Mike Gayle (Maikas Geilas; g. 1970 m.) – britų rašyto-jas ir žurnalistas, ilgą laiką dirbęs FHM, Sunday Times Style, Cosmopolitan ir Just

Seventeen žurnaluose. Žmo-gus, puikiai žinantis, kuo

gyvena šiuolaikiniai vyrai, žmogus, kurio kiekvienas

romanas graibstomas iš knygynų visoje Europoje.

Gayle’o romanai – geriausias dabartinių trisdešimtmečių miestiečių kartos atspindys:

kaip elgtis, kai turi būstą, darbą ir merginą? Ar kelias merginas? O jei neturi nie-

ko? O jei mergina tave ką tik paliko?

Pliažo pagrindai

sudaužytoms

širdims

tavęsTrūksta tik

9 789986 167679

ISBN 978-9986-16-767-9

Vis dar sunku tuo patikėti. Bet taip buvo: pigi poilsinė kelionė visiškai pakeitė mano gyvenimą. Tad patikėkit, jei gyvenime pokyčių netrokštate, saugokitės vietos kelionių agentūros.

„Trūksta tik tavęs“ – romanas apie tris draugus ir vieną merginą. Ar dvi? Palaukite, kiek iš tiesų jų buvo?..

Apie tris draugus, kurie dėl skirtin-gų priežasčių skrenda atostogauti į Kretą, į tą patį kurortą, kuriame siautėdavo jaunystėje. Nesvarbu, kad dabar jiems jau per trisdešimt – bet įsivaizduojama saulė, jūra, pulkai lengvai sukalbamų merginų neduoda jiems ramybės.

Čarlis ką tik išsiskyrė su Sara. Tik įsivaizduokite, po dešimties kartu praleistų metų!

Endis ruošiasi vesti ir trokšta pasku-tinį kartą nevaržomai pasimėgauti viengungio gyvenimu.

Tomas, dievobaimingas šeimos tėvas, vyksta kartu. Nežinia ko – tikriausiai pamatyti istorinių Kretos įžymybių, kol draugai varvins seilę į merginų iškirptes?

„Trūksta tik tavęs“ – tobulas atosto-gų romanas, jis privalo būti kiekvieno poilsiautojo lagamine. Lengvas, šmaikštus ir įtraukiantis: tikras balza-mas sudaužytoms širdims.

Trūksta tik tavęs

3

tavęsTrūksta tik

VILNIUS 2010

R o m a n a s

Iš anglų kalbos vertė

Gabrielė Gailiūtė

4

Copyright © 2007 by Mike GayleWISH YOU WERE HERE by Mike Gayle

The right of Mike Gayle to be identified as the Author of the Work has been asserted by him in accordance with the Copyright, Designs and Patents Act 1998.

All rights reserved. No part of this publication may be reproduced, stored in a retrieval system, or transmitted, in any form or by any means without the prior written permission of the publisher, nor be otherwise circulated in any form of binding or cover other than that in which it is published and without a similar condition being imposed on the subsequent purchaser.

Translation copyright © 2010 by „Tyto alba“© Gabrielė Gailiūtė, vertimas į lietuvių kalbą, 2010© Rimas Valeikis, viršelio dailininkas, 2010© „Tyto alba“, 2010

ISBN 978-9986-16-767-9

UDK 820-3Ga-159

Mike GAYLEWISH YOU WERE HEREBCA, 2007

5

„Tai, kas nutinka Las Vegase, jame ir lieka.“

Sparnuota frazė apie atostogas pasaulio pramogų sostinėje Las Vegase

Mike GAYLEWISH YOU WERE HEREBCA, 2007

6

Skiriama ponui ir poniai O’Reilly (jaun.), kurie susipažino per atostogas

7

Saugokitės vietos kelionių agentūros

Kai sėdite namie ir vartote šūsnį kelionių lankstinukų, parsineštų iš artimiausios kelionių agentūros, niekada iš tikrųjų nepagalvo-jate: „Šitos atostogos pakeis visą mano gyvenimą,“ tiesa? Galbūt pagalvojate: „Po šitų atostogų visus metus liksiu be grašio.“ Arba: „Per šias atostogas pagaliau imsiu ir pramoksiu vietos kalbos.“ Ar netgi: „Per šias atostogas jau tikrai nesigraibysiu su nepažįsta-mais.“ Bet labai abejoju, kad pagalvojate: „Šitos atostogos pakeis visą mano gyvenimą.“

Pernai man lygiai taip ir nutiko: pigi paskutinės minutės sep-tynių nakvynių kelionė pakeitė mano gyvenimą taip, kaip nė nesitikėjau. Bet „pakeitė“ nereiškia, kad apsisprendžiau grįžęs perdažyti prieškambarį ar mesti rūkyti (kaip jau ne kartą), ar net pakeisti profesiją. Turiu galvoje svarbius pokyčius. Viso gyveni-mo. Pokyčius, kurie gal ir neatrodo svarbūs, jei esi Anglijos mi-nistras pirmininkas, bet jei esi, pavyzdžiui, trisdešimt penkerių metų vyras, dirbantis Braitono ir Hovo savivaldybėje ir ką tik iš-siskyręs su mergina, su kuria draugavai dešimt metų, jie atrodo milžiniški.

Turiu galvoje pokyčius, kurie apgręžia gyvenimą šimtu aštuo-niasdešimt laipsnių. Turiu galvoje pokyčius, kurie trenkia lyg žai-

8

bas. Turiu galvoje tokius pokyčius, kurie trunka visą gyvenimą. Vis dar sunku tuo patikėti. Bet taip buvo: pigi poilsinė kelionė visiškai pakeitė mano gyvenimą. Tad patikėkit, jei gyvenime po-kyčių netrokštate, saugokitės vietos kelionių agentūros.

9

Nuo pradžių

Kaip dažniausiai ir būna, viskas prasidėjo nuo svarbaus dalyko: mudu su Sara išsiskyrėme. Kartu buvome dešimt metų. O tada ji vieną dieną tiesiog susidėjo kelis savo daiktus ir išėjo. Niekaip nesupratau, kaip mes iš vienos būsenos nukeliavome į kitą, bet kažkaip nukeliavome. Paskui, po trijų savaičių, šiltą ir saulėtą rug-pjūčio rytą ji užsuko pasiimti dar kelių daiktų ir pasakė, kad keti-na išsigabenti visą savo turtą.

– Kitą savaitę, tuo pačiu metu, – tarė ji, sustojusi prieškamba-ryje. – Gerai?

– Aišku, – atsakiau, žiūrėdamas ne tiesiai į ją, o į kilimo raštą po jos kojomis. – Kaip nori – nors esu beveik tikras, kad nesusi-grūsi visko į „Micros“ bagažinę.

Norėjau pajuokauti, o ne įgelti. (Nors nuo tada, kai ji išsi-kraustė, dažnai juokaudavau, iš tikrųjų geldamas, ir kartais gel-damas taip, kad visai nebūdavo juokinga, o kartais geldavau taip subtiliai, kad bjauriai įžeisdavau.) Šiaip ar taip, iš jos vei-do išraiškos sumojau, kad mano pokštą apie mašiną ji palaikė įgėlimu. Kelias akimirkas svarsčiau, ar nepasakius, kad ją jau pamiršau, kad gyvenu kuo puikiausiai, bet, žinoma, to nepada-riau, nes būčiau išsidavęs, koks esu jautrus jai. O jautrumas, bū-nant šalia, atrodė mažumėlę per daug panašus į trapumą, ku-rio atskleisti buvo nevalia tokiai vampyrei kaip Sara. Tad užuot

10

pasiaiškinęs, kad pajuokavau, stypsojau kaip kvailys ir toliau dėbsojau į kilimą.

– Oliverio brolis turi sunkvežimį, – paaiškino ji, pirmą kartą tądien ištardama „O“ raide prasidedantį vardą. – Jis žadėjo padėti man persivežti likusius daiktus į naująjį butą.

Oliveris buvo Saros bendradarbis. Man jis niekada nebuvo prie širdies, ir beveik neabejoju, kad aš jam taip pat. Tačiau, priešingai negu jis, aš turėjau pagrindo šitaip jaustis, nes Sara jam akivaizdžiai krito į akį. Vos jai pirmąkart jį atsainiai paminė-jus, kai šis pradėjo dirbti su ja (Sara buvo Braitono socialinės rū-pybos tarnybos vyresnioji darbuotoja), pajutau, kad iš jo gero nelauk. Kai ji grįždavo namo po darbo, girdėdavau tik: „Oliveris sakė tą...“, „Oliveris sakė aną...“, o paskui ilgai netruko, kol pra-sidėjo „Oliveris per pietus man pasakojo...“ Tačiau nieko nega-lėjau atrėžti, mat turėjo būti akivaizdu, kad Oliveriui ji nerūpi, juk jis turįs merginą. Kartą ji pas mus vakarieniavo, bet daugiau jos nebemačiau – netrukus juodu išsiskyrė, nes „nieko neišėjo“.

Bet Oliverį matydavau dažnai. Sara tapo jo guodėja. Bent kartą per savaitę jis ateidavo vakarienės, o kai turėdavome svečių, Sara pakviesdavo ir jį. Padariau klaidą – pasakiau, kad su juo ji pralei-džia kiekvieną mielą dieną darbe ir, visai galimas daiktas, kad ji su juo bendrauja daugiau negu su manimi. Jai tai visai nepatiko.

– Ką tik nutrūko rimčiausia jo gyvenime draugystė su moteri-mi, – pasakė ji. – Nejau neturi nė lašelio užuojautos?

Žinoma, neturėjau, nes Oliveris man nepatiko. Man jis atrodė nepakenčiamas, baisus doruolis, mažumėlę per daug savimi pa-tenkintas, bet viso to nesakiau. Tik pasakiau, kad labai pasisteng-siu jį atjausti.

– Žinok, tarp mudviejų su Oliveriu nieko nėra, – dabar tarė Sara.

11

– Net jei ir būtų, – atsakiau, – juk jau nebe mano reikalas.– Žinau, – atsakė ji. – Tik norėjau, kad viskas būtų aišku, ir tiek.Saros „žinau“ nuskambėjo be kartėlio ir klastos, matyt, ji no-

rėjo paguosti. Visai nesistengė manęs užgauti. Tiesiog pasakė paprastą gyvenimo smulkmeną. Bet manęs tai nė trupučio ne-paguodė.

– Kada nori atvažiuoti? – paklausiau.– Kokią dešimtą?– Gerai.– Būsi namie?– Nori, kad būčiau?Sara neatsakė.Atsidusau.– Nesijaudink, nebūsiu.Sarai iškart palengvėjo.– Išeidama paliksiu raktus prieškambaryje.Vėl stojusi tyla reiškė, kad reikalai baigti. Tai paskutinis mūsų

susitikimas. Nors Sara išsikraustė vos už dvidešimties minučių kelio nuo manęs, ji sugebėjo taip perskirti mūsų gyvenimus, kad beveik nebeliko tikimybės susitikti. Ji ėmė vaikščioti į kitą preky-bos centrą, kad atsitiktinai nesusidurtume prie dribsnių lentynų; vakarais nebevaikštinėdavo po „mūsų“ parkelį; artimiausia mūsų užeiga, „Džordžas“, dabar (bent jau Sarai) tapo draudžiama teri-torija; o bendri draugai žinojo, kas nutiko, tad nelaukė ir nejau-kus susitikimas svečiuose.

– Na, tai tiek, – pasakė ji. Dirstelėjo į buto duris, paskui į mane ir kietai sučiaupė lūpas. – Laikykis, Čarli.

– Ir tu, – atsakiau ir tuomet šyptelėjau, parodydamas, kaip ver-tinu šią šiltą akimirką. Ji taip pat šyptelėjo, ir tą akimirką mintyse ją nusifotografavau. Kaštoniniai plaukai, suimti į uodegą. Pilkšvai žalios akys. Jaunatviški bruožai. Maži sidabriniai žiedukai ausyse.

12

Žalsvas dryžuotas švarkas. Žalia berankovė palaidinė. Aptempti mėlyni džinsai su plačiu juodu diržu sidabrine sagtimi. Bekulniai lyg baleto juodi bateliai. Vasarinė apranga.

Tuomet Sara pasilenkė ir nuo grindų pasiėmė „H&M“ mai-šelius, prikrautus daiktų iš buvusio bendro mūsų miegamojo. Netarusi daugiau nė žodžio, ji atidarė duris, išėjo į laiptinę ir vėl jas uždarė. Kad ir kaip ant savęs už tai pykau, jai išėjus, dar ilgai vėpsojau į duris, melsdamas ir vildamasis, kad staiga subarškės pašto dėžutė ir tai reikš – paskutinę akimirką ji persigalvojo. Bet nesubarškėjo. Ji išėjo. Visai. Tikriausiai amžinai.

Nežinodamas, ką toliau daryti, nuėjau į svetainę, sudribau ant sofos ir įsijungiau televizorių. Be tikslo junginėjant kanalus, sus-kambo telefonas. Kur buvus, kur nebuvus man į galvą pirmiausia šovė mintis: „Tai ji. Persigalvojo, stovi prie durų ir skambina man mobiliuku.“

– Čarli, bičiuli, – tarė vyro balsas kitame laido gale. – Ką veiksi kitą sekmadienį?

– Ką? – sumikčiojau, vos slėpdamas nusivylimą. – Ką čia šneki, Endi?

– Klausiu, ką veiksi kitą sekmadienį. Štai ką šneku.Mintimis persikėliau į ateitį. Mačiau save vien smaksantį bute ir

besistengiantį pasijusti dar blogiau, negu ir taip jaučiuosi.– Nieko ypatinga, – galiausiai atsakiau. – O ką?– Nes tu... – jis nutilo, kad būtų iškilmingiau, – ...važiuosi su

manimi atostogauti.– Atostogauti?– Aha.– Su tavimi?– Aha.Netekau amo. Endis kaip visada. Bet žinojau, kad jei noriu ne-

sileisti įkalbamas daryti to, ko nenoriu, teks laikytis tvirtai.

13

– Negaliu.– Kodėl?– Nes... nes negaliu.Endis nė akimirką nesutriko nuo mano netobulų įgūdžių

spyriotis.– Juk supranti, kad stengiuosi dėl tavęs, tiesa? – pradėjo jis. –

Sėdžiu namie, galvoju apie tave ir... viską, kas nutiko, ir man staiga topteli – Čarliui labiausiai reikia atostogų. Tu tik pagalvok. Tu, aš ir gražus karštas paplūdimys. Savaitėlę atsipūstume, pamauktu-me alų ir pasilinksmintume – kaip smagu. Ir tau niekuo nereikės rūpintis, bičiuli. Šiandien buvau kelionių agentūroje ir viską jau išsiaiškinau. Tik išrašyk man maždaug keturių šimtų svarų čekį, o aš už tai nusivešiu tave į smagiausias atostogas gyvenime. – Jis nutilo, lyg laukdamas aplodismentų. – Tai kaip?

Senojo koledžo laikų bičiulio pasiūlymas man kėlė abejonių, bet ne tiek dėl pačių atostogų, kiek dėl atostogų su juo. Nepaisant ilgos prakalbos, puikiai pažinojau Endį ir supratau, – šios atosto-gos rengiamos visai ne todėl, kad jis nori pagelbėti man. Jis pats nori išvažiuoti atostogų be sužadėtinės, o aš – tik pasiteisinimas. Jis tikriausiai pasakė Lizai, jog nori išsivežti mane, kad padėtų „pa-miršti Sarą“, ir nors tai galėjo būti kruopelytė tiesos, kažkodėl nu-jaučiau, kad tikrasis motyvas daug savanaudiškesnis. Tiesiog jau-čiau širdimi, kad Endis šias atostogas pavers savaitės treniruote prieš bernvakarį, vadinasi, būtinai tąsys mane ten, kur nenorėsiu eiti, įkalbinės daryti tai, ko nenorėsiu daryti, ir apskritai vers mane elgtis taip, kaip man visai nebūdinga.

Bet jis buvo teisus. Man tikrai reikėjo atostogų. Man tikrai reikėjo atitrūkti nuo kasdienybės. Išeidama Sara visiškai išmušė mane iš vėžių. Ir jei važiuočiau ne vienas (tokios būsenos, kaip mano, būti vienam tiesiog neįmanoma), Endis vienintelis siūlė tikras atostogas. Laimė, turėjau dar vieną kozirį – tobulą priemo-

14

nę užtikrinti, kad jei jis įtikintų mane važiuoti kartu, ne visada būtų jo viršus.

– O Tomas? – paklausiau.Stojo trumpa, bet iškalbinga tyla.– O ką Tomas? – paklausė jis, dėdamasis abejingu.– Na, o jo nepakviesi?– Žinoma, ne. Kurių galų turėčiau kviesti atostogų atsivertėlį

krikščionį? Kaip žinai, vakarėlių liūtų tarp jų pasitaiko itin retai.– Bet jis mūsų bičiulis.Endis atsiduso.– Tiesą sakant, bičiuli, net ir universitete jis visada buvo grei-

čiau tavo bičiulis negu mano.– Na, aš be jo nevažiuosiu, – atkirtau. – Tad jei nori, kad va-

žiuočiau su tavimi, marš skambinti Tomui, nes jį įkalbėti tikrai užtruks.

Po to nebesitikėjau, kad Endis vėl užsimins apie atostogas, nes buvau visiškai tikras – Tomas atsisakys, jam nė nespėjus pabaigti pirmojo sakinio. Tačiau besiruošiant gulti, prieš pat vidurnaktį, telefonas vėl suskambo.

– Kraukis lagaminą, – pareiškė Endis, – nes dievobaimingasis Tomas vyksta su mumis atostogų.

– Kurgi ne, – nusikvatojau. – Manai, imsiu ir įteiksiu tau čekį, kad, kol susigaudysiu, jog Tomas nevažiuoja, spėtum jį išgrynin-ti, ir būtų per vėlu persigalvoti? Ne toks aš kvailas, Endi. Niekaip nepatikėsiu, kad Tomas sutiko važiuoti su mumis atostogų. Tie-są sakant, nutuokdamas, kokias atostogas tu sumanei, sakyčiau, kad tikriausiai turi daugiau šansų įkalbėti su mumis važiuoti patį popiežių.

– Nulis-du-keturi... – pradėjo Endis.– Ką čia šneki? – pertraukiau.

15

– Raginu tave jam paskambinti.– Manai, nepaskambinsiu?– Skambink, skambink. Bet žinok, kad Tomą įkalbėti buvo

daug lengviau negu tave. Tik paklausiau: „Ar nenorėtum kitą sa-vaitę važiuoti atostogų?“, šis iškart atsakė, kad rugpjūtį jo darbe visada gana ramu, todėl visai gali būti, kad jis be vargo gaus lais-vadienių.

– Sakai, jis tiesiog ėmė ir sutiko?– Tikriausiai mano įtikinėjimo galios puikiai veikia dievobai-

minguosius.Nutilau ir susimąsčiau. Kažkaip visai nepanašu į Tomą. Tikriau-

siai jis kažką nutyli.– Juk žinai, kad jam paskambinsiu? – įspėjau Endį. – Ir jei kabi-

ni makaronus, iš visos širdies suspardysiu tau subinę.– Jau sakiau, – narsiai atkirto Endis, – skambink. O kai pa-

skambinsi, primink jam, kad per atostogas reikės... linksmintis.

Kitą pirmadienį Endis paskambino man į darbą ir pranešė, kad užsakė atostogas. Kai paklausiau, kur važiuosim, jis nesakė, mat norėjo, kad tai būtų „staigmena“. Prisiminęs Endžio staigmenas pasijutau baisiai nesmagiai: jo staigmenos paprastai iš tikrųjų nustebindavo. Pavyzdžiui, kai studijavome koledže, Endis pareiš-kė, kad išlekia nusipirkti laikraščio. Po septyniolikos valandų jis man paskambino iš Belgijos ir paprašė pervesti pinigų kelionei namo. Štai koks jis.

Nors kankino bloga nuojauta, man iš tikrųjų palengvėjo, kai sužinojau tikslią datą, kada ištrūksiu iš keturių savo buto sienų, tad, tiesą sakant, nelabai ir sukau galvą, kur važiuosim. Tik ži-nojau, kad kai Sara visam laikui išsikraustė iš buto, mano gyve-nimas toks pat tuščias, kaip ir namai. Tad pasikaitinti saulėje – bent savaitę – atrodė tobula tokiomis, kaip mano, aplinkybėmis.

16

Ištrūksiu iš kasdienybės ir tuo pat metu atsigausiu. Ir nesvarbu, ar Endis mums užsakė savaitę Kanaruose, ar Mainhedo „Butlins“. Svarbiausia atsidurti kur nors kitur.

Tą savaitę Endis ėmėsi planuoti. Tomas (jis gyveno Koventry-je) šeštadienio vakarą, skrydžio išvakarėse, traukiniu atvažiuos į Braitoną ir apsistos pas mane. Endis (jis su drauge Liza gyve-no Hove) atvažiuos pas mane šeštadienio vakarą ir taip pat liks nakvoti. Sekmadienio rytą ramiai papusryčiausime ir vyksime į Gatviką, iš ten lėktuvu skrisime paslaptingųjų atostogų. Turėti planą buvo gera. Jau seniai mane buvo apleidęs jausmas, kad gyvenimas eina pirmyn.

Mike Gayle (Maikas Geilas; g. 1970 m.) – britų rašyto-jas ir žurnalistas, ilgą laiką dirbęs FHM, Sunday Times Style, Cosmopolitan ir Just

Seventeen žurnaluose. Žmo-gus, puikiai žinantis, kuo

gyvena šiuolaikiniai vyrai, žmogus, kurio kiekvienas

romanas graibstomas iš knygynų visoje Europoje.

Gayle’o romanai – geriausias dabartinių trisdešimtmečių miestiečių kartos atspindys:

kaip elgtis, kai turi būstą, darbą ir merginą? Ar kelias merginas? O jei neturi nie-

ko? O jei mergina tave ką tik paliko?

Pliažo pagrindai

sudaužytoms

širdims

tavęsTrūksta tik

9 789986 167679

ISBN 978-9986-16-767-9

Vis dar sunku tuo patikėti. Bet taip buvo: pigi poilsinė kelionė visiškai pakeitė mano gyvenimą. Tad patikėkit, jei gyvenime pokyčių netrokštate, saugokitės vietos kelionių agentūros.

„Trūksta tik tavęs“ – romanas apie tris draugus ir vieną merginą. Ar dvi? Palaukite, kiek iš tiesų jų buvo?..

Apie tris draugus, kurie dėl skirtin-gų priežasčių skrenda atostogauti į Kretą, į tą patį kurortą, kuriame siautėdavo jaunystėje. Nesvarbu, kad dabar jiems jau per trisdešimt – bet įsivaizduojama saulė, jūra, pulkai lengvai sukalbamų merginų neduoda jiems ramybės.

Čarlis ką tik išsiskyrė su Sara. Tik įsivaizduokite, po dešimties kartu praleistų metų!

Endis ruošiasi vesti ir trokšta pasku-tinį kartą nevaržomai pasimėgauti viengungio gyvenimu.

Tomas, dievobaimingas šeimos tėvas, vyksta kartu. Nežinia ko – tikriausiai pamatyti istorinių Kretos įžymybių, kol draugai varvins seilę į merginų iškirptes?

„Trūksta tik tavęs“ – tobulas atosto-gų romanas, jis privalo būti kiekvieno poilsiautojo lagamine. Lengvas, šmaikštus ir įtraukiantis: tikras balza-mas sudaužytoms širdims.

Trūksta tik tavęs