Mindaugo laikų Lietuva

Valstybės sukūrimasXIIIa. Lietuvių žemes supo pavojingi priešai: Kalavijuočių ir Kryžiuočių

ordinai. Kaiminystėje buvo Lenkijos Karalystė ir Rusios Kunigaikštystės.

Ginti ir valdyti kraštą reikėjo vieningos valdžios.

Suvienyti besivaidijančius kunigaikščius galėjo tik stipri ir

ryžtinga asmenybė. Toks pasirodė esąs vyresnysis kunigaikštis Mindaugas,

kuris veiksmuose pasižymėjo ryžtingumu ir žiaurumu, priešus

persekiojo negailestingai, atimdavo jų turtus ir žudydavo, jis buvo didesnis

politikas, nei karys ar karo vadas, beto jis turėjo stiprų meilės jausmą, “gerai

orientavosi” valstybės kūrimo ir valdymo dalykuose . Įsitvirtinti

valdžioja jam nebuvo lengva, teko griebtis žiaurumo, ir klastos. Tačiau viduramžiais kitaip valstybės niekas

nesukūrė. Vienus varžovus Mindaugas negailėstingai nužudė, iš kitų atėmė žemes, bei išvarė iš Lietuvos. Tiems,

kurie pakluso, paliko viską, tik reikalavo atiduoti dalį duoklės ir pagal

jo nurodymus vykti į karą. 1236 m. šaltiniuose jau minima „Mindaugo Lietuva“.

Čia rašoma apie Mindaugo ir jo šeimos narių pasikrikštijimą 1251m.

Lietuvos karaliusVienidamas žemes, Mindaugas įgijo daug

priešų. Nuo valdžios nušalinti kunigaikščiai ėmė regsti sąmokslą. Prie jų prisijungė Livonijos ordinas. Kilus pavojui,

Mindaugas su žmona, sūnumi bei giminaičiais nusprendė pasikrikštyti.

Derybos dėl Mindaugo krikšto prasidėjo 1250 m. rudenį, o 1251 m. žiemos pabaigoje

Mindaugas su savo dvariškiais priėmė Krikšto sakramentą. Lietuvą popiežius pripažino

krikščioniška šalimi ir patvirtino jos valdovo teisėtumą. 1253m. liepos 6 d.

mūrinėje Vilniaus katedroje Mindaugas iškilmingai pateptas šventaisiais aliejais ir

vainikuotas Lietuvos karaliumi. Lietuva tapo Europos valdovų pripažinta karalyste.

Netrukus Mindaugas gavo popiežiaus leidimą karūnuoti savo sūnų. Taip įtvirtino

paveldimą karaliaus sostą. Valstybės reikalams tvarkyti įsteigė patarėjų tarybą,

kurią sudarė sūnūs ir vyresnieji kunigaikščiai. Krikščionybei skleisti įkūrė

pirmąją Lietuvos vystupiją. Nuolatinės sostinės Lietuvos karalius neturėjo. Kaip ir

daugelis kitų šalių valdovų, jis vykdavo į pilį, kurioje buvo maisto ir pašaro.

Metraščiuose minima Mindaugo pilis Voruta.

Lietuvos karalius Mindaugas

Lietuvos palaimintasis Vitas. Manoma, jog šis

dvasininkas galėjo dalyvauti Mindaugo

krikšto bei karūnavimo apeigose. 1253 m. spalį

paskirtas pirmuoju Lietuvos vyskupu.

Kadangi pagoniškoje Lietuvoje jam sunkiai

sekėsi platinti krikščionybę, po dviejų metų atsisakė tarnybos.

XIII amžiuje susiklosčiusi geopolitinė padėtis diktavo

neišvengiamų, gyvybiškai svarbių ir net nepopuliarių sprendimų

seką, siekiant svarbiausio tikslo - išsaugoti Lietuvos valstybę, apginti ją nuo nesiliaujančių puldinėjimų,

prisidengus stabmeldžių krikštijimo misija. Mindaugas

aiškiai suvokė, kad Lietuvai toliau pasilikti paskutine pagoniška šalimi yra pražūtinga. Lietuva

keletą šimtmečių priešinosi krikštijimui kardu ir stebino

kaimynus atsparumu tokiems pasikartojantiems mėginimams.

Antras ne mažiau svarbus klausimas – iš kur priimti krikštą:

iš Rytų ar Vakarų?

Vienuolis Kristijonas, rengdamas valdovą krikštui ir išsamiai aiškindamas krikščionių tikėjimo tiesas, natūraliu būdu atskleidė

ne tik krikščioniškosios Europos valstybių tarpusavio ryšius, bet ir tuometinės politinės sistemos veikimą Europoje. Mindaugas ir jo

aplinkos žmonės buvo pakrikštyti 1251 metais. Tai buvo ir Lietuvos krikšto pradžia. Rygos auksakaliai nukaldino aukso vainikus būsimiems karaliui ir karalienei. 1253 m. liepos 6 d. įvyko

Mindaugo ir jo žmonos Mortos karūnavimo iškilmės.

Popiežiaus Inocentas IV paskelbė, kad Lietuva priimta į šv.Petro leno teisę. Tai buvo pripažinimas, kad Mindaugo valdoma šalis iš tikrųjų yra krikščioniška, kad Lietuva tampa visateise Europos

valstybe. Mindaugo siekis atimti iš karingų kaimynų

prisiimtą ir pagonių krikštijimo dingstimi

pridengtą teisę puldinėti baltų genčių gyvenamas

teritorijas ir jas plėšti gavo tvirtą teisinę atramą. Iš

tikrųjų viskas klostėsi kur kas sudėtingiau, bet kito būdo patekti į krikščioniškosios

Europos tautų šeimą nebuvo. Mindaugo posūkio į Vakarus tikslingumą ir reikalingumą ne kartą patvirtino amžių

patirtis. Lietuviams tai reiškė pradžią permainingo, ilgo

kelio iš senojo baltų tikėjimo į krikščioniškąją kultūrą.

Karalienė Morta mirė 1262 metais. Valdingasis Mindaugas atvykusią į šermenis velionės seserį, Nalšios kunigaikščio Daumanto žmoną, pasiliko vaikams globoti. Toks

buvęs velionės noras. Kai Briansko kunigaikštis sukėlė maištą,

Mindaugas pasiuntė Daumantą su kariuomene malšinti sukilėlių. Šis

pasinaudojo proga ir, pasišalinęs iš žygio, grįžo atgal ir kartu su

Mindaugo seserėnu Treniota 1263 metų rudenį nužudė karalių

Mindaugą ir jo sūnus - Ruklį ir Rupeikį. Būta ne tik asmeninio

keršto motyvų. Žuvus valdovui ir jo įpėdiniams, karalystė nustojo

egzistavusi. Vėliau Daumantas pabėgo į Pskovą, priėmė stačiatikių

krikštą, gavo Timofėjaus vardą. Būdamas talentingas karvedys buvo

išrinktas Pskovo kunigaikščiu. Sėkmingai kovojo su Livonijos

ordinu ir savo gentainiais - lietuviais. Po mirties buvo

paskelbtas stačiatikių šventuoju. Jo kalavijas – „Dovmantov mieč“ (rus.) - iki šiol tebesaugomas Pskove kaip

relikvija.

VORUTA  Voruta buvo viena iš svarbiausių Lietuvos pilių pirmojo ir

vienintelio karūnuoto Lietuvos karaliaus Mindaugo (1238-1263) laikais. Joje Mindaugas apsigynė 1251 m., vidaus karo metu. Vėliau Voruta išnyko iš žemėlapio, o jos buvimo vieta tapo istorikų ginčo objektu. Šeimyniškėlių piliakalnis (vietinių

žmonių vadintas Varutės kalnu) yra labiausiai tikėtina Vorutos pilies vieta.

       

Šeiminyškėlių piliakalnis, kur numanoma, kad galėjo stovėti Vorutos pilis

Kova dėl Mindaugo palikimoNorėdamas užsitikrinti taika, Mindaugas Ordinui padovanojo dalį

Žemaitijos.Bet žemaičiai sėkmingai priešinosi naujiesiems šeimininkams. Po pergales Durpės mūšyje žemaičiū delegacija

paprašė Mindaugą priimti Žemaitija į Lietuvos karalystę. Valdovą jie ragino: „nejaugi tu nori užsidėti jungą ant savęs ir ant savo

vaikų, galėdamas pasilikti laisvas? Kai krikščionys įveiks žemaičius, tai žlugs ir tavo šlovė, o su ja kartu ir karalystė“. Parėmęs žemaičių

pasiūlymą karalius supygdė Europos valdovus. Lietuva atsimetė nuo krikščionybės. Sukruto ir seni Mindaugo priešai. 1263 m.

sąmokslininkai nužudė Mindaugą. Valdovu tapo žemaičių kunigaikštis

pagonis Treniota. Nužudžius Mindaugą, kunigaikščiai vaidijosi daugiau kaip penkerius

metus. Siegdami užimti sostą, nužudė vieni kitus. Treniota sulaukė Mindaugo likimo-

pats buvo nužudytas. Taryba į sosta pakvietė Mindaugo sūnų stačiatikių vienuolį Vaišvilką.

Jam sunkiai sekėsi tvarkyti valstybės reikalus. Tad po kelerių metų grįžo į vienuolyną.

Mindaugo sukurta valstybė išliko. Ji pajėgė atremti mirtinai pavojingus kryžiuočius.

Padėjo ir dabarties pamatus.

Viduramžių Lietuvos palikimas       Buvusios Viduramžių Lietuvos teritorijoje susikūrė trys

nepriklausomos valstybės – Lietuva, Baltarusija ir Ukraina. Iširo ir ilgaamžė Lenkijos–Lietuvos unija. Visas šias keturias tautas,

sukūrusias savo valstybes, sieja Viduramžių Lietuvos palikimas, be kurio jos nebūtų tuo, kuo yra šiandien.

Lietuva, tiesioginė Viduramžių Lietuvos paveldėtoja, šiandien apima tik nedidelę senosios Lietuvos valstybės dalį. Tačiau tai – lietuvių etninės žemės, kuriose prasidėjo Lietuvos istorija ir kurios sudarė

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės branduolį. Tikroji Lietuva visada buvo skiriama nuo Lietuvai priklausiusių Rusios žemių, lietuviai nuo

rusinų skyrėsi savo kalba ir tikėjimu (iš pradžių – pagonišku, nuo 1387 m. – katalikišku).

Baltarusija buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sudėtyje beveik per visą jos istoriją. Ji susidarė iš tų Rusios žemių, kurios Lietuvai liko po 1569 m., kai buvo prarastos ukrainiečių žemės. Baltarusijos vardas šioms žemėms prigijo XVII–XVIII a. Katalikų bažnyčia taip vadino tą Vilniaus vyskupystės dalį, kurioje vyravo unitų ir stačiatikių tikėjimas. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės

paveldas suformavo baltarusius, kaip atskirą tautą, todėl baltarusiai Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę linkę laikyti sava valstybe. Tačiau

baltarusių noras pagražinti savo tautos istoriją dažnai virsta bandymais pasisavinti Viduramžių Lietuvos istoriją, pseudomokslinių

teorijų ir mitų kūrimu. Įrodinėjama, kad tikrieji lietuviai buvo baltarusiai, kad dabartinė Lietuva neturi nieko bendro su istorine Lietuva, reiškiamos teritorinės pretenzijos į “senąją Baltarusijos

sostinę Vilnių” ir t.t.

Ukraina Lietuvos sudėtyje buvo daugiau kaip 200 metų (1362–1569 m.). Lietuvos periodas laikomas vienu iš šviesesnių Ukrainos istorijos

laikotarpių. Lietuvos valdymas pasižymėjo tolerancija ir pagarba senosioms tradicijoms, skirtingai nuo Aukso Ordos valdžios, nuo

kurios lietuviai ukrainiečius išvadavo, ir tautinės priespaudos, kurią ukrainiečiai patyrė, patekę į Lenkijos sudėtį. Tačiau Lietuvos

palikimas ukrainiečiams turi mažesnę reikšmę, negu baltarusiams – jų tautinis identitetas paremtas Kijevo Rusios ir XVII a. Kazokų

valstybės palikimu.

The The EndEnd

Parengė: