PAVELDĖJIMO TEISĖ

Bendroji charakteristika

Paveldėjimo teisės ir paveldėjimo samprata

Drauge su asmens mirtimi romėnų teisėje išnykdavo jo įgalinimai šeimos teisės srityje: tėviškoji valdžia, globa, rūpyba, vyro valdžia žmonai. Turtinio pobūdžio teisės buvo paveldimos. Paveldėjimo teisė – viena iš turtinės teisės dalių, apimanti teisės normų, reglamentuojančių paveldėjimą po asmens mirties, visumą. Gajaus ir Justiniano Institucijose medžiaga, susijusi su paveldėjimu, pateikiama skyriuose, skirtuose su daiktais susijusiai teisei – ius quod ad res pertinet, t. y. II ir III knygose. Gajus palikimą (hereditas), kuris susideda daugiausiai iš materialiųjų daiktų, priskiria nematerialių daiktų (res incorporales) kategorijai, nes pati paveldėjimo teisė, kaip nurodoma Institucijose, esanti nemateriali (G. 2, 14). Pandektistų sukurtoje teisės sistemoje paveldėjimo teisė yra atskira privatinės teisės dalis (pošakis). Tai vienas iš keturių pošakių, sudarančių specialiąją privatinės teisės dalį.

Paveldėtojui, kuris taip pat vadinamas įpėdiniu (heres), pereidavo visos mirusiojo turtinės teisės ir pareigos. Pagrindinę paveldimo turto masės dalį sudarė materialūs daiktai, tačiau įpėdiniams pereidavo ir mirusiojo turtinės teisės, pavyzdžiui prievolinės reikalavimo teisės, žemės servitutai, amžinosios nuomos teisė (emfiteuzė), bei pareigos (pavyzdžiui, iš paskolos sutarties kylanti pareiga grąžinti skolą). Įpėdiniui nepereidavo tik išimtinai asmeninio pobūdžio mirusiojo teisės, kaip, pavyzdžiui, asmeniniai servitutai (usus, ususfructus, habitatio), prievolė sumokėti baudą už padarytą privatinės teisės pažeidimą (deliktą) bei iš kai kurių deliktų atsiradusios reikalavimo teisės. Šių teisinių santykių, mirusiojo teisių ir prievolių visuma vadinta palikimu ir kitam asmeniui pereidavo paveldėjimo, kuris buvo apibrėžiamas taip, keliu:

Iulianus, D. 50, 17, 62:

„Hereditas nihil aliud est, quam successio in universum ius quod defunctus habuerit“.

„Hereditas (paveldėjimas, palikimas) yra ne kas kita kaip visumos teisių, kurias turėjo mirusysis, perėmimas.

Visos teisės ir pareigos įpėdiniui pereidavo vieno sandorio (vieno įgijimo akto) pagrindu, todėl paveldėjimas yra universaliojo įgijimo (sukcesijos) – successio universalis pavyzdys. Įpėdinis tapdavo mirusiojo asmenybės tęsėju, o paveldėtas turtas ipso iure susiliedavo su nuosavu įpėdinio turtu. Mirusiojo teisės ir pareigos kitiems asmenims galėjo pereiti ir testamentinės išskirtinės (legato) būdu, t. y. kai palikimo sąskaita gaunama tam tikra turtinė nauda. Išskirtinė (legatas) – tai vienas iš singuliarinio įgijimo (successio singularis) atvejų.

paveldėjimas (successio universalis)

Išskirtinė(successio singularis)

MIRUSIOJO ASMENSTEISIŲ PERĖJIMAS

KITIEMS ASMENIMS

legatas

fideikomisas

Įpėdiniu (heres) galėjo tapti tik šaukiamas paveldėti asmuo. Šaukimas paveldėti (delatio hereditatis) vykdavo:

Testamento pagrindu (testamentinis paveldėjimas, ex testamento, taip pat vadinamas secundum tabulas),

arba – nesant galiojančio testamento arba jam netekus galios - teisės normų pagrindu (paveldėjimas be testamento, įstatyminis, ab intestato).

Tam tikrais atvejais, siekiant apsaugoti kai kurių mirusiojo šeimos narių interesus, palikėjo paliktas testamentas galėjo būti pripažintas negaliojančiu (visiškai ar iš dalies). Tai prieštestamentinio paveldėjimo, t. y. prieštaraujančio palikėjo testamentui (successio contra tabulas), atvejis.

PAVELDĖJIMO PAGRINDAI

testamentas

testamentinis paveldėjimas(successio ex testamento / successio secundum

tabulas)

įstatymas

paveldėjimas be testamento / įstatyminis(successio ab intestato)

Romėnų teisėje testamentiniam paveldėjimui teikta pirmenybė prieš įstatyminį. Šie du paveldėjimo būdai šalindavo vienas kitą, t. y. paveldėjimas vienu būdu darė negalimą paveldėjimą antruoju. Tai išreiškiama principu: „Niekas negali mirti dėl dalies turto sudaręs testamentą, o dėl dalies ne“ (kitaip tariant – palikęs ir testamentinių, ir įstatyminių įpėdinių) – Nemo pro parte testatus, pro parte intestatus decedere potest (D. 50, 17, 7). Pavyzdžiui, jei testatorius savo testamente paskyrė tik ½ savo turto dalies įpėdinį, šiam testamentiniam įpėdiniui, bet ne įstatyminiams įpėdiniams tekdavo ir likusioji turto dalis. Egzistavo tam tikros šio principo išimtys – tarp jų prieštestamentinis paveldėjimas bei išimtys, susijusios su kario testamentu.

Šaukimas paveldėti

Šaukimas paveldėti (delatio hereditatis) suteikdavo teisinę galimybę šaukiamam asmeniui įgyti palikimą pareiškiant apie jo priėmimą. Šiuo požiūriu romėnų teisė skyrė dvi įpėdinių kategorijas:

namų įpėdinius ir įpėdinius, privalančius priimti palikimą (heredes domestici et heredes necessarii);

pašalinius arba svetimuosius įpėdinius (heredes extranei).

Pirmąją įpėdinių grupę sudarė asmenys, esantys palikėjo kaip šeimos galvos valdžioje (in potestate). Jo mirties momentu namų įpėdiniai, pašaukti paveldėti, ipso iure įgydavo palikimą. Tai atsitikdavo net ir prieš jų valią: namų įpėdiniai negalėjo atsisakyti palikimą priimti. Kaip

nurodyta Justiniano Institucijose, jie tapdavo įpėdiniais „bet kuriuo atveju: tiek jiems to norint, tiek ir nenorint, tiek nesant testamento, tiek ir pagal testamentą“ (omnimodo, sive velint, sive nolint, tam ab intestato quam ex testamento heredes fiunt, Inst. 2, 19, 2). Dėl šios priežasties aptariamos kategorijos įpėdiniai vadinti įpėdiniais, privalančiais priimti palikimą (heredes necessarii).

Tuo tarpu pašaliniai įpėdiniai turėjo „galimybę apsvarstyti, ar priimti palikimą, ar jo nepriimti“ (deliberandi potestas est de adeunda hereditate vel non adeunda, Inst. 2, 19, 5). Jie palikimą įgydavo pareiškimo apie tai, kad jie palikimą priima, pagrindu, kitaip tariant, aditio hereditatis dėka. Taigi, pašalinių arba svetimųjų įpėdinių šaukimas paveldėti laikytinas oferta, kurią šie laisva valia galėjo akceptuoti arba atmesti. Galimybė atsisakyti priimti palikimą esminės reikšmės turėjo tada, kai palikimą sudarė vien skolos.

heredes domestici et necessarii

1.delatio hereditatis

šaukimas paveldėti

2.aquisitio hereditatispalikimo įgijimas

heredes extranei et voluntarii

1. delatio hereditatisšaukimas paveldėti

2.aditio hereditatis

valios priimti palikimą pareiškimas

3.aquisitio hereditatispalikimo įgijimas

Hereditas ir bonorum possessio

Romėnų teisei būdingas civilinės ir pretorių teisės dualizmas, ypač ryškiai atsispindi paveldėjimo teisės srityje, nes iki Justiniano teisės joje egzistavo dvi skirtingos paveldėjimo sistemos:

paveldėjimas pagal ius civile; paveldėjimas pagal ius honorarium.

Paveldėjimas (o taip pat ir palikimas) ius civile buvo įvardinamas tuo pačiu terminu hereditas, o įpėdinis pagal civilinę teisę – heres. Didžiąja dalimi pagrįstas XII lentelių įstatymais, jie reguliuotas griežtomis teisės normomis, pagal kurias įstatyminė paveldėjimo teisė apribota labai siauru įpėdinių ratu.

Jau ikiklasikiniu laikotarpiu greta paveldėjimo pagal ius civile, ėmė funkcionuoti paveldėjimas pagal pretorių teisę, kuris vadintas bonorum possessio (pažodžiui: „turto valdymas“). Iš esmės tai buvo suinteresuotų asmenų prašymu pretoriaus duodamas leidimas valdyti palikimą sudarančius daiktus. Paveldėtojas pagal pretorių teisę vadintas bonorum possessor. Pretorius jį traktavo kaip įpėdinį (loco heredis) ir teikė teisinę gynybą.

Istoriškai bonorum possessio pirmiausiai reiškė teisės aktą, pretoriaus suteikiamą įpėdiniui pagal civilinę teisę, kurio pagrindu jis galėjo įgyti palikimo valdymą. Pretoriaus suteikiamas possessio bonorum tuo pačiu apspręsdavo tai, kas galimame teismo procese dėl palikimo užims atsakovo procesinę padėtį. Bonorum possessio atvejis – tai viena iš pretorių teisės „pagelbėjimo“ civilinei teisei (adiuvandi iuris civilis gratia) apraiškų.

Kai kuriais atvejais bonorum possessio tarnavo paveldėjimo pagal civilinę teisę modifikavimui. Pavyzdžiui, pagal ius civile įpėdinių ratas buvo santykinai siauras. Be to, įstatyminio paveldėjimo (hereditas ab intestato) atveju, civilinėje teisėje taikytas principas: In legitimis hereditatibus successio non est – „Paveldint pagal civilinę teisę, įpėdiniai nėra šaukiami paveldėti eilėmis“. Remiantis šiuo principu, jei kartą buvo šaukti paveldėti įstatyminiai įpėdiniai, kurie palikimo nepriėmė, palikimas nebuvo siūlomas kitiems įpėdiniams, o laikytas palikimu, kurio niekas nepriėmė (bonum vacans). Siekdamas užkirsti tam kelią, pretorius suteikdavo teisę valdyti mirusiojo turtą asmenims, kurie galėjo būti įpėdiniai pagal ius civile, tačiau nebuvo šaukiami paveldėti (pavyzdžiui, dėl tos priežasties, kad paveldėti buvo šaukiamas artimesnės eilės įpėdinis, kuris palikimo nepriėmė). Tokiu atveju bonorum possessio buvo civilinės teisės papildymo, kurį atliko pretorių teisė (supplendi iuris civilis gratia), apraiška.

Bėgant laikui ir pamažu silpstant agnatine giminyste pagrįstai šeimai, magistratus mirusiojo turto valdymą galėjo suteikti ir asmenims, nepriklausantiems civilinių įpėdinių ratui, pavyzdžiui, emancipuotam sūnui. Šiuo atveju bonorum possessio buvo civilinės teisės koregavimo (taisymo) – corrigendi iuris civilis gratia apraiška.

Kai kada pretoriaus suteiktas palikimo valdymas galėjo turėti tik tam tikros reliatyvios, t. y. ribotos reikšmės santykyje su paveldėjimu pagal civilinę teisę (hereditas). Šiuo požiūriu, palikimą sudarančio turto valdymas galėjo būti:

bonorum possessio cum re (definityvaus, galutinio pobūdžio); bonorum possessio sine re (provizorinio, laikino pobūdžio).

Bonorum possessio cum re – tai atvejis, kai paveldėtojas pagal pretorių teisę realiai gaudavo palikimą, t. y., jei jo teisės į palikimą būdavusios reikšmingesnės nei teisės, kurias į palikimą turėjo paveldėtojas pagal civilinę teisę.

Bonorum possessio sine re – tai atvejis, kai bonorum possessor turėjo nusileisti ir perduoti palikimą daugiau teisių į jį turinčiam paveldėtojui pagal civilinę teisę.

Paveldėjimo dualizmas egzistavo klasikiniame romėnų teisės raidos laikotarpyje. Poklasikinėje teisėje skirtumai tarp paveldėjimo pagal civilinę ir pretorių teisę laipsniškai nyko.

Paveldėjimas pagal testamentą

Testamento samprata

Testamentas (testamentum) – tai vienašališkas paskutinės valios išreiškimas mirties atveju, kuriuo paskiriamas įpėdinis.

Kaip vienašališkas potvarkis, testamentas buvo tik testatoriaus (palikėjo) valios išraiška. Jo galiojimui nebuvo reikalingas nei įpėdinio leidimas, nei jo sutikimas būti paskirtam testamentiniu įpėdiniu. Be to, kaip sandoris, sudaromas mirties atvejui (mortis causa), testamentas, nors ir surašomas testatoriui esant gyvam, teisines pasekmes sukelia tik testatoriui mirus. Kaip paskutinės valios (ultima voluntas) pareiškimas, testamentas iki pat testatoriaus mirties galėjo būti atšaukiamas: Ambulatoria enim est voluntas defuncti usque ad vitae supremum exitum (D. 34, 4, 4) – „Palikėjo valia gali būti keičiama iki pat jo mirties“.

Esminis testamento turinio elementas buvo įpėdinio paskyrimas. Jis turėjo būti nustatytas kaip viso palikimo paveldėtojas. Įpėdinio konkretiems daiktams ar turtui paskyrimas buvo negaliojantis.

Testamentų rūšys

Testamento formos senojoje romėnų teisėje

Vystantis teisei, senovės Romoje kito ir testamento formos. Seniausios testamento formos buvo viešos ir žodinės. Kaip nurodoma Gajaus Institucijose (G. 2, 101-102), tokios buvo:

Testamentum calatis comitiis (pažodžiui: testamentas sušauktame kurijų susirinkime). Tai buvo paskutinės valios išreiškimas paskiriant įpėdinį, atliekamas viešai pagal kurijas sušauktame tautos susirinkime (comitia curiata). Pasak Gajaus, tokius susirinkimus du kartus per metus (greičiausiai kovo 24 ir gegužės 24 dienomis) sušaukdavo vyriausiasis pontifikas (pontifex maximus).

Testamentum in procinctu (testamentas mūšiui pasiruošusio būrio akivaizdoje, lot. in procinctu – „su ginklu“, „kovinėje parengtyje“). Ši testamento sudarymo forma buvo prieinama tik kariams, o ja pasinaudoti galima tik vykstant karo veiksmams. Testamentas būdavo sudaromas kariui žodžiu išreiškiant paskutinę valią prieš mūšiui pasirengusį kariuomenės būrį.

Abi šios viešo testamento formos ilgainiui tapo nebenaudojamos, nes jų taikymo galimybės buvo ribotos. Testamentas calatis comittiis galėjo būti sudaromas tik griežtai nustatytomis dienomis (du kartus per metus), o testamentą in procinctu galėjo sudaryti tik kariai, todėl jis buvo apskritai neprieinamas vyresnio amžiaus vyrams, kurie negalėjo atlikti karinės tarnybos.

Testamentum per aes et libram. Ikiklasikiniame romėnų teisės raidos laikotarpyje susiformavo nauja privataus testamento forma. Tai testamentas per aes et libram (pavadinimas kilo iš to, kad jį sudarant, naudotasi variu – aes ir svarstyklėmis – libra) arba mancipacinis testamentas (testamentum per mancipationem). Tebebūdamas gyvas, testatorius savo turto nuosavybės teisę mancipacijos būdu perleisdavo patikėtiniui, vadinamajam familiae emptor, su rašytine arba žodine išlyga, jog po testatoriaus mirties turtas bus perduotas testatoriaus nurodytam asmeniui.

Testamentas pagal pretorių teisę

Mancipacinis testamentas tapo pagrindu pretoriniam testamentui susiformuoti. Pastarasis įgavo vienašalio paskutinės valios išreiškimo dokumente, kuris parodomas septyniems liudytojams ir jų antspauduojamas, formą. Tokio testamento pagrindu pretorius užtikrindavo teisės valdyti palikimą sudarantį turtą suteikimą – bonorum possessio secundum tabulas. Kita vertus, pradžioje be asmens, pateikiančio tokį dokumentą, egzistuojant netestamentiniam įpėdiniui pagal ius civile (heres), pastarajam buvo teikiama pirmenybė paveldėti. Taigi, šiuo atveju pretorinio įpėdinio įgalinimus reikia įvardinti kaip bonorum possessio sine re. Tik valdnat imperatoriui Antoninui Pijui (II a.), pretoriniams įpėdiniams pagal testamentą suteikta galimybė į netestamentinio įpėdinio pagal ius civile reiškiamą ieškininį reikalavimą – hereditatis petitio atsikirsti argumentuojant apgaule (exceptio doli). To pasekoje pretorinis įpėdinis pagal testamentą realiai įgydavo palikimą. Taigi, tai – bonorum possessio cum re.

Testamentai poklasikinėje ir Justiniano teisėje

Poklasikiniame romėnų teisės raidos laikotarpyje naudotasi privačiais ir viešais testamentais, kuriuos sudarant buvo būtinas valstybės įgalinto asmens dalyvavimas. Įprastaisiais privatiniais testamentais laikyti:

Testamentum tripertitum (trijų dalių testamentas), kuris sujungė ius civile, pretorių teisės ir imperatorių leidžiamų teisės normų aktų nuostatas. Šią testamento formą 439 metais įvedė imperatorius Teodosijus II. Testatorius raštu pareikštą paskutinę valią pateikdavo liudytojams susipažinti, vėliau testamentą pasirašydavo testatorius ir septyni liudytojai, galiausiai dokumentas buvo antspauduojamas.

Testamentum holographum (holografinis, testatoriaus savo ranka rašytas testamentas) – tai nedalyvaujant liudytojams testatoriaus savo ranka surašytas ir pasirašytas testamentas, kurį 466 metais įvedė Valentinianas III.

Be įprastinių, privataus pobūdžio testamentų poklasikiniu romėnų teisės raidos laikotarpiu taikytos ir ekstraordinarinės (išimtinės) testamentų formos, kuriomis naudotasi esant ypatingoms aplinkybėms. Šios formos galėjo būti susijusios su tam tikrais palengvinimais arba griežtesniais reikalavimais. Formos atžvilgiu supaprastintais testamentais, be kita ko, laikyti:

testamentas, sudarytas siaučiant epidemijai (testamentum tempore pestis conditum). Atsižvelgiant į gresiantį pavojų užsikrėsti, nereikalauta, kad testamentas būtų sudarytas vienu metu dalyvaujant septyniems liudytojams (liudytojai galėjo pasirašyti testamentą vienas paskui kitą).

kario testamentas (testamentum militis). Šiam testamentui nekelta kokių nors konkrečių formos reikalavimų. Bet kuris rašytinis ar žodinis kario paskutinės valios išreiškimas sukeldavo teisines pasekmes. Kario testamento atveju, priešingai vienam iš pagrindinių romėnų paveldėjimo teisės principų, jog niekas negali iš dalies paveldėti pagal testamentą, o iš dalies pagal įstatymą, leido testamentinį ir įstatyminį paveldėjimą tuo pačiu metu. Apie tai vienareikšmiškai kalba Ulpianas: Miles enim pro parte testatus potest decedere, pro parte intestatus (D. 29, 1, 6) – „Karys gali mirti iš dalies palikdamas [turtą] testamentu, iš dalies nepalikęs testamento“.

Kvalifikuotomis testamento formomis, kurių atveju kelti griežtesni reikalavimai, priklauso, be kita ko, neregio testamentas (kuris turėjo būti pasirašomas vietinio magistrato ir septynių liudytojų), kurčnebylio testamentas (kuris privalėjo visas būti surašytas paties testatoriaus).

Testamentams, kuriems kelti griežtesni reikalavimai, priskiriami ir viešieji testamentai, kurių sudarymui buvo būtinas valstybinės valdžios institucijų dalyvavimas. Tokiomis testamento formomis laikomos:

imperatoriui saugoti perduotas testamentas (testamentum principi oblatum) – tai imperatoriui perduota dokumente išdėstyta paskutinė testatoriaus valia;

į protokolą įrašytas testamentas (testamentum apud acta conditum) - tai dalyvaujant teismo ar vietinės valdžios pareigūnui į protokolą įrašyta testatoriaus pareikšta paskutinė valia.

Negaliojantis (niekinis) testamentas

Tam, kad testamentas galiotų, jį sudarantis testatorius privalėjo turėti veiksnumą, reikalingą testamentui sudaryti – testamenti factio activa. Tokį veiksnumą turėjo asmuo, turintis bendrąjį teisinį subjektiškumą: teisnumą ir veiksnumą. Tokiu teisiniu subjektiškumu disponavo Romos piliečiai, sulaukęs 14 (vyrai) arba 12 (moterys) metų amžiaus ir esantys personae sui iuris. Karys, net ir būdamas persona alieni iuris, sudarydamas kario testamentą galėjo padaryti atitinkamus potvarkius, susijusius su peculium castrense.

Asmens, kuris testamentu paskirtas įpėdiniu, galėjimą paveldėti romėnų teisė įvardino kaip testamenti factio passiva. Toks veiksnumas priklausė visiems Romos piliečiams: tiek personae alieni iuris, tiek ir esantiems tėvo valdžioje (in patria potestate).

Įpėdiniais negalėjo būti skiriami neapibrėžti, neįvardinti asmenys (personae incertae), t. y. subjektai, kurių testatorius negalėjo aiškiai įvardinti. Kita vertus, ilgainiui numatyta išimtis vaiko, gimusio po tėvo mirties (postumus), naudai.

Pradžioje nebuvo galima įpėdiniu paskirti juridinio asmens, tačiau poklasikinėje teisėje testamenti factio passiva suteikta bažnyčioms, labdaroms įstaigoms (piae causae).

Testamenti factio passiva įpėdinis privalėjo disponuoti trim momentais: 1) sudarant testamentą, 2) testatoriaus mirties momentu, 3) priimdamas palikimą (palyg. Inst. 2, 19, 4).

Testamentas galėjo būti negaliojantis nuo pat pradžių, jei jį sudarant nebuvo laikytasi nustatytų reikalavimų:

nepaskirtas įpėdinis; nesilaikyta teisės nustatytos formos; testatorius arba įpėdinis neturėjo testamenti factio; testamente nepasisakyta dėl heredes sui.

Testamentas, kuris iš pradžių buvo galiojantis, galėjo netekti galios (testamentum ruptum), jei:

sudarius testamentą, testatorių ištiko capitis deminutio (net jei tai būtų buvęs mažiausias teisinio subjektiškumo sumažėjimo laipsnis – capitis deminutio minima, dėl kurio pakinta subjekto statusas šeimoje) (G. 2, 145);

sudaromas naujas testamentas (G. 2, 144); sudaręs testamentą, testatorius atliko įvaikinimą - adoptio ar arrogatio (G. 2,

138).

Dėl tam tikrų aplinkybių teisinių pasekmių nesukelti galėjo net ir galiojantis testamentas (testamentum desertum arba destitutum). Tai įvykdavo:

įpėdiniui mirus anksčiau už testatorių; asmeniui, kuris paskirtas įpėdiniu, neįvykdžius jam iškeltos sąlygos; šaukiamam paveldėti asmeniui nepriėmus palikimo.

Testamentą, kaip paskutinės valios išraiškos aktą, testatorius turėjo teisę atšaukti bet kuriuo momentu iki savo mirties. Pagal ius civile, testamentas laikytas atšauktu, jei testatorius sudarydavo naują galiojantį testamentą. Tuo tarpu testamentą sunaikinus arba sugadinus (pavyzdžiui, pažeidus antspaudus arba pakeitus įpėdinio vardą), jis išlaikydavo galią. Tuo tarpu pretorių teisė, priešingai nei ius civile, nereikalavo sudaryti naują testamentą. Jei testatorius sunaikino testamentą, pažeidė antspaudus, išbraukė asmenų, paskirtų įpėdiniais, vardus, pretorius

suteikdavo bonorum possessio įpėdiniams ab intestato. Imperatorių leidžiamais teisės aktais testamento atšaukimo tvarka buvo laipsniškai supaprastinama. Galiausiai Justiniano teisė įvedė nuostatą, jog praėjus dešimčiai metų, testatorius galėjo atšaukti testamentą paprasčiausiai žodžiu apie tai pareikšdamas dalyvaujant trims liudytojams arba teismo pareigūnui.

Kodicilas

Kodicilas (codicillus) – tai laiško forma surašomas palikėjo prašymas įvykdyti tam tikrus jo potvarkius, kuris adresuojamas įstatyminiam, testamentiniam įpėdiniui arba testamentinės išskirtinės gavėjui (legatoriui). Sudaryti kodicilą galėjo palikėjas, nesudaręs testamento (codicillus ab intestato), kurio tikslas buvo papildyti įstatyminę paveldėjimo tvarką. Surašyti kodicilą galėjo ir palikėjas, sudaręs testamentą (codicillus testamentarius), siekdamas papildyti paveldėjimą, nustatytą testamentu. Greta testamento sudarytas kodicilas galėjo būti testamente patvirtinamas (codicillus confirmatus) arba ne (codicillus non confirmatus). Kodicilo turinį galėjo sudaryti įvairūs potvarkiai, susiję su paskutinės valios išreiškimu, išskyrus įpėdinio paskyrimą ir nušalinimą nuo paveldėjimo. Visi su civiline teise susiję potvarkiai (legatai, globos nustatymas, išlaisvinimas) galėjo būti atliekami tik testamentu patvirtintame kodicile.

Kodicilas suteikdavo testatoriui galimybę nors iš dalies išlaikyti testamente padarytų potvarkių galiojimą, o būtent: jis galėjo į testamentą įrašyti taip vadinamąją kodiciliarinę klauzulę (sąlygą), jog paaiškėjus, kad dėl vienų ar kitų priežasčių testamentas yra negaliojantis, jis privalantis likti galioti kaip kodicilas (tai buvo taip vadinamoji sandorio konversija). Ši klauzulė nulemdavo, kad įpėdinio paskyrimas kodicile buvo traktuojamas kaip universalusis fideikomisas, kuris paprastai saistydavo įstatyminį įpėdinį.

Testamento turinys

Įpėdinio paskyrimas – heredis institutio

Esminis testamento turinio elementas buvo įpėdinio paskyrimas (heredis institutio). Reikalavimas paskirti įpėdinį, kaip teigia Gajus, buvo viso testamento pradžia ir pagrindas – caput et fundamentum [...] totius testamenti (G. 2, 229). Nepaskyrus įpėdinio, testamentas būdavo negaliojantis (niekinis) – Sine heredis institutio nihil in testamento scriptum valet. Įpėdinis privalėjo būti paskiriamas laikantis teisės nustatytų reikalavimų. Konkrečiai privalėjo būti laikomasi tokių sąlygų:

Įpėdinio paskyrimas privalėjo būti atliekamas lotynų kalba, vartojant liepiamąją nuosaką bei nustatytas žodines formuluotes, kuriose privalėjo būti žodis heres. Pavyzdžiui, Titus heres esto, Marcus heres sit, Stichus heredem esse iubeo. Jei testatorius savo įpėdiniu skirdavo vergą, pirmiausiai privalėjo paleisti jį į laisvę: Stichus servus meus liber heresque esto (G. 2, 186) – „Stichas, mano vergas, nebūnie laisvas ir įpėdinis“. Šie reikalavimai taikyti iki ateinant į valdžią imperatoriui Konstantinui. Vėlyvuoju dominato laikotarpiu buvo galima vartoti ir graikų kalbą.

Įpėdinio paskyrimas privalėjo būti atliekamas testamento pradžioje, nes kitaip visos testamento sąlygos, einančios pirmiau už įpėdinio paskyrimą, laikytos negaliojančiomis.

Įpėdinis privalėjo būti paskiriamas individualiai ir aiškiai įvardinant. Šis reikalavimas buvo laikomas įvykdytas, jei įpėdinis paskiriamas nurodant jo

vardą (nominatim) arba kitaip vienareikšmiškai jį apibrėžiant. Pavyzdžiui, mano įpėdinis tebūna vyriausiasis mano sūnus.

Nebuvo galima paskirti įpėdinio su naikinamąja sąlyga arba su naikinamuoju arba atidedamuoju terminu. Romos teisė laikėsi principo: Semel heres semper heres – „Kartą paskirtas įpėdinis, lieka juo visam laikui“. Sąlygos, kurių nebuvo galima įvykdyti arba prieštaraujančios moralei laikytos neįrašytomis į testamentą.

Be įpėdinio paskyrimo, testamente galėjo būti ir kitų testatoriaus potvarkių jo mirties atvejui (pavyzdžiui, globėjo, rūpintojo paskyrimas, išskirtinės – legatai, fideikomisai). Jeigu įpėdinio paskyrimas buvo negaliojantis, kiti testamente atlikti testatoriaus potvarkiai galėjo likti galioti kaip kodicilas.

Cautio Muciana

Buvo galima paskirti įpėdinį su atidedamąja sąlyga. Tuomet, kada tai buvo nuo asmens valios priklausanti ir negatyvi sąlyga (t. y., jog įgalintas asmuo ko nors neatliks. Pavyzdžiui, Įpėdiniu tebūnie Markas, jei niekada neįkops į Kapitolijų), jos neįvykdymą buvo galima konstatuoti tik įgalintojo asmens mirties momentu. Tam, kad toks testatoriaus potvarkis galėtų būti įvykdytas, Kvintas Mucijus Scevola sukūrė specialų užtikrinimo (kaucijos) institutą. Jo esmę sudaro tai, kad įgalintas asmuo (šiuo atveju įpėdinis, paskirtas su negatyvia atidedamąja sąlyga) stipuliacijos būdu įsipareigodavo grąžinti įgytus daiktus, jei sąlyga nebūtų įvykdyta (cautio Muciana).

Pakaitinio įpėdinio paskyrimas – substitutio

Ypatingas įpėdinio paskyrimo su atidedamąja sąlygas atvejis buvo pakaitinio įpėdinio paskyrimas (substitutio heredis): testatorius nustatydavo, jog tuo atveju, jei paskirtasis įpėdinis (heres institutus):

negalėtų arba nenorėtų priimti palikimo,

palikimą įgytų pakaitinis įpėdinis (heres substitutus). Testatoriaus įrašoma pakeitimo formulė paprastai skambėdavo taip: Titas tebūnie įpėdinis; Jei Titas nebus įpėdinis, įpėdinis tebūnie Gajus“ (Titus heres esto, si Titus heres non erit, Gaius heres erit). Pakeitimų skaičius nebuvo ribojamas.

Toks pakaitinio įpėdinio paskyrimas Romoje buvo gana dažnas, todėl vadintas įprastiniu, paprastuoju (substitutio vulgaris).

Pakaitinio įpėdinio teisinis statusas buvo tolygus asmens, paskirto įpėdiniu, teisiniam statusui. Substitucija baigdavosi tuomet, kai asmuo, paskirtas įpėdiniu, įgydavo palikimą.

Greta paprastosios substitucijos, romėnų teisei buvo žinoma ir pupiliarinė substitucija (substitutio pupillaris) ir kvazi-pupiliarinė substitucija (substitutio quasi-pupillaris), dar vadinama substitutio ad exemplum pupillaris substitutionis.

Pupiliarinės institucijos esmė buvo tai, kad tėvas (pater familias) nepilnamečiam vaikui paskirdavo pakaitinį įpėdinį tam atvejui, jei vaikas mirtų nesulaukęs pilnametystės, tačiau po savo tėvo (testatoriaus) mirties.

Tokio pakaitinio įpėdinio paskyrimo nepilnamečiam įpėdiniui tikslas buvo užkirsti kelią įstatyminiam paveldėjimui bei apsaugoti nepilnametį įpėdinį nuo galimo įstatyminių įpėdinių

kėsinimosi į jo gyvybę. Šios rūšies substitucija baigdavosi vaikui sulaukus pilnametystės, kai šis įgydavo galimybę savarankiškai tvarkyti savo turtą.

Kvazi – pupiliarinė substitucija, kurią galiausiai pripažino Justinianas, buvo susijusi su tuo, kad psichine liga sergančio įpėdinio ascendentai (iš tėvo arba iš motinos pusės) paskirdavo jam įpėdinį tam atvejui, jei jis mirtų sveikatai nepagerėjus. Šios substitucijos rūšies atveju įpėdiniu paskirtas psichine liga sergantis asmuo neprivalėjo būti testatoriaus in patria potestate. Substitucija baigdavosi pagerėjus įpėdinio psichikos sveikatos būklei.

Prieštestamentinis paveldėjimas

Nušalinimas nuo paveldėjimo. Formalusis prieštestamentinis paveldėjimas

Pagal senąją ius civile, sudarydamas testamentą, pater familias negalėjo likti nepaminėjęs nei vieno iš asmenų, priklausančių sui heredes kategorijai. Šie asmenys privalėjo būti:

arba šaukiami paveldėti arba nuo paveldėjimo nušalinami.

Teisė nekėlė reikalavimo testatoriui pagrįsti nušalinimą nuo paveldėjimo (exhereditatio), tačiau nušalinama turėjo būti prisilaikant tam tinkamos, teisės nustatytos formos. Taigi, kiekvienas iš sūnų nuo paveldėjimo privalėjo būti nušalinamas pavardžiui (nominatim). Pavyzdžiui, „Titas, mano sūnus, tebūnie nuo paveldėjimo nušalintas“ - Titius filius meus exheres esto (G. 2, 127). Likusieji sui heredes kategorijai priklausantys asmenys (dukros, anūkai, žmona in manu) nuo paveldėjimo galėjo būti nušalinami kolektyviai (inter ceteros). Pavyzdžiui, visi likusieji giminės tegul būna nuo pavedėjimo nušalinti“ – Ceteri omnes exheredes sunto (G. 2, 128).

Tuo atveju, jei po testamento sudarymo atsirasdavo kitų asmenų, priklausančių sui heredes grupei, testamentas netekdavo galios (testamentum ruptum). Dažniausiai tai atsitikdavo dėl to, kad:

sudaręs testamentą, testatorius vėliau sudarydavo santuoką cum manu arba atlikdavo adoptio (įvaikinimą);

po testatoriaus mirties gimdavo jo vaikas (postumus suus).

Sui heredes grupei pagausėjus dėl conventio in manum arba adopcijos, testatorius turėjo galimybę testamentą pakeisti, tuo tarpu gimus postumus, tokios galimybės nebuvo. Taigi, postumus gimimas darydavo testamentą negaliojantį. Apie tai byloja paremija: Postumus rumpit testamentum – „Vaiko gimimas po tėvo mirties naikina testamentą“. Siekiant užkirsti tam kelią, po testatoriaus mirties pasaulį išvydę descendentai privalėjo būti šaukiami paveldėti arba nuo paveldėjimo nušalinami.

Tuomet, kai testatorius testamente neaptardavo descendentų arba nuo paveldėjimo juos nušalindavo netinkamu būdu, vykdavo taip vadinamasis formalusis prieštestamentinis paveldėjimas. Kai testatorius tinkamai nenušalindavo nuo paveldėjimo sūnaus, testamentas laikytas negaliojančiu, ko pasekoje buvo paveldima ab intestato. Tuo tarpu, kai testamente nebuvo pasisakyta dėl kitų descendentų, testamentas išsaugodavo galią, tačiau ne pilna apimtimi. Asmenys, apie kuriuos testamente buvo nutylėta, galėjo reikalauti palikimo dalies testamente įvardintų įpėdinių sąskaita. Tokiais atvejais buvo nukrypstama nuo jau minėto principo: Nemo pro parte testatus, pro parte intestatus decedere potest, nes testamente nepaminėtiems asmenims leista paveldėti drauge su įpėdiniais, kuriuos testatorius paskyrė testamentu.

Querella inofficiosi testamenti

Jei testatorius griežtai ir nuosekliai įgyvendino visus formalius nušalinimui nuo paveldėjimo keliamus reikalavimus, artimiausieji šeimos nariai galėjo likti be palikimo. Respublikos laikotarpio pabaigoje, atsirado testamento, kuriuo palikėjas nušalino nuo paveldėjimo artimiausius šeimos narius, nuginčijimo galimybė. Taip sudarytas testamentas buvo vadinamas neatitinkančiu (prieštaraujančiu) šeiminėms pareigoms (testamentum inofficiosum). Kaip aiškina Marcelas (Marcellus): „Pripažinti testamentą neatitinkant pareigos, reiškia pagrįsti tai, kodėl kas nors neturėjo būti nuo paveldėjimo nušalintas arba likti nepaminėtas testamente“ (Inofficiosum testamentum dicere hoc est allegare, quare exheredari vel praeteriri non debuerit – D. 5, 2, 3). Teisinė priemonė, kuria naudotasi tokiam testamentui nuginčyti, buvo ieškinys, vadinamas querella inofficiosi testamenti. Ieškinio, kurį pradžioje nagrinėdavo centumviri teismas, o vėliau tai daryta kognicinio proceso tvarka, tikslas buvo testamento pripažinimas negaliojančiu, ko pasekoje būtų paveldima pagal įstatymą. Romėnų paveldėjimo teisė suformulavo tam tikrus su šio ieškinio pareiškimu susijusius principus. Svarbiausieji iš jų yra šie:

ieškinys yra nukreiptas prieš įpėdinius, kuriuos testamentu paskyrė palikėjas (t. y. prieš testatoriaus valią) ir grindžiamas tuo, apie ką inter alia užsimena ir Marcelas – pagrindo likti nepaminėtam testamente arba nušalintam nuo paveldėjimo nebuvimu;

querella inofficiosi testamenti galėjo būti reiškiamas per penkerius metus nuo testatoriaus mirties;

teisę pareikšti šį ieškinį turėjo, kitaip tariant, aktyviai legitimuoti asmenys buvo: descendentai, ascendentai (tėvai), palikėjo broliai ir seserys. Legitimuotas nebuvo testamentinis įpėdinis, kuris įgijo palikimą;

gauti ieškinio, pareikšto testamentiniams įpėdiniams, patenkinimą turėjo galimybę tik toks aktyviai legitimuotas asmuo, kuris jokiais kitais būdais (pavyzdžiui, legato, fideikomiso, dovanojimo mortis causa) negavo minimaliosios palikimo dalies, vadinamos pars legitima arba portio legitima;

teismui patenkinus ieškinį, testamentas netekdavo galios, o tai atverdavo kelią paveldėjimui pagal įstatymą. Asmuo, kuris testamentu buvo paskirtas įpėdiniu, laikytas tarytum niekada nebūtų priėmęs palikimo. Bylą laimėjusiam ieškovui tekdavo visa palikimo dalis, kuri jam priklausė paveldint pagal įstatymą (ab intestato).

Privalomoji dalis. Materialusis prieštestamentinis paveldėjimas

Privalomoji dalis (pars legitima arba portio legitima) – tai minimali palikimą sudarančio turto dalis, kurią turi teisę gauti artimiausieji palikėjo šeimos nariai. Privalomoji dalis buvo apskaičiuojama atsižvelgiant į tai, kokia palikimo dalis tektų įgalintam asmeniui, jei būtų paveldima pagal įstatymą (ab intestato). Klasikinėje teisėje pars legitima sudarė ¼ dalį to, kas priklausytų paveldint pagal įstatymą.

Pavyzdys:

X turėjo 4 sūnus: A, B, C ir D. Kiekvienam iš jų tenkanti privalomoji dalis sudaro 1/16 dalį paveldimo turto masės, nes paveldint pagal įstatymą, kiekvienam iš jų tektų ¼ palikimo dalis (1/4 nuo ¼, kuri tektų paveldint ab intestato, ir sudaro 1/16 paveldimo turto masės).

X

Paveldėjimas pagal įstatymą1/4 1/4 1/4 1/4

↓ ↓ ↓ ↓

A B C D

Privalomoji dalis

1/16 1/16 1/16 1/16

Į privalomąją dalį buvo įskaičiuoja viskas, ką prieštestamentinis įpėdinis gavo iš testatoriaus jo potvarkio dėl paskutiniosios valios pagrindu, t. y. tai, ką jis gavo kaip palikimo dalį (būdamas vienas iš įpėdinių), išskirtinės (legato, fideikomiso) arba dovanojimo mirties atveju pagrindu.

Imperatorius Justinianas privalomąja dalį padidino iki 1/3 (o atskirais atvejais net iki ½) dalies to, kas priklausytų paveldint ab intestato. Be to, įtvirtintas principas, jog asmuo, turintis teisę į privalomąją palikimo dalį, gali pareikšti querella inofficiosi testamenti tik tada, jei pagal testamentą jam nebuvo palikta nieko. Tuo atveju, jei asmuo tam tikrą turtinę naudą palikimo sąskaita gavo, tačiau mažiau nei jam priklausanti portio legitima, jis galėjo pareikšdamas actio ad supplendam legitimam reikalauti priteisti iš palikimo gautosios naudos ir privalomosios dalies skirtumą.

Negavęs bent minimalios palikimo dalies, nuskriaustasis šeimos narys galėjo pareikšti querella inofficiosi testamenti ir pasiekti, kad testamentas būtų pripažintas negaliojančiu. Tokiu atveju, jam tekdavusi ne tik privalomoji palikimo dalis, bet visa dalis, kuri priklausytų paveldint pagal įstatymą (ab intestato). Paveldėjimas po to, kai testamentas pripažįstamas negaliojančiu dėl privalomosios palikimo dalies negavimo, buvo vadinamas materialiuoju prieštestamentiniu paveldėjimu.

Paveldėjimas pagal įstatymą

Paveldima pagal įstatymą (ab intestato) buvo tuomet, kai:

palikėjas mirdavo nepalikęs galiojančio testamento, paliktas galiojantis testamentas vėliau neteko galios arba nei vienas iš paveldėti šauktų asmenų netapo įpėdiniu (pavyzdžiui, paskirtas

testamentinis įpėdinis mirė anksčiau už testatorių arba nenorėjo priimti palikimo).

Romėnų teisė generavo tris paveldėjimo pagal įstatymą sistemas. Pradžioje paveldėjimo ab intestato teisiniai santykiai buvo reguliuojami XII lentelių įstatymų normomis, vėliau tai atliko pretorių ediktas bei imperatoriaus Justiniano leisti teisės normų aktai. Istorinė paveldėjimo pagal įstatymą instituto raida romėnų teisėje – tai paveldėjimas, išimtinai pagrįstas agnatine giminyste (pagal XII lentelių įstatymus), kurį keitė mišri pretorių teisės sukurta paveldėjimo sistema, kuri greta agnatinės giminystės skyrė dėmesį ir kognatinei, o pagaliau išimtinai kognatine giminyste paremta įstatyminio paveldėjimo tvarka (pagal Justiniano Novelas).

Įstatyminis paveldėjimas buvo galimas tik po asmens, turėjusio turtinį teisinį subjektiškumą, mirties, todėl nebuvo galima paveldėti ab intestato po peregrinų ar vergų mirties. Įstatyminis įpėdinis galėjo būti pradėtas, tačiau dar negimęs asmuo (nasciturus). Tuo tarpu paveldėti pagal įstatymą negalėjo juridinis asmuo.

Paveldint pagal įstatymą, ius civile laikytasi principo, jog tuomet, kai asmuo, kurį su palikėju siejo artimesnė agnatinė giminystė, negalėjo arba nenorėjo priimti palikimo, palikimas neperduodamas tolimesniems agnatiniams giminaičiams, o įvyksta vadinamasis usucapio pro herede, t. y. palikimą senaties būdu įgyja kitas asmuo. Priešingos nuostatos laikėsi pretorinė ir ja pasekusi imperatoriaus Justiniano teisė. Jų sukurtose paveldėjimo ab intestato sistemose taikytas successio ordinum et graduum (klasių ir laipsnių sekos, paveldėjimo pagal klases ir laipsnius) principas. Jis reiškė, kad palikėjo giminaičiai buvo skirstomi į klases, kuria sudaro tarpusavyje kraujo ryšiais susiję asmenys, t. y. asmenys vienijami kilmės iš bendro protėvio bei tai, kad artimesnės klasės įpėdinis nušalina nuo paveldėjimo tolimesnių klasių įpėdinius. Esant keliems tos pačios klasės įpėdiniams, turtą paveldi artimiausias palikėjo giminaitis, kuris nuo paveldėjimo nušalina tolimesnius, tačiau tai pačiai įpėdinių klasei priklausančius palikėjo giminaičius. Apibendrintai tariant, kol buvo artimesnei klasei priklausančių įpėdinių, tai šalindavo galimybę paveldėti tolimesnės klasės įpėdiniams (successio ordinum), o esant keliems tos pačios klasės įpėdiniams, artimesnis palikėjo giminaitis šalindavo galimybę paveldėti tolimesniam (successio graduum).

Įstatyminis paveldėjimas pagal ius civile

Ius civile, remdamasi XII lentelių įstatymais, skyrė tris įpėdinių, kuriais tapti galėjo tik agnatai, klases:

A. Heredes sui – tai asmenys kurie palikėjo mirties metu buvo jo in potestate, o šeimos galvai mirus tapdavo savarankiškais asmenimis (sui iuris). Šiai įpėdinių grupei buvo priskiriami palikėjo sūnūs, dukterys, žmona in manu, anksčiau už tėvą mirusių sūnų ir dukterų vaikai (vaikaičiai). Jie sudarė vadinamųjų heredes domestici arba necessarii (namų arba privalomųjų įpėdinių) kategoriją, kurie palikimą įgydavo ipso facto, t. y. vien remiantis faktu, kad buvo šaukiami paveldėti ir be atskiro palikimo priėmimo akto.

Tarp šios klasės įpėdinių palikimas buvo dalinamas in capita (pagalviui, atsižvelgiant į asmenų skaičių), t. y. lygiomis dalimis, jeigu sui heredes ir palikėją tarpusavyje siejo to paties laipsnio agnatinė giminystė. Jeigu atskiri įpėdiniai su palikėju buvo susiję skirtingo laipsnio giminyste (pavyzdžiui, paveldėti šaukti palikėjo vaikai ir vaikaičiai), paveldima buvo pagal gentis – in stirpes (lotynų kalbos žodis stirps reiškia giminę, šeimą, palikuonis). Palikėjo vaikaičiai drauge paėmus gaudavo tokią palikimo dalį, kokią būtų gavęs jų tėvas, jei būtų buvęs gyvas. Tai buvo taip vadinamoji atstovavimo teisė – ius repraesentationis.

Pavyzdys:X – palikėjas, turėjęs tris sūnus (A, B ir C) bei tris vaikaičius (D, E, F). A – trijų sūnų

D, E ir F tėvas, mirė anksčiau už savo tėvą X. Palikimas dalinamas in stirpes, kiekviena gentis (A, B ir C) gauna po 1/3 palikimo dalį. Taigi, dalį, kurį tektų A pasidalija D, E ir F, iš kurių kiekvienam tenka po 1/9 palikimo dalį.

X↓ ↓ ↓A B C

↓ ↓ ↓ D E F

B. Proximi agnati, t. y. artimiausieji agnatai. Nesant sui heredes, paveldėti šauktas artimiausias agnatas (agnatus proximus) arba artimiausieji agnatai (agnati proximi). Šią įpėdinių grupę sudarė šalutinės eilės agnatiniai palikėjo giminaičiai, kuriuos su palikėju siejo artimiausias giminystės laispnis. Visų pirma, tai buvo palikėjo broliai ir seserys, toliau iš eilės – palikėjo dėdės. Esant keletui agnatų, kuriuos su palikėju siejo tas pats agnatinės giminystės laipsnis, palikimas dalintas pagalviui (in capita) į lygias dalis. Moteris taip pat turėjo galimybę paveldėti kaip artimiausioji agnatinė giminaitė, nes XII lentelių įstatymai, šaukdami antrąja eile pagal įstatymą paveldėti artimiausius palikėjo agnatus, nedarė skirtumo tarp vyrų ir moterų. Kita vertus, lex Voconia (169 m. pr. Kristų), ribojusio moterų paveldėjimo teisę, interpretacijos pagrindu, moterims atimta galimybė paveldėti pagal įstatymą po artimiausio agnato mirties, paliekant tik teisę paveldėti brolio arba sesers turtą.

C. Gentiles. Nesant agnatų, paveldėti buvo šaukiami gentiles, t. y. asmenys, priklausantys tai pačiai giminei kaip ir palikėjas. Tos pačios giminės nariais buvo laikomi visi asmenys, kilę iš bendro protėvio ir besinaudojantys tuo pačiu giminės vardu (nomen gentilicium). Kaip nurodo Gajus, drauge su gimininės santvarkos suirimu, Respublikos laikotarpio pabaigoje išnyko ir ši įstatyminių įpėdinių klasė.

Įstatyminis paveldėjimas pagal pretoriaus ediktą

Nesant testamento, pretoriaus edikte buvo numatytos šios keturios įstatyminių įpėdinių klasės:

A. Unde liberi. Pirmąją pretoriaus šaukiamų paveldėti įpėdinių klasę sudarė visi palikėjo tiesiosios žemutinės eilės kognatai, kitaip tariant jo descendentai (vaikai, vaikaičiai, provaikaičiai), nepriklausomai nuo to, ar palikėjo mirties momentu jie buvo jo in patria potestate, ar ne. Dėl šios

priežasties su šia įpėdiniu klase buvo šaukiamas paveldėti ir emancipuotas mirusiojo sūnus. Drauge su unde liberi nepaveldėjo uxor in manu, mirusiojo sutuoktinė, nes ji nebuvo jo descendentė. Po anksčiau už palikėją (senelį) mirusio savo tėvo atstovavimo teise paveldintys įpėdiniai (vaikaičiai), gaudavo palikimo dalį, kuri būtų tekusi tėvui, jei šis būtų gyvas. Taigi, šiuo atveju buvo paveldima in stirpes. To paties laipsnio descendentai paveldėdavo pagalviui (in capita).

Pavyzdys:

Mirdamas X paliko jo valdžioje buvusį sūnų (A) ir emancipuotą sūnų (B). A priklauso heredes sui kategorijai. B iš tiesų nepriskiriamas heredes sui, tačiau būtų buvęs X valdžioje, jei šis nebūtų jo emancipavęs. Abu sūnūs (A ir B) priskiriami liberi kategorijai ir paveldi in capita, t. y. po ½ palikimo dalį

X ↓ ↓ A B

B. Unde legitimi – tuo atveju, kai nebuvo pirmajai klasei priskiriamų įpėdinių arba nei vienas iš jų per nustatytą terminą neįgijo bonorum possessio, antrąja klase pretorius šaukė paveldėti visus asmenis, turinčius teisę paveldėti pagal ius civile. Taigi, heredes sui bei agnati proximi (gentiles, kaip minėjome, jau nebeegzistavo).

C. Unde cognati – šioje grupėje paveldėti šaukti visi palikėjo kognatai iki šeštojo laipsnio įskaitytinai. Artimesnio giminystės laipsnio kognatai nušalindavo nuo paveldėjimo tolimesnio laipsnio kognatus. Esant daugiau to paties laipsnio kognatų, buvo paveldima pagalviui (dėl to palikimas nedalintas pagal gentis). Šios klasės įpėdiniai paveldėdavo tiek po tėvo, tiek po motinos mirties. Sui heredes šaukti paveldėti su visomis trimis klasėmis. Tai turėjo svarbią praktinę reikšmę, nes suus, praleidęs galimybę priimti palikimą su pirmąja ir antrąja klase, galėjo paveldėti kaip trečiosios klasės įpėdinis.

D. Unde vir et uxor – kai nebuvo jokio paveldėti teisę turinčio giminaičio, ketvirtąja klase paveldėti vienas po kito mirties šaukti sutuoktiniai: vyras po žmonos mirties, o žmona po vyro mirties. Būtina atkreipti dėmesį į tai, kad palikėjo uxor in manu paveldėdavo su antrosios klasės įpėdiniais kaip artimiausioji agnatė (agnatus proximus), nes agnatinėje šeimoje užėmė dukters (filia familias) padėtį.

Paveldėjimo pagal įstatymą pokyčiai Principato laikotarpiu

Principato laikotarpiu tolydžio augant kognatinės giminystės reikšmei, įstatymų leidyboje stengtasi išplėsti kai kurių kognatų grupių paveldėjimo teises. Svarbiausios su tuo susijusios nuostatos buvo numatytos senatus consultum Tertullianum, išleistame valdant imperatoriui Hadrianui (117-138 m.), bei Marko Aurelijaus valdymo metais pasirodžiusiame senatus consultum Orphitianum (178 m.).Pagal SC Tertullianum, motina, kuriai priklausė ius trium liberorum, t. y. turinti tris (jei pati yra gimusi laisva) arba keturis (jei yra libertinė) vaikus, paveldėdavo po savo vaikų mirties nepriklausomai nuo to, ar buvo jų agnatė, ar ne. Kitaip tariant, reikšmės neturėjo tai, ar vaikai buvo gimę santuokoje cum manu, ar santuokoje sine manu. Taigi, minėto Senato nutarimo pagrindu, motina buvo šaukiama paveldėti su antrosios klasės įpėdiniais (unde legitimi) kaip heres legitimus. Tuo tarpu pagal pretoriaus ediktą kaip savo vaikų kognatė ji paveldėdavo tik su trečiąja įpėdinių

klase (unde cognati). Šių pakeitimų pasekoje, moterų teisė paveldėti pagal įstatymą, kiek tai susiję su motinomis, buvo išplėsta.Paskelbus SC Orphitianum, vaikai po savo motinos mirties paveldėdavo prieš visus agnatus. Tai buvo civilinis (ius civile normomis) pagrįstas paveldėjimas pagal įstatymą. Taigi, jeigu pagal pretoriaus ediktą vaikai po savo motinos mirties paveldėdavo kaip trečiosios klasės įpėdiniai, t. y. kaip kognatai, šių SC Orphitianum nuostatų pagrindu ėmė paveldėti kaip heredes legitimi (su antrąja įpėdinių klase).

Paveldėjimas ab intestato imperatoriaus Justiniano teisėje

Imperatorius Justinianas pašalino iki tol egzistavusį paveldėjimo dualizmą, pasireiškusį santykiu tarp hereditas ir bonorum possessio. 543 m. 118 bei 548 m. 127 novelų pagrindu sukurta vieninga įstatyminio paveldėjimo sistema, kuri išimtinai rėmėsi kognatine palikėjo ir įpėdinių giminyste. Joje buvo ir toliau laikomasi jau minėto klasių ir laipsnių sekos (paveldėjimo pagal klases ir laipsnius) principo – successio graduum et ordinum. Justinianas įpėdinius suskirstė į šias keturias klases:

A. Pirmąja klase paveldėdavo palikėjo descendentai (descendentes), t. y. visi tiesiosios žemutinės eilės kognatai (sūnūs, dukterys, vaikaičiai, anksčiau mirusių palikėjo sūnų ir dukterų vaikai) nepriklausomai nuo jų lyties ir giminystės laipsnio, neatsižvelgiant į tai, ar jie yra palikėjo in potestate. Esant keletui kognatų, kuriuos su palikėju sieja tas pats giminystės laipsnis, tačiau kai kurie iš šaukiamų paveldėti artimesnio laipsnio giminaičiai jau buvo mirę, buvo paveldima pagal gentis (in stirpes). Šias gentis sudarė atskiri palikėjo descendentai ir jų palikuonys. Nesant artimiausio descendento, jo dalis tekdavo su juo ir palikėju kraujo giminystės ryšiais susijusiems tolimesniems giminaičiams. Jie atstovavimo teise paveldėdavo genčiai (stirps) tenkančią palikimo dalį.

Pavyzdys:

Palikėjas X turėjo sūnų (A) ir du vaikaičius (D ir E), kurie yra mirusio X sūnaus B vaikai, o taip pat tris provaikaičius G, H, I, kurie yra mirusios X dukters C vaikaičiai. Paveldima in stirpes: kiekvienai genčiai tenka po 1/3 palikimo dalį. Taigi, A gauna 1/3, D ir E – po 1/6, o G, H ir I – po 1/9 palikimo dalį.

X ↓ ↓ ↓ A B C ↓ ↓ ↓ D E F ↓ ↓ ↓ G H I

B. Antrąja klase paveldėdavo palikėjo tiesiosios aukštutinės linijos giminaičiai (ascendentes – ascendentai, t. y. tėvas, motinas, seneliai ir t. t.), tikrieji broliai ir seserys (germani, t. y. to paties tėvo ir tos pačios motinos vaikai) ir jų vaikai. Jei visi išvardinti įpėdiniai būdavo gyvi, paveldėdavo pagalviui (in capita) ir tik anksčiau mirusių brolių ir seserų vaikai gaudavo palikimo dalį, kuri būtų tekusi jų tėvui arba motinai (in stirpes).

C. Trečiąja klase paveldėdavo netikrieji broliai ir seserys (tik to paties tėvo arba tos pačios motinos vaikai) bei jų vaikai.

D. Ketvirtąja klase paveldėdavo visi šoninės linijos kognatai be apribojimų atsižvelgiant į laipsnį, t. y. artimesnis giminystės laipsnis šalindavo tolimesnio laipsnio kognatų teisę paveldėti. Palikimas dalintas pagalviui (in capita).

Paveldėjimui pagal įstatymą Justiniano teisėje, panašiai kaip ir pretorių teisėje, taikytas successio ordinum et graduum.

Beturtės našlės ketvirtis

Justiniano teisė paveldint ab intestato nenumatė sutuoktinių paveldėjimo po vienas kito mirties. Žmona po vyro mirties paveldėti galėjo tik tada, kai nebuvo jokių kognatinių mirusiojo giminaičių. 537 m. 53 novela Justiniana suteikė teisę beturtei našlei (mulier inops et indotata), kuri po vyro mirties neatgavo savo kraičio, paveldėti ¼ vyro palikimo dalį, tačiau ne daugiau kaip 100 svarų aukso. Jeigu miręs sutuoktinis turėjo vaikų, našlė negalėjo paveldėti daugiau nei teko kiekvienam iš vaikų. Našlei dėl paveldėjimo konkuruojant su savo pačios vaikais, jai būdavo suteikiama tik uzufrukto teisė į jai tenkančią palikimo dalį, kuri būdavusi tolygi dalims, tenkančioms kiekvienam iš vaikų.

PAVELDĖJIMAS PAGAL ĮSTATYMĄ (AB INTESTATO)Pagal ius civile Pagal pretorių teisę Pagal Justiniano teisę

Sistema, pagrįsta agnatine giminyste

Mišri sistema, pagrįsta agnatine ir kognatine

giminyste

Sistema, pagrįsta kognatine giminyste

pagrindas XII lentelių įstatymai (451-450 m. pr. Kr.)

Pretoriaus ediktas 118 novela (543 m.)127 novela (548 m.)

klasės 1) sui heredes (asmenys, kurie palikėjo mirties momentu yra jo kaip šeimos galvos valdžioje

2) proximi agnati (artimiausias agnatinis giminaitis

3) gentiles (gentainiai)

1) unde liberi (tiesiosios žemutinės linijos kognatai)

2) unde legitimi (asmenys, turintys teisę paveldėti pagal ius civile)

3) unde cognati (kognatai)

4) unde vir aut uxor (sutuoktiniai)

1) desdendentes (tiesiosios žemutinės linijos kognatai)

2) ascendentes (tiesiosios aukštutinės linijos kognatai)

3) germani (tikrieji broliai ir seserys)

4) kiti collaterales (kiti šoninės linijos kognatai)

Palikimo įgijimas ir jo sukeliamos teisinės pasekmės

Palikimo įgijimas

Šaukimas paveldėti, kaip buvo minėta, buvo tik galimybė įgyti palikimą. Pašalinių (svetimųjų) įpėdinių atveju norint įgyti palikimą, dar reikėjo pareikšti valią palikimą priimti (aditio hereditatis). Tai buvo galima padaryti šiais būdais:

A. Cretio – tai formalus, žodinis įpėdinio pareiškimas apie palikimo priėmimą dalyvaujant liudytojams. Paprastai testatoriai šaukiamiems paveldėti įpėdiniams testamentu nurodydavo atlikti

cretio per tam tikrą nustatytą terminą. Dažniausiai skirtas 100 dienų terminas. Įprastai testatorius į testamentą įrašydavo ir sąlygą, jog neatlikus cretio per nustatytą terminą, įpėdinis bus laikomas nušalintu nuo paveldėjimo.

B. Pro herede gestio – tai palikimo priėmimo būdas, pasireiškęs tuo, jog asmuo imdavęs rūpintis palikimu kaip įpėdinis. Tai reiškia, kad paveldėti šaukiamas asmuo atlikdavo tam tikrus veiksmus, atskleidžiančius jo valią priimti palikimą. Pavyzdžiui, pradeda valdyti į paveldimo turto masę įeinančius daiktus, moka palikėjo skolas, išieško skolas iš palikėjo skolininkų). Tai buvo neformalus elgesys, iš kurio buvo galima spręsti apie tai, kad šaukimas paveldėti asmuo palikimą priėmė. Toks valios išreiškimas yra konkliudentinis (numanomas) valios išreiškimas.

C. Nuda voluntas – palikimą buvo galima priimti ir paprastu, visiškai neformaliu valios išreiškimu .

1) šaukimas paveldėtidelatio hereditatis

2) pašalinio (svetimojo) įpėdinio pareiškimas apie

palikimo priėmimąaditio hereditatis

3) palikimo įgijimasaquisitio hereditatis

būdai:

cretio pro herede gestio nuda voluntas

Palikimo įgijimo teisinės pasekmės

Palikimo priėmimas reikšdavo jo įgijimą, ko pasekoje paveldėti šauktas asmuo tapdavo paveldėtoju (įpėdiniu) – heres pagal ius civile arba bonorum possessor pagal ius praetorium ir užimdavo palikėjo vietą visuose turtiniuose teisiniuose santykiuose tapdamas universaliuoju jo teisių perėmėju (successor universalis). Visi daiktai ir teisės, sudarantys palikėjo turtą jo mirties momentu, jeigu neišnykdavo podraug su palikėjo mirtimi, pereidavo įpėdiniui. Universaliosios sukcesijos pasekoje įvykdavo paveldimo turto susiliejimas (susijungimas) su nuosavu įpėdinio turtu. Įpėdinis prisiimdavo sau palikėjo prievoles jo kreditorių atžvilgiu ir atsakomybę už palikėjo skolas.

PALIKIMO ĮGIJIMAS

1.confusio bonorum

įpėdinio turto

susijungimas su paveldėtu turtu

atsakomybė už skolas visu turtu

Paveldėtam turtui susiliejus (susijungus) su nuosavu įpėdinio turtu, įpėdinis tapdavo atsakingas už palikėjo skolas ne tik paveldėtu, tačiau ir nuosavu turtu. Tam tikrais atvejais tai galėjo būti rizikinga įpėdiniui arba kreditoriams. Jeigu palikimas buvo apsunkintas skolomis, tai galėjo būti labai

nenaudinga įpėdiniui, kuris už palikėjo skolas atsakė nuosavu turtu. Kita vertus, jei pats palikimą priėmę įpėdinis turėjo daug skolų, tai galėjo būti nenaudinga palikėjo kreditoriams. Siekdamas apsaugoti palikėjo kreditorius nuo šios grėsmės, pretorius galėjo taikyti separatio bonorum, t. y. paveldėto ir įpėdinio nuosavo turto atskyrimą. Tuo tarpu norint apsaugoti įpėdinį nuo galimų nuostolių, kurie galimi priėmus praskolintą palikimą, taikyta priemonė, kuri vadinama beneficium inventarii, t. y. teisė surašyti paveldėtą turtą (sudaryti inventorių).Separatio bonorum esmė buvo tai, kad palikėjo kreditoriai ir legatoriai, fideikomisoriai galėjo reikalauti pirmumo tvarka patenkinti jų turimus reikalavimus iš paveldėto turto. Šiuo atveju kreditoriai reikalaudavo, kad palikimą sudarantis turtas būtų traktuojamas kaip atskiras iki bus patenkinti jų kreditoriniai reikalavimai. Prašymas taikyti separatio bonorum galėjo būti reiškiamas per penkerius metus nuo to laiko, kai įpėdinis įgydavo palikimą. Ši priemonė taikyta pretoriaus sprendimu, prieš tai ištyrus bylos aplinkybes (causa cognita).Pretoriui suteikus beneficium separationis, atskirtam paveldėtam turtui buvo paskiriamas rūpintojas, kurio uždavinys buvo patenkinti palikėjo kreditorių reikalavimus. Turtas, likęs padengus palikėjo skolas, tekdavo įpėdiniui.

Palikimo įgijimas

pasekmės:

1) confusio bonorumĮpėdinio turto susiliejimas su paveldėtu turtu

2) atsakomybė už skolas visu turtu

separatio bonorum beneficium inventariiPaveldėto ir įpėdinio nuosavo turto atskyrimas

Siekiant kreditorių ir išskirtinės gavėjų (legatorių, fideikomisorių) interesų apsaugos

Teisės surašyti paveldėti turtą (sudaryti inventorių) siekiant įpėdinio interesų apsaugos

Siekdamas apsaugoti įpėdinį nuo nuostolių, galimų priėmus praskolintą palikimą, Justinianas suteikė specialią apsaugos priemonė, kuri vadinama beneficium inventarii, t. y. teisė inventorizuoti paveldėtą turtą. Jos esmę sudaro tai, kad palikimą priėmęs įpėdinis galėjo savo atsakomybę už palikėjo skolas apriboti sudarydamas paveldėto turto inventorių. Paveldėto turto inventorius privalėjo būti sudaromas per tam skirtą terminą, dalyvaujant notarui, palikėjo kreditoriams bei legatoriams.

Šaukimo paveldėti transmisijaKai savanoriškas (svetimasis arba pašalinis) įpėdinis – heres voluntarius vel extraneus mirdavo prieš išreiksmas valią dėl palikimo priėmimo, remiantis ius civile nuostatomis, jo įpėdiniai nebuvo šaukiami (delatio) paveldėti nepriimto palikimo. Tokiu atveju paveldėti šaukti tolimesni palikėjo įpėdiniai (pavyzdžiui, tolimesnių klasių įpėdiniai ab intestato), o ne šauktojo paveldėti asmens įpėdiniai. Kita vertus, ilgainiui imperatoriai savo leidžiamais teisės aktais šią nuostatą keitė šaukimo paveldėti transmisijos (transmissio) šauktojo paveldėti asmens įpėdiniams kryptimi. Jos esmę sudaro tai, kad mirus šauktam paveldėti, tačiau valios dėl palikimo priėmimo nespėjusiam pareikšti asmeniui, teisė pareikšti tokią valią pereidavo jo įpėdiniams. Tokia transmisija įvykdavo, be kita ko, tokiais atvejais:

Kai paveldėti šauktas asmuo nepareiškė valios priimti palikimą dėl svarbių priežasčių (pavyzdžiui, jei buvo išvykęs valstybės reikalais), pretorius galėdavo taikyti restitutio in integrum. Ši transmisijos rūšis atsirado klasikinėje romėnų teisėje;Kai šaukiamas paveldėti mažametis – infans (vaikas, iki 7 metų amžiaus), esantis tėvo valdžioje, mirdavo iki jo tėvui (pater) paimant palikimą valdyti, šaukimas paveldėti pereidavo (transmisit) tėvui;Kai įpėdinis, kuris yra palikėjo descendentas, mirdavo prieš atsirandant palikimui, teisė priimti palikimą pereidavo jo vaikams (transmissio Theodosiana).

Palikimas, įgyjamas keleto įpėdinių

Įpėdinių dauguma. Paveldėjimo dalių padidėjimas

Kai kada paveldėti šauktas ne vienas, bet keletas asmenų, kurie vadinti coheredes. Kiekvienas iš jų buvo universalusis palikėjo teisių perėmėjas, tačiau kitų įpėdinių įgalinimai palikėjo turto atžvilgiu, jo teisę paveldėti apribodavo teise į tam tikrą palikimo dalį. Būtent palikimas vienijo įpėdinius ir kas dėl palikėjo skolų bei reikalavimo teisių: kiekvienas iš jų turėjo tam tikras skola arba reikalavimo teises, kurių apimtis buvo proporcinga konkrečiam įpėdiniui tenkančiai palikimo daliai.Kai vienas iš įpėdinių nepriimdavo palikimo arba mirdavo iki jį priimdamas, o jo vietos neužimdavo pakaitinis įpėdinis (heres substitutus) ir neįvykdavo šaukimo paveldėti transmisija, likusi laisva palikimo dalis be jų žinios arba net priešingai jų valiai tekdavo (adcrescebat) kitiems įpėdiniams proporcingai jų paveldėtoms palikimo dalims. Tai buvo vadinamoji prieaugio teisė – ius adcrescendi.

Įskaitymai į paveldimą turtą

Kai turtą drauge paveldėdavo keli palikėjo descendentai, kurie palikėjui esant gyvam buvo iš jo gavę kokios nors naudos, tapdavo reikalinga sulyginti palikimo dalis, tenkančias suinteresuotiesiems asmenims. Tai buvo atliekama į paveldimo turto masę įskaitant (collatio bonorum):

turtą, kurį descendentai, esantys personae sui iuris, jau turėjo priimdami palikimą (spadkobranie) arbatam tikrą turtinę naudą, kurią jiems suteikė palikėjas, būdamas gyvas.

Chronologiškai anksčiausiai (I a. pr. Kr.) atsirado emancipuoto sūnaus turto įskaitymas (collatio emancipati) į paveldimą turtą. Tai paaiškintina tuo, kad nuo išlaisvinimo iš tėvo valdžios momentu visa tai, ką įgydavo emancipuotas sūnus, tapdavo jo nuosavybe, o tuo tarpu vaikų, esančių in patria potestate ir neturinčių turtinio teisinio veiksnumo, įgytas turtas atitekdavo šeimos tėvui. Taigi, emancipuotam sūnui galėjo būti leista paveldėti lygiai su kitais descendentais tik tuomet, kai visą savo turtą jis prijungdavo prie paveldimo turto masės. Ši įskaitymo (prijungimo) rūšis taikyta tik paveldint pagal įstatymą. Įskaitymas (prijungimas) prie paveldimo turto taikytas ir kraičiui, kurį dukra buvo gavusi iš tėvo šiam esant gyvam (collatio dotis). Poklasikinė teisė nustatė bendrą pareigą prie paveldimo turto masės prijungti tai, ką descendentai buvo gavę iš ascendentų šiems esant gyviems (collatio descendentium). Ši įskaitymo (prijungimo) prie paveldimo turto masės rūšis taikyta tiek paveldint pagal įstatymą, tiek ir pagal testamentą. Tokia priemone siekta nuo galimos žalos apsaugoti kitus palikėjo palikuonis. Descendentai privalėjo prie paveldimo turto masės prijungti visa tai, ką gavo kaip neatlygintinę turtinę naudą, ypač dovanas sutuoktuvių proga (donatio propter nuptias) ir kitus dovanojimus (donationes).

Įpėdinio apsauga

Palikimą priėmusiam įpėdiniui teiktos specialios teisinės priemonės, skirtos į palikimo sudėtį įeinančių turtinių teisių realizavimui. Jos buvo skirtingos priklausomai nuo paveldėjimo rūšies. Įpėdiniui pagal civilinę teisę (heres) priklausė priemonės, vadinta hereditatis petitio, o pretorinis paveldėtojas paveldimo turto valdymą įgydavo interdictum quorum bonorum pagalba. Civilinis ieškinys hereditatis petitio buvo universalus: juo buvo galima reikalauti perduoti paveldėtą turtą. Civilinis įpėdinis jį galėjo pareikšti bet kuriam tokio turto valdytojui, kuris nėra įpėdinis. Ieškinio tikslas buvo gauti teisminė pripažinimą (patvirtinimą), jog ieškovas yra įpėdinis, ko pasekoje atsakovas privalėjo ieškovui perduoti savo valdomą palikimą sudarantį turtą arba jo dalį. Aktyviai legitimuotas asmuo (ieškovas) hereditatis petitio atveju buvo asmuo, laikantis save įpėdiniu, pasyviai legitimuotas (atsakovas) – palikimą sudarančio turto valdytojas.Paveldėjimas pagal pretorių teisę gintas specialia pretorinės gynybos priemone – interdictum quorum bonorum. Šio interdikto pagrindu pretorius paveldėtojui pagal pretorių teisę (bonorum possessor) suteikdavo paveldimam turtui priklausančių materialiųjų kilnojamųjų ir nekilnojamųjų daiktų valdymą. Paveldėtojas pagal pretorių teisę įgyjamosios senaties būdu galėjo įgyti nuosavybėn kilnojamuosius (išvaldęs juos metus) ir nekilnojamuosius (išvaldęs 2 metus) daiktus ir to pasekoje tapti civiliniu įpėdiniu (heres) usucapio pro herede (pažodžiui: „įgijimas per senatį už įpėdinį“).Interdiktu quorum bonorum buvo galima pasinaudoti prieš netitulinį valdytoją, prieš asmenį, kuris savo teisę į palikimą grindė paveldėjimo teise (possessor pro herede) bei prieš tą, kuris tyčia nustojo valdyti turtą (qui dolo malo desiit possidere).

Atsiradęs, bet nepriimtas („gulintis“) palikimas

Laikotarpiu, kuris skiria šaukimą paveldėti bei momentą, kuriuo svetimasis (savanoriškas) įpėdinis – heres extraneus et voluntarius palikimą įgydavo, palikimą sudarantis turtas neturėjo savininko, nes palikėjas jau būdavo miręs, o šaukiamas paveldėti įpėdinis dar neįgijęs palikimo. Šiuo laikotarpiu tai būdavęs „gulintis“ palikimas (hereditas iacens). Jis laikytas bešeimininkiu (niekieno) daiktu – res nullius, todėl bet kuris asmuo galėjo užvaldyti į palikimo sudėtį įeinančius daiktus. Kita vertus, asmeniui, užvaldžiusiam palikimą sudarančius daiktus, romėnų teisė nesuteikė šių daiktų nuosavybės teisės, o tik galimybę įgyti šiuos daiktus nuosavybės senaties būdu (usucapio pro herede). Į hereditas iacens sudėtį patenkantis turtas galėjo sumažėti arba padidėti. Suinteresuotų asmenų prašymu galėjo būti skiriamas tokio palikimo kuratorius (curator hereditatis iacentis).

Išskirtinė

Išskirtinės samprata ir rūšys

Romėnų teisėje be paveldėjimo, kuris, kaip jau žinome, susijęs su atsakomybe už palikėjo skolas, noriai naudotasi ir išskirtinėmis. Tai dalinė turtinė nauda palikimą, kurią palikimą sudarančio turo sąskaita gauna trečiasis asmuo, vadinamas išskirtinės gavėju. Kaip minėta, išskirtinės atveju įvykdavo singuliarinė sukcesija. Kaip dalinio turtinės naudos gavimo forma išskirtinė nuo paveldėjimo skyrėsi tuo, jog jos atveju nekildavo naudą gaunančiojo asmens atsakomybė už palikėjo skolas.Senajai romėnų teisei buvo žinoma vienintelė išskirtinės forma, o būtent civilinė išskirtinė, kuri vadinama legatu (legatum). Tokia išskirtinė galėjo būti paskirta tik formaliu būdu, išimtinai testamentu ir vartojant teisės imperatyviai nustatytas lingvistines išraiškas. Principato laikotarpiu

atsirado nauja išskirtinės forma – fideikomisas (fideicomissum). Tai buvo neformalus prašymas, palikėjo adresuojamas įpėdiniui arba civilinės išskirtinės gavėjui (legatoriui), kuriuo prašoma suteikti tam tikrą turtinę naudą nurodytam asmeniui. Dažniausiai fideikomisas buvo įrašomas kodicile. Justiniano teisėje abi išskirtinės formos – legatas ir fideikomisas tarpusavyje suvienodintos.

Legatas

Romėnų teisėje egzistavo keturios legatų formos:

1. Vindikacinis legatas

Vindikacinis legatas (per vindicationem; pažodžiui: „per vindikaciją, vindikacijos būdu“) buvo susijęs su betarpišku išskirtinės davėjui priklausančio daikto, kuris buvo jo nuosavybė tiek testamento sudarymo, tiek ir išskirtinės davėjo mirties momentu, kviritinės nuosavybės perdavimu. Šios rūšies išskirtinė nuo to momento, kai įpėdinis priimdavo palikimą, suteikdavo legatoriui jam paskirto daikto nuosavybės teisę. Išskirtinę įgijusiam legatoriui priklausė absoliutinio pobūdžio (erga omnes) vindikacinis ieškinys (rei vindicatio), kurio jis galėjo reikalauti perduoti paskirtą daiktą (iš čia ir kyla legato pavadinimas – legatum per vindicationem).

„Titui duodu/užrašau (do/lego) vergą Stichą“.

2. Damnacinis legatas (per damnationem – „nustatant prievolę“). Šis legatas lėmė kvazi-kontraktinės prievolės (obligatio quasi ex contractu) atsiradimą tarp legatoriaus, kuris prievolėje buvo kreditorius, ir įpėdinio, prievolėje užėmusio skolininko poziciją. Damnacinis legatas legatoriui nesuteikė jokios daiktinės teisės, o tik asmeninę reikalavimo teisę įpėdinio atžvilgiu, kad šis perduotų nuosavybėn palikėjo nurodytą daiktą. Šio legato objektas galėjo būti ir toks daiktas, kuris nebuvo palikėjo nuosavybė. Tokiu atveju įpėdinį saistė pareiga įgyti daiktą ir perduoti jį legatoriui arba sumokėti jam daikto vertę. Legatoriui priklausė actio ex testamento, kuriuo ji galėjo reikalauti įpėdinį įvykdyti legatą.

„Mano įpėdinis tebūna Liucijus Titas. Mano įpėdinis tebūnie įpareigotas (damnas esto) perduoti mano vergą Stichą“.

3. Legatum sinendi modo

Legatas sinendi modo (pažodžiui: „suteikiant leidimą“) buvo damnacinio legato atmaina. Juo įpėdinis buvo įpareigojamas išreikšti sutikimą (sinere), kad legatorius pasiimtų ir pasiliktų sau jam užrašytą daiktą. Atsižvelgiant į tai, šio legato objektas galėjo būti tik daiktai, kurie testatoriaus (išskirtinės davėjo) mirties momentu buvo jo arba legatu apsunkinto įpėdinio nuosavybė.„Mano įpėdinis tebūna Markas. Tegul mano įpėdinis būna įpareigotas leisti (sinere), kad Liucijus Titas pasiimtų mano vergą Stichą“.

4. Legatum per praeceptionem

Legatas per praeceptionem (pažodžiui: „iš anksto pasiimant“) suteikdavo išskirtinės gavėjui teisę pasiimti išskirtinės objektą, kuris neįėjo į dalinamą palikimą ir nebuvo įskaitomas apskičiuojat paveldimas dalis.Romos teisininkų nuomonės šio legato esmės klausimu buvo skirtingos. Sabiniečių mokyklos atstovų nuomone, šia forma legatas galėjo būti užrašomas tik vienam iš įpėdinių, kuris likusiųjų

įpėdinių atžvilgiu buvo ir drauge paveldintis įpėdinis, ir legatorius. Vėlyvesniu, prokuliečių suformuotu požiūriu, kurį akceptavo Hadrianas, šia forma legatas galėjo būti užrašytas ir trečiajam asmeniui. Tuomet jis sukeldavo tokias pačias pasekmes kaip ir legatum per vindicationem.Reikalauti jam užrašyto daikto legatorius galėjo pareikšdamas actio familiae erciscundae, kuriuo naudotasi dalinant palikimą tarp įpėdinių.

„Mano įpėdiniai tebūna Sekstas ir Decimas. Decimas tegul iš anksto pasiima (praecipto) vergą Stichą.

Išskirtinių ribojimas. Falcidijos ketvirtis

Daugybės išskirtinių paskyrimas testamente Romoje buvo gana dažna ir plačiai paplitusi praktika. Neretai tai nulemdavo viso palikimo išdalinimą legatų pagrindu. Tuo tarpu testamentinis įpėdinis likdavo tik nominaliu įpėdiniu, negavusiu jokios realios turtinės naudos. Tokiais atvejais testamentu paskirti įpėdiniai neretai vengdavo priimti palikimą, nes šis neatnešdavo jokios naudos. Tuomet būdavo paveldima pagal testamentą, o tai reiškė, jog visos testamente įrašytos išskirtinės netekdavo galios. Siekiant užkirsti kelią tokios situacijoms, išskirtinės imtos įstatymiškai riboti. Pirmąjį tokių ribojimų nustatė lex Voconia (169 m. pr. Kr.), kuriuo drausta legatu gauti daugiau nei tenka testamentiniam įpėdiniui. Svarbiausius pakeitimus šioje srityje nulėmė lex Falcidia (40 m. pr. Kr.), nustatęs, kad vykdydamas legatus, įpėdinis galėjo išleisti daugiausiai ¾ paveldėto turto, o ¼ gryno, t. y. skolomis neapsunkinto palikimą sudarančio turto turėjusi tekti įpėdiniui. Tai vadinamoji quarta Falcidia – Falcidijos ketvirtis. Legatai, viršijantys ¾ grynojo palikimo buvo negaliojantys (miėntą dalyje viršijančioje dalyje) ir ipso iure privalėjo būti sumažinami. Apskaičiuojat Falcidijos ketvirtį, buvo vertinamas palikėjo turtas jo mirties momentu. Iš grynojo palikimo, t. y. likusio padengus palikėjo skolas, laidojimo išlaidas, atėmus į laisvę paleistų vergų vertę, ¼ būdavo skiriama įpėdiniui. Likęs palikimą sudarantis turtas buvo proporcingai paskirstomas legatoriams, priklausomai nuo legatų dydžio.

Fideikomisai

Fideikomisas (fideicommissum) – tai išskirtinė, pasireiškianti kaip neformalus prašymas, palikėjo adresuojamas savo įpėdiniui (fiduciarius), kad šis suteiktų trečiajam asmeniui (vadinamam fideicommissarius) tam tikrą turtinę naudą. Pradžioje palikėjo prašymo vykdymas laikytas moraline pareiga ir priklausė nuo fiduciarijaus geros valios (fides). Tik principato laikotarpio pradžioje konsulas ekstordinarinio proceso tvarka ima taikyti fideikomisų atžvilgiu teisines gynybos priemones. Nuo imperatoriaus Klaudijaus (13-47 m.) su fideikomiso pagrindu atsirandančių teisių gynybos klausimai tapo priskirti dviejų specialiai šiam tikslui įsteigtų pretorių – praetores fideicommissarii jurisdikcijai. Reikšmingiausiais legato ir fideikomiso tarpusavio skirtumas yra tai, jog priešingai nei legatų, fideikomisų atveju niekuomet nekelti griežti formos reikalavimai. Fideikomisas galėjo būti įrašomas tiek testamente, tiek ir kitame dokumente (pavyzdžiui, kodicile), tai buvo galima padaryti vartojant bet kokius, o ne griežtai nustatytus žodžius. Be to, legatu galima buvo įpareigoti tik testamentinį įpėdinį, o tuo tarpu fideikomisu kiekvieną, kuris tik ką nors gaudavo iš palikimo. Tai galėjo būti net ir legatorius arba apdovanotasis mortis causa capio (įgijimas mirties atveju) būdu, reiškusiu bet kokį praturtėjimą paskutiniosios mirusiojo valios pagrindu, kuris nebuvo nei paveldėjimas, nei kurios nors rūšies išskirtinė. Justiniano teisėje skirtumai tarp legato ir fideikomiso buvo panaikinti.

IŠSKIRTINĖ

legatas Fideikomisasper vindicationem – vindikacinisper damnationem – damnacinis

sinendi modo – „suteikiant leidimą“per praeceptionem – „iš anksto pasiimant“

Universalusis fideikomisas

Universalusis fideikomisas (fideicomissum hereditatis) – tai išskirtinė, kurios pagrindu palikėjas pavesdavo įpėdiniui, vadinamam heres fiduciarius (įpėdinis – patikėtinis), visą palikimą nedelsiant arba atsiradus tam tikros aplinkybėms perduoti palikėjo nurodytam trečiajam asmeniui (fideikomisorius).

Pavyzdys:

„Liucijus Titas tebūnie įpėdinis. Liucijau Titai, prašau ir reikalauju, kad kai tik priimsi mano palikimą, atiduotum jį ir perduotum Gajui Sėjui“.

Tokios išskirtinės užrašymas prieštaravo jau minėtam principui: Semel heres semper heres.Pradžioje fideikomisorius, kuris formaliąja prasme nebuvo įpėdinis, įgydavo tik paveldimo turto aktyvą (turtą ir turtines teises). Atsakomybė už palikėjo skolas (net ir perdavus visą paveldimą turtą) tekdavo fiduciarijui. Tokiais atvejais, kai palikimas būdavęs praskolintas, įpėdinis – patikėtinis, kurį saistė pareiga perduoti visą palikimą sudarantį turtą fideikomisoriui, baimindamasis dėl atsakomybės už palikėjo skolas, visiškai nebuvo suinteresuotas priimti palikimą. Dažnai palikimą būdavo atsisakoma priimti ir universalusis fideikomisas netekdavo galios. Siekiant to išvengti, išleisti du teisės aktai, kurių tikslas buvo apsaugoti įpėdinį (heres fiduciarius) nuo turtinės rizikos. SC Trebellianum (56 arba 57 m.) nustatė, jog įpėdiniui – patikėtiniui perdavus palikimą fideikomisoriui, šis tapdavo universaliuoju palikėjo teisių perėmėju (kitaip tariant - heredis loco) ir privalėjo prisiimti visas su palikimu susijusias skolas bei prievoles. Tuo tarpu SC Pegasianum (apie 73 m.) įtvirtino fiduciarijaus teisę pasilikti ketvirtį (quarta Falcidia dar vadinama quarta Pegasiana) palikimo. Taigi, jis privalėjo fideikomisoriui perduoti ne daugiau kaip ¾ palikimo dalis. Pagal Justiniano teisę, fideikomisorius visais atvejais tapdavo universaliuoju mirusiojo teisių perėmėju (heredis loco).