Mirtis LDK kultūroje

Mindaugas Paknys Mirtis LDK kultūroje

XVI–XVIII a.

aidai

Mirtis LDK KuLtūroje XVi–XViii a.

Mirtis LDK kultūroje XVi–XViii a.

Mindaugas Paknys

aiDai2008

UDK 008(474.5)(091)Pa-101

Leidinį parėmėLietuvos respublikos kultūros ministerija

recenzentai:dr. Darius Baronas,dr. eligijus raila

redaktorė Laima Kunickytė

ISBN 978-9955-656-61-6

© Mindaugas Paknys; Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2008© Nuotraukos – Klaudijus Driskius, Dalia Klajumienė, sigitas Varnas, 2008© Leidykla „aidai“, 2008

5

Pratarmė · 7

Įvadas · 9Mirties reiškinio ir tyrimo apibūdinimas · 10istoriografija, tyrinėtos temos · 12Šaltinių grupės · 17

Mirčiai artinantis: jausmai ir suvokimas1. · 21Mirties supratimo pokyčiai Viduramžių pabaigoje · 22Gerosios mirties vadovėliai · 24Gyvenimas su gerosios mirties vadovėliu rankose · 30Mirties nuojauta · 33Mirties baimė · 38elgsena besiruošiant mirčiai ir pavyzdingos mirtys · 40Ligonių patepimas · 46testamentai · 48Fundacijų reikšmė · 53

Pirmos valandos ir dienos po mirties2. · 59Panieka kūnui · 59sielvartas ir paguoda · 62Laidotuvės. Kartu su mirusiuoju – šarvojimas, gedėjimas · 70Laidotuvės. Mirusiojo palydos – iškilmių organizavimas, procesijos · 80Laidojimo vieta – bažnyčia, šventorius, kapinės · 99

turinys

6

Mirties priežastys ir būdai3. · 111epidemijos · 114Ligos ir jų gydymas · 123Vaikų ir gimdyvių mirštamumas · 126Netikėtų mirčių priežastys · 128Mirties bausmė ir nusikalstamumas · 129savižudybės · 132Špitolių istorija, prieglauda ir gydymas · 135

Pripratimas prie mirties4. · 143Pomirtinio pasaulio vizija: mirusiųjų ir gyvųjų bendravimas · 145Pomirtinio pasaulio vizija: pragaras, skaistykla ir Dangus · 153

Mirties atvaizdas5. · 161Laidotuvių kalbos · 162antkapiai ir epitafijos · 166Kitos atminimo formos · 180Vaikų įamžinimas · 182Galerijos kaip atminimo forma · 184Mirties simboliai · 186

Pabaiga · 195

rodyklės · 199

7

Neįmanoma tiksliai aprašyti nei artimųjų skausmo, nei mirštan-čiojo siaubo, net iš arti matant mirtį. Dar sudėtingiau pasakoti, kaip buvo senesniais laikais, apie kuriuos informuoja tik istorinių šaltinių fragmentai. Šioje knygoje stengiamasi išryškinti daugiau

„išorinę“ mirties pusę – kaip ją matė, kaip stebėjo, kaip buvo jai ruošiamasi, kaip prisimenama mirtis ir mirusysis. su mirtimi siejasi daugybė reiškinių, o čia norėta aptarti bent tuos, kurie atrodo svarbiausi.

studijoje siekiama aptarti įvairiapusę mirties suvokimo kaitą europoje ir Lietuvoje XVI–XVIII a., pasinaudojant labai įvairiais šaltiniais. Nagrinėjama, kaip per kelis šimtmečius keičiasi žmo-nių pasiruošimas mirčiai, kokia paties mirštančiojo ir artimųjų elgsena mirties akivaizdoje, kaip planuojamas gyvenimas po mirties. Nuo XVII a. egzistavo gerosios mirties vadovėliai, pade-dantys pasiruošti pavyzdingai sutikti mirtį. iš viso XVII–XVIII a. LDK buvo išleista keliolika tokių leidinių, tarp jų keletas lietuvių kalba, kas rodo vadovėlių naudojimą įvairiuose sluoksniuose. Per visą LDK laikotarpį akivaizdžių pokyčių patiria ir artimųjų santykis su mirštančiu žmogumi, laidotuvių apeigos, atminimo išsaugojimo formos. skirtingi jausmai deklaruojami mirštant artimam ir svetimam žmogui. Baroko epochoje atsiranda nusi-žeminimas, kuklių laidojimų prašymai, tačiau būtent šiuo metu

Pratarmė

Pratarmė

8

išpopuliarėja ištaigingiausios pompa funebris laidotuvių tradicijos. Mirties samprata stipriausiai ima keistis jau XVIII a. pab., todėl suvokimo transformacijos turėtų labiausiai atsiskleisti tyrinėjant mirties reiškinius XIX a. Mirties samprata LDK laikotarpiu arti-mesnė Viduramžių suvokimui negu šiandieniniam.

Nagrinėdamas mirties reiškinius nuolat savęs klausdavau – ar skiriasi jų apraiškos nuo šiandieninių. Pati mirtis liko tokia pat, nors keitėsi ligonio priežiūra, laidotuvių tradicijos, mirusiojo atminimo išsaugojimo formos. Kintant tradicijoms tai atrodo savaime suprantama. tačiau taip pat skiriasi ir šiandienio žmo-gaus požiūris į pačią mirtį. Šiais laikais dažnai tai traktuojame kaip kasdienybę, neišvengiamybę, vieną iš gausių sudedamųjų gyvenimo dalių. anksčiau mirtis buvo traktuojama kaip bene pagrindinė gyvenimo dalis – jai ruoštasi visą gyvenimą. Šian-dienio žmogaus gyvenime apmąstymai apie mirtį užima niekin-gai menką dalelę. Mąstymai apie atliktus darbus arba padarytas klaidas dabar suprantami veikiau kaip laiko švaistymas. Naujos galimybės, technologijos, iššūkiai tarsi verčia savo žvilgsnį kon-centruoti tik pirmyn. Dažnas LDK gyventojas kur kas daugiau laiko skirdavo tiek savo sąžinės ataskaitoms ir gyvenimo apmąs-tymams, tiek mintims ir pokalbiams apie mirtį. Šiandieniniam žmogui mirtis neturi trukdyti gyventi, o anuometinis vadovavosi principu „Gyvenk taip, kad tinkamai pasiruoštum mirčiai“.

9

Dažniausiai gąsdina ir skaudina sava ir artimų žmonių mirtys. tačiau juk tai netrukdo, pavyzdžiui, pasivaikščioti po provin-cijos miestelio kapinaites ir tokiu būdu „pasižvalgyti“ po čia gyvenusių nepažįstamų žmonių bendruomenę. Nuolat kalbame apie kadaise gyvenusius įžymius žmones, net nesusimąstydami, kokios galbūt skausmingos buvo jų mirtys.

Žmonių mirtys būna skirtingos, įvairūs ir jų vertinimai. Vie naip žiūrima į prasmingą gyvenimą už nugaros palikusio senyvo žmogaus mirtį, kitaip į karjeros laiptais pradėjusio kopti jaunuolio žūtį. Vienaip į mirtį žiūri tikintysis Dievą, kitaip – tikin-tysis tik juodąja kosmoso skyle.

Šiandien mirtis kur kas tolimesnė ir atgrasesnė negu kadaise. Vaikai anksčiau girdėdavo varpo dūžius ir žinodavo, ką jie reiškia, matydavo paskutines mirštančio žmogaus agonijos minutes, o šiais laikais jie šalinami nuo mirties. senyvi žmonės uždaromi prieglaudose, taip izoliuojant visuomenę nuo artėjančios mirties. su tuo susijusių priežasčių yra ne viena ir tikrai ne dabartinė visuomenė kalta dėl tokio požiūrio. Įdomu tai, kad tarsi atgyja epikūro paradoksas, kurio esmė – mirties neigimas. Kol esame gyvi – mirties mes neturime, tačiau kai ištinka mirtis – mūsų jau nėra. Mirtis išlieka žaidimuose, filmuose, laikraščiuose arba dainose, tačiau realybėje ji nepastebima arba ignoruojama.

Įvadas

ĮVaDaS

10

Mirties reiškinio ir tyrimo apibūdinimas

Šioje knygoje stengiamasi aptarti mirties suvokimą LDK kultūros kontekste. Nagrinėjamas laikotarpis – XV–XVIII a., nors neretai istoriniai šaltiniai apie daugelį su mirtimi siejamų reiškinių pradedami minėti gana vėlyvuose XVII–XVIII a. šaltiniuose. Bene pats tamsiausias ir mažiausiai žinomas XV–XVI a. pr. laikotarpis, kuriam būtų verta paskirti atskirą studiją.

Nesistengiama atskirai apibūdinti skirtingų religijų arba skir-tingų gyventojų sluoksnių mirties sampratos. Natūralu, kad, pavyzdžiui, katalikai ir evangelikai skirtingai ruošėsi paskuti-nėms gyvenimo akimirkoms, tačiau daugelis su mirtimi siejamų apraiškų, tarkime, mirties nuojauta, artimojo gailestis, mirties paniekinimas, atleidimas, skolų atidavimas, atsiprašymas, tvirto pamaldumo deklaravimas – buvo bendros. todėl pagrindinis tikslas nėra išryškinti skirtingų LDK aptinkamų religijų požiūrį į mirtį, greičiau parodyti įvairias randamas formas, mirties suvo-kimą arba net mirties kasdienybę.

taip pat ir skirtingų sluoksnių gyventojų supratimas nebuvo vienodas. Mažiausiai žinoma apie valstiečių arba smulkiųjų bajorų laidotuves, pasiruošimą mirčiai, kur kas daugiau turime žinių apie didikų arba dvasininkų mirties suvokimą. tačiau būtent didikų laidotuvės, šaltiniuose atspindėtos geriausiai, neretai tapdavo vidutinių bajorų arba miestiečių laidotuvių pavyzdžiais. todėl šių iškilmingiausių, didžiausio atgarsio sulaukusių tuo-metėje visuomenėje ir geriausiai atspindimų istoriniuose šalti-niuose laidotuvių aprašymas gali būti analizuojamas tiek kaip didikų santykio su mirtimi apraiška, tiek kaip pavyzdys kitiems valstybės gyventojams.

Knyga apie mirtį LDK nėra skirta palyginti mirties reiškinį Lietuvoje ir kituose kraštuose, kultūrose. Kol kas per mažai

mIrtIeS reIšKINIo Ir tyrImo aPIBūDINImaS

11

žinoma apie patį reiškinį, per mažai tyrinėjimų, kurie leistų atlikti patikimus ir argumentuotus apibendrinimus, palyginti juos su panašiomis apraiškomis kituose kraštuose. Žinoma, kny-goje neretai stengiamasi palyginti tam tikras mirties reiškinio formas su analogiškomis kituose kraštuose, tačiau ne stengian-tis įvertinti LDK mirties reiškinį, o tik, stokojant patikimesnių žinių arba tyrinėjimų, geriau jį suprasti. Daugiausia dėmesio skiriama iliustruoti ir aprašyti tuos procesus, kurie tiesiogiai siejosi su mirties reiškiniu. tikiuosi, kad ateityje kiekvienai tų temų (pvz., antkapiams LDK, laidotuvių kalboms, testamentams ir kt.) bus paskirtos atskiros studijos.

skylant krikščioniškajam pasauliui, šiek tiek išsiskyrė ir mir-ties vertinimas. Vis dėlto negalima sakyti, kad susiformavo skir-tingi mirties vertinimo modeliai. skyrėsi nuomonės vertinant kai kuriuos klausimus, pavyzdžiui, dėl skaistyklos arba pagalbos mirštančiajam po mirties, daugiau buvo bendrumų negu skir-tumų. Čia daugiau nagrinėjamas LDK labiausiai paplitęs Katalikų Bažnyčios propaguotas mirties supratimas, kartu pastebint skir-tumus nuo kitų konfesijų. reikia pripažinti, kad mažiau dėmesio skirta kitų tautinių ir religinių mažumų (pvz., žydų) mirties sampratai ir jų apraiškoms Lietuvoje.

Mirties daugiaprasmiškumas labai gerai atsiskleidžia Baroko epochoje. Neatsitiktinai kartais teigiama, kad mirtis – baroki-nis reiškinys. Barokinę mirties pasaulėjautą galima įvardyti kaip „mirtis užvaldo gyvenimą“. iš tikrųjų tai, kas egzistavo ir iki Baroko, XVII–XVIII a. susipina į visumą. Neatsitiktinai kai kurie tyrinėtojai mirtį laiko visą Baroko epochą konsoliduojan-čiu reiškiniu. Mirtis tarsi tampa vienu svarbiausių reiškinių, apie kuriuos sukasi visuomenė. emocinė išraiška (skausmas, ašaros arba džiaugsmas), pompastika (laidotuvių iškilmingu-mas, reprezentatyvumas), nusižeminimas (kuklių laidotuvių

ĮVaDaS

12

prašymas), įamžinimas (laidotuvių kalbų leidimas, prabangių antkapių statymas) pasireiškia tokiais dideliais mastais, ko nie-kada iki tol nebūdavo. Neatsitiktinai apraiškų įvairovė, kartais vienas kitam prieštaraujantys reiškiniai lėmė, kad, tyrinėtojų teigimu, mirties baimė tuo metu išauga stipriausiai. Visuomenę ima krėsti savotiškas mirties baimės drebulys.

studiją apie mirties reiškinius LDK sudaro penkios atskiros dalys. Pirmoji išryškina požiūrį į artėjančią mirtį, jos nuojautą, mirties baimę, natūraliai aplankančią kiekvieną gyvąjį. antroje dalyje aptariamas požiūris į mirusį kūną ir artimųjų veiksmai pasirūpinant mirusiojo kūno palaidojimu ir prisidedant prie jo sielos išganymo. trečioji dalis skirta nurodyti gyventojų mirties priežastis, sunkiausias ligas, epidemijas, taip pat karitatyvinės veiklos užuomazgas – špitolių istoriją ir jų veiklą. Ketvirtoje dalyje pasakojama apie tai, kaip žmonės įsivaizdavo pomirtinį gyve-nimą, tikėjo mirusiųjų įtaka žemiškajam gyvenimui. Penktoji dalis skirta nusakyti, kaip mirties apibūdinimas sklandė litera-tūriniuose tekstuose ir meniniuose vaizdiniuose.

Visų pirma stengtasi apžvelgti reiškinių įvairovę, nurodyti jau vykdytų tyrimų rezultatus ir pažymėti, kokie klausimai dar laukia savo eilės. svarbiausia buvo sudaryti bendrą vaizdą apie mirties sampratą LDK visuomenėje.

Istoriografija, tyrinėtos temos

Žmogaus istorija ir atskirais socialiniais, psichologiniais reiš-kiniais susidomėta XX a. vid. anglosaksų ir prancūzų istorio-grafijoje. Pastarojoje XX a. 7-ajame dešimtmetyje spausdinami ir pirmieji tyrinėjimai (dažniausiai kaip straipsniai) apie mirtį. svarbu pažymėti ir tai, kad jau nuo pat pirmųjų tyrinėjimų sten-giamasi remtis labai įvairiapusiais darbais – literatūros istorijos,

IStorIografIja, tyrINėtoS temoS

13

archeologijos, demografijos, meno istorijos sričių. Mirties reiš-kinio tyrinėjimas pasklinda aptariant labai įvairias istorines temas, jam neįmanoma pritaikyti vientisos ir nesikeičiančios metodologijos.

XX a. 8-asis dešimtmetis buvo labai svarbus mirties tyrinėji-mams. Šiuo metu paskelbiama keletas studijų, nulėmusių, kad kitame, 9-ajame, dešimtmetyje tyrinėti mirtį arba su ja susijusias problemas Vakarų europoje tapo madinga. autoriai, išpopulia-rinę šią temą, buvo Phillipe’as arièsas1 ir Michelis Vovelle’is2. Paradoksalu, bet abiejų darbai iš esmės apibendrinamieji, plačiai aptariantys mirtį kaip reiškinį, ir tik vėliau pasipylė smulkesnės temos, nagrinėti mirties kontekstas, reiškiniai, susiję su mirtimi. Galima manyti, kad būtent apibendrinamieji darbai paskatino smulkesnius tyrinėjimus. Pavyzdys gali būti jacques’o Chiffoleau studija3, susiaurinusi mirties tyrimus konkrečiame avinjono regione siauru pusantro amžiaus chronologiniu laikotarpiu. jeane’o Delumeau pasakojimai apie baimę ir nuodėmę Vakarų kultūroje, taip pat rojaus sampratą4 bei jacques’o Le Goffo skais-tyklos supratimo tyrinėjimai5 parodė, kokia plati gali būti mirties tyrinėjimų tematika. Paradoksalu, tačiau Dangaus aptarimas labiau domina šiuolaikinius teologus, o istorikai mieliau tyrinėja

1 P. ariès. Essais sur l’histoitr de la mort en Occident du Moyen Âge a’nos jours. Paris, sueil, 1975; P. ariès. Image de l’homme devant la mort. Paris, seuil, 1983.

2 M. Vovelle. Mourir autrefois: Attitudes collectives devant la mort aux XVIIe et XVIIIe siècle. Paris, seuil, 1974; M. Vovelle. La mort et l’occident de 1300 a’nos jours. Paris, seuil, 1983.

3 j. Chiffoleau. La comptabilité de l’au-delà. Les hommes, la mort et la religion dans la région d’Avignon à la fin du Moyen Âge (vers 1320 – vers 1480). rome, 1980.

4 j. Delumeau. La peur en Occident (XIVe – XVIIIe siècles). Une cité assiégée. Paris, Fayard, 1978; j. Delumeau. Le Péché et le peur. La culpabilisation en Occident (XIIIe – XVIIIe s.). Paris, Fayard, 1983; Une histoire du paradis. Le jardin des délices. Paris, Fayard, 1992.

5 j. Le Goff. La naissance du purgatoire. Paris, seuil, 1981.

ĮVaDaS

14

pragaro istoriją6. Daugiausia susidomėjimo sukėlė Vidur amžiai. iš vienos pusės, būtent tuo metu formavosi dabartinio mirties suvokimo pamatai (krikščioniškosios pasaulėžiūros įsisąmoni-nimas). Kita vertus, mirties supratimas Viduramžiais dar gero-kai skyrėsi nuo šiandieninio. tyrinėjami įvairūs aspektai arba atskiros šaltinių grupės – mirusiųjų atminimas visuomenėje, gyvųjų ir mirusiųjų santykiai, testamentų grupės, Bažnyčios liturgija mirties akivaizdoje ir per laidotuves, pamokymai apie mirtį pamoksluose, laidotuvių kalbos ir t. t.

P. arièsas nuosekliai stengėsi įgyvendinti idėją, kad Vakarų euro pos civilizacija pamažu pereina nuo ankstyvosios krikš-čionybės ir jai būdingo mirties artumo prie mirties baimės ir pasibjaurėjimo mirusiojo kūnu. Kaip jo tyrinėjimų rezultatas atsiranda skirtingų laikotarpių mirties suvokimą apibūdinantys pavadinimai – „sava mirtis“, „įsisavinta mirtis“, „susvetimėjusi mirtis“. tyrinėjimais bandoma pagrįsti ir argumentuoti būtent visuomenės sąmonės kaitą, užfiksuoti būdingas ir specifines apraiškas. M. Vovelle’io tyrinėjimai kiek kitokie. jam visų pirma buvo įdomios įvairios mirties apraiškos ir jų kaita skirtingais istoriniais laikotarpiais – pavyzdžiui, kaip į mirštantįjį, laidoseną arba testamentus žiūrėta vėlyvaisiais Viduramžiais, o kaip Baroko arba apšvietos epochose.

reikia pripažinti, kad pristačius bendras Vakarų europos kultūroje egzistavusias mirties sampratas paskutiniu metu vėl daugiau gilinamasi į atskirų kraštų reiškinių, susijusių su mir-timi, specifiką.

Lenkų istoriografija vertinga tuo, kad neretai tyrinėjant mir-ties reiškinį atsiranda pavyzdžių ir iš LDK. taip pat vertinant LDK kontekstą reikia pripažinti, kad lenkiška kultūrinė tradicija

6 a. K. turner. The History of Hell. New York, 1993.

IStorIografIja, tyrINėtoS temoS

15

buvo artimiausia, o kartais (pavyzdžiui, sarmatiškoji laidojimo tradicija) tiesiogiai veikė ir Lietuvos kultūrą. Paprastai lenkų tyrimo objektas apima visą Lenkijos ir LDK valstybę, nesigilinant į atskirus regionų savitumus. Nors atskirais su mirtimi susijusiais reiškiniais domėtasi jau seniai, platūs apibendrinantys tiriamieji darbai pasirodė tik XX a. 8-ajame, daugiausia – 9-ajame dešim-tmetyje. tai irgi rodo, kad buvo sekama bendromis naujomis Vakarų europos istoriografijoje atsirandančiomis madomis ir nedaug nuo jų atsiliekama. tuo metu publikuojamos, pavyzdžiui, studijos, skirtos laidotuvių iškilmėms7, laidotuvių liturgijai8, lai-dotuvių giesmėms ir raudoms9, laidotuvių pamokslams10 arba gerosios mirties vadovėliams11. Po tokių tiriamųjų darbų išleistos ir mirties reiškinius apibendrinančios studijos12. Nors atskirų publikacijų mirties temomis pasirodo vis daugiau, šios knygos plačiausiai aptaria XV–XVIII a. mirties reiškinį Lenkijoje.

Lietuvoje atskirų smulkesnių aptarimų kol kas, deja, labai stokojama. apibendrinimų beveik nėra, tik atskirose studijose galima rasti informacijos arba žinių apie atskirus su mirtimi

7 j. a. Chrościcki. „Pompa funebris“. Z dziejów kultury staropolskiej. Warszawa, 1974.

8 a. Labudda. Liturgia pogrzebu w Polsce do wydania rytualu piotrkowskiego (1631). Warszawa, 1983.

9 a. Nowicka-jeżowa. Pieśni czasu śmierci. Studium z historii duchowości XVI–XVIII wieku. Lublin, 1992; a. Nowicka-jeżowa. Sarmaci i śmierć. O staropolskiej poezji żałobnej. Warszawa, 1992.

10 D. Patt. Kazania pogrzebowe przełomu XVI i XVII wieku. Z dziejów prozy staro-polskiej. Wrocław, 1992.

11 M. Włodarski. „Ars moriendi“ w literaturze polskiej XV i XVI w. Kraków, 1987. 12 B. rok. Zagadnienie śmierci w kulturze Rzeczypospolitej czasów Saskich. Wrocław,

1991; B. rok. Człowiek wobiec śmierci w kulturze staropolskiej (serija: „acta uni-versitatis vratislaviensis“, Nr. 1673, Historia Nr. 69). Wroclaw, 1995; e. Kizik. Śmierć w mieście hanzeatyckim w XVI–XVIII wieku. Studium z nowożytnej kultury funeralnej. Gdańsk, 1998.

ĮVaDaS

16

susijusius reiškinius (pavyzdžiui, antkapius). išsamiau nagri-nėta laidotuvių literatūra13, iš kurios išsiskiria kone vienintelio smul kesnio aptarimo XVI–XVIII a. laikotarpiu sulaukę laidotuvių pamokslai14. Kituose darbuose su mirtimi susiję reiškiniai apta-riami fragmentiškiau15, jiems trūksta platesnio konteksto, tačiau pateikiamos nuomonės, vertinimai arba komentarai gali ateityje paskatinti išsamesnius tyrinėjimus. Meno istorijoje mirtis, kaip atskiras reiškinys, taip pat nesulaukė dėmesio, plačiau tyrinėta tik grafika laidotuvių kalbose16 ir antkapiniai paminklai17. Kol kas menkai pristatyta ir aptariamo laikotarpio archeologinė medžiaga, galinti suteikti žinių apie to meto laidoseną. tarp archeologinių darbų neabejotinai išsiskiria alytaus kapinyno tyrinėjimų stu-dija18, gana išsamiai aptarta Vilniaus kapinių istorija19. Beveik visai nėra tyrinėti laidotuvių papročiai ir liturgija, pomirtinio pasaulio supratimas ir kitos tiesiogiai XVI–XVIII a. mirties sam-pratą LDK atspindinčios temos. Neabejotina, kad ateityje atskirų

13 r. jurgelėnaitė. Lotyniškoji laidotuvių poezija. XVI amžiaus pabaigos Vilniaus akademijos tekstų retorinė analizė. Vilnius, 1998; D. Pociūtė. XVI–XVII a. pro-testantų bažnytinės giesmės: Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir Prūsų Lietuva. Vilnius, 1995; V. Gerliakienė. Vilniaus arkikatedros lotyniškieji epitafiniai įrašai (XVI–XVIII a.) ir jų literatūrinė raiška, Literatūra, 2003, Nr. 45 (3), p. 90–99.

14 V. Vaitkevičiūtė-Verbickienė. LDK baroko pamokslas tarp ars vivendi ir ars moriendi, 2006 m. Vilniaus universitete apginta daktaro disertacija.

15 M. Paknys. Mirtis, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos kultūra. Tyrinėjimai ir vaiz-dai. sud. V. ališauskas, L. jovaiša, M. Paknys, r. Petrauskas, e. raila. Vilnius, 2001, p. 365–377; j. sarcevičienė. Bene vixit ideo bene mortua est: śmierć kobiety w kazaniach pogrzebowych Wielkiego Księstwa Litewskiego 1. połowy XVII wieku, Barok, 2006, t. 25, p. 79–94.

16 j. Liškevičienė. Mundus emblematum: XVII a. Vilniaus spaudinių iliustracijos. Vilnius, 2005.

17 M. Matušakaitė. Išėjusiems atminti. Vilnius, 2008. 18 e. svetikas. Alytaus kapinynas: christianizacijos šaltiniai. Vilnius, 2003. 19 V. Girininkienė. Vilniaus kapinės. Vilnius, 2004; M. Kosman. Cmentarze daw-

nego Wilna. toruń, 1994.

šaLtINIų grUPėS

17

reiškinių tyrinėjimai galės patikslinti ir praplėsti bendrą mirties pristatymą, leis geriau pažinti LDK specifiką arba tradicijų kaitos modelius.

Šaltinių grupės

Mirties reiškinys siejasi su daugeliu tyrinėjamų temų, todėl nemažai įvairių šaltinių gali suteikti informacijos apie tai, kaip buvo suprantama ir patiriama mirtis.

Visų pirma pačios paprasčiausios parapijų metrikų knygos, suteikiančios informacijos apie gyventojų demografinę padėtį, gyvenamą amžių, mirties priežastis ir panašiai. tik krikšto metrikų knygos LDK kai kuriose parapijose žinomos jau XVII a. pr., o mirimo knygos vėlesnės, iš XVII a. išlikę gana daug, daugiau-sia Vilniaus vyskupijos knygų. Didesnė problema yra ta, kad metrikų knygos smulkiau netyrinėtos, jų duomenys paprastai naudojami tik atskirų asmenų genealogijai tirti, tačiau apiben-drinimų nėra.

Labai vertingi saviti mirties metrikai, sudaryti, pavyzdžiui, špitolėse arba vienuolijose. Lietuvoje žinomos XVIII a. Vilniaus bonifratrų špitolės knygos, kuriose fiksuojama daug svarbios informacijos – ligonio kilmė, amžius, negalavimo simptomai arba ligos diagnozė, amžius, pagijimo arba mirties laikas. toks, saky-tume, profesionalus ligonių apibūdinimas labai naudingas tiriant ligas XVIII a. Gaila, kad tokių šaltinių nėra gausu, o bonifratrų špitolės LDK nebuvo labai populiarios.

taip pat kaip atskirą šaltinį galima paminėti vienuolijų (jėzuitų, pranciškonų, Laterano kanauninkų ir kt.) surašomus trumpus gyvenimų aprašymus, biografijas, kuriuose pateikiama infor-macijos ir apie dorybingo gyvenimo pavyzdžius, ir apie mirties aplinkybes, ligas. Dažniausiai tokie surašymai buvo atliekami ne

ĮVaDaS

18

atskiruose vienuolynuose, tačiau bendrai visos provincijos ribose. Žinomos kai kurių vienuolių, gyvenusių jau XVI a., biografijos, nors dauguma – XVII–XVIII a. biografijos.

Vertingi šaltiniai, pateikiantys žmonių mirties įsivaizdavimą ir pomirtinio gyvenimo viziją, buvo testamentai ir fundacijos. testamentuose tikintieji neretai rašydavo įvairius su mirtimi susi-jusius dalykus – pamaldumo deklaraciją, prašymus dėl laidotuvių apeigų ir palaidojimo vietos. Fundacijose taip pat dažnai nuro-domi pamaldumo motyvai, prašymai dėl pamaldų po fundatoriaus mirties už jo sielą, kartais pateikiami prašymai dėl palaidojimo.

taip pat gausios kitos rašytinių šaltinių grupės, kuriose kar-tais aptinkama žinių apie mirtį – privatūs laiškai, dienoraščiai, prisiminimai. tiesa, vienuose jų retai galima rasti žinių apie žmonių išgyvenimus, o kai kuriuose apstu kitų žmonių gyve-nimų aprašymų. Kaip pavyzdį galima paminėti LDK kanclerio alberto stanislovo radvilos užrašytus ir beveik ketvirtį amžiaus apimančius prisiminimus20. juose mirtis užima ypatingą vietą. radvila susidūrė su daugybe mirčių, kadangi ypač ilgą laiką ėjo svarbias pareigas, rūpinosi tiek įvairiomis pareigybėmis, tiek giminaičiais, dvariškiais. todėl jo atsiminimuose irgi gana dažnai atsiranda įrašų apie įvairių asmenų mirtis. Galima susidaryti įspūdį, kad jam mirtys buvo gana įprastas dalykas. autorius vie-nas mirtis pamini keletu žodžių, tačiau kai kurios aprašytos kur kas smulkiau. Būtent tokie aprašymai rodo tiek paties kanclerio asmeninį santykį, tiek išskirtinius mirties atvejus. Vertingi ypač išsamūs XVIII a. vid. surašyti Martyno Matuševičiaus atsimini-mai, kuriuose pateikiama nemažai informacijos apie pasiturin-čio bajoro kasdienybę, papročius, tradiciją ir mirties vertinimą XVIII a.

20 a. s. radziwiłł. Pamiętnik o dziejach w Polsce. opracowali a. Przyboś i r. Żelewski. Warszawa, 1980, t. 1.

šaLtINIų grUPėS

19

tyrinėjant mirties temą svarbios ir literatūrinių tekstų grupės. Pačios gausiausios čia – spausdinti laidotuvių pamokslai. Nors šie proginiai leidiniai neretai persunkti retorikos ir panegirikos, juose taip pat galima aptikti vertingų žinių apie atskirų žmonių gyvenimus, mirties ir palaidojimo aplinkybes. Panegirinį pobūdį išlaiko ir trumpesni epitafiniai tekstai antkapiniuose pamin-kluose. Pirmieji tokie šaltiniai aptinkami XVI a., tačiau didžioji jų grupė žinomi XVII–XVIII a. Gana nemažai yra ir kitokių šaltinių – liaudies giesmių, dainų, kuriose taip pat atsiskleidžia liaudies suprantami mirties, Dangaus arba pragaro vaizdiniai.

Dar viena šaltinių grupė, tiesa, taip pat labai įvairialypė – iko-nografiniai šaltiniai. Čia galima paminėti tiek negausius tapybos pavyzdžius (mirties, laidotuvių, skaistyklos vaizdai), tiek grafikos darbus spaudiniuose (dažniausiai laidotuvių pamokslų iliustra-cijos), tiek antkapius.

21

Dažniausiai susiduriama su artimojo mirtimi. Kaip teigia mirties reiškinio tyrinėtojai, dalį gedulo, netekus artimojo, sudaro ir savo artėjančios mirties apmąstymai. Paruošiant mirčiai artimiausius šeimos narius arba draugus labiausiai, ko gero, ruošiamasi ir savo paties paskutinėms akimirkoms.

Pasakojimą prasmingiausia pradėti nuo idealios mirties sampratos ir jos kaitos skirtingais laikotarpiais. idealios mir-ties supratimo ir pasiruošimo jai modelis, žinoma, ne visuomet

„suveikdavo“ visuomenėje, tačiau būtent į tokią mirtį buvo lygiuo-jamasi, iš tokių pavyzdžių mokomasi. Kartais pasiruošimas arba laidosena atskleidžia vos vieną kitą pavyzdingos mirties aspektą, tačiau ir tai rodo, kad buvo sekama bendrais pavyzdžiais, kurie turėjo įtakos visuomenei.

Pagal krikščioniškąją sampratą mirtis visuomet turėjo būti susivienijus su Kristumi, tikint jo atpirkimu ir amžinuoju gyve-nimu. tai liudijo dar šv. Pauliaus žodžiai (rom 6, 8): „jeigu esame mirę su Kristumi, tikime ir gyvensią su juo. Mes žinome, kad, prisikėlęs iš numirusių, Kristus daugiau nebemiršta; mirtis jam nebeturi galios“. atskirais laikotarpiais ir tarp įvairių konfesijų išryškėdavo tik vienas skirtumas – kaip tinkamai susivienyti su Kristumi, ką labiausiai akcentuoti.

1. Mirčiai artinantis: jausmai ir suvokimas

1. mIrčIaI artINaNtIS: jaUSmaI Ir SUVoKImaS

22

Mirties supratimo pokyčiai Viduramžių pabaigoje

Pereinant iš Viduramžių į Naujuosius amžius keičiasi pavyzdin-gos mirties samprata visuomenėje. Šventieji riterių laikais labiau įsivaizduojami kaip kovotojai, mirštantys už tikėjimą, vaizduo-jami kaip kankiniai, pamažu ateina supratimas, kad taip pat vertingas pamaldus ir pavyzdingas gyvenimas. Viduramžiais mirtis galėjo būti viso gyvenimo kulminacija, momentas, prieš kurį nublanksta visi kiti gyvenimo epizodai kartu sudėti, o epo-chos pabaigoje labiau imamas vertinti ir pats gyvenimas. Būtent tuo metu atsiranda mokymai, kaip tinkamai pasiruošti mir-čiai, ir kiti religinį pavyzdį skatinantys dalykai. Krikščionybė ilgą laiką mirtį traktavo kaip kančią – Kristaus atpirkimo kan-čia, kova dėl tikėjimo, šventųjų kankinių pavyzdžiai ir panašūs motyvai. XIII a. jokūbo Voraginiečio „aukso legendoje“ neabe-jotinai didžiausias šventųjų mirčių skaičius tenka kankinystei (apie du trečdalius)21, o XVII a. pr., pavyzdžiui, Zigmanto Vazos pamokslininko Petro skargos išleistuose „Šventųjų gyvenimuose“ (populiariuose tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje) tragiškos mirtys jau nesudaro tokios didelės dalies. Žinoma, niekur nedingsta tie ankstyvosios krikščionybės arba Viduramžių šventųjų pavyzdžiai, kurie liudija kankinystę dėl tikėjimo, tačiau naujieji šventieji jau išsiskiria kitomis dorybėmis, jie dažnai miršta ramiai, susitaikę su Dievu, jų šventumas atsiskleidžia ne paskutinėmis gyvenimo akimirkomis, tačiau per visą gyvenimą.

Neverta daugiau išsiplėsti – ar šventųjų pavyzdžiai daro įtaką mirties supratimui, ar visuomenės nuomonė „veikia“ šventųjų gyvenimus. svarbu tai, kad taip pat konstatuojamas akivaizdus

21 M. Vovelle. Śmierć w cywilizacji Zachodu. Od roku 1300 po współczesność. Gdańsk, 2005, p. 51.

mIrtIeS SUPratImo PoKyčIaI VIDUramžIų PaBaIgoje

23

mirties traktavimo skirtumas, perėjimas prie sąmoningos, apmąstytos ir suvoktos mirties, pasiruošimo jai.

tyrinėtojų nuomone, mirties sampratą Viduramžių pabaigoje galėjo veikti keletas dalykų, tarp kurių bene dažniausiai akcentuo-jamas maro laikotarpis XIV a. vid. juodąja mirtimi vadinama maro epidemija 1347–1352 m. nusinešė apie trečdalį europos gyventojų gyvybių. Maro poveikis buvo didžiulis – visuomenėje sustiprėjo mirties baimė, ikonografijoje paplito Paskutinio teismo scenos, dažniau aptinkamos ir apokaliptinės nuotaikos. Būtent tuo metu testamentuose atsiranda formuluotė „Nieko nėra tikriau už mirtį ir labiau nežinoma negu jos valanda“22. Šis sakinys, beje, dažnas ir LDK testamentuose, išliks ilgus amžius, aptinkamas taip pat dar ir XVIII a. jis rodo, kad nuo XIV a. vis labiau supriešinami gyvenimas ir mirties akimirka. Gyvenk taip, tarsi mirtum, numirk taip, kaip gyvenai. Būtent tada pradedama mokyti visą gyvenimą ruoštis paskutinėms ir ypač svarbioms akimirkoms šioje žemėje.

Dar vienas dalykas, nulėmęs mirties sampratos pokyčius, buvo skaistyklos pripažinimas. skaistykla nuo XIII a. neabejotinai paleng vino mąstymą apie mirtį, atsiranda galimybė jau po mirties išsivaduoti iš nesunkių nuodėmių. Nuo XIII a. žmonės galėjo len-gviau įsivaizduoti mirtį ir pomirtinį gyvenimą, jis nebetapomas vien juoda ir balta spalvomis. skaistyklos pripažinimas skatino tikinčiuosius dažniau pagalvoti apie mirusiuosius – visų pirma meldžiant užtarimo patekusiesiems į skaistyklą. todėl skais-tykla taip pat laikoma vienu iš svarbių reiškinių, turėjusių įtakos mirties sampratai.

Keičiantis dvasininko vaidmeniui, kartu pradedama skatinti ruoštis mirčiai. Nuo vėlyvųjų Viduramžių dvasininkas skatinamas ne tik būti parapijos valdytojas, bet ir aktyviai vadovauti žmogaus

22 M. Vovelle. Śmierć w cywilizacji Zachodu. Od roku 1300 po współczesność. Gdańsk, 2005, p. 118, 119.


24

sielos gelbėjimui bei išganymo siekimui. tai visiškai sutampa ir su pagrindiniu pavyzdingos mirties principu – susivienyti prieš mirtį, būtent Dievui patikėti savo sielą23. Kiek realiai dvasininkai paveikė tikinčiuosius – sudėtinga atsakyti. Dvasininkų kritika XVI–XVII a. aiškiai parodė, kad jų veikla toli gražu nebuvo pavyz-dinė. Vis dėlto dvasininkų veikla nuo XIV a. ima stipriai keistis, ir bent miestuose, prie vienuolynų, dvasininkai dabar atlieka kur kas ryškesnį vaidmenį ruošiant parapijietį mirčiai.

Kalbant apie atskirus reiškinius, reikia pripažinti, kad pavyz-dingos mirties supratimą Naujaisiais amžiais labiausiai formavo gerosios mirties vadovėliai. juose surinkti mokymai, kaip reng-tis mirčiai, atspindėjo krikščioniškąsias visuomenės nuostatas. taip pat ilgą laiką buvo nepakeičiamas pavyzdys, kaip apmąstyti mirtį, kaip jai ruoštis, kaip elgtis mirštant.

Gerosios mirties vadovėliai

Ars bene moriendi arba gerosios mirties vadovėliai atsiranda gana vėlai. Daugelis gerosios mirties ritualų ir gestų aptinkami ir anksčiau, tačiau būtent Naujųjų amžių pradžioje jie tarsi įsilieja į apeigų visumą, ritualą, tvarką. iš tikrųjų visuomenei, sukrėstai juodosios mirties, tarsi reikia recepto, vaistų, galinčių numalšinti atsirandantį netikrumą, mirties baimę. Kaip gyventi, jeigu visą gyvenimą kan-kina mirties, galinčios užklupti tave jau rytoj, nuojauta? Kaip elgtis, jeigu atrodo, kad jau jauti mirties alsavimą? tokią savijautą siekia palengvinti atsiradę gerosios mirties vadovėliai.

Pirmieji traktatai, mokantys pasitikti mirtį, atsiranda XV a. pr. – XVI a. pr.24 Po to jie dažniausiai atkartojami, kopijuojami, perlei-


24 M. Włodarski. Ars moriendi. Kraków, 1987, p. 22–59.

25

GerosIos mIrtIes VaDoVėLIaI

džiami, o juose surašyti mokymai iš esmės išsisemia – neįmanoma sugalvoti ko nors nauja, ko nebuvo iki tol mokyta ir pasakyta. Gerosios mirties vadovėliai – tipingas sukrikščionintas požiūris į mirtį, galima sakyti, idealus mirties pasitikimo variantas. Čia nera-sime gąsdinančių giltinės, pasiruošusios perrėžti gerklę gyvajam, literatūrinių ir ikonografinių vaizdų, ironiškų siautulingų mirusiųjų ir gyvųjų šokių, būdingų vėlyviesiems Viduramžiams. Čia argu-mentuotai ir kai kuriuose leidiniuose iliustruotai parodoma, kaip gyvasis turi krikščioniškai apmąstyti artėjančią mirtį, kaip elgtis jos akivaizdoje, kaip prie mirusiojo turi elgtis aplinkiniai. Bene ars moriendi nebuvo skirta, kaip galima pagalvoti, daugiausia kilmin-giesiems, tačiau būtent visiems tikintiesiems, o dauguma leidinių įvairiuose kraštuose pasirodė ne lotynų, o gimtosiomis kalbomis25. Galima sakyti, kad Lietuvoje XVII–XVIII a. dauguma gerosios mirties vadovėlių pasirodo ne lotynų, bet daugeliui gyventojų suprantama lenkų kalba, o XVIII a. II pusėje jau ir lietuvių kalba26. Dauguma


26 Vilniaus akademijos spaustuvėje išleisti gerosios mirties vadovėliai: Drużbicki antoni Kasper Sj (1590–1662). Śmierć świątobliwa człowieka chrześciańskiego książeczka wszelkiego stanu … z łacińskiego na polski… 1685; Drużbicki antoni Kasper Sj. Nauka o przygotowaniu się do świątobliwey śmierci… 1686; januszowski jan (1550–1613). Nauka umierania chrześciańskiego… z łacińskiego na polski język przełożona… 1695; Manni ioannes Baptista. Axiomata christianae philosophiae eruta ex consideratione quadruplicis aeternitatis… 1709; Nauka dobrey śmierci albo nabożeństwo do umieraiącego na krzyżu Jezusa… 1719; Młodzianowski tomasz (1622–1686). Akty przygotowania się na dobrą śmierć kapłanom… starym także słabym… 1741; Manni j. K. Axiomata chrześcijańskiej folozofii z rozważa-niem czworakiej wieczności… 1754; Pinamonti jan Pietro (1632–1703). Droga do nieba wprzód od przeszkód uprzątniona a potym przez cnoty teologiczne i moralne prosto do chwały wiecznej prowadząca od świadomych tej drogi ojców duchownych… 1756; Lechavičius jonas. Prawadnikas ing tiewiszki dangaus amżina arba skutecz-nas spasabas ratawoima mirsztanćiu żmonių… 1776; Cyryll od św. Franciszka. Praktyka dobrey śmierci wprzod… w roku 1746 spisana… 1777.

1–5


26

leidinių, tiesa, nebuvo originalūs, tačiau Vilniuje perleistos kitur (dažniausiai Lenkijoje) anksčiau publikuotos knygelės. LDK nau-dojamasi ir svetur leistais gerosios mirties vadovėliais, taip pat plito ranka rašyti nuorašai arba net atskiros rankraštinės knygelės27. Kai kurios knygelės net buvo rašomos konkrečioms vienuolijoms, gerosios mirties mokymą pritaikant konkrečiai regulai28.

Nors gerosios mirties mokymai susiformuoja dar XV a., tačiau labiausiai paplinta europoje tik XVII a. Prancūzijoje, pavyzdžiui, XVI a. buvo išleista tik apie dešimt bene ars moriendi leidinių, o XVII a. I pusėje jau daugiau negu 25, XVII a. II pusėje daugiau kaip 3529. Lietuvoje gerosios mirties vadovėliai apskritai paplinta tik XVII a.

toks vėluojantis populiarumas iš tikrųjų neturėtų stebinti. Visų pirma spausdintos knygos XV–XVI a. LDK dar buvo nela-bai populiarios. Kita priežastis, kad prasidėjus reformacijai ir Katalikiškajai reformai XVI a. pab. suaktyvėja religinis mokymas, taip pat ir su mirties reiškiniu susiję mokymai. XVI–XVII a. san-dūroje išpopuliarėja idėja „numirti kiekvieną dieną“, skatinanti apmąstyti mirtį ir jos akimirką kiekvieną dieną, kasdien skirti

27 Gana tipiškas ir iliustratyvus vadovėlis apie pasiruošimą mirčiai, su atski-rais nurodymais mirštančiajam, kunigui ir artimiesiems. rašytas ranka (galbūt vertimas?) XVII a. pab., buvo Vilniaus Laterano kanauninkų bibliote-koje: „Przewodnik zdrowy chorych Ludzi do wiecznego prowadzący zdrowia albo Dysponowanie chorych na śmierć“ (VUBrS, f. 3, b. 1975).

28 Pavyzdys galėtų būti basojo karmelito šv. juozapo jono Marijos 1665 m. sura-šytas vadovėlis, skirtas Poznanės basosioms karmelitėms (exercitiae o śmierci: Biblioteka Kórnicka, Nr. 1077), tačiau, tikėtina, naudotas ir kituose Lenkijos ir Lietuvos provincijos basųjų karmeličių vienuolynuose. Vadovėlis surašytas dešimties dienų apmąstymų forma, kiekvienai dienai skiriant po keturis apmąsty-mus skirtingomis temomis – Kryžiaus kelio sopulingosios dalies paslapties, pasi-ruošimo mirčiai, atsispyrimo pagundoms ir gailesčio sužadinimo temomis.


6, 7

27

laiko savotiškoms mirties meditacijoms. Netgi išleidžiamos atskiros būtent tokiems kasdieniniams apmąstymams skirtos knygelės30. Beje, tarp Vilniuje leistų knygelių taip pat pasitaiko tokių atvejų, tik jau XVII a. pab.31 Kaip jau minėta, ši idėja nebuvo nauja, tačiau ji suklesti įkvėpta gerosios mirties vadovėlių, gausė-jančių religinių mokymų ir, kaip manoma, barokinio emocin-gumo. skatindama kiekvieną dieną galvoti apie mirtį, Bažnyčia tarsi sumažina paskutinės akimirkos įtampą – ją padalija visam sąmoningam krikščioniškajam gyvenimui. Neatsitiktinai toks pasiruošimas mirčiai didžiąją atsakomybės dalį perkelia nuo paskutinės akimirkos – visam gyvenimui. Viduramžiais drama-tiškiausios, ko gero, paskutinės gyvenimo akimirkos, kai vyksta kova dėl mirštančio išganymo, o dabar ne mažiau (gal net labiau) svarbu visą gyvenimą ruoštis mirčiai. Gerosios mirties vadovėlių įtaka buvo tokia akivaizdi, kad net žinoma atvejų, kai žmogui dar sveikam esant buvo tarsi „repetuojamas“ mirties sutikimas, imituojamos paskutinės gyvenimo akimirkos, taip stengian-tis labiau suprasti mirtį32. Mirties akimirkos svarba taip pat išlieka. ją pažymi apeigų visuma, artinantis paskutinei akimir-kai – išpažintis, Ligonių patepimas, testamentas, rodomi dievo-baimingumą skatinantys paveikslėliai, giedamos giesmės arba kalbamos maldos. tačiau dabar paskutinės gyvenimo akimirkos


31 a. K. Drużbicki. Nauka o przygotowaniu się do świątobliwey śmierci… Wilno, 1686. Leidinys buvo ne kas kita, kaip metais anksčiau pasirodžiusios knyge-lės (a. K. Drużbicki. Śmierć świątobliwa człowieka chrześciańskiego książeczka wszelkiego stanu… Wilno, 1685) antroji dalis, skirta kasdieniniams mirties apmąstymams ir religinėms pratyboms. atskirai čia pateikiami įvairūs pavyz-dingi šventųjų mirčių aprašymai, Bažnyčios mokytojų citatos apie mirtį.

32 G. Huszał. Przygotowanie do śmierci w XVII wieku, Roczniki humanistyczne, 1983, t. 31, z. 2, p. 116.



28

suprantamos jau kaip viso gyvenimo rezultatas, jos priklauso nuo to, kaip visą gyvenimą buvo ruošiamasi mirčiai. Mirk taip, kaip gyvenai visą gyvenimą.

Dar Viduramžiais stengtasi išgelbėti žmogų nuo penkių didžiausių gundymų mirties akivaizdoje – abejonių dėl tikėjimo, tikėjimo praradimo (nevilties), kantrybės praradimo, pasipū-timo (išdidumo) ir godumo (šykštumo). Gerosios mirties vado-vėliai visą laiką mokė, kad prie mirštančiojo būtų mažiausiai vienas arba du artimieji, kurie padėtų pasirengti išeiti iš šio pasaulio. Mirštantysis turėjo prieš save regėti Nukryžiuotojo arba Švč. M. Marijos paveikslus, padedančius jam atlikti sąžinės sąskaitą. taip pat skaitomos ištraukos iš Šventojo rašto apie Kristaus kančią, aplink mirštantįjį nuolat šlakstoma švęstu van-deniu, idant jis būtų apsaugotas nuo šėtono puolimo. artimųjų maldos ypač svarbios paskutinėmis akimirkomis, agonijos metu, kada mirštančiojo dar neapleidusi gyvybė, tačiau jis jau nebeturi jėgų melstis. tokiu metu dar pavojingi šėtono gundymai, o juos atremti padeda artimųjų maldos. Negalima mirštančiojo akivaiz-doje garsiai kalbėti arba raudoti, kad nebūtų išblaškyti paskutinės akimirkos rimtis ir susikaupimas.

Gerosios mirties vadovėlius paprastai sudarė trys pagrindinės dalys. Pirmojoje raginama apmąstyti mirtį ligos pradžioje. Liga, kaip ir mirtis, galėjo būti apmąstoma kaip pamaldumo, paklusnumo, dėkingumo, atgailos arba Dievo meilės aktas. antroje dalyje suren-kami mokymai, kaip elgtis, jeigu liga įsivyrauja, ima viršų. Būtent tada, kai mirštantysis dar turi fizinių jėgų, dera nuveikti kai kuriuos darbus – atlikti išpažintį, surašyti testamentą, sumokėti skolas, susitaikyti su priešais, pagaliau priimti Ligonių patepimą. Manoma, kad šiuo metu kenčiamos ypač didelės fizinės ir psichologinės kančios, todėl surašomos atskiros maldos, skirtos kalbėti jaučiant skirtingus negalavimus – pavyzdžiui, galvos skausmus, esant

29

sunkiai sužeistam, sunkiai kvėpuojant arba net jaučiant vienatvę. Paskutinė dalis, neretai netgi didžiausia, skirta pamokymams, kaip reikia elgtis mirties valandą. Daugiausia nurodymų skiriama dvasininkams ir artimiesiems, išlydintiems mirštantįjį. Kartais dvasininkams surašomi klausimai, kuriuos jie turėtų „aptarti“ su mirštančiuoju, kartais – inscenizuotos diskusijos, kurias reikėjo skaityti mirštančiajam33. Pateikiamos įvairios maldos, turinčios stiprinti mirštantįjį, taip pat Kristaus kančios ir septynių Kristaus žodžių apmąstymai. skirtinguose leidiniuose kartais gale dar įde-damos maldos už mirusiuosius, kalbamos jau po mirties.

XVIII a. vid. gerosios mirties vadovėlis išleistas ir lietuviškai34. Šis faktas taip pat rodo, kad tokio pobūdžio knygelės plačiai paplitusios ir naudojamos įvairiuose sluoksniuose. Įdomu ir tai, kad šioje knygelėje Mykolas alšauskis daug dėmesio skyrė tinkamam pasiruošimui, aprašydamas apeigas, aiškindamas apie mirtį, skaistyklą ir pragarą, be to, pateikė vaizdingų šven-tųjų gyvenimų pavyzdžių, aršiai peikė žmonių ydas. Pavyzdžiui, kritikuodamas girtuokliavimą, nurodė pavyzdį, kaip vyro gir-tavimo neapsikentusi žmona nužudė alkį kenčiančius vaikus ir savo vyrą (ketvirtoje dalyje). aprašydamas pragaro baisumą perspėja merginas ir moteris, kad neužsitrauktų mirtinos nuo-dėmės pernelyg daug dėmesio skirdamos savo drabužiams ir papuošalams (devintoje dalyje). alšauskis nurodo (dešimtoje dalyje), kaip galima sielas gelbėti iš skaistyklos – išvardija tai, kas skatina pamaldumą: „tradicinis“ pasninkavimas, išmaldos

33 Pavyzdžiui, leidinyje j. januszowski. Nauka umierania chrześciańskiego… Wilno, 1695 – įtraukti du inscenizuoti klausimynai, įdedant pirklio ir atsisky-rėlio, žmogaus ir sielos pasikalbėjimus įvairiais mirties akimirką kylančiais klausimais.

34 olševskis Mikołas. Broma atwerta ing wiecznasti. Par atminima paskutiniu dayktu. Su spasabays disponawojima ant mirsztanciu ant sćiesliwa smercia… Wilnius, 1753.



30

dalijimas, išpažintis, mišių užpirkimas arba tiesiog gerų darbų darymas skiriant juos esantiesiems skaistykloje, piligriminės kelionės arba santūri kalba. Dėl stiliaus laisvumo knygelė buvo itin populiari ir sulaukė keliolikos leidimų, tačiau būtent todėl sukritikuota XIX a. II pusėje ir vėliau nebeperleista35.

Kai kurie šventieji laikomi ypatingais gerosios mirties globė-jais. Mirties valandą prašyta Švč. M. Marijos užtarimo. taip pat dar nuo Viduramžių ypatinga mirties globėja laikyta šv. Barbora. Būtent Šv. Barboros brolijų paplitimas XVII a. irgi sietinas su popu-liarėjančiais gerosios mirties pavyzdžiais. XVIII a. vid. alšauskis siūlė, mąstant apie mirtį, ypač šauktis šv. juozapo užtarimo, taip pat kitų šventųjų pagalbos – šv. eustachijaus, šv. Barboros, šv. Mykolo arkangelo36.

Gyvenimas su gerosios mirties vadovėliu rankose

Nors LDK gerosios mirties vadovėliai pradedami spausdinti tik XVII a. II pusėje, jau XVII a. aprašytos bajorijos narių mirtys rodo, kad tokiais vadovėliais buvo naudojamasi ir sekama. Pagal juos daugelis pamokslininkų išaukštindavo mirusiojo dorybes laido-tuvių pamoksluose. Kai kurių tyrinėtojų nuomone, geros mirties vadovėliai ir proginė literatūra formavo nerealių vilčių kupiną gyvenimo ir mirties paveikslą. Negalėdami juo sekti daugelis tikinčiųjų nusivildavo37. tačiau tam akivaizdžiai prieštarauja

35 N. Gaižiūtė. Mykolo alšauskio „Broma“, XVIII amžiaus antrosios pusės – XIX amžiaus pradžios lietuviškoji religinė proza. Vilnius, 2003, p. 12–15.

36 olševskis Mikołas. Broma atwerta ing wiecznasti. Par atminima paskutiniu dayktu. Su spasabays disponawojima ant mirsztanciu ant sćiesliwa smercia… Wilnius, 1753. Penkta dalis.

37 j. sarcevičienė. Lietuvos didikės proginėje literatūroje. Portretai ir įvaizdžiai. Vilnius, w2005, p. 205.

31

gyVeNImaS SU GerosIos mIrtIes VaDoVėLIU raNKoSe

tiek neblėstantis gerosios mirties vadovėlių populiarumas Baroko epochoje, tiek nuolatinis sekimas tobulos arba idealios mirties pavyzdžiais. Nė vienoje epochoje nebuvo atrasta auksinė formulė, padedanti įveikti mirties baimę arba nežinomybę. Baroko epo-choje (iš tikrųjų jau maždaug XVI a. II pusėje – XVIII a.) mirties suvokimas tampa daugiaprasmis ir daugiareikšmis. tačiau tai parodo visuomenės netikrumo jausmą, M. Vovelle vadinamą savotišku mirties sukeliamu drebuliu38. tokį drebulį galėjo numalšinti būtent skaitomi gerosios mirties vadovėliai, o laido-tuvių kalbose išryškinamos pavyzdingo ir pamaldaus gyvenimo detalės neabejotinai turėjo įkvėpti tikinčiuosius naujiems sie-kiams ir pasiryžimams. Įveikti mirtį nuolat jai rodant dėmesį – tai būdinga Baroko epochos tikinčiajam.

Gerosios mirties vadovėliais naudojamasi ne tik atėjus kieno nors mirties valandai. juos reikėjo skaityti, susipažinti ir perprasti dar gerokai prieš mirtį. išsilavinęs bajoras arba miestietis buvo ne kartą ir ne du skaitęs gerosios mirties vadovėlius, kartais ir skirtingų leidimų. susipažinti ir būti pasiruošusiam sutikti mirtį buvo tarsi gero etiketo reikalas – juk niekada nežinai, ar mirtis ištiks palengva, ar staiga. Prisiminkime, kad XVI–XVIII a. knygų skaitymo specifika buvo kiek kitokia – asmeninės bibliotekos gana negausios (palyginti su XX a. bibliotekomis). tačiau turimos knygos vartytos ir skaitytos kur kas dažniau, negu šiandien skai-tome knygas. Būtent tam ir buvo skirti gerosios mirties vadovėliai – kad sveikas žmogus vartytų savo bibliotekėlėje esančią knygelę ir nuolat apmąstytų paskutinę akimirką, ruoštųsi jai, nepamirštų ir nepasiduotų gyvenimo siautuliui. Būtent toks mirusiojo elge-sys, kaip matyti tolesniame skyrelyje apie pavyzdingas mirtis, nuo XVII a. labai dažnai akcentuojamas ir laidotuvių kalbose.



32

Vis dėlto net vertinant gerosios mirties vadovėlius kaip žingsnį siekiant sušvelninti mirties akimirkos baimę, reikia pasakyti, kad ir gyvenimas mąstant apie mirtį negalėjo būti vienodas. iš tikrųjų vieniems, besivadovaujantiems šv. Pauliaus žodžiais

„Nė vienas iš mūsų negyvena sau, nė vienas sau nemiršta. ar gyvename, Viešpačiui gyvename, ar mirštame, Viešpačiui mirštame. taigi ar gyvename, ar mirštame, – esame Viešpaties“. (rom 14, 7–8), mirties vaizdinys tapdavo ne toks reikšmingas, tarsi tik atskira pakopa amžinajame gyvenime. Kitiems, akcen-tavusiems Kristaus palyginimus, kad mirtis ateis netikėtai, kaip vagis naktį arba paslapčia grįžtantis namo šeimininkas, gyveni-mas nuolat mąstant apie mirtį galėjo tapti sunkus, kelti įtampą ir baimę.

Katalikų ir stačiatikių pavyzdingos mirties samprata buvo panaši: vyravo nuolatinės maldos, pagalba mirštančiajam, Ligo-nių patepimas, o po mirties – maldos už mirusįjį39. tačiau skyrėsi katalikų ir evangelikų ruošimasis mirčiai. evangelikai abejojo šventųjų ir Švč. M. Marijos pagalba mirties akimirką, pasikliovė tik atperkamąja Kristaus kančia. radvilų moterų XVI–XVII a. tes-tamentuose aiškiai išsiskiria moterys katalikės, niekada nede-klaruojančios esančios tikros dėl savo išganymo ir nuoširdžiai meldžiančios pasigailėti. Kur kas labiau pasitikinčios atrodė radvilienės evangelikės, skelbiančios tvirtą tikėjimą Kristaus mirties ant kryžiaus atperkamąja galia ir savo išganymu40. todėl ir per mirties pasitikimo apeigas evangelikai vadovavosi daugiau asketiškumo ir kuklumo principu. evangelikai šaipėsi iš katalikų naudojamų laidotuvių žvakių, švęsto vandens ir skambinimo

39 W. Hryniewicz. Misterium śmierci w tradycji prawosławnej, Ateneum kap-łańskie, 1980, r: 72, t. 95, z. 1, p. 39–50.

40 e. aleksandrowicz-szmulikowska. Radziwiłłowny w świetle swoich testamentów. Warszawa, 1995, p. 10.

mIrtIeS NUojaUta

33

varpais. atsisakę ceremonialo, artimojo mirties valandą jie papras-tai tik giedodavo gedulingas giesmes. evangelikai atsisakė viso katalikų praktikuojamo pagalbą teikiančių apeigų „komplekto“, juos turėjo saugoti tvirtas tikėjimas ir Dievo lemtis. Vis dėlto, kaip rodo, pavyzdžiui, laidotuvių kalbų tyrinėjimai, abiem atvejais pasitinkant mirtį tarp skirtingų konfesijų galima rasti kur kas daugiau panašumų negu skirtumų41.

Mirties nuojauta

Gerosios mirties vadovėliai sumažino (nors ir nepanaikino) stai-gios mirties baimę. Nuo Viduramžių staigi mirtis laikoma tarsi Dievo bausme. Žmogus mirdavo be sakramentų, nepasiruošęs. Numirti be sakramentų, be sudaryto testamento reiškė prarasti labai svarbius „argumentus“ Dievo teismo akivaizdoje. tačiau dabar atsiranda naujų argumentų – netikėtai miręs žmogus visą gyvenimą ruošėsi mirčiai ir jautė besiartinančią staigią mirtį. Dažnai stengiamasi pažymėti, kad nors žmogus ir mirė staiga, jis buvo nuojautos arba pranašiškų ženklų įspėtas ir mirtį pasitiko tinkamai. todėl neatsitiktinai būtent Baroko epochoje atsiranda gana daug pranašiškų ženklų, įspėjančių apie artėjan-čią mirtį. sapne epitafiją su tikslia savo mirties data matė LDK pakancleris Marcijonas tryzna (m. 1643 05 17)42, o tai, aišku, visiems turėjo įrodyti, kad mirtis jo neištiko netikėtai. Kaip ir Viduramžiais, staigi mirtis garbinga galėjo virsti tik mūšio metu, aukojant gyvybę už tėvynę, tikėjimą, garbę. Šiuo atveju, sten-giantis sužadinti apmąstymus apie mirties akivaizdą, egzistavo įvairios apeigos (pamaldos, išpažintys, sudaromi testamentai).

41 j. sarcevičienė. Lietuvos didikės proginėje literatūroje. Portretai ir įvaizdžiai. Vilnius, 2005, p. 203.

42 Z. Kuchowicz. Człowiek polskiego baroku. Łódż, 1992, p. 336.


34

Kelios dienos prieš apopleksiją mirtį sapnavo Boguslovas radvila (m. 1668 12 31), kuris sutiko ją narsiai, būtent kaip karys kovos lauke43. smulkmeniškai pasakojant apie mirties laukimą, pokalbius apie mirtį ir mirties nuojautą, bandoma B. radvilos biografijoje išblaškyti įspūdį, kad mirtis buvo staigi ir dėl to

„negarbinga“44. albertas stanislovas radvila gana piktai atsiliepė apie evangeliko reformato Bielsko vaivados rapolo Leščinskio mirtį, kuris savo mirties dieną burnojęs prieš Švč. M. Mariją ir už tai sulaukęs Dievo bausmės ir staigios mirties. radvila Leščinskį laikė maloniu ir valstybei naudingu žmogumi, kuris, tiesa, nea-bejotinai degsiąs pragare45. Žvelgiant iš šių dienų perspektyvos atrodo paradoksalu, jog sunki ir skausminga liga suprantama kaip Dievo malonė, kadangi leidžia pasiruošti mirčiai, ją apmąs-tyti, gailėtis dėl padarytų klaidų. Kartu staigi ir tiek fiziškai, tiek psichologiškai lengva mirtis jau greičiau kaip Dievo bausmė – toks žmogus nedaug spėja apmąstyti, jo pasiruošimas visiškai spontaniškas, negilus.

Kita vertus, tai, kad Baroko epochoje minima daugybė vadi-namųjų ženklų – vizijų, sapnų, šventųjų regėjimų, neįprastų gamtinių reiškinių, – rodo, kad apie mirtį tikrai buvo nuolat mąstoma. Įsivyrauja suvokimas, kad mirtis yra nepakartojamas įvykis. Numirti galima tik kartą, o klaidų, padarytų mirštant, niekada nebus galima ištaisyti. Žmonės iš tikrųjų galvojo ir sten-gėsi „perskaityti“, nuspėti besiartinančią paskutinę akimirką. Laidotuvių kalbose arba biografiniuose aprašymuose pastabos, kad mirusysis pastebėjo kokį nors neįprastą ženklą ir jį suprato

43 Biblioteka Narodowa w Warszawie. Mf. 3490, l. 69r–70r. 44 M. Čiurinskas. XVI–XVII amžiaus Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės biografistika.

Vilnius, 2006, p. 191. 45 a. s. radziwiłł. Pamiętnik o dziejach w Polsce. opracowali a. Przyboś i

r. Żelewski. Warszawa, 1980, t. 1, p. 528.

mIrtIeS NUojaUta

35

kaip besiartinančią mirtį – visuomenės akyse buvo neabejotinas liudijimas, kad mirusysis galvojo apie mirtį, jai ruošėsi.

samuelis Dambrovskis, mirus liuteronei elzbietai Non har-taitei-Naruševičienei (1624 m.), laidotuvių pamoksle minėjo, kad mirusioji patyrė regėjimą, kuriame buvo patikinta netrukus mir-sianti. todėl ji greitai ir rūpestingai susitvarkė savo reikalus, prašė, kad laidotuvės nebūtų prašmatnios ir be didelių išlaidų, kad kūno ilgai nelaikytų. Pamokslininkas tai įvardija kaip labai gražią ir linksmą mirtį46.

stengiamasi perskaityti arba suprasti matomus ženklus. Kartais jie buvo visai paprasti, o kartais – sudėtingesni. Pavyzdžiui, liga, užklupusi pamaldų metu, kaip nutiko onai ostrogiškie-nei (1636 m.), buvo ženklas, perspėjantis apie neišvengiamą ir greitą mirtį. Ženklas buvęs toks stiprus ir aiškus, kad ligonė iš karto suprato, kad jau nebepasveiks ir kad turi tinkamai pasi-ruošti mirčiai. teisybę sakant, netrukus jai taip ir nutiko47.

Dar akivaizdesnis ženklas, artinantis mirčiai, buvo šventųjų arba Švč. M. Marijos regėjimai. ona jadvyga Vainaitė-sapie-gienė (1642 m.) prieš mirtį regėjo Švč. M. Mariją, laikančią už rankos jos anksčiau mirusią mažametę dukrelę48. Be jokios abejonės, tokie ženklai ir jų teisingas perskaitymas galėjo ne tik padėti laiku pasiruošti mirčiai, bet ir pagelbėti mirštančiajam išlaikyti dvasinę ramybę ir pusiausvyrą.

Kartais ir šventieji „atsiliepdavo“ į ligonių prašymus. elzbieta Goslavskytė-Valavičienė (1636 m.) sirgdama pasiaukojo keliems





36

malonėmis garsiems Švč. M. Marijos paveikslams, o prieš mirtį turėjo Švč. M. Marijos regėjimą49.

Būta ir kitokių perspėjimų. teodoras jevlašauskis pasakoja apie stepono Vadašinskio patirtą pranašystę. Pastarasis teigė, kad jaunystėje jam kažkas buvo išpranašavęs, kad mirsiąs nuo žaibo 60 metų amžiaus, o kaip tik tais metais jam sukakę 60 m. tačiau vyras mirties nebijo, baiminasi tik dėl sielos išganymo. Po 10 dienų jis netikėtai buvo nutrenktas (1575 m.) žaibo50.

Keistai apie mirtį perspėtas, o gal net mirtinai išgąsdintas buvo LDK iždininkas Mikalojus Kiška (1644 m.). Lankant Vilniuje ką tik po mirties pašarvotą karalienę Ceciliją renatą, jam po kojomis staiga nukrito dvi žvakės. Įvykis jį taip sukrėtė, kad Kiška pasijuto prastai ir nebegalėjo vakarieniauti, o kitą dieną antrą valandą per pietus numirė. amžininkų nuomone, keisčiau-sia, kad kūnas išliko šiltas dar iki pusiaunakčio, o kai jau buvo aprengtas bernardinų abitu (kaip pats prieš mirtį pageidavo) ir pašarvotas, dar kelis kartus pravėrė dešinę akį51.

Neabejotinai mirtį nujautęs ir valdovas Vladislovas Vaza. 1648 m. pr. jis ilgai rezidavo Gardine ir net didikų įkalbinėjamas dėl ten kenčiamų nepatogumų (buvo mažai namų, tinkančių apgyvendinti dvariškius ir pareigūnus) nenorėjo važiuoti į Vilnių. jis teisinosi prisiekęs po žmonos mirties (Cecilija renata mirė Vilniuje 1644 m.) į Vilnių nebegrįžti. juolab, kad matematikai jam išbūrė, kad žmona mirs Vilniuje ir kad Vladislovas Vaza vesiąs trečią kartą52. Vis dėlto kovo 19 d. valdovas atvyko į Vilnių.


50 Teodoras Jevlašauskis. Atsiminimai. Parengė D. Vilimas. Vilnius, 1998, p. 34. 51 a. s. radziwiłł. Pamiętnik o dziejach w Polsce. opracowali a. Przyboś i

r. Żelewski. Warszawa, 1980, t. 2, p. 401. 52 a. s. radziwiłł. Pamiętnik o dziejach w Polsce. opracowali a. Przyboś i


mIrtIeS NUojaUta

37

tačiau, grįždamas atgal į Lenkiją, pakeliui Merkinėje, vos po dviejų mėnesių – gegužės 20 d. – numirė.

Visiškai kraštutinę nuojautą – ne tik apie savo žemiško gyve-nimo pabaigą, bet ir apie jo laukiantį amžinąjį gyvenimą – dekla-ravo jėzuitas Mikalojus Lancicijus, 1653 m. pavasarį miręs Kaune. a. s. radvila jį prisiminė kaip malonų pažįstamą ir pamaldų vienuolį. Dar prieš mirtį vienuolis patyrė regėjimų, matė Kristų ir Švč. M. Mariją, taip pat įvairias mirusiųjų sielas, darė kai kuriuos stebuklus. Prieš mirtį rašytame laiške prašė už jį nesimelsti, nes tikrai nepateks į skaistyklą, o tiesiai į Dangų – geriau tegul mel-džiasi už savo nuodėmes. toks elgesys sukėlė prieštaringų ver-tinimų53. reikia pripažinti, ankstesnėje negu Barokas epochoje toks liudijimas apskritai buvo sunkiai įsivaizduojamas. Vienuolio biografija, kaip pamaldaus gyvenimo ir mirties pavyzdys, išleista dar XVII a. pačių jėzuitų54.

iš tikrųjų ne tik mirštantysis nujausdavo mirtį, bet neretai ir aplinkiniai matė artinantis mirtį. teodoras jevlašauskis teigė, kad jo motina labai išgyveno ir taip rūpinosi sūnaus sveikata, kad pati ją susigadino. Pasveikęs ir grįžęs namo jevlašauskis iš karto (dar svei-kindamasis) suprato, kad ji ilgai negyvens, o motina netrukus (1572 m.) mirė55. tas pats jevlašauskis labai išgyveno dėl brolio jono mirties (1582 m.), apie kurią žinią gavo po savaitės, tačiau prisipažino, kad visą savaitę jį kankino bloga nuojauta, ir artimiesiems prasitarė, kad brolis galėjo numirti. Kaip jis teigė savo prisiminimuose – žmo-nių širdys iš tolo nujaučia savo vaikų ir bičiulių mirtis56.

53 a. s. radziwiłł. Pamiętnik o dziejach w Polsce. opracowali a. Przyboś i r. Żelewski. Warszawa, 1980, t. 3, p. 382.

54 Koiałowicz Wiiuk Kazimierz, Balbin Bogusław. Źywot Mikołaia Lancicego albo Łęczyckiego sI (be metų ir leidybos vietos).

55 Teodoras Jevlašauskis. Atsiminimai. Parengė D. Vilimas. Vilnius, 1998, p. 28. 56 Teodoras Jevlašauskis. Atsiminimai. Parengė D. Vilimas. Vilnius, 1998, p. 49.


38

Vladislovas Vaza pasakojo, kad prieš sūnaus Zigmanto Kazi-miero mirtį (1647 m.) matė neįprastus pranašiškus ženklus: vieną dieną jam beldė į duris, kitą – durys pačios atsidarė, o tre-čią dieną, vos dvi valandos prieš sūnaus mirtį, jam tris kartus stipriai pabeldė į duris. taip pat trys dienos prieš sūnaus mirtį karalius sapnavo mirusią karalienę, kuri prašė grąžinti jos sūnų, kurį ji saugiai nuvesianti į tam tikrą vietą. Karalius nelabai tikėjo sapnu, bet jam pranešė, kad sūnus kenčia nuo dizenterijos, kuri jį ir pražudė57.

Dvasininkai, suteikiantys Ligonių patepimą, skatinami atsi-žvelgti į ligonio būklę ir, kaip šiandien sakytume, mediciniškai įvertinti besiartinančios mirties požymius. Kai kurie artėjančios mirties požymiai buvo nurodomi gerosios mirties vadovėliuose. Į Lenkijoje žinomo Plocko vyskupo Chrizostomo Zaluskio sinodo dekretus įtrauktas nurodymas įvertinti būklę pagal 26 sveikatos požymius. Kai kurie jų buvo gana bendri, tačiau kiti – gana speci-finiai: pulso retėjimas, nuolatinė nemiga, baimė užmigti, nosies arba nagų mėlynavimas, dusulys, apetito praradimas, gausus krūtinės ir veido prakaitavimas58. tai neturėjo įtakos teikiant sakramentą, tačiau galėjo padėti įkalbėti mirštantįjį nedelsti ir priimti sakramentą.

Mirties baimė

Krikščionybėje nuolat deklaruojamas žmogaus gyvenimo trum-palaikiškumas, o mirtis suprantama kaip natūralus perėjimas į amžinąjį gyvenimą. Vis dėlto dažniausiai būsimos mirties kančios

57 a. s. radziwiłł. Pamiętnik o dziejach w Polsce. opracowali a. Przyboś i r. Żelewski. Warszawa, 1980, t. 3, p. 47, 67.

58 B. rok. Zagadnienie śmierci w kulturze Rzeczypospolitej czasów saskich. Wrocław, 1991, p. 87.

mIrtIeS BaImė

39

neapraudamos, dėl jų neverkšlenama – atvirkščiai, stengiamasi save ir kitus padrąsinti, nekreipti į jas daug dėmesio. Mirties baimė egzistavo visais laikais, religija arba savitaiga padėdavo ją slopinti, tačiau vargu ar pavykdavo visiškai įveikti. Baroko epo-choje mirties baimė dėl apraiškų įvairovės ir kraštutinumų, kar-tais prieštaringų vertinimų ypač sustiprėja. Dera išskirti baimę dėl artėjančių fizinių kančių ir pomirtinės būklės nežinojimo, taip pat baimę dėl nuodėmių ir galimų pragaro kančių. Kitaip tariant, tai dar šv. augustino nurodytos dvi mirtys – fizinė ir dvasinė, abiejų bijoma. Baroko laikotarpiu ta dvejopa baimė tarsi papildo viena kitą – kasdien mąstydamas apie mirtį, tokiu būdu žmogus tikisi išvengti sielos mirties, o artėjant paskutinėms minutėms bijoma fizinių išgyvenimų. Būtent mirties baimė įkvepia barokiniam dramatizmui59, būtent todėl Baroko žmogų nuolat krečia mirties drebulys60.

tai, kad kartais nepadėdavo nė nuojautą sustiprinantys artė-jančios mirties ženklai, kurių pavyzdžiai pateikti skyriuje „Mirties nuojautos“, rodo alberto stanislovo radvilos pamokslininko jėzuito Luko Šulco mirtis (1639 04 22). jam buvo stebuklin-gai pranešta apie mirtį prieš dvi dienas. Didįjį ketvirtadienį jis išvydęs dvi būtybes baltomis albomis, kurios pranešė, kad jis mirsiąs po dviejų dienų. jėzuitas labai susijaudino, tuoj pat šią žinią pasakė rektoriui, nubėgęs prie Kristaus kapo balsu raudojo, kad nepamatysiąs Kristaus prisikėlimo šventės. ir iš tikrųjų – dar prieš Velykas, Didįjį šeštadienį, jį ištiko apopleksija, vėliau paralyžius, o vakare žmogus mirė61.


60 j. K. Goliński. Okolice trwogi. Bydgoszcz, 1997, p. 173–175, 189–194. 61 a. s. radziwiłł. Pamiętnik o dziejach w Polsce. opracowali a. Przyboś i



40

Elgsena besiruošiant mirčiai ir pavyzdingos mirtys

Kaip žmonės ruošdavosi mirčiai pasakoja ne vienas LDK šalti-nis. ir juose akivaizdžiai matyti, kad laikomasi gerosios mirties vadovėliuose aptinkamų pamokymų. tai tik dar kartą įrodo, kad gerosios mirties pavyzdžiais buvo sekama ir jie turėjo itin svarbią reikšmę, padėdami tikintiesiems pasiruošti paskutinėms gyve-nimo akimirkoms.

ona ostrogiškienė (1636 m.), kaip minėta jos laidotuvių kal-boje, apsirgo pamaldų metu ir tai suprato kaip lemtingą mirties ženklą. Ligonė priėmė Komuniją ir Ligonių patepimą, mirdama laikė rankose Nukryžiuotąjį, palaimino tarnus. Šalia jos garsiai buvo skaitomos maldos, o pati ostrogiškienė, kelias valandas prieš mirtį net negalėdama kalbėti, ženklais davė suprasti, kad girdi ir supranta62. todėl laidotuvių kalboje piešiamos paskuti-nės ostrogiškienės gyvenimo akimirkos labai artimos gerosios mirties vadovėliuose surašytiems pamokymams – didikė priėmė sakramentus, laikė rankose tikėjimo įkvepiančią Nukryžiuotojo skulptūrėlę, šalia jos buvo giedamos giesmės ir kalbamos maldos. jų klausymas silpstančią ligonę ramino.

svarbu pažymėti ir tai, kad LDK šaltiniuose galima pastebėti tam tikrą mirties sampratos kaitą. XVII a. jau dažniau kreipia-mas dėmesys į visą gyvenimą, kaip tinkamą pasiruošimą mirčiai ir amžinojo gyvenimo pamatus. ir tai būdinga tiek katalikų, tiek reformatų spaudiniams. Ne mirties akivaizdoje atlikti ritu-aliniai veiksmai nulems būsimąjį amžinąjį gyvenimą, o tin-kamas gyvenimo būdas. todėl ir gerosios mirties vadovėliuose ne tik mokoma, kaip tinkamai numirti, kaip mirštančiajam


eLgSeNa BeSIrUošIaNt mIrčIaI Ir PaVyzDINgoS mIrtyS

41

ir jį palydintiesiems elgtis mirties akivaizdoje, bet ir gausu mokymų, kaip tinkamai gyventi, apmąstyti mirtį ir būsimąjį gyvenimą, kol paskutinė akimirka dar toli. Lygiai taip pat lai-dotuvių kalbose ne visada akcentuojama pavyzdinga laikysena mirties valandą, o daugiau aprašomas pamaldus, tinkamas gyvenimas. Būtent toks aleksandro Masalskio gyvenimo būdas (visą savo amžių ruošėsi svarbiausiai paskutinei gyvenimo aki-mirkai) tapo pagrindine mirusįjį išaukštinančia tema (1643 m.) jį apraudančioje laidotuvių kalboje63. LDK maršalas Kristupas Veselovskis (1637 m.), anot pamokslininko, turėjęs pakankamai išminties pasiruošti mirčiai – jis ne tik pasirūpino turtais, bet ir apdovanojo tarnus bei nurodė, kaip turi būti organizuoja-mos jo laidotuvės, o vietoj įprastų herbų ant karsto pageidavo, kad būtų prikabinta ištapytų kaukolių vaizdų64. ona Marcibela oginskienė testamente (1681 m.) teigė, kad gyvena ne tas, kuris tiesiog gyvena, bet tas, kuris gyvena nuolat mąstydamas apie mirtį. jau XVII a. pr. mirus sofijai Chodkevičienei iš Mieleckių (1619 m.) per laidotuvių pamokslą stanislovas rochavičius minėjo, kad mirusiąją visų pirma dera pagirti už tris dalykus – už tai, kad saugojosi mirtinos nuodėmės; už tai, kad dažnai dalyvaudavo mišiose ir priimdavo Švč. sakramentą; už tai, kad tinkamai ir ilgai ruošėsi mirčiai65. Kiek toliau jis tai aprašė dar smulkiau: „Melsdama lengvos baigties, tarp kitų žodžių sakė ir tokius: leisk man nuolatos prieš akis turėti savo kūnišką mirtį ir, kad gyvendama elgčiausi taip, kaip linkėčiau sau elgtis

63 a. Wituński. Radośny grob Jaśnie Wielmożnego Jego Mości Pana Alexandra Mosalskiego… w Wilnie, 1643.

64 a. Wituński. Kamień wiecznie żyjący w Kamioney wystawiony, śmiercią Jasnie Wielmoźnego Pana iego mości P. Krzysztofa Wiesiołowskiego… Kraków, 1637.



42

mirštant, kad mirčiau dvasingai, tai yra numarinčiau žemiškas aistras ir taip palaiminta laimingai su tavimi gyvenčiau. Kad rengėsi mirčiai, aišku ir iš to, jog mielai apie mirtį kalbėjosi su dvasininkais, klausėsi jų nuolat ir mirties laukė“66. Per elzbietos Valavičienės laidotuvių pamokslą (sakytą augustino Vitunskio 1636 m.) jau pažymimas mirusiosios pavyzdingas gyvenimas, nuolatinis mąstymas apie mirtį ir tinkamas pasiruošimas tam. Nors iš tos pačios kalbos sužinome, kad jos elgsena prieš mirtį buvo irgi labai pavyzdinga ir pamaldi (net negaluodama ruošė valgį vargšams, siuvo jiems drabužius, aukojo bažnyčioms, buvo brolijų narė), pamokslininkas nutarė akcentuoti būtent „ilga-laikį“ pasiruošimą mirčiai67.

Kai kurie aprašyti LDK mirties pasitikimo atvejai leidžia įsitikinti, kaip tvirtai buvo tikima paskutinių akimirkų reikš-mingumu ir kiek daug įtakos mirties sutikimui turėjo gerosios mirties vadovėliai. Pavyzdžiui, trakų kaštelionas jonas jurgis radvila (1625 m.) prieš mirtį teigė, kad per visą gyvenimą nieko gero nenuveikęs, tik nuolat Viešpatį žeidė. Po to jis tris kartus atliko išpažintį, tuomet pajuto dvasinį palengvėjimą. toliau dar dvylika valandų trukusios agonijos metu nuolat atgailavo68.

Žygimantas Liauksminas aprašo Kauno stalininko stanislovo Dzevaltovskio pasiruošimą mirčiai (1654 m.). Bajoras nebijojo mirti, nes visuomet šalia turėjo Dievą. Prieš mirtį sukvietė savo kaimynus ir verkdamas atsiprašė, jeigu ką nors buvo įžeidęs.


67 j. sarcevičienė. Lietuvos didikės proginėje literatūroje. Portretai ir įvaizdžiai. Vilnius, 2005, p. 196–197.

68 e. aleksandrowicz-szmulikowska. Radziwiłłowny w świetle swoich testamentów. Warszawa, 1995, p. 19.


43

tada palaimino vaikus, atliko išpažintį, atliko atgailą, priėmė Švč. sakramentą, Ligonių patepimą ir numirė69.

LDK iždo raštininko ignoto Lopacinskio tėvas Leonas prieš mirtį (1732 m.) sukvietė ne tik artimuosius, bet ir kaimynus, atski-rai palaimino kiekvieną vaiką, priėmė sakramentus. tačiau pasku-tines gyvenimo akimirkas norėjo praleisti tik su dvasininku70.

tiesa, suabsoliutintas mirties laukimas, besitęsiantis visą gyvenimą, būdingas daugiau ankstyvajam Barokui, įkvėp-tam Katalikiškosios reformos dvasios. XVIII a. pab. Kiprijonas Lukauskas jau daug paprasčiau teigė, kad apie mirtį mąstyti ir jos laukti turi sergantys ir senyvo amžiaus žmonės. Kiti turi vengti nuodėmės, nes staiga miręs (nuskendęs arba tiesiog užspringęs) nuodėmingas žmogus gali prarasti išganymą71.

Mirčiai būdavo ruošiamasi ne tik sunkios ligos metu, bet ir pasitinkant gyvenimo išbandymus. Dažnai mirčiai pasirengdavo (atlikdavo išpažintį, priimdavo Švč. sakramentą, surašydavo testa-mentą) moterys prieš gimdymą, kuris ne taip jau retai gimdyvei galėjo baigtis mirtimi. Štai po nesėkmingo gimdymo Didįjį ketvir-tadienį dvidešimt trejų Barbora radvilaitė-Kiškienė (1614 m.) visą savaitę silpo, po to atliko išpažintį, priėmė Švč. sakramentą ir Ligonių patepimą ir mirė dešimtą dieną po gimdymo72. Pamaldžiai Vilniuje numirė ir valdovė Cecilija renata. Ypač sunkiai nėštumą

69 V. Vaitkevičiūtė. Baroko žmogaus paveikslas laidotuvių pamoksluose: tarp tikrovės ir idealybės, Istorijos rašymo horizontai (serija: Senoji Lietuvos literatūra, kn. 18). Vilnius, 2004, p. 202. Zygmunt Lauxmin. Głos trąb oyczystych, jego mośći pana p. Stanisława Gintołtowicza Dziewałtowskiego, stolnika Kowienskiego… Wilno, 1654.

70 B. rok. Zagadnienie śmierci w kulturze Rzeczypospolitej czasów saskich. Wrocław, 1991, p. 125–126.

71 K. Lukauskas. Pamokslai. Parengė j. Karaciejus. Vilnius, 1996, p. 343. 72 j. sarcevičienė. Lietuvos didikės proginėje literatūroje. Portretai ir įvaizdžiai.

Vilnius, 2005, p. 311.


44

pergyvenusi ir gimdyti besiruošianti Cecilija renata 1644 03 23 Vilniuje priėmė Ligonių patepimą ir Švč. sakramentą, atsiduo-dama Dievo valiai, tačiau naktį pagimdė negyvą kūdikį, o kitą dieną mirė. Pati karalienės mirtis taip pat buvo neįprasta. Po gim-dymo ji taip nusilpo, kad nualpo. Vėliau prabudo, skundėsi galvos skausmu ir… pradėjo dainuoti, ko, radvilos teigimu, anksčiau nedarydavo. Paskutinėmis minutėmis nebesugebėjo pažinti net artimiausių tarnaičių, nors dar norėjo pašnekėti su karaliumi. Vėliau kreipėsi į šv. Ceciliją, savo dangišką globėją ir numirė73.

albertas stanislovas radvila gana smulkiai aprašė savo pirmo-sios žmonos mirtį (1637 m.). Žmona bandė gydytis dėlėmis, tačiau nesėkmingai – pridėjo jų 15 ir tai tapo jos greito nusilpimo ir mir-ties priežastimi. ją ėmė kankinti skausmai, sutriko širdies veikla, atsirado nemiga. Bijodama, kad dėl nuolatinio skausmo ir nemi-gos praras sveiką nuovoką, atliko išpažintį dar kelios dienos prieš mirtį. Paskutines kelias dienas nebendravo nei su vyru, nei su broliu, labiausiai buvo susikaupusi melsdamasi Dievui. Mirties rytą dar tris kartus atliko išpažintį, du kartus priėmė Švč. sakramentą. Mirtį pasi-tiko apsirengusi kukliais drabužiais, kuriuos jua kelerius metus su savimi vežiojosi. Visą laiką jai merdint šalia buvo brolis dvasininkas Maksimilijonas eisenreichas, kuris be perstojo meldė šventųjų užta-rimo. Kaip teigiama, mirštančioji labai norėjo, kad būtent šis jos tikras brolis dvasininkas padėtų pasiruošti mirčiai, dėl to jis atskubėjo iš Vokietijos. sakoma, kad prieš pat mirtį ji tik ištarė „Duokit man mano mylimiausiąjį“, taip parodydama pagarbą nukryžiuotajam Kristui74.

Karalaitis Zigmantas Kazimieras (1647 m.), kaip teigė a. s. radvila, irgi mirė labai pamaldžiai. Prieš mirtį jis gundančiam


74 a. s. radziwiłł. Pamiętnik o dziejach w Polsce. opracowali a. Przyboś i r. Żelewski. Warszawa, 1980, t. 2, p. 28–32.


45

šėtonui pasakęs „eik šalin nuo manęs, neturi teisių į mane, tikiu, kad netrukus išvysiu Dievo Motiną Mariją“. jis paprašė, kad duotų jam į rankas žvakę, su kuria ir mirė75.

Vladislovas Vaza mirtį (1648 m.) pasitiko kukliai, bet krikščio-niškai. Merkinėje valdovas apsistojo dėl pablogėjusios žmonos Marijos Liudvikos sveikatos (pradėjo karščiuoti). tačiau pats grei-tai pradėjo karščiuoti, prasidėjo akmenligės priepuoliai, jis taip nusilpo, kad vos begalėjo kvėpuoti. Gydytojai pradėjo sakyti, kad atsirado požymių, rodančių besiartinančią mirtį. apie tai buvo informuotas valdovas. jis įteikė savo testamentą, atliko išpažintį, priėmė Komuniją ir jėzuito Grigaliaus schoenhoffo buvo paruoš-tas mirčiai, o naktį mirė76.

Brastos kaštelionas andriejus abramovičius vyko į Varšuvą (1763 m.) operuotis iškilusio gumbo, tačiau pakeliui nualpo ir buvo priverstas apsistoti artimiausiame miestelyje. Nors jį atgaivino, konstatuota, kad gydytojai vargu ar gali padėti, todėl skubiai pakviestas dvasininkas. Nors mirštantysis jau nebegalėjo (buvo praradęs kalbą) atlikti išpažinties, tačiau atgailaudamas taip nuoširdžiai mušėsi į krūtinę, kad nuo jo žiedo liko žymių ant krūtinės. Po kelių valandų senatorius numirė77.

tarp aptinkamų paskutinėmis akimirkomis atliktinų reikalų iš tikrųjų bent keli nusipelno atskiro aptarimo. Visų pirma tai Ligonių patepimo, testamento surašymo ir fundacijų skyrimo tradicijos. Visos jos mirties akivaizdoje buvo svarbios, tačiau tradicijos buvo skirtingos.



77 Pamiętniki Marcina Matuszewicza kasztelana brzeskiego-litewskiego 1714–1765. Wydał a. Pawiński. Warszawa, 1876, t. 4, p. 94.

199

abramovičius andriejus 45adomas 68, 159aleksandras, šv. 46aleksandras Kazimieraitis 97,

169, 174alšauskis Mykolas 29, 30, 149,

156, 191alšėniškis Paulius 169, x, xviandriejus, šv. 90, 175andriejus, vysk. 51, 53ariès Phillipe 13 –14augustas II 92–93augustas III 80, 178augustinas, šv. 39, 155avižonis Konstantinas 130Baka juozapas 69–70Barberiniai 69Barbora, šv. 30, 104, ivBartoševskis Valentinas 155Bazilijus, šv. 135Benediktas, šv. 135Bernardinas, šv. 107Bicevičius tobijus 180Bispinkas Mykolas Boleslovas

174–175, xxxiiBogucka Maria 96Bona sfoza 169

Bonfilas juozapas 95Borovskiai 189, xBragai antanas ir anastazija 177Branickis jonas Klemensas 91Braunas Georgas 75Buchalai Konstantinas ir Motiejus 52Buinickis antanas 57Bžostovskis jonas Kazimieras 173,

175, xxxBžostovskis Kazimieras Konstantinas

108, 120, 152Cecilija, šv. 44Cecilija renata 36, 43–44, 80, 107,

127, 152Cedrovskis jonas 114Charkevičius juvenalijus 141Charlinskis jeronimas 191Chiffoleau jacques 13Chodkevičiai 53, 185Chodkevičienė-Mieleckytė sofija 162Chodkevičienė-ostrogiškytė ona

alojiza 86, 176Chodkevičius jonas Karolis 162Chreptavičiai 189–190, xliiChreptavičiūtė Marijona 85Chžontovskis andriejus 158Costerus Franciscus 187

asmenvardžių rodyklė

aSmeNVarDžIų roDyKLė

200

Čartoryskis Mikalojus jurgis 191Dambrovskis samuelis 35, 163Dante 154–155Darata, šv. 175Delumeau jeane 13Donatello 168Dorosevičienė akvilina 57Dzevaltovskis stanislovas 42eisenreichas Maksimilijonas 44elzbieta 183elzbieta, šv. 175elzbieta Habsburgaitė 169eustachijus, šv. 30Filibertas 155Gediminaičiai 184Gediminas, L. d. k. 111Giedraitis Martynas Marcelijus 171, xxGiedraitis Merkelis 65–66, 76Gierkevičius andriejus 84Glinojeckis Karolis 89Gluchovskis simonas 66Goraiskis Petras 143Goštautai 53Goštautas albertas 169, 173, xivGrodžickis stanislovas 158Hennenbergeris Kasparas 118Horainis albertas 90Hubertas, šv. 90Husovianas Mikalojus 151Hrybas teodoras 52ieva 159ignacas Lojola, šv. 86jablonovskis jonas stanislovas 128jakimavičius jonas Kazimieras 96jelskis 65jevlašauskis jonas 37jevlašauskis teodoras 36–37, 63, 118,

124, 134, 147

jėzus Kristus 21–22, 28–29, 32, 39, 44, 47, 82, 141, 145, 152, 154, 172, 186, 191–192, iv, viii, xxx

jobas, šv. 137jogaila 63, 168jonas iš Lietuvos kunigaikščių, vysk.

81, 169jonas Kazimieras 93, 117jonas Krikštytojas, šv. 85, 104, 106,

175, 189–190, xxx, xliijonas Marija šv. juozapo 26, 156, vi, viiijovaiša Liudas 57juozapas, šv. 30, 120, viiijurgis, šv. 185Karasis steponas 96Katilius adomas 153Kazanovskis Zigmantas 64Kazimieras, šv. 85, 107, 175, 185,

xxx, xxxivKazimieras Didysis 81Kęsgailos 53Kiška Mikalojus 36, 67Kiška stanislovas 105Kiškienė-radvilaitė Barbora 43, 67,

68, 127Klokockis Kazimieras Kristupas 193,

xlviKojalavičius-Vijūkas albertas 148, 183Konstancija austrė 107Korizna Mikalojus 102Korsakas Mikalojus 174Korsakas juozapas 56, 88Korsakienė eleonora 88Korsakienė Konstancija 56Kotryna, šv. 162, 175, ivKozielo Poklevskis Mykolas 85Kozlovskis stanislovas 95Kulbovičius Mykolas 95

201

Lancicijus Mikalojus 37Lasickis jonas 74Lašovskis jonas 155Laurinavičius tomas 55Le Goff jacques 13Leibovičius Hiršas 93Leščinskis andriejus 99Leščinskis rapolas 34Liauksminas Žygimantas 42Linkas sebaldas 121Liudvika Marija 121Lopacinskis ignotas 43Lopacinskis jonas 43Lozorius 131Łowmiański Henryk 111Lukauskas Kiprijonas 43, 47, 122, 149,

160, 188Malcevičius stanislovas 52Manvydai 53Marija Liudvika 45Marija Magdalena, šv. 137Marija Mergelė, Švč. 28, 30, 32,

34–36, 45, 48, 57, 104, 107, 119, 137, 152–153, 158–160, 192, viii, xxx, xl

Martynas, kan. 73Masalskiai 99Masalskis aleksandras 41Masalskis ignotas jokūbas 131Masalskis jonas Mikalojus 99,

124–125Masalskis Mykolas juozapas 84, 99Matuševičius juozapas, Martyno

sūnus 127Matuševičius juozapas, Martyno

brolis 130Matuševičius juozapas jurgis 51, 93,

126, 146Matuševičius Leonas 63

Matuševičius Martynas 18, 63, 65, 84, 93–94, 115, 124, 127, 130, 146

Matuševičius Mykolas 94Matuševičius Vaclovas 130Medekša steponas Pranciškus 115, 117Meierin uršulė 79Menartavičienė-Borovskaitė

Bogumila ona 66, 189, xMentickis teodoras 55Mercatorius Gerardas 133Mikalojus, šv. 104Mykolas, šv. 30, 54–55, 98, 106, 170,

172, 175, 179, 191, xiv, xxiv, xxviii, xliiMlinskis jokūbas 117Moravskienė-radvilaitė teofilė

Konstancija 65, 109, 141Naborovskis Danielius 183Naporkovskiai jokūbas ir ona 55Naruševičienė-Nonhartaitė elzbieta

35, 163Naruševičius aleksandras 163Naruševičius Kazimieras aleksandras

165, 192Nikodemas, šv. 120obločimskis 131oginskienė ona Marcibela 41oginskienė-Bialozoraitė elena 192oginskienė-radvilaitė izabelė

Kotryna 85, 189oginskis aleksandras 192oginskis ignotas 124oginskis jonas 191, xlivoginskis Mykolas Kazimieras 124oginskis teodoras Bogdanas 170olševskis jokūbas 164ona 179ona, šv. 104opalinskis Lukas 183


202


ostrogiškienė ona 35, 40Pacas Kristupas Zigmantas 87, 176,

182, 184Pacas Mikalojus steponas 69Pacas Mykolas Kazimieras 83–84, 88Pacas samuelis 145, 172, xxviPacienė de Mailly Klara izabelė 176,

182, 184Padovano Mosca Giovanni Maria

168–169Paraskevė, šv. 104Parovinskis albertas 130Paulius, šv. 21, 32, 84, 88, 91, 119,

159, 189Pedetti Maurizio 93Pekulas tarkvinijus 46, 78, 102,

105, 151Petras, šv. 75, 84, 88, 91, 119, 137,

154, 189Petras iš alkantaros, šv. 87Piekarskis adomas 67Piotrovinas 145Pochoreckis jonas 50Pociejienė-Zamojskytė Viktorina 63,

128Pociejus Liudvikas 128Polubinskis aleksandras Hilaras 89Pranciškus, šv. 107Protasevičius Valerijonas 169račkaitė ona Milochna 54radvila albertas 143radvila albertas 144radvila albertas staislovas 18, 34, 37,

39, 44, 47, 64–65, 67–69, 79, 88, 98–99, 124, 127–128, 131, 133, 148, 152, 191

radvila aleksandras Liudvikas 127radvila Boguslovas 34

radvila jeronimas Florijonas 108, 125, 176

radvila jonas 177radvila jonas 143radvila jonas jurgis 42radvila jonu as 144radvila juodasis Mikalojus 177radvila jurgis 91, 144, 175, 177,

179, 185radvila Karolis stanislovas 91radvila Kristupas 82 –84, 183radvila Kristupas Mikalojus 172,

183, xxiiradvila Mikalojus 143, 185radvila Mikalojus 193radvila Mikalojus Faustinas 108,

175, xiiradvila Mikalojus Kristupas 98radvila Mikalojus Kristupas 144radvila Mykolas 65radvila Našlaitėlis Mikalojus

Kristupas 87, 122, 144, 147–148, 170–172, 177, 183, xviii, xxii

radvila Perkūnas Kristupas 143, 181radvila stanislovas 144, 175, 190radvila Žuvelė Mykolas Kazimieras

84, 90radvilaitė Barbora 97, 143, 169radvilaitė Kotryna 183radvilienė Konstancija 128radvilienė Marina 144radvilienė ona 87radvilienė-Kiškaitė ona 183radvilienė-sanguškaitė ona 91, 93radvilienė-Valavičiūtė teklė ona 87, 127radvilienė-Višniovieckytė elzbieta 87radvilienė-Višniovieckytė Pranciška

uršulė 91, 126

203


radvilaitė-Zavišaitė Barbora 185radvilos 32, 93, 130, 143, 168, 184risinskis saliamonas 143–144rochavičius stanislovas 41, 162rogačiovskis Vasilijus 134rokas, šv. 120rosiak stefan 140rostovskis Karolis 56sapiega aleksandras 173sapiega jonas stanislovas 191, 193, xliisapiega juozapas Fridrychas 133sapiega Kazimieras Leonas 68,

165, 192sapiega Kristupas Mikalojus 165,

172–173, xxivsapiega Leonas 64, 68, 98, 170, 175,

193, xivsapiega Mykolas juozapas 63, 133sapiega Mykolas Kazimieras 176sapiega Paulius 170sapiega Paulius jonas 165sapiegienė teodora Kristina 106, 145,

172, xxviiisapiegienė-Firlejūtė Darata 175sapiegienė-radvilatė elzbieta 175sapiegienė-Vainaitė ona jadvyga 35sapiegos 166, 168, 185, 192schoenhoffas Grigalius 45skarga Petras 22, 187skorobogatas-Vaiška aleksandras

Dionizijus 83sluškienė-Zenavičiūtė sofija 87snarskis 131sobieskis jonas 93, 122sprengeris jacobas 150stanislovas, šv. 145staniševskis albertas 65steponas Batoras 93, 181

stračevičius račkus Petras 54strijkovskis Motiejus 75strutinskis 130Ščavinskas 157Šikieris Viktoras 57Šiška jonas Feliksas 85, 189Štoras jonas 50Štorienė ona 50Šulcas Lukas 39teresė avilietė, šv. 86, 95tiškevičienė-Naruševičiūtė Barbora 106tiškevičius antanas jonas 124, 127tiškevičius Filonas 134tiškevičius jurgis 105, 119tluchovskis Mikalojus 125tnugdalis 157tryzna Marcijonas 33, 194urbonas VIII, pop. 69Vadašinskis steponas 36Vaina abraomas 139Vaina Benediktas 76, 144, 179Vainilavičius Mykolas 89Valavičienė-Goslavskytė elzbieta 35, 42Valavičius andriejus 170, 175Valavičius eustachijus 172Vaza Vladislovas 36, 38, 45, 80, 93,

107, 123, 152, 176Vaza Zigmantas 22, 79, 84, 93, 122,

128, 185Vaza Zigmantas Kazimieras 38, 44, 64Veselovskis Kristupas 41Veselovskienė-Valavičiūtė Kotryna 65Vincentas, šv. 87Visi Šventieji 146–147Višniovieckis jeremijus Mykolas 65Višniovieckis Mykolas 91Višniovieckis Mykolas Kaributas 93Vitunskis augustinas 42


204

Vytautas 53, 63, 181Volodkovičius Mykolas 130Volskiai Mikalojus ir Barbora 171, xviVoraginietis jokūbas 22Vovelle Michel 13–14, 31Zabiela antanas 178Zabiela juozapas 178Zablockis adomas 144Zablockis Vladimiras 181Zaluskis Chrizistomas 38Zaviša andriejus 184Zavišaitė Barbora 178, 184Zenovičius jurgis 94Znoska Paulius 171Žepnickis ipolitas 171, xxŽygimantas augustas 121, 169Žygimantas senasis 79, 81Žurovičius stanislovas 61

205

Neįtraukti pareigų apibūdini-muose minimi vietovardžiai ir labai dažnai sutinkamas LDK arba Lietuvos įvardinimas.

alytus 16anglija 49ariogala 78ašmena 114austrija 167avinjonas 13Balstogė 91Batakiai 103Berezvečius 56Daugai 152Dysna 52egiptas 122, 147eldoradas 154europa 13–15, 23, 26, 46, 72–74,

76, 77, 80, 82, 85, 100–101, 105, 108–109, 112, 115–116, 126, 132, 135, 141, 147, 149–150, 157–158, 167, 171, 186–187, 191, 196–197

Gardinas 36, xxxviGdanskas 65, 73, 96, 138, 177Glubokai 56, 88Golubovas 57

italija 87, 179jaroslavlis 176Kaunas 37, 56, 123Knišinas 121Kodenis 185Korsika 73Krakės 57Kražiai 46, 102Krokuva 72, 81, 91, 95, 97, 99,

168–169Kruonis 170Kšemenica 171, xviLenkija 15, 26, 37–38, 46, 75, 77,

81–82, 84, 97, 101, 107–108, 111–112, 116–117, 125, 134–135, 137, 148, 151, 155, 158, 162, 169, 180–182, 186

Liachovičiai 134Lionas 156Livonija 102Londonas 49, 120Merkinė 37, 45, 51Milanas 141Minskas 139Molodečnas 85Naugardukas 139Nesvyžius 84, 90–91, 93, 131, 168,

171–172, 177, 183, xvii, xxii

Vietovardžių rodyklė

VIetoVarDžIų roDyKLė

206

olyka 133opatuvas 183Paduva 179Paryžius 132Pažaislis 87, 176, 182, 184Plockas 38Polockas 54, 85Poznanė 26, 81, 156Prancūzija 26, 49, 120, 155, 186Provansas 48Prūsija 118Punia 183rašna 63, 93rietavas 103ryga 74roma 87, 179rudamina xxxiirusija 112, 131ružanai 174–175, xxxiisemiatičiai 133sluckas 55, 108smolenskas 164smurgainys 94strasbūras 109supraslis 53, 185Švedija 112tarlovas 186tytuvėnai 170, 187, xltroškūnai 122turinas 141turkija 63Valkininkai 63, 128Vandžiogala 56Varniai 46Varšuva 45, 92, 107, 116, 121, 131, 133,

140, 176Veisiejai 99Veliuona 173, 175, xxx

Vengrija 63Videniškės 171, xxVilkija 46, 76Vilnius 16, 25–27, 36, 43–44, 50–55,

57, 61, 63, 69, 76, 81–82, 84–85, 88, 90, 92, 94–98, 102, 104, 106–108, 116–118, 120, 123, 127, 130–131, 134–135, 137, 139–140, 144, 147–148, 155, 162, 164, 168–179, 181, 183–185, 187, 189–191, ii, x, xiv, xxiv, xxvi, xxviii, xxxiv, xxxviii, xxlii

Vysoki Litevski 176Vyžuonos 83Vokietija 44Zietela 108, 175, xiiŽemaitija 46–47, 66, 76, 78, 101–103,

105, 136, 146, 151Žyviecas 148

Mindaugas Paknys Mirtis LDK kultūroje

XVI–XVII a.

Min

daug

as P

akn

ys

M

irti

s LD

K k

ultū

roje

aida

i

aidai

Mirtis nuo seniausių laikų buvo įprasminama ir „jaukinama“ įvairiai. Kiekviena kultūra turi savitas formas

žmogaus žemiško gyvenimo baigčiai pagerbti, jo buvimui tarp gyvųjų įamžinti, jo pomirtiniam keliui palengvinti.

Ši knyga – pirmas nuoseklus bandymas aprašyti mirties jaukinimo ir įprasminimo būdus LDK. Kaip buvo rengiamasi

mirčiai? Kaip išlydimas mirusysis? Kokios yra jo atminimo formos? Galiausiai – kaip buvo regimas pats gyvenimas

iš mirties perspektyvos?

Mindaugas Paknys – kultūros ir dailės istorikas – atsakymų į šiuos klausimus ieško jau daugelį metų,

o pirmoji jo publikacija mirties sampratos tema paskelbta 1995 metais.

9 789955 656616

ISBN 978-9955-656-61-6 Mykolo Boleslovo Bispinko (m. 1787) antkapis Ružanų Švč. Trejybės bažnyčioje. K. Driskiaus nuotrauka, 2006.

Documents

Mirtis LDK kultūroje