Matas DūDa VILNIAUS DAILĖS AKADEMIJOS LEIDYKLA 2012

Turinys

Įvadas

Trumpa pagrindinių grafikos technikų apžvalga

Paruošiamieji darbai

Nuo ko pradėti? Plokštės paviršiaus paruošimas Varis

Cinkas

Ofortinis lakas Ofortinio lako ruošimas

Plokštės dengimas laku

Plokštės aprūkymas

Piešinio perkėlimas ant plokštės Įrankių galandimas

Ofortas Oforto raižymas

Oforto ėsdinimas

Oforto koregavimas

Akvatinta

Minkštasis lakas

Sausoji adata

Mecotinta

Pagrindiniai veiksmai

Tai dar ne viskas

Kai kurių grafikos technikų santrumpos Literatūros sąrašas

Turinys

UDK 76(075.8) Du73

ISBN 978-609-447-042-4

knygoje panaudoti J. Bernatonio, E. Bžesko, M. Dainovskytės, I. Indrašiūtės, L. Kaminskaitės, J. Šarmavičiūtės, R. Šimelionytės, M. Zablecko, U. Žilytės estampų fragmentai

knygą sudarė Matas Dūdaapipavidalino Agnė Dautartaitė-Krutulėredagavo Brigita Dambrauskaitėknygoje Mato ir Simo Dūdų fotografijos

© Matas Dūda, 2012© Agnė Dautartaitė-Krutulė, 2012© Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2012© Vilniaus dailės akademijos Grafikos katedra, 2012

Turinys

Projektas „VDA vizualiojo ir taikomojo meno bei dailėtyros I-osios pakopos studijų programų atnaujinimas“, projekto kodas Nr. VP1-2.2-ŠMM-07-K-01-116

*Matas Dūda, „Arnės Bendiko Sjuro grafikos

plokštelių gyvenimas“, in: Šiaurės Atėnai,

2002, Nr. 1 (587).

ĮVADAS„Grafikai, ypač bent retkarčiais raižantys, pratę iš anksto numatyti

(ten, kur tai įmanoma) atvirkštinę dalykų padėtį. Jeigu tai, ant ko

dabar braukiu raides, būtų pilkšvas cinko arba rausvas vario lakštas,

atspaudę turėtume tekstą skaityti iš dešinės į kairę, t. y. turėtume

nemenkų nepatogumų, greičiausiai tokio teksto neskaitytume, galbūt

tik gėrėtumėmės kaligrafija. Todėl raižančio grafiko natūrali būsena –

jeigu šis nori, kad jo tekstas būtų ne tik kaligrafija, bet dar ir skaitoma

(suprantama) kaligrafija, – rašyti iš dešinės į kairę. Tada įmanoma kai

ką suprasti. [...] Raižytojas [...] vairuoja automobilį, kurio vairas yra

dešinėje, nors gatvių eismas tam ir nepritaikytas. Šiose pastabose visai

nėra ironijos, tai greičiau netgi būtina retorika. Manau, kad būtent nuo

to reikia pradėti kalbėti apie užkietėjusius raižytojus.“*

Įvadas

Tad realybė persikelia į vidujybę. Tai liudija nuo modernizmo iki

šių dienų besitęsianti meno raida. Vaizduojami pavidalai čia jau labai

retai teprimena tikrovėje kasdien tarpstančius daiktus. Iš kur jie tuomet

atsiranda, jeigu ne iš ten, kur yra perkelta antroji, o menininkui – tikroji

realybė? Kadangi realybėje abstrakcijų lyg ir nėra, jos dar kartą kalba

apie naująją antrosios realybės vietą – vidujybę. Atrodo, kad kartais

akis linkusi niekaip nereflektuoti, niekaip nepastebėti realybės. Atrodo,

kad kartais telieka tik pačios vidujybės „uolienos“ įpavidalinimas, t. y.

abstrakcijų įpavidalinimas.

Paveikslas nuolat yra „čia“, bet ar žiūrintysis į paveikslą nuolat

yra „čia“? Žiūrintysis dažnai yra kažkur kitur – ten, kur jį nuveda pats

paveikslas ar estampas, kuris tarytum nuolat stumia žiūrovą nuo savęs

tolyn. Žiūrovui tuo pat metu dažnai atrodo, kad artėjama būtent prie

paties paveikslo. Stovėdamas prie paveikslo dažnai būni kažkur visai

kitur, būni vėl „atgal“, t. y. būni ten, iš kur ir atsirado paveikslas, nors

apie jo atsiradimą dar nė nebuvo mąstoma. Žvelgiant į paveikslą dažnai

nenorom grįžtama į pirmąją realybę, nė nemaniusią kada nors tapti

antrąja ir galų gale – meno kūriniu.

Turbūt aiškiausiai menininkui suvokiamą dalyką M. Merleau-

Ponty suformuluoja labai paprastai, vizualiai: pati mintis tampa panaši

į daiktą, šneka apie daiktus ir kuria daiktus. Kalbama apie žvilgsnį,

pasaulyje regintį ne seniai matytų daiktų kombinaciją, ne vieną už kito

pasislėpusius, perspektyvoje ir pan. pasirodančius daiktus. Toks žvilgs-

nis įmanomas ir netgi labai dažnai pasitaikantis, skatinantis vaizduotės,

žinių, visų patirtyje galinčių išsiskleisti mąstymo klodų „išsivyniojimą“.

Tačiau tokiu būdu pasaulio regimybė, atrodo, yra tiesiog išardoma,

o džiaugsmą ir pasitenkinimą teikia pasaulio atitikmenų tiesioginis

atpažinimas meno kūrinyje. Mėgavimasis meno kūriniu šiuo atveju

tampa panašus į uždavinį, kurį galima išspręsti, kuriame galima at-

sekti pasaulyje dažnai aptinkamus daiktus ir t. t. Meno kūrinys tampa

daiktu, kurį išardžius turėtų paaiškėti meno kūrinio paskirtis. Tačiau

paaiškėja tik tai, kad menininkas ir šį kartą per paprastai paslėpė jame

Kas atsitinka tą akimirką, kai grafikas, tiesiogine prasme už-

gniaužęs kvapą, nukelia nuo klišės atspaudą? Tiesą pasakius, jis net

negali būti tikras, kad ten tikrai jau yra atspaudas – turbūt todėl tai

ir vyksta užgniaužus kvapą. Metams bėgant, žinoma, net ir grafiko

akis įpranta matyti klišėje tai, ko joje lyg ir nėra, bet kas atsiranda

atspaude. Klišę tiesiog išmokstama perskaityti. Ir vis dėlto čia norom

ar nenorom susiduriama su nežinia ir įtampa, o dažniausiai – tiesiog

su nusivylimu. Galima būtų sakyti, kad grafika kaip tik ir gimsta tą

akimirką, kai popierius yra nukeliamas nuo klišės. Net labai ištobulinta

ir patyrusi grafiko akis klišėje tik regi atspaudą, bet jo nemato. Taip

grafika kuria naują tikrovę, beveik tokią pačią, kokią turėjo omenyje

Maurice’as Merleau-Ponty, kalbėdamas apie plyteles baseino dugne,

regimas per vandenį.

Pavyzdžiui, apie Paulą Cezanne’ą kalbama kaip apie pirmąjį

raiškiausiai suvokusį ir pademonstravusį savarankiškų daiktų ra-

dimąsi meno kūrinyje. Apie grafiką apskritai būtų galima kalbėti

kaip apie medžiagą, savaime (per technologiją) teikiančią tokią ga-

limybę kūrėjui.

Eroje iki P. Cezanne’o abi M. Merleau-Ponty realybės (ir pir-

moji – tikroji realybė, ir antroji – ta, per kurią kartais gali pasireikšti

atvaizdas, t. y. realybė, įkurianti savyje esantį kažkur kitur)* skleidė-

si šiame pasaulyje. Lyg uolos reljefas, primenantis jautį, kuris tiesiog

apvedžiojamas ir taip išskiriamas jaučio pavidalu. Nuo P. Cezanne’o

antroji realybė persikelia į pačią kūrėjo vidujybę. Čia ta antroji realybė,

kaip ją apibrėžia M. Merleau-Ponty, nebesireiškia pasaulyje. Ši realybė,

lyg tas uolos reljefas, padėjęs paleolito žmogui nupaišyti ant sienos

jautį, dabar persikelia į patį menininką. Pirmoji realybė (tiesiog pasau-

lis) dabar ieško atliepimo jau nebe debesyje, savo formomis kartais

galinčio priminti kažkokį egzistuojantį daiktą, nebe uolos reljefuose,

primenančiuose įvairiausius pasaulyje egzistuojančius pavidalus. Dabar

jau ji ieško atliepimo „kitoje“ antrojoje realybėje – paties menininko

„uolų reljefe“.

*Maurice Merleau-Ponty, Akis ir dvasia, iš

prancūzų k. vertė Arūnas Sverdiolas, Vilnius:

Baltos lankos, 2005.

pasaulio daiktą. Nors ir keista, bet taip ardant meno kūrinį šis išsiar-

do dar paprasčiau nei koks iš tikrųjų ardomas mechanizmas. Lieka

(o ardančiajam atsiranda) daug atskirų, kažkada mechanizmo visumą

sudariusių detalių. Tai dažnai teikia džiaugsmą ir pasitenkinimą. Tai

sukuria stabilaus, fiziką patvirtinančio pasaulio iliuziją – juk visur kur

galima atsekti pažįstamus, matytus, jaukius, o kartais gal net ir pabo-

dusius daiktus. Tačiau, M. Merleau-Ponty manymu, žvilgsnis, regintis

meno kūrinį, suteikia mąstymui dar ir kitokią galimybę. Pasak jo, regint

galima atsisakyti šios ardymo strategijos ir išmokti neskaidyti regimybės

į ją iš tikrųjų sudarančias dalis.

Taigi kalbama apie žvilgsnį, kuris neardo pasaulyje tarpstančių

daiktų. Kalbama apie žvilgsnį, regintį, vadinasi, ir kuriantį naujus daik-

tus. Tų naujų daiktų atsiradimo mechanizmas nelabai kuo ir skiriasi

nuo to, kuriam veikiant pasaulis, kaip jau minėta, yra išardomas, su-

grąžinamas į savo nevizualinį būvį, paverčiamas savo paties išklotine.

Pasak M. Merleau-Ponty, tai įvyksta tą akimirką, kai menas „[...] paža-

dina įprastiniame regėjime miegančias galias, buvimo iki egzistencijos

paslaptį. Kai per vandens tankį matau plyteles baseino dugne, matau

jas ne nepaisant vandens ir atspindžių, o kaip tik per juos, dėl jų.

Jei šių iškraipymų, šių saulės dryžių nebūtų, jei plytelių geometriją

matyčiau be šio [savo] gyvo kūno, nustočiau matyti ją tokią, kokia ji

yra, ten, kur ji yra, kitaip sakant, toliau negu bet kokia tapati vieta.

Negaliu pasakyti, jog pats vanduo – vandens galia, sirupo ir veidrodžio

stichija – yra erdvėje [dans]: jis nėra kur kitur, bet jis nėra ir baseine.

Vanduo gyvena, materializuojasi erdvėje, bet nėra joje patalpintas, o

pakėlęs akis į kiparisų sieną, kurioje žaidžia atspindžių tinklas, negaliu

neigti, kad vanduo aplanko ir ją ar bent jau siunčia tenai savo aktyvią

ir gyvą esmę“*.

Taip moko žvelgti į pasaulį meno kūrinys. Kalbama apie baseiną,

pilną vandens, pro kurį matosi melsvos dugną dengiančios plytelės.

Vandens paviršiuje atsispindi dangus, debesys, jis raibuliuoja ir t. t. Jau

šiame atpasakojime vaizdas yra dalijamas į savo sudedamąsias dalis. *Ibid., p. 91.

Meno kūrinys savyje saugo pačias, atrodytų, „daiktiškiausias“

daiktų ypatybes. Taip savo pamatus atgauna ir pats daiktas, o jis savo

ruožtu tampa pamatu ir pačiam meno kūriniui, pavyzdžiui, metalo

plokštėje raižomam obuoliui.

Pasak Hanso Georgo Gadamerio, „[...] meno kūrinys yra kaip tik

ta instancija, kuri apsaugo nuo visiškos daiktų netekties“*. M. Hei-

deggeris pabrėžia, kad meno esmė yra poetinė kūryba (Dichten). Tuo

jis nori pasakyti, kad meno esmė nėra naujos formos suteikimas tam,

kas jau turi vienoką ar kitokią formą, ji nėra ir atvaizdavimas to, kas

jau egzistuoja. Meno esmė yra apmatas, per kurį iškyla naujovė kaip

tiesa: meno kūrinyje glūdinčio tiesos įvykio esmę sudaro tai, kad „pra-

siveria nauja atvira vieta“**. Panašiu aspektu M. Merleau-Ponty mąsto

apie baseino plyteles, regimas pro vandenį, apie vandens raibuliavimą,

kiparisų atspindžius jame. Visi jie nemąstomi kaip atskiri daiktai, nors

kartu nebandoma jiems suteikti naujos formos. Šis reginys tiesiog nu-

stoja būti tik regimas, jis tampa esantis taip, kaip būna meno kūrinys.

Tai atsitinka visiems atskiriems pasaulio daiktams susiliejus į vieną,

visiems tapus vienu, kaip kad oforto plokštėje raižomas obuolys su

ja tiesiog sutampa.

Palyginti paprastas, nekomplikuotas daikto atvaizdavimas (Vin-

cento van Gogho nutapytieji batai) M. Heideggeriui dar galėjo įtaigoti

tik daiktiškosios esmės išsiskleidimą. Tačiau M. Merleau-Ponty kalba

jau apie kitokį žvilgsnį į daiktą, kurio išmoko menininkas. Kad žvel-

giant į oforto plokštėje išraižytą obuolį rastųsi ne tik jo „reikmens

reikmeniškumas“, obuolio nepakanka tik pavaizduoti taip, koks jis yra

pasaulyje. Obuolio atvaizdavimas pagal jo buvimo pasaulyje pavyzdį

gali jį nugramzdinti tik nedidelėje reikmens reikšmėje. Tik „poetiš-

kas“ formos suteikimas lemia, kad reikmuo bent jau trumpam virs ne

valgomu obuoliu, o obuoliu-daiktu. Tik dėl tokio obuolį raižančiojo

žvilgsnio įmanoma matyti tikrą obuolį, ne jo reikmenį.

Taip gali atsirasti visiškai naujų daiktų. Bet kokiu atveju toks

būdas žvelgti į pasaulį pateisina menininką, nenorintį nuo jo tolti.

*Ibid., p. 116.

**Ibid., p. 117.

O menininkas arba menininko pamokytasis žiūrovas, M. Merleau-Pon-

ty manymu, į tokį dalyką žvelgia ne kaip į plyteles, vandenį, raibuliavi-

mą, debesis, bet kaip į visiškai naują, į sudedamąsias dalis nepadalijamą

daiktą. Todėl menininkas kartais iš tikrųjų atranda naujus daiktus, ku-

riuos įprastas žvilgsnis regi tiesiog kaip daug kartų matytų, nusibodusių

daiktų kombinaciją.

Tačiau kam reikia tų naujų daiktų? Ar pasaulis ir taip nėra jų

pritvinkęs? Ar nėra beprasmiška iš realybėje tikrai esančių, besisklei-

džiančių daiktų, kurie žvelgiant į juos įvairiausiais būdais persidengia,

persikloja, užstoja, o kartais ir visai slepia vieni kitus, kurti naujus dari-

nius? Ar nėra beprasmiška iš realybės atimti erdvės, oro regėjimą? Ar

nėra beprasmiška žvelgiant į paveikslą net nesuabejoti, kad žvelgiama

į tam tikrus tikrovės pėdsakus, ir būti visiškai įsitikinus, kad tai tik nauji

menininko sukurti daiktai?

Nors Martinas Heideggeris dar neturėjo omenyje tokio regimybės

judesio, sukuriančio naujus daiktus, tačiau, pasak jo, meno kūrinyje pa-

sirodo, atsiskleidžia paprasti daiktai. Paprasti pasaulio daiktai per meno

kūrinį tampa tiesiog daiktais, o ne reikmenimis; realybėje net netikslu

daiktus vadinti daiktais, nes jų ten tiesiog nėra. Jų vietą realybėje keičia

reikmuo, visiškai pražiūrimas ir nepastebimas, tad gerai atliekantis savo

funkciją. „Reikmens reikmeniškas buvimas yra jo tarnystė. Tačiau kas

yra pati ši tarnystė (Dienstlichkeit)? Ar drauge su ja jau sugriebiame ir

reikmens reikmeniškumą? O gal norint šitai padaryti vertėtų aplankyti

tarnaujantį reikmenį jo tarnyboje? Valstietė laukuose avi batus. Tik čia

jie yra tai, kas jie yra. Ir jie yra juo tikriau, juo mažiau valstietė dirb-

dama apie batus mąsto, juo mažiau juos pastebi ar netgi juo mažiau

juos jaučia.“* Taigi manyti, kad pasaulyje mus supa vieni beprasmiai

daiktai, yra klaidinga. Iš tikrųjų mus supa net ne daiktai, o reikmenys,

atliekantys savo tikrąją paskirtį tik tada, jei ir pats reikmeniškumas nėra

pastebimas. Tad meno kūrinys visų pirma „[...] mums pasakė, kas iš

tiesų yra toks reikmuo kaip batai“**, „[m]eno kūrinyje buvinio tiesa

įsteigia save į kūrinį.“***

*Martin Heidegger, Hans-Georg Gadamer, Meno

kūrinio ištaka, Vilnius: Aidai, 2003, p. 28.

**Ibid., p. 31.

***Ibid., p. 32.

Pateisina menininką, turintį iliuzijų, kad kokiu nors būdu vis tiek įma-

noma susišnekėti su pasauliu.

Pasak paties M. Merleau-Ponty, „[k]ūriniai nėra [galutinis] įgijimas

ne tik todėl, kad jie praeina kaip visi daiktai, bet ir todėl, kad beveik

visas jų gyvenimas jiems dar prieš akis“*.

Lietuviška grafika... Vilutis, Kučas, Steponavičius, Jonaitis, Gibavičius,

Kepežinskas, Lagauskas, Didelytė, Kisarauskas, Repšys. Vaikystė knygu-

tėse, paskui jaunystė su nebejudinamomis tomis pačiomis knygutėmis.

Knygutės, parodos, neišpasakyta pagarba ir jau tada, matyt, kažkur

giliai tūnojusi nuojauta, kad, kai jau visa tai reikės daryti pačiam, viskas

bus kitaip. Svarbiausia, kad bus kitaip su pačia grafika: ateis kas nors

ir ką nors pakeis.

Mąstymas ar net paprasčiausi svaičiojimai apie meną iš tų menų

dažnai pareikalauja duoklės tiesiog nepasiimdamas iš jų to, ko jam ne-

reikia – taip jau vien pačia kalba kuriamas menotyrinis kūrinio vaizdas.

Ta pati forma iš esmės keičia savo turinį. Kartais šis naujas vaizdinys

tampa labai iškreiptas. Tačiau ir tai pasirodo tik laiko perspektyvoje –

tuo metu, kai meno kūrinys nagrinėjamas, situacija nebūtinai atrodo

taip ydingai.

Kūriniai, laikui bėgant tampantys istoriniais faktais, tokioje švie-

soje gali būti aiškinami kaip visiškai savarankiški dariniai, beveik nie-

kaip nesusiję nei su savo pirmtakais, nei ateityje paveiksiantys dar tik

būsiančius kūrinius. Tik dabar istorija turima omenyje kaip tam tikra,

konkreti, minkymui pasiduodanti medžiaga, t. y. į visas puses išplitęs

diskursas. Tokiam santykiui su istorija atsirasti reikėjo konceptualios

dirvos, lyg po truputį vis labiau aprūkstančio stiklo. Nebežaidžiama

pagal atitikties realybei taisykles. Žaidžiama pačios sistemos viduje.

Meno kūrinys vis panašesnis į tai, kas anksčiau galėtų atsirasti tik po

to, kai kažkas apie tą meno kūrinį galėtų būti pamąstyta, o meninin-

kų atveju labiau tiktų sakyti, kai kažkas apie tą meno kūrinį šautų į

galvą. Pasaulietis, o ir dažnas senosios kartos menininkas, regėdamas

*

Maurice Merleau-Ponty, Akis ir dvasia, iš

prancūzų k. vertė Arūnas Sverdiolas, Vilnius:

Baltos lankos, 2005, p. 111.

tokius meno eksperimentus, pasijunta panašiai, lyg būtų patekęs į

mokslininko laboratoriją, kurioje vyksta kažkas labai svarbaus. Tačiau

tokio suvokimo nebepakanka, kad imtum žavėtis meno kūriniu. Toks

meno kūrinys tiesiog tampa nebeįdomus, dažnai jis net nesuvokiamas

kaip meno kūrinys – juk forma nebeslepia to, kas iš esmės tampa jau

išvestiniu kiekvieno kūrinio dariniu. Tad formos nebėra, o darinys jau

tik išvestinis.

Kaip į tai gali sureaguoti grafika ir estampas, dar savo kailiu gerai

menantys sovietinio kūrybiškumo formas? Tos formos turėjo būti

griežtos, turėjo neperžengti išraiškos rėmų ir taip vis dėlto būdavo

suvaldomos.

Pradeda kvepėti tarybine nostalgija...

Ir nors tose valdomose formose sunkiai, bet telpama, aišku, kad

prieš šį suvaldymą anksčiau ar vėliau kils maištas: „pati originalumo idėja

ir su ja susijusi mintis apie tai, kad autentiškumo priešas gali būti socialinis

prisitaikymas, mums iš tikrųjų primeta sampratą, esą autentiškumas

turįs kovoti prieš kai kurias išoriškai nustatytas taisykles“*. Tokia kova

su išoriškai nustatytomis taisyklėmis 1989–1994 m. garsėjo, pavyzdžiui,

Vilniaus dailės akademijos Tapybos katedros studentai. Iš tikrųjų tai

buvo panašiau į šiokį tokį sukrutimą prieš kai kuriuos ilgai gyvavusius

meno pasaulio apribojimus, prieš pačią tapybos išraišką.

Grafika šį laikotarpį pergyveno nuosaikiau. Maištas, pasak

Charleso Tayloro, matyt, buvo suvoktas kaip amoralus, o ir pati grafika

save dažnai įsisąmonina kaip iliustraciją, neutralų, nebūtiną teksto

atpasakotoją vaizdu ir dar su nemenka saviraiškos dalimi. Tad viskas

turėjo sustoti į savo vietas, teliko susivokti pasakojimų siužetuose ir

juos iliustruoti.

Vis didėjančios įvairiausių menų jungtys moralumą, lemiantį

grafikos (o ir visų kitų sričių) susivokimą neperžengiant savo tradicinės

išraiškos ribų, kiek pastūmėjo ir iki šiol tebestumia tolyn. Taigi daugiau

ar mažiau plečiasi ribos, kaip tik atsakingos už šiuo atveju grafikos

grynumą.

*Charles Taylor, Autentiškumo etika, iš anglų k.

vertė Alvydas Jokubaitis, Vilnius: Aidai/ALK,

1996, p. 74.

apmąsto, reflektuoja pati save, galbūt net labiau reflektuoja nei ap-

mąsto, nes dar vis stebisi savo naujomis galimybėmis.

Šio kasdienio reiškinio pasekmė – noras plačiau išvynioti tai, kas

jau seniai žinoma tik gana siauruose grafikų bendrijose bei iš kartos į

kartą perduodama lyg senos, neužrašytos, laikui bėgant, be abejonės,

po truputį besikeičiančios pasakos.

Dar giliau gvildenant norą plačiau išvynioti šią neužrašytą pasaką

turbūt išryškėtų šioks toks nepagrįstas šios technologijos mitologizavi-

mas, o ši analizė yra per daug suasmeninta, per daug vienpusiška, bet

viso labo tik knieti dar dažniau prie atspaudų pridėti didinamąjį stiklą

ir pasižiūrėti, kas juose skleidžia tai, kad norisi išardyti rėmą, ištraukti

estampus iš po stiklų ir paliesti, pavyzdžiui, pačias tamsiausias atspau-

dų vietas pirštais, kad pasijustum lyg glostydamas kokį žvėriuką. Taip

pasijusti leistų tik prijaukintas estampas, prijaukinta jo plokštė ir tik su

tais, kurie tuo gyviu pasitiki.

Literatūros sąrašas, pateiktas šio darbo pabaigoje, nėra gausus,

tačiau kiekvienoje čia paminėtoje knygoje pavyko aptikti įvairiausiais

giliaspaudės technologijos aspektais svarbių, įdomių detalių, įsiliejusių

į bendrą šio teksto tėkmę. Reikia pažymėti, kad oforto technologijos,

kaip ir daugelio kitų meno sričių technologijos, yra tam tikra prasme

beveik „slaptos“ – tūnančios kiekvieno menininko dirbtuvėje. Todėl

konkrečių su nagrinėjama tema susijusių šaltinių nėra labai daug, svar-

biausi nuolat cituojami.

Ateityje šis darbas turėtų būti papildytas skyriais apie kai kurias

senąsias, čia neminėtas, ir pačias naujausias technologijas, naudojamas

estampams kurti.

Šio darbo tikslas – suteikti pagrindinių žinių, kurios slypi kažkur

oforto technologijoje, kažkur tame dažų juodume, kažkur mirkstan-

čiame popieriuje, kažkur pajuodusiose rankose, kažkur, kur net nenu-

tuokiama, kad laukia kokia nors netikėta technologinė nesėkmė, vėliau

virsianti tiesiog atradimu. Dažniausiai tai būna ne atradimai, o dalykai

ar judesiai, kurių išmokstama ir prie kurių priprantama. Priprantama,

Dar pridėkime turbūt vidurinėje mokykloje skatinamą saviraiš ką,

kas savaime, atrodytų, turėtų būti labai palanku ne tik siaurai grafi-

kos šakai – iliustracijai, bet ir iliustratyviai suvokiamai grafikai. Tačiau

apsižvalgius aplinkui pasirodo, kad pats siužetas, kurį būtų galima

atpasakoti, nebėra toks įdomus – kiek galima atpasakoti, pavyzdžiui,

verslo santykius, mėgstamų veikėjų žygdarbius ir t. t.? O šių santy-

kių metafizika (kas taip pat galėtų būti iliustracijos objektu) studento

dažnai dar mėgėjiškam, neanalitiniam žvilgsniui atsiskleidžia tik labai

paviršutiniškai, nepalyginamai sekliau, nei leisdavosi atsiskleidžiamos

įvairiausios kad ir tarybinės santvarkos detalės.

Taip visas pasakojimo vaizdu krūvis tenka saviraiškai, kuri tokioje

terpėje tampa nebeaktuali ir gana greitai išsenka. Iliustruoti (perpa-

sakoti vaizdu) tampa nebeįdomu, nes juntama, kad reikšti save per

ilgai nėra įmanoma: tai nėra per daug įdomu kitiems, be to, galų gale

tiesiog nėra ką ir kaip reikšti.

Atsiranda kuo palankiausios sąlygos išnykti beveik visoms prie-

žastims, motyvuojančioms priklausymą grafikų cechui. Tik patys ga-

biausieji estampą suvokia grafikos ribose, tuo pat metu neversdami

jo taikomąja grafika. O dar toji sužlugusi priklausymo cechui moralė...

Menas suvokiamas be jokios klasifikacijos, priklausymas kokiam

nors cechui, žinios tam tikroje, pasauliniu mastu galbūt ir siauroje

srityje suvokiamos net ne kaip nereikalingos, o tiesiog kaip dirbtinai

atskiriančios nuo daug paveikesnių išraiškos priemonių. Tomis išraiš-

kos priemonėmis iš esmės taip pat reiškiasi „aš“ arba kalba pradeda

reikšti pati save.

Tomis naujomis išraiškos priemonėmis, kurių net nebūtina

apibrėžti (čia tai nėra svarbu), taip pat reiškiasi visų pirma ta pati

kūrėjo saviraiška. Priežastis, dėl kurios šioje srityje saviraiška tampa

motyvuota (kitaip nei senosiose išraiškos priemonėse), yra pati dar

neišsemta raiškos kalba. Siekiant sąžiningumo reikia pažymėti, kad

ta naujoji kalba savyje sujungia kiek modifikuotus daugelio tradici-

nių raiškos būdų bruožus. Tačiau, kas svarbiausia, ši naujoji raiška

sutampama kaip su savo dalimi, ja tiesiog tampama. Sutampama kar-

tais taip smarkiai, kad paskui jau net ir nepastebima.

Didelė dalis sėkmės spaudžiant autorinius ofortus, ieškant savo

braižo – sugebėjimas užčiuopti technologinių atsitiktinumų dėsnius.

Šie dėsniai vėliau turėtų virsti kiekvieno raižančiojo įpročiais.

O gera spauda, tiesiog sėkmė spaustuvėje dažniausiai ir yra nu-

lemta tų įpročių. Kai bendrosios, elementariausios žinios, kaip prisiliesti

prie oforto plokštės, jau būna žinomos, toliau dažnai reikia tik drąsos

ir aistros.

Prancūzų kalbos žodis estamper reiškia „atspausti, spausdinti“, o

estampas – tiesiog ant popieriaus atspaustas atvaizdas. Estampas –

viena svarbiausių, kaip būdavo apibūdinama prieš kokį 30 metų,

grafikos meno rūšių. Atspausti galima nuo įvairiausių plokščių: nuo

medžio, akmens, linoleumo, metalo ir įvairiausių kitų medžiagų,

kuriose vaizdas buvo išraižytas ar išėsdintas. Spaudimo forma, nuo

kurios spausdinama, vadinama kliše, plokšte, lenta. Kliše dažniausiai

vadinama jau paruošta spaudai plokštė, o plokšte ar lenta gali būti

vadinamas ir jau paruoštas spaudai, ir dar tik ruošiamas raižyti bei

ėsdinti pagrindas. Tačiau dėl nenusistovėjusios lietuviškos šios srities

terminijos kartais bet kuris šių pavadinimų gali būti pavartotas ne-

tiksliai arba žargonu. O štai jau atspaustas kūrinys vadinamas tiesiog

TRuMPA PAGRINDINIų GRAfIKOS TECHNIKų APŽVALGA

Kuriant šiuolaikinį estampą dažnai kai kurie šie spaudos būdai yra

derinami, tačiau yra menininkų, naudojančių grynuosius būdus ir dėl

to nei kiek nesijaučiančių prasčiau. Čia ir vėl viską nulemia viena prie-

žastis: technologijos savaime teikia tam tikrų galimybių, menininkui

nebereikia „gaminti atsitiktinumų“, kiekviena technologija savaime

vaizdui suteikia ypatybių, leidžiančių mąstyti ne nuo grynos balto lapo

idėjos, o suteikiančių progą reikštis pačiai materijai. Tai turėtų leisti me-

nininkui per daug nenaudoti savo „turtingo vidinio pasaulio“. Tačiau

iš tikrųjų būtent grafikams gan dažnai prieštaraujama dėl pernelyg

dažnai eksponuojamų vidinio pasaulio detalių...

Dažnai estampai būna juodai balti: spaudžiama tamsiais dažais

ant šviesaus popieriaus. Tačiau dabar estampai ir apskritai visa grafi-

ka išsivaduoja iš „juodai balto“ apibūdinimo ir tampa spalvingesnė.

Estampo atveju kiekvienai spalvai dažniausiai būtina paruošti atskirą

plokštę, kurios paskui yra spaudžiamos viena po kitos ant to paties

popieriaus. Tačiau spalvotam estampui ne visada būtinos kelios kli-

šės, lygiai taip pat, kaip ir juodai baltam estampui ne visada pakanka

vienos klišės.

Toks kūrybos būdas išskiria estampą iš visų kitų vaizduojamojo

meno rūšių. Seniai žinoma, kad kiekvienas meno kūrinys yra unika-

lus ir nepakartojamas. Kalbant apie estampus neįmanoma išvengti

akivaizdžios ypatybės, atrodytų, prieštaraujančios šiam teiginiui – juk

graviūrų galima atspausti gana daug nuo tos pačios plokštės. Dėl to

grafikams gali būti priekaištaujama dėl didelio to paties darbo tiražo.

Tą pačią, pavyzdžiui, Diurerio graviūrą galima aptikti ne viename pa-

saulio muziejuje. Ko gero, tai šiek tiek prieštarauja unikalumo sąvokai,

tačiau gali ją ir praplėsti.

Taigi tos pačios graviūros atspaudo egzempliorių gali būti gana

daug, nes nuo plokštės gali būti atspaudžiama išties nemažai atspau-

dų. Jų kiekis, kaip minėta, dažniausiai priklauso nuo technikos, kuria

sukurta graviūra, arba nuo paties kūrėjo ketinimų. Juk jei nuo vario

sausosios adatos technika graviruotos plokštės galima atspausti tik

atspaudu arba estampu. Šie terminai dažniausiai nekelia tiek abejonių,

kiek terminai, susiję su spaudos formomis.

Pagal tai, kaip kuriamos (raižomos, ėsdinamos) klišės, nuo jų at-

spaustus estampus galima suskirstyti į keturias pagrindines grupes.

Iškiliosios spaudos būdu sukurti estampai arba tiesiog iškilia-

spaudė. Plokščios lentos paviršiuje tam skirtais kaltukais išgraviruojami,

išraižomi plotai, kurie atspauduose turi likti balti. Plokštėje gaunamas

vaizdas primena reljefą, kurio paviršius prieš spaudžiant voluojamas da-

žais. Šiai grupei priklauso medžio raižinys (kitaip dar vadinama medžio

graviūra arba ksilografija) ir linoraižinys (arba linograviūra).

Giliosios spaudos būdu sukurti estampai arba tiesiog giliaspaudė.

Piešinys dažniausiai cinko, vario, plieno ar kt. metalo plokštės paviršiuje

yra išgraviruojamas, išraižomas arba išėsdinamas. Tačiau čia, kitaip

negu iškiliosios spaudos atveju, įgilintos vietos įtrinamos dažais, ku-

rie spaudžiant įtrintą plokštę perkeliami ant popieriaus. Taip kuriami

oforto, sausosios adatos, akvatintos, mecotintos, graviravimo ir kitomis

technikomis veikiant metalo plokštes atsirandantys estampai.

Plokščiosios spaudos būdu sukurti estampai arba tiesiog plokš-

čiaspaudė. Šiuo atveju plokštė – litografinis akmuo (o dabar jau ir

daugiau sintetinių medžiagų), kuris dėl savo cheminių ypatybių ypač

jautrus riebalams. Tad spaudos formos lieka plokščios. Ant akmens

paišoma riebiais pieštukais, kurie įriebina norimas akmens vietas. Ės-

dinant akmenį rūgštimi veikiamos tik atviros, litografiniais pieštukais ar

kitomis priemonėmis nepaliestos vietos. Vėliau jau spaudžiant atvaizdą

riebus dažas, voluojamas ant akmens, dėl turimų ypatybių prikimba

prie jo tik tose vietose, kur buvo piešinys. Taip ant popieriaus atspau-

džiama piešinio kopija. Tokia estampo rūšis ir vadinama litografija.

Šilkografijaa– dabar vienas populiariausių estampų spaudos

būdų. Šios technologijos esmė – labai retas tinklelis, pro kurį paspau-

džiamas dažas atsiduria ant popieriaus. Tam tikras piešinys išgaunamas

uždengiant, užklijuojant tam tikrus tinklo plotus, taip dažas skverbiasi

ant popieriaus tik tose vietose, kur tinklo akutės yra atviros.

Tačiau tikroji oforto branda išsiskleidžia apie XVII amžių. Bene

didžiausias indėlis čia tenka olandų ofortistų mokyklai. Be abejonės,

pati ypatingiausia vieta čia tenka tapytojui ir ofortistui Rembrandtui,

oforto technika sukūrusiam daug tiesiog nepakartojamų estampų.

Keliais žodžiais gana sudėtinga apibūdinti tokio genialaus, bet kartu

ir labai žmogiškai, atrodo, paprasto menininko kūrybą. Galima tik pa-

žymėti, kad visi jo darbai persisunkę turtingu, bet paprastu turiniu ir

prasme, kuriuos dar labiau pabrėžia nepaprastai tapybiški, įvairialypiai

šviesotamsos žaidimai.

Greta Rembrandto šiame kontekste galima nebeminėti jokio kito

menininko, ne tik ofortisto ar tapytojo. Grafikai, ypač studijuojantys

ofortą, turėtų patyrinėti Rembrandto estampus, sukurtus oforto ir pa-

gilintus sausosios adatos technika. Taip galima sužinoti, kad jis nebuvo

tik tapytojas.

Rezultato, kurį galima pavadinti meno kūrinėliu, o galbūt jau

ir kūriniu, sukurtu oforto technika, kokybę lemia būtent sumanymo

ir tam sumanymui pasirinktos atlikimo technikos santykis. Ofortas ir

visos iš jo išeinančios technikos plastinėmis savo galimybėmis primena

piešinį ir netgi jį pralenkia. Ofortas teikia daug nenusakomų galimybių,

kurias būtų netikslu vadinti atsitiktinėmis. Visi šio kūrybos proceso „nu-

tikimai“ įvyksta tarp paties raižymo plokštėje ir jau atspausto estampo.

Čia turimos omenyje ir laiko, ir erdvės dimensijos. Šio kūrybos tarpsnio

„nutikimai“ kartais, paneigiant viską, kas pasakyta anksčiau, vis dėlto

gali būti vadinami ir atsitiktiniais. Tačiau, kas svarbiausia, jų dažniausiai

negalima pavadinti dirbtiniais. Taip ofortas, turėdamas beveik gyvo

organizmo bruožų savo technologiniame etape, kuria visiškai savitą

meno kūrinio atsiradimo logiką.

apie 10–20 kokybiškų atspaudų, tai nuo tos pačios vario plokštės, tik

graviruotos kalteliu, galima atspausti nepalyginamai daugiau – kar-

tais net kelis šimtus. Tačiau svarbiausia, kad kiekvienas estampas – ne

reprodukcija, o originalas. Kiekvieną originalą pasirašo pats kūrėjas.

Galima teigti, kad čia kalbama apie... tūkstantį originalų! Juk

estampo viso tiražo tikrumą, originalumą lemia tai, kad visi atspaudai

gaunami nuo plokštės, kurią graviravo pats dailininkas. Tad kaip tik

plokštėse ir slypi pagrindinė grafiko kūrybinio darbo energija, kaip tik

plokštė yra tikrojo kūrybinio darbo įspaudas. Tai, kas matoma estam-

pe – menininko kūrinys, net jei jis buvo atspaustas staklėmis dauge-

lio egzempliorių tiražu. Todėl būtų galima teigti, kad estampas išties

„padauginamas“ menas. Juk atvaizdo padauginimo galimybė – viena

estampo prigimčių. Kitaip dar estampą būtų galima vadinti viduram-

žių Europos tapybos nespalvotu kopijavimo aparatu. Gal todėl tarp

grafikų ir tapytojų kildavo ginčų dėl vieno ar kito viršenybės, svarbos

ar brandumo.

Dažnai terminu „ofortas“ apibūdinami visa giliaspaudės są voka

aprėpiami spaudos būdai. Manoma, kad oforto (pranc. eau forte –

„stiprus vanduo“; čia turima omenyje rūgštis, kuria ėsdinama plokštė)

technikos (kaip pagrindinio tyrinėjimo objekto) kilmė sietina su ginkla-

dirbių, auksakalių amatu. Jiems tekdavo graviruoti metalą ir taip puošti

įvairiausius metalo dirbinius. Jei būdavo susiduriama su ypač kietais

metalais, piešinys būdavo ne graviruojamas, o ėsdinamas rūgštimis.

Apie XV a., metalo graviūros atsiradimo priešaušryje, beliko laukti,

kol graviruotas piešinys bus įtrintas dažu ir atspaustas ant popieriaus.

Pirmieji šios kilmės estampo bandymai sietini su Danieliumi Chopferiu

iš Augsburgo, kurio darbai datuojami nuo 1493 iki 1536 metų. Jo

ofortai atlikti ant plieno plokščių. Plieno plokštes naudojo visi pirmieji

ofortistai. Manoma, kad plačiau ofortas paplito tik tada, kai plieno

plokštes pakeitė varinės. Graviruoti varį nepalyginamai patogiau ir

lengviau, todėl turbūt dėl to darbas tampa malonesnis, o rezultatas –

ekspresyvesnis.

Nuo ko pradėti?Oforto graviravimas, ėsdinimas, raižymas ir spausdinimas – neatsie-

jami grafiko (ofortisto) darbo etapai. Galbūt šis technologinis atlikimas

estampo ir neišskiria iš kitų meno atsiradimo būdų, tačiau padeda

atsirasti plastinėms idėjoms.

Kai kam galbūt praverstų ypač nuoseklios kūrybos, spaudos įran-

kių ir medžiagų sandaros studijos. Tai būtina ne kiekvienam, tačiau

bent jau elementarios žinios, technologijos išmanymas lemia nuoseklų

rezultatą (nuoseklų ne tik technologine prasme). Medžiagų išmany-

mas išvaduoja tikrąjį kūrybiškumą. Nuo to, kaip į klišę įtrinami dažai,

kaip jie yra nuvalomi, kaip išgaunami tonų užtraukimai, kokia jėga

PARuOŠIAMIEJI DARBAI

ir joje likę suteikia atspaudams dažnai nepageidaujamą niūrų, pilką

toną. Žinoma, patyręs menininkas tyčia šį toną gali panaudoti savo

sumanymui įgyvendinti. Kartais galima pašveisti tik tam tikras plokštės

vietas, kurios atspaude turėtų būti šviesios.

Paprasčiausias būdas suprasti, kad net ir labai neblogai nu-

poliruotos ir atspaustos plokštės baltumas nėra tapatus popieriaus

baltumui – tiesiog atspausti nupoliruotą plokštę. Šitaip suvokiama,

ką turi pati plokštė. Čia ir prasideda tai, ką meno kūrinys suteikia

banaliausiems pasaulio reiškiniams ir daiktams, kas beveik niekada

nesigauna tyčia.

Anksčiau giliajai spaudai naudotos plieno plokštės vienu metu

buvo gerokai primirštos, tačiau dabar ir vėl kartais naudojamos es-

tampų klišėms. Labai retai galima rasti švino graviūrų. Seniau labai

paplitęs, o dabar gana retai naudojamas giliosios spaudos graviū-

roms – varis ir dažniausiai – cinkas. Šie metalai palyginti minkšti ir plas-

tiški, tačiau tvirti, todėl dažniausiai ir yra naudojami. Jie turi specifinių

ypatybių, kurias apibendrintai galima apibūdinti taip: vieni metalai

parankesni ėsdinimui, kiti – mechaniniam raižymui, vieni šlifuojasi,

poliruojasi gana paprastai, kiti – sunkiau.

Greta klasika tapusių medžiagų būtina paminėti ir plastmasę

(organinį stiklą). Organinis stiklas naudojamas tik sausosios adatos,

graviūros technikoms, jo nereikia šlifuoti, raižant ar graviruojant ne

taip vargsta ranka. Galbūt pati įdomiausia organinio stiklo ypatybė –

skaidrumas. Raižant po plokšte galima pakišti piešinį, kuris joje tiesiog

atkartojamas.

Tačiau iš tikrųjų viskas nėra taip paprasta, kaip atrodo...

Varis. Gamtoje aptinkama ir grynojo vario, ir vario rūdos. Grynasis,

techniškai švarus varis būna šviesiai rausvos spalvos. Priemaišos, įei-

nančios į techninio vario, kuris gali būti naudojamas klišėms, sudėtį,

jam suteikia rusvai raudoną spalvą, todėl toks varis kartais vadina-

mas raudonuoju variu. Kaitinamas varis praranda savo elastingumą ir

volelis spaudžia popierių ir klišę, priklauso ne tik vizualus, bet ir

reikšminis-prasminis atspaudo tonalumas, sodrumas, raiškumas, taip

pat kiti atspaudo kokybę nulemiantys bruožai.

Pradedantis ofortistas gal ir neturėtų iškart griebtis sudėtingų

vizualaus teksto prisotintų kompozicijų, kuriose būtų vaizduojamos

ir figūros, ir perspektyvą nusakantis peizažas. Tiesiog išraižykite kad

ir obuolį! Nors ir plastiniai (toniniai), ir prasminiai akcentai ofortuose

gali būti įgyvendinami pradedančiam ofortistui, atrodytų, sudėtingu

būdu, kurio esmė, pavyzdžiui, tam tikras išraižytas plokštės vietas

ėsdinti ilgiau, o kitas, jas pridengus, trumpiau, tai neturėtų gąsdinti.

Turbūt todėl pradedantiems ofortistams visada būdavo siūloma

iš pradžių tiesiog pabandyti paprastąjį štrichinį ofortą. Tam tikro

aiškumo taip pat gali suteikti paprasčiausia štrichinė skalė. Dažnai

manoma, kad raižyti, ėsdinti skalę – pernelyg amatininkiška, tačiau

dažnai būtent skalės padeda atskleisti ir suprasti daugelį turtingų

gilio sios spaudos galimybių. Žinoma, skalės negali atskleisti visų

oforto galimybių. Daugelis jų išryškėja tik kuriant. Negalima nepa-

žymėti, kad dažnai atradimai įvyksta arba netyčia (kai nežinoma,

ko ieškoma), arba metodiškai ieškant, kaip įgyvendinti vieną ar kitą

sumanymą. Bet kuriuo atveju pamatinės žinios ir vienaip, ir kitaip

dirbantiesiems nekenkia.

plokštės paViršiaus paruošimas Darbo sėkmę paprastai lemia pagrindas, ant kurio dirbama – me-

talo plokštė. Tik tinkamai paruošta, t. y. nupoliruota plokštė leidžia

menininkui išgauti visas įmanomas tonines gradacijas. Vėliau, jau

įtrynus plokštę dažais ir juos valant taip, kad dažai liktų tik įgilintose

(išėsdintose, išraižytose) vietose (apie tai bus kalbama vėliau), tik

nuo poliruoto paviršiaus dažą įmanoma nuvalyti taip, kad atspaude

neišėsdinti plotai atrodytų beveik balti. Ir atvirkščiai – spausdinant

nepoliruotą plokštę dažai neišsivalo iš mikroskopinės metalo faktūros

apsaugo popierių ir veltinį nuo įkirtimų, nes būtent plokštės kraštai

spaudimo metu spaudžiami labiausiai. To ypač svarbu nepamiršti, nors

kaip tik taip dėl neaiškių priežasčių dažniausiai ir atsitinka...

Ofortams graviruoti gali būti naudojamas apytikriai nuo 0,5 iki

3 ar daugiau milimetrų storio varis.

Dar XX a. pradžioje vario lakštai prieš juos raižant dažnai būdavo

išplakami* ant priekalo šlifuotu plaktuku. Tai suteikdavo plokštėms

vienodą storį, paslėpdavo visus nelygumus, įtrūkimus ir įbrėžimus.

Tačiau svarbiausia ne tai, kad šis būdas slėpdavo visus matomus

plokštės trūkumus, o tai, kad išplaktas varis užsigrūdindavo, tapdavo

tankesnis, pačioje metalo struktūroje dingdavo įvairiausi galimi atsi-

sluoksniavimai, pūslelės ir gyslelės, kurios jau graviruojant galėdavo

daryti įtaką štricho raiškumui ir tikslumui. Dabar vario plokštės ne-

beplakamos dėl geros net ir techninio vario kokybės. Be to, jau šiek

tiek patyrę meistrai išnaudoja kartais pasitaikančius neplakto vario

trūkumus savo sumanymams.

Vėliau plokštė gali būti šlifuojama (tai dar viena priežastis, ko-

dėl ofortu bodėjimąsi...). Kartais, ypač mažos plokštės, patogumo

dėlei gali būti pritvirtinamos prie patvarios lentos ir tada šlifuojamos.

Jeigu plokštės paviršius yra labai subraižytas ir tai trukdo sumany-

mui (tai nėra būtina sąlyga), iš pradžių ją galima pašveisti švitriniu

popieriumi, pritvirtintu prie kaladėlės. Švitrinio popieriaus rupumą

reikėtų pasirinkti atsižvelgiant į įbrėžimų gylį, palaipsniui popierių

keičiant vis smulkesniu. Reikia nepamiršti, kad kartais plokštę tyčia

galima pašiaušti ypač šiurkščiu švitriniu popieriumi arba pasielgti su

plokšte dar drastiškiau, pavyzdžiui, ją braižyti. Tai ir vėl priklauso tik

nuo menininko siekių. Tik pats ofortistas gali surasti artimiausią savo

sumanymui technologiją. Kad atspaudai neturėtų anksčiau minėto

nepageidautino pilko tono, jau lygią plokštę galima poliruoti.

Anksčiau poliravimui buvo naudojamos įvairiausios gamtoje ap-

tinkamos, susmulkintos ir su aliejumi, tepalu ar vandeniu sumaišytos

medžiagos, kurios čia nebus minimos. Dabar tam patogiausia naudoti

*И. Я. Аизеншер, Техника офорта, Ленинград-Москва:

Искусство, 1939, p. 31.

tampa trapus. Drėgmėje ir šilumoje šis metalas labai greitai oksiduoja-

si, pasidengia šviesiai žaliomis, nuodingomis vario oksido apnašomis.

Karštyje varis oksiduojasi, pasidengia geltonų, melsvų, juosvų atspalvių

dėmėmis. Todėl vario nereikėtų labai smarkiai kaitinti gruntuojant, t. y.

dengiant ofortiniu laku.

Azoto ir sieros rūgštys aktyviai reaguoja su variu. Dėl to susidaro

nuodingųjų dujų. Taip pat varis gerai tirpsta geležies chlorido tirpale.

Šis procesas daug mažiau kenksmingas sveikatai.

Struktūros vienalytiškumas, tvirtumas, tamprumas ir tinkama che-

minė sudėtis (kai jame yra kuo mažiau priemaišų) – bent jau teoriškai

labai svarbios sąlygos tolygiam piešinio ėsdinimui. Graviruojant kaltuku

šios sąlygos tampa dar svarbesnės. Nepaisant visko, kas buvo pasakyta

prieš tai, galima teigti, kad vis dėlto įmanoma raižyti ir paprasčiausią

statybose stogams ir palangėms skardinti naudojamą lakštinį varį. Tik

šiuo atveju būtina turėti omenyje tam tikras „kaprizingas“, nenusako-

mas, kartais pasitaikančias jo ypatybes, dėl, kaip jau minėta, techniškai

nešvariame varyje esančių kitų metalų priemaišų.

Kadangi varis, kaip ir cinkas, gana minkštas, jį atsižvelgiant į lakš-

tų storį galima pjaustyti pjaustytuvu – staklėmis, naudojamomis po-

pieriui ir kartonui pjauti. Gali būti naudojamas aštrusis skutiklio galas,

kuriuo tarsi rėžtuku braukiamas sulig kiekvienu braukimu vis gilėjantis

griovelis. Kai griovelio gylis yra apytikriai didesnis nei 1/2 ar 2/3 plokš-

tės storio, per jį lakštą galima perlaužti (nors šis būdas tinkamesnis tra-

pesniems metalams, pavyzdžiui, cinkui, panašiai galima pjauti ir vario

lakštus). Taip pat galima naudoti metalo pjūklą arba metalo žirkles prieš

tai pjovimo ribą pasižymėjus metalo žymekliu ar adata. Kampus galima

suapvalinti dilde ar metalo pjovimo disku, o plokštės kraštams būtinai

suteikiamas 45–60 laipsnių nuožulnumas. Dildė ar kiti įrankiai padaro

šį nuožulnų kraštą tarsi nuštrichuotą, šerpetotą, jame likęs dažas jau

atspausdintam ofortui suteiktų juodą kelių milimetrų pločio apvadą,

todėl dažniausiai šie įbrėžimai panaikinami skutikliu, braukiant išilgai

nuožulnaus krašto. Šis nuožulnumas, vadinamas fasete, spausdinant

CiNkas. Pats populiariausias, dažniausiai naudojamas ir lengviausiai

pasiekiamas metalas ofortams – cinkas, paprastai skirtas cinkografinių

klišių gamybai. Dėl savo patvarumo ir cheminių ypatybių cinko plokštės

ir tapo populiariausios graviruojant ofortus.

Kaip ir varis, išgaunamas iš vario rūdos, cinkas išgaunamas iš cin-

ko rūdos. Cinko lakštai, kurių paprastai galima įsigyti dailės reikmenų

parduotuvėse, neišvengiamai, kaip ir vario lakštai, turi įvairių meta-

lų priemaišų (pavyzdžiui, švino, geležies, alavo), apsaugančių cinką

nuo techniškai švariam cinkui būdingos rekristalizacijos ir suteikiančių

jam plastiškumo bei kitų patogiam ir maloniam darbui pageidautinų

ypatybių. Kita vertus, kai šios priemaišos dėl įvairiausių technologinių

priežasčių lydantis nevisiškai susimaišo su cinku, jis, kaip ir varis, tampa

nevienalytis. Tai gali būti juntama raižant cinką kaltuku: vienur kaltukas

tarsi slysta paviršiumi, kitur struktūra suminkštėja ir t. t. Ėsdinant tokį

cinką rūgštimi kai kurios plokštės vietos gali būti išėsdintos netolygiai,

tarsi laiptuotai. Tas pats atsitinka ir su visiškai techniškai švariu cinku

dėl jo nevientisos kristalų struktūros (grynasis cinkas rūgštyje labai

greitai rekristalizuojasi ir todėl blogai ėsdinasi). Dėl šių priežasčių ofortų

plokštėms naudojami cinko lydiniai.

Drėgmėje cinko plokštės pasidengia cinko karbonato apnašomis,

kurios apsaugo jį nuo oksidacijos.

Geriausiai cinką ėsdina azoto rūgštis. Grubesniam piešiniui išės-

dinti gali būti naudojama ir druskos rūgštis. Vykstant šiai cheminei re-

akcijai išsiskiria mažiau nuodingųjų cheminių medžiagų, tačiau štrichai

daugeliu atvejų tampa kiek dantyti, tarsi aptrupėjusiais kraštais. Žino-

ma, tai gali būti nepageidaujama, tačiau kartais šį medžiagos trūkumą

galima labai kūrybiškai išnaudoti paverčiant jį teigiamu bruožu. Tai ir

vėl priklauso tik nuo menininko siekių, nuo raižinio charakterio ir t. t.

Cinko plokščių storis dažniausiai būna apytikriai nuo 1 iki 3 mi-

limetrų. Pjaustomas cinkas labai panašiai kaip ir varis. Tačiau reikia

nepamiršti, kad cinkas kiek trapesnis, todėl lengviau lūžta. Dėl šios

priežasties, jei po ranka nėra pjovimo staklių, cinko plokštę labai

įvairiausias poliravimo pastas (kartais plokštės poliruojamos net dan-

tų pasta...). Tai vis išimtys. Dažnai pasitaikanti, lengvai prieinama ir

todėl dažniausiai vario plokštėms poliruoti naudojama medžiaga –

chromo oksido pasta (dar kartais vadinama žaliuoju akmenėliu arba

pasta „Goya“), sumaišyta su alyva. Minkštos medžiagos ar veltinio

gabalėlis patrinamas į chromo oksido pastą taip, kad medžiaga gana

gausiai ja pasidengtų. Ant metalo plokštės užlašinama ar užpilama

(atsižvelgiant į plokštės dydį) bet kokios techninės alyvos, kuri sumaži-

na trintį. Spaudžiant skudurėlį vienodais judesiais ir šveičiama plokštė.

Kai trinti tampa sunkiau, įlašinama dar šiek tiek alyvos, o skudurėlis

vėl patrinamas į pastą. Vietoj kietojo chromo oksido ir alyvos galima

naudoti aliejinį chromo oksido spalvos dažą. Tai turbūt paprasčiau-

sia ir dažniausiai pasitaikanti išeitis. Galima naudoti ir įvairiausius šli-

favimui skirtus veltinio diskus, pritvirtintus prie grąžto ar kampinio

šlifuoklio. Jie taip pat sutepami minėtais dažais ar sausąja pasta. Šis

būdas gerokai paspartina darbą, jei reikia nušveisti ganėtinai daug ar

išties dideles plokštes. Poliruojant bet kuriuo minėtųjų būdų galima

išgauti veidrodinį plokštės blizgesį. Ar to reikia, ir vėl priklauso tik nuo

sumanymo ir siekių. Bet pradedančiajam tai turbūt svarbu išbandyti

bent jau iš smalsumo.

Nupoliruotą plokštę būtina nuplauti, kad jos paviršius, jeigu bus

dengiamas laku, nebūtų riebaluotas. Iš pradžių pastą galima nuplauti

terpentinu ir sausai nušluostyti skuduru, paskui – acetonu ar panašios

sudėties skiedikliu (pavyzdžiui, skiedikliu 646). Anksčiau tai buvo atlie-

kama spiritu, sumaišytu su smulkiai malta kreida. Tada plokštė būdavo

plaunama silpnu azoto rūgšties tirpalu ir gausiai nuplaunama vande-

niu. Ir čia reikia pažymėti, kad dabar plokštė dažniausiai nuplaunama

tik terpentinu ar vaitspiritu.

Kartais ir senas, priraižytas, išėsdintas plokštes galima panaudoti

antrąkart. Visas naudotų plokščių paviršius turi būti išskustas skutikliu

(jį ofortistai dažniausiai vadina šaberiu), kol senas piešinys visai dings.

Paskui plokštė gali būti šlifuojama ir poliruojama jau minėtais būdais.

ofortiNis lakasJei šis tekstas būtų ruošiamas XX a. priešpaskutiniajame dešimtmetyje,

skyrius apie ofortinį laką turėtų būti nepaprastai platus, išsamus ir

ilgas. Taip būtų todėl, kad nei vienoje (o tada dar ir vienintelėje) dailės

reikmenų parduotuvėje ofortinio lako nebūtų įmanoma įsigyti. Tačiau

dabar viskas kiek kitaip – ofortistai dažniausiai nesigamina lako patys,

nes jo galima įsigyti beveik kiekvienoje dailės reikmenų parduotuvėje.

Šis skyrius gal ir nėra pats aktualiausias, tačiau turbūt ir XXI a. vis dar

esama alchemikų...

Nepaisant šios darbą lengvinančios priežasties sunkumų norint

pasigaminti ofortinio lako patiems kelia tik tai, kad beveik į visų be

išimties senojoje literatūroje aprašytų lakų sudėtį įeina medžiagos, ku-

rių dabar beveik neįmanoma įsigyti, pavyzdžiui, Venecijos terpentinas,

įvairios dervos ir t. t. Pagrindinę visų senuosiuose šaltiniuose aprašytų

lakų dalį sudaro asfaltas. Iškart būtina pažymėti, kad šis asfaltas labai

nedaug primena asfaltą, naudojamą gatvėms tiesti ir kitiems pana-

šiems darbams. Asfaltą, ištirpintą terpentine, tiek ir išvaizda, tiek ir

cheminėmis ypatybėmis kiek primena visai neseniai dar gana plačiai

grafikoje naudotas bituminis lakas. Turint tai omenyje ofortinį laką vis

dėlto pasigaminti galima. Tai bus aptarta toliau.

ofortiNio lako ruošimas. Terpentine ištirpintas asfaltas (arba,

kaip jau minėta, bituminis lakas) džiūdamas tampa trapus, dėl to rai-

žant skilinėja ir trupa. Šio trūkumo padeda išvengti vaškas, įmaišomas

į laką. Kad lakas geriau prikibtų prie dengiamos plokštės, pridedama,

pavyzdžiui, avių lajaus, tam tinkamo batų tepalo ar kitokių panašios

sudėties riebalų. Galima sakyti, kad ofortinio lako esmė – plastiškas,

gana tvirtas (kietesnis arba minkštesnis), tačiau ne per trapus, gerai pri-

limpantis prie metalo plokštės, atsparus rūgšties poveikiui pagrindas.

Raižyti ant plokštės, padengtos laku, kurio konsistencija netinkama,

tapatu paišymui ant blogo popieriaus. Bet kokiu atveju, be jau visų

minėtų bruožų, raižyti turi būti tiesiog malonu.

patogu įrėžti aštriuoju skutiklio galu maždaug iki 1/2 plokštės storio

ir nulaužti. Kuo storesnė plokštė, tuo daugiau dėmesio būtina skirti

plokštės fasetėms, kurios padaromos taip pat kaip ir vario plokštėms –

nuožulnumas suteikiamas apdorojant kraštą dilde ar pan., o šerpetos

naikinamos skutikliu.

Cinko šlifavimas taip pat beveik niekuo nesiskiria nuo vario

plokščių šlifavimo. Tai jau aptarta anksčiau: paprastai naudojama

chromo oksido šlifavimo pasta arba chromo oksido spalvos aliejiniai

dažai. Kartais tinka ir kiek šiurkštesnės šlifavimo pastos. Be to, galima

naudoti ir įvairiausius buityje dabar vis dažniau pasitaikančius puodų,

sidabrinių indų šveistukus ir pan. Norint išgauti veidrodinį plokštės

blizgesį pačioje pabaigoje galima naudoti pertrintą kreidą, įlašinus į

ją keletą spirito ar degtinės lašų. Baigus šveisti, spiritas išgaruoja ir

sausa kreida nuvaloma minkštu skudurėliu (kai kurie autoriai šį būdą

naudoja ne tik atlikdami baigiamąjį poliravimą, bet ir šalindami nuo

plokštės riebalus*). I. Aizenšeras** ir V. Zvoncovas*** siūlo nuo iki bliz-

gesio nupoliruotos plokštės papildomai nuvalyti riebalus keletą se-

kundžių merkiant ją į 5 % azoto rūgšties tirpalą ir paskui nuplaunant

vandeniu. Ar plokštės paviršius tikrai neriebaluotas, galima spręsti

pagal tai, kaip ant plokštės pasiskirsto vanduo: jei vanduo pilant jį

ant plokštės nesitelkia ties jos viduriu, o tolygiai pasiskirsto po visą

paviršių – plokštė švari ir neriebaluota; jei vanduo telkiasi ties plokštės

viduriu, sudaro tam tikras sroveles, plotelius ir pan., nuo jos būtina

nuvalyti riebalus. Savaime suprantama, riebalų šalinimo procedūros

aktualios tik tuo atveju, jeigu plokštę ketinama dengti laku ir vėliau

ėsdinti, nes kitaip ofortinis lakas gali atšokti nuo riebaluoto pavir-

šiaus jau panardinus plokštę į rūgštį. Šiuo metu riebalų šalinimui nuo

plokštės nėra skiriama daug dėmesio – dažniausiai poliruota plokštė

tiesiog nuplaunama skiedikliu, kartais tiesiog paprasčiausiu riebalus

skaidančiu indų plovikliu.

Bet kuriuo atveju, vienaip ar kitaip ruošiamas pagrindas gali tapti

neatsiejama meno kūrinio atsiradimo dalimi.

*В. М. Звонцов, В. И. Шистко, Офорт, Москва:

Искусство, 1971, p. 18.

**И. Я. Аизеншер, op. cit., p. 37.

***В. М. Звонцов, В. И. Шистко, op. cit., p. 18.

lakuoti plokštė atremiama nuožulniai, beveik stačiai ir minkštu

teptuku gautu laku galima dengti paviršių. Iš pradžių horizontalia

kryptimi tepamas kraštas, esantis prie viršutinės briaunos, paskui

žemiau ir taip iki apatinės briaunos. Žinoma, reikia atkreipti dėmesį

į tai, ar lakas ne per skystas (beveik visas toks lakas tepant nubėga

ir ant plokštės lieka per plona lako danga) arba per tirštas (toks la-

kas beveik visai neteka, sunkiai dengia paviršių). Tinkamiausia lako

konsistencija – gana skysta, bet gerai dengianti paviršių. Reikia pri-

durti, kad čia neįmanoma aprašyti nei tikslių skiedimo proporcijų,

nei tikslios lako konsistencijos. Galbūt to ir sąmojingai nereikėtų

daryti – tai nesunkiai perprantama tiesiog dirbant, nebijant „su-

gadinti“ vienos ar net kelių plokščių. Padengta plokštė atremiama

taip pat nuožulniai, tik padengta puse žemyn. Taip plokštė mažiau

apdulka. Žinoma, šis būdas tinkamesnis dirbant namų sąlygomis,

neturint lakui dengti skirtų volelių, šildomos plytelės ar pan., tačiau

yra naudotinas, reikalaujantis daugiau noro nei žinių. Be to, naudo-

jant šį būdą galima išvengti taip dažnai pasitaikančių nusiskundimų,

kad neraižoma todėl, jog nėra meistro, galinčio padengti plokštes.

Nepaisant visų minėtų sąlygų, gana palankių ofortistams, ofor-

tinį laką galima pasigaminti ir savarankiškai tik su išlyga, kad beveik

visų aptiktų receptų pagrindą sudarys asfaltas. Vietoj asfalto, kaip

minėta, naudojamas jo atitikmuo – bituminis lakas. Šio lako sudė-

tyje taip pat yra medžiagų, dėl kurių jo negalima tiesiog prilyginti

terpentine ištirpusiam asfaltui. Norint pasiekti palankų rezultatą ir

čia atsiveria didelės eksperimentavimo galimybės.

Čia pateikiamas vienas iš daugybės lako receptų. Jo sudeda-

mosios dalys prieinamos (arba gali būti pakeistos atitikmenimis),

jas galima palyginti nesunkiai įsigyti. Taip pat reikia turėti omenyje,

kad vietoj asfalto naudojant bituminį laką terpentino reikia daug

mažiau. Kitų sudedamųjų dalių santykis taip pat gali kiek kisti.

Ofortinis lakas būdavo verdamas metaliniame inde ant ne stip-

rios ugnies. Sudedamosios dalys:

Kai kuriuose, ypač senesniuose, šaltiniuose minimos trys oforti-

nio lako rūšys: kietasis lakas, minkštasis lakas ir specialus, išėsdintoms

vietoms pridengti skirtas skystasis lakas, kuris dabar pakeičiamas tie-

siog paprasčiausiu bituminiu laku arba kietuoju laku, kuris prieš tai

truputį praskiedžiamas terpentinu.

Todėl iš esmės minėtinos dvi lakų rūšys.

KIETASIS LAKAS. Juo paprastai ir dengiamos plokštės. Toks la-

kas – pagrindas paprastam, štrichiniam ofortui. Adata, kuria

raižoma, lakas nuimamas nuo metalo plokštės tose vietose,

kurios turi būti išėsdintos.

MINKŠTASIS LAKAS. Ant ką tik šiuo laku padengtos plokštės

uždedamas plonas gruoblėtas popierius, ant kurio paišoma

pieštuku ar kitomis priemonėmis. Paišomose vietose minkštasis

lakas prikimba prie kitos popieriaus pusės. Vėliau šis popierius

su piešiniu nuimamas nuo plokštės. Plokštėje atsiranda piešinys,

kuris yra ėsdinamas.

Kai kuriuose šaltiniuose taip pat minimi dažniausiai naudojamų, pa-

prasčiausių lakų receptai. Tačiau, kaip jau minėta, nors lakų ruošimo

principai liko labai panašūs, „dažniausiai naudojamų lakų“ sąvokai

dabar turbūt labiausiai priskirtini pagaminti, paruošti dengimui la-

kai, kuriuos galima nesunkiai įsigyti. Šie lakai būna skysto ir jau

paruošto dengti arba kieto pavidalo. Visi jie skirti dengti plokštes

voleliu ar tamponu, o tam reikia įrangos, kurios po ranka gali ir ne-

būti (apie tai bus kalbama vėliau). Todėl lakas, jei jo konsistencija yra

kieta, prieš naudojant gali būti susmulkinamas peiliu ir užpilamas

nedideliu kiekiu terpentino. Indas, kuriame tirpdomas lakas, turėtų

būti sandarus, kad negaruotų terpentinas ir lakiosios laką sudaran-

čios medžiagos. Dažniausiai po kelių valandų, o šildant ir greičiau,

susmulkintos lako dalys suminkštėja terpentine. Jas maišant lazde-

le gaunama vientisa, sunkiai tekanti masė. Neriebaluota, paruošta

visoms sudedamosioms dalims ištirpus, lakas turėtų būti verda-

mas apie 20–30 minučių;

terpentino iš pradžių reikėtų pilti tik tiek, kad visos sudedamo-

sios dalys galėtų ištirpti. Vėliau pridedama daugiau terpentino,

kuris virdamas išgaruoja. Tokiu būdu galima reguliuoti lako kon-

sistenciją.

Čia pateiktas dar vieno nesunkiai pagaminamo lako receptas. Šio

lako sudedamosios dalys gana lengvai prieinamos, jų galima įsigyti.

Bituminis lakas 100–150 gramų

avių lajus 3 gramai

kanifolija 3 gramai

Vaškas 10 gramų

Į metalinį indą įpilama bituminio lako ir kaitinama ant nestiprios ug-

nies (verdant laką, geriau ne tiesiogiai kaitinti indą virš ugnies, o indą,

kuriame verdamas lakas, įdėti į kitą, didesnį indą, kuriame verda van-

duo. Taip verdamas lakas neprisvils). Į šiltą laką įdedama avių lajaus

(ankstesniame recepte vietoj avių lajaus naudojamas batų tepalas).

Kanifolija ištirpinama nedideliame terpentino kiekyje ir taip pat supi-

lama į bendrą masę. Pačioje pabaigoje sudedamas vaškas ir, jei reikia,

terpentinas. Lakas, kaip jau minėta, verdamas apie 20–30 min. ant

nestiprios ugnies. Karštas lakas gali būti prakoštas. Iš šio lako nereikia

formuoti, kaip ankstesniu atveju, ritinėlių arba, supylus į vandenį, ru-

tuliukų. Šis lakas saugomas inde, kuriame ir buvo verdamas, nes net

ir ataušęs lieka tąsus, jo konsistencija panaši į medų. Prieš pat plokštės

lakavimą šis lakas gali būti kiek pašildytas, nors tai ir nėra būtina.

Pabaigoje reikia pridurti, kad pagrindinė lako ypatybė – atspa-

rumas rūgščiai. Be to, lakas turi būti labai gerai prilipęs prie ofortinės

lentos, plastiškas, kad raižant netrupėtų, bet kartu ir nesiveltų. Tu-

rint omenyje tai, kad atsiranda vis daugiau įvairiausių dažų, tepalų,

Asfaltas 1 dalis

kanifolija 1 dalis

Batų tepalas 1 dalis

Vaškas 1 dalis

Asfaltas būdavo smulkinamas grūstuvėje ir lydomas nedideliame kie-

kyje terpentino nestipriai kaitinant. Į jau vientisą asfalto masę pride-

dama kanifolijos, kuri prieš tai taip pat susmulkinama grūstuvėje. Vė-

liau nedideliais gabaliukais įpjaustoma batų tepalo (dabar tai taip pat

labai plati sąvoka, reikėtų naudoti kietesnį, paprastesnį batų tepalą)

ir įdedama vaško drožlių. Prieš dedant kiekvieną iš sudedamųjų dalių,

būtina įsitikinti, ar prieš tai įdėta medžiaga jau išsilydžiusi. Jei masė

pernelyg tiršta, galima įpilti šiek tiek terpentino. Verdamą laką būtina

nuolat maišyti. Kai visos kietosios dalelės ištirpsta, galima įpilti dar

šiek tiek terpentino ir virti apie pusvalandį. Baigus virti, lakui leidžia-

ma nusistovėti apie 10–15 minučių, kad nusėstų visos neištirpusios

(kaip kartais atsitinka) dalelės. Tada dar šiltas lakas išpilamas ant šalto

metalinio pagrindo arba į indą su šaltu vandeniu. Nuosėdos turėtų

likti puode, kuriame lakas buvo verdamas. Kiek atvėsintas, bet dar

nesustingęs lakas mentele nuimamas nuo pagrindo ir suvyniojamas

nedideliais ritinėliais. Jei lakas buvo pilamas į vandenį, galima sufor-

muoti iš jo nedidelius rutuliukus. Laką galima palikti ir inde, kuriame

šis buvo verdamas, tik tokiu atveju kiekvieną kartą teks šildyti visą

indą. Taip pagamintas lakas gali būti ilgai saugomas.

Gaminant laką kitais būdais siūloma laikytis šių principų*:

visas kietas medžiagas (asfaltą, kanifoliją, vašką) prieš virimą su-

trinti grūstuvėje arba susmulkinti peiliu;

asfaltas turėtų būti lydomas pirmiausia. Net jei lako pagrindas –

bituminis lakas, visos sudedamosios dalys dažniausiai lydomos

taip pat jame, prieš tai jį pašildžius. Vaškas visada turėtų būti

lydomas paskutinis; *Ibid., p. 19.

Žinoma, tolygiausiai plokštė padengiama voleliu, kuriuo lakas

voluojamas ant plokštės. Iš pradžių plokštė gali būti dengiama laku

taip pat kaip ir anksčiau minėtu atveju (vedžiojant lako gabalėlį po kai-

tinamą plokštę). Vėliau nuolat šildant plokštę paviršius voleliu tiesiog

išlyginamas. Dažniausiai lakas tiesiog paruošiamas ant atskiros, tam

skirtos, šildomos, bet neperkaitinamos plokštės. Voleliu dengiamos

švarios, lakuoti paruoštos plokštės. Tiesa, voluoti vieną plokštę nėra

pravartu, nes ant volelio ir voluoti skirtos lentos lieka gana daug lako,

kurį tenka tiesiog nuplauti, todėl voleliu dengiamos iškart kelios ar net

keliolika plokščių.

Visi minėti būdai vienaip ar kitaip reikalauja patirties, todėl čia

apsiribojama tik esminiais darbo etapais. Labai sunku, o gal ir nebūtina,

pasakoti, kaip reikėtų, pavyzdžiui, voluoti itin didelio formato plokštes,

kad voluojant vieną kraštą neperkaistų arba pernelyg neatauštų kitas.

Tai daugiau patirties, o ne žinių klodai.

Reikia turėti omenyje, kad dulkės, prilipusios prie lako gruntuo-

jant, gali labai erzinti jau raižant plokštę arba ėsdinant. Vientisa lako

struktūra pakinta – dulkės tiesiog sugeria laką. Apie dulkes ant jau iš-

džiūvusio lako galima pastebėti tam tikrų prašviesėjimų, kurie ėsdinant

plokštę gali neatlaikyti rūgšties poveikio. Raižant tai taip pat gali sukelti

nepatogumų – raižomas dulkių prisisotinęs lakas savotiškai vyniojasi

apie adatą, o tai užvelia raiškų piešinį.

Laku padengta plokštė, kaip jau minėta anksčiau, pastatoma nuožul-

niai, gerąja puse žemyn, ir atvėsinama.

Negalima nepaminėti turbūt paties studentiškiausio ir papras-

čiausio būdo, kuris aprašytas prieš tai buvusiame skyriuje. Tai – lako

užpylimas ant plokštės.

plokštės aprūkymas. Atvėsinta, laku padengta plokštė gali būti

aprūkoma. Lako aprūkymas svarbus dėl keleto priežasčių. Visų pirma

aprūkymas sustiprina ofortinį laką, nes suodžiai, savo sudėtyje turintys

plėvelių, išsiskiriančių tokiomis ypatybėmis, čia taip pat atsiveria labai

didelės erdvės sėkmingiems eksperimentams. Kartais net per plona,

netolygiai pasiskirsčiusi lako danga gali būti labai įdomaus rezultato

sąlyga ar priežastimi.

plokštės deNgimas laku. Kaip jau minėta, prieš dengiant

plokštę laku būtina anksčiau aptartais būdais nuo jos nuvalyti rieba-

lus, pašalinti visas dulkes ir t. t.

Jei lako sluoksnis ant plokštės pernelyg storas, net pačiomis

geriausiomis ypatybėmis pasižymintis lakas gali dalies jų netekti. To-

dėl lako sluoksnis ant lentos turi būti gana plonas (bet, žinoma, ne

per plonas).

Anksčiau prieš pat gruntavimą turimą kietąjį laką įvyniodavo

į ploną švelnų, pavyzdžiui, šilkinį skudurėlį ir surišdavo jo galus vir-

vele taip, kad būtų nedidelis tamponas (šiuo būdu galima naudotis

dengiant plokštes dabar nesunkiai įsigyjamu kietuoju ofortiniu laku).

Prieš pat lakavimą lenta būdavo pašildoma tiek, kad vedžiojant pasiga-

mintu tamponu po lentos paviršių lakas, šildamas bei tirpdamas, pra-

siskverbdavo per skudurėlį ir padengdavo plokštę gana plonu, bet ne

visai tolygiu sluoksniu. Lengvais, greitais judesiais daužant tamponu

visą prieš tai minėtu būdu padengtą, nuolat šildomą plokštę, būdavo

išgaunamas tolygus ir plonas lako sluoksnis. Tokį tamponą ir dabar

galima nesunkiai pasidaryti patiems. Tam iš kartono išpjaunamas 5–6

centimetrų skersmens apskritimas, po kuriuo dedama paprasta vata.

Visa tai įvyniojama į minkštą šilkinį, jokiu būdu ne sintetinį skudurėlį, į

odos ar nuskeltos odos gabalėlį, kurių galai sutraukiami viršuje virvele.

Paviršius, kuriuo bus tamponuojama, neturi būti raukšlėtas ar labai ne-

lygus. Lakuojama plokštė, savaime aišku, turi būti nuolat pašildoma.

Reikia pažymėti, kad šis būdas dabar naudojamas retokai, nors

palyginti nėra sudėtingas ar reikalaujantis daug įgūdžių. Jo pranašu-

mas labiau išryškėja dirbant namų sąlygomis, neturint lakavimui skirtų

volelių ir didelių, šildomų stalų.

piešiNio perkėlimas aNt plokštėsOfortas grafikui leidžia paišyti (raižyti) tiesiog ant plokštės. Tai turbūt

viena svarbiausių oforto ypatybių. Kai kuriuose šaltiniuose minima,

kad ofortas pamėgtas būtent dėl to, kad kai kurie menininkai oforto

plokštes naudodavo savo sumanymų eskizams ir bandymams (kai ku-

rie raižydavo tiesiog eidami gatve). Iškart verta pabrėžti, kad ofortui

paruošiamasis piešinys nėra būtinas. Netgi priešingai – juk paruošia-

majam piešiniui dažnai sunaudojama daug kūrybinės energijos, kuri

galėtų būti panaudota tiesiogiai kuriant patį sumanymą raižomoje

plokštėje. Žinoma, kūrybinė energija nėra toks dalykas, kurį esant

tam tikroms aplinkybėms reikėtų riboti ir tausoti. Tačiau dažnai, ypač

pradedantys ofortistai, turėdami prieš akis ištobulintą piešinį, dažnai

tiesiog kankinasi, nerasdami būdo, kaip piešinio tobulybę perkelti į

oforto plokštę. To padarinys – ofortas tampa tiesiog siaura repro-

dukcine priemone. Ir nors čia taip pat yra tiesos, negalima pamiršti,

jog ši technologija (kaip, beje, ir bet kokia kita) turi savo plastinę

kalbą, kuri gerokai skiriasi nuo piešinio pieštuku, tušu ar pan. Dėl

šios priežasties šių eilučių autorius siūlo paruošiamajam piešiniui ne-

teikti pernelyg didelės reikšmės bendrame kūrybos procese, nebent

apsiriboti bendrais piešinio sumanymo principais. Oforto plokštė yra

paslanki medžiaga. Ofortas leidžia taisyti toje pačioje plokštėje pada-

rytas klaidas, jas išskusti, išgramdyti, išėsdinti, vėl šlifuoti tam tikrus,

sumanymo neatitinkančius plokštės plotus. Oforto plokštė, kaip ir be-

veik visa grafikoje naudojama spauda, nėra tik siaura reprodukavimo

priemonė. Be jau minėtų pranašumų, šis būdas gerokai sutrumpina

kelią į bendros oforto plastikos pajautimą, o tai iš esmės ir yra oforto

mokymosi tikslas.

Šiek tiek rizikuojant pernelyg mitologizuoti šias technologijas

būtų galima sakyti, kad tai technologija, leidžianti fiksuoti vos ne

kiekvieną dar vis beatsirandančio meno kūrinio tarpsnį. Tai bent kaž-

kiek paaiškina iš šalies dažnai sunkiai suprantamą į save nukreipto

proceso reiškinį.

riebalų, įsiskverbia į visas akimi neįžiūrimas lako poras. Be to, aprū-

kytas lakas gerokai patamsėja, dėl to raižomas vaizdas plokštėje gali

būti lengviau įžiūrimas. Galų gale sudega ir menkiausios prie lako

prilipusios dulkelės.

Plokštė, padengta laku, gali būti aprūkoma virš aliejinės, ži-

balinės lempos. Aprūkyti galima ir virš paprasčiausio vatos gaba-

lėlio, įtverto ir įmirkyto aliejuje. Taip pat labai neblogai lakas gali

būti aprūkomas vaško žvakių liepsnoje. Aprūkant palyginti nedide-

les plokštes vieną plokštės kampą patogu suspausti replėmis arba

dar patogiau – nedideliais suveržiamaisiais spaustuvais, kurie atstoja

plokštės rankeną. Rūkoma plokštė gerokai įkaista, ją sunku ir ne-

patogu laikyti rankomis. Be to, plokštę galima įtvirtinti taip, kad ši

nejudėtų vedžiojant, judinant pačią liepsną. Plokštė apverčiama laku

žemyn ir taip turi būti laikoma maždaug 3–4 centimetrų aukštyje virš

liepsnos. Kai aprūkomas lako plotas ima tamsėti, pradeda blizgėti,

tuoj pat reikia pradėti judinti plokštę aprūkant visą jos plotą. Rūkant

labai svarbu nesudeginti lako, per ilgai nekaitinti tam tikrų vietų,

nes perkaitintas lakas tampa matinis ir praranda sau būtinas ypa-

tybes. Kartais aprūkant ant plokštės gali atsirasti nedidelių suodžių

šuorų – čia nieko baisaus. Svarbiausia – neperkaitinti ir neperdeginti

lako. Graviruodamas tokiu būdu padengtą plokštę, ofortistas nuima

laką nuo graviruojamų vietų, atvaizdą matydamas kaip negatyvą.

Pasak kai kurių šaltinių*, plokščių galima neaprūkyti, vietoj to visas

paviršius gali būti padengiamas skystais baltais dažais. Tada ant balto

paviršiaus išraižytos vietos atrodys tamsesnės, panašios į pieštuko

brūkšnius popieriuje. Tai, pasak I. Aizenšero, palengvina darbą, ypač

pradedantiems ofortistams.

Šiuo būdu galima naudotis, tačiau būtina pasirinkti tokios kon-

sistencijos dažus, kurie gerai priliptų prie riebaluoto lako paviršiaus,

raižomi neskilinėtų ir netrupėtų.

* И. Я. Аизеншер, op. cit., p. 56.

perkeltinas piešinys turėtų būti išraižomas tiesiog uždedant plėvelę

ant paruošiamojo piešinio. Išraižytas piešinys taip pat įtrinamas sang-

vinu ar grafitu, plėvelė pritvirtinama prie plokštės ir piešinio kontūrai

įspaudžiami gludikliu ar šaukšteliu taip, kad įtrinta į plėvelę medžia-

ga prikibtų prie ofortinio lako. Su kita plokšte daroma taip pat. Jei

perkeliamas piešinys neberaiškus, plėvelėje išraižytą piešinį galima

pakartotinai įrėžti adata.

Čia pateikti patys paprasčiausi, dažniausiai pasitaikantys pieši-

nio perkėlimo būdai, nesunkiai prieinami ir suprantami pradedan-

tiesiems. Tačiau neįmanoma išsemti visų dabar pasitaikančių būdų.

Pavyzdžiui, ant laku nepadengtos plokštės gali būti perkelta paprastu

kopijavimo aparatu padaryta kopija. Šio būdo pranašumas tas, kad

dažai, naudojami šiuose aparatuose, yra atsparūs rūgščių poveikiui.

Gausiai sudrėkinus neriebaluotą, laku nepadengtą plokštę acetonu ar

skiedikliu 646, kopija piešiniu žemyn uždedama ant plokštės ir gerai

prispaudžiama prie paviršiaus. Popierius turi persigerti acetonu. Jei

taip nėra, galima jo užpilti dar ir ant popieriaus. Po kelių akimirkų ga-

lima bandyti nukelti popierių, o nukopijuotas ant popieriaus piešinys

turėtų likti plokštėje. Taip rūgštis neėsdins plokštės vietų, kurios bus

uždengtos piešiniu. Nepadengtas vietas galima padengti kanifolija

(akvatinta) ir pan.

Jei ketinama daryti ofortą, kur bus naudojamos kelios klišės,

spaudžiamos viena po kitos, ant antros, dar švarios klišės gali būti

perkeltas ką tik nuo pirmosios padarytas atspaudas. Popierius su at-

spaustu vaizdu tiesiog dedamas ant švarios arba lakuotos plokštės ir

leidžiamas po ofortiniu presu. Ši procedūra reikalauja gerai nustatyto,

ne per stipraus spaudimo, nes atspaudas labai nesunkiai prilimpa prie

lakuoto plokštės paviršiaus. Kartais atspaudą tenka tiesiog nuplėšti,

o plokštę perlakuoti.

Ir vis dėlto norint turimo piešinio kontūrus galima persikelti ant

ofortinio lako. Kadangi grafikas skirtinguose savo darbo etapuose

susiduria su negatyvų ir pozityvų kaita, negalima pamiršti, kad jau

atspaustas kompozicijos vaizdas bus atvirkščias išraižytajam. Atsižvel-

giant į tai, turėtų būti perkeliamas piešinio negatyvas. Šiam tikslui

galima naudoti veidrodį, beveik stačiai atremtą ant stalo. Priešais vei-

drodį pasidedamas piešinys. Veidrodyje matomas piešinio atvirkščias

atspindys ir turėtų būti raižomas, o atspaudas vėl išeis panašus į patį

piešinį. Veidrodį galima naudoti ir raižant tiesiog iš natūros. Daiktų

padėtis atspaude tokiu atveju taip pat turėtų atitikti jų padėtį tikrovė-

je. Vis dėlto dar kartą reikia pabrėžti, kad atvaizdo ir tikrovės daiktų

ar piešinio padėties atitikimas nebūtinai yra meninės atspaudo vertės

sąlyga. Apie tai jau buvo užsiminta pradžioje.

Siekiant plokštėje atkartoti visiškai tikslų piešinį galima naudotis

tiesioginiu piešinio perkėlimu per kalkę. Tam tikslui reikia pasidaryti

atvirkščią piešinio kopiją ant nestoro popieriaus. Paišant tokį piešinį

ant kalkės nebūtina daryti atvirkščio piešinio. Jau vėliau, apvertus

kalkę, piešinys apsivers savaime, o jau atvirkščio piešinio kontūrai taip

pat savaime matysis pro nestorą kalkės sluoksnį. Tokiu būdu atvirkščio

piešinio vienas kraštas užlenkiamas ir prisegamas prie kitos plokštės

pusės, pavyzdžiui, lipniąja juosta taip, kad šio piešinio kraštai sutaptų

su plokštės kraštais. Šitaip prisegus piešinį perkeliant kartkartėmis

galima žvilgtelėti, ar visos norimo piešinio detalės persikelia gerai. Tarp

piešinio ir lakuoto plokštės paviršiaus dedamas perkėlimo kalkės lapas.

Neturint tokios kalkės ploną, kiek gruoblėtą popierių galima padengti

sangvinu arba minkštu grafitu. Šis popierius dedamas padengtu pa-

viršiumi ant lakuoto plokštės paviršiaus. Dabar prisegtas piešinys turi

būti atkartotas ant plokštės apvedant visus piešinio kontūrus kietu

pieštuku ar tušinuku.

Kartais raižant, pavyzdžiui, spalvotus ofortus, kai naudojamos

kelios klišės, būtina ypatinga perkėlimo kokybė. Tuomet plono-

je, skaidrioje plėvelėje (naudojamoje fotonegatyvams ar panašioje)

ĮraNkių galaNdimasPrieš pradedant raižyti būtina pasigaląsti įrankius (adatas ir kaltukus).

Ofortines adatas dažniausiai reikia galąsti kuo smulkesniais ga-

ląstuvais arba švitriniu popieriumi, pritvirtintu prie lygios kaladėlės.

Ofortinės adatos rankena laikoma delne, o aštrusis galas suimamas

nykščiu ir rodomuoju pirštu. Prispaudus galandamąjį adatos galą prie

galąstuvo, adata traukiama atgal. Tuo pat metu pirštais adata sukama

taip, kad traukiant galąstųsi kuo didesnis jos paviršius.

Traukiant adatą jos galas, esantis delne, neturi labai smarkiai kilti

ar leistis, nes laikant galą, esantį delne, pernelyg aukštai adatą galima

tik atšipinti. Laikant tą patį galą pernelyg žemai nebus galandamas

pats adatos smaigalys. Šis veiksmas tik iš pradžių gali atrodyti kiek

sudėtingas, bet prie to galima labai greitai priprasti. Pasižiūrėjus į gerai

pagaląstos adatos smaigalį pro didinamąjį stiklą, šis neturėtų blizgėti.

Adatos raižant tiek oforto, tiek sausosios adatos technika turi

būti gana aštrios. Vis dėlto raižant sausosios adatos technika jos turėtų

būti ypač gerai pagaląstos. Jeigu raižydama ofortą adata, nuimdama

laką, tik vos įbrėžia plokštės paviršių, tai raižydama sausosios adatos

technika ji dažnai metalo plokštėje turi įrėžti gana gilias vagas.

Ar adata aštri, galima patikrinti nestipriai smeigiant ją į kairės

rankos nykščio nagą apytikriai 45 laipsnių kampu: jei adata sminga į

nagą, ji aštri, o jeigu nagu slysta, ją dar reikia galąsti. Jei adata šitaip

galandama dažnai, pagaląsti ją bus vis sunkiau dėl vis mažėjančio smai-

galio kampo. Tada besisukančiu galąstuvu adata aštrinama grubiau.

Juo galandant ypač svarbu neatlaidinti, neperkaitinti metalo, iš kurio

yra pagaminta adata. Todėl geriausia, kai tokio galąstuvo skriemulys

pamerktas į vandenį, kitaip kiek pagalandus adatą tenka nuolat kas

keletą sekundžių trumpam ataušinti vandenyje.

oforto raižymas Pagrindinis įrankis, nors tikrai ne vienintelis, kuriuo dirba ofortistas –

adata. Ofortistai dažniausiai turi bent kelias adatas, kurios gali būti

skirtingo storio, skirtingų skerspjūvio formų (kvadratinės, ovalios, tri-

kampės ir t. t.), skirtingai išgaląstų smaigalių. Adatos kartais gali būti

su ypač kieto metalo arba deimantiniais smaigaliais.

Nuo šių ypatybių priklauso rėžiamos linijos gylis ir plotis. Raižant

sausosios adatos technika nuo adatos labai dažnai priklauso atvartų,

apie ką bus kalbama vėliau, charakteris. Ir vis dėlto dažniausiai ofor-

tistas turi vieną mėgstamiausią, paprastai ovalaus skerspjūvio adatą.

Dabar, be abejonės, ofortinių adatų, kaip beveik visų kitų

ofortui reikalingų medžiagų, galima įsigyti, tačiau dažnai nebloga

OfORTAS

Raižant ir sausąja adata, ir ofortu raižymo adatą reikėtų laikyti

kuo stačiau. Tada ji raiškiau įrėžia laką, nepalieka lako atvartų, retais

atvejais, tačiau kartais galinčių vėl uždengti įrėžimus. Raižant atsiran-

dančias lako drožles reikėtų retkarčiais nuvalyti teptuku ar minkštu

skudurėliu.

Tam, kad ant plokštės liekančios nuraižyto lako drožlės nebūtų

vėl įtrinamos į jau išraižytas plokštės vietas arba kad išraižytos vietos,

į kurias raižant remiasi delnas, nebūtų užtrinamos, galima pasidaryti

atramą – plokštumą su neaukštomis kojytėmis, kuri pastatoma virš

oforto ir į kurią remiasi raižytojo ranka.

Kaip jau minėta, tą patį ofortą galima ėsdinti vieną, du ir dar

daugiau kartų. Jei ketinama ofortą ėsdinti vieną kartą, galima nau-

dotis skirtingo storio adatomis. Švelnesnes, šviesesnes vietas reikėtų

raižyti plonesnėmis adatomis, o ryškesnes, raiškesnes, tamsesnes –

kiek platesnėmis, sunkesnėmis. Antru atveju galima naudotis ne

tokiomis skirtingomis arba viena plonesne adata. Tada švelnesnės

piešinio vietos turėtų būti ėsdinamos trumpiausiai, ryškesnės ilgiau,

o tamsiausios ilgiausiai. Raižant plona adata vietas, kurias ketinama

ėsdinti ilgiau, negalima pamiršti, kad ilgiau ėsdinant štrichai ne tik

gilėja, bet ir plečiasi, todėl jau raižant reikėtų mąstyti apie piešinio

tankumą ir pan. Be to, ėsdinto piešinio charakteris nemažai priklau-

so ir nuo rūgšties stiprumo: silpnesnėje rūgštyje plokštę reikia laikyti

ilgiau, reakcija vyksta ramiau, išraižyti štrichai mažiau plečiasi, o štai

stipresnė rūgštis ėsdina ne taip tiksliai, kai kur lakas gali būti tiesiog

„nukeltas“ nuo ėsdinamų štrichų pakraščių, štrichai ne tik gilėja, bet

beveik taip pat smarkiai plečiasi.

Kad būtų išgautas tirštas, tamsus, sodrus tonas, tam tikri plokš-

tės plotai gali būti padengti tankiau ar rečiau persikryžiuojančių štri-

chų tinklu. Jei štrichuojama bus per tankiai, ėsdinami ir besiplečiantys

štrichai kartais gali tiesiog tarpusavyje susijungti ir sudaryti jau nebe

štrichų ir linijų tinklą, o vientisą įgilinimą plokštėje, kuris nesispausdins

taip tamsiai, kaip buvo sumanyta.

išeitis – pasidaryti adatą patiems. Kartais galima tinkamai prisitaiky-

ti kai kuriuos pramonėje, buityje ar statybose naudojamus įrankius.

Svarbiausia, kad įrankis, iš kurio ketinama pasidaryti adatą, būtų paga-

mintas iš gana patvaraus, tvirto, kieto, tačiau ne per trapaus metalo.

Tam būna tinkami įvairūs metalo žymekliai, skirti daug kietesniems

metalams nei varis ar cinkas žymėti. Iš jų ir galima pasidaryti ganėtinai

patvarias adatas. Kartais tokie metalo žymekliai gaminami su įlituotais

kietmetalio smaigaliais. Tokie žymekliai, naudojant juos kaip ofortines

adatas, sunkiau ir ilgiau galandami, bet išlieka aštrūs daug ilgiau.

Adatas galima pasigaminti ir iš nedidelių dildžių. Tačiau metalas,

iš kurių gaminamos dildės, dažnai būna užgrūdintas tik pačiame pavir-

šiuje, todėl galandant jau pagamintą adatą metalas tampa vis minkš-

tesnis. Pagaliau ofortines adatas galima pasigaminti paprasčiausią storą

siuvimo adatą įtvirtinus mediniame kotelyje. Adata iš kotelio turi būti

išlindusi maždaug apie centimetrą. Kadangi paprastos adatos kiek per

smailios metalų paviršiams raižyti, jas taip pat reikia šiek tiek nugaląsti.

Reikia pažymėti, jog ofortinių adatų gamyba taip pat gali tapti

neatsiejama kūrybinio darbo dalimi. Tiesa, šis darbas tikrai reikalauja

bent jau elementarių žinių apie metalų struktūras. Palyginti nesunkiai

galima jau pasigamintą adatą patiems ir užsigrūdinti. Vis dėlto šis pro-

cesas čia nebus aptariamas.

Raižant laku padengtą plokštę, kuri vėliau bus ėsdinama, adata į

lentos paviršių turėtų būti spaudžiama beveik vienodai visose plokštės

vietose, nes toninio gradavimo funkcija čia atitenka labiau rūgščiai nei

raižymo temperamentui. Kartais raižoma taip, kad adata vos nuima

ant plokštės esantį laką – tokia linija gali būti nevienodai išėsdinta,

gali atrodyti trūkčiojanti, trupanti ir t. t. Kartais raižoma taip giliai,

kad ruošiamą ėsdinimui plokštę galima būtų atspausti net neėsdin-

tą; ėsdinta tokia linija atrodys labai kontrastingai. Šiokia tokia patirtis

leidžia tame pačiame darbe išnaudoti abu minėtus būdus. Ir vis dėlto

patikimesnis būdas – tikrai nurėžti laką nuo plokštės ir netgi truputį

įrėžti patį metalo paviršių.

ofortines stakles. Paskui lapas nukeliamas, o smėlis nuplaunamas te-

kančio vandens srove. Lakas atsižvelgiant į smėlio rupumą tampa pa-

dengtas ploniausių skylučių tinklu, kurias išėsdinus plokštė įgauna tam

tikrą grūdėtą toną. Šis būdas taip pat gerai dera su štrichiniu ofortu.

Pabaigoje reikia pažymėti, kad visos čia paminėtos technikos netu-

rėtų kelti sumaišties ar baimės, ypač nei karto apie jas ne gir dėjusiajam.

Viename oforte dažniausiai būna naudojami keli ir labai retai – dau-

giau graviravimo būdų. Kartais vienoje plokštėje naudojamų graviravi-

mo technikų gausa nulemia rezultatą, kurį geriausiai galėtų apibūdinti

eklektikos terminas – tai kartais pastebi net ypač meninio skonio paga-

voms neišlavinta akis. Visos šios technikos reikalauja nemažai užsispyri-

mo, nuoseklumo, laiko, o kartais ir drąsos. Ir net tai gana dažnai nele-

mia ypatingo jų pajautimo. Čia kalbama tik apie siauras technologi nes

galimybes, kurios tiesiog kartais gali priartinti, padėti prisijaukinti pačią

plokštę, patį ofortą, jį pamėgti ir graviruoti. Oforto technikų vadovas

negali suteikti pojūčio, kuris būtent technologinis aspektas artimas vie-

nai ar kitai kompozicinei, plastinei idėjų kalbai. Juk dažnai netikėtas

medžiagos ir joje įkūnytos minties santykis ir keri savo, atrodytų, nesu-

derinama kalba. Šiuo tekstu savotiškai pasitikima jauna, technologiš-

kai nepatyrusia ranka, akimi, protu ir širdimi. Kaip tik ši nepatyrimo ir

dažnos nesėkmės akimirka atviriausia nežinomybei, kurią išties galima

prisijaukinti. Žinoma, kartais gali atrodyti, kad technologija tik padeda

prabilti tam tikroms bendrybėms, pasireiškiančioms per meno kūrinius.

Bet juk kartais galima priversti prabilti ir pačią technologiją, kuri savo

kalbai kaip tik ir pasitelks tik gerame meno kūrinyje kartais ryškėjančias

įvairiausias pasaulio aprėptis. Ar galima bent jau kaip nors apibūdinti

meno kūrinį, kuris technologiškai atliktas labai gerai, tačiau neturi tam

tikrų, geram meno kūriniui būtinų prasminių įkrovų? Juk tokiu būdu

panaudota technologija tik nuvertina pati save. Dėl šios priežasties nei

viena čia paminėta technologinė oforto galimybė negalioja atskirta nuo

bendrų meno kūrinio atsiradimų principų, kaip kartais gali pasirodyti

tyrinėjant labai konkrečius, kartais galbūt nuobodžius, technologinius

Norint tam tikras, jau išraižytas dar neėsdintos plokštės vietas

perdaryti, nepavykusias vietas galima uždengti skystuoju ofortiniu laku,

ant kurio vėliau ir vėl galima raižyti. Čia taip pat būtina pažymėti, kad jei

raižoma buvo labai giliai, net ir neėsdintos, laku pridengtos vietos gali

vėliau silpniau ar raiškiau atsispausti – juk neįmanoma visiškai nurėžti

lako tuo pat metu nė kiek neįrėžiant plokštės. Tačiau tokių netikslumų

neverta vengti bet kokia kaina – dažnai tai kaip tik gelbėja bendrą

estampo plastiką. Be to, ofortas labai dažnai gali būti sėkmingai su-

jungtas su sausąja adata. Galų gale kartais netyčia pasitaikantys ir darbo

nuoseklumą, atrodytų, trikdantys veiksniai ateityje gali tapti naujų idėjų

ir sumanymų ašimi.

Skystuoju laku plokštėje galima paišyti tam tikras raižinio detales

ar išgauti tam tikrus apšvietimo efektus, nes techniškai kartais būna

sudėtinga arba tiesiog nepravartu neužštrichuoti tam tikrų piešinio vie-

tų. Tokiu atveju raižomas visas ofortas perdėm negalvojant apie pačias

šviesiausias oforto vietas, kurios prieš pat ėsdinimą papildomai užden-

giamos skystuoju ar bituminiu laku.

Ofortus galima raižyti dvigubomis adatomis (dvi ar dar daugiau

adatų įkalus į vieną kotą), galima suveržti ar surišti pluoštą adatų. Šiuo

būdu labiausiai tinka raižyti vientisas, apibendrintas piešinio dalis ar pan.

Kartais raižant štrichinius ofortus galima naudotis ruletėmis –

plieniniais ratukais, kurių paviršius būna padengtas įvairiausiomis

faktūromis. Vedžiojant tokiais ratukais po laku padengtą plokštę lako

paviršiuje atkartojama jų faktūra, atspaustame oforte kiek primenanti

piešinį pieštuku.

Labai sodrių, netikėtų ir turtingų tonų galima išgauti paprasčiausiu

švitriniu popieriumi nuimant, nuspaudžiant laką nuo plokštės pavir-

šiaus. Koks tonas bus išgautas šiuo būdu, priklauso nuo pasirinkto

popieriaus rupumo, nuo to, kokia jėga, kokia kryptimi juo raižoma

plokštė. Dar kitokius plastinius efektus plokštei galima suteikti smėliu,

prasijotu arba ne, ir pabarstytu ant lakuoto plokštės paviršiaus. Ant

smėlio uždedamas plonas popieriaus lapas ir plokštė perleidžiama per

oforto niuansus. Tik paties menininko nuojauta ir patirtis gali jam padė-

ti išsirinkti labiausiai artimą raižybos būdą tiesiog užsispyrus jį tyrinėjant

ir bandant perprasti. Ne mažiau svarbu domėtis, kartais tyrinėti net

po didinamuoju stiklu geriausius senuosius ir šiuolaikinius (!) raižybos

meno pavyzdžius.

oforto ėsdiNimas Ėsdinimo esmė – metalų ypatybė reaguoti su rūgštimis arba drus-

komis. Beveik visi metalai atsižvelgiant į rūgščių ar druskų stiprumą

ir laiką dalinai arba visiškai tirpsta jose. Veikiamų metalų pagrindu

atsiranda druskos tirpalai. Tai elementari, nesudėtinga cheminė ap-

sikeitimo reakcija.

Oforto atveju, rūgštimis veikiami metalo plotai (išraižytos vietos),

o kiti plotai padengti rūgštims atspariu laku ar kita danga, išraižytose

vietose rūgštis išėda metalą, metalo plokštėje atsiranda įgilinimų. Kuo

stipresne rūgštimi buvo veikiamas metalas, tuo įgilinimai didesni.

Šis cheminis procesas ir yra vadinamas ėsdinimu. Ofortams ės-

dinti naudojamos įvairios rūgštys ir įvairių druskų tirpalai. Kartais, jei

metaluose esama įvairių priemaišų, gali būti naudojami įvairūs rūgščių

mišiniai. Taip kartais gali būti išgautas tolygesnis jų ėsdinimas.

Ėsdinimas, kaip jau minėta anksčiau, į antrą planą nustumia

ofortinės adatos vaidmenį. Svarbiausiu įrankiu čia tampa rūgštis arba

druskos tirpalas, kurių stiprumą ir ėsdinimo laiką gali reguliuoti pats

ofortistas. Vario ar cinko ofortai dažniausiai ėsdinami azoto, druskos

rūgštimis, geležies chlorido tirpalu ir kai kuriomis kitomis, dabar jau

rečiau naudojamomis rūgštimis.

Vario plokštes geriausia ėsdinti kaip tik rūgščių mišiniu, kurios

tolygiai veikia visas šiame metale esančias priemaišas. Taip štrichai ės-

dinami raiškiau ir giliau, ne taip smarkiai plečiasi. Be to, varį labai gerai

veikia geležies chlorido tirpalas. Cinko plokštės ne tokios reiklios ėsdi-

nimo procesui, todėl dažniausiai yra ėsdinamos azoto rūgšties tirpalu.

nes rūgšties ir metalo reakcijos metu susidarantys junginiai nebelei-

džia reaguoti rūgščiai su metalo plokšte. Todėl rūgšties pastiprinimas

nebetenka prasmės.

Būtina pažymėti, kad rūgšties stiprumas turėtų priklausyti ir nuo

paties raižinio charakterio – kuo „ekspresionistiškesnis“ raižinio pie-

šinys, tuo stipresnė galėtų būti rūgštis, drastiškiau ėsdinanti metalo

plokštę, ėsdinanti štrichus platyn ir t. t. Renkantis rūgšties stiprumą

reikia atsižvelgti ir į ofortinio lako storį bei tankį – kuo tankesnis lakas,

tuo stipresnė gali būti rūgštis.

Kita rūgštis, kuri naudojama rečiau, bet visgi gali būti naudoja-

ma – druskos rūgštis (HCl). Švari druskos rūgštis bespalvė, skleidžia

aitrų, rūgštų kvapą, gerai tirpsta vandenyje ir gerai prisijungia prie

kitų rūgščių. Druskos rūgštis labai gerai ėsdina cinką ir žalvarį; šios

reakcijos metu išsiskiria gana daug nuodingųjų medžiagų.

Trijų dalių stiprios druskos rūgšties ir vienos dalies azoto rūgšties

mišinys vadinamas „karališkąja degtine“. Šis tirpalas gerai ėsdina

visus metalus.

Ėsdinimo metu druskos rūgštis išskiria mažiau nuodingųjų dujų

nei azoto rūgštis, bet ir šiuo atveju dirbant būtina laikytis visų saugaus

darbo su chemikalais taisyklių.

Geležies chloridas – druska, gaunama druskos rūgštimi veikiant

trivalentę geležį. Ėsdinant varį geležies chloridu neišsiskiria jokių nuo-

dingųjų dujų. Kita vertus, šis tirpalas, veikdamas varį, labai greitai

tamsėja, o tai trukdo nuosekliau stebėti ėsdinimo procesą. Dėl to

geležies chloride ėsdinamą vario plokštę reikia gana dažnai traukti iš

vonelės ir, praplovus vandeniu, tikrinti ėsdinamų štrichų gylį. Šis pro-

cesas vyksta maždaug 2–3 kartus lėčiau nei ėsdinant varį azoto rūgš-

timi, tačiau štrichai gilinami švariau, ramiau ir giliau. Prieš ėsdinimą

vario plokštę siūloma perplauti vandeniu ir tik tada įdėti į vonelę. Tai

užkerta kelią oro burbuliukų susidarymui plokštės paviršiuje. Plokštę

į vonelę siūloma dėti išraižyta puse žemyn*, prieš tai į vonelės dugną

įdėjus keletą medinių atramėlių, kad išraižyta plokštės pusė nebūtų *Ibid., p. 68.

Azoto rūgštis sunkesnė už vandenį, ji lengvai atiduoda savo de-

guonį kitiems kūnams (dėl ko šie oksiduojasi) ir tirpina beveik visus

metalus (išskyrus auksą ir platiną), paversdama juos savo druskomis.

Veikdama varį ir cinką, pati rūgštis taip pat skyla, sudarydama vario

ir cinko oksidus.

Be to, azoto rūgštis išskiria nuodingųjų dujų. Todėl ėsdinti azoto

rūgštimi būtina tik specialiai tam pritaikytose traukos spintose arba

gryname ore.

Stipri azoto rūgštis, maišoma su vandeniu, smarkiai šyla, todėl

nestipria srovele ją reikia pilti į vandenį, bet jokiu būdu ne atvirkščiai.

Šitaip pilant mažiau galimybių, kad užtiškusi rūgštis pažeis drabužius ar

odą. Indą, iš kurio pilama rūgštis, geriausia laikyti taip, kad jį pavertus

etiketė būtų viršuje – tada kartais nuvarvėsiantis lašas nepažeis etike-

tės, kurios dirbant su tokiais stipriais chemikalais yra labai svarbios.

Švari azoto rūgštis (HNO3), kurią dabar galima nesunkiai įsigyti,

būna įvairiausios koncentracijos, tačiau dabar dažniausiai pasitaikanti

rūgštis yra 67 % stiprumo. Vario plokščių ėsdinimui azoto rūgštis pra-

skiedžiama iki 10–15 % stiprumo, t. y. maždaug vienai 67 % azoto

rūgšties daliai imamos apytikriai 4–5 dalys vandens, o cinko plokščių

ėsdinimui rūgšties koncentracija turi būti mažesnė – apytikriai 5 %,

t. y. 1 daliai šios rūgšties turėtų būti imamos mažiausiai 10–11 dalių

vandens. Ką tik pagaminta, dar nenaudota, reikiamos koncentracijos

rūgštis gali būti nestipriai papildomai „nugesinta“ įdedant į indą su

rūgštimi žiupsnelį vario (jei rūgštis skirta variui) ar cinko (jei rūgštis

skirta cinkui) drožlių. Jei rūgštis su drožlėmis reaguoja labai aktyviai,

galima daryti prielaidą, kad rūgštis kiek per stipri. Jei drožlės visiškai ne-

keičia savo pavidalo įmestos į rūgštį, jos koncentracija greičiausiai per

silpna. Be to, reikėtų nepamiršti, kad ėsdinant rūgštis po truputį silpsta,

vis silpniau ėsdina metalą. Todėl, kai akivaizdu, kad rūgštis, išėsdinus

tam tikrą plokščių skaičių, nepakankamai veikia metalo plokštę, rūgštį

galima pastiprinti iki reikiamos koncentracijos, kas apskaičiuojama jau

tik eksperimentuojant. Rūgštį galima pastiprinti ne daugiau 2–3 kartų,

prisiglaudusi prie vonelės dugno. Taip daroma dėl to, kad geležies chlo-

ridui reaguojant su variu iškrenta gana sunkių nuosėdų, kurios esant

tokiai plokštės padėčiai nusėda į vonelės dugną. Taip ėsdinimo proce-

sas vyksta netrukdomai. Kai plokštė vonelėje guli išraižyta puse į viršų,

sunkios nuosėdos lieka ėsdinamuose štrichuose, trukdydamos tolygų ir

spartesnį tirpalo poveikį plokštei. Apversta plokštė ėsdinama apytikriai

2–3 kartus greičiau nei tame pačiame tirpale ėsdinama neapversta

plokštė. Tačiau šis būdas turi ir trūkumų: esant tokiai plokštės padėčiai

sunkiau stebėti patį cheminį procesą. Ir vis dėlto, toks trūkumas tikrai

neatsveria visų šio būdo teigiamų ypatybių. Vario ėsdinimas geležies

chloridu – dabar gerokai primirštas būdas, kurį tikrai verta naudoti.

Kaip buvo minėta, norint, kad vario plokštė ėsdintųsi tolygiau,

galima naudoti azoto rūgštį, kurią reikėtų praskiesti vandeniu iki jau

minėtos reikiamos koncentracijos ir įpilti į šį tirpalą apie 15–20 dalių

geležies chlorido. Patirtis rodo, kad toks tirpalas daug greičiau ir kartu

kokybiškiau veikia vario plokštes nei vien tik azoto rūgštis ar vien tik

geležies chlorido tirpalas.

Bet kokiu atveju visus nurodytus būdus prieš naudojant pirmą

kartą verta išbandyti ėsdinant, pavyzdžiui, paprastą skalę arba nedide-

lę, kiek paraižytą metalo plokštę. Tai leis geriau suvokti įvairių tirpalų

veikimo skirtumus ir ypatybes bei apdraus nuo nepageidaujamų neti-

kėtumų ėsdinant plokštes. Tačiau, kaip sakyta, būtent dėl netikėtumų,

kaip ir kituose darbo su ofortu žingsniuose, kartais gali gimti įdomių,

kai kuriems patyrusiems ofortistams galbūt jau ir žinomų, darbo mo-

mentų. Reikia pažymėti, kad viskas, kas jaunam, pradedančiam ofor-

tistui yra įdomu ir nauja, išties ir yra įdomu ir nauja – tai, kad vieni ar

kiti dalykai jau yra žinomi bei išnaudoti, neturi atbaidyti užsispyrus ir

nuosekliai siekti mažų savo atradimų. Kartais būtent geras cheminių

plokštės, lako ir ėsdinančių tirpalų ypatybių išmanymas virsta tikruo-

ju kūrybiškumu, tarsi nustumdamas į antrą planą kitus meno kūrinio

atsiradimo veiksnius. To nereikia bodėtis ir netgi priešingai – tai vis

dar labai platus ir ne iki galo išnaudotas estampo atsiradimo būdas.

vonelės ištraukti ir pirštais. Tokiu atveju būtina, kad rankose nebūtų

net ir mažyčių įbrėžimų ar žaizdelių, kurios, paveiktos rūgštimi, tuoj

pat pradėtų perštėti. Jei šalia nėra tekančio vandens, plokštę galima

praplauti kitoje vonelėje su vandeniu, kuri pastatoma šalia.

Norint išėsdinti ypač didelio formato plokštę, bet neturint tam

tinkamo dydžio vonelės galima iš plastilino pasiruošti maždaug 2 centi-

metrų skersmens juosteles, kurių užtektų apjuosti visus keturis plokštės

kraštus. Šiomis juostelėmis plokštė kruopščiai apklijuojama taip, kad

būtų kažkas panašaus į vonelę, kurios dugnas – išraižytas ėsdinamos

plokštės paviršius. Ant plokštės užpilama rūgšties taip pat apytikriai

1–1,5 centimetro sluoksniu ir ėsdinama įprastai. Beje, plokštė, kurią

ketinama šitaip ėsdinti, turi būti gana stora, kad rūgštis negalėtų netyčia

išsipilti. Šis būdas nėra labai patogus dar ir todėl, kad tikrinant štrichų

gylį rūgštį iš plokštės tenka nuolat išpilti. Tačiau tai gera išeitis, kai nėra

tinkamo dydžio vonelės. Plastilinu taip pat galima aplipdyti tik tam tikras

plokštės vietas pačiame plokštės paviršiuje suformuojant vieną ar keletą

vonelių, kurios užpildomos rūgštimi.

Į rūgštį panardintos plokštės išraižyti štrichai turi pasidengti burbu-

liukais. Tai ir rodo prasidėjusią ėsdinimo reakciją. Pagal burbuliukų dydį ir

atsiradimo greitį galima spręsti apie esamos rūgšties stiprumą (ėsdinant

geležies chlorido tirpalu tokių burbuliukų neatsiranda). Jei nuo plokštės

paviršiaus kylantys burbuliukai primena verdantį skystį, rūgštis tikrai per

stipri. Jei burbuliukų neatsiranda visiškai, tai gali būti ženklas, kad rūgš-

ties tirpalas pernelyg silpnas. Beveik daugeliu atvejų pati tinkamiausia

rūgštis ta, kurioje burbuliukai išraižytose vietose nepastebimai didėja,

bet netampa per daug dideli ir patys beveik nenušoka nuo ėsdinamų

štrichų. Ten, kur susidaro tokių burbuliukų, ėsdinimo procesas sulėtėja

dėl nebepatenkančios rūgšties. Dėl šios priežasties burbuliukai nuo ėsdi-

namo, vonelėje su rūgštimi esančio paviršiaus kas keletą minučių žąsies

plunksna ar minkštu, ilgais šeriais teptuku švelniai braukiant nuvalomi

nuo plokštės paviršiaus. Taip pat galima naudoti vata tvirtai apvyniotą

pagaliuką. Jei naudojamas teptukas, ilgesni jo šeriai pravartūs tam, kad

Ofortistas turi galimybę bent jau tam tikruose darbo etapuose virsti

kūrybingu chemiku! Tam, žinoma, būtinos tam tikros žinios, kurių įgyti

visai nesunku.

Prieš pat ėsdinimą plokštę galima dar kartą patikrinti po di di-

namuoju stiklu ir pašalinti pastebėtus trūkumus kai kur dar kartą pagi-

linant štrichus ar nepageidaujamas vietas užtepant bituminiu arba skys-

tuoju ofortiniu laku. Taip pat būtina nepamiršti uždengti kitos plokštės

pusės. Kartais kita pusė užtepama bituminiu laku ir išdžiovinama (kad

džiūvimas būtų greitesnis, galima į bituminį laką įmaišyti truputį ace-

tono ar skiediklio 646), tačiau pastaruoju metu naudojamos ir kitos,

rūgščių poveikiui atsparios medžiagos – kitą pusę galima kruopščiai

užklijuoti lipniąja juosta, nupurkšti aerozoliniais, greitai džiūstančiais

dažais. Svarbu, kad visas šiam tikslui naudojamas medžiagas ėsdinimo

procesui pasibaigus būtų galima pašalinti nuo plokštės (pavyzdžiui,

lipnioji juosta turėtų gerai nusilupti nuo plokštės, o purškiamieji da-

žai – gana nesunkiai nusiplauti). Tai būtina, kad spausdinant išėsdintą

plokštę ją būtų galima kaitinti (o kitoje pusėje likusi danga gali pradėti

degti ar lydytis) ir kad spausdinant kitoje pusėje likę nepašalinti nely-

gumai nedarytų įtakos bendrai atspaudo kokybei.

Kai danga visiškai išdžiūsta, plokštę galima ėsdinti dedant ją į

vonelę su rūgštimi ar druskos tirpalu. Plokštė turėtų būti apsemta apy-

tikriai 1–1,5 centimetro rūgšties sluoksniu.

Anksčiau ėsdinimui būdavo naudojamos stiklinės, gerai glazūruo-

tos molinės, fajansinės ar netgi labai gerai įdervuotos medinės vonelės.

Dabar dažniausiai naudojamos plastikinės ėsdinimo vonelės.

Rūgštis įpilama į vonelę, į kurią įdedama ėsdinimui paruošta

plokštė ir laikoma ten tam tikrą nustatytą laiko tarpą. Norint patikrinti

štrichų gylį ėsdinamą plokštę galima ištraukti iš vonelės su rūgštimi ir

nuplauti vandeniu. Traukiant plokštę iš rūgšties galima naudotis gumi-

nėmis pirštinėmis arba pagaliuku, kuriuo vienas plokštės kraštas iške-

liamas iš vonelės su rūgštimi, ir tada plokštė ištraukiama (šitaip pirštų

nereikia nardinti į rūgštį). Jei rūgštis nėra labai stipri, galima plokštę iš

pačias intensyviausias raižinio vietas galima paėsdinti labai stipria, kon-

centruota rūgštimi. Ėsdinant teptukas mirkomas į koncentruotą rūgštį

ir taip užtepamos ryškiausios vietos, rūgštis ant plokštės taip pat gali

būti lašinama pipete ir pan. Rūgštis nuvaloma drėgna kempine apytik-

riai po pusės minutės. Tai labiau priklauso nuo naudojamos rūgšties

stiprumo. Paskui plokštė nuplaunama po tekančiu vandeniu.

Ėsdinant labai stipria rūgštimi labai sodraus piešinio ofortą plokš-

tė dėl labai intensyvios cheminės reakcijos gali sušilti tiek, kad pradės

lydytis plokštę dengiantis ofortinis lakas. (Raižinys gali būti pagadintas

arba tapti gera paspirtimi kuriant ir improvizuojant, nebijant pasitraukti

nuo tekste apie ofortą pateikiamų nurodymų, kai kurias nesėkmes

paverčiant naujų idėjų atspirties tašku...) Pavojingai sušilusią plokštę

reikėtų ištraukti iš rūgšties, praplauti šaltu vandeniu ir tęsti ėsdinimą

kiek silpnesnėje rūgštyje arba tiesiog neleisti plokštei perkaisti. Tiesa,

toks plokštės perkaitimas – turbūt gana retai įvykstantis atvejis.

Nuolat ėsdinant tam tikra rūgštimi ši po truputį silpnėja. Nusilpu-

sią rūgštį galima kiek pastiprinti, nors, kaip jau minėta anksčiau, rūgš-

ties negalima stiprinti begalę kartų. Didinant jau ėsdinimui naudotos

rūgšties koncentraciją ji nebeveikia metalų taip kaip švari rūgštis. Taip

atsitinka dėl ėsdinant rūgštyje liekančio cinko oksido arba, vario atveju,

liekančio tirpale vario ir rūgšties, kurioje ėsdinama, druskos junginių.

(Todėl tokią rūgštį pravartu naudoti tiesiog kaip silpną rūgštį.) Gana

stipri, pastiprinta rūgštis, tačiau jau prisotinta vario ar cinko, šių metalų

plokštes ėsdina kelis kartus lėčiau ir silpniau nei palyginti mažesnės

koncentracijos, bet švari rūgštis.

Jokiu būdu nereikėtų vario ėsdinimui paprastai naudojamoje

rūgštyje ėsdinti cinko ir priešingai. Pavyzdžiui, į vario ėsdinimui nau-

dojamą rūgštį įdėta cinko atraiža bus ne ėsdinama, o pasidengs plonu

vario sluoksniu. Varis, ištirpęs rūgštyje, prisijungia prie cinko plokštės

ir ėsdinimo procesas tiesiog nebevyksta*.

Ėsdinant ofortus ne visada verta pasitikėti tik laikrodžiu. Kar-

tais labai pravartu ėsdinamus štrichus patikrinti tiesiog vizualiai, kaip *Ibid., p. 77.

į rūgštį nebūtų nardinamas metalinis teptuko įtvėrimas, kurį, net ir daž-

nai plaunamą, išės rūgštis. Be to, kartais burbuliukai gali būti pašalinti

atsargiai judinant vonelę į šonus.

Be visų jau minėtų bruožų, ėsdinimas silpna ar stipria rūgštimi

teikia nemažai įvairių variacijų.

Dažniausiai ketinant ėsdinti plokštę keletą kartų pravartu pradėti

šį procesą kiek silpnesnėje rūgštyje, nuosaikiau veikiančioje plokštės

vietas, kurios turėtų likti šviesesnės ir švelnesnės. Kaip jau minėta anks-

čiau, silpnesnė rūgštis štrichus ėsdina giliau, tačiau jų neplečia. Tokiu

būdu paveikus visą plokštę tiek, kad šviesiausios vietos įgautų norimą

intensyvumą, plokštė ištraukiama iš rūgšties, nuplaunama, gerai išdžio-

vinama. Džiovinti plokštę, kurią dar ketinama ėsdinti, reikėtų atsargiai,

kad nebūtų pažeistas lakas. Tai galima daryti gerai vandenį sugeriančiu

popieriumi ar šiltu oru. Šiuo atveju plokštės negalima perkaitinti, nes

ją dengiantis lakas gali pradėti lydytis. Kai plokštė visiškai sausa (kai

sausas ne tik jos paviršius, bet ir išėsdinti štrichai), šviesiausios vietos

užtepamos bituminiu laku. Tokiu būdu į šiuos štrichus rūgštis nebepa-

teks ir jų nebegilins. Kaip ir dengiant kitą plokštės pusę, šiuo atveju į

bituminį laką taip pat galima įmaišyti šiek tiek acetono ar skiediklio 646,

kurie kiek pagreitina bituminio lako džiūvimą. Laką būtina gerai išdžio-

vinti (sužinoti, ar lakas išdžiūvęs, galima kiek pakvėpavus į pridengtus

plokštės paviršius: jei lakas tampa matinis, t. y. aprasoja, plokštę galima

ėsdinti toliau*). Antrą kartą ėsdinant plokštę ta pačia silpna rūgštimi

ėsdinimo laiką reikėtų padidinti mažiausiai 1,5 karto, t. y. jeigu pirmo

ėsdinimo metu plokštė rūgštyje buvo laikoma 10 minučių, tai antrąkart

ėsdinant procesas turėtų trukti apie 15 minučių. Taip ėsdinti plokštę tos

pačios koncentracijos rūgštimi galima labai daug – net iki 6–7 kartų ar

daugiau. Tačiau dažnai pakanka ir 2–3 kartų.

Antrą ar trečią kartą ėsdinti tą patį piešinį galima ir stipresne

rūgštimi, kuri daug ryžtingiau plėstų štrichus. Šiuo atveju neįmano-

ma rekomenduoti, kiek laiko reikėtų ėsdinti plokštę šioje rūgštyje, tai

nustatoma vizualiai. Galų gale pačioje pabaigoje pačias stipriausias, *И. Я. Аизеншер, op. cit., p. 79.

Be aptartų, galima paminėti dar keletą oforto atsiradimo būdų.

Kaip ir paprastai, plokštė tinkamai paruošiama ir padengiama

laku, aprūkoma. Dirbant šiuo būdu iš pradžių raižomos tik pačios svar-

biausios, dominuojančios piešinio vietos. Paskui plokštė nardinama

į rūgštį ir ėsdinama. Ištraukus ją iš rūgšties, nuplovus ir išdžiovinus,

toliau raižomos vietos, kurios bus, savaime aišku, ėsdinamos trumpiau,

plokštė ir vėl nardinama į rūgštį. Vėl ištraukus ją iš rūgšties, raižomos

pačios švelniausios, antro plano vietos. Plokštė ėsdinama dar kartą. Šis

būdas labai panašus į tą, kurio metu tam tikros raižinio vietos priden-

giamos bituminiu laku ir ėsdinamos vis stipresnės, sodresnės raižinio

vietos. Tiesiog dirbant vienu būdu toninė raižinio gradacija išgauna-

ma jau ėsdinant (palaipsniui pridengiant tam tikras raižinio vietas), o

dirbant kitu būdu apie toninę gradaciją turi būti mąstoma jau paties

raižymo metu, palaipsniui vis pridedant švelnesnes, šviesiausias raižinio

vietas. Tai kiek dirbtinokas būdas, reikalaujantis tam tikrų, kiek keistų

piešimo įgūdžių, tarsi išskaidančių bendrą kūrybos procesą atskirais,

griežtais etapais.

Yra būdų, kai oforto plokštę galima dengti laku net keletą kartų.

Tokio būdo esmė, kad iš pradžių raižomos tik pačios silpniausios oforto

vietos, kurios yra šiek tiek silpnai ėsdinamos. Ištraukta iš rūgšties plokš-

tė nuplaunama, taip pat nuplaunamas ir ofortinis lakas. Nuo tokios

plokštės galima padaryti keletą bandomųjų atspaudų, kurie padeda

ofortistui kurti toliau. Paskui jau kiek paėsdinta plokštė, nuo kurios

atspausti bandomieji atspaudai, vėl gerai uždengiama ofortiniu laku,

bet neaprūkoma. Tai būtina tam, kad pro gana skaidrų ofortinį laką

matytųsi jau išėsdintos oforto vietos. Taip plokštė gali būti raižoma to-

liau turint omenyje, kad dabar raižomi plotai gali būti ėsdinami gerokai

stipriau, intensyviau. Dirbant šiuo būdu galima raižyti ir tose oforto

vietose, kurios jau buvo trumpai paėsdintos. Šitaip galima labai vyku-

siai suderinti silpnus tonus ir čia pat ant jų persiklojančius intensyves-

nius štrichus. Dirbant anksčiau aptartu, dažniausiai naudojamu būdu,

kai iš pradžių išraižomas visas piešinys, kuris ėsdinamas po truputį

dažniausiai ir daro patyrę ofortistai. Tam plokštė ištraukiama iš rūgšties,

nuplaunama vandeniu ir nusausinama. Tada ją galima apžiūrėti po di-

dinamuoju stiklu. Kartais, ypač kai ėsdinama silpna rūgštimi, vien tik

tokios vizualinės analizės gali nepakakti, todėl štrichų gylis patikrina-

mas plona, aštria adata brėžiant neėsdinamą plokštės vietą ėsdinamo

štricho link ir į jį. Pagal šių aukščių skirtumą galima daryti tam tikras

išvadas apie štrichų gylį. Kartais oforto kampe galima nuskusti nedidelį

lako lopinėlį – ėsdinami štrichai išryškės tamsiomis linijomis, pagal kurių

plotį ir gylį galima spręsti, kaip toliau elgtis su plokšte. Be to, neturint

daug patirties šiuos štrichus galima palyginti su bandomosios skalės

štrichais ar pan. (jei plokštė išėsdinta gana negiliai, nuskustas plokštės

lopinėlis gali būti vėl uždengtas skystuoju laku; kai jis išdžiūsta, galima

šioje vietoje pakartotinai įrėžti piešinio vietas ir tęsti ėsdinimo procesą).

Net labai patyręs ofortistas sunkiai galėtų labai tiksliai nurody-

ti, kiek laiko reikėtų ėsdinti oforto plokštę arba kiek laiko tai reikėtų

daryti viename ar kitame tirpale. Kaip jau ne kartą minėta, ėsdinimo

procesas priklauso ne tik nuo tirpalų koncentracijos, bet ir nuo adatos,

kuria buvo raižoma, nuo būdo, kuriuo buvo raižoma: jei aštri adata

gerokai įrėžė metalo paviršių, ėsdinimo procesas, savaime aišku, vyks-

ta aktyviau ir tiksliau, jei lako sluoksnis vos nubrauktas nuo plokštės

paviršiaus, ėsdinimas vyksta lėtai, be to, dar ir netolygiai. Taip pat

nemažos įtakos ėsdinimui turi riebalų pašalinimas nuo plokštės, ypač,

jei raižoma su gana neaštriomis, storomis adatomis, ne visada gerai nu-

rėžiančiomis laką nuo plokštės paviršiaus. Šilumoje rūgštis su metalais

veikia daug aktyviau nei šaltyje – patalpos temperatūra, kurioje vyksta

ėsdinimas, turėtų būti panaši į kambario temperatūrą. Be to, rūgštis

sparčiau reaguoja dienos šviesoje nei tamsoje ar šešėlyje*. Tačiau la-

biausiai vis dėlto reikėtų atsižvelgti į saugaus sveikatai darbo sąlygas.

Todėl, net jei traukos spinta, kurioje dažniausiai vyksta visi darbo su

rūgštimi procesai, nepakankamai gerai apšviesta ir vėsi, vis dėlto verta,

kad ir lėčiau, bet ėsdinti joje, nei kvėpuoti išties nuodingais, cheminės

reakcijos metu išsiskiriančiais junginiais.*Ibid., p. 78.

įvai riausiomis linijomis, persikryžiuojančiais štrichais taip, kad piešinio

faktūra būtų panaši ties visais išraižytais plokštėje skaičiais. uždengus

kitą plokštės pusę bituminiu laku ar pan., plokštė 5 minutėms nardi-

nama į rūgštį. Praėjus šiam laiko tarpui, plokštė ištraukiama iš rūgšties,

nuplaunama, nudžiovinama ir bituminiu laku uždengiami štrichai, esan-

tys prieš skaičių 5 iki pat kito plokštės krašto. Lakas vėl nudžiovinamas

ir plokštė panardinama dabar jau 10 minučių. Taip kartojama tol, kol

neuždengta lieka ties paskutiniu skaičiumi esanti štrichų juosta. Skalė

nuplaunama terpentinu ir atspaudžiamas bandomasis atspaudas, kuria-

me matyti, kaip atsižvelgiant į ėsdinimo laiką pakinta to paties štricho

tonas, sodrumas ir storis. Tokias pat skales galima pasidaryti dirbant

ne tik paprastojo oforto, bet ir akvatintos, minkštojo lako, rezervažo ir

kitomis technikomis. Apie tai bus kalbama vėliau.

Žinoma, kai kurie čia paminėti būdai bent jau Lietuvoje gal ir

nelabai dažnai naudojami, tačiau žinant visa tai ir pats paprasčiausias

štrichinis ofortas virsta minkštesniu, paslankesniu būdu – kiekviena rai-

žymo akimirka, suvokiant iš esmės neišsemiamas oforto galimybes, gali

būti visiškai atvira ofortisto sumanymui. Tačiau turbūt būtina pabrėžti,

kad tik daugialypis, pernelyg savitikslis įvairių technikų naudojimas labai

retai tampa būtį skleidžiančio, pasak M. Merleau-Ponty, naujus daiktus

kuriančio meno kūrinio priežastimi.

Pabaigoje reikėtų pridurti, kad čia aprašyti ne visi ofortų ėsdinimo

būdai (pavyzdžiui, ėsdinimas elektrolize ir kt.), visai ne pa mi nėtos ne per

seniausiai atsiradusios ultravioletinei ar paprastai šviesai neatsparios

plėvelės ir polimerai, kurių ėsdinimui (išplovimui) kartais naudojamas

tiesiog paprastas vanduo. Šios medžiagos kol kas dar gana brangios

ir gana sunkiai prieinamos Lietuvoje, todėl beveik visai nenaudojamos,

nors šių, čia nepaminėtų, technikų galimybės turėtų sudominti ne vieną

ofortistą. Todėl ateityje šis skyrius turėtų būti gerokai išplėstas.

oforto koregaVimas. Net ir labai patyrusiems ofortistams kar-

tais nepavyksta įgyvendinti savo sumanymų vien tik raižant ir ėsdinant

pridengiant šviesesnes vietas, neįmanoma išgauti tokių persikeičiančių,

persiliejančių toninių gradacijų. Žinoma, dirbant šiuo būdu plokštę kiek

paraižius tenka iš naujo dengti laku, o tai atima nemažai laiko ir kant-

rybės. Turbūt todėl šis būdas gana retai naudojamas, nors dar kartą

galima pabrėžti, kad daugeliu atvejų jis savo plastinėmis galimybėmis

galėtų būti gerokai pranašesnis už kitus.

Galų gale galima raižyti netgi tiesiog į rūgštį panardintą plokštę.

Tik raižant vertėtų pasiimti kuo ilgesnę ir, jei įmanoma, rūgščiai atsparią

adatą. Kita vertus, jei rūgštis jau prisotinta vario ar cinko, adata nebus

labai smarkiai jos veikiama. Iš pradžių ir vėl turėtų būti raižomos tik

pačios tamsiausios, sodriausios oforto vietos, o pačioje pabaigoje –

švelniausios ir šviesiausios. Tai lyg ir savaime aišku – plokštei esant

rūgštyje vietos, kurios išraižomos pirmiausia, bus ėsdinamos ilgiausiai,

t. y. tol, kol bus išraižyti paskutiniai, patys šviesiausi tonai, kurie savai-

me bus ėsdinami daug trumpiau, palyginti su pirmaisiais.

Turint visa tai omenyje ir dirbant bet kuriuo iš šių būdų geriausia

iš pradžių vis dėlto pasidaryti štrichinę ėsdinamąją skalę. Labai dažnai

tokių bandymų nemėgstama, manoma, kad tai pernelyg nerimta ir

siaura, tinkama tik visai nesuprantantiems ir t. t. Tačiau iš tikrųjų yra

visiškai priešingai – jei iš pat pradžių įsisavinamos kuo platesnės toni-

nės ir techninės gradacijos, ofortas tampa mylimas ir mėgstamas dėl

perspektyvoje nuolat numanomų turtingų galimybių. Tai suderinus su

turtingais estampo istorijos pavyzdžiais, įmanoma išvengti įvairiausių

stereotipinių požiūrių į aptariamą dalyką. Ofortą būtina prisijaukinti

taip, kaip menininkas prisijaukina popierių ir pieštuką, jų net ne pa ste -

bėdamas. Tuomet daugelis techninių galimybių atsiskleidžia pačios,

padėdamos atsirasti ir „naujiems pasaulio daiktams“.

Skalei dažniausiai naudojama nedidelė, pailga cinko arba vario

plokštė (pavyzdžiui, 7x15 centimetrų ar pan.), kuri tinkamai paruo-

šiama, kaip aptarta anksčiau, ir padengiama ofortiniu laku. Prie ilgo-

sios plokštės kraštinės surašomi skaičiai, atitinkantys ėsdinimo laiką

(pavyzdžiui, 5, 10, 15, 25 minučių ir t. t.). Paskui plokštė išraižoma

Pats prieinamiausias, paprasčiausias ir turbūt todėl dažniausiai

naudojamas koregavimo būdas – kai kurias nepakankamai išėsdintas

plokštės vietas išraižyti sausąja adata. Tiesa, ant jau paėsdintos plokštės

raižymas sausąja adata kiek vargina dėl gana aštriabriaunių, net ir ne

iki galo išėsdintų štrichų. Dėl to net ir aštri adata tarsi nenoriai raižo

plokštę. Nepaisant to šis būdas vis dėlto yra parankus. Kai kuriuose

šaltiniuose, kaip jau sakyta, užsimenama, kad sausosios adatos plastika

ne visai gerai dera su ėsdinto oforto plastika, tačiau šio teiginio taip pat

negalima priimti visiškai be išlygų, nes dažnuose pavyzdžiuose įrodyta

kaip tik priešingai. Bet tai jau taip pat labiau bendros plastikos grafikoje

problemos, kurios su technologija šiuo atveju kiek prasilenkia.

Be abejonės, taip pat sėkmingai vietoj sausosios adatos gali būti

naudojamas ir graviravimas kaltuku. Nepakankamai išėsdintą plokštę

galima pakoreguoti ir akvatintos technika, kur pirminis piešinys kaip tik

turi būti išėsdintas silpnai, vos matomai, kad kontūrai pernelyg nedo-

minuotų toniniame estampo skambesyje.

Vis dėlto reikia pažymėti, kad nepakankamai išėsdintas ofortas

tikrai ne kliūtis kūrybingam požiūriui į metalo plokštę. Tokią plokštę

galų gale galima nušveisti norimo rupumo švitriniu popieriumi arba sku-

tikliu. Kartais net nebūtina ėsdinto piešinio visiškai naikinti: jis gali kaip

užuomina vienaip ar kitaip dominuoti dengiant plokštę laku dar kartą ir

raižant joje visiškai kitokį piešinį.

Labai dažnai nevykusiai išėsdinta ar tiesiog nevykusiai sukompo-

nuota plokštė padeda pradedantiesiems prisijaukinti ofortą. Apnaikinus

išraižytą ar išėsdintą piešinį dar kartą raižomos plokštės, kuri, atrodytų,

jau pagadinta, kaip tik nebebijoma. Toks nekaustantis kūrybos būdas

labai dažnai nulemia drąsų ir nuoširdų santykį su oforto plokštėmis.

Neįmanoma pasverti, kas koregavimui pasiduoda lengviau: ar nepa-

kankamai išėsdintas, ar per daug išėsdintas ofortas. Antru atveju norint

pakoreguoti piešinį dažniau naudojamos ne cheminio, bet mechaninio

poveikio priemonės: įvairiausios šveičiamosios pastos, skutikliai, gludikliai,

švitrinis popierius, net tyčia tam skirtas plaktukas ir plieninis priekalas.

plokštę. Nepaisant gana paprastų raižymo ir ėsdinimo principų atsiranda

dalykų, kurių net ir geras ofortistas negali numatyti. Tai dažnai pakore-

guoja galutinį darbo rezultatą ir dėl to menininkas tiesiog būna nepaten-

kintas savo kūriniu. Tačiau klaidinga manyti, kad ofortas, netenkinantis

kūrėjo, jau negrįžtamai ir galutinai sugadintas. Kartais jau išėsdintas, bet

papildomai pakoreguotas ofortas turtingomis savo faktūromis kažkuo

pralenkia tobulą, tik išėsdintą ofortą. Kartais būna priešingai: švarioje ės-

dinto oforto plastikoje atsirandantys pataisymai kitais įrankiais iš tikrųjų

trukdo bendrai raižinio plastikai. Tačiau šie nenusakomi dėsniai būdingi

beveik visoms kūrybos rūšims.

Visų pirma nuo išėsdintos plokštės reikėtų atsispausti vieną ar kelis

bandomuosius atspaudus. Tik taip įmanoma tiksliai ir aiškiai nustatyti, ar

ofortą tikrai būtina koreguoti. Ofortą galima bandyti koreguoti ir tada,

kai jis nepakankamai išėsdintas (pernelyg šviesus) ir kai yra akivaizdžiai

per daug išėsdintas (per tamsus, per intensyvus). Čia būtina pažymėti,

kad ofortai gali būti labai šviesūs arba labai tamsūs. Tai ne visada turi

reikšti, kad jis tikrai taisytinas. Tiesiog esant tam tikriems akivaizdiems trū-

kumams galima imtis veiksmų, kurie trumpai ir bus aptarti šiame skyriuje.

Jeigu nuplovus nuo plokštės laką ir atspaudus bandomuosius at-

spaudus paaiškėja, kad ofortas nepakankamai išėsdintas, bent šiek tiek

per pirmą nepavykusį ėsdinimą pagilintus štrichus galima bandyti ėsdinti

dar kartą. Tam tikslui nuo plokštės vėl turi būti labai kruopščiai nuvalyti

riebalai, ji padengta ofortiniu laku. Šį laką būtina dengti taip, kad išės-

dinti štrichai liktų atviri. Tad šiuo atveju lakas ant plokštės dengiamas tik

voleliu, kuris neturi būti pernelyg prisodrintas ofortinio lako – kitaip jo

gali patekti į štrichus, kuriuos dar ketinama ėsdinti.

Kai kur aprašomas dar ir toks būdas*, kai prieš voluojant tokią

plokštę laku išėsdinti štrichai įtrinami smulkinta kreida, kuri trukdo lakui

įsiskverbti į juos. Kreida įtrinta plokštė voluojama labai atsargiai, ne-

spaudžiant volelio, kad prie jo neliptų kreida. Kai lakas išdžiūsta, plokštė

kelioms sekundėms nardinama į vonelę su vandeniu. Taip kreida išplau-

nama iš štrichų. Tada plokštę jau galima ėsdinti.*Ibid., p. 89.

kuriais metalas ir yra skutamas nuo pernelyg išėsdintų vietų. Darbas

skutikliu reikalauja tam tikrų įgūdžių: skutimo kokybė priklauso ir nuo

skutiklio padėties lentoje, ir nuo piešinio, kuris yra skutamas, ir nuo

štrichų krypties. Skutiklis prie plokštumos turėtų būti spaudžiamas taip,

kad beveik visa skutiklio plokštuma liestųsi prie plokštės. Kraštas, ku-

riuo bus skutama, turėtų būti atremtas taip, kad drožlė būtų skutama,

bet ne gramdoma. Skusti reikėtų štrichų kryptimi (tai labai nesunkiai

pavyksta tiesiog pabandžius). Nuskustą reikiamą vietą galima kiek nu-

poliruoti stengiantis nesuapvalinti štricho briaunų.

Be visų minėtų būdų, plokštėms koreguoti seniau buvo naudoja-

mas būdas, kurio esmė – nugramdytus štrichus dar užplakti plaktuku

ant priekalo*. Kitoje plokštės pusėje būdavo pažymimos vietos, kurias

būtina panaikinti, t. y. užlyginti raižomoje plokštės pusėje. Plokštė ge-

rąja puse žemyn būdavo paguldoma ant plieninio, gerai nušlifuoto

priekalo ir iš kitos pusės pažymėtos vietos plakamos plaktuku. Vėliau

plaktos vietos būdavo poliruojamos. Dabar šis būdas visai nebenaudoja-

mas. Greičiausiai to priežastis – pakitęs požiūris į meno kūrinio prigimtį,

į jo atsiradimo sąlygas ir t. t. Tačiau tai jau nebe šio teksto objektas.

*Ibid., p. 93.

Jei ofortas išėsdintas nelabai smarkiai ir būtina piešinį pašviesinti

tik kai kur ir tik šiek tiek, plokštę tose vietose galima kiek pašlifuoti.

Nuo šlifuojamo metalo nuimamas labai plonas sluoksnis, kuris išties

neturi įtakos bendram plokštės storiui. Svarbiausia, kad štrichų, kurie

šlifuojami, pakraščiai kiek suapvalinami, nes briaunos šlifuojasi, sa-

vaime aišku, geriau nei lygūs paviršiai. Dėl to štrichuose dažo bus

įtrinama kiek mažiau nei kitose plokštės vietose. Tiesa, šiuo atveju kiek

nukenčia šių štrichų raiškumas, tačiau dėl bendros estampo struktūros

į tai kartais galima nekreipti ypatingo dėmesio.

Jei oforto plokštė išėsdinta gerokai smarkiau, iš pradžių paviršius

gali būti šveičiamas švitriniu popieriumi. Šiuo atveju netikslinga plokš-

tės šveisti labai šiurkščiu švitriniu popieriumi, nes likę įrėžimai, net ir

ilgai vėliau poliruojami smulkesnėmis pastomis, gali neišnykti (čia ir vėl

reikia turėti omenyje, kad kartais ofortas tyčia gali būti pašveistas kuo

šiurkštesniu švitriniu popieriumi, jau atspaustoje plokštėje paliekan-

čiu labai charakteringus šuorus). Šveičiant plokštę švitriniu popieriumi

štricho kraštai suapvalėja kiek mažiau nei šveičiant plokštę poliravimo

pasta, tačiau vėliau plokštę dažniausiai vis tiek tenka bent kai kur, bent

šiek tiek poliruoti.

Tam tikras plokštės vietas, be jau minėtų būdų, galima pašviesinti

gludikliu – įrankiu, primenančiu nedidelį šaukštelį, kurio paviršiumi

spaudžiamos ir braukiamos per daug išėsdintų štrichų briaunos užsi-

verčia dalinai arba visiškai. Gludinant plokštę įrankį galima pamirkyti

alyvoje, chromo oksido šveičiamojoje pastoje. Tai palengvina gludiklio

slydimą plokštės paviršiumi, ne tik užlygina, bet kartu ir šiek tiek poli-

ruoja naikinamų arba švelninamų štrichų ribas.

Dirbant gludikliu štrichai, jei nepanaikinami, dažniausiai tampa

tiesiog neraiškūs dėl suapvalinamos štricho ribos. Todėl ofortistai, no-

rėdami išgauti gana raiškius štrichus, naudojasi skutikliais. Skutiklį visai

nesunku pasigaminti iš paprasčiausios trikampės dildės, kurios galas

yra nusmailinamas, o ruplėtas dildės paviršius nupoliruojamas taip,

kad dildės briaunos susijungdamos sudarytų aštrius, smailius ašmenis,

Akvatinta – būdas, leidžiantis plokštėje išgauti įvairaus rupumo

faktūrą, kuri gali būti atspausta visai šviesiai arba labai tamsiai.

Tam tikslui kruopščiai paruošta plokštė, nuo kurios turi būti ypač

gerai nuvalyti riebalai, apibarstoma smulkiai maltomis kanifolijos

dulkėmis ar stambesniais grūdeliais, kurie išlydomi plokštės pavir-

šiuje. Gana plačiai naudojamos dėžės, skirtos akvatintos grūdeliais

apibarstyti plokštę. Tokioje dėžėje, prieš tai į ją įbarsčius maltos

kanifolijos ir ją vienokiu ar kitokiu būdu sujudinus (tai priklauso

nuo pačios dėžės konstrukcijos), iš karto arba tam tikram laiko

tarpui praėjus, įkišama plokštė, kuri pasidengia kanifolijos dulkių

sluoksniu. Tai priklauso nuo to, ar iškart, sujudinus dėžę, plokštė

į ją įdedama, ar praėjus tam tikram laiko tarpui. Mat stambesni

Akvatinta

Akvatinta gana dažnai derinama su paprastuoju ofortu, labai gerai

dera su sausosios adatos technika atliktais darbais. Naudojant akvatintą

galima išgauti visiškai juodą, atspaude aksomą primenantį toną.

Kaip tam tikrus akvatintos pakaitalus galima naudoti anksčiau

minėtas technikas. Vienos jų esmė ta, kad ant plokštės, voluotos pa-

prastuoju ofortiniu laku, uždedamas stambesnio ar rupesnio švitrinio

popieriaus lapas (šiurkščia puse į ofortinio lako pusę) ir tokiu būdu

viskas leidžiama pro ofortinių staklių volus. Pavolavus ir nuėmus švi-

trinį popierių nuo lakuoto plokštės paviršiaus, šis turi būti suvarpytas

ploniausiomis skylutėmis, siekiančiomis patį plokštės paviršių. Toks

paviršius taip pat gali būti ėsdinamas. Taip išgaunami gana sodrūs ir

stiprūs tonai.

Kartais plokštės paviršių galima tiesiog nupurkšti skiestu bitumi-

niu laku ar kitomis rūgščiai atspariomis medžiagomis.

Akvatintos technika sukurti darbai dažnai žavi sodrumu ir gilumu.

kanifolijos grūdeliai labai greitai nusėda dėžės dugne, o kanifolijos

dulkės, iš lėto sklandydamos po dėžės ertmę, leidžiasi žemyn.

Kanifolijos grūdelių galima užbarstyti per labai tankų, keliais

sluoksniais sulankstytą skudurėlį, sijojant kanifolijos dulkes tiesiog

virš plokštės paviršiaus. Norint išgauti stambesnę, aiškiai matomą

akvatintos faktūrą atitinkamai turėtų būti naudojamas retesnės

medžiagos lopinėlis – tada ant plokštės pateks stambesnių kanifo-

lijos dalelių. Kai plokštė yra gerai apibarstyta dulkėmis, jas būtina

prikepinti, prilydyti prie paties plokštės paviršiaus. Todėl nuo jos tu-

rėtų būti ypač gerai nuvalyti riebalai. Kaitinti plokštę būtina gana

atsargiai ir labai tolygiai, stengiantis neperlydyti kanifolijos dulkių.

Gerai prikepinta kanifolija yra tada, kai grūdeliai tampa skaidriais,

tačiau tarpusavyje nesusijungiančiais lašeliais. Perkaitinus plokštę

kanifolijos grūdeliai pernelyg ištęžta, plėsdamiesi pradeda jungtis

tarpusavyje ir kartu uždengia ėsdinamas vietas, kurios ir sudaro visą

akvatintos esmę. Nepakankamai įkaitintas plokštės paviršius lieka

matinis – tai reiškia, kad kanifolijos dulkės ne visai gerai prikibusios

prie paviršiaus. Įdėjus tokią plokštę į rūgštį, dalis dulkių gali tiesiog

nusiplauti.

Kartais siūloma kanifolijos grūdeliais pabarstytą plokštę ne kai-

tinti, o labai atsargiai apvertus apibarstyta puse žemyn laikyti plokš-

tę apytikriai 1–1,5 centimetro aukštyje virš benzinu ar spiritu gerai

įmirkyto popieriaus. Kanifolija, veikiama benzino ar spirito garų, taip

pat gerai prisilydo prie plokštės paviršiaus*.

Išlydytos kanifolijos dulkės atsparios rūgščiai, todėl joje ėsdi-

nami tik mikroskopiniai tarp kanifolijos dulkių likę tarpeliai. Plokštė

paprastai ėsdinama kiek silpnesnėje, nei štrichiniam ofortui skirtoje

rūgštyje. Kuo smulkesni kanifolijos grūdeliai, tuo silpnesne rūgštimi

turi būti ėsdinama plokštė. Jei norima išgauti keletą toninių grada-

cijų, prieš ėsdinant bituminiu laku uždengiamos vietos, atspaude

turėsiančios likti baltos. Kiek paėsdinus, dengiamos pilkšvesnės vie-

tos, o juodžiausios vietos ėsdinamos ilgiausiai.

*Ibid., p. 105.

Minkštojo lako technika atlikti darbai kiek primena piešinį pieštuku. Tai

gana turtinga technika, leidžianti išgauti įvairiausių pobūdžių minkštas

linijas ir tonus.

Dirbant šia technika plokštė paruošiama taip pat kaip ir kitais atve-

jais, tačiau būtina pasigaminti specialų minkštąjį laką, kuriuo plokštė ir

turi būti padengiama.

Minkštasis lakas, kurio sudedamosios dalys nesunkiai prieinamos:

Bituminis lakas 1 dalis

Vaškas 1 dalis

avių lajus 1 dalis

mINKŠTASIS LAKAS

Šio lako virimo principai tokie patys kaip ir gaminant kietąjį laką. Šiltą

laką galima prakošti per sietelį ar marlę. Jis nesustingsta, todėl galėtų

būti saugomas indelyje. Minkštuoju laku plokštės turi būti voluojamos,

nes dirbant šiuo būdu lako sluoksnis turi būti kuo lygesnis ir vientises-

nis. Naudojant laką, kurio receptas pateiktas, plokštę reikėtų raižyti

(minkštojo lako atveju sąvoka „raižyti“ gal ir nėra pati tiksliausia) ne

vėliau kaip po poros valandų, nes laikui bėgant lakas po truputį stingsta

ir kietėja.

Ant lakuoto paviršiaus atsargiai uždedamas kiek gruoblėto, bet

gana plono popieriaus lapas, kuriame nestipriai pasižymimos piešinio

detalės (nuo popieriaus priklauso šio darbo sėkmė). Vienas popieriaus

(piešinio) kraštas užlenkiamas ir lipniąja juosta prikabinamas prie ki-

tos plokštės pusės. Taip kartais atverčiant popierių galima pasižiūrėti,

kaip piešinys atrodo ant minkštojo lako. Taigi šiame popieriuje paišoma

įvairiais pagaliukais, minkštais arba kietais pieštukais, kurie spaudžiami

į popierių ir kartu į minkštojo lako paviršių. Svarbu, kad jie plono po-

pieriaus nepradurtų.

Pabaigus darbą, popierius atsargiai nuimamas nuo plokštės. Lakas

nuo plokštės tuo pat metu nusiima ten, kur buvo paišoma. Da bar, kai

popierius nuimtas, lakas kai kur dar gali būti paraižytas adatėle, tačiau

tai jau ir vėl priklauso tik nuo menininko siekių.

Kita plokštės pusė uždengiama ir gali būti ėsdinama. Ėsdinant

reikia nepamiršti, kad minkštojo lako atveju ėsdinamose vietose susifor-

muojančių burbuliukų negalima valyti plunksnele ar kitokiais įrankiais.

Plokštę reikėtų dažniau ištraukti iš rūgšties ir praplauti tekančiu van-

deniu. Tam tikras piešinio vietas galima paėsdinti trumpiau, pridengus

jas bituminiu laku.

Šiuo būdu atlikti darbai labai vykusiai gali būti papildyti raižant

jau išėsdintą plokštę sausąja adata. Vienos technikos minkštumas pa-

pildomas kitos raiškumu.

Šia technika atliktų darbų spausdinimas iš esmės niekuo ne sis kiria

nuo paprastojo oforto ar akvatintos būdais atliktų plokščių spausdinimo.

ausoji adataO ar Jūsų būtis neprimena Jums raižytojo būties? Juk dirbate savo

darbus, t. y. raižote savo plokštes ir paskui, jas atspaudę, neretai

stebitės, kad viskas išėjo atvirkščiai. Ilgainiui prie to priprantate ir

jau sąmoningai raižote atvirkščiai, kad atspaudai būtų paskaitomi,

išmokstate raižyti taip, kad atspaudus nebereikėtų stebėtis, jog įsi-

vaizdavote visai kitaip, nei išėjo.

Raižančius grafikus vis pakankina panašaus pobūdžio kliuvinys,

su kuriuo jie nuolat galynėjasi. Iš pradžių atrodo, kad žvilganti ir

kartais tiesiog akinanti plokštė bijo net tavo pirštų prisilietimo, jų

atspaudai jau išduoda raižytojo nusikaltimą, o ką jau kalbėti apie

prisilietimą adata. Iš tiesų gerai paruošta plokštė jautri net menku-

tėliam adatos bakstelėjimui ir atrodo, kad visi netikslumai kaip kokia

AuSOJI ADATAs

Galbūt tai kiek per poetiškas sausosios adatos (o kartu ir raižymo

kaltuku) apibūdinimas, tačiau akimirkai paliekant nuošalyje sausosios

adatos technologiją atrodo, kad ši technika, palyginti su ėsdinamuo-

ju ofortu, dar labiau atspindi nuolatinę grafikos klišių tąsą laike, kai

atspaudai fiksuoja tam tikrus kūrybos proceso stabtelėjimus. Sausoji

adata medžiagiškai išsaugo kūrybos eigą. Jeigu pasirinkus kitus oforto

būdus labiau matomas užbaigtas rezultatas, tai sausosios adatos tech-

nika atspausti estampai gali išsaugoti, dokumentuoti pačią kūrybinio

proceso tėkmę. Taip yra todėl, kad šiuo būdu raižoma plokštė neturi

būti ėsdinama ir atspaudas nuo jos gali būti padarytas bet kuriuo darbo

momentu. Taip savotiškai dokumentuojamas pats kūrybinis procesas.

Galbūt šis procesas retai būna savitikslis, tačiau pasižiūrėti į šį magišką,

kaip kartais gali atrodyti, reiškinį dažnai būna smalsiau, nei žiūrėti į

patį meno kūrinį. Sausosios adatos technika tokią galimybę suteikia.

Raižymui sausąja adata taip pat imama tinkamai paruošta plokš-

tė, kuri, kaip jau minėta, nedengiama ofortiniu laku (kartais norint,

kad raižomas piešinys būtų geriau matomas plokštės paviršiuje, plokštę

galima padengti laku ir aprūkyti, tačiau išraižius, prieš pat spausdinimą,

lakas nuplaunamas). Raižoma gerai išgaląsta, gana tvirta adata, tai rei-

kia daryti daug smarkiau nei raižant paprastą, ėsdinimui skirtą plokštę.

Todėl, palyginti su ofortu, sausoji adata kažkuria prasme susijusi su

didesnėmis fizinėmis pastangomis, nes tai, ką oforto plokštėje atlieka

rūgštis, čia ši funkcija atitenka stipresniam ar silpnesniam ofortinės

adatos spaudimui į plokštės paviršių.

Tačiau kita ne mažiau svarbi priežastis, skirianti ofortą nuo sau-

sosios adatos – tam tikras oforto atveju neišgaunamas rėžiamos linijos

charakteris. Ėsdinant laku padengtą ofortą štrichai atsižvelgiant į nau-

dojamą rūgštį yra tiesiog gilinami, o štrichuose buvęs metalas tiesiog

ištirpsta rūgštyje. Raižant sausosios adatos technika štrichai gilinami

mechaniškai įrėžiant plokštę. Plokštės paviršiuje dažniausiai lieka me-

talo atvartų, buvusių dabar jau įrėžtuose štrichuose. Raižomas metalas

ne nurėžiamas nuo plokštės, o tiesiog įrėžiamas, plokštės paviršius

ant kaktos užrašyta gėda gadins jau popieriuje atsiradusį atspaudą ir

apskritai viskas bus blogai...

Tačiau iš tikrųjų tos metalinės, šaltos ir aštrios, žvilgančios plokš-

tės gali virsti minkštomis. Kartais jautiesi lyg raižytum ant sviesto, dar

neatšilusio, ką tik ištraukto iš šaldytuvo ir išvynioto iš popieriaus. [...]

Jaunas ir nepatyręs menininkas su tuo ilgokai pasikankina. Tačiau dau-

guma grafikos technikų (tarp jų ir sausosios adatos) suteikia galimybę

paties darbo metu atspausti dar nebaigtą kūrinį, nes, kaip jau žinoma,

žvelgdama į raižomą plokštę, net įgudusi akis beveik visada tik labai

apytikriai regi, kas galėtų nuo jos atsispausti. Šie bandomaisiais vadi-

nami atspaudai nėra kokia privaloma pasitikrinimo priemonė. Greta

to tarytum nebyliai manoma, kad toks tarpinis atspaudas ir gali būti

tik bandomasis. [...] Kiekvienas kitas ciklo narys [gali būti] tiražuoja-

mas vis nuo tos pačios plokštės, kurioje prieš spaudžiant [...] šis tas

pakeičiama: priraižomos naujų arba skandinamos juodumoje nebe-

reikalingos senos detalės. Ta pati plokštė nugyvena tikrai intensyvų

gyvenimą. Ji (plokštė) kūniškai, daiktiškai (popieriuje) fiksavo savo ilgo

gyvenimo akimirkas (ciklo estampus). Ir kartu nebegrįžtamai keitėsi

tamsėdama ir tamsėdama, beveik visada galų gale tapdama visišku

juoduliu. Paskui dar buvo sukarpyta į keletą dalių.

Jeigu nertume į tokio pobūdžio interpretacijas dar giliau, tar-

tume, jog visi ciklo atspaudai greta to, kad yra savarankiški meno

kūriniai, dar yra ir vienos plokštės gyvenimo akimirkų dokumentai.

Akimirkų, kurios kitų meno kūrinių atveju tik prisimenamos kaip jau

praėjusio laiko akimirkos. [...] Kiekvienas [...] ciklo atspaudas yra

dabar, nors net techniškai vieni ciklo nariai yra ankstesni plokštės

gyvenimo dokumentai už kitus. Toks plokštės gyvenimo akimirkų

sustabdymas yra išties medžiagiškas, išplaukiantis iš paties raižymo

potencialiai siūlomų galimybių. Juk atspaudai, patys būdami kūriniais,

turėdami dar plokštės (irgi kūrinio) gyvenimo dokumentavimo galią,

tik sustiprėja kaip meno kūriniai. Dėl to plokštės praeitis nuolat su-

geba likti dabartyje*.

*Matas Dūda, op. cit.

tam tikroms plokštės vietoms charakteringą toną. Svarbu, kad raižant

adata visąlaik būtų kuo aštresnė. Dėl to ją raižymo metu reikia nuolat

pasigaląsti (žinoma, tai priklauso ir nuo adatos ypatybių). Raižant

adata, kurios smaigalys atšipęs, atrodo, kad linijos, ypač švelnesnės,

lengvesnės, įrėžtos gana gerai. Tačiau tokios linijos dugnas baigia-

si ne aštriu kampu, o yra suapvalintas. Raižant aštria adata štrichų

skerspjūvis panašus į smailų trikampį. Dėl šio smailėjimo dažas geriau

įsikabina juose, sunkiau išsivalo. Raižant atšipusia adata štricho skers-

pjūvis primintų trikampį, kurio dugnas gerokai suapvalintas. Dažas

tokiuose štrichuose laikosi daug blogiau ir nesunkiai išsivalo iš tokių

štrichų, kurie atspauduose atrodo kaip baltos linijos, apjuostos juo-

dais, atvartų suformuotais kraštais. Žinoma, tai labai priklauso ir nuo

dažais įtrintos plokštės valymo, tai sausosios adatos technikai turbūt

ne mažiau svarbu nei pats raižymas.

Paties raižymo metu kai kurias vietas galima įtrinti juodais ofor-

tiniais ar aliejiniais dažais, kurie, pabaigus raižyti ar pasibaigus dienai,

būtinai turi būti išplauti. Daugeliu atvejų tai padeda tiksliau nustatyti,

kurias plokštės vietas dar reikėtų paraižyti, o kur būtų tikslinga nuimti

pernelyg didelius atvartus. Čia pat nereikia pamiršti, kad sausiosios

adatos technika raižomą plokštę galima atspausti bet kuriuo proce-

so metu. Kartais nuo vienos plokštės galima atspausti ciklą visiškai

skirtingų darbų, kurie savaime turės ciklui būdingų ypatybių. Šiuo

požiūriu sausosios adatos technika gana paslanki konceptualių su-

manymų įgyvendinimui.

Kaip jau minėta, sausosios adatos technika išraižytuose dar-

buose atsiranda atvartų, kurie kiek apsunkina darbą plokštę įtrinant

dažais, vėliau juos nuvalant ir jau spaudžiant plokštę. Įtrynus į piešinį

dažus ir juos valant, kaip ir oforto atveju, iš pradžių gali būti naudo-

jamos kiek rupesnės medžiagos skiautės, krakmolo tirpale išmirkyti

marlės gabaliukai ar pan. Pačioje pabaigoje plokštė gali būti valoma

ranka. Taip valant galima išgauti labai sodrių, bet gaivių užtraukimų

ir tonų.

savotiškai įpjaunamas, o įpjauti kraštai dėl platėjančios adatos atver-

čiami plokštės paviršiuje. Dėl šios priežasties, o tai priklauso ir nuo

adatos formos, ir nuo jos aštrumo, ir nuo padėties plokštėje, abipus

štricho kraštų formuojasi atvartai, dar kitaip vadinami šerpetomis.

Spausdinant tokią plokštę dažas lieka ne tik įrėžtame įgilinime, bet

ir abipus šių atverstų, virš plokštės paviršiaus kiek iškylančių kraštų.

Tokiu būdu išgaunami labai sodrūs, tamsūs, minkšti, dažnai nevisiškai

nusakomi, susiliejantys tonai. Tai visiškai nesunku pamatyti stipriai

įrėžus cinko ar metalo gabalėlį adata ir palietus gautą liniją pirštu arba

patyrinėjus ją po didinamuoju stiklu. Kuo stipriau adata spaudžiama į

metalo paviršių, tuo atvartai būna didesni. Jei adata vos prisiliečia prie

plokštės, atvartai beveik nesusiformuoja, nors jau atspaustame estam-

pe matyti, kad ir tokių, plonyčių linijų charakteris skiriasi nuo rūgštimi

išėsdintų plonų linijų. Jei adata plokštėje laikoma kiek nuožulniau,

vienoje štricho pusėje atvartas gali būti didesnis nei kitoje. Laikant

adatą labai nuožulniai ir tuo pačiu metu ją stipriai spaudžiant didesnis

atvarto kraštas kartais pridengia, atrodytų, gilų įrėžimą, susiformuoja

kažkas panašaus į stogelį, dėl to jau spausdinant plokštę tokios linijos

gali neduoti norimo efekto. Dėl šios priežasties raižant adata neturėtų

būti labai pakrypusi. Kadangi visiškai stačiai laikyti adatą nėra patogu,

ji vis dėlto gali būti kiek pakreipta.

Kai kuriose raižinio vietose, atspaudus bandomąjį atspaudą,

šių atvartų formuojami tonai gali gerokai trukdyti bendram estampo

vaizdui, todėl šie atvartai, iškylantys virš plokštės paviršiaus, gali būti

gana nesunkiai pašalinti gludikliu ar skutikliu. Gludinant štrichus su di-

deliais atvartais šie dažniausiai tiesiog užverčiami atgal ir tokio štricho

beveik nebelieka. Tačiau norint palikti štrichą gana raiškų (panašiai

kaip ir ėsdinamojo oforto atveju) atvartai gali būti tiesiog nuskutami

skutikliu. Toks atvartų nuskutimas nėra mechaniškas procesas, čia ir

vėl svarbi skutimo kryptis ir skutiklio padėtis plokštėje. Raižant sau-

sąja adata kai kur galima naudoti, kaip ir kitais atvejais, rupesnį ar

švelnesnį švitrinį popierių, kuriuo galima ir pašveisti atvartus, suteikti

Kiekvienas meistras turi savo plokštės valymo būdą, gali naudotis

arba nesinaudoti plika ranka. Tai taip pat reikalauja tam tikrų įgūdžių,

kuriuos gana sunku aprašyti. Valant sausiosios adatos technika atliktus

darbus gana svarbi kryptis, kuria yra braukiama medžiaga ar ranka.

Braukiant viena kryptimi atvartai gali dar labiau prisisotinti dažų, dėl

ko bendras darbo tonalumas gali sustiprėti, valant kita kryptimi dažas

kaip tik gali būti išvalomas iš atvartų.

Galbūt vienintelis sausosios adatos technikos trūkumas yra tas,

kad ja atliktų darbų tiražas retai būna didesnis nei 20–30 atspaudų.

Taip yra todėl, kad atvartai, iškildami virš plokštės paviršiaus, spau-

džiant plokštę yra veikiami labiausiai. Kiekvieno spaudimo metu plokš-

tės atvartai po truputį vis užverčiami, dėl to plokštės raiškumas po

truputį dingsta. Tačiau tai nenuvertina viso šios technikos pranašumo.

Graviruojant ar ėsdinant metalą paprastai raižomos vietos, kurios at-

spauduose turi būti tamsios. Dirbant mecotintos technika yra atvirkš-

čiai – tinkamai paruošta, kaip ir visais atvejais, plokštė specialiu tam

skirtu įrankiu tyčia yra pašiaušiama mechaniškai, kad atsispaustų vi-

siškai juodai. Ofortisto tikslas – tam tikrose vietose užlyginti pašiauštą

plokštės paviršių ir išgauti šviesias piešinio vietas.

Šis metalo plokštei šiaušti skirtas įrankis, neturintis tikslaus lie-

tuviško pavadinimo (rus. – гранильник, качалка, pranc. berceau) – į

medinę rankeną įtvertas, gerai grūdintas, pusapvaliu, nusklembtu

kraštu metalas, kurio nenusklembtoji briauna įfrezuota smulkiomis

juostelėmis; šios, susidurdamos su pusapvaliu, nusklembtuoju kraš-

tu, sudaro smulkius dantukus. Supant ir spaudžiant šį įrankį plokštės

MecotintaMecotinta

paviršius įgauna faktūrą, kiek panašią į faktūrą, išgaunamą akvatintos

būdu. Tačiau nepaisant savo vizualinių panašumų šios faktūros skiriasi

taip pat, kaip skiriasi ėsdintasis ofortas ir sausosios adatos technika.

Mecotintos atveju plokštė pašiaušiama mechaniškai. Dėl to, kaip ir

sausosios adatos atveju, kiekvieno taškelio briaunose susiformuoja

nedideli atvartėliai, kuriuos raižytojas užlygina gludikliu arba nuskuta

skutikliu. Šiose nuskustose vietose dažas nebeįsitrina ir jos spaudžiasi,

atsižvelgiant į skutimo ir gludinimo jėgą, būdą, šviesiai ar baltai. Tiesa,

paviršiaus skutimas ar gludinimas taip pat reikalauja tam tikrų specialių

įgūdžių dėl tarsi atvirkštinės darbo eigos, kurios metu, kaip jau minėta,

juodumoje ryškinama, išgaunama šviesa.

Nuo mecotintos būdu graviruotų plokščių gaunamas tiražas kiek

didesnis nei sausosios adatos, tačiau tai taip pat niekaip nenuvertina

šios technikos pranašumų. Šis būdas leidžia ofortistui išgauti tiesiog

nepakartojamo sodrumo, visiškai juodą, minkštą pagrindą.

Spausdinimas – vienas svarbiausių visų čia aptartų raižymo technikų

žingsnių. Nuo to, kaip dažas įtrinamas į plokštę, vėliau valomas, nu-

statomas spaudimas, netgi nuo to, kaip nuo plokštės nukeliamas jau

atspaustas estampas, priklauso tai, ar raižytojas nebus suklaidintas dėl

visų savo iki tol atliktų ir aptartų veiksmų.

Plokštė prieš įtrinant ją dažais turėtų būti gerai nuplauta terpenti-

nu ar skiedikliu ir sausai nuvalyta. Geriausia, jeigu trinant dažą plokštė

būtų nuolat šildoma. Tai kiek suminkština riebų dažą, jis geriau įsitrina

į visus plokštėje išgraviruotus ar išėsdintus štrichus ir faktūras.

Kalbėdami apie dažus, naudojamus giliaspaudėje, atsiduria-

me kiek lengvesnėje, bet panašioje padėtyje, kaip ir kalbėdami apie

ofortinių lakų gamybą. Dabar įmanoma įsigyti gana daug įvairių rūšių

PAGRINDINIAI VEIKSMAIPagrindiniai veiksmai

ofortinių dažų. Tačiau kartais jau trinant juos į plokštę ar valant gali

būti juntamas kiek per didelis tąsumas, sausumas, kartais dažai gali

būti kiek per kieti. Todėl ofortistas vis dėlto turėtų žinoti bent jau kele-

tą medžiagų, pakietinančių arba suminkštinančių dažą. Šios ypatybės

svarbios ne tik valant ar įtrinant dažą. Nuo jų priklauso, koks tonas bus

suteiktas atspaudui, ar įmanoma vienokiais ar kitokiais dažais išgauti

įvairiausius toninius užtraukimus ir t. t. Todėl, jei juntama, kad dažas

per kietas, sunkiai nusivalo, palieka pernelyg stiprius užtraukimus, į

dažą galima įmaišyti žaliojo muilo, kurio galima įsigyti sodininkų par-

duotuvėse. Ant kieto pagrindo dažai mentele sumaišomi su muilu, kad

pasidarytų norimos konsistencijos masė. Tikslių proporcijų čia neįma-

noma pateikti, nes kiekvieną kartą tai priklauso nuo dažų ir muilo. Be

to, žaliasis muilas kiek pagerina dažų sukibimo su popieriumi kokybę.

Spausdinant plokštę dažais, į kuriuos įmaišyta žaliojo muilo, ją prieš

spaudžiant galima kaitinti mažiau nei įprastai.

Norint dažą kiek pakietinti, padaryti kiek tąsesnį, galima į jį įmai-

šyti truputį kietinančiosios ofsetinės pastos. Ši pasta dažui suteikia dau-

giau tąsumo, todėl ofortus galima spausdinti su užtraukimais. Įdėjus

į dažą gryno, vandeniu neskiesto lanolino, dažas tampa tiesiog kiek

kietesnis, nors ir neįgauna tąsumo; nusivalo nuo plokštės sunkiau, nors

nepalieka didelių užtraukimų.

Pastaruoju metu dažų įtrynimui į plokštę nebenaudojami tam-

ponai (kokie buvo aprašyti skyriuje apie plokštės dengimą laku). Jei

klišės formatas nedidelis ir neketinama spausti didelio tiražo, dažas

dažniausiai įtrinamas tiesiog pirštu. Kartais dažas trinamas užsimovus

gumines pirštines, bet šis būdas nelabai tinkamas dėl tam tikro šių pirš-

tinių tamprumo. Trinant tokia pirštine guma išsitempia, joje gali susi-

formuoti nedidelių raukšlių, kurios braukiant viena kryptimi dažą įtrins,

o braukiant kita kryptimi gali jį nubraukti. Bet kokiu atveju ir pirštų, ir

tampono, kuris gali būti naudojamas dažams įtrinti, paviršiai yra gana

standūs, neformuojantys šiai procedūrai kenksmingų raukšlių. Gausiai

dažais ištepta plokštė jokiu būdu nereiškia, kad dažas yra gerai įtrintas

į visus joje esančius štrichus. Todėl dažą reikėtų trinti labai nuosekliai

judant nuo vieno plokštės krašto link kito ir atgal. Dažas paprastai nėra

įtrinamas tik vieną kartą pabraukus per trinamą vietą. Tą patį plokštės

tašką reikėtų trinti bent porą kartų ir skirtingomis kryptimis.

Kai manoma, kad dažas įtrintas gana gerai, dažų perteklius nuo

plokštės gali būti nuvalomas krakmolo tirpale pavirintu ir lygintuvu

išlygintu tvarsčiu (jis nepleišėja, mažiau pašosi, neužvelia štrichų). Kai

tvarstis užsiteršia dažais, jį reikia pakeisti nauju, švariu gabaliuku. Kai

kurie meistrai tvarsčio visai nenaudoja – iš pradžių oforto plokštė va-

loma rupesniu skuduru, o pabaigiama valyti švelnesniu, tačiau turinčiu

smulkią faktūrą, standžiu skudurėliu.

Reikia pažymėti, kad kiekvienas spaudžiantysis ofortus turi savo

valymo būdų ir medžiagų, kurias jaučia geriausiai. Be to, gerai išvalyti

ofortą be patirties dar būtinas tam tikras specifinis rankos judėjimo

plokštės paviršiumi jausmas, kad ir kaip romantiškai tai skambėtų.

Dažnai, ypač sausosios adatos atveju, plokštė pabaigiama valyti

delnu staigiais judesiais savotiškai sklendžiant valomu paviršiumi – taip

išgaunami atspaude pastebimi dažų užtraukimai, dažniausiai sutei-

kiantys atspaudui dramatišką nuotaiką. Toks valymas taip pat padeda

išryškinti (sausosios adatos atveju) atvartus.

Pirmą kartą valant oforto plokštę ne pro šalį pasižiūrėti, kaip

tai daro meistras. Žodžiu, labai sudėtinga nupasakoti visų šių judesių

ypatybes. Kai plokštė gerai nuvalyta, būtina taip pat nuvalyti ir fasetes.

Jos valomos švariu skudurėliu nekliudant išraižyto plokštės paviršiaus.

fasetės taip pat gali būti valomos skudurėliu, suteptu smulkiai malta

kreida, kuri išvalo visus likusius dažų likučius. Be to, kreida išteptu

delnu galima valyti dažą ir nuo raižinio, taip daroma tada, kai norima,

kad atspaudas neturėtų jokių pilkšvų tonų. Šis būdas taip pat reikalauja

tam tikrų įgūdžių.

Popierius prieš spaudžiant ofortą turi būti mirkomas arba drė-

kinamas (tačiau neturi būti permirkęs). Taip jis pasidaro minkštesnis

ir geriau įsispaudžia į visus štrichus, todėl dažas prikimba prie jo. Jei

popierius mirkomas vonelėje, prieš pat spaudimą iš čia ištraukiamas ir

nusausinamas tarp popierių taip, kad jo paviršiuje neliktų jokių nesu-

sigėrusio vandens plotų. Per šlapias ar ne visai nusausintas popierius

neleidžia prie popieriaus prikibti dažui, kuris spaudžiant gali likti klišėje.

Popierius gali būti drėkinamas ir tarp dviejų stiklų: prieš drėki-

nant šiuo būdu popieriaus lapai suvilgomi šlapia kempine iš abiejų

pusių ir dedami ant stiklo, vienas ant kito, iš viršaus viskas taip pat

prispaudžiama stiklu. Tokiu būdu popieriaus nebereikia sausinti prieš

spaudimo procesą. Mirkymo laikas atsižvelgiant į popieriaus ypatybes

gali svyruoti nuo pusvalandžio iki keliolikos valandų. Dabar giliajai es-

tampų spaudai dažniausiai naudojami įvairūs akvareliniai, kiek storesni

popieriaus lapai.

Nusausinto popieriaus kraštas pakišamas po volu, įtrinta plokš-

tė pašildoma ir dedama ant švariai nuvalyto ofortinių staklių talerio.

Kartais, kai taleris nėra nuvalomas, po spaudžiamąja plokšte padeda-

mas plono popieriaus lapas, kad popieriaus kraštai spaudžiant nebūtų

ištepti. Tačiau tai nelabai tinkamas būdas, nes popierius, ant kurio

spaudžiama, yra gana storas ir spaudžiant gerokai tempiasi. O štai po

plokšte pakištas plonas, sausas popierėlis nesitemps ir nesuteiks po-

pieriui tam tikro slydimo, dėl ko estampo pakraščiai gali susiraukšlėti.

Glotnus ir slidus taleris leidžia storam estampiniam popieriui temptis.

Tokiu būdu geresnė išeitis – švariai nuvalyti talerį ir tiesiog ant jo dėti

spaudžiamą, pašildytą plokštę įtrintu paviršiumi aukštyn. Labai greitai,

bet atsargiai, kol plokštė dar šilta, popierius uždedamas ant plokštės

taip, kad jau atspaustas ofortas lape atsidurtų beveik per vidurį. Tam

tikslui ant talerio pieštuku, arba skaidraus plastiko lakšto žymekliu, iš

anksto galima pasižymėti plokštės ir popieriaus padėtį. Ant popieriaus

uždedamas veltinis, patikrinama, ar tikrai vienodai priveržti spaudimą

reguliuojantys varžtai, ir tada oforto plokštė spaudžiama. Staklių volas

neturi net trumpam stabtelėti ties plokštės viduriu, nes toje vietoje per

visą atspaudo ilgį ar plotį atsiras tamsus ruožas. Kai volas nebespaudžia

popieriaus krašto, staklės sustabdomos. Veltinio kraštas užmetamas

ant volo, kad netrukdytų nuo plokštės nukelti atspaudo. Jam nukelti,

jei rankos išteptos dažais, galima pasiruošti nedidelius perlenktus po-

pierėlius, kurie suspaudžiami tarp dviejų pirštų. Atspaudas turėtų būti

nukeliamas neskubant, kad dažai spėtų išsitraukti iš plokštės štrichų.

Jei atspaudas nedidelis, jį galima išdžiovinti gerai paslėgus, jei

gana didelis, jį reikia apversti atspaudu žemyn ir visus kraštus gana

gausiai patepti klijais. Kai klijai užtepti, atspaudas greitai apverčiamas

gerąja puse į viršų ir priklijuojamas prie iš anksto paruoštos lentos.

Kraštus, pateptus klijais, būtina gerai prispausti. Taip džiovinamas at-

spaudas išdžiūsta maždaug po paros.

Po atspaudo kairiuoju kampu užrašoma, kelintas tai atspaudas,

likusi signatūros dalis gali būti pasirašyta vėliau.

O dabar ir vėl pats laikas šlifuoti kitą plokštę...

Šiuo darbu norima bent jau iš dalies susisteminti pagrindinius techno-

loginius giliosios spaudos estampų atsiradimo principus, kurie galėtų

padėti pradedančiajam susigaudyti tarp daugybės įvairiausių grafikos

technikų. Čia negvildenami amato ir kūrybos santykiai, čia tik susis-

teminta, nuosekliai atkurta kai kurių pamatinių giliaspaudės (oforto)

technikų tam tikra veiksmų eiga. Taip bandoma suvokti, kokių bendrų

sunkumų iškyla daugumai raižančiųjų, kokios kliūtys labiausiai trikdo

nuoseklų ir turiningą kūrybinį procesą, susijusį su visomis pagrindinė-

mis oforto technikomis, visiškai nenagrinėjant kitų, pašalinių veiks-

nių. Tuo pat metu nuosekliai dėstomi tam tikri, be pamatinių žinių

nesuprantami technologiniai procesai. Šio dėstymo tikslas – išaiškinti

neaiškumus, slypinčius ne bendroje kūrybingumo plotmėje, o labai

TAI DAR NE VISKAS Tai dar ne viskas

konkrečiuose, technologiniuose giliosios spaudos etapuose. Šiuo dar-

bu siekiama, kad kūrybingumas, įspaustas į gana apibrėžtus technolo-

ginius rėmus, netaptų paprasčiausios nežinios įkaitu. Neišsiaiškinus šių

pagrindinių, atrodytų, su tikrąja kūrybiškumo prigimtimi nieko bendro

neturinčių dalykų, sunku tikėtis gerų darbo rezultatų.

Šiuo darbu jokiu būdu nenorima bet kokias „ne kūrybingumo“

apraiškas paaiškinti tik šiame tekste išdėstytų žinių trūkumu. Į, atrody-

tų, gana siauras technologines „žinojimo“ problemas siūloma žvelgti

kaip tik nebijant šio savo nežinojimo, nebijant suklysti, net jeigu būtų

klystama begalę kartų, kai kur siūloma klysti netgi tyčia, nes dau-

geliu atvejų kaip tik tokie technologiškai klaidingi rezultatai pasiūlo

išeitis, kurios vėliau gali daryti įtaką net ir visam kūrybiniam braižui

bei paskatinti aiškintis čia nagrinėjamus dalykus ne tik todėl, kad tai

naudinga, bet todėl, kad tai yra būtina. Taip remiantis tik pačiomis

elementariausiomis žiniomis siūloma kurti savo „žinojimą“, nebijant

kartais būti kūrybingais chemikais...

Šiame darbe neišnagrinėtos kai kurios atskiros, gana retai nau-

dojamos oforto technikos, taip pat nepaliestos temos, susijusios su

naujausiomis technologijomis, pritaikomomis estampų spaudoje,

tačiau susitelkta į besikartojančius dažnos čia aptartos technologijos

procesus. Tai tarsi nuoroda visuose šiuose skirtinguose būduose ieškoti

bendrybių ir jas nuosekliai aiškintis įgyvendinant raižiniuose.

Lietuvių kalba aptikti tik keli nedideli, čia nepaminėti straipsneliai,

aiškinantys oforto ir su juo susijusių problemų prigimtį, todėl šis tekstas

bent jau kai kam galėtų būti parankus ir naudingas.

kai kurių grafikos teChNikų saNtrumpos

A autocinkografija (ofortas, atspaustas iškiliąja spauda)

C gilioji spauda

C1 plieno graviūra

C2 vario graviūra

C3 ofortas

C4 sausoji adata

C5 akvatinta

C6 minkštasis lakas

C7 mecotinta

L litografija

m mišrioji technika

P fotoreprodukcija

P7 ofsetas

P8 fotografija

s šilkografija

X iškilioji spauda

X1 išilginio medžio graviūra

X2 skersinio medžio graviūra

X3 linograviūra (linoraižinys)

X5 švino graviūra

X6 plastmasės graviūra

literatūros sąrašas

1. Анисимов Владимир, Гравирование цветных офортов и эстампов, Петербург: Госиздат, 1922. 2. Вессели Иосиф-Эдуард, О распознавании и собирании гравюр, Москва, 1882. 3. Burgess Frederick William, Old prints and engravings, New York: Tudor,1937. 4. Colescott Warrington, A History of printmaking, Madison Art Center, 1979. 5. Ефремов Сергей Васильевич, Глубокая печать, Москва: Советская Россия, 1961. 6. Геодаков Александр Иванович, Цинкография, Москва: Искусство, 1962. 7. Гернштеин Юлиан Исаевич, Новые виды гравюры, Москва: Искусство, 1959. 8. Голлербах Эрих Федорович, История гравюры и литографии в России, Москва-Петербург: Госиздат, 1923. 9. Harper’s dictionary of the graphic arts, New York: Harper and Row, 1963. 10. Heller Steven, Chwast Seymour, Graphic style, London: Thames and Hudson, 1988. 11. Jury David, Letter press, Mies: Roto Vision SA, 2004. 12. Ковтун Евгений Федорович, Что такое эстамп?, Москва: Художник РСФСР, 1963. 13. Кристеллер Пауль, История европейской гравюры XV–XVIII века, Ленинград: Искусство, 1939. 14. Leaf Ruth, Etching, engraving and other intaglio printmaking techniques, New York: Dover, 1984. 15. Leymarie Jean, Les Graveres des impresionistes, Paris: Arts et Metiers Graphiques, 1971. 16. Mantle Fielding’s dictionary of American painters, sculptors and engravers, New York: James F. Carr publisher, 1965. 17. Очерки по истории и технике гравюры, Москва: ГМИИ имени А. С. Пушкина, 1941. 18. Очерки по истории и технике гравюры, Москва: Изобразительное искусство, 1987. 19. Печатные краски и цвет: технологические своиства печатных красок и качество печатных оттисков, Москва: Мир, 1964. 20. Printmaking today: a quarterly journal of contemporary international printmaking, London: Farrand Press, tęstinis (ketvirtinis). 21. Siblik Jiri, Zeitgenössische Graphik, Prag: Artia, 1970. 22. Шульц Алексей Карлович, Художественные печатные формы, Петербург, 1923. 23. The Renaissance Engravers, Parkstone / Aurora, 1996. 24. Watrons James, American printmaking: a сentury of American printmaking, 1880–1980, Wisconsin. 25. Wax Carol, The Mezzotint, New York: Harry N. Abrams publishers, 1990. 26. Западно–европейская графика XV–XX веков, Ленинград: Искусство, 1985. 27. Зеленина К. А., Старые русские граверы и литографы, Москва: Госиздат, 1925. 28. www.alfaret.ru/gravura/cabinet. 29. www.artlex.com. 30. www.birdpress.com/Intaglio.html. 31. www.dpandi.com/DAPTTF/techs.html. 32. www.eyeconart.net/history/printmaking.htm. 33. www.gravura.ru. 34. www.iega.org/design-tips-2. 35. www.intaglio-fine-art.com/etching-info-about.php. 36. www.oval.ru/enc/20117.html. 37. www.print-base.ru/articles/printing/issue-id~13.asp. 38. www.polymetaal.nl. 39. www.graphic.lt.

uDK 76(075.8) Du73

Dūda, MatasTrumpa esė apie giliaspaudę su netechnologiniais nukrypimais / Matas Dūda. – Vilnius:

Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2012. – 120 p.: iliustr.

Ši knyga skiriama aukštųjų mokyklų studentams ir vyresnių klasių moksleiviams, besidomin-

tiems klasikinėmis estampo technologijomis. Didžiausias dėmesys skiriamas pagrindiniams

giliaspaudės (oforto, akvatintos, sausosios adatos ir kt.) būdams. Tai nėra tik technologinių

procesų aprašymas. Tai veikiau bandymas besidominčiuosius dar giliau panardinti į dažnai

nenusakomą estampo atsiradimo logiką.

ISBN 978-609-447-042-4

išleido

Vilniaus dailės akademijos leidykla

Dominikonų g. 15, LT-01013 Vilnius

Tel. +370 5 279 1015

www.leidykla.vda.lt

spausdino

„Balto Print“ spaustuvė

Tel. +370 5 210 1111

www.baltoprint.lt