LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETAS

ŽEMĖS ŪKIO INŽINERIJOS FAKULTETAS

ŽEMĖS ŪKIO MAŠINŲ KATEDRA

ŽEMĖS ŪKIO MAŠINOS

Mokomoji knyga LŽŪU Agronomijos fakulteto studentams

Akademija, 2006

2

TURINYS

ĮVADAS 4 1. BENDROSIOS ŽINIOS APIE MAŠINŲ GAMYBOS MEDŽIAGAS, DETALIŲ SUJUNGIMUS IR PERDAVAS

5

1.1. Žemės ūkio mašinų gamyboje naudojamos medžiagos 5 1.2. Detalių sujungimai 6 1.3. Perdavos ir jų detalės 7 2. PLŪGAI 9 3. GILESNIŲ ŽEMĖS SLUOKSNIŲ PURENIMAS 14 4. DIRVOS SEKLAUS DIRBIMO MAŠINOS 16 4.1. Akėčios 16 4.2. Volai 18 4.3. Lygintuvai 19 4.4. Kultivatoriai 20 4.4.1. Ištisinio dirbimo kultivatoriai 20 4.4.2. Tarpueilių kultivatoriai 22 4.5. Kombinuotieji padargai (mašinos) 24 5. TRĘŠIAMOSIOS MAŠINOS 26 5.1. Mineralinių trąšų barstomosios 26 5.1.1. Išcentrinės mineralinių trąšų barstomosios 27 5.1.2. Tiksliosios mineralinių trąšų barstomosios 28 5.1.3. Barstomųjų nustatymas išberti reikiamą trąšų kiekį 28 5.2. Mineralinių trąšų purkštuvai 29 5.3. Organinių trąšų paskleidimo mašinos 29 5.3.1. Mėšlakratės 30 5.3.2. Skystų organinių trąšų laistymo mašinos 30 6. SĖJAMOSIOS 31 6.1. Sėjos agrotechnikos reikalavimai 31 6.2. Sėjamųjų klasifikacija 32 6.3. Sėjamųjų dalys ir veikimas 32 6.4. Tiesioginės sėjos mašinos 36 7. SODINAMOSIOS 37 7.1. Bulviasodės 37 7.2. Daigasodės 40 8. CHEMINĖS AUGALŲ APSAUGOS MAŠINOS 41 8.1. Purkštuvų sandara 41 8.2. Beicavimo mašinos 48 9. TILTINIAI MODULIAI 49 10. ŽOLIAPJOVĖS 51 10.1. Dalginiai pjaunamieji aparatai 52 10.2. Rotacinės žoliapjovės 53 10.3. Žolės traiškytuvai 53 11. GRĖBLIAI 54 12. ŽOLĖS SMULKINTUVAI 55 13. RINKTUVINĖS PRIEKABOS 56 14. PRESAI 57 14.1. Stūmokliniai presai 57 14.2. Ritininiai presai 59 15. RITINIŲ IR RYŠULIŲ VYNIOTUVAI 60 16. JAVŲ KOMBAINAI 61

3

16.1. Kombainų darbo technologinis procesas 61 16.2. Prietaisai kombainams 63 17. GRŪDŲ DOROJIMO TECHNIKA 63 17.1. Sėklų valymo ir rūšiavimo principai 63 17.2. Valymo ir rūšiavimo mašinos 64 17.3. Džiovinamosios 65 17.4. Grūdų transporteriai 66 18. BULVIŲ DERLIAUS DOROJIMO MAŠINOS 66 18.1. Bulvienojų šalinimas 66 18.2. Bulvių kasimas 67 18.2.1. Bulviakasės 67 18.2.2. Bulvių kombainai 69 18.2.3. Bulvių rūšiuoklės 71 18.2.4. Rūšiavimo valymo punktai 72 19. CUKRINIŲ RUNKELIŲ NUĖMIMO MAŠINOS 74 19.1. Cukrinių runkelių kombainų sandara ir veikimas 74 19.2. Cukrinių runkelių krautuvai 77 20. LINŲ NUĖMIMO MAŠINOS 77 20.1. Linarovės 77 20.2. Linų kombainai 78 20.3. Linų galvenų kūlimas, stiebelių vartymas ir surinkimas 78 21. AKMENŲ ŠALINIMO MAŠINOS 79 21.1. Agrotechnikos reikalavimai 79 21.2. Stambių ir vidutinių akmenų šalinimo technika 79 21.3. Smulkių akmenų šalinimo mašinos 79 LITERATŪRA 81

4

ĮVADAS

Pastaraisiais metais į Lietuvą įvežama vis daugiau naujos modernios vakarietiškos technikos. Ypač sparčiai plinta kombinuotosios mašinos, vienu važiavimu atliekančios kelias operacijas. Kadangi naujų vadovėlių nėra, tai šios mokomosios knygos tikslas yra supažindinti Agronomijos fakulteto studentus su tradicinių bei naujų mašinų veikimo principais, jų darbinėmis dalimis ir naudojimo galimybėmis.

Mokomoji knyga skirta neinžinerinių specialybių studentams, todėl pirmame skyriuje aprašomos medžiagos, naudojamos žemės ūkio mašinų gamybai, perdavos ir sujungimai. Šioje mokomojoje knygoje skyriaus pavadinimas nusako kokiems žemės ūkio darbams atlikti skirtos mašinos šiame skyriuje yra nagrinėjamos. Po to pateiktas poskyrio pavadinimas nusako, kokia mašinų grupė šiame poskyryje nagrinėjama. Poskyrio pradžioje aprašomi šios mašinų grupės agrotechnikos reikalavimai, paskirtis bei klasifikacija. Po to aiškinama šių mašinų sandara ir veikimas.

Autoriai nuoširdžiai dėkoja prof. L. Špokui, doc. R. Zinkevičiui ir kitiems katedros dėstytojams, kurių metodiniais leidiniais buvo pasinaudota rengiant šią mokomąją knygą, bei recenzentams doc. V. Butkui, doc. K. Giedrai ir doc. E. Zvicevičiui už vertingas pastabas.

5

1. BENDROSIOS ŽINIOS APIE MAŠINŲ GAMYBOS MEDŽIAGAS, DETALIŲ SUJUNGIMUS IR PERDAVAS

1.1. Žemės ūkio mašinų gamyboje naudojamos medžiagos

Gryni metalai mašinoms gaminti naudojami retai. Dauguma detalių gaminamos iš lydinių, kurie gaunami sulydžius kelis metalus arba metalus su ne metalais. Lydiniai yra stipresni, kietesni, geriau apdirbami ir geriau liejasi negu vieni metalai.

Pagrindinės mašinų gamybos medžiagos – ketus ir plienas – yra geležies ir anglies lydiniai, vadinami juodaisiais metalais.

Plienas. Jei geležies ir anglies lydinyje yra iki 2% anglies, jis vadinamas plienu. Praktiškai lydomuose plienuose anglies būna iki 1,4%. Plienas yra pagrindinis metalas mašinoms gaminti.

Pagal cheminę sudėtį plienas skirstomas į anglinį ir legiruotą. Angliniu plienu vadinamas geležies ir anglies lydinys, kuriame anglies yra nuo 0,01 iki 2,0% su mangano, silicio, sieros ir fosforo priemaišomis. Manganas ir silicis padidina plieno stiprumą ir tankumą, o siera ir fosforas gerina plienų apdirbamumą. Legiruotu vadinamas toks plienas, kuriame, be įprastų priemaišų, yra chromo, nikelio, vanadžio, kobalto, volframo, mangano, molibdeno, titano. Pagal legiruojančius elementus nusakomas legiruoto plieno pavadinimas, pavyzdžiui, chrominis, nikelinis. Legiruojant plieną šiais elementais, pagerinamos mechaninės, tech-nologinės ir kitos plieno savybės. Iš šio plieno pagaminti gaminiai yra patvarūs, stiprūs, atsparūs korozijai, kaitrai ir dilimui.

Pagal naudojimą anglinis plienas skirstomas į konstrukcinį, įrankinį ir specialiosios paskirties. Iš konstrukcinio plieno gaminamos tvirtinimo detalės, viela, vamzdžiai, krumpliaračiai, lakštinis ir profilinis valcuotas plienas.

Termiškai apdirbtas įrankinis plienas naudojamas įvairiems įrankiams gaminti: kirstukams, plaktukams, štampams, matricoms, peiliams, grąžtams, žirklėms, frezoms, pjūklams ir kt.

Ketus. Jei geležies ir anglies lydinyje yra daugiau kaip 2% anglies, jis vadinamas ketumi. Praktiškai visų markių ketuje anglies retai būna daugiau kaip 4,5%.

Ketus, kuriame anglis chemiškai susijungusi su geležimi, vadinamas baltuoju ketumi (lūžyje ketus baltas). Jeigu didesnė anglies dalis yra laisva (grafito pavidalo), tai lūžis yra pilkas; toks ketus vadinamas pilkuoju.

Baltasis ketus yra labai kietas, todėl detalės iš jo negaminamos. Sumažinus anglies kiekį baltojo ketaus liejiniuose, gaunamas kalusis ketus. Jis plačiai naudojamas žemės ūkio mašinoms gaminti. Iš kaliojo ketaus gaminami krumpliaračiai, pjovimo aparatų pirštai ir kitos smulkios detalės.

Žemės ūkio mašinų gamyboje plačiau naudojamas pilkasis ketus. Jis tinka liejimui ir gerai apdirbamas pjovimo įrankiais. Iš šio ketaus liejami guolių korpusai, blokai, rėmai, žvaigždutės.

Spalvotieji metalai labai svarbūs mašinų gamyboje, o elektrotechnikoje, radiotechnikoje ir aviacijoje jie yra pagrindinės medžiagos. Spalvotiesiems metalams priklauso varis, aliuminis, alavas, cinkas, švinas, nikelis, titanas, magnis, taip pat jų lydiniai: duraliuminis, bronza. Šios medžiagos pasižymi geru plastiškumu, tąsumu, dideliu laidumu elektrai ir šilumai, atsparumu korozijai, geromis antifrikcinėmis savybėmis. Spalvotieji metalai yra brangūs, todėl retai naudojami. Iš jų gaminamos įvorės, tepalo ir degalų vamzdeliai, purkštuvų ir dulkintuvų detalės. Žemės ūkio mašinų gamyboje plačiai naudojami spalvotųjų metalų lydiniai (iš jų gaminami variklių stūmokliai, radiatorių vamzdeliai, čiaupai, guolių įvorės ir įdėklai, jais padengiami besitrinančių detalių paviršiai).

Plastikai - tekstolitas (sluoksniuotas plastikas su medvilninio audinio užpildu), getinaksas (dervos su popieriaus užpildu), asbolitas ir asbotekstolitas (sluoksniuoti plastikai su asbestinio

6

audinio arba kartono užpildu), celiulioidas, kapronas, naudojami rezervuarų, krumpliaračių, vožtuvų ir kitų žemės ūkio mašinų detalių gamybai.

1.2. Detalių sujungimai

Mašinų detalių ir mazgų sujungimai būna neardomieji ir ardomieji. Kai, ardant sujungimus, sužalojamos jungiamos detalės, tai sujungimai vadinami neardomaisiais.

Neardomieji sujungimai yra kniedyti, suvirinti, presuoti, lituoti ir klijuoti. Ardomieji sujungimai yra tokie, kuriuos galima išardyti, nepažeidžiant jungiamų detalių. Ardomieji

sujungimai būna nejudami ir judami. Nejudami ardomieji sujungimai yra srieginiai, pleištiniai ir kaištiniai, o judami - išdrožiniai ir krumpliniai.

Kniedijimas (1.1 pav., a) – tai atskirų lakštų arba detalių sujungimas kniedėmis. Kniedė įstatoma į skylę, ir stiebelio galas suplojamas taip, kad susidarytų galvutė. Kniedijama specialiais įrankiais ir presais. Sujungimas yra neardomasis, nes, norint atskirti vieną detalę nuo kitos, tenka sužaloti kniedes. Kniedytas sujungimas yra silpnesnis už suvirintą ir nepakankamai hermetiškas. Todėl dažnai vietoj kniedijimo detalės suvirinamos.

Suvirinimas (1.1 pav., b) žemės ūkio mašinų gamyboje taikomas labai plačiai. Tai tobuliausias

neardomas detalių sujungimas. Suvirinimo siūlę sudaro jungiamų detalių išlydytas ir vėliau sukietėjęs metalas. Mašinų gamyboje naudojami elektrinis ir dujinis suvirinimo būdai. Labiausiai paplitę dviejų rūšių elektrinio suvirinimo būdai - lankinis ir kontaktinis.

Suvirinimas elektros lanku — tai metalo išlydymas elektros lanku, kuris susidaro tarp suvirinamo metalo ir elektrodo, leidžiant pro juos elektros srovę. Suvirinti galima nuolatine srove, naudojant elektros generatorius, ir kintamąja srove, naudojant suvirinimo transformatorius.

Esant kontaktiniam suvirinimui, detalių sandūrą įkaitina šiluma, išsiskirianti tekant per sandūrą elektros srovei ir slegiant detales.

Dujinis suvirinimas — tai pagrindinio metalo ir pridėtinės medžiagos išlydymas dujinio degiklio liepsna. Dujiniame degiklyje acetileno dujos susimaišo su deguonimi ir, išeidamos iš antgalio, sudega. Dujinio suvirinimo našumas mažesnis už elektrinį, tačiau juo galima suvirinti plonus lakštus, taip pat detales, pagamintas iš spalvotųjų metalų. Suvirinti ruošiamos detalės nuvalomos, priderinamos, padaromos nuožulos. Ploni iki 2 mm storio lakštai suvirinami atlenkiant briaunas.

Presuojamasis sujungimas. Viena detalė įpresuojama į kitą. Presuojamojo sujungimo patikimumas priklauso nuo įvaržos dydžio. Įvarža vadinamas veleno ir skylės skersmenų skirtumas (kai prieš surinkimą veleno skersmuo yra didesnis už skylės skersmenį). Su įvarža ant velenų

1.1 pav. Detalių sujungimai: a — kniedėmis; b — suvirinant; c — sriegiais; d — pleištais; e — išdrožomis

7

uždedami smagračiai, krumpliaračiai, įvorės. Detalės su įvarža surenkamos presu. Be to, presuotus sujungimus galima sudaryti vieną detalę įpresuojant į kitą, įkaitinant gaubiančią arba atšaldant gaubiamą detalę.

Litavimas. Remontuojant metalines detales, dažnai reikia lituoti. Šis sujungimo būdas neišvengiamas elektrotechnikoje. Litavimo esmė yra ta, kad tarp jungiamų detalių įdedamas ir išlydomas lydmetalis. Jis įsiskverbia į pagrindinį metalą, užpildo kapiliarinius tarpelius ir aušdamas sudaro sandarią, nelabai stiprią siūlę. Litavimo metu nuo metalo paviršiaus druskos rūgštimi arba spiritu pašalinama oksidų plėvelė, o kanifolija apsaugo nuo oksidavimosi. Užleistiniai lituoti sujungimai yra stipriausi. Sudurtinai detalės nelituojamos.

Klijavimas. Dabar vis dažniau detalės suklijuojamos sintetiniais, karbinoliniais spiritiniais, epoksidiniais klijais. Klijuojamų detalių paviršius turi būti šiurkštus, gerai nuvalytas spiritu, ace-tonu. Po to patepami klijai, džiovinama, detalės sujungiamos ir laikomos suslėgtos aukštesnėje temperatūroje. Klijuojamos plastmasinės, keraminės, duraliumininės, ketinės ir plieninės detalės. Patikimiausia užleistinė klijuota siūlė.

Sujungimas sriegiais (1.1 pav., c) gaunamas panaudojus varžtus, smeiges, taip pat pačių jungiamų detalių įsriegtas dalis. Srieginėse tvirtinimo detalėse daromi trikampių profilių sriegiai. Kitų profilių sriegiai, pavyzdžiui, trapeciniai ir stačiakampiai, naudojami judesiui perduoti (spaustuvuose, domkratuose). Sriegiai strype ar skylėje sriegiami įvairiais įrankiais: peiliais, frezomis, sriegpjovėmis ir sriegikliais.

Strypas, kurio abu galai įsriegti, vadinamas smeige. Vienas jos galas įsukamas į korpusą, o ant antro, uždėjus jungiamą detale, užsukama veržlė. Smeigėmis sujungiamos variklių galvutės.

Surenkant srieginius sujungimus, naudojami įvairūs veržliarakčiai. Kad sujungimas neklibėtų dirbant mašinai, varžtai ir smeigės turi būti patikimai įveržti. Kad veržlė savaime neatsisuktų, fiksuojama kontraveržlėmis, spyruoklinėmis poveržlėmis, vielakaiščiais arba veržlė privirinama. Norint apsaugoti jungiamosios detalės paviršių nuo įbrėžimų, po veržlėmis dedamos paprastosios plokščiosios poveržlės.

Mašinų ir mechanizmų ardomoms dalims nejudamai sujungti srieginiai sujungimai yra patikimi, lengvai sumontuojami ir išardomi. Dėl daugelio privalumų srieginiai sujungimai plačiai naudojami mašinų gamyboje.

Sujungimas pleištais (1.1 pav., d). Šiuo būdu sujungiami velenai arba ašys su užmautomis ant jų detalėmis (krumpliaračiais, skriemuliais, movomis). Tvirtinimo detalė (pleištas) įstatoma į lizdą, kurį sudaro dvi išdrožos, padarytos susiliečiančiuose veleno ir rato stebulės paviršiuose. Pleištai gaminami be galvutės ir su galvute. Jų skerspjūvis dažniausiai yra stačiakampis per visą ilgį arba su nedideliu vienos briaunos nuolydžiu. Pagrindinis pleištinių sujungimų trūkumas — pleištinė išpjova - susilpnina pavarų velenus, ir greitai nudyla pleištų briaunos. Patikimiau detales galima jungti išdrožomis.

Sujungimas išdrožomis (1.1 pav., e). Šiuo būdu sujungiami velenai ir stebulės iškyšomis bei įdubomis per visą susikabinimo apskritimą. Atsižvelgiant į išdrožos formą, šie sujungimai esti stačiakampiai, trikampiai ir krumplių formos. Išdrožos frezuojamos specialiomis frezomis, o įdubos stebulėse padaromos trauktuvais.

Sujungimas išdrožomis tvirtesnis už pleištinį, ir velenai geriau centruoti. Šis sujungimas gana plačiai naudojamas automobiliuose, traktoriuose, žemės ūkio mašinose. 1.3. Perdavos ir jų detalės

Žemės ūkio mašinas arba mechanizmus sudaro mazgai, surinkti ir sujungti iš atskirų detalių.

Visos mašinos sudaromos iš variklio ir darbo mašinos. Tarp variklio ir darbo mašinos įtaisomi jėgos perdavimo mechanizmai — perdavos. Daugiausia yra paplitusios mechaninės perdavos.

8

Visos mechaninės pavaros skirstomos į tris pagrindines rūšis: lankstaus ryšio perdavas (diržines, grandinines), tiesioginio grandžių lietimosi perdavas (frikcines, krumplines), pneumatines (suslėgto oro) ir hidraulines (skysčio su tam tikru slėgiu) perdavas.

Pagrindinės mechaninių perdavų detalės yra velenai, ašys, movos, guoliai, krumpliaračiai, žvaigždutės, skriemuliai.

Velenai skiriami sukimo momentui perduoti ir laikyti skriemulius, krumpliaračius, žvaigždutes, movas. Neilgi, tiesūs ir alkūniniai velenai daromi ištisiniai, ilgi velenai — sudėtiniai, sujungti movomis.

Ašys yra tik atramos besisukančioms detalėms. Būna nejudamos ašys, kai besisukančios detalės laisvai uždėtos, ir judamos ašys, kai detalės pritvirtintos ir sukasi kartu su ašimi.

Veleno arba ašies atraminės vietos vadinamos kakliukais. Movomis sujungiami mašinų velenai. Jos būna standžiosios, kompensuojančiosios, tampriosios,

valdomosios, saugiklinės. Standžiosuios movos sujungia velenus nejudamai; kompensuojančiosios, - kai velenai gali šiek tiek pasislinkti ašine kryptimi; tampriosios, — kai abi movos puses jungia tarpinis elementas (spyruoklė, guma, oda); valdomomis galima darbo metu atjungti ir sujungti velenus bei detales (traktoriuose ir automobiliuose jos vadinamos sankabomis); saugiklinės išjungia perdavą, kai apkrova viršija leistiną ribą, - tai standžios movos, sujungtos saugikliu – kaišteliu, frikcinės ir kumštelinės movos. Vienakryptė mova perduoda sukimą tik viena kryptimi ir automatiškai išsijungia, kai varomasis velenas pradeda greičiau suktis už varantįjį.

Guoliai yra atramos velenams ir ašims. Jie būna slydimo ir riedėjimo. Slydimo guolių įvorės ir įdėklai gaminami iš ketaus, bronzos, aliuminio, tekstolito ir kitų medžiagų, turinčių mažą trinties koeficientą.

Plačiausiai žemės ūkio mašinose naudojami riedėjimo guoliai. Juose būna maži trinties nuostoliai. Šie guoliai retai tepami arba netepami. Riedėjimo guoliai sudaryti iš dviejų žiedų, tarp kurių yra rutuliukai arba ritinėliai. Pagal paskirtį riedėjimo guolių yra įvairių tipų.

Krumpliaračiai yra disko formos su tiesiais, įstrižais arba kreivais krumpliniais vainikais. Krumpliaračiai su įstrižais ir srieginiais krumpliais dirba švelniau už krumpliaračius su tiesiais krumpliais.

Žvaigždutės — tai grandininės perdavos detalės, kurios panašios į krumpliaračius. Žvaigždučių krumplių profilis ir matmenys priklauso nuo grandinės tipo ir matmenų. Standartinių

grandinių visi žvaigždučių krumplio profilio matmenys yra standartizuoti. Skriemuliai — tai diržinės perdavos detalės. Jie sudaryti iš ratlankio, stebulės ir disko arba

stipinų, jungiančių ratlankį su stebule. Vieno arba abiejų skriemulių ratlankis yra išgaubtas. Toks ratlankis įtempia plokščio diržo vidurį, ir diržas rečiau krinta nuo skriemulio.

Trapecinių diržų skriemulių darbiniai paviršiai yra šoninės trapecijų griovelių briaunos. Sukamasis judesys iš variklio į darbo mašinas ir mechanizmus daugiausia perduodamas frikcine,

diržine, grandinine, krumpline, sliekine, krumpliastiebine, šarnyrine, hidrauline ir pneumatine pa-varomis.

Frikcinė perdava. Joje sukamasis judesys perduodamas trinties būdu tarp suspaustų ritinių. Jie daugiausia būna cilindriniai ir kūginiai. Frikcinės perdavos dažniausiai naudojamos nedidelės galios mašinose ir mechanizmuose. Frikcinių perdavų paprasta konstrukcija ir tylus darbas. Kad perdavos grandžių trintis padidėtų, jų paviršius padengiamas frikcinėmis medžiagomis. Daugiausia paplitę šių frikcinių medžiagų deriniai: grūdintas plienas su grūdintu plienu, ketus su ketumi arba plienu, plienas su plastiku ir plienas arba ketus su guma.

Diržinė perdava naudojama sukimui perduoti įvairiais iki 15 m atstumais. Diržinę perdavą sudaro skriemuliai ir juos gaubiantis diržas.

Naudojami plokšti ir trapeciniai diržai. Labai paplitusios perdavos su trapeciniais diržais. Diržo tipas ir griovelių skaičius skriemulyje parenkamas atsižvelgiant į perduodamą galią. Diržai yra elastingi, amortizuoja smūgius, dirba be triukšmo, bet velenai ir atramos labai apkrauti.

Grandininė perdava sudaryta iš dviejų žvaigždučių ir jas apjuosiančios grandinės. Grandininės perdavos užima tarpinę vietą tarp diržinių ir krumplinių perdavų. Jos naudojamos, esant didesniam

9

tarpašiniam atstumui tarp velenų. Grandininė perdava neslysta ir jos tikslus perdavimo skaičius. Grandinės būna ritininės, įvorinės, krumplinės ir fasoninės. Jos įtempiamos žvaigždutėmis. Grandininių perdavų trūkumai yra šie: greitas dilimas, netolygus grandinės judėjimo greitis ir būtinas tikslesnis negu diržinės perdavos velenų nustatymas.

Krumplinė perdava. Žemės ūkio mašinose daugiausia naudojamos atvirosios ir uždarosios (reduktoriai) krumplinės perdavos. Jos būna tarp lygiagrečių, susikertančių ir prasilenkiančių ve-lenų. Perdavose tarp lygiagrečių velenų naudojami cilindriniai krumpliaračiai, tarp susikertančių – kūginiai, o tarp prasilenkiančių – sliekinės ir hipoidinės perdavos.

Priklausomai nuo krumpliaračių porų skaičiaus perdavos skirstomos į vienalaipsnes, dvilaipsnes ir daugialaipsnes.

Krumpliaračių susikabinimas gali būti išorinis ir vidinis. Išorinio susikabinimo krumpliaračiai sukasi priešingomis kryptimis, vidinio – tokia pat kryptimi.

Krumplinių perdavų perdavimo skaičius yra pastovus. Pavara kompaktiška, patikima ir ilgaamžė.

Planetinės perdavos – tai atskira krumplinių perdavų rūšis. Šios perdavos turi centrinį krumpliaratį ant nejudančios ašies ir palydovus, kurių ašys juda. Jų ašys įtvirtintos vediklyje ir sukasi kartu su juo aplink centrinę ašį. Planetinių perdavų didelis perdavimo skaičius ir nereikia naudoti didelių matmenų, sudėtingų daugialaipsnių pavarų.

Hipoidinės perdavos - tai krumplinės kūginės sraigtinės perdavos su prasilenkiančiais velenais. Ši perdava sudaryta iš kūginių krumpliaračių su įstrižais arba kreivais krumpliais. Hipoidinės perdavos tepamos hipoidiniu tepalu.

Krumpliastiebinę perdavą sudaro krumpliaratis ir krumpliastiebis. Čia krumpliaračio sukamasis judesys keičiamas slenkamuoju, ir atvirkščiai — krumpliastiebio slenkamasis judesys gali būti pakeistas sukamuoju judesiu.

Sliekinė perdava. Sliekas ir sliekratis perduoda sukimąsi tarp prasilenkiančių velenų, išdėstytų 90° kampu.

Sliekas — tai sraigtas su viena ar keliomis sraigtinėmis vijomis. Jis būna vienpradis, dvipradis ir daugiapradis. Sliekratis yra tam tikros formos krumpliaratis su įstrižais krumpliais.

Sliekinės perdavos daugiausia naudojamos apsisukimams mažinti. Tuo atveju sliekas yra varantysis, o sliekratis —varomasis elementas.

Sliekinė perdava dirba be triukšmo, jos didelis perdavimo skaičius, net iki 100, tačiau dėl didelės slydimo trinties įkaista. Ši perdava tinka trumpalaikiam darbui, esant mažai ir vidutinio dydžio apkrovai. Lyginant su kitomis krumplinėmis perdavomis, sliekinės perdavos naudingumo koeficientas mažesnis.

Šarnyrinę perdavą sudaro velenai, ant kurių galų tvirtai užmautos ir kryžme sujungtos šakutės. Velenai gali atsilenkti 20—30° kampu. Šarnyrais jungiami tokie velenai, kurie dirbant turi pakrypti dideliais kampais. Pavyzdžiui, automobilio kardaninis velenas.

Šarnyrai reikalingi velenams ir tada, kai judesys perduodamas į kitoje plokštumoje ir šone esantį mechanizmą.

Hidraulinė perdava – tai plačiai naudojama pavara krautuvuose ir kitose žemės ūkio mašinose. Ši pavara yra nedidelio svorio ir mažų matmenų.

Hidraulinėse perdavose siurblys, varomas variklio, siurbia skystį iš bako ir vamzdžiais jį tiekia į hidraulinės pavaros slankųjį elementą. Šis elementas, slegiamas skysčio, pasisuka arba pasislenka.

Pneumatinė perdava veikia panašiai, kaip ir hidraulinė, tik jėga perduodama ne skysčiu, bet suslėgtu oru. Ji yra pranašesnė už hidraulinę tuo, kad mechanizmai įjungiami pamažu, nėra dinami-nių smūgių. Bet, norint išvystyti didesnę jėgą, reikia didesnio skersmens vamzdžių ir jėgos cilindrų. 2. PLŪGAI

Dirvos dirbimas – daugiausia darbo ir energijos sąnaudų reikalaujantys darbai. Dirvos dirbimui tenka 30 – 40 % visų žemės ūkyje sunaudojamų degalų. Pagrindinis žemės dirbimas Europoje kol

10

kas yra arimas, apverčiant dirvos rieke. Žymiausi ekspertai prognozuoja, kad XXI amžiaus pirmoje pusėje bus ariama apie 50 % pasėlių ploto. Šis žemės dirbimo būdas kol kas ne tik neužleidžia savo pozicijų, bet susilaukia naujų šalininkų, kadangi jis yra ekologiškai saugių technologijų, leidžiančių atsisakyti cheminių priemonių ir mineralinių trąšų naudojimo, pagrindas. Ariama verstuviniais plūgais, todėl jie nuolat tobulinami.

Arimo agrotechnikos reikalavimai. Arimo gylis ir vagos plotis turi būti pastovūs. Arimo gylio nuokrypiai nuo pagrindinio arimo gylio lygiose dirvose gali būti ne daugiau kaip ± 1 cm, nelygiose – ne daugiau kaip ± 2 cm. Dirvos riekė turi būti apversta, kad viršutinis jos sluoksnis gultų į vagos dugną. Suartos dirvos paviršius turi būti lygus, supurentas, neturi būti ražienos ir piktžolių.

Plūgų tipai. Plūgai pagal sujungimą su energetine priemone skirstomi į prikabinamuosius, pakabinamuosius ir pusiau pakabinamuosius. Pagal arimo būdą plūgai skirstomi į vienpusio vertimo ir abipusio vertimo (lygaus arimo). Lygaus arimo plūgai būna apverčiamieji, paverčiamieji, pasukamieji ir su skersai išdėstytais korpusais. Pagal paskirtį plūgai skirstomi į bendrosios paskirties ir specialiuosius.

Norint padidinti arimo našumą – didinamas užgriebio plotis. Daugiakorpusiai plūgai gaminami su ištisiniais ir šarnyriškais rėmais arba sudaryti iš keleto plūgų sekcijų, sujungtų nuosekliai ar lygiagrečiai. Šių plūgų su nuosekliai sujungtomis sekcijomis pagrindiniai trūkumai yra šie: didelis ilgis ir masė, blogas manevringumas, blogas lauko reljefo kopijavimas dėl ko laukas suariamas nevienodu gyliu, kyla agregato įsigilinimo ir iškėlimo problemų. Siekiant išvengti šių trūkumų gaminami plūgai sudaryti iš atskirų šarnyriškai sujungtų sekcijų. Šarnyrinio sujungimo ašis yra statmena važiavimo krypčiai. Kad tokiu plūgu būtų patogu dirbti, turi būti pasiektas sekcijų įsigilinimo asinchroniškumas, o transportavimo metu jų plotis turi atitikti eismo saugumo reikalavimus.

Pirma problema išsprendžiama ant plūgo sumontavus automatinę elektrohidraulinę sekcijų įgilinimo sistemą iš pradžių pirmosios, o po to - antrosios. Plūgo plotis transportavimo metu sumažinamas pasukant plūgo rėmą apie traukos ašį. Pusiau pakabinamų plūgų su valdomu užpakaliniu ratu manevringumas yra toks pats, kaip ir pakabinamų plūgų. Sekcijinių plūgų su lygiagrečiai išdėstytomis sekcijomis sekcijos tarpusavyje jungiamos šarnyriškai, kad geriau kopijuotų dirvos paviršių. Plūgo plotis transportavimo metu sumažinamas hidrauliniais cilindrais pakeliant šonines sekcijas.

Daugiakorpusių plūgų naudojimo efektyvumas gali būti padidinamas įrengiant užgriebio pločio keitimo mechanizmą. Tai ariant sudaro galimybę gerai prisitaikyti prie dirvos savybių ir optimaliai išnaudoti traktoriaus traukos jėgą. Plūgo užgriebio plotis keičiamas pasukant rėmą pakabos atžvilgiu kartu pasukant korpusus apie vertikalią ašį, kad pavažos padėtis būtų lygiagreti važiavimo krypčiai. Plūgo užgriebio plotis pasikeičia pasikeitus atpjaunamos dirvos riekės pločiui. Plūgo užgriebio plotis gali būti keičiamas mechaniškai – sraigtais arba hidrauliniu cilindru iš traktoriaus kabinos. Kai korpuso konstruktyvinis užgriebio plotis yra 40 cm, tai jo užgriebio plotis gali būti keičiamas nuo 30 iki 50 cm.

Plūgo (2.1 pav.) dalys yra rėmas 1, pakabinimo įtaisas 2, hidrauliniai mechanizmai, korpusai 3, atraminis ratas 4, priešplūgiai arba kamparaižiai 5, diskiniai 6 arba kotiniai peiliai. Prie plūgo gali būti montuojamos ir kitos dalys, - tai armens gilintuvai, apsauginiai mechanizmai.

Rėmas. Rėmo sijos yra suvirinti stačiakampio skerspjūvio vamzdžiai, prie apsauginės sijos pritvirtinti apsauginių hidraulinių ir užpakalinio rato mechanizmų kronšteinai. Prie išilginės sijos pritvirtinti kronšteinai pneumatiniam hidroakumuliatoriui tvirtinti. Plūgai būna su ištisiniu ir sudėtiniu rėmu.

Pakabinimo ar prikabinimo įtaisas yra skirtas plūgui sujungti su traktoriumi. Priekinio rato mechanizmas leidžia pakeisti priekinio rato padėtį, reguliuojant arimo gylį. Rato

pusašis sumontuotas ant svirties, kuri šarnyriškai ar standžiai prijungta prie priešakinės rėmo sijos kronšteino. Stovo viršuje pritvirtinta veržlė, į kurią įsuktas sraigtas. Sukant rankeną, nuleidžiamas arba pakeliamas priekinis ratas.

11

Užpakalinio rato mechanizmas yra skirtas reguliuoti užpakalinių korpusų gylį, pakelti užpakalinę plūgo dalį į transporto padėtį ir nuleisti žemyn darbui, sumažinti agregato posūkio spindulį. Užpakalinis ratas valdomas vienu ar dviem hidrauliniais cilindrais.

Priklausomai nuo dirvožemio ir klimato sąlygų, agrotechninių reikalavimų, auginamų augalų ypatumų plūgai gali būti komplektuojami verstuviniais, beverstuviais, išpjautiniais, kombinuotaisiais, diskiniais, rombinio arimo, kairiojo vertimo (ariant lygiuoju arimu) korpusais (2.2 pav.).

Verstuvinis korpusas – pagrindinė plūgų ir verstuvinių skutikų darbinė dalis. Plūgo korpusas yra sudarytas iš stovo, kelmo, norago, verstuvės, pavažos, kalto, plunksnos ir tvirtinimo detalių.

Noragas atpjauna dirvos riekę iš apačios (horizontaliai), iš dalies trupina ir nukreipia ją verstuvei. Pagal formą noragai esti trapeciniai, kaltiniai ir dantytieji. Šiuolaikiniuose plūguose naudojami sudėtiniai noragai, kurie sudaryti iš trapecinės dalies ir kalto. Tokio norago nudilusį kaltą galima pritvirtinti kitu galu arba užaštrinus perstatyti pirmyn. Ariant su trapeciniais noragais, vagos dugnas esti lygus.

Kaltinių noragų atsikišęs smaigalys geriau įsigilina į sunkią ir kietą dirvą. Noragai gaminami iš specialaus legiruoto plieno ruošinio – valcuotos juostos. Dėl didelio dirvos riekės slėgio noragai greitai nudyla. Atšipus norago ašmenims, žymiai padidėja plūgo pasipriešinimas traukai, kartu ir degalų sąnaudos. Norago ašmenys turi būti ne storesni kaip 1 mm. Kad noragai ilgiau išliktų aštrūs, iš apačios prilydomos kieto atsparaus dilimui lydinio sluoksnis. Greičiau dylant viršutinei norago pusei, apatinis sluoksnis apsinuogina, ir noragas ilgiau išlieka aštrus.

Verstuvės yra pagrindinė verstuvinio korpuso darbinė dalis. Dirvos riekės trupinimo intensyvumas ir apvertimo kokybė priklauso nuo verstuvės paviršiaus geometrinės formos ir statumo vagos dugno ir sienelės atžvilgiu. Įvairių savybių dirvoms arti turi būti naudojamos skirtingų formų verstuvės. Ariant sunkiai trupančias dirvas (drėgni molynai, dirvonai), turi būti naudojamos verstuvės, gerai apverčiančios atpjautą dirvos riekę jos netrupindamos. Ir atvirkščiai, ariant lengvas, drėgnas dirvas, riekės apversti nereikia, todėl geriau tinka tokios formos verstuvės, kurios labiau trupina riekę.

Pagal geometrinę formą verstuvės skirstomos į keturis pagrindinius tipus: cilindrines, kultūrines, pusiau sraigtines ir sraigtines.

Cilindrinių verstuvių paviršius yra taisyklingo arba suspausto (elipsinio) cilindro formos. Šios verstuvės yra gana stačios vagos dugno ir sienelės atžvilgiu. Cilindrinės verstuvės dirvos riekę gerai trupina, tačiau verčia menkai, todėl tinka arti lengvas, purias žemes. Ariant sunkią, netrupančią žemę, būtų eikvojama daug energijos, o arimo tikslas – sutrupinti ir apversti dirvos riekę – nebūtų pasiektas. Cilindrinės verstuvės šiuo metu nebenaudojamos.

Sraigtinės verstuvės vagos dugno atžvilgiu yra montuojamos nuožulniau. Šio tipo verstuvių paviršiaus yra sraigtinis (žiūrint iš priekio į verstuvės galą, yra pasuktas į suarto lauko pusę). Atpjauta dirvos riekė, šliauždama sraigtinės verstuvės paviršiumi, mažai linksta, (netrupinama), tačiau pasukama ir apverčiama. Sraigtinės verstuvės tinka arti sunkias ir sužėlusias, netrupančias, dirvas.

2.1 pav. Pakabinamasis bendrosios paskirties vienpusio vertimo plūgas: 1 – rėmas, 2 – pakabinimo įtaisas, 3 – korpusas, 4 – atraminis ratas, 5 – kamparaižis, 6 – diskinis peilis

56

12

Kultūrinės ir pusiau sraigtinės verstuvės yra kombinuoto paviršiaus formos. Šių verstuvių priekinė dalis yra cilindrinė, o galas pasuktas – artimas sraigtiniam paviršiui. Kultūrinių verstuvių sraigtinė dalis sudaro ne daugiau nei ¼ viso verstuvės paviršiaus. Pusiau sraigtinių verstuvių sraigtinė dalis didesnė – sudaro iki ½ viso verstuvės paviršiaus. Kultūrinės verstuvės gerai trupina dirvos riekę, tačiau ražieną, piktžolių sėklas ir kitas augalines liekanas įterpia patenkinamai tik dirbant su priešplūgiais.

Verstuvės gaminamos ištisinės ir juostinės. Juostinių verstuvių paviršius gaminamas iš atskirų juostų. Jų pasipriešinimas traukai yra apie 20 % mažesnis. Verstuvės priekis dyla greičiausiai, todėl šiuolaikiniams korpusams jį galima pakeisti.

Pavaža remiasi į vagos sienelę ir priima dirvos riekės spaudimo jėgą, suteikdama korpusui ir viso plūgo judėjimui stabilumą. Be to, pavaža apsaugo apatinę stovo dalį ir kelmą nuo dilimo. Pavaža prie balno tvirtinama 2 – 30 kampu vagos sienelės ir dugno atžvilgiu.

Kelmas reikalingas visų plūgo korpuso dalims sujungti. Jis suvirintas iš štampuotų arba lakštinio plieno detalių.

Stovu korpusas tvirtinimas prie rėmo. Stovai liejami, štampuojami ar suvirinami iš štampuotų detalių. Štampuoti stovai yra lengvesni nei kiti, todėl pastaruoju metu plūguose naudojami plieniniai apvalūs arba plokšti stovai iš labai atsparaus plieno. Ariant akmenuotas dirvas, naudojami plieniniai stovai iš stačiakampio profilio plieno.

Greitinio arimo verstuviniai korpusai. Ariant didesniu greičiu nei 7 km/h, įprastiniai verstuviniai korpusai dirba blogiau: dirvos riekė metama į šoną. Dėl to padidėja energijos sąnaudos. Todėl šiuo metu plūguose naudojamų greitinių verstuvių apatinė kontūro briauna aukščiau nupjauta (2.2 pav., a). Dirbant 8 – 12 km/h greičiu, gali būti naudojamos cilindrinės verstuvės (2.2 pav., b). Kampas tarp šių verstuvių sparno ir vagos sienelės yra mažesnis. Kartu žymiai sumažėja dirvos riekės numetimo į šoną greitis. Kad verstuvės briauna mažiau ardytų apverstą riekę, verstuvės sparnas sutrumpintas. Greitiniams korpusams taip pat naudojamos kombinuotosios verstuvės (2.2 pav., c). Tokia verstuvė yra sudaryta iš įgaubto kūginio paviršiaus apačioje, pereinančio į įgaubtą cilindrinį paviršių viršutinėje verstuvės dalyje.

Beverstuvio arimo korpusai (2.2 pav., f) skirti arti vėjo erozijos veikiamiems dirvožemiams. Suarus tokiais korpusais, dirva purenama ir nežymiai sumaišomi dirvos sluoksniai, o likusi dirvos paviršiuje ražiena sumažina vėjo ardomąjį poveikį.

Išpjautiniai korpusai (2.2 pav., e) naudojami dirvoms su mažo storio armeniu arti, kartu purenant poarmeninį sluoksnį. Šiais korpusais ariama iki 32 cm gyliu. Išpjautinis korpusas yra su dviem noragais. Viršutinis noragas atpjauna 18 – 20 cm storio dirvos riekę, kuri trupinama ir apverčiama. Apatinio norago atpjautas dirvos sluoksnis trupinamas ir, perėjęs per tarpą tarp abiejų

2.2 pav. Plūgų korpusų tipai: a , b , c, d – verstuviniai, e – išpjautinis, f – be verstuvės, g – kombinuotasis, h

– rombinis, k – lėkštinis, 1 – noragas, 2 ir 4 – verstuvės, 3 – stovas, 5 – verstuvės keičiamas priekis, 6 – plunksna, 7 – kaltas, 8 – iltinis peilis, 10 – rotorius, 11 – šoninė verstuvė, 12 – lėkštė

13

noragų, lieka po armeniu. Taip ariant pagerėja sąlygos augalų šaknims vystytis. Be to, iš dalies susimaišant armeniui su gilesniais dirvos sluoksniais, armens sluoksnis palaipsniui storėja.

Kombinuotieji korpusai (2.2 pav., g) – tai plūgų korpusai, kurių verstuvės yra pakeistos besisukančiais apie vertikalią ašį rotoriais. Ariant besisukančio rotoriaus mentės dirvos riekę smulkina ir numeta į šoną. Tokiais korpusais suartas laukas yra lygus ir gerai supurentas.

Lėkštiniai korpusai (2.2 pav., i) naudojami laistomiems laukams ir pradžiūvusiai arba per daug sudrėkintai žemei arti. Šiuose korpusuose vietoje norago ir verstuvės įtaisytas didelio skersmens įgaubtas besisukantis diskas.

Rombiniai korpusai (2.2 pav., h). Šiuose korpusuose, be įprastinio norago, korpuso apačioje yra šoninis noragas. Ariant su rombiniais korpusais, vagos sienelė yra nuožulni, todėl vaga lieka platesnė. Tai leidžia galingiesiems traktoriams su plačiomis padangomis važiuoti vaga, kartu palengvėja agregato valdymas ir arimo našumas. Tačiau šių korpusų yra didelis pasipriešinimas traukai, todėl šiuolaikiniuose plūguose vietoje rombinių korpusų prie paskutiniojo korpuso tvirtinamas vagą paplatinantis peilis.

Kairiojo vertimo korpusai montuojami kartu su dešiniojo vertimo korpusais apverčiamuosiuose ir paverčiamuosiuose lygaus arimo plūguose. Visos tokio korpuso detalės yra dešiniojo vertimo korpuso darbinių dalių veidrodinis vaizdas.

Priešplūgis atpjauna viršutinį 8 – 10 cm storio sužėlusį dirvos sluoksnį ir verčia jį į vagą. Priešplūgio darbinis plotis sudaro 2/3 korpuso darbinio pločio. Priešplūgis yra sudarytas iš trapecinio norago, kultūrinės verstuvės ir stovo. Priešplūgiai tvirtinami prie rėmo prieš korpusus 250 - 350 mm atstumu. Pritvirtinus priešplūgį per arti prie korpuso, dirvos riekė įstringa tarp korpuso ir priešplūgio. Kai per toli, – riekė užmetama ant priekyje esančio korpuso. Priešplūgio pagrindinė briauna turi būti 5 – 10 mm nutolusi (į nearto lauko pusę) nuo vertikaliai pjaunančio plūgo korpuso briaunos.

Kamparaižis atlieka priešplūgio funkciją, bet atpjauna tik dirvos riekės kampą, riekei slenkant verstuvės paviršiumi. Kamparaižis susideda iš nedidelės verstuvės ir lenkto stovo. Kamparaižio verstuvė vienu galu prigula prie korpuso verstuvės priekinės dalies. Kamparaižis yra korpusų akmenuotoms dirvoms arti darbinė dalis.

Diskinis peilis yra skirtas atpjauti dirvos riekę vertikaliai, kad vagos sienelė būtų lygi. Diskinis peilis yra sudarytas iš disko, pavadėlio, alkūninio stovo. Peilio stovas tvirtinamas prie plūgo rėmo pavalkėliu su antdėklu. Pavadėlis, uždėtas ant apatinio stovo galo, gali laisvai pasisukti karūninės poveržlės atramų ribose. Todėl diskinis peilis visada nusistato lygiagrečiai plūgo judėjimo krypčiai. Šiuo metu gaminamuose bendros paskirties plūguose diskinis peilis įtaisomas prieš paskutinį korpusą. Diskinis peilis turi būti pritvirtintas 15 - 20 mm nuo verstuvo briaunos nesuarto lauko pusėje. Specialiuose plūguose velėninėms žemėms arti diskinis peilis įstatomas prieš kiekvieną korpusą. Tačiau diskinius peilius įstatyti prieš kiekvieną korpusą yra tikslinga ir bendros paskirties plūguose, kai ariama ražiena.

Kotinis peilis dedamas pelkių ir miškų plūguose. Iltinis peilis tvirtinamas prie korpuso kelmo prieš vertikaliąją briauną. Armens gilintuvas yra skirtas 150 mm gylio žemės sluoksniui po armeniu purenti. Ariant plūgu

su armens gilintuvais, purenamas suspaustas poarmeninis sluoksnis, kuris trukdo skverbtis drėgmei ir augalų šaknims į gilesnius dirvos sluoksnius. Plūgu su armens gilintuvais tikslinga arti jaurinius dirvožemius ir juodžemius, kurių armens sluoksnis yra plonas.

Armens gilintuvas yra sudarytas iš strėlinio noragėlio ir stovo, kuris yra tvirtinamas prie plūgo pagrindinio korpuso stovo. Stove yra keletas skylių reguliuoti dirvos purenimo gylį.

Poarmeninio sluoksnio purenimui gali būti naudojami specialūs plūgai su išpjautiniais korpusais. Apsauginiai mechanizmai. Akmenuotoms dirvoms arti gaminami plūgai su saugikliais. Šiuo

metu firmos dažniausiai gamina plūgus su automatiniais mechaniniais saugikliais, nes jie yra ekologiški – tai plokščių ir cilindrinių spyruoklių saugikliai. NVS ir kai kurių vakarietiškų firmų šalių gaminami plūgai su hidrauliniais saugikliais yra neekologiški, nes dėl dažnų hidraulinės sistemos gedimų prarandama daug tepalų, užteršiamos dirvos. Automatiniai saugikliai – tai

14

šarnyriniai keturiagrandžiai mechanizmai. Jų varančioji grandis yra stovas su korpusu. Nukerpami saugikliai nepatikimi, ypač ariant sausesnes dirvas. Jie dažniausiai montuojami plūguose su automatiniais saugikliais, kad sugedus automatiniam saugikliui nebūtų sulaužytas plūgo korpusas.

Plūgo paruošimas darbui. Pirmiausiai patikrinama, ar sukomplektuoti visi plūgo mazgai. Patepami stovų pirštai, ratų guoliai, reguliavimo mechanizmų sraigtai, pakabinimo įtaiso pirštai. Plūgas sujungiamas su traktoriumi. Plūgas reguliuojamas ir jo darbinių dalių išdėstymas tikrinamas reguliavimo aikštelėje. Jeigu numatoma traktoriaus dešiniuosius ratus leisti vaga, tai traktoriaus kairiaisiais ratais važiuojama ant aikštelėje įrengtos pakylos, kurios aukštis yra 30 – 40 mm mažesnis už arimo gylį. Tokio pat aukščio trinkelės padedamos ir po plūgo ratais. Plūgas nuleidžiamas ir išlyginamas taip, kad noragų smaigaliai liestų aikštelės paviršių. Tarpas tarp noragų ašmenų ir aikštelės paviršiaus turi būti 35 – 40 mm. Kaltų ir noragų išdėstymo tiesumui ir padėčiai patikrinti po korpusais patiesiama juosta su skylėmis – žymėmis įvairių markių plūgams tikrinti. Korpusų padėtį vertikaliai galima reguliuoti tarpikliais, dedamais tarp stovo ir plūgo rėmo.

Ribojančios grandinės reguliuojamos taip, kad, pakėlus plūgą į transporto padėtį, jo pasvirimas į šonus būtų ne didesnis kaip 20 mm.

Plūgo arimo gylio nustatymas. Ariant traktoriaus ratai rieda vaga, todėl, nustatant plūgą, traktoriaus kairiaisiais ratais užvažiuojama ant lygioje aikštelėje padėtų paaukštinimų (sijų), kurių aukštis yra 30 – 40 mm mažesnis nei arimo gylis. Nuleidžiant plūgą, po atraminiu plūgo ratu padedama tokio pat aukščio trinkelė. Centrine traukle, dešiniuoju spyriu ir plūgo atraminio rato sraigtu reikia sureguliuoti plūgą taip, kad jo rėmas būtų horizontalus, o visi noragai liestų aikštelę. Išmatuoti centrinės trauklės, dešiniojo spyrio ir gylio reguliavimo sraigto ilgius reikia tam, kad lauke būtų galima greitai atstatyti aikštelėje sureguliuotą plūgo padėtį. 3. GILESNIŲ DIRVOS SLUOKSNIŲ PURENIMAS

Žemės gilaus purenimo pagrindinis tikslas yra gerinti augalų auginimo sąlygas, kad visi dirvoje vykstantys mikrobiologiniai procesai, auginamų augalų mitybos režimas bei dirvos drėgnis ir poringumas būtų optimalūs.

Svarbus veiksnys gauti gerą ž.ū. augalų derlių yra optimalus dirvos sluoksnio po armeniu tankis. Žemę dirbant sunkiomis mašinomis, taip pat naudojant mineralines trąšas ir augalų apsaugos priemones, didėja dirvos tankis. Kasmet ariant dirvą vienodu gyliu, plūgų noragai, traktorių ratai važiuodami vagų dugnu, ir agregatai posūkių juostose labai suspaudžia gilesnį dirvos sluoksnį. Per visą augalų augimo ir nuėmimo laiką įvairių mašinų ratų slegiamas plotas sudaro iki 120 proc. lauko ploto. Labiausiai suvažinėjamos posūkio juostos, kurios užima iki 10 – 20 proc. lauko ploto. Per posūkio juostas traktorių ir ž.ū. mašinų ratai pravažiuoja 6 – 20 kartų. Nepurentose posūkio juostose derlius esti 50 – 70 proc. mažesnis.

Po armeniu susidaro 120 – 170 mm storio ir labai sutankėjusios dirvos sluoksnis – armens padas. Šiame sluoksnyje labai sumažėja porų, reikalingų vandeniui ir orui patekti. Dėl mažo sugeriamo vandens kiekio sutankėjusių sluoksnių purumas neatsistato ir žemei įšąlant. Tokioje dirvoje augalų šaknys blogai vystosi, nes nepajėgia prasiskverbti į gilesnius sluoksnius.

Suslėgtose dirvose padidėja vandens erozija. Tai ypač stipriai reiškiasi kalvotuose laukuose, kur nutekantys vandenys išplauna dirvos humuso daleles ir įterptas trąšas. Lygių laukų įdubose, nutirpus sniegui arba po didesnio lietaus, ilgai telkšo vanduo.

Norint sumažinti dirvos suslėgimą, taikomos šios priemonės: vikšriniai traktoriai arimo, priešsėjinio dirvos ruošimo ir sėjos darbuose; plačios padangos ratiniams traktoriams, sunkvežimiams ir priekaboms; sudvejinti priekiniai ir užpakaliniai ratai; pusvikšrės važiuoklės, plačiabarių ir kombinuotųjų dirvos dirbimo ir sėjos agregatų naudojimas; perkraunamųjų derliaus nuėmimo technologijų taikymas. Kai dirvos drėgnis yra didesnis nei 23 proc., galingi traktoriai arimui ir sėjai netinka. Slėgimas traktorių užpakalinių ratų kamerose turi būti ne didesnis už 0,08 – 0,09 MPa, o priekinių - 0,1 - 0,11 MPa. Dirbti reikia kiek galima didesniu greičiu, tuomet mažiau susislegia gilesni dirvos sluoksniai. Trąšomis, sėklomis ir degalais agregatus reikia užpildyti lauko

15

pakraštyje. Laukus įdirbti ilgesniosios kraštinės kryptimi. Taikyti pažangias ž.ū. augalų auginimo vienodo tarpvėžio pločio technologijas atliekant visas operacijas.

Suvažinėtoms posūkio juostoms purenti gali būti naudojami sunkieji kultivatoriai. Šiais padargais armuo purenamas iki 25 cm gyliu. Armens padui ir gilesniems sluoksniams purenti ariant naudojami plūginiai purentuvai ir raižytuvai. Gali būti gilesnių dirvos sluoksnių purenimo sunkieji kultivatoriai. Įdirbant dirvas tokiais purentuvais, geriau vystosi augalų šaknys ir jos lengvai pasiekia giliau esančias drėgmės atsargas (3.1 pav.).

Purentuvų (3.2 pav.) darbinės dalys yra kaltiniai 1 , strėliniai 4 ar pasukti noragėliai, kurie tvirtinami prie tvirtų plieninių stovų 2. Kaltiniais noragėliais dirva purenama iki 450 mm, o strėliniais noragėliais – iki 300 mm gyliu. Atstumai tarp stovų skersine kryptimi esti 400 arba 500 mm. Akmenuotoms dirvoms skirtų purentuvų stovai yra su saugikliais ir gali būti skirti akmenims iškelti iš armens į dirvų paviršių.

Purentuvų darbinės dalys nesuslegia gilesnių dirvos sluoksnių. Įdirbus dirvą plūginiu purentuvu vanduo prasiskverbia į gilesnius žemės sluoksnius. Vandeniui sušąlant, dirvos monolitas yra papildomai trupinamas.

Mūsų Respublikoje ypač tikslinga purenti dirvas nuėmus runkelius ir ruošiant dirvas bulvėms.

Purentuvai sėkmingai panaudojami ir daržininkystės ūkių laukuose, kur auginant ir nuimant daržoves, daugiau suvažinėjama žemė. Purentuvu įdirbama skersai verstuvinių plūgų arimo. Rekomenduojama dirvas purenti rudenį, nes pavasarį į dirvos paviršių iškeliama noragėlių stovais suspausta nederlinga dirva. Dėl šios priežasties stovai gaminami kuo plonesni ir dėl to esti platūs važiavimo kryptimi.

Raižant gerinamas vandens prasiskverbimas nelaidžiose vandeniui molio ir priemolio dirvose. Raižant dirvoje prapjaunami 25 – 40 mm pločio ir 300 – 600 mm gylio plyšiai. Atstumas tarp plyšių esti 1 – 1,5 m. Šiam darbui naudojami padargai – raižytuvai.

3.2 pav. Purentuvo darbinė dalis: 1 –

kaltinis noragėlis, 2 – stovas, 3 – rėmas, 4 – strėlinis noragėlis

3.1 pav. Drėgmės ir augalo šaknų pasiskirstymas dirvoje: a – kai žemė po armeniu sutankėjusi, b – kai žemė po armeniu supurenta

16

Kalvotuose laukuose raižoma skersai šlaito, tai sumažina polaidžio ir didelių lietų vandens nutekėjimą šlaitu. Iš dirvos mažiau išplaunamos maisto medžiagos ir humuso dalelės. Suraižius lygų lauką iš įdubų vanduo greičiau prasisunkia į drenažą.

Raižytuvais ir purentuvais gali būti įdirbami tik tie laukai, kuriuose yra įrengtas uždaras drenažas. Giliai suraižytame nedrenuotame lauke gali susikaupti per daug drėgmės. 4. DIRVOS SEKLIOJO DIRBIMO MAŠINOS 4.1. Akėčios

Akėčiomis paviršinis dirvos sluoksnis supurenamas, išlyginami nedideli dirvos nelygumai, įterpiamos mineralinės trąšos bei pakrikai pasėtos sėklos, naikinamos piktžolės ir suardoma dirvos pluta pasėliuose.

Akėčių klasifikacija. Pagal darbines dalis akėčios skirstomos į virbalines, spyruoklines, pirštines, lėkštines ir peilines. Pagal darbinių dalių judesį akėčios skirstomos į pasyviąsias - su slankiomis darbinėmis dalimis, rotacines - su besisukančiomis darbinėmis dalimis ir aktyviąsias. Aktyviosios akėčios skirstomos į švytuoklines - su priverstinai į šonus švytuojamomis darbo dalimis ir rotorines su sukamomis darbo dalimis.

Virbalinės akėčios. Virbalinės akėčios būna su standžiais, lanksčiais (nariuotosios) ir tinkliškais rėmais. Virbalinės akėčios (4.2 pav., b) su standžiais rėmais, pagal masę, tenkančią vienam akėčvirbaliui, skirstomos į lengvąsias, vidutiniąsias ir sunkiąsias. Lengvųjų akėčių vienam akėčvirbaliui tenka 0.4 - 0.6 kg, vidutiniųjų – 1.0 - 1.5 kg ir sunkiųjų – 1.5 - 2.0 kg akėčių masės. Sunkiosiose akėčiose akėčvirbaliai išdėstyti rečiau negu vidutiniosiose, o vidutiniosiose – rečiau negu lengvosiose, kad nesikimštų augalinėmis liekanomis. Akėčvirbaliai būna lenkti ir tiesūs, o jų skerspjūvis būna kvadrato, stačiakampio, skritulio, ovalo ir peilio formos (4.1 pav.).

4.1 pav. Akėčvirbaliai: a – kvadratinis tiesusis; b – stačiakampis lenktasis; c – apskritasis ; d – ovalusis; e – peilinis;

f – spyruoklinis, g – tinklinių akėčių narelis

Akėčvirbalių išdėstymas turi atitikti šiuos reikalavimus: kiekvienas akėčvirbalis turi brėžti atskirą vagutę; atstumai tarp vagučių turi būti vienodi; gretimas vagutes brėžiantys akėčvirbaliai turi būti kuo toliau vienas nuo kito, kad nesikimštų. Jei akėčvirbaliai išdėstyti gerai, tai akėjant akėčios juda tiesiai. Dažniausiai akėčios kabinamos šarnyriškai prie bendro rėmo po tris palas. Lengvosiomis virbalinėmis akėčiomis naikinamos piktžolės ir ardoma dirvos pluta pasėliuose. Šios akėčios dažnai kabinamos prie sėjamųjų ir ištisinio dirvos dirbimo kultivatorių. Vidutiniosios akėčios dažniausiai

17

naudojamos lengvų ir vidutinio sunkumo dirvų priešsėjinio dirbimo agregatuose. Sunkiosios akėčios kabinamos prie plūgų bei naudojamos dirvų priešsėjinio dirbimo agregatuose.

Spyruoklinės akėčios (4.2 pav., a) yra sudarytos iš standaus rėmo ir spyruoklinių akėčvirbalių. Jos dažniausiai naudojamos priešsėjinio dirvos dirbimo metu. Spyruokliniai akėčvirbaliai gerai iškelia į dirvos paviršių varpučius. Šiomis akėčiomis galima dirbti akmenuotose dirvose. Spyruokliniai akėčvirbaliai (4.1 pav., f) yra panašūs į ištisinio dirbimo kultivatoriaus noragėlius, tik mažesnių matmenų. Jie išdėstomi tankiau negu kultivatoriaus noragėliai, be to, jų dirbimo gylis yra mažesnis.

4.2 pav. Akėčios: a – spyruoklinės, b – virbalinės, c – lėkštinės, d – tinklinės, e – rotacinės

Nariuotųjų (su lanksčiu rėmu) akėčių atskiros grandys tarpusavyje sujungtos lanksčiai. Šios

akėčios gerai prisitaiko prie dirvos nelygumų. Nariuotosios akėčios su peiliniais akėčvirbaliais naudojamos pievoms ir ganykloms priežiūrėti.

Tinklinės akėčios (4.2 pav., d) sudarytos iš tarpusavyje sunertų atskirų narelių (4.1 pav., g). Nareliai bendrai su akėčvirbalių išlenkiami iš 8 - 10 mm skersmens apvalios plieninės vielos. Akėčvirbaliai būna 120 - 180 mm ilgio. Jų galai būna smailūs, suploti arba buki. Šiomis akėčiomis naikinamos piktžolės ir suardoma dirvos pluta pasėliuose.

Pirštinės akėčios – tai lengvos pasėlių priežiūrai naudojamos akėčios. Kartais jos komplektuojamos prie ištisinio dirbimo kultivatorių ir sėjamųjų. Jos yra sudarytos iš ilgų spyruokliuojančių virbalų, išdėstytų keliomis eilėmis. Šiomis akėčiomis dirva purenama 10 - 30 mm gyliu.

Rotacinės akėčios yra sudarytos iš apie horizontalią (4.2 pav., e) ar vertikalią ašį besisukančių rotorių su virbalais. Jomis naikinamos piktžolės ir suardoma dirvos pluta tarpueiliuose. Rotacinės akėčios su horizontaliu rotoriumi dažniausiai montuojamos tarpueilių kultivatoriuose. Rotacinės akėčios su rotoriumi besisukančiu apie vertikalią ašį naudojamos akmenuotoms dirvoms dirbti.

Lėkštinės akėčios (4.2 pav., c) supurena dirvą, supjausto velėną. Lėkštinėmis akėčiomis gali būti skutamos ražienos. Dirva lėkščiuojama iki 10 - 15 cm gyliu. Lėkštinių akėčių darbinė dalis yra išgaubtas plieninis diskas – lėkštė. Lėkštės, sumautos ant ašies paliekant tarpus, sudaro sekciją. Lėkštinės akėčios gaminamos vienaeilės ir dvieilės. Jų lėkštės būna lygios ir karpytos. Karpytos lėkštės geriau purena ir supjausto velėną negu lygios, todėl jos naudojamos sunkioms dirvoms dirbti. Lėkštinių akėčių dirbimo gylis ir purenimo intensyvumas gali būti reguliuojamas, keičiant atakos kampą arba apkraunant jas papildomu svoriu. Atakos kampas keičiamas perstatant sekcijos galą rėmo atžvilgiu. Lėkščių tarpuose įtaisyti valikliai darbo metu jas apsaugo, kad neužsikimštų

a b c

d e

18

augalinėmis liekanomis ir neapliptų žemėmis. Ražienoms skusti gaminami lėkštiniai skutikai, kurių sekcijos išdėstytos viena eile. Lėkštės lygiais ašmenimis su važiavimo kryptimi sudaro iki 350 atakos kampą. Lėkštiniai skutikai dirba iki 10 cm gyliu.

Peilinės akėčios (vad. Hankmo akėčiomis) sudarytos iš besisukančių apie horizontalią ašį aštrių lenktų peilių. Jos yra lėkštinių akėčių su labai iškarpytomis lėkštėmis atmaina. Peiliai, liesdamiesi su žeme, sukasi, sminga į žemę ir gerai supjausto bei supurena velėną. Jomis dirbamos sunkios dirvos, prieš arimą supurenamos ražienos ir dobilienos bei atnaujinamos pievos ir ganyklos. Peilinės akėčios sudarytos iš dviem eilėmis išdėstytų sekcijų. Žemės purenimo intensyvumas priklauso nuo sekcijos atakos kampo. Purioje dirvoje šis kampas nustatomas mažesnis 10 - 120, sunkesnėse - 17 - 200.

Aktyviųjų akėčių akėčvirbaliai darbo metu traktoriaus darbo veleno yra sukami apie horizontalią (4.5 pav.) ar vertikalią ašį (4.4 pav.) sukamo rotoriaus, prie kurio keliomis eilėmis pritvirtinti virbalai (rotorinės akėčios), arba judinami į šonus (švytuoklinės ir svyruojančiosios akėčios).

Svyruojančiųjų akėčių akėčvirbaliai pritvirtinti prie keliomis eilėmis išdėstytų velenų, kurie traktoriaus darbo velenu per perdavas yra sukiojami. Darbo metu virbalai svyruoja į šonus.

Švytuoklinių akėčių (4.3 pav.) akėčvirbaliai išdėstyti ant dviejų sijų, kurios traktoriaus darbo velenu per perdavas švytuojamos viena prieš kitą.

4.2. Volai

Volais sutrupinami arba įspaudžiami į dirvą grumstai ir išlyginami dirvos paviršiaus mikronelygumai. Volų masė labai įvairi - vienam darbo pločio metrui tenka nuo 100 kg iki 400 kg. Slėgis į žemę gali būti padidintas, uždedant balastą.

Volai būna cilindriniai, figūriniai ir ardeliniai. Figūriniai volai yra šie: žiediniai, armens, žvaigždiniai, spygliuotieji, pentininiai, spiraliniai, dantytieji, pneumatinių padangų ir kombinuotieji.

Cilindrinis volas (4.6 pav., a) sudarytas iš tuščiavidurio metalinio cilindro, kurio galai užvirinti. Šie volai dažniausiai būna sujungti po tris prie bendro rėmo, tačiau juos galima naudoti ir kiekvieną atskirai. Šių volų slėgis į žemę reguliuojamas, pripilant į cilindrą vandens arba smėlio. Transportuojant volai sukabinami vienas paskui kitą.

Žiedinis volas (4.6 pav., b) į žemę remiasi mažesniu paviršiumi negu cilindrinis, todėl dirvą giliau suslegia. Žiedai, sumauti ant ašies paliekant tarpus, sudaro sekciją.

Armens volai (4.6 pav., e) yra sudaryti iš siaurų kūgiškų žiedų, sumautų ant ašies paliekant tarpus. Šie volai suslegia dar gilesnius dirvos sluoksnius negu žiediniai. Jie kabinami prie plūgų.

Žvaigždiniai volai (4.6 pav., g) yra sudaryti iš žvaigždėtų diskų sumautų ant ašies, paliekant tarpus. Šie volai gerai trupina grumstus, todėl dažniausiai kabinami prie plūgų ariant sunkias dirvas.

Spygliuotasis volas yra sudarytas iš tuščiavidurio metalinio cilindro su šachmatine tvarka pritvirtintais iki 3 cm ilgio spygliais. Šie volai būna sunkūs ir lengvi. Lengvaisiais spygliuotaisiais volais trupinama dirvos pluta pasėliuose. Sunkieji spygliuotieji volai gerai trupina grumstus, todėl naudojami priešsėjinio dirvos dirbimo agregatuose.

Pentininis volas (4.6 pav., d) sudarytas iš ant ašies užmautų ketinių žiedų su pentinais. Šis volas gerai trupina grumstus, suslegia dirvą giliau negu cilindrinis ir paviršiuje palieka purų dirvos

4.5 pav. Rotorinės akėčios su

rotoriumi, besisukančiu apie horizontalią ašį

4.3 pav. Švytuoklinės akėčios

4.4 pav. Rotorinės akėčios su rotoriumi, besisukančiu apie vertikalią ašį

19

sluoksnį, apsaugant, kad iš dirvos neišgaruotų drėgmė. Šis volas agreguojamas sunkių dirvų priešsėjinio dirbimo agregatuose.

Spiraliniai volai (4.6 pav., k), – tai iš "V" formos arba keturkampio skerspjūvio metalo juostos susukta spiralė. Šie volai suslegia gilesnius dirvos sluoksnius ir išlygina dirvos paviršiaus mikronelygumus. Jie naudojami vidutinio sunkumo dirvų priešsėjinio dirbimo agregatuose.

Kombinuotieji volai (4.6 pav., c) sudaryti iš skirtingų paviršių žiedų sumautų ant bendros ašies. Volai, sudaryti iš lygių ir dantytų žiedų vadinami Kembridžo volais, o sudaryti iš pentininių ir dantytų žiedų - Kroskilio volais.

Dantytieji volai (4.6 pav., h) sudaryti iš metalinio tuščiavidurio cilindro, prie kurio eilėmis su tarpais pritvirtinti dantys. Šie volai gerai trupina grumstus ir išlygina dirvos mikronelygumus. Jie naudojami sunkių dirvų priešsėjinio dirbimo agregatuose.

4.6 pav. Volai: a – lygusis cilindrinis, b – žiedinis, c – kombinuotasis, d – pentininis, e – armens, f – ardelinis, g – žvaigždinis, h – dantytasis, k – spiralinis, m – pneumatinių padangų

Ardelinis volas (4.6 pav., f) sudarytas iš keleto ant veleno sumautų diskų, sujungtų virbalais arba juostomis (lygiomis arba dantytomis). Virbalai ar juostos gali būti lygiagretūs velenui ar įstriži. Jie dirvos paviršių ne tik purena, suspaudžia, bet ir frakcionuoja, t. y. stambesnius dirvos grumstelius išmeta į paviršių, o smulkesni lieka po jais, todėl nesusidaro dirvos pluta. Jie naudojami lengvų ir vidutinio sunkumo dirvų priešsėjinio dirbimo agregatuose.

Pneumatinių padangų volai (4.6 pav., m) dažniausiai montuojami prie tiesioginės sėjos sėjamųjų, nes jie gerai įspaudžia į dirvą augalines liekanas. Kartais šie volai kabinami prie traktoriaus, kad sumažintų padangų slėgį į dirvą.

4.3. Lygintuvai

Lygintuvais išlyginami nedideli dirvos nelygumai. Paprasčiausias lygintuvas yra valkės (4.7 pav.). Jos sudarytos iš grandinėmis sujungtų metalinių sijelių arba žiedų. Valkėmis anksti pavasarį lyginamas dar neperdžiūvęs dirvos paviršius. Pievose valkėmis lyginami kurmiarausiai. Prieš žiedus kartais dedama sija, kuri nubraukia dirvos iškilimus į įdubimus. Dažniausiai naudojami verstuviniai

20

lygintuvai. Verstuvinį lygintuvą (4.8 pav.) sudaro neaukštas verstuvas. Traukiant verstuvas nupjauna dirvos iškilimus ir juos perstumia į įdubimus. Dirva lyginama 2 – 3 kartus, važiuojant įstrižai arimo krypties.

4.4. Kultivatoriai

Kultivatoriais purenama dirva, įterpiamos į dirvą mineralinės trąšos, naikinamos piktžolės, kaupiami augalai.

Kultivatorių klasifikacija. Kultivatoriai skirstomi į ištisinio dirvų dirbimo, sunkiuosius ir tarpueilių. Jie būna su pasyviomis ir su sukamomis darbinėmis dalimis. Darbinės dalys gali būti sukamos priverstinai (rotoriniai kultivatoriai) ir gali suktis darbinėms dalims kontaktuojant su dirva (rotaciniai). Tiek vieni, tiek antri gali suktis ir apie vertikalią, ir apie horizontalią ašį. Pagal sujungimą su energine priemone skirstomi į prikabinamuosius ir pakabinamuosius.

4.4.1. Ištisinio dirbimo kultivatoriai

Ištisinio kultivavimo agrotechnikos reikalavimai. Dirva ištisai kultivuojama prižiūrint juodąjį pūdymą ir purenant dirvą prieš sėją. Purenimo gylio netolygumas leidžiamas ne didesnis kaip ± 1 cm. Sukultivuotas dirvos paviršius turi būti smulkiagrūdės struktūros, o piktžolės visiškai sunaikintos. Dirvos paviršiaus banguotumas leidžiamas ne didesnis kaip 3 - 4 cm, todėl dažniausiai kartu kultivuojama ir akėjama.

Ištisinio dirbimo kultivatoriai su pasyviomis darbinėmis dalimis (4.7 pav.). Šių kultivatorių darbinė dalis yra noragėlis. Noragėlis yra sudarytas iš koto ir antgalio. Kotas būna standus, standus su spyruokliniu saugikliu arba spyruoklinis. Daugiausia paplitę noragėliai su spyruokliniu kotu ir jie vadinami spyruokliniais noragėliais. Spyruokliniai kotai būna S arba C formos. S formos kotai tinka dirbti akmenuotose dirvose. Dirbant kultivatoriumi su spyruokliniais kotais, reikia važiuoti 9 - 12 km/h greičiu, tuomet jie vibruoja, neaplimpa žemėmis ir gerai purena dirvą.

Noragėlių antgaliai būna ietiški, kaltiniai arba universalūs strėliniai. Ietiški ir kaltiniai antgaliai gali būti apverčiami ir vienpusiai. Apverčiamo antgalio vienam galui nudilus, jis apsukamas kitu galu. Strėliniai universalūs antgaliai gerai pjauna piktžoles ir purena dirvą. Pagrindiniai strėliškųjų antgalių parametrai yra darbinis plotis, atakos kampas ir ašmenų kampas. Atakos kampas, kurį sudaro antgalio plokštuma su horizontalia plokštuma, turi įtakos purenimo intensyvumui. Universaliųjų strėliškų antgalių atakos kampas yra 28 - 300. Ašmenų kampas, kurį sudaro antgalio ašmenys su ašine linija, turi įtakos nupjaunant piktžoles. Šis kampas parenkamas toks, kad piktžolės būtų pjaunamos joms slystant antgalio ašmenimis. Šis kampas yra 30 - 32,50, o antgalio darbinis plotis - 145 - 330 mm.

Noragėliai prie kultivatoriaus rėmo tvirtinami šarnyriškai (4.7 pav., c) arba standžiai. Šarnyriškai pritvirtinti noragėliai geriau kopijuoja dirvos paviršių ir tolygiau įdirba dirvą. Noragėlius prie rėmo tvirtinant šarnyriškai, įstatomi strypeliai su spaudžiamosiomis spyruoklėmis. Strypelio skylutėse perstatant kaištį, reguliuojama spyruoklės spaudimo jėga.

4.7 pav. Valkės

4.8 pav. Verstuvinis lygintuvas

21

Ištisinio dirbimo kultivatoriai, kurių noragėliai yra su standžiais kotais, turi spyruoklinius saugiklius. Sutikusi kliūtį spyruoklė deformuojasi, noragėlis atsilenkia. Kliūtį perėjęs, noragėlis grįžta į pradinę padėtį.

Noragėliai, kad nesikimštų augalų liekanomis, išdėstomi dviem arba trim eilėmis, 400 - 500 mm atstumais. Noragėliai su strėliškais antgaliais dažniausiai išdėstomi dviem eilėmis su 40 - 60 mm persidengimu, kad posūkiuose neliktų neįdirbtų dirvos ruožų. Spyruokliniai noragėliai dažniausiai išdėstomi trimis eilėmis. Atstumas tarp noragėlių gretimų vagučių yra 6 - 10 kartų didesnis už pačių noragėlių plotį. Taip išdėstyti noragėliai dirvą purena ištisai, nes dirva deformuojama plačiau nei noragėlio plotis.

Kultivatoriaus darbinio gylio nustatymas. Kultivatorius pastatomas lygioje vietoje. Pakabinamų kultivatorių rėmo horizontalumas skersine kryptimi reguliuojamas keičiant traktoriaus pakabo dešiniojo spyrio ilgį, o išilgine kryptimi – viršutinės trauklės ilgį. Po kultivatoriaus atraminiais ratais ir po traktoriaus ratais dedami tašeliai, kurių aukštis turi būti 2 - 4 cm mažesnis negu norimas kultivavimo gylis. Traktoriaus hidraulinio keltuvo svirtelė nustatoma į slankiąją padėtį. Nusileidus kultivatoriui žemyn, sukant sraigtą 9, reguliuojama, kad atraminiai ratai liestų tašelius, o noragėliai – aikštelės paviršių. Kultivatorių su šarnyriškai pritvirtintais noragėliais spaudimo strypelių 5 galai turi liesti įvorę 14 (4.7 pav.). Jei strypelių galai neliečia įvorių arba noragėliai nesiekia aikštelės, perstatomi noragėlių kotai 15 laikikliuose 16.

Vertikalių rotorių kultivatoriai. Tai brangios ir imlios energijai mašinos, todėl jie naudotini tada, kai dirvos sėjai neįmanoma paruošti agregatu su pasyviomis darbo dalimis vienu arba dviem važiavimais. Jie naudojami sunkioms molingoms dirvoms ruošti sėjai. Šių kultivatorių darbo dalis yra energinės mašinos per reduktorių sukamas rotorius, kurio velenas yra vertikalus. Prie rotoriaus pritvirtinti peiliai sukdamiesi purena ir

maišo dirvą. Naujausiuose vertikalių rotorių kultivatoriuose (4.8 pav.) montuojami į priekį pasvirę

4.9 pav. Ištisinio dirbimo kultivatorius: a – bendras vaizdas, b – darbo gylio reguliavimo schema, c – šarnyriškas noragėlio tvirtinimas, 1 – antgalis, 2 – pavadėlis, 3 – akėčių pakabinimo įtaisas, 4 – hidraulinis cilindras, 5 – strypelis, 6 – spyruoklė, 7 – kaištis, 8 – atrama, 9 – sraigtas, 10 – atraminis ratas, 11 – sija, 12 – prikabinimo įtaisas, 13 – tašelis, 14 – įvorė, 15 – kotas, 16 – laikiklis, 17 – trauklė

4.10 pav. Vertikalių rotorių kultivatorius

22

peiliai. Tokie peiliai dirvą pjauna iš apačios į viršų, ir stambesnės dalelės numetamos toliau negu smulkios, todėl jos lieka dirvos paviršiuje. Kad susidūrę su kliūtimi peiliai nelūžtų, jie tvirtinami tampriai. Atsitrenkę į kliūtį peiliai atsilenkia, o ją perėję grįžta į pradinę padėtį.

Horizontalių rotorių kultivatoriai. Tai mašinos, skirtos dirvai sekliai purenti, augalų dalims susmulkinti ir įterpti. Jų darbinė dalis yra energinės mašinos per reduktorių sukamas horizontalus rotorius, prie kurio pritvirtinti plaktukai, dantys arba specialūs peiliai. Jie vienu važiavimu paruošia dirvą sėjai arba sodinimui. Šiais kultivatoriais dirbamos neakmenuotos dirvos.

4.4.2. Tarpueilių kultivatoriai

Tarpueilių kultivatoriais išpjaunamos piktžolės, lokaliai įterpiamos trąšos ir purenami tarpueiliai bulvių, cukrinių runkelių ir daržovių tarpueiliai. Jais kaupiamos bulvės ir kai kurios daržovės. Tarpueilių kultivatoriai esti su pasyviomis ir aktyviomis (rotoriniai kultivatoriai) darbo dalimis.

Tarpueilių kultivatoriai su pasyviomis darbo dalimis. Šių kultivatorių darbo dalys yra noragėliai. Noragėliai tvirtinami sekcijomis vienam tarpueiliui dirbti. Sekcijos (4.11 pav.) tvirtinamos prie rėmo lygiagretainiu tvirtinimo įtaisu, kad noragėliams pakilus ar nusileidus, jų palinkimo kampas nesikeistų. Lygiagretainis tvirtinimo įtaisas yra sudarytas iš dviejų kronšteinų 1 ir 3, apatinės 9 ir viršutinės 2 trauklių. Noragėlių polinkio kampas reguliuojamas viršutine traukle. Sekcija sudaryta iš pavadėlio 5, noragėlių 7 ir atraminio ratuko 8. Purenimo gylis reguliuojamas sraigtu 4. Atraminis ratukas gerai kopijuoja dirvos nelygumus, todėl noragėliai į žemę įsminga nustatytu gyliu.

Tarpueilių kultivatoriai turi įvairių noragėlių komplektus ir tręšiamuosius aparatus. Tręšiamuosius aparatus suka kultivatoriaus ratai.

Tarpueilių kultivatoriuose naudojami viepusiai peiliniai, strėliniai, strėliniai universalūs, kaltiniai, tręšiamieji ir verstuviniai noragėliai, apsauginės lėkštės, apsauginiai gaubtai ir ravimieji rotoriai.

Vienpusiais peiliniais noragėliais ( 4.12 pav., b) išpjaunamos piktžolės ir 40 - 60 mm gyliu supurenama dirva. Juos sudaro horizontalusis peilis ir vertikalioji sienelė. Horizontalusis peilis išpjauna piktžoles, o vertikalioji sienelė apsaugo, kad ant augalų neužvirstų žemių.Vienpusiai noragėliai esti kairiniai ir dešininiai. Jų darbo plotis 80 - 200 mm.

Strėliniai plokštieji noragėliai (4.12 pav., a) yra strėlės pavidalo. Jie skirti piktžolėms išpjauti ir dirvai supurenti 40 - 60 mm gylyje. Šių noragėlių ašmenys sudaro 60 - 70 laipsnių kampą. Strėlinių universaliųjų noragėlių ašmenys pakilę, todėl jie ne tik pjauna piktžoles, bet ir purena dirvą iki 120 mm gylio.

Kaltiniai noragėliai (4.12 pav., c) yra siauri (apie 20 mm pločio). Jais tarpueiliai purenami 100 - 160 mm gyliu. Tręšiamieji noragėliai (4.12 pav., d) naudojami papildomai lokaliai patręšti augalus. Jį sudaro kaltiškas noragėlis su prie jo pritvirtintu piltuvėliu.

4.11 pav. Tarpueilių kultivatoriaus sekcija: 1 ir 3 – kronšteinai, 2 – viršutinė trauklė, 4 – sraigtas, 5 – pavadėlis, 6 – apsauginis gaubtas, 7 – noragėliai, 8 – atraminis ratukas, 9 – apatinė trauklė

23

Bulvės ir kitos kaupiamosios daržovės kaupiamos tarpueilių kultivatoriais su kaupiamaisiais noragėliais. Šių noragėlių esti įvairių konstrukcijų. Verstuviniai kaupiamieji noragėliai (4.12 pav., k) yra sudaryti iš koto antgalio ir dviejų verstuvų, verčiančių žemę į abi vagos puses. Verstuvai esti ištisiniai, virbaliniai ir sudėtiniai. Kaupiant noragėliais su virbaliniais ar sudėtiniais verstuvais, mažiau suspaudžiami vagučių šonai ir dugnas. Rečiau naudojami kaupiamieji noragėliai su dviem noragais, pritvirtintais prie spyruoklinių kotų. Kaupiamieji noragėliai dirvą purena iki 160 mm gyliu ir sudaro iki 250 mm aukščio vagą.

Lėkštinį kaupiamąjį noragėlį sudaro dvi kampu važiavimo krypčiai sumontuotos išgaubtos lėkštės. Šios lėkštės žemę verčia į abu šonus. Kaupiant lėkštės sukasi, todėl jų pasipriešinimas traukai yra mažesnis negu verstuvinių kaupiamųjų noragėlių. Lėkštiniai kaupiamieji noragėliai dažniausiai montuojami prie bulvių sodinamųjų.

Verstuviniai noragėliai (4.12 pav., g) yra sudaryti iš koto ir verstuvo. Jie būna kairiniai ir dešininiai ir naudojami bulvių ir kitų kaupiamųjų augalų tarpueiliams dirbti. Šie noragėliai išdėstomi 250 - 270 mm atstumu abiejose augalų pusėse. Jie išpjauna piktžoles, purena dirvą 60 mm gyliu ir žeme iš tarpueilių užžeria piktžoles augalų apsauginiame ruože.

Ravimieji rotoriai (4.12 pav., h) purena dirvą ir naikina piktžolės tarpueiliuose su mažiausiais apsauginiais ruožais. Jie yra sudaryti iš dirvos atžvilgiu pasvirusio rotoriaus, kuris sukasi apie prie koto pritvirtintą ašį. Rotoriaus kraštuose pritvirtintos ašys, ant kurių užmauti purentuvai. Darbo metu purentuvai sukasi apie savo ašis ir kartu suka rotorių, todėl piktžolės ne tik išraunamos, bet ir užžeriamos žemėmis. Kai augalai žemesni negu 50 mm, prie koto pritvirtinamas skydelis, kuris apsaugo juos, kad nebūtų užversti žemėmis.

Apsauginiai gaubtai (4.12 pav., f) tvirtinami virš augalų eilučių ir apsaugo juos, kad nebūtų užversti žemėmis. Jie naudojami, kai augalai žemesni negu 50 mm. Be to, žemiems augalams apsaugoti nuo užvertimo žemėmis naudojamos apsauginės lėkštės (4.12 pav., c). Šiuolaikiniuose tarpueilių kultivatoriuose augalams apsaugoti, kad nebūtų užversti žemėmis, bei žemėms nukratyti nuo piktžolių šaknų sekcijų šonuose montuojami karpyti diskai. Karpyti diskai (4.13 pav.) riedėdami judina noragėlius aukštyn žemyn, taip geriau nukratomos žemės nuo piktžolių šaknų ir piktžolės geriau sunaikinamos.

4.12 pav. Tarpueilių dirbimo kultivatorių noragėliai: a – strėlinis, b – vienpusis, c – apsauginės lėkštės, d –

tręšiamasis, e – kaltinis, f – apsauginis gaubtas, g – verstuvinis, h – ravimieji rotoriai, k – kaupiamasis

4.13 pav. Tarpueilių kultivatorius su

karpytais apsauginiais diskais

24

Tarpueilių kultivatoriaus nustatymas. Po kultivatoriumi padedama lenta, ant kurios sužymėtos augalų eilutės ir apsauginio ruožo plotis. Ji padedama taip, kad ties kultivatoriaus sijos viduriu būtų tarpueilio vidurys. Kultivatorių sekcijos išdėstomos pagal tarpueilių plotį. Apsauginis ruožas – tai atstumas tarp augalų eilutės centro ir noragėlio krašto. Apsauginio ruožo plotis priklauso nuo augalų dydžio, naudojamų noragėlių ir kultivatoriaus tipo. Kultivuojant pirmą kartą, kai augalų šaknys yra negiliai ir neplačiai išsišakojusios, apsauginis ruožas paliekamas 80 - 100 mm, o purenant giliau, jo plotis 120 - 150 mm. Kai prie kultivatoriaus sekcijų pritvirtinamos apsauginės lėkštės arba apsauginiai gaubtai, šie ruožai gali būti 50 - 60 mm pločio. Noragėliai parenkami pagal darbo pobūdį. Noragėliai tvirtinami keliomis eilėmis. Strėliniai ir vienpusiai noragėliai išdėstomi taip, kad užpakalinis apimtų 40 - 60 mm priekinio noragėlio įdirbto ruožo, t. y. kad būtų užlaidas. Sandūriniams tarpueiliams įdirbti pritvirtinama tik dalis noragėlių, todėl važiuojant į vieną pusę supurenama viena, o grįžtant – kita sandūrinio tarpueilio pusė. Traktoriaus ratai nustatomi taip, kad riedėtų tarpueilių viduriu.

Sėjant stengiamasi, kad sandūrinis tarpueilis būtų tokio pat pločio, kaip ir kiti tarpueiliai. Tačiau paprastai vietomis jis būna arba platesnis, arba siauresnis, todėl kultivatorių plotis turi būti toks, kad vieną kartą sėjamajai važiuojant pasėtų eilučių tarpelius supurentų vienu, dviem arba keliais važiavimais. Kultivatoriaus plotis neturi būti didesnis negu sėjamosios biržės plotis, nes dalis augalų gali būti išpjaustomi.

Sujungus kultivatorių su traktoriumi, nustatomas tam tikras kultivatoriaus dirbimo gylis. Po kultivatoriaus atraminiais ratais ir po noragėlių sekcijų kopijavimo ratukais dedami tašeliai, kurių aukštis turi būti 20 mm mažesnis nei norimas kultivavimo gylis. Traktoriaus hidrauliniu keltuvu nuleidus kultivatorių į darbo padėtį, jo ratai turi atsiremti į tašelius, o noragėlių ašmenys – liesti žemės paviršių. Jei taip nėra, atleidžiami noragėlių tvirtinimo varžtai ir noragėliai pakeliami ar nuleidžiami. Jeigu noragėlių ašmenų priekis pakilęs ar noragėliai per giliai sminga, keičiamas sekcijos lygiagretainio pakabinimo mechanizmo viršutinės trauklės ilgis.

Ant daugelio tarpueilių kultivatorių yra sumontuoti tręšiamieji aparatai augalams papildomai patręšti. Juos suka kultivatoriaus atraminis ratas per grandininę perdavą. Kad tręšiamieji noragėliai nesikimštų trąšomis, jos turi būti sausos, o kad nesikimštų žemėmis, – kultivatorius į darbo padėtį turi būti nuleidžiamas tik agregatui judant į priekį.

Rotoriniai tarpueilių kultivatoriai. Jų darbinės dalys – tai važiavimo kryptimi apie horizontalią ašį sukami rotoriai, prie kurių pritvirtinti įvairios formos peiliai. Rotoriai sukami traktoriaus darbo velenu per perdavas. Rotorių plotis pritaikytas ne siauresniems kaip 450 mm pločio tarpueiliams purenti. Dirva ties perdavos korpusu purenama pasyviu noragėliu.

Rotoriniais tarpueilių kultivatoriais purenami bulvių, cukrinių runkelių ir braškių tarpueiliai. Jais negalima purenti tarpueilių lengvoje dirvoje, nes sugadinama dirvos struktūra. Rotoriniais tarpueilių kultivatoriais purenant akmenuotas dirvas, lūžta peiliai. 4.5. Kombinuotieji padargai (mašinos)

Kombinuotaisiais dirvos dirbimo, tręšimo, sėjos agregatais vieno važiavimo metu atliekami keli technologiniai procesai, todėl mažiau suvažinėjama dirva, mažesnės energijos sąnaudos.

Kombinuotųjų dirvos dirbimo, tręšimo, sėjos padargų spartų plitimą sąlygoja jų technologiniai privalumai. Įvairiarūšių padargų, darbinių dalių kombinacijos geriau atitinka šiuolaikinius agrotechnikos ir dirvos saugos reikalavimus, sutrumpina lauko darbų trukmę. Naudojant kombinuotuosius padargus techniškai paprasčiau galima už\tikrinti dirvos įdirbimo gylio tolygumą.

Tai užtikrina viena visų darbinių dalių pakabinimo ir darbinio gylio reguliavimo sistema. Pagrindiniai dirvos dirbimo, tręšimo ir sėjos padargų tipai:

♦ arimo ir armens dirbimo. Daugiausia tai apverčiamųjų plūgų kombinacijos su pleištiniais, žiediniais, strypiniais volais – trupintuvais. Šiam tipui priklauso ir specialūs plūgai su aktyviomis rotacinėmis darbinėmis dalimis arimui smulkinti. Jau yra tokių agregatų, jungiančių ir sėjamąsias;

25

♦ podirvio purenimo purentuvai su dirvos paviršiaus dirbimo darbinėmis dalimis: peilinėmis ar lėkštinėmis akėčiomis, aktyviais ar rotaciniais padargais;

♦ sunkieji kultivatoriai su dirvos paviršiaus dirbimo darbinėmis dalimis; ♦ priešsėjinio dirvos dirbimo agregatai su kultivatoriais, akėčiomis, volais, tręštuvais; ♦ rotoriniai kultivatoriai su sėjamosiomis.

Ruošiant dirvą sėjai, paviršiuje reikia sudaryti sėjos gylio storio (30 - 50 mm) purų dirvos sluoksnį, kuriame būtų kuo mažiau dulkių dalelių ir stambių grumstų. Purenant dirvą tiek akėčiomis, tiek kultivatoriais sėklų guoliavietės dugnas lieka banguotas, todėl supurentus gilesnius dirvos sluoksnius reikia suslėgti, kad sėklų guoliavietės atgautų kapiliarinį laidumą. Baigus purenti, dirva turi būti sufrakcionuota taip, kad ant sėklos guoliavietės dugno būtų smulkesni dirvos trupiniai, o stambesni dirvos grumsteliai – pačiame paviršiuje (4.14 pav.). Be to, kombinuotasis priešsėjinio dirvos dirbimo padargas dirvos paviršių turi išlyginti taip, kad nelygumai būtų mažesni už sėjos gylį.

Lengvoms dirvoms ruošti sėjai įvairių šalių pramonė gamina kombinuotuosius padargus, sudarytus iš lygintuvų, virbalinių ar spyruoklinių

akėčių ir ardelinių volų, ne tik trupinčių grumstus, bet ir frakcionuojančius dirvos daleles, mažesnius dirvos trupinius palikdami ant sėklų guoliavietės dugno, o stambesnius grumstelius - paviršiuje (4.15 pav.).

Priemolio dirvoms ruošti sėjai gaminami kombinuotieji priešsėjinio dirvos dirbimo padargai, kurių noragėliai išdėstyti 4 - 6 eilėmis. Kad būtų sudaryta reikiama dirvos struktūra, atstumai tarp noragėlių pėdsakų dažniausiai būna 50 - 80 mm.

Naujausiuose kombinuotuosiuose priešsėjinio dirvos dirbimo padarguose priklausomai nuo dirvos tipo noragėlių smigimo į dirvą kampas gali būti reguliuojamas.

Kai kuriuose kombinuotuosiuose padarguose, kad į paviršių nebūtų iškeliamos drėgnesnės dirvos dalelės ir neprarastume drėgmės, montuojami beveik statmeni dirvos paviršiui noragėliai (4.16 pav.). Darbant lengvesniuose priemoliuose šie kombinuotieji padargai dažnai komplektuojami su spiraliniais arba ardeliniais volais, kurie ne tik sutrupina grumstus, suspaudžia sėklų guoliavietės dugną, bet ir frakcionuoja dirvą. Kai kuriuose

padarguose būna dvi eilės spiralinių volų, tarpusavyje sujungtų grandinine pavara. Sunkesniuose priemoliuose naudojami kombinuotieji padargai su dantytaisiais volais.

Oras + krituliai Stambesni grumsteliai

Smulkiosdirvosdalelės

Kapiliarinis vanduo

Dirvospaviršius

supurentas

Žemiau sėjos gylio dirva nepurenta

4.14 pav. Sėklų guoliavietės schema

4.15 pav. Kombinuotasis priešsėjinio lengvų dirvų dirbimo agregatas

26

Tačiau visi čia aprašyti kombinuotieji priešsėjinio dirvos dirbimo padargai palieka vagotą purenamo sluoksnio dugną, todėl pradėti gaminti kombinuotieji padargai su strėliškais noragėliais (4.17 pav.), suformuojantys plokščią sėklų guoliavietės dugną. Šie padargai kokybiškai dirba tik tada, kai arimas labai lygus.

Kombinuotieji priešsėjinio dirvos dirbimo padargai komplektuojami ne tik su volais, bet ir su 1 - 3 dirvos paviršiaus lygintuvais. Kadangi dirvų paviršius nebūna lygus, siekiant išlaikyti vienodą

purenimo gylį, kai kurios firmos kombinuotuosiuose priešsėjinio dirbimo padarguose sumontuoja purenimo gylio reguliavimo automatą. Sėklų guoliavietės ruošimo padargais su spyruokliniais noragėliais reikia dirbti 2,8 - 3,4 m/s greičiu, tada noragėliai vibruoja, todėl geriau purena dirvą.

Sunkioms molingoms dirvoms ruošti sėjai vis dažniau naudojamos kombinuotosios mašinos, sudarytos iš rotorinio kultivatoriaus ir volo. Tai brangūs ir imlios energijai mašinos, todėl jos naudotinos tada, kai dirvos sėjai neįmanoma paruošti padargu su pasyviomis darbo dalimis vieno arba dviejų važiavimų metu. Ruošiant sėjai suartas sunkias

molingas dirvas, vertikaliųjų rotorių kultivatoriai dažniausiai komplektuojami su dantytaisiais volais. Šiais kultivatoriais vieną kartą važiaviuojant galima paruošti sėjai ir neartą ražieną. Tada jie dažniausiai komplektuojami su guminių padangų volais, kurie gerai suspaudžia ražieną bei įterpia šiaudus į dirvą. Prie tokio agregato prikabinus sėjamąją, kartu galima ir pasėti.

Sunkias molingas suartas dirvas ir ražienas galima ruošti sėjai ir kartu pasėti kombinuotaisiais agregatais, sudarytais iš rotorinio kultivatoriaus, volų ir sėjamosios. 5. TRĘŠIAMOSIOS MAŠINOS

Mineralinės trąšos būna gabalinės, granuliuotos, kristalinės, miltinės, dulkinės ir skystos. Organinės trąšos - birios, pusiau skystos ir skystos.

Yra trys tręšimo būdai: pagrindinis (rudenį arba ankstyvą pavasarį įdirbant dirvą įterpiamos fosforo ir kalio trąšos); pavasarinis (sėjant arba sodinant); papildomasis (vegetacijos metu, įdirbant tarpueilius kultivatoriais ar purkštuvais per lapus).

5.1. Mineralinių trąšų barstomosios

Pagal paskirtį tręšiamosios mašinos skirstomos į trąšų paruošimo (susmulkinimo ar sumaišymo) ir paskleidimo.

Mineralinių trąšų barstomųjų paskirtis yra tiksliai ir tolygiai išbarstyti mineralines trąšas dirvos paviršiuje. Šioms mašinoms keliami tokie reikalavimai:

įvairias trąšas paskleisti vienodai, trąšų pasiskirstymo netolygumas skersine kryptimi turi būti ne didesnis kaip 10 %;

4.16 pav. Kombinuotasis priemolio dirvų priešsėjinio dirbimo padargas: 1 – volai, 2 – lygintuvas, 3 – noragėlis, 4 - atraminis ratas

4.17 pav. Kombinuotojo priešsėjinio dirvų dirbimo padargo su strėliniais noragėliais schema: 1 - traktoriaus vėžių purentuvai, 2 – lygintuvai, 3 – volai, 4 - strėliniai noragėliai, 5 – akėtėlės, 6 - atraminis ratas

27

nepriklausomai nuo dirvos tipo ir reljefo mineralinių trąšų barstomosios turi išbarstyti tiek mažą (50 kg/ha), tiek didelį (1200 kg/ha) trąšų kiekį;

barstomosios turi būti pakankamai paprastai ir tiksliai nustatomos, kad išbertų reikiamą trąšų normą;

turėti pakankamai dideles trąšadėžes. Trąšadėžėje neturi susidaryti trąšų skliautai; tręšiamieji aparatai turi pakankamai gerai išberti ir gabalines bei šiek tiek sudrėkusias trąšas; našiai dirbti; turi būti galima prisiderinti prie įvairaus pasėlių aukščio, be nuostolių išbarstyti trąšas lauko pakraščiuose;

darbinės dalys turi būti atsparios korozijai, lengvai nuplaunamos, pakankamai patvarios. Gaminamos barstomosios dviems skirtingoms trąšoms išbėrti. Jos turi dvi atskiras trąšadėžes ir

atskirus dozavimo įtaisus. 5.1.1. Išcentrinės mineralinių trąšų barstomosios

Pagal sujungimą su traktoriumi išcentrinės trąšų barstomosios būna pakabinamosios ir prikabinamosios. Pakabinamųjų barstomųjų trąšadėžių talpa būna nuo 200 iki 1200 kg, prikabinamųjų - 4-8 tonos. Mašinos turi būti kuo žemesnės, kad būtų galima jas užpildyti iš sunkvežimio ar priekabos.

Pagrindinės išcentrinių trąšų barstomųjų dalys yra trąšadėžė su dozavimo įtaisu 2 (5.1 pav.) ir sklaidomasis diskas 2 ar švytuojantis sklaidomasis vamzdis 3. Kad trąšos geriau byrėtų, trąšadėžėje įtaisytas maišiklis. Iš trąšadėžės trąšos pro dozavimo plyšius byra ant sklaidomųjų diskų su mentėmis. Plyšių dydis parenkamas toks, kad ant sklaidomųjų diskų patektų norimas trąšų kiekis. Diskai išbarsto trąšas dirvos paviršiuje plačiu puslankiu. Gaminamos tręšiamosios su vienu ir su dviem sklaidomaisiais diskais. Rečiau trąšas išsklaido švytuojantis sklaidomasis vamzdis (5.1 pav., b).

Sklaidomojo disko mentės gali būti pritvirtintos prie disko įvairiai. Neretai menčių padėtį ir ilgį

galima keisti arba jos turi kilnojamus ar reguliuojamus galus. Maksimalus mineralinių trąšų dalelių nusviedimo spindulys priklauso nuo dalelių dydžio, jų

pradinio greičio atitrūkimo nuo mentės momentu (jis paprastai būna 15-30 m/s), trąšų rūšies ir kokybės, vėjo, disko menčių nustatymo kampo bei disko padėties (aukštis nuo dirvos paviršiaus, pasvirimo kampas).

Skersine kryptimi trąšos paskirstomos netolygiai, pakraščiuose jų būna mažiausiai. Dėl to būtinas tam tikras užlaidas. Optimalus užlaido dydis nurodomas barstomosios instrukcijoje. Išcentrinių mineralinių trąšų barstomųjų darbinis plotis paprastai būna nuo 4 iki 12 m. Išberiamų trąšų kiekis reguliuojamas keičiant išbyrėjimo angos dydį ar barstomosios važiavimo greitį.

5.1 pav. Išcentrinės mineralinių trąšų barstomosios: a – su sklaidomaisiais diskais, b – su švytuojančiu sklaidomuoju vamzdžiu, 1 – trąšadėžė, 2 – sklaidomasis diskas, 3 – švytuojantis vamzdis

28

Kai kuriose barstomosiose galima keisti mineralinių trąšų byrėjimo ant disko vietą ir taip trąšų paskleidimo kampą. Tuomet be trąšų nuostolių patręšiami laukų pakraščiai. Laukų pakraščiams tręšti kai kurios tręšiamosios komplektuojamos su nuleidžiamomis trąšų srauto kreipiamosiomis. Keisdami kreipiamųjų kampą, trąšų srautą nukreipiame, kad nebyrėtų už lauko ribos.

Išbarstant miltines mineralines trąšas patartina sklaidomąjį diską pakreipti atgal ir žemyn, nes taip susidaro mažiau dulkių. Galima, netgi pageidautina, miltines mineralines trąšas saikingai sudrėkinti. 5.1.2. Tiksliosios mineralinių trąšų barstomosios

Didesnis išcentrinių barstomųjų našumas nekompensuoja trąšų paskleidimo netolygumo. Be to, dirbant šiomis barstomosiomis, reikia labai tiksliai išlaikyti reikiamą atstumą tarp gretimų važiavimų.

Tiksliosios mineralinių trąšų barstomosios būna mechaninės ir pneumatinės. Mechaninės tiksliojo tręšimo mašinos būna tiesioginio byrėjimo ir su skleidžiamuoju vamzdžiu. Dirbant tiesioginio byrėjimo mineralinių trąšų barstomosiomis, užlaidas tarp gretimų važiavimų nereikalingas. Pagrindinis šio tipo mineralinių trąšų barstomųjų privalumas yra geras trąšų paskleidimo tolygumas, tačiau mažas darbo plotis, jos plačios transportinės padėties, todėl naudojamos retai. Pneumatinės ir mechaninės (5.2 pav.) su skleidžiamuoju vamzdžiu tiksliosios mineralinių trąšų barstomosios turi barstomuosius vamzdelius, kurių šonines dalis važiuojant keliais galima pakelti.

Barstant miltines trąšas, prie išbyrėjimo angų galima pritvirtinti žarnas, kurios liečia dirvos paviršių. Šio tipo barstomosiomis daug paprasčiau išlaikyti atstumą tarp gretimų važiavimų. 5.1.3. Barstomųjų nustatymas išberti reikiamą trąšų kiekį

Išberiamų trąšų kiekis nustatomas iš lentelių, surašytų instrukcijose, o dažniausiai – ir ant barstomosios. Tačiau būtina patikrinti išberiamų trąšų kiekį, nes skiriasi trąšų savybės ir darbo sąlygos, todėl pagal lenteles išberiamų trąšų kiekis nustatomas tik apytiksliai.

Reikiamas išberti trąšų kiekis ql [kg] su tręšiamąja nuvažiavus per lauką pirmyn ir atgal apskaičiuojamas taip:

100002 QBLql

⋅⋅= , (5.1)

čia L - lauko ilgis m, B - darbo plotis m, Q- tręšimo norma kg/ha.

Reikiamas išberti trąšų kiekis per minutę qmin [kg/min] apskaičiuojamas taip:

q Q B vmin

=⋅ ⋅600

, (5.2)

čia v - barstomosios važiavimo greitis km/h.

Trąšų barstomosios, kurios darbinės dalys sukamos darbinio veleno, nustatymas. Barstomoji pakabinama ant traktoriaus hidraulinio keltuvo lygiagrečiai dirvos paviršiui, be to, neturi judėti į šonus. Pagal instrukciją nustatomas tręšiamojo aparato aukštis nuo dirvos paviršiaus ir polinkis. Iš lentelės pagal trąšų rūšį nustatomas važiavimo greitis, trąšų išbyrėjimo angos dydis ir darbo plotis

5.2 pav. Mechaninė tikslioji mineralinių trąšų barstomoji:

1 - trąšadėžė; 2 - grandiklinis transporteris; 3 - trąšų dozatorius; 4 - sklaidomojo vamzdžio pripildymo angos; 5 - sraigtas; 6 - trąšų išbyrėjimo anga; 7 - sklaidomasis vamzdis

29

pagal pasirinktą trąšų išbėrimo normą. Trąšadėžė pripilama trąšų, paklojamas brezentas. Įjungiamas traktoriaus darbo velenas ir vieną minutę beriamos trąšos. Kai kurios barstomosios turi specialius nuimamus trąšų gaudytuvus trąšoms surinkti. Išbyrėjusios trąšos pasveriamos, jų svoris turi atitikti apskaičiuotąjį.

Trąšų barstomosios, kurios darbo dalis suka važiuoklės ratas, tikrinimas. Apskaičiuojamas reikiamas išberti trąšų kiekis nuvažiavus per lauką pirmyn ir atgal. Pasveriamas toks trąšų kiekis, ir jos supilamos į trąšadėžę. Įjungiama barstomosios darbinių dalių perdava ir važiuojama per lauką, stebint, kada baigsis trąšos. Jei trąšų dviem važiavimams nepakanka arba būna per daug, reikia atitinkamai sureguliuoti barstomąją ir bandymą pakartoti.

Darbo metu trąšų barstomosios važiavimo greičio keisti negalima. Patartina įjungti varančiųjų ratų diferencialo blokavimo mechanizmą. Norint tiksliai sudurti gretimus važiavimus, reikia gairėmis pažymėti lauką arba naudoti technologines vėžes. Naudojant technologines vėžes, stebėti, ar barstant kitas trąšas nepadidėja jų nusviedimo atstumas. Esant mažai trąšų normai, sumaišyti su smėliu ar pjuvenomis. Reikia laiku pripildyti trąšadėžes, neišbarstyti visų trąšų. Kadangi mineralinių trąšų paskleidimo tolygumas labai priklauso nuo traktoriaus darbinio veleno sukimosi dažnio, tai, norint jį išlaikyti pastovų, geriausia naudoti rankinį akceleratorių.

Trąšų paskleidimo simetriškumas, t.y. tolygus pasiskirstymas per visą barstomosios darbo plotį, priklausomai nuo trąšų rūšies sureguliuojamas kiekvieno disko atskirai. Tai atliekama keičiant diskinio tręšiamojo aparato menčių padėtį arba trąšų išbyrėjimo ant disko vietą. Reguliavimo duomenys randami tręšimo lentelėse. Jei duomenų nėra, trąšų paskleidimo simetriškumas nustatomas bandymais. Ant žemės 10 m atstumu viena nuo kitos pastatomos dvi vienodo dydžio dėžės ar vonelės. Su įjungta barstomąja važiuojama tiksliai tarp dėžių. Abiejose dėžėse trąšų kiekis turi būti vienodas. Priešingu atveju reikia atitinkamai reguliuoti tręšiamąjį aparatą ir bandymą pakartoti.

Mineralinių trąšų barstomosios gali turėti elektroninius dozavimo įrenginius, kurie užtikrina, kad bus išbertas reikiamas trąšų kiekis nepriklausomai nei nuo trąšų struktūros, nei nuo važiavimo greičio. Klaviatūra nustatomas reikiamas išberti trąšų kiekis. Mikroprocesorius kontroliuoja ir valdo, kad būtų laikomasi nustatytų reikšmių priklausomai nuo važiavimo greičio. Darbo metu ekrane galima matyti momentines važiavimo greičio, išberiamų trąšų kiekio, patręšto ploto ir išbarstytų trąšų kiekio reikšmes. 5.2. Mineralinių trąšų purkštuvai

Skystos mineralinės trąšos būna bevandenis amoniakas, amoniakinis vanduo, azoto tirpalai, kompleksinių trąšų tirpalai.

Amoniakas ir amoniakinis vanduo išpurškiamas specialiais purkštuvais, dažniausiai į kultivatorių noragėlių daromas vagutes. Mašinos sudėtingos ir brangios, o amoniakinį vandenį sunku laikyti bei transportuoti, todėl naudojamos retai.

Šiuo metu plačiai naudojami azoto tirpalai, kuriuose yra apie 30 % gryno azoto ir įvairių fosforo trąšų su azotu ir kitomis medžiagomis tirpalų. Šias trąšas paprasčiau laikyti ir transportuoti. Nereikia hermetiškų cisternų, mažesni nuostoliai, trąšų nereikia įterpti į dirvą, galima tiesiog išpurkšti paprastais purkštuvais. Ankstyvojo tręšimo metu mineralinių trąšų tirpalu tinka universalūs plyšiniai plokščiasraučiai, deflektoriniai bei stambialašiai (su dozatoriumi) ir inžektoriniai purkštukai. Vėlesnio tręšimo metu naudojami specialūs daugiaskyliai purkštukai, kabančios laistomosios žarnos arba purškimo vamzdžiai 5.3. Organinių trąšų paskleidimo mašinos

Birios organinės trąšos (mėšlas, durpės, kompostas it t.t.) iškratomos mėšlakratėmis. Skystos organinės trąšos išlaistomos srutvežiais.

30

5.3.1. Mėšlakratės

Mėšlakratėmis kratomas mėšlas, kompostai, durpės, organinių ir mineralinių trąšų mišiniai. Jos turi iškratyti norimą organinių trąšų kiekį. Ypač svarbu tolygiai iškratyti organines trąšas pievose ir ganyklose.

Mėšlakratė sudaryta iš važiuoklės ir kėbulo, kurio dugnu lėtai slenka grandiklinis transporteris su grandikliais, kurie stumia mėšlą į mašinos galą. Mėšlui paskleisti mašinos gale yra horizontalūs ar vertikalūs besisukantys būgnai su įstrižai pritvirtintomis mentėmis ar karpytomis sraigėmis, skleidimo diskai arba stalas su skleidimo mentėmis. Sklaidymo būgnus galima nuimti, ir mėšlakratę naudoti kaip universalią priekabą. Iškratytų organinių trąšų kiekis priklauso nuo - traktoriaus važiavimo greičio; - kėbulo dugno transporterio slinkimo greičio; - mėšlakratės prikrovimo aukščio; - trąšų iškratymo pločio.

Jei mėšlakratės transporteris varomas grandinine perdava, jo greitis keičiamas pakeičiant perdavos žvaigždutes. Jeigu jį varo strektinis mechanizmas – keičiamas strektės žingsnis. Mėšlakračių su horizontaliais kratymo būgnais (5.3 pav.) darbinis plotis praktiškai lygus kėbulo pločiui ir būna nuo 1,9 iki 2,3 metrų. Tokios mėšlakratės geriau tinka ilgiems laukams, nes nuvažiuoja ilgesnį kelią, kol iškrato visą kėbulą. Mėšlakračių su vertikaliais kratymo būgnais (5.4 pav.) darbinis plotis yra 2-3 kartus didesnis už kėbulo plotą ir siekia 4-6 m. Šios mėšlakratės sparčiau dirba trumpuose laukuose. Organinių trąšų į kėbulą kraunama tiek, koks yra skleidimo įtaiso aukštis. Kuo didesnis mėšlakratės darbinis plotis, tuo mažiau važiavimų per lauką. Mėšlakratės su skleidimo mentėmis trąšas paskleidžia iki 16 metrų pločiu, o su skleidimo diskais – iki 22 metrų. 5.3.2. Skystų organinių trąšų laistymo mašinos

Dažnai gyvuliai tvartuose laikomi ne ant kraiko, o visos jų išmatos, šlapimas ir pašarų atliekos surenkamos į specialius rezervuarus. Taip gaunamos vertingos skystos organinės trąšos.

Prieš paskleidžiant skystas organines trąšas, būtina sumaišyti nuosėdas ir suardyti plutą paviršiuje bei suvienodinti maisto medžiagų koncentraciją. Taigi skystų organinių trąšų paruošimo darbai yra jų išmaišymas, tolesnis apdorojimas ir išvalymas. Srutų išmaišymas yra pagrindinė šių trąšų tinkamo panaudojimo sąlyga. Tolesnis srutų apdorojimas ar net jų išvalymas pagerina srutų paskleidimą. Skystos organinės trąšos maišomos hidrauliniu, mechaniniu arba pneumatiniu būdais.

Tobulinant skystų organinių trąšų paskleidimo techniką, siekiama mažiau suslėgti dirvą, tolygiai dozuoti trąšas ir mažinti aplinkos taršą.

Norint paskleisti skystas organines trąšas pigiai, saugant dirvą ir aplinką bei pagal augalų poreikius, svarbu ne tik srutvežių talpa, važiuoklės tipas, bet ir dozavimo bei paskleidimo įtaisai.

Skystos organinės trąšos paskleidžiamos prikabinamaisiais arba savaeigiais srutvežiais. Pagal konstrukciją savaeigiai ir prikabinamieji srutvežiai skirstomi taip: be siurblio, su kompresoriumi arba su siurbliu.

5.3 pav. Mėšlakratės schema: 1 - prikabinimo įtaisas; 2 - stabdžių rankena; 3 - iškratomų trąšų kiekio reguliatorius ; 4 - apsauginis skydas; 5 - transporteris; 6 - kratymo būgnas; 7 - smulkinimo būgnas; 8 - perdava; 9 - rėmas; 10 - atraminis ratas; 11 - kardaninis velenas

5.4 pav. Mėšlakratė su vertikaliais kratymo būgnais

31

Srutvežiai be siurblio šiuo metu jau beveik nebegaminami, kadangi jais neįmanoma tiksliai paskleisti trąšų.

Srutvežiai su kompresoriumi mažai jautrūs atsitiktinai patekusiems daiktams srutose. Dėl šios priežasties bei galimybės siurbti srutas iš rezervuarų juos geriausia naudoti ten, kur srutos saugomos fermose po grindimis.

Srutvežiai, turintys stūmoklinius arba ekscentrinius sraigtinius siurblius, gali sudaryti labai aukštą slėgį, dėl to skleistuvai neužsikemša, be to susmulkinamos kietosios dalelės. Tokio tipo srutvežiai tolygiai paskleidžia srutas, gali patys prisipildyti ir net perpumpuoti srutas. Trūkumas yra tas, kad jie yra šiek tiek brangesni ir gali sutrikti papuolus atsitiktiniams daiktams bei dirbant tuščiomis. Srutvežiuose su siurbliu ištekantį srutų kiekį galima nustatyti pagal siurblio sūkius (paprasta ir pigu), o srutvežiuose su kompresoriumi arba be siurblio – pagal debito matuoklio rodmenis. Šios sistemos leidžia iš anksto pasirinkti norimą paskleisti srutų kiekį, kuris bus užtikrintas nepriklausomai nuo darbo veleno sūkių ir važiavimo greičio. Šie privalumai ypač ryškūs kalvotose vietovėse, kur negalima išlaikyti vienodo važiavimo greičio.

Skystas organines trąšas galima laistyti laistytuvais su reguliuojamais kreipiamaisiais skydeliais, su deflektorine galvute, su skleidimo disku, per švytuojančius laistytuvus, per sumontuotus ant skirstomojo vamzdžio laistytuvus.

Skleidimo įranga su laistomosiomis žarnomis buvo sukurta srutoms paskleisti javų ir kukurūzų pasėliuose vegetacijos metu. Žinomiausia ir labiausiai gamyboje paplitusi sistema, kurioje srutų srautas per skirstytuvą arba pneumatiniu būdu valdomus vožtuvus paskirstomas į laistomąsias žarnas. Srutoms paskleisti pievose ir ganyklose sukurta laistomųjų žarnų su pavažiniais noragėliais sistema. Prie kiekvienos laistomosios žarnos yra įtaisyti pavažiniai noragėliai, kurie perpjauna velėną ir slegia ją į šonus. Srutos paskleidžiamos viršutiniame armens sluoksnyje neužteršiant augalų ir labai tolygiai. Ši įranga geriausiai dirba žalienose, kai žolė yra 8-15 cm aukščio. Tokiomis sąlygomis kvapiųjų medžiagų ir amoniako emisija sumažėja net 60-80 %. Aukštesnėje žolėje arba labai susivėlusioje senoje velėnoje pavažiniai noragėliai gali kimštis. 6. SĖJAMOSIOS 6.1. Sėjos agrotechnikos reikalavimai

Pagrindinis sėjos uždavinys – išsėti tam tikrą kiekį sėklų, tolygiai jas paskirstyti ir įterpti reikiamu gyliu į dirvą. Dažnai su sėklomis įterpiama mineralinių trąšų.

Sėjos laikas ir gylis priklauso nuo augalo rūšies, sėklos kokybės, sėjimo būdo, pasėlio paskirties, dirvos sąlygų.

Į hektarą išsėjamas sėklų kiekis yra labai įvairus ir priklauso daugiausia nuo augalų biologinių savybių, būtent nuo sėklų stambumo ir nuo augalui reikalingo maitinamojo ploto. Javų sėjama iki 200 kg, linų – apie 100 kg, dobilų – keliolika kilogramų į hektarą, o morkų, agurkų sėklų sėjama tik keli kilogramai į hektarą. Sėjamos sėklos kiekis taip pat priklauso nuo klimato ir dirvožemio sąlygų. Šiltesnio ir drėgnesnio klimato sąlygomis pakanka mažiau sėklų negu šalto klimato. Kuo dirvožemis mažiau sukultūrintas, tuo daugiau sėklų sėjama į hektarą. Taip pat į smėlynus sėjama daugiau sėklų

5.4 pav. Srutvežis su siurbliu ir automatine srutų skleidimo kiekio reguliavimo sistema

32

negu į sunkią dirvą. Išsėjamos sėklos kiekis priklauso ir nuo sėjos būdo. Sėjant pakrikai reikia daugiau sėklų negu sėjant eilėmis.

Sėjimo gylis taip pat priklauso nuo augalų biologinių savybių bei dirvos mechaninės sudėties. Giliausiai sėjamos stambios sėklos. Žirniai, pupos – 80 mm, kviečiai, avižos, miežiai – 50-60 mm, lubinai, rugiai – 30 mm, linai, raudonieji dobilai – 10 mm gyliu.

Geriausia, kai sėklos gula ant kieto pagrindo, o iš viršaus dengiamos purios žemės. Tuomet jos greitai ir vienodai sudygsta. Sėja turi atitikti šiuos agrotechnikos reikalavimus: 1. pasėti reikia tinkamiausiu laiku (paprastai per 3 - 6 dienas); 2. sėklos turi būti paskirstytos tolygiai visame plote ir eilutėse. Leidžiama nukrypti nuo sėklos normos ± 3 %, o skirtingųsėjamųjų aparatų išberiamas sėklų kiekis neturi skirtis daugiau kaip ± 4 %; 3. sėklos turi būti įterptos į dirvą vienodu nustatytu gyliu. Leidžiama nukrypti: sėjant 30 - 40 mm gyliu – ± 5 mm, sėjant 40-50 mm gyliu – ± 7 mm, sėjant 60-80 mm gyliu – ± 10 mm; 4. eilutės turi būti tiesios, o tarpueiliai vienodo pločio. Tarpueilių plotis neturi skirtis daugiau kaip ± 20 mm, o sandūrinis tarpueilis - ne daugiau kaip ± 50 mm; 5. nepalikti neapsėtų vietų arba tos pačios vietos nesėti du kartus. 6.2. Sėjamųjų klasifikacija

Sėjamosios skirstomos pagal sėjos būdą, paskirtį ir sujungimo su traktoriumi būdą. Pagal sėjos būdą yra pakrikai sėjančios, eilinės, punktyrinės. Pagal paskirtį sėjamosios skirstomos į javų, daržovių, linų, cukrinių runkelių ir kt. sėjamąsias.

Naudojamos tiesioginės sėjos sėjamosios, įterpiančios sėklą į ražieną arba dirvą be priešsėjinio dirvos ruošimo.

Pagal sujungimą su traktoriumi sėjamosios yra prikabinamosios ir pakabinamosios. 6.3. Sėjamųjų dalys ir veikimas

Visos sėjamosios mašinos, išskyrus pakrikos ir punktyrinės sėjos, susideda iš šių pagrindinių darbinių dalių: sėkladėžės, sėjamųjų aparatų, sėklavamzdžių ir noragėlių. Į sėkladėžę supiltos sėklos užpildo sėjamuosius aparatus, kurie reikiamą sėklų kiekį beria į sėklavamzdžius. Sėklavamzdžiais sėklos byra į noragėlių padarytas vagutes. Vagutę užžeria žemėmis žertuvės. Punktyrinės sėjamosios paprastai neturi sėklavamzdžių.

Sėkladėžės daromos į apačią siaurėjančios, kad sėklos lengvai byrėtų į sėjamuosius aparatus, pritvirtintus apačioje. Nebirioms sėkloms sužerti į sėjamuosius aparatus sėkladėžėse įtaisomi maišikliai. Sėjamųjų, kuriomis kartu su sėklomis galima berti trąšas, sėkladėžė daroma dviejų skyrių – vienas sėkloms, kitas trąšoms. Kai trąšos nebarstomos, pertvara išimama ir abu skyriai sujungiami į vieną.

Sėjamieji aparatai tvirtinami sėkladėžės apačioje. Jie dozuoja iš sėkladėžės beriamų sėklų kiekį. Sėjamieji aparatai turi būti universalūs, lengvai sureguliuojami įvairiam sėklų išsėjimo kiekiui, nežaloti sėklų.

Sėjamieji aparatai pagal veikimo principą skirstomi į mechaninius ir pneumatinius. Mechaniniai sėjamieji aparatai skirstomi į ritinius, duobėtuosius ir išcentrinius. Ritiniai sėjamieji aparatai yra su rievėta ar su krumpliuota rite.

Ritiniai rievėtieji sėjamieji aparatai naudojami eilinėse javų, linų, daržovių sėjamosiose. Jie paprasti, universalūs, lengvai keičiamas išberiamų sėklų kiekis, nereikalingos sudėtingos pavaros. Šių sėjamųjų aparatų neigiamos savybės šios: sėklos išberiamos pulsuojančiu srautu, kartais žalojamos, sunkiau išberiamos mažiau birios sėklos. Ritinį rievėtąjį sėjamąjį aparatą sudaro dėžutė 3 (6.1 pav.), rievėta ritė 2, mova 4 ir dugnelis 7. Sėjamojo aparato ritė užmauta ant veleno 1 ir kartu su juo sukasi. Sukantis ritei, mova 4 nesisuka, nes ant ritės cilindrinio galo užmauta laisvai. Besisukdamos ritės rievės žeria sėklas nuo dugnelio į sėklavamzdį. Išsėjamos sėklos kiekį galima

33

keisti daugiau ar mažiau įstumiant ritę 2 į dėžutę 3, t.y. keičiant ritės darbinį ilgį ir keičiant ritės sukimosi greitį.

Ritė, visai įstumta į dėžutę, išsėja daugiausia sėklų. Ištraukiant ritę iš sėklų dėžutės, į ją įstumiama mova. Mova uždengia dalį išbyrėjimo angos ir aparatas išsėja mažiau sėklų. Ritės sukimosi greitis keičiamas, keičiant sėjamosios pavaras. Ritei greičiau sukantis, išsėjama daugiau sėklų, o lėčiau sukantis – mažiau.

Ritinio sėjamojo aparato dugnelis 7 (6.1 pav.) gali būti neperstatomas ir perstatomas. Pastarasis sujungtas su velenu 6. Perstatant sėjamojo aparato dugnelį, jį reikia nustatyti į tokią padėtį, kad sėklos laisvai nebyrėtų iš dėžutės, bet ir nesikimštų tarp ritės ir dugnelio. Sėjant smulkesnes sėklas, sumažinamas tarpas tarp dugnelio ir ritės. Sėjant stambias sėklas,

dugnelis nuleidžiamas žemiau. Norint išvalyti sėkladėžę, dugnelis visiškai nuleidžiamas žemyn (pasukant veleną 6).

Ritinį krumpliuotą sėjamąjį aparatą sudaro ritė su krumpliais ir dėžutė, kurioje ji sukasi. Sėjamasis aparatas tinka įvairaus stambumo sėkloms, mineralinėms trąšoms berti. Sėklų arba trąšų bėrimo kiekis reguliuojamas keičiant krumplinės ritės sukimosi greitį.

Duobėtieji sėjamieji aparatai naudojami punktyrinėse sėjamosiose. Jų darbiniame paviršiuje padarytos tokio dydžio duobutės, kad į jas tilptų tik po vieną sėklą. Duobutėms slenkant per sėkladėžę, į jas įkrenta po vieną sėklą. Iš sėkladėžės duobutėse išneštos sėklos po vieną beriamos į noragėlio padarytą vagutę. Svarbiausias duobėtųjų sėjamųjų aparatų trūkumas - sėklos turi būti surūšiuotos į vienodo dydžio frakcijas pagal duobučių dydį. Duobėtieji aparatai esti diskiniai ir juostiniai. Diskiniai sėjamieji aparatai gali būti su vertikaliaisiais, pasvirusiais ir horizontaliaisiais diskais. Vertikalieji diskiniai sėjamieji aparatai sudaryti iš disko, įtaiso paliekančio duobutėje po vieną sėklą, ir sėklų stumtuko. Naudojami duobėti ir lygūs diskai. Duobutės yra ant briaunos arba disko išorėje. Diskas su duobutėmis išorėje įtaisomas po sėkladėže. Sėklos iš sėkladėžės patenka į besisukančio disko duobutes. Sėklų perteklių pašalina ritinėlis. Diskas perneša sėklas žemyn į noragėlio padarytą vagutę. Disko duobutėse įstrigusias sėklas išmeta stumtukas. Išsėjamos sėklos kiekis šiuose aparatuose reguliuojamas keičiant disko sukimosi greitį arba parenkant diskus su kitokiu duobučių skaičiumi. Kartais naudojami antdėklai daliai disko duobučių uždengti. Tuomet reikia mažiau diskų.

Diskas su duobutėmis briaunoje įtaisomas sėkladėžės įduboje. Tai užtikrina patikimą duobučių užpildymą sėklomis net sėjamajai svyruojant skersine kryptimi. Kai įduba pilna, sėklos būna prispaustos prie disko ir į duobutes įkrenta po vieną sėklą. Duobutei slenkant pro stumtuką, sėkla išstumiama. Ji nukrenta į noragėlio padarytą vagutę.

Nerūšiuotos sėklos sėjamos sėjamaisiais aparatais su žiediniu disku. Disko išorėje yra piltuvėlio pavidalo skylučių. Sėklų perteklius nupučiamas oro srautu. Giliausiai įkritusi sėkla pridaro skylutę. Oras, skverbdamasis pro likusius plyšius į disko vidurį, prilaiko šią sėklą. Likusios sėklos nupučiamos oro srauto, atsimušusio į diską ir giliausiai įkritusią sėklą. Piltuvėliuose pasilikusios sėklos disko nešamos prie gaubto krašto. Sėklos iškrenta į noragėlio padarytą vagutę.

Aparatas tinka sėti tiek rūšiuotas, tiek ir nerūšiuotas sėklas. Svarbu tik laikytis šių sąlygų: sėklos negali būtį per mažos, kad visai užkimštų skylutes, ir per didelės, kad netilptų po gaubtu. Išsėjamos sėklos kiekis reguliuojamas kaip ir anksčiau aprašytuose diskiniuose sėjamuosiuose aparatuose.

Pasvirieji diskiniai sėjamieji aparatai sudaryti iš disko, žertuvės, krumpliaračio, gaubto ir perdavos. Diskas sukasi ant įstrižo sėkladėžės dugno. Gaubtas dengia pusę disko. Po juo sėklų nebūna. Apatinė disko dalis apipilama sėklomis iš sėkladėžės. Sėklos spaudžia diską ir užpildo disko skylutes. Sukantis diskui skylutės su sėklomis palenda po gaubtu. Palaidos sėklos pasvirusiu disku nurieda žemyn, o skylutėse lieka. Joms byrėti

6.1 pav. Ritinis rievėtasis sėjamasis aparatas:

1 - kvadratinis ritės velenas; 2 - rievėta ritė; 3 - dėžutė; 4 - mova; 5 ir 10 - fiksatoriai; 6 - kvadratinis dugnelio velenas; 7 - dugnelis; 8 - spyruoklė; 9 - sandarinantis diskas

34

reikia didesnio posvyrio kampo. Nebyrančias sėklas stumia žertuvė. Tokiu būdu besisukančio disko skylutėse pasilieka po vieną sėklą. Po gaubtu įtaisytas krumpliaratis, sukibęs su disko skylutėmis. Sukantis diskui krumpliai išstumia sėklas iš skylučių į noragėlį. Išsėjamos sėklos kiekis reguliuojamas keičiant disko sukimosi greitį arba naudojant diską su kitokiu skylučių skaičiumi.

Horizontalieji diskiniai sėjamieji aparatai susideda iš horizontalaus disko, įmontuoto cilindrinės sėkladėžės dugne, žėrimo įtaiso ir stumtuko.

Sėklos, maišomos maišytuvu, byra per pertvarą ir patenka į kraštuose esančias išpjovas. Pertvara sulaiko krentančias iš sėkladėžės sėklas ir saugo nuo žalojimo. Nuo besisukančio disko sėklų perteklių nužeria žertuvas. Ties noragėliais sėklos išbyra pro angą. Įstrigusias sėklas iš išpjovų išstumia stumtukas.

Išsėjamos sėklos kiekis nustatomas keičiant disko sukimosi greičiu ir keičiant diskus su skirtingu išpjovų skaičiumi. Išpjovų dydis renkamas pagal rūšiuotos sėklos matmenis. Nerūšiuota sėkla sėjama blogai.

Sėjamosiose su diskiniais aparatais nėra sėklavamzdžių. Sėkla byra be kliūčių trumpiausiu keliu iki dirvos. Tai užtikrina vienodus atstumus tarp pasėtų sėklų.

Juostiniai sėjamieji aparatai sudaryti iš varančiojo skriemulio 2 (6.2 pav.), gumotos juostos 1 ir sėklų pertekliaus žėrimo ritinėlio 4. Juostą įtempia spyruokliuojanti kreipiamoji. Ji uždengia skylutes.

Sėklos iš sėkladėžės per angą 5 byra ant juostos. Ji neša sėklas prie ritinėlio 4. Už jo skylutėse lieka po sėklą, nes kitos būna nužertos. Juostai praėjus pro kreipiamąją, skylutės atsidaro, ir sėklos iškrenta.

Pasėtos sėklos kiekis priklauso nuo juostos judėjimo greičio ir skylučių skaičiaus joje. Juostiniai sėjamieji aparatai dažniausiai naudojami daržovių sėjamosiose, jais galima sėti punktyriniu ir ištisiniu eiliniu būdais.

Išcentrinis sėjamasis aparatas naudojamas eilinėse sėjamosiose. Jis susideda iš vidinio ir išorinio kūgio. Pastarasis viršuje baigiasi žiedu su angomis ir sėklavamzdžiais. Kūgio apačioje yra du velenai. Velenas su skriemuliu suka vidinį kūgį. Vidinis velenas ir rankena prijungti prie sklendės. Ji, sukant rankeną, nusileidžia ir atidaro vidinį kūgį. Vidinis kūgis turi mentes, todėl jį sukant, oras ir sėklos per angas siurbiami iš sėkladėžės. Į vidinį kūgį tarp menčių patekusias sėklas išcentrinė jėga ir oro srautas išneša per sėklavamzdžius.

Įsiurbtų sėklų kiekis keičiamas sklende pridarant vidinį kūgį. Taip galima žymiai keisti sėjamos sėklos kiekį. Sėjant šiuo aparatu, lengvai galima išjungti dalį noragėlių ir sėti siauresne birže. Išjungiama uždarant sėklavamzdžius sklendėmis.

Pneumatiniai sėjamieji aparatai išberia dozuotą sėklos kiekį oro srautu. Kai sėklos beriamos siurbiančiu oro srautu, tai aparatas vadinamas vakuuminiu. Pučiantis oro srautas naudojamas slėginiuose aparatuose. Gaminami kombinuotieji pneumatiniai aparatai, naudojantys siurbiantį ir pučiantį oro srautus.

Vakuuminį sėjamąjį aparatą sudaro besisukantis diskas 3 (6.3 pav.), vakuumo kamera, vakuumo vamzdis

6.2 pav. Juostinis sėjamasis aparatas: 1 - juosta; 2 -

skriemulys; 3 - sėklos; 4 - žėrimo ritinėlis; 5 - anga

6.3 pav. Vakuuminis sėjamasis aparatas: 1 - žertuvas; 2 – vakuumo vamzdis; 3 - diskas su skylutėmis; 4 -sėkladėžė

35

2, sėklų žertuvas 1. Sėkladėžė 4 įtaisyta virš sėjamojo aparato. Plokščias sėjimo diskas yra skylėtas. Jis aparate skiria vakuumo ir maišymo kameras. Vakuumas pritraukia sėklą prie disko skylučių, kai skylutės eina pro maišymo kamerą. Pritrauktos sėklos juda su disku. Žertuvas prie skylutės palieka po vieną sėklą. Sėklos nusileidžia žemyn prie vakuumo pertraukiklio. Čia vakuumo nebėra, todėl sėklos krinta žemyn į noragėlio padarytą vagutę.

Norint sėti įvairaus stambumo sėklas, keičiami diskai su kitokio didumo skylutėmis. Išsėjamos sėklos norma nustatoma keičiant disko sukimosi greitį. Šiuo aparatu sėjamos sėklos punktyrine sėja.

Slėginis ritinis rievėtasis sėjamasis aparatas (6.4 pav.) būna įtaisytas po sėkladėže 1. Sėjamasis aparatas susideda iš ritės 4, centrinio sėklų transportavimo vamzdžio 6 ir skirstytuvo 8. Sėjamojoje įtaisytas ventiliatorius 3. Jis pučia orą per tūtą ir siurbia sėklas į centrinį sėklų transportavimo

vamzdį. Oro srauto stiprumas reguliuojamas sklende 5 arba keičiant ventiliatoriaus sukimosi dažnį. Aparato ritė reguliuojama ir veikia taip, kaip ritiniame rievėtajame aparate. Slėginiame aparate dozuotai išbertas sėklas įsiurbia oras. Sėklos patekusios į sėklų transportavimo vamzdį, oro srauto nešamos į skirstytuvą 8 ir tik tada – į sėklavamzdį 7. Prie skirstytuvo galima prijungti iki 30 sėklavamzdžių. Todėl net plačioje sėjamojoje (biržė iki 6 m) pakanka vieno slėginio ritinio rievėtojo sėjamojo aparato. Mašinoje lieka mažiau besisukančių dalių, jų perdavų. Lengva reguliuoti ir eksploatuoti. Skirstytuve įtaisius vožtuvus lengvai atjungiami noragėliai, sėjant siauresne birže.

Slėginį sėjamąjį aparatą su kūgiu sudaro jo gaubtas, kūgio stebulė su ašimi, viršutinis skylėtas diskas, nejudantis diskas su skyle, sėklavamzdžiai, apatinis skylėtas diskas. Stebulės apačia krumpliuota. Su ja sukibęs krumpliaratis suka kūgį. Gaubto apačioje įtvirtintas noragėlis. Sėkladėžė įtaisyta virš aparato. Besisukdamas diskas maišo sėklas, užpildančias skylutes. Jos eina pro atvamzdį, nužeriantį sėklų perteklių, o oras pučia sėklą gilyn. Sėkla lekia disko skylute, patenka į sėklavamzdį ir nukrinta vagutėje.

Šis aparatas gali sėti tiksliai, kai linijinis sėklos greitis toks pat, kaip sėjamosios greitis, bet priešingos krypties. Sėjamos sėklos kiekis priklauso nuo viršutinio disko skylučių skaičiaus.

Sėklavamzdžiai - tai vamzdeliai, kuriais sėklos iš sėjamųjų aparatų byra į noragėlius. Sėklavamzdžio vienas galas tvirtinamas prie sėjamojo aparato, o kitas – prie noragėlio. Sėklavamzdžiai skirstomi pagal formą. Jie būna teleskopiniai, gofruotieji guminiai, piltuviniai, spiralinės juostos, spiralinės vielos, gumoti lygieji ir plastikiniai lygieji .

Tikslaus sėjimo sėjamosios sėklavamzdžių dažniausiai neturi, kad nepasikeistų atstumas tarp sėklų. Šiose sėjamosiose sėjamieji aparatai įtaisomi prie pat noragėlių.

Noragėliai dirvoje padaro vagutes ir nukreipia į jas sėklavamzdžiais byrančias sėklas bei trąšas. Noragėliai būna pleištiniai, inkariniai, diskiniai ir pavažiniai.

Pleištinį noragėlį (6.5 pav., a) sudaro piltuvo formos korpusas su buku (α1> 900) antgaliu. Pleištinis noragėlis padaro vagutę, spausdamas jos dugną ir šonus. Ant suspaustos vagutės dugno išbertos sėklos geriau sudygsta.

Pleištiniai noragėliai yra lengvi ir nesudėtingi, tačiau jais galima dirbti tik gerai paruoštoje dirvoje. Blogai įdirbtoje dirvoje noragėliai dažnai pasikelia, ir sėklos išbyra dirvos paviršiuje. Kad pleištiniai noragėliai rečiau pasikeltų, ant jų gali būti uždedami svareliai arba jie spaudžiami spyruoklėmis. Drėgnesnėje dirvoje noragėliai aplimpa žemėmis. Šie noragėliai naudojami javų, javų ir žolių, linų sėjamosiose.

Inkarinis noragėlis (6.5 pav., b) nuo pleištinio noragėlio skiriasi antgaliu. Inkarinio noragėlio antgalis smailus (α2< 900). Šis noragėlis padaro vagutę, išversdamas žemes į paviršių. Vagutės

6.4 pav. Slėginis ritinis rievėtasis sėjamasis aparatas: 1 – sėkladėžė, 2 – maišytuvas, 3 – ventiliatorius, 4 - rievėta ritė, 5 – sklendė, 6 – sėklų transportavimo vamzdis, 7 – sėklavamzdis, 8 - skirstytuvas

36

dugnas lieka nesuspaustas, todėl sėklos dygsta blogiau. Tinkamai įdirbtose dirvose naudoti nerekomenduojama.

Diskiniai noragėliai gali būti viendiskiai ir dvidiskiai. Dvidiskiai noragėliai dar skirstomi į vienaeilius, dvieilius. Šie norageliai tinka naudoti prasčiau įdirbtose dirvose.

Viendiskį noragėlį (6.5 pav., d) sudaro pasviręs ir kampu su judėjimo kryptimi sumontuotas išgaubtas diskas. Diskas besisukdamas padaro vagutę, į kurią piltuvėliu subyra sėklos.

Dvidiskį vienaeilį noragėlį (6.5 pav., e) sudaro du diskai, tarpusavyje sumontuoti kampu (apie 100). Nuo trinties į dirvą diskai sukasi, pjauna ją ir praskečia, padarydami vagutę. Sutiktas kliūtis diskai perrieda arba perpjauna. Į padarytą vagutę sėklavamzdžiu subyra sėklos. Valiklis nuvalo prilipusias žemes.

Dvidiskis dvieilis noragėlis sudarytas iš dviejų kampu (apie 180) sumontuotų diskų, o jų sąlyčio taškas pakeltas aukščiau, todėl abu diskai daro atskiras vagutes. Į noragėlį patekusios sėklos skyriklio padalinamos į dvi sroveles ir krinta į abi vagutes.

Diskiniai noragėliai su gylio ribotuvais yra su metaliniais arba gumotais antbriauniais, kurie neleidžia noragėliui per giliai įsmigti į žemę. Šiais noragėliais sėjama 2÷ 4 cm gyliu net ir tinkamai įdirbtose dirvose. Noragėlio smigimo į žemę gylis keičiamas perstatant antbriaunius. Noragėlio gale esantys voleliai apspaudžia pasėtas sėklas. Šie noragėliai naudojami daržovių sėjamosiose.

Pavažinis noragėlis (6.5 pav., c) yra išlenkto peilio formos. Užpakalinėje dalyje peilis pereina į dvi vertikalias sieneles, kurios neleidžia vagutei užbyrėti žemėmis. Dirvai suslėgti noragėlio gale yra volelis. Jį perstatant keičiamas sėjos gylis. Pavažiniai noragėliai naudojami daržovių

sėjamosiose. Žertuvai užlygina noragėlio padarytas vagutes ir užpila žemėmis pasėtas sėklas. Sėklos

užžeriamos paskui noragėlius velkamais žiedais, grandinėmis, spyruokliuojančiais ar standžiais pirštais. Kai kuriose sėjamosiose vietoje žertuvėlių yra voleliai.

6.4. Tiesioginės sėjos mašinos

Tiesioginės sėjos sėjamoji sėti sausoje neartoje dirvoje sudaryta iš rėmo 5 (6.6 pav.), prikabinimo įtaiso su ratais ir kt. dalių. Mašina neturi atraminių ratų. Juos pakeičia volai 7. Diskiniai noragėliai 6 nesunkiai įspaudžiami į neartą net vidutinio sunkumo dirvą. Sėjant noragėliai įpjauna nustatyto gylio vagutes. Siauros vagutės su išbertom sėklom tik privoluojamos iš paskos riedančiais volais 7. Taip darbinės dalys mažiausiai pažeidžia augalų šaknis. Jos sumažina dirvos eroziją.

Drėgnesnėse (iki 20 %) dirvose naudojama sėjamoji su kaltiniais noragėliais (6.7 pav.). Kitos mašinos pagrindinės dalys tokios, kaip kitose sėjamosiose.

6.5 pav. Sėjamosios noragėliai: a – pleištinis, b – inkarinis, c –

pavažinis, d – viendiskis, e - dvidiskis

37

Kaltiniai noragėliai sunkiau už diskinius skverbiasi į dirvą. Noragėliai turi saugiklius ir

šarnyriškai pritvirtinti prie mašinos rėmo, todėl sėjant kliūtys juos atlenkia. Už noragėlio esantys ratukai palaiko vienodą sėjos gylį. 7. SODINAMOSIOS 7.1. Bulviasodės Bulvių sodinimo agrotechnikos reikalavimai. Dirva bulvėms sodinti turi būti gerai supurenta. Bulvės gali būti sodinamos į lygų arba iš anksto suvagotą lauką, po sodinimo paliekant lygų arba vagotą lauką. Didesnis bulvių derlius gaunamas, sodinant jas į iš anksto suvagotą lauką.

Mūsų šalyje bulvės sodinamos 0,60 – 0,70 m tarpueiliais. Atstumas tarp bulvių eilėse turi būti 0,30 – 0,35 m, sodinimo gylis – 60 - 80 mm. Prieš sodinimą bulvių sėkla surūšiuojama pagal masę 30 - 50, 50 - 80 ir 80 - 100 g ir kiekviena rūšis sodinama atskirai. Sunkesni negu 100 g gumbai supjaustomi ir apdžiovinami. Sėklos kiekis priklauso nuo sodinimo tankumo ir nuo bulvių stambumo. Vienam hektarui apsodinti reikia 3,5 - 5,5 t bulvių sėklos.

Sodinant bulves leidžiamos tokios nuokrypos: nuo sodinimo normos – 10 %, nuo pasirinkto sodinimo gylio ±40 mm, sandūrinių tarpueilių nukrypimai ±50 mm ir praleidimų eilutės – ne daugiau kaip 3 %.

Bulviasodžių klasifikacija. Bulviasodės yra paprastos, pusiau automatinės ir automatinės. Paprastos bulviasodės padaro vagutę, į vagutę bulves išmėto ant mašinos važiuojantis darbininkas ir vagutes užžeria. Pusiau automatinė bulviasodė padaro vagutę, pasodina bulves ir ją užžeria. Bulves į sodinamąjį aparatą deda ant mašinos sėdintis darbininkas. Šios sodinamosios yra pranašesnės už paprastas, nes bulvės eilutėse pasodinamos vienodais atstumais. Paprastomis ir pusiau automatinėmis bulviasodėmis galima sodinti daigintas bulves. Automatinėse bulviasodėse visos bulvių sodinimo operacijos mechanizuotos. Pagal sodinamųjų aparatų tipą bulviasodės skirstomos į būgnines, diskines ir elevatorines, pagal sujungimą su traktoriumi – į prikabinamąsias ir pakabinamąsias. Bulviasodės esti dviejų, keturių, šešių ir aštuonių eilių. Plūginės bulviasodės turi ant plūgo įtaisytus sodinimo aparatus. Kai kuriose bulviasodėse sumontuoti tręšimo aparatai sodinamoms bulvėms patręšti mineralinėmis arba organinėmis trąšomis. Dabar gaminamos bulviasodės su sodinimo aparatais, kurie pasodina bulves į noragėlių daromas vagutes 0,25 - 0,40 m atstumais, palikdamos tarp vagų 0,60 m, 0, 70 m, 0,75 m ar net didesnius tarpus.

6.6 pav. Kombinuotuoji tiesioginės sėjos sėjamoji (su diskiniais

noragėliais): 1 -pavara; 2 - gaubtas; 3 – sėjamųjų aparatų pavaros ratas; 4 - akėčios; 5 – rėmas, 6 – sėjos noragėlis, 7 - pneumatinių padangų volas, 8 – volų sekcija, dangtelis, 10 – trąšų įterpimo noragėlis

6.7 pav. Kaltinis noragėlis

38

Bulviasodžių darbinės dalys ir veikimas. Bulviasodės pagrindinės dalys yra šios: sėkladėžės, noragėliai, sodinamieji aparatai – būgniniai, diskiniai (7.2 pav.) arba elevatoriniai (7.1 pav.), užžėrimo įtaisai. Bulvės supilamos į sėkladėžes. Iš sėkladėžių jos patenka į tiekiamąsias dėžes. Sodinamasis aparatas pasemia po vieną bulvę ir įmeta į noragėlio padarytą vagutę. Bulves vagutėse užžeria žertuvai (kaupikai).

Sėkladėžė – tai dėžė, kurios dugnas pasviręs link tiekiamosios dėžės. Kai kurių sėkladėžių dugne yra sumontuotas kratytuvas, pagerinantis bulvių byrėjimą į tiekiamąją dėžę. Gaminamos sėkladėžės, kurių dugne įrengtas juostinis transporteris 14 (7.1 pav.), kuris bulves stumia į tiekiamąją dėžę. Tiekiamosios dėžės dugnas pasviręs link sodinamojo aparato. Bulvių sluoksnio storis tiekiamojoje dėžėje reguliuojamas sklende 8, kuri įrengta sienelėje, skiriančioje sėkladėžę nuo tiekiamosios dėžės. Bulviasodžių su diskiniais sodinamaisiais aparatais tiekiamosiose dėžėse yra įrengti maišikliai ir sraigės, kurie pagerina bulvių tiekimą sodinamiesiems aparatams.

7.1 pav. Elevatorinės bulviasodės schema: a – su horizontaliu korektoriumi, b – su tiekimo transporteriu, 1 – elevatorinis sodinamasis aparatas, 2 – korektorius, 3 – varantysis būgnas, 4 – sėklavamzdis, 5 – gaubtas, 6 – atraminio rato pakaba, 7 – sėkladėžė, 8 – sklendė, 9 – noragėlis, 10 – kopijavimo ratas, 11 – užžėrimo įtaisas, 12 – tiekiamoji dėžė,13 – jutiklis, 14 – tiekiamasis transporteris

Diskinis sodinamasis aparatas (7.2 pav.) sudarytas iš disko 1, kurio pakraštyje pritvirtinti šaukšteliai 2. Diskui besisukant apie horizontalią ašį, šaukšteliai pasemia po vieną bulvę. Kad bulvė nekristų iš šaukštelio, ją palaiko laikiklis 3. Šaukšteliui su bulve atsisukus ties noragėliu, laikiklio svirtelė užeina ant atramos, laikiklis atsilenkia, ir bulvė nukrenta į vagutę. Po to šaukštelis vėl eina per bulvių sluoksnį ir pasemia kitą bulvę. Laikiklio svirtelei nuslinkus nuo atramos, laikiklis prispaudžia bulvę.

Būgninis sodinamasis aparatas naudojamas tik pusiau automatinėse sodinamosiose. Jis sudarytas iš būgno, suskirstyto į sekcijas. Kiekviena sekcija turi šarnyriškai pritvirtintą dugnelį. Būgno apačioje yra atrama, kuris dugnelį uždaro. Ant sodinamosios sėdintis darbininkas į sekcijas deda bulves. Sekcija atsisuka ties noragėlio padaryta vagute, dugnelis pasislenka nuo atramos ir atsidaro. Bulvė nukrenta į vagutę. Po to dugnelis užslenka ant atramos ir užsidaro.

39

Elevatorinis sodinamasis aparatas 1 (7.1 pav.) sudarytas iš grandinės ar diržo, prie kurio tam tikrais atstumais pritvirtinti šaukšteliai. Jie semia iš tiekiamosios dėžės po vieną bulvę, ir įmeta į noragėlio padarytą vagutę. Kad šaukštelyje būtų tik po vieną bulvę šiuose sodinamuosiuose aparatuose yra įrengtas korektorius arba į šaukštelius dedami įdėklai, atitinkantys sodinamų bulvių dydį. Korektoriai gali būti horizontalūs ir vibraciniai.

Bulviasodėse su horizontaliu korektoriumi (7.1 pav., a) elevatorius viršutinėje dalyje juda horizontaliai. Šiose bulviasodėse montuojami šaukšteliai, sudaryti iš dviejų dalių 1 ir 2 (7.3 pav.). Į antrą dalį dedami įdėklai 3, atitinkantys sodinamų bulvių dydį. Elevatoriui pasisukus į horizontalią eigą, bulvės iš šaukštelio 1 dalies

krenta į 2 dalį. Įdėkle 3 lieka viena bulvė, o kitos bulvės krenta į tiekiamąją dėžę 12 (7.1 pav.). Bulviasodėse su vibraciniu korektoriumi ekscentrinis ritinėlis švytuoja elevatoriaus juostą, todėl iš

šaukštelio silpniau besilaikančios bulvės krenta į tiekiamąją dėžę, o šaukštelyje lieka tik viena geriausia besilaikanti bulvė. Bulvių sodinimo tankumas priklauso nuo sodinamojo aparato sukimosi greičio ir nuo atstumo tarp šaukštelių. Jei sodinamieji aparatai varomi traktoriaus darbiniu velenu, kuris sukasi pastoviu greičiu, bulvių sodinimo tankumas priklauso nuo sodinamosios važiavimo greičio. Kai sodinamieji aparatai sukami bulviasodės ratų arba traktoriaus darbinio veleno, kurio sukimosi greitis priklauso nuo važiavimo greičio, bulvių sodinimo tankumas keičiamas parenkant perdavos žvaigždutes.

Bulviasodės noragėlis padaro reikiamo gylio vagutę. Noragėliai būna su smailu ir buku kampu. Noragėlio su smailu kampu sekciją (7.4 pav.) sudaro noragėlis 2, atraminis ratas 5 ir prikabinimo

įtaisas.

7.2 pav. Diskinio sodinamojo aparato diskas: 1-

diskas, 2- šaukštelis, 3- laikiklis, 4- spyruoklė

7.3 pav. Bulviasodėse su horizontaliu korektoriumi

šaukštelis; 1 ir 2 – šaukštelio dalys, 3 – įdėklas

7.4 pav. Noragėlis su smailu kampu: 1 - antgalis; 2 - noragėlis; 3 - kronšteinas; 4 - stovas; 5 - atraminis ratas

7.5 pav. Noragėlio su buku kampu sekcija: 1 – noragėlis, 2 – strypelis, 3 - spyruoklė

40

Kadangi noragėlio sekcija yra su atraminiu ratu, tai noragėlis gerai kopijuoja dirvos nelygumus ir į žemę įsminga tiksliai nustatytu gyliu. Keičiant atraminio rato padėtį, keičiasi ir noragėlio smigimo gylis.

Noragėlio su buku kampu sekcija (7.5 pav.) sudaryta iš noragėlio 1 ir spaudimo įtaiso, kuris sudarytas iš strypelio 2 ir spyruoklės 3. Vagutės gylis reguliuojamas keičiant spyruoklės suspaudimą. Noragėliai su buku kampu tinka dirbti akmenuotose dirvose.

Bulvių užžėrimo įtaisai - tai lėkštiniai arba verstuviniai kaupiamieji noragėliai. Lengvose sausose dirvose bulvės gali būti sodinamos paliekant lygų dirvos paviršių. Sodinant šiuo būdu bulvės užžeriamos kaupiamaisiais noragėliais ir už jų prikabintomis aketėlėmis. Sunkesnėse ir drėgnesnėse dirvose pasodinus bulves paliekamas vagotas laukas. Vagutės formą galima keisti, keičiant verstuvės ar lėkštės atakos kampą. 7.2. Daigasodės Daigų sodinimo agrotechnikos reikalavimai. Daržovių daigų sodinimo agrotechnikos reikalavimai panašūs kaip ir sėjos darbų:

1. sodinti tinkamiausiu laiku; 2. pasodinti į ploto vienetą optimalų daigų skaičių; 3. visus daigus tolygiai paskirstyti sodinamame plote; 4. pagrindinių tarpueilių plotis gali skirtis ± 30 mm, o sandūrinių iki ± 70 mm; 5. sodinimo žingsnis nuo reikiamo gali nukrypti ± 30 mm; 6. daugiau kaip 300 pasvirusių nuo vertikalės daigų gali būti iki 10 %. Daigai dažniausiai sodinami 0,50 - 0,70 m pločio tarpueiliais, sodinimo žingsnis turi būti 0,15 –

0,70 m, sodinimo gylis – 50 - 150 mm. Daigasodėmis sodinami kopūstų, pomidorų, tabako daigai. Gali būti sodinami ir durpių pūdinio

puodeliuose išauginti daigai. Daigasodės yra vienaeilės, dvieilės ir daugiau eilių. Daigasodės veikimas. Sodintojas daigus ar puodelius įstato į sodinamojo disko laikiklius, kurie

juos nuneša ir padeda į noragėlio padarytą vagutę. Už sodinamojo aparato esantys voleliai apspaudžia daigų šaknis. Vienos mašinos sodina tik palaidus daigus, kitos gali sodinti ir palaidus, ir durpių pūdinio puodelius.

Sodinamieji aparatai yra grandininiai arba diskiniai. Daugiausia paplitusios sodinamosios su diskiniais aparatais. Diskiniai sodinamieji aparatai esti dviejų tipų: dvidiskiai ir viendiskiai.

Viendiskį aparatą sudaro besisukantis diskas 1 (7.5 pav.). Disko pakraštyje yra įtaisyti laikikliai daigams. Diskai sukami nuo daigasodės ratų arba nuo apspaudimo volelių 3. Sukantis diskams, laikikliai prie sodintojo atsidaro. Sodintojas, paėmęs iš dėžės daigą, įstato jį į laikiklį šaknimis į išore

Dvidiskiai sodinamieji aparatai sudaryti iš dviejų elastingų diskų, kurie viršuje prasiskiria (žr. 7.6 pav.).

7.5 pav. Daigasodės vienadiskė sodinamoji sekcija:

1 – diskinis sodinamasis aparatas, 2 - noragėlis, 3 - prispaudimo voleliai

7.6 pav. Daigasodės dvidiskė sodinamoji sekcija:

1- noragėlis, 2- sodinamieji diskai, 3- prispaudžiamieji voleliai, 4- purenimo virbalai, 5- atraminis volas, 6 ir 7- daigų dėžutės

41

Sodintojas tarp diskų įstato daigą, po to diskai susiglaudžia ir laiko suspaustą daigą. Apačioje diskai prasiskiria ir daigas pasodinamas į vagutę. Daigo šaknis iš abiejų pusių apspaudžia voleliai 3.

Ant traktoriaus primontuoti vandens bakai. Daigo sodinimo metu ant šaknų iš indo užpilama porcija vandens. Atstumą tarp sodinamų daigų eilutėje galima keisti pritvirtinus prie sodinamųjų diskų daugiau ar mažiau laikiklių. Darbo metu reikia suderinti sodinimo aparato laikiklio linijinį judėjimo greitį u ir mašinos važiavimo greitį v. Kai u = v, absoliutus daigo greitis dirvos atžvilgiu yra lygus nuliui, t.y. stiebas ,,lyg sustoja”. Tuomet daigas lieka vertikalios padėties, o šaknys užpilamos žemėmis. 8. CHEMINĖS AUGALŲ APSAUGOS MAŠINOS

Cheminė augalų apsauga, – tai kenkėjų, ligų sukėlėjų bei piktžolių naikinimas pesticidais. Augalų sėklos pesticidais padengiamos beicavimo mašinomis, o ant augalų arba dirvos paviršiaus jie išpurškiami purkštuvais.

8.1. Purkštuvų sandara

Purkštuvai būna rankiniai, traktoriniai, automobiliniai, savaeigiai ir aviaciniai. Pagal paskirtį purkštuvai skirstomi į lauko, sodų ir universaliuosius. Pagal purškimo būdą yra vamzdiniai, vamzdiniai ventiliatoriniai, ventiliatoriniai ir aerozoliniai.

Pagrindinės purkštuvų dalys yra rezervuaras, siurblys, valdymo įrenginiai, filtrai, purškimo sija, skirstomasis vamzdis, purkštukai, ženklintuvai ir rėmas (8.1 pav.).

Į rezervuarą supilamas purškimo tirpalas (vanduo + preparatas). Jie būna cilindriniai ir stačiakampiai, dažniausiai plastikiniai arba iš plieno skardos. Purkštuvų rezervuarų reikalavimai:

• lygus paviršius, užapvalinti kampai, atsparūs korozijai, lengvai išplaunami; • dugnas nuožulnus su skysčio išleidimo čiaupu ir gilia surinkimo vonele (kad būtų lengviau

išpilti ir išplauti purkštuvą); • skysčio lygio skalės padalos vertė – 50 l (gerai matoma iš traktoriaus kabinos); • minimalus įpylimo angos skersmuo 200 mm (iki 600 l talpos) ir 300 mm (daugiau kaip 600 l

talpos); • išimamas, gilus įpylimo angos sietas; • 5% rezervuaro talpos rezervas (kad išvengtume skysčio nutekėjimo susidarius putoms); • besisukantis plovimo purkštukas rezervuarui išplauti.

Purkštuvų rezervuaruose yra įpylimo angos sietas, maišiklis ir skysčio lygio matuoklis. Įpylimo angos sietas dažniausiai būna vielinis. Jis sulaiko stambesnes priemaišas. Maišiklis įtaisytas rezervuaro viduje ir maišo nuodingą skystį, kad, dirbant purkštuvui, būtų vienoda jo koncentracija. Maišiklis ypač reikalingas, kai naudojamos suspensijos (skystyje išmaišyti milteliai) ir emulsijos (suplakti vienas kitame netirpstantys skysčiai). Maišikliai būna įvairių tipų: mechaniniai, hidrauliniai ir pneumatiniai. Mechaniniai maišikliai būna mentiniai arba diskiniai. Hidrauliniuose maišikliuose skystis į rezervuarą patenka per maišymo vamzdį arba ežektorinius purkštukus. Hidrauliniai maišikliai sukonstruoti taip, kad didžiąją dalį skysčiui maišyti reikalingo srauto jie įsiurbia per šonuose esančias skylutes.

Pavyzdžiui, jeigu į hidraulinį maišiklį siurblys tiekia 2 l/min srautą, tai iš rezervuaro įsiurbiama apie 10 l, ir skystis maišomas jau 12 l/min srautu. Pneumatiniuose maišikliuose tirpalą maišo į rezervuarą tiekiamas oras. Šiuolaikiniuose purkštuvuose turi būti 10% pagrindinio rezervuaro talpos bakas švariam vandeniui, naudojamam nuodingo skysčio likučiams praskiesti ir rezervuarui išplauti.

Pagrindiniam purkštuvo rezervuarui išplauti naudojami besisukantys plovimo purkštukai. Papildomai patogioje vietoje gali būti montuojamas nedidelis bakelis švariam vandeniui.

42

Siurblys siurbia skystį iš rezervuaro ir tiekia į skirstomąjį vamzdį su purkštukais. Purkštuvo siurblys turi užtikrinti norimą, tolygų skysčio srautą ir pastovų darbinį slėgį bei reikiamą srautą į hidraulinį maišiklį. Reikiamas hidraulinio vamzdinio purkštuvo siurblio našumas, esant įprastinei skysčio išpurškimo normai (iki 600 l/ha) ir maksimaliam leistinam darbiniam greičiui (iki 10 km/h) apskaičiuojamas taip: 5 - 10 l/min kiekvienam darbinio pločio metrui plius 10% rezervuaro talpos skysčiui maišyti, kai darbinis slėgis 5 bar. Pavyzdžiui, purkštuvo rezervuaro talpa – 600 l, darbinis plotis – 12 m. Reikalingas siurblio našumas: 60 (120) l/min + 60 l/min = 120 (180) l/min, kai darbinis slėgis 5 bar. Ventiliatorinio purkštuvo: 10 - 15 l/min plius 10% rezervuaro talpos skysčiui maišyti, kai darbinis slėgis 30 bar. Jei faktinis siurblio našumas 15% mažesnis už reikiamą, – siurblys yra sugedęs. Labai sumažėjus siurblio našumui, pablogėja skysčio maišymo kokybė.

Purkštuvuose naudojami stūmokliniai, membraniniai, stūmokliniai - membraniniai, krumpliaratiniai ir išcentriniai siurbliai. Stūmokliniai siurbliai yra ilgaamžiški, suspaudžia skystį iki 60 bar, todėl dažniausiai naudojami ventiliatoriniuose purkštuvuose. Hidrauliniuose purkštuvuose dažniausiai naudojami membraniniai arba stūmokliniai - membraniniai siurbliai (darbinis slėgis – iki 20 bar).

Stūmoklinis siurblys sudarytas iš korpuso, kuriame yra alkūninis velenas, ant kurio uždėti švaistikliai kilnoja stūmoklius. Stūmokliai slankioja cilindruose, virš kurių yra dėžutė su siurbimo ir slėgio vožtuvais bei slėgio išlyginimo įtaisu. Stūmokliniai siurbliai yra vieno arba kelių cilindrų. Privalumai: ilgaamžiški, dėvisi mažiau negu membraniniai siurbliai, didinant darbinį slėgį, našumas beveik nesikeičia, su agresyviais skysčiais kontaktuoja tik nedidelis stūmoklių paviršiaus plotas. Trūkumai: brangūs, sunkūs, dideli matmenys, negalima uždėti ant traktoriaus jėgos veleno, išpurškiant suspensijas ar esant vandenyje smėlio, intensyviai dėvisi stūmokliai ir cilindrai, dirbant tuščiai gali būti pažeisti stūmokliai.

Membraninio arba stūmoklinio - membraninio siurblio (8.2 pav.) pagrindinė dalis – membrana 5, kuriai įsigaubiant ar išsigaubiant keičiasi darbinės kameros dydis. Kamerai padidėjus, joje susidaro vakuumas, atsidaro siurbimo vožtuvas 6, ir skystis įtraukiamas į ją. Kamerai mažėjant, skystis slegiamas, siurbimo vožtuvas užsidaro ir atsidaro slėgio vožtuvas 1, per kurį skystis išspaudžiamas į slėgio vamzdį. Membrana išgaubiama arba įgaubiama kumšteliniu ar alkūniniu mechanizmu.

8.1 pav. Hidraulinio urkštuvo schema

43

Privalumai: nedaug sveria, didėjant darbiniam slėgiui, našumas sumažėja mažai, galima purkšti bet kokios sudėties augalų apsaugos preparatus, visos judančios dalys yra uždarame korpuse ir nekontaktuoja su išpurškiamu skysčiu. Trūkumai: dėl didelio darbinio ploto labai stipriai

mechaniškai ir chemiškai veikiamos membranos, siurblio ilgaamžiškumas labiausiai priklauso nuo membranos kokybės.

Krumpliaratiniame siurblyje skystis pumpuojamas sukantis dviem krumpliaračiams, esantiems korpuse. Viename korpuso šone yra siurbimo, kitame – slėgio angos. Privalumai: nebrangūs, lengvi, nereikia siurbimo ir slėgio vožtuvų, lengva prižiūrėti. Trūkumai: labai dėvisi krumpliaračiai purškiant suspensijas arba patekus nešvarumų, didėjant darbiniam slėgiui, staiga mažėja našumas, labai svarbi vandens kokybė, negalima purkšti vario turinčių preparatų, pavojingas darbas tuščiomis.

Išcentriniame siurblyje skystį varo darbinis ratas (rotorius), kurio šone esančios mentelės yra spiralės formos. Ratas įstatytas į sraigės pavidalo korpusą. Siurbimo anga yra korpuso šone, centre, ties rotoriaus sukimosi ašimi. Slėgio anga yra korpuso apskritiminiame paviršiuje. Sukantis rotoriui, skystis įsiurbiamas ties rotoriaus ašimi ir mentelėmis tiekiamas į slėgio angą. Kad išcentrinis siurblys pradėtų veikti, prieš paleidžiant jį, įsiurbimo vamzdį reikia pripildyti skysčio. Privalumai: pigi eksploatacija, jei dirbama esant nedideliam slėgiui ir mažam našumui, nedaug sveria, nereikia siurbimo

ir slėgio vožtuvų. Trūkumai: dėvisi greičiau negu membraniniai arba stūmokliniai siurbliai, reikia didelio sūkių dažnio (1500 min-1).

Slėgio pulsavimų išlyginimo įtaisai (8.3 pav.) būtini visiems stūmokliniams, membraniniams ir stūmokliniams - membraniniams siurbliams. Jie montuojami purkštuvų siurbimo ir slėgio linijose arba tik slėgio linijoje. Slėgio pulsavimų išlyginimo įtaisas, montuojamas siurblio siurbimo linijoje, sudarytas iš plastmasinio korpuso ir jį gaubiančios guminės membranos. Slėgio linijoje esantis įtaisas sudarytas iš dviejų dalių plastmasinio korpuso ir tarp jų įtaisytos

membranos. Per ventilį virš membranos pripučiama oro. Oro slėgis nurodomas siurblio instrukcijoje. Jis priklauso nuo purkštuvo darbinio slėgio. Kai darbinis slėgis 1,5 - 3 bar, rekomenduojamas oro slėgis pulsavimų išlyginimo įtaise 0 - 1 bar, kai darbinis slėgis 3 - 15 bar, – oro slėgis turi būti 1 - 3 bar, o dirbant 15 - 25 bar darbiniu slėgiu - net 3 - 4 bar . Kai iš siurblio skystis išstumiamas į slėgio liniją, skysčio slėgis linijoje padidėja ir pulsavimų išlyginimo įtaiso membrana išsigaubia dar labiau suspausdama virš jos esantį orą. Kai slėgis sistemoje sumažėja, oras stumia membraną ir iš

8.2 pav. Siurblių schemos: a - stūmoklinio –

membraninio, b – membraninio, 1 – slėgio vožtuvas, 2 – slėgio linija, 3 – slėgio pulsavimų išlyginimo įtaisas, 4 – ekscentrikas, 5 – membrana, 6 – įsiurbimo vožtuvas, 7 – įsiurbimo linija, 8 - stūmoklis

8.3 pav. Slėgio pulsavimų išlyginimo įtaiso veikimas

44

pulsavimų išlyginimo įtaiso skystis išstumiamas į liniją. Taip linijoje sumažinamas skysčio slėgio pulsavimas.

Valdymo pultu valdomas purkštuvo darbo procesas. Siurblys visada tiekia į sistemą daugiau skysčio negu išteka pro purkštukus. Be to, purškiant suspensijas ir emulsijas, skysčio slėgį reikia sudaryti didesnį negu dirbant su tirpalais. Įprasta valdymo pulto įranga :

• tikslus darbinio slėgio reguliatorius; • manometras, kurio skalės padalos vertė 0,1 bar; • centrinis uždarymo čiaupas; • skirstomojo vamzdžio sekcijų valdymo čiaupai su slėgio išlyginimo įtaisais; • slėgio linijos filtras.

Darbinis slėgis purkštuvuose reguliuojamas redukciniais vožtuvais, kurie praleidžia dalį skysčio atgal į rezervuarą. Taip palaikomas pastovus slėgis purškimo vamzdžiuose. Redukcinis vožtuvas gali būti uždaromas įveržiama spyruokle, tuomet slėgio dydis priklauso nuo vožtuvo spyruoklės įveržimo. Kai redukcinis vožtuvas uždaromas sraigtu sumažinus angą, per kurią skystis grįžta į rezervuarą, slėgio dydis priklauso nuo angos atidarymo laipsnio. Tuomet į purkštukus ir į rezervuarą tiekiamas vienodas skysčio srautas. Purkštuvuose, kuriuose yra didelio slėgio siurbliai, dar būna ir apsauginis vožtuvas. Jis praleidžia skystį atgal į rezervuarą, susidarius per dideliam slėgiui linijoje ir kai redukcinis vožtuvas nepajėgia jo praleisti.

Slėgio linijoje, netoli redukcinio vožtuvo, yra prijungtas manometras skysčio slėgiui darbo metu stebėti. Manometro skersmuo neturėtų būti mažesnis kaip 60 mm. Kad jo rodyklė mažiau virpėtų, korpusas užpildomas glicerinu. Uždarymo čiaupu staigiai nutraukiamas purškimas, nesustabdžius siurblio. Taip daroma, kai reikia sustabdyti purškimą ir, kad sustojus vienoje vietoje, nepritekėtų per daug nuodingo skysčio. Kai kuriuose purkštuvuose uždarymo čiaupas veikia reversiškai, t.y. jį įjungus, siurblys iš purškimo vamzdžių išsiurbia tirpalą ir grąžina jį atgal į rezervuarą.

Purkštuvo darbinis plotis susiaurinamas uždarant sekcijų valdymo čiaupus, pavyzdžiui, kai baigiamas purkšti laukas. Visus šiuos čiaupus patartina uždaryti, kai purkštuvo siurbliu pripildomas rezervuaras ar ruošiamas darbinis skystis. Išjungus skirstomojo vamzdžio sekcijas, slėgio išlyginimo įtaisai palaiko pastovų darbinį slėgį, nes skystis grąžinamas į rezervuarą

Filtrai išvalo iš tirpalo smulkias priemaišas ir apsaugo, kad per greitai nesidėvėtų purkštuvo siurblys, neužsikimštų vožtuvai ir purkštukai. Purkštuvuose gali būti šie filtrai: įpylimo angos, siurbimo linijos, centrinis slėgio linijos, purkštukų.

Smulkiausias turi būti centrinis slėgio linijos filtras, kurio akučių dydis turi būti mažesnis už naudojamų purkštukų angos skerspjūvio plotą. Stambiausias būna vandens pripylimo žarnos filtras. Jo akučių dydis būna iki 20 mm. Preparatų bakelio filtro akučių dydis esti iki 1 mm, o įpylimo angos sieto – 0,5 - 2 mm.

Purkštuvo sijos paskirtis - laikyti purkštukus darbo metu lygiagrečiai apipurškiamam paviršiui, kad išpurkštas skystis pasiskirstytų tolygiai. Ji būna metalinė arba plastikinė, sudaryta iš kelių šarnyriškai sujungtų 3 - 4 m pločio dalių. Purkštukai ant prie purkštuvo pritvirtinto skirstomojo vamzdžio montuojami apkabomis 0,5 m atstumais po vieną arba galvutėse po tris ar keturis su įvairių matmenų skylutėmis. Tuomet, norint pakeisti antgalius ir išpurškimo normą, visų purkštukų keisti nereikia, užtenka galvutes pasukti vienu trečdaliu ar ketvirtadaliu apskritimo ir įjungti kitus purkštukus. Priklausomai nuo apipurškiamų augalų aukščio skirstomasis vamzdis gali būti kilnojamas vienu, dviem hidrauliniais cilindrais arba lyniniu suktuvu. Kad skirstomasis vamzdis nesvyruotų dirbant nelygiame lauke, jis prilaikomas svyravimų gesinimo įtaisu, kuris jį išlaiko horizontalų, nors purkštuvas ir pasvyra. Nuo purkštuvo sijos horizontalių svyravimų, taip pat nuo važiavimo greičio ir lauko lygumo labai priklauso išpurkšto skysčio išilginis pasiskirstymas. Didesnio kaip 12 m darbinio pločio purkštuvo sijos turėtų būti pakabinamos laisvai ir turėti svyravimų gesinimo įtaisus. Siekiant užtikrinti tikslų išpurkšto skysčio skersinį pasiskirstymą, reikia:

• kalvotoje vietovėje naudoti purkštuvą su sijos padėties fiksavimo mechanizmu;

45

• atstumą iki apipurškiamo paviršiaus, naudojant 110° ar 120° purškimo kampo purkštukus, nustatyti apie 0,40-0,60 m. Labai svarbu tiksliai nustatyti purškimo aukštį, nes jau 0,10 m aukščiau pakėlus purkštuvo siją, pavėjui gali būti nunešama dvigubai daugiau lašelių;

• jei purkštuvo sija daugiau kaip 20 m pločio, naudoti 80° purškimo kampo purkštukus, kurių optimalus purškimo aukštis 0,70-0,90 m. Nunešimų lašelių nepadaugės, nes mažesnio purškimo kampo purkštukai skystį išpurškia stambesniais lašeliais.

Purkštuvo darbo kokybė priklauso ir nuo skirstomojo vamzdžio skersmens. Kuo jis mažesnis, tuo didesnis skysčio tekėjimo greitis ir trintis į vamzdžio sieneles. Dėl to ilgesniuose vamzdžiuose ar žarnose gali atsirasti slėgio nuostolių. Kai skirstomojo vamzdžio skersmuo per didelis, skystis teka tik vamzdžio viduryje, o prie sienelių sustoja. Tuomet prie vamzdžio sienelių nusėda kietosios suspensijų dalelės

Purkštukai (8.4 pav.) pagal paskirtį skirstomi į ištisinio ir juostinio purškimo, pagal veikimo principą – į hidraulinius, rotacinius ir pneumatinius. Pagal konstrukciją hidrauliniai purkštukai skirstomi į plyšinius, skylinius ir deflektorinius.

Plyšiniai ir deflektoriniai purkštukai purškia plokščią, elipsinį kūgišką arba vėduoklišką srautą, o skyliniai – kūgišką. Plyšiniai purkštukai dar skirstomi į standartinius, universalius, mažo lašelių nunešimo pavėjui (su dozatoriumi), inžektorinius ir dvisraučius, skyliniai – į pilnavidurio ir tuščiavidurio kūgiško srauto purkštukus. Rotaciniai purkštukai būna lėkštiniai ir būgniniai, o pneumatiniai – tiekiantys orą iš viršaus ir iš šono.

a b c d 8.4 pav. Purkštukų antgaliai: a - standartinis arba universalusis plyšinis ištisinio purškimo; b - skylinis, tuščiavidurio

kūgiško srauto; c - deflektorinis; d - plyšinis ruožinio purškimo

Purkštukai dar skirstomi pagal purškimo kampą (65°, 80°, 90°, 110°, 120°, 150° ir kt.) ir tirpalo išpurškimo normą. Purkštuvuose dažniausiai naudojami plyšiniai purkštukai. Standartinį arba universalų plyšinį purkštuką sudaro korpusas, filtras, antgalis ir greitajungė veržlė.Korpusai būna plastmasiniai, su uždarymo vožtuvu ir be jo. Plyšinio purkštuko antgalis - tai keraminė, plieninė, plastmasinė ar žalvarinė įvorė su plyšiu, įpresuota į plastmasinį spalvotą korpusą. Įvorės medžiagą patartina rinktis priklausomai nuo panaudojimo srities ir apimties. Antgalio ir greitajungės veržlės spalva reiškia purkštuko našumą: oranžinė – 01, žalia – 015, geltona – 02, violetinė – 025, mėlyna – 03, raudona – 04, ruda – 05, pilka – 06. Purkštukai žymimi pagal ISO standartą, tačiau ne visos firmos jo laikosi. Pavyzdžiui, žymėjimas LU 120-03 reiškia: LU – purkštuko tipas, šiuo atveju – Lechler universalusis; 120 – purškimo kampas; 03 – purkštuko našumas, šiuo atveju – 0,3 amerikietiško galono per minutę, esant 40 psi darbiniam slėgiui (1 amerikietiškas galonas = 3,7854 l, o 1 psi = 0,0703 bar; šiuo atveju 1,13562 l/min esant 2,812 bar).

Plyšinio mažo lašelių nunešimo purkštuko (8.5 pav.) įėjime yra papildomas pirminis purkštukas. Pirminis purkštukas (dozatorius), kurio kiaurymės skerspjūvio plotas yra mažesnis už purkštuko antgalio plyšio plotą, šiek tiek sumažina slėgį, skystis išpurškiamas stambesniais lašeliais ir gerokai mažiau išsidėvi pagrindinis purkštuko antgalio plyšys. Be to, jis būna iki 50 % didesnis negu įprastų plyšinių purkštukų, todėl

8.5 pav. Plyšinis mažo lašelių

nunešimo purkštukas: 1 – įdėklas, 2 – korpusas, 3 – tarpiklis, 4 - dozatorius

46

daug mažiau kemšasi. Išpurkšto skysčio lašelių pavėjui nunešama iki 5 kartų mažiau, negu įprastų ir galima dirbti, kai vėjo greitis iki 5 m/s.

Inžektoriniai plyšiniai purkštukai (8.6 pav.) veikia čiurkšlinio siurblio principu. Purkštuko įėjimo angoje slėgis siekia 8 barus, darbinis skiedinys dideliu greičiu patenka į inžektorių ir per korpuso šonuose esančias skylutes įsiurbia orą. Skirtingai nuo kitų tipų purkštukų, skystis išpurškiamas ne lašeliais, o pūslelėmis, nes purkštuko korpuse įsiurbtas oras susimaišo su darbiniu skysčiu. Skystis pro purkštuko antgalį išpurškiamas tik apie 2 bar slėgiu stambesnėmis ir sunkesnėmis pūslelėmis, sumažėja jų nunešimo pavėjui pavojus. Nepažeisdamos vaškinio sluoksnio, pūslelės priglunda prie lapo paviršiaus ir tik tuomet, kai paviršiniai įtempimai būna per dideli, sprogsta. Šitaip apipurškiamas paviršius padengiamas geriau. Inžektoriniai purkštukai yra gana universalūs: labai gerai tinka herbicidams, fungicidams, insekticidams ir akaricidams, tiek augimo reguliatoriams bei skystoms mineralinėms trąšoms išpurkšti.

Naudojant inžektorinius purkštukus padidėja purkštuvų panaudojimo galimybės, nes galima dirbti vėjo greičiui esant iki 7 m/s.

Deflektorinio purkštuko (8.4 pav., c) antgalis - tai keraminis ar plastikinis vamzdelis, kurio vienas galas baigiasi įpjova ir skydeliu - deflektoriumi. Darbinis skystis atsimuša į reflektorių ir ant jo paviršiaus pasklinda plona plėvele. Skysčio plėvelė, atitrūkdama nuo reflektoriaus, sutrūkinėja į smulkius lašelius.

Specialiems tikslams, pavyzdžiui, herbicidams išpurkšti po medžiais, krūmais ar eilėmis auginamais augalais (cukriniais runkeliais, šparagais), taip pat pakelėms ar brūzgynams apipurkšti, naudojami plyšiniai ilgačiurkšliai asimetriško srauto purkštukai (8.7 pav.). Jie būna dviejų tipų: specialiosios paskirties – herbicidams purkšti po medžiais, krūmais ar eilėmis auginamais augalais (8.7 pav., b) ir galiniai – purkštuvo darbiniam pločiui padidinti (8.7 pav., c).

Dažniausiai naudojami plyšiniai purkštukai, kurių purškimo kampas 110° ar 120°. Kai atstumas tarp purkštukų ir purškimo aukštis yra 0,50 m, išpurškiami srautai persidengia dvigubai. Taip užtikrinamas palyginti tolygus skersinis skysčio pasiskirstymas net ir esant vertikaliems purkštuvo sijos svyravimams. Purkštukų kiaurymės purkštuvo sijos atžvilgiu turi būti pastatomos 5° -10° kampu, kad išpurkšti skysčio srautai netrukdytų vienas kitam ir būtų tolygiai padengiamas apipurškiamas paviršius. Šiuolaikiniuose korpusuose reikiamu kampu purkštukai fiksuojami automatiškai. Kiekvieno purkštuko našumas (l/min) nuo vidurkio gali skirtis ne daugiau kaip ± 5%, o nuo naujo purkštuko našumo – 15%.

8.6 pav. Inžektorinis purkštukas

8.7 pav. Plyšinis ilgačiurkšlis simetriško srauto purkštukas: a – bendrasis vaizdas, b – specialiosios paskirties, c –

galinis

47

Skysčio lašelių dydis ir išpurškimo norma priklauso nuo darbinio slėgio ir purkštuko kiaurymės dydžio. Kai slėgis didesnis – lašeliai būna smulkesni, jie lengviau nunešami pavėjui. Optimalus universalių plyšinių plokščiasraučių purkštukų darbinis slėgis yra 1-3 bar, o inžektorinių – 3-6 bar.

Skystos mineralinės trąšos skleidžiamos daugiaskyliais purkštukais, laistomosiomis žarnomis arba purkštukais, pakabintais ant purškimo vamzdžių.

Rotaciniai purkštukai skystį išpurškia ultrasmulkialašiu būdu (bendroji skysčio išpurškimo norma 0,5 - 5 l/ha). Jie būna lėkštiniai ir būgniniai.

Rotaciniuose lėkštiniuose purkštukuose tam tikro dydžio skysčio srautas tiekiamas ant besisukančios lėkštės su dantytais kraštais. Išcentrinės jėgos veikiamas skystis paskleidžiamas beveik vienodo dydžio lašeliais. Išpurkšto skysčio lašelių dydis priklauso nuo lėkštės sūkių dažnio, jos skersmens ir tiekiamo srauto dydžio.

Rotacinis būgninis purkštukas sudarytas iš cilindrinio metalinio tinklelio, besisukančio apie tuščiavidurį veleną. Tinklelį suka oro perdavos sraigtas. Skystis tiekiamas į tuščiavidurį veleną ir per rutulinį uždarymo vožtuvą patenka ant besisukančio tinklelio, kuris ir paskleidžia jį smulkiais lašeliais. Išpurkšto skysčio lašelių dydis priklauso nuo tinklelio skylučių dydžio ir sūkių dažnio. Tinklelio sūkių dažnis priklauso nuo oro perdavos sraigto skersmens ir menčių formos, purkštukų montavimo kampo ir vietos, skridimo greičio, skysčio išpurškimo normos ir skraidomojo aparato tipo.

Pneumatiniuose purkštukuose (8.8 pav.) skystį paskleidžia tiekiamas suslėgtas oras. Oro greitis gali būti keičiamas priklausomai nuo darbo sąlygų. Dėl didelio skysčio lašelių judėjimo greičio jų nunešimas pavėjui yra minimalus, apipurškiami augalai padengiami tiksliau. Skysčio lašeliai nusėda ir ant apatinės lapų pusės, nes oro srautas yra turbulentinis.

Momentiniai uždarymo vožtuvai sudaryti iš korpuso ir membranos, kurią spaudžia spyruoklė ir neleidžia lašėti

darbiniam skysčiui, nutraukus purškimą. Putų ženklintuvai įtaisomi plačiabariuose purkštuvuose, kad būtų galima tiksliau sudurti dviejų

gretimų važiavimų biržes. Juos sudaro rezervuaras, trišakis čiaupas, vamzdeliai ir du putų aparatai. Naudojant technologines vėžes, putų ženklintuvų nereikia.

Ventiliatoriai naudojami ventiliatoriniuose bei hidrauliniuose – ventiliatoriniuose purkštuvuose. Jie sukuria oro srautą, kuris nuneša išpurkšto skysčio lašelius iki apipurškiamų paviršių, judina apipurškiamus paviršius (lapelius, stiebus ir t.t.), kad jie būtų geriau padengiami. Purkštuvuose naudojami išcentriniai ir ašiniai ventiliatoriai.

Hidrauliniuose – ventiliatoriniuose purkštuvuose įrengiamas našus ventiliatorius su rankovėmis. Pesticidų mišinys, paskleistas purkštukais, dar veikiamas oro srovės, kurios greitis esti 35-40 metrų per sekundę. Todėl chemikalai tolygiai padengia ne tik dirvą, bet ir visą augalą nuo viršaus iki pat žemės.

Ventiliatorinis purkštuvas (8.9 pav.) skirtas medžiams ir krūmams apipurkšti. Nuo hidraulinio vamzdinio lauko purkštuvo jis skiriasi tuo, kad jame purkštuvo sija pakeista žiedo formos vamzdžiu 8 su purkštukais ir yra ventiliatorius 7, kurio pučiamas oro srautas per purkštukus išpurkštus tirpalo lašelius nuneša iki apipurškiamo paviršiaus.

Aerozoliniai purkštuvai yra skirti vabzdžiams kenkėjams naikinti miškuose, sandėliams, šiltnamiams bei

8.8 pav. Pneumatinis purkštukas

8.9 pav. Ventiliatorinio purkštuvo schema: 1 – siurblys; 2 –

siurbimo linija; 3 – grįžtamoji linija; 4 – hidraulinis maišiklis; 5 – valdymo pultas; 6 – slėgio linija; 7 – ventiliatorius; 8 – žiedo formos vamzdis su purkštukais

48

gyvulininkystės pastatams dezinfekuoti. Aerozoliniai purkštuvai būna karšto ir šalto rūko. Karšto rūko aerozolinis purkštuvas (8.10 pav.) veikia taip: vidaus degimo variklis varo oro

kompresorių 4, kuris suslėgtą orą vamzdžiu tiekia pro difuzorių 6 į degimo kamerą 8. Difuzoriuje oras susimaišo su benzinu, tekančiu iš bako 3 vamzdeliais. Susidariusį oro ir benzino garų mišinį uždega žvakė. Degant mišiniui, degimo kameroje 8 ir tūtoje 1 susidaro oro ir degimo dujų slėgis. Karštos dujos veržiasi pro tūtos susiaurėjimą, todėl čia susidaro išretėjimas ir per žiklerį 9 įsiurbiamas preparatas, kuris dėl didelio dujų greičio išskaidomas į lašelius ir išgaruoja. Išėjęs iš tūtos į aplinką, nuodingo skysčio garų ir degimo dujų mišinys kondensuojasi į nuodingą rūką - aerozolį. Terminiu būdu išpurškiamas rūkas iki 100 m pločio juosta.

Sunaudojamo nuodingo tirpalo kiekis [l/min] priklauso nuo degalų tiekimo reguliatoriaus ir nuodingo tirpalo normavimo čiaupo padėties.

Šalto rūko aerozolinį purkštuvą (8.11 pav.) sudaro rėmas, purkštukas 1, oro kompresorius 2, ventiliatorius

3, preparatų rezervuaras 4 ir valdymo pultas 6. Pesticidų rezervuare 4 sudaromas nedidelis 0,10 - 0,15 bar slėgis, kad tirpalas tekėtų į purkštuką

1. Iš kompresoriaus 2 į purkštuką 2-5 bar slėgiu tiekiamas oras, kuris išpurškia tirpalą labai smulkiais lašeliais. Ventiliatorius 3 paskleidžia rūką apie 60 m atstumu. 8.2. Beicavimo mašinos

Beicavimo mašinomis padengiamos beicais augalų sėklos ir sėklinės bulvės. Sėklų beicavimo būdai: cheminis (sausasis, drėgnasis, šlapiasis), elektronų srautu ir terminis

(sausasis ir šlapiasis). Sėklos ir sėklinės bulvės dažniausiai beicuojamos sausais ir skystais preparatais. Sėklas ir sėklines bulves galima sudrėkinti, kad prie jų geriau priliptų nuodingi milteliai. Sausais preparatais apibarstoma ir apveliama, o skystais – apipurškiama. Dažniausiai beicuojama drėgnuoju būdu, tuomet mažesni būna beico nuostoliai, mažiau teršiama aplinka.

Sėklų beicavimo mašinos skirstomos į sausojo, drėgnojo beicavimo ir universaliąsias. Pagal darbo principą yra periodinio ir nuolatinio veikimo. Paprasčiausia periodinio veikimo mašina yra betono maišyklė. Į ją sluoksniais supilami grūdai ir beicas ir sukama apie penkias minutes.

Beicavimo mašinos pagrindinės darbinės dalys yra šios: sėklų tiekimo transporteriai, sėklų dozatorius, beicavimo kamera, beico rezervuaras, beico dozatorius, maišiklis ir beicuotų sėklų transporteris.

Drėgno beicavimo mašinos (8.10 pav.) veikimas. Tiekimo transporteris sėklas tiekia į bunkerį, kurio apačioje yra dozatorius. Iš bunkerio sėklos per dozatorių tolygiu srautu byra ant beicavimo kameroje besisukančio skleidimo disko 2. Siurblys siurbia beico tirpalą ir per dozatorių 7 tiekia į purkštukus. Purkštukai apipurškia tirpalu byrančias nuo disko sėklas. Beico tirpalu apipurkštos sėklos byra į maišiklį 10. Iš maišiklio sėklos sraigtiniu transporteriu supilamos į transporto

8.10 pav. Karšto rūko aerozolinio purkštuvo schema: 1 –

tūta, 2 – rezervuaras, 3 – degalų bakas, 4 – kompresorius, 5 – laidas, 6 – difuzorius, 7 – ritė, 8 – degimo kamera

8.11 pav. Šalto rūko aerozolinio purkštuvo schema: 1 – purkštukas, 2 – kompresorius, 3 – ventiliatorius, 4 – rezervuaras, 5 – variklis, 6 – valdymo pultas, 7 – maitinimo blokas, 8 – tiekimo vamzdis

49

priemones arba maišus. Kad beico dulkėmis užterštas oras nepatektų į aplinką, ventiliatorius iš mašinos siurbia orą ir pučia į valytuvą 17. Valytuve išvalytas oras patenka į aplinką.

Beicavimo mašinos nustatymas. Pagal duomenis, pateiktus mašinos instrukcijoje, grūdų ir beico tirpalo dozatorių rankenos nustatomos į atitinkamas padėtis ir patikrinama, ar tiksliai tiek byra grūdų ir proporcingai jų kiekiui tiekiama beico tirpalo.

Beico kiekį q (kg/min), esant nustatytam našumui, galima apskaičiuoti taip:

q =60

1GQ ∗ ,

čia q – beico kiekis esant nustatytam našumui kg/min, Q – beico norma kg/t, G1 – nustatytas mašinos našumas t/h.

Beicavimas elektronų srautu. Sėklos plona srovele beriamos tarp dviejų elektronų generatorių.

Elektronų generatoriai vakuume sukuria elektronų srautą ir jį nukreipia į sėklas. Elektronai bombarduoja sėklų paviršių ir sunaikina ligų pradus ne tik paviršiuje, bet ir luobelėje. Elektronų generatoriai pastatyti vienas prieš kitą, kad sėklos elektronais būtų paveiktos iš abiejų pusių. Elektronų srauto stiprumą galima reguliuoti, kad būtų galima beicuoti įvairaus dydžio sėklas ir apsaugoti gemalus nuo žalingo poveikio.

Terminiu būdu sėklos beicuojamos jas kaitinant vandenyje arba termostate. 9. TILTINIAI MODULIAI

Tiltinių modulių paskirtis gali būti labai įvairi: visiems laukininkystės darbams ar daliai jų atlikti, derliui nuimti ir net pirminio dorojimo – pakavimo darbams atlikti, pvz., skinant braškes, agurkus ar salotas modulio sija neša sėdinčius ar gulinčius skynėjus, kurie derlių deda į išilgai sijos judančias dėžutes. Surinkta produkcija kraunama į transporto priemones. Tai gana paprasti ir našūs moduliai, kurie nepakenkia augalams ir ne vienu laiku bręstančiam derliui. Be to, labai sumažinama priklau-somybė nuo meteorologinių sąlygų. Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, pirmiausia tiltinius modulius reikėtų pritaikyti šiltnamių ir lauko daržininkystėje.

Pastaruoju metu ypač susirūpinta neigiama sudėtingos technikos įtaka dirvoms, ieškoma įvairių šios problemos sprendimų. Vienas iš jų yra tiltinių modulių naudojimas žemės

8.10 pav. Drėgno beicavimo mašinos schema: 1 – sėklų įpylimo anga; 2 – sėklų paskleidimo diskas; 3 – skysto

beico paskleidimo diskas; 4, 9 ir 14 – elektros varikliai; 6, 13 – sėklų lygio matuokliai; 7 – beicų dozavimo siurblys; 8 – valytuvas; 10 – maišiklis; 11 – maišiklio mentės; 15 – valdymo spinta;16 – maišymo talpa; 17 – oro valytuvas

50

dirbimui, sėjai, pasėlių priežiūrai bei derliaus dorojimui. Kadangi jų užgriebio plotis yra didelis, tai jais dirva suslegiama žymiai mažiau negu įprastiniais padargais.

Vis labiau propaguojama arimą keisti paviršiniu tausojamuoju dirvų dirbimu, skatinama sėti į ražieną ar į visiškai neįdirbtą dirvą. Tačiau šios technologijos turi ir trūkumų: dirvos vis tiek slegiamos, nors ir mažiau. Daugėja dirvos kenkėjų.

Pirmas tiltinės žemdirbystės modulis, judantis bėgiais, sukurtas Anglijoje 1855 m. Po penkerių metų anglai sukūrė vikšrinį, judantį lauku, l5 m tarpuvėžio modulį. Japonai 1960-1995 m. laikotarpiu pirmieji pradėjo tyrinėti žemės ūkio laukininkystės technologijas, kurios veiktų be žmogaus. Šių tyrimų kryptys buvo:

• traktorių ir savaeigių mašinų konstrukcijų tobulinimas ir automatizavimas; • tiltinių modulių automatizavimas ir robotizavimas; • precizinė žemdirbystė, naudojant kosminio ryšio sistemas. Lietuvos žemės ūkio inžinerijos institute sukurti paprastesni apskritiminiai, aplink centrinę

energijos tiekimo atramą judantys tiltiniai moduliai, skirti smulkiems daržininkystės ūkiams, o nuo 2000 m. tiriami našesni ir dideliems laukams skirti šaudykliniai tiltiniai moduliai (9.1 pav.).

Šaudyklinių tiltinių modulių tipai: • važiuoklės su tiltine sija, kurioje nepaslankiai įtvirtinti padargai juda išilgai lauko, o

galulaukėse jie perstatomi pagal gretimos varsnos plotį; • padargai juda išilgai pozicijonuotos sijos, kuri periodiškai perstatoma išilgai lauko varsnos

pagal padargų darbinį plotį. Antrojo tipo modulis turi tris svarbius privalumus: • nedidelė instaliuota galia ir mažos bendros energetinės sąnaudos; • daugiau galimybių padargų tikslumui didinti ir pasipriešinimui judant jiems sija mažinti; • įrenginys gali dirbti be žmogaus priežiūros nepriklausomai nuo apšvietimo.

9.1 pav. Šaudyklinis tiltinis modulis: 1 – sija; 2 – važiuoklės; 3 – atraminiai ratai; 4 – būgninis padargų

temptuvas; 5 – lynas; 6 – padargai; 7 – padargų vežimėlis Šiuo metu jau yra automatizuotų, saulės energija varomų energetinių modulių. Prancūzijos

kompanija „Nord Pulve" apskritiminę tiltinę laistymo sistemą tobulino, kol sukūrė universalią apskritiminę-šaudyklinę technologiją, kurios energetiniai moduliai gali judėti šaudykliniu tiesiaeigiu ir apskritiminiu judesiu.

Lietuvoje ištirtos šaudyklinio tiltinio, automatiškai nustatomo ir valdomo žemdirbystės modulio galimybės mažinti energijos sąnaudas ir padidinti tikslumą, naudojant kuo paprastesnes automatinio valdymo be žmogaus priežiūros priemones. Tai ateityje leistų tiltiniuose moduliuose atsisakyti vidaus degimo variklių, išsivyniojančių elektros tiekimo kabelių ir panaudoti saulės energiją ar kitus energijos šaltinius.

Šaudyklinį tiltinį modulį sudarė 18 m ilgio tuščiavidurė sija 1, kurios galuose sumontuotos dvira-tės važiuoklės 2. Važiuoklių varantieji ratai varomi per sliekinius reduktorius hidrovarikliais. Antrieji

51

važiuoklių ratai yra atraminiai 3. Sijos 1 būgninio temptuvo 4 lynu 5 perstumiamas padargų 6 tvirtinimo vežimėlis 7, prie kurio padargai tvirtinami lygiagretainio pakabinimo mechanizmu, padėties nustatymo pradžioje ir pabaigoje pasisukančiu apie vertikalią ašį. Padargai prie važiuoklių galėjo priartėti 1 m atstumu, todėl jų darbo eiga sija buvo 16 m. Sija gali būti dar ilgesnė. Atvažiavęs į sijos galą padargų vežimėlis nuspaudžia galinius perjungimo kontaktus, paleidžiančius važiuoklių va-riklius. Elektros energija tiekiama įsivyniojančiu ant technologinio tako lanksčiu kabeliu. Jis vyniojamas ant būgno frikcine automatizuota perdava nuo vienos važiuoklės atraminio rato.

Pozicijonuojamo tiltinio modulio tiesinis judėjimas palaikomas lazerine įranga, kuri naudojama daugiakaušiams ekskavatoriams valdyti. Lazerio spindulių generatorius, skleidžiantis vertikalų spindulių pluoštą link modulio, statomas lauko gale. Lazerio spindulių pluošto gaudytuvas su fotodiodais montuojamas ant modulio stovo kuo toliau nuo sijos ir nuo tiesiniu kursu pozicijonuojamos važiuoklės. Moduliui nukrypus nuo kurso, lazerio spindulių pluoštas patenka į vieną iš kraštinių fotodiodų, ir tada siunčiamas signalas į valdymo pultą. Valdymo pultas išjungia vienos ar kitos važiuoklės perdavą ir, sijai pasisukus statmenai į tiesinį kursą, važiuoklės perdava vėl įjungiama.

Modulio hidromechaninę perdavą sudaro pastovaus darbo tūrio siurblys, kuris sukamas 3 kW elektros varikliu. Alyva tiekiama j trijų sekcijų skirstytuvą. Tiltinio modulio pozicijonavimo metu skirstytuvas tiekia alyvą į važiuoklių hidraulinius variklius, po to - į padargų vežimėlio perdavos hidraulinį variklį. Važiuoklėms judant, jų hidrauliniai varikliai yra sujungti lygiagrečiai. Variklių sukimosi dažnio sinchroniškumą, esant skirtingoms kairės ir dešinės važiuoklių apkrovoms, palaiko slėgio kompensatoriai. Nukrypus nuo tiesinio kurso, automatiškai pristabdomas vienas iš važiuoklių variklių, tam tikru dydžiu perstumiant skirstytuvo sekcijos sklandį tol, kol kursas vėl bus pakankamai tiesus.

Kol augalai nesudygę, modulis periodiškai pozicijonuojamas atstumais, atitinkančiais padargų darbinį plotį, specialiu padėties nustatymo ratuku ar vienoje iš važiuoklių įrengtu įtaisu su eigos ribotuvais. Augalams sudygus, padargų padėtis augalų tarpueiliuose nustatoma kontaktiniais arba bekontakčiais infraraudonųjų spindulių augalų eilučių jutikliais. Jie montuojami prie abiejų važiuoklių. Judančio lauku modulio jutikliams atsidūrus ties augalų eilute, prie jo esančios važiuoklės perdava išjungiama. Sustojos abiem važiuoklėms, padargai atsiduria tarpueilių viduryje ir automatiškai įsijungia padargų vežimėlio temptuvo perdava. Padargų vežimėliui atvažiavus į sijos galą, nuspaudžiama galinio jungiklio svirtelė, tuomet išsijungia padargų vežimėlio temptuvo perdava ir įsijungia važiuoklių perdavos. Minėti ciklai kartojasi periodiškai. Įrenginiui pervažiuojant galulaukėmis, važiuoklių ratai pasukami 900 kampu. Pervažiuojant didesniu atstumu į kitą lauką, vienas modulio sijos galas kabinamas prie traktoriaus.

Tiltiniai poziciniai moduliai, lyginant su traktoriniais agregatais, turi svarbių privalumų: • nesutankinama dirva augalų augimo zonose; • technologinių taktų plotas labai mažas; • tiesiau važiuojama; • gaunamas priimtinas našumas ir, svarbiausia, 1 ha tenka tik 8,6 kWh. Be didelių energijos sąnaudų įrenginys ateityje galės dirbti naudodamas saulės, vėjo energiją

arba vandeniliu varomus variklius ir taip neteršti aplinkos. Kita vertus, įrenginio padėtį gali nustatyti ir žmogus.

Tiltiniai moduliai gali būti naudojami lygiuose, sukultūrintuose daržininkystės, gėlininkystės ūkių laukuose. Padargai tiltiniuose moduliuose turėtų būti kombinuotieji: dirva purenama, kartu trę-šiant ir sėjant. Jais gali būti purenami pasėlių tarpueiliai, tuo pačiu metu laistant ir tręšiant. Daugelis technologinių darbų tiltiniais moduliais gali būti atliekami ypač preciziškai ir efektyviai, pvz., vanduo ir trąšos įterpiamos augalų šaknų gylyje. 10. ŽOLIAPJOVĖS

Iš nupjautos žolės ruošiamas šienas, šienainis, silosas. Komunaliniame ūkyje žoliapjovės naudojamos pakelių, griovių, šlaitų priežiūrai. Vejos pjaunamos vejapjovėmis.

52

Žolės pjovimo agregatų reikalavimai: • darbinis plotis turi būti tinkamas atlikti tam tikrą darbą ir atitikti traktoriaus traukos klasę; • turėti įtaisus darbinėms dalims ir pavaros mechanizmui apsaugoti, kai žoliapjovė užsikemša

ar užkliūva už kliūties; • pjauti žolę su mažiausiais nuostoliais; • turi būti lengvai ir greitai paruošiami darbui; • lengvai ir su mažiausiomis išlaidomis prižiūrimi.

Žoliapjovės būna traktorinės, savaeigės, arklinės ir rankinės. Traktorinės būna: prikabinamosios, pakabinamosios ir pusiau pakabinamosios. Pagal pjaunamojo aparato tipą skirstomos į dalgines ir rotorines. Dalginės žolę pjauna kirpimo principu – žolė nukerpama tarp dviejų ašmenų (peiliuko ir piršto plokštelės arba dviejų peiliukų). Dalginių žoliapjovių pjaunamieji aparatai būna pirštiniai (viendalgiai) ir dvidalgiai. Rotorinių žoliapjovių pjaunamieji aparatai veikia kirtimo principu – žolė nukertama vienu ašmeniu (dalgio peiliuku), besisukančiu dideliu greičiu. Rotorinių žoliapjovių pjaunamieji aparatai būna diskiniai (su vertikalia sukimosi ašimi ir pavara iš apačios), būgniniai (su vertikalia sukimosi ašimi ir pavara iš viršaus). Labiausiai paplitusios yra rotorinės žoliapjovės.

Žoliapjovę sudaro pakabinimo arba prikabinimo įtaisas, pavaros, saugiklis, pjovimo aparatas ir pjovimo aparato išsvėrimo mechanizmas.

10.1. Dalginiai pjaunamieji aparatai

Dalginiai pjaunamieji aparatai dažniausiai būna pirštiniai (viendalgiai) pjaunamieji aparatai (10.1 pav.). Aparatą sudaro sija 5, pirštai 2, spaudikliai 6, trinties plokštelės 12 ir dalgis. Pirštai pritvirtinti prie sijos. Pirštų plokštelės prikniedytos prie pirštų. Jos yra trapecijos pavidalo. Spaudikliai ir trinties plokštelės su tarpais pritvirtinti prie sijos. Spaudikliai neleidžia dalgiui išsilenkti, o trinties plokštelės sumažina dalgio trinties paviršių.

Slankiojantį dalgį sudaro plieninė juosta ir prie jos prikniedyti peiliukai 3. Peiliukų ašmenys gali būti lygūs arba dantyti. Peiliukų lygūs ašmenys galandami 18-24

0 kampu. Viename dalgio gale yra

galvutė, prie kurios prijungiamas dalgį judinantis švaistiklis. Skriejiko – švaistiklio mechanizmas traktoriaus darbo veleno sukamąjį judesį paverčia dalgio slenkamuoju judesiu. Žolė nupjaunama tarp dalgio peiliuko ir pirštų plokštelės ašmenų. Dalginiai pirštiniai pjovimo aparatai būna normalaus

pjovimo, kuriuose dalgio peiliuko eiga lygi atstumui tarp pirštų 72 mm, greito pjovimo, kuriuose dalgio peiliuko eiga lygi dviem atstumams tarp pirštų 150 mm, ir žemo pjovimo, kuriuose pirštai išdėstyti tankiau.

Dvidalgis pjaunamasis aparatas yra be pirštų. Jį sudaro du dalgiai slankiojantys priešingomis kryptimis. Kai kuriuose aparatuose vienas dalgis nejuda, o kitas – slankioja. Augalai nupjaunami tarp abiejų dalgių peiliukų ašmenų. Laikikliai, pritvirtinti prie sijos, spaudžia dalgius vieną prie kito. Dvidalgiai pjovimo aparatai dažniausiai naudojami javų kombainuose kaip aktyvūs skyrikliai.

Lyginant su pirštiniais (viendalgiais) pjaunamaisiais aparatais, dvidalgiai dirba žymiai patikimiau, yra pigesni, jiems sukti reikia mažiau galios, tačiau reikalinga daugiau išlaidų techninei priežiūrai. Dvidalgiai pjaunamieji aparatai gerai tinka pagulusiems, susipynusiems augalams pjauti, nes mažiau kemšasi, tačiau jais negalima dirbti akmenuotuose laukuose.

10.1 pav. Dalginė pirštinė šienapjovė: 1 – vidinė šliūžė, 2 – pirštas,

3 – dalgio peiliukas, 4 – piršto atlaja, 5 – sija, 6 – spaudiklis, 7 – piršto plokštelė, 8 – juosta, 9 – švaistiklio galvutė, 10 – švaistiklis, 11 – išorinė šliūžė, 12 – trinties plokštelė, 13 – dalgio galvutė

53

10.2. Rotacinės žoliapjovės

Rotacinės žoliapjovės pjaunamąjį aparatą sudaro diskas su peiliukais. Prie disko šarnyriškai tvirtinama nuo 2 iki 6 peiliukų. Peiliukai, besisukantys 40-80 m/s greičiu, žolę nukerta ir suguldo į pradalgę tarp priešingomis kryptimis besisukančių diskų. Šie aparatai nesikemša, galima dirbti iki 15 km/h greičiu. Dėl didelio peiliukų greičio labai pavojinga dirbti akmenuotuose laukuose, todėl ant pjaunamojo aparato turi būti apsauginis gaubtas. Disko perdava būna iš viršaus arba iš apačios.

Žoliapjovėse su disko perdava 1 iš viršaus (10.2 pav.) diskai 3 būna didelio skersmens, todėl jie tvirtinami prie būgnų 2. Diskus per perdavas suka traktoriaus darbo velenas. Šių žoliapjovių darbinės dalys varomos krumpliaratine, grandinine arba diržine perdavomis.

Pjaunamasis aparatas į žemę remiasi atraminėmis lėkštėmis 5, kurias perstatant disko atžvilgiu reguliuojamas pjovimo aukštis.

Diskinį pjaunamąjį aparatą su pavara iš apačios (10.3 pav.) sudaro 4 - 8 greitai besisukantys diskai su prie jų šarnyriškai pritvirtintais peiliukais. Diskai būna apskriti arba ovalūs. Darbinių dalių krumplinė arba grandininė perdava sumontuota korpuse 3. Pjovimo aukštis reguliuojamas perstatant pavažas arba keičiant pjovimo aparato pasvirimą.

10.3. Žolės traiškytuvai

Žolės traiškytuvais traiškoma nupjauta žolė. Jie tvirtinami prie žoliapjovių. Traiškyta žolė vienodžiau ir greičiau džiūsta. Negalima žolės traiškyti, kai žolė pjaunama prieš lietų arba lyjant, nes lietus išplauna traiškytos žolės sultis. Traiškytuvai būna rotoriniai ir valciniai. Rotorinį traiškytuvą (10.4 pav.) sudaro gaubtas 3 ir rotorius 2, prie kurio pritvirtinti metaliniai arba plastikiniai pirštai 1. Žolė, patekusi tarp gaubto ir rotoriaus, daužoma pirštais ir sutraiškoma. Ankštiniams augalams

traiškyti naudojami valciniai traiškytuvai. Valcinį traiškytuvą (10.5 pav.) sudaro du vienas prieš kitą besisukantys lygūs arba rievėti volai.

10.2 pav. Rotacinis pjaunamasis aparatas su

disko pavara iš viršaus: 1 – perdava, 2 – būgnas, 3 – diskas, 4 – peiliukas, 5 – atraminė lėkštė

10.3 pav. Rotacinis pjaunamasis aparatas su disko pavara iš

apačios: 1 – gaubtas, 2 – diskas su peiliukais, 3 – korpusas, 4 – rėmas, 5 – pakabinimo įtaisas, 6 – diržinė perdava

10.4 pav. Rotorinis žolės traiškytuvas: 1 – pirštai,

2 – rotorius, 3 – gaubtas

10.5 pav. Valcinis žolės traiškytuvas

54

11. GRĖBLIAI

Šieno džiovinimas lauke. Ruošiant šieną labai svarbu oro sąlygos ir tinkamų mašinų naudojimas. Kuo šiltesnis ir sausesnis oras, tuo greičiau galima žolę išdžiovinti. Tinkamai panaudojant mašinas žolei traiškyti, pradalgėms sklaidyti, šienui vartyti ir grėbti į sangrėbas, šieno džiovinimo laiką galima sutrumpinti.

Šienas vartomas ir sklaidomas vartytuvais, o į sangrėbas grėbiamas grėbliais. Dabar dažnai naudojamos universalios mašinos – tai vartantieji grėbliai, kuriais šienas sklaidomas, vartomas ir grėbiamas į sangrėbas.

Pagal tai, kaip suformuojama sangrėba, grėbliai skirstomi į skersinius, – kai sangrėba suformuojama skersai važiavimo krypčiai, ir pradalginius, – kai sangrėba suformuojama lygiagrečiai važiavimo krypčiai.

Skersiniai grėbliai. Šie grėbliai turi lenktus spyruoklinius dantis. Nuleisti iki žemės grėblių dantys grėbia šieną, kol surenkama pakankamo didumo sangrėba. Tada dantys pakeliami, ir sangrėba paliekama ant žemės. Grėbiant skersiniais grėbliais, šienas užteršiamas žemėmis bei yra dideli šieno nuostoliai.

Pradalginiai grėbliai šieną grėbia į ištisinę sangrėbą, lygiagrečią važiavimo krypčiai. Pradalginiais grėbliais šieną galima sklaidyti ir vartyti. Šie grėbliai būna būgniniai, žvaigždiniai, juostiniai ir karuseliniai (rotoriniai). Dabartiniu metu daugiausia paplitę karuseliniai rotoriniai grėbliai.

Žvaigždiniai grėbliai sudaryti iš atskirų įstrižai pastatytų apie 1,5 m skersmens ratų. Jų pakraščiuose yra spyruokliniai pirštai, kurie važiuojant liečia žemę ir sukasi. Kiekvienas ratas kopijuoja žemės paviršių.

Paprastai grėblį sudaro dešinioji ir kairioji sekcijos, sujungtos sukabintuvu. Kiekviena sekcija gali dirbti ir atskirai. Visi grėbimo ratai išsverti spyruoklėmis, kad pirštai nesmigtų į žemę. Kai šienas

11.1 pav. Pradalginiai grėbliai: a – žvaigždinis grėblys, nustatytas grėbti, b – žvaigždinis grėblys, nustatytas sklaidyti, c – karuselinis grėblys, d – karuselinis vartytuvas, 1 ir 3 – sangrėbų sudarymo skydai, 2 – skersinis, 4 – šakės, 5 – rotorius, 6 – pirštai, 7 – prikabintuvas

55

grėbiamas dviem sekcijomis (11.1 pav., a), sugrėbiamas į centrą tarp sekcijų, o kai viena, – sekcijos šone. Grėblių kampas su važiavimo kryptimi gali būti reguliuojamas 40 – 500.

Norint sklaidyti šieno pradalges, sekcijos sujungiamos taip, kad, žiūrint iš viršaus, susidarytų apversta V raidė (11.1 pav., b). Sangrėbos vartomos tik viena sekcija.

Karuselinis (rotorinis) grėblys (11.1 pav., c) sudarytas iš vieno arba kelių traktoriaus darbo veleno sukamų horizontaliųjų ratų, kurių pakraštyje yra spyruokliuojantys pirštai. Rotoriai sukasi ir pirštai sklaido, grėbia, varto ir purena šieną. Šienas sugrėbiamas į sangrėbas, kai grėblio šone ar gale pritaisomi sangrėbų sudarymo skydai. Vieno tipo grėbliuose, rotoriams nesisukant, pirštai būna atsilenkę į viršų, o pradėjus jiems suktis, išcentrinės jėgos veikiami atsilošia prie žemės paviršiaus ir grėbia šieną. Kito tipo grėblių pirštai yra vertikalios padėties, kai jie grėbia šieną. Ties skydais pirštai pakyla ir pasisuka horizontaliai, skydai 1 ir 3 sudaro sangrėbą. Sangrėbos plotis reguliuojamas perstatant skydus. Norint žolę vartyti, padidinamas rotorių sukimosi greitis, perstatomas pirštų pakreipimo mechanizmas, kad rotorių pirštai vėliau pasikeltų į horizontalią padėtį, ir nuimami sangrėbų sudarymo skydai 1 ir 3.

Karuselinis vartytuvas (11.1 pav., d) sudarytas iš 4 – 8 horizontalių ratų su spyruokliuojančiais pirštais. Juo šienas tik sklaidomas ir vartomas. 12. ŽOLĖS SMULKINTUVAI

Ruošiant šienainį ar silosuojant žaliuosius pašarus, žolę reikia susmulkinti. Tam naudojami prikabinamieji ir savaeigiai lauko smulkintuvai. Smulkintuvai žolę ar kitus augalus nupjauna arba renka iš pradalgių, susmulkina ir pakrauna į prie jų prikabintą arba greta važiuojančią transporto priemonę. Mašina sudaryta iš dviejų pagrindinių dalių: priekyje – pjaunamoji arba rinktuvas, užpakalyje – smulkinamasis aparatas su tiekikliu ir susmulkintos masės pakrovimo į transporto priemonę įtaisu. Priekinė dalis dažniausiai būna keičiama: žolės pjaunamoji, aukštų augalų pjaunamoji, rinktuvas nupjautai žolei iš sangrėbų rinkti. Smulkintuvai būna prikabinamieji, pakabinamieji ir savaeigiai.

Pjaunamoji žolei pjauti turi dalginį pjaunamąjį aparatą, virš kurio sukasi lenktuvai žolei prie pjaunamojo aparato palenkti. Prie lenktuvų menčių yra spyruokliniai pirštai. Už pjaunamojo aparato yra sraigės nupjautai žolei sustumti į pjaunamosios vidurį. Į žemės paviršių pjaunamoji remiasi pavažomis, kurias perstatant keičiamas pjovimo aukštis.

Pjaunamoji kukurūzams pjauti yra siauresnė negu žolei pjauti. Lenktuvai didesnio skersmens. Priklausomai nuo augalų aukščio hidrauliniais cilindrais lenktuvus galima kilnoti, perstatyti į priekį ir atgal. Be to, galima reguliuoti lenktuvų sukimosi greitį.

Pjaunamosios šonuose yra skirtuvai. Skirtuvai skiria nupjautus augalus nuo nenupjautų. Skirtuvai dažniausiai būna aktyvūs, sudaryti iš dviejų dalgių, iš kurių vienas slankiojantis, o kitas nejudantis. Pjaunamasis aparatas dalginis. Nupjauti augalai patenka ant nuožulniojo grandininio transporterio, kuris juos nuneša į sraigę. Sraigė sustumia augalus į pjaunamosios vidurį.

Rinktuvas būgninis. Jo apačioje yra pavažos, kuriomis darbo metu jis remiasi į žemę. Važiuojant išilgai sangrėbos, besisukančio būgno pirštai kelia nuo žemės žolę ir ją permeta į sraiges, kurios sustumia žolę į rinktuvo vidurį ir ją tiekia į smulkinimo aparato priekyje esantį tiekiklį. Tiekiklį sudaro būgnai 1 ir suspaudimo valcai 2 (12.1 pav.).

Apatiniai būgnas ir tiekiamasis valcas sukasi nejudamai įtvirtintuose guoliuose. Viršutinis būgnas 1 ir valcas 2 įtvirtinti paslankiai. Juos spaudžia žemyn šonuose esančios spyruoklės. Tarp valcų 2 patekę augalai suspaudžiami. Jeigu patenka storesnis sluoksnis, viršutinis valcas 2 ir būgnas 1 pasikelia į viršų. Tiekiklis žolę stumia smulkinamajam aparatui.

Smulkinamasis aparatas supjausto žolę. Jis būna diskinis arba būgninis. Diskinį aparatą sudaro prie besisukančio disko pritvirtinti peiliai ir prie korpuso pritvirtintas priešpeilis. Žolė patekusi tarp peilio ir priešpeilio, supjaustoma. Disko pakraštyje esančios mentės krovimo vamzdžiu sviedžia žolę į transporto priemonę. Tokie smulkinamieji aparatai montuojami tik mažo užgriebio pločio pakabinamuosiuose ir prikabinamuosiuose smulkintuvuose. Būgniniai smulkinamieji aparatai yra

56

didesnio našumo negu diskiniai. Būgninį smulkinamąjį aparatą (12.1 pav.) sudaro būgnas 3 su pritvirtintais peiliais ir prie korpuso pritvirtinto priešpeilio. Peiliai pritvirtinti įstrižai, todėl kai vienas peilis baigia pjauti, tuoj pat pradeda pjauti kitas. Už smulkinimo aparato sumontuotos trintuvės 4, kurios pjaunant kukurūzus sutrina grūdus. Kai pjauname žolę, trintuvės išimamos. Mentės sviedžia supjaustytus augalus aukštyn į vamzdį 5. Vamzdžiu susmulkinta masė 6 nukreipiama į transporto priemonę. Ant smulkinamojo būgno veleno įtaisyta vienkryptė mova, todėl, stabdant darbines dalis, būgnas iš inercijos gali suktis toliau. Taip išvengiama inercijos smūgių ir apsaugomos būgno perdavos bei velenas nuo lūžimo. Tiekimo būgnuose sumontuotas metalo detektorius 7, kuris, metaliniam daiktui patekus tarp būgnų, išjungia jų perdavą. Įjungiama reversinė perdava, metalinis daiktas iš masės išimamas, ir taip apsaugomas smulkinamasis aparatas.

Smulkinamojo aparato peiliams galąsti virš būgno įtaisytas galąstuvas. Galandimo metu galąstuvas kreipiamosiomis traukiamas išilgai besisukančio būgno, ir peiliai pagalandami.

Ruošiant šienainį bokštuose, taip pat džiovinant pjaustinį žolės miltams, labai svarbu, kad 80% žolės būtų supjaustyta 30 – 40 mm ilgio kapojais. Šienainį ar silosą kraunant į tranšėjas, kapojai gali būti ir ilgesni. Pjaustinio ilgis reguliuojamas, keičiant būgno peilių skaičių. Kuo daugiau peilių, tuo trumpesni kapojai. Pjaustinio ilgį taip pat galima keisti, pakeitus tiekiklio valcų sukimosi greitį.

Pjaustymo kokybei didelę įtaką turi tarpas tarp peilių ir priešpeilio. Šis tarpas turi būti 0,8 – 1,5 mm dydžio. Tarpas reguliuojamas perstatant priešpeilį arba peilius. Šis tarpas nuolat tikrinamas.

Kad į būgną tiekiamų augalų sluoksnis būtų labiau suspaustas, labiau įveržiamos viršutinių valcų šonuose esančios spyruoklės.

13. RINKTUVINĖS PRIEKABOS

Rinktuvinėmis priekabomis iš pradalgių ar sangrėbų renkamas, vežamas ir iškraunamas išdžiūvęs šienas, šiaudai, žalia ar apvytinta žolė. Dažniausiai priekabos gali rinkti apie 150 cm pločio pradalges.

Priekabos iškraunamos ant žemės, grindinio ar siloso tranšėjoje. Galima iškrauti ir į transporterio bunkerį, pvz., pneumatinio, kuris šieną supučia į daržines. Grandiklinis transporteris žaliąją masę gali tiekti į siloso bokštus ar tranšėjas ir galvijų šertuves.

Rinktuvinės priekabos skirstomos pagal kėbulo talpą, sukabinimo su traktoriumi būdą, važiuoklę, darbines dalis. Pagal kėbulo talpą esti mažos, vidutinės ir didelės talpos priekabos. Mažųjų talpa yra iki 20 m3, vidutinių – 20 - 40 m3 ir didžiųjų – didesnė kaip 40 m3.

Rinktuvinės priekabos prie traktorių gali būti prikabinamos pratėgiui ar šone. Nuo to priklauso rinktuvinės priekabos darbo schema.

Rinktuvinės priekabos (13.1 pav.) sudarytos iš rėmo, prikabinimo įtaiso, važiuoklės, kėbulo, darbinių ir stovėjimo stabdžių, rinktuvo 1 ir kimštuvo. Daugelyje priekabų prie rinktuvo yra įtaisytas smulkintuvas.

Rinktuvinių priekabų važiuoklė gali turėti vieną ar daugiau ašių. Viena ašis su standžiąja pakaba dažniausiai būna mažos talpos rinktuvinėse priekabose. Vidutinės talpos priekabose paprastai įrengiama tiltinė važiuoklė su balansyrine pakaba. Talpių rinktuvinių priekabų važiuoklę sudaro dvi arba trys ašys (gali būti su vairuojamais ratais).

12.1 pav. Tiekiklis ir būgninis

smulkinamasis aparatas: 1 – tiekimo būgnai, 2 – valcai, 3 – smulkinimo būgnas, 4 – trintuvės, 5 – susmulkintos masės išmetimo mentės, 6 –susmulkinta masė, 7 – metalo detektorius

57

Rinktuvinėse priekabose būna būgninis arba juostinis rinktuvas 1. Virš rinktuvo montuojami kimštuvai 7. Kimštuvai esti rotoriniai, šakiniai ir grandikliniai. Daugumoje priekabų būna smulkintuvai, kurie renkamą masę susmulkina. Kimštuvai masę tiekia į kėbulą. Kėbulo dugne būna vienas arba keli grandikliniai transporteriai 6. Jų grandinės šliaužia dugno kreipiamosiomis, o juostos slenka kėbulo dugnu 6. Transporteris gali judėti tolygiai ar periodiškai. Transporterio pavarų dėžė turi kelias pavaras, todėl galima pasirinkti judėjimo būdą.

Rinktuvinėse priekabose būna įvairūs iškrovimo įtaisai. Dažniausiai naudojamas atidaromas galinis iškrovimo skydas. Jei masę reikia iškrauti dozuotai (šeriant gyvulius) į vieną ir kitą šoną ar tiekti aukštyn, priekabos gale montuojami transporteriai 5. Darbines dalis per perdavas suka traktoriaus darbo velenas. Rinktuvas nuleidžiamas į darbo padėtį ir pakeliamas transportuojant hidrauliniais cilindrais.

Moderniose rinktuvinėse priekabose įrengtos veikimo kontrolės elektroninės sistemos. Jos informuoja apie darbinių dalių apkrovas, kėbulo pripildymą, priekabos darbinį greitį. Elektroninė sistema gali įspėti apie priekabos gedimus, apskaičiuoti išdirbį, darbo laiką ir surinktos masės kiekį.

14. PRESAI 14.1. Stūmokliniai presai

Stūmoklinio preso paskirtis – supresuoti šieną ar šiaudus į stačiakampius ryšulius. Važiuoklė. Mažo ir vidutinio našumo presų važiuoklė vienaašė arba tandemo tipo. Tandemo

tipo važiuoklė geriau kopijuoja dirvos paviršiaus nelygumus negu vienaašė, ratai tolygiai spaudžia dirvą, presas yra stabilus posūkiuose.

Prikabinimo įtaisas. Jo priekyje yra ąsa, jungianti presą su traktoriaus prikabinimo įtaisu. Atjungus traktorių, prikabinimo įtaisas remiasi į dirvos paviršių atrama, kurios aukštį ir padėtį galima keisti. Prie jo yra pritvirtinti laidų, hidraulinės bei pneumatinės sistemos žarnų laikikliai.

Preso darbines dalis per perdavas suka traktoriaus galios velenas. Perdavą ir darbines dalis nuo perkrovų saugo mova.

Smagratis 11 uždėtas ant reduktoriaus veleno. Jis padeda įveikti trumpalaikes per-krovas.

Augalų tiekimo sistema yra viena iš svarbiausių. Ją sudaro rinktuvas 2 (14.1 pav.), tiekiamasis kanalas ir vienas arba du kimšikliai 3. Rinktuvas yra būgninis pirštinis. Jis tiekia augalų masę smulkinimo aparatui arba kimšikliui.

Rinktuvą sudaro būgnas ir virš jo įtaisytas gaubtas, pirštiniai ardeliai arba tiekiamieji volai, kurių padėtį galima reguliuoti. Būgne sumontuotos 5 arba 6 spyruoklinių pirštų eilės. Augalų masę iki presavimo kameros pločio susiaurina dvi šoninės sraigės.

Rinktuvas kilnojamas hidrauliniu cilindru. Rinktuvo atraminiai ratukai kopijuoja dirvos paviršių. Spaudimas į dirvą reguliuojamas veržiant atsvaros spyruokles.

13.1 pav. Rinktuvinės priekabos schema: 1 – rinktuvas, 2 – kėbulas, 3 – kėbulo paaukštinimas, 4 – galinis iškrovimo skydas, 5 – dugnas, 6 – grandiklinis transporteris, 7 – kimštuvas

58

Rinktuvo perdava dažniausiai yra grandininė, apsaugota nukerpamuoju kaiščiu arba frikcine mova. Naujausiuose presuose rinktuvo, sraigių, kimštuvo bei stūmoklio perdavą saugo kumštelinė mova.

Smulkinimo aparatą sudaro rotorius ir peiliai. Peiliai įtvirtinti laikikliuose rotoriaus apačioje tarp diskų. Peiliai tvirtinami paslankiai, ir juos spaudžia spyruoklė, todėl kliuvinys gali peilius pastumti žemyn. Rotorių sudaro dantyti diskai. Diskų dantys sudaro sraigtines linijas, kad vienu metu ne visi peiliai pjautų augalus. Sukant rotorių, pirštai stumia ir spaudžia augalus prie peilių, kurie juos pjausto. Kai masės nereikia smulkinti arba kai reikia pakeisti peilius, hidrauliniu cilin-dru, valdomu iš traktoriaus kabinos, peilių laikikliai nuleidžiami žemyn. Pjaustinio ilgis priklauso nuo peilių skaičiaus.

Jeigu stačiakampius ryšulius reikia toli vežti ar kelis kartus perkrauti, patartina kraštinius peilius pakeisti bukaisiais (be ašmenų), tuomet ryšuliai būna stabilesni.

Valiklis apsaugo, kad rotoriaus dantys neužsikimštų augalais. Kad augalai nebūtų traiškomi, kampas tarp dantų ir valiklio paviršiaus turi būti didesnis kaip 90 laipsnių.

Tiekiamojo kanalo dugną spaudžia spyruoklė. kanalo dugne yra jutiklis, kuris kontroliuoja augalų masės tankį kanale. Augalus kanalu į presavimo kamerą stumia šakinis, rotorinis arba kombinuotasis kimšikliai.

Stūmokliui presavimo kameroje spaudžiant augalus, tiekiamojo kanalo anga būna uždaryta. Kimšiklio pirštai stumia augalus kanalu ir spaudžia juos prie stūmoklio šono. Stūmokliui grįžtant į pradinę padėtį, atidaromas tiekimo kanalas, ir šakės įstumia dalį augalų į presavimo kamerą. Stūmoklio šone yra peilis, kuris pjauna tarp kanalo ir kameros esančius augalus.

Augalų kimšiklių pavaras nuo perkrovų apsaugo nukerpamieji kaiščiai arba movos. Presavimo kamerą sudaro kanalas 8,

kuriame slankioja stūmoklis. Ryšulių matmenys priklauso nuo kanalo skerspjūvio matmenų. Dabartiniuose presuose kanalo plotis yra 0,8 arba 1,2 m, mažų ryšulių presuose – 0,4 m; 0,49 m ir kt. Kanalo aukštis 0,7; 0,8; 0,9; 1,3 m, mažų ryšulių - 034; 0,36; 0,47 m. Ryšulio ilgis yra keičiamas nuo 0,7 iki 3,0 m, mažų ryšulių – nuo 0,3 iki 1,3 m.

Mažų ryšulių presuose kameros gale skerspjūvio plotas, kartu ir augalų tankis ryšulyje keičiamas sraigtu 13 pastumiant viršutinę sienelę žemyn arba ir apatinę sienelę – aukštyn. Nau-jausiuose presuose, kurių presavimo kameros yra plačios, hidrauliniu cilindru stumdomos viršutinė ir šoninės sienelės. Hidrauliniai cilindrai valdomi iš traktoriaus kabinos arba atskira preso hidrauline sistema.

Presavimo kameros sienelėse būna plyšių, per kuriuos į aplinką pasišalina stūmoklio su augalais stumiamas oras, kad nesusidarytų priešslėgis.

Stūmoklis 6 yra stumdomas švaistikliu 9, kuris sujungtas su pagrindinės perdavos reduktoriaus 10 skriejiku. Nuo stūmoklio eigų skaičiaus priklauso spaudžiamų augalų sluoksnių storis bei jiems suspausti reikalinga galia. Masės tankio tolygumas ryšulyje priklauso ir nuo stūmoklio eigos. Stūmoklis į presavimo kameros sieneles remiasi ritinėliais.

Po darbo iš presavimo kameros būtina išimti paskutinį ryšulį. Jį išstumia į ryšulį įspaudžiami kabliai, kuriuos stumia hidraulinis cilindras. Kabliai gali būti kameros viršuje arba apačioje.

Rištuvas apjuosia ryšulį raiščiais ir jų galus suriša. Rištuvą sudaro rišimo aparatai 12, adatos, raiščio ritės bei ryšulio ilgio matuoklis.

Ryšulio ilgio matuoklį sudaro žvaigždutė, kurios dantys sminga į slenkantį ryšulį. Žvaigždutei sukantis adatų perdavos įjungimo svirtis kyla aukštyn, kol žvaigždutės ašis patenka į

14.1 pav. Stūmoklinio preso tiekiančio masę iš šono

schema: 1 – kardanas, 2 – rinktuvas, 3 – skersinis kimšiklis, 4 – iškrovimo latakas, 5 – kreipiamosios, 6 – stūmoklis, 7 – važiuoklė, 8 – presavimo kanalas, 9 – švaistiklis, 10 – reduktorius, 11 – smagratis, 12 – rišimo aparatas, 13 – masės presavimo tankio reguliavimo sraigtas

59

svirties įdubą, tuomet svirtis pasislenka ir įjungia adatų perdavą. Perdavos įjungimo momentą galima keisti sraigtu, keičiant svirties eigą, ribotuvo padėtį ir t.t.

Adatos apjuosia ryšulius raiščiais, kuriuos įdeda į rišimo aparatų laikiklius. Adatos dažniausiai gaminamos su keičiamu antgaliu, kad jam nulūžus būtų galima pakeisti.

Rišimo aparatai suriša raiščio galus. Labiausiai paplitę Cormic ir Deering rišimo aparatai. Jie yra panašūs, skiriasi tik kilpiklio forma, raiščio laikiklio konstrukcija bei mazgo nutraukimo nuo kilpiklio būdu.

Cormick aparato raištį laiko kūginis laikiklis. Surištą mazgą nuo kilpiklio nutraukia stūmoklio stumiamas ryšulys. Nutraukimo jėgą, kartu ir mazgo tvirtumą galima reguliuoti suspaudžiant kilpiklio žiaunas.

Deering aparate yra diskinis laikiklis. Raištis suspau-džiamas vidurinį diskelį pasukus link išorinių. Mazgą nuo kilpiklio nustumia svirtelė.

Abiejuose aparatuose raištis iš ritės yra nutiestas iki rišimo aparato 4 laikiklio (14.2 pav.). Ryšulys 1 stumiamas, stūmokliui spaudžiant naujas augalų porcijas. Raištis 3 iš ritės traukiamas suspaustas tarp gretimų ryšulių, todėl traukti reikia nemažos jėgos, ir raištis gali nutrūkti. Dulkės, šiaudgaliai, raiščių liekanos gali užkišti laikiklius, kilpiklius, krumplines perdavas ir t.t. Rišimo aparatus būtina nuolat valyti. Nau-jausiuose presuose rišimo aparatus valo virš jų esantys ašiniai

ventiliatoriai, jų pavara gali būti valdoma iš kabinos. Labai našiuose presuose, užsakovui pageidaujant, gali būti įtaisyti rišimo aparatų valikliai, kurie juos valo suspaustu oru.

Iš presavimo kameros išstumtas ryšulys lataku slenka žemyn ant dirvos arba į transporto priemonę priklausomai nuo latako konstrukcijos.

14.2. Ritininiai presai Ritininį presą (14.3 pav.) sudaro važiuoklė, prikabinimo įtaisas 10, rinktuvas 1, smulkintuvas,

presavimo kamera 4, ritinio apvyniojimo sistema, valdymo pultas 11, perdavos, hidraulinė bei tepimo sistema.

Ritininiai presai yra prikabinamieji su ratine važiuokle. Presą su traktoriumi jungia prikabinimo įtaisas 10, perdavos kardaninis velenas 13, hidraulinės sistemos žarnos 12 bei elektros kabeliai.

Sangrėbą renka būgninis pirštinis rinktuvas, virš kurio yra pirštiniai ardeliai arba gaubtas. Rinktuvo 1 pirštai tolygiai stumia renkamą masę. Masės juostą iki presavimo kameros pločio susiaurina dvi šoninės sraigės.

Augalus į presavimo kamerą stumia šakinis tiekiklis arba rotorius 3, sudarytas iš ant veleno uždėtų dantytų žvaigždžių taip, kad per dantų galus galima nubrėžti sraigtines linijas. Po rotoriumi tarp žvaigždžių laikikliuose yra peiliai 2. Laikiklius aukštyn spaudžia spyruoklės arba hidrauliniai cilindrai. Kai peilius reikia išimti arba pakeisti, laikikliai nuleidžiami žemyn. Jeigu tarp rotoriaus ir peilių patenka kietas daiktas, tai vienas arba keli peiliai yra nustumiami žemyn, o į pradinę padėtį juos grąžina spyruoklės.

Presų pastovaus tūrio kamerą sudaro cilindrai 5, grandiklinis transporteris arba juostiniai transporteriai. Kintamo tūrio kamerą sudaro diržai. Tiekiami augalai presavimo kameroje susukami į ruloną, kuriam pasiekus nustatytą skersmenį arba masės tankį, valdymo pulte įsijungia garso ir šviesos signalas. Traktorius sustabdomas, įjungiama ritinio apvyniojimo sistema. Naujausiuose presuose rulono apvyniojimą įjungia automatinė valdymo sistema. Ji kontroliuoja raiščio vijų skaičių, jų padėtį ant rulono. Raištį 8 arba tinklelį 7 perpjauna peiliai. Įjungus hidraulinę pavarą yra atidaromas užpakalinis gaubtas, rulonas krenta ant stabilizatorių ir jais nurieda tolyn tiek, kad galima uždaryti užpakalinį gaubtą.

14.2 pav. Dvimazgės rišimo sistemos

schema: l – ryšulys; 2 – adata ; 3 – raištis; 4 – rišimo aparatas

60

15. RITINIŲ IR RYŠULIŲ VYNIOTUVAI

Ritinių ir ryšulių vyniotuvai skirti sandariai apvynioti juos plėvele, kad apsaugotų nuo deguonies poveikio ir sudarytų palankias konservavimo sąlygas. Jie turi būti sandariai apvynioti plėvele per dvi valandas. Mažiausia plėvelės užlaida yra apie trečdalis jos pločio.Vyniojimo metu stiebams pradūrus plėvelę, plyšys užklijuojamas specialia plėvele. Ritiniai bei stačiakampiai ryšuliai apvyniojami 4 ar 6 plėvelės sluoksniais. Ritinių vyniotuvai būna dviejų tipų: sukamo stalo ir sukamo plėvelės temptuvo.

Sukamo stalo vyniotuvą sudaro du volai, apgaubti vienu arba keliais gumotais diržais, ant kurių dedamas ritinys. Jis sukamas apie horizontalią ašį. Plėvelė traukiama iš temptuvo ir vyniojama apie ritinį. Ritinys sukamas tokiu greičiu, kad plėvelės užlaidas būtų 50 proc. jos pločio.

Sukamo plėvelės temptuvo vyniotuvą (15.1 pav.) sudaro du volai 1 ant kurių dedamas ritinys 3. Ritinys ant stalo sukamas apie ašį, o plėvelės temptuvas 2 horizontalioje plokštumoje. Plėvelė traukiama iš temptuvo ir vyniojama apie ritinį. Kad būtų apvyniojama sparčiau, gaminami vyniotuvai su dviem plėvelės temptuvais.

Dažnai prie vyniotuvo būna pritvirtintas šakinis kėliklis, kuriuo ritiniai užkeliami ant stalo.

Apvyniojus ritinį plėvele, stalas pakreipiamas ir ritinys nuslysta ant ražienos. Prie dabartinių vyniotuvų dažnai būna sumontuotas įtaisas, kuris apvyniotą ritinį ant ražienos pastato galu. Plėvelė nepraduriama, kadangi ritinio gale yra daugiau jos sluoksnių.

14.3 pav. Ritininis presas su pastovaus tūrio kamera: 1 – rinktuvas, 2 – peilis, 3 – rotorius, 4 – presavimo kamera, 5 –

cilindras, 6 – cilindrų perdavos grandinė, 7 – tinklelis, 8 – raiščio ritė, 9 – sekcijos raiščių ritėms , 10 – prikabinimo įtaisas, 11 – valdymo pultas, 12 – hidraulinės žarnos, 13 – kardaninis velenas

15.1 pav. Ritinių apvyniojimo mašina su besisukančiu plėvelės temptuvu: 1 – stalas, 2 – plėvelės temptuvas, 3 – ritinys

61

16. JAVŲ KOMBAINAI Javų kombainas skirtas augalams pjauti ir kulti. Augalų stiebai paskleidžiami ražienoje, o iškultos

sėklos surenkamos į bunkerį. Javų kombainai būna savaeigiai, prikabinamieji ir montuojamieji. Labisusiai paplitę savaeigiai

kombainai. Pagal kuliamosios būgnų skaičių jie skirstomi į vienbūgnius ir dvibūgnius. Būgnai gali būti montuojami išilgai ar skersai kombaino.

Javų kombainą sudaro (16.l pav.) pjaunamoji su nuožulniuoju transporteriu, kuliamoji su šiaudų smulkintuvu, važiuoklė, kabina, kurioje sumontuoti kombaino valdymo įrenginiai, grūdų bunkeris, variklis. Kiekviena kombaino dalis dar sudaryta iš mazgų ir detalių.

Pjaunamosios pagrindinės dalys: korpusas, lenktuvai, sraigė, nuožulnusis transporteris. Kuliamosios dalys: akmenų gaudyklė, kūlimo būgnas, pobūgnis, atmušamasis būgnas, varpų

grąžinimo elevatorius, kratikliai, kratomoji lenta, viršutinis sietas su ilgintuvu, varpų sraigė, grūdų sraigė, ventiliatorius, šiaudų smulkintuvas su priešpeiliais, grūdų bunkeris.

16.1. Kombainų darbo technologinis procesas

Skirtuvai 2 (16.l pav.) atskiria pjaunamus javų stiebus nuo nepjaunamų. Stiebų kėlikliai 3

pakelia sugulusius stiebus. Lenktuvai 4 javus palenkia, palaiko pjovimo metu, kol dalgis 1 juos nupjauna ir nupjautus javus nustumia sraigei 5, kuri juos stumia į pjaunamosios vidurį. Sraigės pirštai javus stumia pjaunamosios dugnu nuožulniajam transporteriui 6. Šis juos tiekia masės greitintuvui 7, o iš jo javai tiekiami kuliamajam aparatui 9, sudarytam iš spragilinio būgno ir ardelinio pobūgnio.

Į nuožulnųjį transporterį patekęs akmuo dažniausiai slenka dugnu ir patenka į akmenų gaudyklę. Nespėję įkristi į gaudyklę akmenys atsitrenkia į būgno spragilus ir atšokę nukrenta į gaudyklę, mažesni su šiaudais numetami ant kratiklių.

1

2

4

3

5 6

8 10 11

12

13

14

15

7

9

16.1 pav. Javų kombainas: 1 – pjovimo aparatas, 2 – skirtuvai, 3 - stiebų kėlikliai, 4 – lenktuvai, 5 – sraigė, 6 –

nuožulnusis transporteris, 7 – tiekiamų javų greitintuvas, 8 – kabina, 9 – kūlimo aparatas, 10 – variklis, 11 - šakiniai purentuvai, 12 – grūdų iškrovimo sraigtinis transporteris, 13 – šiaudų smulkintuvas, 14 – valytuvas, 15 – kratikliai

62

Kūlimo aparate iškulti iš varpų grūdai su smulkiomis priemaišomis byra pro pobūgnį ant kratomosios lentos. Kratomoji lenta yra laiptuota ir ji švytuoja, todėl iškulos ja slenka į galą ir per ardelius byra ant viršutinio sieto. Iš kūlimo aparato metami šiaudai ir nespėję pro pobūgnį prabirti grūdai atsimuša į atmušamąjį būgną.

Atmušamasis būgnas sumažina šiaudų greitį, meta ant klavišinių kratiklių 14 ir iš dalies atskiria iškultus grūdus. Šiaudai slenka klavišiniais kratikliais, juos purena virš klavišų esantys vienas arba du šakiniai purentuvai 11. Nuo klavišų šiaudai krenta į smulkintuvą 13. Susmulkinti šiaudai paskleidžiami dirvos paviršiuje. Šiaudų smulkintuvą galimą išjungti, tuomet nesmulkinti šiaudai guldomi pradalgėmis.

Pro klavišų ardelius prabyrėję grūdai, pelai ir šiaudagaliai krenta ant dugno, o nuo jo – ant kratomosios lentos 1 (16.2 pav.) galo.

Viršutinio žvyninio sieto 3 apačioje yra štampuotas arba žvyninis plokščias sietas 4. Abu sietai švytuoja priešpriešiais. Juos apipučia ventiliatoriaus 8 oro srovė. Viršutinio sieto gale yra ilgintuvas neiškultoms varpoms surinkti.

Per viršutinio 3 sieto žvynų tarpus ventiliatorius pučia oro srautą. Oro srautas kedena ant viršutinio sieto esančias iškulas. Grūdai byra per purų iškulų sluoksnį ir pro sieto tarpus ant apatinio sieto 4. Lengvas priemaišas ir šiaudagalius oro srautas nuneša į kombaino galą, ir jie kartu su šiaudais paskleidžiami ant dirvos paviršiaus. Kadangi viršutinis sietas švytuoja, tai neiškultos varpos slenka jo paviršiumi ir byra pro ilgintuvo plokštelių tarpus į varpų sraigę 6.

Oro srautas į varpų sraigę nupučia ir dalį grūdų. Kai apatinio sieto tarpai arba skylutės yra per maži, į varpų sraigę nupučiama daugiau grūdų, tuomet labiau apkraunamas kūlimo aparatas, valytuvas ir žalojami grūdai.

Neiškultos varpos varpų sraige, grandikliniu varpų elevatoriumi ir skersine sraige transportuojamos į kūlimo aparatą ar į varpų kultuvę (tai priklauso nuo kombaino konstrukcijos), kur pakartotinai kuliamos.

Išvalyti grūdai krenta ant valytuvo dugno ir byra į grūdų sraigę 7. Grūdų sraigė ir grandiklinis elevatorius grūdus pakelia ir beria į sraigę, o pastaroji – į bunkerį. Pro langelį bunkeryje galima stebėti grūdų kiekį bei paimti grūdų mėginį švarumui ir sužalojimui nustatyti. Bunkerio dugne esančiame lovelyje yra grūdų sraigė, pridengta šoninių skydelių, kurių padėtį galima reguliuoti. Grūdų sraigė yra šarnyriškai sujungta su nuožulniuoju

16.2 pav. Javų kombaino valytuvas: 1 – kratomoji lenta, 2 – ardeliai, 3 – viršutinis sietas, 4 – apatinis sietas, 5 – dugnas, 6 – varpų sraigė, 7 – grūdų sraigė, 8 – ventiliatorius

16.3 pav. Kombaino CLAAS LEXION derliaus apskaitos sistemos schema

63

iškrovimo sraigtiniu transporteriu 12 (16.1 pav.). Ne darbo metu grūdų iškrovimo transporteris priglaudžiamas prie kombaino šono, o darbo – atlenkiamas statmenai kombaino šonui. Įjungus perdavą, grūdų iškrovimo iš bunkerio sraigė ir grūdų iškrovimo transporteris grūdus iš bunkerio transportuoja į transporto priemonę.

Norint paimti į kūlimo aparatą grąžinamų kūlenų mėginį, kad būtų nustatytas jų kiekis ir sudėtis, varpų elevatoriaus viršuje yra atidaromas gaubtelis.

Kombaino darbo technologinis procesas kontroliuojamas automatine kontrolės sistema. Automatine kontrolės sistema galima kontroliuoti šiuos kombaino parametrus: degalų kiekį bake, variklio temperatūrą, važiavimo greitį, darbo trukmę, pjovimo aukštį, grūdų nuostolius, būgno sukimosi dažnį, nupjautą plotą, našumą, laidumą, derlingumą ir t.t. Kombaino CLAAS LEXION derliaus apskaitos sistemos schema pateikta 16.3 paveiksle.

16.2. Prietaisai kombainams

Sugulusiems javams, žirniams ar mišiniams nuimti perkant kombainą, tikslinga kartu įsigyti stiebų kėliklius. Kėliklius siūlo visos kombainų firmos, jie lengvai montuojami (ant kas trečio ketvirto pjovimo aparato piršto).

Rapsams nuimti kartu su kombainu siūlomi specialūs prietaisai, kuriuos sudaro aktyvūs skirtuvai ir pjaunamosios platformos ilgintuvas. Dorojant rapsus, pasyviu kombaino skirtuvu atskiriant nupjautus augalus nuo nepjauto lauko, patiriama daug nuostolių. Aktyvus skirtuvas atpjauna augalus, nuostoliai sumažėja. Aktyvūs skirtuvai gaminami su hidrauline, elektrine ir mechanine pavaromis. Aktyvūs skirtuvai reikalingi ir daržovių sėklojams nuimti.

Žirniams nuimti tiesiog kombainu prancūzų firma Bouchard Sund Europe gamina rinktuvus – raunamąsias Sund 600. Šie įtaisai montuojami ant kombaino pjaunamosios. Darbo metu lenkti pirštai pakelia ir išrauna žirnius, kurie nuožulniuoju transporteriu tiekiami į kuliamąją. 17. GRŪDŲ DOROJIMO TECHNIKA

Kombainu iškulti grūdai ar sėklos paprastai esti didesnio drėgnio už kondicinį. Priemaišų drėgnis net 8-20 proc. didesnis negu grūdų. Ekonomiškiausia yra pirmiausia atskirti pagrindinę priemaišų dalį. Tačiau neverta valyti drėgnus grūdus ar sėklas iki reikiamų kondicijų, nes didėja nuostoliai, mažėja valomųjų našumas, mechaniškai žalojami grūdai, mažėja sėklų daigumas.

Nustatyti tokie grūdų ir sėklų tvarkymo etapai: 1) pradinis sėklų valymas, kurio metu atskiriamos tik stambios ir lengvos priemaišos. Tam tikslui

naudojami išcentriniai separatoriai, kurie valo tik oro srove bei pradinio valymo mašinos, kuriuose grūdai valomi sietu ir oro srove;

2) grūdų ir sėklų džiovinimas šiluminėmis džiovyklomis arba aktyviąja ventiliacija; 3) pirminis sėklų ar grūdų valymas, kurio metu atskiriamos stambesnės, smulkios ir lengvos

priemaišos, sudaužyti grūdai, dvigubos sėklos, dobilų ankštelės. Kaip taisyklė valoma oro srove ir dviem sietais (stambių ir smulkių priemaišų). Pašarinių ir maistinių grūdų kondicijos pasiekiamos šio valymo metu;

4) pagrindinis sėklų valymas – oro srove, sietais ir trijeriais, kurio metu atskiriamos sunkiai išvalomos piktžolių sėklos, neišsivystę grūdai, sėklos surūšiuojamos;

5) specialusis sėklų valymas, kurio metu atskiriamos specifinės sunkiai išvalomos priemaišos. Tai magnetinės ir audeklinės valomosios, pneumatiniai stalai ir kitos mašinos. 17.1. Sėklų valymo ir rūšiavimo principai

Sėklos valomos ir rūšiuojamos pagal dydį (plotį, ilgį, storį), pagal aerodinamines savybes (skrajumą), lyginamąjį svorį, formą, paviršiaus šiurkštumą. Sėklos pagal storį ir plotį skirstomos

64

sietais, kurie būna štampuoti, pinti, austi. Jie būna plokšti ir cilindriniai. Sietai su pailgomis skylutėmis sėklas skirsto pagal storį, o su apskritomis ir kvadratinėmis – pagal plotį.

Trijeriais sėklos rūšiuojamos pagal ilgį. Trijerio darbinė dalis – cilindras, kurio vidiniame paviršiuje yra duobučių. Cilindro viduje yra įstatytas paverčiamas lovelis. Sukantis cilindrui, sėklos kurios telpa į duobutes pakeliamos ir krenta į lovelį, netilpusios į lovelį sėklos lieka cilindre. Taip sėklos išrūšiuojamos į dvi dalis: trumpas (lovelyje) ir ilgas (cilindre).

Oro sraute sėklos valomos ir rūšiuojamos pagal aerodinamines savybes. Sėklos gali būti valomos ir rūšiuojamos siurbiamame arba pučiamame oro sraute. Oro srautą sukuria ašinis arba išcentrinis ventiliatorius. Oro srauto stiprumas reguliuojamas skląsčiais arba keičiant ventiliatoriaus sūkių dažnį. Oro srautas gali būti horizontalusis ir vertikalusis. Tiksliau sėklas skirsto vertikalusis oro srautas.

Pagal lyginamąjį svorį sėklas ir priemaišas galima atskirti kratant arba pamerkus į vandenį. Kratymo būdu sėklos valomos ir rūšiuojamos pneumatinio stalo. Jo paviršius padarytas iš tankaus sieto su pertvarėlėmis, kuris pasviręs išilgine ir skersine kryptimi. Darbo metu jis kratomas ir švytuoja išilgine kryptimi, o iš apačios pučiamas oro srautas, todėl valomų sėklų sluoksnio viršuje atsiduria mažiausio, o apačioje – didžiausio lyginamojo svorio sėklos, kurias atskiria pertvarėlės.

Pagal formą sėklos valomos vertikalia dviguba sraige – gyvatuku. Valomos sėklos iš viršaus pilamos į vidinę sraigę. Taisyklingos formos sėklos, leisdamosi gyvatuku žemyn, įgyja didelį greitį ir, veikiamos išcentrinės jėgos, iššoka į išorinę sraigę. Netaisyklingos formos sėklos nusileidžia vidine sraige.

Pagal paviršiaus šiurkštumą sėklos valomos ir rūšiuojamos audeklinėmis ir elektromagnetinėmis valomosiomis. 17.2. Valymo ir rūšiavimo mašinos

Sėklų valymas – tai priemaišų atskyrimas iš pagrindinio augalo sėklų. Rūšiuojant sėklas, jos suskirstomos į kelias rūšis. Pradinio sėklų valymo metu daugiausia naudojami išcentriniai separatoriai. Šio tipo mašinos yra paprastos, palyginti pigios, didelio našumo. Trūkumas – mašinos atskiria ne visas smulkių piktžolių sėklas, todėl daugiau taikytinos aukšto lygio žemdirbystės ūkiuose, išnaikinusiuose piktžoles.

Žymiai efektyviau dirba pirminio valymo mašinos (17.1 pav.), kurios atskiria ne tik stambias bei lengvas priemaišas, bet ir visas smulkias priemaišas. Šio tipo mašinose grūdai valomi sietais (viršutinis – stambioms priemaišoms atskirti, apatinis – smulkioms) ir oro srove. Daugelyje mašinų yra įrengiami du oro kanalai. Pirminio valymo metu pasiekiamas 98 proc. grūdų švarumas, todėl taip išvalyti grūdai tinka maistui ir pašarams.

Pagrindinio valymo ir rūšiavimo

mašinos taip pat sudarytos iš sietų, ventiliatoriaus ir oro kanalų. Dažnai jos dar turi trijerius.

17.1 pav. Pirminio valymo mašinos schema

65

17.3. Džiovinamosios

Džiovinimo metu iš medžiagos dalinai pašalinamas vanduo. Pagrindinis žemės ūkio produktų džiovinimo tikslas – pagerinti jų išsilaikymą. Ilgalaikiam laikymui supiltų grūdų drėgnis turi būti 14-15 procentų. Priklausomai nuo grūdų drėgnio, juos galima džiovinti taip:

• kai drėgnis iki 22 proc., galima išdžiovinti aktyviąja ventiliacija; • kai drėgnis nuo 22 iki 28 proc., vieną kartą perleidus per šiluminę džiovinamąją, galima

baigti išdžiovinti aktyviąja ventiliacija; • kai drėgnis didesnis nei 28 proc., reikia džiovinti šiluminėse džiovinamosiose kelis kartus.

Drėgnus grūdus, nepažeidžiant jų maistinių ir sėklinių savybių, galima įkaitinti iki 50-60 0C. Nedideliems sėklų ar grūdų kiekiams, vaistažolėms, prieskoninėms daržovėms džiovinti verta

įsigyti pernešamus ventiliacinius įrenginius, sudarytus iš nedidelio išcentrinio ventiliatoriaus ir vamzdžio, kurio dalis yra skylėta. Įrenginys įkišamas į sėklų bunkerį arba krūvą. Toks įrenginys gali ventiliuoti aruodą, kurio grindų plotas iki 4 m2.

Šiluminėse džiovinamosiose grūdai džiovinami pučiant karštą orą arba degimo dujų ir oro mišinį. Šiluminės džiovinamosios būna bokštinės, šachtinės, karuselinės, būgninės ir aruodinės.

Bokštinė džiovinamoji (17.2 pav). Į cilindrinį aruodą grūdai supilami iš viršaus. Cilindro 2 sienos perforuotos. Cilindro viduryje yra perforuotas vamzdis 3. Grūdai supilami į ertmę, esančią tarp vidinio vamzdžio ir išorinio cilindro. Vamzdyje yra kilnojamas kamštis 4. Kamštis įleidžiamas į vamzdį tiek, kad jo viršus būtų 20 cm žemiau grūdų lygio prie vamzdžio. Šildytuvo 1 ventiliatoriaus pučiamas oro srautas nukreipiamas į grūdų sluoksnį, esantį tarp vamzdžio ir išorinio cilindro.

Aruodinė džiovinamoji (17.3 pav.) po džiovinimo gali būti naudojama grūdams sandėliuoti. Jos trūkumas yra tas, kad netolygiai džiūna apatinis ir viršutinis sluoksnis, todėl apatinis sluoksnis gali perdžiūti. Į džiovinamąją pučiamas oras kūrykloje pakaitinamas. Dažniausia naudojamos recirkuliacinės aruodinės džiovinamosios. Juose įrengiama grūdų sraigė, kuri išdžiūvusius grūdus nuo aruodo dugno perneša į aruodo viršų. Aruodo apačioje visą laiką yra drėgnesni grūdai, todėl jie neperkaista. Kai visi grūdai išdžiūsta, jie aušinami aplinkos oru tame pačiame aruode. Išdžiovinti ir ataušinti grūdai perkeliami į sandėlį arba paliekami aruode.

Šachtinė džiovinamoji (17.4 pav.). Grūdai į džiovinamąją pilami iš viršaus. Jie slenka šachta žemyn ir yra džiovinami bei aušinami. Į viršutinę dalį yra pučiamas karštas oras džiovinti, o į apatinę – natūralus aplinkos oras aušinti. Apačioje šachtos įtaisomas grūdų iškrovimo įtaisas 7. Iškrovimo mechanizmo darbą reguliuoja jutikliai, kontroliuojantys grūdų įkaitimą ir drėgnį.

17.2 pav. Bokštinės džiovinamosios schema: 1 – šildytuvas; 2 – cilindras; 3 – perforuotas vamzdis; 4 – kamštis; 5 – gervė; 6 – grūdų išleidimo anga

17.3 pav. Aruodinės džiovinamosios schema: 1 – grūdų įpylimo įtaisas; 2 – grūdų paėmimo įtaisas; 3 – ortakiai; 4 – kaloriferis; 5 – ventiliatorius

66

Džiovinimo ir aušinimo sekcijos susideda iš kelių eilių modulinių sekcijų. Sekcijų viduje įtaisyti loveliai džiovinimo agentui ar orui tiekti ir išvesti. Lovelių apatinė dalis ir vienas galas atviri. Vienos lovelių eilės galai atviri į vieną sekcijos pusę, kitos – į kitą. Džiovinimo agentas ar oras per atvirą lovelio galą patenka į grūdų sluoksnį, perkošia jį, ir patekęs į išvedimo lovelį, išeina lauk. Į džiovinimo sekciją tiekiamas oras pakaitinamas kūrykloje 1.

Būgninė džiovinamoji. Gaminamos stacionarios ir mobilios būgninės džiovinamosios. Būgninę džiovinamąją sudaro oro maišymo kamera, grūdų tiekimo įtaisas, džiovinimo būgnas ir grūdų atšaldymo įtaisas. Į džiovinimo būgną pučiamos karštos dujos ir tiekiami grūdai. Sukantis būgnui, grūdai nuolat krinta iš viršaus žemyn. Krentančius grūdus apteka karštos dujos. Džiūdami grūdai lengvėja. Lengvesnius grūdus dujos greičiau išneša iš būgno, o drėgni slenka pamažu. Taip būgninėse džiovinamosiose džiovinimo procesas reguliuojasi savaime.

Karuselinės džiovinamosios skirtos linų galvenoms, pelams bei žolių sėkloms džiovinti. Karuselinė džiovinamoji sudaryta iš besisukančios džiovinimo kameros, ventiliatoriaus, šilumos generatoriaus, pakrovimo bei iškrovimo įtaisų ir kitų pagalbinių dalių. Džiovinimo kamera, tai didelio skersmens cilindras, kurio dugne yra skylučių. Džiovinimo kamera sukasi ant atraminių ratų. Ventiliatorius pučia karštą orą į pamažu judančios džiovinimo kameros dugną. 17.4. Grūdų transporteriai

Sandėliuose vertikaliai kelti grūdus įrengiami kaušiniai elevatoriai, o horizontaliai – juostiniai ir grandikliniai transporteriai. Šie įrenginiai geri tuo, kad mechaniškai nepažeidžia sėklų. Grūdams transportuoti nedideliais atstumais arba nedaug pakelti naudojami sraigtiniai krautuvai. Sraigtiniai krautuvai mechaniškai žaloja grūdus, kai kurių augalų sėklas (pvz., motiejukų) nulukštena, todėl naudotini tik pašariniams ir maistiniams grūdams transportuoti.

Tam naudojami ir pneumatiniai grūdų transporteriai. Šie transporteriai patogūs grūdams supilti į aruodus arba grūdams perpilti iš aruodo į aruodą bei pakrauti į transporto priemones. Jų trūkumas – tai didelės energijos sąnaudos bei mechaninis grūdų žalojimas, todėl naudotini tik pašariniams ir maistiniams grūdams transportuoti.

18. BULVIŲ DERLIAUS DOROJIMO MAŠINOS 18.1. Bulvienojų šalinimas

Augdamos bulvės gali subręsti natūraliai, tuomet bulvienojai sudžiūsta, o gumbai lengvai atsiskiria nuo stolonų. Kad bulvių odelė sutvirtėtų, nebūtų pažeista kasant, brendimas pagreitinamas šalinant bulvienojus 7 - 15 dienų prieš kasant. Bulvienojai šalinami mechaniniu ar cheminiu būdu. Sveiki bulvienojai susmulkinami ir paskleidžiami dirvos paviršiuje, o jei jie užkrėsti maro ar yra gausu sėklas subrandinusių piktžolių, tai susmulkinta masė surenkama į bunkerį ir išvežama iš lauko.

17.4 pav. Šachtinės džiovinamosios schema: 1 – šilumos generatorius; 2 – karštas oras; 3 – džiovinimo sekcijos; 4 – bunkeris; 5, 6 – ventiliatorius; 7 – iškrovimo įrenginys; 8 – aušinimo sekcijos

67

Bulvienojai gali būti smulkinami grandininiais (18.1 pav.) ar būgniniais smulkintuvais Mechaniniu būdu bulvienojai gali būti šalinami juos išraunant. Šis būdas taikomas retai, nes kartu išraunama dalis bulvių, o būdamos ant dirvos paviršiaus jos pažaliuoja.

Cheminiu būdu bulvienojai šalinami juos desikuojant. Desikuojama 3 - 5 % magnio chlorato tirpalu (30 kg/ha) arba reglonu (2 kg/ha). Sėkliniuose pasėliuose geriausia bulvienojus pjauti ir desikuoti vienu metu. Tuomet prie bulvienojų pjovimo mašinos montuojami purkštukai desikantams, o ant traktoriaus purkštuvo – rezervuaras ir siurblys.

18.2. Bulvių kasimas

Bulvės kasamos rankomis, dalinai mechanizuotai ir mechanizuotai. Rankiniam kasimui palengvinti bulvių vagos išariamos vienvagiu plūgu. Dalinai mechanizuotas būdas yra toks, kai kasama bulviakasėmis, o nuo dirvos paviršiaus bulvės surenkamos rankomis. Mechanizuotai bulvės kasamos bulviakasėmis – krautuvais ir kombainais, kurie bulves iškasa ir surenka.

Mechanizuotai bulves galima kasti trimis būdais: atskiriniu, kombaininiu ir kombinuotuoju. Kasant atskiriniu būdu, bulvės iškasamos sąvalkinėmis bulviakasėmis, supilant į sąvalkas ant nukasto lauko. Sąvalkinėmis kasamosiomis sąvalkos sudaromos iš 2 ar 4 eilių. Bulvės iš sąvalkų surenkamos rinktuvais – krautuvais ar kombainais – ir pakraunamos į transporto priemonę. Kombainas visas operacijas atlieka vienu važiavimu. Kasant kombinuotuoju būdu, bulvės iš dviejų eilių kasamos sąvalkinėmis bulviakasėmis ir supilamos į sąvalką tarp dviejų nekastų bulvių eilių.

Į tą patį tarpueilį galima supilti iškastas dar iš dviejų ar keturių eilių bulves. Jas iš tarpueilio surenka bulvių kombainas, tuo pačiu metu kasdamas bulves iš dviejų nenukastų eilių, tarp kurių supiltas sampilas. Taip kasant bulves, padidėja kombaino našumas, sumažėja darbo sąnaudos. Sąvalkose bulvės džiovinamos iki 4 valandų, kad renkant būtų mažiau pasižeidžiami gumbai ir geriau nubyrėtų žemės. 18.2.1. Bulviakasės

Bulviakasių klasifikacija. Pagal vienu metu kasamų vagų skaičių bulviakasės būna vienaeilės ir

dvieilės. Pagal darbinių dalių tipą būna svaidytuvinės, vibracinės (grotelinės), verstuvinės ir elevatorinės. Plačiausiai naudojamos elevatorinės bulviakasės.

Svaidytuvinės bulviakasės. Svaidytuvinė bulviakasė sudaryta iš išgaubto norago, išjudinančio vieną bulvių vagą, ir besisukančių šakių, kurios išjudintas žemes su bulvėmis sviedžia į šoną. Bulvės atsiskiriamos nuo žemių, atitrūksta nuo bulvienojų ir pasklinda lauke 2 - 3 metrų ruože. Mašinos šone kartais pritaisomas sietinis skydas, kuris sulaiko sviedžiamas bulves ir neleidžia joms per toli nuskristi. Per arti pastačius skydą, bulvės daugiau sudaužomos ir užpilamos žemėmis. Šiose mašinose yra reduktorius, kuris sumažina besisukančių šakių 1 apskritiminį greitį. Šakių galai turi suktis ne greičiau kaip 5 m/s greičiu.

Gaminamos bulviakasės su spyruokliuojančiais pirštais, kurie mažiau žaloja bulves. Kai kurių bulviakasių rotoriai turi reguliuojamus ekscentrinius mechanizmus, kuriais galima keisti šakių pirštų

18.1 pav. Grandininis bulvienojų smulkintuvas: 1 – galios velenas, 2 – reduktorius, 3 – rotorius, 4 – grandinė, 5 – užkabas

68

pasvirimo kampą ir susiaurinti paskleistų bulvių ruožo plotį bei mažiau jas užberti žemėmis. Šio tipo bulviakasės naudojamos retai, nes jos bulves pažeidžia mechaniškai.

Vibracinės (grotelinės) bulviakasės. Šios bulviakasės būna tiesiasrovės ir sąvalkinės. Jas sudaro noragas, atpjaunantis žemės sluoksnį su bulvėmis, ir vienas arba du švytuojantys ardeliniai sietai. Žemės išbyra pro sietus, o bulvės ardeliais krinta pro mašinos galą, jei ji tiesiasrovė, arba šone, kai mašina sąvalkinė. Sąvalkinės bulviakasės gale sumontuotas skersinis transporteris, kuris nukastas bulves supila šone nukastų vagų.

Elevatorinės bulviakasės. Šios bulviakasės kasa vieną arba dvi vagas, atskiria nuo bulvių žemes ir beria bulves ant dirvos, kurios surenkamos rankomis. Elevatorinės bulviakasės (18.2 pav.) darbinės dalys yra šios: noragas 6, kuris iškasa bulves ir tiekia pirmajam virbaliniam elevatoriui 7, pagrindinis 2 ir kaskadinis 1 elevatoriai galutinai nuo bulvių atskiria žemes. Nuo kaskadinio elevatoriaus bulvės byra ant virbalinio skydelio, kuris jas suberia ant nukastos dirvos į 60 – 90 cm pločio juostą. Kasimo gylis reguliuojamas, keičiant kopijavimo ratuko 5 nustatymo aukštį. Noragas prie rėmo tvirtinamas standžiai arba gali būti švytuojantis. Švytuojantį noragą judina švaistikliai. Švytuojantis noragas geriau sutrupina kasamos dirvos riekę, ir jam traukti reikia mažiau jėgos, mažiau kemšasi augalinėmis liekanomis.

Elevatorius sudaro virbalinės juostos, kurių kas antras virbalas padengtas guma, kad mažiau daužytų bulves, varantieji velenai su žvaigždutėmis, įtempiantieji ritinėliai ir elipsinės kratomosios žvaigždutės.

Kratomosios žvaigždutės krato elevatoriaus juostą, todėl pro virbalų tarpus geriau prabyra žemės. Gaminamos elevatorinės sąvalkinės bulviakasės, kurios turi grumstų trupintuvą, skersinį transporterį, kuris iškastas bulves suberia šone į vieną ruožą, ir virbalinį bulvienojų atskirtuvą. Grumstų trupintuvo ir bulvienojų atskirtuvo konstrukcija analogiška kaip ir bulvių kombainuose. Sąvalkinėmis bulviakasėmis bulvių sąvalkos sudaromos taip: skersinis transporteris hidrauliniu cilindru nustatomas į galinę padėtį, o velkė nuleidžiama. Tuomet bulvienojai, išmesti iš bulvienojų atskyrimo įtaiso, patenka ant skersinio transporterio ir šone bulviakasės išmetami ant nukasto lauko. Bulvės krinta mašinos gale į velkės padarytą įgilinimą. Sudaroma 80 cm pločio dalinai nuvalytų bulvių juosta.

18.2 pav. Elevatorinė bulviakasė: a – mašinos vaizdas; b – technologinė schema; 1 – kaskadinis elevatorius; 2

– pagrindinis elevatorius; 3 – ratuko aukščio reguliavimo sraigtas; 4 – kardaninis velenas; 5 – kopijavimo ratukas; 6 – noragas; 7 – pirmasis elevatorius; 8 – rėmas; 9 – atraminiai ratai; 10 – ardeliai; 11 – kratomosios žvaigždutės Lauko gale velkė pakeliama. Po to kasant kitas šalia esančias vagutes hidrauliniu cilindru transporteris perstatomas į priekį ir bulvės krenta ant jo, o bulvienojai – tiesiai ant nukasto lauko.

69

Bulvės nuo skersinio transporterio byra ant anksčiau sudarytos juostos, ir gaunama sąvalka iš 4 vagučių. Bulviakasių - krautuvų volas rieda vagute, trupina grumstus ir palaiko vienodą kasimo gylį. Noragas atpjauna vagutės dalį su bulvėmis ir nukreipia ant separuojančio transporterio, pro kurį prabyra dalis žemių. Po to bulvės patenka ant elevatoriaus, kuris išcentriniu būdu galutinai atskiria žemes.

Elevatorių iš apačios laiko spaudiklis. Borteliai neleidžia bulvėms byrėti pro elevatoriaus kraštus. Juostinis transporteris bulves ir bulvienojus tiekia ant bulvienojų atskyrimo transporterio, pro kurio tarpus tarp virbalų bulvės byra ant bulvių krovimo transporterio, šis jas krauna į transporto priemonę. Transporteris bulvienojus numeta bulviakasės – krautuvo šone ant dirvos. Bulviakasės – krautuvai naudojami tik labai palankiomis sąlygomis: lengvose, nepiktžolėtose, neakmenuotose, lengvai sutrupančiose dirvose.

Kasant dvivagėmis bulviakasėmis, paliekama po dvi gretimas vagas, o kasant vienvagėmis – kas antra vaga. Esant giedram orui, iškastos bulvės ant dirvos paliekamos kelioms valandoms. Jos išdžiūsta, sutvirtėja odelė, dezinfekuojasi žaizdelės ir tampa atsparesnės mechaniniams pažeidimams.

18.2.2. Bulvių kombainai

Bulvių kombainų klasifikacija. Pagal žemių atskyrimo darbines dalis kombainai skirstomi į

elevatorinius, grotelinius, būgninius ir elevatorinius - grotelinius. Pagal sujungimą su energetine priemone kombainai skirstomi į prikabinamuosius, pakabinamuosius, pusiau pakabinamuosius ir savaeigius. Pagal kasamų bulvių eilių skaičių skirstomi į vienaeilius, dvieilius ir ketureilius.

Bulvių kombaino sandara ir veikimas. Šiuolaikinių bulvių kombainų (18.3 pav.) pagrindinės darbinės dalys yra separuojantys elevatoriai, bulvienojų, grumstų ir akmenų atskyrimo, bulvių rūšiavimo bei transportavimo ir jų krovimo įtaisai. Savaeigių bulvių kombainų priekyje montuojamas bulvienojų šalinimo įtaisas.

Darbo metu volai 1, esantys noragų 3 priekyje, rieda vagų viršūnėmis, trupina grumstus ir palaiko vienodą kasimo gylį. Noragai atpjauna vagutės viršutinę dalį ir visą masę nukreipia ant pirmo virbalinio elevatoriaus 4. Noragų gale pritvirtinti pirštai gali atsilošti į viršų ir apsaugoti, kad tarp noragų ir pirmojo elevatoriaus neįstrigtų akmenys. Noragų šonuose įtaisytos aktyvios arba pasyvios lėkštės 2, kurios neleidžia nuo jų nubyrėti iškastai masei. Šios lėkštės perpjauna ant dirvos gulinčius bulvienojus ir piktžoles, kad neapsiveltų pirmojo elevatoriaus sienelių priekinės briaunos.

Pirmas virbalinis elevatorius atskiria didžiąją žemių dalį. Šis elevatorius sudarytas iš virbalinės juostos, varančiojo ir kratančiojo velenų, juostą palaikančiųjų ir įtempiančiųjų ritinėlių ir pavaros. Ant kratančiųjų velenų sumontuotos ekscentriškos žvaigždutės, kurios darbo metu krato elevatoriaus juostą, dėl to pagerėja žemių ir kitų priemaišų atskyrimas nuo bulvių. Kombainuose, skirtuose bulves kasti sunkesnėse dirvose, būna įtaisytas grumstų trupintuvas.

18.3 pav. Prikabinamo bulvių nuėmimo kombaino schema: 1 – vagos kopijavimo volelis, 2 – diskinis skirtuvas, 3 – noragas, 4 – elevatorius, 5 – bulvienojų atskyrimo ritinys, 6 – elevatorius, 7 ir 8 – augalinių liekanų atskyrimo pirštuoti transporteriai, 9 - kaušinis elevatorius, 10 – grumstų trupintuvas, 11 – perrinkimo transporteris, 12 - bunkeris

70

Grumstų trupintuvą sudaro du guminiai oro pripučiami volai arba priešingomis kryptimis sukami ritinėliai 10. Voluose palaikomas 0,02 - 0,05 MPa oro slėgis. Esant tokiam oro slėgiui bulvės nepažeidžiamos, o grumstai sutrupinami. Darbo metu volai sukasi vienas prieš kitą. Viršutinis volas pritvirtintas šarnyriškai ir gali kilnotis, o šonuose esančios spyruoklės spaudžia jį prie apatinio būgno. Atstumas tarp būgnų reguliuojamas traukle.

Spyruoklių įtempimas ir oro slėgis būgnuose reguliuojamas atsižvelgiant į darbo sąlygas. Kasant bulves smėlėtoje dirvoje viršutinis būgnas pakeliamas, kad bulvės nebūtų pažeidžiamos mechaniškai. Antrasis virbalinis elevatorius persijoja likusią masę ir nukreipia ant smulkių bulvienojų atskyrimo elevatoriaus. Bulvienojų atskyrimo ir pašalinimo įtaisai bulvių kombainuose naudojami dviejų tipų: ritininis ir transporterinis. Ritininiame bulvienojų pašalinimo įtaise (18.4 pav., a) bulvienojai suspaudžiami tarp pirmojo elevatoriaus 5 ir ritinio 6 ir pašalinami. Transporteriniame bulvienojų pašalinimo įtaise (18.4 pav., b) bulvienojai patenka ant reto virbalinio transporterio 7, kurio juosta apgaubia antrąjį ir smulkių bulvienojų atskyrimo transporterį. Smulkių bulvienojų atskyrimo transporteris yra už antrojo elevatoriaus. Transporterio juosta yra pirštuota. Kadangi transporterio juosta nustatyta kampu, tai bulvės byra į kaušinį transporterį, o tarp pirštų patekusios augalinės liekanos kyla kartu su juosta į viršų ir krenta kombaino gale ant dirvos.

Kaušinis transporteris bulves pakelia į viršutinę kombaino dalį. Iš kaušinio transporterio masė byra ant nuožulniojo pirštuoto transporterio, kuris bulvių ir priemaišų masę skirsto į dvi dalis. Mažus akmenis, priemaišas ir dalį bulvių nuneša į viršų ir tiekia ant juostinio transporterio, o didžioji dalis bulvių ir stambesnės priemaišos nurieda žemyn ant perrinkimo transporterio.

Bulvių kombainuose montuojami transporteriniai, ritininiai, būgniniai arba elektroniniai akmenų atskirtuvai.

Transporterinį akmenų atskirtuvą sudaro pirštuotas transporteris ir du būgniniai šepečiai. Būgniniai šepečiai sumontuoti virš viršutinės pirštinės transporterio juostos įstrižai jos judėjimo krypčiai

nevienodame aukštyje. Atstumas tarp pirmojo šepečio ir transporterio pirštų galų yra 10 mm, o antrojo – 5 mm. Kadangi

grumstai ir akmenys yra sunkūs, tai jie įkrenta tarp transporterio pirštų, o bulvės lieka virš pirštų, ir šepečiai jas nustumia ant perrinkimo stalo. Akmenys ir grumstai byra ant išilginio priemaišų transporterio.

Ritininiame akmenų atskirtuve (18.5 pav., a) akmenys ir grumstai byra pro ritinėlių tarpus, o bulvės, kadangi yra lengvos, ritinėliais transportuojamos ant transporterio 7.

Būgniniame akmenų atskirtuve (18.5 pav., b) bulvės, kadangi yra minkštos, atsitrenkę į būgną krenta ant transporterio 4, o akmenys nuo būgno atšoka ir krenta ant transporterio 8.

18.4 pav. Bulvienojų atskyrimo technologinės schemos: a – bulvienojų

atskyrimas ritiniais, b – bulvienojų atskyrimas transporteriu, 1 – bulvės su bulvienojais, 2 – pirštai, 3 – ritinys, 4 – atskirti bulvienojai, 5 – pirmasis elevatorius, 6 – antrasis elevatorius, 7 – transporteris bulvienojams atskirti, 8 – bulvės

71

Elektroniniame akmenų atskir- tuve (18.6 pav.) bulvės nuo transporterio a krenta ant lygių arba figūrinių ritinėlių b. Pro ritinėlių tarpus byra smulkūs akmenys ir grumstai. Nuo ritinėlių bulvės ir stambūs akmenys bei grumstai patenka ant transporterio c, kuris juos tiekia į elektroninį selektorių e. Elektroninio selek-toriaus pneumatiniai ežektoriai akmenis ir grumstus nupučia ant priemaišų transporterio g, o bulvės krenta ant transporterio f.

Perrinkimo transporterio šonuose įrengtos aikštelės darbininkams. Krovimo elevatorius krauna bulves į transporto priemonę.Visos prikabinamo bulvių kombaino darbinės dalys sumontuotos ant rėmo, kuris į žemę remiasi dviem pneumatiniais ratais. Be to, bulvių kombaine yra perdavų ir valdymo mechanizmai, pneumatiniai ar mechaniniai stabdžiai.

Bulvės kasamos 2 - 3 cm giliau apatinių kero gumbų. Žemių ir priemaišų atskyrimas nuo bulvių turi baigtis antrajame kombaino elevatoriuje. Tam keičiamas pirmojo elevatoriaus kratymo intensyvumas. Lengvose

nepiktžolėtose dirvose dar tenka didinti darbinį greitį, o lengvose piktžolėtose – kasimo gylį. Krintanti iš aukščiau kaip 30 cm ant kieto paviršiaus bulvė mechaniškai pažeidžiama. Aukštį galima reguliuoti keičiant kombaino iškrovimo transporterio polinkį. Galima kombaino iškrovimo transporterio gale įrengti lankinį nuleistuvą, tuomet sumažėja pažeidimų ir traktorininkui mažiau reikia sekti transporto priemonės pripildymą.

Bulviakasio metu tikrinama darbų kokybė. Nukastame lauke, kai bulvės pasodintos 70 cm tarpueiliais, per dvi vagas atmatuojama 7,15 m ilgio juosta. Šiame plote likusios neiškastos bulvės surenkamos ir pasveriamos. Gauta masė kg yra lygi paliktų dirvoje bulvių masei t/ha.

Daugelis bulvių kombainų yra komplektuojami su specialiais prietaisais morkoms, svogūnams, burokėliams bei kitiems šakniavaisiams nuimti. 18.3. Bulvių rūšiuoklės

Bulvių rūšiuoklės (18.7 pav.) pagal darbines dalis skirstomos į ritinines (a), diržinės (b),

transporterines tinklinės (c), su plokščiais švytuojančiais sietais (d) ir būgnines (e). Lietuvoje daugiausia naudojamos ritininės rūšiuoklės, bet plinta ir sietinės.

18.5 pav. Akmenų atskirtuvai: a – ritininis, b – būgninis, 1 ir 4 –

transporteriai, 2 – ritinėliai, 3 – grumstų trupintuvas, 5 – plieninis būgnas, 6 – akmenys, 7 – bulvės, 8 – priemaišų transporteris

18.6 pav. Elektroninio akmenų atskirtuvo schema: a, c – transporteriai,

b – ritinėliai, e – elektroninis selektorius, g – priemaišų transporteris, h – gaubtas, f – bulvių transporteris

72

Ritininės rūšiuoklės rūšiuoja bulves į tris rūšis pagal jų skersmenį, atskiria nuo jų žemes bei įvairias priemaišas ir pakrauna kiekvienos rūšies bulves atskirai į konteinerius ar transporto priemones.

Valymo ir rūšiavimo stalą ir sudaro lygiagretūs velenai, sumontuoti ant pagrindinio rėmo. Žemių atskyrimo įrenginys sudarytas iš ant velenų užmautų plastikinių diskų, padengtų guma, o rūšiavimo stalą sudaro figūriniai gumoti ritinėliai. Velenai su diskais ir ritinėliais vienas kito atžvilgiu išdėstyti taip, kad tarp diskų ir ritinėlių liktų tarpai. Bulvės rūšiuojamos taip. Atvežtos bulvės supilamos į

bunkerį, iš kur krovimo elevatoriaus jas tiekia ant valymo ir rūšiavimo stalo. Tarp diskų prabyra žemės ir smulkios priemaišos, per pirmą rūšiavimo stalo dalį prabyra smulkios – pašarinės, o per antrą dalį – vidutinio stambumo – sėklinės bulvės. Stambios maistinės bulvės byra pro rūšiavimo stalo galą. Išrūšiuotos bulvės patenka ant transporterių, kurie jas pakrauna į transporto priemonę ar konteinerius. Priemaišos byra ant transporterio ir supilamos į krūvą ar konteinerį.

Stambiuose bulvininkystės ūkiuose įrengiami bulvių rūšiavimo punktai. Juose bulvės papildomai nuvalomos, surūšiuojamos ir pakraunamos į tarą ar transporto priemonę.

Rūšiavimo - valymo punktą sudaro priėmimo bunkeris ir bulvių rūšiuoklė. Priėmimo bunkerio dugne įtaisytas juostinis transporteris, kuris bulves tiekia į bulvių rūšiuoklę. Surūšiuotos bulvės byra ant transporterių. Transporteriai bulves pakrauna į tarą arba į transporto priemonę. 18.4. Rūšiavimo - valymo punktai

Nukastoms bulvėms rūšiuoti ir valyti rudenį bei pavasarį ruošiant sėklines bulves sodinti stambesniuose ūkiuose 2,3 ar daugiau rūšiuoklės sumontuojamos patalpose ar pastogėse sujungiant dorojamų bulvių, atskirų išrūšiuotų bulvių frakcijų ir atskirtų nuo bulvių priemaišų srautus transporteriais. Dorojamos bulvės pilamos į specialius priėmimo ir dozuojamuosius bunkerius, iš kurių tiekiamos pirmiausia į priemaišų atskirtuvą 2 ( 18.8 pav.). Darbų našumas padidėja maždaug tiek kartų, kiek sumontuota rūšiuoklių. Prie priemaišų atskirtuvų ar rūšiuoklių gali būti statomi išrūšiuotų bulvių perrinkimo stalai (18.9 pav.), taravimo į maišus ar konteinerius įranga arba atskiros bulvių frakcijos sukaupiamos didelio tūrio bunkeriuose (18.10 pav.). Pastarieji yra pritaikomi savitaka išpilti bulves į jų apačioje atvažiavusias transporto priemones. Tokiuose bunkeriuose, siekiant nepažeisti bulvių, būtini bulvių kritimo greičio slopintuvai.

18.7 pav. Bulvių rūšiuoklių schemos: a – ritininės; b –

transporterinės diržinės; c – transporterinės tinklinės; d – sietinės; e – būgninės

73

18.8 pav. Kompaktiškas bulvių dorojimo punktas: 1 – priėmimo bunkeris, 2 – priemaišų atskirtuvas, 3 – perrinkimo

stalas, 4 – taravimo į maišus įrenginys

a b

18.9 pav. Perrinkimo stalai: a – vaizdas iš taravimo įrenginių pusės; b – vaizdas iš priemaišų atskirtumo pusės

18.10 pav. Kaupiamasis bunkeris su bulvių kritimo greičio slopintuvu: 1 – krovimo transporteris, 2 – slopintuvas, 3 – bunkeris, 4 – transporto priemonė

Punktai gali būti ir mobilūs, t.y. pervežami. Pavyzdžiui viename lauke derlių kasant vienu, dviem ar daugiau kombainais, galulaukėje statoma pertraukiama platforma. Ant jos sumontuojami suderinto našumo punkto priėmimo dozuojamasis bunkeris, priemaišų atskirtuvas, transporterių sistema. Paprastai ant vienos platformos telpa tik valymo įranga su iškrovimo į transporto priemones transporteriu. Panaši įranga su labiau išvystyta transportavimo sistema gali būti ir stacionari (18.11 pav.). Įrengimai yra elektrifikuoti, maitinami nuo mobilios elektros

jėgainės, valdomi vienu pultu nuotoliniu būdu.

18.11 pav. Aikštelėje sumontuota valymo ir krovimo į transporto priemones įranga

Stacionariuose ar mobiliuose punktuose lengviau pritaikomi elektroniniai ar automatiniai bulvių valytuvai, geresnės darbo sąlygos, pasiekiamas didesnis našumas ir geresnė bulvių kokybė.

Stacionarūs punktai blokuojami prie aktyviai ventiliuojamų sandėlių, į kuriuos išvalytos bulvės kraunamos transporteriais. Po sandėliavimo bulvės iškraunamos kaušiniais krautuvais ar specialiu bulvių imtuvu su transporterių sistema ir pakraunamos į transporto priemones. Svarbu, kad perkrovimų būtų kuo

mažiau ir bulvės nekristų iš didesnio kaip 25 cm aukščio. Iškraunant bulves iš sandėlių gali būti minėtais rūšiavimo valymo įrengimais ruošiamos sėklinės bulvės sodinti, parduoti.

74

19. CUKRINIŲ RUNKELIŲ NUĖMIMO MAŠINOS

19.1. Cukrinių runkelių kombainų sandara ir veikimas.

Runkelių derlius imamas įvairiais būdais. Pirmas būdas, kai runkeliai išjudinami ir išraunami už lapų. Po to lapai nupjaunami, o šakniavaisiai nuvalomi. Antras būdas, kai pirmiausia nupjaunami lapai, po to raunamąja šakniavaisiai išraunami ir nuvalomi.

Cukrinių runkelių kombainai būna prikabinamieji ir savaeigiai. Pagal nuimamų eilių skaičių, esti vienaeiliai, dvieiliai ir t. t. Savaeigiai kombainai yra sudaryti iš eilutės sekimo ir gylio reguliavimo mechanizmo, kuris palaiko roviklius ties runkelių eilute ir vienodą kasimo gylį, lapapjovės, kerpių nupjovimo įtaiso, roviklių, valytuvo, elevatorių ir bunkerio. Kombaino priekyje esanti rotorinė lapapjovė nupjauna ir susmulkina lapus. Kerpių nupjovimo įtaisas nupjauna lapkočius, o rovikliai išrauna šakniavaisius. Išrauti šakniavaisiai patenka į valytuvą, kuris nuo jų nuvalo žemes. Iš valytuvo šakniavaisiai patenka ant elevatoriaus, kuris juos pakelia į bunkerį. Runkeliai iš bunkerio kraunami į transporto priemonę ar krūvą transporteriu.

Lapų pjaunamasis aparatas būna dviejų tipų su horizontaliu ir su vertikaliais rotoriais. Pjaunamasis aparatas su horizontaliu rotoriumi (19.1 pav.), prie kurio šarnyriškai pritvirtinti peiliukai, nupjauna ir susmulkina lapus, o sraigė masę stumia į šoną, ir mentės skleidžia ant dirvos arba kanalu pakrauna į šalia važiuojančią transporto priemonę.

Vertikalių rotorių lapų šalinimo mechanizmas (19.2 pav.) turi du ar tris priklausomai nuo kasamų eilučių skaičiaus vertikalius rotorius su horizontaliais ašmenimis, pritvirtintais prie rotorių apačios. Tokio tipo lapų šalinimo mechanizmas, minimaliai naudodamas energiją, kokybiškai nupjauna lapus ir tolygiai juos paskleidžia. Reikia sureguliuoti rotorinio peilio pjovimo kampą.

Atstumas nuo peilio krašto iki žemės turi būti 120 mm. Priekyje jis turėtų būti 20-40 mm mažesnis. Optimalus aukštis nustatomas lauke, kad lapų šalinimo mechanizmas paliktų runkelius su 20-100 mm lapais.

Tam, kad diskai ar noragai raudami runkelius nepažeistų šakniavaisių šonų ir būtų mažesni šaknų nuostoliai bei didesnis našumas, kombainai turi automatinio gylio reguliavimo ir eilučių sekimo mechanizmus. Sekimo bei gylio reguliavimo mechanizmai gali būti hidrauliniai ar elektriniai. Raunant labai didelius runkelius, reikia padidinti atstumą tarp apkabėlių, kad runkeliai laisvai praslystų. Jei vagos sekamos nepakankamai greitai, kombainas dažnai išvažiuoja iš kasamų eilučių. Per greita reakcija į šoninius nuokrypius nėra gerai, nes kombainas tuomet nuolatos juda į šonus ir gali pamesti vagutes iš inercijos, be to, laužosi kombaino rėmas.

Gylio reguliavimo mechanizmo eiga į viršų turi būti šiek tiek greitesnė nei žemyn. Esant nepakankamai greitai šio mechanizmo reakcijai į gylio pasikeitimą gali būti, kad kasimo mechanizmas runkelių neišraus, o nutrauks ar nukirs šonus.

19.1 pav. Lapapjovė su horizontaliu rotoriumi: a – lapai skleidžiami ant dirvos, b – lapai kraunami į transporto

priemonę, 1 – rotorius, 2 – sraigė, 3 – mentės, 4 – susmulkintų lapų išmetimo kanalas, 5 – transporto priemonės kėbulas

75

Reikia atkreipti dėmesį į runkelių iškilimą virš dirvos paviršiaus: reikia auginti runkelių veisles, kurių kerpės yra iškilusios virš dirvos paviršiaus bent 20 mm, negalima runkelių apkaupti, nes jie užpilami žemėmis. Tai trukdo gerai sekti eilutes bei kokybiškai nupjauti kerpes.

Kerpių nupjovimo įtaisas yra sudarytas iš kopijuotuvo, peilio ir virbalų. Kiekviena kerpių nupjovimo įtaiso sekcija prie rėmo pritvirtinta keturgrandžiu mechanizmu. Kopijuotuvas slenka vagos paviršiumi ir runkelių kerpėmis. Kerpės nupjovimo aukštis keičiamas reguliuojant tarpą tarp kopijuotuvo ir peilio. Už peilio pritvirtinti virbalai nupjautas kerpes nustumia į šoną. Labai svarbu, kad kerpių nupjovimo mechanizmo peiliai visada būtų aštrūs. Atšipusiais peiliais runkelių kerpės yra ne nupjaunamos, o nuplėšiamos. Dėl to šaknų nuostoliai gali padidėti iki 10 proc. Pjovimo aukštis lemia nuostolių dydį. Pjaunantis peilis turi nupjauti tik kerpę. Kerpių pjovimo įtaisas reguliuojamas kombainą pastačius lygioje aikštelėje ir nuleidus rautuvus.

Šiuo metu jau pradėti gaminti rotoriniai kerpių nupjovimo mechanizmai, kur kerpę nupjauna besisukantis rotorinis diskelis.

Šaknis nuvalo valytuvas, kuris yra sudarytas iš rotoriaus, prie kurio pritvirtintos elastingos guminės juostos. Valytuvas pašalina lapų likučius bei kitas šiukšles. Valytuvo aukštis reguliuojamas ir priklauso nuo cukrinių runkelių dydžio. Jeigu cukriniai runkeliai iškilę virš dirvos paviršiaus, valytuvą reikia pakelti, jeigu lygūs su žeme – nuleisti. Jeigu runkeliai iškilę, o valytuvas šluoja žemai, mažesnius runkelius gali išversti, ir rovimo diskai juos sutraiškytų.

Šaknų rovimo mechanizmai būna dviejų tipų: diskiniai ir švytuojančiųjų noragų. Dauguma Lietuvoje dirbančių kombainų runkelių šaknis iš dirvos rauna poriniais rovimo diskais (19.3 pav.). Tokie rovimo diskai gerai dirba visų tipų dirvose ir netgi piktžolėtuose pasėliuose. Tokia rovimo sistema užtikrina minimalią žemių patektį į kombainą. Priklausomai nuo runkelių dydžio reguliuojamas atstumas tarp diskų.

Esant dideliems runkeliams, rovimo diskus galima priverstinai įgilinti, bet tuomet daugiau į valymo sistemą tiekiama žemių, ji apkrauta, greičiau dyla rovimo diskai. Labai sausomis kasimo sąlygomis papildomai į rovimo diskų stipinų tarpus įstatomos plokštelės, tam diske yra skylės. Diskiniai rautuvai geriau dirba piktžolėtoje dirvoje negu švytuojančiųjų noragų, nes mažiau kemšasi piktžolėmis. Švytuojančiųjų noragų rautuvas (19.4 pav.), kai dirva sausa, su runkeliais paima mažiau žemių negu diskinis, todėl mažiau apkraunamas valytuvas. Rautuvai dažniausiai tvirtinami paslankiai, kad galėtų centruotis eilutės atžvilgiu. Už rautuvų dažnai sumontuojamas šaknų pakėlimo įtaisas, kuris išrautas šaknis pakelia į valytuvą. Šakniavaisių valytuvai (19.5 pav.) būna sraigtiniai ir rotoriniai, kai kurios firmos vienoje mašinoje sumontuoja ir sraigtinius, ir separuojančiuosius elevatorius, ir rotorinius valytuvus. Sraigtinį valytuvą 1 sudaro volai su sraigtinėmis vijomis.

Vijos valo nuo šaknų žemes, atskiria piktžoles ir neša šaknis iš abiejų šonų į mašinos vidurį. Iš sraigtinio valytuvo šaknys patenka ant separuojančiojo elevatoriaus 2, pro kurį prabyra žemių likučiai. Elevatorius šaknis tiekia į rotorinį valytuvą 3. Iš valytuvų šaknys patenka į krovimo elevatorių 4, kuris šaknis neša į bunkerį.

Rotorinis valytuvas yra sudarytas iš žvaigždinio rotoriaus, kuris sukdamasis daužo šaknis į valytuvo ardelines sieneles, dėl ko žemės atsiskiria nuo šaknų. Cukrinių runkelių kombaine būna sumontuoti du ir daugiau rotorinių valytuvų. Antro valymo rotoriaus sūkių dažnis reguliuojamas nuo 1,28 iki 1,8 s-1.

19.2 pav. Vertikalių rotorių lapapjovė

1

76

Kai dirva sausa ar lengva, sūkių dažnis turi būti mažesnis, nes esant dideliam sūkių dažniui

runkeliai bus daužomi į ardelines sieneles. Antras valymo rotorius turi žemių išpurtymo ritinėlį, kuris dirbant drėgnomis kasimo sąlygomis, būtinai nuleidžiamas. Ardelinių sienelių atstumas nuo valymo rotorių yra reguliuojamas. Ardeliai būna horizontalūs ir vertikalūs. Efektyviau valo vertikalūs ardeliai. Kasimo metu reikia stebėti valytuvų darbą, jeigu labai nuleisime ardelines sieneles, o pasėlis piktžolėtas – bunkeryje bus daug žolių, jeigu pakelsime – išmes mažus runkelius.

Galutinai runkelių šaknys nuvalomos kombaino bunkerio pakrovimo elevatoriuje. Kai runkeliai nešvarūs, tarp elevatoriaus valomosios juostos ir keltuvo padidinamas tarpas, šaknys labiau trinasi vienos į kitą ir geriau nusivalo.

Reguliuojant pakrovimo elevatoriaus juostos judėjimo greitį ir pasvyrį galima labai talpiai užpildyti didelį kombaino bunkerį. Kad runkeliai būtų mažiau pažeidžiami, rekomenduojama, kai bunkeris yra tuščias, nustatyti mažą elevatoriaus greitį. Bunkerį pripildant, apsisukimų skaičių reikia pamažu didinti.

Bunkeriui prisipildžius šaknų, įjungiama iškrovimo transporterio perdava, ir šaknys iškraunamos į kupetą arba į transporto priemonę. Grandiklinis iškrovimo transporteris yra sumontuotas bunkerio dugne. Reikia nuolat patikrinti iškrovimo transporterio įtempį. Tai daroma nuleidus transporterį į žemiausią poziciją. Tokioje padėtyje transporteris ranka keliant ties viduriu turi pasikelti iki 30-40 mm.

Kad prikabinami cukrinių runkelių kombainai dirbtų stabiliai, jų priekyje ir gale dažnai sumontuojami stabilizuojantys diskai. Stabilizuojantys diskai turi pneumatinius arba hidraulinius akumuliatorius, kad sutikę kliūtį galėtų iškilti.

19.4 pav. Švytuojančiųjų noragų šaknų rautuvas: 1 – noragas, 2 – runkelių pakėlimo įtaisas

16 19.3 pav. Diskinis šaknų rautuvas

19.5 pav. Cukrinių runkelių kombaino šaknų valymo įtaiso schema: 1 – sraigtinis valytuvas, 2 – separuojantysis elevatorius, 3 – rotorinis valytuvas, 4 – krovimo elevatorius

77

19.2. Cukrinių runkelių krautuvai

Nuimant runkelius perkrovimo ar mišriuoju būdu, jų šaknys supilamos į laikinas krūvas specialiai paruoštose perkrovimo aikštelėse. Aikštelės daromos lauko gale, prie tvirtos dangos kelio, kad būtų galima privažiuoti didelės talpos automobiliais. Aikštelės paviršius išlyginamas, pašalinamos augalinės priemaišos ir išpurenamas 5 - 6 cm gyliu. Darbas organizuojamas taip, kad runkelius būtų galima išvežti per parą, nes ilgiau laikomos šaknys kasdien praranda 0,8 - 1,4 % pirmykštės masės, o išbarstytos lauke – 8 % masės. Iš krūvos į transporto priemones cukriniai runkeliai kraunami krautuvais - valytuvais, kurie šaknis ne tik krauna, bet ir valo nuo jų žemes.

Cukrinių runkelių krautuvo sandara ir veikimas. Krautuvas yra sudarytas iš runkelių paėmimo įtaiso 2, sraigtinių valytuvų 3, 4, 6, 9, 10 ir 11 bei transporterių.

Kraunant runkelių paėmimo įtaisas turi pasinerti į supurentą aikštelės paviršių ne daugiau kaip 1,5 - 2 cm, kad nepadidėtų pasipriešinimas jo sukimui.

Kai įtaisas į žemę pasinėręs mažiau kaip 1,5 cm, mechaniškai pažeidžiami runkeliai. Paėmimo įtaiso aukštis reguliuojamas šliūžėmis. Paėmimo įtaisas runkelius tiekia į sraigtinius valytuvus, kurie valo nuo šaknų žemes ir sustumia runkelius į krautuvo vidurį. Iš pirmo valytuvo runkeliai grandikliniu transporteriu 8 ir išilginiu transportuojami į antrąjį valytuvą, o iš jo –

ant krovimo transporterio. Darbo metu krovimo transporterio lataką 13 reikia nuleisti kuo arčiau transporto priemonės 14 kėbulo dugno, kad runkeliai būtų kuo mažiau žalojami mechaniškai. 20. LINŲ NUĖMIMO MAŠINOS 20.1. Linarovės

Linarovę sudaro šios darbinės dalys: pakabinimo įtaisas, rėmas, atraminiai ratai, raunamasis aparatas ir klojimo įtaisas. Raunamojo aparato dalys: raunamasis diržas, raunamieji skriemuliai, spaudžiamieji ritinėliai. Raunamąjį diržą suka varantysis skriemulys. Jį per reduktorių suka kardaninis velenas. Raunamąjį diržą įtempia skriemulys. Raunamasis diržas apgaubia ir liečia po 1/3 raunamųjų skriemulių. Sukantis diržui, sukasi ir raunamieji skriemuliai.

Agregatui važiuojant, linarovės skirtuvai atskiria keturias linų juostas, kartu pakeldami pagulusius linus, ir linai patenka į tarpą tarp skriemulių ir raunamojo diržo. Į tarpą tarp skriemulių ir raunamojo diržo patekę linai suspaudžiami ir, agregatui važiuojant, išraunami. Išrauti linai vertikalios padėties nešami į kairiąją mašinos pusę. Prie nešamų linų iš kiekvieno tarpo prisideda naujai išrauti, todėl juosta storėja. Skersai linarovės slenkančius linus prilaiko kreipiamieji virbalai. Linai nunešami į klojimo įtaisą, kurį sudaro diržas, besiliečiantis su raunamuoju diržu ir kreipiamosios. Linienoje linai klojami nenutrūkstama juosta.

Raunamasis diržas yra gumotas su trapecinės formos iškyšomis iš vidinės pusės, kurios įeina į varančiojo skriemulio griovelius. Raunamųjų skriemulių paviršius gumotas. Skriemuliai ir ritinėliai turi valytuvus, kurie nuvalo augalų liekanas ir nešvarumus.

Klojimo įtaisą sudaro gumotas diržas su iškilomis iš vidinės pusės. Diržas gaubia du skriemulius ir yra prigulęs prie raunamojo diržo. Dirbant linarove traktorius važiuoja atbuline eiga.

19.6 pav. Cukrinių runkelių krautuvo schema: 1 ir 15 –

šoniniai skydai, 2 – paėmimo įtaisas, 3, 4, 6, 9, 10 ir 11– sraigtiniai valytuvai, 5 – būgnas , 7 – ritinėliai, 8 – grandiklinis transporteris, 12 – krovimo transporteris, 13 – latakas, 14 – transporto priemonė

78

20.2. Linų kombainai

Kombainais linai nuraunami, galvutės nukaršiamos ir stiebeliai klojami ištisa juosta linienoje. Gaminami kombainai ir su rišimo įtaisu, tačiau dabar jie nuimami ir vietoje jų montuojami klojimo įtaisai, nes fabrikai neatsiklojėjusių linų nepriima.

Kombainui važiuojant lauku, skirtuvai 1 (20.1 pav.) atskiria raunamų linų juostas ir nukreipia į tarpus tarp roviklio 2 diržų. Pastarieji linus suspaudžia ir išrovę neša į viršų. Už roviklių yra skersinis

transporteris 3, kuris išrautus linus neša skersai mašinos prie karšimo būgno. Iš skersinio transporterio linai patenka tarp suspaudimo transporterių 4. Šių transporterių paviršius yra banguotas, kad linų stiebeliai būtų stipriau suspaudžiami. Suspaudimo transporteriai neša linus išilgai karšimo būgno 6, kuris nutraukia nuo jų galvutes. Nukarštus linų stiebelius transporteris neša į klojimo įtaisą 7, kuris juos kloja linienoje.

Skirtuvai yra prieš roviklį. Jie sudaryti iš šoninių, viršutinio ir žemutinio virbalų. Žemutinio virbalo priekinis smaigalys užriestas į viršų. Užvažiavę ant nelygumų skirtuvai gali pasikelti, taip jie prisitaiko prie dirvos paviršiaus. Skirtuvų viršutinis virbalas pakelia, o šoniniai virbalai atskiria raunamų linų ruožą ir nukreipia į tarpą tarp roviklio diržų. Roviklis yra sudarytas iš atskirų sekcijų.

20.3. Linų galvenų kūlimas, stiebelių vartymas ir surinkimas

Galvenos gali būti kuliamos specialia kuliamąja – trintuve arba atitinkamai paruoštu ir sureguliuotu kombainu.

Galvenas kuliant javų kombainu, jį reikia atitinkamai sureguliuoti: sumažinti būgno sukimosi dažnį iki 550 – 600 min-1, sureguliuoti tarpą tarp būgno ir pobūgnio, sureguliuoti ventiliatorių ir sietus. Geriausia pakeisti apatinį žaliuzių sietą į štampuotą sietą su 3 – 5 mm skersmens skylutėmis. Be to, reikia nuimti lenktuvus ir atjungti dalgio perdavą.

Nurautus ir nukarštus linus reikia vartyti, kad būtų vienodas stiebelių klojėjimasis. Vartoma

prikabinamaisiais, pakabinamaisiais ar savaeigiais vartytuvais. Linų stiebelių vartytuvas apverčia kombainu paklotą linų juostą. Juostinį vartytuvą (20.2 pav.) sudaro renkamasis būgnas 1, susikryžiuojantis diržas 2 ir linų juostos prispaudžiamasis būgnas 3. Važiuojant renkamasis būgnas pirštais pakelia ir tiekia linų juostą ant susikryžiuojančio diržo, kuris apverčia ją 180 laipsnių. Po to linų juosta paklojama ant žemės.

20.1 pav. Linų kombainao LK-4A

schema: 1 – skirtuvai, 2 – rovikliai, 3 – skersinis transporteris, 4 – suspaudžiamasis, 5 – galvenų transporteris, 6 – karšimo aparatas, 7 – klojimo įtaisas

20.2 pav. Linų stiebelių vartytuvas LA-1: 1 – renkantysis būgnas, 2 – susikryžiuojantis diržas, 3 –

prispaudžiamasis būgnas

79

Prispaudžiamasis būgnas ją prispaudžia prie žemės. Vartytuvas turi važiuoti tokia pat kryptimi, kokia linai rauti. Darbinis greitis priklauso nuo linų švarumo ir lauko lygumo. Vartytuvo kopijavimo ratas perstatomas taip, kad tarp renkamojo būgno pirštų ir žemės būtų 20-30 mm tarpas. Vartytuvas verčia vieną linų juostą. Per valandą galima apversti 0,6-0,8 ha linų.

Drėgnais metais, siekiant paspartinti linų džiūvimą, linų juosta iškedenama specialiais kedentuvais.

Atsiklojėję ir išdžiūvę linų šiaudeliai renkami specialiais ruloniniais presais.

21. AKMENŲ RINKIMO MAŠINOS 21.1. Agrotechnikos reikalavimai

Manoma, kad mažesni nei 3 cm skersmens akmenys netrukdo žemės ūkio darbams. Nuo 3 iki 30

cm skersmens akmenys vadinami smulkiaisiais, nuo 30 iki 50 cm skersmens vadinami vidutinio dydžio ir dar didesni – stambieji akmenys. Išrinkus stambiuosius akmenis, po to vidutinius, galima rinkti smulkiuosius. Šių darbų metu svarbu išsaugoti dirvų struktūrą ir su akmenimis neišvežti iš laukų derlingos dirvos. Leidžiama, kad surinktuose akmenyse būtų pagal masę ne daugiau kaip 5 proc. dirvos. Reikalaujama surinkti ne mažiau kaip 95 proc. visų akmenų. Akmenų rinkimo gylis parenkamas pagal mašinų galimybes, bet pageidautina rinkti akmenis iš viso ariamojo sluoksnio. 21.2. Stambių ir vidutinių akmenų šalinimo technika

Stambūs matomi akmenys sustumiami į krūvas buldozeriais ar specialiomis frontalinėmis šakėmis.

Nematomi stambūs ar vidutiniai akmenys iškeliami specialiais iltiniais iškeltuvais ( 21.1 pav.) ir taip pat kaupiami krūvose.

Ypač dideli akmenys atkasami ekskavatoriais, keliami į transporto priemones keltuvais. Vidutinio dydžio akmenys renkami nuo dirvų paviršiaus rinktuvais su bunkeriu (21.2 pav.) ir vežami išverčiant į krūvas.

Krituliai nuplauna prilipusią prie akmenų dirvą, tada akmenys kraunami į transporto priemones,

vežami naudoti ar perdirbti. 21.3. Smulkių akmenų šalinimo mašinos

Auginant javus smulkūs akmenys po sėjos privoluojami. Geriau akmenis rinktuvais surinkti

pakraunant į transporto priemones (21.3 pav.) ar į bunkerį. Siekiant sparčiau rinkti, galima akmenis nuo laukų paviršiaus sužerti į sąvalkas specialiais žertuvais

ir po to jas rinkti rinktuvais. Siekiant padidinti akmenų šalinimo gylį, akmenys specialiais plūgais išmetami iš armens ant dirvos paviršiaus ir po to renkami.

21.2 pav. Rotoriniu rinktuvu akmenys surenkami į savivartį bunkerį

21.1 pav. Iltiniu keltuvu keliami iš dirvos stambūs akmenys: 1– iltys; 2 – hidrauliniai-pneumatiniai saugikliai

80

Dideles surinktų akmenų

transportavimo sąnaudas galima sumažinti akmenuotas dirvas separuojant specialiomis mašinomis – separatoriais ir akmenis pilant į pagilintas technologines vėžes (21.4 pav.). Taip dirvos gerai

išpurenamos bulvėms auginti, o akmenys technologinėse vėžėse netrukdo bulviakasiui. Deja, jie lieka dirvose.

21.4 pav. Akmenų separatorius: 1 – noragas; 2 – sietai; 3 – skersinis transporteris; 4 – pagilintos technologinės vėžės Geriausia tokiuose separatoriuose akmenis rūšiuoti į iki 6-8 cm skersmens frakciją ir į stambesnius

akmenis. Stambieji akmenys surenkami bunkeryje ir išvežami į galulaukes, o smulkioji frakcija arba pilama į technologines vėžes arba, dar geriau, smulkinama ir skleidžiama dirvų paviršiuje. Smulkintuvas gali būti įrengtas separatoriuje po rūšiuokle arba gali būti mobilus. Dažniausia tai rotoriniai smulkintuvai (21.5), ir juos naudojant akmenys visiškai pašalinami iš ariamojo dirvos sluoksnio, o derlingos dirvos nuostoliai mažiausi.

Rinktuvuose akmenys gali būti transporteriais kraunami į šalia važiuojančias transporto priemones arba kaupiami savivarčiuose jų bunkeriuose. Rinktuvai gali būti su įvairiais separatoriais: virbaliniais elevatoriais, būgniniais sietais, rotoriais ar diskiniais separatoriais. Žertuvai būna rotoriniai

(21.6 pav.) arba grėbliniai. Labiau paplitę yra rotoriniai. Vienas ar du jų rotoriai pastatyti kampu judėjimo krypties atžvilgiu.

21.5 pav. Rotorinis smulkių akmenų smulkintuvas

21.3 pav. Smulkių akmenų rinkimas: 1– rinktuvas ; 2 – rinktuvo transporteris; 3 – transporto priemonė

81

21.6 pav. Rotoriniu žertuvu akmenys žeriami į sąvalkas 21.7 pav. Plačiabaris dviejų rotorių akmenų rinktuvas su bunkeriu

Akmenų rinktuve gali būti transporteris akmenims krauti į transporto priemones ar į bunkerį (21.7 pav.). Kasant bulves kombainais, atskirti akmenys gali būti surenkami bunkeryje ir jame išvežami į galulaukes.

LITERATŪRA 1. Augalų purškimo pagrindai / Sudarė V. Pilipavičienė. – V.: UAB ,,Valstiečių laikraštis“,

2001,126 p. 2. Janulevičius V. ir kt. Javų kombainai. - V.: Mokslas, 1991. 3. Čižinauskas D., Martinkus M., Šniauka P. Sėjamosios ir sodinamosios. – Kaunas -

Akademija, 1997, 44 p. 4. Špokas L. Derliaus dorojimo mašinos. III dalis. Presai. Ryšulių vyniotuvai. – Akademija,

2000, 94 p. 5. Špokas L. Javų kombainų technologiniai reguliavimai ir optimalių parametrų lentelės. – K.:

LŽŪU leidybos centras, 2001, 166 p. 6. Zinkevičius R., Čižinauskas D. Rinktuvinės priekabos. – Kaunas - Akademija, 1996, 16 p. 7. Zinkevičius R. Šienapjovės. – Kaunas - Akademija, 1996, 18 p. 8. Zinkevičius R.. Tręšiamosios mašinos. – Kaunas - Akademija, 1996, 24 p. 9. Žemės ūkio mašinos: Str. rinkinys: Vadovėlis ž.ū. m-klų moksleiviams ir ūkininkams.

Pratarmė, p. 5, V.Gerulaičio. – V.: Valst. leidybos centras, 1994, 231 p. 10. Bareišis R. ir kt. Tiltiniai moduliai – naujos kartos įrengimai. Mano ūkis, 2004/08, 40 p. 11. Bakasėnas A. Žemdirbystės technikos komplektavimas tausojant išteklius ir aplinką.

Raudondvaris, 2006. 12. Sirvydis J. Žolinių pašarų gamyba. – LŽŪII, Raudondvaris, 2001. 13. Kučinskas J. ir kt. Karbamido-amonio salietros tirpalo (kas) savybės ir jo panaudojimo

metodiniai nurodymai. – LŽŪU, Kaunas-Akademija, 2000. 14. Vasarinių rapsų auginimas. – Vilnius, 1998. 15. Bulvių auginimas. – Vilnius, 1998. 16. Žieminių javų auginimas. – LŽI, 1999. 17. Bareišis R., Viselga G., Šniauka P. Pozicijas keičiančio šaudyklinio tiltinio modulio tikslumo

tyrimai. – LŽŪU, Kaunas-Akademija, Mokslo darbai 6(1), 2003, 101 p. 18. Naujos bulvininkystės mechanizavimo priemonės ir jų naudojimas.– LŽŪMEMTI, Vilnius,

1983. 19. Bulvių auginimo ir nuėmimo pavyzdinė technologinė kortelė. – Lietuvos TSR ŽŪM, Vilnius,

1984. 20. Bareišis R., Viselga G. Laukininkystės modernizavimo inžineriniai poreikiai ir kryptys. –

LŽŪU, Mokslo darbai, Kaunas – Akademija,1999, p. 236-241. 21. Bareišis R. Sudaryti ir paruošti diegimui papildomas bulvių transportavimo, dorojimo ir

sandėliavimo priemones srautinėje technologijoje. – LŽŪMEMTI, Raudondvaris, baigiamoji ataskaita, 1984.

82

22. Sirvydis J. Siloso gamintojo žinynas. – LŽŪU ŽŪII, 2004.

Parengė: P. Šniauka, A. Sakalauskas, R. Bareišis Recenzentai: doc. V. Butkus, doc. K. Giedra ir doc. E. Zvicevičius Redaktorė A. Pabricaitė

Apsvarstyta Žemės ūkio mašinų katedros posėdyje 2006 m. spalio mėn. 20 d., protokolo Nr. 3(1123) ir rekomenduota spausdinti elektronine forma.

Apsvarstyta Žemės ūkio inžinerijos fakulteto Metodinės komisijos posėdyje 2006 m. gruodžio mėn. 27 d., protokolo Nr. 4 ir rekomenduota dauginti.