvo ir daugiau žinoma apie Anykščius. Antraip vargu ar būtų sugalvoję užeiti pas žymiausią miesto gyventoją – vaistininką ir rašytoją Antaną Žukauską-Vienuolį. Su juo susipažinę, prašė papasa-koti apie lietuvių kultūrai brangias istorines vietas. Ne-delsdami išsitraukė pieštukus. Svetingam Vienuoliui sutikus, tiek rašytoją, tiek jo žmoną Leokadiją meniškai įamžino pats ekskursijos vadovas. Tokiu būdu ir mums liko siūlo galas į tą tolimą dieną – Vienuolio portretas kaip dovana liko Anykščiuose, dabar tai vertingas me-morialinio muziejaus eksponatas. Tiesa, kur iškeliavo rašytojo žmonos Leokadijos atvaizdas, nėra žinoma.

O „siūlo“ galą šių eilučių autoriui pamėtėjo rūpes-tingas Anykščių memorialinio muziejaus direktorius Antanas Verbickas. Dailininkas, nupiešęs susikaupusį Vienuolio veidą, pasirašė Buhe – šis žodis tapo vedliu.

Leonas StEPANAUSKAS

KAs sVEČIAVosI ANyKšČIUosE prieŠ 85 Metus?

Tai juk ne kas kitas, o Walteris Buhe, garsiosios Grafi-kos ir knygos meno akademijos Leipcige profesorius, ten dirbęs nuo 1920 iki 1947 m. Kitų „ekskursijos“ da-lyvių vardus ir pėdsakus nelengva nustatyti. Akademi-ja archyvo neturi. Walterio Buhe’s kūrybos didelę dalį prarijo Antrojo pasaulinio karo ugnis.

Pasirodo, net ir tokiais atvejais nereikia nuleisti rankų. Tarsi nieko bendra su mūsų paieška negalėjo turėti muzika, ypač daugelio taip mėgstamas džiazas. Pagerbiant vieną žymų vokiečių muzikantą, orkestrų kūrėją, puikų gitaristą Thomą Buhe, pabrėžta, kad jis augęs meno apsuptyje. Tėvas buvo dailininkas, knygos meno žinovas. Taigi profesorius Walteris Buhe.

Džiazo veteranas apie savo gyvenimą parašė knygą, kurioje skirta vietos ir tėvui. Vienas skyrius iškart pri-kausto dėmesį – Walteriui Buhe’i Lietuva buvo gerai pažįstama žemė! Jo likimas panašus į rašytojo Arnoldo Zweigo, parašiusio romaną „Mindaugas II“ (toks verti-mo į lietuvių kalbą pavadinimas). Hermanno Budden-siego, kuris į vokiečių kalbą išvertė Kristijono Donelai-čio „Metus“. Šie trys vyrai – vokiečių armijos kareiviai (beje, turintys neaukštus karinius laipsnius), per Pirmąjį

Walter Buhe

Laikai ir žmonės

76 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 6

pasaulinį karą tarnavę okupuotoje Lietuvoje. Walteris Buhe buvo Vilniuje leidžiamo armijos laikraščio Wilnaer Zeitung „iliustratorius“. Tada ir įsimylėjo istorinę lietuvių sostinę, jos gatveles, ten bruzdančius žmones, paslaptin-gąjį žydų getą. Beje, lankėsi ir kitose vietose... Ir nuolatos piešė. Štai kas sugundė jį vėl pamatyti šį kraštą.

1928 m. iškylą į Lietuvą jis aprašė Leipcigo spaudoje. Atvykėlius pastebėjo ir lietuvių laikraščiai, pavyzdžiui, kauniškis Naujas žodis (1928 m. 18 nr.). Ten profesorius išklojo visus tos kelionės sunkumus, nes „dailininkų“ kišenės buvo pustuštės. Po pralaimėto karo Vokietiją alino ekonominė krizė. Gal todėl vasaros kelionė buvo nukelta į rudenį. Per tuometinius Rytprūsius pirmiau-sia keliauta į dailininkų šlovinamą Kuršių neriją. Ža-vėjosi, stebėjosi, piešė... Energingasis kelionės vadovas rašo, kad netrukus per Klaipėdą su smarkiai plakančio-mis širdimis patraukė į Lietuvos gilumą:

„Nakties kelionė į Panevėžį. Rytą važiavome per pievas ir laukus, – tai čia ta LIETUVA, kurią daugelis buvo matęs tik vaizduotėje...Visi nustebome Panevėžyje radę nematytai margą ir labai judrų gyvenimą. Gatvė-se, žmonių namuose... Net turėjome galimybę patekti į svečius. Su kokiu jausmu piešta ir tapyta, galėtų vietos piliečiai paliudyti... Antra vertus, vietos žmonių domė-jimasis mūsų menu įgijo net tokių formų, kad charak-teringesnes miesto gyvenimo ypatybes galėjome atvaiz-duoti tik iš balkonų. Gaivinančią įtaką darė visuotinis palankumas, kurį visur jautėme... Susipažinome net ir su lietuviškos virtuvės tautiškais valgiais. Ypatingas siurprizas mums buvo lėlių teatras vienoje šeimoje. Su savo darbo lėlėmis...“

Po to keliauta į Anykščius pagal iš anksto numatytą planą. Pakeliui gėrėjosi gamta, bet ne kelio patogumais, nes važiuota sunkiuoju automobiliu (turbūt sunkvežimiu): „Pro gėlėse skęstančius kaimus, senas kapines su aukštai iš-kilusiais kryžiais...“ Iš įsismaginusios plunksnos profeso-riui išprūsta sakinys, kuris aiškiausiai jį sieja su praeitimi:

„...Vis nauji, giliai į atmintį įsiskverbę ir ilgesį kelian-tys įspūdžiai iš Lietuvos.“

Pagaliau pasiektas kelionės tikslas:„Atvykome į Anykščius. Čia kaip tik patenkame į at-

laidus ir didelį turgų. Kaip čia marga. Krautuvės ir pala-

pinės, banguojančios žmonių minios pusiaudienio saulės spinduliuose... Nors pavėlavome, bet esame karštai svei-kinami, nuoširdžiai sutinkami. Deja, kitą dieną blogas oras, negalime aplankyti kaimų... Tačiau ir Anykščiuose netrūksta įspūdžių. Nekreipėme dėmesio net į lietų. Už-trukome kelias dienas. Studijavome vietos įžymybes... Ir toks žmonių draugiškumas. Va, vietos seserys vienuolės mieliausiai priglaudė mūsų paneles. Vienas anykštėnas mus vietiniu vaisių vynu pavaišino...“

Spaudoje skelbtuose kelionės įspūdžiuose pami-nėta organizacija, parėmusi vokiečių „dailininkų“ kelionę į Lietuvą. Tai Lietuvių–vokiečių kultūrinio bendradarbiavimo draugija. Profesoriaus sūnus Thomas visa tai įdomiai papildo: jo tėvas buvęs ir nuoširdus pedagogas, itin atsidavęs studentams, norėjęs kuo geriau juos lavinti. Organizuodavo eks-kursijas į kaimynų žemes, į vietas, kurios jam buvo įdomios. Kartais ir pagudraudavo – studentus pri-statydavo kaip brandžius menininkus, nes šiems lengviau rasti rėmėjų.

„Kaune taip pat įspūdžių margumynas. Deja, jau ma-žai turėjome laiko viską apžiūrėti. Pirmiausia surengėme improvizuotą savo kelionės darbų parodą. Mat aplankė-me Meno mokyklą, susitikome su mokiniais ir mokyto-jais. Pažymėtina disciplina dailininkų dirbtuvėse... Lan-kėme ir muziejus, kurių rinkiniuose tiek daug įdomaus ir paskatinančio. Mums suteikė progą aplankyti ir operą. Įspūdis puikus! Įdomu, kad publika tikrai elegantiška,“ – rašo Walteris Buhe.

Ypač sužavėjo susitikimas su Meno mokyklos moki-niais ir mokytojais:

„Vakaras, kokį gali tik dailininkai surengti. Jaukus, harmoningas, be politikos.“

Thomas papasakojo, kad jo tėvas senatvėje grįžo į savo gimtinę, į viduramžių miestą Ašerslėbeną Harco kalnų prieigose, beje, kaimynystėje su Kvedlinburgu, kur šiek tiek daugiau kaip prieš tūkstantį metų vienuo-lyno kronikoje įrašytas vardas Litua (Lietuva)… Ašers-lėbene jis irgi daug tapė, kūrybos palikimas, įvairūs dokumentai, laiškai saugomi miesto muziejuje. Ar tai ne užuomina, kad Anykščiai galėtų artimiau susidrau-gauti su Ašerslėbenu?!

77K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 6

Antano Baranausko laikysena

Martynas Jankus, važinėdamas po Lietuvą kurti Aušros platinimo tinklo, buvo susitikęs ir su Antanu Baranausku, kuris jam vokiškai išdėstęs, esą leisti tokį laikraštį beprotystė, nes norintys šviestis lietuviai bus tremiami į Sibirą, o lietuvių šviesuomenei visiškai pa-kanka lenkų raštijos, ir tuo reikalas baigtas.1

Poeto ir vyskupo pozicija tautinio atgimimo ir Aušros atžvilgiu vertinta įvairiai, nuo beatodairiško smerkimo iki bandymų suprasti ir pateisinti asme-nybę, susiskaidžiusią į tris dalis – poetą patriotą, polonofilą, vyskupą. Aiškinti Baranausko fenomeną, atsižvelgiant į paskirus gyvenimo tarpsnius, Zigmas Kuzmickis pasiūlė 1925 m. pradžioje.2 Pasak jo, po-etas linkęs į bajoromaniją, būdingą išsilaisvinusiems valstiečiams. Czesławas Miłoszas „Gimtojoje Euro-poje“ apie laikus prieš 1863-iųjų sukilimą rašė, kad žlugusiai šlėktai išbėgus į miestus, seni įpročiai ir papročiai išnyko ne visur, lenkų proletariatas turėjo nemažai šlėktiškų bruožų, jau nekalbant apie inteli-gentiją, glaudžiai susijusią su dvarų likučiais.3

Baranausko laikyseną tautos atžvilgiu griežtai ver-tino Juozas Tumas: išėjęs lenkų mokslus, „persisun-kė“ jų dvasia visam gyvenimui, nepaisant to, poetas

Laikai ir žmonės

Algirdas GRIGARAVIČIUS

AušroS ŽlUGIMAs: APlINKybės IR dAlyVIAI

esąs jautriausias inteligentijos nuotaikų (ūpo) iki 1863 m. sukilimo reiškėjas.4 1910 m. velionį vysku-pą kaltino dar rūsčiau: buvęs despotiškas, nesiskaitė su „valdomos vyskupijos nuomonėmis“, įvesdinėjo „lenkiškas evangelijas ir suplikacijas“ ten, „kur di-džiausi lenkintojai jų nereikalavo ir neįvedė“, neap-kentė lietuvių sąjūdžio nuo 1882 m.5 Panašiai teigė ir Juozapas Stakauskas, lietuviškos sąmonės pasi-reiškimo kunigų seminarijose tyrinėtojas: nors buvo lietuvis, visur diegė lenkiškas pamaldas.6 Minint 100-ąsias Baranausko gimimo metines, rašyta, kad „nekęsdamas rusų, visiškai persiėmė lenkų apašta-lavimo idėjomis“.7 Pasak kunigo Vincento Bijeikos, širdyje buvo tikras lietuvis, bet netikėjo tautos at-gimimu, todėl įkalbinėjo eiti išvien su lenkais.8 Tai tikslesnė vyskupo charakteristika. Algimantas Ka-tilius nustatė, kad Seinų vyskupas 1898 m. paren-gė anketą kalbų vartojimo klausimu ir išsiuntinėjo po parapijas, tačiau gautais atsakymais nesirėmė, spręsdamas kalbines problemas, manė, kad reikia laikytis senų tradicijų, nieko nevalia daryti be vys-kupijos vyresnybės žinios.9 Seinų vyskupo sekreto-riaus prelato Juozo Laukaičio liudijimu, kai 1897 m. gruodžio 27 d. Baranauskas atvyko į Seinus, sklan-dė gandas, kad esąs karštas lietuvis, laukta didelių

78 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 6

permainų, deja, viešajam lietuvių gyvenimui be savo raštų, eilių ir vertimų nieko reikšminga nepadarė.10

Kauno kunigų seminarijos klierikas Marcijonas (Povilas) Jurgaitis (1855–1926) artimam draugui Jonui Šliūpui 1880 m. kovo 27 d. laiške pranešė, kad Baranauskas padrąsinęs Juozą Miliauską dėl jo vei-klos tarp Rygos lietuvių, viešai perskaitė rygiečio laišką, ir tai iš dalies pakeitė klierikų požiūrį į lietu-vių kalbą. Be to, pritarė sumanymui leisti ten lietu-višką laikraštį. Lietuvystės pusėn seminarijos auklė-tinius suko ir entuziastingų Šliūpo laiškų ištraukos, kurios buvo garsiai skaitomos ir aptariamos. Balan-džio 6 d. jis pasigyrė gavęs dvi poeto „daines“ su gai-domis. 1881 m. vasario 4 d. laiške džiaugėsi, kad iš 90 klierikų nemažai lietuvininkų ir lietuvių kalbos mylėtojų, o mokytojai – tvirti lietuvininkai, ypač Baranauskas, kuris neduoda persirašyti savo lietu-vių kalbos gramatikos, teisindamasis, kad nuolatos ją taiso ir papildo.11

Lietuviškai eiliuoti Baranauskas nevengė ir daug vėliau, tą liudija, pavyzdžiui, Aleksandro Merkelio paskelbtas Plungės dvaro svečių knygos 1897 m. birželio 18 d. įrašas.12 Klierikas Juozapas Žebrys, kuriam imponavo raginimai dirbti lietuvystės labui, 1881 m. gegužės 13 d. laiške pranešė, kad semina-ristai pritaria Šliūpo sumanymui leisti lietuvišką laikraštį. Kitame tų metų laiške guodė draugą, su-sikirtusį su senų pažiūrų kunigais ir plikbajoriais, džiaugdamasis, kad seminarijos inspektorius ru-sams aiškiai pasakęs: negalima valgyti duonos mūsų vyskupystėje tiems, kurie nemoka lietuviškai.13 Laiškuose rašė, kad su kitais klierikais gyvai svars-to, koks bus tas lietuviškas laikraštis, o parvažiavę namo per Velykas ketina tirti Vilniaus gyventojų nuomonę šiuo klausimu.

Šliūpo pažiūros jau tada buvo kovingos. Neišsiųs-tame 1881 m. sausio 27 d. laiške Jurgaičiui rašė, kad kiekvienas mokytas vyras gali būti „dvasiškas tėvas“, dabar kunigai galvoja „esą neužkabinami ir nėra kaip“, bet laikas, kai reikės atsiskaityti su Tėvyne, ateis ir no-rėtųsi, kad gėris nusvertų pyktį. O dėl lenkų pridūrė: jeigu eis prieš lietuvystę, bus „muštinė“.14

Pasak prelato Motiejaus Dabrilos (1846–1935), kai atsirado tvirtesnė viltis, vyskupas Baranauskas liepęs kunigams sudėti pinigų, kad Senate Peterbur-ge būtų iškeltas klausimas dėl lietuviškos spaudos grąžinimo. už porą tūkstančių rublių tai padaryti turėjęs Rusijos advokatų karaliumi vadintas Vladi-miras Spasovičius (1828–1907).15

Vis dėlto bendraudamas su kitais, net artimaisiais, vyskupas, atrodo, teikė pirmenybę lenkų kalbai. Kai būsimąjį rašytoją Antaną Žukauską-Vienuolį moti-na pristatė dėdei Seinuose, į lietuvišką pasisveikini-mą šis atsakęs lenkiškai.16

Paskutinę gyvenimo dieną pastabų knygelėje Bara-nauskas rašė: „Pasižadu visu kuo ir visame kame pa-vesti savo likusį gyvenimą Dievo valiai, kad Jis būtų su manim, kad būčiau apkuoptas iš visų mano gyve-nimo nusidėjimų. Neieškoti jokios vietos, jokio už-siėmimo, nieko netrokšti ir nieko nesibijoti. Kad tik Dievą ištikimai ir amžinai mylėčiau...“17 Stiprus as-kezės išpažinimas. Vyskupo dienotvarkė visada buvo griežta: penkios valandos miego, visa kita darbui ir maldai. Pradėjęs ką veikti, atkakliai eidavo iki galo, todėl, vieno artimo draugo liudijimu, dažnai likdavo nesiprausęs, pasišiaušęs, skalbinių nekeitęs.18

Pasirodžius Aušrai, Kauno kunigų seminarijos klierikai suprato reikalą lavintis rašyti lietuviškai. Keletas jų, redaktoriumi išsirinkę Aleksandrą Dam-brauską (Adomą Jakštą), 1884 m. (1883 m.?) pra-dėjo leisti rankraštinę Lietuvą. Po ketvirto numerio tai iškilo aikštėn, ir seminarijos inspektorius Anta-nas Baranauskas, pasak Juozo Tumo, „įsakė tą per ankstyvą darbą pamesti“.19 Vėliau Jakštas pasakojęs Stakauskui, kad inspektorius gyrė sumanymą, bet bijojo užsitraukti caro valdžios nemalonę ir padary-ti žalos seminarijai, todėl paprašė liautis.20

1884 m. vasarą Jankui tvarkant Aušros leidybą, ją platinti atsisakė Juozas Miliauskas-Miglovara, nors per jo rankas Rygoje iš pradžių pereidavo apie 150, vėliau iki 200 egzempliorių, kuriuos siųsdavo į As-trachanę, Sibirą, Lenkiją. Pasak Rapolo Šaltenio, atsisakymas susijęs su tuo, kad pradėta užgaulioti kunigus, ypač vyskupą Motiejų Valančių.21 1932 m.

79K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 6

Šiaurės Lietuvos bendradarbiui Miglovara aiškino, kad Aušrą redaguojant Šliūpui, imta užsipuldinėti kunigus, „ypačiai kai kartą užgavo vysk. Valančių, aš nuo laikraščio gabenimo atsisakiau“.22 Anksčiau skelbtame pokalbyje buvo užsiminęs: „Vėliau ku-nigai „Aušrą“ ėmė nekęsti, kai kurie žmonių aki-vaizdoje ją draskė.“23 Kunigas aušrininkas Juozas Lideikis (1860–1898) apgailestavo, kad kunigija puldinėja Aušrą, net ir pasitraukus Šliūpui. Buvęs karštas skaitytojas ir rėmėjas nepalankiai atsiliepė apie dvyliktą 1885 m. numerį, esą mėnraštis mažai pasitaisęs, užkliuvo ir į 1886 m. kalendorių įdėti ki-tataučių ir kitatikių moteriškių, kitų „miesto plium-pų“ atvaizdai.24

Basanavičius 1883 m. liepos 14 d. gydytojo kalen-dorėlyje pasižymėjo išsiuntęs Mikšui laišką su ran-kraščiais Aušrai, parašęs Vincui Pietariui ir Antanui Baranauskui. Tai vienintelis laiško poetui paminė-jimas 1880–1883 m. kalendorėliuose. Kitas svarbus įrašas datuotas sausio 23 d., kai pasiuntęs Mikšui leidinio prospektą ir „artikulus“ „Skruzd[ės] atsi-lankimas“ ir „Liet[uvos] pamineimas“ (taip perva-dinęs Baranausko „Dainu dainelę“), o 29 d. – „Pra-kalbą“.Pirmąjį mėnraščio numerį Prahoje daktaras gavęs balandžio 13 d.25 Autobiografijoje užsimena, kad per atostogas grįždamas iš Maskvos universite-to ar vykdamas atgal užsukdavęs į Kauną ir Vilnių pas Baranauską ir Kazimierą Jaunių, kuriuos priskyrė prie „tvirtesnių“ lietuvių. Keturis kartus nurodo ir ap-silankymo datas: 1878 m. birželio 5 d, 1879 m. rugsėjo 15–18 d., kai tris dienas praleido kartu su jais, 1880 m. birželio 20 d. ir 1882 m. spalio 6 d., prieš pasirodant Aušrai.26 Atsiminimuose aprašė vakarieniavęs pas Jaunių ir iki vidurnakčio jiedu šnekėjosi įvairiais lingvistikos klausimais.27 Tas bendravimas daktarui palikęs gilų įspūdį, o jų susirašinėjimas tapo viena iš trakologijos paskatų. Beje, Mečislovas Davainis-Silvestraitis 1884 m. sausio 13 d. laiške Basanavičiui užsimena, kad santykių pradžioje daktaru žavėjosi ir „Anykščių šilelio“ autorius.28

Atsiminimus apie Vincą Kudirką, skelbtus Vieny-bėje lietuvninkų 1903 m. nr. 9–11, Basanavičius baigė

pastraipa, kad Aušra nebuvo įgijusi „mūsų klerika-lų“ palankumo, nes Baranauskas per lenkų laikraštį Przegląd Katolicki jai „taip nemaloniai užkirto ke-lią“. Sutikęs su Kudirkos argumentais, gaivinti Aušrą atsisakė, palikdamas atvirą kelią naujos kartos atsto-vams, kurie ketino, „kas ir reikalinga buvo, drauge eitie su kunigija.“ Tuo pačiu laiku, vasario 9 d. laiš-ke, teiraudamasis Juozapo Švedo, koks yra pasakų, kurias Baranauskas rinko, padedamas klierikų, liki-mas, vadina jį „mano senovės geru bičiuliu“.29

1883 m. vasarą Basanavičius, atsakydamas į lenkų laikraščio Dziennik Poznanski ironiškus pasišaipy-mus iš tautinio lietuvių sąjūdžio, rašė, kad tuo siekia-ma sukelti prieš Aušrą kunigus, apie kuriuos joje nė žodeliu neužsiminta, labai gerai žinant, „kad mūsų mylimi ir tikrai lietuviški kunigai tokiais nieknie-kiais, kaip platinimas lenkystės, niekados neužsiėmė ir neužsiima“.30 Istoriją, kodėl pašlijo Baranausko santykiai su Aušra, daktaras autobiografijoje aprašo taip: „Nors visa raštų medega ėjo per mano rankas bei redakciją, suvis be mano žinios pirmame „Auszros“ numeryje patalpinta tūlas straipsnis, kursai sukirkino kunigiją. Mat J. Mikšas, tarytum norėdamas išban-dyti savo plunksną, patalpino laikraštyje niekam ne-tikusią neseniai išėjusią Kraševskio „Witolo raudos“, Višteliausko verstos, recenzijukę, kur jis parašė: „Kas Grikonams Odisseja su Ilijada, Rimijonams Enejida, Židams Senasis Testamentas, krikščionims Naujasis Testamentas – tai mums, kaipo lietuviams, šita gies-mė Witolo rauda pirmoji dalis anos didžios epopejos, vardu „Anapielas“ ir t. t. Cituoti čia žodžiai, be takto, be gilesnės dalykų pažinties parašyti, suerzino kuni-giją ir kun. A. Baranauskas, iš kurio tokio elgėsio nebuvau laukęs [išskirta mano – A. G.], pasiskubi-no per „Przegląd Katolicki“, kurį tuomet visi Lietuvos kunigai skaitydavo, su protestu ne tik prieš tai, kad jo nesiklausęs patalpinau „Auszroje“ jo rašytą vieną dainą, bet ir prieš tą Mikšo nelemtą Witolo raudos su Naujuoju Testamentu palyginimą. Rods, aš, radęs tą jojo recenziją, uždraudžiau tokius niekniekius dau-giau „Auszron“ be mano žinios kaišioti, bet jau buvo per vėlu: ir tie kunigai, ką „Auszros“ nė akyse nebuvo

80 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 6

matę, pradėjo į mūsų darbą šnairai žiūrėt ir atsisa-kė nuo jos skaitymo ir skleidimo. Prie šito dar ir keli ginčų straipsniai su lenkais ir sulenkėjusiais Lietuvos bajorais dalinai užkenkė mūsų laikraščiui, neminint jau to, kad rusų policija, gaudydama ir degindama sugautą „Auszrą“, tarpais neleido jai Lietuvoje pla-tintis. Prie vislab šito prisidėjo dar ir kitos nelaimės: nereguliaris laikraščio spausdinimas, jo leidimo su-vilkinimas iš tūlos man dabar nežinomos priežasties, kuri privertė patį Mikšą iš savo krašto bėgti ir gana ilgą laiką Žemaitijoj pas Davainį-Silvestravičių Da-vainavo dvare, kur jis slapstydamasis gyveno. Tai at-sitiko, kiek atsimenu, rugsėjo mėnesyje.“31

Į pirmą Aušros numerį be poeto žinios įdėtą „Dai-nu dainelę“, kuri buvo išplitusi nuorašais, daktaras pervadino „Lietuvos senovės paminėjimu“. Nubrau-kė penkis pabaigos posmus, liudijusius apie maištin-gas lenkiško jaunimo nuotaikas prieš 1863 m. suki-limą. Tekstą, anot Reginos Mikšytės, negailestingai sudarkė, dvieilio „Dievas gelbėjo ir pažadėjo / kad nebus ponų ir dvarų“ eilutę pertaisė į „kad atsiųs mums laiką gerą“.32 Mat siekdamas, kad Aušra taptų visų lietuvių laikraščiu, vengė socialinių užuominų. Poeto raštų rengėjai pastabose nurodo, kad buvo pakeista 1–2, 17–20, 37, 40–41, 63–64, 66 eilučių prasmė.33

Egidijus Aleksandravičius spėja, kad Baranaus-ko poziciją Aušros atžvilgiu lėmė vyskupo pareigų laukimas ir trapus tikėjimas, gal carinė valdžia vis dėlto atsisakys asimiliacinės politikos ir sugrąžins lietuviams spaudą.34 1883 m. rugsėjo 2 d. jis buvo paskirtas prelatu, o kitų metų gegužės 31 d. – vysku-pu sufraganu.

Kai 1883 m. gegužę Peterburge ėjęs lenkų savai-traštis Kraj paskelbė Aušros anotaciją su pirmo nu-merio bendradarbių sąrašu, Baranauskas, nežinia, ar savo noru, ar paveiktas aplinkinių, parašė savai-traščio redakcijai, kad atsiriboja nuo aušrininkų. Birželio mėnesį kiek papildytą laišką vokiečių kalba nusiuntė Aušrai, yra išlikęs Mikšo vertimas į lietu-vių kalbą. Baranausko tekstą Kraj išspausdino liepos 7 d., o Basanavičiaus atsakymą – 14 d. Jaunąjį redak-

torių, matyt, smarkai išgąsdino Kraszewskio poemos recenzijos vertinimas, kaltinimai, esą Aušra įžeidi-nėja tikinčiųjų jausmus ir pastaba, kad pamaldūs lie-tuviai labai pasitiki dvasininkais, todėl lietuviškame leidinyje radę jiems pažįstamo kunigo vardą, laikys jį „valną nuo visų užmetinėjimų“. Baranauskas gerano-riškai įspėja: tikslo šviesti liaudį niekas piktai nepri-ims, o linkės geriausio pasisekimo, svarbu, kad ge-rus norus sektų „tikrasis daikto išmanymas“, teisingi mokslo teiginių vertinimai, neįžeidinėjant šventojo tikėjimo, pamaldžios liaudies ir protėvių palikimo, išlikusio visuomenės papročiuose.35

Galutinį tašką padėjo Baranausko atsakymas į daktaro straipsnį „Lenkai Lietuvoje“, paskelbtas 1883 m. rugsėjį.

1893 m., kai buvo minimas Aušros dešimtmetis, spaudoje susikirto du svainiai – Davainis-Silvestrai-tis pareiškė, kad pradėjusį eiti mėnraštį Šliūpas ir Šiaulių, ir Raseinių apskrityse platino, padedamas socialistų, kurie po lietuvystės priedanga skleidė sa-vas idėjas. Tai sukėlė ant kojų žandarus, kurie paš-tuose pradėjo atplėšinėti lietuvių inteligentų gauna-mą korespondenciją, gąsdino kratomis ir areštais, o bajorai lenkai, bijodami „mužikų“ pakilimo, tapati-no juos su socialistais ar nihilistais. Po kurio laiko rusai, supratę, kad lietuvių atbudimas yra priešingas kosmopolitiniam socializmui, į lietuvystės dalykus ėmė žiūrėti pro pirštus (vėliau net aiškino, esą lietu-vius persekiodavo tik lenkų kilmės žandarai).

Prieš Aušrą nusistatę kunigai laikraščio bendra-darbius pašiepiamai vadino „aušrininkais“. Davai-nis-Silvestraitis su kartėliu ir nusivylimu rašė, kad lietuviams pykstantis, tuoj grasinama: platini lietu-viškus raštus, rašai straipsnius, susirašinėji su Prūsi-ja, „nemandravok, nes asz ant tavęs maskolius užve-siu“. Priminė, kad per 1863 m. sukilimą bajorai irgi vaidijosi, bet politikos dalykuose išdavysčių vengė, nors ir žinojo didžiausias vienas kito paslaptis.36

Šliūpas apie savo ryšius su socialistais smulkiau papasakojo laiške Mykolui Biržiškai. 1883 m. pava-sarį ir vasarą jis gyvenęs grafo Vladimiro Zubovo namuose, kur parašė trejetą karštų brošiūrų. Neto-

81K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 6

li Kuršėnų, Bilevičių dvare, vidurvasarį įvyko žemaičių bajo-raičių pokylis, buvo aptarta politinė eko-nominė krašto padė-tis, surašyta keletas revoliucinio ūpo re-zoliucijų. Ta žinia, per klierikus pasieku-si Baranauską, turėjo sukelti jam nerimą. Jis, matyt, žinojo ir apie Šliūpo svečiavi-mąsi Žemaitijos dva-ruose 1882 m. kartu su lenkų Proletariato partijos įkūrėju Liu-dviku Janavičiumi, kai rinko aukas revoliucionieriams.37

Manytume, Baranauskui, Kauno kunigų semina-rijos inspektoriui, nepatiko tarp klierikų populia-raus Šliūpo, susidėjusio su socialistais ir nihilistais, straipsnis apie Simoną Daukantą, o ypač – aktyvus dalyvavimas, platinant Aušrą. Svarbiausiu lietuvių priešu būsimasis vyskupas laikė stačiatikybę ir caro valdžią. Jis negatyviai vertino antiunijines Basana-vičiaus nuostatas, kurias skleisdamas daktaras ti-kėjosi ne tik lotynų abėcėlės grąžinimo, bet ir rusų valdžios paramos kovoje su lenkais katalikais. Taigi nuo tautinės spaudos pirmagimio poetas atsiribojo dėl daugelio veiksnių. Vis dėlto svarbiausias moty-vas greičiausiai buvo tas, kad pasauliečiai kėsinasi perimti iš katalikų dvasinio vadovavimo Lietuvos visuomenei monopolį. Žinant išdidų ir karštą vys-kupo būdą, sprendimas buvo staigus ir galutinis. „Prieštaravimo žmogus“,38 pasak Juozo Ambrazevi-čiaus, nemėgo ilgesnį laiką būti kieno nors įtakoje, bent jau taip manė Jonas Totoraitis.

Vyskupas, net išėjęs į amžinybę, darė įtaką lenkų ir lietuvių santykiams. 1904 m. pabaigoje Vilniaus ži-nių dvylikto numerio vedamajame dar esama sutari-

mo gaidų, pritariama nuomonei, „kas Lietuvą pripa-žįsta per savo tėvynę, Lietuvos istoriją per savo, kas nuo senų senovės šiame krašte gyvena – tas lietuvis, ar jis gerai moka lietuviškai, ar visai nesupranta“,39 pabrėžiama, kad dienraštis neskaldo visuomenės. Tačiau kovo mėnesį pasirodžius Kazimiero Prapuo-lenio straipsniui „Reikia mums vyskupo lietuvio“40 apie lenkų žygius Romoje, užkertant kelią kandida-tams lietuviams į vyskupo vietą Seinuose, prasidėjo karšta polemika, davusi dingstį dramatiškai abipu-sių priekaištų ir aiškinimųsi virtinei.

Pritarčiau Aleksandravičiaus įžvalgai, kad Ba-ranausko požiūris į tautinį atgimimą – tai XIX a. vidurio kelias, pasibaigęs 1863 m. sukilimo pralai-mėjimu. Po keliasdešimties metų, XIX a. pabaigos lietuvių ir lenkų tautinių sąjūdžių kontekste, tai buvo iš dalies jau anachronizmas, dramatizavęs visą vyskupo gyvenimą.41

Vytautas Kavolis pirmąjį mūsų tautinės sąmonės brendimo tarpsnį pavadino „basanavičiška emoci-ne identifikacija su tauta“.42 Pirmasis tokio pobū-džio dvasinis potyris – peržengus varganos trobos slenkstį, klausytis pasakų, dainų, mįslių ar legendų

Istorinis atvirukas

82 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 6

ir jas užrašinėti, pripažįstant būtinomis vertybėmis, tokiomis kaip turtas, kilmė ir garbė, tapatinantis tiek su jomis, tiek su tautiečiais, išlaikiusiais tą dvasinį turtą. Basanavičius tai darė gimnazijos ir universi-teto laikais, o Baranauskas visuomeniškai vis labiau tolo nuo gimtosios pastogės, nors ir neprarado as-meninės platoniškos meilės jai.

1 L. Dinienė, Spaustuvininko Martyno Jankaus atsiminimai, Knygotyra,

1991, t. 17 (24), sąs. 1, p. 88.

2 Z. K. Antanas Baranauskas, Trimitas, 1925 m. kovo 26 d. ir balandžio 2 d.,

nr. 12, 13, p. 365-–371, 401–408.

3 Cz. Miłosz, Gimtoji Europa, Vilnius: Regnum fondas, 2003, p. 31.

4 J. Tumas, Lietuvių literatūros paskaitos. Draudžiamasis laikas. Antanas

Baranauskas (1835–1902), Kaunas: „Vaivos“ b-vė, 1924, p. 29, 41,

71–75, 81.

5 Seinų vyskupo Antano II ingresas, Viltis, 1910 m. birželio 23 d., nr. 70, p. 1.

6 J. Stakauskas, Lietuviškoji sąmonė Seinų seminarijoje, Tiesos ke-

lias,1939, nr. 9, p. 642.

7 J. P-kis. Giesmininkas Antanas Baranauskas, Diena, 1935 m. sausio 20

d., nr. 3, p. 2.

8 J. Stakauskas Lietuviškosios minties pasireiškimas Žemaičių seminari-

joje, Tiesos kelias, 1938, nr. 11, p. 752.

9 A. Katilius, Pridėtinių pamaldų kalba Seinų vyskupijos bažnyčiose: XIX–XX

a. pradžia, In: Vyskupo Antano Baranausko anketa dvasininkams (1898 m.),

Parengė A. Katilius, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2012, p. 14.

10 J. Stakauskas, Lietuviškoji sąmonė Seinų seminarijoje, Tiesos kelias,

1940, nr. 3, p. 103.

11 LLTI BR, F1-4105, lapai nenumeruoti.

12 A. Merkelis Antanas Baranauskas, Lietuvos aidas, 1935 m. sausio 19 d.,

nr. 16, p. 6 (Originalas: VUBRS, F1-E232, p. 6–7).

13 LLTI BR, F1-4109, lapai nenumeruoti.

14 LMABRS, F218-2, L. 1 a. p.

15 J. Vencius, mokyt[ojas], Priešaušrinis katalikų veikimas spaudoje, Šalti-

nis, 1933 m. gegužės 27 d., nr. 21, p. 290.

16 J. Tumas, A. Žukauskas-Vienuolis, Lietuvos aidas, 1932 m. gegužės 18 d.,

nr. 110, p. 3.

17 Pamięci ks. Biskupa Baranowskiego. Mowa wygłoszona na pogrzebie

przez ks. A. Staniulisa, Warszawa: Księgarnia „Kroniki Rodzinnej“, 1903, s. 11.

18 St. J. V. Vyskupas Antanas Baranauskas, Šaltinis, 1927 m. gruodžio 3 d.,

nr. 49, p. 770–771.

19 J. Vaižgantas, Aleksandras Dambrauskas (Adomas Jakštas) ir jo laikai,

In: Skaitymai, 1921, II knygos, p. 133.

20 J. Stakauskas, Lietuviškosios minties pasireiškimas Žemaičių seminari-

joje, Tiesos kelias, 1938, nr. 11, p. 754.

21 R. Šaltenis, A. a. Miglovarai gęstant, Naujoji Romuva, 1937, nr. 11, p. 257.

22 Pas aušrininką J. Miglovarą-Miliauską, Šiaurės Lietuva, 1933 m. kovo 19 d.,

nr. 12, p. 3.

23 Pas dviejų „Aušrų“ kūrėją, Diena, 1929 m. lapkričio 11 d., nr. 67, p. 6.

24 A. Jakštas-Dambrauskas, Užgesę žiburiai. Biografijų ir nekrologų rinki-

nys, Kaunas: Zavišos ir Steponavičiaus spaustuvė, 1930, p. 250.

25 LLTI BR, F2-6, lapai nenumeruoti.

26 D-ro Jono Basanavičiaus autobiografija, Vilnius: Lietuvių mokslo drau-

gija, 1936, p. 22, 26, 30, 41.

27 J. Basanavičius, Mano atsiminimai apie kun. Jaunių, Viltis, 1908 m.

kovo 7 d., nr. 29, p. 5.

28 LLTI BR, F2-815, lapai nenumeruoti.

29 J. Basanavičius, Rinktiniai raštai, Vilnius: Vaga, 1970, p. 631, 777.

30 Birsztonas, „Auszra“ ir „Dziennik Poznanski’s“, Auszra, 1883, nr. 7, p. 195.

31 D-ro Jono Basanavičiaus autobiografija, Vilnius: Lietuvių mokslo drau-

gija, 1936, p. 93.

32 R. Mikšytė, Antanas Baranauskas, Vilnius: Vaga, 1993, p. 69.

33 A. Baranauskas, Raštai. I. Poezija, Vilnius: Baltos lankos, 1995, p. 486.

34 E. Aleksandravičius, Giesmininko kelias, Vilnius: Versus aureus, 2003, p. 167.

35 V. Biržiška, A. Baranausko laiškas „Aušros“ redakcijai, In: Mūsų senovė,

1937, t. 2, nr. 1(6), p. 148–150; A. Baranauskas, Raštai. VII/1. Dienoraštis.

Laiškai įvairiems adresatams, Vilnius: Baltos lankos, 2003, p. 397–398.

36 Žaltys, Vardan teisybes, Vienybe lietuvninku, 1893, nr. 24, p. 287–288.

37 J. Tumas, Iš dr. J. Šliūpo atsiminimų, Nepriklausomoji Lietuva, 1919 m. rug-

pjūčio 20 d., nr. 96, p. 1. J. Šliūpo detaliau aprašyta: Maskvoje 1880–82 m.

Bruožai iš studentijos gyvenimo, Šiaulių naujienos, 1924 m. balandžio

11 d., nr. 15, p. 3; Petrapylėje 1882 m., Ten pat, 1924 m. balandžio 18 d.,

nr. 16, p. 3.

38 Naujoji Romuva, 1935, Nr. 9, p. 204–206.

39 Vilniaus žinios, 1904 m. gruodžio 22 d., nr. 12, p. 1.

40 Kun. Byla. Reikia mums vyskupo lietuvio, Vilniaus žinios, 1905 m. kovo

19 d., nr. 72, p. 2.

41 E. Aleksandravičius, Antano Baranausko „lenkomanija“ lietuvių judėji-

mo lyderių akyse, Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis, t. 23,

Vilnius, 2003, p. 133.

42 V. Kavolis, Nepriklausomybės keliais. Publicistikos straipsniai (1951–

1965), Vilnius: Versus aureus, 2006, p. 333.

83K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 6

Formuluodamas šešis klausimus, susijusius su Min-daugo epocha, Zenonas Ivinskis didžiausią dėmesį

skyrė politinėms, iš dalies krikščionybės priėmimo pro-blemoms. Ir tai natūralu, nes Lietuvos valstybės susifor-mavimo, Mindaugo genealogijos, Mindaugo sostinės, Mindaugo donacinių dokumentų autentiškumo, Min-daugo apostazės ir jo veiklos vertinimo klausimai yra pa-matiniai, lemiantys istoriografų interpretacijas.1 Kai kurie iš jų, pavyzdžiui, Mindaugo giminės kilmė ir genealogija, dėl šaltinių trūkumo, ko gero, taip ir liks neišspręsti. Į kai kuriuos kitus jau duoti tam tikri atsakymai, pavyzdžiui, aptartas Mindaugo donacinių dokumentų autentišku-mas.2 Mindaugo sostinės klausimą reikėtų vertinti dau-giau kaip retorinį, nes tais laikais valstybė galėjo sostinės net ir neturėti, valdovui pakakdavo rezidencijų, kuriose lankydavosi, važiuodamas nuo vienos pilies prie kitos. Is-toriografija tai įvardija terminu kieminėjimas.3 Mindaugo sostine vadinti Vilnių, dabartinę Lietuvos sostinę, kaip rodo tyrimai, nėra pagrindo. Pirma, subliūško kai kurių archeologų tvirtinimai, esą būtent Mindaugas Vilniuje pastatė katalikų katedrą, vėliau virtusią pagonių šventy-kla.4 Antra, Mindaugo sostinę sieti su Vorutos pilimi taip pat nepakanka įrodymų (negalima tiksliai pasakyti, net kur buvo Vorutos pilis, nors akivaizdu viena – ji turėjo stovėti Mindaugo domene).5 Dar viena problema, prie kurios grįžta šių dienų tyrinėtojai, yra Mindaugo apos-tazė.6 Nors čia dar ne viskas aišku, tačiau panašu, kad Mindaugą atskalūnu bus pavertę viduramžių kronikinin-kai. Įvairiai galima vertinti ir karaliaus veiklą. Koks buvo Mindaugo įvaizdis, kaip jis vertintas vėlesniais laikais, at-skleidžia nauji Rimvydo Petrausko tyrimai.7

Istorijos puslapiai

Marius ŠČAVINSKAS

bloGAs VAldoVAs? Mindaugo karūnacijos 760-ajam jubiliejui ir karaliaus žūties 750-osioms metinėms

Ne mažiau įdomios yra Mindaugo charakteristikos, pateikiamos rašytiniuose šaltiniuose. Tai susiję su asmens vertinimais, jo įvaizdžiu. Giedrė Mickūnaitė puikioje stu-dijoje apie Vytautą Didįjį atskleidė, kad valdovų įvaizdis viduramžiais buvo kuriamas pagal tam tikrus kanonus, vaizdavimo principus ir taisykles.8 Dar valdovui gyvam esant, atsirasdavo skirtingi įvaizdžiai, nelygu koks buvo metraštininkų požiūris, kokio tikslo siekė kronikų ir ana-lų užsakovai. Vertindami Vytauto Didžiojo politinę vei-klą, vieni šaltiniai akcentus sudėlioja vienur, kiti – kitur. Nenuostabu, kad Vytauto vertinimas, nuo formuoto rex iustus įvaizdžio, dar tokio gajaus ankstyvųjų viduramžių raštijoje, neretai „peršokdavo“ prie kontroversiškai ver-tinto „pusiau pagonio – pusiau krikščionio“ arba „neti-kro krikščionio“ įvaizdžio, kuriamo jau kitų suinteresuo-tų asmenų. Atsižvelgtina, kad tokius skirtingus įvaizdžius pradėta kurti dar XV a., o jie susiję su asmenybe, apie kurią turima gerokai daugiau žinių negu apie Mindaugą. Istorikui atsiranda galimybė palyginti vertinimus, pateik-tus skirtinguose šaltiniuose, bandant išsiaiškinti, kuris įvaizdis turi didesnį emocinį krūvį, kurį iš jų tikslingai formavo valdovo aplinka, o kuris sukurptas priešininkų stovyklos arba nulemtas politinės konjunktūros.

Mindaugo epochos šaltiniai, deja, neleidžia išsamiai kalbėti apie skirtingus šio valdovo įvaizdžius, juo labiau išsiaiškinti, per ką ir kaip šie įvaizdžiai skleidėsi, kaip ir kas juos formavo. Tačiau galima kalbėti apie detales, charakte-rizuojančias asmenybę, o vėliau, jau XVI–XIX a., lėmusias tam tikrą istoriografinį supratimą, koks buvo šis valdovas, kaip vertinti jo veiklą. Absoliuti dauguma vienalaikių šal-tinių nušvietė jį išskirtinai neigiamai. Ko gero, vienintelė

84 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 6

1268 m. popiežiaus Klemenso IV bulė pristatė Mindaugą šviesiomis spalvomis. XIX–XXI a. pr. istoriografija rėmėsi tais pačiais kronikų ir metraščių vaizdiniais. Taip iš dalies atsirado politiko, naudojusio „merovingiškas“ priemo-nes, vaizdinys.9 Hipatijaus metraštis rašo, kad Mindau-gas „pradėjo žudyti savo brolius ir savo sūnėnus, o kitus išvarė iš Lietuvos žemės...“10 Esą valstybės kūrimas buvo paremtas smurtu ir žudynėmis. Būtent šis metraštis nu-kalė Mindaugo, išskirtinai „blogo“ valdovo, įvaizdį, nors neigiamai jį charakterizuoja ir kitas tą epochą nušvie-čiantis šaltinis – Eiliuotoji Livonijos kronika.

„Blogo“ valdovo charakteristika

Haličo-Voluinės metraštis (HVM) buvo sudarytas XIII a. pab. Haliče. Kartu su vadinamuoju Kijevo metraš-čiu jis įtrauktas į Hipatijaus metraštį, kuris ne kartą buvo redaguojamas ir papildomas, geriausiai išlikę Chlebnikovo ir Pogodino daryti nuorašai.11 HVM sudarytas iš dviejų dalių: Danilo Haličiečio metraščio (DHM) ir Voluinės me-traščio (VM). Pirmasis aprėpė laikotarpį nuo XIII a. pr. iki šeštojo dešimtmečio. VM apėmė įvykius nuo šeštojo de-šimtmečio iki 1290 m.12 DHM tradiciškai skaidomas į dar kelias dalis: pradinį metraščio pasakojimą apie Danilo Ha-ličiečio jaunystę, apie jo įsigalėjimą Voluinėje, įsitvirtinimą Haličo sostinėje ir kovas su totoriais.13 Tiesa, šio šaltinio 2002 m. publikacijoje iš tų kovų išskirtas atskiras pasako-jimas apie Batijaus siaubimų pradžią.14 Naujausi tyrimai rodo, kad DHM siužetas ganėtinai panašus į Kijevo me-traščių sąvado (sudaryto greičiausiai XII a. pab.) siužetus, ypač lyginant tarpusavyje du herojus – Haličo kunigaikštį Danilą ir Kijevo kunigaikštį Iziaslavą Mistislavičių.15

DHM nepateikia išsamios Mindaugo charakteristikos. Tokie būdo bruožai kaip išdidumas, žiaurumas ir pan. paminėti keliose metraščio vietose, iš esmės neinforma-tyvūs, stereotipiniai, beveik nieko nesakantys apie kon-kretų asmenį. Tokių „žiaurių“, „išdidžių“ valdovų, kuni-gaikščių, vyskupų su kitais kronikų ir metraščių herojais, nemėgstančiais, kad kas nors būtų už juos pranašesnis, charakteristikų viduramžių raštija nestokoja.

Kronikininkai, metraštininkai, apibūdindami vienus ar kitus personažus, rėmėsi viduramžiška „gėrio“ ir „blogio“

samprata, o gėris buvo glaudžiai susijęs su grožiu, – kartais jie sutapatinami, o kartais išskiriami.16 „Gėris“ ir „blogis“ neretai buvo apibrėžiami tam tikromis klišėmis, kurios turėjo atitikti „kanoninį“ gero, taigi, protingo, veiklaus, sumanaus, narsaus, gudraus, nemeluojančio, teisingo, dievobaimingo, ir blogo, t. y. kvailo arba pasalūniškai gu-draus, bailaus, meluojančio, linkusio į smurtą, „iš prigim-ties“ žiauraus, neteisingo žmogaus vaizdinį.

Tačiau gėris ir blogis vaizduotas ne tik apibendrintai, vi-duramžių raštijoje būta ir gilesnio, suasmeninto suvokimo, nors irgi paremto tam tikrais „kanonais“. Herojus – tai ne tiek idealus (geras), kiek teisingas valdovas (rex iustus). Teisingumas ir gėris – labai glaudžiai tarpusavyje susiju-sios moralinės kategorijos, teisingas valdovas įkūnija visas „gero žmogaus“ savybes, kurias išryškina ne tik bendro pobūdžio apibūdinimai („teisingas“, „pamaldus“, „drą-sus“ ir t. t.), bet ir tam tikri, atrodytų, „nestandartiniai“ poelgiai. Teisingas valdovas turįs susidoroti su priešais teisingomis priemonėmis, o ne iš pasalų ar klastingai mė-tydamas pėdas. Nevalia be reikalo plėšikauti, reikia gar-bingai kovoti ir siūlyti garbingas taikos arba susitarimo sąlygas. Antai lenkų kunigaikščio Vladislovo Laibakojo (XIII a. pirmoji pusė) nenoras kautis iš anksto sutartoje vietoje, jo karių puolimas iš pasalų buvo įvardytas kaip niekingas, niekšiškas poelgis, nederantis su teisingo, garbingo, gero valdovo vaizdiniu.17 Panašiai vertina-mas ir Vilhelmo užkariautojo priešininkas Haroldas, ir kt.18 Blogo valdovo kariai dažnai tapatinami su plėši-kais, avantiūristais, žmogžudžiais. Apskritai plėšikauti galėjęs tik blogas žmogus, tironas, o ne garbingas, tei-singas ir geras valdovas.19

Buvo ir dar vienas herojų vaizdavimo kodas – valdovai vadinami kone šventaisiais, labai pamaldžiais, kovojan-čiais už Bažnyčios teises ir visų krikščionių gerovę. Tokie krikščioniški valdovai „iš prigimties“ negalėjo būti blo-gi, o juo labiau nusidėti. Kad išryškintų teigiamas tokių valdovų savybes, kronikininkai, metraštininkai neretai priešpriešindavo juos pagonims. Baltijos regiono rytinė pusė tam tiko idealiai, nes lenkų, Kijevo Rusios kuni-gaikščiai akis į akį susidurdavo su pagonimis baltais (o iki XII a. ir su Paelbio slavais). Atsižvelgus į tai, darosi aiš-kiau, kokį Mindaugą vaizdavo DHM. „Pasakojime apie

85K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 6

Danilo kovą prieš totorių jungą“ yra bene ilgiausias intar-pas, skirtas Mindaugui, – čia metraštininkas nutapė tikro antiherojaus paveikslą.

Neteisėtai Lietuvą užgrobęs papirkinėtojas

Jau pirmosios eilutės kaltina Mindaugą, esą šis neteisė-tai užgrobė savo giminaičių žemes ir turtus: „Visa Lietuvos žemė buvo paimta ir nesuskaičiuojamos jų [t. y. sūnėnų Tau-tvilo ir Gedvydo su jų dėde Vykintu – M. Š.] gėrybės ir jų turtas buvo užgrobtas.“ Metraštininkas, kad ir netiesiogiai, vis dėlto leidžia suprasti, kad kartu užvaldyta ir Lietuvos dalis, priklausiusi minėtiems sūnėnams. Tai liudytų ne tik cituoti žodžiai „Visa Lietuvos žemė buvo paimta...“, bet ir Mindaugo sprendimas fiziškai susidoroti su giminaičiais: „...pasiuntė prieš juos savo karius, norėdamas juos nužu-dyti“. Pasakojimą apie Mindaugo „neteisėtą“ iškilimą, ko gero, reikėtų sieti su Haličo kunigaikštystės siekiu įsitvir-tinti ne tik jotvingių žemėse, bet ir Lietuvos pasienyje, nes per visą XIII a., tiek Mindaugo laikais, tiek vėliau, Haličas ir Lietuva varžėsi tarpusavyje dėl Juodosios Rusios pajungi-mo. Taigi metraštininkas nesiekė išsamiai papasakoti, kaip kūrėsi Lietuvos valstybė, jis viską pavaizdavo kaip buitinį konfliktą dėl žemių ir turto. Esą Mindaugas negarbingai elgėsi su giminaičiais, egoistiškai siekė vienvaldystės Lie-tuvoje. Šitaip elgtis galėjo tik tironas, neteisėtai plečiantis savo valdžią kitų sąskaita, iš savo artimųjų atimantis ne tik valdžią ir turtą, bet ir rezgantis klastingus planus, kad juos pražudytų, – pasiuntė sūnėnus kariauti į Rusią.

Metraštininkas pasakoja, kad buriant sąjungą prieš Mindaugą, vienu pirmųjų smuikų griežė pats Haličo kunigaikštis. Įdomu palyginti Vykinto, papirkinėjusio jotvingius ir žemaičius, apibūdinimą su Mindaugo, esą papirkusio Livonijos magistrą Andrių iš Štirlando, cha-rakteristika. Aprašant Vykinto kelionę pas jotvingius ir žemaičius, be didelių emocijų konstatuota, kad šie buvę papirkti. O kai to paties ėmėsi Mindaugas, metraštinin-kas griebėsi už galvos: „O varge, varge! Auksu apakinęs savo akis [magistras Andrius iš Štirlando – M. Š.], dabar gi nuo jų [lietuvių – M. Š.] patiria bėdą!“ Esą magistro pa-lankumą Mindaugas vos ne vos išmeldęs, tuo dar įtaigiau pabrėžiamas negarbingas jo elgesys su sūnėnais ir juos

palaikančiu Haličo kunigaikščiu Danilu. Kariauti tiek sū-nėnams, tiek pačiam Danilui vargu ar sekėsi (apie jokias pergales metraštininkas nekalba, o abstraktus pareiški-mas, esą sąjungininkai „paėmė daug pilių“, nieko nesako). Tautvilui pabėgus į Rygą, klastūnas ir bailys Mindaugas esą taip išsigandęs, kad suskubo papirkti magistrą. Toks elgesys negarbingas, nes teisėtas ir geras valdovas niekada nesižemintų, papirkinėdamas savo priešus. O kad Vykin-tas papirkinėjo jotvingius su žemaičiais, atseit nėra didelė nuodėmė. Tik iš bendro konteksto galima nujausti: papir-kinėjimas būdingas apskritai negarbingiems pagonims. Anot metraštininko, Mindaugas, vėliau ėmęs papirkinėti Danilo sąjungininkus (jotvingius, žemaičius), elgėsi ne-garbingai, nors aiškiai užsimena, kad Vykintą su dova-nomis pas jotvingius ir žemaičius siuntęs pats Danilas, taigi, Haličo kunigaikštis irgi naudojo negarbingus kovos metodus, esą įprastus pagonims. Žodžiais: „Ir paėmė daug pilių“ greičiausiai norėta „užtušuoti“ Haličo kunigaikščio tamsiąsias puses, gelbstint metraščio herojaus reputaciją.

Dar vienas svarbus niuansas – Vykinto papirkinėjimus metraštininkas laiko „teisėta“ kova su „užgrobėju“ Min-daugu, tiesa, taip elgėsi pagonis. O Mindaugas, papirkda-mas magistrą, toliau tęsė „negražius“ savo darbus: „Mat pasiuntė daug aukso ir sidabro ir indų, ir sidabrinių, ir auksinių, ir gražių, ir daug žirgų tardamas „jeigu užmuši ir papjausi Tautvilą, dar daugiau gausi“.“ Ypač išryškina-mas Mindaugo, nuožmaus ir klastingo valdovo, vaizdinys. čia daromas skirtumas tarp dviejų mėginimų nužudyti Tautvilą – pirmą kartą, prisidengdamas kovomis su Rusia, pasiuntė karius, kad šie nužudytų sūnėną, o dabar papir-ko magistrą. Jau ir pirmuoju atveju elgtasi niekšiškai, bet antruoju – tai dviguba niekšybė, nes veikiama bailiai, slap-čiomis, nesibodima jokių priemonių. Neužmirškime, kad antruoju atveju Mindaugas norėjo nužudyti jau ne pagonį, bet krikščionį Tautvilą, kuriam, anot metraštininko, „nori padėti Dievo riteriai ir vyskupas“, t. y. Rygos vyskupas Mi-kalojus ir Livonijos ordinas. Taip pabrėžiamas dar dides-nis skirtumas tarp Danilo, kuris rėmė dabar jau krikščionį (nesvarbu, kad Vakarų krikščionybės apeigomis krikštytą) Tautvilą, ir pagonio Mindaugo. Kova, prasidėjusi lyg ir dėl Lietuvos dalies, priklausiusios sūnėnams, neteisėto užgro-bimo, dabar pakylėjama iki kovos su klastingai nuožmiu

86 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 6

valdovu pagoniu. Beje, Eiliuotoji Livonijos kronika apie jokį Andriaus iš Štirlando papirkimą nekalba, Mindau-gas susitarė su magistru, šnekučiuodamasis per draugišką puotą.20 Šis aprašymas palankesnis Mindaugui, tačiau tai nereiškia, kad DHM „blaiviau“ įvertino situaciją.

Valdovas blogas, nes pagonis

Nors Mindaugas apsikrikštijo, „tačiau jo krikštas buvo apgaulingas“, – teigia metraštininkas. Antraip jam būtų nepatogu konstruoti siužetų, kaip „geri“ krikščionys Da-nilas ir Tautvilas kovoja su „blogu“ krikščioniu Mindau-gu. „Blogo“ valdovo „tikras“ krikštas būtų sunkiai sude-rinamas su bailaus klastūno ir savanaudžio papirkinėtojo

paveikslu. Maža to, „tikras“ krikštas reikštų, kad yra „teisėti“ ir ankstesni, ir vėlesni Mindaugo veiksmai. „Tikras“ krikštas „blogą“ valdovą turėjo paversti „geru“, antiherojus turėjo virsti herojumi. Tai įteisintų Mindaugo valdžią Lietuvoje. Iš tikrų-jų taip ir įvyko, bet kirtosi su Danilo planais.

Viduramžių kronikos, aptardamos valdovų atsivertimus, išryškina, kaip blogas valdovas pa-gonis po krikšto virsta geru valdovu krikščioniu. VM „Pasakojime apie Lietuvą“ Mindaugo vyres-nysis sūnus Vaišvilkas iki atsivertimo pristatomas kaip žiaurus tironas, valdantis Naugarduką: „Jei-gu kurią dieną ko nors neužmušdavo – liūdėdavo, o kai užmušdavo – džiaugdavosi.“ Bet atsivertęs į Rytų apeigų Bažnyčią, tironas tapęs pamaldžiu vienuoliu. Žinoma, Mindaugo sūnus teigiamai pavaizduotas dar ir todėl, kad, anot metraštinin-ko, visą valdžią ir visas teises perleidęs Haličo kunigaikščio sūnui Švarnui. Įrodinėjama, kad Vaišvilko krikštas teisėtas, nes būtent šiuo krikš-tu ir Vaišvilko teise spręsti, kam perduoti valdžią, grįstas Švarno valdžios Lietuvoje teisėtumas.

Teiginys, esą Mindaugo „krikštas buvo apgau-lingas“, toliau piešia giminaičių žemę ir turtus neteisėtai užgrobusio klastingo, bailaus pagonio paveikslą. Iš to aiškėja, kodėl DHM metrašti-ninkas apskritai nutylėjo Mindaugo karūnacijos faktą. Dar viena svarbi aplinkybė, kad apie Tau-

tvilo krikštą metraštininkas rašo: „Rygiečiai priėmė jį itin garbingai ir pakrikštijo.“ Taigi Tautvilo krikštas irgi buvęs „tikras“. Vadinasi, Mindaugo krikštas pavadintas apgau-lingu tikrai ne todėl, kad krikštytasi Vakarų Bažnyčios ap-eigomis, nes tuo atveju ir Tautvilo krikštas būtų tokia pati apgaulė. Tad „tikras“ krikščionis Tautvilas teisėtai kovoja ne tik dėl tėvų palikimo, bet apskritai dėl visos Lietuvos.

Paskelbęs Mindaugo krikštą netikru, nutylėjęs karūna-cijos faktą, metraštininkas bandė parodyti, kad Mindaugas valdo Lietuvą neteisėtai, o Haličo kunigaikštis yra doras nuskriaustų žmonos brolių gynėjas. Keliais potėpiais at-skleistas ir Livonijos ordino magistro „pasalūniškumas“, piktdžiugiškai konstatuojant: „O šią visą nekrikščionių Lie-tuvą sukūrė Andrius, kurį broliai išvarė iš jo pareigų.“ Ka-

Lietuvos dailėje Mindaugas vaizduojamas kaip žilagalvis barzdotas vyras,

išvargintas valstybės kūrimo rūpesčių, bet energija spinduliuojančiomis

akimis. hipatijaus metraštininkas Mindaugą bandė pavaizduoti kaip nevykusį

karo vadą, kovojantį su priešais „negarbingomis“ priemonėmis, o dailininkų

paveiksluose Mindaugas visada vaizduojamas ginkluotas, apsišarvavęs,

pasirengęs bet kada smogti savo priešams atsakomąjį smūgį. toks

„kovojantis“ Mindaugas bene pirmą kartą išnyra XVI a. aleksandro Gvanjinio

kronikoje „europos sarmatijos aprašymas“. Čia Mindaugas pavaizduotas

panašiai, kaip legendinis Lenkijos valstybės įkūrėjas Lechas. toks Mindaugo ir

Lecho sutapatinimas, ko gero, buvo ne atsitiktinis.

Petras KaLPOKas. Mindaugasartūras sLaPšys. Mindaugas

87K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 6

dangi Livonijos magistras perėjo į Mindaugo pusę, jų abie-jų sąmokslas prieš Tautvilą, o kartu ir prieš Danilą, buvęs „negarbingas“. Magistro „klastingumą“ turėjo parodyti ir jo žodžiai, pasakyti Mindaugui, „...jaučiu tau draugiškumą“, nes iki tol Livonijos ordinas buvęs Danilo sąjungininkas, tiesa, nelabai norėjęs remti Vykintą ir jo sūnėnus. Mindau-gas ir Andrius pavaizduoti kaip rezgantys sąmokslą prieš Tautvilą, kurio esą gailėjo „vyskupas ir rygiečių prepozitas“. O dviejų sąmokslininkų susitarimas dėl vieno iš jų krikš-to jau savaime neteisėtas. Bet Eiliuotoji Livonijos kronika, Lietuvos valdovui priėmus krikštą, konstatavo, kad Min-daugas „per visai trumpą laiką / Tapo geru krikščionimi“.21 Taigi, čia išsakyta visiškai priešinga nuomonė.

Kaip netikro krikšto „įrodymus“ DHM pateikia vadi-namąjį Mindaugo dievų sąrašą, pamini keletą buitinių prietarų, rodančių karaliaus „tamsumą“.22 Viduramžių kronikos ir metraščiai dažnai vaizdavo vakarykščius pa-gonis kaip iš prigimties „šiurkščius, tamsius“ žmones, vis dar linkstančius į pagonybę. Tačiau kartais vis tiek užsimindavo apie krikščionišką jų pamaldumą. DHM metraštininkas tuo atžvilgiu nesuteikia absoliučiai jokios vilties. Dar daugiau – apsikrikštijusiam Vaišvilkui, prieš-priešina tėvą pagonį (beje, tai įprastas hagiografinis siu-žetas): „O jo tėvas Mindaugas priekaištavo dėl jo gyvenimo būdo, o jis didžiai nemylėjo savo tėvo.“

Negarbingas priešininkas ir svetimautojas

„Atskleidus“ nuožmaus tirono, neteisėtai užvaldžiu-sio Lietuvą, „tikrąjį“ pagonišką veidą, pabrėžiama, koks prastas jis karvedys: „Mindaugas sutelkė savo karius ir nu-sprendė nesikauti atvirame mūšyje, bet įžengė į pilį, vardu Voruta.“ Vengti atviros, garbingos kovos galėjo tik bailus ir klastingas priešininkas. Aprašomas naktinis išpuolis prieš Danilo ir Tautvilo karius esą parodo visą to pagonio „klastą“. Livonijos riteriai, gynę Mindaugo interesus, pa-vaizduoti niekam tikę: „Rytą išjojo vokiečiai su arbaletais, o prieš juos išjojo rusai, polovcai, ginkluoti strėlėmis, ir jotvin-giai, ginkluoti ietimis, ir vaikėsi po lauką lyg žaisdami...“

Nepaisant šių „žaidimų“, pirmieji nuo Vorutos turėjo atsitraukti Tautvilas su Danilo siųstais kariais. Mindaugas nusekė įkandin ir apsiautė Vykinto pilį Žemaitijoje. Vie-

nas iš Danilo samdinių – polovcų karys, metraštininko pavadintas „narsuoliu“, strėle sužeidęs Mindaugui šlaunį, todėl šis turėjo nutraukti apsiaustį.

Pasak metraštininko, išžudęs savo brolius ir sūnėnus, Mindaugas „...pradėjo labai didžiuotis, ir pasikėlė šlove ir didžiu išdidumu, ir manė, kad jam niekas neprilygsta“. Norėta parodyti, kad jis visai kitaip negu „teisėti“ valdo-vai, orūs ir pasikliaujantys Dievo galybe, supranta „gar-bę“. „Išmintingas išdidumas“, vertintina dorybė tiek karo lauke, tiek ir valdant valstybę taikos metu, Mindaugui, anot metraštininko, buvo svetimas.

Eiliuotoji Livonijos kronika pateikia ir kiek kitokį Min-daugo garbės supratimą. Jam, apsisprendusiam nutraukti santykius su krikščionimis, karalienė Morta patarė bent jau vienuolį Zivertą sveiką išsiųsti į Rygą: „Valdove, šį vyrą tuoj į Rygą / Pas jo magistrą pasiųski / Ir tik tada taiką sulaužyki, / Tuomet garbingai pasielgsi.“23 Mindaugas pa-tenkinęs jos prašymą. Taigi, viena vertus, nutraukdamas sąjungą su Livonijos magistru, išvydamas ir net žudyda-mas krikščionių dvasininkus, jis elgėsi kaip atskalūnas, žodžio laužytojas, antra vertus, garbingai pasielgęs bent jau vieno dvasininko atžvilgiu.

DHM siužete apie žmonos (kaip manoma, Mortos) mirtį Mindaugas pavaizduotas esą klastingas svetimau-tojas, užsigeidęs gauti mirusiosios seserį, savo pavaldinio Daumanto sutuoktinę. Tai turėjo liudyti visišką „negar-bingo“ antiherojaus veiksmų neteisėtumą. Todėl Dau-manto sumanymas nužudyti tironą pristatomas kaip įžeis-to vyro kerštas. Eiliuotoji Livonijos kronika nužudymo organizatoriumi laiko Treniotą, kuris gviešėsi Mindaugo valdžios ir turtų, apie įžeistą ir keršijantį Daumantą čia apskritai nerašoma.24 DHM metraštininkas, pasidžiau-gęs Mindaugo nužudymu, aprauda išmintingojo Danilo, kuris „po Saliamono buvo antras“, mirtį. Tai kilnus savo žmonos brolių gelbėtojas, garbingas, dievobaimingas ir narsus valdovas krikščionis, nenuilstamai kovojęs su pa-gonimis lietuviais ir totoriais.

Kokios galimos išvados?

Aptartoji Mindaugo charakteristika lėmė, kad XIX–XXI a. pr. istoriografija karaliaus veiksmus vertino kon-

88 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 6

troversiškai. čia sąmoningai neliečiamas Mindaugo apostazės klausimas, nes tokia problema neegzistavo ir DHM metraštininkui – Mindaugas, 1251 m. priėmęs krikštą, 1253 m. vasarą karūnuotas Lietuvos karaliumi, vis tiek laikomas pagoniu. Ryškiausias Mindaugo, kaip apostato, paveikslas pateiktas Eiliuotoje Livonijos kroni-koje. O kaip Mindaugą pristato šiuolaikiniai tyrinėtojai?

Zenonas Ivinskis konstatavo: „...smulkias Lietuvos, ypač Aukštaitijos, kunigaikštijas jis apjungė vienoje valdžioje. Savo valstybės plotą jis ne tik apsaugojo nuo kaimynų už-mačių (Livonijos ordinas, Volinijos kunigaikščiai), bet dar įgijo rytuose naujų žemių... Mindaugas pirmasis Lietu-vai nurodė kelią į Vakarų Europos kultūrą ir į lotyniškąją krikščionybę.“25 Labai panašiai jo veiklą vertino Paulius Šležas.26 Visiškai priešingą nuomonę privačiuose laiškuo-se Ivinskiui, gyvenusiam emigracijoje Romoje, 1959 m. išdėstė Konstantinas Jablonskis: „...Mindaugas tebuvo Or-dino statytinis, rėmęsis savo krašte nelietuviška karine jėga, neitralus kryžiaus žygiuose prieš Lietuvos žemes, jis visai nebuvo joks tikras Lietuvos valdovas, bet savanaudiškais tikslais daug prisidėjęs prie Lietuvos valstybinės organiza-cijos griovimo, bet nesugebėjo jos sugriauti. Aš jį visai nie-kinu...“27 Jablonskio požiūris į šį politiką beveik nesiskiria nuo XIII a. išdėstytos DHM metraštininko nuomonės.

Edvardas Gudavičius, aptardamas Mindaugo krikštą ir karūnaciją, pažvelgė į karalių kaip į krikščionį, puose-lėjantį šiltus jausmus savo antrajai žmonai Mortai.28 Tai naujas posūkis lietuvių istoriografijoje, nes atskleidžiami asmeniniai valdovo bruožai, ne vien jo kaip politiko vei-kla. Eiliuotoji Livonijos kronika aprašė Mindaugo pagar-bą Mortai, įsiklausymą į jos nuomonę, nors kitais atvejais piešė jo, kaip „blogo“ valdovo, paveikslą. Žinoma, per daug sureikšminti krikščionės Mortos įtaką Mindaugo politikai nevertėtų. Mat dar iki XIII a. susiklostė tam tikri literatūriniai siužetai, vaizduojantys, koks svarbus žmonų vaidmuo valdovų atsivertimui.29

Aptariant šaltinius, įdiegusius „blogo“ karaliaus įvaizdį, kyla klausimas, kaip vertinti įvykius, kuriais grindžiama neigiama Mindaugo charakteristika. Pavyzdžiui, ar užsi-darymas pilyse, vengiant atvirai kovoti mūšio lauke, nak-tiniai išpuoliai, kiti „negarbingi“ susidorojimo su priešais būdai tėra literatūrinė fikcija, skirta kuo įtaigiau atskleisti

„tamsiąsias“ valdovo puses, ar tikri įvykiai, rodantys, kad Mindaugas nesiekęs visko laimėti vien ginklu, nesigrieb-davęs kitos „blogam“ valdovui būdingos strategijos – gal-votrūkčiais pulti priešą, kad ir kiek tas kainuotų. Lenkų istorikas Pawełas Żmudzkis atliko tyrimą ir išsiaiškino, kad viduramžių raštija blogu valdovu, netikusiu karve-džiu laikė ir tą, kuris neapgalvotai, lyg patrakęs puola priešą, netinkamai vadovauja mūšiui arba žygiui, perver-tina savo jėgas, leidžia beprasmiškai žūti kariams, nors turi galimybę to išvengti.30 Mindaugo pasirinkimas ne visada stoti į atvirą mūšį visiškai nereiškė neišmanymo vadovauti kariuomenei arba „negarbingumo“, kuriuo jį kaltino DHM metraštininkas, ypač aprašydamas įvykius prie Vorutos. Juk kad ir kaip „prastai“ jis būtų vadovavęs, „negarbingai“ elgęsis, karo veiksmai nuo domeninės Vo-rutos pilies vis tiek persikėlė prie Vykinto pilies Žemai-tijoje. Kodėl „prastam“ karvedžiui kariauti sekėsi geriau, DHM metraštininkas nutyli.

Istoriografijoje įsitvirtinusi nuomonė, kad Mindaugas papirkęs Livonijos ordino magistrą, tačiau pats metrašti-ninkas cituoja Andriaus iš Štirlando žodžius, pasakytus Mindaugui: „...jaučiu tau draugiškumą“. Vadinasi santykius jie buvo užmezgę jau anksčiau, tą, beje, patvirtina ir magis-tro nenoras remti pabėgusių Mindaugo sūnėnų ir Vykinto.

Vertinant metraštininko aprašytą papirkinėjimą, reikėtų atsižvelgti į viduramžių valdovų tradiciją keis-tis dovanomis. Eiliuotoji Livonijos kronika aprašė, kaip paskirtasis Livonijos magistras Burchardas, iš Horn-hauzeno atvykęs į Rygą, siuntė „Mindaugui karaliui / Savo dovanas puikiąsias. / Patiko jos labai karaliui. / Ir Mindaugas magistrui / Sugebėjo atsilygint, / Perduoda-mas dovanas puikias“.31 Gali būti, kad Mindaugo kyšiu Andriui iš Štirlando už Tautvilo nužudymą metrašti-ninkas pavadino karaliaus siųstas dovanas.

Negalima be išlygų tikėti metraštininko sukurtu Min-daugo paveikslu, būtina įvertinti visus šaltinius, visą gau-sią viduramžių raštiją, įtvirtinusią herojaus ir antiherojaus įvaizdius. Jie charakterizuojami pagal „gerų“ ir „blogų“ valdovų aprašymo taisykles, kuriomis remdamasis DHM metraštininkas kūrė savo herojaus Danilo Haličiečio pa-veikslą, priešpriešindamas jam „blogus“ valdovus (ne tik Mindaugą). Jeigu nepažinsime viduramžių raštijos speci-

89K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 6

fikos, neatsižvelgsime į metraščiams ir kronikoms keltus uždavinius, nesuvoksime, kaip šie uždaviniai buvo reali-zuojami, teks ir toliau remtis DHM metraštininko įdiegtu išimtinai neigiamu Mindaugo įvaizdžiu.

1 Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties, Roma, 1978,

p. 152–156.

2 Karol Maleczyński, W sprawie autentyczności dokumentów Mendoga z lat

1253–1261, Ateneum Wileńskie, 1936, t. 11, p. 1–60.

3 Juozas Jurginis, Baudžiavos įsigalėjimas Lietuvoje, Vilnius, 1962, p. 176.

4 Istoriografines pozicijas ir ginčo pristatymą plačiau žr.: Marius Ščavinskas,

Kryžius ir kalavijas. Krikščioniškųjų misijų sklaida Baltijos jūros regione X–XIII

amžiais, Vilnius: Baltos lankos, 2012, p. 134–136.

5 Vorutos paieškų istorijos ir lokalizavimo klausimu pagrindinės pozicijos išsa-

kytos: Gintautas Zabiela, Kur stovėjo Vorutos pilis? Lietuvos istorijos metraštis,

1991, Vilnius, 1993, p. 5–22; Edvardas Gudavičius, Mindaugas, Vilnius: Žara,

1998, p. 154–163. Vėlesnė istoriografija iš esmės kartoja tuos pačius teiginius

iš skirtingų pozicijų.

6 Mindaugo apostazės klausimą iki šiol plačiausiai aptarė Juozapas

Stakauskas knygoje „Lietuva ir Vakarų Europa XIII-me amžiuje“, Kaunas:

Šviesa, 1934, p. 185–240.

7 Rimvydas Petrauskas, Užmirštas karalius: Mindaugas LDK visuomenės savi-

monėje XIV a. pabaigoje – XVI a., In: Mindaugas karalius, (sud. V. Ališauskas),

Vilnius: Aidai, 2008, p. 51–63.

8 Giedrė Mickūnaitė, Vytautas Didysis. Valdovo įvaizdis, Vilnius: Vilniaus dailės aka-

demijos leidykla, 2008. Šią studiją verta lyginti su prancūzų medievisto Jacques’o

Le Goffo studija apie Prancūzijos karalių šv. Liudviką IX. Žr. prieinamą lenkišką

šios studijos vertimą – Jacques Le Goff, Święty Ludwik, Warszawa, 2001.

9 Plg. Ivinskis, Op. cit., p. 163; Gudavičius, Op. cit., p. 221, 306–307. Mindaugo

epochos išsamią istoriografiją yra pristatęs Edvardas Gudavičius ir Janas

Jurkiewiczius, žr.: Gudavičius, Op. cit., p. 9–86; Jan Jurkiewicz, Mindaugas

Lenkijos XIX ir XX a. istoriografijoje, Lituanistica, 2003, nr. 4 (56), p. 3–16.

10 Čia ir toliau, jeigu nenurodyta kitaip, cituojamas Haličo-Voluinės metraštis,

In: Mindaugo knyga. Istorijos šaltiniai apie Lietuvos karalių (sud. Darius Anta-

navičius, Darius Baronas, Artūras Dubonis, Rimvydas Petrauskas), Vilnius: LII

leidykla, 2005, p. 116. Originalus metraščio tekstas – Галицько-Волинський

лiтопис, (sud. М. Ф. Котляр), Киiв, 2002 (toliau – ГВЛ).

11 Vladimiras Pašuto išskyrė kelis redagavimus ir papildymus (apie XIII a. pr., XIII a.

7-ame deš. ir XIII a. 9-ame deš.), plačiau žr. Владимир Т. Пашуто, Очерки по

истории Галицко-Волынской Руси, Москва, 1950, c. 92–108.

12 Miкóла Ф. Котляр, О возможной природе нетрадиционности структуры

и формы Галицко-Волынской летописи, Древняя Русь. Вопросы

медиевистики, 2006, nr. 2 (24), p. 37. Tiesa, Vladimiras Pašuta manė, kad VM,

tiksliau, jo dalis „Pasakojimas apie Lietuvą“ galėjo būti sudarytas anksčiau ir

nebūtinai Haliče, žr. Пашуто, Op. cit., p. 120–121.

13 Miкóла Ф. Котляр, Галицко-Волынская летопись (источники, структура,

жанровые и идейные особенности), In: Древнейшие государства

Восточной Европы. Материалы и исследования. 1995 год, Москва, 1997,

p. 86. Autorius laikosi nuomonės, kad pagal pasakojimų struktūrą Danilo

Haličiečio metraštis nėra metraštis tikrąja to žodžio prasme, plačiau – Котляр,

О возможной природе, p. 38–42.

14 ГВЛ, p. 109.

15 Котляр, О возможной природе, p. 41–54.

16 Umberto Eko, Menas ir grožis viduramžių estetikoje, Vertė Jonas Vilimas,

Vilnius: Baltos lankos, 1997, p. 39–43.

17 Šis ir kiti atvejai plačiai pristatyti – Paweł Żmudzki, Władca i wojownicy.

Narracje o wodzach, druźynie i wojnach w najdawniejszej historiografii Polski

i Rusi, Wrocław, 2009, p. 50–51, 65.

18 Ibid. p. 64–68.

19 Ibid., p. 87–88.

20 Eiliuotoji Livonijos kronika, In: Mindaugo knyga, 3471–3504 eil.

21 Ibid., 4578–4579 eil.

22 Apie tai plačiau – Marius Ščavinskas, Sovijaus mitas ir baltų religijos proble-

mos, In: Krikščioniškosios vertybės kultūros ir istorijos kontekste. Tiltai. Mokslo

darbai, nr. 43, (sud. Arvydas Ramonas, Stasys Vaitekūnas), Klaipėda: Klaipėdos

universiteto leidykla, 2012, p. 158–173.

23 Eiliuotoji Livonijos kronika, In: Mindaugo knyga, 6448–6451 eil.

24 Ibid., 7124-7132 eil.

25 Ivinskis, Op. cit., p. 196.

26 Paulius Šležas, Mindaugas Lietuvos karalius, Mūsų žinynas, 1934, t. 27, nr. 117,

p. 543.

27 1959 m. vasario 10 d. Konstantino Jablonskio laiškas Zenonui Ivinskiui, In:

Konstantinas Jablonskis ir istorija (sud. Edmundas Rimša), Vilnius: Lietuvos

istorijos instituto leidykla, 2005, p. 348.

28 Edvardas Gudavičius, Mindaugas ir Morta – pirmoji krikščionių šeima Lietu-

voje, In: Mindaugas karalius, p. 33.

29 Plačiau apie ankstyvuosius literatūrinius siužetus šia tema: Martin Homza,

The role of Saint Ludmila, Doubravka, Saint Olga and Adelaide in the con-

versions of their countries (the problem of Mulieres Suadentes, persuading

Women), In: Early Christianity in Central and East Europe, (ed. P. Urbańczyk),

Warsaw, 1997, p. 187–202.

30 Źmudzki, Op.cit., p. 48–50, 318–330.

31 Eiliuotoji Livonijos kronika, In: Mindaugo knyga, 4449–4455 eil.

90 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 6

Minint Edouard’o André (1840–1911) mirties 100-ąsias metines, Lietuvoje pasirodė keletas tai

progai skirtų leidinių. Visiems besidomintiems senai-siais Lietuvos parkais labai svarbi ir įdomi yra maža gra-ži knygelė, pavadinta „Laiškai Ty = Les lettres Ty. Renė ir Eduaro Andrė tekstai ir dokumentai, susiję su parkų kūrimu grafų Tiškevičių dvaruose Lietuvoje“. Ją sudarė Steponas Deveikis ir Vaiva Deveikienė, sumaketavo ir apipavidalino Bernardas Burba. Tiražas 200 egz. Laiškų autoriai „Ty“ sutrumpintai vadino grafus Tiškevičius. Knygelė išleista lietuvių ir prancūzų kalbomis su doku-mentų faksimilėmis ir tai labai padidina jos vertę. Tai rimta medžiaga tolesniems šios temos tyrinėjimams. Juolab kad daugelis Lietuvos universitetų mokslines konferencijas šiais laikais rengia tik anglų kalba, ypač jei atvyksta vienas kitas kolega iš svečios šalies ir konferen-cija tampa tarptautinė, tariamai daug vertingesnė. Taip lietuvių kalba stumiama į pašalius. Štai 2011 m. rudenį, minint Edouard’o André mirties šimtmetį, skaitė pra-nešimus viešnios iš Prancūzijos, jų tekstai lietuviškame leidinyje atspausdinti tik prancūzų kalba („Edouard‘o André šiaurės parkų kelias“, Mokslo darbai, 2011. Su-darytojai ir atsakingieji redaktoriai Vaiva Deveikienė ir Steponas Deveikis. – Vilnius: E. F. Andrė klubas Lietuvo-

Regimantas PILKAUSKAS

autentiŠKi andré ŠeiMos PėdsAKAI lIETUVojE

je, 2011). Leidinio sudarytojai moka prancūzų kalbą, bet daugumai jų kolegų šiuos straipsnius, tarp jų ir įžymios prancūzų menotyrininkės Monique Mosser studiją, pa-siskaityti lietuviškai būtų didelis malonumas ir nauda. Šios autorės tekstų prancūzų kalba nesunku rasti dažna-me rinkinyje apie parkų istoriją.

Knygelėje „Laiškai Ty“ pirmą kartą paskelbta 17 Edouard’o André sūnaus René laiškų žmonai iš trijų kelionių po Rytų Europą, kai jis lankėsi Lietuvoje, Len-kijoje, Baltarusijoje, Rytų Prūsijoje, Sankt Peterburge. Laiškai atspindi XIX a. pabaigos nuotaikas, žmonių santykius, visuomeninę kraštovaizdžio architektų pa-dėtį, jų santykius su užsakovais. Įdėti ir kitų André šei-mos narių laiškai, dokumentai, jau anksčiau daugiausia kitų autorių skelbti įvairiuose leidiniuose.

Įdomūs René André (1867–1942) kelionių įspū-džiai ir užsakovų charakteristikos. Pirmame laiške iš Palangos (1898-06-18) jis aprašo kelionę iš Berlyno į Palangą per Klaipėdą (Memelį): „Rusijos sienos poste padariau juokingą pareigūno ir muitinės posto fotogra-fiją. Viskas čia purvina, kelia baimę ir nepaliesta civi-lizacijos. Palangoje, prieš apsilankant pas grafą, mes buvome nukreipti į muitinę, vėliau į policiją. Visa tai užima daug laiko ir rūmus mes pasiekėme tik penktą

Apie knygas

91K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 6

valandą. Grafas ir grafienė yra išties žavūs: jam 28 me-tai, ji 23 ar 24 metų, labai graži, jos plaukai ir akys nuostabūs, balsas švelnus ir užburiantis. Jie puikiai kal-ba prancūziškai“ (p. 34).

Po trijų dienų (1898-06-21), vakare viešėdamas Trakų Vokėje pas grafą Joną Tiškevičių, ant specia-laus lakšto su dvaro rūmų vaizdu René rašo, esą jau iš jo laiško pavidalo galima suprasti, „kad mes esame civilizuotame krašte ir pas žmones, kuriems viskas se-kasi“. Prieš tai keliautojai per dvi dienas aplankė tris dvarus. Pirmiausia nuvyko į užutrakį pas grafą Juoza-pą Tiškevičių, palangiškio brolį. Rašo, kad šita valda neseniai pradėta tvarkyti ir grafas labai rūpinasi dar-bų vykdymu. Rūmai pastatyti iškyšulyje, jie dar nėra baigti. Grafas Juozapas pernai vedė dvidešimtmetę kunigaikštytę, „kuri yra gana žavinga, bet kitokia ma-niera negu ne mažiau žavi Palangos šeimininkė“. Kitas apsilankymas – Lentvaryje pas grafą Vladislovą, Juo-zapo brolį. čia taip pat statomi rūmai: „Užutrakis sta-tomas Trianono stiliumi, o Lentvario statinys yra anglų Tudorų stiliaus, visas plytinis. Parkas taip pat šliejasi prie ežero ir yra įdomus. Grafas Vladislovas užsiima žirgų auginimu, jis jų turi aštuoniasdešimt. Grafienė yra smulki brunetė, nelabai bendraujanti, gana angliš-kos laikysenos ir būdo“ (p. 40).

„Laiškų Ty“ sudarytojai rašo, esą šiame leidinyje „pirmąkart Lietuvos parkotyros istorijoje bandoma pa-teikti visą iki šiolei žinomą faktinę informaciją ir au-tentiškus grafinius paliudijimus“ apie prancūzų krašto-vaizdžio architektų tėvo ir sūnaus André darbus grafų Tiškevičių dvaruose. Jie vardija „parkotyros grandus“, kurie pateikė André kūrybos faktų, tačiau nenurodo, kokie tie faktai ir iš kokių šaltinių. Toliau minimos (pradedama nuo 2000 m.) naujausios publikacijos, tačiau jos neapima visos žinomos faktinės informaci-jos. Reikėtų prisiminti, kad Edouard’o André gimimo 150 metų sukakčiai Vaiva ir Steponas Deveikiai parašė platų straipsnį žurnale Mokslas ir gyvenimas (1990, nr. 11–12), teigdami, kad „naujausi duomenys leidžia kai ką patikslinti. R. Pilkauskas „Revue horticole“ žurnale (1906, p. 422–425) surado E. F. Andrė sūnaus, taip pat kraštovaizdžio architekto, Renė Eduaro Andrė straips-

nį „Palangos parkas (Kuršas)“ (Kultūros barai, 1987, nr. 6, p. 64–65)“. Nebuvo užsiminta apie Kultūros ba-ruose paskelbtą, vėliau ne kartą publikuotą perspekty-vinį Palangos parko projekto vaizdą iš paukščio skry-džio. Tenka tik apgailestauti, kad nė vienas iš minėtų straipsnių nepateko į „Laiškų Ty“ literatūros ir šaltinių sąrašą. Įtraukus juos, būtų tekę papildyti parašus po kai kuriomis šios knygos iliustracijomis ir būtų labiau pri-artėta prie leidinio sudarytojų užsimoto tikslo – faktų ir liudijimų apibendrinimo.

Palangos parko istorijos tyrinėtoja Zita Genienė ne kartą yra minėjusi, kad „vertingiausias pastarųjų metų pasiekimas – tai R. Pilkausko surastas straipsnis apie Palangos parką, išspausdintas 1906 m. sodininkystės žurnale „Revue horticole“. Gaila, ji niekada nenurodė Kultūros barų, kaip informacijos šaltinio, o šis žurnalo numeris 1996 m. pasiekė Le Krua (La Croix-en-Tourai-ne) ir padėjo užmegzti ryšius su Edouard’o André pro-dukraite, ponia Florence André, tai paskatino 1997 m. surengti mokslinę konferenciją, skirtą Palangos parko įkūrimo šimtmečiui. Tada dar nebuvo žinoma tiksli parko kūrimo pradžios data, siūlyta konferenciją ir ki-tus minėjimus atidėti iki 1999 m. Tačiau ponia Florence ragino neatidėlioti, sakė, kad nė vienas nežinome, ko-kios nuotaikos apims mus kitais metais. Po to ji išsiaiš-kino, kad Edouard’as André grafų Tiškevičių dvaruose lankėsi 1897 m. rugsėjo mėnesį (p. 11). Matyt, tada ir prasidėjo projektavimo darbai.

Po 2000 m. atspausdinti straipsniai yra platesni, išsamesni, pateikia daugiau naujų faktų, bet Kultū-ros barai 1987 m. birželio mėnesį atspausdino pirmą dokumentuotą žinią Lietuvoje apie Palangos parko kūrimo pradžią.

Peržiūrėjęs „Laiškų Ty“ literatūros ir šaltinių sąra-šą, gaila, neradau Elenos Brundzaitės pavardės, nors ji bene pirmoji pradėjo spausdinti straipsnius apie Edouard’o André kūrybą Lietuvoje ir daro tai iki šiol. Vieną svarbų faktą, kad žurnale Revue horticole iš-spausdintas Edouard’o André nekrologas su jo por-tretu, sužinojau būtent iš Brundzaitės.

Klausimas dėl Jules’io Buyssens’o (1872–1958) vai-dmens Palangos Birutės parko istorijoje gerokai pasi-

92 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 6

stūmėjo į priekį, bet vis dar nesugebama taisyklingai parašyti jo pavardės. Palangos parko administratoriai jau minėtame jubiliejiniame leidinyje „Edouard‘o André šiaurės parkų kelias“ (p. 63) rašo: „Parko sodi-nimo ir priežiūros darbus vykdė Biuisanas de Kulonas (Buissens de Coulon)“, nors šiandien jau žinome, kad tai buvo Jules’is Buyssens’as. Tiems, kurie nespėjo to sužinoti, leidinio redaktoriai privalėjo padėti ir klai-das ištaisyti. Nuo 1933 m., kai girininkas Jonas Gra-žulis žurnale Mūsų girios (nr. 5 (25), p. 360) parašė, kad „medžių ir krūmų sodinimas atliktas belgo Buys-sens, padedant de Coulon“, įvairūs „parkotyros gran-dai“ tas pavardes kraipė įvairiai, abi personas dažnai suplakdavo į vieną, panašiai kaip minėtieji Palangos parko administratoriai.

Kitas klausimas yra nesibaigianti diskusija dėl Pa-langos Birutės parko autorystės. Ir Deveikiai, ir kiti autoriai bando Buyssens’ą pastatyti į vieną gretą su Edouard’u André. Buyssens’as labai gabus žmogus – ne tik sodininkas, bet ir muzikantas, poetas, tapyto-jas. Sodininkystės ir botanikos jis mokėsi Vokietijoje (1890), Anglijoje (1892). Pustrečių metų Kislovodske (Kaukaze) kūrė promenadas, įveisė penkis sodus Rusi-jos vyriausybei. Mums svarbiausia, kad nuo 1896 m. jis dirbo pas Edouard’ą André. 1898 m. buvo nusiųstas į Palangą, o 1900 m. – į Lentvarį organizuoti André projektų ir prižiūrėti jų vykdymo. Po šešerių su puse metų praktikos pas André grįžo į Belgiją, ten projek-tavo parkus, parodas, leido žurnalą. Buyssens’as yra vienas žymiausių belgų kraštovaizdžio architektų. Edouard’ą André ir Williamą Robinsoną (1838–1935) jis laikė svarbiausiais savo mokytojais (Les Créateurs de jardins et de paysages, tome 2, sous la direction de Michel Racine, Actes Sud ENSP, 2002).

André pasitikėjo Buyssens’u, bet nė vienam iš jų ir į galvą neatėjo, kad lietuviai Buyssens’ą įvardys Palan-gos parko projekto bendraautoriu ar parko kūrėju. Jį gražiai įvertino René laiške iš Palangos (1899-09-27): „Rezultatas yra pasiektas geras, pavykęs ir teikiantis pasitenkinimą. Nepaisant įvairiausių sunkumų, nepai-sant abejonių dėl dirvos derlingumo, ši Palangos valda išties įgauna gražią išvaizdą ir mums atneš garbės, nors

kaimynai ir tėvai žadėjo grafui Feliksui neišvengiamą nusivylimą. Atsitiko priešingai, ir aš turiu pasakyti, kad tas pasisekimas didele dalimi priklauso nuo Biui-seno, kuris parodė daug įžvalgumo ir atkaklumo tomis sąlygomis, kai mes galėjome vadovauti tik iš toli ir per dvi mūsų metines viešnages“ (p. 81).

Palangos Birutės parko autorystės klausimu labai aiškiai ir subtiliai savo vaidmenį apibūdina René André straipsnyje Revue horticole 1906 m.: „Būtent mano tėvui buvo patikėta ši viliojanti užduotis, kurią įgyvendinant ir aš turėjau laimės prisidėti“ („Laiškai Ty“, p. 104).

Autorystės klausimai visais laikais buvo ypač jautrūs. Edouard’as André savo pagalbininkų niekur neskelb-davo. Kai 1998 m. lankiausi Le Krua (La Croix-en-Tou-raine), girdėjau André palikuonių svarstymus apie jų senelio ir prosenelio santykius. Kai kurių nuomone, se-nasis maestro stelbė sūnų, nepakankamai jį eksponavo. Visi pripažino, kad užsakovai iki pat Edouard’o André mirties, nors paskutiniuosius penkerius gyvenimo me-tus jis buvo pasiligojęs ir be sūnaus pagalbos nebegalėjo projektuoti, siųsdavo užsakymus Edouard’o André var-du. Verta pacituoti ištrauką iš René laiško apie apsilan-kymą Vokėje pas grafą Joną Tiškevičių (1899-09-26). Ten jis pamatė grafo šeimą: „žmoną, kuri yra Potocka, jo motiną, kuri labai garbina Tėtį, ir jo seserį, kuri yra netekėjusi. Visi jie maloniai neparodė nusivylimo, ma-tydami mane atvykus vietoj Tėčio, jie gi nebuvo perspėti dėl šio pasikeitimo, ir jie sakė man stiprius komplimen-tus dėl darbų, kurie išties yra labai pasisekę“ (p. 76).

Tėvas ir sūnus André, panašiai kaip ir mūsų laikų Lietuvos kraštovaizdžio architektai, savo projektus pri-statydavo parodose. Laiške iš Sankt Peterburgo (1899-05-18) René rašė: „Buvau užsiėmęs parodos reikalais ir mūsų planų eksponavimu. Planus turėjau pats prikalti, prisukti, padedamas ruso darbininko, kuris, žinoma, nemokėjo nė žodžio prancūziškai. Aš tik rūpinausi, bet buvo daug įtampos, darbo ir nuovargio. Mūsų planai parodos vietoje neatrodė labai blogai.“

Prieš penkias dešimtis metų, kai pradėti Palangos parko atkūrimo darbai, sunku buvo net įsivaizduoti, kad kada nors tiek daug sužinosime apie Edouard’o André darbus Lietuvoje.

93K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 6

Pirmiausia susitarkime dėl apgaulingai panašių terminų: Mala fide nėra atitikmuo garsiojo posa-

kio Malo, Fedia (manoma, kad tai kodinis rusų banką „Snoras“ užraukiančio brito Neilo C. šaukinys Lie-tuvos bankų prievaizdui de Vitui – VSD, STT ir t. t. duomenimis, tame message aiškiai užsimenama, kad svetimšaliui prižiūrėtojui labai praverstų dar viena apendikuliarija (mažas priedas). VIVA (dar žinomas kaip Vitas Vasiliauskas) ne veltui liepia, kad visi, kas nėra panašiu būdu kada nors kam nors finansiškai pa-taikavęs, pirmas mestų akmenį į dailų jo stotą. Iki šiol tokių, kaip matome, neatsirado… Tiesa, energetikos ministras, atsidūręs analogiškoje situacijoje, kai vie-na daugiau žodžiais negu darbais pagarsėjusi įmonė (Nukem) pareikalavo į jos sąskaitą nedelsiant pervesti 73 mln. eurų, antraip ji ir toliau nieko nedarysianti, t. y. niekada neuždarysianti Ignalinos AE, sušuko kaip koks Stanislavskis kadaise:

– Neveriu! – Neverovičius taip išreiškė nuostabą dėl valstybiniame sektoriuje įsigalėjusios praktikos, kad pinigai sumokami ryte, o kėdės (žr. „12 kėdžių“) pri-statomos vakare ir greičiausiai kitame amžiuje.

Mala fide reiškia nesveiką norą nesąžiningai elgtis, piktybiškai ką nors bloga ketinti. O juk dar Publilijus sakė: Malus bonum ubi se simulat, tunc est péssimus, suprask, jei blogas žmogus apsimeta geru, tada jis

Visai nejuokingi skaitiniai

Lietuvos šalies žmonių padavimai. CXIII

MALA fiDE

tampa pačiu blogio įsikūnijimu. Bet, kaip rašė poetė, ne apie didvyrius daina/ ir jų garbingą kelią, t. y. pali-kime pagaliau ramybėje tą Viktorą u. su jam dar liku-siais 7 patronais (iš dešimties geltonsnapių savanorių, beje, būsimų teisininkų, už karštagalvio šaltkalvio tei-ses ir laisvę toliau kovoja trimis mažiau – 4 ilgakojės ir 3 siaurakakčiai (Siaurusevičius čia visiškai niekuo dėtas). O tai dar kartą įrodo, kad silpnoji lytis Viktorą u. myli stipriau. Ir patvirtina nesenstančią oligarcho tiesą: Prodažnych ženščin bol’še vsech ne liubiat nepla-težesposobnyje mužčiny…

Vis dėlto Kėdainių barono patronai tegul palauks, nes yra kur kas svarbesnių skubiai aptartinų reika-lų. Antai popiežius Pranciškus užsimojo reformuoti į skandalus įsivėlusį Vatikano banką, kuris oficialiai vadinasi Religijos darbų institutu (argi ne sektinas pavyzdys, kaip pridengti varguoliams nepatrauklią veiklos rūšį?). Tačiau prižiūrėti tą neva banką, neva institutą Šventasis Tėvas paskyrė ne garsiuosius bri-tus, meiliai vadinamus hustle, o kažkokį niekam ne-žinomą prelatą.

Antra sensacinga žinia – premjeras Algirdas II sudarė darbo grupę prižiūrėti smurtui artimoje aplinkoje, planuojama, kad dabar smurtautojai turės persikelti į tolimesnius žūklės ir medžioklės plotus, pavyzdžiui, į artimąjį užsienį.

94 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 6

O ypač daug gandų sklando apie Europos Sąjun-gą, laikomą modernia Šv. Romos imperijos vaikaite. Tą garbingą prosenelę, kaip žinome, XIX a. pribaigė jos karinis silpnumas, didžiulis susiskaldymas ir fi-nansinės skolos, bet pranašaujama, kad ES, nepaisant gen(e)tinio panašumo, žlugusios imperijos likimas, bent jau XXI a., negresia.

Žinoma, taip mano tik nepagydomi eurooptimistai, bet nuo chroniškos euro meilės jau pagiję skeptikai atšauna, esą jai būsią kur kas riesčiau. Belgas Thomas Bellichas pačiame Briuselyje surengė net „galo pabaigos“ parodą: atseit ES neliks jau 2040 m., nes jos šūkis „Vienybė įvai-rovėje“ – tai apgailėtinas skirtybių pervertinimas, skirtas nenaudingiems idealistams mulkinti (skirtingai nuo nau-dingų idiotų, pasak visiems įkyrėjusio užkalnio, politikos ir paeljų specialisto). Menininkas, liūdno galo pranašas, į pastatą, kur surengė futuristines ES pakasynas, ketinęs su-nešti visus šios Bendrijos teisės aktus, bet tada būtų reikėję pragręžti stogą, o namo savininkas nesutikęs paaukoti jo net bendram labui. Dabar popierių šūsnis siekia vos 9,5 metro. Dokumentuose nurodoma, kokio dydžio turi būti europinės kiaulės, aprašomas leistinas banano kreivumas ir daugybė kitų bendros gyvensenos subtilybių.

Viena iš būsimo ES žlugimo priežasčių – istorijos pavertimas pramoga. Skyrelyje „Ne atmintis, o jos spektaklis atsidūrė dėmesio centre“ belgų menininkas parodė ne tik žioplinėjančius turistus, kurie istorinėje vietoje fotografuojasi su uniformuotais Berlyno sieną saugančiais statistais, bet ir minias „Tarybinių dešre-lių“ ėdikų, plūstančių papramogauti į Grūto parką…

Visai kitaip pramoginį istorijos vaidmenį supran-ta turkai, Balkanuose (Dievo ir ES užmirštuose plo-tuose) sumaniai diegiantys naująją Osmanų politiką. Visų laikų ir tautų muilo operas minimose šalyse po-puliarumu jau pralenkė turkų TV serialas „Nuostabu-sis amžius“, apdainuojantis auksinius Osmanų impe-rijos laikus. Visuotinės meilės fone Ankara jau atliko ir istorijos vadovėlių reviziją Makedonijoje, Kosove, Bosnijoje ir Hercegovinoje – iš jų pašalintos vietos, galinčios skiepyti antiosmaniškas nuotaikas. Puikus pavyzdys mūsų artimiausiems kaimynams! Maskva jau pradėto rodyti aistringo serialo „čiapajevas“ ap-

žavėtiems lietuviams lengvai galės taip pakoreguoti istorijos vadovėlius, kad juose visai neliktų vis dar pa-sitaikančių blankių antisovietinių nuotaikų.

O Varšuva, jeigu sukurtų serialą „Keturi taksistai ir šuo“, triuškinančios jo sėkmės fone galėtų kibernetiškai okupuoti ne tik Vilniaus kraštą, bet ir jo pakraščius.

Beje, apie kibernetinę žvalgybą ir puolamuosius jos veiksmus pastaruoju metu gaunama vis daugiau karštų, vaizduotę kaitinančių žinių. Pasirodo, minčių policija – JAV nacionalinio saugumo agentūra (NSA) šalyje ir už jos ribų vykdo didžiulio masto interneto ir pokalbių telefonu sekimo programas (61 tūkstantis operacijų visame pasaulyje). Esą tam atpalaidavo rankas ir įdavė įrankius Kongresas, kuris priėmė, ir Barackas Obama, kuris pasirašė, sprendimą pratęsti kai kurių JAV Patrio-tinio įstatymo dalių galiojimą dar 4 metams.

– Norėjome prezidento, kuris mūsų visų klausytųsi. Taip ir atsitiko, – šmaikštavo TV vedėjas Jay’us Lenas, bet kitam amerikiečiui Edwardui Snowdenui tas ne-kelia jokio juoko. Pametęs JAV, NSA ir savo merginą, buvęs minčių seklys išdūmė į Honkongą, kur pavieši-no žvalgybos top secret. Incognito apsigyvenęs viešbu-tyje, bijodamas būti susektas, kambario duris užkamšė pagalvėmis, o rinkdamas kompiuterio slaptažodį kas-kart užsimeta ant savęs didelį raudoną (sic!) apsiaustą, kad slaptos kameros neatpažintų pirštų judesių… Bet jeigu visiems žinoma net apsiausto spalva, tai ar įma-noma apskritai ką nors nuslėpti?!

Mąstydama apie sujauktą galo pabaigą, visai aplei-dau savo būrimo saloną Dura neséssitas. Tačiau prie kasdienybės burtininkavimo teko nedelsiant grįžti, nes ant slenksčio išdygo Algirdas II, kuris susirūpinęs atvirai pareiškė:

– Turiu aibę darbo grupių, bet neturiu minčių.– Nesijaudinkite, premjere, lazda visada turi du

galus, o šios lazdos gerasis galas tas, kad minčių po-licija, jeigu netyčia jumis susidomėtų, vis tiek nieko sektino neras…

tiesiai iš kibernetinio Grūto parkoKrescencija ŠURKUtĖ

95K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 6

kultūros barai2013. 06 (582)DOMAINS OF CULTURETHE MONTHLY JOURNAL OF CULTURE AND ARTeditor-in-chief Laima KANOPKIENĖeditorial address: Latako st. 3. 01125 Vilnius. LithuaniaE-mail: kulturosbarai@takas.lt

summARIEs

In Whose Hands is the Future of the World? jorgen Randers – professor of climate strategy at the BI Norwegian Business School who works on climate issues and systems analysis and was one of the authors of renowned book Limits to Growth replies to questions regarding his new study: 2052: A Global Forecast for the Next Forty years. this important publication is widely dis-cussed in many countries (page 2).

Romualdas OzOLAS. Nationalism is Contemporary Humanism. the world speaks of crisis. Of crisis of countries, capitalism, humanism. this is in fact more than a crisis. Humanity is approaching final limits. Everywhere in the worlds limits of development have been reached. talks about crisis is reac-tion to those limits. the article is based on a paper presented at discussion Nationalism and Ultra-nationalism in democratic Lithuania held at Lithuanian Academy of Sciences on May 28, 2013 (page 8).

Liudvika POCIūNIENĖ. What Architecture Speaks About Human Being and Society. It is difficult to add something after the interviews of Almantas Samalavičius with renowned architect and urbanist Leon Krier and urban theorist Nikos Salingaros who openly stated their worries and desperation on what happens in architecture and city building. However, let us have a look at Lithuanian contexts, suggests the author (page 12).

Hans Christoph BUCH. Reply to Some Questions Regarding Manifesto on Eu-rope. Well-known German writer, one of the distinguished intellectuals who recently signed manifesto Europe or Chaos comments the doccument that has become a target of discussions (page 15).

Andrius MARtINKUS. „The Problem“ of Islam. I am sure that the nature of „the problem of Islam“ is deeply spiritual and can not be resigned to the status of problems – Our and different. New Roman pope when speaking about interreligious dialogue urged to speak to Islam and atheists living in historical territories of Christianity (page 16).

Helmutas ŠABASEVIČIUS. Calmness in the island of Death? the first night of ballet Čiurlionis. the ballet Čiurlionis by Giedrius Kuprevičius is an original work on the most important Lithuanian artist of the twentieth century, staged by an interna-tional team. three evenings of this ballet demonstrated that the concepts of its creators is getting stronger and stronger (page 22).

Vita MOzūRAItĖ. Festival Gave Ear Ring to Each Sister. An overview of the festival New Baltic dance‘13 (page 26).

jonas ARČIKAUSKAS. The Pit – a Study of Dark Side of Life. Artist‘s essay about his new work – composition of ceramics „the Pit“ in private interior (page 33).

Elzė GUdAVIČIūtĖ. Who are The Bacchae: Fallen Ones or Sages? Essay of an actor playing a role in Euripides play “the Bacchae“ staged by director Gin-taras Varnas (page 35).

Vaida KALPOKAItĖ. Don‘t mix Wine and Oil. Review of the play “the Bacchae“ directed by Gintaras Varnas (page 41).

Kęstutis ŠAPOKA. Postcards of Homeland. A review of the exhibition of draw-ings of Aistė Kirvelytė (page 45).

Kristina StANČIENĖ. A Deep Look at Creation of Stanislovas Kuzma. National Gallery held an exhibition of Stanislovas Kuzma (1947-2012) works “Sculpture + 5,425 days” in May and june. this exhibition urged to think not only about the work of this distinguished sculptor but also about the specific context of the end of the twentieth century (page 47).

tomas GENEVIČIUS. The True House of Jonas Mekas. the histories of films of jonas Mekas are real, events, images and even deaths are real – this is a real life that is being forgotten (page 49).

Kęstutis ŠAPOKA. Kostas Bogdanas Flirts with Art System. A review of the ex-hibition 9/4 in gallery Vartai (page 51).

Audronis LIUGA. Let‘s Dance: the Profile of German Theater. Berlin festival (theat-ertreffen) that is celbrating its fiftieth anniversary – is the biggest in Germany and one of the most respected in Europe. It presents not only German theater but also Austrian and Swiss theater productions and the German state authorities make a stress on the values of their theater and theater system (page 53).

Antonio tABUCCHI. Staccia buratta. Short story. translated from Italian by Inga tuliševskaitė (page 61).

Kęstutis SKRUPSKELIS. Marriage or Partnership? the thesis of an essay: possibil-ity to have children is not a necessary condition of marriage. A condition of marriage is a decision of two people to stay together for a lengthy period of their life. thus if there are no problems of essence and thinking about welfare of society it is compulsory to apply the same norms to people of different and same sexes who are getting married (page 67).

Leonas StEPANAUSKAS. Who visited Anykščiai 85 Years Ago? About Relations of German painter Walter Buhe and Lithuania (page 75).

Algirdas GRIGARAVIČIUS. The Fall of Aušra: Circumstances and Participants. this year we are celebrating 130th anniversary of this important newspaper that marked the beginning of national resurgence movement at the end of the 19th century. Lithuanians declared that they want to be a modern and educated Eu-ropean nation: to have intellectuals, literature, culture and respect among other nations. In a few dozens of years people will have difficulties in understanding how this small humble publication could have started such big things. Contin-ued from no. 5 (page 77).

Marius ŠČAVINSKAS. Bad Ruler? Some notes on the image of king Mindaugas. It is not possible to believe in the image of Mindaugas created by chroni-clers as well as on medieval sources that was based on the concept of hero and anti-hero. these are characterized according to the rules of writing about „good“ and „bad“ rulers used by dHM chronicler in portraying the heroic im-age of danila of Halich and bad rulers (not exclusively Mindaugas). We have to have in mind the specificity of medieval chronicles as well as requireement posed to chroniclers (page 83).

Regimantas PILKAUSKAS. Authentic Footprints of André Family in Lithuania. Fifty years ago when rebuilding of Palanga park started few could imagine that we will get such a vast knowledge of Edouard André‘s work in Lithuania (page 90).

Krescencija ŠURKUtĖ. Mala fide. Ironical essay on Lithuania’s cultural and po-litical life (page 93).

96 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 6

Nicholas BRAdBURy, Almantas SAMALAVICIUSThe freedom of the fox in the chicken run (En) (Lt)A conversation with novelist Nicholas BradburyNicholas Bradbury made his literary debut this year with the novel „Market Farm“, a reworking of George Orwell‘s „Animal Farm“ for the free market era. He talks here about influences for his satirical take on the current financial crisis and potential grounds for hope for the future.

Almantas SAMALAVIČIUS, Immanuel WALLERStEINNew world-system? (En) (Lt)A conversation with Immanuel WallersteinAt some point, there is a tilt; there always is. then we shall settle down into our new historical system. Wallerstein foresees one of two possibilities: more hierarchy, exploitation and polarization; or a system that has never yet existed, based on relative democracy and relative equality.

Béla NóVéThe Orphans of ‘56 (En)Hungarian child refugees and their storiesOf the 200,000 Hungarian refugees who fled Hungary following the Soviet invasion in 1956, close to 20,000 were “unaccompanied minors”. Shortly after the fifty-sixth anniversary of the Hungarian Revolution, historian and former dissident Béla Nóvé traces their life stories.

Molly Scott CAtO, Almantas SAMALAVIČIUSFlourishing within limits (En)A conversation with green economist Molly Scott Cato.Green economist Molly Scott Cato acknowledges the extraordinary ad-vances that economic growth has brought. However, she insists that only by learning to flourish within limits can we hope to regain our sense of the good life.

joshua FARLEy, Almantas SAMALAVIČIUSAgainst growth (En) (Lt)A conversation with economist joshua FarleyGiven the relation between economic production and ecological degra-dation, joshua Farley is convinced that economic growth must stop. It is just a question of when. And whether cooperation will displace competi-tion as the dominant concept in the economic paradigm.

Norman LILLEGARd, Almantas SAMALAVICIUSIdeology or truth? (En) (Lt)A conversation with Norman Lillegard In a wide-ranging discussion, Almantas Samalavicius and the philsopher Norman Lillegard consider the dangers of relativism, the crisis of educa-tion, pleonexia and the economic crisis, and whether literature should provide moral instruction.

Mark ANIELSKI, Almantas SAMALAVICIUSThe pursuit of happiness (En) (Lt)A conversation with economist Mark Anielskithe global debt crisis is encouraging economists and others to explore al-ternative ways of measuring national wealth. In conversation with Alman-tas Samalavicius, Mark Anielski discusses the possibility of an economic system based on wellbeing rather than unlimited growth.

Claus LEGGEWIEContinuities denied (de) (En) (Lt)Explaining Europe’s reluctance to remember migrationWhy does Europe find it so difficult to remember the facts of migrati-on, both voluntary and forced? Reluctance to address the more noxious aspects of collective European identity impedes an engagement with migration history, argues Claus Leggewie.

Some Kultūros barai articles and translations in eurozine (www.eurozine.com):

KULTŪROS BARAI Kultūros ir meno mėnesinis žurnalas

www.eurozine.com

Svarbiausi straipsniai apie Europos kultūrą ir politiką

Eurozine yra internetinis žurnalas, skelbiantis esė, straipsnius ir

interviu svarbiausiomis mūsų laikų temomis.

Europos kultūros žurnalai pasiekiami pirštų galiukais

Eurozine yra svarbiausių Europos kultūros žurnalų tinklas. Jis

jungia ir remia daugiau nei 100 žurnalų – savo partnerių bei

asocijuotų leidinių ir institucijų iš visos Europos.

Nauja transnacionalinė viešoji erdvė

Skelbdamas geriausius žurnalų – partnerių straipsnius įvairiomis

kalbomis, Eurozine atveria naują viešąją erdvę transnacionali-

niam bendravimui ir diskusijoms.

Geriausi straipsniai iš visos Europos

Projektas Aukštosios kultūros impulsai mokykloms AKIM finansuojamas Europos socialinio fondo pagal Žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programos 2 prioriteto „Mokymasis visą gyvenimą“ priemonę VP1-2.2-ŠMM-10-V „Neformaliojo švietimo paslaugų plėtra“.

Spaudė akcinė bendrovė spauda, www.spauda.comLaisvės pr. 60, 05120 Vilniustiražas 3200 egz.

Kaina – 4,99 Lt

SRtR fondas remia rubrikas: Problemos ir idėjos; Nuomonės apie nuomones; Kūryba ir kūrėjai; Istorijos puslapiai; Laikai ir žmonės.

SRtR fondas įsipareigoja Kultūros barų 2013 m. projektui „Savitumo estetika: veidai ir kaukės“ suteikti 270 000 litų finansinę paramą.