2015

sau

sis–

vasa

ris

Perspek tyvos

ŠIAURĖS KŪRYBINĖ ENERGIJA

Mėnesinis žurnalas apie kultūrą ir kūrybišką verslą Šiaurės Europos regione

ISSN 2351-647X2015, Nr. 4Leidžia UAB BLACK SWAN BRANDSRedakcijos adresas Šiaulių g. 10 / Žemaitijos g. 13, Vilniuswww.nwindmag.euhello@nwindmag.euwww.facebook.com/nwindmag

RedaktorėTautė Bernotaitė, taute@nwindmag.euNumerio autoriaiDalia Bagdžiūnaitė, Rasa Barčaitė, Tautė Bernotaitė, Tadas Jonauskis, Dovydas Kiauleikis, Madis Ligema, Nerijus Mačiulis, Giedrė Stabingytė, Aldona Steponavičiūtė, Tadas Svilainis, Agnė Tuskevičiūtė, Aistė Paulina Virbickaitė, Karolis VyšniauskasReklama, platinimas, projektaiDovydas Kiauleikis, dovydas@nwindmag.euDizainasLaura Tulaitė,Tomas Mozūra, tomas@nwindmag.euSpausdino UAB „Lietuvos ryto“ spaustuvė

3

N WIND KVIEČIA MAINYTIS – KEISTIS TARPUSAVYJE IR KEISTIS PATIEMS

ViršelisJón Gnarr Hörður Sveinsson, 2014

Jūs turite Idėją. Kiek ilgai prie jos dirbsite, stengsitės, kad ji būtų įgyvendinta? Kelis mėnesius, metus ar porą, dešimtmetį?

Įsivaizduokite, kad Jūsų kitas žodis, Jūsų veiksmas rezo-nuos dešimtmečius, šimtmečius. Ar tikrai turite ką pasa-kyti? Kodėl šio klausimo sau neužduodate kasdien? Silen-tium est aureum – tyla yra auksas, tačiau šiandien daž-niausiai kovojame dėl bronzos.

Dabartizmas: nuskambės banaliai, bet išties gyvename beveik čia ir dabar ir norime geriau bronzos, bet šiame gyvenime. Dabartizmo ekonomika suka perkūrimo ratus, įtraukdama mus į nuolatinį atkartojimą, kartojimą, -ojimą, -imą. Mums sudėtinga žvelgti į ateitį – perspektyvą, nes mes norime ją matyti dabar; didžiąja dalimi mes bijom lai-ko bei matymo perspektyvų, nes jos perrėžtų aidą, paro-dydamos konceptualumo, įžvalgumo bei profesinio atsida-vimo stoką. „Aš vengiu atkartojimo, nes noriu būti naujų dalykų kūrėja“, – teigia menininkė Katie Paterson, išsiski-rianti projektų perspektyvų masteliu, o jos ambicingiau-sias projektas žymi pirmuosius N WIND puslapius.

„Ateities biblioteka“ (Future Library): 100 metų, 100 ra-šytojų, 100 knygų, išleistų 2114-aisiais. Projekto užsako-vas – Bjørvika, buvęs didžiausias Oslo krovos terminalas, besiplečiant miestui virstantis perspektyviu miestu mies-te. „Ateities biblioteka“ – Bjørvikos viešųjų menų progra-mos „Slow Space“ dalis: pernai Nordmarkos girioje paso-dinta 1000 eglių sodinukų, šie medžiai po šimto metų virs šimtu knygų. „Iš tiesų, girininkams šimtmečiai yra jų kas-dienio darbo dalis, žvelgdami į ateitį jie iš tikrųjų žvelgia į ateitį. Tad jie net nemirktelėjo išgirdę apie projektą – tai man leido suvokti, kad laiko perspektyvos yra reliatyvios“, – daugelyje interviu akcentuoja Katie, čia pat pabrėžda-ma, kad sąmoningai rinkosi tokį laikotarpį, suvokdama,

jog pati knygų nepamatys. Atsisakyti rezultato šiame gy-venime – didelis iššūkis, tačiau idėja jau realizuojasi: me-džiai auga, sukurtas Ateities bibliotekos fondas (Future Li-brary Trust), kurio kas ketverius metus besikeičianti val-dyba bus atsakinga už miško priežiūrą, rašytojų atranką kiekvienais metais, kūrinių saugojimą – jie bus laikomi pa-slaptyje iki 2114-ųjų, leidybą, Ateities bibliotekos įkūrimą šiuo metu statomoje Oslo viešojoje bibliotekoje. 2014-ai-siais atrinkta pirmoji rašytoja – pasaulinį pripažinimą pel-niusi kanadietė Margaret Atwood, kuri pasirašė projektui atsakydama: „Jūs bent jau tikite, kad žmonija egzistuos po 100 metų!“

Perspektyvūs projektai dažnai žvelgia į neapibrėžtumą. Originalios koncepcijos laukia technologinės pažangos, mokslinės hipotezės – tyrimų, meno projektai – juos pri-pažinsiančios kartos. Projektas „Ateities biblioteka“ su-konstruotas būtent taip, kad pertrauktų dabartizmo man-trą: dalis projekto dalyvių dar negimę, o mes visi, didelė tikimybė, neturėsime galimybės perskaityti po šimto metų pasirodysiančių knygų. Ir ar žmonės po šimto metų skai-tys knygas? Ar egzistuos Norvegija?

Kultūros ir kūrybinės industrijos gali sukurti naują pers-pektyvą kitoms industrijoms. Ar iš tiesų galvojame apie potencialą, kurį mums suteikia miškas – dabartizmo prieš-priešos metafora? Tai, kas nesuka atkartojimo smagračių, iš tiesų leidžia atsiskleisti perspektyvai – kitam požiūrio taškui ar tikram žvilgsniui į ateitį.

Jūsų, atvirai

N WIND

www.futurelibrary.nowww.katiepaterson.org

Katie Paterson, projekto „Ateities biblioteka“ autorė, sodina vieną iš tūkstančio eglių.

Perspektyvų mastelis

Prot

agon

ista

s

žinduoliai

ateina siurrealūs

tautĖ BernotaitĖ

„Aš nebegalėjau nurimti, nes jų kalbos atrodė ne-sibaigiančios. […] Joks žurnalistas negalėtų čia ištverti net dešimt minučių, nes suprastų: „Aha, čia susirinkę visi nuobodžiausi pasaulyje žmonės. Jau geriau eisiu prie tvenkinio fotografuoti ančių.“ Tokie Jon’o Gnarro įspūdžiai apie spaudos konfe-renciją, skirtą kandidatams į mero postą, įamžin-ti dokumentiniame filme „Gnarr“. Paties Jon’o kal-ba tądien buvo apie trolius Mumius – tokiu veidu, lyg būtų kalbėjęs apie nedarbą ir skolas, Jon dės-tė auditorijai, kad Freken Snork nėra muminukė, kaip visi įsitikinę. Ji yra snorkė ir tik prisitaikė prie muminukų bendruomenės. O Grokas yra vieninte-lis Mumių slėnyje nelaukiamas personažas. Nes jis nuobodus!

Būtent Groko visą gyvenimą stengiasi neprisileis-ti ir Jon. Komikas, laidų vedėjas, scenarijų ir kny-gų autorius, reklamų kūrėjas, o kadaise ir pankro-ko grupės „Tekanti nosis“ bosistas – tai žmogus, kuriam paskelbus, kad kandidatuos į Reikjaviko mero postą, daugelis to nelaikė rimtu pareiškimu. Rimtas pareiškimas ir nebuvo, bet tikras – taip.

2008 m. Islandiją apėmė gili ekonominė krizė. Jon sužinojo, kad šalis ketina prisijungti prie Tarptau-tinio valiutos fondo (TVF) programos. Paklausi-nėjęs išsiaiškino, kad pirmiausia TVF apkarpo pri-sijungusios šalies lėšas menams. Jon’ą, visą gy-venimą nepriklausomą menininką, sunervino ši perspektyva. Jam šovė mintis – o ką, jeigu išras-čiau naujos rūšies politiką? Ir jis įkūrė partiją, ku-rią pavadino Geriausia partija.

„Sveiki visi. Aš įkūriau Geriausią partiją kaip pokštą. [...] Nuo pat pradžių sakiau, kad jei šis procesas [rinkimų kampanija – aut.] taps nuobo-dus, aš nebetęsiu. Procesui įsibėgėjus, mane apė-mė dvejonės: viskas pradėjo erzinti ir darytis rim-ta, o pastarosios kelios dienos buvo ypač sunkios. Tad gerai apgalvojęs nutariu su partija pasitrauk-ti iš rinkimų“, – per kitą oficialų posėdį pranešė Jon Gnarr. Sustingo net jo partijos nariai. „Juo-kauju! – atsigavęs šūktelėjo Jon, išlaikęs karštą devynių sekundžių pauzę. – O, pagaliau tapo įdo-mu! Prisikėliau iš pelenų kaip feniksas!“

Šiuolaikinę politiką Jon laiko nuobodybe ir, kaip matome, nė viename žingsnyje to neslepia. Aki-vaizdžiai visa Geriausios partijos įkūrimo istori-ja ir kampanija buvo tam priešnuodžiai. Kad ir pati pradžia: susiburti į partiją Jon sukvietė feisbuke parašęs draugams žinutes ir patikinęs, kad nieko daryti nereikės. Visi draugai sutiko, nes juk kam-panija teturėjo būti juokai! Jon žinomas Islandijo-je dar nuo paauglystės, dauguma tapusių partijos nariais – irgi Reikjaviko menininkai.

Tad kokią naujos rūšies politiką išrado Geriau-sia partija? Visų pirma, bepolitikę. Partija nenorė-jo sietis su kokiomis nors politinėmis pažiūromis, anot Jon’o, tai buvo labiau ne partija, bet „demo-kratinė gelbėjimosi grupė“. Iš pradžių akiratyje nebuvo nei programos, nei gairių. Jon tik norėjo dviejų dalykų – padėti reikjavikiečiams ir linksmu-mo. Jis klausė žmonių, kokioms vertybėms parti-ja turėtų atstovauti. Sąžiningumui? Gerai! O kokių pažadų norite? Tik iškart perspėjo – šiuos sulau-

5

Komikas, kuris nekenčia politikos, nuobodulio ir bijo ryklių, per pokštą

tapo Reikjaviko meru ir pakeitė

pasaulį.

Jon Gnarr. Hordur Sveinsson nuotr.

žys visus! Tam, kad būtų ką laužyti, partija žadėjo nemokamus rankšluosčius baseinuose, į Islandiją atvesti dinozaurus iš Juros periodo parko ir į zoo-logijos sodą įkeldinti baltąją mešką. Tuo pasišaipė iš politikų abejingumo globaliniam atšilimui. Dar Geriausios partijos nariai įrašė himną pagal Tinos Turner dainą „You’re simply the best“, gavę pa-čios dainininkės sutikimą sukurti muzikai islandiš-ką tekstą. Įvedę į „YouTube“ žodžius „Besti Flok-kurinn“, galit paklaustyti – juk niekas taip nemu-zikuoja kaip islandai, net jei tai islandai politikai.

Kaip įsitikinti, kad už Geriausios partijos veiks-mų slypėjo tikri ketinimai padėti miestui? Papras-ta – pagal rezultatus. Geriausios partijos kampa-nijai įsibėgėjus ir kai kuriems oponentams vis dar laikant ją klounada, reikjavikiečiai vis labiau ir la-biau palaikė tokią naują politiką. Gal kritiniu šaliai metu nematė turį ką prarasti, o gal tiesiog pasiju-to radę neiškraipytą savo atspindį politikoje. Tai-gi 2010 m., kai kuriuos oponentus šokiruodamas, Jon Gnarr tapo Reikjaviko meru ir, kaip pats sakė, gavo geriausiai mokamą kada nors turėtą darbą! Vėliau pridėjo, kad ir ilgiausiai turėtą.

Jon’o kadencija truko ketverius metus. Jam atėjus į postą, Islandija dėl didžiųjų šalies bankų nera-cionalių užmojų buvo beveik galutinai bankruta-vusi, žmonės kėlė protestus prieš Vyriausybę, ša-lyje vyravo sumaištis. Kadangi Reikjavike gyvena trečdalis Islandijos populiacijos, pataisyti padėtį Reikjavike reiškė beveik pataisyti padėtį Islandi-joje. Tad kaip grupelei menininkų, per pokštą pa-tekusių į valdžią ir žadėjusių rankšluosčius, tai tu-rėjo būti sunkus uždavinys. Tačiau su geru lyderiu priešakyje įvyko netikėti dalykai.

Jau iš tikrųjų sėdėdamas mero kėdėje, Jon ne-begalėjo visada priimti tik linksmumą nešančius sprendimus. Bet liko antra siekio dalis – padė-ti žmonėms. Lyderis tai daro žiūrėdamas į tolimą perspektyvą: Jon’ui teko uždaryti nemažai moky-klų, apkarpyti biudžetus, padidinti mokesčius. Da-liai už jį balsavusiųjų tada nebebuvo taip smagu, kaip klausytis Tinos Turner dainos, tačiau drąsūs Jon’o sprendimai iš tiesų padėjo miestui atsities-ti. Kaip jis paaiškino interviu N WIND, kadangi jis neturėjo tikslo būti perrinktas, tai nebijojo priimti griežtų sprendimų.

O ką, jeigu išrasčiau naujos rūšies politiką?

6

Prot

agon

ista

s

Su Jon’u dėl vaizdo pokalbio susiskambinome iš-kart po Kalėdų. Kalbėdamas jis nuolat įterpdavo islandišką „taip“ (reikšmę tik spėju), kuris skamba panašiai kaip repo jaustukas „jou“, todėl negalėjo likti abejonių, kad kalbu su kietu žmogumi. Įspūdį, kad Jon aukščiausios prabos žvaigždė – nei ką tik sužibusi, nei gęstanti – užtvirtino ir ypač pagarbus bendravimas. Priešais minią – ekstravagantiškas, akis į akį – ramus ir pagarbus. Tai žmogus, prie kurio niekada nepasijusi kvailas, bet kuris dėl klai-dingai diagnozuoto sutrikusio intelekto vaikystėje dvejus metus buvo uždarytas į psichiatrijos klini-ką. Tačiau tada jis pramušė sienose skyles.

Specialiai mūsų interviu pasipuošiau katiliuku, nes žinau, kad Jums patinka siurrealizmas, Rene Magritte. Norėjau pelnyti Jūsų palankumą.Taip, siurrealizmas man labai svarbus. Ir skrybė-lė tikrai graži.

Ačiū. Kaip praėjo Jūsų Kalėdos?Labai gerai, ačiū. Jos buvo taikios. Nors oras Is-landijoje buvo nelauktai nemalonus.

Ką gavote dovanų? Gal rankšluosčių?Gavau knygų, batus ir molinių dirbinių nuo sū-naus.

Gal batai kaubojiški? Juk sausio pabaigoje iš-skrendate į Teksasą.Tikrai, išskrendu. Tačiau ne, tai įprasti batai. Bet amerikietiški.

Norėjau paklausti dar vieno kalėdinio klausimo – ar esate kada nors sutikęs Julio katiną (islandų folkloro pabaisa, grobianti naujų drabužių Kalė-doms negavusius žmones – aut. past.)?Ne, bet gerokai jo bijojau vaikystėje. Nuo kokių 4-erių iki 10-ies prieš užmigdamas žvilgterėda-vau pro langą patikrinti, ar nepamatysiu Julio ka-tino. Tai keistas reiškinys, kai pagalvoji: nes jei esi vargšas, jis pagriebs tave, jei turtingas – liksi sveikas. Bet yra daug keistų kalėdinių tradicijų – susijusių su vaikų valgymu ir panašiai.

Buvote muzikantas, komikas, politikas. Su kuo kalbuosi dabar?Tai Aš. Kad ir kuriuos vaidmenis esu turėjęs, juos turėjau Aš. Tapus meru, žmonės manęs klausė, ar nebijau dabar virsti politiku. Ir daugelis tarsi lau-kė, kada pasikeis mano asmenybė. Bet ji nepasi-keitė.

Tikriausiai ši savybė – nekaitalioti savasties jo-kiomis aplinkybėmis – viena didžiausių priežas-čių, kodėl žmonės Jus renkasi. Bet daugelis vis dėlto bijo savojo tikrumo. Ar tai rizikinga?Atvirumas tikrai pavojingas. Jis daro tave pažei-džiamą. Jei būsi atviras, žmonės gali tave teisti, ir juk tada būsi teisiamas tikrasis Tu! Reikia drą-sos – kad laikytumeisi savo įsitikinimų, bet ir tam, kad pripažintum savo ribas. Pavyzdžiui, pasakyti, kad „tai man per sudėtinga, mano smegenys ne-supranta“, yra sunkiau, nei apsimesti suprantan-čiam. Nes niekas nemato tavo smegenų. Vienuose pirmųjų savo kaip mero interviu žurnalistui į klau-simą atsakiau, kad nežinau. Jis nustebo – „Kaip galite taip sakyti? Meras turi žinoti!“. Taip... Tu-riu žinoti... Bet nežinau. Tačiau neabejotinai pasi-domėsiu. Buvo nejauku – po interviu pasirodė an-traštės, kad meras nežino.

Kaip jautėtės?Viena mano smegenų dalis sakė kitai: „Tu esi toks kvailas, idiotas.“ Bet mane sutikę žmonės pradėjo dėkoti už tą interviu. Sakiau: „Kodėl? Taigi aš ne-žinojau.“ Bet būtent tai jiems ir buvo svarbu – pir-mą kartą pamatyti politiką prisipažįstant. Žmonės sakė: „Tu labai kuklus.“ Na, aš sakydavau, – arba kvailas ( juokiasi). Bet brutalus tiesumas, žiūrint perspektyviai, vis dėlto man daugiau davė, negu atėmė.

Toks tikrumas ir atvirumas yra gana neįtikimas. Domintis Jumis, net kartais sutiksėdavo mintis – bet turi būti, ką jis slepia! Ar yra dalykų, apie ku-riuos neatviraujate?

Ne… Na, nebent… Mano didelė šeima – penki vai-kai ir žmona, nemėgstanti viešumos. Todėl aš stengiuosi apsaugoti juos nuo dėmesio. Bet aš ne slepiu, o saugau. (Mąsto.) Ne, tikrai daugiau kalbu apie viską… Didelė mano komedijos dalis paremta mano gyvenimo nesėkmėmis. Ir kvailumu, aišku. Jau vaikystėje tai patyriau – žmonės laikė mane ribotų galimybių vaiku. Man buvo sunku skaity-ti, sunku rašyti, nesupratau matematikos. Ir, ka-dangi man taip ir sakė – „Esi neprotingas“, net žiūrėdamas animaciją, tapatindavausi su kvailai-siais. Kita vertus aš tapatinausi ir su tokiais veikė-jais, kaip Čaplinas ar Donaldas Dakas. O jie buvo pagrindiniai veikėjai. Taigi mano intelektas buvo nestandartinis, pavyzdžiui, mokėjau prajuokin-ti žmones. Mokykloje tuo naudojausi – kai tik su-pratau, kad geriau būti klounu negu kvailiu. Ir ne todėl, kad mokykloje man buvo per sunku, – buvo per nuobodu. Tad, kai supratau, kaip veikia mano protas, savo ribotumą paverčiau komedija.

Esate sakęs, kad Jus į priekį varo besąlygiškas tikėjimas svajonėmis. Kokią svajonę puoselėja-te dabar?Svajoju rasti visų svajonių kilmės vietą ir panir-ti į tą šaltinį. Kartais mane persekioja jausmas, kad viskas yra sapnas, o laikas tėra iliuzija. Norė-čiau patirti nirvaną, magišką egzistavimo formą. Svajonės yra smegenų būdas siųsti mums užuo-

minas apie tai, ką turėtume daryti. Mano vaikys-tė nebuvo linksma. Ji buvo pilna kliūčių ir nevil-ties. Jaučiausi kaip labirinte, iš kurio niekada ne-išeisiu. Juk esu mažas kvailas peliukas. Bet kaž-kuriuo metu atradau, kad neprivalau eiti esamais labirinto vingiais, galiu sienose padaryti skyles ir eiti kiauriai! Turėjau įvairių svajonių, pavyzdžiui, kad Nina Hagen (dainininkė, vadinama pankroko krikštamote, – aut.) būtų mano mergina. Ir svajo-jau tapti Kuo Nors, nors tai tikrai atrodė neįmano-ma. Bet nusprendžiau nesitaikyti su nykuma.

Ar tada ir sugalvojote, kad nykumo priešnuodis gali būti komedija?Iš pradžių mane labiausiai įkvėpė muzika, o tiks-liau – tam tikros dainų eilutės. Be to, žiūrėdamas komediją per TV, mokiausi anglų kalbos. Mane taip pat žavėjo pankroko kultūra – jaučiau, kad pankrokas ir komedija panašios kilmės. Pankai nežiūrėjo į save pernelyg rimtai, jie nelabai ge-rai grojo, dažniausiai jie nebuvo ir labai patrau-klūs. Netgi gana pasibjaurėtini ( juokiasi). Žavė-jausi ir Lenonu, jo „Imagine“ – daina apie svajo-nes. Taigi sąmoningai nutariau – nebūsiu keistuo-lis ar auka, nebūsiu tas, kuris nemoka net parašy-ti savo vardo.

Išmokote dar daugiau – rašyti knygas. Pastaro-ji, pasirodžiusi baigus mero kadenciją, vadinasi

Nors vaikystėje jaučiausi beviltiškai,

apsisprendžiau nesitaikyti su nykuma

7

„Kaip aš tapau didelio miesto meru Islandijoje ir pakeičiau pasaulį“. Kaip Jūs jį pakeitėt?(Juokiasi.) Matau save kaip pirmąjį žinduolį dino-zaurų pasaulyje. Dinozaurai trankiai trepsi, sako „O, mes dideli“ – bet jų laikas baigiasi. Ir atsiras vis daugiau mažų plaukuotų žinduolių kaip aš. Bū-damas savimi ir išlikdamas aš keičiu pasaulį.

Jūs daug kartojate, kad politika nuobodi. Tačiau Jūsų santykiai su ja niekad nebuvo nuliniai: vai-kystėje rūsyje matėte tėvo iškabintus komunis-tų portretus, vėliau kaip komikas išleidote kom-paktinę plokštelę su neva Hitlerio dainomis. Kaip pasikeitė santykis su politika, pačiam joje pralei-dus ketverius metus?Visada domėjausi politinėmis teorijomis ir judėji-mais. Ideologijos galia jungti žmones traukė mano protą. Kaip ir politinė filosofija. Bet tik ne šiuolai-kinė politika – ji neįdomi, netikra ir labai nuspėja-ma. Aš užaugau politiškoje aplinkoje – mano tė-vas buvo komunistas, apžavėtas Stalino, Sovie-tų Sąjungos, o atostogauti jis vykdavo į pažadė-tąjį kraštą Bulgariją! Gyvendamas tokioje terpėje, atradau anarchizmą – kaip opoziciją komunizmui. Taigi man politiškumo nestigo, juo domėjausi nuo seno, bet negalėjau identifikuotis su jokia egzis-tuojančia jo forma. Tada susipažinau su siurrealiz-mu bei Andre Bretono manifestu ir pamačiau sti-prų šio judėjimo politiškumą. Islandijai patekus į

bankų krizę, pamačiau progą pritaikyti tai. Dauge-lis dalykų, taikytų Geriausios partijos kampanijoje, buvo padiktuoti siurrealizmo manifesto. A. Breto-nas viską surašė, aš tik įgyvendinau: sakykite idio-tiškas kalbas, skelbkite idiotiškus pažadus, ir žmo-nės jus mylės. Aš nuosekliai sekiau tuo ir mums pavyko. O šių dienų politika vėl nebesidomiu, kaip ir nesidomėjau prieš kadenciją.

Kaip visgi gimė pati Geriausios partijos užuo-mazga?Savo komedijoje buvau sukūręs kelias politikų pa-rodijas. Vienas veikėjas buvo vardu Simpleton (liet. Paprastauskas). Žmonės dievino Simpleton’o improvizacijas. Tai paprastas, linksmas, sąžinin-gas žmogus, pasilikęs teisę pameluoti, jei apie tai perspėja. Viename kriminaliniame seriale mane pamokė, kad kai žmonės pradeda sakinį „Tiesą sakant“, žinok, kad nebus tiesos. O Simpleton sa-kydavo: „Dabar jums meluosiu, bet dėl to jūs la-

bai gerai pasijusite.“ Pradėjau ir Simpleton’o tin-klaraštį, kur mąsčiau apie gyvenimą, pavyzdžiui: jei Bjork būtų banginis ir kurtų savo nuostabias melodijas, ar mes ją irgi užmuštume? Man pasida-rė labai smagu, ir žmonės mėgavosi Simpleton’u. Išsiaiškinau, kad lengva ir pigu įregistruoti parti-ją, ir pavadinau ją Geriausia, nes tada aišku, už ką balsuoti. Užregistravęs grįžau namo ir paprašiau draugų leisti įrašyti juos į partijos sąrašą. Mano draugas Ottarr, visą gyvenimą dirbęs knygyne, susidomėjo, kokios linijos laikosi ši partija, ir ka-dangi tai buvo susirašinėjimas feisbuke, sponta-niškai atrašiau – anarchosiurrealistinės. Ottarr iš-kart sutiko! Dabar jis jau dirba nebe miesto politi-kos lygmeniu, bet parlamente. Čia dar vienas po-žymis, kaip aš pakeičiau pasaulį.

Kaip žmonės į Jus reagavo, kai priimdavote ne-linksmus sprendimus?Jie buvo sutrikę ir nusiminę. Bet, kaip penkių vai-kų tėvas, galiu palyginti – kai ką dariau žinoda-mas, kad žmonės man padėkos vėliau.

Galite duoti tokių sprendimų pavyzdžių?Didžiausia Reikjaviko energetikos įmonė, tiekianti vandenį ir elektrą, turėjo didžiulių skolų. Turėjau atleisti nemažai įmonės darbuotojų ir maždaug 20 proc. pakelti mokesčius už elektrą ir vandenį. Žmonės buvo įsiutę, nes iki tol pigi energija buvo

8

Prot

agon

ista

s

tautĖ BernotaitĖ

„Fotosesijos menas visada buvo mano didžiausia aistra, todėl pasirinkau profesiją, kuri tai atspin-di“, – sako visas talentingų islandų pajėgas Jon Gnarr fotosesijai pajungusi Sigrun Asta Jorgen-sen. Reikjaviko mados akademiją ji baigė su stilis-tės ir vizažistės diplomais ir vienu jų, stilistės, jau kelerius metus laimingai naudojasi.

Pirmą kartą dirbai su Jon Gnarr. Kokį jis paliko įspūdį?Jon buvo nuostabus, įsimenamas ir linksmas – tokį jį ir įsivaizdavau. Jis toks pat scenoje ir gyvenime. Gal ir sunku patikėti, bet Jon visada natūralus.

Ką manai apie Jon stilių?Manau, kad Jon viduje nuolat gyvena keli perso-nažai ir kad savo žinutes jis siunčia dar ir stiliumi. Nors beveik be išimčių vintažinė, Jon apranga vi-sada turi manifesto prieskonį. Apskritai vintažinis stilius labai stipriai įaugęs į Islandijos kultūrą, in-

tautĖ BernotaitĖ

Jau beveik asmeninis Jon Gnarr fotografas Hordur Sveisson susirašė su N WIND apie dar vieną kar-tą jo gyvenime įvykusią žymiojo Reikjaviko veikėjo fotosesiją ir apie tai, kokios katastrofos fotografą atgal į Islandiją parginė iš Danijos.

Su kuo norėtum, kad žmonės sietų tavo fotogra-fijos stilių?Su originalumu, humoru ir šaunumu.

Esi Jon Gnarr fotografavęs jau kelis kartus. Kokį jį matai tu? Mėgstu Jon Garr humorą nuo tada, kai jis kadai-se vedė savo radijo laidą. Kadangi Islandija yra labai maža, manau, kad esu Jon fotografavęs da-bar jau daugiau nei dešimt kartų. Prieš objektyvą jis visada linksmas, nusiteikęs bet kokiems mano kėslams, ar tai būtų keisčiausia apranga, ar šuo-liai ant batuto.

Kokia buvo fotosesijos, skirtos N WIND, idėja?Šį kartą tikrai labai mažai prisidėjau planuodamas fotosesiją. Tomis dienomis buvau neįtikimai užim-tas, todėl Sigrun, stilistė, parinko ir vietą, ir įvaiz-dį. Tada pasirodžiau aš ir atlikau savo darbą!

Kada tu gimei? Gimiau didingaisiais 1981-aisiais, sausio 22 d., vadinasi, šį mėnesį man sueina 34-eri (valio?).

Danijoje studijavai fotografiją. Kada tai buvo? Aš pradėjau 2005-aisiais, bet man ir dabar yra li-

vienas iš juos guodžiančių dalykų. Bet turėjau tai padaryti, nes kitaip Reikjavikas būtų su-laukęs ir energetikos krizės. Sujungėme ir ke-letą mokyklų į vieną, kai suvedę biudžetą pa-matėme, kad nėra lėšų tokiam skaičiui mo-kyklų. Man tai buvo vienintelis sveiko pro-to sprendimas, o ankstesni politikai, rūpinda-miesi savo karjera kitą kadenciją, jo bijodavo. Aš daug ko bijau – net baseinuose apsidairau, ar nėra ryklių, – bet tiesos niekada nebijau.

Baigėte savo kadenciją 2014 m. Kokius pa-siekimus iš mero laikotarpio laikote svar-biausiais?Apčiuopiamiausia tai, kad pavyko išsaugo-ti Reikjaviko energetikos kompaniją ir kad pa-rengėme miestui planą 2014–2036 metams. Be to, žmonės sako, kad politika iki Geriausios partijos ir po – du skirtingi dalykai. Kai ku-rie sako dar drąsiau – kad aš greičiausiai bū-siu vienas įtakingiausių politikų Islandijos is-torijoje. Mes nukėlėme politiką nuo pjedesta-lo, padarėme prieinamesnę.

Ką manote, jei Šiaurės šalys (skandinavai, baltai, finougrai) atsiskirtų nuo Europos Są-jungos ir sudarytų savo bloką? Ar toks jungi-nys turėtų perspektyvų?Manau, kad tai dabar tikrai reikalinga. Nuo seno stipriai bendradarbiauja Skandinavi-jos šalys – Suomija, Danija, Norvegija, Šve-dija ir Islandija. Islandija nėra Skandinavijos dalis geografiškai, bet kultūriškai – taip. Mes kaip pomidoras salotose – iš tikro vaisius, bet laikomas daržove, nes salotose. Tarp Baltijos šalių ir Skandinavijos irgi daug istorinių ry-šių. Bet didžiausia kliūtis santykiams – kalba, nes danai, norvegai ir švedai susišneka tar-pusavyje. Manau, kad Šiaurės šalimis turėtų būti laikomos ir Baltijos šalys. Kasmet vyksta Šiaurės regiono sostinių – Helsinkio, Kopen-hagos, Stokholmo, Oslo, Reikjaviko, Farerų salų Torshauno miesto ir Grenlandijos Nūko miesto – viršūnių susitikimas, sakyčiau, kad Baltijos šalys, ir net Škotija, dalyvauti jame turėtų netrukus būti pakviestos. Matyčiau tai kaip naująją Europos Sąjungą. Nes šios teri-torijos problemos, interesai ir kultūra pana-šūs. Bet susijungimas neįvyks, kol nebus nu-tarta, kad šio regiono kalba turi būti anglų. Daugelyje konferencijų apie tai kalbėjau. Toks junginys padėtų mums sustiprėti – ir paski-roms šalims, ir regionui.

Lietuviai jaučia Islandijai daug šiltų jausmų. Kokią Jūs matote savo šalį?Islandijos esmė – nuolatinis būvis šalia gam-tos. Daugelyje kitų šalių gamta suvaldyta ir tvarkinga, ir vienintelę grėsmę kelia žmonės. Islandijoje didžiausias pavojus – ne žmonės, ne karas, bet gamta. Čia yra vieni didžiausių planetos ugnikalnių ir čia įvyko didžiausias iš-siveržimas per visą istoriją. Mes iš dalies vi-sąlaik gyvename šalia užtaisyto branduolinio ginklo. Bet apklausose apie laimę visada pir-

maujame. Mūsų gamta daro mus nuolankius ir patenkintus tuo, kas yra. Kai čia ateina va-sara, gali susidaryti įspūdis, kad tai geriausia vasara pasaulyje – sprendžiant iš žmonių, at-rodo, kad jie maudosi karščio bangose. Nors tai tikrai nekokia vasara ( juokiasi).

Ar dalyvausite 2015 m. savivaldybių tarybų rinkimuose Vilniuje?Manau, kad jau atsikandau merystės. O kas bus meras?

Dar neaišku, bet labai reikėtų ko nors naujo.Na, kaip sakiau, pokyčiai artėja. Šiaip, poli-tiniu ir ekonominiu požiūriais, Europai dabar sunkus periodas.

Ar todėl išvažiuojate į Teksasą?(Juokiasi) Ne, RICE universitete kelis mėne-sius dirbsiu kviestiniu dėstytoju. Kalbėsiu apie Geriausios partijos patirtį, savo požiūrį į demokratiją ir kaip ją pagerinti. Bus įdomu.

Jon Gnarr feisbuke: www.goo.gl/8qCWNDDok. filmas „Gnarr“: www.goo.gl/LzAtlq

FotosesijaFotografas: Hörður Sveinsson. www.hordursveinsson.comStilistė: Sigrún Ásta Jörgensen Vizažistė: Ástrós Erla BenediktsdóttirErdvė: socialinis hostelis KEX. www.kexhostel.isApranga: iš vintažinių drabužių parduotuvės, kurioje Jon mėgsta apsipirkti, „Kormákur og skjöldur“. www.herrafataverslun.is

leidau Peteliškei dalyvauti

šmaikšti akis

9

intE

rViU

leidau Peteliškei dalyvautiterjerą, aprangą. Islandijos džentelmentai jį ge-rai įsisavinę.

Kaip vyko fotosesija?Visi susirinko laiku, išskyrus Jon, – jis atėjo dar prieš mus, kad restorane išgertų kavos ir paskai-tytų laikraštį. Viskas vyko labai lengvai. Be to, ka-dangi Hordur jau buvo dirbęs su Jon, procesas teikė tyrą džiaugsmą!

Kokia buvo fotosesijos idėja? Kaip pasirinkote stilių?Siekėme parodyti Jon tokį, koks jis yra. Neteko il-gai ginčytis, ką jis vilkės ar kur fotografuosime, Jon tepasakė „Gerai, aš atsinešiu ir savų drabu-žių“. Be kita ko, jis turėjo ir tą žalią peteliškę, ku-rią jo sūnus jam padarė Kalėdoms. Ji patiko Jon, ji patiko mums – todėl leidome peteliškei dalyvau-ti fotosesijoje!

Pagal ką norėtum, kad žmonės įsimintų tavo ku-riamą stilių?

Jon sutinka su visais mano kėslais

šmaikšti akis

Vis dar ieškau savo kūrybinės išraiškos. Svarbiau-sia, kad tobulėčiau, tada žinau, kad ją rasiu.

Muzikos scena Islandijoje klesti. Kokia kitų menų padėtis?Negalėčiau pasakyti, kad kuri nors kita meno šaka yra tokia produktyvi, tačiau pastebiu ne-menką mados ir apskirtai visų vizualiųjų menų progresą. Į Islandijos meno sceną įsilieja daug užsienio menininkų, atvykusių čia susikurti namų.

Kokią tu matai Šiaurės Europą?Esu nedaug jos aplankiusi, užtat praeitą vasarą buvau Lietuvoje! Buvau Vilniuje, Kaune, Šiauliuo-se, Nidoje ir man labai patiko! Nors tikrai iki tol būčiau sakiusi, kad Lietuva mažesnė.

Kaip apibūdintum Islandijos estetiką, kultūrinę būseną? Pati kultūra, palyginti su europine, yra labai jau-na! Mūsų urbanistikai nėra nė kelių šimtų metų. Labiausiai visą Islandijos kultūrą lemia geografi-

kęs vienas semestras. Planuoju jį pabaigti ne vė-liau kaip 2035-aisiais.

Studijavai dar ir grafinį dizainą?Baigiau Menų universitetą Islandijoje 2012 m., tada dirbau reklamos agentūroje 6 mėnesius nuo mokslų pabaigos ir greitai supratau, kad darbas nuo 9 iki 17 val. nėra mano stilius. Todėl pradėjau dirbti kaip laisvai samdomas darbuotojas ir GYVE-NU GERIAU NEI BET KADA!

Ar turi kokių laimėjimų, kuriuos norėtum pami-nėti?Mano vaikai laiko mane visai kietu, o kartą Islan-dijoje mane apdovanojo už Metų žurnalinę nuo-trauką. Antra vertus, niekad nesu laimėjęs lote-rijoje.

Tu studijavai Danijoje ir grįžai į Islandiją. Ne vi-sus jaunus žmones patraukia atgal namo. Kodėl parvykai?Praradau fotografo asistento darbą, autobuse ga-vau stikliniu buteliu per galvą, o mano mažasis sūnus labai smulkaus nelaimingo atsitikimo metu neteko nago, ir VISA TAI ĮVYKO PER VIENĄ SA-VAITĘ. Mano tuometinė mergina laukėsi, o man pasiūlė darbą Islandijoje. Be to, Islandija veža, o Danija užknisa.

Kaip jauteisi ten gyvendamas? Gal ir gerai būtų buvę Danijoje pabūti ilgiau – aš mėgstu Kopenhagą. Bet nekenčiu Viborgo, mies-to, kuriame studijavau. Apskritai jaučiausi gerai. Bet tai labiau susiję su mano draugais ir šeima, kurie buvo ten su manimi.

Mes žinome, kad muzikos scena Islandijoje kles-ti, o muzikinis išsilavinimas – beveik būtinas kiekvieno islando atributas. Kokia kitų menų pa-dėtis? Ar fotografijos studijos Islandijoje tavęs nebūtų tenkinusios?Gali studijuoti fotografiją ir čia, Islandijoje, bet tada, 2005-aisiais, aš jaučiau, kad tai ne man, todėl su visa savo manta (jos buvo lygiai vie-na tona) pasiryžau iškeliauti. Ir dabar Islandijoje esama puikių fotografijos mokyklų, bet vis dar ne universitetinio lygio studijų.

Kaip nusakytum Šiaurės Europos regiono pers-pektyvas ir kaip tu matai šią pasaulio dalį?Ji absoliučiai pritrenkianti ir nuostabi.

Ar Islandijos fotografija gali užkariauti pasaulį?Čia kuria gausybė daug žadančių fotografų, kad ir Saga Sig, Hordur Ingason, Magnus Andersen. Islandija turi daug originalumo, daug energi-jos, daug elfų ir dar „Sigur Rós“, keliančius mums nuotaiką!

www.hordursveinsson.com

ja: 4 valandos iki JAV, kitoj pusėj – 3 valandos iki Paryžiaus. Tai atvira šalis ir kadangi dar ir labai jauna, imliai perima įtakas. Šalia to, islandai la-bai gerbia savo mitologinį paveldą ir savitą gam-tą. Žmonės čia dievina kraštovaizdį.

10

tEM

aSkandinaviškas dizainas jau seniai nenužen-gia nuo pasaulinės mados pjedestalo. Lietuvo-je šis minimalizmo ir funkcionalizmo derinys irgi sparčiai skverbiasi keisdamas močiučių kilimais apdengtas sienas, tamsias gremėzdiškas spin-tas ir foteliais apkrautus valgomuosius. Tačiau ar susimąstėte, kad tas skandinaviškas dizainas yra ne vien dizainas, bet ir labai gudriai apgal-votas skandinavų ėjimas reklamuojant savo ša-lis? Trumpai tariant, pirkdamas skandinavišką di-

rasa BarčaitĖ

mos medžiagos kvepia natūralumu ir gamta. „Ar šiuo estetikos keliu reikėtų krypti ir lietuvių dizai-neriams?“ – pasiteiravau W. Haléno, kuris iškart nuteikė, kad atsakymas kiek kitur. Jis pasiūlė pa-kalbėti apie skandinaviško dizaino mitus ir įvaiz-džius, kurie galbūt per ilgai laikosi pasaulinėje at-mintyje.

Pokalbį nuo skandinaviško dizaino mitų W. Halén pradėjo dėl svarios priežasties – istorikas prieš dešimtmetį su kolegomis suorganizavo keliau-jančią parodą „Scandinavian design beyond the myth – 50 years of design from the Nordic coun-tries“, vėliau mitų tema skaitė ne vieną paskaitą įvairiose šalyse, tarp jų ir Lietuvoje, Dailės akade-mijos studentams. Be to, kaip teigė Halénas, lie-tuviams labai tiktų skandinaviška patirtis: „Balti-jos valstybės ne veltui laikomos Šiaurės kultūros dalimi; jūsiškis dizainas turi ne vieną bendrybę su Skandinavijos šalių kūryba“.

Skandinaviško dizaino karikatūrą, anot dizai-no istoriko, suformavo būtent tokios abstrakčios

MEdisnatūralumasdEMokratiškUMas PriEinaMUMasModErnUMas

zainą, tuo pačiu nusiperki ir keletą dešimtmečių suktą Šiaurės šalių įvaizdžio produktą.

Kalbą apie skandinavišką dizainą iš kitos pers-pektyvos užvedė rudenį Vilniuje apsilankęs Nor-vegijos dizaino industrijos ir skandinaviškosios dizaino istorijos ekspertas norvegas Widaras Halénas. Jis, paklaustas apie mūsiškių dizainerių perspektyvas pasaulinėje rinkoje, konstatavo, jog prasimušti tikrai įmanoma, jei eisime netradiciniu keliu – seksime skandinavų pavyzdžiu. Man iškilo klausimas – kokiu pavyzdžiu. Estetikos? Formų? Ar atsakymas giliau?

Pirmiausia, turbūt reikėtų apibrėžti, kas yra skandinaviškas dizainas. Man šis judėjimas la-biausiai atsispindi balduose ir architektūroje. Jų švarus, paprastas dizainas puikiai derina elegan-tišką minimalizmą su funkcionalumu, o naudoja-

skandinaviškodizaino mitai

11

nimų. Kad ir tas visur pabrėžiamas skandinaviško dizaino formų paprastumas, lakoniškumas – kuo jis skiriasi nuo japoniškojo? Arba olandiškojo?“ – retoriškai klausia W. Halénas. Japonų įtaka Šiau-rės šalių dizainui ypač domina istoriką, kuris šiuo metu dirba prie naujo projekto apie japonų kultū-ros įtaką Šiaurės šalims XIX a. pabaigoje, kai Ja-ponija atvėrė duris pasauliui; susidomėjimą japo-nų kultūrą turbūt lėmė ir tai, jog pats W. Halénas ten gyveno metus laiko.

Pašnekovas akcentavo, kad skandinaviško di-zaino mitus sukūrė patys Šiaurės šalių rinkoda-rininkai. Jie suvokė, kad Norvegija, Danija, Šve-dija ar Suomija pavieniui yra per mažos ir per sil-pnos būti savo dizaino ambasadorėmis pasauly-je. Tad kodėl dizaino parodose savęs nepristačius taip, kaip daugelis ir pažįsta šias šalis? Visi žino-jo Skandinaviją, kuri istoriškai jau labai ilgai lai-kosi kartu, tad skandinaviškas dizainas tapo geru įrankiu reklamuotis parodose.

„Rinkodara pabrėžtinai reikalinga bet kurios ša-lies dizainui. Neturint rinkodaros strategijos, su-kurtas produktas labai sunkiai pateks į pasaulinę rinką, kurioje karaliauja didžiosios šalys. Komer-ciniai meno aspektai iš dalies valdo daugybę idėjų dizaine“, – užbaigdamas kalbą apie rinkodarą ak-centavo Halénas.

Jauniems dizaineriams itin sunku pra-sibrauti pro klasikinių 1950–1970-ųjų

dizainerių įtvirtintą įvaizdį, kaip ku-riama Skandinavijoje. 2002 m. Ditte

Hammerstrøm bandė atkreipti dėme-sį į šią problemą ir sukūrė „Kėdę žmo-

gui, norinčiam būti išgirstam“. Kaip autorė apibūdina, kėdė gali būti pa-

dėta jūsų namuose prie televizoriaus, jūsų darbe arba viešoje aikštėje prie

parlamento.Jeppe Gudmundsen-Holmgreen nuotr.

MEdisnatūralumasdEMokratiškUMas PriEinaMUMasModErnUMas

dų kompanija tapo visur eskaluojamo nebrangaus skandinaviško dizaino pavyzdžiu. IKEA tiesiogiai įkūnijo demokratiškumo sąvoką, ir 8-tuoju dešim-tmečiu po pasaulį paplitusios parduotuvės galuti-nai įrėžė skandinaviško dizaino apibrėžimą į žmo-nių sąmonę. Kadangi iki tol pasaulinėse parodo-se rodyti skandinavų dizainerių baldai nebuvo pa-tys pigiausi, masinė gamyba bei pigesnės žaliavos gaminant skandinaviško pavyzdžio baldus leido kompanijai IKEA tą demokratiškumo efektą ne-sunkiai pasiekti.

Kitas mitas, kuris, pasak Haléno, jau yra paki-tęs, teigė, kad Skandinavų dizainerius labai pa-veikė jų nacionalinis identitetas. O kodėl nebu-vo akcentuojama, kad kūrėjai buvo ir tebėra sti-priai veikiami globalizacijos ir šalies technologijų pažangos? „Kas įdomiausia, labai mažai istorikų, dizaino tyrinėtojų gilinosi į skandinaviško dizai-no fenomeną, knygų aprašymuose buvo kartoja-mos tos pačios frazės, neieškant gilesnių paaiški-

skandinaviškodizaino mitai

Arne Jacobsen 1952 m. sukurta kėdė „Skruzdėlė“ – vienas labiau kopijuojamų dizaino objektų pasaulyje. Tai pavyzdys skandinaviško dizaino (ne)demokratiš-

kumo – nors originaliai kėdė buvo sukur-ta farmacijos kompanijos „Novo Nordisk“

darbuotojų valgyklai, šiandien ši kėdė kainuoja 369 eurų.

charakteristikos, kurias aš ir pati apibūdinau po-kalbio pradžioje. Didžiausias to mistinio ir stere-otipinio „Homo Scandinavicus“ mitas – demo-kratiškumas, t. y., kad Šiaurės šalių dizainas yra prieinamas visiems. Kaip teigia W. Halénas, de-mokratiškumas buvo puikus kabliukas po Antro-jo pasaulinio karo atsigaunančiame pasaulyje, kai Šiaurės šalys, vedamos labai demokratiškų vy-riausybių, siekė atsitiesti.

Tad 1951 metais Londone, baldų parodoje, pir-mą kartą pasauliui buvo pristatytas skandinaviš-ko dizaino judėjimas. Jis buvo apibūdinamas kaip išskirtinai demokratiškas, prieinamas visiems, at-spindintis Šiaurės šalių vyriausybių diegiamas vertybes (atsvara prabangiam italų, prancūzų skoniui). „Tam tikru mastu tai ir buvo demokratiš-kas stilius, nes jis davė darbo daugeliui fabrikuo-se dirbančių žmonių. Tačiau, kita vertus, organi-zuodami parodą „Scandinavian design beyond the myth“ mes atradome, jog dauguma tų laikų dizai-no objektų buvo labai brangūs, pagaminti iš gerų medžiagų, ne kiekvienam įperkami“, – akcentuoja W. Halénas ir priduria, kad pasaulį sužavėję skan-dinaviški objektai, tokie kaip Arne Jacobseno kėdė „Ant“, kainuoja ne vieną šimtą eurų.

Kalbą, žinoma, pasukome prie IKEA fenomeno. Pasak Haléno, įsiveržusi į pasaulinę rinką, ši šve-

12

tEM

a

O kodėl reikėtų griauti skandinaviško dizaino mitus? Jei tas įsikerojęs „Homo Scandinavicus“ įvaizdis neša pelną Šiaurės šalių dizainui ir toliau sėkmingai garsina jį pasaulyje? Pasak pašneko-vo, griauti kai kuriuos skandinaviško dizaino mi-tus reikia norint žvelgti į tolimesnę Šiaurės šalių dizaino perspektyvą. „Daugybė jaunų dizainerių jaučiasi neįvertinti dėl vis dar gajaus senojo skan-dinaviško stiliaus garbinimo. Pavyzdžiui, Danijoje, kur senųjų dizainerių reprodukcijos yra ypač po-puliarios, jauniems dizaineriams labai sunku pa-daryti įspūdį, nes praeities šešėliai yra pernelyg dominuojantys“, – pabrėžia istorikas.

Visgi jaunieji šiauriečiai pamažu veržiasi iš sa-viškių sukurtų mitų. Geriausią pavyzdį galima pa-matyti ir W. Haléno Vilniuje lapkritį pristatyto-je skandinaviškoje juvelyrikos parodoje „Iš šal-čiausio krašto: Šiaurės šalių juvelyrika“. Ten eks-ponuota juvelyrika spalvinga, jai būdingi eksperi-mentai su medžiagomis, kai atliekos kombinuoja-mos su tauriaisiais metalais, nepamirštant ir labai didelių formų. Šios ypatybės yra visiškai kitokios, nei skandinavai buvo įpratę kurti seniau. „Pasta-ruosius 20 metų Šiaurės šalių dizaineriai laisvino-si iš minimalistinių paprastumo nuotaikų, į dizaino sceną pamažu grįžta ir humoras, ironija, teatrališ-ki aspektai, kurie žaidžia su įsisenėjusiais mitais ir suteikia jiems žaismės atspalvį“, – reziumuoda-mas Šiaurės šalių dizaino perspektyvas vardino tyrinėtojas.

O kaip dėl pasaulinių dizaino prognozių? Halénas čia ypač akcentuoja mažesnių pasaulio šalių svar-bą. Jo manymu, dizaino objektų gamyba pamažu

turėtų vėl grįžti į vietos rinkas, reikšmingesnėmis taps mažos gamyklos, rankų darbo ir industrijos derinys vėl įgaus populiarumą, išstumdamas Ki-nijos masinę produkciją. „Dėl pasaulinės globali-zacijos pasaulis tampa per daug blizgantis ir pa-viršutiniškas. Todėl netolimoje ateityje labiau bus domimasi mažomis kultūromis ir jų tapatybe“, – pabrėžė istorikas, paliesdamas mane dominančią pokalbio temą – lietuvių dizaino perspektyvas – ir ypač išskyrė šių metų Londono dizaino parodo-je buvusį lietuvių stendą, kuris sudomino ne vie-ną kritiką.

Lietuviško dizaino ypatumus Halénas žino ir mano, kad turime tikrai gerų baldų, tekstilės di-zainerių. Išskirtinai pagyrė šviestuvų kūrėją Živilę Lukšytę, baldų dizainerį Edvardą Kasčiukaitį, vazų kūrėją Rytą Jakimavičių. Kaip pažymi istorikas, turbūt pagrindinė jaunųjų Baltijos kūrėjų bėda – kad vietinės galerijos vis dar nelabai priima kon-ceptualų meną, tad, norint kalbėti apie Baltijos šalių dizaino perspektyvas, reikėtų padėti dizai-neriams judėti konceptualumo linkme.

Istoriko manymu, mums reiktų susivienyti su Latvija ir Estija sukuriant Baltijos dizaino judėji-mą. Jis būtų naudingas geografiniu aspektu. „Visų pirma, ne visi žino, kur yra šios Baltijos šalys, ta-čiau dauguma tikrai yra girdėję Baltijos pavadi-nimą. Kad Baltijos vardas žinomas pasaulyje, įro-do ir 1914 metais Malmėje vykusi Baltijos paro-da, buvusi didelis įvykis šiaurinėje Europos daly-je“, – pabrėžė dizaino istorikas ir pajuokavo, kad dar ir dabar atsiranda manančių, kad Norvegi-ja yra Švedijos sostinė. Suvienijus Baltijos dizaino pajėgas, būtų paprasčiau ir idėjiškai, nes su kai-myninėmis šalimis turime daugiau panašumų nei atskirybių. Turbūt belieka pasisamdyti keletą gu-drių rinkodaros asų, išsikelti visų trijų šalių meno panašumus ir pirmyn į pasaulinę trasą? Halénas šį klausimą paliko atvirą mūsų pačių diskusijoms.

Reikia pastebėti, kad skandinavai savo gyveni-mo stilių ir ideologijas eksportuoja per puikiai sukurtus ir atrodančius produktus. Toks propa-gandinis ginklas pritraukia daug daugiau turis-tų nei įprasta tiesioginė reklama. Tad Haléno idė-ja apie Baltijos dizaino judėjimą skamba tikrai pa-traukliai. Vienintelis klausimas – ar mes galėsime vardan bendros Baltijos dizaino strategijos nury-ti kartėlį, kai lietuviško identiteto produktas skins laurus po bendru Baltijos pavadinimu?

Į dizaino sceną pamažu grįžta humoras, ironija, teatrališki aspektai

Skandinavai kuria tik natūralių medžiagų ir spalvų produktus? Suomių dizainerio Eero Aarnio darbai, kaip ši klasikinė 1968 m. kėdė „Pastil“ , gaminami iš plastiko ir daug kartų „filmavosi“ mokslinėje fantastikoje.

eero-aarnio.com nuotr.

Aš nesu tAvo drAugAs.

HedonistiniAme, prisitAikėliškAme pAsAulyje dAugelis sąvokų tApo sutArtinėmis, politiškAi korektiškomis ir nugludintomis frAzėmis – politikoje, literAtūroje,

rinkodAroje. ir žodis „drAugAs“ tApo niekinis.

Aš būsiu tAvo priešAs – tAi vers tAve pAsitempti, nes tik visiškAs menkystA neturi priešų. priešAs turi Aiškų pAvidAlą, jis verčiA tAve išlikti budrų. priešAs tAvo

dvAsios pArAlyžiAus, tAvo išglebusio kūno, tAvo pAtogiAi merdinčio gyvenimo.

mAn nereikiA tAvo rinkodArinės drAugystės. mAn reikiA pAgArbos verto priešininko, kuris vers ir mAne likti budrų. negAišk lAiko AtsikirtinėjimAms Ar konformistinei filosofijAi, ne lok, o kąsk. kąsk visų pirmA sAu, kAd pAjustum,

jog dAr esi gyvAs. o jei pAjutAi skAusmą – judėk pirmyn: nors ir nėrA jokio rytojAus, bet tu dAr ir nemiręs. dAryk tAi, kAs tAve jAudinA, rAumenys tAm

užAugs procese – jis tAve trAnsformuos lAbiAu nei rezultAtAs.

dAr yrA vilties, kAd gyvenimo gAle tAve pAsiims vAlkirijos, o ne rAmiAi užgesi senolio lovoje.

AtvirAitAvo priešAs

www.dobermAn-inside.eu

don’t bArk – bite

tEM

a

14

aistĖ Paulina virBickaitĖ

„N WIND labai įdomu skaičiai – brangiausiai par-duoti mugėse darbai, „perkamiausios“ meno ša-kos ir panašiai“, – rašo man redaktorė. Dūsauju. Vėl reiks rašyti apie tai, ko praktiškai nėra – meno rinką Baltijos šalyse.

PROPORCIJOSPer daug menininkų. Lietuvos dailininkų sąjun-gai priklauso beveik 1500 narių, turbūt dar pana-šiai tiek priklauso kitoms kūrėjų sąjungoms arba kuria neturėdami oficialaus menininko statuso. Skaičiai neturėtų stebinti – vien Vilniaus dailės akademijoje šiuo metu studijuoja apie pusantro tūkstančio bakalaurų!

Per mažai pirkėjų. Per 25 metus dar nespėjęs kaip reikiant susiformuoti vidutinių pajamų išsi-lavinusių miestiečių sluoksnis jau gali nusipirk-ti brangų teliką, bet dar atsargiai žiūri į meno pir-kimus. Dalis jų kažkodėl įsivaizduoja, kad menas kainuoja tūkstančius, nors paieškojus puikų kū-rinį (ypač fotografijų ar grafikos) galima įsigyti ir už porą šimtų eurų. Likusieji narsiai prisipažįsta – nieko menuose nesuprantu, nesąmonė, geriau ei-siu paieškosiu ko nors iš Vuitton, su nuolaidyte. Ir čia nieko baisaus nematau – esminiams poky-čiams reikia laiko, o mokomės mes labai sparčiai.

kas Pažadins snaudžiančią meno rinką?

Rezultatas? Baltijos šalių kultūros laukas visiškai priklausomas nuo valstybinės paramos. Individu-alias stipendijas kūrėjams skirianti Kultūros tary-ba užkišta tūkstančiais paraiškų. Nežinau nė vie-nos aktyvią parodinę veiklą Lietuvoje vykdančios galerijos, kuri nerašytų projektų prašydama pa-ramos parodoms rengti ar dalyvauti meno mu-gėse. Ta pati Vilniaus meno mugė „ArtVilnius“ di-džiąja dalimi finansuojama iš biudžeto ir be šios paramos vargu ar išsiverstų – galerijų mokamas dalyvio mokestis (1000 eurų) čia gerokai mažes-nis nei garsiose Vakarų Europos mugėse, tačiau mūsų galerijoms atrodo didelis ir dažnai neatsi-perka. Kita vertus, kas mūsų kraštuose atsitinka rengiant didelius projektus be valstybinės para-mos, matėme Rygoje. Neseniai vykusi pirmoji Ry-gos tarptautinė meno mugė nustebino paveikslų turgelio nuotaika ir buvo prikišta nuogų moterų, saldžiai siurrealistinių motyvų beigi gėles vaiz-duojančių paveikslų.

BRANGIAUSIĮ pokalbius apie meno rinką žvelgiu kaip į edu-kacijos rūšį. Juk daugybė menininkų ir kūri-nių pasaulinį žinomumą pelnė tik po itin sėkmin-gų pardavimų. „Tai už ką čia sumokėta tiek pini-gų, kiek per gyvenimą neuždirbsiu?“ – smalsau-jame ir į kūrinį žvelgiame įdėmiau. Tačiau tos su-mos tokios didžiulės, kad sunku jas suvokti kaip

realias: šimtai milijonų skamba panašiai kaip juo-dosios skylės gylis – gal ir yra, bet ne mano gy-venime.

Šia prasme kalbėti apie Baltijos šalis paprasčiau – kainos žmogiškos ir suprantamos. Štai Lietuvo-je oficialiai brangiausias paveikslas, Antano Žmui-dzinavičiaus (1876–1966) „Dzūkų kaimelis“, „Vil-niaus aukcione“ parduotas maždaug už 53 600 eurų – tiek sostinėje kainuoja kuklus butas. Bran-giausio paveikslo rekordą lengvai pamuštų koks nors M. K. Čiurlionio (1875–1911) kūrinys, tačiau oficialiuose aukcionuose jo darbų nepasirodo.

Tačiau turime estišką pavyzdį – savo įtaka šalies kultūrai mūsų Čiurlioniui artimo tapytojo realis-to Johann Koler (1826–1899) nedidukas paveiks-las Taline vykusiame „Baltijos aukcione“ parduo-tas už 83 600 eurų. Pasakojama, kad garsiųjų La-tvijos klasikų (Janis Rozentals (1866–1916), Vil-helms Purvitis (1874–1945) ar Johann Walther-Kurau (1869–1932) kūrinių rekordinės kainos su-kasi apie 100 000 eurų, tačiau oficialių aukcionų rezultatų internete rasti nepavyko.

XX a. pirmosios pusės dailė visose trijose Balti-jos šalyse vis dar vertinama brangiausiai. Tik ne-didelis procentas šių kūrinių skirti grožėjimuisi ir gyvenimui kartu, nes dažniausiai perkami kaip in-

Akimirka iš 2014 m. Rygoje vykusios tarptautinės meno mugės. Autorės nuotr. Antano Žmuidzinavičiaus „Dzūkų kaimelis“. „Vilniaus aukciono“ nuotr.

15

MUGė „ARTVILNIUS“ SKAIČIAISN WIND pateikia statistiką, atspindinčią pagrindi-nės Baltijos regiono meno mugės raidą ir finansi-nio savarankiškumo siekį..

ARTVILNIUS’0992 meno galerijos – 31 šalis.20 000 lankytojų.Parduota kūrinių už 90 000 Lt.

ARTVILNIUS’1160 meno galerijų – 17 šalių. 17 000 lankytojų.Parduota kūrinių už 150 000 Lt.

ARTVILNIUS’1253 meno galerijos – 12 šalių.15 000 lankytojų.Parduota kūrinių už 400 000 Lt.Įvestas dalyvio mokestis nuo 345 iki 690 Lt.

ARTVILNIUS’1350 meno galerijų – 11 šalių. 16 000 lankytojų.Parduota kūrinių už 500 000 Lt. Dalyvio mokestis nuo 1000 iki 1700 Lt.

ARTVILNIUS’1465 meno galerijos – 18 šalių. 18 000 lankytojų. Parduotų kūrinių už 600 000 Lt. Dalyvio mokestis nuo 1725 iki 3450 Lt.

FINANSAVIMAS MUGEI AUGANT2008 m. LR Kultūros ministerija – 330 000 Lt. 2009 m. LR Kultūros ministerija – 880 000 Lt. Valstybės finansavimas – virš 90 proc.2014 m. Savivaldybė – 150 000 Lt. Lietuvos kultūros taryba – 150 000 Lt. Iš dalyvių gauta 130 000 Lt. Rėmėjų indėlis apie 300 000 Lt. Valstybės finansavimas – 30–40 proc.

MUGė „ARTVILNIUS“ ĮVYKIAISMugės ARTVILNIUS vadovė Diana Stomienė pasakoja, kaip renginys auga atmosferos požiūriu.

2014 metų mugėje daug dėmesio buvo skirta fotografijai, pirmą kartą atskiro-je salėje pristatyta projektų zona, kurio-je rodėme privačią „Lewben Art Foun-dation“ šiuolaikinio meno kolekciją, vei-kė kuruotos parodos. 2015 m. tęsime šią tradiciją, kiekvienais metais pristatysi-me vis kitą šiuolaikinio meno kolekciją ir parodas.

Šiame regione esame vienintelė meno mugė. Nors 2014 m. jas bandė rengti ir la-tviai bei baltarusiai, sprendžiant iš atgar-sių, jiems nepavyko. Sakykime, stipriau-sios Latvijos galerijos Rygos mugėje net nedalyvavo, tačiau jos kasmet atvyks-ta pas mus. Norime, kad mugės atmosfe-ra apimtų ir miestą. Bendradarbiaujame su svarbiausiomis institucijomis: Šiuolaiki-nio meno centru, centru „Rupert“, Vilniaus dailės akademija ir kt. Kviečiame mugės svečius aplankyti renginius, mugės metu vykstančius Vilniuje.

2014 m. mugėje dalyvavo apie 20 nau-jų galerijų, kurios mugėje prisistatė pir-mą kartą. Dalis jų atrado mus ir kreipė-si pačios. Kasmet apie 20–30 norinčių ga-lerijų, profesionalų komisijos sprendimu, į ARTVILNIUS nepatenka. Ypatingą dėme-sį skiriame ekspozicijos architektūrai, vi-zualinei estetikai. Džiugu, kad gerėja Lie-tuvos galerijų stendų ekspozicijų kokybė, kad ARTVILNIUS mūsų šalies galerijoms atvėrė kelius dalyvauti kitose meno mugė-se užsienyje.

vesticija. Ir tik jie leidžia redaktoriams ir rašyto-jams nudžiuginti skaitytoją daugiaženklėmis su-momis.

Nors Vakarų Europos bienalėse ir meno mu-gėse gausu prabangių instaliacijų, videome-no ir objektų, Baltijos šalių meno rinkoje šiuolai-kiniam (aktualiam) menui vietos nėra. Koncep-tualus menas publikai pernelyg sausas, instalia-cijos užima per daug vietos. Pora mėginimų su-rengti šiuolaikinio meno aukcionus Vilniuje paty-rė nesėkmes, nepasiteisino ir fotografijos aukcio-nas. Rezultatais nesididžiuoja ir jau penktus me-tus Taline vykstančios fotografijos mugės orga-nizatoriai, šiais metais pristatę porą dešimčių fo-tografų, kurių kainos svyravo nuo 100 iki 5000 eurų, nors dažniausiai sukosi apie 200–500 eurų. Tiesa, kalbant apie šiandien kuriančių meninin-kų kūrinių pirkimus, reikia pastebėti, jog dažniau-siai perkama tiesiai iš studijų, sandoriai nėra ofi-cialiai fiksuojami.

Baltijos šalių meno pirkėjams reikia tapybos, pa-geidautina – senos. O jei naujos – tada pripažintų menininkų ir nebrangiai (Rygoje, kaip ir Lietuvo-je, garsaus šiandien kuriančio tapytojo darbą drą-siai galima tikėtis įsigyti maždaug už 3000 eurų). Tai nepasikeis tol, kol meno nepradės pirkti jau-na, šiuolaikiška karta, gebanti vertinti ne tik ta-pybą, bet ir fotografiją, konceptualius objektus ar videomeną. Greičiausiai tai bus dabar pradedan-čių startuolių karta – atviri naujoms idėjoms, ne-bijantys rizikuoti, uždirbantys tūkstančius (ne mi-lijonus) jauni žmonės turėtų su laiku pradėti ver-tinti ir meną – tokį patį, kaip jie.

VIENAS RINKOS VARDASNuo nepriklausomybės atgavimo laikų girdi-mos kalbos, kad gal trims mažoms Pabaltijo ša-lims būtų verta pasaulinėje meno rinkoje prisista-tyti vienu Baltijos regionu, tokiu būdu sudarant kiek didesnį (taigi, ir stipresnį) bloką. Kalbos taip ir liko teoriniais pasvarstymais. Ką ten globalusis pasaulis – vargu ar dažnas menu laisvalaikiu besi-domintis lietuvis galėtų išvardinti po tris garsiau-sius Latvijos ir Estijos menininkus. Stebime vie-ni kitus atsainiai, nors ir su nuostata, kad kaimy-ninėje šalyje viskas veikia tobuliau (Lietuvoje daž-nai galima išgirsti, kad štai estai su latviais pava-

Baltijos šalių meno rinkoje šiuolaikiniam menui vietos

nėra

ro daug geriau, o Latvijoje kalbama, kad lietuviai savo meno lauke tvarkosi tikrai sumaniau). Pavie-nių bendrų projektų esama, tačiau apie nuoseklų, kryptingą bendradarbiavimą kalbėti sunku. Bet ar tikrai bendras Baltijos šalių vardas padėtų mūsų menininkams ir rinkai?

Kalbant apie oficialius valstybinius projektus – jie nėra lankstūs nei drąsūs, tad žiūrovų (bei pir-kėjų) dėmesį patraukia retai. Kalbant apie ats-kirus menininkus – šiandien jų tautybė ar gyve-namoji vieta jau nėra svarbi, nebent sąmonin-gai pasitelkiama kaip priemonė menui kurti ir pri-statyti. Man rodos, per dažnai vartojame žodžių junginį „lietuvių menininkai“. Juk dar 10-ojo de-šimtmečio pradžioje iš Amerikos į Vilnių dėstyti trumpam atvykęs Kęstutis Zapkus savo studen-

tams kartojo: „Jūs nesate Lietuvos, esate pasau-lio menininkai“. Nors mokykla ir santykis su tra-dicija menininkui svarbūs kaip stuburas, tačiau tautybės akcentavimas šiandien atrodo dirbti-nis, o kartais net ir žalingas menininko ambici-joms – svajonė tapti geriausiu menininku Lietu-voje ir tikslas tapti žinomam bent jau Europoje veda skirtingais keliais.

Apibendrinant – gyvename įdomiais laikais. Ga-lime stebėti meno rinkos pradžią ir patys prisidėti prie jos vystymosi. Vieni – kurdami įdomiai, drą-siai ir parduodami už protingą kainą, kiti – skirda-mi laiko domėjimuisi menu ir pamažu pradėdami pirkti tai, kas įdomu. Tikėtina, kad atlygis visiems šio beprabundančio proceso dalyviams ateis grei-čiau, nei atrodo.

karolis vyšniauskas

Jei senamiestyje sutiksite vaikiną trijų dienų barz-da, languotais marškiniais ir akiniais storais rė-mais, didelė tikimybė, kad jis svajoja dirbti rekla-mos industrijoje. Nes tai reiškia: atlikti kūrybiškas užduotis, gauti keturženklį atlyginimą (eurais!) ir vairuoti „Mini Cooper“? Bet darbas reklamoje ar komunikacijoje nėra įvaizdis ir svajonės, o visų pirma meistriškumas ir aštrus protas, kuriuos iš-lavinti dabar gali reklamos mokykloje.

2014 m. rudenį Vilniuje, buvusios „Fluxus mi-nisterijos“ patalpose Gedimino prospekte, veiklą pradėjo reklamos mokykla „The Atomic Garden“

tEM

a

mokykla, užvedusi kūryBinį variklį

trunka penkis mėnesius, po kurių, jei dirbsi sąžinin-gai, turėsi portfolio, kuris, žadama, darys įspūdį ti-kriems reklamos agentūrų vadovams. Nes jie pa-tys ir yra mokyklos dėstytojai. Tomas Ramanaus-kas („New!“), Rimantas Stanevičius („Milk“), Rena-ta Šarkauskaitė (TBWA), Dominykas Žilėnas („Ogil-vy“) – vien tai yra didžiųjų Lietuvos reklamos agen-tūrų kūrybos vadovai, mokantys mokykloje TAG. Universitetai jų neprisišauks, bet į šią mokyklą jie eina savo noru, nes žino, kad tarp studentų gal-būt yra naujas būsimas geriausias jų kūrybininkas. O gal ir būsimas konkurentas. Tai, kad TAG pavyko suvienyti viena trasa važiuojančius, bet norinčius

ko visos reklamos agentūros prašo, bet ko dau-gelis į reklamą einančių jaunų žmonių neturi, – darbo patirtį.

„Agentūroms reikia tokių žmonių, kurie galėtų pradėti dirbti jau pirmą dieną. Ne mokytis dirb-ti, o kuo greičiau pilnavertiškai įsilieti į koman-dą. TAG absolventas yra „panašaus ūgio“ kaip ir reklamos kūrėjas, 2–3 metus dirbantis vienoje iš geriausių agentūrų Lietuvoje“, – neabejoja R. Pra-naitis.

Tokia patirtis turi savo kainą. TAG studijos, be registracijos mokesčio, vienam žmogui kainuo-ja nuo 400 iki 650 eurų per mėnesį – priklauso-mai nuo kurso. Dėl nemažų sumų mokyklos at-stovai turi argumentų. „Studijos atrodo brangios, jei nesi įsigilinęs. Jos trunka gana trumpai, paly-ginti su universitetais ar kolegijomis. Taip pat čia nėra valstybės finansuojamų ir nemokamų vietų. Jei pažvelgtume į Vakarų patirtį, ten post gradu-ate studijos 99 atvejais iš 100 yra mokamos, nes tai karjerą žaibiškai spartinanti praktika“, – teigia R. Pranaitis.

Kad tokia mokykla turi perspektyvą, įrodo ne tik TAG įsitvirtinimas Madride. Dar sėkmingesnis pa-vyzdys yra kitoje Baltijos pusėje, Stokholme. Ten jau 40-ųjų pradžioje įkurta komunikacijos moky-kla „Berghs“. „Jei prisijungi prie mūsų, prisijungi prie geriausios mokyklos pasaulyje“, – prisistato švedai. Bet nekaltinkime jų arogancija. Kanų „Fu-ture Lions“, pripažinti reklamos industrijos apdo-vanojimų organizatoriai, „Berghs“ išrinko geriau-sia reklamos mokykla pasaulyje. Tris kartus. Pas-tarąjį – pernai.

Švedijos vyriausybė pamatė, kiek daug poten-cialo tokia mokykla turi, ir jau po ketverių metų skyrė jai valstybės biudžeto lėšų. Po 30-ies metų visose studijų programose (reklamos kū-rimo, rašymo, rinkodaros ir iliustracijos) būda-vo per 100 studentų – visos vietos kasmet užpil-dytos. Ne viskas buvo taip paprasta: susijungu-si kartu su kita mokykla, „Berghs“ patyrė finan-sinių bėdų, buvo prie bankroto ribos, bet ją iš-gelbėjo pati Švedijos reklamos asociacija, vieni-janti žmones, šioje srityje dirbančius: jie suprato, kad tokia mokykla yra reikalinga visiems, – visai kaip tai supranta į TAG susivieniję Lietuvos rekla-mos kūrėjai.

Reklama visų pirma yra komunikacija. „Berghs“ ne veltui dabar išaugo iki komunikacijos moky-klos. Be įprastinių reklamos kūrimo kursų, jie pra-dėjo ruošti ryšių su visuomene, dizaino, medi-jų profesionalus. Šiuo metu mokykla turi per 200 dienines studijas pasirinkusių studentų, daugiau nei 5000 neetatinių (part-time) studentų. Juos moko 800 dėstytojų ir kuratorių. Studentai atlie-ka praktiką JAV ir Europos šalyse, mokykla turi stiprius ryšius su kitomis panašiomis mokyklomis – nuo Amerikos iki Australijos.

Tokiai globaliai sėkmei „Berghs“ prireikė sep-tynių dešimtmečių. Ar 2085-aisiais taip galėsi-me parašyti ir apie Vilniaus mokyklą „The Atomic Garden“? Jeigu tik bus pagrindas – būtinai.

„The Atomic Garden“, Vilnius: tagvilnius.lt„Berghs“, Stokholmas: berghs.se/en

16

Regio Pranaičio nuotr.

joje pirmauti kolegas, – retas bendradarbiavimo dėl bendro tikslo pavyzdys Lietuvos versle.

Koks tas tikslas, beje? „Kad Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse dažniau gimtų gera nei bloga re-klama“, – vienu sakiniu paaiškina Vilniaus TAG skyriaus iniciatorius Regis Pranaitis. Kadaise jis pats mokėsi reklamos Madride, ten susipažino su pirmosios „The Atomic Garden“ įkūrėju ir dabar pavertė Vilnių vienu pirmųjų miestų pasaulyje, į kuriuos mokykla išsiplėtė. Be Vilniaus ir Madrido, TAG padalinys dar yra Peru sostinėje Limoje.

Bet tikrai – 99 proc. įsidarbinančiųjų? Tai be-veik šimtas, tik apsidraudus dėl force majeu-re. Bet R. Pranaitis ambicingo tikslo neišsiža-da. Anot jo, TAG studentai mokykloje gauna tai,

(TAG). Ne universitetas, ne kolegija, o būtent – mokykla. Privati, pačių reklamos industrijos žmo-nių sukurta ir palaikoma. „Vienintelė tokia Balti-jos šalyse“, – nepamirštama pridėti. Ir kertinis ar-gumentas: trečius metus veikiančios analogiškos mokyklos Madride duomenimis, 99 proc. TAG ab-solventų įsidarbina reklamos industrijoje.

„(Tai) vienintelė mokykla, į kurią studentai at-eina ne mokytis. Jie čia beveik dirba, nes taip iš-mokstama iš tikrųjų“, – sako Vilniaus TAG atstovai ir siūlo tris kursų kryptis: reklamos kūrybos, pro-jektų valdymo, skaitmeninės komunikacijos. Juose esančios grupės nedidelės – nuo 8 iki 14 žmonių.

Mokymosi principas – daug praktikos, kaip tikro-je agentūroje. Teorija skirta tik įsivažiuoti. Kursai

rekl

ama

aldona stePonavičiūtĖ

Apie 35 procentams astronautų ilgalaikėse kos-minėse ekspedicijose atviroje erdvėje pamažu ima tinti smegenys ir regos nervas užspaudžia akies obuolį – nesuvaldžius šio sindromo, galima tik svajoti apie žmonių keliones į Marsą, nes dauge-lis keliautojų ten, tikėtina, nuskristų akli. Kauno technologijos universitete (KTU) kosminės vizi-jos dėl kuriamų technologijų gali tapti realia pers-pektyva.

KTU Sveikatos telematikos mokslo instituto di-rektoriaus profesoriaus Armino Ragausko vado-vaujama mokslininkų grupė sukūrė technologijas, kuriomis paremti inovatyvūs prietaisai gali pasiū-lyti minėtos problemos sprendimą. Jei neatsiras nenumatytų kliūčių, ultragarsiniu matavimu pa-remtas pirmasis pasaulyje medicininis neinvazinis galvospūdžio matuoklis artimiausioje ateityje kar-tu su NASA erdvėlaiviu turėtų keliauti į Tarptauti-nės kosminės stoties bandymus.

Institute sukurtos technologijos taikomos nuo sporto iki kosmoso medicinos: jos padeda tiks-liau diagnozuoti glaukomą, tiksliau ir individualiai gydyti neurologinius ir smegenų sužeidimus pa-tyrusius ligonius, sumažinti smegenų pažeidimus įvairių medicininių operacijų, didelio fizinio krūvio metu. Ankstyva medicininių sutrikimų diagnostika gali padėti išgelbėti gyvybes milijonams žmonių.

KTU mokslininkų sukurtos technologijos kartu yra ir sėkmingos mokslo komercializacijos pavyz-dys. Įvairių rinkos konsultantų iš JAV ir ES verti-nimais, patekęs į pasaulinę rinką, neinvazinis gal-vospūdžio matuoklis ir smegenų kraujotakos sa-vireguliacijos monitorius atidarys didelės vertės rinkos nišą.

Atsakymo, kaip gimsta tokios inovacijos, ieškome kartu su profesoriumi A. Ragausku.

Sakote, kad Lietuva, kaip ir bet kuri kita pasaulio valstybė, gali atverti naujas milijardų vertės glo-balios rinkos nišas. Kaip tai padaryti?Naujas globalios rinkos nišas atidaro radikalios inovacijos. Radikali inovacija užtikrina didžiausias įmanomas pajamas iš naujos rinkos nišos, nes no-vatorius (asmuo ar bendrovė) tokioje nišoje tam-pa natūraliu monopolininku, tam tikrą laiką netu-rinčiu konkurentų.

Naują rinkos nišą galima atidaryti tik sukūrus prekę, paslaugą ar procesą, kurių pasaulyje tie-siog nėra ir kurie sukuria neabejotiną pridėti-nę vertę išspręsdami vartotojams svarbią proble-mą. Kol neturime konkurentų, esame unikalūs, to-dėl mūsų kuriamų technologijų kaina nėra veikia-ma kitų rinkos narių. Ją nustato tik vartotojų po-reikiai ir jų perkamoji galia.

Teigiate, kad dažnai klaidingai manoma, jog di-delę ekonominę vertę kuriančios inovacijos yra išimtinai naujų mokslinių atradimų pasekmė. Kaip yra iš tiesų?Jei verslas siekia sukurti ką nors naujo, tai reiš-kia didelę riziką, išlaidas ir ekonominės nesėkmės tikimybę. Tačiau jeigu verslas, manipuliuodamas jau esamomis produktyviosiomis žiniomis, lanks-čiai reaguoja į rinkos, pramonės struktūros, poli-tikos ar vartotojų elgesio pokyčius kurdamas ino-vacijas – t. y. efektyvesnius ir geresnius nei anks-tesni produktus, paslaugas, procesus ir verslo modelius – toks verslas patirs komercinę sėkmę. Mokslas nesprendžia mokslinės problemos pa-gal planą ir negeneruoja produktyviųjų žinių, rei-kalingų inovatyvioms idėjoms įgyvendinti reikia-mu momentu. Tačiau, investuojant į mokslo tyri-mus ir sprendžiant dideles mokslines problemas, dalis mokslo sugeneruojamų žinių yra ekonomiš-kai produktyvios. Sugebėjus jas integruoti ir yra sukuriamos inovatyvios technologijos, galinčios išspręsti žmonijai aktualią problemą – pavyzdžiui, pasiūlyti vėžio gydymo ar skalūnų dujų išgavimo nesunaikinant aplinkos būdus.

Jaunoji Lietuvos karta yra pajėgi kurti radikalias inovacijas? Esu optimistas, nes aplinkui matau jaunus žmo-nes, spindinčiomis akimis. Jau daugelį metų vedu inovacinių technologijų paskaitas KTU magistran-tams ir doktorantams, esu ir vienas iš Technologi-jų antreprenerystės studijų dėstytojų. Neabejoju, kad ateis laikas, kai dabartiniai pirmakursiai pa-teiks nuostabių inovacijų idėjų.

Kaip atsiranda ir įgyvendinamos tos inovatyvios idėjos?Man pačiam noras suvokti, kaip gimsta inovaci-jos – už ankstesnius tobulesni produktai ir pro-cesai, atėjo, kai pradėjau daugiau dirbti su JAV įmonėmis. Pastebėjau, jog visų jų vadovai skai-to tas pačias Peterio Druckerio parašytas kny-gas. Jis nepaprastai giliai matė socialinius proce-sus: ne užsiiminėjo futurologija, o tiesiog analiza-vo ir taip nuspėjo daugybę pasaulio ekonominės ir politinės raidos įvykių. Paaiškėjo, kad likimas man padovanojo plačiausiai pripažinto JAV verslo guru veikalus. Po to pradėjau gilintis į JAV verslo filosofijos ir inovacijų metodologijos problema- tiką.

Svarbu ne aklai laukti įkvėpimo ir generuoti ati-trauktas nuo realybės idėjas, o ieškoti aplinkoje – savo bendrovės viduje arba savo kieme, mieste, valstybėje – pokyčio, į kurį dar nėra atsako. Tai – jūsų proga.

Pokytis visada suteikia galimybę ką nors padary-ti geriau, o lanksti reakcija į pokytį ir sukuria ino-vacijas. Daugybė idėjų žūsta, jeigu jos nėra geres-nės už tai, kas buvo anksčiau. Tačiau jei prisitai-kote prie pokyčių tobulindami socialines ar tech-nologines sistemas, galimybė, kad jūs laimėsite, yra beveik garantuota. Pokyčiai vyksta kiekvie-ną akimirką, tik reikia pramerkti akis ir juos pa-matyti.

Kaip inovacijos gimsta jums?Kai esi mokslininkas ir išradėjas, prieš akis tau vi-sada yra problema – mokslinė, pažinimo problema, t. y. klausimas, į kurį nėra atsakymo. O pagal Sok- ratą – kuo toliau paeini, tuo daugiau nežinomybės matai. Man asmeniškai neretai būna, kad atsaky-mas į mokslo ar technologijų klausimą, kuris kan-kina, išplaukia iš pasąmonės po dvejų trejų metų, dažniausiai, kai būnu klaikiai pavargęs, vidurnaktį, kai negaliu užmigti. Na, bet nesvarbu kaip, svarbu, kad dirbant, mąstant ir, kartais gerokai pasikanki-nus ir susikaupus, atsakymai atsiranda.

mokslinĖ fantastikaktu virsta realyBe

Nišas į globalią rinką atidaro radikalios inovacijos

Profesorius Arminas Ragauskas konferencijoje „What’s Next?“ pasakoja, kas yra inovacijos.Lino Žemgulio nuotr.

17

18

Kaip viskas būna?Dažniausiai „kabutėse“.

Koks tau gražiausias defektas?Permatomas.

Kaip ieškotum adatos šieno kupetoj?Gal reikėtų sudeginti kupetą?

ne.t

oBul

ai

VĖJO

mal

ūn

aI

Eglė Žiemytė. Visvaldo Morkevičiaus nuotr.

Per kiek metų pasenstama?Per visą gyvenimą.

Ar galima daryti negražiai?Ne tik galima, bet ir būtina.

Kokia medžiaga nepaklusniausia?Vanduo.

Kada slėpiesi?Kai tampu drugeliu.

Koks drabužis transformuoja būseną?Pižama.

Ko niekad nereikia gailėtis?Kad per ilgai miegojai ryte.

Kokį patyrei magijos mirksnį ne per seniausiai?Kai atsidariau savo sąskaitos likutį.

Kiek laiko jau galvoji atsakymus?35 minutes.

Kaip elgiesi su taisyklėmis?Su taisyklėmis žaidžiame slėpynes. Aš slapstausi, o jos manęs ieško.

Kuo aprengtum Šiaurinę žvaigždę?Balto kiškučio kostiumu.

Kokia forma netobuliausia?Meilės.

Ką patartum daryti menui?Meną.

Ko išmokai iš piktų žmonių?Nebijoti.

Kur auga asmenybės?Dykumoj be vandens.

Kada labai svarbu užsimerkti?Kai nardai tarp lelijų.

Kaip prajuokini draugus?Kai užsidedu karūną.

Tai, kas nukrypę nuo tobulybės ir kas įpras-

tai akiai atrodo klaidos, randa prieglobstį ma-

dos ženklo D.EFECT kū-rybos vadovės Eglės

Žiemytės pasaulyje. Iš-didžių perfekcionis-

tų laikais Eglė puoselė-ja netobulumą ir savo

mada siekia įtvirtin-ti juo pagrįstą mąsty-seną. Maištą tuo metu kostiumo dizaino stu-

dentė praktikavo jau ir Dailės akademijoje, iš kurios net buvo trum-pam pašalinta. Tačiau vėliau savo nepaklus-

numą pavertė stiprybe, tik sukūrė jam solidų

pavidalą – išvystė už-sienyje vieną geriau ži-nomų lietuviškų mados ženklų. D.EFECT kolek-cijose klesti per dide-

li dydžiai, vyriški silue-tai moterims, nesuderi-

namų audinių jungtys. Šiuo metu Eglė susitel-kusi į būsimą, D.EFECT

SS/16, kolekciją, bet tam, kad ši išeitų dar

mažiau tobula, N WIND pavogė šiek tiek dizai-

nerės laiko pakalbė-ti vėjus.

19

GiedrĖ staBinGytĖ, ženklodaros biuro Black sWan Brands vadovė

Žodis perspektyva, apžiūrimas iš skirtingų taškų, atskleidžia vis kitą prasmę. Lyg kvantinės fizikos dėsnyje, teigiančiame, kad be sąmoningo stebė-tojo kiekviena dalelė yra daugybėje galimų pozici-jų vienu metu ir būtent stebėjimas sukuria realy-bę. Mados industriją, kaip ir kitas vizualines indus-trijas, galima vadinti požiūrių industrija – joje kie-kvienas kūrėjas ar prekės ženklas parduoda savo grožio perspektyvą. Mano šios temos stebėto-jai – iš skirtingų perspektyvų mados rinkos proce-sų grandinėje: švedų mados ženklo „Odeur“ įkūrė-jas Petter Hollström, mados prekių ženklų ir pro-duktų identiteto konsultantė Victoria Diaz, mados produktų vystymo ir gamybos organizavimo pas-laugas teikiantys „First Priority“, taip pat mados, interjero bei laisvalaikio prekių ženklų komunika-cijos agentūros „L.B.D. Baltics“ įkūrėja Rita Paške-vičienė. Visi jie iš skirtingų pozicijų bando įžvelgti perspektyvaus mados ženklo esmę.

Kodėl tokia tema? „Nenoriu nieko įžeisti, tačiau pastaruoju metu „turime“ tiek dizainerių, kūrėjų ir kolekcijų, kad net sunku sekti, kas yra kas. Kada nutiko taip, kad ėmėme vadintis, kaip panorėję?“ – pirmą požiūrį apie bruzdančią vietinę mados ir dizaino rinką aštriai brėžia Rita Paškevičienė iš „L.B.D. Baltics“. Susikūrusi kaip atsvara pagrindi-nių rinkos žaidėjų prekybai šaltu veidu, mados bei dizaino prekių ženklų bendruomenė fragmentuo-jasi: vieni profesonaliai įvaldo visą mados proce-sų grandinę, striprina savo koncepciją, produktą ir naudojasi eksporto potencialu, kiti – pritraukia tuos, kurie balsuoja eurais, neįvertindami savo pasirinkimo platesnėje perspektyvoje.

„Tarptautinėje mados rinkoje veikia dvi jėgos – tendencijų kūrėjai (setters) ir jų sekėjai (follo-wers), pastarieji kuria podiumo aidą: masiniam pirkėjui „suvirškintą“ idėją už jam prieinamą kai-ną. Dažnai inspiracijos ateina iš tendencijų kūrė-jų – užtenka pasižiūrėti, kokiais vaizdais žmonės dalinasi paskyrose „Pinterest“ ir „Tumblr“, tačiau perkama – iš sekėjų. Lauką tarp šių dviejų jėgų užpildo mažesni, konceptualūs dizaino ženklai, kurie turi stiprią, savitą idėją ir požiūrį, jie kuria savo visatą, kuri traukia būtent todėl, kad jie pre-kiauja ne palaidine, kuri yra trendų aidas, o pa-laidine, kuri yra idėja. Būtent to tikimasi iš nišinių ženklų – stiprios koncepcijos ir produkto. O Lietu-voje šiuo požiūriu susikūrė savotiška situacija, kai nemažai naujų prekių ženklų kopijuoja idėjas, sti-lių ir net techniką, tačiau jie nėra masiniai gamin-

tEM

a

PersPektyvosindustrija (i)

tojai! Jie kuria sąlyginai brangų aidą – o kam įdo-mus brangus aidas, kai masinis gaminys būna ir įdomesnis, ir techniniu požiūriu geriau įgyvendin-tas? Jie daro savo projektą, bet ne savo idėją“, – tik ištrauka iš Victorios Diaz, mados rinkodaros konsultantės, perspektyvos. O būtent ženklo idė-ja, lyg stuburas, turėtų išlaikyti produktų, kolekci-jų bei komunikacijos identitetą.

Idėja yra lyg magnetas, traukiantis mūsų gyvo kūno geležį. Tarp stiprios idėjos ir stipraus kūrė-jo atsiranda trauka – jie tampa vienas kito dalimi: „ODEUR pradžia buvo prekės ženklo eksperimen-tas. Tačiau po kiek daugiau nei aštuonerių metų aš

apibūdinčiau tai kaip santykį, kurio nebegaliu nu-traukti. Aš nebežinočiau, kas esu be ODEUR. Todėl turiu sau įrodyti, kad ženklas gali augti toliau“, – atvirai dalinasi švedų mados ženklo „Odeur“ įkū-rėjas Petter Hollström. Stipri idėja taip pat pri-traukia savo žmones – tuos, kurie palaiko būtent tą konkretų grožio požiūrį. Tai daugiau nei pasiti-kėjimas prekės ženklo gaminių kokybe, tai – idė-jinis pasitikėjimas, kuris, kaip teigia Victoria Diaz, turėtų būti pagrindinis bet kurio ženklo tikslas. Ši tarp kūrėjo, idėjos bei pirkėjų cirkuliuojanti ener-gija stipri tada, kai yra drąsos daryti tai, kuo tiki – ir tai jaučiama. Valia (!), talentas, stiprybė, pasak konsultantės, – esminės savybės norint įtvirtinti savo poziciją mados rinkoje, kurioje „daug maža-kraujystės, bet ir čia galioja natūrali atranka kaip ir gamtoj – atkrenta tie, kurie nenori gilintis.“

„ODEUR iš esmės yra mano kuriama perspek-tyva, kiti su ja susijungia arba ne“, – dėsto Pet-ter Hollström iš „Odeur“, ir iš jo sklinda tyki jėga. Apie bemaž androginišką „Odeur“ įvaizdį su žen-klo įkūrėju kalbamės atsitiktinai išsirinktoje už-eigoje Kaune, į kurį Petter atvyko planuoti kolek-cijos gamybos (ir priešprieša tarp Petter minčių, stiliaus bei užeigos aplinkos šiek tiek suka man galvą). „Odeur“ užgimė 2006-aisiais kaip baigia-masis Petter projektas komunikacijos mokyklo-je „Berghs“, Stokholme. Po projekto pristatymo kolekcija iškeliavo į Tokiją, „Fashion Deluxe No6“ parodą „Ginza Gallery“. Iš Japonijos atėjo ir pir-mieji didmeniniai užsakymai. O šiandien kolekci-jos pristatomos mados savaitėje (sausio 19-22 d. Berlyno mados savaitėje), šį prekės ženklą gali-ma įsigyti 20-yje šalių, be Švedijos, Petter išskiria Honkongą, Kiniją, Vokietiją bei Italiją kaip rinkas, kurioms „Odeur“ parduoda daugiausiai.

Kokia yra „Odeur“ idėja ir kaip ji formavosi? „Be-simokydamas stažavausi „Acne“ – jie dar buvo komunikacijos biuras, ne mados kompanija – ir garsiai išsakiau savo idėją įkūrėjui bei kūrybos

Mados industriją galima vadinti

perspektyvų industrija

Petter Hollström (dešinėje) su kartu ženklą „Odeur“ kuriančiu dizaineriu Gorjan Lauseger. Į Stokholmą atvykęs iš Švedijos šiaurės, Umeå, „pabandyti įgyvendinti savo kūrybinių svajonių“, po dvejų metų Petter pristatė ko-

lekciją, tapusią „Odeur“ pagrindu.

tEM

a

20

vadovui Jonny Johanssonui“, – Petter pasakoja, kad ta idėja tiesiog apsigyveno jo mintyse, o iš-tarti žodžiai pradėjo materializuotis. Ta idėja buvo sukurti prekės ženklą ne akims (non-visual label), tačiau giliau nei trumpalaikį mados kaprizą – Petter iš esmės norėjo tirti ir įgyvendinti nevizu-alaus dizaino (design can be non-visual) perspek-tyvą. Koks dizainas yra nevizualus? Tai – pojūčių, ryšių dizainas: „Prekės ženklas man – ryšiai, kurie skverbiasi į asmeninę erdvę“. Atsisakęs logotipo, Petter su projekto komanda sukūrė prekės žen-klo kvapą, kuriuo impregnuojami kolekcijos audi-niai. Kvapas, anot Petter, atlaiko net keletą skal-bimų, tačiau iš esmės yra skirtas pradiniam ryšiui su pirkėju sukurti. Jis buvo sukurtas remiantis ko-lekcijos vizualinėmis gairėmis: švarios linijos, be-veik androginiškas-ateiviškas įvaizdis. Petter kva-pą apibūdina kaip švarų, gaivų, kiek neįprastą bei seksualiai išdaigų ir gali n-tąjį kartą užsidegęs pasakoti apie kvapo galimybes sukurti netikėtus vaizdinius, prisiminimus, emocijas: „Todėl kiekvie-nas pirkėjas „Odeur“ priima asmeniškai, aš nega-liu žodžiais užbrėžti jų pojūčių“.

Kvapas išties yra koncepcijos centre – kurį laiką „Odeur“ vietoj pavadinimo naudojo vien trikampį simbolį, referuojantį į pirminę, vidurinę ir baigia-mają kvapo natas. Dauguma mados ženklų siekia sukurti savitą asociatyvų pasaulį, „Odeur“ kve-pianti perspektyva nėra ir nebus visiems priim-tina. „Aš suvokiau, kad bus žmonių, kuriems pa-tiks drabužiai, bet nepatiks kvapas, – ir taip buvo. Bet tada pasakiau sau, kad tai mano sąmoningas sprendimas – geriau prarasiu dalį pirkėjų, bet už-megsiu stipresnį emocinį ryšį su tais, kuriems pa-tiks ir viena, ir kita“, – po įvairių išbandymų Petter idėja neprarado stuburo. Tad „Odeur“ jėga – iš esmės intraverto jėga; ženklas sustiprina po-jūtį, kodėl pirkėjas jį pasirinko sau asmeniškai, o ne kitiems parodyti.

Koks dizainas yra nevizualus, kai kalbame apie drabužius? Produkto identitetas turi padėti at-siskleisti prekės ženklo idėjai. „Odeur“ kolekcijo-se dominuojantį kontrasto principą Petter dizaino tyrimo metu atrado kamufliaže: „Kamufliažas man yra nevizualu vizualiame pasaulyje“. Kamufliažas – optinė apgaulė, paslepianti identitetą, „Odeur“ dizainas iš esmės yra belytis – kolekcijos vystymo metu negalvojama apie tai, šis švarkas moteriai ar vyrui. Toks požiūris – brutalus, bet įtraukian-tis: naršant jų ženklo svetainėje, rūpi peržiūrėti, kaip kiekvienas drabužis guli vyrui ir moteriai. La-bai švediška, pagalvojau, turint omenyje, kad ly-gių galimybių tema yra beveik šios šalies naciona-linis identitetas. Tačiau Petter mane pataiso – jų tikslas nėra propaguoti unisex’o: „ODEUR yra tai, ką žmonės galvoja apie save.“ Tačiau, kalbant to-liau, tampa akivaizdu, kad vien savito požiūrio ne-pakanka, kuriant mados prekės ženklą ir verslą jungiasi daugybė perspektyvų. Apie jas tęsime ki-tame N WIND numeryje.

TEMOS TĘSINYS – N WIND 05 NUMERYJE: PRODUKTO IDENTITETO, KOLEKCIJOS VYSTYMO BEI KOMUNIKACIJOS PERSPEKTYVOS.

www.odeur.sewww.victoria-diaz.comwww.lbdbaltics.comwww.firstpriority.lt

„Odeur“ iš esmės tiria ir įgyvendina nevizualaus dizaino perspektyvą. Tylus prekės ženklas tyliai, bet stipriai kvestionuoja požiūrį į tai, kuo turi vilkėti vyras ar moteris, ir kviečia pirkėją turėti savo perspektyvą.

„Fucking Young!“ nuotr.

21

Nuotraukos iš „Odeur“ pavasario-vasaros kolekcijos, 2015

22

tEM

adalia BaGdžiūnaitĖ, vartotojų neuromokslų tyrėja

mokslas,kurisPaaiškinsvartojimą

Mūsų tyrimai padės suvokti, kada tiksliai

emocinis susijaudinimas paveikia elgesį

Perkate paveikslą internetu. Yra du vienodi meno darbai. Prie vieno parašyta „Paveikslas ekspo-nuojamas pasaulyje žinomoje „Louisiana Modern Art“ galerijoje“, prie kito – „Paveikslas yra algo-ritmu paremtas kompiuterinis menas“. Jūsų klau-siu, kurį kūrinį rinksis jūsų smegenys?

Neseniai Kopenhagoje, Vidourės ligoninėje, neu-romokslininkai šį klausimą uždavė į funkcinio ma-gnetinio rezonanso „lovą“ (fMRI) paguldytiems žmonėms, kuriems buvo rodyti atsitiktiniai pa-veikslai. Pasižiūrėję kūrinius, tiriamieji pultely-je paspaudė atitinkamą mygtuką ir pateikė savo simpatijas. Smegenų aktyvumo stebėjimo ir nuo-monės tyrimo rezultatai parodė, kad galvojusie-ji, jog žiūri į galerijos meną, labiau susidomėjo pa-veikslais ir patyrė didesnį malonumą žiūrėdami į juos, nei tie, kurie stebėjo tuos pačius kūrinius, pristatytus kaip kompiuterinis menas.

Taip atrodo ir neurorinkodaros tyrimai – moks-liniais eksperimentais paremtos praktinės ži-nios apie iš smegenų ateinančias žmogaus reak-cijas, kurios dažnai skiriasi nuo atsakymų žodžiu. Jos, kad ir rankoje laikant produktus arba atlie-kant kūrybines užduotis, reiškiasi skirtingomis ne tik reakcijomis, bet ir veido mimikomis, rankų pra-kaitavimu ar kitais biofiziologinias pokyčiais. Šie tyrimai gerai apgalvoti, reikalaujantys subtilaus ekspertų išmanymo.

„Tiriant parduotuvėse priimamus neplanuotus bei impulsyvius sprendimus, tradicinių būdų, ku-

riais klausiame vartotojų, ko jie nori, mums nebe-užtenka. Klausdami žmonių, ar jie pastebėjo tam tikro produkto dizainą, mes nežinome, kur iš tie-sų jie žiūrėjo. Sprendimai priimami akimirksniu,

čia žinios apie tai, į ką iš tiesų vartotojas reaguo-ja, prašosi tarpdisciplininio požiūrio, kurį gali pa-siūlyti neurorinkodara“, – sako Jesper Clement, Kopenhagos verslo mokyklos Rinkodaros fakulte-to Sprendimų neuromokslo tyrimų centro (Center for Decision Neuroscience (CDN) mokslininkas, be-sidomintis vizualiniu dėmesiu, dizainu ir parduotu-vėje priimamais sprendimais.

Sprendimų neuromokslo tyrimų centras (CDN) yra vienas iš neurotyrimais, įskaitant ir neurorin-kodaros praktiką, užsiimančių centrų, žymus tiek mokslo, tiek verslo pasaulyje, įkurtas Kopenha-gos verslo mokykloje. Šiandien čia dirba 7 moks-lininkai, tačiau projektų komanda nuolat kinta – ji papildoma tyrimų asistentais, magistrantais, ne-

Dalia Bagdžiūnaitė tiria žmogaus subjektyvumo gelmes: pa-deda suvokti vartotojo reakcijas į aplinkos dirgiklius, tokius kaip prekių ženklai, kvapas, dizaino sprendimai, ir šiomis ži-niomis papildyti ribotas galimybes teikiančias klausiamąsias tyrimų technikas. Ji dirba Kopenhagos verslo mokykloje Rin-kodaros fakultete įsteigtame Sprendimų neuromokslo tyrimų centre (CDN).

ŽmOn

Ėms

Ir r

ObOt

ams

23

Gruodį audito bendrovė EY pristatė iš-samų tyrimą apie Europos kultūros ir kūrybinių industrijų (KKI) ekonomi-nį būvį. Tai bene pirmasis toks tyrimas, kur buvo suskaičiuota visų 28 Europos Sąjungos (ES) narių vienuolikos KKI sektorių ekonominiai rodikliai.

Įdomu, kad aplink daug kalbama apie vaizdo žaidimus kaip itin perspekty-vią šaką, ypač Šiaurės Europoje, tačiau skaičiai rodo, kad šis sektorius velka-si KKI uodegoje. Nenugalimai laimi – tiek apyvartos dydžiu, tiek įdarbinamų žmonių skaičiumi – vaizduojamieji me-nai (grafinis dizainas, fotografija, mu-siejai, menas etc.), tradicinė šaka.

Visa apžvalga www.ey.com.

kūryBinĖsindustrijos:Grafikas

KKI APYVARTA SEKTORIAIS – 2012 M., MLRD. EUR

127,69370,8 36,336,225,317,31610,4

VAIZDUOJAMIEJI MENAI

REKLAMA90TELEVIZIJA

LAIKRAŠČIAI IR ŽURNALAI KNYGOS

ARCHITEKTūRA31,9SCENOS MENAI

MUZIKA

KINAS

ŽAIDIMAI

RADIJAS

TERMINAINeurologija – mokslas, nagrinėjantis smegenų procesus dirbant su sutrikimų ir traumų turinčiais pacientais. Neurorinkodara – tarpdisciplininė ekonomikos, psichologijos ir neurologijos sritis, dažniau sieja-ma su komercine praktika.Vartotojų neuromokslai – tarpdisciplininė varto-tojų elgsenos, psichologijos ir neurologijos sritis, dažniau siejama su akademine praktika.

Pasipuošęs tokia kepuraite – elektroencefalografu (EEG), matuojančiu elektros impulsų pokyčius sme-genyse, – ir akių sekimo akiniais tiriamasis parduo-tuvėje žiūri į produktus, prekių ženklus, apsiperka, o mokslininkai stebi, kas iš tikrųjų patraukė jo dėmesį, kaip keitėsi jo emocijos.Kopenhagos verslo mokyklos nuotr.

priklausomais mokslo ir verslo atstovais. Centro veikla orientuota į mokslinius projektus. Komer-cinius projektus vykdo CDN vadovo neuropsicho-logo Thomas ‘o Zoëga Ramsøy įkurta taikomojo neuromokslo platforma „Neurons Inc“.

Neurotyrimuose svarbūs etikos klausimai: tyri-mo dalyvių, pažeidžiamų vartotojų grupių apsau-ga, viešosios politikos kūrimas teigiamiems visuo-menės tikslams siekti. Pavyzdžiui, 2011 metais Prancūzijos parlamentas, norėdamas apginti var-totojo autonomijos pažeidimo klausimus, uždrau-dė fMRI naudojimą komerciniams neurorinkoda-ros tikslams. Dėl didelių kaštų bei rezultatų inter-pretacijos sudėtingumo fMRI tyrimai dažniau tai-komi mokslo nei verslo praktikoje. Tačiau kitos neurotechnologijos labai naudingos ir rinkodaro-je, dizaine. Pavyzdžiui, uždėjus akių sekimo aki-nius, parduotuvėje galima stebėti žmonių impul-syvias reakcijas į pakuočių detales, jų išdėstymą lentynose. Tada, laboratorijoje išanalizavus su-rinktus duomenis, galima rasti geriausią pakuo-tės komunikacijos būdą pašalinat nereikalingą in-formaciją.

„Šiandien tyrimo procesas tampa vis interakty-vesnis. Mobiliųjų technologijų sprendimai, prijun-giant nešiojamuosius EEG prie išmaniojo telefo-no, suteikia galimybę eksperimentuoti ir realiuo-ju laiku. Pavyzdžiui, tiriant dizainerių darbą, uždė-jus jiems EEG, galima sekti jų smegenų reakcijas kuriant produkto pakuotę. Nors tai dar gana nau-jas metodas, bet teikia daug vilčių“, – sako CDN

centre dirbantis, neurokūrybiškumą studijuojan-tis Mortenas Friisas-Olivariusas, vienas iš Neuro-kūrybiškumo instituto įkūrėjų. Taip pat šalia sme-genų bangų galima matuoti akių judesius, prakai-tavimo pokyčius, pulso dažnumą.

Neurorinkodaroje bei vartotojų neuromoksluo-se didelis dėmesys skiriamas negatyvaus vartoji-mo bei socialinių problemų tyrimams. Aš su spe-cialistų komanda, vadovaujama centro vadovo Thomas’o Zoëga Ramsøy, gilinuosi į kompulsy-vų pirkimą, arba pirkimo maniją. Viena didžiausių šopaholizmo priežasčių yra emociniai sutrikimai. Emocijos pirmiausia pasireiškia pokyčiais smege-nyse ir kūne (intensyvesnis kvėpavimas, prakai-tavimas), dėl to jas sunku apčiuopti. Šopaholikai, tarp kurių daugiau yra moterų, kaip ir patologiniai lošėjai ar kompulsyvūs feisbuko gerbėjai, negali valdyti potraukio nedelsiant patenkinti norą, šiuo atveju – pirkti. Medikų bendruomenė vis dar dis-kutuoja, ar tai psichikos sutrikimas.

Neseniai išsiaiškinome, kad tai – elgesio priklau-somybė, nesusijusi su sutrikusiu gebėjimu kon-troliuoti impulsus. Mūsų tyrimai padės suvokti, kada tiksliai – ar įeinant į parduotuvę, ar ranko-se laikant produktą – emocinis susijaudinimas pa-veikia moterų elgesį. Tyrimų rezultatai ne tik pa-dės supažindinti visuomenę su šia problema, su-teikti vertingų žinių kovojant su ja, bet ir paska-tins verslą atsižvelgti į hiperstimuliacijos sukelia-mas pasekmes.

Su laiku neurotechnologijos pinga, ir verslas vis daugiau dėmesio skiria šiai sričiai. Svarbu, kad tai netaptų maniakiškų pirkimų viliojimo įrankiu. Pa-saulyje asociacijos, jungiančios verslą ir akade-miją, skatina juos aktyviai bendradarbiauti ku-riant prevencines kampanijas ir tobulinant eduka-cines priemones. Neurorinkodara – tik dalis taiko-mojo neuromokslo, pritaikomo dizaine, robotiko-je, kuriant filmus ar edukaciniams tikslams. Neuro leidžia ne tik geriau suvokti žmogų, bet ir nutiesti tiltus tarp verslo ir mokslo, natūralios aplinkos ir laboratorijos. Tai yra ateitis.

26

dovydas kiauleikis

Į klausimą „Kas ir māksla?“ (latviškai – kas yra menas?) atsakymų ieško šiuolaikinio meno cen-tras Rygoje „kim?“ (kim? – klausimo santrauka). Sudėtinga atsakyti į šį klausimą, taip pat – o gal netgi sudėtingiau – yra užtikrinti meno galerijos gyvastį. Bet „kim?“ įkūrėja Zanė Čulkstėna kartu su keturių moterų komanda užsispyrusiai tai daro jau šešerius metus ir jų ateities planai vis ambi-cingesni. Kuo centras „kim?“ ypatingas, kalbuosi su Zane Rygoje prieš pat Kalėdas.

erdV

Ė

kas ir māksla?nį meną; sukurti ryškesnį Latvijos vaizdą pasaulio meno žemėlapyje.

„Mes savotiškai kovojame prieš meno festivali-zaciją – prieš trumpalaikius pavienius renginius, kurie neturi tąsos. Dėl to užsibrėžėme tikslą reng-ti reguliarias parodas – lankytojai gali ateiti kada sugalvoję. Švietimo programą sukoncentravo-me į šiuolaikinio meno užsiėmimus moksleiviams. Šiems tikslams reikia nekintamos erdvės“, – pa-aiškina Zanė, kai paklausiau, ar „kim?“ būtinos nuolatinės patalpos ir galbūt būtų paprasčiau gy-vuoti nepriklausomų teatrų principu – pristaty-mus rengiant vis kitur. „kim?“ per metus aplanko apie 20 tūkst. lankytojų.

Bet ambicingiausias „kim?“ tikslas – Latvijos meno sąveikos su užsieniu. „Negalime užsidary-ti, esame pasaulio dalis – turime tiek matyti, kas vyksta užsienyje, tiek save parodyti“, – žiba Za-nės akys. Pernai „kim?“ surengė penkias latvių meno parodas užsienyje. Didžiausias pasiekimas – suorganizuotas Latvijos paviljonas 55-ojoje Vene-cijos meno bienalėje.

Kaip pavyksta tiek visko padaryti nedidelei or-ganizacijai? „Visas meno pasaulis gyvena projek-tais, bet projektuose nebūna eilučių, kurios pa-dengtų kasdienes išlaidas – nuo valytojos iki šil-dymo“, – aiškina Zanė. Nors ir atsiskyrė nuo mi-nisterijos, tačiau galerija gauna kuklų finansavi-mą, kuris padeda spręsti tokių išlaidų klausimus. Bet novatorišką idėją mūsų kraštuose Zanė par-sivežė iš studijų Niujorke. „kim?“ turi valdybą – septynis verslo pasaulio žmones, kurie padeda

patarimais, finansais ir kontaktais. Jie negali kiš-tis į kuratorių darbą, bet kalbant apie galerijos valdymą – tai labai vertinga pagalba.

Valdyba padeda ne tik finansais ir patarimais. Zanė spėja, kad visoje Latvijoje yra apie 5000 svarbiausių „kim?“ lankytojų – tokių žmonių, ku-rie net ir lietui lyjant kerta geležinkelio tiltą ir pro Rygos stotį ateina į rygiečių ne itin mėgstamą Maskavos gatvės rajoną, kuriame įsikūręs cen-tras „kim?“. Tačiau rimti valdybos nariai padeda išsklaidyti manymą, kad šiuolaikinis menas – tai niša, kelia galerijos prestižą ir, svarbiausia, atsi-veda savo draugų ir kolegų iš „normalaus“ pasau-lio. Dauguma jų sugrįžta jau kaip paprasti lanky-tojai į buvusį XIX a. plytinį sandėlį, kuriame vyks-ta „kim?“ parodos.

Kokią ateitį dėliojate „kim?“, klausiu Zanės. „Pla-nuojame kraustytis arčiau senamiesčio, kad vie-ta būtų patogesnė kuo daugiau žmonių. Išleisime knygą apie „kim?“ – kol kas dar trumpą, bet jau istoriją. 2015 m. taip pat rengsime „kim?“ apdo-vanojimus Latvijos menininkams. Svarbu pabrėž-ti, kad tai nebus konkurentai valstybės apdovano-jimams, bet paraleli iniciatyva“, – apie planus pa-sakoja Zanė. „kim?“ komisija bus išskirtinai su-daryta iš užsieniečių. Taip tikimasi išvengti šališ-kumo ir įvertinti menininkus, aktualius pasauliui. Nugalėtojo prizas – jo pasirinkta rezidencija vie-noje iš meno pasaulio sostinių – Londone, Berlyne ar Niujorke. Žinoma, šalia to – surengtos parodos užsienyje ir Rygoje.

www.kim.lv

Esame prieš meno

festivalizaciją – pavienes

parodas be tąsos

„kim?“ centras įsikūręs buvusiame XIX a. plytiniame sandėlyje.„kim?“ nuotr.

Lietuvoje Kultūros ministerija dar 1992 m. sos-tinėje įsteigė instituciją, besirūpinančią Lietuvos šiuolaikinio meno raida ir integracija į pasaulį. Latvija niekada neturėjo savojo ŠMC, o latvių da-barties menu rūpinosi skirtingos institucijos. Kai Latvijos kultūros ministerija nusprendė, kad ir lat- viams reikia savojo ŠMC, tuometinė ministrė Helena Demakova pakvietė Zanę kuruoti šį pro-jektą. Zanė prieš tai labiau domėjosi kinu, o pagal profesiją yra rinkodarininkė, tačiau pasiūlymas dalyvauti kuriant naują instituciją buvo per daug viliojantis, kad jo būtų atsisakiusi. Taip 2009 m. pradžioje atsirado „kim?“, kaip valstybės įstaiga. Nors ji pradėjo veikti pačiu blogiausiu metu (kri-zė!), situacija greitai keitėsi ir „kim?“ tapo nepri-klausomu centru (kitas galimas kelias buvo užda-rytos durys).

„Kai pradėjome, darėme viską, nes gyvenome užburtame rate: žiūrovų nėra, nes apie šiuolai-kinį meną niekas nešviečia, nes nėra kritikų, nes spauda nerašo, o nerašo, nes žmonės neskai-to ir nesidomi šia sritimi. Tad dirbome ir su kriti-kais, ir su vaikais, planavome leisti ir meno istori-jos leidinius, kad visuomenė aiškiau suvoktų, kas yra šiuolaikinis menas, – pradžią prisimena Zanė. Žinoma, taip išsibarstyti nebuvo produktyvu. – Kai atsiskyrėme nuo Kultūros ministerijos ir ta-pome nepriklausomi, iš esmės peržiūrėjome savo veiklą.“ Pasaulyje galerijos ir meno centrai spe-cializuojasi kiek įmanydami, tačiau Baltijos šalys per mažos pasirinkti siaurą nišą. Tad „kim?“ savo kryptimi paliko šiuolaikinį meną bendrai ir išsikė-lė tris tikslus: rengti reguliarias vietos ir pasaulio menininkų parodas; šviesti žmones apie šiuolaiki-

madis liGema

Madingas miestas, kuriame internetas – žmogaus teisė, turintis belaidžio tinklo barus, tvirtą eko-nomiką ir pirmąją pasaulyje vyriausybę be popie-riaus: taip, tai – Talinas, viena sparčiausiai augan-čių ir jausmus žadinančių sostinių Europoje. Be viso to, vieša paslaptis, kad kalbant apie naktinį gyvenimą Taline frazė „1001 naktis“ įgyja visiškai naują prasmę!

Taline maišosi viduramžiai ir rytdiena. Tad prieš atvykstant verta pasikartoti istorijos žinias. Jei gerai išmanai istoriją, o tavo šypsena plati – ne-bus sudėtinga suprasti Taline sutiktus žmones. Šie du dalykai – kertiniai akmenys, kad Talinas būtų kaip svajonė. Bent jau mėnesį ar porą, kol pažindiniesi su miesto superego.

Apie kurį stilių bekalbėtum, čia vyksta daug un-derground linksmybių. Visi organizatoriai vienas kitą pažįsta. Sakoma, kad egzistuoja slapta ben-drija, kurioje organizatoriai dalijasi savo planais, – kad vienų renginiai nesutaptų su kitų. Kiekvieną savaitgalį Taline vyksta trys ar keturi puikūs po-grindžio vakarėliai. Jų lankytojai daugiausia stu-dentai, žmonės iš kūrybinių industrijų ir tikri mu-zikos mylėtojai.

VÄLK (est. „žaibas“) – mėnesinis momentinis klu-bas, atveriantis duris slapčiausiose ir keisčiau-siose vietose, dar nenudrengtose kitų renginių ir linksmybių. Kiekviena vieta šviežiai dekoruojama su didžiausiu dėmesiu detalėms ir paskelbiama ji tik prieš pat vakarėlį. Taip VÄLK prisiviliojo gau-sybę didžėjų ir muzikantų – stebiname lankytojus atlikėjais iš viso pasaulio. Tad sekite www.valk.ee, ir atsivers Talino pasąmonės paslaptys. VÄLK ren-giniai vyksta kas mėnesį.

Savaitgalių naktys spogsta spalvomis ir užpildo senamiestį gatvės festivalio vibracijomis. Tai su-kuria Talino Bermudų trikampis – Müürivahe, Väi-ke-Karja ir Suur-Karja gatvės. Čia yra pakankamai daug barų, kad visiškai pasinertum, ir gana daug nuo pavadžio pasileidusių vakarėlių liūtų. Bet jei atlikai namų darbus – prisimeni istoriją ir šypse-ną? – viskas bus gerai. Per kai kuriuos nuožmius naktinius žmones šis rajonas Estijoje žinomas dar ir dėl dažniausių policijos ir greitosios pakalbos iškvietimų. Bet nesijaudinkite, pagal statistiką čia vis tiek saugiau nei beveik bet kurioje kitoje Euro-pos sostinėje.

Tavo vietoje sužaisčiau kelis žaidimus stalo teniso klube „Vint44“ (Suur-Posti 7) ir pažiūrėčiau filmą kultiniame kino teatre „Kino Sõprus“ (kitoje gat- vės pusėje). Tada užsukčiau į „Vabalavą“, kur ak-toriai ir šokėjai pristato naujausius savo darbus. Tikriausiai šiuo metu jau būsi sutikęs daug drau-giškų žmonių, kurie patars, ką veikti toliau. Gal-būt kas nors įdomaus vyks Telliskivi rajono šle-pečių klube „Erinevate Tubade Klubi“ (klubas su skirtingais kambariais, kur visi avi šlepetes) arba gal vyksta vienas iš legendinių vakarėlių klubuose

MiE

sto

gida

s

kai nesimieGa taline

„Haigla Pidu“ ar „Mutant Disko“. Jei vis tiek nie-kas nesudomina, ieškok baro „Protest“, ten pa-klausk, kur šiąnakt verda naktinis gyvenimas, – jie žinos.

Būtinas artimesnės pažinties ir senamiestis, pa-saulyje garsėjantis kaip Europos patraukliausias iš siena apjuostųjų senamiesčių. Bet iš tikrųjų Ta-lino autentiškumą kuria pajūrio rajonai Koplis ir Kalamaja. Aplankyk geriausią lauko turgų „Balti Jaam“ – dėl antikvarinių gėrių, dėl keistenybių ar tiesiog įdomaus šlamšto. O maistas Koplyje pui-kus mėsainių restorane „Burger Box“ (Kopli 4) su jų „pirk arba varyk lauk – čia ne biblioteka“ požiū-riu. Jų specializacija – laisvos azietiškos mėsainių variacijos. Su „Box’o“ šefu Kaido pasinerk į filoso-finę diskusiją, kas yra Talino siela.

Koplio rajonas – tylių gatvių tinklas su gražiomis ankstyvojo XX a. medinėmis trobelėmis, statyto-mis fabrikų darbininkams. Čia ramioji miesto da-lis su romantiškom kavinėm. Bet jei ieškai labiau pagaugus keliančios patirties, aplankyk ironiškąjį rytų Mordorą – Lasnamägi rajoną.

Lasnamägi – tankiausiai gyvenama Talino dalis su 119 000 gyventojų. Jie apgyvendinti 5–16 aukštų daugiabučiuose – sovietmečio klasikiniuose pas-tatuose. Tai tikro didmiesčio pasididžiavimas – toks didelis, toks brutalus, toks idealistiškas. Pa-sivaikščiok aplink prekybos centrus „Laagna“ ir „Lindakivi“, kur girdisi rusų kalba ir kvepia ukrai-nietiški saldumynai. Kažkur viduryje visos Estijos ekonomikos sėkmės istorijos – šis neįžengiamas rajonas, turintis daug erdvės kapitalizmui žydė-ti. Primygtinai siūlau aplankyti barus ir parduotu-ves šių daugiabučių rūsiuose. Daugelis šių verslų nesuspėjo su XXI a. ir tik keletas jų dar rodo gy-vybę, pavyzdžiui, korėjietiško maisto parduotuvė „Annön“ (Kalevipoja põik 4).

Antradieniais, kelios valandos po vidurnakčio, Ta-lino senamiestis gražiausias. Blausiai apšviestos gatvės beveiksmės, taip tylu, kad norisi nutildy-ti savo žingsnius ir kalbėti tik pašnibždomis. Šioje tyloje kelionę pradėk nuo Laboratooriumi gat- vės. XX a. viduryje tai buvo Įsimylėjėlių gatvė dėl nemažo raudonųjų žibintų pobūdžio veiksmo. Šiandien čia – žavaus pasivaikščiojimo po sena-miestį pradžia. Pakeliui pamatysi įdomių dalykų. Pavyzdžiui, Estišką-ukrainietišką-graikišką katali-kų kongregacijos Dievo Motinos Trirankės bažny-čią (nuostabus vardas, ne?). Bažnyčios pastatas atrodo kaip išgėręs, pakrypęs – puikus viduram-žių architektūros pavyzdys.

Dešinioji Laboratooriumi pusė tęsiasi palei mies-to sieną ir jos bokštus. Köismäe bokštas – dar vie-nas lankytinas objektas: prisėsk minus 12 laips-nių temperatūroje ir tyloje pasimėgauk alaus bo-kalu. Labai estiška!

Ir visgi turėk omeny – nuotykiai tampa įdomesni, kuo toliau nuo miesto centro eini. Jie laukia prie-miesčiuose, kur gatvės šviesos nugęsta į jūrą ir laukinę gamtą.

Madis Lagema – Talino vaikas, čia gimęs ir užau-gęs, turintis semiotikos pagrindus. Jis prodiusuoja ir režisuoja filmus. Su klubu VÄLK propaguoja va-karėlius, filmus, architektūrą ir diskusijas apie pro-blemas. Madis taip pat dirba projekte „The Beach Institute“ – tai šiuolaikinė ekspedicija, bandanti atskleisti Baltijos jūros apylinkių unikalumą.

www.thebeachinstitute.orgwww.välk.ee

VÄLK organizatoriai – Madis (kairėje) ir Tõnis HiiesaluVÄLK nuotr.

Jei niekas nesudomina,

ieškok baro „Protest“ –

jie žinos, kur šiąnakt

naktinis gyvenimas

27

tEM

a

28

tadas jonauskis, PuPa urbanistas

Vizionieriški miestai ne tik atitinka šiandienos po-reikius, bet ir drąsiai žvelgia į savo ateitį bei patys ją formuoja. Šiaurės Europoje yra ne vienas mies-tas, kuris ne vien formuoja savo viziją, bet ir rodo kitiems pasaulio miestams kelią, kaip numatyti ateities iššūkius ir su jais susidoroti.

Turėdamas aiškią urbanistinę viziją miestas gali lengviau apsispręsti, kokiu būdu miestiečiai ju-dės, kaip atrodys gatvės, kaip keisis viešosios er-dvės, kokiuose rajonuose bus gyvenama, kokie kursis nauji centrai bei kaip keisis senieji, kaip ge-rės verslo aplinka, kur formuosis naujieji kultūri-niai mazgai. Kiekvienas miesto sluoksnis papildo vienas kitą, atsiranda sinergija bei nauja varomo-ji jėga kryptingam miesto virsmui. Tokią viziją tu-rėtų turėti kiekvienas miestas, jei norima užtikrin-ti jo darnią plėtrą.

Tradiciškai vizijų kūrimas yra atiduodamas ar-chitektams, politikams, mokslininkams į rankas. Šiaurės šalys, skirtingai nei kitos Europoje, su-geba vizijas kurti įtraukdamos gyventojus, atsi-žvelgdamos bei patenkindamos jų lūkesčius bei poreikius. Juk miestų ateitis priklauso nuo žmo-nių. Kokie žmonės gyvena dabar, kokia numatoma demografinė situacija, kam patrauklus miestas, kokias vertybes renkasi gyventojai ir kas gyvens po 10, 20, 50 metų – tai svarbiausi elementai ku-riant miestų vizijas. Šiaurės miestai savo gyven-tojus mato kaip drąsius, suprantančius realybę, bet ir įžvelgiančius perspektyvas, siekiančius to-bulėjimo ir norinčius gyventi geresnėje bei pa-trauklesnėje aplinkoje. Šiuolaikiška miesto ben-druomenė, įtraukta į miestų vizijų kūrimą, drąsiai jas papildo ir netgi pakursto dar drastiškesniems iššūkiams.

ateities miestai

KIRUNAUž poliarinio rato esančio nedidelio Švedijos miestelio vizija nustelbia net ir didžiųjų miestų ambicijas. Plečiantis geležies rūdos kasyklos veiklai, šalia įsi-kūrusi Kiruna privalo persikelti į kitą vietą – kasykla praris dabartinį miestą. Kiruniečiams kasykla yra jų pagrindinis pragyvenimo šaltinis, todėl jie suti-ko perkelti visą miestą. Su sąlyga, kad tai bus pats demokratiškiausias pro-jektas pasaulyje. Kiekvienas miestietis, norėdamas užtikrinti savo naujos gy-venamosios vietos kokybę, aktyviai įsitraukė į vizijos kūrimo procesą. Mies-tas pasitelkė tarptautinius architektus, kurie pasiūlė miestą perkelti palen-gva, sukuriant naują, tankų bei aktyviai naudojamą miesto centrą, kokybiš-kus gyvenamuosius rajonus bei patrauklią aplinką poilsiui. Svarbu, kad nau-joji gyvenvietė šiuolaikiškai atkartotų senojo miesto charakterį. Tai projek-tas, sukurtas kartu su žmonėmis, kurie patys nulemia tiek savo gyvenimo, tiek miesto ateitį.

Trys pavyzdžiai iš Šiaurės Europos. Miestai, kurie nebijojo vi-zijas kurti kartu su miestiečiais, įterpti utopinių planų (ku-rie ir yra stimulas tobulėti, siekti to, kas neįmanoma). Taip jie koreguoja pasaulines urbanistikos tendencijas.

Perkeltas miestas Kiruna nori būti demokratiškiau-

sias pasaulyje

29

Miestų ateitis priklauso nuo žmonių

KAS YRA PUPA Novatoriška urbanistų komanda, užsiimanti vi-suomeniška urbanistika ir asmenine architektū-ra, – tai PUPA (trumpinys pagal angl. Public Urba-nism Personal Architecture). Ją 2009 m. Roterda-me subūrė Tadas Jonauskis ir Justina Muliuoly-tė. Dabar PUPA veikia Vilniuje. Architektūrą PUPA mato kaip individualią ir asmenišką – tai gali būti architekto autentiška kūrybos išraiška arba gy-ventojų gyvenimo būdo atspindys. Urbanistiniai PUPA tyrimai ir projektai susiję su miestais, ur-banistinėmis struktūromis, viešosiomis erdvėmis, bendruomenių įpročiais, miesto procesais bei ar-chitektūra. Tarp svarbiausių PUPA pasiekimų – pirmoji vieta tarptautiniame konkurse „Europan“ Prancūzijoje.

www.pu-pa.eu

KOPENHAGAKopenhaga turi aiškią viziją – „sužmoginti“ miestą. Nemaži pokyčiai jau įdiegti miesto centre: automobilių gatves pakeitė pėsčiųjų, važiuojamosios juostos susiaurėjo ir paliko daugiau vietos dviračiams. Nauji projektai sie-kia pritaikyti viešąsias erdves gyventojams, įdiegti naujoves. Miestas tankė-ja, gerinamas viešasis transportas, o kai miestui plėstis jau nebėra kur, uos-tas stumiamas tolyn, statomos naujos dirbtinės salos jūroje, kuriasi naujos gyvenvietės. Vienas pavyzdžių – projektas „Nordhavnen“. Čia buvusi uosto teritorija konvertuojama į naują gyvenamąjį rajoną, miestas plečiamas į jūrą. „Nordhavnen“ vizija siekiama sukurti žmogiško mastelio erdves, ieškoma no-vatoriškų būdų, kaip sujungti esamus uosto pastatus su naujaisiais, kaip ne-užkirsti kelio ateities pokyčiams ir lengvai prisitaikyti prie naujovių. Gamta, vanduo ir viešosios erdvės yra pagrindiniai kokybiniai kvartalo elementai.

HELSINKISHelsinkis užsibrėžė tikslą iki 2025 metų sukurti sąlygas gyventi be nuosavo automobilio. Šis siekis tapo pagrindiniu kriterijumi visiems planams – nau-ja miesto plėtra bus vykdoma tik strateginėse teritorijose centre bei uos-to konvertuojamose zonose. Šiai vizijai suformuoti įtraukta kuo daugiau gy-ventojų – tai retas atvejis pasaulyje, kai miesto valdžia leidžia gyventojams patiems formuoti savo ateitį. Helsinkiečiai pasisakė apie parengtus eskizus, siūlė savo idėjas, žymėjo jiems svarbias vietas, kurias būtina įtraukti į ben-drą miesto viziją, formavo naujus maršrutus žemėlapyje, kūrė naujus parkus ir viešąsias erdves. Diskusijos apibrėžė pagrindinius aspektus: miestas turi būti kompaktiškas, stipriai integruotas į gamtinę aplinką, į aukštos kokybės gyvenamuosius kvartalus ir, svarbiausia, turi tarnauti žmonėms, o ne auto-mobiliams.

Helsinkis mato save be automobilių. Projektų vizualizacijos

Kopenhagos tikslas – tapti žmonių miestu

30

tEM

a

daina, kurią Girdite, yra skandinaviška

karolis vyšniauskas

Skandinaviška muzika yra visur, net jei to nepa-jaučiame. Kodėl pasaulis taip ją pamėgo?

Pagal eksportuojamos muzikos mastą Švedija yra trečia pasaulyje po JAV ir Jungtinės Karalys-tės. Norvegija yra sunkiosios muzikos rojus (pra-garas?) žemėje. Danijoje gimusios daugybė indie grupių, kurios galėtų surengti festivalį Londone ir bilietai būtų išpirkti. Ir dar jie turi „Aquą“ (vis dar gyvą!). Islandija – atskira muzikinė karalystė su dainuojančiais elfais (užuomina – Björk). Suo-miai... Na, jie turi HIM!

Net jei manote, kad neklausote skandinaviškos muzikos radę nuo jos saugią užuovėją amerikie-tiškuose hituose, nebūkite tokie tikri. Prieš porą metų užfiksuotas mėnuo, kai pusė JAV populia-riausių dainų topo „Billboard“ pirmojo dešimtu-ko kūrinių buvo parašyti skandinavų ar šių šalių prodiuseriams bendradarbiaujant su kolegomis iš svetur. Rihannos „Diamonds“ ir „Rude Boy“, Iggy Azaleos „Black Widow“, Beyoncé „Irreplacable“ –

visas šias dainas parašė norvegų prodiuserių du-etas „Stargate“. Britney Spears megahitą „...Baby One More Time“ sukūrė trys švedai, dainos įra-še Švedijos vokalistai atliko pritariančiojo vokalo partijas, ritminės ir bosinės gitaros partijas taip pat įgrojo švedų muzikantai. Kadaise neradote užuovėjos nuo Katy Perry „I Kissed a girl“ ar „Ma-roon 5“ „Moves Like Jagger“? Dėkokite švedams, jie šias dainas parašė.

Nepamirškim ir pačių Skandinavijos atlikė-jų. Ibizos naktų garso takelių kūrėjai švedai Avi-cii ir „Swedish House Mafia“, popgigantės „Icona Pop“ ir meniški „The Knife“ bei Lykke Li iš ten pat, norvegų tyleniai „Kings of Convenience“, danų triukšmadariai „Iceage“, shoegaze’ininkai iš Ko-penhagos „The Raveonettes“. Islandų muzikos nebeminėsim – ji jau ir taip jūsų „Spotify“ groja-raščiuose. Beje, „Spotify“ taip pat sukurtas Skan-dinavijoje, Stokholme. Kaip ir „SoundCloud“...

Dar daugiau: mes užaugome su skandinavų mu-zika. Mokyklos šokiai, paauglystės valandos, pra-leistos prie MTV, – visur skambėjo skandinavų, visų pirma – vėlgi švedų, dainos. Kai kurias iš jų dabar nostalgiška prisiminti: madinguose Vilniaus baruose gali išgirsti didžėjų vėl grojant „Ace of Base“ „All That She Wants“ ir suprasti, kad dau-gelis dabartinės muzikos nori skambėti būtent taip. Taip pat prisimeni, kad kai kurios skandinavų dainos buvo tikra muzikinė ebola, kurią išgydė tik laikas (užuomina – „Rednex“).

Įsiklausykite į skandinaviškas dainas: net jeigu jos skamba pakiliai, vis tiek yra melancholiškos. Pavyzdžiui, grupės „Of Monsters and Men“ hi-tas „Little Talks“. Šis dvilypumas dažnai apibūdi-namas kaip išskirtinė šiaurietiškos muzikos savy-bė. Jeigu nori bekompromisio vakarėlio – įjunk ką nors iš Lotynų Amerikos. Jeigu nori gilesnės pop- muzikos – kreipkis į skandinavus. Na, apie „Swe-dish House Mafia“ mandagiai nutylėkim...

Ne viskas muzikoje yra vien kūryba – daug lemia ir biudžeto eilutės. Skandinavija jas turi kuo užpil-

daina, kurią Girdite, yra skandinaviška

31

„Makthaverskan“ iš Švedijos – viena perspekty-vių Šiaurės Europos grupių 2015 m.„Makthaverskan“ nuotr.

2015-aisiais N WIND akiratyje:„Makthaverskan“ (Švedija) – Nesuvaidintas „f*ck you!“ tiems, kurie sudaužė vokalistės širdį, o kartu ir visoms nerūpestingoms Geteborgo grupėms.makthaverskan.bandcamp.com

„Brokenchord“ (Lietuva) – „Radiohead“ narių pamėgtas uteniškis prieš pat metų sandūrą po ilgos ty-los pasidalijo nauju kūriniu. Užuomina į rimtas naujienas šiemet? soundcloud.com/brokenchord

„Olimpia Splendid“ (Suomija) – Merginos iš Helsinkio pogrindžio, atrastos Talino muzikos savaitėje, kur grojo avangardiškai, esant menkam apšvietimui, nusisukusios. Šiemet numatė debiutinį albumą, kuris gali būti visiškai nesuprastas, bet genialus.soundcloud.com/olimpia-splendid

Manfredas (Lietuva) – Ilgametė Vilniaus diskotekų siela jau dabar groja nuo Londono iki Berlyno ir Pa- ryžiaus. Antrasis „Ten Walls“? Gal ir ne tokio masto, bet ne viskas muzikoje matuojama skaičiais.facebook.com/manfredasofficial

„Harnisk“ (Norvegija / Lietuva) – Sukurta Vilniuje, bet remiantis ilgamete patirtimi Norvegijos sunkio-sios muzikos scenoje. Tamsioji Lietuvoje gyvenančių grupės „Rasabasa“ narių pusė, šiemet planuojan-ti pirmuosius koncertus.soundcloud.com/harnisk

lietuvoje: atlikĖjų turime,laukiame vadyBininkųLietuva neturi skandinaviškų muzikos ekspor-to tradicijų ir tiek lėšų į šią sritį investuoti. Tačiau tai nereiškia, kad šalies muzikantai nenori būti ži-nomi toliau nuo gimtojo miesto klubų. Apie lietu-viškos muzikos eksportą kalbamės su Muzikos in-formacijos ir leidybos centro (MIC) direktore Asta Pakarklyte ir tarptautinių projektų vadove Riman-te Sodeikiene. MIC kasmet pristato lietuvišką mu-ziką Kanų mugėje „Midem“. Centro padedamos tokios Lietuvos grupės, kaip „AVaspo“, „Fused- marc“, „Colours of Bubbles“, džiazo kūrėjas Liu-das Mockūnas ir daug kitų yra surengę koncertus nuo Budapešto iki Reikjaviko.

Ar įmanoma palyginti muzikos eksportą Skandi-navijoje ir Lietuvoje?Pagrindinis skirtumas toks, kad skandinavai yra sukūrę stiprias prodiuserių asociacijas, turinčias bendrus biudžetus. Taip jie gali planuoti eksporto veiklą ir gauti didesnę valstybės paramą. Nes nėra taip, kad valstybė remtų projektus 100 proc., – reikia įdėti ir savo lėšų. Lietuvoje prodiuseriai ir vadybininkai (dažnai tai būna tie patys žmonės) vis dar dirba atskirai, dėl to gali mažiau investuo-ti. Taip pat Lietuvos atlikėjai ir jų prodiuseriai yra mažiau ambicingi, kalbant apie tarptautinę rinką. Prieš keletą metų Vilniuje rengėme muzikos in-dustrijos konferenciją. Čia atvykę svečiai paste-bėjo, kad Lietuvoje prodiuseriai dažniau renka-si greitus pinigus namie, užuot investavę į ilgalai-kę tarptautinę strategiją. Vienas iš Lietuvos pro-diuserių mums yra pasakęs: „Kokios tarptautinės muzikos mugės – visi pinigai yra Lietuvoje, reikia

tik mokėti pasiimti.“ Mūsų manymu, Lietuvos pro-diuseriai turėtų važiuoti į muzikos muges, nes ten apstu galimybių muzikos mainams, kontaktams.

Galbūt reikia naujos muzikos prodiuserių ir va-dybininkų kartos?Kartų kaita įvyks artimiausiu metu – jau dabar sutinkame jaunų žmonių, vykdančių ambicingus tarptautinius muzikos projektus.

Ar Lietuvoje muzikos eksportas remiamas pa-kankamai?Padėtis tikrai gerėja. Anksčiau, kai kreipdavomės paramos ir įtraukdavome muzikos eksporto pla-nus, reikėdavo daug papildomai aiškinti, kodėl tai reikalinga. Komercinė muzika – ne klasikinė ar džiazas – būdavo matoma kaip ta, kuriai ir taip lengva prasimušti. Dėl to mes ilgai aiškinome, kad skatiname alternatyvą, o ne TV projektų dalyvius. Dabar skirstant finansavimą netgi yra atskira niša būtent kūrybos sklaidai užsienyje.

O ar Lietuvoje pakanka užsienio klausytojams įdomios muzikos?Iš kūrybinės pusės viskas su lietuviška muzi-ka gerai, turime daug įdomių kūrėjų. Kai kurie iš jų, pavyzdžiui, grupė „AVaspo“, sudomino nema-žai įvairių šalių klausytojų, buvo pakviesta atida-ryti festivalį Islandijoje. Norint, kad muziką būtų galima eksportuoti, neužtenka tik gerai ją sugro-ti. Grupė ar atlikėjas turi turėti šį tą daugiau, kaž-ką sunkiai nusakomo. Tačiau Lietuvoje tikrai yra daug muzikantų, tai turinčių.

dyti. Kas išskiria šiauriečius iš kitų turtingų ša-lių – kad jie dalijasi turtu tarp gyventojų. Skandi-navų šalys garsėja viešo finansavimo gausa vis-kam nuo mokslo iki bedarbių pašalpų. Muzika nėra išimtis. Skandinavijoje remiama beveik visa muzika – nuo klasikos iki vaikų hiphopo. 2010 m. publikuotoje portalo „Pitchfork“ analizėje apie švedų muzikos eksportą įvardyta, kad kasmet šalies vyriausybė skiria 1,4 mln. eurų skirtin-goms muzikos grupėms, dukart tiek – šalies kon-certų salėms, dar 26 milijonus – įvairiausioms Švedijos muzikos organizacijoms.

Būtent iš viešo finansavimo viena svarbiausių šiuolaikinių Švedijos grupių, pernai, deja, išsi-skyrę „The Knife“, gavo paramą pirmajam albu-mui išleisti ir turui po JAV surengti. Vėliau grupė investicijas grąžino su kaupu net po išsiskyrimo

garsindami Švediją kaip progresyvią šalį („The Knife“ visada pasisakydavo už žmogaus teises, vengė popmuzikos pompastikos neateidami į ap-dovanojimus). Tačiau trampliną pradžioje davė pačios šalies noras į grupę investuoti.

Neužmirškime ir to, kad Šiaurės regionas – pa-lyginti mažas. Didžiausios Skandinavijos ša-lies Švedijos gyventojų skaičius yra tik kiek di-desnis nei Niujorko ar Londono, svarbiausių pa-saulio muzikos sostinių. Skandinavijos grupės ir prodiuseriai turi siekti klausytojų svetur, nes na-mie jų tiesiog per mažai. Tad jei kitą kartą išgir-dę Katy Perry dainą apie paauglišką meilę galvo-site, kad ji gimė pačiai Katy sulaukus kūrybinio įkvėpimo, gali tekti nusivilti. Didelė tikimybė, kad dainą parašė keturiasdešimtmečiai švedai, iša-nalizavę, kas gerai skamba ausinėse važiuojant į mokyklą. Bet jei išties gerai skamba – tai koks gi skirtumas?

Jau dabar yra jaunų žmonių, vykdančių

ambicingus tarptautinius muzikos projektus

01.22–02.08

KAS? Helsinkio burleskos festivalisKUR? „Gloria Cultural Arena“, HelsinkisKADA? Vasario 26–28 d.KODėL? Jau vien dėl to, kad Šiaurė iki šiol nebu-vo asocijuojama su tūkstančiu ir viena naktimi, o patys turime tik vieną burleskos šokėją, ir ta pati emigravo. „Hell-SIN-kis“ – nuodėmių miestas, o festivalis kviečia ne tik į žymių pasaulio burleskos šokėjų pasirodymus, bet ir į seminarus.www.helsinkiburlesque.com

02.26–02.28

32

GĖRUNVĖT

aGnĖ tuskevičiūtĖ

KAS? Prancūzų kino festivalis „Žiemos ekranai“KUR? Daugelio Lietuvos miestų kino teatrai bei ki-nui atviros salėsKADA? Sausio 22 d. – vasario 8 d. KODėL? Šįkart – „Moters žvilgsniu“. Jubiliejinio renginio programa supažindins su istorijomis apie moteris ir su šiuolaikine kino moterų kūryba. Bus ir menininkės Nikolės Garcios retrospektyva. www.ziemosekranai.lt

KAS? Islandų grupės „Sólstafir“ koncertasKUR? Klubas „New York“, VilniusKADA? Vasario 13 d.KODėL? „Sólstafir“ yra viena kertinių Islandijos sunkiosios muzikos grupių, kuri patiks ir tiems, ku-rie šio žanro prisibijo. Patys jie savo muziką įvardi-ja kaip „atmosferišką islandišką rokenrolą“. Pernai grupė išleido įspūdingą šamanišką albumą „Ótta“, kurį vasarį pristatys visose Baltijos šalių sostinėse.www.solstafir.net

02.13

KAS? Spektaklis „Kosmos+“KUR? „Den Grå Hal“ (Kristianija), KopenhagaKADA? Vasario 4–14 d.KODėL? Vien dėl to, kad taip išdidžiai skamba anonsas Danijoje: „Pasaulinė spektaklio premjera įvyko Lietuvoje“. Režisierė Kirsten Dehlholm per-kelia šį vaizdų ir muzikos (ją spektakliui kūrė jau-ni lietuvių kompozitoriai Ernestas Kaušylas ir Miša Skalskis) reginį į naujai įrengiamą „Den Grå Hal“ angarą Kopenhagoje. Spektaklis apie visatos ste-buklus skirtas ne tik vaikams, bet ir tiems, kas mėgsta žvaigždėtą dangų. www.hotelproforma.dk

02.04–14

KAS? „Ten Walls“ koncertasKUR? Menų fabrikas „Loftas“, Vilnius KADA? Sausio 23 d.KODėL? Kai žmogus turi daugiau vardų nei „BBC Radio 1“ grojamiausių dainų – tai kelia susidomėji-mą. Į koncertą rinksis Marijaus Adomaičio, prodiu-serio Mario Basanovo, elektronikos muzikos gru-pės „Mario Basanov“ ir užsienyje išgarsėjusio „Ten Walls“ gerbėjai. Vis tik tai vienas talentingas žmo-gus ir jo pelnyta šlovės akimirka, kuria Lietuvoje „Ten Walls“ pavidalu jis mėgausis pirmą kartą. www.menufabrikas.lt

01.23

KAS? „DocPoint“ – Helsinkio ir Talino dokumen-tinių filmų festivaliaiKUR? Įvairios Helsinkio ir Talino erdvėsKADA? Sausio 27 d. – vasario 1 d.KODėL? Vienas retų atvejų, kai tarptautinis fes-tivalis vienu metu organizuojamas sąlygiškai ar-timuose miestuose. Tačiau, sujungus jėgas, o ne konkuruojant, „DocPoint“ tapo vienais svar-biausių Skandinavijos dokumentinių filmų rengi-nių. Festivalio programoje pristatomi geriausi per pastaruosius metus Suomijoje ir Estijoje sukurti dokumentiniai filmai.www.docpoint.info

01.27–02.01

KAS? Naujausi Lietuvos teatrų spektakliaiKUR? Įvairios šalies scenosKADA? Vasario mėnuoKODėL? Jeigu spektaklių premjerų metu (rudens sezonu) nespėjote pamatyti naujausių teatro kūri-nių, dar ne viskas prarasta. Vasario mėnesį prasi-dės kova dėl aukščiausio šalies teatrinio apdova-nojimo – Auksinio scenos kryžiaus, tad teatrų re-pertuarus užplūs šviežiausi darbai. Pramoga žiū-rovui – ne tik paspėlioti, kurie iš aktorių ar reži-sierių bus įvertinti geriausiai, bet ir atspėti, kas iš šalia sėdinčiųjų priklauso garbingai, apdovanoji-mus dalinančiai komisijai.

’15.02

KAS? Mokymai „Art of Hosting in Education“KUR? Poilsio ir seminarų centras „Dubingiai“, Du-bingiaiKADA? Vasario 17–21 d.KODėL? Vienas rengėjų – mokyklos „Kaospilot“, apie kurią rašėme lapkritį, absolventas. Tai žada netradicinius metodus ir įdomias įžvalgas. Mo-kymai labiausiai sudomins su švietimu susijusius žmones.

02.17–02.21

33

GĖRUNVĖT

KAS? Seminaras „Integruok! Rinkodaros komu-nikacija 2015“KUR? Viešbutis „Crowne Plaza“, VilniusKADA? Vasario 5 d.KODėL? VIII-asis metinis seminaras apie naujau-sias tendencijas rinkodaros komunikacijos srity-je, skirtas tiek naujoms žinioms, tiek naudingiems kontaktams užmegzti. Pagrindinė šių metų semi-naro tema – socialinių tinklų rinkodara. Tad kie-kvienas save gerbiantis komunikacijos specialis-tas tądien socialiniuose tinkluose turės būti čia prisičekinęs.www.vcc.lt/lt/integruok2015

KAS? Klaipėdos kultūros fabriko repertuarasKADA? Sausio–vasario mėn.KODėL? Naujai atidaryta daugiafunkcė šiuolaiki-nių scenos menų ir kūrybinių verslų inkubavimo erdvė įneša gyvybės į užšalusį Klaipėdos kultūros uostą. Keturiose salėse žiūrovų laukia koncertai, spektakliai, kino filmų peržiūros, o vasario mėne-sį animacijos ir videožaidimų festivalis „Beautiful Land of Nevermind“. www.kulturosfabrikas.lt

KAS? Muzikos festivalis „Sónar Reykjavik“KUR? Koncertų salė „Harpa“, ReikjavikasKADA? Vasario 12–14 d.KODėL? Tarptautinis festivalis, nuo 2002 m. re-ziduojantis Barselonoje, kasmet aplanko vis kitą miestą. Šįkart elektroninės muzikos ir audiovizu-alinių medijų projektas nušvies Reikjaviko dangų. Festivalis pristato naujausias elektroninės muzi-kos tendencijas ir siekia sujungti technologijas, kūrybiškumą, inovacijas ir verslą. Penkiose sce-nose ir klubu virsiančioje automobilių stovėjimo aikštelėje – daugiau nei 36 skirtingi pasirodymai.www.sonarreykjavik.com

KAS? Performanso „6tas pirštas:“ premjeraKUR? Menų spaustuvė, VilniusKADA? Sausio 31 d.KODėL? Tampa tradicija, kad kartą metuose šo-kėja ir choreografė Rūta Butkus ir jos šokio tea-tras „comma8“ pristato šiuolaikinio šokio premje-rą. Paskutinį sausio vakarą R. Butkus, kompozito-rius Arturas Bumšteinas ir videomenininkė Gerda le Fou kviečia į performansą „6tas pirštas:“. www.comma8.lt

KAS? Šiuolaikinio šokio spektaklis „ID: D&G”KUR? Menų spaustuvė, VilniusKADA? Vasario 4 d.KODėL? Simbolinio atsisveikinimo su litu proga – spektaklis, įkvėptas dešimties litų banknoto. Mąs-tydami apie XX amžiaus pradžios Lietuvos hero-jų ir šiuolaikinio, XXI amžiaus žmogaus tapatybę, spektaklio kūrėjai Mantas Stabačinskas ir Marius Pinigis atrado įdomių sąsajų. Atsakymas, ką sle-pia trumpinys „D&G“ – Darių ir Girėną ar Dolce ir Gabbaną – spektaklyje. www.menuspaustuve.lt

KAS? Spektaklis „Kosmos+“KUR? „Den Grå Hal“ (Kristianija), KopenhagaKADA? Vasario 4–14 d.KODėL? Vien dėl to, kad taip išdidžiai skamba anonsas Danijoje: „Pasaulinė spektaklio premjera įvyko Lietuvoje“. Režisierė Kirsten Dehlholm per-kelia šį vaizdų ir muzikos (ją spektakliui kūrė jau-ni lietuvių kompozitoriai Ernestas Kaušylas ir Miša Skalskis) reginį į naujai įrengiamą „Den Grå Hal“ angarą Kopenhagoje. Spektaklis apie visatos ste-buklus skirtas ne tik vaikams, bet ir tiems, kas mėgsta žvaigždėtą dangų. www.hotelproforma.dk

02.04–14

02.05

KAS? Performanso „The Guest“ premjeraKUR? „Dansen Hus“, OslasKADA? Sausio 29 d. – vasario 1 d.KODėL? „Dansen Hus“ yra viena įdomesnių šiuo-laikinių architektūros bei kultūros renginių ir va-karėlių vietų Osle. Siūlome pasaulinę šiuolaikinio šokio kompanijos „Zero visibility“ premjerą – per-formansą „The Guest“ (choreografė Ina Chris-tel Johannessen). Galėjot įsiminti trupę iš labai vi-zualių pasirodymų festivalyje „Naujajasis Baltijos šokis“ 2012 ir 2013 m. www.dansenshus.com

01.29–02.01

’15.01–02

02.04

02.12–02.14

01.31O

rgan

izat

orių

nuo

tr.

34

tadas svilainis

62°59’11,5” N 7°07’14,8” E. Burnoje juntamas stiprus anyžinių saldumynų skonis, ausis užgožia riaumojančios jėgos trenksmas į uolėtą krantą. Bangomūšio garsas vilnija pakrante, o tuo metu aštrūs šiaurės vėjo gūsiai primena apie reklamose matytą Norvegijos žvejų rankų kremą.

Bežiūrint į horizontą galvoje pradeda suktis min-tys apie bareliais siurbiamą juodąjį auksą, este-tiką, mitus apie trolius ir gnomus, laimingiausius žmones žemėje, ledyno paliktus randus jūros pa-krantėse… Padrikas mintis pertraukia prieš akis išnirusi žuvėdra. Paukštis tarsi sustingsta ore, le-vituoja pagavęs vėjo srovę, rodos, lyg planuotų savo kitus žingsnius. Staiga žuvėdra neria žemyn ir dingsta iš akiračio… Galbūt tai galėtų būti me-tafora? Metafora individualumo, iššūkių, savo sri-ties išmanymo? Pamenu, 2007 m., rankose laiky-damas leidyklos „Die Gestalten“ išleistą studijos „Non-Format“ monogramą „Love Song“, pagalvo-jau – šviežias oro gurkšnis. Kelerius metus stebint „Non-Format“ darbų raidą, įspūdis vis kartojasi.

„Non-Format“ – norvego Kjell Ekhorn ir brito Jon Forss duetas, daugiau nei dešimtmetį nuolat ste-binantis grafinio dizaino šviežumu, minimalizmu, kontrastais, dinamika ir novatoriškumu. Jų dar-bų įtaka stipriai juntama nūdienos komercinėje vi-zualinėje kultūroje. „Non-Format“ gebėjimas dik-tuoti tendencijas, nuolatinė drąsa išeiti iš komfor-to zonos ir eksperimentai buvo įvertinti: Londono dizaino muziejaus steigiama Metų dizaino nomi-nacija, britų organizacijos „D&AD“ Geltonu pieš-tuku, Niujorke veikiančios kūrybines komunikaci-jas apdovanojančios organizacijos „ADC“ Aukso prizu ir daugybe kitų. „Non-Format“ projektai ke-liavo po parodas visame pasaulyje, jų darbai pu-blikuojami įtakinguose tarptautiniuose dizaino bei meno leidiniuose. Šis duetas vienas pirmųjų pra-dėjo taikyti neįprastą studijos modelį: Kjell yra Osle, o Jon gyvena San Paule. Apie perspektyvas, ilgametę kolaboraciją ir ambicijas – dueto „Non-Format“ susirašinėjimai su N WIND.

asm

enyb

Ės l

OŽĖ

Greitesni už stiliaus ratą

Kjell Ekhorn ir Jon Forss – „Non-Format“ įkūrėjai.

„The Wire“ žurnalo dizaino atnaujinimo pro-jektas 2000 m. suteikė Kjell ir Jon pasiti-

kėjimo įkurti „Non-Format“. Čia – vienas iš daugelio jų kurtų žurnalo numerių.

„Non-Format“ studija veiklą pradėjo daugiau nei prieš dešimtmetį. Papasakokite daugiau apie save prieš atveriant bendros studijos duris ir ko-dėl nusprendėt bendradarbiauti?Kartu dirbti pradėjome 1999 m., tačiau neįkūrėme studijos „Non-Format“ iki 2000-ųjų. Šiemet stu-dijai sukanka penkiolika metų, galbūt derėtų kaip nors tai įamžinti. Kaip bebūtų, grįžkim į 1999- uosius. Kartu užsiėmėme muzikinių įrašų pakuo-čių dizainu, daugiausia dirbome su leidėjais „Lo

Recordings“ ir „The Leaf Label“. 2000 m. su mu-mis susisiekė nepriklausomos muzikos žurnalas „The Wire“ ir pasiūlė tapti leidinio meno vadovais. Sutikome su viena sąlyga – norėjome kardinaliai pakeisti „The Wire“ išvaizdą. Redaktoriai tam ne-prieštaravo ir 2000-ųjų balandžio numeris pirma-sis pasauliui pristatė mūsų kuruotą dizainą. Šis projektas suteikė pasitikėjimo mesti pagrindinius

35

Greitesni už stiliaus ratąVidutinybė yra

klastingas ir negailestingas

padaras

darbus spaudos dizaino industrijoje ir įkurti savo studiją. Pradėjome kaip dviejų žmonių komanda, ir būtent tokia sudėtis išliko iki šiandien.

Kodėl pasivadinote „Non-Format“?Veiklos pradžioje naudojome savo pavardes – buvome „EkhornForss“. Dar prieš pristatydami mūsų kuruotą „The Wire“ numerį, sukūrėme ilius-traciją žurnalo pagrindinei temai. Norėjome pa-sirašyti pseudonimu. Prieš akis gulėjo amerikie-čių dizaino žurnalas „Emigre“. Numeris buvo de-dikuotas skaitmeninių duomenų tipų senėjimui ir nusidėvėjimui. Teksto autorius teigė – ateis die-na, kai net galingasis DVD bus pakeistas mistiniu non-format. Niekas negalėjo įsivaizduoti, kas bus tas non-format. Kartu tai skambėjo kaip mįslingas autoriaus slapyvardis. Šio autoriaus iliustraci-

ja ir pasirodė žurnale. Laikui bėgant pastebėjome, kad „Non-Format“ sukurti darbai geresni nei dar-bai, atlikti „EkhornForss“. Kitas dalykas – žmonės neturėjo menkiausio supratimo, kaip reikia tar-ti mūsų vardus.

Ar planavote verslo, kūrybinės krypties žings-nius prieš atverdami dizaino studijos duris? Niekada neturėjome verslo plano. Stengiamės dėti visas pastangas į kūrybą: plėtodami dizaino techniką ir vizualinę kalbą, nuolat tyrinėdami nau-jas platumas – nepakenčiam kartotis. Vienintelis planas, susijęs su finansais: neišleisti daugiau, nei uždirbam, ir rasti pusiausvyrą tarp pelningų dar-bų ir projektų, teikiančių kūrybos laisvę. Sveikas santykis tarp kūrybos ir pelno mums svarbus, nes jo paieškos verčia judėti pirmyn.

Septynerius metus „Non-Format“ veikė Jung-tinėje Karalystėje, vėliau Jon persikėlė į JAV, o Kjell 2009 m. grįžo į Norvegiją. Jūs tapote atskir-ti Atlanto vandenyno ir keleto laiko juostų. Teko girdėti, kad „Non-Format“ darbo diena trunka beveik 24 valandas! Kokie yra pranašumai ir trū-kumai dirbant atskirai?

Kai pirmą kartą aptarėm studijos „Non-Format“ veikimo principą ir įvertinom laiko juostų skai-čių, perspektyva atėmė drąsą. Įkūrėm JAV stu-diją kelias savaites prieš pasirodant pirmajam „iPhone’ui“, ir „Skype“ egzistavo vos ketverius metus. Tikrai nežinojome, ar techniškai dirbti bus įmanoma, tačiau po kurio laiko pastebėjome kele-tą naudingų darbo skirtingose laiko juostose as-pektų. Atsirado galimybė stipriai išplėsti darbo valandų apimtį. Prieš tai standartiškai dirbdavo-me aštuonias valandas per dieną, šiuo metu mūsų diena išsitęsia iki keturiolikos valandų su kelių va-landų persiklojimais, skirtais projektams aptar-ti, bendraujant „Skype“. Dvidešimt keturių valan-dų darbo diena šiandien sunkiai įsivaizduojama,

„Naomi“ – vienas „Non-Format“ kurtų unikalių šriftų.

36

asm

enyb

Ės l

OŽĖ

bet jeigu turėtume dizainerį Tolimuosiuose Rytuo-se ar Australijoje – ir visai įmanoma. Galbūt tokia diena ateis.

Jūsų darbai aprėpia beveik visas dizaino sritis. Nuo aštrių, tamsių Rick Owens mados katalo-gų iki spalvingų, žaismingų „Adobe“ iliustracijų. Nepaisant visiškai skirtingų temų ir medijų – jūs sugebate perduoti prekės ženklo žinutę, papasa-koti istoriją ir tuo pat metu, pridėdami jums bū-dingus akcentus, palikti vizualinį autoriaus para-šą. Kaip „Non-Format“ rado savo išskirtinį toną?Gerokai užtrukome, kol pradėjome kalbėti savo vizualine kalba. Išskirtiniam braižui sukurti reikia laiko. Mūsų atveju ilgai neturėjome nieko, ką pa-grįstai būtume galėję vadinti „savu“, tai pradė-jo keistis 2003 m., įsidarbinus žurnale „The Wire“. Tik po gerų kelerių metų pradėjom jausti turį sa-vitą stilių. Stiliaus raidą ir ryškėjimą stipriai veikė faktas, kad „Non-Format“ esame dviese. Kiekvie-

nas projektas – dviejų galvų rezultatas, todėl len-gviau atrasti bendrus elementus, temas, kurios prasisunkia į kūrybinę drobę. Mes taip pat kuriam daugybę unikalių šriftų nekomerciniams projek-tams. Su savo vėliava išleidžiame juos po ilgo lai-ko, projektui pasibaigus, ir tai įvyksta labai re-tai. Naudojami unikalūs šriftai neabejotinai pride-da vertės prie išskirtinio „Non-Format“ pobūdžio. Mūsų kūrybos principas visada buvo kuo aiškiau perteikti idėją, neužgriozdinant jos. Mėgstame is-toriją pateikti suprantamai ir atvirai, netgi tada, kai stilistiškai galutinis rezultatas atrodo kompli-kuotas ir daugiasluoksnis. Paprastumas tiksliai charakterizuoja mūsų darbus.

Kokį vaidmenį atlieka eksperimentai, technolo-gijos ir skirtingų medijų jungtys jūsų kūryboje?Norą eksperimentuoti jaučiame nuolatos. Kar-tais tai pasireiškia smulkiais, rafinuotais sprendi-mais, pavyzdžiui, parenkant šriftų ar kompozici-

jos struktūras, o kartais galutinis rezultatas yra žaidimo su mums nepažįstamomis medijomis, pa-vyzdžiui, animacija ar trimate grafika, pasekmė. Mus visada žavėjo, kaip su laiku keičiasi dizai-no estetika. Manome, kad dizaineriai, kurie ven-gia stiliaus madų savo darbuose, tiesiog nepripa-žįsta realybės.

Kaip svarbu yra susitaikyti su nežinomybe, tu-rėti drąsos rizikuoti, klysti ir vengti tapti vieno triuko poniu jums, kaip kūrėjams ir verslo savi-ninkams?Eksperimentų svarbą norime labai pabrėžti. Vie-nas iš iššūkių kiekvienai kūrybingai asmenybei – išlikti aktualiam besikeičiančioje aplinkoje. Žino-me, kad niekada neįvaldysime visų įmanomų gra-finio dizaino aspektų, ir suprantame dabartinį rin-kos judėjimą nuo analoginės spaudos formatų prie skaitmeninių. Atsižvelgdami į tai, mes po tru-

„Naomi“ – vienas „Non-Format“ kurtų unikalių šriftų.

„The Chap – Well Done Europe“ muzikinio albumo dizainas.

37

putį pradėjome brandinti naują studijos kryptį, bandome tolti nuo bendro pobūdžio dizaino įmo-nės modelio ir susitelkti į savo stiprybę – šrif-tų dizainą. Tai demonstruojam iliustratyviai, foto-grafiškai, taikom judančios grafikos principus. Ži-noma, daugybė klientų vis dar kreipiasi į mus dėl prekės ženklo vizualinės plėtros, knygų ir žurnalų dizaino ir panašiai, tačiau pastebėjome ir tai, kad gauname vis daugiau užsakymų, pagrįstų mūsų, kaip šriftų dizainerių, reputacija.

Prieš penkerius metus sukūrėte „Stiliaus rato“ koncepciją – kas tai?„Stiliaus rato“ koncepciją išplėtojome pagal Lor-raine Wild sukurtą diagramą, išspausdintą knygo-je „WhereIsHere“ 1998 m. Idėja tokia: nepaisant kūrėjo srities (dizainas, architektūra, mada ir t. t.), jis užima tam tikrą vietą „Stiliaus rate“. Kiek- viena rato pozicija reprezentuoja menininko ku-riamų darbų aktualumą globaliu mastu.

„Stiliaus rato“ sekcijas galima išskirstyti taip: I. Avangardas. Jeigu kūrinys yra šiuolaikiškas, vi-zualiai pažangus, jis konformistinės visuomenės priimamas kaip keistas, nesuprantamas ir gau-na avangardo etiketę. II. „Karštas“. Pripažįsta-mas dizaino spaudos ir pasiekia nišines, hipste-rių auditorijas. III. Įsišaknijęs. Laimi apdovano-jimus, tampa bendrai priimtinas kaip naujas cool standartas. IV. Masinė rinka. Saugios lažybos pri-traukti masinę vartotojų auditoriją. V. Klišė. Ima atrodyti nuvalkiotai ir vienodai. VI. Gėda. Iškren-ta iš bendrų rinkos standartų, atrodo pasenęs. VII. Pamirštas. Stilius ar technika yra atgyvenę arba tampa nematomi populiariajai kultūrai. VIII. Nostalgija / Atgimimas. Darbai, technikos, idėjos iš praeities tampa įdomūs jaunajai kūrėjų kartai. Jie įkvepia „relikvijas“ antrajam gyvenimui, daž-niausiai motyvuojami naujų technologijų.

„Stiliaus ratas“ gali būti taikomas tiek pavieniams darbams, kūrėjams, dizaino studijoms, tiek ben-drai – stiliams, muzikai, filmams. Ratas visada juda tik viena kryptimi. Jeigu kūrėjas liausis sun-kiai dirbti, stengtis būti aktualus šiandienai, jis neišvengiamai pereis visas „Stiliaus rato“ fazes. Didžiausias šios koncepcijos pranašumas – gali-mybė nuspėti ateities rinkos madas ir kūrybines kryptis.

Kas įkvepia „Non-Format“?Gyvename regionuose, kuriuose sniegas garan-tuotas, tačiau nekuriame žiemos atvirukų. Sniego aštrumas, monochrominis paprastumas, ramu-mas ir truputis melancholijos nesąmoningai įsi-smelkia į mūsų kūrybą. Darbas su kompanijomis

ir pavieniais kūrėjais iš viso pasaulio taip pat daro įtaką, internetas pamažu laužo visus kultūrinius ir aplinkos barjerus.

Ką po penkiolikos metų profesionalaus darbo manote apie šiandieninę grafinio dizaino sceną ir vizualines madas? Ar dizainas tapo globales-nis, o galbūt tai vis dar priklauso nuo regionų?Dizainas neabejotinai globalesnis. Kai įkūrėme „Non-Format“, elektroninis paštas egzistavo tik septynerius metus, „Amazon“ – šešerius, „Go-ogle“ – dvejus. Šiandien tokios platformos kaip „Behance“ leidžia kūrėjams lengviau rasti klien-tų iš viso pasaulio, tai gera žinia visiems, ieškan-tiems galimybės nusikratyti kūrybinės energijos pertekliumi. Socialiniai tinklai atvėrė naujus ke-lius, mes neabejotinai gavom milžiniškos naudos iš šių pokyčių jūros. Kita globalaus dizaino meda-lio pusė – naujos idėjos ar technikos žymiai grei-čiau keliauja „Stiliaus rato“ fazėmis. Kas šiandien atrodo avangardas, rytoj bus klišė.

Kokią matote „Non-Format“ ateitį?Visada buvome labai optimistiški ateities atžvil-giu. Vis progresuodami pradėjome labiau specia-lizuotis, įgavome daug patirties savo srityse. Atei-tyje daugiau koncentruosimės į skaitmeninius formatus. Visada žvalgysimės galimybių į projek-tus integruoti judančią grafiką, pastaruoju metu vis dažniau tuo ir užsiimame. Apibendrinant – kol turėsim galimybių dirbti su įdomiais klientais, iš-

raiškingais ir iššūkius keliančiais projektais, bū-sim neabejotinai laimingi.

Ko nederėtų daryti įkūrus savo studiją ar pradė-jus laisvai samdomo kūrėjo karjerą?Atidarydamas naują studiją – turi būti kietas. Dar kietesnis, kai varžaisi pasaulinėje rinkoje. Konku-rencijoje galima įžvelgti daug naudos. Gali pradė-ti specializuotis mylimose srityse ir pritraukti už-sakovų iš viso pasaulio, stipriai išauga galimybės sulaukti didelio srauto projektų. Kaip bebūtų, vie-nas iš svarbiausių dalykų – vengti per greitai išsi-plėsti. Užgriuvus beveik nepakeliamam darbų kie-kiui – sunku atsispirti pagundai pasisamdyti pa-pildomų žmonių ir pasilengvinti krūvį, bet tokiu atveju nauju iššūkiu tampa kūrinių kokybė. Kuo didesnė tavo komanda, tuo bus sunkiau išlaiky-ti pirminį kokybės standartą ar unikalų stilių, dėl kurio ir tapai žinomas rinkoje. Nepamiršk, visi nori gauti pinigus laiku – būsi įpareigotas vaikytis vis didesnio projektų kiekio. Labai svarbu išmokti at-sirinkti, o ne imtis visko ir naiviai manyti, kad kie-kis išspręs problemas. Vidutinybė yra klastingas ir negailestingas padaras. Vidutinybė nepasiduos tol, kol nenutemps tavęs į „Gėdos“ poziciją „Sti-liaus rate“.

Iš vizualų serijos „The Chap – Animals“.

38

tautĖ BernotaitĖ

Kaip įžengti į muzikos rinką, kad visi, kurie ten jau klega, vis dėlto atsisuk-tų į tave? Galima nesutelkti dėme-sio į pačią įžangą ir tiesiog palengva įsilieti į sambūrį nuolankiai prisijun-giant prie kitų jau vystomų temų. Ga-lima išversti pobūvio duris ir įgriū-ti su liepsnom. Galima sudaryti nuo-seklų žingsnių planą ir apskaičiuoti kiekvieną judesį nelyginant tilto sta-tybose. Galima tiesiog kurti ir vieną dieną būti užkluptam. Pastarasis mo-delis greičiausiai tuoj taps anachro-nizmu ir tai nebus kas nors blogo.

Į muzikos sceną savo kelio ieškan-ti nauja grupė „The Roop“ įėjimą pla-navo kruopščiai. Prieš prisistatyda-mi, jos atstovai norėjo labai aiškiai žinoti, kokios bus jų temos, koks bus jų pirmas muzikinis klipas ir kokia kryptimi jie tiesis savo kelią.

Keturi vyrukai susitiko prieš ketve-rius metus ir nusprendė suvienyti jė-gas kūryboje. Mantas Banišauskas brązgino gitarą, Robertas Baranaus-kas galynėjosi su būgnais, Vainius Šimukėnas norėjo įprasminti santy-kius su bosine gitara, o klavišininkas ir vokalistas Vaidotas Valiukevičius jautė vidinį stimulą atnaujinti muzi-kinį pokalbį su pasauliu jam rūpimo-mis temomis.

„The Roop“ šiuo metu groja lengvą-jį roką, ir čia turbūt vienintelis daly-kas, kurio grupė neplanavo. Muziki-nis stilius narius aplankė neieškomas ir buvo apčiuoptas bei įvardytas jau tik sukūrus pirmąsias dainas. Jų da-bar paruošta dešimt.

„Dėmesiu detalėms“, – paklaustas, kuo išsiskirs grupė, atsako jos lyde-ris V. Valiukevičius. „Nors šis klausi-mas kiekvienai pradedančiai grupei tarsi spyglys, – prideda. – Bet ma-nau, kad ir toliau koncentruosimės į kokybės paieškas. Galėtume nusida-žyti plaukus oranžine spalva ir pa-garsėti kaip „oranžinukai“, bet stai-gaus poveikio priemonių nenaudo-sim – burbulai efektingi būna labai trumpai.“

PIrm

as Įs

PūdI

s jautri socialinĖ klausa

Bandydami sėkmę pasaulyje būsime kantrūs

kaip Edisonas

Grupė „The Roop“. Monikos Penkutės nuotr.

Viešai akiai jau buvo parodytas pir-masis „The Roop“ vaizdo klipas, skirtas baladei „Be Mine“. Klipe fil-mavosi grupės narius savo asme-nybe įkvėpęs Viktoras Topolis, ku-ris nuo gimimo nevaikšto. Vikto-ras aktyviai propaguoja kultūrizmą ir kitaip laužo stereotipus apie ne-įgaliuosius. Anot Vaidoto, šiuo kli-pu, kuriame V. Topolio herojus pa-traukia visų geidžiamą moterį, gru-pė norėjo atkreipti dėmesį į tai, kad žmonės neįgaliųjų vežimėliuose turi visą spektrą poreikių, būdingų žmo-gui. Vaizdo klipas baigiasi jausminga poros scena. Šiuo metu grupė ruo-šia dar du videoklipus, nes vaizdas, anot pašnekovo, pagilina žvilgsnį į svarstomas temas.

„The Roop“ vokalisto ruporas:

Kam reikalinga dar viena grupė? Kai žmogus užsiima sau malonia vei-kla, tokių klausimų nekelia. Pirmiau-sia keturi grupės nariai pajuto, kad yra reikalingi vieni kitiems.

Kaip save matote kitų grupių kon-tekste? Pastebim mažai tikrumo. Mes sieksime gyventi tuo, ką dekla-ruosime.

Ką deklaruosite? Jei viską leptelė-siu, bus per didelė dozė! Galutinis tikslas – geresnis pasaulis. To siek-sime muzika, vaizdu ir tekstu kelda-mi klausimus apie jautrius visuome-nės reiškinius.

Dėl kurių deklaracijų grupės na-riai nesutaria? Kai kuriems žmo-nėms veganų pozicija vis dar atro-do išsidirbinėjimas. Bet aš mėgstu diskutuoti, ne mėtytis tezėmis. Pa-

Kodėl grupė brandinosi ketverius metus? Kai žmogui duodama laisvė daryti, ką jis nori, išgryninti tikruo-sius, ilgalaikius prioritetus užtrunka. Taip nutiko ir mums.

Kaip imsit užsienį? Palengva, bet at-kakliai. Mes norime, kad ir kiti Lietu-vos muzikantai tai darytų. Vieni ki-tiems galime padėti. Belsdamiesi būsime kantrūs kaip Edisonas.

Jau būta bandymų? Kompanija „A&R Record Label Submissions“, kurie yra ryšininkai su didelėm lei-dybos įmonėm, visiems norintiems pateikia kūrinių recenzijas. Nusiun-tėm jiems dainą „Be Mine“, sulau-kėm atsakymo, kad turime išties sti-prų pagrindą.

Ką reiškia grupės pavadinimas? Se-nas žodis roop, daugelyje Europos kalbų turintis panašią giminišką for-mą, reiškia „šaukti, išrėkti, išverk-ti“. Norime išrėkti tam tikras temas, apie kurias kalbama vis dar per ma-žai arba tik pašnibždomis.

vyzdžiui, paklausti, ką daro geras žmogus. Dažno atsakymas – jis ge-rai elgiasi su kitais žmonėmis. Tada klausiu: „Tai aš galiu skriausti tavo šunį?“ – „Ne, negali.“ – „O kuo šuo skiriasi nuo veršiuko?“ Diskutuojant pradeda ryškėti, kad žmonės nepa-galvoję gyvena pagal dvejopus stan-dartus. Veganizmas yra pokalbis su savimi, iš esmės.

koM

Enta

ras

dr. nerijus mačiulis, banko „swedbank“ vyriausiasis ekonomistas

Vienoje iš prieštaringiausiai vertintų 2014 metų reklamų aktorius Neal McDonough pristato pra-bangų elektromobilį „Cadillac“. Tačiau reklamoje dėmesio centras ir prieštaringumo šaltinis yra ne automobilis, bet gyvenimo būdas, kuriuo didžiuo-jasi jos herojus. Erdvus namas, jo kieme žalumy-nais apaugęs baseinas, prabangūs daiktai ir, svar-biausia, nuolatinės pastangos, kad būtų galima visa tai įsigyti. Reklamoje su panieka primenamas kitų šalių gyventojų įprotis po darbo pasivaikščio-jant eiti namo, sustoti kavinėje ir atostogauti visą rugpjūtį. Visa reklama paremta kertinėmis ameri-kiečių vertybėmis – individualizmu, konkurencija, išskirtinumu, pasididžiavimu sunkiu darbu.

Tokią reklamą labai sunku įsivaizduoti mums geo-grafiškai, o galbūt ir kultūriškai artimesniame re-gione – Šiaurės šalyse. Bendruomeniškumas ir vi-suomenės interesas čia visuomet aukščiau asme-ninio intereso. Pastangos darbe ir paaukotas lais-valaikis niekada nebus pasididžiavimo objektas. Dirbti daugiau nei 40 valandų per savaitę – asme-ninė nesėkmė. Netaktas yra girtis ne tik nauju au-tomobiliu ar prabangiu laikrodžiu, bet ir savo as-meniniais pasiekimais, pavyzdžiui, nepriekaištin-gai įveiktu iššūkiu darbe. Sunkiai įsivaizduojama ir diskusija su draugais ar kaimynais apie gaunamą atlyginimą, nors toks scenarijus labai tikėtinas ki-tame Atlanto vandenyno krante. Socialiniame tin-kle savo profilio nuotraukoje pozuoti prie blizgan-čių sportinio automobilio ratlankių? Faux pas.

Tokio kuklumo ir santūrumo šaknų galima ieško-ti 1933 m. išleistoje novelėje „Pabėgėlis kerta bė-gius“ (angl. „A fugitive crosses his tracks“) ku-rioje danų-norvegų rašytojas Aksel Sandemose piešia mažą uždarą bendruomenę Danijos mies-telyje. Jo gyventojai gyvena vadovaudamiesi de-šimčia taisyklių, vadinamų Jantės įstatymu. Visas jas galima apibendrinti vienu sakiniu – negalvok, kad esi ypatingas ar geresnis už kitus. Žinoma, ne Sandemose sukūrė šias vertybes, kultūrą ir visuo-menės funkcionavimo principus, kuriais ir šian-dien vadovaujasi Šiaurės šalių gyventojai, ypač švedai, danai bei norvegai. Jos turbūt formavo-si šimtmečius ir artimai susijusios su Martino Liu-terio mokymais, tačiau šiandien įdomiau yra ne šių vertybių kilmė, o pasekmės. Negalvok, kad esi ypatingas. Negalvok, kad esi protingesnis už kitus. Negalvok, kad žinai daugiau už kitus. Negalvok, kad esi svarbesnis už kitus. Neįtikink savęs, kad esi geresnis už kitus. Ar gali šiuolaikinė visuome-nė progresuoti ir klestėti vadovaudamasi tokiais principais? Ar tokios taisyklės neslopina individu-

alių pastangų tobulėti, kelti ambicingus asmeni-nius tikslus ir siekti aukštų rezultatų? Ir apskritai, kaip jos pasireiškia kasdieniame gyvenime?

Pernai Lietuvoje buvo galima matyti vienos Šiaurės šalių telekomunikacijos bendrovės reklamą, ku-rios žinutė buvo – „Kiekvienais metais gauk nau-ją telefoną ir būk dėmesio centre“. Tokia reklama sunkiai dera su Jantės įstatymu – nei buvimas dė-mesio centre, nei, tuo labiau, to dėmesio pritrau-kimas nauju telefono aparatu nėra pagirtina sie-kiamybė. Todėl ją buvo galima pamatyti Lietuvoje, bet ne Šiaurės šalyse. Tai kuo gi galima girtis ir di-džiuotis jūsų šalyje, klausiu aš pažįstamo švedo. Iš jo žvilgsnio suprantu, kad girtis negalima niekuo. Ir nereikėtų tikėtis, kad kas nors pagirs. Tačiau džiaugtis ir paminėti galima, pavyzdžiui, tai, kad savaitgalį praleidote grybaudami. Turbūt vieninte-

lė materialinė nuosavybė, apie kurią taktiška užsi-minti, yra kalnuose, prie ežero ar prie jūros esantis vasarnamis, kuriame praleidote savaitgalį ar atos-togas. Pirmiausiai tai signalizuos apie tai, kad jūs vertinate poilsį gamtoje ir ramybę, ir tik šalutinė ži-nutė yra tai, kad jūs esate tokio nekilnojamojo tur-to savininkas. Tiesa, tai toleruotina, nes nėra la-bai didelis išskirtinumas – beveik kas trečia šeima Suomijoje ir Švedijoje turi vasarnamį.

Prekybos tinklo IKEA įkūrėjas ir savininkas Ingvar Kamprad, vienas turtingiausių žmonių ne tik Šve-dijoje, bet ir pasaulyje, yra gana ekstremalus šiaurietiškos pasaulėžiūros ir vertybių sistemos įsikūnijimas. Jis gyvena kuklioje trobelėje, ilgą lai-ką vairavo paprastą 20 metų senumo automo-bilį, visada skrenda ekonomine klase, labiausiai mėgsta jo parduotuvėje gaminamus mėsos kuku-lius, o kalėdinių dovanų vyniojimo popierių perka tada, kai jis pigiausias – sausio pradžioje. Netipiš-kas milijardierius. Bet gana tipiškas švedas. Pirkti dėvėtus drabužius ne tik populiaru, bet ir madin-ga – Nobelio premijos teikimo vakarienėje labiau tikėtina pamatyti viešnią, pasipuošusią prieš pusę amžiaus siūta ir neblogai išsilaikiusia suknele, o ne prabangiu šiuolaikinio dizainerio kūriniu.

Kaip šiauriečių kuklumas ir poreikio išsiskirti ne-buvimas paveikia asmenines pastangas siekti re-zultatų, produktyvumą ir kūrybiškumą? Galbūt tai, kad demonstruoti sėkmę ir išskirtinumą yra nepadoru ir nepriimtina, lemia tai, kad gyvento-jai yra neproduktyvūs ir nekūrybingi ir pasiten-kina vidutiniu rezultatu? Anaiptol. Tokią prielaidą paneigia daugybė nuolat jiems gimstančių idėjų ir prekių ženklų, užkariaujančių pasaulines rinkas. Turbūt teko ne tik girdėti, bet ir naudotis, pavyz-džiui, muzikos programa „Spotify“, žaidimais „Mi-necraft“ „Angry Birds“ ar „Candy Crush Saga“, gimusiais Šiaurės šalyse. Ne paslaptis ir tai, jog šios šalys pagal BVP, tenkantį vienam gyventojui, perkamąją galią ar konkurencingumą nuolat yra tarp pirmaujančių pasaulyje. Dar svarbiau – jos yra visiškos lyderės inovacijų reitinguose. Pavyz-džiui, Pasaulinių inovacijų indekse pernai Švedija ir Suomija pateko į geriausių penketuką, o Dani-ja buvo aštuntoje vietoje tarp 143 vertintų valsty-bių. Europos Komisijos sudaromoje Inovacijų są-jungos švieslentėje tik keturios ES valstybės pri-skiriamos prie inovacijų lyderių. Trys iš jų – Švedi-ja, Danija ir Suomija.

Taigi, panašu, kad kuklumas, bendruomenišku-mas ir vertybės, sudarančios egalitarinės visuo-menės pagrindą, neslopina progreso ir kūrybiš-kumo. Dar svarbiau – daugelis gyvenimo koky-bės indeksų rodo, kad čia ekonominė gerovė pa-skirstoma tolygiai, visuomenės yra harmoningos, o gyventojai – vieni laimingiausių pasaulyje. Pa-vyzdžiui, pernai Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos sudarytame 34 šalių reitin-ge pagal darbo ir asmeninio gyvenimo pusiaus-vyrą pirmoje vietoje yra Danija, nedaug atsilieka Norvegija ir Švedija. Be to, šios valstybės yra ly-derės ir pagal galimybių, pajamų ar lyčių lygybę. Žinoma, šių pasiekimų šaknys nėra vien šiauriečių kuklumas ir santūrumas, o priežastinį ryšį įrody-ti būtų labai nelengva. Tačiau Jantės įstatyme at-spindimos vertybės neabejotinai vaidino svarbų vaidmenį formuojant ekonominę ir socialinę poli-tiką, kuriant mokesčių, švietimo ir sveikatos ap-saugos sistemas, padėjusias pagrindą sėkmingai šių šalių evoliucijai.

Globalizacija ir migracija pamažu atskiedžia ir kei-čia šias vertybes, bet per šimtmečius susiformavu-si kultūra nesvetima ir „Y“ bei „Z“ kartoms. Asme-ninių pastangų, išskirtinumo ir sėkmės sumenkini-mas iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti kaip gana pri-mityvi ir progresui kenkti galinti vertybių sistema, prasilenkianti su XXI amžiaus dinamiškumu. Ta-čiau nors Šiaurės šalių gyventojai nesigiria ir nesi-didžiuoja tuo, kad yra pranašesni už kaimynus ar bendradarbius, tai nereiškia, kad jie neturi stipraus vidinio instinkto tobulėti ir stengtis – jei ne dėl sa-vęs, tai dėl šeimos, bendruomenės ar visuomenės.

neGalvok, kad esi Geresnis už kitus

Ar gali šiuolaikinė visuomenė progresuoti ir klestėti vadovaudamasi tokiais principais?

39

www.odeur.se

dovanojasu koduodeurxnwind

3o%nuolaidavisoms prekėmswww.odeur.senuolaida galioja iki vasario 28 d.