UDK 820-93 Ro-179

Versta iš: J. K. RowlingTHE TALES OF BEEDLE THE BARD

ISBN 978-9955-38-294-2

Text and illustrations copyright © 2007,2008 J. K. Rowling All rights reserved© Vertimas į lietuvių kalbą, Zita Marienė, 2009 © Leidykla „Alma littera“, 2009

T u r i n y s

Įžanga 11

Ai ABurtininkas ir jo

ŠOKINĖJANTIS PUODAS 21

4^ - ' 2Laimingos Dalios fontanas 39

A3 AGauruota raganiaus širdis 59

4* " 4 -*>Triušienė Bebitė ir jos KVATOJANTIS KELMAS 77

Pasaka apie tris brolius 99

Asmeninis baronienės Nicholson, Vinterberno atstovės Lordų rūmuose, kreipimasis 117

Įžanga

„Bardo Bidlio poringės“ - pasakų knyga, skirta ma­žiesiems burtininkams ir raganaitėms. Daugelį am­žių tėvai jas skaitydavo vaikams prieš miegą, todėl Šokinėjantis puodas ir Laimingos dalios fontanas daugumai Hogvartso mokinių taip pat pažįstami, kaip žiobarų (ne burtininkų) vaikams - Pelenė ir Miegančioji gražuolė.

Bidlio pasakos daug kuo panašios į mūsiškas, pavyzdžiui, gėris paprastai laimi, o blogis nubau­džiamas. Bet yra vienas akivaizdus skirtumas. Zio- barų pasakose magija dažniausiai esti herojaus ar herojės negandų priežastis: pikta ragana užnuo­dija obuolį, užmigdo karalaitę šimtą metų truk­siančiu miegu ar karalaitį paverčia baisiu žvėrimi. „Bardo Bidlio poringėse“ mes matome veikėjus,

11

Bardo Bidlio poringės

kuriems magija pavaldi, bet. jie, kaip ir mes, sun­kiai susidoroja su gyvenimo sunkumais. Bidlio pa­sakos daugeliui kartų burtininkų padėjo išaiškinti vaikams skaudų tikrovės faktą, kad magija ne tik padeda, bet ir kenkia.

Dar vienas ryškus skirtumas tarp šių poringių ir žiobariškų pasakų: Bidlio raganos daug veikles­nės už mūsų pasakų veikėjas. Aša, Alteda, Amata ir Triušienė Bebitė pačios kuria savo likimą, nesnau­džia ir nelaukia, kol kas atneš pamestąją kurpaitę. Vienintelė išimtis - bevardė mergelė iš „Gauruo­tos raganiaus širdies“ - ji elgiasi panašiau j mūsų pasakų karalaitę, užtat ši poringė neturi laimingos pabaigos.

Bardas Bidlis gyveno penkioliktame amžiu­je. Kone visą jo gyvenimą gaubia paslapties šy­das. Žinome, kad gimęs Jorkšyre, o vienintelis išlikęs jį vaizduojantis medžio raižinys rodo, kad

Įžanga

jis turėjo vešlią barzdą. Jeigu jo poringės tiksliai atspindi jo įsitikinimus, jis netgi mėgo žiobarus, juos laikė veikiau neišmanėliais, o ne piktada­riais; nepasitikėjo juodąja magija ir manė, kad didžiausias piktnaudžiavimas burtais kyla iš itin žmogiškų bruožų, kaip antai: žiaurumo, abejin­gumo ar puikybės panaudojant savo talentus. Jo pasakose nugali ne tie veikėjai, kurių kerai ga­lingiausi, o tie, kurie parodo daugiausia gerumo, nuovokos ir išradingumo.

Vienas mūsų laikų burtininkų laikėsi labai panašaus požiūrio, ir jis, aišku, buvo profesorius Albas Persifalis Valfrikas Brajanas Dumbldoras, pirmojo laipsnio Merlino ordino kavalierius, Ho- gvartso burtų ir kerėjimo mokyklos direktorius, Tarptautinės burtininkų sąjungos prezidentas ir vyriausiasis Vizengamoto raganius. Nepaisant šio pažiūrų panašumo, buvo netikėta tarp daugybės

Bardo Bidlio poringės

rankraščių, kuriuos Dumbldoras testamentu pali­ko Hogvartso archyvui, rasti užrašus apie „Bardo Bidlio poringes“. Mes jau niekad nesužinosime, šie jo pamąstymai buvo rašyti savo malonumui ar skirti publikuoti ateityje, tačiau profesorė Miner­va Makgonagal, dabartinė Hogvartso direktorė, mums maloniai leido pasinaudoti profesoriaus Dumbldoro užrašais, taip pat įteikė naujutėlaitį tų pasakų vertimą. Jas išvertė Hermiona įkyrėlė. Tiki­mės, kad profesoriaus Dumbldoro įžvalgos, kurias sudaro mintys apie magijos istoriją, asmeniniai prisiminimai ir kiekvienos pasakos svarbiausių dė­menų paaiškinimas, padės jaunajai tiek burtinin­kų, tiek žiobarų skaitytojų kartai suprasti „Bardo Bidlio poringes“. Visi, kurie jį pažinojo asmeniš­kai, neabejoja, kad profesorius Dumbldoras būtų džiaugęsis galėdamas paremti projektą, juolab kad visas honoraras už jį bus paaukotas „Childrens

14

High Level Group“ fondui, kurio paskirtis - pa­dėti vargstantiems vaikams.

Dar reikėtų padaryti vieną pastabėlę apie profesoriaus Dumbldoro užrašus. Kiek žinoma, jie buvo baigti likus maždaug pusantrų metų iki tragedijos Hogvartso Observatorijos bokšte. Tie, kurie susipažinę su pastarojo karo magijos pasaulyje istorija (visi, kurie perskaitė visas sep­tynias knygas apie Harį Poterį), pajus, kad pro­fesorius Dumbldoras sako šiek tiek mažiau, negu žino - ar įtaria - apie paskutinę šios knygos pa­saką. Tokio slapukavimo priežastis galbūt slypi žodžiuose apie tiesą, kuriuos prieš daugelį metų Dumbldoras ištarė savo mylimiausiam ir garsiau­siam mokiniui:

Tai gražus ir baisus dalykas, todėl su juo reikia

elgtis labai atsargiai.

Bardo Bidlio poringės

Sutinkame su juo ar ne, vis dėlto gal atleisime profe­soriui Dumbldorui už norą apsaugoti busimuosius skaitytojus nuo pagundų, kurioms jis pats pasidavė ir už tai sumokėjo tokią siaubingą kainą.

J K Rowling2008

16

Pastaba apie išnašas

Profesorius Dumbldoras rašė visų pirma burti­ninkams, tad aš paaiškinau vieną kitą jo pavarto­tą terminą ar faktą, kad būtų suprantami žiobarų skaitytojams.

JKR

1

B u r t i n i n k a s i r j o

A Š O K I N Ė J A N T I S P U O D A S A

Gyveno kartą senas geras burtininkas, kuris savo kerais dosniai ir išmintingai padėdavo kaimynams. Užuot išdavęs tikrąjį savo galios šaltinį, jis apsi­mesdavo, kad visus eliksyrus, stebuklingą viralą ir priešnuodžius pats išvirdavo nedidelis katilas, kurį jis vadino savo laimės puodu. Iš kaži kur žmonės

Bardo Bidlio poringės "ST

ateidavo pas jį su bėdomis, ir burtininkas mielai maišydavo puodą, kad jiems padėtų.

Sis visų mylimas burtininkas mirė sulaukęs gražaus amželio, visą savo gerą palikęs vienturčiam sūnui. Sūnus buvo visiška gerojo tėvo priešingybė. Sūnaus manymu, žmonės, nesugebantys kerėti, yra niekam tikę, ir jis dažnai bardavo tėvą už jo įprotį padėti kaimynams panaudojant magiją.

Tėvui mirus, sūnus šiame sename puode rado ryšulėlį su savo vardu, užrašytu ant viršaus. Nekan­triai jį išvyniojo vildamasis rasti aukso, bet rado tik minkštą storą šlepetę, per mažą jam apsiauti ir be poros. Šlepetės viduje buvo pergamento skiautelė su žodžiais: „Sūnau, meilingai tikiuosi, kad tau nie­kad jos neprireiks.“

Sūnus iškeikė suminkštėjusį tėvo protą ir įmetė šlepetę atgal į puodą ketindamas toliau jį naudoti kaip šiukšlių kibirą.

22

Burtininkas ir jo šokinėjantis puodas

Tą patį vakarą į duris pasibeldė sodietė.- Pone, mano anūkėlę apniko karpos, - pasi­

skundė ji. - Jūsų tėvas tame sename puode sutaisy­davo tokio tepalo kompresams...

- Nešdinkis! - suriko sūnus. - Kas man darbo dėl tavo mergiūkštės karpų?

Ir jis užtrenkė duris senutei prieš nosį.Virtuvėje iškart pasigirdo garsus barškėjimas

ir dundėjimas. Įsižiebęs stebuklingąją lazdelę, bur­tininkas atidarė duris - ir ką gi pamatė? Senajam tėvo puodui buvo išaugusi žalvarinė koja, ir puodas šokinėjo vidury akmeninės aslos keldamas baisų triukšmą. Burtininkas apstulbęs ėmė artintis prie puodo, bet atšoko išvydęs, kad visas jo paviršius nusėtas karpomis.

- Šlykštus daiktas! - sušuko jis ir pirmiausia pabandė kerais puodą pradanginti, paskui - nu­valyti, galiausiai - išgrūsti iš trobos, deja, jokie

Bardo Bidlio poringės

kerai neveikė, puodas sau nustrykčiojo paskui jį iš virtuvės ir nulydėjo j lovą viršuje žvangtelėdamas ir trinktelėdamas ant kiekvieno medinių laiptų laiptelio.

Senas karpomis nusėtas puodas visą naktį bur­tininkui nedavė miegoti, bildėjo šalia lovos, o rytą atkakliai nulydėjo jį žemyn į virtuvę pusryčiauti. Žvangt, žvangt, žvangt žvangėjo žalvarinė puodo koja. Nespėjo burtininkas nė šaukšto košės paka­binti, kai į duris vėl kažkas pabeldė.

Tarpdury išdygo senolis.- Pone, mano asilas prapuolė ar jį kas pavogė,

o be jo negaliu į turgų nugabenti savo prekių, tad mano šeima šįvakar guls alkana.

- O aš dabar alkanas! - subliuvo burtininkas ir užtrenkė senukui duris.

Žvangt, žvangt, žvangt vėl sužvango į aslą žalva­rinė puodo koja, tačiau prie to garso dar prisidėjo

Burtininkas ir jo šokinėjantis puodas

asilo bliovimas ir alkano žmogaus aimana, sklin­danti iš puodo gilumos.

- Nustok! Nutilk! - šaukė burtininkas, ta­čiau visos jo magiškosios galios nepajėgė nutildy­ti karpuotojo puodo - kiaurą dieną tas straksėjo paskui jį bliaudamas asilo balsu, aimanuodamas ir žvangėdamas, nesvarbu, ką burtininkas darė ar kur ėjo.

Tą vakarą vėl kažkas pabeldė ir duris atidarė jauna moteris, taip raudanti, kad, regis, širdis plyš.

- Mano vaikelis baisiai serga. Maldauju, gal galėtumėt padėti ? Jūsų tėvas man liepė ateiti bė­dai ištikus...

Bet burtininkas ir jai užtrenkė duris.Dabar puodas kankintojas tapo sklidinas sūraus

skystimo ir šokčiodamas laistė į visus šonus ašaras, ir bliovė asilo balsu, ir aimanavo, ir apskero naujo­mis karpomis.

Bardo Bidlio poringės

Tą savaitę daugiau niekas neatėjo j burtininko trobą prašyti pagalbos, tačiau puodas jam praneši­nėjo apie visas sodiečių bėdas ir negalavimus: jis ne tik bliovė asilo baisu, aimanavo apaugęs naujomis karpomis, šokčiodamas laistė ašaras, bet ir springo, žiaukčiojo kaip vemdamas, verkė kaip kūdikis, kau­kė kaip šuo, spjaudėsi supelijusiu sūriu, sugižusiu pienu ir tuntais alkanų šliužų.

26

Burtininkas negalėjo nei miegoti, nei valgyti, nes puodas niekur nesitraukė, o jo nutildyti ir su­stabdyti jis nemokėjo.

Pagaliau burtininkui išseko kantrybė.- Eikšekit visi, neškit savo bėdas ir ligas! - šau­

kė jis, išpuolęs naktį j sodžiaus kelią ir lydimas šo­kuojančio puodo. - Ateikit! Aš jus išgydysiu, pa­guosiu, viską atitaisysiu! Aš turiu savo tėvo puodą ir jums padėsiu!

Bjaurybei puodui bildant iš paskos, jis pasileido sodžiaus keliu į visas puses švaistydamasis kerais.

Vienoje trobelėje miegančiai mergaitei išny­ko visos karpos. Iš tolimos dobilienos Pašaukimo kerais buvo atgabentas asilas ir tykiai nutupdytas tvarte. Sergantis kūdikis, išpraustas diktonų nuo­viru, pabudo sveikas ir rausvais žandukais. Prie kiekvieno namelio, kuriame buvo įsisukusi liga ar kokia kita neganda, burtininkas stengėsi iš visos

Bardo Bidlio poringės

širdies, ir palengva jj lydintis puodas nustojo ai­manuoti ir žiaukčioti, liko stovėti tylus, spindintisir svarus.

- Na, Puode ? - virpėdamas paklausė burtinin­kas. Virš sodžiaus jau kilo saulė.

Puodas išspjovė šlepetę, kuri buvo į jį įmesta. Burtininkas ja apavė vienintelę žalvarinę puodo koją. Dviese jie pasuko atgal, į namus. Pagaliau puo­das nebežvangėjo. Ir nuo tos dienos burtininkas pa­dėdavo sodiečiams kaip ir jo tėvas, kad tik puodas nenusispirtų šlepetės ir vėl nepradėtų strykčioti.

Albas Dumbldoras apie „Burtininką ir jo Šokinėjantį puodą“

Senas geras burtininkas nutaria pamokyti savo kietaširdį sūnų - duoda jam paragauti vietinių žiobarų vargo. Jaunajam kerėtojui pabunda sąži­nė, ir jis sutinka panaudoti magiją savo kaimy­nų, nesusijusių su burtų pasauliu, labui. Regis, paprastutė, šilta alegorija - ir šitaip manydamas pasirodytum esąs naivus neišmanėlis. Ziobarams palanki pasaka apie ziobarams palankų tėvą, ma­gija pranokstantį žiobarų nekenčiantį sūnų? Be­veik sunku patikėti, kad bent viena šios pasakos originalo kopija išvengė laužo, kuriam dažnai jos būdavo pasmerkiamos.

Skelbdamas brolišką meilę žiobarams, Bidlis šiek tiek pralenkė savo laikus. Penkiolikto am-

29

Bardo Bidlio poringės

žiaus pradžios Europoje vis labiau plito raganų ir burtininkų persekiojimas. Daugelis burtininkų bendruomenės narių jautė, ir ne be pagrindo, kad burtais pagydyti susirgusią kaimyno žiobaro kiau­lę tolygu savanoriškai susikrauti laidotuvių laužą.1 Buvo paskelbtas šūkis: „Tegul žiobarai apsieina be mūsų!“ Burtininkai vis labiau tolo nuo savo pa­prastųjų brolių. Šio proceso viršūnė - 1689 metais paskelbtas Tarptautinis magijos slaptumo įstaty­mas, pagal kurį visa burtininkų bendruomenė sa­vanoriškai pasitraukė į pogrindį. 1

1 Žinoma, kad tikri burtininkai ir tikros raganos sugebėdavo išvengti lau­žo, ešafoto ir kilpos (skaitykite mano samprotavimus apie Lizetę de La- pen „Triušienės Bebitės ir jos Kvatojančio kelmo“ paaiškinimuose). Bet nemažai ir žūdavo. Iš sero Nikolo de Mimsi-Porpingtono (kuris gyvas buvo karaliaus dvaro burtininkas, o negyvas - Grifo Gūžtos koledžo šmėkla) pirmiausia buvo atimta burtų lazdelė, tada jis įmestas į požemį, todėl negalėjo magijos būdu išsigelbėti nuo egzekucijos. Burtininkų šeimos labai dažnai netekdavo vaikų, nes, nemokėdami valdyti savo magiškos galios, tie lengvai įkliūdavo žiobarams raganų medžiotojams.

Profesoriaus Dumbldoro pastabos

Bet vaikai yra vaikai, ir keistasis Šokinėjantis puodas pavergė jų vaizduotę. Nutarta atsisakyti žiobarams palankaus moralo, bet išlaikyti karpuo- tąjį puodą, tad šešiolikto amžiaus viduryje plačiai pasklido jau kitoks šios pasakos variantas. Patai­sytame pasakojime Šokinėjantis puodas apgina nekaltą burtininką nuo kaimynų, sulėkusių su šakėmis ir deglais, nugena juos nuo trobos ir pasi­vijęs visus praryja. Pasakos pabaigoje, kai Puodas jau nugurgęs kone visus kaimynus, keli dar gyvi kaimiečiai pasižada burtininkui jo daugiau ne­liesti ir leisti jam užsiimti magija. Atsilygindamas jis liepia Puodui grąžinti aukas, ir tas klusniai jas išvemia, trupučiuką apniurkytas. Po šiai dienai kai kurie tėvai (paprastai nusistatę prieš žiobarus) vaikams seka tik pataisytąjį pasakos variantą, to­dėl originali versija, jei kada nors jiems ir paskai­toma, būna didelis netikėtumas.

Kaip jau užsiminiau, žiobarams draugiškos nuotaikos nebuvo vienintelė priežastis, dėl kurios

31

Bardo Bidlio poringės

„Burtininkas ir jo Šokinėjantis puodas“ užsitraukė pyktį. Raganų medžioklei vis labiau įsisiūbuojant, burtininkų šeimos ėmė gyventi dvilypį gyvenimą - apsisaugodavo slepiamaisiais kerais. Septyniolikta­me amžiuje kiekvienas burtininkas ar ragana, pri­jaučiantys žiobarams, savo bendruomenėje tapdavo įtariamuoju ar net atstumtuoju. Žiobarams drau­giški burtininkai būdavo visaip užgauliojami (iš tų laikų atėję tokie riebūs žodeliai kaip „purvabridys“, „subinlaižys“ ir pan.), kaltinami magijos silpnumu ar jos neišmanymu.

įtakingi tų laikų burtininkai, tokie kaip Bru­tas Smirdžius, prieš žiobarus nukreipto periodinio leidinio „Burtininkų karas“ redaktorius, įdiegė ste­reotipą, kad žiobarų draugas yra ne geresnis burti­ninkas už Nevertėlį2. 1675 m. Brutas rašė:

2 [Nevertėlis yra žmogus, kurio tėvai burtininkai, bet pats neturi magiškos galios. Tokie atvejai reti. Daug dažniau pasitaiko burtininkų ir raganų, ku­rių tėvai žiobarai. JKR]

32

Profesoriaus Dumbldoro pastabos

Štai ką galime neabejotinai pareikšti: kiek­

vienas burtininkas, rodantis draugiškumą

žiobarų bendruomenei, yra silpnaprotis, o jo magiškos galios tokios apgailėtinai menkos, kad jis gali jaustis pranašesnis tik apsuptas žiobarų kiauliaganių.

Niekas taip nerodo magijos silpnumo,

kaip silpnybė nemagiškai kompanijai.

Šis prietaras pamažu išnyko įveiktas nenuginčijamų duomenų, kad kai kurie iškiliausi pasaulio burti­ninkai3 buvo, taip sakant, „žiobarų mylėtojai“.

Dar vienas, paskutinis nepasitenkinimas pasaka „Burtininkas ir jo Šokinėjantis puodas“ ir šiandien tebėra kai kur išsilaikęs. Jį turbūt geriausiai išreiškė Beatriks Bloksem (1794-1910), liūdnai pagarsėju­sių „Rupūžės pasakų“ autorė. Ponia Bloksem buvo įsitikinusi, kad „Bardo Bidlio poringės“ vaikams

3 Tokie kaip aš.

Bardo Bidlio poringės

žalingos dėl to, ką ji vadino „nesveiku dėmesiu siaubingiausiems dalykams, tokiems kaip mirtis, ligos, kraujo praliejimas, juodoji magija, liguisti veikėjai ir kokčiausios kūno išskyros“. Ponia Blok- sem daugelį senųjų pasakų, tarp jų ir keletą Bidlio, perrašė pagal savo idealus, tai yra „norėdama mūsų angelėlių protus užpildyti sveikomis, laimingomis mintimis, saugoti jų saldų miegą nuo blogų sapnų, ginti trapiąją jų nekaltybės gėlę“.

Paskutinė ponios Bloksem tyrai ir rafinuotai perdirbto „Burtininko ir jo Šokinėjančio puodo“ pastraipa skamba taip:

Tada auksinis puodelis ėmė džiugiai šokti

savo rausvomis kojytėmis - strykt pastrykt!

Mažulė Vilikins išgydė pilvelius visoms varg­

šėms lėlytėms, todėl puodelis iš laimės prisi­

pildė saldainiais, norėdamas pavaišinti Ma­

žulį Vilikins ir lėlytes!

34

gSį-v Profesoriaus Dumbldoro pastabosY*

Ponios Bloksem pasaka daugybei burtininkų vaikų kartų sukeldavo vienintelį atsaką: jie imdavo ne­sulaikomai vemti, paskui reikalaudavo knygą iš jų paimti ir sumalti į miltus.

2

L a i m i n g o s d a l i o s

A FONTANAS A

Ant aukšto kalno, užburtame sode, aptvertame aukšta mūro siena ir apsaugotame galingais kerais, tryško Laimingos dalios fontanas.

Kartą per metus, ilgiausią jų dieną, tarp saulėte­kio ir saulėlydžio vienam nelaimingam žmogui bū­davo leidžiama patekti į sodą, išsimaudyti Fontane ir visam laikui pelnytį laimingą dalią.

39

Bardo Bidlio poringės

Skirtąją dieną šimtai žmonių iš visų karalys­tės pakraščių prieš auštant susirinkdavo prie sodo tvoros. Vyrai ir moterys, turtingi ir vargšai, jauni ir seni, turintys magiškų galių ir ne - visi atskubėda­vo dar su tamsa, kiekvienas tikėdamasis, kad kaip tik jam bus leista įžengti į sodą.

Minios pakraštyje susitiko trys raganos, kie­kviena su savo bėda, ir laukdamos saulėtekio ėmė pasakotis negandas.

Pirmoji, vardu Aša, sirgo liga, kurios nemokėjo pagydyti joks žiniuonis. Ji vylėsi, kad Fontanas ją išgydys ir dovanos ilgą ir laimingą gyvenimą.

Iš antrosios, vardu Alteda, piktas kerėtojas at­ėmė namus, visą jos auksą ir stebuklingąją lazdelę. Ji tikėjosi, kad Fontanas sugrąžins jai magišką galią ir turtus.

Trečiąją, vardu Amata, buvo palikęs vyras, kurį ji karštai mylėjo, ir jai atrodė, kad jos širdis niekad

Laimingos dalios fontanas

neatsigaus. Ji norėjo, kad Fontanas palengvintų širdgėlą ir ilgesį.

Gailėdamos viena kitos, visos trys moteriškės susitarė: jeigu pasitaikys galimybė, jos drauge ban­dys pasiekti Fontaną.

Dangų nurausvino pirmieji saulės spinduliai, tada sienoje prasivėrė plyšys. Minia plūstelėjo pir­myn, kiekvienas šaukė Fontanui savo reikalavimą. Sodo vijokliai įsirangę į besiveržiančią minią ir ap­sivijo apie pirmąją raganą, Ašą. Ji sugriebė antro­sios raganos, Altedos, riešą, ši savo ruožtu įsikibo į trečiosios raganos, Amatos, drabužį.

Tačiau Amatos mantija užsikabino už liūdnos išvaizdos riterio, jojančio perkarusiu kuinu, šarvų.

Vijokliai įtraukė tris raganas pro plyšį sienoje, kartu nutempdami nuo arklio riterį.

Ryto orą perskrodė tūžmingi nusivylusios minios riksmai, paskui stojo tyla, kai sodo siena vėl užsivėrė.

■rva-f

Laimingos dalios fontanas

Aša ir Alteda supyko ant Amatos, netyčia įvil-

- Tik vienas žmogus gali išsimaudyti Fontane! Ir taip bus sunku nuspręsti, kuriai teks ši laimė, ne­kalbant apie ketvirtą!

raganos, o pats neturėdamas nei magiškų galių, nei meistrystės kautis riterių turnyruose kardu, nei ko­kių kitų sugebėjimų, būdingų nemagiškos prigimties vyriškiui, nutarė, kad jam nėra jokios vilties pralenkti šių trijų moterų ir pirmam pasiekti Fontaną. Tad jis pareiškė joms grįšiąs atgal už mūro sienos.

Amata irgi supyko.- Baily! - užsipuolė jį. - Išsitrauk kardą, riteri,

ir padėk mums pasiekti tikslą!Taigi trys raganos ir liūdnos išvaizdos riteris lei­

dosi į užburtąjį sodą, kur abipus saulės nutviekstų

kusios į sodą riterį.

Tuo tarpu seras Bedalis (šitaip jis buvo vadinamas pasaulyje už sodo sienų), pamatęs, kad moteriškės yra

43

Bardo Bidlio poringės

takų gausiai vešėjo reti žolynai, vaiskrūmiai ir gėlės. Nesutikę jokių kliūčių, jie priėjo kalną, ant kurio buvo Fontanas. Tačiau aplink kalno papėdę buvo apsivijęs milžiniškas baltas Kirminas, išpampęs ir žlibas. Jiems prisiartinus, jis atsuko j juos savo bjau­rią galvą ir ištarė tokius žodžius:

Sumokėkit man savo skausmo įrodymu.

Seras Bedalis išsitraukė kardą ir bandė pabaisą nu­dobti, tačiau lūžo geležtė. Alteda apmėtė Kirminą akmenimis, o Aša su Amata ėmė leisti visus įma­nomus kerus, galinčius jį sutramdyti ar sustingdyti, bet jų stebuklingosios lazdelės nuveikė ne daugiau negu bendražygės akmenys ar riterio kardo plie­nas - Kirminas jų nepraleido.

Saulė kilo dangumi vis aukščiau, ir Aša iš nevil­ties apsiverkė.

Dičkis Kirminas prigludo žabtais prie jos ir su-

Laimingos dalios fontanas

siurbė nuo skruostų ašaras. Numalšinęs troškulį, Kirminas nušliaužė tolyn ir įlindo į landą žemėje.

Pradžiugę, kad Kirminas prapuolė, trys raganos ir riteris leidosi kopti į kalną neabejodami, kad iki vidurdienio pasieks Fontaną.

Tačiau vidukalnėje juos pasitiko žodžiai, išrašy­ti prie kojų:

Sumokėkit man savo darbo vaisiais.

Seras Bedalis išsitraukė vienintelį turimą pinigėlį ir padėjo į žolę, bet moneta nuriedėjo ir kažkur pra­dingo. Trys raganos su riteriu kopė toliau, tačiau nors mynė ir mynė kelias valandas, nepajudėjo į priekį nė per žingsnį, kalno viršūnė nepriartėjo, o priešais juos tebebuvo užrašas.

Visi trys nusiminė, nes saulė pakilo aukštai virš galvų ir palengva ėmė slinkti horizonto linkui. Al- teda žengė sparčiau ir energingiau už kitus, ragin-

45

Bardo Bidlio poringės

dama juos neprarasti ryžto, nors ir ji nė kiek nepa­lypėjo užburtuoju kalnu.

- Drąsiau, bičiuliai, nepasiduokim! - sušuko ji, braukdama nuo kaktos prakaitą.

Prakaito lašeliams suspindus ant žolės, išnyko jų nepraleidęs užrašas ir jie pamatė, kad galima eiti toliau.

Apsidžiaugę, kad įveikta antroji kliūtis, jie pustekini pasileido j viršūnę, kur pagaliau išvy­do Fontaną, spindintį it krištolas gėlių ir medžių paunksnėje.

Tačiau kelią atkirto upelis, tekantis aplink kal­no viršūnę. Skaidraus vandens gelmėje gulėjo lygus akmuo, o jame buvo iškalti žodžiai:

Sumokėkit man savo praeities lobiu.

Seras Bedalis mėgino upelį perplaukti ant skydo, bet skydas nugrimzdo. Trys raganos ištraukė riterį

46

Laimingos dalios fontanas

iš vandens, tada bandė upelį peršokti, tačiau tas ne­leido, o saulė krypo vis žemyn ir žemyn.

Jie ėmė svarstyti, ką reiškia užrašas akmenyje. Amata pirmoji sumojo, kas tai. Išsiėmusi stebuklin­gąją lazdelę, ji ištraukė iš atminties visus prisimini­mus apie laimingas dienas, praleistas su dingusiu mylimuoju, ir sumetė j upelį. Srovė nusinešė juos, išlindo brastos akmenys, ir trys raganos su riteriu pagaliau pasiekė kalno viršūnę.

Fontanas spindėjo priešais juos tarp žolynų ir neregėto gražumo gėlių. Dangų nuraudonino žara. Laikas nutarti, kuris jų išsimaudys Fontano vandeny.

Jiems nespėjus apsispręsti, gležnoji Aša susmu­ko ant žemės. Iškamuota sunkios kelionės į viršūnę, ji jau vadavosi mirtimi.

Jos trys bičiuliai norėjo nešti ją prie Fontano, bet Aša, kentėdama mirties kančias, maldavo jos nejudinti.

Laimingos dalios fontanas

Tada Alteda skubiai prisirinko žolių, kurių gy­domąja galia tikėjo, sero Bedalio gertuvėje sutaisė iš

Aša tuoj pat atsistojo. Dar daugiau - išnyko visi

- Aš pagijau! - sušuko ji. - Man nebereikia Fontano - tegul Alteda maudosi!

Tačiau Alteda vėl ėmė rinkti į prijuostę žolynus.- Jeigu sugebu išgydyti tokią ligą, galėsiu užsi­

dirbti krūvas aukso! Tegul Amata maudosi!Seras Bedalis nusilenkė mostelėdamas Amatai

eiti prie Fontano, bet ji papurtė galvą. Upelis nu­plukdė visą gėlą dėl ją palikusio mylimojo, dabar ji matė, kokio jo būta žiauraus ir neištikimo, tikra laimė, kad jo atsikratė.

- Gerasis pone, maudykitės jūs, tebūnie atlygis už jūsų kilnumą! - tarė ji serui Bedaliui.

Taigi riteris, nušviestas paskutinių besileidžian-

jų gėralo ir jį supylė Ašai į gerklę.

jos paslaptingos ligos požymiai.

49

čios saulės spindulių, nubarškėjo pentinais prie Lai­mingos dalios fontano ir paniro į jį negalėdamas patikėti, kad jis tapo išrinktuoju iš daugybės šimtų, svaigdamas nuo netikėtai nusišypsojusios laimės.

Saulei užlindus už horizonto, seras Bedalis iš­lindo iš vandens pergalingai šypsodamas ir su vi­sais surūdijusiais šarvais suklupo prie Amatos kojų. Tokios geros ir gražios moters jam dar nebuvo tekę regėti. Užraudęs nuo ką tik aplankiusios sėkmės, jis paprašė jos rankos ir širdies, ir Amata, džiaug­damasi ne mažiau už jj, suprato suradusi vyriškį, vertą jų visų.

Trys raganos ir riteris, susikabinę rankomis, lei­dosi pakalnėn. Visi keturi gyveno ilgai ir laimingai. Nė vienas nei žinojo, nei įtarė, kad Fontano van­duo visiškai nebuvo stebuklingas.

50

Albas Dumbldoras apie „Laimingos dalios fontaną“

Jr.-T'-'

„Laimingos dalios fontanas“ - nuo seno viena mėgstamiausių pasakų, ji netgi buvo vaidinama per pirmą ir paskutinį bandymą Hogvartse surengti kalėdinį vaidinimą.

Tuometinis herbalogijos mokytojas, profeso­rius Herbertas Alinis1, didelis saviveiklinio teatro entuziastas, pasiūlė šios vaikų numylėtos pasakos inscenizaciją padovanoti mokiniams ir mokytojams per Kalėdų šventes. Tuo metu buvau jaunas trans-

1 Profesorius Alinis galų gale išėjo iš Hogvartso ir ėmė dėstytojauti BDMA (Burtininkų dramos meno akademijoje), kur, kaip sykį man prisipažino, griežtai atsisakydavo statyti pjesę minėtosios pasakos pagrindu, nes tikėjo, kad ji neša nelaimę.

Bardo Bidlio poringės

figūracijos mokytojas, ir Herbertas mane paskyrė atsakingu už „specialiuosius efektus“. Pastaruosius sudarė veikiantis Laimingos dalios fontanas ir nedi­dukas žole apaugęs kalnelis. į jį mūsų trys veikėjos ir veikėjas turėjo lipti ir lipti, o kalnelis - pamažėle smegti į sceną ir pagaliau dingti.

Manau, galiu nesigirdamas pasakyti, kad tiek mano Fontanas, tiek Kalnas itin geranoriškai at­liko jiems skirtus vaidmenis. Deja, to nepasakysi apie visus kitus artistus. Kol kas nekreipkime dė­mesio į tai, ką išdarinėjo milžiniškas „Kirminas“, kurį mums parūpino magiškųjų gyvūnų priežiū­ros mokytojas, profesorius Silvanas Svilėsis, tačiau žmogiškieji ištekliai spektakliui buvo pragaištingi. Profesorius Alinis, kaip režisierius, buvo nedova­notinai aklas jam po nosimi verdančioms aistroms. Jis nė nenumanė, kad Amatą ir serą Bedalį vaidi­nantys mergaitė ir berniukas draugavo, tačiau likus valandai iki uždangos pakilimo „seras Bedalis“ savo simpatijas atidavė „Ašai“.

52

ste T

Profesoriaus Dumbldoro pastabos

Pakanka pasakyti, kad mūsiškiai laimingos dalios ieškotojai Kalno viršūnės taip ir nepasiekė. Vos pakilus uždangai, profesoriaus Svilėsio „Kirmi­nas“ - pasirodo, tai buvo Išpampinimo kerais už­burtas pelenpūtys2 - sprogo visur pažerdamas karš­tas žiežirbas ir dulkes, o visa didžioji salė prisipildė dūmų, ją nusėjo dekoracijų gabalai. Nuo didžiulių ugninių kiaušinių, kuriuos jis padėjo mano Kalno papėdėje, užsidegė salės grindys. „Amata“ stojo dvikovon su „Aša“ ir kovėsi taip aršiai, kad profe­sorius Alinis pakliuvo j kryžminę jų kerų ugnį, o mokytojai turėjo išvesti visus žiūrovus, mat scenoje siautėjantis pragaras grasino apimti visą salę. Va­karo pramoga pasibaigė perpildyta ligonine. Tik per kelis mėnesius didžiojoje salėje išsivadėjo aitri dūmų smarvė, dar daugiau laiko prireikė, kad pro­fesoriaus Alinio galva atgautų normalias proporci-

2 Žr. „Fantastiniai gyvūnai ir kur juos rasti“, jei norite paskaityti tikslų šio įdomaus padaro apibūdinimą. Jo šiukštu negalima laikyti kambaryje me­džiu išmuštomis sienomis ir nevalia užburti Išpampinimo kerais.

53

jas, o profesoriui Svilėsiui būtų panaikintas lygtinis teistumas3. Direktorius Armandas Dipitas griežtai uždraudė ateityje statyti kalėdinius vaidinimus, ir Hogvartsas tebetęsia šią išdidžią nevaidinančios mokyklos tradiciją.

Nepaisant mūsų teatrinių bandymų fiasko, „Laimingos dalios fontanas“ yra turbūt populia­riausia Bidlio pasaka, nors, kaip ir „Burtininkas ir jo Šokinėjantis puodas“, ji turi savo priešininkų. Ne vienas tėvas reikalavo šią pasaką išimti iš Hogvartso bibliotekos, beje, tarp jų buvo ir Bruto Smirdžiaus palikuonis, vienu tarpu įėjęs į Hogvartso direktorių tarybą, ponas Liucijus Smirdžius. Ponas Smirdžius įteikė raštišką reikalavimą uždrausti šią pasaką:

3 Dirbdamas magiškųjų gyvūnų priežiūros mokytoju, profesorius Svilėsis buvo nuteistas lygtinai net šešiasdešimt du kartus. Jo santykiai su mano pirmtaku, Hogvartso direktoriumi Armandu Dipitu, visad buvo įtempti. Profesorius Dipitas jį laikė geroku nutrūktgalviu. Tačiau kai aš tapau di­rektoriumi, profesorius Svilėsis jau buvo surimtėjęs, nors visada pasitaiky­davo cinikų, kurie sakydavo, kad, teturint viso labo pusantros galūnės, nori nenori tenka gyventi nuosaikiau.

Bardo Bidlio poringės

54

Profesoriaus Dumbldoro pastabos

Kiekvienas grožinės ar negrožinės literatūros

kūrinys, vaizduojantis burtininkų ir žiobarų maišymąsi, turi išnykti iš Hogvartso lentynų.

Nenoriu, kad mano sūnus suteptų savo kil­

mės grynumą skaitydamas pasakas, propa­

guojančias žiobarų ir burtininkų santuoką.

Mano atsisakymą išimti šią pasaką iš bibliotekos parėmė direktorių taryba. Aš atrašiau ponui Smir- džiui paaiškindamas savo sprendimą:

Vadinamosios grynakraujės šeimos savo ta­

riamąjį grynumą palaiko iš genealoginio

medžio išbraukdamos žiobarus ar žiobarams

gimusius burtininkus, atimdamos iš jų pavel­

dėjimo teisę ir visaip meluodamos. Paskui jos

bando primesti mums savo pačių veidmainys­

tę prašydamos uždrausti kūrinius, kalbančius

apie tiesas, kurias jie neigia. Pasaulyje nėra

burtininko ar raganos, kurie neturėtų žio-

Bardo Bidlio poringės

bariško kraujo, todėl manau, kad amoralu

kūrinius šia tema4.

Tuo susirašinėjimu ponas Smirdžius pradėjo ilgą kampaniją, kurios tikslas buvo pašalinti mane iš Hogvartso direktoriaus posto; savo ruožtu aš dėjau pastangas, kad jis nebebūtų mylimiausias Valdovo Voldemorto Mirties Valgytojas.

4 Mano atsakymas paskatino poną Smirdžių parašyti dar kelis laiškus, bet kadangi juos daugiausia sudarė necenzūriškos pastabos apie mano protinę būklę, tėvus ir higieną, jie beveik nesusiję su šiuo komentaru.

ir nelogiška iš mokinių žinių arsenalo išimti

3

G a u r u o t a r a g a n i a u s

A š i r d i s A

Kartą gyveno jaunas, gražus ir talentingas raganius. Jis matydavo, kaip jo draugai įsimylėję praranda protą, ima maivytis, puoštis, netenka apetito ir orumo. Jaunasis raganius nutarė niekad nepasiduo­ti tokiai silpnybei ir pasitelkęs juodąją magiją įgijo jai atsparumą.

59

Bardo Bidlio poringės

Nenumanydama apie jo paslaptį, raganiaus šeima juokdavosi regėdama jį tokį užsidariusį ir atšiaurų.

- Viskas pasikeis, - pranašavo jie, - kai į akį kris kokia mergelė!

Bet jaunojo raganiaus siela liko šalta. Nors daug mergaičių, sudomintų jo išdidaus veido, griebėsi visokiausių gudrybių, kad jam patiktų, nė vienai nepavyko jo sujaudinti. Raganius džiaugėsi savo abejingumu ir sumanumu.

Tačiau jaunystės gaivumas išblėso, raganiaus bendraamžiai pradėjo kurti šeimas ir leisti į pa­saulį vaikus.

-Jų širdys turbūt liko tuščiavidurės, - patyliukais juokėsi sau raganius, stebėdamas, kaip aplinkui jau­nieji tėveliai kvailioja su savo atžalomis. - Susitraukė išsunktos šitų kaprizingų žvygaujančių mažių!

Ir jis dar kartą save pasveikino, kad taip išmin­tingai pasirinko kelią.

Gauruota raganiaus širdis

rsAtėjus laikui, mirė nusenę raganiaus tėvai. Sū­

nus jų negedėjo, priešingai - džiaugėsi jų mirtimi.Dabar jis liko vienvaldis pilies valdovas. Didžiausią savo lobį paslėpęs giliame požemyje, lepinosi len­gvu gyvenimu ir turtais, būrys tarnų tenkino visus jo įgeidžius.

Raganius neabejojo, kad visi, kurie regi nuos­tabiai ramią jo vienumą, baisiausiai jam pavydi.Juo didesnis buvo jo pyktis ir nusivylimas, kai vieną dieną jis nugirdo dviejų liokajų pokalbį apie šeimininką.

Pirmasis tarnas apgailėjo, kad raganiaus dar niekas nepamilo, nors pertekęs turtų ir galingas.

Jo kompanionas pašaipiai paklausė, kodėl vyras, turintis tiek aukso ir tokią pilį, nesugebėjo susirasti žmonos.

Jų žodžiai buvo baisus smūgis raganiaus pui­kybei.

61

Bardo Bidlio poringės

Jis tučtuojau nutarė įsitaisyti žmoną - ir kad

būtų puikiausia iš visų. Ji turės būti neapsakomai

graži, kiekvienam ją pamačiusiam vyriškiui kelti

pavydą ir geidulį; turės būti gryniausios burtinin­

kų kilmės, kad jų palikuonys paveldėtų nepaprastą

magišką galią; jos turtai turės bent jau prilygti jojo

turtams, kad jam būtų užtikrintas patogus gyveni­

mas nepaisant padidėjusios šeimos.

Raganius galėjo ieškoti tokios moters penkias­

dešimt metų, tačiau tą pačią dieną, kai jis ryžosi

vesti, kaimynų aplankyti atkeliavo giminaitė, ati­

tinkanti visus jo reikalavimus.

Ji buvo labai galinga ragana, turinti daugybę

aukso. Jos grožis pavergdavo kiekvieno ją išvydusio

vyriškio širdį; kiekvieno, išskyrus vieną. Bet, šiaip

ar taip, jis ją pasirinko ir ėmė merginti.

Visi, kas pastebėjo, kaip pasikeitė raganiaus el-

62

Gauruota raganiaus širdis

gesys, stebėjosi ir mergelei sakė, jog jai šitaip pasise­

kę, kur šimtai kitų nieko nepešusios.

Mergelę raganiaus dėmesys ir traukė, ir kėlė pa­

sidygėjimą. Po karštais komplimentais ji jautė šaltį.

Niekad nebuvo sutikusi tokio keisto ir užsisklen-

dusio žmogaus. Tačiau jos giminaičiams jųdviejų

sąjunga atrodė būsianti tobula; norėdami pagrei­

tinti įvykius, jie priėmė raganiaus kvietimą į didelę

puotą mergelės garbei.

Stalas buvo padengtas sidabriniais ir auksiniais

indais, svečiai vaišinosi geriausiais vynais ir gar­

džiausiais valgiais. Menestreliai, skambindami šil-

kastygėmis liutniomis, apdainavo meilę, kurios jų

šeimininkas niekad nejautė. Mergelė sėdėjo puoš­

niam krėsle šalia raganiaus, o tas kuždėjo jai švel­

nius žodžius, surankiotus iš poetų eilių, nesuvok­

damas tikrosios jų prasmės.

63

Bardo Bidlio poringės

Mergelė suglumusi klausėsi, klausėsi ir paga­liau tarė:

- Gražiai kalbi, burtininke, ir man labai pa­tiktų tavo dėmesys, jeigu tik manyčiau, kad turi širdį!

Raganius nusišypsojęs liepė jai dėl to nesijau­dinti. Paprašęs sekti paskui jį, išvedė ją iš pokylių menės ir abu nulipo į požemį, kur jis laikė savo di­džiausią lobį.

Užkerėtame krištolo karste gulėjo plakanti ra­ganiaus širdis.

Daugybę metų atskirta nuo akių, ausų ir pirštų, ji niekad nesusižavėjo niekieno grožiu ar skambiu balsu, ar it šilkas švelnia oda. Mergelė išsigando, nes širdis buvo susitraukusi ir apaugusi ilgais juo­dais gaurais.

- Oi, ką tu padarei! - suaimanavo ji. - Maldau­ju, padėk ją, kur turi būti!

i®

Gauruota raganiaus širdis

Norėdamas padaryti mer­gelei malonumą, raganius išsitraukė stebuklingąją laz­delę, atidarė krištolo karstą, atvėrė sau krūtinę ir gauruo­tąją širdį įdėjo į tuščią ertmę, kurioje ji kadaise glūdėjo.

- Dabar tu pagijai ir patirsi tikrąją meilę! - sušuko mergelė ir puolė jam ant kaklo.

Švelnios baltos rankos, alsavimas prie ausies, vešlių auksinių plaukų kvapas perskrodė paža­dintąją širdį lyg ietys. Tačiau širdis, ilgus tremties metus akla ir pikta gulėdama tamsoje, kuriai buvo pasmerkta, visai sulaukėjo, jos potroškiai tapo ne­valdomi ir ydingi.

Puotos svečiai pastebėjo, kad šeimininkas su mergele kažkur pradingo. Iš pradžių jie nekreipė

65

Bardo Bidlio poringės

dėmesio, bet po kelių valandų sunerimo ir leidosi jų ieškoti.

baisus vaizdas.Mergelė gulėjo asloje perskrosta krūtine, šalia

jos klūpėjo pamišęs raganius, vienoj kruvinoj ran­koj laikydamas didelę glotnią ir blizgančią širdį, ją glostė ir laižė ketindamas ja pakeisti savąją.

Kita ranka jis gniaužė stebuklingąją lazdelę ir stengėsi ja ištraukti iš savo krūtinės susitrau­kusią, subliūškusią gauruotąją širdį. Tačiau šioji širdis buvo stipresnė už jį ir nesutiko nei duoti laisvės jo jausmams, nei grįžti į karstą, kuriame ji taip ilgai kalėjo.

Pasibaisėjusių svečių akivaizdoje raganius nusviedė šalin savo lazdelę ir išsitraukė sidabro durklą. Prisiekęs niekada daugiau nevergauti savo širdžiai, jis išpjovė ją iš krūtinės. Raganius perga-

Pagaliau jie aptiko požemį, o ten juos pasitiko

Gauruota raganiaus širdis

lingai iškėlė rankas, sugniaužusias po širdį, tada griuvo ant mergelės kūno ir mirė.

67

Albas Dumbldoras apie „Gauruotą raganiaus širdį“

Kaip matome, pirmosios dvi Bidlio pasakos buvo kritikuojamos už dosnumo, pakantumo ir meilės temas. „Gauruota raganiaus širdis“ per kelis šim­tmečius nuo parašymo, regis, nebuvo nei pakeista, nei labai peikta. Pasaka, kurios runų originalą galų gale perskaičiau, buvo beveik tokia pat, kokią man sekdavo mama. Tačiau „Gauruota raganiaus širdis“ yra žiauriausia iš visų Bidlio poringių, ir daugelis tėvų neskaito jos vaikams ir neseka, kol tie nepaau­ga tiek, kad išgirdę ją nesapnuoja košmarų1.

1 Pasak jos pačios dienoraščio, Beatriks Bloksem niekad iki galo neatsipei­kėjo išgirdusi, kaip teta seka šią pasaką vyresniems jos pusbroliams. „Visai atsitiktinai mano ausytė prigludo prie rakto skylutės. Įsivaizduoju, kad

68

Profesoriaus Dumbldoro pastabos

Taigi kodėl išliko ši žiauri pasaka? Esu linkęs teigti, kad „Gauruota raganiaus širdis“ išsilaikė per amžius todėl, kad ji išjudina tamsiausias mūsų sielos gelmes. Ji kalba apie vieną stipriausių ir pa­slaptingiausių magijos pagundų - troškimą būti nepažeidžiamam.

Žinoma, toks troškimas tėra paika fantazija. Jokiam gyvam žmogui, vyrui ar moteriai, turin­čiam magiškų galių ar ne, nepavyksta išvengti kokio nors skausmo: fizinio, dvasinio ar emo­cinio. Žmogui skausmas yra tarsi kvėpavimas.

iš siaubo buvau paralyžiuota, kai netyčia išklausiau visą tą šlykštų pasa­kojimą, o kur dar baisiai nemaloni istorija su mano dėde Nobiu, vietine laume ir Šokinėjančių tulpių svogūnų maišu. Aš vos likau gyva po tokio sukrėtimo; savaitę išgulėjau lovoje, o dvasinė trauma buvo tokia stipri, kad įpratau per miegus kas naktį eiti prie tos pačios rakto skylutės, kol mano brangus tėvelis, sielodamasis dėl manęs, vakarais mano duris pradėjo už­taisyti Užklijuojamaisiais kerais.“ Matyt, Beatriks niekaip nepavyko „Gau­ruotos raganiaus širdies“ pritaikyti jautrioms vaikų auselėms, nes ji niekad jos neperkūrė „Rupūžės pasakoms“.

Bardo Bidlio poringės

Tačiau mes, burtininkai, regis, labai linkę tikė­ti, jog galime būties dėsnius palenkti savo va­liai. Pavyzdžiui, jaunasis šios pasakos raganius2 nusprendžia, kad įsimylėdamas pakenktų savo patogumams ir saugumui. Meilė jam reiškia pa­žeminimą, silpnybę, emocinių ir materialinių iš­teklių eikvojimą.

Žinoma, nuo amžių klestinti prekyba meilės eliksyrais liudija, kad tikriausiai ne vien tik mūsų pasakos burtininkas bando suvaldyti nenuspėjamą meilės eigą. Po šiai dienai tebeieškoma tikrojo mei-

2 [Žodis „raganius“ yra labai senas. Nors kartais jis vartojamas kaip „bur­tininko“ sinonimas, iš tiesų reiškia magiškų galių turintį asmenį, kuris meistriškai kaunasi kerų dvikovose ir įvaldęs visą kovinę magiją. Taip pat raganiaus titulas būdavo suteikiamas burtininkams už žygdarbius, pana­šiai kaip žiobarai už drąsą pakeliami į riterius. Šioje pasakoje jaunąjį burti­ninką pavadindamas raganiumi, Bidlis pabrėžia, kad jis jau yra pripažintas puolamosios magijos meistras. Mūsų laikais burtininkai žodį „raganius“ vartoja dviem atvejais: apibūdinti itin žiaurios išvaizdos burtininkui arba kaip titulą, rodantį ypatingą meistrystę ar didelius nuopelnus. Ir pats Dumbldoras buvo vyriausiasis Vizengamoto raganius. JKR]

70

Profesoriaus Dumbldoro pastabos

lės eliksyro3, bet kol kas tokio nesukurta, o iškiliau­si eliksyrininkai išvis abejoja, ar tai įmanoma.

Tačiau šios pasakos veikėjo nedomina net mei­lės regimybė, kurią jis panorėjęs galėtų sukurti ar sugriauti. Jis trokšta, kad jo niekad nepaliestų tai, ką jis laiko tam tikra liga, todėl griebiasi juodosios magijos, įmanomos tik pasakoje, - išima ir užraki­na savo širdį.

Daugelis autorių pastebi šio poelgio panašumą į Horokruso sukūrimą. Nors Bidlio herojus nesi­stengia išvengti mirties, jis atskiria tai, kas negali būti atskirta, - kūną ir širdį (ne sielą), - ir tai da­rydamas sulaužo pirmąjį iš Adalberto Vaflingo pa­grindinių magijos dėsnių:

3 Hektoras Dagvortas-Greindžeris, Nepaprastosios eliksyrų meistrų drau­gijos steigėjas, aiškina: „Įgudęs eliksyrų meistras gali sukelti stiprų susiža­vėjimą, tačiau dar niekam nepavyko sukurti išties nenutrūkstamo, amži­no, besąlygiško prisirišimo, kurį tik ir galima vadinti meile.“

Bardo Bidlio poringės

Prie didžiausių paslapčių - gyvybės šalti­

nio, žmogaus savasties esmės - lįsk tik tada,

jeigu nebijai sunkiausių ir pavojingiausių

pasekmių.

Ir tikrai, norėdamas tapti antžmogiu, šis užsi­spyręs jaunuolis nužmogėja. Jo užrakintoji širdis pamažu susitraukia ir apauga gaurais simboli­zuodama jo virtimą gyvuliu. Galų gale jis tampa it plėšrus žvėris, viską, ko jam reikia, pasiimantis jėga, ir miršta bergždžiai stengdamasis susigrą­žinti tai, kas jam jau nepasiekiama, - žmogišką širdį.

Nors kiek pasenęs, posakis „gauruota širdis“ šnekamojoje burtininkų kalboje reiškia šaltą ar bejausmį burtininką ar raganą. Mano netekėjusi teta Honorija visad pasakojo nutraukusi sužadė­tuves su vienu burtininku, nes laiku suvokusi, jog jo „gauruota širdis“. (Iš tikrųjų ėjo kalbos, kad ji

72

Profesoriaus Dumbldoro pastabos

užklupusi jį myluojant kažkokią šeriuotę4 ir ne­žmoniškai pasipiktinusi.) Neseniai saviugdos kny­ga „Gauruota širdis. Vadovas burtininkams, kurie nenori niekam įsipareigoti“5 viršijo visus pardavi­mo rekordus.

4 Šeriuotės yra rausvi ir šeriuoti į grybus panašūs padarėliai. Sunku įsivaiz­duoti, kad jas kas norėtų myluoti. Daugiau apie tai skaitykite „Fantastiniai gyvūnai ir kur juos rasti“.

5 Nepainioti su knyga „Gauruotas snukis, žmogiška širdis“ - tai širdį dras­kanti žmogaus, kovojančio su likantropija, istorija.

4

T r i u š i e n ė B e b i t ė i r j o s

A KVATOJANTIS KELMAS A

Seniai seniai viename krašte gyveno paikas kara­lius, kuris nutarė, kad tik jis vienas turi būti apdo­vanotas magiška galia.

Savo karvedžiui jis pavedė surinkti raganų medžiotojų pulką ir jį aprūpino aršių juodų šunų būriu. Tuo pačiu laiku karalius pasiuntė šauklius

77

Bardo Bidlio poringės

į visus kaimus ir miestus, kad paskelbtų žinią: „Ka­ralius ieško magijos mokytojo!*

Joks tikras burtininkas ar ragana nedrįso siūly­tis, nes jie visi slapstėsi nuo raganų medžiotojų.

magiškų galių, pasinaudojo gera proga praturtė­ti - atėjo į rūmus ir pranešė esąs nepaprastas bur­tininkas. Sukčius parodė keletą paprastučių triukų, kurie paikajam karaliui buvo pakankamas magiškų galių įrodymas, ir buvo iškart paskirtas Didžiuoju karalystės kerėtoju ir asmeniniu karaliaus magijos mokytoju.

Sukčius pareikalavo iš karaliaus didelio maišo aukso - neva stebuklingosioms lazdelėms ir kitiems kerėjimo reikmenims įsigyti. Dar paprašė keleto stambių rubinų, atseit reikalingų gydomiesiems kerams, ir poros sidabro taurių eliksyrams laikyti. Paikasis karalius visa tai jam parūpino.

Tačiau vienas gudrus sukčius, neturintis jokių

Triusienė Bebitė ir jos kvatojantis kelmas

Sukčius visą lobį saugiai paslėpė savo namuose ir vėl grįžo j karaliaus rūmus.

Jis nežinojo, kad jį seka senutė, gyvenanti lūš­nelėje pilies pakiemėj. Ji buvo vardu Bebitė, dirbo skalbėja. Jos dėka dvaro skalbiniai buvo užlaikomi minkšti, gaivūs ir balti. Ji pamatė, kaip sukčius nu­silaužė dvi šakeles nuo vieno medžio pilies kieme ir įsmuko į rūmus.

Vieną tų šakelių jis padavė karaliui sakydamas, jog tai neregėto galingumo stebuklingoji lazdelė.

- Tačiau ji veiks tik tada, kai būsite jos vertas, - įspėjo sukčius karalių.

Kiekvieną mielą rytelį sukčius ir paikasis kara­lius eidavo į pilies aikštę, ten mojuodavo šakelėmis ir šūkaudavo visokias nesąmones. Sukčius išmoko dar keleto triukų, kad karalius nepaliautų tikėjęs, jog jis tikrai yra Didysis kerėtojas, o stebuklingo­sios lazdelės - vertos tokios baisybės aukso.

Bardo Bidlio poringės

Vieną rytą, kai sukčius ir paikasis karalius švais­

tėsi šakelėmis šūkaudami beprasmiškas frazes, ka­

raliaus ausis pasiekė garsus juokas. Karalių ir sukčių

pro savo trobelės langą stebėjo skalbėja Bebitė, taip

kvatodama, jog netrukus dingo iš akių - netekusi

jėgų susmuko ant žemės.

- Turbūt atrodau baisiai neoriai, jeigu jau sena

skalbėja šitaip kvatoja! - pasakė karalius. Liovęsis

straksėti ir mojuoti šakele susiraukė. - Man atsibo­

do mokytis! Kada jau galėsiu tikrai burti savo val­

dinių akivaizdoje, Kerėtojau?

Sukčius bandė savo mokinį raminti, girdi, jau

greitai jis mokėsiąs rodyti tikrus magijos stebuklus,

bet Bebitės kvatojimas paikąjį karalių užgavo daug

labiau, negu sukčiui atrodė.

- Rytoj, - nukirto karalius, - mes sukviesime

visus dvariškius pažiūrėti, kaip jų karalius buria!

Triušienė Bebitė ir jos kvatojantis kelmas

Sukčius suprato: laikas susirinkti brangenybes

ir sprukti.

- Deja, jūsų didenybe, neįmanoma! Aš pamir­

šau jūsų didenybei pranešti, kad rytoj turiu išvykti

į ilgą kelionę...

- Jeigu be mano leidimo išeisi iš šių rūmų, Ke­

rėtojau, tave pasivys su šunimis manasis raganų

medžiotojų būrys! Rytoj rytą tu man padėsi lordus

ir damas nustebinti magija, o jeigu kas ims juoktis,

tau bus nukirsta galva!

Karalius piktas nudulkėjo į rūmus palikęs persi-

gandusį sukčių vieną. Joks apsukrumas jo jau neiš­

gelbės, nes pabėgti negali, bet negali ir padėti kara­

liui dėl magijos, nes nė vienas jos neišmano.

Nenustygdamas iš baimės ir pykčio, sukčius

prisiartino prie skalbėjos Bebitės trobelės lango.

Prikišęs nosį prie stiklo pamatė, kad senutė sėdi

81

Bardo Bidlio poringės

prie stalo ir ramiai sau svidina stebuklingąją lazde­lę. Kertėje mediniame puskubilyje pačios skalbėsi karaliaus paklodės.

Sukčius beregint suprato, kad Bebitė yra tikra ragana. Ji įstūmė jį į tokią baisią bėdą, ji tegul ir ištraukia.

- Ei, sene! - suriko sukčius. - Tavo juokas man brangiai atsiėjo! Jeigu nepadėsi, aš paskelb­siu, kad esi ragana, ir tave, ne mane sudraskys ka­raliaus šunys!

Senoji Bebitė šypsodamasi patikino sukčių pa­dėsianti jam, kiek tik leidžia jos jėgos.

Sukčius prisakė jai pasislėpti krūmuose toje vie­toje, kur karalius rodys savo sugebėjimus, ir nema­čiomis už jį atlikti kerus. Bebitė sutiko, bet paklau­sė vieno dalyko:

- Kas bus, pone, jeigu karalius imsis kerų, kurių aš nemoku?

Triušienė Bebitė ir jos kvatojantis kelmas

Sukčius niekinamai išsiviepė.- To kvailio vaizduotei tavo magija dar per

gera, - pasakė jis ir nudrožė j pilį patenkintas savo apsukrumu.

Rytą visi karalystės didžiūnai susirinko pilies kieme. Karalius užsilipo ant pakylos priešais juos, sukčius atsistojo šalia.

- Pirmiausia aš padarysiu, kad išnyktų šios da­mos skrybėlė! - sušuko karalius, rodydamas savo šakele į vieną kilmingą ponią.

Krūme lindinti Bebitė nukreipė savo lazdelę j skrybėlę, ir toji išnyko. Kaip stebėjosi ir žavėjosi minia, kaip plojo džiūgaujančiam karaliui!

- O dabar padarysiu, kad tas arklys imtų skristi! - sušuko karalius, rodydamas šakele j savo žirgą.

Krūmo gilumoje Bebitė nukreipė stebuklingąją lazdelę į žirgą, ir tas pakilo aukštai į orą.

Triušienė Bebitė ir jos kvatojantis kelmas

Minia dar karščiau stebėjosi ir klykė negalėda­ma atsistebėti karaliaus rodoma magija.

- Dabar... - prabilo karalius, dairydamasis, ką čia dar sugalvojus. Į priekį išbėgo raganų medžio­tojų būrio vadas.

- Jūsų didenybe, - kreipėsi vadas, - šį rytą Sei- bras nudvėsė suėdęs nuodingą rupūžę! Atgaivinkit jį savo lazdele, jūsų didenybe!

Ir kapitonas užvilko ant pakylos didžiausio iš raganas gaudančių šunų dvėseną.

Paikasis karalius mostelėjo savo šakele nukreip­damas ją į negyvą šunį, tačiau Bebitė, tupinti krū­me, tik šyptelėjo ir net nesivargino kilstelėti stebu­klingosios lazdelės, nes jokie burtai negali prikelti negyvėlio.

Šuniui nejudant, minia ėmė kuždėtis, paskui juoktis. Visi įtarė, kad anie du karaliaus stebuklai tebuvo pigūs triukai.

85

Bardo Bidlio poringės

- Kodėl neveikia magija? - suriko karalius suk­čiui. Tas griebėsi vienintelės jam likusios išeities.

- Žiūrėkit, jūsų didenybe, žiūrėkit! - riktelė­jo jis, rodydamas į krūmą, kur pasislėpusi lindėjo Bebitė. - Matau ją, nedorą raganą, kuri savo pik­tais kerais užkerta kelią jūsų burtams! Griebkit ją, čiupkit!

Bebitė nėrė iš krūmo, raganų medžiotojų būrys pasileido vytis paleidęs savo šunis, tie skalydami nudūmė ištroškę Bebitės kraujo. Bet pasiekusi gy­vatvorę ragana dingo. Kai karalius, sukčius ir visi dvariškiai išlindo į kitą pusę, šunis rado lojančius seną sulinkusį medį.

- Ji pasivertė medžiu! - suspigo sukčius. Bijo­damas, kad Bebitė vėl neatsiverstų į moterį ir jo ne­išduotų, pridūrė: - Nukirskit medį, karaliau, šitaip reikia elgtis su piktomis raganomis!

Buvo atneštas kirvis, ir senasis medis, dideliam

86

dvariškių ir sukčiaus džiaugsmui, veikiai driokste­lėjo žemėn.

Tačiau visiems apsisukus grįžti į pilį, juos su­stabdė garsus kvatojimas.

- Kvailiai! - šaukė Bebitės balsas iš kelmo, li­kusio medžio vietoj. - Jokio burtininko ar raganos nenužudysi nukirsdamas perpus! Jeigu netikite, paimkit kirvį ir perkirskit Didįjį kerėtoją!

87

Bardo Bidlio poringės

Raganų medžiotojų būrio vadas veržėsi išban­dyti, ar balsas sakė tiesą, bet kai užsimojo kirviu, sukčius parpuolė ant kelių maldaudamas pasigai­lėti ir prisipažino visas savo suktybes. Kareiviams jį tempiant j požemio kalėjimą, kelmas dar garsiau kvatojo.

- Perkirsdamas raganą perpus, užtraukei kara­lystei baisų prakeiksmą! - pasakė jis persigandu­siam karaliui. - Nuo šiol kiekvienas smūgis, suduo­tas mano bičiuliams burtininkams ir raganoms, tau atsilieps skausmu lyg nuo kirvio kirčio j šoną, kol pats imsi prašytis mirties!

Tai išgirdęs karalius pats suklupo ir pažadėjo kelmui paskelbti įsaką, suteikiantį saugumą visiems karalystės burtininkams ir raganoms ir leidžiantį jiems ramiai užsiimti magija.

- Puiku, - tarė kelmas, - tačiau tu dar neatsily­ginai Bebitei!

88

Triušienė Bebitė ir jos kvatojantis kelmas

- Ką nori, tą padarysiu! - šaukė paikasis kara­lius, grąžydamas rankas priešais kelmą.

- Ant manęs pastatydinsi Bebitės statulą, kad visiems primintų apie vargšę skalbėją, o tau - apie tavo paties paikumą! - pasakė kelmas.

Karalius iškart sutiko, pažadėjo pasamdyti žy­miausią karalystės skulptorių, kad tas nulietų gry­no aukso statulą. Tada susigėdęs karalius su visa didžiūnų svita grįžo į pilį. Juos lydėjo kelmo kva­tojimas.

Pilies kiemui ištuštėjus, iš urvelio tarp kelmo ša­knų išsimugino riebus triušis ilgais ūsais, įsikandęs stebuklingąją lazdelę. Bebitė išstraksėjo iš kiemo ir pasileido tolyn.

Po kiek laiko ant kelmo atsiradusi auksinė skal­bėjos statula stovėjo per amžius, ir per amžius toje karalystėje nebuvo persekiojami joks burtininkas ar ragana.

89

Albas Dumbldoras apie „Triušienę Bebitę ir jos Kvatojantį kelmą“

Pasaka „Triušienė Bebitė ir jos Kvatojantis kelmas“ daugeliu atžvilgių yra „tikroviškiausia“ iš visų Bi- dlio pasakų, mat joje pavaizduota magija bemaž idealiai atitinka žinomus magijos dėsnius.

Daugelis mūsų tik iš šios pasakos sužinojome, kad magija neprikelia mirusiųjų, - koks nusivy­limas ir smūgis vaikams, iki tol tikėjusiems, kad tėvai vienu stebuklingosios lazdelės mostelėjimu atgaivins negyvas žiurkes ar kates. Nors praėjo maždaug šeši amžiai nuo tada, kai Bidlis sukūrė šią pasaką, o mes prisigalvojome visokių būdų, palai­kančių iliuziją, kad mums brangūs mirusieji „toliau

90

Profesoriaus Dumbldoro pastabos

gyvena“1,burtininkai dar neranda būdo, kaip žmo­gui mirus vėl sujungti jo kūną ir sielą. Savo garsia­jame veikale „Traktatas apie galimybes atšaukti fizi­nes ir metafizines gamtinės mirties pasekmes, ypač apie siekį vėl sujungti Būtį ir Medžiagą“ iškilusis magijos filosofas Bertranas de Pensė-Profanas rašo: „Liaukitės. To niekada nebus?

Tačiau pasaka apie Triušienę Bebitę yra vienas pirmųjų literatūrinių šaltinių, kuriuose veikia ani- magas, nes skalbėja Bebitė turi retą galią panorėjusi pasiversti gyvūnu.

Animagai sudaro menką burtininkų bendruo­menės dalį. Norint tobulai pasiversti gyvūnu, reikia daug mokytis ir treniruotis, daugelis burtininkų ir raganų mano, kad laiką galima ir naudingiau praleis­

1 [Stebuklingos nuotraukos ir portretai juda ir (pastarieji) kalba kaip gyvi. Kiti reti daiktai, pavyzdžiui, Kitrošmų veidrodis, irgi parodo ne vien tik paprastą brangaus velionio paveikslą. Šmėklos yra peršviečiamos, judan­čios, kalbančios ir mąstančios burtininkų ir raganų, dėl ko nors panorusių likti žemėje, versijos. JKR]

91

Bardo Bidlio poringės

ti. Žinoma, tokio talento panaudojimas gan ribotas, nebent kam reikia užsimaskuoti ar skubiai pasislėpti. Kaip tik dėl tos priežasties Magijos ministerija įvedė animagų registraciją, nes neabejotina, jog tokia ma­gija labiausiai praverčia asmenims, užsiimantiems slapta, neteisėta ar net nusikalstama veikla.2

Abejotina, ar kada nors gyveno skalbėja, mokė­jusi pasiversti triušiu, tačiau istorikai teigia, esą Bi- dlis Bebitę sukūręs pagal garsios prancūzų kerėto­jos Lizetės de Lapen paveikslą. 1422 m. Paryžiuje ji buvo nuteista už raganavimą. Žiobarų sargybinių nuostabai, Lizetė dingo iš kalėjimo kameros naktį prieš egzekuciją. Vėliau tie sargybiniai buvo nuteis­ti už tai, kad padėjo raganai pabėgti. Nors niekad nebuvo įrodyta, kad Lizetė buvo animagė, sugebė-

2 [Hogvartso direktorė profesorė Makgonagal primygtinai prašė paaiškinti, kad ji tapo animage tik todėl, kad nuodugniai studijavo transfigūraciją; savo sugebėjimo pasiversti raina kate ji niekad nenaudojo kokiais nors slaptais tikslais, išskyrus teisėtas Fenikso ordino užduotis, kurias vykdyti reikėdavo užsimaskavus. JKR]

92

Profesoriaus Dumbldoro pastabos

jusi prasisprausti pro kameros lango grotas, tuoj po to žmonės matė, kaip per Lamanšo sąsiaurį raga­nos katilu su pritaisyta bure plaukia didelis baltas triušis. Po kiek laiko panašus triušis tapo patikimu karaliaus Henriko VI patarėju3.

Bidlio poringės karalius yra kvailas žiobaras, kurį magija baugina, bet ir vilioja. Jis įsitikinęs, kad burtininku galima tapti tiesiog išmokstant bur­tažodžių ir mojuoti stebuklingąja lazdele4. Jis nė trupučio nesuvokia tikrosios magijos ir burtinin­kų prigimties, tad lengvai praryja absurdiškus tiek sukčiaus, tiek Bebitės pasiūlymus. Tai būdinga tam

3 Gal dėl to šis žiobarų karalius buvo laikomas psichiniu ligoniu.4 Jau 1672 m. Paslapčių departamente atliktais tyrinėjimais įrodyta, kad

burtininkais ir raganomis gimstama, ne tampama. Nors kai kada paaiš­kėja, kad burti sugeba lyg ir ne burtininkų kilmės žmonės (vėlesni tyri­nėjimai teigia, kad jų šeimos medyje kur nors vis dėlto būta raganos ar burtininko), žiobarai kerėti negali. Geriausia (ar blogiausia), ko jie gali ti­kėtis, - atsitiktinio ir nevaldomo tikros stebuklingosios lazdelės poveikio, mat kai kada lazdelė, per kurią veikia magija, išlaiko senąją galią ir ši kada nors prasiveržia (dar žr. pastabas dėl „Sakmės apie tris brolius“).

Bardo Bidlio poringėsf i ­

akrai žiobarų mąstysenai: nieko neišmanydami, jie pasirengę patikėti visokiomis magiškomis išmonė­mis, tarp jų ir tuo, kad Bebitė pasivertė medžiu, ga­linčiu kalbėti ir galvoti. (Čia pravartu pasakyti, kad Bidlis, pasinaudodamas kalbančio medžio vaizdu, mums parodo, koks neišmanėlis žiobarų karalius, taip pat prašo patikėti, kad virtusi triušiu Bebitė gali kalbėti. Tai galbūt yra meninė priemonė, nors man labiau atrodo, kad Bidlis apie animagus buvo tik girdėjęs, bet nė vieno nepažinojo, nes šioje pa­sakoje jis daugiau niekur taip laisvai nesielgia su magijos dėsniais. Pasivertę gyvūnais, animagai ne­išlaiko žmogaus gebėjimo kalbėti, tačiau protauja kaip žmonės. Kiekvienas mokinukas žino, jog tai yra pagrindinis skirtumas tarp animago ir burti­ninko, pasivertusio gyvūnu transfigūracijos būdu. Pastaruoju atveju žmogus tampa tikru gyvūnu, tai­gi nebemoka jokios magijos, nesuvokia buvęs bur­tininku, todėl tik kitas burtininkas gali jj vėl trans- figūruoti j žmogišką pavidalą.)

94

Profesoriaus Dumbldoro pastabos

Manau, visai galimas daiktas, kad priversdamas savo heroję apsimesti, jog ji pasivertė medžiu, ir gra­sinti karaliui skausmu tarsi nuo kirvio kirčio j šoną Bidlis vadovavosi realiomis magijos tradicijomis ir praktika. Medžius, tinkamus stebuklingosioms lazdelėms, juos auginantys lazdelių meistrai akylai saugo, tad žmogus, nukirtęs ir pavogęs tokį medį, ne tik rizikuoja užsitraukti paprastai jame gyvenan­čių lankučių5 pyktį, bet ir nukentėti nuo gynybinių kerų, kuriais savininkas jį apsupęs. Bidlio laikais Kankinimo kerų Magijos ministerija dar nebuvo paskelbusi neteisėtais6, o jie kaip tik ir galėjo sukelti skausmą, Bebitės žadėtąjį karaliui.

5 Plačiau apie šiuos įdomius medžių gyventojus skaitykite knygoje „Fantas­tiniai gyvūnai ir kur juos rasti“.

6 Kankinimo, Valdymo ir Avada kedavra kerai 1717 m. buvo priskirti Ne­dovanotiniems ir už jų panaudojimą numatytos griežtos bausmės.

95

5

Pa s a k a a p i e

J- TRIS BROLIUS A

Kartą trys broliai sutemus keliavo vingiuotu keliu. Po kiek laiko jie priėjo upę. Ji buvo per gili perbristi ir per srauni perplaukti. Tačiau broliai buvo išmokę magijos meno, tad tik mostelėjo burtų lazdelėmis, ir virš klastingos upės radosi tiltas. Vidury tilto jiems pastojo kelią tamsiu drabužiu apsigaubusi figūra.

99

Pasaka apie tris brolius

Tai buvo Mirtis. Mirtis juos užkalbino. Ji buvo pikta, kad neteko trijų naujų aukų, nes keliauninkai paprastai toje upėje paskęsdavo. Bet Mirtis buvo gu­dri. Ji apsimetė tris brolius sveikinanti taip sėkmin­gai panaudojus magiją ir pasakė, jog visi trys verti dovanos už tai, kad taip sumaniai nuo jos išsisuko.

Tada vyriausiasis brolis, karingas vyras, paprašė burtų lazdelės, tokios galingos, kokios pasaulis dar nebuvo regėjęs: toji lazdelė turi laimėti visas jos sa­vininko dvikovas ir būti verta burtininko, įveikusio pačią Mirtį! Taigi Mirtis priėjo prie šeivamedžio, augančio krante, nulaužė šakelę, padarė iš jos ste­buklingąją lazdelę ir padavė vyriausiajam broliui.

Vidurinysis brolis, išpuikėlis, nutarė dar labiau pažeminti Mirtį ir paprašė suteikti jam galią pri­kelti žmones iš mirusiųjų. Mirtis paėmė ant kranto gulintį akmenį, padavė vidurinėliui ir pasakė, kad tas akmuo turės galią prikelti mirusiuosius.

Bardo Bidlio poringės

Tada Mirtis paklausė jaunėlį, ko jis norėtų. Jaunė­lis buvo kukliausias ir išmintingiausias iš trijų brolių, jis Mirtimi nepasitikėjo. Tad paprašė daikto, kuris padėtų jam keliauti toliau taip, kad Mirtis jo nema­tytų ir negalėtų sekti iš paskos. Ir Mirtis baisiai neno­romis atidavė jam savo pačios neregimąjį apsiaustą.

Mirtis pasitraukė praleisdama tris brolius. Ir jie nuėjo su nuostaba kalbėdamiesi apie nepaprastą savo nuotykį ir žavėdamiesi Mirties dovanomis.

Po kiek laiko broliai išsiskyrė, kiekvienas pa­traukė savo keliu.

Pirmasis brolis po savaitės pasiekė tolimą mies­telį, jame susirado pažįstamą burtininką, su kuriuo buvo susipykęs. Aišku, turėdamas Šeivamedžio laz­delę, lengvai laimėjo dvikovą su juo. Palikęs priešą negyvą asloje, vyriausiasis brolis nuėjo į smuklę ir ten garsiai gyrėsi iš pačios Mirties atėmęs neregėtai galingą lazdelę, kuri padarė jį nenugalimą.

Pasaka apie tris brolius

Tą pačią naktį kitas burtininkas prisėlino prie guolio, kur pasigėręs knarkė vyresnėlis. Vagis paė­mė jo lazdelę ir, kad būtų tikriau, perpjovė vyriau­siajam broliui gerklę.

Taigi Mirtis pasiėmė pirmąjį brolį.Antrasis brolis parkeliavo namo ir gyveno vie­

nas. Kartą jis pasiėmė akmenį, turintį galią prikelti mirusiuosius, ir tris sykius pasuko rankoje. Kaip apsidžiaugė ir nustebo, kai prieš akis išdygo mer­gaitė, kurią jis kitados mylėjo ir ketino vesti.

Bet ji buvo liūdna ir šalta, atskirta nuo jo tarsi kokiu šydu. Nors ji grįžo į mirtingųjų pasaulį, jam jau nepriklausė ir dėl to kankinosi. Galų gale vidu- rinėlis brolis, paklaikęs iš beviltiško liūdesio, nusi­žudė, kad iš tiesų susijungtų su ja.

Taigi Mirtis pasiėmė ir antrąjį brolį.Tačiau nors jį daugybę metų ieškojo trečiojo

brolio, niekaip neįstengė jo rasti. Tik sulaukęs žilos

103

Bardo Bidlio poringės

senatvės, jaunėlis brolis pagaliau nusisiautė neregi­mąjį apsiaustą ir atidavė sūnui. Tada pasitiko Mirtį lyg seną bičiulę ir linksmai su ja išėjo, abu iškeliavo iš šio gyvenimo kaip lygūs.

104

Albas Dumbldoras apie „Pasaką apie tris brolius“

Vaikystėje ši pasaka man padarė didžiulį įspūdį. Pirmą kartąją išgirdau iš mamos ir dažniausiai kaip tik ją prašydavau paskaityti prieš miegą. Dėl to ne­retai susiginčydavau su jaunesniuoju broliu Aber- fortu, nes jo mėgstamiausia pasaka buvo „Bambe­klis, nevalyvas ožys“.

„Pasakos apie tris brolius“ moralas daugiau negu aiškus: žmonių pastangos išvengti mirties ar ją įveikti visada bevaisės ir atneša tik nusivylimą. Trečiasis pasakos brolis („kukliausias ir išmintin­giausias“) vienintelis supranta, kad, vos per plauką išsigelbėjęs nuo mirties vieną kartą, gali tiktai ban­dyt kuo ilgiau atidėti susitikimą su ja. Jaunėlis žino:

105

Bardo Bidlio poringės

erzinti Mirtį griebiantis smurto, kaip darė pirmasis brolis, ar užsiimant miglotu nekromantijos1 menu, kaip bandė antrasis brolis - tai stoti prieš klastingą priešą, negalintį pralaimėti.

Ironiška, kad ši pasaka davė pradžią keistai legendai, kuri visiškai prieštarauja originalo pras­mei. Si legenda sako, kad dovanos, kuriomis Mir­tis apdovanojo tris brolius, - neįveikiama burtų lazdelė, mirusiuosius galintis prikelti akmuo ir amžinas neregimasis apsiaustas, - yra daiktai, eg­zistuojantys tikrovėje. Legenda eina dar toliau: jei koks žmogus teisėtai įsigis šiuos tris daiktus, jis ar ji taps „Mirties valdovu“, suprask - pasidarys ne­pažeidžiamas, netgi nemirtingas.

Galima tik liūdnai šyptelėti, ką tokia fantazija kalba apie žmogaus prigimtį. Švelniausias apibū-

1 [Nekromantija yra juodosios magijos būdas neva prikelti mirusiuosius.Šios rūšies magija niekad neveikė, kas akivaizdu iš šios pasakos. JKR]

Profesoriaus Dumbldoro pastabos

dinimas būtų: „Viltis amžina“.2 Nors, pasak Bi- dlio, du iš tų trijų daiktų yra didžiai pavojingi, nors aiškiai parodyta, jog kada nors Mirtis kie­kvieną pasiima, saujelė burtininkų nesiliauja tikė­ję, kad Bidlis jiems pasiuntė slaptą žinią, visiškai priešingą tai, kuri užrašyta rašalu, ir kad jie gali ją suprasti.

Faktinių duomenų, patvirtinančiųjų teoriją (gal veikiau „beviltišką viltį“), beveik nėra. Mūsų ma­giškame pasaulyje neregimųjų apsiaustų pasitaiko, nors retai, tačiau pasaka aiškiai sako, kad Mirties dovanotasis apsiaustas buvo neregėtai patvarus3.

2 [Si citata rodo, jog Albas Dumbldoras ne tik puikiai išmanė magijos ter­minologiją, bet ir buvo susipažinęs su žiobarų poeto Aleksandro Poupo kūryba. JKR]

3 [Šiaip jau neregimieji apsiaustai nėra be trūkumų. Nuo ilgo dėvėjimo jie gali praplyšti ar pasidaryti permatomi, jų kerai gali išsivadėti arba būti įveikti Atskleidimo kerais. Štai kodėl burtininkai ir raganos, norėdami už­simaskuoti ar pasislėpti, paprastai griebiasi Slėpimosi kerų. Albo Dumbl­doro Slėpimosi kerai būdavo tokie galingi, jog jis būdavo nematomas ir be jokio apsiausto. JKR]

107

Bardo Bidlio poringes

Per visus šimtmečius nuo Bidlio laikų iki mūsų dienų niekas nesigyrė radęs Mirties apsiaustą. Juo įtikėję burtininkai tai aiškina taip: arba trečiojo brolio palikuoniai nežino, iš kur gavo turimą ap­siaustą, arba žino, bet, prisimindami protėvio iš­mintį, neketina apie tai trimituoti.

Savaime suprantama, akmuo irgi niekad ne­atsirado. Kaip jau minėjau savo užrašuose apie „Triušienę Bebitę ir jos Kvatojantį kelmą“, prikelti mirusiųjų mes negalime ir esama rimto pagrindo manyti, jog niekada negalėsime. Tamsos burti­ninkai, aišku, yra bandę bjaurią imitaciją - kūrė zombius4, tačiau jie tėra vaiduokliškos marione­tės, o ne tikrai iš mirusiųjų prikelti žmonės. Dar daugiau - Bidlio pasaka aiškiai rodo, kad mirusi antrojo brolio mylimoji netapo tikrai gyva. Mirtis ją pasiuntė norėdama antrąjį brolį įvilioti į savo

4 [Zombiai yra juodąja magija prižadinti negyvėliai. JKR]

Profesoriaus Dumbldoro pastabos

žabangus, todėl mergina buvo šalta, atšiauri, kan­kinamai ir gyva, ir negyva5.

Taigi mums lieka stebuklingoji lazdelė, ir čia atkaklūs tikėtojai slapta Bidlio žinia turi bent jau šiokių tokių istorinių duomenų, patvirtinančių beprotiškas jų idėjas. Mat nuo amžių įvairūs bur­tininkai - norėdami pasipuikuoti ar įbauginti ga­limus užpuolikus, o gal nuoširdžiai tikėdami - vis ima ir pasigiria turintys burtų lazdelę, galingesnę už įprastas, netgi „neįveikiamą“. Kai kurie netgi tvirtina, jog jų lazdelė padaryta iš šeivamedžio, kaip ir toji, kurią neva padariusi Mirtis. Tokios lazdelės vadinamos įvairiai: Lemties lazdelė, Mir­ties lazdelė ir 1.1.

Vargu ar reikia stebėtis, kad stebuklingąsias lazdeles, kurios, šiaip ar taip, yra mūsų svarbiausi

5 Daugelis tyrinėtojų mano, kad Bidlis sugalvojo akmenį, prikeliantį mi­rusiuosius, įkvėptas Išminties akmens, kuris laikytas ir gyvybės eliksyru, suteikiančiu net nemirtingumą.

T$$sr&' Bardo Bidlio poringės

magiški įrankiai ir ginklai, apipynė seni prietarai. Kai kurios lazdelės (taigi ir jų savininkai) laikomos nesuderinamomis:

Ir štai tarp šių neįrodytų teiginių randame:

Gal kad Mirtis Bidlio pasakoje pasidarė šeivame­džio burtų lazdelę, o gal kad valdžios ištroškę ar kautis linkę burtininkai tolydžio tvirtina, jog jų lazdelės iš šeivamedžio, stebuklingųjų lazdelių meistrai šio medžio nelabai mėgsta.

Jeigu jis ąžuolas, o j i bugienis,

Tuoktis - kvailumas vienas

arba nurodo savininkų ydas:

Šermukšnis liežuvauja, raudonmedis bambeklis,

Uosis užsispyręs, lazdynas vis dejuoja.

Šeivamedžio lazdelė gerumo neatneš.

110

Profesoriaus Dumbldoro pastabos

Pirmoji rašytiniuose dokumentuose paminėta Šeivamedžio lazdelė, nepaprastai stipri ir pavojin­ga, priklausė Emerikui, visų vadintam „Blogio įsi­kūnijimu“ - trumpai gyvenusiam, bet labai nuož­miam burtininkui, kuris viduramžiais terorizavo pietų Angliją. Jis kaip gyveno, taip ir mirė: kau­damasis žiaurioje dvikovoje su burtininku, vardu Egbertas. Koks Egberto likimas, nežinoma, nors viduramžiais dvikovininkų gyvenimo trukmė pa­prastai būdavo trumpa. Tais laikais, kol nebuvo Magijos ministerijos, reguliuojančios juodosios magijos panaudojimą, dvikovos baigdavosi vieno katro burtininko mirtimi.

Praėjus šimtui metų, kitas nesimpatiškas vei­kėjas, vardu Godelotas, juodąją magiją patobulino naujais pavojingais kerais, sukurtais stebuklingąja lazdele, kurią dienoraštyje pavadino savo „šelmiš- kiausia ir gudriausia drauge elhorno6 kūnu, kuri

6 Senovinis šeivamedžio pavadinimas.

Ill

Bardo Bidlio poringės3*

moka pikčiausios magijos būdų“ (Godeloto šedev­ro pavadinimas ir yra „Pikčiausioji magija“).

Matome, kad Godelotas savo lazdelę laiko pa­dėjėja, bemaž mokytoja. Tie, kurie susipažinę su perduodama iš kartos į kartą stebuklingųjų lazdelių magijos išmintimi7, sutiks, kad burtų lazdelės tikrai sugeria jų naudotojų patirtį, nors tai nenuspėjamas ir abejotinas dalykas: reikia atsižvelgti į įvairius pa­pildomus veiksnius, pavyzdžiui, lazdelės santykius su savininku, įvertinti, kaip ji gali veikti konkretaus individo rankoje. Vis dėlto hipotetinė burtų lazde­lė, perėjusi per daugelio Tamsos burtininkų rankas, turėtų bent jau pasižymėti stipriu potraukiu prie pavojingiausios magijos.

Dauguma burtininkų ir raganų mėgsta dirbti lazdele, kuri jį ar ją „pasirinko“, o ne gauta iš sveti­mų rankų, mat pastaroji veikiausiai būna perėmusi buvusio savininko įpročius, kurie galbūt kertasi su

7 Tokie kaip aš.

Profesoriaus Dumbldoro pastabos

naujojo šeimininko magijos stiliumi. Paprotys laz­delę palaidoti (ar sudeginti) kartu su jos savininku irgi apsaugo, kad konkreti lazdelė per daug neprisi­rankiotų skirtingų šeimininkų gudrybių. Tačiau tie, kurie tiki Mirties lazdele, mano, kad dėl santykių tarp jos savininkų (naujasis jos valdovas ankstesnį­jį nugali, paprastai nukauna) Šeivamedžio lazdelė niekad nebuvo nei palaidota, nei sunaikinta, bet išlikusi tebekaupia išmintį, jėgą ir galybę, smarkiai pranokstančias paprastų lazdelių.

Žinoma, kad Godelotas mirė savo namų rūsyje, kur jį laikė uždarytą išprotėjęs jo sūnus Hervardas. Reikia manyti, kad Hervardas lazdelę iš tėvo atė­mė, antraip tas būtų galėjęs pabėgti, tačiau ką Her­vardas veikė su lazdele toliau, neaišku. Tikra tik tai, kad aštuoniolikto amžiaus pradžioje pasirodė bur­tų lazdelė, kurią jos savininkas Barnabas Deverilis vadino „eldruno8 lazdele“. Tas Deverilis garsėjo

8 Dar vienas senovinis šeivamedžio pavadinimas.

Bardo Bidlio poringės

kaip baisus raganius, kol jo terorui padarė galą ne mažiau garsus Loksijas - jis atėmė lazdelę, pervadi­no Mirties lazdele ir ja susidorodavo su kiekvienu jam neįtikusiu žmogumi. Tolesnę Loksijo lazdelės istoriją sunku atsekti, nes daug kas, neišskiriant jo motinos, gyrėsi jį nudaigojęs.

Protingam burtininkui ar raganai, tyrinėjan­tiems vadinamąją Šeivamedžio lazdelės istoriją, turi kristi į akis, kad kiekvienas žmogus9, sakęs, jog turi šią lazdelę, tvirtino, kad ji „nenugalima“, nors visi ži­nomi faktai, kai lazdelė perėjo per tiek rankų, rodo: ji ne tik buvo šimtus kartų įveikta, bet ir pritraukia bėdą, kaip kad Bambeklis, nevalyvas ožys, traukia muses. Galų gale Šeivamedžio lazdelės vaikymosi peripetijos tik patvirtina nuomonę, kurią per savo ilgą gyvenimą esu ne kartą pareiškęs: žmonės suge­ba pasirinkti kaip tik tai, kas jiems blogiausia.

9 Nė viena ragana nėra gyrusis, kad turi Šeivamedžio lazdelę. Ką norite, tą ir manykite.

114

Profesoriaus Dumbldoro pastabos

Tačiau kuris iš mūsų, Mirčiai pasiūlius savo do­vanas, būtų parodęs trečiojo brolio išmintį? Tiek burtininkai, tiek žiobarai vienodai trokšta valdžios. Kiek jų atsispirtų Lemties lazdelei? Kuris, netekęs mylimo žmogaus, nepasiduotų Prikėlimo akmens pagundai ? Net ir aš, Albas Dumbldoras, lengviau­siai atsisakyčiau neregimojo apsiausto, o tai tik rodo, kad nors esu labai gudrus, tebesu toks pat kvailys kaip visi kiti.

citU nei 'sHIGH LEVEL GROUPhealth, education, welfare.

Mielas skaitytojau,

Labai dėkui, kad nusipirkai šią unikalią, nepaprastą knygą. Ta proga noriu paaiškinti, kaip jūsų parama padės pakeisti

Per visą Europą daugiau negu milijonas vaikų gyvena di­delėse globos įstaigose. Priešingai įsišaknijusiai nuomonei, dauguma jų nėra našlaičiai, bet auga jose todėl, kad jų tėvai vargšai, neįgalūs ar priklauso etninėms mažumoms. Daug šių vaikų patys neįgalūs ar turintys specialių poreikių, todėl daž­nai negauna nei gydymo, nei mokymo, o kartais - netgi visa­verčio maitinimo. Beveik visada jiems stinga emocinio ryšio su kitais žmonėmis ir ugdymo.

Norėdamos pagerinti valstybinėse globos įstaigose augančių ir beglobių vaikų gyvenimą ir užtikrinti, kad jokiai ateities vaikų kartai netektų taip kentėti, abi su J K Rowling 2005 m. įsteigėme labdaros fondą. Norėjome šiems apleistiems vai­kams suteikti balsą, padaryti, kad jų gyvenimo istorijos būtų išgirstos.

daugelio nelaimingų vaikų gyvenimą.

C H LG tikslas - nutraukti didelių vaikų namų veiklą ir su­kurti sąlygas, leidžiančias vaikams gyventi šeimose - savo, globėjų ar įtėvių - arba šeimyniniuose vaikų namuose.

Kasmet fondo vykdoma kampanija padeda maždaug pusei milijono vaikų. Mes finansuojame specializuotas nepriklau­somas pagalbos vaikams formas, kurios kasmet lėšomis ir informacija paremia šimtus tūkstančių vaikų. Taip pat orga­nizuojame mokomąją veiklą, tarp jų „Bendruomenės akcijos“ projektą, kuriame dalyvaujantys jauni mokytojai iš bendrųjų mokyklų dirba su specialių poreikių turinčiais vaikais globos įstaigose; ir „Edelveiso“ projektą, kuris padeda ugdyti beglo­bių ir globos įstaigose augančių vaikų kūrybiškumą ir talen­tus. Rumunijoje CHLG sukūrė nacionalinę vaikų tarybą, kuri padeda jiems prabilti apie savo išgyvenimus.

Kol kas mūsų darbai tokie. Norint gerinti ir plėsti veiklą, pa­siekti daugiau šalių ir padėti dar didesniam skaičiui pagalbos reikalingų vaikų, reikia lėšų.

CHLG iš kitų nevalstybinių organizacijų šioje srityje išsiski­ria tuo, kad bendradarbiauja tiek su vyriausybėmis ir valsty­binėmis įstaigomis, tiek su bendruomenėmis, profesionalų ir savanorių organizacijomis, taip pat su konkrečiais vietos darbuotojais.

CHLG siekia, kad Europoje ir galų gale visame pasaulyje būtų iki galo įgyvendinta Jungtinių tautų Vaiko teisių kon­vencija. Per dvejus metus mes jau padėjome vyriausybėms sukurti strategijas, neleidžiančias pamesti vaikų ligoninėse ir pagerinančias neįgalių ir vaikų, turinčių specialių poreikių, priežiūrą, parengėme geriausios vaikų auginimo ne didelėse valstybinėse įstaigose praktikos žinyną.

Mes nuoširdžiai dėkingi, kad įsigijote šią knygą. Gyvybiškai svarbios už ją surinktos lėšos padės CHLG tęsti veiklą, dar daugiau vaikų suteikti žmoniško ir sveiko gyvenimo sąlygas.

Jei norite daugiau sužinoti apie mus ir kuo galėtumėte dar pri­sidėti, prašom apsilankyti internete adresu: www.chlg.org.

Dėkinga -

baronienė Nicholson, Vinterberno atstovė Lordų rūmuose, CHLG pirmininkė

Rowling, Joanne KathleenRo-179 Bardo Bidlio poringės: [apysaka] / J.K. Rowling;

iš anglų kalbos vertė Zita Marienė ; iliustravo auto­rė. - Vilnius : Alma littera, 2009. - 120 p.: iliustr.

ISBN 978-9955-38-294-2

Paskutinėje knygoje apie Harį Poterį išnyra „Bardo Bidlio po­ringės“ - burtininkų pasaulio pasakų knygelė, visiškai negirdėta žiobarams. Ją sudaro penkios labai skirtingos pasakos. Jų prasmę ir per amžius nueitą kelią smagiai komentuoja pats profesorius Albas Dumbldoras. Tie užrašai po jo mirties atsidūrė Hogvartso archyve. Knygelę iliustravo J. K. Rowling.

UDK 820-93

J.K. Rowling

Bardo Bidlio poringės

Apysaka

Iš anglų kalbos vertė Zita Marienė

Redaktorė Zita Marienė Maketavo Jurga Morkūnienė

Tiražas 3000 egz.Išleido leidykla „Alma littera“,

A. Juozapavičiaus g. 6/2, LT-09310 Vilnius Interneto svetainė: www.almalittera.lt

Spaudė AB spaustuvė „Aušra“, Vytauto pr. 23, LT-44352 Kaunas Interneto svetainė: www.ausra.lt

Užsakymas 203

VtT „Bardo Bidlio poringes“ sudaro F Apenkios labai skirtingos pasakos,

senovėje sukurtos burtininkų vaikams.Jose rasite visko: ir juoko, ir baisumo,

ir išminties. ^ ,

Paaiškinimus kiekvienai pasakai parašė ne bet kas, o profesorius Albas Dumbldoras. Jie bus įdomūs *

tiek burtininkams, tiek žiobarams. Profesorius šmaikščiai samprotauja apie pasakų prasmę,

pažeria magijos ir gyvenimo Hogvartso mokykloje įdomybių.

Išties išskirtinę knygelę iliustravo pati Hario Poterio pasaulio kūrėja J. K.Rowling.

aCHIGH LEVEL GROUP N ę j į *V »

Visas leidyklos pelnas už šią knygą geranoriškai bus skirtas „The Children’s High Level Group“ fondui. v \ '

„The Children’s High Level Group“ (CHLG) tikslas - ginti ir įtvirtinti vaikų teises, gerinti jų gyvenimą.

Apsilankyk www.knyguklubas.lt• Rasi naujausių knygų

Sužinosi ką skaito tavo bendraamžiai• Dalyvausi diskusijose

9 789955 382942w w w .a lm a l it te r a . l t