Mantvydas LUGOvOJUS Kasdienis gyvenimas Kaune vokiečių … · 2020. 4. 10. · Sporto gyvenimas apžvelgtas šiai sričiai skirtoje sintezėje17. Nepaisant kai kurių aptartų bendrų

103KAUNO ISTORIJOS

METRAŠTIS

KAUNO ISTORIJOS METRAŠTIS 2016/16ISSN 1822-2617 (spausdintas) | ISSN 2335-8734 (internetinis)

http://dx.doi.org/10.7220/2335-8734.16.6

Santrauka. Darbe tiriamas kauniečių gyve-nimas vokiečių okupacijos laikotarpiu, t. y. 1941–1944 m. Siekiama atsakyti į klausimą, kaip kontroliuotas miesto bendruomenės kasdienis gyvenimas ir kaip bendruomenė prisitaikė okupacijos sąlygomis. Viena iš esminių problemų šiuo laikotarpiu buvo būstų trūkumas, susijęs su vokiečių vykdyta kolonizacine politika ir beveik nevykdytomis statybomis. Aprū-pinimas būstais kontroliuotas nacių aukščiausios ir vietos valdžios. Organizuotai spręstos ir kitos su būstais susijusios problemos. Pirmiausia, aprūpinimas kuru, kurio karo metais itin trūko. Nuo 1943 m., prie Lietuvos artėjant frontui ir išaugus oro antpuolių pavojui, imta būstus pertvarkyti į slėptuves.

Vokiečių okupacijos laikotarpiu su maisto aprūpinimu susijusi valdžios institucijų veikla vyko keliomis kryptimis: individualus gyventojų aprūpinimas normuotu maistu, vie-šojo maitinimo įstaigų ir daržų kolonijų steigimas. Nors įvairiais periodais maisto normos skyrėsi, jos buvo itin mažos, neatitiko gyventojų gyvybinių poreikių. Nepaisant vietos val-džios organizacinių veiksmų, nacių okupacijos laikotarpiu maisto Kaune trūko.

Valdžios kontroliuojamos pramogos taip pat buvo neatsiejama miesto gyventojų kas-dienybės dalis. Laisvalaikis reguliuotas skirtingais lygmenimis, taikytos įvairios pramogų kontrolės formos: ideologinė (cenzūra, propaganda), institucinė (pramogų institucijų vei-kla). Organizuojant laisvalaikį renginių propagandiniai aspektai derinti su pramoginiais. Dėl menkų ekonominių galimybių plėtojant pramogų infrastruktūrą dažniausiai išlaikytas ryšys su ankstesnėmis pramogų vietomis. Nacių okupacijos metais panaikintos kai kurios pramogoms skirtos institucijos. Vis dėlto didelė dalis jų tęsė savo veiklą. Kauniečiai gana pla-čiai naudojosi organizuoto laisvalaikio galimybėmis. Populiariausios pramogos buvo kinas, teatras, sportas, taip pat skaitymas.

Reikšminiai žodžiai: kasdienis gyvenimas, Antrasis pasaulinis karas, okupacija, Kaunas, lokalinė istorija.

Mantvydas LUGOvOJUSVytauto Didžiojo universitetas

Kasdienis gyvenimas Kaune vokiečių okupacijos metais (1941–1944): būstas, maistas ir pramogos

StraipSniai

104 KAUNO ISTORIJOS METRAŠTIS

Įvadas

1941 –1944 m. le-miami veiksniai Lietuvos istori-

joje buvo nacių okupacija ir tuo metu vykęs Antrasis pasaulinis karas. Lie-tuvių istoriografijoje politinės šio laikotarpio aplinkybės yra nemažai tyrinė-tos. Monografijų, sintetinių studijų susilaukė atskiri šio laikotarpio politinio gyvenimo aspektai, pavyzdžiui, Holokausto istorija, antinacinė rezistencija. Parašyta ne viena šio laikotarpio politinės istorijos sintezė, tyrinėta švietimo ir kultūros istorija. Daug mažiau dėmesio istoriografijoje skirta kasdieniam gyve-nimui 1941–1944 m. Lietuvoje1. Nacių okupacijos laikotarpio (1941–1944) Kauno gyventojų kasdienybė yra nauja, iki šiol beveik netyrinėta tema. Pasi-kartojančių socialinių reiškinių, buities, materialinio gyvenimo bei kitų kasdie-nybės aspektų rekonstrukcija yra svarbi: ji labiau nei išskirtinių įvykių istorija padeda suprasti, ką okupacija iš tiesų reiškė eilinių žmonių gyvenime.

Kaune vokiečių okupacija prasidėjo 1941 m. vasarą. Miestas tapo nacių įkurtos Lietuvos generalinės srities, Ostlando regiono, administraciniu centru ir generalinio komisaro būstine. Pradžioje įvedus karo komendanto, o vėliau – civilinę valdžią ir nustačius jų santykį su pavaldžiomis vietinės savivaldos ins-titucijomis, suformuotas kasdienio gyvenimo reguliavimo pagrindas. Mieste, kaip ir visoje Lietuvoje, kuri buvo svarbus vokiečių užnugaris Rytuose, naciai vykdė represinę politiką, ypač prieš žydus, taip pat ir prieš kitus civilius. Vis dėlto okupantams taip pat buvo svarbu išlaikyti vietinių gyventojų rimtį, išnaudoti vietos ūkinį pajėgumą ir sukurti kasdienybės ‚,normalumo“ įspūdį, taip išlaikant ramų ir produktyvų užnugarį2. Šiam tikslui pasiekti kurtos atitin-kamos gyventojų kasdienius poreikius reguliavusios institucijos ir vykdyti orga-nizaciniai veiksmai. Vietinės valdžios institucijos tapo tiesiogiai priklausomos nuo vokiečių. Kauno civilių kasdieniam gyvenimui didelę įtaką darė vokie-čių ir vietinės civilinės valdžios organizaciniai veiksmai, reglamentuoti nacių valdžios ir vietinės savivaldos potvarkiais bei įsakais. Vokiečių valdžia leido bendriausias direktyvas, o miesto burmistras ir vietinės institucijos rūpinosi jų pritaikymu, paslaugų tinklo organizavimu bei tvarka. Šiame tiriamajame darbe bandoma atsakyti į klausimą, kaip civilių kauniečių kasdienis gyvenimas priklausė nuo vokiečių okupacinės politikos ir vietinės savivaldos organizacinių

1 Vokiečių okupacijos laikotarpio Vilniaus kasdieniam gyvenimui skirta Stanisławos Lewandowskos monografija: S. Lewandowska, Życie codzienne Wilna w latach II wojny światowej, Warszawa, 2001.

2 Vokiečių okupacijos laikotarpio Vilniaus kasdieniam gyvenimui skirta Stanisławos Lewandowskos monografija: S. Lewandowska, Życie codzienne Wilna w latach II wojny światowej, Warszawa, 2001.

105KAUNO ISTORIJOS

METRAŠTIS

Mantvydas LUGOVOJUS

veiksmų, atskirų institucijų veiklos, kaip buvo patenkinami svarbiausi miestie-čių gyvenimo poreikiai, kodėl net ir sudėtingiausiomis aplinkybėmis vykstant karui išliko ir kaip buvo realizuojamas miestiečių poreikis pramogauti. Svarbu išsiaiškinti, kaip kontroliuota miesto bendruomenė ir kaip ji prisitaikė prie okupacijos sąlygų materialiniu bei organizaciniu požiūriais.

Šio darbo objektas – kauniečių kasdienis gyvenimas. Kasdienybės isto-rija paprastai suprantama, kaip įvairių reiškinių tyrimų laukas: ji apima eilinių visuomenės narių buitį, privatų gyvenimą, laisvalaikį ir įvairias kitas pasikarto-jančio gyvenimo formas3. Darbe tiriami tik keli kasdienio gyvenimo aspektai, susiję su esminiais žmonių poreikiais turėti būstą, maisto ir džiaugtis laisvalai-kiu. Iš įvairiausių laisvalaikio formų darbe pabrėžiamos viešosios pramogos, nagrinėjami jų organizavimo ir kontrolės būdai, išskiriamos kelios populiariau-sios pramogų formos, apie kurias išlikę daugiausia duomenų. Atrenkant apta-riamas pramogų formas, atsižvelgiama ir į duomenų kompleksiškumą bei ištir-tumą4. Viena iš darbe nagrinėjamų laisvalaikio formų – šventės. Joms būdingas pasikartojimas (periodiškumas), įvairių socialinių grupių dalyvavimas, kitoms laisvalaikio formoms būdingos ypatybės, todėl jos laikomos kasdienybės tyrimų lauko dalimi5. Vokiečių okupacijos laikotarpio Kauno šventės taip pat yra labai gerai dokumentuotos ir padeda išryškinti bendruosius laisvalaikio reguliavimo mechanizmus. Tekste atsiribojama nuo išskirtinėmis genocido sąlygomis gyve-nusių žydų kasdienybės, kuri reikalauja atskiro, specialiais šaltiniais paremto tyrimo6. Dėl tos pačios priežasties tik fragmentiškai užsimenama apie vokiečių karių ir civilinės valdžios atstovų kasdienio gyvenimo standartus.

Darbo tikslas – atskleisti Kauno gyventojų kasdienio gyvenimo ypatumus nacių okupacijos metais, didžiausią dėmesį skiriant atskiriems kasdienio gyve-nimo aspektams. Šiam tikslui įgyvendinti išsikelti tokie uždaviniai: 1) ištirti su Kauno gyventojų būstais susijusius klausimus, išryškinti svarbiausias laikotar-pio aprūpinimo būstais, jų išlaikymo problemas, įvertinti organizacinę savival-dos institucijų reikšmę sprendžiant būsto problemas; 2) išanalizuoti miestiečių mitybos problemas ir jų institucinį reguliavimą, taip pat aprūpinimo maistu kaitą aptariamu laikotarpiu; 3) įvertinti pramogų organizavimą Kaune, išskirti

3 Ch. Dieckmann, V. Toleikis, R. Zizas, Karo belaisvių ir civilių gyventojų žudynės Lietuvoje 1941–1944, Vilnius, 2005, p. 123; Ch. Dieckmann, Savivaldos politikos galimybės vokiečių okupuotoje Lietuvoje 1941–1944 metais, Lietuva Antrajame pasauliniame kare, sud. A. Anušauskas, Č. Laurinavičius, Vilnius, 2007, p. 133.

4 A Day in the Life. Studying Daily Life through History, edited by P. N. Stearns, Westpot, Connecut, London, 2006.

5 Pavyzdžiui, neįtraukiamas radijo laidų klausymas, nes apie jų propagandinę reikšmę ir kontrolę nemažai rašyta, o apie recepciją kauniečių bendruomenėje nerasta pakankamai duomenų. Radijo klausymo kontrolė nagrinėta knygoje A. Bubnys, Vokiečių okupuota Lietuva (1941–1944), Vilnius, 1998, p. 473–481.

6 A Day in the Life..., 2006, p. 193–194.

StraipSniai


populiariausias Kauno gyventojų pramogas 1941–1944 m., pramogų kontro-lės būdus bei ryšį su okupacinės valdžios laisvalaikio politika.

Šaltiniai. Įvairiapusiškiausiai kasdienio gyvenimo valdymas atsiskleidžia nacių okupacijos laikotarpio Kauno spaudoje. Darbe daugiausia remiamasi Kaune spausdintais ir pirmiausia vietiniams gyventojams skirtais laikraščiais: 1941–1942 m. publikuotu leidiniu Į laisvę ir 1943–1944 m. – Ateitimi. Lai-kraštis Į laisvę pradėjo eiti pačioje vokiečių okupacijos pradžioje. Pirmasis numeris išėjo 1941 m. birželio 24 d. Nuo 1943 m. pradžios Į laisvę pakeitė Ateitis. Paskutinis laikraščio Ateitis numeris išspausdintas 1944 m. liepos 16 d.

1942 m. sausio mėnesį laikraštis Į laisvę paskelbtas oficialiu Kauno apy-gardos komisaro valdinių skelbimų laikraščiu. Jame publikuota nemažai kas-dienį gyvenimą reglamentavusių potvarkių7. Čia buvo perspausdinami vokiečių civilinės valdžios nutarimai, skelbiami Kauno burmistro įsakai, publikuojami propagandiniai tekstai, taip pat nušviečiamos ir miesto gyvenimo aktualijos. Spausdinti nacių valdžios potvarkiai, skirti visam Rytų kraštui, taip pat specia-lios Lietuvai ar Kaunui skirtos instrukcijos. Nemažai duomenų apie kasdienį gyvenimą galima rasti spausdintose miesto gyvenimo kronikose ir skelbimų skiltyje. Nors dalis laikraščio tiražo buvo gabenama į Vilnių, vis dėlto leidinys labiau atspindėjo Kauno nei Vilniaus ar likusios Lietuvos gyvenimą. Abu laik-raščiai (Į laisvę ir Ateitis) buvo populiarūs Kaune, jų poreikis didelis, tačiau tiražą ribojo spaudos medžiagų trūkumas karo metais8. Minėti leidiniai suteikė unikalių žinių apie Kauno gyventojų kasdienybės reguliavimą ir įvairius jos reiškinius vokiečių okupacijos metais.

Abiejų minėtų lietuvių kalba Kaune ėjusių laikraščių informaciją papildo Kaune įsikūrusiems vokiečiams skirtas laikraštis Kauener Zeitung, kuriame galima rasti duomenų apie tuometinio miesto kultūrinį gyvenimą, koncertus, parodas, sportą ir kt. Vis dėlto jame Kauno gyventojų buitis nušviesta fragmen-tiškai. Jis labiau orientuotas į vokiečių karių ir civilių laisvalaikio poreikius. Kaune leistuose, bet visos Lietuvos skaitytojams adresuotuose žurnaluose Nau-joji sodyba ir Savaitė taip pat fragmentiškai aprašytas miesto gyvenimas (dau-giausia publikuojant jo vaizdus).

Be to, darbe remtasi įvairiais instrukciniais ir direktyviniais dokumentais, publikuotais Lietuvos generalinės srities komisariato periodiniame leidinyje Amtsblatt des Generalkommissars in Kauen / Kauno Generalinio komisaro žinios (Kauen, 1941–1944). Čia skelbti Lietuvos generalkomisaro Adriano Theodoro von Rentelno, Ostlando komisaro Hinricho Lohse’ės ir reichministro oku-puotiems Rytų kraštams Alfredo Rosenbergo potvarkiai. Kai kurie čia skelbti įsakai buvo susiję su maisto produktų vartojimu ir būsto klausimais (dalis jų perspausdinti arba trumpai referuoti minėtuose laikraščiuose). Potvarkiai,

7 Apie ją rašoma studijoje: A. Bubnys, Kauno getas 1941–1944, Vilnius, 2014.8 Kauno apygardos komisaro skelbimas nr. 9, Į laisvę (toliau – ĮL), 1942 01 19, p. 6.

107KAUNO ISTORIJOS

METRAŠTIS

Mantvydas LUGOVOJUS

reguliavę kai kurias kasdienybės sritis, publikuoti ir tęstiniame leidinyje Lietu-viškosios savivaldos administracijos žinios (Kaunas, 1943–1944).

Taip pat remtasi archyvuose saugomomis Lietuvos generalinio komisaro, Kauno apygardos komisaro veiklų bylomis, Kauno savivaldybės įstaigų doku-mentais, atskleidžiančiais, kaip buvo kontroliuojami bei reguliuojami atskiri kauniečių gyvenimo aspektai. Informacijos apie miestiečių kasdienę veiklą, jos institucinį valdymą galima rasti ir kituose vokiečių okupacijos laikotar-pio dokumentuose (verslo mokesčių mokėtojų bylose, statybų dokumentuose ir kt.). Didelė dalis šių karo metais Kaune veikusių institucijų raštų iki šiol nebuvo tyrinėti.

Darbe remtasi ir dar viena šaltinių grupe: karo metų dienoraščiais, kores-pondencija ir vokiečių okupaciją išgyvenusių kauniečių prisiminimais. Vadi-nami egodokumentai suteikia žinių apie to meto Kauno kasdienį gyvenimą, bet jį nušviečia subjektyviau, parodo, kaip ir kai kurie valdžios potvarkiai bei organizaciniai veiksmai buvo vertinami eilinių civilių. Publikuotų karo metų memuarų ir dienoraščių nėra daug. Informacija apie kasdienius poreikius paprastai nelaikyta svarbia, dažniausiai minima tik fragmentiškai. Nacių okupa-ciją išgyvenusių kauniečių atmintyje kasdienybę dažnai nustelbia politiniai įvy-kiai. Nepaisant to, kai kurių autorių dienoraščiuose bei atsiminimuose kasdie-nybės detalės vaizduojamos kaip charakteringas laiko ir jo autentiškos patirties ženklas. Bene daugiausia detalių apie kasdienybę išryškėja karo metų dienoraš-čiuose. Palyginus daug svarbios informacijos pateikia Kaune nacių okupacijos metu gyvenusio vieno iš Lietuvių nacionalistų partijos kūrėjų Zenono Blyno ir finansų tarėjo Jono Matulionio tekstai9. Vertingas yra ir karo metais Kaune gyvenusio bei Centrinėje valstybinėje bibliotekoje dirbusio Rašytojų sąjungos nario Karolio Račkausko-Vairo 1941–1944 m. rankraštinis dienoraštis10. Taip pat remtasi Kaune karo metais studentavusio Mindaugo Bloznelio ir pirmai-siais okupacijos metais Kauno burmistro pareigas ėjusio Kazimiero Palčiausko atsiminimais ir kitais šaltiniais11.

Literatūra. Specialių Kauno kasdienybei skirtų veikalų publikuota nėra. Darbe remiamasi kai kuriais sintetinio pobūdžio darbais, padedančiais paaiš-kinti miestiečių nūdienos reguliavimo kontekstą, nurodančiais bendriausias ekonomines ir materialines gyvenimo sąlygas, taip pat ūkio politiką, dariusią įtaką kasdieniam gyvenimui12. Pastaraisiais metais išsamią sintezę apie nacių

9 1943 m. vasarį pasirodė skelbimas apie daugiau nebepriimamą Ateities prenumeratą: tiražas nedidinamas dėl popieriaus trūkumo, nors laikraščio poreikis, atrodo, buvo didelis: „Laikraščio prenumerata nebepriimama“, Ateitis, 1943 02 13, p. 8.

10 J. Matulionis, Neramios dienos, Toronto, 1975; Z. Blynas, Karo metų dienoraštis 1941–1944 m., Vilnius, 2007.

11 Dienoraštis, pavadintas „Iš atsiminimų ir užrašų“, saugomas Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Rankraščių skyriuje (f. 60, b. 43).

12 Kazimieras Palčiauskas 1941–1944 Kaune, par. A. Dundzila, Chicago, 1994; M. Bloznelis, Neramūs metai. Prisiminimai, Kaunas, 2007.

StraipSniai


vykdytą okupacinę politiką publikavo Christophas Dieckmannas, tačiau didžiausią dėmesį jis skyrė žydų genocido temai, nors analizavo ir nacių ūkio politikos ypatumus13.

Kai kuriuos gyventojų kasdienybės reguliavimo aspektus platesnių karo metų istorijos tyrimų kontekste atskleidė keli autoriai. Apie aprūpinimą maistu bendrame prekybos kontekste rašė Justinas Braslauskas14. Bene daugiausia įžvalgų, plačiai tyrinėdamas visą vokiečių okupacijos laikotarpį, pateikė Albi-nas Gražiūnas. Jis nurodė kai kurias pačias bendriausias aprūpinimo maistu ir būstu ypatybes15. Visi šie autoriai rėmėsi ir kai kuriais Kauno istorijos faktais. Vis dėlto temos neišplėtojo, Kauno specifikos neakcentavo. Be to, gyventojų materialinio gyvenimo problemas atskleidė remdamiesi palyginus negausia šal-tinių baze. Kai kuriuos kasdienybės, ypač laisvalaikio, bruožus yra įvardijusi Giedrė Jankevičiūtė, tyrinėjusi dailės funkcionavimą vokiečių okupacijos laiko-tarpiu16. Sporto gyvenimas apžvelgtas šiai sričiai skirtoje sintezėje17. Nepaisant kai kurių aptartų bendrų sąlygų, nė vienas iš nacių okupacijos laikotarpį studi-javusių autorių atskirai Kauno kasdienybės ypatumų netyrė.

Būsto problemos

Būstų poreikis

Antrojo pasaulinio karo metais Kau-nas, kaip ir kiti okupuoti Europos miestai, gyveno materialinių trūkumų sąly-gomis. Visuose Lietuvos generalinės srities miestuose stigo butų. Tas pats buvo ir Kaune. Tokią situaciją iš dalies lėmė ir tai, kad dar prieškario metais inten-syviai augant miestui – tuometinei sostinei – buvo „butų krizė“ ir, nepaisant vietinės savivaldos pastangų, iki pat karo pradžios galutinai būstų trūkumo

13 A. Bubnys, Vokiečių okupuota Lietuva..., 1998; J. Braslauskas, Lietuvos socialinė-ekonominė padėtis nacių okupacijos metais: disertacija, Vilnius, 2001; Lietuva 1940–1990: okupuotos Lietuvos istorija, red. A. Anušauskas, Vilnius, 2007, p. 182–205.

14 Ch. Dieckmann, Deutsche Besatzungspolitik in Litauen 1941–1944, Bd. 1–2, Göttingen, 2011.

15 J. Braslauskas, Prekyba Lietuvoje viešpataujant naciams, Lietuvos istorijos studijos, 2001, t. 9, p. 54–75.

16 A. Gražiūnas, Nacinė Lietuvos okupacija, Tėvynės sargas, 1967, nr. 1, p. 60–86; A. Gra-žiūnas, Lietuva dviejų okupacijų replėse, 1940–1944, Vilnius, 1996.

17 G. Jankevičiūtė, Lietuvos dailė vokiečių okupacijos metais (1941–1944), Menotyra, 2007, t. 14, p. 61–62; G. Jankevičiūtė, L. Laučkaitė, Okupacijos realijos: Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų Lietuvos plakatai, Vilnius, 2014.

109KAUNO ISTORIJOS

METRAŠTIS

Mantvydas LUGOVOJUS

problemos neišsprendė: sovietų ir nacių okupacijų išvakarėse kauniečiai būs-tuose gyveno palyginus tankiai18.

Ši problema išliko ir vokiečių okupacijos metais, nepaisant miesto gyven-tojų demografinių pokyčių. Praradus dalį gyventojų sovietų okupacijos metais, valdant naciams Kauno gyventojų skaičius toliau mažėjo. Ypač ryški buvo žydų, kurie sudarė apie 20 % miesto gyventojų, netektis19. Kitų tautybių civilių Kaune taip pat mažėjo. Tokias tendencijas liudija fragmentinė vokiečių oku-pacijos metų statistika. Pagal Rytų kraštui skirtame laikraštyje Ostland pateiktą statistiką, kuri rėmėsi 1942 m. gegužės mėn. nacių vykdyto visuotinio gyven-tojų surašymo duomenimis, Kaune užregistruota 113, 87 tūkst. gyventojų (be žydų ir karo belaisvių)20. Šis skaičius nebuvo tikslus. Dalis gyventojų dėl vokie-čių vykdytos represinės politikos slėpė savo gyvenamąją vietą. Tikėtina, jog jis buvo šiek tiek didesnis, nei nurodyta nacių pateiktoje statistikoje. Tai patvir-tintų ir duomenys apie maisto korteles gaunančius kauniečius, tiesa, šie duo-menys yra iš kitų okupacijos laikotarpio periodų. Pavyzdžiui, pagal 1941 m. rudenį Kauno gyventojams išdalytų maisto kortelių skaičių galima spėti, kad jų tuo metu buvo apie 168 tūkst.21. Po 1943 m. balandžio 1 d. įvykusio Kauno ribų išplėtimo kortelių gavėjų skaičius buvo 150 tūkst.22. 1944 m. normuotu maistu buvo aprūpinti 127 tūkst. Kauno miesto gyventojų23. Taigi, nors maisto kortelių turėtojų duomenys taip pat nurodo tik apytikrį gyventojų skaičių, jais remiantis galima daryti prielaidą, jog bendras gyventojų skaičius karo metais sumažėjo. Kokios buvo svarbiausios šio mažėjimo priežastys?

18 Lietuvos kūno kultūros ir sporto istorija, red. H. Šadžius, Vilnius, 1996.19 1940 10 01 duomenimis Kaune buvo 10 353 namai. Jų naudingas plotas – 1 272 400 m²,

gyventojų skaičius – 1 31 724, vienam gyventojui tenkamas naudingas plotas – 9,65 m², gyvenamas plotas – 6,76 m². Namų iki 100 m² skaičius 6 148 (59,5 %), 100–200 m² – 2 496 (24,1 %), 200 m ir daugiau 1 709 (16,5 %). Plačiau žr. Įvairių miestų įmonių sąrašai ir žinios apie miestų gyventojus ir jų užimamą butuose naudingą gyvenamą plotą 1942 03 17 – 1945 06 11, Kauno apskrities archyvas (toliau – KAA), R–961, ap. 1, b. 66, l. 1–3.

20 Ch. Dieckmann, Deutsche Besatzungspolitik..., Bd. 1, p. 282.21 Ten pat.22 Nauja maisto kortelių išdavimo tvarka, ĮL, 1941 09 20, p. 8.23 Kauno miesto gyventojų aprūpinimas, Ateitis, 1943 05 07, p. 3. Yra ir tarpinių duomenų.

Galbūt būta ir sezoninių svyravimų. Pavyzdžiui, 1943 m. pradžioje išduota apie 110 000 maisto kortelių (taip pat papildomai apie 42 000 kortelių ligoniams ir maisto kortelių negaunantiems įstaigų darbuotojams). Plačiau žr. Vienuoliktos laidos maisto kortelių Kaune išduota 110 354, Ateitis, 1943 02 06, p. 8. 1943 m. vasarą išduota apie 130 000 maisto kortelių. Plačiau žr. Maisto ir prekių paskirstymo direkcijos veikla, Ateitis, 1943 07 20, p. 6. 1943 m. pabaigoje išdalinta 122 000 maisto kortelių. Plačiau žr. Iš K. M. Savivaldybės maisto ir prekių paskirstymo direkcijos veiklos, Ateitis, 1944 01 13, p. 6.

StraipSniai


Nors Kauną pasiekė didelė dalis karo meto epidemijų, tačiau sergamu-mas ir mirtingumas buvo palyginus nedidelis. Kovai su ligomis Kauno mieste buvo gana gerai pasiruošta, jų prevencijai tuo metu skirtas iš tiesų didelis dėmesys. Pavyzdžiui, iš 144 susirgimo dėmėtąja šiltine atvejų Kaune mirtimis pasibaigė tik 16, t. y. apie 11% ligos atvejų (mažiau nei kai kuriuose kituose Lietuvos miestuose)24. Be to, karo metais atskirais laikotarpiais buvo pastebi-mas nedidelis natūralus gyventojų prieaugis. 1942 m. pirmą pusmetį (sausio– birželio mėn.) užregistruota 2 040 gimimų ir 878 mirtys. Apskritai 1942 m. mirčių ir gimimų balansas buvo teigiamas. Kauno savivaldybės Civilinės metrikacijos biuro duomenimis, 1942 m. Kauno mieste gimė 3 457, mirė 1 663 žmonės25. 1942 m. balandį – 1943 m. balandį gimė 2 379, mirė 1 56226. 1943 m. sausį–rugsėjį gimė 2 450, mirė 1 10727. Teigiamas gimimų ir mirčių balansas pastebimas ir atskirais metų mėnesiais28. Kauno gyventojų natūralus prieaugis buvo keliskart didesnis nei Vilniaus29.

Atsižvelgiant į anksčiau nurodytas, tiesa, fragmentiškas, gyventojų prieau-gio tendencijas, galima daryti prielaidą, kad natūralios mirties priežastys nebuvo pagrindinė gyventojų mažėjimo priežastis. Nemaža dalis žmonių patyrė nacių represijas, nors tikslių ir nuoseklių duomenų apie nužudytus civilius nežydus Kaune ir neišliko30. Įtakos gyventojų skaičiaus mažėjimui taip pat turėjo pri-verstinė jų mobilizaciją į Reicho darbo tarnybą bei Vermachtą31. Dalis gyven-tojų kėlėsi į kaimus, kurie karo metais buvo laikomi saugesne gyvenamąja vieta.

24 Kauniečių socialinė globa, Ateitis, 1944 05 17, p. 2.25 V. Juškys, Dėmėtosios šiltinės 1941–1942 m. epidemija, Vyriausiosios sveikatos valdybos

žinios, Kaunas, 1943, nr. 5, p. 335.26 Pranešimai apie metrikacijos biure įregistruotų gimimų, jungtuvių ir mirimų skaičių.

1942 05 04 – 1942 10 01, KAA, f. R–1043, ap. 1, b. 8, l. 1–5; Natūralus gyventojų judėjimas Kaune, ĮL, 1942 11 20, p. 2; Natūralus gyventojų judėjimas 1942 m. Kaune, Ateitis, 1943 01 27, p. 6.

27 Natūralus gyventojų judėjimas Kaune, Ateitis, 1943 05 07, p. 6.28 Natūralus Kauno gyventojų judėjimas, Ateitis, 1943 12 06, p. 6. 29 1942 m. lapkritį gimė 212, mirė 132 žmonės. Plačiau žr. Natūralus gyventojų judėjimas

Kaune, ĮL, 1942 12 17, p. 2. 1942 m. gruodį užregistruoti 207 gimimai ir 140 mirčių. Plačiau žr. Natūralus gyventojų judėjimas Kaune, Ateitis, 1943 01 11, p. 6. 1943 m. sau- sį – 234 gimimai ir 148 mirtys. Plačiau žr. Natūralus gyventojų judėjimas Kaune, Ateitis, 1943 02 06, p. 8. 1943 m. balandį – 316 gimimai ir 139 mirtys. Plačiau žr. Natūralus gyventojų judėjimas Kaune, Ateitis, 1943 05 18, p. 8. 1943 m. gegužę – 292 gimimai ir 152 mirtys. Plačiau žr. Natūralus Kauno miesto gyventojų judėjimas, Ateitis, 1943 06 18, p. 6. 1943 m. gruodį – 308 gimimai, 154 mirtys. Plačiau žr. Natūralinis gyventojų judėjimas Kauno mieste, Ateitis, 1944 01 26, p. 8.

30 Vilniaus miesto gyventojai 1943 m., Ateitis, 1944 01 26, p. 3.31 Apskritai istoriografijoje yra daugybė skirtingų versijų apie apytikrį žuvusių civilių

skaičių vokiečių okupacijos metais. Nė vienoje iš jų Kauno gyventojų žūtys nėra išskirtos, žr. istoriografijos apžvalgą: R. Zizas, Lietuvių piliečių ne žydų persekiojimas. Civilių gyventojų žudynės knygoje: Karo belaisvių ir civilių gyventojų žudynės Lietuvoje, Vilnius, 2005, p. 75–113.

111KAUNO ISTORIJOS

METRAŠTIS

Mantvydas LUGOVOJUS

Šis reiškinys buvo būdingas Kaunui ir kitiems Lietuvos miestams, pavyzdžiui, Vilniui32. Išvykusiųjų skaičiaus nepakeitė atvykusieji, iš provincijos judėjimas į Kauną buvo ribojamas: 1944 m. vasario 17 d. paskelbtas draudimas atsikelti į Kauno miesto sritį33.

Taigi butų trūkumas Kaune karo metais galėjo būti susijęs ne tiek su vie-tiniais demografijos pokyčiais, kiek su vokiečių kolonizacine politika. Kaunas pateko į vokiečių tankiausiai kolonizuotą Lietuvos dalį. Kaune jų apgyven-dinta daugiau nei Vilniuje34. Dalį atsikėlusiųjų sudarė valdininkai, įdarbinti mieste įsikūrusiose Lietuvos generalinės srities administravimo įstaigose – generaliniame, apygardos ir miesto komisariatuose, įvairiuose jų skyriuose35. Vietinių gyventojų butuose apgyvendinti ne tik vokiečių civiliai, bet ir iš fronto grįžę kareiviai. Savivaldybė privalėjo suteikti butus, kurą, šviesą tiek nuolati-nėms kariuomenės įstaigoms, tiek jų pareigūnams, tiek praeinantiems dali-niams, taip pat administracinėms įstaigoms.

Pirmieji potvarkiai, susiję su butų registravimu siekiant juos užimti, paskelbti 1941 m., pirmosiomis nacių okupacijos dienomis. Visi namų savinin-kai ir valdytojai tuščius butus turėjo įregistruoti karo komendantūroje36. 1941 m. liepos 31 d. miesto komisaras Hansas Crameris paskelbė, jog visi namų savi-ninkai ir valdytojai privalo pranešti Kauno butų skyriui apie savo namuose esančius laisvus butus37. Gyventojai buvo iškeldinami iš savo butų prievartine tvarka nuo pat vokiečių okupacijos pradžios, tačiau procesas tęsėsi ir vėliau38. 1942 m. gegužės 22 d. paskelbtas nurodymas dėl būstų teikimo kariams: „Čia nesvarbu, ar butą teikia civiliai asmenys, ar apgyvendinimo įstaigos; toliau, ar tai teikiama už atlyginimą, ar be atlyginimo.“39 Nuo 1942 m. Kauno miesto

32 Tikslus išvežtų iš Kauno gyventojų skaičius nėra žinomas. Šaltiniuose minimas numatomų išvežti gyventojų skaičius atskirais laikotarpiais arba bendras iš Lietuvos išvežtų žmonių skaičius, Kauno neišskiriant: A. Bubnys, Vokiečių okupuota Lietuva..., p. 370–383.

33 Vilniaus miesto gyventojai 1943 metais, Ateitis, 1944 01 26, p. 3.34 A. T. von Rentelno pasirašytas įsakymas: „1944 m. vasario 17 d. parėdymas dėl

uždraudimo atsikelti į Kauno miesto sritį“, Amtsblatt des Generalkommissars in Kauen / Kauno Generalinio komisaro žinios, Kauen, 1944, nr. 3, p. 69. Gyventojų judėjimą taip pat ribojo transporto problemos, susisiekimo sunkumai. Viename Ateities tekstų provincinio miestelio gyventojas aprašė savo patirtį, kad patekti į Kauną buvo sunku dėl transporto trūkumo: „Mes gyvename provincijos miestelyje“, Ateitis, 1943 02 13, p. 5.

35 A. Bubnys, Vokiečių okupuota Lietuva..., p. 350–351, 366.36 Apie vokiečių civilinės valdžios įstaigas plačiau: A. Bubnys, Vokiečių okupuota Lietuva...,

p. 139–156. 1943 08 26 duomenimis, Kauno mieste buvo 6 766 iš Reicho atvykę vokiečiai: A. Bubnys, Nacių okupacinio režimo politika Lietuvoje 1941–1944 m., Terorizuojama ir naikinama Lietuva 1938–1991, red. J. P. Kedys, Vilnius, 1994, p. 190. Alfonsui Nyka-Niliūnui, 1942 m. lapkritį 23 d. pirmą kartą atvažiavusiam į Kauną po 1939 m., pirmiausiai susidarė įspūdis, kad buvo „nepalyginamai daugiau vokiečių“: A. Nyka-Niliūnas, Dienoraščio fragmentai 1938–1975, Vilnius, 2002, p. 63.

37 Visi Kauno miesto namų savininkai ir valdytojai bei prižiūrėtojai, ĮL, 1941 06 26, p. 2. 38 Viešas skelbimas nr. 4, Amtsblatt..., 1941, nr. 2, p. 2.39 K. Račkauskas-Vairas, min. veik., p. 144.

StraipSniai


komisaro įsakymu paskirti vokiečių įgaliotiniai butams tikrinti40. 1942 m. gruodžio 31 d. paskelbtas Reicho komisaro Rytų kraštui H. Lohse’ės įsakas dėl butų ūkio Rytų krašte. Apie tuščius butus, savininko ir kitus pasikeitimus įsa-kyta pranešti apygardos komisarui41. Miesto komisaro institucija buvo pagrin-dinė butų skirstytoja Kaune, turėjusi teisę konfiskuoti patalpas42.

Vokiečių kariuomenė dažnai nusavindavo namus, neatsižvelgdama į jų teisinį statusą ir į tai, ar jie buvo sovietų nacionalizuoti, ar ne. Praūžus fron-tui, Kaune atsirado smuklaus be savininkų likusio turto, anksčiau priklausiu-sio iškeldintiems žydams. Dalį jų užėmė vokiečiai43. Tačiau gyventojai buvo iškeldinami ir iš apgyvendintų namų, taip pat denacionalizuotuose pastatuose. Daug statinių buvo užimta jau 1941 m. Ypač daug patalpų – centrinėje miesto dalyje, pavyzdžiui, Laisvės alėjoje, K. Donelaičio, V. Putvinskio, Maironio, S. Daukanto, A. Mickevičiaus, I. Kanto gatvėse, Vytauto prospekte, nors būta užimtų erdvių ir kituose miesto rajonuose: Žaliakalnyje (Vydūno alėja, P. Višinskio gatvė), Šančiuose ir kitur44. 1943 m. savivaldybės ataskaitoje nuro-dyta, kad vokiečiai Kaune užėmė apie 50 tūkst. m² pastatų plotą45. Būtent todėl gatvėje atsidūrė apie keli tūkstančiai vietinių gyventojų46. Priverstinis iškeldini-mas iš namų buvo viena svarbesnių nepasitenkinimo nacių valdžia priežasčių. „Daug kas vargsta dėl butų“, – rašė K. Račkauskas-Vairas 1941 m. liepą47.

Vis dėlto siekiant stabilumo mieste, imtasi veiksmų prievartinio iškeldi-nimo padariniams neutralizuoti. Pačiam nusavinimo aktui bandyta suteikti teisėtumo įspūdį. Nustatytos kompensacijos kariuomenės užimtų butų

40 1942 gegužės 22 d. parėdymas dėl teikimo būstų ginkluotųjų pajėgų nariams, Amtsblatt..., 1942, nr. 30, p. 336.

41 A. Gražiūnas, Lietuva..., 1996, p. 264–265.42 1942 m. gruodžio 31 d. parėdymas dėl butų ūkio Rytų krašto Reicho komisariate,

Amtsblatt..., 1942, nr. 64, p. 805–809; Reicho komisaro potvarkis apie butų ūkį, Ateitis, 1943 01 14, p. 6.

43 Reikalas eina apie teisingą gyvenamųjų patalpų paskirstymą, Ateitis, 1943 08 06, p. 6.44 Į juos pretenduodavo ir vietiniai gyventojai. Pretendentų sąrašus sudarydavo Raudonojo

Kryžiaus įstaiga, o spręsdavo Savivaldybė, kuri perduodavo tą turtą prašantiems, nepriklausomai nuo to, ar tai buvo išvežtų lietuvių, ar žydų turtas. Plačiau žr. Kazimieras Palčauskas 1941–1944 Kaune, par. A. Dundzila, p. 20–21. Lietuvos Raudonojo Kryžiaus vaidmenį mini ir Antanas Macelis. Plačiau žr. A. Macelis, Atsiminimai, Vilnius, 2014, p. 223.

45 Vokiečių kariuomenės atimto iš gyventojų turto sąrašai. 1941 11 05, KAA, f. R–1043, ap. 1, b. 4, l. 1–4; Vokiečių kariuomenės užimtų patalpų sąrašai. 1941 07 17 – 08 25, KAA, f. R–1043, b. 73, l. 1–59; Apie gyvenimą name Putvinskio g. 42, buvusioje Amerikos atstovybėje, kartu su tris kambarius užėmusiais vokiečiais rašė Rita Aldona Vileišytė-Bagdonienė knygoje R. A. Vileišytė-Bagdonienė, Tolimi vaizdai. Signataro duk-ters atsiminimai, Vilnius, 2008, p. 136.

46 Baigti Kauno Savivaldybės biudžetiniai metai, Ateitis, 1943 05 04, p. 3. 47 L. Truska, Lietuva 1938–1953 metais, Kaunas, 1995, p. 113.

113KAUNO ISTORIJOS

METRAŠTIS

Mantvydas LUGOVOJUS

savininkams. Už užimtas patalpas mokėta nuoma48. Be to, siekta teisingesnio būstų paskirstymo, todėl dar 1941 m. buvo sudarinėjami vokiečių kariuomenės iš gyventojų atimtų turtų sąrašai, vertinama būstų būklė bei apgyvendinimo tankumas, tikintis tiksliai nustatyti adekvačius kompensavimo mechanizmus, nuomos mokesčius49. 1942 m. spaudoje rašyta apie burmistro nutarimą sure-gistruoti visas gyvenamas ir negyvenamas patalpas, kad trūkstant būstų jas būtų galima tinkamai paskirstyti, „normuoti“50. Vietinių gyventojų butų paskirs-tymą vykdė Butų direkcija, įėjusi į Kauno savivaldybės ūkio valdybos struk-tūrą, bet pavaldi Kauno miesto komisariatui51.

Trūkstant gyvenamojo ploto, itin svarbi buvo gyventojų aprūpinimo būstais kontrolė. Butų paskirstymo politika daugiausia buvo nukreipta į butų nuomos kainų, kurios dėl butų stygiaus pradėjo sparčiai kilti, reguliavimą. Jos pirmiausia ėmėsi patys vokiečių valdžios atstovai ir dalis potvarkių skelbti viso Rytų krašto mastu. 1941 m. lapkričio 18 d. generalinio komisaro A. T. von Rentelno skelbimu nuomos kainos, palyginus su 1941 m. birželiu, pakeltos 140 %52. 1941 m. lapkričio 22 d. publikuotas normatyvinis dokumentas su nustatytomis butų nuomos kainomis su baldais ir be jų, taip pat numatant įvairius kitus butų nuomos atvejus53. Nemažiau intensyviai butų reguliavimo potvarkiai buvo publikuojami ir kitais okupacijos metais. 1942 m. gegužės 1 d. paskelbtas potvarkis, panaikinęs visus ankstesnius butų nuomos mokesčius. Įvesti nauji mokesčiai už butus, kurie buvo tiesiogiai susieti su jų plotu. Reicho komisaro įsakymais besiremiančius potvarkius publikavo ir Vyriausioji butų ūkio valdyba54.

Kauno butų biuras buvo stambiausias butų nuomotojas, valdęs sovietų nacionalizuotus (tokių buvo apie 4 600) ir emigravusių asmenų, taip pat be savininkų likusius ir nenacionalizuotus žydų namus55. Visus kitus namus valdė

48 Butų nuomojimo taisyklės 1942 12 22 – 1943 02 04, KAA, f. R–1043, ap. 1, b. 80, l. 8; Kauno miesto burmistro skelbimai dėl nuomos už vokiečių užimtas patalpas 1943 12 16 – 1944 01 06, KAA, f. R–1043, b. 11, l. 1–3.

49 Vokiečių kariuomenės užimamų patalpų sąrašai. 1941 07 17 – 08 25, KAA, f. R–1043, ap. 1, b. 73, l. 1–59.

50 Butų tvarkymo reikalu, ĮL, 1942 08 18, l. 3.51 Kauno miesto ūkio reikalai, Ateitis, 1944 05 16, p. 3.52 Skelbimas nuomos reikalu, Amtsblatt..., 1941, nr. 12, p. 182.53 1941 m. lapkričio 22 d. skelbimas dėl kainų už kambarius su baldais ir be baldų,

Amtsblatt..., 1941, nr. 13, p. 200–201.54 Butų nuomojimo taisyklės 1942 12 – 1943 02 03, KAA, f. R–1043, ap. 1, b. 80, l. 14–16,

22–23.55 Butų skyriaus veiklą charakterizuoja KAA saugomi dokumentai. Pvz., Pranešimai

dėl nuomos mokesčių valdiškų butų gyventojams. 1942 03 04 – 1942 04 24, KAA, f. R–1043, ap. 1, b. 81, l. 1–40.

StraipSniai


privatūs savininkai, bet be butų ūkio skyriaus leidimo jų išnuomoti oficialiai nebuvo galima56.

Butų nuomos mokesčiai Kaune buvo didžiausi visoje Lietuvoje ir prilygo kitų Ostlando generalinių sričių centrų – Rygos ir Talino butų nuomos mokes-čiams57. Brangiausiai vertinti butai Kauno centre. Žaliakalnyje, Senamiestyje ir Šančiuose bei kitose miesto dalyse (Aleksote, Fredoje, Aukštojoje Panemunėje ir kt.) jie buvo pigesni. Butų nuomos kaina svyravo nuo 20 iki 49 pfenigių už vieną kvadratinį metrą per mėnesį58.

Butų poreikis buvo nuolat jaučiamas. 1942 m. gegužę butų trūkumą bandyta spręsti mažinant Kauno geto teritoriją. Oficialiai tai padaryta 1942 m. gegužės 1 d.59. Vis dėlto būstų trūkumas išliko visą okupacijos laiko-tarpį. Tai liudija didelis nepatenkintų gyventojų paraiškų butams gauti skai-čius60. Situacija patvirtina ir to meto žurnalistikos šaltiniai: spaudoje pasirodė straipsnių, raginančių gyventi tankiau mažesnėse erdvėse. Teigta, jog butų trūksta jau treti metai61. Ta pačią užsitęsusio butų trūkumo padėtį spaudoje konstatavo ir Kauno miesto burmistras62.

Tikėtina, kad vokiečių okupacijos metais vienam gyventojui tenkantis gyvenamasis plotas dar labiau sumažėjo. Viename nedatuotame Vyriausiosios statybos valdybos dokumente, parašytame vokiečių okupacijos metais (grei-čiausiai po 1942 m.), teigiama, kad „dabartinio karo sunaikinti gyvenamieji namai butų krizę dar labiau paaštrino. Žydų išnykimas iš miestų, ypač dides-niuose, butų trūkumo nepašalino“. Kauno situacija apibūdinta taip: „Kaune, be žydų ir vokiečių, šiuo metu skaitoma apie 125 tūkst. gyventojų. Butų yra apie 33,5 tūkst., 48 % jų arba 24 % viso kambarių skaičiaus laikytini sanitari-niu atžvilgiu netinkamais gyventi. Likusiuose butuose 2 kambariuose talpinant

56 Butų nuomojimo taisyklės. 1941 07 01 – 08 21, KAA, f. R–1043, ap. 1, b. 69, l. 5.57 1942 m. gegužės 1 d. parėdymas dėl butų kainų sudarymo, Amtsblatt..., 1942, nr. 28,

p. 313.58 Butų nuomojimo taisyklės. 1942 12 – 1943 02 03, Kauno burmistro 1942 06 06

skelbimas nr. 12, KAA, f. R–1043, ap. 1, b. 80, l. 11; A. Gražiūnas, Lietuva..., 1996, p. 263, 264.

59 Sumažinama Kauno ghetto, ĮL, 1942 05 05, p. 6. 60 1942 12 11 butų direkcija gavo 704 prašymus butams, bet patenkino tik 506. Plačiau

žr. Butų direkcijos veikla lapkričio mėn., ĮL, 1942 12 16, p. 2; 1943 m. gegužę Butų direkcija gavo 424 prašymus patalpoms užimti, patenkinta 281. Plačiau žr. Butų direk-cijos veikla, Ateitis, 1943 05 19, p. 6.; 1943 m. birželį gauta 440 prašymų, iš kurių 324 buvo patenkinti. Plačiau žr. Butų direkcijos veikla, Ateitis, 1943 07 23, p. 6. Tokių pranešimų apie nepatenkintus prašymus butams užimti būta ir vėliau. Plačiau žr. Butų ūkio direkcija įjungta į Kauno miesto komisariatą, Ateitis, 1943 11 18, p. 6.

61 Dienos pastabos. Susiglaudinkime, Ateitis, 1943 03 02, p. 6; Tvarkytinas butų klausimas miestuose, Ateitis, 1944 02 05, p. 8.

62 Kaunas karo metu. Iš pasikalbėjimo su Kauno miesto burmistru S. Kenstavičiumi, Ateitis, 1943 06 26, p. 3.

115KAUNO ISTORIJOS

METRAŠTIS

Mantvydas LUGOVOJUS

po 3 asmenis (Vakarų Europos miestuose normaliai skiriamas vienas kambarys vienam asmeniui) galima sutalpinti tik apie 76 tūkst. gyventojų.“63

Taigi, remiantis įvairiais vokiečių okupacijos laikotarpio dokumentais, galima konstatuoti, jog visos priemonės, reguliavusios butų paskirstymą, neiš-sprendė jų trūkumo problemos ir kad tai buvo viena būdingiausių tuometinių miestiečių gyvenimo realijų.

Būstų statybos, remontai, išlaikymas

Karo metais būstų trūkumą taip pat lėmė menkos naujų statybų galimybės. Bendrąsias statybų nuostatas apibrėžė Reicho maršalo Hermano Geringo programoje numatytos gairės. Nuolatinės statybos turėjo būti pakeistos laikinomis. Skatintas darbo medžiagų ir jėgos taupymas, taip pat greitas statinių užbaigimas64.

Miestų plėtra karo laikotarpiu oficialiajame diskurse vertinta neigiamai. Kauno spaudoje apie miestų planavimą buvo rašoma: „Miestų užimamų plotų stengiamasi nedidinti, kartais net mažinti ir duoti jiems konkretų apribojimą, užkertant miestelių plėtimąsi pagal susisiekimo kelius.“65 Estetinis požiūris į būstą oficialioje spaudoje vertintas kaip visiškai netinkamas. Raginta negriauti pastatų, o juos panaudoti, net jeigu jie atrodo negražūs ar trukdo susisieki-mui. Ypač smerkti griovimai dėl architektūrinės išraiškos. Teigta, jog statybų medžiaga itin reikalinga frontui. Rašyta, kad „kiekvienas, kuris šiandien dar nori sienas išmušti lentomis ir įvairiais būdais pagražinti, turi būti nubaustas kaip karo nusikaltėlis“66. Tvirtinta, jog karo sąlygomis statyti namus reikia tik esant būtinybei, taip pat atlikti tik būtiniausius remonto ar taisymo darbus.

Statybos reguliuotos direktyvomis ir kelių institucijų veikla. Vienas iš ankstyviausių statybas ribojusių dokumentų buvo paskelbtas dar 1941 m. lapkričio 15 d. Tai buvo Lietuvos generalinio komisaro potvarkis „Dėl darbo jėgų užtikrinimo valstybiniu ir ūkiniu atžvilgiu svarbioms statyboms“, kuriuo, išduodama statybos ar remonto leidimus, vadovaudavosi Kauno miesto savival-dybės statybos valdyba67. 1943 m. balandžio 17 d. paskelbtas Reicho komisaro

63 Įvairių miestų įmonių sąrašai ir žinios apie miestų gyventojus ir jų užimamą butuose naudingą gyvenamą plotą. 1942 03 17 – 1945 06 11, KAA, f. R–961, ap. 1, b. 66, l. 55.

64 Vyriausios statybos valdybos fonde saugomas Reicho maršalo 1941 06 20 potvarkio vertimas, kuriame teigiama, kad „kiekviena bereikalinga išlaida dabartinėje padėtyje yra sabotažas ginkluotų oro pajėgų kūrimui“. Vidaus reikalų ministerio aplinkraščiai ir statybinės taisyklės. 1941 07 02 – 1942 02, KAA, f. R–961, ap. 1, b. 1, l. 1.

65 Kas daroma miestų atstatymo reikalu, Ateitis, 1943 01 13, p. 3. 66 Negriaukime namų, Ateitis, 1943 07 07, p. 8.67 Leidimai saugomi KAA, f. 218 bylose, pavyzdžiui, Leidimas Vlado Mozerskio namo

Aukštaičių g. 40 remontui. 1942 10 07, KAA, f. 218, ap. 2, b. 243, l. 8.

StraipSniai


Rytui Kraštui direktyvinis dokumentas dėl draudimų statyti68. 1943 m. pabai-goje – 1944 m. pradžioje aukščiausia visos Lietuvos generalinės srities statybas kontroliuojančia instancija tapo Technikos ir susisiekimo valdyba, kuriai buvo pavaldūs vietinės valdžios organai69. 1943 m. lapkričio 29 d. raštu Technikos ir susisiekimo generalinio tarėjo vyriausioji statybos valdyba publikavo krei-pimąsi į apskričių ir miestų statybos įstaigų vedėjus apie statybos priežiūrą Lietuvos generalinėje srityje, kur primenamas Reicho komisaro Ostlandui 1943 m. balandžio 17 d. potvarkis dėl draudimų statyti. Jame teigta, kad bet kokios statybos ir remontai gali būti vykdomi tik išimties tvarka, kai yra gautas Vyriausiosios techninės įstaigos Lietuvoje („Technisches Hauptamt Litauen“) pritarimas bei statybos priežiūros institucijų leidimas70. Pastangos kontroliuoti statybas ypač sustiprėjo 1944 m. pradžioje, kai paskelbtas potvarkis „Dėl virš-žeminės statybos“, kuriuo visos Lietuvos generalinės srities statybos pavestos generalinio tarėjo technikos ir susisiekimo reikalams žinion71.

Vokiečių okupacijos metu Kaune vykdyta labai mažai ir nedidelės apim-ties savivaldybės inicijuotų statybų. Tęstos anksčiau pradėtos darbininkų butų kolonijų statybos, 1941 m. pabaigoje baigta statyti darbininkų butų kolonija Griunvaldo gatvėje, kur įrengta 10 butų72. Be to, savivaldybės lėšomis 1941 m. pastatyti: 5 butų mūrinis namas Molėtų gatvėje ir 5 butų gyvenamasis namas Žemuogių gatvėje, 8 butų namas Maironio gatvėje bei 3 butų – Putvinskio gatvėje. Vykdyta, bet dėl stiklo ir komunalinių vamzdžių trūkumo nebaigta gyvenamojo namo statyba Trimito gatvėje73. Finansinės galimybės ir aukštes-nės valdžios direktyvos ribojo savivaldybės iniciatyvas. Iš Kauno savivaldybės Statybos skyriaus ataskaitų galima spręsti, kad karo metais mieste organizuo-tai buvo vykdomos daugiausia tik smulkios statybos. Statybų plėtrą stabdė medžiagų ir darbininkų trūkumas.

Privačių statybų taip pat būta nedaug. Jas kontroliavo kelios valdžios ins-titucijos74. Svarbiausia privačias statybas reguliavusi miesto institucija buvo Kauno statybos valdyba75. Statybinių medžiagų sąmatos buvo tvirtinamos

68 1943 m. balandžio 17 d. parėdymas dėl draudimų statyti, Amtsblatt..., 1943, nr. 17, p. 129–134.

69 Įvairios statybos, remontai ir projektai karo metu, Ateitis, 1944 02 01, p. 2.70 Vyriausiosios statybos valdybos direktyviniai dokumentai. 1941 11 05 – 1943 11 23,

KAA, f. R–1043, ap. 1, b. 93, l. 1.71 1944 sausio 26 d. potvarkis dėl viršžeminės statybos, miestų statybos ir sauskelių tiesimo

Lietuvos generalinėje srityje, Ateitis, 1944 02 01, p. 4.72 Statybos bendrovės darbai, ĮL, 1942 04 22, p. 3.73 Apie savivaldybės finansuojamas statybas Kauno mieste. 1941 08 23 – 1944 06 17, KAA,

f. R–961, ap. 1, b. 37, l. 7, 9, 10, 12, 13.74 Vyr. Statybos valdybos direktyvinė medžiaga. 1941 11 05 – 1943 11 19. Plačiau

žr. Generalinis komisaras Kaune. Potvarkis dėl statybos Lietuvos generalinėje srityje. 1942 02 13, KAA, f. R–1043, ap. 1, b. 93, l. 9–16.

75 Statybos valdybos kompetencija taip pat apibrėžė apskričių ir miestų statybos įstaigų statutas, paskelbtas 1943 05 13. Plačiau žr. Vyr. Statybos valdybos direktyvinė medžiaga. 1941 11 05 – 1943 11 19, KAA, f. R–1043, ap. 1, b. 93, l. 5–8.

117KAUNO ISTORIJOS

METRAŠTIS

Mantvydas LUGOVOJUS

Vyriausiojoje techninėje įstaigoje, paskui prašymai leisti statybas būdavo svars-tomi Vyriausiosios statybos valdybos. Statybų priežiūros funkciją atliko Kauno miesto statybų inspekcija.

Į Reicho komisariato ir Lietuvos generalinio komisaro potvarkius Kaune būdavo atsižvelgiama: didelė dalis oficialių kreipimųsi leisti remontuoti pasta-tus nebuvo patenkinama76. Vis dėlto kartais, kai pastatų būklė išties būdavo avarinė, leidimus išduodavo. Pavyzdžiui, kai 1942 m. liepos 24 d. į miesto statybos inspekciją kreiptasi dėl avarinės būklės namo (Aukštaičių g. 58), jį leista remontuoti77. Nepaisant to, privačių butų statybų bei remonto galimybės buvo menkos. Naudotos pačios pigiausios ir lengviausiai prieinamos medžiagos (medis, stiklas, tolis)78.

Daugiausia karo laikotarpio remontų ir statybų dokumentų galima rasti Kauno statybos valdybos fonde, tarpukariu pastatytų namų bylose, tačiau oku-pacijos laikotarpio dokumentai sudaro labai mažą jų dalį. Vis dėlto Kauno valdybos fonde išlikę dokumentai neatskleidžia tikslaus mieste vykdytų sta-tybų skaičiaus. Fragmentiški ir kiti duomenys apie Kaune vykdytas statybas. Pavyzdžiui, spaudoje publikuota, kad 1943 m. Kauno statybos valdyba išdavė 144 leidimus statyboms ir 171 leidimą remontams79. Be to, tikėtina, jog dalį remontų ir perstatymų vietiniai gyventojai nuslėpė. Dar 1941 m gruodžio 6 d. laikraštyje Į laisvę publikuotas miesto komisaro Kaune Hanso Cramerio įspėjantis skelbimas, kad įvairiose miesto dalyse vykdomi perstatymo dar-bai nieko nepranešant miesto Statybos skyriui80. Panašaus turinio skelbimą

76 Pavyzdžiui, Jono Jumoševo prašymas Kauno miesto savivaldybės statybos valdybai. 1942 11 18, KAA, f. 218, ap. 2, b. 132, l. 13. Atsakingas tarnautojas atrašė į prašymą: „Nematau, kas name būtų remontuotina.“

77 Petronėlės Šestauskienės prašymas Statybos inspekcijai dėl namo Aukštaičių g. 58. 1942 07 24 – 09 26, KAA, f. 218, ap. 2, b. 252, l. 24–26. Dar vienas pavyzdys – 1942 07 02 atsižvelgta į namo Maironio g. 38 valdytojo prašymą taisyti griūvančio buto duris: Inos Kladiščevienės prašymas Vyriausiajai statybos valdybai dėl namo Maironio g. 20. 1942 06 12 – 07 02, KAA, f. 218, ap. 2, b. 4487, l. 10–12. Duota ir leidimų nedidelių medinių namų statybai, pavyzdžiui, Aukštojoje Panemunėje, Aukštuosiuose Šančiuose: Jurgis Karakaitis, Biliūno g. 11A. 1941 12 13 – 1942 05 20, KAA, f. R–1054, ap. 1, b. 1, l. 1–6; Magda Juozapavičienė, Servitutų g. 47. 1942 11 17 – 1943 07 12, KAA, f. R–1054, ap. 1, b. 2, l. 1–6. Išsamesnis tuometinių statybų apimties vertinimas – gali-mas atskiros studijos objektas.

78 Pavyzdžiui, Aukštaičių g. 15 namo valdytojas 1942 09 28 kreipėsi į 10-jo butų biuro vedėją su prašymų leisti naudoti tolį ir tolines vinis stogui apdengti, taip pat medinį stulpą išgriuvusiems vartams atstatyti. Butų biuro vedėjas turėjo patvirtinti, kad tokios medžiagos reikalingos, ir tarpininkauti Generaliniam komisariate gaunant leidimą medžiagoms įsigyti. Plačiau žr. Jono Mačiulaičio prašymas 10-ojo butų biuro vedėjui dėl namo Aukštaičių g. 15. 1943 01 27, KAA, f. 218, ap. 2, b. 269, l. 19.

79 Šio meto statyba Kaune, Ateitis, 1944 05 08 , p. 4.80 Miesto komisaro skelbimas nr. 56, ĮL, 1941 12 06, p. 6; Vyr. Statybos valdybos

direktyvinė medžiaga. 1941 11 05 – 1943 11 19, KAA, f. R–1043, ap. 1, b. 93, l. 20.

StraipSniai


1942 m. birželio 17 d. parašė miesto burmistras81. Tą patį liudijo ir kiti šaltiniai, pavyzdžiui, spaudoje pranešta, jog Kauno Statybos valdyba 1942 m. spalį davė 80 leidimų naujoms statyboms ir surašė 10 protokolų už savavališkas staty-bas82. Nelegalių statybų būta ir vėliau83. 1943 m. susektos 188 be leidimų vyk-dytos statybos84. Vis tik atsižvelgiant į materialinius trūkumus karo metu, taip pat į išlikusius šaltinius, galima teigti, kad prielaidų stambaus masto privačioms statyboms nebuvo, nors poreikis išliko per visą okupacijos laiką.

Atskirų namų remontų ir atstatymo būtinybė ypač sustiprėjo antroje vokiečių okupacijos laikotarpio pusėje. Tai susiję su tuomet padažnėjusiais oro antpuoliais. Atvejų, kai gyventojai kreipėsi dėl bombardavimo padarytų nuosto-lių pasitaikė jau 1942 m.85 1943 m. 263 namai Kaune nukentėjo nuo oro ant-puolių86. Savivaldybės statybos valdyba apibrėžė, kokiais atvejais ir kaip pažeisti pastatai ar jų dalys gali būti remontuojamos. Paskelbtos taisyklės apie bombar-davimo padarytų nuostolių pašalinimą ribojo neatidėliotinus atstatymo darbus, numatyta pirmiausia pagalbą teikti tiems asmenims, kurių namai nukentėję palyginus nedaug (sugriauta ne daugiau kaip pusė namo). Namai remontuoti pačiais pigiausiasis ir paprasčiausiais, dažniausiai laikinais taisymo būdais87.

Vokiečių okupacijos metais dėl materialinių trūkumų ne tik pati būsto statyba tapo problema. Sunku buvo būstą išlaikyti, ypač aprūpinti kuru. Tą liudija tiek oficialūs dokumentai, tiek subjektyvūs memuariniai šaltiniai. Kuro trūko per visą okupacijos laiką. Jau pirmaisiais nacių okupacijos mėnesiais sutriko kuro įmonių veikla. Buvo aišku, kad 1941 m. žiemą aprūpinimas kuru gali strigti. Grėsmė iškilo pastatams miesto centre, kur naudotasi ne tik indivi-dualia, bet ir centrine šildymo sistema88. Siekiant gyventojus aprūpinti kuru, 1941 m. rugpjūtį įvestas jo normavimas. Kuro atsargos tais metais nebuvo didelės. Pradžioje jo duota tik virtuvės poreikiams, vėliau skirta ir šildymui. Gyventojų aprūpinimą kuru tvarkė Kauno miesto savivaldybės kuro skyrius. Buvo įvestos kuro kortelės. 1941 m. joms paraiškas padavė 95 % centriniu šildymu besinaudojusių kauniečių ir 60–65 % vietiniu šildymu besinaudojusių

81 Vyr. Statybos valdybos direktyvinė medžiaga. 1941 11 05 – 1943 11 19, KAA, f. R–1043, ap. 1, b. 93, l. 21–23.

82 Protokolai už statybas be leidimų, ĮL, 1942 11 20, p. 2.83 Kaune susektos 2 statybos be leidimų, Ateitis, 1943 02 08, p. 4; Statyba Kauno mieste,

Ateitis, 1943 07 23, p. 6.84 Šio meto statyba Kaune, Ateitis, 1944 05 08 , p. 4.85 Pavyzdžiui, 1942 06 18 į miesto savivaldybę kreipėsi Aušros g. gyventojas, prašydamas

duoti leidimą įsigyti stiklui, sudužusiam po bombardavimo gretimoje Dzūkų g. Plačiau žr. V. Misiukevičiaus pareiškimas Kauno savivaldybos statybos skyriui dėl namo Aušros g. 14. 1942 06 18, KAA, f. 218, ap. 2, b. 318, l. 40.

86 Šio meto statyba Kaune, Ateitis, 1944 05 08, p. 4.87 Skubotų priemonių taikymo dėsniai šalinti bombardavimo ir gaisro padarytą žalą.

1943 09 13, KAA, f. R–961, ap. 1, b. 53, l. 18–19.88 K. Račkaukas-Vairas, min. veik., p. 75–76.

119KAUNO ISTORIJOS

METRAŠTIS

Mantvydas LUGOVOJUS

miesto gyventojų89. Karo metais, palyginus su prieškariniu laikotarpiu, gyven-tojų aprūpinimas kuru nepaprastai pablogėjo. Pradžioje dar naudotasi ankstes-nėmis kuro atsargomis, bet nuo 1942–1943 m. žiemos jo stygius buvo ypač akivaizdus. Potvarkiai dėl prievolės kurui gaminti skelbti jau 1942 m.90. Kuro problemoms spręsti sudarytas Vyriausiasis kuro komitetas. Pastebėjusi, jog kuro paskirstymo kontroliuoti nesiseka, ši institucija visą atsakomybę dėl to perleido miesto savivaldai, pirmiausia burmistro dispozicijai. Kiek ir kam skirti malkų turėjo spręsti miesto burmistras, atsižvelgdamas į vietos sąlygas, turimus kuro išteklius, transporto galimybę ir atskirų šeimų materialinę padėtį91. Kuro problemomis taip pat rūpinosi Kauno miesto savivaldybės Kuro referentūra, kuri 1943 m. pradėjo kauniečių butų surašymą, siekiant tinkamai paskirs-tyti kuro korteles būsimam šildymo sezonui92. Kontroliuotas kuro medžiagos paruošimo prievolės vykdymas93.

Karo metais būta ir kitų būsto išlaikymo problemų, pavyzdžiui, trūko vandens, buvo taupoma elektra94. Vis dėlto kasdienio gyvenimo kokybę, ypač žiemą, veikė kuro trūkumas.

Viešosios slėptuvės

Su būstais buvo susijusi ir dar viena problema – gyventojų apsaugos organizavimas, itin suintensyvėjęs 1943 m. išaugus sovietų aviacijos antpuolių grėsmei. Nors Kaunas netapo itin didelio masto sovietų taikiniu, bet 1942–1943 m. suintensyvėję aviacijos antpuoliai labai stipriai paveikė miesto bendruomenės kasdienybę, daugeliui gyventojų kėlė įtampą ir nerimą. Pirmą kartą Kaunas bombarduotas 1942 m. gegužės 28 d. Liudytojai mini, kad bombardavimas truko daugiau kaip valandą ir buvo numesta apie 20 bombų. Žmonių aukų tuomet išvengta95. Kitas oro pavojus

89 Kaip Kaunas aprūpinamas maistu ir kuru, ĮL, 1941 11 14, p. 3.90 Potvarkis dėl darbo prievolės kuro gamyboje, žemės ūkyje ir susisiekime Lietuvos

generalinėje srityje. 1942 06 17, Papildomas potvarkis prie potvarkio 1942 m. birže- lio 17 d. dėl darbo prievolės kuro gamyboje, žemės ūkyje ir susisiekime Lietuvos generalinėje srityje. 1942 08 14, Potvarkis dėl darbo prievolės įvedimo miško kirtimo darbams. 1942 10 27, Lietuviškosios savivaldos administracijos žinios, 1943, nr. 1–3, p. 9–11, 19–20, 34–35.

91 Dėl kuro paskirstymo. Vyr. kuro komiteto pranešimas, Ateitis, 1943 09 14, p. 4.92 Kuro referentūra vykdo gyventojų butų surašymą, Ateitis, 1943 02 06, p. 6.93 Kaip kauniečiai aprūpinami malkomis, Ateitis, 1943 01 23, p. 6; Paskutinis paraginimas

kuro prievolei atlikti, Ateitis, 1943 09 08, p. 6.94 Pavyzdžiui, Kauno gyventojai buvo informuoti apie elektros vartojimo ribojimus nuo

1943 10 01 Reicho generalinio komisaro sprendimu. Žr. Skelbimas, Ateitis, 1943 09 15, p. 4.

95 J. Matulionis, min. veik., p. 85; K. Račkauskas-Vairas, min. veik., p. 181–184; M. Bloznelis, min. veik., p. 103.

StraipSniai


skelbtas 1942 m. liepos 20 d. naktį, bet bombardavimas tąkart vyko už miesto ribų. Vėliau, rugpjūtį ir rugsėjį, oro pavojų dažnėjo. Dar vienas šaltiniuose minimas antpuolis – 1943 m. balandžio 12 d. ataka. Tuomet nukentėjo nuo 20 iki 23 pastatų, keli visai sugriauti, 5 sudegė ar apdegė, žuvo 18 žmonių96. Oro pavojus pasikartojo 1943 m. balandžio 14 d. Tuomet nukentėjo miesto centras: Miško, Kęstučio, Maironio, S. Daukanto, A. Mickevičiaus ir Gedi-mino gatvių rajonai. Iš viso per kelias dienas žuvo 36 žmonės, 27 sužeisti, sugriauta 20 namų, 8 sudegė97. Bombardavimai pradėjo kartotis kone kas antrą dieną, o 1943 m. gegužę oro pavojaus signalai gaũdė beveik kiekvieną vakarą98. Vis dėlto, palyginus su kitais Europos ir net Lietuvos miestais, Kau-nas patyrė nedidelius oro antpuolius ir jų sukeltus nuostolius, tačiau padaž-nėję bombardavimai turėjo didžiulį socialinį ir psichologinį poveikį vietos bendruomenei99.

Tokiomis sąlygomis viešųjų slėptuvių įrengimo ir gyventojų paruošimo bombardavimams būtinybė tapo akivaizdi. Tiesa, Kaunas turėjo seną, dar cari-nės Rusijos laikais, prieš Pirmąjį pasaulinį karą, įrengtų įtvirtinimų sistemą, kuri galėjo būti ir buvo naudojama civiliams gyventojams apsaugoti100. Taip pat dalis gyventojų turėjo individualias slėptuves – namų rūsius, įrengtus dar pirmosios sovietų okupacijos metu ar net prieš pat karą projektuotuose namuose. Vis dėlto jų neužteko. Viešųjų slėptuvių įrengimą organizavo Vyriausiosios statybos val-dybos Kauno statybos skyrius. Jis buvo pavaldus Lietuvoje veikusiai Vyriausiajai techninei įstaigai, skelbusiai slėptuvių įrengimo potvarkius101. Statybos vykdytos atsižvelgiant į medžiagų trūkumą ir slėptuvių įrengimo patirtį kituose kraštuose. Didžiausias dėmesys skirtas slėptuvių įrengimui gyvenamuosiuose namuose102.

96 K. Račkauskas-Vairas, min. veik., p. 196, 201–203, 221–223; J. Matulionis, min. veik., p. 257.

97 J. Matulionis, min. veik., p. 257.98 J. Matulionis, min. veik., p. 256; K. Račkauskas-Vairas, min. veik., p. 223–227.

1943 04 19 K. Račkauskas-Vairas taip pat rašė, kad mieste įtampa augo: „Iš Kauno žmo-nės bėga į kaimus – laivais, valtimis, visais keliais. Po miestą sklinda įvairūs gandai – 3 dienos skiriamos išsikraustymui, po to per 18 dienų miestas būsiąs bombarduoja-mas, o iki Velykų būsiąs sulygintas su žeme, neliksiąs akmuo ant akmens...“ (K. Rač-kauskas-Vairas, min. veik., p. 223). Taip pat minėjo, kad daug žmonių, kas tik galėjo, dėl bombardavimų pavojaus išsikėlė iš miesto. Sklido gandai, kad Kauną pasieks 600 bombonešių ir miestą sunaikins (ten pat, p. 223–224). Panašiai liudijo ir J. Matulionis: 1943 04 15 jis teigė, kad žmonės traukia iš miesto ar vakarais, įsitikinę, kad bombarduos miesto centrą, šalinasi į priemiesčius (J. Matulionis, min. veik., p. 257).

99 Plačiau apie bombardavimus Europoje žr. Bombing, States and Peoples in Western Europe 1940–1945, edited by C. Baldoli, A. Knapp and R. Overy, London, New York, 2011, p. 1–20.

100 Apie slėptuvėms naudotus Pirmojo pasaulinio karo statinius prie miesto vandentiekio ir Zanavykų g. gale rašo M. Bloznelis, min. veik., p. 191. Taip pat apie bateriją Zanavy- kų g., p. 195.

101 Slėptuvių įrengimo darbai. 1943 03 28, KAA, f. R–961, ap. 1, b. 53, l. 16.102 Priešlėktuvinės apsaugos patalpos. 1943, KAA, f. R–961, ap. 1, b. 53, l. 16.

121KAUNO ISTORIJOS

METRAŠTIS

Mantvydas LUGOVOJUS

Gyventojų apsauga organizuota ir viešųjų slėptuvių statybos vykdytos jau 1942 m., tačiau šie darbai ypač suintensyvėjo nuo 1943 m. Miestiečiai informuoti, kaip apsisaugoti nuo pavojų, spaudoje publikuoti tipiniai slėptu-vių brėžiniai103. 1942 m. pirmoje pusėje įrengtos 9 viešosios slėptuvės104. Visas miestas suskirstytas į 7 rajonus su atskiromis slėptuvėmis. 1943 m. toliau vyk-dytas slėptuvių planavimas ir įrengimas105. Iš viso 1942–1943 m. suplanuota 60 viešųjų slėptuvių. Dalis įrengta carinės Rusijos laikų bunkeriuose, dalis – bažnyčių rūsiuose, daugiausia – gyvenamųjų namų rūsiuose106. 1944 m. 7 miesto rajonai turėjo 59 slėptuves. Miesto centre veikė 8 viešosios slėptuvės (Įgulos bažnyčioje, Gedimino g. 1, Laisvės al. 49A, Kęstučio g. 44, Daukanto g. 4, Napoleono g. 36/2, Putvinskio g. 27 ir Žemuogių g. 7). Tai pačiai gyven-tojų apsaugos paskirčiai naudoti ir Meno mokyklos, Tvirtovės, Slėnių, Bara-nausko, Zanavykų gatvių ir kiti miesto pakraščiuose buvę bunkeriai107. Dažnai slėptuvės įrenginėtos nacionalizuotų namų rūsiuose, užmūrijant langus, pada-rant atsarginius išėjimus, paremiant lubas, įtaisant dujinius šliuzus108. Neretai darbai vykdyti ir privačia iniciatyva109.

Slėptuvių įrengimas buvo viena iš charakteringiausių karo metais valdžios institucijų vykdytų iniciatyvų. Per visą okupacijos laikotarpį ir ypač padažnė-jus bombardavimams rūpintasi gyventojų apsauga. Palyginus su kitais Europos miestais, slėptuvių rengimo mastas Kaune nebuvo didelis ir tik iš dalies atitiko vietinės bendruomenės poreikius. Nepaisant savivaldybės pastangų ir privačių iniciatyvų, mieste viešųjų slėptuvių poreikis nebuvo visiškai patenkintas: esant oro pavojui gyventojai, atvykę į slėptuves, kartais nerasdavo laisvų vietų110.

Apibendrinant galima teigti, kad pirmiausia būstų trūkumas vokiečių oku-pacijos laikotarpiu buvo susijęs su vokiečių kolonizacija, taip pat su karo metui būdinga materialinių išteklių taupymo politika, praktiškai visiškai sustabdžiusia namų statybas Kaune. Viena iš karo metams būdingų ir svarbiausių savival-dos statybinių iniciatyvų buvo gyventojų apsaugos organizavimas (slėptuvių

103 Pavyzdžiui, laikraštyje Ateitis, 1944 04 03, p. 2.104 Bandomasis priešlėktuvinės apsaugos pavojus Kaune, ĮL, 1942 04 27, p. 2. 105 Kauno miesto viešųjų slėptuvių projektai. 1943 04 14 – 1944 05 10, KAA, f. R–961,

ap. 1, b. 53, l. 14.106 1942–1943 biudžetinių metų apyskaita, KAA, f. R–1043, ap. 1, b. 21, l. 2.107 Kauno miesto viešųjų slėptuvių projektai. 1943 04 14 – 1944 05 10, KAA, f. R–961,

ap. 1, b. 53, l. 32.108 Ten pat, l. 16.109 Pavyzdžiui, inžinierius architektas Valerijonas Verbickas, gyvenęs mūriniame name Kęs-

tučio g. 5B, 1943 05 19 kreipėsi į savivaldybės Statybos skyrių, prašydamas leisti gyveni-mui netinkamose pusrūsio patalpose įrengti slėptuvę. Leidimą gavo su sąlyga, kad patalpa bus įrengta pagal visus slėptuvėms taikomus reikalavimus. Žr. Valerijono Verbickio pra-šymas Kauno savivaldybės Statybos skyriui dėl slėptuvės įrengimo name Kęstučio g. 5B ir išduotas leidimas. 1943 05 18 – 05 20, KAA, f. 218, ap. 2, b. 2919, l. 21–22.

110 J. Matulionis, min. veik., p. 263.

StraipSniai


įrengimas). Visos karo metais vykdytos statybos buvo nedidelio masto ir daž-niausiai laikinos. Viena iš svarbiausių problemų – būstų trūkumas, nepaisant pastangų reguliuoti jų paskirstymą, išliko visu okupacijos laikotarpiu.

Aprūpinimas maistu

Maisto trūkumas ir daržų kolonijų steigimas

Kasdienis materialinis gyvenimas karo metais buvo glaudžiai susijęs su krašto ūkine padėtimi: žemės ūkio, prekybos, ekonomikos nuosmukiu111. Aprūpinimą maistu lėmė nacių vykdyta ekonominė politika, siekis kontroliuoti užimtų kraštų ūkį bei išteklius112. Padėtį blogino ir tai, kad Lietuva prieš vokiečių okupaciją buvo patyrusi sunkius sovietinės ūkio politikos padarinius ir visa ūkio nuosmukio istorija virto ilgalaikiu procesu. Vie-nas iš svarbių karo metų kasdienybės ypatumų, pasireiškusių visose okupuotose šalyse, ypač miestuose, buvo maisto stygius. Nors įvairiuose kraštuose miestų aprūpinimas maistu ir problemos dėl maisto turėjo daug bendrų bruožų, bet kiekviename jų susiklostė savita vietinės infrastruktūros, valdžios veiksmų bei bendros krašto ūkio padėties nulemta situacija ir maisto trūkumų raiška113.

Kaune maisto trūko jau pirmaisiais vokiečių okupacijos mėnesiais. Pro-duktų tiekimą trikdė miesto valdymo suirutė, transporto ir susisiekimo proble-mos: besitraukdama sovietų armija susprogdino Geležinkelio ir Aleksoto tiltus. Suirutės akivaizdoje 1941 m. birželio 24 d. Kauno karo komendantas Jurgis Bobelis paskelbė įsaką, kuriame nurodė visoms Kauno kepykloms pradėti kepti duoną, o „Maistprekybai“ ir „Lietkopsąjungai“ pateikti žinių apie esamas maisto – miltų, kruopų, makaronų ir kt. – atsargas114. Kitą dieną kreiptasi į Pakaunės ūkininkus, raginant pristatyti Kauno gyventojams pieno115.

111 J. Braslauskas, Lietuvos žemės ūkis nacių okupacijos metais, Lietuvos istorijos studijos, 2000, t. 8, p. 58–76; Braslauskas, Prekyba Lietuvoje..., p. 54–75.

112 A. S. Milward, War, Economy and Society 1939–1945, Berkeley, Los Angeles, 1980, p. 132–168; J. Szpak, Historia gospodarcza powszechna, Warszawa, 2007, p. 339–340; A. Gražiūnas, Lietuva..., 1996, p. 247; A. Bubnys, Nacių okupacinio režimo politika..., p. 191–192; L. Truska, min. veik., p. 109–111; J. Braslauskas, Lietuvos socialinė-ekonominė padėtis..., p. 116; Ch. Dieckmann, Deutsche Besatzungspolitik..., Bd. 1, p. 540–620.

113 T. Szarota, Bruksela i Warszawa podczas II wojny światowej. Próba porównywania dwóch okupowanych stolic, Okupowana Europa. Podobieństwa i różnice, red. W. Grabowski, Warszawa, 2014, p. 60–75; T. Szarota, Życie codzienne w stolicach okupowanej Europy, Warszawa, 1995.

114 Kauno Karo komendanto įsakymai, ĮL, 1941 06 25, p. 2.115 Pakaunės ūkininkams, ĮL, 1941 06 26, p. 1.

123KAUNO ISTORIJOS

METRAŠTIS

Mantvydas LUGOVOJUS

Pirmaisiais nacių okupacijos mėnesiais patirtas trūkumas liudijamas memuariniuose šaltiniuose ir dienoraščiuose. Pavyzdžiui, 1941 m. liepos 3 d. K. Račkauskas-Vairas dienoraštyje rašė: „Krautuvėse vokiečiai viską išperka. Mums nieko nebeliks. Maisto stinga. Pusryčiams, priešpiečiams ir vakarienei turiu arbatą (be cukraus) ir juodą duoną. Šią savaitę jau nebegalima gauti sviesto. Stinga riebalų iš viso. Sandėliuose, kaip sakoma, esama dar maisto atsargų, tik kol kas nenorima sandėlių atidaryti, kad vokiečiai jų nepagrobtų.“116 Kitą dieną rašė: „Su maistu vis sunkiau ir sunkiau. Šiandien vos tegavome 0,5 kg veršio plaučių.“117 Dar 1941 m. rudenį vietinės valdžios atstovai ir visuomenės veikėjai informavo vokiečių valdžią apie maisto trūkumą ir atskirų produktų stygių Kaune. Vokiečių okupaciją patyrę kauniečiai prisiminė, jog su maisto trūkumu ypač sunku buvo apsiprasti pirmaisiais okupacijos metais. Situaciją jie lygino su prieškariu ir teigė, kad pokyčiai buvo itin ryškūs. Ištuštėjo ne tik parduotuvės, bet ir turgūs, iki tol pilni pigių maisto produktų118.

Pradžioje maisto buvo galima įsigyti kai kuriose miesto apylinkių vieto-vėse. K. Račkauskas-Vairas dienoraštyje minėjo pirmaisiais vokiečių okupaci-jos mėnesiais vykdavęs apsipirkti į Kačerginę, tačiau vėliau ir ten maisto ėmė trūkti119. Skurdų miestiečių racioną iš dalies papildė iš kaimo gauti produktai: čia, skirtingai nei mieste, maisto pakako. Sakytiniai istorijos šaltiniai, memu-arai kalba apie tai, jog kaime gyvenantys giminaičiai rėmė miestiečius. Tarp miesto ir kaimo plito natūralūs mainai: miestiečiai mainė kasdienius daiktus į maisto produktus120. Tiesa, ilgainiui kaimo galimybės aprūpinti maistu Kauną, ypač legaliais būdais, mažėjo. Kaimas buvo gerokai suvaržytas, maisto produk-tai rekvizuojami, laisva prekyba ribojama121.

Karo metais Kaune, kaip ir kituose okupuotuose Europos miestuose, klestėjo spekuliacija maisto produktais, jų kainos buvo labai aukštos, o gali-mybės įsigyti šiuos produktus – menkos. Spekuliuota itin dideliu mastu122.

116 K. Račkauskas-Vairas, min. veik., l. 45.117 Ten pat, l. 47.118 „Šitas vaikas turi gyventi“: Elenos Holcmanienės užrašai 1941–1944, Vilnius, 2003, l. 36;

J. Matulionis, min. veik., p. 122.119 K. Račkauskas-Vairas, min. veik., p. 47, 112. Maisto gabenimas iš apylinkių pirmaisiais

vokiečių okupacijos mėnesiais taip pat minimas leidinyje: J. Matulionis, min. veik., p. 107–108.

120 K. Račkauskas-Vairas, min. veik., p. 93–94; M. Bloznelis, min. veik., p. 124–125, 129, 158, 180–181; R. R. Paliušis (priedas); Antano Alfonso Miluko laiškas Vytautui Sirijos Girai 1942 05 28 iš Kauno, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyrius, f. 349–334, l. 1; Kazimieras Palčiauskas..., p. 25; A. Miškinis, Kas dar nebuvo parašyta, 1 dalis, Kaunas, 2014, p. 63; R. V. Kazakevičius, Mano gyvenimas, Vilnius, 2015, p. 37; darbo autoriaus interviu su Ramučiu Romualdu Paliušiu 2014 04 14, Kaunas (toliau – R. R. Paliušis).

121 K. Račkauskas-Vairas, min. veik., p. 112–113.122 J. Braslauskas, Lietuvos socialinė-ekonominė padėtis..., p. 120; K. Račkauskas, min. veik.,

p. 156. Spekuliacijos faktai daug kartų liudijami ir to meto spaudoje.

StraipSniai


Dėl skirtingų algų vietinių gyventojų galimybės apsirūpinti maistu buvo nepa-lyginimai menkesnės nei vokiečių123. Mieste veikė tik vokiečiams kariškiams ir civiliams skirtos maisto prekių parduotuvės su įrašais „Nur für Deutsche“ („Tiktai vokiečiams“). Dalis jų buvo miesto centre, pavyzdžiui, viena – Laisvės alėjoje, buvusiose Taupomosiose kasose124. Aprūpinimo skirtumai kėlė vietinės bendruomenės nepasitenkinimą nacių valdžia125.

Karo metais kauniečių mitybos racionas buvo skurdus. Be kitų šaltinių tai patvirtina 1941–1942 m. laikraštyje Į laisvę spausdinti receptai, pavadinti „Paįvairinkime racioną“. Be to, žinių apie to meto kauniečių racioną teikia Kaune išleista receptų knyga Šių dienų valgiai (1942), taip pat memuaruose, dienoraščiuose minimas vienodas ir negausus kasdienis maistas126. Dominavo vegetariški patiekalai. Trūko mėsos, ji vartota tik kai kuriomis savaitės dieno-mis, dažnai valgyti mėsos subproduktai, trūko pieno ir jo gaminių.

Aptariamu laikotarpiu racionui įtakos turėjo sustojęs maisto importas. Gauti importinių prekių buvo labai sudėtinga, todėl paplito įvairūs maisto pakaitalai, iki tol neįprasti maisto produktai. Tarkim, sustojus kavos impor-tui, pradėta gaminti ir pardavinėti gilių kavą. Kaune, Laisvės al. 29, veikęs „Sodybos“ skyrius supirkinėjo giles, gamino specialų gilių, grūdų ir cikorijos mišinį127. Plito ir kiti iki tol nevartoti ar mažai vartoti gaminiai, pavyzdžiui, arkliena. Spaudoje propaguotas jos vartojimas128. 1943 m. arklieną jau tiekė 10 įvairiuose miesto rajonuose buvusių parduotuvių129. Cukrus keistas sacha-rinu.

To meto valgymo įpročius liudija K. Račkausko-Vairo dienoraščio įra-šai. 1941 m. rugsėjį jis taip aprašė savo darbo dieną bibliotekoje: „Kadangi su mityba labai riesta, tai savo priešpiečiams į biblioteką atsinešu juodos duonos riekutę, o čia mums atnešama arbatos (su sacharinu, nes cukraus nėra).“130 1941 m. spalio 2 d. įraše K. Račkauskas pažymėjo: „Jau trečia diena kaip ban-dau nusipirkti pieno ir niekur jo nerandu. Nebeturiu nei arbatos, nei muilo. Bibliotekoje arbatos pakaitalu vartojame grūdų „kavos“ antpilą.“131

123 J. Braslauskas, Lietuvos socialinė-ekonominė padėtis..., p. 117.124 K. Račkauskas-Vairas, p. 116–117, 153; M. Bloznelis, min. veik., p. 185; R. R. Paliušis.125 K. Račkauskas-Vairas, min. veik., p. 92, 150; J. Matulionis, min. veik., p. 178; Z. Blynas,

min. veik., p. 153. 126 Ypač dažnai minimi K. Račkausko-Vairo dienoraštyje, yra ir kituose šaltiniuose:

M. Bloznelis, min. veik., p. 92, 94, 96, 98; A. Miškinis, min. veik., p. 63; R. V. Kazakevičius, min. veik., p. 63.

127 Gersim ąžuolų gilių kavą, ĮL, 1942 09 25, p. 5; Jau pradėtas gaminti naujas kavos mišinys, ĮL, 1941 12 05, p. 6.

128 Arkliena kaip žmonių maistas, ĮL, 1942 01 21, p. 2.129 Maitinimo valdybos skelbimai, Ateitis, 1943 01 16, p. 7. Arklienos vartojimą liudija ir

sakytiniai šaltiniai: R. R. Paliušis.130 K. Račkauskas-Vairas, min. veik., p. 98.131 Ten pat, p. 119.

125KAUNO ISTORIJOS

METRAŠTIS

Mantvydas LUGOVOJUS

Maisto trūkumą bandyta kompensuoti daržovėmis, kurių auginimas ir laikymas buvo paprastesnis ir pigesnis. Nors iki karo Lietuvos miestuose daržo-vių vartota nedaug, vokiečių okupacinė valdžia skatino miestiečius dažniau tai daryti. Ypač skatintas bulvių vartojimas. Kaune ieškota išteklių, galinčių padėti apsirūpinti maisto produktais. Propaguotas smulkių gyvulių auginimas mieste. Vienas šiuo laikotarpiu populiarių maisto trūkumo problemos sprendimo būdų – vadinamųjų daržų kolonijų steigimas. Lietuvoje jos buvo planuojamos pagal Vokietijoje jau egzistavusių daržų kolonijų pavyzdį. Jų steigimas rėmėsi keliais valdžios potvarkiais. 1942 m. gegužės 20 d. Kaune publikuotas „Potvar-kis miestiečių daržų reikalu“, kuriuo buvo skelbiama, kad visi miestų ribose esantys tušti plotai turi būti panaudoti daržovėms auginti132. Taip pat vėliau plačiajai visuomenei skirtoje spaudoje retkarčiais pasirodydavo pranešimų, susijusių su daržų steigimu mieste133. 1943 m. sausio 30 d. Reicho komisaras išleido gėlių ir kitų dekoratyvinių augalų auginimą ribojusį potvarkį. Vietoj to įsakyta auginti daržoves134.

Remdamasi vokiečių valdžios potvarkiais, vietinė valdžia reguliavo daržo-vių auginimą mieste. 1943 m. kovo 26 d. Kauno burmistro skelbimu gyvento-jai įpareigoti visus tuščius miesto sklypus apsodinti daržovėmis. Daržovės taip pat turėjo būti auginamos viešose, reprezentacinėse erdvėse, kurios iki tol buvo apsodintos gėlėmis ir veja135. Minima, kad sklypų neapsodinę gyventojai bus baudžiami kalėjimu 6 savaitėms. Kauno priemiesčių gyventojams įvesta daržovių

132 Potvarkis miestiečių daržų reikalu. 1942 05 20, Lietuviškosios savivaldos administracijos žinios, 1943, nr. 1–3, p. 4–6.

133 Skelbimas dėl laisvų sklypų apsėjimo kultūriniais žemės ūkio augalais, ĮL, 1942 08 31, p. 6.

134 Daržovių paklausos užtikrinimas, Ateitis, 1943 02 14, p. 6.135 Kiekvienam kauniečiui suteikiama proga užsiauginti daržovių, Ateitis, 1943 04 09, p. 4.

1 pav. Kauniečiai eilėse prie „Pieno centro“, 1942 m. Fotografas Balys Buračas, Vytauto Didžiojo karo muziejus

StraipSniai


pristatymo prievolė. Gyventojai sklypais aprūpinti iš sudaryto žemės fondo. Sklypai būdavo pigiai nuomojami arba suteikiami nemokamai. Kauniečių daržų paskirstymą reguliavo Vyriausioji miestiečių daržų komisija136. 1943 m. smarkai išplėstos Kauno miesto ribos, daugiausia šiaurės kryptimi, prijungtos naujos ūkininkavimo zonos. Taip tikėtasi išspręsti daržovių trūkumo pro-blemą137. 1943 m. daržams iš viso skirta 32 ha miesto žemės ploto, t. y. apie 0,2 % neseniai dvigubai išplėstos miesto teritorijos138.

Daržovių auginimo vajus pakeitė miesto veidą. Jos sodintos viešosiose aikštėse, ten, kur anksčiau žydėjo gėlynai139. Daržovių lysvėmis virto net miesto centras, pavyzdžiui, aikštelė prie buvusių Taupomųjų kasų rūmų. Jose užau-gintos daržovės numatytos savivaldybės valgyklai aprūpinti. Panašiai pasielgta ir su kitomis įmonėmis, įsikūrusiomis greta aikščių ar žemės sklypelių. Kai kurie sklypai atiduoti gausioms šeimoms. Laikraštyje Į laisvę pateiktas fabriko darbininkės, šešių vaikų motinos, pasisakymas: „Pernai [trijose lysvėse] turėjau pasisodinusi ridikėlių, morkų, valgomųjų burokų ir kitų daržovių. Kai daržo-vės paaugo, buvo nepaprastai gera ir malonu. Grįžti iš darbo į namus, užsuki į daržą, pasirauni burokėlių ar morkų ir keliauji. Vaikai pasitinka su džiaugsmu, lyg tais senais prieškariniais metais, kai jiems atgabendavau saldumynų.“140

Ypač gausiais daržovių plotais išsiskyrė Žaliakalnis. Ten jos sodintos visai palei šaligatvius, vos metro ar kiek didesnio ploto ruožuose141. Daržovių sodinimą miestuose greta namų iliustruoja ir vaizdiniai šaltiniai, pavyzdžiui, laikraštyje Ateitis išspausdinta karikatūra (2 pav.). Miestiečiai taip pat vertėsi smulkių gyvulių auginimu. Namų kiemuose laikė vištas ir ožkas. Visa serija 1943–1944 m. laikraštyje Ateitis publikuotų karikatūrų, pavadinta „Rašti-ninko Plunksnelės popietė“, humoristine forma parodo, kaip pasikeitė miestie-čių gyvenimo įpročiai ir rutina, kaip miestietis tarnautojas priverstas imtis jam nebūdingo ir iki tol menkai pažįstamo ūkininkavimo.

136 A. Gražiūnas, Lietuva..., 1996, p. 255–258.137 Tuomet miesto plotas padidėjo beveik dvigubai. Žr. Kauno miesto praplėtimas. Rašo

Kauno miesto burmistras Stp. Kenstavičius, Ateitis, 1943 06 10, p. 4. Tarp prijungtos teritorijos gyventojų beveik 91 % sudarė darbininkai ir mažažemiai, taigi pagal ekono-minę padėtų artimi kitų buvusių Kauno pakraščių gyventojams.

138 Kaune daržams išnuomota 32 ha žemės, Ateitis, 1943 06 05, p. 6. Po 1943 04 01 miesto ribų išplėtimo miesto teritoriją sudarė 13422,9 ha. Plačiau žr. Kaunas karo metu. Iš pasikalbėjimo su Kauno miesto burmistru S. Kenstavičiumi, Ateitis, 1943 06 26, p. 3. 1944 m. daržams išnuomota 51,5 ha žemės. Plačiau žr. Kauno miesto finansiniai reikalai, Ateitis, 1944 05 05, p. 4.

139 Kaune daržams išnuomota 32 ha žemės, Ateitis, 1943 06 05, p. 6. 1943 m. antroje pusėje laikraštyje Ateitis atsirado skyrelis „Daržovių augintojams“, kuriame buvo praktinių dar-žovių auginimo ir sandėliavimo patarimų.

140 Kauniečiai sodina bulves, Ateitis, 1944 05 31, p. 3.141 Ten pat.

127KAUNO ISTORIJOS

METRAŠTIS

Mantvydas LUGOVOJUS

Taigi vokiečių okupacijos metais Kaune vyko miesto agrarizacijos proce-sai: steigti daržovių ūkiai, plito ir smukiųjų gyvulių (ožkų, triušių) ūkiai, ypač miesto pakraščiuose.

Maisto paskirstymas

Trūkstant maisto, itin aktualia tapo jo paskirstymo ir normavimo problema. Vokiečių valdžia ją bandė išspręsti siek-dama, kad užimtuose kraštuose būtų palaikoma elementari tvarka ir nekiltų epidemijų bei riaušių142. Taip pat deklaruota, jog aprūpinant gyventojus užti-krinamas socialinis teisingumas. Kauno miesto komisaras H. Crameris 1942 m. gegužės 1 d. Kauno miesto komisariato ir savivaldybės tarnautojų bei valdi-ninkų susirinkime pabrėžė, kad svarbiausi burmistro uždaviniai ir pareigos yra „mobilizuoti visas šio miesto jėgas pergalei, taip pat visada vadovautis sociali-nio teisingumo sąmone“143. Nemažas dėmesys skirtas maisto trūkumo pagrin-dimui ir taupaus gyvenimo būdo propagandai. Spaudoje rašyta, jog karas iš

142 J. Szpak, Historia gospodarcza powszechna, Warszawa, 2007, p. 339–340; A. Gražiūnas, Lietuva..., 1996, p. 247.

143 Naujas Kauno miesto burmistras. Kauno miesto komisaras Crameris kalbėjo iškilmin-game Miesto komisariato ir savivaldybės susirinkime, ĮL, 1942 05 06, p. 6.

2 pav. Karikatūra iš laikraščio Ateitis, 1943 m. balandžio 12 d., p. 6

StraipSniai


žmonių reikalauja daugiau nei įprastai, kad jie turi daugiau dirbti, būti draus-mingi ir visada blaivūs144. Spausdinti straipsniai, raginę maisto stygių vertinti, kaip galimybę pasiaukoti, siekiant bendro tikslo, t. y. pergalės prieš bolševikus. Maisto kortelių, kuriomis normuotas maistas, įvedimas sietas su Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karu. Maisto trūkumas buvo pateikiamas kaip neišvengiama būtinybė, o maisto kortelių sistema – kaip vienintelis priimtinas, racionalus būdas suvaldyti produktų stygių145. Laikraščio Į laisvę skaitytojai supažindinti su maisto kortelių istorija, siekiančia Senovės civilizacijas146. Tokios istorinės apybraižos turėjo liudyti, kad maisto normavimas yra neišvengiamas pasikar-tojantis istorinis reiškinys. Taip pat pasakota apie tai, kaip priešai britai nera-cionaliai normuoja maistą ir dėl to susiduria su jo trūkumu147. Žmonės infor-muoti, jog maisto kortelės nuo 1944 m. kovo įvedamos ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, tradiciškai laikytose pertekliaus šalimi148. Siekta miestiečius įtikinti, kad normuotas racionas ir negausi mityba yra netgi naudinga sveikatai. Be to, raginta galvoti „apie didįjį tikslą“, apie visuomenę ir apie tai, „kad pergalė pasiekiama tik visų bendromis pastangomis“149.

Maisto paskirstymui svarbiausios buvo praktinės reikšmės turėjusios ins-trukcijos ir potvarkiai. Didžioji dalis įsakų buvo bendri visam Rytų kraštui ar Lietuvos generalinei sričiai, tačiau dalis jų – susiję su vidine Kauno miesto gyvenimo tvarka150. Pranešimus spaudoje skelbė ir maisto paskirstymą regu-liavo Maitinimo valdyba prie Tiekimo ir paskirstymo įstaigos Lietuvos gene-ralinei sričiai (toliau – Maitinimo valdyba)151. Atsižvelgiant į Maitinimo val-dybos raštus, esant produktų trūkumui, jų paskirstymo eiliškumą, produktų pardavimo keitimus nustatė Kauno miesto maitinimo ir ūkio skyrius, maisto produktų kainas reguliavo Kainų komisija152. Maisto vartojimas buvo stipriai reglamentuotas. Reguliuotos kainos, maisto paskirstymo periodiškumas, suvar-tojimo kiekiai, prekybos vietos.

Bene ryškiausias maisto vartojimo reguliavimo reiškinys karo metais buvo maisto normavimas. Panašiai kaip ir daugelyje vokiečių užimtų kraštų, Lietu-voje įvestos maisto kortelės. Kaunas šiuo požiūriu nesiskyrė nuo kitų Lietuvos,

144 Dienos pastabos. ūkininkas kaltina, Ateitis, 1943 03 04, p. 6, 2.145 Uodegos ar kortelės?, ĮL, 1941 07 07, p. 4.146 Maisto kortelės istorija, ĮL, 1941 08 09, p. 6.147 Anglų mitybos sąlygos vykstančio karo metu, Ateitis, 1944 01 17, p. 2.148 Taip gyvena amerikiečiai. Blefo rekordų kraštas, Ateitis, 1943 05 19, p. 2.149 Mūsų dienų valgiai, Kaunas, 1942, p. 3.150 Tiekimo ir paskirstymo įstaigos aplinkraščiai ir pranešimai apie maisto prekių paskirstymą

gyventojams, ligoniams vaikams. 1942 05–11, Lietuvos centrinis valstybės archyvas (toliau – LCVA), f. R–616, ap. 1, b. 6, l. 1–197.

151 Tiekimo ir paskirstymo valdybos Lietuvos generalinei sričiai Maitinimo valdybos skelbimas nr. 48, ĮL, 1942 04 18, p. 2.

152 Pavyzdžiui, skelbiamos aukščiausios daržovių kainos Lietuvos generalinei sričiai 1942/1943 m. žiemą, 1943 m. sausio 4 d. potvarkis, Ateitis, 1943 01 18, p. 3.

129KAUNO ISTORIJOS

METRAŠTIS

Mantvydas LUGOVOJUS

visos Ostlando srities bei daugelio kitų okupuotų teritorijų miestų153. Pirmą kartą apie maisto kortelių įvedimą Kaune paskelbta 1941 m. liepos 5 d. Jos įsigaliojo nuo liepos 7 d.154. Maisto paskirstymas buvo standartizuotas. Metai skirstyti į atkarpas. Kiekvienai jų buvo skirtos kortelės, pagal kurias galėjo būti išduodamas tam tikras maisto kiekis.

Maisto korteles periodiškai išdavinėjo Kauno miesto Maitinimo ir ūkio skyrius. Netrukus inicijuota galimybė korteles skirstyti per įstaigas ir įmo-nes155. Be to, maisto paskirstymą bandyta susieti su darbingo amžiaus jaunuo-lių registracija priverstiniam darbui. 1943 m. rugpjūčio 9 d. Kauno miesto burmistras publikavo skelbimą, kuriame nurodė, kad 1912–1925 m. gimu-siems vyrams kortelės bus išduodamos tik tuo atveju, jeigu jie registruosis darbo tarnyboje156.

Nacių okupacijos pradžioje maisto produktais Kauno gyventojus aprū-pindavo „Maistprekybos“ įmonė, veikusi dar pirmosios sovietų okupacijos laikotarpiu. 1942 m. pradžioje jai priklausė 64 parduotuvės įvairiose Kauno dalyse, kurios aptarnaudavo apie 80 tūkst. kauniečių157. Jų tinklas 1943 m. per-organizuotas į „Lietuvos miestų prekybą“, Kaune turėjusią skyrių, pavadintą „Kauno miesto prekyba“. Ji maisto produktais aprūpindavo apie 50 tūkst. miestiečių, kaip teigiama, maždaug kas antrą Kauno gyventoją158. Maisto paskirstymu rūpinosi ir Kauno miesto vartotojų kooperatyvas „Parama“. Pavyzdžiui, 1942 m. liepos duomenimis, apie 55 tūkst. kauniečių buvo aprū-pinami 34-iose „Paramos maisto krautuvių duona“ parduotuvėse159. Aprūpi-nimą maisto produktais taip pat reguliavo Kauno miesto savivaldybės Maisto ir prekių paskirstymo direkcija. 1941 m. rudenį pertvarkytos Kauno miesto savivaldybės maisto ir prekių paskirstymo kontoros160. Miestas suskirstytas į vienodus rajonus pagal gyventojų skaičių. Kiekvienas jų turėjo po maisto paskirstymo kontorą. Iš viso 12 savivaldybės kontorų, kuriose buvo galima gauti maisto produktų161. 1943 m. pradžioje pertvarkius prekybos įmones,

153 T. Szarota, Życie codzienne w stolicach ...., p. 22–30.154 Kaune įvedamos kortelės. Kauno miesto burmistro skelbimas, ĮL, 1941 07 05, p. 3;

A. Gražiūnas, Nacinė Lietuvos okupacija..., 1967, p. 70.155 Maisto kortelių gavimas per įmones ir įstaigas, ĮL, 1942 01 07, p. 4.156 Kauno miesto burmistro skelbimas nr. 76, Ateitis, 1943 08 09, p. 2. 157 A. Vt-kus, 80 000 kauniečių naudojasi Valst. Kauno maisto gaminių prekybos

patarnavimu, ĮL, 1942 03 06, p. 4; J. Braslauskas, Lietuvos socialinė-ekonominė padėtis..., p. 105.

158 Tikėtina, kad tuo metu, palyginus su 1941 metų pabaiga, gyventojų skaičius jau buvo sumažėjęs. 50 000 kauniečių aptarnaujami Li-MI-Pa parduotuvėse, Ateitis, 1944 05 16, p. 2.

159 J. Braslauskas, Lietuvos socialinė-ekonominė padėtis..., p. 106.160 Pertvarkytos Kauno miesto savivaldybės maisto ir prekių paskirstymo kontoros, ĮL,

1941 11 05, p. 4.161 Kaip Kaunas aprūpinamas maistu ir kuru, ĮL, 1941 11 14, p. 3.

StraipSniai


buvo 2 maisto sandėliai ir 48 parduotuvės, iš kurių dalis skirtos Lietuvos savi-saugos daliniams ir policijai162. Kiekvienas vartotojas buvo nukreipiamas į tam tikrą parduotuvę, kuriai maisto produktai tiekti pagal išankstinius gyventojų sąrašus. 1944 m. savivaldybė valdė 13 paskirstymo punktų163.

Pagal korteles buvo išduodami šie maisto produktai: duona, miltai, kruo-pos, mėsa ir mėsos gaminiai, sviestas, riebalai, kiaušiniai, sūris, cukrus, druska. Įvestos ir atskiros pieno kortelės164. Pagal korteles skiriamų produktų kiekis buvo labai mažas. Pavyzdžiui, pagal 1941 m. gruodžio Tiekimo ir paskirs-tymo įstaigos Maitinimo valdybos skelbimą, savaitei skiriama 1 700 g duonos, 350 g mėsos, po 300 g sviesto ir miltų, po 100 g kruopų ir cukraus, po 50 g druskos ir kavos surogatų165. Normos visą laiką išliko panašios, svyravo labai nežymiai. Antai, pagal 1942 m. sausio skelbimą, duonos skiriama 1 700 g, mėsos – 250 g, miltų – 300 g166. Pagal 1942 m. kovo skelbimą, savaitei buvo skiriama 1 750 g duonos, 300 g mėsos, 150 g sviesto ir 200 g miltų167.

Maitinimo valdybos skelbimų apie maisto normas 1941–1942 m. pasi-rodydavo periodiškai. Daržovės, vaisiai ir žuvis, atsižvelgiant į jų sezoniškumą, dažniausiai nebuvo normuojama, o jų paskirstymas bei suvartojimas įvai-ravo168. Vis dėlto kartais kortelės buvo įvedamos ir kai kurioms daržovėms, pirmiausia bulvėms. Joms jau 1941 m. įvestos specialios kortelės169. 1943 m., esant labai menkam bulvių derliui, jų vartojimas taip pat normuotas170. Karo metais bulvės tapo itin svarbiu maisto produktu. Aprūpinimo jomis proble-moms spręsti įkurtas Kauno miesto aprūpinimo bulvėmis prekybos skyrius171. 1943 m. rugpjūtį miestiečiai pagal maisto korteles galėjo gauti 1 kg kopūstų, 0,5 kg morkų ar agurkų. 0,5 kg pomidorų galėjo gauti tik vaikai iki 6 metų amžiaus172.

162 Perorganizuojama miestų prekyba, Ateitis, 1943 01 26, p. 2; J. Braslauskas, Prekyba Lietuvoje..., 2001, nr. 9, p. 57.

163 Kauniečių socialinė globa, Ateitis, 1944 05 17, p. 2.164 Kaip Kaunas aprūpinamas maistu ir kuru, ĮL, 1941 11 14, p. 3. Kauniečių eilę prie

„Pieno centro“ parduotuvės Savanorių prospekte, kur pagal korteles buvo išduodami pieno produktai, įamžino Balys Buračas 1942 m. rugpjūčio mėn. nuotraukoje (1 pav.).

165 Tiekimo ir paskirstymo įstaigos Maitinimo valdybos skelbimas nr. 2, ĮL, 1941 12 03, p. 2.

166 Tiekimo ir paskirstymo įstaigos Maitinimo valdybos skelbimas nr. 13, ĮL, 1942 01 06, p. 2.167 A. Gražiūnas, Nacinė Lietuvos okupacija..., 1967, p. 70; A. Gražiūnas, Lietuva..., 1996, p.

248.168 Panaši normavimo sistema veikė ir kituose Europos kraštuose. I. Zweiniger-Bargielowska,

Fair Shares? The Limits of Food Policy in Britain during the Second World War, Food and War in Twentieth Century Europe, Surrey, Burlington, 2011, p. 126.

169 Kaip Kaunas aprūpinamas maistu ir kuru, ĮL, 1941 11 14, p. 3.170 Gyventojų aprūpinimas bulvėmis, Ateitis, 1943 10 21, p. 6.171 Pranešimas, Ateitis, 1943 09 14, p. 6.172 Daržovės kauniečiams, Ateitis, 1943 08 09, p. 4.

131KAUNO ISTORIJOS

METRAŠTIS

Mantvydas LUGOVOJUS

Be pagrindinių normų papildomų maisto davinių buvo skiriama vaikams ir ligoniams, darbingumo netekusiems šeimų maitintojams. 1943 m. sausį Maitinimo valdyba paskelbė kelis vaikų maisto paskirstymui skirtus skelbimus, numatančius vaikams iki 6 metų savaitei skirti po 2 kiaušinius, 200 g saldainių, 250 g marmelado arba dirbtinio medaus. Sviesto buvo duodama tik vaikams iki 3 metų amžiaus ir ligoniams, besigydantiems namuose bei ligoninėse173. 1943 m. paskelbta apie papildomus maisto davinius ilgai ir naktimis dirban-tiems darbininkams174.

Bendrai kalbant, atskirų socialinių grupių – darbininkų, tarnautojų, ligo-nių, beturčių – maitinimas buvo diferencijuojamas. 1942 m. gegužės 25 d. įvesta pakoreguota maisto kortelių sistema, atsižvelgiant į gavėjų amžių ir darbo pobūdį. Joje išskirtos šios maisto kortelių grupės: 1) maisto kortelės miestiečiams (atskiros vaikams, jaunuoliams ir suaugusiems); 2) pieno kor-telės (atskiros skirtingų amžiaus grupių vaikams, nėščiosioms ir gimdyvėms); 3) papildomos maisto kortelės viršvalandžius ir naktinį darbą dirbantiems dar-bininkams175.

Reikia pastebėti ir tai, kad kortelėse nurodytą maisto kiekį gyventojai ne visada gaudavo176. Viena tuometinių prekybos maisto produktais problemų buvo jos nereguliarumas177. Dažnai reikiamas kiekis produktų dėl transporto ar kitų problemų kontorų nepasiekdavo178. Trūkstant vienų maisto prekių, jos keistos kitomis. Pavyzdžiui, 1943 m. sausio 14 d. skelbime nurodyta, jog už mėsos riebalų korteles duodamas valgomasis aliejus179. Tas pats pakartota vasarį: vietoj 100 g mėsos riebalų – 25 g augalinių riebalų180. 1943 m. vasarį vietoj riebalams skirtos normos miestiečiai galėjo gauti mėsos181.

Maisto normavimas atskyrė vokiečius ir vietinius gyventojus. Vietiniams skiriamos normos buvo trigubai mažesnės nei vokiečiams civiliams182. Kaunie-čiai ir kiti Lietuvos gyventojai tai vertino kaip nelygybės principą. K. Račkaus-kas savo dienoraštyje 1941 m. rugsėjo 3–5 d. rašė: „<..> mes gauname po 50 gr.

173 Maitinimo valdybos skelbimai, Ateitis, 1943 01 16, p. 7; Maitinimo valdybos skelbimas nr. 158, Ateitis, 1943 02 12, p. 4.

174 Pranešimas dėl papildomų maisto kortelių..., Ateitis, 1943 03 03, p. 5.175 Maitinimo valdybos skelbimas nr. 58, ĮL, 1942 05 22, p. 2.176 Viešojo miestiečių maitinimo padėtis. Iš pasikalbėjimo su „Valgio“ valdytoju K. Kleiva,

Ateitis, 1943 05 22, p. 4.177 Perorganizuojama miestų prekyba, Ateitis, 1943 01 26, p. 2; J. Braslauskas, Prekyba

Lietuvoje..., 2001, nr. 9, p. 57.178 Tvarkytinas maisto kortelių kuponų atsiskaitymas, 1942 01 16, p. 2.179 Maitinimo valdybos skelbimai, Ateitis, 1943 01 16, p. 7.180 Maitinimo valdybos skelbimai. Skelbimas nr. 153, Ateitis, 1943 02 12, p. 5.181 Maitinimo valdybos skelbimas nr. 158, Ateitis, 1943 02 12, p. 4.182 A. Gražiūnas, Nacinė Lietuvos okupacija..., 1967, p. 72. Apie atskiras vokiečių civiliams

skirtas korteles Lietuvos Generalinei sričiai paskelbta 1941 m. gruodžio 1 d. Žr. Potvar-kis dėl maisto kortelių vokiečių kariuomenės savarankiškai besimaitinantiems nariams ir vokiečiams civiliams galiojimo srities, Amtsblatt..., 1941, nr. 12, p. 188.

StraipSniai


cukraus ir 50 gr. riebalų savaitei, o vokiečiai mūsų krašte gauna tų produktų po 1 kg savaitei, t. y. 20 kartų daugiau nei mes. Jiems pieno duodama net šunims, o mūsų vaikai pieno mieste negauna.“183 Beje, vietinės valdžios atstovai ne kartą kreipėsi į vokiečių civilinę valdžią prašydami normas padidinti184. Nepai-sant to, šios pastangos buvo bevaisės. Taip pat reikia atkreipti dėmesį į tai, kad normos per visą okupacijos laikotarpį kito, bet visada išliko labai mažos. Pagal 1942–1943 m. Lietuvos gyventojams skirtas maisto korteles normuotas maistas sudarė nuo 1 300 iki 1 420 kalorijų. Kadangi iš tikrųjų ne visi korte-lėse nurodyti produktai buvo pateikiami, dažnai gyventojų suvartojama norma siekė iki 1 000 kalorijų. Tokios normos menkai patenkino žmonių gyvybinius poreikius. Jos sutapo su normomis kituose Lietuvos generalinės srities mies-tuose, taip pat ir Vilniuje185.

Su maisto paskirstymu susiję skelbimai spaudoje publikuoti visą nacių okupacijos laikotarpį. Paskutinis tokio pobūdžio skelbimas pasirodė 1944 m. liepą. Jį paskelbė Kauno miesto ūkio ir maitinimo skyrius. Jame buvo nuro-dyta apie anksčiau išduotų maisto kortelių galiojimo laiko pratęsimą186. Per visą okupacijos laikotarpį galima pastebėti periodus, kai maisto paskirstymo sistema veikė geriau. Pavyzdžiui, memuariniai šaltiniai liudija, kad Kaune nuo 1943 m. maisto paskirstymas kortelėmis daugmaž stabilizavosi ir kad nustatyta norma paprastai būdavo atiduodama187. Vis dėlto net stabilizavęsis maisto kor-telių sistemos veikimas neišsprendė maisto trūkumo problemos. Maisto nor-mos visą laiką išliko mažos. „Sugrįžęs į miestą vėl pajutau kortelių dietą“, – apie gyvenimą 1943 m. Kaune rašė M. Bloznelis188.

Viešasis maitinimas

Maisto normavimas ir paskirstymas pagal korteles buvo ne vienintelės aprūpinimo maistu ir šio reiškinio regu-liavimo formos. Vienas iš būdų maitinimo problemoms spręsti buvo viešųjų

183 K. Račkauskas-Vairas, min. veik., p. 92.184 Ten pat, p. 115.185 S. Lewandowska, min. veik., p. 95–98. Įvairių kraštų maisto normų palyginimus pateikia

Ch. Dieckmann, Deutsche Besatzungspolitik ..., Bd. 1, p. 611–612. Pavyzdžiui, Lietuvoje duonos normos žymiai mažesnės nei prieškariu, mažesnės nei Vokietijoje, Danijoje, bet šiek tiek didesnės nei Švedijoje ar Suomijoje. Įvairiuose kraštuose duonos normos svyravo nuo 1 400 iki 2 000 gr. Vis dėlto istoriografijoje pateikti duomenys ne visai sutampa. Pagal T. Szarotos pateiktus palyginimus Lietuvos gyventojų maisto normos gerokai atsiliko nuo tų, kurias gaudavo Vakarų Europos miestiečiai. Žr. T. Szarota, Życie codzienne w stolicach..., p. 26–27.

186 Skelbimas nr. 85, Ateitis, 1944 07 03, p. 6.187 M. Bloznelis, min. veik., p. 124.188 Ten pat, p. 180.

133KAUNO ISTORIJOS

METRAŠTIS

Mantvydas LUGOVOJUS

valgyklų steigimas. Kuriant valgyklas reikėjo atsižvelgti į vokiečių valdžios ribojimus. Viešojo maitinimo įstaigų turėjo būti ne daugiau kaip viena tūks-tančiui gyventojų. Tai reiškė, jog vietinių gyventojų maitinimosi poreikiai turėjo būti tenkinami minimaliai189. Vis dėlto karo metais vietinė savivalda dėjo nemažai pastangų viešajam maitinimui organizuoti ir naujoms maitinimo įstaigoms steigti. Aktualiausias buvo viešojo maitinimo įstaigų, tiekiančių pigų ir paprastą maistą, t. y. valgyklų, kūrimas. Kaune dauguma viešojo maitinimo įstaigų priklausė maitinimo įstaigų tinklui „Valgis“. Jos veikė buvusiose smu-klėse, restoranuose ir kavinėse190. 1941 m. pabaigoje mieste veikė 25 „Val-gio“ tinklui priklausančios valgyklos, svetainės ir kavinės bei barai, iš kurių net 17 buvo įsikūrę Laisvės alėjoje191. 1941 m. spaudoje pateiktais duomeni-mis, „Valgio“ įmonėse maitinosi apie 15 tūkst. žmonių (maždaug kas dešimtas kaunietis). Didžiausia problema tuo metu buvo viešojo maitinimo organiza-vimas priemiesčiuose. Valgyklas numatyta steigti ten, kur nebuvo nė vienos – Šančiuose ir Vilijampolėje192. 1942 m. sausio 18 d. „Valgio“ tinklo valgykla atidaryta Šančiuose, A. Juozapavičiaus prospekte193. 1942 m. vasarį valgykla atidaryta Vilijampolėje (Jurbarko g. 51)194. „Valgio“ valgyklų tinklas plėstas ir toliau. 1942 m. kovą remontuotos buvusios „Romos“ viešbučio valgyklos patalpos, norint ten įsteigti dar vieną „Valgio“ įmonę195. 1943 m. gegužės duo-menimis, veikė 28 „Valgio“ įstaigos196. Tai – didžiausias skaičius visoje Lie-tuvoje197. 1943 m. balandžio duomenis, „Valgio“ užkandinėse maitinosi apie 10 tūkst. kauniečių198.

Valgyklos taip pat steigtos įmonėse ir fabrikuose. Pavyzdžiui, 1943 m. „Kalnapilio“ alaus fabrike įkurta darbininkams skirta valgykla199. 1943 m. bir-želį valgykla įsteigta ir „Krokodilo“ fabrike200. Vasarą laikinos valgyklos steigtos miestiečių laisvalaikio ir poilsio vietose, pavyzdžiui, Aukštojoje Panemunėje,

189 J. Braslauskas, Lietuvos socialinė-ekonominė padėtis..., p. 113.190 Nūdieniai Kauno vaizdai, Ateitis, 1943 02 06, p. 2.191 Jos išvardytos 1941 m. naujametiniame „Valgio“ tresto sveikinime kauniečiams, ĮL,

1941 12 31, p. 6.192 A. Vt-kus, „Valgis“ ir toliau pasiryžęs plėsti savo veiklą. Iš pasikalbėjimo su „Valgio“ tresto

valdytoju K. Kleiva, ĮL, 1942 03 28, p. 8; J. Braslauskas, Lietuvos socialinė-ekonominė padėtis..., p. 113.

193 Skelbimas, ĮL, 1942 01 15, p. 5.194 Skelbimas, ĮL, 1942 02 21, p. 5.195 Remontuojama „Romos“ valgykla, ĮL, 1942 03 13, p. 2.196 J. Braslauskas, Lietuvos socialinė-ekonominė padėtis..., p. 112.197 Vilniuje veikė 18. Žr. J. Braslauskas, Prekyba Lietuvoje..., 2001, p. 60; Viešojo miestiečių

maitinimo padėtis. Iš pasikalbėjimo su „Valgio“ valdytoju K. Kleiva, Ateitis, 1943 05 22, p. 4.

198 „Kauno“ valgio užkandinėse maitinasi apie 10 000 kauniečių, Ateitis, 1943 04 22, p. 8.199 „Kalnapilio“ įmonė atidarė valgyklą, Ateitis, 1943 01 28, p. 6.200 Batų fabrike „Krokodilas“ atidaryta valgykla, Ateitis, 1943 06 09, p. 6.

StraipSniai


Zoologijos sode bei Miesto sode201. 1943 m. gegužės 1 d. atidaryta „Valgio“ įmo-nių grupei priklausanti svetainė Aukštosios Panemunės kurhauze202. 1943 m. vasarą Kulautuvoje, kur vasarojo kauniečiai, įkurta 200–300 asmenų aptar-nauti galėjusi valgykla203. Valgyklų funkcijas perėmė dalis buvusių restoranų204.

Neturtingų gyventojų maitinimu taip pat rūpinosi Savitarpės pagalbos organizacija205. Beturčiai socialiai remtini asmenys sudarė ženklią gyventojų dalį. 1941 m. pabaigoje buvo apie 1 000 be savivaldybės paramos negalėjusių išgyventi kauniečių, tai yra beveik 1 % miesto gyventojų206. 1943 m. Kaune jau buvo apie 1 500 beturčių207. Jų piniginės pašalpos tuomet siekė nuo 12 iki 18 reichsmarkių (toliau – RM). Didžiausias beturčių kiekis, 1941 m. skaičiavi-mais, buvo Žaliakalnyje, šiek tiek mažesnis – Senamiestyje. Didžiąją beturčių dalį sudarė nedarbingos šeimos galvos. Pastebėtinas šelpimo proceso sezonišku-mas. Žiemą šelpiamųjų skaičius augo208.

Atsižvelgiant į beturčių pasiskirstymą įvairiose miesto dalyse, valgyklas nutarta įrengti Senamiestyje, Žaliakalnyje, Aleksote ir Šančiuose. Dar 1941 m. Šančiuose ir Senamiestyje nutarta steigti specialias virtuves neturtingiems miesto gyventojams, kur būtų „gaminami vieno patiekalo pietūs, kuriuos klientai gaus iš virtuvės tiesiai į turimus savo indus už prieinamą kainą“209. Miesto burmistras kreipėsi į generalinį Kauno komisarą prašydamas leisti steigti valgyklas beturčiams. Jos įkurtos sinagogose, panaikinus šioms būdin-gus erdvės elementus ir religinius ženklus (paaukštinimą, aukos stalą bei sienų tapybos kompozicijas)210. Šančių halėje 1942 m. sausį atidaryta pirma vieša Savitarpinės pagalbos valgykla, vasario mėnesį aptarnavusi apie 300 žmonių211.

201 Viešojo miestiečių maitinimo padėtis. Iš pasikalbėjimo su „Valgio“ valdytoju K. Kleiva, Ateitis, 1943 05 22, p. 4.

202 Skelbimas, Ateitis, 1943 04 30, p. 7.203 Sekmadienį Kulautuvoje atidaroma svetainė, Ateitis, 1943 06 05, p. 8.204 K. Račkauskas-Vairas, min. veik., p. 50–52.205 J. Braslauskas, Prekyba Lietuvoje..., 2001, p. 62.206 Kaune plečiamas beturčių aprūpinimas, ĮL, 1941 12 06, p. 5. 1942–1943 m. savivaldybė

socialinei rūpybai skyrė apie 0,02 % visų pajamų. Jos pajamos, palyginus su prieškario metais, buvo smarkiai sumažėjusios (negavo pajamų iš uždarytų įmonių veiklos, sumažėjo kai kurios rinkliavos ir kt.). Tačiau administracijos reikalams skirta apie 17,09 % biudžeto lėšų. Taigi gyventojų rėmimo galimybės buvo ribotos, žymiai mažesnės nei prieškariu. Žr. Baigti Kauno Savivaldybės biudžetiniai metai, Ateitis, 1943 05 04, p. 3.

207 Kaune šelpiama apie 1 500 beturčių, Ateitis, 1943 02 08, p. 4. Plačiau žr. Socialinė kauniečių globa, Ateitis, 1943 05 10, p. 3.

208 Viešųjų valgyklų eksploatacijos sąmata ir susirašinėjimas dėl valgyklų steigimo. 1941 09 15 – 1942 04 01, KAA, f. R–1043, ap. 1, b. 26, l. 6, 7.

209 Kas dešimtas kaunietis maitinasi „Valgio“ tresto įmonėse, ĮL, 1941 12 20, p. 2.210 Viešųjų valgyklų eksploatacijos sąmata ir susirašinėjimas dėl valgyklų steigimo.

1941 09 15 – 1942 04 01, KAA, f. R–1043, ap. 1, b. 26, l. 5.211 Nemokami pietūs pagalbos reikalingiems, ĮL, 1942 01 28, p. 6. Iki tol Šančių halėje

buvo įsteigta virtuvė beturčiams. Žr. Šančių halės valykloje maitinasi 300 žmonių, ĮL, 1942 02 14, p. 2.

135KAUNO ISTORIJOS

METRAŠTIS

Mantvydas LUGOVOJUS

Netrukus planuota įsteigti dar vieną valgyklą miesto centre (Laisvės al. 20)212. Ji jau veikė 1942 m. kovą. Čia nemokamai pietus daugiausia valgydavo netur-tingi studentai ir moksleiviai. Šioje valgykloje kasdien būdavo aptarnaujama apie 120 žmonių, tiekti vieno patiekalo pietūs213. 1942 m. vasarį pradėta įrenginėti valgyklą miesto beturčiams Žaliakalnyje (Vaisių g. 24)214. Ji ati-daryta 1942 m. kovo 27 d. ir turėjo aptarnauti Žaliakalnio, iš dalies Vili-jampolės ir Senamiesčio varguomenę215. Socialiai remtiniems Kauno gyvento-jams be maisto kortelių tiekti vieno patiekalo pietūs, šilta sriuba216. 1944 m. Kaune veikė 9 Savitarpinės pagalbos valgyklos, kuriose kasdien aptarnauta 4 tūkst. žmonių217.

1944 m. Kaune veikė 82 įmonių valgyklos, kuriose vienu metu ir viena pamaina galėjo būti pamaitinti 17 220 žmonių. Tuo metu buvo ir 6 valgyklos, valdomos Savitarpinės pagalbos, galinčios pamaitinti 2 200 žmonių. Iš viso Kaune veikė 108 vietinių institucijų valdomos valgyklos, galinčios aptarnauti 32 420 žmonių218.

Koks buvo valgyklų maisto asortimentas? Dalį maisto produktų „Valgio“ maitinimo įstaigos gaudavo iš šios įmonės įkurtų marmelado, kavos ir ledų gamyklėlių, tačiau daigiausia buvo aprūpinamos iš įvairių kitų įstaigų, atsižvel-giant į lankytojų skaičių. Lankytojai maitinti pagal maisto korteles219. 1943 m. „Valgio“ valdytojas pripažino, kad jų trestui tiekiamas maistas yra negausus ir neįvairus220. Karo metų šaltiniai apibūdina aprūpinimą „Valgio“ įmonėse kaip „nestropų“ 221. Apie Kauno viešojo maitinimo įstaigose tiekiamą maistą savo dienoraštyje daug kartų rašė K. Račkauskas-Vairas, studentiškos valgyklos valgiaraščio ypatumus apibūdino M. Bloznelis, jie minimi ir tuometiniuose laikraščių reportažuose222. Valgyklų maisto asortimentas buvo itin skurdus.

212 Kaune ruošiamasi atidaryti trečiąją SP valgyklą paramos reikalingiesiems, ĮL, 1942 02 21, p. 2.

213 Sav. pagalbos miesto centro valgykloje kasdien pietauja apie 120 asmenų, ĮL, 1942 03 21, p. 6; J. Braslauskas, Lietuvos socialinė-ekonominė padėtis..., p. 114.

214 Nauja valgykla varguomenei Žaliakalnyje, ĮL, 1942 02 14, p. 2.215 Atidaroma viešoji valgykla Žaliakalnio rajone, ĮL, 1942 03 26, p. 2; Kaune atidaryta

trečioji savitarpinės pagalbos valgykla, ĮL, 1942 03 28, p. 2.216 Viešųjų valgyklų eksploatacijos sąmata ir susirašinėjimas dėl valgyklų steigimo.

1941 09 15 – 1942 04 01, KAA, f. R–1043, ap. 1, b. 26, l. 6.217 Kaune veikia 9 savitarpinės pagalbos valgyklos, Ateitis, 1944 03 01, p. 8.218 Tokie skaičiavimai padaryti planuojant nukentėjusių nuo priešo lėktuvinio puolimų

gyventojų aprūpinimą. 1943–1944 biudžetinių metų darbo apyskaita, KAA, f. R–1043, ap. 1, b. 24, l. 4.

219 J. Braslauskas, Lietuvos socialinė-ekonominė padėtis..., p. 112.220 Viešojo miestiečių maitinimo padėtis. Iš pasikalbėjimo su „Valgio“ valdytoju K. Kleiva,

Ateitis, 1943 05 22, p. 4.221 Nūdieniai Kauno vaizdai, Ateitis, 1943 02 06, p. 2.222 M. Bloznelis, min. veik., p. 181; Ponas, prašau kortelę, Ateitis, 1943 04 10, p. 6.

StraipSniai


Maistu kauniečius aprūpino ne tik „Valgio“ trestas, Savitarpinė pagalba, bet ir kai kurios privačios valgyklėlės. Dalis jų buvo sezoninės223. Karo metais kai kurios jų dėl produktų stokos buvo priverstos užsidaryti. Pavyzdžiui, taip atsitiko su naminius pietus Laisvės al. 34 tiekusia valgykla, veikusia nuo 1929 m.224. Esant maisto trūkumui, plėtoti privatų valgyklų verslą buvo sudė-tinga. Neblogai vertėsi tik alkoholiu, pirmiausia alumi, prekiavusios užkan-dinės225. Atsižvelgiant į didelį poreikį alkoholiui karo metais, steigtos naujos maitinimo įstaigos226. Tai liudija ir skelbimai spaudoje. Pavyzdžiui, 1943 m. sausio 8 d. laikraštyje Ateitis publikuota tokia tipiška laikotarpiui reklama: „Atidariau naują valgyklą Zanavykų–Zarasų 31/23. Registruojami klien-tai. Kasdien duodamas alus, šeštadieniais ir sekmadieniais – degtinė. Prašau įsitikinti. Su pagarba. O. Macienė.“227 Kitas pavyzdys – Maironio ir Kęstu- čio g. 49 kampe 1943 m. įrengta valgykla su maisto kortelėmis siūlė pusryčius, pietus ir vakarienę, o nuolatiniams klientams – alų ir degtinę228. Galima daryti prielaidą, kad daugelis privačių maitinimo įstaigų nacių okupacijos laikotar-piu išsilaikė tik dėl prekybos alkoholiu.

Vis dėlto maisto normavimas, tiekimo ir vartojimo reguliavimas, taip pat viešojo maitinimo organizavimas neišsprendė maisto trūkumo problemos. Sakytinės istorijos šaltiniai, atsiminimai bei dienoraščiai liudija nuolatinį maisto stygių Kaune. Pasak vokiečių okupaciją išgyvenusių miestiečių, stovėjimas prie krautuvių tam, kad atsiimtum kortelėse numatytus davinius, galėjo trukti valandų valandas. Net ir šio davinio nepakako229. Maisto trūkumą atspindi ir tuometinėje Kauno spaudoje publikuoti propagandiniai motyvai: nuotrau-kose, vaizduojančiose Vokietijoje, Vermachte ar statybos batalionuose dirban-čius lietuvius, šie dažnai sėdi valgyklose, greta gausiai maistu apkrauto stalo230.

223 J. Braslauskas, Lietuvos socialinė-ekonominė padėtis..., p. 113.224 Aldonos Bajorūnaitės „Aukštaičių valgykla“. 1942 05 20 – 09 24, KAA, f. R–963, ap. 1,

b. 147, l. 1–6. Uždaryta nuo 1943 01 01.225 Pavyzdžiui, Juozapo Balevičiaus „Svetainė“ (Marijampolės g. 5) kas mėnesį pirko apie

4 000–5 000 l alaus, turėjo didelę jo apyvartą. Plačiau žr. Juozapo Balevičiaus svetainė-užkandinė. 1942 10 07 – 1943 04 15, KAA, f. R–963, ap, 1, b. 159, l. 1–5; Napoleono g. 36 veikęs privatus Marijos Bartnikienės baras 1942 m. prekiavo tik alumi, kurio ji tais metais iš „Perkūno“ alaus daryklos ir vaisvandenių dirbtuvės gavo 8560 l. Žr. Bartnikienės alaus baras. 1942 m., KAA, f. R–963, ap. 1, b. 228, l. 17.

226 Alkoholio vartojimo mastą liudija įvairūs šaltiniai. Pavyzdžiui, tarp Kauno apylinkės teismo bylų didelę dalį sudarė tos, kurios buvo susijusios su naminės degtinės ar spirito gamyba, laikymu ir platinimu. Žr. KAA, f. R–1043. Svetainėms ir užkandinėms parduoto alaus kiekiai nurodyti byloje: Alaus darykla „Perkūnas“. 1943 02 04 – 1944 02 14, KAA, f. R–963, ap. 3, b. 180, l. 39.

227 Įvairūs skelbimai, Ateitis, 1943 01 08, p. 5.228 [Skelbimų skyrelis nr. 1221], Ateitis, 1943 01 29, p. 5. Apie privačius barus žinių pateikia

ir sakytinės istorijos šaltiniai (R. R. Paliušis).229 „Šitas vaikas turi gyventi“: Elenos Holcmanienės užrašai 1941–1944, Vilnius, 2003,

p. 36, 56.230 Kaip gyvena lietuviai kariai Vokietijoje, Ateitis, 1944 06 15, p. 4.

137KAUNO ISTORIJOS

METRAŠTIS

Mantvydas LUGOVOJUS

Įvairaus pobūdžio šaltiniai liudija, jog nepaisant vietinės valdžios pastangų neutralizuoti nacių maisto politikos okupuotuose kraštuose padarinius, maisto stygius Kaune išliko visu okupacijos laikotarpiu.

Viešosios pramogos

Švenčių kultūra

Laisvalaikis – svarbi socialinės kontro-lės zona, kur egzistuoja skirtingos prigimties reguliavimo mechanizmai. Vienas iš jų – individo veikimas per institucines galios struktūras ir ritualus231. Tokį galios veikimą galima matyti ir vokiečių okupacijos laikotarpio Kauno viešo-siose pramogose.

Vietinių pramogų organizavimui įtakos turėjo Trečiajame Reiche sufor-muotos ir įgyvendintos laisvalaikio politikos gairės232. Čia skatintos pirmiau-siai laisvalaikio formos, susijusios su visuomenės švietimu, politine ar socia-line propaganda, tačiau remtos ir „nepolitizuotos“ pramogos. Vokietijoje itin sėkmingai įgyvendinta laisvalaikio organizavimo programa, pavadinta „Džiaugsmas teikia jėgų“ („Kraft durch Freude“), kurią vykdė nacių partijos organizacija „Vokiečių darbo frontas“ („Arbeitsfront“). Remiantis programa skatintas ir subsidijuotas masinis turizmas, sporto renginiai, teatrų ir kabaretų gastrolės, koncertų, paskaitų lankymas ir kitos pramogos, iki tol prieinamos pirmiausia pasiturintiems gyventojams. Ši programa turėjo didžiulę propagan-dinę reikšmę, solidarizavo visuomenę ir stiprino nacionalsocializmo įtaką233. Iš pirmo žvilgsnio nepolitizuotos, tačiau valdžios kontroliuojamos laisvalaikio pramogos tapo savita visuomenės valdymo priemone.

Trečiojo Reicho laisvalaikio politikos patirtis buvo pritaikyta ir Lietu-voje, nors žymiai mažesniu masteliu. Okupacinė valdžia, traktuodama užimtą teritoriją kaip darbo jėgos, karo resursų šaltinį, buvo suinteresuota ir vietinės bendruomenės stabilumu ir darbingumu, todėl turėjo pasikliauti ne tik prie-vartiniais valdymo metodais, bet ir atsižvelgti į jos poilsio ir pramogų poreikius.

231 Bendrosios laisvalaikio funkcijos aptariamos knygoje Ch. Rojek, Decentring Leisure. Rethinking Leisure Theory, London, 1995, p. 59.

232 Trečiojo Reicho laisvalaikio politikos ypatybės suformuluotos tiriant kino funkcionavimą visuomenėje. Žr. M. E. O’Brien. Nazi Cinema as Enchantment: The Politics of Entertainment in the Third Reich, Rochesterand Woodbridge, 2004, p. 3–6; L. Shulte-Sasse, Entertaining the Third Reich. Illusions of Wholeness in Nazi Cinema, Durham, 1996. Pramogų politikos ypatymai taip pat nagrinėjami veikale D. Welch, min. veik., 2002.

233 R. Stackelberg, The Routledge Companion to Nazi Germany, New York, London, 2007, p. 303.

StraipSniai


Viena iš pramogų politikos įgyvendinimo sričių – viešosios šventės. Kaune telkiantis visos generalinės srities administracijai, miestas tapo oficia-liųjų srities švenčių centru. Čia rengtos didelės iškilmės, kuriose dalyvaudavo Lietuvos generalinės srities valdžios atstovai, radiofonu visam kraštui transliuo-tos jų propagandinės kalbos. Organizuojant šventes remtasi Trečiajame Reiche įtvirtinta švenčių tradicija. Vokiečių okupacijos metais, palyginus su pirmuoju sovietmečiu, pasikeitė oficialiųjų švenčių kalendorius: panaikintos sovietinės iškilmės ir vėl oficialiai įteisintos religinės šventės. Atkurtas prieškariu paplitęs Motinos dienos minėjimas su iškilminga koncertine programa ir savitarpinės pagalbos akcijomis. Nacių okupacijos metais taip pat švente bandyta paversti birželio 22 d. – vokiečių kariuomenės invazijos į Lietuvą dieną. Buvo pažymi-mos ir Trečiajame Reiche jau įtvirtintos šventės – Didvyrių atminimo diena (kovo 21 d.) bei Adolfo Hitlerio gimimo diena (balandžio 20 d.)234.

Nors spaudoje dažnai pabrėžta, kad karo metas nėra itin tinkamas laikas didžiulėms šventėms, tačiau kai kurios jų švęstos su dideliu užmoju. Viena iš iškilmingiausių buvo Vermachto diena. Kaune ji pirmą kartą imta švęsti 1942 m. kovo 19 d. Šventės programa detaliai aprašyta to meto spaudoje. Minėji-mas prasidėjo 9 val. ryto vėliavos pakėlimu prie Lietuvos komendanto štabo būstinės (Gedimino g.). Toliau pagrindinėmis miesto gatvėmis (Gedimino g., Miško g, Vytauto pr., Laisvės al., Daukanto g.) pražygiavo kariuomenės paradas. Nuo 12 val. viešosiose miesto aikštėse, skirtingose miesto dalyse (prie Rotušės, Miesto teatro, Karo muziejaus, Katedros, stadiono) grojo kariniai orkestrai. Siekiant patraukti kuo didesnes kauniečių mases ir atsižvelgiant į maisto trūkumą, dalyti vieno patiekalo pietūs („kareiviškas davinys“). Spau-doje pabrėžta, jog maistas surinktas iš patiems Vermachto kariams skirto davi-nio, kuriuo šie dalijosi. Taip akcentuotas vokiečių kariuomenės solidarumas su vietiniais miestiečiais. Prie Rotušės, Miesto teatro, Karo muziejus, stadiono, stoties, Šančių turgaus halės ir Savanorių prospekte (tarp „Dainos“ ir „Pasa-kos“ kino teatrų) įrengtos lauko virtuvės. Tą pačią dieną stadione įvyko itin daug žiūrovų sulaukusios futbolo rungtynės tarp vokiečių karių ir vietinės futbolo rinktinių, pasibaigusios karių pergale235. Po varžybų miestiečiai rin-kosi į Kūno kultūros rūmus, kur būta kitokių pramogų (šmėklų kambarys, mėtymas į taikinį ir pan.). Vermachto dieną užbaigė vakarinis pageidavimų koncertas Kauno miesto teatre. Renginį visam kraštui transliavo Kauno radijo

234 1943 m. Hitlerio gimimo dieną viešosios pramogos nebuvo numatytos, nors miesto valdžia įsakė papuošti namus, iškabinti vokiškas ir lietuviškas vėliavas. Plačiau žr. K. Račkauskas-Vairas, min. veik., p. 225. J. Matulionis rašė: „Be muzikos per radiją nieko daugiau negirdėti. Jokių iškilmių. Jei bolševikai neužlėks, tai šios šventės kauniškiai nė nepajus.“ J. Matulionis, min. veik., p. 259.

235 Vakarykštės pramogos stadione, ĮL, 1942 03 30, p. 6.

139KAUNO ISTORIJOS

METRAŠTIS

Mantvydas LUGOVOJUS

siųstuvai236. Organizuojant šventę orientuotasi į dideles dalyvių mases. Iškil-minga šventės dalis derinta su pramogine.

1943 m. Vermachto dienos minėjimo užmojai buvo dar didesni. Tuo metu vokiečių armija jau buvo patyrusi pirmuosius stambius pralaimėjimus Rytų fronte ir Ostlando gyventojų parama jai tapo dar svarbesnė. Šiuo laiko-tarpiu visame krašte ypač aktyviai vykdyta propaganda (straipsniai spaudoje, plakatai), akcentavusi Baltijos šalių ir Vokietijos vienybę kovojant prieš bolše-vizmą237. Kariuomenės galią ir jo ryšį su vietine bendruomene turėjo pabrėžti dar didesnės Vermachtui pagerbti skirtos iškilmės. Šventės prasmė aiškinta Vermachtui skirtame laikraščio Į laisvę vedamajame straipsnyje, kuriame vokiečių kariuomenė apibūdinta kaip Vokietijos tautinės savigarbos simbolis ir kartu kaip kultūringos Europos gynėja. Šį įvaizdį pabrėžė ir pačios šventės retorika.

Skirtingai nei ankstesniais metais, iškilmės tęsėsi dvi dienas. Greta iškil-mingų ir darniai organizuotų, galią simbolizavusių kariuomenės eisenų (avi-acijos parado centrinėmis miesto aikštėmis, aviacijos pasirodymo stadione) sudaryta dar didesnio masto pramoginė programa: kelios futbolo rungtynės, demonstruoti kino filmai „Romuvoje“ („Soldatenkino“), surengta koncertų. Organizuotas lietuvių liaudies šokių ansamblio pasirodymas stadione. Be to, sugalvota pramogų mažiesiems kauniečiams (pasijodinėjimas vokiečių karių žirgais Kauno Ąžuolyne). Palyginus su ankstesnių metų iškilmėmis, labiau akcentuotas nacionalinis šios šventės pobūdis (tautinių šokių įtraukimas į pro-gramą), apeliuota į įvairesnes visuomenės grupes (vaikų pramogos). Neatsie-jama šventės dalis buvo ir maitinimas lauko virtuvėse238.

Kitas tipiškas nacių okupacijos laikotarpio šventės pavyzdys – rudenį organizuotos Derliaus šventės. Šių švenčių reikšmę stiprino vokiečių valdžios poreikis išnaudoti visas ūkininkų darbo skatinimo priemones, taip pat propa-gandines. Kaune Derliaus šventė pirmą kartą surengta 1941 m. lapkričio 23 d. Kaip rašoma to meto spaudoje, švente siekta „pagerbti darbą žemės ūkyje“, paskatinti ūkininkus kuo daugiau gaminti239. Derliaus šventės proga pasiro-džiusiame tekste pabrėžtas jos ryšys su nacionaline tradicija, teigta, kad lietuvių

236 Sekmadienio stadione. Turtinga Wehrmachto dienos programa Kaune, ĮL, 1942 03 26, p. 6; Wehrmachto dieną linksma ir sotu, ĮL, 1942 03 27, p. 6; Rytoj Wehrmachto diena, ĮL, 1942 03 28, p. 8; Wehrmachto diena Kaune, ĮL, 1942 03 30, p. 6; Wehrmachto diena praėjo pakilia nuotaika, ĮL, 1942 04 01, p. 8.

237 G. Jankevičiūtė, L. Laučkaitė-Surgailienė, Okupacijos realijos. Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų Lietuvos plakatai, Vilnius, 2014, p. 152.

238 Wehrmachto dienos iškilmių programa, Ateitis, 1943 04 03, p. 5; Wehrmachto dienos minėjimas Kaune, Ateitis, 1943 04 05, p. 1.

239 Ruošiama derliaus šventė, ĮL, 1941 11 15, p. 5; Pagerbkime savo maitintojus, ĮL, 1941 11 22, p. 8.

StraipSniai


tauta – ūkininkų tauta, itin stipriai susijusi su žeme240. Rengiant programą numatyta demonstruoti „vietos derliaus nuėmimo ir pabaigtuvių papročius“, pageidauta, jog visi šventės dalyviai pagal galimybes būtų apsirengę tautiniais drabužiais241. Meninę šventės dalį sudarė tautiniai šokiai, dainos ir „gyvieji paveikslai“. Šventės pobūdį taip pat išryškino kiti jos apipavidalinimo moty-vai. Miesto teatro, kuriame vyko iškilmingas šventės minėjimas, prieigas puošė žemės ūkio atributai: „Eglių skujomis papuošti vartai su žemės ūkio padargais – dalgiais ir grėbliais. Pačiame teatre buvo padėta lietuviškų sūrių, obuolių ir kitų žemės ūkio dirbinių – ūkio gėrybių simbolių.“242 Į programą įtraukti soci-alinio teisingumo propagandos motyvai. Šventės aprašyme pažymėta: „Kiek-viena vertybė reikalauja apsaugos, o taip pat tvarkos, kad tos vertybės visiems lygiai atitektų, kurie derliumi rūpinasi, o taip pat, kad nebūtų nuskriausti kiti žmonės, kurie dirba kitą darbą. Todėl viena iš trijų lietuvaičių, nusiimdama nuo galvos varpų derliaus vainiką, metaforine forma pasakė apie ūkio dar-bus, rūpesčius ir pagaliau prašė, kad derlius būtų teisingai paskirstytas.“243 Per iškilmes skambėjo Trečiojo Reicho himnas244. Taigi, šventės ritualai išreiškė vokiečių valdžios galią ir demonstravo jos paramą vietiniams valstietiškos kul-tūros sluoksniams.

Panašūs motyvai naudoti ir kitais metais, 1942 m. spalio 4 d., surengtoje Derliaus šventėje (3 pav.)245. Šventės kulminacija laikyta generalinio komisaro kalba, transliuota visai Lietuvai per radiją. Šlovės vainikais apdovanoti pavyz-dingiausi apskrities ūkininkai. Kaimo atstovai atvyko į Kauną apsirengę tauti-niais rūbais. Po iškilmingos ūkininkų ir valdžios atstovų pagerbimo ceremo-nijos Kauno didžiajame teatre surengtas Vilniaus filharmonijos liaudies dainų ir šokių ansamblio koncertas. Įvairiose Kauno vietose vyko vieši koncertai246. Nors Derliaus šventėje naudoti kai kurie tautiniai motyvai (drabužiai), bet vals-tybingumo ženklų dažnai vengta. Pavyzdžiui, J. Matulionis minėjo, jog per Derliaus šventę vokiečių valdžia neleido giedoti Lietuvos himno247.

Nacių okupacijos metais, kaip ir sovietmečiu, švęsta Darbo šventė gegužės 1 d. Ji Trečiajame Reiche turėjo valstybinį statusą. Kauno spaudoje šventė vadinta „socialistinio, naujojo gyvenimo simboliu“248. Kadangi ji

240 Pagerbkime savo maitintojus, ĮL, 1941 11 22, p. 8.241 Ruošiama derliaus šventė, ĮL, 1941 11 15, p. 5.242 Su derlium ir kultūra, ĮL, 1941 11 25, p. 6.243 Ten pat.244 Derliaus šventė Kaune. Įspūdingos iškilmės Kauno didžiajame teatre, ĮL, 1941 11 24, p. 6.245 Lietuvos ūkininkų derliaus padėkos šventės prasmė. Svarbiausiojo parengimo Kaune

programa, ĮL, 1942 10 01, p. 4.246 Pasiruošimai derliaus šventei, ĮL, 1942 09 24, p. 6; Lietuvos ūkininkų derliaus padėkos

šventės prasmė. Svarbiausiojo parengimo Kaune programa, ĮL, 1942 10 01, p. 4.247 J. Matulionis, min. veik., p. 50.248 Gegužės pirmoji diena, ĮL, 1942 04 30, p. 1.

141KAUNO ISTORIJOS

METRAŠTIS

Mantvydas LUGOVOJUS

oficialiai minėta ir pirmuoju sovietmečiu, reikėjo pabrėžti naujus šventimo pri-valumus. Spaudoje akcentuoti skirtumai tarp veidmainiško sovietinio ir tikro naujojo šventimo249. To meto oficialiame diskurse buvo teigta, kad ji reikš-minga visiems, kas dirba, ne tik žemės ūkio ar fabrikų darbininkams, bet ir tiems, kurie dirba bet kurioje kitoje bendruomenei svarbioje srityje. Pabrėžta, jog šventė turi sustiprinti visuomenės vienybę250. Taigi akcentuota visuomenę solidarizuojanti šventės reikšmė.

1942 m. gegužės 1 d. pažymėta gana kukliai, aiškinant tuo, jog dėl karo negalima rengti didesnių iškilmių. Teigta, kad Gegužės 1-oji turi būti „didelio susikaupimo diena“251. Ji švęsta atskirose organizacijose, pavyz-džiui, Kauno amatininkai pažymėjo Darbo šventę „Aušros“ kino teatre252. 1943 m. ji minėta šventiškiau, sutelkiant daugiau miestiečių. Kaip ir kitos

249 Gegužės 1 d. – Darbo garbės diena Lietuvos generalinėje srityje, ĮL, 1942 04 27, p. 6; Gegužės 1-ajai artėjant, ĮL, 1942 04 28, p. 6; Darbo ir dirbančiųjų pagerbimas, ĮL, 1942 05 02, p. 1; Gegužės 1 diena Lietuvos generalinėje srityje, Ateitis, 1943 05 03, p. 1; Kaip bolševikai ruošė šventes Kaune, Ateitis, 1943 05 12, p. 2. Apie Gegužės 1 d. reikšmę Trečiajame Reiche žr. P. Fritsche, Life and Death in the Third Reich, London, 2008, p. 45–47.

250 Generalinio tarėjo P. Kubiliūno kalba. Žr. Gegužės Pirmoji – tikrojo socialinio teisingumo darbo diena, Ateitis, 1943 05 03, p. 1.

251 Gegužės pirmoji diena, ĮL, 1942 04 30, p. 1.252 Kaip amatininkai minėjo gegužės 1-ąją, ĮL, 1942 05 04, p. 7.

3 pav. Derliaus šventė Kauno didžiajame teatre, 1942 m. Nuotrauka iš žurnalo Naujoji sodyba, 1942 m., nr. 10, p. 1

StraipSniai


vokiečių okupacinės valdžios organizuotos šventės, Gegužės 1-oji buvo aiš-kiai struktūruota, išskiriant svarbiausias ritualų vietas. Iškilmės vyko centri-nėje miesto dalyje253. Kaune, kaip ir kituose Lietuvos generalinės srities mies-tuose, centrinę šventės vietą žymėjo kaspinais ir žalumynais puoštas simbolinis gegužės medis, šalia kurio vyko svarbiausi miesto renginiai254. Šis medis kaip simbolinis motyvas įvestas vokiečių. Anksčiau jis Lietuvoje nenaudotas255. Šventė pradėta iškilmingu renginiu miesto Vienybės aikštėje ir prie miesto teatro. Kalbas sakė generalinis tarėjas Petras Kubiliūnas ir generalkomisaras A. T. von Rentelnas, grojo Lietuvos saugumo srities bei Lietuvos savisaugos būrių muzikos orkestrai, pasirodymą surengė vokiečių mergaičių sąjungos aktorės, Kauno vyrų ir mišrieji chorai, taip pat „Teksas“ įmonės liaudies šokių grupė. Ši šventės dalis yra tipiškas pramogos, turėjusios atvirai propagandinę reikšmę, pavyzdys. Kita šventės dalis buvo skirta kauniečių pasilinksmini-mams ir vyko įvairiose miesto vietose. Tai – spektakliai miesto ir jaunimo teatruose, koncertai Vokiečių namuose (buvusioje Karininkų ramovėje) ir kt. Į šventės programą įtraukti ir nemokami kino seansai visuose Kauno kino tea-truose. Bilietus platino profsąjungos256. Be to, didelės reikšmės turėjo šventės aprašymas spaudoje, kur buvo pateikiama informacija apie šventines pramo-gas. Taip stengtasi parodyti, jog tai yra poilsio ir linksmybių diena. Apibū-dindamas šventę, J. Matulionis pažymėjo: „Žmonės patenkinti, nereikia eiti dirbti. Taip darbas žmogaus nevilioja. Visa diena paverčiama iškilmėmis.“257 Panašiai naudojant tuos pačius organizavimo principus šventė minėta ir 1944 m. (4 pav.).

Taigi oficialios šventės buvo skirtos okupacinės valdžios politinei pro-pagandai. Jos pabrėždavo vokiečių valdžios galią, išskiriant esminius požy- mius – paprastus, lengvai atpažįstamus ženklus, atitinkančius šventės pobūdį258. Tačiau naudotos įvairios propagandos priemonės, ne tik iškilmin-gos kalbos, ritualai ir šventės reikšmę pabrėžiantys ženklai, bet ir plačius mies-

253 Gegužės 1-osios šventės Kaune vaizdai 1944 m. Fotomontažas iš žurnalo Savaitė, 1944, nr. 18, p. 282–283. Šventės nuotraukos taip pat publikuotos Kauener Zeitung, 1943 05 04, p. 8.

254 Gegužės 1 diena Lietuvos generalinėje srityje, Ateitis, 1943 05 03, p. 1.255 G. Jankevičiūtė, L. Laučkaitė-Surgailienė, min. veik., p. 197.256 Gegužės 1-osios iškilmių tvarkaraštis, Ateitis, 1943 04 30, p. 6.257 J. Matulionis, min. veik., p. 262.258 Vokiečių okupacijos laikotarpio švenčių pavidalui didelę reikšmę turėjo propagandos

mechanizmai ir formos, įtvirtintos totalitarinėje Trečiojo Reicho visuomenėje. Apie tai žr.: M. Geyer, Sh. Fitzpatrick, Beyond Totalitarianism. Stalinism and Nazism Compared, Cambridge, 2009, p. 266–301; P. Fritzsche, min. veik., p. 45–56; pamatiniame nacionalsocializmo veikale Mein Kampf akcentuota apeliacija į adresato pojūčius, taip pat propagandos paprastumas ir tiesumas. Apie nacių propagandos pobūdį žr.: D. Welch, The Third Reich. Politics and Propaganda, London, New York, 2002; G. Jankevičiūtė, L. Laučkaitė-Surgailienė, min. veik., p. 110–112.

143KAUNO ISTORIJOS

METRAŠTIS

Mantvydas LUGOVOJUS

tiečių sluoksnius įtraukdavusios pramogos. Taip apeliuota į masių emocinius poreikius (vaizdinių ir garsinių priemonių naudojimas, viešasis maitinimas). Viena iš svarbiausių vokiečių okupacijos metų švenčių ypatybių buvo jų „hibridinis“ pobūdis, vienijęs santūrią, oficialią, iškilmingą dalį su laisvomis pramogomis.

Oficialiose šventėse naudotasi ir nacionaliniais motyvais, pabrėžusiais vietinės bendruomenės tapatybę ir turėjusiais simboliškai liudyti šventės naci-onalinį pobūdį. Šiais parodomaisiais atributais grįstas santykis su lietuvių tra-dicinės etnografinės kultūros paveldu apskritai būdingas vokiečių okupacinės valdžios kultūros politikai259.

Šventėmis ir viešiems ritualams buvo svarbu ne tik pabrėžti naujosios valdžios galią, bet ir ugdyti miesto bendruomenės lojalumą. Todėl toleruoti ne tik etnografiniai ženklai, bet kartais ir kai kurie valstybingumo simboliai, taip pat tradiciniai, dar prieškarinėje Lietuvoje įsitvirtinę ritualai, kuriuos buvo uždraudusi sovietų valdžia. Vienas tokių tradicinių ritualų buvo kasdienė tauti-nės vėliavos pakėlimo ir nuleidimo nuo Karo muziejaus bokšto ceremonija260.

259 G. Jankevičiūtė, L. Laučkaitė-Surgailienė, min. veik., p. 198.260 Ritualai buvo aprašyti tuometėje spaudoje. Plačiau žr. Apsilankymas lietuvių istorijos

namuose, ĮL, 1941 11 07, p. 4. Apie šios ceremonijos reikšmę, populiarumą ir atkūrimą vokiečių okupacijos metais rašė Stasys Raštikis. Žr. S. Raštikis, Kovose dėl Lietuvos. Kario atsiminimai, II dalis, Los Angeles, 1957, p. 370–371. Vėliavos nuleidimo ceremonijos 1941–1944 m. fotografija publikuota knygoje J. Matulionis, Neramios dienos, Toronto, 1975, p. 201.

4 pav. Kauniečių minios gėrisi tautiniais šokiais Gegužės 1-osios proga, 1944 m. Nuotrauka iš laikraščio Ateitis

StraipSniai


Vis dėlto nacių valdžios požiūris į nacionalines šventes ir ritualus nebuvo visada nuoseklus. Pavyzdžiui, Z. Blynas rašė, kad 1941 m. vokiečiai išbraukė visą oficialią programą iš tradiciškai vietinėje bendruomenėje švęstų Vėlinių minėjimo261. Prieštaringas požiūris buvo ir į valstybingumo šventes. Vokiečių okupacijos metais, kitaip nei sovietmečiu, leista švęsti Vasario 16-ąją, tačiau šventės organizavimas buvo paremtas vietine iniciatyva, o sankcionuota šven-timo forma neprilygo naujai įvestoms pompastiškoms nacių valdžios šven-tėms. Šventė reklamuota minimaliai arba visiškai neviešinta spaudoje. 1942 m. Vasario 16-oji paskelbta darbo diena. Šventės paminėti minia susirinko Karo muziejaus sodelyje, Lietuvai nusipelnę žmonės pagerbti Kauno kapinėse, šalia Stepono Dariaus ir Stasio Girėno mauzoliejaus. Mieste prie individualių namų iškeltos nacionalinės vėliavos262. Nors tais metais iš pradžių buvo duo-tas leidimas pažymėti Vasario 16-ąją Kauno didžiajame teatre, bet prieš pat minėjimo pradžią dėl šiltinės epidemijos šventės surengti neleista263. 1943 m. Vasario 16-oji švęsta Karo muziejaus sodelyje dalyvaujant generaliniams tarė-jams, padėjusiems vainikus prie Nežinomo kareivio kapo. Vakare į vėliavų nuleidimo ceremoniją susirinko minia žmonių, giedotos vokiečių ir lietuvių giesmės264. 1944 m. oficialioji šventės programa glaustai nušviesta spaudoje265. Karo muziejaus sodelyje susirinkusi tūkstantinė kauniečių minia liudijo paramą šiai šventei ir jos solidarizuojantį pobūdį266. Taigi okupacinė valdžia siekė marginalizuoti nacionalines šventes, tačiau tam buvo priešpriešintas vie-tinių gyventojų solidarumas. Šventimas suvoktas kaip savotiškas protestas prieš okupacinę valdžią267.

Viešųjų valstybinių švenčių kultūra buvo viena labiausiai reguliuojamų ir didelę propagandinę reikšmę turėjusių laisvalaikio sričių. Jei anksčiau aptar-tos valstybinės šventės buvo ryškiai reglamentuotos, tai religinės ar kitos meti-nės šventės, tokios kaip Kalėdos ir Naujieji metai, kontroliuotos mažiau. Jos dažniau traktuotos kaip šeimos susibūrimai, nors organizuoti ir kolektyviniai šventimai, pavyzdžiui, Kalėdų eglutės šventės įmonėse ar mokyklose268. paly-ginus su Trečiajame Reiche ryškiai nacifikuotomis Kalėdomis, Kaune, kaip ir

261 Z. Blynas, min. veik., p. 218. Apie incidentus minint Vėlines žr. S. Raštikis, min. veik., p. 386.

262 J. Matulionis, min. veik., p. 42 (1942 02 13 įrašas); Z. Blynas, min. veik., p. 306–307; M. Bloznelis, min. veik., p. 98–99.

263 K. Račkauskas-Vairas, min. veik., p. 164.264 Vasario 16-oji Kaune, Ateitis, 1943 02 17; M. Bloznelis, min. veik., p. 124.265 J. Matulionis, min. veik., p. 325; Vasario Šešioliktoji Kaune, Ateitis, 1943 02 17, p. 6.266 Žr. nuotrauką, publikuotą laikraštyje Ateitis, 1944 02 14, p. 1.267 J. Matulionis, min. veik., Z. Blynas, min. veik. Be plačiau švęstos Vasario 16 d. atskirus

ritualus turėjo ir atskiros visuomenės grupės, pavyzdžiui, Lietuvos nacionalistų partija, prie Kauno karo muziejaus pažymėjusi gruodžio 17 d. perversmą. Plačiau žr. Z. Blynas, min. veik., p. 261–262.

268 Savitarpinė pagalba kauniečių vaikams rengia Kalėdų eglutes, Ateitis, 1943 12 31, p. 8.

145KAUNO ISTORIJOS

METRAŠTIS

Mantvydas LUGOVOJUS

kituose Lietuvos miestuose, dominavo šeimyninis religinių švenčių šventimas. Jos dažniausiai būdavo švenčiamos namuose su šeima ar nedidelėmis bičiu-lių grupelėmis269. Materialiniai trūkumai lėmė ir palyginus santūrią šven-timų formą270. Naujieji metai taip pat tik kartais sutikti organizuotai įmo-nėse su koncertine programa271. Ne visais metais šventės pažymėtos vienodai. J. Matulionis mini, kad 1944 m., atrodo, nebuvo nė vieno viešo Naujųjų metų sutikimo Kaune272.

Nors viešomis šventėmis siekta politinės propagandos, tačiau toks povei-kis vargu ar buvo didelis. Oficialiųjų švenčių indoktrinacinės reikšmės ribo-tumą liudija jų refleksijų trūkumas epistolikoje ir memuaristikoje. Nepaisant to, kad švenčių propagandinis diskursas buvo plačiai palaikomas to meto spaudoje ir oficialiųjų švenčių pramoginė dalis patraukdavo dideles žmonių mases, subjektyviuosiuose šaltiniuose gana dažnai minimas valdžios nesank-cionuotas Vasario 16-osios minėjimas, liudijantis didelę šios šventės reikšmę vietinėje bendruomenėje. Taip pat vertintos mažiau instituciškai reguliuotos privačios šventės.

Miesto pramogų infrastruktūra

Vokiečių okupacijos laikotarpiu Kau-ne organizuotos skirtingo pobūdžio pramogos. Laisvalaikį reguliavo įvairios mieste veikusios institucijos. Kelių jų vaidmuo buvo ypač matomas, o apie jų veiklą nuolat informuojama Kauno spaudoje.

Organizuojant pramogas Kaune itin ryškus buvo profsąjungų vaidmuo273. Mieste veikė Profesinių sąjungų centro biuras, įsikūręs Vytauto pr. 63. Remdamasis Trečiojo Reicho programos „Džiaugsmas duoda jėgų“ ir „Vokie-čių darbo fronto“ pavyzdžiais, biuras rūpinosi dirbančiųjų laisvalaikiu. Spau-doje, aiškinant organizacijos tikslus, rašyta: „Kultūringai suorganizuotas lais-valaikis palaiko dvasinę darbininko energiją ir tuo pačiu jį įgalina džiaugtis

269 J. Perry, Nazifying Christmas: Political Cultur and Popular Celebrations in the Third Reich, Central European History, 2005, vol. 38, no. 4, p. 572–605; J. Matulionis, min. veik., p. 174.

270 K. Račkauskas-Vairas, min. veik., p. 147–148; J. Matulionis, min. veik., p. 63, 174, 312; Per Kalėdas, Velykas ir Naujuosius metus stengtasi pasirūpinti kiek gausesniu stalu, buvo išskiriamos ir kiek didesnės kai kurių produktų normos. Vis dėlto švenčių valgiai buvo pakankamai kuklūs. Plačiau žr. J. Matulionis, min. veik., p. 174; Z. Blynas, min. veik., p. 265.

271 J. Matulionis, min. veik., p. 176.272 Ten pat, p. 315.273 Lietuvos generalinės srities profesinė sąjunga įsteigta generalinio komisaro potvarkiu

1941 09 12. Žr. Profesinės sąjungos atstovų suvažiavimo darbai. Svarstyti aktualūs dirbančiųjų reikalai, Ateitis, 1943 11 19, p. 6.

StraipSniai


gyvenimu“274. Taip pat akcentuota solidarizuojanti pramoginių renginių reikšmė. Biuro skyrius, pavadintas „Poilsio ir gyvenimo džiaugsmo“ vardu, suda-rinėjo darbininkų laisvalaikio programas, kurias skelbė laikraščiuose: informuo-davo apie spektaklius, šventvakarius, kino seansus, sporto bei kiti renginius. Vie-nas iš skyriaus tikslų buvo „planingas renginių organizavimas“, tad šventvakarių dalyviai, atlikėjai ir aktoriai turėjo registruotis „Poilsio ir gyvenimo džiaugsmo“ skyriuje. Tas pats skyrius gavo išimtines teises priiminėti ir grupinius įmonių darbuotojų bilietų užsakymus. Siekiant didesnio spektaklių prieinamumo, pro-fesinių sąjungų nariams bilietai pardavinėti su nuolaidomis. Profesinių sąjungų biure įkurtas ir Propagandos skyrius, kuris taip pat kontroliavo įmonėse rengtas pramogas, draugiškus pobūvius, įmonių bei įstaigų susibūrimus ir sueigas, rinko apie juos informaciją275. Okupacijos antroje pusėje aktyviai veikė Profsąjungų biuro „Pramogų ir parengimų skyrius“. Vien tik per 1943 m. pirmą pusmetį jis suorganizavo apie 1,5 tūkst. darbininkams skirtų renginių276.

Dar viena viešajame gyvenime ypač aktyvi laisvalaikį organizavusi institu-cija buvo Lietuvos blaivinimo sąjunga. Jos inicijuoti renginiai reklamuoti spau-doje (labai dažnai nuo 1943 m. pradžios). Karo metais itin paplitus girtavimui, vienas iš Blaivinimo sąjungos uždavinių buvo atitraukti gyventojus nuo „pra-gaištingų alkoholio valandų ir kartu pagyvinti sustingusį karo metų kultūrinį gyvenimą“, taip pat „nekultūringas pramogas pakeisti kultūringomis“277. Šios sąjungos Kauno skyrius organizavo literatūros ir meno vakarus, vasaros sezonų iškylas, gegužines ir kitas pramogas278.

Laisvalaikiui vokiečių okupacijos laikotarpiu organizuoti skirta mažai lėšų ir dažnai jis sietas su socialinėmis akcijomis. Teatro spektaklių, koncertų bei sporto renginių metu surinktos lėšos atitekdavo Savitarpinei pagalbai ar para-mai frontui. Ekonominės galimybės vystyti pramogų infrastruktūrą tuo metu buvo labai menkos, dalis pramogų vietų dėl ekonominių ar politinių priežasčių buvo panaikintos.

1941 m. liepos 1 d. panaikinti Kauno muzikinės komedijos ir žydų dra-mos teatrai279. Vis dėlto norint išsaugoti pramogų sistemą, dažniausiai išlai-kytas ryšys su ankstesne laisvalaikio infrastruktūra. Rugsėjo mėnesį spaudoje pranešta apie Operos, dramos ir baleto teatro (dar vadinto Kauno didžiuoju

274 Kauno įmonių šventvakariai, ĮL, 1942 11 03, p. 2; Profesinės sąjungos atstovų suvažiavimo darbai. Svarstyti aktualūs dirbančiųjų reikalai, Ateitis, 1943 11 19, p. 6.

275 Skyrelis „Čia kalba profesinė sąjunga“: Įmonių ir įstaigų vadovai ir atstovai dėmesio!, Ateitis, 1943 02 04, p. 5.

276 Dirbančiųjų kultūrinė veikla, Ateitis, 1943 09 30, p. 6.277 Lietuvos blaivinimo sąjungos darbo linkmė, Ateitis, 1943 09 17, p. 4; Blaivinimo sąjungos

kultūrinis pasirodymas, Ateitis, 1943 05 31, p. 8.278 Pavyzdžiui, 1944 m. birželį Karininkų ramovėje organizavo pirmą platus masto humoro

vakarą, kuriame dalyvavo rašytojai, aktoriai. Žr. Humoro vakaras, Ateitis, 1944 06 14, p. 6.

279 Sumažės teatrų skaičius, ĮL, 1941 07 05, p. 3.

147KAUNO ISTORIJOS

METRAŠTIS

Mantvydas LUGOVOJUS

teatru) atidarymą, kuris dėl personalo komplektavimo nesklandumų kurį laiką vėlavo280.

Teatras nacių okupacijos metais buvo palyginus nebrangi ir viena popu-liariausių kauniečių pramogų. 1941 m. rugsėjo 20 d. Kauno didžiajame teatre, atidarant operos sezoną, į premjerinį spektaklį „Tanhäuser“ visi bilietai buvo iš anksto, jau pirmą pardavimų dieną, išpirkti281. Kaip rodo spaudoje pateikta statistika, spektaklių poreikis buvo didelis. Teigiama, jog kartais norinčių patekti į spektaklį būdavo dvigubai daugiau, nei teatro salė galėjo talpinti. Atsižvelgdama į teatro populiarumą ir siekį, kad spektaklius pamatytų įvai-rių socialinių sluoksnių atstovai, jo vadovybė taip pat organizuodavo uždarus įmonių darbuotojams, profesinių sąjungų nariams, moksleiviams skirtus spek-taklius282. Periodiškai teatrų veiklos ataskaitose publikuoti lankytojų skaičiai yra išties įspūdingi. Štai 1942 m. sausį teatrą aplankė apie 30 tūkst. žiūrovų, per 1941–1942 m. sezono 7 mėnesius – 181 tūkst. žmonių, pralenkta visa ikikarinio, 1938–1939 m., sezono lankomumo statistika. Per savaitę rodyta vidutiniškai po 11 spektaklių. Ypač populiarūs buvo operos spektakliai. Iki 1942 m. birželio 1 d. 138 operos spektaklius aplankė 103 tūkst. žiūrovų, 146 dramos spektaklius – beveik 96 tūkst. ir 17 baleto spektaklių – 12 tūkst. 1941–1942 m. Kauno didžiojo teatro veiklos ataskaitoje jo direktorius pažy-mėjo, jog spektaklius lankė įvairesnė publika – moksleiviai ir studentai, kurie ankstesniais sezonais lankydavosi rečiau. Pirmadieniais ir ketvirtadieniais reng-ti uždari spektakliai Vermachtui283. Antrasis sezonas pradėtas 1942 m. rugpjū- čio 18 d. Jis irgi buvo labai sėkmingas. Pagal 1943 m. balandį pateiktą statistiką kas mėnesį teatre apsilankydavo apie 30 tūkst. žiūrovų, t. y. beveik kas trečias kaunietis.284 1942–1943 m. lankytojų skaičius buvo dar didesnis nei pirmą sezoną. Minėtais metais teatrą aplankė 301 tūkst. žiūrovų: 126 tūkst. – operą, 109 tūkst. – dramą, 27 tūkst. – operetę, 27 tūkst. – baletą ir 7 tūkst. – simfoninius koncertus285. Net ir atsižvelgiant į tai, kad Didžiojo teatro vadovybės pateikti lankomumo skaičiavimai galėjo būti ne visai tikslūs (galbūt siekta „pagerinti“ statistiką pabrėžiant teatro sėkmę), vis dėlto kiti šaltiniai taip pat patvirtina didžiulį šios meno rūšies populiarumą286. Išlikę fragmentiškų duomenų apie

280 Kauno teatro atidarymas, ĮL, 1941 09 13, p. 5.281 Į „Tannhaeuser“ visi bilietai parduoti, ĮL, 1941 09 19, p. 5.282 Sausio mėn. Kauno didįjį teatrą aplankė 29 701 žiūrovas, ĮL, 1942 02 26, p. 5.283 Darbymetis Kauno didžiajame teatre, ĮL, 1942 04 07, p. 6; Kauno didžiojo teatro

1941–1942 m. sezono darbų apžvalga, ĮL, 1942 06 27, p. 5.284 Scenos menininkų dienos, Ateitis, 1943 04 10, p. 4.285 Kauno didžiojo teatro darbai. Iš pasikalbėjimo su tetaro direktoriumi V. Ivanausku,

Ateitis, 1943 07 10, p. 4.286 Apie operos populiarumą ne kartą rašyta kituose spaudos straipsniuose. Plačiau žr. Opera

pradėjo vaidinti, ĮL, 1941 09 22, p. 4. Kauno teatro populiarumą liudija spekuliacijos bilietais faktai. Plačiau žr. Iš reporterio užrašų, Ateitis, 1943 01 08; Didžiajame teatre nieko naujo (teatro mėgėjo kuklios pastabos), Ateitis, 1944 05 10, p. 4.

StraipSniai


atskirų spektaklių pasisekimą. Pavyzdžiui, 1942–1943 m. sezonu populiariau-sios operos buvo „Pajacai“, „Sevilijos kirpėjas“ ir „Toska“, žiūrimiausias bale-tas – „Don Kichotas“, operetės – „Grafas Liuksemburgas“ ir „Čigonų baronas“, tarp dramos spektaklių populiariausias „Naujieji žmonės“287.

1941 m. rugsėjo 28 d. sezoną pradėjo ir Kauno miesto jaunimo tea-tras (1943 m. rudenį pervadintas Jaunuoju dramos teatru). Jis veikė buvusio „Metropoliteno“ kino teatro patalpose (Laisvės al. 41). Tose pačiose patal-pose veikė ir Karių teatras. Teatrui patalpos nebuvo pritaikytos, trūko erdvės dekoracijoms sandėliuoti288. Iš viso per 1941–1942 m. sezoną pastatytos 8 premjeros289. Pagal laikraštyje pateiktą statistiką teatras taip pat buvo gerai lankomas, nors kiek mažiau nei Didysis teatras. 1941 m. rudenį 5 spektaklius aplankė 2,5 tūkst. žiūrovų290. 1942 m. pradžioje, skelbtos statistikos duome-nimis, per sezoną, pastačius 5 premjeras, teatrą aplankė 31 tūkst. žiūrovų291. 1942–1943 m. sezoną kas savaitę rodyta po 3–4 spektaklius, per kiekvieną iš jų žiūrovai vidutiniškai užimdavo 95 % vietų292. Tais metais suvaidinta 11 veikalų, iš kurių 3 buvo premjeros. Vaidinta 121 kartą, teatrą aplankė apie 66 tūkst. žiūrovų293. Populiariausiais spektakliais įvardyti „Eglė žalčių karalienė (vaidinta 14 kartų) ir „Hanelė“ (vaidinta 13 kartų)294. Pastarojo spektaklio populiarumą patvirtina ir memuariniai šaltiniai295. Be to, teatras orientuotas į įvairias žiūrovų grupes: Kauno savivaldybės Švietimo skyriaus iniciatyva rengti uždari spektakliai pradžios mokyklose besimokantiems neturtingų tėvų vaikams296.

Nors teatrų repertuaras buvo įvairus, karo metais itin išaugo lengvojo, pramoginio žanro spektaklių poreikis. Prie Kauno miesto teatro įkurtas ope-retės teatras, skirtas „operinio meno atmosferai praskaidrinti“297. Jis sezoną

287 Kauno didžiojo teatro darbai. Iš pasikalbėjimo su tetaro direktoriumi V. Ivanausku, Ateitis, 1943 07 10, p. 4.

288 Švietimo reikalai Kauno mieste, Ateitis, 1944 05 13, p. 4.289 Jaunimo teatro sezono balansas, ĮL, 1942 07 18, p. 4.290 Kauno jaunimo teatras ruošiasi naujam repertuarui, ĮL, 1941 10 18, p. 4.291 Jaunimo teatrą šį sezoną aplankė 31 000 žiūrovų, ĮL, 1942 03 21, p. 6.292 Kauno jaunimo teatras prieš naujus uždavinius, Ateitis, 1943 07 02, p. 3. Šiame

teatre buvo apie 650 vietų. Žr. Ir Kauno miesto jaunimo teatras pradeda sezoną, ĮL, 1941 09 27, p. 5; Kauno jaunimo teatre statoma antroji premjera, 1941 10 08, p. 5; Kauno jaunimo teatro darbai ir rūpesčiai, ĮL, 1941 10 09, p. 4.

293 Švietimo reikalai Kauno mieste, Ateitis, 1944 05 13, p. 4. Kitais dumenimis apie 59 000 žiūrovų. Žr. Jaunojo dramos teatro sezonui baigiantis, Ateitis, 1944 06 17, p. 4.

294 Jaunojo dramos teatro sezonui baigiantis, Ateitis, 1944 06 17, p. 4.295 Teigiama, kad teatras buvo sausakimšas per vokiečių Nobelio premijos laureato Ger-

hardo Hauptmanno sapnų poemos „Hanelės“ spektaklį. Plačiau žr. G. Jankevičiūtė, Lietuvos dailė..., p. 61–62. „Hanelės“ premjera Kauno jaunajame dramos teatre rodyta 1944 04 22.

296 Jaunimo teatrą šį sezoną aplankė 31 000 žiūrovų, ĮL, 1942 03 21, p. 6.297 Kauno miesto operetės teatras ruošiasi premjerai, ĮL, 1941 11 08, p. 4.

149KAUNO ISTORIJOS

METRAŠTIS

Mantvydas LUGOVOJUS

pradėjo 1941 m. lapkričio 21 d. Trūkstant patalpų, tais metais aktoriai repe-tavo Jaunimo teatre, bet spektakliai vyko Kauno didžiojo teatro scenoje298.

Kauno koncertinis gyvenimas vertintinas dviprasmiškai. Spaudoje kons-tatuota, kad, sakykime, simfoninių koncertų srityje, Kaunas atsiliko nuo Vil-niaus299. Kita vertus, Kaune organizuota įvairaus pobūdžio nemažai popu-liariosios muzikos renginių. Jie vyko specialiai tam neprojektuotose erdvėse. Koncertai rengti Didžiajame teatre, Konservatorijos salėje, Jaunimo teatre. Viena svarbesnių miestiečiams skirtų koncertų vietų, ypač nuo 1943 m. rudens, tapo Karininkų ramovė, nacių okupacijos metais pervadinta Vokiečių namais. Vasaros sezono metu koncertai organizuoti atvirose miesto erdvėse, pavyzdžiui, pučiamųjų orkestro koncertai Miesto sode prie Didžiojo teatro ar Vytauto parke. Lengvojo žanro muzikos koncertai taip pat rengti vasaros sezonu vei-kusiame Aukštosios Panemunės kurhauze bei Zoologijos sodo svetainėje. Be to, koncertuota įmonėse, mokyklų erdvėse, pavyzdžiui, I ir Jėzuitų gimnazijų salėse. Didžioji dalis erdvių koncentravosi Kauno centre, tačiau būta pastangų praplėsti koncertams skirtas vietas viso miesto teritorijoje: priemiesčiuose tam dažniausiai taikytos įstaigų salės, pavyzdžiui, Šančiuose – VI gimnazijos salė. Visu okupacijos laikotarpiu aktyviai veikė dirbančiųjų saviveiklos kolektyvai, kurie koncertuodavo miesto fabrikuose300. Remta įmonių, įstaigų saviveikla, mokyklų chorų veikla. Taip pat fabrikų salėse koncertavo ir Didžiojo teatro, ir kitų profesionalių meno kolektyvų atlikėjai301.

Koncertinėmis erdvėmis karo metais buvo ir Kauno bažnyčios: Arkikate-droje bazilikoje, Įgulos, Jėzuitų bažnyčioje rengti nemokami religinės muzikos koncertai302. Jų pagausėjo 1944 m. Religinės muzikos koncertus lankė daug žmonių. Jie aiškiai dominavo to metų koncertų repertuare303.

Dažnai rengti plačiajai visuomenei skirti populiariosios muzikos koncer-tai. Vasaros sezono metu Neries pakrantėje, buvusiame Žuvų turguje (Jonavos g. 10), keliskart per dieną rodyta „Pupų dėdės pastogės“ programa304. Taip pat populiarios buvo „Meno šiupinio“ programos, kuriose derinti klasikiniai Didžiojo teatro atlikėjų kūriniai ir šlageriai, komiškos muzikinės komedijos, farsai, aktorių ir šokėjų pasirodymai. 1942 m. Lietuvių studentų vartotojų

298 Spaudoje pažymėta, kad operetės žanras ilgą laiką Kaune nematytas. Žr. Interviu apie dramą, operą, baletą ir operetę, ĮL, 1941 11 12, p. 6.

299 Pavyzdžiui, 1943–1944 m. Vilniuje jie rengti kas sekmadienį, o Kaune – maždaug kas savaitę. Žr. V. Marijošiaus simfoninis koncertas, Ateitis, 1943 02 03, p. 3.

300 Koncertas „Gumos fabrike“, Ateitis, 1944 03 14, p. 6.301 Viename fabrike apsilankius, Ateitis, 1943 12 09, p. 4.302 Apie jas informuota Kauno spaudoje. Leistos ir religinių koncertų programos, pavyz-

džiui, religinės muzikos koncertas Kauno arkikatedroje bazilikoje. 1943 11 28, LCVA, f. R–615, ap. 1, b. 55, l. 99.

303 Bažnytinės muzikos koncertas, Ateitis, 1944 05 08, p. 6.304 Skelbimai laikraštyje, publikuoti 1942 m. ir 1943 m. vasaros sezonais.

StraipSniai


bendrovė šios programos koncertus rengė Jaunimo teatre (Laisvės al. 41). „Meno šiupinio“ koncertai vykdavo buvusios gaisrinės salėje (Ožeškienės g. 27), taip pat Vokiečių namuose (Karininkų ramovėje)305. Šie koncertai buvo orien-tuoti į plačią klausytojų auditoriją, pasižymėjo „kaleidoskopišku įvairumu ir kinematografišku greitumu“306. Jie turėjo suteikti „atvangą po alinančio darbo, kuris karo metais nepaprastai svarbus ir nelengvas“307.

1941–1943 m. Kaune su pertraukomis veikė Vaclovo Černiausko cirkas, kurio pasirodymai dažnai vykdavo keliskart per dieną. Jie rengti Mickevičiaus g. 30 (arba Ožeškienės g. 27), taip pat Senojoje rinkoje (Seimo ir Lukšio g. kampe)308. Kaune gastroliuodavo ir užsienio cirkininkai309.

1941 m. rudenį savo veiklą pradėjo Varjetė teatras, iš pradžių veikęs Ožeš-kienės g. 27, o 1942 m. pradžioje persikėlęs į naujas patalpas Lukšio g. 21, buvu-sių Liaudies namų salę. Teatras paprastai kasdien rengė po du, o šventadieniais – po tris pasirodymus. 1942 m. sausio 1 d. jo programa atnaujinta. Teatras ėmė siūlyti lengvo žanro koncertus su vaidybos elementais. 1942 m. birželio skel-bime rodyta programa apibūdinta taip: „Piršlybos, olandų balerinos Barbarinos baleto trupės pasirodymas“, „nepaprastus kūno lankstumo gebėjimus“ rodanti Berlyno varjetė akrobatų grupė, Kauno didžiojo teatro operetės solistas Stepas Bacevičius bei kupletistas Juozas Beržinis su „Naujom aktualijom“.“310 Kitą 1942 m. spalį atnaujintą programą sudarė du atrakcionai (taiklaus šaudymo ir važiavimo ant riedučių), užsienio akrobatų – „ekscentrikų“, modernaus akro-batų šokių dueto, ekvilibristo, žonglieriaus, klouno, „akimirkos paišytojos“ ir kiti pasirodymai311. Teatras veikė intensyviai, dažnai kas dvi savaites atnaujin-damas programą. 1943 m. spalį jis pervadintas Mažuoju teatru. Anot spaudoje publikuotų pastebėjimų, iki karo „mažosios scenos“ spektakliai nebuvo labai aukštai vertinami ir neturėjo didelių galimybių pasireikšti Kaune. Atvirkščiai, nacių okupacijos metais „mažosios scenos“ žanras skatintas, spektakliai nuolat reklamuoti spaudoje. Jie taip pat buvo populiarūs. Spaudoje pabrėžta, kad šio žanro spektakliai „yra mėgstami ir atitinka momentą“312.

305 Iki 1944 05 28 surengti 46 koncertai. Plačiau žr. Meno šiupinio 46 koncertas, Ateitis, 1944 0530, p. 6.

306 Kultūrinis Vilniaus dirbančiųjų aprūpinimas, Ateitis, 1944 01 08, p. 4.307 Ten pat. 308 Cirko atidarymas, ĮL, 1942 04 30, p. 5.309 1941 10 01–10 12 čia lankėsi Estijos cirko artistai. Žr. Sensacija! Černiausko cirko lanky-

tojams, ĮL, 1941 10 03, p. 5. Viename spalio mėnesio skelbimų rašoma, kad programoje „nauji nuostabūs numeriai, kuriuos išpildo 12 akrobatų viename išėjime. Estijos cirko artistai ir „4 Giedraičiai“. Plačiau žr. Alio! – Alio!, ĮL, 1941 10 08, p. 5. 1942 m. kovą kelias dienas pasirodymus surengė keliaujantis cirkas su akrobatų ir komikų programa. Žr. Skelbimas, ĮL, 1942 02 26, p. 7. 1942 m. birželį kartu su Černiausko cirku pasirody-mus rengė Rygos artistai. Žr. Skelbimas, ĮL, 1942 07 31, p. 2.

310 Skelbimas, ĮL, 1942 06 02, p. 5.311 Skelbimas, ĮL, 1942 10 01, p. 7.312 Varjetė vaidina, ĮL, 1942 05 22, p. 6.

151KAUNO ISTORIJOS

METRAŠTIS

Mantvydas LUGOVOJUS

Vokiečių okupacijos metais taip pat pasikeitė kino teatrų funkcionavimo sąlygos. To meto propagandos sistemoje kinui skirtas didelis vaidmuo313. Kino reikšmė akcentuota ir vokiečiams skirtoje Kauno spaudoje, kur ši meno rūšis apibūdinta kaip viena iš svarbiausių „propagandos estafetės“ grandžių314. Nacių okupacijos metais kino įstaigų valdymas buvo centralizuotas. 1941 m. lapkri-čio 25 d. Rytų krašto komisaro H. Lohse’ės potvarkiu Kauno, kaip ir visos Lie-tuvos, kino valdytoju tapo Ostlando filmų bendrovė („Ostland-Film-Gesells-chaft“), kuri rūpinosi naujų kino teatrų atidarymu, senų pastatų remontu ir vokiečių filmų produkcijos paskirstymu315. Kaune veikė šios bendrovės skyrius, o jo veiklą kontroliavo Propagandos skyrius ir Rytų krašto filmų bendrovė bei įmonė Rygoje, aprūpindavusi kino teatrus daugiausiai vokiškais kūriniais. Nors 1943 m. dalis Kauno kino teatrų reprivatizuoti, tai iš esmės nepakeitė filmų produkcijos reguliavimo sistemos316.

Kino teatrų skaičius, palyginus su tarpukariu, buvo žymiai mažesnis. Kino teatras „Romuva“ (Laisvės al. 36), pats moderniausias Kaune, buvo skir-tas vokiečių kariams ir vadintas Karių kino teatru („Soldatenkino“). Jis atida-rytas praėjus vos kelioms savaitėms po Vermachto įžengimo į Kauną317. Pir-maisiais okupacijos mėnesiais skirtingose miesto vietose veikė keli vietiniams civiliams skirti kino teatrai: „Kapitol“ (Laisvės al. 22), „Daina“ (Savanorių pr. 122), „Glorija“ (Laivės al. 49), „Saturn“ (Juozapavičiaus pr. 78) ir „Lyra“ (Sodų g. 34)318. Rudenį savo veiklą atnaujino dar keli kino teatrai. 1941 m. rugsėjį filmai jau rodyti kine „Forum“ (Laisvės al. 32). Tą patį mėnesį ati-daryti šie kino teatrai: „Pasaka“ (Savanorių pr. 150), „Union“ (Jurbarko g. 8) ir „Aušra“ (Aušros g. 14A)319. Spalio pabaigoje pradėjo veikti kino teatras „Triumf“ (Laisvės al. 42)320. Nors 1941 m. žiemą dėl dėmėtosios šiltinės epide-mijos kino teatrai uždaryti, 1942 m. vasarį–balandį jie vėl atnaujino veiklą321. Šios įstaigos su pertraukomis veikė visu okupacijos laikotarpiu, jų programos

313 D. Welch, min. veik., p. 48–57.314 H. Gumtau, Das Reich betreut Film und Rundfunk Kauen, Kauener Zeitung,

1941 10 25, p. 6.315 Lietuvoje veikia 46 kino teatrai, ĮL, 1942 03 16, p. 3; Amtsblatt des Generalkommissars in

Kauen, 1941, nr. 10, l. 163. 316 1943 12 07 paskelbti kelių kino teatrų („Romuva“, „Daina“, „Glorija“, „Saturn“ ir

„Lyra“) reprivatizacijos aktai. Jie grąžinti buvusiems savininkams arba jų įpėdiniams. pla-čiau žr. Reprivatizuoti kino teatrai, Ateitis, 1943 12 09, p. 6.

317 H. Gumtau, Das Reich betreut Film und Rundfunk Kauen, Kauener Zeitung, 1941 10 25, p. 6.

318 Adresai surašyti remiantis 1944 m. Lietuvos generalinės srities telefonų knyga: Amtliches Fernsprechbuch für den Generalbezirk. Litauen 1944, [b. v.], 1944.

319 Atidaromas kinas „Aušra“, ĮL, 1941 09 20, p. 7.320 Ekranas, ĮL, 1941 10 27, p. 5.321 Kino teatrai vėl pradeda veikti, ĮL, 1942 02 11, p. 5; Kaune atidaromi dar du kinai, ĮL,

1942 04 01, p. 2.

StraipSniai


reguliariausiai spausdintos pirmuoju okupacijos pusmečiu, vėliau kiek rečiau. Vis dėlto, palyginus su prieškariniu laikotarpiu, kino teatrų skaičius sumažėjo, dalis jų pertvarkyti ir pritaikyti kitoms reikmėms322. Atsižvelgiant į didelį filmų poreikį, projektuotas tik vieno kino teatro – „Kapitol“ – išplėtimas323.

Kinas buvo viena populiariausių kauniečių pramogų. Nors jis buvo paval-dus monopolinei organizavimo ir kontrolės sistemai, tačiau žiūrovų sietas su pramoga. Kino populiarumą liudija spaudoje publikuota statistika. Pavyzdžiui, oficialiais laikraštyje Į laisvę pateiktais duomenis, 1941 m. rudenį mieste kino teatrus kasdien aplankydavo 7–8 tūkst. žmonių324. 1942 m. „Glorijos“ kino teatrą per mėnesį aplankydavo apie 27 tūkst. miestiečių, t. y. apie 20 % visų Kauno gyventojų. Teigta, jog palyginus su pirmąja sovietų okupacija, kino teatrų lankomumas išaugo nuo 19 tūkst. iki 27 tūkst., t. y. beveik 1,5 karto. Panašiai apibūdinti ir kitų kino teatrų lankomumo pokyčiai. Štai „Dainos“

322 Pavyzdžiui, „Bangos“ kino teatras pertvarkytas į stalių dirbtuves su darbininkų valgykla. Žr. Statybos darbai Aukštaičių g. 5. 1943 08 25 – 1944 01 03, KAA, f. 218, ap. 2, b. 212, l. 20–33. Uždaryti įmonėse veikę kino teatrai.

323 Žr. Kino teatro „Kapitol“ pertvarkymo projektas. 1942 09 23 – 09 29, KAA, f. R–961, ap. 1, b. 49, l. 1–4.

324 Vieneri filmo darbo metai Lietuvos generalinėje srityje, ĮL, 1942 08 19, p. 2.

5 pav. Kino filmo reklama laikraštyje Į laisvę, 1942 m. kovo 12 d., p. 2

153KAUNO ISTORIJOS

METRAŠTIS

Mantvydas LUGOVOJUS

kino teatrą 1941 m. pradžioje per mėnesį aplankydavo 23 tūkst. žmonių, o 1942 m. pradžioje – apie 32 tūkst.325. Nepaisant to, kad laikraštyje pateiktą statistiką reikia vertinti atsargiai, kino populiarėjimo tendencija yra visai tikė-tina. Tai patvirtina daugybė kitų šaltinių ir netiesioginių duomenų326. Filmų populiarumą rodė jų demonstravimo intensyvumas. Kai kuriais periodais jie rodyti po 2 kartus per dieną, o sekmadieniais – 3 kartus. Kino populiarumą liudija ir memuaristika327. Pagal pateiktą lankytojų statistiką, kūrinių skaičių ir jų rodymo intensyvumą, galima daryti prielaidą, jog kinas turėjo dar didesnę paklausą nei teatras. Abi meno šakos tuomet savotiškai konkuravo: spaudoje užvirė diskusija, kas vertingesnis – teatras ar kinas328.

Filmų repertuaras buvo įvairus, bet rodyta beveik išimtinai vokiečių pro-dukcija (5 pav.). Meniniai filmai demonstruoti kartu su dokumentiniais, kro-nikomis, herojiškais reportažais iš fronto329. 1942 m. pabaigoje įvesti dieniniai seansai, kuriuose rodytos tik dokumentinės ir kultūrinės kronikos330. rodyta nemažai senų, dar prieš karą statytų meninių filmų. Kaip teigė laikraščio Į laisvę reporteris, 1942 m. rudens sezonas pradėtas daugiausia lengvo žanro senais filmais331. Taip pat demonstruoti ir nauji filmai. Pavyzdžiui, 1943 m. rudenį vienas iš populiariausių buvo naujas spalvotas filmas „Auksinis miestas“332. Tų pačių metų gruodį rodytas prieš metus pastatytas vienas pirmųjų vokiečių spalvotų filmų „Miunhauzenas“ (6 pav.). Rodyti įvairių žanrų meniniai filmai: nuotykių (tarp jų istoriniai, kariniai), melodramos bei komedijos. Poreikis pas-tarajai produkcijai buvo itin didelis. Komedijų, nuotykių ir muzikinių filmų demonstravimai dėl žiūrovų antplūdžio dažnai būdavo pratęsiami. Nepoliti-zuoto žanro filmų poreikį liudija ir spaudoje (laikraščio Į laisvę rubrikoje „Ekra-nas“) publikuotos recenzijos, atskleidžiančios pramoginę filmų reikšmę. Daž-nai akcentuota aktorių vaidyba, siužeto intriga, humoras ar įspūdingi gamtos vaizdai333.

Kita miestiečių laisvalaikio vieta buvo muziejų salės. Pagrindinės par-odų erdvės buvo viename pastate įsikūrę Vytauto Didžiojo karo ir kultūros

325 Lietuvoje veikia 46 kino teatrai, ĮL, 1942 03 16, p. 3.326 Kino populiarumą netiesiogiai liudija ir, pavyzdžiui, 1942 m. pabaigoje įvesta bilietų

pardavimo tvarka, pagal kurią, esant miniai, parduodami bilietai tik į artimiausią seansą.327 A. Miškinis, min. veik., p. 62; R. V. Kazakevičius, min. veik., p. 39.328 Kinas ar teatras, Ateitis, 1944 02 21, p. 4; Apie kino ir teatro meną, Ateitis, 1944 03 02,

p. 4.329 Iki 1943 m. lapkričio mėn. Lietuvoje parodyta 240 filmų. Plačiau žr. Rytų krašto filmų

bendrovės kultūrinis darbas, Ateitis, 1943 11 26, p. 2.330 Dieninis kinas Kaune, ĮL, 1942 12 17, p. 2.331 Kauno kino teatruose, ĮL, 1942 09 24, p. 2.332 Kauno ekranuose, Ateitis, 1943 11 09, p. 5. Jis buvo populiarus visoje Lietuvoje, rodytas net

6 savaites. Plačiau žr. Rytų krašto filmų bendrovės kultūrinis darbas, Ateitis, 1943 11 26, p. 2.

333 Tokių recenzijų daug publikuota 1941 m. rudenį.

StraipSniai


muziejai334. Vytauto Didžiojo kultūros muziejuje organizuotos didžiausios, reikšmingiausios ir daugiausiai lankytos parodos. Vienas iš pirmųjų didelio atgarsio visuomenėje sulaukusių renginių buvo Raudonojo teroro paroda, inicijuota Laikinosios vyriausybės ir atidaryta 1942 m. sausio 25 d. Paroda veikė iki tų pačių metų kovo 1 d. Ją aplankė 95 tūkst. žiūrovų335. Paroda ne kartą komentuota spaudoje. Ji vaizdais ir faktų kalba atskleidė sovietinio režimo žiaurumą, gyventojų netektis per pirmąją sovietų okupaciją336. Reng-tos ir kitos šviečiamosios parodos. Jos dažnai būdavo nemokamos ir surengtos atsižvelgiant į karo metų aktualijas, pavyzdžiui, 1942 m. pabaigoje atidaryta „Priešalkoholinė paroda“337. Tarp propagandinio pobūdžio renginių pažy-mėtina Generalinio komisariato Kaune Propagandos skyriaus suorganizuota „1 000 vaizdų“ paroda. Joje eksponuoti Reicho vaizdai, taip pat nuotrau-kos, vaizdavusios lietuvių tarnybą Vokietijoje, savisaugos batalionų kovas338.

334 Gausiai lankytas Karo muziejus. pavyzdžiui, 1942 m. čia apsilankė 50 tūkst. žiūrovų, daugiausiai iš jų moksleiviai. Plačiau žr. Pereitais metais karo muziejų aplankė per 50 000 lankytojų, Ateitis, 1943 02 12, p. 6.

335 Lietuvos įvykiai 1942 m., ĮL, 1942 12 31, p. 4.336 Atidaroma Raud. teroro paroda, ĮL, 1942 01 20, p. 2; Raudonojo teroro aukų testamentas,

ĮL, 1942 01 27, p. 6; Lankytojai apie Raudonojo teroro parodą, ĮL, 1942 01 29, p. 2; Ekskursijoms, norinčioms aplankyti Raudonojo teroro parodą, ĮL, 1942 01 31, p. 6; Raudonojo teroro parodos pasisekimas, ĮL, 1942 02 12, p. 3; Pirmadienį tūkstančiai žmonių aplankė Raud. teroro parodą, ĮL, 1942 02 18, p. 2.

337 Rengiama priešalkoholinė paroda, ĮL, 1942 11 28, p. 2; Rytoj atidaroma priešalkoholinė paroda, ĮL, 1942 12 07, p. 2; Vakar atidaryta priešalkoholinė paroda, 1942 12 09, p 2; Mirusieji kalba gyviesiems. Priešalkoholinės parodos nuotaikos, ĮL, 1942 12 16, p. 4.

338 Ją, anot laikraščio, aplankė daugiau kaip 20 tūkst. žiūrovų. Plačiau žr. 100 vaizdų parodą aplankė daugiau kaip 20 000 žmonių, Ateitis, 1943 03 22, p. 3.

6 pav. Kino filmo reklama laikraštyje Ateitis, 1943 m. gruodžio 11 d., p. 6

155KAUNO ISTORIJOS

METRAŠTIS

Mantvydas LUGOVOJUS

Taip pat būta smulkesnių šviečiamųjų ir politinei propagandai skirtų parodų: 1944 m. vasarį Vytauto Didžiojo kultūros muziejuje atidaryta ekspozicija „Kova su dėmėtąja šiltine“339. 1944 m. balandį veikė kilnojamoji paroda „Fronto veidas“340. Kilnojamosios propagandinės parodos organizuotos ir fabrikuose. Pavyzdžiui, ekspozicija, vaizdavusi lietuvių darbininkų gyvenimą Vokietijoje, iki 1943 m. rugpjūčio pradžios parodyta 60 įmonių341.

Nemažai parodų buvo skirtos lietuvių nacionaliniam meno paveldui. 1942 m. gegužės 1 d. atidaryta mėnesį trukusi ir didelio atgarsio sulaukusi Lie-tuvos dailininkų apžvalginė paroda, supažindinusi žiūrovus ne tik su to meto Lietuvos menininkų kūryba, bet ir su jau mirusių klasikų darbais342. Renginį aplankė apie 8 tūkst. žmonių343. 1943 m. gegužę–birželį veikė lietuvių dailės paroda, kurią aplankė 10 tūkst. žiūrovų344. Taip pat būta kitų, mažesnių ekspo-zicijų: dailiosios keramikos, tapytojo Vytauto Kasiulio ir kt. Parodos rengtos ir karo frontui artėjant prie Kauno: 1944 m. gegužę–birželį visuomenei parodyti jauno dailininko Alfonso Krivicko kūriniai345. Apskritai parodų organizavimas Kaune nacių okupacijos laikotarpiu buvo intensyvesnis nei Vilniuje346.

Dar viena populiari laisvalaikio sritis buvo sportas. Vokiečių okupaci-jos metais jam skirtas svarbus vaidmuo, apie sportavimo naudą daug rašyta ir Kauno spaudoje. Sporto renginiai vyko kiekvieną savaitę, jie buvo plačiai nušviečiami laikraščiuose. Daugelis svarbiausių sporto renginių vykdavo Kūno kultūros rūmų salėje ir stadione. Organizuotos futbolo, krepšinio, lengvosios atletikos, teniso ir kitų sporto šakų rungtynės. Dažniausiai vykdavo miesto komandų, rečiau – tarpmiestinės varžybos. Kitų kraštų sportininkai atvykdavo itin retai. Dažnai rengtos futbolo rungtynės tarp vietinių gyventojų ir vokiečių karių. Sportinis gyvenimas sumenko nuo 1943 m., pablogėjus ekonominėms sąlygoms, kuomet jaunimas dėl priverstinio verbavimo į darbo batalionus ir Vermachtą ėmė slapstytis347.

339 Atidaryta dėmėtosios šiltinės paroda, Ateitis, 1944 02 14, p. 6.340 Į Kauną atkeliama propagandos kuopos paroda „Fronto veidas“, Ateitis, 1944 04 01, p. 8.341 Kilnojamosios parodos darbininkams, Ateitis, 1943 06 08, p. 6; Kilnojamoji darbo

paroda aplankė 60 įmonių, Ateitis, 1943 08 14, p. 6.342 Atidaroma Lietuvos dailininkų apžvalginė dailės paroda, ĮL, 1942 04 13, p. 2; Didžioji

dailės paroda artėja, ĮL, 1942 04 23, p. 5; Lietuvos dailininkų apžvalginės parodos atidarymas Kaune, ĮL, 1942 05 09, p. 2; V. Vijeikis, Lietuviško stiliaus ieškojimas 1942 m. apžvalginėje parodoje, ĮL, 1942 05 19, p. 3. Parodą taip pat minėjo: G. Jankevičiūtė, L. Laučkaitė-Surgailienė, min. veik., p. 198; G. Jankevičiūtė, Lietuvos dailė..., p. 67.

343 Apžvalginę dailės parodą aplankė 8 000 žmonių, ĮL, 1942 06 16, p. 2.344 Šeštadienį atidaryta lietuvių dailės paroda, Ateitis, 1943 05 24, p. 6; Pavasarinė dailės

paroda uždaroma birželio 22 d., Ateitis, 1943 06 18, p. 6.345 Atidaryta dailininko A. Krivicko kūrinių paroda, Ateitis, 1944 05 22, p. 6.346 G. Jankevičiūtė, Lietuvos dailė..., p. 69.347 Šio laikotarpio sporto organizaciniai pagrindai, svarbiausios varžybos aptartos knygoje

Lietuvos kūno kultūros ir sporto istorija, red. H. Šadžius, Vilnius, 1998, p. 99–110.

StraipSniai


Nors pramogų infrastruktūroje vokiečiams buvo skirtos atskiros zonos, kartais bandyta jas peržengti, pavyzdžiui, organizuoti bendri sporto renginiai. Didesnių varžybų pradžioje nacių valdžia pasveikindavo renginių dalyvius (7 pav.). Panaši visuomenės elito reprezentacija būdinga ir kitiems laisvalaikio renginiams: premjeriniuose spektakliuose, koncertuose lankydavosi ir būdavo pagerbiami vokiečių valdžios atstovai348. Ypač dažnai organizuoti tiek vokiečių, tiek vietinių Kauno gyventojų lankyti koncertai. Miesto bendruomenę steng-tasi supažindinti su vokiečių kultūra, į Kauną iš Trečiojo Reicho atvykdavo muzikantai ir kiti atlikėjai, rengtos vokiečių dailininkų parodos. Priimtas inte-gruotų renginių, kuriuose kartu pasirodydavo vokiečių ir lietuvių menininkai, formatas. 1943–1944 m. vyko kultūrinį bendradarbiavimą skatinantys rengi-niai (koncertai, parodos, paskaitos), pavadinti „Vokiečių ir lietuvių kultūros rateliu“349.

Nepaisant to, vokiečių ir vietinių gyventojų laisvalaikis dažniausiai būdavo atskirtas. Geriausi, prabangiausi ir moderniausi pastatai buvo skirti vokiečių pramogoms ir liudijo elitinę jų padėtį. Vis dėlto kartais organizuoti ir bendri renginiai. Jais mažinti „struktūriniai konfliktai“, kartu vykdyta germanizacijos politika.

Kaip pramogos vertintos okupuotame Kaune? Buvo jaučiamas didžiu-lis pramogų poreikis. Spaudoje teigta, kad ypač karo metu, kai „darbas yra daugiau įtemptas, sunkesnis ir labiau varginantis, dirbantieji tiesiog veržiasi į

348 Pavyzdžiui, 1941 m. premjeriniame Vagnerio operos spektaklyje lankėsi generalinis komisaras a. t. von Rentelnas, taip pat kiti vokiečių karinės ir civilinės valdžios atstovai. Plačiau žr. Opera pradėjo vaidinti, 1941 09 22, p. 4.

349 Vokiečių–lietuvių kultūros ratelių renginių afišos ir programos, 1943 m., LCVA, f. R–615, ap. 1, b. 55, l. 23, 40, 46, 76, 111; Apie programos reikšmę žr. Vokiečių lietuvių kultūros ratelis, Ateitis, 1943 10 06, p. 6.

7 pav. Krepšinio rungtynių Kaune iškilmingoji dalis, 1941 m. Nuotrauka iš laikraščio Į Laisvę, 1941 m. liepos 17 d., p. 1

157KAUNO ISTORIJOS

METRAŠTIS

Mantvydas LUGOVOJUS

teatrą, kiną, įvairius koncertus, meno vakarus. Ir visos salės pasidarė per mažos, o ir pačių kultūrinių renginių yra per maža, nors šiandien gal jų surengiama daugiau nei prieškariniais laikais“350.

Nors oficialioji spauda dažnai optimistiškai aprašinėdavo kultūrinį miesto gyvenimą, tačiau taip pat buvo pripažįstama, kad šio pobūdžio darbas karo metais susiaurėjo351. Kauniečiai miesto pramoginį gyvenimą dažnai laikė skur-džiu. Nors kai kuriose kultūros srityse Kaunas pranoko Vilnių (pavyzdžiui, dailės parodose), tačiau bendra miesto pramogų situacija dažnai vertinta nega-tyviai. Laikraščio Ateitis reporteris, apibūdindamas savo įspūdžius iš Vilniaus ir juos lygindamas su Kauno situacija, rašė: „Kaunietis, į Vilnių paviešėti atvykęs, po poros dienų nusprendžia, esą Vilniuje šiuo metu gyventi daug įdomiau ir smagiau nei Kaune. Gyvesnis gyvenimas, kaip sakoma. Kas atvykėliui akysna krinta: pramogų įvairovė.“352 Taip, lyginant su Vilniumi, perteiktas Kauno pramogų skurdumo įvaizdis, kita vertus, liudijamas ir išlikęs jų poreikis. Taip pat Kauno pramoginis gyvenimas vertintas ir kituose šaltiniuose. Nors atsi-minimuose, dienoraščiuose bei laiškuose pramogų vertinimai itin reti, kartais užsimenama apie kino lankymą, sporto varžybas ir skaitymą. Pavyzdžiui, tik į universitetą įstojęs studentas Vladas Baldžius viename laiškų rašė: „Pramogų atžvilgiu tai Kauną galima būtų pavadinti tikru ubagu, ir sportas jau apmiręs, užtat mokytis („zubrinti“) dabar aukso laikas.“353

Institucinė skaitymo kontrolė

Tarp plintančių laisvalaikio pralei-dimo formų, kurios buvo palyginus nebrangios ir nereikalavo daug lėšų nei iš organizatorių, nei iš vartotojų, svarbus buvo skaitymas. Skaitymo populia-rumą liudija šaltiniuose minimi intensyvūs knygų pardavimai, ypač grožinės literatūros klasikos veikalų354. Kita vertus, pardavimų augimą bei poreikį galėjo sustiprinti ir tai, kad knyga palaipsniui tapo vis mažiau prieinama preke. Karo metais smarkiai sumažėjo knygų leidyba355. Kaune vietoj buvusio 41 priva-taus knygyno palikti tik 6 su pretekstu, kad tik toks skaičius atitinka knygų prekeivių „profesinės garbės reikalavimus“. Jie turėjo likti greta 8 valstybinės

350 Miestiečių meninė veikla, Ateitis, 1944 03 20, p. 3.351 Kultūros trukdytojai, Ateitis, 1944 05 09, p. 4.352 J. Š., Ir taip slenka dienos..., Ateitis, 1943 01 16, p. 5.353 Vlado Baldžiaus laiškas Stasiui Lozoraičiui iš Kauno 1942 12 20, l. 2 (Arijaus Ivaškevičiaus

kolekcija).354 Vakar ir užvakar Kauno knygynuose, ĮL, 1941 10 02, p. 4.355 A. Bubnys, Vokiečių okupuota Lietuva..., p. 473. Tai pažymima ir okupacijos laikotarpio

šaltiniuose. Žr. Lietuvos kultūrinio gyvenimo bruožai 1943 metais, Ateitis, 1943 12 31, p. 4.

StraipSniai


leidyklos knygynų ir 1 – religinės literatūros356. Karo metais knygos išeidavo ir keliasdešimt tūkstančių egzempliorių tiražu, bet per kelias dienas dingdavo iš knygynų357. Klestėjo spekuliacija knygomis, kur už didžiulę kainą jų galima buvo gauti Kauno žuvų turguje358. Natūralu, kad tokiomis sąlygomis, stringant naujų knygų leidybai ir prekybai, turėjo išaugti bibliotekų reikšmė.

Bandymas reguliuoti skaitymą, kaip individualų laisvalaikio praleidimo būdą, atsispindėjo vokiečių valdžios kontroliuojamų institucijų bibliotekų ir jų fondų pertvarkymo politikoje. Bibliotekų veikla buvo paralyžiuota pirmai-siais 1941 m. vasaros mėnesiais. Liepos mėnesį Valstybės bibliotekų žinion perimtos likviduojamų organizacijų bibliotekos. Sustabdytas knygų išdavimas į namus. Skaityklos, nesant galimybės jų išlaikyti, galėjo būti uždarytos359. Pir-maisiais okupacijos mėnesiais uždarytos privačios žydų bibliotekos. Pavyzdžiui, 1941 m. vasarą uždaryta Laisvės al. 76 veikusi, beveik daugiau kaip 34 tūkst. tomų knygų saugojusi, viena didžiausių mieste Abelio Balošerio biblioteka. Dalis jos knygų perkeltos į Centrinę valstybinę biblioteką360. 1942 m. buvo ištuštinti žydų knygų rinkiniai Senamiesčio bibliotekoje (Mapu g. 1). Uždaryta ir buvusi žydų biblioteka Savanorių pr. 14361.

Vokiečių okupacijos metais Kaune veikė 6 viešosios valstybinės biblio-tekos: Centrinė, Vinco Kudirkos, Žaliakalnio rajono valstybinė biblioteka, Šančių, Petrašiūnų su priemiesčiais ir Senamiesčio, kuri buvo perkelta iš Vili-jampolės362. 1943 m. uždaryta Petrašiūnų biblioteka, kadangi 1943–1944 m. minimos tik 5 savivaldybei priklausiusios bibliotekos: Lietuvos centrinė biblio-teka, Kauno dr. V. Kudirkos, Žaliakalnio, Senamiesčio ir Šančių bibliotekos363.

Vokiečiams užėmus buvusias bibliotekų patalpas, buvo ilgam sutrikdyta jų veikla. 1941 m. vasarą vokiečių civilinė valdžia savo reikmėms perėmė Centri-nės bibliotekos patalpas364. Tų pačių metų rugpjūtį Centrinei bibliotekai skir-tos dvi salės ir keli kambariai pastate Donelaičio ir Maironio g. kampe. Vėliau jai suteiktos buvusios lenkų A. Mickevičiaus gimnazijos patalpos Miško g. 1.

356 Knygų prekybos pertvarkymas Kaune, ĮL, 1942 02 28, p. 8.357 G. Jankevičiūtė, Lietuvos dailė..., p. 62.358 K. Arėnas, Miesčionis sukultūrėjo, Ateitis, 1943 01 05, p. 3.359 Tvarkomas viešųjų bibliotekų veikimas, ĮL, 1941 07 23, nr. 26, p. 3.360 K. Račkauskas-Vairas, min. veik., p. 62–63, 86; Buv. A. Balošerio bibliotekos abonentams,

1941 08 07, p. 3. Perkeltos tik kai kurios knygos, nes dalis, kaip rodo kiti šaltiniai (K. Račkauskas-Vairas, min. veik., p. 86, 87), nukeliavo kartu su A. Balošeriu į getą. Vėliau jis pats bandė tas knygas atiduoti Centrinei valstybinei bibliotekai.

361 K. Račkauskas-Vairas, min. veik., p. 78, 188.362 Kaip vyksta darbas Centrinėje ir kitose bibliotekose, ĮL, 1942 01 08, p. 2.363 Sąrašas viešųjų bibliotekų, kurioms galima užsakyti knygų vokiečių kalba pirmoje eilėje,

1943 m., LCVA, f. R–615, ap. 1, b. 60, l. 16; Švietimo reikalai Kauno mieste, Ateitis, 1944 05 13, p. 4.

364 A. Bubnys, Vokiečių okupuota Lietuva..., p. 481.

159KAUNO ISTORIJOS

METRAŠTIS

Mantvydas LUGOVOJUS

Kita knygų dalis saugota buvusiose Finansų ministerijos patalpose365. Tačiau net ir 1942 m. pradžioje Centrinės valstybinės bibliotekos rinkiniai vis dar buvo išdėstyti trijose skirtingose miesto dalyse366. 1943 m. balandį bibliote-kos skaitykla ir abonentas uždaryti, o biblioteka iš Miško g. perkelta į buvusį Žydų banką (Laisvės al. 76)367. 1942 m. dėl patalpų trūkumo neveikė ir dar tarpukariu įkurtos V. Kudirkos bibliotekos skaitykla. Kadaise populiari ir kas-dien 200–300 skaitytojų lankoma, ji jų neteko, kai skaityklos patalpos buvo perduotos Vermachto kompetencijai, o vėliau Kauno komisariato žinion368. 1943 m. balandį iš buvusių patalpų iškelta Žaliakalnio biblioteka369. Tą patį mėnesį V. Kudirkos biblioteka perkelta į Ugniagesių rūmus (Kanto g. 1, II ir III aukštą)370. Taigi patalpų trūkumas buvo vienas iš svarbiausių bibliotekų darbo kliūčių. Didelės dalies patalpų neteko Vytauto Didžiojo universiteto biblioteka371.

Karo metais taip pat būta bibliotekų rinkinių turinio pokyčių. Tam dide-lės reikšmės turėjo 1941 m. liepos 29 d. Rytų krašto Reicho komisariato Pro-pagandos skyriaus įsakymas iš bibliotekų pašalinti sovietines knygas, taip pat nacionalsocialistinei ideologijai prieštaravusias ar tas, kuriose nepalankiai atsi-liepta apie Vokietiją372. Šis įsakymas vykdytas ir Kaune. Anot K. Račkausko-Vairo 1942 m. sausio 15 d. įrašo‚ iš Centrinės bibliotekos įsakyta išimti visas žydų, komunistų ir prieš vokiečius rašiusių rašytojų knygas. Propagandos sky-riaus įsakai paveikė dalies knygų prieinamumą skaitytojams. Centrinėje bibli-otekoje suformuotas uždaras fondas, kurį sudarė komunistinė, antivokiška, žydų literatūra, taip pat kriminaliniai romanai ir vadinamoji pornografinė literatūra373. Panašiai pertvarkyta ir V. Kudirkos vardo biblioteka, 1941 m. rugpjūtį ją laikinai uždarius. Dalis knygų tuomet buvo sunaikintos. Pradėti komplektuoti vokiškos literatūros skyriai, kuriuos daugiausia sudarė vokiečių literatūros klasika374.

365 CV bibliotekos knygų grąžinimo reikalu, ĮL, 1941 07 31, p. 3; C. V. bibliotekos reikalai, ĮL, 1941 10 25, p. 8.

366 Kaip vyksta darbas Centrinėje ir kitose bibliotekose, ĮL, 1942 01 08, p. 2.367 K. Račkauskas-Vairas, min. veik., p. 226; Centrinė biblioteka naujose patalpose, Ateitis,

1943 05 03, p. 8.368 Dr. Vinco Kudirkos vardo bibliotekai-skaityklai aštuoniolika metų, Ateitis, 1943 01 30,

p. 5.369 Rajoninė Žaliakalnio biblioteka iškeliama, Ateitis, 1943 04 13; Švietimo reikalai Kauno

mieste, Ateitis, 1944 05 13, p. 4.370 Dr. V. Kudirkos vardo biblioteka, Ateitis, 1943 04 30, p. 6.371 Iš Kauno miesto dr. V. Kudirkos bibliotekos 1943 metų veiklos, Ateitis, 1944 01 17,

p. 6.372 A. Bubnys, Vokiečių okupuota Lietuva..., p. 481; Z. Blynas, min. veik., p. 309.373 Iš Kauno miesto dr. V. Kudirkos bibliotekos 1943 metų veiklos, Ateitis, 1944 01 17,

p. 6.374 K. Račkauskas-Vairas, min. veik., p. 88, 119, 157, 162–163, 204.

StraipSniai


Karo metais sumažėjus knygų leidybai, sumenko ir bibliotekų galimybės papildyti savo rinkinius. Vokiečių civilinės administracijos pastangos buvo nukreiptos tik į vokiškų knygų rinkinių papildymą. Pačių bibliotekų vadovai ir kiti darbuotojai rūpinosi bibliotekų rinkinių įvairove, o vokiečių valdžiai paskelbus dalies bibliotekų fondų valymą, derėjosi dėl rinkinių išsaugojimo375. Išlikusios bibliotekos rinko pamestas knygas376. Skelbtos knygų rinkimo akci-jos, pavyzdžiui V. Kudirkos bibliotekoje. 1943 m. Žaliakalnio bibliotekoje buvo paskelbta akcija aukoti knygas bibliotekai. Jos metu surinktos 246 kny-gos377. Toks pat knygų rinkimo vajus vyko ir Senamiesčio bei Šančių bibliote-kose378. Pats A. Balošeris siekė atiduoti Centrinei bibliotekai kelis šimtus tomų knygų, kurias pasiėmė į getą, bet neturėjo kur jų ten laikyti.

Nepaisant organizacinių sunkumų, skaitymas tapo viena iš svarbesnių pramogų nacių okupacijos metais. Tokią išvadą galima padaryti remiantis įvairiais to meto šaltiniais: memuarine literatūra ir laikraščiuose bei kituose leidiniuose publikuota statistika, tiesa, fragmentiška, bet liudijančia tenden-cijas atskirais laikotarpiais. Pavyzdžiui, pagal V. Kudirkos bibliotekos veiklos 1941–1942 m. ataskaitą, galima spręsti apie skaitymo populiarumą įvairiose gyventojų grupėse. Taip pat ši ataskaita ir spaudoje skelbta statistika liu-dija, jog daugiausia skaityta grožinės literatūros (apie 80–90 % visų knygų), žymiai mažiau visuomeninio pobūdžio literatūra ir mažiausiai – taikomojo pobūdžio knygų379. Vyrai skaitė daugiau nei moterys, o didžiausia socialinė bibliotekos skaitytojų grupė – 16–20 metų, daugiausia moksleiviai380. Panaši buvo ir 1943 m. statistika: moksleiviai, paskui valdininkai ir tarnautojai. Dau-giausia skaityta grožinė literatūra381. Mažesnės buvo valdininkų ir tarnautojų grupės. Toliau tarp abonentų mažėjimo tvarka ėjo darbininkai, amatininkai, studentai (jie, matyt, pirmiausiai naudojosi VDU biblioteka), mokytojai ir prekybininkai. Daugiausiai buvo skaitoma rudens, žiemos ir pavasario sezo-nais382. Skaitymo paplitimą taip pat liudija Centrinės bibliotekos ataskaitos.

375 Dr. Vinco Kudirkos vardo bibliotekai-skaityklai aštuoniolika metų, Ateitis, 1943 01 30, p. 5.

376 Atvejai, aprašyti Centrinės bibliotekos darbuotojo K. Račkausko-Vairo dienoraštyje. Plačiau žr. K. Račkauskas-Vairas, min. veik., p. 59, 204–207.

377 Ten pat, p. 78.378 Žaliakalnio rajoninei bibliotekai jos skaitytojai surinko 246 knygas, Ateitis, 1943 01 20,

p. 6.379 Sėkmingas knygų rinkimo vajus V. Kudirkos vardo bibliotekoje, Ateitis, 1943 04 30,

p. 6.380 Kauno miesto savivaldybės dr. V. Kudirkos vardo bibliotekos 1941–1942 metų

atskaita, Bibliografinės žinios, Kaunas,1943, p. 234–235; Dr. Vinco Kudirkos vardo bibliotekai-skaityklai aštuoniolika metų, Ateitis, 1943 01 30.

381 Kauno miesto savivaldybės dr. V. Kudirkos vardo bibliotekos 1941–1942 metų ataskaita, Bibliografinės žinios, Kaunas, 1943, p. 234–235.

382 Iš Kauno miesto dr. V. Kudirkos bibliotekos 1943 metų veiklos, Ateitis, 1944 01 17, p. 6.

161KAUNO ISTORIJOS

METRAŠTIS

Mantvydas LUGOVOJUS

1941 m. žiemą ji skelbė turinti 2 tūkst. abonementų. Tai buvo daugiau nei 1 % Kauno gyventojų. Buvo skelbiama, jog skaityklos lankytojų skaičius nuolat auga383. Pagal 1944 m. pradžioje paskelbtą statistiką, kiekvieną mėnesį Kauno bibliotekas aplankydavo vidutiniškai apie 3,5 tūkst. žmonių384. Keturios tuo-met veikusios bibliotekos turėjo apie 2,5 tūkst. abonentus385. Statistinius pra-nešimus ir tendencijų apibendrinimus antrina ir žurnalistiniai vaizdai iš Cen-trinės bibliotekos. Jie piešė šią instituciją kaip daugiausia jaunimo lankomą vietą, kur buvo ne tik skaitoma, bet ir bendraujama386. Skaitymo populiarumą galėjo lemti ne tik mokymosi tikslai, bet ir tai, kad tai buvo pigi ir lengvai prieinama pramoga, kuri, kaip ir kitos laisvalaikio praleidimo formos, buvo viena iš eskapizmo rūšių, t. y. leido atitrūkti nuo slegiančios ir įtampų kupinos karo meto tikrovės. Be to, tai buvo vis dėlto palyginus mažai valdžios kontro-liuojama laisvalaikio sritis: čia buvo galima individualiai pasirinkti, ką skaityti, žinoma, iš atviro, prieinamų knygų sąrašo.

Taigi apibendrinant galima pasakyti, kad nacių okupuotame Kaune laisva-laikis buvo labai stipriai įvairiais lygmenimis kontroliuojama ir gana ribotomis raiškos formomis pasižyminti kasdienybės sritis. Kontroliuojamoje ir mažais ekonominiais ištekliais grįstoje sistemoje matyti modernios visuomenės lais-valaikiui būdingi bruožai: solidarizuojantis, arba pilietinis, ir ypač eskapistinis veiksniai. Jie išliko svarbūs vokiečių okupacijos metais, kartu įgydami ir savitą tam laikotarpiui būdingą raišką. Eskapizmo tendencijos karo sunkumų, poli-tinio teroro ir nuolatinės mirties grėsmės akivaizdoje buvo itin ryškios. Būtent siekiu atitrūkti nuo gyvenimo realijų paaiškinamas kai kurių pramogų sistemos tipų ir žanrų (nuotykinių filmų, operečių, komedijų ir kt.) klestėjimas.

Išvados

1. Vokiečių okupacijos metais dėl karo reikmėms skirtų ekonomikos sąlygų kauniečiai, kaip ir kitų užimtų terito-rijų gyventojai, patyrė įvairių materialinių trūkumų. Miestiečių būstų stygiui didžiausią įtaką darė nacių vykdyta kolonizacinė politika, be pastogės palikusi tūkstančius vietinių gyventojų. Didelę reikšmę turėjo ir beveik sustojusios sta-tybos, kurias reguliavo bendri visam Rytų kraštui statybų draudimo įstatymai, taip pat medžiagų bei darbo jėgos trūkumas.

383 Dr. Vinco Kudirkos vardo bibliotekai-skaityklai aštuoniolika metų, Ateitis, 1943 01 30, p. 5.

384 Gausėja bibliotekos lankytojų skaičius, ĮL, 1941 12 06, p. 4.385 Per mėnesį Kauno bibliotekas aplanko apie 3500 asmenų, Ateitis, 1944 01 27, p. 6.386 Švietimo reikalai Kauno mieste, Ateitis, 1944 05 13, p. 4.

StraipSniai


Esant dideliam būstų poreikiui, imtasi reguliuoti aprūpinimą jais tiek aukščiausiu vokiečių, tiek vietinės valdžios lygmeniu. Su būstais susijusius (nuomos, paskirstymo) potvarkius pirmiausiai skelbė vokiečių civilinė valdžia, leisdama visam Ostlandui bendrus įsakymus. Atsižvelgdamos į juos, vietinės savivaldos institucijos reguliavo būstų paskirstymo procedūras. Kontroliuotos būsto nuomos kainos. Organizuotai spręstos ir kitos su būstais susijusios proble-mos, pirmiausiai aprūpinimas kuru, kurio karo metais itin trūko. Nuo 1943 m., prie Lietuvos artėjant frontui ir išaugus oro antpuolių pavojui, labai ryškiai ėmė dominuoti su būstų pertvarkymu į slėptuves, viešųjų slėptuvių steigimu ir bendruoju gyventojų apsaugos reguliavimu susiję potvarkiai.

2. Vokiečių okupacijos periodu kauniečiai taip pat patyrė nuolatinį maisto trūkumą. Okupacijos pradžioje aprūpinimui maistu turėjo įtakos ir miesto val-dymo suirutė, tačiau net paskui, sureguliavus valdžios institucijų veiklą, ši pro-blema išliko. Miesto gyventojus nuo bado iš dalies gelbėjo kaimas, kur tokio ryškaus maisto trūkumo nebuvo. Kaune egzistavo ir kitiems okupuotiems miestams būdingi su maisto trūkumu susiję socialiniai reiškiniai, pavyzdžiui, spekuliacija maisto produktais. Miestiečių raciono tyrimai rodo, kad vartotas palyginus vienodas maistas, importiniai gaminiai keisti surogatiniais, paplito nauji, iki tol neįprasti produktai. Ypač trūko mėsos ir pieno.

Didžioji dalis 1941–1942 m. išleistų nacių ir vietinės valdžios institucijų potvarkių buvo susiję su aprūpinimu maistu, dažniausiai su nustatytų maisto produktų normų skyrimu, reguliuotas jų paskirstymas. Nors maisto normos šiek tiek svyravo, tačiau išliko mažos ir neatitiko gyventojų gyvybinių poreikių.

Aprūpinimo maistu reguliavimas buvo susijęs ir su kai kuriais miesto infrastruktūros pokyčiais. Maisto poreikiai iš dalies paskatino išplėsti Kauno administracines ribas, prijungti naujas ūkines zonas bei priemiesčių teritorijas. Dalis pastatų pakeitė savo paskirtį – ryškiausias ir drastiškiausias žingsnis buvo sinagogų pertvarkymas į viešąsias valgyklas. Daržai karo metais tapo svarbia vietinio kraštovaizdžio dalimi, pakeitusia anksčiau puoselėtus gėlynus ir aikš-čių vejas ne tik Kauno pakraščiuose, bet ir reprezentacinėse, centrinėse miesto zonose.

3. Miestiečių laisvalaikis reguliuotas skirtingais lygmenimis, taikytos įvai-rios pramogų kontrolės formos: ideologinė (cenzūra, propaganda), institucinė (pramogoms skirtų institucijų veikla). Organizuojant laisvalaikį siekta tam tikros pusiausvyros – politinės propagandos ar šviečiamuosius aspektus derinti su pramogomis. Tuometiniame Kaune didelė reikšmė skirta darbininkų pra-mogų organizavimui ir jų prieinamumui.

Karo metais panaikintos kai kurios pramogoms skirtos institucijos. Vis dėlto didelė dalis jų tęsė savo veiklą. Dėl menkų ekonominių galimybių plė-tojant pramogų infrastruktūrą dažniausiai išlaikytas ryšys su ankstesnėmis pra-mogų vietomis. Daugelis jų buvo sutelkta centrinėje miesto dalyje, jau iki karo

163KAUNO ISTORIJOS

METRAŠTIS

Mantvydas LUGOVOJUS

funkcionavusiuose pastatuose. Geriausi, moderniausi miesto pastatai buvo skirti vokiečių pramogoms. Organizuoti ir uždari, tik vokiečiams skirti ren-giniai. Siekiant efektyvesnio germanizacinės politikos įgyvendinimo ir tikintis didesnio vietinės bendruomenės lojalumo, kai kuriose srityse būta pastangų įveikti skirtis tarp vietinių gyventojų ir valdančiosios bendruomenės. Priim-tas kai kurių bendrų renginių formatas, ypač kalbos barjerus peržengiančiose srityse, tokiose kaip klasikinės muzikos koncertai ar sportas (dažnai rengtos vietinių ir vokiečių sportininkų varžybos).

Gyventojai miesto pramogas dažnai laikė palyginus skurdžiomis, nors gana plačiai naudojosi organizuoto laisvalaikio galimybėmis. Vertinta tiek eli-tinė, „aukštoji“, tiek populiarioji, plačiajai visuomenei skirta kultūra. Remiantis spaudoje pateiktais statistiniais ir kitais duomenimis, galima teigti, kad popu-liariausios kauniečių pramogos buvo kinas, teatras, sportas, iš dalies skaitymas. Teatrų ir koncertų repertuaras, parodų pobūdis, jų lankomumo rodikliai liudija miesto bendruomenės poreikį tradicines vertybes teigiančiai kūrybos klasikai. Taip pat populiarūs buvo pramoginiai žanrai – komedija, operetės, spektakliai, populiariosios muzikos koncertai, poreikius atitikę renginiai. Jie padėjo Kauno gyventojams atitrūkti nuo politinės to meto tikrovės.

Literatūra

A Day in the Life. Studying Daily Life through History, edited by P. N. Stearns, Westpot, Connecut, London, 2006.

Bombing, States and Peoples in Western Europe 1940–1945, edited by C. Baldoli, A. Knapp and R. Overy, London New York, 2011.

J. BRASLAUSKAS, Lietuvos socialinė-ekonominė padėtis nacių okupacijos metais: diser-tacija, Vilnius, 2001.

J. BRASLAUSKAS, Lietuvos žemės ūkis nacių okupacijos metais, Lietuvos istorijos stu-dijos, 2000, t. 8, p. 58–76.

J. BRASLAUSKAS, Prekyba Lietuvoje viešpataujant naciams, Lietuvos istorijos studijos, 2001, t. 9, p. 54–75.

A. BUBNYS , Kauno getas 1941–1944, Vilnius, 2014.A. BUBNYS, Nacių okupacinio režimo politika Lietuvoje 1941–1944 m., Terorizuo-

jama ir naikinama Lietuva 1938–1991, redaktorius J. P. Kedys, Vilnius, 1994, p. 187–192.

A. BUBNYS, Vokiečių okupuota Lietuva (1941–1944), Vilnius, 1998.CH. DIECKMANN, Deutsche Besatzungspolitik in Litauen 1941–1944, Bd. 1–2, Göt-

tingen, 2011. CH. DIECKMANN, Savivaldos politikos galimybės vokiečių okupuotoje Lietuvoje

1941–1944 metais, Lietuva Antrajame pasauliniame kare, sudarė A. Anušauskas, Č. Laurinavičius, Vilnius, 2007, p. 125–134.

CH. DIECKMANN, V. TOLEIKIS, R. ZIZAS, Karo belaisvių ir civilių gyventojų žudynės Lietuvoje 1941–1944, Vilnius, 2005.

StraipSniai


P. FRITZSCHE, Life and Death in the Third Reich, London, 2008.M. GEYER, Sh. FITZPATRICK, Beyond Totalitarianism. Stalinism and Nazism Com-

pared, Cambridge, 2009.A. GRAŽIūNAS, Lietuva dviejų okupacijų replėse, 1940–1944, Vilnius, 1996.A. GRAŽIūNAS, Nacinė Lietuvos okupacija, Tėvynės sargas, 1967, nr. 1, p. 60–86.G. JANKEVIČIūTĖ, Lietuvos dailė vokiečių okupacijos metais (1941–1944), Meno-

tyra, 2007, t. 14, nr. 2, p. 61–62.G. JANKEVIČIūTĖ, L. LAUČKAITĖ, Okupacijos realijos: Pirmojo ir Antrojo pasauli-

nių karų Lietuvos plakatai, Vilnius, 2014.S. LEWANDOWSKA, Życie codzienne Wilna w latach II wojny światowej, Warszawa,

2001.Lietuva Antrajame pasauliniame kare 1939–1945, sud. A. Anušauskas, Č. Laurinavičius,

Vilnius, 2007.Lietuva 1940–1990: okupuotos Lietuvos istorija, red. A. Anušauskas, Vilnius, 2007.Lietuvos kūno kultūros ir sporto istorija, red. H. Šadžius, Vilnius, 1996.A. S. MILWARD, War, Economy and Society 1939–1945, Berkeley, Los Angeles, 1980.M. E. O’BRIEN, Nazi Cinema as Enchantment: The Politics of Entertainment in the

Third Reich, Rochesterand, Woodbridge, 2004.J. PERRY, Nazifying Christmas: Political Culture and Popular Celebrations in the

Third Reich, Central European History, 2005, vol. 38, no. 4, p. 572–605.CH. ROJEK, Decentring Leisure. Rethinking Leisure Theory, London, 1995.L. SHULTE-SASSE, Entertaining the Third Reich. Illusions of Wholeness in Nazi

Cinema, Durham, 1996. R. STACKELBERG, The Routledge Companion to Nazi Germany, New York, London,

2007.J. SZPAK, Historia gospodarcza powszechna, Warszawa, 2007.T. SZAROTA, Bruksela i Warszawa podczas II wojny światowej. Próba porównywa-

nia dwóch okupowanych stolic, Okupowana Europa. Podobieństwa i różnice, red. W. Grabowski, Warszawa, 2014, p. 60–75.

T. SZAROTA, Życie codzienne w stolicach okupowanej Europy, Warszawa, 1995.The History of Everyday Life. Reconstructing Historical Experiences and Ways of Life, edi-

ted by A. Lüdtke, Princeton, New Jersey, 1995.L. TRUSKA, Lietuva 1938–1953, Vilnius, 1995.D. WELCH, The Third Reich. Politics and Propaganda, London, New York, 2002.I. ZWEINIGER-BARGIELOWSKA, Fair Shares? The Limits of Food Policy in Bri-

tain during the Second World War, Food and War in Twentieth Century Europe, edited by I. Zweiniger-Bargielowska, R. Duffett, Surrey, Burlington, 2011, p. 125–138.

165KAUNO ISTORIJOS

METRAŠTIS

Mantvydas LUGOVOJUS

Mantvydas LUGOVOJUS DAILY LIFE IN KAUNAS DURING THE GERMAN OCCUPATION (1941–1944): HOUSING, FOOD AND ENTERTAINMENT

Summary

The present paper focuses on the features of daily life of Kaunas residents during the Nazi occupation (1941–1944), i.e. housing, nourishment problems and entertainment organization. It discusses how the daily life of Kaunas residents was controlled and how the local community adapted to occupa-tion conditions in respect to both material and organizational aspects.

A lack of housing, which was related to the German colonization policy, and the absence of construction were the major problems at that time. The provision of hous-ing was strictly controlled by the highest Nazi officials and the local government. Other problems, first, fuel provision, which was seriously deficient during the war, were also solved in an organized way. When the front was approaching Lithuania in 1943 and the risk of air attacks increased, the regulations related to the rearrangement of housing into the hiding places prevailed.

Kaunas residents felt a serious lack of food during the German occupation. Gov-ernmental institutions responsible for the provision of food operated in several direc-tions: individual supply of fixed amount of food for local residents, and the estab-lishment of canteens and garden colonies. Although the amount of food for Kaunas residents varied slightly in different periods, it was still insufficient to ensure vital needs of the residents. Despite the organizational activities of the local government, a lack of food remained a problem in Kaunas during the entire Nazi occupation period.

Entertainment controlled by the government was also an integral part of the daily life of Kaunas residents. Different forms of control were applied on entertainment: ideological control (censorship or propaganda) and institutional control (activities of entertainment institutions). The organization of leisure activities focused on the com-bination of propaganda and entertaining aspects. As a result of poor economic opportu-nities for the development of recreational infrastructure, the connection with previous entertainment places was generally maintained. Some institutions which had served as places for entertainment were liquidated during the Nazi occupation. However, the majority of them continued their activities. Kaunas residents made extensive use of leisure opportunities. Cinema, theater, sports as well as reading were the most popular types of entertainment at that time.

Keywords: daily life, World War II, occupation, Kaunas, local history.

Documents

Mantvydas LUGOvOJUS Kasdienis gyvenimas Kaune vokiečių … · 2020. 4. 10. · Sporto gyvenimas apžvelgtas šiai sričiai skirtoje sintezėje17. Nepaisant kai kurių aptartų bendrų