Byla Nr. 9/2018

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

NUTARIMAS

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS MEDŽIOKLĖS ĮSTATYMO

13 STRAIPSNIO (2013 M. BIRŽELIO 18 D. REDAKCIJA) 1 DALIES

ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI

2019 m. liepos 11 d. Nr. KT21-N10/2019

Vilnius

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų

Elvyros Baltutytės, Vytauto Greičiaus, Danutės Jočienės, Vyto Miliaus, Daivos Petrylaitės, Janinos

Stripeikienės, Dainiaus Žalimo,

sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,

remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos

Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 531 straipsniais, Konstitucinio Teismo posėdyje 2019 m. liepos

10 d. rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 9/2018 pagal pareiškėjo

Vilniaus miesto apylinkės teismo prašymą Nr. 1B-13/2018 ištirti, ar Lietuvos Respublikos

Konstitucijos 35 straipsniui neprieštarauja Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo 13 straipsnio

(2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalis tiek, kiek joje medžioklės plotų naudotojui asociacijai

nustatyta pareiga priimti į medžiotojų kolektyvą narius.

Konstitucinis Teismas

nustatė:

I

Pareiškėjo argumentai

1. Pareiškėjas Vilniaus miesto apylinkės teismas nagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo

fizinio asmens ieškinį atsakovui medžiotojų klubui, kuriuo prašoma, be kita ko, panaikinti

medžiotojų klubo visuotinio narių susirinkimo protokolo dalį, kuria atsisakyta priimti ieškovą į

medžiotojų klubo narius, taip pat įpareigoti atsakovą užtikrinti Lietuvos Respublikos medžioklės

2

įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalyje įtvirtintą ieškovo teisę tapti

medžiotojų kolektyvo nariu. Pareiškėjo nagrinėjamoje civilinėje byloje ieškovas yra medžiotojas ir

turi atsakovo medžiotojų klubo naudojamame medžioklės plotų vienete jam nuosavybės teise

priklausančių daugiau kaip 100 ha žemės ūkio ir miško paskirties žemės sklypų, todėl,

vadovaudamasis Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalimi,

kreipėsi į atsakovą su prašymu priimti jį į medžiotojų kolektyvo narius. Atsakovas medžiotojų

klubas (t. y. medžiotojų visuomeninė organizacija, veikianti Lietuvos Respublikos asociacijų

įstatymo nustatyta tvarka) nurodė, jog visuotiniame narių susirinkime dalyvavusių narių balsų

dauguma nepritarta ieškovo narystei dėl to, kad ieškovas baustas už medžioklės taisyklių

pažeidimus.

Vilniaus miesto apylinkės teismas sustabdė civilinės bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į

Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d.

redakcija) 1 dalies atitiktį Konstitucijai tiek, kiek joje nustatyta medžioklės plotų naudotojo

asociacijos pareiga priimti į medžiotojų kolektyvą narius.

2. Pareiškėjo Vilniaus miesto apylinkės teismo prašymas grindžiamas šiais pagrindiniais

argumentais.

2.1. Konstitucijos 35 straipsnio 1 dalyje piliečiams laiduojama teisė laisvai vienytis inter

alia į asociacijas, jei šių tikslai ir veikla nėra priešingi Konstitucijai ir įstatymams; pagal to paties

straipsnio 2 dalį niekas negali būti verčiamas priklausyti kokiai nors bendrijai, politinei partijai ar

asociacijai.

Konstitucinė teisė laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas yra daugialypė,

jos turinį sudaro teisė steigti bendrijas, politines partijas ar asociacijas, teisė įstoti į jas ir dalyvauti

jų veikloje, taip pat teisė nebūti bendrijų, politinių organizacijų ar asociacijų nariu, teisė išstoti iš šių

susivienijimų. Taigi Konstitucijoje laiduojama teisė savo valia nuspręsti, priklausyti ar nepriklausyti

kuriai nors bendrijai, politinei partijai ar asociacijai, asmuo yra laisvas pasirinkti, ar įgyvendinti šią

savo teisę. Konstitucijos 35 straipsnio 2 dalyje expressis verbis įtvirtinta, kad niekas negali būti

verčiamas priklausyti kokiai nors bendrijai, politinei partijai ar asociacijai. Tai – konstitucinė

garantija, kad asmuo prieš savo valią nepriklausys jokiam susivienijimui. Asmens laisva valia –

pamatinis narystės įvairiose bendrijose, politinėse partijose, asociacijose principas. Šio konstitucinio

principo turi būti laikomasi teisės aktuose reglamentuojant visų rūšių susivienijimų steigimą ir

veiklą, narystės juose santykius nepriklausomai nuo to, kokių teisėtų tikslų šie susivienijimai siekia.

Pareiškėjo nuomone, teisę nuspręsti, priklausyti ar nepriklausyti konkrečiai asociacijai, turi

tiek asmuo, norintis tapti asociacijos nariu, tiek kiekvienas asociacijos narys, t. y. tiek ieškovas,

kuris prašo priimti jį į medžiotojų klubą, tiek kiekvienas atsakovo medžiotojų klubo narys. Tuo

tarpu Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalyje įtvirtintu teisiniu

3

reguliavimu, pagal kurį asociacija privalo priimti asmenį į asociacijos narius, apribojama

konstitucinė asociacijos narių laisvė nuspręsti, su kuo jie nori ar nenori vienytis į veikiančią

asociaciją jos įstatuose nustatyta tvarka.

2.2. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad esminis Konstitucijoje numatytų

susivienijimų konstitucinio teisinio statuso elementas yra jų autonomiškumas valstybės valdžios,

kitų valstybės ir savivaldybių institucijų, kitaip tariant, viešosios valdžios, atžvilgiu; susivienijimų

autonomiškumas viešosios valdžios atžvilgiu suponuoja inter alia jų konstitucinę teisę, laikantis

įstatymų, savarankiškai savo aktais (įstatais, statutais ir pan.) reglamentuoti savo vidaus tvarką.

Asociacijų įstatymo 14 straipsnis, kuriame nustatyta, kad valstybės ir savivaldybių

institucijoms ir pareigūnams įstatymų nenustatytais atvejais ir tvarka, politinėms partijoms ir

politinėms organizacijoms, kitoms organizacijoms ir asmenims draudžiama kištis į asociacijos

veiklą ir į jos vidaus reikalus, pasak pareiškėjo, yra skirtas asociacijų veikimo laisvei, jų

autonomiškumui įtvirtinti; asociacija, be kita ko, turi teisę reglamentuoti narių priėmimo į ją tvarką.

Pareiškėjas pažymi, kad pagal atsakovo jo nagrinėjamoje civilinėje byloje įstatus sprendimą

dėl naujo nario priėmimo į medžiotojų klubą priima visuotinis jo narių susirinkimas paprasta

dalyvaujančių narių balsų dauguma slaptu balsavimu. Taigi nauji nariai į medžiotojų klubą

priimami savanoriškumo pagrindu, asmens priėmimas gali priklausyti tik nuo medžiotojų klubo

narių valios; kitaip būtų pažeista asociacijų laisvė, narystės asociacijoje savanoriškumo principas.

Tuo tarpu pagal Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalį galima

tokia teisinė situacija, kai medžiotojų klubo nariai neturi galimybės laisvai balsuoti ir išreikšti valios

dėl asmens narystės asociacijoje.

2.3. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teisė medžioti nėra konstitucinė teisė, ji kyla

iš žemesnės galios teisės aktų ir turi būti įgyvendinama taip, kaip numatyta teisės aktuose. Ši teisė

yra ginama kaip įgytoji teisė, o asociacijų laisvė yra konstitucinė laisvė.

Pasak pareiškėjo, kyla abejonė, ar Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d.

redakcija) 1 dalyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu nėra neproporcingai ir nepagrįstai apribojama

asociacijų laisvė siekiant suteikti medžiotojui, nuosavybės teise valdančiam 100 ha žemės

medžioklės plotų vienete, galimybę tapti medžioklės plotų naudotojo medžiotojų kolektyvo nariu,

juo labiau atsižvelgiant į tai, kad toks medžiotojas turi teisę medžioti pagal Medžioklės įstatymo

14 straipsnį, taip pat kaip nuosavybės teisės subjektas pagal Medžioklės įstatymo 13 straipsnio

(2013 m. birželio 18 d. redakcija) 2 dalį turi teisę uždrausti medžioti jam nuosavybės teise

priklausančiuose plotuose.

4

II

Suinteresuoto asmens atstovo argumentai

3. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauti suinteresuoto asmens Seimo atstovo

Seimo nario Kęstučio Mažeikos rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamas teisinis

reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai.

3.1. Pasak suinteresuoto asmens atstovo, ginčijamas teisinis reguliavimas nustatytas siekiant

užtikrinti medžiotojo bilietą turinčių miško ir žemės ūkio paskirties žemės savininkų teisės medžioti

įgyvendinimą, kai atitinkamame medžioklės plotų vienete jiems nuosavybės teise priklauso ne

mažesnis nei įstatyme nustatyto dydžio žemės sklypas; pirmiau galiojusiu teisiniu reguliavimu ši jų

teisė nebuvo užtikrinta.

Be to, pagal Medžioklės įstatymo 10 straipsnio 3 dalį leidimas naudoti medžiojamųjų

gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete išduodamas tik vienam medžioklės plotų naudotojui ne

trumpesniam kaip 10 metų laikotarpiui. Taigi suformuotam medžioklės plotų vienetui priskirtuose

atskiriems žemės savininkams nuosavybės teise priklausančiuose žemės sklypuose leidimai naudoti

medžiojamųjų gyvūnų išteklius neišduodami, jeigu suformuotą medžioklės plotų vienetą jau

naudoja medžioklės plotų naudotojas, pavyzdžiui, medžiotojų visuomeninė organizacija, kaip ji

apibrėžta Medžioklės įstatymo 2 straipsnio 19 dalyje.

3.2. Konstitucinis Teismas 2005 m. gegužės 13 d. nutarime yra konstatavęs, kad

Konstitucijos 35 straipsnio nuostatos, įtvirtinančios asociacijų laisvę, aiškintinos atsižvelgiant, be

kita ko, į Konstitucijos 54 straipsnį, pagal kurį valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos,

gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, prižiūri, kad su

saiku būtų naudojami, taip pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai; iš Konstitucijos valstybei

kyla priedermė reguliuojant medžioklės ir su ja susijusius santykius išlaikyti teisingą pusiausvyrą

tarp visuomenės ir asmens interesų, užtikrinti viešąjį interesą ir išvengti nepagrįsto asmens teisių

ribojimo.

Kaip nustatyta Medžioklės įstatyme, medžioklės plotų vienetų naudotojai (medžiotojų

visuomeninės organizacijos, asociacijos) medžioklės plotų vienete ne tik medžioja, bet ir vykdo

kitas jiems įstatyme pavestas funkcijas – užtikrina medžiojamųjų gyvūnų apsaugą ir racionalų jų

naudojimą. Tad medžiotojų visuomeninių organizacijų, asociacijų (medžiotojų būrelių, medžiotojų

klubų ir pan.) veikla siekiama ne tik tenkinti jos narių poreikius, kaip paprastai būdinga

asociacijoms.

Pasak suinteresuoto asmens atstovo, viename medžioklės plotų vienete įstatymo nustatytas

funkcijas paskirstyti vykdyti keliems medžioklės plotų naudotojams būtų sudėtinga, taip pat būtų

sunku atriboti jų atsakomybę, todėl buvo būtina įstatyme nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo

5

nustatytas funkcijas viename medžioklės plotų vienete vykdytų vienas medžioklės plotų naudotojas.

Atitinkamai tais atvejais, kai medžioklės plotų naudotojas yra juridinis asmuo (asociacija), siekiant

užtikrinti tame medžioklės plotų vienete miško arba žemės ūkio paskirties žemės nuosavybės teise

turinčių savininkų teisės medžioti įgyvendinimą, nustatytas atitinkamas žemės savininkų priėmimo į

medžioklės plotus naudojančias asociacijas mechanizmas. Nenustačius ginčijamo teisinio

reguliavimo, pasak suinteresuoto asmens atstovo, medžiotojus vienijančios asociacijos – konkrečių

medžioklės plotų vienetų naudotojai neprivalėtų priimti į savo narius medžioklės plotų vienete

esančios žemės savininkų, kurie turi teisėtą lūkestį medžioti jiems nuosavybės teise

priklausančiuose žemės sklypuose.

Tad įstatymų leidėjas Medžioklės įstatyme nustatė medžioklės plotų vienete esančių žemės

sklypų savininkų teisės medžioti jiems nuosavybės teise priklausančiuose žemės sklypuose kartu su

kitais medžioklės plotų vieneto naudotojo (asociacijos) nariais įgyvendinimo mechanizmą; taip

buvo siekiama suderinti medžioklės plotų vieneto naudotojo (asociacijos) narių ir žemės sklypų,

kurie įeina į medžioklės plotų vienetą, savininkų interesus.

3.3. Ginčijamu teisiniu reguliavimu nėra nustatyta žemės sklypų savininkų pareiga stoti į

medžioklės plotų vienetą naudojančią asociaciją, sprendimą dėl stojimo kiekvienas savininkas

priima laisva valia.

Be to, Konstitucijos 35 straipsnyje nustatyta asmenų teisė stoti į susivienijimus arba

asociacijų laisvė nėra absoliuti. Medžiotojų visuomeninės organizacijos (medžiotojų būreliai,

medžiotojų klubai), t. y. asociacijos, paprastai yra steigiamos specialiam tikslui – tam tikrame

medžioklės plotų vienete, kurį sudaro tiek valstybinės, tiek privačios žemės sklypai, pagal valstybės

institucijų išduotą leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius, kurie pagal Medžioklės įstatymo

3 straipsnio 1 dalį nuosavybės teise priklauso valstybei. Taigi, pasak suinteresuoto asmens atstovo,

medžiotojų visuomeninėms organizacijoms (asociacijoms) įstatymų nustatyta tvarka valstybė

suteikia išskirtinių teisių, todėl šios organizacijos nėra vien bendro pobūdžio asociacijos, įsteigtos

grupės asmenų dėl tam tikrų panašių interesų, pomėgių ar veiklos atitinkamoje srityje. Suteikdama

medžiotojų visuomeninėms organizacijoms (asociacijoms) išskirtinių teisių, valstybė,

atsižvelgdama į medžioklės veiklos specifiką, gali nustatyti joms ir tam tikrų pareigų.

Valstybė, pasirinkdama medžioklės planavimo ir organizavimo modelį ir jį įtvirtindama

teisės aktuose, turi plačią diskreciją. Įgyvendindama šią diskreciją, valstybė nustato medžioklės

plotų sudarymo tvarką, jų dydžius, medžiojimo būdus ir kt. Reguliuodama šiuos santykius valstybė,

atsižvelgdama į laukinių gyvūnų išteklių dydį ir poreikį reguliuoti jų gausą, privalo sudaryti

prielaidas užtikrinti racionalų medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą ir apsaugą. Tai darydamas

įstatymų leidėjas privalo suderinti privačių žemės sklypų savininkų interesus, viešąjį interesą

užtikrinti gamtos išteklių racionalų naudojimą ir gausinimą, medžiotojų visuomeninių organizacijų

6

(asociacijų) interesus. Pasak suinteresuoto asmens atstovo, siekdamas suderinti nurodytus interesus

ir įgyvendinamas Konstitucijos 54 straipsnio nuostatas, įstatymų leidėjas ir nustatė ginčijamą teisinį

reguliavimą.

Konstitucinis Teismas

konstatuoja:

I

Tyrimo ribos

4. Pareiškėjas Vilniaus miesto apylinkės teismas prašo ištirti, ar Konstitucijos 35 straipsniui

neprieštarauja Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalis tiek, kiek

joje medžioklės plotų naudotojui asociacijai nustatyta pareiga priimti į medžiotojų kolektyvą narius.

4.1. Seimas 2018 m. rugsėjo 11 d. priėmė Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo

Nr. IX-966 2, 5, 6, 8, 9, 10, 11, 13, 14, 15 ir 16 straipsnių pakeitimo įstatymą, įsigaliojusį 2019 m.

sausio 1 d. (su tam tikra išimtimi). Šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi pakeista ir naujai išdėstyta

Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalis.

Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip savo prašyme nurodo pareiškėjas Vilniaus miesto

apylinkės teismas ir kaip matyti iš kartu su prašymu pateiktos medžiagos, pareiškėjo nagrinėjamoje

civilinėje byloje yra aktualios Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija)

1 dalies nuostatos.

Taigi pareiškėjo prašymas traktuotinas kaip prašymas ištirti, ar Konstitucijai tam tikra

apimtimi neprieštaravo Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalis.

4.2. Pareiškėjas prašo ištirti Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d.

redakcija) 1 dalies atitiktį Konstitucijai tiek, kiek joje medžioklės plotų naudotojui asociacijai

nustatyta pareiga priimti į medžiotojų kolektyvą narius.

4.2.1. Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalyje buvo

nustatyta: „Privačios žemės sklypo savininkas, kuris turi medžiotojo bilietą ir kuriam konkrečiame

medžioklės plotų vienete nuosavybės teise priklauso ne mažiau kaip 100 ha miško arba žemės ūkio

paskirties žemės, turi teisę tapti medžioklės plotų naudotojo medžiotojų kolektyvo nariu,

prisiimdamas visas medžiotojų kolektyvo įstatuose numatytas pareigas ir teises, o medžioklės plotų

naudotojas privalo priimti į medžiotojų kolektyvą narius per 30 dienų nuo jų prašymų pateikimo

dienos.“

4.2.2. Kaip minėta, pareiškėjo nagrinėjamoje civilinėje byloje ieškovas yra medžiotojas ir

turi atsakovo medžiotojų klubo naudojamame medžioklės plotų vienete jam nuosavybės teise

priklausančių daugiau kaip 100 ha žemės ūkio ir miško paskirties žemės sklypų, todėl,

vadovaudamasis Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalimi, jis

7

kreipėsi į atsakovą medžiotojų klubą (t. y. medžiotojų visuomeninę organizaciją, veikiančią

Asociacijų įstatymo nustatyta tvarka) su prašymu priimti jį į medžiotojų kolektyvo narius.

4.2.3. Taigi, kaip matyti iš pareiškėjo prašymo argumentų ir kartu su prašymu pateiktos jo

nagrinėjamos civilinės bylos medžiagos, pareiškėjas prašo ištirti ginčijamo teisinio reguliavimo

atitiktį Konstitucijai tiek, kiek juo nustatyta medžioklės plotų naudotojo medžiotojų kolektyvo,

veikiančio Asociacijų įstatymo nustatyta tvarka, pareiga priimti į savo narius privačios žemės

sklypo savininką, kuriam šio medžiotojų kolektyvo naudojamame medžioklės plotų vienete

nuosavybės teise priklauso įstatyme nustatyto dydžio miško arba žemės ūkio paskirties žemės

sklypas (-ai).

4.3. Konstitucijos 35 straipsnyje, ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktį kuriam prašo ištirti

pareiškėjas, nustatyta:

„Piliečiams laiduojama teisė laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas, jei

šių tikslai ir veikla nėra priešingi Konstitucijai ir įstatymams.

Niekas negali būti verčiamas priklausyti kokiai nors bendrijai, politinei partijai ar

asociacijai.

Politinių partijų, kitų politinių ir visuomeninių organizacijų steigimą ir veiklą reglamentuoja

įstatymas.“

4.3.1. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 35 straipsnio 1 dalį, yra

konstatavęs, kad konstitucinė teisė laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas yra

daugialypė, jos turinį sudaro teisė steigti bendrijas, politines partijas ar asociacijas, teisė įstoti į jas ir

dalyvauti jų veikloje (inter alia 2000 m. gruodžio 21 d., 2004 m. liepos 1 d., 2018 m. gegužės 4 d.

nutarimai).

4.3.2. Kaip matyti iš prašymo, pareiškėjas abejoja Medžioklės įstatymo 13 straipsnio

(2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalies atitiktimi Konstitucijai iš esmės dėl to, kad joje, pasak

pareiškėjo, nustatytas su konstitucine teise laisvai vienytis inter alia į asociacijas nesuderinamas

įpareigojimas asociacijai priimti asmenį į narius, taip apribojant esamų asociacijos narių laisvę

nuspręsti, su kuo jie nori vienytis į veikiančią asociaciją jos įstatuose nustatyta tvarka,

t. y. nesuteikiant asociacijos nariams galimybės išreikšti valią dėl asmens narystės asociacijoje.

4.3.3. Taigi iš pareiškėjo prašymo matyti, kad jis abejoja ginčijamo teisinio reguliavimo

atitiktimi Konstitucijos 35 straipsnio 1 daliai.

5. Atsižvelgdamas į tai, šioje konstitucinės justicijos byloje Konstitucinis Teismas pagal

pareiškėjo Vilniaus miesto apylinkės teismo prašymą tirs, ar Konstitucijos 35 straipsnio 1 daliai

neprieštaravo Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalyje

nustatytas teisinis reguliavimas tiek, kiek pagal jį medžioklės plotų naudotojas medžiotojų

kolektyvas, veikiantis Asociacijų įstatymo nustatyta tvarka, privalėjo priimti į savo narius privačios

8

žemės sklypo savininką, kuriam šio medžiotojų kolektyvo naudojamame medžioklės plotų vienete

nuosavybės teise priklauso ne mažiau kaip 100 ha miško arba žemės ūkio paskirties žemės.

II

Ginčijamas ir su juo susijęs teisinis reguliavimas

6. Seimas 2002 m. birželio 20 d. priėmė Medžioklės įstatymą, kuris įsigaliojo 2002 m. spalio

1 d. (su tam tikromis išimtimis).

6.1. Pagal Medžioklės įstatymo 1 straipsnį šis įstatymas yra skirtas reguliuoti

visuomeniniams santykiams, susijusiems su Lietuvos Respublikos teritorijoje esančios

medžiojamosios gyvūnijos apsauga ir jos racionaliu naudojimu.

Medžioklės įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje medžioklė apibrėžiama kaip medžiojamųjų

gyvūnų apsauga ir racionalus naudojimas vadovaujantis šiuo įstatymu, kitais medžioklę

reglamentuojančiais teisės aktais ir atsižvelgiant į ekologines medžioklės plotų sąlygas, etikos

normas bei šalies medžioklės kultūros tradicijas. Pagal to paties straipsnio 9 dalį medžiojimas –

laukinės gyvūnijos išteklių naudojimo rūšis, kai siekiama panaudoti laisvėje gyvenančių

medžiojamųjų gyvūnų išteklius šiuos gyvūnus sekant, tykojant, persekiojant, šaudant arba gaudant.

Taigi pagal nurodytą Medžioklės įstatymo 1 straipsnyje, 2 straipsnio 8, 9 dalyse įtvirtintą

teisinį reguliavimą Medžioklės įstatymas skirtas inter alia vienam iš medžiojamųjų gyvūnų

apsaugos ir racionalaus naudojimo būdų – medžiojimui reguliuoti.

6.2. Medžioklės įstatymas buvo ne kartą keičiamas ir (arba) papildomas, inter alia Seimo

2013 m. birželio 18 d. priimtu Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo 7, 8, 9, 11, 12, 13, 14, 18,

22 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu, įsigaliojusiu 2014 m. sausio 1 d. (su tam tikra

išimtimi).

6.3. Pareiškėjo tiek, kiek nurodyta, ginčijamoje Medžioklės įstatymo 13 straipsnio „Žemės

sklypų savininkų teisės, susijusios su medžioklės plotų vienetų sudarymu ir medžiojamųjų gyvūnų

išteklių naudojimu juose“ (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalyje buvo nustatyta: „Privačios

žemės sklypo savininkas, kuris turi medžiotojo bilietą ir kuriam konkrečiame medžioklės plotų

vienete nuosavybės teise priklauso ne mažiau kaip 100 ha miško arba žemės ūkio paskirties žemės,

turi teisę tapti medžioklės plotų naudotojo medžiotojų kolektyvo nariu, prisiimdamas visas

medžiotojų kolektyvo įstatuose numatytas pareigas ir teises, o medžioklės plotų naudotojas privalo

priimti į medžiotojų kolektyvą narius per 30 dienų nuo jų prašymų pateikimo dienos.“

Taigi Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalyje nustatytu

teisiniu reguliavimu buvo:

– įtvirtinta privačios žemės sklypo savininko teisė tapti konkretaus medžioklės plotų vieneto

naudotojo medžiotojų kolektyvo nariu; nustatytos šios teisės įgijimo sąlygos – ši teisė įgyjama tik

9

jeigu toks savininkas turi medžiotojo bilietą ir jam tame konkrečiame medžioklės plotų vienete

nuosavybės teise priklauso ne mažiau kaip 100 ha miško arba žemės ūkio paskirties žemės, jis taip

pat turi prisiimti visas medžiotojų kolektyvo įstatuose numatytas pareigas ir teises;

– įtvirtinta atitinkama konkretaus medžioklės plotų vieneto, kuriame minėtas savininkas turi

įstatyme nustatyto dydžio miško arba žemės ūkio paskirties žemės, naudotojo medžiotojų kolektyvo

pareiga priimti medžiotojo bilietą turintį savininką į medžiotojų kolektyvo narius; ši pareiga turi

būti įvykdyta per 30 dienų nuo tokio privačios žemės sklypo savininko prašymo pateikimo dienos.

6.4. Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalies nuostatos

aiškintinos kitų šio straipsnio nuostatų kontekste.

6.4.1. Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 2 dalyje

įtvirtintos šios žemės sklypo savininko teisės, susijusios su medžioklės plotų vienetų sudarymu ir

medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimu juose:

– teisė uždrausti medžioti jam priklausančiame žemės sklype ir teisė panaikinti ankstesnį

draudimą medžioti;

– teisė nustatyti papildomas medžiojimo jam priklausančiame žemės sklype sąlygas; žemės

sklypo savininkui pateikus sprendimą nustatyti papildomas medžiojimo sąlygas, medžioklė jam

priklausančiame žemės sklype yra laikinai draudžiama, o medžioklės plotų naudotojas turi kreiptis į

žemės sklypo savininką dėl papildomas medžiojimo sąlygas nustatančios rašytinės sutarties

sudarymo ir šios sutarties kopiją perduoti įgaliotai institucijai.

Pagal Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 2 dalies

nuostatas, šios teisės gali būti įgyvendinamos tiek medžioklės plotų vieneto sudarymo ar jo ribų

pakeitimo metu, tiek bet kada vėliau.

6.4.2. Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 3 dalyje įtvirtinta

žemės sklypo ar keleto susisiekiančių sklypų, kuriuose medžioklė nėra uždrausta ir kurių bendras

plotas yra didesnis kaip 1 000 ha, savininko teisė teikti prašymą šiuos sklypus pripažinti medžioklės

plotų vienetu, atitinkančiu įstatyme nustatytus reikalavimus; tuo atveju, jeigu pagal šį prašymą

sudaromas medžioklės plotų vienetas, leidimas naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės

plotų vienete įstatyme nustatytomis sąlygomis išduodamas be konkurso.

6.4.3. Taigi pagal nurodytą Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d.

redakcija) 2, 3 dalyse įtvirtintą teisinį reguliavimą žemės sklypų savininkai turi šias teises,

susijusias su medžioklės plotų vienetų sudarymu ir medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimu juose:

teisę bet kuriuo metu uždrausti medžioti savininkui priklausančiame žemės sklype (ir panaikinti

ankstesnį draudimą medžioti), teisę bet kuriuo metu nustatyti papildomas medžiojimo jam

priklausančiame žemės sklype sąlygas (tokiu atveju, kol žemės sklypo savininkas ir medžioklės

plotų naudotojas nesudaro papildomas medžiojimo sąlygas nustatančios sutarties, medžioklė

10

savininkui priklausančiame žemės sklype yra laikinai draudžiama), taip pat teisę įstatyme

nustatytomis sąlygomis ir tvarka prašyti suformuoti jam priklausančiame (-iuose) žemės sklype (-

uose) medžioklės plotų vienetą ir teisę, jį suformavus, įstatyme nustatytomis sąlygomis ir tvarka be

konkurso gauti jame leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius.

6.4.4. Aiškinant Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija)

1 dalies nuostatas kitų šio straipsnio nuostatų kontekste pažymėtina, kad Medžioklės įstatymo

13 straipsnio 1 dalyje (2013 m. birželio 18 d. redakcija) įtvirtinta privačios žemės sklypo savininko,

turinčio medžiotojo bilietą, teisė tapti konkretaus medžioklės plotų vieneto, kuriame jis turi įstatyme

nustatyto dydžio miško arba žemės ūkio paskirties žemės, naudotojo medžiotojų kolektyvo nariu

yra viena iš įstatyme jam, kaip žemės sklypo savininkui, suteiktų teisių, susijusių su medžioklės

plotų vienetų sudarymu ir medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimu juose; ši teisė gali būti

įgyvendinama tada, kai pagal privačios žemės sklypo savininko pateiktą prašymą jam

priklausančiame (-iuose) sklype (-uose) nėra suformuota medžioklės plotų vieneto ir jis atitinkamai

nėra gavęs leidimo jame naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius.

6.5. Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalies nuostatos

aiškintinos ir kitų Medžioklės įstatymo nuostatų, taip pat Asociacijų įstatyme įtvirtinto teisinio

reguliavimo kontekste.

6.5.1. Šiame kontekste aktualus Medžioklės įstatyme įtvirtintas teisinis reguliavimas, kuriuo

nustatyti subjektai, turintys teisę medžioti, ir medžiojimo sąlygos.

6.5.1.1. Medžioklės įstatymo 14 straipsnio „Teisės medžioti suteikimas ir medžiotojo bilieto

išdavimas“ 1 dalyje nustatyta:

„Teisė medžioti suteikiama ir medžiotojo bilietas išduodamas Lietuvos Respublikos

piliečiams, nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantiems užsieniečiams ir asmenims be pilietybės,

atitinkantiems šiuos reikalavimus:

1) sulaukusiems 18 metų;

2) baigusiems medžiotojų mokymo kursus ir atlikusiems 1 metų stažuotę pagal Aplinkos

ministerijos nustatytą programą, išskyrus aukštųjų ir aukštesniųjų mokyklų studentus, kuriems

pagal jų mokymo programas buvo dėstomi medžioklės pagrindų kursai;

3) išlaikiusiems medžioklės egzaminą pagal Aplinkos ministerijos nustatytą tvarką ir

programą.“

Taigi pagal Medžioklės įstatymo 14 straipsnio 1 dalį teisė medžioti suteikiama ir medžiotojo

bilietas išduodamas fiziniams asmenims, atitinkantiems įstatyme nustatytus reikalavimus.

11

6.5.1.2. Medžioklės įstatymo 14 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos šios medžiotojų teisės:

– Medžioklės įstatymo nustatyta tvarka gauti leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų

išteklius medžioklės plotų vienete (1 punktas);

– medžioklės plotų naudotojams leidus ar pakvietus, jų ir Medžioklės Lietuvos Respublikos

teritorijoje taisyklių nustatyta tvarka medžioti šių naudotojų naudojamuose medžioklės plotuose

(2 punktas).

Taigi pagal Medžioklės įstatymo 14 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą

medžiotojai turi teisę patys gauti leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius konkrečiame

medžioklės plotų vienete, taip pat teisę medžioti medžioklės plotų naudotojų naudojamuose

medžioklės plotuose jiems leidus ar pakvietus.

6.5.1.3. Apibendrinant Medžioklės įstatymo 14 straipsnio 1, 5 dalyse įtvirtintą teisinį

reguliavimą, šioje konstitucinės justicijos byloje aktualiu aspektu pažymėtina, kad pagal šį teisinį

reguliavimą tik Medžioklės įstatyme nustatytus reikalavimus atitinkantys fiziniai asmenys gali įgyti

teisę medžioti ir gauti medžiotojo bilietą; įgytąją teisę medžioti šie asmenys gali įgyvendinti dviem

būdais – patys gaudami leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius konkrečiame medžioklės

plotų vienete arba medžioklės plotų naudotojui leidus ar pakvietus juos medžioti medžioklės plotų

naudotojo naudojamuose medžioklės plotuose.

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal nurodytą Medžioklės

įstatymo 14 straipsnio 1, 5 dalyse įtvirtintą teisinį reguliavimą teisės medžioti įgijimas ir

įgyvendinimas nėra siejamas su reikalavimu būti žemės sklypo, kuriame, be kita ko, įgyvendinama

ši teisė, savininku.

6.5.1.4. Aiškinant Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 1 dalies (2013 m. birželio 18 d.

redakcija) nuostatas šio įstatymo 14 straipsnio 1, 5 dalyse įtvirtinto teisinio reguliavimo kontekste,

pažymėtina, kad, Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje (2013 m. birželio 18 d. redakcija)

nustatytu teisiniu reguliavimu įtvirtinus privačios žemės sklypo savininko teisę tapti konkretaus

medžioklės plotų vieneto, kuriame jis turi įstatyme nustatyto dydžio miško arba žemės ūkio

paskirties žemės, naudotojo medžiotojų kolektyvo nariu, be kita ko, sudarytos prielaidos vienu iš

įstatyme numatytų įgytosios teisės medžioti įgyvendinimo būdų jo teisę medžioti įgyvendinti

konkrečiame medžioklės plotų vienete, į kurį patenka ir jam priklausantis žemės sklypas (kai jis

nėra medžioklės plotų naudotojas tokiame konkrečiame medžioklės plotų vienete).

6.5.2. Ginčijamo teisinio reguliavimo kontekste aktualus ir Medžioklės įstatyme įtvirtintas

teisinis reguliavimas, kuriuo apibrėžta, kas yra medžioklės plotų vieneto naudotojas, nustatytos jo

pareigos inter alia žemės sklypo, patenkančio į medžioklės plotų vienetą, savininko atžvilgiu.

6.5.2.1. Pagal Medžioklės įstatymo 2 straipsnio 12, 13 dalis būti medžioklės plotų

naudotoju, inter alia juose medžioti, gali fizinis ar juridinis asmuo, galintis būti laukinės gyvūnijos

12

išteklių naudotoju pagal Lietuvos Respublikos laukinės gyvūnijos įstatymą ir turintis šio įstatymo

nustatyta tvarka išduotą leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete.

Medžioklės įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad laisvėje gyvenantys medžiojamieji

gyvūnai nuosavybės teise priklauso valstybei.

Taigi pagal Medžioklės įstatymo 2 straipsnio 12, 13 dalyse, 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą

teisinį reguliavimą yra dvi teisės būti medžioklės plotų naudotoju (inter alia juose medžioti

valstybei nuosavybės teise priklausančius medžiojamuosius gyvūnus) įgijimo sąlygos: konkretus

fizinis ar juridinis asmuo turi galėti būti laukinės gyvūnijos išteklių naudotoju pagal Laukinės

gyvūnijos įstatymą ir turi turėti leidimą naudoti valstybei nuosavybės teise priklausančių

medžiojamųjų gyvūnų išteklius konkrečiame medžioklės plotų vienete.

6.5.2.2. Ginčijamo teisinio reguliavimo, kuriuo įtvirtinta konkretaus medžioklės plotų

vieneto naudotojo pareiga priimti įstatyme nustatytus reikalavimus atitinkantį privačios žemės

sklypo savininką į medžiotojų kolektyvo narius, kontekste aktualios nuostatos, kuriomis

apibrėžiamas medžioklės plotų naudotoju galintis tapti juridinis asmuo.

6.5.2.2.1. Medžioklės įstatymo 2 straipsnio 19 dalyje buvo nustatyta: „Medžiotojų

visuomeninė organizacija – Visuomeninių organizacijų įstatymo nustatyta tvarka įsteigtas ir

veikiantis Lietuvos Respublikos piliečių ir (ar) užsieniečių, nuolat gyvenančių Lietuvos

Respublikoje, susivienijimas, sudarytas bendriems narių poreikiams ir tikslams, susijusiems su

medžiokle, tenkinti bei įgyvendinti.“

Taigi pagal Medžioklės įstatymo 2 straipsnio 19 dalį su medžiokle, t. y. medžiojamųjų

gyvūnų apsauga ir racionaliu naudojimu, inter alia medžiojimu, susiję medžiotojų poreikiai ir

tikslai tenkinami įstatyme nustatyta tvarka steigiant medžiotojų visuomenines organizacijas.

6.5.2.2.2. Šiame kontekste paminėtina, kad Medžioklės įstatymo 2 straipsnio 19 dalyje

nurodytas Visuomeninių organizacijų įstatymas neteko galios Seimui 2004 m. sausio 22 d. priėmus

Asociacijų įstatymą (įsigaliojo 2004 m. vasario 14 d.); Asociacijų įstatymu reguliuojami inter alia

tie santykiai, kuriuos iki tol reguliavo Visuomeninių organizacijų įstatymas.

Taigi pagal Medžioklės įstatymo 2 straipsnio 19 dalį medžiotojų visuomeninių organizacijų

steigimas ir veikla, įsigaliojus Asociacijų įstatymui, sureguliuoti šio įstatymo nuostatomis. Todėl

Medžioklės įstatymo 2 straipsnio 19 dalyje numatytos medžioklės santykių dalyvės – medžiotojų

visuomeninės organizacijos laikytinos medžiotojų asociacijomis ir jų steigimui ir veiklai taikytinos

Asociacijų įstatymo nuostatos.

Paminėtina, kad Medžioklės įstatymo 2 straipsnio 19 dalyje (2018 m. rugsėjo 11 d.

redakcija) vartojama ne sąvoka „medžiotojų visuomeninė organizacija“, bet „medžiotojų asociacija“

ir medžiotojų asociacija apibrėžta kaip Asociacijų įstatymo nustatyta tvarka įsteigtas ir veikiantis

Lietuvos Respublikos piliečių ir (ar) užsieniečių, nuolat gyvenančių Lietuvos Respublikoje,

13

susivienijimas, sudarytas bendriems narių poreikiams ir tikslams, susijusiems su medžiokle, tenkinti

ir įgyvendinti.

6.5.2.2.3. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad pagal

Asociacijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalį asociacija – savo pavadinimą turintis ribotos civilinės

atsakomybės viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas – koordinuoti asociacijos narių veiklą, atstovauti

asociacijos narių interesams ir juos ginti ar tenkinti kitus viešuosius interesus; Asociacijų įstatymo

2 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asociacijos pavadinime gali būti žodžiai „asociacija“,

„visuomeninė organizacija“, „susivienijimas“, „konfederacija“, „sąjunga“, „draugija“ ar kiti.

Taigi, atsižvelgiant į Asociacijų įstatymo 2 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas, Medžioklės

įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalyje nurodytas medžioklės plotų

naudotojas medžiotojų kolektyvas, įsigaliojus Asociacijų įstatymui, suprantamas kaip atitinkama

medžiotojų asociacija, be kita ko, skirta jos narių – medžiotojų – veiklai koordinuoti, jų interesams

atstovauti ir jiems ginti ar tenkinti, naudojanti konkretų medžioklės plotų vienetą, kuriame privačios

žemės sklypo savininkui, turinčiam medžiotojo bilietą, nuosavybės teise priklauso ne mažiau kaip

100 ha miško arba žemės ūkio paskirties žemės.

6.5.2.2.4. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtinos Asociacijų įstatymo

nuostatos:

– įstatai yra steigimo dokumentas, kuriuo asociacija vadovaujasi savo veikloje (12 straipsnio

1 dalis);

– asociacijos įstatuose turi būti nurodyta, be kita ko, asociacijos veiklos tikslai, kurie turi

būti apibūdinti aiškiai ir išsamiai, nurodant veiklos sritis bei rūšis (12 straipsnio 2 dalies 4 punktas),

taip pat naujų narių priėmimo, narių išstojimo ir pašalinimo iš asociacijos tvarka bei sąlygos

(12 straipsnio 2 dalies 7 punktas).

Taigi pagal Asociacijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje, 2 dalies 4, 7 punktuose įtvirtintą

teisinį reguliavimą asociacijos veiklą, inter alia jos tikslus, naujų narių priėmimo tvarką bei sąlygas,

apibrėžia jos steigėjai, priimdami įstatus.

6.5.2.2.5. Pareiškėjo ginčijamu aspektu Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio

18 d. redakcija) 1 dalį aiškinant Asociacijų įstatymo 2 straipsnio 1, 2 dalyse, 12 straipsnio 1 dalyje,

2 dalies 4, 7 punktuose įtvirtinto teisinio reguliavimo kontekste, pažymėtina, kad nors pagal

Asociacijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje, 2 dalies 4, 7 punktuose įtvirtintą teisinį reguliavimą

medžiotojų kolektyvas, kuris suprantamas kaip atitinkama medžiotojų asociacija, be kita ko, skirta

jos narių – medžiotojų – veiklai koordinuoti, jų interesams atstovauti ir jiems ginti ar tenkinti, turi

teisę savo įstatuose numatyti inter alia veiklos tikslus, naujų narių priėmimo tvarką bei sąlygas,

pagal Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalį šis medžiotojų

kolektyvas privalėjo priimti į savo narius privačios žemės sklypo savininką, turintį medžiotojo

14

bilietą, kuriam nuosavybės teise priklauso ne mažiau kaip 100 ha miško arba žemės ūkio paskirties

žemės tame konkrečiame medžioklės plotų vienete, kurio naudotojas yra šis medžiotojų kolektyvas.

6.5.2.3. Šiame kontekste aktuali Medžioklės įstatymo 10 straipsnio 3 dalies nuostata, pagal

kurią leidimas naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete išduodamas tik

vienam medžioklės plotų naudotojui ne trumpesniam kaip 10 metų laikotarpiui.

Taigi pagal Medžioklės įstatymo 10 straipsnio 3 dalį konkrečiame medžioklės plotų vienete

ne trumpesniam kaip 10 metų laikotarpiui gali būti išduodamas tik vienas leidimas naudoti

medžiojamųjų gyvūnų išteklius ir jis gali būti išduodamas tik vienam medžioklės plotų naudotojui,

t. y. gali būti tik vienas konkretaus medžioklės plotų vieneto naudotojas.

6.5.2.4. Paminėtinos šios pareiškėjo prašymo kontekste aktualios Medžioklės įstatymo

12 straipsnio 2 dalyje (su 2013 m. birželio 18 d. pakeitimu) įtvirtintos medžioklės plotų naudotojų

pareigos:

– užtikrinti privačios žemės sklypo savininko teisę, numatytą Medžioklės įstatymo

13 straipsnio 1 dalyje (7 punktas); kaip minėta, Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio

18 d. redakcija) 1 dalyje įtvirtinta privačios žemės sklypo savininko teisė tapti medžioklės plotų

naudotojo medžiotojų kolektyvo nariu, kai jis turi medžiotojo bilietą ir jam konkrečiame

medžioklės plotų vienete nuosavybės teise priklauso ne mažiau kaip 100 ha miško arba žemės ūkio

paskirties žemės;

– nemedžioti žemės sklypuose, kuriuose jų savininkai nusprendė uždrausti medžioti, kreiptis

į žemės sklypo savininką, kuris nusprendė nustatyti papildomas medžiojimo jam priklausančiame

sklype sąlygas, dėl šias sąlygas nustatančios rašytinės sutarties sudarymo ir nemedžioti šiame žemės

sklype tol, kol papildomas medžiojimo sąlygas nustatanti rašytinė sutartis bus sudaryta ir perduota

įgaliotai institucijai, o vėliau – laikytis šioje rašytinėje sutartyje nustatytų sąlygų (8 punktas

(2013 m. birželio 18 d. redakcija)).

Taigi pagal nurodytą Medžioklės įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 7 punkte, 8 punkte

(2013 m. birželio 18 d. redakcija) įtvirtintą teisinį reguliavimą medžioklės plotų naudotojas turi tam

tikras pareigas, skirtas privačios žemės sklypo savininko teisėms užtikrinti – pareigą užtikrinti

Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalyje įtvirtintą privačios

žemės sklypo savininko teisę įstatyme nustatytomis sąlygomis tapti medžiotojų kolektyvo nariu,

pareigą nemedžioti žemės sklype, kuriame jo savininkas uždraudė medžioti, pareigą, žemės sklypo

savininkui nusprendus jam priklausančiame sklype nustatyti papildomas medžiojimo jame sąlygas,

imtis priemonių, kad būtų sudaryta rašytinė sutartis dėl šių sąlygų, ir nemedžioti jame tol, kol ji bus

sudaryta, o ją sudarius, – laikytis nustatytų sąlygų.

6.5.2.5. Apibendrinant Medžioklės įstatymo 2 straipsnio 12, 13, 19 dalyse, 3 straipsnio

1 dalyje, 10 straipsnio 3 dalyje, 12 straipsnio 2 dalies 7 punkte, 8 punkte (2013 m. birželio 18 d.

15

redakcija) įtvirtintą teisinį reguliavimą, šioje konstitucinės justicijos byloje aktualiu aspektu

pažymėtina, kad pagal jį Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija)

1 dalyje nurodytas medžioklės plotų naudotojas medžiotojų kolektyvas, kuris suprantamas kaip

atitinkama medžiotojų asociacija, be kita ko, skirta jos narių – medžiotojų – veiklai koordinuoti, jų

interesams atstovauti ir jiems ginti ar tenkinti, gali būti vienintelis atitinkamo konkretaus

medžioklės plotų vieneto naudotojas (t. y. subjektas, kuriam tame medžioklės plotų vienete suteikta

išimtinė teisė naudoti valstybei nuosavybės teise priklausančių medžiojamųjų gyvūnų išteklius);

įstatyme įtvirtintos privačios žemės sklypo, patenkančio į tą medžioklės plotų vienetą, savininko

(inter alia Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalyje nurodyto

privataus žemės sklypo savininko, kuris turi medžiotojo bilietą ir kuriam tame medžioklės plotų

vienete nuosavybės teise priklauso ne mažiau kaip 100 ha miško arba žemės ūkio paskirties žemės)

teisėms užtikrinti būtinos inter alia to konkretaus medžioklės plotų vieneto naudotojo medžiotojų

kolektyvo pareigos, be kita ko, pareiga užtikrinti Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m.

birželio 18 d. redakcija) 1 dalyje įtvirtintą privačios žemės sklypo savininko teisę įstatyme

nustatytomis sąlygomis tapti medžiotojų kolektyvo nariu, pareiga nemedžioti į jo naudojamus

medžioklės plotus patenkančiame žemės sklype, kuriame jo savininkas uždraudė medžioti, pareiga,

tokiam žemės sklypo savininkui nusprendus jam priklausančiame sklype nustatyti papildomas

medžiojimo jame sąlygas, imtis priemonių, kad būtų sudaryta rašytinė sutartis dėl šių sąlygų, ir

nemedžioti jame tol, kol ji bus sudaryta, o ją sudarius, – laikytis nustatytų sąlygų.

7. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Seimas 2018 m.

rugsėjo 11 d. priėmė Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo Nr. IX-966 2, 5, 6, 8, 9, 10, 11, 13,

14, 15 ir 16 straipsnių pakeitimo įstatymą, įsigaliojusį 2019 m. sausio 1 d. (su tam tikra išimtimi).

Juo, be kita ko, pakeista ir naujai išdėstyta Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio

18 d. redakcija) 1 dalis.

Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje (2018 m. rugsėjo 11 d. redakcija) nustatyta:

„Privačios žemės sklypo savininkas, turintis medžiotojo bilietą ir konkrečiame medžioklės

plotų vienete nuosavybės teise valdantis ne mažiau kaip 15 ha miško ar žemės ūkio paskirties žemės

sklypą, kuriame medžioklė neuždrausta, tais atvejais, kai šio medžioklės plotų vieneto naudotojas

yra asmenis vienijanti asociacija, turi teisę tapti šios asociacijos nariu, prisiimdamas visas

asociacijos įstatuose numatytas pareigas ir teises, o medžioklės plotų naudotojas (asociacija) priima

sprendimą dėl šio savininko priėmimo į asociacijos narius per 30 dienų nuo jo prašymo pateikimo

dienos. Jeigu medžioklės plotų naudotojas (asociacija) raštu atsisako šioje dalyje nurodytą privačios

žemės sklypo savininką priimti į savo narius arba kai medžioklės plotų naudotojas nėra asociacija,

šis savininkas, šiame medžioklės plotų vienete nuosavybės teise valdantis ne mažiau kaip 15 ha

miško ar žemės ūkio paskirties žemės sklypą, kuriame medžioklė neuždrausta, turi teisę

16

proporcingai nuosavybės teise valdomo žemės sklypo plotui naudoti jame medžiojamųjų gyvūnų

išteklius (medžioti) sudaręs sutartį su medžioklės plotų naudotoju dėl šiam privačios žemės sklypo

savininkui skiriamų sumedžioti gyvūnų skaičiaus nustatymo tvarkos, dėl tiesioginių ir proporcingų

medžioklės plotų naudotojo išlaidų, susijusių su medžiojamosios gyvūnijos apsauga, medžioklės

plotų priežiūra ir medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos atlyginimu, kompensavimo tvarkos, dėl

medžioklės dokumentų išdavimo šiam privačios žemės sklypo savininkui ir jų grąžinimo, dėl kitų

medžioklės organizavimo tvarkos reikalavimų vykdymo. Rekomendacijas dėl tipinių šioje dalyje

nurodytos sutarties sąlygų nustato aplinkos ministras. Medžioklės plotų naudotojas per 30 dienų

nuo privačios žemės sklypo savininko prašymo gavimo dienos privalo parengti šioje dalyje

numatytos sutarties projektą ir pasiūlymą ją sudaryti pateikti šiam privačios žemės sklypo

savininkui. Tais atvejais, kai privačios žemės sklypo savininkas, pateikus medžioklės plotų

naudotojo (asociacijos) įgalioto organo sprendimą priimti jį į šios asociacijos narius, atsisako arba

nevykdo sąlygų tapti medžioklės plotų naudotojo (asociacijos) nariu, šios dalies nuostatos dėl teisės

sudaryti sutartį su medžioklės plotų naudotoju dėl medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimo

(medžiojimo) netaikomos.“

Palyginus Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje (2018 m. rugsėjo 11 d.) įtvirtintą

teisinį reguliavimą su įtvirtintuoju Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d.

redakcija) 1 dalyje matyti, kad šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamu aspektu teisinis

reguliavimas pakito iš esmės. Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje (2018 m. rugsėjo 11 d.)

ne tik įtvirtinta privačios žemės sklypo savininko, atitinkančio įstatyme nustatytas sąlygas, teisė

tapti asociacijos, esančios medžioklės plotų vieneto, kuriame yra savininkui priklausantis įstatyme

nustatytus kriterijus atitinkantis sklypas, naudotoja, nariu, bet ir tokios medžioklės plotų naudotoja

esančios asociacijos teisė nepriimti į savo narius jos naudojamame medžioklės plotų vienete esančio

žemės sklypo savininko, taip pat nustatytos sąlygos, kuriomis, asociacijai atsisakius priimti į narius

tokį privačios žemės sklypo savininką, tas savininkas, sudaręs atitinkamą sutartį su medžioklės

plotų naudotoja esančia asociacija, gali konkrečiame medžioklės plotų vienete naudoti

medžiojamųjų gyvūnų išteklius (medžioti).

Pareiškėjo prašymo kontekste pažymėtina, kad Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 1 dalies

(2018 m. rugsėjo 11 d.) nuostatos nėra tyrimo dalykas šioje konstitucinės justicijos byloje.

III

Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualūs asociacijų

laisvės užtikrinimo europiniai standartai

8. Asociacijos laisvė užtikrinama 1950 m. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos

konvencijos (toliau – Konvencija) nuostatomis.

17

Konvencijos 11 straipsnyje „Susirinkimų ir asociacijos laisvė“ nustatyta:

„1. Kiekvienas turi teisę į taikių susirinkimų laisvę, taip pat laisvę jungtis į asociacijas kartu

su kitais, įskaitant teisę steigti profesines sąjungas ir stoti į jas, siekiant ginti savo interesus.

2. Naudojimuisi šiomis teisėmis netaikomi jokie apribojimai, išskyrus tuos, kuriuos nustato

įstatymas ir kurie yra būtini demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo ar visuomenės apsaugos

interesais, siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams arba apsaugoti

žmonių sveikatą ar moralę arba kitų asmenų teises ir laisves. Šiuo straipsniu nekliudoma įvesti

teisėtų naudojimosi šiomis teisėmis apribojimų asmenims, tarnaujantiems ginkluotosiose pajėgose,

policijoje ar valstybės tarnyboje.“

8.1. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo jurisprudencijoje yra pabrėžęs,

kad demokratijos padėtis konkrečioje valstybėje gali būti įvertinta pagal tai, kaip nacionalinėje

teisėje užtikrinama asociacijos laisvė ir kaip valdžios institucijos užtikrina ją praktikoje (2004 m.

vasario 17 d. sprendimo byloje Gorzelik ir kiti prieš Lenkiją, peticijos Nr. 44158/98, 88 punktas).

Konvencijos 11 straipsnyje garantuojama asociacijos laisvė apima teisę sudaryti asociaciją

(sprendimo byloje Gorzelik ir kiti prieš Lenkiją 88 punktas); galėjimas įsteigti juridinį asmenį

siekiant kolektyviai veikti bendrų interesų srityje yra vienas svarbiausių asociacijos laisvės aspektų,

be kurio ši teisė prarastų bet kokią prasmę (2014 m. balandžio 8 d. sprendimo byloje Magyar

Keresztény Mennonita Egyház ir kiti prieš Vengriją, peticijų Nr. 70945/11, 23611/12, 26998/12,

41150/12, 41155/12, 41463/12, 41553/12, 54977/12 ir 56581/12, 78 punktas).

Tačiau asociacijos laisvė nėra absoliuti; asociacijos laisvės taisyklės išimtys turi būti

aiškinamos griežtai ir tik įtikinamos ir svarios priežastys gali pateisinti šios laisvės apribojimus

(pvz., sprendimo byloje Gorzelik ir kiti prieš Lenkiją 94, 95 punktai; 2010 m. birželio 10 d.

sprendimo byloje Maskvos Jehovos liudytojai ir kiti prieš Rusiją, peticijos Nr. 302/02,

100 punktas). Šiame kontekste turi būti vertinama, ar kišimasis į asociacijos laisvę atitinka

Konvencijos 11 straipsnio 2 dalies nuostatas, t. y. ar jis nustatytas įstatyme, ar juo buvo siekiama

vieno ar kelių teisėtų tikslų ir ar jis buvo būtinas demokratinėje visuomenėje (pvz., 2001 m.

gruodžio 13 d. sprendimo byloje Besarabijos metropolijos bažnyčia ir kiti prieš Moldovą, peticijos

Nr. 45701/99, 106 punktas; sprendimo byloje Magyar Keresztény Mennonita Egyház ir kiti prieš

Vengriją 83 punktas). Šiame kontekste EŽTT yra pažymėjęs ir tai, kad bet koks kišimasis į šios

laisvės įgyvendinimą turi būti grindžiamas „neatidėliotinu socialiniu poreikiu“ (1999 m. balandžio

29 d. sprendimo byloje Chassagnou ir kiti prieš Prancūziją, peticijų Nr. 25088/94, 28331/95 ir

28443/95, 112 punktas).

8.2. EŽTT savo jurisprudencijoje yra pabrėžęs, kad nors Konvencijos 11 straipsnio

nuostatomis siekiama apsaugoti asmenį nuo savavališko valdžios institucijų kišimosi į ginamų jo

teisių įgyvendinimą, valstybė taip pat gali turėti pozityvią pareigą užtikrinti veiksmingą naudojimąsi

18

tokiomis teisėmis (2008 m. lapkričio 12 d. sprendimo byloje Demir ir Baykara prieš Turkiją,

peticijos Nr. 34503/97, 110 punktas). Šiame kontekste valstybės pozityvios ir negatyvios pareigos

pagal Konvencijos 11 straipsnį negali būti tiksliai apibrėžtos, tačiau taikytini principai yra tapatūs;

abiem atvejais sprendžiant dėl kišimosi į asociacijos laisvės įgyvendinimą turi būti vertinama, ar yra

teisinga pusiausvyra tarp individualių ir visos visuomenės interesų (EŽTT Didžiosios kolegijos

2013 m. liepos 9 d. sprendimo byloje Sindicatul „Păstorul cel bun“ prieš Rumuniją, peticijos

Nr. 2330/09, 132 punktas).

9. Nagrinėjant šią konstitucinės justicijos bylą taip pat paminėtinos Europos komisijos

„Demokratija per teisę“ (Venecijos komisijos), veikiančios kaip Europos Tarybos patariamoji

institucija konstitucionalizmo klausimais, ir Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos

Demokratinių institucijų ir žmogaus teisių biuro Bendrosios gairės dėl asociacijų laisvės (toliau –

Gairės), priimtos Venecijos komisijos 2014 m. gruodžio 12–13 d. vykusioje 101-ojoje plenarinėje

sesijoje. Šiomis Gairėmis siekiama paskatinti toliau įgyvendinti asociacijų laisvę; jose apibendrinti

tarptautiniai standartai, susiję su asociacijų laisve.

Paminėtinos šios nagrinėjamoje konstitucinės justicijos byloje aktualios Gairių nuostatos:

– asociacijų laisvė yra demokratijos funkcionavimui ypač svarbi žmogaus teisė, kuri taip pat

yra kitų pagrindinių laisvių būtina sąlyga (7 punktas);

– visi asmenys, fiziniai ir juridiniai, piliečiai bei jais nesantieji ir šių asmenų grupės gali

laisvai steigti juridinio asmens statusą turinčią arba jo neturinčią asociaciją; kiekvienas gali laisvai

spręsti, ar tapti arba pasilikti asociacijos nariu; niekas negali būti priverstas priklausyti asociacijai

arba būti nubaustas dėl priklausymo arba nepriklausymo asociacijai; asociacijos gali laisvai

nustatyti su naryste jose susijusias taisykles, jas nustatant turi būti vadovaujamasi nediskriminavimo

principu (28 punktas);

– asociacijų steigėjai ir nariai gali laisvai, atsižvelgdami į tarptautinius standartus

atitinkančiuose įstatymuose apibrėžtas ribas, nustatyti asociacijų tikslus ir veiklą; asociacijos,

siekdamos savo tikslų ir įgyvendinamos savo veiklą, gali laisvai, niekieno netrukdomos, įgyvendinti

savo vidinį valdymą, organizavimą ir tvarkyti reikalus; asociacijos gali apibrėžti savo veiklos sritį –

ar jos veikia vietos, regiono, nacionaliniu ar tarptautiniu mastu (29 punktas);

– kiekvienas asociacijų laisvės ir teisių apribojimas, įskaitant taikomas sankcijas, privalo

griežtai atitikti tarptautinius standartus; kiekvienas apribojimas turi būti numatytas įstatymu ir juo

turi būti siekiama teisėto tikslo; atitinkamos įstatymo nuostatos turi būti tikslios, aiškios ir iš anksto

numatomos, ypač tos, kuriomis valstybės institucijoms suteikiama diskrecija; toks įstatymas turi

būti priimtas vykstant demokratiniams procesams, kuriais užtikrinamas, be kita ko, visuomenės

dalyvavimas, ir turi būti plačiai prieinamas; vieninteliai teisėti apribojimų tikslai, kurie tokiais

pripažįstami remiantis tarptautiniais standartais, yra nacionalinis arba viešasis saugumas, viešoji

19

tvarka, visuomenės sveikatos ar moralės, taip pat kitų asmenų teisių ir laisvių apsauga; šių teisėtų

tikslų turinys turi būti aiškinamas siaurai (34 punktas); kiekvienas asociacijų laisvės ir teisių

apribojimas, įskaitant sankcijas, turi būti būtinas demokratinėje visuomenėje ir atitinkamai

proporcingas juo siekiamam teisėtam tikslui; pagal būtinumo demokratinėje visuomenėje principą

privalo būti teisinga pusiausvyra tarp asociacijų laisvę įgyvendinančių asmenų, pačių asociacijų ir

visos visuomenės interesų; apribojimų būtinybė turi būti kruopščiai pasverta, todėl atitinkamai turi

būti paremta svariais įrodymais (35 punktas);

– asociacija turi būti nepriklausoma ir laisva nuo valstybės ar kitų išorinių subjektų

nepagrįsto kišimosi; asociacija nėra nepriklausoma tada, kai sprendimus, susijusius su jos veikla ir

konkrečiais veiksmais, priima kas nors kitas, o ne asociacijos nariai ar organas, kuriam asociacijos

nariai pavedė tai atlikti (41 punktas);

– tam tikrų rūšių asociacijos nepatenka į tarptautinių asociacijų laisvės garantijų taikymo

sritį dėl to, kad nėra nepriklausomos; tačiau visais atvejais tam, kad būtų nustatyta, ar asociacija yra

nepriklausoma, turi būti vertinamas faktinis (de facto) organizacijos statusas, o ne teisės normomis

apibrėžiamas jos pobūdis; teisiniu reguliavimu dariniai, neturintys nepriklausomumo, gali būti

įvairiai klasifikuojami; EŽTT tai, ar atitinkamas darinys yra nepriklausomas nuo valstybės, vertina

taikydamas tam tikrus kriterijus: i) ar tam, kad jis būtų įsteigtas, reikalinga parlamento valia; ii) ar

jis yra įsteigtas vadovaujantis privačioms asociacijoms taikomu teisiniu reguliavimu; iii) ar jis yra

integruotas į valstybės struktūras; iv) ar jam yra suteikti specifiniai įgaliojimai, kurių nenustato

bendrosios teisės normos, kaip antai administraciniai, teisėkūros įgaliojimai ar įgaliojimai, susiję su

drausminių priemonių taikymu; v) ar jis veikia kaip valdžios institucija (pavyzdžiui, tam tikros

profesinės asociacijos ar organai) (42 punktas).

Pažymėtina, kad Gairėse pabrėžiama, jog narystė asociacijose turi būti savanoriška, tačiau

kartu atkreipiamas dėmesys į tai, kad galimos ir tam tikros išimtys (46 punktas).

IV

Konstitucijos nuostatos ir oficialioji konstitucinė doktrina

10. Šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama, ar Medžioklės įstatymo 13 straipsnio

(2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalis tiek, kiek nurodyta, neprieštaravo Konstitucijos

35 straipsnio 1 daliai.

11. Konstitucijos 35 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad piliečiams laiduojama teisė laisvai

vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas, jei šių tikslai ir veikla nėra priešingi

Konstitucijai ir įstatymams. Pagal to paties straipsnio 3 dalį politinių partijų, kitų politinių ir

visuomeninių organizacijų steigimą ir veiklą reglamentuoja įstatymas.

20

11.1. Konstitucinis Teismas 2004 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, kad Konstitucijos

35 straipsnyje įtvirtinta viena pagrindinių demokratinės valstybės piliečio teisių – teisė į

susivienijimus, arba asociacijų laisvė.

Aiškindamas Konstitucijos 35 straipsnio 1 dalį, Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad

konstitucinė teisė laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas yra daugialypė, jos

turinį sudaro teisė steigti bendrijas, politines partijas ar asociacijas, teisė įstoti į jas ir dalyvauti jų

veikloje (inter alia 2000 m. gruodžio 21 d., 2004 m. liepos 1 d., 2018 m. gegužės 4 d. nutarimai);

Konstitucijoje laiduojama teisė savo valia nuspręsti, priklausyti ar nepriklausyti kuriai nors

bendrijai, politinei partijai ar asociacijai (2000 m. gruodžio 21 d. nutarimas); sąvokos „bendrija“,

„politinė partija“, „asociacija“ išreiškia susivienijimų, steigiamų savanoriškumo pagrindu jų narių

poreikiams politinėje, ekonominėje, kultūrinėje, socialinėje ir kitose gyvenimo srityse tenkinti,

įvairovę (2000 m. gruodžio 21 d., 2004 m. liepos 1 d., 2018 m. gegužės 4 d. nutarimai).

11.2. Konstitucinis Teismas 2004 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, kad Konstitucijoje

numatyti susivienijimai yra grindžiami savanoriška naryste ir įsisteigia bei veikia savo narių

interesais; esminis Konstitucijoje numatytų susivienijimų konstitucinio teisinio statuso elementas

yra jų autonomiškumas valstybės valdžios, kitų valstybės ir savivaldybių institucijų, kitaip tariant,

viešosios valdžios, atžvilgiu.

Kartu pažymėtina, kad piliečių konstitucinė teisė laisvai vienytis į inter alia asociacijas nėra

absoliuti, ji gali būti ribojama įstatymu, tačiau ne daugiau, negu leidžia pati Konstitucija (2006 m.

balandžio 14 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra pabrėžęs, kad

pagal Konstituciją riboti naudojimąsi asmens teisėmis ir laisvėmis galima laikantis šių sąlygų: tai

daroma įstatymu; apribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų

teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus;

apribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio

proporcingumo principo (inter alia 2004 m. sausio 26 d., 2014 m. gegužės 9 d., 2019 m. balandžio

18 d. nutarimai), pagal kurį teisės aktais nustatytos ir taikomos priemonės turi būti proporcingos

siekiamam tikslui, o asmens teisės negali būti ribojamos labiau, negu būtina teisėtam ir visuotinai

reikšmingam, konstituciškai pagrįstam tikslui pasiekti (inter alia 2007 m. liepos 5 d., 2011 m.

birželio 9 d., 2015 m. birželio 16 d. nutarimai).

11.3. Kaip Konstitucinis Teismas konstatavo 2005 m. vasario 10 d. sprendime,

Konstitucijoje įtvirtinta bendrijų, politinių partijų, asociacijų laisvė suponuoja tai, kad visi šie

susivienijimai gali, laikydamiesi įstatymų, savarankiškai, savo aktais (įstatais, statutais ir pan.)

reglamentuoti savo vidaus tvarką.

11.4. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Konstitucijos

35 straipsnyje įtvirtintos asociacijų laisvės turinio elementais esančios teisės steigti asociacijas ir

21

dalyvauti jų veikloje aiškintinos kaip apimančios, be kita ko, į asociaciją susivienijusių asmenų teisę

apibrėžti ir vykdyti asociacijos veiklą taip, kad būtų tenkinami jų interesai, inter alia nesikišant

valstybės valdžios, kitoms valstybės ir savivaldybių institucijoms, jeigu asociacijos tikslai ir veikla

nėra priešingi Konstitucijai ir įstatymams. Tai, be kita ko, reiškia, kad pagal Konstituciją, inter alia

jos 35 straipsnio 1 dalį, asociacijų steigėjai, steigdami jų interesais veiksiančią asociaciją, taip pat

jau įsteigtų asociacijų nariai, reguliuodami ir vykdydami jų interesais veikiančios asociacijos veiklą,

gali inter alia savarankiškai spręsti dėl naujų narių priėmimo į asociaciją, nustatyti tokių narių

priėmimo į asociaciją tvarką.

Kita vertus, šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad tokia

asociacijos narių teisė pagal Konstituciją nėra absoliuti, t. y. ji įstatymu gali būti ribojama laikantis

iš Konstitucijos kylančių naudojimosi asmens teisėmis ir laisvėmis apribojimo sąlygų. Konstitucijos

35 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asociacijų laisvė būtų pažeista, jeigu asociacijos narių teisė spręsti

dėl narystės asociacijoje būtų ribojama inter alia nesant teisėto ir visuotinai reikšmingo,

konstituciškai pagrįsto tikslo arba labiau, negu būtina tokiam tikslui pasiekti.

12. Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualios oficialiosios konstitucinės doktrinos

nuostatos, atskleidžiančios iš Konstitucijos kylančius reikalavimus medžioklės ir su ja susijusių

santykių teisiniam reguliavimui.

12.1. Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucijos 54 straipsnyje nustatyta:

„Valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos

objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, prižiūri, kad su saiku būtų naudojami, taip pat atkuriami

ir gausinami gamtos ištekliai.

Įstatymu draudžiama niokoti žemę, jos gelmes, vandenis, teršti vandenis ir orą, daryti

radiacinį poveikį aplinkai bei skurdinti augaliją ir gyvūniją.“

12.2. Kaip 2005 m. gegužės 13 d. nutarime konstatavo Konstitucinis Teismas, natūralią

gamtinę aplinką, gyvūniją ir augaliją, atskirus gamtos objektus ir ypač vertingas vietoves

Konstitucija traktuoja kaip visuotinę reikšmę turinčias nacionalines vertybes; Konstitucijos

54 straipsnyje įtvirtinti natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų

ir ypač vertingų vietovių apsauga ir gamtos išteklių racionalaus naudojimo ir gausinimo

užtikrinimas – tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė; iš

Konstitucijos 54 straipsnio valstybei kyla priedermė nustatyti tokį teisinį reguliavimą ir veikti taip,

kad būtų apsaugota natūrali gamtinė aplinka, atskiri jos objektai, būtų užtikrintas racionalus gamtos

išteklių naudojimas ir jų atkūrimas bei gausinimas.

12.3. Šiame kontekste paminėtinos šios Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d.

nutarimo nuostatos:

22

– Lietuvos Respublikos teritorijoje esantys medžiojamosios gyvūnijos ištekliai – vienas iš

natūralios gamtinės aplinkos objektų, kuriuos saugo ir kuriuos racionaliai naudoti, atkurti bei

gausinti reikalauja Konstitucija;

– iš Konstitucijos 54 straipsnio valstybei kyla priedermė užtikrinti, kad laukinių gyvūnų (jų

rūšių) populiacijos būtų tinkamai valdomos (t. y. reguliuojamos ir kontroliuojamos) taip, kad būtų

užtikrinta laukinės gyvūnijos, kaip visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės, apsauga ir

racionalus naudojimas; neužtikrinus tinkamo laukinių gyvūnų (jų rūšių) populiacijų valdymo

(t. y. reguliavimo ir kontroliavimo), būtų sudarytos prielaidos pakenkti įvairioms Konstitucijoje

įtvirtintoms, jos saugomoms ir ginamoms vertybėms (gyvybei, sveikatai, nuosavybei ir kt.), taigi ir

asmens teisėms ir interesams;

– valstybė (jos institucijos) gali pasirinkti įvairius laukinių gyvūnų (jų rūšių) populiacijų

tinkamo valdymo būdus ir priemones; vienas iš laukinių gyvūnų (jų rūšių) populiacijų valdymo

(t. y. reguliavimo ir kontroliavimo) būdų yra medžioklė – senas tradicijas turinti žmogaus veiklos

rūšis ir socialinis institutas; medžioklė yra taikoma kartu su kitais laukinių gyvūnų (jų rūšių)

populiacijų valdymo (t. y. reguliavimo ir kontroliavimo) būdais, ne mažiau svarbiais ir turinčiais ne

menkesnes tradicijas; kad ir kokiais organizaciniais principais būtų grindžiami medžioklės ir su ja

susiję santykiai, valstybė pagal Konstituciją negali nusišalinti nuo medžioklės veiklos kontrolės ir

priežiūros.

12.4. Šiame kontekste pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas 2005 m. gegužės 13 d.

nutarime konstatavo, kad teisė medžioti nėra konstitucinė teisė, ji kyla iš žemesnės galios teisės

aktų ir turi būti įgyvendinama taip, kaip numatyta teisės aktuose; ši teisė yra ginama kaip įgytoji

teisė.

Konstitucinis Teismas, atskleisdamas Konstitucijos nuostatų suponuojamus medžioklės ir su

ja susijusių santykių teisinio reguliavimo ypatumus, 2005 m. gegužės 13 d. nutarime pažymėjo ir

tai, kad:

– pasirinkdama medžioklės planavimo ir organizavimo, taigi ir medžioklės bei su ja

susijusių santykių, modelį ir jį įtvirtindama teisės aktuose, valstybė turi plačią diskreciją;

įgyvendindama šią diskreciją valstybė (teisėkūros subjektai pagal savo kompetenciją) gali nustatyti

medžioklės plotų sudarymo tvarką, dydžius, medžiojimo būdus, laiką, kitas sąlygas, nurodyti

laukinius gyvūnus, kuriuos leidžiama ar draudžiama medžioti, ir kt.; reguliuodama šiuos santykius

valstybė privalo sudaryti prielaidas užtikrinti racionalų medžiojamųjų laukinių gyvūnų išteklių

naudojimą ir apsaugą, atsižvelgdama inter alia į šių išteklių dydį bei jų gausos reguliavimo poreikį;

tai darydami teisėkūros subjektai yra saistomi konstitucinio socialinės darnos imperatyvo,

Konstitucijoje įtvirtintų teisingumo, protingumo, proporcingumo principų, kitų Konstitucijos normų

bei principų;

23

– valdant (t. y. reguliuojant ir kontroliuojant) laukinių gyvūnų (jų rūšių) populiacijas

medžioklė yra taikoma kartu su kitais šių populiacijų valdymo (t. y. reguliavimo ir kontroliavimo)

būdais; tad medžioklė negali būti priešpriešinama kitoms žmonių veiklos rūšims, o medžiokle

užsiimančių ar kitaip su ja susijusių visuomenės narių teisės ir teisėti interesai neturi būti

priešpriešinami kitų visuomenės narių teisėms ir teisėtiems interesams; iš Konstitucijos valstybei

kyla priedermė reguliuojant medžioklės ir su ja susijusius santykius išlaikyti teisingą pusiausvyrą

tarp visuomenės ir asmens interesų, užtikrinti viešąjį interesą ir išvengti nepagrįsto asmens teisių

ribojimo.

12.5. Konstitucinis Teismas 2005 m. gegužės 13 d. nutarime konstatavo, jog laukinė

gyvūnija yra specifinė natūralios gamtinės aplinkos sudedamoji dalis ir tuo aspektu, kad laukinių

gyvūnų gyvenamąją aplinką sudaro inter alia žemės sklypai, miškai, vandens telkiniai, kurie patys

(jų nesiejant su juose gyvenančiais laukiniais gyvūnais) gali būti įvairių teisinių santykių dalykas;

žemės sklypai, miškai, vandens telkiniai, sudarantys laukinių gyvūnų gyvenamąją aplinką,

nuosavybės teise gali priklausyti įvairiems asmenims, inter alia ir tokiems, kuriems jie priklauso

privačios nuosavybės teise; taigi teisės aktais reguliuojant medžioklės ir su ja susijusius santykius

turi būti paisoma inter alia Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalių nuostatų dėl nuosavybės

neliečiamumo ir apsaugos.

Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad, siekdama užtikrinti viešąjį interesą – laukinių gyvūnų

(jų išteklių) apsaugą ir racionalų naudojimą, atkūrimą ir gausinimą, valstybė, reguliuodama

medžioklę kaip ūkinę veiklą, gali įstatymu nustatyti specifines ūkinės veiklos sąlygas, inter alia

medžioklės plotų dydžius; jie nustatomi atsižvelgiant inter alia į medžiojamųjų laukinių gyvūnų

išteklių dydį ir jų poreikį reguliuoti jų gausą; tai darant turi būti laikomasi konstitucinio

proporcingumo principo ir neturi būti paneigtos privačių žemės sklypų, miškų, vandens telkinių

savininkų nuosavybės teisės, jų ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva (2005 m. gegužės 13 d.

nutarimas).

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtina ir tai, kad, kaip Konstitucinis

Teismas konstatavo 2005 m. gegužės 13 d. nutarime, Konstitucijos 23 straipsnį aiškinant

Konstitucijos 54 straipsnyje įtvirtintų laukinės gyvūnijos apsaugos ir jos išteklių racionalaus

naudojimo užtikrinimo imperatyvų kontekste, būtina pabrėžti, jog valstybė turi konstitucinę

priedermę rūpintis laukine gyvūnija ir užtikrinti laukinės gyvūnijos, kaip visuotinę reikšmę

turinčios nacionalinės vertybės, apsaugą ir racionalų naudojimą, atkūrimą ir gausinimą, apimantį

inter alia laukinių gyvūnų (jų rūšių) populiacijų valdymą (t. y. reguliavimą ir kontroliavimą); taigi

saugant ir ginant asmens nuosavybės teises neturi būti pažeistas viešasis interesas laukinės

gyvūnijos išteklius naudoti, atkurti ir gausinti racionaliai ir saugoti laukinę gyvūniją; šių dviejų

konstitucinių vertybių – asmens nuosavybės teisių ir viešojo intereso laukinės gyvūnijos išteklius

24

naudoti, atkurti ir gausinti racionaliai ir saugoti laukinę gyvūniją – sandūroje būtina rasti

sprendimus, kurie užtikrintų šių vertybių teisingą pusiausvyrą, t. y. tai, kad nė viena iš šių vertybių

nebus paneigta; šis reikalavimas taikytinas ir teisės aktų, reguliuojančių atitinkamus visuomeninius

santykius, leidybai, juose nustatytam teisiniam reguliavimui.

12.6. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal Konstituciją, inter

alia jos 54 straipsnį, įstatymų leidėjas, siekdamas užtikrinti viešąjį interesą – laukinės gyvūnijos

išteklių apsaugą ir racionalų naudojimą, atkūrimą ir gausinimą, savo plačią diskreciją reguliuoti

medžioklės ir su ja susijusius santykius gali įgyvendinti nustatęs ir tokį teisinį reguliavimą, pagal

kurį medžioti konkrečiuose medžioklės plotuose būtų leidžiama tik įstatyme nustatyta tvarka ir

sąlygomis įgijus leidimą juose naudoti laukinės gyvūnijos išteklius. Pažymėtina ir tai, kad siekiant

užtikrinti minėtą viešąjį interesą įstatyme gali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį

medžioklės plotų naudotojomis galėtų būti ir asociacijos, vienijančios asmenis, kurie atitinka teisės

aktuose nustatytus reikalavimus ir yra įgiję teisę medžioti.

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad pagal Konstituciją, inter

alia jos 23, 54 straipsnius, įstatymų leidėjas, pasirinkęs medžioklės ir su ja susijusius santykius

reguliuoti taip, kad medžioti konkrečiuose medžioklės plotuose būtų leidžiama tik įstatyme

nustatyta tvarka ir sąlygomis įgijus atitinkamą leidimą, teisiniu reguliavimu turi sudaryti prielaidas

derinti medžioklės plotuose esančio tam tikro dydžio privataus žemės sklypo savininko, kuris nėra

šių medžioklės plotų naudotojas, bet pageidauja savo įgytąją teisę medžioti įgyvendinti jam

priklausančiame žemės sklype, ir atitinkamo medžioklės plotų naudotojo, inter alia asociacijos,

vienijančios asmenis, kurie atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus ir yra įgiję teisę medžioti,

interesus. Tokiu teisiniu reguliavimu turi būti paisoma Konstitucijos, inter alia jos 35 straipsnyje

įtvirtintos asociacijų laisvės.

V

Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalies

atitikties Konstitucijai vertinimas

13. Kaip minėta, šioje konstitucinės justicijos byloje pagal pareiškėjo Vilniaus miesto

apylinkės teismo prašymą tiriama, ar Konstitucijos 35 straipsnio 1 daliai neprieštaravo Medžioklės

įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas

tiek, kiek pagal jį medžioklės plotų naudotojas medžiotojų kolektyvas, veikiantis Asociacijų

įstatymo nustatyta tvarka, privalėjo priimti į savo narius privačios žemės sklypo savininką, kuriam

šio medžiotojų kolektyvo naudojamame medžioklės plotų vienete nuosavybės teise priklauso ne

mažiau kaip 100 ha miško arba žemės ūkio paskirties žemės.

25

14. Minėta, kad pareiškėjas ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktimi Konstitucijai abejoja iš

esmės dėl to, kad, jo nuomone, juo nustatyta su konstitucine teise laisvai vienytis į asociacijas

nesuderinama asociacijos pareiga priimti asmenį į narius, taip apribojant asociacijos narių laisvę

nuspręsti, su kuo jie nori vienytis į veikiančią asociaciją jos įstatuose nustatyta tvarka, t. y. taip

nesudarant asociacijos nariams galimybės išreikšti valią dėl asmens narystės asociacijoje; taip

ribojama Konstitucijos 35 straipsnio 1 dalyje laiduojama asociacijų laisvė.

15. Sprendžiant dėl Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija)

1 dalies tiek, kiek nurodyta, atitikties Konstitucijai pažymėtina, kad, kaip minėta:

– pagal Konstituciją, inter alia jos 54 straipsnį, įstatymų leidėjas, siekdamas užtikrinti

viešąjį interesą – laukinės gyvūnijos išteklių apsaugą ir racionalų naudojimą, atkūrimą ir gausinimą,

savo plačią diskreciją reguliuoti medžioklės ir su ja susijusius santykius gali įgyvendinti nustatęs ir

tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį medžioti konkrečiuose medžioklės plotuose būtų leidžiama tik

įstatyme nustatyta tvarka ir sąlygomis įgijus leidimą juose naudoti laukinės gyvūnijos išteklius;

siekiant užtikrinti minėtą viešąjį interesą įstatyme gali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas,

pagal kurį medžioklės plotų naudotojomis galėtų būti ir asociacijos, vienijančios asmenis, kurie

atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus ir yra įgiję teisę medžioti;

– pagal Konstituciją, inter alia jos 23, 54 straipsnius, įstatymų leidėjas, pasirinkęs

medžioklės ir su ja susijusius santykius reguliuoti taip, kad medžioti konkrečiuose medžioklės

plotuose būtų leidžiama tik įstatyme nustatyta tvarka ir sąlygomis įgijus atitinkamą leidimą, teisiniu

reguliavimu turi sudaryti prielaidas derinti medžioklės plotuose esančio tam tikro dydžio privataus

žemės sklypo savininko, kuris nėra šių medžioklės plotų naudotojas, bet pageidauja savo įgytąją

teisę medžioti įgyvendinti jam priklausančiame žemės sklype, ir atitinkamo medžioklės plotų

naudotojo, inter alia asociacijos, vienijančios asmenis, kurie atitinka teisės aktuose nustatytus

reikalavimus ir yra įgiję teisę medžioti, interesus; tokiu teisiniu reguliavimu turi būti paisoma

Konstitucijos, inter alia jos 35 straipsnyje įtvirtintos asociacijų laisvės.

Minėta ir tai, kad Konstitucijos 35 straipsnyje įtvirtintos asociacijų laisvės turinio elementais

esančios teisės steigti asociacijas ir dalyvauti jų veikloje aiškintinos kaip apimančios, be kita ko, į

asociaciją susivienijusių asmenų teisę apibrėžti ir vykdyti asociacijos veiklą taip, kad būtų

tenkinami jų interesai, inter alia nesikišant valstybės valdžios, kitoms valstybės ir savivaldybių

institucijoms, jeigu asociacijos tikslai ir veikla nėra priešingi Konstitucijai ir įstatymams; tai, be kita

ko, reiškia, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 35 straipsnio 1 dalį, asociacijų steigėjai, steigdami

jų interesais veiksiančią asociaciją, taip pat jau įsteigtų asociacijų nariai, reguliuodami ir vykdydami

jų interesais veikiančios asociacijos veiklą, gali inter alia savarankiškai spręsti dėl naujų narių

priėmimo į asociaciją, nustatyti tokių narių priėmimo į asociaciją tvarką; kita vertus, tokia

asociacijos narių teisė pagal Konstituciją nėra absoliuti, t. y. ji įstatymu gali būti ribojama laikantis

26

iš Konstitucijos kylančių naudojimosi asmens teisėmis ir laisvėmis apribojimo sąlygų; Konstitucijos

35 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asociacijų laisvė būtų pažeista, jeigu asociacijos narių teisė spręsti

dėl narystės asociacijoje būtų ribojama inter alia nesant teisėto ir visuotinai reikšmingo,

konstituciškai pagrįsto tikslo arba labiau, negu būtina tokiam tikslui pasiekti.

15.1. Minėta, kad Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija)

1 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu buvo:

– įtvirtinta privačios žemės sklypo savininko teisė tapti konkretaus medžioklės plotų vieneto

naudotojo medžiotojų kolektyvo nariu; nustatytos šios teisės įgijimo sąlygos – ši teisė įgyjama tik

jeigu toks savininkas turi medžiotojo bilietą ir jam tame konkrečiame medžioklės plotų vienete

nuosavybės teise priklauso ne mažiau kaip 100 ha miško arba žemės ūkio paskirties žemės, jis taip

pat turi prisiimti visas medžiotojų kolektyvo įstatuose numatytas pareigas ir teises;

– įtvirtinta atitinkama konkretaus medžioklės plotų vieneto, kuriame minėtas savininkas turi

įstatyme nustatyto dydžio miško arba žemės ūkio paskirties žemės, naudotojo medžiotojų kolektyvo

pareiga priimti medžiotojo bilietą turintį savininką į medžiotojų kolektyvo narius; ši pareiga turi

būti įvykdyta per 30 dienų nuo tokio privačios žemės sklypo savininko prašymo pateikimo dienos.

Kaip minėta, pagal Medžioklės įstatymo 2 straipsnio 12, 13, 19 dalyse, 3 straipsnio 1 dalyje,

10 straipsnio 3 dalyje, 12 straipsnio 2 dalies 7 punkte, 8 punkte (2013 m. birželio 18 d. redakcija)

įtvirtintą teisinį reguliavimą medžioklės plotų naudotojas medžiotojų kolektyvas, kuris nurodytas

Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalyje ir suprantamas kaip

atitinkama medžiotojų asociacija, be kita ko, skirta jos narių – medžiotojų – veiklai koordinuoti, jų

interesams atstovauti ir jiems ginti ar tenkinti, gali būti vienintelis atitinkamo konkretaus

medžioklės plotų vieneto naudotojas (t. y. subjektas, kuriam tame medžioklės plotų vienete suteikta

išimtinė teisė naudoti valstybei nuosavybės teise priklausančių medžiojamųjų gyvūnų išteklius).

Minėta ir tai, kad nors pagal Asociacijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje, 2 dalies 4,

7 punktuose įtvirtintą teisinį reguliavimą medžiotojų kolektyvas, kuris suprantamas kaip atitinkama

medžiotojų asociacija, be kita ko, skirta jos narių – medžiotojų – veiklai koordinuoti, jų interesams

atstovauti ir jiems ginti ar tenkinti, turi teisę savo įstatuose numatyti inter alia veiklos tikslus, naujų

narių priėmimo tvarką bei sąlygas, pagal Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d.

redakcija) 1 dalį šis medžiotojų kolektyvas privalėjo priimti į savo narius privačios žemės sklypo

savininką, turintį medžiotojo bilietą, kuriam nuosavybės teise priklauso ne mažiau kaip 100 ha

miško arba žemės ūkio paskirties žemės tame konkrečiame medžioklės plotų vienete, kurio

naudotojas yra šis medžiotojų kolektyvas.

15.2. Taigi, Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalyje

nustatytu teisiniu reguliavimu įtvirtinus konkretaus medžioklės plotų vieneto naudotojo medžiotojų

kolektyvo, kuris suprantamas kaip atitinkama medžiotojų asociacija, be kita ko, skirta jos narių –

27

medžiotojų – veiklai koordinuoti, jų interesams atstovauti ir jiems ginti ar tenkinti, pareigą priimti į

savo narius privačios žemės sklypo savininką, kuriam nuosavybės teise priklauso ne mažiau kaip

100 ha miško arba žemės ūkio paskirties žemės tame konkrečiame medžioklės plotų vienete,

įstatymų leidėjas ėmėsi reguliuoti naujų narių priėmimo į medžiotojų kolektyvą tvarką.

Vadinasi, šiuo teisiniu reguliavimu apribota inter alia Konstitucijos 35 straipsnio 1 dalyje

įtvirtinta asociacijų laisvė, t. y. asociacijos narių teisė savarankiškai spręsti dėl naujų narių

priėmimo į asociaciją, nustatyti tokių narių priėmimo į asociaciją tvarką.

15.3. Pareiškėjo prašymo kontekste vertintina, ar ginčijamu teisiniu reguliavimu asociacijų

laisvė apribota laikantis iš Konstitucijos kylančių naudojimosi asmens teisėmis ir laisvėmis

ribojimo sąlygų.

15.3.1. Minėta, kad pagal Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d.

redakcija) 2, 3 dalyse įtvirtintą teisinį reguliavimą žemės sklypų savininkai turi šias teises,

susijusias su medžioklės plotų vienetų sudarymu ir medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimu juose:

teisę bet kuriuo metu uždrausti medžioti savininkui priklausančiame (-iuose) žemės sklype (-uose)

(ir panaikinti ankstesnį draudimą medžioti), teisę bet kuriuo metu nustatyti papildomas medžiojimo

jam priklausančiame (-iuose) žemės sklype (-uose) sąlygas (tokiu atveju, kol žemės sklypo

savininkas ir medžioklės plotų naudotojas nesudaro papildomas medžiojimo sąlygas nustatančios

sutarties, medžioklė savininkui priklausančiame (-iuose) žemės sklype (-uose) yra laikinai

draudžiama), taip pat teisę įstatyme nustatytomis sąlygomis ir tvarka prašyti suformuoti jam

priklausančiame (-iuose) žemės sklype (-uose) medžioklės plotų vienetą ir teisę, jį suformavus,

įstatyme nustatytomis sąlygomis ir tvarka be konkurso gauti jame leidimą naudoti medžiojamųjų

gyvūnų išteklius.

15.3.2. Minėta ir tai, kad Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje (2013 m. birželio 18 d.

redakcija) nustatytu teisiniu reguliavimu, be kita ko, buvo įtvirtinta privačios žemės sklypo

savininko teisė tapti konkretaus medžioklės plotų vieneto naudotojo medžiotojų kolektyvo nariu;

nustatytos šios teisės įgijimo sąlygos – ši teisė įgyjama tik jeigu tas savininkas turi medžiotojo

bilietą ir jam tame konkrečiame medžioklės plotų vienete nuosavybės teise priklauso ne mažiau

kaip 100 ha miško arba žemės ūkio paskirties žemės, jis taip pat turi prisiimti visas medžiotojų

kolektyvo įstatuose numatytas pareigas ir teises.

Kaip minėta, pagal Medžioklės įstatyme įtvirtintą teisinį reguliavimą įgytąją teisę medžioti

asmenys gali įgyvendinti dviem būdais – patys gaudami leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų

išteklius konkrečiame medžioklės plotų vienete arba medžioklės plotų naudotojui leidus ar

pakvietus jį medžioti medžioklės plotų naudotojo naudojamuose medžioklės plotuose; teisės

medžioti įgijimas ir įgyvendinimas nėra siejamas su reikalavimu būti žemės sklypo, kuriame, be

kita ko, įgyvendinama ši teisė, savininku.

28

Taigi Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje (2013 m. birželio 18 d. redakcija) įtvirtinta

papildoma, palyginti su kitomis nustatytomis šiame įstatyme, privačios žemės sklypo savininko

teisė, skirta užtikrinti jam galimybę įgytąją teisę medžioti įgyvendinti jam priklausančiame miško ar

žemės ūkio paskirties žemės sklype.

15.3.3. Minėta ir tai, kad Medžioklės įstatyme įtvirtintos privačios žemės sklypo,

patenkančio į tą medžioklės plotų vienetą, savininko (inter alia Medžioklės įstatymo 13 straipsnio

(2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalyje nurodyto privataus žemės sklypo savininko, kuris turi

medžiotojo bilietą ir kuriam tame medžioklės plotų vienete nuosavybės teise priklauso ne mažiau

kaip 100 ha miško arba žemės ūkio paskirties žemės) teisėms užtikrinti būtinos inter alia to

konkretaus medžioklės plotų vieneto naudotojo medžiotojų kolektyvo pareigos, be kita ko, pareiga

užtikrinti Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalyje įtvirtintą

privačios žemės sklypo savininko teisę įstatyme nustatytomis sąlygomis tapti medžiotojų kolektyvo

nariu, pareiga nemedžioti į jo naudojamus medžioklės plotus patenkančiame žemės sklype, kuriame

jo savininkas uždraudė medžioti, pareiga, tokiam žemės sklypo savininkui nusprendus jam

priklausančiame sklype nustatyti papildomas medžiojimo jame sąlygas, imtis priemonių, kad būtų

sudaryta rašytinė sutartis dėl šių sąlygų, ir nemedžioti jame tol, kol ji bus sudaryta, o ją sudarius, –

laikytis nustatytų sąlygų.

Taigi minėtu Medžioklės įstatyme įtvirtintu teisiniu reguliavimu nustatytos, be kita ko,

medžioklės plotų naudotojo medžiotojų kolektyvo pareigos, skirtos inter alia jo naudojamuose

medžioklės plotuose esančių privačios žemės sklypų savininkų teisėms užtikrinti.

15.3.4. Pabrėžtina, kad Medžioklės įstatyme įtvirtintu teisiniu reguliavimu suteikus

galimybę į medžioklės plotų naudotojo medžiotojų kolektyvo naudojamus medžioklės plotus

patenkančio privačios žemės sklypo savininkui, nurodytam Medžioklės įstatymo 13 straipsnio

(2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalyje, tapti konkretaus medžioklės plotų vieneto naudotojo

medžiotojų kolektyvo nariu, įtvirtinus jo teisę nuspręsti jam priklausančiame žemės sklype nustatyti

papildomas medžiojimo sąlygas, o medžioklės plotų naudotojui medžiotojų kolektyvui nustačius

atitinkamą pareigą priimti į savo narius tokį privačios žemės sklypo savininką, pareigą imtis

priemonių, kad būtų sudaryta rašytinė sutartis dėl medžiojimo atitinkamame žemės sklype sąlygų,

taip pat sudarius galimybę medžiotoju esančiam privačios žemės sklypo savininkui pačiam gauti

leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius konkrečiame medžioklės plotų vienete arba

medžioklės plotų naudotojui leidus ar pakvietus jį medžioti medžioklės plotų naudotojo

naudojamuose medžioklės plotuose, buvo siekta konstituciškai reikšmingo tikslo – derinti

tarpusavyje susijusias konstitucines vertybes, t. y. pagal Konstitucijos 23 straipsnį ginamus žemės

sklypo savininko, kuris nėra atitinkamų medžioklės plotų naudotojas, bet pageidauja savo įgytąją

teisę medžioti įgyvendinti jam priklausančiame žemės sklype, interesus ir pagal Konstitucijos

29

35 straipsnio 1 dalį ginamus atitinkamo medžioklės plotų naudotojo medžiotojų kolektyvo, kuris

suprantamas kaip atitinkama medžiotojų asociacija, interesus. Kartu tokiu teisiniu reguliavimu

sudarytos prielaidos užtikrinti ir iš Konstitucijos 54 straipsnio kylantį viešąjį interesą užtikrinti

laukinių gyvūnų (jų išteklių) apsaugą ir racionalų naudojimą, atkūrimą ir gausinimą.

15.3.5. Kita vertus, Medžioklės įstatyme įtvirtintos privačios žemės sklypo savininko teisės

tapti konkretaus medžioklės plotų vieneto naudotojo medžiotojų kolektyvo nariu, nustatyti

papildomas medžiojimo sąlygas jam priklausančiame žemės sklype, taip pat galimybė medžiotoju

esančiam privačios žemės sklypo savininkui pačiam gauti leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų

išteklius konkrečiame medžioklės plotų vienete arba medžioklės plotų naudotojui leidus ar

pakvietus jį medžioti medžioklės plotų naudotojo naudojamuose medžioklės plotuose, vertintinos

kaip pakankamos priemonės pagal Konstitucijos 23 straipsnį ginamiems privačios žemės sklypo

savininko interesams užtikrinti, nes tokiu teisiniu reguliavimu sudaromos prielaidos jo įgytąją teisę

medžioti įgyvendinti jam priklausančiame žemės sklype. Todėl pagal Konstitucijos 23 straipsnį

ginamiems privačios žemės sklypo savininko interesams užtikrinti nebuvo būtina Medžioklės

įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalyje papildomai įtvirtinti atitinkamo

medžioklės plotų naudotojo medžiotojų kolektyvo, kuris suprantamas kaip atitinkama medžiotojų

asociacija, pareigos priimti medžiotojo bilietą turintį privačios žemės sklypo savininką, kuriam jo

naudojamuose medžioklės plotuose nuosavybės teise priklauso ne mažiau kaip 100 ha miško arba

žemės ūkio paskirties žemės, į medžiotojų kolektyvo narius.

Pabrėžtina, kad tokiu Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija)

1 dalyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu paneigta medžiotojų kolektyvo teisė spręsti dėl minėto naujo

nario – Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalyje nurodyto

privačios žemės sklypo savininko priėmimo ir taip atitinkama medžiotojų kolektyvo teisė priimti į

medžiotojų kolektyvą naujus narius šiuo aspektu paversta atitinkama jo pareiga.

Taigi konstatuotina, kad Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d.

redakcija) 1 dalyje nurodytu aspektu pagal Konstitucijos 35 straipsnio 1 dalį ginama atitinkamo

medžioklės plotų naudotojo medžiotojų kolektyvo, kuris suprantamas kaip atitinkama medžiotojų

asociacija, laisvė apribota labiau, negu būtina konstituciškai reikšmingiems tikslams pasiekti,

t. y. nesilaikant iš Konstitucijos kylančių naudojimosi asmens teisėmis ir laisvėmis apribojimo

sąlygų.

16. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Medžioklės įstatymo

13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas teisinis

reguliavimas, pagal kurį medžioklės plotų naudotojas medžiotojų kolektyvas, veikiantis Asociacijų

įstatymo nustatyta tvarka, privalėjo priimti į savo narius privačios žemės sklypo savininką, kuriam

medžiotojų kolektyvo naudojamame medžioklės plotų vienete nuosavybės teise priklauso ne mažiau

30

kaip 100 ha miško arba žemės ūkio paskirties žemės, prieštaravo Konstitucijos 35 straipsnio

1 daliai.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos

Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 531, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos

Konstitucinis Teismas

nutaria:

Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio

18 d. redakcija; Žin., 2013, Nr. 67-3335) 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas teisinis reguliavimas,

pagal kurį medžioklės plotų naudotojas medžiotojų kolektyvas, veikiantis Lietuvos Respublikos

asociacijų įstatymo nustatyta tvarka, privalėjo priimti į savo narius privačios žemės sklypo

savininką, kuriam medžiotojų kolektyvo naudojamame medžioklės plotų vienete nuosavybės teise

priklauso ne mažiau kaip 100 ha miško arba žemės ūkio paskirties žemės, prieštaravo Lietuvos

Respublikos Konstitucijos 35 straipsnio 1 daliai.

Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Konstitucinio Teismo teisėjai Elvyra Baltutytė

Vytautas Greičius

Danutė Jočienė

Vytas Milius

Daiva Petrylaitė

Janina Stripeikienė

Dainius Žalimas