Lkas zinios 82-83

Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungos ŽINIOS Nr. 82-83

Tęstinis leidinys 2014 m. birželis

2012 metais LR Aplinkos ministe-rija organizavo konkursą „Už krašto-vaizdį“. Konkurse, kuriame dalyvavo 27 kandidatai - savivaldybių adminis-tracijos, viešosios įstaigos, valstybinių ir savivaldybės parkų direkcijos, įmo-nės, bendruomenės ir privatūs asme-nys, Utenos miesto parkai buvo pripa-žinti geriausiu kraštovaizdžio tvarkymo pavyzdžiu Lietuvoje. Europos kraš-tovaizdžio konvencijos dešimtmečio proga (Lietuva ratifikavo kraštovaidžio konvenciją 2002 metais) Utenos rajo-no savivaldybei buvo įteiktas Aplinkos ministerijos apdovanojimas. Lietuvos kraštovaizdžio apdovanojimą gavusią Utenos rajono savivaldybę Aplinkos ministerija pristatė Europos Tarybos apdovanojimui gauti (red. pastaba: LKAS žinios apie tai rašė 2012 m. lap-kričio mėn. Nr. 68-69; 2013 m. kovo mėn. Nr. 70-71 ir 2013 m. liepos mėn. Nr. 74).

Europos Tarybos konkurse dalyva-vo 18 projektų iš įvairių šalių – Len-kijos, Italijos, Lietuvos, Serbijos, Bel-gijos, Čekijos, Suomijos, Prancūcijos, Vengrijos, Airijos, Latvijos, Olandijos Portugalijos, Rumunijos, Slovakijos, Slovėnijos, Ispanijos, Jungtinės Ka-ralystės. Dauguma pateiktų projektų kraštovaizdžio planavimo, kraštotvar-kos ir tik 3 projektai iš kraštovaizdžio architektūros srities.

Pirmasis apdovanojimas buvo pa-skirtas Žemutinės Silezijos Kraštovaiz-džio parkų asociacijai už Šprotavos upės slėnio kraštovaizdžio ir ekologinių vertybių išsaugojimą Pšemkovo krašto-vaizdžio parko teritorijoje, todėl pir-moji renginio diena buvo skirta Pšem-kovo kraštovaizdžio parko lankymui.

Europos tarybos apdovanojimas už Utenos miesto parkų kūrimą

Lietuvos projekto apdovanojimo ceremonija Vroclave (Lenkija).Iš kairės į dešinę Žanas-Fransua Seganas (Seguin Jean-Francois), vertinimo komisijos pirmi-ninkas, Makejon Dežan-Pons (Maquelone Dejeant-Pons), Europos Tarybos kultūros, paveldo ir kraštovaizdžio vykdomojo komiteto ir Europos kraštovaizdžio konvencijos vykdomoji sekre-torė, Vidmantas Valinčius, Utenos rajono savivaldybės mero pavaduotojas, Vidmantas Bezaras, LR Aplinkos ministerijos Saugomų teritorijų ir kraštovaizdžio departamento direktorius, Giedrė Godienė, Lietuvos geografų draugijos valdybos narė, Jūratė Paragytė, Utenos rajono savivaldybės kraštovaizdžio architektė

Nukelta į 2 psl.

Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungos ŽINIOS Nr. 82-83 2014 m. birželis2

Pšemkovo kraštovaizdžio parkas užima 22 340,0 ha teritoriją. 1992 metais sovietams grąžinus karinę oro bazę Lenkijos vyriausybei, buvo įsteigtas Pšemkovo kraštovaiz-džio parkas. 2004 metais ši teritorija tapo Europos tinklo Natura 2000 dalimi. Dalyje teritorijos vyksta žemės ūkio veikla – ganomi gyvuliai, šie-naujama. Kitoje dalyje yra šlapios pievos ir pelkės, skirtos paukščiams. Parko tikslai – žemės ūkio politiką derinti su gamtos išsaugojimo politika. Į gamtos išsaugojimo darbus įjungti vietiniai čigonai, kurie daug metų kirto karklų krū-mynus, šienavo. Čigonų bendruome-nės įtraukimas sumažino jų atskirtį, diskriminaciją ir netoleranciją.

Nuo 1999 iki 2009 metų buvo rengiami kompleksiniai projektai, svarbūs gamtos išsaugojimui. Pasiekti šie rezultatai: paukščių apsauga; šildy-mo sistemų modernizacija, pereinant nuo iškastinio kuro į atsinaujinantį; ilgalaikė strategija, sudaranti galimy-bes integruotis čigonų bendruomenei; šlapynių išlaikymas 500 ha teritori-joje, kurioje buvo karinis poligonas; polderių atnaujinimas; 850 m ilgio apžvalgos takų įrengimas paukščių ste-bėjimui; augalų bendrijų (molinion) iš-laikymas; gyvulių (karvių, avių, ožku, arklių) ganymas, siekiant sustabdyti karklų atžėlimą; biologinės įvairovės praturtinimas.

Kraštovaizdžio parkų asociacijos at-likti tikslingi darbai atitinkamai sufor-mavo kraštovaizdį Šprotavos upės slė-nyje. Rezultatai parodė, kad žmogaus veikla gali būti priderinta prie gamtos savaiminio vyksmo.

Utena pristatė projektą, pasako-jantį apie ilgametį savivaldybės darbą, kuriant miesto želdynų struktūrą, apie keturių miesto parkų įkūrimą ir pla-nus tolimesnei plėtotei. Svarbu, kad Utenos parkus daugiausiai projektavo kraštovaizdžio architektai, Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungos na-riai: Regimantas Pilkauskas, Albertas Lamauskas, Euchrida ir Vytautas Si-pavičiai, Virginija Rimantienė. Didelį darbą atliko kraštovaizdžio architektų sąjungos nariai, kurie dalyvavo svars-tant projektus kaip ekspertai, projektų

vertinimo komisijų darbe. Kelis kartus vyko sąjungos organizuoti renginiai „Želdynų erdvė“, kurių metų gyven-tojai galėjo susitikti su projektų auto-

riais, o profesionalai aptarti įvykdytus projektus.

Tarptautinė Europos Tarybos kraštovaizdžio apdovanojimų komisija Utenos savivaldybei paskyrė specialųjį Europos Tarybos Europos kraštovaiz-džio konvencijos 2012- 2013 metų žymenį už projektą „U- parks. U-turn we love“ (liet.: „Už dėmesį miesto kraštovaizdžiui ir jo, kaip bendro tur-to, puoselėjimą“). Utenos projektą Europos Tarybos ministrų komitetas įvertino taip: „Viešųjų parkų tinklo miesto teritorijoje įrengimas atkrei-pė komiteto dėmesį, nes jis atsveria žemės privatizavimo bangą, kilusią pasibaigus sovietinei erai. Šiuo pro-jektu visuomeninė žemė atgauna savo svarbą ir ja gali naudotis visi ir kiekvieną dieną. Ši miesto parkų sisitema yra puikus kraštovaizdžio planavimo pavyzdys, skirta tiek in-dividualiai tiek kolektyvinei gero-vei. Kraštovaizdis traktuojamas kaip bendras gėris, skatinantis plėtoti bendrą vartojimą. Šis pasiekimas neabejotinai turi nuolatinės plėtotės savybę. Kraštovaizdžio architektų sąjungos įtraukimas ir parkų panau-dojimas ateities profesionalų moky-mui yra ypač įdomus“.

Už projektą „U-parks. U-turn we love” („U–parkai. U–posūkis, kuris mums patinka”) Lietuvai ir Utenai skirtas specialus Europos Tarybos pa-žymėjimo ženklas „Už dėmesį miesto kraštovaizdžiui ir jo, kaip bendro tur-to, puoselėjimą” ir ypatingas, net 15 kg sveriantis apdovanojimas .

Birželio 11–12 dienomis Vroclave

(Lenkija) vykusiame 14-ame Europos Tarybos susitikime Utenos rajono sa-vivaldybei buvo įteiktas aukščiausias Europos Tarybos apdovanojimas „Už

kraštovaizdį”. Forume dalyvavo Aplinkos ministerijos Saugomų teritorijų ir kraštovaizdžio depar-tamento direktorius Vidmantas Bezaras, Giedrė Godienė, pa-ruošusi ir pristačiusi medžiagą konkursui, Utenos rajono sa-vivaldybės mero pavaduotojas Vidmantas Valinčius ir Utenos savivaldybės kraštovaizdžio ar-chitektė Jūratė Paragytė.

Europos Tarybos apdovano-jimas „Už kraštovaizdį” yra viena iš priemonių, prisidedančių prie

Europos kraštovaizdžio konvencijos įgyvendinimo. Juo siekiama skatinti domėjimąsi kraštovaizdžiu ir išryškinti pavyzdinius valstybių veiksmus sau-gant ir puoselėjant kraštovaizdį. Apdo-vanojimas įsteigtas 2008 m. patvirtinus Europos Tarybos apdovanojimo už kraštovaizdį taisykles, kuriose apibrėžti šio apdovanojimo tikslai, procedūros, išskirti projektų vertinimo kriterijai. Kiti du specialūs apdovanojimai „Už demokratijos stiprinimą“ ir „Už įnašą į europietiškos kultūros puoselėjimą“ skirti Italijos ir Serbijos projektams.

Mūsų kaimynai latviai pristatė Jūr-malos miško parko projektą.

Aplinkos ministerijos Saugomų teritorijų ir kraštovaizdžio departa-mento direktorius Vidmantas Beza-ras, pažymėjo, kad tokios savivaldybės iniciatyvos kartais nepastebimos sa-vame mieste, bet puikiai įvertinamos visos Europos kontekste. Pasak jo, Utena gali būti pavyzdžiu ir didmies-čiams, ir mažesniems miesteliams, kaip saugant, tvarkant gamtines kraš-tovaizdžio vertybes sukuriami jaukūs, visiems gyventojams prieinami ir sve-čių lankomi želdynai. „Tai, kad šian-dien iš vieno miesto pakraščio puikiai sutvarkytais parkais ir takais pėsčio-mis ar dviračiu per centrą ir praktiškai neišeidamas į gatves gali pasiekti prie-šingą miesto dalį, yra didžiulė dovana Utenos gyventojams. Savo želdynų planavimo ir tvarkymo kokybe Utena lenkia ir kai kuriuos kurortus ar ku-rortines vietoves“.

Jūratė Paragytė

Pšemkovo kraštovaizdžio parkas. Teritorija naudojama žemės ūkiui. Giedrės Guodienės nuotrauka.

Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungos ŽINIOS Nr. 82-832014 m. birželis 3

Nukelta į 6 psl.

Nors nuo 2013 m. rugsėjį vykusios Lietuvos kraštovaiz-džio architektų sąjungos (LKAS) kelionės į Vokietiją praėjo keli mėnesiai, prisiminimai apie šį kraštą dar gyvi. Kelionės potyriai, vaizdai, emocijos dabar atrodo gal net tikresni ir labiau išgryninti nei tuomet. Išvyka, kurią padėjo suorgani-zuoti Latvijoje dirbantis belgų urbanistas Marc Geldof, lei-do pažinti modernųjį ir istorinį Berlyną, ištyrinėti žymiuo-sius parkais turtingiausio Rytų Vokietijos krašto barokinius ir peizažinio stiliaus istorinius parkus ir, žinoma,vieniems kitus geriau pažinti bei karštose diskusijose aptarti savo mintis su kolegomis saksoniškoje smuklėje.

Berlynas – monumentalios erdvės, emociškai stiprūs parkai ir balandos gėlynuose

Programa po svarbiausius Berlyno kraštovaizdžio ar-chitektūros objektus buvo itin intensyvi ir labiausiai skirta susipažinti su pastarųjų dvidešimties metų stipriausių Vo-kietijos kraštovaizdžio architektų biurų (Fugmann Janotta Landschaftsarchitekten, TOPOTEK 1, Büro Kiefer, Öko-Co – Planland, Atelier Dreiseitl ir kt.) darbais. Turbūt ne vienam Berlynas atmintyje pirmiausiaiišliko kaip tragiškos žmonijos istorijos vieta – neaprėpiamas Berlyno sienos me-morialas, širdį veriantis Žydų memorialas, Žydų muziejaus sodas ir kitos monochrominės monumentalios erdvės sklei-dė nenusakomą rimtį, liūdesį, netgi šaltį (galbūt ir todėl, kad daug ką matėme iš po skėčio).

Asimetrija, abstrakcionizmas, kubizmas – būtent tai yra daugelio monumentaliųjų erdvių planinės struktūros pagrindas. Dažnai modernių erdvių struktūra kuriama ne iš lygių plokštumų, bet įvairiais būdais formuojant relje-fą – plastišką, netikėtai pakreiptą, išgaubtą, nuvilnijantį, ką rečiau turbūt pamatysi mūsų architektų darbuose.

Ir nors daugelis miesto skverų, aikščių ir kitų viešųjų erdvių atrodė niūrokos ir šaltos, kaip viena kolegė taikliai apibūdino „biurgeriškos“ (galbūt dėl didelio mastelio ir ne-mažų kietųjų dangų plotų), vis dėlto žavėjo nuoseklus dė-mesys smulkiausioms architektūrinėms detalėms, ypatingai kokybiškoms medžiagoms ir kruopščiai atliktiems darbams. Menkiausias šaligatvis čia dažnai planuojamas iš kelių rūšių medžiagų, pažymint skirtingas šaligatvio zonas, ir to paties rašto nuosekliai laikomasi per visą gatvės ilgį.

Kita vertus, Berlynas paliko šiltą laisvų žmonių ir laisvų erdvių įspūdį. Jis tikrai nustebino savo atsakingu požiūriu į parkų, skverų, kvartalų planavimą, jų pritaikymą įvairioms amžiaus grupėms, pažangiausių technologijų ir ekologinių sprendinių panaudojimą.

Vienas iš įdomiausių ir pažangiausių objektų – moder-nus Potsdamer Platz kvartalas su lietaus vandens surinkimo sistema, kuri yra viena iš didžiausių pasaulyje.Čia iš viso kvartalo surenkamas lietaus vanduo yra talpinamas atvi-ruose ir uždaruose rezervuaruose bei vėliau panaudojamas įvairioms kvartalo reikmėms.

Atvirieji vandens rezervuarai yra kruopščiai integruoti į planinę struktūrą ir formuoja pagrindinius kvartalo vaizdus, akcentus. Žinoma, kitas klausimas – kaip tokioje erdvėje – tarp didžiulių betoninių statinių, vėjo perpučiamų pasažų ir visur aplink raibuliuojančio vandens - jaučiasi žmogus. Pa-žangių technologijų, įmantraus urbanistinio dizaino įspūdis pribloškė, bet saulėtų, žaliuojančių erdvių lyg ir trūko.

Nuo demokratiško natūralizmo iki barokinės ornamentikosKelionė į Berlyną ir rytų Vokietijos parkus

Be abejonės, tokį tragizmo pojūtį stiprino tikslingai panaudotos medžiagos: betonas, granitas, plieno lakštai, stiklas, pilka mediena, jų kontrastai ir sąveika su neretai laužytomis, tarsi skausmo iškreiptomis, nutrūkstančiomis linijomis.

Kvartalas Potsdamer Platz: telkinys su nežymiu nuolydžiu ir ruplėtu du-gno paviršiumi imituoja upės sruvenimą.

Asta Grabauskienė

Berlyno sienos memorialas Bernauer gatvėje (architektai: Mola + Win-kelmüller Architekten BDA, sinai Faust. Schroll. Schwarz, ON architek-tur) ;plieno strypai ir linijos žemėje vaizduoja čia stovėjusių namų, ties, kuriais ėjo Berlyno siena, ribas


Atrodo taip neseniai šventėme Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungos (LKAS) nario steigėjo, buvusio LKAS valdybos pirmininko pavaduotojo (1995–1999) ir pirmi-ninko (1999–2005) Regimanto Pilkausko 70-metį. Rinko-mės Kaune į Šv. Gertrūdos bažnyčią, vėliau per iškilmin-gą pokylį teikėme LKAS žymenį „Už nuopelnus Lietuvos kraštovaizdžio architektūrai“ (Nr. 4), rašėme apie jo darbus ir publikacijas. Dabar vėlei turime tam progą, nes gerbia-mas kraštovaizdžio architektas Regimantas Pilkauskas (g. 1939), pagal diplomą miškininkas, tačiau visą savo prakti-nę veiklą susiejęs su kraštovaizdžio architektūra, šioje srityje turintis didelį autoritetą ir žinomas kiekvienam, kas domisi kraštovaizdžio architek-tūra Lietuvoje, 2014 m. gegužės pabaigoje šven-čia savo 75-metį.

Regimantas Pilkaus-kas, dirbdamas įvairiose pareigose, dėstydamas Vilniaus dailės akademi-joje ir kitose aukštosiose mokyklose, atstovavo ir plėtojo ekologinės krypties kraštovaizdžio architektūros mokyklą, kurios pagrindus Lie-tuvoje padėjo prof. Al-fonsas Basalykas (1924–1986) ir kraštovaizdžio architektas Alfonsas Kiškis (1910–1994). R. Pilkausko pedagogo autoritetą didele dalimi nulėmė jo praktikos dar-bai ir dalyvavimas projektų konkursuose – per 100 želdynų projektų ir kraštovaizdžio planavimo darbų (didžioji jų da-lis su bendraautoriais, pastaruoju metu su sūnumis – miš-kininku ir kraštovaizdžio architektu Mantu ir architektu Vainiumi Pilkauskais). Kai kurie šių darbų yra pristatyti, aptarti įvairiuose leidiniuose ir projekto autorių ar kolegų publikacijose – pvz., „Lietuvos kraštovaizdžio architektų darbai“ (2007), Aplinkos ministerijos tęstiniame leidinyje „Lietuvos kraštovaizdžio įvairovė 2013/2: kraštovaizdžio formavimo sprendiniai“ ir kituose.

2010 m. svarbiausiųjų R. Pilkausko kraštovaizdžio ar-chitektūros darbų sąraše buvo nurodyti šie realizuoti, įgy-vendinti projektai:

Dituvos kolektyvinio sodo Klaipėdoje (apie 600 ha) suplanavimo projektas (1981–1983). Apie jį projekto au-torius parašė straipsnį-ataskaitą „Dituvos bendrijų sodai Klaipėdos priemiestyje“ mokslo darbų leidinyje „Miestų želdynų formavimas“ (2010, Nr. 7).

Kairėnų kapinės Vilniuje, 1995 m. suprojektuotos su bendraautoriumi A. Žickiu; 2001 m. lapkričio mėn. pa-šventintos ir pradėtos naudoti.

Kraštovaizdžio architekto žvilgsnis pastabus, o plunksna aštriRegimantui Pilkauskui –75-eri

Laisvės aikštės Saldutiškyje Utenos rajone pertvarky-mas, pastatant paminklą Lietuvos partizanams (su J. Pa-ragyte, skulptorius Valerijonas Juzėnas). Suprojektuota ir įgyvendinta 1997 m.

Rietavo centrinės dalies tvarkymo projektas, su L. Drin-geliu, A. Lamausku, A. Mlinkauskiene, 2005 m. Įvykdyta 2006 m.

Utenos miesto želdynų projektų ciklas, kuris buvo pra-dėtas 1999 m., kai buvo parengtas Utenos miesto želdy-nų specialusis planas – autoriai kraštovaizdžio architektai R. Pilkauskas, A. Žickis ir J. Paragytė. Vėliau šio plano sprendiniai buvo papildyti ir perkelti į Utenos miesto te-

ritorijos bendrąjį planą (UAB „Urbanistika“). R. Pilkausko projektai, parengti su kolega A. Lamausku, aprėpia keletą pagrindinių objektų, tai:

Utenio aikštės Uteno-je rekonstrukcijos techninis projektas, 2004 m., įgyven-dintas 2006 m.;

Rinkos aikštės Uteno-je rekonstrukcijos techninis projektas, 2004 m., įgyven-dintas 2007 m.;

Utenos miesto sodo tech-ninis projektas, 2004 m., įgy-vendintas 2008–2009 m.

Dar vienas objektas Že-maitijoje – Plungės miesto centrinės aikštės techninis pro-jektas, 2006 m., su bendraautoriais L. Dringeliu, A. La-mausku, E. Ramanausku, įgyvendintas 2007 m.

Daugelis konkursinių kraštovaizdžio tvarkymo pasiūly-mų, pateiktų projektų dar laukia savo eilės Lietuvos savi-valdybėse. R. Pilkauskas ir jo UAB „Želdynai“ yra aktyvus ir nuolatinis tokių konkursų dalyvis, dažnas laureatas. Su kolegomis dalyvaudamas kūrybiniuose konkursuose jis yra laimėjęs bene dešimt pirmųjų premijų, taip pat kitų laips-nių premijų. Tokius konkursus ir jų rezultatus R. Pilkaus-kas nuolat aptaria ir komentuoja spaudos puslapiuose ar LKAS, kitų institucijų leidiniuose.

Ponas Regimantas aktyviai dalijosi ir tebesidalija savo žiniomis ir įžvalgomis įvairiose konferencijose Lietuvoje ir užsienyje, rašė ir rašo straipsnius, aktyviai dalyvauja LKAS darbų parodose ir pelno apdovanojimus. Redaguodamas tęstinį leidinį „LKAS žinios“ – išleista jau per 80 numerių – nuolat supažindina visuomenę su LKAS veikla ir profe-sijos problematika. Per paskutinius penkerius metus sole-nizantas buvo aktyvus LKAS konservatyviojo flango narys, nuolat kėlęs jam aktualius klausimus, ieškojęs profesinio proveržio, negailėjęs – kartais ir kandžios – kritikos savo oponentams ar savivaldybių administracijoms.

Regimantas Pilkauskas su žmona Ina Jaučakių miške 2009 04 12


R. Pilkauskas sudarė ir parengė spaudai dvi Vilniaus dai-lės akademijos (VDA) mokslo darbų „Dailė“ serijos knygas – straipsnių rinkinius – 23 tomą (2001) ir 33 tomą (2004). Abiejuose jų – solidūs R. Pilkausko rašto darbai. 2003 m. jis parengė ir išleido leidinį „Šventaragio skvero Vilniuje tvar-kymo projektų konkurso medžiaga“ (Vilnius, LKAS, 48 p.). 2006 m. išspausdino išsamų straipsnį apie Paryžiaus Viletės parko (Parc de la Villette) konkursą ir Lietuvos grupės daly-vavimą jame (Urbanistika ir architektūra, 2006, t. 30, nr. 1, p. 57–68). 2010 m. kolegoms priminė, kad „Projektų kon-kursai ir parodos ugdo kraštovaizdžio architektus“ (Krašto-vaizdžio architektūra – patirtis, tendencijos, perspektyvos: kraštovaizdžio architektūros forumo 2010 mokslo darbai, p. 150–156).

R. Pilkausko publikacijų kraštovaizdžio architektūros tema skaičius senai perkopė 100. Išsami publikacija „Krašto-vaizdžio architektūros raida Lietuvoje“ (VDA darbai, t. 33., 2004, p. 7–49), kiti straipsniai ir pranešimai konferencijose daug padėjo profesijos sklaidai ir metodologijos tobulini-mui, ypač terminijos norminimui („želdinys“, „želdynas“, „žaluma“, „aplinkuma“ ir pan.) mokslo, projektiniuose bei administraciniuose dokumentuose. Įsimintini šiuo aspektu kraštovaizdžio architekto tekstai: „Tikslingumas kaip želdy-nų vertinimo kriterijus“ (Miestų želdynų formavimas, 2007, p. 115–119), „Želdyno samprata ir jos reikšmė“ (Krašto-vaizdžio architektūra – iššūkiai ir prioritetai: kraštovaizdžio architektūros forumo 2013 mokslo darbai, p. 142–143). R. Pilkausko metodinis leidinys „Pagrindiniai augalai Lietuvos želdynams“ (2008) pateikia labai reikalingų žinių želdinin-kystės specialistams ir kraštovaizdžio tvarkymo projektų au-toriams. Jo tiražas, matyt, jau išsekęs, galėtų būti pakartotas.

R. Pilkauskas yra aktyvus tarptautinio kraštovaizdžio architektų bendradarbiavimo šalininkas, palaiko ryšius su Estijos, Latvijos, Lenkijos specialistais, E. Andrė asociacijos (Prancūzija) prezidente Florence Andrė-Olivier. Būdamas LKAS pirmininku 2002 m. R. Pilkauskas inicijavo 39-ąjį Pasaulinį Tarptautinės kraštovaizdžio architektų sąjungos (IFLA) kongresą Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje – vieną di-džiausių tarptautinio profesinio bendravimo įvykių Baltijos valstybėse. Neapleidžia jubiliatas ir E. Andrė kūrybos Lietu-voje ir Lenkijoje temos (publikacija leidinyje Edouardo An-drė šiaurės parkų kelias: tarptautinės konferencijos mokslo darbai, 2011, p. 106–114).

Atskirai paminėtinas Regimanto Pilkausko bendradar-biavimas kultūrinėje periodikoje – Kultūros barai, Nemunas, XXI amžius yra išspausdinę brandžių kraštovaizdžio archi-tekto straipsnių, įžvalgų ir pastabų. Kultūros barai dar 1987 m. (Nr. 6, p. 64–65) publikavo pirmą dokumentuotą žinią apie Palangos parko kūrimą – R. Pilkausko surasto Renė Andrė straipsnio 1906 m. Revue horticole žurnale apžvalgą ir šio straipsnio iliustracijos – Palangos parko projekto vaizdo iš paukščio skrydžio – kopiją. Kultūros barai yra išspausdi-nę R. Pilkausko straipsnius: „Želdynų erdvės ir prasmės“ (2008, Nr. 9, p. 8–11), „Naikinimo tvarkaraštyje – Kau-no Vienybės aikštė“ (2009, Nr. 1, p. 15–18), „Autentiški Andrė šeimos pėdsakai Lietuvoje“ (2013, Nr. 6, p. 90–92). XXI amžiuje R. Pilkauskas rašė apie Kauno įstaigų ir įmonių

Kraštovaizdžio architekto žvilgsnis pastabus, o plunksna aštri

Palangos parko projekto vaizdas iš paukščio skrydžio 1906 m.

teritorijų tvarkymo problemas (2007, Nr. 70, p. 1 ir 12), apie Marijampolės Vytauto parko rekonstrukcijos projektą (2010-06-16, Nr. 46). Nemunas (2010 m. birželis) išspaus-dino jo straipsnį „Kauno parkai – bendruomenės rūpestis“.

R. Pilkauskas yra savo nuomonę, savo „aš“ pademons-truoti ir išreikšti mokantis specialistas, po kiekvieno ne-laimėto konkurso ar jam nepatikusio projekto reaguojan-tis kandžiu straipsniu ar aštria, bet argumentuota kritika, dažnai palydima savojo sprendinio pasiūlymu ir iliustraci-ja (brėžiniu, eskizu ir pan.). Tokios istorijos – dažniausios Vilniuje (Bernardinų ir Misionierių sodų projektai, Lukiš-kių aikštės tvarkymo konkursai) ar Kaune, nors paskutiniu metu susiremta ir su Utenos savivaldybės Kapinių plėtotės konkurso ir viešųjų pirkimų komisija (žr. LKAS žinios, nr. 79–80, 2014 m. sausis).

Atrodytų, aštrios diskusijos yra pagrindinė šio kūrėjo duona. Iš šalies kai kam tai gali pasirodyti arogantiška laiky-sena, kuri nekuria bendradarbiavimo dvasios bendruome-nėje ir visuomenėje. R. Pilkauskas atstovauja tai kohortai kraštovaizdžio architektų, kuriems norisi viešinti problemas, stebėti pasaulį akylu žvilgsniu ir rašyti aštria plunksna. Ir rungtyniauti su kolegomis – gal tai gimimo Kaune Europos krepšinio čempionato ir Lietuvos komandos pergalės metais ženklas ir lemtis. Kita vertus, rašyti bendruomeni ir tautai yra graži senųjų, XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Europos kraštovaizdžio architektų E. Andrė, Ž. Biuisano (J. Buys-sens), Gertrūdos Džekil (Jekyll) ir kitų tradicija.

Paskutiniųjų metų R. Pilkausko publikacijos analizuo-ja nūdienos aktualijas – Ukmergės pikiakalnio teritorijos tvarkymo pradus (Kultūros paminklai: mokslinių straipsnių rinkinys, 16, 2011, p. 163–171), Šiaulių centrinio parko kilmę, būklę ir plėtojimo pradus (su bendraautoriais sūnu-mis Mantu ir Vainiumi Pilkauskais, Miestų želdynų forma-vimas, 2013, nr. 1(10), p. 235–246), Druskininkų ir kitų miestų dabinimo gėlėmis saiką (Bernardinai.lt, 2012-10-16; LKAS tinklalapis). Tai profesionalo ir ekologiškai mąstan-čio specialisto žvilgsnis ir mintys.

Linkime ekologiškai tikslingos kraštovaizdžio architek-tūros grandui ponui Regimantui Pilkauskui sveikatos ir naujų kūrybinių įžvalgų. Kraštovaizdžio architektūros rai-dos Lietuvoje istorijoje Pilkausko pavardė (o gal ir dinastija) jau įrašyta, sukurtų ar sutvarkytų želdynų sąrašas ilgas, bet linkime jį tęsti tautos ir Tėvynės labui.Plurimos annos.

Steponas Deveikis


Tačiau pamatėme daug ir ne taip stipriai urbanizuotų, labiau žmogaus masteliui pritaikytų erdvių. Tai ir įvairūs skverai palei pagrindinės Berlyno upės Šprė krantinę, ir jaukūs Šarlotenburgo rajono, kuriame, beje, ir gyvenome, skverai ir kiemai.

Mažai, ko gero, yra tokių parkų pavyzdžių, kai san-tūriausia linijų raiška pasiekiamas didžiausias vaizdinis ir emocinis įspūdis.

Kelionė į Berlyną ir rytų Vokietijos parkus

Tiesa, gal kiek stebino neretai atsainus požiūris į želdy-nų tvarkymą, nors, ko gero, tai Berlyno, kaip laisvų žmo-nių laisvo miesto, atspindys. Tačiau netgi į vešliai sužėlu-sius krūmų, daugiamečių gėlių ir piktžolių sąžalynus kartais buvo mieliau žiūrėti nei į mūsų tarpgatvių pienėmis nusėtą apdžiūvusią veją. Ši vešli žaluma vis dėlto alsavo gyvybe, be to, riba tarp piktžolės ir ne piktžolės šiais natūralistinio apsodinimo laikais jau irgi tampa labai aptaki.

Tačiau labiausiai išlikę prisiminimai iš Berlyno – tai nenusakomos melancholijos persmelktas Naturpark Schö-neberger Südgelände parkas, kur nebenaudojamų geležin-kelio bėgių teritorija buvo paversta rekreacine zona. Esa-mos struktūros, geležinkelio bėgiai, peronai buvo palikti kaip eksponatai, o nauji kraštovaizdžio elementai : rūdžių spalvos takai, apžvalgos aikštelės, bokšteliai, subtiliai įterpti taip, kad padėtų formuoti tranzitinį parko maršrutą, atsi-veriančius vaizdus, erdves, pabrėžtų šios vietovės istorinę, laiko tėkmės vertę.

Jaukios erdvės palei Šprė upės krantinę

Naturpark Schöneberger Südgelände parkas (architektai ÖkoCo – Plan-land): parko maršrutas driekiasi taip, kad būtų geriausiai atskleisti laiko ženklai, žmogaus rankos nepaliestas natūralios gamtos grožis, kur viskam paliekama teisė augti, gyventi.

Kartu keliavusi architektė Jadvyga Kijauskienė pagrin-dinę šio parko idėją įvardino kaip gyvenimą: „tai gyvenimo išraiška erdvėje ir laike, siūlanti visiems, kurių kelias tiesus, platus, ir tiems, kurių kreivas ir vingiuotas, ieškoti, rasti, padėti vieni kitiems surasti teisingą gyvenimo kryptį, kur net vėjams pučiant ir lietui lyjant žmonių širdyse šviestų saulė, tvyrotų tarpusavio supratimas, pakantumas, meilė artimui ir aplinkai, kurioje gyveni...“.

Natūralistinis požiūris į žaliųjų koridorių tvarkymą buvo justi ir Šiaurės stoties parke. Ten išilgai visą zoną nu-tiestas dviračių takas, o nebenaudojamų geležinkelių bėgių teritorija paversta stilizuota dūzgiančių bičių pieva. Panašių žaliųjų koridorių pavyzdžių matėme ir daugiau – praktiš-ką bei funkciškai pritaikytą jų struktūrą papildė natūralūs, kartais paryškinti dekoratyviais augalais, želdynai.

Susipažinome ir su istoriniu Berlynu: aplankėme žy-miausio 19 a. Vokietijos kraštovaizdžio architekto, kūrusio klasikiniu stiliumi, Peter-Joseph Lenné perkurtą Tiergar-ten parką Berlyno centre, taip pat jo projektuotą Karalienės

Naturpark Schöneberger Südgelände parkas (architektai ÖkoCo – Planland): stiprios tiesios linijos – takai – čia yra formuojami tarsi tune-liai, kurių gale, tikėtina, visada laukia šviesa.

Atkelta iš 3 psl.


Luizos kanalą, kuris turėjo sujungti upę Šprė ir Landvero kanalą ir tarnauti ne tik kaip laivų transporto jungtis, bet ir tapti svarbiausia aplinkinio rajono plėtros ašimi.

Svarbi Berlyno istorinė vieta – 17 a. pabaigos Šarloten-burgo rūmai, karališkoji Prūsijos karaliaus Frydricho III vasaros rezidencija, kurią jis statė žmonai Sofijai Šarlotei. Ir rūmai, ir parkas patyrė daug transformacijų: sąlyginai maža barokinio stiliaus vasaros rezidencija palaipsniui buvo išplėsta pagal Versalio pavyzdį, tačiau antrojo pasau-linio karo metais smarkiai apgriauta ir, galima sakyti, per plauką išlikusi ir atstatyta. Joje įrengtą garsųjį, vadinamąjį aštuntąjį pasaulio stebuklą Gintaro kambarį (Bernstein-zimmer) Frydrichas dovanojo Rusijos carui Petrui I, ir, kaip žinome, vėliau, antrojo pasaulinio karo metais, šis gintaro kambarys iš Sankt-Peterburgo buvo perkeltas į Karaliaučiaus pilį, kur tolimesnis jos likimas ir liko apau-gęs gandais.

Barokinį rūmų parką kūrė André Le Nôtre pasekėjas Simeon Godeau. Geometrinio rašto elementai alėjos ir griovos skyrė parką nuo natūralios aplinkos. Vėliau įsi-vyravus peizažiniam parkų stiliui, jis buvo perkurtas an-glišku stiliumi, prie ko prisidėjo ir Peter-Joseph Lenné. Po karo, atstačius rūmus, parkas vėl atgavo pirmykštę ba-rokinę išvaizdą. Tiesa, su kolegomis karštai ginčijomės, ar būtent tokie rėksmingi, margaspalviai barokinio parterio gėlynai buvo būdingi baroko laikotarpiui, nes jau buvome matę ir kitų garsių, regis, skoningesnių, barokinių parterių pavyzdžių.

Parkas – žaliasis koridorius Park an Nordbahnhof (architektai Fugmann Janotta Landschaftsarchitekten): gaivi, bioįvairovę skatinanti žaluma ir Berlyno kasdienybė – grafiti.

Nukelta į 84-85 numerį.

Dessau ir Potsdamo kryptis – neaprėpiamas istorinių parkų lobynas

Pažintis su istoriniais Vokietijos parkais iš tiesų prasi-dėjo nuo Dessau-Worlitz regiono. Svarbiausias šio regiono objektas – vadinamoji Dessau-Wörlitz sodų karalystė, sau-goma Unesco.

Jai priklausantis Wörlitzer parkas – pirmasis peizažinio stiliaus parkas žemyninėje Europos dalyje.Parko užuomaz-gos siejamos su Oranienbaumo, vientiso stiliaus miestelio, rūmų ir parko, įkūrimu 17 a. ir užpelkėjusių, aplink Elbę plytinčių teritorijų tvarkymu. Tačiau tik 18 a. pabaigoje, valdant Dessau kunigaikščiui Leopoldui III (1740-1817), pasistūmėjo viso Wörlitzer parko įrengimo darbai. Būdami įnirtingi Šviečiamojo amžiaus idėjų pasekėjai kunigaikštis ir jo draugas architektas Frydrichas Vilhelmas fon Er-dmannsdorffas (1736-1800) grįžę iš kelionės po Europą, remdamiesi garsiais angliškų parkų pavyzdžiais, taip pat sero William Chambers kiniškų sodų aprašymais, ėmėsi kurti peizažinio stiliaus parką - veikiau kaip ideologinę švietimo idėjų sklaidos priemonę, siekdami pasipriešinti vyravusiam barokiniam formalizmui. Tuo laiku tai išties buvo drąsus žingsnis, ir jo kūrimas buvo neatsiejamas be šviečiamosios veiklos, menininkų, visuomenės pritraukimo. 112,5 ha plote jie sukūrė nuostabų parką su pirmaisiais neoklasiki-nio stiliaus rūmais Vokietijoje, galybe tvenkinių, Gotikiniu namu, Romos laikotarpio griuvėsiais, dirbtiniu tvenkinyje veikiančiu vulkanu (mintis apie jį kilo apsilankius prie Ve-zuvijaus ir prisiklausius istorijų apie jo išsiveržimą), Russo sala, neogotikinės Šv. Petro bažnyčios špiliumi bei kitais elementais. Buvome maloniai nustebę didžiulėje parko te-ritorijoje netikėtai „atradę“ peizažinio stiliaus parkui, ypač vėlesniam romantiniam periodui būdingus elementus: gro-tą su slaptu įėjimu, atsiskyrėlio namelį.

Įdomu buvo išvysti ir kitą angliškų parkų požymį – va-dinamąjį ha-ha efektą, kai specialus įgilintas griovys leidžia netrukdomai grožėtis vaizdais, bet teritorija lieka apsaugota nuo gyvūnų. Mums išnirus iš parko gelmės, prieš akis po kojomis atsivėrė idiliška neaprėpiama Elbės pievų platybė su besiganančiomis avimis. Tiesa, šis iškilęs pylimas-juosta su vaizdingu taku palei šiaurinę parko dalį buvo įrengtas čia apsaugoti parko teritoriją nuo Elbės potvynių.

Wörlitzer park: ha-ha atradimo džiaugsmas ir šimtametę istoriją menantys laiptai.


ISSN 2335-772XLietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungaKalvarijų g. 1, 09310 Vilnius. Tiražas 200 egz.El. pašas: [email protected] www.lkas.lt

Redaktorius Regimantas PilkauskasMaketavo Kristina EičinienėĮ anglų kalbą vertė Mantas Pilkauskas

LALA NEWS No. 82-83 June, 2014

Eighteen projects were presented to the Landscape Award of the Council of Europe.The Jury of the Landsca-pe Award and of the Committee of experts has conferred the Landscape Award of the Council of Europe’s European Landscape Convention for the 3rd Session of the Award 2012-2013 to the achievement:

1) Preserving ecological value in the landscape of the Szprotawa river valley, Lower SilesianAssociation of Lands-cape Parks, Poland and 2) U-parks. U-turn we love, Utena district Municipality, Lithuania Special Mention for “Gi-ving attention to the urban landscape as a common good”.

The article written by Steponas Deveikis „Landscape architect‘s glance is observant and pen is sharp“ is dedica-ted to Regimantas Pilkauskas 75th anniversary.

Asta Grabauskienė shares her impressions from the excursion to Berlin and parks of its surroundings.

The information about new album “Romantizmą me-nantys parkai“ (Parks with signs of romanticism) by Ele-na Brundzaite-Baltrus is presented. There are the article “Lithuanian Parks of Romanticism” and 60 photos with author’s comments inside this album.

Naujas albumas skirtas istoriniams parkams

E. F. Andrė klubas Lietuvoje ir Lietuvos krašto-vaizdžio architektų sąjunga 2014 m. Vilniuje parengė spaudai ir išleido Elenos Brundzaitės-Baltrus XX a. aštuntojo dešimtmečio fotografijų albumą Romantiz-mą menantys parkai. Leidinio atsakingasis redaktorius Steponas Deveikis, lietuvių kalbos redaktorė ir vertėja į anglų kalbą Ona Deveikytė, grafinis dizainas Bernardo Burbos. Išleista autorės, leidėjų ir rėmėjų lėšomis. Ti-ražas 200 egz.

Albume atspausdinta 60 fotografijų su komentarais ir autorės apžvalginis straipsnis pavadintas „Romantiz-mo epochos parkai“. Autorė savitai paaiškina klasiciz-moir romantizmo kilmę. Ji rašo: „Romantizmo srovė mene, visuomeninio liberalizmo dvasioje ir kultūroje aukščiausiai pasireiškė Anglijoje, nes ten buvo atmeta-ma bet kokia prievarta, ypač gamtai“. Autorė apžvelgia daugelio ankstyviausių šios dvasios ideologų Anglijoje ir Prancūzijoje mintis.

Lietuvos romantinių parkų vaizdų mums paliko dai-lininkas ir muzikas Napoleonas Orda (1807-1883), o dabar jų pateikė ir mūsų kolegė, muzikuojanti architek-tė Elena Brundzaitė-Baltrus. Pavaizduoti parką vaikš-tant su fotoaparatu žeme yra labai sunkus uždavinys. Tur būt todėl visuose kadruose pagrindiniu motyvu yra parko statiniai: rūmai, vartai arba grota, kaip kad matome Lentvario parke. Jie geriausiai padeda atskleisti parko būdą. Parko erdvės ir jas kuriančios žemės pavir-šiaus formos, vandenys ir želdiniai geriau suvokiami iš paukščio skrydžio. Deja, pereito amžiaus 8-ajame de-šimtmetyje skraidyti su fotoaparatu galimumų kaip ir nebuvo. Galime pasidžiaugti, kad ir tuomet buvo daug pamatyta, užfiksuota ir dabar mums parodyta.

Regimantas Pilkauskas

2014 m. gegužės 30 d. Aleksandro Stulginskio uni-versitete (ASU) įvyko jau trečiasis LKAS seminarų ciklo renginys – seminaras „Želdynų ir želdinių tvarkybos pa-grindai“, organizuotas kartu su ASU Miškų ir ekologijos fakultetu. Seminare dalyvavo pusšimtis klausytojų – Lie-tuvos savivaldybių administracijų specialistų, LKAS narių, aukštųjų mokyklų dėstytojų. Seminaro pranešėjai apžvelgė želdynų augalų asortimento parinkimo aktualijas (Stepo-nas Deveikis, Regimantas Pilkauskas), aptarė juridinius konfliktus želdinių inventorizacijos ir tvarkybos praktiko-je (dr. Julius Bačkaitis), sumedėjusių augalų priežiūros ir ugdymo klausimus (Tadas Vaidelys).

Inovatyvių technologijų taikymo želdynuose demonstra-vimas ir ASU arboretumo lankymas seminaro dalyviams leido susipažinti su neinvaziniu medžio kamieno būklės (puvinio) nustatymu (doc. dr. Edmundas Petrauskas), be-piločio orlaivio tikimu želdynams modeliuoti, jų būklei vertinti. Doc. dr. Mindaugas Navasaitis atskleidė ASU ar-boretumo asortimento ypatybes, pateikė praktinių augalų parinkimo želdynams ir želdynų formavimo patarimų.

Miškų ir ekologijos fakulteto dekanas prof. dr. Edmun-das Bartkevičius ir prodekanas doc. dr. Remigijus Žalkaus-kas pristatė fakulteto veikos apžvalgą, studijų programas, fakultete vykdomą mokslinę, ekspertinę ir konsultacinę veiklą. Daugeliui seminaro dalyvių įsiminė miestų ir rekre-acinės miškininkystės programa bei urbanizuotų teritorijų želdynų tvarkymo įžvalgos.

LKAS administracija ir seminaro organizatoriai

SEMINARAI

Documents

Lkas zinios 82-83