Lietuvos makroekonomikos apžvalga - SEB bankas · Naftos ir gamtinių dujų tiekimo nutrūkimas suduotų fatališką smūgį Orlen Lie-tuva ir Achema gamybai. Vien šių dviejų

Nr. 552014 m. balandis

Lietuvosmakroekonomikosapžvalga

Apie SEB banką

Pirmaujančios Šiaurės šalių finansinių paslaugų grupės SEB narys SEB bankas yra didžiausias komercinis bankas Lietuvoje. Būdamas ilgalaikių ryšių su klien-tais bankas, Švedijoje ir Baltijos šalyse privačius ir verslo klientus bei finansų įs-taigas SEB konsultuoja finansų klausimais ir teikia jiems universalias finansines paslaugas. SEB grupės bankų Danijoje, Suomijoje, Norvegijoje ir Vokietijoje pa-grindinės veiklos sritys yra verslo ir investicinės bankininkystės paslaugos verslo klientams ir institucijoms.

AB SEB banko grupę Lietuvoje sudaro AB SEB bankas ir dvi bendrovės: SEB investicijų valdymas ir SEB Venture Capital. Taip pat Lietuvoje veikia tarptautinei SEB grupei priklausančios bendrovės: SEB gyvybės draudimas, Litectus, Skandinaviska Enskilda Banken AB Vilniaus filialas.

SEB bankas skiria daug dėmesio Lietuvos ekonominių ir finansinių procesų analizei, siekdamas būti naudingas patarėjas savo klientams ir šalies visuomenei. SEB banko „Lietuvos makroekonomikos apžvalga“ rengiama nuo 2000-ųjų metų ir publikuojama keturis kartus per metus. Leidinyje nagrinėjama Lietuvos ūkio ir jo sektorių padėtis, pateikiama raidos prognozė, apžvelgiama politinė situacija.

Turinys

Rusijos rinka praranda patrauklumą 5

Makroekonomikos būklė ir prognozės 9

Bankų veiklos „burės“ dar neišsiskleidė 26

Kas geriau – pirkti ar nuomoti būstą? 29

Priedas 32

4 | Lietuvos makroekonomikos apžvalga

Nr. 55 | 2014 m. balandis

SEB banko „Lietuvos makroekonomikos apžvalgoje“ pateikti duomenys yra paimti iš išorinių šaltinių, tokių kaip Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Finansų ministerija, Lietuvos bankas, Lietuvos darbo birža, Lietuvos bankų asociacija, tarptautinės organizacijos ir užsienio šalių statistikos institucijos, duome-nų bazės Macrobond, naujienų agentūros BNS, Bloomberg, Reuters, leidiniai Lietuvos rytas, Verslo žinios, The Economist ir kiti. SEB bankas neprisiima jokios atsakomybės dėl išorinių šaltinių informacijos tikslumo, tikrumo ir išbaigtumo. Kiekviena nuomonė, teiginiai ir prognozės, pateiktos šioje apžvalgoje, yra tik SEB banko ir gali būti keičiamos be papildomo įspėjimo. Šis dokumentas ar atskira jo dalis nėra kvietimas ar pasiūlymas pirkti ar parduoti vertybinius popierius ar kitas investicines priemones ir negali būti jo-kio investicinio sprendimo ir (arba) vėliau sudaryto sandorio pagrindas ar dalis; taip pat SEB bankas nėra atsakingas už sprendimus, priimtus remiantis šioje apžvalgoje pateikta nuomone, teiginiais ir prognozėmis. Leidinyje pateiktos mintys gali skirtis nuo oficialios SEB banko pozicijos.

SEB banko apžvalga parengta remiantis duomenimis iki 2014 m. kovo 20 d.

Autoriai:

soc. m. dr. Gitanas Nausėda Tel. (8~5) 268 2517SEB banko prezidento patarėjas El. p. [email protected]

Vilija Tauraitė Tel. (8~5) 268 2521Vyriausioji analitikė El. p. [email protected]

Julita Varanauskienė Tel. (8~5) 268 2518Šeimos finansų ekspertė El. p. [email protected]

5Lietuvos makroekonomikos apžvalga |


Rusijos rinka praranda patrauklumą

Rytų rinkos pokriziniu laikotarpiu Lietuvai pasitarnavo kaip veržliausias eksporto atsigavimo šaltinis. Antai eksportuotojų pardavimai Rusijoje 2008–2013 m. ūgtelėjo dvigubai sparčiau negu bendras eksportas. Vis dėlto jau 2013 m. ėmė ryškėti mažesnio Rytų rinkų patrauklumo ženklai, nekalbant apie pastaraisiais mėnesiais paaštrėjusią geopolitinę riziką. Ne per seniausiai patys Rusijos politikai prabilo apie tai, kad šalį ištiko ekonominė krizė. Rimtos ūkio problemos būdingos ir kitoms NVS šalims, ir tai neabejotinai bus vienas iš Lietuvos ryšius su Rytų regionu stabdysiančių veiksnių. Vakarų šalių prekybinės sankcijos Rusijai, nors jų tikimybė nedidelė, taip pat pakeistų ryšių su Rytų šalimis „kraštovaizdį“.

Prekybos ryšiams su Rusija ir visu Rytų regionu šiuo metu kyla dvejopos grės-mės. Viena vertus, pesimistiškai nuteikia šalies neapleidžiančios įvairaus pobū-džio ekonominės problemos. Jas dar labiau aštrina JAV Federalinio atsargų banko skatinimo stabdymas, verčiantis pasaulio investuotojus apskritai nusigręžti nuo kylančių rinkų. Kita vertus, vasario pabaigoje įsiplieskęs Rusijos ir Ukrainos konfliktas lems papildomą šių šalių ekonominių sunkumų gilėjimą. Įmonių plėtrą ribojantis neapibrėžtumas, kapitalo nutekėjimas ir papildomos išlaidos gynybi-nėms ar karinėms operacijoms sveikatos nepridės nei Rusijos, nei Ukrainos ūkiui.

Pirmieji Rusijos ekonomikos sąstingio ženklai pasirodė 2012 m. pabaigoje. Praėjusiais metais šalies ūkis išaugo kukliai – tik 1,3 proc. Statyba, eksportas, investicijos, pramonė, transporto sektorius 2013 m. stagnavo: metinis pokytis su-darė atitinkamai -1,5 proc., -0,9 proc., -0,2 proc., 0,4 proc. ir 0,6 proc. Tuo tarpu darbo užmokestis didėjo neadekvačiai sparčiai – 12,4 proc. Net ir atsižvelgus į maždaug 6 proc. metinę infliaciją, realaus darbo užmokesčio padidėjimas „iš-krito“ iš bendro makroekonominio fono. Vienintelis ženkliau ūgtelėjęs sektorius buvo mažmeninė prekyba, kurios apyvarta palyginamosiomis kainomis pakilo 3,9 proc.

Pastebėtina, kad darbo užmokestis Rusijoje nesiliovė sparčiai didėjęs net ir kri-zės laikotarpiu. 2000–2013 m. lėčiausias metinis nominalaus darbo užmokesčio pokytis buvo 7,8 proc. prieaugis 2009 m., visais kitais metais viršijęs dviženklę ribą. Akivaizdu, jog Rusijos ekonomikos augimo modelis pastaraisiais metais neatitiko ekonominių dėsnių, o kur dar įsisenėjęs struktūrinių reformų trūku-mas, lemsiantis ir šalies ekonomikos, ir vartojimo lėtėjimą, galbūt ir nuosmukį, artimiausiais metais.

Energetinių žaliavų pagrindu funkcionuojanti Rusijos ekonomika, deja, negali atsispirti į naftos bei gamtinių dujų eksportą. Praėjusiais metais 67 proc. Rusijos eksporto sudarė nafta ir jos produktai bei gamtinės dujos. Šių išteklių pasaulinės kainos pastarąjį pusmetį išliko stabilios, o 2014–2015 m. laukiama pigimo po 3–5 proc. kasmet. Negana to, praėjusi šilta žiema lėmė didesnį nei įprasta Vakarų ir Vidurio Europos apsirūpinimą dujomis – daugelyje šių šalių sukauptos atsargos siekia 2–3 vartojimo mėnesius ir signalizuoja mažesnį Rusijos dujų poreikį bent jau iki 2014 m. žiemos sezono. Vyksta ir ilgalaikis Europos nusigręžimo nuo ru-siškų dujų procesas. Bendrai paėmus, Europos šalių dujų importo iš Rusijos dalis per pastarąjį dešimtmetį sumažėjo 15 proc. punktų iki maždaug 30 proc. viso suvartojamo dujų kiekio. Vis dėlto senkant Šiaurės jūros dujų ištekliams, tolesnio Rusijos dalies mažinimo galimybės yra ribotos.

2013 m. Rusijos ekonomika kukliai ūgtelėjo iš esmės tik vidaus vartojimo dėka.

Atspirties taško Rusijos ūkiui artimiausiais metais nesuteiks ir naftos bei dujų rinkos tendencijos.



1 diagrama. Rusija: kapitalo nutekėjimas, einamosios sąskaitos ir biudžeto balansas (proc. BVP)

Kapitalo nutekėjimas (–)/pritraukimas (+)

Einamosios sąskaitos balansas

Federalinio biudžeto balansas

2004

m.

2005

m.

2006

m.

2007

m.

2008

m.

2009

m.

2010

m.

2011

m.

2012

m.

2013

m.

15

10

5

0

–5

–10

Papildomų iššūkių Rusijos gamtinių dujų verslui sukels skalūnų dujų revoliuci-ja. Be to, siekiant sumažinti priklausomybę nuo Rusijos, Europoje suskystintų gamtinių dujų (SkGD) išdujinimo terminalų banga slenka vis giliau į Rytus. Jei iki šiol SkGD terminalai buvo Vakarų ar Pietų Europos šalių (Ispanijos, Italijos, Prancūzijos, Jungtinės Karalystės, Belgijos, Švedijos, Portugalijos, Graikijos) atri-butas, tai šiuo metu terminalai jau statomi Lietuvoje ir Lenkijoje, planus statyti paskelbė Estija ir Suomija (jungtinis projektas), Kroatija ir Albanija, apie galimą statybą kalba Latvija. Žinoma, žemyninės Vidurio ir Rytų Europos valstybės praktiškai neturi galimybių pasitelkti SkGD ir gali mažinti priklausomybę nuo Rusijos nebent naujais dujotiekiais.

Išorinių ekonominių ryšių srityje Rusija neturi kuo pasigirti jau kelinti metai (žr. 1 diagramą). Daug naudingųjų iškasenų turinčioms šalims dažniausia būdingas einamosios sąskaitos perteklius, tačiau šis rodiklis Rusijoje pastarąjį dešimtmetį nuosekliai mažėjo. 2013 m. perviršis sudarė tik 1,6 proc. BVP, mažiausiai nuo 1998 m. krizės laikų. Rusija taip pat pasižymi ilgalaikiu kapitalo nutekėjimu, kuris dar smarkiau suintensyvėjo 2014 m. pradžioje. Per sausį–vasarį iš Rusijos ištekėjo maždaug 50 mlrd. JAV dolerių kapitalo. Jei nutekėjimas išlaikė tokį pagreitį ir kovą, tai jau per pirmąjį 2014 m. ketvirtį šalis neteko daugiau kapitalo negu per visus 2013 m., kuomet Rusiją paliko 62,7 mlrd. JAV dolerių.

Kaip matyti iš 1 diagramos, Rusijos ekonomikos būklė iki 2008 m. ir po jų aki-vaizdžiai skiriasi. Ši šalis nebepasižymi stipria valstybės finansų padėtimi kaip 2004–2008 metais. Antai 2013 m. federalinio biudžeto rezultatas buvo 1,3 proc. BVP deficitas, kuris, atėmus su energijos ištekliais susijusias biudžeto pajamas, viršijo 10 proc. BVP. Kita vertus, rezervinis fondas, skirtas užtikrinti valstybės įsipareigojimų vykdymą kritus šalies įplaukoms už naftą, didėja, tačiau 2013 m. pabaigoje fondo apimtis sudarė 4,1 proc. BVP, dvigubai mažiau negu 2008 metais.

Rusijos akcijų rinka bei valiutos kursas sekė įkandin ekonominių ir politinių realijų. 2013 m. Rusijos rublis JAV dolerio ir euro krepšelio atžvilgiu nuriedėjo 10,4 proc., o iki 2014 m. kovo 20 d. – dar 11,4 proc. Tai papildomai kelia ir šiaip jau apčiuopiamą infliaciją dėl importuojamų prekių brangimo ir stabdo šalies vartojimą, vienintelį ekonomikos variklį šiuo metu. Akcijų indeksas RTS smuko 5,5 proc. per 2013 m. ir dar 19,9 proc. iki 2014 m. kovo 19 d. Pastebėtina, kad toks finansų rinkų rodiklių prastėjimas vyksta gana stabilių naftos kainų kontekste – 2013 m. Brent naftos kaina JAV doleriais sumažėjo 0,7 proc., o 2014 m. pradžioje – 2,9 proc. Taigi anksčiau egzistavusi glaudi koreliacija tarp

Rusija pasižymi ilgalaikiu kapitalo nutekėjimu, kuris dar smarkiau suintensyvėjo 2014 m. pradžioje – per vieną ketvirtį netekta daugiau kapitalo negu per visus 2013 m.

Rusija nebepasižymi tvirta valstybės finansų padėtimi...

...o akcijų rinkos ir valiutos kurso smukimas prasilenkė su naftos rinkos tendencijomis.



Rusijos rublio kurso ir akcijų rinkos indeksų bei naftos kainų pastaraisiais mėne-siais sueižėjo ir Rusijos rodikliai blogėjo gerokai sparčiau negu mažėjo juodojo aukso kaina.

Kol kas Rusijos oficialiosios atsargos tirpsta santūriai – per metus smuko 6,2 proc. Vis dėlto fiksuojamas ilgalaikis atsargų mažėjimas; tad nors jis yra palaipsnis, vis tiek formuoja papildomą spaudimą valiutai. 2014 m. sausį šalies centrinis bankas atsisakė valiutinių intervencijų, skirtų rublio palaikymui, o 2015 m. planuoja leisti rubliui laisvai plaukioti ir pagrindiniu tikslu laikyti kainų stabilumą. Tokiu atveju, atsižvelgiant į esamas aplinkybes, tikėtina, kad rublis toliau silps. Tuo tarpu centrinio banko galimybės skatinti ekonomiką mažų palūkanų normų politika bus ribotos, išliekant didelei infliacijai ir išaugus kapitalo nutekėjimui. Be to, gali aktyviau pasireikšti bankų sistemos problemos, keliančios atskirų kredito įstaigų bankroto pavojų.

Taigi artimiausiais metais Rusijos ir kitų NVS rinkų ekonominė aplinka nebus palanki Lietuvos eksportuotojams ir dėl paklausos smukimo ar menko jos augimo, ir dėl prekybos sąlygų prastėjimo. Kaip matyti iš 3 diagramos, realusis lito kursas Rusijos rublio atžvilgiu 2014 m. pradžioje stiprėjo žaibiškai. Realusis efektyvusis lito kursas 2013 m. pakilo 2,0 proc., tuo tarpu Rusijos rublio atžvil-giu – 5,5 proc.

Dėl intervencijos į Ukrainą pastaruoju metu JAV, Europos Sąjunga ir atskiros jos šalys, Japonija ėmė skelbti sankcijas Rusijai, pradėdamos nuo švelnesniųjų (vizų ribojimo ir lėšų įšaldymo konkretiems asmenims, priemonių prieš su valdžios asmenimis siejamus privačius bankus). Prekybiniai apribojimai yra viena iš kraštutinių sankcijų arsenalo priemonių ir yra mažai tikėtini iš Europos Sąjungos pusės dėl egzistuojančios energetinės priklausomybės nuo Rusijos. Vis dėlto, jei būtų pritaikytas absoliutus prekybos ribojimas, Lietuvai būtų skausmingesnis importo iš Rusijos sustojimas negu eksporto į šią šalį nutraukimas. Kita vertus, silpna Rusijos ekonomikos padėtis didina šios šalies protekcionistinių priemo-nių tikimybę.

125

120

115

110

105

100

95

90

85

802013 m. 2014 m.

1700

1600

1500

1400

1300

1200

1100

1000

Brent naftos kaina (JAV doleriais už barelį)

RTS akcijų indeksas (punktai, skalė dešinėje)

2 diagrama. Rusijos akcijų indeksas ir naftos kaina

Jei būtų pritaikytas absoliutus prekybos ribojimas, Lietuvai būtų skausmingesnis importo iš Rusijos sustojimas negu eksporto į šią šalį embargas.



3 diagrama. Realusis lito kurso indeksas (2012 m. sausis = 100)

Rusijos rublio atžvilgiu

Efektyvusis kursas

2012 m. 2013 m. 2014 m.

110

105

100

95

90

Rusija yra svarbiausia Lietuvos prekybos partnerė ir eksporto, ir importo pusėje (žr. 3 priedo lentelę). Pažymėtina, kad 85 proc. eksporto į Rusiją yra reekspor-tas, o pagal lietuviškos kilmės prekių eksportą ši šalis pernai užėmė tik 8 vietą. 90 proc. Lietuvos importo iš Rusijos yra nafta, jos produktai ir gamtinės dujos, tad importo iš šios šalies sustabdymas Lietuvai reikštų energetinį badą, gamy-bos sutrikimus ir konkurencingumo blogėjimą. Praėjusiais metais Lietuva iš Rusijos importavo 46 proc. elektros energijos, 98 proc. žalios naftos ir 100 proc. gamtinių dujų.

Naftos ir gamtinių dujų tiekimo nutrūkimas suduotų fatališką smūgį Orlen Lie-tuva ir Achema gamybai. Vien šių dviejų įmonių produkcijos eksportas 2013 m. sudarė maždaug 25 proc. eksporto, tuo tarpu visas Lietuvos eksportas į Rusiją siekė 19,8 proc. Taigi vien Orlen Lietuvos ir Achemos sustabdymo efektas viršy-tų viso eksporto į Rusiją embargo įtaką šalies ekonomikai. O kur dar neišven-giamas neigiamas poveikis visam ūkiui dėl energetinių išteklių stygiaus. Įdomu pastebėti, kad dėl konkurencingumo praradimo Europos rinkoje sumažėjus Orlen Lietuva gamybai, 2014 m. sausį importas iš Rusijos taip pat drastiškai smuko – net 51,8 proc., ir sudarė jau „tik“ 21,8 proc. viso importo.

Eksporto stabdymas pakenktų transporto sektoriui (krovinių gabenimo keliais įmonėms, Lietuvos geležinkeliams ir Klaipėdos uostui), žalios naftos importo trikdžiai klupdytų uosto krovos įmones. Iš pramonės eksportuotojų labiausiai nukentėtų maisto pramonė – pieno produktų, mėsos ir nealkoholinių gėrimų eksportuotojai. Kita vertus, pieno produktų importo ribojimas 2013 m. spalį – 2014 m. sausį atskleidė, kad atskiroms įmonėms skaudus draudimas šalies ekonomikos mastu didesnės įtakos neturėjo.

Tiesioginių užsienio investicijų (TUI) srityje Lietuvos ir Rusijos (bei apskritai Rytų regiono) simpatijos pastaraisiais metais akivaizdžiai blėso iš abiejų pusių. Sukauptos Lietuvos tiesioginės užsienio investicijos Rusijoje nuo trečiojo 2009 m. ketvirčio iki atitinkamo 2013 m. ketvirčio smuko dvigubai, Ukrainoje – beveik dviem trečdaliais; investicijos Baltarusijoje per metus iki trečiojo 2013 m. ketvirčio sumažėjo penktadaliu. Rusija yra aštunta pagal svarbą Lietuvos investuotoja, tačiau jos dalis nėra žymi – 2013 m. sudarė 4 proc. visų TUI. Per pastaruosius šešerius metus Rusijos TUI Lietuvoje sumažėjo daugiau negu du kartus.

Lietuvos ir Rusijos tarpusavio investicijos pastaraisiais metais mažėjo iš abiejų pusių.



Taigi Lietuvos ekonominiai ryšiai su Rusija pamažu silpsta bent keliais lygme-nimis. Dėl ekonominių priežasčių mažėja prekybos su Rusija apyvarta, blogėja prekybos su Rusija sąlygos, trūkinėja investiciniai santykiai. Prekybai ir investici-joms neigiamos įtakos turės ir politiniai veiksniai. Svarbiausia Lietuvos ryšių su Rusija sritis yra energetinių išteklių tiekimas, kurį taip pat mėginama diversifi-kuoti. Kaip žinoma, Klaipėdos SkGD terminalas vidutiniu laikotarpiu užtikrintų galimybę šaliai beveik visiškai apsirūpinti gamtinėmis dujomis iš kitų šalių negu politine rizika garsėjanti kaimynė. Kita vertus, užsitikrinti naftos ir jos produktų tiekimą iš kitų šalių reikštų papildomas sąnaudas ir šiaip jau nuo prastos rinkos konjunktūros kenčiančiai Orlen Lietuva bendrovei.

Eksportas atsitrenkė į apribojimus, kuriuos ekonomistas pavadintų beveik visišku gamybos pajėgumų panaudojimu, o statistikas prabiltų apie aukštą palyginimo bazę.

Makroekonomikos būklė ir prognozės

Ketvirtojo ketvirčio ir visų 2013 m. BVP rezultatas truputį pranoko lūkesčius, suteikdamas daugiau pasitikėjimo šių metų pradžioje. 2014 metais svarbiausi fundamentalūs veiksniai lieka tie patys – laipsniškas euro zonos atsigavimas, mažų palūkanų normų aplinka, didėjančios realiosios gyventojų pajamos ir perkamoji galia vidaus rinkoje, aktyvėjančios investicijos. Kita vertus, atsirado naujas rimtas neapibrėžtumo šaltinis – Rusijos ir Ukrainos konfliktas, kuris tik gilins vieno iš pagrindinių Lietuvos užsienio prekybos partnerių – Rusijos – ekonomines problemas, o blogiausiu atveju lems net ir fizinius eksporto bei importo sutrikimus.

Statistikos departamento antrojo įverčio duomenimis, ketvirtąjį 2012 m. ketvir-tį, palyginti su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu, šalies BVP palyginamosio-mis kainomis ūgtelėjo 3,4 proc. Kol kas šalies BVP plėtra nepraranda pagrei-čio – nekilnojamojo turto rinka kyla iš griuvėsių, „maitinama“ verslo subjektų ir gyventojų sukauptų laisvų lėšų bei nuojautos, kad kainų dugnas pasiektas ir nėra kito kelio kaip tik į viršų, o ekonomika alsuoja euro įvedimo reikalais. Opti-mistai čia veikiausiai įžvelgs dar ir minimalios mėnesio algos (MMA) padidinimo iki 1000 Lt teigiamą poveikį vidaus rinkai, verslo lūkesčius gerinantį euro zonos ekonomikos atsigavimą ir pan.

Kita vertus, reikėtų neprarasti realybės jausmo ir taip pat matyti rizikos veiks-nius. Keletą metų iš eilės Lietuvos eksporto verslas pūtė apyvartos rodiklius tokiu tempu, kad atsitrenkė į apribojimus, kuriuos ekonomistas pavadintų beveik visišku gamybos pajėgumų panaudojimu, o statistikas savo ruožtu prabiltų apie aukštos palyginimo bazės efektą. 2013 m. mažėjant eksporto apsi-sukimų spartai, vyko įdomūs geografiniai prekių judėjimo pokyčiai – į penktąją vietą nusmuko kažkada buvusi antroji pagal svarbą eksporto rinka – Vokietija (7,2 proc. viso Lietuvos eksporto), kita vertus, septintojoje vietoje įsitvirtino Bal-tarusija (5,2 proc.), devintoji rikiavosi Ukraina (3,5 proc.). Paradoksalu, tačiau būtent Vokietija išsiskyrė patraukliausia ūkio situacija visoje euro zonoje, tuo tarpu Baltarusija buvo artimos makroekonominiam infarktui būklės, o Ukraina jį jau patyrė.



Grynajam eksportui ėmus mažėti, iškilo klausimas, ar vidaus rinka (valdžios ir namų ūkių vartojimas bei vidaus investicijos) gali atsverti šį pokytį, o tai vidu-tiniu laikotarpiu yra ne toks jau paprastas uždavinys. Investicijos praėjusiais metais apčiuopiamai ūgtelėjo, tačiau palyginti su žema 2012 m. baze, kuomet verslininkų noras įdėti lėšų į gamybos plėtrą ir technologinį atsinaujinimą beveik merdėjo. Kur kas rimtesnės paramos tikėtasi iš namų ūkių vartojimo. Juk 2013 m. vidutinio darbo užmokesčio augimo tempai smarkiai pranoko infliaci-ją, buvo apčiuopiamai pakelta MMA, darbą susirado ir pajamas pradėjo gauti daugiau žmonių, galiausiai ties vaterlinija atsidūrusios indėlių palūkanų normos skatino vartoti ir investuoti, o ne taupyti.

Visgi įspūdingo šuolio namų ūkių vartojimas pernai neatliko – gyventojų nuo-taikos tebebuvo prieštaringos ir net nervingos. Vidaus vartojimas buvo kažkuo panašus į suspaustą citriną, tačiau čia slypi ir potencinės šalies ūkio galimybės pasiekti spartesnio augimo tempo ateinančiais metais.

Tolumoje girdimas artėjančio euro traukinio gausmas veikiausiai atsilieps lietuvių elgesiui dvejopai. Viena vertus, kils noras „užsipirkti“ ilgalaikio vartoji-mo prekių, nes, anot tūlo piliečio, įvedus eurą „viskas pabrangs keletą kartų“. Kita vertus, euro perspektyva gali pastūmėti atsargesnius namų ūkius daugiau lėšų atidėti juodai dienai, paisant pagraudenimų, kad įvedus eurą „nebebus už ką nusipirkti valgyti“. Tikėkimės, artimiausiais mėnesiais viešojoje erdvėje rasis daugiau blaivių argumentų, užgošiančių minėtuosius apokaliptinius scenarijus ir padėsiančių žmonėms susiorientuoti bei elgtis racionaliai.

Taigi ketvirtąjį 2013 m. ketvirtį ekonomika išlaikė nuosaikaus augimo trajek-toriją. Veikiausiai panašiomis nuotaikomis gyvensime iki šių metų vidurio, tačiau antrąjį pusmetį jau turėtumėme drąsiau raškyti euro zonos ekonomikos atsigavimo vaisius. Žinoma, daug kas priklausys nuo to, kaip toliau plėtosis Rusijos ir Ukrainos konfliktas. Jeigu JAV ir Europos Sąjunga ims taikyti totalines ekonomines sankcijas Rusijai ir atvirkščiai, susilauks atsakomosios reakcijos iš pastarosios, Lietuvos ekonomikos plėtros prognozes teks koreguoti ir savaime suprantama į žemesniąją pusę.

Pramonės produkcija palyginamosiomis kainomis 2014 m. sausio mėn., palyginti su 2013 m. gruodžio mėn., sumenko 3,4 proc., pašalinus sezono įtaką – 2,9 proc. Per mėnesį labiausiai ūgtelėjo pagrindinių vaistų pramonės gaminių ir farmacinių preparatų gamybos (2,5 karto), odos ir odos dirbinių gamybos (45,3 proc.), drabužių siuvimo (38,1 proc.), tekstilės gaminių gamybos (30,9 proc.), elektros įrangos gamybos (25 proc.) ir baldų gamybos (24,1 proc.) produkcija.

Per mėnesį labiausiai smuktelėjo mašinų ir įrangos remonto ir įrengimo (36,2 proc.), rafinuotų naftos produktų gamybos (35,9 proc.), kitų transporto priemonių ir įrangos gamybos (32,9 proc.), gėrimų gamybos (27,8 proc.) ir pagrindinių metalų gamybos (24,9 proc.) produkcija. Ypač reikšmingos įtakos šalies makroekonominiams rodikliams turi Orlen Lietuva veikla, kuri jau ilgoką laiką kelia rūpesčių. Naftos produktų eksportas įmonei tapo nuostolingas, todėl ji, nenorėdama patirti dar didesnių finansinių praradimų, mažina gamybą ir eksportą. Nors Orlen Lietuva paskelbė apie du didelius sandorius, sudarytus 2014 m. tiekti naftos produktus, konstatuoti, jog šie du sandoriai garantuos bendrovės apyvartos augimą, dar negalima.

Naftos produktų ir trąšų gamybos sektorius yra vienas iš jautriausių galimiems Rusijos demaršams, kadangi Orlen Lietuva ir Achema yra priklausomos nuo rusiškos naftos ir dujų importo. Reikia pažymėti, kad abiejų bendrovių kartu

Euro perspektyva gali pastūmėti atsargesnius namų ūkius daugiau lėšų atidėti juodai dienai.



Neapibrėžtumas ir arši konkurencija svarbiausiose Lietuvos eksporto rinkose – NVS ir ES – verčia mūsų šalies gamintojus tenkintis gana nedidelėmis pelno maržomis.

paėmus dalis Lietuvos eksporte yra įspūdinga ir viršija ketvirtadalį. Jeigu Orlen Lietuva turi alternatyvų įsigyti naftą ir iš kitų šaltinių (pagrindinė kliūtis tai pa-daryti yra ne logistika, o ekonominiai sumetimai), tai Achema neturi galimybių apsirūpinti dujomis kitais būdais, bent kol nepastatytas Klaipėdos suskystintų dujų terminalas.

Ekonominis neapibrėžtumas ir arši konkurencija svarbiausiose Lietuvos eksporto rinkose – NVS ir ES – verčia mūsų šalies gamintojus tenkintis gana nedidelėmis pelno maržomis. Statistikos departamento duomenimis, eksportuotų (įskaitant reeksportą) prekių kainos 2013 m. gruodžio mėn., palyginti su tuo pačiu 2012 m. mėnesiu, sumažėjo 3,7 proc. Viena vertus, Lietuvos įmonės turėjo menkos galios įtvirtinti didesnę pelno normą dėl ribotos vidaus perkamosios galios pagrindinė-se eksporto partnerėse, kita vertus, išlaikyti kainų „džiną“ butelyje joms padėjo ir palyginti stabilios pasaulinės žaliavų (naftos, metalų, maisto) kainos.

Būtent pastarasis veiksnys palaikė mūsų eksportuotojų konkurencingumą tarp-tautinėje rinkoje ir suteikė rezervų, investavus į gamybos sąnaudas taupančias technologijas, siekti net kainų mažinimo. Tiesa, tokias galimybes pastaraisiais mėnesiais smarkiai sumenkino paspartėjęs Rytų valiutų (Rusijos rublio, Ukrai-nos grivinos, Kazachstano tengės) nuvertėjimas, kuris pablogino šalies įmonių konkurencinę padėtį tenykštėse rinkose, palyginti su vietos gamintojais.

Tuo tarpu visos Europos Sąjungos gamintojų konkurencingumui kyla pavojus dėl užsibrėžtų naujų klimato ir energetikos tikslų 2030-iesiems. Antai, 137 didžiųjų regiono įmonių grupė, tarp jų plieno milžinės ArcelorMittal, Rio Tinto Alcan ir ThyssenKrupp Steel Europe, paragino ES lyderius pasiūlyti konkrečius sprendimus, kaip būtų galima padidinti pramonės dalį Bendrijos ekonomikoje ir išvengti pernelyg aukštų energetikos sąnaudų, kurios verčia bendroves svarstyti gamybos perkėlimo kitur alternatyvą. Pramonės įmonės taip pat paragino ES pertvarkyti taršos emisijų rinką ir imtis veiksmų, siekiant sumažinti energijos išteklių kainų atotrūkį tarp Europos ir JAV.

Nors ES neatsisako ambicijų išlikti svarbiausia klimato politikos formuotoja pasaulyje, šį vaidmenį keblu suderinti su spartesnio ekonomikos atsigavimo tikslais. Pernelyg griežti taršos tikslai gali sustabdyti investicijas energijos ištekliams imliuose Europos pramonės sektoriuose, kuriuose jau ir dabar yra įdiegtos pažangiausios energiją taupančios technologijos. Oficialiosios statisti-kos duomenimis, kai kuriuose Europos regionuose elektros kainos yra maždaug dvigubai didesnės nei JAV. Be to, kainų atotrūkį didina subsidijos atsinaujinančiai energetikai, mokesčiai ir išlaidos infrastruktūrai.

Šių metų pradžia kasybos ir karjerų eksploatavimo įmonėms buvo sėkminga. Šio sektoriaus produkcija palyginamosiomis kainomis 2014 m. sausio mėn. buvo 18,1 proc., o pašalinus darbo dienų skaičiaus įtaką – 20,5 proc. didesnė nei prieš metus.

Energetikos sektoriaus veiklos rodikliai ir toliau nedžiugino, Vyriausybės dery-bos su Rusijos dujų milžine Gazprom nėra baigtos ir jų rezultatus prognozuoti dar ankstoka. Kad ir kaip bebūtų, Lietuvai tiekiamų gamtinių dujų kaina tikrai mažės, tik neaišku kokiu mastu. Elektros, dujų, garo tiekimo ir oro kondicionavi-mo produkcija palyginamosiomis kainomis 2014 m. sausio mėn. buvo 7,2 proc., pašalinus darbo dienų įtaką, – 5,3 proc. mažesnė nei prieš metus.

Lietuvos Vyriausybė vis dar mėgina suformuluoti regioniniams partneriams savo konkrečią poziciją dėl galimybės tęsti Visagino atominės elektrinės (VAE) projektą. Viena iš svarbiausių sąlygų – projekto įgyvendinimo išlaidų, atsako-mybės ir rizikos pasidalijimo su regioniniais partneriais užtikrinimas, projekto

Nors ES neatsisako ambicijų būti svarbiausia klimato politikos formuotoja pasaulyje, šį vaidmenį keblu suderinti su spartesnio ekonomikos atsigavimo tikslais.



ekonominio konkurencingumo pagerinimas ir tęstinis bei išsamus visuomenės informavimas. A. Butkevičiaus vadovaujama speciali komisija ketina suformuluo-ti Vyriausybei paklausimą dėl optimalaus regiono energetikos modelio kūrimo, užtikrinant savarankišką konkurencingą elektros gamybą ir sinchronizaciją su kontinentiniais Europos tinklais.

Kol mūsų šalies valdžia dvejoja dėl VAE ateities, Japonijos vyriausybė galutinai apsisprendė atnaujinti branduolinę energetiką. Mėginama įvertinti, kaip tai paveiks gamtinių dujų rinką, mat šis klausimas aktualus statomam Klaipėdos suskystintų gamtinių dujų (SkGD) terminalui. Nuo 2011 m. daugiausia pasaulyje suskystintų gamtinių dujų vartojusi Japonija 2013 m. importavo 87,5 mln. tonų SkGD už 112,1 mlrd. JAV dolerių. Išaugusi dujų paklausa lėmė tai, kad Japonijoje įsivyravus šalčiams SkGD kaina ūgtelėjo iki rekordinių aukštumų. Tokios kainos buvo viena iš priežasčių Japonijos vyriausybei ieškoti apsirūpinimo energija alternatyvų. Tekančios Saulės šalies valdžia siekia įvairinti SkGD šaltinius, todėl dabar šios šalies bendrovės investuoja į dujų eksporto terminalus JAV, Kanadoje, Australijoje. Iš ten po 2–3 metų tikimasi atplukdyti dujų į beveik 30 Japonijos dujų importo terminalų.

Kadangi didžiulę pasaulio SkGD pasiūlos dalį susiurbia Tolimųjų Rytų ir Pietryčių Azijos šalys, Klaipėdos terminalui dujų ieškantys Lietuvos atstovai patiria proble-mų ieškodami pardavėjo, kuris antrinei UAB Lietuvos energija įmonei UAB Litgas tiektų SkGD santykinai pigiau nei dabar Lietuvoje kainuoja iš Gazprom impor-tuojamos dujos. Šiandien SkGD rinkose vyrauja tik viena – japoniška kaina ir plukdymo išlaidos.

Šiomis aplinkybėmis, Japonijos branduolinės energetikos perkrova dujų rinkoms gali pasiųsti esminį signalą, kuris antrąjį šių metų pusmetį bent truputį sujauktų nusistovėjusį pasiūlos ir paklausos santykį bei turėtų įtakos SkGD kainoms. Atsirastų proga Lietuvai įsigyti dujų už konkurencingą, palyginti su dabartine Gazprom, kainą.

Mažmeninės prekybos, išskyrus variklinių transporto priemonių ir motocik- lų didmeninę ir mažmeninę prekybą bei remontą, įmonių apyvarta be PVM palyginamosiomis kainomis (toliau – mažmeninė prekyba) šių metų sausio mėn., palyginti su tuo pačiu 2013 m. laikotarpiu, išaugo 5,4 proc. Pažymėtina, kad ilgą laiką pagal plėtrą buvusi lyderė – naudotų daiktų mažmeninė prekyba – nustojo sparčiai augti ir per metus tepadidėjo 1,2 proc.

Kita vertus, išryškėjo nauji lyderiai. Antai garso ir vaizdo įrangos, įrašų, metalo dirbinių, dažų ir stiklo, elektrinių buitinių prietaisų, baldų ir apšvietimo įrangos specializuota mažmeninė prekyba ūgtelėjo 17,8 proc., įkandin jos sekė teksti-lės, drabužių ir avalynės prekyba – 14,5 proc. ir mažmeninė prekyba ne maisto prekėmis – 7,1 proc. Tai rodo, kad ne pirmojo būtinumo prekių paklausa auga sparčiau nei gyvybiškai reikalingų prekių, pirmiausia maisto produktų. Tokie prekybos struktūros pokyčiai atspindi stiprėjančią namų ūkių finansinę būklę, t.y. žmonės, patenkinę savo būtiniausius poreikius, galėjo skirti lėšų kitiems buityje reikalingiems daiktams ir paslaugoms. Negalima ignoruoti ir IKEA prekybos centro atidarymo ir didėjančio pirkėjų srauto iš Baltarusijos įtakos.

Mažmeninė prekyba maisto prekėmis, alkoholiniais gėrimais ir tabako gaminiais per metus padidėjo 4,1 proc., iš jų prekyba nespecializuotose parduotuvėse, kuriose vyrauja maistas, gėrimai ir tabakas, išaugo 4,3 proc., o maisto, gėrimų ir tabako prekyba specializuotose parduotuvėse lygiai tiek pat smuktelėjo. Taigi nieko naujo po saule – mažosios parduotuvės atiduoda rinkoje vieną poziciją po kitos didiesiems prekybos tinklams.

Kol mūsų šalies valdžia dvejoja dėl VAE ateities, Japonijos vyriausybė galutinai apsisprendė atnaujinti branduolinę energetiką.

Ne pirmojo būtinumo prekių paklausa auga sparčiau nei gyvybiškai reikalingų prekių, pirmiausia maisto produktų.



Rinkos dalyviai ir specialistai prognozuoja, kad 2014 m. nuomos kainos toliau didės, todėl galima tikėtis investicijų į naujus prekybos centrus.

Šiame kontekste nestebina praėjusiais metais Lietuvos prekybos centruo-se nuosekliai augusios nuomos kainos. Šį procesą paskatino naujų užsienio prekybos tinklų atėjimas. Nuomos kainų infliaciją lėmė užsienio tinklų, tokių kaip Prisma ar H&M plėtra, tačiau nestoviniavo vietoje ir šalies prekybininkai. Nekilnojamojo turto bendrovės Newsec Baltics šių metų rinkos apžvalgoje rašo-ma, kad prekybinių plotų kainos visuose didžiuosiuose miestuose kilo paklau-sai didėjant, o pasiūlai beveik nesikeičiant. Vidutinės kainos geriausiuose 10 prekybos centrų Lietuvoje pernai pasiekė 19–21 EUR (apie 66–73 Lt) už kv. m per mėnesį, visgi ikikrizinio lygio dar nepasiekė.

Rinkos dalyviai ir specialistai prognozuoja, kad 2014 metais kainos toliau didės, todėl galima tikėtis investicijų į naujus prekybos centrus. Praėjusiais metais nuomos kainos vidutiniškai augo 1–2 proc., o šiemet turėtų didėti dar sparčiau. To priežastis – nuomos sutartyse dažniausia yra numatomas indeksavimas, todėl bent 1 proc. augimas jau buvo užprogramuotas sutartyse. Statistikos departamento duomenimis, 2013 m. vidutinė metinė infliacija buvo 1,2 proc. Be to, augant prekybinių plotų paklausai, prekybos centrų valdytojai, pasirašydami naujas sutartis, nuomą pabrangina dar labiau. Tiesa, yra ir tokių sektorių, ku-riuose didelės konkurencijos nėra, ir nuomos kainų augimo nelaukiama – toks pavyzdys galėtų būti elektronikos prekių rinka.

Specifines kainų tendencijas atskiruose Lietuvos miestuose apčiuopti nėra paprasta – lengviau grupuoti į prekybos centrus geriausiose vietose ir tuos, kurie tokių lankytojų srautų ir apyvartos nepasiekia. Vis dėlto išsiskiria Šiauliai, kurie pagal prekybos centrų plotą vienam gyventojui šiandien yra lyderis. Dėl šios priežasties toli gražu ne visiems Šiaulių prekybos centrams sekasi gerai. Kita vertus, Panevėžys ir Šiauliai yra veikiau regioniniai traukos centrai, palyginti su kitais miestais.

Vienas iš pagrindinių įvardintų nuomos kainų didėjimo Lietuvoje „kaltinin-kų“ – 2013 m. į mūsų šalies rinką įžengęs Švedijos drabužių mažmenininkas Hennes&Mauritz (H&M). Anot jo atstovų, bendrovė Lietuvoje mato tolesnį potencialą plėtrai, kadangi vartotojai vertina kokybišką madą už tinkamą kainą. Šiais metais H&M Vilniuje atidarys parduotuves Panoramoje, Gedimino 9 ir Oze. Rudenį numatoma atidaryti parduotuves ir Šiauliuose bei Panevėžyje. Švedijos prekybos milžinas iki fiskalinių metų pabaigos (iki lapkričio 30 d.) Lietuvoje pardavė prekių už 17 mln. Lt, vien tik pirmąją darbo savaitę (rugpjūčio 24–31 d.) H&M parduotuvės Vilniuje apyvarta buvo 2,7 mln. Lt.

Žemės ūkio, miškininkystės ir žuvininkystės veiklos tendencijos išliko gana prieštaringos konkrečiuose šio sektoriaus segmentuose. 2014 m. sausio mėn., palyginti su analogišku praėjusių metų laikotarpiu, gyvulių ir gyvulininkystės produktų supirkta: paukščių – 8,6 proc., galvijų – 7,1 proc., natūralaus riebumo pieno – 6,3 proc., kiaušinių – 4,2 proc., kiaulių – 3,4 proc. daugiau, tuo tarpu avių ir ožkų – 6,9 proc. mažiau. Augalininkystės sektoriuje išsibarstymas buvo dar didesnis: vaisių ir uogų supirkta 44,4 proc., rapsų sėklų – 16,2 proc., daržo-vių – 3,6 proc. daugiau, o javų – 24,4 proc., bulvių – 5,3 proc. mažiau nei prieš metus.

Žemės ūkio produktų supirkimo kainų nuosmukį augalininkystės sektoriuje lėmė javų ir rapsų sėklų kainų pokyčiai, tuo tarpu gyvulių ir gyvulininkystės sektoriuje kainas į viršų tempė gyvulininkystės produktų, avių ir ožkų bei paukščių brangimas. 2014 m. sausio mėn., palyginti su tuo pačiu praėjusių metų mėnesiu, augalininkystės produktai vidutiniškai atpigo 22,7 proc., o gyvuliai ir gyvulininkystės produktai pabrango 6,1 proc. Atskirų produktų metiniai kainų pokyčiai smarkiai skyrėsi – pavyzdžiui, bulvių kainos ūgtelėjo



42,1 proc., natūralaus riebumo pieno – 19,9 proc., vaisių ir uogų – 16,5 proc., daržovių – 16,1 proc., avių ir ožkų – 3,9 proc., paukščių – 2,1 proc., kita vertus, vidutinė rapsų sėklų kaina smuktelėjo 26,5 proc., javų – 25,5 proc., kiaušinių – 23,7 proc., galvijų – 14,5 proc., kiaulių – 5,7 proc.

Karšta žemės ūkio aktualija, deja, neigiama, yra sprendimas naikinti kiaules ūkiuose, kurie pateko į apsauginę afrikinio kiaulių maro zoną. Didžiausi kom-pleksų praradimai – kiaules tenka sunaikinti ir veiklą nutraukti bent dvejiems metams. Kovo 10 d. leista pradėti naikinti kiaules. Lietuvos agrarinės ekonomi-kos institutas parengė metodiką, pagal kurią bus skaičiuojami kiaulininkystės ūkių nuostoliai. Valstybė privalės kompensuoti kiaulių augintojų nuostolius, o surasti lėšų šiam tikslui įpareigota Finansų ministerija.

Didėjant žemės ūkio paskirties žemės pardavimo sandorių skaičiui ir kylant kainai, investicijos į žemę virsta milijoniniais pelnais įmonių balansuose. Šios bendrovės prognozuoja, kad, nepaisant politikų kišimosi į rinką, žemė bus pa-traukli investicija ir 2014 m. Registrų centro duomenimis, žemės ūkio paskirties žemė 2013 m. kainavo vidutiniškai 8 283 Lt už hektarą, t.y. maždaug dešimtada-liu daugiau nei 2012 m. (7 514 Lt). Nors kaina dar toli gražu neprilygo buvusiai 2007 m. (27 540 Lt už hektarą), jau beveik priartėjo prie buvusios 2009 m. (8 581 Lt).

Rinkos kilimą 2013 m. iš esmės lėmė tai, kad po rekordinio derliaus 2012 m. ūkininkai suskubo pirkti tai, ką geriausiai išmano ir iš ko gyvena – žemę. Dabartinės derliaus prognozės ir pasaulinės grūdų kainos yra mažesnės, todėl staigaus žemės kainų kilimo specialistai nesitiki. Be to, politikų iniciatyvos varžo žemės įsigijimą didesniems žemvaldžiams – tolesnė žemių koncentracija jiems įmanoma perkant tik žemes valdančias įmones, o ne žemę tiesiogiai iš ūkininkų.

Kita vertus, žemė Lietuvoje vis dar yra viena iš pigiausių ES ir kur kas pigesnė nei kaimyninėje Lenkijoje. Žemė yra ribotas išteklius ir ilgainiui jos kaina vis tiek turės stiebtis link kitų ES šalių vidurkio. Nereikėtų ignoruoti ir didėsiančių ES išmokų įtakos – tai kels žemės nuomos kainą, o kartu ir jos vertę. Žemės bran-gimą paskatins taip pat tai, kad pagal šiais metais pakeistą tvarką į parduoda-mą sklypą gali pretenduoti ir aplinkinių sklypų savininkai – tai vers pardavimo sandoriuose nurodyti realią, o ne dirbtinai sumažintą kainą.

Transporto sektorius šiuos metus pradėjo toli gražu neįspūdingai. 2014 m. sausio mėn. Klaipėdos valstybiniame jūrų uoste ir Būtingės terminale krovinių krova sudarė 3,1 mln. t ir, palyginti su 2013 m. sausio mėn., sumenko 21,5 proc. Klaipėdos valstybiniame jūrų uoste perkrauta 2,6 mln. t krovinių, arba 11,9 proc. mažiau, Būtingės terminale – 0,5 mln. t, arba 49,9 proc. mažiau nei prieš metus. Pastarojo rodiklio paaiškinimo toli ieškoti netenka – bendrovė Orlen Lietuva dramatiškai sumažino degalų pardavimo apimtį ir kol kas sunkiai prisitaiko prie rinkoje jau kurį laiką vykstančio naftos perdirbimo maržos smukimo.

Geležinkelių transportu šių metų sausio mėn. vežta 3,6 mln. t krovinių, arba 13,6 proc. mažiau nei prieš metus. Palyginti su tuo pačiu 2013 metų mėnesiu, vidaus vežimas geležinkelių transportu sumenko 28,7 proc. ir sudarė 0,9 mln. t, tuo tarpu tarptautinio vežimo nuosmukis buvo mažesnis – 7,1 proc. iki 2,7 mln. t.

Lietuvos oro bendrovių lėktuvais apžvelgiamąjį mėnesį vežta 16,3 tūkst. keleivių ir tai buvo 11,4 proc. mažiau nei atitinkamu 2013 m. laikotarpiu. Keleivių vežimo apyvarta sudarė 39,9 mln. keleivio kilometrų ir, palyginti su 2013 m. sausio mėn., ūgtelėjo 9 proc. Šiais metais aviacijos industrija jau nebegali tikėtis „dividendų“ iš Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungai, tad belieka viltis, kad

Didėjant žemės ūkio paskirties žemės pardavimo sandorių skaičiui ir kylant kainai, investicijos į žemę virsta milijoniniais pelnais Lietuvos įmonių balansuose.



Geležinkeliui ir uostui praėjusieji metai buvo ne tokie sėkmingi kaip vežėjams – apyvartos rodikliai absoliučiai sumažėjo.

praėjusiais metais susikūrėme užsienio svečių akyse patrauklų įvaizdį ir padė-jome pagrindą naujų besidominčiųjų mūsų šalimi atvykimui. Krovinių ir pašto šalies oro bendrovių lėktuvais vežta 70 tonų, arba 49,7 proc. daugiau nei prieš metus. Krovinių gabenimo apyvarta padidėjo 2,5 karto ir sudarė 70,6 tūkst. tonkilometrių.

Praėjusieji metai transporto verslui nebuvo blogi – šio sektoriaus pajamos augo beveik dvigubai sparčiau nei viso šalies ūkio. Kita vertus, horizonte kau-piasi debesys – lėtėja Rusijos ekonomika, į kurią nukreipti didžiuliai reekspor-tuojamų prekių srautai, įsiplieskė sunkiai prognozuojamas Rusijos ir Ukrainos konfliktas, o gabenimo kelių transportu kainos pernai po ilgo augimo laikotar-pio šiek tiek smuktelėjo.

Tenka pripažinti, kad vežėjų duona – tranzitiniai kroviniai, kurie sudaro 45–50 proc. samdomo transporto apyvartos tonkilometriais, daugiausia kur-suoja tarp Europos Sąjungos ir NVS šalių. Nors iš Vokietijos į Rusiją trumpesnis kelias eina per Baltarusiją, pagrindiniai tranzitiniai krovinių srautai iš Europos eina per Lietuvą. Pagal gabenamą eksporto produkciją į Rusiją Lietuvos vežėjai užima septintą vietą tarp ES šalių – po Vokietijos, Italijos, Lenkijos, Prancūzi-jos, Olandijos, Suomijos.

Transporto sektoriaus investicijos augo kur kas sparčiau nei vidutiniškai Lietu-voje. Praėjusiais metais esminė investicijų dalis „nusėdo“ logistikoje ir sandėlių ūkyje. Šį investicijų bumą paskatino iš ES lėšų finansuojami geležinkelio ir uosto infrastruktūros projektai. Šiuo metu sandėlių trūksta, todėl pradėjo augti sandėliavimo paslaugų kainos. Naujų sandėlių projektų rinka laukia šiemet – savo vartus turėtų atverti 9 logistikos centrai, kurių plotas – 79 tūkst. kv. m.

Geležinkeliui ir uostui praėjusieji metai buvo ne tokie sėkmingi kaip vežė-jams – apyvartos rodikliai absoliučiai sumažėjo. Vis dėlto buvo ir kuo pasigirti – Klaipėda išsiskyrė iš regiono uostų įspūdingu ro-ro (ratuotas transporto priemones pervežančio laivo tipas) krovinių srautu. Per pastaruosius dvejus metus šių krovinių apimtis padidėjo 14 proc., tokių krovinių lyderiu regione išlieka Klaipėdos uostas. Dar viena krovinių grupė, kurioje Klaipėdos uostas pirmauja, yra mineralinės trąšos.

2014 m. gruodžio mėn. pradėsiantis veikti suskystintųjų gamtinių dujų (SkGD) terminalas ne tik leis sumažinti Lietuvos priklausomybę nuo rusiškų energijos išteklių, bet ir suteiks teigiamą postūmį Klaipėdos uosto plėtrai. Tam pasitar-naus kanalo gilinimas – iki 14,5 m, bus baigti gilinimo darbai prie krantinių, šių metų birželio mėn. atidaromas naujas keleivių ir krovinių terminalas, pradės veikti MSC konteinerių skirstymo centras į kitus Baltijos uostus.

Lietuvos statistikos departamento duomenimis, ketvirtąjį 2013 m. ketvirtį statybos darbų atlikta už 2,5 mlrd. Lt. Palyginti su atitinkamu 2012 m. ke-tvirčiu, statybos darbų apimtis palyginamosiomis kainomis išaugo 18,3 proc., pašalinus darbo dienų skaičiaus įtaką – 18,6 proc. Apžvelgiamąjį ketvirtį šalies teritorijoje atlikta 95 proc. visų statybos darbų (už 2,3 mlrd. Lt), ne šalies teritorijoje – 5 proc. (už 130 mln. Lt). Praėjusiais metais statybos darbų atlikta už 7,8 mlrd. Lt, jų apimtis palyginamosiomis kainomis, palyginti su 2012 m., padidėjo 11,3 proc.

Lietuvos statistikos departamentas, remdamasis naujų pastatų statybos statistinio tyrimo duomenimis, paskelbė, kad ketvirtąjį 2013 m. ketvirtį šalyje baigti statyti 1 197 pastatai, iš jų 944 gyvenamieji pastatai. Gyvenamuosiuose namuose įrengti 1 987 butai, kurių naudingasis plotas – 222,8 tūkst. kv. m, t.y. 5,8 proc. daugiau nei ketvirtąjį 2012 m. ketvirtį. Beveik pusė visų baigtų

Praėjusieji metai transporto verslui nebuvo blogi – šio sektoriaus pajamos augo beveik dvigubai sparčiau nei viso šalies ūkio.



statyti butų įrengti individualiuose namuose, daugiau kaip pusė visų pastatytų butų įrengti daugiabučiuose. Vidutinis buto naudingasis plotas individualiame name buvo 163,4 kv. m, buto daugiabutyje – 63,4 kv. m.

Ketvirtąjį 2013 m. ketvirtį 55,3 proc. visų baigtų statyti butų buvo Vilniaus apskrityje, 18 proc. – Kauno, 13 proc. – Klaipėdos.

Apžvelgiamąjį ketvirtį šalyje baigti statyti 253 negyvenamieji pastatai, kurių bendrasis plotas sudarė 246,4 tūkst. kv. m, t.y. 25,8 proc. daugiau nei atitinka-mą 2012 m. ketvirtį. Daugiausia pagal bendrąjį plotą baigta statyti gamybos, pramoninių ir sandėlių pastatų (138,6 tūkst. kv. m), pagal teritorinį pasiskirsty-mą 33,2 proc. buvo pastatyta Šiaulių apskrityje, 19 proc. – Klaipėdos, o Vilniaus apskrityje – tik 17,7 proc.

Lietuvos Respublikos statybos leidimų ir statybos valstybinės priežiūros sistemos Infostatyba duomenimis, ketvirtąjį praėjusių metų ketvirtį išduota 1 320 statybą leidžiančių dokumentų gyvenamiesiems pastatams statyti, t.y. 11,9 proc. mažiau nei atitinkamą 2012 m. ketvirtį. Populiariausia šalyje išlie-ka individualių gyvenamųjų namų statyba – jiems statyti išduota 98,1 proc. visų leidimų. Leista statyti 1 422 individualiuosius namus su 1 510 butų, t.y. 13,4 proc. mažiau nei ketvirtąjį 2012 m. ketvirtį. Be to, leista statyti 30 daugia-bučių namų, įrengiant 709 butus, kurių naudingasis plotas – 45,9 tūkst. kv. m, arba 43,6 proc. mažiau nei prieš metus.

Per visus 2013 m. išduota 8 770 leidimų gyvenamiesiems ir negyvenamiesiems pastatams statyti, 6 571 leidimas buvo išduotas gyvenamiesiems pastatams statyti, t.y. 22,2 proc. daugiau nei 2012 m. Pagausėjęs per metus suteiktų statybos leidimų skaičius leidžia prognozuoti nuoseklią statybos rinkos plėtrą artimiausiais metais.

Registrų centro duomenimis, 2014 m. vasario mėn. aktyviausiai nekilnojamuoju turtu prekiauta Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje. Didesnėje Lietuvos dalyje preky-bos nekilnojamuoju turtu pokytis buvo neigiamas.

Negalutiniais duomenimis, vasarį Lietuvos teritorijoje pirkimo sandoriais įsigyta apie 8 000 nekilnojamojo turto objektų, t.y. maždaug 10 proc. daugiau nei sausį, bet 2,1 proc. mažiau nei praėjusių metų vasarį. Palyginti su sausiu, vasario mėn. parduotų butų daugiabučiuose namuose skaičius išaugo 6,5 proc., tuo tarpu perleistų individualių gyvenamųjų namų skaičius smuktelėjo 2,2 proc., o sodo namelių – išliko nepakitęs. Palyginti su 2013 m. tuo pačiu mėnesiu, šių metų vasario mėn. pirkimo sandoriais parduotų butų skaičius ūgtelėjo net 46,3 proc., individualių gyvenamųjų namų – 19,2 proc., sodo pastatų – 68,5 proc., o negyvenamųjų patalpų – 24,2 proc. Tuo pačiu laikotarpiu negy-venamųjų ir mišrių pastatų parduota 10 proc., o visų paskirčių žemės sklypų – 25 proc. mažiau nei pernai vasarį.

Bent jau artimiausiais mėnesiais nekilnojamojo turto aktyvumą palaikys ne tik ekonominiai, bet ir psichologiniai veiksniai, pirmiausia euro įvedimo perspek-tyva. Kad ir kaip būtų, verslo subjektai ir gyventojai puoselėja lūkesčius, kad Lietuvai įstojus į euro zoną daugelis prekių, įskaitant ir nekilnojamąjį turtą, pa-brangs, todėl logiška užbėgti šiam procesui už akių ir įsigyti turto pigiau. Ryžtis tokiam žingsniui vilioja ir istoriškai mažos bankų paskolų palūkanų normos. Vis dėlto būtina atsižvelgti į tai, kad per artimiausius porą metų kreditavimo rinkoje gali įvykti lūžis ir euro palūkanų normos vėl pradės savo kelią aukštyn. Todėl pi-gios paskolos šiandien nėra garantuotos neribotam laikui, ypač pasirinkusiems lanksčių paskolų palūkanų normų nustatymo formulę.

Bent jau artimiausiais mėnesiais nekilnojamojo turto aktyvumą palaikys ne tik ekonominiai, bet ir psichologiniai veiksniai, pirmiausia euro įvedimo perspektyva.



BVP prognozes tektų keisti, jeigu Rusijos ir Ukrainos konfliktas paliestų ne tik finansų ir valiutų rinkas, bet ir realaus ekonomikos sektoriaus gelmes.

Daugiabučių renovacijos procesas, dar neseniai teikęs tiek vilčių, ima strigti. Statybininkai vis garsiau skundžiasi, kad renovacijos projektuose gausybė klaidų, sąmatos – niekuo nepagrįstos, o kol šalinami projektų trūkumai, statybų kainos išauga tiek, jog imtis renovacijos nebeapsimoka. Skelbiamuose renova-cijos konkursuose dalyvauti statybininkai nesiveržia ir dėl to, kad projektuose nurodomos darbų kainos mažesnės nei vyraujančios rinkoje.

Renovacijos procesą prižiūrinti Aplinkos ministerija teisinasi, kad darbų įkainiai pagrįsti praėjusiais metais vyravusiomis statybos kainų tendencijomis ir yra realūs, tačiau pripažįsta, jog pastaruoju metu statybos kainos auga sparčiau kylant darbo užmokesčiui. Anot ministerijos atstovų, didesnė problema yra statybos bendrovių, galinčių dalyvauti skelbiamuose viešuosiuose pirkimuose, trūkumas. Aplinkos ministerija planuoja inicijuoti pakeitimus, kad bendrovės galėtų dalyvauti konkursuose ne tik per Centrinę perkančiąją organizaciją, bet ir kitais įstatymų numatytais būdais. Konkrečiai svarstoma galimybė atverti šliu-zus dalyvauti įgyvendinant renovacijos projektus ne tik Lietuvos, bet ir užsienio (Lenkijos, Danijos) statybų bendrovėms.

Apžvelgę minėtųjų atskirų ūkio sektorių raidos tendencijas, nusprendėme sumažinti 2014 m. ir 2015 m. BVP augimo prognozes po 0,5 proc. punkto – atitinkamai iki 3,0 proc. ir 4,0 proc. (žr. 4 diagramą). Jas nedelsiant tektų keisti, jeigu Rusijos ir Ukrainos konfliktas paliestų ne tik finansų ir valiutų rinkas, bet ir realaus ekonomikos sektoriaus gelmes. Tiesa, realusis ekono-mikos sektorius tam tikru mastu „kenčia“ jau dabar, nepaliaujamai smun-kant Rusijos rublio kursui ir trūkinėjant prekybiniams ryšiams.

Praėjusių metų viešųjų finansų galutinė statistika dar nepateikta, tačiau įvai-rios netiesioginės indikacijos ir atsargiai optimistiški Finansų ministerijos atsto-vų pareiškimai leidžia manyti, jog 2013 m. fiskalinis deficitas buvo mažesnis nei 3 proc. BVP. Tuomet formaliai būtų galima konstatuoti, kad Lietuva įvykdė visus nustatytus Mastrichto konvergencijos kriterijus ir gali tikėtis palankaus politinio sprendimo dėl euro įvedimo 2015 m.

Tai, kad mūsų šalis jau kraunasi lagaminus kelionei į euro zoną, rodo ir padaž-nėję pareigūnų vizitai į euro zonos šalis, pristatant Lietuvos pasirengimą šiam įvykiui. Vienas iš paskutiniųjų vizitų buvo organizuotas į Suomiją ir Vokietiją, kur Finansų ministerijos atstovai pristatė praktines Lietuvos pasirengimo euro įvedimui priemones, informavo apie reikalingų įstatymų priėmimą bei euro įvedimo proceso viešųjų ryšių strategiją ir taktiką.

4 diagrama. Realaus BVP metinis pokytis (proc., pašalinus sezono ir darbo dienų įtaką)

15

10

5

0

-5

-10

-15

-20 2004m. 2005m. 2006m. 2007m. 2008m. 2009m. 2010m. 2011m. 2012m. 2013m. 2014m. 2015m.

prognozė

7,1 8,1 7,9 9,8

2,61,5

6,1 3,5 3,4 3,0 4,0

-14,6

(3,5)* (4,5)*

* Skliausteliuose nurodyta ankstesnė SEB banko prognozė.

Tai, kad mūsų šalis jau kraunasi lagaminus kelionei į euro zoną, rodo ir padažnėję pareigūnų vizitai į euro zonos šalis, pristatant Lietuvos pasirengimą šiam įvykiui.



Kad ir kiek besidžiaugtume šiuo pasiekimu, viešųjų finansų būklė šiais metais tebėra įtempta ir neleidžia atpalaiduoti diržų nė per sprindį. Šių metų sausio-va-sario mėn. valstybės ir savivaldybių biudžetai gavo 300 mln. Lt daugiau nei atitinkamą praėjusių metų laikotarpį. Kita vertus, šių metų valstybės biudžeto planas kol kas nevykdomas – planuota gauti 2,955 mlrd. Lt pajamų, faktiškai įplaukė 2,932 mlrd. Lt, t. y. 0,8 proc. (23 mln. Lt) mažiau nei planuota.

Riebiausias mokesčių „kasnis“ gautas iš PVM – 1,899 mlrd. Lt, t. y. 187 mln. Lt daugiau nei 2013 m. sausio-vasario mėn., bet 62 mln. Lt mažiau nei progno-zuota. Už visas akcizines prekes per pirmuosius du šių metų mėnesius įplaukė 509 mln. Lt, t. y. 22 mln. Lt daugiau nei prieš metus ir beveik 10 mln. Lt daugiau nei prognozuota.

Pelno mokesčio gauta 24,5 mln. Lt – 3 mln. mažiau nei praėjusiais metais ir 13 mln. Lt mažiau nei prognozuota. Sausio-vasario mėn. įmonės pradėjo mokėti avansinį pelno mokestį, o visa jo suma turi būti sumokėta iki kovo 31 d. Gyven-tojų pajamų mokesčio įplaukos į valstybės biudžetą ir savivaldybių biudžetus per pirmuosius du 2014 m. mėnesius buvo 47 mln. Lt didesnės nei analogišką praėjusių metų laikotarpį ir 40 mln. Lt didesnės nei prognozuota.

Šiuo metu nematome pagrindo keisti ankstesniame „Lietuvos makroeko-nomikos apžvalgos“ leidinyje skelbtų 2014 m. ir 2015 m. fiskalinio deficito prognozių – atitinkamai 2,5 proc. ir 1,5 proc. BVP (žr. 5 diagramą). Kaip ir anksčiau manome, jog makroekonominės projekcijos, kuriomis grindžiamas 2014 m. biudžeto pajamų planas, yra gana įtemptos, todėl atsiranda rizika nepasiekti užsibrėžtų tikslų. Kol kas neaiški ir krizės metais sumažintų pen-sijų kompensavimo perspektyva bei jo finansavimo šaltiniai.

Statistikos departamento duomenimis, 2014 m. vasario mėn., palyginti su sausio mėn., vartojimo prekių ir paslaugų kainos tiesiog plūduriavo (-0,04 proc.). Situacija išliko tokia pati kaip ir praėjusį mėnesį, t.y. kai kurių vartojimo prekių ir paslaugų brangimą atsvėrė kitų vartojimo prekių ir paslaugų pigimas. Daugiausia įtakos turėjo smukusios avalynės, telefono ir telefakso paslaugų, kitų neelektrinių asmens priežiūros prietaisų, reikmenų ir priemo-nių, trumpalaikio naudojimo namų ūkio prekių kainos bei išaugusios kietojo kuro, alaus, degalų ir tepalų, vaisių kainos. Šių metų vasario mėn., palyginti su tuo pačiu 2013 m. mėnesiu, infliacija sudarė 0,2 proc. ir buvo 2 proc. punktais mažesnė nei prieš metus.

5 diagrama. Viešųjų finansų balansas (ESS’95, proc. BVP)


2004m. 2005m. 2006m. 2007m. 2008m. 2009m. 2010m. 2011m. 2012m. 2013m. 2013m. 2014m. 2015m.

prognozėI-IIIketv.

0-1-2-3-4-5-6-7-8-9

-10

-1,5 -0,5 -0,4 -1,0

-3,3

-9,4

-7,2

-5,5

-3,2-2,1 -2,8

(-2,8)* (-2,5)*(-1,5)*-2,5-1,5

Makroekonominės projekcijos, kuriomis grindžiamas 2014 m. biudžeto pajamų planas, yra gana įtemptos, todėl atsiranda rizika nepasiekti užsibrėžtų tikslų.



Galima pasidžiaugti, kad globalinis kainų augimo sulėtėjimas buvo labai sa-valaikis ir parankus Lietuvai, ketinančiai įgyvendinti visus Mastrichto konver-gencijos kriterijus ir įsivesti eurą 2015 m. Kita vertus, kainų tendencijos tartum veidrodis atspindi nevienalytį pasaulio ekonomikos atsigavimo procesą: viena vertus, JAV sparčiai brido iš krizės, kita vertus, euro zona niekaip nepajėgia įgyti pagreičio, o Kinija, Indija, Brazilija, Rusija ir kitos kylančių rinkų valstybės patiria struktūrines problemas, „kainuojančias“ joms augimo tempą. Pastarosios vals-tybių grupės, ypač Kinijos, ekonominė situacija praeityje turėdavo esminės ar net lemiamos įtakos strateginių žaliavų kainų kilimui, tačiau dabar šis veiksnys veikia kainas atvirkščiai, t.y. stabdančiai.

Be to, kontinentinėje Europoje susiformavo didžiulis atotrūkis tarp realiojo ir potencialiojo BVP, kuris lemia aukštą nedarbo lygį daugelyje regiono šalių ir menkina profsąjungų galimybes derėtis su darbdaviais dėl didesnio darbo už-mokesčio. Taigi darbo užmokesčio sąnaudų spaudimo kainoms nėra, nepanašu, kad jis galėtų sustiprėti ir artimiausioje ateityje.

„Lietuviški“ veiksniai vartotojų kainų infliacijai šiuo metu turi nebent antraeilės reikšmės. Tam tikrų prekių grupių akcizo mokesčio padidinimas yra sunkiai perkeliamas į galutinę prekės kainą dėl aštrios konkurencijos rinkoje ir galimo kontrabandos paūmėjimo. Infliaciją mažinančia kryptimi veikia ir euro (lito) stiprėjimas Rytų valiutų atžvilgiu, kuris lemia atitinkamą importo žaliavų ir prekių pigimą perskaičiavus į nacionalinę valiutą.

Atsižvelgdami į anksčiau minėtus veiksnius, nusprendėme, jog pribrendo reikalas sumažinti prognozuojamus 2014 m. ir 2015 m. vidutinės metinės infliacijos rodiklius atitinkamai nuo 2,0 proc. iki 0,8 proc. ir nuo 3,0 proc. iki 1,2 proc. (žr. 6 diagramą). Privalėjome įvertinti ir „užkulisiuose“ lūkuriuojantį Gazprom gamtinių dujų kainos Lietuvai sumažinimą, kuris, tikėkimės, yra artimiausios ateities klausimas.

Mokėjimų balanso būklė 2013 m. išliko nepriekaištinga – jau penkeri metai, kai Lietuvos ekonomika gali pasigirti iš esmės subalansuotais ekonominiais ryšiais su užsienio šalimis. Lietuvos banko duomenimis, einamosios sąskaitos perteklius praėjusiais metais sudarė 1,5 proc. BVP. Užsienio prekybos deficitas padidėjo, tačiau jo neigiamą pokytį su kaupu atsvėrė išaugęs einamųjų perve-dimų ir paslaugų sąskaitos perteklius. Pagal trijų 2013 m. ketvirčių duomenis, labiausiai didėjo verslo paslaugų, kelių ir jūrų transporto, finansinių ir draudimo, kompiuterinių ir IT paslaugų eksportas.

Kainų tendencijos tartum veidrodis atspindi nevienalytį pasaulio ekonomikos atsigavimo procesą.

„Lietuviški“ veiksniai vartotojų kainų infliacijai šiuo metu turi nebent antraeilės reikšmės.

6 diagrama. Vidutinė metinė infliacija pagal SVKI (proc.)

12

10

8

6

4

2

02004m. 2005m. 2006m. 2007m. 2008m. 2009m. 2010m. 2011m. 2012m. 2013m. 2014m. 2014m. 2015m.

vasaris prognozė* Skliausteliuose nurodyta ankstesnė SEB banko prognozė.

(2,0)*

1,22,7

3,8

5,8

11,1

4,2 4,13,2

1,2 1,2 0,80,8

(3,0)*1,2

20| Lietuvos makroekonomikos apžvalga


Privačių asmenų pervedimai iš užsienio praėjusiais metais sudarė 5,3 mlrd. Lt ir buvo 31,8 proc. didesni negu 2012 m. Tiesioginių užsienio investicijų srautas 2013 m. buvo santykinai kuklus – 1,4 mlrd. Lt, o didžiąją dalį sudarė reinvestici-jos. 2013 m. pabaigoje bendroji skola užsieniui prilygo 67,2 proc. BVP. Per metus skola sumažėjo gana ženkliai, tačiau analizuojant ketvirtinius pokyčius galima įžvelgti skolos stabilizaciją. Įsiskolinimų stabilizacija ar nežymus didėjimas pasireiškė privačiame sektoriuje, o valdžios sektoriaus skola užsieniui nuosekliai traukėsi.

Kaip matyti iš 3 ir 4 priedo lentelių, užsienio prekybos deficito ir apyvartos san-tykis 2013 m. išliko nepakitęs. Praėjusiais metais pasireiškė akivaizdi eksporto lėtėjimo tendencija – jei pirmąjį ketvirtį metinis eksporto augimo tempas buvo 17,5 proc., tai ketvirtąjį užfiksuotas 3,4 proc. smukimas. Antrąjį 2013 m. pusmetį ženklios įtakos eksporto sulėtėjimui turėjo didžiausios šalies eksportuotojos – Orlen Lietuva – sunkumai parduodant produkciją Europos rinkoje, kurią užplūdo pigesni naftos produktai iš JAV. Tikėtina, kad šis veiksnys turės didelės neigiamos įtakos ir šiemet. Be rafinuotų naftos produktų, eksportas padidėjo atitinkamai 15,7 proc. ir 3,2 proc. 2014 m. sausį eksporto kritimo tendencija tęsėsi – visa užsienyje parduodamų prekių apimtis sumažėjo 11,1 proc., be rafinuotų naftos produktų – padidėjo 3,8 proc. Praėjusiais metais sunkiai kapanojosi ir chemijos pramonės produkcijos eksportas, kurį žemyn traukė nepalanki pasaulinė trąšų konjunktūra. Neigiamos įtakos turėjo ir aukštos statistinės bazės efektas, ypač grūdų prekybos srityje.

Antrąjį pusmetį aktyviau įsijungė ir makro lygio veiksniai, būdingi ne tik pavie-niams sektoriams. Po maždaug ketverių metų pertraukos, realaus darbo užmo-kesčio didėjimas ėmė lenkti našumo pažangą ir darbo užmokesčio sąnaudos produkcijos vienetui pradėjo augti. Realiojo efektyviojo valiutos kurso pokyčiai taip pat nedžiugino – per 2013 m. kursas sustiprėjo 2,0 proc., o Rytų rinkų (Ru-sijos, Baltarusijos, Ukrainos, Kazachstano) atžvilgiu – 5,8 proc. Pastarųjų šalių valiutų silpimas dar smarkiau įsibėgėjo 2014 m. pradžioje. Negana to, sustiprėjo geopolitinė rizika. Lietuvos atveju, importo iš Rusijos sankcijos dėl didelės energetinės priklausomybės būtų skaudesnės negu eksporto į Rusiją draudimas, kuris smarkiausiai kirstų transporto sektoriui ir maisto pramonei. 2013 m. spalį – 2014 m. sausį vykdytas svarbiausių lietuviškos kilmės eksporto į Rusiją prekių (pieno ir jo produktų) draudimas didesnės žymės šalies ūkio raidoje nepaliko. Nors atskiroms įmonėms tai buvo skaudus šokas, jos sugebėjo operatyviai per- orientuoti savo produkcijos pardavimą į kitas, kad ir ne tokias pelningas, rinkas. Tuo tarpu daugiausiai vilčių keliantis veiksnys eksporto srityje 2014 m. turėtų būti tvirtesnis Vakarų rinkų atsigavimas.

Kol kas nematome pagrindo keisti einamosios sąskaitos balanso progno-zių, atsižvelgdami į tvirtus 2013 m. rezultatus. Kaip ir anksčiau, tikimės, kad einamosios sąskaitos deficitas 2014 m. sudarys 2 proc. BVP, o 2015 – 4 proc. BVP (žr. 7 diagramą).

Statistikos departamento atliekamo gyventojų užimtumo statistinio tyrimo duomenimis, ketvirtąjį 2013 m. ketvirtį nedarbo lygis šalyje sudarė 11,4 proc. ir buvo 0,5 proc. punkto didesnis nei trečiąjį praėjusių metų ketvirtį, tačiau 1,6 proc. punkto mažesnis nei atitinkamą 2012 m. laikotarpį. Vyrų nedarbo lygis sudarė 12,4 proc., moterų – 10,4 proc. Jaunimo (15–24 metų amžiaus asmenų) nedarbo lygis ketvirtąjį 2013 m. ketvirtį, palyginti su trečiuoju ketvirčiu, sumažėjo 2,4 proc. punkto ir sudarė 20,7 proc. Tokio amžiaus bedarbių skaičius sumažėjo nuo 30,8 tūkst. trečiąjį iki 25,6 tūkst. ketvirtąjį ketvirtį. Kita vertus, ilgalaikių bedarbių per ketvirtį padaugėjo 1,2 tūkst. ir buvo 69,2 tūkst.

Svarbiausių lietuviškos kilmės eksporto į Rusiją prekių (pieno ir jo produktų) draudimas didesnės žymės šalies ūkio raidoje nepaliko.

Antrąjį 2013 m. pusmetį ženklios įtakos eksporto sulėtėjimui turėjo didžiausios šalies eksportuoto-jos – Orlen Lietuva – sunkumai.



Pažymėtina, kad nedarbo lygio ūgtelėjimą praėjusių metų pabaigoje iš esmės lėmė sezoninės priežastys, t.y. aktyvumo sumažėjimas sezoniniams svyravimams jautriuose ūkio sektoriuose. Kita vertus, itin švelni pirmoji žiemos pusė leido sta-tybų bendrovėms vykdyti įvairaus pobūdžio darbus, Lietuvos pirmininkavimas Europos Sąjungai iki metų pabaigos teikė užsakymų šalies viešbučiams ir pan. Taigi sezoniniai nukrypimai neturėtų užgožti išryškėjusios tendencijos – nedarbo lygio mažėjimo tempas ėmė lėtėti ir šis procesas veikiausiai tęsis ir 2014 m.

Pagrindinė tokio neguodžiančio reiškinio priežastis – artėjimas prie vadinamojo natūralaus nedarbo lygio, kuris dėl neigiamų pasaulinės finansų krizės ir emigra-cijos pasekmių šalies darbo rinkai, dabar yra kur kas aukštesnis nei „auksiniais“ Lietuvos ekonomikai 2005–2007 m. Todėl būtų naivu tikėtis, kad artimiausiais metais nedarbo lygis pasieks tokias žemumas kaip prieš beveik dešimtmetį.

Žinoma, tai nereiškia, kad darbdaviai lengvai ras darbuotojų konkrečioms darbo vietoms užimti. Jau 2012 m. pabaigoje – 2013 m. pradžioje verslininkai ėmė skųstis negalį tinkamai sukomplektuoti personalo, nes rinkoje esantys laisvi darbuotojai neatitinka keliamų nei kvalifikacijos, nei patirties reikalavimų. Nuo to laiko prabėgus pusantrų metų galima konstatuoti, kad padėtis dar labiau komplikavosi. Neatsitiktinai darbdavius vienijančios organizacijos sutartinai pradėjo mušti pavojaus varpais ir reikalauti liberalesnio darbo jėgos imigracijos iš trečiųjų šalių režimo.

Tokie raginimai susiduria su politikų ir nemažos plačiosios visuomenės dalies pasipriešinimu, kadangi baiminamasi neigiamų masinės imigracijos pasekmių ne tik vietos gyventojų užimtumui, bet ir socialinei-kultūrinei situacijai. Būtina aiškiai identifikuoti, ar imigracija yra skirta darbo rinkos „skylėms“ užpildyti, kuomet stinga atitinkamos profesijos ir kvalifikacijos darbuotojų, ar ji tėra būdas „paspausti“ šiuo metu darbą turinčius darbuotojus, priverčiant juos dirbti už mažesnį atlyginimą. Deja, pernelyg dažnai pasitaiko atvejų, kai verslininkai skun-džiasi darbo jėgos trūkumu, tačiau įsigilinus į situaciją, išaiškėja, kad už aukštos kvalifikacijos ir patirties reikalaujančių pareigų atlikimą siūloma minimali mėnesio alga.

Įvertinę anksčiau išdėstytas aplinkybes, nusprendėme padidinti 2014 m. vidutinio metinio (apskaičiuoto kaip keturių ketvirčių rodiklių vidurkis) nedarbo lygio prognozę nuo 10,0 proc. iki 10,5 proc., o 2015 m. – nuo 8,5 iki 9,5 proc. (žr. 8 diagramą).

7 diagrama. Einamosios sąskaitos balansas (proc. BVP)

(-2,0)*(-4,0)*

6420

-2-4-6-8

-10-12-14-16

2004m. 2005m. 2006m. 2007m. 2008m. 2009m. 2010m. 2011m. 2012m. 2013m. 2014m. 2015m.

prognozė* Skliausteliuose nurodyta ankstesnė SEB banko prognozė.

-7,6 -7,1

-10,6

-14,4-12,9

3,7

-3,7

-0,2

1,5

-2,0-4,0

0,1

Sezoniniai nukrypimai neturėtų užgožti išryškėjusios tendencijos – nedarbo lygio mažėjimo tempas ėmė lėtėti ir šis procesas veikiausiai tęsis ir 2014 m.



Statistikos departamento duomenimis, ketvirtąjį 2013 m. ketvirtį vidutinis mė-nesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių) sudarė 2 340,2 Lt ir per metus padidėjo 4,8 proc.: valstybės sektoriuje – 2,8 proc., privačiajame – 6,2 proc. Realus darbo užmokestis per metus ūgtelėjo 4,2 proc.

Kai kurių politikų raginimai pakelti minimalią mėnesio algą (MMA) iki 1 509 Lt įžiebė diskusiją viešojoje erdvėje apie „vištą“ ir „kiaušinį“, t. y. ar MMA reguliavi-mas lemia vidutinio darbo užmokesčio dydį ir pokyčius, ar atvirkščiai. Atsirado nemažai tvirtinančiųjų, kad ryžtingai keliant MMA galima „paspartinti“ vidutinio darbo užmokesčio didėjimą, o tuomet susidarytų palankios sąlygos dar kartą kelti MMA ir t. t. Tokių samprotavimų ydingumą galima iliustruoti pavyzdžiu vir-tualios ekonomikos, kurioje visi dirbantieji gauna MMA ir ji sutampa su vidutiniu darbo užmokesčiu. Padidinus MMA, čia pat išaugtų ir vidutinis darbo užmo-kestis, todėl kiltų pagunda kelti MMA be sustojimo ir didžiuliais tempais ir taip ad absurdum. Tokioje ekonomikoje visi darbuotojai greitai taptų milijonieriais, tačiau, deja, popieriniais, kadangi kiltų hiperinfliacija.

Realybėje MMA reikšmė, formuojantis vidutiniam darbo užmokesčiui, turi būti proporcinga ją gaunančiųjų lyginamajam svoriui bendrame darbuotojų skaičiu-je, kuris tokio pobūdžio ekonomikoje kaip Lietuvos neviršija 1/5, o išsivysčiusiose valstybėse yra keletą ar net dešimt kartų mažesnis. MMA reikėtų didinti adekva-čiai vidutiniam darbo užmokesčiui, siekiant išsaugoti racionalų MMA ir vidutinio bruto darbo užmokesčio santykį, kuris neturėtų būti didesnis kaip 50 procentų. Peržengus šį Rubikoną, išsiklaipo nekvalifikuoto ir kvalifikuoto darbo apmokė-jimo proporcijos, smunka jo motyvacinė reikšmė, o darbdaviai ieško būdų, kaip atstatyti teisybę ir stengiasi atsilyginti už kvalifikuotą darbą nepiniginėmis gėry-bėmis arba tiesiog pergrupuoja šešėlinio darbo užmokesčio srautus. Pastaruoju atveju valstybė nelaimi nieko.

Kyla klausimas, ar dar toli Lietuvoje iki tokio nedarbo lygio, kurį pasiekus darbo užmokesčio plėtra pranoktų darbo našumo didėjimą ir augtų darbo užmokesčio sąnaudos produkcijos vienetui? Formaliai tokia situacija egzistuoja jau dabar: nominalusis darbo užmokestis per metus ūgtelėjo beveik 5 proc., tuo tarpu, tre-čiojo ketvirčio duomenimis, darbo našumas padidėjo kukliau – 1,4 proc. Ir visa tai – nedarbo lygiui sudarant 11,4 proc., t. y. tebesant dviženklėje teritorijoje!

Sunkoka Vakarų Europoje atrasti šalių, kuriose vienetinės darbo užmokesčio sąnaudos ima didėti esant tokiam aukštam nedarbo lygiui. Priežastis yra ta, kad, palyginti su išsivysčiusiomis regiono valstybėmis, mūsų šalyje darbo jėgos pasiūla ir paklausa kur kas menkiau atitinka viena kitą kvalifikaciniu ir šakiniu požiūriu. Būtų neteisinga šią aplinkybę aiškinti vien tik švietimo ir profesinio ug-

MMA reikšmė, formuojantis viduti-niam darbo užmokesčiui, turi būti proporcinga ją gaunančiųjų lygina-majam svoriui bendrame darbuotojų skaičiuje.

Sunkoka Vakarų Europoje atrasti šalių, kuriose vienetinės darbo užmokesčio sąnaudos ima didėti esant tokiam aukštam nedarbo lygiui.

20181614121086420

11,4

8,3

8 diagrama. Nedarbo lygis (tyrimo duomenimis, vidutinis, proc.)

(10,0)* (8,5)*

2004m. 2005m. 2006m. 2007m. 2008m. 2009m. 2010m. 2011m. 2012m. 2013m. 2014m. 2015m.

prognozė* Skliausteliuose nurodyta ankstesnė SEB banko prognozė.

10,5 9,5

5,64,3

5,8

13,7

17,815,4

13,411,8



dymo trūkumais; lemiamos įtakos struktūrinio nedarbo reiškiniui turėjo ir masinė gyventojų emigracija, nusiaubusi ištisus regionus ir palikusi juos be darbingo amžiaus kvalifikuotos darbo jėgos.

Nors ir mažesniu tempu, nedarbo lygis toliau mažės, vis aštriau jausime struktūrinį darbo jėgos pasiūlos ir paklausos neatitikimą, todėl galima tikėtis tolesnio spartaus atlyginimų augimo. Kaip ir praėjusiame „Lietuvos makroekonomikos apžvalgos“ numeryje, prognozuojame, kad 2014 m. vidutinis darbo užmokestis išaugs 5,5 proc., 2015 m. – 7,0 proc. (žr. 1 priedo lentelę). Beveik nėra abejonių, kad kitais metais laukia naujas minimalios mėnesio algos didinimo raundas.

Paskolų portfelis, nepaisant visų pastangų, neatsikrato sąstingio tendencijų. Pagrindinė to priežastis – verslas ir namų ūkiai vykdo finansinio sverto maži-nimo (angl. deleveraging) programas, stengdamiesi užtikrinti geresnį nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų kreditoriams santykį ir tinkamiau pasirengti būsi-miems iššūkiams ateityje. JAV, Europos šalių centriniai bankai keletą metų iš eilės vykdė kiekybinio atskiedimo ir pigių pinigų politiką, tačiau jos impulsai iš esmės nepasiekė realiojo ekonomikos sektoriaus ir tik padėjo „gesinti gaisrus“ finansų rinkose.

Lietuva 2008–2010 m. patyrė ypač dramatišką ekonomikos ir nekilnojamojo turto rinkos nuosmukį, kuris paliko gilių žaizdų ne tik valstybės, įmonių ir namų ūkių finansiniuose balansuose, bet ir sąmonėje. Finansuojant investicijas ar įsigyjant nekilnojamąjį turtą siekiama išsiversti be paskolų, jeigu yra bent menkiausios galimybės tai padaryti. Tvirtėjant makroekonominei situacijai ir sklaidantis neapibrėžtumui, tikėtina, kad verslas ir gyventojai įgis daugiau drąsos skolintis, tačiau tuo metu paskolų palūkanų normos veikiausiai jau kils iš tos duobės, kurioje buvo keletą metų iš eilės.

Kad ir kaip bebūtų, palūkanų normų pokyčiai atspindi verslo ciklo kaitą, todėl centriniai bankai pakeis pinigų politikos kursą, kai tik ekonomikos atsigavimas ims žadinti infliacijos lūkesčius. Kitaip tariant, kuo patrauklesnė bus ekono-minė situacija ir kuo daugiau bus paskatų skolintis, tuo didesnė tikimybė, jog palūkanų normos bus didesnės ir tam tikru mastu tą skolinimosi interesą slopins. Todėl vargu ar galima tikėtis, jog per artimiausius keletą metų paskolų portfelio augimo tempas pasieks dviženklį lygį. Dar vienas ribojantis veiks-nys – nuoseklus Bazelio-III nuostatų įgyvendinimas Lietuvos bankų sistemoje, kuris lems kapitalo pakankamumo stiprinimą ir santykinai konservatyvų bankų elgesį.

Anksčiau minėtos priežastys rodo, kad dabartiniame ekonomikos raidos etape bankų paskolų portfelio plėtra gali nepasiekti ne tik nominalaus, bet net ir realaus BVP augimo tempo, juolab kad mažos infliacijos sąlygomis skirtumas tarp pastarųjų rodiklių yra labai nedidelis. Atsižvelgdami į tai, sumažinome 2014 m. paskolų portfelio augimo prognozę nuo 4,0 proc. iki 2,5 proc., 2015 m. – nuo 5,0 proc. iki 3,0 proc. (žr. 9 diagramą).

Indėlių augimo perspektyvą labai sudėtinga prognozuoti, kadangi įmonių ir ypač žmonių elgesį kartais lemia ne tik logiški, bet ir iracionalūs motyvai. Galima suprasti, kad indėlių palūkanų normoms beveik pasiekus 0 proc., vyko lėšų persiliejimo iš terminuotųjų į vienadienius (einamąsias sąskaitas) indėlius ar grynuosius pinigus procesas, kadangi alternatyvieji likvidaus turto laikymo kaštai buvo itin maži. Šiek tiek sunkiau racionaliai paaiškinti spartų fizinių asmenų indėlių didėjimą praėjusių metų pabaigoje, nors indėliai nebedavė beveik jokios grąžos.

Palūkanų normų pokyčiai atspindi verslo ciklo kaitą, todėl centriniai bankai pakeis pinigų politikos kursą, kai tik ekonomikos atsigavimas ims žadinti infliacijos lūkesčius.



Nemanome, kad čia reikšminga galėjo būti ta aplinkybė, kad infliacijai suma-žėjus iki minimumo, realios palūkanų normos buvo nebe tokios neigiamos kaip anksčiau. Praktiškai įrodyta, kad renkantis indėlį labiau orientuojamasi ne į realias, o į nominalias palūkanų normas. Taip yra dėl žmonėms ir verslo subjektams būdingos vadinamosios pinigų iliuzijos, t.y. bent jau trumpuoju laikotarpiu galvojama, kad pinigų perkamoji galia yra pastovi ir infliacija jai neturi didesnės įtakos.

Vienas iš būdų pagrįsti tokius gyventojų veiksmus yra jų prioritetai renkantis santaupų laikymo formą. Veikiausiai didelė indėlininkų dalis laiko indėlius ne dėl galimybės uždirbti, o dėl fizinio lėšų saugumo, kurį garantuoja be kita ko indėlininkų interesus patikimai ginantis Indėlių draudimo įstatymas. Sklandžiu jo veikimu žmonės ir įmonės jau galėjo ne kartą įsitikinti pastaraisiais metais.

Taigi indėlių pokyčius artimiausiais metais gali gaubti įvairūs paradoksai, tačiau veikiausiai išliks tendencija, jog indėlių augimas bus spartesnis nei paskolų portfelio. Kol kas nematome pagrindo keisti praėjusiame „Lietuvos makroekonomikos apžvalgos“ numeryje pateiktų indėlių apimties didėjimo 2014 m. ir 2015 m. prognozių – po 8,0 proc. (žr. 9 diagramą).

Palūkanų normų srityje paminėjimo vertas visiškai neseniai rinkoms pasiųs-tas Europos centrinio banko signalas. ECB atstovai prabilo, kad žemos palū-kanų normos gali išsilaikyti ilgesnį laiką dėl didelio atotrūkio tarp realiojo BVP ir ilgalaikio regiono ekonomikos potencialo (angl. output gap). ECB pabrėžė, kad, vertindamas esamą infliacijos lygį, stengsis atsižvelgti į visas jį lemiančias priežastis, tarp jų taip pat į realiojo ir potencialiojo BVP atotrūkį. Stebėtojų nuomone, tai yra ženklas, kad ECB paiso ekonomistų kritikos dėl pernelyg siauro pinigų politikos formavimo požiūrio, orientuoto vien tik į infliacijos lygį. Pavyzdžiui, Federalinis atsargų bankas (Fed) sprendimus priima, įvertindamas infliacijos ir nedarbo lygį.

Atkreipdamas daugiau dėmesio į BVP atotrūkį, ECB rodo, kad vengs griežtinti pinigų politiką, kol euro zonos ekonomikos atsigavimas nebus pakankamai tvirtas. Išvertus į pinigų politikos kalbą, tai reikštų, jog bazinės palūkanų normos nebus didinamos nei 2014 m., nei 2015 m. Tiesa, ilgesnio laikotarpio (6 mėn. ir 12 mėn.) tarpbankinės palūkanų normos gali imti judėti jau kitų metų viduryje, jeigu pirmojo ECB palūkanų normų didinimo būtų laukiama pirmąjį 2016 m. pusmetį

Didelė indėlininkų dalis laiko indėlius ne dėl galimybės uždirbti, o dėl fizinio lėšų saugumo, kurį garantuoja indėlininkų interesus patikimai ginantis Indėlių draudimo įstatymas.

Ilgesnio laikotarpio tarpbankinės palūkanų normos gali imti judėti jau kitų metų viduryje, jeigu pirmojo ECB palūkanų normų didinimo būtų laukiama pirmąjį 2016 m. pusmetį.

6050403020100

-10-20

9 diagrama. Indėlių ir paskolų plėtros tempai


Kitų PFI paskolų rezidentams metinis pokytis (proc.) Rezidentų indėlių kitose PFI metinis pokytis (proc.)

2004m. 2005m. 2006m. 2007m. 2008m. 2009m. 2010m. 2011m. 2012m. 2013m. 2014m. 2015m.

prognozė

41,8

30,9

62,5

36,2

38,1

23,2

42,9

23,4

19,1

-1,3

-8,8

8,2

-4,9

10,3

-5,3 -2

,3

1,1 9,

0

-1,7

3,4

2,5

(4,0

)*8,

0 (8

,0)*

3,0

(5,0

)*8,

0 (8

,0)*



VILIBOR palūkanų normos toliau „vartosi“ dugne ir jų pokyčiai vertintini veikiau kaip techniniai. Pavyzdžiui, vienos nakties VILIBOR palūkanų nor-ma 2014 m. sausio 2 d. buvo 0,17 proc., vasario 3 d. – 0,20 proc., kovo 3 d. – 0,20 proc., o kovo 20 d. – 0,19 proc. Ilgesnės trukmės VILIBOR palūkanų normos apskritai buvo „mirusios“. 6 mėn. trukmės VILIBOR anksčiau minėto-mis dienomis visą laiką išliko 0,48 proc., vienerių metų VILIBOR – 0,66 proc., išskyrus sausio 2 d., kuomet jis buvo 0,67 proc.

Vidutinė bankų paskolų klientams nacionaline valiuta ir eurais palūkanų norma apžvelgiamuoju laikotarpiu rodė daugiau gyvybės. Antai paskolų litais palūkanų norma 2013 m. spalio mėn. sudarė 5,27 proc., lapkričio mėn. – 5,60 proc., gruodžio mėn. – 4,47 proc. ir šių metų sausio mėn. – 5,66 proc. Paskolų eurais palūkanų norma atitinkamais mėnesiais buvo 3,11 proc., 3,09 proc., 3,00 proc. ir 3,06 proc.

Pastaruoju metu vangoki palūkanų normų pokyčiai leidžia laikytis tų pačių kaip ir praėjusioje „Lietuvos makroekonomikos apžvalgoje“ paskolų litais palūkanų normų prognozių – atitinkamai 5,50 proc. 2014 m. ir 6,00 proc. 2015 m. pabaigoje (žr. 10 diagramą). Europos Sąjungos institucijoms pakvietus Lietuvą prisijungti prie euro zonos 2015 m., antrąjį šių metų pusmetį palūkanų normos litais ir eurais visiškai supanašės.

12

10

8

6

4

2

0

5,674,70

5,37

8,6110,08

8,14

5,62 5,26 4,66

10 diagrama. Vidutinė paskolų litais palūkanų norma (metų pabaigoje, proc.)

2004m. 2005m. 2006m. 2007m. 2008m. 2009m. 2010m. 2011m. 2012m. 2013m. 2014m. 2014m. 2015m.

sausis prognozė


4,475,66

(5,50)*5,50

(6,00)*6,00



Bankų veiklos „burės“ dar neišsiskleidė

Ketvirtasis 2013 m. ketvirtis nesuteikė pagrindo kalbėti apie kokybinį bankų šuolį. Bankų sistemą toliau kamavo praėjusiems metams būdingos bėdos – itin lėtas paskolų portfelio augimas, rekordiškai maža realioji palūkanų marža, problemos efektyviai „įdarbinti“ masiškai dedamus indėlius. Indėlininkų noro patikėti savo santaupas bankams neatbaidė net nulinė arba tik truputį viršijanti nulį investicijų grąža. Rimtą smūgį patyrė kredito unijų judėjimas – 2014 m. sausio mėn. buvo sustabdyta vienos iš didžiausių kredito unijų – Vilniaus taupomosios kasos – veikla.

Bankų turtas šių metų pradžioje, palyginti su 2013 m. sausio 1 d., ūgtelėjo 3,0 proc., vien tik ketvirtąjį ketvirtį – 1,5 proc. (žr. 1 lentelę). Nuo turto gausė-jimo smarkiai atsiliko metinė paskolų klientams portfelio plėtra, kuri tesudarė 0,4 proc., o ketvirtąjį ketvirtį paskolų apimtis net sumenko 1,4 proc. Tampa visiškai akivaizdu, kad kreditavimo užmojį riboja ne pasiūlos, o paklausos trūku-mas. Bankai stengiasi ieškoti kelių pas klientą, tačiau verslo subjektai ir gyven-tojai šalies ekonomikos, taip pat savo finansinę padėtį vertina santūriai ir naujų įsipareigojimų prisiimti neskuba. Kai kuriais atvejais sudaryti paskolos sutarties neleidžia išorinis reguliavimas – Lietuvos banko atsakingojo skolinimosi gairės, numatančios minimalaus nuosavo įnašo dydį būsto paskolos gavėjui.

Kol kas bankų suteikiamų naujų paskolų apimtis beveik neviršija anksčiau išduotų paskolų grąžinimo masto. Dideli vienkartiniai sandoriai lemia didesnius paskolų portfelio pokyčius, tačiau neleidžia išryškėti ilgalaikei kreditavimo tendencijai. Paskolų verslo įmonėms dydis per metus net absoliučiai sumažėjo 3,2 proc. ir atspindėjo menką įmonių refinansavimo bankuose poreikį. Nors verslas vis drąsiau galvoja apie investicijas, dažniausiai jas ketinama finansuoti nuosavomis lėšomis.

Bankai stengiasi ieškoti kelių pas klientus, tačiau pastarieji šalies ekonomikos ir savo finansinę padėtį vertina santūriai ir naujų įsipareigojimų prisiimti neskuba.

1 lentelė. Pagrindiniai bankų rodikliai (mln. Lt)

Balansinės atas-kaitos straipsnio pavadinimas

2013 01 01 2013 10 01 2014 01 01Pokytis

2013 m. IV ketv. (proc.)

Pokytis 2013 m. (proc.)

Turtas 75 323,0 76 468,1 77 582,7 1,5 3,0

Visiems klientams suteiktos paskolos

50 811,0 51 741,2 50 998,8 -1,4 0,4

Paskolos privačioms įmonėms

24 333,0 24 304,6 23 558,0 -3,1 -3,2

Paskolos gyventojams:iš jų – būsto paskolos

22 810,419 246,8

22 831,119 309,3

22 802,019 375,5

-0,10,3

0,00,7

Paskolų vertės sumažėjimas

2 994,3 2 419,4 2 212,4 -8,6 -26,1

Indėliai ir akredityvai:iš jų – fizinių asmenų

45 586,024 379,9

46 108,526 669,2

47 604,528 038,4

3,25,1

9,215,0

Akcininkų nuosavybė 7 401,0 7 854,3 8 029,4 2,2 8,5



Vis dėlto būtina atsižvelgti į planuojančių investicijas bendrovių dydį – ma-žesnės įmonės gali lengviau išsiversti be banko paskolos, kadangi investicijų suma paprastai nėra itin didelė, tuo tarpu didžiosios bendrovės neturi tiek laisvų išteklių, kad galėtų pasikliauti tik savo jėgomis. Santykinai naujos įmonės turi kuklesnes galimybes pačios finansuoti investicijas, nes jas riboja startinis kapitalas, o ir pelno pirmaisiais veiklos metais uždirbama nedaug arba jo apskritai nėra.

Šiek tiek geriau bankams sekėsi teikti būsto paskolas. Pirmą kartą nuo 2008 m., praėjusiais metais pasiektas metinis būsto paskolų portfelio augimas. Per metus būsto paskolų apimtis išaugo 128,7 mln. Lt ir 2013 m. pabaigoje sudarė 19,4 mlrd. Lt. Tam turėjo įtakos ne tik atsigaunanti šalies ne-kilnojamojo turto rinka, bet ir truputį sušvelnintos skolinimosi sąlygos. Kadangi artimiausiais metais nesitikima ryškesnio palūkanų normų šuolio, o euro įvedi-mas 2015 m. gali suteikti postūmį joms dar labiau sumažėti, būsto kreditavimo sąlygos išliks palankios ir skatins spartesnę šios rūšies paskolų plėtrą.

Tvirtėjanti skolininkų finansinė būklė, užbaigiamos dar krizės metais pradėtos išieškojimo procedūros ir „šviežių“ klientų kreditavimas, kuris iš pradžių priski-riamas žemiausioms rizikos klasėms, lėmė tolesnį paskolų portfelio kokybės rodiklių gerėjimą. Specialiųjų atidėjinių ir paskolų portfelio santykis per metus sumenko 1,4 proc. punkto iki 4,2 proc. (2010 m. – 8,4 proc.), neveiksnių paskolų rodiklis sumažėjo 2,6 proc. punkto iki 11 proc. (2010 m. – 19,4 proc.). Beje, vartojimo paskolų portfelio kokybė gerėjo sparčiau nei būsto paskolų, o ateityje šį procesą skatins 2013 m. liepos 1 d. įsigaliojusios Vartojimo kredito gavėjų mokumo vertinimo ir atsakingojo skolinimo nuostatos.

Bankų įsipareigojimų liūto dalį (47,6 mlrd. Lt) sudarė vidaus rinkoje pritrau-kiami klientų indėliai. Nepaisant beveik nulinių palūkanų normų aplinkos, praėjusiais metais bankuose laikomų indėlių apimtis reikšmingai išaugo. Per metus ypač smarkiai – net 15 proc. – ūgtelėjo gyventojų indėliai. Atrodo, šios indėlių kategorijos „pavasariui“ lemta tęstis – artėjant euro įvedimo datai dalis gyventojų, norėdami išvengti grynosios valiutos keitimo rūpesčių, perkels savo santaupas iš namų į bankus. Tai patvirtino ir mūsų kaimynų – Estijos bei Latvijos – patirtis.

2013 m. didėjant indėliams, susiformavo patrauklios sąlygos bankams ma-žinti įsiskolinimą patronuojantiems bankams: per metus šie įsipareigojimai sumažėjo beveik 1 mlrd. Lt ir šių metų sausio 1 d. sudarė 19,1 mlrd. Lt. Grynasis įsiskolinimas patronuojantiems bankams (įsipareigojimų patronuojantiems bankams ir lėšų juose skirtumas) 2014 m. pradžioje sudarė 13,1 mlrd. Lt.

Praėjusiais metais šalyje veikiantys bankai ir užsienio bankų filialai uždir-bo 785,5 mln. Lt pelno, t.y. 70,3 mln. Lt, arba 9,8 proc. daugiau nei 2012 m. Pelningai 2013 m. dirbo šeši bankai ir šeši užsienio bankų filialai, nuostolingai – vienas bankas ir du užsienio bankų filialai.

Vienas iš didžiausių iššūkių bankams – nuolat mažėjančios grynųjų palū-kanų pajamos. Grynųjų palūkanų balansas pernai vėl buvo neigiamas – mi-nus 16,2 mln. Lt, tačiau pažymėtina, kad bankų paskolų portfeliui iš esmės nepakitus, bankų gautos palūkanų pajamos iš paskolų portfelio susitraukė net 406,6 mln. Lt (16,7 proc.). Bankai sugebėjo išvengti didesnio nuostolio tik 390,3 mln. Lt sumažinę palūkanų išlaidas. Kad ir kaip būtų, praėjusiais metais bankų palūkanoms, mokamoms už įsipareigojimus, pasiekus žemiausią lygį istorijoje – 1,19 proc., galimybės labiau sumažinti esamas palūkanų išlaidas ir taip palaikyti stabilias grynąsias palūkanų pajamas yra beveik išnaudotos.

Mažesnės įmonės gali išsiversti be banko paskolos, kadangi investicijų suma nėra itin didelė, tuo tarpu didžiosios bendrovės neturi tiek laisvų išteklių, kad galėtų pasikliauti tik savo jėgomis.

Artėjant euro įvedimo datai dalis gyventojų, norėdami išvengti grynosios valiutos keitimo rūpesčių, perkels savo santaupas iš namų į bankus.



Tiesa, Lietuvoje vis plačiau diskutuojama apie neigiamas palūkanas už bankuo-se laikomus indėlius, kurias paskatintų Europos centrinio banko sprendimas dar kartą apkarpyti bazines palūkanų normas. Kol kas tokio sprendimo tikimybės visiškai atmesti negalima. Šiuo metu sunkoka atsakyti tariamąja nuosaka, ar susiklosčius tam tikroms aplinkybėms Lietuvos bankai imtųsi beprecedentės šalyje praktikos ir klientams imtų taikyti mokestį už pinigų laikymą, juolab kad tai būtų susiję su teisinio ir psichologinio pobūdžio problemomis.

Sumenkus bankų grynosioms palūkanų pajamoms, vis labiau augo bankų grynųjų paslaugų ir komisinių pajamų dalis, palyginti su bendromis bankų pa-jamomis. Grynosios paslaugų ir komisinių pajamos praėjusiais metais, palyginti su 2012 m., padidėjo 38,5 mln. Lt (6,3 proc.) – iki 652,1 mln. Lt. Šių pajamų augimas yra tiesiogiai susijęs su šalies ūkio subjektų aktyvumu: kylant šalies ekonomikai, didėjo bankų paslaugų paklausa ir operacijų apimtis (išskyrus grynųjų pinigų operacijų skaičių bankų skyriuose), o kartu didėjo ir grynosios paslaugų ir komisinių pajamos.

Spaudžiami į kampą dramatiškai sumažėjusios realiosios palūkanų maržos, bankai stengėsi efektyvinti savo veiklą ir mažinti operacines išlaidas. Vienas iš būdų – skatinti elektroninės bankininkystės plėtrą ir mažinti klientų aptar-navimo padalinių skaičių. Visgi praėjusiais metais bankų operacinės išlaidos, palyginti su 2012 m., ūgtelėjo 7,3 proc. – iki 1,1 mlrd. Lt. Bendrosios ir adminis-tracinės išlaidos išaugo 10,1 proc., o personalo išlaikymo išlaidos – 4,9 proc. Praėjusių metų pabaigoje ir pirmaisiais šių metų mėnesiais bankai investavo į pasirengimo euro įvedimui darbus – atnaujino informacines technologijas, rengėsi pinigų reformai logistiniu požiūriu ir t.t. Tai lėmė papildomą finansinių ir žmogiškųjų išteklių poreikį.

Padidėjus bankų pelningumui, šiek tiek pagerėjo finansinį bankų veiklos efektyvumą atspindintys rodikliai. Metinis bankų sektoriaus nuosavybės grąžos rodiklis sudarė 8,9 proc., tuo tarpu išlaidų ir pajamų santykis – 56,5 proc.

2 lentelė. Kai kurių šalies bankų ir užsienio bankų filialų grynasis pelnas (mln. Lt)

Banko pavadinimas 2012 m. 2013 m.

1. Swedbank, AB 334,2 392,2

2. AB SEB bankas 126,3 212,4

3. Danske Bank A/S Lietuvos filialas 95,3 93,7

4. AB DNB bankas 88,4 58,2

5. Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrius n. d.* 39,5

6. AB Šiaulių bankas 14,9 8,4

7. AB Citadele bankas 11,8 6,1

8. UAB Medicinos bankas 4,1 2,4

9. AB bankas Finasta -1,5 -2,2

Lietuvoje veikiančių komercinių bankųir užsienio bankų skyrių grynasis pelnas 715,2** 785,5

* Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrius 2012 m. pelno duomenų, palyginamų su 2013 m., nepateikia. Viešai paskelbtas tik metinio pelno pokytis – 2 proc. padidėjimas 2013 m., palyginti su 2012 m.

** 2012 m. bendras rodiklis pateikiamas be Ūkio banko.

Spaudžiami į kampą dramatiškai sumažėjusios realiosios palūkanų maržos, bankai stengėsi efektyvinti savo veiklą ir mažinti operacines išlaidas.



Kas geriau – pirkti ar nuomoti būstą?

Žmonės į būstą vis dažniau žiūri ne tik kaip į gyvenamąją vietą, bet ir kaip į turto kaupimo priemonę. Kai palūkanos rekordiškai mažos, o būsto kainos dar nepadidėjusios, būstą pirkti metas palankus. Lietuvos gyventojai linkę rinktis gyventi nuosavame, o ne nuomotame būste. Vis tik jų galimybes įsigyti nuosavą būstą labiausiai riboja per mažos pajamos. Į tai turėtų atsižvelgti tie, kas šiuo metu ketina įsigyti būstą, siekdami jį vėliau išnuomoti.

Pastaraisiais mėnesiais būsto rinka pastebimai atgijo. Negalutiniais Registrų cen-tro duomenimis, būstui įsigyti išleistų pinigų suma daugiau kaip 20 proc. pranoko 2012 m. būsto rinkos apyvartą. Palyginti su ankstesniais metais, pirktų butų skai-čius išaugo 24,8 proc., individualių ir sublokuotų gyvenamųjų namų – 9,6 proc.

Būstą galima įsigyti ir už nuosavas, ir už skolintas lėšas. Kaip rodo Lietuvos bankų asociacijos skelbiama statistika, 2013 m. išduotų būsto paskolų vertė buvo beveik 39 proc. arba 530 mln. Lt didesnė negu 2012 m. Palyginti su tuo, kaip gyventojai kaupia finansinį turtą – su grynosiomis investicijomis (grynosios investicijos apskaičiuojamos kaip skirtumas tarp investuotų lėšų ir atsiimtų investicijų) į skirtingas finansinio turto rūšis, nekilnojamojo turto sandorių vertė buvo gerokai didesnė, o atotrūkis per metus išaugo (žr. 8 diagramą). Gyventojai į būstą vis daž-niau žiūri ne tik kaip į gyvenamąją vietą, bet ir kaip į alternatyvią turto kaupimo priemonę.

Ekonominėje literatūroje sprendimas investuoti į būstą kaip turtą dažnai atskiria-mas nuo sprendimo įsigyti būstą kaip vietą gyventi (savotišką ilgalaikio vartojimo prekę). Teoriškai sprendimas investuoti į būstą turėtų priklausyti nuo tokios investicijos pajamingumo, rizikos ir palyginimo su alternatyviomis investavimo galimybėmis. Tuo tarpu sprendimas įsigyti nuosavą gyvenamąją vietą turėtų pirmiausia priklausyti nuo namų ūkio pajamų ir turto dydžio. Sociologiniais ar

Teoriškai sprendimas investuoti į būstą turėtų priklausyti nuo pajamingumo, rizikos ir palyginimo su alternatyviomis galimybėmis, taip pat nuo namų ūkio pajamų, turto dydžio bei demografinių charakteristikų.

NT

(san

dorių

ver

tė)

11 diagrama. Grynosios investicijos pagal finansinio turto klases ir NT sandorių vertė (mln. Lt)

3000

2000

1000

0

-1000

* Įmokos atėmus išmokas pagal sutartis, kai sukauptos lėšos išmokamos laikotarpio pabaigoje.

2012 m. 2013 m.

Net

erm

inuo

tieji

indė

liai

(ban

ko s

ąska

itose

)

Term

inuo

tieji

indė

liai

Taup

ymo

lakš

tai

Obl

igac

ijos

Inve

stic

inia

i fon

dai

Gyv

ybės

dra

udim

as*



socio-ekonominiais tyrimais atkreipiamas dėmesys į namų ūkio sudėtį, gyveni-mo pokyčius (vedybas, vaikų gimimą, laiką, kai vaikai palieka tėvų namus) kaip svarbiausius sprendimo įsigyti nuosavą būstą veiksnius. Nuo jų priklauso ir būsto tipo bei vietos parinkimo prioritetai.

Vis dėlto realiame gyvenime priimdami sprendimą įsigyti gyvenamąjį būstą žmonės mėgina derinti ir investicijos, ir gyvenamosios vietos nuosavybės įsigijimo motyvus. Taip pat įtakos turi ne tik ekonominiai ar demografiniai veiksniai.

Jei sprendimą pirkti ar nuomotis gyvenamąją vietą lemtų tik finansiniai motyvai, reikėtų palyginti būsto įsigijimo (turėjimo) ir nuomos sąnaudas. Būsto turėjimo išlaidų elementai yra šie: pirma, būsto įsigijimo kaina; antra, būsto paskolos palūkanų norma (jei būstas įsigyjamas už skolintas lėšas); trečia, prarastos pajamos (dėl to, kad nebuvo investuota į alternatyvų kitą panašaus rizikingumo turtą); ketvirta, papildomi mokesčiai ar lengvatos (pavyzdžiui, nekilnojamojo turto mokestis ar būsto paskolos palūkanoms taikoma pajamų mokesčio lengvata); penkta, būsto išlaikymo išlaidos (priežiūra, remontas, draudimas); šešta, pirkimo ir pardavimo sandorių sąnaudos (susijusios su būsto paieška, tarpininkavimo ar įvairių dokumentų rengimo, administravimo mokesčiais); septinta, būsto turėjimo laikotarpis; aštunta, būsto pardavimo kaina laikotarpio pabaigoje. Nuomos išlaidos apskaičiuojamos taip: pirma, nuomos mokesčiai; antra, su nuomos sandorio sudarymu susijusios sąnaudos (paieška, tarpininkavimas, prarastos pajamos, depozitui skirtos lėšos); trečia, su šio sandorio pabaiga susijusios sąnaudos; ketvirta, nuomos laikotarpis.

Kad ir kaip būtų, retas namų ūkis atlieka tokius detalius skaičiavimus, be to, juk ir nežinoma, kaip per atitinkamą laikotarpį keisis paskolos palūkanų norma, nuomos mokesčio dydis, būsto rinkos vertė. Todėl ieškoma paprastesnių pa-lyginimo būdų. Vienas iš paprasčiausių – palyginti už būsto paskolą mokamas palūkanas su būsto nuomos kaina per tą patį laikotarpį. Pavyzdžiui, dabarti-nėmis sąlygomis, kai vidutinė paskola – 130 tūkst. Lt, palūkanos bus maždaug 270 Lt per mėnesį. Tai, ypač didžiuosiuose miestuose, yra mažiau negu nuo-mos kaina standartinio būsto gyvenamuosiuose rajonuose. Egzistuoja ir dar vienas apsisprendimo įsigyti būstą motyvas – istoriniai duomenys rodo, kad per ilgą laikotarpį finansiškai naudingiau yra gyventi nuosavame būste.

Be finansinių (ilgalaikio investavimo) motyvų yra ir kitų ekonominių ir ne eko-nominių veiksnių, sąlygojančių, ar namų ūkis gyvenamą būstą pirks, ar nuomo-sis. Vyrauja nuomonė, kad investicijos į nekilnojamąjį turtą padeda apsisaugoti nuo infliacijos ir ši apsauga yra patikimesnė negu investuojant į obligacijas ar akcijas. Ekonomiškai sunkiai paaiškinama, bet empiriniai stebėjimai rodo, kad namų ūkiai, nesugebantys sutaupyti, sukaupti turto (nes vartojimo reikmėms išleidžia viską, ką uždirba), už skolintas lėšas įsigiję būstą, paskolos įmokas mokėti visgi įstengia. Taigi būsto įsigijimas už paskolą disciplinuoja namų ūkį ir taip leidžia lengviau sukaupti tam tikrą turtą (išmokėjus paskolą, būstas tampa nuosavu turtu). Be to, gyventi nuosavame būste, ypač jeigu tas būstas įsigytas be paskolos, yra kur kas saugiau negu nuomojamame, pavyzdžiui, jau vien dėl to, kad nuomotojas gali pakelti nuomos kainą arba vienašališkai nu-traukti nuomos sutartį. Taip pat būsto savininkui paprasčiau negu nuomininkui planuoti ir valdyti būsto priežiūros (remonto) išlaidas. Neekonominiai veiks-niai – nekilnojamojo turto savininko statusas, galimybė savo nuožiūra tvarkyti interjerą ar aplinką (šis užsiėmimas daugeliui tampa pomėgiu), noras ką nors po savęs palikti vaikams taip pat sveria svarstykles gyvenamosios vietos nuo-savybės naudai, ypač jei kalbame apie ilgą gyvenimo tame būste laikotarpį.

Retas namų ūkis atlieka tokius detalius skaičiavimus, be to, nežinoma, kaip per atitinkamą laikotarpį keisis paskolos palūkanos, nuomos mokesčio dydis, būsto rinkos vertė.



Netgi jei žmonės norėtų rinktis finansiškai naudingiausią būdą įsigyti būstą, jiems gali sukliudyti finansiniai apribojimai.

Kita vertus, net jeigu žmonės norėtų rinktis finansiškai naudingiausią būdą įsigyti būstą, jiems gali sukliudyti finansiniai apribojimai: per mažos uždirba-mos pajamos, santaupų trūkumas, įvairios kliūtys paskolai gauti. Pavyzdžiui, kredito įstaigos, išduodamos paskolą atsižvelgia į esamų, o ne būsimų pajamų ir išlaidų dydį, reikalauja pradinio įnašo, kurį vidutines pajamas gaunančiam namų ūkiui sukaupti užtrunka kelerius metus. Tai ypač aktualu jaunesniems žmonėms, kurie savo šeimyninio gyvenimo pradžioje gauna mažesnes paja-mas, bet patiria didesnių išlaidų. Nuosavo būsto įsigijimą gali apsunkinti ir tai, kad tiesiog nėra tinkamo dydžio ir kokybės būsto pageidaujamoje vietoje ir už priimtiną kainą.

Remiantis Eurostat duomenimis, 2011 m. Lietuvoje nuosavame būste gyveno 92,3 proc. namų ūkių, iš kurių 6,5 proc. turėjo būsto paskolas. Rinkos sąlygo-mis būstą nuomojosi 1,3 proc. namų ūkių. Būsto išlaikymo sąnaudos (jų nerei-kėtų painioti su komunaliniais mokesčiais už šildymą, elektrą, vandenį ir pan.) slėgė labai didele našta du trečdalius namų ūkių, kurie būstą nuomojosi rinkos sąlygomis. Tai didžiausias rodiklis tarp Europos Sąjungos šalių (žr. 12 diagra-mą). Tuo tarpu tik penktadaliui namų ūkių, kurie įsigijo būstą paėmę paskolą ir mažiau negu dešimtadaliui (8,9 proc.) namų ūkių, gyvenančių nuosavame būste be paskolos būsto išlaikymas yra pernelyg didelė našta (žr. 12 diagramą).

Įvertinę anksčiau išvardintus sprendimo pirkti ar nuomotis būstą motyvus, galime apibendrinti, kad Lietuvos namų ūkiai yra linkę gyventi nuosavame, o ne nuomotame būste. Tai lėmė ir ekonominiai, ir neekonominiai veiksniai. Gyventojų galimybes įsigyti nuosavą būstą dabar ir praeityje labiausiai riboja per mažos pajamos. Į tai reikėtų atsižvelgti tiems, kurie šiuo metu ketina įsigyti būstą, siekdami jį vėliau išnuomoti.

12 diagrama. ES šalių namų ūkiai, nuomojantys būstą rinkos sąlygomis, ir jų dalis, kuriems būsto išlaikymas yra didelė našta (proc.)

70

60

50

40

30

20

10

0

Liet

uva

Rum

unija

Ispa

nija

Jung

tinė

Kara

lyst

ė

Veng

rija

Gra

ikija

Belg

ija

Dan

ija

Italij

a

Kroa

tija

Bulg

arija

Mal

ta

Estij

a

Nor

vegi

ja

Lenk

ija

Port

ugal

ija

Čeki

ja

Voki

etija

Airij

a

Slov

enija

Ola

ndija

Šved

ija

Kipr

as

Latv

ija

Pran

cūzi

ja

Liuk

sem

burg

as

Slov

akija

Suom

ija

Aust

rija

Rinkos sąlygomis būstą nuomojančių namų ūkių, kuriems būsto išlaikymas yra pernelyg didelė našta, dalisRinkos sąlygomis nuomojančių būstą namų ūkių dalis



Priedas

1 lentelė. Pagrindiniai ekonominiai ir finansiniai rodikliai 2004–2015 m.

2004

m.

2005

m.

2006

m.

2007

m.

2008

m.

2009

m.

2010

m.

2011

m.

2012

m.

2013

m.

2014

m.

(pro

gnoz

ė)

2015

m.

(pro

gnoz

ė)

Realiojo BVP metinis pokytis (proc.; pašalinus sezono ir darbo dienų įtaką)

7,1 8,1 7,9 9,8 2,6 -14,6 1,5 6,1 3,5 3,4 3,0 4,0

Nominalusis BVP (mlrd. Lt) 62,997 72,402 83,227 99,229 111,920 92,032 95,676 106,893 113,735 119,469 124,009 130,457

Valdžios sektoriaus balansas (ESS'95, proc. BVP)

-1,5 -0,5 -0,4 -1,0 -3,3 -9,4 -7,2 -5,5 -3,2-2,1*

(I-III ketv.)-2,5 -1,5

Vidutinė metinė infliacija pagal SVKI (proc.)

1,2 2,7 3,8 5,8 11,1 4,2 1,2 4,1 3,2 1,2 0,8 1,2

Einamosios sąskaitos balan-sas (proc. BVP)

-7,6 -7,1 -10,6 -14,4 -12,9 3,7 0,1 -3,7 -0,2 1,5 -2,0 -4,0

Vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis (be individualių įmonių, IV ketv., Lt)

1310,2 1453,4 1732 2052,0 2319,1 2118,3 2121,5 2175,0 2232,0 2340,2 2468,9 2641,7

Vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio metinis pokytis (be individualių įmonių, IV ketv., proc.)

8,5 10,9 19,1 18,5 13,0 -8,7 0,2 2,5 2,6 4,8 5,5 7,0

Nedarbo lygis (tyrimo duo-menimis, vidutinis, proc.)

11,4 8,3 5,6 4,3 5,8 13,7 17,8 15,4 13,4 11,8 10,5 9,5

Kitų PFI paskolos reziden-tams (laikotarpio pabaigoje, mlrd. Lt)*

18,610 30,248 41,774 59,711 71,121 64,849 61,690 58,426 59,044 58,025 59,476 61,260

Kitų PFI paskolų rezi-dentams metinis pokytis (proc.)*

41,8 62,5 38,1 42,9 19,1 -8,8 -4,9 -5,3 1,1 -1,7 2,5 3,0

Rezidentų indėliai kitose PFI (laikotarpio pabaigoje, mlrd. Lt)*

17,787 24,225 29,853 36,824 36,338 39,336 43,371 42,380 46,175 47,743 51,563 55,688

Rezidentų indėlių kitose PFI metinis pokytis (proc.)*

30,9 36,2 23,2 23,4 -1,3 8,2 10,3 -2,3 9,0 3,4 8,0 8,0

Vidutinė paskolų litais palūkanų norma (laikotarpio pabaigoje, proc.)

5,67 4,70 5,37 8,61 10,08 8,14 5,62 5,26 4,66 4,47 5,50 6,00

* 2013 m. SEB banko prognozė yra -2,8 proc. BVP.



* BVP gaunamas susumavus bendrąją pridėtinę vertę bei gaminių mokesčius ir atėmus subsidijas.

2 lentelė. Ekonomikos sektorių santykinė svarba ir augimo tempai

Santykinė dalis (proc.)Metinis pokytis palyginamosiomis kainomis

(proc., pašalinus sezono ir darbo dienų įtaką)

2009

m.

2010

m.

2011

m.

2012

m.

2013

m.

2009

m.

2010

m.

2011

m.

2012

m.

2013

m.

Bendroji pridėtinė vertė* 100,0 100,0 100,0 100,0 100,0 –14,6 1,5 6,1 3,5 3,4

Žemės ūkis, medžioklė, miškininkystė ir žuvininkystė

4,6 4,6 4,2 4,3 4,0 2,1 –6,8 8,4 11,4 –1,8

Išgaunamoji pramonė ir energetika 2,8 3,3 3,8 4,0 3,8 –5,3 –3,0 –7,1 –10,7 0,2

Apdirbamoji pramonė 16,8 18,9 20,5 20,8 20,5 –15,2 8,7 10,0 5,1 4,9

Statyba 6,6 5,9 6,5 6,0 6,5 –46,0 –5,4 18,6 –5,4 10,6

Prekyba; viešbučiai ir restoranai; transportas

29,7 31,2 31,4 32,9 33,2 –16,8 4,3 8,1 6,9 3,9

Informacija ir ryšiai 3,9 3,6 3,1 3,1 3,1 –0,6 1,9 –4,3 4,7 2,3

Finansinė ir draudimo veikla 2,2 2,6 2,7 2,2 2,3 –9,0 10,2 9,4 –2,0 2,9

Nekilnojamojo turto operacijos 7,3 6,6 6,0 5,7 5,6 –3,5 –1,3 1,4 1,3 1,7

Profesinė, mokslinė, techninė, ad-ministravimo ir aptarnavimo veikla

6,4 5,8 5,6 5,5 5,6 –15,5 –2,5 3,7 2,2 3,7

Viešasis valdymas; paslaugos soci-alinei sferai ir komunalinė veikla

17,5 15,6 14,4 13,7 13,4 –1,9 –2,4 0,2 0,5 1,2

Meninė, pramoginė veikla; namų ūkių paslaugos

2,1 1,9 1,8 1,8 1,8 –12,2 –6,2 4,3 3,5 1,8



* Atitinkamos prekių grupės apyvartos dalis; importo vertė perskaičiuota f.o.b. kainomis.

3 lentelė. Eksportas pagal prekių grupes (mln. Lt)

EksportasUžsienio prekybos

balansas f.o.b. kainomis (proc.)*

2008 m. 2009 m. 2010 m. 2011 m. 2012 m. 2013 m.

Santykinė dalis

2013 m. (proc.)

Metinis pokytis 2013 m. (proc.)

2012 m. 2013 m.

Iš viso 55511 40732 54039 69577 79579 84779 100,0 6,5 -1,3 -1,3

Mineraliniai produktai

13825 8746 12733 17762 19648 19780 23,3 0,7 -17,3 -17,2

Žemės ūkio ir maisto produktai

8893 7979 9710 11530 14640 16217 19,1 10,8 15,5 14,2

Mašinos ir įrengimai

5915 4078 5643 7214 9061 10098 11,9 11,5 -6,0 -6,8

Chemijos pramonės pro-dukcija

5354 3695 4397 6374 7038 6894 8,1 -2,0 -8,6 -10,6

Transporto priemonės

3304 2751 3677 4315 4787 5240 6,2 1,9 -13,8 -16,1

Plastikai, kaučiukas ir jų dirbiniai

4757 2956 4196 5339 5144 5154 6,1 7,7 13,4 12,6

Baldai 2646 2404 2875 3549 4269 4709 5,6 10,3 73,6 71,9

Tekstilė ir tekstilės dirbiniai

2465 2004 2900 3578 3800 4233 5,0 12,7 10,4 12,6

Mediena, popie-rius ir jų dirbiniai

3059 2625 3225 3671 3757 4200 5,0 10,5 15,5 18,7

Metalai ir jų dirbiniai

2647 1817 2421 3265 3657 3864 4,6 5,6 -5,9 -7,8

Kitos prekės 2646 1676 2259 2980 3778 4391 5,2 16,2 4,8 5,1



* Užsienio prekybos su atitinkama šalimi apyvartos dalis; importo vertė perskaičiuota f.o.b. kainomis.** Armėnija, Azerbaidžanas, Baltarusija, Kazachstanas, Kirgizija, Moldova, Rusija, Tadžikistanas, Turkmėnistanas, Ukraina, Uzbekistanas.

4 lentelė. Pagrindiniai Lietuvos užsienio prekybos partneriai 2013 m.

Eksportas ImportasUžsienio prekybos balansas

f.o.b. kainomis (proc.)*

Mln. LtSantykinė

dalis (proc.)Metinis po-kytis (proc.)

Mln. LtSantykinė

dalis (proc.)Metinis poky-

tis (proc.)2012 m. 2013 m.

Iš viso 84779,0 100,0 6,5 91521,4 100,0 6,5 –1,3 –1,3

Europos Sąjunga 48550,9 57,3 0,9 54233,8 59,3 9,5 1,1 –3,0

NVS 26785,0 31,6 13,5 30905,3 33,8 1,6 –10,1 –4,6

Kitos 9443,1 11,1 20,5 6382,2 7,0 6,9 16,0 21,8

Rusija 16813,6 19,8 11,8 26827,1 29,3 –0,3 –25,9 –20,5

Latvija 8463,0 10,0 –2,3 5621,0 6,1 6,6 26,8 22,6

Estija 6397,8 7,5 4,4 2534,9 2,8 –4,2 41,8 45,3

Lenkija 6260,0 7,4 29,8 8598,0 9,4 1,8 –24,9 –13,2

Vokietija 6063,8 7,2 –1,7 9460,8 10,3 11,0 –13,5 –19,4

Baltarusija 4402,0 5,2 20,4 2611,6 2,9 13,1 25,0 27,9

Jungtinė Karalystė 4193,9 4,9 –15,8 2134,3 2,3 11,7 46,6 34,8

Nyderlandai 3687,2 4,3 –20,2 4748,1 5,2 –0,3 1,1 –10,0

Ukraina 2925,1 3,5 2,6 764,9 0,8 9,7 62,3 60,2

Švedija 2797,9 3,3 8,5 2913,3 3,2 4,7 –1,3 0,5

JAV 2355,7 2,8 96,9 1061,9 1,2 25,7 19,7 40,0

Prancūzija 1983,3 2,3 –20,4 2506,3 2,7 25,6 13,6 –9,1

Norvegija 1799,1 2,1 15,5 324,3 0,4 6,6 68,7 70,8

Danija 1737,1 2,0 7,3 1489,1 1,6 9,9 11,5 10,2

Kazachstanas 1522,5 1,8 27,7 537,9 0,6 22,9 48,3 49,7

Italija 1437,5 1,7 3,9 3551,3 3,9 27,3 –31,4 –40,2

Suomija 1148,3 1,4 22,6 1747,4 1,9 10,2 -23,3 –18,2

Belgija 1047,6 1,2 15,3 2955,1 3,2 18,6 –44,5 –45,6

Iranas 750,3 0,9 7,6 13,2 0,0 21,9 97,1 96,7

Čekija 658,0 0,8 30,1 1422,0 1,6 16,1 –39,4 –34,5

Ispanija 626,4 0,7 7,1 1553,7 1,7 61,3 –22,0 –40,4

Saudo Arabija 512,3 0,6 67,3 17,5 0,0 –46,8 81,4 93,7

Turkija 439,2 0,5 –18,8 404,7 0,4 –3,7 15,1 6,6

Vengrija 389,9 0,5 1,1 657,3 0,7 –1,8 –24,5 –23,1

Alžyras 347,5 0,4 134,0 k. 0,0 0,0 – 100,0 100,0

Kirgizija 307,1 0,4 27,1 33,6 0,0 9,1 k. 97,1 81,2

Kinija 305,0 0,4 32,6 1951,7 2,1 6,4 –76,7 –71,8

Airija 303,7 0,4 46,2 211,2 0,2 –10,3 –3,7 20,4

Austrija 280,8 0,3 27,3 771,2 0,8 22,1 –46,3 –44,6

Uzbekistanas 265,7 0,3 2,1 k. 67,1 0,1 6,4 k. 85,7 61,3

Slovakija 248,7 0,3 5,8 418,1 0,5 7,2 –22,4 –23,0

Tadžikija 229,8 0,3 28,9 4,9 0,0 7,7 k. 99,3 96,0

Skelbiant, dauginant ar platinant bet kokią šios apžvalgos informaciją, nuoroda į SEB banką būtina.© SEB bankas, 2014

Tiražas 700 egz.Spausdino AB spaustuvė „Titnagas“, Vasario 16-osios g. 52, LT-76291 Šiauliai

Documents

Lietuvos makroekonomikos apžvalga - SEB bankas · Naftos ir gamtinių dujų tiekimo nutrūkimas suduotų fatališką smūgį Orlen Lie-tuva ir Achema gamybai. Vien šių dviejų