1

Pranas Karlonas (adėlep)

NESTABDYK

ŠALTINIO...

Pu

slap

is2

Debiutantė Vis tyliau ir tyliau tiksi senasis laikrodis, o kartais jo visai neišgirstu. Nežinia iš kur į ausis įsilieja muzika, primenanti žiogų svirpimą. Ir neateina į galvą supratimas, kad muzikuoja ne jie. O ir senasis laikrodis tiksi nė kiek neprasčiau, kaip bet kada anksčiau. Protingiau manyti, kad tokią muziką į ausis atplukdo smegenys, slopindami gamtos garsus ar darbo mechaninį triukšmą. Tačiau atmintis dar nepasiduoda, bet jai svarbesni tie dalykai, kurie nutolinti į praeitį. — Vidini, greit vėl Visi Šventieji,-. — Dzieduli, – atsiliepė Šešiasdešimt Septintoji Biblijos knyga, – dėdę Vidinį reikia šaukti net garsiau negu tave — Tikrai? Norėjau pasakyti, kad greit jau penkeri metai, kai nupiešiau Astę. — Pasiilgai? — Labai. — Tai gerai. Būtent dėl to labai tikiu, kad ji sugrįš, nes taip šaukiama, kad ir kur bebūtų, ji girdi. Kad ir Anapilyje. Pažiūrėjau jos pusėn ir nežinojau ką pasakyti. Pradžioje todėl, kad atrodė, jog apie Astę, jos ieškant Anapilyje, pasakyta negailestingai. Gal net akiplėšiškai. Juolab, kad dar iki Visų Šventųjų, o vadinasi ir iki Vėlinių, reikia palaukti. Tačiau netrukus paveikslas pasikeitė. Tai neabejotinai todėl, kad prisiminiau, jog būtent prieš tuos penketą metų Visų Šventųjų dieną Dviejų Ž. draugėje pasirodė ji, Harker — jauna, graži, miela moteris, mokanti žiūrėti žmogui į akis, o pamačiusi, kad jam skauda, sugebanti apglostyti geru žodžiu. Niekas nežinojom kas ji, iš kur, bet po minutės, kitos pirmasis

Pu

slap

is3

ją apkabino Besparnis angelas, kažkokiu būdu suvokęs, kad viešnia neprasta poetė. — Na prisipažink. Negi aš, angelas, galėčiau suklysti, - prašė, ragindamas į atvirumą Besparnis. Ir tuomet Harker padeklamavo eilėraštį „Atsiprašau“. nestabdyk šaltinio, tegu srūva pirštais, tegu gaudo šviesą trykštančiais purslais. nestabdyk šaltinio, delnus tik suvilgyk... ir nuplauk raudonį... jau nebus kitaip... Regis, tik tiek ir teišgirdau, tik pirmą posmą, nes sutrikdė vienas po kito tekste išgirsti daugtaškiai, kuriuose pajaučiau užkoduotą kažkokią žinią arba bent nuojautą, kuri po truputį turėjusi išaugti į žinojimą. Mačiau, kaip Besparnis angelas, apkabino Harker sparnais, kas irgi teikė įspūdį — Besparnis, o iš tikrųjų geba ir kitą paskraidinti po dangų. O va dabar net panūdo atsiminti, ką jis jai kalbėjęs prieš penkerius metus. — Ne tik jai. Visai žaliai publikai liudijo, kad, girdi, „man patiko šis debiutas nuo pirmos iki paskutinės eilutės, kažkokį užtaisėlį savyje turi“ — priminė Besparnio angelo žodžius tyliai lyg šešėlis atėjęs Vidinis. — Ir tu čia? — Šaukei gi, — atsakė Vidinis. Jautėsi, kad jam pačiam parūpo, jog pašnekesys neužgestų. Reikėjo bent šitaip skaudžiai prisipažinti, kad dar iki labai netolimo laiko mudu

Pu

slap

is4

nežinojome, kokia lemtis ištiko Harker. Bet dabar, kai žinom, irgi nesinori taip išrėkti, kad ji jau ten, Anapilyje. Lengviau ir gal net prasmingiau sakyti kitus žodžius, būtent, kad nei Vidinis, nei aš, nei visas karietos ekipažas tavo, Harker, laidotuvėse nebuvome. Iki šiolei esame su tavimi kaip vienos draugės (šeimos) žmogumi ir todėl prašome paklusti jos supratimams. Girdi, Harker? Ne, neįmanoma iki šiol atiduoti Harker Anapiliui. Laikas, pakinkytas atmintimi, tempia atgal, kur kaip lyrikė Visų Šventųjų dieną debiutavo Harker. Ir vaizdas toks aiškus, ryškus, kad vargu ar jį galėtų pranokti televizorių ekranai. Štai Besparnis angelas dėkoja Harker už jos poetinį debiutą, o jos perskaitytą eilėraštį „Atsiprašau“ deda į skrynutę, kur sukrautos jo brangenybes. Debiutantė irgi: — Ačiū. Labai nuoširdžiai. Taip, tai mano debiutas. – O pažvelgusi į dangų: - Mielasis, ar girdi? Sakau: „ačiū“. O iš ten: — Harker, Harker... — Betgi tai varnas Golius! – nustembu: — Negi pažįstami? Vėliau Harker parašė: „Šklėrius žinau puikiai, ten mėlyniaudavom. Kai buvau moksleivė, su tėvais važiuodavom nuolat. Gražūs miškai“. Negi ir varnas Golius nežinojo, kas taip greitai atsitiko po jos poetinio debiuto, — dingtelėjo, bet atmintyje subruzdo kitas Harker užrašas: „Mano amžiną atilsį Močiutė kilus nuo Merkinės, iš Česukų kaimo. Marcinkonys visai netoli nuo ten. Iš mamos pusės giminės — iš Pivašiūnų, taigi esu džūkelė (dzūkelė) ir tuo labai džiaugiuosi“ — Aš irgi, — pusbalsiu pakrutinau lūpomis, bet šįkart buvo labai akivaizdu, kad atsiminimai iš pirmojo susitikimo su Harker buvo reikšmingesni. Jie nušvito, išgiedrėjo ir atrodė

Pu

slap

is5

būtent kaip Tada, kai gerus žodžius debiutantei kalbėjo ne vienas žaliažolis, tačiau asmeniškai man lig šiol pranašiškai atrodo Dangūs dviejų žodžių kalba. O ji tokia: — Sužavėta... idealu. Laikas neištrynė įsitikinimo, kad Dangūs šio susitikimo laukė bent iš vakaro. Būtent tų metų Visų Šventųjų išvakarėse gavome jos eilėraštį „Gaila“. Ir štai dabar spėlioju, kad būtent ji pirmoji pabandė — ir gal net suvokė (gal nesąmoningai, gal poetinio instinkto galia) daugtaškių prasmę, kuriuos išgirdome Harker debiutiniame eilėraštyje. Štai Dangūs eilėraščio „Gaila“ pirmosios trys eilutės. Šviesoje išbarstyti daugtaškiai išdavė žadėtąją viltį. Saulė krito tiesiai į tavo širdį. O pabaigoje: Šviesa saulę paliko – – – Bet tai būtų nusikaltimas, jeigu atskirai paakcentavęs kas man labai reikalinga, tuoj pat neatversčiau eilėraščio „Gaila“ viso teksto. Jaučiu, kad net privalau tai padaryti. Ir taip: Šviesoje išbarstyti daugtaškiai išdavė žadėtąją viltį. Saulė krito tiesiai į tavo širdį. Gaila, juk vėjas nemoka taip švelniai – – –

Pu

slap

is6

Besielis ruduo lapais apsnigo, sulūžo sparnai tik plunksnos rankoje... Šviesa saulę paliko – – – („Gaila“) — O! aš jos net vardo nežinojau. Harker ir Harker! Ir niekuomet nepavadinau Sigita. Nors verk iš sarmatos, — neiškenčiu, tiesiu taikymu žvelgdamas Vidiniui į akis. — Tegu už mus lietukas paverks, o mudu... ir gal ne tik mudu, — pradėjo kalbėti ištikimasis bičiulis, bet tuoj nutilęs, atėjo prie etažerės, atsisėdo greta Šventosios, mirksinčios keliomis ugnelėmis. „Kaip žvakutės“, - pagalvojau, netrukdydamas tylos ir žinodamas, kad ji labai reikalinga. O, kiek daug nežinios būta to jos eilėraščio „Atsiprašau“ daugtaškiuose! Būta? O dabar? Ir ar tik to eilėraščio daugtaškiuose?

Pu

slap

is7

2.Vidinio atodūsis

Nuo šiandien ir aš rašysiu. Nesakau, kad toks poreikis, toks ūpas, bet reikia, — tingiai lyg sau, lyg sienoms, lyg įstrigusiai tarp jų nedidelei erdvei ištarė Vidinis, nesustodamas vaikščioti pirmyn — atgal kelių žingsnių kelią. — Betgi jau seniai taip reikėję. — Nemanau, kad seniai reikėję, bet dabar taip, dabar jau reikia, — nepakeldamas balso pasikartojo Vidinis. Man atrodė, kad suprantu, apie ką jis žada įtaigiau pakalbėti, todėl laukti buvo sunkiau, tačiau jis ir toliau tingiai vaikščiojo pirmyn- atgal. Pagaliau neiškentęs paklausiau: — Apie ką? Sustojo. — Ar rašysius? Apie tą patį, ką ir tu. — Kaip suprasti? — Nedidelis tas supratimas. Va, prasideda nauji tavo raštai. Ir jie vėl pasiliks pusiau parašytais. Vis laukiau, kad gal susivoksi ir pats įdėmiau pasidairysi po juos suprasdamas, kad šitokių jų paliki negalima. Tokius juos arba į krosnį, arba... — žvilgterėjo į mane ir neilgai užtrukęs, tęsė: —Taip, mielasis, taip. Arba juos į krosnį, arba man reikia rašyti, ko pats nesugebi. Vis laukiau, vis tikėjausi, bet laikrodžiai atskaičiavo tokį vilčių laiką. Taigi, Pranuci, nuo šiandien jau ir aš rašysiu. Sunkiai atsidusęs dar sunkiau keliausi nuo kėdės. — Vidini, jau aš nepakeliu plunksnos, o tu... — Man sunkiau, — suskubo stabdyti mano šneką, — nes ne

Pu

slap

is8

tu mane, o aš tave lopšyje supau, bet plunksną dar kelsiu, Pranuci. Sakau, plunksną pakelsiu. Lengviau kilnotum ir tu, bet tau vis atrodo, kad tokiam darbui laiko dar bus, dar suspėsi pasidairyti po prirašytus popierius, tačiau, deja, jų susikaupė per daug. Net jeigu Viešpats šioje egzistencijoje leistų pabūti šimtą metų, naudos dėl to ne kažin kiek. Jau dabar, regis, kruti, dirbi, o darbo nėra. Tuščia iš po rankų, tuščia iš po plunksnos. Ė, tik nemanyk, kad pamokslauju. Visas mudviems paliktas laikas daugiau tinka senių bezdėjimui. — Ir baliui, Vidini. Tam, paskutiniam, — kažkodėl pasidarė linksma, kad net sugavęs ir palaikydamas už švarko sagos, pats sau netikėtai uždainavau, kaip dažniausia, nepataikydamas į melodiją ir abejodamas tekstu. Pasvarcyk, antela, cykiai plūkaudama, Pamislyk, mergela, už many aidama. Vidinis tokiam išpuoliui pasirodė esąs atsparus. Leidęs padainuoti man priklausomą partiją, tuoj pat, panašiai kaip aš, įsikibo į mano švarko sagą ir palaikydamas ją padainavo, nepalikęs nė vienos eilutės. Ir, regis, ypatingiau pasistengė, kad kuo įtaigiau atrodytų: Tu neklausk, berneli, ar aš moku darbo, Cik paklausk, berneli, ar aisiu už tavy... — Vidini, tu dar gebi dainuoti? Tai bent! Virgilijus Noreika, būdamas jaunesnis, atsisveikina su sceną, o tu... Ar tik nesitaikai užimti jo vietą scenoje? Vadinasi, ne dėl senatvės atsisveikina, — kuo rimčiau nusiteikdamas pabandžiau pajuokauti.

Pu

slap

is9

— Tai jau klauski jo, Virgilijaus. O aš suvokiu, kad pradėjai rašyti priešmirtinį kūrinį. Tyliai, slėpdamasis, net nelabai suprasdamas, kad tokių dalykų tik savo rankomis neapglėbsi. Net jeigu, tarkim, tau pasisektų geriau, negu suvokiu, tai vis tiek negaliu įsivaizduoti, kaip pasijaustum, gulėdamas šalia žvakės sudėtomis ant krūtinės rankomis ir neišgirsdamas priešmirtiniamekūrinyje dalykų, kurie nuo lopšio iki karsto lentos. Manau, nereikia pirštu rodyti apie ką čia kalbu. Kita vertus, nemanau, kad Harker būtų dėkinga, pamačiusi save tik su savo aštuoniolika eilėraščių. — Betgi tik tiek težinau. — Tik? Ar manai, kad aštuoniolika mažai? — Kai yra parašiusių tūkstančius, tai negi turėčiau sakyti, kad daug? Bet va padainavom ir te užteks, mergužėle, juolab, kad iš tiesų neblogai suvokiu apie ką kalbi. Ne pirmas kartas juk, tik šįkart tavo kalboje atsirado priešmirtiniai kūriniai. Ar manai, kad tai mane baugina? Žegnojuosi, žiūrėk, mielasis bičiuli: nebaugina. Persižegnojau kuo platesniais rankos mostais, atsinešdamas ant kaktos ir krūtinės kryžiaus ženklą. Neatrodė, ką Vidiniui tai daro bent nedidelį įspūdį, tačiau netrukus vėl paėmė mane už švarko sagos ir taip pakalbėjo: — Žinok, Pranuci, jau esu priešmirtinių raštų kūrybiniame procese, nes man svarbu pamatyti, koks juose esu. Bet aš — labai nedaug. Nemanau, kad atsiminimų veidrodyje nenorėtų į save pasižiūrėti ir kiti, sakysim, varnas Golius, mūsų mieloji Šventoji, radijo karieta „Dženė“, žirgas Igaga, ponas Ypata. O kur Astė, pagaliau raidės A, B ir J. Gyvenimas apdovanojo tave nemenka ir gan iškilia kompanija. Todėl prieš mirtį pasilikti tik su Harker, atleisk, bet tai būtų begėdiška ir labai neprotinga. Jau nekalbu apie įpareigojimus, kurie panašiai

Pu

slap

is1

0

kaip paveldas atsiranda žmogaus kraujosruvoje „savo kraujo“ apibrėžtimi ar pavidalu. Netgi nesvarbu, kaip tokį reiškinį pavadintum, bet jis yra ir manau, kad jo nepaisymas reikštų nemenką niekšybę. — O aš? Kur aš? — netikėtai amtelėjo šunelis Kandžius. Ir taip kelis kartus: — O aš? Kur aš? —tačiau šį kartą jam paglostyti pritrūko laiko. Šitaip sumėtyti Vidinio žodžiai suputojo sielą — girdėjau kaip suošia vėjai, kaip sukyla banguoti jūra, pradeda klykauti žuvėdros, kaip po kojomis it laivo denis plaukioja grindys. — Baik, Vidini, baik! Kokia vapsva ir kokioje vietoje tave taip įgėlė, — pasakiau jam jausdamas, kad ir gerklėje atsirado jūros sūrumas. — Ir, beje, nemeluok, — it neišgirdęs leptelėjo Vidinis, nesileisdamas man pakoreguoti, regis, iš anksto sudūmoto pašnekesio. — Ką? — sublizginau akimis į jo veidą, tačiau jis ir vėl pasiliko ramus ir žinantis, kaip reikia pasielgi. Kilstelėjo rankoje atsiradusį mašinraščio tekstą ir pasakojo, kad, girdi, geri tekstai iš po klaviatūros atsiranda tik tuomet, kuomet jie lyg kažkieno pakuždėti. Esą, tuomet retai suabejojama, kad gal nebuvo taip, kaip užrašyta. Šitaip net išgirstas melas persitransformuoja, įgauna realybės skonį ir teksto autorių išsilaisvina nuo atsakomybės už kažkieno jam pakuždėtą tekstą. Tokios jo šnektos prasmę pradėjau suvokti kiek vėliau, o tuokart, sulaukęs progos įsiterpti, skubėjau padėkoti: — Regis, viskas. Baigei? Jeigu taip, tai ačiū, Vidini. — Neskubėk, Pranuci, — atsiliepė jis, — ne padėkos man reikia, o valios patikėti, kad bent šį kartą mums pavyks. Šansas nedidelis, bet vis dėlto šansas, kad dar galima išsigelbėti nuo

Pu

slap

is1

1

ugnies krosnyje. Gaila juk būtų, skaudėtų ir po mirties, — pakalbėjo ir padavė tekstą. Šiauštis prieš taip nusiteikusį Vidinį nebuvo prasmės, bet šitokį jį iškęsti irgi atrodė neįmanoma. Paėmęs tekstą, viena ranka dėjausi akinius, kita — nešiau tekstą arčiau akių, bet skaityti neprisiėjo, nes tuoj supratau, kad šitokiu pavidalu pirmą kartą į mano rankas sugrįžta „Debiutantė“. — Ką tai reiškia? Nepatiko? — neiškart paklausiau. — Dabar ne apie tai, ar patiko - nepatiko. Sakoma, kad ir begemotui patikę, bet tai ne paguoda. Žvilgterėki į datą, — pasakė Vidinis ir taip sunkai atsiduso it nusimetęs nuo savęs Kristaus kančią ir neatsigręždamas nuėjo pradingti durų landoje. 2012-11-04

Pu

slap

is1

2

Sugrįžimas į spalį Vaizdas kaip šiltoje žiemos dienoje palengva krentančios snaigės — nukrenta, ištirpsta, tačiau vėl ir vėl šitokią netektį kompensuoja kitos, atėjusios iš paskos. Bet atsiprašau —

apie kokią netektį čia pleptelėjau? Tos, ištirpusios (arba mirusius), jau gyvena vandeniu — po lašelį, po mažytį jo vis daugiau ir, žiū, nesutilpęs vietoje, kur prasidėjo, pradeda tekėti, bėgti, neretai net gurgėti. Ir kas pasakys, kad jis išteka ir paties savęs? Ir kas pasakys, kad ką tik žmogaus akį džiugino balta snaigių spalva? Vidiniui išėjus dar ilgai sėdėjau aplūžusioje sukamoje kanceliarinėje kėdėje, seniai praradusioje pirmapradę išvaizdą. Ji suraišiota, neišvaizdi, bet man joje patogiausia. Ir gal todėl, kad jau daug metų jos nepalieku. Eiliniam kartui sulūžus, vėl ją kalu, raišioju, taisau ir vėl jaučiu, kad nors Pastriekės apartamente vienas, bet ne vienišas. Kol šita kėdė – krėslas yra, kol bus, jaučiu, žinau, kad galima išgyventi be vienatvės. Ot, kad ir Vidinis — mačiau, kaip jis pradingo durų skylėje, nusileisdamas laiptas žemyn, bet tai tik mažytė, gal net nereikšmingiausia dalis — būtent jo kūnas, o tikrasis, esminis Vidinis pasilikęs kažkur čia, neapčiuopiamas regėjimu, bet jaučiamas dvasia. Vis dėlto ir tokiu būdamas, pakartojo jau anksčiau pasakytus žodžius, paraginusius atsiminti „Debiutantės“ pasirodymo laiką.

Pu

slap

is1

3

— Žvilgterki į datą. „Atrodo, spalio pradžioje“, — pamaniau, bet žvilgterėjęs pamačiau, kad „Debiutantė“ atsiradusi truputį vėliau, būtent spalio 9d., tiksint senajam laikrodžiui ir Vidiniui neužmirštant priminti, kad greitai Visi šventieji. Į veidą įsipliekė raudonis — gėda, dieve, kaip gėda: praėjo Visi šventieji, sudegė uždegtos Vėlinių žvakutės, o iš mano puoselėto didesnio kūrinėlio bepalikę tik nedidukė pradžia, tik „Debiutantė“, sutilpusi poroje mašinraščio puslapių. Sunkai po sėdmenimis sugirgždėjo kėdė - krėslas... Atleisk, Harker, grįžtu atgal į spalį, būtent į dieną, kurioje gyvena varduvininkai Dionyzas ir Virgailė, girdėję mano pažadą, nepalikti kelio dėl takelio. Tada it susitarę abu sakė, kad greitais susitiksime, o aš tylutėliai šypsojausi žinodamas, kad su jais tegalima bus susitikti tik po metų, kai vėl reikės atversti tą patį kalendoriaus lapelį, nes taip reikalauja susiklosčiusi tradicija: kiekvieną dieną, saulei tekant susitikti su dienos varduvininkais, juodu ant balto savo vardus įrašiusiais „Lietuvio kalendoriuje“. Ir štai dabar sugrįžau. Tik kaip patikėti, kad abu jie lyg neišėję, o saulė teka 06:37 — Būna, būna dzieduli, kuomet atrodo, kad marias gali perbristi, bet, deja, — supratusi mano savijautą, paguodžiamai pasakė Virgailė. — Ką ten — perbristi! Būna, kai atrodo, jog gali šaukštu jas išragauti, bet irgi deja, deja, — atsiliepė į jos paguodą Dionyzas. — Besarmačiai. Abu. Juk žinojote, kad man teks sugrįžti. — Gal tik numanėme, bet toks kelių dešimčių dienų į praeitį sugrįžimas nei padės, nei pakenks. Svarbiau, kad ryžtasi sugrįžti tikintis, kad šį kartą ketinimai apaugs kūnu ir... —

Pu

slap

is1

4

Virgailė įkvėpė daugiau oro ir nutilo. — Kas — ir? — Ir iki Visų šventųjų ir Vėlinių bus ateita turtingiau, bent jau neužmiršus atsinešti žvakelę ir uždegti ją Harker atminimui. — Betgi žinai, kad... — Dzieduli, kone meilei nutraukė mane Virgailė, — neretai sugrįžti protingiau, negu eiti ir nueiti nepaisant kokia negraži netesėtų pažadų uodega iš paskos tempiasi. Su Dionyzu netgi pamanydavome, kad gal giliau į praeitį sugrįši. Bent į gegužės pabaigą, kuomet gegužei pakukuojant ir pats giedojai. Nė karto nemačiau, Bet šit pasiėmiau ir panešioju. Pavasaris atėjo, Harker, Tik nežinau, ar daug kas čia Atsimenam tave. Varnėnai sename lizde Dar kartą bando gūžtą išperėti, O man baisu, nes: O Harker! Jei mano inkilas sugrius Ir gūžta kris neišperėta? Virgailė ne aktorė, deklamavo kaip mokėjo, bet gebėjo šiltai, kaip motinos skaromis apsiglėbti eilėraščio dvasia ir priimti po ją pasišildyti labiau sužvarbusį. Gūžausi, šilau, norėdamas būti ir lengvesniu ir mažesniu, kad jai būtų lengviau tokį mane palaikyti ir buvau laimingas, kad šitaip atsiranda vietos vėl iš naujo paaugti ir pabandyti būti gražesniu. Be dažų, be pudros,

Pu

slap

is1

5

be žiūrėjimų į veidrodžius, bjauriai meluojančius apie mano išvaizdos koktumą. Pojūtis būti mažesniu, o paskui ir vėl išaugti iki reikiamų gražiam žmogui kondicijų, teikė gaivą, pasitikėjimą, net gerą įniršį, kuomet nesigailėdamas tuščiai praleistų dienų, kabiniesi už to, ką dar turi ir gebi patikėti, kad pabūsi ilgiau, negu likimui leista. Net ir akmuo įkalbamas pradeda judėti, tad kodėl negalėčiau ir savo likimą kažkaip paveikti man palankesne dalia? O Virgailė deklamavo, kuždėjo, kabėjo: Žinau, į medį jau Prie inkilo pakilti negaliu, Bet jei galėčiau iš aukštai Prie savo kojų jį nukelti — Koks tuščias liktų prieš akis dangus! Todėl ir inkilui senam Ir gūžtai jaunai jo tikiu — Dar sužaliuosi, Harker, dar giedosi Senam sode, kur jauną gūžtą paukščiai peri Su tūkstančiais pavasario giesmių. Paskui atsirado tyla, kurioje kelis kartus kostelėjo Dionyzas, nežinia kodėl — ar save, ar kitus žadindamas. Bet aš jau tvirtai žinojau, kad man pasisekė keliomis dešimtimis dienų sugrįžti atgal. Ant stalo atverstas gulėjo „Lietuvio kalendorius“ ir žibino raidėmis: VILNIAUS DIENA I939 m. Lietuva atgavo Vilnių ir Vilniaus kraštą

Pu

slap

is1

6

- Ak, va kur tu, — išgirdau Vidinį, tačiau ne tą, savo kūną išnešusį pro Pastriekės apartamento duris, o pasilikusį būti dvasioje. — Vadinasi, išgirdai mane, o kad taip vėlai, tai ką bepadarysi. Privalėjai išgirsti ir tai ne joks mano – tavo nuopelnas ar Dievo dovana, — O atsigręžęs į dienos varduvininkus, rodė į mane ir taip: —Jis dar ne viską mato. Pamatys. Ne dabar, tai per sapną ar Šventoji primins, ar dar kažkas atsitiks, bet sugrįžti giliau į praeiti jau vėlu. Bent taip esu įsitikinęs, todėl atsakomybės sau nenoriu prisiimti. Regis, jau viską padariau, ką galėjęs. — Ir mes su Virgaile apie tai dar pamąstysime, — atsiliepė Dionyzas pro šiaurinį apartamento langą, kaip pro teleskopą žvalgydamas snūduriuojančią, apniukusią, neaukštą padangę. — Ačiū. Nesistenkite, — nejaukiai burbtelėjau, nepaleisdamas iš akių skaudžiai įsišvietusio kalendoriuje užrašo. VILNIAUS DIENA I939 m. Lietuva atgavo Vilnių ir Vilniaus kraštą Galop prisiglaudžiau pieštuko šerdele šalia jo prie popieriaus ir nedidukėmis raidėmis prirašiau: O aš dar ir tėvą...

Pu

slap

is1

7

Šventė palėpėje Tai ne pirmas kartas, kai po kurio laiko pasisekdavo sugrįžti atgal ir pasibūti praėjusiame

arba, sakykime, būtame laike, surandant jame pažįstamus, gerai apčiupinėtus dalykus ir visą aplinką. Taip atsitikę ir šį kartą — žvalgausi, stebiu ir suvokiu, kad viskas taip, kaip palikta 2012 metų spalio 9 dieną. Atrodė, kad net įtaigos, sukauptos savyje, absorbavosi į ją. Jausena atrodė buvusi, kaip Tada, tačiau dabar ji jau nenorėjo išlaikyti ankstesnės kondicijos – jau kelis kartus skaičiau savo įrašą „Lietuvio kalendoriuje“ o aš dar ir tėvą, paliktą šalia spaustuvinio: I939 m. Lietuva atgavo Vilnių ir Vilniaus kraštą, vis geriau suprasdamas, kiek daug gyvenimo užverčiame kartu su kalendorių lapeliais, nesuspėję ar net nepabandę bent kiek atidžiau po jį pasižvalgyti. Atrodė, kad atsiranda daugiau noro atidžiau pasidairyti ir po dienos peizažą, ir po patį save suprantant, kad surastą būtį gebu pertvarkyti ir palikti atsiminimuose kitokią. Net įtikėjau, kad tai esminė priežastis, privertusi sugrįžti atgal. — Bet kodėl ne giliau į praeitį? Kodėl ne į tų metų spalio devintąją? — pakuštėjo Vidinis. Žinojau, kodėl jis taip, kaip ir jis žinojo, kad į tų metų (1939) spalio 9-ją esu bandęs ateiti ne kartą, norėdamas susitikti su savo tėvu, išeinančio iš Lukiškių kalėjimo. — Netrukdykim tylai, — pasakiau dar tylesniu šnabždėsiu, o jos, tylos, buvo tiek daug, kad išsiliejo iki horizontų ir už jų, kai

Pu

slap

is1

8

jau nelabai rūpi, kada iš jos išeisi. Supranti tik, kad neįmanoma tai padaryti greitai. Buvo prasminga suvokti, kad ji, ši tyla, panaši į tolius užgulusią jūrą, kurią norėjosi pašaukti Harker vardu. Po ilgo laiko vėl išgirdau tiksintį seną laikrodį. Visos kitos - ir svirplių, ir žiogų – muzikos baigė groti ausyse, o laikas buvo labai greitas. Man turbūt todėl, kad atsimindamas Harker debiutinį eilėraštį, „Atsiprašau“ rūpėjo suskaičiuoti jo daugtaškius. Tai nebuvo paprasta, kol įsitikinau, kad jų tirščiausia antrame šešių eilučių posme – net keturi: tiktai rėmas liko, tik kad nepamirštum... nuotrauka be veido ir raidė be garso... klavišai be pirštų... nesigirdi valso... Prie kiekvieno iš šių daugtaškių reikalinga buvo užtrukti, pabūti, parymoti, suprasti ką jų vietose reikėtų įrašyti. Ir ar įmanoma tai padaryti? Bet Dangūs patirtis nekėlė abejonių ir Harker daugtaškiai tapo savotiška užduotimi iššifruoti jų turinį nepaisant, jog suprantame, kad sunkiuose Vidinio ir mano metuose tai beveik neįmanoma, tačiau tas „beveik“ vis dėlto viltingas. — Vidini, gal žinai, kur Harker močiutė palaidota? Vidinis prisiglaudė prie tylos ir išnyko joje. Būtent tuokart išgirdau, kaip į Pastriekės apartamentą iš po lengvų žingsnių ataidi jų aidas. Harker tyla dar labiau įgilėjo ir dabar atrodė, kad didžiausią triukšmą visoje palėpėje kelia truputį padažnėjusi plakti mano krūtinėje širdis. — Garbė Jėzui Kristui, —pasisveikino

Pu

slap

is1

9

— Per amžius amen, — nuo etažerės atsiliepė Šventoji, o po trumpo laiko, pradėjo žybsėti aplanko ugnelėmis ir nustebusiai: — O Dieve! Negi tu, teta Santa? Teta Santa nepuolė glebėsčiuotis su Šventąja, o aš, žiūrėdamas tai į vieną, tai į kitą, jaučiau, kaip joms abejoms skauda: Šventajai todėl, kad nepaisant daugybės savo gebėjimų, buvo knygos išvaizdos SUTVERTOJI ir rašanti, ir kalbanti, ir vaidinanti, ir atsimenanti, gebanti atlikti dar nemažai darbų, tačiau be galios judėti. Ją reikėjo imti į rankas, vežti, nešti, skraidinti, kad persikeltų iš vietos į vietą, o teta Santa savo dar nebrandžią jaunystę slėpė vienuolės drabužyje, bandydama išbėgti iš savo metų toli į priekį. Tai neįmanoma, bet jį pasirodė beesanti ne tik poetė – rašytoja – aktorė, bet ir drąsi moteris. O kad ji tokia, svariai liudijo ir toks pasirodymas Pastriekės apartamente. — Ateik gi, teta Santa. Ateik, mieloji. Kaip tu čia atsiradai? — gausiai žiburiuodama margaspalvėmis aplanko ugnelėmis nuo etažerės kvietė nelauktą viešnią Šventoji, kartais dar mudviejų su Vidiniu pavadinama Šešiasdešimt Septintąja Biblijos knyga. — Per sapną. Sapnavau tave. Ir vis kaip gražiausią pasaulyje knygą. Oi, atsiprašau, — kilstelėjo balsą teta Santa, — kaip fantastiškiausią knygą. — Ir aš pasapnuoju tave, betgi irgi ne kaip vienuolę. Vis kaip išdykėlę, kaip vilioke. — O čia gera. Paprasta. Daug medžio. Pušynais kvepia. Šiliniais. — Šiliniais? — net šoktelėjau nuo kėdės, pagautas gero įniršio, — Sakai, šiliniais kvepia? — Ir jau nutūpdamas atgal, nurimdamas: — Betgi iš tiesų taip. Visas šis namelio medis iš ten, iš šilinių. Negi ir tu iš ten? Bet ne, nesakyk. Niekuomet

Pu

slap

is2

0

nesakyk, — nelauktai sau paprašiau tetos Santos, dabar jau atėjusios prie etažerės. Per mirksnį, regis, supratau, kad jos netikėtas atėjimas man teikia nuostabią galimybę meluoti sau užsimirštant, kad meluoju. Išties, kodėl man tyliai, niekam nepasakius, neįtikėti, kad šią nepaprastą kalendorinę dieną, gaunam dar vieną dovaną, kad va su pilnais sąsiuviniais eilėraščių iš TEN į Pastriekės apartamentą atėjo ji... — Nepyki, panele. Mes vis dar laukiame sugrįžtančios Harker. Dėbčiodamas į jus, jau spėjau pagalvoti: o Viešpatie, kaip būtų stebuklinga, jeigu iš po vienuolės drabužio išeitų ji, Sigita. — Šiandien lyja, bet nešalta. Sinoptikai pažadėjo, kad taip ir rytoj, bet Bobų vasara dar bus, dar pašildysim ir saulute, - iš po juodo drabužio nusišypsojo teta Santa, — pakilodama ant rankų Šešiasdešimt Septintąją Biblijos knygą. — O kaip nebūti jai, jeigu net palėpėje turime dvi Šventąsias, — nepanoro atsilikti Vidinis, tik, girdi, nepanašu, kad jos iš Bobų vasaros: — Bent jau mūsiškė, kad ir ne rašytoja ar poetė, bet užtat visų galų meistrė, — pasakė jis, o manęs paklausė, kodėl prireikė sužinoti, kur palaidota Harker močiutė. — Nagi ir suradai kalba, dėde Vidini, kai tokią mielą viešnią turime, — nepagyrė jo „mūsiškė“: — Kalbėkite, plepėkite, džiaukitės nešiokite ant rankų, kaip ji manę nešioja, o ji atsidėkodama jums a-ja-jai kiek eilėraščiu padeklamuos. — Ir jau viešniai: —Bet tu iš tikrųjų, teta Santa, atsargiau, nes antraip susikulsiu, taip, kad geriausi meistrai nesurinks. Pribrinkusi, kaip tikras archyvas. — Pribrinkusi? — Taigi abu jie – ir dziedulis Pranas, ir dėdė Vidinis – rašytojai. Brinkstu nuo jų raštų kasdien kaip nemenkas

Pu

slap

is2

1

šiukšlynėlis.. — Ak va kaip! — Jaunu juoku nusikvatojo teta Santa, — o aš pamaniau... Bet ai, ir dabar dar pasitaiko, kai galva nesąmonėmis prisigrūda. — Teta Santa, o, kaip seniai girdėjau tavo eilėraščių! Regis, visa amžinybė praėjo. Nagi nepasikuklinki. Ir nepyk, kad tokia įkyri esu. Na, nepyk! Gerai? – kalbėjo kol paprašė: — Priglausk veidą prie manęs: bučiuosiu, bučiuosiu, bučiuosiu... Taip ir atsitiko. Teta Santa kilstelėjo Šventąją aukščiau krūtinės ir tuomet atsirado neįtikėtinas šventinis reginys: Šventosios apdaras sumirksėjo, suspinduliavo ugnelėmis, atsirado užburiant sielą šviesos ir garsų muzika. Į nedidelę palėpės erdvę iš jos, atrodytų, nedidelės talpos, kilo fejerverkai – žaidė, šoko, džiaugėsi, stebino, plėtė akis ir neatsirado žodžių, kuriais galima būti nupiešti tokį vaizdą, tačiau man buvo taip pat gera žinoti, kad šitaip atsitinka spalio devintąją. Nesunkiai vaizduotėje mačiau, kaip fejerverkų šviesoje susirinko daug žmonių —pažįstamų ir nepažįstamų, savų ir ne. O Savyje irgi kaip danguje ir net girdžiu save sakant: o, kaip norėčiau, Dieve, kad visos mano gyvenime būtos spalio devintosios dienos susieitų į vieną vietą, į savotišką sueiga. O taip, žinau, Dieve, kad tai įžūlu, kad reikia džiaugtis ir dėkoti už tai, ką dabar duodi, betgi ir meluoti tau nevelia... Taip norėtųsi. — Taigi būna, kaip negali būti, — pasakė Vidinis, bet irgi, matyt, kalbėdamas su savim ir savyje. — Iš tikrųjų, taip negali būti, — pasakė ir teta Santa. Atsargiai padėjo ant etažerės viršaus stebuklą, glostė jį ir deklamavo savo — girdit? —savo eilėraštį: Ateis ir dar viena diena, nuvijus šitą.

Pu

slap

is2

2

Nušvis ir vėl visom vaivorykštės spalvom. Drebi? Tau nedrąsu įeit į rytą kitą?.. Ramiai žingsniuok, aš būsiu netoli kažkur. Ir spauski gintarą delne, kai bus sunku… Uždėki jam visas nelaimes savo. Sau pasiliki visa, kas gražu (tegul tai bus nedaug, bet tai – bus TAVO). 2012-11-14 12:56

Pu

slap

is2

3

Einam mylėti... — Saugau laiką, — pakuždėjau sau, — Jau saugau. Išmokau. Tai gerai. Net labai gerai. Ir visai

nebaugina laikrodžio tiksėjimas. Kai suvokia, kad jį, laiką saugai, jo neištaško laikrodžio tiksėjimas, neišblaško prabangiai surengti fejerverkai – plaukia, suplaukia, susivelia, persiformuoja ir pasilieka būti. Bet – dėmesio! Kaip pasilieka būti? Padeklamavusi eilėraštį teta Santa šyptelėjo – gal man, gal Vidiniui, gal dienos varduvininkams Dionyzui ir Virgailei, gal... Apglabstė, apjaukė apie save vienuolės abitą, tačiau neatrodė, kad galėtų būti saugi, nors čia pat, užkelta ant etažerės, rami it degindama šviesos liepsnels, kvėpavo Šešiasdešimt Septintoji Biblijos knyga. Jau žinojome, kad savo gyvastį geba išlaikyti net beorėje erdvėje, nes, pasak jos, kai gebi pasišviesti elektronika, oras nereikalingas. Mirksi, žiburiuoji, vadinasi — kvėpuoji. GY VE NI. Dabar, po abitu apsirėdžiusios viešnios padeklamuoto savo eilėraščio, ji pirmoji atsiliepė: — Ak, teta Santa, net pati nežinai, kokią didelę šventę mums dovanoji. Taip tik atrodo, kad menkniekis: atėjo žmogus ir... šventė. Taip nebūna. Šventė tik Tada atsiranda, kai atėjusį atpažįsti, kad atėjo Žmogus, kai sužinai, kad jis ilgam pasiliks. — Tu ką, mažule! — atsiliepė teta Santa, — Neduok Dieve, kad taip atsitiktų. Net tautos raštuose parašyta, kad jeigu mokėjai ateiti, tai būk gerutis, ir išeiti mokėk, jei nenori po kelių dienų prasmirsti kaip nesūdyta žuvis.

Pu

slap

is2

4

— Aš, teta, ne apie tai. Jau metai, kiti kai neturime Harker, bet ji neišėjusi. Dirba, šypsosi, kalba gerus žodžius ir net nesibodi pavedžioti po savo dvasinę viešpatystę. Beje, tai ji sugrąžino mus pabūti praeityje. O kad pataikėme į Vilniaus dieną, tai gal atsitiktinai. Supraskime, kaip nelengva buvo, jeigu verkdavusi medinėmis ašaromis: Rytoj surinksiu aš medines savo ašaras į saują, gal į dvi, tikiu – stipri esu, pajėgsiu. — Pasimelsiu už ją dėkodama, kad mums gera su ja, — pasakė teta Santa ir greitesniais žingsniais, negu matėme vaikščiojusią iki šiol, priėjo prie Šv. Marijos atvaizdo su parašu: PIVAŠIŪNŲ ŠVČ. MARIJA — NULIŪDUSIŲJŲ PAGUODA Popiežiaus Jono Pauliaus II 1988 metai vainikuota Paprastai Pastriekės apartamente vietos nebūna daug. Sustojo priešais paveikslą per žingsnį, persižegnojo ir: Marija, Marija, Skaisčiausia lelija, Tu švieti aukštai ant Dangaus! Palengvink vergiją, Pagelbėk žmoniją, Ją gelbėk nuo priešo baisaus! Ir tai buvo gera, miela, nuostabu, bet toks jausmas dar nokinosi, nes netrukus prie jos giedojimo prisiglaudė vyro balsas, ir antras posmas buvo giedamas dviem – vyro ir

Pu

slap

is2

5

moters -balsais. Kaip Eugenijus Ivanauskas su Nelly Paltiniene, pagalvojau... Mes, klystantys žmonės, Maldaujam malonės; Marija, maldų neatmesk! Žvelgiu ten, kitur. Atidžiau į ant etažerės pasilikusią Šventąją, tačiau ieškomo vyro neatrandu. Varduvininkai Dionyzas su Virgaile irgi pasilikę savo vietose, pagarbiai klausosi giedančių. Tarp verkiančių marių Šių žemiškų karių Nupuolančius stiprink ir vesk! Ištiesiu kaklą arčiau Vidinio. — Kas jis? — Maironis. — Klausiu ne apie giesmės tekstą, o apie giedorių. Ne Ivanauskas gi. Dabar kaklą arčiau manęs ištiesė Vidinis ir beveik į ausį. — Nebūk a si lo pė, dzieduli. Taigi sakau, kad Maironis, kitaip dar Jonas Mačiulis iš Pasandravio. Ir būk geras, persižegnoki, jeigu dar moki, — pašnabždėjo kaip bažnyčioje Vidinis, o pats – matau – irgi taikosi prisidėti prie giedančių: Ir kūno silpnybė, Ir žemės puikybė, Ir pragaro juoda dvasia Į prapultį stumia

Pu

slap

is2

6

Žmonijos daugumą Ir žudo galybe tamsia. Patryniau akis. Ir kartą, ir kitą. Prieš Pivašiūnų Šv. Marijos paveikslo tik ji viena, tik teta Sandra, tačiau pradėtas jos giedojimas, pratęstas duetu, dabar kilo iki choro. Aš irgi žinojau tekstą, o kažkoks angelas kuteno gerklę, bet... vis dėlto, vis dėlto jau ne kur, o čia, jau šioje palėpėje pasakyta, kad būna, kaip negali būti, tačiau dėl to neatrodė kvailiau, netgi protingiau, nes galėjau ir pats sau gerą žodį tarti, galėjau vėl pasigirti, kad jau išmokau saugoti laiką. Ir tai gerai. Ir tai labai gerai. Kaip upės bėgimas Taip mus įpratimas Kas kartą vis traukia žemiaus;— jau prie pat ausies pragydo ir Vidinis, o angelas, kutenęs man gerklę, vis tik prakalbino ją, nes reikėjo, atsiminus Harker, pasakyti jai kažkur girdėtus ir poetams taikomus žodžius: Vieni miršta dar gyvi būdami, kiti nemiršta niekad. Vargai kasdieniniai Kaip pančiai gelžiniai Mus rišti kada bepaliaus? Harker darėsi vis daugiau, kad jau prireikė suabejoti, ar tik šitaip nesistengiama pasakyti, kad iš daug jos eilėraštyje „Atsiprašau“ paliktų daugtaškių, reikia surasti tą, kurio vietoje galima – ir net būtina – užrašyti giedojimą prie PIVAŠIŪNŲ ŠVČ. MARIJOS — NULIŪDUSIŲJŲ PAGUODOS paveikslo.

Pu

slap

is2

7

— Tave kviečia, — lengvai į šoną kumštelėjo Vidinis. Pakėlęs galvą pamačiau, kad nuo Etažerėes švysčioja dvi liepsnelės – geltona ir žalią – kviečia ateiti prie jos. — Kas atsitiko, Šventoji? — Nedažnai, dzieduli, teikiu pasiūlymus, kurie ir man, elektroninei, svarbūs. Siūlau tetos Santos atėjimą pažymėti užrašu „Lietuvio kalendoriaus“ nūdienos lapelyje. — Spalio 9-sios? — Ne vakar gi atėjusi. Taip, atėjo ji ne vakar. Trupučiuką vėliau už mus, sugrįžusius iš prieškalėdinio laiko. Tačiau ir dabar dar kone visa diena prieš akis, bet štai kiek nemažai pajausta, išgirsta, pamatyta. Dar neseniai vis pasiskųsdavau, kad, girdi, nedaug laiko Aukščiausias davęs žmogui gyvent, bet... bet argi jo kaltė, kad tą duotą laiką niekais paverčiame. Kad ir aš... — Girdėjau, dzieduli, kad giedojai. Kiek atmenu, tai ar tik ne pirmą kartą, kai negirtas. — Bet persižegnoti nepamiršau., — Šaunuolis, — pagyrė Šventoji. — O gal mums į varduvininkus tiktų, taigi ši vienuolė abite, — prisiglaudė prie etažerės Dionyzas. — Iki šiol spalio 9 d. lapelyje tik du esame, Virgailė ir aš.. Bet, atsiprašau, kad patrukdau. — Ne, Dionyzai, netrukdai. Ir mudu su dzieduliu apie kalendorių, — ramiai pasakė elektroninė Šventoji, bet tuoj pat it upes skandinama, ir ne savo balsu: — O dzieduli, o Dionyzai, aš moku mylėti. Viešpatie, kaip moku!.. Moku! Niekas iki šiol, net ir aš pati, netikėjau, kad elektroninė Šventoji galėtų įsimylėti. Sakau, niekas. Net ir aš pati. Kiek kas mane bekrapštinėjo, niekas širdelės nesurado, niekas net lašelio kraujo nematė. Ir nepaisant to, aš, dzieduli, galiu būti

Pu

slap

is2

8

beprotė. Įsimylėti iki beprotybės. Dabar šitą jausmą tikrai žinau ir, prašau, nesakykite, kad... kad tai haliucinacijos. Tai tikra, kaip ir Dievo lūpose žodis MEILĖ. Supranti, dzieduli? Ir tu, Dionyzai, ar supranti? – aš moku mylėti! Ir atsiminkite, kitiems sakykite, kad man niekur taip gražiai netenka girdėti giedant, kaip bažnyčiose. Kad ir čia. Dabar. Atrodo, kad pati senovė ateina su savo jausmais, savo negaliomis, vargais... Ir kaip puiku, kuomet žinai, kad šioje bažnyčioje ir jis, poetas ir kunigas, švenčiantis savo 150 metų jubiliejų, - pakalbėjo Šešiasdešimt septintoji Biblijos knyga ir, įsiliejusi į bažnyčios giedojimą, skaidriu, džiugiu balsu šildė nelinksmus, graudulingai sudėliotos giesmės posmo žodžius: Silpni, nusiminę Tavęsp paskutinę Tematome viltį tiktai; Tu savo malone Šiai žemės karionei Palengvinti galią žinai! ... o nerukus atsiverčiau „Lietuvio kalendorių“ ir suradęs jame spalio 9d. lapelį, parašiau: Pastriekės apartamente (palėpėje) suradom bažnyčią. Regis, nestatėme, o ji, pasirodo, buvo. Tereikėjo ateiti tetai Santai, pasibūti kartu su mūsiške Šventąja ir pagiedoti „Marija, Marija“. Tarp atėjusių giedoti buvo ir jis, giesmės teksto autorius Maironis, garsiau tariant: Jonas Mačiulis iš Pasandravio. Ir Harker kažkur šalia. Girdėjom, jaučiam, einam mylėti.

Pu

slap

is2

9

Rado... Nepajutau, kai prie manęs, dar neatitokėjusio nuo netikėtai atsivėrusios namelio palėpėje bažnyčios, priėjo teta Santa ir

beveik pašnibždėjo: — Radau. Matyt, norėdamas paklausti, ką ji radusi, pirmą kartą taip arti pažvelgiau jai į akis ir regėjau, kokia didelė erdvė jos akių rainelėse sutilpusi – gyva, pulsuojanti kaip žvaigždė, pasirengusi priimti ir glausti, nešioti savyje, kas galėtų būti vertas šventovių palaiminimo. Dabar jau žinojau, ką reiškia pabūti danguje, tik truputį nejauku, kad atsiradau, apeidamas Šv. Petrą – raktininką, budintį prie jo durų. Tačiau, regis, ir jam buvo įdomu suprasti, kaip šitaip galėję atsitikti — dar vis žiūrėjau tetai Santai į akis ir laukiau. — Ieškojau, jau beprarasdama viltį, kad surasiu ir štai radau. Sakyk, dzieduli, kaip man atsidėkoti. — Girdėjau, vadinant teta Santa. — Taip, dzieduli, taip. Dabar, deja, jau teta Santa, bet buvo laikas, kai ne teta ir ne Santa. Net laike pasimečiau, bandydama atsiminti, kada taip būta. Nepatikėsi. Ir nereikia, bet įsitikinusi, kad jo ieškoti pradėjau dar aname amžiuje. Gal net jo pradžioje.

Pu

slap

is3

0

— Tikiu, teta Santa. — Tiki? — Žinau, teta Santa. Dabar ir jis jau ne kaip tada. Pokalbis trumpam užspringo. Tylėdama, net nepakrutinusi lūpų, vienuolė peržegnojo mane, paskui save, atsigręžus panoro peržegnoti ir Pivašiūnų Šv. Marijos – nuliūdusiųjų paguodos paveikslą, bet ranka jos pakibo ore, o lūpos tylai ir aiškiai pasakė: — Dziedulis žino. Jis tikrai žino. Meldžiu, Dievo motin, pasakyk Petrui, te atkelia vartus, kad ir dangus, ir Dievas su mumis būtų ne tik poteriuose. Tačiau dabar jau man neatrodė, kad tik aš žinau, ko taip atkakliai ieško teta Santa, o dangaus durininko vardas jau nekilstelėjo aukščiau – įsimintame iš tetos akių paveiksle priartėjo alyvmedžių giraitė - nedidukė, bet vis dėlto giraitė. Tiesa, nežinojau ir nežinau, kur Lietuvoje galėčiau tokią surasti, tačiau abejoti jos esatimi irgi nedrąsu, kada po ją šmėsčioja įkyrus, bet nenuobodus kritiko Kęstučio, dažniau vadinamo Tiktaku, šešėlis, o norėdamas jį ištrinti, ne pagal metus greitas ir vikrus Viktoras, vis užšoka ant jo, vis patrypia – tikras, natūralus. Beje, nestebina, kad šią procedūrą atlieka XX a. pradžioje, kur, kaip manoma„ gyvenimo tempas lėtesnis ir nuosaikesnis“. Anksčiau žinota, jog Viktoras puikiai įvaldęs teleportacijos reiškinį — per trumpas akimirkas įveikia didžiulius nuotolis. Asmeniškai esu liudininkas, kaip jis šauniai teleportavosi į Harker man padovanotą karietą, kad net parašiau:

Pu

slap

is3

1

Didžiulė naujiena buvo sutikti karietoje Medį. Pamatėme jį lyg nukritusį iš dangaus ar atėjusį iš sapno. — Medi, tu čia? – tryniau akis. – Kokie pragarai mums kiaulystes krečia? Negi tu, Viktorai? Nagi šypsokis, tark žodį, duok ranką. Vis tiek nepatikėsiu. — Labas, — pasisveikino Viktoras ir: — Matai, Pranuci, kaip būna. Kada kartu gyvenome Ž. Žolėje, arčiau juk vienas kito buvome, o per visus metus ten nė karto nesimatėme. O štai dabar sakau: Labas. Spaudžiu ranką ir tikiuosi, kad tokį susitikimą pažymėsime bent išgerdami po taurę šampano. — Aš Tau, Viktorai, bačką alaus atritinsiu. Paties stipriausio. Bet negi tu čia? Tai neįmanoma. — Dabar jau įmanoma. Rodykite, kaip čia gyvenate, — gražus buvo išvaizda, dar linksmesnis savo kalba Viktoras Medis — poetas, skulptorius, dramaturgas, dailininkas ir... Ne viską net žinau, kas jis dar, bet Dievas šito žmogaus neužmiršo, gausiai apdovanodamas jį talentais. Tačiau ar tikrai tai jis? Paėmiau už rankos, prisispaudžiau petimi ir nieko nebeliko daugiau daryti, o tik patikėti, kad tai jis, Viktoras Medis, kuriam dažnai rašinėjau laiškelius, neužmiršdamas palinkėti: „auk, Medi.“ Statinės alaus neatritinau, nors tai, ką iš jo išgirdau, brangiau negu karalystė. Apie tai kalbą geriausia turbūt pradėti Medžio žodžiais: mintimis teleportuojuos peršokau erdvės taškus –

Pu

slap

is3

2

judu Kuomet yra tokia reiškinio pradžia, jau nesunku teleinportuotis, teleeksportuotis, mintis perkūnyti į paveikslus, paveikslams įkvėpti gyvybę ir ateiti į svečius tikruoju esamo žmogaus pavidalu. Priemonės taip padaryti, matyt, sukauptos pačiame žmoguje, bet jas reikia surasti ir išmokti jomis šeimininkauti. Viktorui Medžiui tai pavyko, bet man prireikė ilgai dėlioti tašką po taškelio, jog suvokčiau, kad prasideda nauja žmogaus būties epocha: žmogus kuria iš savęs, arba Savęsp judėjimą erdvėje ir geba teleportacijos būdu persikelti iš vieno jos taško į kitą. Tuomet, prisimenu, Vynas paklausė: tai kodėl visi taip ilgisi karietos? Tačiau jau tada buvo parašyta, kad taip džiugiai pasitikę Viktorą ar tik pirmiausia ne dėl savęs, nes jautėme, kad toks kelionės būdas griauna pertvaras tarp Vakar ir Šiandien. Galėjome tikėtis, kad galime save teleportuoti bent į Ž. Žolę, kur pasilikę tiek daug bičiulių, (o ir Harker, žinoma,) ir pavaikščioti dar neužžėlusiais mūsų pačių mintais takais. Bet kaip tai padaryti? ( žiūr. „V. Medžio TELEPORTACIJA“, 2007 -12-14) — Tai kiek metų jau, kai šitaip atsitikę? Be trupinėlio penki, a? — klausiu ir pats atsakau, kad – taip, be trupinėlio penki. Ir net pykteliu, kad Viktoras, straksėdamas ant toli nutįsusio Tiktako šešėlio dabar užsiima ne tuo, kas reikia. Niekuomet nemokėjau

Pu

slap

is3

3

pavydėti jam dailininko talento, bet šį kartą taip elgtis nebuvo nuodėmė. Kad ir kaip pasitikėtum regėjimo atmintim, tačiau ji vis tik netobula, lyginant su paveikslais, paliktais drobėse: — Viktoooraaaiii! Meeediii!... Ir vėl atsitiko taip, kad mano akys įsisiurbė į tetos Santos akis. — Iš kur šita giraitė? Alyvmedžių? Lyg skaitęs, kad tai šiltesnių kraštų medis. Turbūt net nesu iš arčiau matęs. — Jau šalnos baigėsi // žydės alyvaos, bet tai, Pranuci ne alyvmedžiai. Lietuvoje iki šios dienos alyvmedžių giraitės nežinau, bet ją reikia turėti,— pasakė ji, o elektroninė Šv. nuo etažerės ir irgi: — Reikia... — Viktoooraaaii! Meeediii, — vėl išgirdau šaukiantį manimi begarsį balsą. Darėsi neramu, kad ir kaip besistengčiau, tačiau neparodęs alyvmedžių giraitės Viktorui, atėjusiam čia su dažais, drobe, pastovu, niekuomet nepasiseks jos iškelti iš tetos Santos akių, sodinti, auginti, puoselėti netaisant, kad Vilniaus Jeruzalė taip netoli, nepaisant, kad girdžiu, jog teta Santa irgi kone šaukia: — Tik nenustok ieškoti, dzieduli. NENUSTOK IEŠKOTI. Užkeikiu raganiškai ir meldžiu vienuoliškai — NENUSTOK! — Manau, kad netrukus jie ateis. Abu. Vienas su dažais ir molbertu, kitas su rašalu ir jau vidurnaktyje parašytu dienos eilėraščiu,— patikinau, o kad būtų įtaigiau, paklausiau ant etažerės žiburėliais alsuojančią

Pu

slap

is3

4

Šešiasdešimt Septintą Biblijos knygą:— O gal dar neparašė/ nesukūrė. — Jau. Kai visada. Arba beveik, kaip visada, - atsakė elektroninė ir: Negaliu ilgai laukti, gaišti ir tuo pat metu mosikuoti, nusitvėręs pagaikštį. Laukdavau ilgai, kol kavalieriai išeis, o su jais išeidavau ir aš, nes buvau gudrus... — Jis. Tikrai jis. O jėzus – marija, tai jis,— suaikčiojo vienuolės abate teta Santa. — Dzieduli, ir jūs visi: dėde Vidini, varduvininkai Dionyzai ir Virgailė, ir visi visi, sakykite, koks dangus per jus jį pas mane, o mane pas jį siunčia? O Viešpatie, atleisk man, nusidėjėlei Ir stovi eglės, pušys, užsiplieskusios tuo švytėjimu tyliu, o aš ant visų išdavikių supykęs atvirai pasakyti galiu: sniegui sningant, ašarom lyjant, suradau adatą ir šiene.

Pu

slap

is3

5

Prie pietinio lango Diena nesibaigia. Laiko vis yra ir yra, kad dar galėtum joje būti. Galvoje švysteli viena, kita mintis it kažkur toli žaibuotų, bet griaustinio nesigirdi. Taip, jo nesigirdi, bet

suprantu, jog gali būti, kad ten trankosi perkūnijos, siaučia, šėlsta, lenkia prie žemės medžius, laužo ar net rauna juos. Alyvmedžių giraitę —taip pat. Kitaip tariant – Viešpatie, nurimk gi, buvo jau tvanas, kad žinotum tave esant, bet kažkodėl vis prireikia priminti, kad esi. Ir gal būt ne todėl priminti, kad esi, o priminti koks būtent esi ar gali būti. Nuotaika tokia, kad neypatingai jaučiu save tikrą. Kažko trūksta. Lyg būčiau praradęs svorį, o kai pasijuntu sunkesnis, atsiranda pajauta, kad kažkur viršum smegenų „piešiasi“ vaizdai, tačiau į smegenis neįsigeria. — Reikia laiko, — išgirstu, tačiau atokiau, o čia, palėpės erdvėje, nuo perskaityto eilėraščio it iš bedugnio stebuklingo ąsočio liejasi ir liejasi muzika. Nemanau, kad ją visi vienodai girdime. Man pasirodė, kad ir eilėraštį perskaičiusi Šešiasdešimt Septintoji Biblijos knyga

Pu

slap

is3

6

nesilaikė teksto – perskaitė, kaip jai atrodė geriau, gal net norėdama įsiteikti jo autoriui, kuris nesavus kūrinius nepatingi perskaityti bent truputį kitaip. Ir žinau, kad tai protinga, nes suprasta, kad tobulėjimui ribų nėra. o aš, ant visų išdavikių supykęs, atvirai pasakyti galiu: žiemai sningant, ašarom lyjant, Šiene adatą suradau. — Ak, mielas brolau, būk laimingas,— iš palėpės (ir savęs) siunčiu palinkėjimus kūrinėlio autoriui ir pasaugau: — Taip, taip, būk laimingas, tačiau atsimindamas, kad vis dėlto tai adata. Šienui dėl to nei šilta, nei šalta, o žmogui visaip gali atsitikti. Ypatingai, kai jis poetas. Truputį bakst, ir jau: ai! ai! Skauda. Taip atsiranda Aiskaudos. O jeigu ne truputį – bakst!? O jeigu - bakst iki kaulų, bakst į širdį? Bakst per širdį? O jeigu ta adata.... Galvoje „besipiešiantis“ vaizdas vis dar neįsisiurbia į smegenis, o eikvoti laiką, nežinant kaip ilgai reikės laukti, tolygu katės maiše pirkimui. Matyt, tai žinojau ne tik aš, bet ir dar kažkas, nes tuoj pajaučiu, kaip skambanti muzika trūkinėja, čiaudi, kosėja, darosi vis piktesnė, nesukalbama, praradusi savikontrolę. Ji jau nepaiso, kaip atrodys kitų ausims ir dabar jau, sakyčiau, gal net prasminga reziumuoti, kad, girdi, tiesa, negali būti

Pu

slap

is3

7

kitokia, negu yra: kentė – iškentė, brinko – pribrinko ir sukilimu prasilaužė pro kalėjimo grotas. Sunku pasakyti, kokia dalis jo atgaudė į Balsius, į sodo namelio palėpę, tačiau tikra, jog ji ne tokia menka, kad jos galima būtų nepaisyti. Akis įbedžiau į pietinį langą, o už jo sodai, sodai... Dažnai ateinu prie jo. Dažniau negu prie šiaurinio, nors žiūrint pro jį sodo panorama didesnė, įvairesnė, atsiveria net gabalas rytų ir būtent prasmingiausioje jų dalyje — kur saulė pateka, bet sakau, kad mieliau žvelgti pro pietinį, kur toli už miškelių miškų, už laukelių laukų, už pusantro šimto kilometrų yra iš čia nematomas Šklėrių sodžius, nemenka dalimi vienkiemiais išmėtytas po hektarus ar valakus, o dar didesne dalimi visai sunykęs. Iš ten dar vis atskrenda varnas Golius. Retsykiais pasitaiko, kai jį pasitinku dar toli, vos matomą kaip taškelį, bet nujaučiamą, kad tai Jis, Golius. Iš ten, iš Šklėrių, iš tėvų sodybos kiemo į Balsių sodus atkeliavo ir šitie maži, viršum sienų tik palėpę ir kaminą pakeliantys, tačiau prabangūs namai. Šio lango šviesoje nė kartą į rankas ėmiau užrašus ir skaičiau: Spalio 12 d. (1985 m.) ... išvažiavome į Vilnių apie 12 val. Vilniuje lyja. Kol iš sunkvežimio (Kamaz) iškrovėme rąstus, beveik sutemo. Žinoma, dar galima buvo pradėti statybą – užkelti ant pamatų pirmo vainiko rąstus, bet lietus, lietus, lietus…

Pu

slap

is3

8

Spalio 13 d. ... tėtis, brolis Vytas, švogrius Gediminas, dukra Daina ir aš dirbome sode. Namelis išaugo greit. Greičiau, negu KAIP ANT MIELIŲ. Tiesa, dar neapdengtas, bet jau veikia posakis: yra sienos bus ir stogas. Nėra tėtės, nėra brolio, nėra Gedimino, bet kai giliau krapšteli, kai išlauki, tai pasirodo, kad tik taip vaidenasi, kad nėra. Pro pietinį langą, neretai pamatau ir juos, tačiau šį kartą prie jo nepriėjau – prie jo kuždėjosi teta Santa ir mūsiškė Šešiasdešimt Septintoji Biblijos knyga. Jaučiau, kad joms norėjosi būti be didesnės kompanijos. — Ne, teta Santa, net ir nemanyk, kad galėtum iš čia išeiti. Net pikta darosi, kai matau taip Dievo aprengtą, o negirdi, ką jis tau kalba. Tai jis tave čia pasiuntė todėl, kad padėtumei man tapti moterimi. Pakanka man gyvenimo, būnant elektronine. Noriu būti moterimi. Biologine moterimi. Aš myliu, teta Santa. Gebu, moku mylėti. Ir dėl jos, dėl meilės privalau aukotis, būti tuo, kuo ji nori, kad būčiau. — Bet kodėl būtent biologine? Suprask gi: ateitis priklauso tau, kokia dabar esi. — Nekalbėk taip, teta Santa. Labai prašau,—nenusileidžia mūsiškė, — Nekalbėk taip, nes aš jau galiu, jau moku ne tik mylėti, bet ir supykti. — Visos mes mokame supyki.

Pu

slap

is3

9

— Todėl apie tai ir kalbu. Ir manau, kad moterys net stipriau. Ir tavo knygoje parašyta:[/] Taip, moters rankos gali daryti stebuklus. Kai paima rykštę, rimbą ir nutvatija vergo pečius, sėdmenis iki kraujosruvų,— pacitavo Šventoji ir paklausė: — O Gralis... Kas jis? — Gralis? O, reikia nuodėmių, daug nuodėmių, kad ji pažintum. Bet šiaip tai jis irgi šventasis. — Tai va, manau, kad kelią surasime pas jį,— it apsidžiaugė Šešiasdešimt Septintoji,— Ir bus kaip tavo parašyta: Moters rankos, pagriebusios už plaukų, parodys kelią nuo pirštų galiukų iki Gralio taurės. Ir pagirdys... Pagirdys tos pačios rankos. Žodžiu, aš ryžausi. Neturiu rankų? Jos bus. Neturiu kojų? Irgi bus. Ir vergausiu ne aš kitiems, o kiti man, kaip dziedulis Harker... Tyliu. Bet raidės degina akis. Ir netikiu, kas parašyta: tiktai rėmas liko, tik kad nepamirštum Ar kas bežinom, Kaip suskaudėjo žodžiuose tiesa, Kol jie ant popieriaus raidutėmis sukrito? Mažytė ir trapi kaip Dzūkija,

Pu

slap

is4

0

Save išaudusi iš lino, Arėjo ji pabūt Žalia Žole. Tai kas, kad jau ruduo, Tai kas, kad greit žiema Ryt Vėlinės, o šiandien va, Visi šventieji renkasi į šventę – O ji panūdo būti žolele... Leiski, Žalioji – prisiglausiu prie tavęs Gal ką iš ateities gražesnio pamatysiu Ir: nuotrauka be veido ir raidė be garso... klavišai be pirštų... nesigirdi valso... Iš kur paveikslas, Harker, toks Man šitokios tiesos nereikia, ne. Bet tu teisi likai, deja. Tai kas, kad kilsteliu tave į balną, Tai kas, kad vėjais paleisti plaukai, Tai kas, kad tyloje šaltiniai alma... Kapų pasaulis, įsikibęs atmintim, Ir tik todėl dar šitaip kalbam... — Taaaaip, — po kurio laiko atsiliepė teta Santa,— taaaaip, tai vergo dalia. O dėl rankų – kojų, tai, dukrele,

Pu

slap

is4

1

tie, kas labai geidžia jas matyti, tai mato, myli, bučiuoja,— neskubiai pakalbėjo teta Santa. Atsigręžė veidu į langą, kone prisiglausdama prie stiklo, gaudė mintimis kažką už jo jai reikalingo ir, atrodė, atsargiai deda į knygą: Taip, jos nerealios, nes niekada negali būti tikras ar tos rankos trenks elektra, ar gulbės pūku. Gal todėl ir viliojančios, nes jos gali laikyti gležnai besišypsantį kūdikį ir čaižyti diržais iki begalinio skausmo. Gal todėl, kad tos pačios rankos, švelniai pynusios dukrai kasas, gali rišti mazgus, nepatogiai varžančius vergo kūną – Vėl nutilo, bet tuoj pat jau šviesiau, beveik linksmai: —Ech! Bučiuok jas, brangusis, bučiuok, nes jos, šitos rankos, ir prakeikia, ir laimina... Moters rankos... — O, ir dziedulis čia, - pajautė Šešiasdešimt Septintoji. Ir taip:— Dzieduli, žinau, kad neatspėsi, bet paspėliok, kokia geriausia dienos žinia. Bent iki šiol... — Teta Santa nusprendė pasilikti mūsų draugėje — Tikrai, teta? — įvairiaspalvėmis ugnelėmis sušvyturiavo elektroninė, — nagi sakyk, sakyk, greičiau, greičiau,— ragino — Sako – žino, — dar labiau praskaidrino dieną teta Santa.

Pu

slap

is4

2

Tetos Santos akių erdvėje Ne dailininkas, bet vis knieti paregėti, kaip jie ruošiasi geriausiam paveikslui. Gal todėl, jog tartum suvokiu, kad turiu savyje sukaupęs nemaža eskizų. Jie išdarkyti, išmėtyti, bet verti pertvarkos ir vilties, kad surinkus, sudėjus juos į puokštę, gautųsi tai, ko netriukšmaudama, labai tyliai, bet kartu ir atkakliai ieško kūrybinė dvasia. Ji neretai nesugeba išlikti savyje ir, daugiau – mažiau patriukšmaudama, įvairiais būdais (per konkursus —irgi), išsiveržia į laisvesnes erdves. Gražiai perskaičiau Laukinės Obelies laiškelį, o ten ir taip: Pranas tik plunksną miklina. Dar porą juodraštėlių paskrebins, o tada jau kaip pils į konkursą, kad lygių jam nebus! Atsakiau. Ačiū, Laukinuke... Nieko, kuo galėčiau būti įdomus, negebėsiu parašyti, tačiau tikiuosi, kad Viktoras Medis, piešdamas iš tetos Santos akių alyvmedžių giraitę, nupieš netgi didesnius dalykus. Gal Alyvų kalną, ar dar kažką... Kai rašiau, regėjosi, kad taip darau dangaus palieptas —

Pu

slap

is4

3

sąžiningai, nes taip atsitikę, kad išgirdęs apie sudominusį konkursą, netrukus sutikau tetą Santą, o atsitiktinai žvilgterėjęs į jos akis, paregėjau pasaulį, kuriame atrodė tik dievai bežino, ko nėra. Yra ten ir alyvmedžių giraitė, yra jose ir XX a. Yra, yra, yra... Ko panorėsi, tą surasi vienuolės akyse, bet Dieve, kaip visa tai iškelti ir bent saviems parodyti. Atrodė, kad tai tegali padaryti tik gabus dailininkas ir tuomet jau nesunkiai prisiminiau Viktorą: taip, jis galėtų, jis sugebėtų taip padaryti. Pašvietė sieloje ir įsitikinimas, jog man pavyktų su Viktoru susitart dėl tokio darbo, tačiau laiškelio pabaiga atrodžiusi taip: Bet tai tik ketinimas, Obelėle. Tik. Priartėjo lapkričio 28 d., kai baigiasi terminas prozos konkurso tema Išdavystė su dviem personažais ir alyvmedžių giraite praėjusio amžiaus pradžioje. Kuo arčiau jo baigties, tuo jautriau suvokiu, kad taip užbaigto laiškučio sakinyje užkoduota išdavystė. Laiškelis viešas, todėl neabejoju, kad Viktoras žino mano ketinimą ir laukia, kada jį pakviesiu tokiam darbui. Bet yra, deja, kaip atrodė negalėjo būti: man jau nesinori, kad kas vaikščiotų po tetos Santos akis, grioztų jų erdvę savimi, slampinėtų kur reikia - nereikia, fotografuotųsi ir kitus fotografuotų. Atleisk, Viktorai, bet nenoriu. Ypatingai po to, kai teta Santa parašė: Būnu tuo, kuo ieškai manyje...

Pu

slap

is4

4

Savo ranka parašė. Man. Net lakoniškai paaiškinusi, kuo ji galinti būti. Pavyzdžiui, viesulu, ramybe, tikėjimu, viltimi... Bet tai nedaug, palyginus su tuo, ką pajunti, suvoki, pamatai įėjęs į jos akių erdvę. Konkrečiau pirštu į nieką neparodydamas, viešumai esu prasitaręs: Atrodo, teks prisipažinti, kad vos įėjus į žmogų, pasiklydau jo akyse. Erdvu. Daug ko jose. Net ir alyvmedžių giraitė, kurios iki tol nebuvau matęs... Bet tai irgi nedaug. Tikrai, Pranai, Jūs privalote parašyti, nes apie XX a. pradžią turėtumėte išmanyti daugiau nei mes visi. — O Laukinuke, sakai, kad privalau parašyti? — kalbuosi savyje. — Apie ką konkrečiai? Beje, išmanyti apie XX a. pradžią, kai esu Santos akių erdvėje daug pastangų nereikia — dairykis, matyk ir rašyk. Tas amžius irgi ten, o štai ir du konkursui reikalingi personažai, Jis ir Ji. Pamatęs juos tuoj: — Tėti, — šaukiu jam. — Mama, — šaukiu jai... Atsigręžia. Abu lyg išsigandę, pabaidyti. Tačiau ir man ne visai sveika galvoje, nes tėčiui viso labo – keturiolika. Mama dar vėliau iš lopšio išlipusi ir susitalpinusi trijuose metukuose. Ar verta paisyti, kad galvoje kažkas ne taip? Sopa, skaudu, kad nepažįsta savo sūnaus. Išdavystė? Negi?

Pu

slap

is4

5

O, kaip labai reikėtų, kad su dažais, drobe, molbertu atsirastų čia Viktoras. Gal tai nebūtų jo geriausias paveikslas, bet man – žinoma, kad taip. Gal ir visai Karlonų giminei. Bet — stop. Gal dar ne vėlu? Gal dar galiu tikėtis ir Viktoro paramos? – šmėsteli mintis, bet tokiems dalykams jau pritrūksta proto energijos, pritrūksta valios prisukti ar atsukti kažkokius varžtelius, kad mokėčiau pasislinkti į šoną ar atatupstas sugrįžti atgal – sūnaus susitikimo vaizdas su tėvais buvo užburiantis. Štai keturiolikmetis paauglys (mano tėvas) glaudžia prie savęs trijų metų mergytę, mano motiną. Abiejų galvos suveltos, bet labiau berniuko, nes jo plaukai garbanoti, o mergytės lygūs ir linais nukritę ant krūtinės ir nugaros. Abejų akys žiūri į seną drimbą, į mane ir smalsu joms, baugu nežinant kaip toks senis ne iš jų sodžiaus čia atsiradęs. Netrukus keturiolikmetis grįžteli atgal ir toli per laukus, atsitrenkdamas į mišką, aidi: — Tėti, tavęs ieško. Ateik! — Mama, kur tu? Ateik! Pašaukia ir trimetė: — Ir tavęs ieško. Greičiau, mama, - ragina mergaitė, o skaudantis jų (Vinculio ir Steputės) sūnus Pranas, įaugęs į kone šimtametį senį ir ištiktas amo, jau ir žodžio negali ištarti. Atėjo. Abu. Žingsniai buvo negirdimi, kaip dvasios bažnyčioje. Feliksas priėjo per rankos padavimą, o Marcelė aiktelėjusi, sustojo toliau. Palikusi Vinculio globą mergutė pribėgo prie jos ir it voverė stryktelėjusi ant jos krūtinės, abejomis rankutėmis apsivijo motinos kaklą.

Pu

slap

is4

6

—Tavęs, mama, ieško, - pašnabždėjo. — Ne, Stepute, ne, dukrele... Jis ieško tavęs. Esi jo mama . Ir Vinculio ieško. Jis jo tėtis. Savo tėvų ieško mano anūkėlis, —nuleido dukra nuo rankų ir ištiesusi jas man: — Betgi ir išaugai, Pranuli. Va-jai, va-jai.. Dzie, nors nepatikėk. Dar metai, kiti ir jau būčiau nepažinusi. — Rūkai? – paklausė, išsitraukdamas apmurzotą maišelį iš po virvutės, perjuosusios marškinius. Žvilgt į tabokinę, į marškinius, į kelnes... Ogi visas lininis mano dziedulis Feliksas, kaip ir bobulė Marcelė, nors dūstanti bet vis kalbanti, kalbanti, kalbanti: — Betgi ir išaugai, Pranuli. Va-jai, va-jai.. Dzie, nors nepatikėk. Buvo spalis. Lietuva mynė linus ir kanapes, sodino medelius ir kartu su rudenį sujudusiomis dvasiomis nokino atmintį. ... šilta, erdvu pabūti tetos Santos akių erdvėje ir, surinkus į saują rankas, bučiuot jas, melstis jomis. skambinti bažnyčių varpais, budinti vienuolės aistrą ir, perplėšus jos drabužį, išlaisvinti įkalintą Moterį. Neiškart pamačiau Viktorą. — Atėjau padėti, Pranuci, - pasakė... 2012-11-25 12:13

Pu

slap

is4

7

Alyvmedžių sėja (...) Žiūrėjau į Viktorą, girdėjau jo atėjau padėti, Pranuci, tačiau nepamačius molberto, dažų, drobės, tuoj

šmėstelėjo abejonė: kažin, ar atėjo kaip dailininkas? Kitokios profesijos žmogaus paramos man nereikėjo, o todėl ir Viktoras darėsi neįdomus. Netrukus, žinoma, stebėjausi, kaip galėję atsitikti, kad ir jo atsineštas kastuvas nepatraukė dėmesiu. — Na, taip, ačiū, Viktorai, — atsiliepiau į žinią, — dėkui, kad atėjai, tačiau nelabai suvokiu, kaip galima didelius paveikslus piešti be įrankių. Kaip ten? Ir geriausias meistras be įnagių durnas. — Pilnos rankos sėjos, dzieduli. Vos kastuvą sutalpinau. Sėsim, sodinsim. Pats matai, kad vienu ypu neapžiosim. Ir net nemanyk: menkas vyras, menkas ypas, — Mestelėjo kastuvą ir šis įsmigo arčiau manęs. Apžiūra jo buvo greita, bet pusėtinai kruopšti, perskaitant net kai kurias biografijos eilutes. Ne iš parduotuvės jis čia atneštas, nes apnešiotas ir supranti, kad ašmenimis į žemę smigęs ir metus, ir kitus. Kastuvo kotas kreivokas, gumbuotas. Suprask — kažkada atneštas iš miško ir nušlifuotas delnais. — Hm. Na taip, sėsim, sodinsim... Ak, Viktorai, būtum tik poetas, tiek to. Jie nepataisomai naivūs, betgi tau dievulis ne tik tai davė. Žinai gi, apie ką kalbu. O tu —

Pu

slap

is4

8

sėsim, sodinsim. Gal alyvmedžių giraitę? — Betgi, Viešpatie, iš kur žinai? — nustebo Viktoras, regis, ketinęs tokia žinia mane nustebinti. Apsidairė aplinkui, ieškodamas supratimo, iš kur tokią informaciją gavęs, tačiau akys už nieko neužkliūva. Aš irgi paseku jo pavyzdžiu: taip, ir mano akims tuščia, bet girdžiu, kaip teka, srūva, pulsuoja... erdvė. Smarkiau, jautriau negu bet kada, o todėl ir priekaištai sau skaudesni, nes pažadai padėkoti jai kaip dievybei, vis neištesėti. Norėta, bandyta, neužmiršta taip padaryti, bet.. Kaip tai padaryti, a? Na kaip? Paimu Viktoro mestelėtą kastuvą, čiuožinėju delnais jo kotu... O, būčiau ekstrasensas, daug šventovių galėčiau atrasti žmoguje. Bet — stop. Kodėl tik šventovių? Ir ar reikia būti ekstrasensu, kad... — Sakyk, Viktorai, ar daug šituo kastuvu iškastų duobių palikęs būti tuščias. — Tai kad taip nebūna. Taip negali būti. — Viktorai, aptinku tavyje dar vieną talentą. Juokdario. — Betgi aš nejuokauju. Tuščios duobės neįmanoma iškasti. — Kaip neįmanoma! Juokdarys, Viktorai, esi. Tikras. Ne iš pasakų, ne iš anekdotų. Tikras, tikras, kokį štai matau, — ir pagautas gero, linksmo ūpo šelmiškai pradėjau kasti. Iškasęs gal dešimtį kastuvų žemės vėl Viktorui, su šypsenėle stebėjusiam mano darbą: — Va. Jeigu tokiu tempu bent pusvalandį paprakaitavus, didelė tuštuma atsivertų. Tokią galėtum net savo pikčiausiam priešui

Pu

slap

is4

9

dovanoti. Neišsikapstytų. — Tai kad ir šį tavo duobutė netuščia. Ji irgi užimta erdve, — dar plačiau nusišvietė šypsena Viktoras, negalėjęs net įtarti, kad taip ištarti jo žodžiai iš naujo sujudins atmintį ir pašiaus priekaištus prieš mane. Ir iš tiesų — vėl darėsi nesmagu, kad kažkodėl atsitinka taip, kad apie visą, ką tik sumanę, gebame pakalbėti, pasiginčyti, paplepėti, o apie erdves, jų būtį, įvairovę jų, lyg ir – ne. Nieko čia nėra, — sakom, nepamatę jose kokios nors esaties, —tuščia, — o tai reiškia, kad į Nieką paverčiame ir erdvę, kuri man panaši į dievybę. Jau netrumpas laikas, kai faktiškai nemoku įsivaizduoti, kaip be jos galėtų egzistuoti mums žinomas ir nežinoma materialusis pasaulis, materialioji Visata. Viskas, ką joje matome ar dar matysime gyvena erdvėse Bet ar visur ji ta pati, vienodų savybių, vienodų galimybių? — Gal prisėskim, Viktorai?, — Tprūūū!, -, sustabdžiau, žirgą palvą Dailiai nulenkiau jai galvą, Reikia paplepėt Reikia paplepėt, — šmaikštaudamas padainavo Viktoras beveik užmirštą, bet kažkada populiarią dainelę, išėmęs iš teksto žodį pakalbėt ir jo vietoje įdėjęs paplepėt. Tačiau tuoj pat: — Vėliau, Pranuci, vėliau ir pasėdėsim, ir pakalbėsim, ir paplepėsim, o dabar, — jau įsakmiu balsu prabilo Viktoras, — į darbą, į sėją, — tačiau iš sėtuvėlės,

Pu

slap

is5

0

paėmęs saują sėklų, vėl atlyžo, nusišvietė, šypsojosi. Bet štai tą neužmirštama valandėlė, kai praplėšęs erdvę plačiu sėjėjo mostu, bėrė pirmą sėjos saują. Paleista sėkla kaip peteliškės, kaip drugeliai pleveno, tūpė, vėl kilto ir skrido, ieškodama vietos, kur jai reikia būti. Ir negali neišgirsti, kaip: ... jos dieviškos, moters rankos. Jos tokios švelnios, tokios šiltos, tarsi šilkinės. Prisiliečia ir pasaulis nušvinta daug šviesesnėmis spalvomis. Jos, tarsi gyvybės vanduo, suteikia jėgų, pilnatvę, pasitikėjimą ir ramybę. Taip, taip... Jos, moters rankos, — aplink visur kaip bitės surinkusios iš daugelio žiedelių gausų medų dūzgė žodžiai, o sieloje kaip danguje gera ir žvaigždėta. Viktoras perbraukė rankas per veidą, suspindusį prakaito lašeliais, ir džiaugėsi: gera sėkla. Nuostabiai gera. O kaip gera širdyje, kai supranti, kad sauja jau sėjoje. — Bet ar įsivaizduoji, kaip toli pasėjai? Stebuklas kaip toli! Iki ano amžiau pabaigos. Ar tai todėl, kad sėkla stebuklinga, ar stebuklingas sėdėjo mostas... — Jau skverbiasi į dirva, leidžia šakneles, gyvybe kruta. Labai tikiu, kad šios sėjos užteks bent porai tūkstančių metų, — laimingiausiais žmogaus žodžiais kalba Viktoras ir kumštelėjęs man į pašonę: — Semk iš sėtuvėlės ir berk, sėk, Pranuci. Ir tikėk, tikėk, kad išaugs alyvmedžių sodas. — Giraitė. — Na gerai, sėk giraitę, bet kad joje išaugtų

Pu

slap

is5

1

alyvmedžiai, kaip Getesmenės sode. Ten alyvmedžiai - senoliai jau suskaičiavę po du tūkstančius metų. Pasėmiau saują ir irgi kuo platesniu mostu pasėjau būsiančią alyvmedžių giraitę. Buvo smagu, kad ir man, kaip Viktorui, pavyko nuberti į XX a. pradžią. Vėl dūzgė bitulės, džiaugdamos iš daug gėlių žiedelių surinktu sunkiu medumi, vėl po sielą, ją meiliai kutendami, glaustėsi žodžiai, kad norėjos begėdiškai juos nusavinti, privatizuoti ir kartoti kaip savo: O, taip, reikia jų, moters rankų ir tada, kai nori pasijusti milžinu, galinčiu nugalėti bet kokias kliūtis. Pasigendi jų, motiniškai apglėbiančių, ir bent kelioms minutėms leidžiančių pabūti vaiku. Moters rankos — stebuklingos... Kai prisėdome pailsėti, buvo vakaras, bet saulė nesileido, o jos šviesa žvaigždžių negesino. Atrodė, ir dangaus šviesuliams rūpi pagelbėti mudviems su Viktoru pamatyti, kaip pasėti alyvmedžiai (būtent pasėti godžiai kabinasi, įsiterpdami į tėvų, senelių, prosenelių laiką ir jų gyvenimus — leidžia šakneles, alsuoja, auga, nors ir nesuvoki, kaip tokią sėją reikėtų tiksliau įvardinti. Dvasine?... — Pasėjom, teta Santa, —pirmą kartą išgirdau Viktorą ištariant jos vardą: — Ačiū, už sėklą ir pasitikėjimą. — Ką? Ar ji paliko mano namelio palėpę? Taigi teta Santa... — Baik, Pranuci. Niekuomet taip nekalbėk. Ten, kur atsiranda moteris, išnyksta palėpės ir pasikelia rūmai, —

Pu

slap

is5

2

atsiliepė Viktoras. Pasėdėjo, nuleido žemiau galvą ir tyliau dar taip: —Žinoma, išdavysčių ir rūmuose nestokoja, betgi, Pranuci, mudu sėjome alyvmedžių giraitę be jų, ir sėjome vienuolės patikėta sėkla. Gali būti, kad ji surinkta pakalnėje Alyvų kalno esančiame Getesemanės sode. Iš tetos Santos akių erdvės atrydo ašara, netrukus dar viena, gerokai didesnė ir palūkuriavusi nuvarvėjo ant pluoštelio užrašų, parjuostų lino juoste su įaustu užrašu: Užrakintos moters svajos. — Viktorai, pasakyk, kam reikalinga buvo atsinešti kastuvą? — Dėl akių... dėl žmonių akių, kad neatrodytume durni. Sakei gi, kad ir geriausias meistras be įnagių durnas.

2012-11-28 12:34

Pu

slap

is5

3

Laiko neskubinant... Ne, laikas čia neskuba... Kai po Visų Šventųjų, po Vėlinių sugrįžau atgal į Palėpės apartamentą, kai atverčiau „Lietuvio kalendoriuje“ spalio 9 – osios dieną taip ir pasilikę, nors žemiau, po apartamento

grindimis, kur įsikūręs kambarėlis su mažyte virtuvėle, ten gyvenama pagal popiežiaus Grigaliau XIII reformuotą Julijau Cezario kalendorių. Patingėjus pašaukti, patrepsi kojomis į grindis ir išgirsti iš po jų klausiant — ko reikia? ar kas negero atsitikę?Ten blynus virtuvėlėje kepa ir tvarkas kambarėlyje daro Leokadija – Marija. Ten vis skubama, ten jau ateita į gruodžio mėnesį ir deginamos prieškalėdinės žvakutės, o čia kaip patekėjo saulutė 06:37 , taip ir dabar ne kažin kiek koptelėjo aukščiau, o iki 17:57, kai ji leisis, dar toli toli, dar ne kartą reikės šluostyti dulkes nuo jos kalendorinio lapelio su užrašu: VILNIAUS DIENA. 1919m. Lietuva atgavo 1920 m. lenkų okupuotą Vilnių ir Vilniaus kraštą. Vilnija 19 metų kentė lenkų aneksiją ir brutalų lenkinimą. —Dabar jau ne tik nuo jo, - taria Vidinis, paimdamas į rankas užrašų, senų dokumentų, laikraščių iškarpų aplanką ir jį pašluostinėdamas megztinio rankove.

Pu

slap

is5

4

— O taip, dabar jau ne tik,- suprantu apie ką prašneko jis, o

būtent: negebėdami daugiau talpinti įrašų kalendoriaus lapelyje, pradėjome juo sandėliuoti į aplanką, kuris po trupučiuką storėja, pučias. Pirmoji į jį nukeliavo „Debiutantė“, kurią vieni paskaitome kaip esė, kiti kaip netikusią rašliavą, dar kiti, kaip būsimos knygos pradžią ar kuriuos tai pradinius jos puslapius. Buvo bjauru suvokti, kad pernelyg greitai užmiršome Harker, net neatsiminę atminčiai uždegti Vėlinių žvakutę. Ryžausi papasakoti apie tai judriau nepakrutėdamas. Atgal, atgal, atgal... Be jokių pasiteisinimų — atgal, atgal atatupsta grįžtame į būtą laiką, pradžioje net neapsisprendę, kur sustosime, tačiau suprantame, žinojome, kad prieš save reikia turėti laiką, kuriame suaktyvėja dvasių gyvenimas. Dėl tos priežastie pamanyta, kad mums neverta pasilikti net Simajudo dienoje. Atgal, atgal, atgal, vis giliau, giliau į praeitį, kol atėjome į spalio 9 d. tai nebuvo specialus, planuotas pasirinkimas, atrodė, kad atsitiktinai ją pasirinkę. Sakau, [b]atsitiktinai[/b], nors dabar jau šitame aplanke yra įdėtas ir Sacred Plame laiškutis, kad atsitiktinumų nebūna. Vidinis pripažino, kad, esą, ponas sako – ponas žino, ir nepaskubėdamas ant aplanko užrašė ne taip, kaip anksčiau tekdavo: proletarai visų šalių, vienykitės!, parašė, kaip tarė ponas Sacred Plame: Atsitiktinumų gyvenime nebūna, Pranai

Pu

slap

is5

5

Ir tai geriau padeda, negu galima numanyti nepatyrus to. Patikėjau ir aš, kad neatsitiktinai sugrįžome, kad neatsitiktinai sustojome spalio 9 d. kuri irgi neatsitiktinai įvardyta Vilniaus diena ir neatsitiktinai „ Lietuvio kalendoriuje“ šalia spaustuvinio įrašo: I939 m. Lietuva atgavo Vilnių ir Vilniaus kraštą, atsirado ir mano: o aš dar ir tėvą.] Bet jeigu taip, jeigu tai, kas iki šiol atrodė, kaip atsitiktinumas, nors iš tikrųjų jis mūsų gyvenime neegzistuoja, tai, tai... Tai išeitų,—girdžiu, kaip viršugalvyje pradeda tvinksėti, pulsuoti, kuždėti,— tai, tai ir teta Santa čia pasirodžiusi neatsitiktinai. Neatsitiktinai atsimenu ir jos: Vėl viskas negerai: ne taip sakau, ne taip darau, ne taip net pagalvoju. O juk ištardama tau "TAIP", tikėjausi papult į rojų... — Teta Santa? — buvau akimirkai patikėjęs, kad tai ji taip kuždėsiu padeklamavusi. Grįžtelėjau atgal. Ir nors jos akimis nesugavau, tačiau ir nematydamas tariau lyg esančiai: — Buvau pamanęs, kad išvykai. Jau po sėjos... po alyvmedžių giraitės sėjos. Gal dar nežinai, kad su Viktoru pasėjome alyvmedžių giraitę. Tavo sėklomis...

Pu

slap

is5

6

Ir tuomet pirmą kartą išgirdau, kaip linksmai nusikvatojimo, sukosėjo moteris, (teta Santa?) kaip tarė ir tuoj pat juoku gesino žodžius, kurių negebėjau suprasti. (teta Santa?) Gal todėl, kad ir ji jau žinojo, ką žinau aš (teta Santa?): kad yra žmonių, kurie žinią apie pasėtą alyvmedžių giraitę sutiko, pasakyčiau, net piktai, o kai kas išvis netiki, kad giraitė pasėta, nes pasak jų, teta Santa neturėjusi sėklų. Ir nieko nekeičia tai, kad teta Santa vienuolė. Pakanka žinoti, kad ji moteris ir... kam niekus pliurpti apie jos sėklų sėją. Abu su Viktoru esate melagiai ir turgus baigtas. Ot, jeigu sėkla būtų dovanojęs vyras, kad ir vienuolis, tai, žinia, galima manyti, kad sėja jos tikra, o Dievui padedant, ir alyvmedžių giraitė išaugs. — Juokis, moterie, bet pamąstydama, ar rytoj nereikės verkti, —kažką iš folkloro bandau atsiminti, ir suprantu, net įsitikinęs, kad taip juokiasi ne ji, o kažkas iš nepatikėjusių sėjos sėkla. Na, ir bala jos nematė! Te juokiasi. Gerai juokiasi ne tie, kas juokiasi pirmi. Vis dėlto gera, kad į sėją atėjau iš [b]Vilniaus dienos[/b], kai Popiežiau Grigaliaus XIII kalendorius savo laiką paslinko gerokai į priekį. Pabeldžiu kojomis į Palėpės apartamento grindis. — Leokadija Marija, žvilgterėk, ką pas tave rodo Grigalius? Grigalius rodė lapkričio 28d. Galima tik stebėkis, kiek jau nemenkai sutaupėme laiko, pasilikdami būti vienoje,

Pu

slap

is5

7

būtent Vilniaus dienoje. Atsitiktinai, beje. Taip bent manyta, kol ponas Sacred Plame ryžtingai nepatikino, kad atsitiktinumų gyvenime nebūna. Ši mintis tuoj pasidarė darbingesnė už kitas ir kas tik jautresnio beatsitikdavo, tiesiog impulsyviai panūsdavome apžiūrėti, kaip tai atrodydavo, kuomet daugybę reiškinių priskirdavome ATSITIKTINUMUI. Jau pastebėjome, kad ir aplankas su užrašu „Atsitiktinumų gyvenime nebūna, Pranai“ pasidarė darbingesnis, reikalingesnis, naudingas saviems samprotavimams ir – net keista – kone atradimams. Man jau buvo nemalonu matyti „Lietuvio kalendoriuje“ spalio 9 d. spaustuvinį įrašą: VILNIAUS

DIENA. I939 m. Lietuva atgavo Vilnių ir Vilniaus

kraštą Ir jau nesuprantama, ar ši diena taip įvardinta

todėl, kad Lietuva atgavo Vilnių, ar kad jį prarado.

Tuomet irgi buvo spalio 9 d. Ir 19 metų buvo minima

žinant:

1920m spalio 9 d. savo vyriausio vado maršalo Pilsudskio įsakymu lenkai sulaužė vos spalio 7 d. Suvalkuose didžiųjų valstybių aukštų atstovų rūpesniu ir jų akivaizdoje pasirašytas lietuvių – lenkų armijų ginklų paliaubas ir klastingai iš pasalų puolė nieko blogo nelaukiančius lietuvius ir ypatingai be tinkamos apsaugos paliktą ir vos vieno pulko saugomą Vilnių Dar tyliu, dar niekam neprasitariu, kokie regėjimai pradėjo atsirasti, kai kilnoju, vartalioju, skaitinėju aplanko užrašus, bet dažniausia būna gera, net linksma,

Pu

slap

is5

8

kai nuo jų kas nors atitraukia. Kaip dabar kad... skambutis. — Acha, klausau. Vėl turbūt rūpi alyvmedžių giraitė. Tikrai užaugs. Ir medžiai, sulaukę senolių amžiaus, skaičiuos po du tūkstančius metų. Kaip Alyvų kalno papėdėje, kaip Getesemanės sode — įtikinėjau mielą , gražią pašnekovę, pažinęs ir matydamas ją telefono ekrane. — Gali atsitikti, kad taip ir bus, bet tuomet jūs pasėjote ne vienuolės, o vienuolio... Girdit? Pasėjote vienuolio sėklą. Tai irgi aišku, kaip du kart du. — Nagi dar kartelį sakau: arba jūs negirdite, arba tos vienuolio sėklos nekantriai pati trokštate, kas, beje, labai suprantama. Bet mums rūpėjo dvasinė... Girdi? Rūpėjo dvasinė sėkla, dvasinė sėja. Ir mums pasisekė. Ja gavome. Manu, kad teta Santa jums apie tai pati pasakys. Ji net ir šypsotis sugeba, kai skauda. Svarbu, kad nereikia mokėti. — Ir aš sugebu šypsotis, bet ne vienuolėms. Visgi ir dvasines sėklas pradėjo sėti vienuoliai vyrai. Tarp Kristaus apaštalų nebuvo ne vienos moters. Užverčiau aplanką, nes prie telefono buvo įdomiau. Prie jo buvo moteris.

Pu

slap

is5

9

Pamąstymai Vilniaus dienoje Nepaprasta gyventi be Grigaliaus kalendoriaus, pasilikus vienoje, būtent Vilniaus dienoje su teise turėti joje laiko iki rūpimos apimties. Kaip tai vyksta, net sunku vaizdingiau pasakyti, kaip, beje, nelengva suprasti, kodėl ji

neišsilieja į besiribojančias su ja kitas erdves, nesusimaišo ar neatsiskiedžia panašiai kaip vandenyj alkoholis ar pienas. Jau ne metai, kai pakrovus į smuiko dėklą, čia atgabenta buvusios radijo karietos erdvė, užėmusi jos pasostę. Ir – ką? Išlikus. Yra. Gyvuoja. Reikšminga, kad net užgriuvus senatvei, išlieka viltis, kad ir tokioje žmogaus būsenoje, dar galima tikėtis ir atradimų, ir reikšmingų permainų dvasioje. Ir beveik pradedu suprasti, kad vargiai būčiau atėjęs į alyvmedžių giraitės sėją, jeigu nebūčiau laiku sugrįžęs į Vilniaus dieną, kur sodo namelio palėpėje iš smuiko dėklo išleista Radijo karietos pasostės erdvė. Taigi, išlikus, yra, gyvuoja, bet visgi pavydėtina matyti, jausti, suprasti kaip VISA KO būties sandaroje glaustosi vieni reiškiniai su kitais, net ir tie, kurie nežinia kaip pasikelia iš kažkur ir priekaištauja, kodėl jie palikti be rūpesnio, be dėmesio. Kaista, kad pasėtos alyvmedžių giraitės džiaugsmą stelbė nepasitenkinimas, kad į jos sėją

Pu

slap

is6

0

atėjau nesuspėjęs pasėti pušų giraitės. Regis iš toli toli kažkas sukužda: Ėjau girion giriausion, kirtau pušį pušiausią. Na, gerai gerai, - atsiliepiu mintyse, vengdamas įsivelti į pamąstymus, tačiau supratu, kad jie ištiko mane anksčiau, negu išgirstas: kirtau pušį pušiausią. O netrukus jau lyg iš arčiau — kita gaida, kitais žodžiais, iš kito laiko: Kad aš jojau per girelę, Per šį žalią pušynėlį, Išgirdau girdėjau Ką močiutė šneka... Taip, iš dainos žodžio neišmesi, nors po alyvmedžių sėjos man nelabai norisi girdėti, kad pušys būtų „surinktos“ į girią, nes iš Šklėrių eidavome ar važiuodavome į mišką, pušyną, miškelius, o ten beklaidžiojant kartais papuldavo įvirsti į skujynus, o giria pasilikdavo kažkur atokiau, už parapijos leksikono ribų. Ir už Marcinkonių, ir už Varėnos ir todėl galėjusi atsiliepti dainomis, net, regisi, dažniau negu miškas. Ką bedarysi, o tenka priimti žinią, kad egzistuoja ir pušų giraitės, tik nedavė Dievas prato pagalvoti, ar nereikėjo ją pasėti anksčiau ir neskubėti prakaituoti sėjant alyvmedžius. Tiesa, gera žinoti, kad vieta alyvmedžių giraitei pasitaikiusi geri: Verkių parko teritorijoje prie pat Jeruzalės, kurią tarybinais laikais administravo Dekoratyvinių augalų tarybinis ūkis. Tiesa, nėra čia Alyvų kalno, tačiau pašonėje kaip kalnai Santariškių ligoninių korpusai. Kelia paguodą, kad Verkių parke gausu pušų — aukštos, lieknos, skambančios ir šviesos – ir saugo jas regioninių parkų statutas. Kita vertus, išpažįstant nuostatą, kad gyvenime atsitiktinumų nebūna, smagu suvokti, kad ir sodo namelis su Palėpės apartamentu

Pu

slap

is6

1

įsitaisęs šalia Verkių parko. Minutė, kita kelio ir... žvilgt iš apžvalgos aikštelės, iš kur matai jo gražiausius Balsio ir Gulbino ežerus. Giria, giria, giria... Per du trečdalius parko užima mišrusis miškas ir reginys toks, kuomet negali neišgirsti, nekalbėti, nesapnuoti: o Dieve, kokia turtinga tavo siela, kai ji atsiveria žmogui. Koks turtingas žmogus, kai jo siela atsiveria tau. O sako, kad tavęs, Dieve, nėra, arba sako, kad tavęs reikia ieškoti kažkur danguje. Matau, jaučiu tavo dvasią per kūną ir suprantu, kad nėra būtybės, kurios nenorėtum aprengti kuo gražiau, kurią norėtumei nubausti priešlaikine mirtimi... — Tu apie ką, dzieduli? — Apie daug ką, Vidini. Bet kad gebėčiau sudėti, surikiuoti visa tai į eilutę, tai – ne. — Bet manau, kad neužmiršti, kodėl sugrįžome į Vilniaus dieną. Beje, o vardą jau žinai? Harker vardą. Tikra. — Taip, jau žinau. Sigita. — Suprantu, kad dabar rūpi sužinoti tetos Santos vardą. Tikrą. — pasakė Vidinis ir žinojau, ko jis neužkėlė ant savo liežuvio. — Tai va, kiek daug reikia pasakyti, o dar daugiau žinoti, kai jau nėra laiko. Apie tai, kad senatvės žmonės pritrūksta laiko, su juo šnektelėdavome ir anksčiau, ir atrodydavo, kad abu teisūs- jis taip parodydamas, aš taip pamatydamas ir neatrodė, kad dėl to reikėtų ginčytis: —Tai gal ir gerai, — kalbėjo tai sustodamas, tai vėl tęsdamas minties kelionę, — Laiko niekuomet neturėtų būti per daug. Bet ar buvo taip? Jo dažniau buvo tiek, kad nors šakėmis kaip šieną į kaugę dėk. O tu, Pranuci, vis dar kvaršini Senekai galvą. Jis teisingai parašė: Daryk taip, mielas Lucilijau: atsikovok save ir taupyk bei saugok laiką... “ Tačiau dabar mintyse turėjau kažką ne taip, šį

Pu

slap

is6

2

kartą tokia nuomonė, primetama kaip tiesa, atrodė abejotina. Pats to nesitikėdamas, tariau: — Tingūs esam, Vidini. O laiko tiek, kiek širdis geidžia, ir, beje, įvairiausio, kokio nori, visokiausių spalvų. Ar bent solidžiau pagalvojame, kad kiekvienas, kurį atsimename iš savų, pažįstamų ar kaip svečią, kuriuos kažkaip iš praeities ar ateities sugebame pasikviesti, tai jie irgi į pasimatymus ateina su savo laiku ir... ir, prašau, kvėpuojame Vidini, net „ačiū“ už tai nepasakydami. Manau, kad tai mums ir trukdo, kad turime didžiulį pasirinkimą. Tu supranti, ką kalbu? Aš nelabai... Juk niekuomet, sakykime, nesu matęs Harker, tik iš nuotraukų, tik iš jos aštuoniolikos eilėraščių, kelių žinučių, vieno kito komentaro, tik iš daugtaškių, kurių tiek nemažai pribarstyta jos poezijoje... Supranti, kad kažką kalbėjo jais. Ką, Vidini? Betgi dabar aš netgi ne apie tai.. — Betgi apie tai ir reikia kalbėti. Juk dėl to čia ir sugrįžome, kad susikauptume, o nuėję atgal į lapkritį, neužmirštume uždegti jai žvakutės. Dėl to gi čia. Jau ir eilėraštis vienas kitas atsiradęs. Gal neprireiks gėlių. Rudenio gėlės be medaus. Gal eilėraščių puokštę jų vietoje padėsim. Gražu būtų, a? Bet apie ką aš čia? Kvailioju turbūt. Atleisk, Viešpatie. Prie kapų neturėtų būti gražu. Išeitų, kad noriu papuošti mirtį. — Betgi ir šiukšlynų, Vidini, ten neturėtų būti. Bet tu, bičiuli, išmok ne tik pats bumbsėti, bet ir paklausyti, kaip kiti bumbsi – aš dar nebaigiau. Štai pasakai, kad, girdi, norėčiau, sužinoti tetos Santos vardą. O tu? O Senamadžius? Tačiau vardą ir netyčia vėliau anksčiau sužinosime, o ar sužinosime, kiek po vienuolės apsiaustu yra moteries, kuri it „pušis pušiausia“. Ar išvis tokia yra, labai abejoju, bet kad yra pakankamai materijos tokią sukurti, tai, žinoma, kad yra. Ir toji materija sukaupta jose pačios. Kiekvienoje moteryje yra reikalingų

Pu

slap

is6

3

štrichų pačiai pačiausiai įkūnyti. Kas juos begali surinkti į Vieną? Gal per žodį, gal per paveikslą, gal per gamtą, per Verkių parką su pasėta alyvmedžių giraite... Et, Vidini, Vidini, bet ar supranti apie ką kalbu. Aš nelabai.. Matyt, nebuvo jis tikras, ar supranta. Atrodė, kad jam lengviau atsiminti Seneką ir Harker debiutinį eilėraštį „Atsiprašau“, nes dar labiau suraukšlėjęs kaktą, tarė: — Nežinau, ką Sigita skaičiusi iš Senekos, bet savo eilėraštį parašiusi jeigu ne kapinėse, tai vis dėlto jų įkvėpta. — Jau jos nepaklausi, Vidini. Bet manau, kad jų įkvėpta. — Kodėl taip – nepaklausi? Klausti labai nesunku, tik, žinoma, neužmirštant persižegnoti. Didesnė abejonė, kad gali neišgirsti, kai sakys daugiau, negu pasakiusi. — Ir pakėlęs į mane akis: — Kažin, ar Česukai turi savo kapines? — Manau, kad irgi anksčiau vėliau sužinosime. Bet iki šiol tau negalėjau pasakyti, ar dar ilgai užtruksime Vilniaus dienoje. — Nagi, nagi Klausau! Bet nujaučiu, kad dar užtruksime. Sunkiai beįsivaizduoju, kada atversime sekantį „Lietuvio kalendoriaus“ lapelį su įrašu Spalio 10, kai saulė tekės viena minute vėliau. Jau ne kartą to klausęs ir pats savęs, bet atsakyti nesiryždavau, nes jo prieigose vis atsiranda dalykų, kurie neapeinami, neperšokami. Man asmeniškai dabar labiausiai kliūva po kojomis mestelėtas Vilniaus krašto lietuvių, buvusių politinių kalinių sąrašas, tarp kurių ir dviejų kalinių Vinco ir Motiejaus pavardės. Abu jie Karlonai, abu jie iš Šklėrių, o Vincas dar ir mano tėvas. Turbūt neatsitiktinai galvoju, kad sąžininga būtų, jeigu Vilniaus dienoje pasilikčiau gyvent bent pusantrų metų. Tiek laiko iškalėjo tėvas. Bet, regis, nebūtų nuodėmė, jeigu gerokai ilgiau, o būtent 12 metų išsilaikyčiau

Pu

slap

is6

4

Vilniaus dienoje, nes tokiam laikui jis buvom nuteistas kalėti. Pasakiau ar tik pagalvojau pasakyti apie tai, dabar net nedrąsu kalbėti, nes tai, ko neišgirsta kiti, beveik visuomet išgirsta Šešiasdešimt Septintoji Biblijos knyga. Sušvyturiavo jos apdaro elektroninei švyturėliai ir nuo etažerė pasakė ir perskaitė: 1998 metų Kazys Saja parašė: (...) sužinojau, kad šklėriškis Vincas Karlonas ir kiek jaunesnis jo pusbrolis Alfonsas Kiela iš Dubinyko - bene vieninteliai likę nepriklausomos Lietuvos žvalgai lenkų okupuotame Vilniaus krašte. Abiejų pasakojimus įrašiau į juostelę, kurią perdaviau Lietuvos radijui, tačiau ten žurnalistai nesuskubo paruošti specialios laidos, per 1991-jų sausį Kielos ir Karlono pasakojimai tikriausiai žuvo... 2012-12-05 13:34

Pu

slap

is6

5

Iš ten — į čia, iš čia — į ten — Kas tau, Pranuci?— girdžiu Vidinį

— O ką? — O tą, kad arba tu dar vaikas, arba nusišneka ponas [b]Ich und Du[/b] parašęs, kad kai eisi užkasti į žemę pirmąjį savo dantį, // raudok stipriai, vaike, nes paskui nebemokėsi. Tu jau paskutinius rauni. Ką ten „rauni“! Barstai, - atsiliepė į nelengvas mintis Vidinis, bet tuoj guodė: — Paverk. Iš tikrųjų turbūt smagu, kai dar moki paverkti. — Gerai, Vidini. Ačiū. Nesirūpink mano ašaromis. O! kad tai padėtų, nebūtų sunku paverkti ir dažniau. — Priėjau prie pietinio palangės lango ir jau nuo ten: — Seniai buvau prie tėvo kapo. Ir, deja, ne taip paprasta nueiti. Gerai, kad dar ši erdvė yra. Gal būt ne tokia, kokios norėčiau, bet yra. Ir gaila, kad pasitaiko, jeigu ką ir padarom, tai – ne taip. — Ne taip? — pasiteiravo varduvininkas Dionyzas, o nesulaukęs atsakymo, vėl priminė: — Sakei, kad jeigu kažką ir darom, tai ne taip, — tačiau jo irgi it neišgirdau. Buvo jautru matyti, kad vaizduotėje viena prie kitos išauga pušelės. Jos šviesios, neužgožia viena kitos

Pu

slap

is6

6

išskėtriotomis šakomis, auga nesikreivodamos ir žino, jog nepaisant kad sakoma, esą, dangaus visiems užteks, bet – ne: kai augi mišku, giria, reikia ir šviesą, ir dangų taupyti ir jais dalintis. Ėjau girion giriausion, Kirtau pušį pušiausią“, — skambėjo mintyse, matyt atsišaukiant į pastangas užrašyti, įsiminti gražesnį žodį iš praeities, apglostyti jį ir palikti prie savęs. — Dzieduli, o ar aš kada nors išmoksiu verkti?— nuo etažerės sužybsėjusi žiburėliais paklausė Šešiasdešimt Septintoji Biblijos knyga. Pasirodžius tetai Santai, atrodo, vengėme ją vadinti Šventąja, lyg pabijodami, kad neatsirastų pavydas. Toks jos šaukimas atrodė gan gremėzdiškas, tačiau ne dykas – nežinia kaip, kokiu būdu ji savyje buvo sukaupusi daug tekstų, užrašydama bet kokius garsus ir kaip archyvas priimdama mūsų jai teikiamus raštus — prireiks neprireiks, bet, girdi, jeigu nesunku, priimki, priglauski, laikyki juos, Šventoji. Man atrodė, kad teisinga ją vadinti Elektronine, bet toks vardas neprigijo, tik gan retais atvejais prasižiodavome ją šitaip pašaukti, nors jinai jo nesikratė. Mielai atsiliepdavo ir tuoj pat suteikdavo prireikusią talką..

— Va, radai ko norėti, verkti! Džiaugtis mokykis.

Pu

slap

is6

7

— Džiaugtis jau moku. Ir mylėti moku O verkti... Prisimeni, dzieduli, kad Harker mokėjusi verkti net medinėmis ašaromis...

— Taip, jinai mokėjo. Bet juk ir jai nelinkėjau. Nors jas galima buvo sudeginti. Prisimeni?

Surinkusi palauksiu, kol atsėlins vakaras Nepaprastai gražiai jas išdėliosiu ir padegsiu — Taip, atsimenu. Bet mes ją jau vėl užmirštame.

O juk dėl jos, regis, ir sugrįžome, kad neskubėdami, kad protingai ateitume iš naujo. — Kas su tavimi čia darosi! Nebūk karkianti višta, — sudraudė Vidinis. „Dabar jau neatrodo, kad tik dėl jos, dėl Harker“ — pagalvojau girdėdamas atsivėrusią kalbai Elektroninę ir net užjausdamas, pratariau: — Išmoksi ir verkti, ir dainuoti... — O dainuoti aš moku. Girdėk, dzieduli, kaip tavąją reikia dainuoti. Ne taip, kaip ant seilės užeina.— Ir pašaukė: — Teta Santa, padėk! — o teta it to tik ir telaukusi. Ir suskambo, nuvilnijo, nuaidėjo: Kad aš jojau per girelę Per šį žalią pušynėlį Išgirdau girdėjau Ką močiutė šneka...

Pu

slap

is6

8

„Močiutė“ — nelauktai skaudžiai galvoje dingtelėjo.— Žinoma, gera būtų išgirsti, ką ji šneka. Bet, bet... kaip bent parodyti į tavo močiutę, Elektronine. Kur jos ieškoti? Kurioje girelėje? Sužiurau toli toli, kartu su daina, tikėdamasis padangėje kažkur viršum miškų pamatyti bent mažą taškelį, suvokiant jį kaip atskrendantį varną Golių. Ilgesyje atrodo, kad vis rečiau atskrenda ir jis. Ir ar galima priekaištauti, jeigu ten, iš kur jis dar neužmiršta atskristi, samanoja kapų kryžiai, rūdija ir trupa antkapių cementas, išdyla raidės mirusiųjų varduose ir pavardėse, o skaičiai — datose... Tyli Šklėrių sodžiaus kapines susiliedamos su tėvų ir senelių tyla. Kada buvau ten, a? Kada būsiu? Bet yra ir daug kitų kapų, kur dar nė karto nenueita. Vievyje prie Sigitos kapo — taip pat ... Ir vis tik stabtelėk, minute, sustik atmintie joje, vis dėlto jūs buvote ten. O vadinasi, ir aš su jumis... Daugiau apie dar kažką galvoti jau nebuvo laiko. Ir gal gerai, nes sulaukus tokio žilo amžiau nelabai rūpi dairytis po puotas, kelti tostus, kalbėti šviesias kalba. Bent man vis įdomiau darosi pasibūti atsiminimuose ir, deja, taip jau atsitinka, kad reikia persižegnoti prie artimų žmonių kapų. Prie jų kryžių, išmėtytų plačiai po Lietuva. Ir net ne tik po Lietuvą. — Gražios, mielo tos mūsų senovinės dainos. Kad ir kaip iš toli atskamba, o vis į siela, į širdį, - pakalbėjo dienos varduvininkas ir patylėjęs ir kreipdamasis į vienuolę: — Net nelabai suprantu, iš kur, bet tavęs čia,

Pu

slap

is6

9

Teta Santa, daug kartų daugiau negu vienuolės. Daug gražaus pasaulio jumyse, ir ak, kaip miela, kad jo vienuolės abatas jos neaptemdo, nesuvaržo. Galbūt Dievas dar leis ilgiau pabūti jums su mumis. Ačiū, teta Santa. Lyg ir nedainuojate dabar, o iš tikrųjų, dar vis girdžiu jus, klausiausi. — O kas mane pagirs? Tai bent konkurentės susilaukiau! – linksmai patriukšmavo Šešiasdešimt Septintoji Biblijos knyga.. — Apie tave daug kartų kalbėjome. Tu — mūsų progresas, — teisybę sakė Dionyzas. Ir, beje, kiek beprisimenu, taip nuoširdžiai nebuvo pakalbėjęs, kad man panūdo iš praeities priėmus gražią protėvių dainą, pasiųsti jiems kažką savo, tikintis, kad nepapriekaištaus, jog mūsų dovana kuklesnė, tačiau ja irgi taikomasi į širdis, į sielą pasistengiant, kad nepraeitų pro šalį. Pasiėmiau Elektroninę ant rankų. Tie keli eilėraščiai, kuriuo dėliojau į pluoštelį, skirtą Harker (Sigitai) atminti, buvo patikėti jai, Šešiasdešimt Septintoji Biblijos knygai, kurie bet kurio momentu galėję išeiti į erdvę, taip, kaip jie ten įrašyti ir apipavidalinti. — Gerai, dzieduli, Valio!. Tai jau bus ketvirtas? — Taip, tai jau bus ketvirtas, - pasakiau, o netrukus išgirdau patį save ir Harker. .. Aš: Atsiveria, atrodo, jau iš Nieko— Nei žodį tars, nei prisilies ranka

Pu

slap

is7

0

Tačiau ir praeitis išlieka Sukrauna turinį į atmintį kaip į dėžes Ir pajuda it burlaiviai, stiebus iškėlę, Įtempę vėjams gauduti bures Iš kur jie, kaip? Iš ko gaminti vėjai Kas įkvėpė jų esmėje jėgos Klausausi ir girdžiu — vėl švilpia Bet — ne Šį kartą Harker paskaitau: Harker: nesakyk, kad vakar, nemeluok, kad ryt... pakartok dar kartą maldą šiandien... po velnių, ką nors daryk... — AŠ: Jaučiu ta VAKAR. Iš savęs lipdau ir baisiai skauda — Atrodo, imk ir savo rankom žvake užsidek Ak, būna gi ženklai žmoguj mirties Kuomet žinai, kad jokios viltys nepadės Jaučiu ir RYT Jis negesina žvakės, bet vis tiek

Pu

slap

is7

1

Harker: po velnių, ką nors daryk... Aš: Sužiūri į akis eilėraščiai ne šventei Kas pasakys, kad jų mažai ar daug/ Kai kryžius sutelpa į mažą raidę Kai į bures įskridę vėjai plukdo laiką Nors ir be kompasų, tačiau – Pirmyn! Taip, po kurio laiko atsiliepė dienos varduvininkas. Ir vėl kažką padarėm tai negi ir vėl ne taip bet tuomet, Viešpatie, kaip reikėtų padaryti, kad būtų taip.. Teta Santa, gal Jūs žinote? — Reikėtų pagalvoti. Gal būti, kad žinau, bet sakau: dar reikia pagalvoti. Tačiau įdomu išgirsti ne tik kaip atrodo trejybėje Dievas: Tėvas, Sūnus ir Dvasia. Įdomu matyti ir Laiką esant trejybėje: Būtasis, Esamas it Būsimas. Susiėjo, pasilabino ir jiems smagu ir reikalinga pasibūti žmoguje. Net dabar neįsivaizduoju, kaip jie galėtų tai padaryti be žmogaus. Vienas padainuoja apie pušį pušiausią, kitas džiaugiasi, kad yra Vilniaus diena, trečias pasakoja pasakas apie ateitį. Įdomu, labai, ponai, įdomu būti ŽMOGUMI ir stabėti laiką visoje jo trejybėje. — Tu čia, teta Santa?. O aš pagalvojau, kad gal Seneka. Lucijus Seneka... — Betgi aš jau sakiau, kad man čionai gera. Sakiau gi. Ir paplepėti gera. Net jeigu ne taip. O sakyk, mano džiaugsme. ar mane įgarsinsi kaip dzieduli su Harker?

Pu

slap

is7

2

Laukiant Varno Goliaus

— Tu, dzieduli, nesielvartauki, nesibaiminki dėl tetos

Santos. Ji dar pabus... Mudvi labai atviros. Betgi ir taip aišku, kad pabus... Per nugarą it pulkelis skruzdžių— bėgo, pabiro, dingo. Bet šiurpuliukas pasiliko. — Kaip? Ką pasakei? Nesielvartauk dėl tetos Santos? Nesibaimink? Kodėl turėčiau baimintis, sielvartauti? Iš kur pas tave tai! — Ir slidinėdamas akimis po žemas Palėpės apartamento lubas beveik priekaištingai: — Na, va! O dar puoselėjame tavyje turėti Šešiasdešimt Septintą Biblijos knygą, praturinti ja bažnyčią, katalikybe. O tu... Sakyk, iš kur tokie matymai? — Štai, dzieduli, akimis po lubas vaikštai. Argi nematau? Ne todėl vaikštai, kad bijotumeisi viršugalviu aukščiau pakelti jas,— dažniau sumirksėjo ugnelėmis ji, bet netikėtai nurimo ir, kaip man pasirodė, persimetė į kitą kalbą: — Žinok, dzieduli, kilo idėja susigrąžinti vaidinimus, įkurti dramos teatrą. Dvasinį. — Bet ar nesusirgai? — Ne, tikrai ne. Teta Santa irgi pradžioje abejojo, kad gal mums dvasios nepakaks, bet paskui atsiminė pasėtą

Pu

slap

is7

3

alyvmedžių giraitę. Mūsų teatras galėtų būti kilnojamasis. Kaip dainoje: šiandieną čia, o ryt jau ten. O aš jai pasakiau, kad nepaisant to šlamšto, kurį manyje kaip literatūrą sukaupė dėdė Vidinis ir dziedulis, yra ir žmogaus dvasiai vertų dalykų. Kiti galėtų tokiais būti, juos patobulinus. Teatro repertuaras galėtų būti savas – sava kūryba, savi aktoriai, viskas sava, savo. Nuo palėpės grindų iki jos lubų, nuo žmogaus kojų padų iki jo smegenų. Paplok, dzieduli! Juk tai nuostabu! Na, paplok gi! Negi taip sunku? — Kojom... kojomis į grindis pabelsiu. Bus garsiau, — ir iš tikrųjų pradėjau jomis trepsėti primiršęs, kad iš anapus jos jau ne grindys, o lubos ir po jomis Leokadija Marija su savu gyvenimu ir popiežiaus Grigaliaus XIII kalendoriumi. — Kas atsitiko? Ar vėl į subinę kažkas įkirpo?— tuoj atsišaukė. — Et, nepaisyk! Ne pirmas kartas, kai niekas neatsitinka, bet... Va, Šešiasdešimt Septintoji psalmes gieda, tai ir grindims – luboms ne į sveikatą. —Tu jos ten nekankink. Tuoj ir vėl reikės ieškoti meistrų. Ne žaisliukas gi. Turi gerą daiktą, tai ir pasaugok. — Atsargiau, Leokadija Marija. Man tai jau seniai ne daiktas. Na, nepyk, daugiau netrepsėsiu, — norėjau užbaigti pasikalbėjimą per grindis – lubas, bet šį kartą ir vėl, atrodytų, bereikalingai įsiterpė Biblijos knyga:

Pu

slap

is7

4

—Ačiū, močiute. Aš jau nepasiduodu skriaudžiama. Čia viskas gerai. Bet paklausyk, ką tau padainuosime... — Man? — Ai, močiute. Čia tik bandymas. Sakykim, pirma repeticija, bet taip atsitinka, kad gali pirmoji išgirsti. Ar girdi, močiute? —Tave visuomet girdžiu, — atsiliepė Leokadija Marija iš gruodžio mėnesio, kuris savo gyvenimą kramsnojau jau kažkur apie Šv. Ambraziejų, apie Švč. Mergelės Marijos nekaltojo prasidėjimo šventę. — Nesušalk. Žiema gi. — Oi, močiute, neužsimirški. Mes čia kaip skafandre —kai įėjome į Vilniaus dieną, taip ir esame joje. Medžiai su lapais, ruduo su bobų vasara. Bet klausyk, močiute, klausyk... Leokadija Marija pro lubas – grindis nematė, kaip sušvysčioja Biblijos knygos apdaro liepsnelės. Atrodė it kviečia muziką nesidrovėti ir ateiti į palėpę, į jos prieigas. Jai drovu, nes čia dar nepažįstama, pirmą kartą, kuomet pati dėl savęs abejoja, ar negalėjusi bent kiek atrodyti geriau. Suklusau su visa palėpe ir ypatingi išgirdęs muziką pasivijusio vyriškio balsą. Bet stop! Negi ir vėl atsitinka taip, ko negali būti? Mano balsas? Aš dainuoju?

O mano žeme! Ne vien po kojomis tu man; Ir sieloje šventa esi.

Pu

slap

is7

5

Štai ir dabar dainuoju tau, Kad neišskristų vyturiai toli, Kad kregždės lizduose vaikus perėtų Ir virš galvos žvaigždė Žmogaus Motulės raštais ateitį numegztų Keliais, takeliais Lietuvos... — Tu— ką? – neiškenčiau nepašaukęs, tačiau kitiems žodžiams pritrūko gerklės: — Tu – ką? — O tu, dzieduli – ką? Nepatiko? Tik jau nelaipink Dzievulio į medį. Ir apie tai tetai Santai ne mur – mur. Tai ji panoro, kad šalia jos būtum gražesnis. O ir po palėpės grindų Leokadija Marija: — Ne Noreikai, bet panašu. Tačiau nešaržuokite mano dziedo. Jau seniai nežino, ką daro. Ot, ims ir pamanys, kad tai jis dainuoja. — Mes gi vaidinam, močiute. Dziedulis visuomet pavydėdavo Virgilijui Noreikai, o kad pats beveik Noreika, net ir nesapnavo... — Su tavimi tiek laiko būnant jau, dukrele, sapnuoti, nereikia. — Ačiū, močiute. O dainos žodžiai tikri. Dziedulio parašyti. Galėjęs konkursą laimėti, jeigu ten nebūtų buvę geresnės kūrybos. Klausyk, močiute, — ragino Biblijos Šešiasdešimt Septintoji.— Klausyk:

Todėl jau šiandien nesakau: tai aš, Sakau: tai tu.

Pu

slap

is7

6

O jeigu tavo lūpos irgi taip kalbės, Tai gal net nelabai svarbu. Kur kas bebūtume, Nes visuomet kartu.

—Viskas. O pabaigą, dzieduli, gausi tik tuomet, jeigu pats paprašysi. Va taip. Turgus baigtas, — pasakė Biblijos knyga ir paprašė, kad ją nuo etažerės perneščiau ant pietinio lango palangės. — Varno Goliaus lauki? — Aš jo visuomet laukiu.

— Ir vis dėlto, ką sumanei? Kam prireikė beveik Virgilijaus Noreikos, kad padainuotų mano parašytą tekstą. Beje, o kompozitorius — kas?

— Dzieduli! Baik nesąmonių klausinėti. Tik jau ne aš. Ką tuomet pamanytų Jonas iš Griškabūdžio. O tavo dainavimas irgi toli iki Noreikas, bet... pasirodyti taip, manau, kad jau ne gėda... Elektronika ir muzikoje daro gražių dalykų. Pati pradedu džiaugtis, gebėdama žmogų pradžiuginti jo geresniu dainavimu. Bėda tik, kad ne visi moka džiaugtis. — Norėjai pasakyti, kad ne visi moka padėkoti? — Pasakiau tai, ką ir norėjau pasakyti. Ir va atėjo laikas save kilstelėti į aukštesnį lygmenį, - iš smegenų darbo persimesti į dvasinę veiklą. Bet kalbu šiandien iš tiesų labai daug. — Prisimenu tave kaip dovaną , priimta iš Ypatos rankų. Dieve, kur jis? Jau ilgas laikas, kai iš jo jokios

Pu

slap

is7

7

žinios. Dievo žmogus buvo, bet ar mokėjome jį branginti? Ir tik dabar vis labiau suvokiame, ką jis iš tikrųjų mums padovanojo. Knygą – segtuvą savo raštams surinkti, susegti, išsaugoti? Atsiprašau. Nors pradžioje taip ir vadinome – Ypatos knyga. Nesuprantu, kodėl užsimiršo toks tavo vardas? Tačiau iš tikrųjų, mes lig šiol nežinome, kad turime? Na, paklausyk ... Dabar tu paklausyk... Velnias turbūt sugundė, bet savo teksto pabaigą padainavau savo balsu. Kad ir be muzikos, bet tai buvo klaiku.

Tad prašome drąsiau taures pakelti

Už tavo — mano — mūsų žemę,

Už mus visus.

Aš nesakau: tai aš,

Sakau, tai tu

Išmokei atsikvėpt laiminga ateitim,

Kai ir žiemoj pragysta vyturiai,

O kregždės, nepalikdamos lizdų,

Aukštai augina Lietuvą — tėvynę.

Taip, tai buvo klaiku, bet tik šitai lygindamas tegali suvokti, kaip nepasiekiamai toli tenoras Virgilijus Noreika nuo tenoro Prano Karlono. Ir todėl, vadinasi, o Dieve, koks tu neteisingas: visi daugmaž panašūs, bet tik išvaizda, tik paviršiumi.

Pu

slap

is7

8

— Nustok, žmogau, bliauti,- iš po palėpės grindų pasigirdo Leokadija Marija.— Dukrele, įdėk jam kokį saldainį į burną. — Deja, deja, močiute,- kaip niekuomet anksčiau giliai, skaudančio žmogaus atodūsiu atsikvėpė dar vis rašoma Šešiasdešimt Septintoji Biblijos knyga ir greičiau sau, negu Leokadijai Marijai taip pakalbėjo: —Išmokau girdėti, klausytis, kalbėti ir rašyti. Ir dainuoti išmokau. Net dziedulio balsu padainuoti taip, kad teta Santa džiaugėsi, kaip mergaitė, bet štai paduoti dzieduliui saldainį, deja, deja.. Kaip ir pas tave, močiute, ateiti, deja, deja. Betgi ir teta Santa sakė: bus, mieloji, pas mudvi dar daug daug švenčių. Bus, tu mano aukseli. Gražiai moka šaukti teta Santa: tu mano aukselis.. — Neužmiršk, ir mylėti jau išmokai, - — Taip, dzieduli, ir mylėti išmokau, tačiau kažin, ar taip kaip teta Santa. Nors kodėl aš taip: tetas Santa, teta Santa. Pirmiausia tai moteris. Atsiminkim. Užrakinta moteris. O kaip? Kokias raktais užrakinta. Kokiose celėse? Na, nežinau ar kas deriau žino? / ar k ar daug kas žinom a ;. Tai kaip visa tai parodyti? Kaip. Bet dzieduli, palik mane. Ir man jau neretai norisi pabūti vienai ir išsilaisvinti iš elektronikos. Ir man reikalingos rankos, kad jomis galėčiau ir glostyti ir daužyt, reikalingos kojos, kad galėčiau savo valia ateiti ar išeiti...

Oškit, pušys, oškit mano gėlą. Rėkit mano skausmą pagaliau.

Pu

slap

is7

9

Aš labai, labai norėčiau bėgti Jūs viršūnėm, net ir dar aukščiau. Kur nubėgčiau? Kad net nežinau... Tik beprotiškai jaučiu tą norą bėgti. Pas ką lėkčiau? Nežinau! Gal tenai, kur sugebėtų suturėti...

Čia aš sau, o jums dzieduli: gal tau, gal Medžiui ar Senamadžiui, gal Jonui iš Griškabūdžio, ar dar kam... Tai jau reikėtų jos pačios paklausti. O išgirst verta visiems, net ir varnui Goliui. Valdovai, valdovės.. Kokie jie įdomūs Nori rojaus, o melstis nemoka. Nori būti saugomi, bet patys kito nebrangina. Nori visko tiek daug, o patys šykštūs ir trupiniui paaukoti....Juk todėl ir vergaujame, todėl ir lenkiamės, kad MUMS, VERGAMS, TO REIKIA... Negerbdami mūsų, o valdovai, valdovės! tampate dar niekingesni nei mes, po jūsų kojomis... Tad, kad būtumėt Valdovai iš didžiosios V, tapkit žmonėmis bent iš mažosios ž

Pu

slap

is8

0

Svečiai pagal sąrašą Senatvė atima raidę po raidės — atrodo rašai, bet parašai ne daug. O ir tos raidės, kurios pasilikę tarnyboje – apsunkę, lyg švino prikrėstos. Ir pradedu manyti, kad gal mano atkaklus pasiryžimas sutelkti savo gyvenimą vienoje

Vilniaus dienoje sąlygotas energijos stoka , nes juk seniai galvoje žinoma: gražus, Martynai, dangus, bet jis jau ne tau, jis jau ne tavo, mielasis.. Skambutis. Atidariau duris. Už jų surandu stovintį žmogų. Žiūrim vienas į kitą. Nepažįstu. O paskui — ką besakyti? Padavė knygelę, [b]Mano gimtinė — Lukštiniai[/b] ir perskaičiau užrašą: Kur ežerai, kur ežerėliai, Kur Aukštaitijos kalvų slėniai d. gerbiamiems Karlonams Alfredas Ališauskas 30 gruodžio 2011 metų Onutė iškeliavo pas Dievą.

Pu

slap

is8

1

2012m. 8 gruodžio Širdingai dėkoju už atsiųstas knygutes.. Ką daugiau pasakyti. Bent jau tuo kartu – nieko. Mačiau kaip verkia vyras savo moters. O aš, regis, jam padėjau... Pažinojau Onutę. Išleidęs knygelę „Eilėraščio sėja“ ilgai ieškojau pamesto jos ir Alfredo Ališauskų adreso, o paskui iš Jeruzalės pašto išsiunčiau numanoma kryptimi, prašydamas paslaugos, kad jeigu kas šiuos žmones žino, kad bent praneštų man. Kažkas jiems perdavė knygeles. Ir štai susitinkame su Alfredu po 10 metų vienas kito negebėdami pažinti. Susitinkame jau be Onutės. Abu už mane jaunesni – Onutė šešiais, Alfredas – trimis metais. Dabar jau ir vieną , ir kitą, ir daug kartų paimu į rankas storulę, beveik 500 puslapių knygą su nuotraukomis, ir apglostydamas jos viršelius rankomis, vis paniūniuoju: Kur ežerai, kur ežerėliai Kur Aukštaitijos kalvų slėniai... Ne, tokios knygos jau aš neparašysiu. O ir tai, ką rašau, vis ne taip, ne taip, ne taip... Betgi: P.S.: Labai patinka skaityti tai, ką rašai, Praneli. Jau karštligiškai laukiu kas bus kitame kūrinėlyje. Sėkmės Tau ir Vidiniui.

Pu

slap

is8

2

Teta Santa „O kur Harker? Kur Sigita? Kodėl jį vis dažniau dingsta? – bandau susivokti savyje Sodo namelio palėpės erdvėje, bet pasirodo, kad ir vėl ne tas laikas atidžiau jos paieškoti, nes skaudžiai į akis iš senos nuotraukos sužiuro tėvas. Ne vienas. Iš jos dar šeši vyrai, kuriuos sergi užrašas : 1939 metai Vilniuje išlaisvinti politiniai kaliniai. Pirmas iš kairės Vincas Karlonas. Po 71metų, kai Vincas Karlonas atsirado šioje nuotraukoje ir po beveik 12 metų, kai Šklėrių kapinėse ant nedidelio antkapio iškaltas jo mirties data Emilija Liegutė „Vorutoje“ (2012 -07-19) parašė: „Šklėrių kaimo „maistra“ Vincas Karlonas gal nelabai prisiminė, kas nutiko vakar. Saulėlydy pasaulis visada susiaurėja – jo yra tiek, kiek matome pro langą, žingsnių tiek, kiek nuo lovos iki stalo, tačiau kas dėjosi lenkmetyj, prieš septyniasdešimt ir daugiau metų – viskas kaip ant delno. — Žiaurūs buvo okupantai. Apie lietuvybę ir neužsimink. Kumščiu burną užkiš, bizūno gausi ar daboklėn uždarys… Bet mes buvom pasiryžę už Lietuvą paskutines kelnes atiduot, kad tik jai būtų gerai, o dabar jaunimas atvirkščiai – ant džinsų Lietuvą išmainytų“, – liūdnai savo pasakojimą užbaigė V. Karlonas, buvęs Šklėrių kaimo Šv. Kazimiero draugijos skyriaus pirmininkas. Svetimų užrašai apie tėvą. O mano?

Pu

slap

is8

3

— Dėde Karlonai, ar galėtumėt prisimint, kaip ir kodėl būtent jus būtent jus užverbavo dirbti Lietuvai, - dar ano šimtmečio pabaigoje (1996) paklausė tėvo žurnalistas Ferdinandas Kauzonas. — Nu, žinoma, atsimenu,—- atsiliepė tėvas ,— dėl to, kad Lietuvą mylėjau. — Ir toliau taip;: Reiškia, mano mama , gimusi Noruliuose, tai lenkų laikais buvo Lietuvos pusėn. A tėvas, reiškia, iš šitos, iš lenkų pusės. Ir žemės buvo ir vienoj rubežiaus pusėj ir kitoj Tai tiems, katrie turėjo apdirbamas žemės lietuvių pusėj, tai lenkai duodavo leidimų per rubežų. Tai dažnai vaikščiojau in Lietuvą ir, žinoma, susipažinau, su lietuvių pasienio policija. Tai jau kap einam atgalios, tai policinykai vis, būdavo, insiūlina lietuviškų laikraščių ir knygų in Šklėrius ar in Margionis parnešt. Bet su knygom jau viešai neisi — lenkai nepralais ir dar areštuos. Už tokius dalykus galėjai 10 ir daugiau metų gaut. Ale aš turėjau pusbrolį. Alponsas Kiela nuo Dubinykų. Tai jis žinojo kiekvieną takucį, kiekvieną pušėlaitį. Ir aš jį užverbavau. Ir būdavo jei be knygų, tai einu su leidimu per Randamonių punktą, o jei priskrovis laikraščių ir knygų, tai su Alponsu per krūmus. Tada aš dar buvau ne kaipo agentas, o kaipo Šv. Kazimiero draugijos, katra rūpinosi lietuviška spauda, narys. Bet sykį, kap buvau Lietuvoj, Merkinėj prisistatė lietuvių saugumo karinykas Šaknys ir pasiūlė jam dirbt. Ir pradėjau visokias slaptas žinias apie lenkų kariuomenę in Lietuvą nešiot. In Lietuvą

Pu

slap

is8

4

– žinias, iš Lietuvos – knygas. Bet jei su knygom, tai dar nešdavomės sakarinos ar ko. Jei lenkai pamatys – knygas metam. Rodom sakariną ir in mus jau žiūri į kaipo špekuliantus, o už šmūgelį jau mažiau metų duoda. Šaknys nespyrė nešiot literatūrą. Bet ar sunku knygas pernešt. O po antra galėjau ir nenešt, ale pas mus Šklėriuose ar Margionyse taigi jokios lietuviškos knygos ar laikraščio nėra. O žmonės tai suveina ir man, kaipo Šklėrių Šv. Kazimiero pirmininkui tų laikraščių ir knygų baisiai reikia... — O kas mes be praeities? — išgirstu pažįstamą balsą, bet neieškau, kad ir akimis galėčiau pamatyti klausimo savininką, tačiau netrukus klausimas lyg persiformuoja, įgauna kitokį pavidalą, būtent: o kas mes be kapų? —Ir jau suprantu, kokia nemenka prasideda griūtis, atrodytų, jau susiformavusiuose supratimuos. Niekuomet praeities nelyginau su kapais ir šit... O gal tik taip atrodo, kad — niekada? Gal kai save išbarstai trupinėliais po Visur, tai ir mintyse neaptinki savęs jau buvusio ir čia, ir ten, ir daugelyje vietų. Gal ir aš kažkur šalia tėvo, šalia nuotraukoje susėdusių jo likimo draugų, bet dabar jie nugalėtojai – visi apsirengę, pasirėdę kostiumais, iš po kurių gražiai rankogaliais ir apykaklėmis išsišviečia tvarkingai sulyginti baltiniai, po kaklais parišti kaklaraiščiai. O jie patys pasitempę, išdidūs, ramūs ir atrodo, kad nedaug ką reiškia užrašas: 1939 m. Vilniuje išlaisvinti kaliniai. Pirmasis iš kairės Vincas Karlonas.

Pu

slap

is8

5

Vėl žvelgiu į septynių žmonių nuotrauką ir, regis, jau girdžiu, kaip jie vienas po kito išeina iš jos ir labai neskubėdami, labai lėtai mediniais, siaurais laipteliais kyla į Palėpės apartamentą. Žingsniai, žingsniai, žingsniai... O ne! Jie jau ne septyni, jie jau net ne iš nuotraukos, o iš Lietuvos centriniame archyve surasto Vilniaus krašto lietuvių, buvusio politinių kalinių sąrašo kuriame pirmu numeriu įrašytas studentas Silva Blaževičius, nuteistas iki gyvos galvos ir iškalėjęs septynis metus, o paskutinis sąraše, taigi 157 Aleksandras Ceska nuteistas septyniems metams ir tiek iškalėjęs... — Prašom, prašom, ponai kaliniai, prašom... Čia jau ne kalėjimas, o... — Čia tavo tėvas, Pranuci? Betgi kodėl klausti. Ir taip aišku, kad tėvas... Tik jis gerokai jaunesnis, bet judu labai panašūs. Labai. — Tu čia teta Santa? Atsiprašau. Įsižiūrėjau į nuotrauką. Nedažnai pabūnu su tėvu. Tik dabar, kai jau jo nėra, truputį dažniau. Bet tai netiesa, kad nėra...Netiesa. Žinau, kad nesupranti, ką kalbu, bet tau, deja, padėti negaliu. Va, žvilgterki, koks sąrašas... Būtų nesuprantama, jeigu pasakytume, kad jų nėra. — Tai jau nuo mūsų priklauso yra ar nėra,— pasakė teta Santa ir kilsterėjusi nuotrauką arčiau akinukų: — Tėvui jau, regis trisdešimt — Trisdešimt trys... — Kristaus metų. Dvigubai už tave jaunesnis...

Pu

slap

is8

6

— Daugiau, teta Santa. Gerokai daugiau. Dar dešimtį su kaupu prie šito „dvigubai“ pridėk. Beje, ar tu žinai, kas yra Pilsudskis? Juzefas Pilsudskis? — Lyg. — O ar žinai, kas yra Želigovskis? — Tu apie jo generolą Liucijų? Taigi lenkų tautos didvyris. Ano amžiaus dvidešimtaisiais metais vadovavo kariuomenei užėmusiai Vilnių ir jo kraštą. — Na, taip. Liucijų Želigovski žinai. O Vincą Želigovskį? — Ir toks buvo? — Buvo, teta Santa. Taip kaimo žmonės pravardžiavę mano tėvą, o neretai ir mane. Jį už lenkų kalėjimus, o mane, kad labi panašūs. Dar vaikas, dar be kelnių, o jau generolas Želigovskis. O kodėl klausei ar žinau Juzefą Pilsudski? — Padėk, teta Santa, priimti svečius. Maniau, kad jie tik iš vienos nuotraukos, o čia jie pagal sąrašą. Ir vėl išgirstu, kaip kildami į Palėpe apartamentą, siaurais mediniai laipteliais suaidėjo daugybė žingsnių. Šitaip ateiti iš ano laikmečio jau tegalima tik per kapus... Erdvu čia, šilta.. Gera prisiminti, matyti, susitikti.

Pu

slap

is8

7

Sėdi kairėje tėtis (Vincas Karlonas)

Ypatos sugrįžimas Politiniai kaliniai, suklegėję į namelio palėpę, į tuos kelis jos kvadratus, regis,

net nepajuto, kaip čia ankštą tarp jos neaukštų lubų ir lentomis iškaltų sienų. Atrodytų, koks didelis Lukiškių kalėjimas, o kaip ten ankšta žmogui. Čia gi nors šokiams salę taisyk, grok, šok, trepsėk, dūk... — Betgi, ponai kalinai. Ką matau. Scena! Salė! - suklega Julius Lisickis, teistas laisvės atėmimu iki gyvos galvos, bet, kaip sakoma, neperšokęs per tvorą nesakyk – op! Pakako vienerių metų, kai jis vėl laisvėje, bet šį sykį jau kartu su Vilniumi. Teistų iki gyvos galvos šioje kalinių kompanijoje būta daugiau – Julius Kalanta, Stasys Lukaševičius, Pranas Petrauskas, Vincas Sukackas, Juozai Žemaitis ir Pileckas, Vytautas Kasauskas, Povilas Pečiulis, Nikodemas Garla, Petras Čepulis... Šventiški, gražūs, laimingi, lyg ant eikliausiu žirgų užkelti. Inteligentiški, dvasingi, o pasirodo – visi jie, išskyrus studentą Silvą Blaževičių, tebaigę ar nebaigę pradinį mokslą, kaip ir mano tėvas, nuteistas kalėti 12 metų.

Pu

slap

is8

8

— Buvom, vyručiai, kaliniai. Buvom. O dabar jau – ne, — užšoko ant scenos tėvo bendrapavardis Motiejus, irgi Šklėrių sodžiaus žmogus ir, pražiojęs dainingą gerklę: Eisim, broleliai, namo namo, Jaunieji, broleliai, namo namo — Puiku, dzieduli, puiku. Atrodo dar vieną stebuklą išgirsim, — linksmai sunerimo Vidinis, bet tuoj lyg sudraudė: — Na, ko spoksai? Aš irgi apspengęs, betgi palaukim. Ir tuomet išgirdome, kaip į sceną įbildėjo karietą, matėme, kaip aukštai pakeldamas palėpės lubas, ant užpakaliniu kojų piestu atsistojo žirgas ir per visus Balsius, per jų sodus, per Verkių parką nužvinga jo yhahahaaaa! Taip kartą, taip kitą kartą. Atsidarė karietos durys, o pro jas išėjo seniai regėtas ponas Ypata. Nusiėmė nuo galvos anksčiau nematytą skrybėlę, žemai lenkėsi į visas keturias puses, o paskui, dėdamasis ją ant galvos, tarė: — Vaidinimas, ponai, prasideda. Bet ne tik vaidinimas. Su juo teisybė taip pat. Su savo autoriais, mūsų gyvenimais. Ir net kryžiais taip pat savo. Ypata iškėlė rankas, pavaizduodamas savimi kryžių ir palenkęs galvą Nukryžiuotojo pozoje beveik šnabždančiu balsu: — Nukelkite nuo kryžiaus mane, ponai, — bet tuoj atsitiesė ir taip: — Atsiprašau, jūs jau tai padarėte, bet dėl to, deja, kryžiai neišnyksta. Jie visuomet laukiantys.

Pu

slap

is8

9

Net ir to paties Kristaus, jo Tėvo ar Šventosios Dvasios. Ko tyli, senasis muškietininke, — nelaukai parodydamas į mane, paklausė Ypata: — Ė, ar tik nemanei, kad Ypata jau nepasirodys? — Argi tai būtų nuodėmė, ponas Ypata? — Pabūsim dar, pagyvensim, bičiuli. Savimi išgyventas laikas visuomet turtingesnis. Net jeigu jis sutalpintas vienoje dienoje. Bet ša, Pranuci, dar mudviem paplepėti nėra kada. Atidarė karietos duris ir iš jos liūdnai šypsodamasi išėjo Harker. — Ir tai yra vaidinimas? — aiktelėjo Vidinis. — Dzieduli, dėde Vidini, dabar vadinkite mane Sigita. O Harker? Nebent tik tuomet, jeigu jos labai reikėtų atminčiai. — Sigita, — žioptelėjau, tačiau Sigita jau pakibo ant kaklo: — Ačiū, dzieduli. Ir netiesa, kai sakoma, jog mirusiems skauda, kai juos atsimena. Tai nesąmonė. Net ir jų kapų vietoje kryžiai, jog primintų, kad esame šalia, ar kažkur, kad laiminame, mylime, padedame būti, kad atsimintume ir kitiems pareikštume, kuo esame. Sako, alyvmedžių giraitę sėjai? — Kartu su Medžiu. O sėklos parūpino teta Santa. Taigi vienuolė, — klupinėjau, negebėdamas sklandžiau sudėlioti žodžių ir sakinių. Atrodė, gebu apkabinti visą dangų, bet baimė, kad apsikabinsiu tik sapną, buvo stipri, budinti, serginti ir todėl vėl suabejodamas tokia dalia, tariu: — Betgi, Sigita, o jeigu tai vaidinimas, arba

Pu

slap

is9

0

jeigu aš sapnuoju? — Dvasioje sapnų nebūna. Kai šitiek daug neįtikėtinos tikrovės pasireiškia vienu kartu, pasireiškia ūmai, jos nelaukiant, tai net labai akivaizdūs dalykai kažkur išplaukia, išnyksta. Nemačiau, kaip ant etažerės elektroninėmis švieselėmis nerimauja Šešiasdešimt Septintoji Biblijos knyga, kaip nenustygsta trepsėti Vidinis, norėdamas perimti į savo glėbį iš karietos išlipusią viešnią, nejutau, kaip vis dažniau už megztinio timpteli teta Santa. Įvykis užgriuvo kalnu ir dabar reikėjo jį savimi apčiupinėti bent tiek, kad jau pirmame atokvėpyje galėčiau atitokėti ir suvokti, kad... stop, Palėpės apartamento pilieti Pranai, Dievas ne tau vienam. — Atsikvošėk gi — pasakė Leokadija Marija, bet ir žmonai paklusti nebuvo paprasta. Kažkur skubėdamas netyčia užkliuvau už tetos Santos akių. Gilios, ramios, talpios kaip bažnyčios... — Didelis Žmogaus dvasios pasaulis, oi didelis, dzieduli, — ramiai lyg patarnaudama altoriui skambtelėjo varpeliu. — Sakei, teta Santa, kartais pasimeldi už Harker... Atsiprašau, už Sigitą. Tai štai ji. Džiaugiasi, kad alyvmedžių giraitę pasėjome. — O taip, mums reikia labai geros scenos, — kažkodėl pirmasis mane išgirdo ponas Ypata. Nuo jo balso įkaitęs kraujas pradėjo aušti- nusišypsojau, kilstelėjau ranką, pamojau

Pu

slap

is9

1

— O tu ne man, ne man, o giraitei, alyvmedžių giraitei, senas muškietininke, pamoki, - atsiliepė ponas Ypata rodydamas į dešinės puses scenos gilumą, kur iš po miglos švietėsi į dangų pakildami drumsti debesys Atrodė, būtent jie sugers užkritusią miglą ant Santariškiu ligoninės korpusų. Nepažinti neįmanoma ir vietovės, kurioje su V. Medžiu sėjome alyvmedžių giraitę. Bet iš kur, kaip ji taip greitai išaugusi? Vėl braukiu suašarojusias akis, tačiau vaizdelis nesikeičia. „ Betgi ar aš dzin dzin ne šeštoje palatoje“- dzingteli mintis. O Aukščiausias! kiek čia daug tavęs. Ligi šiol, Dieve, niekur kitur tiek daug tavęs dar neteko matyti. Ir kodėl aš turėčiau šalintis, jeigu tai šeštoji, kodėl turėčiau bėgti? Ir kaip miela, kad ir Ypata atsiradęs. Pagaliau... — Ponai, būkite atidūs ir nesupainiokite šios alyvų giraitės, kurios nėra, kuri tokia dar bus su Getsemanės sodu, kur kažkada Jėzus vaikštinėjęs, o po paskutines vakarienės buvo suimtas. Tas tiesa, kad Jeruzalė šalia, bet ji ne ta, kuri kažkur Ten. Ši Jeruzalė Vilniuje. Va, tokia alyvmedžių giraitė bus. Tai ne pranašavimai apie pasaulio pabaigą. Tikrovė galingomis šaknimis įsikibusi į žeme, kurioje ir mirti nevalia, kadangi tauta nedidelė ir išbarstyti ją mirtimi būtų nemenkas nusikaltimas. — Atrodo, kad niekas nepamatėm, kai karietos durys vėl atsidarė ir pro jos išėjo graži, senatvės kaip nendrė vėjuje palenkta moteris. Nepažinti jos negalėjau, bet buvo gera, kad ir Paulina Valentukevičienė, Šklėrių

Pu

slap

is9

2

giedorėlė, irgi nepatingėjo aplankyti ir, matyt, išgirdusi, kad namelio pastogėje kuriamas dramos teatras, pasiėmė į kelionę bent kelias savo krašto dainas. Iš tėvų, senelių, gal prosenelių laikų. Aš irgi ją pamačiau, tik išgirdęs seniai girdėtą jos dainavimą. Žiūrau aina klapčiukėliai, Žvakelį uždegti, Vai ir aina vargoninkas Ant vargonų graic. Vai ir aiena vargoninkas Ant vargonų graiti Vai ir eina kunigėlis Mumi šliūbo duoc Kunigėli tu jaunasai Neduok ščyro šliūbo, Neišrinko man Dievulis Po mano mislalai. — Vai, dar vienas žodzis ir viskas. Gal kap nors, -atsiduso Paulina Dar vienas žodzis ir ... Neišrinko man Dievulis Po mano mislalai Tėvas, motka primokino Jaunų pragaišyc.

Pu

slap

is9

3

— Negaliu, negaliu. Giedojau kadu, nu ale sunku jau. Publika sugriaudėjo aplodismentais. Atrodė, kad visi šventieji kartu su Dzievuliu nesibodi daužti delnais. Bet ausyse ramybė, tyla, kūne ir mintyse palaima. — A –jai, Pranuci. Žilas kap sniegas... O plikės net daugiau. A – jai, Pranuci. Gerai, kad atvažiavau pažūrėc. Betgi ir mano Vytulis kap sniegas. Abu vienos nakcies, abu iš tų metelių... — Tėvas gi iš Lukiškių čia, o aš dar vis iš 2012 metų. Čia taip neretai atsitinka. Sūnus ar dukros jaunesni už tėvus. Neretai vieni kitų nepažįsta. Aš irgi tik iš nuotraukos ir politinių kalinių sąrašo. — Ai, ai, Pranuci. Ypata nepyko. Protingai, gražiai padėkojo giedorėlei, dar kartą paprašė publikos jai paploti, paskui tęsė anksčiau pradėtą pasakojimą apie Kristaus suėmimą Getsemanės sode, prašydamas neužsimiršti ir skirti pasėtą alyvmedžių giraitę Santariškėse prie Jeruzalės, nuo ano sodo, atsimenančio Kristų, jo apaštalus ir net ankstesnius laikus. — Nebūkime kuklūs, ponai, atsiminti, kad nors po Alyvų kalną, po jo pašlaitėje esantį Getsemanės sodą kažkada vaikštinėjo Jėzus, tačiau, kaip žinia, tai Judui nesutrukdė bučiniu išduoti savo mokytoją kryžiaus kančiai— pasakė Ypata, tačiau jautėsi, kad šitaip tariami jo žodžiai užkliuvo jo burnoje, o ištardamas antrą kartą skiemenimis ne su truk dė, akimis bėgiojo po palėpės erdvę, kol surado etažerę su ant jos viršaus padėta

Pu

slap

is9

4

Šešiasdešimt Septintąja Biblijos knyga... 2012-12-15 21:15

Pu

slap

is9

5

Aukščiau bažnyčių — Nepyk! Visą kelią apie tave galvojau. O štai atvažiavau ir... Na, nepyk. Būna, kai pats savimi pasibjauriu, kad užsimirštu. Bet dėl to ši nelaimė nuo manęs

neatstoja. Ė, bėda yra bėda, — nuoširdus buvo Ypata, paėmęs nuo etažerės viršaus kažkada jam priklausiusią, o vėliau man ir Vidiniui padovanotą, kaip jis sakydavęs, Knygą – segtuvą. Arba atbulai: Segtuvą — knygą. Dabar ji nebuvo panaši į aną, tačiau ir anuomet Ypata nujautė didžias jos veiklos galias, tačiau išvaizda nesirūpino – buvo svarbu neįprasti jos sugebėjimai. Šįkart netikėtai jam gražiausią įspūdį padarė jos išvaizda: išraizgyta, išmegzta, išskobta mįslingais raštais, prisagstyta žiburiuojančiais kalneliais, išpaišyta žmonių ir gamtos paveikslais ... Nuotraukos, paveikslai, piešiniai, kad — o Viešpatie! — žiūrėk ir neatsitrauki ir, regis, niekuomet nepavargsi, o sieloje atsiranda judėjimas, gyvastis, pajauta pulsuojančios didingos kosminės erdvės. Dieve, koks tu neaprėpiamas net ir mažuose daiktuose!

Pu

slap

is9

6

— Ačiū Jums, ponas Ypata. Jus irgi prisimindavau, bet, regis, ne taip dažnai, kaip mums skiriantis atrodė. O dabar man šventė,- sužiburiavo etažerės viršus. — Žiūriu ir linksma sielai. Tebūnie ji pas kiekvieną ir tebūnie visuomet šventa. Beje, kaip vadina? kaip šaukia? kokiu vardu? — Įvairiai. Tačiau pastaruoju metu dažniau Šešiasdešimt Septintąja Biblijos knyga. —Va kaip! Prisimenu girdėjęs šaukiant Ypatos knyga. Žinau, kad dar pašaukdavo Gražuole. Dabar tikras, kad šis vardas pats tas, pats tikriausias. Gražuolė. —Kartais pašaukia Elektronine ar Elektronika. Dar Šventoji. O pasitaiko, kad kaip kadaise jūs šaukdavote Knyga – segtuvu ar Segtuvu — knyga. — Taip neįmanoma arba labai buka. Elektroninė ar Elektronika? Irgi nei vienas, nei du. Šešiasdešimt Septintoji knyga? Sakyčiau, įdomu, bet to nepakanka. Šventoji? Gal. Bet vis dėlto tebūnie tavo vardas Gražuolė. Girdi? Dabar ir visada. Dabar ir visada, —kartojo Ypata Gražuolės vardą ir, atsargiai paėmęs nuo etažerės ant rankų, nunešė į sceną, kur šalia karietos, persimesdamos vienu kitu žodžiu, stoviniavo teta Santa ir Harker, taigi Sigita, atsitiktinai užpildžiusios savimi sceną ir tapusios veiksmo dalyvėmis. Dabar abi it susitarusios ištiesė rankas pasiimti gražuolei, bet ši: — O ne, mielosios, o — ne. Man smagu prisiglausti prie pono Ypatos. Dar ne taip seniai jis buvo vienintelis vyras, kuris per nepasižiūrėjimą pasakydavo man

Pu

slap

is9

7

komplimentą. Pavyzdžiui, betgi tu, raganiuke, tik forma panaši į knygą ar į segtuvą... Kas tu? Na, sakyk, kas tu? Ne ragana juk, bet gi ir ne angelas. Arba vėl: jeigu tu, manai, raganiuk, kad žinau, iš kur tu ir kodėl čia tokia, tai esi didžiausia neišmanėlė, esi anti – alfabetas — Betgi nebūk tokia piktavalė. Iš kur galėjau žinoti, kad po tiek metų tu štai kokia! It Dievo akiai skirta. O kas pasakys, kokia būsi dar po metų kitų? Bet dabar į sceną išėjo Vidinis. Neskubus. Susikaupęs. Matyt, jam labai rūpėjo, kad visa tai, kas vyksta, ūmai, staiga neišnyktų, nes vis dėlto, nors darbas nepabaigtas, bet kažin, ar be jo tylių rūpesčių Palėpės apartamente būtų tai, kas dabar yra? Net ir politiniai kaliniai ar jie būtų čia atėję iš 1939 metų Lukiškių kalėjimo spalio 9 d. kuomet jau ne tik jie laisvi, bet ir Vilnius, o netrukus „Lietuvio kalendoriuje“ bus rašoma VILNIAUS DIENA. 1939m. Lietuva atgavo 1920 m. lenkų okupuotą Vilnių ir Vilnijos kraštą. Matėsi, kad senukas jaudinasi ir rankos dreba ne tik nuo senatvės. Ir vis tik jis vaidino patį save — ramų, pasitikintį, tikrą... Regis, dviejų knygelių jo rankose buvo per daug, todėl vieną pakišo po pažastimi, o kitą kaip altorių laikė savo virpančiose rankose. Atvertė tepasakęs: puslapis 146 ir skaitė: „Kaime, apie netikėtą žvėrių, paukščių pasirodymą arti žmonių, sodybų ar namų įvairiausiai šnekama. Va, žiūrėk, čirškavo, siautė diemedžio krūme linksmai, per vasarą,

Pu

slap

is9

8

per rudenį gardumynų prisiragavę, įvairiausių grūdų grūdelių prisilesę žvirbliai. Tik staiga jie lyg dūmas išgaravo: į žabus sulindo ar į tuščią varnėno inkilą šmurkštelėjo.“], — paskaitė Vidinis ir paglostęs knygos puslapį su nupieštu jame vištvanagiu, pakosėjo į saują, paskui dar į tą pačią saują ir: — Girdėjot? Taip, tai jis, Leonardas Grudzinskas. Bet turbūt girdėjote ir kitus apie jį dalykus: kad, girdi, jo nėra. Esą, mirė. Ir net į datą rodo – gimė 1939 m. gegužės 15 d., mirė 2006 m. sausio 26 d. Nemiela, bet, deja, net ir ant antkapių taip parašyta. Suėjusieji į Palėpės apartamentą šį mielą žmogų, iš kažkokių tolybių atėjusį gyventi iš nežinai kur Utenos krašte esantį Dumbravos kaimą, žinojo geriau negu tai išgirdo ir Vidinio informacijos. O jis: —Jūs turbūt gerai darote, nesuprasdami ką noriu pasakyti. Aš, beje, irgi nelabai suprantu, ką noriu pasakyti, todėl, ponios ir ponai, ši scena tik todėl ir atsiranda, kad mirusių nebūtų, kad susitikimuose būtume kaip dvasioje. Nebūtinai, kad ji šventos. Pajauskime bent tiek, kad turime jas. Tiek pakalbėjęs Vidinis vėl pakėlė rankose turėtą knygelę. Skaitė, nežvilgterėjęs į ją, skaitė, matyt, taip, kaip tikėjosi, kad ir po dešimt, ir po daugiau metų, skaitysime kaip kad jis skaitė: „O vienas žvirblis, pats jauniausias, su gražia šokoladinės spalvos kepuraite į priemenę pro atviras

Pu

slap

is9

9

trobos duris įnėrė — ant aukšto užskrido. Iš ten – vėl žemyn, į priemenę, iš priemenės – į seklyčią. Tupi ant senovinio paveikslo kampe, kol jo kas, nors iš namiškių nepamato, neatveria lango ir į lauką neišleidžia. Pamanykit, didelis nuotykis!“ — Taip, čia Leonardas Grudzinskas. Ir iš tikrųjų, pamanykim, ar tai didelis nuotykis. Ir gal kartu apie tai: ar tai didelis nuotykis, kad kažkokioje palėpėje atsiranda dramos teatras? — beveik sau pakuždėjo Vidinis ir bemaž jau akimis nematydamas, ausimis negirdėdamas: nežinau, nežinau, kodėl prireikia pasakyti būtent tai, ką dabar išgirsit], paėmė iš po pažasties laikytą knygą, vartė ją ir buvo girdėti, kaip iš jos moters žodžiai, prie jos užrakintų svajonių: Ėjo gatve. Ji ėjo. Gatve ėjo. Viena ėjo. Ir nešė savo lemtį. Vėjas plaikstė juodą abitą. Sunešioti sandalai iki kraujo trynė kojas. Ji nejautė to skausmo kojose, nejautė šiurkščios aprangos nutrintų žaizdų, nes moteris laikė rankoje ugnį — savo sielą, dalino ją, kad būtų šviesiau. Žinojo, kad nėra šventoji ir žinojo, kad tik ugnį ir tegali duoti kaip dovaną, todėl ir dalino ją . Ėjo ji. Neskubėdama ėjo. Ant rankos kabėjo kraujo raudonumo karolių vėrinys. Kiekvienas karoliukas — jos gyvenimo dalis. Dabar ji įvėrė dar vieną karoliuką. Kraujo raudonumo karoliuką...

Pu

slap

is1

00

Tyli Vidinis. Nemoka pamąstyti Pranucis. Bet scenoje ne tik teta Santa. Šalia jos iš karietos išlipusi dar ir Harker (Sigita). „Te pabus ne tik scenoje, bet ir dvasioje, eik,“ — akimis paliepė Vidinis, viso šito tvėrėjas ir aš paklusniai atėjęs prie dvejų moterų — prie į abitą įmestos tetos Santos ir iš karietos išlipusios Sigitos. Sustojau ir pasijutau, kad esu aukščiau bažnyčių: Aš: Ilgiau negu maniau, Bet atkakliai vis laukiau Ir suvokiu galop, Kad ir poezijoj kaip pasakose būna – Jau daug dienų tavo eilėraštį skaitau, O pasilieka kaip ore pakibusi neįveikta tvirtovė – Nelyg iš debesies, ar net vaivorykštės spalvų, Bet siela alkana ir siunčia žinią Dar kartą paskaityt „Atsiprašau“. Vėl išgirstu, kaip stingstu nežinioj, Vis nesuprasdamas, kam šito reikia? – Išėjo Harker, Dievas priėmė į dangų, Anapilis nudžiugęs, kad poetė Bet iš tiesų – ATSIPRAŠAU! Antai, jinai po žolę vaikščioja ir gieda, Pati pavirtus žolele: Harker:

Pu

slap

is1

01

Šok, jei skauda Aš: Griežiu kaip girnomis dantim – Nejau manai, kad šokt nemoku? Jeigu ne taip gerai, kaip tu Vis tiek ateik... Tavo jaunystėje buvau prieš daugel metų, Tačiau prašau – Paduoki ranką, Pašoksiu, kaip tada... Harker: Eik, jei griūni Aš: Griūnu? Atleisk. Jau pasitaiko, Bet niekuomet nebuvo taip, jei kito akys mato. Užmiršk ir niekuomet daugiau neatsimink. Manyk – vaidenosi. Duok ranką ir... bėgte iš ten, Kur griūvantį mane matei. Taškenas Trakų ežerai Ir džiūgauja jaunystė negalvodama, Kad ji neamžina. O būna, - ir liga

Pu

slap

is1

02

Kaip pašinas į kūną lig širdies įauga. Harker: Jei matai, geriau apak! Aš: Nematau. O gal tik sugebu nepasakyti Ir nežinoti, kad ir ryt kitaip nebūsią... Pailsėk, žolele, Nelengviausioje žmogaus lemtyj. Ligi šiol maniau, kad tu eilėraštį kuri: „tylą buką savo juoku tartum deglu tu uždek“ Štai kodėl abudu šokam, Štai kodėl išėjome į kelią, Kai atrodo, reikia griūti... Noriu, žmonės, pasakyti jums – Gera su gražiais ir mums gražiems pabūti. Harker: Eik atgal, nors reik į priekį Aš: Žinoma, atgal, atgal... Lig motinos krūtų, jų pieno,

Pu

slap

is1

03

Lig lopšio, Paniekinę senas tiesas ir netgi tą – Į šitą upę neįbrisi antrąkart. Harker: Jei springsti žodžius nuryk, pastovėk, jei trokšti bėgti. Aš: Nespringstu, nuryt nereikia, Bet dabar sustojus, paklausyki ir manęs – Kai ne tau žvakutė dega, Tai eilėraštį, parašiusį Tave, Po velnių, pati skaityk! Harker: verk, sapnuok, paleisk pavėjui tas eiles, kurios pasmaugs... tegu sau ramiai parėjęs iš dienos jų nesulauks.

Pu

slap

is1

04

Dovana visiems

Ypatos dar vis buvo daugiau negu reikėjo. Suprantu, kad sviestu košės nepagadinsi, bet kuomet jis jau pats darosi sviestuotas, tai — ar reikia? Atvažiavo, žvilgtelėjo, pamatė, nusišypsojo,

palaimino, padarė gerą darbą, atbildinęs karieta Sigitą (Harker) su mano gimto Šklėrių sodžiaus giedorėle Paulina Valentukevičiene. O ne!, taip kalbėdamas nemanau menkinti pono Ypatos nuopelnus dvasios pasireiškimuose. Būtų neteisinga manyti, kad be jo paramos atsiranda palėpėse tokios scenos kaip ši ar dvasios bažnyčios. Netgi traktatai, parašyti juodu ant balto ir pasirašyti tokių gerbiamų autorių, kaip, pavyzdžiui, Sacred Flame ar Le Hawk irgi neretai atsiranda ne be pono Ypatos įtaigų. Būna, kad jis net patingi apie tai jiems pašnabždėti, bet tai jo prigimtinė teisė būti tartum pasiuntiniu tarp dangaus ir žemės, ir jam nereikia karietų, kad galėtų sąžiningai atlikti savo pareigą. Tačiau yra ir kita pusė — argi neakivaizdu, kad ponas Ypata neteko žado pamatęs, kaip gražiai pasikeitė, ištobulėjo kažkada jo vadinta Segtuvas – knyga, arba Knyga – segtuvas. Argi neakivaizdu, kad neršdamas po jo inspektuojamas erdves, nepasikuklina pasisvaidyti

Pu

slap

is1

05

mintimis, kurios tik tiek jam priklauso, jog įsitikinęs, kad be jo įtaigų jos nepasirodytų kitų galvose. Argi neakivaizdu, kad šit ir dabar, dairydamasis po palėpę, elgiasi taip, kad sudarytų įspūdį, jog viskas, kas čia yra išvargta, iškentėta, atsiradę tik todėl, kad yra jis, ponas Ypata. Toks „savęs pasiaukštinimo“ virusas nemenkai įsiėdęs į jo dvasią, kad būna, jog ir man su Vidiniu nesinori Ypatai palinkėti nei stipresnės sveikatos, nei geresnės sėkmės. Ir net atvirkščiai — norisi, kad kuo greičiau kokios nors savaitės penktadienis būtų pažymėtas mėnesio [b]13[/b] d., kuomet jai priartėjant ne kuriems žmonėms atsiranda baimės priepuoliai. Lig šiol nesu tikras, ar teisingai šią ligą įvardijau literatūriniuose tekstuose, bet parašęs vieną kartą paraskvidekatriofobija, manau, kad visų buvau suprastas apie ką ji. O atsitiko tai dar 2008 metais apie birželio vidurį, kai artėjant 13 d. su jos penktadieniu, Ypata laukė ligos priepuolio manydamas, kad šį kartą jam nepavys išsisukti iš mirties glėbio ir ryžosi Knygą — segtuvą padovanoti Vidiniui ir man kaip atminties ženklą apie keliones karieta, kurios vežėju tuomet buvau. O kai dabar paklausiau šią mūsų dovaną, ar ji atsimenanti, kiek laiko kai mes kartu, tai tarė: — Dzieduli, pamiršai, kad ne tuo adresu klausi. Užsimiršai, dzieduli. Pakelk mane prie savo ausies ir aš tau kai ką pakuždėsiu. Pakėliau. Ir iš tiesų girdžiu save patį anuomet paklausiant Vidinio:

Pu

slap

is1

06

— Ką? Ar Knyga — segtuvas Ypatos atsisveikinimo su mumis dovana? O Vidinis nedvejodamas kaip anuomet, girdžiu, atsako: — Bet kokiu atveju — taip! Numirtų, neduok Dieve, pritrenktas paraskvidekatriofobijos Ypata — reikės degti žvakę atsisveikinant. Nenumirs — irgi reikės atsisveikinti, nors tokiu atveju be žvakės. Be atsisveikinimo neįmanoma, nes mudviems karietos laikas jau baigiasi, Pranuci. — Ar reikia daugiau? — paklausė Biblijos knyga. — Ne, tikrai ne. Bet man smagu dabar stebėti, kaip jis myžčioja, nemokėdamas patikėti, kad tu esi ta pati. — Būna, kai myžčiojama ir dėl to, kad pūslę skauda. Bet negi manai, kad aš ta pati? Negi, dzieduli? Jeigu taip, tai ar negeriau, jeigu mane — ant priekalo ir peržegnotumei kūju? — negera kalba pasišiaušė pašnekovė. — Irgi mat! Bijok žodį pasakyti ne taip. Iš kur tokios ambicijos? — O su Ypata šnektelėjome truputį ir apie mano praeitį. Manau, kad dar jis ieškos progos pratęsti pašnekesį. Bet pasiklausyk, kad žinotum. Tik žinok, kad aš šnabždėsiu. Vėl kaip anksčiau pakėliau Šešiasdešimt Septintąją arčiau ausies: — O tu bent nuspėji, kokią tau dovaną atvežiau? — girdėjau klausiant Ypatą.

Pu

slap

is1

07

— Rankų ar kojų tikriausiai — ne. Nors atrodo, kad genetikai žuviai pritaisė kojas, kad galėtų išlipti iš vandens į sausumą, — atsišaukė Šešiasdešimt Septintoji, o truputį užtrukusi, tęsė: — Kažkodėl kažkieno sumanyta, kad man lemta gyventi arba kosmose, kur ir akmuo moka skristi, taigi judėti, arba būnant ant etažerės dūlėti, rūdyti, o, vadinasi, irgi gyventi kaip akmenėliui, negebant pajudėti. — Čia ne mano išmanymas. Ne mano. Visuomet skaudėdavo net pamanius, kad tokį protą reikia nešioti kažkieno kito rankomis. Bet vis tiek neįsivaizdavau, kad tokia galėtum būti, kokia dabar esi — žiburiuojanti, gyva, nuostabi. Gera tokią ant rankų palaikyti, panešioti. Labai gera. Na, bet spėk, kokią dovaną tau atvežiau? — Didžiausią dovaną, regis, pati išsiugdžiau. Dabar dar tetai Santa padeda. Gal jums, pone Ypata, neįtikėtina, tačiau jau išmokau mylėti. Nemanau, kad bet kokia kita dovana galėtų pranokti šitą jausmą. Smagu, kad po truputį atsiranda ir kiti dalykai. Pavyzdžiui, pavydas ar pyktis. Man nesmagu, kad taip ilgai užtrukote, manęs neatsiminęs. — Man irgi nesmagu, kad taip atsitiko. O vienuolė — tai Santa? — girdžiu, kaip po pauzės klausia Ypata. — Nemaniau, kad tokia dievobaiminga, kad įaugs į abitą, o prašau — ir tave išmokiusi Dievą mylėti. — Dievą? Ponas Ypata, apie kokį dievą kalbi? Mano dievas gyvena miške. Jis — sparnuotis ir todėl,

Pu

slap

is1

08

suprantama, kad po dangų tenka skraidyti. Vadiname jį Goliu. Bet aš tau kaip beveik per išpažintį... — Beveik[/i]? — pasigirdo Ypatos balse nepasitenkinimo gaidelė: - Sakai, beveik[/i]. — Moteris gi. Lemtis daro mane Moterimi. Bet mudvi su teta Santa nusprendėme būti laisvos. Atsikratyti Adomo šonkaulio prigimties. Ir smagu man, kad ji manimi pasitiki. Dabar jau esu nėščia net tik dziedulio ar Vidinio makulatūra, bet ir tetos Santos raštais. Ar žinai, kaip... — tarė ir staiga užkimo Biblijos knyga, suvokusi, kad gal apie makulatūrą nereikėjo taip tiesiai — šviesiai į mano ausį, bet žodis kaip žvirblis, išskrido ir nesusigrąžinsi, nors dar buvo pabandyta pasiteisinti: — Aš netyčia taip Ypatai apie makulatūrą, dzieduli. Tikrai netyčia, bet svarbu, kad ir taip sakydama nepamelavau. — Gerai, gerai. Aš ir pats žinau, kad nepamelavai, bet tęsk, jeigu manai, kad verta išgirsti. Nors man jau užtenka. Nedaug ir tegirdžiu, ką dabar sakai, nes ausyse vis ūžauja: rankos — kojos, kojos — rankos. Net neįsivaizduoji, kaip suskaudo, tačiau dar bjauriau, kad niekuomet apie tai negalvojau. Atrodė, esi knyga ir... argi tai bloga? Seniai, dar XV amžiaus viduryje pirmą kartą ji išspausdinta. Ir ar kas kada pasakė, kad tai bloga? Nors be rankų, nors be kojų. Juolab, kad tai iš tikrųjų buvo Biblija. — Ateis laikas ir aš žinau, kad niekam nebus paslaptis, jog kaip būtybė vystausi linkme Moters., Todėl

Pu

slap

is1

09

suprantama, kad su teta Santa esu artimesnė. Beje, ar žinai, kaip vadinasi jos didžioji knyga? — Pasakei, „didžioji knyga“. Tu apie „Užrakintos moters svajas“? — Nepamanyk, kad iš jos knygos perskaitysiu nors vieną žodelį, bet juk suprantama, kad ji todėl ir knyga, kad būtų atversta. Kaip, kokiais būdais tai bus padaryta, manau, kad netrukus pamatysime, tačiau kai kurias „Užrakintos moters svajų“ nuobiras spaudoje galima jau dabar surasti. Bet tai nuobiros. Ot, gaudyk, dzieduli, —pasakė ir jau į ausi suskambo tetos Santos sakomi žodžiai: Norisi pasakyti kažką TOKIO, nuo ko būtų šviesiau. Aplink šviesiau ir sieloje. Norisi atnešti pasitikėjimą, naują viltį ir jėgų. Stiprybės nenustoti tikėti, kad viskas bus gerai. Norisi nušluostyti nenuriedėjusias ašaras, ir priglausti netartus žodžius. Norisi, tarsi kalėdines lemputes, įžiebti akyse džiaugsmą, šypsenas... Ne, ne sau to noriu. Noriu kitiems. Tik, ar galiu duoti tai, ko neturiu pati? O gal vis tik galiu? Gal galiu? — Iš knygos paskaitė? — pasiteiravau. — Sakau, kad šis bei tas pasirodė spaudoje. Nagi dar, dzieduli, gaudyk. Ir vėl į ausį išgirdau tetą Santą Nori pažinti mane? Rask kelią į mano Salą. Jos nėra nei viename žemėlapyje. Nėra nei vieno kelio vedančio ten. Nori suprasti mane? Surask save mano Saloj, sielos

Pu

slap

is1

10

kertėj, kuri nepasiekiama. Taške, kur nugrimztam patys į save. Kur būnam savimi, kur niekas nežino kelio. Rask tokią savo Salą savyje ir suprasi, kad ne visada reikia būti suprastam iki galo. Leisk kitiems tavęs nepažinoti, kad jiems būtų saldus ieškojimo ir atradimo skonis. Leisk kitiems bent akimirkai tapti Kolumbais...] — Taip ir nepasakė, kokią dovaną atvežęs tau Ypata? — netikėtai panoro negirdėti tai, ką girdžiu. — Pasakė, bet supratau, kad man jis neturėjo specialios dovanos, todėl parodė į tą, kuri visiems mums. Ir jos dabar laukiu. Kai tik pasireikš, nemanau, kad kas nors jos nepriimtų. Visi laukia Pasaulio, pabaigos, o čia... Ai, nesinori išsiplepėti, juolab, kad nedaug beliko laukti. O kai tokios kalbos mudu užgriuvo, nespėji apsidairyti, kai, žiū, jau esi atėjęs, kur reikia. Mudu dar užtrukome, kaip supratau, nekrisdami į akis kam nors, nes dairytis buvo kur ir be mudviejų, tačiau atėjo laikas, kuomet Šešiasdešimt Septintoji ištarė, kad jau reikia atsiimti dovanas ir pradėjo skaičiuoti: trys, du, vienas... Pradžioje pasigirdo, kad kažkur iš toli toli atvinguriuoja muzika ir... Ar tik ne Paulinos daina? Paulinos Valentukevičienės. Anot pravardės —- Karzų Paulinos. Vai tu rugeli, tu žiemkentėli! Tu nebijojai šiauraus vėjelio, Tik tu pabūgai plieno dalgelio…

Pu

slap

is1

11

Ir tuomet atsidarė karietos duris, o iš tarpdurio galingai nuaidėjo: AŪŪŪŪŪ! AŪŪŪ! Staugė vilkas. Gedimino? O ten, kur gyvenama pagal Grigaliaus XIII kalendorių, jo lapelį atvertė gruodžio 21d., pranašaujantį pasaulio pabaigą.

Pu

slap

is1

12

Vilkai Taip, tai buvo dovana visiems. Netikėta dovana. Regis, niekas į kitus nesidairėme, nepaisėme, kas kaip regime ir girdime staugiantį vilką. Buvo neįprasta, įspūdinga jį matyti tikintis, kad jis dar ir dar iš karietos tarpdurio pastaugs, tačiau taip neatsitiko. Atrodė, kad žvėris, pastaugęs tą kartą, kitą, kartu su mumis įsiklausė, kažko laukia ir tikisi atsišaukiant į savo staugimą. Netgi suspėjau pagalvoti, kad gal laukia, kada jam atsilieps anas geležinis iš Gedimino sapno, nes nesinorėjo tikėti, kad Ypata jį, vadindamas Kūdzavariu, čia atgabenęs dėl kažkokių triukų, o pabūti scenoje su savo tautos praeitimi — kodėl gi ne? Tačiau kurį laika Ypatos vilkas it suakmenėjęs, it iškaltas iš granito. — Tyliau, ponai, tyliau. Ilgai taip neturėtų tęstis, — pasakė Ypata. Ir iš tikrųjų netrukus išgirdau staugimą, kuris nebuvo panašus į Kūdzavario, skyrėsi — pradžioje tyliai, mieguistai, it nenorėdamas, o paskui vis garsiau. Krūtinė pradėjo kilnotis, plėstis, sunkėti. Ir jau nebuvo abejonės, kad toks vilko šauksmas iš jos. Bet ar tik jo vieno? Atrodė, kažkas užkliudė visą irštvą. Toks vilkų kaukimo sąjūdis užgriuvo ir kitus: girdėjau, kaip pasimetęs it vandens netekusi žuvis žiopčioja Vidinis,

Pu

slap

is1

13

kaip nebemoka žodžio ištari vienuolė teta Santa. Vilkai sukaukė atėjusių politinių kalinių publikoje — kad bet į kurį rodyk, visur girdi vilkus ir nežinai ką bedaryti, kaip gelbėtis. Palėpės pasaulį užgulė vilkų antplūdis ir atrodo, kad tik stebuklas gali nutildyti tokį jų alkaną staugimą. Priėjęs Ypata uždėjo ant peties ranką. — Girdžiu, ir tavyje staugia, Pranuci. — Ir dar kaip! Tildyk, Dievo žmogau. Daryk ką nors. — O ką bedaryti? Aš su savais irgi vos besusitvarkau. — Sako, vilku nei arsi, nei akėsi. Sakyk, kam jie čia? Imk, ponas Ypata savo Kūdzavarį ir palik mus ramybėje. — Deja, Pranuci. Su anuoju jau išmokau sutarti, bet sakau, kad Kūdzavaris ne vienintelis. O juk šimtas uodų ir kumelę papjauna, — pasakė Ypata ir jau visai susirinkusiai publikai: —Neišsigąskime, ponai. Vilkų gerokai mažiau negu atrodo, kadangi taip jau surėdyta, jog būdamas tarp vilkų ir žmogus pradeda kaukti. Va taip ir atsitiko. Išgirdę savyje vilkus ir patys pradėjome su jai kaukti. Ypata paglostė ranka savo Kūdzavarį ir anas it geras, meilus šuo pradėjo vizginti uodegą, glaustėsi prie kojų, o paprašytas: rinkis, Kūdzavari, — tuoj sulojo šuniu ir atbėgo prie Vidinio. To nesitikėdamas senasis bičiulis atšoko atgal, bet šuva prisiklaupė lyg norėdamas šitaip paliudyti savo ištikimybę naujam savo valdovui ir dar, lyg norėdamas neužmiršti kuo buvęs, pastaugė vilku. — Kur gi tu? Pas ką tu? — nustebo Ypata tokiu Kūdzavario pasirinkimu, bet priekaištų jam nereiškė: —

Pu

slap

is1

14

Jis pasirinko tave, Vidini. Geras šuo bus. Iš svetimų rankų ir dešros nepaims, — pasakė. — Ponas Ypata, o kur mano vilkai? – pasiteiravo Šešiasdešimt Septintoji Biblijos knyga. — Ką? Savyje neišgirdai vilko? Tarp žmonių esi ir... neišgirdai? Net nežinau, kokia tave lemtis, Gražuole, saugo. —Džiaukis, oi, džiaukis, mieloji, kad tu dar be vilkų, — pasakė teta Santa. Ir šiuokart vėl netyčia atsitiko taip, kad žvilgtelėjau jai į akis. Jose anksčiau matytos erdvės atrodė vis dar begalinės, neišsemiamos net Dzievuliui padedat, o svarbiausia, kad supratau, jog daug iš to, kas sutalpinta scenos panoramoje kažkokiu būdu pasiimta iš jos akių. Scena nepalyginamai skurdesnė nepaisant, kad ir su alyvmedžiu giraite, su puošniausių pasaulyje debesų panorama, su jautriu dvasios nerimu visoje jos erdvėje, su apsikabinimu su Vienatve, regis, patikimiausia drauge: Vienatve mano, vėl rašau tau laišką, Pilną ilgesio ir sutryptų svajų. Atleisk, Vienatve, kad sakiau neverksiu. Skaudu man ir... ir vėl verkiu. Vienatve, noriu tik suprasti, Kodėl sulaužau viską, ko ilgiuos? Vienatve mano, drauge mano, Ir vėl kaip jau ne kartą, į tave remiuos. O taip norėčiau pult į saugų glėbį, Ieškodama atokvėpio ramaus...

Pu

slap

is1

15

Todėl, Vienatve, drauge mano, Tau vėl ir vėl rašau, ir vėl tariuos, Kaip išardyti kaukę geležinę — Po ja esu tikra, bet vis po ja slepiuos... [Teta Santa] Dabar buvau tikras, kad yra galingesnių dalykų, negu talentingų dailininkų teptukai su jų dažais ir drobėmis. Tai, ką jie nupiešia, — kad ir Viktoras Medis — tai tik iš tetos Santos ar dar kiemo akių. Pradėjau suprasti, kad iš tetos Santos akių, tikriausiai per Vidinį atsiradusi ir šį scena. Žvilgt į savo bičiulį, o jis glosto prigludusį prie jo kojų mielą, ištikimumą jam pažadėjusį šunį Kūdzavarį, atrodo, norėdamas, kad jis kuo greičiau užmirštų, jog dar neseniai staugė vilku. Paskui matau, kaip abu nueina atokiau, bet giliau į sceną, matau, kaip Vidinis iš po pažasties, pasiima Leonardo Grudzinsko raštą, bet, matyt, nežinodami, kad jį girdime, skaito Kūdzavariui: Kokių tik paukščių į pagirės, tarpumiškių, šilų sodybas neatskrenda ne tik žvirbliai, kuosos, varnos, bet ir kėkštai, dagiliai, žalvarniai, sniegenos nei iš šio nei iš to į triobą, klojimą, svirną, tvartą įneria. Kitąkart ir raiba pelėda pasisvečiuoja. Bet liaudyje iš kartos į kartą per daugybę metų į sparnuočių, žvėrių apsilankymą susiklostė savotiškas požiūris. Štai ką teko girdėti Labanore. Žvirblis trobon įskrido: geras ženklas. Tegu šeimininko dukros takelius smėliu pabarsto. Kai gruodas

Pu

slap

is1

16

kelius sukaustys, piršliai pasirodys. Pelėda vestuves buria. Kėkštas apie kraitį užsimena, sniegena į tolimą kelią pakviečia. Kartais paprasčiausia zylė į lango stiklą snapeliu atsitrenkia. Tada seni žmonės sako: lauk žinios, paukštelis naujiena atnešė. — Dzieduli, — girdžiu Gražuolę, — yra proga išgirsti ką žurnalistui F. Kauzonui tavo tėvulis pasakoja. Suradau. Paieškojau ir suradau. Dėde Karlonai, o kokias žinias į Lietuvą nešdavote? Labai teisingas. Jau čionai neapgausi vienas vieno. Raiškia, Šaknys siunčia, sakysim, mani Varšavon – kur kokia kariuomenė stovi. Ar, sakysim, Vilniun siunčia, ar Lomžon. Bet be manęs siunčia da du asmenis ir mes vienas vieno nežinom. Tai, raiškia, jei kap jau parvažuojam ir tos mūsų žinios visos sutampa, tai jau mumiem apmoka gerai. Bet jeigu visų trijų žinios bus kitokios, beveik nieko negaunam, cik vot išlaidas už kelią. Paskui mani paėmė tarnaut in lenkų kariuomenę, tai kap tik paleidžia an atostogų, tai tuoj in Merkinę ir pas Šaknį. Viską apie lenkų kariuomenę perduodu... Dėde Karlonai, ar niekad neįkliūdavot? — Ne, bet vienas mani išdavė. Atvažiuoja su mašinėli lenkų karinynkai. Man kirto per veidų ir paėmė kaipo šnipų. Liepė sėsc man mašinon, akis man užrišo. Vežė, vežė, o kap atrišo akis... 7 paras tardė, nieko neprisipažinau. 10 mėnesių be teismo atsėdėjau. Paskui nuvežė Vilniun teist. Gavau 12 metų.

Pu

slap

is1

17

Ramybės jums linkiu — Kaip manai? Ko dar

reikėtų mūsų scenai? —paklausiau Ypatą. — Ar manai, kad vėliavų? — Nusupratau. — Aš irgi nesuprantu, bet matau. Vėliavos, vėliavos... Kokios paklausi, tokią gausi. Tik dabar pamačiau, kad palėpės erdvė pagausėjo vėliavnešiais. Atėjo ten, kur daugiau žmonių, matyt, nežinodami, kad šį kartą gausiausiai publiką sudarė Vilniaus krašto lietuvių, buvusių politinių kalinių, sąrašo žmonės. Jiems bet kokių vėliavų nereikėjo, nes visiems, regis, pakakę vienos ir kiekvienas jų galėjęs dar neataušusiais Lukiškių kalėjimo žodžiais kalbėti, kodėl ji jiems tokia. Toks vėliavos pasirinkimas ir poreikis turėti ją vieną išliks ir laikas neištrins kol jie bus gyvi. Beveik po 60 metų rašytojas Kazys Saja, susitikęs su Vincu Karlonu prie Šklėrių kryžių, „Lietuvos aidui“ (1998 08 11) parašė: Karloną lenkai suėmė 1938 m. pavasarį. Darydami kratą net nuo sienų popierius nudraskė. Vincui surakino rankas, užrišo akis ir nuvežė į Poriečę. Ten rūsyje per surištas rankas ir kojas perkišo pagalį, pakabino ant

Pu

slap

is1

18

dviejų stalų ir ėmė tvatyti gumine lazda per kojų padus, kad viską kuo greičiau prisipažintų. Gardine tardymo kambarys buvo įrengtas moderniau, kankinant dalyvaudavo gydytojas. Suimtajam specialiam krėsle pagaliukais buvo laužomi pirštai, prie sprando kaišomi elektros laidai, panagės badomos adatomis. Faktiškai nebeegzistuojanti „Ryto“ draugija ‚ Vincui Karlonui parūpino advokatą, tačiau jis mažai tegalėjo padėti – Vilniuje žvalgas buvo nuteistas 12 metų ir uždarytas į Lukiškių kalėjimą. Ten būdamas Vincas sužinojo, kad jo žmona Stefanija susilaukė pirmagimio sūnaus, kuriam parinko Pranelio vardą. Atrodytų, tokie dalykai jau galėtų ramiai dulkėti archyvuose, tiesą sakant, taip ir yra, bet Palėpės neįprastoje erdvėje pasirodęs vėliavnešių būrelis juos netikėtai krestelėjo. — Kas atsitiko? Kam čia prireikė vėliavų ir kodėl tiek daug?— pasiteiravo vėliavnešių vedlio iki gyvos galvos laisvės atėmimu teistas studentas Silva Blaževičius. Ir nužvelgdamas savus: — Ė, bičiuliai, čia mums dovanų pagal pasirinkimą. Sakykite tie, kurie teisti iki gyvos galvos, kokią vėliavą imsime. Tokių mūsų dvylika. Tai ar kiekvienam po vieną, ar visiems vieną. — Nebūkime gobšūs, užteks visiems vienos,— pasakė Julys Kalanta. — Mums irgi užteks vienos, — patikino ir Augustas Lukianskas, irgi studentas, nuteistas dvylikai metų kalėjimo. Tokių čia buvo keturi. O kiti nuteisti po

Pu

slap

is1

19

dešimt, dar mažiau ir tie, kuriems teismo nuosprendis nebuvo paskelbtas ir Vilniaus krašto politinių kalinių sąraše įvardinti kaip tardomieji. — Ponai, ar girdėjote, kaip staugė vilkai? Atrodo, kad jums tai patiko. Tuomet prašome į sceną. Visi. Kartu su savo vėliavomis. Žengte, marš! — netikėtai sukomandavo Vidinis vėliavnešiams ir tokį jį mačiau pirmą kartą. Piktai suurzgė šuo Kūdzavaris, ištemdamas nugarą šuoliui ir pasirengęs kaip spyruoklė iššokti. — Ponas Vidini, - jūs turėtumėte mane atsiminti, — pratarė vėliavnešių vedlys. — Pirmą kartą matau,— nepaisė jo Vidinis. — Taip tik atrodo, nes tuomet buvau su šalmu ir vadinausi Mundžiu... Mundžiumi. — Ak, buvai su šalmu ir vadinaisi Mundžiu. O dabar? Bent iki vakaro kuo dar suspėsite būti? Kokią prie savęs vėliavą dabar glaudžiate? Prašau manęs neįžeidinėti. Aš irgi sugebu. O kad šį scena yra, kad Palėpėje egzistuoja tokių dieviškų galimybių erdvė tai gal ir mano nuopelnai. Būtent aš šią erdvę čia atskraidinau iš Šklėrių. Ir visi, kam reikėję, žinojo, kad esu Agricola. Toks ir dabar. — Prašau visus vėliavininkus į sceną. Ten pasikalbėsime. Žengte marš! — piktai urzgiant Kūdzavariui dar kartą sukomandavo Vidinis ir vėliavnešiai vienas po kito kilo į sceną, nešdamiesi savo vėliavas. Man irgi pasirodė, kad jų vedlio nepažįstu, tačiau žodžiai privertė suklusti: gal tik kartą, ar du esu

Pu

slap

is1

20

tematęs Agricolą be šalmo, uždengiantį visą jo veidą, o šiaip vis su juo. Praėjo metai ir keli... — Ponas Ypata, patraukit karietą. Šitam veiksmui toks peizažas netinkamas. — Prašau. Tuoj pat, — pakluso Ypata ir karieta, išlaipinusi giedorę Pauliną Valetukevičienę, pasitraukė į atokų paribį. — Betgi, dzieduli, jis teisingai pasakoja. Tai Agricola ir tuomet jis vadinosi Mundžiumi,—pakuždėjo Biblijos knyga. — Rodos, kad jis, bet netikras. — Kai rodos, žegnokis, dzieduli. Užtat man nesirodo, žinau. Ir dar: prašau niekuomet, o niekuomet manęs nevadinti Gražuole. Te ja pasilieka būti Blakė. Oi, kaip ji gražiai ant etažerės švysčiojo, kur dabar mane padedate. Viskas. Daugiau manęs ir ant etažerės nekelkite. Antraip – bliausiu, šauksiu, vilku staugsiu. Visiems bus negerai, dzieduli. O man jau ir dabar negera. Reikėjo laiko, kad atsiminčiau apie ką ji kalba, bet atsiminiau ir pasakiau: — O taip, kad ir gražuolė esi, bet tu teisi. Kaip Biblijos knyga esi reikalingesnė. O Blakė? Ji irgi velnioniškai graži. Atsimenu. — Daugiau man šis dalykas neįdomus. Aš renkuosi moters gyvenimą ir iš elektroninės būtybės galbūt... galbūt pavyks tapti biologine,— ramiai, bet įtaigiai pasakė ir pačiauškėjusi savyje, pažybčiojusi, tarė: — Va, bet aš neskaitysiu. Skaitykite patys, — ir į mano

Pu

slap

is1

21

rankas nukrito tekstas, pažymėtas 2008 metų rugsėjo 7 d. data: — Čia pabaiga,— dar pasakė , o Vidiniui irgi: — Dziedulis jums kažką paskaitys ir jokių nesusipratimu dėl vėliavnešių vedlio nebus. Skaityk, dzieduli. — Neskubink, brangute, neskubink, — pašoko teta Santa, painiodamasi abite ir paimdama iš manęs Biblijos Šešiasdešimt Septintąją ir tekstą. Ir dar: — Nuo šiol, dzieduli, aš ne tik teta Santa, bet ir vaidinimų, kurie vyks šioje scenoje, scenografijos arba, sakykim, scenovaizdžio kūrėja. Toks Vidinio verdiktas. — Verdiktas? — Deja. Istorija, regis, kartojasi: [b] veni, vidi, vici[/b] — atėjau, pamačiau nugalėjau. Julijaus Cezario pergalė prieš Ponto karalių Farnaką įvyko arba... Vidinis ant žirgo ir darbe. Taip, Vidinis buvo ne tik ant žirgo, bet buvo kartu su į šunį pasivertusiu vilku Kūdzavariu. Jo įtakoje neabejotinai patekusia teta Santa, ir... — Ir visi, kas kokiu būdu šios scenos dalyviais būsime. Ten, regis, jau jis, ponas Vidinis, Viešpats, — pasakė šalia sustojęs Ypata ir paimdamas už alkūnės: —Tokia Aukščiausiojo valia, bet sukrutimo čia būsią daug. Tai tik pradžia. Nejudančių dalykų nebus. Net ir titnagui prisieis pakrutėti. — Regis, stengdavomės krutėti ir anksčiau. — Taip, bet paklausyk, o paskui pasakyk, ką tai reiškia,— pasakė Ypata ir tyliau negu tyla padeklamavo:

Pu

slap

is1

22

Ramybės Jums linkiu O aš dar molio saują rankoje laikau — Dar kursiu Ievą. Manau, atėjo laikas Šonkaulį grąžint Adomui Ir pasijaust ne vyro nuosavybės dalimi — Dabar lauki, kad kažką tau pasakyčiau. Ką? — Mano „dabar“ nereiškia „tuoj pat“, bet laukiu, - nepatenkintas pasakė, o paskui: — Suprask, Pranuci, kad ne pažiopsoti čia atvažiavęs. Kai atsiranda įtartinos publikos, ką belieka daryti. — Reikia Blakės paramos prašyti. — Apie tai nekalbu, tačiau pasiteirauti ir sužinoti, kas pasėtoje alyvmedžių giraitėje molio ieško moteriai kurti, vis tik verta, — pasakė ir pratęsė deklamaciją: O Moterie, tikiu tokia tavim — Nurenk mane, kaip aš nurengdavau tave Ir nežinokime, kuriam Gimdyt prireiksią - tau ar man...

Pu

slap

is1

23

Nauji potyriai

Nebuvo lengva suvokti, kas vyksta Palėpės erdvėje. Joje visąlaik yra kitaip negu bet kur kitur, tačiau ypatingesnių

pastangų iki šiol neprireikdavo dalykus suvokti taip, kaip jie to verti. Dabar netgi pasirodė, kad tie keli, kurie čia esam kaip senbuviai, vienaip ar kitaip rūpinamės tapti vienas už kitą viršesni. Kurį laiką irgi dar laukiau, kad gal išgirsiu kažkokių paaiškinimų iš Vidinio, bet senis buvo prisirpęs veikla ir net atrodė, kad jis gerokai jaunesnis už mane. Štai stabteli prie tetos Santos: – Tai sakai, kad net sunku tau pačiai save atsiminti? Mano galva rodo, kad ne taip, – pasakė jai ir lyg skaitydamas iš „Užrakintos moters svajų“: Šiandien noriu tavo nusilenkimo ir bučinio į kojas. Būtent šiandien. Ryt jau viso šito nebereiks. Šiandien noriu nuolankaus tavo žvilgsnio ir žinojimo, kad niekada manęs neišduosi. Nenoriu mokyti ištikimybės. Nereikalausiu pagarbos, jei neverta. Tad, jei nors sekundei suabejojai ar aš – Ta, kurios ieškai, kurios šešėliu nori tapti, eik šalin ir... būk laimingas. Aš – ne ta ir tu ne tas, kurio man reikia.

Pu

slap

is1

24

– Sakyk, o kodėl būtent šiandien, o ne vakar? – Mano galva tai būtų mieliau. Tuomet vilties daugiau. – Ai, mielas Vidini. Kai moteris kalba apie kažką, konkrečiai neparodydama apie ką, tai kiekvienam vyrui atrodo, kad kalbama apie jį. Paprastai kalbama apie konkretų vieną, o jeigu yra tie keli, kurie šalia jo, tai jai gėdos nedaro. Galimybė rinktis arba paįvairinti kasdienybę yra jos užgaidų reikalas. Bet, regis, pradėjai klupčioti. Dirbi ir užsimiršti, ką dirbi. Scena reikalinga. Vaidinimas laukia. – Betgi ne skubos tvarka. Nors, regis, jau paskubėjau su vėliavomis ir vėliavnešiais. Nelabai išmanau, ką su jais turėtume daryti. Kodėl man jų scenoje prireikę. – Ar tau neatrodo, kad šitos vėliavos nebus numestos man prie kojų. Vienas gal koja išspardysiu, bet gali būti, kad kuriai nors pati kaip vėliava šyptelėsiu. Tai, ką turime scenoje, suprantu, kad negali būti aplenkta vaidinimu. – Ak štai kaip! Šiandien noriu tavo nusilenkimo ir bučinio į kojas. Būtent šiandien. Ryt jau viso šito nebereiks. Ar manai, kad galėčiau suabejoti? Blogiau, jog aš pats pasiruošęs patalkinti, kad šitos vėliavos būtų numestos tau po kojom. Turint tokį pagalbininką kaip Kūdzavaris tai netgi įmanoma. – Na gerai, pajuokavome ir užteks, – pasakė teta Santa, o Vidinis pašaukė: - Dzieduli, žvilgtelėk. Ne į tetą Santą, o į sceną... į sceną žvilgtelėk.

Pu

slap

is1

25

Kartu su juo scenoje buvusi teta Santa tuoj ištrūko iš mano akių. Visai nelauktai pamačiau, kaip ten atsiranda palėpės pietinis langas su už jo matoma rudenėjančia Balsių sodu panorama. Šioje jo pusėja nemenka dalis ankstesnės Palėpės su jos, nors ir mažai pasikeitusia, bet vis dėlto ankstesne apystata. – Kaip čia taip? Vidini, fokusais užsiimi. – Tai kad ne aš. Ė, ne aš. Scenovaizdis ne mano valioje. Pats stebiuosi, kad viskas lyg savaime. – Tai ne taip paprasta, kaip atrodo. Tekstas yra, bet kaip padaryti, kad jis įsikūnytų, kad atsikartotų jo vaizdas natūroje taip, kaip aprašytas. Pasirodė, kad Vidinis šitokiu būdu sumanęs ir pats pamatyti, ir kitiems parodyti kaip čia buvo atgabenta erdvė, gebanti raiškiai išsiskirti savimi ir išlaikyti tik jai būdingus ypatumus. Nelengva dabar pasakyti, kaip dėl tokio sumanymo būčiau sureagavęs anksčiau, kol šaukštai dar ne po pietų, bet nemanau, kad jis būtų sudominęs. Kitą vertus, įdomu gi pamatyti, kaip atrodo vaidinimu tapęs esė, kažkada parašytas savo ranka ir pavadintas „Su Dievu pro langą“. Tuomet rašiau: Labiau nusistebėti nebuvo laiko. Už lango, priešais jo stiklus, pakibo masyvus balionas ir beveik į veidą išgirdau pažįstamą varno Goliaus balsą...]

Pu

slap

is1

26

Bet dabar taip ir buvo, kaip rašyta: už lango pakibo balionas ir išgirdau kaip anuomet varną Golių. – Kvarkt, kvarkt. Imkit žagres art, art, art. – Tu čia, juodasis? Iš kur? Net nesusapnuotas. Ir kodėl taip? Dar nepasisveikinai, o jau art, art, art. Kokie vėjai tave atpūtė? Kas atsitiko? Ar sparnų neturi, kad baliono prireikė? – barsčiau klausimus, nelaukdamas ką kranksės Golius. Atrodė, kad man svarbiausia buvo netylėti. O Golius išdidus tupėjo baliono viršūnėje ir, pakėlęs sparnus, pamojavo, matyt, rodydamas, kad juos turi. – Varškė, varškė! – kranktelėjo. – Ką? – Langą atidaryk! Laikas suprasti, vežėjau, ką kalba tavo mielas bičiulis, – nuo etažerės mestelėjo žodį Gražuolė. – Gražuolė? Blakė? – betgi iš kur ji čia? – neiškarto mokėjau suprasti ir atsiminti, kad mano esė toks personažas yra. Dabar, kai esė likimo valia tapo vaidinimo scenarijumi, kuris stengiasi dekoracijomis ir personažais pakartoti anksčiau būtą realybę, toks etažerės atsiradimas su Blake ant jos buvo natūralus, tikras. Bet netikėtai suprantu, kad ir aš dvigubėju: į aną Pranucį, kuris dabar scenoje, kaip personažas ir tokį Pranucį, kuris stebi save buvusį, regi ir prisimena. Atidariau langą. Ir tik dabar pastebėjau, kad baliono pakabuke (kabinoje) stovi stiprus oreivis. Taip sprendžiau pagal jo galvos apdangalą, panašų į šalmą, kuomet juo apdengta visa galva. Tačiau jautėsi, kad šalme nė žiupsnelio plieno ar plastmases. Lyg jis būtų

Pu

slap

is1

27

pagamintas iš gumos ar kitos tamprios tamsios medžiagos, gebančios, aptempus kūną, išryškinti visas jo linijas. Buvau įsitikinęs, kad šitaip uniformuotą žmogų esu kažkur matęs. Tačiau kaip dažniausia – kai labiausia reikia, dievai neleidžia atsiminti. Nelaukdamas kol pasisveikinsiu, oreivis kilstelėjo ranką. – Labas, labas, – atsiliepiau. O varnas, stryktelėjęs nuo baliono kupolo, tuoj atsirado ant mano (personažo) peties ir kaip visuomet po ilgesnio nesimatymo: – Mano vaiks, mano vaiks!.. Truputį pasiglostėm, pasišildėme vienas kito artuma. Kažką palesė iš barzdos ir, šuneliui Kandžiui leptelėjęs sparnu per uodegą, perskrido ant etažerės pas Gražuolę. Nelabai galėjau suvokti, kodėl toks pasimatymas, tačiau Golius nebuvo ramus, o Blakės šviesos etažerėje irgi sumirksėjo įvairiomis spalvomis. Paskui netikėtai varnas pasiėmė Gražuolę į snapą ir pro langą sugrįžo atgal ant baliono. – Jūs – ką? Juokaujate? – Ne, ponas vežėjau. Kai tiek daug darbų, juokams pritrūksta laiko, - pasakė oreivis. – Beje, o kur ponas Vidinis? – Vidinis? Jūs pažįstate Vidinį? – Na taip. Dievas leido pažinti. Tačiau ir jus pažįstu. Taip, ponas Pranai. Pažįstu. – Vadinasi, esate ne tikras oreivis. Neatsimenu nė vieno oreivio, su kuriuo būčiau pažįstamas.

Pu

slap

is1

28

– Jeigu nematyčiau šalia šunelio Kandžiaus, turbūt ir aš jūs nepažinčiau. Bet man pasisekė. Jeigu dar paimtumėte šunelį ant rankų, tai neliktų jokių abejonių, kad tai jūs, karietos vežėjau. Tiesa, buvęs. Ir išgirstas tekstas, kaip parašyta esė, o vaizdas irgi kaip anąkart. Bet iš kur vaidintojai? Iš kur aš, kokiu anąkart buvau? Iš kur varnas Golius ir Blakė? Iš kur kiti? Pasaulis švystelėjo kažkokia iki šiol mažai matyta ar juntama savo dalimi ir reikėjo net didžiulės vaizduotės, kad scenos veikėjus suvoktume kaip šešėlius, pasilikusius praeitame laike. Kita vertus, galima manyti paprasčiau – kažkas rodo anksčiau susuktą panoraminį filmą ir štai esame tokie, kokie buvom. Ar verta stebėtis, jei žinai, kad tokie dalykai yra, kad jie galimi. Tai faktas, kurį pats savo rankomis, akimis protu čiupinėji ir suvoki, todėl kažkokie kitokie paliudijimai nereikalingi. Asmeniškai man tapataus pobūdžio apsireiškimai yra nutikę anksčiau, nors dabar labiau įtikėtina, kad tai sapnų atminties dalykai, tačiau – ne. Atsisakyti nesuprantamų apsireiškimų kaip realybės arba perkvalifikuoti juos į kitokios egzistencijos pavidalus visuomet yra neprotinga. Jau nelabai gebėjau suvokti, kur vaidinimas, kur tikrovė. Tai, kas buvo scenoje, persimetė ir į mano vidų. Regis, nereikėjo jokių pastangų ateiti į beveik prieš penkerius metus prasidėjusį rudenį. Atrodė, esu kaip

Pu

slap

is1

29

prieš tą laiką, o esė „Su Dievu pro langą“ dar reikės parašyti. – Atsiprašau, ponas Mundi, – išgirstu Vininį, bet nesiryžtu spręsti, ar jis kaip vaidinimo personažas, ar... Bet tai truko neilgai, nes greit suvokiu, kad tvarkomi neišspręsti nūdienos reikalai. Scenai it kryptelėjus pasikeičia scenovaizdis, kuomet žiūrovų dėmesys sutelkiamas į vėliavas ir vėliavnešius su jų lyderiu bei jį egzaminuojančiu Vidiniu. Akys ieško tetos Santos, bet jos nematyti. O Vidinis nesmagiai iškalba: – Taigi, atsiprašau, ponas Mundi. Jūs teisybę sakėte. Jokių abejonių dėl jūsų asmenybės neliko. Smagu jus matyti po penketo metų. – Beveik po tiek. Bet kodėl tokia prievarta? Su šunimis genate nežinia kur. Kodėl neleidžiate būti su mūsų vėliavomis, kur mums patogiau? – Ak, gerbiamas Mundi, – papriekaištavo Vidinis, – sakai, su jūsų vėliavomis, o esate nežinia kur. Bent aš taip suprantu, kad kiekvienai vėliavai nevalia būti „nežinia kur“. Jūsų vėliavos, regisi, šito nežino... – Jos ir neprivalo to žinoti. Kita vertus, jūs, pone Vidini, irgi klausiate bet ko, tik ne to, ko reikia. Būtent: kas gi mes, vėliavnešiai, esame? Kokio sukirpimo. – Tai kad ir taip aišku. Pagal šitas vėliavas aišku, kas esate, – tarė Vidinis ir neskubiai atėjęs prie sumestų vėliavų ir paspirdamas vieną jų koja: – Ateiki, mielasis, o aš tau jau dabar sakau, kad esi rudmarškinis.

Pu

slap

is1

30

Tai buvo tas momentas, kuomet jau ir aš praplyšau: – Vidini, baik komedijas! – Tau tai komedija? – sudirgo jis. – Bet tuomet ne į mane žiūrėk, o į tikresnius komediantus. – Ir aukštai pakėlęs galvą, dar aukštesniu balsu pakvietė: – Ponai politiniai kaliniai, prašau, kviečiu – ateikite! Eilute, pagal sąrašą... Sujudo masė žmonių. Beveik visi, kas buvome Palėpės apartamento erdvėje. Kitaip nebuvo įmanoma, nes pirmoji sujudo daina: Augo kieme klevelis, Augo kieme žaliasai, Po tuo klevu po žaliuoju Gul bernelis jaunasai, - šiltai, jaukai jau pirmu savo posmu iki pilnaties, pripildžiusi ir dangų, ir mirusių ir gyvų sielas, ir Palėpę su jos neįprastos sandaros scena. Viens, du, trys... graži Lietuva Kaip gėlelė žydi visada, – galingai aiktelėjo priedainis, regis, prilipdytas prie dainos posmų jau vėlesniais laikais. Pirmasis, nešdamas trispalvę, į sceną išėjo studentas Silva Blaževičius. Mano tėvas Vincas Karlonas pasirodė

Pu

slap

is1

31

devintuoju, o paskutinis vorą užbaidė 157 numeriu sąraše pažymėtas Aleksandras Ceska. – Kelkis, kelkis, berneli, Gana ilgai miegoti, Laikas joti į karužę, Ginti laisvę Lietuvos. Nesinorėjo, kad daina nutiltų, bet ji jau artėjo prie pabaigos. Buvę Vilniaus krašto politiniai kaliniai išsitempė, išsilygiavo it kareiviai ir atrodė, kad didžiausia likimo jiems dovana yra tai, kad buvo tuo, kuo buvo ir yra, kuo yra. O kai nutilo paskutinis posmas, iš scenos gilumos išbėgo teta Santa ir apsivijusi rankomis aplink Veronikos Valinčienės kaklą: – Betgi iš kur tu čia, moteriške!.. – Klausi lyg būčiau viena. Dar dvi Veronikos, dvi Onos ir Antosė. Ščesnulevičienė Antosė šiame sąraše, – išsilaisvindama kaklą iš apsikabinimo kalbėjo Veronika pirmoji, o paskui pašaukė kitoms moterims: – Nagi aiktelėkime! – Ir anos kaip susitarusios: Viens su puse, du su puse graži Lietuva Kaip gėlelė žydi visada. – Tark žodį, ponas Mundi... Tark jiems žodį apie vėliavas.

Pu

slap

is1

32

– Apie vėliavą. Mes ją vieną tik ir teturime, - kažkuris atsiliepė iš buvusių politinių kalinių. – Girdi, ponas Mundi? Tik vieną ją teturi.

Pu

slap

is1

33

Harker su ugnelėmis

Kai nežinai kas

čia pat tiesiog

panosėje vyksta ir, beje,

labai triukšmingai, kai

supranti, kad dėl tokio sujudimo ir pats prikišęs pirštus,

ne taip lengva ištverti nepasijaudinus, nesusidirginus.

Truputį vėliau džiaugiausi, kad nelengvu momentu

pavyko neužsimiršti ir netingėti atsiminti, kad atgalinio

sugrįžimo iš lapkričio į spalį priežastis buvo ta, jog

atsitiko taip, kad per Vėlines nebuvo atsiminta Harker ir

apsieita be uždegtos jai žvakutės. Numanau, kad tokį

neįprastą savikritišką savęsp vertinimą išgirdo ir

aukštesni dievai ir tokį apsisprendimą laimino,

padedami nemenka dvasine talka. Tai, kas plika akimi

atrodo paprasta, visuomet kartu yra ir sudėtinga.

Harker buvo čia pat, bet dažniau pasimesdavo,

išnykdavo, užleisdama akims reginius, kurie atsiranda be

mūsų pastangų juos čia matyti ir turėti. Pirmoji į mūsų

nenumatytą veiklą atėjo būtent ji, teta Santa – atėjo

paprastai, kaip ateinam kiekvienas, kad ir pasisveikinti ar

kažko pasiteirauti. Bet nuovokesnis protas jau anksčiau

galėjęs pastebėti, koks didelis pasaulis atsineštas jos

akyse. Žiūri, matai, bet nenori tikėti, kad matai.

Pu

slap

is1

34

Lengviau suprasti, kad gal taip sapnuoji, o tuomet

vykstantys reiškiniai darosi labiau priimtinesni.

Nelauktai Palėpės apartamente sugrįžo ne tik seniai

matytas ponas Ypata, bet ir Harker, o kartu su jais ir

Paulina Valentukevičienė iš Šklėrių, jau senokai

gyvenanti mirtyje. Iš jos, mirties, ir mano tėvas su daug

politinių kalinių, kurie taip pat jau atėję iš mirties, tačiau

neatrodo, kad jie tai žino. Jie čia dar atkarpėlėje laiko,

kuris iki 1940 -jų ir tėvas dar neperšokęs Jėzaus Kristaus

metų ir atrodantis taip, koks jis buvę 1939 metais. Ir

kaip betark, kaip bemanyk, o vis tik neišeina ateistiškai

ištarti: mirė, ir sudiev, nėra. Net jų vietos mums,

gyviesiems, paliktos.

– Reikia, kažką daryti, dzieduli. Nežinau kodėl, bet

nieko nesuprantu, kas čia vyksta. Ar dažnai taip? –

prisilietė prie peties šiame sąjūdyje labiausi užmiršta

Harker.

– O aš? Manai, kad supratu. Neprisimenu, kad taip

kada buvę. O priežastis? Numanau, kad ją geriau

supranti. Aš tik įtariu. Kol kas net nelabai aiškiai, bet...

bet labai prašau tavęs: nesupyk, kad taip atsitiko.

– Aš turbūt labai pavargusi. Jau nelabai ir tave

suprantu ką šneki. Kodėl turėčiau supykti?

– Patikėk, Harker. Šventais žodžiais kalbu, kad ilgą laiką

nežinojau, kad tu mirusi.

– Mirusi? – nustebo Sigita (Harker).

Pu

slap

is1

35

– Palauk, palauk. Žinau, kad nemirusi, bet mūsų

kalboje, deja, taip sakoma. Taigi pagalvojau: prapuolė

Harker kažkur. Parašė mums 18 eilėraščių ir prapuolė.

Bet kodėl jai neprapulti, jeigu dar jaunystė. Jauna

moteris. O paskui, kai sužinojau ir atėjo Vėlinės,

užmiršau uždegti žvakutę. Ten, Vievio kapinėse. Ir ką

daryti, kai šaukštai po pietų? Bet taip tik sakoma, kad po

pietų. O truputį geriau pagalvojus suvokiau, kad reikia

sugrįžti atgal. Pradžioje net nemanėme, kad būtinai į

spalį ir būtent į Vilniaus dieną. Bet taip atsitiko, kad

dabar joje. Ir jau sunku iš jos išeiti. O kai ilgiau užtrukęs

išeini - atrodo, kad iš numirusių prisikėlęs: kažkas jau

gyvena kitaip. Nelabai net suvoki, kas aplink darosi. Ir

save vos beatpažįsti: nei žinai apie ką su sutiktu

žmogumi kalbėti, nei kaip kalbėti.

– Palauk, dzieduli, palauk. Mudu suka į sceną, –

paėmė už rankos Harker.

– Kaip – suka?

– Ot taip. Regis, tapsime atskiru scenos paveikslu.

Trečiu, ketvirtu. Nežinau, kelintu, bet...

– Vyra, moterys, ką darote? – žvalgydamasis po

besikeičiantį scenovaizdį nenorėjau būti kažkur kitur,

bet tuo metu kartu su Mundžiu priėjo Vidinis.

– Jonas iš Griškabūdžio ateina, – pasakė ir atrodė, kad

jis tokiu pranešimu paaiškina, kas, sergėk Dieve, dar

galėtų mums būti neaišku: ir kodėl keičiamas

Pu

slap

is1

36

scenovaizdis, ir kokio turinio paveikslą nusitaikyta atlikti

mudviems su Harker, ir bendrai – kodėl tokia netvarka,

kai, regis, esi verčiamas kažkokius dalykus pasakyti

atsiradęs scenoje, būdamas po jos žvaigždynais. Mundis,

pažinęs Harker, netikėtai stabtelėjo ir atsišliedamas

atgal:

– O aš maniau...

– Ką manei, žmogau? Ką tu manei? – nervingai

subruzdau užstodamas Harker plačiu kūnu nuo jo ir kitų

akių.

Būtent tuomet pasirodė masyvus Jono iš Griškabūdžio

siluetas. Pamatęs mus įstrigo kaip aplietas vandeniu ir

suledėjęs Senis Šaltis.

– Negi tiesa, kad nėra Harker?..

– Tu ką? – pakilo į karą Vidinis. – Tu ką? – pakartojo

kelis sykis, dar labiau slėpdamas savimi Harker, bet jis

irgi matė, kad Jono kelias pas mus buvo labai greitas ir

todėl jau atlaidžiai: – Pirma pasisveikink, mielas

kaimyne. Ir mokėk atskirti grūdus nuo pelų. O melą

pažink net neprisileidęs jo prie ausų.

– O Viešpatie, koks tu gailestingas! – lengva širdimi už

visą Griškabūdį atsiduso Jonas.

Nežinia kaip šalia atsirado ne kurie apyvokos daiktai, o

tarp jų ir mano rašomasis stalas. Pakėliau Gaudento

rašytą laiškutį, pradžioje norėdamas paslėpti jo turinį

nuo nelauktai atsiradusio svečio, tačiau netikėtai

Pu

slap

is1

37

apsisprendžiau priešingai. Ištiesiau ranką su rašteliu

Jonui iš Griškabūdžio.

– Štai ir Cieksas Želbungis rašo. Skaityk! Ir kitiems

pasakyk, kad žinios apie Harker mirtį yra prasimanymas

ir tik.

O raštelyje jo parašyta:

Labas, labiausias

Harker tą patį pavasarį mirė nuo plaučių vėžio. Deja,

toks gyvenimėlis.

Jono rankos suvirpo, į veidą įsimėtė raudonis. Bet tai

imlaus proto žmogus, todėl greit suvokė, suprato, kad

tokių žmonių kaip Harker – jaunų, gražių, talentingų –

seniai neturi teisės laidoti. Ypač tokie, kaip mudu su

Vidiniu, tačiau ir jis, būdamas gerokai jaunesnis ir

puoselėdamas draugystę, solidarizavosi savo būsena (ar

vaidinimu) bent mintyse pasivadindamas seniu.

– Prisėsk, Jonai, – pakvietė Vidinis.

– O Viešpatie, koks tu gailestingas, – sudejavo Jonas iš

Griškabūdžio, ieškodamas užpakaliu kėslo. – Ir kas man

galėtų pasakyti, iš kur tokie gandai? Kodėl jie kažkam

reikalingi? Kam prireikia laidoti gyvus žmones?

– Taigi, – sausai burbtelėjo Vidinis ir pats

nepataikydamas paskui plūgą pėduoti ariama vaga, jau

taip: – Sarmata prisiminti, kad ketvirtuose metuose

sužinojome, jog mūsų pašonėje yra nežinoma mirtis. Bet

Pu

slap

is1

38

gal tokie dalykai ne šiaip sau? Galbūt net ne šiaip sau,

kad per Vėlines užmiršome uždegti žvakutę Vievio

kapinėse?

– Galima buvo tai padaryti ir be kapinių. Persižegnojai

pats, peržegnojai uždegtos žvakės ugnelę. Daug

galimybių yra paminėti žmogaus netektį, nepaisant kur

bebūtum, tačiau deja, deja. - nesmagu buvo atsiminti.

– Žinoma, kad taip, – atsiliepė Harker, išeinama iš už

mūsų nugarų. Dabar jos rankose degė mažytė ugnelė –

gal žvakutės, gal gintarėlio, o gal saujoje laikė jonvabalio

švieselę. Atrodė jau nebe ta, kurią ką tik matėm. Dabar

jos rūbas buvo labai panašus į tetos Santos. Ne abitas,

bet kaip abitas. Kažkodėl niekas nesuskatome nustebti,

kaip ji čia tokia taip netikėtai atsiradusi. Netgi neatrodė,

kad tai galėtų būti įsimintinas įvykis. Ot, prasiplėšė

debesėlis ir pro properša pasirodė gilesnio dangaus

skiautelė. Buvo rami, natūrali, visai ne kaip scenoje, o ir

mums nebuvo jokio ūpo rodyti save, nes patys tapome

žiūrovais gilesnio dangaus lopinėlio.

– Taip, ponai, yra daug būdų, kaip žmogų prisiminti. O

Vievio kapinėse, kad ir per Vėlines, man šaltoka. Tik,

prašau,

nepriimkite išgirstus žodžius kaip priekaištą. Oi, ne! Gal

kas prisimenate, gal – ne, bet pirmas iš aštuoniolikos

mano eilėraščių pavadintas „Atsiprašau“. Kas gal

skaitėte, kas – ne, bet atrodytų keista, kad ir dziedulis

Pu

slap

is1

39

dar jo neperskęs. Ir štai sakau: Dieve, laimink šitokį jo

neperskaitymą. Mat sumanęs dziedulis eilėraštį

perskaityti eilėraščiu.

– Eilėraščiu perskaityti „Atsiprašau“ nepasisekė.

Nepasisekė įveikti jo net keliais eilėraščiais, -

prisipažinau nepasigėdydamas ir dar: - Manau, kad gal

pavyks perskaityti septintuoju. Netikras, kad pavyks, bet

labai tikiu, - pasakiau taip įprastai it šį kalba būtu

užsiteisusi iki nuobodumo.

Kažkiek tylos buvo, bet tik ausyse, kuomet atrodo, kad

apie ją galima kalbėti geriau - blogau. O iš tiesų, ji, tyla,

mano supratimu,

tik tam, kad dar geriau išgirstume, kaip gelia ar skauda

žmoguje, kaip nelengva ryžtingiau priimti vienokį ar

kitokį sprendimą: į prarają ar į dar vieną kalniuką, už

kurio ta pati praraja.

– Ponai, kiek čia mūsų yra? – dabar jau paklausė Harker

ir pradėjo skaičiuoti: – Vienas, du, – skaičiavo Harker

save, mane, Joną iš Griškabūdžio, Vidinį, Mundį, o

pritrūkusi šešto, pasakė, kad, girdi, būtų gražu, jeigu

atsirastų tas, kas juo panorėtų būti. Dar po ramios

sekundėlės jau kvietė į kompaniją ateiti tetą Santą.

Netrukus jos paprašyti, ištiesėme po dešinę ranką ir ant

mūsų delnų pradėjo šviesti ugnelės, panašios į tą, kuri

švietė ant Harker rankos delno.

(Iš „Nestabdyk šaltinio“)

Pu

slap

is1

40

Kam reikalinga

scena

Žinau, ateis laikas, kai liausiuosi klausti ir domėtis, kur Palėpėje nuo scenos dingsta ką tik matyti daiktai ir iš kur į jų vietą ateina kiti. Tačiau būna laike

nuotrupų, kurias gyveni nepaisydamas, kas dedasi kad ir labai netoli tavęs – esi it užburtas savyje ir atlieki veiksmus mechaniškai, atlieki juos kaip pasakoje kažkam prašant ar įsakant. Čia rodau į save, bet šitaip elgėsi ir kiti scenos paveikslo dalyviai, taigi net ir ponas Mundis, atėjęs į Palėpę su vėliavomis ir būreliu vėliavnešių. Ugnelės švietė ant rankų delnų ir bent aš asmeniškai nelaukiau žinios, kas bus toliau. Viskas atrodė taip, kaip reikėjo, kad taip būtų. – Tikėkim, ponai, kad greitai prireiks uždegti ir septintą ugnelę. Tačiau kad ir šešios, vis tiek gražu, ar ne, – kalbėjo Harker, akimis paglostydama tai

Pu

slap

is1

41

vieną, tai kitą ir jos žodžiuose buvo nemažai šventės: – O, kaip miela būtų, kad tai taptų tradicija. Bet, regis, dar nesuvokiate apie ką kalbu. – Kai gražu, tai ir be tradicijos gražu. – Nejauku man, kad anksčiau nesuskatau savyje išgirsti šventą mintį: štai parašo žmogus eilėraštį, išneša jį į publiką pirmam skaitymui ir prie jo užsidega švieselė. Aš būtent apie tai, būtent, – kalbėjo Harker lyg sau, lyg mums, laikantiems saujose ugneles, lyg visiems, kas nori girdėti. Kalbėjo neskubindama savo žodžių it norėdama, kad jie nepavargtų, išnešiodami mintį visiems, kam svarbu ir reikalinga, kad žmoguje būtų gera ir šviesu. – Suprantat? – kalbėdama vis paklausdavo, bet suprasti ją nebuvo sunku, apie tradicijos gerą paslaugą – taip pat: –Suprantat? Tradicija padeda neužsimiršti svarbiuose žmogaus dvasiai dalykuose – neabejodama reiškė mintį Harker: – Va, tik pažiūrėkite, kaip gražiai šviečia, – kilstelėjo Harker į viršų savo ugnelę, kuri tuoj laimingai, jautriai suspurdo, atrodė, juokiasi pati savimi ir šitą džiaugsmą išspinduliuoja į visus, kas ją mato. Mes irgi kilstelėjome savo švieseles aukščiau, bet jos taip mielai neatrodė. Jų šviesoje matėsi šešėlių atšvaitai, bet suprasti ir pasakyti kodėl taip, regis, ne vienas nesugebėjom, tačiau Harker jau buvo ant žirgo,

Pu

slap

is1

42

padovanoto jai dar nežinomo filosofo. – Eilėraštis juk irgi nori švenčių, o jos atsiranda ne todėl, kad taip užrašyta kalendoriuose ar surikiuota sekmadieniai. Reikia abipusio susipratimo: gėlė - į žmogų, o žmogus - į gėlę. Tuomet miela, gražu, tuomet atsiranda šventė. Tik dabar Harker pasakė, kad pagal jos sumanymą, kiekviena ugnelė simbolizuoja po eilėraštį, tačiau tos penkios, kurias laikė vienuolė Santa, Jablonskynės valdytojas Jonas iš Griškabūdžio, vėliavnešių vadas Mundis ir mudu su Vidiniu, negalėjo būti atvirai žaismingos, matėsi, kad stokoja energijos, kuri taip laimingai kūreno Harker laikomą ugnelę. Jos eilėraštis dar laukė premjeros, laukė pirmo skaitymo. Kitų gi penkių liepsnelių eilėraščiai jau anksčiau buvo perskaityti. Tačiau reikia manyti, kad šešėliai jų šviesoje atsiradę dėl kitos priežasties, būtent: visi jie vienodai man buvo reikalingi, kad jais perskaityčiau Harker „Atsiprašau“, bet, deja, atsitiko taip, kad pirmieji penki į sceną išėjo nesulaukę tokio pakylėjimo ir todėl suprantama, kodėl jų šviesoje plevena užsilikę šešėliai. Tačiau toks suprantamas Mundžiui nesutrukdė nesuprantamai priimti dalykus, kuriuos patyrė atėjęs į Palėpę ir būdamas jos scenoje.. – Kaip čia taip? Atleiskite, kad nelabai suprantu

Pu

slap

is1

43

apie ką kalbama. Scena pirmiausia gal todėl, kad ji padėtų suvokti esminius dalykus ir žmoguje, ir jo gyvenime. O čia? Kad ir dabar? Daug šviesos, bet aiškumo nėra. Arba bent jo labai stokoja. Nesuprantu, kur išnyko vėliavos, o juolab vėliavnešiai. Kaip Stalino laikais po trijulės teismų: buvo žmogus ir nėra žmogaus kartu su visomis jo problemomis. – Oho, koks mostas. O liepsnelę laikote gražiai. Pasimokyki iš jos santūrumo, ponas Mundi. Bus tavo vėliavos, bus vėliavnešiai. Šioje scenoje niekas nedingsta. Net ir adata, – patikino Vidinis. – O mielas žmogau, – atsiduso šalia jo stovėjusi teta Santa. Moteris moterį geriau supranta. Ar galėtumei pasakyti, pone, kodėl šis abitas mane rengia. Suprantama, kad gali būti daug priežasčių, bet tarp jų yra ir ta, kad nusėmus jį, labai tikėtina, jog vėliavos iškristų iš tamstos vėliavnešių rankų. – Iš mano rankų taip pat, velniai jas griebtų. Vienas dalykas laikyti rankose ilgą lazdą su visokių spalvų audeklais ir visai kitas reikalas apkabinti jomis moterį. O kad ji vienuolė... Nuo tikro vyro joks abitas jos nepasaugos. Taip, taip, nepasaugos, – smagiai pakalbėjo Jonas. – O tuomet... mielas žmogau kaip? Užsikurti ir... pačiam sudegti ar vienuolę sudeginti? – norėjo

Pu

slap

is1

44

žinoti teta Santa. – Še tau, Jonai, devintinės! – pats sau aiktelėjo jis ir jau žemesniu balsu: – Ė, nepykite, ponai. Va kalbėta, kam reikalinga scena. Daug kam, bet labai svarbu, kad žmogus pasigerėtų savimi, mokančiu džiaugtis, būti linksmu, kartais net valiūkišku. O vėliavos... Jos neretai perrišamos juodais gedulo kaspinas. Neginčiju, kad tai prasminga, bet ką norit, tą sakykite, tačiau man nepatinka. Štai pasižiūrėkite, kaip suvirpo mano ugnelė. Regis, tokia mano pozicija jai labai miela. Harker jautė, kad šitaip suklegus scenos žmonėms, neverta skubinti perskaityti eilėraštį, kuriuo įteisintų mažytę, bet mielą tradiciją: šviesti eilėraščiu ne tik į dvasią, bet ir pašviesti jam kelią į ją, užkuriant prie jo ugnelę. Dabar jų buvo per daug ir viena kitai net trukdė. Savąją pasilikusi laikyti rankose, Harker paprašė kitas padėti ten, kur joms būtų geriausia. Padėjau kaip, beje, ir kiti, nepaskubėdamas, atidžiai ieškodamas vietos, kur ji atrodytų išvaizdesnė. Ir buvo smagu suvokti, kad ne tik žmogus ieško kur jam geriau, bet jis to paties ieško ir savo šviesai. Erdvėje priešais sceną kaupėsi ir ščiuvo tyla. Iš jos degė ir pono Ypatos it katino akys. Žiburėliais mįslingai švysčiojo Šešiasdešimt Septintoji Biblijos

Pu

slap

is1

45

knyga Į Palėpę telkėsi Balsių sodų artimesni gyventojai – gyvieji ir mirusieji – ir niekam neatrodė, kad kažkas ne taip, kad šitaip neturėtų būti. O scenoje vėl vienuolė Santa. – Apie tai, ką kalbėjo mieloji Harker, esu irgi mąsčiusi. Net eilėraštį parašiau. Man tai buvo reikalinga. Atrodė, vienintelis toks, prie kurio galiu glaustis ir su juo draugauti. Net gyventi pagal jį. – Ar tik kalbate ne apie tą, sutalpintą vienoje eilutėje? Nors ir pavadinimą turi, - gan atžagariai įsiterpė Jonas iš Griškabūdžio. – Taip, mielas pilieti, savo mieste nepasiklystate. Kalbu apie tą, sutalpintą vienoje eilutėje ir pavadintą „Pasirinkimu“. – Taip, taip, „Pasirinkimas“. O patį eilėraštį jau ir pats atsimenu – pasakė Jonas ir vienu mirksniu padeklamavo viso labo šešis jo žodžius: ... Renkuosi tylą, kai nesugebu parinkti žodžių... – Ir viskas? – vėl teta Santa. – Ir viskas. – Tai tau viskas, pone, o man – ne. Man tai labai sunkus eilėraštis, kurį rašydama it regėjau, kaip užrakinusi namus, išeinu prie jūros. Net pasirodė, kad einu Elės, žalčių karalienės paliktų žingsnių pėdomis, gerai žinodama, jog ne tiesa, kad ji iš pasakos ir kad josios karalius yra žaltys, tačiau tiesa,

Pu

slap

is1

46

kad jos karaliaus jau nėra. Šit ir jūra, o prie kojų dar viena banga, suputota jo krauju. Bet, et, – pradėjo graudentis vienuolė, – regis, ne apie tai dabar reikia kalbėti. Atsirašau, ponai, dar ne visa parėjusi iš tylos, bet, ačiū die, jau parėjusi. Jonas kažką kimtelėjo, bet tik sau, tačiau to pakako, kad išgirstų: – Netiki? Tad žiūrėk į mano akis. Matyk, girdėk. Ir tegu kiti išgirs ir paregės, ką jose matai. Jautėsi, kad Jonas mintyse sumojo, greit suvokė, kaip jai atsakyti, tačiau tai frazei ar kelioms frazėms pasakyti pritrūko laiko: vyriškai stipriai, tiesiog riteriškai kūnu išaugęs vyras pradėjo linguoti, slidinėti it po jo kojomis įslydo ledo luitas. – Tu, tu... Ką? Tu iš tikrųjų esi Eglė? Žalčių karalienė? – Atsargiai, ugnelės neužtrypk – pasergėjo Vidinis, prilaikydamas jo nelengvą kūną. – Neužtryps – kažkodėl už Joną pasakė Harkr. – Bet jeigu tu Eglė, jeigu karalienė, vadinasi, nesi vienuolė. Ir gal net ne teta, gal dar... – Sakiau, kad dar ne visa sugrįžusi iš tylos. Dar turiu joje celę. Ten galiu pabūti ir be abito. (Iš „Nestabdyk šaltinio“)

2013-01-21 09:54

Pu

slap

is1

47

Plevenantys jonvabaliai

Plevenantys jonvabaliai

Sakoma: daug

triukšmo dėl nieko, bet negirdėjau, kad kas pavartotų

priešpriešinį posakį. Gal toks net neegzistuoja, bet

nereikšmingi kelių žmonių, sakytum, dėl nieko

pasistumdymai scenoje – tai žodį kalbat, tai ugnelę

kuriant, ją palaikant ar kažkur nunešant, tai vienas kitam

nelauktai žvilgterint į akis, tai nusistebint kažkokiu

niekučiu – kūrė natūralios būties vaizdą, o autorius jos

kolektyvinis – dvi moterys ir keturi vyrai. Išskyrus mane,

gal dar Vidinį, kiti, turėdami svarbesnių reikalų, nebuvo

pasiryžę užsilikti ilgam laikui. Tačiau toks tikrovės

matymas, žiūrint kaip į fotografiją, yra skurdokas,

netikras, be vidujinės arba, sakykim, dvasinės būties, be

energijos, išspinduliuotos į pašalius, net nenujaučiant,

kad ji ten labiau reikalinga, kad ji ten panašiai kaip

grūdas, paimtas iš aruodo į sėją. Aš irgi jau išmokęs

vienuolės eilėraštį „Pasirinkimas“, šešias žodžiais

įtalpintą vienoje eilutėje, bet skaitydamas mačiau ir

girdėjau ne tik juos: mintis ir dvasią gal net geriau negu

jie įtaigojo du daugtaškiai, parašyti eilutės pradžioje ir

jos pabaigoje.

Pu

slap

is1

48

... Renkuosi tylą, kai nesugebu parinkti žodžių...

Taigi, bent taip manau, kad man pasisekė geriau, negu

kitiems, nors neneigiu, kad tai gali būti tik iliuzija. O

kalbu apie save todėl, kad iki tolei, dar nepažinęs tetos

Santos, jau buvau susitikęs su Harker eilėraščių

daugtaškiais. Ir nusiteikimas perskaityti jos poeziją sava

kūryba, ir būtent dažniau poetine kūryba, išlikęs iki šiol.

Patikėjau, pajaučiau, net žinau, kad yra poezijos, kurioje

daugtaškiai reiškia labai daug. O vieną savo kūrinėlį,

įvardijęs „Harker daugtaškiai“, žvilgčioju ir dabar. Bent

dalinai ir dėl priežasties, kad būčiau drąsesnis savo

įsitikinimuose. Kažin, ar daug skaičiusių vienuolės

„Pasirinkimą“ teikė didesnę reikšmę daugtaškio ženklui.

Štai kai kurie atsiliepimai, sukaišioti komentarams

skirtoje pozicijoje.

– Na čia dabar? Marš atgal.

– Oi, Santa, nepyk, bet šįkart visai prastai. Jokios

paslapties ar naujovės neradau.

– Skaitau prie žvakės kai lempai neturiu aliejaus.

– Mėnulio šviesoje dainuoju, kai nėra balso ir melodijos.

– Pasirinksi čia tylą... Vienas po kito kas nors vis

įpėdina ir moko, ir moko, ir moko –it aimanuoja dar

Pu

slap

is1

49

viena skaitytoja ir prašo tetos Santos: – Priimkite į savą

tylą, aš joje tiek gražių žodžių radau.

– Tyla prabyla, alsuoja miglą godžiai...

– Man irgi taip būna.

Matyti, labai panašiai būčiau pasielgęs ir aš, jeigu ne

Harker netikėtai užgriuvę daugtaškiai ir nežinia kažkaip

prašnekusi dvasia apie tai, ar nevertėtų užpildyti jų

erdvę. Bet kaip? Kokiu būdu tai padaryti? Iš kur gauti

ekstrasenso gebėjimų, kad galėtumei bent kiek drąsiau

ateiti į jų prieangius? Bet buvo aišku, kad net ir tokiems

pamąstymams reikalinga tyla. Tyla ir turbūt jūra. Kad ir

neprieita, kad ir nematoma, bet jaučiama, jog ji netoli ir

net girdima.

Scenovaizdis beveik nesikeitė, bet atrodė, kad iš tikrųjų

artėjame prie jūros – į jauseną įsiliejo jos prislopintas,

bet man gerai pažįstamas ošimas, tačiau nerimo nekėlė,

galgi atvirkščiai – jį migdė, slopino ir taupė smegenų ir

raumenų energiją, ošimu kaip primerktomis akimis

pritemdydama sumiglojusį dangų.

– Žiūrėkit, mūsų ugnelės, mūsų jonvabaliai, –

išgirdome tetą Santą. Kad jos „mūsų“ niekas negalėjome

būti tikri, bet jos buvo tikros, gyvos ir pirmą kartą

matydamas tokį jų plevenimą žinojau, kad tai ne sapnų

ar vaizduotės regėjimai – ugnelės turėjo sparnelius,

turėjo galvytes, pilvelius, po kuriais degė ugneles. Ir ne

Pu

slap

is1

50

greitai atėjo į galvą mintis, kad štai kokie maži padarėliai,

o... Taip, taip, o su šviesomis ir sau, ir visiems tiems, kas

gali matyti ir jausti.

– O tu kur? – matydama ant savo delno sujudusią ir

keliančią sparnelius švieselę, paklausė jos Harker, bet ji

jau plazdėjo kartu su kitomis ir pagal jų skaičių žinojome,

kad jos mūsų – dar neseniai ir anas penkias, panašiai

kaip Harker, laikėme saujose, kol nebuvome paraginti

palikti jas sau, parinkus scenoje geriausius būstus ar

prieglaudas. Savąją ugnelę priglaudžiau prie senos, vėjų

nugenėtos pušelės. Prie jos, matyt, irgi daug kartų ateita

žmogaus, nupjovusio jos aukštą, bet, deja, jau

džiūstančią viršūnę ir ten užkėlusio gandralizdį.

– Regis, jau ir užmiršome, ko čia atėjom.

– O ne, Harker, tikrai – ne, – atsiliepė Vidinis: – Bet

scena yra sudėtingas organizmas, ji dar ne visai mums

paklūsta, tačiau, ačiū die, talpina daugiau negu galima

buvo įsivaizduoti. Sugrįš čia dar ir Mundžio vėliavos su

vėliavnešiais, ir politiniai kalinai, ir manau, kad dar daug

ką matysime. Bet ar reikia skubinti, neapglosčius kad ir

jonvabalio?

– Nori pasakyti, kad scena ne mūza ir ją galima

užlaikyti be daugtaškių?

– Užlaikyti savaip, nieko nenoriu, te dirba ji, kaip

meistro surėdyta, kaip mūsų įsipareigota. O priežiūra,

aišku, reikalinga.

Pu

slap

is1

51

Tai man buvo nauja. Nesinorėjo savo ausims tikėti, ką

girdžiu, o juolab, kad girdžiu iš Vidinio. Miglos scenoje

padaugėjo.

– Regis, nuo liežuvio dar ne viskas nuslydo. Ištaręs A,

tark B.

– Tas B nedaug ką supratimuose pakoreguos Lig šiol vis

ieškome nežinia kur ir kaip prapuolusios ar sudaužytos

karietos. Reikia suprasti, kad vietoje jos atsiranda scena.

Geriau, deja, nebus.

– O kodėl „deja“? Ir kodėl manote, kad mes čia

atėjome vaidinti? – panoro sužinoti Mundis.

– Ir tikrųjų, kodėl? Ir, žinoma, labai įdomu žinoti, kas tie

įsipareigotojai. Nieko apie tai nežinau. Negi neturiu

teisės žinoti? – ko ne kaip svetimą paklausiau Vidinio.

– Dzieduli, rimtai to klausi, ar kad tik pakalbėjus? – jau

dabar nustebo Vidinis ir, pakėlęs ranką aukščiau galvos,

sužiuro į ištiesintą delną. Netrukus ant jo nusileido

ugnelė. Vidinio pavyzdžiu pasekė Harker, o paskui ją jau

ir mes iškėlėme rankas, laukdami savo švieselių.

– Nežinau, dzieduli, kas iki tavęs užsiiminėjo

daugtaškių šifruote. Dabar jau sunku surasti padorų

literatą, kuris bent nebadytų tuo užsiimti. Visi kaip į

aukso paieškas išėjo. Štai kad ir mūsų bičiulis Jonas iš

Griškabūdžio. Pamatęs daugtaškį pamanydavo, kad

pritūkusi alyvos gęsta lempa ir skubėdavo uždegti žvakę.

Bet taip anksčiau, o dabar...

Pu

slap

is1

52

– Dabar jis jau išprusęs skaitytojas, – neiškentė

vienuolė. – Kas galėtumėte paneigti, kad teta Santa

klysta?

Jonas nebėgo į krūmus.

– Gal ne aukščiausiu lygiu išprusęs, bet ir pats žinau, ir

kitiems sakau, kad, mielieji, gerai tie daugtaškiai, kai

supranti, ką jie reiškia, bet kal kas nedrąsu pasakyti, kad

taip suprantančių yra daug. Gal daugiau tokių, kuriems

daugtaškiai dar vis kiškio, ožkos, avies ar net pelės

spira...

– Ar nejaučiate, ponai, kad ugnelės maištauja. Joms,

matyt, mieliau spurdėti, lekioti, pleventi, – pasakė

Harker ir priėjusi prie manęs paprašė perskaityti

eilėraštį. Jau šeštą, kuris atsirado bandant sava poezija

perskaityti jos eilėraštį „Atsiprašau“ Tai buvo išankstinis

susitarimas, todėl tuoj paklusau jos prašymui:

Pro šviesų dangaus stiklą nusiplauna

žvaigždės,

Išnyksta rūkas, debesys, gamtos vaizdai,

Net mano sodo inkilai,

Kur daug paukštukų išperėta,

Išnyksta iš akių ūmai,

Kai jaunatim paveikslas moteries įeina,

Gal net netyčia, bet aš netikiu,

Kad galim būti,

Pu

slap

is1

53

Kur nereikia ar nenorim būti taip.

Ir šitoje tiesoj lengviausia pasakyti:

Atrodo, klystu!

Bet jei – ne,

Tai senas, moterie, atleisk,

Jog negirdžiu, ką čia sakai,

Tik iš toli dar ataidi:

Harker esant greta pamaniau, kad dabar pati pratęs

deklamaciją strofos, kurią iš jos eilėraščio įkėliau į saviškį.

Nedviprasmiškai žvilgterėjau jai į veidą, tačiau jinai tik

kiečiau sučiaupė lūpas ir aukščiau kilstelėjo ant jos delno

ugnelę kūrenantį jonvabalį. Strofą gi prakalbėjo lyg

būtų įsupta į jūros ošimą. Iš toli toli.

cigarete nakties veidą

iki skausmo sudraskyk.

bet tylėk,

nes buvę tyli,

buvę lieka atmintyj

Man jau neatrodė, kad galima imtis bent sekundei kad

ir mažiausio darbo. Žiūrėjau tai į jos, tai į kitų, tai į savo

pakeltas ugneles ir kalbėjau kaip kunigui per išpažintį:

Pu

slap

is1

54

Tai va, jau nemažai dienų,

Kai prie eilėraščio ATSIPRAŠAU

(Tavo eilėraščio, o Harker)

Norėdamas suvokt – už ką,

Tau, jaunai, tekusi tokia dalia.

Nurinko laikas nuo dangaus žvaigždes

Ir rūkas dingsta iš akių,

Tai atmintis įsikuria i šviesą.

Jūros ošimas nesiliovė, o jonvabaliai, pakilę nuo delnų,

vėl pleveno, skraidino po erdvę ugneles, atrodė, kad

žegnoja ir ją, ir kiekvieną iš mūsų su sava lemtimi, ir

seną, vėjų aplaužytą pušį su nukirsta viršūne ir įkeltu

gandralizdžiu, ir tolimą jūros ošimą. Net vienas kitam

nepriminėm, kad šituo eilėraščiu paketinta pradėti

tradiciją, kartu baiminantis, ne tik kad ji neprigys, bet ir

kad netaptų citata – kaip buvo šiandien, nereikia kad

taip kartotųsi kitą kartą. Mergelė ta pati, bet suknelė kas

kartą vis kita.

(Iš „Nestabdyk šaltinio“)

2013-01-24 00:11

Pu

slap

is1

55

Reikalingas savo rašalas

Ateis laikas ir, žinoma, prisieis

nuoširdžiau papriekaištauti

negu dabar, kad būdamas

scenoje – o ir prie jos – gan

ilgą laiką nepajaučiau

svarbiausio, nors atrodė, kad tokių dalykų neįmanoma

užmiršti: tegu ne metai praėję nuo jų, tegu du

dešimtmečiai, bet užmiršti anos karietos nuopelnus savo

būčiai, gyvenimui, reikštų didžiausią žlugimą žmoguje.

Tuomet jau ir į jo galvą drąsu rodyti ir kalbėti, kad tai

absurdas, kuris tik dėl vaizdo, kad neatrodytų raiteliu be

galvos kaip Tomo Main Rido knygoje.

Vos nulipęs nuo scenos jau žinojai, kad galiu perskaityti

dar vieną eilėraštį ir manyti, kad tai, ką galėjau padaryti,

jau padariau – pirmą Harker eilėraštį galima užversti, o

prie jo – ir tuos savo septynis, kuriuos parašiau

skaitydamas jos „Atsiprašau“. Net kurią tai akimirką

stabtelėjau pamanydamas, ar nereikėtų sugrįžti atgal į

sceną, bet pamatęs atokiau Šešiasdešimt Septintąją

Biblijos knygą, atėjau prie jos.

– Tu ne etažerėje?

– Kaip matai, dzieduli, aš ant pietinio lango palangės.

Manau, kad etažerėje ar ant jos daugiau niekuomet

Pu

slap

is1

56

nesinorės būti. Nors man ten patikę, bet kai pamačiau

Blakę, pasidarė negera.

– Dėl varno Goliaus ar dėl blakės? Ne, ne, Šventoji, tu

nepyk! Atsiminimai neretai sielą jaukia, o blakės

pasirodymas, tai gabalėlis suvaidintos praeities. Pati

žinai, kad Ir tokia persona buvo. Gražuole vadinom.

– Tai, dzieduli, gerai suprantu. Todėl pakanka, kad yra

tokia praeitis ir lai ji būna. Aš, žinoma, jai nekenksiu.

– Nekenksi? Praeičiai? Ir manai, kad jai galima kenkti –

nekenkti?

– Irgi žinai, dzieduli, kad kone visi raštai sukaupti

manyje kaip archyve. O antra – ne šiaip pasižadėta, kad

scena tegalės priimi tik tų autorių kūrinius, kurie

aprobuoti absoliučia ištikimybe. Jai reikalingas savas

rašalas. Čia kaip pagal Kristijoną Donelaitį: mums jūsų

mylistą paliepė sveikint. O ar daug tokių? Tu, Vidinis,

Jonas iš Griškabūdžio. Kas dar?

– O tu? O teta Santa?

– Aš, dzieduli, tik redaktorė ir raštininkė –

stenografistė. Ačiū dievui ne šnipė, kaip Gražiuolė. Gal

net nepagalvoji, kaip baiminuosi netyčia užrašyti žodį,

kuris per neapsižiūrėjimą. Baiminuosi kaip

stenografininkė. O kaip redaktorė, žinoma, laisvesnė.

Šias darbas labiau mielas, bet irgi būtų bėda, jei autorius

nepažintų jo redaguojamo kūrinio. Labai sąžiningai ir

stenografuoju ir stengiausi būti gera redaktorė. Tokiems

Pu

slap

is1

57

dalykams fantazijos pavojingos. Suprask.

– Ginčytis būtų tuščias reikalas. O teta Santa?

– O teta Santa, dzieduli, yra naujas reiškinys. Jai dar,

manau, ne vieną vienuolės abitą teks sunešioti, kol

atsidarys geležimi kaustytą skrynią su „Užrakintos

moters svajomis“. Bet atsidarys, būtinai atsidarys. Dabar

apie tai tik pašnabždėti galiu. Ir tai ne bet kam, oi ne bet

kam! Bet kam dar ne laikas.

Taip, abitu dėviu... Jis dengia

Mano nuodėmingą kūną,

Tačiau ne kūnu, o mintim

Tave raizgau. Mintim kaip siūlu...

– Va kaip! Čia taip iš tos knygos? Iš tetos Santos

knygos?

– Dažniau rodai, kaip į skrynią. Bet tyliau, dzieduli, tyliau,

– paprašė Šešiasdešimt Septintoji ir žiburėliais

sumirksėjusi kaip akimis į sielą:

Tau audrą sukeliu mintyj.

Manęs nepažinai, tačiau geidi.

– Va čia ji teisi. Po abitu, bet vis tiek. Truputį laukiniai

visi esam, o moterys, regis, daugiau, negu vyrai, –

pakomentavau. O ji:

Pu

slap

is1

58

Norėtumei apakt, kad

Nematytum išorės manos,

Tik jaustum sielos runų giesmę.

– Kaip, kaip – runų? Kaip suvokiu, čia ir Kristijonas

nepadės. O kas galėtų padėti, a? Štai padėsiu ant aslos

runą vilnos, jeigu tik rasa bus ant runo, o sausumas ant

visos žemės, tada žinosiu, jog išlaisvinsi Izraelį.

– Ne iš tos giesmės, ne iš tos. Gal geriau tuomet

žvilgtelk į Salomėją Nėrį: Ak, neįskaitomos žvaigždyno

runos. Bet, dzieduli, ar tu taip juokauji, ar iš tiesų nežinai,

kas yra runos? – atšalusiu balsu pasidomėjo

Šešiasdešimt Septintoji, tačiau taip užtruko neilgai, nes

atrodė, jog nepaisant, kad buvome šalia scenos,

užėmusios visų dėmesį, bet jai rūpėjo pasakyti, kad

įspūdingų reiškinių nuošalėse yra dalykų, kurie nemenkai

geba užimti ir protą, ir smalsumą norint bent suvokti,

kokie dar paslaptingi dalykai vyksta būtovės sandarose.

Sandarose? O Viešpatie, sakyk, kaip geriau įvardinti

gyvastį, kuri savo fizinės veiklos galimybėmis pranoksta

žmogų ir jau veikliai pluša dvasios pasireiškimuose?

– Tikrai, dzieduli, bus, kaip sakau: jau netoli tas laikas,

kai teta Santa atidarys savo skrynią ir užrakintos moters

svajos išeis į laisvę, – nesiliovė įtikinėti Biblijos

Šešiasdešimt Septintoji knyga, nors galėjusi to nedaryti.

Pu

slap

is1

59

Ne kartą buvau nugirdęs, kad tuomet, esą,

prasidėsiantis kone naujas dvasios proveržis ir daug tų,

kurie dabar jaučiasi išvaizdūs ir nepakeičiami kūryboje

nebus reikalingai. Man tai tapo paskata pabandyti

peržengti patį save ir įsileisti į esamų reiškinių visumą

dalykus, kurie tik kažkaip nujaučiami, kad jie yra,

pripažįstat juos lygiateisiais būtovės dalyviais,

mokinantis su jais gyventi ne vien sapnuose.

– Pats matai, kas darosi Palėpėje, kas jos scenoje, –

sušvyturiavo Šventoji Morzės kalba.

Nematyti nebuvo įmanoma, bet atrodė, kad regiu

daugiau. Įspūdį darė beatsirandantis supratimas, kad

visas pasaulis perina per žmogaus akis, bet... Bet eina ir

praeina arba užsilieka, kaip piešinėliai ar vaizdai

nuotraukose. O čia kitaip: siela, širdimi, tikėjimu

apglostyta kiekvienas vaizdelis ir todėl jie tokie gyvi,

natūralus, priimtini. Ir tiesiog lenda į galvą pamanymas,

kad ir karietoje būta ne kitaip kaip atsiradusioje scenoje.

Ir gal tik todėl ši erdvė ir atsiradusi tokia talpi, kad ji

tapati karietos erdvei, kurios dalis atnešta į Palėpę.

Trumpus, bet, kaip man atrodė, esmingus pamąstymus

patrukdė Biblijos knyga.

– Man atrodo, kad dėdė Vidinis truputį užsižaidė. Bet

atsikvošės gi. Mums nevalia nevykdyti savo

įsipareigojimų ir būti scenoje bet kaip. O Mundis čia su

vėliavnešiais tik todėl, kad pats save pamatytų ir kitiems

Pu

slap

is1

60

parodytų, kaip atrodė prieš kelis metus. Tuomet jis...

betgi būkime kantresni.

– Vis dažniau girdžiu kalbas apie kažkokius

įsipareigojimus. Kas juos kada kam davė? Vidinis? Kas

dar be jo ir manęs galėjo teikti kažkokius

įsipareigojimus? Ir būtent – kam?

– Oi, dzieduli, dzieduli, – kaip ugnelė nušvito Biblijos

knyga ir taip: – Pakartok, ką tau padeklamavau apie

runas. Bent pabandyk.

– Kažkada ir aš mokėjau gražiai juoktis. Dabar tik

atsikvėpti galiu tokiais atsiminimais: senas dalykas,

brangute, tos runos. Bet visgi jos yra ir pasirodo, kad

netgi poezijoje. Tokie įrašai absoliučiai žmonių masei

paslaptis – ne kas juos tegali perskaityti. O kai jos dar

moters sieloje, tai atsiprašau...

– Brangute? Na, ko tyli, dzieduli?

– Tai man sielai gražus žodis. Tiesiog meilės žodis,

brangute.

Tylos buvo nedaug, bet jos kažkiek buvo, o po jos

išgirdau:

– Sakyk, dzieduli, ar tu dar tikiesi kada nors atgauti

aną karietą. Tą, pirmą, kuri į kelionę, o kartu ir į istoriją

įrašyta 1994 metų data. Vadinasi, kitų metų sausį sukaks

dvidešimt metų. Buvo sekmadienis. Taip? Ir tuo pačiu

laiku sukaks septyniasdešimt penkeri karietos vežėjui.

Dabar nerodau į jį pirštu, nekalbu, kaip apie buvusį. Tai

Pu

slap

is1

61

ar galima buvo laukti kažkokių dangaus malonių

nepasirūpinat, kad jos būtų savimi iškentėtos? Bet

atsiprašau. Tu, dzieduli, man neatsakei, ar norėtum

susitiki su savimi tose kelionėse?

Kažkoks smauglys užgulė gerklę. Net ir atsikrenkšti

nedrįsau. Bet kam to klausti, jei pati ką tik pasakė, kad

tokie dalykai reikalingi iškentėti savimi. Po karietos

žlugimo nieko, regis, daugiau ir nedariau, tik

bandydamas tai atsiminti, tai ieškoti, tai užrašais ją

meistrauti. Ir ne tik taip. Daug skiedrų pritašyta ją

meistraujant . Ir nori – nenori, bet atsėlina į galvą mintis,

kad ši atsiradusi scena tėra tik geriau išpuoselėta,

iščiūčiuota anoji, vadinamoji Radijo karieta. O jeigu taip,

tai ar verta klausti, ar tikiuosi ją atgauti?

– Tai sakai, kad Mundis čia atėjęs pasižiūrėti, kaip jis

atrodęs prieš kelis metus Cha! Ir pats pasižiūrėti, ir tokį

kitiems parodyti. Ir sumąstyk tu man! – neva stebėjausi,

bet tik todėl, kad padoresnei kalbai regzti neatsirado

aiškesnio supratimo. Netrukus nusikalbėjau iki to, jog

paprašiau uždegti švieselę, kad pagal atsirandančią

tradiciją perskaityčiau naują eilėraštį.

– Tu jį pirmoji išgirsi.

– Ne, ne, dzieduli, eilėraščiai ne todėl, kad kas

pirmesnis, tas geresnis, – dabar jau atvirai, visu balsu

paprieštaravo Biblijos knyga, ant apdaro viena po kitos

įžiebdama septynias ugneles. Nuo scenos atskrido

Pu

slap

is1

62

jonvabaliai. O ir visa scena nelyg persiformavo į

netvarkingą, kaip į turgų sudėliotą žmonių masę, kurioje

atsiradome ir mudu su Šešiasdešimt Septintąja Biblijos

knyga. Abu žinojome, kad niekuomet nebuvome

prekeiviai ir nieko turgaus žmonėms negalime pasiūlyti,

tačiau ir čia, kaip turguje, žmonės ieškojo tikėdamiesi

surasti gerą, bet pigią prekę ir ieškojo visur, žinodami,

kad neretos prekės parduodamos tik išėmus jas iš po

skverno. Atrodė, kad visas toks turgus nusitaikė prie dar

neišgirsto eilėraščio, kurio jau lūkuriavo uždegtos

švieseles.

– Kam gyvenam? Kam gyvenom? – kilo ūpas paklausti,

bet jis nusirito kažkur į nepasotintą prarają viduje, kad

net nepastebėjau, jog netyčia atsirėmiau rankos delnu

į Šešiasdešimt Septintosios Biblijos knygos apdarą ir

išgirdau save it pro mikrofoną, kad būtų garsu, kad

girdėtų toli.

Nusijuok tuo juoku,

Kuris naktį gesina.

Per jos pelenus tyliai ne kartą ėjau.

Ir šiandieną tikiu net labiau,

Negu vakar tikėjau.

Nusijuok tuo juoku

Kuris naktį gesina.

Pu

slap

is1

63

Man visai nesvarbu,

Kad nemoku įeit į bažnyčią.

Čia daug kryžių,

Ir gėlės darželių nuskintos.

O pasauli platus!

Kaip toli viens nuo kito nutolom –

Skintos gėlės... ir tos,

Kur darželiuose liko,

Bet galvokim:

Gyvenam kartu.

Ant kaktos

Aš jau upėmis laiką plukdau

Begalybėj sunku net surasti save.

Bet – valio!

Ir eilėraščiai burėmis gali man tapti,

Kad nereiktų beieškant sustot...

O plaukiu aš iš Harker.

Į Sigą plaukiu.

Jeigu kam parūpėtų „nuo – iki“

Priglusti prie mylių,

Sutalpinkite jas

Į dvi eilutes...

Pu

slap

is1

64

kada nors, kai sau atleisi

dar savęs atsiprašyk...

Harker

2013-02-06 05:09

Pu

slap

is1

65

Dabar – Tada – Esu taupus geram žodžiui, bet... bet, sakau: valio, žmogau! Kažkas vyksta, nors atrodo, kad

niekas nežino – kas. Nebent anas ponas. Matau jį antrą kartą, tačiau kai pirmas kartas buvo sapne, net prieiti nesigauna, o jis irgi elgiasi lyg jam tuščia vieta būčiau. O sapne? Nagi mielas, elegantiškas ponas. Tiesiog šaunu, kad toks mūsų krašte kažkur gali būti. – Nepyk, Mundi. Tu teisus. Kažkas vyksta, o – kas? Nenuostabu, kad tave nelengvai atpažinau, tačiau štai su Vidiniu nuo lopšio kartu, o pamatęs scenoje, negeriausius dalykus apie jį pamaniau. – Jam taip ir reikia. Nemanyk, kad geriau apie jį manau. – Tu jo nepažįsti, Mundi. Tau galima, o mano popieriai šia prasme labai ne kaip atrodo. Taip pirmą kartą, padedamas Šešiasdešimt Septintosios, truputį savikritiškiau prakalbėjau, supratęs, kad ūmai suputojusi, sujudusi Vidinio veikla atsirado paskatinta mudviems reikšmingo motyvo: jis –

Pu

slap

is1

66

bičiulis nuo lopšio, kuomet draugų sau nereikia ieškoti; jie patys arba atkrenta, arba susieina ir išlieka kartu iki paskutinio atodūsio, o jeigu įmanoma, tai ir po jo. Gerai žinojo, kad man labiau negu bet kam kitam norėjosi pakartoti gyvenimą, atsiradusį prieš dvidešimt metų, kuomet jis kone visas sutilpęs karietoje. Toks sąjūdis, tikintis sėkmės ir daugiau – mažiau kažką veikiant niekuomet nebuvo numarintas, bet panašėjo, kad jėgos senka ir darėsi neprotinga apie jį daug kalbėti. Net atsiradus geresnėms sąlygoms drąsiau pamosuoti kumščiais, tylos išliko daugiau – nepašaukta, kad ten, giliai Savęsp, ir vėl išgirstas Įgagos žvengimas ir karietos kelionės nerimastis. Atsargos, kaip ir tylos, irgi buvo daugiau, nes ankstesni bandymai nebuvo sėkmingi, nors protarpiais atrodydavo, kad priartėdavome prie adekvačios patirties, tačiau, deja, deja... Atsitikdavo dalykai, kurie palikdavo kaip bobulę iškritusią iš vežimo – žiūrėdavome į nutolstančios vilties nugarą ir apraminus sielos peršulį, vėl tekdavo kažką daryti ir tikėtis, kad gal kitas kartas nepameluos. Ir taip per metus, ir per dešimt, net ir nepastebint, kad savo paieškomis kuriame visai neeilinę žlugusios karietos paieškų istoriją, kuri šį kartą įsirangė į sodo namelio Palėpę, suteikdama dar vieną viltį, sakyčiau, kolektyviniu šturmu, iškelti vėliavą viršum, atrodytų, nenugalimo reichstago. Dabar jau darėsi įdomu būti ir šioje istorijoje, per netrumpus metus subrandinusią tokį pasiryžimą šturmui. O artimiausias to pavyzdys kad ir Mundis. Net ne vienas, o

Pu

slap

is1

67

su vėliavomis, su vėliavnešiais, su pasakojimu apie elegantišką poną iš sapno, apie kurį taręs: tiesiog šaunu, kad toks mūsų krašte kažkur gali būti... Tiesa, pamatęs jį arčiau nuleistą ant kojų, jau atrodė gerokai atsargesnis. – Kad ir apmaudu, bet jeigu ne jis, manęs čia nebūtų. – Tu apie Ypatą? – Ar jo toks vardas? – Nors ne vakar pažįstami, tačiau į dokumentus ne karto nepažiūrėjau. – Aš irgi nepasidomėjau, o vertėjo, nes toks, kokį dabar matau, jis mano pasitikėjimo ir sapne nesusilauktų. O tuomet? Ir karieta, ir elegancija, ir mokėjimas kalbančiam į akis pažvelgti ir pasidžiaugti, kad, girdi, mielas Mundi, žinant tave kaip istoriką, pro šalį neįmanoma pravažiuoti. Kaip magnetas patraukia. Pyk – nepyk, o aš atsiduodu tavo glėbiui ir su karieta, ir su damomis joje, – nuvarvino apmaudo perteklių Mundis, bet neatrodė, kad supykęs; pakalbėjo, matyt, kad geriau atsimintų dalykus, kurie mąstančiam žmogui visuomet reikalingi suvokimams – ar juos neigti, ar gilinti. O man raiškiai prisiminė, kokius komplimentus jam kalbėjau per mūsų netikėtą pirmą susitikimą. Šį kartą abu žinojome, kad apie tai šnekėti neverta, nes netrukus būsime priversti pabūti to susitikimo liudininkais. – O gal prieikime prie Ypatos ar pasiūlykime savo kompaniją?

Pu

slap

is1

68

– Dar ko! Nuo šiol eidamas nakvynės bandysiu neužmiršti persižegnoti, kad nereikėtų josapnuoti. Ir kodėl, tarkim, privalau jį sapnuoti, o ne vienuolę? Iš kur tokie absurdai atsiranda? – Absurdai! - atsidusau giliai šituo vienu žodžiu, bet turbūt kitiems žodžiams pritruko lako, nes dvigubas savęs buvimo – Tada ir Dabar – vaizdas įsispraudė į regėjimą taip jaukiai, laisvai, kad neatrodė, jog tai kažkas neįprasto, neįmanomo. Net nerūpėjo, ar toks regėjimas, sakytum, tiesiu akių taikymu, ar per sapną. Esmės tai nekeitė; žiūrėjome iš Dabar, būdami žiūrovais, į Tada, kur mudu su Mundžiu jau veiksmo, matymo objektas, nukeltas atgaline kelių metų data, ir...normalu. bandydamas pajuokauti atsargiai stuktelėjau alkūne į pašonę: – Žiūrėk. Bene ką nors pamatysi iš sapno. – Ačiū. Iš sapno nereikia. Apsieisime, – atsiliepė Mundis ir, regis, kaip ir aš nejautė, kad yra scena, vaidinimas, įkeltas į laiko atkarpėlę, o joje ir mudu abu. OTada ir Dabar taip arti, kad ištiesk ranką ir galima pasisveikinti. Būtent toks procesas ir prasidėjęs, kuomet Tada su Mundžiu ėjome į pažintį. – Na taip. Dievas leido pažinti. Tačiau ir jus pažįstu. Taip, ponas Pranai. Pažįstu, – sako iš ten Mundis. – Vadinasi, esate ne tikras oreivis. Neatsimenu nė vieno oreivio, su kuriuo būčiau pažįstamas, – atsiliepiu. – Jeigu nematyčiau šalia šunelio Kandžiaus, ir aš tavęs turbūt nepažinčiau. Bet man pasisekė. Jeigu dar

Pu

slap

is1

69

paimtumėte jį ant rankų, neliktų jokių abejonių, kad tai jūs, karietos vežėjau. Tiesa, buvęs. – Jau girdėta. Kartojasi, – burbtelėjo Mundis iš čia. – Jūs, pone Mundi, regis, gebate geriau organizuoti savo būtus susitikimus su savimi? Tai kodėl taip nedarote? – išgirdome šalia mudviejų atsiradusią tetą Santą. – Ar aš? – krūptelėjo Mundis. – Nežioplinėk, kur nereikia, o tai pamanysi, kad teta Santa atėjo pas tave sapnuotis. Gal net į oro balioną. – Aš čia tik sau pastabėles laidau, na, kad panaikinčiau atsiradusią pauzę ir fragmentus sujungčiau į tekstą, į visumą. Įdomiau tokius dalykus pamatyti be reklamos intarpų. – Ak, štai kaip! - išgirstu iš ten savo balsą. – Atrodo, pone istorike, kad man pasisekė nemažiau kaip jums. Būtent toks galvos apdangalas man teikia drąsos ištarti jūsų pavardę. Labai jūs gerbiu, ponas Mundi. Atsiprašau, kad mažiau gerbiu kaip istoriką ir daugiau kaip rašytoją, poetą, eseistą. Net žveją. Na kilkite aukščiau, šliekitės prie sienos ir duokit ranką. Negaliu jūsų pasiekti. – Suprantu, kad dar atmintis šviečia. Gražu. Ačiū Aukščiausiajam, - pasakė Mundis ir jau ant baliono viršaus įsitaisiusiems varnui Goliui su blake Gražuole: – Taigi prie darbo, ponai. Kuris iš judviejų prakalbą sakysite? Balionas tyliai kilstelėjo į viršų ir netrukus jo pakabukas susilygino su Palėpės palange. Mundis ištiesė

Pu

slap

is1

70

ranką ir stiprokai, bet, regis, atsargiai paspaudė manąją. Tuo tarpu baliono viršus plūduriavo gerokai aukščiau kamino. – Jūs kaip norite. Gal pro kaminą ateisite? O man reikia pro langą. Aš vis dėlto su nešuliu, – pasiuntė žinią į baliono viršų Mundis. – Varrgas, varrgas, - kranktelėjo varnas Golius . – Nekvailiok, oreivi! – pašaukė Gražuolė, bet, matyt ir vienas ir kitas žinojo, kad kvailybių nebus. Matėme, kaip Mundis pasiėmė smuiko pavidalo futliarą ir paklausęs, ar jį pažįstu, atsargiai padavė į rankas. Kaip nepažinsi! Žinojau, kad atidaręs futliarą, ten smuiko nesurasiu. Šiame dėkle, išvažiuojant radijo karietai iš Šklėrių, buvo sudėta senoji jos Pasostės erdvė ir kaip nuosavybė palikta Vidiniui ir man. Išvykstant sodo sezonui į Balsius, mums neatrodė, kad ją reikėtų pasiimti su savimi, tačiau reikalai netikėtai klostėsi taip, kad ji čia buvo labai reikalinga, išplėtojant Palėpės erdvę ir sutalpinant joje įspūdingai didelius dalykus. Tačiau iki tol niekuomet nepagalvojau, kodėl karietos Pasostės erdvei prireikė tokios formos dėklo. Ir šit mintis, kuri panašiai kaip žaibas dangų, taip ji apšviečia dvasią ir supratimą. Lengvai, nejausdamas svorio, laikiau didelę erdvę mažoje futliaro talpoje ir nebuvo sunku suprasti, kaip tai įmanoma. Iš tikrųjų, kas gali pasakyti, kiek daug ir kokios muzikos sutalpinta smuike? Ir ar kas to klausia? Kas gali pasakyti, kiek ir kokios erdvės sutalpinta šitame dėkle? Bet smuiko muzika vis dėlto yra jo muzika, o ne kokio

Pu

slap

is1

71

kito instrumento. Taip ir karietos Pasostės erdvė vis dėlto yra būdinga tik jai. – Matykite, žiūrėkite ir atsiminkite, o aš truputį pakuždėsiu, nes ir pati jaučiu, kad būtuose peizažuose reikėtų įterpti kai kurie supratimai. Tačiau kaip tai natūraliau padaryti, deja, nesusigaudau. Bet šįkart labai svarbu žinoti ir neužmiršti, kad mažose talpose sutelpa didelės erdvės. Ot, sakom, Palėpė. Bet kai į ją įeina produktyvi, dangiškos kilmės erdvė, tai tuomet Palėpės sąvoka praranda ankstesnę prasmę. Buvo nuostabu, kad tokie tetos Santos pakuždėjimai netrikdė. Man atrodė, kad jų labai reikia, kad matydami save esančius buvusiame laike suvoktume, jog nepaisant, kiek nesėkmių būta ankstesnėje veikloje, sakykime, žmogaus gyvenimo reikaluose, o kažkoks paslaugus angelas padaro taip, kad visa tai įsimena ir jau kaip švaraus oro gurkšnį nuriji žinią: taigi nebūna, kas yra dabar, be to, kas buvo. – Ir štai kas dar labai svaru. Gal net svarbiausia. Ogi tyla. Man pačiai nelengva suvokti, kokie dalykai atsiveria, kai į tokių galimybių dievišką erdvę įsilieja tyla. Tuomet te net pabūklai po ausimis griaudžia, o ji tai nė kiek nepaiso: rodo tik tai, kas žmogui šiuo metu yra reikalingiausia. – Taip, teta Santa, atrodo, kad jūs teisi, – žvilgteliu jos pusėn, bet tetos Santos jau ten nėra. Ir tuomet jau tariu Mundžiui: – Va, koks sutapimas. Tu kalbėjai apie

Pu

slap

is1

72

susapnuotą Ypatą, o man tenka kalbėti apie susapnuotą tetą Santą. Ką tik buvo ir – nėra. – Tau labiau pasisekė, – atsišaukė Mundis ir reziumavo: – Reikalinga dangiška erdvė ir tyla. Ką pasakysi, dzieduli? Kai prieš tuos metus sveikinomės, tai kažin, ar taip suvokėme, kaip dabar. Bet klausyk. Klausykim ir matykime. Juk žodis į žodį iš Ten. Ir negrynas, o apvilktas kūnu, nuspalvintas, sušildytas, gyvas... – Kas atsitiko, ponas vežėjau? - matyt, pamatęs mano veide permainas iš TEN paklausė Mundis. – Daug kvailių yra, ponas Mundi. Deja, tik dabar suvokiu, kad vienas jų esu ir aš. Kas prieš pusvalandį galėję pamanyti, kad į šį apartamentą vaikščiosime pro langą? Na tiek to, kad taip elgiasi varnas Golius su jo nešiojama Gražuole. Bala jų nematė! Betgi ir mudu, Mundi... – Aš dar pro langą neįėjau. – Betgi prašome. Mielai kviečiu, pone. – Tikrai? Ir tvirtomis rankomis įsikibęs į lango rėmus, ponas Mundis lengvai persikraustė iš baliono dėžės į Palėpės departamentą. – Garbė Dievui! - pasakė tvirtai atsistojęs ir ištiesindamas nelengvą savo stotą. – Per amžių amžius - atsakiau suvokdamas, kad tai pirmas toks pasisveikinimas po Palėpės lubomis. Negi tik todėl, kad ateita pro langą?

(Iš „Nestabdyk šaltinio“)