neįgalių asmenų integracija vilniaus miesto darbo rinkoje

1

LIETUVOS EDUKOLOGIJOS UNIVERSITETAS

SOCIALINĖS EDUKACIJOS FAKULTETAS

SOCIALINIO DARBO IR SOCIOLOGIJOS KATEDRA

EDITOS MATUIZAITĖS

NEĮGALIŲ ASMENŲ INTEGRACIJA VILNIAUS MIESTO

DARBO RINKOJE

Magistro studijų baigiamasis darbas

Socialinis darbas / Vadyba

Mokslinis vadovas:

Dr. Tomas Raimundas Jovaiša

Vilnius, 2014

2

Darbą

Pavadinimas Neįgalių asmenų integracija Vilniaus miesto darbo rinkoje

....2014 gegužės 19d. ......

(įteikimo data)

…………………………..

(magistrantės parašas)

.........................................

(vadovo parašas)

Magistro darbo vadovo vertinimas

................................................................................................................................................................

................................... ............................................. .....................................

( data) (vardas pavardė) (parašas)

Recenzento vertinimas

................................................................................................................................................................

........................... ............................................. .......................................

(data) (vardas pavardė) (parašas)

Magistro darbo gynimo komisijos vertinimas

..........................................................................................................................................................

Komisijos pirmininkas ................................................................................

Komisijos nariai: ............................................................................................

............................................................................................

............................................................................................

.............................................................................................

3

PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO MAGISTRO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas darbas:

1. Yra atliktas savarankiškai ir nėra pateiktas kitam kursui šiame ar ankstesniuose semestruose.

2. Nebuvo naudotas kitame Lietuvos ir užsienio institute/universitete.

3. Nepateikia nuorodų į kitus darbus, jeigu jie nėra nurodyti darbe.

4. Pateikia visą naudotos literatūros sąrašą.

5. Tyrimas atliktas (įrašoma tyrimo vieta ir laikotarpis)

….Vilniaus miesto teritorinėje Darbo biržoje 2013 gruodžio mėnuo ..............………..........

……Edita Matuizaitė.....………………………………………………………………………

Vardas, pavardė, parašas

4

TURINYS

PAGRINDINĖS SĄVOKOS IR APIBRĖŽIMAI......................................................................5

ĮVADAS...............................................................................................................................................6

1. NEĮGALIŲ ASMENŲ INTEGRACIJOS TEORINĖ ANALIZĖ...........................................9

1. 1. Negalios samprata....................................................................................................................9

1. 2. Integracijos samprata...............................................................................................................10

1. 3. Neįgalumą sukeliančios priežastys...................................................................................14

1. 4. Neįgalių asmenų integracijos į darbo rinką teisinis reglamentavimas..................................17

2. NEĮGALIŲ ASMENŲ INTEGRACIJOS YPATUMAI VILNIAUS MIESTO DARBO

RINKOJE......................................................................................................................................21

2. 1. Neįgaliųjų interesams atstovaujančios organizacijos...........................................................21

2. 2. Profesinė reabilitacija ir jos reikšmė integruojantis į darbo rinką........................................23

2. 3. Neįgaliųjų integracijos ypatumai darbo rinkoje....................................................................26

2. 4. Neįgaliųjų įdarbinimo galimybės Vilniaus mieste................................................................28

3. TYRIMO REZULTATAI IR JŲ ANALIZĖ.............................................................................31

3. 1. Bendra tiriamųjų grupių charakteristika...............................................................................32

3. 2. Neįgalių asmenų integracijos į darbo rinką problemos........................................................38

3. 3. Darbdavių požiūris į neįgalų darbuotoją.................................................................................48

IŠVADOS..........................................................................................................................................53

REKOMENDACIJOS.....................................................................................................................55

LITERATŪROS SĄRAŠAS...........................................................................................................56

SUMMARY......................................................................................................................................60

PRIEDAI..........................................................................................................................................62

5

PAGRINDINĖS SĄVOKOS IR APIBRĖŽIMAI

Darbas – tai žmogaus fizinių bei protinių gebėjimų naudojimas ekonominėms gėrybėms gaminti.

Tai žmonių visuomeniškai naudinga (suderinus asmeninius ir visuomeninius interesus) veikla,

kurioje jie tarpusavyje santykiauja gamindami ekonomines vertybes. Darbas – pirmoji ir svarbiausia

žmogaus egzistavimo ir jo tobulėjimo sąlyga (Bagdonavičius ir kt., 1999, p. 17-18).

Integracija - neįgalių žmonių įsiliejimas į visuomenę. Vartodami šį terminą, išreiškiame nuomonę,

kad neįgalieji yra už visuomenės ribų ir kad jie, įveikdami psichologines, materialines, socialines ir

kitas kliūtis, turi tapti pilnaverčiais, pripažintais visuomenės nariais (Ruškus, 1997, p. 21).

Neįgalumas – dėl asmens kūno sandaros ir funkcijų sutrikimo bei nepalankių aplinkos veiksnių

sąveikos atsiradęs ilgalaikis sveikatos būklės pablogėjimas, dalyvavimo visuomenės gyvenime ir

veiklos galimybių sumažėjimas (LR neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas, Žin., 2004, Nr. 83-

2983).

Motyvacija - žmogaus aktyvumą skatinantis ir jo veiklos kryptį lemiantis procesas. Jei vienas iš

komponentų (motyvai, gabumai, galimybės) yra per silpnas, rezultatas nepasiekiamas (Sragauskas,

2007, p. 146).

Specialieji poreikiai – specialiosios pagalbos reikmė, atsirandanti dėl asmens įgimtų ar įgytų

ilgalaikių sveikatos sutrikimų (neįgalumo ar darbingumo netekimo) ir nepalankių aplinkos veiksnių

(LR neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas, Žin., 2004, Nr. 83-2983).

Socialinė integracija - veiksmai, kuriais gyventojams sudaromos sąlygos dalyvauti visuomenės

gyvenime (Kvieskienė, 2003, p. 229).

Profesinė reabilitacija – asmens darbingumo, profesinės kompetencijos bei pajėgumo dalyvauti

darbo rinkoje atkūrimas arba didinimas ugdymo, socialinio, psichologinio, reabilitacijos ir kitomis

poveikio priemonėmis (LR neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas, Žin., 2004, Nr. 83-2983).

Užimtumas – teisėta darbinė žmonių veikla, kuriant materialines vertybes ir teikiant paslaugas,

siekiant patenkinti asmeninius ir visuomeninius poreikius, duodanti jiems uždarbį (darbo pajamas)

(Bagdonavičius ir kt., 1999, p. 162).

6

ĮVADAS

Visuomenėje šalia įvairių socialinių grupių egzistuoja ir neįgaliųjų mažuma. Anksčiau visuomenėje

neįgaliųjų poreikių tenkinimas buvo analizuojamas tam tikrose institucijose, jie gyveno uždarą

gyvenimą, už socialinio gyvenimo ribų.

Demokratiniams procesams atvėrus uždarų specialiųjų institucijų duris, nuo užuojautos

neįgaliesiems ir neįgaliųjų atskyrimo pereita prie praktinės socialinės integracijos. Siekiant

sumažinti neįgaliųjų socialinę atskirtį, susikūrė neįgaliųjų teises ginančios organizacijos. 1999-2004

m. pradėta dažniau diskutuoti apie neįgaliųjų gebėjimus dalyvauti socialiniame gyvenime:

pripažinta neįgaliųjų teisė į ugdymą, darbą, pradėtas skatinti savarankiškas neįgaliųjų darbas,

verslumas bei nuosavo verslo kūrimas. Integracijoje į darbo rinką pagaliau pereita nuo medicininio

prie socialinio požiūrio į negalią. Neįgaliųjų socialinė padėtis iš esmės pakito. Išleisti nauji

neįgaliųjų teises ginantys įstatymai: Lygių galimybių (Žin., 2003-12-05, Nr.14-5115; 2008-07-05,

Nr.76-2998), Neįgaliųjų socialinės integracijos (Žin., 2004, Nr. 83-2983; 2011, Nr. 85-4134),

Užimtumo rėmimo (Žin., 2006-06-30, Nr. 73-2762; 2009, Nr.86-3638; 2010, Nr.71-3552)

įstatymai, Aktyvios darbo rinkos politikos priemonių įgyvendinimo sąlygų ir tvarkos aprašas (Žin.,

2009, Nr. 98-4133; 2010, Nr. 85-4471), inicijuojami tarptautiniai ir nacionaliniai projektai bei

aktyvinama nevyriausybinių organizacijų veikla. Tam tikslui atnaujinami įstatymai,

reglamentuojantys neįgaliųjų švietimą, socialinę integraciją.

Neįgaliųjų teises į užimtumą ir socialinę integraciją reglamentuoja Europos socialinė chartija

(pataisyta) (Žin., 2001, Nr.49-17040), kurios skirtinguose straipsniuose užsimenama apie neįgaliųjų

problemas. LR vadovaujasi Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymu (Žin., 2004, Nr. 83-2983;

2011, Nr. 85-4134), kurio tikslas – užtikrinti neįgalių, specialiųjų poreikių turinčių asmenų lygias

teises ir galimybes visuomenėje, apibrėžti socialinės integracijos sistemą ir jos prielaidas bei

sąlygas, neįgaliųjų socialinę integraciją įgyvendinančias institucijas, profesinės reabilitacijos

paslaugų teikimą, specialiųjų poreikių nustatymo bei tenkinimo principus.

Remiantis 2013 m. LR Statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje gyveno 8,4 proc. įvairią

negalią turinčių asmenų. 2012 m. 145 957 neįgaliųjų buvo nustatytas 30 - 40 proc. darbingumo

lygis, sunkiausią negalią turėjo - 33 031 asmuo, o 65 589 neįgaliesiems nustatytas 45 -55 proc.

darbingumo lygis.

Vykdydama neįgaliųjų profesinės reabilitacijos programas, reikšmingą vaidmenį neįgaliųjų

integracijos į darbo rinką procese atlieka Darbo birža. 2013 m. sausio - rugsėjo mėn. Darbo biržos

profesinės reabilitacijos programoje dalyvavo 678 neįgalieji, o 85 pasirinko skirtingas mokymo

7

programas (Profesinės reabilitacijos programos įgyvendinimo rezultatai per 2013 m. 9 mėn., 2013).

Vadinasi, labai mažai neįgaliųjų įsitraukia į profesinę reabilitaciją.

V. Gudžinskienė ir Ž. Jurgutienė (2010) pastebi, kad neįgaliųjų integracijai trukdo visuomenės

nuostatos neįgaliojo atžvilgiu, o ne asmens vienokios ar kitokios funkcijos sutrikimo faktas. Būtina

griauti stereotipus ir konstruoti pozityvius negalios socialinius vaizdinius.

L. Radzevičienės ir kitų mokslininkų (2005, p. 134) atliktų tyrimų duomenų analizė įrodo, kad

„galima ir reikia lanksčiau pritaikyti darbo rinką, nes visuomenė yra pasirengusi bendrauti su

žmonėmis, turinčiais negalę. Nors visuomenės požiūris į neįgalius darbuotojus ir jų darbinius

gebėjimus nėra palankus, tačiau dalyvavimas darbinėje veikloje yra ne tik priimtina integracijos

forma, bet ir asmens savivertės ir savimonės raiškos stiprinimas“.

R. Kavaliauskaitė (2012), Lietuvos žmonių su negalia prezidentė, teigia, kad, nežiūrint į tai, jog

šiandien Lietuvoje egzistuoja gana gera neįgaliųjų įdarbinimo įstatymų bazė, darbdaviams

sudaromos geros sąlygos juos įdarbinti ir daugėja socialinių įmonių, bet neįgaliesiems įsidarbinti

sunku.

Integracijos į darbo rinką procese labai svarbus aspektas – pačių neįgaliųjų motyvacija, siekis dirbti,

o ne polinkis pasyviai laukti pokyčių. Pasak J. Ruškaus (2007, p. 9), yra neįgalių asmenų, kurie

„linkę pasirinkti pasyvesnį gyvenimo būdą, pasireiškia reiškinys, žinomas išmokto bejėgiškumo

pavadinimu“. Vieną iš dalyvavimo darbo rinkoje kliūčių – pačių neįgaliųjų motyvacijos dirbti stoką

– savo moksliniame darbe nurodo ir L. Okunevičiūtė Neverauskienė (2012).

M. Jurevičienė ir L. Radzevičienė (2009) nustatė, kad neįgalių asmenų motyvacijos prielaidoms

dalyvauti darbo rinkoje reikšmingiausias vidinis motyvas – darbinės veiklos, kaip reikšmingos

asmeninės veiklos, suvokimas. Mažiausiai motyvuojantys veiksniai - neįgaliųjų atsakomybės ir

atsiskaitymo už atliktą darbą suvokimas.

Nors visoje Lietuvoje galioja palankūs neįgaliųjų įdarbinimą reglamentuojantys teisės aktai, o

darbdaviams sudaromos sąlygos įdarbinti neįgaliuosius, ryškėja nauja neįgaliųjų mažos motyvacijos

dirbti problema, kuri iki šiol nebuvo nagrinėta ir yra neabejotinai aktuali.

Tyrimo objektas: Neįgalių asmenų integracija Vilniaus miesto darbo rinkoje.

Tyrimo tikslas: Nustatyti neįgalių asmenų integracijos ypatumus Vilniaus mieste.

Tyrimo uždaviniai:

1. Išanalizuoti neįgalių asmenų integracijos problemą.

2. Apžvelgti neįgaliųjų integraciją darbo rinkoje reglamentuojančius teisės aktus.

3. Sukurti tyrimo metodologiją ir tyrimo instrumentus.

4. Nustatyti darbdavių požiūrį į neįgalų darbuotoją Vilniaus mieste.

5. Ištirti neįgalių asmenų mažos motyvacijos dirbti priežastis.

8

6. Pateikti tyrimo rezultatus ir išvadas.

Hipotezė: Integraciją į darbo rinką Vilniaus mieste riboja pačių neįgaliųjų motyvacijos

dirbti stoka.

Tyrimo metodai:

Anketinė apklausa - anketinių duomenų analizei taikytas kiekybinis metodas.

Tyrimo duomenų loginė - analitinė analizė.

Statistinis duomenų apdorojimas SPSS statistine kompiuterine programa.

9

1. NEĮGALIŲ ASMENŲ INTEGRACIJOS TEORINĖ ANALIZĖ

Prieš analizuodami neįgaliųjų integracijos į darbo rinką ypatumus ir galimybes Vilniaus mieste bei

atlikdami individualų kiekybinį tyrimą, nusprendėme aptarti negalios sampratos kaitą. Svarbu

akcentuoti socialinį negalios aiškinimo modelį, apibūdinti socialinės integracijos sampratą ir

neįgaliųjų integracijos į darbo rinką teisinį reglamentavimą.

1. 1. Negalios samprata

Negalios suvokimas, jos priėmimas, požiūris į neįgaliuosius skyrėsi įvairiuose visuomenės

vystymosi etapuose. Tam turėjo reikšmės savita socialinių problemų suvokimo istorinė raida bei

specifinis negalios priėmimas skirtinguose visuomenės vystymosi etapuose.

XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje Lietuvoje neįgalieji buvo vadinami „nenormaliais“,

„defektyviais“. XX a. viduryje neįgalūs buvo vadinami „anomaliais“ arba sutrikusio vystymosi

asmenimis. Socialinis negalios sampratos modelis apibrėžia, jog negalia kyla iš socialinės

struktūros, kuri apriboja individo funkcionavimą visuomenėje (Cole 2007, cit. Viluckienė, 2008, p.

48). Medicininio negalios modelio centrinė ašis yra kūno sutrikimas, iš kurio kyla pats negalios

faktas ir visos su ja susijusios pasekmės tiek individo, tiek visuomenės gyvenime. Socialinis

modelis stipriai oponuoja medicininiam ir iš minėto priežasties ir pasekmės santykio pašalina kūno

sutrikimą, pakeisdamas jį socialine struktūra.

J. Ruškus ir G. Mažeikis (2007, p. 52) pažymi, kad klinikinis modelis neįgalumą traktuoja kaip

asmens problemą, kurią tiesiogiai sukelia liga, trauma ar kitas sveikatos pokytis. Šią problemą turi

spręsti medicina – suteikti individui specialistų pagalbą. Neįgalumo valdymo paskirtis – gydyti

asmenį, skatinti jo prisitaikymą ir keisti elgesį. Tuo tarpu socialinis modelis neįgalumą traktuoja

kaip socialinę problemą, kaip asmens įtraukimą į visuomenės gyvenimą. Taip yra aktualizuojamos

socialinio veiksmo, visuomenės atsakomybės, nuostatų ir ideologijos keitimo, žmogaus teisių

temos. Tačiau šie abu modeliai susipina ir kartais yra nebeatskiriami.

Reikėtų pastebėti, kad negalios reiškinys sociologijoje daug metų buvo laikomas antraeiliu dalyku ir

paliekamas medicinos mokslų sričiai. Todėl negalia buvo suvokiama kaip tam tikras žmogaus kūno

funkcijų sutrikimas, trukdantis elementariai kasdienei veiklai. Tokią siaurą ir vienpusišką negalios

sampratą imta kvestionuoti ir ieškoti naujų teorinių prieigų, aiškinančių negalią kaip sudėtingą

socialinį reiškinį. Bet tik per pastaruosius keturis dešimtmečius negalia pradėta intensyviai

nagrinėti sociologiniu požiūriu (Thomas, 2004, cit. Viluckienė, 2008, p. 45).

10

J. Viluckienė (2008, p. 45) teigia, kad „ negalia – nevienalytis ir daugiamatis reiškinys, jog jos

sampratų apibrėžties klausimas iki šiol yra pamatinė negalios sociologijos problema“.

Pasak Ž. Dubodelovos ir R. Mačiulaičio (2012, p. 23), negalia visais žmonijos vystymosi periodais

buvo laikoma skirtingumu, nenormalumu, nukrypimu nuo normos, nuo to, kas visuotinai priimta.

Šie apibūdinimai buvo įžeidžiantys ir neatitiko tikrovės.

Atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, imta ieškoti tinkamesnių negalios apibūdinimų.

Dabartiniu metu neįgalieji asmenys yra vadinami ypatingaisiais arba specialiųjų poreikių

asmenimis, o negalios apibrėžimai traktuojami kaip negalavimai, sveikatos sutrikimai arba ribotas

žmogaus pajėgumas atlikti įprastus ir normalius kiekvienam sveikam asmeniui veiksmus.

Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas (Žin., 2004, Nr. 83-2983; 2011,

Nr. 85-4134) neįgalumą apibrėžia taip: „dėl asmens kūno sandaros ir funkcijų sutrikimo bei

nepalankių aplinkos veiksnių sąveikos atsiradęs ilgalaikis sveikatos būklės pablogėjimas,

dalyvavimo visuomenės gyvenime ir veiklos galimybių sumažėjimas.“ Neįgalusis tame pačiame

įstatyme apibrėžiamas kaip „asmuo, kuriam šio įstatymo nustatyta tvarka nustatytas neįgalumo lygis

arba 55 procentų ir mažesnis darbingumo lygis, arba specialiųjų poreikių lygis“.

Remiantis J. Viluckienės (2008, p. 47) mintimis, negalia pagal socialinį modelį yra aiškinama kaip

socialiai sukurtas konstruktas, kintantis dėl konkrečios visuomenės socialinių, ekonominių

struktūrų, kultūros, o sutrikimas paliekamas nuošaly tarsi individuali ir nereikšminga fizinio kūno

savybė.

Šiandien Lietuvoje negaliai apibūdinti dažniausiai vartojamos tokios sąvokos: „sveikatos

sutrikimas“, „negalia“, „invalidumas“. Jos turi kur kas gilesnę – nei medicininę prasmę.

Apibendrindami galime pažymėti, kad mūsų visuomenėje plačiai diskutuojama apie neįgalių

asmenų galias ir gebėjimus aktyviai dalyvauti socialiniame gyvenime, jų integracijos galimybes į

darbo rinką bei ugdymosi galimybes ir kitas užimtumo ar savirealizacijos formas.

1. 2. Integracijos samprata

Socialinė integracija - tai procesas, apimantis socialinę ir ekonominę konvergenciją tarp atskirtos ir

bendrosios visuomenės dalių. Ji gali būti suprantama kaip tikslas, reiškiantis visų žmonių lygias

teises ir galimybes.

Socialinės integracijos tikslas - pagerinti negalią turinčių žmonių padėtį, sukurti visapusišką fizinės,

dvasinės, socialinės ir kultūrinės sričių vienovę, kad neįgalieji būtų ne tik gydomi ar materialiai

aprūpinami, bet ir įtraukiami į įvairias užimtumo programas, jiems teikiamos įvairių specialistų

konsultacijos. Siektini tikslai gali būti vertinami pagal skirtingų socialinių grupių reikšmingus

11

rodiklius ir skirtumus - užimtumą ir nedarbo lygį, vidutines pajamas ir privačios nuosavybės

rodiklius, gimstamumo lygį bei dalyvavimą įvairių organizacijų veikloje.

Integracija – tai „atstatymas, atsinaujinimas, dalių sujungimas į visumą; neįgalaus asmens

įtraukimas, įjungimas į visuomenę. Tai tikėjimas kiekvieno asmens prigimtine teise visapusiškai

dalyvauti visuomenės gyvenime. Integracija reiškia skirtumų pripažinimą, suteikiant vietą žmogui,

kuris kitaip būtų atstumtas ar izoliuotas. Integracijos tikslas – skatinti visuomenę priimti individų

kitoniškumą kaip normalų reiškinį“ (Gudžinskienė, Jurgutienė, 2010, p. 18-19).

Studijos, nagrinėjančios socialinę integraciją, dažniausiai naudoja socialinės atskirties nebuvimą ar

sumažėjimą kaip socialinės integracijos buvimo ar didėjimo požymį (Socialinės integracijos

paslaugų socialiai pažeidžiamų ir socialinės rizikos asmenų grupėms situacijos, poreikių ir

rezultatyvumo vertinimas, siekiant efektyviai panaudoti 2007-2013 m. ES struktūrinę paramą,

2011).

Apskritai socialinė atskirtis, remiantis R. Braziene ir J. Guščinskiene (2004, p. 51), gali būti

suvokiama kaip kuo įvairiausių visuomenės grupių atskyrimas nuo galimybės dalyvauti

pagrindiniuose visuomenės plėtros procesuose. Be to, tai visuomenėje egzistuojantis pilietinių teisių

apribojimas tam tikroms žmonių grupėms, nesavanoriškas nutolimas nuo visuomeninių ir

ekonominių vertybių arba visuomenės atsisakymas savo narių (pvz., ligonių, narkomanų), jei jų

gyvensena neatitinka visuomenės nuostatų arba jie ilgai negali palaikyti įprastos socialinės

sąveikos.

Socialinė atskirtis akcentuojama ir Nacionalinėje neįgaliųjų socialinės integracijos 2013–2019 metų

programoje (Žin., 2012-11-27, Nr. 137-7021), kur teigiama, kad „neįgalieji dėl savo būklės,

socialinės aplinkos praranda savarankiškumą, socialinius gebėjimus gyventi bendruomenėje, didėja

jų socialinė atskirtis“.

1 pav. Socialinės atskirties ir integracijos linija (Socialinės integracijos paslaugų socialiai pažeidžiamų ir

socialinės rizikos asmenų grupėms situacijos, poreikių ir rezultatyvumo vertinimas, siekiant efektyviai

panaudoti 2007-2013 m. ES struktūrinę paramą, 2011, p. 12)

Remdamiesi 1 pav. pateiktais duomenimis, nubrėžėme tiesę, kurios vienoje pusėje nurodoma

socialinė atskirtis, o kitoje – socialinė integracija. Asmuo pagal tam tikrus rodiklius ir indikatorius

skirtingais savo gyvenimo etapais ,,judėtų“ tarp tam tikrų šios linijos taškų. Socialinės atskirties ir

integracijos kaip kintančių būsenų suvokimas padeda atskleisti kompleksišką ir dinamišką šių

12

reiškinių prigimtį (Socialinės integracijos paslaugų socialiai pažeidžiamų ir socialinės rizikos

asmenų grupėms situacijos, poreikių ir rezultatyvumo vertinimas, siekiant efektyviai panaudoti

2007-2013 m. ES struktūrinę paramą, 2011, p. 12).

Remiantis V. Gudžinskiene ir Ž. Jurgutiene (2010, p. 18), naujosios ideologijos šalininkai mano,

kad neįgaliųjų socialinės atskirties priežastis yra neigiamas sveikų visuomenės narių požiūris į

neįgaliuosius ir to požiūrio nulemiamas elgesys, o socialinės integracijos prielaida yra socialinės

aplinkos gebėjimas toleruoti neįgaliuosius. Socialinė integracija ir prasideda tada, kai į

atskirtuosius pradedama žvelgti ne kaip į skirtingus, o kaip į panašius.

Socialinės integracijos idėja remiasi struktūrine - funkcine paradigma. Ši makroteorinė mintis

visuomenę vertina kaip kompleksinę sistemą, kurios dalys, veikdamos kartu, siekia solidarumo ir

stabilumo. Socialinė struktūra numano, kad socialinė elgsena yra grindžiama sąlygiškai stabiliais

elgesio modeliais, tuo tarpu socialinė funkcija nurodo socialinių modelių pasekmes visuomenės

veikimui. Struktūrinė - funkcinė paradigma kelia klausimus (Ruškus, Mažeikis, 2007, p. 22): „Kaip

visuomenė integruojasi? Kokias pasekmes visuomenės dalims, žmonių grupėms turi socialinė

integracija?“

Apskritai socialinė integracija gali būti suprantama kaip tikslas, reiškiantis lygias galimybes ir teises

visiems žmonėms. Taip pat ši sąvoka gali būti apibrėžiama kaip procesas, apimantis socialinę ir

ekonominę konvergenciją tarp atskirtos ir bendrosios visuomenės dalių. Ši konvergencija gali būti

įvertinama pagal statistiškai reikšmingų skirtumų tarp atskirų socialinių grupių pagal tam tikrus

rodiklius nebuvimą (Socialinės integracijos paslaugų socialiai pažeidžiamų ir socialinės rizikos

asmenų grupėms situacijos, poreikių ir rezultatyvumo vertinimas, siekiant efektyviai panaudoti

2007-2013 m. ES struktūrinę paramą, 2011).

Anot R.A. Petrausko ir T. Bilevičienės (2004), neįgaliųjų socialinės integracijos politika

pastaraisiais metais yra orientuojama į žmogaus gebėjimus, jo savarankiškumo skatinimą bei

pagalbą norintiems dalyvauti socialiniame gyvenime.

13

2 pav. Neįgaliųjų socialinės integracijos sistema (sudaryta autorės, remiantis LR neįgaliųjų socialinės

integracijos įstatymu, Žin., 2004, Nr. 83-2983; 2011, Nr. 85-4134)

Remdamiesi LR neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymu (Žin., 2004, Nr. 83-2983; 2011, Nr. 85-

4134) sudarėme 2 pav., kuris vizualiai apibūdina socialinės integracijos sistemą, išskiriant ugdymo,

medicinines, profesines ir socialinės reabilitacijos paslaugas, Valstybinio socialinio draudimo fondo

pensijų ir išmokų skyrimą ir mokėjimą, Privalomojo sveikatos draudimo fondo išmokų skyrimą ir

mokėjimą, neįgaliųjų užimtumo rėmimą, socialinės paramos teikimą, lygių galimybių dalyvauti

kultūros, sporto ir kitose visuomenės gyvenimo srityse užtikrinimą, specialiųjų poreikių tenkinimą

specialiosios pagalbos priemonėmis. Taigi be minėtų paslaugų ir priemonių neįgaliųjų socialinė

integracija nevyktų.

Pažymėtina, kad Pasaulinė sveikatos organizacija pateikė rekomendacijas dėl skirtingas negalias

turinčių neįgaliųjų (sutrikusį intelektą, psichikos ligas, epilepsiją) kompleksinio gydymo,

reabilitacijos paslaugų teikimo, o 2010 m. ir 2011 m. Europos Parlamentas priėmė atskirą

rezoliuciją, raginančią valstybes užtikrinti šių asmenų gyvenimo kokybę, teikiant reikalingas

specializuotas kompleksines paslaugas ir priemones, kurias pasiūlytų įvairių sričių (sveikatos

priežiūros, socialinės apsaugos, švietimo) specialistai.

LR neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas (Žin., 2004, Nr. 83-2983; 2011, Nr. 85-4134)

apibrėžia, kad neįgaliųjų socialinė integracija organizuojama vadovaujantis šiais principais:

lygių teisių – neįgalieji turi tokias pačias teises kaip ir kiti visuomenės nariai;

MEDICININĖS

PASLAUGOS

VSDF PENSIJŲ

IR IŠMOKŲ

SKYRIMAS IR

MOKĖJIMAS

NEĮGALIŲJŲ

UŽIMTUMO

RĖMIMAS

PROFESINĖS

PASLAUGOS

SOCIALINĖS

REABILITACIJOS

PASLAUGOS

SOCIALINĖS

PARAMOS TEIKIMAS

SOCIALINĖS

INTEGRACIJOS

SISTEMA

PSDF IŠMOKŲ

SKYRIMAS IR

MOKĖJIMAS

UGDYMO

PASLAUGOS

LYGIŲ GALIMYBIŲ DALYVAUTI

KULTŪROS, SPORTO IR KITOSE

VISUOMENĖS GYVENIMO

SRITYSE UŽTIKRINIMAS

SPECIALIŲJŲ POREIKIŲ

TENKINIMAS

SPECIALIOSIOS

PAGALBOS PRIEMONĖMIS

14

lygių galimybių – neįgaliesiems, kaip ir kitiems visuomenės nariams, sudaromos

tokios pat ugdymosi, darbo, laisvalaikio leidimo, dalyvavimo visuomenės, politiniame ir

bendruomenės gyvenime galimybės; tik tais atvejais, kai tokios pačios sąlygos ir priemonės yra

neveiksmingos, numatomos specialiosios priemonės, gerinančios neįgaliųjų padėtį;

diskriminavimo prevencijos – neįgalieji apsaugomi nuo bet kokios diskriminacijos ar

išnaudojimo;

visapusiško dalyvavimo – visais lygmenimis visi su neįgaliųjų gyvenimu ir veikla

susiję klausimai sprendžiami derinant su jais ir (ar) jų atstovais pagal įstatymą bei atsižvelgiant į jų

patirtį;

savarankiškumo ir pasirinkimo laisvės užtikrinimo – neįgalieji nuolat skatinami būti

savarankiški;

prieinamumo – neįgaliesiems sudaromos sąlygos veiklai visose gyvenimo srityse ir

galimybė naudotis ištekliais;

neįgalumo kompensavimo – neįgalumo pasekmės kompensuojamos neįgaliesiems

skirtomis įvairiomis piniginės ir nepiniginės paramos formomis;

decentralizacijos – pagalba neįgaliesiems priartinama prie jų gyvenamosios vietos,

bendruomenė įtraukiama į socialinę neįgaliųjų reabilitaciją;

destigmatizacijos – visuomenė šviečiama siekiant šalinti neigiamas nuostatas ir

stereotipus, susijusius su neįgaliaisiais;

perimamumo ir lankstumo – visos institucijos veikia darniai teikdamos socialines

paslaugas ir ugdydamos neįgaliuosius;

skirtingų poreikių tenkinimo – neįgalieji sudaro labai įvairialypę visuomenės grupę,

todėl, teikiant paramą, atsižvelgiama į skirtingus neįgaliųjų poreikius.

Be išvardytų neįgalių asmenų socialinės integracijos paslaugų bei kitų aspektų sėkmingai

integracijai svarbu „įgalių žmonių kontaktai su neįgaliaisiais bei kokybiška informacija apie

neįgaliųjų problemas“ (Samsonienė, 2006, p. 42), todėl darome išvadą, kad neįgaliųjų socialinei

integracijai būtina teigiama socialinė aplinka, kuri daugeliu atveju priklauso nuo supančių žmonių

požiūrio į neįgaliuosius įvairiose gyvenimo situacijose.

1. 3. Neįgalumą sukeliančios priežastys

Mokslo šaltiniuose teigiama, kad neįgalumas gali būti ne tik įgimtas, bet ir įgytas arba gali atsirasti

asmeniui senstant. Šiame skyriuje trumpai analizuojamos neįgalumą sukeliančios priežastys,

neįgalumo lygiai, darbingumo nustatymo aspektai.

15

Žmonės, turintys negalią, nėra vienalytė grupė: tai labai įvairūs ir nebūtinai vienodų poreikių

asmenys, o negalios priežastys ir pasekmės skiriasi.

3 pav. Negalios rūšys (Lašinytė, Rudžionienė, 2011, p. 42)

Priklausomai nuo pagrindinių negalią lemiančių (3 pav.) veiksnių, išskiriamos keturios negalios

rūšys. Negalios veiksnius I. Lašinytė ir J. Rudžionienė (2011, p. 42) skiria pagal atsiradimo

priežastį, sutrikimų pobūdį, trukmę ir sunkumo pobūdį. Pagal atsiradimo pobūdį negalia gali būti

pirminė - įgimta, antrinė - įgyta. Negalios priežastimi gali būti asmens senėjimas. Pagal sutrikimų

pobūdį negalia gali būti fizinė, sensorinė, protinė, psichinė, daugybinė, atsiradusi dėl raidos

sutrikimų, pažinimo/mokymosi sunkumų ir kitų sutrikimų. Pagal sunkumo pobūdį išskiriamos

vidutinė ir sunki negalios formos, o pagal negalios trukmę - laikina ir nuolatinė negalia.

Ž. Dubodelova ir R. Mačiulaitis (2012) teigia, kad negalią ir su ja susijusias problemas reiktų

analizuoti priklausomai nuo to, ar ji įgimta, kokio asmens amžiaus, prieš kiek laiko diagnozuota.

Neįgalumo priežasčių ir jų klasifikacijų, kurių įvairovei įtakos turi konkrečios šalies ekonominės,

socialinės, kultūrinės sąlygos, gali būti labai įvairių. Ilgainiui įvairių pažeidimų priežastys keitėsi.

Šiandien svarbiausios fizinio invalidumo priežastys yra nelaimingi atsitikimai bei ankstyvas

smegenų pažeidimas.

Lietuvoje darbingo amžiaus asmenys dažniausiai pripažįstami neįgaliaisiais dėl kraujotakos

sistemos sutrikimų, jungiamojo audinio ir skeleto - raumenų sistemos ligų bei piktybinių navikų.

Sunkiausią negalią dažniausiai lemia navikai, kraujotakos sistemos ligos ir psichikos bei elgesio

sutrikimai. Pagrindinė vaikų neįgalumo priežastis – psichikos ir elgesio sutrikimai, nervų sistemos

ir jutimo organų ligos (Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Socialinis pranešimas 2011-2012

m., 2012).

16

LR neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas (Žin., 2004, Nr. 83-2983; 2011, Nr. 85-4134)

reglamentuoja, kad neįgalumo lygis nustatomas asmenims iki 18 metų, išskyrus asmenis, kurie yra

(buvo) draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu.

Neįgalumas gali būti trijų lygių – sunkus, vidutinis ir lengvas. Neįgalumo lygis nustatomas

kompleksiškai vertinant asmens sveikatos būklę, galimybes būti savarankiškam kasdienėje veikloje,

galimybes ugdytis, aplinkos veiksnių įtaką ir kitus svarbius aspektus.

Darbingumo lygis nustatomas įvertinus asmens sveikatos būklę ir jo galimybes atlikti turimos

kvalifikacijos darbus, įgyti naują kvalifikaciją ar dirbti darbus, nereikalaujančius profesinės

kvalifikacijos po to, kai yra pritaikytos visos galimos medicininės ir profesinės reabilitacijos bei

specialiosios pagalbos priemonės. Kai dėl asmens sunkių organizmo funkcinių sutrikimų profesinė

reabilitacija nėra galima arba dėl asmens amžiaus netikslinga, darbingumo lygis nustatomas

vadovaujantis medicininiais kriterijais.

Darbingumas įvertinamas procentais ir jo lygis nustatomas 5 punktų intervalais: 1) jei asmeniui

nustatoma 0–25 procentų darbingumo, asmuo laikomas nedarbingu; 2) jei asmeniui nustatoma 30–

55 procentų darbingumo, asmuo laikomas iš dalies darbingu; 3) jei asmeniui nustatoma 60–100

procentų darbingumo, asmuo laikomas darbingu.

Siekiant užtikrinti lygias teises ir galimybes visose gyvenimo srityse, specialieji neįgaliųjų poreikiai

ir jų lygiai yra nustatomi ir tenkinami neatsižvelgiant į neįgaliųjų amžių, neįgalumo lygį ar

darbingumo lygį. Specialieji poreikiai ir jų lygis nustatomi tokiose pagrindinėse neįgaliųjų veiklos

srityse: buityje, asmeniniame gyvenime, ugdymo srityje, darbinėje veikloje, visuomeniniame

gyvenime.

Pavyzdžiui, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, Lietuvoje 2011 m. netekto

darbingumo (invalidumo) pensijas ar išmokas gavo 264,63 tūkst. asmenų, t. y. apie 8,6 procento

visų Lietuvos gyventojų. 2011 m. šių asmenų, palyginti su 2010 m., sumažėjo 1 procentu.

Didžiausią dalį neįgaliųjų 2011 m. sudarė asmenys, kuriems nustatytas 30–40 procentų darbingumo

lygis arba jam prilygintas, – 152,3 tūkst., tai yra 57,6 procento visų neįgaliųjų. Sunkiausią negalią

turinčių asmenų, kuriems nustatytas 0–25 procentų darbingumo lygis arba jam prilygintas, buvo

33,4 tūkst., tai sudarė 12,6 procento visų neįgaliųjų. Asmenų, kuriems nustatytas 45–55 procentų

darbingumo lygis arba jam prilygintas, buvo 63,4 tūkst., arba 24 procentai viso neįgaliųjų skaičiaus.

Moterys su negalia, gaunančios valstybinio socialinio draudimo netekto darbingumo (invalidumo)

pensijas, sudarė apie 52 procentus visų šias pensijas gaunančių asmenų. Darbingo amžiaus asmenys

sudarė apie 57 procentus neįgaliųjų. 2012 m. pradžioje skaičius vaikų, kuriems nustatytas

neįgalumo lygis, palyginti su 2011 m., sumažėjo iki 15,5 tūkst. ir sudarė 5,9 procento visų asmenų,

17

kurie pripažinti neįgaliais (Nacionalinė neįgaliųjų socialinės integracijos 2013–2019 metų

programa, Žin., 2012-11-27, Nr. 137-7021).

Remdamiesi Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2011-2012 m. pranešimu ir neįgalių asmenų

nedarbingumo lygių analizės rodikliais, nustatėme, kad neįgaliųjų skaičiaus augimo tendencijos

Lietuvoje stabilizavosi 2009 m. ir kad fiksuojamas nežymus neįgaliųjų skaičiaus sumažėjimas.

Atlikę neįgalių asmenų statistinių duomenų rodiklių analizę, padarėme išvadą, kad Lietuvoje

neįgaliųjų užimtumo rodikliai išlieka žemi.

1. 4. Neįgalių asmenų integracijos į darbo rinką teisinis reglamentavimas

Neįgaliųjų integracijos į darbo rinką teisinis reglamentavimas būtinas, siekiant užtikrinti šių asmenų

lygias teises ir galimybes visuomenėje, numatyti sąlygas jų profesinei reabilitacijai.

LR Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 5 d. nutarimas Nr. I-352 „Dėl Lietuvos Respublikos

invalidų interesų gynimo“ (Žin., 1990, Nr. 20-513) buvo pirmas teisės aktas, kuris reglamentuoja

žmonių su negalia teisinę padėtį.).

Šiuo metu neįgalių asmenų integracijos į darbo rinką teises reglamentuoja tam tikri įstatymai (žr. 1

lentelė):

1 lentelė Neįgalių asmenų integraciją į darbo rinką reglamentuojantys įstatymai (sudaryta autorės pagal

nurodytus LR teisės aktus)

LR teisės aktas Įstatymo tikslas, paskirtis

LR neįgaliųjų

socialinės

integracijos

įstatymas

(Žin., 2004, Nr. 83-

2983; 2011, Nr. 85-

4134)

Siekiama užtikrinti neįgaliųjų lygias teises ir galimybes

visuomenėje, nustatyti neįgaliųjų socialinės integracijos principus,

apibrėžti socialinės integracijos sistemą ir jos prielaidas bei sąlygas,

neįgaliųjų socialinę integraciją įgyvendinančias institucijas,

neįgalumo lygio ir darbingumo lygio nustatymą, profesinės

reabilitacijos paslaugų teikimą, specialiųjų poreikių nustatymo ir

tenkinimo principus.

LR Psichikos

sveikatos priežiūros

įstatymas

(Žin., 1995-06-28,

Nr. 53-1290)

Nustato asmenų, kurie naudojasi psichikos sveikatos priežiūra,

teises, priežiūros tvarką ir kontrolę. Teigiama, kad asmuo,

diskriminuojantis psichikos ligonį dėl jo esamų ar buvusių

psichikos sveikatos sutrikimų, atsako LR įstatymų nustatyta tvarka.

Valstybė turi sudaryti sąlygas psichikos ligoniams ugdyti, padėti

jiems įgyti darbo įgūdžių, persikvalifikuoti, prisitaikyti prie

visuomenės gyvenimo ir į jį grįžti.

LR socialinių

paslaugų įstatymas

(Žin., 2006-02-11,

Nr. 17-589)

Nustato, kad socialinėmis paslaugomis suteikiama pagalba

asmeniui (šeimai) dėl amžiaus, neįgalumo, socialinių problemų

neįgijusiam ar praradusiam gebėjimus ar galimybes savarankiškai

rūpintis asmeniniu (šeimos) gyvenimu ir dalyvauti visuomenės

gyvenime.

18

Lygių galimybių

įstatymas (Žin.,

2003-12-05, Nr.14-

5115; 2008-07-05,

Nr.76-2998)

Užtikrina, kad būtų įgyvendintos LR Konstitucijos 29 str. nuostatos,

įtvirtinančios asmenų lygybę ir draudimą varžyti žmogaus teises ir

teikti jam privilegijas lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės,

socialinės padėties, tikėjimo, negalios, įsitikinimų ar pažiūrų

pagrindu.

Užimtumo rėmimo

įstatymas (Žin.,

2006-06-30, Nr. 73-

2762; 2009, Nr.86-

3638; 2010, Nr.71-

3552)

Nustato ieškančių darbo asmenų užimtumo rėmimo sistemos

teisinius pagrindus, jos tikslą, uždavinius, užimtumo rėmimo

politiką įgyvendinančių institucijų funkcijas, užimtumo rėmimo

priemones ir jų įgyvendinimo organizavimą bei finansavimą.

Neįgaliųjų teisių

konvencija

(Žin., 2010-06-19,

Nr. 71-3561)

Paskirtis - skatinti, apsaugoti ir užtikrinti visų neįgaliųjų

visapusišką ir lygiateisį naudojimąsi visomis žmogaus teisėmis ir

pagrindinėmis laisvėmis, taip pat skatinti pagarbą šių asmenų

prigimtiniam orumui. Konvencijos principai: pagarbos asmens

prigimtiniam orumui, savarankiškumui, įskaitant laisvę rinktis, ir

nepriklausomumui; nediskriminavimo; visapusiško ir veiksmingo

dalyvavimo ir įtraukimo į visuomenę; pagarbos neįgalių asmenų

skirtumams ir jų, kaip žmonių įvairovės ir žmonijos dalies,

pripažinimo; lygių galimybių; prieinamumo; vyrų ir moterų

lygybės; pagarbos besivystantiems neįgalių vaikų gebėjimams ir

pagarbos neįgalių vaikų teisei išsaugoti savo tapatybę.

LR socialinės

apsaugos ir darbo

ministro įsakymas

„Dėl Profesinės

reabilitacijos

paslaugų poreikio

nustatymo kriterijų

aprašo ir Profesinės

reabilitacijos

paslaugų teikimo bei

finansavimo

taisyklių

patvirtinimo“

(Žin., 2013-03-16,

Nr. 28-1338)

Aprašas apibrėžia kriterijus, kuriais vadovaujantis nustatomas

profesinės reabilitacijos paslaugų poreikis asmenims, kurie teisės

aktų nustatyta tvarka kreipėsi į teritorinę darbo biržą ir Neįgalumo ir

darbingumo nustatymo tarnybą prie Socialinės apsaugos ir darbo

ministerijos (NDNT), ir šių kriterijų taikymą.

Taisyklės nustato profesinės reabilitacijos paslaugų teikimo principus,

profesinės reabilitacijos paslaugų organizatorius bei teikėjus,

profesinės reabilitacijos paslaugų teikimo ir finansavimo tvarką.

Aktyvios darbo

rinkos politikos

priemonių

įgyvendinimo sąlygų

ir tvarkos aprašas

(Žin., 2009, Nr. 98-

4133; 2010, Nr. 85-

4471).

Nustato bedarbių ir įspėtų apie atleidimą iš darbo darbingo amžiaus

darbuotojų profesinio mokymo, remiamojo įdarbinimo, paramos

darbo vietoms steigti ir bedarbių teritorinio judumo rėmimo

įgyvendinimo sąlygas ir tvarką.

19

Nacionalinė

neįgaliųjų socialinės

integracijos 2013–

2019 metų programa

(Žin., 2012-11-27,

Nr. 137-7021)

Siekiama sukurti darnią aplinką ir sąlygas veiksmingai plėtoti

neįgaliųjų socialinės integracijos procesus Lietuvoje ir užtikrinti

nacionalinių teisės aktų, nustatančių neįgaliųjų socialinę integraciją

bei lygias galimybes, ir Neįgaliųjų teisių konvencijos nuostatų

įgyvendinimą. Numatyti tikslai: 1) užtikrinti skirtingas negalias

turinčių neįgaliųjų specialiųjų poreikių tenkinimą teikiant socialinės

integracijos paslaugas (socialinės apsaugos, sveikatos priežiūros,

švietimo srityse); 2) užtikrinti neįgaliesiems galimybę laisvai judėti

fizinėje aplinkoje ir naudotis visiems prieinama informacija; siekti

didesnio neįgaliųjų užimtumo darbo rinkoje, kultūros, sporto,

laisvalaikio veikloje.

1991 m. lapkričio 28 d. buvo priimtas LR invalidų socialinės integracijos įstatymas (Žin., 1991, Nr.

36-969), itin reikšmingas neįgaliesiems, siekiantiems integruotis į darbo rinką, nes reglamentuoja

neįgaliųjų lygias teises ir galimybes visuomenėje, jų socialinės integracijos principus, apibūdina

profesinės reabilitacijos paslaugas. Šis Įstatymas reglamentuoja užimtumo rėmimą, ugdymo

paslaugų teikimą, lygias galimybes dalyvauti visuomenės gyvenime, o tai yra neatsiejama

neįgaliųjų integracijos į darbo rinką dalis.

Nuo 2013 m. balandžio 1 d. įsigaliojo nauja LR socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymo „Dėl

Profesinės reabilitacijos paslaugų poreikio nustatymo kriterijų aprašo ir Profesinės reabilitacijos

paslaugų teikimo bei finansavimo taisyklių patvirtinimo“ redakcija (žr. 1 lentelė), kurioje stebimi

pagrindiniai pakeitimai, turintys įtakos neįgaliųjų integracijos į darbo rinką procese. Pavyzdžiui,

prioritetas dalyvauti profesinės reabilitacijos programoje teikiamas asmenims, kuriems dalyvavimo

joje poreikis nustatytas vertinant darbingumo lygį pirmą kartą; profesinės reabilitacijos programoje

gali dalyvauti asmuo, jeigu jo darbingumo lygis yra 0–45 procentų. Asmenys, turintys lengvą

neįgalumo lygį arba 50–55 proc., siunčiami į formaliojo profesinio mokymo programas. Be to,

remiantis šiuo teisės aktu, keičiama profesinės reabilitacijos poreikio nustatymo tvarka: asmuo,

norėdamas dalyvauti profesinės reabilitacijos programoje, turi pateikti prašymą teritorinei darbo

biržai. Teritorinė darbo birža, įvertinusi profesinius kriterijus ir asmens motyvaciją bei pasiryžimą

sugrįžti į profesinį gyvenimą, priima sprendimą dėl siuntimo į NDNT nustatyti profesinės

reabilitacijos paslaugų poreikį. Teritorinė darbo birža, atsižvelgdama į NDNT išvadą dėl poreikio,

priima sprendimą dėl asmens dalyvavimo profesinės reabilitacijos programoje, o prioritetas

teikiamas arčiausiai asmens gyvenamosios vietos esančiai profesinės reabilitacijos paslaugas

teikiančiai įstaigai.

Remiantis Nacionaline neįgaliųjų socialinės integracijos 2013–2019 metų programa (Žin., 2012-11-

27, Nr. 137-7021), galima daryti išvadą, kad Lietuvoje yra sukurta teisinė bazė neįgaliųjų socialinės

integracijos politikai formuoti ir įgyvendinti.

20

1 lentelėje išskirtame ir aprašytame LR neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme nustatyti

neįgaliųjų socialinės integracijos įgyvendinimo principai, sritys, politikos įgyvendinimo

organizavimas ir valdymas. Kad būtų sudarytos tinkamos sąlygos neįgaliesiems aktyviai dalyvauti

atviroje ir demokratinėje visuomenėje, įgyvendinamos priemonės, kuriomis skatinamas

nevyriausybinių organizacijų, dirbančių neįgaliųjų socialinės integracijos srityje, dalyvavimas ir

įsitraukimas formuojant neįgaliųjų socialinės integracijos politiką, stiprinami jų ryšiai su valstybės

ir savivaldybių institucijomis, kaimo bei miesto bendruomenėmis, teikiama Europos Sąjungos

struktūrinių fondų ir kitų Europos Sąjungos programų parama neįgaliųjų socialinės integracijos į

visuomenę plėtrai. Taigi įstatymai palankūs neįgaliesiems, jų teisėms ir lygioms galimybėms dirbti

bei integruotis į visavertį gyvenimą šių dienų visuomenėje.

Remiantis L. Mališauskaite (2007), pastebėta, kad į Lietuvos teisę yra perkelta 2000 m. priimta ES

direktyva, nustatanti bendruosius vienodų sąlygų taikymo užimtumo ir profesinėje srityje pagrindus.

Jos tikslas – nustatyti bendrus kovos su diskriminacija dėl religijos ar tikėjimo, negalios, amžiaus ar

seksualinės orientacijos pagrindus užimtumo ir profesinėje srityje ir siekti valstybėse narėse

įgyvendinti vienodų sąlygų taikymo principą. Ši direktyva reglamentuoja teisę į tinkamas darbo

sąlygas, siekia skatinti įvairias negalias turinčių asmenų galimybes mokytis ir dirbti.

Apibendrinant galima teigti, jog kiekvienas aukščiau analizuotas teisės aktas reikšmingas

neįgaliems asmenims, siekiantiems lygiaverčiai įsilieti į visuomeninį gyvenimą, dirbti, siekti

asmeninės karjeros, save realizuoti. Kiekvienas iš teisinių dokumentų padeda ne tik patiems

neįgaliesiems, nes gina jų teises į visavertį, lygiavertį gyvenimą, bet ir padeda negalių neturintiems

asmenims (tarp kurių ir darbdaviai, neįgaliojo kolegos darbe) suvokti, kodėl yra reikšminga

neįgaliųjų socialinė integracija, kas turėtų padėti negalių turintiems žmonėms integruotis į darbo

rinką ir pasiūlyti profesinės reabilitacijos paslaugas.

21

2. NEĮGALIŲ ASMENŲ INTEGRACIJOS YPATUMAI VILNIAUS MIESTO

DARBO RINKOJE

Vilniaus miesto neįgaliųjų integracijai į darbo rinką tiesiogiai ir netiesiogiai įtaką daro neįgaliųjų

interesams atstovaujančios institucijos. Integracijos procesams įtakos turi ir vykdomos profesinės

reabilitacijos programos.

2. 1. Neįgaliųjų interesams atstovaujančios organizacijos

Lietuvoje neįgaliųjų socialinės integracijos valdymas apima neįgaliųjų socialinės integracijos

priemonių planavimą, administravimą, organizavimą, įgaliojimų ir atsakomybės paskirstymą bei

priežiūrą (LR neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas, Žin., 2004, Nr. 83-2983; 2011, Nr. 85-

4134). Pagrindinės neįgaliųjų socialinę integraciją Lietuvoje įgyvendinančios institucijos yra tokios:

Lietuvos Respublikos Vyriausybė koordinuojanti ir įgyvendinanti neįgaliųjų socialinės

integracijos sistemą, tvirtinanti ilgalaikes valstybines neįgaliųjų socialinės integracijos programas ir

strategijas;

ministerijos, pagal savo kompetenciją rengiančios ir teikiančios LR Vyriausybei

siūlymus, įstatymų ir kitų teisės aktų projektus dėl neįgaliųjų socialinės integracijos sistemos

tobulinimo bei organizuojančios neįgaliųjų socialinės integracijos sistemos įgyvendinimą;

Neįgaliųjų reikalų departamentas prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos,

koordinuojantis ir įgyvendinantis Nacionalinę žmonių su negalia socialinės integracijos programą ir

vykdantis kitas neįgaliųjų socialinės integracijos politikos įgyvendinimo priemones;

savivaldybės, rengiančios ir įgyvendinančios savivaldybės neįgaliųjų socialinės

integracijos programas, atsakančios už neįgaliųjų specialiųjų poreikių tenkinimą ir teikiančios

bendrąsias bei specialiąsias socialines paslaugas, sudarydamos sąlygas neįgaliesiems integruotis į

bendruomenę, bendradarbiaudamos su neįgaliųjų asociacijomis;

neįgaliųjų asociacijos, atstovaujančios neįgaliųjų interesams, padedančios įgyvendinti

neįgaliųjų socialinės integracijos priemones: organizuojančios socialinių paslaugų teikimą

neįgaliesiems, neįgaliųjų poilsį, sportą, turizmą, kultūrinę veiklą, tarptautinį bendradarbiavimą.

Organizuodamos savo veiklą, neįgaliųjų asociacijos bendradarbiauja su valstybės ir savivaldybių

institucijomis ir įstaigomis, gali gauti šių institucijų ir įstaigų finansinę paramą.

Neįgalumą ir darbingumą nustato prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (NDNT) veikianti

tarnyba. Joje nustatomas neįgalumo lygis asmenims iki 18 metų, darbingumo lygis ir profesinės

22

reabilitacijos paslaugų poreikis asmenims nuo 18 metų, kurie yra (buvo) draudžiami valstybiniu

socialiniu draudimu, ir asmenims nuo 18 metų iki senatvės pensijos amžiaus bei priimamas

sprendimas dėl bendrojo pirminio specialiųjų poreikių nustatymo asmenims, neatsižvelgiant į jų

amžių, neįgalumo ar darbingumo lygį.

NDNT teikia kokybiškas paslaugas vertindama darbingumo ir neįgalumo lygį, profesinės

reabilitacijos paslaugų poreikį, nustato bendruosius pirminius specialiuosius poreikius. NDNT,

įgyvendindama savo misiją, teikia kokybiškas paslaugas: vertina darbingumo, neįgalumo lygį,

profesinės reabilitacijos paslaugų poreikį, nustato bendruosius pirminius specialiuosius poreikius ir,

siekdama užtikrinti sklandų bei kokybišką asmenų aptarnavimą, teikia administracines paslaugas,

dalyvauja tarpinstitucinių darbo grupių veikloje, bendradarbiauja su kitomis institucijomis bei

dalyvauja įgyvendinant neįgaliųjų socialinės integracijos politiką su:

Neįgaliųjų reikalų departamentu prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos;

profesines reabilitacijos paslaugas teikiančiomis įstaigomis;

Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga;

Lietuvos kurčiųjų draugija;

kitomis institucijomis bei nevyriausybinėmis organizacijomis, atstovaujančiomis

neįgalių asmenų teisėms.

Profesinės reabilitacijos paslaugų poreikio nustatymo kriterijų apraše (Žin., 2005, Nr. 6-163, 2013,

Nr. 28-1338) reglamentuojama tokia Lietuvos darbo biržos veikla profesinės reabilitacijos srityje:

1) kaupiama informacija apie profesinės reabilitacijos paslaugas teikiančias įstaigas bei

teikiamas profesinės reabilitacijos paslaugas;

2) organizuojamas ir koordinuojamas profesinės reabilitacijos paslaugų teikimas ir

teritorinių darbo biržų veikla siunčiant asmenis į NDNT nustatyti profesinės reabilitacijos paslaugų

poreikio;

3) tvirtinami, įvertinus padėtį darbo rinkoje ir finansines galimybes, prioritetai ir

prioritetinės tikslinės grupės, kuriais vadovaudamosi teritorinės darbo biržos priima sprendimą dėl

asmenų, kuriems nustatytas darbingumo lygis, siuntimo į NDNT nustatyti profesinės reabilitacijos

paslaugų poreikio;

4) vykdomas profesinės reabilitacijos paslaugų teikimas ir asmenų dalyvavimas profesinės

reabilitacijos programose;

5) teikiami siūlymai Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai dėl profesinės reabilitacijos

programos įgyvendinimo tobulinimo.

23

Be to, teritorinės darbo biržos prižiūri profesinės reabilitacijos programos įgyvendinimą, asmenų

dalyvavimą profesinės reabilitacijos programoje ir teritorinės darbo biržos direktoriaus nustatyta tvarka

atlieka patikras profesinės reabilitacijos paslaugas teikiančioje įstaigoje.

Lietuvoje neįgaliųjų socialinės integracijos sistema, kaip reglamentuoja LR neįgaliųjų socialinės

integracijos įstatymas (Žin., 2004, Nr. 83-2983; 2011, Nr. 85-4134), yra finansuojama iš valstybės

biudžeto, savivaldybių biudžetų, Valstybinio socialinio draudimo fondo, Privalomojo sveikatos

draudimo fondo, Užimtumo fondo, Europos Sąjungos struktūrinių fondų ir kitų teisėtai įgytų lėšų.

Atlikę neįgaliųjų socialinę integraciją reglamentuojančių dokumentų ir teisės aktų analizę,

padarėme išvadą, kad Vilniaus miesto neįgaliųjų integracija į darbo rinką neatsiejama nuo

neįgaliųjų interesams atstovaujančių institucijų, tarp kurių svarbų vaidmenį atlieka LR Vyriausybė,

ministerijos, Savivaldybė, Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir

darbo ministerijos, Darbo birža, neįgaliųjų asociacijos.

2. 2. Profesinė reabilitacija ir jos reikšmė integruojantis į darbo rinką

Profesinė reabilitacija – tai asmens darbingumo, profesinės kompetencijos bei pajėgumo dalyvauti

darbo rinkoje atkūrimas arba didinimas ugdymo, socialinio, psichologinio, reabilitacijos ir kitomis

poveikio priemonėmis (LR neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas, Žin., 2004, Nr. 83-2983).

Profesinės reabilitacijos paslaugų tikslas – ugdyti ar atkurti asmens darbingumą, didinti darbinės

veiklos galimybes, siekiant asmens įsidarbinimo. Teisę į profesinės reabilitacijos paslaugas turi

nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys asmenys, kuriems nustatytas profesinės reabilitacijos

paslaugų poreikis. Profesinės reabilitacijos paslaugų poreikį nustato NDNT (Profesinės

reabilitacijos paslaugų poreikio nustatymo kriterijų aprašas, Žin., 2005, Nr. 6-163, 2013, Nr. 28-

1338).

24

4 pav. Profesinės reabilitacijos paslaugų teikimo tvarka ir jas teikiančios institucijos (Tartilaitė, 2010, p. 131)

Siekiant atkurti asmens darbingumą (4pav.) ir padidinti jo galimybes savarankiškai įsidarbinti ar

dalyvauti įdarbinimo programose, Lietuvos teisės aktuose numatomos tokios profesinės

reabilitacijos paslaugos: profesinis orientavimas, konsultavimas, profesinių gebėjimų įvertinimas,

atkūrimas arba naujų išugdymas, perkvalifikavimas. Minėti tikslai įgyvendinami keliais etapais.

Profesinės reabilitacijos paslaugų poreikio nustatymo kriterijų aprašas (Žin., 2005, Nr. 6-163, 2013,

Nr. 28-1338) reglamentuoja kriterijus, kuriais vadovaujantis nustatomas profesinės reabilitacijos

paslaugų poreikis asmenims, kurie teisės aktų nustatyta tvarka kreipėsi į teritorinę darbo biržą ir

NDNT bei šių kriterijų taikymą. Minėtame teisiniame dokumente reglamentuojama, jog profesinės

reabilitacijos paslaugų poreikis nustatomas asmenims, kurie be šių paslaugų negali dirbti ankstesnio

darbo pagal įgytą profesinę kvalifikaciją arba kito darbo, atitinkančio jų profesinę kvalifikaciją, arba

įgyti naują profesinę kvalifikaciją, arba atlikti kitos profesinės kvalifikacijos reikalaujančius darbus

dėl ligos, sveikatos būklės ar organizmo funkcijų sutrikimų.

Profesinės reabilitacijos programą (ciklą) sudaro įvairios paslaugos (žr. 5 pav.).

25

5 pav. Profesinės reabilitacijos paslaugos (sudaryta autorės pagal Reikalavimų profesinės reabilitacijos paslaugas

teikiančioms įstaigoms aprašas, Žin., 2005, Nr. 70-2543).

Paslaugas, vaizduojamas mūsų sudarytame 5 pav., reglamentuoja Reikalavimų profesinės

reabilitacijos paslaugas teikiančioms įstaigoms aprašas (Žin., 2005, Nr. 70-2543). Profesinių

gebėjimų įvertinimas suvokiamas kaip asmens psichosocialinių profesinių savybių ir/ar funkcinio

pajėgumo (fizinių savybių, reikalingų darbui) įvertinimas. Profesinis orientavimas ir konsultavimas

– tai asmens motyvacijos mokytis ir dirbti bei asmeninių savybių analizė, konsultavimas profesinio

kryptingumo, tinkamumo, profesinės karjeros planavimo klausimais, informavimas apie profesinio

mokymo ir įsidarbinimo galimybes, profesinių gebėjimų praktinis išbandymas, pagalba asmenims

renkantis ar keičiant profesiją, atsižvelgiant į jo individualias savybes (interesus, gebėjimus,

polinkius), konkrečių profesijų ypatumus bei mokymosi, studijų ir darbo galimybes. Remiantis

Reikalavimų profesinės reabilitacijos paslaugas teikiančioms įstaigoms aprašu (Žin., 2005, Nr. 70-

2543), profesinių gebėjimų atkūrimą arba naujų išugdymą sudaro prarastų savybių, reikalingų

darbui, atstatymas bei esamų, bet nepakankamų savybių, reikalingų darbui, lavinimas ir/ar naujų

savybių ugdymas socialinio, psichologinio, reabilitacijos, darbo imitavimo bei kitomis poveikio

priemonėmis, profesinis mokymas pagal formaliąsias ir neįgaliems asmenims adaptuotas darbo

rinkos profesinio mokymo programas, teisės aktų nustatyta tvarka įregistruotas Studijų ir mokymo

programų registro Darbo rinkos profesinio mokymo dalyje ar Darbo rinkos neformaliojo profesinio

mokymo programų sąvade.

Pagalba neįgaliesiems įsidarbinant svarbi, nes apima informacijos rinkimą ir analizę apie situaciją

darbo rinkoje, galimos darbo vietos klientams paiešką bei potencialių darbdavių paiešką,

tarpininkavimo paslaugas įdarbinant asmenis, darbo paieškos įgūdžių formavimą, darbdavių

konsultavimą darbo vietos pritaikymo, įdarbinimo klausimais ir kt. Reikalavimų profesinės

reabilitacijos paslaugas teikiančioms įstaigoms apraše (Žin., 2005, Nr. 70-2543) taip pat nurodyta,

Profesinių gebėjimų

įvertinimas

Profesinis orientavimas ir konsultavimas

Profesinių gebėjimų

atkūrimas arba naujų išugdymas

Pagalba įsidarbinant

26

kad, esant būtinybei, įstaiga privalo organizuoti ir užtikrinti neįgaliesiems maitinimo ir nakvynės

paslaugų teikimą.

Apibendrindami galime daryti išvadą, jog profesinė reabilitacija neįgaliųjų integracijos į darbo rinką

procese yra labai reikšminga ir reikalinga, nes apima visą paslaugų kompleksą: nuo profesinių

gebėjimų įvertinimo iki pagalbos įsidarbinant. Profesinės reabilitacijos paslaugos padeda atkurti

neįgaliojo asmens darbingumą bei padidina darbinės veiklos galimybes.

2. 3. Neįgaliųjų integracijos ypatumai darbo rinkoje

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos

duomenimis, 2012 metų pradžioje dirbo 46,66 tūkst. neįgaliųjų, arba 17,6 procentų visų neįgaliųjų.

Lietuvoje siekiama neįgaliesiems didinti užimtumo galimybes (Nacionalinė neįgaliųjų socialinės

integracijos 2013–2019 metų programa, Žin., 2012-11-27, Nr. 137-7021):

teikiama finansinė pagalba darbdaviams, įdarbinantiems žmones su negalia;

teikiama finansinė parama pradėti savo verslą;

organizuojama neįgaliųjų profesinė ir kvalifikacinė reabilitacija.

Neįgaliųjų reikalų departamentas įgyvendina dalį Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos

vykdomos 4.1. programos „Neįgaliųjų socialinė integracija“ priemonių. Šios programos priemonės

„Plėtoti paslaugų neįgaliesiems prieinamumą, didinti neįgaliųjų savarankiškumą ir skatinti jų

įsidarbinimo galimybes“ dalis yra profesinės reabilitacijos metodinių centrų veiklos projektų

finansavimas. Socialinės apsaugos ir darbo ministras kiekvienais metais įsakymu tvirtina Neįgaliųjų

reikalų departamento veiklos planą ir lėšas, skiriamas profesinės reabilitacijos metodinių centrų

veiklos projektams finansuoti (Profesinės reabilitacijos metodinių centrų veikla 2010-2012 m.,

2013).

Per 2013 m. sausio - rugsėjo mėn. Darbo biržos profesinės reabilitacijos programoje dalyvavo 678

asmenys, iš jų 317 asmenys buvo nusiųsti į programą 2012 m., 228 asmenys finansuojant iš ESF

projekto „Parama neįgaliesiems“ ir 133 asmenys - finansuojant iš valstybės biudžeto. Daugiausia

neįgalių asmenų nusiųsta į Vilniaus Žirmūnų darbo rinkos mokymo centrą (76 asm.), Valakupių

reabilitacijos centrą (84), Šiaulių darbo rinkos mokymo centrą (50) VšĮ „Vilties žiedas“ (35), VšĮ

„Profesijų spektras“ (29 asm.), Vilniaus Žirmūnų darbo rinkos mokymo centro Druskininkų filialą

(19), Vilniaus psichosocialinės reabilitacijos centrą (19), Panevėžio darbo rinkos mokymo centrą

(14), Trakų neįgaliųjų užimtumo centrą (9), Palangos reabilitacijos ligoninę (11), Tauragės

neįgaliųjų reabilitacijos centrą (5), Radviliškio technologijų ir verslo mokymo centrą (3), Klaipėdos

darbo rinkos mokymo centrą (7).

27

Neįgalieji pasirinko 85 skirtingas mokymo programas, iš kurių populiariausios buvo šios:

apskaitininko, įmonės darbo organizatoriaus, floristo - gėlių pardavėjo, kasininko pardavėjo,

kompiuterio vartojimo pagrindų, staliaus, duonos gaminių kepėjo, dekoratyvinės kosmetikos,

želdynų prižiūrėtojo, siuvėjo – operatoriaus, verslo organizatoriaus, pynėjo iš vytelių,

administracijos darbuotojo padėjėjo.

3-me darbo priede pateikėme detalesnę informaciją apie 2013 m. III - IV ketvirčius profesinę

reabilitaciją baigusių neįgaliųjų asmenų įgytas profesines kvalifikacijas.

Per 2013 m. sausio - rugsėjo mėn. profesinės reabilitacijos programą baigė ar nutraukė 550 asmenų.

Profesinės reabilitacijos programą baigusių (nutraukusių arba kvalifikacijas ir (ar) kompetencijas

įgijusių) asmenų įsidarbinimo per 6 mėnesius po baigimo rodiklis – 58,1 proc. (prieš 6 mėnesius

baigė 437 asmenys, iš jų per 6 mėn. įsidarbino arba pradėjo individualią veiklą 254 asmenys)

(Profesinės reabilitacijos programos įgyvendinimo rezultatai per 2013 m. 9 mėn., 2013).

Vilniaus teritorinės darbo biržos aptarnaujamoje teritorijoje per 2013 m. lapkričio mėnesį į

profesinės reabilitacijos priemonės veiklas nusiųsta 20 neįgalių šioje teritorinėje darbo biržoje

registruotų asmenų.

Nuo 2012 m. profesinės reabilitacijos metodinio centro veiklas vykdo VšĮ Valakupių reabilitacijos

centras, kurį gali lankyti vilniečiai ir kauniečiai. VšĮ Valakupių reabilitacijos centras profesinės

reabilitacijos programoje dalyvauti priima asmenis, turinčius fizinę, regos, klausos, sutrikusio

intelekto ir psichikos negalias, kuriems yra nustatytas 0 - 45 proc. darbingumo lygis ir iki sekančio

darbingumo lygio nustatymo termino yra likę ne mažiau kaip 1 metai. Atitinkantys šiuos kriterijus

asmenys ir norintys dalyvauti programoje turi registruotis teritorinėje darbo biržoje. Asmenims,

kuriems darbingumo lygis nustatomas pirmą kartą, profesinės reabilitacijos paslaugų poreikis

nustatomas darbingumo lygio nustatymo metu Neįgalumo ir darbingumo lygio nustatymo tarnyboje

(VšĮ Valakupių reabilitacijos centro interneto svetainės medžiaga, 2013).

Nacionalinėje neįgaliųjų socialinės integracijos 2013–2019 metų programoje (Žin., 2012-11-27, Nr.

137-7021) pažymimos ir neįgaliųjų integracijos į darbo rinką problemos: žemas darbo apmokėjimo

lygis, mažas darbdavių suinteresuotumas įdarbinant neįgaliuosius ir neįgaliesiems garantuojant

minimalaus darbo užmokesčio dydžio socialinių išmokų mokėjimą bei įvairios lengvatos,

neskatinančios neįgaliųjų dirbti. Be to, neveiksmingas neįgalių asmenų įdarbinimo mechanizmas,

nepakankamas darbdavių ir neįgaliesiems atstovaujančių organizacijų bendradarbiavimas su

teritorinėmis darbo biržomis, priemonių, kurios skatintų neįgaliuosius gauti didesnes darbo

pajamas, o ne socialines išmokas, stoka ir bendra padėtis darbo rinkoje lemia mažą dirbančių

neįgaliųjų skaičių.

28

Visgi, kaip teigiama Nacionalinėje neįgaliųjų socialinės integracijos 2013–2019 metų programoje

(Žin., 2012-11-27, Nr. 137-7021), kartais profesinė reabilitacija pasirenkama tik dėl mokamos

profesinės reabilitacijos pašalpos, o mažas darbo užmokestis neskatina ir nemotyvuoja neįgaliųjų

dirbti.

2. 4. Neįgaliųjų įdarbinimo galimybės Vilniaus mieste

Vilniuje, kaip ir visoje Lietuvoje, kuriama profesinės reabilitacijos paslaugų neįgaliesiems sistema

ir paslaugas teikiančių įstaigų tinklas, kurio plėtrai regionuose panaudotos Europos Sąjungos

struktūrinių fondų lėšos. Konkurso būdu atrenkami metodiniai profesinės reabilitacijos centrai,

kurie rengia profesinės reabilitacijos paslaugų teikimo neįgaliesiems metodikas skirtingas negalias

turintiems asmenims, diegia naujus metodus ir programas, organizuoja specialistų kvalifikacijos

tobulinimą. Tačiau metodinei bazei sukurti reikia laiko. Dėl nepakankamo teisinio reglamentavimo

ir vadybinio palaikymo, motyvacijos stokos neįgalieji, baigę profesinės reabilitacijos programą ir

įsidarbinę, dažnai darbo rinkoje išsilaiko labai trumpai (Nacionalinė neįgaliųjų socialinės

integracijos 2013–2019 metų programa, Žin., 2012-11-27, Nr. 137-7021).

Per 2013 m. neįgalieji buvo nukreipti į įvairias užimtumo priemonės veiklas, iš kurių dažniausios –

tai pastovus įdarbinimas, verslo liudijimo įsigijimas, profesinė reabilitacija (žr. 2 lentelė).

2 lentelė

Nukreipta į neįgaliųjų užimtumo priemones nuo 2013 01 02 iki 2013 11 27 (sudaryta autorės pagal

Vilniaus teritorinės darbo biržos informaciją, 2013m.)

Priemonė Viso Gavo nedarbo draudimo išmoką

Darbo įgūdžių įgijimo rėmimas 10 0

Darbo rotacija 2 0

Įdarbinimas į įsteigtą DV 24 1

Įdarbinimas subsidijuojant 81 1

Pastovus įdarbinimas 683 54

Pastovus įdarbinimas(be archyvavimo) 8 0

Profesinė reabilitacija 148 5

Profesinis mokymas 13 0

Subsidija patentui 39 0

Terminuoti darbai (TD) 51 5

Verslo liudijimas 162 16

Viešieji darbai (VD) 47 2

Iš viso 1268 84

29

Vilniaus teritorinė darbo birža nuo 2013 m. liepos 15 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. į profesinės

reabilitacijos paslaugas teikiančias įstaigas nusiuntė 58 asmenis (31 vyrą ir 27 moteris), kuriems

nustatytas profesinės reabilitacijos poreikis. Jų amžius įvairus (žr. 6 pav.).

6 pav. Vilniaus teritorinėje darbo biržoje profesinės reabilitacijos programoje dalyvaujantys neįgalieji,

kuriems nustatytas profesinės reabilitacijos poreikis, pagal amžių 2013 m. liepos 15 d. - 2013 m. rugsėjo 30

d. (Profesinės reabilitacijos programos vykdymo eiga Vilniaus teritorinėje darbo biržoje, 2013)

Daugelis neįgaliųjų (47 proc.) turi profesinį išsilavinimą. 17 proc. įgiję aukštąjį išsilavinimą (žr. 7

pav.).

7 pav. Vilniaus teritorinėje darbo biržoje profesinės reabilitacijos programoje dalyvaujantys neįgalieji,

kuriems nustatytas profesinės reabilitacijos poreikis, pagal išsilavinimą 2013 m. liepos 15 d. - 2013 m.

rugsėjo 30 d. (Profesinės reabilitacijos programos vykdymo eiga Vilniaus teritorinėje darbo biržoje, 2013m. )

Su profesinės reabilitacijos paslaugas teikiančiomis įstaigomis pasirašyta 50 sutarčių:

VšĮ Vilniaus Žirmūnų darbo rinkos mokymo centras - 20 sutarčių;

Jaunimas iki 29 m. -

9 (15%)

Asmenys 30-44 m. -

20 (35 %)

Asmenys 45-54 m. -

22 (38%)

Asmenys 55 m. ir

daugiau - 7 (12%)

Pagrindinis - 4

(7%)

Vidurinis- 11

(19%)

Profesinis- 27

(47%)

Aukštesnysis- 6

(10%)

Aukštasis - 10

(17%)

30

VšĮ Valakupių reabilitacijos centras - 21 sutartis;

VšĮ Vilniaus psichosocialinės reabilitacijos centras - 8 sutartys;

VšĮ Vilniaus Žirmūnų darbo rinkos mokymo centro Druskininkų filialas - 1 sutartis.

Po vieną asmenį pasirinko apskaitininko, baldžiaus, keramikos dirbinių lipdytojo, manikiūrininko,

meninių keramikos dirbinių lipdytojo - žiedėjo, pagalbinio virtuvės darbuotojo, plataus profilio

kirpėjo, plytelių klojėjo, registratūros/priimamojo darbuotojo, reklamos internete maketuotojo,

siuvėjo, slaugytojo padėjėjo mokymo programas (Profesinės reabilitacijos programos vykdymo eiga

Vilniaus teritorinėje darbo biržoje, 2013).

Darbo prieduose pateikti neįgaliuosius charakterizuojantys duomenys pagal Vilniaus teritorinės

darbo biržos informaciją (2013). Čia pateiktas ir asmens, turinčio 0-55 proc. darbingumą ir

įregistruoto Vilniaus teritorinėje darbo biržoje, portretas (žr. 4 priedas).

Neįgaliųjų įdarbinimo galimybės Vilniaus mieste sietinos su darbo vietų subsidijavimu.

Subsidija darbo vietoms steigti – negrąžintinos lėšos, skiriamos darbo vietoms steigti (pritaikyti), be

kurios jos negalėtų būti įsteigtos (Aktyvios darbo rinkos politikos priemonių įgyvendinimo sąlygų ir

tvarkos aprašas, Žin., 2009, Nr. 98-4133; 2010, Nr. 85-4471). Šiuo procesu siekiama skatinti

darbdavius steigti naujas darbo vietas arba esamas darbo vietas pritaikyti prie neįgaliojo.

Kaip nurodyta Aktyvios darbo rinkos politikos priemonių įgyvendinimo sąlygų ir tvarkos apraše

(Žin., 2009, Nr. 98-4133; 2010, Nr. 85-4471), įdarbinimo subsidijuojant tikslas – padėti darbo

rinkoje papildomai remiamiems asmenims, registruotiems darbo biržoje, įsitvirtinti darbo rinkoje

arba laikinai įsidarbinti, o asmenims, kuriems nustatytas iki 40 procentų darbingumo lygis arba

sunkus neįgalumo lygis, sudaryti specialias sąlygas išlikti darbo rinkoje.

Įdarbinimas subsidijuojant organizuojamas neįgaliesiems, kuriems yra nustatytas iki 25 procentų

darbingumo lygis arba sunkus neįgalumo lygis; 30 – 40 procentų darbingumo lygis arba vidutinis

neįgalumo lygis; 45 – 55 procentų darbingumo lygis arba lengvas neįgalumo lygis.

31

3. TYRIMO REZULTATAI IR JŲ ANALIZĖ

Neįgaliųjų integracijos galimybes į darbo rinką Vilniaus mieste galima būtų nagrinėti daugeliu

aspektų. Mūsų požiūriu, negalima ignoruoti darbo pasiūlos, darbo specifikos pobūdžio, neįgaliųjų

fizinių galimybių, darbdavių ir darbuotojų psichologinių faktorių įtakos bei neįgaliųjų partnerystės

su kitais specialistais įtakos integracijos procese.

Šiandien darbdaviai privalo gebėti ne tik integruoti į darbo rinką ir adaptuoti praktikoje neįgaliųjų

fizines galimybes, teises bei socialinę integraciją reglamentuojančius teisės aktus, bet, svarbiausia,

keisti įsisenėjusį požiūrį į neįgaliuosius.

Deja, didelė darbdavių dalis „nežino“, kaip veikti naujos realybės sąlygomis, kaip individualizuoti

neįgaliųjų poreikius ir realizuoti darbo pasiūlos galimybes, kaip bendradarbiauti su neįgaliaisiais

bei kaip padidinti neįgaliųjų profesinę motyvaciją, nes daugumos jų sąmonėje dominuoja negatyvi

nuostata neįgalių darbuotojų atžvilgiu.

Atsižvelgdami į neįgalių asmenų socialinės integracijos darbo rinkoje ypatumus, sudarėme

optimalios apklausos schemas – anketas; vienos anketos (11 klausimų) skirtos darbdaviams, kitos

(19 klausimų) - neįgaliesiems. Sudarant anketas neįgaliesiems siekta išsiaiškinti, ar neįgalieji gali

sėkmingai dalyvauti darbinėje veikloje, kokie veiksniai juos skatina ir kokie veiksniai trukdo

sėkmingai integruotis į darbo rinką. Darbdavių apklausa siekta išsiaiškinti, ar jie yra pasirengę

integruoti neįgalius žmones į darbo rinką, kokie pokyčiai būtini, siekiant gerinti neįgalių asmenų

integraciją į darbo rinką Vilniaus mieste, kokios yra neįgaliųjų žemos motyvacijos dirbti priežastys.

Anketas išdalijome 100-tui neįgaliųjų Vilniaus darbo biržoje ir elektroniniu paštu išsiuntėme

anketos nuorodą 100-tui darbdavių – įvairaus pobūdžio įstaigų vadovams bei kitiems

vadovaujantiems atstovams. Respondentams nurodėme, kad atsakydami į mūsų pateiktų anketų

klausimus, jie pažymėtų vieną arba kelis jų požiūrį atitinkančius atsakymus. Sudarytų anketų

pavyzdžiai pateikti šio darbo prieduose (1 ir 2 priedas).

Surinktų užpildytų anketų atsakymai apdoroti ir apskaičiuoti pasinaudojus SPSS statistine

kompiuterine programa. Nustatant skirtumus tarp skirtingų respondentų grupių taikytas porinių

dažnių lentelių metodas - Chi kvadrat (χ2) kriterijus. Šiame tyrime laikyta, kad yra statistikai

reikšmingos priklausomybės, kai p - reikšmė neviršija reikšmingumo lygmens 0,05. Mūsų tyrimo

analizėje Chi – Square testo rezultatai aptariami, kai p < 0,05, vadinasi, rastas statistiškai

reikšmingas skirtumas (x2 – Chi kvadrato kriterijus; df – laisvės laipsnis; p – reikšmingumo

lygmuo).

32

Į mūsų pateiktų anketų klausimus atsakė 150 anketų apklausoje dalyvavusių respondentų: iš jų 100

neįgaliųjų Vilniaus darbo biržoje ir 50 darbdavių, užpildžiusių anketas pagal jiems elektroniniu

paštu išsiųstą internete patalpinto klausimyno nuorodą. Taigi mūsų tyrimo imtis – 150 respondentų.

3. 1. Bendra tiriamųjų grupių charakteristika

Pradžioje pristatoma tyrime dalyvavusių neįgaliųjų charakteristika.

1 pav. Bendras respondentų skaičius

Atlikę anketinių duomenų rodiklių analizę (1 pav.), nustatėme, kad anketinėje apklausoje dalyvavo

iš viso 150 respondentų. Iš jų 100 neįgaliųjų ir 50 darbdavių.

Neįgaliųjų pasiskirstymas pagal amžių ir lytį pateiktas 2 pav.

2 pav. Neįgaliųjų pasiskirstymas pagal amžių ir lytį (proc.).

0

20

40

60

80

100

120

140

160

Iš viso Neįgalieji Darbdaviai

150

100

50

Iš viso

Neįgalieji

Darbdaviai

0,00%

5,00%

10,00%

15,00%

20,00%

25,00%

30,00%

35,00%

40,00%

45,00%

50,00%

Iš viso 21-30 m. 31-40 m. 41-50 m. 51-60 m. 61 m. irdaugiau

50,00%

20,00%

10,00%

32,00%

38,00%

0,00%

50,00%

26,00%

14,00%

28,00% 30,00%

2,00%

Moteris

Vyras

33

Atlikę neįgalių asmenų anketinių duomenų rodiklių analizę, nustatėme, kad pirmąją tyrimo grupę

sudarė iš viso 100 proc. neįgaliųjų (N=100), iš kurių dauguma 51 - 60 metų (38 proc. moterų ir 30

proc. vyrų), 41 - 50 m. (32 proc. moterų ir 28 proc. vyrų). Mažiausiai tyrime dalyvavo 31 - 40 m.

bei 61 m. ir vyresnių respondentų. Iš šių rezultatų galima spręsti, kad Vilniaus darbo biržoje tyrimo

metu dažniausiai lankėsi ir į darbo rinką integruotis siekė 51 - 60 m. neįgalūs vyrai bei moterys,

todėl apklausos metu jų apklausta daugiausiai.

3 pav. Neįgaliųjų pasiskirstymas pagal lytį ir išsilavinimą (proc.)

Atlikę neįgalių asmenų anketų duomenų rodiklių analizę, nustatėme, kad dauguma neįgaliųjų, iš

kurių 40 proc. vyrų ir 28 proc. moterų, turi vidurinį išsilavinimą. Tarp turinčiųjų profesinį

išsilavinimą dauguma (28 proc.) – moterys. Maždaug kas ketvirta neįgali moteris (26 proc.) turi

aukštąjį išsilavinimą, o maždaug kas ketvirtas vyras (26 proc.) – aukštesnįjį.

Iš neįgaliųjų pagrindinį išsilavinimą turi tik 8 proc. vyrų ir 4 proc. moterų. Taigi galima daryti

išvadą, jog daugelio tyrime dalyvavusių neįgaliųjų išsilavinimas pakankamai žemas, todėl tai gali

būti viena iš priežasčių, apsunkinant jų integracijos į darbo rinką galimybes. Vidurinį, pagrindinį bei

profesinį išsilavinimą turintiems neįgaliems vyrams bei moterims svarbu siekti toliau mokytis, įgyti

naują ar patobulinti turimą profesiją.

0,00%

5,00%

10,00%

15,00%

20,00%

25,00%

30,00%

35,00%

40,00%

45,00%

50,00%50,00%

4,00%

28,00% 28,00%

2,00%

6,00% 6,00%

26,00%

50,00%

8,00%

40,00%

12,00%

2,00%

26,00%

6,00%

6,00%

Moteris

Vyras

34

4 pav. Amžius, kada respondentai tapo neįgaliais (proc.).

Apibendrinus gautus rezultatus nustatytas neįgaliųjų amžius, kada jie tapo neįgaliais. Daugiau kaip

trečdalis jų (32 proc.) neįgaliais tapo sulaukę brandaus amžiaus – 41 - 50 m. Kiti neįgalumą turi nuo

gimimo, vaikystės, jaunystės. 14 proc. neįgaliais tapo 31 - 40 m., tokia pat dalis (14 proc.) – 51 - 60

m. Vadinasi, tyrime daugiausiai dalyvavo neįgalieji, kurie neįgalumą turi nuo 41 m.

5 pav. Dažniausios respondentų neįgalumo priežastys (proc.)

Atlikę anketų duomenų rodiklių analizę (5 pav.), nustatėme, kokios yra dažniausios respondentų

neįgalumo priežastys. Matyti, kad daugelis tyrimo dalyvių neįgaliais tapo po persirgtų ligų (38

0,00%

5,00%

10,00%

15,00%

20,00%

25,00%

30,00%

35,00%

8,00% 9,00% 11,00% 12,00%

14,00%

32,00%

14,00%

0,00%

5,00%

10,00%

15,00%

20,00%

25,00%

30,00%

35,00%

40,00% 31,00%

14,00%

4,00%

38,00%

13,00%

35

proc.) ar traumų (31 proc.). Mažiausiai tarp respondentų pasitaikanti neįgalumo priežastis –

gimdymo trauma.

6 pav. Negalios pobūdis (proc.)

Atlikus analizę (6 pav.) išaiškėjo, kad pagal negalios pobūdį daugiau kaip trečdalis neįgaliųjų (36

proc.) yra turintys kompleksinę negalią, trečdalis (29 proc.) – judesio padėties sutrikimą. Kitos (19

proc.) negalios, kurias nurodė anketose neįgalieji, yra atsiradusios dėl kraujotakos sutrikimų, patirtų

stuburo slankstelių lūžių, širdies ligų, sutrikusios endokrininės sistemos, patirto insulto. Vadinasi,

mūsų tyrime dalyvavę neįgalieji, nors ir turi įvairių sutrikimų, siekia integruotis į darbo rinką, kad

taptų pilnaverčiais visuomenės nariais.

7 pav. Neįgalumo pobūdis ir darbingumo procentas (proc.)

0,00%

5,00%

10,00%

15,00%

20,00%

25,00%

30,00%

35,00%

40,00%

Judesiopadėties

sutrikimas

Regėjimonegalia

Klausosnegalia

Balsonetekimaspo gerklų

pašalinimooperacijos

Kompleksinėnegalia

Kita

29,00%

8,00% 5,00%

3,00%

36,00%

19,00%

0,00%

10,00%

20,00%

30,00%

40,00%

50,00%

60,00%

70,00%

80,00%

90,00%

100,00%

Iš viso 0 -25 proc. 30-45proc.

45-55proc.

Kita

29,00%

0,00%

55,17%

41,38%

3,45% 8,00%

0,00% 0,00%

100,00%

0,00%

5,00%

20,00%

40,00%

20,00% 20,00%

3,00%

0,00%

66,67%

33,33%

0,00%

36,00%

0,00%

25,00%

66,67%

8,33%

19,00%

0,00%

10,53%

84,21%

5,26%

Judesio padėties sutrikimas

Regėjimo negalia

Klausos negalia

Balso netekimas po gerklųpašalinimo operacijos

Kompleksinė negalia

Kita

36

Analizė parodė, kad neįgaliesiems nustatytas įvairus darbingumo procentas (7 pav.). Dauguma

neįgaliųjų, kurie turi regėjimo negalią (100 proc.) arba turinčių kompleksinę negalią (66,67 proc.),

turi 45-55 proc. darbingumą. Turintiems balso netekimo po gerklų pašalinimo operacijos (66,7

proc.) ar judesio padėties sutrikimą (55,17 proc.) dažniausiai nustatytas 30-45 proc. darbingumas.

Šio darbo teorinėje dalyje jau rašyta, kad, jei asmeniui nustatoma 30–55 procentų darbingumo,

asmuo laikomas iš dalies darbingu. Vadinasi, didžioji dalis mūsų tyrime dalyvavusių neįgaliųjų – iš

dalies darbingi asmenys.

Darbdavių charakteristika.

8 pav. Darbdavių pasiskirstymas pagal lytį ir amžių (proc.)

Atlikus gautų duomenų analizę (8 pav.), išaiškėjo, kad tyrime dalyvavo daugiau darbdavių vyrų

(N=32) nei moterų (N=18). Nustatėme, kad daugiau kaip pusė tyrime dalyvavusių darbdavių (54

proc.) yra 41- 50 m. amžiaus, maždaug kas penktas 51 - 60 m. (20 proc.). Tarp vyrų dažniausiai

buvo 51 - 60 m. amžiaus dalyviai; vyriausi tyrimo dalyviai (61 m. ir vyresni) pagal lytį – moterys.

Apibendrinant galima teigti, kad daugelis tyrimo dalyvių – vyresnio nei 40 m. amžiaus darbdaviai.

0,00%

10,00%

20,00%

30,00%

40,00%

50,00%

60,00%

70,00%

80,00%

90,00%

100,00%

Iš viso Moteris Vyras

4,00%

50,00% 50,00%

18,00%

44,44%

55,56% 54,00%

33,33%

66,67%

20,00% 20,00%

80,00%

4,00%

100,00%

0,00%

21-30 m.

31-40 m.

41-50 m.

51-60 m.

61 m. irdaugiau

37

9 pav. Darbdavių įmonės veiklos rūšis (pobūdis) (proc.)

Atlikę anketinių duomenų rodiklių analizę (9 pav.), nustatėme, kokia yra darbdavių įmonės veiklos

rūšis (pobūdis). Gauti duomenys rodo, kad daugiau kaip trečdalis darbdavių (32 proc.) dirba

paslaugų įmonėse, mažesnė dalis – gamybos įmonėje (28 proc.) ar mišrioje įmonėje, kur ir

gaminama produkcija, ir teikiamos paslaugos (28 proc.). Taigi gauti duomenys atspindės įvairios

veiklos pobūdžio įmonių darbdavių nuomonę apie neįgaliųjų integracijos galimybes į darbo rinką

Vilniaus mieste.

10 pav. Darbdavių užimamos pareigos (proc.)

0,00%

5,00%

10,00%

15,00%

20,00%

25,00%

30,00%

35,00%

Gamybosįmonė

Paslaugųįmonė

Perdirbimoįmonė

Mišri įmonė(gaminama

produkcija irteikiamospaslaugos)

28,00%

32,00%

12,00%

28,00%

0,00%

5,00%

10,00%

15,00%

20,00%

25,00%

30,00%

35,00%

40,00%

Įmonėsvadovas

Vadovopavaduotojas

Skyriaus /padaliniovadovas

Atsakingasspecialistas

32,00%

14,00%

36,00%

18,00%

38

Įvertinus darbdavių pasiskirstymą pagal užimamas pareigas (10 pav.) išaiškėjo, kad daugelis iš jų –

skyriaus / padalinio vadovai (36 proc.) arba įmonės vadovai (32 proc.). Likusieji kiti dirba

atsakingais specialistais ar vadovo pavaduotojais.

3. 2. Neįgalių asmenų integracijos į darbo rinką problemos

11 pav. Registracijos Darbo biržoje trukmė (proc.)

Analizuojant neįgalių asmenų patiriamas problemas integruojantis į darbo rinką Vilniaus mieste,

anketų apklausa nustatyta, kiek laiko respondentai yra registruoti Darbo biržoje. Atlikę anketų

duomenų rodiklių analizę (11 pav.), nustatėme, kad daugelis neįgaliųjų Darbo biržoje registruoti

pakankamai ilgai - 1 m. ir ilgiau (36 proc.) arba labai trumpai - iki 3 mėnesių (33 proc.). Likusieji

yra registruoti šioje įstaigoje 4 - 6 mėn. ar 7 -11 mėn. Vadinasi, tyrime dalyvavę neįgalieji

dažniausiai yra ilgalaikiai ir trumpalaikiai bedarbiai.

0,00%

5,00%

10,00%

15,00%

20,00%

25,00%

30,00%

35,00%

40,00%

0 - 3 mėn. 4 - 6 mėn. 7 - 11 mėn. 1 metus irilgiau

33,00%

15,00% 16,00%

36,00%

39

12 pav. Priežastys, dėl kurių registruojamasi Darbo biržoje (proc.)

Atlikę anketų duomenų analizę, nustatėme priežastis, dėl kurių neįgalieji registravosi Darbo biržoje

(12 pav.). Išsiaiškinome, kad daugiau kaip pusė neįgaliųjų (56 proc.) nori susirasti darbą, kas

ketvirtas (25 proc.) šioje įstaigoje registravosi dėl socialinių garantijų. Tik nedaugelis likusiųjų

neįgaliųjų Darbo biržoje registravosi norėdami įgyti profesiją (5 proc.), įsteigti darbo vietą (4 proc.),

dėl privalomojo sveikatos draudimo (4 proc.) ar kitų priežasčių (6 proc.). Taigi šie rezultatai parodo,

kad neįgalieji siekia susirasti darbą, tačiau jiems mažiau aktualu įgyti profesiją ar įsteigti darbo

vietą. Kaip parodė anksčiau aptarti rezultatai, daugeliui neįgaliųjų (vidurinį, pagrindinį bei profesinį

išsilavinimą turintiems) siekti mokslo, įgyti naują ar patobulinti turimą profesiją būtų aktualu.

13 pav. Neįgaliųjų darbinė veikla (proc.)

0,00%

10,00%

20,00%

30,00%

40,00%

50,00%

60,00%

Dėlsocialiniųgarantijų

Dėlprivalomojo

sveikatosdraudimo

Ketinususirasti

darbą

Kitospriežastys

Įsigytiprofesiją

Įsteigtidarbo vietą

25,00%

4,00%

56,00%

6,00% 5,00% 4,00%

0,00%

10,00%

20,00%

30,00%

40,00%

50,00%

60,00%

70,00%

80,00%

Taip Ne Kita Ieškau darbo

5,00%

75,00%

1,00%

19,00%

40

Atlikę neįgalių asmenų anketų duomenų rodiklių analizę, nustatėme, ar šiuo metu neįgalieji dirba

(13 pav.). Paaiškėjo, kad didžioji dalis neįgaliųjų (75 proc.) šiuo metu nedirba. Beveik penktadalis

(19 proc.) neįgaliųjų anketose nurodė, kad šiuo metu ieško darbo. 5 proc. iš jų teigė, kad dirba, todėl

manytina, kad jie Darbo biržoje lankosi, siekdami pakeisti darbą ar patobulinti žinias bei įgūdžius.

14 pav. Respondentų nuomonė apie neįgaliųjų dalyvavimą darbinėje veikloje (proc.)

Siekiant nustatyti neįgalių asmenų integracijos ypatumus Vilniaus mieste taip pat aiškintasi, ar

neįgalieji gali sėkmingai dalyvauti darbinėje veikloje. Atlikę duomenų analizę (14 pav.), nustatėme,

kad beveik pusė respondentų (46 proc.) sutinka, jog neįgalieji gali sėkmingai dirbti, o daugiau kaip

trečdalis (32 proc.) sutinka tik iš dalies. Likusieji nesutinka (9 proc.), neturi nuomonės (6 proc.)

arba nurodo kitas (7 proc.) nuomones savais žodžiais (tam yra daug kliūčių; gali, priklausomai nuo

negalės; priklausomai nuo darbdavio požiūrio; trukdžių daugiau nei galimybių; gali, bet ne

kiekvienas to siekia). Taigi ne visi tyrime dalyvavę neįgalieji sutinka su sėkmingu neįgaliųjų

dalyvavimu darbinėje veikloje.

0,00%

5,00%

10,00%

15,00%

20,00%

25,00%

30,00%

35,00%

40,00%

45,00%

50,00%

Taip Ne Kita Iš daliessutinku

Neturiunuomonės

46,00%

9,00% 7,00%

32,00%

6,00%

41

15 pav. Respondentų nuomonė apie neįgaliųjų įmonėse pripažinimą lygiaverčiais darbuotojais

(proc.)

Atlikę neįgalių asmenų anketų duomenų rodiklių analizę, nustatėme, kad ne visi neįgalieji yra

pripažįstami lygiaverčiais darbuotojais įmonėse (15 pav.). Daugiau kaip trečdalis respondentų (31

proc.) mano, kad neįgalieji nepripažįstami lygiaverčiais, maždaug kas ketvirtas (26 proc.) šiuo

klausimu sutinka iš dalies, tokia pat dalis (26 proc.) sutinka. Taigi matome, kad tik kas ketvirtas

tyrime dalyvavęs neįgalusis visiškai sutinka, kad neįgalieji gali būti lygiaverčiai darbuotojai

įmonėse.

16 pav. Respondentų nuomonė apie darbdavių pasirengimą integruoti neįgalius žmones (proc.)

Atlikę neįgalių asmenų anketinių duomenų rodiklių analizę, nustatėme, ar darbdaviai yra pasirengę

integruoti neįgalius žmones į darbo rinką (16 pav.). Paaiškėjo, kad neįgalieji šiuo klausimu neturėjo

vieningos nuomonės: 23 proc. pasisakė teigiamai, 28 proc. – neigiamai, daugiau kaip trečdalis (34

0,00%

5,00%

10,00%

15,00%

20,00%

25,00%

30,00%

35,00%

Taip Ne Kita Sąlyginaitaip

Neturiunuomonės

26,00%

31,00%

6,00%

26,00%

11,00%

0,00%

5,00%

10,00%

15,00%

20,00%

25,00%

30,00%

35,00%

Taip Ne Ignoruojaneįgaliųjų

poreikį dirbti

Neturiunuomonės

23,00%

28,00%

15,00%

34,00%

42

proc.) neturėjo nuomonės. Likusieji 15 proc. teigė, kad darbdaviai ignoruoja neįgaliųjų poreikį

dirbti. Taigi atsižvelgiant į tai, kad tik kas penktas neįgalusis minėtu klausimu pasisakė teigiamai,

darytina išvada, kad darbdaviai nėra visiškai pasirengę integruoti neįgaliuosius.

17 pav. Skirtingo amžiaus respondentų nuomonė apie darbdavių pasirengimą integruoti neįgalius

žmones (proc.)

Palyginę skirtingo amžiaus neįgaliųjų pasisakymus (17 pav.), nustatėme, kad teigiamai apie

darbdavių pasirengimą integruoti neįgaliuosius į darbo rinką dažniausiai pasisakė 61 m. amžiaus ir

vyresni neįgalieji (100 proc.) bei 21 - 30 m. (39,13 proc.), o neigiamai – 51 - 60 m. (38,24 proc.).

Kad darbdaviai ignoruoja neįgaliųjų poreikį dirbti, dažniausiai (50 proc.) sutiko 31 - 40 m.

neįgalieji. Šiuo atveju apskaičiavus SPSS paketu rastas statistiškai reikšmingas koreliacinis ryšys,

kai p-reikšmė neviršija reikšmingumo lygmens 0,05 (χ2=32,625; df=12; p=0,001).

0,00%

10,00%

20,00%

30,00%

40,00%

50,00%

60,00%

70,00%

80,00%

90,00%

100,00%

Taip Ne Ignoruojaneįgaliųjų

poreikį dirbti

Neturiunuomonės

39,13%

17,39%

26,09%

17,39%

0,00%

8,33%

50,00% 41,67%

16,67%

33,33%

6,67%

43,33%

23,53%

38,24%

2,94%

35,29%

100,00%

0,00% 0,00% 0,00%

21-30 m.

31-40 m.

41-50 m.

51-60 m.

61 m. irdaugiau

43

18 pav. Veiksniai, trukdantys neįgaliesiems integruotis į darbo rinką (proc.)

Atlikę neįgalių asmenų anketų duomenų rodiklių analizę, nustatėme, kokie veiksniai trukdo

neįgaliesiems sėkmingai integruotis į darbo rinką (18 pav.). Daugiau kaip trečdalis neįgaliųjų (31

proc.) nurodė neigiamas darbdavių nuostatas neįgaliųjų atžvilgiu. Taip pat dažniausiai neįgalieji

nurodė profesinės reabilitacijos paslaugų (21 proc.) bei neįgaliųjų profesinės kvalifikacijos (18

proc.) stoką. Mažiau kartų paminėti, bet taip pat aktualūs veiksniai - visuomenėje neįgaliųjų

atžvilgiu vyraujančios negatyvios nuostatos bei neįgaliųjų asmeninės iniciatyvos stoka.

Taigi apibendrinant galima teigti, kad siekiant sėkmingos neįgaliųjų integracijos į darbo rinką

Vilniaus mieste pirmiausia svarbu keisti darbdavių nuostatas. Taip pat svarbu pasiūlyti daugiau

profesinės reabilitacijos paslaugų ir kelti neįgaliųjų profesinę kvalifikaciją.

19 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal ketinimą įsidarbinti ir dirbti (proc.)

0,00%

5,00%

10,00%

15,00%

20,00%

25,00%

30,00%

35,00%

Profesinėsreabilitacijos

paslaugųstoka

Darbdaviųneigiamosnuostatosneįgaliųjųatžvilgiu

Visuomenėjeneįgaliųjųatžvilgiu

vyraujančiosnegatyviosnuostatos

Neįgaliųjųasmeninėsiniciatyvos

stoka

Neįgaliųjųprofesinės

kvalifikacijosstoka

Kita

21,00%

31,00%

12,00% 11,00%

18,00%

7,00%

0,00%

10,00%

20,00%

30,00%

40,00%

50,00%

60,00%

70,00%

80,00%

Taip Ne Iš dalies Kita

70,00%

9,00%

18,00%

3,00%

44

Išanalizavę anketų apklausos rezultatus išsiaiškinome, ar neįgalieji ketino įsidarbinti ir dirbti (19

pav.). Didžioji dalis neįgaliųjų (70 proc.) ketino įsidarbinti ir dirbti. Vadinasi, daugelis jau yra

bandę dirbti ir save realizuoti profesinėje veikloje. Tai parodo, kad dirbti neįgaliesiems yra svarbu.

20 pav. Tikslai, dėl kurių respondentai ketina (ketino) integruotis į darbo rinką (proc.)

Tyrimo rezultatų analizė leido išsiaiškinti tikslus, kurių skatinami neįgalieji ketina (ketino)

integruotis į darbo rinką (20 pav.). Beveik pusė neįgaliųjų (40 proc.) nurodė, kad jiems svarbu

užsidirbti, kas ketvirtas (25 proc.) siekia geresnės gyvenimo kokybės, maždaug kas penktas (18

proc.) nori save realizuoti. Mažiausiai neįgaliųjų ketinimai įsidarbinti sietini su siekiais kilti karjeros

laiptais, sulaukti kitų žmonių įvertinimo. Taigi neįgaliesiems integruojantis į darbo rinką nėra

svarbiausi tik finansiniai motyvai (užsidirbti), o ir vidiniai (siekis pagerinti gyvenimo kokybę, save

realizuoti).

0,00%

5,00%

10,00%

15,00%

20,00%

25,00%

30,00%

35,00%

40,00%

Noriu saverealizuoti

Noriuužsidirbti

Noriusiekti

karjeros

Kita Noriu, kadkiti

žmonėsmane

įvertintų

Noriugeresnėsgyvenimokokybės

18,00%

40,00%

8,00%

4,00% 5,00%

25,00%

45

21 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal dalyvavimą profesinės reabilitacijos programoje (proc.)

Atlikę neįgalių asmenų anketinių duomenų rodiklių analizę, nustatėme, ar respondentai dalyvavo

(dalyvauja) profesinės reabilitacijos programoje (21 pav.). Teorinėje darbo dalyje jau rašyta, kad

profesinė reabilitacija svarbi neįgaliųjų integracijos į darbo rinką procese, nes padeda ugdyti ar

atkurti asmens darbingumą, didinti darbinės veiklos galimybes ir apima visą paslaugų kompleksą:

nuo profesinių gebėjimų įvertinimo iki pagalbos įsidarbinant. Nustatėme, kad daugiau kaip pusė

neįgaliųjų (69 proc.) nedalyvavo profesinės reabilitacijos programoje. Likusieji dalyvauja arba

ketina dalyvauti.

Taigi į profesinės reabilitacijos programas, kurios labai svarbios neįgaliųjų integracijos į darbo

rinką procese, šiandien yra per mažai įsitraukiama. Galima manyti, kad galbūt neįgaliesiems

nesudaromos galimybės šias programas lankyti, pateikiama mažai informacijos apie jas. Vilniaus

darbo birža nuolat siūlo profesinės reabilitacijos paslaugas, kviečia naujus dalyvius, suteikia

informaciją tiek internete, tiek ir lankstinukuose, specialiuose leidiniuose. Tad šiuo atveju būtų

galima išskirti ir pačių neįgaliųjų motyvacijos stoką aktyviai įsijungti į profesinės reabilitacijos

programas.

0,00%

10,00%

20,00%

30,00%

40,00%

50,00%

60,00%

70,00%

Taip Ne Kita Ketinudalyvauti

16,00%

69,00%

1,00%

14,00%

46

22 pav. Skirtingo išsilavinimo respondentų pasiskirstymas pagal dalyvavimą profesinės

reabilitacijos programoje (proc.)

Palyginus skirtingo išsilavinimo respondentų pasisakymus minėtu klausimu (22 pav.) išaiškėjo, kad

profesinės reabilitacijos programose dažniausiai dalyvauja turintieji aukštąjį (37,5 proc.) ar

aukštesnįjį (31,25 proc.) išsilavinimą arba dar studijuojantys (33,33 proc.) neįgalieji. Nedalyvauja

dažniausiai turintieji vidurinį (85,29 proc.) ar profesinį (80 proc.) išsilavinimą. Ketina dalyvauti

dažniausiai turintieji pagrindinį išsilavinimą (50 proc.). Šiuo atveju apskaičiavus SPSS paketu,

rastas statistiškai reikšmingas koreliacinis ryšys, kai p-reikšmė neviršija reikšmingumo lygmens

0,05 (χ2=38,806; df=18; p=0,003).

0,00%

10,00%

20,00%

30,00%

40,00%

50,00%

60,00%

70,00%

80,00%

90,00%

100,00%

0,00%

5,88% 5,00%

0,00%

31,25% 33,33%

37,50%

50,00%

85,29% 80,00%

100,00%

31,25%

66,67%

62,50%

0,00% 0,00%

5,00% 0,00% 0,00% 0,00%

0,00%

50,00%

8,82% 10,00%

0,00%

37,50%

0,00%

0,00%

Taip

Ne

Kita

Ketinudalyvauti

47

23 pav. Priežastys, dėl kurių nepavyksta įsidarbinti (proc.)

Atlikę neįgalių asmenų anketų duomenų rodiklių analizę, taip pat nustatėme priežastis, dėl kurių

neįgaliesiems nepavyksta įsidarbinti (23 pav.). Iš anketoje pateiktų atsakymų variantų dažniausiai

buvo nurodyti šie: netinkama kvalifikacija (19 proc.), prasti darbo įgūdžiai (17 proc.). Beveik kas

trečias neįgalusis (29 proc.) anketoje pažymėjo kita ir paliko neįrašytą atsakymą arba savais

žodžiais nurodė kitas priežastis (per maža darbo pasiūla; niekas nenori priimti neįgaliojo;

netinkama nuomonė apie neįgalųjį; dedu per mažai pastangų, ieškodamas darbo; per prastos

sąlygos ir garantijos darbdaviams; prasta šalies ekonominė situacija; negaliai nepritaikytos darbo

vietos; kartais per mažai noro dirbti; neįgalusis – nepageidaujamas asmuo įmonėje; nėra darbo).

Taigi nurodydami kitas priežastis neįgalieji minėjo darbo vietų trūkumą, vietų nepritaikymą,

neigiamą visuomenės nuomonę apie neįgalų darbuotoją, per mažas pastangas ir motyvaciją dirbti.

Pastarąsias priežastis ir netinkamą kvalifikaciją bei prastus darbo įgūdžius galima laikyti

pagrindinėmis priežastimis, dėl kurių neįgaliesiems nepavyksta įsidarbinti.

Tyrimo metu atvirame klausime respondentų prašyta išsakyti nuomonę apie pokyčius, kurie būtini,

siekiant gerinti neįgalių asmenų integraciją į darbo rinką Vilniaus mieste. Į šį klausimą atsakė vos

12 proc. respondentų, kurie nurodė, kad reikia darbdaviams skirti seminarų; rengti motyvacines

paskaitas patiems neįgaliesiems ir motyvuoti dirbti; griežčiau laikytis ES direktyvų, susijusių su

neįgaliųjų integracija; skirti daugiau dėmesio įdarbinimui, integracijos procesui; dirbantiems

neįgaliesiems sudaryti galimybę dirbti dviejose pamainose po 4 val. per dieną; kelti neįgaliųjų

0,00%

5,00%

10,00%

15,00%

20,00%

25,00%

30,00%

Nepaklausiprofesija

Darbopatirties

stoka

Prarastidarbo

įgūdžiai

Kita Netinkamakvalifikacija

Žemasišsilavinimas

13,00% 12,00%

17,00%

29,00%

19,00%

10,00%

48

kvalifikaciją; padėti įgyti tinkamą profesiją; reikėtų plačiau informuoti darbdavius, kad neįgalūs

žmonės gali būti geri darbuotojai; leisti dirbti neįgaliam žmogui; lengvinti verslo įsteigimo sąlygas

neįgaliajam; ne taip griežtai žiūrėti į neįgalaus žmogaus darbo patirtį; steigti daugiau darbo vietų

neįgaliesiems.

Taigi atlikę neįgalių asmenų anketinių duomenų rodiklių analizę nustatėme, kad respondentai

neįgaliųjų asmenų integracijos į darbo rinką pokyčius Vilniaus mieste sieja su galimybėmis kelti

kvalifikaciją ir įgyti reikiamą profesiją, didesne darbo vietų neįgaliesiems pasiūla, darbdavių

informuotumu ir rengiamais seminarais, kuriuose būtų kalbama apie neįgaliųjų galimybes dirbti ir

būti lygiaverčiais. Be to, siekiant gerinti neįgalių asmenų integraciją į darbo rinką Vilniaus mieste

reikėtų didinti ir pačių neįgaliųjų motyvaciją dirbti.

3. 3. Darbdavių požiūris į neįgalų darbuotoją

24 pav. Dirbantys neįgalieji darbdavių įmonėse (proc.)

Atlikę anketų duomenų rodiklių analizę (24 pav.), nustatėme, kad tik maždaug kas trečio (28 proc.)

darbdavio įmonėse dirba neįgaliųjų. Daugiau kaip trečdalis (34 proc.) tyrimo dalyvių neįgaliųjų tik

ketina įdarbinti. Likusiųjų 34 proc. įmonėse neįgaliųjų nedirba. Kiti (4 proc.) nurodė, kad neįgalieji

dirbo anksčiau.

0,00%

5,00%

10,00%

15,00%

20,00%

25,00%

30,00%

35,00%

Taip Ne Ketinamaįdarbinti

Kita

28,00%

34,00% 34,00%

4,00%

49

25 pav. Sąlygų tinkamumas integruotis neįgaliesiems (proc.)

Atlikus duomenų analizę nustatyta, ar įmonėse sudarytos tinkamos sąlygos integruotis

neįgaliesiems (25 pav.). Beveik pusė (48 proc.) darbdavių nurodė, kad tokios sąlygos yra ne visai

tinkamos. Paaiškėjo, kad tik maždaug kas penktas (22 proc.) darbdavys teigė galintis pasiūlyti

tinkamas sąlygas. Likusieji pastebėjo, kad tokių sąlygų nėra (14 proc.) arba darbo specifika

neatitinka neįgaliųjų galimybių (14 proc.). Vadinasi, galime daryti išvadą, kad ne visi darbdaviai

gali pasiūlyti tinkamas sąlygas integruotis neįgaliesiems.

26 pav. Neįgaliųjų galimybės sėkmingai dalyvauti darbinėje veikloje (proc.)

Išsiaiškinta, ar neįgalieji gali sėkmingai dalyvauti darbinėje veikloje (26 pav.). Darbdavių

nuomonės šiuo klausimu išsiskyrė. Daugiau kaip pusė (56 proc.) darbdavių mano, kad neįgalieji iš

dalies gali sėkmingai dalyvauti šioje veikloje, beveik trečdalis (28 proc.) mano, kad gali, likusieji 14

0,00%

5,00%

10,00%

15,00%

20,00%

25,00%

30,00%

35,00%

40,00%

45,00%

50,00%

Taip Ne Sąlyginai Darbospecifika

neatitinkaneįgaliųjųgalimybių

Kita

22,00%

14,00%

48,00%

14,00%

2,00%

0,00%

10,00%

20,00%

30,00%

40,00%

50,00%

60,00%

Taip Ne Iš dalies taip Kita

28,00%

14,00%

56,00%

2,00%

50

proc. nesutinka arba nurodė (2 proc. pasirinkusių atsakymą „kita“), kad yra daug veiksnių, nuo

kurių priklauso, ar neįgalusis galės sėkmingai dalyvauti darbinėje veikloje. Taigi galima sakyti, jog

ne visi tyrime dalyvavę darbdaviai visiškai pritaria, kad neįgalieji gali sėkmingai dalyvauti

darbinėje veikloje.

27 pav. Neįgaliųjų galimybės sėkmingai dalyvauti darbinėje veikloje pagal amžių (proc.)

Palyginus skirtingo amžiaus darbdavių pasisakymus (27 pav.) išaiškėjo, kad neįgaliųjų galimybes

sėkmingai dalyvauti darbinėje veikloje dažniau įžvelgia 41 - 50 m. amžiaus (57,14 proc.) bei 31-40

m. amžiaus (28,57 proc.) darbdaviai. Šiuo atveju apskaičiavus duomenis SPSS paketu, rastas

statistiškai reikšmingas koreliacinis ryšys, kai p-reikšmė neviršija reikšmingumo lygmens 0,05

(χ2=30,218; df=12; p=0,003).

0,00%

10,00%

20,00%

30,00%

40,00%

50,00%

60,00%

70,00%

80,00%

90,00%

100,00%

21-30 m. 31-40 m. 41-50 m. 51-60 m. 61 m. irdaugiau

0,00%

28,57%

57,14%

7,14% 7,14% 0,00%

14,29%

57,14%

28,57%

0,00% 7,14% 14,29%

53,57%

25,00%

0,00% 0,00% 0,00% 0,00% 0,00%

100,00%

Taip

Ne

Iš dalies taip

Kita

51

28 pav. Veiksniai, kurie trukdo neįgaliesiems sėkmingai integruotis į darbo rinką (proc.)

Atlikę anketų duomenų rodiklių analizę (28 pav.), nustatėme, kokie veiksniai trukdo neįgaliesiems

sėkmingai integruotis į darbo rinką. Darbdavių dauguma dažniausiai nurodė neįgaliųjų profesinės

kvalifikacijos (28 proc.), asmeninės iniciatyvos (28 proc.) stoką bei visuomenėje neįgaliųjų

atžvilgiu vyraujančias negatyvias nuostatas (22 proc.). Taigi šie darbdavių pasisakymai skyrėsi nuo

neįgaliųjų nuomonės. Pastarieji tyrimo metu dažniau nurodė neigiamas darbdavių nuostatas

neįgaliųjų atžvilgiu, profesinės reabilitacijos paslaugų bei neįgaliųjų profesinės kvalifikacijos stoką.

Taigi tiek darbdavių, tiek ir neįgaliųjų nuomonės sutapo tik su profesinės kvalifikacijos stoka.

29 pav. Darbdavių nuomonė apie neįgaliųjų motyvacijos dirbti stoką (proc.)

0,00%

5,00%

10,00%

15,00%

20,00%

25,00%

30,00%

Profesinėsreabilitacijos

paslaugų stoka

Darbdaviųneigiamosnuostatosneįgaliųjųatžvilgiu

Visuomenėjeneįgaliųjųatžvilgiu

vyraujančiosnegatyviosnuostatos

Neįgaliųjųasmeninėsiniciatyvos

stoka

Neįgaliųjųprofesinės

kvalifikacijosstoka

Kita

10,00% 10,00%

22,00%

28,00% 28,00%

2,00%

0,00%

5,00%

10,00%

15,00%

20,00%

25,00%

30,00%

35,00%

40,00%

45,00%

Taip Ne Sąlyginaisutinku

Kita

42,00%

20,00%

36,00%

2,00%

52

Apibendrinę gautus tyrimo duomenis, nustatėme, ar integraciją į darbo rinką Vilniaus mieste riboja

pačių neįgaliųjų motyvacijos dirbti stoka (29 pav.). Daugelis darbdavių šiuo klausimu sutiko (42

proc.) arba sutiko sąlyginai (36 proc.). Taigi galima sakyti, jog darbdavių dauguma mano, kad

neįgalieji stokoja motyvacijos dirbti.

30 pav. Neįgaliųjų žemos motyvacijos dirbti priežastys (proc.)

Tyrimo analizė leido nustatyti priežastis, kurios neįgaliųjų nemotyvuoja ir neskatina dirbti (30

pav.). Daugelis darbdavių nurodė baimę būti atstumtais ir neįvertintais (38 proc.) bei kvalifikacijos,

kompetencijų stoką (32 proc.). Pastaruosius veiksnius galime laikyti pagrindinėmis darbdaviams

žinomomis neįgaliųjų žemos motyvacijos dirbti priežastimis.

Apibendrinant galima teigti, kad tyrimo hipotezė, kad neįgaliųjų integraciją į darbo rinką Vilniaus

mieste riboja pačių neįgaliųjų motyvacijos dirbti stoka, pasitvirtino iš dalies. Nors dauguma

darbdavių mano, kad neįgalieji stokoja motyvacijos dirbti, kvalifikacijos ir kompetencijų, bijo būti

atstumti ir neįvertinti, neįgaliųjų apklausos duomenys rodo visai ką kita. Nustatėme, kad daugelis

neįgaliųjų jau yra bandę dirbti ir save realizuoti profesinėje veikloje, dirbti jiems yra svarbu.

Integruojantis į darbo rinką neįgaliesiems yra svarbūs ne tik finansiniai motyvai (užsidirbti), bet ir

vidiniai (siekis pagerinti gyvenimo kokybę, save realizuoti).

0,00%

5,00%

10,00%

15,00%

20,00%

25,00%

30,00%

35,00%

40,00%32,00%

38,00%

10,00% 12,00% 8,00%

53

IŠVADOS

1. Neįgalių asmenų socialinės integracijos sistema apima ugdymo, medicinines,

profesines ir socialinės reabilitacijos paslaugas, pensijų ir kitų išmokų skyrimą ir mokėjimą,

neįgaliųjų užimtumo rėmimą, socialinės paramos teikimą, lygių galimybių dalyvauti kultūros,

sporto ir kitose visuomenės gyvenimo srityse užtikrinimą, specialiųjų poreikių tenkinimą

specialiosios pagalbos priemonėmis. Profesinė reabilitacija neįgaliųjų integracijos į darbo rinką

procese yra labai reikšminga ir reikalinga, nes apima visą paslaugų kompleksą: nuo profesinių

gebėjimų įvertinimo iki pagalbos įsidarbinant.

2. Anketų (neįgaliųjų) apklausa parodė, kad:

Ne visi neįgalieji yra pripažįstami lygiaverčiais darbuotojais įmonėse – taip mano

daugiau kaip trečdalis apklaustų Vilniaus m. neįgaliųjų.

Neįgaliesiems sėkmingai integruotis į darbo rinką dažniausiai trukdo neigiamos

darbdavių nuostatos neįgaliųjų atžvilgiu; profesinės reabilitacijos paslaugų bei neįgaliųjų profesinės

kvalifikacijos stoka. Per mažos pastangos ir motyvacijos dirbti nebuvimas – viena iš priežasčių, dėl

kurios neįgaliems asmenims taip pat nepavyksta įsidarbinti.

Į profesinės reabilitacijos programas, kurios labai svarbios neįgaliųjų integracijos į

darbo rinką procese, šiandien yra per mažai įsitraukiama (daugiau kaip pusė respondentų teigė jose

nedalyvavę).

Ištyrėme, kad neįgalieji siekia susirasti darbą, tačiau jiems mažiau aktualu įgyti

profesiją ar įsteigti darbo vietą. Nors daugeliui neįgaliųjų (vidurinį, pagrindinį bei profesinį

išsilavinimą turintiems) būtų aktualu siekti mokslo, įgyti naują profesiją ar patobulinti turimą.

Nustatyta, kad integruojantis į darbo rinką neįgaliesiems yra svarbūs ne tik finansiniai

motyvai (užsidirbti), bet ir vidiniai (siekis pagerinti gyvenimo kokybę, save realizuoti).

3. Anketų (darbdavių) apklausa parodė, kad:

Neįgaliesiems sėkmingai integruotis į darbo rinką trukdo neįgaliųjų profesinės

kvalifikacijos, asmeninės iniciatyvos stoka ir visuomenėje neįgaliųjų atžvilgiu vyraujančios

neigiamos nuostatos.

Tik maždaug kas trečio darbdavio įmonėse dirba neįgaliųjų ir tik maždaug kas penktas

darbdavys įmonėje gali pasiūlyti tinkamas sąlygas integruotis neįgaliesiems.

Darbdavių dauguma mano, kad neįgalieji stokoja motyvacijos dirbti.

4. Tyrimo hipotezė, kad neįgaliųjų integraciją į darbo rinką Vilniaus mieste riboja pačių

neįgaliųjų motyvacijos dirbti stoka, pasitvirtino iš dalies. Daugumos darbdavių nuomone, neįgalieji

54

stokoja motyvacijos dirbti, kvalifikacijos ir kompetencijų, bijo būti atstumti ir neįvertinti. Tačiau

išaiškėjo, kad daugelis neįgaliųjų jau yra bandę dirbti ir save realizuoti profesinėje veikloje, dirbti

jiems yra svarbu. Integruojantis į darbo rinką neįgaliesiems yra svarbiausi ne tik finansiniai motyvai

(užsidirbti), bet ir vidiniai (siekis pagerinti gyvenimo kokybę, save realizuoti). Visgi į profesinės

reabilitacijos programas dar įsitraukiama vangiai. Be to, dalis pačių neįgaliųjų pripažįsta, kad,

siekdami įsidarbinti, jie deda per mažai pastangų.

55

REKOMENDACIJOS

Svarbu ieškoti galimybių ir priemonių, kad būtų didinama neįgalių asmenų motyvacija dirbti.

Todėl siūlomos šios rekomendacijos:

Vilniaus teritorinei darbo biržai:

1. Pasiūlyti daugiau profesinės reabilitacijos paslaugų.

2. Sudominti profesinės reabilitacijos paslaugomis daugiau neįgalių asmenų (pateikti

daugiau informacijos apie šias programas ir galimybes įsidarbinti).

3. Skatinti neįgalius asmenis kelti profesinę kvalifikaciją (ypač turinčius vidurinį,

pagrindinį bei profesinį išsilavinimą).

4. Motyvuoti neįgaliuosius įsitraukti į darbo rinką, parodant kitų neįgalių asmenų sėkmės

istorijas (tiek dirbant, siekiant karjeros, tiek kuriant ir plėtojant verslą).

5. Bendradarbiauti su Vilniaus m. įmonių vadovais, kad būtų užtikrintos didesnės

galimybės neįgaliųjų įsidarbinimui.

Darbdaviams:

1. Pasiūlyti daugiau darbo vietų neįgaliesiems, pasinaudojant darbo vietų subsidijavimu

ir kitomis lengvatomis.

2. Pritaikyti sąlygas (tinkama darbo vieta, lanksčios darbo valandos) neįgaliųjų

įdarbinimui.

3. Skatinti dirbančius neįgaliuosius toliau siekti profesinio tobulėjimo.

4. Motyvuoti dirbančius neįgalius asmenis įvairiomis skatinimo priemonėmis

(piniginėmis, dovanomis, žodiniais pagyrimais ir kt.).

5. Bendradarbiauti su Vilniaus teritorinės darbo biržos darbuotojais, kad būtų užtikrintos

didesnės galimybės neįgaliųjų įsidarbinimui.

56

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Aktyvios darbo rinkos politikos priemonių įgyvendinimo sąlygų ir tvarkos aprašas.

Žin., 2009, Nr. 98-4133; 2010, Nr. 85-4471.

2. BILEVIČIŪTĖ, E., BILEVIČIENĖ, T. Nuotolinis darbas – neįgaliųjų užimtumo

kokybės gerinimo būdas. Informacijos mokslai, 2009, T. 50, p. 24-29.

3. BARANAUSKIENĖ, I., GUDONIS, V., TUBUTIENĖ, V. Profesinę sėkmę patyrusių

neregių profesiniai interesai ir realios galimybės. Specialusis ugdymas, 2005, Nr. 1(12), p. 117-129.

4. BRAZIENĖ, R., GUŠČINSKIENĖ, J. Socialinės atskirties modeliai Lietuvoje.

Filosofija. Sociologija, 2004, Nr. 4, p. 50-56.

5. BAGDONAVIČIUS, J., STANKEVIČIUS, P., LUKOŠEVIČIUS, L. Ekonomikos

terminai ir sąvokos: mokomasis žodynas. Vilnius : VPU l-kla, 1999.

6. DUBODELOVA, Ž., MAČIULAITIS, R. Meno terapija kaip gydymo metodas

asmenims, turintiems specialiųjų poreikių (psichikos sutrikimų). Sveikatos mokslai, 2012, Nr. 22(4),

p. 23-28.

7. Europos socialinė chartija (pataisyta). Žin., 2001, Nr.49-17040.

8. ESKYTĖ, I. Socialinio dalyvavimo plėtotė vaikų dienos centruose. Socialinis darbas.

Patirtis ir metodai. 2008, Nr. 2(2), p. 143-165.

9. GUDŽINSKIENĖ, V., JURGUTIENĖ, Ž. Neįgaliųjų socialinės integracijos teisinis

reglamentavimas. Socialinis ugdymas, 2010, Nr. 11 (22), p. 18-26.

10. JUREVIČIENĖ, M., RADZEVIČIENĖ, L. Neįgaliųjų dalyvavimo darbo rinkoje

motyvacijos prielaidos: įsidarbinimo galimybių vertinimas. Jaunųjų mokslininkų darbai, 2009, Nr.

1(22), p. 103-108.

11. KVIESKIENĖ, G. Socializacija ir vaiko gerovė. Vilnius: VPU l-kla, 2003.

12. KAVALIAUSKAITĖ, R. Darbdaviai vis dar prisibijo įdarbinti neįgaliuosius.

Sociumas.lt, 2012-06-07 [žiūrėta 2013-03-10]. Prieiga per internetą:

<http://sociumas.delfi.lt/integruokis/rkavaliauskaite-darbdaviai-vis-dar-prisibijo-idarbinti-

neigaliuosius.d?id=58876549>.

13. LR psichikos sveikatos priežiūros įstatymas. Žin., 1995-06-28, Nr. 53-1290.

14. LR neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas. Žin., 2004, Nr. 83-2983; 2011, Nr. 85-

4134.

15. LR socialinių paslaugų įstatymas. Žin., 2006-02-11, Nr. 17-589.

16. LR lygių galimybių įstatymas. Žin., 2003-12-05, Nr.14-5115; 2008-07-05, Nr.76-

2998.

http://sociumas.delfi.lt/integruokis/rkavaliauskaite-darbdaviai-vis-dar-prisibijo-idarbinti-neigaliuosius.d?id=58876549

http://sociumas.delfi.lt/integruokis/rkavaliauskaite-darbdaviai-vis-dar-prisibijo-idarbinti-neigaliuosius.d?id=58876549

57

17. LR užimtumo rėmimo įstatymas. Žin., 2006-06-30, Nr. 73-2762; 2009, Nr.86-3638;

2010, Nr.71-3552).

18. LR Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 5 d. nutarimas Nr. I-352 „Dėl Lietuvos

Respublikos invalidų interesų gynimo“. Žin., 1990, Nr. 20-513.

19. LR invalidų socialinės integracijos įstatymas. Žin., 1991, Nr. 36-969.

20. LR socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymas „Dėl Profesinės reabilitacijos

paslaugų poreikio nustatymo kriterijų aprašo ir Profesinės reabilitacijos paslaugų teikimo bei

finansavimo taisyklių patvirtinimo“. Žin.,2013-03-16, Nr. 28-1338.

21. LAŠINYTĖ, I., RUDŽIONIENĖ, J. Informacijos paslaugos neįgaliesiems:

informacinės prieigos organizavimas Danijoje. Informacijos mokslai, 2011, Nr. 57, p. 3954.

22. MALIŠAUSKAITĖ, L. Neįgalumo problematika darbo rinkoje: diskriminacija ir

stereotipai. Diskriminuoti draudžiama integruoti: normos, stereotipai, išankstinis nusistatymas,

galimybės. Vilnius: Logotipas, 2007.

23. Nacionalinė neįgaliųjų socialinės integracijos 2013–2019 metų programa. Žin., 2012-

11-27, Nr. 137-7021.

24. Neįgaliųjų teisių konvencija. Žin., 2010-06-19, Nr. 71-3561.

25. Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo

ministerijos 2012 m. veiklos ataskaita. Vilnius, 2013-02-05, Nr. I-110.

26. Neįgalumo statistika ir dinamika, 2013. [žiūrėta 2013-10-17]. Prieiga per internetą:

<http://www.socmin.lt/index.php?1347157539>.

27. OKUNEVIČIŪTĖ NEVERAUSKIENĖ, L. (2012). Neįgaliųjų integracija į darbo

rinką: padėties vertinimas ir užimtumo didinimo galimybės. Filosofija. Sociologija, T. 23, Nr. 2, p.

136-144.

28. PETRAUSKAS, R.A., BILEVIČIENĖ, T. Neįgaliųjų integravimas į darbo rinką

informacinės visuomenės sąlygomis. Informacijos mokslai, 2004, Nr. 42-43, p. 56-61.

29. PRUSKUS, V. Sociologija: teorija ir praktika. Vilnius: Ciklonas, 2004.

30. Profesinės reabilitacijos paslaugų poreikio nustatymo kriterijų aprašas. Žin., 2005, Nr.

6-163, 2013, Nr. 28-1338.

31. Profesinės reabilitacijos programos vykdymo eiga Vilniaus teritorinėje darbo biržoje.

2013 m. spalio 30 d., Vilnius: Vilniaus teritorinė darbo birža, 2013.

32. Profesinės reabilitacijos programos įgyvendinimo rezultatai per 2013 m. 9 mėn., 2013

[žiūrėta 2013-10-17]. Prieiga per internetą:

<http://www.ldb.lt/Informacija/PaslaugosAsmenims/Puslapiai/prof_reab_rezultatai.aspx>.

http://www.socmin.lt/index.php?1347157539

http://www.ldb.lt/Informacija/PaslaugosAsmenims/Puslapiai/prof_reab_rezultatai.aspx

58

33. Profesinės reabilitacijos metodinių centrų veikla 2010-2012 m., 2013. [žiūrėta 2013-

10-17]. Prieiga per internetą: <http://www.ndt.lt/id-

profesines_reabilitacijos_metodiniu_centru_veikla.html>.

34. Profesinė reabilitacija. Darbo biržos duomenys, 2011-11-08. [žiūrėta 2013-11-23].

Prieiga per internetą:

<http://www.ldb.lt/TDB/Vilnius/Paslaugos/Puslapiai/Profesine_reabilitacija.aspx>.

35. RADZEVIČIENĖ, L., JUODRAITIS, A., KAZLAUSKAS, A. Visuomenės požiūris į

sutrikusios psichikos suaugusiųjų darbinius gebėjimus. Specialusis ugdymas, 2005. Nr. 1(12), p.

130-136.

36. RUŠKUS, J., MAŽEIKIS, G. Neįgalumas ir socialinis dalyvavimas: kritinė patirties

ir galimybių Lietuvoje refleksija. Monografija. Šiauliai: ŠU l-kla, 2007.

37. RUŠKUS, J. Neįgaliųjų profesinė karjera ir jos projektavimas: būklė ir galimybės.

Tyrimo ataskaita. Šiauliai: Šiaulių universitetas, Šiaulių darbo rinkos mokymo ir konsultavimo

tarnyba, 2007.

38. RUŠKUS, J. Neįgalusis asmuo ir visuomenė: sąveikos raida ir perspektyva. Šiauliai:

ŠU l-la, 1997.

39. Reikalavimų profesinės reabilitacijos paslaugas teikiančioms įstaigoms aprašas. Žin.,

2005, Nr. 70-2543.

40. SAMSONIENĖ, L. Mokytojų požiūriai į neįgaliųjų integruotą ugdymą. Filosofija.

Sociologija, 2006, Nr. 4, p. 42–45.

41. SRAGAUSKAS, T. Sėkmingos darbuotojų motyvacijos charakteristikų ir veiksnių

nustatymas. Verslas XXI amžiuje, 2007, vasario 8 d., p. 145-151.

42. Socialinės integracijos paslaugų socialiai pažeidžiamų ir socialinės rizikos asmenų

grupėms situacijos, poreikių ir rezultatyvumo vertinimas, siekiant efektyviai panaudoti 2007-2013

m. ES struktūrinę paramą. Vertinimo ataskaita. Vilnius: VPVI, DSTI, 2011.

43. Situacija Vilniaus apskrities darbo rinkoje 2013-10-01. Vilniaus teritorinės darbo

biržos vaizdinė medžiaga, 2013.

44. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Socialinis pranešimas 2011-2012 m. [žiūrėta

2013-03-13]. Prieiga per internetą: <http://www.socmin.lt/index.php?590329723>.

45. TARTILAITĖ, A. Neįgaliųjų profesinės reabilitacijos teisinio reglamentavimo

ypatumai Lietuvoje. Viešoji politika ir administravimas, 2010, Nr. 33, p. 128-138.

46. Tyrimo „Neįgaliųjų mokslo ir įsidarbino galimybės Lietuvoje“ ataskaita (atliko D.

Šėporaitytė, A. Tereškinas). Vilnius: Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba, 2007.

http://www.ndt.lt/id-profesines_reabilitacijos_metodiniu_centru_veikla.html

http://www.ndt.lt/id-profesines_reabilitacijos_metodiniu_centru_veikla.html

http://www.ldb.lt/TDB/Vilnius/Paslaugos/Puslapiai/Profesine_reabilitacija.aspx

http://www.socmin.lt/index.php?590329723

59

47. VILUCKIENĖ, J., „Iškūnyta“ socialinio modelio negalios samprata J. Filosofija.

Sociologija, 2008, T. 19, Nr. 4, p. 45–52.

48. VšĮ Valakupių reabilitacijos centro interneto svetainės medžiaga. Atnaujinamas

neįgaliųjų siuntimas į profesinės reabilitacijos programą. 2013-07-01. [žiūrėta 2013-11-19]. Prieiga

per internetą:

49. <http://www.reabilitacija.lt/lt/naujienos/atnaujinamas_negalij_siuntimas__profesins_r

eabilitacijos_program/>.

http://www.reabilitacija.lt/lt/naujienos/atnaujinamas_negalij_siuntimas__profesins_reabilitacijos_program/

http://www.reabilitacija.lt/lt/naujienos/atnaujinamas_negalij_siuntimas__profesins_reabilitacijos_program/

60

SANTRAUKA

Edita Matuizaitė

NEĮGALIŲ ASMENŲ INTEGRACIJA VILNIAUS MIESTO DARBO RINKOJE

Visuomenėje šalia įvairių socialinių grupių egzistuoja specifinė grupė – neįgaliųjų mažuma.

Anksčiau visuomenėje neįgaliųjų lyg ir nebuvo, nes jie gyveno uždarose institucijose, už socialinio

gyvenimo ribų. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę įvyko daug esminių pokyčių. Demokratiniams

procesams atvėrus uždarų specialiųjų institucijų duris, nuo užuojautos neįgaliesiems pereita prie

praktinės socialinės integracijos. Nors visoje Lietuvoje galioja palankūs neįgaliųjų įdarbinimą

reglamentuojantys teisės aktai, o darbdaviams sudaromos sąlygos neįgaliųjų įdarbinimui, ryškėja

nauja neįgaliųjų mažos motyvacijos dirbti problema, kuri iki šiol nebuvo nagrinėta ir yra

neabejotinai aktuali.

Magistro darbe teoriškai analizuojama neįgalių asmenų integracijos samprata, apžvelgiami

neįgaliųjų integraciją darbo rinkoje reglamentuojantys teisės aktai. Pristatomas tyrimas, kuriuo

nustatytos neįgalių asmenų mažos motyvacijos dirbti priežastys ir darbdavių požiūris į neįgalų

darbuotoją Vilniaus mieste.

Tyrimo hipotezė, kad neįgaliųjų integraciją į darbo rinką Vilniaus mieste riboja pačių neįgaliųjų

motyvacijos dirbti stoka, pasitvirtino iš dalies. Daugumos darbdavių nuomone, neįgalieji stokoja

motyvacijos dirbti, kvalifikacijos ir kompetencijų, bijo būti atstumti ir neįvertinti. Tačiau išaiškėjo,

kad daugelis neįgaliųjų jau yra bandę dirbti ir save realizuoti profesinėje veikloje, dirbti jiems yra

svarbu. Integruojantis į darbo rinką neįgaliesiems nėra svarbiausi tik finansiniai motyvai

(užsidirbti), o ir vidiniai (siekis pagerinti gyvenimo kokybę, save realizuoti). Visgi į profesinės

reabilitacijos programas dar įsitraukiama vangiai. Be to, dalis pačių neįgaliųjų pripažįsta, kad deda

per mažai pastangų, siekdami įsidarbinti.

Esminiai žodžiai: neįgalieji, socialinė integracija, darbo rinka, motyvacija.

61

SUMMARY

Edita Matuizaitė

THE DISABLED PEOPLE INTEGRATION IN LABOUR MARKET OF VILNIUS

In the society among various social groups there is a specific group – the disabled minority.

Previously, people with disabilities in society lived in closed institutions for social life outside.

After restoration of independence took place in a number of significant changes. From compassion

disabled transition to practical social integration. Throughout Lithuania in favor of persons with

disabilities is valid legislation, and employers to employ people with disabilities. However, people

with disabilities, a new low motivation to work for a problem that so far has not been considered

and is certainly relevant.

Ihe Master work theoretically analyzes the concept of the integration of people with disabilities and

this people an overview of labor market legislation. The survey, which provides people with

disabilities to work in low motivation and reasons, analyzed employers' attitudes to disabled worker

in Vilnius.

The research hypothesis, that the people with disabilities integration into the labor market in Vilnius

limited by the disabled lack of motivation to work, proved in part. Most of the employers says, that

people with disabilities lack the motivation to work, skills and competencies that are afraid of being

rejected and unappreciated. However, it turned out that many people with disabilities are already

trying to work and realize their professional life, their work is important. Integration into the labor

market for disabled people is not only the most important financial motives (to make) and internal

(the desire to improve the quality of life, self-actualization). However, the vocational rehabilitation

programs are enters reluctantly. In addition, some people with disabilities themselves recognize that

making too little effort to get a job.

Key words: people with disabilities, social integration, labor market, motivation.

62

PRIEDAI

63

1 priedas

ANKETA NEĮGALIESIEMS BEDARBIAMS

Gerb. Respondente, LEU Socialinės komunikacijos instituto II kurso magistrantė atlieka mokslinį

tyrimą. Tyrimo tikslas - įvertinti neįgalių asmenų integracijos į darbo rinką ypatumus Vilniaus

mieste. Maloniai prašytume atsakyti į pateiktus klausimus. Išreikšdami sutikimą, pažymėkite X

vieną labiausiai Jūsų nuomonę atitinkantį atsakymą.

Garantuojame tyrimo duomenų anonimiškumą.

1. Kiek laiko esate registruotas(-a) Darbo Biržoje?

□ 0 – 3 mėn.

□ 4 – 6 mėn.

□ 7 – 11 mėn.

□1 metus ir ilgiau.

2. Dėl kokių priežasčių registravotės Darbo Biržoje?

□ Dėl socialinių garantijų

□ Dėl privalomojo sveikatos draudimo

□ Ketinu susirasti darbą

□ Įsigyti profesiją

□ Įsteigti darbo vietą

□ Kitos priežastys(įrašyti)......................................................................................................................

3. Ar šiuo metu Jūs dirbate?

□ Taip

□ Ne

□ Ieškau darbo

□ Kita....................................................................................................................................

......

4. Ar sutinkate su teiginiu, kad neįgalieji gali sėkmingai dalyvauti darbinėje veikloje?

□ Taip

□ Ne

□ Iš dalies sutinku

□ Neturiu nuomonės

□ Kita

....................................................................................................................................

5. Ar sutinkate,kad neįgalieji pripažįstami lygiaverčiais darbuotojais įmonėse?

□ Taip;

□ Ne;

□ Iš dalies taip;

□ Neturiu nuomonės;

□ Kita....................................................................................................................................

...

6. Ar sutinkate su teiginiu, kad darbdaviai yra pasirengę integruoti neįgalius žmones į darbo

rinką? □ Taip

□ Ne

□ Ignoruoja neįgaliųjų poreikį

dirbti

□ Neturiu nuomonės

□ Kita....................................................................................................................................

...

7. Kokie veiksniai trukdo neįgaliesiems sėkmingai integruotis į darbo rinką?

□ Profesinės reabilitacijos paslaugų stoka

□ Darbdavių neigiamos nuostatos neįgaliųjų atžvilgiu

□ Visuomenėje neįgaliųjų atžvilgiu vyraujančios negatyvios nuostatos

□ Neįgaliųjų asmeninės iniciatyvos stoka

□ Neįgaliųjų profesinės kvalifikacijos stoka

□ Kita ............

.......................................................................................................................

8. Ar ketinote įsidarbinti ir dirbti?

64

□ Taip

□ Ne

□ Iš dalies

□ Kodėl

ne(komentuoti)............................................................................................................

□ Kita....................................................................................................................................

.....

9.Kokių tikslų skatinami ketinate(ketinote) integruotis į darbo rinką?

□ Noriu save realizuoti

□ Noriu užsidirbti

□ Noriu siekti karjeros

□ Noriu, kad kiti žmonės mane

įvertintų

□ Noriu geresnės gyvenimo

kokybės

□ Kita.........................................................................................................................................

10. Ar dalyvavote(dalyvaujate) profesinės reabilitacijos programoje?

□ Taip

□ Ne

□ Ketinu dalyvauti

□ Kita.........................................................................................................................................

11. Kodėl nepavyksta įsidarbinti?

□ Nepaklausi profesija

□ Darbo patirties stoka

□ Prarasti darbo įgūdžiai

□ Netinkama kvalifikacija

□ Žemas išsilavinimo lygis

□ Kita

........................................................................................................................................................

12. Jūsų nuomone, kokie pokyčiai būtini, siekiant gerinti neįgalių asmenų integraciją į darbo

rinką Vilniaus mieste?

...............................................................................................................................................................

................................................................................................................................................................

................................................................................................................................................................

13. Jūsų lytis?

□ Moteris

□ Vyras

14. Amžius? □ 21 - 30 m.

□ 31 - 40 m.

□ 41 - 50 m.

□ 51 - 60 m.

□ 61 m. ir daugiau

15. Jūsų išsilavinimas?

□ Pagrindinis

□ Vidurinis

□ Profesinis

□ Aukštesnysis

□ Nebaigtas aukštasis

□ Aukštasis

□ Kita..............................................................................................................................

16.Kokiu gyvenimo tarpsniu tapote neįgaliu?

□ Neįgalumas įgimtas

□ 1 – 10 m.

□ 11 – 20 m.

□ 21 – 30 m.

□ 31 – 40 m.

□ 41 – 50 m.

□ 51 – 60 m.

□ 61 m. ir daugiau.

65

17.Neįgalumo priežastys: □ Trauma

□ Paveldimumas

□ Gimdymo trauma

□ Persirgtos ligos

□ Kita..................................................................................................................................

18. Neįgalumo pobūdis?

□ Judesio padėties sutrikimas

□ Regėjimo negalia

□ Klausos negalia

□ Balso netekimas po gerklų pašalinimo operacijos

□ Kompleksinė negalia

□ Kita......................................................................................................................................

19.Nustatyto darbingumo procentas?

□ 0 - 25 proc.

□ 30 - 45 proc.

□ 45 - 55 proc.

□ Kita…………………………………………………………………………………. ...............

Dėkojame už atsakymus!

66

2 priedas

ANKETA DARBDAVIAMS

Gerb. Respondente, LEU Socialinės komunikacijos instituto II kurso magistrantė atlieka

mokslinį tyrimą. Tyrimo tikslas - įvertinti neįgalių asmenų integracijos į darbo rinką ypatumus

Vilniaus mieste. Maloniai prašytume atsakyti į pateiktus klausimus. Išreikšdami sutikimą,

pažymėkite X vieną labiausiai Jūsų nuomonę atitinkantį atsakymą.

Garantuojame tyrimo duomenų anonimiškumą.

1. Ar Jūsų įmonėje dirba neįgalių asmenų?

□ Taip

□ Ne

□ Jei nedirba, tai kodėl?

..........................................................................................................

□ Ketinama įdarbinti

□ Kita...............................................................................................................................

........

2. Ar įmonėje sudarytos tinkamos sąlygos integruotis neįgaliesiems?

□ Taip

□ Ne

□ Iš dalies

□ Darbo specifika neatitinka neįgaliųjų galimybių

□ Kita.....................................................................................................................................

3. Ar sutinkate, kad neįgalieji gali sėkmingai dalyvauti darbinėje veikloje?

□ Taip

□ Ne

□ Iš dalies taip

□ Kita.....................................................................................................................................

4. Kokie veiksniai trukdo neįgaliesiems sėkmingai integruotis į darbo rinką?

□ Profesinės reabilitacijos paslaugų stoka

□ Darbdavių neigiamos nuostatos neįgaliųjų atžvilgiu

□ Visuomenėje neįgaliųjų atžvilgiu vyraujančios negatyvios nuostatos

□ Neįgaliųjų asmeninės iniciatyvos stoka

□ Neįgaliųjų profesinės kvalifikacijos stoka

□ Kita ............

.......................................................................................................................

5. Ar sutinkate su teiginiu, kad integraciją į darbo rinką Vilniaus mieste riboja pačių

neįgaliųjų motyvacijos dirbti stoka?

□ Taip

□ Ne

□ Iš dalies sutinku

□ Kita...............................................................................................................................

......

67

6. Nurodykite Jums žinomas neįgaliųjų žemos motyvacijos dirbti priežastis?

□ Kvalifikacijos, kompetencijų stoka

□ Bijo būti atstumti, neįvertinti

□ Mažos savivertės pojūtis

□ Nepasitikėjimas savo jėgomis

□ Nepritaikytos darbo sąlygos

□ Kita..................................................................................................................

7. Jūsų nuomone, kokie pokyčiai būtini, siekiant gerinti neįgalių asmenų integraciją į darbo

rinką Vilniaus mieste?

...........................................................................................................................................................

...........................................................................................................................................................

...........................................................................................................................................................

...........................................................................................................................................................

...........................................................................................................................................................

8. Jūsų lytis?

□ Moteris

□ Vyras

9. Amžius? □ 21 - 30 m.

□ 31 - 40 m.

□ 41 - 50 m.

□ 51 - 60 m.

□ 61 m. ir daugiau

10. Įmonės veiklos rūšis (pobūdis)...........................................................................................

11. Jūsų pareigos..............................................................................................................................

68

3 priedas

Informacija apie 2013 m. III - IV ketvirčius profesinę reabilitaciją baigusių neįgaliųjų asmenų įgytas

profesines kvalifikacijas

Eil.Nr. Įstaigos

pavadinimas Mokymo programos pavadinimas

Asmenų

skaičius Mokymo pabaiga

1

VšĮ Vilniaus

Žirmūnų darbo

rinkos mokymo

centras, Žirmūnų

g. 143, tel. (276

0947)

Duonos gaminių kepėjo profesinės

reabilitacijos programa

1

1

1

2013-07-11

2013-07-17

2013-07-23

2 Įmonės darbo organizatoriaus profesinės

reabilitacijos programa 1 2013-07-24

3 Konditerio profesinės reabilitacijos programa 1 2013-07-15

4 Individualių lengvų drabužių siuvėjo-sukirpėjo

profesinės reabilitacijos programa 1 2013-07-17

5 Sandėlininko profesinės reabilitacijos

programa

1

1 2013-07-25

2013-07-30

6 Apskaitininko profesinės reabilitacijos

programa

1

1

1

1

1

2013-07-23

2013-07-26

2013-08-01

2013-08-05

2013-08-13

7 Siuvėjo operatoriaus profesinės reabilitacijos

programa 1 2013-08-05

8 Duonos gaminių kepėjo profesinės


1

1 2013-08-06

2013-08-12

9 Įmonės darbo organizatoriaus profesinės


1

1 2013-08-09

2013-08-26

10 Sandėlininko profesinės reabilitacijos

programa 1 2013-08-16

11 Pynėjo iš vytelių profesinės reabilitacijos

programa

1

2

1

1

2013-08-19

2013-08-23

2013-08-29

2013-08-30

12 Verslo organizatoriaus profesinės reabilitacijos

programa

1

1

2

1

2013-08-21

2013-08-29

2013-09-02

2013-09-05

13 Dekoratyvinės kosmetikos profesinės


1

1 2013-08-28

2013-09-02

14 Duonos gaminių kepėjo profesinės


15 VšĮ Vilniaus

psichosocialinės

reabilitacijos

centras,

Vasaros g. 5, tel.

(271 5764)

Siuvėjo profesinės reabilitacijos programa 1 2013-07-16

16 Plytelių klojėjo profesinės reabilitacijos

programa

1

1

1

2013-07-23

2013-08-09

2013-10-15

17 Administracijos darbuotojo padėjėjo profesinės


1

1

1

2013-08-16

2013-08-19

2013-08-20

69

1

1 2013-08-28

2013-09-11

18

VšĮValakupių

reabilitacijos

centras, Vaidilutės

g. 69, tel. (247

7451)

Individualių drabužių siuvėjo-sukirpėjo


19 Meninių odos dirbinių gamintojo profesinės


20 Kompiuterio techniko profesinės reabilitacijos 1 2013-07-15

21 Registratūros/priimamojo darbuotojo


22 Reklamos maketuotojo profesinės reabilitacijos 1 2013-08-05

23 Kompiuterio techniko profesinės reabilitacijos

programa 1 2013-08-07

24 Staliaus profesinės reabilitacijos programa 1

1 2013-08-12

2013-08-29

25 Meninių odos dirbinių gamintojo profesinės


26 Dailiųjų medžio dirbinių gamintojo profesinės


1

1 2013-10-04

2013-10-07

27 Juvelyro profesinės reabilitacijos programa 1 2013-10-11

28

VšĮ Trakų

neįgaliųjų

užimtumo centras,

Vilniaus g. 15b,

tel. (8 528) 56250

Medienos apdirbėjo profesinės reabilitacijos

programa 1 2013-07-04

29 Gėlių komponuotojo profesinės reabilitacijos

programa 1 2013-08-08

30 Medienos apdirbėjo profesinės reabilitacijos

programa 1 2013-08-21

31 Želdinių prižiūrėtojo profesinės reabilitacijos

programa 1 2013-09-13

32 Interjero tvarkytojo profesinės reabilitacijos

programa 1 2013-09-13

33

VšĮ Vilniaus

Žirmūnų darbo

rinkos mokymo

centro

Druskininkų

filialas, Vilniaus al.

30, tel. (8 313 5 38

82)

Verslo organizatoriaus profesinės reabilitacijos

programa 1 2013-08-15

Profesinė reabilitacija. Darbo biržos duomenys, 2011-11-08. [žiūrėta 2013-11-23]. Prieiga per internetą:

<http://www.ldb.lt/TDB/Vilnius/Paslaugos/Puslapiai/Profesine_reabilitacija.aspx>.

http://www.ldb.lt/TDB/Vilnius/Paslaugos/Puslapiai/Profesine_reabilitacija.aspx

70

4 priedas

Asmens, turinčio 0-55 proc. darbingumą ir įregistruoto Vilniaus teritorinėje darbo biržoje,

portretas (Situacija Vilniaus apskrities darbo rinkoje 2013-10-01. Vilniaus teritorinės darbo

biržos vaizdinė medžiaga, 2013)

Documents

neįgalių asmenų integracija vilniaus miesto darbo rinkoje