Embed Size (px)
Citation preview
April 2 2015 Nr. 13(779) AMERIKOS LIETUVIS 7
Šakotis – ne kasdienis valgis. Tai prabangus ir šventinis ska-numynas. Šakotis – pyragų ka-ralius! Jam iškepti reikalingas sumanumas, kantrybė, patirtis, dvasinė ramybė ir meilė.
Šakotis laikomas meistriš-kumo simboliu. Tai aukštas, šakotas, tuščiaviduris, gražus konditerinis kepinys.
Vokiškai šakotis – baumku-chen (medis pyragas). Kaip medžio kelme galima suskai-čiuoti metų rieves, taip atpjovę šakotį matome, iš kiek sluoks-nių jis keptas. Viskas turi savo istoriją. Tad norisi pakalbinti Cleveland’o lietuvių namų ša-kočių meistrą Dainių Zalensą, kad jis papasakotų savo šako-čių istoriją.
– Kaip gimė mintis kepti ša-kočius?
– Niekada negalvojau, kad gy-venime viskas taip pasikeis. 20 metų prekiavau su broliu Lietu-voje, tiek pat metų surenku tau-tiečių siuntinius Cleveland’e, kuriuos Chicagoje esanti kom-panija išsiunčia ir pristato jų giminaičiams, draugams Lie-tuvoje. Tai štai 2011-ųjų rudenį kažkaip išsikalbėjome su Lietu-vių klubo prezidente Rūta De-gutiene apie tai, kad niekas ne-kepa šakočių Cleveland‘e. Buvo seniau toks vyriškis, kuris kep-davo šakočius garaže. Dar viena mergina kartkartėmis iškepda-vo. Taip besikalbant ji man ir sako: „Tai tu gi visų galų meis-tras, imkis šio verslo“. Ačiū Rū-tai! Tą patį rudenį subrandinau
Šakotis-baumkuchenasšią mintį, susiradau gamintojus, susitariau dėl apmokymo ir iš-skridau į Lietuvą. Įsigijau įran-gą, pasimokiau kepimo meno, parsisiunčiau kepimo krosnį į Cleveland’ą ir pradėjau inten-syviai ruoštis. Kaip dabar pame-nu, klubo bare tada buvo pilna žaliai apsirengusių žmonių. Visi šventė Airių dieną. O man tai buvo pradžia. 2012 metų kovo 17 dieną pirmas mano kūrinys išvydo dienos šviesą.
– Tai mokytis kepti skridote į Lietuvą?
– Taip. Iš anksto buvau susiži-nojęs, kada, kur ir kiek tai kai-nuos. Mokytoja mažame Lietu-vos miestelyje, patyrusi kepėja, daugiau nei 30 metų kepusi ir vis dar retkarčiais kepanti šako-čius, manęs tada paklausė: „Tai kaip nori mokytis kepti?“ Iš pra-džių nesupratau, galvojau, kad bus keli būdai ar receptai. (Na-mie aš esu šefas. Žmona gami-na tik kai būnu rimtai užsiėmęs. Gaminti maistą namie man kaip ir hobis.) Aš tada pagūžčiojau pečiais, o ji ir sako: „Ar nori išmokti kepti tikrą, kaimišką šakotį, ar pigų, kad greito pini-gėlio pasidarytum?“ Pasirinkau kaimiškąjį variantą. Kam gaišti laiką. Niekad nevertinau pras-to alaus, tai kaip dabar imsiuos pats gaminti prastą šakotį. Aš net pritaikiau žymaus aludario Warsteiner‘o posakį apie alų, tik pakeičiau pabaigą: „Life is too short to eat cheap Tree Cake“. Taigi, jei kas nors iš mūsų ke-pyklos užsisako šakotį, gali būti tikras, jog gaus jį kokybišką.
Daug kas internetinėje erdvėje manęs prašo, kad pasidalyčiau receptu. Kuo čia dalytis – recep-tų yra daug ir visi jie savotiškai geri. Receptą, kurį ne tik gavau, bet ir mokiausi pagal jį kepimo meno, sugrįžęs į Valstijas perda-riau iš europinių svorio ir tūrio vienetų į amerikietiškuosius, kad būtų paranku ir nereikėtų nuolat perskaičiuoti. Ilgai ban-džiau, pirmus mėnesius dariau klaidų, kol pagaliau nusistovėjo pastovūs produktų kiekiai. Ir nuo tada aš NIEKADA recep-to nekeičiau. Esmė šiaip ne tik recepte, bet ir visame procese – nuo pat pradžios iki pabai-gos. Nuo produktų parinkimo, sumaišymo, užpylimo, džiovini-mo iki supakavimo ir išsiuntimo užsakovui.
– Tai šakočius galima įsigyti ne tik Cleveland‘o lietuvių namuose, bet juos ir atsiunčiate?
– Taip. Iš pradžių siunčiau tik JAV ribose, po to atsirado norinčiųjų Kanadoje, o ilgai-niui pradėjau siųsti ir visur po pasaulį. Vidutinio (populia-riausio) šakočio siuntimas JAV kainuoja nuo $ 6,00 artimesnė-se zonose iki $13,59 Ca ir HI. (JAV pašto sistema sudaryta iš 8 zonų).
– Ar dekoruojate savo šako-čius?
– Ne, nedekoruoju. Vietinių užsakovų per 3 metus buvo gal tik 2 tokie paklausimai. Aš pa-tariu (o ir mūsų web svetainėje yra fotopavyzdžių), kaip deko-ruoti šakočius patiems. Labai paprastai, greitai ir natūraliai. Siunčiant papuošimai gali būti pažeisti, cukrinės gėlytės nu-lūžti, šokoladas tapti negražus, aptirpti. Dar nė vienas užsa-kovas iš toliau neprašė šako-čio dekoruoti, bet pasinaudoja mano patarimais ir net pasida-lija nuotraukomis, kaip jiems tai pasisekė. Asmeniškai man pačiam niekad net nekilo mintis gadinti tokį taurų pyragų kara-lių cukrinėmis ar šokoladinėmis gėlytėmis. Man jos primena senais sovietų laikais kapuose matytus geležinius ir popieri-nius/vaškinius vainikus su dirb-tinėmis gėlėmis bei ant sienų kabančius kilimus su briedžiais, stirnomis ar meškomis. Bet čia tik mano asmeninė nuomonė. Kaip sakoma – dėl skonio ne-siginčysime!
– Kas netikėčiausio pasitaikė kepant šakočius?
– Ai, buvo keletas tokių įsi-mintinų akimirkų. Pamenu, kartą, kai dar nebuvau pripratęs prie labai jautraus greičio regu-liatoriaus (toks kompiuterizuo-tas prietaisas, kuris reguliuo-ja sukimosi greitį, kai šakotis kepa), teko pamatyti neregėtą vaizdą kepykloje. Pilant tešlą, kartais užtykšta ant rankų. Kaip tik tuo metu norėjau pasukti re-guliatorių, kad lėčiau suktųsi, bet nuo piršto tešlos lašelis ne-tikėtai prilipo prie rankenėlės ir sukimosi greitis, užuot sulėtė-jęs, paketurgubėjo. Mano akys iš siaubo išsiplėtė ir tą akimirką nesusigaudžiau, kad reikia kuo greičiau sustabdyti. Ta sekundė buvo lemiama. Aštuoni ant ieš-
mo suverti mažieji šakočiai tikra ta žodžio prasme purptelėjo lauk kaip kurapkos iš kemsynų, kai medžiotojų šunys jas išgąs-dina. Žmonos akys suakmenėjo, abu tik pažvelgėme vienas į kitą. Jos piktas kaip žiežulos žvilgsnis klausė – ką tu čia pridarei?! Bet už poros sekundžių ėmėme kar-tu skaniai juoktis. Teko gramdy-ti ant sienų ir lubų išsitaškiusius neiškepusius mažuosius pyragų karalaičius.
Kitas toks įsimintinesnis atve-jis buvo, kai žmona norėjo man parodyti anūkėlių nuotraukas, kurias dukra atsiuntė į telefo-ną. Aš tuo metu maišiau tešlą. Ji vis neatstoja, vis sako: „Na, žvilgtelėk trumpam...“ Tada pakyla galva ir rūsčiai taria: „Netrukdyk, ar nematai, kad su TEŠLA kalbu!“ Jai tik akys ant kaktos: „Tau tešla už mane svarbesnė?..“
Na ir dar vienas įsimintinas atvejis buvo, kai kepant prane-šė, jog klubo bare lankosi mūsų miesto lietuviška įžymybė Big Z (Žydrūnas Ilgauskas). Aš išjun-giau krosnį, paėmiau šakotį ir išbėgau trumpam, norėdamas jam šį skanėstą padovanoti. Grį-žęs į kepyklą, radau ją skendin-čią dūmuose ir visą kepinį teko išmesti. Matyt, nebuvau iki galo nuspaudęs išjungimo mygtuko. Yra ką prisiminti, žiūrint į tą ne-pigią nuotrauką su Big Zee.
– Kodėl patinka šis užsiėmi-mas?
– Jau minėjau, kad mėgstu gaminti. Kai mokiausi šio ama-to Lietuvoje, pajutau, kad man tikrai tai prie širdies. Tai yra savotiškas menas. Šakočiai – gražūs, skanūs, įspūdingi! Viską paruošiu ir kepu pats, o žmona padeda man šakočius surišti/supakuoti. Sako, kad jos dar-bas – įvertinti ir suteikti pasku-tinį akcentą. Ji mano angelas sargas.
– Kokie užsakymai įsiminti-niausi ir į kokias šalis teko siųsti savo kepinius?
– Vienas iš pirmųjų įsiminti-niausių buvo pažintis su vyres-nio amžiaus lietuvių veikėja iš Argentinos Irena Andriuška. Ji prisirašė prie mūsų „Facebook“ grupės „Šakotis Baumkuche-nas“ ir ten vis girdavo, kokį aš gražų šakotį kepu, kaip ji dar nuo karo laikų prisimenanti ša-kočio skonį ir kad norėtų kada nors vėl tą skonį pajusti. Tai aš tą norą ir įgyvendinau – išsiun-čiau jai šakotį dovanų į Argen-tiną. Tai buvo įsimintiniausias mano siuntinys. Kaip ji džiau-gėsi, kaip dėkojo, rašė man, kad jai ašaros tekėjo, kai šakotį gavo. Ir nuotrauką atsiuntė – jų visa šeima su šakočiu.
Smagu buvo, kai iš tolimo-sios Australijos sulaukiau už-sakymų iš tautiečių. Dabar jie nuolat užsisako šakotį Kalė-dom ir Velykom. Surado mūsų svetainę ir japonas. Užsisakė ir nuotrauką atsiuntė. Japonijoje taip pat garsus šakotis, bet ne kaip mūsų – spygliuotas, o dau-giau tradicinis baumkuchenas,
neturintis ar beveik neturintis šakelių. Teko siųsti šakočių į Prancūziją, Vokietiją, Italiją, Rumuniją, neseniai išsiunčiau didelį kepinį į Westminster An-glijoje. O pereitais metais mane nustebino keletas užsakymų net iš Lietuvos! Daugelį atbaido siuntimo kainos, nes jos, siun-čiant į užsienį, būna tokios pat, kaip šakočio.
Vasario 16-ąją savo iniciatyva iškepiau ir išsiunčiau mūsų LR ambasados vadovui Wasingtone savo išradimą – trispalvį šakotį. Kaip smagu buvo išgirsti, kad jis buvo garbingai pristatytas Ne-priklausomybės minėjime JAV Kongreso rūmų bibliotekoje. Tokie padėkos laiškai sušildo sielą ir paskatina.
Įdomus faktas, jog Chicagoje, kurią galima pavadinti šakočių miestu, nes ten juos daug kas kepa, importuoja iš Lietuvos, turime nemažai užsakovų. Kai kurie jų gana dažnai užsisako. Aš kartais pajuokauju, kam jiems mokėti už benziną, gaišti laiką, kai iš mūsų už papildomus 6–7 dolerius skaniausią ir švie-žiausią šakotį pristatys į namus. Vidutinio – populiariausio ša-kočio pasiuntimas kainuoja nuo $6,00 OH, MI, artimesnėje PA iki $14,00 CA, HI. Californijoje turime daug užsakovų ir vieną nuolatinį – Havajuose.
Pereitais metais Kalėdom bu-vau nuskraidinęs visą dėžę ša-kočių į Lietuvą. Turėjome gra-žių dovanų giminėms ir drau-gams. O su savimi atsivežtą žalią kalėdinį įamžinome Gedimino pilies fone.
Taigi buvo daug smagių aki-mirkų per tuos 3 metus!
– Kur galima užsisakyti jūsų šakočių?
– Mūsų kepyklos šakočių gali-ma nusipirkti Cleveland’o lietu-vių klube kasdien nuo 2 v.v. iki 8 v.v. „Gintaro“ restorane visada rasite šviežių šakočių.
Taip pat siunčiame šakočius po visą pasaulį. Galite mums atsiųsti užsakymą e. paštu [email protected]. Pa-rašykite savo arba draugo, gi-minaičio, bendradarbio vardą, adresą ir kokio dydžio šakočio norite. Daugiau informacijos rasite apsilankę mūsų svetainė-je www.lithuanianshop.com/treecake.
– Ačiū už interviu. Malonu, kad mėgstamas užsiėmimas teikia ir kitiems gerą skonį, grožį bei šven-tinę nuotaiką! Linkime sėkmės!
Kalbino Giedrė Šliauterytė
