Mano prosenelės ir senelių

lauko žaidimaiUgnė Beinoravičiūtė,

Šiaulių „Juventos” pagr. mokyklos 7a klasės mokinė

(mokytoja E. Beinoravičienė)

Šiauliai, 2009

Mano prosenelė Janina

Daktaravičiūtė-Uniokienė gimė 1921

m. kovo 17 d. Raseinių r. Piktaičių

kaime. Ten prabėgo ir jos

vaikystė

Mano prosenelė (1935 m.)

Prosenelei nelabai sekėsi mokslai, todėl neretai iš pamokų ji pabėgdavo pas savo netoliese gyvenančią senelę

Barborytę, gyvenančią gretimame Skaraitiškės kaime.

Ten su draugais žaisdavo įvairiausius žaidimus. Mėgstamiausi buvo rateliais žaidžiami

„Išėjo tėvelis į mišką” ir „Sėjau rūtą, sėjau mėtą” .

Eidami rateliu vaikai dainuodavo ir rodydavo rankomis, kaip gėlytės išdygo, pražydo. Tada prisiskindavo dobiliukų, nupindavo

vainikėlių, juos užsidėdavo ant galvyčių ir vėl eidami rateliu dainuodavo.

Mano prosenelė (antra mokytojui iš kairės) – trečios klasės mokinė

Prie netoliese tekančio upeliuko Dumbulės prosenelė su trimis

seserimis ir dviem broliais žaisdavo slėpynių. Kartą slapukai labai ilgai negalėjo rasti mažiausiojo broliuko

Vytuko, kuris, pasirodo, bežaisdamas pavargo ir susisukęs į kamuoliuką

užsnūdo po krūmeliu...

Upelis Luknė

Pasislėpusi Dumbulės krūmynuose prosenelė labai mėgdavo su lėlytėmis žaisti „namais”.

Lėles, kurios tais laikais būdavo tik skudurinės, iš

įvairių medžiagų atraižėlių (prosenelės tėvelis buvo siuvėjas) pasidarydavo pati. Paėmusi medžiagos atraižėlę, pirmiausia susukdavo

rutuliuką. Ant jo uždėdavo skarelę, išpaišydavo su angliukais veiduką. Tokia

būdavo lėlytės galva. Prie kito medžiaginio rutuliuko uždėdavo skersai susuktą

skuduriuką – rankas. O kūnelis būdavo suvystytas kaip leliukų.

Dėdės padarydavo iš krabiukų vežimėlius – vežiodavo ir vežiodavo savo lėlytes. Smėlio

dauboje prie upelio įsirengdavo virtuvėlę ir savo lėlytėms

„kepdavo pyragėlius”.

Žaisti vaikams likdavo labai mažai laiko, nes net ir mažiausieji turėdavo atlikti daugybę

darbų: iššluoti kiemelį, suplauti indus, piktžoles gėlių darželyje išravėti, žolytės

kiaulėms pririnkti, bulvių nuskusti...

Mano prosenelė (antra mokytojai iš kairės) – ketvirtos klasės mokinė

O jeigu vaikai užsižaisdavo ir

neatlikdavo darbų, gaudavo

„beržinės košės”...

DABAR MANO PROSENELĖ GYVENA ŠIAULIUOSE IR DAŽNAI SAVO KETURIEMS PROVAIKAIČIAMS

PASAKOJA VAIKYSTĖS PRISIMINIMUS.

Mano močiutė Danutė

Uniokaitė-Gvazdauskienė gimė 1948 m.

liepos 7 d. Raseinių r.

Pikčiūnų kaime.(Ir iš kur tokie „pikti”

pavadinimai..?)

Netrukus šeima persikėlė

į netoliese esantį

Florencijos kaimą

Su močiute Raseinių r. Bernotų kaime – Maironynėje, kur prabėgo jos jaunystė

Florencijoje nebuvo daug vaikų, todėl geriausi močiutės

draugai buvo kačiukai, žąsiukai ir ančiukai.

Smagiausias žaidimas buvo katinėlių ieškojimas

krūmuose. Pagavusi ilgai juos myluodavo,

kol neiškentę pūkuotieji pasprukdavo.

Dešinėje - mano močiutė (1950 m.)

Patikdavo močiutei ne tik gaudyti žąsiukus ir

ančiukus, bet ir jų kiaušinius rinkti.

Kartą, pririnkusi jų pilnas prijuostės kišenėles,

užuot skubėjusi namo, močiutė užsižaidė kieme ir

užsimiršusi pilnomis kišenėmis kiaušinių... nusirideno kūliais nuo

kalnelio...

Mano močiutė (1953 m.)

Turėjo močiutė ir mylimą avytę – Lapikę. Kartą močiutė ant žemės

pastatė krepšelį su savo priešpiečiais, o Lapikė slapčia prisliūkinusi įkišo į jį

galvą ir... nebegalėjo ištraukti. Išsigandusi avytė puolė bėgti su

krepšiu ant galvos, o močiutei buvo daug ir juoko,

ir baimės, kol ją pagavo.

(1954 m.)

Su paaugusiomis sesėmis močiutė mėgo šalia esančiame miškelyje Ąžuolytėje ne tik uogauti, grybauti, bet ir žaisti su lėlytėmis. Tėvelis buvo sukalęs vežimukus, mažus staliukus, lovytes, o mergaitės – įsirengusios didžiules palapines. Nors dar nelankė mokyklos, bet jau nusižiūrėjusi nuo garsių siuvėjų – senelio Antano ir mamos sesers Jadvygos, močiutė pasislėpusi Ąžuolytėje kūrė pirmuosius savo siuvinius - rūbelius lėlėms.

Močiutė (viduryje) su mama ir seneliu Antanu

Paaugus močiutei ir į kaimą atsikrausčius dar kelioms šeimoms, padaugėjo draugų

ir atsirado naujų užsiėmimų. Žiemą vaikai leisdavosi nuo smagių

padubysio kalniukų su didžiulėmis medinėmis keliavietėmis rogėmis.

Vasarą vaikai mėgdavo lankom kūlvirsčiais ridentis, slėpynių žaisti, su kojūkais

vaikščioti, suptis didžiulėse sūpynėse, su lankais ir šokdynėmis lenktyniauti.

Vos sušilus orams, vaikai lėkdavo į Luknę maudytis, vėžiauti ir net vėgeles rankomis

gaudyti.

Labai smagus užsiėmimas buvo „žeminių” statymas. Vaikai iškasdavo didžiules duobes, įsmeigdavo kuolus ir

uždengdavo lentomis. Viduje įsikurdavo kaip namie: su pačių sumeistrautais stalais, suolais.

„Žemines” mergaitės išpuošdavo beržų ir įvairių pievų gėlių vainikais. Pailsę nuo jodinėjimo ar dviračių mynimo,

vaikai sugriūdavo į savo įrengtą būstą ir iki sutemų pasakodavo vieni kitiems šiurpiausias istorijas.

Močiutė (pirma iš kairės) su draugais ruošia namų darbus (1957 m.)

Vienas iš maloniausių močiutės vaikystės prisiminimų – vasaros spektaklių kūrimas:

patys vaikai burdavo trupę, patys kurdavo vaidinimus ir, slapta nukniaukę iš namų užuolaidas, piešdavo dekoracijas...

Susirinkusiems kieme į spektaklio premjerą tėveliams belikdavo tik rankomis skėsčioti:

„Sugadintos užuolaidos, tai sugadintos. Užtat vaidinimas koks šaunus!”

ŠTAI KOKIE MANO MOČIUTĖS PRISIMINIMAI!

Mano senelis Bronislovas Gvazdauskas gimė 1942 m. rugsėjo 10 d. Raseinių r. Kinčalių kaime.

Senelis – mažiausias iš keturių brolių (1947 m.)

Augusiam kartu su trimis broliais seneliui draugų netrūko: mažylį į įvairiausius žaidimus įtraukdavo ir visokių

išdaigų primokydavo vyresnėliai.

Vasarą berniukai medžiuose įsirengdavo iš lentų ir šakų „lizdus”. Prisirišę virvėmis „skrisdavo” iš vieno medžio

į kitą, šokinėdavo į ežerą.

Vienas didžiausių malonumų – maudynės Balčios upėje, šokinėjimas nuo didžiulių skardžių.

Vaikinai iš rąstų, lentų nuolaužų gamindavo plaustus ir jais plaukiodavo prūduose, ežere.Pavasarį bėgant

upeliukams vaikai statydavo užtvankas, užtvenkdavo upelius ir plukdydavo laivukus.

Retkarčiais berniukai rankomis gaudydavo vėžius, užtvenktose upėse su tinklais tykodavo žuvies.

Berniukai mėgdavo žaisti su ratlankiu: lenktyniaudavo su dvišakiu pagaliu stumdami ratą

kuo toliau ir tiesiau.

Daržinėje po balkiu patys vaikai pasidarydavo sūpynes, žaisdavo gaudynių, slėpynių.

Kadangi dar nebuvo gerų odinių kamuolių, kvadratą ir futbolą berniukai žaisdavosu pačių prikimštu

skudurų kamuoliu.

Vaikai kiek tik norėdavo galėdavo jodinėti su arkliais.

Tik apie 1957 m. atsirado pirmieji dviračiai. Seneliui vienam pirmųjų kaime vyresnėlis brolis jūreivis padovanojo dviratį, pirktą iš pirmojo atlyginimo.

Senelio vaikystė bėgo šiurpiu pokario laikotarpiu, todėl berniukai karą žaisdavo ne tik su pačių išdrožtais lankais ir kardais, bet ir su tikromis petardomis, granatomis, sviediniais, rastais po karo. Vaikai net neįtardami apie galimas pasekmes sprogdindavo gilzes:

pripildavo parako ir mesdavo į laužą. Berniukai be jokios baimės kasinėjo laukus -

ieškojo lobio - žiaurių karo liekanų.

Berniukai mėgdavo ir ramius užsiėmimus, pavyzdžiui, drožinėjimą. Kadangi visa šeima

mėgo žaisti šaškėmis ir šachmatais, juos vaikinai išdroždavo patys.

Pavasarį berniukai darydavo švilpynes: nupjaudavo šakelę, pastuksendavo, kad atsimuštų oda ir iškristų medukas – štai ir švilpynė. Iš pagalių

vaikai gamindavo kojūkus, iš popieriaus konstruodavo aitvarus, sudėtingus

lėktuvų modelius.

Niekieno neraginami berniukai darydavo inkilus, droždavo gražuoles verpstes linų kuodeliui

pakabinti, buičiai reikalingus įrankius.

Žiemą berniukai iš sniego luitų statydavo tvirtoves, kasdavo kanalus, apkasus ir po to kariaudavo: mėtydavosi iš sniego gniūžčių, pasidarydavo svaidykles ir svaidydavosi

didžiuliais sniego gabalais.

Užšalus ežerui, traukdavo visi čiuožinėti. Pačiūžas pasidarydavo patys: prie medinio pagrindo pritvirtindavo kibiro lanko vielą ir prie kojos

prisirišdavo. Turėdavo tik po vieną „pačiūžą”, todėl su viena koja čiuoždavo, su kita -

pasispirdavo.

Iš pradžių ir slidžių nebūdavo pirkti, todėl išsidroždavo patys ir čiuoždavo

nuo tramplino – kas toliau.

Su seneliu - sode

ŠTAI IR VISKAS, KĄ MAN APIE ŽAIDIMUS PAPASAKOJO SENELIS

Išgirsti apie prosenelės ir senelių lauko žaidimus man buvo be galo įdomu. Labai smagu buvo visiems kartu nusikelti į vaikystę, prisiminti linksmas išdaigas ir išvysti senelių akyse lakstančius išdykusius

velniukus

AČIŪ PROSENELEI IR SENELIAMS

UŽ NUOSTABIUS PRISIMINIMUS!