Embed Size (px)
Citation preview
Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijaAugalų genų bankas
Asta Baliuckienė, Stasė Dapkūnienė, Laima Šveistytė,Julius Aukštaitis
LIETUVOS AUGALŲ NACIONALINIAI GENETINIAI IŠTEKLIAI
(IN SITU)
Akademija, 2009
UDK575(075.8) Li227
Leidinyje panaudotos Astos Baliuckienės, Virgilijaus Baliucko,Alfo Pliūros, Dariaus Danusevičiaus, Stasės Dapkūnienės, Laimos Šveistytės , Kristinos Ložienės, Birutės Karpavičienės,
Jolitos Radušienės, Juozo Laboko nuotraukos.
Dizainas ir maketas Raimondo Baltrėno
ISBN 978-9955-637-53-0
TurinysĮvadas.....................................................................................................41. Miško medžių genetiniai ištekliai in situ...........................................7 1.1. Miško genetiniai draustiniai.......................................................9 1.2. Miško sėkliniai medynai .........................................................19 1.3. Rinktiniai medžiai....................................................................232. Medžių grupės ir pavieniai medžiai.................................................29 2.1. Juodalksniai ir paprastieji uosiai Veisiejų dvaro parke.............31 2.2. Paprastieji ąžuolai Kauno Ąžuolyne........................................35 2.3. Paprastieji bukai Kliošų miško parke.......................................393. Vaistinių ir aromatinių augalų genetiniai ištekliai in situ.................42 3.1. Vaistinių ir aromatinių augalų sėkliniai (genetiniai) sklypai....48 3.2. Saugotinos vaistinių ir aromatinių bei uoginių augalų rūšys in situ ..............................................................................51Literatūros sąrašas................................................................................62
Įvadas
Genetinių išteklių tyrimas ir kaupimas pradėtas vystant selekciją (lot. selectio – atranka). Respublikoje selekcionuojami lauko, sodo augalai, daržovės, gėlės ir miško medžiai. Žemės ūkio augalų selekcija pradėta tik ką atsikūrusioje Lietuvoje 1918 m. Miško medžių selekcija vykdoma nuo 1960 m. Nuo tada pradėtas ir genetinių išteklių kaupimas.
Organizuota augalų genetinių išteklių išsaugojimo veikla respublikoje pradėta nuo 1994 m. Įgyvendinant Rio de Žaneiro Biologinės įvairovės apsaugos sutartį, 2001 m. priimtas Lietuvos Respublikos augalų nacionalinių genetinių išteklių įstatymas, kiti įstatymai bei juos lydintys teisės aktai. Augalų nacionalinių genetinių išteklių įstatymas nustato augalų nacionalinių genetinių išteklių kaupimą, saugojimą ir naudojimą. Įstatymo tikslas – užtikrinti tausojantį augalų nacionalinių genetinių išteklių naudojimą, apsaugoti juos nuo niokojimo, nykimo ar visiško sunaikinimo, išsaugoti biologinę įvairovę. Lietuvoje 2004 m. įsteigtas augalų genų bankas ir sudaryti augalų grupių koordinaciniai centrai, kurie koordinuoja augalų nacionalinių genetinių išteklių kaupimą, tyrimą ir išsaugojimą Lietuvos Respublikoje pagal augalų grupes: žemės ūkio (lauko augalų) – Lietuvos žemdirbystės institutas; miškų – Lietuvos miškų institutas; žemės ūkio (sodo ir daržo augalų) –Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas; dekoratyvinių augalų – Vilniaus universitetas; vaistinių ir aromatinių – Botanikos institutas. Augalų genetiniai ištekliai priskiriami augalų nacionaliniams genetiniams ištekliams Lietuvos Respublikos Aplinkos ministro įsakymu.
Augalų nacionaliniai genetiniai ištekliai – atrinkti ir į augalų nacionalinių genetinių išteklių centrinę duomenų bazę įtraukti augalų genetiniai ištekliai, turintys ekologinę, selekcinę bei ekonominę svarbą Lietuvos Respublikai. Tai gali būti populiacijos ar jų dalys, pavieniai augalai ar jų grupės, augalų reprodukcinės dalys – sėklos, žiedadulkės, gemalai, meristeminiai audiniai, pumpurai, ūgliai – pasižyminčios funkcionaliomis generatyvinio ar vegetatyvinio dauginimosi savybėmis. Augalų nacionalinių genetinių išteklių paskirtis – panaudoti juos selekcijos, rekreaciniams, dekoratyviniams, ekologiniams ar kitiems tikslams. Genetiniai ištekliai yra valstybės turtas, kuris laiduoja ekosistemų tvarumą ir kokybę. Naudingi augalai atrenkami pagal jų vertę, faktinę būklę, atsižvelgiant į gręsiančius sunaikinimo ar
4
sunykimo veiksnius, esančius šiuo metu ir galinčius pasireikšti ateityje, turimas atsargas ir dauginimosi savybes. Genetinių išteklių vertę išreiškia genetinė įvairovė – kuo didesnė įvairovė, tuo vertingesni genetiniai ištekliai.
Augalų genetinių išteklių išsaugojimas in situ – augalų genetinių išteklių išsaugojimas jų natūraliose augavietėse ar jų sukūrimo vietose. Šio genetinių išteklių išsaugojimo metodo esmė – išlaikyti gamtinių populiacijų genetinę įvairovę ir užtikrinti tęstinį populiacijų genetinės struktūros atsikūrimą kintančios aplinkos sąlygomis. Augalų genetinių išteklių saugojimas in situ ekonomiškai tikslingas, nes nereikia didesnių lėšų ir laiko saugotiniems objektams įkurti, tvarkyti ir juos prižiūrėti. Nacionalinių augalų genetinių išteklių išsaugojimui in situ steigiami genetiniai draustiniai, išskiriami genetinių išteklių sklypai, sėkliniai medynai, atrenkamos populiacijos, medžių grupės ir pavieniai medžiai, vaistinių augalų sėkliniai (genetiniai) sklypai.
Augalų genetiniai draustiniai – teritorija, skirta ilgalaikiam genetiškai vertingų augalų populiacijų ar jų dalių išsaugojimui. Miško genetiniai draustiniai – skirti ilgą laiką saugoti genetiškai vertingas ar tam tikriems regionams būdingas populiacijas ar jų dalis. Draustiniai steigiami miško medžių ar krūmų populiacijose, turinčiose vertingų požymių, siekiant atrinkti medynus pagal genetinės įvairovės, kokybės ir produktyvumo rodiklius. Pirmiausia išskiriami draustiniai rizikos zonose ir ypač vertingose populiacijose. Draustiniai tvarkomi siekiant formuoti daugiaamžę medyno struktūrą ir skatinti jų natūralų atsinaujinimą. Šiuo metu išskirti 156 pagrindinių medžių rūšių genetiniai draustiniai. Jie užima 3808 ha bendro miškų ploto. Daugiausiai išskirta spygliuočių medžių rūšių genetinių draustinių – 83. Pagrindinių lapuočių medžių rūšių išskirti 73 genetiniai draustiniai.
Sėkliniai medynai – tai derantys, našūs ir geros kokybės medynai, skirti miško dauginamąjai medžiagai gauti, genetiniams ištekliams apsaugoti. Respublikoje saugomi 209 sėkliniai medynai, kurių plotas 1626 ha.
Rinktiniai medžiai tai vertingų ekologinių ir ūkinių savybių, produktyvumo ir geros sanitarinės būklės ar unikalūs medžiai, kurie išsiskiria iš to paties amžiaus medžių, augančių vienodose augavietėse ir tokiose pat aplinkos sąlygose. Tai vertinga miškų genofondo dalis, skirta genetinių išteklių išsaugojimui ir selekcijai. Geriausiuose Lietuvos medynuose šiuo metu atrinkti 1945 rinktiniai medžiai.
5
Lietuvos parkuose auga nemažai įdomių ir vertingų medžių rūšių, kurie yra saugomi in situ sistemoje. Leidinyje jie pateikiami skaitytojui, nurodant jų augavietės geografines koordinates, morfologinius požymius, išmatavimus ir vietą centrinėje duomenų bazėje.
Vaistinių augalų augavietėms neigiamą poveikį daro žemės ūkio veikla, natūralių pievų sukultūrinimas, dirvožemio erozija, klimato kaita. Atsiranda būtinybė išsaugoti vaistinius augalus ateičiai. Šiuo tikslu išskirti aštuoni vaistinių ir aromatinių augalų sėkliniai (genetiniai) sklypai įvairiose Lietuvos vietose. Vaistinių ir aromatinių augalų sėkliniai (genetiniai) sklypai atrenkami atsižvelgiant į tikslinių rūšių skaičių, išteklių kiekį ir išskirtines savybes. Sudarant tikslinių rūšių sąrašą, remiamasi šiais pagrindiniais kriterijais: rūšies socialinė-ekonominė reikšmė (naudojimo populiarumas), išteklių gausumas ir fenotipinė bei genetinė įvairovė, populiacijų plotas bei tankis. Atskirais atvejais taip pat atsižvelgiama į tokius kriterijus, kaip biologiškai aktyvių medžiagų rodikliai, produktyvumas, atsparumas ligoms bei kenkėjams, pažintinė mokslinė bei kultūrinė istorinė vertė.
Leidinys skiriamas supažindinti miškų ūkio specialistus, biologinio profilio studentus ir plačiąją visuomenę su Lietuvos augalų genetinių išteklių reikšme, jų apsauga ir globa.
6
1. Miško medžių genetiniai ištekliai in situ
Lietuvoje miško genetinių išteklių išsaugojimo, tyrimo, selekcijos ir sėklininkystės objektų sistema pradėta kurti priėš 40 metų. Šiuo metu in situ objektams priskiriami miško dinaminiu metodu (sudaromos sąlygos augalų populiacijų evoliucijai) tvarkomi genetiniai draustiniai, sėkliniai medynai ir atskiri genotipai (rinktiniai medžiai). Genetinių išteklių išsaugojimo tikslas yra užtikrinti ne tik esančią genetinę struktūrą, bet ir nenutrūkstamą rūšies populiacijų prisitaikymą prie besikeičiančios aplinkos. In situ dinaminiu metodu išsaugojimo subpopuliacijose (medynuose, jų dalyse, ar medynų grupėse), vykdant ūkininkavimą, suformuojama įvairiaamžė saugomos rūšies struktūra ir sudaromos sąlygos medynų nuolatiniam atsikūrimui.
Šiuo metu genetinių išteklių in situ medynai Lietuvoje užima 5434,6 ha (0,25 % nuo bendro miškų ploto). Tačiau šie skaičiai kasmet kinta – dėl negatyvių klimatinių veiksnių, kenkėjų invazijos ar ligų. Vienus medynus tenka iškirsti, o jų vietoje atrenkami kiti, produktyvūs, pribręstantys medynai (1 lentelė). Miško genetiniai ištekliai Lietuvoje saugomi ir naudojami pagal Lietuvos miškų instituto 2003 m. parengtą „Miško genetinių išteklių išsaugojimo ir selekcijos plėtros programą“, kurioje numatyti išsaugojimo būdai ir darbų apimtys atskiroms spygliuočių ir lapuočių medžių rūšims 2004 – 2013 m. laikotarpiui.
1 pav. Medynų atsikūrimo skatinamas, vykdant atvejinius kirtimus, šalinant traką, purenant dirvožemį Novos girininkijoje, Kazlų Rūdos miškų urėdijoje
7
1 lentelė. Miško genetinai ištekliai in situ
Botaninė rūšis Genetiniai draustiniai Sėkliniai medynai Rinktiniaimedžiai
Skaičius,vnt.
Plotas,ha
% nuo viso
rūšies užimamo
ploto
Skaičius,vnt.
Plotas,ha
% nuo viso
rūšies užimamo
ploto
Skaičius,vnt.
Paprastoji pušisPinus sylvestris L.
67 2354,2 0,43 51 473,2 0,04 306
Paprastoji eglėPicea abies (L.) H. Karst.
14 493,1 0,10 57 325,6 0,05 239
Paprastasis ąžuolasQuercus robur L.
30 342,7 1,16 21 367,7 0,74 290
Bekotis ąžuolasQuercus petraea (Matt.) Liebl.
1 6,7 0,18 - - - 39
Paprastasis uosisFraxinus excelsior L
7 239,8 0,69 - - - 34
JuodalksnisAlnus glutinosa (L.) Gaertn.
15 170,7 0,17 38 189,8 0,12 210
Karpotasis beržasBetula pendula Roth.
12 188,6 0,03 35 251,4 0,01 230
DrebulėPopulus tremula L.
4 45,6 0,09 - - - 139
Maumedžio rūšysLarix sp.
2 5,1 0,18 3 5,5 0,79 31
Mažalapė liepaTilia cordata Mill.
4 31,7 0,20 3 8,1 - 264
Raudonasis ąžuolasQuercus rubra L.
- - - 1 5,1 - -
Kalninė guobaUlmus glabra Huds.
- - - - - - 31
Paprastoji vinkšnaUlmus laevis Pall.
- - - - - - 42
Miškinė kriaušėPyrus pyraster (L.) Burgsd.
- - - - - - 33
Miškinė obelisMalus sylvestris (L.) Mill.
- - - - - - 27
Paprastasis skroblasCarpinus betulus L.
- - - - - - 20
BaltalksnisAlnus incana (L.) Moench.
- - - - - - 10
Iš viso 156 3808,2 - 209 1626,4 - 1945
% nuo bendro miškų ploto 0,24 0,05
8
1.1. Miško genetiniai draustiniai
Miško genetinis draustinis – apibrėžta teritorija, skirta ilgalaikiam genetiškai vertingų medžių populiacijų ar jų dalių išsaugojimui. Tai išskirtas ir įvertintas genetiniu – selekciniu požiūriu vertingas medynas, pasižymintis geru adaptyvumu, kokybe, kitais vertingais požymiais ir savybėmis. Medynai gali būti tiek gryni, tiek ir mišrūs, tačiau pastaruoju atveju – proporcingai didinamas genetinio draustinio plotas. Siekiama, kad medynai būtų įvairiaamžiai ir būtų didesnė augaviečių įvairovė. Miškuose prie privažiavimo vietos į genetinius draustinius (kelio, kvartalinės linijos ir kt.) pastatomi informaciniai ženklai, kuriuose nurodoma informacija apie draustinius (paskirtis, plotas, įsteigimo metai, trumpas aprašymas), o kampiniai ir kas 30 – 50 m (matomumo atstumu) prie ribos augantys medžiai 1,3 m aukštyje, išorinėje sklypo pusėje pažymimi baltų dažų puslankiais.
Genetinių draustinių paskirtis – ilgalaikis genofondo išsaugojimas bei jų naudojimas miško selekcijai bei dauginamajai medžiagai gauti. Tačiau plačiąja prasme genetinių išteklių išsaugojimo subpopuliacijų medynai naudojami šiems tikslams: reprezentantų atrankai genetiniams ištekliams išsaugoti ex situ ir selekcinių subpopuliacijų kūrimui, aukštos selekcinės vertės sėkloms gauti, moksliniams tyrimams, yra vertingų genų šaltiniu dabartinėms ir ateities selekcinėms programoms vykdyti. Genetiniai draustiniai taip pat naudojami ir medienos ar kitos miško produkcijos gavybai. Šiuo metu Lietuvos miškuose išskirti 156 pagrindinių medžių rūšių genetiniai
2 pav. Paprastosios pušies genetinis draustinis Braziūnų girininkijoje, Kazlų Rūdos miškų urėdijoje
9
draustiniai. Jie užima 3808,2 ha plotą (0,18 % nuo bendro miškų ploto). Daugiausia išskirta paprastosios pušies (67 vnt.) genetinių draustinių (2, 3 pav.), kurie užima 2354,2 ha plotą (0,43 % visų pušynų ploto). Taip pat išskirta: 14 paprastosios eglės, užimančios – 493,1 ha, (0,1 % viso eglynų ploto), 30 paprastojo ąžuolo, užimančio 342,7 ha (4 pav.),
1 bekočio ąžuolo (6,7 ha), 7 paprastojo uosio (239,8 ha), 15 juodalksnio (170,7 ha), 12 karpotojo beržo (118,6 ha), 4 drebulės (45,6 ha), 2 maumedžio (5,1 ha) ir 4 mažalapės liepos (31,7 ha) genetiniai draustiniai (2 lentelė). Miško lankytojams genetiniuose draustiniuose leidžiama grybauti, uogauti ir medžioti.
3 pav. Paprastosios pušies genetinis draustinis
4 pav. Paprastojo ąžuolo genetinis draustinis
10
2 lentelė. Miško genetiniai draustiniai
Urėdija Girininkija Kvartalai Plotas, ha
1 2 3 4
Paprastoji pušis
Alytaus Dzirmiškių 719 48,9
Alytaus Punios 22, 23, 40, 46 232,2
Alytaus Sudvajų 13, 14, 18 34,5
Alytaus Sudvajų 701, 702, 708 77,2
Alytaus Sudvajų 2, 6 9,8
Alytaus Sudvajų 34 9,9
Alytaus Sudvajų 19 3,3
Anykščių Mikierių 102,103 33,0
Druskininkų Latežerio 272 15,4
Druskininkų Latežerio 344, 362 17,4
Dubravos e. m. Kuro 40, 41 6,2
Dubravos e. m. Kuro 25, 33, 40 24,3
Dubravos e. m. Kuro 14 4,4
Dubravos e. m. Šilėnų 121 3,3
Dubravos e. m. Šilėnų 119 2,5
Ignalinos Vaišniūnų 89, 90, 91, 92, 102, 103, 112, 113, 117, 118, 119 355,6
Jurbarko Jūravos 55, 56, 75 16,8
Jurbarko Jūravos 19 17,3
Jurbarko Kalvelių 85, 86 53,0
Jurbarko Pašvenčio 43, 44 14,7
Jurbarko Pašvenčio 116 28,8
Jurbarko Viešvilės 167, 168 35,0
Kaišiadorių Vievio 11, 14 35,3
Kaišiadorių Vievio 86, 89 20,9
Kauno Vilkijos 8, 9 24,3
Kazlų Rūdos m. Braziūkų 26, 27 78,0
Kretingos Darbėnų 40 8,8
Kretingos Darbėnų 61 3,0
Kretingos Kartenos 51 2,7
Kretingos Mikoliškių 101 15,6
Kupiškio Šimonių 29, 40 50,3
Kuršėnų Pavenčių 32 11,0
Kuršėnų Pavenčių 54 13,6
Kuršėnų Tryškių 92 7,2
11
2 lentelės tęsinys
1 2 3 4
Mažeikių Kapėnų 45 4,2
Panevėžio Žaliosios 125 17,6
Prienų Meškapievio 17, 23, 31 150,0
Radviliškio Aukštelkų 22, 27 13,2
Radviliškio Aukštelkų 83 3,7
Raseinių Viduklės 54 16,2
Rokiškio Rokiškio 36, 38, 39 48,9
Šakių Šilagirio 45 33,0
Šakių Šilagirio 1, 2, 7 44,5
Šiaulių Kurtuvėnų 83 38,9
Šiaulių Kurtuvėnų 16, 27 31,4
Šilutės Pagėgių 17 6,2
Šilutės Švėkšnos 32 3,7
Švenčionėlių Labanoro 220, 221 25,9
Tauragės Batakių 128 3,7
Telšių Plungės 25 29,4
Tytuvėnų Kelmės 5, 8, 10, 11 102,3
Tytuvėnų Šiluvos 58, 68 47,2
Tytuvėnų Šiluvos 60, 62, 64 86,4
Trakų Žeronių 232 27,0
Trakų Žeronių 378 26,0
Valkininkų Tiltų 275 14,4
Valkininkų Tiltų 287 4,6
Varėnos Marcinkonių 218 9,0
Varėnos Marcinkonių 48 6,0
Varėnos Rudnios 634, 635 25,7
Veisiejų Ančios 4 22,3
Veisiejų Kapčiamiesčio 85 7,1
Veisiejų Veisiejų 48, 54 11,3
Vilniaus Lavoriškių 37 13,7
Vilniaus Sudervės 113 6,0
Zarasų Gražutės 75, 76, 94, 95, 109 122,0
Zarasų Salako 13, 21, 26, 29 38,5
Iš viso: 67 vnt. 2354,2
12
2 lentelės tęsinys
1 2 3 4
Paprastoji eglė
Alytaus Punios 46,47 56,6
Druskininkų Kabelių 252 6,8
Ignalinos Ignalinos 87,88 4,1
Ignalinos Ignalinos 19 3,8
Kretingos Mikoliškių 3 8,1
Radviliškio Pašušvio 77,78 15,7
Radviliškio Pašušvio 99,100,102 5,6
Rietavo Judrėnų 48 3,0
Šakių Šilagirio 27 3,8
Šalčininkų Šalčininkėlių 72 3,0
Telšių Varnių 30,31,34,35,36 237,7
Varėnos Merkio 11,13,14,15 58,8
Veisiejų Krosnos 27,28 39,5
Veisiejų Krosnos 9,11 46,6
Iš viso: 14 vnt. 493,1
Paprastasis ąžuolas
Alytaus Dzirmiškių 733 4,4
Alytaus Dzirmiškių 723 15,0
Alytaus Punios 717 13,8
Ignalinos Daugėliškio 7,9 11,0
Jurbarko Jūravos 93 1,1
Kauno Raudondvario 175 16,6
Kėdainių Josvainių 1,2 32,9
Kėdainių Josvainių 51 4,0
Kėdainių Kėdainių 290 9,5
Kėdainių Kėdainių 254, 255, 257 21,6
Kėdainių Labūnavos 24 8,8
Kėdainių Lančiūnavos 229, 235 26,0
Kėdainių Lančiūnavos 228, 233 15,7
Kretingos Kartenos 161 4,0
Kretingos Kartenos 161 4,5
Kretingos Kartenos 161 6,8
Kupiškio Alizavos 42 6,3
Panevėžio Gustonių 106 4,2
Panevėžio Gustonių 47 10,9
Radviliškio Aukštelkų 85 17,3
13
2 lentelės tęsinys
1 2 3 4
Radviliškio Šeduvos 101,106,107 20,9
Raseinių Paliepių 26 14,5
Šilutės Norkaičių 22 2,2
Šilutės Norkaičių 36,70 4,9
Šilutės Norkaičių 66 4,2
Šilutės Pagėgių 52 3,8
Šilutės Švėkšnos 64 10,1
Tytuvėnų Kelmės 41,42,43 42,5
Utenos Bijutiškio 74 2,8
Utenos Bijutiškio 73 2,4
Iš viso: 30vnt. 342,7
Paprastasis uosis
Biržų Biržų 58 9,1
Kėdainių Labūnavos 18 17,9
Kėdainių Labūnavos 3 13,2
Kuršėnų Paežerių 67 10,15,16
Pakruojo Žeimelio 43,44,45,48,49,51,52,55,56 174,6
Radviliškio Pašušvio 8 12,8
Šakių Gelgaudiškio 6,7 3,9
Iš viso: 7vnt. 239,8
Juodalksnis
Biržų Spalviškių 197 2,6
Kuršėnų Pažiužmėlių 14 9,2
Kuršėnų Pažiužmėlių 15 7,6
Kuršėnų Pažiužmėlių 30 6,8
Marijampolės Vilkaviškio 13,14 30,5
Panevėžio Žaliosios 228,229 10,6
Panevėžio Žaliosios 182 13,6
Panevėžio Žaliosios 201 10,1
Panevėžio Žaliosios 214 13,9
Panevėžio Žaliosios 201 8,7
Radviliškio Šeduvos 145 18,7
Raseinių Šapališkės 56 11,7
Šakių Gelgaudiškio 46,47 9,5
Tauragės Batakių 151 9,0
Telšių Kulių 63 8,2
Iš viso: 15vnt. 170,7
14
2 lentelės tęsinys
1 2 3 4
Drebulė
Biržų Latvelių 56 13,8
Kuršėnų Šaukėnų 105 16,7
Pakruojo Žeimelio 53 12,9
Rokiškio Juodupės 11 2,2
Iš viso: 4vnt. 45,6
Karpotasis beržas
Biržų Spalviškių 179 6,1
Ignalinos Tverečiaus 71 2,1
Kuršėnų Gedinčių 102 15,1
Kuršėnų Pažiužmėlių 134,135 18,7
Kuršėnų Ilgšilio 44,45 18,3
Panevėžio Naujamiesčio 16 5,0
Panevėžio Naujamiesčio 111 4,0
Raseinių Paliepių 4 8,3
Raseinių Šapališkės 27 7,4
Rietavo kaltanėnų 46 5,0
Rietavo Tverų 42 5,1
Šakių Gelgaudiškio 41 23,5
Iš viso: 12vnt. 118,6
Maumedžio rūšys
Alytaus Dzirmiškių 733 1,8
Prienų Balbieriškio 29 3,3
Iš viso: 2vnt. 5,1
Mažalapė liepa
Jurbarko Veliuonos 45 3,7
Jurbarko Veliuonos 52 5,3
Rokiškio Girios 7 2,8
Ukmergės Glitiškių 65,66 19,9
Iš viso: 4vnt. 31,7
Bekotis ąžuolas
Veisiejų Seirijų 25 6,7
Iš viso: 1vnt. 6,7
IŠ VISO: 156vnt. 3808,2
15
5 pa
v. M
iško
med
žių
rūši
ų ge
netin
ių iš
tekl
ių iš
saug
ojim
o in
situ
obj
ekta
i - g
enet
inia
i dra
ustin
iai L
ietu
voje
(200
8). (
A. P
liūra
)
16
Vienas našiausių medynų Lietuvoje – Degsnės maumedžio genetinis draustinis (6, 7 pav.). Šis Prienų urėdijoje Balbieriškio girininkijoje augantis medynas viename hektare yra sukaupęs 1237 m3 medienos. Per metus 1 hektare jis priaugina daugiau kaip 10 m3 medienos. Vidutinis medžių aukštis Degsnės miške – apie 42 m. Šiame medyne auga ir aukščiausias Lietuvoje medis (jo aukštis – 46 m).
6 pav. Našiausias Lietuvos medynas – Degsnės maumedynas
7 pav. Degsnės maumedžio genetinis draustinis
17
Unikalus yra vienintelės, į Lietuvos raudonąją knygą įrašytos medžių rūšies – bekočio ąžuolo (Quercus petraea Liebl.) – genetinis draustinis (Veisiejų miškų urėdija, Seirijų girininkija). Tai vienintelė bekočio ąžuolo augavietė mūsų respublikoje, S. Tuminausko pirmąkart aptikta 1954 m. Nors bekočio ąžuolo išplitimo šiaurinė riba kerta Lenkijos teritoriją, tačiau Trako miške auga ir sėkjmingai atsikuria šios rūšies ąžuolai. Bekočiai ąžuolai išsibarstę beveik visame Trako miške, tačiau didesni jų plotai yra centrinėje dalyje (70 ha). Čia jie auga ąžuolo giraitėmis. Pavienių medžių amžius siekia daugiau nei 150 metų. Vidutinis medyno amžius – 98 m., aukštis – 26 m, skersmuo – 32 cm. Šiuo metu Trako miške yra išskirtas 6,7 ha ploto bekočio ąžuolo genetinis draustinis ir atrinkti 39 rinktiniai medžiai.
Miškų instituto mokslininkų atlikti ąžuolų tyrimai Trako miške parodė, kad augančios greta viena kitos paprastojo ir bekočio ąžuolų rūšys natūraliai kryžminasi, todėl minėtame miške aptinkami šių rūšių hibridai.
8 pav. Bekočio ąžuolo genetinis draustinis Veisiejų urėdijoje Seirijų girininkijoje
9 pav. Miško genetinių išteklių, sėklų ir sodmenų tarnybos pareigūnai inventorizuoja bekočio ąžuolo genetinį draustinį
18
1.2. Miško sėkliniai medynai
Sėkliniai medynai – produktyvūs, geros kokybės medynai, skirti sėklų ruošai. Kartu jie atlieka ir miško genetinių išteklių išsaugojimo funkciją, nes atsikuria želiant arba dirbtinai atželdomi sodmenimis, išaugintais iš to paties motininio medyno sėklų. Atrenkant sėklinius medynus, pirmenybė teikiama savaiminės kilmės arba konkrečiame gamtiniame rajone gerai augantiems nevietinės kilmės, I–os ir tik išimtinais atvejais II–os selekcinės grupės medynams. Sėkliniai medynai atrenkami ne jaunesni, kaip pusamžiai, kad būtų galima aiškiai įvertinti jų tvarumą, produktyvumą, stiebų kokybę bei derėjimą (10 pav.).
Miške sėklinio medyno kampiniai ir kas 30 – 50 metrų prie ribos augantys medžiai 1,3 m aukštyje pažymimi baltų dažų puslankiais išorinėje sklypo pusėje. Ant sėklinio medyno kampinių medžių užrašomos raidės „SM“ (12 pav.).
Šiuo metu respublikoje yra 209 sėkliniai medynai, kurie užima 1626,4 ha plotą (0,05 % nuo bendro miškų ploto).Didžiausias bendras plotas yra paprastosios eglės sėklinių medynų (57 vnt., 325,6 ha). Išskirti 51 paprastosios pušies (473,2 ha), 21 paprastojo ąžuolo (367,7 ha), 38 juodalksnio (189,8 ha) (11 pav.), 35 karpotojo beržo (251,4 ha), 3 maumedžio rūšių (5,5 ha), 3 mažalapės liepos (8,1 ha) ir 1 raudonojo ąžuolo (5,1 ha) sėkliniai medynai (3 lentelė).
10 pav. Paprastojo ąžuolo sėklinis medynas Dubravos EMMU
19
3 le
ntel
ė. M
iško
sėkl
inia
i med
ynai
R
ūšis
Urė
dija
Pvn
t/ha
E vn
t/ha
Ąvn
t/ha
Jvn
t/ha
Bvn
t/ha
M
vnt/h
aL
vnt/h
aĄ
rvn
t/ha
Iš v
iso:
12
34
56
78
910
Aly
taus
1/10
,21/
9,1
1/41
,21/
2,9
1/8,
5-
-1/
5,1
6/77
,0
Any
kšči
ų4/
21,5
6/16
,01/
18,2
2/7,
43/
12,6
-1/
0,5
-17
/76,
2
Birž
ų-
1/11
,11/
11,3
1/2,
81/
22,9
--
-4/
48,1
Dru
skin
inkų
4/48
,9-
--
--
--
4/48
,9
Dub
ravo
s e.m
.5/
9,6
1/2,
91/
5,5
2/5,
2-
--
-9/
23,2
Igna
linos
1/3,
91/
4,0
-1/
2,5
1/7,
5-
--
4/17
,9
Jona
vos
2/35
,85/
22,9
-3/
17,3
1/3,
4-
--
11/7
9,4
Joni
škio
1/7,
92/
14,7
-1/
5,9
1/5,
6-
--
5/34
,1
Jurb
arko
7/60
,04/
10,5
-2/
7,7
--
--
13/7
8,2
Kai
šiad
orių
1/16
,8-
-1/
5,8
--
--
2/22
,6
Kau
no-
--
-1/
7,9
--
-1/
7,9
Kaz
lų R
ūdos
m.
-3/
17,7
1/2,
71/
8,3
--
--
5/28
,7
Kėd
aini
ų-
-3/
27,0
2/14
,0-
--
-5/
41,0
Kre
tingo
s-
3/9,
8-
1/2,
01/
5,6
1/2,
6-
-6/
20,0
Kup
iški
o-
1/3,
3-
1/2,
41/
3,4
--
-3/
9,1
Kur
šėnų
-1/
2,2
--
2/13
,6-
--
3/15
,8
Kur
šių
Ner
ijos N
P6/
46,5
--
1/2,
4-
--
-7/
48,9
Mar
ijam
polė
s-
3/35
,1-
1/8,
81/
12,6
--
-5/
56,5
Maž
eiki
ų1/
7,0
1/6,
7-
1/4,
11/
5,1
--
-4/
22,9
Nem
enči
nės
--
-1/
1,6
1/2,
0-
--
2/3,
6
Pakr
uojo
-1/
7,0
1/46
,01/
3,3
1/22
,8-
--
4/79
,1
20
3 le
ntel
ės tę
siny
s
12
34
56
78
910
Pane
vėži
o1/
5,1
1/6,
01/
11,1
1/3,
61/
6,5
--
-5/
32,3
Prie
nų4/
54,0
2/13
,42/
118,
01/
10,8
1/18
,7-
--
10/2
14,9
Rad
viliš
kio
-1/
2,7
--
1/5,
3-
--
2/8,
0
Ras
eini
ų-
-1/
10,2
2/29
,51/
5,5
1/1,
81/
7,0
-6/
54,0
Rie
tavo
--
1/8,
61/
2,3
--
--
2/10
,9
Rok
iški
o1/
6,5
3/7,
11/
3,2
1/1,
31/
13,2
--
-7/
31,3
Šaki
ų-
--
1/4,
11/
10,4
--
-2/
14,5
Šalč
inin
kų-
1/8,
9-
1/4,
01/
3,2
--
-3/
16,1
Šiau
lių-
1/3,
3-
1/11
,71/
5,2
--
-3/
20,2
Šilu
tės
2/13
,21/
1,0
-1/
5,4
1/1,
2-
--
5/20
,8
Šven
čion
ėlių
2/23
,0-
--
--
--
2/23
,0
Taur
agės
1/7,
81/
15,6
--
1/4,
6-
--
3/28
,0
Telš
ių-
1/4,
5-
1/4,
2-
--
-2/
8,7
Tytu
vėnų
-1/
16,3
-2/
5,4
--
--
3/21
,7
Trak
ų1/
5,6
3/29
,21/
5,5
-3/
9,9
--
-8/
50,2
Ukm
ergė
s-
2/9,
61/
28,1
1/3,
11/
5,6
1/1,
1-
-6/
47,5
Ute
nos
1/4,
32/
9,2
1/1,
3-
--
--
4/14
,8
Valk
inin
kų-
--
-1/
17,1
--
-1/
17,1
Varė
nos
--
--
--
--
-
Veis
iejų
4/79
,4-
--
--
--
4/79
,4
Viln
iaus
-2/
18,8
2/21
,3-
2/7,
0-
1/0,
6-
7/47
,7
Zara
sų1/
6,2
1/7,
0-
-1/
4,5
--
-3/
17,7
Iš v
iso:
51/4
73,2
57/3
25,6
21/3
67,7
38/1
89,8
35/2
51,4
3/5,
53/
8,1
1/5,
120
9/16
26,4
21
11 pav. Juodalksnio sėklinis medynas Jurbarko miškų urėdijoje
12 pav. Sėklinio medyno ribas ženklinantys medžiai pažymimi baltų dažų puslankiais išorinėje sklypo pusėje. Ant sėklinio medyno kampinių medžių užrašomos raidės „SM“, pastatomi informacionai stendai
22
1.3. Rinktiniai medžiai
Rinktiniai medžiai – gero produktyvumo bei sanitarinės būklės, vertingų ūkinių savybių medžiai, išsiskiriantys iš to paties amžiaus medžių, augančių vienodose aplinkos sąlygose.
Rinktiniai medžiai atrenkami pagal absoliutų ir santykinį įvertinimą pribręstančiuose ir brandžiuose (išimtinais atvejais – ir pusamžiuose) aukšto produktyvumo ir geriausiuose pagal fenotipinius požymius medynuose. Atrenkami individai išsiskiriantys iš visumos pagal atskirus požymius, kurie yra reikšmingiausi miško selekcijoje arba išsaugant genetinę įvairovę. Ypatingas dėmesys kreipiamas į stiebų kokybę, sveikatingumą bei derėjimą. Medynuose rinktiniai medžiai pažymimi balta juosta 1,3 m aukštyje ir užrašomas jam suteiktas numeris.
Nuo rinktinių medžių renkamos sėklos bei imamos šakelės skiepijimui. Skiepyti sodinukai naudojami sėklinių plantacijų, klonų rinkinių steigimui. Sėklos naudojamos miško sodinamajai medžiagai išauginti, o taip pat rinktinių medžių sėklinių palikuonių įvertinimui – miško bandomiesiems želdiniams veisti. Daugiausia atrinkta paprastosios pušies rinktinių medžių – 306. Taip pat šiuo metu yra išskirta 239 paprastosios eglės,
13 pav. Rinktiniai medžiai medynuose paženklinami baltų dažų juosta, užrašomas jiems suteiktas numeris
23
209 paprastieji ąžuolai (14 pav.), 39 bekočiai ąžuolai, 210 juodalksnių, 230 karpotųjų beržų (15 pav.), 34 paprastieji uosiai, 31 maumedis (14 pav.), 139 drebulės, 31 kalninė guoba, 42 vinkšnos, 33 miškinės kriaušės, 27 miškinės obelys, 20 skroblų, 10 baltalksnių ir 264 mažalapės liepos (15 pav.).
14 pav. Paprastojo ąžuolo ir maumedžio rinktiniai medžiai
15 pav. Mažalapės liepos ir karpotojo beržo rinktiniai medžiai Dubravos EMMU, Vaišydavos girininkijoje
24
4 le
ntel
ė. L
ietu
vos m
iškų
urė
dijo
se a
trin
kti r
inkt
inia
i med
žiai
Rin
ktin
ių m
edži
ų ki
ekis
pag
al rū
šis,
vnt.
Urė
dija
PE
ĄĄ
bD
JU
BL
MO
GK
šSb
Bt
VIš
vis
o
12
34
56
78
910
1112
1314
1516
1718
Aly
taus
261
194
14
209
84
Any
kšči
ų6
1515
812
2379
Birž
ų15
26
16
30
Dru
skin
inkų
1117
634
Dub
ravo
s e.m
.7
224
216
1100
144
2610
5
Igna
linos
1214
56
138
Jona
vos
26
65
202
41
Joni
škio
1511
65
37
Jurb
arko
134
104
637
Kai
šiad
orių
114
104
35
2360
Kau
no2
46
420
238
Kaz
lų R
ūdos
m.
152
64
74
38
Kėd
aini
ų12
8611
44
1410
141
Kre
tingo
s6
64
626
48
Kup
iški
o10
818
Kur
šėnų
25
514
26
Kur
šių
Ner
ijos N
P12
618
Mar
ijam
polė
s4
95
53
228
56
Maž
eiki
ų7
411
Nem
enči
nės
68
620
Pakr
uojo
37
304
115
60
25
4 le
ntel
ės tę
siny
s
12
34
56
78
910
1112
1314
1516
1718
Pane
vėži
o4
1229
55
122
92
787
Prie
nų51
120
52
2411
114
Rad
viliš
kio
1012
61
610
105
60
Ras
eini
ų3
114
610
34
Rie
tavo
44
8
Rok
iški
o19
44
1517
59
Šaki
ų16
310
718
256
Šalč
inin
kų1
17
41
14
Šiau
lių1
712
1232
Šilu
tės
192
126
615
60
Šven
čion
ėlių
208
28
Taur
agės
11
56
821
Telš
ių1
86
1025
Tytu
vėnų
24
54
15
Trak
ų7
34
25
21
Ukm
ergė
s6
324
616
165
Ute
nos
85
37
1134
Valk
inin
kų1
103
14
Varė
nos
1212
24
Veis
iejų
2417
393
2010
3
Viln
iaus
78
155
35
Zara
sų1
64
617
Iš v
iso:
306
239
290
3913
921
034
230
264
3127
3133
2010
4219
45
26
16 pav. Aukščiausias Lietuvos medis – 46 m aukščio maumedis Prienų urėdijoje, Balbieriškio girininkijoje
Daug rinktinių pušų auga Punios, Sudvajų, Prienų šiluose, Labanoro – Ažvinčių giriose, Šarkuose, Šilutės, Kazlų Rūdos ir Veisiejų miškuose. Rinktinių eglių daugiausiai atrinkta Labanoro – Ažvinčių giriose, Šalčininkų, Trakų bei Veisiejų miškuose. Ąžuolo rinktiniai medžiai susitelkę Kėdainių, Panevėžio bei Šilutės ir Marijampolės miškuose (4 lentelė). Pagrindinės miško medžių rūšys lentelėje žymimos tokiomis sutartinėmis raidėmis: P – paprastoji pušis; E – paprastoji eglė; Ą – paprastasis ąžuolas; Ąb – bekotis ąžuolas; D - drebulė; J – juodalksnis; U – paprastasis uosis; B – karpotasis beržas; L – mažalapė liepa; M – maumedžio rūšys; O – miškinė obelis; G – kalninė guoba; Kš – miškinė kriaušė; Sb – skroblas; Bt – baltalksnis; V – vinkšna.
Aptariant vertingiausius miško in situ genetinius išteklius, reikėtų paminėti ir šiuo metu nustatytus aukščiausius Lietuvos rinktinius medžius (16 pav., 5 lentelė).
27
5 lentelė. Aukščiausi rinktiniai medžiai
Rūšis Urėdija Girininkija Kv.Nr.
Skl.Nr.
Amžius,m.
Aukštis,m
Skersmuo,cm
Paprastoji pušis Pinus sylvestris
Alytaus Punios 3 7 160 43 62
Paprastoji eglė Picea abies
Alytaus Dzirmiškių 42 8 80 44 62
Paprastasis ąžuolas Quercus robur
Jurbarko Jūravos 93 10 110 37 44
Bekotis ąžuolas Quercus petraea
Veisiejų Seirijų 27 2 87 31 47
Paprastasis uosis Fraxinus excelsior
Marijampolės Buktos 69 3 115 36 67
Juodalksnis Alnus glutinosa
Biržų Latvelių 61 6 85 34 43
Karpotasis beržas Betula pendula
Biržų Spalviškių 179 1 50 34,5 35
Drebulė Populus tremula
Pakruojo Žeimelio 53 11 64 33,5 44
Maumedis Larix sp
Prienų Balbieriškio 29 1 150 46 59
Mažalapė liepa Tilia cordata
Kaišiadorių Būdos 288 4 90 34 67
Kalninė guoba Ulmus glabra
Rokiškio Girios 7 10 50 28 40
Paprastasis skroblas Campinus betulus
Kėdainių Pašušvio 49 1 95 31 53
28
2. Medžių grupės ir pavieniai medžiai
Medžių grupė – kartu augančių 3 ir daugiau medžių bendrija, užimanti ne didesnį kaip 3 arų plotą. Pavienis medis – pusę gamtinės brandos amžiaus pasiekęs medis, augantis per du savo aukščius nuo artimiausio medžio ar medyno. Medžių grupių ir pavienių medžių paskirtis – ilgalaikės genetinės medžiagos išsaugojimas ir panaudojimas selekcijos, dekoratyviniams, rekreaciniams, urbanistiniams, ekologiniams ar kitiems tikslams. Medžių grupes ir pavienius medžius priskirti augalų nacionaliniams genetiniams ištekliams per koordinacinius centrus gali siūlyti mokslo ir mokymo įstaigos, botanikos sodai, kitos institucijos bei įstaigos, savininkai ir valdytojai, visuomeninės organizacijos. Jų sąrašas pateikiamas Nuolatinei augalų nacionalinių genetinių išteklių komisijai ir turi būti suderintas su miškų bei dekoratyvinių augalų koordinaciniais centrais. Nuolatinė augalų nacionalinių genetinių išteklių komisija juos aprobuoja ir siūlo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai suteikti augalų nacionalinių genetinių išteklių statusą bei informaciją apie juos įtraukti į centrinę duomenų bazę. Medžių grupes bei pavienius medžius prižiūri ir saugo jų savininkai, valstybinės žemės naudotojai ar privačios žemės savininkai. Šiuo metu 643 šios grupės augalams yra suteiktas augalų nacionalinių genetinių išteklių statusas. Didžiąją šių medžių dalį sudaro svetimžemiai augalai, gerai augantys Lietuvos klimato sąlygomis. 84 iš jų yra savaiminės Lietuvos floros atstovai: 21 paprastasis ąžuolas (Quercus robur L.), 2 paprastosios eglės (Picea abies (L.) H.Kart.) (17 pav.), 15 juodalksnių (Alnus glutinosa (L.) Garetn), 2 europiniai kukmedžiai (Taxus baccata L.) (19 pav.), 42 mažalapės liepos (Tilia cordata Mill.), 2 paprastieji uosiai (Fraxinus excelsior L.), 1 paprastoji vinkšna (Ulmus laevis Pall.) (18 pav.) ir 27 paprastieji bukai (Fagus sylvatica L.), retai augantys mūsų miškuose. Yra ir retų medžių, kaip pavyzdžiui, gelsvažiedis tulpmedis (Liriodendron tulipifera L.) (20 pav.).
Kai medžių grupei ar pavieniam medžiui Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu suteikiamas augalų nacionalinių genetinių išteklių statusas, sudaromas medžių grupės ar pavienio medžio nustatytos formos pasas ir duomenys apie juos įrašomi į centrinę duomenų bazę. Medžių grupės ar pavienio medžio pasai įteikiami atitinkamoms rajono / miesto savivaldybėms bei savininkams, kurių teritorijoje yra augalas.
29
Šiame leidinyje pristatomi pavieniai medžiai, augantys savo natūraliose (savaiminėse) augavietėse – in situ: 15 juodalksnių, 2 paprastieji uosiai (Veisiejų dvaro parkas, Lazdijų rajonas), 15 papratųjų ąžuolų (Kauno ąžuolynas, Kaunas) ir 15 paprastųjų bukų (Kliošų miško parkas, Klaipėdos rajonas).
17 pav. Paprastosios eglės Jašiūnų dvaro parke, Šalčininkų rajone
18 pav. Paprastoji vinkšna V. Petkaus sodyboje Trepų k., Klaipėdos rajone
19 pav. Europinis kukmedis Vilniaus universiteto botanikos sode
20 pav. Gelsvažiedis tulpmedis Veliuonos dvaro parke, Jurbarko rajone
30
2.1. Juodalksniai ir paprastieji uosiai Veisiejų dvaro parke
Juodalksnis (Alnus glutinosa (L.) Gaertn.) – medžių rūšis paplitusi beveik visoje Europoje, išskyrus šiaurinę Skandinaviją. Lietuvoje juodalksnynai sudaro 6 % visų medynų. Medyne augančių medžių liemuo paprastai tiesus, mažai nulaibėjęs, gerai nusivalęs nuo šakų (21 pav.). Lapai atvirkščiai kiaušiniški, nelygiai iškirptomis (lyg iškąstomis) viršūnėmis, pleištiškai nusmailėjusiais pamatais. Lapų kraštai dvigubai dantyti, banguoti. Apatinėje lapo pusėje, gyslų kampuose, gerai matomi rusvi plaukeliai. Kuokeliniai žirginiai susitelkę po 3 – 6 vnt. Piesteliniai žirginiai susiformuoja ant tų pačių šakelių žemiau kuokelinių, lapų pažastyse po 3 – 5 vnt., nokdami medėja ir suformuoja nedidelį kankorėžėlį (22 pav.). Sėklos byra spalį – sausį.
Paprastasis uosis (Fraxinus excelsior L.) – paplitęs beveik visoje Europoje. Lietuva yra šiaurinėje rūšies arealo dalyje. Paprastasis uosis ilgaamžis – gyvena 200-300 metų.
Jų pumpurai išsprogsta palyginti vėlai – gegužės viduryje, kai būna sulapoję daugelis kitų medžių. Dėl to liaudyje uosis kartais vadinamas
21 pav. Veisiejų dvaro parko juodalksniai
22 pav. Juodalksnio lapai, žiedai ir konkorėžėliai su bręstančiomis sėklomis
31
medžiu snaudaliu (23 pav.). Lapai sudėtiniai, neporomis plunksniški. Lapkotis su vagele, plikas. Tik prie lapelių pagrindo kartais yra mažų balkšvų plaukelių. Lapeliai beveik bekočiai, lancetiški arba pailgai kiaušiniški. Žiedai smulkūs, be apyžiedžių, kuokštuose arba šluotelėse. Užmegzti vaisiai – sparnavaisiai. Sėklos prinoksta rugsėjo pabaigoje – spalio pradžioje ir ant šakelių išsilaiko per žiemą (24 pav.). Paprastasis uosis – šviesamėgis, nors jauni medeliai gali augti po medyno danga.
Iš visų Lietuvos medžių uosis yra reikliausias dirvožemiui: mėgsta karbonatinius, humusingus, drėgnus, glėjiškus priemolio dirvožemius ir yra tolerantiškas drėgmės pertekliui ar net užtvindymui, atsparus vėjams ir šalčiui, bet dažnai nukenčia nuo pavasarinių šalnų.
Lietuvoje yra daug senų, valstybės saugomų parkų, turinčių kultūrinę, architektūrinę bei dendrologinę vertę. Veisiejų dvaras yra vienas seniausių dvarų Lietuvoje. Čia jau XV a. buvo įkurtas karališkasis dvaras. Parko įkūrėjas – Lietuvos didysis etmonas Mykolas Masalskis. Jo iniciatyva šalia jau 1743-1745 m. stovėjusių puošnių, „U“ raidės formos dvaro rūmų buvo įveistas parkas ir sodas. Vieta parkui buvo parinkta pietinėje Veisiejų miesto dalyje, Ančios ežero šiaurinėje pakrantėje, tarp dvaro rūmų ir ežero. XIX a. parkas pertvarkytas į peizažinį. Tai padarė jau kiti savininkai – kunigaikščiai Oginskiai.Tokių parkų pagrindinis bruožas – išryškinta vietos gamta. Juose natūralus reljefas lieka iš esmės nepakeistas. Pasak Juozo Vydūno atsiminimų (1983.01.04), esančių dabartiniame Veisiejų regioninio parko direkcijos archyve, parką vaismedžių sodas dalijo į dvi dalis. Rytinėje parko dalyje paviršius aukštesnis ir buvo daugiau sodintų medžių: kaštonų,
23 pav. Veisiejų dvaro parko paprastasis uosis, esantis ir vietinės reikšmės gamtos paminklas
24 pav. Bręstančios paprastojo uosio sėklos
32
liepų ir daug alyvų. Svarbus šios parko dalies elementas – ratu susodinta 21 mažalapė liepa. Šiame liepų rate seniau buvo pavėsinė. Dabar liepos, kurių amžius apie 200 metų, supa šokių aikštelę. Jos – kandidatės augalų nacionalinių išteklių statusui. Vakarinėje parko dalyje žemė drėgnesnė. Čia, natūralioje augavietėje augo lapuočiai medžiai. Iš jų dabar in situ auga 15 juodalksnių ir 2 paprastieji uosiai, turintys augalų nacionalinių genetinių išteklių statusą (25 pav.). Juodalksnių ir paprastųjų uosių aukštis, skersmuo / apimtis ir geografinės koordinatės pateiktos 6 lentelėje. Matosi, kad juodalksniai yra daugiau, kaip 30 metrų aukščio ir dauguma jų įspūdingos kamieno apimties. Parko pietinėje dalyje, ant Ančios ežero kranto, ošia didingas šio parko senbuvis – paprastasis uosis (23 pav.), kuriam ne tik suteiktas augalų nacionalinių genetinių išteklių statusas, bet jis yra paskelbtas vietinės reikšmės gamtos paminklu.
Šio uosio aukštis 31 m, kamieno apimtis siekia net 520 cm, diametras – 165 cm. Kitas uosis, schemoje (25 pav.) ir 6 lentelėje pažymėtas 17 numeriu, taip pat yra Nuolatinės augalų nacionalinių išteklių komisijos aprobuotas ir pasiūlytas augalų nacionalinių genetinių ištekių statuso suteikimui.
25 pav. Veisiejų dvaro parko pavieniai medžiai ir medžių grupės: 1-15 juodalksniai; 16-17 paprastieji uosiai; 18 – medžių grupė (21 mažalapė liepa)
33
6 le
ntel
ė. V
eisi
ejų
dvar
o pa
rko
juod
alks
nių
ir p
aras
tųjų
uos
ių a
ukšt
is, k
amie
no sk
ersm
uo /
apim
tis
ir a
ugav
ietė
s geo
grafi
nės k
oord
inat
ės
Eilės Nr.
Aug
alo
pava
dini
mas
lie
tuvi
škai
/loty
nišk
aiN
umer
is
cent
rinėj
e du
omen
ų ba
zėje
Sker
smuo
/A
pim
tis,
cm
Auk
štis
, m
Geo
grafi
nėpl
atum
a,la
ipsn
is/m
in./s
ek.
Geo
grafi
nė
ilgum
a,la
ipsn
is/m
in./s
ek.
Auk
štis
vi
rš jū
ros
lygi
o,m
1Ju
odal
ksni
s/ A
lnus
glu
tinos
a (L
.) G
aret
nA
GB
0008
2PV
83 /
260
3054
°05′
54′′N
023°
41′2
6′′E
106
2Ju
odal
ksni
s/ A
lnus
glu
tinos
a (L
.) G
aret
nA
GB
0007
7PV
80 /
250
3154
°05′
54′′N
023°
41′2
4′′E
108
3Ju
odal
ksni
s/ A
lnus
glu
tinos
a (L
.) G
aret
nA
GB
0007
9PV
91 /
285
3254
°05′
55′′N
023°
41′2
6′′E
108
4Ju
odal
ksni
s/ A
lnus
glu
tinos
a (L
.) G
aret
nA
GB
0007
8PV
57 /
180
3354
°05′
55′′N
023°
41′2
5′′E
108
5Ju
odal
ksni
s/ A
lnus
glu
tinos
a (L
.) G
aret
nA
GB
0007
6PV
63 /
199
3254
°05′
56′′N
023°
41′2
5′′E
108
6Ju
odal
ksni
s/ A
lnus
glu
tinos
a (L
.) G
aret
nA
GB
0008
0PV
73 /
230
3254
°05′
54′′N
023°
41′2
5′′E
107
7Ju
odal
ksni
s/ A
lnus
glu
tinos
a (L
.) G
aret
nA
GB
0008
1PV
68 /
215
3254
°05′
56′′N
023°
41′2
4′′E
108
8Ju
odal
ksni
s/ A
lnus
glu
tinos
a (L
.) G
aret
nA
GB
0008
3PV
76/
238
3154
°05′
56′′N
023°
41′2
6′′E
109
9Ju
odal
ksni
s/ A
lnus
glu
tinos
a (L
.) G
aret
nA
GB
0009
0PV
58/
183
3354
°05′
57′′N
023°
41′2
5′′E
110
10Ju
odal
ksni
s/ A
lnus
glu
tinos
a (L
.) G
aret
nA
GB
0008
9PV
112
/ 352
3454
°05′
54′′N
023°
41′2
4′′E
114
11Ju
odal
ksni
s/ A
lnus
glu
tinos
a (L
.) G
aret
nA
GB
0008
4PV
68/
215
3154
°05′
55′′N
023°
41′2
3′′E
115
12Ju
odal
ksni
s/ A
lnus
glu
tinos
a (L
.) G
aret
nA
GB
0008
5PV
67/
210
3354
°05′
56′′N
023°
41′2
2′′E
116
13Ju
odal
ksni
s/ A
lnus
glu
tinos
a (L
.) G
aret
nA
GB
0008
6PV
69/
218
3154
°05′
53′′N
023°
41′3
4′′E
113
14Ju
odal
ksni
s/ A
lnus
glu
tinos
a (L
.) G
aret
nA
GB
0008
7PV
52 /
162
2154
°05′
55′′N
023°
41′4
0′′E
111
15Ju
odal
ksni
s/ A
lnus
glu
tinos
a (L
.) G
aret
nA
GB
0008
8PV
39 /
123
3054
°05′
56′′N
023°
41′4
0′′E
112
16U
osis
pap
rast
asis
/ Fra
xinu
s exc
elsi
or L
.A
GB
0020
4PV
165
/ 520
3154
°05′
54′′N
023°
41′2
8′′E
111
17U
osis
pap
rast
asis
/ Fra
xinu
s exc
elsi
or L
.-
99 /
310
3554
°05′
55′′N
023°
41′3
0′′E
112
34
2.2. Paprastieji ąžuolai Kauno Ąžuolyne
Paprastasis ąžuolas (Quercus robur L.) – paplitęs beveik visoje Europoje (26 pav.). Lietuvoje ąžuolynai sudaro apie 1,8 % visų miškų.
Paprastasis ąžuolas – ilgaamžis Lietuvos medis. Derėti pradeda vidutiniškai po 50 – 60 metų, o pavieniui augantys medžiai po 20 – 25 metų. Ąžuolo lapai trumpakočiai, pailgi, atvirkščiai kiaušiniški, plunksniškai skiautėti, su lygiakraštėmis poromis įvairiai išsilankščiusių nevienodo dydžio ir formos bukų skiaučių. Žirginiai (kuokeliniai žiedynai) nusvirę, sudaryti iš 10 ir daugiau gelsvai žalių žiedų (27 pav.). Moteriškieji (piesteliniai žiedynai) susidaro pavasarinių uglių viršūnėse ir lapų pažastyse, pavieniai, statūs, kolbutės pavidalo, turi šešiaskiautį rausvais pakraščiais ir plaukuotą apyžiedį. Vaisiai
– pailgai kiaušiniškos, iki 3,5 cm ilgio ir 2 cm skersmens gilės su dygliuku viršūnėje ir lygiakrašte gožele ties pamatu (28 pav.). Gilės prinoksta rugsėjį – spalį ir tuojau nukrinta, ypač po šalnų. Paprastasis ąžuolas bene reikliausias dirvožemiui (po uosinių ir guobinių). Jis gerai tarpsta vidutinio derlingumo, turinčiuose daug azoto, nemažai kalio, kalcio ir magnio giliuose priemoliuose ir priesmėliuose. Augalas mažai reiklus oro drėgmei, lengvai išgyvena sausras, bet nepakenčia viršūnės užtemdymo. Anot miškininkų, jis „mėgsta augti su kailiniais, bet be kepurės“. Ąžuolas Lietuvoje labai gerbiamas medis. Dar nuo senų laikų išlikęs paprotys ąžuolo
lapų vainiku pagerbti iškilius žmones.
Kauno ąžuolynas – natūralių lapuočių miškų, kuriais viduramžiais buvo turtinga Lietuva, likutis (Aplinkosaugos informacijos centro lankstinukas „Kauno Ąžuolyno praeitis ir
26 pav. Garbaus amžiaus AGB0001PV paprastasis ąžuolas Ąžuolyno parke
27 pav. Paprastojo ąžuolo žirginiai
28 pav. Nokstančios parastojo ąžuolo gilės
35
nūdiena“). Tais laikais Kauno ąžuolynai jungėsi su Varluvos, Karmėlavos, Rumšiškių ir Kaišiadorių giriomis. Šiuo metu yra išlikęs 78 ha pagrindinis Ąžuolyno parkas Žaliakalnyje ir 39,8 ha Aukštuose Šančiuose. Nuo XX amžiaus Ąžuolynas tvarkomas kaip parkas (29 pav.). 1986 metais Ąžuolyno parkas buvo paskelbtas respublikinės reikšmės gamtos paminklu. Šiuo metu parkas yra išperkamoje valstybinėje žemėje ir priskirtas II grupės specialios paskirties miškų B rekreacinių miškų pogrupiui. Didesnė parko dalis – ąžuolynai. Tarp ąžuolų vyrauja seni 100 – 320 metų ąžuolai (26 pav.). Penkiolikai Ąžuolyno ąžuolų yra suteiktas augalų nacionalinių genetinių išteklių statusas. Minėti ąžuolai auga parko dalyje apribotoje stadiono, Vydūno alėjos ir Radvilėnų plento (29 pav.). Paprastųjų ąžuolų, pripažintų augalų nacionaliniais genetiniais ištekliais išsidėstymas minėtoje Ąžuolyno parko dalyje parodytas 30 paveiksle. Jų aukščio, kamieno parametrai bei augavietės koordinatės pateikiamos 7 lentelėje. Kaip matome jų aukštis siekia 23-30 metrų, o kamieno skersmuo yra nuo 101 iki 161 cm.
29 pav. Ąžuolyno planas
36
30 pav. Paprastųjų ąžuolų, pripažintų augalų nacionaliniais genetiniais ištekliais, išsidėstymas Ąžuolyno parke
37
7 le
ntel
ė. Ą
žuol
yno
park
o pa
rast
ųjų
ąžuo
lų a
ukšt
is,
kam
ieno
ske
rsm
uo /
api
mtis
ir
auga
viet
ės
geog
rafin
ės k
oord
inat
ės
Eilės Nr.
Aug
alo
pava
dini
mas
lie
tuvi
škai
/loty
nišk
aiN
umer
is
cent
rinėj
e du
omen
ų ba
zėje
Sker
smuo
/A
pim
tis,
cm
Auk
štis
, m
Geo
grafi
nėpl
atum
a,la
ipsn
is/m
in./s
ek.
Geo
grafi
nė
ilgum
a,la
ipsn
is/m
in./s
ek.
Auk
štis
vi
rš jū
ros
lygi
o,m
1Ą
žuol
as p
apra
stas
is /
Que
rcus
robu
r L.
AG
B00
001P
V15
6/48
922
54°5
4′07
.3″N
023°
56′5
0.0″
E74
2Ą
žuol
as p
apra
stas
is /
Que
rcus
robu
r L.
AG
B00
002P
V12
6/ 3
9426
54°5
4′00
.0″N
023°
56′5
7.7″
E73
3Ą
žuol
as p
apra
stas
is /
Que
rcus
robu
r L.
AG
B00
003P
V13
2/ 4
1323
54°5
3′56
.6″N
023°
56′5
7.9″
E72
4Ą
žuol
as p
apra
stas
is /
Que
rcus
robu
r L.
AG
B00
004P
V10
9/ 3
4127
54°5
3′58
.7″N
023°
56′5
3.9″
E75
5Ą
žuol
as p
apra
stas
is /
Que
rcus
robu
r L.
AG
B00
005P
V11
5/ 3
6023
54°5
3′54
.9″N
023°
56′5
2.6″
E73
6Ą
žuol
as p
apra
stas
is /
Que
rcus
robu
r L.
AG
B00
006P
V10
1/ 3
1627
54°5
3′55
.0″N
023°
56′4
6.2″
E79
7Ą
žuol
as p
apra
stas
is /
Que
rcus
robu
r L.
AG
B00
007P
V12
4/ 3
8827
54°5
3′55
.8″N
023°
56′4
4.5″
E78
8Ą
žuol
as p
apra
stas
is /
Que
rcus
robu
r L.
AG
B00
008P
V11
0/ 3
4628
54°5
3′57
.5″N
023°
56′4
5.3″
E79
9Ą
žuol
as p
apra
stas
is /
Que
rcus
robu
r L.
AG
B00
009P
V10
4/ 3
2530
54°5
3′57
.5″N
023°
56′3
4.9″
E78
10Ą
žuol
as p
apra
stas
is /
Que
rcus
robu
r L.
AG
B00
010P
V11
5 /3
6125
54°5
4′00
.4″N
023°
56′4
3.4″
E83
11Ą
žuol
as p
apra
stas
is /
Que
rcus
robu
r L.
AG
B00
011P
V15
0/ 4
6525
54°5
3′56
.6″N
023°
56′3
7.6″
E78
12Ą
žuol
as p
apra
stas
is /
Que
rcus
robu
r L.
AG
B00
012P
V13
2/ 4
1324
54°5
4′03
.3″N
023°
56′4
0.6″
E77
13Ą
žuol
as p
apra
stas
is /
Que
rcus
robu
r L.
AG
B00
013P
V16
1/ 5
0525
54°5
4′09
.5″N
023°
56′4
0.6″
E80
14Ą
žuol
as p
apra
stas
is /
Que
rcus
robu
r L.
AG
B00
014P
V12
7/ 4
0023
54°5
4′06
.6″N
023°
56′3
6.6″
E78
15Ą
žuol
as p
apra
stas
is /
Que
rcus
robu
r L.
AG
B00
015P
V12
4/ 3
8825
54°5
3′53
.7″N
023°
56′2
9.1″
E71
38
2.3. Paprastieji bukai Kliošų miško parke
Paprastasis bukas (Fagus sylvatica L.) – paplitęs Europoje nuo pietinės Didžiosios Britanijos ir pietinės Švedijos iki Pirėnų, visoje Vidurio
Europoje iki Ukrainos ir Balkanų. Lietuvoje nuo seno auginamas parkuose ir retai auga miškuose Tai medžiai skėstašake, medynuose aukštai pakilusia, plona, sidabriškai pilka ir lygia laja. Jų lapai ovalūs, smailėjantys, lygiais ar truputį dantytais ir banguotais kraštais, plačiai pleištišku pamatu, odiški, ryškiai žalios spalvos (31 pav.). Rudenį lapai gelsvai oranžiniai. Žydi lapojant,
gegužės mėnesį. Riešutėliai prinoksta rugsėjo pabaigoje – spalio mėnesį ir pradeda kristi, ypač po pirmųjų šalnų. Paprastieji bukai auga lėtai ir derėti pradeda 30 – 40 metais. Gerai tarpsta drėgname pajūriniame klimate ir yra neatsparūs šalčiui. Kliošų miško parko adresas – Kliošų kaimas, Priekulės seniūnija, Klaipėdos rajonas. Parko plotas tik 12 ha. Jį, kaip peizažinį miško parką, Minijos upės vingyje XIX amžiuje įkūrė dvarininkas Sperberis. Nuo 1958 m. parkas pradėtas saugoti valstybės, o 1986 m. jis paskelbtas vietinės reikšmės gamtos paminklu. Kliošų parke auga visas bukų medynas, kuriame
31 pav. Paprastojo buko lapai ir goželėje nokstantys vaisiai
32 pav. Paprastieji bukai miško parke 33 pav. Augalų genų banko direktorius doc. dr. B. Gelvonauskis ir Klaipėdos universiteto doc. dr. R. Nekrošienė inventorizuoja storiausią Kliošų miško parko buką
39
aptinkami didžiausių matmenų paprastieji bukai Lietuvoje (32 pav.). Tai didžiausia parko vertybė. 15 paprastųjų bukų suteiktas augalų nacionalinių genetinių išteklių statusas. Dauguma jų auga pietinėje miško parko dalyje ir keturi šiaurvakarinėje (33 pav.). Visi jie inventorizuoti, išmatuotas aukštis, skersmuo bei pažymėtos geografinės koordinatės augavietėje (8 lentelė). Didžiausias iš jų yra 38 metrų aukščio ir 129 cm skersmens (34 pav.).
34 pav. Paprastųjų bukų išsidėstymas Kliošų miško parke
40
8 le
ntel
ė. K
liošų
miš
ko p
arko
pap
rast
ųjų
bukų
auk
štis
, kam
ieno
ske
rsm
uo /
apim
tis ir
aug
avie
tės
geog
rafin
ės k
oord
inat
ės
Eilės Nr.
Aug
alo
pava
dini
mas
lie
tuvi
škai
/ lo
tyni
škai
Num
eris
ce
ntrin
ėje
duom
enų
bazė
je
Sker
smuo
/A
pim
tis,
cm
Auk
štis
, m
Geo
grafi
nėpl
atum
a,la
ipsn
is/m
in./s
ek.
Geo
grafi
nė
ilgum
a,la
ipsn
is/m
in./s
ek.
Auk
štis
vi
rš jū
ros
lygi
o,m
1B
ukas
pap
rast
asis
/ Fa
gus s
ylva
tica
L.A
GB
0004
7PV
115
/ 360
2555
°32′
27.8
″N02
1°19
′46.
5″E
15
2B
ukas
pap
rast
asis
/ Fa
gus s
ylva
tica
L.A
GB
0004
7PV
106
/ 332
3155
°32′
27.8
″N02
1°19
′47.
5″E
12
3B
ukas
pap
rast
asis
/ Fa
gus s
ylva
tica
L.A
GB
0004
7PV
103
/ 322
3355
°32′
27.7
″N02
1°19
′49.
1″E
14
4B
ukas
pap
rast
asis
/ Fa
gus s
ylva
tica
L.A
GB
0004
7PV
80 /
251
3255
°32′
27.9
″N02
1°19
′49.
2″E
15
5B
ukas
pap
rast
asis
/ Fa
gus s
ylva
tica
L.A
GB
0004
7PV
98 /
308
3255
°32′
28.8
″N02
1°19
′49.
9″E
11
6B
ukas
pap
rast
asis
/ Fa
gus s
ylva
tica
L.A
GB
0004
7PV
98 /
308
3355
°32′
29.2
″N02
1°19
′50.
6″E
12
7B
ukas
pap
rast
asis
/ Fa
gus s
ylva
tica
L.A
GB
0004
7PV
98 /
309
2655
°32′
28.0
″N02
1°19
′50.
7″E
13
8B
ukas
pap
rast
asis
/ Fa
gus s
ylva
tica
L.A
GB
0004
7PV
106
/ 332
3155
°32′
27.6
″N02
1°19
′52.
6″E
12
9B
ukas
pap
rast
asis
/ Fa
gus s
ylva
tica
L.A
GB
0004
7PV
87 /
273
3055
°32′
28.8
″N02
1°19
′48.
1″E
8
10B
ukas
pap
rast
asis
/ Fa
gus s
ylva
tica
L.A
GB
0004
7PV
75 /
235
3355
°32′
29.0
″N02
1°19
′44.
4″E
7
11B
ukas
pap
rast
asis
/ Fa
gus s
ylva
tica
L.A
GB
0004
7PV
96 /
303
2755
°32′
37.1
″N02
1°19
′35.
8″E
10
12B
ukas
pap
rast
asis
/ Fa
gus s
ylva
tica
L.A
GB
0004
7PV
102
/ 320
3155
°32′
30.1
″N02
1°19
′40.
4″E
8
13B
ukas
pap
rast
asis
/ Fa
gus s
ylva
tica
L.A
GB
0004
7PV
74 /
232
3155
°32′
36.0
″N02
1°19
′34.
9″E
7
14B
ukas
pap
rast
asis
/ Fa
gus s
ylva
tica
L.A
GB
0004
7PV
83 /
260
3255
°32′
36.3
″N02
1°19
′34.
3″E
6
15B
ukas
pap
rast
asis
/ Fa
gus s
ylva
tica
L.A
GB
0004
7PV
129
/ 405
3855
°32′
37.3
″N02
1°19
′35.
2″E
9
41
3. Vaistinių ir aromatinių augalų genetiniai ištekliai in situ
Vaistiniai augalai – tai biologiškai veiklias medžiagas kaupiantys ir gydomosiomis savybėmis pasižymintys augalai. Augalai, sintetinantys eterinius aliejus ir kitas kvapias medžiagas, vadinami aromatiniais. Šie augalai pagerina maisto kvapą ir skonį, žadina apetitą, dauguma yra dekoratyvūs, medingi, vaistiniai, o jų eteriniai aliejai vartojami parfumerijos, kosmetikos, konditerijos, farmacijos pramonėje.
Vaistinius ir aromatinius augalus savo reikmėms žmonės naudoja nuo neatmenamų laikų. Šiuo metu tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje pastebima grįžimo prie gydymosi augaliniais vaistais tendencija. Manoma, kad augalinės kilmės vaistai yra pranašesni už sintetinius, jų veikimas lėtesnis ir silpnesnis, jie gali būti vartojami profilaktiškai, turi mažesnį šalutinį poveikį. Augalų gydomosios savybės priklauso nuo to, kiek ir kokių veikliųjų medžiagų jie sukaupia. Atliekant vaistinių augalų tyrimus, atrandama vis naujų jų savybių, aptinkama junginių, kurie ateityje gali būti naudojami vaistams gaminti. Nežiūrint didelių farmacijos pramonės pasiekimų, didelė dalis augalinės žaliavos vis dar renkama natūraliose augavietėse.
35 pav. Vaistinius augalus savo reikmėms žmonės renka nuo neatmenamų laikų
42
Remiantis statistikos duomenimis, Lietuvoje vaistinių ir uoginių augalų sąžalynai užima 197754 ha, uogynai dengia 140337 ha, vaistinių augalų sąžalynai – 57417 ha. Didžiausius plotus užima mėlynynai (47 % visų uogynų ploto), bruknynai sudaro 15 %, avietynai 11 %. Nemažus plotus sudaro lazdynynai (18 %). Iš vaistinių augalų didžiausius plotus užima kadagių, šaltekšnių ir pataisų sąžalynai. 2007 m. duomenimis Lietuvoje vaistažolių supirkta 12,5 t, miško uogų ir vaisių – 1273 t. Didžiausią supirktų uogų dalį sudaro mėlynės – 1243,8 t.
Pagal biologines ypatybes bei vaistinės žaliavos išteklius Lietuvoje augančius vaistinius augalus galima suskirstyti į tris grupes. Pirmajai grupei priskiriami plačiai paplitę augalai, tokie kaip: paprastoji kraujažolė (Achillea millefolium L.), šilinis viržis (Calluna vulgaris L.), gudobelė (Crataegus L. spp.), dirvinis asiūklis (Equisetum arvense L.), pelkinė vingiorykštė (Filipendula ulmaria L.), paprastoji žemuogė (Fragaria vesca L.), paprastoji jonažolė (Hypericum perforatum L.), paprastoji avietė (Rubus idaeus L.), didžioji dilgėlė (Urtica dioica L.) ir kt. Racionaliai šiuos augalus renkant gamtoje, jų ištekliai neturėtų nukentėti.
5% 3%
18%
10%
9%22%
23%
1% 5% 0,4% 0,4%
0,2%1%2%
Meškauogė Arctostaphylos uva-ursi Pakalnutė Convallaria majalisČiobrelis Thymus serpyllum Viržis Calluna vulgarisGailis Ledum palustre Dilgėlė Urtica dioicaJonažolė Hypericum perforatum Pupalaiškis Menyanthes trifoliataIslandinė kerpena Cetraria islandica Kadagys Juniperus comunisŠaltekšnis Frangula alnus Šermukšnis Sorbus aucupariaVaistinis pataisas Lycopodium clavatum Kiti vaistiniai augalai
36 pav. Vaistinių augalų sąžalynų plotų procentinis pasiskirstymas Lietuvoje
43
Antrai grupei priskiriami augalai, kurių ištekliai nedideli, tačiau jie gali būti introdukuoti ir sėkmingai auginami. Negausūs antros grupės augalų ištekliai saugomi gamtinėse jų augavietėse. Šie augalai renkami ir saugomi sėklų bankuose, lauko kolekcijose bei yra pagrindas selekcinių donorų atrankai. Svarbiausios šios grupės rūšys: miltinė meškaugė (Arctostaphyllos uva-ursi (L.) Spreng.), didžioji varnalėša (Arctium lappa L.), vaistinė šventagaršvė (Angelica archangelica L.), smėlyninis šlamutis (Helichrysum arenarium L.), paprastasis raudonėlis (Origanum vulgare L.), pavasarinė raktažolė (Primula veris L.), paprastasis čiobrelis (Thymus serpyllum L.) ir kt.
Trečios grupės augalai auga tik tam tikrose buveinėse, jų gamtiniai resursai maži. Tai balinis ajeras (Acorus calamus L.), kalninė arnika (Arnica montana L.), skėtinė širdažolė (Centaurium erythraea Rafn.), melsvasis gencijonas (Gentiana cruciata L.) ir kt. Dauguma šios grupės augalų yra reti, jų išlikimui įtakos turi augaviečių stabilumas. Šių augalų introdukcija sudėtinga ir vykdoma mokslinių tyrimų lygmenyje. Lietuvos raudonojoje knygoje yra 33 vaistinių augalų rūšys, kurių bet kokį rinkimą draudžia Saugomų gyvūnų, augalų, grybų rūšių ir bendrijų įstatymas.
Vaistinių augalų rinkimą ir jų panaudojimą reglamentuoja dabar galiojanti Laukinės augalijos išteklių naudojimo tvarka, Saugomų teritorijų, Laukinės augalijos įstatymai. Laukinės augalijos įstatymo Valstybinis registras nurodo ribojamų rinkti augalų sąrašą.
10,9%
7,3%
18,4%
15,1%
45,7%
2,2%
0,4%
Avietė Rubus idaeus Bruknė Vaccinium vitis-idaea Mėlynė Vaccinium myrtilius Žemuogė Fragaria vescaSpanguolė Oxycoccus palustris Vaivoras Vaccinium uliginosumLazdynas Corylus avellana
37 pav. Uoginių augalų sąžalynų plotų procentinis pasiskirstymas Lietuvoje
44
Miškų buveinės, kuriose randama daug vaistinių ir uoginių augalų rūšių yra svarbūs augalų genetinių išteklių in situ saugojimo objektai. Tarp labiausiai pažeidžiamų yra miškų ekosistemų augalų populiacijos, nes jos labai priklauso nuo miškininkystės veiklos. Lietuvos miškų statistikos duomenimis, 2004 m. miško žemės plotas buvo 2069,1 tūkst. ir užėmė 31,7 % šalies teritorijos. Įvairių šalies vietovių miškingumas nevienodas. Nemažai vaistinių ir aromatinių augalų rūšių auga pievose. Lietuvoje šiuo metu mažai likę natūralių pievų, todėl kai kurie retieji pievų augalai nyksta itin sparčiai. Prieš kelis dešimtmečius nuolat šienaujamos šlaitų ir pamiškių nedidelės pievelės, pasikeitus ūkininkavimo tradicijoms, nyksta – apauga krūmais, aukštomis žolėmis. Nebenaudojamų pievų vietoje gali susiformuoti krūmynai ar miško jaunuolynai.
Vaistinių ir aromatinių augalų genetinių išteklių išsaugojimui išskiriami sėkliniai (genetiniai) sklypai. Jie skirti ilgalaikiam genetinės medžiagos išsaugojimui in situ ir jos panaudojimui selekcijos, sukultūrinimo tikslams. Chemines ar biologiškai aktyvias medžiagas in situ saugomų augalų genetinių išteklių teritorijose naudoti galima tik tuo atveju, jei šios medžiagos nekenkia augalų genetiniams ištekliams. Išskiriant vaistinių ir aromatinių augalų sklypus natūroje, vadovaujamasi šiais kriterijais: tikslinių rūšių skaičius, išteklių kiekis ir išskirtinės savybės, sklypo padėtis fizinių geografinių sąlygų atžvilgiu, sklypo ribų aiškumas. Sudarant tikslinių rūšių sąrašą, remiamasi šiais pagrindiniais kriterijais: rūšies socialinė – ekonominė reikšmė (naudojimo populiarumas), išteklių gausumas ir fenotipinė bei genetinė įvairovė, populiacijų plotas bei tankis. Atskirais atvejais taip pat atsižvelgiama į tokius kriterijus, kaip biologiškai aktyvių medžiagų rodikliai, produktyvumas, atsparumas ligoms bei kenkėjams, pažintinė mokslinė bei kultūrinė istorinė vertė.
Atrinkti vaistinių ir aromatinių augalų sėkliniai (genetiniai) sklypai ilgalaikiam genetinės medžiagos išsaugojimui in situ ir jos panaudojimui selekcijos, sukultūrinimo tikslams yra šie: Dusios vaistinių ir aromatinių augalų sėklinis (genetinis) sklypas (Lazdijų r.); Veliuonos vaistinių ir aromatinių augalų sėklinis (genetinis) sklypas (Jurbarko r.); Prienų šilo meškinio česnako (Allium ursinum L.) sėklinis (genetinis) sklypas (Prienų r.); Gaujos vaistinių ir aromatinių augalų sėklinis (genetinis) sklypas (Šalčininkų r.); Labanoro bruknių (Vaccinium vitis-idaea L.) sėklinis (genetinis) sklypas (Švenčionių r.); Bestraigiškės vaistinių ir aromatinių
45
augalų sėklinis (genetinis) sklypas (Lazdijų r.); Virvyčios vaistinių ir aromatinių augalų sėklinis (genetinis) sklypas (Mažeikių r.); Valkininkų mėlynių sėklinis (genetinis) sklypas (Varėnos r.). Trys iš jų – Dusios, Veliuonos, Labanoro patvirtinti Lietuvos respublikos Aplinkos ministro 2007 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. D1-705 (38 pav., 9 lentelė).
Žvaigždutėmis pažymėtos sėklinių sklypų vietos: 1. Labanoro bruknių sėklinis (genetinis) sklypas, 2. Dusios vaistinių ir aromatinių augalų sėklinis (genetinis) sklypas, 3. Veliuonos vaistinių ir aromatinių augalų sėklinis (genetinis) sklypas, 4. Prienų šilo meškinio česnako sėklinis (genetinis) sklypas, 5. Gaujos vaistinių ir aromatinių augalų sėklinis (genetinis) sklypas, 6. Bestraigiškės vaistinių ir aromatinių augalų sėklinis (genetinis) sklypas, 7. Virvyčios vaistinių ir aromatinių augalų sėklinis (genetinis) sklypas, 8. Valkininkų mėlynių sėklinis (genetinis) sklypas.
38 pav. Sėklinių sklypų vietos žemėlapyje
46
9 lentelė. Vaistinių ir aromatinių augalų sėkliniai (genetiniai) sklypaiSklypo
pavadinimasTikslinių rūšių
skaičius
Vieta Plotas, ha
Sklypo atrankos pagrindimas
Labanoro bruknių sėklinis (genetinis) sklypas
1 Švenčionėlių miškų urėdija, Pasiaurės girininkija, Labanoro regioninis parkas, Švenčionių r.
30,0 Paprastosios bruknės genetinė įvairovė - kartu su tipiniu varietetu auga unikalusis Vaccinium vitis-idaea var. leucocarpum Asch. et Magnus, aptiktas čia 1993 metais.
Dusios vaistinių ir aromatinių augalų sėklinis (genetinis) sklypas
8 Vakarinis Dusios ežero krantas ties Barčiais, Metelių regioninis parkas, Lazdijų r.
0,4 Palankios ekologinės sąlygos tikslinių rūšių genetinei įvairovei formuotis bei išsaugoti (kalva, netinkama žemės ūkio reikmėms).
Veliuonos vaistinių ir aromatinių augalų sėklinis (genetinis) sklypas
8 Dešinysis Nemuno žemupio krantas, Panemunių regioninis parkas, Jurbarko r.
0,9 Palankios ekologinės sąlygos tikslinių rūšių, ypač termofilinių, genetinei įvairovei formuotis bei išsaugoti (pietinės ekspozicijos status šlaitas).
Prienų šilo meškinio česnako sėklinis (genetinis) sklypas
4 Drubengio upelio šlaitai ir slėnis, Prienų girininkija, Nemuno kilpų regioninis parkas, Prienų r.
47,0 Palankios sąlygos meškinio česnako augimui – gausus drėkinimas ir labai derlingas dirvožemis, generatyvinių ūglių aukštis vidutiniškai yra didesnis, negu kitose augavietėse Lietuvoje.
Gaujos vaistinių ir aromatinių augalų sėklinis (genetinis) sklypas
16 Kairysis Gaujos upės krantas, Totoriškių miškas, Dieveniškių regioninis parkas, Šalčininkų r.
5,0 Sklypas yra kompaktiška įvairių naudojamųjų augalų bendrija, apima tyrulines ir trąšias pievas, tikslinių rūšių įvairovė čia ypač didelė.
Bestraigiškės vaistinių ir aromatinių augalų sėklinis (genetinis) sklypas
5 Leipalingio girininkija, Veisiejų miškų urėdija, Bestraigiškės miškas, Lazdijų r.
89,5 Krūmų arde dominuoja paprastasis lazdynas, vertingas ne tik kaip maistinis, bet ir vaistinis bei dekoratyvinis augalas. Aptinkama didelė lazdyno riešutų morfologinė įvairovė.
Virvyčios vaistinių ir aromatinių augalų sėklinis (genetinis) sklypas
3 Virvyčios upelio dešinysis krantas, Ventos regioninis parkas, Mažeikių r.
1,0 Pagrindinis motyvas – tai didelė keturbriaunio čiobrelio morfotipinė ir chemotipinė įvairovė.
Valkininkų mėlynių sėklinis (genetinis) sklypas
2 Valkininkų girininkija, Valkininkų urėdija, Dargužių miškas, Varėnos r.
9,5 Pagrindinis motyvas – paprastosios mėlynės vidurūšinė, kartu ir genetinė įvairovė. Be tipinio mėlynės varieteto auga ir juodauogė mėlynė, kurios paplitimas daugiausia žinomas tik pietryčių Lietuvoje.
47
3.1. Vaistinių ir aromatinių augalų sėkliniai (genetiniai) sklypai1
Labanoro bruknių (Vaccinium vitis – idaea L.) sėklinis (genetinis) sklypas. Išsaugojimo objektas – mokslo požiūriu unikalus paprastosios
bruknės baltauogis varietetas Vaccinium vitis – idaea var. leucocarpum Ash. et Magnus, aptiktas 1993 metais. Balta uogų spalva, kaip stabilus genetinis požymis, stebima nuo pat populiacijos atradimo.
Sklypas yra Baranavos miške, Švenčionėlių miškų urėdijos Pasiaurės girininkijoje, Labanoro regioniniame parke, Švenčionių r. Baltauogė bruknė paplitusi ir auga kartu su tipiniu varietetu 42 kvartalo 7, 1 bei 5 sklypuose. Ūkinės veiklos požymių sklype neužfiksuota. Neigiamo antropogeninio poveikio tikimybė išlieka dėl galimų medyno kirtimų.
Dusios vaistinių ir aromatinių augalų sėklinis (genetinis) sklypas. Inventorizuotos tikslinės rūšys: vienapiestė gudobelė, dygioji šunobelė, paprastoji jonažolė, keturbriaunis čiobrelis, paprastoji kraujažolė, šlaitinė žemuogė, paprastoji žemuogė, laukinis česnakas.
Sklypas yra vakariniame Dusios ežero krante, ant kalvos ties Barčių gyvenviete, Metelių regioninio parko teritorijoje, Lazdijų r., Alytaus apskrityje. Vaistinių augalų sklypas - tai kompaktiška įvairių augalų bendrija, iš visų pusių apsupta kultivuojamų laukų (40 pav.). Išskirtinis sklypo požymis – didelė vienapiestės gudobelės fenotipinė įvairovė. Neigiamo antropogeninio poveikio sklypui tikimybė išlieka dėl vaizdingos paežerės panaudojimo rekreacijos tikslams.
39 pav. Labanoro bruknių sėklinio (genetinio) sklypo bendras vaizdas
40 pav. Dusios vaistinių ir aromatinių augalų sėklinio (genetinio) sklypo bendras vaizdas
1 Panaudota 2006 ir 2007 m. vaistinių ir aromatinių augalų sėklinių (genetinių) sklypų inventorizacijos ataskaitų medžiaga
48
Veliuonos vaistinių ir aromatinių augalų sėklinis (genetinis) sklypas. Inventorizuotos tikslinės rūšys: vienapiestė gudobelė, dygioji šunobelė, paprastasis raugerškis, dygioji slyva, šlaitinė žemuogė, paprastoji žemuogė, paprastasis raudonėlis, laukinis česnakas.
Sklypas yra dešiniajame Nemuno žemupio krante, pietinės ekspozicijos šlaite, tarp Veliuonos ir Klangių, Panemunių regioninio parko teritorijoje, Jurbarko rajone, Tauragės apskrityje. Statūs upių šlaitai dažnai yra nepalanki vieta ūkinei veiklai, todėl čia gali augti įvairūs augalai. Nemuno dešinysis šlaitas gausiai apaugęs įvairiomis vaistinių bei uoginių augalų rūšimis, dėl palankios augalams pietinės ekspozicijos daug kur įsikūrė termofilinės rūšys. Sklype randama dygioji slyva (Prunus spinosa L.), retai pasitaikanti Lietuvos pietinėje ir vidurinėje dalyse.
Gaujos vaistinių ir aromatinių augalų sėklinis (genetinis) sklypas. Inventorizuotos tikslinės rūšys: paprastoji bruknė, paprastasis vaivoras, šilinis viržis, keturbriaunis čiobrelis, vaistinis valerijonas, trispalvė našlaitė, paprastoji kraujažolė, pelkinė vingiorykštė, siauralapis gaurometis, paprastoji jonažolė, keturbriaunė jonažolė, kalninė arnika, paprastoji gyvatžolė, miškinė sidabražolė, paprastasis šaltekšnis, karpotasis beržas.
Sklypas yra kairiajame Gaujos upės krante, Totoriškių miško pakraštyje, į vakarus nuo Versekos gyvenvietės, Dieveniškių regioniniame parke. Gaujos vaistinių augalų sklypas – tai kompaktiška įvairių naudojamųjų augalų bendrija. Kadangi atrinktas sklypas apima tyrulines ir trąšias pievas, tikslinių rūšių įvairovė čia ypač didelė. Netoli šiaurvakarinės ir šiaurrytinės sklypo ribos eina mokomasis takas, tačiau neigiamo antropogeninio poveikio sklypui tikimybė menka. Galimas dalies sklypo užžėlimas krūmais ir medžiais, todėl būtina imtis atitinkamų tvarkymo priemonių.
Prienų šilo meškinio česnako (Allium ursinum L.) sėklinis (genetinis) sklypas. Inventorizuotos tikslinės rūšys: meškinis česnakas, mažalapė liepa, juodasis serbentas, paprastasis lazdynas.
Sklypas yra Drubengio upelio šlaituose ir slėnyje, Prienų girininkijos 68 ir 56 kvartaluose, Nemuno kilpų regioniniame parke. Nustatyta, kad Prienų šile esanti augavietė yra ypač palanki meškinio česnako augalų augimui – generatyvinių ūglių aukštis čia vidutiniškai buvo 44,0 ± 0,9 cm, nors dažniausiai Lietuvoje jie užauga iki 30 – 40 cm. Tokia meškinio česnako būklė Prienų šile nulemta gausaus drėkinimo ir labai derlingo dirvožemio. Slypas apribotas aiškiomis fizinėmis ribomis. Pietinėje pusėje
49
eina žvyrkelis, šiaurinėje – miško kelias, kitos ribos sutampa su kvartalinėmis linijomis. Neigiamo antropogeninio poveikio sklypui tikimybė menka.
Bestraigiškės vaistinių ir aromatinių augalų sėklinis (genetinis) sklypas. Inventorizuotos tikslinės rūšys: paprastasis lazdynas, paprastasis šaltekšnis, paprastoji žemuogė, paprastoji mėlynė, vaistinė veronika.
Bestraigiškės vaistinių augalų sklypas nepatenka į valstybės saugomų teritorijų tinklą, tačiau yra valstybinės reikšmės miško masyve (Betraigiškės miškas). Sklypo ribos sutampa su 7 ir 8 kvartalų ribomis. Atrinktame vaistinių augalų sėkliniame (genetiniame) sklype dalis miško yra iškirsta plynai (7 kvartalo 27, 29, 33, 34, 36 bei 8 kvartalo 13, 21 ir 24 sklypai). Tačiau tokio pobūdžio ūkinė veikla nėra žalinga, nes skatina inventorizuotų tikslinių rūšių suvešėjimą. Čia nustatyta didelė lazdyno riešutų morfologinė įvairovė (41 pav.).
Virvyčios vaistinių augalų sėklinis (genetinis) sklypas. Inventorizuotos tikslinės rūšys: keturbriaunis čiobrelis, pavasarinė raktažolė, siauralapis gyslotis.
Sklypas yra Virvyčios upelio dešiniajame krante, 1,5 km į pietvakarius nuo Gudų kaimo, Ventos regioniniame parke, Mažeikių r. Virvyčios vaistinių augalų sėklinio sklypo išskyrimo pagrindinis motyvas – didelė keturbriaunio čiobrelio (Thymus pulegioides L.) morfotipinė ir chemotipinė įvairovė. Keturbriauniui čiobreliui būdinga chemotipinė įvairovė (cheminis polimorfizmas) yra vertinga selekciniu požiūriu, kadangi leidžia natūraliose cenopopuliacijose surasti individų, kurie eteriniuose aliejuose sukaupia reikšmingus kiekius biologiškai veiklių komponentų (timolio, geraniolio, linalolio ir kt.). Skirtingai nei morfotipams, chemotipams yra būdingas pastovumas, t. y. eterinio aliejaus cheminę sudėtį lemia genetiniai, o ne aplinkos faktoriai.
41 pav. Riešutų morfologinė įvairovė
50
Valkininkų mėlynių sėklinis (genetinis) sklypas. Inventorizuotos tikslinės rūšys: paprastoji mėlynė, paprastoji bruknė.
Sklypas yra Dargužių miško masyvo teritorijoje, Valkininkų urėdijos Valkininkų girininkijos 592 kvartalo šiaurės vakarų dalyje, apie 4 km į rytus nuo Valkininkų miestelio ir apie 0,3 km į pietus nuo kelio Vilnius – Varėna, Varėnos r. Valkininkų mėlynių sėklinio (genetinio) sklypo išskyrimo pagrindinis motyvas – paprastosios mėlynės vidurūšinė, kartu ir genetinė įvairovė. Čia be tipinio mėlynės varieteto auga ir juodauogė mėlynė, kurios paplitimas daugiausia žinomas Pietryčių Lietuvoje. Juodauogė mėlynė pasižymi didesniu veikliųjų medžiagų, angliavandenių kiekiu, negu tipinio varieteto mėlynės. Sklypo vakarinė ir šiaurinė ribos sutampa su kvartalinėmis linijomis, šiaurės rytų riba eina miško keliuku, o pietinė – kvartaline linija. Kenksmingų mėlynėms ūkinės veiklos požymių sklype neužfiksuota. Ateityje svarbu vengti plynųjų kirtimų, kadangi atsiradus pilnam apšvietimui mėlynės išdega nuo tiesioginių saulės spindulių.
3.2. Saugotinos vaistinių ir aromatinių bei uoginių augalų rūšys in situ
Šiuo metu mokslo įstaigose, atsakingose už genetinių išteklių išsaugojimą, atliekami šių saugotinų in situ augalų tyrimai: kraujažolės (Achillea L.), ajero (Acorus L.), česnako (Allium L.), arnikos (Arnica L.), gudobelės (Crataegus L.), šlamučio (Helichrysum Mill.), jonažolės (Hypericum L.), kadagio (Juniperus L.), raudonėlio (Origanum L.), šalavijo (Salvia L.), čiobrelio (Thymus L.), valerijono (Valeriana L.), raugerškio (Berberis L.), lazdyno (Corylus L.), žemuogės (Fragaria L.), spanguolės (Oxyccocus Hill), avietės (Rubus L.), šilauogės (Vaccinium L.). Šiame skyriuje smulkiau aprašome kai kurias augalų rūšis, jų paplitimą ir panaudojimą.
Čiobrelis – Thymus L. Lietuvoje savaime auga 2 rūšių čiobreliai – paprastasis (Thymus serpyllum L.) ir keturbriaunis čiobrelis (Thymus pullegioides L.).
Paprastasis čiobrelis yra daugiametis, 10 – 30 cm aukščio puskrūmis. Stiebas gulsčias, sumedėjęs, apskritas, bet kurioje vietoje įsišaknijantis. Žiedai rausvo atspalvio, kartais balti, susitelkę šakelių viršūnėse. Auga retuose sausuose pušynuose, viržynuose, smėlio kalvose ir jų šlaituose, saulės gerai įšildomose ir gerai apšviestose vietose. Dažnas tik rytinėje ir
51
pietinėje šalies dalyse, kuriose vyrauja smėlio dirvožemiai. Žydi birželio – rugsėjo mėn.
Keturbriaunis čiobrelis nuo paprastojo skiriasi ryškiai keturbriaune plaukuotomis briaunomis viršutine stiebo dalimi. Žiedynai susitelkę šakelių viršūnėje, rausvai violetinės arba purpurinės spalvos. Auga
vidutinio drėgnumo ar net drėgnose pievose, mažiau jautrus pavėsiui (42 pav.). Mėgsta puveningą, lengvą dirvą ir atviras vietas. Augalas ištvermingas sausrai. Žydi nuo birželio mėn. pabaigos iki rugsėjo.
Čiobrelių žiedus gausiai lanko vabzdžiai. Iš 1 ha čiobrelių sąžalyno bitės surenka iki 380 kg nektaro.
Čiobreliai yra vieni iš dažniausiai liaudies medicinoje naudojamų augalų. Paprastai vartojami dėl dezinfekuojamųjų savybių, jais gydomi virškinimo organų sutrikimai, viršutinių kvėpavimo takų uždegimai. Paprastojo čiobrelio nuoviras vartojamas nuo bronchito, nemigos. Iš čiobrelių gaminami preparatai bei eterinis aliejus, turintis fungicidinių ir antiseptinių savybių naudojami odos įtrynimams, aromatinėms vonioms, kompresams. Čiobreliai vartojami vaistinių arbatų gamyboje, parfumerijoje bei kaip prieskoniai.
Paprastoji jonažolė – Hypericum perforatum L. Daugiametis, 30-70 cm aukščio žolinis augalas (43 pav.). Stiebas šakotas, dvibriaunis, žalias. Lapai su daug taško pavidalo persišviečiančių liaukinių taškelių. Žiedai geltoni, pavieniai ar susitelkę skydiškuose žiedynuose. Žydi nuo birželio iki rugsėjo mėn. Sėklos sunoksta liepos – rugsėjo mėn. Auga pievose, pakrūmėse, retuose miškuose, šlaituose, dirvonuose, dažniau pasitaiko kalkiniuose dirvožemiuose. Paplitusi visoje Lietuvoje.
Be paprastosios jonažolės, Lietuvoje dažna keturbriaunė jonažolė – Hypericum maculatum Crantz, kurios stiebas apatinėje
43 pav. Paprastoji jonažolė
42 pav. Keturbriaunis čiobrelis
52
dalyje su aiškiomis keturiomis briaunomis, rudas arba rausvai rudas. Lapai su juodais persišviečiančiais taškeliais pakraštyje. Vainiklapiai ir taurėlapiai nusėti juodais liaukiniais taškeliais. Aptinkama visoje šalyje, auga panašiose buveinėse, kaip ir paprastoji jonažolė. Be šių, aukščiau paminėtų jonažolių, Lietuvoje randamos dar dvi jonažolių rūšys retos, įtrauktos į Lietuvos raudonąją knygą.
Jonažolės nuo seno naudojamos gydymui. Jonažolių preparatai yra veiksmingi gydant nervų sistemos ligas. Antpilas arba nuoviras padeda sergant virškinimo sistemos sutrikimais, pasižymi nuskausminamosiomis, antiseptinėmis, spazmus atpalaiduojančiomis savybėmis. Jonažolėse randama daug biologiškai aktyvių junginių. Joms yra būdingas hipericinas. Jonažolėse esančios medžiagos padidina organizmo jautrumą ultravioletiniams spinduliams, dėl to iš jonažolių pagamintų preparatų negalima vartoti vasarą ir taikant spindulinį gydymą.
Paprastųjų jonažolių žiedų ir lapų nuoviras audinius dažo gelsvai, geltonai arba rudai, pridėjus rūgščių – raudonai. Geriausiai tinka vilnai dažyti.
Paprastasis raudonėlis – Origanum vulgare L. Daugiametis, 30 – 80 cm aukščio augalas, stačiu, tik žiedyno srityje šakotu, plaukuotu stiebu. Lapai priešiniai, pailgai kiaušiniški. Žiedai smulkūs, rausvai violetiniai ar šviesiai purpuriniai, kartais balti, stiebo ir šakų viršūnėse susitelkę šluotelės pavidalo žiedynuose. Žydi liepos – rugsėjo mėn. (44 pav.). Auga sausose pievose, šlaituose, kalvose, pamiškėse, retuose ir šviesiuose miškuose. Dažniausiai įsikuria karbonatų turinčiuose šarminguose, rečiau neutralios reakcijos, gana sausuose priesmėlio, priemolio ir molio dirvožemiuose. Paplitęs visoje Lietuvoje (išskyrus Vidurio lygumos šiaurinius
rajonus).Raudonėlio nuoviras žadina
apetitą, pagerina virškinimą, palengvina kosulį, raudonėlio žolė įeina į prakaitavimo išsiskyrimą skatinančių arbatų sudėtį. Džiovinti, rečiau švieži, paprastojo raudonėlio lapai naudojami kaip prieskoniai. Ypač daug raudonėlio lapų vartojama Viduržemio jūros 44 pav. Paprastasis raudonėlis
53
regiono virtuvėse: jų, kartu su kitais stipraus kvapo prieskoniais, dedama į mėsos ir daržovių patiekalus, padažus. Eterinis aliejus naudojamas aromaterapijoje. Džiovinti lapai tinka arbatai, taip pat įeina į arbatžolių mišinius. Žiedai iš 1 ha išskiria iki 330 kg nektaro, juos apdulkina įvairūs vabzdžiai.
Česnakas – Allium L. Lietuvoje savaime auga 7 Allium L. genties rūšys: dirvinis česnakas (Allium vineale L.), laukinis česnakas (A. oleraceum L.), kalninis česnakas (A. lusitanicum Lam.), kampuotasis česnakas (A. angulosum L.), porinis česnakas (A. scorodoprasum L.), laiškinis česnakas (A. schoenoprasum L.), meškinis česnakas (A. ursinum L.). Daugelis jų yra laukiniai kultūrinių augalų gentainiai, vaistiniai, maistiniai ir prieskoniniai augalai, sodybose ir daržuose auginami ir kaip dekoratyviniai augalai. Keturios rūšys yra saugomos, įtrauktos į Lietuvos raudonąją knygą.
Meškinis česnakas – Allium ursinum L. Daugiametis, 15 – 60 cm aukščio svogūninis augalas. Lapai 2 (1 – 3), pamatiniai, plokšti. Žiedai kotuoti, skėtiškuose žiedynuose, kvapūs. Žydi gegužės mėn. Meškinis česnakas yra efemeroidas, birželio mėn. pradėjus nokti sėkloms, lapai nunyksta. Dauginasi sėklomis ir vegetatyviniu būdu dukteriniais svogūnėliais. Vienas augalas subrandina 5 – 55 sėklų, kurios nėra prisitaikiusios plisti, jos išbyra aplink derėjusį augalą. Auga drėgnuose plačialapių miškuose, šaltiniuotose upių ir upelių pakrantėse, šlaituose. Dažniausiai auga humusingame, nerūgščiame dirvožemyje. Palankiomis sąlygomis meškinis česnakas auga gausiais, kelis hektarus užimančiais sąžalynais. Mažiau palankiomis sąlygomis populiacijas sudaro pavieniai augalai ar jų grupės (45 pav.). Didžiausią grėsmę meškinių česnakų išlikimui kelia augaviečių naikinimas – plynieji miško kirtimai. Kirtavietės dažniausiai užsodinamos eglėmis, po kuriomis meškiniai česnakai žūsta. Plynose kirtavietėse, paliktose tam, kad miškas savaime atsigautų, išsilaiko, tačiau dėl pavasarinių šalnų ir grybinių ligų beveik nebrandina sėklų. Todėl augavietėse gali būti atliekami tik sanitariniai kirtimai. Lietuvoje meškiniai česnakai saugomi, įrašyti į Lietuvos
45 pav. Meškinis česnakas
54
raudonąją knygą. Meškinis česnakas vertingas vaistinis ir maistinis augalas. Lapuose yra daug askorbo rūgšties. Lietuvoje po truputį auginamas pavienių mėgėjų daržuose ar soduose po medžiais.Tačiau didžiausi augalo ištekliai aptinkami gamtinėse augavietėse.Tinkamomis augimo sąlygomis šios rūšies česnakai suformuoja didelį plotą užimančius sąžalynus. Meškinių česnakų žiedai išskiria daug nektaro. Nustatyta, kad 1 ha ploto šių augalų sąžalyne bitės gali surinkti 60 – 100 kg nektaro.
Vienapiestė gudobelė – Crataegus monogyna Jacq. Dygliuotas 2-6 (12) m aukščio krūmas arba medis. Žiedai balti, nemalonaus kvapo, susitelkę žiedynuose (46 pav.).
Žydi gegužės – birželio mėn, vaisiai prinoksta rugsėjo mėn. (47 pav.). Vaisiai rusvai arba tamsiai raudoni elipsiški obuolėliai su kauliuku.
Lietuvoje dažna, paplitusi visoje teritorijoje. Atspari šalčiams, auga retuose ąžuolynuose, pamiškėse, upių ir ežerų lėkštuose šlaituose, aukštumų kalvose. Mėgsta kalkingus, neutralios reakcijos priemolio dirvožemius.
Iš gudobelių pagaminti preparatai naudojami ne tik liaudies, bet ir šiuolaikinėje medicinoje. Dažniausiai vartojami gydant įvairius širdies ir kraujotakos sistemos sutrikimus bei ligas. Gudobelių vaisius galima vartoti maistui, jie valgomi švieži arba perdirbti, iš jų gaminami džemai. Gudobelė, ypač kai kurios jos veislės, auginamos dekoratyviniuose ir apsauginiuose želdiniuose, tinka gyvatvorėms, nes pakenčia karpymą.
46 pav. Gudobelės žiedai 47 pav. Gudobelės vaisiai
55
Paprastasis lazdynas – Coryllus avellana L. Vienas labiausiai Lietuvos miškuose paplitusių krūmų plačiai ovalia arba rutuliška laja, užaugantis iki 7 m aukščio. Lapai plačiai kiaušiniški, apskriti arba ovalūs, dvigubai pjūkliškais kraštais, 6 – 12 cm ilgio, 5 – 9 cm pločio, lapkotis trumpas, liaukiniai plaukuotas. Žydi anksti pavasarį, prieš lapams sprogstant, kovą – balandį. Tai anksčiausiai pražystantis savaiminės floros augalas. Vyriškieji žirginiai ritiniški, nusvirę, 0,5 cm skersmens, iš moteriško pumpuro išlindusios kelios arba keliolika purkų viršūnėlių yra ryškiai raudonos, 2 – 3 mm ilgio. Riešutai ovalūs arba pailgi, prisitvirtinę pavieniui ir kekėmis po 2 – 7. Derėti pradeda (4) – 6 – 10 metų, gausus derlius pasikartoja kas 2 – 3 metai. Auga įvairios mechaninės sudėties drėgnokuose ir vidutinio drėgnumo dirvožemiuose paprastai lapuočių ir mišrių medynų su egle trake, neretas ir pušynų derlingesnėse augavietėse (48 pav.). Riešutus noriai ėda įvairūs gyvūnai – voverės, miegapelės, pelės. Po mišką riešutus išslapsto kėkštai ir riešutinės. Lazdynai taip pat plinta ir kelmo ataugomis bei atlankomis.
Vertingas ne tik kaip maistinis, bet ir vaistinis bei dekoratyvinis augalas. Liaudies medicinoje naudojama paprastųjų lazdynų žievė, lapai, žirginiai ir riešutai. Lapų, žievės ir žirginių nuoviras arba antpilas turi sutraukiamųjų savybių, skatina prakaito skyrimąsi. Lazdynų riešutai – vertingas maisto produktas, valgomi švieži ar truputį pakepinti, nuo seno riešutų dedama į duoną, pyragus, saldumynus. Iš riešutų spaudžiamas aliejus naudojamas medicinoje, kosmetikoje ir tapybai skirtiems aliejiniams dažams gaminti. Iš lazdynų medienos daromi baldų puošybos elementai, gaunama geros kokybės piešimo anglis. Žievės nuoviras dažo geltonai.
Žemuogė – Fragaria L. Lietuvoje natūraliai auga 3 rūšių: paprastoji (F. vesca L.), šlaitinė (F. viridis Duch.) ir miškinė (F. moschata Duch.) žemuogės.
Labiausiai paplitusi paprastoji žemuogė. Tai daugiametis žolinis, su pamatine lapų skrotele augalas. Stiebas 5 – 20 (30) cm aukščio, stačias, rečiau kylantis, nedaug aukštesnis už skrotelinius lapus. Iš pamatinių lapų pažastų išauga šliaužiantys ūgliai (palaipos, ūsai), kurie ties bambliais įsišaknija ir
48 pav. Paprastasis lazdynas
56
išauga nauji augalai. Žiedai balti, dažniausiai dvilyčiai, iki 2 cm skersmens, ant ilgų žiedkočių, susitelkę po keletą skėtiškose kekėse. Taurėlapiai
trikampiški, smailūs, vaisiui užaugus, horizontaliai atsilošę arba atgal užsilenkę. Vaisiai – smulkūs, rusvi riešutėliai, išsidėstę ant išgaubto žiedsosčio, kuris, vaisiams prinokus, išauga į sultingą, kiaušinišką, iki 2 cm ilgio, tamsiai raudoną, kvapią, saldžiarūgštę, lengvai atsiskiriančią nuo taurelės netikrąją uogą
(49 pav.). Žydi gegužės – birželio mėn., kartais dar antrą kartą žydi rudenį. Uogos prinoksta birželio – liepos mėn. Jų galima rasti iki pat ankstyvųjų rudens šalnų. Lietuvoje labai dažna. Auga spygliuočių miškuose, ypač naujuose kirtimuose, laukymėse, pamiškėse, krūmuose ir šlaituose. Šviesiamėgė, geriausiai tarpsta derlinguose, vidutinio drėgnumo dirvožemiuose. Dauginasi sėklomis ir įsišaknijančiais ūgliais (ūsais).
Šlaitinė žemuogė labai panaši į paprastąją, tik stambesni gelsvai balti žiedai, uogos suplotai rutuliškos ar atvirkščiai kiaušiniškos, dažniausiai žalsvai balsvos, rausvomis viršūnėmis, rečiau ištisai rausvos, sunkiau nei paprastosios žemuogės atsiskiria nuo taurelės. Taurėlapiai ne atsilenkę, bet apgaubę uogą. Aptinkama paupių šlaituose, šviesiuose kalvų skardžiuose ir aukšto lygmens salpinėse pievose.
Miškinė žemuogė Lietuvoje reta. Stiebas stačias, 15 – 40 cm aukščio, gerokai ilgesnis už lapus. Žiedai stambūs, iki 2,5 cm skersmens. Uogos rožinės arba balsvos, paraustančios tik iš vieno šono, sunkiai atsiskiriančios nuo žiedo pamato. Žydi gegužės – birželio mėn. Auga lapuočių (rečiau spygliuočių) miškuose, krūmuose, pamiškėse, parkuose, pavėsingose miškų pievelėse.
Didžiausią reikšmę turi labiausiai paplitusi paprastoji žemuogė. Uogos valgomos, turi daug geležies. Iš uogų gaminamos sultys, gaivinantys gėrimai, uogienės, kompotai, džemai, vynai. Vaistams naudojamos džiovintos uogos ir lapai, iš jų verdama arbata. Liaudies medicinoje uogos ir lapų arbata vartojama nuo mažakraujystės bei bendro organizmo nusilpimo. Šviežios uogos naudojamos kosmetikoje. Augalai medingi.
49 pav. Paprastoji žemuogė
57
Šilauogė – Vaccinium L. Lietuvoje natūraliai auga 3 šios genties rūšys – mėlynė (Vaccinium myrtillus L.), bruknė (Vaccinium vitis-idaea L.) ir vaivoras (Vaccinium uliginosum L.).
Mėlynė. Lietuvoje labiausiai paplitęs uoginis augalas, ypač Pietų ir Pietryčių Lietuvoje (50 pav.). Tai išsišakojęs, 15 – 40 (50) cm aukščio krūmokšnis. Stiebas ir šakos žalios, keturbriaunės, plikos. Lapai vasaržaliai, 1,5 – 3 cm ilgio ir 1,3 – 2 cm pločio, abipus žali, ploni, pliki, smulkiai dantyti, trumpakočiai. Žiedai pavieniai lapų pažastyse, nusvirę. Vaisius – rutuliška, juoda su mėlynu apnašu, purpurinės spalvos minkštimu, sultinga, saldžiarūgštė, daugiasėklė uoga. Sėklos smulkios, šviesiai rudos, pusmėnulio formos. Žydi gegužės – birželio mėn. Uogos prinoksta birželio pabaigoje – rugpjūčio mėn. Auga spygliuočių (pušynuose, eglynuose), lapuočių (ąžuolynuose, beržynuose, drebulynuose) ir mišriuose miškuose, aukštapelkėse. Mėlynės yra būdingas kalcifobas. Mėgsta vidutinio derlingumo ir derlingus, drėgnus, rūgščius dirvožemius. Sudaro ištisus sąžalynus. Auga ir tankiuose medynuose ir ertmėse. Tačiau tiek labai užpavėsinti, tiek stiprioje saulės atokaitoje augalai skursta, blogai dera. Daugumos tyrinėtojų nuomone, mėlynė geriausiai auga ir dera, kai lajos glaudumas būna 0,5 – 0,8. Dideli mėlynių sąžalynai turi nemaža įtakos miškų dirvožemiui ir augalų bendrijoms. Jie parūgština dirvožemį, nes nuo kasmet nukrintančios gausios lapijos, susidaro storokas miško paklotės sluoksnis, dirvožemis jaurėja. Tankūs mėlynių sąžalynai apsaugo kalvų ir kalnų šlaitų dirvožemį nuo erozijos. Jie yra geros slaptavietės miško paukščiams bei kitiems smulkiems gyvūnams. Uogomis minta paukščiai ir žvėreliai, iš žiedų bitės renka nektarą, tai vienas svarbesnių pavasario medunešio augalų.
Mėlynė – kryžmadulkis augalas, nors galima ir savidulka. Dauginasi sėklomis ir šakniastiebinėmis atžalomis. Mikorizinis augalas. Derėti pradeda po 10 – 12 metų. Krūmeliai išgyvena iki 20 – 30 metų. Šalčiams palyginti neatspari, jei nėra sniego dangos, dažnai nušąla šakelės. Mėlynių žydėjimas dažniausiai sutampa su pavasarinėmis šalnomis, nuo šalnų nukenčia pumpurai, žiedai.
50 pav. Mėlynė
58
Lietuvoje auga keletas mėlynių atmainų. Plačiausiai paplitusi tipinė, aukščiau aprašyta mėlynuogė mėlynė. Retesnė yra juodauogė mėlynė (V. myrtillus var. epruinosum Aschers. et Magnus). Uogos juodos, be melsvo apnašo, blizgančios, minkštimas purpurinės spalvos, kiek smulkesnės už tipines (51 pav.).
Baltauogės mėlynės (V. myrtillus var. leucocarpum Dum.) žinoma keletas augaviečių. Uogos gelsvai baltos, kartais su rausvais taškeliais, minkštimas bespalvis, prinoksta 1–2 savaitėmis vėliau už tipines. Retų mėlynių atmainų augimviečių daugiausia yra žinoma Rytų ir Pietryčių Lietuvoje.
Mėlynių uogos vartojamos ir šviežios ir džiovintos, tiek maistui, tiek vaistams. Mėlynės tinka vartoti sergantiems skrandžio ligomis bei cukralige. Iš jų gaminamos sultys, uogienės, vynai, jomis dažomi kiti maisto produktai.Uogos ir lapai nuo seno vartojami gydymui, kosmetikoje. Mėlynių uogų antocianinai yra stiprūs antioksidantai. Jie skatina akies tinklainėje esančio rodopsino regeneraciją ir tuo būdu gerina prisitaikymą prie tamsos ir šviesos, gerina tinklainės kraujotaką, stiprina kapiliarų sieneles. Mėlynių uogos stiprina regėjimą, iš uogų gaminami preparatai akių ligoms gydyti.
Bruknė (Vaccinium vitis-idaea L.). 10 – 30 cm aukščio, daugiametis visžalis krūmokšnis. Lapai bukomis, kiek įlenktomis viršūnėmis, stori, odiški, tamsiai žalia viršutine ir šviesiai žalia, gausiai taškuota (nusėta rudomis liaukutėmis) apatine puse, su trumpu lapkočiu. Žiedai susitelkę viršūninėse nusvirusiose kekėse. Vaisius – raudonos, apvalios sultingos uogos kekėse. Sėklos rausvai rudos, smulkios. Per metus bruknė žydi dažniausiai 2 kartus: gegužės – birželio mėn. ir liepos – rugpjūčio mėn., o pavieniai augalai žydi net iki pat šalnų. Uogos paprastai prinoksta rugpjūčio pradžioje. Lietuvoje daugiausia
51 pav. Juodauogė mėlynė
52 pav. Žydinčios bruknės
59
paplitusi rytinėje, pietrytinėje ir pietinėje dalyse. Geriausiai auga pušynuose, nors nereta ir eglynuose, spygliuočių miškų skynimuose, beržynuose, drebulynuose, aukštapelkėse ir tarpinio tipo pelkėse. Šviesamėgė, auga vidutinio derlingumo, rūgščiuose (kalkinguose dirvožemiuose neauga), dažniausiai sausuose ir apysausiuose dirvožemiuose (52-54 pav.).
Bruknių uogose yra daug naudingų medžiagų – angliavandenių, organinių rūgščių, benzoinės rūgšties, kuri naikina puvimą ir rūgimą sukeliančius mikrobus, askorbo rūgšties. Iš bruknių uogų verdamos uogienės, kompotai, spaudžiamos sultys. Bruknių uogos ir jų gaminiai tam tikrais atvejais rekomenduojami dietiniam maitinimui. Medicinoje naudojami lapai. Bruknės pasižymi priešuždegiminiu, šlapimą varomuoju, raminamuoju, sutraukiamuoju, antiseptiniu veikimu.
Bruknės – medingas augalas, gausiai lankomas bičių. Iš 1 ha bruknyno galima gauti 200 kg medaus. Bruknės uogomis minta įvairūs paukščiai (kurtiniai, tetervinai) bei kai kurie žvėrys (barsukai, lapės).
Vaivoras (Vaccinium uliginosum L.) Tankus išsišakojęs 0,3 – 1,4 m aukščio krūmelis su pilkšvai rudomis, apvaliomis, plikomis, kylančiomis šakomis ir ilgu šakniastiebiu. Lapai pilkai žali, storoki, atvirkščiai kiaušiniški arba pailgi. Žiedai po 1–3 trumpų šoninių šakelių viršūnėse, balti arba rausvi. Žydi gegužės – birželio mėn. Uogos rutuliškos, su melsvu apnašu, prinoksta rugpjūtį.
53 pav. Paprastosios bruknės baltauogis varietetas Vaccinium vitis-idaea var. leucocarpum Ash. et Magnus
54 pav. Paprastoji bruknė
55 pav. Vaivoras
60
Vaivoras aptinkamas aukštapelkių ir tarpinio tipo pušynuose. inkamose augimvietėse gana dažnas. Labai paplitęs aukštapelkių pakraščio zonoje bei paežerėse. Pušynuose, rečiau mišriuose spygliuočių miškuose, kartais šlapiuose beržynuose, sudaro sąžalynus – vieni arba su
kitais krūmokšniais. Vaivorų augimo vietoje susidaro labai rūgštus humusas.
Lietuvoje be įprastojo vaivoro randamas baltauogis Vaccinium uliginosum var. leucocarpum (56 pav.).
Vaivorų uogos valgomos, jas galima naudoti kisieliui ir uogienėms, jose yra apie 6 % cukraus. Rauginis augalas, uogose
randama tanidų. Šalia gailių augančių vaivorų uogos gali sukelti svaigulį. Spanguolė (Oxycoccus Hill). Lietuvoje natūraliai auga 2 spanguolių
rūšys – paprastoji spanguolė (Oxycoccus palustris Pers.) ir smulkiauogė spanguolė (Oxycoocus microcarpus Turcz. ex Rupr.). Tai visžaliai daugiamečiai puskrūmiai arba krūmokšniai. Stiebas šliaužiantis, įsišaknijantis, rečiau stačias, 15 – 100 cm ilgio, lapuotas, jaunos šakos plaukuotos. Lapai smulkūs (6 – 12 mm), visžaliai, odiški, rečiau ploni, rudenį nukrintantys, blizgančia viršutine ir pilkai melsva apatine puse, kiaušiniški, lancetiški. Žiedai pavieniai arba po keletą, ant siūlinių žiedkočių. Žydi gegužės – birželi mėn. Uogos subręsta rugsėjį ir išsilaiko iki pavasario (nuo gedimo jas saugo benzoinė rūgštis. Auga rūgščiose durpėse, aukštapelkių, tarpinių pelkių plynėse. Smulkiauogė nuo paprastosios spanguolės skiriasi smulkesniais lapais, pavieniais žiedais ir smulkesnėmis uogomis, yra retesnė už paprastąją. Lietuvoje aprašytos 17 paprastosios spanguolės formų ir 3 smulkiauogės spanguolės formos.
Spanguolių uogos naudojamos maistui, jose gausu monosacharidų, pektinų, askorbo rūgšties (iki 41 %) ir kitų vertingų medžiagų. Dėl didelio benzoinės rūgšties kiekio uogos ilgai išsilaiko tiek ant augalo, tiek ir surinktos. Iš uogų daromos sultys, kisieliai, įvairūs gėrimai. Uogų poreikis kur kas didesnis, negu gali patenkinti surenkamos iš natūralių augaviečių, kurių smarkiai mažėja, stengiamasi jas sukultūrinti.
56 pav. Baltauogis vaivoras
61
Literatūros sąrašasė ir
Augalų nacionalinių genetinių išteklių įstatymas ir poįstatyminiai aktai. 2004. Vilnius, 111 p.
Balevičienė, J.; Kizienė, B.; Lazdauskaitė, Ž., ir kt. 1998. Lietuvos augalija. T.1. Pievos. Kaunas – Vilnius.
Bandzaitienė, Z.; Budriūnienė, D.; Butkienė, Z., ir kt. 1992. Vaistinių augalų auginimas. Vilnius. 168 p.
Bandzaitienė, Z.; Daubaras, R.; Labokas, J. 2007. Bruknė (Vaccinium vitis-idaea L.). Vilnius.
Butkus, V.; Bandzaitienė, Z.; Butkienė, Z.; Ruzgienė, R. 1980. Lietuvos laukiniai vaisiniai augalai. Vilnius.
Gudžinskas, Z. 1999. Lietuvos induočiai augalai. Vilnius. 211 p.Gudžinskas, Z.; Balvočiūtė, J. 2007. Lietuvos vaistiniai augalai:
pažįstami, bet nežinomi, kūno sveikatai, sielos džiaugsmui. Kaunas. 158 p.Jaskonis, J. 1989. Aromatiniai augalai. Vilnius. 174 p.Karpavičienė, B. 2003. Intensity of generative and vegetative reproduction
of Allium ursinum [Meškinio česnako (Allium ursinum) generatyvinio ir vegetatyvinio dauginimosi intensyvumas]. Botanica Lithuanica, 9(1): 3–12.
Labokas, J.; Butkienė, Z.; Butkus, V.; Stackevičienė, E.; 1997.Distribution and intraspecific diversity of some berry plants in Lithuania. Botanica Lithuanica, Suppl. 1: 83–89.
Lietuvos gamtinė aplinka, būklė, procesai ir raida. 2008. Aplinkos apsaugos agentūra.
Lietuvos tarybinė enciklopedija. 1977. Vilnius, T.2: p. 308.Lietuvos TSR flora. T.1-4. 1959 – 1980. Vilnius.Ložienė, K. 2006. Instability of morphological features used for
classification of Thymus pulegioides infraspecific taxa. Acta Botanica Hungarica, 48: 345–360.
Ložienė, K.; Vaičiūnienė, J.; Venskutonis, P. R. 2003. Chemical composition of the essential oil of different varieties of thyme (Thymus pulegioides L.) growing wild in Lithuania. Biochemical Systematics and Ecology (ISSN 0305–1978), 31: 249.
Ložienė, K.; Venskutonis, P. R. 2005. Influence of environmental and genetic factors on the stability of essential oil composition of Thymus pulegioides. Biochemical Systematics and Ecology (ISSN 0305–1978), 33: 517–525.
62
Navasaitis, M. 2004. Dendrologija. Vilnius, p. 319-321.Navasaitis, M.; Ozolinčius, R.; Smaliukas, D.; Balevičienė, J.
2003. Lietuvos dendroflora. Kaunas, p. 190–197, 319–321, 524-531. Navasaitis, M., ir kt. 2003. Lazdyniniai Corylaceae Mirb.
Kn.: Lietuvos dendroflora. Kaunas, p. 204–217. Navasaitis, M. ir kt. 2003. Lietuvos dendroflora. Kaunas,
p. 190-197, 524-531. Radušienė, J.; Janulis, V. 2004. Vaistinių ir aromatinių augalų
įvairovės tyrimo, jų panaudojimo bei išsaugojimo tendencijos. Medicina, 40(8): 705-709.
Ragažinskienė, O.; Rimkienė, S.; Sasnauskas, V. 2005. Vaistinių augalų enciklopedija. Kaunas.
Rašomavičius, V. (vyr. red.), ir kt. 2007. Lietuvos raudonoji knyga. Kaunas, 800 p.
Sendžikaitė, J.; Pakalnis, R.; Avižienė, D. 2007. Pievų augalija istoriškai kintančiame Lietuvos kraštovaizdyje. Liaudies kultūra, 6(117): 16–24.
63
Augalų genų bankasLi227 Lietuvos augalų nacionaliniai genetiniai ištekliai (in situ):
[mokomoji priemonė] Kėdainiai: leidykla Spaudvita, 2009 - 64 p.: iliustr.
ISBN 978-9955-637-46-2
Leidinys skiriamas supažindinti miškų ūkio specialistus, biologinio profilio studentus ir plačiąją visuomenę su Lietuvos augalų genetiniais ištekliais, jų apsauga ir globa.
UDK 575(075.8)
Lietuvos augalų nacionaliniai genetiniai ištekliai (in situ)
Leidinį spausdino:UAB “Spaudvita”, tel. (8 347) 60 711
Užs. Nr. 127 Tiražas 200 egz.
