Kun. Vygintas Èiurinskas...Kai mes jø nenorim, kai nenorim jø mylëti dar neatëjusiø ir jau atëjusiø, tai ir nelaukiam, kad apkabintume tëvø meile. Èia visas reikalas, kodël

577NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2004 / 12

LAIÐKAS REDAKTORIUIKalëdø pasaka

Kun. Vygintas Èiurinskas

Mielas Redaktoriau,Po ilgo laiko vël raðau „Naujajam Þidiniui-Aidams“. Viena vertus, malonu,

nes ðis þurnalas – unikalus mûsø katalikiðkos kultûros reiðkinys, be to, jauseniai esu kà nors jam raðæs, kita vertus... labai jau sunku man lape dësty-ti mintis, – ðnekëti daug lengviau. Buvau ápraðytas paraðyti kalëdiná pa-mokslà, bet ði uþduotis atrodë per sunki. Kaþkada mëgau juokauti: jei pa-mokslo klauso moèiutës, tai dar nëra geras pamokslas, jei klauso pasiðiau-ðusiø ðeðiolikmeèiø grupë, tai dar nëra prieþasties girtis, bet jei tavo pamoksloklauso klierikai, tai tikrai esi geras pamokslininkas. Liûdna pripaþinti, kadtikëjimas gali virsti rutina, kad po apeigø daugybe gali bûti palaidotas gy-vas ir jautrus santykis su Anapusybe, kad kunigystë gali virsti profesija, ovienintelë auka – celibatas. Lyg ir negirdëti Lietuvoje apie koká nors garsøpamokslininkà (gal tokio ir nëra?). Þmones nustebinti sunku, o ypaè pa-mokslais. Kadaise, 10-oje klasëje, pats pradëjau eiti á Ðv. Miðias, ir Vilniu-je, Ðv. Rapolo baþnyèios gale, prie durø, klausydamas pamokslø, svajodavau:na, kai að tapsiu kunigu, tai tokius pamokslus sakysiu... Kunigu tapau, ova pamokslai tikrai nëra tokie, kuriais didþiuoèiausi. Taigi raðyti pamokslàKalëdoms – tai tyrai, ramiai, ástabios nuotaikos ðventei – uþduotis ne man,galiu tik pasidalyti savo iðgyvenimais. Yra trys didþiausios krikðèioniø ðven-tës: Velykos, Kalëdos ir Sekminës, svarbiausia ðventë – Velykos, o man ir,manau, daugeliui artimiausia – Kalëdos, Jëzaus gimtadienis. Lietuviðki ðven-èiø pavadinimai nenusako Jëzaus gyvenimo momentø, kuriuos minime, todëldaugeliui, kurie su Katalikø Baþnyèia susijæ tik kultûriniais saitais, ðventësvis labiau atsietos nuo Jëzaus asmens, tapusios ávairiausiø simboliø ir pa-proèiø maiðalyne. Tai liudija ir atvirukø siuþetai, ir linkëjimø turinys, pa-galiau ir pati ðventës eiga. Miestelio mokykloje, kurioje dëstau tikybà, klau-siau vaikø, kokiø paproèiø jie ðeimose laikosi Kûèiø dienà, per Kalëdas, irlabai smarkiai nusivyliau, iðgirdæs, kad Kûèiø vakaras yra gana banalus irnet nuobodus!? O taip tikëjausi ið kaimo vaikø iðgirsti kokiø nors ádomiøarchajiðkø paproèiø. Kai mokytojø kambaryje pasidalijau savo nuoskauda,tai iðgirdau paprastà atsakymà: pasiþiûrëk, kas kaime pasiliko! Nesmaguatsidurti ant þemës. O kiek per lietuviø kalbos pamokas mokytojos LaimosAbraitytës kalbëta apie senojo lietuviðko kaimo dorà ir tradicijas! Tiesa, esumiestietis, tad ðis maþytis akibrokðtas – dël to, kad neteko matyti kaimoraidos ið arti.

Nuo klierikavimo laikø ieðkau Kalëdoms ir Velykoms graþiø atvirukø. Tiesa,þodis „graþus“ – labai jau plati sàvoka. Prisimenu vienà þmogø, kuris, pa-matæs gatvëje paauglæ, vos pavelkanèià kojas su storapadþiais batais, nu-sijuokë: „Groþis – baisi jëga“. Taigi kas man graþu, kitam nebûtinai. Koksmano poþiûriu turëtø bûti Kalëdinis atvirukas, – visø pirma religinis siuþetas,krikðèioniðka simbolika bei sveikas realizmas (turiu omenyje lengvai atpa-þástamà vaizdavimo objektà, sunkiai priimu religiniame mene visokius ten

578 NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2004 / 12

„-izmus“, ypaè nekenèiu, kai Ðvè. M. Marija vaizduojama lyg Skudurinë Onutë). Nervina ir nuvalkiotikalëdiniø egluèiø su kiðkuèiais vaizdeliai, galima pamanyti, kad minime triuðio Rodþerio ar eglutësið garsiosios dainelës „V liesu rodilas’, joloèka...“ gimimà. Tegul kaltina mane primityvia vaizduoteir meninës nuovokos neturëjimu, bet graþiausi man yra kalëdiniai atvirukai su Viduramþiø minia-tiûrø reprodukcijomis.

Mums Kalëdos – tai sniegas, ðaltis, papuoðta eglutë su ðv. Mikalojaus dovanomis, o kaip Izrae-lyje? Kiek þinau, dabar ten lietingasis periodas, – lyg mûsø ruduo (tik taip ásivaizduoju, neteko bûtituose kraðtuose gruodþio mënesá). Aiðku, rudens darganos kuria atitinkamà nuotaikà. Norëèiau kadanors sutikti Kalëdas Kristaus gimtinëje.

Kûèiø vakaras susijæs su asmeniniais iðgyvenimais. Kadaise, prieð 20 metø, pradëjau savo keliàkunigystën. Paþástamø dvasininkø neturëjau, tik zakristijonà, kuris buvo tëvams suradæs mokyto-jà, paruoðusià mus su broliu Pirmajai Komunijai. Mes gyvenome toje paèioje keturaukðtëje „chruðèiov-koje“, tik jis kitoje laiptinëje. Ilgokai stengiausi já pagauti, bet uþeiti á butà buvo nedràsu, tad sten-giausi susitikti neðdamas ðiukðles: tada dar nebuvo konteineriø, nustatytu laiku atvaþiuodavoðiukðliaveþë, kurios vairuotojas nervingu ilgu pypsëjimu praneðdavo apie atvykimà. Neðiojau ðiukðlesilgai, gal pusmetá, kol pagaliau Kûèiø vakare, ilgai sukæs ratus apie namà, nusprendþiau uþeiti. Tikbëda, pamaèiau ant sniego gulintá girtà þmogø. Net nesmagu pasidarë: að ir taip lauþau galvà, o èiaant sniego girtuoklis. Kà daryti? Pirma mintis – nesikiðk, atsigaivelios ir nueis, ne pirmas kartas,bet noriu bûti kunigu, o geri darbai?.. Taip nesmagu, kad esu nedràsus. O kaip pasielgti? Pora ilgøminuèiø pamindþiukavæs pagaliau priëjau, papurèiau, banaliai pasakiau, kad suðals, jei gulës, irsmirdantis pilietis, o stebukle, atsikëlë ir svyrinëdamas nuðlitiniavo tolyn. Taip palengvëjo – lygnaðtà didþiulæ nusimetus. Po to jau virpëdamas kopiau á ketvirtà aukðtà ir, sustojæs prie durø, spaudþiauskambutá. Pasisveikinæs pasakiau, kad noriu bûti kunigu...

Kitas dalykas, kuris ástrigæs galvoje ir siejasi su Kûèiomis, – tai besimeldþiantys vyrai prie Kûèiøstalo – tokie nevyriðki, pasimetæ, vieni ásitempæ, kiti – suglebæ. Ir aklam matyti, kad jiems vieðamalda yra nejodinëtas arkliukas. Be ilgø postringavimø pasakysiu, kad tikëjimas vis dar siejasi susilpnumu, moteriðkumu, na, þodþiu, „nesubalansuotas“ vyrams, ir viskas. Dràsos ir pasitikëjimo,kurie trykðta þiûrint futbolo ir krepðinio rungtynes ar kalbant apie maðinas, jausmø bangø – nëkvapo. Vaikai kaip vaikai, viskà mato, tik nieko nesako, bet ásidëmi.

Kad ir kà sakytø psichologai ir sociologai, bet patinka þioplinëti milþiniðkuose prekybos centruo-se, ypaè prieð ðventes. Miniø minios zuja ðen ir ten, o að, kaip áprasta man, stebiu þmones, prisi-menu Sàjûdþio laikus, kai bûdavau minioje ir skanduodavau „Lietuva, Lietuva“. Aiðku, kad skruzdë-lynas prekybos centre skiriasi nuo Sàjûdþio mitingø, bet asociacijø kyla. Apima lyg ir saugumo jausmas –juk daug ðviesø ir þmoniø, prekiø gausa. Kad taip tas minias á baþnyèià!.. Paþástamas gavo dovanøèeká, tai, palaikydamas jam kompanijà, nuëjau kartu á „Akropolá“. Kai uþsukome á kosmetikos par-duotuvæ, iðkart prisistatë apsauginis ir nesitraukë, kol iðsirinkome prekæ. Ne pirmas kartas, matyt,visa povyza dvelkia prasèiokiðkumu ir nepatikimumu.

Lapkrièio pabaigoje, kai dar sniegas në negalvojo tirpti, buvo paðalæ, mënulis pilnas, iðëjau prieðvidurnaktá pasivaikðèioti po Rimðæ. Balkðva mënulio ðviesa, ðvariai juodas dangus, ryðkûs ðeðëliai,sniegas, maloniai girgþdantis po kojomis, tyloje kartais girdëti lojantys ðunys, dûmø kvapas – tokiovaizdo mieste nepamatysi ir uþplûstanèio jausmingo virpulio nepatirsi; brangiai mokëèiau, kad to-kia Dievo kûryba galëèiau kasmet dþiaugtis. Kad taip per Kalëdas! Bet jos, kaip áprasta, bus aklodarbo ðventës, o Kûèias sutiksiu vienas, ir gerai, nes vis ápratæs paguodà gauti ið þmoniø, o ne iðDievo. Prie stalo pasikviesiu patá Jëzø, ir bus apie kà pasiðnekëti.

Kaþkada bandþiau pasiþiûrëti á mûsø tikëjimà ið ðono. Kaþkokia pasaka – þavi, nuostabi ir ádomi,bet tik pasaka su laiminga pabaiga: apie Tautà, laukianèià Mesijo, apie jo mirtá ir prisikëlimà. Maþdaugtaip ir ásivaizduoèiau tikëjimà, jei pats Anapusybës nebûèiau patyræs. Henrikas Radauskas: „Pa-sauliu netikiu, o pasaka tikiu“. Slepiu savo pasakà nuo ávairiausiø teologiniø skersvëjø, saugau,kad jos nenupûstø á gyvenimà, kur pasakos nereikalingos.

2004 12 13


APIE VISKÀ

Vytautas Landsbergis

DIENORAÐTIS

Ið tikrøjø tai ne visai taip, bet apie daug kà ir ne vienatema.Sako, paraðyk dienoraðtá arba kaip dienoraðtá. O kadað jo neraðau nei ðratais, nei kompais, gal tik popier-galiuose arba galvoj kokiø nuosëdø sugula, ir galimaið ten pasirankioti. Datos bûna ir nusitrynusios, bet visið netolimos dabarties. Tai ir imsiuos tà galvà lengvin-ti padrikais gabalais, ið uþraðø vis dëlto palopydamas.

* * *

Ukraina bunda, gimsta. Ukraina tampa tauta ir val-stybe. Ar tikrai? Ar leis? Dabartiniai Rusijos valdovaivël padarys viskà, kad Ukraina netaptø tauta ir val-stybe, bent jau dar ilgà laikà. Jiems geriau turëti ant-rà sumindytà Baltarusijà. Ukrainos tikresnë nepri-klausomybë ir jos dvasia – ateities viltis – trypiamanegailestingai, plaèiu ciniðku sàmokslu ir galimu smur-tu, kuris bûtø tolygus iðdavystei. Nepaprastai daugpanaðumø á mûsø Sausio 13-osios iðvakares. Duok Die-ve, kad Ukraina laimëtø, ir be kraujo aukø.

* * *

„Ukraina ðiandien stovi ant slenksèio tarp savo praei-ties ir ateities, tarp vakardienos ir rytdienos. Ji yra graþinarsiø þmoniø ðalis, ir daugelis jø nenori sustabdyti savolaikrodþiø, juolab þengti atgal.O tuo pat metu arogantiðkasis „vakar“ desperatiðkaidairosi kokiø nors stabdþiø, nesiribodamas vien savoneþabotai piktos propagandos priemonëmis. Todël mesir girdëjom stulbinanèius pareiðkimus nuo aukðèiausiøKremliaus, viduramþiø tvirtovës, bokðtø, kaip antai:– Ukraina teturi dvi alternatyvas: arba suskilimà, arbakraujo praliejimà;– visi tie Lenkijos „Solidarumo“, antimiloðevièinio ir„roþiø revoliucijos“ sàjûdþiø vadai buvo marionetës, tam-pomos vieno þinomo ðeimininko (CIA), taigi tas patvyksta ðiandien Ukrainoje, kuri yra Rusijos vidaus reika-las ir t. t.;– jei vakarinë Ukrainos dalis eis ðalin nuo Rusijos, taiprakeiktieji Vakarai kamðtiniais ðalmais yra pasirengækolonizuoti „antrarûðæ“ Rytø Ukrainà ir bombarduoti

jos miestus raketomis!Daug to oficialaus þodyno mirgëjo arti beprotybës, irtai rodë kiek daug, autoriø manymu, statoma ant kortos.Bet tuo paèiu metu anie, nugrimzdæ á geopolitines spe-kuliacijas, pasirodë neágalûs suvokti esmingesniø, dva-siniø dalykø. Tai laisvës dvasia, naujosios europietiðkosUkrainos gimimas jos þmoniø ðirdyse – jie daugiau ne-benori gyventi supami melo ir teroro, nenori bûti gàs-dinami ir nuodijami visokiausia prasme.Ðiandien ir èia mes turime puikià progà susitikti lais-vos Ukrainos sielà...“Taip kalbëjau pristatydamas Europos parlamentaramsir jø padëjëjams Eurovizijos þvaigþdæ Ruslanà Lyþyèko.Strasbûras, 2004 12 14. Ruslana jiems itin aiðkiai ið-dëstë, kad Ukrainoje nesivarþo tarpusavy du kandidataiarba dvi partijos. „Vienoj pusëj stovi pravda, o kitoj –brechnià “.

* * *

Nesikiðkime? Bûkime neðaliðki?Kas objektyvus, neðaliðkas ir tarara, kam ir tiesa, irmelas „vienodai rodo“, tas galbût geras politikas, betjis nëra dþentelmenas.

* * *

Demokratinei visuomenei labai svarbu, kad ir teismas,ir spauda bûtø nepriklausomi nuo maþø pinigø.

* * *

Senëjanèios visuomenës Europoje – kartais lyg pakylatokia tema arba problema ir vël nugæsta, nes nëra kàdaryti. Ásilies turkai, ir bus jaunø þmoniø. O dabartinësEuropos problema – stoka vaikø – yra ne socialinë, betkur kas gilesnë.Tai stoka meilës. Ji mat nëra tik jausmai dviejø lyèiøsuaugusiøjø santykiuose. Taèiau (todël) kai nëra meilës,nukreiptos á tà vaikà, kurá tu galëtum pagimdyti irmylëti, neatsiranda ir jo paties. Arba nëra jø daugiau,nes tu nenori mylëti daugiau. Galbût nemoki, galbûtesi ðykðtuolis.


Kai mes jø nenorim, kai nenorim jø mylëti dar neatëjusiøir jau atëjusiø, tai ir nelaukiam, kad apkabintume tëvømeile. Èia visas reikalas, kodël Europa taip ir pasibaigs.

* * *

Susitikom delegacijoje su rusais, aptarinëjom þmogausir èeèënø teises, ir parëjæs paraðiau. Galëtø tai bûti kaipir paminklas Ruslanui Alichadþijevui.

Á skriaudþiamà èeèënø kaimàateina rusø armija ateina.Ðeði ðarvuoèiaidu malûnsparniaijuodi kaukëti vyrai uniformosetai frontasprieð sodybàkurioj nëra kulkosvaidþiø nei bunkeriø.

Uþëmë.Suëmë.Tà vienà ûkininkà.Nors beginklábet parlamento pirmininkà.Iðsiveþë á savo sostinës Butyrkas.Viskas.Jûs klausiate neþinome.Neþinome neláskite.

Treji jau metai trys Ali-chadþijeviukai

visi berniukaiaugarengiasi á kovà.Nors jau visi vaikai toj þemëj turi dþiovà.

* * *

Russia is very important for us.Rusija ið tikrøjø svarbi, taèiau tiesa svarbesnë.A èto nam delat s etoj rþavoj derþavoj?Davajte statyti normalià valstybæ, ir visi jums padës.

* * *

„Jukos“ istorija – kaip sapnas, kurá vienàkart esu sapna-væs: ateina antstoliai, pasako, kad esu nesumokëjæs uþelektrà, ir parduoda mano butà saviems uþ penkis litus.Pabudau iðpiltas ðalto prakaito.

* * *

Kodël mes nenorim net paklausti, ar parduotø 10%akcijø ir uþ kiek?

* * *

Islamo konklava. Ar girdëjo kas nors apie toká dalykà?Taèiau, ko gero, èia vienintelë iðeitis.Beproèiai arba kraðtutiniai fanatikai, kurie þudosi, kadnuþudytø kuo daugiau þmoniø – turguje, jaunimo disko-tekoje ar viso autobuso keleivius, – jie yra apdoroti ir

Briuselis. 2004. Michailo Raðkovskio nuotrauka. ELTA

DIENORAÐTIS


átikëjæ nuostata, kad to nori Alachas, kuris uþ toká kil-nø neþmoniðkumà gausiai atlygins.Tai tampa islamo kaip religinës, filosofinës, moralinësnuostatø sistemos, dalimi ir problema. Iðkrypæs is-lamas ar tikras? Átikinamai (fanatikams) niekas neat-sakys, net ir pavieniai dideli Islamo autoritetai. Betgalbût atsakytø pasaulinë autoritetø konklava – irsunitø, ir ðiitø, ir nuosaikiøjø, ir radikalø, – jeigu jiesusirinktø, uþsidarytø ir neiðsivaikðèiotø, kol nebusatsakymo.Kokio ir su kokiom pasekmëm? Atsakius (ko reiktøtikëtis), kad Alachas ir Koranas smerkia nekaltø atsi-tiktiniø þmoniø, juolab vaikø ir moterø þudymà, tero-rizmo apaðtalai virstø ekskomunikuotais atskalûnais,Alacho prieðais. Gal tada ir parengto saviþudþio sàmonæpasiektø mintis, kad ðiuo keliu jis eina ne á rojø, kurvaikinà amþinai glamonës gurijos, o á gehenà, amþiamsá ðaitano nagus...Tada liktø veikiau desperados, kurie vieðai þudosi, nesnebegali gyventi taip skriaudþiami arba nori taip darkreiptis á abejingà pasaulá. Bet religinio musulmoniðkofanatizmo pavojus, tikiu, sumaþëtø.

* * *

Armënø sàmonës aitrinimas dël jø genocido nuteikiaðalá prieð dabartinæ Turkijà ir trukdo suartëti su NATO,nors esu ásitikinæs, kad buvimas vienoje transatlanti-nëje organizacijoje su Turkija ir Azerbaidþanu duotøarmënams jø trokðtamà saugumà ir artintø susitaiky-mà. Distancija, kuri laikoma ðimtà metø, gali pasilik-ti dar ðimtà metø. Að abejoju, ar visi armënai nori tokiosilgos distancijos nuo Europos ir euroatlantinës bendrijos,kad ir koks bûtø skaudus jø didþiosios skriaudos pri-siminimas.O jeigu armënai pareikðtø, kad atleidþia uþ genocidà,kad nekaltina dabartinës turkø tautos, nejau Turkijosvaldþia tai atmestø?

Ji nelabai laiminga, kad Europos Sàjunga nurodo sutvar-kyti pirmiausia Kipro Respublikos diplomatiná pri-paþinimà, bet viskà nustelbia dþiaugsmas dël ES spren-dimo pradëti derybas dël narystës. Neþinia, kada jaspradës vargðë Armënija.

* * *

Daugiau katalikø – maþiau apgavikø.Ar tikrai?

* * *

„Jëzau, mûsø broli“, – meldësi Lietuvos partizanai drëg-nose miðkø þeminëse. Taip ir sutikdami Kalëdas prieskurdaus poþeminiø Kûèiø stalo, bet su karðta malda.Palyginkime dvi þmogaus dvasios kryptis. Viena – taitraktuoti þmogø kaip garbinamà abstrakcijà, netrukuspereinant á kokio nors konkretaus asmens – Fiurerio,Duèës, Pirmininko Mao ar Generalisimiausio Sekreto-riaus – garbinimà, suteikiant jam bemaþ virðgamtiðkøgaliø paveikslà. Kita kryptis – tai dievybës ir paties Die-vo antropologizavimas (atsipraðau, geriau bûtø suþmo-ginimas), matant ir iðpaþástant já kaip Dievo Sûnø, okartu þemiðkiausià, kiek tik galima, todël suprantamà,pagelbstintá ir átikinantá.Taigi vienu atveju Didysis brolis, tironas arba tironi-ja, kuriuos kas nors dievina. Kitu atveju – Jëzus Kris-tus, mûsø brolis. Kenèianèiøjø ir mirsianèiøjø brolis,kuris viskà supranta.O vaikø choras prieð kelias dienas per kalëdiná koncertàdainavo èekø liaudies giesmæ: „Jëzulëli maþulëli, að tavesûpuosiu“.Jis dar maþesnis uþ juos, todël ypaè mylimas maþasbroliukas.Èia teologija gali pasitraukti, nes juk ir Jis yra pasakæs:„leiskit maþutëliams ateiti“. Nesvarbu, kokiais keliais.Ir jie graþiausiu bûdu susitinka Ðv. Kalëdø istorijoje.

DIENORAÐTIS


ÐIANDIENA

Istorikai vis labiau águnda svarstyti „nerealizuotas is-torijos galimybes“, ima á savo raðinius ásileisti þodelá„jeigu“ – ne todël, kad baustøsi istorijà pakeisti, o tam,idant parodytø procesø sudëtingumà ir veiksniø ávai-rovæ. Lietuvoje pasitelkus retorikà „kas bûtø buvæ, jeigu“jau aptariama lenkakalbës bajorijos integracija á mo-dernià lietuviø visuomenæ arba prieðkario Baltijos val-stybiø vienybës iniciatyvos. Taèiau tai, kas laikoma tau-tos kultûrinës atminties aðinëmis gairëmis, tebërasukaustyta bûtinybës sampratos, vienintelio kelio ribo-þenkliø. Su ðiomis gairëmis susijusius praeities tyrimusriboja ir kreipia vyraujanèios simbolinës struktûros irsocialiniai institutai. Kitaip tariant, ásidëmëtinomis, vai-singomis, analizës ir pasididþiavimo vertomis skelbia-mos tik ðiandienius tæsinius turinèios praeities þmoniømintys bei pastangos. O projektai, sumanymai, kuriøágyvendinimas strigo, kuriø genealogija nesiekia mûsødienø, pateikiami nebent kaip ádomybës, keistenybësar tiesiog nesusipratimai. Moderniai visuomenei ir vals-tybei svarbios sukaktys ypaè apnuogina tiesmukà retro-spektyvà – istorijoje regimi ir paðlovinami vien dabar-tyje ásitvirtinusiø idëjø daigai.

Vienà ið tokiø sukakèiø minëjome visus ðiuos metus.Paþvelkime á lietuviø kovos su spaudos draudimu kul-tûrinæ atmintá, akademinius tyrimus ir sukaktuviniusrenginius klausdami: kas atsidûræ jø centre? Tarsi aki-vaizdus atsakymas: „pastangos priversti carinæ valdþiàlegalizuoti spaudà lotyniðka abëcële“, – bent vienu as-pektu nëra pakankamai tikslus. Dëmesys tenka pastan-goms nelegaliai platinti ir pagaliau legalizuoti spaudàtokia lotyniðkos abëcëlës forma, tokia jos adaptacijalietuviø kalbai, kuri pasiekë mûsø dienas kaip bendri-nës (standartinës) kalbos ortografijos pagrindas. Visuo-tinai þinoma, kad ið spaudos draudimo epochos lietuviaiiðëjo su kultûriðkai vyraujanèia pietiniø vakarø aukð-taièiø tarme, Jono Jablonskio „Lietuviðkos kalbos gra-

KAS GI BUVO UÞDRAUSTA,APGINTA IR ATGAUTA?

1864–1904 m. ið ðimtmeèio perspektyvos

Paulius Subaèius

matika“, ðiuolaikine 32 raidþiø abëcële. Kitaip tariant,retrospektyvus þvilgsnis byloja, kad prieð ðimtà metølietuviai palauþë valdþios valià ir, panaikinus vadina-màjá spaudos draudimà (kuris de facto buvo ir pana-ðaus raðymo ranka vieðojoje sferoje draudimas), atga-vo ðiandienei bendrinei kalbai artimà raðto pavidalà.

Taèiau ar daþnai susimàstoma, jog 1904 m. lietuviaiatgavo ne tai, kà buvo praradæ 1864 m.? „Atgavo“ VincoKudirkos „Statraðos ramsèiø“ ir Kriauðaièio „Grama-tikos“ reglamentuojamà spaudos formà, „atgavo“ grafe-mas ir su paukðèiukais ir t. t. Ar tai buvo tapati spauda ir raðyba, kuri valstieèiø kolektyviniuosepraðymuose panaikinti suvarþymus ávardijama kaip tra-dicinë, baþnytinë, senoji, áprasta, lietuviðka ir pan., tiepatys raðmenys, kurie „lietuviø sodieèiams buvo jøðvento tikëjimo þenklai“1? Ar tai buvo visiðkai ta pativieðo lietuviðko þodþio forma, kuria paskelbtos Valan-èiaus religinës politinës broðiûros, pirmieji kontrafakci-niai maldynai ir giesmynai, pagaliau diduma (bent tiraþøpoþiûriu) knygneðiø platintø „prûsiðkø“ ir „amerikiniø“leidiniø? Pastaràjá deðimtmetá buvo atidþiau iðnagrinë-tos þemaièiø bendrinës kalbos idëjos2, vidurio aukðtaièiøraðomosios kalbos tradicijos tæsiniai pirmoje XIX a.pusëje. Ir tapo dar akivaizdþiau, kad spaudos draudimoepochos prieangyje vyko gana aðtri simbolinë bei prak-tinë konkurencija dël bendrinës raðto kalbos pobûdþio.Ji tæsësi ir po 1864 m., tik pogrindyje bei uþsienyje, ágy-dama kitokias formas, ásitraukiant Suvalkijoje naujaibesirandanèioms kultûrinëms galioms.

Nesunku nurodyti, prieð kà keturiasdeðimt metø ko-vojo lietuviai – prieð caro Petro I ávestos graþdankosadaptacijà lietuviðkiems raðtams. Prieð sekuliarizuotoslavø ortodoksø raidyno taikymà katalikø spaudiniams.Prieð bet kurià ið keliø graþdankos formø, kurias iðskiriatyrinëtojai. Taèiau preciziðkas atsakymas á klausimà:uþ kà buvo kovojama, – yra kur kas keblesnis net tuo

1 Savukynas, B., „Raidynø konkurencija ir karas“, in: Naujasis Þi-dinys-Aidai, 2004, Nr. 5, p. 222.

2 Subaèius, G., Þemaièiø bendrinës kalbos idëjos: XIX amþiauspradþia, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidybos institutas, 1998.


KAS GI BUVO UÞDRAUSTA, APGINTA IR ATGAUTA?

atveju, kai ribojamës raðytinës kalbos pavidalo plotme.Kitaip tariant, susiduriame su sunkumais, net jei ne-sileidþiame á kalbos socialinio statuso tyrimus ir kità pla-tesnæ problematikà. XIX a. antros pusës lietuviø kul-tûros bei visuomenës veikëjai skirtingai suprato ir kovosuþ lietuviðkà spaudà priemones, strategijà, perspekty-vas, ir patá ginties objektà – konkreèiausia ir tiesmukiau-sia prasme. Þinoma, ne visada ar veikiau retai patyskultûrininkai, ypaè á katalikiðkà bei tautiná sàjûdá ási-traukæ valstieèiai reflektavo, koks diferenciðkas ir kin-tantis yra tas ginties objektas. Taèiau raðymo, reda-gavimo, spausdinimo ir skaitymo aktais jie priëmë,pripaþino vienas ar kitas lietuviðkos ortografijos formas,tuo atskleisdami, kad tam tikrais atvejais ið tiesø ginaskirtingus dalykus.

Abstrakèiai svarstant, carinës valdþios visi praðë (rei-kalavo) to paties – legalizuoti lotyniðkà abëcëlæ, ne-kliudyti Lietuvoje 750 metø tesinèios lotyniðko raðtotradicijos moderniai tautinei sklaidai. Taèiau apeinant,ignoruojant draudimà arba vëliau naudojantis jo panai-kinimu, buvo neiðvengiami konkretûs apsisprendimai –kokiais ligtoliniais raðto pavyzdþiais sekti ar naujovesávesti, kiek ir kokiø raidþiø yra lietuviðkoje abëcëlëje,kokias fonemas kokiose pozicijose ar morfemose jos ati-tinka. Tø konkreèiø apsisprendimø bûta ávairiø, kar-tais – konfrontuojanèiø. Jie glaudþiai susijæ ir su tamtikrø visuomenës grupiø kultûriniu, vëliau – socialiniubei politiniu ásitvirtinimu ar, prieðingai, atstûmimu irizoliavimu. Todël pastanga patikslinti: uþ kà, uþ kokáraðtà bei „drukà“ kokie lietuviai kovojo, – nëra tokia áno-ringa ar grynai akademinë, kaip gali atrodyti ið pirmoþvilgsnio. O tie, kurie kovojo uþ kitokià (daugeliu kito-niðkumo prasmiø) spaudà, nei buvo atgauta, yra visoke-riopai nusipelnæ Lietuvos kultûrinei tradicijai, lietuviøtapatybei bei tautiniam orumui. Nusipelnæ bent kaipalternatyvø ir ávairovës, be kurios kultûra ima merdë-ti, steigëjai.

Idant ankstesnës mintys neliktø nuo istorinës me-dþiagos atitrûkusiomis prielaidomis, aptarkime, mûsøakimis, labiausiai ásidëmëtinà neordinaraus kultûriniogalvojimo ir veikimo pavyzdá. Ortografinës ávairovës as-pektu suproblemintame kovos uþ lietuviðkà spaudàlauke atidþiau ásiþiûrëkime á Antano Baranausko alter-natyvà – jo raðybos projektà. Ásiþiûrëkime klausdami,kokià marginalizuotà sàmoningumo perspektyvà ir ko-kias „nerealizuotas istorijos galimybes“ tai atskleidþia.Trumpai priminsiu biografiná kontekstà. Pradëjæs Kaunokunigø seminarijoje dëstyti homiletikà lietuviø kalbair tæsdamas ankstesnius lietuviø tarmiø tyrimus, Bara-nauskas ties XIX a. septinto ir aðtunto deðimtmeèio ribasusirûpino vieningos raðybos reikalu. Jis laikësi minties,kuri ir anksèiau buvo sporadiðkai keliama raðto þmoniø,kad bendrinë raðomoji kalba turi bûti grindþiama tarmiøderinimu. Tokià idëjà Baranauskas traktavo istoriðkai,

tai yra siûlë, kad lyginant tarmes bûtø atrasti (rekons-truoti) ir á bendrinës kalbos pamatà dedami tie pirmi-niai fonetikos bei morfologijos pavidalai, ið kuriø tar-minës formos yra iðriedëjusios.

Jis sukûrë, pats ëmë vartoti ir jam prieinamais bûdaisskleisti unikalià raðybos sistemà, grindþiamà polifo-netiniu principu. Sumanymo esmë – lotyniðka abëcëlëbuvo papildyta diakritiniais þenklais taip, kad uþraðà

kiekvienos lietuviø tarmës atstovas galëtø perskaitytisavaip. Kitaip tariant, tai vieninga ortografija, kuri ága-lina skirtingà, tarminá tarimà, tarminá – fonetiniu po-þiûriu – perskaitymà. Polifonetine raðyba 1882 m. buvoiðleistas „Anykðèiø ðilelis“3, prie ðios ortografijos pra-tinti seminarijos klierikai, Baranausko bièiuliai. Ji su-silaukë didelio susidomëjimo, sukëlë diskusijø, buvoperimta ir moksliniais tikslais tobulinama KazimieroJauniaus. Deja, në viena polifonetinës raðybos formaneprigijo, po spaudos atgavimo ilgainiui ji buvo visiðkai

Treèiasis puslapis ið knygos Ostlitauische Texte, MitEinleitung und Anmerkungen, Hrsg. von Anton Baranowskiund Hugo Weber, Heft I, Weimar: H. Böhlau, 1882

3 Ostlitauische Texte, Mit Einleitung und Anmerkungen, Hrsg. vonAnton Baranowski und Hugo Weber, Heft I, Weimar: H. Böhlau, 1882,S. 2–23.


PAULIUS SUBAÈIUS

uþmirðta. Net lingvistai jos nëra detaliai analizavæ, vienprobëgðmais teapþvelgæ. Todël ðiandien, matyt, kiekkeistai skamba teiginys, jog Baranauskas, kovodamasprieð spaudos draudimà, kovojo uþ savo sukurtos lietuvið-kos bendrinës raðybos legalizavimà. Vis dëlto buvo bû-tent taip – poeto susiraðinëjimas su Hugo Weberiu, JanuBaudouinu de Courtenay, Imperatoriðkajai Mokslø Aka-demijai siøsti darbai liudija Baranauskà laukus, kadagalës savo darbus iðspausdinti norima ortografija, tikë-jus, kad lingvistiniai ir sociokultûriniai argumentaiatvers jo raðybai vieðà kelià á lietuviø visuomenæ.

Kalbos istorijos autoritetai teigia, kad „nuo Baranaus-ko prasideda pagrindinës lietuviø kalbos mokslo ir ben-drinës kalbos kûrimo linijos“4. Taèiau jo raðybos pro-jektas visø – kalbininkø, literatø ir istorikø – it susitarusvadinamas nepraktiðku, nepragmatiðku, utopiniu, laiko-mas vien lingvistikos istorijos bei teorijos ádomybe. Jeidomësimës vien tuo, kokios prieþastys ir aplinkybëstrukdë jo projektui iðsiskleisti, ar buvo ámanu já realizuo-ti lingvistinës ekonomijos poþiûriu, niekada adekvaèiaineávertinsime nei ðios inovacijos masto, nei prasmës.Bûtina atsiþvelgti, kad carinë priespauda, graþdankosprimetimas áaðtrino raðybos klausimà, pakëlë já á aukð-tesná probleminá lygmená nei paprastas patogumas,suprantamumas, pritaikomumas. Raðybos klausimo su-vokimas tapo lietuviø tautos, jos kultûros, jos tradici-jø bei perspektyvø suvokimo projekcija ir atvirkðèiai.

Kokiomis gi lingvistinëmis premisomis grindþiamaBaranausko raðybos sistema ir kà tai sako apie jo poþiûráá lietuviø tautà, jos kultûriná gyvenimà, kalbà bei tapa-tybæ? Siûlydamas polifonetiná principà, Baranauskasdeklaravo dëmesá, jautrumà regioninëms lingvistinëmsskirtybëms, kiekvienà lietuviø kalbos tarmæ teikë kaipvertybæ. Tarmiø derinimo græþiantis á pirmines, kilmi-nes formas motyvas pabrëþë gilià kalbos tradicijà ir in-doeuropeistø mokslines áþvalgas tiriant jos genealoginævertæ. Prisiminkime aplinkybes. Tautiðkai sàmonëjantyslietuviai jau kelis deðimtmeèius mëgina atmesti teiginiusapie lietuviø kalbos sunykimà ir eventualià prapultá.Spaudos draudimas vëlgi verèia uþimti ginties pozicijas.Prieðingai, Baranausko laikysena – tai savotiðka ofen-zyva. Valdþia ir átakinga lenkø kultûrinë opinija nenoripripaþinti vienos lietuviø tautos teisiø, o jis manifestuojavienuolikos tarminiø grupiø5 unikalià tapatybæ ir teisæsaviðkai skaityti universalø raðtà. Ne tik daugelio „laido-jama“ kalba, bet kiekviena tarmë ir nusipelno, ir galibûti iðlaikyta bei puoselëjama. Ið amþiaus pradþios baþ-nytiniø raðtø perimtas bei vokieèiø kalbininko Augus-to Schleicherio pakoreguotas ortografijos pavidalas galibûti ne tik apgintas priespaudos sàlygomis, bet ir pato-bulintas, praplëstas, pertvarkytas. Pertvarkytas taip,kad atlieptø masinio, ávairiomis tarmëmis kalbanèio

skaitytojo, o ne siauro ið vieno regiono kilusiø kultûri-ninkø ratelio poreikius.

Koks gilus tikëjimas lietuviø kultûriniu brandumuir augimo galimybëmis reiðkiamas tokiais pasiûlymais!Juk Baranausko sumanymas galëjo bûti adresuojamastik aukðto literatûrinio sàmoningumo visuomenei. Vadi-nasi, jis tokià visuomenæ numanë, ásivaizdavo, tikëjosiatsirasiant. Skleisdamas savo bendrinës raðybos idëjà,jis drauge skleidë ir ðá orø poþiûrá á lietuviø tautà beijos ateitá. Utopija buvo ákvepianti, padràsinanti, uþde-ganti. Tai atsakas á carines represijas visai kitoje plotmë-je ir visai kitu mastu, nei tradicinës istoriografijos kano-nizuoti bandymai nusimesti spaudos draudimo jungà.„Nepragmatinis“ Baranausko atsakas á spaudos drau-dimo iððûká buvo „pragmatiðkas“ ta prasme, jog vertinokultûrà pagal jos vidinius kriterijus, vidinæ augimo po-tencijà, o ne iðorinius varþtus. Tai pragmatika „darytisavo“ ir nesitaikyti prie apgailëtinø aplinkybiø, akty-viai kurti ir dràsiai eksperimentuoti, kai valdþia daroviskà, kad pasitrauktum á apkasus ir ribotumeisi pri-mityviausiais poreikiais. Mûsø kultûrinë savivoka dartarsi neapèiuopia akivaizdaus paradokso – á lotyniðkosabëcëlës draudimà Lietuvoje atsakyta ne tik ir ne tiekpastangomis jà uþkonservuoti, iðlaikyti, bet raðybosapmàstymu, tobulinimu, keitimu. Maþa to, ne viena, okeliomis labai skirtingomis, konkuruojanèiomis ir, Ba-ranausko atveju, radikaliomis raðybos – svarbaus kul-tûros atributo – pertvarkos strategijomis.

Ðiuolaikinës kultûrinës savivokos (kuri, kaip sakëmepradþioje, subordinuota vyraujanèioms simbolinëmsstruktûroms ir bûtinybës sampratai) perspektyvoje Bara-nausko raðybos projektas intriguoja dar vienu poþiûriu.Spaudos draudimas buvo lingvistinës ir, plaèiau imant,kultûrinës kontrolës árankis bei socialinës represijosapraiðka. Bendrinës kalbos kûrimas, intensyviai vykæstuo paèiu laiku, buvo kitokia, bet irgi kontrolës pastanga,varþymasis dël dominuojanèios pozicijos. Vakarø aukð-taièiø tarmës, kaip bendrinës kalbos pagrindo, ásigalëji-mas represavo kitas tarmes, iðryðkino kultûriniø galiøhierarchijà. Baranausko laikysena ðiuo poþiûriu gali bûtivertinama kaip kalbinio dominavimo atsisakymas. Ben-drinës kalbos projektas, kuris implikuoja tarimo laisvæ,kuris orientuojasi tik á minimalø – vieningo polifonetinioraðto – autoritetà, bûtinà integruotos visuomenës komuni-kacijai, byloja apie daliná galios suspendavimà, jos pada-lijimà tarp daugelio subjektø. Taigi á spaudos draudimàkaip centralizuotos galios iððûká Baranauskas atsakëprojektu, kuris áglaudþia decentralizuotà kultûriná vyks-mà. Deja, spaudos lotyniðkais raðmenimis ðimtmetis likoneiðnaudota proga kritiðkai apmàstyti istorijos pamokasir pasvarstyti apie kuo platesná spektrà galimø atsakø ácentralizuotos Briuselio sociokultûrinës galios iððûkius.

4 Zinkevièius, Z., Lietuviø kalbos istorija, t. 5: Bendrinës kalbosiðkilimas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidykla, 1992, p. 125.

5 Baranausko dialektologinë klasifikacija apima 11 lietuviø kalbostarmiø, ið esmës XIX a. antros pusës Þemaièiø vyskupijos teritorijà.


JAV sëkmës ir nesëkmës

KÆSTUTIS K. GIRNIUS

ÞVILGSNIS

Svarbiausias metø ávykis – George’oBusho perrinkimas JAV prezidentu.Busho pergalë svarbi, kadangi dabar-tinis hegemonas JAV lemia daugeliopasaulio regionø politikà. Kartais dëlto, kad kitos ðalys paèios nepajëgiaspræsti savo reikalø, kaip, pvz., Izrae-lio–Palestinos konflikto. Daþniau dëlto, kad Vaðingtonas primeta savo dar-botvarkæ kitoms ðalims, savo karineir ûkine galia verèia kitas ðalis paklus-ti jos norams. Irakas ir Afganistanas,karas su terorizmu, branduoliniø gin-klø plëtra bei Irano ir Ðiaurës Korë-jos branduolinis nuginklavimas,Jungtiniø Tautø struktûros ir chartospertvarkymas – tai tik dalis opiausiøproblemø, kur Vaðingtonas turi ir kurálaikà turës vyraujantá vaidmená.

JAV yra vienapolio pasaulio centras,nepaisant to, kas yra JAV prezidentas.Taèiau prezidento Busho asmenybë irpolitika dar labiau pabrëþia Vaðing-tono galià ir átakà. Ásitikinæs savo poli-tikos tiesa, JAV pranaðumu, linkæspasaulá matyti baltomis ir juodomisspalvomis, siekiàs amerikieèiams áro-dyti, kad jis – ryþtingas jø interesø gy-nëjas bei politikos vadovas, Bushaspasuko JAV vienaðalës politikos link-me, atsisakydamas pusæ amþiaus puo-selëtos bendradarbiavimo su sàjungi-ninkais politikos. Ir vargu ar jis keissavo kursà. Busho perrinkimas nëraatsitiktinumas, kaip buvo jo ginèytinapergalë per 2000 m. rinkimus. Jo po-litiniai ásitikinimai bei vertybiniaiásipareigojimai atspindi amerikieèiødaugumos nuostatas. Per pastaruo-sius 40 metø JAV rinkëjai su kai ku-riais pasvyravimais deðinëja. Vis dau-giau rinkëjø mano, kad bûtina maþintimokesèius ir valstybës vaidmená þmo-niø gyvenime, ginti tradicines ver-

tybes, pvz., prieðintis abortams beiikivedybiniams lytiniams santykiams,skatinti dievobaimiðkumà. Jie taip patmano, kad pasaulyje JAV atstovaujagërui, kovoja su blogiu ir turi teisæginti JAV interesus be iðlygø ir nepri-paþástant veikimo laisvës apribojimø,iðskyrus savanoriðkai priimtuosius.

Po rinkimø Bushas padarë keletàuþuominø apie santykiø su sàjungi-ninkais gerinimà, o uþsienio reikaløministras Collinas Powellas Briusely-je kalbëjo apie bendradarbiavimo bûti-nybæ. Bet Bushas taip pat pabrëþë, kadsavo balsais amerikieèiø tauta iðreið-kë pritarimà jo politikai. Visi karin-gieji Busho patarëjai, ypaè viceprezi-dentas Cheynis, gynybos ministrasRumsfeldas ir bûsima uþsienio reikaløministrë Rice, lieka antrajai kadenc-ijai. Svarbiausia, Bushas – ne tasþmogus, kurá kankintø abejonës dëlsavo veiksmø. Klausiamas, kokiasklaidas jis padaræs per savo preziden-tavimà, Bushas negalëjo nurodyti nëvieno pavyzdþio. Jo màstymo ir vaiz-duotës parametrai yra tvirti, tad ma-nytina, kad pirmieji keturi jo preziden-tavimo metai bus aiðkiausias kelrodiskitiems keturiems. O tai reiðkia, kadJAV toliau vykdys vienaðalæ politikà,aiðkià pirmenybæ skirs savo intere-sams, nors mëgins tai daryti diploma-tiðkiau.

JAV hegemoniðkos pretenzijos irBusho administracijos arogancija pik-tina daugelá. Precedento neturintysblogi ryðiai su kai kuriomis Europosðalimis, JAV valdþios populiarumosmukimas beveik visame pasaulyje,Busho demonizavimas kai kuriuosesluoksniuose – tai tik keli nepasitenki-nimo JAV pavyzdþiai. Kita vertus,JAV lieka, buvusios uþsienio reikalø

ministrës Albright þodþiais, bûtina ða-lis. Jei Vaðingtonas nutaria sëdëtisudëjæs rankas ir nesikiðti á kurià norskrizæ, beveik uþtikrinta, kad krizë ne-sibaigs, nes kitos ðalys neturi arbavalios, arba galios veikti. Taip praeity-je buvo Bosnijoje, Kosove ir Ruandoje,taip ðiandien yra Sudane ir kai ku-riose kitose Afrikos ðalyse. Nepasiten-kinimas JAV auga,bet kol kas nëra, kasjas pakeistø.

Kova su terorizmutebëra kertinis JAVuþsienio ir saugumopolitikos akmuo, betrezultatai ne itindþiugina. Osama binLadenas tebëra gyvasir slapstosi Pakista-no kalnuose. Bin Ladenas nëra tiksimbolis, nors jo þygiai ir sugebëjimasiðvengti sunaikinimo ir areðto ákvepiaradikalius musulmonus visame pa-saulyje. JAV þvalgybos nuomone, jisaktyviai vadovauja elitinei kovotojøgrupei, kuri siekia ávykdyti sensacingàantpuolá JAV þemyne. Vaðingtonasdidþiuojasi neutralizavæs du treèda-lius Al Qaeda nariø, bet reikia manyti,kad jø gretas su kaupu papildë naujimadrasø abiturientai, pasipiktinæJAV veiksmais Irake ir Izraelio Pales-tinoje. Kita vertus, kova su terorizmuvyksta ðeðëliuose, tad ne visada pra-neðama, kad pasisekë sulaikyti áta-riamus teroristus, sustabdyti jø ren-giamus antpuolius. Daroma paþanga,stiprinant saugumo organø bendra-darbiavimà, dalijantis duomenimis,stebint átariamuosius.

JAV Afganistanas ir Irakas yrasvarbûs terorizmo kovos frontai. Afga-nistane paþanga akivaizdi. Talibø jë-


ÞVILGSNIS

gos senka. Jø kovotojai nepajëgë su-trukdyti spalio mënesio prezidentorinkimø, daugelis pasiryþæ padëti gin-klus ir gráþti á taikø gyvenimà, kaibus paskelbta amnestija, veikiausiai2005 m. pradþioje. Nors prezidentasHamidas Karzajus buvo plaèiai vadi-namas „Kabulo burmistru“, nes jo val-dþia baigësi prie sostinës sienø, perpirmà rinkimø ratà jis buvo iðrinktasprezidentu, surinkdamas tris kartusdaugiau balsø negu jo pagrindinis var-þovas ir laimëdamas visø pagrindiniøgenèiø paramà. Be to, skirtingai nuopadëties Irake, tarptautinë bendruo-menë gana aktyviai dalyvauja, uþtik-rinant Afganistano saugumà ir atku-riant ðalies ûká. Ðalies dar laukiadideli iðbandymai. Reikia nuginkluotigrupuotes ir demobilizuoti jø kovoto-jus. Per pastaruosius dvejus metusnarkotikø gamyba ir prekyba pasie-kë neregëtà apimtá, ir Afganistanuigresia pavojus tapti „narkovalstybe“.Pavasará bus renkamas parlamentas,o tai gana sudëtingas procesas, paly-ginti su prezidento rinkimais. Bet pertrejus metus Afganistane pasiektatikrai daug.

To negalima sakyti apie Irakà, kurviena nesëkmë veja kità. Pasiprieðini-mas nenumalðintas. Net uþimtoje irsunaikintoje Faludþoje tebeveikia at-skiros kovotojø grupës. Ûkis neatsta-tytas, daugelis vaikø serga. Nuotrau-kos ið Abu Graibo kalëjimo bei naujipraneðimai apie belaisviø kankinimàpakirto JAV doroviná autoritetà. JT irkitos tarptautinës organizacijos laiko-si atokiau, naujø talkininkø nëra irnet iðtikimiausi sàjungininkai neten-ka kantrybës. Neseniai Lenkija pra-neðë, kad vasario mënesá ji treèdaliusumaþins savo kariø skaièiø. Ðiomisaplinkybëmis vis didesnæ reikðmæ ágy-ja sausio 30 d. numatyti parlamentorinkimai. Jei sunitai rinkimus boiko-tuotø arba juose nedalyvautø dël sau-gumo stokos, bûtø rimtø abejoniø dëlrinkimø teisëtumo. O jei ðiitø sàraðailaimëtø aiðkià balsø daugumà, galëtøsubraðkëti federacinë ðalies struktûra.Galima ásivaizduoti daug scenarijø,

bet vos keli kelia optimizmà.Sunkiai sekësi sutramdyti kitas dvi

„blogio aðies“ ðalis – Ðiaurës Korëjàir Iranà. Didþiausià rûpestá kelia jøbranduoliniø ginklø programos, o neryðiai su teroristais. Manoma, kadÐiaurës Korëja turi bent du branduo-linius ginklus, o Iranas toli paþengæs,tobulindamas urano sodrinimo techni-kà ir kurdamas pagrindà galimai gin-klø gamybai. JAV laikosi kietos linijostikëdamasi, kad diplomatinis spaudi-mas, netiesioginiai grasinimai, ûkinëssankcijos privers ðias ðalis nusileisti.Bet grieþta JAV politika neveiksmin-ga, nes abi ðalys ásitikinusios, jog ðiuometu JAV veikimo galimybës gana ri-botos. JAV ginkluotosios pajëgos ák-limpusios Irake ir tiesiog nëra kariønaujam karui. Be to, nauji kariniaiveiksmai nesulauktø tarptautinësbendruomenës paramos. Ðiomis aplin-kybëmis kitos ðalys ágyja svarbesnávaidmená ne tik per derybas su Iranuir Ðiaurës Korëja, bet ir nustatantbendras politikos gaires. Pchenjanokaimynai, ypaè Kinija ir Rusija, sten-giasi paveikti Ðiaurës Korëjà, siûlyda-mi kompromisø ir ûkinæ paramà. Betpaþangos nedaug, ir pats Pekinas ne-turi iliuzijø, kad 2005 m. ávyktø lûþis.

ES trijulë – Prancûzija, Vokietija irDidþioji Britanija – kantriai, bet grieþ-tai derëjosi su Iranu, siekdama átikintiTeheranà atsisakyti urano sodrinimoprogramos. Nors Iranas siekë nuslëptisavo mokslininkø padarytà paþangàir ne kartà savo ásipareigojimus at-siëmë, ilgainiui jis paþadëjo sustabdytiurano sodrinimà, nors neþinia, kuriamlaikui. Kad ir kaip bûtø, ES lankstesnëderybø pozicija ne tik pasiekë teigia-mø rezultatø, bet ir laimëjo Tarptauti-nës atominës energijos asociacijos ða-liø pritarimà.

Be abejo, Iranà nusileisti skatino su-pratimas, kad uþ Europos stovi kovin-gai nusiteikusios JAV, ir kad Europapritartø grieþtesnei JAV linijai, jei Ira-nas liktø uþsispyræs. Ðiuo atþvilgiuJAV buvo tylusis, bet átakingas derybøpartneris. Kita vertus, bekompromi-sis spaudimas, koks buvo taikomas

Ðiaurës Korëjai, irgi bergþdþias, jei ða-lis pasiryþusi rizikuoti karu, nes Va-ðingtonas negali kas kartà griebtisginklo. Lazdos ir meduolio politika tur-bût naðiausia, bet jà sunku ágyvendin-ti, kai reikia suderinti keliø ðaliø dip-lomatines iniciatyvas.

Ádomu ir tai, kad ES, o ne JAV per-ëmë vadovaujantá vaidmená derybosesu Ukrainos politikais. Europos dery-bininkø, tarp jø ir Valdo Adamkaus,dalyvavimas nenulëmë derybø eigos.ES neturi svertø, kuriais galëtø pri-versti Ukrainos vyriausybæ daryti kànors prieð savo valià. Bet tarpininkavi-mas buvo reikðmingas, nes parodëBriuselio átakà ir prestiþà regione.Paprastai ES nëra tokia galinga kaipJAV, ir Briuselis daþnai kalba keliais,o ne vienu balsu. Bet kai pasiekiamassutarimas, ES gali bûti net átakinges-në uþ JAV, ið dalies dël to, kad yrapatikimesnë partnerë, kurios ávaizdispasaulyje patrauklesnis negu JAV.

Europos pasitikëjimas savimi auga.Gruodþio mënesá Prancûzijos uþsienioreikalø ministras Michelis Barnier pa-sakë, kad Vaðingtono ryþtas atgaivintiArtimøjø Rytø taikos procesà turësdidelá poveiká JAV ir ES santykiams.Europos ðalys nepatenkintos besàly-giðka JAV parama Izraelio politikaiir mano, kad neámanoma pakirsti radi-kalaus Islamo ir terorizmo ðaknø, kolnebus iðspræstas Izraelio ir Palestinoskonfliktas. Po Arafato mirties susi-klostë gana palankios sàlygos dery-boms atnaujinti. Naujas Palestinosiðvadavimo organizacijos vadovas Ma-humudas Abasas paragino savo tau-tieèius nutraukti karinius veiksmusprieð Izraelá, Egiptas ir Izraelis pasi-raðë prekybos sutartá, Izraelis ketinapanaikinti þydø gyvenvietes Gazoje.Bet JAV vaidmuo lemiamas. Sàþinin-gas ir neðaliðkas tarpininkavimas netik iðjudintø derybas ið aklavietës, betir padëtø atstatyti paðlijusius Vaðing-tono santykius su Europa ir musulmo-nø pasauliu. Dar kurá laikà pasaulyjevyraus viena supervalstybë, bet JAVgali nulemti, kiek bus pritariama arprieðinamasi ðiam reiðkiniui.


TEMA: EKUMENIZMAS LIETUVAI

NUOSTABA, PAÞINUS KITØ TIKËJIMÀ

Lukas mums pasakoja, kaip Jëzus stebëjosi Romos ðim-tininko tikëjimu, kuris nepraðë Jëzaus ateiti ir iðgy-dyti jo tarnà, bet tik tarti þodá, ir tarnas pasveiksiàs:„Sakau jums – në Izraelyje neradau tokio didelio tikëji-mo“ (Lk 7, 9). Jis stebëjosi ðio vyro tikëjimu ir savo Tëvoveikimu jame. Atrodë, lyg Jëzus bûtø suvokæs kaþkokánaujà dalykà apie Tëvo jam patikëtà pasiuntinybæ, irpasijuto sujaudintas. Að irgi stebëjausi, matydamas vy-rus ir moteris, priklausanèius baþnyèioms, kurios sky-rësi nuo manosios, matydamas jø tikëjimà Jëzumi, meileJëzui ir iðtikimybe Ðventajai Dvasiai.

Septinto deðimtmeèio pradþioje man teko vadovautiekumeninëms rekolekcijoms Belfaste. Dalyvavo apie ðe-ðiasdeðimt þmoniø: po lygiai ið Metodistø ir Presbi-terionø baþnyèiø ir Katalikø Baþnyèios. Dauguma da-lyviø iki tol niekada nebuvo susitikæ su þmonëmis ið„kitos“ baþnyèios. Paskutinæ dienà kiekvieno jø paprað-iau trumpai apibûdinti, kà jie patyrë per tiedvi draugepraleistas dienas. Viena presbiterionø diakonë pasa-kë: „Praëjusá vakarà ðnekëjomës su katalikø vienuole.Labai nustebau, pamaèiusi, kad ji myli Jëzø“. Ir pridûrë:„Man atrodo, kad ji myli Jëzø labiau negu að“. Manegiliai sujaudino jos nusiþeminimas; ji atrodë tokia pilnaÐventosios Dvasios. Tai buvo nuostabos akimirka.

Nuostabos akimirkos, regis, viskà perkeièia mûsøviduje. Jos iðpleèia mûsø ðirdis. Mes pradedame suvokti,kaip Dievas veikia þmonëse uþ mûsø Baþnyèios ribø;kaip Dievas juos myli ir yra su jais. Tokios akimirkosman padëjo vël ir vël atrasti naujà meilæ ir gilià pagar-

bà þmonëms ið skirtingø baþnyèiø. Jos atvërë mano ikitol gana uþdarà regëjimà, teigusá, jog „mano Baþnyèiayra vienintelë, o kitos baþnyèios yra ne tokios vertin-gos“, atskleidë man Ðventosios Dvasios veikimà kitosebaþnyèiose. Ðiø susitikimø dëka að suvokiau, kaip tokieþmonës, kaip toji diakonë ir jos baþnyèios nariai, yramalonës ðaltinis, Ðventosios Dvasios vaga ir man, irdaugeliui kitø þmoniø.

Tokie susitikimai paþadina manyje troðkulá darbuo-tis dël vienybës tarp visø krikðèioniø, leistis á gelmæ,taip pat jie leidþia man suvokti tà vienybæ, kuri jau yratarp mûsø ir kurià esame paðaukti atpaþinti, gilinti irðvæsti Dievo ðlovei. Tokios akimirkos reiðkia susitikimàðirdis á ðirdá, kur susitinkame vieni kitus kaip asmenisir tampame paþeidþiami, beginkliai vienas kitam. Taibendrystës Ðventojoje Dvasioje akimirka, kada ið tikrøjøklausomës vieni kitø, stebimës Dievo veikimu vienaskitame ir dëkojame Dievui vienas uþ kità ir uþ kiekvienomûsø baþnyèiø lobynà.

PRIKLAUSYMO SVARBA

Toks gebëjimas stebëtis kitais, priklausanèiais skirtin-goms baþnyèioms, á mano gyvenimà atëjo gana vëlai.Palikæs kariná laivynà, að studijavau teologijà ir filoso-fijà, priklausiau vienai Romos katalikø bendruomenei,ákurtai tëvo Tomo Filipo. Suþinojau apie skirtumus tarpRomos katalikø ir protestantø teologijø.

Priklausyti Baþnyèiai yra svarbus dalykas. Tikëjimasyra duodamas ir vystosi, mums priklausant ðeimai,bendruomenei, Baþnyèiai. Baþnyèioje esame krikðtija-mi ir pradedame paþinti, mylëti ir sekti Jëzø. Tai èiames iðmokstame melstis ir ðlovinti kartu, ir pamilti Die-vo Þodá. Tik Baþnyèioje esame ugdomi dvasingumu,teologija, iðmokstame drausmës, gyvename kaip broliaiir seserys, esame vedami kunigø, pastoriø ir vyresniøjø.Tokio bendrumo dëka iðmokstame, kas yra teisinga arklaidinga, gera ar bloga, tikra ar melaginga.

Vis dëlto toks bendrumas gali bûti uþdaras ir netgi,sakyèiau, ið pradþiø jis neiðvengiamai yra uþdaras. Lai-vyne að þinojau, kas yra prieðas! Studijuodamas ir pri-klausydamas bendruomenei, þinojau, kas yra teisinga

DRAUGE VIENYBËS ÞEMËS LINKEkumenizmo vizija

Jean Vanier

JEAN VANIER (g. 1928) – tarnavo Kanados karaliðkajame kari-niame jûrø laivyne, 1950 m. pradëjo studijuoti filosofijà. Apgy-næs doktoratà dëstë Toronto universitete. 1964 m. netoli Pary-þiaus apsigyveno su dviem protiðkai neágaliais þmonëmis ir ákûrëArkos bendruomenæ (dabar 115 visame pasaulyje). 1971 m.kartu su Marie-Hélè ne Mathieu ákûrë Tikëjimo ir Ðviesos bend-ruomenæ (dabar apie 1500). Yra gavæs Prancûzijos garbës le-giono ordinà (2003).

Tekstà ið anglø k. (Vanier, J., Pilgrims together: A Vision ofEcumenism, L’Arche – La Ferme, 1999) vertë Rûta Tumënaitë.


JEAN VANIER

ar klaidinga, tikra ar melaginga. Tai suteikë man mo-tyvacijos, stiprybës ir saugumo jausmà. Suþinoti svar-biausius dalykus apie savo Baþnyèià, jos struktûras,dvasingumà, teologijà, ðlovinimo bûdus.

Mes, þmogiðkos bûtybës, esame þemës þmonës. Bend-rumo ryðiø dëka gauname savo bûtá, kûnus, tikëjimà,kalbà, kultûrà ir buvimo bei veikimo bûdus. Mûsøþemëje gyvena nesuskaitoma daugybë þmoniø, priklau-sanèiø skirtingoms rasëms, etninëms grupëms, kalbomsir kultûroms. Esame apriboti savo kilmës; gimstamevienoje ðeimoje, vienoje kultûroje, vienoje „þemëje“, kurikitiems yra kitokia.

Vis dëlto gana keista, kad þmonijos istorija nëra þmo-niø grupiø su jø skirtinga fizine bei kultûrine sandara,ramiai ir darniai gyvenanèiø savojoje þemëje, draugiðkøkitø grupiø þmonëms kitose þemëse istorija. Regis, dau-geliui grupiø bûtinai reikia árodyti, kad jos geresnës,iðmintingesnës ir virðesnës uþ kitas. Jos tarsi varþosisu kitomis, trokðdamos daugiau galios. Jos jauèia poreikáplëstis ir uþvaldyti kitas grupes. Ásiplieskia konfliktai.Viena grupë áþeidþia kità, ir gimsta kerðto troðkimas.Uþdaras bendrumas gali gana greitai virsti konfliktoðaltiniu, kur kiekviena grupë siekia primesti savo gy-venimo bûdà, kultûrà bei gyvenimo suvokimà kitoms.

Uþuot apibrëþusi save Dievo ir savo paèios dovanøatþvilgiu ir giedojusi padëkos giesmæ nuostabiameþmonijos orkestre, kiekviena grupë iðskiria save prieð-prieðindama kitoms grupëms, kurios yra „ne tokios ge-ros“. Vienas didþiausiø pavojø þmonijai yra priespau-da ar konfliktas, kylantis ið tokio konkurencijos irvirðenybës jausmo, kurá gimdo uþdaras bendrumas. Arginesiranda vis daugiau tautiniø, etniniø ir religiniø gru-piø, kurios uþsidaro savame rate, nepaiso kitø grupiøir nori árodyti esanèios geresnës uþ kitas, jas kritikuo-ja ir kartais net persekioja.

JËZUS ATËJO SUVIENYTI

Ar konfliktas ir karas yra neiðvengiami? Argi grupësturi eikvoti tiek daug laiko, jëgø ir iðtekliø, statyda-mos patikimas apsaugas, rengdamos tiek mentalinius,tiek metalinius ginklus, norëdamos árodyti esanèios ge-riausios ir stipriausios?

Jeigu Þodis tapo kûnu, argi ne tam, kad atvestø visusþmones á vienybæ? Ne á tokià vienybæ, kuri uþgniauþiaskirtumus, bet vienybæ, kuri gerbia ir aukðtina skir-tumà. Jëzus nusileido á pasaulio skausmà tam, kad vi-sus mus atvestø pas Tëvà. Argi kiekvienas asmuo nëraið Dievo ir Dievui, nesvarbu, kokia jo ar jos rasë, religi-ja, sugebëjimai ar tø sugebëjimø stoka? Argi ne kiek-vienas asmuo yra gimæs pagal Dievo panaðumà? Argine kiekvienas turi paþeidþiamà ðirdá, sukurtà meilei?Argi ne visi mes Dievo vaikai? Argi ne visi esame tokiepatys þmonës?

Laiðke efezieèiamas Paulius sako: „Jëzus yra mûsøsutaikinimas, ið abiejø padaræs viena, sugriovæs viduryjestovinèià pertvarà, savo kûnu panaikinæs prieðybæ [...],kad ið dviejø jame bûtø sutvertas vienas naujas þmogus.Jis ákûrë taikà ir viename kûne kryþiumi abejus sutai-kino su Dievu, pats savyje sugriaudamas prieðiðkumà.Atëjæs jis skelbë taikà jums, kurie buvote toli, ir tiems,kurie buvo arti“ (Ef 2, 14–17).

Dievas atsiuntë savo Mylimiausiàjá Sûnø á pasaulá,kad jis nugriautø sienas, skirianèias þmones vienus nuokitø, tam, kad visi bûtume viena ir ðlovintume savo skir-tingumus bei vienybæ. Jis tai padarë ne tik þodþiu, betatiduodamas save kiekvienam ið mûsø su nusiþeminimuir meile kryþiaus skausme ir per tà skausmà.

BAÞNYÈIOS TÆSIA ÐIÀ VIENYBËS MISIJÀ

Jëzus numirë. Jis prisikëlë ið numirusiøjø ir áþengëpas Tëvà. Prieð palikdamas mus jis patikëjo ðià meilësir vienybës misijà apaðtalams ir mokiniams. Jëzus pa-ðaukë juos, kad jie ir toliau neðtø Geràjà naujienà varg-ðams, laisvæ belaisviams ir prispaustiesiems. Jis pa-þadëjo atsiøsiàs Parakletà, Ðventàjà Dvasià, ir visadabûsiàs su jais. Tie, kurie tiki Jëzø, kurie yra gimæ Dva-sioje ir seka juo su meile, sudaro jo Baþnyèià. Baþnyèia,anot Dievo Þodþio apreiðkimo, yra Dievo tauta. Tai yraKristaus Kûnas, sudarytas ið daugybës nariø, kurie visiyra svarbûs. Baþnyèia yra Kristaus Suþadëtinë, Myli-moji. Jis yra Vynmedis, o mes – ðakelës, paðauktos duotivaisiø. Baþnyèia yra Ðventykla Ezechielio regëjime (Ez47), ið kurios trykðta vandenys, kurie gydo, gaivina irsuteikia þmonëms galios duoti vaisiø.

Taèiau ðià Baþnyèià, kuri Ðventosios Dvasios veikimuyra ðventa, sudaro þmonës, kurie yra palauþti, pilniprieðtaravimø, nusidëjëliai. Daþnai mes bûname tau-ta, kuri ir nori, ir nenori sekti Jëzumi, kuri tiki, kadJëzus yra Mesijas, Dievo Sûnus, bet èia pat neleidþiaar neástengia leisti Jëzaus Dvasiai dar labiau pripildytijø gyvenimus.

Ðis vidinis Jëzaus, Gerojo Ganytojo, sekëjø palauþ-tumas tapo ir iðoriniø lûþiø prieþastimi. Nors ir yra vie-nas Jëzus, vienas krikðtas, ðiandien yra skirtingos de-nominacijos, skirtingos krikðèioniø baþnyèios, kuriasskiria praeities istorija, savos teologinës vizijos, saviRaðto aiðkinimo ir valdþios vykdymo, garbinimo ir sak-ramentinio gyvenimo bûdai, savos organizacijos beistruktûros.

Vienu metu istorijoje ðios skirtingos krikðèioniø baþ-nyèios ne tik buvo atsiskyrusios, bet ir arðiai viena prieðkità nusistaèiusios, netgi viena kità persekiojo. Ðis skili-mas sukëlë baisingà papiktinimà. Kaip gali krikðèionyskelti vieni prieð kitus rankà ir kartu iðpaþinti tikëjimàtuo paèiu Jëzumi, Taikos Kunigaikðèiu, ir tà paèià taikosevangelijà? Ar gali þmonës tikëti Jëzaus naujiena, jei


skirtingø denominacijø krikðèionys nepaiso vieni kitø,vieni kitus teisia ar net stoja á kovà?

Jau bus geras ðimtmetis, kai krikðèionys ëmë ge-riau suvokti ðiø skilimø papiktinimà. Daugybë Jëzausmeilës ákvëptø þmoniø trokðta, kad visi, kurie já paþástair myli, galëtø sueiti draugën, augti meile vienas ki-tam ir bûti ðviesos ir meilës ðaltiniu pasauliui, uþ tai,kas jau pasiekta ðiame kelyje á vienybæ, dëkojameÐventajai Dvasiai.

Vis dëlto egzistuoja realios kliûtys ðiai vienybei:struktûros, teologijos ir disciplinø skirtumai, atrodan-tys tvirti it sienos, kliudanèios þmonëms sueiti draugënir tapti viena. Taèiau didþiausia kliûtis vienybei yra ið-ankstinis nusistatymas: mûsø atsisakymas susitiktivienø su kitais, baimë vienas kito, ásitikinimas, kadtik mûsø grupë yra gera, saugumo ieðkojimas savuosebendrumo ryðiuose ir paþástamuose maldos bei ðlovi-nimo bûduose.

Jëzaus ðauksmas girdëti aiðkiai: „Tegul visi bus vie-na! Kaip tu, Tëve, manyje ir að tavyje“ (Jn 17, 21). Ðian-dienos susiskaldþiusiame pasaulyje Ðventoji Dvasiaðaukia þmones vienybën, kviesdama nugriauti stûk-sanèià prieðiðkumo sienà, kuri juos skiria, kad pasau-lis átikëtø Jëzaus meile.

KAIP PRANOKTI KLIÛTIS VIENYBEI?

Sugráþkime prie bendrumo ryðiø. Kiekviena Baþnyèiaápranta prie savø ðlovinimo bûdø, savø teologiniø ási-tikinimø. Kiekviena jø gyvena savais rûpesèiais.Kaip atsiverti kitiems? Kaip rasti laiko ir vidi-nës erdvës susitikti kitus? Kaip nusiginkluotikitø akivaizdoje, klausyti, kà sako ÐventojiDvasia tuose ir per tuos, kurie priklauso skir-tingoms baþnyèioms? Gali prireikti nemaþapastangø iðeiti ið savo aplinkos ir susitikti kitøtradicijø þmones, priimti tuos, kurie yra skir-tingi, ir laikyti juos dovana.

Priimti „kitoká“ bûna sunku ne tik þmonëmsið skirtingø baþnyèiø, bet ir ðeimose, tarp vyroir þmonos, tarp þmoniø ir skirtingø kultûrø,etniniø grupiø, socialiniø klasiø ar intelektiniøpajëgumø. Visi mes linkstame slëptis uþ pa-þástamo sienø, kurios mus gina, teikia emoci-ná saugumà ir leidþia jaustis, jog mes teisûs, okiti klysta. Nëra lengva palikti áprastus vei-kimo bûdus, susipaþinti su tais, kurie laikosikitokio poþiûrio á gyvenimà, ir jø klausytis, pri-imti „svetimðalá“, tà, kuris atrodo „svetimas“arba „kitoks“.

Esama psichologiniø barjerø ir baimiø, tû-nanèiø mumyse, bet yra ir objektyvios tiesos.Galime sakyti: „Dievas yra. Tai – objektyvi tie-sa“. Galime tai skelbti ir smerkti netikinèiuo-

sius! Bet Jonas savo laiðke sako: „Jei kas sakytø: ‘Aðmyliu Dievà, o savo brolio nekæstø, – tasai melagis’“ (1 Jn4, 20). Bûna, kad þmonës sako, jog paþásta Dievà, betatsisako paþinti þmones.

TIESA – MEILË

Apaðtalas Paulius sako, jog tikëjimas, kuris judinakalnus, yra nieko vertas, jei yra atkirstas nuo meilës.Tiesa nëra kaþkokia nuosavybë. Tai mes priklausometiesai, kuri mus kvieèia nusiþeminti. Tiesa yra mumsduota. Ji dþiûgauja, kai kiekvienas asmuo auga meile,atvirumu ir savæs dovanojimu. Tiesa nëra skirta rody-ti galià prieð kitus, ji skirta kontempliacijai, ðirdþiøbendrystei ir nusiþeminimo tarnystei. Juk galø galebûsime teisiami pagal meilæ (Mt 25, 31 ir t.). Nesakau,jog neverta ieðkoti tiesos, toli graþu ne!

Jëzus mums sako: „Jei laikysitës mano mokslo, jûsið tikro bûsite mano mokiniai; jûs paþinsite tiesà, ir tiesapadarys jus laisvus“ (Jn 8, 31–32).

Tai reiðkia, jog visa ðirdimi ir protu esame kvieèiamiieðkoti tos Jëzaus tiesos, ieðkoti jo keliø ir ko jis noriið mûsø. Mes turime stengtis tai pasiekti ir nepasiduotivien emociniams atsakams. Juk ir Jëzui teko ið visøjëgø skelbti savo Tëvo tiesà apsuptam prieðtaravimø.Daugelis já atstûmë, nes jo þodþiai jiems pasirodë persunkûs. Tai reiðkia, jog esame kvieèiami ieðkoti Jëzauskeliø tam, kad paþintume Tëvà.

„Jûs bûsite mano draugai, jei darysite, kà jums ásakau.

Danguolë Dauknytë. Meilës paslapèiø labirintas. III. 1995. Ofortas

DRAUGE VIENYBËS ÞEMËS LINK


Jau nebevadinu jûsø tarnais, nes tarnas neþino, kà vei-kia jo ðeimininkas. Jus að draugais vadinu, nes jumsviskà paskelbiau, kà buvau ið savo Tëvo girdëjæs“ (Jn15, 11–15).

Ði Jëzaus tiesa atveria mûsø protus ir ðirdis Dievoðviesai ir slëpiniui. Tarsi saulë ji nuðvieèia ir suðildo,bet kartu ir pralauþia mus ir gali mus suþeisti, atskleistimûsø silpnybes, baimes ir netgi nuodëmes. Ji kvieèiamus gyventi ir mylëti taip, kaip gyvena ir myli Dievas.Ji nuveda mus prie Jëzaus, kuris yra Kelias, Tiesa irGyvenimas.

BAÞNYÈIOS KVIEÈIAMOS ATSIVERTI

Jëzus, kuris yra visø krikðèioniðkø baþnyèiø galvair ðirdis, trokðta, kad já paþintø ir mylëtø visi þmonës,trokðta visus nuvesti pas Tëvà, trokðta atneðti pasau-liui taikà ir meilæ, griaudamas mus skirianèias prie-ðiðkumo ir abejingumo sienas. Taigi kiekviena krikðèio-niø Baþnyèia yra paðaukta bûti atvira ir skatinti savonarius mylëti kitø baþnyèiø narius, suprasti, jog visiesame Dievo vaikai, Jëzaus mokiniai, Þodþio mylëtojai.Per tà vietà, su kuria mus sieja bendrumo ryðiai, ir tojevietoje esame paðaukti gerti ið gyvybës Ðaltinio, Jëzaus,kad taptume gyvybës ðaltiniu kitiems.

Kiekviena Baþnyèia turi savo teologijà ir discipli-nas. Kartais pasvarstau, ar Katalikø ir Staèiatikiø Baþ-nyèios negalëtø atviriau reikðti troðkimo dalytis Eu-charistija su kitais. Að trokðtu, kad iðimtys, jau suteiktos

ypatingoms progoms tam, kas vadinama „eucharisti-niu svetingumu“, bûtø iðplëstos. Mûsø patyrimas rodo,koks nepaprastas gyvybës ðaltinis yra Eucharistija. Jimaitina þmoniø ðirdis ir padeda jiems augti ðventumu.

Ðis mûsø baþnyèiø atvirumas viena kitai ið tikrøjøateis per asmeniðkus susitikimus, bièiulysèiø stipri-nimà ir ðirdþiø bendrystæ. Kai susitinka þmonës, prik-lausantys skirtingoms baþnyèioms, ir klausosi vieni kitøistorijø, jie atranda vienas kitame veikianèià JëzausDvasià. Stiprëjant dviejø þmoniø bièiulystei, jie yrakvieèiami eiti toliau; jie trokðta pilnutinai dalyvauti tojepaèioje Eucharistijoje; jie jauèia skilimo skausmà irtrokðta, kad jø baþnyèios sueitø draugën. Ir taip musiki tol skyrusios sienos ima silpnëti. Daugiau nebesmer-kiame savo naujø bièiuliø ar jø baþnyèios. Matome jøðirdis ir jø troðkimà sekti Jëzumi.

Visi mes turime priklausyti bendruomenei, Baþnyèiai.Bet lygiai kaip bendrumas gali tapti pernelyg uþdaras,taip jis gali tapti ir pernelyg atviras. Tokiu atveju nebe-lieka tikro bendrumo; nebelieka susikoncentravimo. Jeinesame pakankamai giliai áleidæ ðaknø á vizijà, bend-ruomenæ ar baþnyèià, ðis atvirumas tampa tiesos stoka,prasmës stoka, tokios rûðies pakantumu, kuriam vis-kas yra vienoda. Mes pametame ið akiø Jëzø, jo Þodþius,Jo kvietimà ir ásakymà. Visiems mums skamba klausi-mas: kaip giliai iðgyventi savo bendrumo ryðius, mylë-ti „þemæ“, á kurià áaugome, ir sykiu gerbti, mylëti ir bûtiatviriems kitiems ir jøjø „þemei“; kaip atpaþinti ir jø,ir mûsø bendruomeniø groþá ir silpnybes? Tai tëra

ámanoma tik tada, jei tampame brandesni ir au-giname vidinæ laisvæ, prisiriðimà prie esminiødalykø ir iðtikimybæ Ðventajai Dvasiai, jei trokð-tame bûti apvalyti, iðlaisvinti, kad mylëtume irsektume Dievo Dvasià.

„ARKOS“ BEI „TIKËJIMO IR ÐVIESOS“MISIJA

Áþengæ á Dievo ðirdá ir Jo meilæ visiems þmo-nëms, suvokiame, kad darbuotis dël vienybës irtaikos yra misija, kurià mums patikëjo Jëzus:„Kaip mane siuntë Tëvas, taip ir að jus siunèiu“(Jn 20, 21).

Esame siunèiami Jëzaus kovoti dël ðios vieny-bës tarp þmoniø, tarp krikðèioniø. Tai yra misi-ja, skirta kiekvienam ið mûsø individualiai, irmûsø tikëjimo bendruomenëms kaip visumai.„Arka“ bei „Tikëjimas ir Ðviesa“ turi ypatingàmisijà kurti bendruomenes, kur þmonës su ne-galia atrastø Jëzaus geràjà naujienà ne todël,kad jie priklauso konkreèiai baþnyèiai, bet todël,kad priklauso Jëzui. Bendruomenëje jie atran-da ðià geràjà naujienà, kuri jiems padeda atrastinaujà vidinæ laisvæ, laisvæ nuo baimës, kad galëtø

Danguolë Dauknytë. XXX. 1996. Ofortas

JEAN VANIER


dar labiau pasikliauti Jëzumi ir Ðventàja Dvasia, ir suatleidimu bei uþuojauta mylëti savo brolius ir seseris.

Kiekvienas Jëzaus mokinys, kiekvienas ið mûsø yrapaðauktas dalyvauti Jëzaus misijoje. Dievà þaloja skili-mas ir priespauda, neapykanta ir karas. Dievà þalojamelas ir netiesa. Visa, kas menkina ir naikina gyveni-mà, kyla ið blogio dvasios. Visa, kas yra gyvenimas irgyvenimui, yra ið Dievo, nes Dievas yra Gyvenimo Die-vas. Sekti Jëzumi reiðkia dalyvauti jo misijoje, gaivinantkitus ir darbuojantis dël taikos ir vienybës.

SKAUSMINGA MISIJA

Ði misija yra ir graþi, ir skaudi. Gali bûti skaudu eku-meniniuose susitikimuose, kai anglikonai ir protestantainegali priimti Komunijos per katalikø ar ortodoksøEucharistijà, ypaè tada, kai jø Baþnyèios priima kiekvie-nà asmená su tikëjimu prie Vieðpaties stalo. Gali bûtiskaudu katalikams ar ortodoksams matyti, kaip jøBaþnyèios neduoda komunijos þmonëms, su kuriais juossieja bièiulystës ir bendrystës saitai. Gali bûti skaudutada, kai kurios nors konkreèios Baþnyèios þmonës eku-meniniuose susitikimuose yra maþuma ir jauèiasi at-sidûræ nepaþástamoje þemëje, ðiek tiek kaip svetimðaliai.Gali bûti skaudu katalikams, kurie turi nedaug eku-menizmo patirties ir per tokius susitikimus pasijuntaverèiami keisti dalykus, prie kuriø yra ápratæ ir kuriuosbrangina. Gali bûti skaudu katalikams, norintiems, kadEucharistija bûtø rekolekcijø ir kitø susitikimø centras,kai jie mato, kad Eucharistija, jø akimis, ðvenèiamakaþkaip nereikðmingai arba kai jie negali kasdien da-lyvauti Eucharistijoje.

Gali bûti skaudu þmonëms, kai kiti verèia juos sua-bejoti teologiniais ir dvasiniais dalykais, kuriuos jiepriëmë ir puoselëjo nuo vaikystës. Tokie klausimai galibûti palaikyti kritika, kai ið tikro jie tëra klausimai,kuriuos kelia þmonës, priklausantys kitokiai tradicijaiir trokðtantys suprasti. Tokie klausimai ið tikrøjø galipadëti þmonëms augti tikëjimu ir gilinti savo supratimàapie Dievo Þodá.

Gali bûti skaudu savo akimis regëti ekumenizmà,atitrûkusá nuo Dievo Þodþio ir nuo mûsø baþnyèiø te-ologijos bei disciplinø, ekumenizmà, kurá labiau valdoemocijos, o ne Dievo valios ir tiesos paieðkos.

Gali bûti skaudu jaustis kritikuojamam þmoniø ið savoBaþnyèios, kurie laiko mus neiðtikimais, prarandanèiaissavojo tikëjimo vientisumà, átakojamais þmoniø ið kitøbaþnyèiø. Gali bûti skaudu tapti tiltø statytojais tarpbaþnyèiø. Tai vieniðas kelias, tai kelias, kurá pasirinkoJëzus ir buvo uþ tai baramas ir atstumtas. Tai skaus-mas, kurá patirti yra paðaukti visi taikdariai, besi-bièiuliaujantys su tais ið „kitos stovyklos“. Tai skaus-mas tø þydø, kurie susidraugauja su palestinieèiais,unionistø Ðiaurës Airijoje, kurie bièiuliaujasi su nacio-

nalistais, tutsiø, susidraugaujanèiø su hutais, kroatø –su serbais, ir atvirkðèiai. Bet argi nesvarbu patirti ðáskausmà? Argi tai nëra skausmas Jëzaus ir Tëvo, ma-tant mûsø skilimus ir atsiskyrimà? Tokia daugybë mûsønepaiso ðio skausmo arba gyvena uþsidaræ savo baþny-èiose ir bendruomenëse, nesuvokdami skilimø keliamopapiktinimo.

Iðgyventi ekumenizmo sunkumus, pajusti emociniosaugumo netektá – argi tai nëra vienas ið bûdø dalytisskausmu Dievo ðirdyje? Daþnai mums bûna baisu at-sidurti taip arti skausmo, stengiamës iðvengti skaus-mo bet kokia kaina. Taèiau tik tada, kai pradësimeatpaþinti skilimo skausmà ir papiktinimà, mûsø ðirdysuþsiliepsnos vienybei ir sutiks pasilikti su skausmu.

GRAÞI MISIJA

Nors kelias á vienybæ yra skausmingas, pilnas nesau-gumo, netikrumø, abejonës ir vieniðumo akimirkø, taiyra ir graþus kelias, kai matome þmones, sueinanèiusdraugën, drauge besimeldþianèius, drauge ieðkanèiusJëzaus ir jo ramybës evangelijos. Tada dalijamës ne-aprëpiamu Dievo dþiaugsmu, nes Dievas yra vienybësir vienumo Dievas, mûsø Dievas yra Dievas, kuris yravisos gyvybës Ðaltinis, prie kurio visi galime ateiti iratsigerti. Taigi ekumenizmas yra troðkimas, sklindantisið Dievo ðirdies. Teaplanko ir mus ðis troðkimas! Uþ-sidekime aistra vienybei! Argi tai nëra Ðventosios Dva-sios dovana?

Að asmeniðkai pajutau begaliná dþiaugsmà, kai bu-vau pakviestas Pasaulio Baþnyèiø Taryboje, AnglikonøBaþnyèios Lambetho Vyskupø Konferencijoje ir nau-jøjø bendruomeniø susitikime Romoje, kuriam vadova-vo Jonas Paulius II, pasidalyti mintimis apie tai, kaipvargðai ir silpnieji veda mus vienybës keliu. Mane su-jaudino tarp mûsø tvyrantis gilaus vienybës troðki-mo jausmas, nors kliûtys, trukdanèios struktûrineivienybei, ið paþiûros atrodo neáveikiamos. Kalbëti to-kiomis aplinkybëmis, bûti iðklausytam su tokia meileir ávertinimu man reiðkë patvirtinimà to „maþojo ke-lio“, kurá iðgyvename Tikëjimo ir Ðviesos bei Arkosbendruomenëse, kur vargðai ir silpnieji ðaukte ðau-kiasi vienybës.

Privalome niekada nepamirðti skausmo þmoniø suproto negalia, kuriems nesuprantama, kaip galima ne-sutarti dël Eucharistijos (kokie gali bûti nesutarimaiprie Eucharistijos stalo). Nickas, þmogus su proto ne-galia, gyveno viename bute kartu su kitais Arkos bend-ruomenëje Londone. Já þeidë tai, jog sekmadieniaiskiekvienas turëjo eiti á skirtingas baþnyèias. Vienàsekmadienio vakarà, kai buvo jo eilë ruoðti valgá, jispadëjo ant stalo stiklinæ vandens ir duonos. Visiemssusëdus prie stalo, jis palaimino vandená ir duonà irpasiuntë aplinkui. Taip jis iðreiðkë savo ðauksmà:



„Bûkime viena, kaip Tëvas ir Jëzus yra viena!“Sunkumai gali mums padëti pereiti á naujà ir giles-

næ bendrystæ su Jëzumi ir Jëzuje. Skausmas gali musapvalyti ir nuvesti gilyn á prisikëlimà. Pamaþu mes at-randame, jog bûdami kartu ðirdþiø bendrystëje su Jë-zumi ir Jëzuje, mes iðgyvename vienybæ.

Jei negalime valgyti visi kartu prie to paties eucharis-tinio stalo, galime valgyti prie to paties stalo kaip varg-ðai, raiðieji, neágalieji, aklieji ir taip gauti Dievo palai-minimà (Lk 14). Jeigu negalime visi gerti ið tos paèioseucharistinës taurës, galime visi gerti ið tos paèios skaus-mo taurës, skausmo tokios gausybës suþeistø ir palauþtøþmoniø mûsø pasaulyje. Galime kartu stovëti Kryþiauspapëdëje, tikëdami prisikëlimu. Visi mes esame pakvies-ti á meilës Vestuviø pokylá.

Esame paðaukti pereiti ið baimës á pasitikëjimà, iðþmogiðko saugumo ir uþdaro bendrumo á didesná dvasiosneturtà, á ten, kur þinome, kad mums reikia Jëzaus,nes jauèiamës nesaugûs. Patirti nesaugumo jausmàreiðkia áþengti á neþinomà sritá, ruoðti dirvà, vaikðèio-ti nepaþástama þeme, ne visada þinant, kà daryti, kuriuokeliu eiti, taèiau pasitikint, kad Dievas jau yra èia ðio-je nepaþástamoje þemëje ir parodys, kaip elgtis.

Arkos bei Tikëjimo ir Ðviesos istorija yra istorijaapie vaikðèiojimà apgraibomis tamsoje ir pasitikëjimà.Ið pradþiø neturëjome jokiø aiðkiø planø ðiai ekumeni-nei kelionei. Norëjome glaudþiai bendradarbiauti subaþnyèiomis ir dalytis su jomis tuo, kà patyrëme iratradome, gyvendami kartu su neágaliaisiais. Norëjo-me pasilikti prie esminiø dalykø: Jëzus yra vargðuoseir silpnuosiuose. Tikëjome, kad Jëzus ir jo ÐventojiDvasia vargingiausiuose ir silpniausiuose ir per juosparodys mums kelià. Jie mus atvedë prie naujø daly-kø, naujø keliø, naujø vietø. Jëzus sakë, kad Ðven-toji Dvasia yra lyg vëjas, mes neþinome, ið kur ji ateinanei kur veda.

Jeigu Jëzus kvieèia mus pasirodyti jam alkanuosiuoseir trokðtanèiuose, ligoniuose ir kaliniuose, nuoguose irsvetimðaliuose, jis kvieèia mus gyventi nesaugume, pa-likti savo kultûrinius elgesio modelius, nusiplëðti se-nus áproèius ir nusistovëjusius bûdus, atsiverti nauju-mui, tam, kas bus duota per svetimðalá, „kitoká“, nuogà.Tai kvietimas bûti labiau priklausomam nuo Ðvento-sios Dvasios.

IRTIS Á GILUMÀ

Norint gyventi ekumenizmo nesaugume, mums reikiatam tikro saugumo. Ðtai kodël baþnyèios duoda gaires,aiðkinanèias, kaip bûti ir ðlovinti kartu. Esame kvie-èiami gerbti savo Baþnyèios ir kitø baþnyèiø gaires. Ta-èiau taip pat esame paðaukti gyventi ir vaikðèioti Dva-sioje, imtis iniciatyvos, iðeiti pasitikti kitø þmoniø iðskirtingø baþnyèiø, pasikviesti juos á savo namus, iðklau-

syti juos, dirbti, melstis ir ðvæsti su jais, tapti jø drau-gais, dþiaugtis ir kentëti su jais. Kartu su jais mes áþiû-rësime kur link judëti toliau ðiame kelyje á vienybæ. Taiir yra neturtas, kurá mes, Jëzaus sekëjai, esame paðauktiiðgyventi, nes pasitikime juo. Jëzus yra su mumis ðio-je neiðtirtoje þemëje, kur neturime jokio savo plano, betlabiau ieðkome Dievo plano.

Norint gyventi ðiame nesaugume, mums reikia nau-jos Dvasios dovanos. Mums reikia visà laikà eiti su Jë-zumi bendrystëje su juo. Reikia, kad mus lydëtø iðmin-tingi þmonës, kurie, kaip ir mes, trokðta vienybës, kuriemus padràsintø, sutvirtintø ir skatintø eiti toliau. Mumsreikia broliø ir seserø, kurie eitø tuo paèiu keliu su mu-mis. Reikia gero ugdymo ir gero áþvalgumo. Reikia pereitiskausmà, vieniðumà, kryþiaus kelià, kad galëtume pil-nutiniau iðgyventi prisikëlimo dovanà.

KELIOS GAIRËS

Ðtai keletas gairiø, kurias siûlyèiau tokiai kelionei:a) Nereikëtø suvokti ekumenizmo tik kaip kaþkokio

skausmingo dalyko, kuris mus verèia jaustis nepato-giai, bet kaip misijà, trykðtanèià ið Jëzaus ðirdies. Ðiàmisijà turime stiprinti malda, savo ðauksmu á Dievà.Tai ámanoma pasiekti Ðventosios Dvasios dovanoje irper tà dovanà, kuri mus iðlaisvina ið mûsø egoizmo,skausmo baimës, poreikio árodyti save; kuri mus apvaloir veda á neiðtirtà sritá. Tik Parakleto dovanos dëka mesrasime stiprybës ir meilës iðgyventi skausmà spragos,kuri vis dar þioji tarp gilios bièiulystës ir vienybës, kuriàpatiriame asmeniðkai su þmonëmis ið skirtingø baþny-èiø, ir susiskaldymo, vis dar egzistuojanèio tarp mûsøbaþnyèiø. Kai kurie teologai ir baþnyèiø vadovai yra pa-ðaukti sunkiai darbuotis dël tikëjimo ir struktûrø vie-nybës tarp baþnyèiø, tuo tarpu dauguma mûsø esamepaðaukti gyventi ir auginti ðirdþiø bendrystæ, kuri yrabet kokios tikëjimo ir struktûrø vienybës pagrindas beitikslas.

b) Reikia bûti ásitvirtinusiems savojoje Baþnyèioje,mylëti jos lobynà ir konkreèias savo Baþnyèios dovanas,suprasti jos vizijà. Taip pat reikia pripaþinti ir priimtijos ydas, kylanèias ið neapvalytø ðirdþiø, meilës stokos,visokiø baimiø ir darbuotis kartu gydant ir taisant ðiasydas. Reikia bûti kantriems ir sau, ir savo baþnyèioms;gydymas visada bûna ilgas procesas.

Ekumenizmas reiðkia ir pagarbà bei meilæ tiems savoBaþnyèios nariams, kuriems, regis, reikalinga paþástamateritorija ir netgi uþdaras bendrumas; kurie, per grei-tai pakviesti á neiðtirtà sritá, gali pasijusti sumiðæ ir iðsi-gandæ.

c) Ekumenizmas reiðkia tam tikrà klausymo kokybæ,klausymo, kaip kiti pamilo Jëzø per savo baþnyèias irtose baþnyèiose, kaip jie priëmë Ðventàjà Dvasià. Taireiðkia nusiginklavimà, kitiems sukelto skausmo pri-

JEAN VANIER


paþinimà ir praðymà atleisti. Ðis atvirumas ir nusiþe-minimas ne visada bûna lengvas dalykas. Tam bûtinastengtis. Turime saugotis, kad nepradëtume ieðkoti kal-tø ar aiðkintis, kas sukëlë atsiskyrimà ir lûþá: visi mesesame kalti; visi privalome praðyti Jëzaus ir vienas kitoatleidimo.

d) Taigi ekumenizmas yra tai, á kà mes esame kvie-èiami ir á kurá laipsniðkai áaugame. Einant ðiuo keliu,mums reikia pagalbos tø, kurie jau iðgyveno ðá keliàiki mûsø; mums reikia baþnyèiø pagalbos; mums reikiavienas kito, o ypaè mums reikia pagilinti savo asmeniðkàryðá su Jëzumi.

e) Ekumenizmas reiðkia mylëti ir giliau pasinerti áDievo Þodá, kartu melstis, tarnauti vargðams ir sykiuleistis evangelizuojamiems vargðø. Tai reiðkia mazgo-ti vieni kitiems kojas, kartu iðgyventi Jëzaus Kryþiøir Prisikëlimà. Tai reiðkia kartu ðvæsti vienybæ, kuriàÐventoji Dvasia dovanoja jau ðiandien kaip Dievo Ka-ralystës ir meilës Vestuviø pokylio þenklà. Argi nesa-me paðaukti dvasiðkai iðgyventi to, kà iðgyveno þydøtauta, 40 metø skausmingai eidama per nepaþástamàdykumos þemæ? Kelionës metu jie buvo valgydinami nau-

ju penu, ir visà laikà Dievas juos vedë á paþadëtàjà vie-nybës þemæ.

Gali bûti, jog kai kas nuspræs, kad skirtingumo pri-paþinimas ir iðaukðtinimas yra pernelyg statiðka tik-rovë, tarsi visiðka vienybë bûtø neámanoma. Að viliuosiir tikiu, kad jei visi mes paliksime savo uþdaro bendrumoteikiamà saugumà, sueisime draugën á ðirdþiø bend-rystæ su þmonëmis ið skirtingø tradicijø ir visi draugetarnausime vargðams bei silpniesiems, Ðventoji Dva-sia mus kartu nuves á kaþkà visiðkai nauja, ko negalimenei suplanuoti, nei numatyti, o vien tikëtis. Ðiandienesame kvieèiami dirbti, turëdami tas gaires, kuriasmums duoda mûsø baþnyèios ir kurios, metams bëgant,vystësi ir plëtojosi. Meldþiuosi, kad jos ir toliau plëtotøsi.Þinau ir tai, kad jeigu ðiandien mes nesame suvienytivienu tikëjimu, viena Baþnyèia, viena kaimene, mes vistiek galime eiti kartu ta paèia kryptimi, bendrystëje vie-nas su kitu, skelbdami Jëzø vargðams ir vedami varg-ðø pas Jëzø. Galime kartu ðvæsti tà vienybæ, kuri jauðiandien mums yra duota, ir darbuotis dël dar didesnësvienybës, ir ðitaip ávykdyti Jëzaus misijà.



TEMA: EKUMENIZMAS LIETUVAI

KAIP MES SUVOKIAME EKUMENIZMÀ?

Pokalbis „Naujojo Þidinio-Aidø“ redakcijoje

Saulius Drazdauskas: Pokalbá turbût derëtø pradëtiklausimu, kas yra ekumenizmas ir ar jis aktualus krikð-èionims Lietuvoje?

Nerijus Ðepetys: Ðá klausimà mums, eiliniams, nepa-reigybiniams (bet prasilavinusiems) krikðèionims siûlausvarstyti ðitaip – kodël Lietuvos krikðèionims ðiandiennereikia ekumenizmo. Toká klausimà – jei mes nekalbë-sime apie ekumeninës maldos ar socialinæ praktikà arbakonkreèias problemas, svarstomas instituciniu lygme-niu, – manau, galima svarstyti tik ið pradþiø apsibrëþussavo asmeniðkà pozicijà: kà tas klausimas kiekvienamið mûsø reiðkia? Að pats galiu pasakyti, kad tik susi-dûræs su ekumenizmu ir kaip su þodþiu, ir kaip su tamtikru reiðkiniu, pajutau jei ne antipatijà, tai bent nema-lonius jausmus, bodëjimàsi, nors niekada sàmoningamekrikðèioniðkame gyvenime susitikæs nekatalikus broláar sesæ krikðèionis, nesijauèiau nejaukiai: nekildavo noroþiûrëti ið aukðto, kad ðtai að priklausau Visuotinei Baþ-nyèiai, o jis/ji – ne. Toks dvejopas santykis su krikðèioniøvienybës pastangomis – teorinis ir praktinis – ir yramano bagaþas, su kuriuo ateinu á ðá pokalbá.

Brolis Nerijus Marija OFM: Kalbant ið savo patirties,man asmeniðkai ekumenizmas niekada nebuvo proble-ma. Niekada nejauèiau, kad bûtø koks nors susiprieði-nimas, kuriam áveikti bûtø reikalinga vienybë. Kitavertus, negaliu kalbëti ir apie vienybæ, nes man ðaliaekumenizmo atsiranda þymiai didesnë sekuliarizmoproblema. Kas su kuo tarp krikðèioniø dar gali prieðintis,kai nebeaiðku, kiek tø krikðèioniø tëra ir jø identitetas

nëra aiðkus. Að èia kalbu apie daugumà þmoniø – tuos,kuriuos sutinki gatvëje. Mano patirtis: ëjimas á mokyk-là – jaunimas, paaugliai. Eidamas á paprastà mokyklàkur nors Kaune, þinau, kad jie yra katalikai statistineprasme, t. y. krikðtyti Katalikø Baþnyèioje. Ir ðtai jienelabai gali atsakyti á klausimà: kà jiems reiðkia, kadjie yra krikðèionys? Jei jie negali atsakyti á toká klausimà,tai kà jiems gali reikðti ekumenizmas? Juk jiems darsunkiau bûtø atsakyti á klausimà, kà jiems reiðkia bûtikataliku ar, tarkim, protestantu.

Kita problema, su kuria esu susidûræs, yra ta, kuriàmes dar visai neseniai ávardydavome kiek pikèiau – sek-tomis, dabar gal naujaisiais religiniais judëjimais, átei-sintais ástatymiðkai ir pan. Tai ðtai, ir ðitame konteksteman neiðkildavo ekumenizmo klausimo, nes problemos,su kuriomis èia susidurdavau, bûdavo socialinës arbapsichologinës. Problema man buvo ne tai, kad jie kitoskonfesijos, o tai, kad jie labai grieþtai puola, kad „jûs,katalikai, esat...“ Þinoma, èia kalbu apie deðimt metøsenumo dalykus, dabar tokiø problemø nebematau.Taigi tada man bûdavo pagrindinis klausimas – kokiøproblemø turi ðitas þmogus? Ar tai asocialumas kalbajo lûpomis, ar neiðspræstos psichologinës problemos, gal-bût pernelyg greitai buvo pereita nuo vienø narkotikøprie kitø? Tokiu atveju niekada negalvodavau apie eku-menizmà, galvodavau, kaip jam padëti. Kad jis nepyktø,kad nejaustø átampø, kai að eidamas gatve rûkau, – ojis sako: tu katalikas, kaip tu gali rûkyti? Mano rûpes-tis buvo tas, kad jam, matant gatvëje rûkantá þmogø,matant þmones, kurie uþeina á Katedrà, nebûtø taipskaudu. Galvodavau, kà gero galim padaryti, – gal nu-pirkti saldainá, ðilto pieno, kad jis pajustø nors kokioðvelnumo ir galbût nurimtø. Kai susitinku su þmogumi,kuris man sako: að esu krikðèionis, priklausau tokiaiar tokiai denominacijai, atsakau: að esu katalikas, krikð-tytas Katalikø Baþnyèioje, pripaþástu popieþiø ir t. t., –ir jei mes kalbame apie kokià nors Evangelijos vietà,bandome iðsiaiðkinti, màstyti kartu, kà reiðkia bûtikrikðèioniu, – tai man ne taip jau svarbu, ið kokios jisBaþnyèios...

Nerija Putinaitë: Atsiliepdama á Nerijaus provokaci-jà, kad Lietuvos krikðèionims nereikia ekumenizmo, ma-

Prieð mënesá katalikiðkame pasaulyje buvo paminëtas VatikanoII Susirinkimo dekreto dël ekumenizmo Unitatis redintegratio40-metis. Taèiau redakcijai akstinu aptarti ekumenizmoklausimà bendruoju, europietiðku ir lietuviðku aspektais tapoTikëjimo ir Ðviesos bendruomenës pasiûlyta ir èia skelbiamaJeano Vanier ekumeninë meditacija.Paðnekesyje apie ekumenizmo aktualumà Lietuvoje ðiandien,surengtame redakcijoje gruodþio 13 d., dalyvavo liuteronë dr.Nerija Putinaitë, brolis Nerijus Marija Èepulis OFM, þurnaloredaktorius Nerijus Ðepetys ir vyriaus. redaktorius SauliusDrazdauskas.


nau, kad reikia aiðkiai skirti du dalykus. Viena yra eku-meninis judëjimas, kurio aiðkias formas mes matome,kitas dalykas yra gyvasis ekumenizmas, kai krikðèionyssusitinka kasdieniame gyvenime arba sprendþia vienikitø problemas, – tam nusakyti nereikalingas ekumeniz-mo terminas, tai veikiau krikðèioniðka artimo meilë.Taèiau kas kita tiesioginis ekumenizmas, – kas ðiandientuo þodþiu nusakoma: daþniausiai – ekumeninës pamal-dos. Visi tai þino ir visus tai daþniausiai erzina, nes josbûna itin formalios, rengiamos ðvenèiø proga, daþnaiatrodo labai dirbtinës, tarsi parodomosios, tarsi reikiakam nors parodyti, kokie mes ekumeniðki. Aiðku, kadtoks ekumenizmas atrodo kaip simuliakras, kad prob-lemos lyg ir nëra, o èia mes visi demonstruojame, kokieesame draugiðki, nors ið tikrøjø visai nesame prieðiðki.Juk ekumenizmas atsirado tada, kai egzistavo krikðèio-niø prieðiðkumo problema. Ðios problemos dabar nebëra,tai nebereikia ir tokio ekumenizmo. Galbût reikia pereitiprie kitos perspektyvos ir atsiremti á tai, kas èia jaubuvo uþsiminta, – á krikðèioniø bendrà veikimà sekulia-riame pasaulyje?

B. N. M.: Tæsiant ðià temà, galima pridurti (nors taiskamba labai arogantiðkai), kad sekuliarizmas iðspren-dë ekumenizmo problemà. Atsiliepiant á uþuominà, kadmes, katalikai, Lietuvoje labai gerai jauèiamës, nes Ka-talikø Baþnyèia yra didþiausia, – að nesijauèiu gerai,kad mûsø Baþnyèia yra didþiausia, að nejauèiu, kad ka-talikybë Lietuvoje egzistuoja dideliu pavidalu. Aiðku,pagal statistikà krikðtytøjø yra gal apie 70%, bet statis-tinio krikðto turbût nelabai pakanka krikðèioniui. Aðnesu radikalas, keliantis grieþtus reikalavimus kata-liko tapatybei. Èia tiesiog pakaktø kitokios statistikos:paklausti þmogaus ne „ar krikðtytas?“, o „ar jautiesi ka-taliku?“ ir „kà tau tai reiðkia?“ Jei þmogus á pirmà klau-simà atsako „ne“, o antrà – „nieko nereiðkia“, tai galimadëti minusà ir tada paþiûrëti. Manau, kad katalikø skai-èius bûtø toks maþas, kad reiktø dar paprasèiau klausti:„kà tau reiðkia krikðèionybë“, ir tada jau bûtø nebesvar-bu denominacija – ar „Tikëjimo þodis“, ar koks nors visaikeistas amerikietiðkas bûdas iðpaþinti Kristø; ar ka-talikai, ar krikðèionys – jie bûtø Lietuvoje maþuma, irkam su kuo tada tarpusavyje kovoti?

N. Ð.: Dabar ateitø koks nors sociologas ir mûsø pasi-klausæs palinguotø galvà: „kalba kaip visiðki provincia-lai“. O koks nors istorikas papildytø. JAV ir Europojeekumenizmas visà XX a. juk buvo labai svarbus klausi-mas þmonëms – ir paprastiems krikðèionims. Ið pradþiøjungësi Amerikos protestantø Baþnyèios. Po Antrojo pa-saulinio karo sàjûdis persikëlë á Europà, kur atitikoEuropos (laisvos, protestantiðkos-katalikiðkos) vieni-jimosi iniciatyvas, o po Vatikano II Susirinkimo, kuriogal vienas pagrindiniø impulsø ir buvo ið Katalikø Baþ-

nyèios paðalinti – gal labiau formalias, daugiausia atsi-skyrusius brolius erzinanèias – kliûtis bûsimai krikð-èioniø vienybei, – negráþtamai ágijo katalikiðkà atspalvá.Ar ne tokià dvasià iðreiðkë perëjimas prie tautiniø kalbøliturgijoje, Þodþio liturgijos stiprinimas, diakonø, apskri-tai pasaulieèiø vaidmens Baþnyèioje permàstymas? Irnetgi pats þodis, kurio èia mes ðiandien taip baidomësar juo bodimës – „ekumenizmas“, – bent jau krikðèionið-koje, protestantiðkoje ir katalikiðkoje vieðojoje erdvëje –sutinkamas labai gausiai iki pat amþiaus pabaigos.

Atrodo, kad mes ðitos istorijos, tokios patirties neturë-jome; negalëjome dël objektyviø prieþasèiø iðgyventi to,kas XX a. antroje pusëje buvo Europos krikðèioniø prob-lema, daþnai gyva, anaiptol ne formali ar dirbtinë. Taijuk ta pati Europa, kur krikðèioniø tarpusavio religiniaikarai, nesantaika ir diskriminacija su cuius regio, eiusreligio vëliava iðliko þenklûs iki pat XIX a. pabaigos (galiðskyrus Prancûzijà, kur ðiuolaikinis sekuliarizmas do-minuoja jau kone treèià ðimtmetá), o kai kur (Olsteris)tebegyvuoja iki ðiol.

Taigi ðitie dalykai buvo, todël ilgai gyvavo ir krikðèio-niø vidinio susitaikymo, ir iðorinës vienybës poreikis,galbût iðties ëmæs trauktis á antrà planà sekuliariosvisuomenës, naujos pasaulietinës („mirties“) kultûrosar tiesiog religinio abejingumo akivaizdoje kaip tik tada,kai Lietuva prieð 15 metø ágavo vieðo religinio kalbëjimogalimybæ. Ir mes to gyvo ekumenizmo poreikio taip irneiðgyvenome. Galbût tai nuskambës ir juokingai, betman iðties atrodo, kad mûsø paskutiniojo meto vieðojoreliginio gyvenimo istorijoje vienintelis (krikðèioniø vie-nybës poreiká paþadinti galëjæs) konfliktas ir buvo tarpvadinamøjø tradiciðkai màstanèiø katalikø ir radika-liøjø protestantiðkøjø bendruomeniø, apibendrintai su-vokiamø kaip „Tikëjimo þodis“: tai konkretûs nesutari-mai, kaltinimai, skauduliai, daugiausia dël konkreèiøþmoniø likimø, – pasaulietinëje þiniasklaidoje ðis konf-liktas pasirodydavo galimos sektø grësmës „normaliems“þmonëms pavidalu. Þiûrint statistiðkai, apklausæ visusLietuvos krikðèionis, kà jie galëtø vieni apie kitusnegraþaus pasakyti, tai ir paaiðkëtø, kad pagrindinëátampa ir yra tokia: antai tradicijos labiau besilaikan-èiam katalikui „þodininkø“ bendruomenës kaþin ar ap-skritai atrodo laikytinos krikðèioniðkomis...

N. P.: Man atrodo, èia dabar dirbtinai kuri problemà.Lietuva kaip ir pasaulis iðgyveno vidiná krikðèioniøsusiprieðinimà. Jei pasaulyje ekumenizmas paskutiniumetu nebëra problema, vadinasi, kad anksèiau problemabuvo, bet dabar ji iðspræsta. Ekumenizmo kadaise reikë-jo, dabar jis nebëra svarbus, nes visiðkai pasikeitë pasau-lis. Ðiame kontekste Lietuvos patirtis, manau, visiðkaipanaði. Tarpukariu juk tikrai nebuvo jokios toleranci-jos, ir ekumenizmo nebuvo matyti në daigeliø. Kalbuèia pirmiausia apie katalikø poþiûrá á liuteronus, – þinau

KAIP MES SUVOKIAME EKUMENIZMÀ?


POKALBIS „NAUJOJO ÞIDINIO-AIDØ“ REDAKCIJOJE

gausybæ pasakojimø ið mano ðeimos istorijos. Galø galesovietinë ateizacija paradoksiðkai vyko lygiagreèiai subendra pasaulio sekuliarizacija. Tarsi ëjæ visiðkai kitukeliu, mes ateiname á labai panaðià situacijà kaip ir visasVakarø pasaulis: bendras abejingumas religijos klausi-mams, reiðkiantis, kad jokio realaus prieðiðkumo ne-bëra. Kà reiðkia apsiþodþiavimas laikraðèiø puslapiuose?Juk ekumenizmo poreikis kilo tada, kai buvo ne apsiþo-dþiuojama, o kai buvo akivaizdi diskriminacija ir kraujoliejimas.

Taigi patirties skirtumø klausimas – dirbtinis, betgalbût èia galima ir ne dirbtinæ problemà aptikti. Ðiaislaikais krikðèionis atsiduria labai specifinëje situacijoje,kai kylant ávairiausio pobûdþio naujajai pagonybei, ku-rios vertybës yra toleruojamos, krikðèio

Documents

Kun. Vygintas Èiurinskas...Kai mes jø nenorim, kai nenorim jø mylëti dar neatëjusiø ir jau atëjusiø, tai ir nelaukiam, kad apkabintume tëvø meile. Èia visas reikalas, kodël