D R A U G O Š E Š T A D I E N I N I S P R I E D A S

KULTŪRAMENAS: LITERATŪRA: MOKSLAS

D R A U G O Š E Š T A D I E N I N I S P R I E D A S 2018 SPALIO 13 NR. 37 (123)

Redaguoja Renata Šerelytė renata.serelyte@gmail.com • Maketuoja Jonas Kuprys

1-as psl. Renata Šerelytė. Didingieji šimtmečio įvykiai • 2-as psl. Gediminas Mikelaitis. Lietuvos didvyris Adolfas Ramanauskas-Vanagas palaidotas Vilniuje • 3-as psl. Laimutė Vasiliauskaitė-Rožukienė. Relikvijų keliais • 4-as psl. Algis Vaškevičius. „Optimizmoarchitektūra” apžvelgia Kauno fenomeną 1918–1940 metais • 5-as psl. Ieva Marija Mendeikaitė. Mo ir nauja pradžia moderniajamme nui Lietuvoje • 6-as psl. Astrida Petraitytė. Žvilgtelėjimai į europinį Vilniaus paveldą •8-as psl. Astrida Petraitytė. Ignas Do-mei ka: baltarusiškas rakursas. Aurelija Čeredaitė. Lietuviška Nora pagal Birutę Mar

Kitame numeryje: Premjera: Rūtos Šepetys „Tarp pilkų debesų”• Amerikiečių „weird fiction” klasikas H. P. Lovecraft – lietuviškai

Šio šeštadienio Kultūros turinys

Vis dėlto kokia laimė, kad Lietuvosšimtmečio metai pasitikti ne tikfasadiniais proginiais renginiais,

kurių, žinia, neišvengsi, bet ir tuoj patužmirši – būta kelių įvykių, kurie, sa-kyčiau, sukrėtė ir įsiminė tikrai il-gam. Ir kurie, drįsčiau sakyti, suvie-nijo Lietuvą. Kurie įkvėpė ne vieną pi-lietišką ir savo Tėvynę mylintį žmogų.Kurie leido pamatyti Lietuvą kitaip -ne tik kritišku, bet ir mylinčiu, ir pa-sididžiavimo kupinu žvilgsniu.

Pirmasis įvykis – popiežiaus Pran-ciškaus vizitas Lietuvoje. Dienos, pri-vertusios širdį plakti smarkiau ir il-gėtis to, kas nėra pasaulietiška. Ilgė-tis Dangaus. Dievo karalystės. Meilėsir teisingumo triumfo. Pamiršti liū-desį, ironiją, nuolatinį lėkimą. Džiaug-tis ir džiuginti kitus. Jaustis reika-lingam. Nepamirštam. Džiaugtis, kadesi toks, koks esi – ne žvaigždė, ne po-litikas, ne turtuolis, ne skandalingaįžymybė, o Dievo vaikas, Jo mylimas,Jo globojamas, Jo apdovanojamas.

Antrasis įvykis – tautos didvyrioAdolfo Ramanausko-Vanago valsty-binės laidotuvės. Sakyčiau, stebuk-las – o gal tiesiog Dievo valia – kadbuvo rasti ir identifikuoti jo palaikai, užkasti kartu su kriminalinių nusikaltėlių kūnais.Tai liudija, kad tiesa negali būti paslėpta, sunaikinta, iškreipta. Nes ne tokia tiesos prigimtis.Ji kaip saulė – jos po žeme neužkasi. Prisimenant popiežiaus pasakytus žodžius apie Lie-tuvos katalikų bažnyčią kaip kankinių bažnyčią, galime liudyti kankinystės prasmę; jos ne-reikia stigmatizuoti ir nuolat verkšlenti, kančias prisiminus, bet reikia, kad ji būtų stip-ry bė ir atrama, susidūrus su melu ir prievarta, kad galėtume didžiuotis savo tautos sūnu-mis ir dukromis, ištvėrusiais šėtono imperijos pragarą.

O, kaip nublanko ir kokie niekingi pasirodė besą kai kurie mūsų politinio ir kultūriniogyvenimo įvykiai, palyginus su šiais dviem!.. Ir dar aiškiau tapo dėl kai kurių politinių as-menybių, esančių valdžioje – šiuose neeiliniuose šimtmečio įvykiuose jie nė nosies nepa-rodė... Gal dvasios menkystos kitaip ir negali elgtis? Užuot džiaugęsi aiškia dienos šviesa,jie mieliau linkę lindėti šešėliuose.

Ak, kad tik Dievas duotų proto ir savigarbos mūsų tautai daugiau nebebalsuoti už to-kius!.. Susiimkime pagaliau – mus įpareigoja ne tik žuvusiųjų kankinių kraujas, bet ir mūsųpačių sąžinė. Pagalvokim apie savo artimą. Ko mes jam linkėtume – būti laisvu žmogumiar amžinu vergu, džiaugtis gyvenimu ar nuolat inkšti ir dejuoti. Ar prisiminti ir liudyti,ar meluoti ir užmiršti.

Šie du įvykiai nutiko ne šiaip sau. Ir dar tokiais svarbiais Lietuvai metais.Tad padarykime išvadas.

Renata Šerelytė

Spaudos, radijo ir televizi-jos rėmimo fondas 2018 m.suteikė 10 000 Eur paramąšeštadieniniam „Draugo”priedui „Kultūra”, projektui„Lietuvos kultū ros sklaida irkultūros paveldo išsaugoji-mas bei lietuvybės puose-lėjimas pasaulyje”

Memorialas Kęstučio apygardos partizanams Kryžkalnyje

Didingieji šimtmečio įvykiai

PartizanamsJūs žinojot, kad mirtis jum gresia,Prieš vergiją nuožmią kildami,Bet, būrys po būrio žūdami,Tęsiat kovą mirtiną ir drąsią.

Tik padangės tėviškės paniurę,Tik nešvinta rytas po nakties.Tik vis einat jūs sutikt mirties, Jai akysna atkakliai sužiurę,

Pasiryžę ginklo nepadėtiIr gyvybės kaina apmokėtiIšdidumą rasės atkaklios,

Kad dar vienas karžygiškas mitas,Jūs krauju lig galo išrašytas,Ją gaivintų ateities keliuos.

Bronius Krivickas, 1949

D R A U G O Š E Š T A D I E N I N I S P R I E D A S2 2018 SPALIO 13 D.

Lietuvos didvyris Adolfas Ramanauskas-Vanagaspalaidotas Vilniuje

Adolfo Ramanausko-Vanago biografija

Gimė 1918 m. kovo 6 d. New Britain, Connecticutovalstijoje, JAV. 1921 m. su tėvais grįžo į Lietuvą.1937 m., baigęs „Žiburio” gimnaziją Lazdijuose,

įstojo į Klaipėdos pedagoginį institutą, bet Vokieti-jai okupavus Klaipėdos kraštą baigė Panevėžio vals-tybinį pedagoginį institutą. 1940 m. baigė Kauno karomokyklą. 1942–1945 m. dėstė Alytaus mokytojų se-minarijoje. Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai,1945 m. balandžio mėn. apsisprendė tapti partizanu.Tų pačių metų birželio 2 d. priėmė partizano pries-aiką ir prisaikdino 120 būrio kovotojų, pasirinko Va-nago slapyvardį. Iš pradžių vadovavo Nemunaičioapylinkės partizanų būriui. Būdamas gabus orga-nizatorius, suvienijo Merkinės ir Alovės valsčiuje iš-sibarsčiusius partizanų būrius į 140 vyrų kuopą irjai vadovavo. 1945 m. paskirtas Merkio rinktinės va -du. 1945 m. gruodį vadovavo Merkinės puolimui. 1945m. spalio 7 d. Nedzingės bažnyčioje susituokė su Bi-rute Mažeikaite, Dainavos apygardos partizane sla-pyvardžiu „Vanda”. 1948 m. jiems gimė duktė Auk-sutė. 1947 m. rugsėjo 24–25 d. išrinktas Dainavos apy-gar dos partizanų vadu, 1948 m. – Pietų Lietuvos par-tizanų srities vadu.

1949 m. rudenį paskirtas LLKS gynybos pajėgųvadu ir LLKS prezidiumo pirmininko Jono Žemai-čio-Vytauto pirmuoju pavaduotoju, jam suteiktas par-tizanų pulkininko leitenanto laipsnis.

Būdamas darbštus ir principingas, A. Ramanaus -kas-Vanagas rodė teigiamą pavyzdį kitiems kovoto-jams. Jo veikloje atsispindėjo ir pedagogo, ir kari-ninko savybės. Suprasdamas, kad be ginkluotojo pa-sipriešinimo vyksta ir idėjinė politinė kova, ypačdaug dėmesio skyrė partizanų spaudai. Kartu su ben-dražygiais rengė ir leido laikraščius „Trečias skam-butis”, „Laisvės varpas”, „Mylėk tėvynę”, „Parti-zanas” ir kt. Kaip partizanų vadas buvo pelnęs didelįautoritetą.

Su šeima besislapstydamas parašė trijų dalių at-siminimus „Partizanų gretose”, kurie atkūrus Lie-

Gediminas Mikelaitis

„Lietuvis laisvę myli labiau nei gyvenimą"(Adolfas Ramanauskas-Vanagas, apie 1950 m.)

2018 m. spalio 5–6 d. Vilniuje vyko prieš sovietiniusokupantus kovojusios Lietuvos vieno žymiausiųvadų Adolfo Ramanausko-Vanago (1918–1957)valstybinės laidotuvės. Jis buvo Lietuvos Laisvės ko-vos sąjūdžio ginkluotųjų pajėgų vadas, LietuvosLaisvės kovos sąjūdžio tarybos 1949 m. vasario 16-osios deklaracijos signataras, Lietuvos Laisvės kovossąjūdžio tarybos prezidiumo pirmininko pirmasis pa-vaduotojas, nuo 1953 m. – aukščiausiasis LietuvosLaisvės kovos sąjūdžio ir dėl nepriklausomybės ko-vojusios Lietuvos pareigūnas, brigados generolas.

Kaip žinome, Lietuvos partizanai 1944–1953 m. ko-vojo nelygią kovą su valstybę okupavusia So-vietų sąjunga. Kai dauguma partizanų žuvo ir

buvo išblaškyti, A. Ramanauskas-Vanagas su žmo-na kelerius metus slapstėsi. 1956 m. spalio 12 d. jiebuvo išduoti ir suimti Kaune. Po žiaurių kankinimųpartizanų vadas buvo nužudytas 1957 m. lapkričio29 d. Jo palaikų užkasimo vieta nebuvo žinoma.

Žymaus partizanų vado palaikai po dešimtme-čius trukusių paieškų šių metų birželio mėnesį ras-ti Našlaičių kapinėse Vilniuje, duobėje su dviejų su-šaudytų kriminalinių nusikaltėlių palaikais. Pasi-telkus istorijos, archeologijos, teismo medicinos irantropologijos specialistus, atlikti nuodugnūs ty-rimai ir identifikuoti A. Ramanausko-Vanago pa-laikai.

Tūkstančiai žmonių ėjo atsisveikinti su velioniu,kurio karstas buvo apdengtas trispalve, Vilniaus uni-versiteto Šv. Jonų bažnyčioje. Šv. Mišios laikytos Šv.Jonų bažnyčioje ir Arkikatedroje bazilikoje. Mišiasaukojo arkivyskupas Gintaras Grušas. Dalyvavoaukščiausi Lietuvos valstybės vadovai, politikai, ka-riuomenės vadai. A. Ramanausko-Vanago valsty-binėse laidotuvėse dalyvavo ambasadoriai iš tris-dešimt valstybių: Vokietijos, Jungtinės Karalys-tės, Japonijos, Italijos, Lenkijos, Latvijos, Estijos irkitų diplomatinių misijų. Iškilmingos laidotuvių pro-cesijos palydėti velionio palaikai palaidoti Anta-kalnio kapinėse, valstybės vadovų panteone.

Vilniaus arkivyskupas G. Grušas sakė, kad par-tizanų vado A. Ramanausko-Vanago krikščioniškoslaidotuvės yra pergalės ženklas vykdant istorinį tei-singumą. Jo laidotuvės kartu yra valstybės atkūri-mo šimtmečio ženklas, primenantis „mūsų laisvėskainą ir progą padėkoti už tai”. G. Grušas pabrėžėir Bažnyčios vaidmenį, jau kitomis priemonėmis tę-siant užgniaužtą ginkluotą partizanų pasipriešini-mą sovietų valdžiai. „Bažnyčia visada eidavo su tau-ta, visada buvo už žmogaus laisvę, žmogaus teises– tai yra viena iš kovų, kurias Bažnyčia išlaikė porezistencijos kovų su „Katalikų bažnyčios kronika”ir tolesniais žygiais iki Sąjūdžio”.

Partizanų vado dukra Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė teigė: „Tikiuosi, kad istorijai atsiversvisa tiesa, ir tie žmonės, kurie aukojosi, kurie žuvodėl Lietuvos, kurie nepriklausomybę vertino labiaunegu gyvenimą, bus tiesiog pavyzdys jaunimui,kaip reikia mylėti tėvynę, kaip reikia dėl jos auko-tis, atiduoti visas jėgas jos gerovei taikos metu, ir tai-ką saugoti. […] Ir saugoti savo istorijos garbę, kadateinančios kartos žinotų, kaip buvo atkovota Lie-tuvos laisvė”.

Apie A. Ramanausko-Vanago ir kitų partizanųkovą dabar atskleidžiama vis daugiau istoriniųfaktų, bet sunku paaiškinti, iš kur jie sėmėsi ryžtokovoti, jėgų ištverti ir drąsos mirti už Tėvynę.

Partizanas, partizanų spaudos redaktorius, poe-tas, literatūros kritikas Bronius Krivickas (1919–1952) 1952 m. rašė, jog ateities istorikas klaus, „iš kur

sėmėsi sau ištvermės ir jėgos dešimtys tūkstančiųpartizanų, kurie geriau pasirinko mirtį negu baisiąjąpriešo vergiją, iš kur sėmėsi sau jėgų pavergtieji. Irieškodamas atsakymo į tuos klausimus jis su tyliapagarba turės nulenkti savo galvą prieš mūsų tau-tos nepaprastą dvasinę didybę”. Tad ir mes klaus-kime, iš kur A. Ramanausko-Vanago asmenybės dva-sinė didybė ir laisvės meilė?

Pirmas tautinio sąmoningumo veiksmas buvogautas 1945 m., perskaičius atsišaukimą ant tvoros,kuriame lietuviai raginami nenusiminti, nepasi-duoti priespaudai ir kovoti su okupantais. Labiau-siai jam įstrigo žodžiai: „ . . .tik į darbą greičiau, tikmylėkim karščiau, tik, vyrai, pajudinkim žemę”. Irparašas – Lietuvos partizanai.

Antra paskata įsijungti į partizanų gretas buvoV. Kudirkos idealistinis kvietimas:

Stoję į eilę, kaip tikri vadovai,Švieskit mus ir neduokit gest pradėtai kovai!Bet, mus sykį sukurstę, vienus nepameskit.Žadėjot vadais būti, tai grįžkit ir veskit!

Iš A. Ramanausko-Vanago atsiminimų ryškėjajo dvasinio stiprumo šaltinis – pasitikėjimas rū-pestinga Aukščiausiojo globa ir laimė. Iš pasitikė-jimo Aukščiausiuoju plaukė tikėjimas tautos irvalstybės ateitimi. Baisių netekčių fone kartaistas nuolatinis galvojimas apie ateitį net glumina. Va-das svarsto apie demokratišką nepriklausomą vals-tybę, apie visuomenės vertybes, apie kritusių par-tizanų įnašą. Jis siekia naikinti vergovės kompleksą;ugdyti partizanų drąsą ir tautinį sąmoningumą. Gin-ti pagrindines tautos vertybes įpareigojo grėsmė šei-mai, kaimui, kaimo bendruomenei. Sovietinio re-žimo pavojus kaimo bendruomenės egzistencijai –vienas žmonių solidarumo veiksnių, kurį skatinotarpusavio ekonominė priklausomybė, kaimyniškatalka. Tautinis patriotizmas prasideda nuo vietinėsbendruomenės normų išlaikymo ir gynimo. Todėliš Viešpaties rankų duota žemė buvo tautos išliki-mo garantija, didžiausia istorinė atspirtis, kuriosniekas negali sunaikinti.

Dar vienas tikėjimo ateitimi šaltinis – atsako-mybė ginti žmogaus buvimą ir puoselėti laisvės jaus-mą. Laisvos tautos istorinė atmintis išlieka pa-grindiniu atsparos tašku, kuris nebijo teroro. Lais-vo buvimo reginiai, tradicijos, bendruomenėje įsi-šakniję moralės dėsniai yra objektyvūs praeities dy-džiai. Jie tampa istorijos argumentais, skambančiaiskaip vilties ir tikėjimo šūkiai. Kova už laisvę liudijakovojančiųjų žmogiškąjį vertingumą, o laisvės kaipesminės pilnutinio gyvenimo sąlygos gynimas duo-da didvyriškų jėgų kovoti.

Gindamas šias vertybes A. Ramanauskas-Va-nagas išmoko veiklumo, sumanumo, apdairumo, drą-sos kautynėse; išmoko plačiai mąstyti – regėjo visąLietuvą. Ir kitiems partizanams diegė pagrindinęnuostatą – laikytis griežtos drausmės ir broliško su-siklausymo. Informaciją apie sovietinių okupantųpiktadarybes ir apie partizanų kovą jis stengdavo-si perduoti į Vakarus. Daug parodė jėgų, siekdamaspartizanų junginių centralizacijos. Net kankinamassovietinių budelių jis galvojo apie Lietuvos ateitį:stengėsi išsaugoti savo atsiminimus, rūpinosi ap-saugoti dukrą, sovietiniame teisme atvirai kalbėjoapie prievartinę okupaciją, nors jo paties likimas jaubuvo aiškus.

Adolfas Ramanauskas-Vanagas savo atsimini-muose rašė: „Mes visi teturime vieną troškimą – iš-kovoti Lietuvai laisvę ir, jeigu Dievo bus leista, suvisa tauta dalyvauti toje neįsivaizduojamo džiaugs-mo šventėje, su visa tauta kurti tikrai laisvą, kul-tūringą, demokratijos principais pagrįstą nepri-klausomos Lietuvos gyvenimą.”

Šis legendinio partizanų vado siekimas išsipil-dė. Dabar svarbu neužmiršti dėl laisvės mirusiųjųaukos ir suprasti, kad dėl laisvės būtina nuolat ko-voti. Nukelta į 3 psl.

Adolfas Ramanauskas- Vanagas

D R A U G O Š E Š T A D I E N I N I S P R I E D A S2018 SPALIO 13 D. 3

Karalaičio istorija: šv. Kazimiero,Lietuvos globėjo, 560 m. sukakčiaiŠv. Kazimieras gimė 1458 m. spa-

lio 3 d. Krokuvoje, Lenkijos karaliausKazimiero ir Elžbietos Habsburgaitėsšeimoje. Jis buvo antras iš šešių Len-kijos karaliaus ir Lietuvos didžiojokunigaikščio sūnų. Nežinoma, kiekturėjo seserų, regis, penkias. 1471 m.,būdamas trylikos metų, vadovavo ka-riniam žygiui Vengrijos sostui užimti,tačiau patyrė nesėkmę. Istoriniai šal-tiniai liudija, kad savo aplinkoje ka-ralaitis išsiskyrė tvirta krikščioniolaikysena. Hagiografai jį vadina „ne-kruvinuoju” kankiniu dėl ištikimy-bės Kristui ir Dievo įsakymams mirtiesakivaizdoje. Mirė 1484 m. kovo 4 d.Gardine, palaidotas Vilniaus katedro-je, koplyčioje, kuri iškart po karalaičiomirties tapo patiriamų malonių vieta.

1517 m. pradėta kanonizacija baig-ta tik 1602 m. tikinčiųjų lūkesčius ap-vainikavo ir savo reikšme kanoniza-cijai prilygo 1602 lakpričio 7 d. popie-žiaus Klemenso VIII brevė Quae adsanctorum, kuria leista gerbti šventą-jį Lietuvoje ir Lenkijoje, patvirtintišventojo dienos liturginiai tekstai.(brevė irgi eksponuotas BPM).

1676 m. Toscanos kunigaikštis Co-simo di Giovanni de’Medici (1642–1723,valdė nuo 1670) išreiškė troškimą gau-ti Šv. Kazimiero relikviją. Susirašinė-jimas tarp Vilniaus vyskupo Mikalo-jaus Stepono Paco ir kunigaikščio Co-simo III vyko per tuometinį Jėzausdraugijos generalinį vyresnįjį Gio-vanni Paolo Oliva. Šv. Kazimiero kars-tas buvo atidarytas 1677 m. spalio 27 d.Florencija gavo didžiausią šiandienžinomą šv. karalaičio relikviją. CosimoIII užsakė žymiausiam savo rūmų me-nininkui, skulptoriui ir auksakaliuiMassimiliano Soldani Benzi (1656–1740) sukurti prabangų relikvijoriųrelikvijai laikyti. (Šiame relikvijoriu-je ją galima buvo pamatyti BPM). Co-simo įdiegė Šv. Kazimiero gerbimotradiciją Toscanos sostinėje. Dar XX a.liturginė Šv. Kazimiero šventė buvo iš-kilmingai švenčiama – o jos išvakarė-se puošnusis relikvijorius nešamas iš-kilmingoje procesijoje miesto gatvėmis.

Atsidėkodamas už brangią dovanąkunigaikštis Cosimo III Medici Vil-niaus vyskupui Mikalojui SteponuiPacui atsiuntė Lietuvos Pacų gerbtosir giminaite laikytos Florencijos šven-tosios Marijos Magdalenos de Pazzi re-

tuvos nepriklausomybę išleisti pava-dinimu „Daugel krito sūnų...”. Jų ra-šymas tuo metu liudija apie nepalau-žiamą tikėjimą, kad ateityje Lietuvavis tiek bus laisva ir tikroji Laisvėskovų istorija bus reikalinga.

A. Ramanausko-Vanago paieškaiKGB skyrė ypač daug dėmesio. Iš kva-lifikuočiausių KGB darbuotojų buvosudaryta nuolatinė operatyvinė grupė.Vien 1956 m. užverbuota 30 agentų, vėlužmegztas ryšys su dar 20 agentų. A.Ramanausko paieškoms vadovavo Rai-nių žudynių organizatorius ir vykdy-tojas, KGB 4-osios valdybos viršininkasPetras Raslanas ir tos pačios valdybos2-ojo skyriaus viršininkas NachmanasDušanskis. Po žiaurių kankinimų par-

tizanų vadas buvo sušaudytas Vilniu-je 1957 m. lapkričio 29 d.

Atkūrus Lietuvos nepriklauso-mybę A. Ramanausko-Vanago nuo-pelnai buvo aukštai įvertinti.

1998 m. sausio 26 d. jam suteiktasdimisijos brigados generolo laipsnis.Taip pat buvo įteisinti Lietuvos parti-zanų aukščiausiosios vadovybės ap-dovanojimai – 2-ojo ir 1-ojo laipsnioLaisvės kovos kryžiai su kardais: 1998m. jam suteiktas Vyčio Kryžiaus 2-ojolaipsnio ordinas (Komandoro didysiskryžius), o 1999 m. Vyčio Kryžiaus 1-ojolaipsnio ordinas (Didysis kryžius). Jovardu pavadinta Alytaus A. Rama-nausko-Vanago gimnazija, Koviniorengimo centras Vilniuje, Kaune jovardu pavadinta gatvė.

q

Relikvijų keliaisBažnytinio paveldo muziejuje eksponuotos šventųjų relikvijos

kaip meno šedevrai ir diplomatijos tradicija tarp Lietuvos ir Italijos

likviją puošniame relikvijoriuje, kurįsukūrė auksakaliai Giovanni Compa-rini ir Giuseppe Vanni. Emaliu ir dei-mantais padabintas meno šedevrasbuvo baigtas 1682 m. Į Lietuvą šį menošedevrą vyskupui Pacui atgabeno jė-zuitų provincijolas Mykolas Mazo-vieckis. Kartu su brangenybe vyskupasgavo ir Toscanos valdovo laišką, liudi-jantį, kad relikvijoriuje yra švento-sios dantis ir keletas plaukų.

Kartais manoma, kad relikvijoriusbuvo skirtas vyskupo brolio KristupoZigmanto Paco pastatytai Pažaisliobažnyčios šv. Marijos Magdalenos dePazzi koplyčiai, tačiau relikvijoriusvisą laiką buvo Vilniaus vyskupo Mi-kalojaus Stepono Paco rūmuose, o povyskupo mirties perduotas Vilniaus Ka-tedrai. Brangenybė su relikvija sim-bolizavo Medici dvaro ir Lietuvos di-dikų politinių ryšių sutvirtinimą ir iš-reiškė gilų Kozmos dėkingumą už šv.Kazimiero relikvijos dovaną.

Vienoje iš jų įamžinta stebuklin-ga vizija, kai karalaitis ant žirgo pa-sirodo danguje Polocko mūšio lauke irpadeda lietuvių kariuomenei nugalėtimaskvėnus. Ją Gdansko auksakalysAndreas I Machensen. nukalė apie1646 m LDK pakanclerio, mokslo irmeno mecenato Kazimiero Leono Sa-piegos užsakymu – Drujos bernardi-

nų vienuolynui. Kitaaukso taurė, sukurta XXa. pr., su įkomponuotanetradicine tais laikaisplakete – su šv. Kazimie-ro, vyskupo globėjo, at-vaizdu. (Dažniausiai to-kio laikmečio taurespuošdavo Švč. Jėzaus Šir-dies, Dievo Motinos ir šv.Juozapo atvaizdai). Tai tapati taurė, su kuria 1993m. šv. Jonas Paulius II au-kojo Mišias Vingio parke.Ją sukūrė Henri NesmeLione 1910–1913 m., o vys-kupui sufroganui Kazi-mierui Mikalojui Mi-chalkevičiui dovanojovyskupijos kunigai.

Dar vienas šedevras,eksponuotas BPM – tai1637 m. nulieta ir iškaltašv. Kazimiero sidabro sta-tulėlė (dar graviruota irauksuota). Ją Šv. Kazi-miero jėzuitų bažnyčiai(ten buvo Gosievskių šei-mos mauzoliejus) dova-nojo Ieva Pacaitė, Smo-lensko vaivados Alek-sandro Korvino Gosievs-

kio žmona, ir jos dukra Ele-na. XIX a. relikvijorius pa-

teko į Vilniaus katedrą ir puošė alto-riaus tabernakulį.

P.S. Pirmiausia apie eksponuojamąŠv. Marijos Magdalenos de Pazzi relik-vijorių išgirdau būdama Jiezno bažny-čioje, ši žinia atvedė į Valdovų rūmus, įatsisveikinimui su šimtmečio minėji-mui skirta paroda „Florencija renesan-so ir baroko laikais” (tapyba iš Cassa diRisparmio di Firenze ir banko CR Firenzekolekcijų), galiausiai ten perskatyta is-torija ir to laikmečio Florencijos tapybosmeno šedevrai atvedė į BPM, kur galėjaupamatyti minėtas relikvijas.

BPM eksponuoti sakralinio menokūriniai buvo prieinami plačiajai visuo-menei. Be išvardytų eksponatų, bu voįspūdingo dydžio votas Šv. Kazi mierui,tabernakuliai, senovinis tapybos še-devras, skirtas Šv. Kazimierui. Vienieksponatai ir toliau bus saugomi Lie-tuvoje, kiti grįš į Italiją. q

Atkelta iš 2 psl.

Laimutė Vasiliauskaitė-Rožukienė

Šv. Kazimiero relikvijorius, 1677 (Massi-miliano Soldani Benzi (1656–1740), Flo-rencija)

Šv. Marijos Magdalenos de Pazzi relikvijorius, 1682 (auksas, liejimas, kalimas, emalis, kal-nų krištolas, deimantai: Vilniaus katedros lobynas, BPM. Giovanni Comparini, GiuseppeVanni)

Aukso taurė (Andreas I Machensen, apie1646 m.).

L. Vasiliauskaitės-Rožukienės nuotraukos

Statulėlė su šv. Kazimiero relikvijomis, 1637 m.

D R A U G O Š E Š T A D I E N I N I S P R I E D A S4 2018 SPALIO 13 D.

Algis Vaškevičius

„Optimizmo architektūra: Kauno fenomenas, 1918-1940” – taip pavadinta kilnojamoji paroda iki lapk-ričio 4-osios veikia Kaune, Nacionaliniame M. K.Čiurlionio dailės muziejuje. Ji pristato to laikotarpiomoderniąją architektūrą ir pasakoja apie politinį, so-cialinį, ekonominį bei kultūrinį optimizmą, kuris,pasak parodos organizatorių, buvo būdingas naujaisusikūrusių ar atsikūrusių valstybių sostinėms.

Laikotarpiu tarp dviejų pasaulinių karų, kai Kau-nas buvo Lietuvos Respublikos sostine miestas ne-atpažįstamai pasikeitė: per mažiau kaip 20 metų

buvo pastatyta 12 tūkstančių naujų pastatų, iš jų 7tūkstančiai buvo gyvenamieji namai. Gyventojųskaičius išaugo nuo 90 tūkstančių iki 155 tūkstančių,buvo įvestas vandentiekis, įrengta kanalizacija, iš-asfaltuotos gatvės, pradėjo kursuoti viešasis trans-portas. Kaunas gana greitai tapo europietiška sostine,kurioje gyveno 61 procentas lietuvių, 25,5 proc.žydų, 3,9 proc. lenkų, po 3,3 proc. vokiečių ir rusų.

Miestą per tą laiko-tarpį projektavo ir kūrėapie keturi šimtai skir-tingų kartų, patirčių irišsilavinimo architek-tų, statybos inžinieriųir technikų. Į Kauną va-žiavo dirbti lietuvių kil-mės architektai iš Ru-sijos universitetų, o išKauno studijuoti archi-tektūros į Paryžių,Romą, Berlyną ir kitusmiestus važiavo valsty-bės stipendijas gavę stu-dentai, kurie naujastendencijas parsivežda-vo atgal.

To meto miestotransformacija prilygostebuklui. Kaunas netik patyrė demografinįšuolį, bet ir jo teritorija išaugo septynis kartus, išnedidelio provincialaus miesto jis tapo elegantiš-kas, išskirtinis, o architektūra čia atliko didžiulįvaidmenį. Jos svarba nesumenko ir sovietinėsokupacijos metais, kai Kauno modernistinis pa-veldas įkūnijo prarastą valstybingumą, tapo tik joatminimu, simboliniu langu į Vakarus ir kokybėspavyzdžiu Lietuvos architektams.

1938 metais buvo paskelbtas tarptautinis kon-kursas Valstybės rūmų statybai. Šio konkurso tai-syklės buvo išverstos į tris kalbas ir platinamos perLietuvos ambasadas įvairiose šalyse. Konkursuibuvo pateiktas net 51 projektas ne tik iš Lietuvos irkaimyninių šalių, bet net iš Jungtinių AmerikosValstijų bei Brazilijos. Vertinimo komisija nerado,kam skirti pirmąsias tris prizines vietas, tad pro-jektas liko neįgyvendintas, nes jau netrukus isto-rinė sostinė Vilnius grįžo Lietuvai.

Įdomu ir tai, kad ankstyvuoju sovietmečiu„socialistinio realizmo” ideologija nepajėgė iš es-mės pakeisti susiklosčiusios Kauno architektūrinėstradicijos. Reprezentacinėse gatvėse atsirado net-gi tiesmukų tarpukario pastatų kopijų. ŠiandienosKaunui modernistinis paveldas yra svarbus tapa-tybės šaltinis ir miesto žavesio ašis. Kauno mo-dernizmas buvo įvertintas tarptautiniu mastu:2015 m. Kauno 1919–1939 m. architektūrai buvo su-teiktas Europos paveldo ženklas, Kaunas kandi-datuoja būti įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldosąrašą.

Šią parodą inicijavo Lietuvos nacionalinėUNESCO komisija, ją kuruoja architektūros irmeno istorikai dr. Marija Drėmaitė (Vilniaus uni-versitetas), prof. Giedrė Jankevičiūtė (Lietuvoskultūros tyrimų institutas) ir dr. Vaidas Petrulis(Kauno technologijos institutas).

Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejausdirektorius Osvaldas Daugelis džiaugėsi, kad pa-

„Optimizmo architektūra”apžvelgia Kauno fenomeną 1918-1940 metais

roda atkeliavo į šį muziejų, kuris irgi atkartoja mo-dernizmo stilių.

„Vertinga, kad prieš parodą lankytojai galėjo da-lyvauti tarptautinėje mokslinėje konferencijoje ‘Mo-dernizmas ateičiai’, o iš jos tiesiai pakliuvo į vienąžymiausių modernizmo pastatų – Nacionalinį M. K.Čiurlionio muziejų, galėjo jį apžiūrėti, ypač išskir-tinę muziejaus auditoriją, kuri iš lauko primena ka-

Nukelta į 5 psl.

Knygos viršelis Paroda pristato Kauno fenomeną. A.Vaškevičiaus nuotraukos

Instaliacijoje – svarbiausi Kauno pastatai, iškilę tuo laiko-tarpiu

D R A U G O Š E Š T A D I E N I N I S P R I E D A S2018 SPALIO 13 D. 5

Ieva Marija Mendeikaitė

Visų meno mėgėjų ir kūrėjų džiaugsmui, spalio 18 d. Lie-tuvoje, Pylimo gatvėje, bus atidarytas naujas Modernausmeno muziejus, o visai neseniai jis paskelbė ir pirmąją savoatidarymo programą bei pasidalino informacija apie tai, kaipmuziejaus komanda planuoja savo ateities veiklą. Viktorasir Danguolė Butkai – privatūs MO iniciatoriai, kurių dėka ga-lime dalyvauti ir džiaugtis tokio masto kultūriniu renginiuLietuvoje; jie primena, kad reikia atkreipti dėmesį į tai, jogMO įsikūrė buvusio ,,Lietuvos” kino teatro erdvėse, tad la-bai svarbu prisiminti originalią vietos paskirtį ir jos istori-ją: „Turime kino salę ir susitarimą su kino teatru ‘Pasaka’, kadčia bus rodomi filmai. Tai tęsinys buvusios kultūrinės ins-titucijos. O jei nueisite į mūsų skulptūrų parkelį, ten rasite„Lietuvos” pavadinimą, kuris buvo ant kino teatro sie-nos”, – teigė V. Butkus.

Nors atidarymas oficialiai prasidės spalio 18 d., jis tę-sis net keturias dienas, iki spalio 21d., ir turės unikalųpavadinimą ,,MOratonas”. Pirmoji paroda, kurią bus

galima išvysti muziejuje – ,,Visas menas – apie mus”. ,,MO-ratonas” truks keturias dienas ne šiaip sau, o tam, kad kuodaugiau norinčiųjų dalyvauti kartu galėtų tai padaryti, matne paslaptis, jog MO muziejus tapo laukiamiausiu kultū-riniu įvykiu Lietuvoje per pastaruosius metus, tad norin-čiųjų kiekis planuojamas didelis. Atidarymo proga visiemsįsigijusiems parodos „Visas menas – apie mus” bilietą MOdovanos apsilankymą dviejuose renginiuose iš didžiulės ke-turių dienų programos – nuo susitikimų su menininkaisiki muzikos, naktinių šokių ar rytinių mankštų.

MOratone taip pat numatoma per 70 skirtingo turinioir formato renginių; iš lauko terasos, kuri bus įrengta jau-kiame MO kiemelyje, bus galima stebėti muziejaus rengi-nius nemokamai, taip pat muziejų bus galima lankyti irnaktį. Gerai žinoma režisierė Dalia Ibelhauptaitė kurs in-teraktyvius atidarymo projektus kartu su kolekcijos me-nininkais, broliai A. ir R. Gataveckai atskleis unikalų me-ninio kūrinio gimimo procesą. Taip pat bus galima susitiktisu MO kolekcijos autoriais, bus pristatyti būsimi parodoslankymo formatai, tokie kaip pietų pertrauka muziejuje arsusitikimai su paveikslu, parodą pristatančios edukacijossuaugusiems, šeimoms ir jaunimui. Be viso to, muzikos mė-gėjams turėtų itin patikti tai, kad iki pat paryčių bus ga-lima klausytis mėgstamų grupių koncertų, galima bus iš-vysti Manfredą, Miss America, Girių dvasias ir kt., o vai-kai bus nustebinti nemokamais spektakliais!

Parodą ,,Visas menas – apie mus” kuruoja prof. dr. Ra-minta Jurėnaitė, ši paroda apims laikotarpį nuo XX a. 6-ojodešimtmečio iki šių dienų. Toks pavadinimas – ,,Visas me-nas – apie mus” – švelni provokacija, kuri ragina stebėti kū-rinius per savo asmenišką perspektyvą ir per bendresnę lie-tuviškosios tapatybės prizmę. Parodoje bus gausu mūsų is-torijos išgyvenimų – pokario, sovietinio atšilimo, brežne-vinio sąstingio, pertvarkos skersvėjo, Sąjūdžio grąžintosnepriklausomybės ir sparti permaina su naujais iššūkiais.Ir šio laiko atkarpoje išryškėja tai, kas būdinga Lietuvosmenui ir mums patiems. Ji apima viso muziejaus erdves– Didžiąją bei Mažąją sales. Apsilankymo patirtį papildy-ti padės multimedijų gidas, kuriame pristatomi 23 skirtingi

MO ir nauja pradžia moderniajam menui Lietuvojerūną. Ką apie modernizmo stilių pa-galvotų pats M. K. Čiurlionis(1875–1911 m.)? Manau, kad įver-tintų ne taip blogai, nes jis pats nau-dojo modernias priemones: turėjo„Kodak” fotoaparatą ir fotografavo,žiūrėjo filmus, buvo labai atviras”,– parodos atidarymo metu sakėmuziejaus direktorius OsvaldasDaugelis.

Anot direktoriaus, būtina pa-rodoje akcentuojamus moderniuspastatus išvysti ne tik nuotrauko-se, bet ir gyvai. „Džiugu, kad paro-da atkeliavo ir į Kauną, tačiau darsvarbiau nuotraukose įamžintustarpukario perlus išvysti ir gyvai”,– siūlė jis.

Išskirtiniais to metu Kauno pa-statais laikomas penketukas – Vy-tauto Didžiojo muziejus, Prisikėli-mo bažnyčia, Karininkų ramovė,Prekybos, pramonės ir amatų rū-mai bei Centrinis paštas, kurie tar-si įkūnija nepriklausomos Lietuvostapatybę.

Naujojoje parodoje lankytojaigali apžiūrėti ir instaliaciją,kuri yra suskirstyta į tris da-

lis: išorinėje galima pamatyti 5 mi-nučių trukmės edukacinį filmą,kuris paaiškina Kauno fenomenosusiformavimą ir tęstinumą, o ki-toje instaliacijos pusėje pateiktas5,5 metrų ilgio ir 2 metrų aukščioKauno naujamiesčio planas su pen-kių pastatų maketais ir trumpais vi-deofilmais. Vidinėje ekspozicijosdalyje esančiose nuotraukose irbrėžinių kopijose galima apžiūrėtinaujos funkcijos pastatus.

Parodą papildo du autoriniaimeniniai darbai – dailininkas ir di-zaineris Liudas Parulskis, bendra-darbiaudamas su architektūros is-toriku Pauliumi Tautvydu Lauri-naičiu sukūrė komikso stiliaus pa-veikslą, vaizduojantį, kaip tarpu-kariu buvo įsivaizduojamas ateitiesKaunas. „Miestiečių vizijose, ku-rios buvo publikuotos to meto spau-doje, netrūko dangoraižių, didingųpaminklų, egzotiškų augalų ir tech-nologinių naujovių”, – teigė paro-dos rengėjai.

Skulptorius Lukas Šiupšins-kas sukūrė skulptūrinį eksponatą„Paliesk modernistinį Kauną”,kurį, esą, galima pavadinti miestoarcheologija.

Parodos surengimo proga iš-leista ir architektūros istorikės M.Drėmaitės sudaryta knyga „Opti-mizmo architektūra”, kuri taip patpasakoja apie 1918–1940 metų Kau-no, iki tol provincialaus miesto,spartų virsmą modernia europie-tiška sostine.

„Optimizmas labai gerai api-būdina tarpukario Kauno fenome-ną. Tai poimperinė sąmonės būse-na – didžiulis entuziazmas statytisavo valstybę, kurti naują modernųidentitetą. Tikėjimas progresu yrair pagrindinis modernizmo bruo-žas”, – apie pavadinimo pasirinki-mą yra sakiusi knygos sudarytoja.

Ši paroda, skirta Lietuvos vals-tybingumo atkūrimo šimtmečiuiir Kauno modernizmo architektū-ros tarptautinei sklaidai, rengiantparaišką į UNESCO pasaulio pa-veldo sąrašą jau buvo eksponuotaVilniuje, Nacionalinėje dailės ga-lerijoje šių metų pradžioje, o vėliauji keliaus po Europą ir galiausiaiapsistos Kauno miesto muziejuje.

q

kūriniai ir jų autoriai. Tai galimybė pažinti ne tik meną,bet ir žmones, kurie slepiasi už jo – kūrėjus ir jų gyveni-mus. Tiems, kurie nespės apžiūrėti parodos dieną, durysatviros bus ir naktį, iki pat 2019 m. vasario 18 dienos.

Raminta Jurėnaitė teigia, kad apmąstydama kolekci-ją ir pastarųjų šešiasdešimties metų Lietuvos meno rai-dą, ji pastebėjo menininkų kūryboje atsikartojančias te-mas, kurios bus atvaizduojamos ir parodoje – esmės uni-versalumo paieškos, didžiosios dramos ir mitai bei pra-einanti kasdienybė. Parodoje daugiausiai bus eksponuo-jama tapybos darbų, tačiau lankytojai galės pamatyti ir pie-šinius, nuotraukas, videodarbus, taip pat kelias skulptū-ras ir objektus. Anot kuratorės R. Jurėnaitės, tai atspin-di ir pačios MO muziejaus kolekcijos sudėtį.

Danguolė Butkienė taip pat akcentuoja, kad šiuometu MO muziejus planuoja rengti temines parodas. Pa-vyzdžiui, kita paroda, kurią kuruos Erika Grigoravičie-nė, vaizduos žmogų tarp gyvūnų ir robotų. O antrajameMO muziejaus aukšte bus įkurta D.Butkienės kuruojamaskaitykla, kurioje lankytojai ras knygų apie meną, muziejųedukaciją, architektūrą, vadybą, Vilnių ir Lietuvos kul-tūros istoriją. Lankytojų lauks ir paroda „Meno pauzė”,kuri, pasak D. Butkienės „bus atsikvėpimas tarp rimtų pa-rodų”, tačiau kas joje bus eksponuojama, kol kas dar ne-atskleidė.

MO muziejus jau nuo spalio 18 dienos lauks visų no-rinčių gerai praleisti laisvalaikį ir be baimės pažinti meną.Būtent dėl to yra pasirinktas MO atidarymo šūkis – „Tu-rėk savo nuomonę”, MO kvies kiekvieną užsukti ir susi-daryti savo nuomonę apie meną, drąsiai jį interpretuotiir savo nuomone dalintis su pažįstamais, kaimynais ar su-tiktais lankytojais muziejuje. Dalyvauti MO muziejaus ati-darymo programoje galima registruojantis ir perkant bi-lietą MO muziejaus svetainėje mo.lt. Vietų skaičius ribo-tas.

Labai smagu matyti tokios didelės ambicijos ir tokiokokybiško darbo vaisių pamažu išvystantį dienos šviesąir pirmųjų lankytojų žvilgsnius. Džiaugiuosi kūrybos ko-manda ir iniciatoriais, kad įkvepia ir leidžia įkvėpti. La-bai rekomenduoju apsilankyti ir pamatyti, nes šis rengi-nys privalomas kiekvienam mylinčiam kultūrą. q

Atkelta iš 4 psl.

MO pastatas, iškilęs buvusio kino teatro „Lietuva“ vietoje

Danguolė ir Viktoras Butkai

D R A U G O Š E Š T A D I E N I N I S P R I E D A S6 2018 SPALIO 13 D.

Astrida Petraitytė

Rugsėjis įvairių dienų ir festivalių kupinas. Štai posavaitę trukusių įvairiaspalvių (ne tik tragiškų tonų)Europos žydų kultūros dienų rugsėjo 20–23 d. visojeLietuvoje mirguliavo Europos paveldo dienos (EPD),taip pat Kultūros paveldo departamento (KPD) ku-ruojamos.

Jau ilgametes tradicijas turinčios europinio pa-veldo pažinimo dienos šiemet paženklintos ke-leriopu reikšmingumu. Viena, 2018-ieji paskelbti

Europos paveldo metais, antra, Lietuvoje šios die-nos tarsi dedikuotos Vasario 16-osios jubiliejui, jųtemą įvardijant „Atraskime Šimtmečio paveldą”.

Domėdamasi programa Vilniuje, pamintijau:komplikuotas reikalas tas šimtmečio paveldas – Va-sario 16-osios signatarų būstinę, takus ir pėdsakus,žinia, aptiksime, bet tarpukario materialieji ženk-lai jau bus atplėštos sostinės liudijimai, toliau ikipat Kovo 11-osios – karo metų niokojimai ir sovie-tinio socializmo „žydėjimas”...

Visai neketinu neigti sovietmečiu radusis ver-tingo paveldo, tiek materialaus, tiek ir dvasinio, juk– kokia mūsų poezija! (Ne vienas ir carizmo laiko-tarpio pastatas džiugina akį – turėjau progą kadaistai suvokti, irgi panašių dienų proga ekskursuo-dama Basanavičiaus gatve ir jos prieigose). Tačiau,mano žvilgsniu, sovietinį paveldą problemiškumokontekstas gaubia – magėtų pasidomėti ir reikš-mingų statinių užkulisiais, tarkim: kaip kalbėta –

o juk negalėjai to išvengti – dėl sumanymo, projek-to su Maskva?.. Ar suveikdavo ne vieno veikėjo pri-siminimuose išplaukiantys lagaminėliai su lietu-viškomis gėrybėmis? (Juk ir po Kovo 11-osios dery-bose su SSRS kai kam pranašesni regėjosi ,,Maskvoskoridorius” žinantieji...)

Tad visai suintriguota užsirašiau ekskursijon poOperos ir baleto teatrą (LOBT), tikrai įspūdingą pra-ėjusio amžiaus 8-o dešimtmečio statinį. (Deja, ne-spėjau užsiregistruot į kai kuriuos tikrai dominusiuspasivaikščiojimus – ir po Bernardinų, ir po Rasų ka-pines; pastarosiose juk išties galime atrasti mūsųŠimtmetį: stabtelėjus prie Čiurlionio kapo – prisi-minti kultūrinio tautinio sąjūdžio ištakas, o ką jaukalbėt apie paminklo Basanavičiui siunčiamą ži-nią…)

Susirinkę teatro foje pirmiausia buvome apda-linti EPD lankstinukais su doc. dr. Aurelijaus Giedostekstu. Įsiskaičiau ir štai stabtelėjau ties skirsneliu:

„Vis dėlto ir sovietmetis yra Lietuvos istorijosepocha, integrali Lietuvos šimtmečio paveldo dalis,– tad joks skepticizmas, numatomas vertybių per-kainojimas, ideologinės orientacijos ar papras-čiausias ignoravimas nebegali nieko pakeisti. Rak-tu tegali būti pažinimas: štai kodėl pastaraisiais de-šimtmečiais sovietmetis atrandamas iš naujo (kaipepocha su savita kultūros istorija, savais idealais [iš-ryškinta mano – A. P.], žmonėmis ir jų kasdienybe),o menotyrininkai vis garsiau ištaria: 6-ojo dešimt-mečio modernizmas – geras, nes 4-ajame turėjometvirtą jo mokyklą, kurios atradimą palydi nuostaba(„O!”), – taip, tai optimizmo architektūra.”*

Žvilgtelėjimai į europinį Vilniaus paveldą

Šis tekstas KPD tinklalapyje paskelbtas jauanksčiau, anonsuojant Europos paveldo dienas. Irtuomet kiek sutrikusi gvildenau – apie kokius čiaidealus autorius kalba? Kiek atmenu iš savo sovie-tinės biografijos, svarbiausias, prieš mūsų akis švy-tėjęs – Komunizmo statyba... Tik EPD programojeneradau ekskursijų šio „idealo” ženklų apžiūrai –juk būtų pakakę nukakti į Grūto parką, kur sutelktileninai ir kitas skulptūrinis epochos paveldas... Irpo Genocido aukų muziejų – buvusias KGB kame-ras, kaip anų „idealų” įkūnijimo paveldą, būtųpravertę pasivaikščioti... Vidiniu protestu atsišau-kė ir Giedos teiginys, kad vertybių perkainojimas„nebegali nieko pakeisti”. Autoriaus akcentuotas pa-žinimas dar ir kaip perkeičia net ir užsibaigusiąpraeitį – pati patyriau, kad Atgimimo ir Nepri-klausomybės laikais atsivėrę sovietinių „idealų” už-kaboriai tos epochos vaizdą esmingai keičia...

o o o

Na, bet pasiūlytas sovietinio laikotarpio statinystikrai netransliavo anų „idealų” – po LOBT, ar-chitektės Nijolės Bučiūtės (1930–2010) kūrinį,

buvo verta pasivaikščioti. Mus pasitiko teatro edu-kacinių programų koordinatorė (vyresniųjų prisi-menama ir kaip operos solistė) Sofija Jonaitytė, oapie architektės Bučiūtės projekto peripetijas, įgy-vendinimo eigą pasakojo jos dukra doc. dr. Lada Mar-kejevaitė. Ji ir parodėlę, liudijančią idėjos virtimą

Nukelta į 7 psl.

Prie Skaisčiausios Dievo Motinos cerkvės Prie LOBT stovinti Kipro Petrausko skulptūra (Gedimino Jokūbonio skulptūra). A. Petraitytės nuotraukos

L. Markejevaitė pristato rūmų istorijai skirtą parodėlę K. Katalyno pasakojimas Alumnato kieme

D R A U G O Š E Š T A D I E N I N I S P R I E D A S2018 SPALIO 13 D. 7

kūnu, surengė – regėjome projekto brėžinius, nau-jo statinio, įvairių jo dalių nuotraukas, netgi kai ku-riuos autentiškus „eksponatus”: originalios formosplytas, specialias taures (dabar teatro bufete pa-keistas tradicinėmis), žalvarines pelenines (išvis iš-nykusias, juk į spektaklius susirinkusiems rūkytinesiūloma).

Visas procesas, šių dienų akimis žiūrint, trukęsgan ilgai: nuo 1960-ųjų sumanymo iki 1974-aisiais už-baigtos statybos. Pasak mūsų gidės, Bučiūtei ne iš-kart uždegta žalia šviesa – gi moteris! Bet ji savo at-kaklumu (suprantama, ir talentu) gebėjo įrodytiesanti verta ir originalų projektą pateikti, ir jo rea-lizavimo gijas savo rankose valdyti. O architektei tal-kino visa komanda – baldų, kitų atributų projek-tuotojai (Markejevaitė paminėjo ir tėtį Jurijų Mar-kejevą – pirmo aukšto fojė grindys yra jo autorys-tės). Architektės sprendimai daugeliui buvę ir ne-tikėti – štai raudonos plytos tuomet nebuvusios „ma-dingos”, kultūros statiniams nenaudotos. Bučiūtėssumanyti žiūrovų salės balkonai – irgi netipiniai:jie kone individualios ložės (senąsias – aristokra-tiškas – tradicijas primenančios)... Projektuojant nu-matyti erdvūs fojė žiūrovams, stiklo sienos, atve-riančios miesto panoramą; didelis dėmesys skirtasir smulkiausioms detalėms. (Tiesa, kai kuriuos kom-ponentus teko koreguoti jau teatrui pradėjus funk-cionuoti – štai pirminis scenos įrėminimas žalva-rio vamzdelių blokais dėlei geresnės akustikos pa-keistas medžio plokštėmis). Bet ir laikas įrodęs ar-chitektės meistrystę – štai dėl gausiai apdailainaudoto žalvario pastatas gražiai sensta.

Daugeliui ekskursantų, įspūdingais šviestu-vais nekart besigėrėjusių ir pačiame teatre, ir projį vakare einant, apšviestas iš vidaus stiklo sienasregint, netikėta buvo patirti, kad patys sietynai ne-turi lempų – jie apšviečiami iš lubose įtaisytų pro-žektoriukų.

Pavaikščiojome ir po žiūrovams skirtąją teatrodalį (fojė, salę), ir po užkulisius – o čia jau pasakoji-mo iniciatyvą perėmė iškalbi ir žaisminga edukatorėJonaitytė. Ji ne tik nuvedė į įvairiausius, pašaliniamsužgintus kampelius (štai buvome įleisti į grimerinę,į baleto repeticijų salę, ten vykstant pamokai), bet irįtraukė į žaidimus – tai prie sienos prieš veidrodį su-statė ir šokėjų stovėsenos mokė, tai teatriniais rūbaisbei butaforika papuošė... Galima sakyti, gavomepapildomą dovaną – edukacinį užsiėmimą, bet šian-dienos smagumynai užgožė pirminį vizito tikslą irprasmę – pažintį su paveldu. Mūsų gidei Markeje-vaitei kukliai pasitraukus į klausytojų gretas, pastatoistorijos pristatymas nutrūko, regis, neužbaigtas; oklausinėjimams nebeliko galimybių – žaismingojiedukatorė dosniai mums skyrė laiko, gerokai virši-jančio programoje numatytąjį...

o o o

Jei pirmas pasivaikščiojimas iš Šimtmečio išplėšėkelis pastaruosius dešimtmečius, tai antruojuleistasi į šimtmečių gelmes. Archeologas Kęstutis

Katalynas, pasiūlęs temą „Vilniaus ištakos. Urba-nistinė archeologija”, mūsų būrelį pavedžiojo „nuoXIV amžiaus iki XIV su intarpais į vėlesnius – iki

XIX” – taip reziumavo galutinėje stotelėje. O pradė-ta buvo Katedros aikštėje, primenant 1387-ųjų Jo-gailos privilegiją Vilniaus miestui, pažadant, kad pa-keliui bus pristatytos „dvi valdžios”, t.y. religinė irpasaulietinė. Pastarosios ištakos buvo prieš mūsųakis – atkurtoji Žemutinė pilis; pilį, pasak mūsų gido,pastatęs kunigaikštis Algirdas (Valdovų rūmų in-ternetinė svetainė nurodo ir XIII a. antros pusės – XIVa. pirmos pusės veikėjus:

Religinį dvelksmą turėjome progos pajusti ir tą-dien – buvo popiežiaus Pranciškaus vizito išvakarės.Aikštė metalinių tvorų eilėmis jau buvo suskirstytasektoriais, scenoje skambėjo repetuojamos giesmės,vyko kiti pasiruošimo darbai. (Grįžus iš šio pasi-vaikščiojimo visai pravertė darkart atsiverst IrenosVaišvilaitės leidinį „Pasivaikščiojimai po krikščio-niškąjį Vilnių” – gido žodžius ne visad miesto šur-muly galėjai nugirsti, o ir jo komentarai dažniausiaibūdavo trumpi, lakoniški. Pasak Vaišvilaitės, „neil-gai stovėjusią, 1399 m. sudegusią Jogailos katedrą per-statė ir išplėtė Lietuvos didysis kunigaikštis Vytau-tas”,** p. 19). Dabartinė Katedra, kaip žinome – ar-chitekto Lauryno Stuokos-Gucevičiaus XVIII amžiauskūrinys, iškilęs ant būtųjų šventovių pamatų, įglo-bęs ir reikšmingus ankstesnius darinius – įspūdin-gąją Šv. Kazimiero koplyčią ir kt.

Gido vedami, patraukėm link Universiteto, jo erd-ves palikdami nuošaly (pakeliui dar išgirdome apiekaraliaus Stepono Batoro, nors ir didikų kalvinistųpasipriešinimo sulaukusį, bet sėkmingai 1579 m. įgy-vendintą sumanymą – jėzuitams suteikta privilegiasteigti aukštąją mokyklą). Pakilę dabartine Univer-siteto gatve, įlindome į vadinamąjį Alumnato kiemą– sužinojome, jog čia kadais būta kunigų seminari-jos. Mus iš trijų pusių apsupęs įspūdingas arkinių lan-gų pastatas - „1622 m. pastatytas Popiežiškasis alum-natas, bendrabutis kunigais besiruošiantiems būtiVilniaus universiteto studentams. Čia veikė 1583 m.Popiežiaus Grigaliaus XIII įsteigta Popiežiškoji ku-nigų seminarija”** (p. 110).

Į dabartinę Prezidentūrą, jos vidinį kiemą žvel-gėme žemyn nuo kriaušio (pro tvoros stiebus), iš-girdome apie ankstesnius šio pastato šeimininkus –vyskupus, veliau caro generalgubernatorių. „Šiojevietoje jau XIV a. stovėjo Goštautų rūmai. Iš Goštautųjuos įsigiję Vilniaus vyskupai čia gyveno iki XVIIIa. pabaigos. Paskutinis rūmuose nuolatos gyvenęsVilniaus vyskupas Ignotas Masalskis buvo nužudy-tas Varšuvoje per Kosciuškos sukilimą”** (p. 145)

Pasukus Skapo gatve – gidas paneigė įsigalėjusįtvirtinimą, jog tai siauriausia sostinės gatvė, – buvoproga nusistebėti ilgaamže „miesto atmintimi”: gat-vės vardas veda prie XVI a. čia sklypą įsigijusio ka-rališkojo sekretoriaus (jo pavardė gal kiek kitaip buvorašoma ir tariama, šiaip ar taip – tai Skapas).

Mūsų gidas pasišaipė ir iš įsigalėjusio teiginioapie Vilniaus tikybinę toleranciją. Sustojus dabar-tinėje Volano gatvėje prieš Bažnytinio paveldo mu-ziejų (Šv. arkangelo Mykolo bažnyčią) prisiminti aš-trūs „mūšiai” tarp katalikų (daugiausia studentų) irkalvinistų, turėjusių čia, Mikalojaus Radvilo Juodojodovanotame sklype maldos namus ir mokyklą; konf-liktai baigėsi reformatų „ištrėmimu” už miesto sie-nos (kur ir dabar yra Ev. reformatų bažnyčia).

Kaip ir pirmasis renginys liko ne visai užbaigtas,bet papildytas neplaniniais malonumais, taip ir šį-

Atkelta iš 6 psl.

Traukiant senąja Skapo gatve Pro LOBT langus atsiverianti panorama

kart – pasiūlius nemažai punktų „virš programos”(na, kokios čia „Vilniaus ištakos”, kai pasakojamaapie caro vietininko generalgubenratoriaus rūmus),ne visi pažadai buvo išpildyti. Štai EPD programo-je skelbtas šio pasivaikščiojimo finalinis akordas:„Bus pasakojama kaip prieš šimtą metų Lietuvos Ta-ryba iš istorinės sostinės buvo priversta persikelti įKauną”. Bet Rusų gatve pasiekus įspūdingą pravos-laviškosios architektūtos statinį – SkaisčiausiosiosDievo Motinos cerkvę (katedrą), užbaigta pasakoji-mu apie Oršos mūšį (1514 m.) ir jį laimėjusį LDK ka-riuomenės vadą pravoslavą kunigaikštį KonstantinąOstrogiškį, kuriam šia proga leista atstatyti šiącerkvę. O kaip gido sakyta – pasivaikščiojimą pra-dėjus XIV a., šiuo amžiumi jis ir užbaigtas: dabarti-nės šventovės vietoje tuomet stovėta gotikinės cerk-vės, ją kunigaikštis Algirdas 1346 m. pastatė savo žmo-nai Julijonai.

Tiesą sakant, nelabai gebėjau mūsų gido pasa-kojimą suvesti į vieningą temą – tai buvo labiau frag-mentiški, be ypatingo (chronologinio ir kt.) nuo-seklumo stabtelėjimai, informacijos „skirsneliai”. BetVilniaus senamiesčiu visad smagu pasivaikščioti,smalsu pavienius objektus pamatyti jų istorinėse iš-takose. O juk gido – žinomo archeologo žvilgsnis vissmigo į „kultūrinį sluoksnį” po mūsų kojomis: vospradėjus pasivaikščiojimą priminta, kad Vilnelėkita vaga kadais vinguriavo, prieš Prezidentūra su-stojus „perspėta” – stovime ant šaltinių, o prieš da-bartinę Krašto apsaugos ministeriją – kadaise čia te-kėjusi Kačerga, Vilnelės intakas, seniai „sukišta požeme” ir pan.

o o o

Apsiribojau šiais dviem EPD renginiais – ne tiktodėl, kad į kai kuriuos pageidautus nepatekau, bet irdėl kitų vilionių – štai Valdovų rūmuose senosios mu-zikos festivalio Banchetto musicale koncertai vyko...

_______________*http://www.kpd.lt/epd2018/** Irena. Vaišvilaitė. Pasivaikščiojimai po krikščioniš-

kąjį Vilnių. – Vilnius: Baltos lankos, 2017

L. Markejevaitė atkreipė dėmesį į šviestuvų ypatumus

D R A U G O Š E Š T A D I E N I N I S P R I E D A S8 2018 SPALIO 13 D.

Aurelija Čeredaitė

2018 m. spalio 2 d. įvyko vienas išprojekto „Lietuvos teatro amžius”renginių – spektaklis „LietuviškojiNora”, sukurtas aktorės Moni-kos Mironaitės (1913–2000) gyve-nimo ir kūrybos motyvais. Pro-jekto part neriai – Valstybinis Vil-niaus mažasis teatras, ką tik įkur-tas Všį „Solo teatras” bei spektak-lio organizatorius Všį „Naujosiosmuzikos komunikacijos centras”.

Projektą „Lietuvos teatro am-žius” globoja Lietuvos Res-publikos prezidentė Dalia

Gry bauskaitė. Rengėjai – scenosmeno kritikų asociacija, projektovadovė teatrologė Daiva Šabase-vičienė. Rėmėjai – Lietuvos kultūros taryba.

Spektaklio dramaturgė ir režisierė bei aktorė –Birutė Mar, kuri spektaklyje ne tik interpretuojaMonikos Mironaitės dokumentinius pasisakymus,skaito jos pamėgtas eiles, bet taip pat jautriai irgrakščiai atlieka scenas iš H. Ibseno pjesės „Nora”.Jai talkina aktoriai Vytautas Anužis, MindaugasCapas, Aleksas Kazanavičius bei spektaklio kūry-binė komanda: kompozitorius Antanas Kučinskas,dailininkė Indrė Pačėsaitė, choreografė bei režisie-rės asistentė Sigita Mikalauskaitė, videodailininkas

Karolis Bratkauskas. Spektaklii užsimezgė

prieš dvejus metus, Norvegijosambasadai paruošus sceną išH. Ibseno pjesės „Nora”. Šisvaidmuo neįsivaizduojamasbe M. Mironaitės asmenybės,nes būtent Noros vaidmuo iš-garsino M. Mironaitę kaip ta-lentingą aktorę. „Ši artistė tur-būt gimusi vien tam, kad su-vaidintų Norą!” – taip prisi-mena ją amžininkai. BirutėMar kartu su kūrybinekomanda subtiliai irtiksliai sujungia į ne-dalomą visumą doku-mentinius tekstus,nuotraukas, muziką irvideo projekcijas beiaktorines scenas iš pje-sės „Nora”. Teatro is-

torija per Monikos Mironaitės asmenybęscenoje atgyja su visomis XX amžiaus prob-lemomis bei ideologiniais nukrypimais.

Asmeninio gyvenimo įvykiai skaudžiaipalietė M. Mironaitės aktorinę karjerą. Daž-nas talentingas kūrėjas neatlaikė partijossuformuoto įvaizdžio: Monika taip pat kurįlaiką buvo be vaidmenų, buvo priversta per-eiti į Rusų dramos teatrą. Spalvinga M. Mi-ronaitės sąjunga su rašytoju Juozu Baltušiupaženklinta ne tik kūrybiniais pakilimas,

Astrida Petraitytė

Žinia apie kino teatre ,,Skalvija” būsiantį vienintelį bal-tarusių režisieriaus Aleksejaus Rakovičiaus filmo,,Ignotas Domeika. Ilgasis sugrįžimas” seansą (darginemokamą) suintrigavo. Igno Domeikos vardas at-sišaukė mano sąmonėje lyg didžios asmenybės – di-džio lietuvio – legenda… Pasitelkime glaustas mūsų mokiniams apie Igną/Ig-notą Domeiką (1802–1889) pateikiamas žinias:

„Žymus XIX a. mokslininkas Ignas Domeikagimė 1802 m. Nedzviadkoje, Naugarduko ap-skrityje (dabar – Baltarusija), lenkiškai kal-

bančioje Lietuvos bajorų šeimoje. Studijavo Vil-niaus universitete, buvo slaptos Filomatų draugijosnarys, poeto Adomo Mickevičiaus draugas ir ben-dražygis, aktyvus 1831-ųjų sukilimo dalyvis. Po su-kilimo buvo priverstas emigruoti. Paryžiuje IgnasDomeika baigė kalnakasybos inžinierių akademijąir 1838 m. atvyko į Čilę. Šiai šaliai jis paskyrė visąlikusį savo gyvenimą.

Profesoriavo Serenos aukštojoje kalnakasybosmokykloje, Santjago universitete. 1867 m. tapo Sant-jago universiteto rektoriumi ir šias pareigas ėjo iki1883 metų. Tyrinėdamas Čilės naudingąsias iška-senas, Ignas Domeika atrado vario, aukso, akmensanglių telkinių, mineralų, parašė geologijos, mine-ralogijos veikalų, monografijų. Mokslininkas sukūrėmeteorologinių stočių tinklą, įsteigė etnografinįmuziejų, pagal jo projektą Čilėje buvo pertvarkytamokymo sistema.

Mūsų tėvynainio mokslinė veikla ir atminimasyra garbingai įamžinti. Jo vardu pavadinta miestasPuerto Domeika, jau išmirusių moliuskų rūšys Am-monites Domeycanus ir Nautilus Domeycanus, gėlėViola Domeycana, jo atrastas mineralas domeikitas.1899 m. Igno Domeikos vardas buvo suteiktas 450 kmilgio kalnagūbriui Andų kalnuose.”*

Spalio 1-ąją ,,Skalvijoje” įvyko ne šiaip filmoseansas – tai Baltarusijos ambasados surengtas jo pri-statymas, dalyvaujant kūrėjams, herojaus palikuo-nims bei aukštiems svečiams (Baltarusijos amba-sadoriui ir kt.)

Filmas netikėtas savo ,,baltarusišku rakursu”,ne, ne todėl, kad baltarusių kalba (su subtitrais ang-lų kalba), bet herojaus ,,subaltarusinimu”… Nataip, Domeika gimęs Naugarduko apskrityje, bet jukne vieno LDK, Abiejų Tautų respublikos ar net ca-rinės Rusijos laikųmūsiškio veikėjobiografijos pradžiaįvardijama: ,,dabar-tinėje Baltarusijo-je”… Šios šalies am-basadorius Alek-sandras Korolis savokalboje prieš sean-są pabrėžė – tolimo-je emigracijoje kraš-tietis Domeika ilgė-jęsis gimtosios Bal-tarusijos… Diplo-matiškiau formula-vo net iš Australijosatvykusi Paz Do-meyko (išleidusi irknygą apie savo gar-sųjį prosenelį): pasisakydama po filmo peržiūros, jikalbėjo apie stipriai Domeikos jaustą Tėvynės mei-lę, ilgesį – konkrečiai šalies neįvardindama…

Filmas netikėtas ir žanriniu požiūriu, tai at-kuriamoji dokumentika; didžiąją jo dalį sudaro vai-dybiniai epizodai. Filmas pradedamas būtent Paz Do-meyko pasisakymu – pastaruosius 20 metų paskyrusiIgnoto Domeikos gyvenimo ir veiklos tyrimams; to-liau regime veikiant ,,patį” herojų ir jo bendrake-leivius. Ir aktoriai, ir ,,scenografija” (ne tik Andų pa-norama, bet ir, tarkim, XIX a. vidurio Austrijos-Veng-rijos imperiją kertantis traukinys, ir kt.) įtikina; is-torija suintriguoja, per 40 minučių perteikia įspū-dingą, nuotykingą ir herojišką gyvenimą.

Filmo finale gal net sąmoningai dedami klaidi-nantys daugtaškiai: štai vaidybinis siužetas bai-giamas Ignoto Domeikos sugrįžimu gimtinėn – rie-da jis brikele pažliugusiu Baltarusijos keleliu…Tarsi turi suprast, kad čia ir taip užsibaigė klajok-lio gyvenimas, tik… Finalinis užrašas praneša, kadIgnotas Domeika mirė 1889 m. Santjage.

Ignas Domeika: baltarusiškas rakursas Po filmo žiūrovams pasirodė grupelė jo kūrėjų –prodiuseris, Istorinių filmų studijos vadovas Vladi-miras Bokunas, Ignotą Domeiką įkūnijęs AndrejusAliferenka, pora epizodinių vaidmenų atlikėjų. Bo-kunas, matyt, nujausdamas galimas lietuvių reak-cijas, akcentavo, kad Ignoto Domeikos tapatybė – dau-giareikšmė (juk ir lenkai gali jį savintis), išreiškė vil-tį, jog dar bus sukurti bendri Lietuvos ir Baltarusi-jos istoriniai filmai… Prodiuseris iš žiūrovų eilės pa-kvietė ir garbingąją viešnią – filmo herojaus proa-

nūkę Paz Domeyko, įteikė jai juostos kopiją.Beje, renginį lietuviškai pradėjo (greit perėjęs

prie anglų kalbos), svečius pristatęs, pats neprisi-statęs garbus ponas – tik publikai skirstantis prie jopriėjusi, pasiteiravusi sužinojau: tai – Ignoto Do-meikos draugijos pirmininkas prof. Algimantas Gri-gelis… Gaila, gal mes, lietuviškoji pritilusi žiūrovųdalis, žinodami turį tokį atstovą, prasidėjus klausi-mų daliai (po vieno kito paklausimo išblėsusiai), bū-tume jį provokavę pasisakyt dėl Lietuvos teisių į ,,is-torinį paveldą”… (Vėliau panaršiusi internete pa-tyriau: 2017-aisiais išėjo būtent A. Grigelio pareng-tas kolektyvinis darbas „Ignotas Domeika – geologas,mineralogas, kelių inžinierius”.) Gal galime lauktimūsų menininkus ,,lietuvišku rakursu” pristatysiantryškią XIX a. asmenybę Ignotą Domeiką?..

–––––––––––––––*http://geografija6-8.mkp.emokykla.lt/lt/mo/zinynas/ig-nas_domeika/

Lietuviška Nora pagal Birutę MarĮspūdžiai po premjeros

bet ir nusivylimais. Tačiau jo 1967 metais rašytaslaiškas Monikai parodo tikruosius rašytojo jaus-mus: „Brangi Monika, norėjau pasakyti, kad labaimyliu dabar tave. Patyliukais, bet su vis augančiusmarkumu. Man atrodo, nėra visam baltam svietenei įdomesnės, nei turtingesnės, nei tauresnės mo-ters už tave, nekalbant apie kolosalinį sceninį tavotalentą. Šituo įsitikinau bendraudamas su kitomismoterimis, pažindamas jų begalinį ribotumą, lėkš-tumą ir tiesiog nusikalstamą nuobodumą. O gal mančia nuo to, kad esu tavo vyras? Stipriai apkabinutave, bučiuoju tūkstantį kartų.” Šį laišką galite su-rasti informatyvioje spektaklio programėlėje, ku-rią parengė Aušra Gudavičiutė.

Po spektaklio gyvai pasidalyta apie M. Miro-naitės biografijos ir kūrybos faktus. Solidaus am-žiaus žiūrovai buvo tarsi pažadinta prisiminimų;viskas buvo taip neseniai... ir aš prisimenu...

Birutės Mar „pogrindžio” teatras gyvuoja jauseniai, tačiau, jei pri-siminsime aktoriniodarbo pasiruošimoypatumus, akivaizdu,kad pradinis pasiruo-šimo etapas vyksta na-muose. Vertingas ak-torės tikslingumas iružsispyrimas, nepai -sant iškylančių truk-džių, siekti užsibrėžtokūrybinio tikslo. Ne-nustoja stebinti para-doksas, kad kūrybingiaktoriai priversti kaippiligrimai keliauti susavo spektakliais išvienos vietos į kitą irneturi repeticijomspastovios vietos. q

Pirmoje eilėje, centre – Paz Domeyko

Monika Mironaitė