siai nieko nerasdavome: tiesiog svetainė, kurioje mes galime vaizduo-tis esą vidutiniai laimingi amerikiečiai vaikučiai.

Vieną rytą po kelių mėnesių, radusi mane Tavo kambaryje, – mes pramigome, – mama tėčiui nieko nepasakė. Ji beveik nunešė mane snūduriuojantį į mano kambarį ir pasakė, kad naktį daugiau nie-kada pas Tave nebeičiau. Bet kai viskas vėl pasikartojo ir aš ėmiau rėkti, kad negirdėčiau, tėtis užlėkė į viršų ir atlapojo mano duris. Nespėjau suvokti, kas man gresia, bet Tu prasispraudei pro jo ranką ir pribėgai prie manęs. „Išeik, tėti, – pasakei Tu. – Tu nesupranti, ką darai.“

Kitą dieną mama nupirko man bangų mašiną. Iš dalies ji padėjo, riksmų beveik nebegirdėdavau. Bet nebegalėdavau įsikniaubti į Tavo juosmenį (šampūnas ir talkas), klausytis Tavo balso, dainuojančio kengūros lopšines. Liko tik mūsų kambarius jungiančios sienos pa-guoda, aš draskydavau ją, o Tu žinodavai, kaip atsiliepti. Tik tiek ir turėjau, ir dar vandens, kurio nebuvo, garsus, stelbiančius duslius tėčio smūgius mamai, Tau, paskui iš naujo. Važiuok 89-uoju keliu į Solt Leik Sitį. Ten vanduo, kurio nepamatysi. Bučiuoju Rebeką. Kaip visada,

Džolis

76

1 6

R e b e k a1990-ųjų liepos 25-oji

Pamačiusi savo atspindį sunkvežimio lange suprantu, kodėl niekas nesustojo manęs pavėžėti. Išbuvau lietuje tris valandas, o iki greitkelio dar toli. Plaukai prilipę prie galvos, veido bruo­žai primena minkštai virtą kiaušinį. Rankos ir kojos išmargintos purvo raštais: atrodau ne kaip turistė, o kaip Vietnamo karo ve­teranė.

– Ačiū Dievui,– sumurmu po nosimi ir išpučiu garų debesėlį pro dantis. Masačusetsas – ne Kalifornija. Čia liepos mėnesį gali būti vos dešimt laipsnių šilumos, nors saulė ką tik nusileido.

Nebevengiu sunkvežimių vairuotojų nuo tada, kai pervažiavau visą šalį. Dažniausiai jie tik atrodo baisiai, kaip vadinamieji moky­klos kietuoliai, kurie pirmi nepuola. Vyriškis šio sunkvežimio kabi­noje nusiskutęs plikai, o nuo viršugalvio iki kaklo jam ištatuiruota gyvatė. Aš jam nusišypsau.

– Bandau patekti į Naująjį Hampšyrą.Vairuotojas bukai spokso į mane, lyg būčiau paminėjusi valstiją,

apie kurią jis nėra girdėjęs. Kažką garsiai pasako, ne man, ir staiga išvystu keleivio vietoje išnyrant kitą žmogų. Nežinau, vaikinas ar mergina, bet matyti, kad ką tik pabudo. Ji – ne, jis – persibraukia ranka per plaukus ir šniurkštelėjęs įtraukia snarglį. Man vėl ima virpėti pečiai; matau, kad man vietos nėra.

– Klausyk, – sako vairuotojas, – tu kartais nebėgi iš namų?– Ne, nebėgu.– Gal ji trenkta, – jis prisimerkęs žiūri į mane. – Negalime slėpti

nepilnamečių.– Nepilnamečių? Man aštuoniolika. Tiesiog dabar tiek neatro­

do. Einu kelias valandas.

77

Vaikinas keleivio vietoje, vilkintis „White Snake“ marškinėliais nukirptomis rankovėmis, atsisuka į mane ir išsišiepia. Dviejų prie­kinių dantų trūksta.

– Sakai, aštuoniolika?  – Pirmą kartą suprantu, kaip jautiesi, nurenginėjama akimis. Susikryžiuoju rankas ant krūtinės. – Tegu sėda į priekabą, Bulve. Gali važiuoti su kita mėsa. – Abu pradeda isteriškai kvatoti.

– Į priekabą?Vaikinas su „White Snake“ marškinėliais parodo nykščiu.– Atidaryk dureles, tik žiūrėk, kad uždarytum iš vidaus. Ir, – jis

išsilenkia pro langą, užuodžiu jo kvėpavime prarūgusį šokoladą, – sustosime trumpam pailsėti, pupa. Labai greitai. – Jie sumuša del­nais, ir vaikinas uždaro langą.

Sunkvežimis baltas, niekaip nepažymėtas, todėl nežinau, kas priekaboje. Kybodama ant plieninio rėmo, atšaunu skląstį, paskui šoku žemyn, patraukdama rankeną. Suprantu, kad jie skuba, todėl įlipu ir uždarau duris virvelėmis, kurias kažkas pritaisė prie išmuš­to veltiniu vidaus.

Langų nėra. Tamsu nors į akį durk, šalta. Grabinėju aplink it akla ir apčiuopiu vištas polietileno pakuotėje, mėsos su kaulu ga­balus žlėgtainiams. Sunkvežimis darda toliau. Pro žalios mėsos sie­ną girdžiu, kaip vaikinas su „White Snake“ marškinėliais pritaria „Guns’n’Roses“ dainoms iš garsajuostės.

Aš mirsiu, pamanau ir išsigąstu labiau negu naktį eidama keliu. Aš sušalsiu, kai jie po poros valandų atidarys duris, būsiu pamėly­navusi ir susirietusi kaip embrionas. Mąstyk, sakau sau. Kaip, dėl Dievo meilės, gyvena eskimai?

Paskui prisimenu. Seniai, penktoje klasėje, mokėmės apie juos – inuitus – ir aš paklausiau ponios Kleri, kaip jie nesušąla troboje, pastatytoje iš ledo. Jie kūrena laužą, atsakė ji. Bet – nori tikėk, nori ne, – ledo namas vis dėlto yra namas. Keistas, bet namas. Jis sulaiko kūno šilumą.

Čia nedaug vietos, bet man užtenka. Atsitupiu, nesiryždama stovėti važiuojančiame sunkvežimyje. Pamažu atitraukiu mėsą nuo priekabos sienos ir vėl sukraunu atgal palikdama nišą savo kūnui. Kai akys pripranta prie tamsos, pasidaro lengviau. Paaiškėja, kad sienos nenuvirs, jei vištas perdėsiu filė sluoksniais.

78

– Ką tu ten darai, pupa? – išgirstu. – Ruošiesi pasimatymui su manimi?

Paskui šiurkštus vairuotojo balsas:– Užsikimšk, Erlai, arba įmesiu tave į priekabą atvėsti.Susiriečiu nišoje, kurią pasidariau, ir stipriai save apkabinu. Pa­

galvoju, kad netrukus bus žmogus, kuris tai darys vietoj manęs. Nežinau, ar šilčiau, bet manau, kad taip, todėl iš tikrųjų pasidaro nebešalta.

Žinau, kad ji kalta. Žinau, kad ji liepė Samui atsikratyti Hedlio, antraip kodėl Hedlis išėjo? Jis ten buvo laimingas. Samas buvo juo patenkintas, viskas puiku. Kalta mano motina; ji įsikalė į galvą, kad gali tvarkyti svetimus gyvenimus, ir ji nuoširdžiai tiki, kad yra teisi.

Jai galima lakstyti su Samu, kikenant kaip idiotei, a? Bet kai įsi­mylėjau aš – tikrai įsimylėjau, dievaži, – atėjo pasaulio pabaiga. He­dlis ir aš tikra pora. Žinau, ką sakau. Mokykloje savaitę kitą turė­jau kadrų, šis jausmas nepanašus. Hedlis papasakojo man, kaip jo akyse dirbdamas mirė tėvas; kaip jis vos nenuskendo užšalusiame tvenkinyje. Jis papasakojo, kaip pavogė pakelį pyragaičių su kremu iš parduotuvės ir negalėjo miegoti, kol jo negrąžino. Kartais pa­sakodamas apsiverkdavo. Sakydavo, kad kitos tokios kaip aš nėra.

Mes susituoksime – regis, Misisipės valstijoje, o gal kur kitur, iš­tekėti galima nuo penkiolikos metų? – ir gyvensime ūkyje savaran­kiškai. Auginsime braškes, pupeles, vyšninius pomidorus, turbūt ir obuolius, o rabarbarų ne. Turėsime penkis vaikus, visi bus panašūs į Hedlį, neprieštarauju, jei turėsiu vieną mergytę sau. Visada norė­jau panašaus į save žmogaus.

Savaitgaliais pasikviesiu tėvą  – tai pasius motina. O kai ji ir Samas atvažiuos į svečius, mes jų neįsileisime. Laikysime dober­manus, kurie atpažins jos kvapą. O kai ji stovės prie automobilio, šaukdama mus ir maldaudama atleidimo, įjungsime stereogarsia­kalbius ir nuslopinsime jos balsą Treisi Čapmen, Bafalou Springfil­du ir kitomis baladėmis, kurios patinka Hedliui.

Jis užsuko pas mane prieš išeidamas. Įsmuko į mano kambarį ir užspaudė ranka man burną, kol neprabilau. Pasakė, kad priva­lo išeiti, paskui nusiavė batus ir šmurkštelėjo po antklode. Paki­šo rankas po mano naktiniais. Pasakiau, kad jos šaltos, bet jis tik nusijuokė ir spaudė jas man prie pilvo, kol sušilo. „Nesuprantu, –

79

šnibždėjo jis. – Samas ir aš kartu beveik penkiolika metų. Jis man kaip tikras brolis. Čia mano namai.“ Pamaniau, kad jis verkia, o jo ašarų matyti nenorėjau, todėl neatsisukau. „Grįšiu tavęs pasiimti, Rebeka,  – pažadėjo jis,  – kalbu rimtai. Niekada nebuvau sutikęs tokios kaip tu.“ Taip ir pasakė.

Bet aš neketinau sėdėti rankas sudėjusi ir laukti, žiūrėdama, kaip motina su Samu virtuvėje pjausto obuoliams šerdis arba po pietų masažuoja jam pėdas. Neketinau žiūrėti ir apsimesti, kad nie­ko neįvyko. Akivaizdu, kad aš jai nerūpiu, antraip nebūtų išvariusi Hedlio.

Kartą pasakiau Hedliui: „Žinai, tu man beveik tinki į tėvus.“ Na, dešimt metų – didelis skirtumas. O jis atsakė, kad aš nesu papras­ta penkiolikmetė. Stou penkiolikmetės skaito žurnaliuką „Tiger Beat“ ir važiuoja į Bostoną, kai ten į prabangius prekybos centrus atvyksta muilo operų žvaigždės. Pasakiau, kad Stou atsilieka maž­daug trejais metais – San Diege taip elgiasi dvylikametės. O Hedlis atsiliepė: „Na, gal jos ir yra dvylikametės.“

Aš tikiu meile. Manau, kad ji ištinka tave, ir žemė išslysta iš po kojų. Kaip kūdikis, ji reikalauja nuolatinio dėmesio kiek vieną aki­mirką. Kai prisiartinu prie Hedlio, man ima trūkti oro. Keliai virpa. Jei smarkiai pasitrinu akis, kampučiuose išvystu jo atvaizdą. Mes buvome kartu visą savaitę.

Mes dar to nepadarėme. Trūko labai nedaug – ypač tą kartą šie­ne ant gūnių. Bet jis mane atstumia, kaip tai suprasti? Maniau, kad bernams reikia tik sekso – ir tai dar viena priežastis, kodėl pame­čiau galvą. Jis pasakė: „Negi nenori pabūti vaikas dar kelias dienas?“

Motina papasakojo man apie seksą, kai buvau ketverių. Ji pra­dėjo taip: „Kai vyras ir moteris labai myli vienas kitą…“ – paskui nutilo ir pasitaisė: „Kai vyras ir moteris susituokę ir labai myli vie­nas kitą…“ Manau, ji nežino, kad klaidą pastebėjau. Norėjo man įpiršti nuomonę, kad seksas pridera tik po vestuvių, kokia nesąmo­nė. Pirma, dauguma merginų baigia vidurinę mokyklą praradusios nekaltybę, nors beveik niekas nepastoja  – mes nekvailos. Antra, santuoka nėra svarbiausias dalykas gyvenime. Mano nuomone, „ištekėjusi“ nebūtinai reiškia „įsimylėjusi“.

Turbūt vištų iglu mano užmigta. Pabudusi nesuprantu, ar akyse mirga, ar durims prasivėrus skverbiasi šviesa. Nežinau, kas ten, jis

80

greit pasitraukia, o kai suvokiu, kad nebevažiuojame, keliomis se­kundėmis per vėlu.

Ledo sieną didvyrio jėga griauna tas vaikinas. Tamsoje jo dantys melsvi kaip žaibas. Matau jo šonkaulius.

– Labai tyliai sėdėjai, – sako, pamatęs mane.Išsigąstu daug mažiau, negu reikėtų. Svarstau, gal apsimesti ne­

gyva, bet nemanau, kad tai jį sulaikytų.– Pažaiskim. Aš pirmas. – Jis nusimeta marškinius, sušvyti oda.– Kur mes? – Tikiuosi, kad prie „McDonald’s“ restorano ir, jei

suriksiu, galbūt kas nors išgirs.– Jei būsi gerutė, išleisiu apsidairyti. – Jis apgalvoja savo žodžius,

nusijuokia ir žengia žingsnį į priekį. – Gerutė, gerutė. – Baksteli man į petį. – Tavo eilė, pupa. Marškinius. Vilkis marškinius.

Sukaupiu visas seiles ir spjaunu jam ant krūtinės.– Tu paršas, – sakau.Jo akys dar nepripratusios prie tamsos, taigi turiu pranašumą.

Kol jis svarsto, ką padariau, aš prasiveržiu pro jį ir puolu prie durų skląsčio. Jis griebia mane už plaukų, paskui už gerklės ir prispau­džia prie šaltos sienos. Laisvąja ranka griebia mane už rankos ir prispaudžia sau prie šakumo. Pro džinsus pajuntu, kaip trūkčioja.

Kilsteliu kelį ir žiebiu jam taip stipriai, kad pati nustembu. Jis nuvirsta ant vištų ir žlėgtainių, laikydamasis už slėpsnų.

– Nuopisa! – surinka jis. Atšaunu skląstį ir dumiu į greito mais­to restoranėlį.

Pasislepiu moterų tualete, nutarusi, kad tai saugiausia vieta. Ka­binoje užkišu duris ir atsitupiu ant unitazo. Skaičiuoju iki penkių šimtų, stengdamasi nepaisyti žmonių, kurie trauko už rankenos, norėdami sužinoti, ar viduje kas nors yra. Prisiekiu nebevažiuoti su vyrais. Per didelė rizika.

Kai tualete nieko nebelieka, išlendu iš kabinos ir einu prie kriau­klės. Nusimazgoju purvą nuo rankų ir kojų su muilu, nusiprausiu veidą, paskui pakišu galvą po džiovintuvu ir sausinu plaukus. Gal­vos odoje įstrigę ledukų. Kai iškišu galvą pro tualeto duris, į vidų įeina pagyvenusi moteris žaliu vilnoniu kostiumėliu, prie jo pride­rinta fetrine skrybėle ir perlų karoliais.

Jie jau išvažiavę. Apžvelgiu restorano sienas, norėdama sužinoti, kokiame miestelyje atsidūriau, bet tokios vietos visur atrodo vie­

81

nodai. Geriausia mėnesio darbuotoja: Vera Kruses. 85 proc. mūsų patiekalų iš liesos jautienos, keptos ne riebaluose, o ant grotelių. Iš tualeto išeina toji dailiai apsirengusi moteris.

– Atsiprašau, – ryžtuosi, – ar negalėtumėt man padėti?Ji dirsteli į mano drabužius, svarstydama, kalbėti su manimi ar

ne. Išsitraukia piniginę.– Oi, ne, ne pinigų,  – sakau aš.  – Matot, bandau nusigauti į

Naująjį Hampšyrą. Ten gyvena mano mama, ji sunkiai serga, mane vežė draugas, bet mes susipykome, ir jis čia mane paliko. – Nusisu­ku ir apsimetu, kad kūkčioju.

– Kur lankai mokyklą, vaikeli? – klausia moteris.Aš suglumstu. Žinau tik Kalifornijos privačias mokyklas.– Bostone, – nusišypsau. Kad ji nebesigilintų, susverdėju ir atsi­

šlieju į sieną. Ji ištiesia šiltą kaulėtą ranką man prilaikyti. – Atsipra­šau. Nekaip jaučiuosi.

– Įsivaizduoju. Nuvešiu tave iki Lakonijos, o ten tikriausiai ra­sime autobusą.

Tiesą sakant, aš iš tikrųjų nekaip jaučiuosi. Alpulio beveik ne­suvaidinau. Akys siaubingai karščiuoja, burnoje kraujo skonis. Kai moteris, pasakiusi, kad jos pavardė Fips, pasiūlo man atsiremti į jos ranką, mielai atsiremiu. Mašinoje išsitiesiu ant užpakalinės sėdy­nės, užsikloju Dioro švarku ir užmiegu.

Kai pabundu, Fips žiūri į mane užpakalinio vaizdo veidrodėlyje.– Labas, vaikeli. Jau po dešimt. – Ji šypsosi; panaši į karetaitę. –

Tau geriau?– Stebuklingai geriau, – atsakau. Šią frazę kartą išgirdau sename

filme ir visada norėjau kur nors įterpti.– Atrodo, tu karščiuoji,  – atsainiai taria ji.  – Veidas raudonas

kaip burokas. – Atsisėdu tiesiai ir pažvelgiu į veidrodį: ji teisi. – Pa­galvojau ir nutariau, kad tu mokaisi Vindzore. Teisingai?

Nenutuokiu, kaip atrodo Vindzoro moksleivės. Nusišypsau.– Žinoma.– Mane mokė panelė Porter. Be abejo, prieš daugelį metų. – Ji

sustabdo automobilį prie prekybos centro su kiosku. – Čia Lako­nija, – paaiškina. – Tu beveik visą kelią miegojai. Kur tavo mama?

Valandėlę stebeiliju į ją, kol prisimenu, ką pasakiau.– Karole, Baltuosiuose kalnuose.

82

Fips linkteli ir liepia man likti mašinoje. Grįžta su autobuso bi­lietu ir šiugždančiu dešimties dolerių banknotu.

– Imk, vaikeli, gal pakeliui ko prireiks.Kai lipu iš mašinos, ji paglosto mane it abejingą katę ir pata­

ria, kaip elgtis kelionėje. Jos veidas raukšlėtas kaip džiovinta slyva. Palinki sveikatos mamai, paskui sėda į tojotą ir pamojavusi nuva­žiuoja. Žiūrėdama į tolstančią mašiną, jaučiuosi bjauriai. Nesmagu, kad melavau. Nesmagu, kad tokia senutė dešimtą valandą vakaro vieniša važiuoja tais pačiais keliais kaip ir smurtingi iškrypę sunk­vežimių vairuotojai.

Telefonų knygoje parašyta, kad Hedlis gyvena Smėlio Pilies gatvės 14 numeryje. Tai ilgas paprastas tamsiai žalias vienaukštis namas, atrodantis taip, lyg prie milžiniško kalno papėdės jį būtų nubloškęs tornadas. Kalnas stūkso Hedlio užpakaliniame kieme, ir, jei stovi per arti, susidaro įspūdis, kad viena namo siena iš uolos. Durų skambučio nėra, tik varlės pavidalo belstukas. Žinau, kad du­ris atidarys Hedlis, juk sukoriau šitokį kelią.

Pirmiausia pamatau jo akis – švelnias ir rudas kaip žemė, au­dros spalvos. Pamačiusios mane, jos išsiplečia.

– Ką tu čia veiki? – nusišypso Hedlis, atlapoja tinklines duris ir išeina į priebutį. Mano mylimasis. Jis apkabina mane ir pakelia ant rankų, kad būtume vienodo ūgio.

– Nustebai?– Po galais, aišku. – Hedlis paliečia man veidą pirštų galais. –

Negaliu patikėti, kad tu čia. – Jis ištiesia kaklą, žvalgydamasis tarp priebučio stulpelių. – Kas su tavimi?

– Atvažiavau viena. Pabėgau.– Oi, ne, Rebeka. – Jis apžergia surūdijusią geležinę taburetę. –

Negali čia likti. Negi nesupranti, kad pirmiausia jie ieškos čia?Supratusi, kad jis teisus, kad veltui tiek vargau, vėl susverdėju.– Pakeliui manęs vos neišprievartavo,  – pravirkstu.  – Atrodo,

sergu, o likti pas Samą be tavęs nenoriu. – Man pradeda varvėti nosis, nusišluostau ją į rankovę. – Nenori, kad likčiau čia?

– Ša.  – Jis prispaudžia mane stipriau, dabar stoviu jam tarp kojų. Apglėbia mane kulkšnimis. – Žinoma, noriu. – Jis pabučiuoja mane į lūpas, akis ir kaktą. – Tu karščiuoji. Kas atsitiko?

83

Aš papasakoju Hedliui viską. Kartą jis trenkia kumščiu į durų staktą, kitą – nusijuokia.

– Vis tiek reikia tave iš čia išvesti,  – sako jis.  – Samas atvyks ieškoti.  – Hedlis liepia man palaukti ir dingsta troboje. Pro lan­go kraštą matau televizorių, rodantį „Prieblandos zoną“, rausvas pūkuotas šlepetes, atremtas į sofą, ir oranžinio dygsniuoto chalato stačiakampį.

– Kas čia? – išgirstu klausimą.Hedlis grįžta su dviem antklodėmis, duonos kepaliuku, plastiko

puodeliu ir trimis skardinėmis virtinukų. Sukiša viską į kuprinę.– Pasakiau mamai, kad pas mane atėjo draugas ir vedasi į barą.

Ji nesijaudins ir nieko nežinos, jei kas nors ko nors paklaus.Hedlis paima mane už rankos ir vedasi į užnamę, prie kalno.– Čia, – sako jis. Įspraudžia mano pėdą į plyšį ir parodo, ką da­

ryti.Lipti į Apgaulės kalną nelabai sunku. Jis išsilygina, trumpam

virsta plokštuma, paskui vėl dešimt pėdų kyla – ir taip iki viršūnės. Iš lėktuvo turbūt panašus į Egipto piramidę. Hedlis neša kuprinę ir eina iš paskos, kad sugriebtų mane, jei paslysčiau. Labai didžiuo­juosi, kad nepaslydau. Taip einame apie valandą, vietoj žibintuvėlio mums šviečia mėnulis.

Hedlis nuveda mane į proskyną pušų guote. Parodo man šio ploto ribas, o kai prieiname prie šiaurinio pakraščio, apkabina mane per liemenį. Ten skardis, gal šimto pėdų, o apačioje urvas su murmančia upe.

Kol Hedlis stato man lapinę, sėdžiu ant uolos krašto ir tabaluoju kojomis. Nebijau aukščio, jis mane žavi. Mėtau šakeles ir akmenu­kus, vis didesnius, stengdamasi išgirsti, po kiek laiko jie nukrinta ant akmenų.

– Vakarienė, – praneša Hedlis, ir aš grįžtu į proskyną. Jis patiesė vieną antklodę ant eglių spyglių, padarydamas netikėtai minkštą čiužinį. Viduryje dega žvakė (nemačiau jos tarp pasiimtų daiktų, matyt, buvo kišenėje) ir stovi skardinė virtinukų. – Užmiršau in­dus,  – sako jis. Pirštais išima iš skardinės virtinį ir supeni man. Virtinis šaltas ir su metalo prieskoniu, nepaprastai skanus. – Dabar pažadėk, kad vidury nakties nesikelsi sisiuko ir nenulėksi žemyn. – Hedlis trina mano pašiurpusias rankas. Kalenu dantimis.

84

– Niekur neisiu be tavęs, – sakau. – Tikrai tikrai.– Ša. – Hedlis žiūri į mane taip, lyg žinotų, kad bus paklaustas,

kokios formos mano lūpos, kokios spalvos mano akys. – Jie tavęs nepažįsta taip, kaip aš, – sako jis. – Jie nesupranta. – Jis atsigula ant pilvo ir priglaudžia skruostą man prie šlaunies. – Štai ką suma­niau. Pernakvosime čia, o rytą aš gausiu sunkvežimį, ir važiuosime į Stou. Jei pasikalbėsi su mama – jei ji supras, kad grįžome savo noru, – manau, viskas bus gerai.

– Aš negrįšiu, – pareiškiu. – Man bjaurus jos poelgis.– Liaukis, Rebeka, visi daro klaidų. Negi tu ją kaltini? Jei tavo

duktė susidėtų su dešimčia metų vyresniu vaikinu, negi nepradė­tum nerimauti?

Ant jo plaukų šokinėja mėnesiena.– Kieno tu pusėje? – klausiu, bet jis bučiuoja man kelį, tą vietą,

kuri bijo kutenimo, todėl negaliu ant jo nuoširdžiai pykti.Atsigulu šalia, jis mane apkabina, ir pirmą kartą po daugelio va­

landų man šilta. Jis nusivelka striukę ir nerangiai apsiaučia ja mano pečius. Susiduriame kaktomis ir juokiamės. Kai jis mane bučiuoja, galvoju apie obuolių presą ir vasaros pabaigos nuojautą.

Atsagstau flanelinius Hedlio marškinius ir priglaudžiu juos sau prie odos. Jo krūtinė apžėlusi keistos raudonos spalvos plaukais. Jie verpetuoti, todėl krūtinė panaši į tėvo jūrlapius. Glostau juos prieš plauką, plaukai pasišiaušia. Jis man dainuoja.

Netrukus mes vėl randame tai, ką palikome, – vienas kito nuo­gumą. Hedlio plaštakos gali uždengti man visą nugarą.

– Prašau, – sakau. – Nebenoriu būti vaikas.Hedlis šypsosi. Nubraukia plaukus man nuo kaktos.– Tu ne vaikas. – Jis bučiuoja man kaklą, paskui krūtis, pilvą,

klubus ir ten, žemiau.– Ką darai, – kuždu aš, bet iš tikrųjų kalbu su savimi. Jaučiu,

kaip kažkas prasideda, iš kažkur kyla energija, maitinama kraujo, plūstančio nuo pat pirštų galiukų, kaip ji netikėtai atsiveria. Atlo­šiu Hedlio galvą už plaukų, draskau jam kaklą. Bijau, kad niekada nebepamatysiu jo veido. Bet paskui jis slysteli mano kūnu aukštyn, ir mes judame kaip burės, kaip vėjas; jis aistringai bučiuoja mane į lūpas, ir didžiai nustembu suvokusi, kad mano skonis kaip van­denyno.

85

* * *

Mes miegojome, todėl negirdėjome jų ateinant. Bet jie, apšvies­ti ryto prožektoriaus, stovi prie mūsų: parko prižiūrėtojas, Samas, mano tėvas.

– Jėzau, Hedli, – sako Samas, ir Hedlis pašoka. Jis mūvi trum­pikėmis. Aš apsivelku jo marškinius ir apsivynioju kojas antklode. Matau kaip per miglą; atrodo, kad mano akys dega.

– Hedli, – sakau nesavu balsu, – čia mano tėvas.Nežinodamas, ką daryti, Hedlis ištiesia ranką. Tėvas jos ne­

paspaudžia. Suglumstu, pamačiusi tėvą šiose apylinkėse. Jis mūvi kostiumo kelnes, vilki polo marškinius ir avi rudus mokasinus. Ap­stulbstu, kad jam pavyko čia užkopti tokiais padais.

Man taip skauda galvą, kad vėl atsigulu. Parko prižiūrėtojas, vie­nintelis žmogus, atkreipęs dėmesį į mane, atsiklaupia ir klausia, ar aš sveika.

– Tiesą sakant, – atsakau, – nelabai žinau. – Jo padedama, bandau atsisėsti, bet ausis ir akis perveria skausmas. Hedlis atsiklaupia šalia ir liepia prižiūrėtojui išnešti mane iš žmonių rato, kur daugiau oro.

– Velniai griebtų, traukis nuo jos, – sako tėvas. – Neliesk jos.Samas, stovintis šalia jo, sako Hedliui, kad taip būtų geriausia.– Ką tu išmanai? – šaukia Samui Hedlis.Man labai sunku suprasti, kas vyksta. Žodžius išgirstu ne iš kar­

to, o po kelių sekundžių. Ant jų veidų virpa saulė, blukindama lyg per ilgai ryškintas nuotraukas. Iš paskutiniųjų stengiuosi pažvelgti Samui į akis, nes jų spalva ryškiausia iš aplinkinių daiktų. Mano tėvas greta Samo atrodo mažas ir dvimatis it popierinė lėlė.

– Rebeka, – atsklinda iš tunelio tėvo balsas. – Tu sveika? Jis tavęs nenuskriaudė?

– Jis jos nenuskriaustų. – Samas pasilenkia prie manęs iškreiptu it fotoaparato objektyvo veidu. – Gali atsistoti?

Purtau galvą. Hedlis suima mano pečius, nepaisydamas tėvo žodžių, kuriuos aš vis tiek jau užmiršau. Jo galva taip arti manosios, kad galiu skaityti jo mintis. Jis galvoja: aš myliu tave. Neužmiršk to.

– Leiskite kalbėti man, – šnibždu, bet, regis, niekas negirdi.– Paklausykit, ji atvažiavo pas mane. Autostopu. Šiandien ruo­

šėmės grįžti pas jus ir viską aptarti. – Jo žodžiai pernelyg garsūs.

86

– Hedli,  – lėtai sako Samas,  – manau, Rebekai geriau grįžti namo su mumis. O tu kurį laiką lik čia.

Leiskite kalbėti man, pakartoju, bet niekas nepaiso. Man topteli, kad aš galbūt nekalbu.

Hedlis atsistoja ir išeina iš proskynos. Kai atsisuka, gyslos kak­toje išpampusios ir pamėlynavusios. Jis įsmeigia akis į Samą.

– Tu mane pažįsti. Tu pažinojai mane visą gyvenimą. Negaliu patikėti, – jis dirsteli į mano tėvą, – negaliu patikėti, kad tu – tu – manimi suabejosi. Tu mano draugas, Samai. Tu man kaip brolis. Aš jos čia nekviečiau – aš ne toks. Bet neketinu atsukti nugaros ir leisti tau ją atimti. Jėzau, Samai, – jis žengia žingsnį atgal, – aš ją myliu.

Iš paskutinių jėgų puolu prie Hedlio, pusiau stačiom, pusiau šliaužte. Jis stveria mane į glėbį ir prispaudžia mano galvą prie krū­tinės. Šnibžda man į plaukus žodžius, kurių nesuprantu.

– Paleisk ją, pašlemėke, – murma mano tėvas. Samas paliečia jam ranką, bet šis ją nusipurto. – Paleisk mano dukterį! – rėkia jis į dangų.

– Atiduok ją mums, Hedli, – tyliai sako Samas.– Pone, – įsiterpia prižiūrėtojas, tai pirmas žodis, kurį išgirstu

be medžių ošimo.– Ne, – šnibždu Hedliui.Jis atsiklaupia ir suima mano galvą rankomis.– Dabar neverk. Verkdama esi panaši į svogūną, nosis ištįsta… –

Pakeliu akis. – Na va, pagaliau. Pasakiau, kad atvažiuosiu tavęs, juk pasakiau, o tėvas atvažiavo tavęs pamatyti iš taip toli. Grįžk namo. – Jo balsas nutrūksta, jis gurkteli. Perbraukiu pirštu per jo Adomo obuolį. – Tau reikia gydytojo. Grįžk pas Samą, pasveik, ir aš tavęs atvažiuosiu. Dėl visko susitarsime, kaip sakiau. Važiuok su jais.

– Duok ją mums, – vėl sako Samas.Man aišku kaip ant delno: jeigu nusileisiu nuo kalno be Hedlio,

niekada jo nebepamatysiu.– Negaliu, – sakau Hedliui, ir tai tiesa. Be jo, nebeturiu nieko,

kas mane mylės. Apsiveju rankomis jo liemenį ir prisiglaudžiu dar stipriau.

– Privalai važiuoti su jais, – meiliai sako jis. – Nenori, kad bū­čiau laimingas? Nesupranti?

– Ne, – sakau, nepaleisdama Hedlio.

– Eik, Rebeka, – sako Hedlis garsiau. Atplėšia mano rankas nuo liemens ir suspaudžia.

– Neisiu. – Ašaros rieda mano veidu, nosis varva, bet man vis tiek. Neisiu, sakau sau. Neisiu.

Hedlis pažvelgia į dangų ir stipriai stumteli mane, suėmęs už riešų. Stumteli taip, kad aš žnekteliu už kelių pėdų ant akmenų, purvyne. Stumteli taip, kad netenka pusiausvyros, o nebesilaiko manęs.

Bandau jį sugriebti, bet esu per toli. Stveriu orą, o jis nulekia nuo skardžio.

Jis krinta baisiai lėtai, darydamas salto it nepatyręs akrobatas, o aš girdžiu upės ūžesį kaip praėjusią naktį, kol mano delnuose dar nesuplakė jo širdis. Sunkiai kaip kvėpavimas jo nugara atsitrenkia į uolą ir pūkšteli į vandenį apačioje.

Po to išsiveržia visa, kas susikaupė manyje. Be žodžių. Taip skamba peilio raižoma siela. Ir tik dabar, kai pasklinda šis garsas, visi nutaria išklausyti.

233

4 8

O l i v e r i s

Bostono „Mėlynojoje užkandinėje“ tėra du įrašai: „The Meat Puppets“ ir Donas Henlis, be paliovos kaitaliojami kiaurą parą, kol užkandinė dirba. Žinau, nes sėdėjau čia mažiausiai dvidešimt keturias valandas, stebėdamas, kaip keičiasi tų pačių padavėjų pa­mainos. Beveik išmokau žodžius atmintinai. Anksčiau nebuvau jų girdėjęs ir dabar svarstau, ar Rebeka žino.

– Donas Henlis, – sako Rašina, padavėja, vėl įpildama kavos. – Iš grupės „Eagles“. Prisimenat?

Gūžteliu pečiais, dainuodamas pagal įrašą.– Nuoširdžiai linksminatės, – juokiasi Rašina. Nuo riebaluotų

kepimo grotelių atsklinda Hugo, greitmaisčio virėjo be nykščio, aplodismentai. – Ar žinot, Oliveri, kad turit gražų balsą?

– Na, – išmaišau pakelį cukraus, – mane išgarsino dainos.– Eikit sau, – netiki Rašina. – Pala, atspėsiu. Jau žinau. Bliuzas.

Jūs – vienas banalių baltųjų trimitininkų, laikančių save Vintonu Marseliu.

– Kaip pirštu į dangų. Nuo jūsų nieko nenuslėpsi.Ant šios taburetės „Mėlynojoje užeigoje“ Nilande sėdžiu taip il­

gai, kad nebežinau, ar kojos laikys, kai atsistosiu. Aišku, galėjau ap­sistoti „Four Seasons“ ar „Park Plaza“ viešbučiuose, bet nelabai no­riu miego. Tiesą sakant, nemiegu nuo tada, kai išvažiavau iš Ajovos prieš tris su puse dienos ir nesustodamas dūmiau į Bostoną. Reikė­jo traukti tiesiai į Stou, bet, atvirai kalbant, bijojau. Ji – antgamtinė jėga, su kuria tenka skaitytis. Ne, išbraukiu. Visos bėdos ne dėl jos. Visos bėdos dėl manęs. Bet Džeinę kaltinti lengviau. Taip ilgai tai dariau, kad į galvą pirmiausia šauna tik toks paaiškinimas.

„Mėlynosios užkandinės“ administracija su manimi elgėsi pa­doriai ir neapskundė valdžios organams dėl valkatavimo ir prieka­

234

biavimo viešoje vietoje. Turbūt iš sumurkšlinto kostiumo ir ratilų po akimis suprato, kad esu nelaimingas. Turbūt suprato iš to, kaip valgau – tris kartus per dieną, specialius patiekalus, geometriniais raštais išdėliotus ant lėkštės, kol Rašina, Lola ar dailioji Talula nu­sprendžia, kad valgis visai atšalo ir galima jį nešti atgal į virtuvę. Kai atsiranda klausytojų, kalbu apie Džeinę. Kartais, kai niekas ne­siklauso, irgi kalbu, tikėdamasis, kad klausytojų ilgainiui atsiras.

Rašinai jau beveik laikas namo, vadinasi, ateis Mika (Moni­kos trumpinys). Pradėjau skaičiuoti laiką pagal „Mėlynosios už­kandinės“ darbuotojų pamainas. Mika – naktinė padavėja, dieną studijuojanti dantų higieną. Ji vienintelė manęs kai ko paklausė. Kai pasakojau apie Džeinės išvykimą, ji atsirėmė alkūnėmis į baltą margintą prekystalį ir susiėmė rankomis už galvos.

– Turiu eiti, Oliveri, – sako Rašina, vilkdamasi kareivišką striu­kę. – Ko gero, rytoj pasimatysime.

Jai einant pro duris, į vidų purpteli Monika rausva uniforma ir dirbtinės odos paltu, su popieriniu maišeliu.

– Oliveri! – nustemba ji, pamačiusi mane. – Maniau, jau būsit išėjęs. Šiąnakt negalėjot užmigti?

Purtau galvą.– Net nebandžiau.Monika pamojuoja Hugui, kuris, keista, irgi nemiega. Jis čia tiek

pat laiko kaip aš. Ji prisitraukia taburetę šalia manęs ir čiumpa sau­sainį iš subraižytos plastikinės dėžutės.

– Žinot, šiandien per paskaitą galvojau apie jus ir manau, kad Džeinė bus sužavėta. Iš to, ką pasakojot, atrodot kaip kitas žmogus.

– Norėčiau tuo tikėti, – sakau. – Deja, nesu toks tikras kaip jūs.– Kaip jis žavingai kalba, – sako Mika, į nieką nesikreipdama. –

Lyg būtų britas ar užsienietis.– Ar užsienietis, – sakau. Nors ji klausė, apie savo gyvenimą ne­

papasakojau nieko, tik kad atvykau iš San Diego. Man kažkodėl atrodo, jog visas paslaptingumas išgaruos, kai ji sužinos, kad studi­javau Harvarde, o vaikystėje gyvenau Menkių kyšulyje.

– Nesistebiu, kad Džeinė užkibo. – Mika ištiesia ranką per pre­kystalį įsipilti kavos. – Jūs toks fainuolis.

Po vestuvių apeigų dvasininkas nusivedė mus į Džeinės tėvų bi­blioteką. Jis pasakė, kad mes tikriausiai norėtume valandėlę pabūti

235

vieni, nes ramybės ir tylos šiandien nesitikėkime. Tai buvo gražus poelgis, bet aš neturėjau ko Džeinei pasakyti; atrodė, kad tuščiai gaištame laiką. Be abejo, aš mylėjau Džeinę, bet ne per daug ža­vėjausi vestuvėmis. Man vedybos buvo priemonė tikslui pasiekti. Džeinei vedybos buvo nauja pradžia.

Tardama santuokos įžadų žodžius, Džeinė buvo gerai apgal­vojusi, ką jie reiškia, o aš visiškai negalvojau. Todėl tą valandėlę biblio tekoje kalbėjo ji. Pasakė, kad yra laimingiausia mergina pa­saulyje. Kas galėjo įsivaizduoti, kad iš tokios daugybės moterų aš išsirinksiu ją bendram gyvenimui, kol mirtis mus išskirs?

Džeinė kalbėjo nerūpestingai, bet, ko gero, tik po kelių mėnesių suprato, ką reiškia bendras gyvenimas. Ji lengvai susitaikė su ruti­na: nešdavo marškinius į valyklą, užsiregistravo lankyti kursus San Diego universitete, eidavo pirkti maisto, apmokėdavo telefono sąs­kaitas. Turiu pripažinti, kad ji labai tiko santuokai, todėl man buvo lengviau, negu maniau. Kiek vieną rytą Džeinė atsisveikindama mane pabučiuodavo ir paduodavo rudą maišelį su pietumis. Kiek­vieną vakarą, kai grįždavau iš instituto, ji laukdavo manęs su vaka­riene ir klausdavo, kaip praėjo diena. Džeinei taip patiko naujasis vaidmuo, kad ji ir mane palenkė į savo pusę. Pradėjau elgtis kaip sutuoktinis. Pirštų galais įsėlindavau į dušą, kai Džeinė trinkdavosi galvą, ir griebdavau ją iš užpakalio. Kai ji įsėsdavo į automobilį, patikrindavau, ar užsisegė saugos diržą.

Buvome neturtingi kaip bažnyčios pelės, bet atrodė, kad Džei­nė nieko nepastebi ar kad jai nesvarbu. Vieną vakarą valgydama ji barkštelėjo šakute ir peiliu į porceliano lėkštę ir nusišypsojo pilna pigių makaronų burna.

– Koks nuostabus gyvenimas, – pasakė. – Juk mes turime viską.Tą naktį Džeinė pabudo klykdama. Aš atsisėdau, tamsoje nieko

nematydamas, ir apgraibomis susiradau ją lovoje.– Sapnavau, kad tu numirei, – tarė ji. – Nuskendai, nes nardant

sugedo deguonies balionas. Ir aš likau viena.– Juokinga, – pasakiau, nes šis žodis pirmiausia atėjo man į gal­

vą. – Visą įrangą patikriname.– Ne tai svarbu, Oliveri. O jei vienas iš mūsų numirs? Kas bus

tada?

236

Apsisukau ir įjungiau šviesą, kad pamatyčiau laikrodį: dvide­šimt ketvirtos.

– Turbūt susirastume naują sutuoktinį.– Lyg niekur nieko! – pratrūko Džeinė, atsisėdo lovoje ir nusi­

suko. – Žmona – ne prekė ant lentynos.– Aišku, ne. Noriu, kad vėl būtum laiminga, jei mirčiau jaunas.– Kaip galėčiau būti laiminga be tavęs? Santuoka – svarbiau­

sias sprendimas gyvenime: pasižadi amžinai gyventi su vienu žmogumi. O ką daryti, jei to žmogaus nebėra? Ką daryti, jei pa­sižadėjai?

– Ko tu iš manęs nori? – paklausiau.O Džeinė pasižiūrėjo į mane ir atsakė:– Noriu, kad gyventum amžinai.Dabar suprantu, kad reikėjo atsakyti ar bent pagalvoti: „Aš irgi

noriu, kad gyventum amžinai.“ O aš bandžiau išsklaidyti jos neri­mą moksliškais tauškalais.

– Džeine, – tariau, – „amžinai“ priklauso nuo laiko gradientų. Tai santykinis terminas.

Tą naktį ji miegojo ant sofos, susisupusi į dvi antklodes.Šioje vietoje Mika mane pertraukia:– Mano dėdė buvo paguldytas į ligoninę dėl sudaužytos širdies.

Garbės žodis. Kai sunkvežimis suvažinėjo tetą Noriną. Po dviejų dienų dėdę ištiko priepuolis.

– Tiksliau, jam sustojo širdis, – sakau.– Sudaužytos širdies sindromas, – spiriasi Mika. Kilsteli anta­

kius: Juk sakiau. – O kas buvo paskui?– Nieko, – atsakau. Džeinė atsikėlė, paruošė man pietus ir at­

sisveikindama pabučiavo, lyg nieko nebūtų atsitikę. O kadangi nė vienas nenumirėme, teorijos patikrinti neteko.

– Kaip manai, – klausia Mika, – ar galima mylėti daugiau kaip vieną kartą?

– Žinoma. – Meilė man visada atrodydavo nežemiškas dalykas, kuriam vienaskaitos per maža.

– Manai, mylėti galima įvairiai?– Žinoma,  – pakartoju.  – Nenoriu apie tai kalbėti. Nemėgstu

kalbėti apie tokius dalykus.

237

– Čia ir yra tavo bėda, Oliveri, – nenusileidžia Mika. – Jei bū­tum daugiau galvojęs apie tokius dalykus, dabar nesėdėtum šitoj kvailoj užkandinėj, varvindamas ašaras į kavą.

Ką ji supranta, pykteliu. Tėra sumauta padavėja, žiūrinti muilo operas. Mika nueina už prekystalio, kad matytų mano veidą.

– Papasakok apie namų atmosferą, jai išvykus.– Tiesą sakant, buvo malonu. Turėjau daug laisvo laiko, nereikė­

jo nerimauti, kad mano darbas trukdys kitiems dalykams.– Kokiems kitiems dalykams?– Šeimyniniams. Pavyzdžiui, Rebekos gimtadieniui. – Gurkš­

teliu kavos.  – Ne, ne per daug jų ilgėjausi.  – Tiesa, dirbti irgi negalėjau, nes iš nerimo krausčiausi iš galvos. Vaizduodavausi Džeinę. Atsisakiau svarbios mokslinės ekspedicijos, kad jas su­sigrąžinčiau.

Mika pasilenkia į priekį, jos lūpos atsiduria per colį nuo manųjų.– Meluoji. – Ji užsimauna prijuostę ir nueina prie Hugo. – Me­

lagių nesiklausau.Bet aš jos visą dieną laukiau. Laukiau Mikos, kad ji išklausytų.– Tu negali manęs palikti.Ji apsisuka ant kulno.– Dukart būti paliktam nepakeliama, a?– Nori žinoti, ką iš tikrųjų jaučiau be jos? Man atrodė, kad ji

tebėra namuose. Ir dabar ją jaučiu. Neinu miegoti, nes kartais pa­bundu vidury nakties ir jaučiu ją, jei suprantat, ką noriu pasakyti. Kartais, kai lieku vienas, atrodo, kad ji stovi už nugaros ir mane stebi. Lyg nebūtų išvažiavusi. Lyg taip būtų buvę visada.  – Oi, Džeine! Priglaudžiu skruostą prie vėsaus prekystalio. – Penkiolika metų bučiuodavau ją grįžęs ir atsisveikindamas, ir man tai nieko nereiškė. Įprotis. Net nepastebėdavau, kaip tai darau. Negalėčiau pasakyti, kokia jos oda, jei paklaustum. Negalėčiau pasakyti, kaip jausdavausi, laikydamas ją už rankos.  – Staiga pravirkstu, pirmą kartą nuo vaikystės. – Aš neprisimenu svarbiausių dalykų.

Kai vėl įsmeigiu akis į Miką, ji kažką sako Hugui, vilkdamasi dirbtinės odos paltą.

– Eime, – sako ji. – Parsivesiu tave namo. Gyvenu Saudyje, ei­sime pėsčiomis, bet tu pajėgsi. – Ji apkabina mane, ji beveik mano ūgio, ir aš atsiremiu į ją, šliuoždamas nuo taburetės. Mes einame

penkiolika minučių, ir aš visą laiką nenumaldomai raudu kaip pa­skutinis asilas.

Mika atrakina duris ir atsiprašo dėl netvarkos. Grindys nusėtos tuščiomis picos dėžutėmis ir vadovėliais. Ji nuveda mane į šoninį kambariuką, didumo maždaug sulig spinta, jame baltas čiužinys ir grindų lempa. Ji atpalaiduoja man kaklaraištį.

– Neketinu tavęs sugundyti, – perspėja.Leidžiu nuauti man batus ir atsegti diržą, paskui susmunku ant

žemo čiužinio. Mika atsineša rankšluostį, dubenį vandens, paside­da mano galvą ant kelių ir ima šluostyti smilkinius.

– Pailsėk. Tau reikia išsimiegoti.– Nepalik manęs.– Oliveri, – sako Mika, – man reikia eiti į darbą. Bet aš grįšiu.

Pažadu. – Ji pasilenkia prie mano veido. – Nuojauta.Ji palaukia, kol užmigsiu, paskui nukelia mano galvą nuo kelių

ir ištykina iš kambario. Apsimetu, kad miegu, nes suprantu, kad ji turi grįžti į užkandinę. Mikai reikia pinigų. Ji išjungia šviesą ir už­rakina laukujes duris. Ketinu atsikelti ir pasivaikščioti po kambarį, bet kūnas taip apsunksta, kad nebegaliu. Užsimerkiu ir pajuntu ją greta.

– Džeine? – sušnibždu.Gal taip būtų, jei tu būtum mirusi. Gal verkčiau, norėčiau dar

bent vienos minutės. Gal švaistyčiau laiką ir pinigus, ieškodamas mediumų, skaitydamas apie dvasių pasaulį, tikėdamasis rasti tave ir pasakyti, ko nepasakiau. Gal po du kartus žiūrėčiau į atspindžius veidrodžiuose ir parduotuvių vitrinose, vildamasis išvysti tavo vei­dą. Gal gulėčiau lovoje kaip dabar, sugniaužęs kumščius, įtikinėda­mas save, kad tu gyva, sveika ir stovi priešais. Bet tikriausiai, jei tu numirtum, progų nebepasitaikytų. Nebegalėčiau tau pasakyti, ką privalėjau kartoti kasdien: myliu tave.

294

5 7

O l i v e r i s

Vindis pasitinka mane vėjo nugairintame Glosterio paplūdimy­je. Jis paduoda man neopreninį nardymo kostiumą ir geltoną „Hel­ly Hansen“ kepurę. Nors jis apsigimęs plepys, televizijos ir radijo korespondentų minioje nesako nieko. Palaukia, kol įlipu į penkio­likos pėdų pripučiamą „Zodiac“ valtį, padidina variklio apsisuki­mų skaičių ir tik tada nusišypso.

– Kas, velniai griebtų, būtų galėjęs tikėtis, kad Oliveris Džonsas bus mano sumautas angelas sargas?

Vindis Makgilis ir aš drauge dirbome Vuds Houle, kai dar ne­buvo madinga gelbėti banginius. Buvome du garsių mokslininkų pastumdėliai: tikėtasi, kad savo daktarines disertacijas parašysime priešokiais tarp kitų biologų duomenų analizės ar kavos jiems vi­rimo. Visiškai atsitiktinai sužinojome, kad abu tais pačiais metais baigėme Harvardą; kad abu rašome disertaciją iš pakrantės klanų bendrijų; kad gimėme toje pačioje Bostono ligoninėje, tik vienas diena anksčiau. Nieko nuostabaus, kad mus sudomino ta pati mokslinių tyrimų sritis: kuprotieji banginiai. Žinoma, kelius pasi­rinkome skirtingus. Vindis abejingas banginių dainoms; jis kupro­čius atpažįsta kitais metodais. Šiuo metu jam patikėti Provinstauno tyrimai, kuriais naudojamasi ištisoms banginių kartoms surašyti.

Vindis išsitraukia iš kišenės butelį – vaistų nuo kosulio – ir pa­siūlo man gurkštelėti. Papurtau galvą ir atsišlieju į pripūstą valtelės priekį. „Zodiac“ apsiverčia akimirksniu, bet man pavyksta nusi­rengti ir įlįsti į nardymo kostiumą. Vindis stebi mane akies kam­pučiu.

– Užsiauginai pilvuką, Oliveri? – klausia jis, plekšnodamas sau per šonkaulius. – Ak, tos šiltos vietelės Kalifornijoje.

– Užsikimšk,– nepiktai sakau. – Papasakok apie šitą banginį.

295

– Vardu Marmuras. Baltos dėmės ant kaklo ir uodegos plau­kmens. Trejų metų. Įsipainiojo į žiauninį tinklą, paliktą kažkokio šikniaus. – Jis prisimerkia ir pasuka vairą į kairę. – Nežinau, Oli­veri. Mums prireikė dviejų dienų, kol radome. Jis piktas, pavargęs, ir nežinau, kiek dar laiko tvers. Žinai ką, – priduria, – džiaugiuosi, kad tu čia. Jei būčiau žinojęs, kad tu Masačusetse, būčiau tučtuojau paskambinęs.

– Tauškalai. Tau baisiai nepatinka, kai laurai atitenka man.Vindis ir aš tariamės, ką daryti. Svarbiausias dalykas – sužinoti,

kurioje vietoje žiauninis tinklas apraizgęs banginį. Pirminių Vin­džio stebėjimų išvada  – „aplink žandikaulį“  – nelabai tiksli. Kai nustatysime, nupjauti tinklą bus daug lengviau. Tačiau tai pavojin­giausias darbas, susijęs su banginio gelbėjimu: vienas pliaukštelė­jimas uodegos plaukmeniu ar peleku yra mirtinas. Pernai šiaurės Kalifornijoje žuvo bendradarbis, pasinėręs po banginiu nustatyti, kuriose vietose jį apraizgė tinklas.

Toldamas nuo Masačusetso pakrantės, pajuntu įprastą peršulį, svaigų netikėtumo jaudulį. Nedaugelis žmonių matė į krantą iš­mesto banginio, grąžinamo į juodą vandenyną, žvilgsnį. Nedauge­lis žmonių supranta, kad palengvėjimas žodžiais neišsakomas, kad dėkingumas būdingas ne tik žmonių giminei ir rūšiai.

Antrą „Zodiac“ valtį pastebiu pirma Vindžio ir liepiu plaukti prie jos. Į mažą laivelį susigrūdę keturi studentai ir Bertas Samju­elsas, biologas, jau per senas tokiam darbui. Prieš dvidešimt metų šis vyras įsakydavo mums nugrandyti jūrų liūto mėšlą nuo yrančių tyrimų baseinų, ir mes vienas per kitą puldavome vykdyti. O dabar tempą diktuojame mes.

Marmuras graudžiai drybso ant šono, silpnai plakdamas vande­nį nugaros peleku. Vienas studentų šaukia Vindį – regis, netoliese lūkuriuoja dar trys banginiai, jiems rūpi Marmuro likimas. Vie­nas priplaukia arčiau ir prisigretina prie Marmuro, o šis apvirsta ant pilvo. Antras banginis dingsta po vandeniu, išskleidęs uodegos plaukmens galus. Jis grakščiai ir švelniai glosto Marmurui nugarą uodega. Kelis kartus jį paglamonėjęs, nugrimzta ir dingsta.

– Aš nersiu, – sakau, dėdamasis kaukę. Sustojame prie antrosios valties, šiek tiek didesnės, su deguonies balionu, ir pasiruošiame nerti. Pasitaisau diržus, patikrinu reguliatorių, paskui, padedamas

296

vieno studentų, atsisėdu ant pripučiamos valties krašto.  – Sulig „trys“. – Deguonis rasoja man ant odos. Žiūriu pro kaukę, įprasta perspektyva – akvariumo viduje. Vienas. Du. Trys.

Pasaulio sambrūzdis ir šviesa siūbteli ir išsisklaido, kai pasine­riu. Pratinuosi kvėpuoti po vandeniu, tada sumirksiu ir galvoju tik apie žalią žiauninį tinklą, apraizgiusį šią masyvią sieną  – bangi­nį. Girdžiu Marmurą judant, jis karo, kurdamas dirbtines sroves. Akies kampučiu pamato mane ir išsižioja, plūsteli jūros dumbliai ir planktonas, nuo kurių reikia plaukti šalin.

Pirmiausia apiplaukiu uodegą. Judu greitai ir ramiai, įsidėmė­damas, ką apraizgęs tinklas (dešinį peleką, visą uodegos plaukme­nį). Plaukdamas po juo, sulaikau kvapą ir meldžiuosi, nors ir nesu didžiai tikintis. Banginis daugiau kaip trisdešimties pėdų ilgio, sve­ria per penkiasdešimt tūkstančių svarų. Nenerk, šnibždu. Dėl Dievo meilės, Marmure, nenerk.

Plūduriuoju po juo ant nugaros ir nejudu. Žinau, kad reikia kuo greičiau trauktis jam iš kelio, bet koks vaizdas. Nuo tokio grožio gniaužia kvapą. Čia pat kreminis pilvo baltumas, išmargintas ran­dų ir priaugusių ūsakojų vėžiagyvių, su grioveliais prie nasrų it cin­kuota lenta virš kriauklės.

Nieko nepagailėčiau, kad būčiau vienas jų. Kad galėčiau kuriam laikui iškeisti kojas į masyvų kūną, galingą uodegą. Lėkčiau su jais pro vandenyno kalnagūbrius, šaukdamas, suprasdamas. Dainuo­čiau tylią naktį, neabejodamas, kad kažkas manęs laukia ir išgirs. Rasčiau ją; susiporuočiau visam gyvenimui.

Triskart smarkiai pasispiriu plaukmenimis ir priplaukiu prie Marmuro. Iš toli apžiūriu, kuriose nasrų vietose įstrigo žiauninis tinklas, be abejo, užkliuvęs už ūsų. Vargu ar saugumo sumetimais mums pavyks jį visiškai išpjauti. Veikiausiai teks sudraskyti tinklą, kad Marmuras išsivaduotų, o paskui jam teks prisitaikyti. Bangi­niai puikiai geba adaptuotis. Prisiminkite, kiek jų daug metų gyve­no su nulūžusiais harpūnais storoje odoje.

Kai iškylu, du jauni jūrų biologijos studentai įtraukia mane į antrąją valtį. Dugne apsiverčiu ant pilvo, valtis virpa kaip drebučiai sulig kiek vienu Marmuro krustelėjimu. Nusitraukiu kaukę, nusi­imu deguonies balionus.

297

– Tinklas apraizgė dešinį peleką ir įsivėlė į ūsus, – sakau. Paskui pamatau, kad į mane nukreipta televizijos kamera. – Kas čia darosi, po velnių?

– Nepyk, Oliveri,  – sako Vindis.  – Anė iš mūsų centro. Ji fil­muoja, kad turėtume dokumentą.

Sėdžiu ir gaudau orą. Žiūriu, kaip artinasi objektyvas.– Neprieštaraujate?Vis dar varvėdamas, įsiropščiu į Vindžio valtį. Liepiu studen­

tams iš kitos valties išdėstyti plūdurus apie banginį, nesvarbu kaip, kilpomis, kabliais, kad tik jis dar labiau nenukentėtų. Reikia, kad jis pavargtų, imtų plūduriuoti paviršiuje, o mes turėtume galimy­bę nupjauti tinklą. Vindis ir aš pririšame kelis didžiulius plūdurus aplink Marmuro uodegą.

– Gerai,  – sakau, apžvelgdamas banginį, apvedžiotą rausvais plūduriuojančiais kamuoliais it kalėdinę eglutę.  – Dabar dinkite visi po velnių. – Tai pirmiausia skirta Samjuelsui, nors kitiems iš jo valties irgi. Vienas studentų su antra valtimi atsitraukia kelis šimtus pėdų, ir prie Marmuro liekame tik aš ir Vindis.

Išsilenkiu iš valties; švelni Marmuro oda ranka pasiekiama. Šiuo metu jis taip išvargęs, kad net nesipriešina, kai imu draskyti tinklą kabliais; ūsuose lieka įstrigę nemaži gabalai.

– Reikia priplaukti arčiau, – sakau, kai artinamės prie jo pele­ko. – Negaliu pasiekti tinklo.

– Negaliu priplaukti arčiau, nes atsidursiu virš jo.– Tai atsidurk. Tik stebėk variklį.Vindis ir aš susiginčijame, bet pagaliau jis su mažu laiveliu plau­

kia virš Marmuro peleko. Esu įsitikinęs, kad šiuo metu banginis taip pavargęs, jog netrukdys mums dirbti. Išsilenkiu iš valties ir bandau atpainioti tinklą.

Staiga lekiu atgal. Marmuras iškvepia po kvėpavimo angą smir­dančią stovinčio vandens ir dumblių pliurzę, paskui žiebia peleku per valties kraštą. Jis mums trenkia du kartus, ir taip stipriai, kad valtis kyla ir krinta, vos neapsiversdama.

– Perkūnas! – rėkia Vindis, įsikibęs į gumines rankenas valties viduje. Studentai kitame laivelyje pradeda klykti, ir aš juos girdžiu taip aiškiai, lyg jų balsai sklistų tiesiai į garsiakalbį mūsų valtyje. Tada suprantu, kad valtis išmesta į orą. Aš aukštielninkas krentu ant

298

Vindžio, jis valtyje guli kniūbsčias. Pripučiamas plaustas visiškai at­sitiktinai neapsivertė lediniame vandenyje banginiui po apačia.

– Lipk nuo manęs, – sako Vindis. Jis atsargiai atsisėda ir patrina ranką. – Sakiau, kad nereikia plaukti virš jo.

– Variklis veikia?– Velniop variklį. Tu sveikas?Šypsausi, kol jis čiupinėjasi rankas ir kojas.– Aš geresnis už tave, – sakau.– Nieko panašaus.– Visada buvau geresnis.– Nesąmonė, – atkerta Vindis. Jis apčiupinėja variklį ir vėl jį pa­

leidžia. – Kur nori plaukti?Šį kartą Vindis plaukia banginiui iš užpakalio, slinkdamas tarp

peleko ir apatinės kūno dalies. Po kelių mostų kabliais Marmuras laisvas. Vindis ir aš paskutinį kartą apiplaukiame banginį, atkabin­dami plūdurus. Paskui padidiname apsukas ir nuplaukiame kelis šimtus pėdų į šiaurę nuo banginio. Marmuras tik po kelių minučių supranta, kad jo niekas nebevaržo; jis nugrimzta kelias pėdas po vandeniu ir nuplaukia. Maždaug už ketvirčio mylios prie jo prisi­deda būrelis banginių. Nuplaukdamas Marmuras išsiriečia ir neria, iškėlęs apatinę uodegos peleko dalį ir daužydamas ja per vandenį taip, kad purslai pasiekia mus.

Vindis ir aš žiūrime, kaip Marmuras plaukia Stelvageno Kranto sūkurių link.

– Jėzau, kaip gražu, – sako jis, ir aš uždedu ranką jam ant pe­ties. – Ketinu tai pasakyti tik kartą, – šypsosi jis, – taigi ištempk ausis. Noriu tau padėkoti, Oliveri. Be tavęs nebūčiau susidorojęs.

– Būtum.– Tu teisus, tik būtų buvę sunkiau.  – Jis nusijuokia ir skuta į

krantą. – Tu trenktas kalės vaikas. Aš irgi būčiau pasinėręs nustaty­ti, kur tinklas, bet po dvidešimt penkių tonų banginio pilvu tikrai nebūčiau nusnaudęs.

– Būtum, – sakau. – Kai pasitaiko tokia proga, negali ja nepasi­naudoti.

– Tu tebesi trenktas.– O tu pavydus. Norėtum lakstyti nuo paparacų.Vindis patrina ranka kaktą.

299

– Jėzau. Šitiek reporterių. Užmiršau. Kodėl visiems nė motais banginiai, kol kuris nors nepatenka į bėdą, o tada tai jau valstybi­nės reikšmės įvykis?

– Neatsisakysiu duoti interviu, – šypsausi.– Nuo kada?– Nuo tada, kai ieškau Džeinės. – Nežiūriu į Vindį, tai sakyda­

mas. – Džeinė mane paliko. Pasiėmė vaiką ir paliko. Man atrodo, kad ji Masačusetse, bet kur, nežinau. Ko gero, tapęs žiniasklaidos didvyriu, per vakarines naujienas galėsiu paprašyti jos grįžti.

– Džeinė tave paliko? Džeinė tave paliko? – Jis išjungia variklį, ir mes sėdime vidury Atlanto vandenyno; antroji valtis mus pralen­kė. – Be reikalo tu čia atvykai. Turėjai jos ieškoti.

– Tu manęs neprašei, – primenu. – Aš pats pasisiūliau.– Gal kuo padėti? Žinai, kad gali gyventi pas mane kiek nori.– Ačiū, ne. Dabar tegali pargabenti mane ten, kur laukia teleka­

meros ir mikrofonai. – Valtis sūpuojasi, mėtoma bangų. – Matai, turiu ją susigrąžinti, – sakau veikiau sau negu Vindžiui.

– Susigrąžinsi, – atsiliepia jis.Kai priplaukiame arčiau kranto, Vindis pakelia variklį ir leidžia

srovei mus nešti. Paplūdimio pakraščiu atkurna žiniasklaidininkų minia.

– Daktare Džonsai, – šaukia jie, – daktare Džonsai!Kiek kartų girdėjau šiuos žodžius; dvidešimt, trisdešimt balsų,

rėkiančių mano vardą. Pajuntu adrenalino antplūdį kaip koledžo laikais, suvokęs, kad visi jie laukia manęs. Girdėdavau tą nuostabų garsą ir manydavau, kad tai mano bilietas į viršūnes. Paskui grįž­davau namo ir pasakodavau Džeinei, o ji visada paklausdavo to, ko reikia: „Kiek buvo reporterių? Ilgai kalbėjai? Ar rodys per žinias? Ar buvo dailių moterų?“

Nė viena neprilygo tau, Džeine.Išlipu iš valties šiek tiek anksčiau už Vindį, ir jis vedasi mane

paplūdimiu, apkabinęs per pečius.– Ponios ir ponai, – sako jis, trumpai pertrauktas sauso kosu­

lio, – norėčiau pristatyti daktarą Oliverį Džonsą iš San Diego pa­jūrio tyrimų centro. Daktaras Džonsas vienintelis išgelbėjo Mar­murą, kuprotąjį banginį, prieš kelias dienas įsipainiojusį į žvejybos tinklą.

300

Jie iškart prišoka, man prie veido kiša mikrofonus, dvidešimt vienu metu užduotų klausimų virsta nerišliu veblenimu. Aš pakeliu rankas ir giliai įkvepiu.

– Su džiaugsmu atsakysiu, – tyliai tariu, puikiai suprasdamas, kad pirmas įspūdis išlieka ilgiausiai, – bet kalbėkite po vieną.

Parodau į jauną negrą su geltonu neperšlampamu apsiaustu.– Daktare Džonsai, ar galite papasakoti, kokia banginio vadavi­

mo iš tinklo procedūra?Pradėjęs pasakoti matau, kaip Vindis dingsta už reporterių mi­

nios. Jis man rodo, kad viskas gerai. Išsitraukia iš kišenės sirupą nuo kosulio ir nueina prie studentų, kurie plaukė antrąja valtimi.

Aš pasakoju jiems, kaip Marmurą buvo apraizgęs tinklas, kaip draskėme jį kabliais. Pasakoju apie banginį, kuris priplaukė prie Marmuro ir švelniai glostė, ir pranešu, kad kuprotieji banginiai dažnai tarpusavyje būna meilūs. Papasakoju viską, kas jiems rūpi, ir galiausiai kažkas užduoda klausimą, kurio seniai laukiu.

– Daktare Džonsai, – klausia vyriškis, – jūs atsitiktinai čia atsi­dūrėte? Ar atvykote padėti banginiui?

– Nieko nežinojau apie banginį, kol išgirdau apie jį ištikusią bėdą jūsų dėka, gerieji žmonės. Masačusetse atsidūriau gelbėti ko kito. Keliauju per visą šalį, ieškodamas žmonos Džeinės ir dukters Rebekos. Numanau, kad jos Masačusetse; deja, valstija didžiulė, ir aš nežinau, kur jos. Vyliausi, kad padarysite man paslaugą ir leisite perduoti joms žinelę.

Aš patyliu, kol jie pradeda filmuoti. Atsikrenkščiu ir žvelgiu į aklą televizijos kameros objektyvą kuo sąžiningiau.

– Džeine, – sakau ir suvokiu, kad ištariau jos vardą kaip klau­simą.  – Man reikia tavęs. Tikiuosi, tu tai supranti, tikiuosi, tu ir Rebeka gyvos ir sveikos. Negaliu gyventi be tavęs. Nekaltinu tavęs, jei manimi netiki, bet atvažiavau gelbėti šio banginio, nes supratau, kad išgirsi apie tai per žinias, ir norėjau, kad mane pamatytum. No­rėjau, kad prisimintum, kaip būdavo – mes dėl banginio atidėjome medaus mėnesį, neužmiršai? Prisimeni, kaip džiūgaudami puolėm vienas kitam į glėbį, pamatę jį plaukiant už kelių mylių nuo kranto? Taigi šiandien aš išgelbėjau banginį. Ir noriu, kad žinotum, jog be tavęs nepatyriau jokio džiaugsmo. Jei žiūri šią laidą, tikiuosi, pra­

neši, kur esi. Paskambink į Provinstauno pajūrio tyrimų centrą – ten žinos, kur mane rasti.

– Turite nuotrauką? – įsiterpia reporteris.Linkteliu ir iš kišenės išsitraukiu piniginę. Joje Džeinės ir Rebe­

kos nuotrauka, daryta gal prieš metus.– Galite parodyti?Aš iškeliu nuotrauką prieš kameras.– Jei kas nors matė mano žmoną ar šią mergaitę, prašom pa­

skambinti. – Aš žiūriu į pilkas it giedravalkiu aptrauktas televizijos kamerų akis. Džeinės akys irgi pilkos, prisimenu stebėdamasis, kad vis dar taip aiškiai jas įsivaizduoju. – Aš myliu tave, – sakau. – Man nesvarbu, kad tai sužinos visas pasaulis.