Neringa Markauskaitė22

Neringa Markauskaitė

Lietuvos nacionalinis muziejus,Arsenalo g. 1, LT-01100 Vilnius,Lietuva

Straipsnio objektas: Lietuvos jėzuitų provincijos mūrininkai. Tikslas: atskleistiLietuvos jėzuitų provincijos pirmosios mūrininkų kartos ir jėzuito mūrininkoStanisławo Bohdziewicziaus veiklą (1608–1678 m.). Pasirėmus jėzuitų archy-viniais šaltiniais, naudojant chronologinį lyginamąjį metodą aiškinamasi, ko-kius statybos darbus galėjo ir gebėjo atlikti aukštojo mokslo neišėjęs jėzuitasbrolis mūrininkas. Publikuojamas jėzuito S. Bohdziewicziaus nekrologo teks-tas, kuris kaip amatininko dvasinio gyvenimo šaltinis, gali būti įdomus me-notyrininkams, istorikams ir kultūrologams, tyrinėjantiems Lietuvos Didžio-sios Kunigaikštystės vienuolynų kultūrą, architektų bei amatininkų gyvenimąir veiklą.

Raktažodžiai: XVII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės architektūra; Lie-tuvos jėzuitų provincija, statybos; jėzuitai mūrininkai; Stanisławas Bohdzie-wiczius

Lietuvos jėzuitų provincijos mūrininkai:Stanisławo Bohdziewicziaus karta

MENOTYRA. 2006. T. 44. Nr. 3. P. 22–28© Lietuvos mokslų akademija, 2006© Lietuvos mokslų akademijos leidykla, 2006

Jėzaus Draugijoje nuo pat pirmųjų jos veiklos dešimt-mečių, steigiant naujas provincijas ir intensyviai statantįvairiose pasaulio vietose, buvo ugdomi savi jėzuitai ar-chitektai, tapytojai, skulptoriai, įvairių sričių amatininkai1 .Pirmosios Romos jėzuitų provincijos statybose dirbę ar-chitektai ir dailininkai bei amatininkai jėzuitų vyresny-bės siuntimu vykdavo į kitas provincijas2 . Ilgainiui jųbuvo jau per mažai, ir jie nebeįstengdavo nuvykti į ato-kesnes vietas, o ir atkeliavę ne visada galėjo jose ilgiaupadirbėti, nes Jėzaus Draugijos provincijų topografinisžemėlapis plėtėsi ir sparčiai gausėjo naujų statybos aikš-telių. Tad kiekvienos provincijos vyresnybei rūpėjo išug-dyti savus jėzuitų namų ir bažnyčių statytojus, dailinin-kus, įvairių sričių amatininkus.

Lietuvos jėzuitų viceprovincijoje Nesvyžiaus jėzuitųkolegiją (1588–1599) bei Dievo Kūno bažnyčią (pabaig-ta 1599 m., konsekruota 1601 m.) statė iš Romos atvy-kęs jėzuitas architektas Giovanni Maria Bernardoni, iš-ugdęs vietinį jėzuitą architektą Janą Frankiewiczių3 . Pas-tarasis baigė statyti Vilniaus jėzuitų profesų namų irŠv. Kazimiero bažnyčios pastatų ansamblį ir galbūt dir-bo Vilniaus jėzuitų akademijos statybose. Svarbu pami-nėti, kad Vilniaus profesų namų statybose, vadovaujantJ. Frankiewicziui, dirbo pirmieji Lietuvos jėzuitų provin-cijos mūrininkai4.

Šis straipsnis galėtų būti tolimesnių ir platesnių Lie-tuvos jėzuitų provincijos statybose dirbusių jėzuitų irvieno iš šios kartos mūrininkų S. Bohdziewicziaus5 veik-los tyrinėjimų įvadu. Jėzuitų mūrininkų, kitaip negu dai-lininkų arba architektų, gyvenimas ir profesinė veiklalig šiol beveik netyrinėta6 . Kai kurie mokslininkai rašy-

dami apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės archi-tektūrą ir jėzuitų provincijos namus bei bažnyčias kartusu jėzuitais architektais yra paminėję ir jėzuitų mūrinin-kų pavardes, bet jų gyvenimo ir veiklos plačiau neap-tarė7. Pagrindiniai veikalai, kurie lig šiol yra svarbūsjėzuitų mūrininkų veiklos tyrinėtojams, yra lenkų jėzui-tų istorikų parengtas „Jėzuitų dailininkų žodynas“ ir vė-liau išleista visuotinė „Jėzuitų enciklopedija“8 . Juose yrapateiktos Lenkijos ir Lietuvos jėzuitų provincijose dir-busių amatininkų bei mūrininkų trumpos biografijos, beto, nurodytos kolegijos ir bažnyčios, kuriose jie dirboarba galėjo dirbti.

„Jėzuitų dailininkų žodyno“ autoriai įvade aptardamiarchitektų bei mūrininkų profesijas pastebėjo, kad Jė-zaus Draugijoje nebuvo griežtai apibrėžiamos architek-to, architektūros projektų rengėjo, statybų vadovo beimūrininko funkcijos. Tad kyla klausimas, kokias funk-cijas galėjo atlikti S. Bohdziewiczius, brolis koadjuto-rius, dar kitaip brolis pasaulietiškiems reikalams (pagalformacijos laipsnį)? Daugelyje vienuolijos namų bei ko-legijų kataloguose nuo 1608 m. iki 1678 m. jis minimaskaip mūrininkas ir nė karto kaip architektas arba kaipstatybų vadovas.

Paminėtina, kad „Jėzuitų dailininkų žodyne“ plačiaunekomentuojamas bibliografinėse nuorodose pateiktų is-torinių šaltinių – katalogų bei nekrologų – turinys, jamepateikiami apibendrinantys duomenys. Tyrinėjant jėzuitųkatalogus bei S. Bohdziewicziaus nekrologą9 galima at-sekti šio jėzuito ir kitų su juo dirbusių mūrininkų „marš-rutus“ po jėzuitų namus bei kolegijas ankstyvuoju ir bran-džiuoju statybinės veiklos laikotarpiu.

Lietuvos jėzuitų provincijos mūrininkai: Stanisławo Bohdziewicziaus karta 23

Iš Jėzuitų katalogų matyti, kurioje vietoje mūrinin-kas dirbo vienais arba kitais metais, juose galima suras-ti įrašų apie jėzuitų pareigas10. Nekrologai, kaip oficia-lūs Jėzaus Draugijos dokumentai, rodo, kad jėzuito mū-rininko pavardė nepaliekama užmarštyje, o amatininkodarbai buvo žinomi kitiems vienuolijos nariams, jų nie-kas nelaikė anoniminiais. Romos centriniame jėzuitų ar-chyve (Archivum Romanum Societatis Iesu) saugomasnemažos apimties mūrininko S. Bohdziewicziaus nekro-logas, parašytas 1678 metais. Palyginus su kitais XVII a.jėzuitų amatininkų, ypač mūrininkų, pomirtiniais gyve-nimo aprašymais, kurių didžioji dalis buvo itin trumpiir neišsamūs turinio atžvilgiu, šis dokumentas yra ver-tingas11 . Toks nuoširdus gyvenimo aprašymas papildojėzuitų kataloguose aptinkamus duomenis, padeda ge-riau pažinti žemesniojo formacijos rango jėzuito, Lietu-vos jėzuitų bažnyčių statytojo, darbinę bei kasdieninęKražių kolegijos namų aplinką; šiuose namuose senolisS. Bohdziewiczius gyveno iki pat mirties (pav.). Be to,šis aprašymas atskleidžia vienuolio amatininko charak-terio bruožus, gilų pamaldumą, išugdytą asketišką kuk-lumą ir neturtą.

Jėzuitų kataloguose ir minėtame nekrologe teigiama,kad S. Bohdziewiczius į Jėzaus Draugiją įstojo 1606//1609 m.12 Konkreti gimimo vieta nėra nurodyta, išsky-rus įrašą: Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė.

Mažai tikėtina, kad jaunystės metais prieš įstodamasį Draugiją S. Bohdziewiczius dirbo mūrininku13. Šioamato jėzuitas galėjo pramokti Vilniaus naujokyno na-muose, o galbūt Vilniaus profesų namų statybose, nes

1611 m. šių namų kataloge prie jo pavardės yra para-šyta: mūrininkas14 . Žinoma, kad Vilniaus jėzuitų profe-sų namų statybose su juo dirbo Rygos jėzuitų naujoky-ną baigę ir lig tol šio amato išmokę jėzuitai Janas Szym-kowiczius ir Marcinas Wyborskis, be to, kitą jėzuitųnoviciatą baigęs Sebastianas Mikołajewiczius15 . Vilniausprofesų namuose S. Bohdziewiczius ir tais pačiais me-tais kartu dirbęs brolis Maciejus Podelskiewiczius mo-kėsi amato stebėdami vyresnės kartos mūrininkų darbąir padėdami jiems. Nekrologe rašoma, kad S. Bohdzie-wiczius buvo darbštus, tad jau pirmosiose statybose galė-jo labai greitai išmokti pagrindinių mūrininko darbų16 .

Su jėzuitais broliais J. Szymkowicziumi ir S. Mi-kołajewicziumi 1614–1617 m. ir 1619–1622 m. S. Boh-dziewiczius statė Vilniaus jėzuitų akademijos namus, nu-kentėjusius po 1610 m. gaisro, o 1617–1619 m. kartusu M. Wyborskiu – Varšuvos jėzuitų profesų namų Švč.Mergelės Marijos ir šv. Ignaco bažnyčią17 . Be to, gy-vendamas aštuonerius metus Vilniaus jėzuitų naujokyne(1625–1633), S. Bohdziewiczius jau galėjo mokyti mū-rininko amato jaunesnės kartos jėzuitus: Krzysztofą Ste-fanowiczių, Maciejų Bitanowiczių, Maciejų Piotrowi-czių18.

Jėzuitų dokumentuose nepaminėta, kokie statybosdarbai būdavo skiriami S. Bohdziewicziui. Kataloguose,be kitų brolio Stanisławo pareigų, pvz., durininko, dar-žininko arba misijų socijaus, būdavo rašoma: „mūrinin-kas“ (murarius). Į penktą dešimtmetį įkopęs vyras1633 m. Vilniaus naujokyno kataloge buvo įvardytas kaipmurarius ex arte in qua omnibus, o po šešerių metų

Pav. Išlikęs bei restauruotas Kražių kolegijos pastatas ir buvusios jėzuitų bažnyčios pamatų pėdsakai naujame aikštės grindi-nyje, 2005. (Kęstučio Stoškaus nuotrauka)

Neringa Markauskaitė24

Smolensko jėzuitų kolegijos kataloguose minimas kaiparte murarius19. Galima manyti, kad įvairiose statyboseS. Bohdziewicziui buvo pavesti ne vien mūrininko, betir kiti statybos darbai; iki 1633 m. jau buvo sumūrytiVilniaus jėzuitų naujokyno ir bažnyčios, o apie1638 m. – Smolensko kolegijos ir bažnyčios pastatai.20

Galima spėti, kad vyresnio amžiaus S. Bohdzie-wiczius į Pinsko kolegiją (1638–1639) ir 1641 m. į Kra-žių kolegiją, kurioje gyveno iki pat mirties, buvo siun-čiamas ne vien dėl mūrijimo darbų. Pinsko kolegijos irbažnyčios ansamblio statybos pradžioje (1638) vietosjėzuitams statytojams reikėjo įgudusio mūrininko prak-tiko. Kražių kolegijos kataloguose brolis Stanisławas taippat buvo vadinamas mūrininku, nors dėl ligų ir senat-vės kažin ar pajėgė dirbti fizinius darbus21 . Ar Kra-žiuose brolis Stanisławas galėjo eiti statybų vadovo pa-reigas, kaip kadaise jo bendraamžis mūrininkas M. Wy-borskis, vadovavęs Lomžos jėzuitų bažnyčios statybai?22

S. Bohdziewicziaus nekrologe rašoma: „Trijų bažnyčiųstatyboje, kurių dvi – Šventojo Ignaco ir Kazimierošventoves – pastatė iki pat viršaus, trečią gi čionai –iki tinkamo dydžio, taip pat kitose statybose per 38metus taip nenuilstamai darbavosi, kad jam neprireikėvienuolio apdaro, kuriuo skirtųsi nuo pasauliečių veik-los“23 . Vargu ar nekrologo autorius šitaip būtų apibūdi-nęs ir įvertinęs menką patirtį turintį ir priešokiais priemūrijimo darbų dirbusį brolį.

Galima prielaida, kad pirmosiose jėzuitų provincijosstatybose išugdytas toks amatininkas, kaip StanisławasBohdziewiczius, savo veiklos brandoje galėjo būti mū-rininkų grupės meistru ir netgi statybų vadovu. XVII a.padaugėjus Lietuvos jėzuitų provincijos statybų, reika-linga mūrininko profesija buvo suprantama plačiau ne-gu įprasti mūrijimo darbai.

PRIEDAI

Elogium seu compendium vitae Stanislai Bohdźiewiczcoadjutoris temporalis Societatis IESU anno 1678 26Januarii in Collegio Crozensi vita defuncti24.

Ipsum anni supra millesimum sexcentesimum ac septuage-simum octaui exordium, epilogus fuit annorum nonaginta duo-rum, quos vivendo transegerat Stanislaus Bohdźiewicz, die 26Januarii magnum felicis aeternitatis, ut credere fas est, annumauspicatus. Erat is natione Lituanus, arte caementarius, pro-fessione religiosa temporalis adjutor, ita temporalibus dedituslaboribus, ut facile appareret eum aeternitati laborare. Cumadhuc sui juris esset, non consilio solum, sed vi adhibitanitebantur eum parentes ad connubialia faedera applicare: sedille divinioribus tractandis hymenaeis assuetus, dedignatus estcirca faenum, et paleas Aegypti occupari. Spretis igitur, adquas adigebatur, nuptiis, religiosam petiit solitudinem Anno1606. Advertens autem non esse bonum homini esse solum,geminas illas, germanasque sorores, quarum laus est in Euan-gelio, Martham et Mariam, Actionem scilicet et Orationemsibi legit in sponsas, et unice castissimeque colebat, neutriunquam, vel ad diem, dato repudii libello. Hinc nunquamvisus otiari, nunquam non orare. Circa structuram trium tem-

plorum, quorum duo Divis Ignatio et Casimiro sacra Vilnaead verticem evexit, tertio hic ad justam magnitudinem per-ducto, tum etiam circa alias fabricas 38 annorum spatio tamimpiger desudavit, ut opus non haberet religiosa veste, qua asaecularibus operis distingueretur. Cum attritae vires, et gra-vior aetas ferias illi ab opere caementario non tam indulsis-sent, quam impetrassent; ipse sibi nihil indulgebat, ne subhonesto quietis pallio otium foveret. Ad culturam igitur hortidomestici conversus proprio illum sudore pluribus annis riga-bat, DEO tam luculentum dante incrementum, ut et necessi-tati domesticae probe consuleretur, et rei pecuniariae notabilisfieret accessio. Si quid ab hortensi labore, et solitis pietatisexercitiis temporis superesset, non sinebat imprudenti sibi ela-bi sterile, verum in decrepita etiam aetate vel cubiculum, do-mumue verrebat, quamvis jam pronum in terram tumulumquecorpusculum aegre gemino fulcro sustentaret; vel callosas ma-nus acui applicabat, et cum per aetatem non posset sartaconservare tecta, annosos pannos, pellesque laceras sarciebatpie magis, quam apte. Delectabatur vero eo iam enerviumvirium suarum opere magis quam templis excitatis; nec facilesibi persuaderi patiebatur ut aliquid commodioris vestimentiobtrusi admitteret. Illud inprimis jucundum erat, quod festispotissimum diebus exhibebat bonus senex spectaculum. Ves-tem habebat pelliceam nullo tectam panno, ac sibi paene co-aetaneam; quam in frusta male diffluentem peius ipse acucollegerat et rarissimo ductu immissis filis grossioribus, cen-tonem sibi sane speciosum confecerat. Cum itaque Eucharis-ticis speciebus velut nivea lacernula tectus DEUS dominicis,festisque diebus aliis, ad Stanislaum supremis vitae annis lec-tulo affixum, deferretur; sive ut exinanitae amore sui Majes-tati, simili aliquatenus habitu blandiretur, sive ut solemniorecorporis etiam cultu, hospitem tantum exciperet, centonem il-lum sibi charissimum humeris instar paludamenti injiciebat,quamvis commodior alius adesset vestinus; nec aliter quamAntonius in Pauli palliastro raram quandam paupertatis evan-gelicae pensam ostentabat: tantus vero etiam in toto eius cu-biculo et supellectile enitebat religiosae paupertatis splendor,ut nihil post eius obitum reperiri potuerit, quod alteri cuipiamusui esse posset. Ipsi, quibus Caeli Reginae Salutationes An-gelicas adnumerabat, precatorii globuli, ex obviis piscium os-sibus erant ingenio et industria Paupertatis adaptati. Nihil spe-cialis edulii aut potus etiam in fracta valetudine petebat, in-dignum se dictitans cui etiam communibus ut liceret. Labo-ranti stomacho non aliud quam siserem assasque betae radi-ces objici volebat, ratus eum quacunque offa coercendum po-tius esse quam demulcendum.

In corpus non asper tantum, verum et admodum cautus, cir-cumspectusque fuit, ne aliqua sui contagione nitorem puritatisangelicae afflaret et obscuraret caro. Proinde in virente adhucaetate, cum, ut necessariae quieti aliquantum indulgeret, cubitumconcederet, manus sibi vinculis adstringebat, ne forte sopita ra-tione extra fines praescriptos per inconsiderantiam exerrarent.

Tam laboriosus purusque manibus, et pauper spiritu cumesset Stanislaus, non mirum illum jucundissima orationis fa-miliaritate usum esse, pronissimumque fuisse ad orandum Pa-trem, et Virginem Matrem in spiritu et veritate. Cum nontantum, quantum vellet temporis, pro eo negotio ab horis diur-nis impetraret, in noctibus etiam extollebat manus in Sancta,

Lietuvos jėzuitų provincijos mūrininkai: Stanisławo Bohdziewicziaus karta 25

et benedicebat Dominum. Ne vero somnus importunior filumsibi praecideret orationis, aut psalterij chordas remitteret, men-sam vel aliam tabulam ita sibi adaptabat, ut quoties gravatumcaput somnus inclinaret, mensae aut tabulae oppositae allide-ret; aut si infestior premeret orantem, prolixas inter querelas,quas vicini identidem excipiebant, flagris acriter sibi incussisinfestum abigebat. Non raro denas per diem noctemve coro-nas Deiparae Virginis honori pertexebat, plerasque in eumfinem: ut ipsa animabus in piaculari ergastulo detentis propi-tiam exhiberet se Reginam et Patronam. Caeteras inter pre-candi formulas familiarior illi Psalmus fuit 90. Qui habitat inadjutorio Altissimi etc. quem in supremo morbo singulari cumgustu e memoria crebrius repetebat, et quasi per rimulamaliquam jam jam dissipandi lutei parietis, in aeternae beatita-tis adyta acutius prospiceret, diutius immorabatur versiculoilli: Longitudine dierum replebo eum, et ostendam illi saluta-re meum. Sic plenus dierum brevium senex, ad longitudinemdierum anhelabat, nec vitam amittere, sed commutare volebat.

Orationis flammae alendae oleum lectionis spiritualis creb-rius, liberaliusque affundebat; et ne devotionis ardor intepesceret,colloquiorum spiritualium flabello identidem illum animabat. Ni-hil illi dulcius, quam de divinis loqui, aut loquentes audire: eoquesolo nomine gravem sibi sentiebat et testabatur imbellem senec-tutem, quod spirituali pabulo, quo in triclinio communi pranden-tes, caenantesque socii reficiuntur, ipse fraudaretur. Proinde utdamnum id compensaret, invisentes se orabat, ut e libro spiritu-ali aliquid sapidioris optonii sibi depromerent: ipse quoque sibinon parcus manibus oculisque pium librum passim versabat, eummaxime, cuius argumentum erat amor DEI et proximi. Vnde eoscapiebat sensus, et aestus, quibus circumstantes facile illuminaretet inflammaret ad fraternam potissimum fovendam augendamquecharitatem. Nescio quid spiritualis gustus ex illis specialiter ChristiDomini verbis: Petite et accipietis etc. et Hucusque non petiistisquidquam etc. in eum redundarit. Suavissime illa ingeminabat, etveluti masticabat: peculiariter autem pridie mortis sub noctem,ea sibi ex sacro codice recitari petiit. An quia promptum aliasin subsidium suum expertus erat etiam non multa prece solici-tatum Numen, didicit de illo sentire in bonitate, adeoque nost-ram in petendo incusare tarditatem aut parcitatem? Iter namqueagentis jumentum, cum nescio, quo pedum defectu tam gravitercorreptum fuisset, ut non parum curae itineranti injecerit; adfuitignota quaepiam persona, quae mox restituta equo sanitate, vide-ri desiit. Cuiuscunque demum ea fuerit auxiliaris manus, Stanis-lao certe ignota nec invitata fuit. Nihil tamen ille praesumere dese, quin potius omnem suam prosperitatem tum fratrum adscri-bere precibus et meritis, tum vocationis dono, quod et suspicie-bat maxime et amabat tenerrime, eo laetissimus quod in IESUSocietate vivere et mori sibi datum esset.

Rankraščio vertimas (vertė dr. Mintautas Čiurinskas)

Jėzaus Draugijos pasaulietiškų reikalų koadjutoriausStanisławo Bohdziewicziaus, mirusio 1678 metų sau-sio 26 d. Kražių kolegijoje, Elogijas, arba trumpasgyvenimo aprašymas

Pati tūkstantis šeši šimtai septyniasdešimt aštuntųjų metų pra-džia tapo gyvenimo pabaiga devyniasdešimt dvejus metus nu-

gyvenusiam Stanisławui Bohdziewicziui, sausio 26 dieną, kaipgalima tikėtis, pradėjusiam didžiuosius laimingos amžinybėsmetus. Pagal tautybę jis buvo lietuvis, pagal amatą – mūri-ninkas, pagal vienuolinius įžadus – pasaulietiškų reikalų pa-galbininkas, taip atsidavęs pasaulietiškiems darbams, kad aiš-kiai buvo matyti, jog jis dirba amžinybei.

Kai dar sau priklausė, ne tik patarimu bet pasitelkę jėgątėvai jį stengėsi susaistyti santuokos ryšiais, bet anas, įpratęsmąstyti apie dieviškesnę santuoką, laikė nevertu dalyku užsi-imti Egipto šienu ir šiaudais25 . Taigi paniekinęs vedybas, įkurias buvo stumiamas, 1606 metais pasirinko vienuoliškąvienatvę. O suprasdamas, kad nėra gera žmogui būti vienam,sau į nuotakas išsirinko tas tikras seseris dvynes, pašlovintasEvangelijoje, – Mortą ir Mariją, tai yra Veiklumą ir Maldą,ir ypatingai bei doriausiai gerbė, niekada nė vienai [iš jų] netvienai dienai nedavęs skyrybų rašto. Nuo to laiko niekada jonematė dykinėjant, niekada – nesimeldžiant. Trijų bažnyčiųstatyboje, kurių dvi – Šventojo Ignaco ir Kazimiero švento-ves – pastatė iki pat viršaus, trečią gi čionai – iki tinkamodydžio, taip pat kitose statybose per 38 metus taip nenuilsta-mai darbavosi, kad jam neprireikė vienuolio apdaro, kuriuoskirtųsi nuo pasauliečių veiklos. Kai išsekusios jėgos ir sle-giantis amžius jam atostogas nuo mūrininko darbo ne tieksuteikė, kiek privertė į jas išeiti, pats sau neleido nieko tokio,dėl ko po garbinga poilsio priedanga galėtų įsisukti dykinė-jimas. Taigi ėmęs rūpintis namų daržo priežiūra daugelį metųjį savo prakaitu laistė, Dievui leidžiant taip gražiai derėti,kad buvo kaip reikiant tenkinami ir namų poreikiai, ir gauna-ma nemaža piniginė nauda. Jei likdavo kiek laisvo laiko nuodaržo darbų ir įprastų maldingumo pratybų, neleido sau, kadjis neprotingai ir tuščiai prapultų, tačiau jau ir karšinčiausamžiaus būdamas ar kambarį, ar namus šluodavo, nors jaulinkstantį prie žemės ir kapo kūnelį vargiai dviem lazdomisbeišlaikydavo; arba sudiržusiomis rankomis imdavosi adatosir, kadangi per amžių negalėjo išlaikyti nesutaisytų, lopė se-nus apdarus ir suplyšusius kailinius – daugiau darbščiai neitinkamai. O džiaugėsi šiuo jau išsekusių savo jėgų darbu la-biau nei pastatytomis šventovėmis. Ir nelengvai leisdavosi įkal-bamas, kad priimtų kokį nors padoresnį pasiūtą drabužį. Ypačlinksmas būdavo tas reginys, kurį gerasis senis parodydavodaugiausia švenčių dienomis: turėjo kailinį apsiaustą, neap-siūtą jokia medžiaga ir beveik vienmetį su juo, kurį varganaiį skutus beyrantį dar blogiau pats adata buvo susisiuvęs labairetais dygsniais, įsivėręs storesnius siūlus, ir pasidirbinęs iš-ties įspūdingą dangalą.

Taigi kai Eucharistijos pavidalu tarsi baltu apsiaustu apsi-gaubęs Dievas sekmadieniais bei kitomis švenčių dienomis bu-vo atnešamas Stanisławui, paskutiniais gyvenimo metais pri-kaustytam prie lovos, – ar kad kažkiek panašiu apsiaustu būtųmalonesnis iš meilės jam save apiplėšusiai Didybei, arba kadtokį didį svečią priimtų pasipuošęs kūną kiek iškilmingesniuapsirengimu – tuomet tą sau brangiausią dangalą užsimesdavoant pečių tarsi apsiaustą, nors po ranka būdavo kitas, tinka-mesnis, drabužis. Ne kitaip negu Antanas palaikiame Pauliausapsiauste rodė kažkokią retą evangelinio neturto svarbą.

Ir net visame jo kambaryje ir rakanduose švietė toks vie-nuolinio neturto spindesys, kad po jo mirties nerasta nieko, kąbūtų buvę galima kaip nors panaudoti. Net patys rožinio

Neringa Markauskaitė26

rutuliukai, kuriais skaičiuodavo angelo pasveikinimus DangausKaralienei, buvo su Neturto sumanumu ir kruopštumu padarytiiš pasitaikiusių žuvų kauliukų.

Jokio ypatingo valgio ar gėrimo neprašydavo net palūžussveikatai, dažnai sakydamas, kad nėra vertas, jog jam būtųleista net ir įprastus [valgyti]. Skaudančiam skrandžiui neno-rėdavo pasiūlyti nieko kito, tik morką ar troškintą buroką,manydamas, kad jį reikia veikiau kokiu kąsniu nubausti negupalepinti.

Kūno atžvilgiu buvo ne tik griežtas, bet net ir itin atsargusbei apdairus, kad kokiu nors savuoju užkratu kūnas nepaveiktųir neužtemdytų angeliško skaistumo spindesio. Todėl būdamasdar pajėgaus amžiaus, kai guldavosi lovon leisdamas sau kaž-kiek, kiek būtina, pailsėti, suverždavo pančiais savo rankas,kad kartais protui užsnūdus neapdairiai neperžengtų nustatytųribų.

Kadangi Stanisławas turėjo tokias darbščias bei švarias ran-kas ir tokią vargdienio dvasią, nenuostabu, kad ir maldą labaimėgo, ir buvo didelis jos bičiulis, ir ypač buvo linkęs dvasiojeir teisingume melstis į Dievą Tėvą ir Motiną Mariją.

Kadangi tam užsiėmimui negalėdavo skirti tiek dienos va-landų, kiek norėdavo, net ir naktimis keldavo rankas į švento-vę ir šlovindavo Viešpatį. O kad netikęs miegas jam nenu-trauktų maldos gijos arba kad iš rankų nepaleistų psalterijausstygų, taip prie savęs pasidėdavo stalą ar kitą lentą, kad kiekkartų apsunkusią galvą miegas lenktų, į priešais padėtą stalą arlentą atsitrenktų; arba jei atkakliau besimeldžiantį [miegas] pul-davo, daug aimanuodamas (tai kartas nuo karto girdėdavo kai-mynai) nelemtąjį nugindavo skaudžiai save plakdamas. Neretaiper dieną ar naktį sukalbėdavo dešimt rožinių Dievo Gimdyto-jos Mergelės garbei, daugiausia jų – ta intencija, kad skaistyk-lon patekusioms atgailaujančioms sieloms būtų gailestinga Ka-ralienė ir Globėja. Tarp kitų maldų artimesnė jam buvo 90-ojipsalmė Kurs stovi Aukščiausiojo globoje ir t. t., kurią ypatin-gai pasimėgaudamas iš atminties dažnai kartodavo paskutinėsligos metu ir tarsi per kažkokį beprasiskirsiančių molinių sienųplyšelį jau įžvelgdamas amžinosios palaimos šventovę ilgiauužtrukdavo ties ta eilute: Aš pasotinsiu jį ilgu amžiumi, ir duo-siu jam matyti mano išgelbėjimą26. Taip baigdamas trumpąsiasdienas senelis troško „ilgojo amžiaus“, [ir] gyvenimą ne pra-rasti, bet pakeisti norėjo.

Kad pamaitintų maldos liepsną, dažnai ir dosniai į ją įpil-davo dvasinio skaitymo aliejaus, o kad neatvėstų pamaldumokarštis, neretai jį atgaivindavo dvasinių pokalbių vėduokle. Nie-ko jam nebuvo maloniau, negu kalbėti apie dieviškuosius da-lykus ar kalbančiųjų klausytis, o sunkią jam esant bejėgę se-natvę jautė ir liudijo tik dėl to, kad pats negalėjo pasistiprintidvasiniu maistu, kuriuo bendrame valgomajame atsigauna pie-taujantys ir vakarieniaujantys broliai. Todėl, kad atsvertų tąnuostolį, prašydavo jį lankančiųjų, kad jam patiektų kokį norsskanesnį „kepsnį“ iš dvasinės knygos. Pats taip pat savęs ne-tausodamas pamaldžią knygą šen ir ten vartydavo akimis irrankomis, ypač tą, kurios tema buvo Dievo ir artimo meilė. Išten suvokdavo tokią prasmę ir taip užsidegdavo, kad lengvainušviesdavo ir uždegdavo aplink stovinčius, ypač – kad puose-lėtų ir stiprintų brolišką meilę. Ypač jį užplūsdavo kažkoksdvasinis pasigėrėjimas šiais Kristaus žodžiais: „Prašykite ir gau-site“27 ir t. t. ir „Iki šiolei jūs nieko neprašėte mano vardu“28

ir t. t. Didžiausiai mėgaudamasis juos kartodavo ir tarsi gro-muliuodavo, o ypač mirties išvakarėse, artėjant nakčiai, juosjam iš Šventojo Rašto prašė skaityti.

Argi, kadangi buvo patyręs, jog Aukščiausiasis kitais atve-jais, net ir nedaug trukdomas maldomis, yra pasiruošęs jamateiti į pagalbą, neišmoko apie tai galvoti iš gerosios pusės irprikaišioti mums už vangumą ir vengimą prašant [Dievo pa-galbos]?! Nes kai jam keliaujant pakinkytas [arklys] nežiniadėl ko ėmė vos besilaikyti ant kojų ir tuo keliauninkui suteikėdaug rūpesčio, pasirodė kažkoks nežinomas asmuo, kuris, greitsugrąžinęs arkliui sveikatą, pranyko iš akių. Pagaliau, kad irkieno buvo ta pagelbėjusi ranka, aišku, kad išties buvo Sta-nisławui nepažįstama ir nekviesta. Tačiau nieko sau neprisi-skyrė, juk veikiau visą savo sėkmę priskirdavo tiek brolių mal-doms ir nuopelnams, tiek pašaukimo dovanai, kurią ir manėturint didžiausią reikšmę, ir švelniausiai mylėjo, labiausiaidžiaugdamasis tuo, kad jam buvo duota gyventi ir mirti JėzausDraugijoje.

Nuorodos

1 Pagal Jėzaus Draugijos nuostatus, jėzuitų pastatų projektaibuvo tvirtinami Romos generalinio architekto. Apie staty-bų darbus, interjerų įrangą bei puošybą kiekvienos pro-vincijos vyresnieji siųsdavo kasmetines ataskaitas į Romą(„Literrae annuae“ arba „Historia“). Draugijos vyresnybėnedraudė kviestis pasauliečių projektuotojų, menininkų beiamatininkų, bet pirmenybę skirdavo saviems nariams.Iki šiol nėra tikslių duomenų apie visas Draugijos aplin-koje funkcionavusias jėzuitų dailininkų bei amatininkų pro-fesijas. Lenkų istorikai, rengdami Lenkijoje ir Lietuvojedirbusių jėzuitų dailininkų žodyną, išskyrė jėzuitus auksa-kalius, laikrodininkus, stalius, medžio drožėjus, kalvius,tekintojus, skardininkus, šulinių meistrus, mūrininkus (juoslygino su architektais, architektūros projekto autoriais, sta-tybų vadovais); žr.: J. Poplatek ir J. Paszenda, Słownikjezuitów artystów, Kraków, 1972.

2 Plačiau žr.: P. Pirri SJ, Giovanni Tristano e i primordidella Architettura Gesuitica, Roma, 1955.

3 Dar kitaip: Frankowicz, Frąckiewicz, etc. (J. Poplatek,J. Paszenda, ten pat, s. 111); lietuvių istoriografijoje: Pran-konis, Pranckevičius.

4 Lietuvos jėzuitų provincijos ribos (iki 1758 m.) iš daliesatitiko Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijos ri-bas. Nuo 1608 m., kai buvo įsteigta savarankiška Lietu-vos provincija, jėzuitams priklausė dalis ankstesnės Len-kijos jėzuitų provincijos namų, pvz., Varšuvos jėzuitų pro-fesų namai. Apie Nesvyžiaus jėzuitų kolegijos statybasžr.: J. Paszenda SJ, Budowle Jezuickie w Polsce XVI–XVIII w., Kraków, 1999, t. 1, s. 279–300; apie J. Frankie-wiczių žr.: ten pat, s. 410; taip pat: J. Poplatek, J. Pas-zenda, ten pat, s. 111.

5 Dar kitaip: Bochdziewicz, Bodziewicz, etc. (J. Poplatek,J. Paszenda, ten pat, s. 87 ).

6 Lietuvoje XVII–XVIII a. dirbusių jėzuitų dailininkų bio-grafijos pateiktos lietuvių mokslininkų parengtame žody-ne: Lietuvos dailininkų žodynas. T. 1: XVI–XVIII a., su-

Lietuvos jėzuitų provincijos mūrininkai: Stanisławo Bohdziewicziaus karta 27

darytoja ir atsakomoji redaktorė Aistė Paliušytė, Vilnius,2005. Paminėtini ir naujausi straipsniai, skirti XVII–XVIIIa. Lietuvos dailininkų bei amatininkų tyrinėjimams: L. Ba-laišytė, Dailininko statuso problema LDK, Menotyra, 2004,Nr. 2(35), p. 1–6; A. Kaladžinskaitė, Svetimšaliai daili-ninkai XVIII a. Vilniuje, Menotyra, 2004, Nr. 2(35),p. 7–13.

7 Lietuvos jėzuitai mūrininkai, taip pat ir S. Bohdziewi-czius, paminėti: V. Drėma, Vilniaus Šv. Jono bažnyčia,[Vilnius], 1997; J. Paszenda SJ, Budowle Jezuickie…, 1999,t. 1; 2000, t. 2, J. Paszenda, Kościół P. W. Św. Kazimier-za w Wilnie, Sztuka kresów wschodnich, Kraków, 2003,t. 5, s. 11; R. Butvilaitė, Architektūros mokymas senuo-siuose Kražiuose XVII a. – XIX a. I pusėje, Kražiai am-žių sandūroje, Vilnius, 2005, p. 29 (nuorodos).

8 J. Poplatek. J. Paszenda, ten pat; Encyklopedia wiedzy ojezuitach na ziemiach Polski i Litwy 1564–1995, opraco-wał L. Grzebień SJ, Kraków, 1996.

9 Gyvenimo aprašymai (nekrologai), dar kitaip Summariolavitae defunctorum, Vitae mortuorum, Summarium vitae,Elogium vitae defuncti ir etc. (Archivum Romanum Socie-tatis Jesu (toliau ARSI), Lith. 61–62).

10 Architectus, paefectus fabricae, murarius ir kt. apibūdini-mus, taip pat apie įvairių profesijų funkcijas žr.: J. Popla-tek, J. Paszenda, ten pat, s. 43–48, 70–71.

11 Elogium seu compendium vitae Stanislai Bohdziewicz Co-adjutoris Temporalis Societatis Jesu Anno 1678 26 Janu-arij in Collegio Crozensi vitae defuncti, ARSI, Lith. 61,p. 637–640 (žr. straipsnio priedą).

12 S. Bohdziewicziaus įstojimo į Draugiją metai nurodyti ne-vienodai: pvz., nekrologe (straipsnio priedai) nurodyti1606 m., o trimečiuose kataloguose – 1609 m. (ARSI, Lith.8I, p. 29–30, 131v; Lith. 8II p. 321, t. p. ir kt.).

13 Šiuose jėzuitų dokumentuose visai neužsimenama apieS. Bohdziewicziaus profesiją prieš jam įstojant į JėzausDraugiją.

14 Žr.: Catalogus brevis, 1611 m.., ARSI, Lith. 6, p. 9.15 J. Poplatek, J. Paszenda, ten pat, p. 161, 208, 222–223.16 „Nuo to laiko niekada jo nematė dykinėjant, niekada –

nesimeldžiant“ (žr. S. Bohdziewicziaus nekrologo lietuviškąvertimą straipsnio priede).

17 Žr.: Catalogus brevis 1610–1611 m., ARSI, Lith. 6, p. 10–14.18 J. Poplatek, J. Paszenda, ten pat, p. 86, 174, 204, 222–

223; taip pat žr.: ARSI, Lith. 6, p. 114.19 Catalogus triennalis, 1621 m., ARSI, Lith. 7; Catalogus

triennalis, 1633 m., ARSI, Lith. 8 I, p. 29–30.20 Paminėtina, kad Vilniaus jėzuitų naujokyno bažnyčioje pa-

maldos vyko jau 1624 m.; Catalogus triennalis, 1638 m.,ARSI, Lith. 8I, p. 131v.

21 Paskutinį kartą mūrininko pareigos prie S. Bohdziewicziauspavardės nurodytos 1649 m. Kražių jėzuitų kolegijos kata-loge. Apie Pinsko jėzuitų kolegiją, įsteigtą 1938 m., žr.:Catalogus triennalis, 1638 m., ARSI, Lith. 8I , p. 234 v.

22 J. Poplatek, J. Paszenda, ten pat, s. 111, 222–223.23 Cit. pagal nekrologo lietuvišką vertimą straipsnio priede.24 Rankraštis saugomas: ARSI, Lith. 61, p. 637–640.Įprasti lotynų kalbos trumpinimai tekste išskleisti jų nepa-žymėjus; rašyba daugiausia sunorminta.

25 Iš 5, 12. Šios ir kitos nuorodos bei citatos pateiktos pagalVulgatos lietuvišką variantą: Šventasis Raštas. Senasis Te-stamentas, iš lotynų kalbos vertė arkivyskupas J. J. Skvi-reckas, Vilnius, 1991, t. 2–3; Naujasis mūsų ViešpatiesJėzaus Kristaus Testamentas, vertė J. Skvireckas, Kaunoarkivyskupas metropolitas, IV laida, Stuttgart, 1947.

26 Ps 90, 16.27 Jn 16, 24.28 Jn 16, 24. Citata pateikta kaip Vulgatos teksto interpreta-

cija.

Neringa Markauskaitė

BRICKLAYERS OF THE LITHUANIAN JESUITPROVINCE: THE GENERATION OF STANISŁAWBOHDZIEWICZ

S u m m a r yThe aim of the study was to highlight the generation of bric-klayers of the province of Lithuanian Jesuits and the Jesuitbricklayer Stanisław Bohdziewicz (1608–1678). The authoranalyzes Jesuit catalogues and the obituary of Bohdziewicz aswell as other historical sources. The objective was to find outwhat construction works were carried out by brothers brickla-yers-practitioners of a lower rank (according to the stages ofJesuit formation) without higher education. So far, these qu-estions have not been raised by scientists, therefore, this workserves as a kind of introduction into the further and wider re-search of bricklayers who worked at construction sites of Lit-huanian Jesuits. The obituary of the bricklayer Bohdziewiczkept at the Roman Jesuit Archive (Archivum Romanum Socie-tatis Iesu) is published. The document shows the everyday li-fe of a monkcraftsman, his character features and piety.

At the construction sites of the province of Lithuanian Je-suits (1608) while building Vilnius Professed House andSt. Casimir Church, local Jesuit bricklayers (Stanisław Boh-dziewicz among them) were also educated. In Jesuit catalo-gues, among other various duties, the profession of Bohdzie-wicz who worked at construction sites was listed as “brickla-yer” (murarius). However, these documents do not containdescriptions of construction works, therefore it is unknownwhat construction works were performed by Bohdziewicz. AtVilnius Jesuit noviciate (1625–1633), he might have been asupervisor of bricklayers and taught younger Jesuits, such asKrzysztof Stefanowicz, Maciej Bitanowicz, Maciej Piotrowicz.There were also suppositions that this bricklayer participatedin the construction of Kražiai Jesuit College (1641–1678).When Bohdziewicz grew older and could no longer performany physical work, he might have taken the position of aconstruction manager, but we have no historical evidence toprove that. Such bricklaying practice was known in the 17th

century; for instance, a contemporary of Bohdziewicz, Mar-tynus Wyborski, supervised the construction of Lomza Colle-ge.

The obituary of Bohdziewicz states: “During the construc-tion of three churches, he built two – Saint Ignatius and SaintCasimir Churches – to the very top and the third one till itwas of suitable size…” It is unlikely that the author of the

Neringa Markauskaitė28

obituary would have described in such a way a brother whohad poor experience in the field or worked irregularly. Mo-reover, this description clearly reflects that the works by theJesuit bricklayer were not kept anonymous. The research ofthe activities of Bohdziewich has revealed that in the 17th

century, when the number of construction in the province ofLithuanian Jesuits increased, the highly requested professionof a bricklayer was understood in a much broader sense thanusual bricklaying works.