1

PIRMOJI KNYGA BENDROSIOS NORMOS

Kan. 1 Šio Kodekso kanonai liečia vien lotynų apeigų Bažnyčią. Kan. 2 Kodeksas dažniausiai nenustato rito, kurio turi būti

laikomasi, atliekant liturgines apeigas; todėl ir iki šiol galiojantys liturginiai įstatymai išlaiko savo galią, nebent kuris nors iš jų būtų priešingas Kodekso kanonams.

Kan. 3 Kodekso kanonai nei pilnai, nei dalinai neatšaukia

Apaštalų Sosto sudarytų sutarčių su tautomis ar kitomis politinėmis bendrijomis; šios sutartys tebesaisto, kaip ir iki šiol; priešingi šio Kodekso nuostatai joms neturi įtakos.

Kan. 4 Įgytosios teisės, lygiai kaip ir iki šiol tiek fiziniams, tiek

juridiniams asmenims Apaštalų Sosto suteiktos privilegijos, kuriomis tebesinaudojama ir jos nėra atšauktos, lieka nepažeistos, nebent būtų įsakmiai atšauktos šio Kodekso kanonais.

Kan. 5 § 1. Šiuo metu galiojantys tiek visuotiniai, tiek daliniai

papročiai, tiesiogiai priešingi šių kanonų nuostatams ir pačiais šio Kodekso kanonais atšaukti, visiškai praranda galią, neleidžiant jų atgaivinti ateityje; atšauktais laikomi ir visi kiti, nebent būtų kitaip nustatyta Kodekse arba šie papročiai būtų šimtmetiniai arba jų laikomasi nuo neatmenamų laikų; jei pastarųjų, Ordinaro sprendimu, nebūtų galima panaikinti, atsižvelgiant į vietos ir asmenų sąlygas, gali būti toleruojami.

§ 2. Išlieka tačiau iki šiol galiojantys papročiai,

nesipriešinantys tiek visuotinei, tiek dalinei teisei.

2

Kan. 6 § 1. Įsigaliojant šiam Kodeksui, atšaukiami: 1° Kanonų Teisės Kodeksas, paskelbtas 1917

metais; 2° kiti, tiek visuotiniai, tiek daliniai įstatymai,

priešingi šio Kodekso nuostatams, nebent dalinių įstatymų atžvilgiu įsakmiai būtų nurodyta kitaip;

3° visi, tiek visuotiniai, tiek daliniai, baudžiamieji įstatymai, išleisti Apaštalų Sosto, nebent būtų įjungti į šį Kodeksą;

4° taip pat ir visi kiti disciplinariniai visuotiniai įstatymai, liečiantys pilnai šio Kodekso pertvarkytą medžiagą.

§ 2. Šio Kodekso kanonai, pagal tai, kiek jie kyla iš

senosios teisės, aiškinami, laikantis kanoninės tradicijos.

I SKYRIUS BAŽNYTINIAI ĮSTATYMAI

Kan. 7 Įstatymas saisto, kai yra paskelbtas. Kan. 8 § 1. Visuotiniai bažnytiniai įstatymai paskelbiami,

išspausdinant juos oficialiame Acta Apostolicae Sedis komentare, nebent pavieniais atvejais būtų nustatytas kitoks paskelbimo būdas, ir įsigalioja tik po trijų mėnesių, skaičiuojant nuo dienos, kai buvo išspausdinti Acta numeryje, jei tik nesaisto tuojau pat dėl nustatomų dalykų prigimties arba pačiame įstatyme aiškiu ir ypatingu būdu būtų nustatytas trumpesnis ar ilgesnis įsigaliojimo laikas.

§ 2. Daliniai įstatymai skelbiami įstatymų davėjo

nustatytu būdu ir pradeda saistyti, praėjus mėnesiui nuo paskelbimo, nebent pačiame įstatyme būtų numatytas kitoks terminas.

3

Kan. 9 Įstatymai tvarko ateitį, o ne praeitį, nebent įsakmiai

juose būtų kalbama apie praeities dalykus. Kan. 10 Ardančiais arba neveiksniais darančiais laikomi tik tie

įstatymai, kurie aiškiai nustato, jog aktas yra niekinas arba asmuo neveiksnus.

Kan. 11 Grynai bažnytinių įstatymų privalo laikytis

pakrikštytieji katalikų Bažnyčioje arba į ją priimti, pakankamai sveiko proto ir, nebent įsakmiai būtų kitaip nustatyta pačios teisės, sulaukę septynerių metų amžiaus.

Kan. 12 § 1. Visuotinių įstatymų visur yra saistomi visi tie,

kuriems tie įstatymai yra išleisti. § 2. Tačiau nuo visuotinių įstatymų, negaliojančių

atskiroje teritorijoje, laikymosi atleidžiami visi, tuo metu esantys tokioje teritorijoje.

§ 3. Įstatymams, išleistiems atskirai teritorijai, pavaldūs

visi, kuriems tie įstatymai buvo duoti, ir kurie toje teritorijoje turi savo buveinę ar tarsi buveinę bei iš tiesų tuo metu joje gyvena, kartu atsižvelgiant į kan. 13 nuostatus.

Kan. 13 § 1. Daliniai įstatymai suprantami kaip teritoriniai, o ne

kaip asmeniniai, nebent būtų nustatyta kitaip. § 2. Keleiviai nėra saistomi: 1° dalinių savo teritorijos įstatymų tol, kol yra iš

jos išvykę, nebent jų peržengimas padarytų nuostolį savajai teritorijai arba įstatymai liestų asmenį;

2° taip pat ir tos teritorijos, kurioje yra, įstatymų, išskyrus tuos, kurie liečia viešąją tvarką, nustato aktų

4

formalumus arba tvarko nejudamą turtą, esantį toje teritorijoje.

§ 3. Klajūnai saistomi tiek visuotinių, tiek dalinių

įstatymų, galiojančių vietovėje, kurioje tuo metu gyvena.

Kan. 14 Įstatymai, taip pat ardantieji ar asmenį neveiksniu

darantieji, esant teisės abejonei, nesaisto; faktinės abejonės atveju Ordinarai gali nuo jų dispensuoti, jei tik, susidūrus su rezervuota dispensa, ji autoritetų, kuriems yra rezervuota, paprastai suteikiama.

Kan. 15 § 1. Nežinojimas arba klaida ardančių ar neveiksniu

darančių įstatymų atžvilgiu nepanaikina jų efekto, nebent įsakmiai būtų nustatyta kitaip.

§ 2. Neprileidžiamas nežinojimas ar klaida įstatymo,

bausmės, savo paties veikimo ar žinomo kitų veikimo atžvilgiu; prileidžiamas nežinomo kitų veikimo atžvilgiu, kol nebus įrodyta priešingai.

Kan. 16 § 1. Autentiškai įstatymus aiškina įstatymdavys ir tas,

kuriam jis yra suteikęs autentiško aiškinimo galią. § 2. Autentiškas aiškinimas, pateiktas, kaip įstatymas,

turi paties įstatymo galią ir privalo būti paskelbtas; jei juo tik paaiškinami savyje tikri įstatymo žodžiai, galioja praeičiai; jei susiaurina ar išplečia įstatymą arba išaiškina abejotiną, atgalinio veikimo neturi.

§ 3. Tuo tarpu aiškinimas, pateiktas, kaip teismo

sprendimas ar administracinis aktas atskiru atveju, neturi įstatymo galios ir įpareigoja tik tuos asmenis ir tvarko tuos klausimus, dėl kurių buvo išleistas.

5

Kan. 17 Bažnytiniai įstatymai suprastini pagal tiesioginę žodžių prasmę, atsižvelgiant į tekstą ir kontekstą; jei tokiu atveju jie liktų abejotini ar neaiškūs, reikia atsižvelgti į lygiagrečias vietas, jei tokios yra, taip pat į įstatymo tikslą bei aplinkybes ir į įstatymdavio mintį.

Kan. 18 Įstatymai, nustatantys bausmę, suvaržantys laisvą

naudojimąsi teisėmis arba turintys išimčių nuo įstatymo, aiškinami griežta prasme.

Kan. 19 Jei kokiu nors konkrečiu atveju nebūtų aiškaus tiek

visuotinio, tiek dalinio įstatymo ar papročio potvarkio, klausimas, nebent būtų baudžiamasis, sprendžiamas, atsižvelgiant į panašiems atvejams išleistus įstatymus, bendruosius teisės nuostatus, taikomus, laikantis teisinės lygybės principo, Romos Kurijos jurisprudenciją ir praktiką, o taip pat bendrą ir pastovią teisininkų nuomonę.

Kan. 20 Vėlesnis įstatymas pilnai arba iš dalies atšaukia

ankstesnįjį, jei tai įsakmiai nurodoma pačiame įstatyme, jei jis yra tiesiogiai priešingas pirmajam, arba pilnai pertvarko pirmesniojo įstatymo medžiagą; tačiau visuotinis įstatymas nekeičia dalinės ar ypatingosios teisės, nebent pačioje teisėje būtų įsakmiai nustatyta kitaip.

Kan. 21 Esant abejonei, nelaikoma, jog esantis įstatymas yra

atšauktas, tačiau paskesnieji įstatymai privalo būti priartinti prie ankstesniųjų ir, kiek įmanoma, su jais suderinti.

Kan. 22 Civiliniai įstatymai, minimi Bažnyčios teisėje, galioja

su tomis pačiomis pasekmėmis ir kanonų teisėje tiek, kiek jie nėra priešingi dieviškajai teisei, ir jei kanonų teisė nenustato kitaip.

6

II SKYRIUS PAPROTYS

Kan. 23 Tik tas tikinčiųjų bendruomenės įvestas paprotys turi

įstatymo galią, kuris yra aprobuotas įstatymdavio, laikantis toliau sekančių kanonų normų.

Kan. 24 § 1. Joks paprotys, priešingas dieviškajai teisei, negali

įgyti įstatymo galios. § 2. Taip pat negali įgyti įstatymo galios paprotys,

priešingas ar nepriklausąs kanonų teisei, nebent būtų protingai pagrįstas; gi paprotys, įsakmiai teisės atšauktas, nėra protingai pagrįstas.

Kan. 25 Joks paprotys negali įgyti įstatymo galios, jei jo nebuvo

laikomasi bendruomenėje, bent jau galinčioje turėti įstatymus, turint tikslą tą paprotį įteisinti.

Kan. 26 Jei ypatingu būdu nėra patvirtintas kompetentingo

įstatymdavio, galiojančiai kanonų teisei priešingas ar nepriklausantis kanoniniam įstatymui paprotys įgyja įstatymo galią tik tuomet, kai jo teisėtai buvo laikomasi be pertraukos pilnus trisdešimt metų; gi kanoninį įstatymą, turintį išlygą, draudžiančią būsimuosius papročius, viršyti gali tik šimtmetinis ar neatmenamų laikų paprotys.

Kan. 27 Paprotys yra geriausias įstatymų aiškintojas. Kan. 28 Laikantis kan. 5 potvarkio, paprotys, tiek priešingas,

tiek nepriklausantis įstatymui, atšaukiamas kitu priešingu papročiu ar įstatymu; tačiau, jei įsakmiai nėra paminėta, įstatymas neatšaukia šimtmetinių ar neatmenamų laikų papročių, o visuotinis įstatymas neatšaukia dalinių papročių.

7

III SKYRIUS

BENDRIEJI DEKRETAI IR INSTRUKCIJOS Kan. 29 Bendrieji dekretai, kuriais kompetentinga valdžia duoda

bendruosius nurodymus įstatymus galinčiai turėti bendruomenei, yra tikri įstatymai ir reguliuojami kanonų, kalbančių apie įstatymus, nuostatų.

Kan. 30 Kas turi tik vykdomąją valdžią, negali išleisti

galiojančio bendrojo dekreto, apie kurį kalbama kan. 29, nebent atskirais atvejais, laikantis teisės normų, jam ši galia būtų įsakmiai suteikta kompetentingo įstatymdavio, laikantis sąlygų, nustatytų galios suteikimo akte.

Kan. 31 § 1. Kas turi vykdomąją valdžią, savo kompetencijos

ribose gali leisti bendruosius vykdomuosius dekretus, kuriais tiksliau apibrėžiami įstatymo pritaikymo būdai arba kurie būtini įstatymo laikymuisi.

§ 2. Dekretų, apie kuriuos kalbama § 1, paskelbimo bei

įsigaliojimo laiko atžvilgiu reikia laikytis kan. 8 nurodymų.

Kan. 32 Bendrieji vykdomieji dekretai saisto visus, įpareigotus

laikytis įstatymų, kurių taikymo būdai ar laikymosi būtinumas yra nustatomas tais dekretais.

Kan. 33 § 1. Bendrieji vykdomieji dekretai, jei ir būtų paskelbti

direktyvose ar kitaip pavadintuose dokumentuose, nekeičia įstatymų, ir juose esantys įstatymams priešingi patvarkymai neturi jokios galios.

§ 2. Minėtieji dekretai nustoja galioja, kai juos įsakmiu

ar savaime suprantamu būdu atšaukia kompetentinga valdžia, o taip pat išnykus įstatymui, kurio vykdymui jie

8

buvo išleisti; tačiau išlaiko galią, sumažėjus juos išleidusiojo teisėms, išskyrus atvejį, nebent įsakmiai būtų patvarkyta priešingai.

Kan. 34 § 1. Instrukcijos, kurios tik paaiškina įstatymų nuostatus

ir apibrėžia bei nustato jų vykdymo būdą, išleidžiamos tiems, kurie privalo rūpintis įstatymų vykdymu ir juos įpareigoja įstatymų vykdymo metu; instrukcijas savo kompetencijos ribose teisėtai leidžia turintieji vykdomąją valdžią.

§ 2. Instrukcijų potvarkiai nekeičia įstatymų, ir, jei kuris

nors jų negali būti suderintas su įstatymų nuostatais, neturi jokios galios.

§ 3. Instrukcijos nustoja galiojusios ne vien tik įsakmiu

ar savaime suprantamu jas išleidusio kompetentingo autoriteto ar jo vyresniojo atšaukimu, bet taip pat išnykus įstatymui, kurio išaiškinimui ar vykdymui jos buvo išleistos.

IV SKYRIUS

PAVIENIAI ADMINISTRACINIAI AKTAI

I SKIRSNIS BENDROSIOS NORMOS

Kan. 35 Pavienį administracinį aktą, tiek dekretą, tiek įsakymą

arba reskriptą, savo kompetencijos ribose gali išleisti turintis vykdomąją valdžią, laikydamasis kan. 76, § 1 nuostato.

Kan. 36 §1. Administracinis aktas suprantamas pagal tiesioginę

žodžių prasmę ir bendrąją kalbos praktiką; iškilus abejonei, teisminius reikalus svarstantys, bausmės nustatymo ar pritaikymo atvejus nagrinėjantys, suvaržantys asmens ar pažeidžiantys įgytąsias teises

9

arba priešingi privataus asmens naudai suteiktam įstatymui administraciniai aktai aiškinami griežta prasme; visais kitais atvejais - plačia prasme.

§ 2. Administracinis aktas neturi būti išplėstas kitiems

atvejams šalia nurodytųjų. Kan. 37 Administracinis aktas, liečiantis išorinę plotmę, turi būti

raštiškas; taip pat, jei buvo duotas pavedimo forma, reikia pridėti ir įvykdymo aktą

Kan. 38 Administracinis aktas, taip pat, jei kalbama apie

reskriptą, duotą Motu proprio, neveikia tiek, kiek pažeidžia kitų įgytąsias teises arba yra priešingas įsta-tymui ar patvirtintam papročiui, nebent kompetentinga valdžia būtų įsakmiai pridėjusi atšaukiančią išlygą.

Kan. 39 Laikoma, jog sąlygos, esančios administraciniame akte,

apsprendžia akto galiojimą tik tuomet, kai yra išreikštos žodžiais si, nisi, dummodo (jei, nebent, jei tik).

Kan. 40 Negavęs rašto ir nepatikrinęs jo autentiškumo bei

integralumo, administracinio akto vykdytojas savo pareigas atlieka negaliojančiai, nebent būtų prieš tai gavęs žinią iš valdžios, išleidusios aktą.

Kan. 41 Administracinio akto vykdytojas, kuriam patikėta vien

įvykdyti aktą, negali atsisakyti tai daryti, nebent pasirodytų aišku, jog minėtasis aktas yra niekinas arba dėl kitos svarbios priežasties negali būti palaikomas, o taip pat, jei nebuvo įvykdytos pačiame administraciniame akte esančios sąlygos. Vienok, jei atrodo, jog administracinio akto vykdymas yra nereikalingas dėl asmens ar vietos sąlygų, vykdytojas tepertraukia vykdymą. Visais šiais atvejais nedelsiant turi būti informuotas akto autorius.

10

Kan. 42 Administracinio akto vykdytojas privalo veikti, laikydamasis įgaliojimo normų, tačiau jei nebus įvykdytos esminės sąlygos, esančios pačiame rašte ir nebus laikomasi esminės procedūros, vykdymas negalioja.

Kan. 43 Administracinio akto vykdytojas, protingai apsvarstęs,

gali pakeisti save kitu asmeniu, nebent toks pakeitimas būtų uždraustas, vykdytojas parinktas dėl asmens savybių arba būtų nustatytas galintis vykdytoją pakeisti asmuo. Visais šiais atvejais vykdytojui leidžiama patikėti kitam parengiamuosius aktus.

Kan. 44 Administracinį aktą gali įvykdyti ir vykdytojo įpėdinis

pareigose, nebent vykdytojas būtų buvęs parinktas dėl jo asmens savybių.

Kan. 45 Vykdytojui leidžiama, kokiu nors būdu suklydus

administracinio akto vykdymo metu, jo vykdymą pradėti iš naujo.

Kan. 46 Administracinis aktas neišnyksta, pasibaigus jį

išleidusiojo valdžiai, nebent įsakmiai teisės būtų nustatyta kitaip.

Kan. 47 Administracinio akto atšaukimas kitu kompetentingos

valdžios administraciniu aktu įsigalioja tik nuo to momento, kai teisėtai su juo supažindinamas asmuo, kuriam šis aktas buvo išleistas.

II SKIRSNIS

PAVIENIAI DEKRETAI IR ĮSAKYMAI Kan. 48 Pavieniu dekretu laikomas administracinis aktas,

išleistas autoritetingos vykdomosios valdžios, kuriuo, laikantis teisės normų, atskiru atveju duodamas

11

sprendimas ar atliekamas paskyrimas, pagal savo prigimtį nereikalaujantys kieno nors prašymo.

Kan. 49 Pavienis įsakymas yra dekretas, kuriuo tiesiogiai ir

teisėtai konkrečiam asmeniui ar asmenims įsakoma ką nors vykdyti ar nevykdyti, ypač tam, kad būtų laikomasi įstatymo.

Kan. 50 Prieš išleidžiant pavienį dekretą, valdžia tesurenka

būtinas žinias ir įrodymus ir, kiek yra įmanoma, teišklauso tuos, kurių teisės gali būti pažeistos.

Kan. 51 Dekretas turi būti duotas raštiškai, ir, jei kalbama apie

sprendimą, bent glaustai išdėstant motyvus. Kan. 52 Pavienis dekretas įpareigoja tik tais klausimais, kuriuos

tvarko, ir asmenis, kuriems yra duotas; pastaruosius gi, jei nėra nustatyta kitaip, saisto visur.

Kan. 53 Jei dekretai prieštarauja vienas kitam, dalinis dekretas

tuose dalykuose, kurie yra atskirai paminėti, viršija visuotinį; jei abu yra lygiai daliniai ar visuotiniai, vėlesnysis atšaukia ankstesnįjį tiek, kiek yra jam priešingas.

Kan. 54 § 1. Pavienis dekretas, kurio pritaikymas yra patikėtas

vykdytojui, sukelia pasekmes nuo įvykdymo momento; priešingu atveju nuo tada, kai apie tai asmeniui praneša dekretą išleidusi valdžia.

§ 2. Kad saistytų, pavienis dekretas privalo būti įteiktas,

kaip teisėtas dokumentas, laikantis teisės normų. Kan. 55 Laikantis kann. 37 ir 51 nuostatų, kai dėl labai svarbios

priežasties neįmanoma įteikti dekreto teksto, dekretas laikomas įteiktu, jei skirtam asmeniui perskaitomas

12

notaro arba dviejų liudininkų akivaizdoje, apie tai surašius aktą, kurį pasirašo visi dalyvaujantys.

Kan. 56 Dekretas laikomas įteiktu, jei tas, kuriam yra skirtas,

tinkamu būdu pakviestas atsiimti ar išklausyti dekretą, be teisėtos priežasties neatvyktų ar atsisakytų pasirašyti.

Kan. 57 § 1. Visais atvejais, kai įstatymas liepia išleisti dekretą

arba suinteresuotoji pusė teisėtai pateikė prašymą ar apeliaciją dekretui, kompetentinga valdžia tai tepadaro per tris mėnesius nuo prašymo ar reikalavimo gavimo, nebent įstatyme būtų numatytas kitoks terminas.

§ 2. Jei, šiam terminui praėjus, dekretas nebuvo

išleistas, laikoma, kad atsakymas yra neigiamas, ir dėl jo galima apeliuoti.

§. 3. Numatomas neigiamas atsakymas neatleidžia

kompetentingos valdžios nuo pareigos išleisti dekretą bei atlyginti padarytus nuostolius, laikantis kan. 128 normos.

Kan. 58 § 1. Pavienis dekretas nustoja galiojęs, jį teisėtai

atšaukus kompetentingai valdžiai arba išnykus įstatymui, kurio vykdymui buvo išleistas.

§. 2. Pavienis įsakymas, neįformintas teisėtu

dokumentu, išnyksta pasibaigus jį davusiojo valdžiai.

III SKIRSNIS RESKRIPTAI

Kan. 59 § 1. Reskriptu laikomas raštu kompetentingos

vykdomosios valdžios duotas administracinis aktas, kuriuo, pagal jo prigimtį, kam nors prašant, suteikiama privilegija, dispensa ar kita malonė.

13

§ 2. Sąlygos, nustatytos reskriptų atžvilgiu, galioja taip pat suteikiant leidimą arba žodžiu duodamoms malonėms, jei nėra nurodyta kitaip.

Kan. 60 Reskriptą gali gauti visi, kuriems tai daryti nėra

įsakmiai uždrausta. Kan. 61 Jei nėra numatyta kitaip, reskriptas gali būti gautas kito

asmens naudai, netgi neturint jo sutikimo, ir galioja dar prieš pastarajam priimant, jei nebuvo tam prieštaraujančių išlygų.

Kan. 62 Reskriptas, kuriam nėra paskirtas joks vykdytojas,

sukelia pasekmes nuo pasirašymo momento; kitu atveju, nuo įvykdymo momento.

Kan. 63 § 1. Tiesos nutylėjimas daro reskriptą negaliojančiu, jei

prašyme nebuvo išreikšti elementai, kurie įstatymo, kanoninio stiliaus ir praktikos požiūriu būtini galiojimui, nebent būtų kalbama apie malonę suteikiantį reskriptą, duotą Motu proprio (savo iniciatyva).

§ 2. Taip pat negalioja reskriptas, kurio prašant,

išdėstomi melagingi motyvai, ir nė vienas iš jų nėra teisingas.

§ 3. Būtina, kad pagrindinė priežastis reskriptuose,

kuriems nėra skiriamas vykdytojas, būtų tikra reskripto išleidimo metu; kitais atvejais, įvykdymo metu.

Kan. 64 Išsaugant Penitencijarijos teises sąžinės srityje, bet

kurios Romos Kurijos dikasterijos atsisakytos suteikti malonės negali galiojančiai suteikti kita tos pačios Kurijos dikasterija ar kita kompetentinga valdžia, žemesnė už Romos Popiežių, be pirmosios dikasterijos pritarimo.

14

Kan. 65 § 1. Išlaikant §§ 2 ir 3 nuostatus, niekas teneprašo kito Ordinaro malonės, kurios nesuteikė savas Ordinaras, nepaminėjęs nesuteikimo; tačiau, tai paminėjus, Ordinaras tenesuteikia malonės, prieš tai nesužinojęs iš pirmojo Ordinaro nesuteikimo priežasties.

§ 2. Generalvikaro ar Vyskupo Vikaro nesuteiktos

malonės galiojančiai negali suteikti kitas to paties Vyskupo Vikaras, net ir žinodamas malonės nesu-teikusiojo Vikaro atsisakymo motyvus.

§ 3. Generalvikaro ar Vyskupo Vikaro nesuteikta

malonė, to nepaminėjus, prašyta iš diecezinio Vyskupo, negalioja; gi diecezinio Vyskupo nesuteiktos malonės be paties Vyskupo pritarimo negalima galiojančiai prašyti, net ir paminint atsisakymą, iš jo Generalvikaro ar Vyskupo Vikaro.

Kan. 66 Reskriptas netampa netinkamu, kuomet klaidingai

nurodomas asmens, kuriam yra skirtas, ar jo autoriaus vardas, gyvenamoji vieta ar svarstomas dalykas, jei, Ordinaro sprendimu, nėra jokios abejonės asmens ar objekto atžvilgiu.

Kan. 67 § 1. Jei pasitaikytų, kad dėl to paties dalyko būtų

prašyta dviejų vienas kitam priešingų reskriptų, dalinis tuose dalykuose, kurie atskirai paminėti, viršija bendrąjį.

§ 2. Jei abu būtų vienodai daliniai ar bendri,

pirmesnysis viršija vėlesnįjį, nebent antrajame būtų įsakmiai paminėtas pirmesnysis, ar pirmasis prašytojas būtų gavęs savo reskriptą apgaule ar dėl žymaus aplaidumo.

§ 3. Esant abejonei dėl reskripto galiojimo ar

negaliojimo, reikia kreiptis į reskripto autorių.

15

Kan. 68 Apaštalų Sosto reskriptas, kuriam nėra skirtas joks

vykdytojas, tik tuomet turi būti pateiktas prašiusiojo Ordinarui, kai tai nurodoma pačiame rašte, kalbama apie viešus reikalus arba būtina patvirtinti sąlygas.

Kan. 69 Reskriptas, kurio pateikimui nėra nustatytas joks laikas,

gali būti pateiktas vykdytojui bet kuriuo metu, svarbu, kad būtų išvengta klastos ir apgaulės.

Kan. 70 Jei reskripte suteikimas būtų pavestas vykdytojui,

priklauso jam, pagal savo protingą sprendimą ir sąžinę, malonę suteikti ar atmesti.

Kan. 71 Niekas neprivalo naudotis vien savo naudai suteiktu

reskriptu, nebent dėl kitos priežasties privalėtų laikytis kanoninės pareigos.

Kan. 72 Apaštalų Sosto suteiktus ir galiojimo laiką viršijusius

reskriptus vieną kartą, esant teisėtai priežasčiai, gali pratęsti diecezinis Vyskupas, tačiau ne ilgiau, kaip trims mėnesiams.

Kan. 73 Nė vienas reskriptas nėra atšaukiamas priešingu

įstatymu, nebent pačiam įstatyme būtų numatyta kitaip. Kan. 74 Nors asmuo ir gali sąžinės srityje naudotis žodžiu

suteikta malone, tačiau privalo įrodyti ją ir išorinėje srityje kiekvieną kartą, kai to yra teisėtai prašoma.

Kan. 75 Jei reskripte yra privilegija ar dispensa, laikomasi taip

pat ir toliau sekančių kanonų nurodymų.

IV SKIRSNIS PRIVILEGIJOS

16

Kan. 76 § 1. Privilegija, tai yra, malonė konkrečių, tiek fizinių, tiek juridinių, asmenų atžvilgiu, nurodyta atskiru aktu, gali būti suteikta tiek įstatymdavio, tiek vykdomosios valdžios, kuriai įstatymdavys suteikė tokią galią.

§ 2. Šimtmetinis ar neatmenamas naudojimasis

prileidžia, jog privilegija buvo suteikta. Kan. 77 Privilegija aiškinama pagal kan. 36 §1 normą, tačiau

visuomet leistinas aiškinimas, kuriuo sekant, privilegija besinaudojantys iš tikrųjų gautų kokią nors malonę.

Kan. 78 § 1. Privilegija laikoma amžina, jei nėra įrodoma

priešingai. § 2. Asmeninė privilegija, būtent ta, kuri skirta

asmeniui, išnyksta kartu su juo. § 3. Daiktus liečianti privilegija išnyksta, visiškai

sunykus daiktui ar vietai; vietą liečianti privilegija, tačiau, atgyja, jei vieta atstatoma penkiasdešimties metų laikotarpyje.

Kan. 79 Privilegija išnyksta, ją atšaukus kompetentingai valdžiai

pagal kan. 47 normą, tačiau išlaikant kan. 81 nuostatą. Kan. 80 § 1. Jokia privilegija neišnyksta, jos atsisakant, nebent

tokį atsisakymą priimtų kompetentinga valdžia. § 2. Bet koks fizinis asmuo gali atsisakyti privilegijos,

suteiktos vien jo naudai. § 3. Pavieniai asmenys negali atsisakyti privilegijos,

suteiktos juridiniam asmeniui arba atsižvelgiant į vietos ir dalyko kilnumą; taip pat ir juridiniam asmeniui neleistina atsisakyti privilegijos, jei toks atsisakymas pakenktų Bažnyčiai ar kitiems asmenims.

17

Kan. 81 Pasibaigus privilegiją suteikusiojo teisei, privilegija

neišnyksta, nebent būtų buvusi suteikta su išlyga ad beneplacitum nostrum (kol mums patiks) arba jai tolygia.

Kan. 82 Nesinaudojant ar naudojantis priešingai, kitų

neapsunkinanti privilegija neišnyksta; tačiau tos, kuri sudaro apsunkinimą kitiems, netenkama, jei prie to prisideda teisėtas įsisenėjimas.

Kan. 83 § 1. Privilegija išnyksta, pasibaigus laikui ar išnaudojus

skaičių atvejų, kuriems buvo suteikta, išlaikant kan. 142 § 2 nuostatą.

§ 2. Privilegija tačiau išnyksta, jei, einant laikui,

aplinkybės, kompetentingos valdžios sprendimu, pasikeitė tiek, kad privilegija tapo kenksminga ar pasi-darė neleistina ja naudotis.

Kan. 84 Kas piktnaudoja jam privilegijos suteikta galią,

nusipelno netekti pačios privilegijos: todėl Ordinaras, veltui įspėjęs privilegijuotąjį, iš sunkiai ją piktnaudo-jančio teatima savo paties suteiktą privilegiją; jei privilegiją būtų suteikęs Apaštalų Sostas, Ordinaras privalo jį informuoti.

V SKIRSNIS DISPENSOS

Kan. 85 Dispensą, arba atleidimą atskiru atveju nuo grynai

bažnytinio įstatymo laikymosi, savo kompetencijos rėmuose gali suteikti asmenys, turintys vykdomąją valdžią, o taip pat tie, kuriems galia dispensuoti buvo suteikta aiškiai ar savaime suprantamu būdu tiek pačios teisės, tiek teisėto įgaliojimo keliu.

18

Kan. 86 Nedispensuojama nuo įstatymų, kiek juose nustatomi dalykai, sudarantys institucijų ar juridinių aktų esmę.

Kan. 87 § 1. Diecezinis vyskupas kiekvieną kartą gali

galiojančiai dispensuoti tikinčiuosius, kai mano, jog tai bus naudinga jų dvasinei gerovei, tiek nuo visuotinių, tiek nuo aukščiausiojo Bažnyčios autoriteto išleistų jo teritoriją ir jo pavaldinius liečiančių drausminių įstatymų; negali, tačiau, dispensuoti nuo proceso ar baudžiamųjų įstatymų, nei nuo tų, kurių dispensavimas ypatingu būdu yra rezervuotas Apaštalų Sostui ar kitam autoritetui.

§ 2. Kai sunku susisiekti su Apaštalų Sostu, o delsiant

atsirastų pavojus padaryti didelį nuostolį, bet kuris Ordinaras gali galiojančiai dispensuoti nuo minėtų įstatymų, netgi jei dispensavimas rezervuotas Apaštalų Sostui, jei tik kalbama apie dispensą, kurią Apaštalų Sostas paprastai tokiomis aplinkybėmis suteikia, išlaikant kan. 291 nuostatą.

Kan. 88 Vietos Ordinaras gali galiojančiai dispensuoti nuo

diecezinių įstatymų ir visuomet, kai, jo nuomone, tai naudinga tikinčiųjų gerovei, nuo plenarinio arba provincijos Susirinkimo, ar Vyskupų Konferencijos išleistų įstatymų.

Kan. 89 Klebonas, kiti kunigai arba diakonai negali galiojančiai

dispensuoti nuo visuotinio ar dalinio įstatymo, nebent ši galia jiems įsakmiai būtų suteikta.

Kan. 90 § 1. Tenebūna nuo bažnytinio įstatymo dispensuojama

be teisingos ir protingos priežasties, visuomet atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes bei į įstatymo, nuo kurio dispensuojama, svarbą. Priešingu atveju dispensa yra neleistina, ir, jei nebuvo suteikta paties įstatymų leidėjo ar jo viršininko, ir negaliojanti.

19

§ 2. Abejojant, ar priežastis dispensai yra pakankama,

dispensa suteikiama galiojančiai ir leistinai. Kan. 91 Kas turi dispensavimo galią, ja galiojančiai naudojasi ir

už savo teritorijos ribų savo pavaldinių atžvilgiu, jei netgi šie būtų išvykę iš savo teritorijos, ir, jei įsakmiai nėra nustatyta priešingai, tuo metu jam pavaldžioje teritorijoje esančius keleivius bei save patį.

Kan. 92 Pagal kan. 36 § 1 normą, griežtai aiškinama ne vien tik

dispensa, bet taip pat ir konkrečiam atvejui suteikta galia dispensuoti.

Kan. 93 Dispensa, kuri skirta ilgesniam naudojimui, išnyksta

taip pat, kaip ir privilegija, o taip pat aiškiai ir visiškai išnykus pagrindinei priežasčiai.

V SKYRIUS

STATUTAI IR REGLAMENTAI Kan. 94 § 1. Statutai, griežta žodžio prasme, yra potvarkiai,

kurie, laikantis teisės normų, yra sudaromi tiek asmenų, tiek vertybių sambūriuose, ir kuriais apibrėžiami minėtųjų institucijų tikslas, jų įsteigimas, valdymas bei veikimo būdai.

§ 2. Asmenų sambūrio statuto laikytis privalo tik teisėti

jo nariai, daiktus liečiančio sambūrio statuto - tie, kurie rūpinasi jo išlaikymu.

§ 3. Vykdomosios valdžios išleisti ir paskelbti statutų

potvarkiai tvarkomi pagal kanonų nuostatus įstatymų atžvilgiu.

Kan. 95 § 1. Reglamentai yra taisyklės arba normos, kurių

privaloma laikytis asmenų susirinkimuose, tiek

20

įsakytuose bažnytinės valdžios, tiek laisvai tikinčiųjų sušauktuose, o taip pat ir kitose apeigose; jais apibrėžiamas sušaukimas, vadovavimas ir būdas veikti.

§ 2. Susirinkimų ir apeigų metu reglamento normos

privalo laikytis jų dalyviai.

VI SKYRIUS FIZINIAI IR JURIDINIAI ASMENYS

I SKIRSNIS

KANONINĖ FIZINIŲ ASMENŲ PADĖTIS Kan. 96 Krikštu žmogus įjungiamas į Kristaus Bažnyčią ir joje

tampa asmeniu su teisėmis ir pareigomis, kurios, atsižvelgiant į jų padėtį, yra būdingos krikščionims, kiek jie išlaiko bažnytinį bendravimą ir nėra trukdomi teisėtai uždėtos sankcijos.

Kan. 97 § 1. Asmuo, baigęs aštuoniolika metų, yra pilnametis;

nesulaukęs šio amžiaus - nepilnametis. § 2. Nepilnametis, nebaigęs septynių metų, vadinamas

vaiku ir laikoma, jog nėra atsakingas už savo veiksmus, tačiau, jam sulaukus septynių metų, prileidžiama, kad yra pasiekęs proto pažinimą.

Kan. 98 § 1. Pilnametis asmuo pilnai naudojasi savo teisėmis. § 2. Nepilnametis asmuo savo teisių vykdymo požiūriu

paklūsta tėvų ar globėjų valdžiai, išskyrus atvejus, kai nepilnamečiai yra išskirti iš jų valdžios dieviškuoju įstatymu ar kanonų teisės. Globėjų parinkimo bei jų valdžios atžvilgiu laikomasi civilinės teisės potvarkių, nebent kitaip būtų nustatyta kanonų teisės arba diecezinis Vyskupas konkrečiais atvejais dėl teisėtos priežasties laikytų savo pareiga parinkti kitą globėją.

21

Kan. 99 Kas pastoviai negali naudotis proto galiomis, laikomas

neatsakingu už savo veiksmus ir prilyginamas vaikams. Kan. 100 Asmuo vadinamas: gyventoju, ten, kur turi savo

buveinę; apsistojusiu, ten, kur turi tarsi - buveinę; keleiviu, jei yra išvykęs iš buveinės ar tarsi - buveinės, kuri jam tebepriklauso; klajūnu, jei jokioje vietoje neturi buveinės ar tarsi - buveinės.

Kan. 101 § 1. Vaiko, o taip pat ir pasikrikštijusio suaugusio

asmens, kilmės vieta yra ta, kurioje, vaikui gimus, jo tėvai turėjo buveinę, ar, šios neturint, tarsi - buveinę, arba, jei tėvai neturėjo minėtos buveinės ar tarsi - buveinės, ją turėjo vaiko motina.

§ 2. Kalbant apie klajūnų vaiką, jo kilmės vieta laikoma

gimimo vieta; jei tai būtų pamestinukas, radimo vieta. Kan. 102 § 1. Buveinė įgyjama, apsigyvenant kokios nors

parapijos ar bent jau diecezijos teritorijoje, ketinant, jei niekas neištrems, pasilikti visam laikui, ar išgyvenus toje vietoje pilnus penkis metus.

§ 2. Tarsi - buveinė įgyjama, apsigyvenant kokios nors

parapijos ar bent jau diecezijos teritorijoje, ketinant, jei niekas neištrems, pasilikti trims mėnesiams, ar išgyvenus toje vietoje tris mėnesius.

§ 3. Buveinė arba tarsi - buveinė, esanti parapijos

teritorijoje, vadinama parapijine, gi diecezijos teritorijoje, nors ir ne parapijoje, diecezine.

Kan. 103 Vienuolinių institutų ir apaštalinio gyvenimo bendrijų

nariai įgyja buveinę toje vietoje, kur yra namai, prie kurių yra priskirti ir tarsi - buveinę tuose namuose, kur, pagal kan. 102 § 2 normą, iš tikrųjų gyvena.

22

Kan. 104 Sutuoktiniai turi bendrą buveinę ar tarsi - buveinę;

teisėto atsiskyrimo atveju ar dėl kitos teisingos priežasties, abu gali turėti savo buveinę ar tarsi - buveinę.

Kan. 105 § 1. Nepilnametis būtinai laikosi to, kurio valdžiai

priklauso, buveinės ar tarsi buveinės. Išėjęs iš kūdikio amžiaus, jis gali įgyti ir savą tarsi - buveinę; o, teisėtai pripažintas civilinės teisės normų, taip pat ir savo buveinę.

§ 2. Kas dėl kitos, nei nepilnametystė, priežasties,

teisėtai buvo patikėtas kito asmens globai ar rūpybai, laikosi globėjo ar saugotojo buveinės arba tarsi - buveinės.

Kan. 106 Buveinė ar tarsi - buveinė prarandamos, išvykus iš

vietos, ketinant ten nebegrįžti, tačiau išlaikant kan. 105 nuostatą.

Kan. 107 § 1. Kiekvienas, turintis buveinę ar tarsi - buveinę, turi

savo kleboną ir Ordinarą. § 2. Klajūno savas klebonas ir Ordinaras yra vietos,

kurioje šis tuo metu gyvena, klebonas ar Ordinaras. § 3. Asmens, turinčio tik diecezinę buveinę ar tarsi -

buveinę, savas klebonas yra klebonas tos vietos, kur šis tuo metu gyvena.

Kan. 108 § 1. Giminystė skaičiuojama linijomis ir laipsniais. § 2. Tiesiojoje linijoje yra tiek laipsnių, kiek yra kartų,

arba asmenų, atmetus kamieną.

23

§ 3. Šalutinėje linijoje yra tiek laipsnių, kiek yra asmenų abiejose linijose kartu, atmetus kamieną.

Kan. 109 § 1. Svainystė, kylanti iš galiojančios santuokos, net jei

ši būtų ir nepanaudota, egzistuoja tarp vyro bei žmonos giminių ir, atitinkamai, tarp žmonos bei vyro giminių.

§ 2. Svainystė skaičiuojama tokiu būdu, kad vyro

giminės yra žmonos svainiai toje pačioje linijoje bei tuo pačiu laipsniu, ir atvirkščiai.

Kan. 110 Įvaikinti pagal civilinių įstatymų normas vaikai laikomi

juos įvaikinusių asmenų vaikais. Kan. 111 § 1. Priimant krikštą, į lotynų apeigų Bažnyčią įrašomas

vaikas tėvų, kurie abu priklauso tai Bažnyčiai, arba, jei vienas iš tėvų jai nepriklauso, bet abu tėvai bendru susitarimu sutinka, kad palikuonys būtų pakrikštyti lotynų apeigų Bažnyčioje; jei tokio bendro sutarimo trūksta, vaikas įrašomas į tų apeigų Bažnyčią, kuriai priklauso tėvas.

§ 2. Bet kuris besikrikštijantis, sulaukęs keturiolikos

metų amžiaus, gali laisvai pasirinkti būti pakrikštytas lotynų apeigų ar kitų apeigų savos teisės Bažnyčioje; tokiu atveju jis priklauso savo pasirinktai Bažnyčiai.

Kan. 112 § 1. Priėmus krikštą į kitų apeigų savo teisės Bažnyčią

įrašomi: 1° asmenys, gavę leidimą iš Apaštalų Sosto; 2° sutuoktinis, prieš sudarant santuoką, ar jos

sudarymo metu pareiškęs norą pereiti į kitų apeigų savo teisės Bažnyčią, kuriai priklauso antrasis sutuoktinis; išnykus, tačiau, santuokiniam ryšiui, jis laisvai gali grįžti į lotynų apeigų Bažnyčią;

3° 1° i 2° punktuose minimų asmenų keturiolikos metų neturintys vaikai ir, atitinkamai, mišrios santuokos

24

atveju, katalikiškos šalies, teisėtai perėjusios į kitų apeigų Bažnyčią, vaikai; pasiekus, tačiau, šį amžių, vaikai gali grįžti į lotynų apeigų Bažnyčią.

§ 2. Kad ir ilgai trukęs sakramentų priėmimas kitų

apeigų savo teisės Bažnyčios ritu nereiškia įrašymo į šią Bažnyčią.

II SKIRSNIS

JURIDINIAI ASMENYS Kan. 113 § 1. Katalikų Bažnyčia ir Apaštalų Sostas yra moraliniai

asmenys dieviško patvarkymo galia. § 2. Bažnyčioje, šalia fizinių asmenų yra ir juridiniai

asmenys, vadinasi, pavaldūs kanonų teisei jų prigimčiai atitinkančių pareigų bei teisių požiūriu.

Kan. 114 § 1. Juridiniai asmenys įsteigiami pačios teisės

patvarkymu arba ypatingu kompetentingos valdžios teikimu, išreikštu dekretu, kai tiek asmenų, tiek daiktų visuma pertvarkoma, atsižvelgiant į Bažnyčios pa-siuntinybę atitinkantį tikslą, prašokantį pavienių asmenų tikslus.

§ 2. Tokiais tikslais, apie kuriuos kalbama § 1, laikomi

liečiantys tiek dvasinius, tiek laikinuosius gailestingumo, apaštalavimo ar meilės darbus.

§ 3. Kompetentinga Bažnyčios valdžia tenesuteikia

juridinio asmens vardo kam nors kitam, kaip asmenų ir daiktų visumai, siekiančiai tikrai naudingo tikslo, ir kuri, viską apsvarsčius, turi priemones, galimai pakankamas pasiekti nustatytą tikslą.

Kan. 115 § 1. Juridiniai asmenys Bažnyčioje yra arba asmenų,

arba daiktų visuma.

25

§ 2. Asmenų visuma, sudaryta iš ne mažiau trijų

asmenų, yra kolegija, jei jos nariai, turėdami lygias ar nelygias teises, nustato savo veiksmus, drauge priimdami sprendimus pagal teisės ir statutų normas; priešingu atveju, nėra kolegija.

§ 3. Daiktų visuma, arba autonominis fondas, susidaro

iš tiek dvasinių, tiek medžiaginių gėrybių arba daiktų, kurį, pagal teisės ir statutų normas administruoja vienas arba daugiau fizinių asmenų, arba kolegija.

Kan. 116 § 1. Vieši juridiniai asmenys yra asmenų arba daiktų

visuma, įsteigta kompetentingos bažnytinės valdžios, kad nustatytų tikslų rėmuose, Bažnyčios vardu, laikydamiesi teisės potvarkių, atliktų jiems patikėtą, atsižvelgiant į viešą gėrį, užduotį; visi kiti juridiniai asmenys yra privatūs.

§ 2. Juridiniai asmenys tampa tokiais tiek pagal pačią

teisę, tiek atskiru kompetentingos valdžios dekretu, kuriame tai aiškiai suteikiama; privatūs juridiniai asmenys tokiais tampa tik atskiro kompetentingos valdžios, kuri tai aiškiai suteikia, dekreto dėka.

Kan. 117 Jokia asmenų ar daiktų visuma, siekianti gauti juridinio

asmens statusą, negali galiojančiai tai padaryti, jei jos statutai prieš tai nebuvo patvirtinti kompetentingos valdžios.

Kan. 118 Viešą juridinį asmenį, veikdami jo vardu, atstovauja tie,

kuriems tokią kompetenciją pripažįsta visuotinė arba dalinė teisė, arba savi statutai; privatų juridinį asmenį atstovauja tie, kuriems minėta kompetenciją priskiriama statutais.

26

Kan. 119 Kolegijos veiksmų atžvilgiu, jei nėra nustatyta kitaip teisės ar statutų:

1° rinkimų atveju teisiškai galioja tai, kas, dalyvaujant privalomų sušaukti narių daugumai, patinka dalyvaujančių absoliučiai daugumai; po dviejų nerezultatyvių balsavimų renkamasi tarp dviejų kan-didatų, kurie gavo balsų daugumą, arba, jei tokių kandidatų yra daugiau, tarp dviejų, vyresnių amžiumi; po trečiojo balsavimo, jei ir toliau balsai pasiskirsto po lygiai, išrinktu laikomas vyresnis amžiumi;

2° kiek liečia kitus reikalus, teisiškai galioja tai, kas, dalyvaujant privalomų sušaukti narių daugumai, patinka dalyvaujančių absoliučiai daugumai; jei po dviejų balsavimų balsai pasiskirsto po lygiai, pirmi-ninkaujantis gali nulemti sprendimą savo balsu;

3° tai, kas liečia visus, kaip pavienius asmenis, turi būti patvirtinta visų.

Kan. 120 § 1. Juridinis asmuo, pagal savo prigimtį, yra amžinas;

tačiau išnyksta, jei jo veikla teisėtai nutraukiama kompetentingos valdžios arba jei buvo neveiklus šimto metų laikotarpyje; privatus juridinis asmuo išnyksta taip pat ir jei pats susivienijimas išardomas pagal statutų normą, arba jei, kompetentingos valdžios sprendimu, sutinkamai su statutų norma, nustojo egzistavusi pati fundacija.

§ 2. Jei lieka bent vienas koleginio juridinio asmens

narys, o asmenų visuma, pagal statutą, egzistuoja toliau, naudojimasis visomis bendruomenės teisėmis priklauso tam nariui.

Kan. 121 Jei tiek asmenų, tiek daiktų visuma, sudarančios viešus

juridinius asmenis, susijungia tokiu būdu, kad iš jų susidaro kita visuma, taip pat pasižyminti juridinio asmens savybėmis, šis naujas juridinis asmuo įgyja pirmtakų nuosavybę ir turtines teises bei prisiima jiems

27

uždėtas pareigas; tolimesnė nuosavybės paskirtis ir pareigų atlikimas turi būti suderinti su steigėjų bei aukotojų valia bei laikantis įgytųjų teisių.

Kan. 122 Jei visuma, turinti viešo juridinio asmens savybes,

dalijasi taip, kad viena jos dalis prijungiama prie kito juridinio asmens arba iš atskirtosios dalies kyla skirtingas viešas juridinis asmuo, bažnytinė valdžia, tu-rinti galią padalinti, privalo asmeniškai ar per vykdytoją pasirūpinti, kad pirmiausia būtų išsaugota steigėjų ir aukotojų valia, o taip pat išlaikomos įgytosios teisės bei jau patvirtinti statutai:

1° bendra padalinama nuosavybė ir turtinės teisės, o taip pat skolos bei kiti įsipareigojimai padalinami tarp minimų juridinių asmenų, laikantis teisingų ir garbingų proporcijų, atsižvelgiant į visas aplinkybes bei abiejų asmenų poreikius;

2° naudojimasis ir pelnymasis iš bendros nuosavybės, kurios padalinti negalima, priklauso abiem juridiniams asmenims, o jos išlaikymas priklauso abiem, taip pat išlaikant tinkamą proporciją, nustatytą, laikantis teisingumo ir garbingumo.

Kan. 123 Išnykus viešam juridiniam asmeniui, nuosavybės ir

turtinių teisių, o taip pat jo įsipareigojimų likimas nustatomas teisės ir statutų; jei šie nieko nesako, visa tai pereina tiesiogiai aukštesniam juridiniam asmeniui, visuomet išsaugant steigėjų ir aukotojų valią bei įgytąsias teises; išnykus privačiam juridiniam asmeniui, jo nuosavybės ir įsipareigojimų likimas sprendžiamas savų statutų.

VII SKYRIUS

JURIDINIAI AKTAI Kan. 124 § 1. Juridinio akto galiojimui reikia, kad jį atliktų

veiksnus asmuo ir kad pačiame akte būtų visa, kas

28

sudaro paties akto esmę, o taip pat išlaikomi teisės nurodyti formalumai ir reikalavimai akto galiojimui.

§ 2. Juridinis aktas, atliktas tinkamai išlaikant išorinius

elementus, laikomas galiojančiu. Kan. 125 § 1. Aktas, atliktas išorinės prievartos asmeniui, kuriai

pastarasis niekaip negalėjo atsispirti, įtakoje, yra niekinas.

§ 2. Aktas, atliktas neteisėtai sukeltos didelės baimės ar

apgaulės įtakoje, galioja, nebent kitaip būtų nustatyta teisės; tačiau gali būti išardytas teisėjo sprendimu, tiek patyrusios nuostolį pusės, tiek jos įpėdinių pagal teisę prašymu arba iš pareigos.

Kan. 126 Aktas atliktas nežinojimo ar klaidos įtakoje, yra

niekinas, jei tai sudaro akto esmę ar liečia būtiną sąlygą (sine qua non); kitais atvejais, jei kitaip nenustato teisė, galioja, tačiau aktas, atliktas dėl baimės ar nežinojimo, gali būti išardytas pagal teisės normą.

Kan. 127 § 1. Kai teisės yra nustatyta, jog Vyresnysis akto

atlikimui privalo gauti kolegijos arba asmenų grupės pritarimą ar patarimą, kolegija ar grupė privalo būti sušaukta, laikantis kan. 166 normos, nebent, jei reikia gauti tik patarimą, kitaip nėra nustatyta dalinės ar savos teisės; vėliau, kad aktas galiotų, reikia absoliučios dalyvavusių daugumos pritarimo arba kad būtų išklausyta visų nuomonės.

§ 2. Kai teisės nustatyta, kad Vyresnysis akto atlikimui

privalo gauti atskirų asmenų pritarimą ar patarimą: 1° Vyresniojo atliktas aktas negalioja, jei jam

reikalingas pritarimas, bet nebuvo prašyta tų asmenų pritarimo arba buvo veikiama prieš jų visų ar bent vieno asmens sprendimą;

29

2° jei reikalaujama patarimo, Vyresniojo, neišklausiusio minėtų asmenų, atliktas aktas negalioja; taipogi Vyresnysis, nors ir neturi jokios pareigos laikytis jų nuomonės, kad ir vieningos, vis tiktai, be, jo paties sprendimu, svarbios priežasties, te neatsitraukia nuo jų nuomonės, ypač jei ši buvo vieninga.

§ 3. Visi, kurių prašoma pritarimo ar patarimo,

įpareigojami nuoširdžiai pareikšti savo nuomonę, ir, jei reikalo svarba to reikalauja, rūpestingai tai laikyti paslaptyje; šią pareigą gali uždėti ir Vyresnysis.

Kan. 128 Kas neteisėtai juridiniu ar kokiu kitokiu veiksmu,

atliktu apgaulės ar klastos įtakoje, padaro nuostolį kitam, yra saistomas pareigos atlyginti padarytą nuostolį.

VIII SKYRIUS

VALDYMO GALIA Kan. 129 § 1. Vykdomąja valdžia, egzistuojančia Bažnyčioje

dievišku patvarkymu ir vadinama taip pat jurisdikcijos valdžia, pagal teisės nuostatus, naudojasi gavę šventimus asmenys.

§ 2. Naudojantis šia valdžia, tikintieji pasauliečiai gali

bendradarbiauti pagal teisės normą. Kan. 130 Vykdomąja valdžia paprastai naudojamasi išorinėje

srityje, o kartais ir vien tik sąžinės srityje, tačiau, jei naudojimosi ja pasekmės pasireiškia išorinėje srityje, jos toje srityje nepripažįstamos, išskyrus teisės nustatytus atvejus.

Kan. 131 § 1. Ordinarinė valdymo valdžia yra pačios teisės

susieta su pareigybe; deleguota valdžia suteikta asmeniui, neatsižvelgiant į pareigybę.

30

§ 2. Ordinarinė valdymo valdžia gali būti sava arba

vikarinė. § 3. Kas tvirtina, jog yra deleguotas, privalo tai įrodyti. Kan. 132 § 1. Pastovios galios tvarkomos nuostatais apie

deleguotą valdžią. § 2. Tačiau, jei suteikimo metu nėra įsakmiai patvarkyta

kitaip, arba asmuo nebuvo pasirinkta dėl specifinių ypatybių, pastovi valdžia, suteikta Ordinarui, nepanaikinama, išnykus Ordinaro, kuriam buvo su-teikta, teisei, jei tik pastarasis pradėjo ja naudotis, bet pereina jo įpėdiniui valdžioje.

Kan. 133 § 1. Delegato, peržengusio savo įgaliojimo ribas tiek

daiktų, tiek asmenų atžvilgiu, veiksmai negalioja. § 2. Nelaikoma, jog delegatas peržengė savo įgaliojimo

ribas, jei tai, kam buvo deleguotas, vykdo skirtingu nuo numatyto įgaliojime būdu, nebent vykdymo būdas paties deleguotojo būtų susietas su galiojimu.

Kan. 134 § 1. Be Romos Popiežiaus Ordinaru teisėje vadinami

dieceziniai vyskupai ir kiti, kurie, nors ir laikinai, vadovauja dalinei Bažnyčiai ar jai, pagal kan. 368 normą, prilygintai bendruomenei; taip pat tie, kurie jose turi bendrąją ordinarinę vykdomąją valdžią, būtent Generaliniai ir Vyskupo Vikarai; ir, atitinkamai, savo nariams Aukštesnieji popiežinės teisės dvasiškių vienuolinių institutų bei popiežinės teisės apaštalinio gyvenimo draugijų Vyresnieji, turintys bent ordinarinę vykdomąją valdžią.

31

§ 2. Vietos Ordinaro vardu vadinami visi, išvardintieji § 1, išskyrus vienuolinių institutų ir apaštalinio gyvenimo draugijų Vyresniuosius.

§ 3. Kas vardiniu būdu vykdomosios valdžios srityje

suteikiama dieceziniam Vyskupui, suprantama, kad suteikta vien dieceziniam Vyskupui ir jam prilygintiems kan. 381, § 2, išskyrus Generalinį ir Vyskupo vikarą, jei jiems nebuvo duotas specialus įgaliojimas.

Kan. 135 § 1. Valdymo valdžia skirstoma į įstatymų leidžiamąją,

vykdomąją ir teisminę. § 2. Įstatymų leidžiamąja valdžia naudojamasi teisės

nustatytu būdu, jos negali galiojančiai deleguoti žemesnis už aukščiausią autoritetą Bažnyčioje įstatymdavys, jei aiškiai kitaip nenustatyta teisėje; že-mesnysis įstatymdavys negali išleisti galiojančio įstatymo, priešingo aukštesnei teisei.

§ 3. Teismine valdžia, priklausančia teisėjams ir teisėjų

kolegijoms, naudojamasi teisės nustatytu būdu, ir jos negalima deleguoti, nebent parengiamųjų kokio nors dekreto ar sprendimo aktų vykdymui.

§ 4. Naudojimosi vykdomąja valdžia atžvilgiu

laikomasi toliau sekančių kanonų patvarkymų. Kan. 136 Nors ir už teritorijos ribų vykdomąja valdžia galima

galiojančiai naudotis pavaldinių atžvilgiu, kad ir išvykusių iš savo teritorijos, nebent kitaip reikalautų dalyko prigimtis ar teisės nuostatai; ja galima naudotis keleivių, tuo metu esančių teritorijoje atžvilgiu, kai reikia suteikti malonę ar liepti vykdyti tiek visuotinius, tiek dalinius įstatymus, kurių šie privalo laikytis pagal kan. 13, § 2, n. 2 normą.

32

Kan. 137 § 1. Vykdomoji ordinarinė valdžia gali būti deleguota tiek pavieniu atveju, tiek visiems atvejams, nebent įsakmiai teisės būtų nustatyta kitaip.

§ 2. Vykdomoji Apaštalų Sosto deleguota valdžia gali

būti subdeleguota tiek pavieniu atveju, tiek visais atvejais, nebent asmuo būtų parinktas dėl jo asmens savybių arba subdelegavimas būtų įsakmiai uždraustas.

§ 3. Kito ordinarinę galią turinčio autoriteto deleguota

vykdomoji valdžia, jei buvo suteikta visiems atvejams, gali būti subdeleguota tik pavieniais atvejais; gi, jei buvo deleguota vienam aktui, ar keliems konkretiems aktams, negali būti subdeleguota, nebent deleguojantis tai įsakmiai suteiktų.

§ 4. Jokia subdeleguota valdžia negali būti iš naujo

subdeleguota, jei deleguojantis to įsakmiai nesuteikė. Kan. 138 Ordinarinė vykdomoji valdžia ir visiems atvejams

deleguota valdžia aiškinamos plačia prasme, bet kokia kita - griežta prasme; tačiau, jei kam buvo deleguota valdžia, suprantama, jog buvo suteiktos ir galios be kurių neįmanoma naudotis ta valdžia.

Kan. 139 § 1. Jei teisės nėra nustatyta kitaip, kreipimosi į kokį

nors kompetentingą , kad ir aukštesnį, autoritetą atveju nesuspenduojama kito kompetentingo autoriteto tiek ordinarinė, tiek deleguota valdžia.

§ 2. Vienok žemesnysis tenesikiša į aukštesniajam

praneštą klausimą, nebent svarbiu ir skubiu atveju; apie tai jis tuojau pat tepraneša vyresniajam.

Kan. 140 § 1. Jei tvarkyti kokį nors reikalą deleguojami keli

asmenys kartu, pirmasis, pradėjęs darbą, atima kitiems

33

teisę tam pačiam darbui, nebent vėliau būtų sukliudytas ar nenorėtų tęsti darbo iki pabaigos.

§ 2. Jei tvarkyti kokį nors reikalą būtų deleguoti keli

asmenys kolegialiai, jie privalo veikti pagal kan. 119 normą, nebent įgaliojimo būtų nurodytą kitaip.

§ 3. Keliems asmenims deleguota vykdomoji valdžia

laikoma deleguota kartu. Kan. 141 Kai deleguojami keli asmenys vienas po kito, reikalus

tvarko tas, kurio įgaliojimas yra suteiktas anksčiau ir nėra paskui atšauktas.

Kan. 142 § 1. Deleguota valdžia išnyksta, pasibaigus įgaliojimui;

praėjus laikui ar skaičiui atvejų, kuriems buvo suteikta; išnykus pagrindinei delegavimo priežasčiai; delegavusiojo atšaukimu, įteiktu tiesiogiai delegatui arba delegato atsisakymu, praneštu delegavusiajam, kai šis atsisakymą priima; neišnyksta, tačiau, pasibaigus delegavusiojo teisei, išskyrus atvejį, kai tai aišku iš pridėtų išlygų.

§ 2. Nežiūrint to, aktas, kilęs iš deleguotos valdžios,

naudojamos vien sąžinės srityje, atliktas dėl dėmesio neatkreipimo, pasibaigus suteikimo laikui, galioja.

Kan. 143 § 1. Ordinarinė valdžia, išnyksta, netekus pareigybės, su

kuria yra susijusi. § 2. Jei teisės nėra nustatyta kitaip, ordinarinė valdžia

suspenduojama, kai teisėtai apeliuojama arba pateikiamas ieškinys atimti pareigas ar iš jų pašalinti.

Kan. 144 § 1. Bendros faktinės ar teisinės klaidos atveju arba

esant pozityviai ir galimai tiek teisinei tiek faktinei

34

abejonei, Bažnyčia tiek išorinėje, tiek sąžinės srityje papildo vykdomąją valdymo galią.

§ 2. Ta pati norma taikoma galioms, apie kurias

kalbama kann. 882, 883, 966 ir 1111 § 1.

IX SKYRIUS BAŽNYTINĖS PAREIGYBĖS

Kan. 145 § 1. Bažnytinė pareigybė yra bet kokios tiek dievišku,

tiek bažnytiniu patvarkymu pastoviai įsteigtos pareigos, vykdomos, siekiant dvasinio tikslo.

§ 2. Atskirų bažnytinių pareigybių savos pareigos ir

teisės nustatomos tiek pačios teisės, kuria įsteigiama pareigybė, tiek kompetentingo autoriteto, kuris įsteigia ir suteikia pareigybę, dekretu.

I SKIRSNIS

BAŽNYTINĖS PAREIGYBĖS PASKYRIMAS Kan. 146 Bažnytinės pareigybės negalima galiojančiai gauti be

kanoninio paskyrimo. Kan. 147 Bažnytinės pareigybės suteikimas atliekamas: laisvu

kompetentingo bažnytinio autoriteto paskyrimu; jo duotu įsteigimu, kai prieš tai buvo pateiktas pristatymas; jo padarytu patvirtinimu ar sutikimu, kai prieš tai įvyko rinkimai ar buvo pateiktas prašymas; pagaliau paprastais rinkimais ir išrinktojo sutikimu, jei rinkimai neturi būti patvirtinti.

Kan. 148 Autoritetas, turintis teisę įsteigti, atnaujinti ir panaikinti

pareigybes, gali numatyti ir kandidatūras joms, nebent kitaip būtų nustatyta teisės.

35

Kan. 149 § 1. Kad kas nors galėtų užimti bažnytinę pareigybę, turi būti vienybėje su Bažnyčia ir būti joms tinkamas, tai yra, turėti visuotinės ar dalinės teisės arba steigiamojo įstatymo šiai pareigybei reikalaujamas savybes.

§ 2. Paskyrimas į bažnytinę pareigybę asmens,

neturinčio reikalaujamų savybių, yra niekinas, jei tos savybės aiškiai išreikštos, kaip nulemiančios paskyrimo galiojimą, visuotinėje ar dalinėje teisėje ar stei-giamajame įstatyme; visais kitais atvejais galioja, tačiau gali būti atšauktas kompetentingo autoriteto dekretu ar administracinio tribunolo sprendimu.

§ 3. Paskyrimas į bažnytinę pareigybę, susijęs su

simonija, yra niekinas pagal pačią teisę. Kan. 150 Pareigybė, susijusi su pilna sielovada, kuriai atlikti

reikalingi kunigo šventimai, negali būti galiojančiai suteikta asmeniui, dar nepašventintam kunigu.

Kan. 151 Paskyrimas į pareigybę, susijusią su sielovada, jei nėra

svarbios priežasties, neturi būti uždelstas. Kan. 152 Niekam negali būti suteiktos dvi ar daugiau tarpusavyje

nesuderinamų pareigybių, būtent, tokių, kurių tas pats asmuo negali atlikti vienu metu.

Kan. 153 § 1. Paskyrimas į teisiniu požiūriu užimtą pareigybę yra

niekinas ir netampa galiojantis, vėliau pareigybei atsilaisvinus.

§ 2. Vienok, jei kalbama apie pareigybę, kuri pagal teisę

suteikiama apibrėžtam laikui, paskyrimas gal būti atliktas prieš šešis mėnesius iki to laiko pabaigos ir galioja nuo pareigybės atsilaisvinimo dienos.

36

§ 3. Pažadas suteikti pareigybę, nesvarbu, kieno būtų duotas, nesukelia jokių teisinių pasekmių.

Kan. 154 Teisiniu požiūriu laisva pareigybė, kurią tuo metu kas

nors užima neteisėtai, gali būti suteikta, jei tik tinkamu būdu buvo paskelbta apie neteisėtą užėmimą ir šis paskelbimas paminimas paskyrimo rašte.

Kan. 155 Jei kas, pavaduodamas kitą aplaidų ar sutrukdytą

asmenį, suteikia pareigybę, tuo neįgyja jokios valdžios paskirtojo atžvilgiu, kurio teisinė padėtis prilygsta įgyjamai, paskiriant pagal įprastą teisės normą.

Kan. 156 Bet koks paskyrimas turi būti raštiškas.

1 straipsnis Laisvas suteikimas

Kan. 157 Jei teisės nėra įsakmiai nustatyta kitaip, diecezinis

Vyskupas gali laisvai suteikti bažnytines pareigybes savo dalinėje Bažnyčioje.

2 straipsnis Pristatymas

Kan. 158 § 1. Pristatyti ką nors bažnytinei pareigybei gali turintis

tokią teisę; pristatoma autoritetui, kuriam priklauso paskirti į šią pareigybę, ir, būtent, jei teisėtai nebuvo patvarkyta kitaip, trijų mėnesių laikotarpyje po žinios apie neužimtas pareigas gavimo.

§ 2. Jei pristatymo teisę turi kolegija ar asmenų grupė,

pristatantysis parenkamas, laikantis kann. 165 - 179 nuostatų.

Kan. 159 Niekas negali būti pristatytas prieš savo valią;

atitinkamai, jei, paklausus nuomonės asmenį, kuriam

37

buvo pasiūlyta būti pristatytu, šis neatsisako aštuonių naudingų dienų laikotarpyje, gali būti pristatytas.

Kan. 160 § 1. Kas turi pristatymo teisę, gali pristatyti vieną arba

ir daugiau asmenų, tiek kartu, tiek vienas po kito. § 2. Jei pristatomas asmuo atsisakytų pirmiau, nei būtų

paskirtas, ar mirtų, turintis pristatymo teisę vieno mėnesio laikotarpyje po žinios apie atsisakymą ar mirtį gavimo gali iš naujo pasinaudoti savo teise.

Kan. 161 § 1. Jei kitaip nenustato teisė, pristatęs netinkamu

pripažintą asmenį mėnesio bėgyje gali pristatyti kitą kandidatą, tačiau tik vieną kartą

§ 2. Jei pristatytas asmuo atsisako ar miršta prieš jam

priimant paskyrimą, pristatymo teisę turintis gali iš naujo pasinaudoti savo teise mėnesio laikotarpyje, skaičiuojant nuo dienos, kai buvo sužinota apie atsisakymą ar mirtį.

Kan. 162 Kas, pagal kan. 158 § 1 ir kan. 161 normą, naudingu

laikotarpiu nepristatė asmens, o taip pat du kartus pristatė netinkamu pripažintą asmenį, šiam atvejui praranda pristatymo teisę, ir autoritetas, kuriam priklauso paskyrimas, gali laisvai suteikti neužimtą pareigybę, tačiau sutinkant numatomo kandidato Ordinarui.

Kan. 162 Autoritetas, kuriam pagal teisės normą priklauso

suteikti pristatomam asmeniui pareigybę, ją suteikia teisėtai, jei asmuo buvo pripažintas tinkamu ir paskyrimą priėmė; jei buvo tinkamais pripažinta daugiau teisėtai pristatytų asmenų, paskirtas turi būti vienas iš jų.

38

Kan. 163 Autoritetas, kuriam pagal teisės normą priklauso suteikti pristatomam asmeniui pareigybę, ją suteikia teisėtai, jei asmuo buvo pripažintas tinkamu ir paskyrimą priėmė; jei buvo tinkamais pripažinta daugiau teisėtai pristatytų asmenų, paskirtas turi būti vienas iš jų.

3 straipsnis Rinkimai

Kan. 164 Kanoniniuose rinkimuose turi būti laikomasi toliau

sekančių kanonų potvarkių, išskyrus atvejus, kai teisė numato kitaip.

Kan. 165 Jei nėra nustatyta kitaip teisės arba teisėtų kolegijos ar

asmenų grupės statutų, kad kolegija ar asmenų grupė turėtų teisę ką nors išrinkti pareigybei, šie rinkimai neturi būti nukelti daugiau, kaip tris naudingus mėnesius, pradedant skaičiavimą nuo žinios apie neužimtą pareigybę gavimo; nenaudingai praėjus šiam terminui, bažnytinis autoritetas, turintis teisę patvirtinti rinkimus arba tolimesnio numatymo teisę, laisvai suteikia neužimtą pareigybę.

Kan. 166 § 1. Kolegijos ar grupės pirmininkas sušaukia visus,

priklausančius kolegijai ar grupei; kai sušaukimas privalo būti asmeniškas, jis galioja, jei vyksta buveinės, tarsi - buveinės ar apsistojimo vietovėje.

§ 2. Jei kas nors iš privalomų pakviesti asmenų būtų

praleistas ir todėl nedalyvautų, rinkimai galioja; tačiau, šiam patiekus ieškinį ir įrodžius praleidimo bei nedalyvavimo faktą, rinkimų rezultatai, netgi jei jau būtų patvirtinti, turi būti panaikinti kompetentingo autoriteto, jei tik juridiškai nustatyta, kad ieškinys buvo pateiktas ne daugiau kaip trijų dienų laikotarpiu po žinios apie įvykusius rinkimus gavimo.

39

§ 3. Jei būtų praleista daugiau kaip trečdalis rinkėjų,

rinkimai yra niekini pagal pačią teisę, nebent visi nepakviestieji iš tikrųjų atvyktų.

Kan. 167 § 1. Teisėtai sušaukus, balsavimo teisę turi asmenys,

susirinkę šaukime nurodytą dieną ir nurodytoje vietoje, nesuteikiant teisės balsuoti laišku ar per įgaliotinį, nebent kitaip teisėtai būtų nustatyta statutų.

§ 2. Jei kuris nors rinkėjų yra namuose, kur vyksta

rinkimai, tačiau negali juose dalyvauti dėl ligos, jo balsą raštu paima balsų skaičiuotojai.

Kan. 168 Jei kas nors pagal teisę užimtų daugiau pareigų,

leidžiančių balsuoti, gali balsuoti tik vieną kartą. Kan. 169 Kad rinkimai būtų galiojantys, juose negali balsuoti

nepriklausantis kolegijai ar grupei asmuo. Kan. 170 Rinkimai, kuriuose bet kokiu būdu buvo iš tikrųjų

suvaržyta laisvė, negalioja pagal pačią teisę. Kan. 171 § 1. Negali balsuoti: 1° negalintys atlikti žmogiško veiksmo asmenys; 2° neturintys aktyvaus balso; 3° saistomi ekskomunikos bausmės, uždėtos tiek

teismo sprendimu, tiek dekretu, kuriuo paskiriama ar deklaruojama bausmė;

4° asmenys, visiems žinomu būdu pasitraukę iš bažnytinės bendruomenės.

§ 2. Jei kam nors iš minėtų asmenų būtų leista

dalyvauti, jo balsas yra niekinas, tačiau rinkimai galioja, nebent paaiškėtų, kad, panaikinus šį balsą, išrinktasis nebūtų gavęs reikalaujamo balsų skaičiaus.

40

Kan. 172 § 1. Kad balsas galiotų, jis turi būti: 1° laisvas; todėl negalioja balsas to, kuris dėl

didelės baimės ar apgaulės, tiesiogiai ar netiesiogiai, buvo įtakotas išrinkti konkretų asmenį ar kelius asmenis pavieniui;

2° slaptas, tikras, absoliutus, apibrėžtas. § 2. Sąlygos, pridėtos prie balso prieš rinkimus,

laikomos nepareikštomis. Kan. 173 § 1. Prieš pradedant rinkimus iš kolegijos ar grupės

narių paskiriami bent du balsų skaičiuotojai. § 2. Skaičiuotojai surenka balsus ir rinkimams

pirmininkaujančio akivaizdoje patikrina, ar kortelių skaičius atitinka rinkėjų skaičių, suskaičiuoja balsus ir visiems praneša, kiek kiekvienas asmuo gavo balsų.

§ 3. Jei balsų skaičius viršija rinkėjų skaičių, laikoma,

kad veiksmas neatliktas. § 4. Visi rinkimų aktai turi būti atidžiai surašyti asmens,

atliekančio sekretoriaus pareigas, ir, pasirašyti bent paties sekretoriaus, pirmininko ir balsų skaičiuotojų, rūpestingai saugojami kolegijos archyve.

Kan. 174 §. 1 Rinkimai, jei kitaip nenumatyta teisės ar statutų,

gali būti atlikti kompromiso būdu, būtent, jei rinkėjai, vieningai sutarę, raštu pavieniu atveju perleistų rinkimų teisę vienam ar daugiau tinkamų asmenų, tiek kolegijos nariams, tiek pašaliniams, kurie renka visų vardu, remdamiesi gauta galia.

§ 2. Jei kalbama apie kolegiją ar grupę, sudarytą iš

vienų dvasininkų, kompromisiniai rinkėjai privalo būti priėmę šventimus; priešingu atveju rinkimai negalioja.

41

§ 3. Kompromisiniai rinkėjai privalo laikytis rinkimus liečiančių teisės nuostatų ir, kad rinkimai galiotų, privalo laikytis prie kompromiso pridėtų teisei neprieštaraujančių sąlygų; teisei prieštaraujančios sąlygos laikomos nepareikštomis.

Kan. 175 Kompromiso situacija išnyksta ir balsavimo teisė grįžta

kompromisą suteikusiems: 1° kolegijos ar grupės atšaukimu, kai dar nieko

nėra atlikta; 2° jei liko neįvykdyta kokia nors prie kompromiso

pridėta sąlyga; 3° jei atlikti rinkimai pasirodo esą niekini. Kan. 176 Jei kitaip nenustatyta teisės ar statutų, išrinktu laikomas

ir kolegijos ar grupės pirmininko tokiu paskelbiamas asmuo, gavęs reikalingą balsų skaičių pagal kan. 119, 1o normą.

Kan. 177 § 1. Apie išrinkimą nedelsiant turi būti pranešta

išrinktajam, kuris aštuonių naudingų dienų laikotarpyje po pranešimo gavimo privalo duoti žinią kolegijos ar grupės pirmininkui, priima ar nepriima išrinkimą; to nepadarius, rinkimai nesukelia pasekmių.

§ 2. Jei išrinktasis išrinkimo nepriėmė, jis netenka bet

kokių teisių, kylančių iš išrinkimo, ir tos teisės neatgyja vėlesniu priėmimu, tačiau minėtas asmuo gali būti išrinktas pakartotinai; kolegija ar grupė tiksliai vieno mėnesio laikotarpyje po to, kai sužinojo apie nepriėmimą, privalo surengti naujus rinkimus.

Kan. 178 Išrinktajam priėmus patvirtinimo nereikalaujantį

išrinkimą, jis betarpiškai įgyja pareigybę su visomis teisėmis; priešingu atveju įgyja vien tik teisę į daiktus.

42

Kan. 179 § 1. Jei rinkimai turi būti patvirtinti, išrinktasis aštuonių dienų laikotarpyje po išrinkimo priėmimo asmeniškai ar per kitą privalo prašyti kompetentingos valdžios patvirtinimo; to nepadaręs, jis netenka bet kokių teisių, nebent įrodytų, jog prašyti patvirtinimo jam sutrukdė teisėta kliūtis.

§ 2. Kompetentinga valdžia, nustačiusi, jog išrinktasis

yra tinkamas pagal kan. 149, § 1 normą, ir rinkimai buvo atlikti pagal teisės normas, negali atsisakyti patvirtinti išrinkimo.

§ 3. Patvirtinimas turi būti duotas raštu. § 4. Negavus pranešimo apie patvirtinimą, išrinktajam

neleidžiama kištis tiek į dvasinių, tiek į laikinųjų gėrybių administravimą pagal pareigybę, o eventualiai tokiu atveju jo atlikti veiksmai yra niekini.

§ 5. Gavus pranešimą apie patvirtinimą, išrinktas asmuo

įgyja pareigybę su visomis teisėmis, nebent teisės būtų nustatyta kitaip.

4 straipsnis Prašymas

Kan. 180 § 1. Jei renkant asmenį, kuris rinkėjų laikomas

labiausiai tinkamu ir yra pasirenkamas, išaiškėja kanoninė kliūtis, nuo kurios galima ir įprasta di-spensuoti, patys rinkėjai savo balsais gali to prašyti kompetentingos valdžios, nebent teisės būtų nustatyta kitaip.

§ 2. Tokio prašymo pateikti negali kompromisiniai

rinkėjai, jei kompromiso sąlygose apie tai nebuvo aiškiai pareikšta.

43

Kan. 181 § 1. Kad prašymas galiotų, reikalingi mažiausia du trečdaliai balsų.

§ 2. Balsas prašymui turi būti pateiktas, vartojant žodį

prašau (postulo), arba jam tolygų; formulė renku arba prašau (eligo vel postulo), arba kita, jai tolygi, jei kliūties nėra, galioja rinkimams, jai esant - prašymui.

Kan. 182 § 1. Prašymą kompetentingai valdžiai, turinčiai

patvirtinti išrinkimą, aštuonių naudingų dienų laikotarpyje privalo perduoti pirmininkas; dispensą nuo kliūties suteikia minėta valdžia, arba, jei tokios galios neturi, to prašo aukštesnės valdžios; jei rinkimams patvirtinimas nereikalingas, prašymas turi būti pateiktas kompetentingai valdžiai, kad būtų suteikta dispensa.

§ 2. Jei prašymas nebūtų pateiktas per nustatytą

laikotarpį, tuo pačiu jis tampa niekinas ir šiuo atveju kolegija arba grupė netenka teisės rinkti ar prašyti, nebent būtų įrodyta, jog perduoti prašymą pirmininkui sukliudė teisėta kliūtis, arba jis susilaikė nuo pateikimo reikiamu laiku dėl apgaulės ar apsileidimo.

§ 3. Asmuo, dėl kurio prašoma, tuo neįgyja jokių teisių,

o kompetentinga valdžia neturi pareigos prašymą patenkinti.

§ 4. Rinkėjai negali atšaukti kompetentingai valdžiai

pateikto prašymo, nebent pačiai valdžiai sutikus. Kan. 183 § 1. Jei kompetentinga valdžia prašymo nepatenkino,

rinkimų teisė grįžta kolegijai ar grupei. § 2. Jei prašymas buvo patenkintas, apie tai pranešama

asmeniui, dėl kurio buvo prašoma, pagal kan. 177, § 1 normą.

44

§ 3. Asmuo, priėmęs patenkintą prašymą, betarpiškai įgyja pareigybę su visomis teisėmis.

II SKIRSNIS

BAŽNYTINĖS PAREIGYBĖS NETEKIMAS Kan. 184 § 1. Bažnytinės pareigybės netenkama, pasibaigus

nustatytam laikui, pasiekus teisės nustatytą amžiaus ribą, atsistatydinimu, perkėlimu, pašalinimu arba pareigybės atėmimu.

§ 2. Bet kokiu būdu pasibaigus pareigybę suteikusios

valdžios teisėms, bažnytinė pareigybė neprarandama, nebent teisės būtų nustatyta kitaip.

§ 3. Apie pasekmes sukėlusį pareigybės netekimą kaip

galima greičiau pranešama visiems, turintiems bet kokią teisę numatyti kandidatą į pareigybę.

Kan. 185 Asmeniui, netekusiam pareigybės dėl pasiektos amžiaus

ribos ar priimtu atsisakymu, gali būti suteiktas emerito titulas.

Kan. 186 Pasibaigus nustatytam laikui ar pasiekus amžiaus ribą,

pareigybės netenkama tik nuo to momento, kai apie tai raštu praneša kompetentinga valdžia.

1 straipsnis

Atsistatydinimas Kan. 187 Už savo veiksmus atsakingas asmuo gali dėl teisėtos

priežasties atsistatydinti iš bažnytinės pareigybės. Kan. 188 Atsistatydinimas, padarytas neteisėtai sukeltos didelės

baimės įtakoje, dėl apgaulės ar esminės klaidos arba simonijos atveju, yra niekinas pagal pačią teisę.

45

Kan. 189 § 1. Kad atsistatydinimas galiotų, nepriklausomai, ar jis turi būti priimtas, ar ne, privalo būti pateiktas valdžiai, kuriai priklauso paskyrimas į minėtąją pareigybę ir, būtent, raštu arba žodžiu dviejų liudininkų akivaizdoje.

§ 2. Valdžia neturi priimti atsistatydinimo, nepagrįsto

teisėta ir pakankamai svarbia priežastimi. § 3. Priėmimo reikalaujantis atsistatydinimas,

nepriimtas trijų mėnesių laikotarpyje, neturi jokios vertės; jei priėmimas nereikalingas, pasekmes sukelia atsistatydinančiojo pranešimas pateiktas pagal teisės normą.

§ 4. Dar nesukėlęs pasekmių atsistatydinimas gali būti

atšauktas paties atsistatydinančiojo; nebegali būti atšauktas, kilus pasekmėms, tačiau atsistatydinęs asmuo gali gauti pareigybę kitu titulu.

2 straipsnis Perkėlimas

Kan. 190 § 1. Perkėlimą gali padaryti vien tas, kuris turi teisę

kartu suteikti pareigybę, kurios netenkama, ir naujai patikimą pareigybę.

§ 2. Jei perkeliama prieš pareigas einančio asmens

valią, tam reikalinga svarbi priežastis ir, išsaugant teisę išdėstyti priešingas priežastis, laikomasi teisėje išdėstytos procedūros.

§ 3. Kad perkėlimas sukeltų pasekmes, jis turi būti

praneštas raštu. Kan. 191 § 1. Perkėlimo atveju ankstesnioji pareigybė yra laisva

nuo momento, kai užimama kanoniškai gauta antroji

46

pareigybė, nebent teisės būtų nustatyta kitaip arba būtų kitoks kompetentingos valdžios patvarkymas.

§ 2. Perkeliamas asmuo gauna su pirmąją pareigybę

susijusį atlyginimą tol, kol kanoniškai neužima antrosios pareigybės.

3 straipsnis Pašalinimas

Kan. 192 Asmuo pašalinamas iš pareigybės tiek teisėtai išleistu

kompetentingos valdžios dekretu, eventualiai išsaugant pagal kontraktą įgytas teises, tiek pagal pačią teisę, laikantis kan. 194 normos.

Kan. 193 § 1. Negalima pašalinti iš neribotam laikui suteiktos

pareigybės, nebent esant svarbioms priežastims ir laikantis teisės nustatytos procedūros.

§ 2. Tas pat galioja ir pareigybės, kam nors suteiktos

apibrėžtam laikotarpiui, atžvilgiu, norint ką nors iš jos pašalinti prieš pasibaigiant šiam laikotarpiui, tačiau išsaugant kan. 624, § 3 nuostatus.

§ 3. Iš pareigybės, kuri, sutinkamai su teisės

patvarkymais, kam nors suteikiama protingu kompetentingos valdžios sprendimu, asmuo gali būti pašalintas minėtos valdžios sprendimu dėl teisėtos priežasties.

§ 4. Pašalinimo dekretas sukelia pasekmes tik pateiktas

raštu. Kan. 194 § 1. Iš bažnytinės pareigybės pašalinamas pagal pačią

teisę: 1° asmuo, netekęs dvasininko padėties;

47

2° asmuo, viešai atsisakęs katalikų tikėjimo ar bažnytinio bendravimo;

3° dvasininkas, ketinęs susituokti nors civiliškai. § 2. Pašalinimas, apie kurį kalbama nn. 2 ir 3, gali būti

vykdomas tik tada, jei apie tai aišku iš kompetentingos valdžios pareiškimo.

Kan. 195 Jei kas nors, tačiau ne pagal pačią teisę, o

kompetentingos valdžios dekretu buvo pašalintas iš pareigybės, kurios dėka gavo išlaikymą, minėtoji val-džia tepasirūpina, kad jam reikalingam laikotarpiui būtų užtikrintas išlaikymas, nebent būtų numatyta kitaip.

4 straipsnis Atėmimas

Kan. 196 § 1. Pareigybės atėmimas, būtent, kaip bausmė už

nusikaltimą, gali būti vykdomas tik pagal teisės normą. § 2. Atėmimas sukelia pasekmes pagal baudžiamosios

teisės kanonų nuostatus.

X SKYRIUS ĮSISENĖJIMAS

Kan. 197 Įsisenėjimas, kaip būdas įgyti ar prarasti subjektyvią

teisę, o taip pat ir išsivaduoti nuo įpareigojimų, Bažnyčios priimamas taip, kaip tai nurodoma konkrečios tautos civilinėje įstatymų leidyboje, išskyrus išimtis, nustatytas šio Kodekso kanonuose.

Kan. 198 Neturi galios joks įsisenėjimas, nepagrįstas gera valia

ne tik pradžioje, bet ir per visą laikotarpį, reikalingą įsisenėjimui, išlaikant kan. 1362 nuostatą.

Kan. 199 Neįsisenėja:

48

1° teisės ir pareigos, kurias uždeda prigimtinės ar pozityvios dieviškos teisės įstatymai;

2° teisės ir pareigos, kurias galima įgyti vien apaštalinės privilegijos keliu;

3° teisės ir pareigos, tiesiogiai liečiančios dvasinį tikinčiųjų gyvenimą;

4° tikros ir nekeliančios abejonių bažnytinių teritorijų ribos;

5° Mišių stipendijos ir pareigos; 6° paskyrimas į bažnytinę pareigybę, pagal teisės

normą reikalaujantis naudojimosi šventimais; 7° vizitavimo teisė bei pareiga paklusti, ta prasme,

kad tikintieji negalėtų būti lankomi jokios bažnytinės valdžios ir nebebūtų pavaldūs jokiai valdžiai.

XI SKYRIUS

LAIKO SKAIČIAVIMAS Kan. 200 Jei kitaip nėra įsakmiai nustatyta teisės, laikas

skaičiuojamas pagal toliau sekančių kanonų normą. Kan. 201 § 1. Tęstiniu laiku suprantamas laikotarpis be jokios

pertraukos. § 2. Naudingu laiku suprantamas laikotarpis,

priklausantis besinaudojančiam ar siekiančiam savo teisių asmeniui tokiu būdu, kad neskaičiuojamas, jei asmuo apie tai nežino ar negali efektyviai veikti.

Kan. 202 § 1. Teisėje diena suprantamas laikotarpis susidedantis

iš 24 nepertraukiamai skaičiuojamų valandų, prasidedantis, jei įsakmiai nėra patvarkyta kitaip, nuo vidurnakčio; savaite vadinamas septynių dienų laikotarpis; mėnesiu - 30 dienų ir metais - 365 dienų laikotarpis, nebent mėnesį ir metus reiktų skaičiuoti, kaip nurodyta kalendoriuje.

49

§ 2. Jei laikas yra tęstinis, mėnuo ir metai visuomet skaičiuojami pagal kalendorių.

Kan. 203 § 1. Pradinė diena (a quo) neįskaičiuojama į terminą,

nebent jos pradžia sutaptų su dienos pradžia ar kitaip būtų nustatyta teisės.

§ 2. Jei nėra nustatyta priešingai, baigiamoji diena (ad

quem) įskaičiuojama į terminą, kuris, jei laikotarpis susideda iš vieno ar daugiau mėnesių arba metų, baigiasi, praėjus paskutinei tą patį skaičių turinčiai dienai, arba, jei mėnuo neturi dienos su tokiu skaičiumi, pasibaigus paskutinei mėnesio dienai.

ANTROJI KNYGA

DIEVO TAUTA

I DALIS TIKINTIEJI

Kan. 204 § 1. Tikintieji yra tie, kurie, krikštu įjungti į Kristų, tapo

Dievo tauta ir to dėka, jiems savu būdu dalyvaudami Kristaus kunigiškoje, pranašiškoje ir karališkoje dovanoje, yra šaukiami, kiekvienas pagal savo galimybes, į pasiuntinybę, kurią Dievas patikėjo Bažnyčiai įvykdyti pasaulyje.

§ 2. Ši Bažnyčia, įsteigta ir sutvarkyta pasaulyje, kaip

bendruomenė, egzistuoja katalikų Bažnyčioje, valdomoje Petro įpėdinio bei su juo vienybėje esančių Vyskupų.

Kan. 205 Šioje žemėje pilnoje vienybėje su katalikų Bažnyčia yra

tie pakrikštytieji, kurie yra susijungę su Kristumi matomu būdu, būtent, tikėjimo išpažinimo, sakramentų bei bažnytinės valdžios ryšiais.

50

Kan. 206 § 1. Ypatingu būdu su Bažnyčia yra susivieniję katekumenai, tai yra, tie, kurie, įkvėpti Šventosios Dvasios, yra aiškiai pareiškę norą įsijungti į ją, ir šio troškimo, o taip pat savo tikėjimu, viltimi ir meile pagrįsto gyvenimo dėka yra prisijungę prie Bažnyčios, kuri jais rūpinasi, kaip savaisiais.

§ 2. Bažnyčia ypatingai rūpinasi katekumenais ir,

kviesdama gyventi evangelinį gyvenimą bei įvesdama į šventąsias apeigas, jau praplečia jiems įvairias krikščionims būdingas prerogatyvas.

Kan. 207 § 1. Dieviškuoju numatymu Bažnyčioje tarp tikinčiųjų

yra šventųjų tarnautojų, kurie teisėje vadinami taip pat dvasininkais; visi kiti tikintieji vadinami taip pat ir pasauliečiais.

§ 2. Tiek vienų, tiek kitų tarpe yra tikinčiųjų, kurie,

laikydamiesi evangelinių patarimų įžadais ar kitais šventais, Bažnyčios pripažintais ir patvirtintais, ryšiais, ypatingu būdu yra pasišventę Dievui ir tarnauja išganingosios Bažnyčios pasiuntinybės augimui; jų padėtis, nors ir neįeina į hierarchinę Bažnyčios struktūrą, tačiau priklauso jos gyvenimui bei šventumui.

I SKYRIUS VISŲ TIKINČIŲJŲ TEISĖS IR PAREIGOS

Kan. 208 Tarp visų tikinčiųjų, dėl jų atgimimo Kristuje,

egzistuoja tikra lygybė kilnume ir veikloje, ir, šios lygybės dėka, visi, kiekvienas pagal savo sąlygas bei užduotis, bendradarbiauja ugdant Kristaus Kūną.

Kan. 209 § 1. Tikintieji įpareigojami visuomet, taip pat ir savo

veikloje, išlaikyti vienybę su Bažnyčia.

51

§ 2. Su dideliu uolumu jie tevykdo savo pareigas tiek visuotinės, tiek dalinės Bažnyčios, kuriai priklauso, atžvilgiu, laikydamiesi teisės potvarkių.

Kan. 210 Visi tikintieji, pagal savo galimybes, privalo skirti savo

jėgas gyventi šventą gyvenimą bei rūpintis Bažnyčios augimu ir jos nuolatiniu šventėjimu.

Kan. 211 Visi tikintieji turi pareigą ir teisę rūpintis, kad dieviškoji

išganymo žinia vis labiau plistų visų laikų ir visų vietovių žmonių tarpe.

Kan. 212 § 1. Tikintieji, suvokdami savo atsakomybę,

įpareigojami su krikščionišku paklusnumu laikytis to, ką šventieji Ganytojai, kiek jie atstovauja Kristų, skelbia, kaip tikėjimo mokytojai, ar patvarko, kaip Bažnyčios vadovai.

§ 2. Tikintieji turi teisę pareikšti Bažnyčios Ganytojams

savo poreikius, ypač dvasinius, bei savo norus. § 3. Atitinkamai savo išsilavinimui, kompetencijai bei

turimai padėčiai, jie turi teisę, o kartais ir pareigą, pareikšti šventiesiems Ganytojams savo mintis apie tai, kas liečia Bažnyčios gerovę, ir, laikydamiesi tikėjimo bei papročių grynumo bei pagarbos Ganytojams, o taip pat atsižvelgdami į bendruomenės gėrį bei asmens kilnumą, tai paskelbti kitiems tikintiesiems.

Kan. 213 Tikintieji turi teisę gauti iš šventųjų Ganytojų pagalbą,

kylančią iš dvasinių Bažnyčios turtų, ypač iš Dievo žodžio bei sakramentų.

Kan. 214 Tikintieji turi teisę garbinti Dievą pagal savo rito,

patvirtinto teisėtų Bažnyčios Ganytojų, nuostatus bei laikytis savo dvasinio gyvenimo būdo, kuris, tačiau, privalo sutikti su Bažnyčios mokymu.

52

Kan. 215 Tikintieji turi teisę steigti ir laisvai vadovauti

susivienijimams, kurių tikslu yra meilė ar pamaldumas, arba susivienijimus, siekiančius pašaukimų į krikščionybę pasaulyje augimo; jie taip pat turi teisę šaukti susirinkimus, kuriais bendrai siekiama šių tikslų.

Kan. 216 Visi tikintieji, kiek jie dalyvauja Bažnyčios

pasiuntinybėje, kiekvienas pagal savo galimybes bei padėtį, turi teisę pradėti ar palaikyti apaštalinę veiklą taip pat ir savo iniciatyva, tačiau jokia iniciatyva neturi sau prisiskirti katalikiškos vardo be kompetentingos bažnytinės valdžios pritarimo.

Kan. 217 Tikintieji, kaip krikštu pašauktieji gyventi pagal

evangelinį mokymą, turi teisę į krikščionišką auklėjimą, vedantį į žmogiškojo asmens brandumą ir drauge į išganymo paslapties pažinimą bei teisingą jos išgyvenimą.

Kan. 218 Pasišventusieji šventiesiems mokslams turi teisėtą

laisvę tyrinėti ir išmintingai reikšti savo pažiūras toje srityje, kurioje yra patyrę, laikydamiesi reikiamo suderinimo su Bažnyčios mokymu.

Kan. 219 Visi tikintieji turi teisę būti laisvi nuo bet kokios

prievartos, renkantis gyvenimo kelią. Kan. 220 Niekam neleidžiama neteisėtai pažeisti kito asmens

gero vardo, ar pažeisti kiekvieno asmens teisę į asmeninį gyvenimą.

Kan. 221 § 1. Tikintieji gali teisėtai reikalauti jiems Bažnyčioje

priklausančių teisių bei jas ginti kompetentingame bažnytiniame tribunole pagal teisės normą.

53

§ 2. Tikintieji taip pat turi teisę, jei būtų kompetentingos valdžios pašaukti į teismą, būti teisiami pagal teisės nuostatus, pritaikomus pagal lygiavos principą.

§ 3. Tikintieji turi teisę nebūti baudžiami kanoninėmis

bausmėmis, išskyrus įstatymo numatytus atvejus. Kan. 222 § 1. Tikintieji saistomi pareigos prisidėti prie Bažnyčios

poreikių, kad ji turėtų tai, kas būtina dieviškajam kultui, apaštalavimo ir meilės darbams bei tinkamam tarnautojų išlaikymui.

§ 2. Jie taip pat saistomi pareigos rūpintis socialiniu

teisingumu, lygiai kaip, atsimenant Viešpaties įsakymą, padėti savo lėšomis vargstantiems.

Kan. 223 § 1. Naudodamiesi savo teisėmis, tikintieji, tiek

pavieniai asmenys, tiek susijungę į draugijas, turi atsižvelgti į bendrą Bažnyčios gerovę, kitų teises bei savo pareigas kitų atžvilgiu.

§ 2. Bažnytinei valdžiai, atsižvelgiant į bendrą gėrį,

priklauso tvarkyti tikinčiųjų naudojimąsi savo teisėmis.

II SKYRIUS TIKINČIŲJŲ PASAULIEČIŲ TEISĖS IR PAREIGOS

Kan. 224 Tikintieji pasauliečiai, be visiems tikintiesiems bendrų

pareigų ir teisių bei nustatytų kituose kanonuose, yra saistomi pareigų bei naudojasi teisėmis, išvardintomis šio skyriaus kanonuose.

Kan. 225 § 1. Pasauliečiai, kurie kaip ir visi tikintieji, krikštu bei

sutvirtinimu Dievo yra šaukiami apaštalavimui, turi pagrindinę pareigą bei teisę, tiek kaip pavieniai

54

asmenys, tiek susijungę į draugijas, bendradarbiauti, kad dieviškoji išganymo žinia būtų paskelbta ir priimta visų žmonių bet kurioje vietoje; ši pareiga juos saisto dar labiau situacijose, kai žmonės išgirsti Evangeliją bei pažinti Kristų gali vien jų dėka.

§ 2. Jie taip pat saistomi ypatingos pareigos, kiekvienas

pagal savo galimybes, rūpintis laikinomis gėrybėmis bei jas tobulinti, laikantis evangelijos dvasios ir ypač taip jas tvarkyti bei atlikti pasaulietines pareigas, kad tokiu būdu būtų liudijamas Kristus.

Kan. 226 § 1. Susituokę pasauliečiai, sutinkamai su savo

pašaukimu, saistomi ypatingos pareigos per santuoką ir šeimą prisidėti prie Dievo tautos ugdymo.

§ 2. Tėvai, davę vaikams gyvybę, turi ypač svarbią

pareigą bei teisę juos auklėti; pirmiausia krikščionims tėvams priklauso rūpintis vaikus auklėti krikščioniškai pagal Bažnyčios perduotą doktriną.

Kan. 227 Tikintieji pasauliečiai turi teisę, kad žemiškuose

dalykuose jiems būtų pripažįstama ta pati laisvė, kurią turi visi piliečiai; tačiau, šia laisve besinaudodami, tesirūpina, kad jų veiksmai būtų gaivinami evangelijos dvasios, ir teatsižvelgia į Bažnyčios pateikiamą mokymą, vengdami ginčytinais klausimais savo nuomonę pateikti, kaip Bažnyčios doktriną.

Kan. 228 § 1. Tinkamais pasirodę pasauliečiai, yra juridiškai

veiksnūs būti šventųjų Ganytojų priimti į tokias bažnytines pareigybes ir jiems skirtos tokios užduotys, kurias gali atlikti pagal teisės nuostatus.

§ 2. Tinkamu išsilavinimu, išmintimi ir garbingumu

išsiskiriantys pasauliečiai gali padėti Bažnyčios

55

Ganytojams, kaip ekspertai ar patarėjai, taip pat ir tarybose, laikantis teisės normos.

Kan. 229 § 1. Kad pajėgtų gyventi pagal krikščionišką mokymą,

patys jį skelbti ir, jei būtina, jį ginti bei dalyvauti apaštalavimo darbuose, pasauliečiai įpareigojami ir turi teisę šį mokymą pažinti kiekvieno gabumams ir galimybėms pritaikytu būdu.

§ 2. Jie taip pat turi teisę į pilnesnį šventųjų mokslų

pažinimą, suteikiamą bažnytiniuose universitetuose ir fakultetuose ar religinių studijų mokyklose, lankydami paskaitas bei pasiekdami akademinius laipsnius.

§ 3. Taip pat, laikantis nurodymų, liečiančių reikalingas

tam savybes, jie gali gauti iš teisėtos bažnytinės valdžios siuntimą dėstyti šventuosius mokslus.

Kan. 230 § 1. Vyriškos lyties pasauliečiai, turintys Vyskupų

Konferencijos dekretu nustatytą amžių bei asmenines savybes, gali būti nustatytomis liturginėmis apeigomis priimti pastoviai lektoriaus ar akolito tarnystei, tačiau šios tarnystės suteikimas jiems neduoda teisės į Bažnyčios teikiamą išlaikymą ar atlyginimą.

§ 2. Laikinai įgalioti pasauliečiai gali atlikti liturginėse

apeigose lektoriaus pareigas; taip pat visi pasauliečiai gali atlikti komentatoriaus, giesmininko ar kitas pareigas, laikantis teisės normos.

§ 3. Kur tai būtų reikalinga Bažnyčiai, nesant

tarnautojų, taip pat ir pasauliečiai, kad ir nebūdami lektoriais ar akolitais, gali atlikti kai kurias jų pareigas, būtent, vykdyti žodžio tarnystę, vadovauti liturginėms maldoms, teikti krikštą bei dalinti šventąją Komuniją, laikantis teisės nuostatų.

56

Kan. 231 § 1. Pasauliečiai, pastoviai ar laikinai paskirti ypatingai Bažnyčios tarnybai, įpareigojami įsigyti atitinkamą išsilavinimą, reikalingą deramai suvokti savo pareigas ir jas sąmoningai, uoliai bei nuoširdžiai vykdyti.

§ 2. Išlaikant kan. 230 §1 nuostatą, jie turi teisę į

teisingą atlyginimą, pritaikytą jų gyvenimo sąlygoms, kad deramai, taip pat ir civilinės teisės nuostatų požiūriu, galėtų patenkinti savo bei šeimos poreikius; šalia to jiems priklauso teisė, užtikrinanti socialinę apsaugą, socialinį draudimą bei sveikatos priežiūrą.

III SKYRIUS

ŠVENTIEJI TARNAI ARBA DVASININKAI

I SKIRSNIS DVASININKŲ FORMACIJA

Kan. 232 Bažnyčia turi savą ir išimtinę pareigą bei teisę formuoti

šventosioms tarnystėms skiriamus asmenis. Kan. 233 § 1. Visa krikščionių bendruomenė turi pareigą skatinti

pašaukimus, kad tinkamai būtų patenkinti šventosios tarnystės poreikiai visoje Bažnyčioje; ši pareiga ypač liečia krikščioniškas šeimas, auklėtojus bei išskirtiniu būdu kunigus, pirmiausia, klebonus. Dieceziniai vyskupai, kuriems labiausiai reikia rūpintis pašaukimų skatinimu, teišaiškina jiems pavestajai tautai apie šventosios tarnystės svarbą ir tarnautojų Bažnyčioje būtinumą bei težadina ir tepalaiko kilusias pašaukimams skatinti iniciatyvas, ypač tam tikslui įsteigtas draugijas.

§ 2. Kunigai ir, visų pirmiausia, dieceziniai Vyskupai

tesirūpina, kad vyresnio amžiaus vyrai, manantys, jog yra pašaukti šventajai tarnystei, susilauktų išmintingos

57

pagalbos žodžiu bei darbais ir būtų tam tinkamai pa-ruošti.

Kan. 234 § 1. Kur jos egzistuoja, tebūna paliekamos ir

palaikomos mažosios seminarijos ar kitos panašios įstaigos, kuriose, siekiant ugdyti pašaukimą, rūpinamasi duoti ypatingą religinį formavimą kartu su humanistiniu ir moksliniu pasirengimu; taip pat, jei diecezinis Vyskupas laikytų tai reikalinga, tepasirūpina įsteigti mažąją seminariją ar panašią įstaigą.

§ 2. Nebent konkrečiais atvejais sąlygos reikalautų

kitko, jaunuoliai, norintys pasiekti kunigystę, turi gauti tokį patį humanistinį ir mokslinį išsilavinimą, kuriuo tos vietos jaunuoliai rengiami aukštosioms studijoms.

Kan. 235 § 1. Jaunuoliai, norintys pasiekti kunigystę, įgyja

tinkamą dvasinę formaciją bei mokomi savo pareigų didžiojoje seminarijoje per visą formavimo laiką, arba, jei, diecezinio Vyskupo nuomone, to reikalauja sąlygos, bent keturis metus.

§ 2. Asmenis, teisėtai gyvenančius už seminarijos ribų,

diecezinis Vyskupas paveda pamaldaus ir tinkamo kunigo globai, kad šis rūpintųsi auklėtinių rūpestingų parengimu dvasiniam gyvenimui ir drausmei.

Kan. 236 Kandidatai į pastovų diakonatą, pagal Vyskupų

Konferencijos nuostatus, turi būti parengiami gyventi pagal evangelijos reikalavimus ir išmokomi tinkamai eiti jiems pagal šventimus priklausančias pareigas:

1° jaunuoliai gyvena bent tris metus tam tikslui skirtuose namuose, nebent dėl svarbių priežasčių diecezinis Vyskupas nuspręstų kitaip;

2° pagyvenę vyrai, tiek nevedę, tiek vedę, tris metus laikosi Vyskupų Konferencijos nustatyto formavimo projekto.

58

Kan. 237 § 1. Jei įmanoma ir reikalinga, kiekvienoje diecezijoje

turi būti didžioji seminarija; to nesant, auklėtiniai, besirengiantys šventajai tarnystei, patikimi kitai seminarijai arba įsteigiama tarpdiecezinė seminarija.

§ 2. Tarpdiecezinė seminarija negali būti įsteigta be

išankstinio Apaštalų Sosto pritarimo, tiek paties įsteigimo, tiek statuto atžvilgiu; dėl to kreipiasi Vyskupų Konferencija, jei kalbama apie seminariją visai jos teritorijai, arba suinteresuoti Vyskupai.

Kan. 238 § 1. Teisėtai įsteigtos seminarijos pagal pačią teisę turi

juridinio asmens padėtį Bažnyčioje. § 2. Svarstant visus reikalus, seminariją atstovauja

rektorius, nebent konkrečiais klausimais kitaip būtų nurodyta kompetentingos valdžios.

Kan. 239 § 1. Kiekvienoje seminarijoje turi būti jai vadovaujantis

rektorius, esant reikalui, ir vicerektorius, ekonomas, o taip pat, jei auklėtiniai studijuoja pačioje seminarijoje, dėstytojai, kurie moko įvairių disciplinų, rūpindamiesi tarpusavyje suderinti dėstymo planą.

§ 2. Kiekvienoje seminarijoje turi būti bent vienas

dvasios vadovas, paliekant auklėtiniams laisvę kreiptis ir į kitus šioms pareigoms Vyskupo paskirtus kunigus.

§ 3. Seminarijos statute turi būti numatyti būdai, kuriais

kiti auklėtojai, mokytojai, o taip pat ir auklėtiniai bendradarbiauja su rektoriumi, ypač palaikant drausmę.

Kan. 240 § 1. Šalia ordinarinių nuodėmklausių reguliariai į

seminariją turi ateiti kiti nuodėmklausiai, bei, išlaikant seminarijos drausmę, auklėtiniai visuomet privalo turėti

59

galimybę kreiptis į bet kurį nuodėmklausį tiek seminarijoje, tiek už jos ribų.

§ 2. Darant sprendimus, liečiančius leidimą

auklėtiniams priimti šventimus arba jų atleidimą iš seminarijos, niekada neleidžiama klausti dvasios tėvo ar nuodėmklausių nuomonės.

Kan. 241 § 1. Diecezinis Vyskupas į didžiąją seminariją tepriima

vien tuos asmenis, kurie, atsižvelgiant į jų žmogiškąsias ir moralines, dvasines ir protines savybes, jų fizinę ir psichinę sveikatą bei gerą valią, laikomi tinkamais visam laikui pasišvęsti šventajai tarnystei.

§ 2. Prieš priimant, kandidatai privalo pristatyti krikšto

ir sutvirtinimo liudijimus bei kitus dokumentus, numatytus kunigiškojo formavimo Projekte.

§ 3. Jei norima priimti auklėtinį, atleistą iš kitos

seminarijos ar vienuolyno, pirmiausia turi būti pareikalauta atitinkamo vyresniojo liudijimo, ypač apie atleidimo arba pasitraukimo priežastis.

Kan. 242 § 1. Kiekvienoje tautoje turi būti Vyskupų

Konferencijos pagal aukščiausios Bažnyčios valdžios nustatytas normas išleistas ir Šventojo Sosto patvirtintas kunigiškojo formavimo Projektas, kuris, pasikeitus sąlygoms, iš naujo patvirtinamas Šventojo Sosto; jame nustatomi esminiai principai bei bendrosios normos, pritaikytos kiekvieno regiono ar provincijos poreikiams.

§ 2. Projekto, minimo § 1, normų turi būti laikomasi

visose, tiek diecezinėse, tiek tarpdiecezinėse, seminarijose.

Kan. 243 Šalia to, kiekviena seminarija turi savo regulą,

patvirtintą diecezijos Vyskupo, arba, jei tai liečia

60

tarpdiecezinę seminariją, suinteresuotų Vyskupų; ja kunigiškojo formavimo Projekto normos pritaikomos konkrečioms situacijoms ir aiškiau apibrėžiami ypač drausmės klausimai, liečiantys kasdieninį auklėtinių gyvenimą ir visos seminarijos tvarką.

Kan. 244 Auklėtinių dvasinis formavimas bei mokslinis

parengimas harmoningai derinami tarpusavyje ir sutvarkomi taip, kad jų dėka auklėtiniai, kiekvienas pagal savo gabumus, persiimtų Evangelijos dvasia ir įgytų glaudų ryšį su Kristumi, sujungtą su deramu asmeniniu brandumu.

Kan. 245 § 1. Dvasiniu formavimu auklėtiniai turi būti parengti

vaisingai ganytojinei tarnystei ir persiimti misijine dvasia, suvokdami, jog tarnystės atlikimas su gyvu tikėjimu bei meile veda į asmeninį šventumą; taip pat jie kartu tesimoko praktikuoti dorybes, svarbias žmonių tarpusavio sugyvenimui, taip, kad sugebėtų išlaikyti tinkamą pusiausvyrą tarp žmogiškųjų ir antgamtinių vertybių.

§ 2. Auklėtiniai privalo būti formuojami taip, kad,

kupini meilės Kristaus Bažnyčiai, išlaikytų tvirtą nuolankios ir sūniškos meilės ryšį su Petro įpėdiniu Romos Popiežiumi, būtų vieningi su savo Vyskupu, kaip ištikimi bendradarbiai, bei bendradarbiautų su savo broliais; seminarijoje, laikydamiesi bendro gyvenimo būdo, jungiami draugystės ir bendrų idealų su kitais, jie ruošiami broliškam bendravimui su diecezijos dvasininkais, kurių tarpe atliks Bažnyčios tarnystę.

Kan. 246 § 1. Eucharistijos šventimas turi būti viso seminarijos

gyvenimo centru, taip, kad kasdien auklėtiniai, dalyvaudami paties Kristaus meilėje, ypač iš šio gausiausio šaltinio semtųsi sielos tvirtybės apaštaliniam darbui ir savo pačių dvasiniam gyvenimui.

61

§ 2. Jie turi būti rengiami švęsti valandų liturgiją, per

kurią Dievo tarnai Bažnyčios vardu Jį maldauja už visus jiems patikėtus žmones bei visą pasaulį.

§ 3. Turi būti skatinamas Švenčiausiosios Mergelės

Marijos garbinimas, taip pat kalbant rožančių, minties malda bei kitoks pamaldumas, kurio dėka auklėtiniai įgytų maldos dvasią ir sustiprintų savąjį pašaukimą.

§ 4. Auklėtiniai pratinami dažnai priimti atgailos

sakramentą, be to, patariama kiekvienam turėti laisvai pasirenkamą savo dvasios vadovą, kuriam su pasitikėjimu galėtų atverti savo sąžinę.

§ 5. Auklėtiniai kasmet atlieka dvasines pratybas. Kan. 247 § 1. Tinkamu auklėjimu jie rengiami laikytis celibato ir

išmokti jį įvertinti, kaip ypatingą Dievo dovaną. § 2. Auklėtiniai pakankamai supažindinami su šventųjų

Bažnyčios tarnų pareigomis ir darbu, nenutylint jokių kunigiško gyvenimo sunkumų.

Kan. 248 Suteikiamo mokslinio parengimo tikslas - auklėtiniams

drauge su atitinkama vietai ir laikui pritaikytu kultūra suteikti platų ir tvirtą išsilavinimą šventųjų mokslų srityje taip, kad, jais pagrįsdami bei puoselėdami savąjį tikėjimą, sugebėtų tinkamai skelbti Evangelijos mokslą savo laikų žmonėms, prisitaikant prie jų sugebėjimų.

Kan. 249 Kunigiškojo formavimo Projekte numatoma, jog

auklėtiniai privalo ne vien tiktai puikiai mokėti gimtąją, bet taip pat gerai mokėti lotynų kalbą bei, atitinkamai, kitas užsienio kalbas tiek, kiek šios yra būtinos ar naudingos formavimui ar ganytojinės tarnystės atlikimui.

62

Kan. 250 Seminarijoje nustatytos filosofinės ir teologinės studijos

gali būti nepertraukiamos arba tęstinės, laikantis kunigiškojo formavimo Projekto; jos turi apimti mažiausiai šešis pilnus metus, taip, kad filosofijos disciplinoms studijuoti būtų paskirti pilni du metai, o teologijoms studijoms - atitinkamai pilni keturi metai.

Kan. 251 Filosofinis parengimas, pagrįstas pripažintu filosofiniu

paveldu, atsižvelgiant į besitęsiančius šių laikų tyrinėjimus, auklėtiniams perteikiamas tokiu būdu, kad praturtintų jų žmogiškąją formaciją, paskatintų aiškiau mąstyti ir tinkamiau parengtų juos teologijos studijoms.

Kan. 252 § 1. Teologinis parengimas, apšviestas tikėjimo, sekant

Magisterijumu, išdėstomas taip, kad auklėtiniai pilnai susipažintų su dieviškuoju Apreiškimu pagrįstu katalikiškuoju mokymu, juo pagrįstų savo dvasinį gyvenimą, ir sugebėtų šį mokymą, vykdydami savo pareigas, teisingai skelbti bei ginti.

§ 2. Ypač rūpestingai auklėtiniai turi būti mokomi

Šventojo Rašto, kad įgytų bendrą jo pažinimą. § 3. Turi būti skaitomos dogminės teologijos, visuomet

pagrįstos rašytu Dievo žodžiu bei šventąja Tradicija, paskaitos, kurių metu auklėtiniai įsigilintų į išganymo paslaptis, ypatingai sekant šv. Tomo mokymu, taip pat moralinės ir pastoracinės teologijos, kanonų teisės, liturgijos, Bažnyčios istorijos bei kitų pagalbinių ar specialių disciplinų paskaitos, laikantis kunigiškosios formacijos Projekto nuostatų.

Kan. 253 § 1. Filosofinių, teologinių bei juridinių disciplinų

dėstytojais Vyskupas ar suinteresuoti Vyskupai skiria tik tuos asmenis, kurie, pasižymėdami dorybėmis, yra

63

pasiekę daktaro ar licenciato laipsnį viename iš Šventojo Sosto pripažintų universitetų ar fakultetų.

§ 2. Reikia pasirūpinti, kad būtų paskirti pavieniai ir

skirtingi dėstytojai šventojo Rašto, dogminės teologijos, moralinės teologijos, liturgijos, filosofijos, kanonų teisės, Bažnyčios istorijos bei kitų disciplinų, dėstomų pagal savą metodą, mokymui.

§ 3. Dėstytoją, sunkiai nusikaltusį, atliekant savo

pareigas, atleidžia § 1 minėta valdžia. Kan. 254 § 1. Skirtingų disciplinų dėstytojai turi rūpintis perteikti

visos tikėjimo doktrinos glaudų vidinį ryšį bei harmoniją, kad auklėtiniai jaustųsi studijuoją vientisą mokslą; norint sėkmingiau tai pasiekti, seminarijoje turi būti asmuo, koordinuojantis visų studijų planus.

§ 2. Auklėtiniai ugdomi taip, kad ir patys galėtų atlikti

asmeninius tyrinėjimus, laikydamiesi mokslinio metodo; todėl turi būti pratybų, kurių metu, prižiūrint dėstytojams, jie savarankiškai studijuotų kokią nors di-scipliną.

Kan. 255 Nors visas auklėtinių formavimas seminarijoje turi

ganytojinį pobūdį, tačiau jose turi būti pasirūpinta ir grynai pastoraciniu parengimu, kurio metu auklėtiniai įsisavintų principus ir metodus, kurie, atsižvelgiant į vietos ir laiko sąlygas, reikalingi, mokant, pašvenčiant ir valdant Dievo tautą.

Kan. 256 § 1. Auklėtiniai privalo būti rūpestingai paruošti tam,

kas ypatingu būdu priklauso šventajai tarnystei, ypač katechetinei bei homiletinei veiklai, dieviškajam kultui ir ypač sakramentų teikimui, dialogui su žmonėmis, taip pat su nekatalikais ar netikinčiaisiais, parapijos administravimui bei visų kitų pareigų atlikimui.

64

§ 2. Auklėtiniai privalo žinoti visuotinės Bažnyčios

poreikius, rūpintis pašaukimų ugdymu, misijų bei ekumeninėmis, o taip pat ir kitomis ypač svarbiomis, tame tarpe ir socialinėmis, problemomis.

Kan. 257 § 1. Auklėtinių formavimas turi būti nukreiptas tam,

kad jie rūpintųsi ne vien daline Bažnyčia, kurios tarnybai yra inkardinuoti, bet taip pat ir visuotine Bažnyčia bei būtų visuomet pasirengę patarnauti dalinėms Bažnyčioms, turinčioms sunkių problemų.

§ 2. Diecezijos Vyskupas turi rūpintis, kad dvasininkai,

norintys persikelti iš savosios į kitos vietovės dalinę Bažnyčią, būtų tinkamai parengti atlikti šventąją tarnystę, būtent, išmoktų tos vietovės kalbą, būtų susipažinę su jos struktūromis, socialinėmis sąlygomis, papročiais ir gyvenimo būdu.

Kan. 258 Kad auklėtiniai taip pat ir praktiškai išmoktų

apaštalauti, studijų, o ypač atostogų metu, visuomet vadovaujant patyrusiam kunigui, jie turi būti su-pažindinti su praktine ganytojine veikla ir užsiimti reikalingomis pratybomis, kurias nustato Ordinaras, atsižvelgdamas į auklėtinių amžių bei vietos sąlygas.

Kan. 259 § 1. Diecezijos Vyskupas arba, jei kalbama apie

tarpdiecezinę seminariją, suinteresuoti Vyskupai sprendžia svarbiausius seminarijos valdymo ir ad-ministravimo klausimus.

§ 2. Diecezijos Vyskupas, arba, jei kalbama apie

tarpdiecezinę seminariją, suinteresuoti Vyskupai asmeniškai turi dažnai aplankyti seminariją, stebėti savo auklėtinių formavimą bei jiems teikiamą filosofinį ir teologinį parengimą, be to, domėtis jų pašaukimu,

65

asmeninėmis savybėmis bei daroma pažanga, ypač kreipiant dėmesį į teiktinus šventimus.

Kan. 260 Vykdydami savo užduotis, visi privalo paklusti

rektoriui, kuris yra atsakingas už kasdieninį vadovavimą seminarijai, laikydamasis kunigiškojo formavimo Projekto ir seminarijos regulos.

Kan. 261 § 1. Seminarijos rektorius bei jo valdžioje esantys

vyresnieji ir dėstytojai, kiekvienas sau priklausančioje srityje, privalo rūpintis, kad auklėtiniai ištikimai laikytųsi kunigiškojo formavimo Projekte ir seminarijos reguloje nustatytų normų.

§ 2. Seminarijos rektorius ir studijų moderatorius gerai

tepasirūpina, kad dėstytojai tinkamai atliktų jiems patikėtas užduotis pagal kunigiškojo formavimo Projekto ir seminarijos regulos potvarkius.

Kan. 262 Seminarija nepavaldi parapijos jurisdikcijai, todėl visų,

esančių seminarijoje, atžvilgiu klebono pareigas, išskyrus santuokos medžiagą ir išlaikant nepakeistą kan. 985 nuostatą, atlieka seminarijos rektorius ar jo įgaliotas asmuo.

Kan. 263 Diecezijos vyskupas, arba, jei kalbama apie

tarpdiecezinę seminariją, suinteresuoti Vyskupai pagal tarpusavio susitarimą privalo rūpintis seminarijos įsteigimu ir remontu, auklėtinių išlaikymu, atlyginimu dėstytojams bei kitais seminarijos poreikiais.

Kan. 264 § 1. Siekiant pasirūpinti seminarijos reikmėmis, šalia

aukų, apie kurias kalbama kan. 1266, Vyskupas gali uždėti diecezijoje privalomą mokestį.

§ 2. Mokestį seminarijos reikalams privalo mokėti visi

bažnytiniai juridiniai asmenys, taip pat ir privatūs,

66

turintys namus diecezijoje, nebent jie patys išsilaikytų vien iš aukų arba turėtų studentų ar dėstytojų kolegiją, skirtą bendram Bažnyčios labui; toks mokestis turi liesti visus, būti pritaikytas mokančiųjų galimybėms ir apribotas seminarijos reikmėmis.

II SKIRSNIS

DVASININKŲ ĮRAŠYMAS ARBA INKARDINACIJA Kan. 265 Kiekvienas dvasininkas privalo būti inkardinuotas

kokioje nors dalinėje Bažnyčioje ar asmeninėje prelatūroje, arba turinčiuose šią galią pašvęsto gyvenimo institute arba draugijoje tokiu būdu, kad absoliučiai nebūtų nepriklausomų ar klajojančių dvasininkų.

Kan. 266 § 1. Asmuo tampa dvasininku diakonato šventimais ir

yra inkardinuojamas dalinėje Bažnyčioje arba asmeninėje prelatūroje, tarnybai kurioje buvo paskirtas.

§ 2. Asmuo davęs amžinuosius įžadus pašvęsto

gyvenimo institute arba galutinai priimtas į apaštalinio gyvenimo dvasininkų draugiją, diakonato šventimais inkardinuojamas, kaip dvasininkas, tame institute arba draugijoje, nebent draugijos konstitucijos numatytų kitaip.

§ 3. Pasaulietinio instituto narys diakonato šventimais

inkardinuojamas toje dalinėje Bažnyčioje, tarnybai kurioje buvo paskirtas, nebent, leidus Apaštalų Sostui, būtų inkardinuotas pačiame institute.

Kan. 267 § 1. Kad jau inkardinuotas dvasininkas būtų galiojančiai

inkardinuotas kitoje dalinėje Bažnyčioje, jis privalo gauti iš diecezijos Vyskupo jo paties pasirašytą ekskardinavimo raštą; lygiai ir iš dalinės Bažnyčios,

67

kurioje nori būti inkardinuotas, diecezijos Vyskupo privalo gauti jo paties pasirašytą inkardinavimo raštą.

§ 2. Tokiu būdu suteiktas ekskardinavimas nesukelia

teisinių pasekmių, jei nebuvo suteiktas inkardinavimas kitoje dalinėje Bažnyčioje.

Kan. 268 § 1. Dvasininkas, teisėtai persikėlęs iš savos dalinės

Bažnyčios į kitą, pastarojoje, praėjus penkeriems metams, inkardinuojamas pagal pačią teisę, jei tik raštu pareiškė tokį norą tiek jį priėmusios Bažnyčios diecezijos Vyskupui, tiek savo diecezijos Vyskupui ir nė vienas jų keturių mėnesių laikotarpyje po rašto gavimo nepareiškė esąs tam priešingas.

§ 2. Amžinai ir galutinai perėjęs į pašvęsto gyvenimo

institutą ar apaštalinio gyvenimo draugiją dvasininkas pagal kan. 266, § 2 normą inkardinuojamas tokiame institute ar draugijoje ir ekskardinuojamas iš savo dalinės Bažnyčios.

Kan. 269 Diecezijos Vyskupas inkardinuoja dvasininką tik tada,

kai: 1° to reikalauja jo dalinės Bažnyčios poreikiai ar

nauda, laikydamasis teisės nuostatų, liečiančių deramą dvasininkų išlaikymą;

2° teisėtu dokumentu patvirtinamas sutikimas ekskardinuoti ir, be to, yra gautas iš ekskardinavimą suteikiančio diecezijos Vyskupo dokumentas, esant reikalui, ir slaptas, apie minimo dvasininko gyvenimą, įpročius bei išsilavinimą;

3° pats dvasininkas raštu diecezijos Vyskupui pareiškė norą tarnauti naujoje dalinėje Bažnyčioje, laikydamasis teisės normų.

Kan. 270 Leistinai ekskardinuojama tik esant teisėtoms

priežastims, kaip Bažnyčios nauda arba paties

68

dvasininko gerovė, bet negalima atsisakyti to suteikti be svarbios priežasties; dvasininkui, manančiam, kad toks sprendimas jo atžvilgiu sukelia jam nuostolių, radus Vyskupą, sutinkantį jį priimti, leidžiama apskųsti sprendimą.

Kan. 271 § 1. Nesant tikros būtinybės savojoje dalinėje

Bažnyčioje, diecezijos Vyskupas neturi drausti dvasininkams, apie kuriuos žino, kad jie yra tinkamai pasirengę, vykti atlikti šventosios tarnystės į vietoves, kur labai trūksta dvasininkijos; tačiau su tos vietovės, kur šie vyksta, diecezijos Vyskupu turi sudaryti raštišką sutartį, kurioje būtų apibrėžtos minėtųjų dvasininkų teisės ir pareigos.

§ 2. Diecezijos Vyskupas gali leisti savo dvasininkams

persikelti į kitą dalinę Bažnyčią apibrėžtam laikui: toks leidimas gali būti atnaujinamas ne vieną kartą, tačiau dvasininkai lieka inkardinuoti savo dalinėje Bažnyčioje, ir, į ją sugrįžę, naudojasi visomis teisėmis taip, tarsi joje būtų atlikę šventąją tarnystę.

§ 3. Dvasininkas, teisėtai perėjęs į kitą dalinę Bažnyčią

ir likdamas inkardinuotas savoje Bažnyčioje, dėl teisėtos priežasties gali būti savo diecezijos Vyskupo atšauktas, svarbu tik, kad būtų išlaikytos su kitu Vyskupu sudarytos sutarties sąlygos ir prigimtinis teisingumas; atitinkamai, tokiomis pat sąlygomis, kitos dalinės Bažnyčios diecezijos Vyskupas gali dėl teisėtos priežasties nebeleisti dvasininkui ilgiau pasilikti savo teritorijoje.

Kan. 272 Diecezijos administratorius negali ekskardinuoti ar

inkardinuoti dvasininkų bei leisti jiems persikelti į kitą dalinę Bažnyčią anksčiau, kaip praėjus metams po to, kaip vyskupo sostas liko neužimtas, ir tik pritarus konsultorių kolegijai.

69

III SKIRSNIS

DVASININKŲ TEISĖS IR PAREIGOS Kan. 273 Dvasininkai ypatingai įpareigojami rodyti pagarbą ir

klausyti Popiežiaus bei savo Ordinaro. Kan. 274 § 1. Tik dvasininkai gali užimti pareigybes, kurių

vykdymui reikalinga šventimų galia arba bažnytinė vykdomoji valdžia.

§ 2. Dvasininkai, neturintys teisėtų kliūčių, yra

įpareigojami priimti ir ištikimai vykdyti jiems savo Ordinaro patikėtas pareigas.

Kan. 275 § 1. Dvasininkai, visi kartu darbuodamiesi vienam

tikslui, būtent Kristaus Kūno statybai, yra siejami broliškumo ir meilės ryšių, skatinančių bendradarbiauti tarpusavyje, laikantis dalinės teisės nuostatų.

§ 2. Dvasininkai atpažįsta ir vadovauja pasiuntinybei,

kurią, pagal savo specifines sąlygas, Bažnyčioje ir pasaulyje atlieka pasauliečiai.

Kan. 276 § 1. Asmeniniame gyvenime dvasininkai ypač

įpareigojami siekti šventumo, nes, išskirtiniu būdu naujai pašvęsti Dievui, yra Dievo tautai tarnaujantys Jo paslapčių dalintojai.

§ 2. Kad galėtų pasiekti tokį tobulumą, jie privalo: 1° visų pirmiausia, ištikimai ir ištvermingai

vykdyti ganytojinės tarnystės pareigas; 2° gaivinti savo dvasinį gyvenimą prie Šventojo

Rašto ir Eucharistijos stalo; be to, kunigai kuo nuoširdžiausiai raginami kasdien aukoti eucharistinę Auką, o diakonai joje kasdien dalyvauti;

70

3° kunigai ir kunigystės siekiantys diakonai kasdien įpareigojami atlikti valandų liturgiją pagal aprobuotas liturgines knygas; pastovūs diakonai ją atlieka Vyskupų Konferencijos nustatytu būdu;

4° taip pat yra įpareigojami dalyvauti dvasinėse pratybose pagal dalinės teisės nuostatus;

5° raginami reguliariai susitelkti mąstymo maldai, dažnai priimti atgailos sakramentą, puoselėti ypatingą pamaldumą Mergelei Dievo Motinai bei naudotis kitomis bendromis bei išskirtinėmis asmeninio pašventinimo priemonėmis.

Kan. 277 § 1. Dvasininkai įpareigojami visiškam ir amžinam

susilaikymui dėl dangaus karalystės, todėl yra saistomi celibato, kuris yra ypatinga Dievo dovana, ir kurio dėka šventieji tarnautojai gali lengviau pasišvęsti Kristui nepadalinta širdimi bei turi galimybę laisviau atsiduoti Dievo ir žmonių tarnybai.

§ 2. Dvasininkai privalo laikytis reikiamo atsargumo

santykiuose su asmenimis, pernelyg didelis suartėjimas su kuriais gali kelti pavojų susilaikymo pareigai arba sužadinti tikinčiųjų pasipiktinimą.

§ 3. Diecezijos Vyskupas nustato šiuo atžvilgiu

tikslesnes normas bei atskirais atvejais sprendžia, kaip buvo laikomasi šios pareigos.

Kan. 278 § 1. Pasauliniai kunigai turi teisę jungtis su kitais į

draugijas, siekiančias su dvasininko padėtimi suderintų tikslų.

§ 2. Pasauliniai kunigai ypatingą dėmesį turi kreipti į

susivienijimus, kurie, turėdami kompetentingos valdžios patvirtintą statutą, naudodamiesi gyvenimui pritaikytomis ir atitinkamai išbandytomis priemonėmis bei broliška pagalba, skatina šventumui, atliekant

71

tarnystę ir pagelbsti dvasininkų tarpusavio vienybei bei jų vienybei su savo Vyskupu.

§ 3. Dvasininkai negali steigti ar įsijungti į

susivienijimus, kurių tikslas ar veikla nesuderinami su dvasininko padėtimi ir būdingomis pareigomis arba gali trukdyti uoliai atlikti jiems kompetentingos bažnytinės valdžios patikėtą užduotį.

Kan. 279 § 1. Dvasininkai turi tęsti studijas ir gavę kunigystės

šventimus, laikydamiesi Šventuoju Raštu pagrįsto pastovaus mokymo, perduoto iš praeities ir visuotinai priimto Bažnyčios bei ypatingu būdu apibrėžto Susirinkimų ir Romos Popiežių dokumentuose, vengdami tuščių naujovių ir klaidingų mokymų.

§ 2. Pagal dalinės teisės nuostatus kunigai turi lankyti

ganytojinio pobūdžio paskaitas, kurios privalo būti numatytos po kunigystės šventimų, bei, laikantis teisės nustatytų terminų, dalyvauti kitose paskaitose, teologiniuose suvažiavimuose ar konferencijose, kur jiems suteikiama proga pagilinti šventuosius mokslus ar patobulinti ganytojinius metodus.

§ 3. Jie turi siekti didesnio išsilavinimo kituose, ypač

tiesiogiai besisiejančiuose su šventaisiais, moksluose, ypatingai atsižvelgdami į tai, kiek tai gali būti naudinga, vykdant ganytojinę tarnystę.

Kan. 280 Dvasininkams ypatingai patariama laikytis bendro

gyvenimo papročių; ten, kur tokie papročiai yra, kiek įmanoma, juos reikia palaikyti.

Kan. 281 § 1. Dvasininkams už bažnytinės tarnystės atlikimą

priklauso jų situacijai pritaikytas atlyginimas, atsižvelgiant tiek į pareigybės pobūdį, tiek į vietos bei laiko sąlygas: jo turi pakakti tiek patenkinti asmeninio

72

gyvenimo poreikius, tiek teisingai atsilyginti patarnaujantiems.

§ 2. Taip pat turi būti numatytas būdas jiems

pasinaudoti socialine apsauga, kurios dėka būtų įmanoma jiems tinkamai pagelbėti ligos, invalidumo ar senatvės atvejais.

§ 3. Vedę diakonai, visiškai pasišventę bažnytinei

tarnystei, gauna atlyginimą, kurio turi pakakti jų pačių ir šeimos išlaikymui; tie gi, kurie gauna atlyginimą už atliekamą ar anksčiau atliktą pasaulietinį darbą, savo ir šeimos poreikius tenkina iš šių pajamų.

Kan. 282 § 1. Dvasininkų gyvenimo būdas turi būti paprastas,

susilaikant nuo visko, vedančio į tuštybę. § 2. Ištekliai, gauti už bažnytinės pareigybės vykdymą,

likę po to, kai pats dvasininkas pasirūpino savo tinkamu išlaikymu bei visų jo padėčiai priklausančių pareigų atlikimu, jo paties skiriami Bažnyčios naudai arba gailestingumo darbams.

Kan. 283 § 1. Dvasininkai, kad ir nepriskirti konkrečiai įstaigai,

neturėdami bent jau numanomo savo Ordinaro leidimo, neturi išvykti iš savo diecezijos ilgesniam laikui, apibrėžtam dalinės teisės.

§ 2. Dvasininkai kasmet turi teisę pasinaudoti

atitinkamomis ir pakankamomis atostogomis, kurių laikas nustatomas visuotinėje ar dalinėje teisėje.

Kan. 284 Dvasininkai turi vilkėti tinkamais bažnytiniais rūbais,

laikydamiesi Vyskupų Konferencijos išleistų normų bei teisėtų vietinių papročių.

73

Kan. 285 § 1. Dvasininkai privalo susilaikyti nuo visko, netinkančio jų luomui, pagal dalinės teisės nuostatus.

§ 2. Jie turi vengti to, kas, nors ir nebūtų nepadoru, yra

svetima dvasininko padėčiai. § 3. Dvasininkams draudžiama užimti viešas pareigas,

susijusias su dalyvavimu civiliniame valdyme. § 4. Be savo Ordinaro leidimo dvasininkai negali

užsiimti pasauliečiams priklausančio turto administravimu arba vykdyti pasaulietines pareigas, susijusias su pareiga duoti ataskaitą; jiems draudžiama laiduoti už ką nors, net ir savo turtu, prieš tai nepasitarus su savo Ordinaru; taip pat jie neturi pasirašinėti vekselių, tai yra, įsipareigojimų besąlygiškai sumokėti skolą.

Kan. 286 Dvasininkams draudžiama užsiiminėti, asmeniškai ar

per kitus, dalykine arba komercine veikla tiek savo, tiek kitų asmenų naudai, nebent tai leistų kompetentinga bažnytinė valdžia.

Kan. 287 § 1. Dvasininkai visuomet, kiek galėdami, privalo

prisidėti, palaikant žmonių tarpe teisingumu pagrįstą taiką ir santarvę.

§ 2. Dvasininkams neleidžiama aktyviai dalyvauti

politinių partijų veikloje ir vadovauti profsąjungų susivienijimams, nebent, kompetentingos bažnytinės valdžios sprendimu, tai būtų reikalinga Bažnyčios teisių gynimui ar bendros gerovės įtvirtinimui.

Kan. 288 Pastovių diakonų nesaisto kanonų 284, 285, §§ 3 ir 4,

286, 287, § 2 nuostatai, nebent kitaip būtų nustatyta dalinėje teisėje.

74

Kan. 289 § 1. Kadangi karinė tarnyba nesuderinama su dvasininko padėtimi, dvasininkai ir kandidatai šventimams gauti be savo Ordinaro leidimo negali atlikti savanoriškos karinės tarnybos.

§ 2. Dvasininkams taikomos išimtys nevykdyti civilinių

įpareigojimų ir viešų darbų, netinkančių dvasininko padėčiai, kiek tai leidžia jų naudai išleisti įstatymai, susitarimai ar papročiai, nebent konkrečiais atvejais kitaip nuspręstų vietos Ordinaras.

IV SKIRSNIS

DVASININKO STATUSO NETEKIMAS Kan. 290 Vieną kartą galiojančiai gauti šventimai niekuomet

netampa niekinais. Dvasininkas, tačiau, netenka dvasininko statuso:

1° teismo sprendimu ar administraciniu dekretu, kuriuo skelbiama apie šventimų negaliojimą;

2° teisėtai uždėta atleidimo bausme; 3° Apaštalų Sosto reskriptu; tokį reskriptą

Apaštalų Sostas teikia tik diakonams dėl svarbių priežasčių, o kunigams dėl ypatingai svarbių priežasčių.

Kan. 291 Išskyrus kan. 290, n. 1 nurodytus atvejus, dvasininko

statuso netekimas neatleidžia nuo celibato pareigos; tokią dispensą gali suteikti tik Romos Popiežius.

Kan. 292 Dvasininkas, pagal teisės normas praradęs dvasininko

statusą, kartu praranda visas dvasininkams taikomas teises ir nėra saistomas jokių dvasininkų luomo pareigų, išskyrus kan. 291 nuostatą; jam draudžiama naudotis šventimų galiomis, išskyrus kan. 976 potvarkį, tuo pačiu jis netenka visų pareigybių, visų įpareigojimų ir bet kokios deleguotos galios.

75

Kan. 293 Dvasininkas, praradęs dvasininko statusą, gali būti iš naujo įrašytas į dvasininkų skaičių tik Apaštalų Sosto reskriptu.

IV SKYRIUS ASMENINĖS PRELATŪROS

Kan. 294 Siekiant tolygiau paskirstyti kunigus arba atlikti

ypatingus ganytojinius ar misijinius darbus tam tikrose vietovėse arba tam tikrų socialinių kategorijų tarpe, Šventasis Sostas, pasitaręs su suinteresuotomis Vyskupų Konferencijomis, gali įsteigti asmenines prelatūras, susidedančias iš pasaulietinei dvasininkijai priklausančių kunigų bei dijakonų.

Kan. 295 § 1. Asmeninė prelatūra tvarkoma pagal Apaštalų Sosto

parengtą statutą, jai, kaip savas Ordinaras, vadovauja Prelatas, kuris turi teisę steigti tautinę ar tarptautinę seminariją, inkardinuoti auklėtinius ir jiems leisti priimti šventimus, paskiriant tarnystei prelatūroje.

§ 2. Prelatas privalo pasirūpinti tiek paskirtųjų šiai

tarnystei dvasiniu formavimu, tiek jų padoriu išlaikymu. Kan. 296 Su prelatūra sudarę sutartis pasauliečiai gali prisidėti

prie apaštalinių asmeninės prelatūros darbų; toks bendradarbiavimas ir pagrindinės su tuo susijusios pareigos bei teisės tiksliai nustatomos statute.

Kan. 297 Taip pat statutas apibrėžia asmeninės prelatūros

santykius su vietos Ordinarais, kurių dalinėse Bažnyčiose prelatūra atlieka arba, pirmiau sutikus diecezijos Vyskupui, ketina atlikti savo ganytojinį ar misijinį darbą.

V SKYRIUS

76

TIKINČIŲJŲ ASOCIACIJOS

I SKIRSNIS BENDROSIOS NORMOS

Kan. 298 § 1. Bažnyčioje egzistuoja susivienijimai, skirtingi nuo

pašvęstojo gyvenimo institutų bei apaštališkojo gyvenimo draugijų, kuriuose tikintieji, tiek dvasininkai, tiek pasauliečiai, tiek dvasininkai ir pasauliečiai kartu, bendromis pastangomis siekia tobulesnio gyvenimo, rūpinasi viešu kultu arba krikščioniškuoju mokymu, arba užsiima kitais apaštalavimo darbais, kaip evangelizavimo iniciatyvos, gailestingumo ir meilės darbai, laikinosios tvarkos gaivinimas krikščioniškąja dvasia.

§ 2. Pirmiausia tikintieji įsijungia į jau įsteigtus ir

kompetentingos bažnytinės valdžios pagirtus bei rekomenduotus susivienijimus.

Kan. 299 § 1. Tikintieji turi teisę privataus tarpusavio susitarimo

keliu įkurti susivienijimus, kuriais siekiama kan. 298 § 1 numatytų tikslų, išlaikant kan. 301 § 1 nuostatą.

§ 2. Tokie susivienijimai, netgi jei būtų pagirti ir

rekomenduoti bažnytinės valdžios, vadinami privačiais susivienijimais.

§ 3. Bažnyčia nepripažįsta jokio privataus tikinčiųjų

susivienijimo, jei prieš tai kompetentinga valdžia neištyrė jo statuto.

Kan. 300 "Katalikišku" gali vadintis tik susivienijimas, gavęs

kompetentingos bažnytinės valdžios sutikimą pagal kan. 312 normą.

77

Kan. 301 § 1. Tik kompetentinga bažnytinė valdžia gali steigti tikinčiųjų susivienijimus, siekiančius Bažnyčios vardu dėstyti krikščioniškąjį mokymą arba puoselėti viešąjį kultą, arba siekiančius kitų tikslų, kurie pagal savo prigimtį yra rezervuoti bažnytinei valdžiai.

§ 2. Manydama tai esant reikalinga, kompetentinga

bažnytinė valdžia gali steigti tikinčiųjų susivienijimus, tiesiogiai ar netiesiogiai siekiančius kitų dvasinių tikslų, kuriais nebuvo tinkamai pasirūpinta privačia iniciatyva.

§ 3. Kompetentingos bažnytinės valdžios įsteigti

tikinčiųjų susivienijimai vadinami viešais. Kan. 302 Tikinčiųjų susivienijimai vadinami dvasininkų

susivienijimais, jei jiems vadovauja dvasininkai, juose naudojamasi šventimų galiomis ir jie, kaip tokie, yra pripažinti kompetentingos valdžios.

Kan. 303 Susivienijimai, kurių nariai gyvena apaštalinį gyvenimą

ir siekia krikščioniškojo tobulumo, pasaulietiškame gyvenime dalyvaudami vienuoliško instituto charizmoje bei vadovaujami to instituto vyresniųjų, vadinami trečiasiais ordinais ar kitu tinkamu vardu.

Kan. 304 § 1. Visi, tiek vieši, tiek privatūs, tikinčiųjų

susivienijimai, nežiūrint, kokiu titulu ar vardu vadintųsi, privalo turėti savo statutą, kuriame nurodomas susivienijimo tikslas arba socialinė priežastis, būstinė, valdymas ir dalyvavimo susivienijime sąlygos, statute nurodomas ir veiklos pobūdis, atsižvelgiant galimą naudą pagal laiko ir vietos sąlygas.

§ 2. Susivienijimai pasirenka pavadinimą ar vardą,

pritaikytą laiko ir vietos papročiams, ir parinktą, visų pirma atsižvelgiant į siekiamus tikslus.

78

Kan. 305 § 1. Visus tikinčiųjų susivienijimus prižiūri kompetentinga bažnytinė valdžia, kuri taip pat privalo rūpintis, kad susivienijimuose būtų išlaikytas tikėjimo ir papročių grynumas, bei budėti, kad nebūtų skatinama piktnaudoti bažnytinę drausmę; ši valdžia turi teisę ir pareiga lankyti tokius susivienijimus pagal teisės ir statutų normas; susivienijimai paklūsta ir minėtos valdžios vadovaujantiems asmenims pagal toliau sekančių kanonų nuostatus.

§ 2. Šventasis Sostas prižiūri bet kokius tikinčiųjų

susivienijimus; vietos Ordinaras prižiūri diecezinius ir kitus joje veikiančius susivienijimus.

Kan. 306 Kad asmuo galėtų naudotis susivienijimo teisėmis ir

privilegijomis, atlaidais bei kitomis jam suteiktomis dvasinėmis malonėmis, būtina ir pakanka, kad būtų į susivienijimą galiojančiai priimtas ir teisėtai iš jo neatleistas pagal teisės nuostatus ir paties susivienijimo statutą.

Kan. 307 § 1. Nariai priimami pagal teisės normą bei kiekvieno

susivienijimo statutą. § 2. Tas pats asmuo gali priklausyti keliems

susivienijimams. § 3. Religinių institutų nariai gali prisijungti prie

susivienijimų pagal savo teisės normas ir su savo Vyresniojo pritarimu.

Kan. 308 Nė vienas, teisėtai įstojęs į susivienijimą, neturi būti iš

jo atleistas, nebent, esant teisingai priežasčiai, pagal teisės ir statuto normą.

Kan. 309 Teisėtai įsteigti susivienijimai pagal teisės ir statutų

normas turi galią išleisti ypatingas normas, liečiančias

79

patį susivienijimą, šaukti suvažiavimus, paskirti moderatorius, pareigūnus, pagalbininkus ir turto administratorius.

Kan. 310 Privatus susivienijimas, neturintis juridinio asmens

padėties, kaip toks, negali būti pareigų ir teisių subjektu; tačiau į jį susijungę tikintieji gali drauge užsitraukti pareigas, įsigyti ir naudotis teisėmis bei turtu, kaip bendrasavininkai ir bendravardininkai; šiomis teisėmis ir pareigomis jie gali naudotis taip pat per įgaliotinį ar tarpininką.

Kan. 311 Pašvęstojo gyvenimo instituto nariai, vadovaujantys ar

padedantys kokiu nors būdu prie jų insitutto prisijungusiems susivienijimams turi rūpintis, kad tokie susivienijimai prisidėtų prie jau egzistuojančios diecezijoje apaštalinės veiklos, ypač, vadovaujant vietos Ordinarui, veikdami kartu su apaštalavimo tikslų siekiančiais diecezijos susivienijimais .

II SKIRSNIS

VIEŠI TIKINČIŲJŲ SUSIVIENIJIMAI Kan. 312 § 1. Įsteigti viešus susivienijimus yra kompetentinga ši

valdžia: 1° Šventasis Sostas visuotiniams ir tarptautiniams

susivienijimams; 2° Vyskupų Konferencija tautiniams

susivienijimams savo teritorijoje, tai yra, tiems, kurie pačiu įsteigimu skirti veikti visoje nacionalinėje teritorijoje;

3° diecezijos Vyskupas, bet ne diecezijos Administratorius, savo teritorijos ribose dieceziniams susivienijimams, išskyrus susivienijimus, kurių atžvilgiu įsteigimo teisė apaštaline privilegija yra rezervuota kitiems.

80

§ 2. Kad susivienijimas ar viena jo sekcijų būtų galiojančiai įsteigta, net jei tai atliekama, remiantis apaštaline privilegija, reikalingas raštu duotas diecezijos Vyskupo sutikimas; tačiau diecezijos Vyskupo sutikimas įsteigti vienuoliško insituto namus galioja ir to instituto savo susivienijimo steigimui tuose pačiuose namuose ar jam priskirtoje bažnyčioje.

Kan. 313 Viešas susivienijimas, lygiai kaip ir viešų susivienijimų

konfederacija, tuo pačiu kompetentingos bažnytinės valdžios, pagal kan. 312 normą, išleistu steigiamuoju dekretu tampa juridiniu asmeniu ir gauna, kiek tai yra reikalinga, pasiuntinybę veikti Bažnyčios vardu, siekiant paties susivienijimo siūlomų tikslų.

Kan. 314 Kiekvieno viešo susivienijimo statutai, jų peržiūrėjimas

ir pakeitimai būtinai patvirtinami bažnytinės valdžios, turinčios kompetenciją įsteigti susivienijimą pagal kan. 312, §1 normą.

Kan. 315 Vieši susivienijimai gali laisvai imtis iniciatyvų,

besiderinančių su jų pobūdžiu, ir jiems vadovaujama pagal statutų normas, tačiau paklūstant bažnytinės valdžios, apie kurią kalbama kan. 312, § 1, vadovavimui.

Kan. 316 § 1. Į viešus susivienijimus negali būti galiojančiai

priimti asmenys, viešai atsižadėję katalikų tikėjimo, nutolę nuo bažnytinio bendravimo ar užsitraukę paskirtą arba paskelbtą ekskomuniką.

§ 2. Visi, teisėtai prie susivienijimo prisijungę asmenys,

vėliau atsidūrę § 1 nusakytoje situacijoje, atleidžiami iš susivienijimo, laikantis statutų, tačiau išsaugant jų teisę apeliuoti į bažnytinę valdžią, apie kurią kalbama kan. 312 § 1.

81

Kan. 317 § 1. Jei kitaip nenumatyta statutuose, kan. 312, § 1 minima bažnytinė valdžia tvirtina viešo susivienijimo išrinktą jo moderatorių, įveda į pareigas pristatytą kandidatą arba jį paskiria pagal savą teisę; ta pati bažnytinė valdžia skiria kapelioną arba bažnytinį asistentą, jei yra reikalas, pirmiau išklausius vyriausių susivienijimo pareigūnų nuomonės.

§ 2. Normos, nustatytos § 1, galioja taip pat ir pagal

apaštalinę privilegiją vienuoliškų insitutų narių ne savo bažnyčiose ar ne savo būstinėse įsteigtiems viešiems susivienijimams; gi vienuoliškų insititutų narių savo bažnyčioje ar savo būstinėje įsteigtiems susivienijimams moderatorių ar kapelioną skiria arba tvirtina, pagal statutų normas, instituto vyresnysis.

§ 3. Ne dvasininkų susivienijimuose moderatoriaus

pareigas gali eiti pasauliečiai; kapelionas ar bažnytinis asistentas šioms pareigoms neturi būti skiriami, nebent kitaip būtų numatyta statutuose.

§ 4. Viešų tikinčiųjų susivienijimų, tiesiogiai

atliekančių apaštalavimo darbus, moderatoriais negali būti politinių partijų vadovai.

Kan. 318 § 1. Esant ypatingoms aplinkybėms ir jei to reikalauja

svarbios priežastys, kan. 312 § 1 minima bažnytinė valdžia gali paskirti komisarą, kuris jos vardu laikinai vadovautų susivienijimui.

§ 2. Viešo susivienijimo moderatorių, esant teisingai

priežasčiai, gali pašalinti tas, kas jį paskyrė ar patvirtino, tačiau pirma išklausius, pagal statutų normą, arba paties moderatoriaus, arba aukštesniųjų susivienijimo pareigūnų; kapelioną, pagal kann. 192 - 195 normą, gali pašalinti jį paskyręs asmuo.

82

Kan. 319 § 1. Teisėtai įsteigtas viešas susivienijimas, jei nėra nustatyta kitaip, pagal statutų normą administruoja turimą turtą, vadovaujant kan 312 §1 nurodytai bažnytinei valdžiai, kuriai kasmet turi duoti administravimo ataskaitą.

§ 2. Šalia to minėtai valdžiai turi būti pristatyta teisinga

ataskaita apie surinktų aukų ir išmaldų paskirstymą. Kan. 320 § 1. Šventojo Sosto įsteigtus susivienijimus gali

panaikinti tik pats Šventasis Sostas. § 2. Esant svarbioms priežastims, Vyskupų

Konferencija gali panaikinti jos pačios įsteigtus susivienijimus; diecezijos Vyskupas gali panaikinti savo paties įsteigtus bei, pagal apaštalinį indultą ir pritariant diecezijos Vyskupui, vienuoliškų institutų narių įsteigtus susivienijimus.

§ 3. Kompetentinga valdžia negali panaikinti viešo

susivienijimo, prieš tai neišklausius susivienijimo moderatoriaus ir kitų aukštesniųjų susivienijimo pareigūnų.

III SKIRSNIS

PRIVATŪS TIKINČIŲJŲ SUSIVIENIJIMAI Kan. 321 Privatiems susivienijimams pagal statutų potvarkius

vadovauja ir pirmininkauja tikintieji. Kan. 322 § 1. Privatus tikinčiųjų susivienijimas gali tapti juridiniu

asmeniu formalaus kan. 312 § 1 minimos kompetentingos bažnytinės valdžios išleisto dekreto dėka.

§ 2. Joks privatus tikinčiųjų susivienijimas negali įgyti

juridinio asmens padėties, jei jos statuto nepatvirtino

83

kan. 312 § 1 minima bažnytinė valdžia, tačiau vien statuto patvirtinimas nekeičia privataus susivienijimo pobūdžio.

Kan. 323 § 1. Nors privatūs tikinčiųjų susivienijimai turi

autonomiją pagal kan. 321 normą, juos, pagal kan. 305 normą, prižiūri bažnytinė valdžia bei jos vadovai.

§ 2. Bažnytinė valdžia privalo, atsižvelgdama į privačių

susivienijimų autonomiją, budėti ir rūpintis, kad būtų išvengta jėgų susiskaldymo bei jų apaštalavimą kreipti bendros gerovės labui.

Kan. 324 § 1. Privatus tikinčiųjų susivienijimas laisvai paskiria

moderatorių ir pareigūnus pagal statuto normą. § 2. Privatus tikinčiųjų susivienijimas, jei to nori, gali

laisvai pasirinkti dvasinį patarėją iš diecezijoje teisėtai atliekančių tarnystę kunigų tarpo; tačiau pasirinktą asmenį turi patvirtinti vietos Ordinaras.

Kan. 325 § 1. Privatus tikinčiųjų susivienijimas laisvai, pagal

statuto potvarkius, administruoja turimą turtą, tačiau kompetentinga bažnytinė valdžia turi budėti, kad turtai būtų naudojami susivienijimo numatytiems tikslams.

§ 2. Privatus susivienijimas paklūsta taip pat ir vietos

Ordinaro valdžiai, kiek tai liečia pamaldiems tikslams dovanotų ar paliktų turtų adminstravimą ir paskirstymą.

Kan. 326 § 1. Privatus tikinčiųjų susivienijimas išnyksta pagal

statuto normą; jį taip pat gali panaikinti kompetentinga valdžia, jei susivienijimo veikla sudaro didelį nuostolį bažnytinei doktrinai ar drausmei arba kelia tikinčiųjų pasipiktinimą.

84

§ 2. Išnykusio susivienijimo turtas turi būti paskirstytas pagal statuto normą, išsaugant nepaliestas įgytąsias teises ir aukotojų valią.

IV SKIRSNIS

SPECIALIOS NORMOS PASAULIEČIŲ SUSIVIENIJIMAMS Kan. 327 Tikintieji pasauliečiai teatkreipia išskirtinį dėmesį į

dvasiniais tikslais įsteigtus susivienijimus, apie kuriuos kalbama kan. 298, ypač tuos, kurie siūlo krikščioniškąja dvasia gaivinti laikinąją tikrovę, tokiu būdu intensyviai pagelbėdami sukurti glaudesnį tikėjimo ir gyvenimo ryšį.

Kan. 328 Pasauliečių susivienijimų, taip pat ir tų, kurie buvo

įkurti, naudojantis apaštaline privilegija, vadovai privalo rūpintis, kad jų susivienijimai, kur tai yra reikalinga, bendradarbiautų su kitais tikinčiųjų susivienijimais, bei noriai palaikyti įvairius krikščioniškus darbus, ypač jau atliekamus toje pačioje teritorijoje.

Kan. 329 Pasauliečių susivienijimų moderatoriai privalo

pasirūpinti tinkamu susivienijimo narių parengimu specifiniams pasaulietiško apaštalavimo darbams.

II DALIS

HIERARCHINĖ BAŽNYČIOS STRUKTŪRA

I SEKCIJA AUKŠČIAUSIA BAŽNYČIOS VALDŽIA

I SKIRSNIS

ROMOS POPIEŽIUS IR VYSKUPŲ KOLEGIJA Kan. 330 Kaip Viešpaties valia šventasis Petras ir kiti Apaštalai

sudaro vieną Kolegiją, analogiškai Romos Popiežius,

85

Petro įpėdinis, ir Vyskupai, Apaštalų įpėdiniai, yra sujungti tarpusavyje.

1 straipsnis

Romos Popiežius Kan. 331 Romos Bažnyčios Vyskupas, kurio asmenyje išlieka

Viešpaties vienam Petrui, pirmajam tarp Apaštalų, suteikta pareigybė, ir kuri turi būti perduota jo įpėdiniams, yra Vyskupų Kolegijos galva, Kristaus Vikaras ir visuotinės Bažnyčios šioje žemėje Ganytojas; todėl jis, šios pareigybės dėka, turi ordinarinę aukščiausią, pilną, betarpišką ir visuotinę valdžią Bažnyčioje, kuria visuomet gali laisvai naudotis.

Kan. 332 § 1. Romos Popiežius įgyja pilną ir aukščiausią valdžią

Bažnyčiai teisėtu ir jo paties priimtu išrinkimu kartu su vyskupiška konsekracija. Atitinkamai, kai išrinktasis popiežiumi jau yra pažymėtas vyskupišku charakteriu, šią valdžią jis įgyja priėmimo momentu. Jei išrinktasis neturėtų vyskupiško charakterio, nedelsiant turi būti pašventintas Vyskupu.

§ 2. Jei kartais Romos Popiežius atsisakytų savo

pareigų, tokio sprendimo galiojimui reikia, kad atsisakymas būtų padarytas laisvai ir tinkamai pa-reikštas, ir nėra reikalinga, kad kas jį priimtų.

Kan. 333 § 1. Romos Popiežius savo pareigų dėka turi valdžią ne

vien visuotinėje Bažnyčioje, tačiau įgyja taip pat ir ordinarinės valdžios pirmenybę visose dalinėse Bažnyčiose bei jų junginiuose; drauge šios pirmenybės dėka sustiprinama bei užtikrinama sava, ordinarinė ir betarpiška valdžia, kurią turi Vyskupai jų rūpesčiui patikėtose dalinėse Bažnyčiose.

86

§ 2. Romos Popiežius vykdydamas aukščiausio Bažnyčios Ganytojo pareigas, visuomet yra sujungtas bendrystės ryšiu su kitais Vyskupais bei su visa Bažnyčia; tačiau jis turi teisę, atsižvelgdamas į Bažnyčios poreikius, nustatyti, kokiu būdu, asmeniškai ar kolegialiai, vykdys šias pareigas.

§ 3. Prieš Romos Popiežiaus sprendimą ar dekretą

neapeliuojama ir nesikreipiama. Kan. 334 Romos Popiežiui vykdant savo pareigas, jam padeda

Vyskupai, kurie gali su juo bendradarbiauti įvairiais būdais, vienas kurių yra Vyskupų sinodas. Be to, jam padeda Tėvai Kardinolai ir kiti asmenys bei institucijos, pagal laikmečio poreikius; visi šie asmenys ir institucijos jo vardu ir jo valdžia vykdo jiems patikėtą užduotį visų Bažnyčių labui pagal teisės nustatytas normas.

Kan. 335 Kai Romos Vyskupo sostas yra neužimtas ar Popiežiui

visiškai sutrukdyta veikti, visuotinės Bažnyčios valdyme nieko negalima keisti: naudojamasi specialiais įstatymais, išleistais šioms aplinkybėms.

2 straipsnis

Vyskupų Kolegija Kan. 336 Vyskupų Kolegija, kurios galva yra Popiežius, o nariai -

Vyskupai, ir kurioje sakramentinės konsekracijos bei hierarchinio bendravimo su galva bei kitais Kolegijos nariais dėka nuolat išlieka apaštalinis kūnas, tik kartu su savo galva ir niekada be jos yra aukščiausios ir pilnos valdžios visuotinėje Bažnyčioje subjektu.

Kan. 337 § 1. Vyskupų Kolegija iškilmingu būdu savo valdžią

visuotinei Bažnyčiai realizuoja Visuotiniame Susirinkime.

87

§ 2. Ta pati valdžia realizuojama taip pat vieningu

visame pasaulyje pasklidusių Vyskupų veikimu, jei jis, kaip toks, yra inicijuojamas ar laisvai priimamas Romos Popiežiaus, taip atliekant tikrą koleginį veiksmą.

§ 3. Romos Popiežius, atsižvelgdamas į Bažnyčios

poreikius, parenka ir paremia būdus, kuriais naudodamasi Vyskupų Kolegija gali atlikti savo pareigas visuotinėje Bažnyčioje.

Kan. 338 § 1. Tik Romos Popiežius gali sušaukti Visuotinį

Susirinkimą, asmeniškai ar per kitus jam vadovaudamas, taip pat perkelti Susirinkimą kitur, su-stabdyti jo darbus arba paleisti bei patvirtinti jo nutarimus.

§ 2. Romos Popiežius nustato Susirinkime svarstytinus

klausimus bei jame užlaikytiną tvarką; Susirinkimo Tėvai prie Romos Popiežiaus pasiūlytų klausimų gali prijungti kitus, kuriuos turi aprobuoti pats Romos Popiežius.

Kan. 339 § 1. Visi ir vien tik Vyskupai, sudarantys Vyskupų

Kolegiją, turi teisę ir pareigą dalyvauti Visuotiniame Susirinkime sprendžiamojo balso teise.

§ 2. Aukščiausia Bažnyčios valdžia taip pat gali

pakviesti į Visuotinį Susirinkimą ir kai kuriuos kitus asmenis, neturinčius vyskupiško charakterio, nustatydama jų vietą Susirinkimo darbe.

Kan. 340 Jei Apaštalų Sostas taptų neužimtas, vykstant

Susirinkimui, jo darbai nutraukiami pagal pačią teisę, kol naujas Popiežius lieps tęsti Susirinkimą arba jį paleis.

88

Kan. 341 § 1. Saisto vien tie Visuotinio Susirinkimo nutarimai, kuriuos, drauge su Susirinkimo Tėvais, Romos Popiežius aprobavo, patvirtino ir liepė paskelbti.

§ 2. Kad saistytų kiti Vyskupų Kolegijos, veikiančios

tikrai kolegijiniu, tačiau skirtingu Romos Popiežiaus pasiūlytu arba laisvai priimtu būdu, išleisti dekretai, reikia laikytis tos pačios patvirtinimo ir paskelbimo tvarkos.

II SKIRSNIS

VYSKUPŲ SINODAS Kan. 342 Vyskupų sinodas yra Vyskupų suvažiavimas, kai jie,

pagal įvarius kriterijus atrinkti iš skirtingų pasaulio vietovių, susirenka pareikšti glaudžią vienybę su Romos Popiežiumi bei savo pačių tarpe ir savo patarimais padėti Romos Popiežiui saugoti ir puoselėti tikėjimą bei papročius, išlaikyti bei stiprinti bažnytinę drausmę, o taip pat aptarti Bažnyčios veiklą pasaulyje liečiančias problemas.

Kan. 343 Vyskupų sinodas svarsto pasiūlytus klausimus ir

pareiškia nuomonę, tačiau jų nesprendžia ir neleidžia juos liečiančių dekretų, nebent konkrečiais atvejais Romos Popiežius, kuris šiuo atveju tvirtina sinodo nutarimus, jam būtų suteikęs galią daryti sprendimus.

Kan. 344 Vyskupų sinodas tiesiogiai paklūsta Romos Popiežiaus

valdžiai, kuriam priklauso: 1° kiekvieną kartą, kai tai laiko reikalinga,

sušaukti sinodą ir paskirti vietą suvažiavimui; 2° patvirtinti sinodo narių, kurie, pagal dalinę

teisę, privalo būti išrinkti, rinkimus, ir paskirti ar numatyti kitus jo narius;

3° prieš pradedant sinodą, pagal dalinę teisę nustatyti atitinkamu laiku svarstytinus klausimus;

89

4° nustatyti darbų eilę; 5° asmeniškai ar per kitus vadovauti sinodui; 6° baigti, perkelti kitur, pertraukti sinodo darbus ir

jį paleisti. Kan. 345 Vyskupų sinodas gali rinktis į generalinę, ordinarinę ar

ekstraordinarinę sesiją, kurioje svarstomi tiesiogiai visuotinės Bažnyčios gerovę liečiantys klausimai, arba rinktis į specialią sesiją, kurioje svarstomi vieną ar daugiau konkrečių vietovių liečiantys reikalai.

Kan. 346 § 1. Vyskupų sinodas, susirinkęs į generalinę ordinarinę

sesiją, susideda iš narių, dauguma kurių yra Vyskupai, išrinkti kiekvienai sesijai Vyskupų Konferencijų dalinės sinodo teisės nustatytu būdu; kiti pakviečiami pagal minėtąją teisę, dar kitus tiesiogiai skiria Romos Po-piežius; prie jų prisijungia kai kurie dvasininkų vienuolinių institutų nariai, išrinkti pagal jau minėtos dalinės teisės normą.

§ 2. Vyskupų sinodas, susirinkęs į generalinę

ekstraordinarinę sesiją svarstyti klausimų, reikalaujančių skubaus sprendimo, susideda iš narių, kurių dauguma yra Vyskupai, pakviesti pagal dalinę sinodo teisę dėl užimamos pareigybės; kitus tiesiogiai skiria Romos Popiežius; prie jų prisijungia kai kurie dvasininkų vienuolinių institutų nariai, išrinkti pagal jau minėtos dalinės teisės normą.

§ 3. Vyskupų sinodas, susirinkęs į specialiąją sesiją,

visų pirma susideda iš narių, parinktų vietovėse, dėl kurių sinodas buvo sušauktas, laikantis dalinės teisės, pagal kurią tvarkomas sinodas.

Kan. 347 § 1. Romos Popiežiui uždarius Vyskupų sinodo sesiją,

išnyksta visi joje Vyskupams ir kitiems nariams duoti įpareigojimai.

90

§ 2. Jei Apaštalų Sostas taptų neužimtas, sušaukus

sinodą ar vykstant jo darbams, pagal pačią teisę sustabdoma sinodo sesija bei joje nariams skirti įpareigojimai, kol naujas Popiežius nenuspręs paleisti arba tęsti sesiją.

Kan. 348 § 1. Vyskupų sinodas turi nuolatinį generalinį

sekretoriatą, vadovaujamą Romos Popiežiaus paskirto generalinio Sekretoriaus, kuriam padeda sekretoriato taryba, susidedanti iš Vyskupų, dalį kurių pagal dalinės teisės normas renka pats Vyskupų sinodas, o kitus skiria Romos Popiežius; visų šios tarybos narių įpareigojimai baigiasi, prasidėjus naujai generalinei sesijai.

§ 2. Be to, kiekvienai Vyskupų sinodo sesijai Romos

Popiežius skiria vieną ar daugiau ypatingųjų sekretorių, kurie eina jiems patikėtas pareigas tik iki sinodo sesijos pabaigos.

III SKIRSNIS

ŠVENTOSIOS ROMOS BAŽNYČIOS KARDINOLAI Kan. 349 Šventosios Romos Bažnyčios Kardinolai sudaro

ypatingą kolegiją, kuriai, pagal dalinės teisės normas, priklauso išrinkti Romos Popiežių; Kardinolai taip pat padeda Romos Popiežiui, tiek veikdami kolegialiai, kai yra kartu sukviečiami svarstyti svarbesnių klausimų, tiek pavieniui, tai yra, užimdami įvairias pareigas, kurias eidami, savo darbu padeda jam rūpintis pirmiausia kasdieniniais visuotinės Bažnyčios reikalais.

Kan. 350 § 1. Kardinolų Kolegija suskirstyta į tris laipsnius:

vyskupų, kuriam priklauso Kardinolai, turintys jiems Romos Popiežiaus paskirtą vienos iš Romos priemiesčių Bažnyčios titulą, bei į Kardinolų Kolegiją

91

priimti Rytų Patriarchai; kunigų laipsnį ir diakonų laipsnį.

§ 2. Kiekvienam kunigų ir diakonų laipsnių

priklausančiam Kardinolui Romos Popiežius paskiria Romoje bažnyčią arba diakoniją.

§ 3. Į Kardinolų Kolegiją priimtų Rytų Patriarchų titulu

yra jų patriarcho sostas. § 4. Kardinolo Dekano titulas yra Ostijos diecezija kartu

su anksčiau turėtos Bažnyčios titulu. § 5. Popiežiui aprobavus Konsistorijoje pateiktą

pasiūlymą, kunigų laipsnio Kardinolai, atsižvelgiant į šventimų ir paskyrimo pirmumą, gali perimti kitą titulą, bei diakonų laipsnio Kardinolai - kitą diakoniją ir, jei pilnus dešimt metų išbuvo diakonų laipsnyje, gali taip pat pereiti į kunigų laipsnį.

§ 6. Kardinolas, tokio pasiūlymo dėka perėjęs iš

diakonų į kunigų laipsnį, įgyja pirmumą prieš visus Kardinolus kunigus, tapusius kardinolais po jo.

Kan. 351 § 1. Būsimaisiais Kardinolais Romos Popiežius laisvai

parenka vyrus, turinčius bent jau kunigo šventimus, ypač išsiskiriančius doktrina, papročiais, pamaldumu ir išmintimi, atliekant pareigas; kurie iš jų dar nėra Vyskupais, privalo priimti vyskupišką konsekraciją.

§ 2. Kardinolais tampama Romos Popiežiaus dekretu,

paskelbtu Kardinolų Kolegijai; nuo paskelbimo momento paskirtieji asmenys saistomi įstatyme numatytų pareigų ir naudojasi savo teisėmis.

§ 3. Jei kas nors yra pakeltas Kardinolu, bet Romos

Popiežius, paskelbęs apie tai, nepraneša jo vardo,

92

laikydamas jį savo širdyje (in pectore), tuo tarpu nėra saistomas jokių Kardinolams būdingų pareigų ir nesinaudoja jokiomis teisėmis; po to, kai Romos Popiežius viešai praneša jo vardą, yra saistomas minėtų pareigomis ir naudojasi teisėmis, gi pirmumo teise naudojasi nuo sulaikymo in pectore dienos.

Kan. 352 § 1. Kardinolų Kolegijai vadovauja Dekanas ir, jei jam

sutrukdyta, jį pavaduoja Vicedekanas; Dekanas arba Vicedekanas neturi jokios valdžios kitų Kardinolų atžvilgiu, bet laikomas pirmuoju tarp lygių (primus inter pares).

§ 2. Kai Dekano pareigybė lieka neužimta, Kardinolai,

turintys vienos iš Romos priemiesčio Bažnyčių titulą, ir tiktai jie, vadovaujant Vicedekanui, jei toks yra, arba vyriausiam amžiumi jų tarpe, iš savo tarpo išrenka asmenį, turintį tapti Kolegijos Dekanu, ir jo vardą praneša Romos Popiežiui, kuriam priklauso patvirtinti rinkimus.

§ 3. Tokiu pačiu, numatytu § 2 būdu, vadovaujant

Dekanui, renkamas Vicedekanas; Romos Popiežiui priklauso patvirtinti ir Vicedekano išrinkimą.

§ 4. Dekanas ir Vicedekanas, jei iki tol neturėjo, įgyja

buveinę Romos mieste. Kan. 353 § 1. Kardinolai paprastai kolegialiai padeda

Aukščiausiam Bažnyčios Ganytojui Konsistorijose, į kurias renkasi, paliepus ir vadovaujant Romos Popiežiui; Konsistorijos gali būti ordinarinės ir ekstraordinarinės.

§ 2. Į ordinarinę Konsistoriją šaukiami visi ar bent jau

esantys Romos mieste Kardinolai, kad su jais būtų pasitarta kokiu nors svarbiu, tačiau dažniau

93

pasitaikančiu klausimu, arba atlikti konkrečius iškilmingesnius veiksmus.

§ 3. Į ekstraordinarinę Konsistoriją, rengiamą, kai to

reikalauja ypatingi Bažnyčios poreikiai arba reikia svarstyti ypač svarbius klausimus, šaukiami visi Kardinolai.

§ 4. Vieša, tai yra tokia, į kurią, šalia Kardinolų,

įleidžiami Prelatai, civilinės visuomenės atstovai bei kiti pakviesti asmenys, gali būti tik ordinarinė Konsistorija.

Kan. 354 Tėvai Kardinolai, vadovaujantys dikasterijoms bei

kitoms pastovioms Romos Kurijos ir Vatikano Miesto institucijoms, sulaukę septyniasdešimt penkių metų amžiaus, raginami pristatyti Romos Popiežiui atsistatydinimą iš pareigybės, o jis, apsvarstęs visas aplinkybes, tuo klausimu padarys sprendimą.

Kan. 355 § 1. Kardinolas Dekanas konsekruoja Vyskupu išrinktą

Romos Popiežių, jei šis iki šiol neturėtų šių šventimų; jei Dekanas būtų sutrukdytas, ši teisė priklauso Vicedekanui, o jei ir šis yra sutrukdytas, vyskupo šventimais vyriausiam Kardinolui.

§ 2. Kardinolas Protodiakonas paskelbia žmonėms

naujai išrinkto Popiežiaus vardą; taip pat jis Romos Popiežiaus vardu uždeda palijus Metropolitams arba įteikia jų įgaliotiniams.

Kan. 356 Kardinolai įpareigojami nuoširdžiai bendradarbiauti su

Romos Popiežiumi; be to, Kardinolai, nesantys diecezijos Vyskupais ir turintys kokią nors pareigybę Kurijoje, privalo gyventi Romos mieste; Kardinolai, besirūpinantys diecezija, kaip diecezijos Vyskupai, turi atvykti į Romą kiekvieną kartą, kai juos kviečia Romos Popiežius.

94

Kan. 357 § 1. Kardinolai, kuriems, kaip titulas, buvo priskirta

viena Romos priemiesčių Bažnyčia arba bažnyčia Romos mieste, po to, kai ją užima, rūpinasi tų diecezijų ir bažnyčių gerove, teikdami patarimus ir jas globodami, tačiau neturėdami joms jokios vykdomosios valdžios ir niekaip nesikišdami į šių bažnyčių turto administravimą, drausmę ar tarnystę jose.

§ 2. Kardinolai gyvenantys ne Romos mieste ar ne savo

diecezijoje, nėra pavaldūs diecezijos, kurioje gyvena, Vyskupui visame, kas liečia jų asmenį.

Kan. 358 Kardinolui, kurį Romos Popiežius įpareigoja atstovauti

jį kokiose nors iškilmingose apeigose ar kokiame nors asmenų susirinkime, kaip legatą (Legatus a latere), tai yra, kaip savo antrąjį "aš" (alter ego), lygiai, kaip ir Kardinolui, kurs patikėta atlikti konkrečias ganytojines pareigas, kaip ypatingajam pasiuntiniui (misso speciali), priklauso tik tokia valdžia, kiek jos jam yra duota Romos Popiežiaus.

Kan. 359 Kai Apaštalų Sostas yra neužimtas, šventoji Kardinolų

Kolegija Bažnyčioje turi vien tą valdžią, kuri jai yra suteikta daliniame įstatyme.

IV SKIRSNIS

ROMOS KURIJA Kan. 360 Romos Kurija, per kurią Popiežius paprastai tvarko

visuotinės Bažnyčios reikalus ir kuri jo vardu bei autoritetu vykdo savo funkcijas, tarnaudama Bažnyčių gerovei, susideda iš Valstybės, arba Popiežiaus, Sekretoriato, viešųjų Bažnyčios reikalų Tarybos, Kongregacijų, Tribunolų ir kitų įstaigų; jų sudėtis ir kompetencija nustatytos daliniu įstatymu.

95

Kan. 361 Apaštalų Sosto arba Šventojo Sosto vardu Kodekse vadinamas ne tik Romos Popiežius, bet taip pat, nebent pagal svarstomo klausimo pobūdį ar kontekstą atrodytų kitaip, Valstybės Sekretoriatas, viešųjų Bažnyčios rei-kalų Taryba ir kitos Romos Kurijos įstaigos.

V SKIRSNIS

ROMOS POPIEŽIAUS LEGATAI Kan. 362 Romos Popiežius turi prigimtinę ir nepriklausomą teisę

skirti ir siųsti savo Legatus tiek į dalines Bažnyčias įvairiose tautose bei vietovėse, tiek į Valstybes ar prie civilinės Valdžios, o taip pat juos perkelti ir atšaukti, tačiau atsižvelgiant į tarptautinės teisės normas, kai kalbama apie Legatų, akredituotų prie Vyriausybių, siuntimą ir atšaukimą.

Kan. 363 § 1. Romos Popiežiaus Legatams yra patikėtos pareigos

pastoviai atstovauti patį Romos Popiežių dalinėse Bažnyčiose, o taip pat valstybėse ar prie civilinės Valdžios, kur buvo pasiųsti.

§ 2. Apaštalų Sostą atstovauja taip pat tie asmenys,

kurie buvo Popiežiaus pasiųsti, kaip Delegatai ar Stebėtojai prie tarptautinių Tarybų ar į Konferencijas bei Kongresus.

Kan. 364 Pagrindinis Popiežiaus Legato uždavinys - vis labiau

sutvirtinti ir padaryti veiksmingesniais vienybės ryšius, siejančius Apaštalų Sostą su dalinėmis Bažnyčiomis. Šalia to Popiežiaus Legatui jo teritorijoje priklauso:

1° informuoti Apaštalų Sostą apie dalinių Bažnyčių gyvenimo sąlygas bei visa tai, kas liečia pačios Bažnyčios gyvenimą ir sielų gerovę;

2° padėti Vyskupams veiksmais ir patarimu, tačiau nesuvaržant jų teisėtos valdžios;

96

3° puoselėti tamprius ryšius su Vyskupų Konferencija, teikiant jai visokią įmanomą paramą;

4° skiriant Vyskupus, pranešti ir pasiūlyti kandidatų vardus Apaštalų Sostui bei pradėti informacinį procesą kandidatų atžvilgiu, laikantis Apaštalų Sosto nustatytų normų;

5° darbuotis, skatinant visa, kas liečia taiką, pažangą ir bendradarbiavimą tarp tautų;

6° bendradarbiauti su Vyskupais, skatinant tinkamą bendravimą tarp katalikų Bažnyčios ir kitų bažnyčių ar bažnytinių bendruomenių, o taip pat ir su nekrikščioniškomis religijomis;

7° drauge su vyskupais ginti prieš Valstybės valdančiuosius asmenis visa, kas liečia Bažnyčios bei Apaštalų Sosto pasiuntinybę;

8° naudotis Apaštalų Sosto suteiktomis galiomis ir vykdyti kitus jo pavedimus.

Kan. 365 § 1. Popiežiaus Legatas, tuo pat metu pagal tarptautinės

teisės normas vykdantis pasiuntinybę konkrečioje Valstybėje, turi ypatingą pareigą:

1° ugdyti ir palaikyti santykius tarp Apaštalų Sosto ir Valstybės valdžios;

2° spręsti Bažnyčios ir Valstybės santykių klausimus, ypatingai atkreipiant dėmesį į konkordatų ar kitų panašių susitarimų sudarymą bei vykdymą.

§ 2. Svarstant § 1 paminėtus klausimus, atsižvelgdamas

į sąlygas, popiežiaus Legatas neturi pamiršti atsiklausti bažnytinio regiono Vyskupų nuomonės ir patarimo bei jų informuoti apie darbų eigą.

Kan. 366 Atsižvelgiant į išskirtinį Legato pareigybės pobūdį: 1° popiežiaus Legato būstinė yra nepavaldi vietos

Ordinarui, nebent joje turėtų būti atliekamos santuokos apeigos;

97

2° popiežiaus Legatas, kiek įmanoma, įspėjęs vietos Ordinarus, visose jam pavestos teritorijos bažnyčiose gali atlikti visas, taip pat ir pontifikalines, liturgines apeigas.

Kan. 367 Popiežiaus Legato pareigybė neišnyksta, Apaštalų

Sostui tapus neužimtam, nebent kitaip būtų nustatyta popiežiaus rašte, tačiau išnyksta, pasibaigus numatytam laikui, pranešus apie atšaukimą arba Romos Popiežiaus priimtu atsistatydinimu.

II SEKCIJA

DALINĖS BAŽNYČIOS IR JŲ GRUPĖS

I SKYRIUS DALINĖS BAŽNYČIOS IR JOSE ESANTI VALDŽIA

I SKIRSNIS

DALINĖS BAŽNYČIOS Kan. 368 Dalinės Bažnyčiose, kuriose ir iš kurių susideda viena ir

vienintelė katalikų Bažnyčia, visų pirmiausia yra diecezijos, kurioms, jei nenustatyta kitaip, prilyginamos teritorinė prelatūra ir teritorinė abatija, apaštalinis vikariatas ir apaštalinė prefektūra bei pastoviai įsteigta apaštalinė administratūra.

Kan. 369 Diecezija yra Dievo tautos dalis, patikėta ganytojiniam

Vyskupo bei jo bendradarbių kunigų rūpesčiui tokiu būdu, kad, jo laikydamasi , ir jo suvienyta Šventojoje Dvasioje Evangelija bei Eucharistija, sudaro dalinę Bažnyčią, kurioje iš tikrųjų egzistuoja ir veikia Kristaus viena, šventa, visuotinė ir apaštalinė Bažnyčia.

Kan. 370 Teritorinė prelatūra arba teritorinė abatija yra konkreti

teritoriniai apibrėžta Dievo tautos dalis, rūpinimasis kuria dėl ypatingų sąlygų yra patikėtas Prelatui arba

98

Abatui, kuris, būdamas tikru jos ganytoju, ją valdo, kaip diecezinis Vyskupas.

Kan. 371 § 1. Apaštalinis vikariatas arba apaštalinė prefektūra yra

konkreti Dievo tautos dalis, kur dėl susidariusių aplinkybių dar nėra įsteigta diecezija ir ji yra patikėta apaštalinio Vikaro arba apaštalinio Prefekto, valdančio Popiežiaus vardu, ganytojiniam rūpesčiui.

§ 2. Apaštalinė administratūra yra konkreti Dievo tautos

dalis, kur dėl ypatingų ir ypač svarbių priežasčių Popiežius nėra įsteigęs diecezijos, o ganytojinis rūpinimasis ja yra patikėtas Apaštaliniam Administratoriui, valdančiam Popiežiaus vardu.

Kan. 372 § 1. Paprastai Dievo tautos dalis, sudaranti dieceziją ar

kitą dalinę Bažnyčią, apibrėžiama konkrečia teritorija taip, kad apimtų visus toje teritorijoje gyvenančius tikinčiuosius.

§ 2. Tačiau, kur, aukščiausios Bažnyčios valdžios

sprendimu, išklausius suinteresuotų Vyskupų Konferencijų nuomonės, tai būtų naudinga, toje pačioje teritorijoje gali būti įsteigtos dalinės Bažnyčios, besiskiriančios ritu, kurio laikosi tikintieji, ar remiantis kitais panašiais motyvais.

Kan. 373 Tik aukščiausioji valdžia steigia dalines Bažnyčias,

kurios, kartą teisėtai įsteigtos, pagal pačią teisę įgyja juridinio asmens statusą.

Kan. 374 § 1. Kiekviena diecezija arba kitokia dalinė Bažnyčia

yra padalinta į atskiras dalis arba parapijas. § 2. Siekiant bendromis pastangomis plėsti ganytojinę

tarnystę, kaimyninės parapijos gali būti sujungtos į atskiras grupes, vadinamas dekanatais.

99

II SKIRSNIS VYSKUPAI

1 straipsnis

Apie Vyskupus bendrai Kan. 375 § 1. Vyskupai, dieviškąja valia tapę Apaštalų įpėdiniais,

veikiant jiems suteiktai Šventajai Dvasiai, yra paskirti Bažnyčios Ganytojais, kad būtų tikėjimo mokytojai, šventojo kulto kunigai bei valdytojai.

§ 2. Vyskupiška konsekracija Vyskupai, šalia

šventinimo pareigos, gauna taipogi mokymo ir valdymo pareigą, kuriomis, tačiau, pagal jų prigimtį, gali naudotis tik hierarchiškai bendraudami su Vyskupų Kolegijos Galva ir nariais.

Kan. 376 Dieceziniais vadinami Vyskupai, kuriems yra patikėta

rūpintis diecezija, visi kiti vadinami tituliniais. Kan. 377 § 1. Popiežius laisvai skiria arba tvirtina teisėtai

išrinktus Vyskupus. § 2. Bent kartą per tris metus bažnytinės provincijos

Vyskupai arba, jei tai labiau atitiktų sąlygas, Vyskupų Konferencijos, bendrai ir slaptai pasitarę, sudaro sąrašą kunigų, priklausančių taip pat ir pašvęstojo gyvenimo institutams, kurie laikomi ypač tinkamais vyskupystei, ir jį persiunčia Apaštalų Sostui, drauge išlaikant kiekvieno Vyskupo teisę atskirai pateikti Apaštalų Sostui vardus kunigų, kuriuos jis laiko vertais ir tinkamais eiti vyskupo pareigas.

§ 3. Jei teisėtai nėra nustatyta kitaip, kiekvieną kartą,

skiriant diecezinį Vyskupą arba Vyskupą koadjutorių, prieš pateikiant vadinamąjį trilypį prašymą, popiežiaus

100

Legatas asmeniškai surenka ir pateikia Apaštalų Sostui, drauge prijungdamas savo nuomonę, visa, ką pasiūlo provincijos, kuriai priklauso ar prie kurios yra priskirta minima diecezija, Metropolitas ir Sufraganai bei Vyskupų Konferencijos Pirmininkas. Taip pat popiežiaus Legatas turi išklausyti kai kuriuos asmenis iš konsultorių kolegijos bei katedros kapitulos ir, jei manytų, kad tai reikalinga, slaptai bei asmeniškai pasiteirauti kitų, tiek diecezinių, tiek vienuolijoms priklausančių, kunigų, o taip pat išmintimi išsiskiriančių pasauliečių nuomonės.

§ 4. Jei teisėtai nėra numatyta kitaip, diecezinis

Vyskupas, manantis, kad jo diecezijai reikalingas augziliaras, pateikia Apaštalų Sostui mažiausiai trijų kunigų, tinkančių šioms pareigoms, sąrašą.

§ 5. Ateityje civilinei valdžiai nebus suteikta jokių teisių

ir privilegijų, parenkant, skiriant, siūlant ar nurodant Vyskupus.

Kan. 378 § 1. Kad kas nors būtų tinkamas kandidatas

vyskupystei, reikia: 1° kad išsiskirtų tvirtu tikėjimu, dora, pamaldumu,

uolumu, išmintimi, protu bei žmogiškomis dorybėmis ir turėtų visas kitas savybes, leidžiančias tinkamai atlikti minimas pareigas;

2° turėtų gerą reputaciją; 3° būtų sulaukęs bent trisdešimt penkių metų

amžiaus; 4° būtų buvęs kunigu bent penkerius metus; 5° būtų įgijęs Šventojo Rašto, teologijos arba

kanonų teisės daktaro ar bent licenciato laipsnį Apaštalų Sosto patvirtintame aukštųjų studijų institute arba tikrai būtų patyręs šiose disciplinose.

101

§ 2. Galutinai apie kandidato tinkamumą sprendžia Apaštalų Sostas.

Kan. 379 Jei nėra teisėtai sutrukdytas, paskirtasis Vyskupu asmuo

trijų mėnesių laikotarpyje po apaštalinio rašto gavimo, ir, bet kuriuo atveju, prieš užimdamas savo pareigybę, privalo priimti vyskupo konsekraciją.

Kan. 380 Prieš kanoniškai užimdamas savo pareigybę, paskirtasis

asmuo padaro tikėjimo išpažinimą bei ištikimybės Apaštalų Sostui priesaiką pagal paties Apaštalų Sosto patvirtintą formulę.

2 straipsnis

Dieceziniai Vyskupai Kan. 381 § 1. Diecezinis Vyskupas jam patikėtoje diecezijoje turi

visą ordinarinę, savą ir betarpišką valdžią, reikalingą vykdyti savo ganytojines pareigas, išskyrus atvejus, pagal teisę ar Popiežiaus dekretu rezervuotus aukščiausiai ar kitokiai bažnytinei valdžiai.

§ 2. Teisėje dieceziniam Vyskupui, nebent pasirodytų

esą kitaip pagal dalyko prigimtį ar teisės potvarkį, prilyginami visi, vadovaujantys kitokioms tikinčiųjų bendruomenėms, apie kurias kalbama kan. 386.

Kan. 382 § 1. Paskirtasis Vyskupu negali kištis į jam patikėtos

pareigybės vykdymą prieš tai kanoniškai neperėmęs diecezijos valdymo, tačiau gali vykdyti pareigas, turėtas šioje diecezijoje iki paskyrimo, išlaikant kan. 409, § 2 nuostatą.

§ 2. Jei nėra teisėtai sutrukdytas, paskirtasis diecezinio

Vyskupo pareigybei asmuo turi kanoniškai perimti savo diecezijos valdymą keturių mėnesių laikotarpyje po apaštalinio rašto gavimo, jei prieš tai nebuvo

102

konsekruotas Vyskupu, ir dviejų mėnesių laikotarpyje, jei jau buvo konsekruotas.

§ 3. Vyskupas kanoniškai perima diecezijos valdymą

tuo momentu, kai pačioje diecezijoje asmeniškai ar per įgaliotinį pateikia apaštalinį raštą konsultorių kolegijai, dalyvaujant kurijos kancleriui, kuris surašo aktą, arba, naujos diecezijos įkūrimo atveju, tuo momentu, kai perskaito tokį raštą dvasininkams ir žmonėms, susirinkusiems katedros bažnyčioje, o vyriausias tarp dalyvaujančių kunigų surašo apie tai aktą.

§ 4. Labai pageidautina, kad kanoninis valdymo

perėmimas vyktų katedros bažnyčioje liturginių apeigų metu, dalyvaujant dvasininkams ir tikintiesiems.

Kan. 383 § 1. Vykdydamas savo ganytojines pareigas, diecezinis

Vyskupas privalo rūpintis visais jam patikėtais tikinčiaisiais, nepriklausomai nuo amžiaus, gyvenimo sąlygų ar tautybės, tiek gyvenančiais jo teritorijoje, tiek tais, kurie yra laikinai joje apsistoję, su apaštaliniu uolumu atsižvelgdamas į tuos, kurie, pagal savo gyvenimo situaciją, negali pakankamai pasinaudoti įprastais dvasiniais patarnavimais, o taip pat į atitolusius nuo religinės praktikos.

§ 2. Jei jo diecezijoje yra kito rito besilaikančių

tikinčiųjų, turi pasirūpinti jų dvasiniais poreikiais, tiek skirdamas jiems to paties rito kunigus arba klebonus, tiek paskirdamas vyskupo Vikarą.

§ 3. Turi laikytis žmogiškumo ir meilės brolių,

neturinčių pilno bendravimo su katalikų Bažnyčia, atžvilgiu, o taip pat palaikydamas ekumenizmą, kaip jis yra suprantamas Bažnyčios.

103

§ 4. Turi laikyti, jog Viešpatyje jam yra patikėti ir nekrikštytieji, kad ir jiems suspindėtų Kristaus meilė, kurią Vyskupas privalo liudyti visų akivaizdoje.

Kan. 384 Diecezijos Vyskupas ypatingai turi būti atidus

kunigams, kuriuos privalo išklausyti kaip pagalbininkus ir patarėjus, ginti jų teises ir jomis rūpintis taip, kad jie ištikimai atliktų būdingas savo luomo pareigas, turėtų priemones bei institucijas, reikalingas dvasinio ir intelektualinio gyvenimo ugdymui, o taip pat rūpintis jų garbingu išlaikymu bei socialine pagalba, laikantis teisės normų.

Kan. 385 Diecezijos Vyskupas ypatingai palaiko pašaukimus

įvairioms tarnystėms bei pašvęstajam gyvenimui, išskirtinai rūpindamasis kunigiškais ir misionieriškais pašaukimais.

Kan. 386 § 1. Diecezijos Vyskupas yra įpareigojamas pateikti ir

aiškinti tikintiesiems tikėjimo tiesas bei jų įgyvendinimą papročiuose, pats asmeniškai dažnai pamokslaudamas; taip pat jis turi rūpintis, kad būtų ištikimai laikomasi žodžio tarnystę liečiančių potvarkių bei kanonų, ypač atkreipiant dėmesį į homiliją ir katechetinį formavimą, kad visiems būtų pateiktas krikščioniškasis mokymas.

§ 2. Jis tvirtai privalo ginti, naudodamasis

tinkamiausiais metodais, išpažįstamo tikėjimo pilnumą bei vienumą, drauge pripažindamas teisėtą laisvę, siekiant giliau pažinti tiesą.

Kan. 387 Diecezijos Vyskupas, suvokdamas, kad privalo duoti

šventumo pavyzdį meile, nusižeminimu ir gyvenimo paprastumu, įsipareigoja visomis priemonėmis skatinti tikinčiųjų šventumą, atsižvelgiant į kiekvieno asmens pašaukimą, o, būdamas pagrindiniu Dievo paslapčių

104

dalintoju, rūpinasi, kad jam patikėti tikintieji, švęsdami sakramentus, augtų malonėje ir pažintų bei išgyventų velykinę paslaptį.

Kan. 388 § 1. Diecezijos Vyskupas, perėmęs diecezijos valdymą,

privalo aukoti Mišias už jam patikėtą tautą kiekvieną sekmadienį bei kitomis jo regione privalomomis šventėmis.

§ 2. Mišias už žmones dienomis, apie kurias kalbama §

1, Vyskupas privalo aukoti asmeniškai, tačiau, jei yra teisėtai sutrukdytas, jas tą dieną gali aukoti kitas asmuo arba jis pats kitomis dienomis.

§ 3. Vyskupas, kuriam, šalia savosios, yra patikėtos

kitos diecezijos, kad ir administratoriaus titulu, įvykdo pareigą, aukodamas vienerias Mišias už visus jam patikėtus žmones.

§ 4. Vyskupas, neįvykdęs pareigos, apie kurią kalbama

§§ 1 - 3, kuo greičiau privalo aukoti už žmones tiek Mišių, kiek buvo praleidęs.

Kan. 389 Katedroje ar kitoje savo diecezijos bažnyčioje jis turi

dažnai vadovauti švenčiausiosios Eucharistijos šventimui, ypač įsakytomis šventėmis bei kitose iškilmėse.

Kan. 390 Diecezijos Vyskupas gali celebruoti pontifikalines

pamaldas visoje savo diecezijoje, bet ne už diecezijos ribų, prieš tai negavęs aiškaus ar bent jau protingai numanomo vietos Ordinaro sutikimo.

Kan. 391 § 1. Diecezijos Vyskupas valdo jam patikėtą dalinę

Bažnyčią, naudodamasis įstatymų leidžiamąja, vykdomąja ir teismine valdžia, laikydamasis teisės normų.

105

§ 2. Įstatymų leidžiamąja valdžia Vyskupas naudojasi

asmeniškai; vykdomąja valdžia naudojasi tiek asmeniškai, tiek per Generalinius ar vyskupo Vikarus, laikantis teisės normų; teismine valdžia naudojasi tiek asmeniškai, tiek per teismo Vikarą ir teisėjus, laikantis teisės normų.

Kan. 392 § 1. Kadangi Vyskupas privalo ginti visuotinės

Bažnyčios vienybę, jis įpareigojamas prisilaikyti bendros visai Bažnyčiai drausmės ir laikytis visų bažnytinių įstatymų.

§ 2. Vyskupas turi budėti, kad neįsibrautų

piktnaudžiavimas bažnytine drausme, ypač žodžio tarnyboje, sakramentų ir sakramentalijų teikime, Dievo bei Šventųjų garbinime ir turto administravime.

Kan. 393 Visuose juridiniuose veiksmuose dieceziją atstovauja

diecezijos Vyskupas. Kan. 394 § 1. Vyskupas palaiko diecezijoje įvairias apaštalavimo

formas ir rūpinasi vadovauti diecezijoje bei jos atskirose vietovėse vykdomiems visiems apaštalavimo darbams, išsaugant kiekvieno būdingas savybes.

§ 2. Jis skatina tikinčiuosius vykdyti jų pareigą,

pasireiškiančią apaštalavimu pagal kiekvieno sąlygas ir galimybes, ir juos moko dalyvauti bei palaikyti įvairius apaštalavimo darbus, vykdomus, atsižvelgiant į vietos ir laiko poreikius.

Kan. 395 § 1. Diecezijos Vyskupas, taip pat jei turi koadjutorių ar

augziliarą, asmeniškai įpareigojamas reziduoti diecezijoje.

106

§ 2. Išskyrus atvejus, kai išvyksta vizitui ad Limina, į Susirinkimus, Vyskupų sinodą, Vyskupų konferenciją, kuriose privalo dalyvauti, arba vykdydamas kitas teisėtai jam patikėtas pareigas, jis, esant teisingai priežasčiai, gali išvykti už diecezijos ribų ne ilgiau, kaip mėnesiui, tiek besitęsiančiam, tiek pertraukiamam, užsitikrinęs, kad dėl jo nebuvimo diecezijai nebus pada-ryta jokio nuostolio.

§ 3. Jis negali nebūti diecezijoje Kalėdų, Didžiosios

Savaitės, Velykų, Sekminių, Kristaus Kūno ir Kraujo šventės dienomis, nebent atsirastų skubi ir svarbi priežastis.

§ 4. Jei Vyskupas neteisėtai nebuvo diecezijoje ilgiau

kaip šešis mėnesius, Metropolitas apie jo nebuvimą praneša Apaštalų Sostui; Metropolito atžvilgu tą patį padaro vyriausias sufraganas.

Kan. 396 § 1. Vyskupas įpareigojamas kiekvienais metais

aplankyti visą dieceziją arba jos dalį, taip, kad visa diecezija būtų aplankyta bent kas penki metai; tai gali padaryti asmeniškai, arba, jei yra teisėtai sutrukdytas, per Vyskupą koadjutorių, augziliarą, generalinį ar vyskupo Vikarą arba kitą kunigą.

§ 2. Vyskupas palydovais ir pagalbininkais vizito metu

gali pasirinkti pageidaujamus dvasininkus, atšaukiant bet kokią tam priešingą privilegiją ar paprotį.

Kan. 397 § 1. Įprasto Vyskupo vizito metu aplankomi žmonės,

katalikiškos įstaigos, pamaldumo objektai ir vietos, esančios diecezijoje.

§ 2. Vyskupas gali vizituoti popiežinės teisės vienuolijų

narius bei jų namus tik įsakmiai teisės numatytais atvejais.

107

Kan. 398 Vyskupas įpareigojamas rūpestingai atlikti ganytojinį

vizitą, atidžiai sekdamas, kad nieko neapsunkintų per didelėmis išlaidomis.

Kan. 399 § 1. Diecezijos Vyskupas įpareigojamas kas penki metai

pristatyti Popiežiui pranešimą apie jam patikėtos diecezijos būklę, prisilaikydamas Apaštalų Sosto nustatytos formos ir laiko.

§ 2. Jei metai, nustatyti pranešimo pristatymui, pilnai ar

iš dalies sutampa su pirmaisiais dviem diecezijos valdymo metais, šiuo pavieniu atveju Vyskupas gali nepildyti ir nepristatyti pranešimo.

Kan. 400 § 1. Diecezijos Vyskupas tais metais, kai yra įpareigotas

pristatyti Popiežiui pranešimą, jei Apaštalų Sostas nenustatė kitaip, vyksta į Romą pagerbti Šventųjų Apaštalų Petro ir Pauliaus kapų ir prisistatyti Romos Popiežiui.

§ 2. Šią pareigą Vyskupas atlieka asmeniškai, nebent

būtų teisėtai sutrukdytas; tokiu atveju ją atlieka per koadjutorių, jei jį turi, arba augziliarą, arba per tinkamą kunigą, reziduojantį jo diecezijoje.

§ 3. Apaštalinis Vikaras ją gali atlikti per įgaliotinį, taip

pat ir gyvenantį Romoje; apaštalinio Prefekto ši pareiga nesaisto.

Kan. 401 § 1. Diecezijos Vyskupas, sulaukęs septyniasdešimt

penkių metų amžiaus, yra raginamas įteikti atsistatydinimo iš pareigų raštą Popiežiui, kuris, įver-tinęs visas aplinkybes, priims sprendimą.

§ 2. Diecezijos Vyskupas, nebegalėdamas tinkamai

atlikti savo pareigų dėl ligos ar kitos svarbios

108

priežasties, nuoširdžiai raginamas atsistatydinti iš pareigų.

Kan. 402 § 1. Vyskupas, kurio atsistatydinimas iš pareigų buvo

priimtas, išlaiko savo diecezijos vyskupo emerito titulą ir, jei nori, gali likti gyventi toje pačioje diecezijoje, nebent, konkrečiais atvejais, susiklosčius ypatingoms aplinkybėms, Apaštalų Sostas nustatytų kitaip.

§ 2. Vyskupų Konferencija turi rūpintis, kad būtų

suteiktas atitinkamas ir pakankamas išlaikymas atsistatydinusiam Vyskupui, tačiau atsižvelgiant, jog pirmiausia tam yra įpareigota diecezija, kuriai šis tarnavo.

3 straipsnis

Vyskupai koadjutoriai ir augziliarai Kan. 403 § 1. Jei diecezijos ganytojiniam darbui yra reikalinga,

prašant dieceziniam Vyskupui, yra paskiriami vienas ar daugiau Vyskupų augziliarų, kurie neturi paveldėjimo teisės.

§ 2. Esant ypač svarbioms, taip pat ir asmeninio

pobūdžio, aplinkybėms, dieceziniam Vyskupui gali būti paskirtas Vyskupas augziliaras, turintis ypatingas galias.

§ 3. Šventasis Sostas, jei tai pasirodytų labiau

reikalinga, gali įsteigti Vyskupo koadjutoriaus, taip pat turinčio ypatingas galias, pareigybę; Vyskupas koadjutorius turi ir paveldėjimo teisę.

Kan. 404 § 1. Vyskupas koadjutorius užima savo pareigybę,

asmeniškai ar per įgaliotinį pateikdamas apaštalinį paskyrimo raštą diecezijos Vyskupui ir konsultorių kolegijai, dalyvaujant kurijos kancleriui, kuris surašo apie tai aktą.

109

§ 2. Vyskupas augziliaras užima savo pareigybę,

pateikdamas apaštalinį paskyrimo raštą diecezijos Vyskupui, dalyvaujant kurijos kancleriui, kuris surašo apie tai aktą.

§ 3. Jei diecezijos Vyskupui visiškai yra sukliudyta eiti

pareigas, pakanka, kad tiek Vyskupas koadjutorius, tiek Vyskupas augziliaras pateiktų apaštalinį paskyrimo raštą konsultorių kolegijai, dalyvaujant kurijos kancleriui.

Kan. 405 § 1. Vyskupo koadjutoriaus bei Vyskupo augziliaro

teisės ir pareigos yra nustatytos toliau sekančiuose kanonuose bei apibrėžtos paskyrimo rašte.

§ 2. Vyskupas koadjutorius ir Vyskupas augziliaras,

apie kurį kalbama kan. 403 § 2, padeda diecezijos Vyskupui visame diecezijos valdyme ir jį pakeičia, šiam išvykus ar esant sukliudytam.

Kan. 406 § 1. Vyskupą koadjutorių bei Vyskupą augziliarą, apie

kurį kalbama kan. 403 § 2, diecezijos Vyskupas paskiria generaliniu Vikaru, taip pat jam diecezijos Vyskupas paveda, suteikdamas pirmenybę prieš kitus, visa tai, kam, pagal teisės normas, reikalingi ypatingi įgaliojimai.

§ 2. Nebent kitaip būtų numatyta apaštaliniame

paskyrimo rašte ir laikantis § 1 nuostato, diecezijos Vyskupas, paskiria augziliarą ar augziliarus gene-raliniais ar bent Vyskupo vikarais, pavaldžiais tik jam pačiam arba Vyskupui koadjutoriui ar Vyskupui augziliarui, apie kurį kalbama kan. 403 § 2.

Kan. 407 § 1. Kad geriausiu įmanomu būdu būtų rūpinamasi

esama ir būsimąja diecezijos gerove, diecezijos

110

Vyskupas, koadjutorius ir Vyskupas augziliaras, apie kurį kalbama kan. 403 §2, tarpusavyje tariasi, spręsdami svarbesnius klausimus.

§ 2. Diecezijos vyskupas, spręsdamas svarbesnius, ypač

ganytojinio pobūdžio klausimus, pirmiau kitų tariasi su Vyskupais augziliarais.

§ 3. Kadangi Vyskupas koadjutorius ir Vyskupas

augziliaras yra pašaukti dalyvauti diecezijos Vyskupo darbuose, jie savo pareigas vykdo, laikydamiesi bendros veikimo linijos su diecezijos Vyskupu.

Kan. 408 § 1. Vyskupas koadjutorius ir Vyskupas augziliaras, jei

nėra teisėtai sukliudyti, įpareigojami kiekvieną kartą, nurodžius diecezijos Vyskupui, laikyti pontifikalines pamaldas bei atlikti kitas jam diecezijos Vyskupo pavestas pareigas.

§ 2. Diecezijos Vyskupas paprastai neturi patikėti kitam

asmeniui vyskupiškų teisių ir kitų funkcijų, kuriomis gali naudotis Vyskupas koadjutorius ar augziliaras.

Kan. 409 § 1. Nuo tada, kai vyskupo sostas lieka neužimtas,

Vyskupas koadjutorius betarpiškai tampa diecezijos, kuriai buvo paskirtas ir teisėtai užėmęs pareigas, Vyskupu.

§ 2. Kai vyskupo sostas tampa neužimtas, jei nebuvo

kitaip numatyta kompetentingos valdžios, Vyskupas augziliaras iki tol, kol naujas Vyskupas neužims sosto, išsaugo visas teises ir galias, kurias turėjo, eidamas generalinio Vikaro arba vyskupo Vikaro pareigas, esant užimtam sostui; vėliau, jei nebūtų paskirtas apaštalinio Administratoriaus ar diecezijos Administratoriaus pareigoms, naudojasi jam teisės suteiktomis galiomis,

111

paklusdamas apaštaliniam Administratoriui ar diecezijos Administratoriui, valdančiam dieceziją.

Kan. 410 Vyskupas koadjutorius ir Vyskupas augziliaras, kaip ir

diecezijos Vyskupas įpareigojami gyventi diecezijoje, ir neišvykti ilgesniam laikui, išskyrus atvejus, kai turi atlikti pareigas už diecezijos ribų ar atostogoms, kurios neturi trukti ilgiau, kaip vieną mėnesį.

Kan. 411 Vyskupo koadjutoriaus ir augziliaro atsisakymui nuo

pareigybės taikomi kann. 401 ir 402 § 2 nuostatai.

III SKYRIUS SUKLIUDYTAS IR NEUŽIMTAS SOSTAS

1 straipsnis

Sukliudytas sostas Kan. 412 Vyskupo sostas vadinamas sukliudytu, jei diecezijos

Vyskupui visiškai sutrukdoma vykdyti ganytojines pareigas diecezijoje, negalint bent laišku susisiekti su savo diecezijos tikinčiaisiais dėl įkalinimo, išsiuntimo, tremties ar nepajėgumo.

Kan. 413 § 1. Esant sukliudytam sostui, kai Šventasis Sostas

nenustatė kitaip, jei yra paskirtas, dieceziją valdo Vyskupas koadjutorius; jo nesant arba esant sukliudytam, šios pareigos priklauso Vyskupui augziliarui arba generaliniam ar vyskupo Vikarui arba kitam kunigui, išlaikant asmenų eiliškumą, nurodytą diecezijos Vyskupo sąraše, kurį diecezijos Vyskupas, perėmęs dieceziją, privalo sudaryti kaip galima greičiau ir apie jį pranešti Metropolitui. Šis sąrašas turi būti atnaujinamas bent kas trys metai ir slaptai saugomas kanclerio.

112

§ 2. Jei nėra paskirto Vyskupo koadjutoriaus arba jis yra sukliudytas ir nebūtų rasta sąrašo, apie kurį kalbama § 1, konsultorių kolegija išrenka kunigą, kuris turi valdyti dieceziją.

§ 3. Asmuo, perėmęs diecezijos valdymą pagal §§ 1 ir 2

normas, kaip galima greičiau informuoja Šventąjį Sostą, kad vyskupo sostas yra sukliudytas ir kad jis yra užėmęs tokias pareigas.

Kan. 414 Kiekvienas, pagal kan. 413 normą pakviestas laikinai

eiti diecezijos ganytojo pareigų, kol vyskupo sostas yra sukliudytas, atlikdamas šį ganytojo darbą, vykdo tokias pareigas ir naudojasi tokiomis teisėmis, kurios, pagal teisės normą, priklauso diecezijos Administratoriui.

Kan. 415 Jei diecezijos Vyskupui draudžiama eiti pareigas dėl

bažnytinės bausmės, Metropolitas, o, jo nesant, arba, jei tai liečia patį Metropolitą, vyriausias pagal paskyrimą sufraganas, nedelsdamas kreipiasi į Šventąjį Sostą, kad jis pats atliktų reikiamus patvarkymus.

2 straipsnis

Neužimtas sostas Kan. 416 Vyskupo sostas tampa neužimtas, diecezijos Vyskupui

mirus, jam atsisakius šių pareigų ir šį atsisakymą priėmus Romos Popiežiui, perkėlimu ar pašalinimu iš pareigų, apie tai pranešus pačiam Vyskupui.

Kan. 417 Visi generalinio Vikaro ar vyskupo Vikaro veiksmai

galioja, kol nėra gauta tikros žinios apie diecezijos Vyskupo mirtį; lygiai galioja visa, ką atliko diecezijos Vyskupas arba generalinis ar vyskupo Vikaras, kol nebuvo gavę tikros žinios apie aukščiau minėtus popiežiaus veiksmus.

113

Kan. 418 § 1. Nuo tikros žinios apie perkėlimą gavimo Vyskupas dviejų mėnesių laikotarpyje privalo persikelti į dieceziją, kuriai yra paskirtas, ir kanoniškai perimti valdymą; kanoniškai jam perėmus naujos diecezijos valdymą, pirmesnioji diecezija tampa neužimta.

§ 2. Nuo tikros žinios apie perkėlimą gavimo iki

kanoninio naujos diecezijos valdymo perėmimo perkeliamasis Vyskupas pirmojoje diecezijoje:

1° turi diecezijos Administratoriaus galias ir yra saistomas atitinkamų pareigų, gi generalinio Vikaro ir vyskupo Vikaro galios išnyksta, tačiau laikantis kan. 409 § 2 normų;

2° gauna visą jo pareigybei priklausantį atlyginimą.

Kan. 419 Sostui tapus neužimtam, diecezijos valdymas, kol bus

paskirtas diecezijos Administratorius, pereina Vyskupui augziliarui, o, jei jų yra daugiau, vyriausiam paskyrimu, jei nėra Vyskupo augziliaro, valdymas patikimas kon-sultorių kolegijai, nebent Šventasis Sostas būtų numatęs kitaip. Asmuo, tokiu būdu perėmęs diecezijos valdymą, ilgai nedelsdamas sušaukia kompetentingą kolegiją, kad būtų paskirtas diecezijos Administratorius.

Kan. 420 Apaštaliniame vikariate ar prefektūroje, sostui esant

neužimtam, valdymą perima Provikaras ar Proprefektas, kurį vien šiam tikslui tuojau po pareigų užėmimo paskiria Vikaras ar Prefektas, nebent Šventasis Sostas būtų nustatęs ką kita.

Kan. 421 § 1. Aštuonių dienų laikotarpyje po žinios apie

neužimtą vyskupo sostą gavimo konsultorių kolegija, išlaikant kan. 502, § 3 nuostatą, privalo išrinkti diecezijos Administratorių, turintį pareigą laikinai valdyti dieceziją.

114

§ 2. Jei dėl kokios nors priežasties diecezijos Administratorius nebūtų teisėtai išrinktas nustatytu laiku, jį paskiria Metropolitas ir, jei būtų neužimtas Metropolito arba, tuo pačiu metu, Metropolito ir sufragano sostas, paskyrimą atlieka vyriausias paskyrimu Vyskupas sufraganas.

Kan. 422 Vyskupas augziliaras, arba, jei jo nebūtų, konsultorių

kolegija kuo greičiau praneša Apaštalų Sostui apie Vyskupo mirtį, o išrinktasis diecezijos Ad-ministratoriumi - apie savo išrinkimą.

Kan. 423 § 1. Paskiriamas tik vienas diecezijos Administratorius,

atšaukiant bet kokius tam priešingus papročius; to nepadarius, rinkimai yra niekini.

§ 2. Diecezijos Administratorius negali tuo pačiu metu

būti ekonomu, todėl, jei diecezijos ekonomas būtų išrinktas Administratoriumi, ekonominių reikalų taryba tuo pat metu išrenka kitą ekonomą.

Kan. 424 Diecezijos Administratorius renkamas pagal kann. 165 -

178 normas. Kan. 425 § 1. Diecezijos Administratoriaus pareigoms

galiojančiai gali būti paskirtas tik kunigas, sulaukęs trisdešimt penkerių metų amžiaus, kuris anksčiau nebuvo išrinktas, paskirtas ar pristatytas, esant neužimtam tam pačiam sostui.

§ 2. Diecezijos Administratoriumi renkamas kunigas,

išskiriantis mokslu ir išmintimi. § 3. Jei nebuvo laikomasi § 1 nurodytų sąlygų,

Metropolitas, arba, jei neužimta yra metropolinė Bažnyčia, paskyrimu vyriausias Vyskupas sufraganas, sužinojęs tikrą situaciją, laikinai paskiria

115

Administratorių; asmens, išrinkto nesilaikant § 1 nuostatų, veiksmai yra niekini pagal pačią teisę.

Kan. 426 Esant neužimtam sostui, asmuo, valdantis dieceziją iki

diecezijos Administratoriaus paskyrimo, turi tas pačias galias, kurias teisė pripažįsta generaliniam Vikarui.

Kan. 427 § 1. Diecezijos Administratorius saistomas tų pačių

pareigų ir turi tas pačias galias, kaip diecezinis Vyskupas, išskyrus tai, kas jam nepriklauso pagal dalykų prigimtį ar pačią teisę.

§ 2. Diecezijos Administratorius įgauna atitinkamas

galias, priimdamas išrinkimą, kurio niekas neprivalo patvirtinti, išlaikant tai, kas nustatoma kan. 833, n. 4.

Kan. 428 § 1. Esant neužimtam sostui, neįvedamos jokios

naujovės. § 2. Visiems, laikinai valdantiems dieceziją, draudžiama

atlikti bet kokius veiksmus, kurie gali padaryti nuostolį diecezijai arba pažeisti vyskupo teises; ypatingai draudžiama jiems ir bet kam kitam, tiek asmeniškai, tiek kitų pagalba, paimti, sunaikinti ar pakeisti bet kokį diecezijos kurijos dokumentą.

Kan. 429 Diecezijos Administratorius saistomas pareigos gyventi

diecezijoje ir aukoti Mišias už tikinčiuosius pagal kan. 338 normą.

Kan. 430 § 1. Diecezijos Administratoriaus pareigybė išnyksta,

naujam Vyskupui perėmus diecezijos valdymą. § 2. Diecezijos Administratoriaus pašalinimas yra

rezervuotas Šventajam Sostui, galimas atsisakymas turi būti autentiškai pateiktas kompetentingai rinkėjų kolegijai ir nėra reikalinga, kad būtų kieno nors

116

priimtas; pašalinus, atsisakius ar mirus diecezijos Administratoriui, išrenkamas kitas pagal kan. 421 normą.

II SKYRIUS

DALINIŲ BAŽNYČIŲ GRUPĖS

I SKIRSNIS BAŽNYTINĖS PROVINCIJOS IR BAŽNYTINIAI REGIONAI

Kan. 431 § 1. Siekiant vykdyti bendrą ganytojinę veiklą

kaimyninėse diecezijose, laikantis asmenų ir vietinių papročių, bei tinkamiausiai pagelbėti diecezijų Vyskupų tarpusavio santykiams, greta esančios dalinės Bažnyčios jungiamos į bažnytines provincijas, apribotas konkrečia teritorija.

§ 2. Nuo šiol ir ateityje normaliai nebėra išimtų iš

jurisdikcijos diecezijų; todėl pavienės diecezijos ir kitos dalinės Bažnyčios, egzistuojančios bažnytinės provincijos teritorijoje, privalo įeiti į šią bažnytinę provinciją.

§ 3. Tik aukščiausia Bažnyčios valdžia, išklausiusi

suinteresuotus Vyskupus, gali steigti, panaikinti bažnytines provincijas ar pakeisti jų ribas.

Kan. 432 § 1. Bažnytinėje provincijoje pagal teisės normą valdžią

turi provincijos susirinkimas ir Metropolitas. § 2. Bažnytinė provincija pagal pačią teisę yra juridinis

asmuo. Kan. 433 § 1. Jei tai būtų naudinga, ypač skaitlingesnėse tautose,

dalines Bažnyčias, kaimynines bažnytines provincijas, pasiūlius Vyskupų Konferencijai, Šventasis Sostas gali sujunti į bažnytinius regionus.

117

§ 2. Bažnytinis regionas gali tapti juridiniu asmeniu. Kan. 434 Bažnytinio regiono Vyskupų susirinkimas rūpinasi

bendradarbiavimu ir bendra ganytojine veikla regione, tačiau tokiam susirinkimui nepriklauso galios, kurios šio Kodekso kanonuose priskiriamos Vyskupų Konferencijai, nebent kai kurias iš jų ypatingu būdu būtų suteikęs Šventasis Sostas.

II SKIRSNIS

METROPOLITAI Kan. 435 Bažnytinei provincijai vadovauja Metropolitas, kuris

yra jam paskirtos diecezijos Arkivyskupu; ši pareigybė yra susijusi su Romos Popiežiaus paskirtu ar patvirtintu vyskupo sostu.

Kan. 436 § 1. Sufraganinėse vyskupijose Metropolitui priklauso: 1° budėti, kad būtų kruopščiai laikomasi tikėjimo

ir bažnytinės drausmės, bei pranešti Romos Popiežiui apie galimus piktnaudojimus;

2° atlikti kanoninę vizitaciją, esant iš anksto Šventojo Sosto patvirtintam reikalui, jei sufraganas šią pareigą būtų apleidęs;

3° paskirti diecezijos Administratorių pagal kann. 421 §2 ir 425 § 3 normą.

§ 2. Kur to reikalauja aplinkybės, Apaštalų Sostas gali

suteikti Metropolitui ypatingas funkcijas ir galias, nustatomas dalinės teisės.

§ 3. Metropolitui sufraganinėse vyskupijose nepriklauso

jokia kita valdymo galia, tačiau jis gali laikyti pamaldas visose bažnyčiose, kaip Vyskupas savo vyskupijoje, įspėjęs Vyskupą, jei kalbama apie katedros bažnyčią.

118

Kan. 437 § 1. Metropolitą saisto pareiga asmeniškai ar per įgaliotinį trijų mėnesių laikotarpyje po konsekracijos, arba, jei jau buvo konsekruotas, po kanoninio paskyrimo prašyti iš Romos Popiežiaus palijaus; jis reiškia galią, kurią, vienybėje su Romos Bažnyčia, Metropolitas pagal teisę įgyja savo provincijoje.

§ 2. Metropolitas gali nešioti palijų, laikydamasis

liturginių įstatymų, bet kurioje bažnytinės provincijos bažnyčioje, kurioje vadovauja pamaldoms, bet jokiu būdu negali nešioti už jos ribų, netgi ir sutinkant diecezijos Vyskupui.

§ 3. Metropolitui, perkeltam į kitą metropolito sostą,

reikalingas naujas palijus. Kan. 438 Patriarcho ir Primo titulas, šalia garbės prerogatyvų,

lotynų Bažnyčioje nesuteikia jokios valdymo galios, nebent kurio nors iš jų atžvilgiu būtų kitaip dėl apaštalinės privilegijos ar patvirtinto papročio.

III SKIRSNIS

DALINIAI SUSIRINKIMAI Kan. 439 § 1. Plenarinis, tai yra, visų dalinių Bažnyčių,

priklausančių tai pačiai Vyskupų Konferencijai, susirinkimas rengiamas kiekvieną kartą, kai Vyskupų Konferencijai tai atrodo būtina ar reikalinga, gavus Apaštalų Sosto pritarimą.

§ 2. Normų, nustatytų § 1, laikomasi taip pat ir rengiant

provincijos susirinkimą bažnytinėje provincijoje, kurios ribos sutampa su nacionaline teritorija.

Kan. 440 § 1. Provincijos susirinkimas kelioms dalinėms

Bažnyčioms, priklausančioms tai pačiai bažnytinei provincijai, rengiamas kiekvieną kartą, kai, daugumos

119

provincijos diecezinių Vyskupų sprendimu, tai atrodo reikalinga, išlaikant kan. 439 §2 nuostatą.

§ 2. Esant neužimtam metropolijos sostui, provincijos

susirinkimas negali būti šaukiamas. Kan. 441 Vyskupų Konferencija: 1° sušaukia plenarinį susirinkimą; 2° parenka susirinkimo vietą Vyskupų

Konferencijos teritorijoje; 3° iš plenariniame susirinkime dalyvaujančių

diecezinių Vyskupų išrenka pirmininką, kurį turi patvirtinti Apaštalų Sostas;

4° nustato procedūrą ir svarstytinus klausimus, nurodo plenarinio susirinkimo pradžią ir trukmę, jį perkelia, pratęsia ar paleidžia.

Kan. 442 § 1. Metropolitas, gavęs daugumos Vyskupų sufraganų

pritarimą: 1° sušaukia provincijos susirinkimą; 2° parenka provincijos susirinkimo vietą

provincijos teritorijoje; 3° nustato procedūrą ir svarstytinus klausimus,

nurodo provincijos susirinkimo pradžią ir trukmę, jį perkelia, pratęsia ar paleidžia.

§ 2. Metropolitas, arba, jei jis yra teisėtai sutrukdytas,

kitų Vyskupų sufraganų išrinktas Vyskupas sufraganas pirmininkauja provincijos susirinkimui.

Kan. 443 § 1. Į dalinius susirinkimus privalo būti pakviesti ir

juose turi sprendžiamąjį balsą: 1° dieceziniai Vyskupai; 2° Vyskupai koadjutoriai ir augziliarai; 3° kiti tituliniai Vyskupai, vykdantys teritorijoje

Apaštalų Sosto arba Vyskupų Konferencijos patikėtas konkrečias pareigas.

120

§ 2. Į dalinius susirinkimus gali būti pakviesti kiti toje

teritorijoje esantys tituliniai Vyskupai, taip pat ir emeritai, tokiu atveju jie taip pat turi sprendžiamąjį balsą.

§ 3. Į dalinius susirinkimus, tačiau tik su patariamojo

balso teise, privalo būti pakviesti: 1° visų teritorijoje esančių dalinių Bažnyčių

generaliniai Vikarai ir vyskupo Vikarai; 2° vienuolynų ir apaštalinio gyvenimo draugijų

Vyresnieji, kurių skaičių, tiek vyrų, tiek moterų atžvilgiu, nustato Vyskupų Konferencija arba provincijos Vyskupai; juos atitinkamai turi išrinkti visi vienuolynų ir draugijų, esančių toje teritorijoje, Vyresnieji;

3° toje teritorijoje esančių bažnytinių ir katalikiškų universitetų rektoriai bei teologijos ir kanonų teisės fakultetų dekanai;

4° kai kurie didžiųjų seminarijų rektoriai, kurių skaičius nustatomas, kaip n. 2; juos renka toje teritorijoje esančių seminarijų rektoriai.

§ 4. Į dalinius susirinkimus gali būti pakviesti, tačiau tik

su patariamojo balso teise, taip pat kunigai ir kiti tikintieji, stebint, kad jų skaičius neviršytų pusės asmenų, paminėtų §§ 1-3, skaičiaus.

§ 5. Be to, į provincijos susirinkimus kviečiamos

katedrų kapitulos bei kiekvienos dalinės Bažnyčios kunigų taryba ir pastoracinė taryba; kiekviena iš šių institucijų siunčia du kolegialiai paskirtus savo narius, kurie turi tik patariamąjį balsą.

§ 6. Jei, plenarinio susirinkimo atveju, Vyskupų

Konferencijai, arba, provincijos susirinkimo atžvilgiu, Metropolitui drauge su Vyskupais sufraganais atrodo

121

reikalinga, į dalinius susirinkimus svečio teisėmis gali būti pakviesti ir kiti asmenys.

Kan. 444 § 1. Visi, šaukiami į dalinius susirinkimus, privalo juose

dalyvauti, nebent tam sutrukdytų rimta priežastis, apie kurią jie privalo pranešti susirinkimo pirmininkui.

§ 2. Pašaukti į dalinius susirinkimus asmenys, turintys

sprendžiamąjį balsą, sutrukdyti rimtos priežasties, gali pasiųsti įgaliotinį, kuris, tačiau, turi tik patariamąjį balsą.

Kan. 445 Dalinis susirinkimas savo teritorijoje turi pasirūpinti

ganytojiniais Dievo tautos poreikiais; jam priklauso vykdomoji, ypač įstatymų leidžiamoji, valdžia taip, kad, visuomet laikantis visuotinės Bažnyčios teisės, galėtų nuspręsti tai, kas yra reikalinga tikėjimo puoselėjimui, bendrosios ganytojinės veiklos sutvarkymui, papročių sureguliavimui ir bažnytinės drausmės išsaugojimui, įvedimui bei apgynimui.

Kan. 446 Pasibaigus daliniam susirinkimui, pirmininkas

pasirūpina nusiųsti Apaštalų Sostui visus susirinkimo aktus; susirinkimo išleisti dekretai neturi būti skelbiami, kol jų neperžiūrės Apaštalų Sostas, gi susirinkimas nustato, kokiu būdu dekretai bus paskelbti ir laiką, po kurio paskelbtieji dekretai pradės saistyti.

IV SKIRSNIS

VYSKUPŲ KONFERENCIJOS Kan. 447 Vyskupų Konferencija, savyje pastovus organizmas, yra

vienos tautos ar apibrėžtos teritorijos Vyskupų susirinkimas, kurie drauge naudojasi kai kuriomis ganytojinėmis galiomis toje teritorijoje esančių tikinčiųjų atžvilgiu, kad taip geriau būtų pasinaudota gėriu, kurį Bažnyčia siūlo žmonėms, ypač, laikantis

122

teisės normų, vietos ir laiko sąlygoms tinkamai pritaikytomis apaštalavimo formomis ir būdais.

Kan. 448 § 1. Pagal bendrą taisyklę, Vyskupų Konferencijai

priklauso visų tos pačios tautos dalinių Bažnyčių vadovai, laikantis kan. 450 normos.

§ 2. Jei, Apaštalų Sosto sprendimu, išklausius

suinteresuotus diecezinius Vyskupus, asmeninės ar dalykinės sąlygos tam palankios, Vyskupų Konferencija gali būti įkurta siauresnei ar platesnei teritorijai, kad apimtų tik kai kurių dalinių Bažnyčių, įsikūrusių konkrečioje teritorijoje, Vyskupus, arba įvairiose tautose esančių dalinių Bažnyčių vadovus; kiekvienai tokiai Konferencijai dalines normas nustato Apaštalų Sostas.

Kan. 449 § 1. Tik aukščiausia Bažnyčios valdžia, išklausiusi

suinteresuotus Vyskupus, gali steigti, panaikinti ar pakeisti Vyskupų Konferencijas.

§ 2. Vieną kartą teisėtai įsteigta Vyskupų Konferencija

pagal pačią teisę tampa juridiniu asmeniu. Kan. 450 § 1. Vyskupų Konferencijai pagal pačią teisę priklauso

visi tos teritorijos dieceziniai vyskupai ir tie, kurie jiems prilyginami pagal teisę, taip pat Vyskupai koadjutoriai, Vyskupai augziliarai ir kiti tituliniai Vyskupai, vykdantys toje teritorijoje konkrečias jiems Apaštalų Sosto ar Vyskupų Konferencijos patikėtas pareigas; į ją gali būti pakviesti taip pat ir kito rito Ordinarai, tačiau tik su patariamuoju balsu, nebent Vyskupų Konferenci-jos statute būtų nustatyta kitaip.

§ 2. Kiti tituliniai Vyskupai ir Romos Popiežiaus

Legatas pagal teisę nėra Vyskupų Konferencijos nariai.

123

Kan. 451 Kiekviena Vyskupų Konferencija parengia savo statutą, kurį turi peržiūrėti Apaštalų Sostas; jame, tarp kitko, nustatomos plenarinių Konferencijos posėdžių taisyklės, pasirūpinama įsteigti pastovią tarybą, Konferencijos generalinį sekretoriatą bei kitas įstaigas ir komisijas, kurios, Konferencijos sprendimu, sėkmingiausiai prisidėtų, siekiant savo tikslų.

Kan. 452 § 1. Kiekviena Vyskupų Konferencija išsirenka

pirmininką, nustato, kas atliks vicepirmininko pareigas, jei pirmininkas būtų teisėtai sutrukdytas ir, pagal statuto normą, paskiria generalinį sekretorių.

§ 2. Konferencijos pirmininkas, o, jei jis yra teisėtai

sutrukdytas, vicepirmininkas vadovauja ne tik bendriesiems Vyskupų Konferencijos posėdžiams, bet taip pat ir nuolatinei tarybai.

Kan. 453 Plenariniai Vyskupų Konferencijos posėdžiai, laikantis

statuto nuostatų, rengiami bent kartą per metus ir kiekvieną kartą, kai to reikalauja ypatingos aplinkybės.

Kan. 454 § 1. Plenariniuose Vyskupų Konferencijos posėdžiuose

pagal teisę sprendžiamąjį balsą turi dieceziniai Vyskupai, o taip pat tie, kurie jiems prilyginami pačios teisės, bei Vyskupai koadjutoriai.

§ 2. Vyskupai augziliarai ir tituliniai Vyskupai,

priklausantys Vyskupų Konferencijai, turi sprendžiamąjį arba patariamąjį balsą, pagal Konferencijos statuto nuostatus, tačiau, svarstant statuto priėmimo ar pakeitimo klausimus, sprendžiamąjį balsą turi tik § 1 minėtieji asmenys.

Kan. 455 § 1. Vyskupų Konferencija gali leisti bendruosius

dekretus tik tais klausimais, kur taip nustatyta bendrosios teisės, arba suteikta specialiu Apaštalų Sosto

124

leidimu, duotu tiek motu proprio, tiek pačios konferencijos prašymu.

§ 2. Kad dekretai, apie kuriuos kalbama § 1, galiotų,

jiems turi pritarti plenariniame posėdyje bent du trečdaliai Konferencijai priklausančių vadovų su sprendžiamuoju balsu; šie dekretai pradeda saistyti po jų teisėto paskelbimo, prieš tai gavus Apaštalų Sosto patvirtinimą.

§ 3. Pati Vyskupų Konferencija nustato paskelbimo

būdą bei laiką, kuriam praėjus, dekretai pradeda galioti. § 4. Tuo atveju, kai nei visuotinė teisė, nei specialus

Apaštalų Sosto leidimas nėra suteikę Vyskupų Konferencijai galios, minimos § 1, kiekvieno diecezinio Vyskupo kompetencija lieka nepaliesta, ir Vyskupų Konferencija arba jos pirmininkas negali galiojančiai veikti visų Vyskupų vardu, nebent visi Vyskupai duotų tam savo sutikimą.

Kan. 456 Pasibaigus plenariniam Vyskupų Konferencijos

posėdžiui, pranešimas apie Konferencijos darbus ir jos dekretai persiunčiami Apaštalų Sostui, kad jis galėtų susipažinti su atliktais darbais ir, jei yra priimtų dekretų, juos peržiūrėti.

Kan. 457 Nuolatinė Vyskupų taryba paruošia svarstytinus

klausimus plenariniam posėdžiui ir rūpinasi, kad būtų tinkamai vykdomi jame priimti sprendimai; ši taryba taip pat sprendžia kitus, jai pagal statuto normas patikėtus, reikalus.

Kan. 458 Generalinis sekretoriatas: 1° paruošia pranešimą apie Konferencijos

plenarinio posėdžio darbus bei dekretus, o taip pat apie nuolatinės tarybos veiklą bei tai praneša visiems

125

Konferencijos nariams, be to rengia kitus, jam Kon-ferencijos pirmininko ar pastovios tarybos pavestus, aktus;

2° perduoda kaimyninėms Vyskupų Konferencijoms aktus ir dokumentus, kuriuos Konferencija plenariniame posėdyje ar nuolatinė taryba nustatė esant reikalinga joms įteikti.

Kan. 459 § 1. Palaikytini santykiai tarp Vyskupų Konferencijų,

ypač artimesnių, tam, kad geriau būtų skleidžiamas ir ginamas gėris.

§ 2. Kiekvieną kartą, tačiau, kai Konferencijos imasi

veiklos ar projektų, įgaunančių tarptautinį pobūdį, būtina išklausyti Apaštalų Sosto nuomonės.

III SKYRIUS

DALINIŲ BAŽNYČIŲ VIDAUS TVARKA

I SKIRSNIS DIECEZIJOS SINODAS

Kan. 460 Diecezijos sinodas yra dalinės Bažnyčios kunigų ir kitų

tikinčiųjų, išrinktų pagelbėti dieceziniam Vyskupui darbuotis visos diecezijos bendruomenės gerovei, susirinkimas, vykdomas pagal toliau sekančių kanonų nuostatus.

Kan. 461 § 1. Diecezijos sinodas rengimas pavienėse dalinėse

Bažnyčiose, kuomet, diecezijos Vyskupo sprendimu, išklausius kunigų tarybos nuomonės, to reikalauja aplinkybės.

§ 2. Jei Vyskupas rūpinasi keliomis diecezijomis arba

viena rūpinasi kaip savas Vyskupas, o kita, kaip Administratorius, jis gali šaukti vieną diecezijos sinodą visoms jam patikėtoms diecezijoms.

126

Kan. 462 § 1. Diecezijos sinodą šaukia vien tik diecezinis

Vyskupas, o ne jai laikinai vadovaujantis asmuo. § 2. Diecezijos sinodui pirmininkauja diecezijos

Vyskupas, kuris, tačiau, gali deleguoti generalinį Vikarą ar Vyskupo vikarą atlikti šias pareigas atskirose sinodo sesijose.

Kan. 463 § 1. Į diecezijos sinodą turi būti pakviesti kaip nariai, ir

privalo jame dalyvauti: 1° Vyskupas koadjutorius ir Vyskupai augziliarai; 2° generaliniai ir vyskupo Vikarai bei teismo

Vikaras; 3° katedros bažnyčios kanauninkai; 4° kunigų tarybos nariai; 5° tikintieji pasauliečiai, o taip pat pašvęstojo

gyvenimo institutų nariai, išrinkti pastoracinės tarybos; jų skaičių ir išrinkimo būdą nustato diecezijos Vyskupas, arba, kur tokios tarybos nėra, parenkami pagal diecezijos Vyskupo nustatytus kriterijus;

6° diecezijos didžiosios seminarijos rektorius; 7° dekanai; 8° bent vienas kunigas iš kiekvieno dekanato,

išrinktas visų, kurie ten rūpinasi sielovada, be to, turi būti išrinktas kitas kunigas, kuris pakeistų pirmąjį, jei šis būtų sutrukdytas;

9° kai kurie vienuolijų bei apaštalinio gyvenimo draugijų, turinčių namus diecezijoje, Vyresnieji; jų skaičių ir išrinkimo būdą nustato diecezijos Vyskupas.

§ 2. Į diecezijos sinodą, kaip nariai, gali būti pakviesti

taip pat ir kiti asmenys, tiek dvasininkai, tiek pašvęstojo gyvenimo institutų nariai, tiek tikintieji pasauliečiai.

§ 3. Diecezijos vyskupas, jei mano, kad tai yra

reikalinga, gali stebėtojais pakviesti kai kuriuos

127

bažnyčių ar bažnytinių bendruomenių, neturinčio pilno bendravimo su katalikų Bažnyčia, tarnautojus ar narius.

Kan. 464 Teisėtai sutrukdytas sinodo narys negali siųsti

įgaliotinio, kuris dalyvautų jo vardu, tačiau apie tokią kliūtį praneša diecezijos Vyskupui.

Kan. 465 Visais pasiūlytais klausimais laisvai diskutuojama tarp

narių sinodo sesijose. Kan. 466 Diecezijos sinode vienintelis įstatymų leidėjas yra

diecezijos Vyskupas, gi kiti sinodo nariai turi tik patariamąjį balsą; jis vienas pasirašo sinodo deklaracijas ir dekretus, kuriuos galima skelbti tik remiantis jo autoritetu.

Kan. 467 Diecezijos Vyskupas pateikia Metropolitui ir Vyskupų

Konferencijai sinodo deklaracijų ir dekretų tekstus. Kan. 468 § 1. Diecezijos Vyskupas turi teisę, remdamasis savo

protingu sprendimu, sustabdyti ir paleisti diecezijos sinodą.

§ 2. Kai vyskupo sostas yra sukliudytas ar neužimtas,

diecezijos sinodas nutraukiamas pagal pačią teisę, kol paveldėjęs sostą diecezijos Vyskupas nenustatys, kad sinodas turi būti tęsiamas arba paleistas.

II SKIRSNIS

DIECEZIJOS KURIJA Kan. 469 Diecezijos kurija susideda iš organizmų ir asmenų,

kurie padeda Vyskupui visos diecezijos valdyme, tai yra, vadovaujant ganytojinei veiklai, rūpinantis diecezijos administravimu bei vykdant teisminę valdžią.

128

Kan. 470 Asmenis, užimančius pareigas diecezijos kurijoje, skiria diecezijos Vyskupas.

Kan. 471 Visi, priimti pareigoms kurijoje, privalo: 1° pažadėti ištikimai vykdyti pareigas teisės arba

Vyskupo nustatytu būdu; 2° išlaikyti paslaptį teisės arba Vyskupo

nustatytose ribose. Kan. 472 Klausimų bei asmenų, kurie kurijoje priklauso teisminės

valdžios vykdymo sričiai, atžvilgiu laikomasi VII knygos Apie procesus nuostatų, gi diecezijos administravimo atžvilgiu laikomasi toliau sekančių kanonų nuostatų.

Kan. 473 § 1. Diecezijos vyskupas privalo rūpintis, kad visi

klausimai, priklausantys visos diecezijos administravimui, būtų tinkamai koordinuojami ir kreipiami jam patikėtos Dievo tautos dalies didesnei gerovei.

§ 2. Diecezijos Vyskupas koordinuoja generalinių bei

vyskupo Vikarų ganytojinę veiklą; kur tai būtų reikalinga, gali būti paskirtas kurijos Moderatorius, kuris turi būti kunigas; jis, paklusdamas Vyskupui, koordinuoja administracinę veiklą bei rūpinasi, kad kiti kurijos darbuotojai ištikimai vykdytų jiems patikėtas pareigas.

§ 3. Jei vietinės sąlygos, Vyskupo nuomone, kitaip

nereikalauja, kurijos Moderatoriumi skiriamas generalinis Vikaras, arba, jei šių yra daugiau, vienas iš generalinių Vikarų.

§ 4. Jei Vyskupas mano, kad tai reikalinga, norėdamas

labiau paskatinti ganytojinę veiklą, jis gali įsteigti

129

vyskupo tarybą, susidedančią iš generalinių ir vyskupo Vikarų.

Kan. 474 Kurijos raštai, pagal savo kilmę sukeliantys juridinius

padarinius, privalo būti pasirašyti juos išleidusio Ordinaro, taip pat ir dėl jų galiojimo, bei tuo pačiu metu turi būti pasirašyti kurijos kanclerio ar notaro; kancleris vėliau turi pareigą apie juos informuoti kurijos Moderatorių.

1 straipsnis

Generaliniai ir Vyskupo Vikarai Kan. 475 § 1. Kiekvienoje diecezijoje diecezinis Vyskupas

privalo paskirti generalinį Vikarą, kad jis, naudodamasis pagal toliau sekančius kanonus jam suteikta ordinarine galia, padėtų pačiam Vyskupui visos diecezijos valdyme.

§ 2. Laikantis bendros taisyklės, skiriamas vienas

generalinis Vikaras, nebent dėl diecezijos ploto, gyventojų skaičiaus ar kitų pastoracinių priežasčių būtų reikalinga pasielgti kitaip.

Kan. 476 Visada, kai tai reikalinga geram diecezijos valdymui,

diecezijos Vyskupas gal paskirti vieną ar daugiau vyskupo Vikarų; jie tą pačią ordinarinę galią, kuri, pagal toliau sekančių kanonų nuostatus, priklauso generaliniam Vikarui, turi arba apibrėžtoje diecezijos dalyje, arba sprendžiant konkrečius reikalus, arba konkretaus rito tikinčiųjų ar konkrečios asmenų grupės atžvilgiu.

Kan. 477 § 1. Generalinį ir vyskupo Vikarą laisvai skiria

diecezijos Vyskupas ir jis gali juos laisvai atleisti, išlaikant kan. 406 nuostatą; vyskupo Vikaras, kuris nėra

130

Vyskupas augziliaras, skiriamas apibrėžtam laikui, nurodytam paskyrimo rašte.

§ 2. Kai generalinis Vikaras yra išvykęs ar teisėtai

sutrukdytas, diecezijos Vyskupas gali paskirti jį pakeičiantį asmenį; tos pačios normos taikomos ir vyskupo Vikarui.

Kan. 478 § 1. Generalinis ir vyskupo Vikaras turi būti kunigai, ne

jaunesni, kaip trisdešimt metų amžiaus, kanonų teisės ar teologijos daktarai arba licenciatai, arba tikrai turintys patyrimo šiose disciplinose, verti pasitikėjimo dėl sveikos doktrinos, teisingumo, išminties ir patyrimo reikalų tvarkyme.

§ 2. Generalinio ir vyskupo Vikaro pareigybė nesiderina

su kanauninko penitenciarijaus pareigomis, be to, šios pareigos negali būti patikėtos Vyskupo giminaičiams iki ketvirto laipsnio.

Kan. 479 § 1. Generaliniam vikarui pagal pareigybę priklauso ta

pati vykdomoji valdžia visoje diecezijoje, kuri pagal teisę priklauso dieceziniam Vyskupui, tai yra, galia leisti administracinius aktus, išskyrus tuos, kuriuos Vyskupas yra rezervavęs sau arba kuriems, pagal teisės normas, reikalingas ypatingas Vyskupo įgaliojimas.

§ 2. Vyskupo vikarui pačia teise priklauso ta pati galia,

paminėta § 1, tačiau apribota ta konkrečia teritorijos dalimi, reikalų sritimi, konkretaus rito tikinčiaisiais ar viena grupe, kurioms jis yra paskirtas, išskyrus atvejus, kuriuos Vyskupas yra rezervavęs sau ar generaliniam Vikarui, arba kuriems, pagal teisės normas, reikalingas ypatingas Vyskupo įgaliojimas.

§ 3. Generalinis ir vyskupo Vikaras savo kompetencijos

ribose turi ir pastovias galias, kurias Vyskupui suteikia

131

Apaštalų Sostas, kaip reskriptų vykdymas, nebent įsakmiai būtų patvarkyta kitaip arba diecezijos Vyskupas būtų parinktas dėl savo asmeninių savybių.

Kan. 480 Generalinis ir vyskupo Vikaras privalo pranešti

Vyskupui apie savo pagrindinius numatomus ir atliktus darbus bei niekuomet negali veikti prieš jo valią ir norą.

Kan. 481 § 1. Generalinio ir vyskupo Vikaro galios išnyksta,

pasibaigus paskyrimo laikui, atsisakymu ir, išlaikant kan. 406 ir 409 normas, pašalinimu, apie kurį jiems praneša diecezijos Vyskupas, bei tada, kai vyskupo sostas tampa neužimtas.

§ 2. Esant suspenduotai diecezinio Vyskupo pareigybei,

suspenduojama ir generalinio bei vyskupo Vikaro galia, nebent jie patys būtų Vyskupais.

2 straipsnis

Kancleris, kiti notarai ir archyvai Kan. 482 § 1. Kiekvienoje kurijoje paskiriamas kancleris, kurio

pagrindinė pareiga, nebent kitaip būtų nustatyta dalinės teisės, yra rūpintis kurijos dokumentų parašymu ir išsiuntimu bei jų saugojimu kurijos archyve.

§ 2 Jei būtų reikalinga, kancleriui gali būti skirtas

pagalbininkas, vadinamas vicekancleriu. § 3. Kancleris bei vicekancleris tuo pačiu yra kurijos

notarai ir sekretoriai. Kan. 483 § 1. Be kanclerio, gali būti paskirti kiti notarai, kurių

parašas oficialiai patvirtina dokumentą; jie gali būti paskirti visų, arba tiktai teisminių aktų, konkrečios bylos aktų ar vienos sutarties aktų sudarymui.

132

§ 2. Kancleris ir notarai turi turėti gerą reputaciją, iškylančią virš bet kokio įtarimo; bylose, kuriose gali būti pažeistas geras kunigo vardas, notaru turi būti kunigas.

Kan. 484 Notarai privalo: 1° surašyti aktus bei jų įgyvendinimo priemones,

liečiančias dekretus, patvarkymus, įpareigojimus ir kitus klausimus, kur reikalingas jų tarpininkavimas;

2° sąžiningai raštu tvarkyti einamąsias bylas ir jas patvirtinti savo parašu, kartu nurodant vietą, dieną, mėnesį ir metus;

3° laikantis nustatytos tvarkos, teisėtai besikreipiantiems asmenims pateikti užregistruotus aktus bei jų taikymo priemonių dokumentus ir savo parašu patvirtinti jų kopijų autentiškumą.

Kan. 485 Kanclerį ir kitus notarus iš pareigybės laisvai gali

pašalinti diecezijos Vyskupas, tačiau ne diecezijos Administratorius, kuris tam turi gauti konsultorių kolegijos pritarimą.

Kan. 486 § 1. Visi dieceziją ir parapijas liečiantys dokumentai

privalo būti kuo rūpestingiausiai saugojami. § 2. Kiekvienoje kurijoje saugioje vietoje turi būti

įkurtas diecezijos archyvas (tabularium), kuriame, nustatyta tvarka sudėti ir rūpestingai užrakinti, saugomi dokumentai bei raštai, liečiantys diecezijos dvasinius ir laikinuosius klausimus.

§ 3. Turi būti sudarytas archyve saugojamų dokumentų

inventorius arba katalogas, kuriame trumpai nurodomas kiekvieno rašto turinys.

Kan. 487 § 1. Archyvas turi būti užrakintas ir raktą nuo jo gali

turėti tik Vyskupas ir kancleris; į archyvą neleidžiama

133

įeiti niekam, prieš tai negavus Vyskupo arba bendro kurijos Moderatoriaus ir kanclerio leidimo.

§ 2. Suinteresuoti asmenys turi teisę asmeniškai arba

per įgaliotinį gauti autentišką rankraštinę arba fotokopijavimo būdu pagamintą, iš prigimties viešų arba savo paties asmens stovį liečiančių dokumentų kopiją.

Kan. 488 Dokumentų iš archyvo išnešti neleidžiama, nebent tik

trumpam laikui, gavus Vyskupo arba bendrą kurijos Moderatoriaus ir kanclerio leidimą.

Kan. 489 § 1. Diecezijos kurijoje turi būti taip pat slaptasis

archyvas ar bent jau užrakinta ir nepajudinamai įtvirtinta spinta arba seifas bendrajame archyve; jame su didžiausiu rūpestingumu saugomi slapti dokumentai.

§ 2. Kiekvienais metais sunaikinami dokumentai,

liečiantys kriminalines bylas dėl blogų papročių, jei nusikaltusieji būtų mirę arba jei tokios bylos buvo baigtos prieš dešimt metų pasmerkiamuoju sprendimu, tačiau išsaugant bylos santrauką su galutinio sprendimo tekstu.

Kan. 490 § 1. Raktą nuo slaptojo archyvo turi tiktai Vyskupas. § 2. Esant neužimtam sostui, slaptoji spinta ar archyvas

negali būti atidaryti, nebent, esant tikram būtinumui, tai padarytų pats diecezijos Administratorius.

§ 3. Iš slaptosios spintos ar archyvo negalima išnešti

jokių dokumentų. Kan. 491 § 1. Diecezijos Vyskupas turi rūpintis, kad taip pat jo

teritorijoje esančių katedros, koleginių, parapijinių bei kitų bažnyčių archyvų aktai ir dokumentai būtų

134

rūpestingai saugomi, ir kad dviem egzemplioriais būtų sudaryti inventoriai ar katalogai, kurių vienas egzempliorius saugojamas tos bažnyčios archyve, o kitas - diecezijos archyve.

§ 2. Diecezijos Vyskupas taip pat rūpinasi, kad

diecezijoje būtų istorinis archyvas ir kad dokumentai, turintys istorinę vertę, būtų rūpestingai saugojami bei sistemiškai sutvarkyti.

§ 3. Norint susipažinti su §§ 1 ir 2 minėtais aktais ir

dokumentais arba juos išsinešti, laikomasi diecezijos Vyskupo nustatytų normų.

3 straipsnis Ekonominių reikalų taryba ir ekonomas

Kan. 492 § 1. Kiekvienoje diecezijoje įsteigiama ekonominių

reikalų taryba, kuriai vadovauja pats diecezijos Vyskupas arba jo delegatas; taryba yra sudaryta mažiausiai iš trijų gerą vardą turinčių tikinčiųjų, tikrai patyrusių ekonomikoje ir civilinėje teisėje; juos skiria Vyskupas.

§ 2. Ekonominių reikalų tarybos nariai skiriami

penkiems metams, tačiau, šiam laikotarpiui pasibaigus, gali būti patvirtinti kitiems penkmečiams.

§ 3. Į ekonominių reikalų tarybą negali įeiti Vyskupo

artimieji, susiję su juo giminystės arba svainystės ryšiu iki ketvirto laipsnio.

Kan. 493 Šalia ekonominių reikalų tarybai patikėtų uždavinių,

nurodytų V knygoje Laikinoji Bažnyčios nuosavybė, taryba kasmet pagal diecezijos Vyskupo nurodymus sudaro perspektyvinį rinkliavų ir kitų pajamų balansą

135

sekantiems metams, atsižvelgiant į bendrus diecezijos poreikius, bei metų gale tvirtina pajamų ir išlaidų balansą.

Kan. 494 § 1. Kiekvienoje diecezijoje, išklausęs konsultorių

kolegijos ir ekonominių reikalų tarybos narių nuomonės, Vyskupas paskiria ekonomą, kuris turi būti iš tiesų patyręs ekonomikoje ir tikrai sąžiningas.

§ 2. Ekonomas skiriamas penkiems metams, tačiau,

šiam laikotarpiu pasibaigus, gali būti iš naujo paskirtas kitiems penkmečiams; jam užimant šias pareigas, Vyskupas negali jo pašalinti be svarbios priežasties, kurios svarbą įvertina, išklausęs konsultorių kolegijos ir ekonominių reikalų tarybos narių nuomonės.

§ 3. Ekonomas, laikydamasis ekonominių reikalų

tarybos nustatyto būdo ir paklusdamas Vyskupo valdžiai, administruoja diecezijos turtą bei, atsižvel-gdamas į pastovias diecezijos pajamas, apmoka tai, ką jam liepia Vyskupas arba kiti jo teisėtai įgalioti asmenys.

§ 4. Metų pabaigoje ekonomas privalo pristatyti

ekonominių reikalų tarybai pajamų ir išlaidų balansą.

III SKIRSNIS KUNIGŲ TARYBA IR KONSULTORIŲ KOLEGIJA

Kan. 495 § 1. Kiekvienoje diecezijoje įsteigiama kunigų taryba,

tai yra grupė kunigų, kurie, atstovaudami kunigiją, yra tarsi Vyskupo senatas; kunigų taryba, pagal teisės normas, padeda Vyskupui valdyti dieceziją, kad taip sėkmingiau būtų pasitarnaujama jam patikėtos Dievo tautos dalies dvasinei gerovei.

136

§ 2. Apaštaliniuose vikariatuose ir prefektūrose Vikaras ar Prefektas įsteigia tarybą, sudarytą iš mažiausiai trijų kunigų misionierių ir atsiklausia jų nuomonės, išreikštos kad ir laišku, spręsdamas svarbesnius klausimus.

Kan. 496 Kunigų taryba privalo turėti savo statutą, parašytą,

atsižvelgiant į Vyskupų Konferencijos išleistas normas, ir patvirtintą diecezijos Vyskupo.

Kan. 497 Kunigų tarybos nariai parenkami tokiu principu: 1° maždaug pusę jų laisvai išrenka patys kunigai

pagal toliau sekančių kanonų ir statuto normas; 2° kai kurie kunigai, pagal statuto normą, yra

nariai pagal teisę, tai yra tie, kurie priklauso tarybai dėl jiems patikėtos pareigybės;

3° diecezijos Vyskupas turi pilną teisę laisvai paskirti kai kuriuos narius.

Kan. 498 § 1. Sudarant kunigų tarybą, tiek aktyvią, tiek pasyvią

rinkimų teisę turi: 1° visi pasauliniai diecezijoje inkardinuoti

kunigai; 2° pasauliniai diecezijoje neinkardinuoti kunigai

bei kunigai, priklausantys vienuolynui ar apaštalinio gyvenimo draugijai, kurie, gyvendami diecezijoje, jos labui eina kokias nors pareigas.

§ 2. Jei numatyta statute, ta pati rinkimų teisė gali būti

suteikta kitiems kunigams, diecezijoje turintiems buveinę ar tarsi - buveinę.

Kan. 499 Kunigų tarybos narių rinkimų būdas turi būti numatytas

statute, tačiau taip, kad, kiek įmanoma, kunigija būtų atstovaujama, atsižvelgiant į skirtingas tarnystes ir į skirtingas diecezijos zonas.

137

Kan. 500 § 1. Diecezijos Vyskupas kunigų tarybą sušaukia, jai vadovauja, nustato svarstytinus klausimus bei priima svarstymui narių pasiūlytus klausimus.

§ 2. Kunigų taryba turi tiktai patariamąjį balsą;

diecezijos Vyskupas išklauso jos narių nuomonės svarbesniais klausimais, tačiau tarybos pritarimas reikalingas tik įsakmiai teisėje numatytais atvejais.

§ 3. Kunigų taryba niekuomet negali veikti be

diecezijos Vyskupo, kuris, savo ruožtu, teturi atsakomybę pranešti tarybai tai, kas nustatyta § 2 nor-mose.

Kan. 501 § 1. Kunigų tarybos nariai skiriami statute numatytam

laikui, tačiau tokiu būdu, kad penkių metų laikotarpyje atsinaujintų visa taryba ar jos dalis.

§ 2. Sostui tapus neužimtam, kunigų taryba išnyksta, ir

jos uždavinius vykdo konsultorių kolegija; metų laikotarpyje po valdžios perėmimo Vyskupas iš naujo privalo įkurti kunigų tarybą.

§ 3. Jei kunigų taryba nevykdo jai diecezijos gerovei

patikėtų uždavinių ar jais piktnaudoja, diecezijos Vyskupas, atsiklausęs Metropolito, arba, kalbant apie metropoliją, vyriausio paskyrimu Vyskupo sufragano, gali ją paleisti, tačiau metu laikotarpyje privalo iš naujo įsteigti.

Kan. 502 § 1. Tarp kunigų tarybos narių diecezijos Vyskupas

laisvai paskiria kai kuriuos kunigus, ne mažiau šešių ir ne daugiau dvylikos, kurie penkiems metams sudaro konsultorių kolegiją, vykdančią teisės nustatytus uždavinius; tačiau, pasibaigus penkmečiui, ji tęsia savo funkcijas, kol nebus paskirta nauja kolegija.

138

§ 2. Konsultorių kolegijai vadovauja diecezijos Vyskupas, o kai sostas yra sukliudytas ar neužimtas, jai vadovauja laikinai Vyskupą pakeičiantis asmuo, arba, jei šis dar nebūtų paskirtas, kunigystės šventimais vyriausias konsultorių kolegijos kunigas.

§ 3. Vyskupų Konferencija gali nustatyti, kad

konsultorių kolegijos pareigos patikimos katedros kapitulai.

§ 4. Apaštaliniame vikariate ar prefektūroje konsultorių

kolegijos pareigas vykdo misijos taryba, apie kurią kalbama kan. 495 § 2, nebent teisės būtų nustatyta kitaip.

IV SKIRSNIS

KANAUNINKŲ KAPITULOS Kan. 503 Tiek katedros, tiek koleginė kapitula yra kunigų

kolegija, kuriai priklauso atlikti iškilmingesnes liturgines apeigas katedros ar koleginėje bažnyčioje; be to, katedros kapitula atlieka jai teisės ar diecezijos Vyskupo patikėtas pareigas.

Kan. 504 Katedros kapitulos įsteigimas, pakeitimai ir

panaikinimas yra rezervuoti Apaštalų Sostui. Kan. 505 Kiekviena, tiek katedros, tiek koleginė kapitula turi

savo statutą, paskelbtą teisėtu kapituliniu aktu ir patvirtintą diecezijos Vyskupo; šio statuto negalima pakeisti ar atšaukti be diecezijos Vyskupo pritarimo.

Kan. 506 § 1. Kapitulos statute, išsaugant fundacijos įstatymus,

nurodomas pats kapitulos įsteigimo faktas bei kanauninkų skaičius, apibrėžiami kapitulos ir pavienių kanauninkų uždaviniai, laikant pamaldas ir atliekant tarnystę, tvarkomi susirinkimai, kuriuose svarstomi

139

kapitulą liečiantys klausimai ir, prisilaikant visuotinės teisės nuostatų, nurodomos sąlygos aktų galiojimui bei leistinumui.

§ 2. Statute taip pat nustatomos, atsižvelgiant į Šventojo

Sosto išleistas normas, kanauninkų insignijos bei jų atlyginimas, tiek pastovus, tiek išmokamas, atlikus įpareigojimą.

Kan. 507 § 1. Pagal statuto normas bei prisilaikant vietos

papročių, iš kanauninkų tarpo išrenkamas pirmininkas, vadovaujantis kapitulai, ir įsteigiamos kitos pareigybės.

§ 2. Kapitulai nepriklausantiems dvasininkams gali būti

patikėtos kitos pareigybės, kurios, pagal statuto normas, pagelbsti kanauninkams.

Kan. 508 § 1. Tiek katedros, tiek koleginės bažnyčios

kanauninkas penitenciarijus, pagal einamas pareigas turi ordinarinę nedeleguojamą galią išrišti sakramentinėje srityje iš nepaskelbtų ir Apaštalų Sostui nerezervuotų cenzūrų latae sententiae; ši galia diecezijoje gali būti taikoma taip pat ir pašaliniams bei diecezijos tikintiesiems, esantiems už diecezijos teritorijos ribų.

§ 2. Kur nėra kapitulos, diecezijos Vyskupas šioms

pareigoms eiti paskiria vieną kunigą. Kan. 509 § 1. Diecezijos Vyskupas, bet ne diecezijos

Administratorius, išklausęs kapitulos, skiria visus kanauninkus, tiek katedros, tiek koleginėje bažnyčioje, atšaukiant bet kokias priešingas privilegijas; taip pat Vyskupas tvirtina kapitulos išrinktą jos pirmininką.

§ 2. Diecezijos Vyskupas skiria kanauninkais tiktai

kunigus, išsiskiriančius mokslu, gyvenimo dora ir girtinai einančius savo tarnystę.

140

Kan. 510 § 1. Parapijos daugiau nebėra jungiamos prie

kanauninkų kapitulų; diecezijos Vyskupas turi atskirti tas, kurios iki šiol yra išlikusios prijungtos prie kapitulų.

§ 2. Bažnyčioje kuri kartu yra parapijinė ir kapitulinė,

klebonas skiriamas tiek iš kanauninkų tarp, tiek ir šalia jų; šis klebonas saistomas visų pareigų ir naudojasi visomis teisėmis, kurios pagal teisės normas priklauso klebonui.

§ 3. Diecezijos Vyskupas nustato tikslias normas, kurių

dėka būtų galima tinkamai suderinti ganytojines klebono pareigas ir kapitulos funkcijas, taip, kad klebonas netrukdytų kapitulos funkcijoms, o kapitula netrukdytų eiti parapijines pareigas; iškilus konfliktui, jį sprendžia diecezijos Vyskupas, kuris pirmiausia turi kreipti dėmesį į deramą tikinčiųjų dvasinių poreikių patenkinimą.

§ 4. Aukos, paaukotos bažnyčiai, tuo pat metu esančiai

parapijine ir kapituline, jei nėra nustatyta kitaip, suprantamos, kaip paaukotos parapijai.

V SKIRSNIS

PASTORACINĖ TARYBA Kan. 511 Kiekvienoje diecezijoje, jei to reikalauja pastoracinė

situacija, įsteigiama pastoracinė taryba, kuriai priklauso, paklūstant Vyskupo valdžiai, studijuoti, vertinti ir pateikti operatyvines išvadas apie ganytojinę veiklą diecezijoje.

Kan. 512 § 1. Pastoracinė taryba susideda iš tikinčiųjų, turinčių

pilną bendravimą su katalikų Bažnyčia, tiek dvasininkų, tiek pašvęstojo gyvenimo institutų narių, tiek, ypatingai,

141

iš pasauliečių; nariai parenkami diecezijos Vyskupo nustatytu būdu.

§ 2. Tikintieji, paskirti į pastoracinę tarybą, turi būti

parinkti taip, kad per juos iš tiesų būtų atstovaujama visa, sudaranti dieceziją, Dievo tautos dalis, atsižvelgiant į skirtingas diecezijos vietoves, socialines sąlygas, profesijas bei vaidmenį, kurį šie asmenys atlieka apaštalavimo darbe, tiek pavieniui, tiek susijungę į draugijas.

§ 3. Į pastoracinę tarybą skiriami tvirto tikėjimo, doro

gyvenimo ir išmintingi tikintieji. Kan. 513 § 1. Pastoracinė taryba skiriama konkrečiam

laikotarpiui, laikantis Vyskupo išleisto statuto nuostatų. § 2. Kai vyskupo sostas tampa neužimtas, pastoracinė

taryba išnyksta. Kan. 514 § 1. Tik diecezijos Vyskupas, atsižvelgdamas į

apaštalavimo būtinumą, sušaukia pastoracinę tarybą, turinčią tik patariamąjį balsą, ir jai pirmininkauja; tiktai Vyskupas skelbia taryboje svarstytus dalykus.

§ 2. Pastoracinė taryba sušaukiama bent kartą metuose.

VI SKIRSNIS PARAPIJOS, KLEBONAI IR PARAPIJŲ VIKARAI

Kan. 515 § 1. Parapija yra konkreti dalinėje Bažnyčioje pastoviai

įsteigta tikinčiųjų bendruomenė, kurios dvasiniais poreikiais kaip savas ganytojas, paklusdamas diecezijos Vyskupo valdžiai, rūpinasi klebonas.

§ 2. Tik diecezijos Vyskupas steigia, naikina parapijas

arba keičia jų ribas; jis neturi jų steigti, naikinti ar

142

žymiai keisti ribų, neišklausęs kunigų tarybos nuomonės.

§ 3. Teisėtai įsteigta parapija pagal pačią teisę tampa

juridiniu asmeniu. Kan. 516 § 1. Nebent teisės būtų nustatyta kitaip, parapijai

prilyginama tarsi - parapija, kuri yra konkreti tikinčiųjų bendruomenė dalinėje Bažnyčioje, patikėta kunigui, kaip savam ganytojui, tačiau dėl ypatingų aplinkybių dar neįsteigta, kaip parapija.

§ 2. Kai bendruomenė negali būti įsteigta kaip parapija

ar tarsi - parapija, diecezijos Vyskupas kitaip pasirūpina jos dvasiniais poreikiais.

Kan. 517 § 1. Kai to reikalauja aplinkybės, ganytojinis rūpestis

viena parapija ar keliomis parapijomis vienu metu gali būti patikėtas kartu keliems kunigams, tačiau su sąlyga, kad vienas iš jų koordinuotų ganytojinį darbą, tai yra vadovautų bendrai veiklai ir už ją atsakytų prieš Vyskupą.

§ 2. Jei diecezijos Vyskupas dėl kunigų trūkumo būtų

priverstas leisti dalyvauti ganytojinėje parapijos tarnystėje diakonui ar asmeniui, neturinčiam kunigiškojo charakterio arba asmenų bendruomenei, turi būti paskirtas kunigas, kuris, naudodamasis klebono valdžia ir galiomis, būtų ganytojinės veiklos koordinatoriumi.

Kan. 518 Pagal taisyklę, parapija yra teritorinė, tai yra apima

visus konkrečios teritorijos tikinčiuosius, tačiau, kur tai yra reikalinga, įsteigiamos asmeninės parapijos, pagrįstos teritorijoje gyvenančių tikinčiųjų ritu, kalba, tautybe ar kitais konkrečiais motyvais.

143

Kan. 519 Klebonas yra savas jam patikėtos parapijos ganytojas; jis vykdo toje bendruomenėje ganytojines pareigas, paklusdamas diecezijos Vyskupo valdžiai, su kuriuo drauge yra pašauktas dalyvauti Kristaus tarnystėje, tarnauja bendruomenei pagal teisės normas, mokydamas, pašvęsdamas ir valdydamas, o taip pat bendradarbiaudamas su kitais kunigais ar diakonais ir naudodamasis tikinčiųjų pasauliečių parama.

Kan. 520 § 1. Klebonas nėra juridinis asmuo, vienok, diecezijos

Vyskupas, bet ne diecezijos Administratorius, gavęs kompetentingo Vyresniojo sutikimą, gali patikėti parapiją dvasininkų vienuolynui ar dvasininkų apaštalinio gyvenimo draugijai, taip pat ir įsteigdamas ją prie vienuolyno ar draugijos bažnyčios, tačiau su sąlyga, kad vienas kunigas būtų parapijos klebonu, arba, jei ganytojinės pareigos patikimos drauge keliems kunigams, eitų koordinatoriaus, apie kurį kalbama kan. 517 § 1, pareigas.

§ 2. Parapijos priskyrimas, apie kuri kalbama § 1, gali

būti padarytas tiek amžinai, tiek apibrėžtam laikotarpiui; abiem atvejais jis įvyksta, sudarant sutartį raštu tarp diecezijos Vyskupo ir kompetentingo vienuolyno arba draugijos Vyresniojo, kurioje, tarp kitko, aiškiai ir tiksliai nustatoma visa, kas liečia atliktiną darbą, įpareigotus asmenis ir ekonominius klausimus.

Kan. 521 § 1. Kad kas nors galiojančiai būtų paskirtas klebonu,

turi būti gavęs kunigystės šventimus. § 2. Taip pat jis turi pasižymėti sveiku mokslu ir gerais

papročiais, būti uolus sielų tarnyboje, pasižymėti kitomis dorybėmis ir turėti kitas tiek visuotinės, tiek dalinės teisės reikalaujamas savybes dirbti pastoracinį darbą konkrečioje parapijoje.

144

§ 3. Prieš kam nors suteikiant klebono pareigybę,

Vyskupo nustatytu būdu reikia įsitikinti jo tinkamumu, taip pat ir apklausiant.

Kan. 522 Klebono pareigos yra pastovios, todėl jis skiriamas

neribotam laikui; diecezijos Vyskupas jį gali skirti konkrečiam laikotarpiui tik tada, jei tai buvo nustatyta Vyskupų Konferencijos dekretu.

Kan. 523 Išlaikant kan. 682, § 1, klebono pareigoms skiria

diecezijos Vyskupas, visuomet taikant laisvą paskyrimą, nebent kas nors turėtų pristatymo ar rinkimų teisę.

Kan. 524 Diecezijos Vyskupas, apsvarstęs visas aplinkybes,

patiki neužimtą parapiją tam, kurį laiko tinkamu dirbti pastoracinį darbą, išskiriant bet kokį atsižvelgimą į asmenis; spręsdamas apie tinkamumą, išklauso dekano ir atlieka reikiamą tyrimą, atsiklausdamas, jei yra reikalas, konkrečių kunigų arba tikinčiųjų pasauliečių nuomonės.

Kan. 525 Kol sostas yra neužimtas ar sukliudytas, diecezijos

Administratorius ar laikinai valdantis dieceziją asmuo: 1° paskiria arba patvirtina teisėtai pristatytą ar

išrinktą parapijai kunigą; 2° skiria klebonus, jei sostas lieka neužimtas ar

sukliudytas daugiau, kaip metai. Kan. 526 § 1. Klebonas rūpinasi tik vienos parapijos dvasiniais

poreikiais, tačiau, trūkstant kunigų ar dėl kitų aplinkybių, tam pačiam klebonui gali būti patikėta rūpintis keliomis kaimyninėmis parapijomis.

§ 2. Toje pačioje parapijoje yra tik vienas klebonas arba

koordinatorius pagal kan. 517 § 1. normą,

145

neatsižvelgiant į jokį priešingą paprotį ir atšaukiant bet kokią priešingą privilegiją.

Kan. 527 § 1. Asmuo, paskirtas rūpintis parapijos dvasiniais

poreikiais, įgyja šią pareigybę ir privalo ją vykdyti nuo parapijos perėmimo momento.

§ 2. Kleboną į pareigas įveda vietos Ordinaras arba jo

deleguotas kunigas, prisilaikant būdo, nustatyto daliniu įstatymu ir teisėtais papročiais, tačiau dėl teisingos priežasties, tas pats Ordinaras gali dispensuoti nuo šio būdo laikymosi; tokiu atveju parapijai paskelbta dispensa atstoja parapijos perėmimą.

§ 3. Vietos Ordinaras nustato laiką, per kurį turi būti

perimta parapija; šiam laikui nenaudingai praėjus, jei nebuvo teisėtos kliūties, jis gali paskelbti parapiją neužimta.

Kan. 528 § 1. Klebonas privalo kreipti dėmesį, kad parapijoje būti

pilnai skelbiamas Dievo žodis, todėl rūpinasi tikinčiuosius pasauliečius tinkamai mokyti tikėjimo tiesų, ypač sekmadienių ir švenčių homilijomis bei mokydamas katekizmo, šalia to, skatina veiklą, skleidžiančią evangelinę dvasią, taip pat ir siekiant socialinio teisingumo, ypatingai rūpinasi katalikišku vaikų ir jaunimo auklėjimu, pastoviai deda visas pastangas, taipogi ir bendradarbiaudamas su tikinčiaisiais, nešti evangelinę žinią asmenims, nutolusiems nuo religinės praktikos arba neišpažįstantiems tikrojo tikėjimo.

§ 2. Klebonas rūpinasi, kad švenčiausioji Eucharistija

būtų parapijos tikinčiųjų susirinkimo centru, ir darbuojasi, kad tikintieji gautų dvasinę pagalbą, pamaldžiai teikdamas sakramentus, o ypač, kad jie dažnai priimtų švenčiausiosios Eucharistijos ir atgailos

146

sakramentus, stengiasi suformuoti tikinčiuosiuose maldos dvasią, išlaikomą taip pat ir šeimose, bei padaryti juos sąmoningais ir aktyviais šventosios liturgijos dalyviais, kurią klebonas koordinuoja savo parapijoje, paklusdamas diecezijos Vyskupo valdžiai ir budėdamas, kad į ją neįsibrautų piktnaudojimų.

Kan. 529 § 1. Kad galėtų tinkamai atlikti ganytojo pareigas,

klebonas stengiasi pažinti jam patikėtus tikinčiuosius, todėl lanko šeimas, dalyvaudamas jų rūpesčiuose, ypač liūdesio ir gedulo metu, juos guosdamas Viešpatyje ir jei kame nors suklystų, išmintingai pataisydamas, su didžiule meile padeda ligoniams, ypač priartėjusiems prie mirties, juos aprūpindamas sakramentais ir pavesdamas sielą Dievui, ypatingu rūpesčiu apgaubia vargšus, ištiktus nelaimių, vienišus ir tėvynės netekusius bei turinčius ypatingų sunkumų žmones, taip pat darbuojasi, palaikydamas sutuoktinius ir tėvus, kad jie tinkamai atliktų savo pareigas ir prisidėtų prie krikščioniško gyvenimo augimo šeimoje.

§ 2. Klebonas turi būti susipažinęs su vaidmeniu, skirtu

tikintiems pasauliečiams Bažnyčios pasiuntinybėje ir jį skatinti, pagelbėdamas jų sambūriams, turintiems religinius tikslus. Jis bendradarbiauja su savo Vyskupu ir diecezijos kunigais, darbuodamasis, kad taip pat ir tikintieji rūpintųsi parapijine bendruomene, jaustųsi diecezijos bei visuotinės Bažnyčios nariais ir dalyvautų bei palaikytų darbus, skirtus šio bendravimo plėtrai.

Kan. 530 Ypatingu būdu klebonui yra patikėtos šios funkcijos: 1° teikti krikštą; 2° teikti sutvirtinimo sakramentą esantiems

mirties pavojuje pagal kan. 883, n. 3 normą; 3° teikti Viatiką ir ligonių patepimą esantiems

mirties pavojuje, išlaikant kan. 1003, §§ 2 ir 3 nuostatą, ir suteikti jiems apaštalinį palaiminimą;

147

4° dalyvauti ir laiminti santuoką; 5° atlikti laidotuves; 6° šventinti krikšto vandenį velykiniu laiku,

vadovauti procesijoms už bažnyčios sienų ir teikti iškilmingus palaiminimus ne bažnyčioje;

7° laikyti iškilmingas Mišias sekmadieniais ir įsakytomis šventėmis.

Kan. 531 Nors ir kitas asmuo atliktų kokį nors parapijinį

įpareigojimą, ta proga iš tikinčiųjų gautos aukos įmokamos į parapijos kasą, nebent, kalbant apie lai-svanoriškas aukas, būtų aišku, kad aukojantysis turėjo kitokią intenciją; diecezijos Vyskupas, išklausęs kunigų tarybos nuomonės, nustato normas, kuriomis vadovaujamasi, toliau panaudojant šias aukas bei atlyginant kunigams už minėtos pareigos atlikimą.

Kan. 532 Klebonas pagal teisės normas atstovauja parapiją

visuose juridiniuose veiksmuose; jis rūpinasi parapijos turto administravimu, laikydamasis kann. 1281 - 1288 nuostatų.

Kan. 533 § 1. Klebonas įpareigojamas gyventi parapijos namuose

netoli bažnyčios, tačiau atskirais atvejais, esant teisingai priežasčiai, vietos Ordinaras gali leisti jam gyventi kitur, ypač, jei tai yra bendra kelių kunigų buveinė, jei tik jis turi galimybę reikiamai ir tinkamai atlikti parapijinį darbą.

§ 2. Jei nėra svarbaus reikalo, klebonas gali kasmet

išvykti iš parapijos atostogoms daugiausiai mėnesiui laiko, vientisam ar su pertraukomis; į šį atostogų laiką neįskaičiuojamos dienos, kurias klebonas kartą metuose paskiria dvasinėms pratyboms, tačiau, išvykdamas iš parapijos ilgiau, kaip savaitei, klebonas įpareigojamas įspėti vietos Ordinarą.

148

§ 3. Diecezijos Vyskupas nustato normas, užtikrinančias, kad, klebonui išvykus, kitas kunigas, turintis atitinkamas galias, pasirūpintų dvasiniais parapijos poreikiais.

Kan. 534 § 1. Perėmęs parapiją, klebonas įpareigojamas aukoti

Mišias už jam patikėtą tautą sekmadieniais ir diecezijoje privalomų švenčių dienomis; kas būtų teisėtai sutrukdytas, tomis dienomis jas paprašo aukoti kitą kunigą arba pats asmeniškai atlaiko kitą dieną.

§ 2. Klebonas, aptarnaujantis daugiau parapijų,

dienomis, apie kurias kalbama § 1, įpareigojamas atlaikyti tik vienas Mišias už visą jam patikėtą tautą.

§ 3. Klebonas, neatlikęs pareigos, apie kurią kalbama §§

1 ir 2, kuo greičiau privalo atlaikyti už žmones tiek Mišių, kiek buvo praleidęs.

Kan. 535 § 1. Kiekvienoje parapijoje turi būti parapijinės knygos,

tai yra pakrikštytųjų, santuokų, mirusiųjų ir, atitinkamai, kitos knygos pagal Vyskupų Konferencijos ar diecezijos Vyskupo duotus nurodymus; klebonas rūpinasi, kad šios knygos būtų kruopščiai pildomos ir rūpestingai saugojamos.

§ 2. Pakrikštytųjų knygoje taip pat pažymimas

sutvirtinimas ir visa tai, kas liečia kanoninį tikinčiųjų stovį santuokos atžvilgiu, išlaikant kan. 1133 nuostatą, įvaikinimas, priimti kunigystės šventimai, vienuolyne duoti amžinieji įžadai arba rito pakeitimas; šie atžymėjimai visuomet įrašomi į krikšto liudijimą.

§ 3. Kiekviena parapija turi savo antspaudą; išduotus

pažymėjimus apie kanoninį tikinčiojo stovį bei visus raštus, galinčius turėti juridinių pasekmių, pasirašo

149

klebonas arba jo deleguotas asmuo ir pažymi parapijos antspaudu.

§ 4. Kiekvienoje parapijoje turi būti archyvas

(tabularium), kuriame laikomos parapijinės knygos drauge su Vyskupų raštais ir kitais dokumentais, kurie saugojami dėl jų būtinumo ar naudingumo; šias knygas bei dokumentus patikrina diecezijos Vyskupas arba jo įgaliotinis vizitacijos ar kitu tinkamu metu, o klebonas privalo budėti, kad jos nepakliūtų į rankas pašaliniams asmenims.

§ 5. Taip pat ir senesnės parapijinės knygos turi būti

rūpestingai saugojamos, prisilaikant dalinės teisės nuostatų.

Kan. 536 § 1. Jei diecezijos Vyskupo nuomone, išklausius kunigų

tarybos, tai būtų reikalinga, kiekvienoje parapijoje įsteigiama klebono vadovaujama pastoracinė taryba, kurioje tikintieji drauge su asmenimis, besirūpinančiais parapijos dvasiniais reikalais pagal savo pareigybę, jiems padeda ganytojinėje veikloje.

§ 2. Pastoracinė taryba turi tik patariamąjį balsą ir

veikia pagal diecezijos Vyskupo nustatytas normas. Kan. 537 Kiekvienoje parapijoje turi būti ekonominių reikalų

taryba, besivadovaujanti, šalia visuotinės teisės reikalavimų, diecezijos Vyskupo išleistomis normomis; joje tikintieji, parinkti pagal minėtąsias normas, padeda klebonui administruoti parapijos turtą, nepažeidžiant kan. 532 nuostato.

Kan. 538 § 1. Klebonas praranda pareigybę pašalinimu ar

perkėlimu, dėl kurio sprendimą priima diecezijos Vyskupas pagal teisės normas, paties klebono dėl teisingos priežasties pateiktu atsistatydinimu, kuris, kad

150

galiotų, privalo būti Vyskupo priimtas, o taip pat, jei buvo paskirtas konkrečiam laikui pagal dalinės tesiės nuostatus, apie kuriuos minima kan. 522, šiam laikui praėjus.

§ 2. Klebonas, priklausantis vienuolynui ar

inkardinuotas į apaštalinio gyvenimo draugiją, pašalinamas iš pareigų pagal kan. 682 § 2 normą.

§ 3. Sulaukęs septyniasdešimt penkių metų amžiaus,

klebonas raginamas pateikti atsistatydinimo raštą diecezijos Vyskupo kanceliarijai; Vyskupas, apsvarstęs asmenines ir vietos aplinkybes, priima sprendimą atsistatydinimą priimti ar atidėti; diecezijos Vyskupas privalo tinkamai pasirūpinti atsistatydinusiojo išlaikymu ir apgyvendinimu, laikydamasis Vyskupų Konferencijos išleistų normų.

Kan. 539 Kai parapija yra neužimta, arba klebonui sutrukdyta eiti

ganytojines pareigas parapijoje dėl įkalinimo, tremties ar nutrėmimo, dėl nepajėgumo ar blogos sveikatos arba dėl kitų priežasčių, diecezijos Vyskupas kuo greičiau paskiria parapijos administratorių, kuris pakeičia kleboną pagal kan. 540 normą.

Kan. 540 § 1. Parapijos administratorius saistomas tų pačių

pareigų bei turi tas pačias teises, kaip ir klebonas, nebent diecezijos Vyskupas nustatytų kitaip.

§ 2. Parapijos administratoriui draudžiama daryti bet ką,

kas galėtų pažeisti klebono teises ar padaryti nuostolį parapijos turtui.

§ 3. Pasibaigus įgaliojimo laikui, parapijos

administratorius pateikia klebonui ataskaitą.

151

Kan. 541 § 1. Kai parapija tampa neužimta, ir kai klebonui yra sutrukdyta atlikti ganytojines funkcijas, prieš paskiriant parapijos administratorių, laikinai parapijos valdymą perima parapijos vikaras, o, jei jų būtų daugiau, nei vienas, pirmiau paskirtasis; jei vikarų nebūtų, parapijos valdymą perima klebonas, nurodytas dalinėje teisėje.

§ 2. Asmuo, perėmęs parapijos valdymą pagal § 1

normą, tuojau pat praneša vietos Ordinarui, kad parapija yra neužimta.

Kan. 542 Kunigai, kuriems, remiantis kan. 517 § 1 norma, drauge

patikima rūpintis vienos parapijos arba kelių parapijų vienu metu dvasiniais reikalais:

1° privalo turėti savybes, apie kurias kalbama kan. 521;

2° paskiriami arba pripažįstami pagal kann. 522 ir 524 nurodytas normas;

3° įgaliojimą eiti ganytojinę tarnystę įgyja tik nuo perėmimo momento; jų koordinatorius perima valdymą pagal kan. 527, § 2 nustatytą normą, o kitiems kunigams teisėtai padarytas tikėjimo išpažinimas atstoja pareigų perėmimą.

Kan. 543 § 1. Jei konkretiems kunigams drauge patikima rūpintis

vienos parapijos ar kelių parapijų drauge dvasiniais reikalais, kiekvienas jų atskirai, pagal savo pačių nusistatytus kriterijus, turi pareigą atlikti klebonui būdingą darbą ir funkcijas, apie kurias kalbama kann. 528, 529 ir 530; galia laiminti santuokas bei klebonui pačios teisės suteikta dispensavimo galia priklauso vi-siems, tačiau jomis galima naudotis tik vadovaujant koordinatoriui.

§ 2. Visi grupės kunigai: 1° yra įpareigoti reziduoti;

152

2° bendru susitarimu nustato kriterijus, pagal kuriuos vienas iš jų laiko Mišias už žmones pagal kan. 533 normą;

3° grupei patikėtą parapiją ar parapijas juridiniuose veiksmuose atstovauja tik koordinatorius.

Kan. 544 Kai iš pareigų pasitraukia vienas bendruomenės, apie

kurią kalbama kan. 517 § 1, kunigų arba grupės koordinatorius, arba, atitinkamai, vienas iš jų tampa nepajėgus atlikti ganytojines pareigas, grupei patikėta parapija ar parapijos netampa neužimtos; diecezijos Vyskupas privalo paskirti kitą koordinatorių, tačiau, dar prieš jį paskiriant, šias pareigas atlieka vyriausias paskyrimu grupės kunigas.

Kan. 545 § 1. Kiekvieną kartą, kai tai būtina ar reikalinga

tinkamam parapijos dvasiniam aprūpinimui, klebonui gali būti priskirti vienas ar daugiau parapijinių vikarų, kurie įsijungia į ganytojinę tarnystę, kaip klebono bendradarbiai bei dalyviai jo pastangose, drauge su klebonu pramatydami veiklą bei iniciatyvas ir paklusdami jo valdžiai.

§ 2. Parapijinis vikaras gali būti paskirtas teikti pagalbą

visoje ganytojinėje tarnystėje ir, šiuo atveju, arba visai parapijai, arba konkrečiai jos daliai, ar tam tikrai asmenų grupei; jis taip pat gali būti paskirtas atlikti vieną specifinę tarnystę keliose konkrečiose parapijose.

Kan. 546 Kad kas nors būtų galiojančiai paskirtas parapijiniu

vikaru, būtina, kad jis būtų priėmęs kunigystės šventimus.

Kan. 547 Parapijinį vikarą laisvai skiria diecezijos Vyskupas,

išklausęs, jei laiko tai reikalinga, parapijų, kurioms skiriamas vikaras, klebono ar klebonų bei dekano nuomonės, išlaikant kan. 682 § 1 nuostatą.

153

Kan. 548 § 1. Parapijinio vikaro teisės ir pareigos, be šio skyriaus

kanonų nuostatų, apibrėžiamos taip pat ir diecezijos statutu bei diecezijos Vyskupo raštu, tačiau konkrečiau nustatomos klebono nurodymais.

§ 2. Nebent diecezijos Vyskupo rašte įsakmiai būtų

nustatyta kitaip, parapijinis vikaras įpareigojamas, pagal savo vykdomas pareigas, padėti klebonui visoje parapijinėje tarnystėje, išskyrus Mišių aukojimą už žmones; esant reikalui, laikydamasis teisės normų jis taip pat privalo pakeisti kleboną.

§ 3. Parapijinis vikaras reguliariai praneša klebonui apie

sumanytas ir vykdomas parapijines iniciatyvas, kad tokiu būdu klebonas ir vikaras arba vikarai galėtų bendromis pastangomis pasitarnauti dvasiniams jų globojamos parapijos poreikiams.

Kan. 549 Jei klebonas yra išvykęs, nebent diecezijos Vyskupas

būtų patvarkęs kitaip pagal kan. 533 § 3 normą ir nebūtų paskirtas parapijos administratorius, laikomasi kan. 541 § 1 nuostatų; šiuo atveju vikaras vykdo visas klebono pareigas, išskyrus pareigą aukoti Mišias už žmones.

Kan. 550 § 1. Parapijinis vikaras įpareigojamas gyventi parapijoje

arba, jei yra paskirtas kelioms parapijoms kartu, vienoje iš jų, tačiau, esant teisingai priežasčiai, vietos Ordinaras jam gali leisti gyventi kitur, ypač, jei tai yra bendri namai keliems kunigams, svarbu, kad tai nepakenktų ganytojinių pareigų atlikimui.

§ 2. Vietos Ordinaras turi rūpintis, kad, kur įmanoma,

klebonas ir vikarai praktikuotų kokią nors bendro gyvenimo formą parapijos namuose.

154

§ 3. Atostogų laiko atžvilgiu parapijinis vikaras turi lygias teises su klebonu.

Kan. 551 Aukų, kurias tikintieji duoda vikarui už ganytojinių

pareigų atlikimą, atžvilgiu laikomasi kan. 531 nuostatų. Kan. 552 Parapijinį vikarą, esant teisingai priežasčiai, gali atleisti

diecezijos Vyskupas arba diecezijos Administratorius, išlaikant kan. 682 § 2 nuostatą.

VII SKIRSNIS

DEKANAI Kan. 553 § 1. Dekanas dar vadinamas arkikunigu, regiono vikaru

ar kitu vardu, yra kunigas, vadovaujantis dekanatui. § 2. Nebent dalinėje teisėje būtų nustatyta kitaip,

dekaną skiria diecezijos Vyskupas, prieš tai išklausęs, jei mano, kad tai reikalinga, kunigų, einančių pareigas minimame dekanate, nuomonės.

Kan. 554 § 1. Dekano pareigoms, kurios nėra susijusios su

konkrečios parapijos klebono pareigomis, Vyskupas, apsvarstęs vietos ir laiko aplinkybes, parenka, jo nuomone, joms tinkantį kunigą.

§ 2. Dekanas skiriamas konkrečiam dalinėje teisėje

numatytam laikui. § 3. Esant teisingai priežasčiai, diecezijos Vyskupas,

remdamasis savo protingu sprendimu, laisvai gali atleisti dekaną.

Kan. 555 § 1. Dekanas, šalia galių, kurias jam teisėtai priskiria

dalinė teisė, turi šias teises ir pareigas: 1° skatinti ir koordinuoti bendrą ganytojinę veiklą

dekanato ribose;

155

2° rūpintis, kad jo regiono kunigai gyventų su jų luomu suderinamą gyvenimą ir uoliai atliktų savo pareigas;

3° pasirūpinti, kad liturginės apeigos būtų laikomos pagal šventosios liturgijos nuostatus, kad pačios bažnyčios ir šventieji indai būtų puošnūs ir švarūs, ypač celebruojant Eucharistiją ir saugojant švenčiausiąjį Sakramentą, kad parapijinės knygos būtų rūpestingai vedamos ir tinkamai saugojamos, kad uoliai būtų administruojamas bažnytinis turtas, galiausiai, kad parapijiniai namai būtų tinkamai užlaikomi.

§ 2. Dekanas jam patikėto dekanato ribose: 1° rūpinasi, kad dvasininkai, pagal dalinės teisės

nuostatus, nustatytu laiku dalyvautų paskaitose, teologiniuose susibūrimuose arba konferencijose pagal kan. 279 § 2 normą;

2° rūpinasi, kad jam patikėto regiono kunigai turėtų dvasinę paramą ir, atitinkamai, ypatingai būtų rūpinamasi kunigais, atsidūrusiais sunkioje situacijoje ar turinčiais problemų.

§ 3. Dekanas rūpinasi, kad jo regiono klebonams, apie

kuriuos žino, kad jie sunkiai serga, netrūktų dvasinės ir materialinės paramos, o mirusieji būtų tinkamai palaidojami; jis taip pat imasi priemonių, kad jų ligos metu arba po mirties nepražūtų ar nebūtų išneštos knygos, dokumentai, šventieji indai ar kiti bažnyčiai priklausantys daiktai.

§ 4. Dekanas įpareigojamas vizituoti savo regiono

parapijas, laikydamasis diecezijos Vyskupo nurodymų.

VIII SKIRSNIS BAŽNYČIŲ REKTORIAI IR KAPELIONAI

1 straipsnis

156

Bažnyčių rektoriai Kan. 556 Šiame kontekste bažnyčios rektoriumi vadinamas

kunigas, kuriam yra pavesta rūpintis bažnyčia, kuri nėra nei parapijinė, nei kapitulinė, nei prijungta prie vienuolinės bendruomenės ar apaštalinio gyvenimo draugijos, ir kurioje yra laikomos pamaldos.

Kan. 557 § 1. Bažnyčios rektorių laisvai skiria diecezijos

Vyskupas, nebent kam nors teisėtai priklausytų rinkimų ar pristatymo teisė; tokiu atveju diecezijos Vyskupas patvirtina išrinkimą ar suteikia pareigas.

§ 2. Taip pat ir, jei bažnyčia priklauso popiežiaus teisių

dvasininkų vienuolijai, diecezijos Vyskupas suteikia rektoriaus pareigybę Vyresniojo pristatytam asmeniui.

§ 3. Prie seminarijos ar dvasininkų vadovaujamos

kolegijos prijungtos bažnyčios rektoriumi yra seminarijos ar kolegijos rektorius, nebent diecezijos Vyskupas patvarkytų kitaip.

Kan. 558 Laikantis kan. 262 nuostato, rektoriui neleidžiama

bažnyčioje atlikti parapijinių funkcijų, apie kurias kalbama kan. 530, nn. 1-6, nebent tam turėtų klebono sutikimą, arba, jei tai reikalinga, jo įgaliojimą.

Kan. 559 Rektoriui patikėtoje bažnyčioje gali būti laikomos taip

pat ir iškilmingos pamaldos, išlaikant teisėtus fundacijos įstatymus, jei tik, vietos Ordinaro sprendimu, tai nesudaro jokio nuostolio parapijinei tarnystei.

Kan. 560 Kai tai atrodo reikalinga, vietos Ordinaras gali įsakyti

rektoriui savo bažnyčioje atlikti konkrečias, taip pat ir parapijines, funkcijas žmonėms bei atidaryti bažnyčią konkrečioms tikinčiųjų grupėms, kad jie ten galėtų laikyti pamaldas.

157

Kan. 561 Be rektoriaus ar kito teisėto vyresniojo leidimo niekam

bažnyčioje neleidžiama švęsti Eucharistijos, administruoti sakramentų bei atlikti kitas šventas apeigas; šis leidimas duodamas ar atsakomas, laikantis teisės normų.

Kan. 562 Bažnyčios rektorius, paklusdamas vietos Ordinaro

valdžiai ir laikydamasis teisėto statuto bei įgytųjų teisių, įpareigotas budėti, kad pamaldos bažnyčioje būtų atliekamos vertai, laikantis liturginių normų ir kanonų nuostatų, visos pareigos būtų ištikimai atliktos, turtas administruojamas rūpestingai, būtų kreipiamas dėmesys į šventųjų indų bei šventųjų pastatų puošnumą ir saugojimą, bei, kad neįvyktų nieko, kas kokiu nors būdu nesiderintų su vietos šventumu ir pagarba Dievo namams.

Kan. 563 Vietos Ordinaras, esant teisingai priežasčiai,

remdamasis savo protingu sprendimu, gali pašalinti iš pareigybės bažnyčios rektorių, netgi jei šis buvo kitų išrinktas ar pristatytas, tačiau išlaikant kan. 682 § 2 nuostatą.

2 straipsnis Kapelionai

Kan. 564 Kapelionas yra kunigas, kuriam patikėta pastoviai

rūpintis bent dalies tikinčiųjų bendruomenės ar ypatingos grupės dvasiniais reikalais, laikantis visuotinės ir dalinės teisės normų.

Kan. 565 Jei teisė nenumato kitaip, arba kam nors teisėtai

nepriklauso ypatingos teisės, kapelioną skiria vietos Ordinaras, kuris taip pat suteikia pareigybę pristatytam asmeniui ar patvirtina išrinktąjį.

158

Kan. 566 § 1. Būtina, kad kapelionas turėtų visas galias, reikalingas tvarkingam ganytojiniam darbui. Šalia galių, kurias jam suteikia dalinė teisė ar ypatingas įgaliojimas, kapelionas, savo pareigų dėka, turi teisę klausyti jo globai patikėtų tikinčiųjų išpažinčių, skelbti jiems Dievo žodį, teikti Viatiką ir ligonių patepimą bei suteikti sutvirtinimo sakramentą tiems, kurie iš jų tarpo atsidurtų mirties pavojuje.

§ 2. Ligoninėse, kalėjimuose bei jūrų kelionėse,

kapelionas taip pat turi galią, kuria gali naudotis tik tose vietose, išrišti iš nerezervuotų ir nepaskelbtų cenzūrų latae sententiae, tačiau išlaikant kan. 976 nuostatą.

Kan. 567 § 1. Vietos Ordinaras neturi skirti kapeliono pasauliečių

vienuolyno namams, prieš tai nepasitaręs su Vyresniuoju, kuris turi teisę, pasiteiravęs bendruomenės narių nuomonės, pasiūlyti kokį nors kunigą.

§ 2. Kapelionas privalo atlikti liturgines funkcijas ar

joms vadovauti, tačiau jam neleidžiama kištis į instituto vidaus valdymą.

Kan. 568 Kiek įmanoma, turi būti paskirti kapelionai tiems, kurie

dėl jų gyvenimo situacijos negali pasinaudoti ordinarine klebono globa, kaip, pavyzdžiui, emigrantai, tremtiniai, pabėgėliai, klajūnai, keliautojai.

Kan. 569 Karo kapelionų veikla tvarkoma specialiais įstatymais. Kan. 570 Jei bendruomenės ar grupės būstinė yra prijungta prie

neparapijinės bažnyčios, kapelionas yra tos bažnyčios rektoriumi, nebent rūpinimasis bendruomene ar bažnyčia reikalautų kitokio patvarkymo.

Kan. 571 Vykdydamas savo ganytojines pareigas, kapelionas

palaiko deramus santykius su klebonu.

159

Kan. 572 Kapeliono atleidimo klausimu laikomasi kan. 563

nuostato.

III DALIS PAŠVĘSTOJO GYVENIMO INSTITUTAI IR

APAŠTALIŠKOJO GYVENIMO DRAUGIJOS

I SEKCIJA PAŠVĘSTOJO GYVENIMO INSTITUTAI

I SKYRIUS

BENDROSIOS NORMOS VISIEMS PAŠVĘSTOJO GYVENIMO INSTITUTAMS

Kan. 573 § 1. Pašvęstasis gyvenimas, padarius įžadus laikytis

evangelinių patarimų, yra pastovus gyvenimo būdas, kai tikintieji, glaudžiai sekdami Kristų, veikiant Šventajai Dvasiai, pilnai atsiduoda Dievui, mylimam labiau už viską. Tokiu būdu dėl naujo ir ypatingo motyvo pasišvęsdami jo garbei, Bažnyčios ugdymui ir pasaulio išganymui, jie gali siekti tobulumo meilėje, tarnaudami Dievo Karalystei ir, tapę šviesos ženklu Bažnyčioje, skelbti dangiškąją garbę.

§ 2. Kanoniškai kompetentingos Bažnyčios valdžios

įsteigtuose pašvęstojo gyvenimo institutuose šį gyvenimo būdą laisvai prisiima tikintieji, kurie įžadais ar kitais šventais pažadais, prisilaikant savų institutų įstatymų, išpažįsta, kad nori laikytis evangelinių skaistybės, neturto bei paklusnumo patarimų ir dėka meilės, į kurią veda šie patarimai, ypatingu būdu susi-jungti su Bažnyčia ir jos paslaptimi.

Kan. 574 § 1. Asmenų, išpažįstančių evangelinius patarimus

tokiuose institutuose, luomas priklauso Bažnyčios

160

gyvenimui bei šventumui, todėl Bažnyčioje turi būti visų palaikomas ir puoselėjamas.

§ 2. Dievas ypatingu pašaukimu kviečia į šį luomą kai

kuriuos tikinčiuosius, kad šie, pasinaudoję išskirtine Bažnyčios gyvenimo paslaptimi ir laikydamiesi savojo instituto tikslų bei dvasios, prisidėtų prie jos išganymo misijos.

Kan. 575 Evangeliniai patarimai, paremti Mokytojo Kristaus

mokymu ir pavyzdžiais, yra dieviškoji dovana, kurią Bažnyčia gavo iš Viešpaties ir, Jo malonės remiama, visuomet saugo.

Kan. 576 Kompetentinga Bažnyčios valdžia aiškina evangelinius

patarimus, įstatymais tvarko jų praktiką, kanoniniu patvirtinimu nustato pastovius gyvenimo būdus, kartu savo kompetencijos ribose rūpindamasi, kad institutai augtų bei vystytųsi, laikantis steigėjų dvasios ir sveikų tradicijų.

Kan. 577 Bažnyčioje yra labai daug pašvęstojo gyvenimo

institutų, besiskiriančių jiems suteiktos malonės dovanomis; jie visi iš arti seka Kristumi, kuris mel-džiasi, skelbia Dievo Karalystę, daro gera žmonėms, gyvena kartu su jais pasaulyje, tačiau visuomet vykdo Tėvo valią.

Kan. 578 Visi ištikimai turi ištikimai laikytis kompetentingos

Bažnyčios valdžios sankcionuotų steigėjų sumanymų bei projektų, liečiančių instituto pobūdį, dvasią ir savybes, o taip pat sveikų tradicijų, sudarančių instituto paveldą.

Kan. 579 Dieceziniai vyskupai, kiekvienas savo teritorijoje, gali

formaliu dekretu steigti pašvęstojo gyvenimo institutus, prieš tai pasitarę su Apaštalų Sostu.

161

Kan. 580 Vieno pašvęstojo gyvenimo instituto prisijungimas prie

kito yra rezervuotas instituto, prie kurio prisijungiama, kompetentingai valdžiai, visuomet išsaugant prisijungiančio instituto autonomiją.

Kan. 581 Kompetentinga instituto valdžia, laikydamasi

konstitucijos normų, gali padalyti institutą į dalis, priskirdama joms bet kokį pavadinimą, įsteigti naujas dalis, sujungti jau įkurtas bei apriboti jas kitokiais būdais.

Kan. 582 Pašvęstojo gyvenimo institutų susiliejimo ir

susivienijimo, jų konfederacijų ir federacijų klausimai yra rezervuoti vien Apaštalų Sostui.

Kan. 583 Negalima daryti pakeitimų pašvęstojo gyvenimo

institutuose, liečiančių Apaštalų Sosto jau patvirtintus elementus, prieš tai negavus jo pritarimo.

Kan. 584 Panaikinti institutą gali tik Apaštalų Sostas, kuris taip

pat išleidžia potvarkius, liečiančius turimą nuosavybę. Kan. 585 Instituto dalis panaikinti gali kompetentinga instituto

valdžia. Kan. 586 § 1. Atskiriems institutams pripažįstama derama

gyvenimo, ypač valdymo, autonomija, kurios dėka jie Bažnyčioje laikosi savo drausmės ir gali išsaugoti nepaliestą savo paveldą, apie kurį kalbama kan. 578.

§ 2. Vietos Ordinarai turi pareigą saugoti ir ginti šią

autonomiją. Kan. 587 § 1. Siekiant ištikimiau išsaugoti pavienių institutų

pašaukimą ir identiškumą, kiekvieno instituto pagrindiniame kodekse, arba konstitucijoje, šalia kan.

162

578 nustatytų užlaikytinų dalykų, turi būti nurodytos pagrindinės normos, liečiančios instituto valdymą bei narių drausmę, jų priėmimą ir formavimą bei institutui būdingą šventųjų ryšių objektą.

§ 2. Tokį kodeksą patvirtina autoritetinga Bažnyčios

valdžia ir, tik jai sutinkant, jis gali būti pakeistas. § 3. Tokiame kodekse turi būti tinkamai suderinti

dvasiniai ir juridiniai elementai; normų skaičius, nesant reikalo, neturi būti didinamas.

§ 4. Visos kitos, kompetentingos instituto valdžios

nustatytos, normos, deramai surenkamos kituose kodeksuose ir gali būti peržiūrimos bei atitinkamai pritaikomos, atsižvelgiant į vietos ir laiko reikalavimus.

Kan. 588 § 1. Pašvęstojo gyvenimo luomas, pagal savo prigimtį,

nėra nei dvasininkų, nei pasauliečių. § 2. Dvasininkų institutu vadinamas tas, kuris pagal

savo tikslą arba steigėjo sumanytą projektą, arba dėl teisėtai susiklosčiusios tradicijos, yra valdomas dvasininkų, naudojasi šventimų galiomis ir, kaip toks, pripažįstamas Bažnyčios valdžios.

§ 3. Pasauliečių institutu vadinamas tas, kuris, kaip

toks, pripažintas Bažnyčios, pagal savo pobūdį, savybes ir tikslą turi specifinę, steigėjo nustatytą arba teisėtos tradicijos keliu susiklosčiusią užduotį, kurios vykdymas nereikalauja šventimų galios.

Kan. 589 Pašvęstojo gyvenimo institutas vadinamas popiežiaus

teisių, jei buvo įsteigtas arba patvirtintas formaliu Apaštalų Sosto dekretu; diecezinių teisių vadinamas tas, kuris, įkurtas diecezijos Vyskupo, negavo patvirtinimo dekreto iš Apaštalų Sosto.

163

Kan. 590 § 1. Pašvęstojo gyvenimo institutai, kaip ypatingai

pasišventę Dievo ir visos Bažnyčios tarnystei, išskirtiniu būdu yra pavaldūs aukščiausiai Bažnyčios valdžiai.

§ 2. Pavieniai nariai įpareigojami paklusti Popiežiui,

kaip jų aukščiausiam Vyresniajam, taip pat ir dėl duoto švento paklusnumo pažado.

Kan. 591 Siekiant didesnės institutų gerovės ir esant būtinybei

apaštalaujant, Popiežius, naudodamasis savo primatu visuotinėje Bažnyčioje, gali išskirti pašvęstojo gyvenimo institutus iš vietos Ordinaro valdymo ir juos pajungti tik savo ar kitai bažnytinei valdžiai, atsižvelgiant į bendrą gėrį.

Kan. 592 § 1. Kad institutai sėkmingiau bendrautų su Apaštalų

Sostų, kiekvienas vyriausias Moderatorius, Apaštalų Sosto nustatytu būdu ir laiku jam persiunčia trumpą pranešimą apie savo instituto stovį ir gyvenimą.

§ 2. Kiekvieno instituto Moderatoriai pasirūpina

supažindinti jiems patikėtus narius su juos liečiančiais Šventojo Sosto dokumentais ir rūpinasi, kad jų būtų laikomasi.

Kan, 593 Išlaikant kan. 586 nuostatą, popiežiaus teisių institutai

betarpiškai ir išimtiniu būdu yra pavaldūs Apaštalų Sostui tiek vidinės tvarkos, tiek drausmės požiūriu.

Kan. 594 Diecezinių teisių institutas, nepažeidžiant kan. 586,

lieka ypatingoje diecezijos Vyskupo valdžioje. Kan. 595 § 1. Diecezijos, kur yra pagrindiniai namai, Vyskupas

aprobuoja konstituciją bei patvirtina joje teisėtai padaromus pakeitimus, išskyrus tai, į ką jau būtų

164

įsikišęs Apaštalų Sostas, bei sprendžia visą institutą liečiančius svarbesnius klausimus, kai šie viršija vidaus valdžios kompetenciją, tačiau pasitardamas su kitais dieceziniais Vyskupais, jei institutas yra išsiplėtęs keliose diecezijose.

§ 2. Diecezijos Vyskupas ypatingais atvejais gali

dispensuoti nuo konstitucijos reikalavimų. Kan. 596 § 1. Institutų Vyresniųjų ir kapitulų valdžia narių

atžvilgiu nustatoma visuotinėje teisėje ir konstitucijose. § 2. Popiežiaus teisių dvasininkų institutuose jie, be to,

dar turi ir bažnytinę valdymo galią, tiek išorinei, tiek sąžinės sričiai.

§ 3. Valdžiai, apie kurią kalbama § 1, taikomi kann.

131, 133, ir 137-144 patvarkymai. Kan. 597 § 1. Į pašvęstojo gyvenimo institutą gali būti priimtas

kiekvienas katalikas, turintis gerą intenciją, pasižymintis visuotinės ir instituto teisės reikalauja-momis savybėmis ir netrukdomas jokių kliūčių.

§ 2 . Negali būti priimtas nė vienas, neturintis tinkamo

pasirengimo. Kan. 598 § 1. Kiekvienas institutas, atsižvelgiant į jo savybes bei

tikslus, konstitucijoje privalo nustatyti būdą, kaip laikomasi evangelinių skaistybės, neturto ir paklusnumo patarimų, kad jie taptų gyvenimo programa.

§ 2. Visi nariai privalo ne vien tik pilnai ir ištikimai

laikytis evangelinių patarimų, bet taip pat ir gyventi, laikantis savo instituto teisės, tokiu būdu siekiant savęs ištobulinimo.

165

Kan. 599 Evangelinis skaistybės, prisiimtos dėl dangaus Karalystės, patarimas, reiškiantis būsimąjį gyvenimą ir didesnį vaisingumą, kylantį iš nepadalintos širdies, įpareigoja tobulam susilaikymui celibate.

Kan. 600 Evangelinis neturto patarimas, užlaikomas, sekant

Kristumi, kuris būdamas turtingas, dėl mūsų tapo beturčiu, šalia tikrai neturtingo gyvenimo medžiagine prasme ir dvasios nusiteikimu, praleisto, blaiviai darbuojantis ir neprisirišant prie žemiškų gėrybių, reiškia apribojimą ir priklausomybę, naudojantis bei skirstant turtą, pagal savą kiekvieno instituto teisę.

Kan. 601 Evangelinis paklusnumo patarimas, priimtas su meilės

ir aukos dvasia sekti Kristų, paklusnų iki mirties, įpareigoja paklusti teisėtų Vyresniųjų, kaip Dievo atstovų, valiai, kai jie įsako, laikydamiesi savos konstitucijos.

Kan. 602 Broliškas gyvenimas, savu būdu užlaikomas

kiekviename institute, kurio dėka visi nariai yra susibūrę aplink Kristų, kaip viena atskira šeima, su-tvarkomas taip, kad visi teiktų vienas kitam tarpusavio pagalbą, realizuojant kiekvieno asmeninį pašaukimą. Be to, nariai, broliško bendravimo, įsišaknijusio ir pagrįsto meile, dėka, tampa visuotinio sutaikinimo Kristuje pavyzdžiu.

Kan. 603 § 1. Be pašvęstojo gyvenimo institutų, Bažnyčia

pripažįsta atsiskyrėliškąjį arba anachoretų gyvenimą, kuriame tikintieji, kuo griežčiausiai atsiskyrę nuo pasaulio, vienatvės tyloje, nuolatinėje maldoje ir atgailoje paskiria savo gyvenimą Dievo garbinimui bei pasaulio išganymui.

§ 2. Atsiskyrėlis pripažįstamas teisės, kaip atsidavęs

Dievui pašvęstajame gyvenime asmuo, jei, įsipareigojęs

166

įžadais ar kitais šventais pažadais, viešai išpažįsta tris evangelinius patarimus, sudėdamas juos į diecezijos Vyskupo rankas ir, jo vadovaujamas, laikosi savo gyvenimo taisyklių.

Kan. 604 § 1. Šioms įvairioms pašvęstojo gyvenimo formoms

prilyginamas mergelių luomas, kurios, duodamos šventą pažadą kuo artimiau sekti Kristumi, diecezijos Vyskupo, laikantis nustatytų liturginių apeigų, pašvenčiamos Dievui ir, susijungusios mistine santuoka su Dievo Sūnumi Kristumi, pasiaukoja tarnavimui Bažnyčiai.

§ 2. Mergelės gali vienytis į asociacijas, kad ištikimiau

laikytųsi savo pažado ir viena kitai pagelbėtų jų luomą atitinkančioje Bažnyčios tarnyboje.

Kan. 605 Naujų pašvęstojo gyvenimo formų patvirtinimas yra

rezervuotas vien Apaštalų Sostui. Dieceziniai Vyskupai rūpinasi atskirti naujas pašvęstojo gyvenimo dovanas, kurias Šventoji Dvasia patiki Bažnyčiai, bei padeda jas skleidžiantiems, kad šie pačiu geriausiu būdu išreikštų tikslus bei juos apsaugotų atitinkamais statutais, visų pirma naudodamiesi šioje dalyje pateikiamomis bendrosiomis normomis.

Kan. 606 Kas nustatyta pašvęstojo gyvenimo institutų ir jų narių

atžvilgiu, lygiomis teisėmis galioja tiek vienai, tiek kitai lyčiai, nebent kas kita paaiškėtų pagal kontekstą ar dalykų prigimtį.

II SKYRIUS

VIENUOLINIAI INSTITUTAI Kan. 607 § 1. Vienuolinis gyvenimas, kaip viso asmens

pašventimas, Bažnyčioje reiškia nuostabų Dievo įsteigtą ryšį, ženklinantį būsimąjį gyvenimą. Šiuo būdu

167

vienuolis atbaigia visišką savęs atidavimą, kaip Dievui paaukotą auką, ir tuo visa jo egzistencija tampa nepertraukiamu Dievo šlovinimu meilėje.

§ 2. Vienuolinis institutas yra draugija, kurioje nariai,

laikydamiesi savos teisės, duoda viešus, amžinus arba laikinus, atnaujinamus, jiems pasibaigus, įžadus ir gyvena brolišką gyvenimą bendruomenėje.

§ 3. Viešas Kristaus ir Bažnyčios liudijimas, kurio

laikytis įpareigojami vienuoliai, apima taip pat ir atsiskyrimą nuo pasaulio, būdingą kiekvieno instituto savybėms ir tikslams.

I SKIRSNIS

VIENUOLINIAI NAMAI, JŲ ĮSTEIGIMAS IR PANAIKINIMAS Kan. 608 Vienuoliška bendruomenė privalo gyventi teisėtai

įsteigtuose namuose, vadovaujant pagal teisės normas paskirtam Vyresniajam. Pavieniai namai turi turėti bent koplyčią, kurioje būtų laikomos Mišios ir saugojama Eucharistija, taip iš tiesų tapdama bendruomenės gyvenimo centru.

Kan. 609 § 1. Vienuoliško instituto namus steigia kompetentinga

konstitucijoje numatyta valdžia, prieš tai gavus raštišką diecezijos Vyskupo sutikimą.

§ 2. Įsteigiant moterų vienuolių vienuolyną, šalia to, dar

reikalingas ir Apaštalų Sosto leidimas. Kan. 610 § 1. Steigiant namus, visuomet atsižvelgiama į naudą

Bažnyčiai bei institutui ir užsitikrinamos sąlygos, būtinos, kad nariai turėtų galimybę reguliariai gyventi vienuoliškąjį gyvenimą, prisilaikydami institutui būdingų tikslų ir dvasios.

168

§ 2. Neturi būti steigiami namai, jei, protingai apsvarsčius, nėra galimybių tinkamai patenkinti narių poreikių.

Kan. 611 Diecezijos Vyskupo duotas sutikimas įsteigti

vienuolyno namus, kartu duoda teisę: 1° tvarkyti gyvenimą pagal institutui būdingas

savybes ir jo specifinius tikslus; 2° pagal teisės normas vykdyti institutui būdingą

veiklą, išlaikant sąlygas, išdėstytas sutikimo akte; 3° dvasininkų institutams turėti bažnyčią, išlaikant

kan. 1215, §1 nuostatą, bei vykdyti šventą tarnystę, laikantis teisės potvarkių.

Kan. 612 Norint paskirti vienuolijos namus apaštalinei veiklai,

skirtingai nuo tos, kuriai ji buvo įsteigta, reikalingas diecezijos Vyskupo sutikimas; jis, tačiau, nebūtinas, jei kalbama apie pakeitimą, kuris, visuomet išlaikant įsteigimo įstatymus, liečia grybai vidaus tvarką ir drausmę.

Kan. 613 § 1. Reguliariųjų kanauninkų ar vyrų vienuolių

vienuolyno namai, valdomi ir tvarkomi savojo Moderatoriaus, yra savo teisės (sui iuris) namai, nebent konstitucija tvirtintų kitaip.

§ 2. Savo teisės (sui iuris) namų Moderatorius pagal

teisę yra aukštesnis Vyresnysis. Kan. 614 Moterų vienuolių vienuolynai, asocijuoti su vyrų

institutu, pagal konstituciją išlaiko savo tvarką bei turi savo valdžią. Tarpusavio tesiės ir pareigos sutvarkomos taip, kad prisidėtų prie asociacijos dvasinės gerovės augimo.

Kan. 615 Kai savo teisės (sui iuris) vienuolynas, be savo

Moderatoriaus, neturi kito aukštesniojo Vyresniojo ir

169

nėra asocijuotas su vienuolių institutu taip, kad šio Vyresnysis turėtų minimam vienuolynui konstitucijoje numatytą valdžią, toks vienuolynas, pagal teisės normas, patikimas ypatingai diecezijos Vyskupo priežiūrai.

Kan. 616 § 1. Teisėtai įsteigtus vienuolių namus gali panaikinti

vyriausiasis Moderatorius, laikydamasis konstitucijos normų bei atsiklausęs diecezijos Vyskupo. Panaikintų namų turtas tvarkomas pagal savą instituto teisę, atsižvelgiant į steigėjų ir aukotojų valią bei legaliai įgytas teises.

§ 2. Vienintelius instituto namus panaikinti gali tik

Šventasis Sostas, kuriam taip pat rezervuota ir teisė disponuoti turtu.

§ 3. Panaikinti savo teisės (sui iuris) namus, apie

kuriuos kalbama kan. 613, gali generalinė kapitula, nebent konstitucijoje būtų nustatyta kitaip.

§ 4. Panaikinti savo teisės (sui iuris) moterų vienuolyną,

gali Apaštalų Sostas, turto atžvilgiu laikantis konstitucijos nuostatų.

II SKIRSNIS

INSTITUTŲ VALDYMAS

1 straipsnis Vyresnieji ir tarybos

Kan.617 Vyresnieji vykdo savo pareigas ir naudojasi savo

galiomis, laikydamiesi visuotinės ir savos teisės normų. Kan. 618 Vyresnieji galia, Bažnyčios pareigybės dėka gauta iš

Dievo, naudojasi tarnavimo dvasioje. Todėl, savo pareigų vykdyme atpažindami Dievo valią, jie

170

vadovauja pavaldiniams, kaip Dievo vaikams ir, skatindami juos noriai paklusti dėl pagarbos žmogiškam asmeniui, jų noriai išklauso bei skatina jų sutartinį bendradarbiavimą instituto ir Bažnyčios gerovei, išlaikydami savo pačių valdžią nutarti ir įsakyti tai, kas turi būti padaryta.

Kan. 619 Vyresnieji rimtai žiūri į savo pareigas ir, kartu su jiems

patikėtais vienuoliais, darbuojasi, kurdami Kristuje brolišką bendruomenę, kurioje Dievas ieškomas ir mylimas labiau už viską. Todėl jie patys dažnai maitina vienuolius Dievo žodžiu ir juos kreipia dalyvavimui šventojoje liturgijoje. Jie turi būti pavyzdžiu, praktikuojant dorybes ir laikantis savo instituto įstatymų bei tradicijų, tuo, kas jiems asmeniškai reikalinga, įsitaisyti deramu būdu, lankyti ligonius, pasirūpinant jiems reikalingu gydymu, įspėti neramiuosius, padrąsinti baugščiuosius, būti kantriais su visais.

Kan. 620 Aukštesnieji Vyresnieji yra asmenys, vadovaujantys

visam institutui, arba vienai jo provincijai, arba jai prilygintai instituto daliai, arba savo teisės (sui iuris) namams, bei jų atitinkami pavaduotojai. Prie jų prijungiami Abatas Primas ir vienuolių kongregacijos Vyresnysis, kurie, tačiau, neturi visų galių, visuotinės teisės priskiriamų aukštesniesiems Vyresniesiems.

Kan. 621 Provincijos vardu nusakomas kanoniškai teisėtos

valdžios įsteigtas didesnio namų skaičiaus junginys, sudarantis betarpišką instituto dalį bei vadovaujamas to paties Vyresniojo.

Kan. 622 Aukščiausias Moderatorius turi valdžią, realizuojamą,

laikantis savosios teisės, visų instituto provincijų, visų namų ir visų narių atžvilgiu; visi kiti Vyresnieji šia valdžia naudojasi savo pareigų rėmuose.

171

Kan. 623 Kad asmuo galiojančiai būtų paskirtas ar išrinktas Vyresniojo pareigybei, reikalinga, kad būtų praėjęs atitinkamas laikas po amžinųjų ar galutinių įžadų, kurio trukmė nustatoma savojoje teisėje, o, kalbant apie aukštesniuosius Vyresniuosius, konstitucijoje.

Kan. 624 § 1. Vyresnieji turi būti parenkami konkrečiam ir

tinkamam laikotarpiui, atsižvelgiant į instituto pobūdį bei poreikius, nebent konstitucijoje būtų kitokie patvarkymai, liečiantys aukščiausiąjį Moderatorių ir savo teisės (sui iuris) namų Vyresniuosius.

§ 2. Savojoje teisėje atitinkamomis normomis

numatoma, kad konkrečiam laikotarpiui parinkti Vyresnieji pernelyg ilgai neužsibūtų pareigose be per-traukos.

§ 3. Besitęsiant įgaliojimams, remiantis savosios teisės

nuostatais, jie gali būti pašalinti iš pareigybės, arba perkelti į kitą.

Kan. 625 § 1. Aukščiausias instituto Moderatorius parenkamas

kanoniniais rinkimais, prisilaikant konstitucijos normų. § 2. Savo teisės (sui iuris) vienuolyno, apie kurį

kalbama kan. 615, Vyresniojo ir aukščiausio diecezinių teisių instituto Moderatoriaus rinkimams vadovauja pagrindinių namų Vyskupas.

§ 3. Kiti Vyresnieji parenkami, laikantis konstitucijos

normų, tačiau, juos išrinkus, juos privalo patvirtinti kompetentingas aukštesnis Vyresnysis, gi jei juos skiria Vyresnysis, prieš tai turi būti atitinkamai pasitarta.

Kan. 626 Vyresnieji, suteikdami pareigybes, ir nariai rinkimų

metų laikosi visuotinės ir savosios teisės normų, vengdami bet kokio piktnaudojimo ar atsižvelgimo į

172

asmenis, ir, prieš akis neturėdami nieko kito, kaip Dievą ir instituto gerovę, skiria ar renka asmenis, kuriuos tikrai pripažįsta esant to vertais ir tinkamais Viešpatyje. Šalia to, rinkimuose vengia bet kokiu būdu, tiesiogiai ar netiesiogiai, užsitikrinti balsus sau ar kitiems.

Kan. 627 § 1. Vyresnieji, pagal konstitucijos normas, turi savo

tarybą ir, vykdydami savo pareigas, įpareigoti pasinaudoti jos nuomone.

§ 2. Be visuotinėje teisėje nustatytų, savoji teisė nurodo

atvejus, kai galiojančiam veikimui reikalingas pritarimas ar patarimas pagal kan. 127 normas.

Kan. 628 § 1. Vyresnieji, parinkti šioms pareigoms pagal savą

instituto teisę, nustatytu periodiškumu lanko jiems patikėtus namus ir vienuolius, laikydamiesi tos pačios savosios teisės normų.

§ 2. Diecezijos Vyskupas turi teisę ir pareigą lankyti,

taip pat ir vienuolinės drausmės požiūriu: 1° savo teisės (sui iuris) vienuolynus, apie kuriuos

kalbama kan. 615; 2° pavienius diecezinių teisių instituto namus,

esančius jo teritorijoje. § 3. Vienuoliai vizitatoriaus akivaizdoje elgiasi su

pasitikėjimu ir teisingai bei su meile atsako į jiems teisėtai užduotus klausimus; niekam neleidžiama kokiu nors būdu atitraukti vienuolių nuo šios pareigos ar kitaip kliudyti vizito tikslui.

Kan. 629 Vyresnieji gyvena kiekvienas savo namuose ir iš jų

neišvyksta, nebent laikydamiesi savosios teisės normų.

173

Kan. 630 § 1. Vyresnieji pripažįsta vienuoliams reikalingą laisvę atgailos sakramento ir dvasinio vadovavimo požiūriu, žinoma, išlaikant instituto drausmę.

§ 2. Vyresnieji, laikydamiesi savosios teisės normų,

pasirūpina, kad vienuoliai turėtų tinkamus nuodėmklausius ir dažnai galėtų atlikti išpažintį.

§ 3. Moterų vienuolių vienuolynuose, ugdymo namuose

ir skaitlingesnėse pasauliečių institutų bendruomenėse, suderinus su suinteresuota bendruomene, ordinarinius nuodėmklausius tvirtina vietos Ordinaras, tačiau tai nesudaro jokios pareigos atlikti išpažintį jiems.

§ 4. Vyresnieji neturi klausyti savo pavaldinių

išpažinčių, nebent šie to prašytų savo valia. § 5. Vienuoliai su pasitikėjimu kreipiasi į

Vyresniuosius, kuriems gali laisvai ir nuoširdžiai atverti savo dvasią. Vyresniesiems, tačiau, draudžiama bet kokiu būdu juos versti atverti savo sąžinę.

2 straipsnis Kapitulos

Kan. 631 § 1. Generalinė kapitula, pagal konstitucijos normą

turinti aukščiausią valdžią institute, turi būti sudaryta taip, kad atstovautų visą institutą ir taptų tikru vienybės meilėje ženklu. Kapitulai visų pirma priklauso: rūpintis instituto paveldu, apie kurį kalbama kan. 578 ir, atitinkamai, įvesti su juo besiderinančias naujoves, rinkti aukščiausiąjį Moderatorių, tvarkyti svar-besniuosius klausimus bei leisti visus saistančias normas.

§ 2. Kapitulos sudėtis ir galios sfera yra nustatyta

konstitucijoje; be to, savoji teisė turi apibrėžti

174

reglamentą, kurio laikomasi kapitulos posėdžiuose, ypač rinkimų atvejų bei nustatant darbų eigą.

§ 3. Pagal normas, nustatytas savojoje teisėje, ne vien

tik provincijos ir vietinės bendruomenės, bet taip pat ir kiekvienas vienuolis gali pateikti generalinei kapitulai savo pageidavimus bei pasiūlymus.

Kan. 632 Savoji teisė aiškiai apibrėžia visa, kas liečia kitas

instituto kapitulas ar kitus panašius susirinkimus, tai yra, jų pobūdį ir valdžią, sudėtį, veikimo būdą ir rengimo laiką.

Kan. 633 § 1. Dalyvaujantys ir patariantys organai ištikimai

atlieka jiems visuotinės ir savosios teisės patikėtą užduotį, jiems savu būdu išreikšdami rūpestį ir visų narių dalyvavimą, siekiant viso instituto bei bendruomenės gerovės.

§ 2. Parenkant šias dalyvavimo ir konsultacijos

priemones bei pasinaudojant jomis, reikia laikytis protingo atsargumo, o jų veikimo būdas turi atitikti instituto savybes ir tikslus.

3 straipsnis

Laikinieji turtai ir jų administravimas Kan. 634 § 1. Institutai, provincijos ir namai, pagal pačią teisę

būdami juridiniais asmenimis, gali įsigyti, turėti, administruoti ir atsisakyti laikinųjų turtų, nebent šią galią panaikintų ar apribotų konstitucijos.

§ 2. Bet kuriuo atveju turi būti vengiama bet kokios

prabangos, perdėtų pajamų ir turto kaupimo. Kan. 635 § 1. Laikinasis vienuolinių institutų turtas, būdamas

Bažnyčios turtu, tvarkomas, laikantis V knygos

175

Laikinasis Bažnyčios turtas nurodymų, nebent įsakmiai būtų nustatyta kas kita.

§ 2. Savo ruožtu kiekvienas institutas nustato

atitinkamas normas, liečiančias nuosavybės naudojimą ir administravimą, kad taip būtų skatinamas, saugomas ir išreiškiamas institutui būdingas neturtas.

Kan. 636 § 1. Kiekviename institute, ir, atitinkamai, kiekvienoje

aukštesniojo Vyresniojo vadovaujamoje provincijoje turi būti ekonomas, parinktas pagal savosios teisės normas, skirtingas nuo aukštesniojo Vyresniojo asmuo, kuris, vadovaujamas atitinkamo Vyresniojo, administruoja turtą. Taip pat ir vietinėse bendruomenėse, kiek įmanoma, parenkamas ekonomas, kuris turi būti skirtingas nuo vietinio Vyresniojo asmuo.

§ 2. Savosios teisės numatytu laiku ir būdu ekonomai ir

kiti administratoriai kompetentingai valdžiai pateikia jiems pavesto administravimo ataskaitą.

Kan. 637 Savo teisės (sui iuris) vienuolynai, apie kuriuos

kalbama kan. 615, kartą metuose privalo pristatyti savo administravimo ataskaitą vietos Ordinarui, kuris taip pat turi teisę prižiūrėti ekonominių reikalų vedimą diecezinių teisių vienuolių namuose.

Kan.638 § 1. Savoji teisė visuotinės teisės rėmuose apibrėžia,

kokie aktai peržengia ordinarinio administravimo ribas bei būdus, ir nustato reikalavimus galiojančiam ekstraordinariniam administravimui.

§ 2. Išlaidos ir juridiniai ordinarinio administravimo

aktai galioja, kai juos, be Vyresniųjų, savo įpareigojimo ribose padaro tuo tikslu pagal savąją teisę paskirti pareigūnai.

176

§ 3. Atsisakymo ar bet kokio kito juridinio akto, dėl kurio juridinio asmens turtinė situacija galėtų sumenkėti, galiojimui reikalingas raštiškas kompe-tentingo Vyresniojo, gavus savo tarybos pritarimą, leidimas. Tačiau, jei kalbama apie sandėrį, viršijantį Šventojo Sosto atskiriems regionams nustatytą sumą, bei įžadinius dovanojimus Bažnyčiai arba daiktus, turinčius meninę ar istorinę vertę, šalia to, dar reikalingas ir paties Šventojo Sosto leidimas.

§ 4. Savos teisės (sui iuris) vienuolynams, apie kuriuos

kalbama kan. 615, bei diecezinių teisių institutams taip pat būtinas ir vietos Ordinaro leidimas.

Kan. 639 § 1. Jei juridinis asmuo užsitraukė skolas ar

įsipareigojimus, tegu ir su Vyresniojo leidimu, už tai atsako jis pats.

§ 2. Jei vienuolis su Vyresniojo leidimu užsitraukė

skolas ar įsipareigojimus, liečiančius asmeninį turtą, už juos atsako jis asmeniškai, gi, jei Vyresniojo įpareigojimu tvarkė instituto reikalus, atsakingas yra institutas.

§ 3. Jei vienuolis juos užsitraukė, neturėdamas jokio

Vyresniojo leidimo, už tai atsako jis, o ne juridinis asmuo.

§ 4. Visuomet galima kelti bylą asmeniui, kuris turėjo

materialinės naudos iš sudaryto kontrakto. § 5. Vienuolių Vyresnieji neturi duoti leidimo daryti

skolas, nebent būtų visiškai aišku, kad skolos procentus bus galima apmokėti iš įprastinių pajamų, o pagrindinę sumą įmanoma atiduoti per ne perdaug ilgą laikotarpį, ją teisėtai panaudojus.

177

Kan. 640 Institutai, atsižvelgiant į vietos sąlygas, turi rūpintis kokiu nors kolektyviniu būdu liudyti meilę ir neturtą bei, pagal savo galimybes, skirti dalį savo nuosavybės Bažnyčios reikalams ir vargstančiųjų šalpai.

III SKIRSNIS

KANDIDATŲ PRIĖMIMAS IR NARIŲ FORMAVIMAS

1 straipsnis Priėmimas į noviciatą

Kan. 641 Teisę priimti kandidatus į noviciatą turi aukštesnieji

Vyresnieji pagal savosios teisės normas. Kan. 642 Vyresnieji kuo rūpestingiausiai ištiria ir priima tik tuos

asmenis, kurie, šalia reikalaujamo amžiaus, pasižymi sveikata, asmeninėmis savybėmis ir branda, tinkančiomis prisiimti pareigas, kurių reikalauja instituto gyvenimas; sveikatai, asmens savybėms ir subrendimui ištirti, jei yra reikalas, galima pasitelkti ir ekspertus, išlaikant kan. 220 nuostatą.

Kan. 643 § 1. Negaliojančiai į noviciatą priimami: 1° nesulaukę 17 metų asmenys; 2° susituokę asmenys, tebegaliojant jų

santuokiniam ryšiui; 3° asmenys, tuo metu įsipareigoję šventais

pažadais kuriam nors pašvęstojo gyvenimo institutui ar įstoję į apaštalinio gyvenimo draugiją, išlaikant kan. 648 potvarkį;

4° stojantieji į institutą dėl prievartos, didelės baimės ar apgavystės, o taip pat ir tokiu būdu įtakojamo Vyresniojo priimti asmenys;

5° asmenys, nuslėpę savo narystę pašvęstojo gyvenimo institute ar apaštalinio gyvenimo draugijoje.

178

§ 2. Savoji teisė gali nustatyti kitas kliūtis ar sąlygas, liečiančias taip pat ir priėmimo galiojimą.

Kan. 644 Vyresnieji neturi priimti į noviciatą kunigų pasauliečių,

prieš tai neatsiklausę jų Ordinaro, bei įsiskolinusių ir negalinčių gražinti skolos asmenų.

Kan. 645 § 1. Kandidatai, prieš įstodami į noviciatą, privalo

pateikti krikšto, sutvirtinimo ir laisvo stovio liudijimus. § 2. Dvasininkų arba asmenų, jau buvusių kito

pašvęstojo gyvenimo instituto ar apaštalinio gyvenimo draugijos nariais arba besimokiusių seminarijoje, priėmimui reikalingas, atitinkamai, vietos Ordinaro, instituto ar draugijos aukštesniojo Vyresniojo arba seminarijos rektoriaus liudijimas.

§ 3. Savoji teisė gali reikalauti ir kitų dokumentų,

liudijančių reikalaujamą kandidatų tinkamumą ir kliūčių nebuvimą.

§ 4. Vyresnieji, jei laiko, kad tai reikalinga, gali

pasiteirauti kitų žinių, taip pat ir slaptai.

2 straipsnis Noviciatas ir naujokų formavimas

Kan. 646 Noviciatas, kuriuo prasideda gyvenimas institute,

skirtas tam, kad naujokai galėtų geriau suvokti institutui būdingą dieviškąjį pašaukimą, išmėginti gyvenimo būdą, formuoti protą ir širdį pagal instituto dvasią, tuo pačiu metu patikrinant jų ketinimus ir tinkamumą.

Kan. 647 § 1. Noviciato namai įsteigiami, panaikinami arba

perkeliami į kitą vietą aukščiausio Moderatoriaus dekretu, sutikus jo tarybai.

179

§ 2. Galiojantis noviciatas turi būti atliktas šiam tikslui įsteigtuose namuose. Ypatingais atvejais ir išimties tvarka, leidus aukščiausiajam Moderatoriui bei sutikus jo tarybai, kandidatas gali atlikti noviciatą kituose insti-tuto namuose, vadovaujant patyrusiam vienuoliui, atliekančiam naujokų magistro pareigas.

§ 3. Aukštesnis Vyresnysis gali leisti naujokų grupei

tam tikrais laiko tarpais gyventi kituose, jo paties paskirtuose, instituto namuose.

Kan. 648 § 1. Galiojantis noviciatas trunka dvylika mėnesių,

praleistų pačioje naujokų bendruomenėje, išlaikant kan. 647, § 3 nuostatą.

§ 2. Naujokų formavimo atbaigimui konstitucijos šalia

§ 1 numatyto laiko gali nustatyti vieną ar daugiau apaštalinių pratybų periodų, praleidžiamų ne naujokų bendruomenėje.

§ 3. Noviciatas negali tęstis daugiau kaip du metus. Kan. 649 § 1. Išlaikant kann. 647 § 3 ir 648 § 2 nuostatus,

pasišalinimas iš noviciato namų daugiau kaip trims mėnesiams, ištisai ar su pertraukomis, daro noviciatą negaliojančiu. Nebuvimas, viršijantis penkiolika dienų, privalo būti kompensuotas.

§ 2. Leidus kompetentingam aukštesniajam

Vyresniajam, pirmieji įžadai gali būti duoti anksčiau, tačiau ne daugiau penkiolikos dienų.

Kan. 650 § 1. Noviciato tikslas reikalauja, kad naujokai būtų

formuojami, vadovaujant magistrui, laikantis savosios teisės nustatomos instituto regulos.

180

§ 2. Vadovavimas naujokams, paklūstant aukštesniųjų Vyresniųjų valdžiai, yra rezervuotas tiktai magistrui.

Kan. 651 § 1. Naujokų magistras turi būti amžinuosius įžadus

padaręs ir teisėtai paskirtas instituto narys. § 2. Esant reikalui, magistrui gali būti priskirti

pagalbininkai, jam paklūstantys vadovavimo noviciatui bei instituto regulos nustatytuose rėmuose.

§ 3. Naujokų formavimui pirmiausia turi būti skiriami

kruopščiai pasirengę vienuoliai, kurie, nepasitraukdami nuo kitų įsipareigojimų, galėtų sėkmingai ir stabiliai atlikti savo užduotį.

Kan. 653 § 1. Magistras su savo pagalbininkais privalo ištirti ir

patikrinti naujokų pašaukimą bei juos palaipsniui formuoti gyventi tobulėjimo gyvenimą, laikantis savų institutui normų.

§ 2. Naujokams reikia pagelbėti praktikuoti

žmogiškąsias ir krikščioniškąsias dorybes; jie turi būti įvesti į įpareigojantį tobulėjimo maldos ir savęs atsižadėjimo dėka kelią; mokomi apmąstyti išganymo paslaptį bei skaityti ir medituoti šventąjį Raštą; ruošiami Dievo garbinimui šventojoje liturgijoje, formuojami pašvęstojo gyvenimo Dievui ir žmonėms Kristuje reikalavimų vykdymui, laikantis evangelinių patarimų; pagaliau supažindinami su instituto savybėmis ir dvasia, jo tikslais ir drausme, istorija ir gyvenimu bei auklėjami meilės Bažnyčiai ir jos šventiesiems Ganytojams dvasia.

§ 3. Naujokai, suvokdami savo asmeninę atsakomybę,

įsipareigoja aktyviai bendradarbiauti su savo magistru, kad tinkamai atsilieptų į dieviškojo pašaukimo malonę.

181

§ 4. Instituto nariai prisideda prie naujokų formavimo, kiek jiems priklauso, gyvenimo pavyzdžiu ir malda.

§ 5. Noviciato laikas, apie kurį kalbama kan. 648 § 1,

yra skirtas tik konkrečiam formavimo darbui, todėl naujokai neturi būti užimti studijomis ar tiesiogiai formavimui nepriklausančiais įpareigojimais.

Kan. 653 § 1. Naujokas laisvai gali palikti institutą, bei

kompetentinga valdžia gali jį atleisti. § 2. Baigus noviciatą, jei naujokas laikomas tinkamu,

jam leidžiama daryti laikinus įžadus, arba jis yra atleidžiamas; jei lieka kokių nors abejonių dėl jo tinkamumo, aukštesnis Vyresnysis, pagal savosios teisės normas, gali pratęsti išmėginimo laiką, tačiau ne ilgiau, kaip šešiems mėnesiams.

3 straipsnis

Vienuoliniai įžadai Kan. 654 Vienuoliniais įžadais nariai viešai prisiima pareigą

laikytis trijų evangelinių patarimų, pašventinami Dievui Bažnyčios patarnavimu ir įjungiami į institutą su juridiškai nustatytomis teisėmis bei pareigomis.

Kan. 655 Laikinieji įžadai duodami savosios teisės nustatytam

laikotarpiui, kuris negali būti trumpesnis, kaip trys metai, ir ne ilgesnis už šešis.

Kan. 656 Kad laikinieji įžadai galiotų, reikia: 1° kad juos duodantis asmuo būtų sulaukęs bent

18 metų amžiaus; 2° galiojančiai būtų pabaigtas noviciatas; 3° kompetentingas Vyresnysis, išklausęs savo

tarybos nuomonės, laikydamasis teisės normų, būtų laisvai leidęs daryti įžadus;

182

4° įžadai būtų išreikšti ir duoti be prievartos, didelės baimės ar apgaulės;

5° būtų asmeniškai ar per įgaliotinį priimti teisėto Vyresniojo.

Kan. 657 § 1. Pasibaigus laikui, kuriam buvo duoti įžadai,

vienuoliui, kuris to savanoriškai prašytų ir būtų laikomas tinkamu, turi būti leista atnaujinti laikinuosius ar padaryti amžinuosius įžadus; priešingu atveju jis turi palikti institutą.

§ 2. Jei būtų reikalinga, kompetentingas Vyresnysis,

prisilaikydamas savosios teisės normų, gali pratęsti laikinuosius įžadus, tačiau atsižvelgdamas, kad bendras laikas, kai vienuolis buvo saistomas laikinųjų įžadų, neviršytų devynerių metų.

§ 3. Amžinuosius įžadus, esant teisingai priežasčiai,

galima paankstinti, tačiau ne daugiau kaip tris mėnesius. Kan. 658 Šalia sąlygų, minėtų kan. 656, 3°, 4° ir 5° , bei

nustatytų savosios teisės, amžinųjų įžadų galiojimui reikia:

1° būti sulaukus bent 21 metų amžiaus; 2° prieš tai bent tris metus išbūti padarius

laikinuosius įžadus, išlaikant kan. 657 § 3 nuostatą.

4 straipsnis Vienuolių formavimas

Kan. 659 § 1. Kiekviename institute, padarius pirmuosius įžadus,

tęsiamas visų narių formavimas, kad jie pilniau įsijungtų į institutui būdingą gyvenimą ir tinkamiau realizuotų pasiuntinybę.

183

§ 2. Todėl savoji teisė nustato regulą bei šio formavimo trukmę, atsižvelgdama į Bažnyčios poreikius ir asmenines bei laikmečio sąlygas, kiek to reikalauja instituto tikslai bei savybės.

§ 3. Narių, besiruošiančių priimti šventimus,

formavimas tvarkomas pagal bendrąją teisę ir savą instituto studijų planą.

Kan. 660 § 1. Formavimas turi būti sistemingas, pritaikytas narių

suvokimui, dvasinis ir apaštalinis, perduodantis doktriną ir kartu praktiškas, esant reikalui, taip pat įgyjant atitinkamus tiek bažnytinius, tiek civilinius mokslinius laipsnius.

§ 2. Šio formavimo metu vienuoliams nepatikimos

pareigos ir darbai, trukdantys formavimo vykdymą. Kan. 661 Visą gyvenimą vienuoliai uoliai rūpinasi savo dvasiniu,

doktrininiu ir praktiniu formavimu; Vyresnieji tuo tikslu privalo skirti jiems priemones ir laiką.

IV SKIRSNIS

INSTITUTŲ BEI JŲ NARIŲ TEISĖS IR PAREIGOS Kan. 662 Aukščiausia vienuolių gyvenimo taisyklė yra

Evangelijoje pateiktas ir savo instituto konstitucijoje išreikštas sekimas Kristumi

Kan. 663 § 1. Pirmoji ir ypatinga visų vienuolių pareiga turi būti

dieviškųjų tiesų apmąstymas ir nuolatinis susijungimas su Dievu maldoje.

§ 2. Nariai visomis jėgomis stengiasi kasdien dalyvauti

eucharistinėje Aukoje, priimti švenčiausiąjį Kristaus kūną ir garbinti patį Viešpatį, esantį Švenčiausiajame Sakramente.

184

§ 3. Jie dalyvauja šventojo Rašto skaityme ir minties

maldoje, pagal savo teisės nuostatus garbingai atlieka valandų liturgiją, dvasiškių atžvilgiu išlaikant kan. 276 § 2, n. 3 nuostatą, ir atlieka kitus pamaldumo darbus.

§ 4. Ypatingu būdu, taip pat ir kalbėdami Marijos

rožinio maldą, pagerbia Dievo Gimdytoją Mergelę Mariją, bet kurio pašvęstojo gyvenimo pavyzdį bei globėją.

§ 5. Ištikimai kasmet atlieka rekolekcijas. Kan. 664 Vienuoliai ištikimai kreipia sielą Dievo linkui, kasdien

atlikdami sąžinės sąskaitą ir dažnai eidami išpažinties. Kan. 665 § 1. Vienuoliai privalo gyventi savo vienuolyno

namuose, laikydamiesi bendro gyvenimo būdo, iš kur negali pasitraukti be Vyresniojo leidimo. Jei išvykstama iš namų ilgesniam laikui dėl teisingos priežasties aukštesnis Vyresnysis, gavęs savo tarybos sutikimą, gali leisti vienuoliui gyventi ne instituto namuose, tačiau ne ilgiau, kaip metus, nebent kitaip reikalautų sveikata, studijos ar instituto vardu atliekamas apaštalavimas.

§ 2. Vienuolio, neteisėtai pasitraukusio iš vienuolyno

namų, drauge turinčio intenciją nepaklusti Vyresniųjų valdžiai, Vyresnieji turi rūpestingai ieškoti ir jam padėti sugrįžti, ištveriant savo pašaukime.

Kan. 666 Naudojantis socialinės komunikacijos priemonėmis, turi

būti laikomasi būtino kuklumo, vengiant viso, kas galėtų pakenkti asmeniniam pašaukimui ar išstatyti pavojui pašvęstojo asmens skaistybę.

Kan. 667 § 1. Kiekvienuose namuose laikomasi instituto

ypatybėms ir pasiuntinybei pritaikytos klauzūros pagal

185

savosios teisės nuostatus, bet kuriuo atveju paliekant vieną namų dalį rezervuotą tik vienuoliams.

§ 2. Kontempliatyvaus gyvenimo vienuolynuose turi

būti laikomasi griežtesnės klauzūros drausmės. § 3. Moterų vienuolių, visiškai pasišventusių

kontempliaciniam gyvenimui, vienuolynuose turi būti laikomasi popiežiškosios, tai yra, suderintos su Apaštalų Sosto išleistomis normomis, klauzūros. Visi kiti moterų vienuolių vienuolynai laikosi savo pobūdžiui pritaikytos ir konstitucijoje nustatytos klauzūros.

§ 4. Diecezijos Vyskupas, esant teisingai priežasčiai,

gali įeiti į jo diecezijoje esančius moterų vienuolių vienuolynų klauzūrą bei leisti, esant svarbiai priežasčiai ir sutikus Vyresniajai, įeiti ten kitiems asmenims ir išeiti iš jos pačioms vienuolėms tikrai būtinam laikui.

Kan. 668 § 1. Prieš padarydami pirmuosius įžadus, nariai paveda

savo nuosavybės administravimą pasirinktam asmeniui, ir, jei konstitucijoje nėra nustatyta kitaip, laisvai disponuoja juo ir gautomis pajamomis. Taipogi jie privalo, bent jau prieš amžinuosius įžadus, padaryti testamentą, galiojantį ir civilinėje teisėje.

§ 2. Norėdami dėl teisingos priežasties pakeisti šiuos

nurodymus bei duoti bet kokius laikinąjį turtą liečiančius potvarkius, jie, pagal savosios teisės normas, turi gauti kompetentingo Vyresniojo leidimą.

§ 3. Visa, ką vienuolis įgyja savo gabumais ar dėl

priklausymo institutui, lieka instituto nuosavybe. Visa, ką jis bet kokiu būdu gauna, kaip pensiją, pašalpą ar draudimą, lieka instituto nuosavybe, nebent savoji teisė nustatytų kitaip.

186

§ 4. Asmuo, pagal instituto pobūdį privalantis visiškai atsisakyti savo nuosavybės, prieš priimdamas amžinuosius įžadus privalo parašyti atsisakymo raštą, pageidautina, galiojantį ir civilinėje teisėje, ir įgyjantį vertę nuo įžadų dienos. Taip pat elgiasi ir amžinuosius įžadus davęs vienuolis, kuris, gavęs aukščiausiojo Moderatoriaus leidimą, pagal savąją teisę norėtų atsisakyti visos ar dalies savo nuosavybės.

§ 5. Įžadus davęs vienuolis, pagal instituto pobūdį

visiškai atsisakęs savo nuosavybės, praranda galią įsigyti ir turėti, todėl visi jo veiksmai, priešingi neturto įžadui, negalioja. Po tokio atsisakymo gautas turtas priklauso institutui, sekant savosios teisės normomis.

Kan. 669 § 1. Vienuoliai nešioja instituto aprangą, pagamintą

pagal savosios teisės normas, kaip jų pasišventimo ženklą ir neturto paliudijimą.

§ 2. Instituto, neturinčio savo aprangos, vienuoliai

dvasininkai vilki dvasininko rūbus pagal kan. 284 normą.

Kan. 670 Institutas turi pareigą savo nariams parūpinti tai, kas,

pagal konstitucijos normas, būtina, realizuojant savo pašaukimo tikslus.

Kan. 671 Vienuolis negali prisiimti įpareigojimų ar pareigybių už

savo instituto ribų, neturėdamas teisėto Vyresniojo leidimo.

Kan. 672 Vienuoliai yra saistomi kann. 277, 286, 287 ir 289, o

vienuoliai dvasininkai dar ir kan. 279 § 2 nurodymų; pasaulietiniuose popiežiaus teisių institutuose kan. 285 § 4 minimą leidimą gali suteikti savas aukštesnis Vyresnysis.

187

V SKIRSNIS INSTITUTŲ APAŠTALAVIMAS

Kan. 673 Visų vienuolių apaštalavimas pirmiausia pasireiškia jų

pašvęstojo gyvenimo, kurį jie yra įpareigoti palaikyti ir maitinti malda bei atgaila, liudijimu.

Kan. 674 Visiškai kontempliacijai pasišventę institutai visuomet

užima išskirtinę vietą mistiniame Kristaus Kūne: jie aukoja Dievui prakilnią garbės auką, praturtina Dievo tautą brangiais šventumo vaisias, o savo pavyzdžiu šventumą skatina bei jį platina mistine apaštalavimo veikla. Todėl, nors ir labai reikalingas būtų aktyvusis apaštalavimas, tokių institutų nariai negali būti kviečiami prisidėti savo darbu prie įvairių ganytojinių tarnysčių.

Kan.675 § 1. Apaštalavimui pasišventusiuose institutuose

apaštalinė veikla priklauso jų prigimčiai. Todėl visas narių gyvenimas turi būti persunktas apaštalinės dvasios, o drauge visa apaštalinė veikla turi būti gaivinama vienuolinės dvasios.

§ 2. Apaštalinė veikla visuomet turi plaukti iš glaudžios

vienybės su Dievu, tuo pačiu metu šią vienybę stiprindama ir skatindama.

§ 3. Apaštalinė veikla yra vykdoma Bažnyčios vardu ir

pavedimu bei atliekama, laikantis vienybės su Bažnyčia.

Kan. 676 Pasaulietiniai vyrų ir moterų institutai gailestingumo

darbais sielai ir kūnui dalyvauja ganytojinėje Bažnyčios veikloje ir teikia žmonėms įvairiausius patarnavimus, ištikimai laikydamiesi savo pašaukimo malonės.

188

Kan. 677 § 1. Vyresnieji ir nariai ištikimai laikosi instituto pasiuntinybės bei jam būdingų darbų, tačiau drauge išmintingai prisitaiko prie laiko ir vietos sąlygų, naudodamiesi taip pat naujomis ir tinkamomis priemonėmis.

§ 2. Institutai, prie kurių yra prisijungusios tikinčiųjų

asociacijos, ypač rūpinasi, kad jos būtų persunktos kilnia jų vienuoliškos šeimos dvasia.

Kan. 678 § 1. Vienuoliai yra Vyskupų galios subjektai, kuriems

paklūsta su dievota pagarba visame, kas liečia rūpestį sielomis, viešas pamaldas bei kitokią apaštalinę veiklą.

§ 2. Išorinėje apaštalinėje veikloje vienuoliai paklūsta

taip pat savo Vyresniesiems ir privalo ištikimai laikytis instituto drausmės; Vyskupai, esant reikalui, taip pat turi nepamiršti priminti šios pareigos.

§ 3. Organizuojant apaštalinę vienuolių veiklą, būtina,

kad dieceziniai Vyskupai ir vienuolių Vyresnieji laikytųsi bendro sutarimo.

Kan. 679 Diecezijos Vyskupas, esant labai svarbiai ir

neatidėliotinai priežasčiai, gali uždrausti vienuolių instituto nariui gyventi savo diecezijoje; jei jo aukštesnis Vyresnysis, įspėtas, nesiėmė priemonių, klausimas tuojau pat perduodamas spręsti Šventajam Sostui.

Kan. 680 Tarp įvairių institutų, taip pat ir pasauliečių dvasininkų,

skatinamas tvarkingas bendradarbiavimas bei visų apaštalavimo darbų ir veiklos koordinavimas, vadovaujant diecezijos Vyskupui, drauge atsižvelgiant į pavienių institutų savybes bei tikslus, o taip pat ir į įsteigimo įstatymus.

189

Kan. 681 § 1. Darbai, kuriuos diecezijos Vyskupas paveda vienuoliams, atliekami, paklūstant ir vadovaujant pačiam Vyskupui, drauge išlaikant vienuolių Vy-resniųjų teises pagal kan. 678, § 2 ir § 3 normą.

§ 2. Tokiais atvejais sudaromas susitarimas raštu tarp

diecezijos Vyskupo ir kompetentingo instituto Vyresniojo, kuriame, tarp kitko, aiškiai ir išsamiai nusakoma visa, kas liečia atliekamą darbą, jį atliekančius narius ir ekonominius klausimus.

Kan. 682 § 1. Suteikiant vienuoliui pareigybę diecezijoje, jį skiria

diecezijos Vyskupas, pristačius ar bent sutikus kompetentingam Vyresniajam.

§ 2. Vienuolis gali būti atleistas iš suteiktos pareigybės

tiek jam ją patikėjusios valdžios sprendimu, informavus vienuolių Vyresnįjį, tiek paties Vyresniojo, apie tai pranešus pareigybę suteikusiam asmeniui; tiek vienu, tiek kitu atveju nereikalingas kitos valdžios sutikimas.

Kan. 683 § 1. Ganytojinio vizito metu, o taip pat ir esant būtinam

reikalui, diecezijos Vyskupas asmeniškai ar per įgaliotinį gali lankyti vienuoliams patikėtas bažnyčias ir koplyčias, kuriose paprastai lankosi tikintieji, mokyklas bei kitas religine ar karitatyvine, tiek sielos, tiek laikinąja, veikla užsiimančias įstaigas, tačiau ne mokyklas, atidarytas išimtinai savo instituto auklėti-niams.

§ 2. Jei kartais būtų aptikta piktnaudojimų, o

Vyresnysis, įspėtas, nieko nedarytų, pats Vyskupas gali, remdamasis savo valdžia, padaryti sprendimą.

VI SKIRSNIS

NARIŲ ATSISKYRIMAS NUO INSTITUTO

190

1 straipsnis Perėjimas į kitą institutą

Kan. 684 § 1. Amžinuosius įžadus davęs vienuolis negali pereiti

iš savo į kitą vienuolinį institutą, negavęs aukščiausiojo vieno ir kito instituto Moderatoriaus sutikimo, kurie prieš tai turi gauti atitinkamų tarybų sutikimą.

§ 2. Vienuoliui, praėjusiam mažiausiai tris metus

besitęsiantį išmėginimo laiką, gali būti leista daryti amžinuosius įžadus naujame institute. Tačiau, jei narys nenori daryti šių įžadų arba jų duoti neleidžia kompetentingi Vyresnieji, jis turi grįžti į pirmesnįjį institutą, nebent gautų indultą pereiti į pasaulietinį gyvenimą.

§ 3. Kad vienuolis galėtų pereiti iš vieno savo teisės (sui

iuris) vienuolyno į kitą tame pačiam institute, federacijoje arba konfederacijoje, reikia ir pakanka vieno ir kito vienuolyno aukštesniojo Vyresniojo bei priimančio vienuolyno kapitulos sutikimo, išlaikant kitus savosios teisės reikalavimus; jam įžadų iš naujo duoti nereikia.

§ 4. Savoji teisė nustato išmėginimo laikotarpio, kurį

vienuolis turi pereiti naujame institute prieš įžadus, trukmę ir būdą.

§ 5. Perėjimui į pasaulietinį institutą ar apaštalinio

gyvenimo draugiją arba iš jų į vienuolių institutą yra būtinas Šventojo Sosto, kurio nurodymų privaloma laikytis, leidimas.

Kan. 685 § 1. Iki įžadų davimo naujame institute, kol saisto

ankstesnieji įžadai, sustabdomos vienuolio ankstesniajame institute turėtos teisės ir pareigos,

191

tačiau, pradėjus išmėginimo laikotarpį, vienuolis įpareigojamas laikytis savosios naujo instituto teisės.

§ 2. Davus įžadus naujame institute, vienuolis į jį

įjungiamas, ir drauge išnyksta ankstesnieji įžadai, teisės ir pareigos.

2 straipsnis

Išėjimas iš instituto Kan. 686 § 1. Aukščiausias Moderatorius, sutikus jo tarybai, dėl

svarbios priežasties gali suteikti amžinuosius įžadus padariusiam vienuoliui eksklauzūravimo indultą, tačiau ne ilgesniam, kaip trijų metų, laikotarpiui, prieš tai, jei kalbama apie dvasininką, gavęs sutikimą iš vietos Ordinaro, kur šis turės gyventi. Indulto pratęsimas ar suteikimas ilgesniam, nei trijų metų, laikotarpiui yra rezervuotas tik Šventajam Sostui arba, diecezinių teisių institutų atveju, diecezijos Vyskupui.

§ 2. Tik Apaštalų Sostas gal suteikti eksklauzūravimo

indultą moterims vienuolėms. § 3. Prašant aukščiausiajam Moderatoriui ir sutikus jo

tarybai, eksklauzūravimą gali įsakyti Šventasis Sostas popiežiaus teisių instituto nariui arba diecezijos Vyskupas diecezinių teisių instituto nariui; tai daroma, esant svarbiai priežasčiai ir išlaikant lygybę bei meilę.

Kan. 687 Eksklauzūruotas vienuolis laikomas laisvu nuo pareigų,

nesiderinančių su nauja jo gyvenimo situacija, tačiau ir toliau priklauso savo Vyresniųjų bei vietos Ordinaro, ypač jei yra dvasininkas, globai. Jis gali nešioti instituto aprangą, nebent kitaip būtų numatyta indulte, tačiau neturi nei aktyvaus nei pasyvaus balso teisės.

192

Kan. 688 § 1. Asmuo, kuris, pasibaigus įžadų laikui, nori išeiti iš instituto, jį gali palikti.

§ 2. Asmeniui, kuris, besitęsiant laikiniesiems įžadams,

dėl svarbios priežasties nori išeiti iš instituto, jei kalbama apie popiežiaus teisių institutą, aukščiausias Moderatorius, gavęs savo tarybos sutikimą, gali suteikti atitinkamą indultą; diecezinių teisių institutuose bei kan. 615 minimuose vienuolynuose, kad indultas galiotų, jį turi patvirtinti minimų namų teritorijos Vyskupas.

Kan. 689 § 1. Pasibaigus laikiniesiems įžadams ir esant

teisingoms priežastims, kompetentingas aukščiausias Moderatorius, išklausęs savo tarybos nuomonės, gali neleisti vienuoliui daryti tolesnių įžadų.

§ 2. Fizinė ar psichinė liga, nors ja būtų susirgta ir

padarius įžadus, ekspertų nuomone, daranti vienuolį, apie kurį kalbama § 1, netinkamu instituto gyvenimui, tampa priežastimi neleisti jam atnaujinti laikinųjų ar daryti amžinųjų įžadų, išskyrus atvejį, kai liga kilo dėl aplaidumo iš instituto pusės arba dėl pačiame institute atliktų darbų.

§ 3. Tačiau jei vienuolis, besitęsiant laikiniesiems

įžadams, išprotėtų, nors ir negalėdamas daryti tolesnių įžadų, negali būti pašalintas iš instituto.

Kan. 690 § 1. Asmenį, kuris, pasibaigus noviciato laikui arba

padaręs įžadus, teisėtai pasitraukė iš instituto, aukščiausias Moderatorius, sutikus jo tarybai, gali vėl priimti į institutą, nebekartojant noviciato, tačiau pats Moderatorius nustato atitinkamą išmėginimo laiką prieš padarant laikinuosius įžadus bei laikinųjų įžadų trukmę, prieš darant amžinuosius įžadus, laikantis kann. 655 ir 657 normų.

193

§ 2. Tokią pat galią turi ir savo teisės (sui iuris) vienuolyno Vyresnysis, gavęs savo tarybos pritarimą.

Kan. 691 § 1. Amžinųjų įžadų vienuolis negali prašyti indulto

palikti institutą, nebent esant labai svarbioms priežastims Dievo akivaizdoje; tokiu atveju jis pateikia prašymą aukščiausiam instituto Moderatoriui, kuris jį persiunčia kompetentingai valdžiai, pridėdamas asmeninę bei savo tarybos nuomonę.

§ 2. Toks indultas popiežiaus teisių institutų atžvilgiu

yra rezervuotas Apaštalų Sostui; diecezinių teisių institutams jį gali suteikti taip pat ir diecezijos, kur yra įsikūrę pagrindiniai namai, Vyskupas.

Kan. 692 Vieną kartą teisėtai suteiktas ir vienuoliui praneštas

indultas palikti institutą, jei vienuolis jo neatsisakė pranešimo metu, pagal pačią teisę dispensuoja nuo įžadų bei nuo visų iš įžadų kylančių pareigų.

Kan. 693 Jei vienuolis yra dvasininkas, indulto negalima suteikti,

kol nebus surastas Vyskupas, kuris jį inkardinuotų diecezijoje arba bent priimtų išmėginimui. Šiuo, pastaruoju atveju, praėjus penkeriems metams, vienuolis inkardinuojamas diecezijoje pagal pačią teisę, nebent Vyskupas jo atsisakytų.

3 straipsnis

Pašalinimas iš vienuolių Kan. 694 § 1. Vienuolis laikomas pašalintu iš instituto jau dėl

paties įvykio, kai: 1° viešai atsižadėjo katalikų tikėjimo; 2° sudarė ar mėgino sudaryti tegul ir tik civilinę

santuoką.

194

§ 2. Šiais atvejais, kad pašalinimas įgytų juridinę vertę, aukštesnis Vyresnysis su savo taryba nedelsiant, surinkę įrodymus, paskelbia apie įvykį.

Kan. 695 § 1. Vienuolis turi būti pašalintas iš instituto dėl kann.

1397, 1398 ir 1395 minimų nusikaltimų, nebent nusikaltimų, apie kuriuos kalbama kan. 1395 § 2, atveju, Vyresnysis manytų, kad pašalinimas nėra būtinas ir įmanoma kitais būdais pataisyti vienuolį, o taip pat išlyginti skriaudą bei atitaisyti papiktinimą.

§ 2. Šiais atvejais Vyresnysis, surinkęs faktus ir

pakaltinamumą liečiančius įrodymus, supažindina vienuolį su kaltinimais ir įrodymais, suteikdamas šiam galimybę gintis. Visi aktai, pasirašyti aukštesnio Vyresniojo ir notaro, drauge su surašytais bei paties vienuolio pasirašytais atsakymais persiunčiami aukščiausiajam Moderatoriui.

Kan. 696 § 1. Vienuolis gali būti pašalintas ir dėl kitų svarbių,

išorėje pasireiškusių, pakaltinamų ir juridiškai įrodytų priežasčių, kaip pavyzdžiui: pastovus pašvęstojo gyvenimo pareigų apleidimas, besikartojantys šventų įpareigojimų pažeidimai, užsispyrėliškas nepaklusnumas teisėtiems Vyresniųjų įsakymams svarbiuose dalykuose, didelis papiktinimas, sukeltas pakaltinamo vienuolio elgesio, užsispyrėliškas pritarimas Bažnyčios Magisterijaus pasmerktoms doktrinoms arba jų skleidimas, viešas prisijungimas prie materializmu ir ateizmu užsikrėtusių ideologijų, šešis mėnesius užtrukęs neteisėtas pasitraukimas, apie kurį kalbama kan. 665, § 2, bei kiti panašaus sunkumo atvejai, atitinkamai nustatyti savosios teisės.

§ 2. Laikinųjų įžadų vienuolio pašalinimui pakanka ir

ne tokių sunkių priežasčių, nustatytų savosios teisės.

195

Kan. 697 Jei aukštesnis Vyresnysis kan. 696 minimais atvejais, išklausęs savos tarybos, mano, kad reikia pradėti pašalinimo procedūrą:

1° surenka arba papildo įrodymus; 2° raštu arba prie dviejų liudininkų įspėja vienuolį,

įsakmiai primindamas apie galimą pašalinimą, jei nebus atsižvelgta į įspėjimą, aiškiai išdėstydamas pašalinimo priežastį ir suteikdamas pilną teisę atsakyti apsiginant; jei šis įspėjimas neduotų rezultatų, Vyresnysis, praėjus mažiausiai penkiolikai dienų, įspėja dar kartą;

3° jei ir antras įspėjimas nepadarytų poveikio, ir aukštesnis Vyresnysis su savo taryba laikytų, kad nebepataisomumas pakankamai įrodytas, o vienuolio gynyba neįtikinanti, praėjus penkiolikai dienų po paskutinio įspėjimo, Vyresnysis persiunčia aukščiausiam Moderatoriui savo paties ir notaro pasirašytus aktus, pridėjęs vienuolio duotus ir jo pasirašytus atsakymus.

Kan. 698 Visais kann. 695 ir 696 minimais atvejais vienuolis turi

teisę kreiptis į aukščiausią Moderatorių ir, gindamasis, jam tiesiogiai išdėstyti savo argumentus.

Kan. 699 § 1. Aukščiausias Moderatorius su savo taryba, kuri,

kad jos sprendimas galiotų, privalo susidėti bent iš keturių narių, kolegialiu būdu rūpestingai įvertina įrodymus, gynybos argumentus ir, jei toks būtų slapto balsavimo rezultatas, išleidžia pašalinimo dekretą, kuriame, kad jis galiotų, turi būti bent bendrais bruožais išdėstyti motyvai, teisinės prielaidos ir faktai.

§ 2. Savo teisės (sui iuris) vienuolynuose, apie kuriuos

kalbama kan. 615, pašalinimo sprendimas priklauso diecezijos Vyskupo kompetencijai, kuriam Vyresnysis privalo pateikti savo tarybos peržiūrėtus aktus.

196

Kan. 700 Pašalinimo dekretas negalioja, kol nebus patvirtintas Šventojo Sosto, kuriam persiunčiamas pats dekretas ir visi aktai; diecezinių teisių institutams patvirtinimą duoda diecezijos, kurioje įsikūrę namai, kur yra įrašytas vienuolis, Vyskupas. Tačiau, kad dekretas galiotų, jame turi būti nurodyta pašalintojo vienuolio teisė dešimties dienų laikotarpyje nuo pranešimo gavimo kreiptis į kompetentingą valdžią. Toks kreipimasis suspenduoja dekreto veikimą.

Kan. 701 Teisėtu pašalinimu dėl paties įvykio išnyksta įžadai ir

visos iš įžadų kylančios pareigos, tačiau, jei vienuolis yra dvasininkas, jis negali naudotis šventimų galiomis, kol neras Vyskupo, kuris, po atitinkamo išmėginimo laikotarpio diecezijoje pagal kan. 693 nuostatus, jį priims arba bent jau leis naudotis šventimų galiomis.

Kan. 702 § 1. Visi teisėtai pasitraukę ar teisėtai pašalinti iš

vienuolyno asmenys negali nieko reikalauti iš instituto už bet kokius jame atliktus darbus.

§ 2. Institutas, savo ruožtu, privalo išlaikyti lygybę bei

evangelinę meilę atsiskiriančio vienuolio atžvilgiu. Kan. 703 Dėl didelio išorinio papiktinimo ar esant

neišvengiamam didžiulio nuostolio, kuris gali būti padarytas institutui, pavojui, aukštesnis Vyresnysis arba, jei delsimas atrodytų pavojingas, vietinis Vyresnysis, pritarus jo tarybai, gali nedelsiant išvaryti vienuolį iš vienuolyno namų. Jei būtina, aukštesnis Vy-resnysis pasirūpina pradėti pašalinimo procesą pagal teisės normas arba praneša apie tai Apaštalų Sostui.

Kan. 704 Apie vienuolius, kurie dėl bet kokios priežasties

pasitraukė iš instituto, paminima Apaštalų Sostui siunčiame pranešime, apie kurį kalbama kan. 592 § 1.

197

VII SKIRSNIS VYSKUPAIS PAKELTI VIENUOLIAI

Kan. 705 Vyskupu pakeltas vienuolis tebelieka savo instituto

nariu, tačiau paklusnumo įžado atžvilgiu yra pavaldus tik Romos Popiežiui ir nėra saistomas tų pareigų, kurias, savo paties išmintingu sprendimu, laiko nesuderinamomis su asmenine situacija.

Kan. 706 Aukščiau paminėtas vienuolis: 1° jei įžadais atsisakė teisės į nuosavybę, jis

naudojasi, gauna pajamas ir administruoja naujai įgytą turtą; įsigyjant nuosavybę, diecezijos Vyskupas ir kiti asmenys, apie kuriuos kalbama kan. 381 § 2, ją įgyja dalinei Bažnyčiai, o kiti - institutui arba Šventajam Sostui, priklausomai, gali ar ne, institutas turėti nuosavybę.

2° jei įžadais nebuvo praradęs teisės į nuosavybę, atgauna teisę turtu naudotis, gauti pajamas bei jį administruoti, o visa ateityje įgyja savo vardu;

3° abiem atvejais turto, kuris jam nepriklauso pagal užimamas pareigas, atžvilgiu privalo prisilaikyti aukotojų valios.

Kan. 707 § 1. Vienuolis Vyskupas emeritas gali pasirinkti

gyvenamąją vietą taip pat ir ne savo instituto namuose, nebent Apaštalų Sostas patvarkytų kitaip.

§ 2. Jo tinkamu ir garbingu išlaikymu, jei Vyskupas

tarnavo diecezijai, pasirūpinama pagal kan. 402 § 2, nebent pats institutas norėtų šį išlaikymą suteikti; priešingu atveju kitaip patvarkys Apaštalų Sostas.

VIII SKIRSNIS

AUKŠTESNIŲJŲ VYRESNIŲJŲ KONFERENCIJOS

198

Kan. 708 Aukštesni Vyresnieji gali naudingai jungtis į konferencijas ar tarybas, kad sėkmingiau bendromis jėgomis siektų savų atskirų institutų tikslų, visuomet išsaugant kiekvieno jų autonomiją, savybes ir institutui būdingą dvasią, o taip pat apsvarstytų visus dominančius reikalus bei sukurtų tinkamą ir reikalingą bendradarbiavimą su Vyskupų Konferencijomis ir pavieniais Vyskupais.

Kan. 709 Aukštesnių Vyresniųjų konferencijos turi savus

Šventojo Sosto patvirtintus statutus; tik šventasis Sostas gali joms suteikti juridinio asmens teises ir jis lieka aukščiausia valdžia.

III SKYRIUS

PASAULIETINIAI INSTITUTAI Kan. 710 Pasaulietinis institutas yra pašvęstojo gyvenimo

institutas, kuriame tikintieji, gyvendami pasaulyje, siekia tobulumo meilėje ir darbuojasi pasaulio pašventinimui, ypač veikdami jame.

Kan. 711 Pasaulietinio instituto narys savo pasišventimu

nepakeičia asmeninės kanoninės, pasauliečio ar dvasininko, situacijos, išlaikant teisės nuostatus pašvęstojo gyvenimo institutų atžvilgiu.

Kan. 712 Išlaikant kann. 598 - 601 nuostatus, konstitucijos

nustato šventus įsipareigojimus, kurių laikantis, institute priimami evangeliniai patarimai, bei apibrėžia iš jų išplaukiančias pareigas, tačiau gyvenimo stiliuje visuomet išlaikant institutui būdingą pasaulietiškumą.

Kan. 713 § 1. Tokių institutų nariai išreiškia ir realizuoja savo

pasišventimą apaštaline veikla ir, kaip raugas, stengiasi persunkti tikrovę evangeline dvasia, stiprinant ir puoselėjant Kristaus Kūną.

199

§ 2. Nariai pasauliečiai, pasaulyje ir veikdami jame,

dalyvauja Bažnyčios evangelizavimo veikloje tiek liudydami krikščioniškąjį gyvenimą bei ištikimybę savo pasišventimui, tiek savo pagalba, teikiama, kad laikinoji tikrovė būtų tvarkoma pagal Dievo valią, o pasaulis būtų gaivinimas Evangelijos jėgos. Be to, jie bendradarbiauja bažnytinės bendruomenės tarnystėje, laikydamiesi jiems būdingo pasaulietinio gyvenimo stiliaus.

§ 3. Nariai dvasininkai liudija pašvęstąjį gyvenimą,

ypač kunigystėje, ypatinga apaštaline meile padėdami broliams ir Dievo tautoje atlikdami savo šventą tarnystę pasaulio pašventinimui.

Kan. 714 Pasaulietinių institutų nariai gyvena įprastinėse sąlygose

pasaulyje, vieni patys, kiekvienas savo šeimoje arba broliško gyvenimo grupėse, prisilaikant konstitucijos normų.

Kan. 715 § 1. Nariai dvasininkai, inkardinuoti diecezijoje,

priklauso nuo diecezijos Vyskupo, išskyrus tai, kas liečia pašvęstąjį gyvenimą savame institute.

§ 2. Asmenys, kurie, pagal kan. 266 § 3 normą

inkardinuojami institute, jei skiriami atlikti institutui būdingus darbus ar valdymo funkcijas jo viduje, priklauso nuo Vyskupo taip pat, kaip ir vienuoliai.

Kan. 716 § 1. Visi nariai aktyviai dalyvauja instituto gyvenime

pagal savąją teisę. § 2. To paties instituto nariai laikosi tarpusavio

bendravimo, uoliai rūpindamiesi dvasios vienybe ir tikru broliškumu.

200

Kan. 717 § 1. Konstitucija nustato institutui būdingą valdymo formą, Moderatorių buvimo pareigose trukmę ir jų paskyrimo būdą.

§ 2. Niekas negali būti paskirtas aukščiausiuoju

Moderatoriumi, prieš tai pilnai neįstojęs į institutą. § 3. Visi, dalyvaujantys instituto valdyme, privalo

rūpintis, kad būtų išlaikyta dvasios vienybė ir skatinamas narių aktyvumas.

Kan. 718 Instituto turto administravimas, turįs išreikšti ir skatinti

evangelinį neturtą, tvarkomas pagal V knygos Laikinasis bažnyčios turtas normas bei savąją instituto teisę. Savoji teisė atitinkamai turi apibrėžti pareigas, ypač ekonominio pobūdžio, saistančias institutą narių, jam skiriančių savo veiklą, atžvilgiu.

Kan. 719 § 1. Nariai, siekdami ištikimai atsiliepti į savąjį

pašaukimą ir apaštalinę veiklą pagrįsti vienybe su Kristumi, turi būti uolūs maldoje, tinkamai atsidėti Šventojo Rašto skaitymui, kasmet dalyvauti rekolekcijose bei atlikti kitas dvasines pratybas, laikantis savosios teisės.

§ 2. Eucharistijos šventimas, jei įmanoma, kasdieninis,

turi būti viso jų pašvęstojo gyvenimo šaltiniu ir jėga. § 3. Nariai laisvai ir dažnai priima atgailos sakramentą. § 4. Jie laisvai pasirenka reikalingą dvasinį vadovą ir

gali klausti šioje srityje patarimų, jei to nori, taip pat ir savo Moderatorius.

Kan. 720 Aukštesnieji Moderatoriai su savo tarybomis,

laikydamiesi konstitucijų normų, turi teisę priimti į institutą asmenis išmėginimo laikotarpiui arba leisti

201

jiems priimti šventus, tiek laikinuosius, tiek amžinuosius arba galutinius įsipareigojimus.

Kan. 721 § 1. Negaliojančiai priimamas pradiniam išmėginimui

asmuo: 1° nesulaukęs pilnametystės; 2° tuo metu susaistytas šventais įsipareigojimais

pašvęstojo gyvenimo institute ar įstojęs į apaštalinio gyvenimo draugiją;

3° susituokęs žmogus, gyvenantis galiojančioje santuokoje.

§ 2. Konstitucijos gali nustatyti kitas kliūtis, liečiančias

taip pat ir įstojimo galiojimą, ar pateikti kitas sąlygas. § 3. Kad asmuo galėtų būti priimtas, reikalaujama taip

pat subrendimo, būtino, norint tinkamai gyventi institutui būdingą gyvenimą.

Kan. 722 § 1. Pradinis išmėginimas skiriamas tam, kad kandidatai

aiškiau suvoktų dieviškąjį savo bei institutui būdingą pašaukimą, patirtų jo gyvenimo dvasią ir stilių.

§ 2. Kandidatai turi būti tinkamai formuojami gyventi,

laikantis evangelinių patarimų, ir mokomi visiškai perkeisti savo egzistenciją į apaštalavimą, prisiimant evangelizavimo formas, geriausiai atitinkančias instituto tikslą, dvasią ir savybes.

§ 3. Konstitucijos turi nustatyti tokio išmėginimo prieš

pirmąjį įsipareigojimą šventais ryšiais institute metodą ir trukmę, kuri neturi būti trumpesnė, nei du metai

Kan. 723 § 1. Pasibaigus pradinio išmėginimo laikotarpiui,

tinkamu laikomas kandidatas priima tris evangelinius patarimus, sutvirtintus šventu įsipareigojimu, arba palieka institutą

202

§ 2. Šis pirmas įsijungimas, ne trumpesnis, nei penkeri

metai, pagal konstitucijos normas yra laikinas. § 3. Praėjus šiam laikotarpiui, tinkamu laikomam nariui

leidžiama įstoti amžinai arba galutinai, tai yra, saistomam laikinais ryšiais, visuomet kiekvieną kartą atnaujinamais, jiems pasibaigus.

§ 4. Galutinis įsijungimas konkrečių juridinių padarinių,

nustatytų konstitucijose, požiūriu prilyginamas amžinajam.

Kan. 724 § 1. Priėmus pirmuosius įsipareigojimus šventais

ryšiais, pagal konstitucijos normas formavimas privalo būti tęsiamas.

§ 2. Nariai privalo būti lygiai išsilavinę tiek

žmogiškuose, tiek dieviškuose moksluose; instituto Moderatoriai privalo rimtai jausti atsakomybę už jų nuolatinį dvasinį formavimą.

Kan. 725 Institutas gali susieti su savimi kokiais nors

konstitucijos numatytais ryšiais kitus tikinčiuosius, įsipareigojusius siekti evangelinio tobulumo, laikantis instituto dvasios ir dalyvaujant jo pasiuntinybėje.

Kan. 726 § 1. Pasibaigus laikino įsijungimo laikotarpiui, narys

gali laisvai palikti institutą, arba, esant teisingai priežasčiai, aukštesnis Moderatorius, išklausęs savo tarybos, jam gali neleisti atnaujinti šventų įsipareigojimų.

§ 2. Laikinai įsijungęs narys savo noru dėl svarbios

priežasties gali prašyti ir gauti iš aukščiausiojo Moderatoriaus, pritarus jo tarybai, indultą palikti institutą.

203

Kan. 727 § 1. Jei institutą nori palikti narys, į jį įsijungęs

amžinais ryšiais, jis, rimtai apsvarstęs padėtį Viešpaties akivaizdoje, per aukščiausią Moderatorių prašo indulto Apaštalų Sostą, jei institutas yra popiežiaus teisių, arba, kitu atveju, diecezijos Vyskupą, laikydamasis konstitucijoje numatyto būdo.

§ 2. Į institutą inkardinuoto kunigo atveju laikomasi

kan. 693 nuostatų. Kan. 728 Teisėtai suteikus indultą palikti institutą, išnyksta visi

ryšiai, o drauge su jais ir iš įsijungimo kylančios teisės bei pareigos.

Kan. 729 Narys pašalinamas iš instituto, laikantis kann. 694 ir

695 normų. Konstitucijos apibrėžia ir kitas pašalinimo priežastis, svarbu, kad jos būtų atitinkamai sunkios, pasireiškusios išorėje, pakaltinamos ir juridiškai įro-domos; pašalinant laikomasi kann. 697 - 700 nustatytos procedūros. Pašalinto nario atžvilgiu taikomi kan. 701 nuostatai.

Kan. 730 Nario perėjimui iš vieno pasaulietinio instituto į kitą

pasaulietinį institutą laikomasi kann. 684 §§ 1, 2 ir 4 ir 685 nuostatų; perėjimui į kitą vienuolinį institutą ar apaštalinio gyvenimo draugiją arba iš jų į pasaulietinį institutą reikalingas Apaštalų Sosto, kurio nurodymų privalu laikytis, leidimas.

II SEKCIJA

APAŠTALIŠKOJO GYVENIMO DRAUGIJOS Kan. 731 § 1. Į pašvęstojo gyvenimo institutus yra panašios

apaštalinio gyvenimo draugijos, kurių nariai, nedarydami vienuolinių įžadų, siekia draugijai būdingo apaštalinio tikslo ir, gyvendami brolišką gyvenimą

204

bendruomenėje pagal savo stilių, siekia tobulumo meilėje, laikydamiesi konstitucijos.

§ 2. Tarp kitų yra ir draugijų, kurių nariai prisiima

evangelinius patarimus, laikydamiesi kokių nors konstitucijoje numatytų įsipareigojimų.

Kan. 732 Tai, kas yra nustatyta kann. 578 - 597 ir 606, taikoma ir

apaštalinio gyvenimo draugijoms, tačiau atsižvelgiant į kiekvienos draugijos prigimtį; draugijoms, apie kurias kalbama kan. 731 § 2, taip pat taikomi ir kann. 598 - 602.

Kan. 733 § 1. Kompetentinga draugijos valdžia steigia namus ir

kuria vietines bendruomenes, prieš tai gavusi raštišką diecezijos Vyskupo sutikimą, kurio reikia atsiklausti taip pat namus ar bendruomenes naikinant.

§ 2. Sutikimas steigti namus kartu duoda teisę turėti

bent koplyčią, kurioje švenčiama ir saugojama švenčiausioji Eucharistija.

Kan. 734 Draugijos valdymas nustatomas konstitucijoje,

laikantis, pagal atskirų draugijų prigimtį, kann. 617 - 633.

Kan. 735 § 1. Narių priėmimas, išmėginimo laikotarpis,

įjungimas ir formavimas nustatomi kiekvienos draugijos savojoje teisėje.

§ 2. Priimant į draugiją, laikomasi kann. 642 - 645

nustatytų sąlygų. § 3. Savoji teisė turi nustatyti regulą išbandymo ir

formavimo laikotarpiui, ją derinant su draugijos tikslais ir savybėmis, ypač doktrinos, dvasinėje ir apaštalinėje srityje, kad nariai, pažindami dieviškąjį pašaukimą,

205

tinkamai pasirengtų pasiuntinybei ir gyvenimui draugijoje.

Kan. 736 § 1. Dvasininkų draugijoje dvasininkai inkardinuojami

pačioje draugijoje, nebent konstitucija nustatytų ką kita. § 2. Studijų plano ir šventimų priėmimo atžvilgiu

laikomasi pasauliečiams kunigams numatytų normų, išlaikant § 1 normą.

Kan. 737 Įjungimas į draugiją nariams uždeda konstitucijoje

numatytas teises ir pareigas, o draugijai įsipareigojimą vadovauti nariams, realizuojant savo pašaukimą pagal konstituciją.

Kan. 738 § 1. Visi nariai tame, kas liečia draugijos vidaus

gyvenimą ir drausmę, yra pavaldūs savo Moderatoriams, laikantis konstitucijos normų.

§ 2. Viešų apeigų, sielovados ir kitokios apaštalinės

veiklos požiūriu jie taip pat pavaldūs diecezijos Vyskupui, atsižvelgiant į kann. 679 - 683.

§ 3. Santykiai tarp diecezijoje inkardinuoto draugijos

nario ir savo Vyskupo nustatomi konstitucijose arba atskirais susitarimais.

Kan. 739 Nariai, šalia pareigų, kurios jiems priklauso, kaip

tokiems, pagal konstituciją, įpareigojami taip pat laikytis ir bendrų dvasininkų pareigų, nebent pagal dalykų prigimtį ar kontekstą išeitų kitaip.

Kan. 740 Nariai privalo gyventi teisėtai įsteigtuose namuose ar

bendruomenėje ir laikytis bendruomeninio gyvenimo pagal savosios teisės normą; pagal šią teisę taip pat tvarkomas išvykimas iš namų ar bendruomenės.

206

Kan. 741 § 1. Draugijos, ir, jei nėra kitaip nurodyta konstitucijose, jų dalys bei namai yra juridiniai asmenys ir, kaip tokie, gali įsigyti, turėti, administruoti ir atsi-sakyti laikinųjų turtų pagal V knygos Laikinasis Bažnyčios turtas, kann. 636, 638 ir 639 bei savosios teisės normas.

§ 2. Taip pat ir nariai, pagal savąją teisę, gali įsigyti,

turėti ir administruoti laikinuosius turtus bei jais disponuoti, tačiau tai, kas įgyjama dėl priklausomybės draugijai, laikoma įgyta draugijai.

Kan. 742 Galutinai neįsijungusių narių pasitraukimą ir pašalinimą

tvarko kiekvienos draugijos konstitucija. Kan. 743 Galutinai įsijungęs narys gali gauti iš aukščiausiojo

Moderatoriaus, pritarus jo tarybai, indultą palikti draugiją, to pasekmėje išnykstant visoms iš įsijungimo kylančioms teisėms ir pareigoms, tačiau išlaikant kan. 693 nuostatą, nebent tokio indulto suteikimas, pagal konstitucijos normą, būtų rezervuotas Šventajam Sostui.

Kan. 744 § 1. Taip pat atitinkamai aukščiausiam Moderatoriui,

pritarus jo tarybai, yra rezervuota teisė suteikti galutinai įsijungusiam nariui leidimą pereiti į kitą apaštalinio gyvenimo draugiją, tuo tarpu sulaikant savosios draugijos teisių ir pareigų saistymą, o taip pat išlaikant teisę jam grįžti prieš galutinai įsijungiant į naują draugiją.

§ 2. Perėjimui į pašvęstojo gyvenimo institutą arba iš jo

į apaštalinio gyvenimo draugiją reikalingas Šventojo Sosto, kurio nurodymų privalu laikytis, leidimas.

Kan. 745 Aukščiausias Moderatorius, pritarus jo tarybai, gali

suteikti galutinai įsijungusiam nariui indultą gyventi ne draugijoje, tačiau ne ilgiau kaip tris metus, sulaikant

207

teisių ir pareigų, nesuderinamų su naujomis sąlygomis, saistymą, tačiau narys lieka pavaldus Moderatoriams. Jei šiuo atveju kalbama apie kunigą, be to reikalingas dar ir vietos Ordinaro, kur jis turės gyventi, patikėtas Ordinaro rūpesčiui ir valdžiai, sutikimas.

Kan. 746 Galutinai įsijungusio nario pašalinimo atveju laikomasi,

pritaikant konkrečiam atvejui, kann. 694 - 704.

III KNYGA BAŽNYČIOS PAREIGA MOKYTI

Kan. 747 § 1. Bažnyčia, kuriai Viešpats Kristus patikėjo tikėjimo

turtą, kad ji, padedant šventajai Dvasiai, jį šventai saugotų, kuo giliausiai tyrinėtų, skelbtų ir ištikimai išdėstytų apreikštąją tiesą, turi pareigą ir prigimtinę teisę, taip pat naudodamasi savo socialinės komunikacijos priemonėmis, nepriklausomai nuo bet kokios žmogiškos galybės, skelbti Evangeliją visiems žmonėms.

§ 2. Bažnyčia turi pareigą visuomet ir visur skelbti

moralinius principus, liečiančius taip pat ir socialinę tvarką, vertinti bet kokią žmogišką tikrovę, kiek to reikalauja pagrindinės žmogiško asmens teisės ir sielų išganymas.

Kan. 748 § 1. Visi žmonės skatinami ieškoti tiesos Dievą ir

Bažnyčią liečiančiuose dalykuose o, ją pažinę, dieviškojo įstatymo įpareigojami ir turi teisę ją priimti bei jos laikytis.

§ 2. Niekada niekam neleidžiama versti žmones prieš jų

sąžinę priimti katalikų tikėjimą. Kan. 749 § 1. Popiežius dėl užimamų pareigų turi neklaidingo

mokymo dovaną, kuomet, kaip visų tikinčiųjų

208

Ganytojas ir aukščiausias Mokytojas, įpareigotas stiprinti savo brolius tikėjime, kaip galutinį paskelbia privalomu mokymą tikėjimo ar doros atžvilgiu.

§ 2. Taip pat ir Vyskupų Kolegija turi neklaidingo

mokymo dovaną, kai Vyskupai, susirinkę į Visuotinį Susirinkimą, naudojasi ja, kaip mokytojai ir teisėjai tikėjimo ir doros dalykuose, visą Bažnyčią galutinai įpareigodami laikytis tikėjimo ar doros mokslo, arba, kai, išsisklaidę pasaulyje ir išlaikydami bendravimo ryšį tarp savęs ir su Petro įpėdiniu, drauge nusprendžia laikytis, kaip galutinės, ir autentiškai drauge su Romos Popiežiumi mokyti tiesos, liečiančios tikėjimą ir dorą.

§ 3. Joks mokymas nėra laikomas neklaidingu, jei tai

nėra aiškiai nurodyta. Kan. 750 Dieviškame ir katalikiškame tikėjime privaloma tikėti

visa, kas yra rašytame ar perduotame Dievo žodyje, būtent visame Bažnyčiai patikėtame tikėjimo lobyne, o drauge pateikiama, kaip Dievo apreiškimas, tiek iškil-mingu, tiek ordinariniu ir visuotiniu Bažnyčios mokymu, tai yra, kas pasireiškia visuotiniu tikinčiųjų priėmimu, vadovaujant mokančiai Bažnyčiai; to pasėkoje visi įpareigojami vengti bet kokios tam priešingos doktrinos.

Kan. 751 Erezija vadinamas po krikšto priėmimo užsispyręs

kokios nors tiesos, kuria privaloma tikėti dieviškame ir katalikiškame tikėjime, neigimas ar užsispyręs abejojimas ja; apostazija - visiškas krikščioniško tikėjimo atmetimas; schizma - atsisakymas paklusti Popiežiui arba bendrauti su jam pavaldžiais Bažnyčios nariais.

Kan. 752 Doktrinai, kurią Popiežius ir Vyskupų Kolegija,

autentiškai mokydami, skelbia tikėjimo ir doros

209

dalykuose, nors ir neketindami jos paskelbti galutiniu aktu, nepakanka vien pritarti tikėjimo dvasioje, tačiau privaloma ją pamaldžiai sekti protu ir valia, todėl tikintieji privalo rūpintis vengti viso to, kas su ja nesutinka.

Kan. 753 Vyskupai, laikydamiesi bendravimo su Kolegijos galva

ir nariais, tiek pavieniui, tiek susibūrę į Vyskupų Konferencijas ar dalinius susirinkimus, nors ir neturėdami mokymo neklaidingumo, jų globai patikėtiems tikintiesiems lieka autentiškais tikėjimo daktarais ir mokytojais; tokio savo Vyskupų autentiško mokymo tikintieji įpareigojami laikytis su pamaldžiu vidiniu paklusnumu.

Kan. 754 Visi tikintieji įpareigojami laikytis konstitucijų ir

dekretų, kuriais teisėta Bažnyčios valdžia išdėsto doktriną ar uždraudžia klaidingas nuomones, ypač, kai šiuos dokumentus išleidžia Romos Popiežius arba Vyskupų Kolegija.

Kan. 755 § 1. Pirmiausia visai Vyskupų Kolegijai ir Apaštalų

Sostui priklauso skatinti ir vadovauti katalikų tarpe ekumeniniam judėjimui, turinčiam tikslą atstatyti krikščionių tarpusavio vienybę, kurios siekti Bažnyčia yra įpareigota Kristaus.

§ 2. Tą pačią vienybę privalo skatinti taip pat Vyskupai

bei, pagal teisės normas, Vyskupų Konferencijos, ir, atsižvelgdami į įvairiomis aplinkybėmis susiklosčiusius poreikius bei būtinybę, nurodyti praktines veikimo normas, drauge atkreipiant dėmesį į aukščiausios Bažnyčios valdžios išleistus nuostatus.

I SKYRIUS

DIEVO ŽODŽIO TARNYSTĖ

210

Kan. 756 § 1. Visuotinėje Bažnyčioje pareiga skelbti Evangeliją ypatingu būdu yra patikėta Romos Popiežiui ir Vyskupų Kolegijai.

§ 2. Jiems patikėtoje dalinėje Bažnyčioje šią pareigą

atlieka pavieniai Vyskupai, kurie joje tvarko visą žodžio tarnystę; kartais atskiri Vyskupai, pagal teisės normas, ją vykdo drauge kelių Bažnyčių atžvilgiu.

Kan. 757 Kunigams, kurie yra Vyskupų bendradarbiai, priklauso

skelbti Dievo Evangeliją; ypatingai ši pareiga jiems patikėtų žmonių atžvilgiu saisto klebonus ir kitus asmenis, kuriems pavesta rūpintis sielų ganymu; taip pat ir diakonams, bendraujant su Vyskupu ir jo kunigija, priklauso tarnauti Dievo tautai žodžio tarnyste.

Kan. 758 Pašvęstojo gyvenimo institutų nariai dėl savo

pasišventimo Dievui išskirtiniu būdu liudija Evangeliją ir, atitinkamai, Vyskupo yra priimami pagalbon, skelbiant Evangeliją.

Kan. 759 Tikintieji pasauliečiai krikšto bei sutvirtinimo galios

dėka, žodžiu ir krikščioniško gyvenimo pavyzdžiu yra Evangelijos skelbimo liudininkai; jie taip pat gali būti pašaukti bendradarbiauti su Vyskupu ir kunigais, vykdant žodžio tarnystę.

Kan. 760 Žodžio tarnystėje, kuri privalo būti grindžiama

Šventuoju Raštu, Tradicija, liturgija, Magisterijumi ir Bažnyčios gyvenimu, turi būti pilnai ir ištikimai perteikta Kristaus paslaptis.

Kan. 761 Skelbiant krikščioniškąją doktriną, naudojamasi visomis

prieinamomis priemonėmis, pirmiausia pamokslais ir katechetiniu parengimu, kurie visuomet užima pagrindinę vietą, o taip pat ir doktrinos pateikimu mokyklose, akademijose, konferencijose ir bet kokiuose

211

susibūrimuose bei šių įvykių proga jos skleidimu viešais teisėtos valdžios pareiškimais spaudoje ar kitose socialinės komunikacijos priemonėse.

I SKIRSNIS

DIEVO ŽODŽIO SKELBIMAS Kan. 762 Kad Dievo tauta pirmiausia susivienytų su gyvojo

Dievo žodžiu, kurio visiškai teisėtai gali pareikalauti iš kunigų lūpų, šventieji tarnai, į kurių pagrindines pareigas įeina Dievo Evangelijos skelbimas, turi atkreipti didelį dėmesį į pamokslų sakymo pareigą.

Kan. 763 Vyskupai turi teisę visur skelbti Dievo žodį, neišskiriant

popiežiaus teisių vienuolynų bažnyčių ir koplyčių, nebent vietos Vyskupas atskirais atvejais tai įsakmiai uždraustų.

Kan. 764 Išlaikant kan. 765 potvarkį, kunigai ir diakonai turi

galią sakyti pamokslus visur, kuria naudojasi, turėdami bent numanomą bažnyčios rektoriaus sutikimą, nebent šią galią būtų susiaurinęs ar visiškai atėmęs kompetentingas Ordinaras, arba pagal dalinę teisę būtų reikalaujama įsakmaus leidimo.

Kan. 765 Sakyti pamokslus vienuoliams jų bažnyčiose ar

koplyčiose reikalingas kompetentingo Vyresniojo leidimas pagal konstitucijos normas.

Kan. 766 Pasauliečiams gali būti leidžiama sakyti pamokslą

bažnyčioje ar koplyčioje, jei konkrečiose aplinkybėse tai būtina ar pavieniais atvejais būtų naudinga, atsižvelgiant į Vyskupų Konferencijos nuostatus ir laikantis kan. 767 § 1.

Kan. 767 § 1. Tarp pamokslo formų iškiliausia yra homilija,

sudaranti dalį liturgijos ir rezervuota kunigui arba

212

diakonui; joje liturginių metų eigoje pagal šventąjį tekstą išdėstomos tikėjimo paslaptys ir krikščioniškojo gyvenimo normos.

§ 2. Sekmadieniais bei įsakytų švenčių dienomis visose

Mišiose, celebruojamose, dalyvaujant žmonėms, homilija yra privaloma ir be svarbios priežasties jos apleisti negalima.

§ 3. Labai patariama, kad, jei yra pakankamai

dalyvaujančių žmonių, homilija būtų sakoma ir šiokiadieniais celebruojamose Mišiose, ypač advento ir gavėnios laiku arba šventės ar gedulingo įvykio proga.

§ 4. Klebonas ar bažnyčios rektorius privalo rūpintis,

kad šių nuostatų būtų pamaldžiai laikomasi. Kan. 768 § 1. Dievo žodžio skelbėjai visų pirmiausia pateikia

tikintiesiems tai, ką būtina tikėti ir daryti Dievo garbei bei žmonių išganymui.

§ 2. Jie turi perteikti tikintiesiems taip pat ir doktriną,

kurią Bažnyčios mokymas išdėsto apie žmogaus asmens kilnumą ir laisvę, šeimos vienybę ir pastovumą bei pareigas joje, į visuomenę susitelkusių žmonių pareigas, o taip pat būdą tvarkyti laikinuosius turtus pagal Dievo nustatytą tvarką.

Kan. 769 Krikščioniškoji doktrina pateikiama, prisitaikant prie

klausytojų sugebėjimų ir pritaikoma laikmečio poreikiams.

Kan. 770 Klebonai konkrečiu laiku, pagal diecezijos Vyskupo

patvarkymus, organizuoja pamokslus, vadinamus dvasinėmis pratybomis ar šventosiomis misijomis, arba pritaiko kitas reikalingas formas.

213

Kan. 771 § 1. Sielų ganytojai, ypač Vyskupai ir klebonai, privalo rūpintis, kad Dievo žodis būtų skelbiamas taip pat ir tiems tikintiesiems, kurie dėl savo gyvenimo sąlygų negali pakankamai pasinaudoti įprasta bendra pastoracija ar visiškai yra jos netekę.

§ 2. Jie turi pasirūpinti, kad Evangelijos skelbimas

pasiektų teritorijoje gyvenančius netikinčiuosius, nes rūpestis sielomis turi apimti taip pat ir juos, o ne vien tikinčiuosius.

Kan. 772 § 1. Be to, vykdant pamokslininko pareigą, laikomasi ir

diecezijos Vyskupo išleistų normų. § 2. Kalbant apie krikščioniškąją doktriną radijuje ir

televizijoje, laikomasi Vyskupų Konferencijos išleistų nuostatų.

II SKIRSNIS

KATECHETINIS ŠVIETIMAS Kan. 773 Pirmiausia sielų ganytojai turi jiems būdingą ir svarbią

pareigą rūpintis krikščioniškosios tautos katekizavimu, kad tikinčiųjų tikėjimas doktrinos ir krikščioniško gyvenimo patyrimo išdėstymo dėka taptų gyvas, aiškus ir veiklus.

Kan. 774 § 1. Rūpinimasis katekizavimu, vadovaujant teisėtai

bažnytinei valdžiai, liečia visus Bažnyčios narius, kiekvieną pagal jo galimybes.

§ 2. Pirma visų tėvai yra įpareigojami žodžiu ir

pavyzdžiu formuoti vaikuose tikėjimą bei krikščioniško gyvenimo praktiką; tokias pat pareigas turi tėvus atstojantys asmenys ir krikštatėviai.

214

Kan. 775 § 1. Laikydamasis Apaštalų Sosto duotų potvarkių, diecezijos Vyskupas turi išleisti normas, liečiančias katechetinę medžiagą bei pasirūpinti, kad nestokotų katechezei tinkamų priemonių, jei atrodytų reikalinga, taip pat ir paruošdamas katekizmą, o taip pat kitais būdais skatindamas bei koordinuodamas katechetines iniciatyvas.

§ 2. Vyskupų Konferencija, jei tai atrodytų naudinga,

turi pasirūpinti išleisti katekizmus savajai teritorijai, prieš tai gavus Apaštalų Sosto patvirtinimą.

§ 3. Prie Vyskupų Konferencijos gali būti įkurta

katechetinė įstaiga, kurios pagrindinis darbas būtų padėti pavienėms diecezijoms katechetine medžiaga.

Kan. 776 Klebonas, pagal savo pareigas, privalo rūpintis

suaugusiųjų, jaunimo ir vaikų katechetiniu formavimu. Siekdamas šio tikslo, jis bendradarbiauja su parapijai priskirtais kunigais, pašvęstojo gyvenimo institutų bei apaštalinio gyvenimo draugijų nariais, atsižvelgdamas į kiekvieno instituto ypatybes, o taip pat su tikinčiaisiais pasauliečiais, ypač katekistais; visi šie asmenys, jei nėra teisėtai sutrukdyti, neturi atsisakyti su noru padėti. Jis taip pat skatina bei palaiko tėvų pastangas šeimos katechezėje, apie kurią kalbama kan. 774 § 2.

Kan. 777 Ypatingu būdu klebonas, atsižvelgdamas į diecezijos

Vyskupo nustatytas normas, rūpinasi: 1° kad būtų suteikiama tinkama katechezė,

besiruošiant sakramentų priėmimui; 2° kad vaikai, atitinkamą laiką katekizuoti, būtų

tinkamai paruošiami pirmam atgailos ir švenčiausiosios Eucharistijos sakramentų priėmimui, o taip pat sutvirtinimo sakramentui;

215

3° kad minėtieji vaikai, priėmę pirmąją Komuniją, galėtų pasinaudoti gausesniu ir gilesniu katechetiniu formavimu;

4° kad katechetinis švietimas būtų perduotas taip pat proto ir kūno invalidams, kiek tai leidžia jų sąlygos;

5° kad jaunimo ir suaugusiųjų tikėjimas, naudojantis įvairiomis formomis ir iniciatyvomis, būtų saugomas, apšviečiamas ir darytų pažangą.

Kan. 778 Vienuolynų ir apaštalinio gyvenimo draugijų Vyresnieji

privalo rūpintis, kad jų bažnyčiose, mokyklose ar kitoje bet kokiu būdu jiems patikėtoje veikloje uoliai būtų pateikiamas katechetinis švietimas.

Kan. 779 Katechetinis švietimas turi būti perduodamas,

naudojantis bet kokia pagalba, didaktinėmis priemonėmis ir socialinės komunikacijos instrumentais, kurie atrodytų naudingiausi tam, kad tikintieji jų savybėms, gabumams ir amžiui bei gyvenimo sąlygoms pritaikytu būdu pajėgtų pilniau įsisavinti katalikiškąją doktriną ir tinkamiausiai ją įgyvendinti.

Kan. 780 Vietų Ordinarai privalo rūpintis, kad katechetai būtų

tinkamai parengti gerai vykdyti savo pareigas, būtent, kad jiems būtų sudaryta pastovaus formavimo galimybė, kad prieinamu būdu pažintų Bažnyčios doktriną ir teoriškai bei praktiškai išmoktų pedagoginių disciplinų pagrindus.

II SKYRIUS

MISIJINĖ BAŽNYČIOS VEIKLA Kan. 781 Kadangi visa Bažnyčia iš savo prigimties yra

misionieriška ir evangelizavimo darbas laikomas pagrindine Dievo tautos pareiga, visi tikintieji, su-vokdami savo atsakomybę, dalyvauja misijų darbe.

216

Kan. 782 § 1. Romos Popiežiui ir Vyskupų Kolegijai priklauso aukščiausias misijų darbą bei bendradarbiavimą misijų labui liečiančių iniciatyvų ir veiklos vadovavimas bei koordinavimas.

§ 2. Pavieniai Vyskupai, kaip atsakingi už visuotinę

Bažnyčią ir visas Bažnyčias asmenys, privalo ypatingai rūpintis misijine veikla, ypač skatindami, pritardami ir palaikydami misijines iniciatyvas dalinėje Bažnyčioje.

Kan. 783 Pašvęstojo gyvenimo institutų nariai, save paskyrę

Bažnyčios tarnybai pačiu pasišventimu, ypatingu būdu įpareigojami savo darbu prisidėti prie misijinės veiklos, atsižvelgiant į institutui būdingą stilių.

Kan. 784 Misionieriai, būtent, kompetentingos bažnytinės

valdžios pasiųsti atlikti misijų darbo asmenys, gali būti parinkti tarp vietinių gyventojų ir ne, gali būti tiek dvasininkai pasauliečiai, tiek pašvęstojo gyvenimo institutų ar apaštalinio gyvenimo draugijų nariai, tiek kiti tikintieji pasauliečiai.

Kan. 785 § 1. Vykdant misijų darbą, turi būti priimami katechetai,

tai yra, tinkamai pasiruošę ir pasižymintys krikščionišku gyvenimu tikintieji pasauliečiai, kad, vadovaujant misionieriui, pasišvęstų evangelinės doktrinos dėstymui ir liturginių pamaldų bei meilės darbų organizavimui.

§ 2. Katechetai formuojami tam paskirtose mokyklose,

o, kur tokių nebūtų, vadovaujant misionieriams. Kan. 786 Grynai misijinė veikla, kurios dėka Bažnyčia įdiegiama

tautose ar grupėse, kur iki tol nebuvo įsišaknijusi, Bažnyčioje vykdoma pirmiausia siunčiant Evangelijos skelbėjus tol, kol naujos Bažnyčios pilnai neįsisteigs, tai yra, kol neturės pakankamai savų jėgų ir priemonių,

217

kurioms besinaudodamos, pajėgs pačios vykdyti evangelizavimo darbą.

Kan. 787 § 1. Misionieriai, gyvenimu ir žodžiu liudydami

tikėjimą, užmezga nuoširdų dialogą su netikinčiais į Kristų, kad, naudojantis jų supratimui ir kultūrai pritaikytomis sąvokomis, jiems atsivertų keliai, kuriais juos būtų galima sėkmingai atvesti prie susipažinimo su evangeliniu skelbimu.

§ 2. Misionieriai rūpinasi išmokyti tikėjimo tiesų

asmenis, kuriuos laiko pasiruošusiais priimti evangelinę žinią, taip, kad pastariesiems, laisvai to prašant, būtų leista priimti krikštą.

Kan. 788 § 1. Asmenys pareiškę norą priimti Kristaus tikėjimą,

praėjus prekatechumenato laikui, liturginėmis apeigomis priimami į katechumenatą, o jų vardai įrašomi atitinkamoje knygoje.

§ 2. Katechumenai mokslo ir krikščioniško gyvenimo

praktikos dėka tinkamai supažindinami su išganymo paslaptimi ir įvedami į tikėjimo, liturgijos, Dievo tautos meilės ir apaštalavimo gyvenimą.

§ 3. Vyskupų Konferencija išleidžia statutą, kuriuo

tvarkomas katechumenatas, nustatant katechumenų pareigas ir jiems privalomas pripažinti prerogatyvas.

Kan. 789 Naujatikiai formuojami, mokant juos giliau pažinti

evangelinę tiesą ir įvykdyti krikšto metu prisiimtas pareigas; jie turi persiimti nuoširdžia meile Kristui ir jo Bažnyčiai.

Kan. 790 § 1. Misijų teritorijose diecezijos Vyskupas: 1° pateikia, vadovauja ir koordinuoja iniciatyvas

bei darbus, turinčius misijinės veiklos pobūdį;

218

2° rūpinasi, kad būtų sudaryti atitinkami susitarimai su institutų, pasišventusių misijiniam darbui, Moderatoriais, ir kad santykiai su jais duotų naudą misijai.

§ 2. Diecezijos Vyskupo duotiems potvarkiams, apie

kuriuos kalbama §1, n. 1, privalo paklusti visi misionieriai, jų tarpe ir Vyskupui pavaldžioje teri-torijoje gyvenantys vienuoliai bei jų padėjėjai.

Kan. 791 Pavienėse diecezijose, prisidedant prie misijinės

veiklos: 1° skatinami pašaukimai misijoms; 2° paskiriamas kunigas, kuris sėkmingai prisidėtų

prie iniciatyvų misijų labui veiklos, ypač prie Pontificia Opera Missionalia;

3° minima pasaulinė misijų diena; 4° kasmet sumokamas atitinkamas įnašas

misijoms, kuris persiunčiamas Šventajam Sostui. Kan. 792 Vyskupų Konferencijos įkuria ir skatina institucijas,

kurių dėka visi, iš misijų kraštų atvykstantieji į minėtų Konferencijų teritoriją darbui ar studijoms, būtų broliškai priimti ir susilauktų deramos dvasinės globos.

III SKYRIUS

KATALIKIŠKAS AUKLĖJIMAS Kan. 793 § 1. Tėvai bei juos atstojantys asmenys turi pareigą ir

teisę pasirinkti priemones bei institucijas, kurių dėka, prisitaikant prie vietos sąlygų, galėtų tinkamiausiai pasirūpinti savo vaikų katalikišku auklėjimu.

§ 2. Tėvai taip pat turi teisę pasinaudoti jiems

katalikiškam vaikų auklėjimui reikalinga pagalba, kurią privalo suteikti civilinė visuomenė.

219

Kan. 794 § 1. Išskirtiniu būdu auklėjimo pareiga ir teisė priklauso Bažnyčiai, kuriai Dievo patikėta padėti žmonėms pasiekti krikščioniškojo gyvenimo pilnatvę.

§ 2. Sielų ganytojai turi pareigą pasinaudoti visomis

priemonėmis, kad visi tikintieji galėtų pasinaudoti katalikišku auklėjimu.

Kan. 795 Kadangi tikras auklėjimas privalo būti kreipiamas į

pilną žmogaus formavimą, siekiant jo galutinio tikslo bei bendros visuomenės gerovės, vaikai ir jaunuoliai turi būti taip auklėjami, kad galėtų harmoningai atskleisti savo fizines, moralines ir intelektualines galimybes, įgytų geresnį atsakomybės jausmą ir sugebėjimą tinkamai naudotis laisve bei būtų parengti aktyviai dalyvauti visuomeniniame gyvenime.

I SKIRSNIS

MOKYKLOS Kan. 796 § 1. Tarp galimybių suteikti išsilavinimą tikintieji

ypatingą dėmesį turi kreipti į mokyklas, kurios yra pagrindinė pagalba tėvams, vykdant jų pareigas auklėti.

§ 2. Būtina, kad tėvai glaudžiai bendradarbiautų su

mokyklų mokytojais, kuriems patiki savo vaikų auklėjimą; mokytojai gi, atlikdami savo pareigas, turi artimai bendradarbiauti su tėvais, juos mielai išklausyti, gi tėvų asociacijos ir susirinkimai turi būti skatinami ir tinkamai įvertinami.

Kan. 797 Būtina, kad tėvai turėtų realią laisvę, pasirenkant

mokyklas, todėl tikintieji privalo rūpintis, kad civilinė visuomenė šią laisvę pripažintų tėvams ir, vadovaudamasi paskirstomuoju teisingumu, ją paremtų taip pat ir ekonomiškai.

220

Kan. 798 Tėvai turi leisti savo vaikus į tas mokyklas, kuriose suteikiamas katalikiškas auklėjimas; jei tai neįmanoma, privalo pasirūpinti, kad jie gautų tinkamą katalikišką auklėjimą ne mokykloje.

Kan. 799 Tikintieji turi padaryti viską, kad civilinėje visuomenėje

jaunimo formavimą tvarkantys įstatymai skatintų taip pat jų religinį ir moralinį auklėjimą mokyklose pagal tėvų sąžinę.

Kan. 800 § 1. Bažnyčia turi teisę steigti bet kokių disciplinų,

rūšies ir laipsnio mokyklas bei joms vadovauti. § 2. Tikintieji turi remti katalikiškas mokyklas, pagal

savo galimybes padėdami jas steigiant ir išlaikant. Kan. 801 Vienuoliniai institutai, auklėjimą suprantantys, kaip sau

būdingą pasiuntinybę, likdami ištikimi šiai savo misijai, turi rūpintis pasišvęsti katalikiškam auklėjimui taip pat ir savo mokyklose, įsteigtose, pritariant diecezijos Vyskupui.

Kan. 802 § 1. Kur nėra mokyklų, kuriose būtų suteikiamas

krikščioniška dvasia paremtas auklėjimas, diecezijos Vyskupas turi rūpintis jas įsteigti.

§ 2. Kur tai būtų reikalinga, diecezijos Vyskupas turi

pasirūpinti, kad būtų įsteigtos taip pat profesinės ir techninės ar kitokios ypač reikalingos mokyklos.

Kan. 803 § 1. Katalikiška vadinama mokykla, kuriai vadovauja

kompetentinga bažnytinė valdžia arba viešas juridinis bažnytinis asmuo, arba tokia raštiškai pripažinta bažnytinės valdžios.

§ 2. Katalikiškoje mokykloje dėstomi dalykai ir

auklėjimas turi būti paremti katalikiškosios doktrinos

221

principais, o mokytojai turi pasižymėti teisinga doktrina ir doru gyvenimu.

§ 3. Jokia mokykla, jei faktiškai ir būtų katalikiška,

negali vadintis katalikiška mokykla, jei neturi kompetentingos bažnytinės valdžios pritarimo.

Kan. 804 § 1. Bažnytinė valdžia kontroliuoja katalikišką religinį

mokymą ir auklėjimą bet kokiose mokyklose ar jo perdavimą įvairiomis socialinės komunikacijos priemonėmis. Vyskupų Konferencijos nustato bendrąsias normas šioje veiklos srityje, o diecezijų Vyskupai jas tvarko ir prižiūri jų laikymąsi.

§ 2. Vietos Ordinaras privalo rūpintis, kad mokytojai,

skiriami dėstyti tikybą mokyklose, taip pat ir nekatalikiškose, pasižymėtų teisinga doktrina, krikščioniško gyvenimo liudijimu bei pedagoginiais gabumais.

Kan. 805 Vietos Ordinaras savo vyskupijoje turi teisę skirti ar

patvirtinti tikybos mokytojus, o taip pat juos atleisti ar reikalauti jų atleidimo, jei to reikalinga dėl religinių ar moralinių priežasčių.

Kan. 806 § 1. Diecezijos Vyskupas turi teisę prižiūrėti ir vizituoti

savo teritorijoje esančias katalikiškas mokyklas, taip pat ir vienuolinių institutų narių įkurtas ar vadovaujamas; jis taip pat turi teisę leisti potvarkius dėl bendros katalikiškų mokyklų tvarkos. Tokie potvarkiai galioja ir minėtų vienuolių mokyklų atžvilgiu, tačiau išlaikant jų autonomiją minėtų mokyklų vidaus vadovavime.

§ 2. Katalikiškų mokyklų vadovai, prižiūrint vietos

Ordinarui, turi rūpintis, kad dėstymas jose moksliniu požiūriu būtų išlaikytas bent jau tokiame pačiame lygyje, kaip kitose regiono mokyklose.

222

II SKIRSNIS

KATALIKIŠKI UNIVERSITETAI IR KITI AUKŠTOJO MOKSLO INSTITUTAI

Kan. 807 Bažnyčia turi teisę steigti ir vadovauti universitetams,

prisidedantiems prie kilnesnės žmogiškosios kultūros ir pilnesnio žmogaus asmens atskleidimo bei pačios Bažnyčios mokymo pasiuntinybės realizavimo.

Kan. 808 Joks universitetas, nors iš tikrųjų ir būtų katalikiškas,

negali vadintis katalikišku universitetu, jei neturi kompetentingos bažnytinės valdžios pritarimo.

Kan. 809 Vyskupų Konferencijos turi pasirūpinti, kad, jei tai

įmanoma ir reikalinga, jų teritorijoje, tinkamai išdėstyti, būtų universitetai ar bent fakultetai, kuriuose, išlaikant jų mokslinę autonomiją, įvairios disciplinos būtų studijuojamos ir dėstomos, atsižvelgiant į katalikiškąjį mokymą.

Kan. 810 § 1. Kompetentinga valdžia privalo, laikantis statutų,

pasirūpinti, kad katalikiškuose universitetuose dėstytojais būtų skiriami asmenys, šalia tinkamo mokslinio ir pedagoginio pasirengimo pasižymintys doktrinos grynumu ir doru gyvenimu, gi, jei pastariesiems trūktų šių savybių, laikantis statute nurodytos procedūros, jie būtų pašalinti iš pareigų.

§ 2. Vyskupų Konferencijos ir vyskupijų, kur yra tokie

universitetai, Vyskupai turi pareigą ir teisę budėti, kad minėtuose universitetuose būtų ištikimai laikomasi katalikiškojo mokymo principų.

Kan. 811 § 1. Kompetentinga bažnytinė valdžia turi rūpintis, kad

katalikiškuose universitetuose būtų įsteigtas fakultetas

223

arba institutas arba bent teologijos katedra, kur paskaitų klausytų taip pat pasauliečiai studentai.

§ 2. Katalikiškuose universitetuose turi būti skaitomos

paskaitos, kurių metu visų pirma būtų svarstomi su šių fakultetų disciplinomis susiję teologiniai klausimai.

Kan. 812 Asmenys, dėstantys bet kokias teologines disciplinas

aukštųjų studijų institutuose, privalo turėti kompetentingos bažnytinės valdžios siuntimą.

Kan. 813 Diecezijos vyskupas privalo ypatingai rūpintis studentų

sielovada, taip pat įsteigdamas parapiją ar bent pastoviai skirdamas kunigus šioms pareigoms. Jis turi pasirūpinti, kad universitetuose, taip pat ir nekatalikiškuose, būtų katalikiški universitetų centrai, kurie rūpintųsi visų prima dvasine jaunimo globa.

Kan. 814 Universitetams nustatytos normos lygiai taikomos ir

kitiems aukštųjų studijų institutams.

III SKIRSNIS BAŽNYTINIAI UNIVERSITETAI IR FAKULTETAI

Kan. 815 Bažnyčia, remdamasi savo misija skelbti apreikštąją

tiesą, turi savus bažnytinius universitetus arba fakultetus, skirtus šventųjų ar susijusių su šventosiomis disciplinų gilinimui ir moksliniam alumnų, pasišventusių minėtoms disciplinoms, formavimui.

Kan. 816 § 1. Bažnytinius universitetus arba fakultetus steigia ar

patvirtina tiktai Apaštalų Sostas; jam priklauso ir aukščiausias jų valdymas.

§ 2. Pavieniai bažnytiniai universitetai ar fakultetai

privalo turėti Apaštalų Sosto patvirtintus savo statutą ir studijų programą.

224

Kan. 817 Joks universitetas ar fakultetas, neįsteigtas ar

nepatvirtintas Apaštalų Sosto, negali teikti akademinių laipsnių, Bažnyčioje turinčių kanonines pasekmes.

Kan. 818 Normos, nustatytos katalikiškiems universitetams kann.

810, 812 ir 813, galioja taip pat ir bažnytinių universitetų bei fakultetų atžvilgiu.

Kan. 819 Kiek tai reikalinga vyskupijos ar vienuolinio instituto ar

pačios visuotinės Bažnyčios gerovė, diecezijų Vyskupai ir kompetentingi institutų Vyresnieji, turi siųsti studijoms į bažnytinius universitetus ar fakultetus jaunuolius, dvasininkus ir vienuolius, pasižyminčius tinkamomis savybėmis, dorybėmis ir gabumais.

Kan. 820 Bažnytinių universitetų ir fakultetų vadovybė bei

profesoriai turi rūpintis, kad universiteto fakultetai, kiek tai leidžia studijuojama medžiaga, tarpusavyje pagelbėtų vieni kitiems, bei kad tarp savo universiteto ar fakulteto ir kitų universitetų ar fakultetų, taip pat ir ne bažnytinių, būtų vystomas bendradarbiavimas tokiu būdu, kad suvieniję jėgas, prisidėtų prie mokslo augimo, organizuodami simpoziumus, bendrus mokslinius tyrinėjimus bei kitas iniciatyvas.

Kan. 821 Vyskupų Konferencija ir diecezijos Vyskupas turi

pasirūpinti, kad, kur įmanoma, būtų įsteigti aukštųjų religijos studijų institutai, kuriuose būtų dėstomos teologinės ir kitos liečiančios krikščioniškąją kultūrą disciplinos.

IV SKYRIUS

SOCIALINĖS KOMUNIKACIJOS PRIEMONĖS IR KNYGOS

225

Kan. 822 § 1. Bažnyčios ganytojai, remdamiesi pačios Bažnyčios sava teise, vykdydami savo misiją, turi pasinaudoti socialinės komunikacijos priemonėmis.

§ 2. Šie ganytojai privalo rūpintis pamokyti

tikinčiuosius apie jų pareigą bendradarbiauti, kad naudojimasis socialinės komunikacijos priemonėmis būtų gaivinamas žmogiškosios ir krikščioniškos dvasios.

§ 3. Visi tikintieji, ypač dalyvaujantys minėtų

priemonių organizavime bei dirbantys jose, skatinami pagelbėti sielovadoje, kad Bažnyčia galėtų sėkmingiau vykdyti savo pasiuntinybę, taip pat ir pasinaudodama šiomis priemonėmis.

Kan. 823 § 1. Siekiant išsaugoti tikėjimo ir papročių grynumą,

Bažnyčios ganytojai turi pareigą ir teisę budėti, kad nebūtų padaryta nuostolių krikščionių tikėjimui ar dorai nei raštuose, nei naudojantis socialinės komunikacijos priemonėmis; jie taip pat turi pareigą ir teisę reikalauti, kad tikinčiųjų raštai, skirti spaudai, jei juose kalbama apie tikėjimą ar dorą, būtų pateikti jiems įvertinti, bei pasmerkti raštus, pažeidžiančius sveiką tikėjimą ar dorą.

§ 2. Pareigą ir teisę, apie kurias kalbama § 1, turi

Vyskupai tiek pavieniui, tiek susirinkę į dalinius susirinkimus ar Vyskupų Konferencijas jų rūpesčiui patikėtų tikinčiųjų atžvilgiu bei aukščiausia Bažnyčios valdžia visos Dievo tautos atžvilgiu.

Kan. 824 § 1. Nebent būtų nustatyta kitaip, vietos Ordinaras,

kurio pagal šio skyriaus kanonus prašoma leidimo arba patvirtinimo knygų spausdinimui, yra autoriaus savas vietos Ordinaras arba Ordinaras vietos, kurioje faktiškai bus leidžiamos knygos.

226

§ 2. Kas šio skyriaus kanonuose yra nustatyta apie knygas, taikoma bet kokiems viešam platinimui skirtų raštų atžvilgiu, nebent būtų nustatyta kitaip.

Kan. 825 § 1. Šventojo Rašto knygos negali būti leidžiamos be

Apaštalų Sosto ar Vyskupų Konferencijos patvirtinimo; panašiai ir spausdinant jų leidimus šiuolaikinėmis kalbomis, reikalingas tos pačios valdžios patvirtinimas drauge su būtinais ir pakankamais paaiškinimais.

§ 2. Leidus Vyskupų Konferencijai, Šventojo Rašto

vertimus, papildytus reikalingais paaiškinimais, katalikai gali parengti ir leisti taip pat ir bendradarbiaudami su atsiskyrusiais broliais.

Kan. 826 § 1. Liturginių knygų atžvilgiu turi būti laikomasi kan.

838 nuostatų. § 2. Pakartotinai leidžiant liturgines knygas ar jų dalis

arba jų vertimus į šiuolaikinę kalbą, reikalingas vietos, kur bus vykdomas leidimas, Ordinaro liudijimas, kad jos atitinka patvirtintą leidimą.

§ 3. Maldaknygės, skirtos viešam naudojimui ar

privačioms tikinčiųjų reikmėms, neturi būti leidžiamos be vietos Ordinaro leidimo.

Kan. 827 § 1. Katekizmai bei kiti raštai, skirti katechetiniam

mokymui bei jų vertimai, prieš spausdinant, turi būti aprobuoti vietos Ordinaro, išlaikant kan. 775 § 2 nuostatą.

§ 2. Mokyklose, tiek pradinėse, tiek vidurinėse, tiek

aukštosiose, negalima naudoti kaip bazinių tekstų dėstymui knygų, liečiančių Šventąjį Raštą, teologiją, kanonų teisę, Bažnyčios istoriją ir religines bei moralines disciplinas, jei jos buvo išleistos be

227

kompetentingos bažnytinės valdžios patvirtinimo ir nebuvo aprobuotos vėliau.

§ 3. Rekomenduojama, kad knygos, kuriose svarstoma

§ 2 minima medžiaga, nors ir nebūtų naudojamos kaip tekstai dėstymui bei raštai, kuriuose būtų kas nors, kas ypatingai liestų religiją ar dorą, būtų pateikti vietos Ordinaro sprendimui.

§ 4. Bažnyčiose ar koplyčiose negalima išstatyti,

parduoti ar dalinti knygų ar kitų religinio ar moralinio pobūdžio raštų, išleistų be kompetentingos bažnytinės valdžios leidimo arba vėliau jos neaprobuotų.

Kan. 828 Neleidžiama skelbti bažnytinės valdžios dekretų ar aktų

rinkinių, prieš tai negavus minėtosios valdžios leidimo ir laikantis jos nustatytų sąlygų.

Kan. 829 Aprobata ir leidimas spausdinti galioja tik originaliam

tekstui, bet ne pakartotiniams leidimams ar vertimams. Kan. 830 § 1. Išsaugant kiekvieno vietos Ordinaro teisę patikėti

savo pasirinktiems asmenims patikrinti knygas, Vyskupų Konferencija savo ruožtu gali sudaryti sąrašą cenzorių, pasižyminčių išsilavinimu, teisinga doktrina ir išmintimi, kurie galėtų padėti vyskupijų kurijoms, arba įsteigti cenzorių komisiją, į kurią galėtų kreiptis vietos Ordinarai.

§ 2. Vykdydamas savo pareigas cenzorius, atsiribojęs

nuo bet kokių asmeninių santykių, kreipia dėmesį tik į Bažnyčios mokymą apie tikėjimą ir dorą, kaip jis yra išdėstytas Bažnyčios Magisterijume.

§ 3. Cenzorius savo nuomonę privalo pateikti raštu; jei

ji yra palanki, vietos Ordinaras, remdamasis savo protingu sprendimu, suteikia leidimą spaudai,

228

nurodydamas savo vardą bei kartu leidimo suteikimo datą ir vietą; jei leidimas nesuteikiamas, Ordinaras veikalo autoriui praneša apie nesuteikimo priežastis.

Kan. 831 § 1. Tikintieji turi susilaikyti nuo rašymo į žurnalus,

laikraščius ir kitus leidinius, kurie pastoviai prieštarauja katalikų tikėjimui ir dorai, nebent tam būtų teisinga ir protinga priežastis; dvasininkams ir vienuolinių institutų nariams tai galima daryti tik gavus vietos Ordinaro leidimą.

§ 2. Vyskupų Konferencija turi nustatyti normas dėl

reikalavimų dvasininkams bei vienuolinių institutų nariams, dalyvaujantiems radijo ar televizijos laidose apie katalikų tikėjimą ar dorą.

Kan. 832 Vienuolinių institutų nariai, norėdami publikuoti raštus

tikėjimo bei doros klausimais, pagal konstitucijos normas privalo gauti ir savo aukštesniojo Vyresniojo leidimą.

V SKYRIUS

TIKĖJIMO IŠPAŽINIMAS Kan. 833 Laikantis Apaštalų Sosto patvirtintos formulės, tikėjimo

išpažinimą asmeniškai padaryti įpareigojami šie asmenys:

1o prieš pirmininką ar jo delegatą visi, dalyvaujantys Visuotiniame ar daliniame Susirinkime, vyskupų sinode ir vyskupijos sinode ir turintys sprendžiamojo ar patariamojo balso teisę; pirmininkas, savo ruožtu, prieš Susirinkimą ar sinodą;

2o visi, pakeltieji į kardinolystės garbę, pagal šventosios Kolegijos statutą;

3o prieš Apaštalų Sosto delegatą visi, pakelti į vyskupystę, bei prilyginami diecezijos Vyskupui;

229

4o vyskupijos administratorius prieš konsultorių kolegiją;

5o generaliniai ir vyskupo Vikarai bei teismo Vikarai prieš diecezijos Vyskupą;

6o prieš diecezijos Vyskupą ar jo delegatą klebonai, seminarijos rektorius, teologijos ir filosofijos dėstytojai seminarijose, pradėdami eiti pareigas, šventinamieji diakonais.

7o prieš Didįjį Kanclerį, arba, jo nesant, prieš vietos Ordinarą ar jų delegatus bažnytinio ar katalikiškojo universiteto rektorius, prieš užimdami pareigas; prieš rektorių, jei jis yra kunigas, arba prieš vietos Ordinarą ar jų delegatus, dėstytojai, bet kuriame universitete dėstantys tikėjimą ir dorą liečiančias disciplinas, pradėdami eiti pareigas;

8o vienuolinių institutų ir dvasininkų apaštališkojo gyvenimo draugijų Vyresnieji pagal konstitucijų normą.

KETVIRTOJI KNYGA

BAŽNYČIOS PAREIGA ŠVENTINTI Kan. 834 § 1. Savo pareigą šventinti Bažnyčia ypatingu būdu

vykdo per šventąją liturgiją, kuri tuo pačiu yra kaip Jėzaus Kristaus kunigiškosios tarnystės vykdymas, kuriame matomais ženklais išreiškiamas ir kiekvienam savo būdu įvykdomas žmonių pašventinimas bei Mistinis Kristaus Kūnas, o būtent Galva ir nariai teikia viešą kultą Dievui.

§ 2. Toks kultas teikiamas tuomet, kai jį, atlikdami

bažnytinės vyresnybės nustatytus aktus, Bažnyčios vardu vykdo teisėtai paskirti asmenys.

Kan. 835 § 1. Pareigą šventinti visų pirma vykdo Vyskupai, kurie

yra aukščiausieji kunigai, pagrindiniai Dievo paslapčių dalytojai bei viso liturginio gyvenimo jiems pavestoje Bažnyčioje tvarkytojai, skatintojai ir saugotojai.

230

§ 2. Tą patį atlieka taip pat ir kunigai, kurie, taip pat

dalyvaudami Kristaus kunigystėje, kaip jo tarnai, vadovaujant Vyskupui, yra pašvęsti dieviškojo kulto atlikimui ir žmonių pašventinimui.

§ 3. Diakonai dalyvauja dieviškojo kulto atlikime pagal

teisės nuostatų normas. § 4. Pareigoje šventinti jiems būdingą dalį užima taip pat

ir kiti tikintieji, aktyviai sau būdingu būdu dalyvaudami liturgijos, ypač Eucharistijos, šventime, taip pat išskirtiniu būdu šioje pareigoje dalyvauja tėvai, gyvendami santuokinį gyvenimą krikščioniškoje dvasioje ir rūpindamiesi krikščionišku vaikų auklėjimu.

Kan. 836 Kadangi krikščioniškasis kultas, kuriame vykdoma

bendra visų tikinčiųjų kunuigystė, yra iš tikėjimo kylantis ir juo pagrįstas darbas, šventieji tarnautojai turi uoliai rūpintis jį palaikyti ir nušviesti, ypač žodžio tarnyste, kurios dėka tikėjimas gimstas ir yra maitinamas.

Kan. 837 § 1. Liturginiai veiksmai yra ne privatūs, bet pačios

Bažnyčios, esančios „vienybės sakramentu“, būtent šventosios tautos, susibūrusios ir tvarkomos, vadovaujant Vyskupui, šventimas. Jis priklauso visam Bažnyčios kūnui, jį išreiškia ir įpareigoja, o pavieniai nariai į jį įsijungia skirtingu būdu, priklausomai nuo šventimų, įpareigojimų ir konkretaus dalyvavimo.

§ 2. Liturginiai veiksmai dėl to, kad jų prigimtis reikalauja juos švęsti bendruomeniškai, kur įmanoma, privalo būti švenčiami, aktyviai dalyvaujant tikintiesiems.

Kan. 838 § 1. Šventosios liturgijos sutvarkymas priklauso vien tik

nuo Bažnyčios vyresnybės. Tai pirmiausia yra Apaštalų

231

Sosto ir, pagal teisės normas, diecezijos Vyskupo pareiga.

§ 2. Apaštalų Sostas yra kompetentingas tvarkyti šventąją

liturgiją visuotinėje Bažnyčioje, leisti liturgines knygas ir tvirtinti jų vertimus į šnekamąsias kalbas bei budėti, kad visur būtų ištikimai laikomasi liturginių normų.

§ 3. Vyskupų Konferencijos rengia liturginių knygų

vertimus į šnekamąsias kalbas, tinkamai jas pritaikę, laikantis pačiose liturginėse knygos nustatytų ribų, bei jas leisti, prieš tai gavus Šventojo Sosto leidimą.

§4. Diecezijos Vyskupas jam patikėtoje Bažnyčioje,

laikydamasis savo kompetencijos ribų, nustato liturgines normas, kurių visi privalo laikytis.

Kan. 839 § 1. Bažnyčia pareigą šventinti vykdo taip pat ir kitomis

priemonėmis, tiek malda, kuria meldžia Dievą, kad tikintieji būtų pašventinti tiesoje, tiek atgailos ir gailestingumo darbais, kurie labai padeda įsišaknyti ir stiprėti Kristaus Karalystei sielose bei prisideda prie pasaulio pašventinimo.

§ 2. Vietų Ordinarai turi rūpintis, kad krikščionių maldos

ir pamaldos pilnai atitiktų Bažnyčios normas.

PIRMOJI DALIS SAKRAMENTAI

Kan. 840 Viešpaties Kristaus įsteigti ir Bažnyčiai patikėti Naujojo

Testamento sakramentai, kaip Kristaus ir Bažnyčios veikla, yra ženklai, kurių dėka išreiškiamas ir sustiprinamas tikėjimas, teikiamas kultas Dievui ir vykdomas žmonių pašventinimas, o taip pat jais aukščiausiu būdu prisidedama prie bažnytinio bendravimo pradėjimo, sutvirtinimo ir išreiškimo, todėl

232

juos švenčiant tiek pašvęstieji tarnai, tiek kiti tikintieji privalo laikytis giliausios pagarbos ir deramo rūpestingumo.

Kan. 841 Kadangi visoje Bažnyčioje yra tie patys sakramentai,

priklausantys dieviškajam lobynui, vien tik aukščiausia Bažnyčios valdžia yra kompetentinga patvirtinti ar nustatyti jų galiojimo kriterijus. Ta pati ar kita kompetentinga valdžia, laikantis kan. 838 §§ 3 ir 4, gali nustatyti elementus leistinam sakramentų šventimui, teikimui ir priėmimui bei apeigas, kurių privalu laikytis, juos švenčiant.

Kan. 842 § 1. Nepriėmusiam krikšto asmeniui negalima leisti

galiojančiai priimti kitų sakramentų. § 2. Krikšto, sutvirtinimo ir šventosios Eucharistijos

sakramentai yra taip susiję tarpusavyje, kad visi yra reikalingi pilnai krikščioniškai iniciacijai.

Kan. 843 § 1. Pašvęstieji tarnai negali atsisakyti suteikti

sakramentų tiems, kurie jų tinkamai prašo, yra geranoriškai nusiteikę ir teisė jiems nedraudžia juos priimti.

§ 2. Sielų ganytojai ir kiti tikintieji, kiekvienas pagal

Bažnyčioje turimus įpareigojimus, privalo rūpintis, kad sakramentų prašantys asmenys būtų parengti jų priėmimui reikiama evangelizacija ir katechetine formacija pagal kompetentingos valdžios išleistas normas.

Kan. 844 § 1. Katalikų dvasininkai leistinai teikia sakramentus

vien tik tikintiems katalikams, kurie teisėtai juos priima tik iš katalikų dvasininkų, išlaikant šio kanono §§ 2, 3, 4 ir kan. 861, § 2 nuostatus.

233

§ 2. Kiekvieną kartą, esant būtinybei ar siekiant tikros dvasinės naudos arba vengiant klaidos pavojaus ar indiferentiškumo, tikintiesiems fiziškai ar morališkai negalintiems susisiekti su katalikų dvasininku leidžiama priimti atgailos, Eucharistijos ir ligonių patepimo sakramentus iš nekatalikų dvasininkų, kurių Bažnyčioje minėti sakramentai yra galiojantys.

§ 3. Katalikai dvasininkai leistinai teikia atgailos,

Eucharistijos ir ligonių patepimo sakramentus rytų Bažnyčių, kurios neturi pilno bendravimo su katalikų Bažnyčia, nariams, jei šie to laisvu noru prašo ir yra geranoriškai nusiteikę. Šie nuostatai galioja ir kitų Bažnyčių, kurios Apaštalų Sosto sprendimu šių sakramentų požiūriu yra tose pačiose, kaip ir minėtos rytų Bažnyčios, atžvilgiu.

§ 4. Esant mirties pavojui arba, diecezijos vyskupo ar

Vyskupų Konferencijos nuomone, atsiradus kitai būtinybei, katalikų dvasininkai leistinai teikia minėtus sakramentus taip pat ir kitiems krikščionims, neturintiems pilno bendravimo su katalikų Bažnyčia, kurie negali pasiekti savo bendruomenės dvasininko ir jų prašo laisvu noru, jei tik šių sakramentų atžvilgiu pritaria katalikų tikėjimo požiūriui ir yra geranoriškai nusiteikę.

§ 5. Tais atvejais, apie kuriuos kalbama §§ 2, 3 ir 4,

diecezijos vyskupas arba Vyskupų Konferencija neturi pateikti bendrų normų, prieš tai nepasitarę bent su vietine suinteresuotos nekatalikiškos Bažnyčios ar bendruomenės valdžia.

Kan. 845 § 1. Charakterį įspaudžiančių krikšto, sutvirtinimo ir

šventimų sakramentų pakartotinai suteikti negalima.

234

§ 2. Jei, atlikus rūpestingą tyrimą, liktų protinga abejonė, ar sakramentai, apie kuriuos kalbama § 1 yra iš tiesų ar galiojančiai suteikti, juos reikia suteikti su sąlyga.

Kan. 846 § 1. Švenčiant sakramentus, ištikimai laikomasi

kompetentingos valdžios patvirtintų liturginių knygų, todėl niekas negali savo iniciatyva ką nors pridėti, pašalinti ar nutylėti.

§ 2. Dvasininkas švenčia sakramentus pagal savo ritą. Kan. 847 § 1. Administruojant sakramentus, kuriuose reikia

naudoti šventuosius aliejus, dvasininkas privalo naudoti iš alyvų ar kitų augalų išspaustą ir, išlaikant kan. 999, n. 2, nuostatus, vyskupo paskutiniu metu konsekruotą ar palaimintą aliejų. Seno aliejaus naudoti negalima, nebent tai pasirodytų esant būtina.

§ 2. Klebonas prašo aliejaus iš savo vyskupo ir uoliai jį

saugo išpuoštoje talpykloje. Kan. 848 Sakramentų teikėjas, išskyrus kompetentingos valdžios

nustatytą auką, negali nieko prašyti už sakramentų suteikimą, rūpindamasis kad vargingieji dėl savo neturto neliktų be sakramentų pagalbos.

I SKYRIUS KRIKŠTAS

Kan. 849 Krikštas, sakramentų vartai, būtinas išganymui, priimtas

realiai ar bent troškimu, kurio dėka žmonės yra išvaduojami iš nuodėmių, atgimdomi, kaip Dievo vaikai ir supanašėję su Kristumi neišdildomu charakteriu, įjungiami į Bažnyčią, galiojančiai suteikiamas tik nuplovimu natūraliu vandeniu su atitinkama žodine formule.

235

I SKIRSNIS

KRIKŠTO ŠVENTIMAS Kan. 850 Krikštas teikiamas pagal aprobuotose liturginėse

knygose nustatytas apeigas, išskyrus skubaus būtinumo atvejį, kai privalu išlaikyti tik tai, kas reikalaujama sakramento galiojimui.

Kan. 851 Krikšto šventimui turi būti tinkamai pasirengta, todėl: 1o norintis priimti krikštą suaugęs žmogus pirmiausia

priimamas į katechumenatą ir, jei įmanoma, skritingomis pakopomis vedamas į sakramentinę iniciaciją, laikantis Vyskupų Konferencijos priimtų iniciacijos apeigų bei jos nustatytų normų;

2o krikštijamo kūdikio tėvai bei, atitinkamai, asmenys,

prisiimantys krikštatėvių pareigas, tinkamai pamokomi apie šio sakramento reikšmę bei su juo susijusias pareigas. Klebonas asmeniškai ar per kitus privalo pasirūpinti, kad tėvai ganytojiškų pamokymų ir ypatingai maldos dėka būtų pakankamai parengti, susirenkant drauge daugeliui šeimų ir, kur įmanoma, jas aplankant.

Kan. 852 § 1. Normos, randamos kanonuose apie suaugusių

krikštą, taikomos visiems, kurie po kūdikystės amžiaus jau yra pasiekę proto suvokimą.

§ 2. Krikšto atžvilgiu kūdikiui prilyginami asmenys,

negalintys atsakyti už savo veiksmus. Kan. 853 Vanduo, naudojamas teikiant krikštą, išskyrus būtinumo

atvejį, turi būti palaimintas pagal liturginių knygų nuostatus.

236

Kan. 854 Krikštas teikiamas panardinimu arba užpylimu pagal Vyskupų Konferencijos potvarkį.

Kan. 855 Tėvai, krikštatėviai ir klebonas privalo rūpintis, kad

krikštijamajam nebūtų suteikiamas priešingas krikščioniškiems jausmams vardas.

Kan. 856 Nors krikštas gali būti teikiamas bet kurią dieną,

patariama, kad paprastai jis būtų švenčiamas sekmadienį arba, jei įmanoma, Velykų vigilijoje.

Kan. 857 § 1. Išskyrus būtinybę, krikštas teikiamas bažnyčioje ar

koplyčioje. § 2. Paprastai suaugęs žmogus krikštijamas savo

parapijos bažnyčioje, o kūdikis savo tėvų parapijos bažnyčioje, nebent dėl teisėtos priežasties reikėtų pasirinkti kitaip.

Kan. 858 § 1. Kiekvienoje parapijinėje bažnyčioje turi būti sava

krikštykla, išsaugant jau įgytą kumuliatyvinę kitų bažnyčių teisę.

§ 2. Vietos Ordinaras, išklausęs vietos klebono

nuomonės, gali leisti ar nustatyti, kad tikinčiųjų patogumui krikštykla būtų taip pat ir kitoje parapijos teritorijoje esančioje bažnyčioje ar koplyčioje.

Kan. 859 Jei krikštijamasis dėl atstumo ar kitų aplinkybių negali

atvykti ar būti atgabentas į parapijos bažnyčią arba kitą bažnyčią ar koplyčią, apie kurias kalbama kan. 858, § 2, neišvengiant didelio nepatogumo, krikštas gali ir privalo būti suteiktas kitoje artimiausioje bažnyčioje ar koplyčioje arba kitoje tinkamoje vietoje.

237

Kan. 860 § 1. Išskyrus būtinybę, krikštas neturi būti teikiamas privačiuose namuose, nebent dėl svarbios priežasties tai leistų vietos Ordinaras.

§ 2. Išskyrus atvejus, jei kitaip nuspręstų vietos

Vyskupas, krikštas nešvenčiamas ligoninėse, nebent esant būtinybei ar kitam skubiam sielovadiniam poreikiui.

II SKIRSNIS

KRIKŠTO TEIKĖJAS Kan. 861 § 1. Ordinariniai krikšto sakramento teikėjai yra

vyskupas, kunigas ir diakonas, išlaikant kan. 350, n. 1 nurodymus.

§ 2. Jei ordinarinio teikėjo nėra arba jam yra sutrukdyta,

krikštą leistinai teikia katechetas ar kitas šiam tikslui vietos Ordinaro paskirtas asmuo. Be to, esant būtinybei krikštyti gali kiekvienas žmogus, turintis tinkamą intenciją. Sielų ganytojai, ypač klebonas, turi rūpintis, kad tikintieji žinotų kaip teisingai krikštijama.

Kan. 862 Išskyrus būtinybę, niekam neleidžiama be atitinkamo

leidimo teikti krikštą kitoje teritorijoje net ir savo pavaldiniams.

Kan. 863 Apie suaugusiųjų krikštą, bent jau tų asmenų, kuriems

suėjo keturiolika metų, pranešama diecezijos Vyskupui, kuris, jei matytų esant reikalinga, jį teikia asmeniškai.

III SKIRSNIS

KRIKŠTĄ PRIIMANTYS ASMENYS Kan. 864 Krikštą gali priimti vien tik kiekvienas dar nepakrikštytas žmogus.

238

Kan. 865 § 1. Kad būtų galima pakrikštyti suaugusį žmogų, būtina, kad jis pareikštų valią priimti krikštą, būtų pakankamai pamokytas apie tikėjimo tiesas ir krikščionio pareigas ir būtų patyręs krikščionišką gyvenimą katechumenate. Jis taip pat turi būti paragintas gailėtis už savo nuodėmes.

§ 2. Suaugęs žmogus, atsidūręs mirties pavojuje, gali

būti pakrikštytas, jei yra bent kiek susipažinęs su pagrindinėmis tikėjimo tiesomis, kokiu nors būdu yra išreiškęs norą priimti krikštą ir pažada laikytis krikščioniškos religijos įsakymų.

Kan. 866 Krikštijamas suaugęs žmogus, jei tam netrukdo svarbi

priežastis, tuojau pat po krikšto sutvirtinamas ir dalyvauja Eucharistijos šventime, taip pat priimdamas ir Komuniją.

Kan. 867 § 1. Tėvai įpareigojami pasirūpinti, kad vaikai būtų

krikštijami pirmomis savaitėmis, kiek galima greičiau kūdikiui gimus, todėl dar prieš jo gimimą turėtų nuvykti pas kleboną, prašydami krikšto vaikui ir tinkamai jam pasirengti.

§ 2. Jei kūdikis yra mirties pavojuje, jis turi būti

krikštijamas neatidėliojant. Kan. 868 § 1. Norint leistinai pakrikštyti kūdikį, reikalaujama: 1o kad tėvai ar bent vienas jų arba teisėti globėjai

tam pritartų; 2o kad būtų pakankamai tikėtina, jog kūdikis būs

auklėjamas katalikų tikėjime. Jei tokios vilties visiškai nėra, krikštas, pagal dalinės teisės nuostatus, atidedamas, apie priežastį informuojant tėvus.

239

§ 2. Katalikų ir netgi nekatalikų tėvų kūdikis, atsidūręs mirties pavojuje, leistinai krikštijamas ir prieš tėvų valią.

Kan. 869 § 1. Jei abejojama, ar žmogus yra pakrikštytas arba ar

jam galiojančiai suteiktas krikštas ir, rimtai ištyrus, abejonė išlieka, krikštas jam suteikiamas su sąlyga.

§ 2. Pakrikštytieji nekatalikiškoje bažnytinėje

bendruomenėje nėra krikštijami su sąlyga, nebent, ištyrus medžiagą ir žodinę formą, naudotas, suteikiant krikštą, o taip pat atsižvelgiant į pakrikštyto suaugusio žmogaus ir krikštą teikusiojo intenciją, liktų rimta priežastis abejoti krikšto galiojimu.

§ 3. Jei atvejais, aptariamais §§ 1 ir 2 krikšto suteikimas

ar jo galiojimas liktų abejotini, krikštas teikiamas tik po to, kai suaugusiam krikštijamajam išdėstoma krikšto sakramento doktrina ir jam, arba tėvams, jei kalbama apie vaiką, buvo išaiškintos priežastys, dėl ko abejojama jau suteikto krikšto galiojimu.

Kan. 870 Paliktas ar rastas kūdikis krikštijamas, nebent, atlikus

rūpestingą tyrimą išaiškėtų, jog jis jau yra pakrikštytas. Kan. 871 Aborto ar persileidimo metu pašalinti embrionai, jei yra

gyvi, kiek įmanoma, yra krikštijami.

IV SKIRSNIS KRIKŠTATĖVIAI

Kan. 872 Krikštijamajam, kiek tai įmanoma, parenkamas

krikštatėvis, kurio pareiga padėti suaugusiam krikštijamajam krikščioniškos iniciacijos metu ir atnešti krikštui krikštijamą kūdikį drauge su jo tėvais bei rūpintis, kad pakrikštytasis gyventų krikščionišką

240

gyvenimą, suderinamą su krikštu ir rūpestingai vykdytų su juo susijusias pareigas.

Kan. 873 Leidžiama kad būtų tik vienas krikštatėvis ar

krikštamotė arba krikštatėvis ir krikštamotė kartu. Kan. 874 § 1. Būtina, kad asmuo, norintis tapti krikštatėviu,

atitiktų šias sąlygas: 1o jį būtų parinkęs pats krikštijamasis, jo tėvai ar

juos atstojantys asmenys, arba, tokių nesant, klebonas arba krikšto teikėjas. Pariktasis privalo suvokti šias pareigas bei turėti intenciją jas tinkamai vykdyti;

2o būtų sulaukęs šešiolikos metų amžiaus, nebent diecezijos vyskupas būtų nustatęs kitą amžiaus ribą arba klebonas ar sakramento teikėjas manytų, kad, esant teisingai priežasčiai, reikia padaryti išimtį;

3o būtų katalikas, jau priėmęs sutvirtinimą bei šventosios Eucharistijos sakramentą, gyvenantis pagal tikėjimą bei dabar prisiimamas pareigas;

4o nebūtų suvaržytas kokios nors teisėtai uždėtos ar paskelbtos kanoninės bausmės;

5o nebūtų krikštijamojo tėvas ar motina. § 2. Pakrikštytajam, priklausančiam nekatalikiškai

bažnytinei bendruomenei, leidžiama būti tik krikšto liudytoju drauge su krikštatėviu kataliku.

V SKIRSNIS SUTEIKTO KRIKŠTO LIUDIJIMAS IR REGISTRACIJA

Kan. 875 Krikšto teikėjas turi pasirūpinti, kad, nesant

krikštatėvio, būtų bent vienas liudininkas, kuris galėtų patvirtinti, jog krikštas buvo suteiktas.

Kan. 876 Įrodyti, jog krikštas buvo suteiktas ir nesant jokių

prielaidų, pakanka, kad tai patvirtintų vienas bešališkas

241

liudytojas ar dėl to prisiektų pats pakrikštytasis, jei priėmė krikštą, būdamas suaugęs.

Kan. 877 § 1. Vietos, kur teikiamas krikštas, klebonas privalo

rūpestingai nedelsdamas įrašyti į pakrikštytųjų knygą pakrikštytųjų duomenis, paminėdamas krikšto teikėją, tėvus, krikštatėvius ir, jei dalyvavo, liudininkus, krikšto suteikimo vietą ir datą bei kartu nurodydamas pakrikštytojo gimimo dieną bei vietą.

§ 2. Tuo atveju, kai kūdikį pagimdė netekėjusi motina,

pažymimas motinos vardas, jei apie jos motinystę viešai žinoma ar ji laisvu noru to prašo raštu prie dviejų liudininkų. Taip pat įrašomas ir tėvo vardas, jei jo tėvystė yra įrodyta viešu dokumentu ar jam tai paliudijus klebono ir dviejų liudininkų akivaizdoje. Visais kitais atvejais krikšto įraše neminimas tėvo ar abiejų tėvų vardai.

§ 3. Krikštijant įvaikintą kūdikį, įrašomi įtėvių vardai ir,

jei tai žinoma iš civilinės registracijos aktų, tikrųjų tėvų vardai pagal §§ 1 ir 2 normą, atsižvelgiant į Vyskupų Konferencijos potvarkius.

Kan. 878 Jei krikštą suteikė ne klebonas ir jis nedalyvavo krikšto

metu, krikšto teikėjas, nesvarbu, kas jis bebūtų, įpareigojamas apie krikšto suteikimą pranešti parapijos, kurioje buvo suteiktas krikštas, klebonui, kad jis tai įrašytų pagal kan. 8777, § 1 normą.

II SKYRIUS SUTVIRTINIMO SAKRAMENTAS

Kan. 879 Charakterį įspaudžiantis sutvirtinimo sakramentas, kuriuo

pakrikštytieji, pradėję krikščioniškąjį kelią, praturtinami Šventosios Dvasios dovanomis ir tobuliau susiejami su

242

Bažnyčia, sustiprina jį priimančiuosius ir juos griežtai įpareigoja žodžiais bei darbais liudyti Kristų ir platinti bei ginti tikėjimą.

I SKIRSNIS

SUTVIRTINIMO ŠVENTIMAS Kan. 880 § 1. Sutvirtinimo sakramentas teikiamas patepant

sutvirtinamojo kaktą krizma, tuo metu uždedant ranką ir tariant aprobuotose liturginėse knygose nustatytus žodžius.

§ 2. Sutvirtinimo sakramente naudojama krizma turi būti

konsekruota Vyskupo, netgi jei sakramentą teiktų kunigas.

Kan. 881 Dera, kad sutvirtinimo sakramentas būtų teikiamas

bažnyčioje Mišių metu, tačiau, esant teisingai ir protingai priežasčiai, jis gali būti teikiamas ne Mišių metu ir bet kurioje tinkamoje vietoje.

II SKIRSNIS

SUTVIRTINIMO TEIKĖJAS Kan. 882 Ordinarinis sutvirtinimo teikėjas yra Vyskupas;

galiojančiai šį sakramentą teikia ir kunigas, kuriam ši galia yra suteikta visuotinės teisės arba atskiru kompetentingos valdžios nurodymu.

Kan. 883 Pagal pačią teisę sutvirtinimą gali teikti: 1° savo teritorijos ribose visi asmenys, teisės

prilyginami diecezijos Vyskupui; 2° atsižvelgiant į asmenį, kunigas, kuris pagal savo

pareigas ar diecezijos Vyskupo pavedimu krikštija iš kūdikio amžiaus išėjusį asmenį arba jau pakrikštytą priima į pilną bendravimą katalikų Bažnyčioje;

243

3° kalbant apie mirties pavojuje esančius asmenis, klebonas ar bet kuris kunigas.

Kan. 884 § 1. Diecezijos Vyskupas turi asmeniškai teikti

sutvirtinimą arba pasirūpinti, kad jį teiktų kitas Vyskupas; esant būtinybei, gali leisti jį teikti vienam ar keliems konkretiems kunigams.

§ 2. Esant svarbiai priežasčiai, Vyskupas, o taip pat

kunigas, turintis teisę teikti sutvirtinimą pagal teisę arba specialiu kompetentingos valdžios leidimu, pavieniais atvejais gali pasitelkti kunigus, kad ir jie drauge teiktų sakramentą.

Kan. 885 § 1. Diecezijos Vyskupas įpareigojamas rūpintis, kad

sutvirtinimo sakramentas tinkamai ir protingai jo prašantiems pavaldiniams būtų suteiktas.

§ 2. Šią galią turintis kunigas ja turi naudotis tik tų

asmenų, kurių naudai galia buvo suteikta, atžvilgiu. Kan. 886 § 1. Savo diecezijoje Vyskupas teisėtai teikia

sutvirtinimo sakramentą taip pat ir ne savo pavaldiniams, nebent jų Ordinaras būtų tai įsakmiai uždraudęs.

§ 2. Norėdamas teisėtai teikti sutvirtinimą kitoje

diecezijoje, Vyskupas, nebent būtų kalbama apie jo pavaldinius, privalo turėti bent protingai numanomą diecezijos Vyskupo leidimą.

Kan. 887 Kunigas, turintis galią teikti sutvirtinimą, jam paskirtoje

teritorijoje leistinai šį sakramentą teikia ir pašaliniams, nebent tai būtų uždraudęs jų Ordinaras; už šios teritorijos ribų galiojančiai negali sutvirtinimo teikti niekam, išskyrus kan. 883, n. 3 nuostatą.

244

Kan. 888 Teritorijoje, kurioje galiojančiai teikiamas sutvirtinimas, jo teikėjai gali administruoti sakramentą ir iš jurisdikcijos išskirtose vietose.

III SKIRSNIS

SUTVIRTINIMĄ PRIIMANTYS ASMENYS Kan. 889 § 1. Sutvirtinimo sakramentą gali priimti kiekvienas

pakrikštytasis, kuris iki tol dar nebuvo sutvirtintas. § 2. Nesant mirties pavojaus, teisėtam sutvirtinimo

priėmimui reikia, kad tikintysis naudotųsi proto galiomis, būtų tinkamai pasirengęs, deramai nusiteikęs ir galėtų atnaujinti krikšto pažadus.

Kan. 890 Tikintieji įpareigojami nedelsti priimti šį sakramentą;

tėvai bei sielų ganytojai, ypač klebonai, privalo rūpintis tinkamai pamokyti tikinčiuosius apie jo priėmimą ir paskatinti juos tinkamu laiku tai padaryti.

Kan. 891 Sutvirtinimo sakramentas teikiamas daugmaž proto

subrendimo amžių pasiekusiems tikintiesiems, nebent Vyskupų Konferencija būtų nustačiusi kitą amžiaus ribą arba tikintysis būtų mirties pavojuje, arba, sakramento teikėjo nuomone, dėl svarbios priežasties reikėtų pasielgti kitaip.

IV SKIRSNIS

PALYDINTIEJI ASMENYS Kan. 892 Kiek įmanoma, sutvirtinamajam turi asistuoti

sutvirtinimo tėvas ar motina, kurių pareiga yra pasirūpinti, kad sutvirtintasis elgtųsi, kaip tikras Kristaus liudytojas ir ištikimai vykdytų iš šio sakramento kylančius įpareigojimus.

245

Kan. 893 § 1. Sutvirtinimo tėvu ar motina gali būti tik kan. 874 nurodytas sąlygas atitinkantis asmuo.

§ 2. Tinka, kad sutvirtinimo tėvu būtų pakviestas

krikštatėvis.

V SKIRSNIS SUTEIKTO SUTVIRTINIMO PALIUDIJIMAS IR

REGISTRACIJA Kan. 894 Suteikto sutvirtinimo įrodymui laikomasi kan. 876 nuostatų. Kan. 895 Sutvirtintųjų vardai, paminint, kas jiems suteikė

sutvirtinimą, o taip pat pažymint tėvų bei sutvirtinimo tėvų vardus, sutvirtinimo suteikimo vietą ir datą, surašomi vyskupijos Kurijos sutvirtintųjų knygoje, arba, jei taip nustatytų Vyskupų Konferencija ar diecezijos Vyskupas, parapijos archyve saugomoje knygoje; apie sutvirtinimą klebonas privalo pranešti sutvirtintojo krikšto vietos klebonui, kad šis padarytų atžymą pakrikštytųjų knygoje pagal kan. 535, § 2. normą.

Kan. 896 Jei tuo metu nedalyvautų vietos klebonas, sakramento

teikėjas asmeniškai ar per kitus asmenis privalo jam kuo greičiau pranešti apie įvykusį sutvirtinimą.

III SKYRIUS ŠVENČIAUSIOJI EUCHARISTIJA

Kan. 897 Pats kilniausias sakramentas yra švenčiausioji

Eucharistija, kuriame pats Viešpats Kristus pasilieka, yra aukojamas ir priimamas bei kurios dėka nuolatos gyvena ir augina Bažnyčią. Eucharistinė auka, Viešpaties mirties ir prisikėlimo atminimas, kurioje įamžinama Kryžiaus Auka, yra viso krikščioniškojo

246

kulto bei gyvenimo viršūnė ir šaltinis, kurios dėka išreiškiama ir skatinama Dievo tautos vienybė ir kuriamas Kristaus Kūnas. Kiti sakramentai ir visi Bažnyčios apaštalavimo darbai yra glaudžiai susiję su Švenčiausiąja Eucharistija ir pagal ją tvarkomi.

Kan. 898 Tikintieji privalo ypatingai gerbti šventąją Eucharistiją,

aktyviai dalyvaudami kilniosios Aukos šventime, dažnai ir su didžiausiu pamaldumu priimdami šį sakramentą bei jį gerbdami didžiausia pagarba. Sielų ganytojai, aiškindami šio sakramento doktriną, privalo uoliai pamokyti tikinčiuosius apie šią pareigą.

I SKIRSNIS

EUCHARISTIJOS ŠVENTIMAS Kan. 899 § 1. Eucharistinis šventimas yra paties Kristaus ir

Bažnyčios veiksmas. Jame Viešpats Kristus, patarnaujant kunigui, pats save aukoja Dievui Tėvui, substancialiai būdamas duonos ir vyno pavidaluose ir prie jo aukos prisijungusiems tikintiesiems save pateikdamas, kaip dvasinį maistą.

§ 2. Eucharistiniame pokylyje Dievo tauta yra

kviečiama vienytis, vadovaujant vyskupui arba, jo pavedimu, kunigui, kurie veikia, atstovaudami Kristų, o visi dalyvaujantys tikintieji, tiek dvasininkai, tiek pasauliečiai, dalyvauja drauge, kiekvienas pagal savo luomą bei liturginius įpareigojimus.

§ 3. Eucharistinis šventimas turi būti tvarkomas taip,

kad visi, jame dalyvaujantieji gausiai pasinaudotų jo vaisiais, kuriems Viešpats Kristus įsteigė eucharistinę Auką.

1 straipsnis

Švenčiausiosios Eucharistijos teikėjas

247

Kan. 900 § 1. Teikėjas, galintis Kristaus vardu celebruoti

Eucharistijos sakramentą, yra vien tik galiojančiai įšventintas kunigas.

§ 2. Leistinai švenčia Eucharistiją kunigas, kuriam to

nedraudžia kanoninis įstatymas, išlaikant toliau sekančių kanonų nuostatus.

Kan. 901 Kunigas turi teisę aukoti Mišias už visus, tiek gyvus,

tiek mirusius. Kan. 902 Nebent dėl tikinčiųjų naudos reikėtų ar būtų patartina

elgtis kitaip, kunigai gali koncelebruoti Eucharistiją, drauge išlaikant asmeninę laisvę celebruoti individualiai, tačiau ne tuo pat metu ir ne toje pat bažnyčioje ar koplyčioje, kur vyksta koncelebracija.

Kan. 903 Kunigui turi būti leidžiama celebruoti ir tada, kai jo

nepažįsta bažnyčios rektorius, jei tik jis pateikia savo Ordinaro ar Vyresniojo rekomendacinį laišką, išduotą ne anksčiau, kaip prieš metus laiko, arba būtų galima išmintingai manyti, jog jam nėra uždrausta celebruoti.

Kan. 904 Atmindami, kad eucharistinės Aukos paslaptyje

nepaliaujamai vykdomas atpirkimo darbas, kunigai turi celebruoti kiek galima dažniau; dar daugiau: primygtinai patariamas kasdieninis šventimas, kuris, net ir tada, kai negali dalyvauti tikintieji, visuomet yra Kristaus ir Bažnyčios veiksmas, kuriuo kunigai vykdo jų pagrindinį uždavinį.

Kan. 905 § 1. Išskyrus atvejus, kuomet, pagal teisės normas, yra

leidžiama celebruoti ar koncelebruoti Eucharistiją kelis kartus per dieną, kunigui neleidžiama celebruoti daugiau, nei vieną kartą dienoje.

248

§ 2. Esant kunigų trūkumui vietos Ordinaras gali leisti kunigams, esant teisėtai priežasčiai, celebruoti du kartus per dieną, o taip pat, esant sielovadinei būtinybei, tris kartus sekmadieniais ir įsakytomis šventėmis.

Kan. 906 Kunigas neturi celebruoti eucharistinės Aukos,

nedalyvaujant nė vienam tikinčiajam, nebent tam būtų teisėta ir protinga priežastis.

Kan. 907 Eucharistiniame šventime diakonams ir pasauliečiams

neleidžiama kalbėti maldų, ypač eucharistinės maldos, arba atlikti celebruojančiam kunigui būdingus veiksmus.

Kan. 908 Katalikams kunigams draudžiama švęsti Eucharistiją

drauge su Bažnyčių ar bažnytinių bendruomenių, neturinčių pilno bendravimo su katalikų Bažnyčia, kunigais ar patarnautojais.

Kan. 909 Kunigas privalo pasirūpinti tinkamai malda pasirengti

eucharistinės Aukos šventimui ir, ją baigus, padėkoti Dievui.

Kan. 910 § 1. Ordinarinis šventosios komunijos teikėjas yra

vyskupas, kunigas ir diakonas. § 2. Ekstraordinarinis šventosios komunijos teikėjas yra

akolitas ar kitas pagal kan. 230, § 3 normą įgaliotas tikintysis.

Kan. 911 § 1. Nešti Eucharistiją, kaip Viatiką, ligoniams pareigą ir

teisę turi klebonas ir parapijos vikarai, kapelionai bei dvasininkų vienuolinio bei apaštališkojo gyvenimo bendruomenės Vyresnysis tuose namuose esantiems asmenims.

§ 2. Esant būtinumui arba, turint bent numanomą

klebono, kapeliono ar Vyresniojo leidimą, vėliau apie tai

249

jiems pranešus, tai privalo daryti kiekvienas kunigas ar kitas šventosios komunijos teikėjas.

2 straipsnis

Dalyvavimas Švenčiausiojoje Eucharistijoje Kan. 912 Kiekvienas pakrikštytasis, kuriam to nedraudžia teisė,

gali ir privalo priimti šventąją komuniją. Kan. 913 § 1. Kad būtų galima teikti šventąją Eucharistiją

vaikams, reikalaujama, kad jie turėtų pakankamą suvokimą ir tinkamą pasirengimą tiek, kad, pagal savo sugebėjimus, suprastų Kristaus paslaptį ir pajėgtų su tikėjimu bei pamaldumu priimti Viešpaties Kūną.

§ 2. Vaikams, esantiems mirties pavojuje švenčiausiąją

Eucharistiją galima suteikti, jei jie atskiria Kristaus Kūną nuo paprasto maisto ir gali su pagarba priimti komuniją.

Kan. 914 Tėvai bei juos atstojantys asmenys, o taip pat ir

klebonas įpareigojami pasirūpinti, kad naudojimosi protinėmis galiomis amžių pasiekę vaikai būtų tinkamai parengti ir, kiek galima greičiau, prieš tai atlikus sakramentinę išpažintį, pamaitinti šiuo dievišku maistu. Klebonas taip pat privalo budėti, kad į Šventąją Puotą nepatektų vaikai, dar negalintys naudotis protinėmis galiomis arba laikomi nepakankamai pasirengusiais.

Kan. 915 Priimti šventosios komunijos neleidžiama

ekskomunikuotiems ar inderdiktuotiems asmenims po bausmės uždėjimo ar paskelbimo, o taip pat ir kitiems, kurie užsispyrusiai lieka viešos sunkios nuodėmės stovyje.

Kan. 916 Asmuo, samoningai esantis sunkios nuodėmės stovyje,

negali celebruoti Mišių nei komunijoje priimti

250

Viešpaties Kūno, prieš tai neatlikęs sakramentinės išpažinties, nebent tam būtų svarbi priežastis, ir jis neturėtų galimybės atlikti išpažinties; šiuo atveju jis privalo atsiminti jog yra įpareigotas padaryti tobulo gailesčio aktą, apimantį pažadą kiek galima greičiau atlikti išpažintį.

Kan. 917 Asmuo, priėmęs švenčiausiąją Eucharistiją, gali

pakartotinai ją priimti tą pačią dieną, tačiau tik dalyvaudamas Eucharistijos šventime, išlaikant kan. 921, § 2 nuostatus.

Kan. 918 Primygtinai patariama, kad tikintieji priimtų šventąją

komuniją, švenčiant Eucharistiją, tačiau ji, laikantis liturginių apeigų, suteikiama ir ne Mišių metu tiems, kurie to prašo, turėdami teisėtą priežastį.

Kan. 919 § 1. Asmuo, norintis priimti švenčiausiąją Eucharistiją,

bent valandą prieš šventąją komuniją privalo susilaikyti nuo bet kokio maisto ar gėrimo, išskyrus vandenį ir vaistus.

§ 2. Kunigas, tą pačią dieną celebruojantis švenčiausiąją

Eucharistiją du ar tris kartus, gali ką nors suvalgyti prieš antrąją ar trečiąją celebraciją netgi jei tarp jų nebūtų valandos tarpo.

§ 3. Senyvi žmonės, ligoniai ir jais besirūpinantys

asmenys gali priimti švenčiausiąją Eucharistiją ir tuo atveju jei, likus mažiau kaip valandai ką nors suvalgė ar išgėrė.

Kan. 920 § 1. Kiekvienas tikintysis, po to, kai pirmą kartą priėmė

švenčiausiąją Eucharistiją, yra įpareigotas bent vieną kartą per metus priimti šventąją komuniją.

251

§ 2. Šį įsakymą reikia įvykdyti velykiniu laiku, nebent dėl teisėtos priežasties tai būtų padaryta kitu laiku metų bėgyje.

Kan. 921 § 1. Tikintieji, dėl bet kokios priežasties atsidūrę mirties

pavojuje, guodžiami šventąja komunija, teikiama, kaip Viatikas.

§ 2. Nors jie tą pačią dieną jau būtų priėmę šventąją

komuniją, labai siūloma, kad, būdami mirties pavojuje, iš naujo ją priimtų.

§ 3. Besitęsiant mirties pavojui, patariama, kad šventoji

komunija būtų teikiama daugiau kartų atskiromis dienomis.

Kan. 922 Šventojo Viatiko suteikimo ligoniams negalima

atidėlioti pernelyg ilgai. Sielų ganytojai privalo pasirūpinti, kad ligoniams būtų suteikta paguoda, kol jie gali pilnai naudotis savo galiomis.

Kan. 923 Tikintieji gali dalyvauti eucharistinėje Aukoje ir priimti

šventąją komuniją bet kokiomis katalikiškomis apeigomis, išlaikant kan. 844 nuostatus.

3 straipsnis Eucharistijos šventimo apeigos ir ceremonijos

Kan. 924 § 1. Šventoji eucharistinė Auka privalo būti aukojama

su duona ir vynu, į kurį įpilta truputis vandens. § 2. Duona turi būti tik iš kviečių, šviežiai pagaminta,

kad nebūtų jokio pavojaus, kad yra sugedusi. § 3. Vynas turi būti natūralus, pagamintas iš vynuogių ir

nesugedęs.

252

Kan. 925 Šventoji komunija duodama vien tik duonos pavidalu,

arba, pagal liturginių įstatymų normas, dviem pavidalais, tačiau, esant būtinybei, ir vien tik vyno pavidalu.

Kan. 926 Eucharistijos šventime, pagal seną lotynų Bažnyčios

paprotį, kunigas, kur becelebruotų, naudoja neraugintą duoną.

Kan. 927 Absoliučiai neleistina, netgi esant nepaprastam

kraštutiniam būtinumui, konsekruoti vieną materiją be kitos arba abi materijas ne Eucharistijos šventime.

Kan. 928 Eucharistija švenčiama lotynų ar kita kalba, jei

liturginiai tekstai yra teisėtai patvirtinti. Kan. 929 Kunigai bei diakonai, celebruodami ir teikdami

Eucharistiją, apsivelka rubrikų įsakytus šventuosius rūbus.

Kan. 930 § 1. Sergantis ar senas kunigas, negalėdamas pastovėti,

gali švęsti eucharistinę Auką sėdėdamas, visuomet laikydamasis liturginių įstatymų, tačiau ne prieš žmones ir gavęs vietos Ordinaro leidimą.

§ 2. Aklas ar kita liga sergantis kunigas teisėtai švenčia

eucharistinę Auką, naudodamas bet kurių Mišių patvirtintą tekstą, esant reikalui asistuojant kitam kunigui ar diakonui ar taip pat pakankamai pamokytam pasauliečiui, kuris jam padeda.

4 straipsnis

Eucharistijos šventimo laikas ir vieta Kan. 931 Eucharistiją švęsti ir dalinti galima bet kurią dieną ir

valandą, išskyrus liturginėse normose numatytas išimtis.

253

Kan. 932 § 1. Eucharistija švenčiama šventoje vietoje, nebent

pavieniu atveju, būtų būtina pasielgti kitaip; pastaruoju atveju švenčiama turi būti puošnioje vietoje.

§ 2. Eucharistinė auka privalo būti atlikta ant

konsekruoto ar palaiminto altoriaus. Aukojant ne šventoje vietoje galima naudoti tinkamą stalą, kuris visuomet turi būti uždengtas užtiesalu ir korporalu.

Kan. 933 Esant teisėtai priežasčiai ir turint aiškų vietos Ordinaro

leidimą, kunigui leidžiama švęsti Eucharistiją kurios nors Bažnyčios ar bažnytinės bendruomenės, neturinčių pilno bendravimo su katalikų Bažnyčia, šventovėje, pašalinus papiktinimo pavojų.

II SKIRSNIS

ŠVENČIAUSIOSIOS EUCHARISTIJOS LAIKYMAS IR GARBINIMAS

Kan. 934 § 1. Švenčiausioji Eucharistija: 1o privalo būti saugoma katedroje ar jai

prilyginamoje bažnyčioje, kiekvienoje parapijos bažnyčioje ir bažnyčioje arba koplyčioje, esančioje prie vienuolinio instituto ar apaštališkojo gyvenimo bendrijos namų;

2o gali būti saugoma privačioje vyskupo koplyčioje ir, turint vietos Ordinaro leidimą, kitose bažnyčiose ir koplyčiose, taip pat ir privačiose.

§ 2. Šventose vietose, kur saugoma švenčiausioji

Eucharistija, visuomet privalo būti tuo besirūpinantis asmuo ir, kiek įmanoma, kunigas, kuris bent du kartus per mėnesį ten celebruotų Mišias.

Kan. 935 Niekam neleidžiama saugoti švenčiausiosios

Eucharistijos pas save ar vežtis į kelionę, nebent tam

254

būtų svarbi sielovadinė būtinybė ir prisilaikant diecezijos vyskupo nurodymų.

Kan. 936 Vienuolinio instituto ar kituose maldingo gyvenimo

namuose švenčiausioji Eucharistija saugoma tiktai prie namų esančioje bažnyčioje ar pagrindinėje koplyčioje. Vietos Ordinaras gali leisti, esant teisėtai priežasčiai, ją saugoti ir kitoje tų pačių namų koplyčioje.

Kan. 937 Jei netrukdo svarbi priežastis, bažnyčia, kurioje

saugoma švenčiausioji Eucharistija, turi būti atidaryta tikintiesiems bent po kelias valandas kasdien, kad jie galėtų prieš Švenčiausiąjį Sakramentą susikaupti maldoje.

Kan. 938 § 1. Švenčiausioji Eucharistija paprastai saugoma

viename bažnyčios ar koplyčios tabernakulyje. § 2. Tabernakulis, kuriame saugoma švenčiausioji

Eucharistija, turi būti atskiroje, matomoje, dailiai papuoštoje, maldai tinkamoje bažnyčios ar koplyčios vietoje.

§ 3. Tabernakulis, kuriame paprastai saugoma

švenčiausioji Eucharistija turi būti įtaisytas nejudamai, pagamintas iš tvirtos medžiagos ir taip uždarytas, kad, kiek įmanoma, būtų išvengta išniekinimo pavojaus.

§ 4. Dėl svarbios priežasties leidžiama švenčiausiąją

Eucharistiją, ypač nakties metu, saugoti kitoje saugesnėje ir puošnioje vietoje.

§ 5. Asmuo, besirūpinantis bažnyčia ar koplyčia, privalo

pasirūpinti, kad tabernakulio, kuriame laikoma švenčiausioji Eucharistija, raktas būtų saugomas ypač rūpestingai.

255

Kan. 939 Konsekruotų ostijų saugoma komuninėje arba mažame inde tiek, kiek būtina tikintiesiems. Jos periodiškai atnaujinamos, prieš tai tinkamai sunaudojus ankstesnes.

Kan 940 Prieš tabernakulį, kuriame laikoma švenčiausioji

Eucharistija, turi pastoviai degti speciali lemputė, kuria nurodomas ir pagerbiamas Kristaus buvimas.

Kan. 941 § 1. Bažnyčiose ir koplyčiose kur yra leista laikyti

švenčiausiąją Eucharistiją, laikantis liturginių nuostatų, galima atlikti išstatymus tiek komuninėje, tiek monstrancijoje.

§ 2. Švenčiausias sakramentas negali būti išstatytas toje

pačioje bažnyčios ar koplyčios navoje, kur aukojamos Mišios.

Kan. 942 Rekomenduojama kad šiose bažnyčiose ar koplyčiose

kasmet vyktų iškilmingas Švenčiausiojo Sakramento išstatymas, kuris truktų atitinkamą, nors ir pertraukiamą, laiką, kad vietinė bendruomenė su ypatingu pamaldumu apmąstytų ir pagarbintų eucharistinę paslaptį, tačiau toks išstatymas gali būti atliekamas tik tuomet, kai numatomas atitinkamai gausus tikinčiųjų dalyvavimas ir išlaikant nustatytas normas.

Kan. 943 Švenčiausiojo Sakramento išstatymo ir eucharistinio

palaiminimo teikėjas yra kunigas arba diakonas. Esant ypatingoms sąlygoms, vien tik išstatyti ir uždaryti, bet ne palaiminti švenčiausiuoju Sakramentu gali kolitas, ekstraordinarinis šventosios Komunijos dalytojas ar kitas vietos Ordinaro paskirtas asmuo, laikantis diecezijos vyskupo nurodymų.

Kan. 944 § 1. Kur, diecezijos vyskupo sprendimu, įmanoma, turi

būti atliekamas koks nors viešas liudijimas, pagerbiant

256

švenčiausiąją Eucharistiją, ypač procesija viešais keliais Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmėje.

§ 2. Diecezijos vyskupas privalo duoti nurodymus

procesijoms, kuriuose būtų pasirūpinta dalyvavimu jose ir pagarba.

III SKIRSNIS

MIŠIŲ ŠVENTIMUI SKIRIAMOS AUKOS Kan. 945 § 1. Pagal Bažnyčios patvirtintą patirtį, kiekvienam

Mišias aukojančiam kunigui leidžiama priimti auką, duodamą tam, kad Mišios būtų aplikuojamos konkrečia intencija.

§ 2. Kunigams patariama aukoti Mišias tikinčiųjų, ypač

neturtingųjų, intencijomis, ir nepriėmus jokios aukos. Kan. 946 Tikintieji, duodantys auką, kad Mišios būtų aukojamos

jų intencija, prisideda prie Bažnyčios gerovės ir šia auka dalyvauja jos rūpestyje tarnų ir jų veiklos išlaikymu.

Kan. 947 Aukos Mišioms atžvilgiu privalu absoliučiai vengti

netgi tolimo panašumo ir derybas ar komerciją. Kan. 948 Privaloma asmenų intencijomis aplikuoti tiek atskirų

Mišių, už kiek pavienė, kad ir menka auka, buvo duota ir priimta.

Kan. 949 Kunigas, turintis pareigą aukoti Mišias ir jas aplikuoti

auką davusio asmens intencija, yra įpareigotas tai atlikti net tada, jei ir be jo kaltės dingtų priimtos aukos.

Kan. 950 Jei aukojama pinigų suma Mišioms, nenurodant

paaukotinų Mišių skaičiaus, jis nustatomas, atsižvelgiant į aukos dydį, nustatytą jo gyvenamojoje

257

vietoje, nebent būtų galima teisėtai spręsti, jog gavėjas turėjo kitą intenciją.

Kan. 951 § Kunigas, tą pačią dieną aukojantis daugiau Mišių, gali

kiekvienas jų aplikuoti ta intencija, kuria buvo duota auka, tačiau su sąlyga, kad, išskyrus pirmąją Kalėdų dieną, sau pasilaikys tik auką už vienas Mišias, o kitas perduos Ordinaro nustatytiems tikslams, jam leidus pasilaikyti tam tikrą mokestį dėl išorinių priežasčių.

§ 2. Kunigas, tą pačią dieną koncelebruojantis antras

Mišias, už jas negali priimti aukos dėl jokių priežasčių. Kan. 952 § 1. Provincijos susirinkimas ar provincijos vyskupų

susibūrimas turi teisę dekretu nustatyti visai provincijai dydį aukos už Mišių celebravimą ir aplikavimą dydį; kunigui neleidžiama prašyti didesnės sumos, tačiau jis gali priimti savanoriškai duotą Mišių aplikavimui didesnę, o taip pat ir mažesnę auką.

§ 2. Ten,. kur nėra tokio dekreto, laikomasi vyskupijoje

galiojančio papročio. § 3. To paties dekreto arba vietos papročio, apie kuriuos

kalbama §§ 1 ir 2, privalo laikytis ir visų vienuolinių institutų nariai.

Kan. 953 Niekam neleidžiama asmeniškai priimti tiek Mišių

stipendijų, kurių negalėtų įvykdyti per metus. Kan. 954 Jei kai kuriose bažnyčiose ar koplyčiose užprašoma

daugiau Mišių, nei jose įmanoma paaukoti, leidžiama jas aukoti kitur, išskyrus tuos atvejus, kai aukojantieji aiškiai pareiškė, jog su tuo nesutinka.

Kan. 955 § 1. Kas nori patikėti kitiems aplikuotinų Mišių

paaukojimą, jas turi kuo greičiau perduoti jam

258

priimtiniems kunigams, apie kuriuos žino, jog yra aukščiau bet kokio įtarimo. Privaloma perduoti visą gautą auką, nebent būtų tikrai aišku, jog vyskupijoje nustatytas aukos dydis viršytas, atsižvelgiant į asmenį Perduodančiajam išlieka pareiga pasirūpinti Mišių aukojimu, kol negaus įrodymo, kad įsipareigojimas ir auka buvo priimti.

§ 2. Laikas, kada turi būti paaukotos Mišios, prasideda

nuo dienos, kad jas aukosiantis kunigas jas priima, jei nėra nustatyta kitaip.

§ 3. Visi perduodantys paaukoti Mišias kitiems,

nedelsiant privalo atžymėti sąraše tiek priimtas, tiek kitiems perduotas Mišias, drauge nurodant ir aukos dydį.

§ 4. Kiekvienas kunigas privalo rūpestingai pažymėti

priimtas aukoti ir jau paaukotas Mišias. Kan. 956 Visi maldingų fondų vadovai arba bet kuriuo būdu

įpareigoti pasirūpinti Mišių aukojimu asmenys, tiek dvasininkai, tiek pasauliečiai, savo Ordinarams, laikydamiesi jų nustatyto būdo, privalo perduoti visus Mišių įsipareigojimus, kurių per metus nebuvo įvykdyti.

Kan. 957 Pareiga ir teisė prižiūrėti Mišių įpareigojimų vykdymą

pasaulietinės dvasininkijos bažnyčiose priklauso vietos Ordinarui, o vienuolinių institutų arba apaštališkojo gyvenimo bendrijų bažnyčiose – jų vyresniesiems.

Kan. 958 § 1. Bažnyčios ar kitos maldingos vietos, kur paprastai

priimamos aukos Mišioms, klebonas arba rektorius privalo turėti specialų sąrašą, kuriame rūpestingai pažymi aukotinų Mišių skaičių, intenciją, duotą auką ir atžymą apie įvykusią celebraciją.

259

§ 2. Ordinaras yra įpareigotas asmeniškai ar per kitus kiekvienais metais patikrinti tokius registrus.

IV SKYRIUS

ATGAILOS SAKRAMENTAS Kan. 959 Atgailos sakramente tikintieji, išpažindami nuodėmes

teisėtam teikėjui, gailėdamiesi ir drauge pasiryžę taisytis, teikėjo suteiktu išrišimu gauna iš Dievo nuodėmių, padarytų po krikšto, atleidimą ir drauge sutaikomi su Bažnyčia, kurią nusidėdami sužeidė.

I SKIRSNIS

SAKRAMENTO ŠVENTIMAS Kan. 960 Asmeninė bei pilna išpažintis ir išrišimas yra vienintelis

ordinarinis būdas, kuriuo tikintysis, suvokdamas, jog turi sunkią nuodėmę, sutaikomas su Dievu ir Bažnyčia. Tiktai fizinis ar moralinis negalimumas atleidžia nuo tokios išpažinties; tokiu atveju susitaikymą galima gauti taip pat ir kitais būdais.

Kan. 961 § 1. Suteikti išrišimą daugeliui atgailotojų drauge, jiems

prieš tai neatlikus asmeninės išpažinties, paprastai draudžiama, nebent:

1o būtų neišvengiamas mirties pavojus ir kunigui arba kunigams nepakaktų laiko išklausyti pavienių atgailotojų išpažinčių;

2o būtų svarbi būtinybė, o būtent, jei, atsižvelgiant į atgailotojų skaičių, nebūtų pakankamai išpažinčių klausytojų išklausyti, kaip įprasta, pavienių išpažinčių per tinkamą laiką, taip, kad atgailotojai, be jų kaltės, būtų priversti ilgam likti be sakramentinės malonės arba nepriėmę Komunijos, tačiau ši būtinybė nelaikoma pakankama, kuomet trūksta išpažinčių klausytojų vien tik todėl, kad yra daug atgailotojų, kas gali atsitikti didelės šventės ar maldingos kelionės metu.

260

§ 2. Apie tai, ar yra sąlygos, kurių reikalauja § 1, 2o,

sprendžia diecezijos vyskupas, kuris, atsižvelgdamas į su kitais Vyskupų Konferencijos nariais suderintus kriterijus, gali apibrėžti tokios būtinybės atvejus.

Kan. 962 § 1. Kad tikintysis galiojančiai pasinaudotų kartu

daugeliui asmenų teikiamu sakramentiniu išrišimu, reikalaujama, kad jis ne tik būtų tinkamai nusiteikęs, bet drauge pasižadėtų tinkamu laiku išpažinti pavienes sunkias nuodėmes, kurių tuo momentu negali išpažinti.

§ 2. Tikinčiuosius, kiek įmanoma taip pat ir bendro

išrišimo proga, privalu pamokyti apie § 1 esančius reikalavimus ir, prieš teikiant bendrą išrišimą, taip pat ir mirties pavojuje, jei tam yra laiko, paraginti, kad kiekvienas padarytų gailesčio aktą.

Kan. 963 Išlaikant pareigą, apie kurią kalbama kan. 989,

kiekvienas, kuriam buvo atleistos sunkios nuodėmės bendru išrišimu, kaip galima greičiau, esant progai, privalo atlikti asmeninę išpažintį dar iki kito bendro išrišimo, nebent tam būtų teisėta priežastis.

Kan. 964 § 1. Paskirta vieta klausyti sakramentines išpažintis yra

bažnyčia arba koplyčia. § 2. Išpažinčių klausymo būdo normas nustato Vyskupų

Konferencija, tačiau užtikrinant, kad visuomet atviroje vietoje būtų klausyklos, kuriose būtų įtvirtintos grotelės tarp atgailotojo ir išpažinčių klausytojo, taip, kad to pageidaujantys tikintieji galėtų jomis laisvai pasinaudoti.

§ 3. Nesant teisėtos priežasties, negalima klausyti

išpažinčių ne klausykloje.

261

II SKIRSNIS

ATGAILOS SAKRAMENTO TEIKĖJAS Kan. 965 Atgailos sakramento teikėjas yra tiktai kunigas. Kan. 966 § 1. Kad išrišimas būtų galiojantis, reikalaujama, kad

teikėjas šalia šventimų galios turėtų tikinčiųjų atžvilgiu galią teikti išrišimą.

§ 2. Kunigui ši galia gali būti suteikta arba pačios teisės

arba ją suteiktus kompetentingai valdžiai pagal kan. 969 normas.

Kan. 967 § 1. Šalia Romos Popiežiaus taip pat ir kardinolai pagal

pačią teisę turi galią visur klausyti tikinčiųjų išpažinčių; ta pačia galia teisėtai naudojasi visur, nebent tai būtų uždraudęs diecezijos vyskupas.

§ 2. Visi, pastoviai turintys galią klausyti išpažinčių,

tiek pagal savo pareigas, tiek inkardinavimo ar gyvenamosios vietos Ordinaro suteikimu, gali šia galia naudotis visur, nebent vietos Ordinaras atskiru atveju tai būtų uždraudęs, išlaikant kan. 974, §§ 2 ir 3 nuostatus.

§ 3. Pagal pačią teisę visur šią galią narių ir kitų asmenų

dieną ir naktį gyvenančių instituto ar bendrijos namuose turi tie, kurie dėl užimamos pareigybės ar kompetentingo vyresniojo leidimu pagal kann. 968, § 2 ir 969, § 2, turi galią klausyti išpažinčių, jie, be to, ja naudojasi leistinai, nebent kuris nors aukštesnis vyresnysis atskiru atveju savo pavaldinių atžvilgiu tai būtų uždraudęs.

Kan. 968 § 1. Pagal pareigybę, kiekvienas savo sričiai, galią

klausyti išpažinčių turi vietos Ordinaras, kanauninkas

262

penitenciarijus, o taip pat ir klebonas ar jo pareigas einantis kunigas.

§ 2. Pagal pareigybę galią klausyti savo pavaldinių ir

kitų, dieną ir naktį gyvenančių namuose, išpažinčių turi popiežiškos teisės dvasininkų vienuolinio instituto ar apaštališkojo gyvenimo bendrijos vyresnieji, kurie pagal konstitucijų normas turi vykdomosios valdžios galią, išlaikant kan. 630, § 4 nuostatą.

Kan. 969 § 1. Tik vietos Ordinaras yra kompetentingas suteikti

bet kuriam kunigui galią klausyti visų tikinčiųjų išpažinčių, tačiau kunigai, priklausantys vienuoliniams institutams, ja negali naudotis be bent numanomo savo vyresniojo leidimo.

§ 2. Vienuolinio instituto arba apaštališko gyvenimo

bendrijos vyresnysis apie kurį kalbama kan. 968, § 2, yra kompetentingas suteikti bet kuriam kunigui galią klausyti savo pavaldinių ir kitų, dieną ir naktį namuose gyvenančių, asmenų išpažinčių.

Kan. 970 Galios klausyti išpažinčių galima suteikti tik tiems

kunigams, kurie, išlaikę egzaminą, buvo pripažinti tinkamais arba apie jų tinkamumą žinoma iš kito šaltinio.

Kan. 971 Vietos Ordinaras neturi pastoviai suteikti galios klausyti

išpažinčių kunigui, netgi jei pastarasis turi buveinę ar tarsi-buveinę jo teritorijoje, prieš tai neatsiklausęs, kiek tai įmanoma paties kunigo Ordinaro.

Kan. 972 Kompetentingos valdžios, apie kurią kalbama kan. 969,

suteikiama galia klausyti išpažinčių gali būti suteikta tiek neribotam, tiek ribotam laikui.

Kan. 973 Galia pastoviai klausyti išpažinčių teikiama raštu.

263

Kan. 974 § 1. Vietos Ordinaras bei kompetentingas vyresnysis be

svarbios priežasties negali atšaukti pastoviai suteiktos galios klausyti išpažinčių.

§ 2. Vietos Ordinarui atšaukus galią klausyti išpažinčių,

apie kurią kalbama kan. 967, § 2, kunigas tą galią praranda visur; jei tą pačią galią atšaukia kitas vietos Ordinaras, ją praranda tik atšaukusiojo teritorijoje.

§ 3. Kiekvienas vietos Ordinaras, atšaukęs kuriam nors

kunigui galią klausyti išpažinčių, informuoja kunigo inkardinacijos vietos Ordinarą arba, jei kalbama apie vienuolinio instituto narį, jo kompetentingą vyresnįjį.

§ 4. Savam aukštesniajam vyresniajam atšaukus galią

klausyti išpažinčių, kunigas praranda galią klausyti visų instituto pavaldinių atžvilgiu; jei tą pačią galią atšaukia kitas kompetentingas vyresnysis, ją praranda tik jo regiono pavaldinių atžvilgiu.

Kan. 975 Šalia atšaukimo galia, apie kurią kalbama kan. 967, § 2,

išnyksta, netekus pareigybės, ekskardinavimu arba buveinės praradimu.

Kan. 976 Kiekvienas kunigas, net ir neturintis galios klausyti

išpažinčių, galiojančiai ir leistinai išriša nuo bet kokios cenzūros ir nuodėmės visus mirties pavojuje esančius atgailotojus netgi tada, jei būtų kitas aprobuotas kunigas.

Kan. 977 Bendrininko nuodėmėje prieš šeštąjį Dekalogo įsakymą

išrišimas negalioja, išskyrus mirties pavojų. Kan. 978 § 1. Kunigas privalo atsiminti, jog klausydamas

išpažinčių drauge vykdo teisėjo ir gydytojo pareigą, o taip pat atsiminti, kad Dievas tuo pat metu paskyrė jį

264

dieviško teisingumo ir gailestingumo tarnu, kad prisidėtų prie Dievo garbės ir sielų išganymo.

§ 2. Konfesarijus, kaip Bažnyčios tarnas, teikdamas

sakramentą privalo ištikimai laikytis Bažnyčios mokymo ir kompetentingos valdžios nustatytų normų.

Kan. 979 Užduodamas klausimus kunigas turi laikytis išminties ir

atsargumo, atsižvelgdamas į atgailojančio situaciją bei amžių ir negali klausti nuodėmės bendrininko vardo.

Kan. 980 Jei kunigui nekyla abejonių dėl atgailojančio

nusistatymo ir šis prašo išrišimo, jo negalima neduoti ar atidėti.

Kan. 981 Atsižvelgdamas į nuodėmių rūšį ir skaičių bei

atgailojančio situaciją, konfesarijus privalo uždėti išganingą ir tinkamą atsiteisimą, o atgailojantis įpareigojamas asmeniškai jį įvykdyti.

Kan. 982 Negalima išrišti asmens, kuris išpažįsta melagingai

prieš bažnytinę valdžią apkaltinęs nekaltą konfesarijų gundymu nusidėti prieš šeštąjį Dievo įsakymą, kol jis formaliai neatsiėmė melagingo skundo ir nepasižadėjo atlyginti galimai kilusių nuostolių.

Kan. 983 § 1. Išpažinties paslaptis yra nepažeidžiama, todėl

konfesarijui absoliučiai neleidžiama netgi dalinai išduoti atgailojančio žodžiais ar bet kokiu kitu būdu ir dėl bet kokios priežasties.

§ 2. Išsaugoti paslaptį privalo taip pat vertėjas, jei jis

dalyvauja, bei visi kiti, kurie bet kokiu būdu sužinojo apie išpažintyje pasakytas nuodėmes.

Kan. 984 § 1. Taip pat konfesarijui draudžiama pasinaudoti

išpažinties metu gautomis žiniomis, kurios galėtų

265

apsunkinti atgailojantį, jei net ir nebūtų pavojaus jų atskleisti.

§ 2. Valdžioje esantys asmenys gavę žinių apie

nuodėmes bet kada klausytos išpažinties metu, negali jomis niekaip pasinaudoti išoriniame valdyme.

Kan.985 Novicijų magistras ir jo padėjėjas, seminarijos ar kitos

auklėjimo institucijos rektorius, negali klausyti sakramentinių savo auklėtinių, gyvenančių tuose pačiuose namuose, išpažinčių, nebent patys auklėtiniai atskirais atvejais to savanoriškai prašytų.

Kan. 986 § 1. Visi, kuriems pagal pareigas patikėta sielovada,

įpareigojami kad būtų išklausoma jiems patikėtų tikinčiųjų, kurie to protingai prašo, išpažinčių, ir kad jiems būtų suteikta galimybė pasinaudoti individualia išpažintimi jų patogumui nustatytomis dienomis ir valandomis.

§ 2. Skubaus būtinumo atveju kiekvienas konfesarijus

yra įpareigotas klausyti tikinčiųjų išpažinčių, o mirties pavojaus atveju – kiekvienas kunigas.

III SKIRSNIS PENITENTAS

Kan. 987 Tikintysis, norintis gauti išganingą atgailos sakramento

pagalbą, turi būti taip nusiteikęs, kad atmesdamas padarytas nuodėmes ir turėdamas pasiryžimą pasitaisyti, atsiverstų į Dievą.

Kan. 988 § 1. Tikintysis įpareigojamas išpažinti pagal rūšį ir

skaičių visas po krikšto padarytas ir tiesiogiai neatleistas Bažnyčios raktų galia ir neišpažintas

266

individualioje išpažintyje sunkias nuodėmes, kurias po uolaus tyrimo suvokia padaręs.

§ 2. Tikintiesiems patariamas išpažinti ir lengvąsias

nuodėmes. Kan. 989 Kiekvienas protinį subrendimą pasiekęs tikintysis yra

įpareigotas bent vieną kartą metuose sąžiningai išpažinti savo sunkias nuodėmes.

Kan. 990 Nedraudžiama atlikti išpažintį per vertėją, bet kuriuo

atveju vengiant piktnaudojimų bei papiktinimo ir išlaikant kan. 983, § 2 nuostatas.

Kan. 991 Kiekvienas tikintysis turi teisę atlikti išpažinti savo

pasirinktam teisėtai patvirtintam konfesarijui, netgi ir priklausančiam kitam ritui.

IV SKIRSNIS ATLAIDAI

Kan. 992 Atlaidai yra laikinosios bausmės už nuodėmes, kurių

kaltė jau atleista, dovanojimas Dievo akivaizdoje, kurį tinkamai pasirengęs nustatytomis sąlygomis tikintysis gauna, tarpininkaujant Bažnyčiai, kuri, kaip atpirkimo tarpininkė, savo valdžia atleidžia ir teikia Kristaus ir šventųjų atsiteisimo lobius.

Kan. 993 Atlaidai yra daliniai arba visuotiniai, priklausomai ar

dovanoja dalį ar visą dėl nuodėmių užsitrauktą laikinąją bausmę.

Kan. 994 Kiekvienas tikintysis gali laimėti sau ar skirti mirusiųjų

naudai tiek dalinius, tiek visuotinius atlaidus.

267

Kan. 995 § 1. Šalia aukščiausios Bažnyčios valdžios praplėsti atlaidus gali tik tie, kuriems ši galia pripažįstama teisės arba yra suteikta Romos popiežiaus.

§ 2. Jokia valdžia, žemesnė už Romos popiežių, negali

pasidalinti su kitais atlaidų suteikimo galia, jei Apaštalų Sostas jai nebuvo to aiškiai suteikęs.

Kan. 996 § 1. Laimėti atlaidus gali neekskomunikuotas

pakrikštytasis, bent nustatytų darbų pabaigoje esantis malonės stovyje.

§ 2. Kad iš tiesų būtų laimėti atlaidai, juos galintis gauti

subjektas privalo turėti bent intenciją juos gauti bei atitinkamu būdu ir nustatytu laiku atlikti uždėtus darbus pagal suteikėjo mintį.

Kan. 997 Suteikiant atlaidus ir jais naudojantis taip pat privaloma

laikytis kitų nuostatų, esančių daliniuose Bažnyčios įstatymuose.

V SKYRIUS LIGONIŲ PATEPIMO SAKRAMENTAS

Kan. 998 Ligonių patepimas, kuriuo Bažnyčia paveda

kenčiančiam ir išaukštintam Viešpačiui sunkiai sergančius tikinčiuosius, kad jiems palengvintų ir juos išgelbėtų, teikiamas, patepant aliejumi ir tariant liturginėse knygose nustatytus žodžius.

I SKIRSNIS

SAKRAMENTO ŠVENTIMAS Kan. 999 Šalia vyskupo ligonių patepime naudojamą aliejų gali palaiminti:

268

1o visi, teisės prilyginami diecezijos vyskupui asmenys;

2o esant būtinumui, bet kuris kunigas, tačiau tik sakramento teikimo metu.

Kan. 1000 § 1. Patepama atidžiai su žodžiais, laikantis liturginėse

knygose nustatytos tvarkos ir būdo, tačiau, esant būtinumui, pakanka vieno patepimo kaktoje ar kitoje kūno vietoje, pilnai ištariant formulę.

§ 2. Sakramento teikėjas tepa savo ranka, nebent būtų

svarbi priežastis pasinaudoti instrumentu. Kan. 1001 Sielų ganytojai ir ligonių giminaičiai turi laiku

pasirūpinti, kad ligoniams būtų pagelbėta šiuo sakramentu.

Kan. 1002 Bendrai švęsti ligonių patepimo suteikimą daugeliui

tinkamai pasiruošusių ir tam nusiteikusių ligonių drauge galima, laikantis diecezijos vyskupo nurodymų.

II SKIRSNIS LIGONIŲ PATEPIMO TEIKĖJAS

Kan. 1003 § 1. Galiojančiai ligonių patepimą teikia tik kiekvienas kunigas. § 2. Visi kunigai, kuriems yra pavesta rūpintis

sielovada, privalo ir turi teisę teikti ligonių sakramentą jų ganytojiniam rūpesčiui patikėtiems tikintiesiems. Esant protingai pagrįstai priežasčiai, bet kuris kunigas gali teikti šį sakramentą, turėdamas bent numanoma kunigo, apie kurį kalbama aukščiau, sutikimą.

269

§ 3. Kiekvienas kunigas gali su savimi nešiotis pašventintą aliejų, kad galėtų, esant būtinybei, suteikti ligonių patepimo sakramentą.

III SKIRSNIS ASMENYS, KURIEMS TEIKIAMAS LIGONIŲ PATEPIMAS

Kan. 1004 § 1. Ligonių patepimas gali būti teikiamas tikinčiajam,

kuris, pasiekęs proto pažinimą, dėl ligos ar senatvės atsiduria pavojuje.

§ 2. Šį sakramentą galima kartoti, jei ligonis, pagerėjus

sveikatai, iš naujo sunkiai suserga arba ligai besitęsiant, padėtis pasunkėja.

Kan. 1005 Esant abejonei, ar ligonis yra pasiekęs proto pažinimą,

ar jo liga yra sunki, arba yra miręs, šis sakramentas turi būti teikiamas.

Kan. 1006 Sakramentas teikiamas tiems ligoniams, kurie, galėdami

naudotis savo proto galiomis, jo bent neįsakmiai prašė. Kan. 1007 Ligonių patepimas neteikiamas asmenims, užsispyrusiai

pasiliekantiems sunkioje viešoje nuodėmėje.

VI SKYRIUS ŠVENTIMAI

Kan. 1008 Dieviškuoju įsteigimu šventimų sakramente kai kurie

tikintieji, neišdildomo charakterio, kuriuo yra pažymimi, dėka, tampa šventais tarnais. Jie pašvenčiami ganyti Dievo tautą, kiekvienas pagal savo laipsnį, Kristaus, kaip Galvos, asmenyje vykdydami mokymo, pašventinimo ir valdymo pareigas.

Kan. 1009 § 1. Egzistuoja vyskupo, kunigo ir diakono šventimai.

270

§ 2. Šventimai suteikiami rankų uždėjimu ir

konsekracijos malda, paskiriems laipsniams nustatyta liturginėse knygose.

I SKIRSNIS

SAKRAMENTO ŠVENTIMAS IR TEIKĖJAS Kan. 1010 Šventimai teikiami iškilmingų Mišių metu

sekmadieniais ar įsakytomis šventėmis, tačiau dėl sielovadinių motyvų gali būti teikiami ir kitomis dienomis, neišskiriant ir šiokiadienių.

Kan. 1011 § 1. Paprastai šventimai teikiami katedroje, tačiau dėl

sielovadinių motyvų gali būti teikiami kitoje bažnyčioje ar koplyčioje.

§ 2. Į šventimus turi būti pakviesti kiek galima gausiau

dalyvauti dvasininkai ir kiti tikintieji. Kan. 1012 Šventimus teikia konsekruotas vyskupas. Kan. 1013 Joks vyskupas negali konsekruoti kito vyskupo, prieš tai

nepateikus popiežiaus skyrimo. Kan. 1014 Jei Apaštalų Sostas nėra suteikęs dispensos, vyskupo

konsekracijoje pagrindiniam konsekruojančiam vyskupui privalo asistuoti bent su konsekruojantys vyskupai, tačiau labai tinka, kad drauge su jais išrinktąjį konsekruotų visi dalyvaujantys vyskupai.

Kan. 1015 § 1. Kiekvieną kandidatą kunigu ir diakonu šventina

savas vyskupas arba išduoda teisėtus įgaliojamuosius raštus.

§ 2. Savas vyskupas, jei nėra sutrukdytas dėl teisėtos

priežasties, turi asmeniškai šventinti savo pavaldinius,

271

tačiau be apaštališkojo indulto negali leistinai šventinti rytų apeigų pavaldinio.

§ 3. Vyskupo šventimus gavęs ir turintis teisę išduoti

įgaliojamuosius raštus šventimų priėmimui asmuo gali juos suteikti ir asmeniškai.

Kan. 1016 Diakono šventimų atžvilgiu asmenims, norintiems būti

priskirtiems pasaulietinei dvasininkijai, savas vyskupas yra tos diecezijos, kurioje yra kandidato buveinė, arba diecezijos, kurioje kandidatas ketina dirbti, vyskupas. Kunigo šventimų atžvilgiu savas vyskupas yra diecezijos, į kurią diakonato šventimais buvo inkardinuotas kandidatas, vyskupas.

Kan. 1017 Vyskupas, neturėdamas diecezijos vyskupo leidimo,

negali teikti šventimų už savo teritorijos ribų, Kan. 1018 § 1. Įgaliojamuosius raštus pasauliečiams gali išduoti: 1o savas vyskupas, apie kurį kalbama kan. 1016; 2o apaštališkasis administratorius ir vyskupijos

administratorius, sutikus tarybai, apie kurią kalbama kan. 495, § 2, apaštališkasis provikaras ir proprefektas.

§ 2. Vyskupijos administratorius, apaštališkasis

provikaras ir proprefektas neturi suteikti įgaliojamųjų raštų tiems asmenims, kuriems atsisakė leisti priimti šventimus diecezijos vyskupas, apaštališkasis vikaras ar prefektas.

Kan. 1019 § 1. Popiežiškosios teisės dvasininkų vienuolinio

instituto ar apaštališkojo gyvenimo dvasininkų draugijos aukštesnis vyresnysis teikia įgaliojamuosius raštus diakonatui ir kunigystei savo pavaldiniams, amžinai ar galutinai pagal konstitucijas įsijungusius į institutą ar draugiją.

272

§ 2. Visų kitų bet kokio instituto ar draugijos klierikų šventimai tvarkomi pagal pasaulietinių dvasininkų teisę atšaukiant bet kokį vyresniesiems suteiktą indultą.

Kan. 1020 Įgaliojamųjų raštų negalima suteikti, prieš tai neturint

visų pažymėjimų ir dokumentų, reikalingų pagal kann. 1050 ir 1051 normas.

Kan. 1021 Įgaliojamuosius raštus galima pasiųsti bet kuriam

vyskupui, esančiam vienybėje su Apaštalų Sostų, išskyrus skirtingų apeigų, negu šventinamasis, vyskupas, nebent būtų gautas apaštališkasis indultas.

Kan. 1022 Šventinantis vyskupas, gavęs teisėtus įgaliojamuosius

raštus, neturi teikti šventimų, prieš tai aiškiai neįsitikinęs gautų raštų tikrumu ir patikimumu.

Kan. 1023 Įgaliojamuosius raštus atšaukti ar apriboti gali juos

suteikęs asmuo arba jo įpėdinis, tačiau, vieną kartą suteikti, jie neišnyksta, pasibaigus suteikėjo teisei.

II SKIRSNIS ŠVENTINAMIEJI

Kan. 1024 Galiojančiai šventimus priima tik krikštytas vyras. Kan. 1025 § 1 Kad teisėtai būtų suteikti kunigo ar diakono

šventimai, reikia, kad kandidatas, pasibaigus pagal teisės normas numatytas išbandymo laikotarpiui, savo vyskupo ar kompetentingo aukštesnio vyresniojo nuomone, turėtų tinkamas savybes, nebūtų sutrukdytas jokio neatitikimo bei jokių kliūčių ir būtų įvykdęs visa, ko prieš šventimus reikalaujama pagal kann. 1033-1039 normas, o, be to, būtų pateikęs kan. 1050 nurodytus dokumentus ir praėjęs tyrimą, apie kurį kalbama kan. 1051.

273

§ 2. Be to, reikalaujama, kad, remiantis to paties teisėto

vyresniojo nuomone, jis būtų laikomas naudingu Bažnyčios tarnystei.

§ 3. Vyskupas, šventindamas savo pavaldinį darbui

kitoje vyskupijoje, privalo būti užtikrintas, kad šventinamasis bus jai priskirtas.

1 straipsnis

Reikalavimai šventinamiesiems Kan. 1026 Būtina, kad šventinamasis turėtų atitinkamą laisvę.

Absoliučiai neleistina ką nors bet kokiu būdu ir dėl bet kokios priežasties versti priimti šventimus arba atkalbinėti kanoniškai tinkamą kandidatą nuo jų priėmimo.

Kan. 1027 Siekiantieji diakonato ir kunigystės turi būti pagal teisės

normas rūpestingai parengiami. Kan. 1028 Diecezijos vyskupas ar kompetentingas vyresnysis

privalo pasirūpinti, kad kandidatai, prieš jiems suteikiant kuriuos nors šventimus būtų rūpestingai išmokyti visų dalykų, susijusių su šventimais ir iš jų kylančiomis pareigomis.

Kan. 1029 Šventimai teikiami tiek tiems, kurie, išmintingu savo

vyskupo ar kompetentingo aukštesniojo vyresniojo sprendimu, apsvarsčius visas aplinkybes, turi tvirtą tikėjimą, vadovaujasi gera intencija, yra tinkamai išsilavinę, turi gerą vardą, laikosi doros ir pasižymi dorybėmis bei kitomis fizinėmis ir psichinėmis savybėmis, atitinkančiomis priimamų šventimų kilnumą.

274

Kan. 1030 Tik esant kanoninei priežasčiai, taipogi ir slaptai, savas Vyskupas ar kompetentingas aukštesnis vyresnysis gali uždrausti priimti kunigystės šventimus jiems pavaldiems diakonams, siekiantiems kunigystės, išsaugant jų teisę apeliuoti prieš sprendimą pagal teisės normas.

Kan. 1031 § 1. Kunigo šventimai teikiami tik 25 metų amžiaus

sulaukusiems ir pakankamai subrendusiems asmenims bei išlaikius bent šešių mėnesių laikotarpį tarp diakono ir kunigo šventimų. Asmenims, siekiantiems kunigystės, galima leisti priimti diakono šventimus, tik sulaukus 23 metų amžiaus.

§ 2. Nevedusiam kandidatui į pastovų diakonatą

negalima leisti priimti šventimų, jam nesulaukus bent 25 metų amžiaus, o vedusiam – nesulaukus 35 metų amžiaus bei gavus žmonos sutikimą.

§ 3. Vyskupų konferencijos turi teisę nustatyti normą,

kuria reikalaujama sulaukti vyresnio amžiaus kunigystei ir pastoviam diakonatui.

§ 4. Dispensa nuo amžiaus, reikalaujamo pagal §§ 1 ir 2

normas, viršijanti vienerių metų laikotarpį, yra rezervuota Apaštalų Sostui.

Kan. 1032 § 1. Siekiantieji kunigystės gali būti pašventinti

diakonais tik baigę penkerių metų filosofinių ir teologinių studijų kursą.

§ 2. Baigęs studijas, diakonas, prieš priimdamas kunigo

šventimus, vyskupo arba kompetentingo aukštesniojo vyresniojo nustatytą laikotarpį dalyvauja sielovadoje, naudodamasis diakono šventimų galiomis.

275

§ 3. Siekiančiam pastovaus diakonato asmeniui šie šventimai gali būti suteikti tik baigus formacijos kursą.

2 straipsnis

Išankstiniai reikalavimai šventimams Kan. 1033 Leistinai šventimus priima tik Sutvirtinimo sakramentą priėmęs asmuo. Kan. 1034 § 1. Siekiantis diakonato ar kunigystės asmuo neturi

būti šventinamas, jei iki tol liturginėse apeigose vadovybės, apie kurią kalbama kann. 1016 ir 1019, nebuvo priimtas kandidatu, prieš tai įteikus savo ranka parašytą ir pasirašytą prašymą, kurį raštu priima minėtoji vadovybė.

§ 2. Toks priėmimas nereikalingas tiems, kurie įžadais

įsijungė į dvasininkų institutą. Kan. 1035 § 1. Prieš priimant tiek į pastovų, tiek į laikiną

diakonatą, reikalaujama, kad asmuo būtų priėmęs skaitovo ir akolito tarnystę ir jas vykdęs atitinkamą laiko tarpą.

§ 2. Tarp akolitato ir diakonato suteikimo turi praeiti

bent šešių mėnesių laikotarpis. Kan. 1036 Kandidatas, norintis priimti diakono ar kunigo

šventimus, savo vyskupui ar kompetentingam aukštesniam vyresniajam, turi įteikti savo ranka rašytą ir pasirašytą pareiškimą, kuriuo paliudytų, kad šventimus nori priimti savo noru ir laisvai bei amžinai apsišvęsti bažnytinei tarnystei ir drauge tame pačiame rašte prašytų leisti priimti šventimus.

Kan. 1037 Siekiančiam pastovaus diakonato nevedusiam asmeniui

bei siekiančiam kunigystės asmeniui negalima leisti

276

priimti diakono šventimų, kol jis, prisilaikydamas nustatytų apeigų, viešai Dievo ir Bažnyčios akivaizdoje neprisiima celibato įsipareigojimų arba nepadaro amžinųjų įžadų vienuoliniame institute.

Kan. 1038 Diakonui, atsisakiusiam siekti kunigystės, negalima

trukdyti naudotis gautaisiais šventimais, nebent to neleistų kanoninė kliūtis ar kita svarbi priežastis, apie kurios svarbą sprendžia diecezijos vyskupas ar kompetentingas aukštesnis vyresnysis.

Kan. 1039 Visi, priimantys bet kokius šventimus, privalo atlikti

bent penkių dienų trukmės dvasines pratybas Ordinaro nustatytu būdu ir jo paskirtoje vietoje. Vyskupas, prieš pradėdamas šventimus, turi būti tikras, kad kandidatai tinkamai jas atliko.

3 straipsnis Netinkamumas ir kitos kliūtys

Kan. 1040 Negalima leisti priimti šventimų asmenims, kuriuos

varžo kokia nors kliūtis, tiek amžina, vadinama, netinkamumu, tiek paprasta, tačiau nevaržo jokia kita kliūtis, neišvardinta sekančiuose kanonuose.

Kan. 1041 Yra netinkamas priimti šventimus: 1o asmuo, sergantis bet kokia beprotybės forma ar

kita psichine liga, dėl kurios, ekspertų nuomone, laikomas netinkamu deramai atlikti tarnystę;

2o asmuo, padaręs apostazijos, erezijos ar schizmos nusikaltimą;

3o asmuo, mėginęs susituokti bent civiliškai arba todėl, kad pats yra trukdomas santuokinio ryšio arba dėl priimtų šventimų arba viešų amžinųjų skaistybės įžadų arba mėgino susituokti su galiojančiai ištekėjusia moterimi arba susaistyta tokiais pat įžadais;

277

4o asmuo, padaręs sąmoningą žmogžudystę arba atlikęs pasekmes sukėlusį abortą, ir visi, kurie pozityviai tame bendradarbiavo;

5o asmuo, sunkiai ar su klasta sužalojęs save ar kitą žmogų arba pasikėsinęs nusižudyti;

6o asmuo, atlikęs iš šventimų plaukiantį veiksmą, rezervuotą vyskupams arba kunigams, arba neturėdamas galios jų vykdyti, arba uždraudus tai, kaip paskelbtos ar uždėtos kanoninės bausmės pasekmę.

Kan. 1042 Yra paprasta kliūtis priimti šventimus: 1o vedusiam vyrui, nebent jis teisėtai būtų

paskirtas pastoviam diakonatui; 2o asmeniui, sąmoningai einančiam pagal kann.

285 ir 286 dvasininkams draudžiamas pareigas ar vykdančiam tokią veiklą, kol, palikęs pareigas ar atsisakęs veiklos ir atsiskaitęs, netampa laisvas;

3o naujatikiui, nebent, Ordinaro sprendimu, jis būtų pakankamai išbandytas.

Kan. 1043 Tikintieji įpareigojami dar prieš šventimus Ordinarui

arba klebonui pranešti apie jų žinomas kliūtis šventimams.

Kan. 1044 § 1. Yra netinkami naudotis gautais šventimais: 1o netinkamas šventimams asmuo, neteisėtai

priėmęs šventimus; 2o asmuo, padaręs nusikaltimą, apie kurį kalbama

kan. 1041, n. 2, jei nusikaltimas yra viešas; 3o asmuo, padaręs vieną iš nusikaltimų, apie

kuriuos kalbama kan. 1041 nn. 3, 4, 5, 6. § 2. Yra kliūtis naudotis šventimais: 1o neteisėtai dėl kliūties šventimams juos

priėmusiam asmeniui; 2o išprotėjusiam ar susirgusiam kita psichine liga,

apie kurią kalbama kan. 1041, n. 1, asmeniui, kol

278

Ordinaras, pasitaręs su ekspertu, vėl leidžia naudotis šventimų galiomis.

Kan. 1045 Nežinojimas apie netinkamumą ar kliūtis nuo jų

neatleidžia. Kan. 1046 Netinkamumas ir kliūtys daugėja, jei kyla iš skirtingų

priežasčių, tačiau ne dėl tos pačios priežasties pasikartojimo, nebent kalbama apie netinkamumą, kylantį iš sąmoningos žmogžudystės arba dėl pasekmes sukėlusio aborto atlikimo.

Kan. 1047 § 1. Dispensavimas nuo visų netinkamumo rūšių yra

išimtinai rezervuotas Apaštalų Sostui, jei faktas, kuriuo pagrįstas netinkamumas, buvo pateiktas teismo sprendimui.

§ 2. Jam taip pat rezervuotas dispensavimas nuo toliau

išvardintų netinkamumo ir kliūčių priimti šventimus rūšių.:

1o nuo netinkamumo, kylančio iš viešų nusikaltimų, apie kuriuos kalbama kan. 1041, nn 2 ir 3;

2o nuo netinkamumo, kylančio tiek iš viešo, tiek iš slapto nusikaltimo, apie kurį kalbama kan. 1041, n. 4;

3o nuo netinkamumo, apie kurį kalbama kan. 1042, n. 1.

§ 3. Taip pat Apaštalų Sostui rezervuotas dispensavimas

nuo netinkamumo naudotis gautais šventimais, apie kurį kalbama kan. 1041, n. 3 tik viešais atvejais bei n. 4, taip pat ir slaptais atvejais.

§ 4. Ordinaras gali galiojančiai dispensuoti nuo

netinkamumo bei kliūčių, nerezervuotų Šventajam Sostui.

279

Kan. 1048 Skubiais slaptais atvejais, kai neįmanoma kreiptis į vyskupą arba į Penitenciariją, kuomet kalbama apie netinkamumą, minimą kan. 1041, nn. 3 ir 4, ir, jei kyla didelio nuostolio ar garbės netekimo pavojus, asmuo, kuriam netinkamumas neleidžia naudotis šventimais, gali jais naudotis, tačiau yra įpareigotas kiek galima greičiau per nuodėmklausį kreiptis į Ordinarą ar į Penitenciariją, nutylint vardą.

Kan. 1049 § 1. Prašyme dispensuoti nuo netinkamumo ar kliūčių

privalo būti nurodyti visi netinkamumai ir kliūtys, tačiau bendra dispensa galioja ir tiems netinkamumams ar kliūtims, kurie buvo nutylėti gera valia, išskyrus netinkamumą, apie kurį kalbama kan. 1041, n. 4, arba kitus, perduotus teismo sprendimui, tačiau ne nutylėtiems, vadovaujantis bloga valia.

§ 2. Dispensos nuo netinkamumo, kilusio iš sąmoningos

žmogžudystės ar padaryto aborto, galiojimui privalo būti nurodytas ir nusikaltimų skaičius.

§ 3. Bendroji dispensa nuo netinkamumo bei kliūčių

šventimams, galioja visų šventimų atžvilgiu.

4 straipsnis Reikalingi dokumentai ir tyrimas

Kan. 1050 Kad asmeniui būtų leista priimti šventimus, reikalingi šie dokumentai: 1o nustatyta tvarka pagal kan. 1032 normą baigtų

studijų liudijimas; 2o priimto diakonato liudijimas, jei kalbama apie

kunigystės šventimus; 3o jei kalbama apie leidimą priimti diakono

šventimus, krikšto bei sutvirtinimo pažymėjimai, o taip pat pažymėjimas apie tarnysčių, apie kurias kalbama kan. 1035, priėmimą. Taip pat reikalingas liudijimas

280

apie pareiškimą, minimą kan. 1036, bei, jei pastovaus diakonato siekiantis šventinamasis yra vedęs, santuokos pažymėjimas ir žmonos sutikimas.

Kan. 1051 Atliekant tyrimą apie iš šventinamojo reikalaujamas

savybes, laikomasi toliau išdėstytų normų: 1° reikalinga, kad seminarijos arba formavimo

namų rektorius paliudytų apie šventimams reikalingų savybių buvimą, būtent: apie teisingą doktriną, tvirtą pamaldumą, gerus papročius, tinkamumą vykdyti tarnystę, bei, atlikus rūpestingą tyrimą, apie tiek fizinę, tiek psichinę sveikatą;

2° diecezijos vyskupas ar aukštesnis vyresnysis, siekdamas tyrimą atlikti tinkamu būdu, atsižvelgdamas į laiko ir vietos aplinkybes, gali pasinaudoti kitomis priemonėmis, kurios jam atrodytų naudingos, kaip liudijimai, vieši skelbimai ar kitokia informacija.

Kan. 1052 § 1. Šventimus sava teise teikiantis vyskupas, prieš juos

pradėdamas, privalo būti tikras, jog yra pateikti dokumentai, apie kuriuos kalbama kan. 1050, ir kad, atlikus tyrimą pagal teisės normas, kandidato tinkamumas yra įrodytas pozityviais argumentais.

§ 2. Kad vyskupas galėtų pradėti kito vyresniojo

pavaldinio šventimus, pakanka, kad įgaliojančiame rašte būtų nurodyta, jog yra pateikti tie patys dokumentai, kad tyrimas yra atliktas pagal teisės normas ir kad yra nustatytas kandidato tinkamumas. Jei kandidatas yra vienuolinio instituto arba apaštališkojo gyvenimo draugijos narys, rašte taip privalo būti paliudyta, kad jis galutinai yra priimtas į institutą ar draugiją ir kad yra raštą išdavusio vyresniojo pavaldinys.

§ 3. Jei, nežiūrint visko, vyskupas dėl kokių nors

aplinkybių abejoja, ar kandidatas yra tinkamas priimti šventimus, jo neturi šventinti.

281

III SKIRSNIS

SUTEIKTŲ ŠVENTIMŲ ATŽYMĖJIMAS IR PALIUDIJIMAS Kan. 1053 § 1. Po šventimų kiekvieno įšventintojo ir šventimus

suteikusio teikėjo vardai bei šventimų vieta ir data privalo būti atžymėti tam skirtoje knygoje, saugomoje šventimų vietos kurijoje. Taip pat rūpestingai saugomi ir pašventintųjų asmeniniai dokumentai.

§ 2. Šventinantis vyskupas, kiekvienam įšventintajam

įteikia savo ranka pasirašytą liudijimą apie šventimų priėmimą. Jei pašventintieji gavo šventimus iš kito vyskupo pagal įgaliojantį raštą, šį pažymėjimą jį privalo pateikti savo ordinarui, kad specialioje knygoje, kuri saugoma archyve, būtų pažymėta apie suteiktus šventimus.

Kan. 1054 Vietos Ordinaras, kuomet kalbama apie pasauliečius,

arba kompetentingas aukštesnis vyresnysis, kalbant apie jo pavaldinius, apie kiekvienus suteiktus šventimus privalo pranešti pašventintojo krikšto vietos klebonui, kuris apie tai padaro atžymą pakrikštytųjų knygoje pagal kan. 535, § 2 normą.

VII SKYRIUS SANTUOKA

Kan. 1055 § 1. Santuokinei sutarčiai, kuria vyras ir moteris

tarpusavyje sudaro visą gyvenimą trunkantį bendravimą, savo prigimtimi skirtą sutuoktinių gerovei bei palikuonių gimdymui ir auklėjimui, pakrikštytųjų atžvilgiu Viešpats Kristus suteikė sakramento kilnumą.

282

§ 2. Dėl šios priežasties tarp pakrikštytųjų negali būti galiojančios santuokinės sutarties, kuri tuo pat metu nebūtų sakramentu.

Kan. 1056 Esminės santuokos savybės yra vienumas ir

neišardomumas, kurios sakramento dėka krikščioniškoje santuokoje įgyja ypatingą tvirtumą.

Kan. 1057 § 1. Santuoką sudarantis veiksmas yra teisėtai tarp

juridiškai pajėgių šalių pareikštas sutikimas, kurio papildyti negali jokia žmogiška valdžia.

§ 2. Santuokinis sutikimas yra valios veiksmas, kuriuo

vyras ir moteris neatšaukiamu susitarimu vienas kitam save duoda ir priima, siekdami sudaryti santuoką.

Kan. 1058 Santuoką gali sudaryti kiekvienas asmuo, kuriam to

nedraudžia teisė. Kan. 1059 Katalikų santuoka, netgi jei katalikiška yra tik viena iš

besituokiančių šalių, tvarkoma, remiantis ne vien dieviškąja, bet taip pat ir kanonų teise, išlaikant civilinės valdžios kompetenciją grynai civilinių minėtos santuokos pasekmių atžvilgiu.

Kan. 1060 Teisė yra palanki santuokai, todėl, kilus abejonei,

santuoka privalo būti laikoma galiojančia, kol nebus įrodyta priešingai.

Kan. 1061 § 1. Galiojanti pakrikštytųjų santuoka vadinama tiktai

tikra, jei nebuvo panaudota; tikra ir panaudota, jei sutuoktiniai tarpusavyje žmogišku būdu atliko aktą, savyje tinkamą palikuonių gimdymui, į kurį santuoka kreipiama pagal savo prigimtį ir kurio dėka sutuoktiniai tampa vienu kūnu.

283

§ 2. Jei po santuokos sudarymo sutuoktiniai gyveno kartu, daroma prielaida, kad jie santuoka pasinaudojo, kol nebus įrodyta priešingai.

§ 3. Negaliojanti santuoka vadinama menama, jei bent

viena šalia ją sudarė, vadovaudamasi gera intencija, kol abi šalys nesužino apie jos negaliojimą.

Kan. 1062 § 1. Tiek vienpusis, tiek abipusis pažadas tuoktis,

vadinamas sužadėtuvėmis, tvarkomas pagal Vyskupų Konferencijos nustatytą dalinę teisę, atsižvelgiant į esamus papročius ir civilinius įstatymus.

§ 2. Pažadas tuoktis nesuteikia teisės reikalauti

sutuoktuvių, tačiau, atsiradus nuostoliams, juos privaloma atlyginti.

I SKIRSNIS SIELOVADINIS RŪPESTIS IR PASIRENGIMAS SANTUOKOS

ŠVENTIMUI Kan. 1063 Sielų ganytojai įpareigojami pasirūpinti, kad jų

bažnytinėje bendruomenėje tikintiesiems būtų suteikiama pagalba, kurios dėka santuokos institucija būtų išlaikyta krikščioniškoje dvasioje ir nuolat tobulėtų. Tokia pagalba visų pirma teikiama:

1° pamokslais, tinkamai parengta katecheze vaikams, jaunimui ir suaugusiems, o taip pat pasinaudojant žiniasklaidos priemonėmis, kuriomis tikintieji pamokomi apie krikščioniškos santuokos reikšmę bei krikščionių tėvų pareigas;

2° asmeniniu parengimu santuokos šventimui, kuriuo sužadėtiniai nuteikiami šventumui ir jų naujo statuso pareigoms;

3° vaisingu liturginiu santuokos šventimu, kuriuo aiškiai parodoma, kad sutuoktiniai išreiškia ir dalyvauja

284

Kristaus ir Bažnyčios vienybės bei vaisingos meilės paslaptyje;

4° padėdami sutuoktiniams, kad jie, saugodami ir ištikimai gindami santuokinę sutartį, sugebėtų kasdien vis švenčiau ir intensyviau gyventi šeimos gyvenimą.

Kan. 1064 Vietos Ordinaras privalo pasirūpinti tinkamu tokios

pagalbos organizavimu, esant reikalui pasitardamas su patyrusiais ir kompetentingais vyrais bei moterimis.

Kan. 1065 § 1. Katalikai, dar nepriėmę sutvirtinimo sakramento,

jei tai įmanoma padaryti be didelio nepatogumo, turi jį priimti dar prieš sudarydami santuoką.

§ 2. Sutuoktiniams nuoširdžiai patariama, kad, siekdami

vaisingai priimti santuokos sakramentą, jie pasinaudotų atgailos ir Švenčiausiosios Eucharistijos sakramentais.

Kan. 1066 Prieš švenčiant santuoką, būtina įsitikinti, kad nėra

kliūčių teisėtam ir leistinam jos sudarymui. Kan. 1067 Vyskupų Konferencija turi nustatyti normas

besituokiančiųjų apklausai ir santuokiniams užsakams bei kitas priemones, reikalingas atlikti būtiną priešsantuokinį tyrimą, ką rūpestingai atlikęs, klebonas galėtų laiminti santuoką.

Kan. 1068 Esant mirties pavojui, jei nėra įmanoma gauti kitų

įrodymų ir nėra priešingų duomenų, pakanka, kad besituokiantieji, esant reikalui ir prisiekę, paliudytų, jog yra krikštyti ir nevaržomi jokių kliūčių.

Kan. 1069 Prieš švenčiant santuoką visi tikintieji įpareigojami

atskleisti klebonui arba vietos Ordinarui jiems žinomas kliūtis.

285

Kan. 1070 Jei tyrimą atlieka ne tas klebonas, kuris laimins santuoką, jis apie tyrimo rezultatus privalo pastarąjį informuoti asmeniškai pasirašytu liudijimu.

Kan. 1071 § 1. Jei nėra būtinybes be vietos Ordinaro leidimo

niekas negali laiminti: 1° klajūnų santuokos; 2° santuokos, kuri negali būti pripažinta arba

sudaroma pagal civilinių įstatymų normas; 3° santuokos asmens, kuris yra saistomas

prigimtinių pareigų kitos šalies ar vaikų atžvilgiu, kilusių iš ankstesnio ryšio;

4° santuokos asmens, kuris sąmoningai paliko katalikų tikėjimą;

5° cenzūros saistomo asmens santuokos; 6° nepilnamečio santuokos, jei apie ją nežino ar

protingai priešinasi tėvai; 7° per įgaliotinį sudaromos santuokos, apie kurią

kalbama kan. 1105. § 2. Vietos Ordinaras neturi suteikti leidimo laiminti

sąmoningai palikusio katalikų tikėjimą asmens santuokos, kol nebus išlaikyti kan. 1125 nurodyti reikalavimai, pažymint reikiamas aplinkybes.

Kan. 1072 Sielų ganytojai privalo rūpintis, kad jaunimas

nesudarytų santuokos, nesulaukus amžiaus, kurio šiuo atžvilgiu laikomasi pagal regiono papročius.

II SKIRSNIS

ARDANČIOS KLIŪTYS BENDRAI Kan. 1073 Ardanti kliūtis daro asmenį neveiksnų galiojančiai sudaryti santuoką. Kan. 1074 Kliūtis laikoma vieša, jei ją galima įrodyti išoriškai, kitu atveju ji ra slapta.

286

Kan. 1075 § 1. Tik aukščiausia Bažnyčios valdžia gali autentiškai

nustatyti kada dieviškoji teisė draudžia ar ardo santuoką.

§ 2. Vien tiktai aukščiausioji valdžia turi teisę nustatyti

kitas kliūtis pakrikštytųjų atžvilgiu. Kan. 1076 Atšaukiami bet kokie papročiai, įvedantys naują kliūtį

arba prieštaraujantys jau esančioms kliūtims. Kan. 1077 § 1. Vietos Ordinaras pavieniu atveju, tačiau tik

konkrečiam laikotarpiui gali savo pavaldiniams, nežiūrint kur jie begyventų, o tai pat ir visiems asmenims, tuo metu gyvenantiems jo teritorijoje, uždrausti sudaryti santuoką, jei tam yra svarbi priežastis ir tik iki tol, kol ta priežastis išlieka.

§ 2. Tik aukščiausia Bažnyčios valdžia gali prie

draudimo pridėti santuoką ardančią išlygą. Kan. 1078 § 1. Vietos Ordinaras savo pavaldinius, nežiūrint, kuri

jie begyventų, o taip pat ir visus asmenis, tuo metu gyvenančius jo teritorijoje, gali dispensuoti nuo visų bažnytinės teisės kliūčių, išskyrus tas, nuo kurių dispensavimas yra rezervuotas Apaštalų Sostui.

§ 2. Apaštalų Sostui yra rezervuotas dispensavimas nuo

šių kliūčių: 1° kliūties, kylančios iš kunigystės šventimų arba

viešo amžino skaistybės įžado, duoto popiežiškosios teisės vienuoliniame institute;

2° nusikaltimo kliūties, apie kurią kalbama kan. 1090.

287

§ 3. Niekuomet nedispensuojama nuo giminystės kliūties tiesiojoje linijoje arba antrojo laipsnio šalutinėje linijoje.

Kan. 1079 § 1. Gresiant mirties pavojui, vietos Ordinaras savo

pavaldinius, nežiūrint, kur jie begyventų, ir visus asmenis, tuo metu gyvenančius jo teritorijoje, gali dispensuoti tiek nuo įsakytos formos santuokos sudarymui laikymosi, tiek nuo visų ir atskirų, viešų ir slaptų bažnytinės teisės kliūčių, išskyrus kliūtį, kylančią iš kunigo šventimų.

§ 2. Tomis pačiomis aplinkybėmis, apie kurias kalbama

§ 1, tačiau tik tuomet, kai nėra įmanoma pasiekti ir vietos Ordinaro, tokią pačią galią dispensuoti turi tiek klebonas, tiek teisėtai deleguotas dvasininkas, tiek kunigas ar diakonas, asistuojantis santuokai pagal kan. 1116, § 2 normas.

§ 3. Mirties pavojuje nuodėmklausys turi galią

dispensuoti nuo slaptų kliūčių sąžinės srityje tiek sakramentinės išpažinties metu, tiek šalia jos.

§ 4. Atveju, nurodytu § 2, laikoma, kad vietos Ordinaro

negalima pasiekti, jei tai įmanoma tik telegrafo ar telefono pagalba.

Kan. 1080 § 1. Kiekvienu atveju, kai išaiškėja, jog yra kliūtis

santuokai, o viskas jau paruošta vestuvėms ir, be numanomo didelio nuostolio pavojaus, neįmanoma nukelti vestuvių, kol bus gauta dispensa iš kompetentingos vyresnybės, nuo visų kliūčių, išskyrus nurodytas kan. 1078, § 2, gali dispensuoti vietos Ordinaras ir, jei atvejis būtų slaptas, visi, apie kuriuos kalbama kan. 1079, §§ 2-3, laikantis ten nurodytų sąlygų.

288

§ 2. Ši galia tinka ir santuokos pataisymo atveju, jei būtų tas pats delsimo sukeltas pavojus ir nebūtų laiko kreiptis į Apaštalų Sostą ar vietos Ordinarą, jei nuo tų kliūčių jie gali dispensuoti.

Kan. 1081 Klebonas, kunigas arba diakonas, apie kuriuos kalbama

kan. 1079, § 2, nedelsdami privalo informuoti vietos Ordinarą apie jų suteiktą dispensą išorinėje srityje ir apie tai privalo būti pažymėta santuokų registracijos knygoje.

Kan. 1082 Jei Penitenciarijos rašte nenurodyta kitaip, dispensa nuo

slaptos kliūties, suteikta vidinėje nesakramentinėje srityje, turi būti atžymėta knygoje, saugomoje slaptajame kurijos archyve, ir nereikia kitos dispensos išorinėje srityje, jei kartais ateityje slapta kliūtis taptų vieša.

III SKIRSNIS PAVIENĖS ARDANČIOS KLIŪTYS

Kan. 1083 § 1. Vyras, nesulaukęs pilnų šešiolikos metų, ir moteris,

nesulaukusi pilnų keturiolikos metų, negali sudaryti galiojančios santuokos.

§ 2. Vyskupų Konferencijos turi teisę nustatyti didesnį

amžių leistinam santuokos sudarymui. Kan. 1084 § 1. Išankstinis ir amžinas lytinis nepajėgumas tiek iš

vyro, tiek iš moters pusės, absoliutus ar reliatyvus, pagal savo prigimtį santuoką daro niekine.

§ 2. Jei impotencijos kliūtis yra abejotina tiek teisės,

tiek faktiniu požiūriu santuokai negali būti trukdoma ir, abejonei išliekant, ji negali būti paskelbta niekine.

289

§ 3. Nevaisingumas nedraudžia sudaryti ir neardo santuokos, išlaikant kan. 1098 nuostatą.

Kan. 1085 § 1. Negaliojančiai sudaryti santuoką kėsinasi asmuo,

susaistytas ankstesnės, kad ir nepanaudotos, santuokos ryšiu

§ 2. Jeigu ankstesnė santuoka dėl kokios nors

priežasties būtų niekina ar panaikinta, vien dėl šio fakto neleidžiama sudaryti kitos santuokos, kol teisėtai ir patikimai nebus nustatytas ankstesnės santuokos niekinumas ar panaikinimas.

Kan. 1068 § 1. Negalioja santuoka tarp dviejų asmenų, kurių

vienas yra pakrikštytas katalikų Bažnyčioje arba į ją priimtas ir neatsiskyręs nuo jos formaliu aktu, ir nekrikštyto asmens.

§ 2. Nuo šios kliūties nedispensuojama, kol

neįvykdomos kan.. 1125 ir 1126 nurodomos sąlygos. § 3. Jei santuokos sudarymo metu viena šalis bendra

nuomone buvo laikoma pakrikštyta arba buvo abejojama jos krikštu, laikantis kan. 1060 normos, daroma prielaida, kad santuoka yra galiojanti, kol su tikrumu nebus įrodyta, kad viena šalis buvo krikštyta, o kita nekrikštyta.

Kan. 1087 Negaliojančiai kėsinasi sudaryti santuoką šventimus

priėmę asmenys. Kan. 1088 Negaliojančiai kėsinasi sudaryti santuoką asmenys,

susaistyti viešu skaistybės įžadu, padarytu vienuoliniame institute.

Kan. 1089 Negalima sudaryti galiojančios santuokos tarp vyro ir

pagrobtos arba sulaikytos, siekiant su ja sudaryti

290

santuoką moters, nebent moteris, atskyrus ją nuo pagrobėjo ir apgyvendinus saugioje ir laisvoje vietoje, savanoriškai pasirinktų santuoką.

Kan. 1090 § 1. Asmuo, siekdamas santuokos su konkrečiu

asmeniu, nužudęs to asmens ar savo sutuoktinį, santuoką kėsinasi sudaryti negaliojančiai

§ 2. Taip pat negaliojančiai kėsinasi sudaryti santuoką

asmenys, fiziškai ar morališkai bendradarbiavę nužudant sutuoktinį.

Kan. 1091 § 1. Tiesiojoje giminystės linijoje yra niekina santuoka

tarp visų tiek legalių, tiek prigimtinių kylančios ir besileidžiančios linijos palikuonių.

§ 2. Šalutinėje linijoje santuoka yra niekina iki

ketvirtojo laipsnio imtinai. § 3. Giminystės kliūtis nesidaugina. § 4. Niekuomet neleidžiama sudaryti santuoką esant bet

kokiai abejonei dėl šalių giminystės tiesiojoje linijoje arba antrajame šalutinės linijos laipsnyje.

Kan. 1092 Bet kurio laipsnio svainystė tiesiojoje linijoje santuoką

padaro negaliojančia. Kan. 1093 Viešojo padorumo kliūtis kyla iš negaliojančios

santuokos, kurioje buvo gyvenama bendrai, arba iš viešo ir žinomo konkubinato ir padaro niekina santuoką tarp vyro ir moters giminaičių ir atvirkščiai.

Kan. 1094 Negalima galiojančiai sudaryti santuoką tarp asmenų,

susijusių iš įvaikinimo kylančia legalia giminyste tiesiojoje linijoje arba antrajame tiesiosios linijos laipsnyje.

291

IV SKIRSNIS

SANTUOKINIS SUTIKIMAS Kan. 1095 Nėra pajėgūs sudaryti santuokos: 1o asmenys, neturintys pakankamų protinių galių;

2o asmenys, sunkiai suvokiantys esmines santuokos teises ir pareigas, kaip abipusiai duodamas ir priimamas; 3o asmenys, kurie dėl psichinio pobūdžio priežasčių negali prisiimti esminių santuokos pareigų.

Kan. 1096 § 1. Kad būtų galima duoti santuokinį sutikimą, būtina,

kad besituokiantieji bent žinotų, kad santuoka yra pastovus vyro ir moters bendravimas skirtas vaikų gimdymui kokiu nors seksualiniu būdu.

§ 2. Po subrendimo toks nežinojimas neprileidžiamas. Kan. 1097 § 1. Asmens klaida santuoką padaro negaliojančia. § 2. Klaida dėl asmens savybės, kiek ji buvo kontrakto

priežastis, santuokos nedaro negaliojančia, nebent ši savybė būtų nurodoma tiesiogiai ir kaip svarbiausia.

Kan. 1098 Kas sudaro santuoką dėl apgaulės, sukeltos, siekiant

išgauti sutikimą ir liečiančios kitos šalies savybę, savo prigimtimi galinčios sunkiai sudrumsti santuokinio gyvenimo bendrumą, ją sudaro negaliojančiai.

Kan. 1099 Klaida, liečianti santuokos vienumą ar neišardomumą

arba sakramentinį santuokos kilnumą, jei tik neapsprendžia valios, nedaro įtakos santuokiniam sutikimui.

Kan. 1100 Žinojimas ar prielaida, kad santuoka yra niekina,

nebūtinai paneigia santuokinį sutikimą.

292

Kan. 1101 § 1. Daroma prielaida, kad santuokos sudarymo metu

sakomi žodžius ar atliekami veiksmai išreiškia vidinį dvasios pritarimą.

§ 2. Tačiau jei viena arba abi šalys pozityviu valios aktu

išskiria santuoką arba jos esminį elementą ar esminę savybę, ją sudaro negaliojančiai.

Kan. 1102 § 1. Negalima galiojančiai sudaryti santuokos su ateitį

liečiančia sąlyga. § 2. Santuoka, sudaryta su praeitį ar dabartį liečiančia

sąlyga, galioja arba ne, priklausomai nuo to, ar egzistuoja ar ne prielaidos sąlygai.

§ 3. Tačiau sąlygos, apie kurią kalbama § 2, negalima

leistinai iškelti be raštiško vietos Ordinaro leidimo. Kan. 1103 Negalioja santuoka, sudaryta iš prievartos ar išoriškai

sukeltos didelės baimės, net ir neturint tam intencijos, jei, siekiant iš jos išsivaduoti, šalis buvo priversta rinktis santuoką.

Kan. 1104 § 1. Sudarant santuoką yra būtina, kad besituokiantieji

būtų drauge asmeniškai ar per įgaliotinį. § 2. Santuokinį sutikimą sužadėtiniai pareiškia žodžiu,

o, jei negali kalbėti, padaro tai lygiaverčiais ženklais. Kan. 1105 § 1. Kad galiojančiai būtų sudaryta santuoka per

įgaliotinį, reikia: 1o kad būtų specialus pavedimas susituokti su

konkrečiu asmeniu; 2o kad įgaliotinį būtų paskyręs pats įgaliojantis

asmuo ir kad įgaliotinis asmeniškai atliktų savo pareigą.

293

§ 2. Kad pavedimas galiotų, jis turi būti pasirašytas įgaliojančiojo bei klebono arba vietos, kurioje buvo išduotas pavedimas, Ordinaro arba vieno iš jų deleguoto kunigo arba bent dviejų liudininkų; jis taip pat privalo būti patvirtintas pagal civilinės teisės normas.

§ 3. Jei įgaliojantis asmuo nemoka rašyti, tai pažymima

pačiame pavedime ir pridedamas dar vienas liudininkas, kuris pats pasirašo raštą. To nepadarius pavedimas negalioja.

§ 4. Jei įgaliojantis asmuo dar pieš įgaliotinius jo vardu

sudarant santuoką, pavedimą atšaukia arba išprotėja, santuoka negalioja, net jei to nežinotų įgaliotinis ar kita besituokianti šalis.

Kan. 1106 Leidžiama sudaryti santuoką per vertėją, tačiau

klebonas tokios santuokos neturi laiminti, kol nėra įsitikinęs vertėjo patikimumu.

Kan. 1107 Netgi jei santuoka buvo sudaryta negaliojančiai dėl

kliūties ar formos trūkumo, laikoma, kad santuokinis sutikimas išlieka. kol nenustatoma, kad jis yra atšauktas.

V SKIRSNIS

SANTUOKOS ŠVENTIMO FORMA Kan. 1108 § 1. Galioja tik tos santuokos, kurios sudaromos,

asistuojant vietos ordinarui arba klebonui arba kurio nors iš jų deleguotam kunigui arba diakonui bei dalyvaujant dviem liudininkams, tačiau išsaugant toliau esančiuose kanonuose nustatytas normas ir išlaikant išimtis, nurodytas kann. 144, 1112 § 1, 1116 ir 1127 §§ 2-3.

294

§ 2. Asistuojančiu santuokai suprantamas tik tas asmuo, kuris asmeniškai prašo besituokiančius pareikšti jų sutikimą ir jį priima Bažnyčios vardu.

Kan. 1109 Vietos Ordinaras ir klebonas, išskyrus atvejus jei

sprendimu ar dekretu būtų ekskomunikuoti, užsitraukę interdiktą ar suspenduoti pareigose arba paskelbti esą tokiais, savo pareigybės galia galiojančiai savo teritorijoje asistuoja ne tik savo pavaldinių santuokoms, bet taip pat ir ne pavaldinių, jei bent vienas jų priklauso lotynų apeigoms.

Kan. 1110 Asmeninis Ordinaras ir klebonas savo pareigybės galia

galiojančiai asistuoja tiktai tų asmenų, kurių bent vienas priklauso jo jurisdikcijai, santuokoms.

Kan. 1111 § 1. Vietos Ordinaras ir klebonas, kol galiojančiai

vykdo savo pareigas, gali ir pastoviai suteikti kunigams ir diakonams galią asistuoti santuokoms savo teritorijoje.

§ 2. Kad galiotų, delegavimas asistuoti santuokoms,

privalo būti duotas įsakmiai konkrečiam asmeniui ir, jei kalbama apie specialų delegavimą, konkrečiai santuokai, gi jei kalbama apie bendrą delegavimą, privalo būti duotas raštu.

Kan. 1112 § 1. Kur trūksta kunigų ir diakonų, diecezijos Vyskupas,

remdamasis palankia Vyskupų Konferencijos nuomone ir gavęs tam galią iš Šventojo Sosto, asistuoti santuokoms gali deleguoti pasauliečius.

§ 2. Tam turi būti parinktas tinkamas pasaulietis,

sugebantis instruktuoti sužadėtinius ir tinkamai pasirengęs atlikti santuokos liturgiją.

295

Kan. 1113 Prieš suteikiant specialų delegavimą, turi būti atlikta visa, ką teisė nustato laisvo stovio įrodymui.

Kan. 1114 Neleistinai kiekvieną kartą elgiasi santuokai

asistuojantis ir turintis bendrą delegavimą asmuo, jei nėra tikras dėl laisvo besituokiančiųjų stovio pagal teisės normas ir, jei įmanoma, nėra gavęs klebono leidimo.

Kan. 1115 Santuokos švenčiamos parapijoje, kurioje viena iš

besituokiančiųjų šalių turi buveinę ar tarsi buveinę arba faktiškai gyvena mėnesį laiko, arba, jei kalbama apie klajūnus, parapijoje, kur tuo metu iš tikrųjų gyvena. Leidus savo Ordinarui arba savo klebonui, santuoką galima švęsti kitur.

Kan. 1116 § 1. Jei be didelių sunkumų neįmanoma turėti ar

pasiekti pagal teisės normas kompetentingo asistento, asmenys, norintys sudaryti tikrą santuoką, gali ją sudaryti galiojančiai ir leistinai, dalyvaujant vien tik liudininkams šiais atvejais:

1o mirties pavojuje; 2o nesant mirties pavojaus, jei tik išmintingai

numatoma, kad tokia situacija truks mėnesį. § 2. Tiek vienu, tiek kitu atveju, jei yra kitas galintis

dalyvauti kunigas ar diakonas, jis privalo būti pakviestas santuokai ir drauge su liudininkais santuokos šventimo metu asistuoti, išlaikant nuostatą, kad santuoka galioja dalyvaujant vien tik liudininkams.

Kan. 1117 Aukščiau nustatytos formos privalo būti laikomasi, jei

bent viena iš santuoką sudarančių šalių yra krikštyta katalikų Bažnyčioje arba į ją priimta ir neatsiskyrusi nuo jos formaliu aktu, išlaikant kan. 1127 § 2 nuostatas.

296

Kan. 1118 § 1. Santuoka tarp katalikų arba tarp kataliko ir krikštyto nekataliko švenčiama parapijos bažnyčioje. Leidus vietos Ordinarui ar klebonui ją galima švęsti kitoje bažnyčioje ar koplyčioje.

§ 2. Vietos Ordinaras gali leisti santuoką švęsti kitoje

tinkamoje vietoje. § 3. Santuoka tarp kataliko ir nekrikštyto asmens gali

būti švenčiama bažnyčioje ar kitoje tinkamoje vietoje. Kan. 1119 Nesant būtinybės, santuokos šventimo metu laikomasi

apeigų, nustatytų Bažnyčios aprobuotose liturginėse knygose arba priimtų teisėtais papročiais.

Kan. 1120 Vyskupų Konferencija gali nustatyti savas, pritaikytas

vietos ir žmonių suderinamiems su krikščioniška dvasia papročiams, santuokos apeigas, kurios turi būti patvirtintos Šventojo Sosto, tačiau tik su ta sąlyga, kad santuokai asistuojantis asmuo asmeniškai klaustų ir priimtų besituokiančiųjų sutikimą.

Kan. 1121 § 1. Po santuokos šventimo, vietos, kur buvo laiminama

santuoka, klebonas ar jį pavaduojantis asmuo, netgi jei nebūtų drauge kito žmogaus, kuo greičiau, prisilaikydamas Vyskupų Konferencijos arba diecezijos Vyskupo nustatyto būdo, santuokų knygoje pažymi sutuoktinių, asistento ir liudininkų vardus, santuokos vietą ir datą.

§ 2. Kiekvieną kartą, kai santuoka sudaroma pagal kan.

1116 normą, kunigas ar diakonas, jei dalyvavo santuokos šventime, o jei ne, liudininkai yra įpareigoti drauge su susituokusiai kaip galima greičiau pranešti klebonui ar vietos Ordinarui apie santuokos sudarymą.

297

§ 3. Kai santuoka sudaroma su dispensa nuo santuokinės formos, ją suteikęs vietos Ordinaras pasirūpina, kad dispensa ir šventimo faktas būtų įregistruotas tiek kurijos, tiek katalikiškosios šalies savos parapijos, kurios klebonas ištiria laisvą stovį, knygose. Sutuoktinis katalikas yra įpareigotas kaip galima greičiau pranešti Ordinarui ir aukščiau nurodytam klebonui apie įvykusį santuokos šventimą, nurodydamas vietą bei naudotą viešą formą.

Kan. 1122 § 1. Įvykęs santuokos šventimas pažymimas taip pat

krikšto knygose, kuriose yra įrašytas sutuoktinių krikštas.

§. 2. Jei sutuoktinis sudarė santuoką ne toje parapijoje,

kurioje buvo krikštytas, šventimo vietos klebonas kuo greičiau persiunčia pažymą apie įvykusią santuoką klebonui tos vietos, kurioje buvo suteiktas krikštas.

Kan. 1123 Kiekvieną kartą kai santuoka pataisoma išorinėje srityje

arba skelbiama niekina, arba teisėtai išardoma ne mirties atveju, apie tai privalo būti pranešta santuokos šventimo vietos klebonui, kad šis tinkamai tai atžymėtų susituokusiųjų ir pakrikštytųjų sąrašuose.

VI SKIRSNIS

MIŠRIOS SANTUOKOS Kan. 1124 Santuoka tarp dviejų pakrikštytų asmenų, kurių vienas

pakrikštytas katalikų Bažnyčioje arba į ją priimtas po krikšto ir neatsiskyręs nuo jos formaliu aktu, o kitas priklauso Bažnyčiai ar bažnytinei bendruomenei, neturinčiai pilno bendravimo su katalikų Bažnyčia, negali būti švenčiama be kompetentingos vadovybės aiškaus leidimo.

298

Kan. 1125 Vietos Ordinaras, esant teisėtai ir protingai priežasčiai gali suteikti tokį leidimą, tačiau tik po to, kai bus įvykdytos sekančios sąlygos:

1o katalikiškoji šalis paliudys, kad yra pasirengusi pašalinti pavojus prarasti tikėjimą ir nuoširdžiai pažadės padaryti viską, kas nuo jos priklauso, kad visi vaikai bus krikštijami ir auklėjami katalikų Bažnyčioje;

2o apie pažadus, kuriuos privalo duoti katalikiškoji šalis, tinkamu laiku bus informuota antroji šalis tokiu būdu, kad būtų aišku, jog jai iš tiesų žinoma apie katalikiškosios šalies pažadus ir įsipareigojimą;

3o abiems šalims bus išaiškinti santuokos tikslai ir esminės savybės, kurių privalo neatmesti nė vienas iš besituokiančiųjų.

Kan. 1126 Vyskupų Konferencija turi nustatyti tiek būdą, kaip

privalo būti atlikti tokie visuomet būtini pareiškimai ir pažadai, tiek nustatyti formą, kuriais jie būtų paliudijami išorinėje plotmėje ir kaip būtų informuojama nekatalikiškoji šalis.

Kan. 1127 § 1. Kiek tai liečia mišrioje santuokoje naudojamą

formą, laikomasi kan. 1108 nuostatų, tačiau, jei katalikiškoji šalis sudaro santuoką su nekatalikiška rytų apeigų šalimi, kanoninės formos laikymasis reikalaujamas tik dėl leistinumo, o galiojimui pakanka, kad dalyvautų dvasininkas, išlaikant visa kita, ko reikalauja teisės normos.

§ 2. Kiekvienu atveju, kuomet svarbios aplinkybės

trukdo laikytis kanoninės formos, katalikiškosios šalies vietos Ordinaras pavieniais atvejais turi teisę nuo jos dispensuoti, tačiau prieš tai pasitaręs su vietos, kurioje bus švenčiama santuoka, Ordinaru, galiojimui išlaikant bent kokią viešą šventimo formą. Vyskupų Konferencijai priklauso nustatyti normas, kurių

299

laikantis ir esant vienodiems motyvams, būtų suteikiama minėta dispensa.

§ 3. Draudžiama tiek prieš, tiek po kanoninio šventimo

pagal § 1 normą tą pačią santuoką švęsti kitomis religinėmis apeigomis, kuriose būtų duodamas ar atnaujinamas santuokinis sutikimas; lygiai negalima rengti religinių apeigų, kuriose katalikų asistentas ir nekatalikų atstovas kiekvienas savo apeigomis drauge klaustų šalių sutikimo.

Kan. 1128 Vietos Ordinarai ir kiti sielų ganytojai privalo

pasirūpinti, kad sutuoktiniui katalikui ir iš mišrios santuokos gimusiems vaikams netrūktų dvasinės pagalbos vykdant jų pareigas, ir kad sutuoktiniams būtų padedama didinti santuokos ir šeimos gyvenimo bendrumą.

Kan. 1129 Kanonų 1127 ir 1128 nuostatai privalo būti taikomi ir

santuokoms, kurias sudaryti trukdo kulto skirtumo kliūtis, apie kurią kalbama kan. 1086 § 1.

VII SKIRSNIS SLAPTAI ŠVENČIAMA SANTUOKA

Kan. 1130 Dėl svarbios ir skubios priežasties vietos ordinaras gali

leisti santuoką sudaryti slaptai. Kan. 1131 Leidimas slaptai santuokai apima: 1o slaptai atliekamą priešsantuokinį tyrimą; 2o pareigą vietos Ordinarui, asistentui,

liudininkams ir sutuoktiniams išlaikyti paslaptį apie slaptos santuokos šventimą.

Kan. 1132 Pareiga išlaikyti paslaptį, apie kurią kalbama kan. 1131,

2o, vietos Ordinarui išnyksta, jei dėl paslapties

300

saugojimo kyla didelis papiktinimas ar didelis nuostolis santuokos šventumui ir šalys apie tai žinojo prieš sudarydamos santuoką.

Kan. 1133 Slaptai sudaryta santuoka atžymima tik specialiame

sąraše, kuris saugomas slaptajame kurijos archyve.

VIII SKIRSNIS SANTUOKOS PASEKMĖS

Kan. 1134 Iš galiojančios santuokos tarp sutuoktinių atsiranda savo

prigimtimi amžinas ir išimtinis ryšys. Šalia to krikščioniškoje santuokoje sutuoktiniai sustiprinami ir tarsi pašventinami specialiu sakramentu savo luomo pareigoms ir kilnumui.

Kan. 1135 Abu sutuoktiniai turi lygias pareigas ir teises

santuokinio bendravimo ir gyvenimo atžvilgiu. Kan. 1136 Tėvai turi ypatingai svarbią pareigą ir pirminę teisę

visomis jėgomis rūpintis palikuonių tiek fiziniu, socialiniu ir kultūriniu, tiek moraliniu ir religiniu auklėjimu.

Kan. 1137 Teisėti yra tie vaikai, kurie buvo pradėti ar gimę iš

galiojančios ar numanomos santuokos. Kan. 1138 § 1. Tėvas yra tas asmuo, kurį nurodo teisėta santuoka,

nebent akivaizdžiais argumentais būtų įrodyta priešingai.

§ 2. Teisėtais laikomi vaikai, gimę mažiausiai 180 dienų

po santuokos sudarymo arba 300 dienų laikotarpiu po santuokinio gyvenimo iširimo.

301

Kan. 1139 Neteisėti vaikai įteisinami vėlesne tiek galiojančia, tiek menama tėvų santuoka arba Šventojo Sosto reskriptu.

Kan. 1140 Įteisinti vaikai kanoninių pasekmių požiūriu pilnai

prilyginami teisėtiems, nebent teisė įsakmiai nustatytų kitaip.

IX SKIRSNIS SUTUOKTINIŲ IŠSKYRIMAS

1 straipsnis

Ryšio išardymas Kan. 1141 Tikros ir panaudotos santuokos dėl bet kokios

priežasties negali išardyti jokia žmogiška galia, išskyrus mirtį.

Kan. 1142 Nepanaudotą santuoką tarp pakrikštytųjų arba tarp

pakrikštytos ir nekrikštytos šalies dėl teisėtos priežasties gali išardyti Romos Popiežius abiejų ar vienos šalies, netgi jei antroji šalis ir nesutiktų, prašymu.

Kan. 1143 § 1. Tarp dviejų nekrikštytų asmenų sudaryta santuoka

Pauliaus privilegijos dėka išardoma krikštą priėmusios šalies tikėjimo labui pačiu tos šalies sudarytos naujos santuokos faktu, jei nekrikštytoji šalis atsiskiria.

§ 2. Laikoma, kad pakrikštytoji šalis atsiskiria, jei

nenori gyventi drauge su pakrikštytąja šalimi arba nenori gyventi drauge taikiai, neįžeidžiant Kūrėjo, nebent pakrikštytoji šalis po krikšto priėmimo duotų teisėtą pagrindą išsiskirti.

Kan. 1144 § 1. Kad pakrikštytoji šalis galėtų galiojančiai sudaryti

naują santuoką, visuomet privaloma atsiklausti nekrikštytąją šalį:

302

1o ar ji taip pat nori priimti krikštą; 2o ar bent jau nori gyventi su pakrikštytąja šalimi

taikiai, neįžeidžiant Kūrėjo. § 2. Šis atsiklausimas turi būti atliktas po krikšto, tačiau

vietos Ordinaras gali, esant svarbiai priežasčiai, leisti atsiklausimą atlikti prieš krikštą, o taip pat gali dispensuoti nuo atsiklausimo tiek prieš, tiek po krikšto, jeigu, atlikus bent sumarinį neteisminį tyrimą būtų aišku, kad atsiklausimas yra neįmanomas ar būtų nenaudingas.

Kan. 1145 § 1. Pagal bendrą taisyklę atsiklausimas atliekamas

konvertito vietos Ordinaro vardu, ir šis Ordinaras turi galią suteikti to reikalaujančiam kitam sutuoktiniui laikotarpį atsakymui, drauge pamokant, kad nenaudingai praleidus minėtą laikotarpį, jo tylėjimas bus laikomas neigiamu atsakymu.

§ 2. Galioja ir atsivertusios pusės atliktas atsiklausimas,

kuris taip pat yra ir leistinas, jei neįmanoma išlaikyti aukščiau nustatytos formos.

§ 3. Abiem atvejais įvykdytas atsiklausimas ir jo

rezultatai turi būti teisėtai užfiksuoti išorinėje plotmėje. Kan. 1146 Pakrikštytoji šalis turi teisę sudaryti naują santuoką su

katalikiška šalimi: 1o jei antroji šalis neigiamai atsakė į atsiklausimą

arba atsiklausimas teisėtai buvo apleistas; 2o jei nekrikštytoji šalis, nesvarbu, ar jos buvo

atsiklausta, ar ne, prieš tai taikiai gyvenusi drauge, neįžeidžiant Kūrėjo, vėliau atsiskyrė be teisėtos priežasties, išlaikant kann. 1144 ir 1145 nuostatus.

Kan. 1147 Tačiau vietos Ordinaras dėl svarbios priežasties

Pauliaus privilegija besinaudojančiai pakrikštytajai

303

šaliai gali leisti sudaryti santuoką su nekatalikiška šalimi, tiek krikštyta, tiek nekrikštyta, išlaikant kanonų, kalbančių apie mišrias santuokas, nuostatus,

Kan. 1148 § 1. Nekrikštytas asmuo, turįs vienu metu daugiau

nekrikštytų žmonų, priėmęs krikštą katalikų Bažnyčioje, jei jį apsunkintų pasilikimas su pirmąja žmona, gali pasilikti bet kurią, kitas atleisdamas. Tas pat galioja nekrikštytai žmonai, turėjusiai vienu metu daugiau nekrikštytų vyrų.

§ 2. Atvejais, nurodytais § 1, santuoka, priėmus krikštą,

privalo būti sudaryta pagal kanoninę formą, drauge, jei būtina, išlaikant normas, liečiančias mišrias santuokas bei kitus teisės nuostatus.

§ 3. Vietos Ordinaras, atsižvelgdamas į moralines,

socialines ir ekonomines vietos bei asmenų sąlygas, rūpinasi, kad būtų pakankamai pasirūpintas pirmosios ir kitų atleistų žmonų poreikiais, išlaikant teisingumo, krikščioniško gailestingumo ir prigimtinio teisumo normas.

Kan. 1149 Nekrikštytasis, kuris, priėmęs krikštą katalikų

Bažnyčioje, negali atkurti bendro gyvenimo su nekrikštytu sutuoktiniu dėl įkalinimo ar persekiojimo, gali sudaryti kitą santuoką, netgi jei tuo laiku kita šalis priimtų krikštą, išlaikant kan. 1141 nuostatą.

Kan. 1150 Kilus abejonei tikėjimo privilegijai taikomas teisinis

palankumas.

2 straipsnis Atsiskyrimas, išlaikant ryšį

304

Kan. 1151 Sutuoktiniai turi pareigą ir teisę išlaikyti bendrą santuokinį gyvenimą, išskyrus atvejus, kai nuo to yra išteisinti dėl teisėtos priežasties.

Kan. 1152 § 1. Nors ir labai patariama, kad kiekvienas sutuoktinis,

vadovaudamasis krikščioniška meile ir rūpindamasis šeimos gerove, neatsisakytų dovanoti svetimavusiai šaliai ir nenutrauktų santuokinio gyvenimo, tačiau, jei jis įsakmiai ar tyliai nedovanojo kaltės, turi teisę nutraukti santuokinį bendravimą, nebent būtų pritaręs svetimavimui arba davęs jam pagrindą, arba pats svetimavęs.

§ 2. Tyliai dovanojama, jei nekaltasis sutuoktinis,

sužinojęs apie svetimavimą, savanoriškai palaikė su antruoju sutuoktiniu santuokinius jausmus. Numanomas dovanojamas yra tada, jei jis šešis mėnesius palaikė santuokinį gyvenimą nesikreipdamas į bažnytinę ar civilinę valdžią.

§ 3. Jei nekaltasis sutuoktinis savo iniciatyva nutrauktų

santuokinį gyvenimą, šešių mėnesių laikotarpiu pradedama skyrybų byla bažnytinės valdžios lygmeniu, kuri, ištyrusi visas aplinkybes, sprendžia, ar nėra galima paskatinti nekaltąjį sutuoktinį dovanoti kaltę ir nebūtų išsiskirta visam laikui.

Kan. 1153 § 1. Jei vienas iš sutuoktinių sunkiai pakenkia tiek

dvasinei, tiek fizinei kitos šalies ar vaikų gerovei arba pernelyg apsunkina bendrą gyvenimą, antroji šalis turi teisėtą priežastį atsiskirti vietos Ordinaro dekretu arba savo pačios sprendimu, jei delsimas būtų pavojingas.

§ 2. Visais atvejais, išnykus atsiskyrimo priežasčiai,

privalu atstatyti santuokinį gyvenimą, nebent kitaip nustatytų bažnytinė valdžia.

305

Kan. 1154 Sutuoktiniams atsiskyrus, visuomet būtina pasirūpinti tinkamu vaikų išlaikymu ir auklėjimu.

Kan. 1155 Pagirtinai elgdamasis nekaltasis sutuoktinis gali iš naujo

priimti kitą sutuoktinį santuokiniam gyvenimui. Šiuo atveju jis atsisako atsiskyrimo teisės.

X SKIRSNIS

SANTUOKOS PATAISYMAS

1 straipsnis Paprastas pataisymas

Kan. 1156 § 1. Santuokos, negaliojančios dėl ardančios kliūties,

pataisymui reikalaujama, kad kliūtis būtų išnykusi arba nuo jos būtų dispensuota, ir kad bent ta šalis, kuri žinojo apie kliūtį, atnaujintų sutikimą.

§ 2. Šis sutikimo atnaujinimas bažnytinėje teisėje

reikalingas pataisymo galiojimui net ir tuo atveju, jei abi šalys pradžioje savo sutikimą davė ir vėliau jo neatšaukė.

Kan. 1157 Sutikimo atnaujinimas turi būti naujas valios aktas

santuokai, apie kurią atnaujinanti sutikimą šalis žino ar numano, kad ji buvo niekina nuo pat pradžios.

Kan. 1158 § 1. Jei kliūtis yra vieša, sutikimą turi atnaujinti abi

šalys, prisilaikydamos kanoninės formos, išlaikant kan. 1127 § 2 nuostatą.

§ 2. Jei kliūties neįmanoma įrodyti, pakanka, kad

sutikimą privačiai ir slapta atnaujintų kliūtį žinantį šalis, jei tik kita šalis laikosi duoto sutikimo, arba abi šalys, jei kliūtis yra žinoma abiems.

306

Kan. 1159 § 1. Niekina dėl sutikimo trūkumo santuoka pataisoma, jei sutikimą duoda jo nedavusi šalis, jei tik išlieka kitos šalies sutikimas.

§ 2. Jei sutikimo trūkumo įrodyti neįmanoma, pakanka,

kad jo nedavusi šalis jį duotų privačiai ir slapta. § 3. Jei sutikimo trūkumą galima įrodyti, būtina, kad jis

būtų duotas, laikantis kanoninės formos. Kan. 1160 Kad įsigaliotų niekina dėl formos trūkumo santuoka, ją

reikia sudaryti iš naujo, laikantis kanoninės formos ir išlaikant kan. 1127 § 2 nuostatą.

2 straipsnis Pataisymas iš pagrindų

Kan. 1161 § 1. Negaliojančios santuokos pataisymas iš pagrindų

yra kompetentingos valdžios suteiktas jos pataisymas, neatnaujinant sutikimo. Jis apima dispensą nuo kliūties, jei tokia būtų, bei nuo kanoninės formos, jei ji nebūtų buvusi išlaikyta, bei kanoninių pasekmių atgalinį veikimą.

§ 2. Pataisymas įvyksta malonės suteikimo momentu, o

atgalinis pasekmių veikimas galioja nuo santuokos sudarymo momento, jei įsakmiai nėra nustatyta kitaip.

§ 3. Pataisymas iš pagrindų neteikiamas, jei nėra

numanoma, kad šalys nori išlaikyti santuokinį gyvenimą.

Kan. 1162 § 1. Jei nėra abiejų ar vienos šalies sutikimo, santuokos

pataisyti iš pagrindų negalima, nežiūrint, ar sutikimo trūko nuo pat pradžios, ar, davus pradžioje, jis buvo atšauktas vėliau.

307

§ 2. Jei pradžioje sutikimo nebuvo, tačiau vėliau jis

buvo duotas, pataisymą galima suteikti nuo momento, kai buvo duotas sutikimas.

Kan. 1163 § 1. Dėl kliūties ar teisėtos formos trūkumo niekina

santuoka gali būti pataisyta, jei tebegalioja abiejų šalių sutikimas.

§ 2. Dėl prigimtinės ar dieviškos pozityvios teisės

kliūties niekina santuoka gali būti pataisyta tik išnykus kliūčiai.

Kan. 1164 Galiojančiai pataisymas gali būti suteiktas ir nežinant

vienai ar abiem šalims, tačiau ji nesuteikiama be svarbios priežasties.

Kan. 1165 § 1. Pataisymą iš pagrindų gali suteikti Apaštalų Sostas. § 2. Pavieniais atvejais jį gali suteikti diecezijos

Vyskupas, netgi jei toje pačioje santuokoje yra kelios niekinumo priežastys ir įvykdęs kan. 1125 nustatytas sąlygas, jei taisoma mišri santuoka, tačiau vyskupas negali pataisyti santuokos, jei egzistuoja kliūtis, dispensavimas nuo kurios yra rezervuotas Apaštalų Sostui pagal kan. 1078 § 2 normą arba kalbama apie jau išnykusią prigimtinės arba dieviškosios pozityvios teisės kliūtį.

ANTROJI DALIS

KITI DIEVIŠKOJO KULTO VEIKSMAI

I SKYRIUS SAKRAMENTALIJOS

Kan. 1166 Sakramentalijos yra šventieji ženklai, kuriais, tam tikra

prasme sekant sakramentais, išreiškiamos ir, užtariant

308

Bažnyčios maldoms, pasiekiamos visų pirma dvasinės pasekmės

Kan. 1167 § 1. Tik Apaštalų Sostas gali įsteigti naujas ar

autentiškai aiškinti jau priimtas sakramentalijas, kai kurias jų panaikinti ar pakeisti.

§ 2. Teikiant ar administruojant sakramentalijas atidžiai

laikomasi Bažnyčios patvirtintų apeigų ir formulių. Kan. 1168 Sakramentalijų teikėjas yra reikalaujamą galią turintis

dvasininkas, prisilaikant liturginių knygų normų. Vietos Ordinaro sprendimu kai kurias sakramentalijas gali administruoti reikalaujamas savybes turintys pasauliečiai.

Kan. 1169 § 1. Galiojančiai konsekruoti ir pašvęsti gali tik

vyskupo šventimus turintys asmenys bei kunigai, kuriems tai leista teisės ar teisėtu suteikimu.

§ 2. Palaiminimus, išskyrus rezervuotus Romos

Popiežiui ar vyskupams, gali teikti kiekvienas kunigas. § 3. Diakonas gali teikti tik tuos palaiminimus, kuriuos

jam įsakmiai leidžia teisė. Kan. 1170 Palaiminimai, kurie visų pirma teikiami katalikams, gali

būti teikiami ir katekumenams, o taip pat, jei to nedraudžia Bažnyčia, net ir nekatalikams.

Kan. 1171 Su šventais daiktais, būtent tais, kurie yra paskirti

dieviškajam kultui pašventinimu ar palaiminimu, elgiamasi pagarbiai ir jie neturi būti naudojami profaniškiems ar nebūdingiems tikslams, netgi jei būtų privačių asmenų nuosavybėje.

309

Kan. 1172 § 1. Be ypatingo ir įsakmaus vietos Ordinaro leidimo niekas negali teisėtai atlikti egzorcizmų apsėstiesiems.

§ 2. Vietos ordinaras tokį leidimą suteikia tik

pamaldumu, mokslu, išmintimi ir gyvenimo kilnumu pasižyminčiam kunigui.

II SKYRIUS VALANDŲ LITURGIJA

Kan. 1173 Bažnyčia, vykdydama kunigiškąją Kristaus pareigą,

švenčia valandų liturgiją, kurioje, klausydama savo tautai kalbančio Dievo ir minėdama išganymo paslaptį, nepaliaujamai teikia Jam šlovę ir maldauja išganymo visam pasauliui giesme ir malda.

Kan. 1174 § 1. Valandų liturgijos pareigos pagal kan. 276, § 2, 3o

nuostatus yra saistomi visi dvasininkai, o pašvęstojo gyvenimo institutų bei apaštališkojo gyvenimo bendrijų nariai pagal savo konstitucijų normas.

§ 2. Taip pat ir kiti tikintieji, priklausomai nuo

aplinkybių karštai kviečiami dalyvauti valandų liturgijoje, kaip Bažnyčios veiksme.

Kan. 1175 Švenčiant valandų liturgiją, kiek įmanoma laikomasi

tikrojo kiekvienos valandos laiko.

III SKYRIUS BAŽNYTINĖS LAIDOTUVĖS

Kan. 1176 § 1. Mirusiems tikintiesiems pagal teisės normas turi

būti teikiamos bažnytinės laidotuvės. § 2. Bažnytinės laidotuvės, kuriomis Bažnyčia maldauja

dvasinės pagalbos mirusiesiems ir pagerbia jų kūnus,

310

drauge teikdama gyviesiems vilties paguodą, privalo būti švenčiamos pagal liturginių įstatymų normas.

§ 3. Bažnyčia primygtinai pataria išlaikyti pamaldų

paprotį laidoti mirusiųjų kūnus, tačiau nedraudžia kremavimo, nebent jis būtų pasirinktas dėl katalikiškajai doktrinai priešingų motyvų.

I SKIRSNIS

LAIDOTUVIŲ ŠVENTIMAS Kan. 1177 § 1. Paprastai bet kurio mirusio tikinčiojo laidotuvės

turi būti atliekamos savo parapijos bažnyčioje. § 2. Tačiau yra leidžiama kiekvienam tikinčiajam arba

tiems, kurie privalo pasirūpinti mirusio tikinčiojo laidotuvėmis, joms pasirinkti kitą bažnyčią, jei tam pritaria jos rektorius ir informavus mirusiojo parapijos kleboną.

§ 3. Jei mirtis įvyko ne savoje parapijoje ir mirusiojo

kūnas į ją nebuvo pervežtas ir laidotuvėms teisėtai nebuvo pasirinkta kita bažnyčia, laidotuvės atliekamos bažnyčioje tos parapijos, kurioje įvyko mirtis, nebent pagal dalinę teisę tam būtų skirta kita bažnyčia.

Kan. 1178 Diecezijos vyskupo laidotuvės turi būti atliekamos jo

katedros bažnyčioje, nebent jis pats būtų pasirinkęs kitą bažnyčią.

Kan. 1179 Vienuolių arba apaštališkojo gyvenimo bendrijų narių

laidotuvėms paprastai vadovauja Vyresnysis jų bažnyčioje ar koplyčioje, jei kalbama apie dvasininkų institutą arba bendriją, kitais atvejais tai atlieka kapelionas.

311

Kan. 1180 § 1. Jei parapija turi savo kapines, mirusieji tikintieji turi būti laidojami jose, nebent teisėtai kitas kapines būtų pasirinkęs pats mirusysis arba asmenys, kuriems priklauso pasirūpinti laidotuvėmis.

§ 2. Visiems, kuriems to nedraudžia teisė, leidžiama

pasirinkti kapines savo laidotuvėms. Kan. 1181 Dėl aukų, duodamų laidotuvių proga, turi būti laikomasi

kan. 1264 nuostatų, drauge rūpinantis, kad laidotuvių metu nebūtų teikiama pirmenybė asmenims ir kad nebūtų atsisakyta tinkamai palaidoti vargšų.

Kan. 1182 Po palaidojimo pagal dalinės teisės normas padaromas

įrašas mirusiųjų registracijos knygoje.

II SKIRSNIS ASMENYS, KURIEMS SUTEIKIAMOS AR ATSAKOMOS

BAŽNYTINĖS LAIDOTUVĖS Kan. 1183 § 1. Laidotuvių atžvilgiu katekumenai priskiriami prie tikinčiųjų. § 2. Vietos Ordinaras gali leisti su bažnytinėmis

apeigomis laidoti prieš krikštą mirusius vaikus, kuriuos jų tėvai ketino krikštyti.

§ 3. Pagal išmintingą vietos Ordinaro sprendimą, galima

leisti su bažnytinėmis apeigomis tikinčiuosius, įsirašiusius į kitą nekatalikišką Bažnyčią ar bažnytinę bendruomenę, jei tik yra žinoma, kad jie tam nebuvo priešingi ir nebūtų galima rasti savo apeigų patarnautojo.

Kan. 1184 § 1. Jei prieš mirtį neparodė jokio atgailos ženklo,

bažnytinės laidotuvės turi būti atsakytos šiems asmenims:

312

1° žinomiems apostatams, eretikams, schizmatikams;

2° pasirinkusiems savo kūno kremavimą dėl krikščioniškam tikėjimui priešingų motyvų;

3° kitiems viešiems nusidėjėliams, kurių neįmanoma laidoti, nesukėlus viešo tikinčiųjų papiktinimo.

§ 2. Kilus bet kokiai abejonei turi būti atsiklausiama

vietos Ordinaro, kurio sprendimo privaloma laikytis. Kan. 1185 Jei asmuo nelaidojamas bažnytiškai, jam turi būti

atsakytos ir bet kokios laidotuvių Mišios.

IV SKYRIUS ŠVENTŲJŲ, PAVEIKSLŲ IR RELIKVIJŲ KULTAS

Kan. 1186 Siekiant skatinti Dievo tautos šventėjimą, Bažnyčia

ragina tikinčiuosius ypatingai ir sūniškai garbinti Dievo Motiną Švenčiausiąją Mergelę Mariją, kurią Kristus padarė visų žmonių Motina, o taip pat skatina tikrą ir autentišką kitų šventųjų kultą, kad tikinčiuosius jų pavyzdys ugdytų, o užtarimas palaikytų.

Kan. 1187 Viešu kultu leidžiama garbinti tik tuos Dievo tarnus,

kuriuos Bažnyčia savo autoritetu yra įtraukusi į šventųjų ar palaimintųjų sąrašus.

Kan. 1188 Palaikytina praktika bažnyčiose tikinčiųjų garbinimui

išstatyti šventus paveikslus, tačiau jų turi būti išstatomas nedidelis skaičius ir prisilaikant atitinkamos tvarkos, kad nekeltų krikščionių nuostabos ir nesudarytų paskatų neteisingai pagarbai.

Kan. 1189 Vertingi paveikslai, o būtent, žinomi dėl senumo,

meniškumo ar kulto, kurie yra išstatyti tikinčiųjų

313

garbinimui bažnyčiose ar viešose koplyčiose, esant reikalui juos atnaujinti, niekada negali būti restauruojami be raštiško vietos Ordinaro leidimo, kuris, prieš jį išduodamas, turi pasitarti su ekspertais.

Kan. 1190 § 1. Absoliučiai neleistina parduoti šventųjų relikvijų. § 2. Žymių relikvijų, o taip pat ir ypatingai garbinamų

liaudišku pamaldumu, jokiu būdu negalima galiojančiai atsisakyti nei galutinai perkelti be Apaštalų Sosto leidimo.

§ 3. Nuostatai, pateikti § 2, galioja taip pat ir toje

bažnyčioje ypatingai garbinamų liaudišku pamaldumu paveikslų atžvilgiu.

V SKYRIUS

ĮŽADAI IR PRIESAIKA

I SKIRSNIS ĮŽADAI

Kan. 1191 § 1. Įžadas, arba apsvarstytas ir laisvas įmanomos

vertybės Dievui duotas pažadas, privalo būti įvykdytas, laikantis religijos dorybės.

§ 2. Įžadą gali padaryti visi, pasiekę proto brandą,

nebent tai jiems draustų teisė. § 3. Įžadas, padarytas didelės ir neteisingos baimės ar

klastos įtakoje, yra niekinas pagal pačią teisę. Kan. 1192 § 1. Įžadas yra viešas, jei jį Bažnyčios vardu priėmė

teisėtas Vyresnysis, kitais atvejais įžadas yra privatus. § 2. Įžadas yra iškilmingas, jei tokiu jį pripažįsta

Bažnyčia, kitais atvejais įžadas yra paprastas.

314

§ 3. Įžadas yra asmeninis, jei pažadėtas objektas yra

įžadą darančio žmogaus veiksmas, daiktinis, jei pažadėtas objektas yra daiktas, mišrus, jei įeina tiek į asmeninio, tiek į daiktinio įžado prigimtį.

Kan. 1193 Pagal savo prigimtį įžadas saisto tik jį padariusį asmenį. Kan. 1194 Įžadas išnyksta pasibaigus pareigos įvykdymui

nustatytam laikui, esminiai pasikeitus pažado medžiagai, išnykus sąlygai, nuo kurios priklauso įžadas, arba jo galutinei priežasčiai, dispensa nuo įžado arba pakeitimu.

Kan. 1195 Kas turi galią įžado medžiagos atžvilgiu, gali sustabdyti

jo įvykdymo pareigą tiek, kiek jo vykdymas daro jam nuostolį.

Kan. 1196 Be Romos Popiežiaus, esant teisingai priežasčiai ir

dispensai nepažeidžiant kitų asmenų įgytųjų teisių, nuo privačių įžadų gali dispensuoti:

1° vietos Ordinaras ir klebonas savo pavaldinių ir atvykusių svetimšalių atžvilgiu;

2° dvasininkų popiežiškosios teisės vienuolinio instituto ar apaštališko gyvenimo bendrijos Vyresnysis narių, naujokų ir asmenų, ištisą parą gyvenančių instituto ar bendrijos namuose, atžvilgiu;

3° asmenys, besinaudojantys Apaštalų Sosto ar vietos Ordinaro deleguota dispensavimo galia.

Kan. 1197 Privačiu įžadu pažadėtą darbas pakeisti didesniu ar

tolygiu gėriu gali ir pats įžadą padaręs asmuo, tuo tarpu mažesniu gėriu pakeisti gali asmenys, turintys dispensavimo galią pagal kan. 1196 normas.

315

Kan. 1198 Prieš vienuolinę profesiją padaryti įžadai lieka sustabdyti, kol juos padaręs asmuo lieka vienuoliniame institute.

II SKIRSNIS PRIESAIKA

Kan. 1199 § 1. Priesaika, arba Dievo vardo šaukimasis paliudyti

tiesą, gali būti duodama tik remiantis tiesa, išmintimi ir teisingumu.

§ 2. Kanonų reikalaujamos ar leidžiamos priesaikos

neįmanoma galiojančiai duoti per įgaliotinį. Kan. 1200 § 1. Laisvai prisiekęs ką nors padaryti asmuo pagal

religijos dorybę ypatingai įpareigojamas atlikti tai, ką patvirtino priesaika.

§ 2. Didele klasta, prievarta ar baime išgauta priesaika

yra niekina pagal pačią teisę. Kan. 1201 § 1. Pažadanti priesaika yra susijusi su pažadėto

veiksmo prigimtimi ir sąlygomis. § 2. Jei priesaika yra susijusi su veiksmu, tiesiogiai

nukreiptu padaryti nuostolį kitiems arba numatomas nuostolis bendram gėriui arba amžinajam išganymui, tokiam veiksmui priesaika nesuteikia jokio patvirtinimo.

Kan. 1202 Pažadančios priesaikos užtraukta pareiga išnyksta: 1° jei nuo jos atleidžia asmuo, kurio naudai buvo

duota priesaika; 2° jei esminiai pasikeičia priesaikos medžiaga

arba, pasikeitus aplinkybėms, tampa bloga, visiškai bereikšmė ar trukdo didesniam gėriui;

316

3° jei išnyksta galutinė priežastis arba sąlyga, su kuria buvo duota priesaika;

4° dispensavus ar pakeitus pagal kan. 1203 normą. Kan. 1203 Visi, galintys sustabdyti, dispensuoti, pakeisti įžadą, tą

pačią galią tomis pat sąlygomis turi pažadančios priesaikos atžvilgiu, tačiau jei dispensa nuo priesaikos sudarytų nuostolį tretiesiems asmenims, kurie nesutinka atleisti nuo pareigos, nuo tokios priesaikos gali dispensuoti tik Apaštalų Sostas.

Kan. 1204 Priesaika aiškinama griežtąja prasme pagal teisę ir

prisiekiančiojo intenciją arba, jei prisiekiantis veiktų su klasta, pagal intenciją asmens, kuriam duodama priesaika.

III DALIS ŠVENTOS VIETOS IR LAIKAS

I SKYRIUS

ŠVENTOS VIETOS Kan. 1205 Šventos yra tos vietos, kurios yra paskirtos dieviškajam

kultui arba tikinčiųjų laidojimui liturginėse knygose tam nustatytu dedikavimu ar palaiminimu.

Kan. 1206 Dedikuoti vietą turi diecezijos Vyskupas ir kiti jam

teisės prilyginami asmenys. Jie pareigą švęsti dedikaciją savo teritorijoje gali patikėti bet kuriam Vyskupui arba, išimties atvejais, kunigui.

Kan. 1207 Šventąsias vietas laimina Ordinaras, tačiau bažnyčių

palaiminimas yra rezervuotas diecezijos Vyskupui, tačiau abu jie gali deleguoti tam kitą kunigą.

317

Kan. 1208 Apie atliktą dedikavimą ar bažnyčios palaiminimą, o taip pat apie kapinių palaiminimą surašomas dokumentas, kurio vienas egzempliorius saugomas vyskupijos kurijoje, o kitas parapijos archyve.

Kan. 1209 Vietos dedikavimo ar pašventinimo įrodymui, jei tik tai

nesukelia kam nors nuostolio, pakanka vieno nekeliančio jokių įtarimų liudininko.

Kan. 1210 Šventoje vietoje leidžiama tik tai, kas tarnauja kulto,

pamaldumo, religijos praktikavimui ir skatinimui ir draudžiamas bet koks svetimas vietos šventumui dalykas, tačiau vietos Ordinaras atskiru potvarkiu gali leisti kitus panaudojimo būdus, jei tik jie nėra priešingi vietos šventumui.

Kan. 1211 Šventos vietos yra išniekinamos jei juose su

papiktinimu atliekami sunkiai neteisingi veiksmai, kurie, vietos Ordinaro nuomone, yra tokie sunkūs ir priešingi vietos šventumui, kad nebeleistina juose atlikti kulto, kol neteisybė nebus atitaisyta atgailos apeigomis pagal liturginių knygų normą.

Kan. 1212 Šventos vietos netenka dedikavimo ar palaiminimo, jei

buvo sugriauta didžioji jų dalis arba kompetentingo Ordinaro dekretu ar faktiškai buvo pastoviai paskirtos profaniškam naudojimui.

Kan. 1213 Šventose vietose bažnytinė vadovybė laisvai naudojasi

savo galiomis ir atlieka pareigas.

I SKIRSNIS BAŽNYČIOS

Kan. 1214 Bažnyčios vardu vadinamas šventas pastatas, skirtas

dieviškajam kultui, kur tikintieji turi teisę įeiti visų pirma tokio kulto praktikavimui.

318

Kan. 1215 § 1. Negalima statyti jokios bažnyčios be įsakmaus

raštiško diecezijos Vyskupo sutikimo. § 2. Diecezijos Vyskupas neturi duoti tokio leidimo,

kol, išklausęs kunigų tarybos bei kaimyninių bažnyčių rektorių nuomonės, nenuspręs, kad nauja bažnyčia galės pasitarnauti sielų gerovei ir kad nepritrūks būtinų priemonių jos statybai ir dieviškajam kultui.

§ 3. Taip pat ir vienuoliniai institutai, kad ir gavę

diecezijos Vyskupo sutikimą įsteigti naujus namus vyskupijoje arba mieste, vis tiek, prieš statydami bažnyčią konkrečioje vietoje, privalo gauti jo leidimą.

Kan. 1216 Statant ir restauruojant bažnyčias, atsiklausus ekspertų,

laikomasi liturgijos bei bažnytinio meno principų ir normų.

Kan. 1217 § 1. Tinkamai baigus statybą nauja bažnyčia turi kaip

galima greičiau būti dedikuota ar bent palaminta, laikantis šventosios liturgijos įstatymų.

§ 2. Bažnyčios, ypač katedros bei parapijinės, turi būti

dedikuojamos iškilmingomis apeigomis. Kan. 1218 Kiekviena bažnyčia turi turėti savo titulą, kurio po

dedikacijos nebegalima pakeisti. Kan. 1219 Teisėtai dedikuotoje ar palaimintoje bažnyčioje galima

atlikti visus dieviškojo kulto veiksmus, išsaugant parapijines teises.

Kan. 1220 § 1. Visi, kuriems tai priklauso pagal pareigas, privalo

rūpintis, kad bažnyčioje būtų palaikoma Dievo namams pritinkanti švara ir puošnumas bei būtų pašalinta visa, kas yra svetima vietos šventumui.

319

§ 2. Kad būtų apsaugoti šventi ir brangūs dalykai,

laikomasi įprastos tvarkos ir panaudojamos reikiamos saugumo priemonės.

Kan. 1221 Įėjimas į bažnyčią pamaldų metu turi būti laisvas ir

nemokamas. Kan. 1222 § 1. Jei bažnyčia jokiu būdu negali būti pritaikyta

dieviškajam kultui ir jos neįmanoma restauruoti, diecezijos Vyskupas gali ją perleisti profaniškam garbingam panaudojimui.

§ 2. Kada dėl kitų svarbių priežasčių bažnyčia negali

būti daugiau pritaikyta dieviškajam kultui, diecezijos Vyskupas, išklausęs kunigų tarybos, gali ją perleisti profaniškam garbingam naudojimui, sutikus teisėtai turinčius į ją teisę asmenims ir pasirūpinus, kad nebūtų padaryta jokia žala sieloms.

II SKIRSNIS KOPLYČIOS

Kan. 1223 Viešosios koplyčios vardu vadinama vieta, vietos

Ordinaro leidimu paskirta dieviškajam kultui ten besirenkančios tikinčiųjų bendruomenės ar grupės labui, į kurią, sutikus kompetentingam Vyresniajam, gali ateiti taip pat ir kiti tikintieji.

Kan. 1224 § 1. Ordinaras neturi suteikti prašomo leidimo įsteigti

viešą koplyčią, prieš tai asmeniškai ar per įgaliotus asmenis neaplankęs viešajai koplyčiai skirtos vietos ir nepripažinęs, kad ji yra tinkamai įrengta.

§ 2. Suteikus leidimą, vėliau viešoji koplyčia negali būti

paskirta profaniškam naudojimui be to paties Ordinaro leidimo.

320

Kan. 1225 Teisėtai įsteigtose viešosiose koplyčiose galima atlikti

visas šventas apeigas, nebent kai kurios jų būtų išskirtos teisės ar vietos Ordinaro potvarkiu, arba būtų priešingos liturginėms normoms.

Kan. 1226 Privačios koplyčios vardu vadinama vietos Ordinaro

leidimu dieviškajam kultui paskirta vieta vieno ar daugiau fizinių asmenų naudojimui.

Kan. 1227 Vyskupai gali sau patiems įsirengti privačią koplyčią,

kuri turi tokias pat teises, kaip ir viešoji koplyčia. Kan. 1228 Išlaikant kan. 1227 nuostatus, norint švęsti Mišias ar

atlikti kitas šventas apeigas privačioje koplyčioje, reikalingas vietos Ordinaro leidimas.

Kan. 1229 Tinka, kad viešosios ir privačios koplyčios būtų

palaimintos liturginėse knygose įsakytomis apeigomis, ir būtina, kad jos būtų skirtos tik dieviškajam kultui ir nenaudojamos jokiems namų reikalams.

III SKIRSNIS ŠVENTOVĖS

Kan. 1230 Šventove vadinama bažnyčia ar kita šventa vieta, į kurią

tikintieji, vedami ypatingo pamaldumo, pritarus vietos Ordinarui, gausiai keliauja maldingomis kelionėmis.

Kan. 1231 Kad šventovė galėtų vadintis tautine, ją turi patvirtinti

Vyskupų Konferencija, jei tarptautine - -Šventasis Sostas.

Kan. 1232 § 1. Patvirtinti vyskupijos šventovės statutus yra

kompetentingas vietos Ordinaras, tautinės šventovės – Vyskupų Konferencija, tarptautinės šventovės – tik Šventasis Sostas.

321

§ 2. Statutuose tarp kitų dalykų apibrėžiami: tikslas,

rektoriaus valdžia, nuosavybė ir turto administravimas. Kan. 1233 Šventovėms gali būti suteiktos tokios privilegijos,

kurios reikalingos, atsižvelgiant į vietos sąlygas, maldininkų gausą ir, visų pirmiausia, į tikinčiųjų gerovę.

Kan. 1234 § 1. Šventovėse tikintiesiems kuo gausiau teikiamos

išganymo priemonės, uoliai skelbiant Dievo žodį, tinkamai puoselėjant liturginį gyvenimą, ypač švenčiant Eucharistiją ir atgailos sakramentą bei palaikant sveikas liaudiškojo pamaldumo formas.

§ 2. Meniniai įžadų bei liaudiško pamaldumo liudijimai

turi būti laikomi matomoje vietoje ir uoliai saugomi šventovėje ar netoli jos.

IV SKIRSNIS

ALTORIAI Kan. 1235 § 1. Altorius, tai yra, stalas, ant kurio švenčiama

eucharistinė Auka, vadinamas nejudinamu, jei yra pastatytas taip, kad yra sujungtas su grindimis ir dėl šios priežasties negali būti pašalintas. Altorius vadinamas kilnojamu, jei gali būti perkeltas.

§ 2. Tinka, kad kiekvienoje bažnyčioje būtų

nejudinamas altorius, tuo tarpu kitose šventoms apeigoms skirtose vietose altorius gali būti nejudinamas ar kilnojamas.

Kan. 1236 § 1. Pagal tradicinį Bažnyčios paprotį nekilnojamojo

altoriaus stalas būtų iš akmens ir, būtent, iš ištiso natūralaus akmens, tačiau, nutarus Vyskupų Konferencijai, gali būti naudojama ir kita puošni bei

322

tvirta medžiaga. Altoriaus kojos arba pagrindas gali būti padaryti iš bet kokios medžiagos.

§ 2. Kilnojamas altorius gali būti pagamintas iš bet

kokios tvirtos ir tinkamos liturginiam naudojimui medžiagos.

Kan. 1237 § 1. Nejudinami altoriai turi būti dedikuoti, o kilnojami

dedikuoti ar palaiminti liturginėse knygose nustatytomis apeigomis.

§ 2. Pagal liturginėse knygose nurodytas normas

išlaikoma senovinė tradicija po nejudinamu altoriumi padėti kankinių ar kitų šventųjų relikvijas.

Kan. 1238 § 1. Altorius praranda dedikavimą ar palaiminimą pagal

kan. 1212 normas. § 2. Altoriai, tiek nejudinami, tiek kilnojami,

nepraranda dedikavimo ar palaiminimo, jei bažnyčia ar kita šventa vieta buvo panaudota profaniškiems tikslams.

Kan. 1239 § 1. Altorius, tiek nejudinamas, tiek kilnojamas, turi

būti rezervuotas tik dieviškajam kultui, pašalinant bet kokį profanišką naudojimą.

§ 2. Po altoriumi negali būti palaidotas joks mirusysis,

priešingu atveju ant to altoriaus neleidžiama švęsti Mišių.

V SKIRSNIS

KAPINĖS Kan. 1240 § 1. Kur įmanoma, reikia turėti nuosavas Bažnyčios

kapines ar bent plotus civilinėse kapinėse, skirtus

323

mirusiems tikintiesiems, palaimintus nustatytomis apeigomis.

§ 2. Jei, tačiau to neįmanoma gauti, nustatytomis

apeigomis laiminami pavieniai kapai. Kan. 1241 § 1. Parapijos ir vienuoliniai institutai gali turėti savas

kapines. § 2. Taip pat ir kiti juridiniai asmenys ar šeimos gali

turėti atskiras kapines ar kapavietę, kurios laiminamos vietos Ordinaro sprendimu.

Kan. 1242 Mirusieji nelaidojami bažnyčiose, išskyrus atvejus, kai

laidojamas Romos Popiežius ar, savose bažnyčiose, Kardinolai arba diecezijos Vyskupai, jei jie būtų ir emeritai.

Kan. 1243 Dalinėje teisėje nustatomos atitinkamos normos,

liečiančios tvarką, kurios laikomasi kapinėse, ypač saugant ir palaikant jų šventą pobūdį.

II SKYRIUS ŠVENTAS LAIKAS

Kan. 1244 § 1. Visuotinei Bažnyčiai bendras švenčių bei atgailos

dienas nustatyti, perkelti ar panaikinti gali tik aukščiausia Bažnyčios valdžia, išlaikant kan. 1246 § 2 nuostatą.

§ 2. Diecezijos Vyskupai gali nustatyti ypatingas

švenčių ar atgailos dienas savo vyskupijoje ar jiems priklausančiose vietose, tačiau tik konkrečiu atveju vienam kartui.

324

Kan. 1245 Išsaugant diecezijos Vyskupų teisę, apie kurią kalbama kan. 87, klebonas, esant teisingai priežasčiai ir laikydamasis diecezijos Vyskupo potvarkių, gali pavieniais atvejais suteikti dispensą nuo pareigos laikytis šventės ar atgailos dienos arba pakeisti ją kitais maldingais darbais. Tokią pačią galią turi ir popiežiaus teisių dvasininkų vienuolinio instituto ar apaštališkojo gyvenimo draugijos Vyresnysis savo pavaldinių ir kitų jų namuose dieną ir naktį gyvenančių asmenų atžvilgiu.

I SKIRSNIS

ŠVENČIŲ DIENOS Kan. 1246 § 1. Sekmadienis, kuomet švenčiama velykinė paslaptis,

sekant apaštalų tradicija, privalo būti minimas visoje Bažnyčioje, kaip svarbiausia įsakyta šventės diena. Lygiai turi būti švenčiamos Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Gimimo, Apsireiškimo, Žengimo į dangų ir Švenčiausiojo Kristaus Kūno ir Kraujo, Švenčiausiosios Dievo Motinos Marijos, jos Nekaltojo Prasidėjimo ir Dangun Ėmimo, šventojo Juozapo,. šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus ir, galiausiai, Visų Šventųjų dienos.

§ 2. Tačiau Vyskupų Konferencija gali, gavusi

išankstinį Apaštalų Sosto pritarimą, panaikinti ar perkelti į sekmadienį kai kurias įsakytų švenčių dienas.

Kan. 1247 Sekmadieniais ir kitomis įsakytomis šventėmis tikintieji

įpareigojami dalyvauti Mišiose. be to, jie privalo susilaikyti nuo tų darbų bei užsiėmimų, kurie trukdo teikti kultą Dievui ir drumsčia Viešpaties dienai būdingą džiugesį ar tinkamą sielos ir kūno poilsį.

Kan. 1248 § 1. Įsakymą dalyvauti Mišiose įvykdo tie asmenys,

kurie būna jose bet kur, kur jos aukojamos katalikų apeigomis arba pačią šventės dieną arba prieš tai einančios dienos vakare.

325

§ 2. Jei, nesant apeigų tarnautojo ar dėl kitos svarbios

priežasties, tampa neįmanoma dalyvauti Eucharistijos šventime, nuoširdžiai patariama tikintiesiems dalyvauti Žodžio liturgijoje, jei ji pravedama parapijos bažnyčioje ar kitoje šventoje vietoje ir švenčiama pagal diecezijos Vyskupo nuorodas, arba skiria atitinkamą laiką asmeninei arba šeimoje, arba, esant reikalui, šeimų grupėje atliekamai maldai.

II SKIRSNIS ATGAILOS DIENOS

Kan. 1249 Dieviškąja teise visi tikintieji, kiekvienas sau tinkamu

būdu, įpareigojami daryti atgailą, bet, siekiant, kad visi tarpusavyje būtų sujungti bendru atgailos laikymusi, yra nustatytos atgailos dienos, kuriose tikintieji ypatingu būdu dalyvauja malda, atlieka gailestingumo ir meilės darbus, aukoja save, ištikimiau atlikdami savo pareigas, ir ypač laikydamiesi pasninko ir abstinencijos pagal toliau sekančių kanonų normas.

Kan. 1250 Visuotinėje Bažnyčioje atgailos dienos yra visi metų

penktadieniai ir Gavėnios laikas. Kan. 1251 Nuo mėsiško ar kitokio maisto, pagal Vyskupų

Konferencijos nuorodas, turi būti susilaikoma visais metų penktadieniais, išskyrus tuos atvejus, kuomet jie sutampa su iškilmės diena. Abstinencijos ir pasninko reikia laikytis Pelenų trečiadienį ir Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kančios ir Mirties penktadienį.

Kan. 1252 Abstinencijos įstatymas saisto asmenis, sulaukusius 14

metų amžiaus, o pasninko įstatymas visus pilnamečius nepradėjusius šešiasdešimtųjų amžiaus metų. Sielų ganytojai ir tėvai privalo rūpintis, kad taip pat ir dėl

326

jauno amžiaus neturintys pareigos laikytis pasninko ir abstinencijos asmenys, būtų ugdomi kilnia atgailos dvasia.

Kan. 1253 Vyskupų Konferencija gali tiksliau apibrėžti pasninko ir

abstinencijos laikymąsi arba juos pakeisti pilnai arba dalinai į kitas atgailos formas, ypač į meilės darbus bei gailestingumo praktikavimą.

PENKTOJI KNYGA

LAIKINASIS BAŽNYČIOS TURTAS Kan. 1254 § 1. Katalikų Bažnyčia, siekdama sau būdingų tikslų,

turi prigimtinę, nepriklausančią nuo civilinės valdžios, teisę įsigyti, turėti, valdyti ir atsisakyti materialinio turto.

§ 2. Bažnyčiai būdingi tikslai pagrindinai yra šie:

dieviškojo kulto organizavimas, tinkamas dvasininkų ir kitų tarnautojų išlaikymas, apaštališkųjų ir meilės darbų vykdymas, ypač nukreiptas tarnavimui vargingiesiems.

Kan. 1255 Visuotinė Bažnyčia ir Apaštalų Sostas, dalinės

Bažnyčios ir bet koks kitas tiek viešas, tiek privatus juridinis asmuo yra subjektai, pajėgūs įsigyti, turėti, valdyti ir atsisakyti materialinio turto pagal teisės normas.

Kan. 1256 Turtas, prižiūrint aukščiausiai Romos Popiežiaus

valdžiai, priklauso tam juridiniam asmeniui, kuris jį teisėtai įsigijo.

Kan. 1257 § 1. Visas materialinis turtas, priklausantis Visuotinei

Bažnyčiai, Apaštalų Sostui ar kitiems Bažnyčioje esantiems viešiems juridiniams asmenims, yra bažnytinis turtas ir tvarkomas pagal tolesnius kanonus bei savus statutus.

327

§ 2. Privataus juridinio asmens materialinis turtas

tvarkomas pagal savus statutus, o ne pagal šiuos kanonus, išskyrus atvejus, kai įsakmiai yra nustatyta kitaip.

Kan. 1258 Tolesniuose kanonuose Bažnyčios vardu suprantama ne

vien visuotinė Bažnyčia ar Apaštalų Sostas, bet taip pat ir bet koks viešas juridinis asmuo Bažnyčioje, nebent kitaip pasirodytų iš konteksto ar dalyko prigimties.

I SKYRIUS

TURTO ĮSIGIJIMAS Kan. 1259 Bažnyčia gali įsigyti materialinį turtą visais teisėtais

būdais, numatytais tiek prigimtinėje, tiek pozityvinėje teisėje, kurie yra leistini kitiems.

Kan. 1260 Bažnyčia turi prigimtinę teisę reikalauti iš tikinčiųjų to,

kas būtina, siekiant jai būdingų tikslų. Kan. 1261 § 1. Tikintieji turi pilną teisę skirti savo laikinąjį turtą

Bažnyčios naudai. § 2. Diecezijos vyskupas įpareigojamas priminti

tikintiesiems pareigą, minimą kan. 222, § 1, nustatydamas kaip tinkamiausiai ją reikia atlikti.

Kan. 1262 Tikintieji suteikia paramą Bažnyčiai, mokėdami

nustatytus mokesčius ir laikydamiesi šiuo klausimu Vyskupų Konferencijos nustatytų normų.

Kan. 1263 Siekiant patenkinti vyskupijos poreikius, diecezijos

Vyskupas turi teisę, išklausęs ekonominių reiklų tarybos bei kunigų tarybos nuomonės, įpareigoti jo jurisdikcijai priklausančius viešuosius juridinius asmenis mokėti nedidelį, proporcingą jų pajamoms mokestį. Kitų fizinių

328

bei juridinių asmenų atžvilgiu jam tiktai leidžiama, esant ypač didelei būtinybei ir išlaikant tas pačias sąlygas, uždėti ypatingą nedidelį mokestį, išskyrus tuos atvejus, kai įstatymai ir vietiniai papročiai jam suteikia didesnes teises.

Kan. 1264 Išskyrus tuos atvejus, kai teisė nustato kitaip,

provincijos Vyskupų susirinkimas turi teisę: 1o nustatyti mokesčius už vykdomosios valdžios

malonę teikiančius aktus ir Apaštalų Sosto reskriptų vykdymą. Šiuos, pastaruosius mokesčius, be to, dar turi aprobuoti pats Apaštalų Sostas;

2o apibrėžti aukų, duodamų administruojant sakramentus bei sakramentalijas, dydį.

Kan. 1265 § 1. Išsaugant elgetaujančių vienuolių teisę, draudžiama

bet kokiam privačiam tiek fiziniam, tiek juridiniam asmeniui, neturinčiam raštiško savo Ordinaro ar vietos Ordinaro leidimo, rinkti aukas bet kokiai maldingai arba bažnytinei institucijai ar tikslui.

§ 2. Vyskupų Konferencija gali nustatyti normas

rinkliavoms, kurių laikytis privalo visi, neišskiriant ir tų, kurie savo įsteigimu vadinami ir yra elgetaujantys.

Kan. 1266 Visose bažnyčiose ir koplyčiose, kurios paprastai yra

atviros tikintiesiems, net jei jos priklausytų vienuoliniams institutams, vietos Ordinaras gali liepti daryti specialias rinkliavas, skirtas konkrečiai parapijų, vyskupijos, nacionalinei ar visuotinei veiklai. Šių rinkliavų lėšos vėliau rūpestingai perduodamos į vyskupijos kuriją.

Kan. 1267 § 1. Nebent būtų nustatyta kitaip, aukos, perduotos bet

kokio bažnytinio juridinio asmens, taip pat ir privataus, Vyresniesiems arba administratoriams, laikomos paaukotomis pačiam juridiniam asmeniui.

329

§ 2. Aukų, minimų § 1, negalima atsisakyti, nebent,

esant teisėtai priežasčiai ir gavę Ordinaro leidimą, taip pasielgtų viešieji juridiniai asmenys; taip pat reikalingas to paties Ordinaro leidimas, priimant su konkrečiais įsipareigojimais ar sąlygomis susijusias aukas, išlaikant galiojančias kan. 1295 nuostatas.

§ 3. Tikinčiųjų konkrečiam tikslui skirtos aukos negali

būti panaudojamos kitaip, kaip tik šiam tikslui. Kan. 1268 Materialaus turto atžvilgiu Bažnyčia pripažįsta

įsisenėjimą, kaip įsigijimo arba pareigos išnykimo priežastį, pagal kann. 197 – 199 normas.

Kan. 1269 Šventus daiktus, esančius privačių asmenų nuosavybėje,

gali įsisenėjimu įsigyti privatūs asmenys, tačiau šių daiktų negalima naudoti profaniškiems tikslams, nebent jie būtų netekę šventinimo ar palaiminimo; gi jei jie priklauso viešam bažnytiniams juridiniam asmeniui, juos gali įsigyti tik kitas viešas bažnytinis juridinis asmuo

Kan. 1270 Nekilnojamas ir kilnojamas brangus turtas bei tiek

asmeninės, tiek daiktinės teisės ir veiksmai, priklausantys Apaštalų Sostui, įsisenėja per šimtą metų, o priklausantys kitam viešam bažnytiniam juridiniam asmeniui – per trisdešimt metų.

Kan. 1271 Vienybės ir meilės ryšio vardan Vyskupai, kiekvienas

pagal savo vyskupijos galimybes, prisideda, suteikdami Apaštalų Sostui pagal laikmečio situaciją jam reikalingas lėšas, kad pajėgtų tinkamai vykdyti savo tarnystę visuotinėje Bažnyčioje.

Kan. 1272 Vietovėse, kur dar egzistuoja taip vadinamos

beneficijos, Vyskupų Konferencija turi sutvarkyti

330

naudojimąsi jomis, išleisdama atitinkamas su Apaštalų Sostu suderintas normas taip, kad pajamos bei, kiek tai įmanoma pati beneficija palaipsniui pereitų institucijai, apie kurią kalbama kan. 1274, § 1.

II SKYRIUS

TURTO ADMINISTRAVIMAS Kan. 1273 Romos Popiežius valdžios primato galia yra

aukščiausias visų bažnytinių turtų administratorius ir skirstytojas.

Kan. 1274 § 1. Atskirose vyskupijose privalo būti speciali

institucija, priimanti turtą arba aukas, skiriamas konkrečiam tikslui: išlaikyti vyskupijai pagal kan. 281 normą tarnaujančius dvasininkus, nebent jais būtų pasirūpinta kitokiu būdu.

§ 2. Kur dar nėra tinkamai organizuota socialinė

dvasininkijos apsauga, Vyskupų Konferencija turi pasirūpinti įsteigti instituciją, kuri pakankamai užtikrintų socialinį dvasininkų aprūpinimą.

§ 3. Pavienėse vyskupijose, kiek tai yra būtina, privalo

būti įsteigtas bendras fondas, kurio lėšomis Vyskupai galėtų įvykdyti įsipareigojimus kitų Bažnyčiai tarnaujančių asmenų atžvilgiu, patenkinti įvairius vyskupijos poreikius, ir jų dėka turtingesnės vyskupijos galėtų pagelbėti vargingesnėms.

§ 4. Atsižvelgiant į įvairias vietos sąlygas, §§ 2 ir 3

numatytų tikslų galima tinkamiau siekti tarpusavyje susijungusių diecezinių institucijų pagalba arba bendradarbiaujant ar atitinkamai susitarus skirtingoms vyskupijoms. Toks bendradarbiavimas gali būti organizuotas ir visoje Vyskupų Konferencijos teritorijoje.

331

§ 5. Šios institucijos, jei įmanoma, turi būti įsteigtos

tokiu būdu, kad būtų pripažįstamos ir civilinės valdžios. Kan. 1275 Turto, gauto iš skirtingų vyskupijų, fondas

administruojamas pagal suinteresuotų Vyskupų iš anksto nustatytas normas.

Kan. 1276 § 1. Ordinaras privalo rūpestingai prižiūrėti viso jam

pavaldiems juridiniams asmenims priklausančio turto administravimą, išskyrus teisėtus dalykus, kurių atžvilgiu Ordinarui pripažįstamos platesnės teisės.

§ 2. Ordinarai, atsižvelgdami į teises, teisėtus papročius

ir aplinkybes, privalo pasirūpinti sutvarkyti viso turto administravimą, išleisdami specialius potvarkius visuotinės ir dalinės teisės ribose.

Kan. 1277 Diecezijos Vyskupas, prieš leisdamas administracinius

aktus, kurie, atsižvelgiant į ekonominę vyskupijos situaciją, yra svarbesni, privalo išklausyti ekonominių reikalų tarybos ir konsultorių kolegijos nuomonės. Taip pat jam, šalia konkrečiai nurodytų visuotinėje teisėje ar fundacijos aktuose atvejų, reikalingas minėtosios tarybos bei konsultorių kolegijos pritarimas, leidžiant ypatingos svarbos administracinius aktus. Vyskupų Konferencija nustato, kurie aktai laikomi ypatingai svarbiais.

Kan. 1278 Šalia kan. 494, §§ 3 ir 4 nurodytų pareigų, diecezijos

Vyskupas gali patikėti ekonomui ir kann. 1276,§ 1 bei 1279, §2 minimas pareigas.

Kan. 1279 § 1. Bažnytinį turtą administruoja tas, kuriam

betarpiškai pavaldus juridinis asmuo, kuriam šis turtas priklauso, nebent kitaip būtų nustatyta dalinėje teisėje,

332

statutuose ar teisėtais papročiais, drauge išlaikant Ordinaro teisę įsikišti aplaidaus administravimo atveju.

§ 2. Viešo bažnytinio juridinio asmens, kuris pagal

teisę, fundacijos aktus ar savo statutą neturi savų administratorių, turto administravimui Ordinaras, ku-riam yra pavaldus minėtasis asmuo, trims metams paskiria tinkamus asmenis, kuriuos vėliau gali iš naujo patvirtinti šiose pareigose.

Kan. 1280 Kiekvienas juridinis asmuo privalo turėti savą

ekonominių reikalų tarybą arba bent du patarėjus, kurie padėtų administratoriui vykdyti pareigas, prisilaikant statuto normų.

Kan. 1281 § 1. Prisilaikant statutų nurodymų, negalioja

administratorių išleisti aktai, peržengiantys įprasto administravimo ribas ir būdą, nebent prieš tai jie būtų gavę raštišką Ordinaro leidimą.

§ 2. Statutuose nustatomi aktai, peržengiantys įprasto

administravimo ribas ir būdą; jei šiuo atžvilgiu statutuose nieko nepasakyta, diecezijos Vyskupas, išklausęs ekonominių reikalų tarybos, jam pavaldiems asmenims nurodo tokius aktus.

§ 3. Juridinis asmuo neatsako už negaliojančius

administratorių aktus, nebent iš tokių veiksmų būtų turėjęs naudos; juridinis asmuo pats atsakys už galiojančius, bet neteisėtus administratorių aktus, tačiau išlaikant jo teisę veikti prieš nuostolius jam padariusį administratorių ar jam kelti bylą.

Kan. 1282 Visi, tiek dvasiškiai, tiek pasauliečiai, teisėtai

dalyvaujantys bažnytinio turto administravime, įpareigojami vykdyti savo pareigas Bažnyčios vardu, prisilaikant teisės normų.

333

Kan. 1283 Prieš administratoriams užimant šias pareigas: 1° jie privalo prisiekti Ordinaro ar jo delegato

akivaizdoje, kad sąžiningai ir ištikimai vykdys administravimo darbą;

2° turi būti kruopščiai surašytas ir jų pasirašytas detalus inventoriaus sąrašas, apimantis nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, o taip pat brangenybes ir kultūrines vertybes bei kitus daiktus su kiekvieno aprašu ir įvertinimu. Šį sąrašą sudarius, jis patikrinamas;

3° vienas inventoriaus egzempliorius saugomas administratūros, o kitas - kurijos archyve; bet kokie galimi turto pokyčiai privalo būti pažymėti abiejuose egzemplioriuose.

Kan. 1284 § 1. Visi administratoriai privalo vykdyti savo pareigas,

kaip rūpestingas šeimos tėvas. § 2. Todėl jie privalo: 1° budėti, kad jų rūpesčiui patikėtas turtas nebūtų

sunaikintas ar sugadintas, jei būtina, šiam tikslui sudarydami draudimo sutartis;

2° rūpintis, kad bažnytinis turtas būtų apsaugotas civiliškai galiojančiais būdais;

3° laikytis kanoninių ir civilinių arba fundatoriaus ar dovanotojo arba teisėtos valdžios potvarkių, pirmiausia rūpinantis, kad civilinių įstatymų nesilaikymas nepadarytų nuostolių Bažnyčiai;

4° rūpestingai tinkamu laiku išreikalauti vaisius ir pajamas iš turto, vėliau jas saugant ir naudojant pagal fundatoriaus valią ar teisėtas normas;

5° užstato ar ipotekos atveju nustatytu laiku mokėti procentus ir atitinkamai rūpintis susigrąžinti patį kapitalą;

6° gavus Ordinaro sutikimą, naudingai investuoti pelną, siekiant Bažnyčios ar institucijos tikslų;

7° tvarkingai vesti pajamų ir išlaidų knygas;

334

8° kiekvienų metų pabaigoje pateikti administracinį balansą;

9° rūpestingai surinkti ir tinkamame archyve saugoti dokumentus bei aktus, kuriais pagrindžiamos Bažnyčios arba instituto teisės į turtą, šių dokumentų originalus, jei tai yra patogu, perduodant į kurijos archyvą.

§ 3. Administratoriams ypatingai patariama kasmet

sudaryti numatomų pajamų ir išlaidų planą; tai įsakyti ir nustatyti pateikimo būdą paliekama dalinei teisei.

Kan. 1285 Administratoriams, neperžengiant įprastinio

administravimo ribų, leidžiama daryti aukas, skirtas maldingiems ar krikščioniškojo gailestingumo tikslams, tam naudojant nekilnojamąjį turtą, nepriklausantį nedalijamajai nuosavybei.

Kan. 1286 Turto administratoriai: 1° patikėdami darbus privalo rūpestingai laikytis

taip pat ir civilinių darbą bei socialinį gyvenimą liečiančių įstatymų, atsižvelgdami į Bažnyčios nustatytus principus;

2° teisingai ir garbingai atlyginti samdytiems darbininkams, taip, kad šie galėtų tinkamai pasirūpinti savo ir savo šeimos narių išlaikymu.

Kan. 1287 § 1. Atšaukiant priešingą paprotį, bet kokio bažnytinio

turto administratoriai, tiek dvasiškiai, tiek pasauliečiai, kurie nėra tiesiogiai teisėtai pavaldūs diecezijos Vyskupo valdžiai, privalo kasmet pateikti ataskaitą vietos Ordinarui, kuris ją perduos išnagrinėti ekonominių reikalų tarybai.

§ 2. Administratoriai atsiskaito tikintiesiems už jų

Bažnyčiai paaukotą turtą, laikydamiesi dalinės teisės nustatytų normų.

335

Kan. 1288 Administratoriai negali dalyvauti nei kaip ieškovai, nei

kaip atsakovai viešo juridinio asmens vardu civiliniame tribunole, prieš tai negavę raštiško savo Ordinaro leidimo.

Kan. 1289 Nors ir nebūtų įpareigoti administruoti turto dėl

užimamos bažnytinės pareigybės, administratoriai negali savo iniciatyva atsisakyti užimamų pareigų; gi, jei dėl jų savavališko atsistatydinimo būtų padarytas nuostolis Bažnyčiai, yra įpareigoti atlyginti žalą.

III SKYRIUS

KONTRAKTAI, YPAČ ATSISAKYMAS Kan. 1290 Tiek kontraktus bendrai, tiek konkrečius kontraktus

liečiančių, o taip pat mokestinių įstatymų normų, nustatytų civilinės teisės konkrečioje teritorijoje, laikomasi ir kanonų teisėje ir jos sukelia tas pačias pasekmes turto, priklausančio Bažnyčios valdymo galiai, atžvilgiu, nebent minimos normos būtų priešingos dieviškajai teisei arba kanonų teisė nustatytų kitaip, išlaikant kan. 1547 nuostatą.

Kan. 1291 Norint galiojančiai atsisakyti turto, kuris, teisėtu

priskyrimu sudaro viešo juridinio asmens nuosavybę ir kurio vertė viršija teisės nustatytą ribą, reikalingas pagal teisės normas kompetentingos vyresnybės leidimas.

Kan. 1292 § 1. Išlaikant kan. 638, § 3 nuostatą, kuomet atsisakomo

turto vertė yra tarp mažiausios ir didžiausios ribos, kurią nustato kiekviena Vyskupų Konferencija savo regionui, kompetentinga vyresnybė juridiniams asmenims, nepriklausantiems diecezijos Vyskupo kompetencijai, nustatoma savuose statutuose. Kitais atvejais kompetentinga vadovybė yra pats diecezijos Vyskupas, pritariant ekonominių reikalų tarybai bei konsultorių

336

kolegijai ir suinteresuotiems asmenims. Diecezijos Vyskupui reikalingas jų pritarimas, atsisakant vyskupijai priklausančio turto.

§ 2. Tačiau jei kalbama apie turtą, kurio vertė viršija

nustatytą maksimalią ribą, arba apie įžadines Bažnyčiai padarytas dovanas arba menines bei istorines vertybes, norint galiojančiai atsisakyti šio turto, reikalingas taip pat ir Šventojo Sosto leidimas.

§ 3. Jei atsisakomas turtas yra dalijamas, prašant

leidimo atsisakymui, turi būti nurodytos galimai praeityje atsisakytos turto dalys; to nepadarius, leidimas yra niekinas.

§ 4. Visi, privalantys dalyvauti atsisakyme, pareikšdami

nuomonę ar pritarimą, nuomonės ar sutikimo neturi duoti, prieš tai negavę aiškios informacijos tiek apie ekonominę juridinio asmens, kurio turto norima atsisakyti, padėtį, tiek apie jau padarytus turto atsisakymus.

Kan. 1293 § 1. Atsisakant turto, kurio vertė viršija nustatytą

minimalią ribą, be to, dar reikalaujama: 1o teisinga priežastis, kaip kad skubus būtinumas,

aiški nauda, maldingumo ar meilės motyvai arba kita svarbi sielovadinė priežastis;

2o ekspertų raštu pateiktas atsisakomo turto įvertinimas.

§ 2. Siekiant išvengti nuostolio Bažnyčiai, turi būti

laikomasi ir kitų teisėtos valdžios įsakytų išlygų. Kan. 1294 § 1. Bendra taisyklė reikalauja, kad turto negalima

atsisakyti už žemesnę, nei ekspertų įvertinime nustatytą kainą.

337

§ 2. Iš atsisakymo gauti pinigai turi būti investuojami atsargiai, siekiant naudos Bažnyčiai, arba protingai panaudoti pagal atsisakymo tikslus.

Kan. 1295 Formalumų, nustatytų kann. 1291 – 1294, prie kurių turi

priderinti taip pat ir juridinių asmenų statutai, reikia laikytis ne vien atsisakymo atveju, bet taip pat atliekant bet kokias operacijas, dėl kurių galėtų pablogėti juridinio asmens turtinė būklė.

Kan. 1296 Jei bažnytinio turto buvo atsisakyta be atitinkamų

kanoninių formalumų, tačiau civiliškai šis atsisakymas galioja, kompetentinga valdžia, viską atidžiai apsvarsčiusi, turi teisę nustatyti, ar ir kokio pobūdžio veiksmų, t.y. asmeninių ar daiktinių, kas ir prieš ką turi imtis, siekiant apginti Bažnyčios teises.

Kan. 1297 Vyskupų Konferencija, atsižvelgdama į vietos sąlygas,

nustato normas dėl bažnytinio turto nuomos, ypač atkreipiant dėmesį į reikalaujamą kompetentingos bažnytinės valdžios leidimą.

Kan. 1298 Išskyrus atvejus, kai kalbama apie menkavertį turtą,

bažnytinis turtas be specialaus raštiško kompetentingos valdžios leidimo neturi būti parduotas ar išnuomojamas jo administratoriams bei jų giminėms iki ketvirto giminystės ar svainystės laipsnio.

IV SKYRIUS

PAMALDUMO DARBAI IR FUNDACIJOS Kan. 1299 § 1. Kas pagal prigimtinę ar kanonų teisę gali laisvai

disponuoti savo turtu, gali jį paskirti pamaldiems darbams tiek būdamas gyvas, tiek po savo mirties.

§ 2. Gavus pomirtinį paskyrimą Bažnyčios naudai, jei

įmanoma, laikomasi civilinės teisės nustatytų

338

formalumų. Jei pastarieji būtų apleisti, paveldėtojams turi būti priminta pareiga laikytis testatoriaus valios.

Kan. 1300 Tikinčiųjų, dovanojančių savo turtą pamaldiems

darbams tiek jiems būnant gyviems, tiek po mirties, valia, vieną kartą teisėtai priimta, privalo būti skrupulingai užlaikoma, taip pat ir turto administravimo bei panaudojimo atžvilgiu, išlaikant kan. 1301, § 3 nuostatą.

Kan. 1301 § 1. Paskyrimų, tiek esant dovanotojui gyvam, tiek po

jo mirties, vykdytojas yra Ordinaras. § 2. Remiantis šia teise, Ordinaras gali ir privalo budėti,

taip pat ir kontroliuodamas, kad šie maldingi pavedimai būtų vykdomi, o kiti vykdytojai, atlikę savo įpareigojimus, už juos atsiskaitytų.

§ 3. Šiai Ordinaro teisei prieštaraujančios išlygos,

kurios būtų pateiktos prie paskutinės valios pareiškimo, laikomos nepareikštomis.

Kan. 1302 § 1. Asmuo, patikėjimo teise gavęs turtą, skirtą

maldingiems darbams, padarytą tiek asmeniui esant gyvam, tiek testamentu, privalo apie tai informuoti Ordinarą, nurodydamas minėtą tiek nekilnojamą, tiek kilnojamą turtą bei su juo susijusias pareigas. Jei dovanotojas jam tai daryti įsakmiai ir absoliučiai draustų, neturi priimti turto.

§ 2. Ordinaras turi pareikalauti, kad pavestas turtas būtų

saugus, drauge tuo pat metu rūpindamasis, kad būtų vykdomi maldingi darbai pagal kan. 1301.

§ 3. Jei turtas patikimas vienuolinio instituto ar

apaštališkojo gyvenimo draugijos nariui ir skiriamas konkrečiai vietovei arba vyskupijai arba jų gyventojams

339

ar maldingiems darbams, Ordinaras, apie kurį kalbama §§ 1 ir 2, yra vietos Ordinaras; kitais atvejais tai yra popiežiškosios teisės dvasininkų instituto arba popiežiškosios teisės apaštališkojo gyvenimo dvasininkų draugijos aukštesnysis Vyresnysis, arba palikimą gavusio vienuolio kituose vienuolių institutuose savas Ordinaras.

Kan. 1303 § 1. Fundacija teisėje vadinama: 1o autonominės fundacijos, būtent, turto visuma,

siekiant kan. 114, § 2 nurodytų tikslų, kompetentingos bažnytinės valdžios įsteigta, kaip juridinis asmuo;

2o neautonominės fundacijos, būtent materialinis turtas, kokiu nors būdu paskirtas viešam juridiniam asmeniui su pareiga per ilgesnį laiko tarpą, kurį nustato dalinė teisė, skirti metinį pelną Mišių aukai ir kitiems konkretiems Bažnyčios veiksmams arba kan. 114, § 2 nurodytų tikslų įvykdymui.

§ 2. Neautonominės fundacijos turtas, jei buvo patikėtas

diecezijos Vyskupui pavaldžiam juridiniam asmeniui, praėjus nustatytam laikui turi būti perduotas kan. 1274, § 1 nurodytam institutui, nebent fundatorius būtų formaliai pareiškęs kitokia valią; kitais atvejais turtas pereina pačiam juridiniam asmeniui.

Kan. 1304 § 1. Juridinis asmuo, norėdamas galiojančiai priimti

fundaciją, turi gauti raštišką Ordinaro leidimą, kuris, tačiau, jo neturi išduoti, pirmiausiai tinkamai neužsitikrinęs, kad juridinis asmuo pajėgs įvykdyti tiek naujai prisiimamą, tiek jau anksčiau prisiimtus įsipareigojimus; pirma visko Ordinaras turi stebėti, kad pajamos pilnai padengtų pridėtus įpareigojimus pagal konkrečios vietovės ar regiono papročius.

§ 2. Papildomas sąlygas, susijusias su fundacijų

įsteigimu ir priėmimu, nustato dalinė teisė.

340

Kan. 1305 Pinigai ir kilnojamos vertybės, skirti kaip dotacija,

tuojau turi būti patalpinami Ordinaro aprobuotoje saugioje vietoje, siekiant išsaugoti pačius pinigus arba gautą pelną iš kilnojamų vertybių ir juos saugiai bei naudingai kuo greičiau investuoti, remiantis protingu to paties Ordinaro sprendimu, kuris prieš tai turi šiuo požiūriu išklausyti suinteresuotų asmenų ir savo ekonominių reikalų tarybos nuomonės, kaip naudingiau panaudoti juos fundacijai, aiškiai ir detaliai paminint su ja susijusias pareigas.

Kan. 1306 § 1. Apie fundacijas, nors ir pareikštas žodžiu, turi būti

surašytas aktas. § 2. Vienas fundacijos akto egzempliorius turi būti

saugomas kurijos archyve, kitas – suinteresuoto juridinio asmens archyve.

Kan. 1307 § 1. Laikantis normų, nustatytų kann. 1300 – 1302 ir

1287, taip pat turi būti sudaryta su fundacijomis susijusių įsipareigojimų lentelė, kuri laikoma gerai matomoje vietoje, kad įsipareigojimai nebūtų pamiršti.

§ 2. Be registro, apie kurį kalbama kan. 958, § 1, turi

būti ir kitas klebono ar rektoriaus saugomas registras, kuriame būti žymimi konkretūs įsipareigojimai, jų įvykdymas ir atitinkamos stipendijos.

Kan. 1308 § 1. Mišių įsipareigojimų sumažinimas, kuris

leidžiamas tik esant teisingai ir būtinai priežasčiai, yra rezervuotas Šventajam Sostui, išlaikant tolesnius nurodymus.

§ 2. Jei tai įsakmiai nurodyta fundacijos akte, sumažinti

Mišių įsipareigojimus, sumažėjus pajamoms, gali Ordinaras.

341

§ 3. Sumažėjus pajamoms, iki tol, kol tokia situacija

išlieka, diecezijos Vyskupas turi galią sumažinti pavestų ar kokių nors būdu įsteigtų autonominių Mišių įsipareigojimus, prisilaikant teisėtai vyskupijoje galiojančio stipendijos dydžio, jei tik nėra asmens, įpareigoto ar galinčio efektyviai pasirūpinti stipendijos padidinimu.

§ 4. Tas pats diecezijos Vyskupas turi galią sumažinti

Mišių, priklausančių bažnytinei institucijai, įsipareigojimus, jei pajamų nepakanka minimos institucijos būdingiems tikslams.

§ 5. Šias galias, apie kurias kalbama §§ 3 ir 4, turi ir

popiežiškųjų teisių dvasininkų vienuolinio instituto Vyriausiasis Vadovas.

Kan. 1309 Kan. 1308 minima valdžia tai pat turi galią, esant

atitinkamai priežasčiai, perkelti Mišių įpareigojimus į kitas dienas, bažnyčias ar prie kitų altorių, negu yra nustatyta fundacijoje.

Kan. 1310 § 1. Tikinčiųjų įpareigojimų atlikti gerus darbus,

sumažinimą, turinio nustatymą ar pakeitimą gali padaryti Ordinaras, tačiau tik esant teisingai ir būtinai priežasčiai, nes šią galią jam įsakmiai suteikia fundatorius.

§ 2. Jei uždėtų įpareigojimų įvykdymas tampa

nebeįmanomas dėl pajamų sumažėjimo ar kitokios priežasties be jokios kaltės iš administratorių pusės, Ordinaras, išklausęs suinteresuotų asmenų ir savo ekonominių reikalų tarybos nuomonės, bei geriausiu įmanomu būdu išlaikydamas fundatoriaus valią, gali tolygiai sumažinti minėtus įsipareigojimus, išskyrus

342

Mišių įsipareigojimo sumažinimą, kuris tvarkomas pagal kan. 1308 nuostatus.

§ 3. Kitais atvejais reikia kreiptis į Apaštalų Sostą.

ŠEŠTOJI KNYGA SANKCIJOS BAŽNYČIOJE

PIRMOJI DALIS

NUSIKALTIMAI IR BAUSMĖS BENDRAI

I SKYRIUS NUSIKALTIMŲ BAUDIMAS BENDRAI

Kan. 1311 Bažnyčia turi prigimtinę ir savą teisę uždėti

baudžiamąsias sankcijas nusikaltimus padariusiems tikintiesiems.

Kan. 1312 § 1. Bažnyčioje yra šios baudžiamosios sankcijos: 1o gydomosios bausmės arba cenzūros, išvardintos

kann. 1331-1333; 2o taisančios bausmės, minimos kan. 1336.

§ 2. Įstatymas gali nustatyti kitas taisančias bausmes, kuriomis tikinčiajam atimamas koks nors dvasinis ar laikinas gėris, ir šios bausmės atitinka antgamtinį Bažnyčios tikslą.

§ 3. Naudojamos taip pat pataisančios priemonės ir

atgailos: pirmosiomis siekiama užbėgti nusikaltimams už akių, gi antrosios naudojamos, pakeičiant ar padidinant bausmę.

II SKYRIUS

343

BAUDŽIAMASIS ĮSTATYMAS IR BAUDŽIAMASIS ĮSAKYMAS

Kan. 1313 § 1. Jei įstatymas pakeičiamas po nusikaltimo

padarymo, turi būti taikomas nusikaltusiam palankesnis įstatymas.

§ 2. Jei paskesnis įstatymas atšaukia įstatymą ar bent

bausmę, pastaroji išnyksta tuojau pat. Kan. 1314 Bausmė dažniausiai yra ferendae sententiae, kuri

nepaliečia nusikaltusio asmens, kol nėra uždėta. Bausmė latae sententiae yra tokia, kuri užsitraukiama pačiu nusikaltimo faktu, jei tai įsakmiai nustato įstatymas ar įsakymas.

Kan. 1315 § 1. Asmuo, turintis įstatymdavystės valdžią, gali leisti

ir baudžiamuosius įstatymus. Jis taip pat gali, prisilaikydamas savo kompetencijos teritorijos ar asmenų atžvilgiu, savo įstatymais pridėti atitinkamą bausmę prie dieviškojo įstatymo ar aukštesnės valdžios išleisto bažnytinio įstatymo.

§ 2. Bausmė gali būti nustatyta pačiame įstatyme, arba

jos nustatymas gali būti paliktas išmintingam teisėjo sprendimui.

§ 3. Dalinis įstatymas gali taip pat pridėti kuriam nors

įstatymui kitas bausmes šalia nustatytų visuotiniu įstatymu, tačiau to negalima daryti be ypatingos būtinybės. Tačiau jei visuotinis įstatymas mini neapibrėžtą ar laisvai parenkamą bausmę, dalinis įstatymas gali jos vietoje nustatyti konkrečią ar privalomą bausmę.

Kan. 1316 Dieceziniai vyskupai, kiek įmanoma, privalo rūpintis,

kad toje pačioje valstybėje ar tame pačiame regione, jei

344

reikia tai daryti, būtų leidžiami vienodi baudžiamieji įstatymai.

Kan. 1317 Bausmės skiriamos tiek, kiek tai yra tikrai būtina

sėkmingiau užtikrinti bažnytinę drausmę. Pašalinimas iš dvasininkų luomo negali būti nustatytas daliniu įstatymu.

Kan. 1318 Įstatymdavys neturi grasinti bausmėmis latae

sententiae, nebent kai kurių atskirų su klasta padarytų nusikaltimų atveju, kurie gali sukelti didesnį papiktinimą arba už kuriuos negalima pakankamai nubausti bausmėmis ferendae sententiae. Nustatant cenzūras, ypač ekskomuniką, būtina laikytis ypatingo atsargumo ir tik sunkiausių nusikaltimų atveju.

Kan. 1319 § 1. Kiek asmuo, besinaudojantis valdymo galia, gali

leisti įsakymus išorinėje srityje, tiek pat jis gali įsakymu nustatyti konkrečias bausmes, išskyrus amžinąsias taisančias bausmes.

§ 2. Baudžiamasis įsakymas išleidžiamas tik nuodugniai

apsvarsčius ir laikantis kann. 1317 ir 1318 nuostatų dalinių įstatymų atžvilgiu.

Kan. 1320 Kiek vienuoliai yra pavaldūs vietos Ordinarui, tose

srityse jiems Ordinaras gali uždėti bausmes.

III SKYRIUS BAUDŽIAMŲJŲ SANKCIJŲ SUBJEKTAS

Kan. 1321 § 1. Niekas negali būti baudžiamas, jei jo išoriškai

padarytas įstatymo ar įsakymo pažeidimas nėra sunkiai pakaltinamas dėl klastos ar kaltės.

345

§ 2. Įstatymo ar įsakymo nustatyta bausmė skiriama tam, kuris laisva valia pažeidė įstatymą ar įsakymą, tuo tarpu tas, kuris taip pasielgė dėl aplaidumo ar neparodydamas tinkamo uolumo, nėra baudžiamas, nebent įstatymas ar įsakymas nustato kitaip.

§ 3. Įvykus išoriniam pažeidimui, subjektas laikomas

pakaltinamu, nebent išaiškėtų kitokia padėtis. Kan. 1322 Asmenys, paprastai negalintys naudotis proto galiomis,

kad ir pažeidę įstatymą ar įsakymą tuo metu, kai atrodė esą sveiki, laikomi nepajėgiais padaryti nusikaltimą.

Kan. 1323 Jokia bausme negali būti baudžiamas asmuo, kuris: 1o nebuvo sulaukęs šešiolikos metų amžiaus; 2o be savo kaltės nežinojo, jog pažeidžia įstatymą

ar įsakymą; nežinojimui prilyginami dėmesio neatkreipimas ir klaida;

3o veikė fiziškai verčiamas arba dėl susiklosčiusių pasekmių, kurių negalėjo numatyti arba numatydamas, negalėjo pašalinti;

4° veikė, verčiamas didelės baimės, net jei ji buvo reliatyvi, būtinybės arba didelio nepatogumo, jei toks veiksmas nebuvo vidiniai blogas arba nepadarė dvasinio nuostolio;

5° veikė, teisėtai gindamasis nuo neteisingo agresoriaus prieš save ar trečiuosius asmenis, panaudodamas atitinkamą proporciją;

6° negalėjo naudotis proto galiomis, išlaikant kann. 1324, § 1, 2° ir 1325 nuostatus;

7° be savo kaltės tikėjo, kad egzistuoja kuri nors iš aplinkybių, nurodytų šio kanono 4 ir 5 punktuose.

Kan. 1324 § 1. Pažeidimo autorius neatleidžiamas nuo įstatymu ar

įsakymu nustatytos bausmės, tačiau bausmė turi būti sušvelninta arba pakeista atgaila, jei nusikaltimas buvo padarytas:

346

1° asmens, tik nepilnai galinčio naudotis proto galiomis;

2° asmens, negalėjusio naudotis proto galiomis dėl girtumo ar kito panašaus proto sudrumstimo, dėl kurio jis pats buvo kaltas;

3° iš didelės aistros, kuri tačiau nebuvo išankstinė ir netrukdė bet kokio laisvo proto apsisprendimo ir valios pritarimo bei pati aistra nebuvo sąmoningai skatinama ar palaikoma;

4° nepilnamečio, sulaukusio 16 metų amžiaus; 5° asmens, įtakojamo didelės, kad ir reliatyvios

baimės, būtinybės ar didelio nepatogumo, jei padarytas nusikaltimas buvo vidiniai blogas arba padarė dvasinį nuostolį;

6° asmens, teisėtai besigynusio nuo neteisingo agresoriaus prieš save ar trečiuosius asmenis, tačiau neišlaikant atitinkamos proporcijos;

7° prieš sunkiai ir neteisingai provokavusį asmenį; 8° asmens, kuris dėl pakaltinamos klaidos, manė,

jog egzistuoja kuri nors iš aplinkybių, nurodytų kan. 1323, 4° arba 5°;

9° asmens, kuris be savo kaltės nežinojo, kad prie įstatymo ar įsakymo yra prijungta bausmė;

10° pilnai nepakaltinamo, jei ir toliau nepakaltinamumas išlieka didelis, asmens.

§ 2. Tokiu pat būdu teisėjas gali veikti ir tuomet, kai yra

kita nusikaltimo sunkumą švelninanti aplinkybė. § 3. Esant § 1 nurodytoms aplinkybėms, nusikaltėliui

netaikomos bausmės latae sententiae. Kan. 1325 Pakaltinamas arba nepakaltinamas arba afekto sukeltas

nežinojimas niekuomet negali būti svarstomas, taikant kann. 1323 ir 1324 nuostatus, taip pat neatsižvelgiama į girtumą ar kitokį proto sudrumstimą, jei to buvo

347

sąmoningai siekiama, norint įvykdyti nusikaltimą arba pasiteisinti, bei į sąmoningai sukeltą ar palaikytą aistrą.

Kan. 1326 § 1. Teisėjas gali bausti griežčiau, negu nustato

įstatymas ar įsakymas: 1° asmenį, kuris po nuosprendžio ar bausmės

paskelbimo toliau nusikalsta taip, kad iš aplinkybių galima protingai daryti prielaidą apie jo blogą valią;

2° bet kokius šventimus turintį arba nusikaltimo padarymui pasinaudojusį turima valdžia arba pareigomis asmenį;

3° nusikaltėlį, kuris, esant nustatytai už klastingą nusikaltimą bausmei, numato jį, bet, nežiūrint to, nesiima pastangų jo išvengti, kaip tai padarytų kiekvienas garbingas žmogus.

§ 2. Esant § 1 nurodytiems atvejams, jei nustatyta

bausmė yra latae sententiae, galima pridėti kitą bausmę ar atgailą.

Kan. 1327 Dalinis įstatymas šalia kann. 1323 - 1326 gali nustatyti

kitas atleidžiančias, sušvelninančias ar sunkinančias aplinkybes tiek kaip bendrą normą, tiek nustatytas pavieniams nusikaltimams. Taip pat galima įsakyme nustatyti aplinkybes, kurios atleistų nuo įsakymu nustatytos bausmės, ją sušvelnintų ar pasunkintų.

Kan. 1328 § 1. Asmuo, padaręs ar apleidęs ką nors, norėdamas

padaryti nusikaltimą, tačiau, nežiūrint jo valios nusiteikimo, iš tiesų nepadarė, nėra saistomas tikrai padarytam nusikaltimui nustatytos bausmės, nebent įstatymas ar įsakymas nurodytų kitaip.

§ 2. Jei kokie nors veiksmai arba apsileidimai savo

prigimtimi veda į nusikaltimą, jų autoriui gali būti skirta atgaila ar baudžiamoji priemonė, nebent jis būtų laisva valia atsisakęs jau pradėto nusikaltimo vykdymo. Jei

348

vėliau iš to kiltų papiktinimas ar kitas didelis nuostolis arba pavojus, autorius, jei ir būtų laisva valia atsisakęs, gali būti baudžiamas teisinga, tačiau lengvesne, negu yra nustatyta už tikrai padarytą nusikaltimą, bausme.

Kan. 1329 § 1. Asmenys, kurie bendru sutarimu daro nusikaltimą ir

nėra įsakmiai paminėti įstatyme ar įsakyme, jei pagrindiniam autoriui yra nustatytos bausmės ferendae sententiae, baudžiami tokiomis pat arba kitomis tolygiomis arba mažesnėmis bausmėmis.

§ 2. Bausmę latae sententiae užsitraukia įstatyme ar

įsakyme nepaminėti bendrininkai, jei be jų veiksmų nusikaltimas nebūtų buvęs padarytas ir bausmės prigimtis yra tokia, kad ją būtų galima jiems pritaikyti, kitais atvejais gali būti baudžiami bausmėmis ferendae sententiae.

Kan. 1330 Nusikaltimas, kurio esmę sudaro valios, doktrinos ar

mokymo skelbimas ar kitoks pareiškimas, neturi būti laikomas iš tiesų padarytu, jei niekas to skelbimo ar pareiškimo nepriėmė.

IV SKYRIUS

BAUSMĖS IR KITOS BAUDŽIAMOSIOS PRIEMONĖS

I SKIRSNIS CENZŪROS

Kan. 1331 § 1. Ekskomunikuotam asmeniui draudžiama: 1° bet kokiu būdu vadovauti, švenčiant

Eucharistinę Auką ar atliekant kitas viešo kulto apeigas; 2° švęsti sakramentus ar sakramentalijas ir priimti

sakramentus; 3° vykdyti funkcijas, susijusias su bet kokiomis

bažnytinėmis pareigomis ar įpareigojimais arba atlikti valdymo veiksmus.

349

§ 2. Jei ekskomunika buvo uždėta ar paskelbta,

nusikaltęs asmuo: 1° pamėginęs veikti prieš § 1, 1° nuostatus,

privalo būti pašalintas arba, jei tam neprieštarauja svarbi priežastis, turi būti nutrauktas liturginis veiksmas;

2° negaliojančiai atlieka valdymo veiksmus, kurie, pagal § 1, 3° yra neleistini;

3° užsitraukia draudimą naudotis anksčiau jam suteiktomis privilegijomis;

4° negali galiojančiai siekti laipsnių, pareigų ar kitokio įpareigojimo Bažnyčioje;

5° netenka pajamų iš realiai Bažnyčioje turėtų laipsnių, pareigų ar bet kokio kito įpareigojimo bei pensijos.

Kan. 1332 Užsitraukęs interdiktą asmuo saistomas draudimų, apie

kuriuos kalbama kan. 1331, § 1, 1° ir 2°, o jei interdiktas buvo uždėtas ar paskelbtas, privalo laikytis kan. 1331, § 2, 1° nuostatų.

Kan. 1333 § 1. Suspensa, kuri gali būti taikoma tik dvasininkams,

draudžia: 1° visus ar kai kuriuos šventimų galios veiksmus; 2° visus ar kai kuriuos valdymo galios veiksmus; 3° visų ar kai kurių su pareigomis susijusių teisių

ar funkcijų vykdymą. § 2. Įstatyme ar įsakyme gali būti nustatyta, kad po

pasmerkiančiojo ar deklaruojančio sprendimo, suspenduotasis negali galiojančiai atlikti valdymo veiksmų.

§ 3. Draudimas niekuomet neliečia: 1° į bausmę paskyrusio vyresniojo galią

neįeinančių pareigų ar valdymo galios;

350

2° buveinės teisės, jei nusikaltęs asmuo ją turėjo ryšium su pareigomis;

3° teisės administruoti turtą, kuris tuo metu priklauso suspenduotojo pareigoms, jei bausmė buvo latae sententiae.

§ 4. Suspensa, draudžianti gauti pajamas, atlyginimą,

pensiją ar kitas pajamas, apima taip pat ir pareigą gražinti tai, kas buvo gauta neteisėtai, nors ir gera valia.

Kan. 1334 § 1. Suspensos apimtis, laikantis ankstesniame kanone

nustatytų ribų, apibrėžiama pačiame įstatyme ar įsakyme, arba sprendime ar dekrete, kuriuo uždedama bausmė.

§ 2. Įstatymu, bet ne įsakymu gali būti nustatyta

suspensa latae sententiae, neapibrėžiant jokių konkrečių sąlygų ar apribojimų. Tokia bausmė sukelia visas pasekmes, išvardintas kan. 1333 § 1.

Kan. 1335 Jei cenzūra draudžia švęsti sakramentus ar

sakramentalijas ar atlikti valdymo veiksmus, šis draudimas sustabdomas kiekvieną kartą, kai tai yra būtina, norint pasirūpinti mirties pavojuje esančiais tikinčiaisiais. Be to, jei cenzūra latae sententiae nebuvo paskelbta, draudimas sustabdomas visuomet, kai tikintysis prašo sakramento, sakramentalijos ar valdymo veiksmo. Toks tikinčiojo prašymas yra leistinas esant bet kokiai teisingai priežasčiai.

II SKIRSNIS ATITAISANČIOS BAUSMĖS

Kan. 1336 § 1. Atitaisančios bausmės, kurios gali būti

nusikaltusiam asmeniui skirtos visiems laikams arba

351

nustatytam ar neterminuotam laikui šalia įstatymo jau galimai nustatytų bausmių, yra šios:

1° draudimas arba įsakymas gyventi konkrečioje vietoje ar teritorijoje;

2° galios, pareigų, įpareigojimų, teisės, privilegijos, įgaliojimų, malonės, titulo, apdovanojimo, nors ir grynai pagerbimo tikslu, atėmimas;

3° draudimas vykdyti tai, apie ką kalbama 2°, arba tai daryti konkrečioje vietoje ar už jos ribų; visi šie draudimai niekuomet nėra susiję su veiksmų negaliojimu;

4° baudžiamasis perkėlimas į kitas pareigas; 5° atleidimas iš dvasininkų luomo. § 2. Tik § 1, 3° išvardintos atitaisančios bausmės gali

būti latae sententiae. Kan. 1337 § 1. Draudimas gyventi nustatytoje vietoje ar teritorijoje

gali būti taikomas tiek dvasininkams, tiek vienuoliams; įsakymas apsigyventi gali būti taikomas pasauliniams dvasininkams ir, laikantis konstitucijos apribojimų, vienuoliams.

§ 2. Uždedant įpareigojimą gyventi konkrečioje vietoje

ar teritorijoje, būtinas tos vietos Ordinaro sutikimas, nebent būtų kalbama apie taip pat ir nepriklausančių vyskupijai dvasininkų atgailai ir pataisai skirtus namus.

Kan. 1338 § 1. Atėmimai ir draudimai, išvardinti kan. 1336, § 1, 2°

ir 3°, niekuomet netaikomi galiai, pareigoms, įpareigojimams, teisėms, privilegijoms, įgaliojimams, malonėms, titulams, apdovanojimams, kurie nepriklauso bausmę skyrusio vyresniojo galiai.

§ 2. Niekam negali būti atimta šventimų galia. Galima

tik uždrausti ja naudotis ar atlikti kai kuriuos veiksmus, taip pat negali būti atimti akademiniai laipsniai.

352

§ 3. Draudimų, nurodytų kan. 1336, § 1, 3° atžvilgiu

reikia laikytis cenzūroms kan. 1335 nustatytų normų.

III SKIRSNIS BAUDŽIAMOSIOS PRIEMONĖS IR ATGAILOS

Kan. 1339 § 1. Ordinaras asmeniškai ar per kitą gali pamokyti

asmenį, kuriam susidarė didelė galimybė nusikalsti, arba, atlikus tyrimą, kyla didelis įtarimas, jog jis padarė nusikaltimą.

§ 2. Asmenį, savo elgesiu sukėlusį papiktinimą ar

sunkiai sudrumstusį tvarką, jis gali taip pat įspėti, tinkamai atsižvelgdamas į asmenines bei faktines aplinkybes.

§ 3. Apie pamokymą ar įspėjimą visuomet turi būti

surašytas koks nors dokumentas, kuris saugomas slaptajame kurijos archyve.

Kan. 1340 § 1. Atgailą, kuri gali būti uždėta išorinėje srityje,

sudaro koks nors atliktinas religijos, gailestingumo ar meilės darbas.

§ 2. Už slaptą nusižengimą niekuomet neskiriama vieša

atgaila. § 3. Ordinaras, remdamasis savo protingu sprendimu

gali pridėti atgailas prie baudžiamųjų pamokymo ar įspėjimo priemonių.

V SKYRIUS BAUSMIŲ SKYRIMAS

353

Kan. 1341 Ordinaras pasirūpina pradėti teisminę ar administracinę procedūrą bausmės paskyrimui ar paskelbimui tik konstatavęs, kad nei brolišku pamokymu, nei įspėjimu, nei kitais sielovados rūpesčio padiktuotais keliais neįmanoma pakankamai atitaisyti papiktinimo ir atstatyti teisingumo bei pataisyti nusikaltusiojo.

Kan. 1342 § 1. Kiekvieną kartą, kai dėl teisingų priežasčių

negalima vesti teisminio proceso, bausmę galima skirti ar paskelbti neteisminiu dekretu, o baudžiamąsias priemones ir atgailas dekretu skirti galima visais atvejais.

§ 2. Dekretu negalima uždėti ar paskelbti amžinųjų

bausmių, nei tų bausmių, kurias jas nustatantis įstatymas ar įsakymas draudžia taikyti dekretu.

§ 3. Visa, kas įstatyme ar įsakyme sakoma apie teisėją,

turintį paskirti uždedamą ar paskelbiamą bausmę, turi būti taikoma ir vyresniajam, uždedančiam ar paskelbiančiam bausmę neteisminiu dekretu, nebent būtų aišku, kad kalbama apie grynai procedūrinius potvarkius.

Kan. 1343 Jei įstatymas ar įsakymas suteikia teisėjui galią taikyti

ar netaikyti bausmės, jis, remdamasis sąžine ir savo išmintingu sprendimu, gali taip pat sušvelninti bausmę ar vietoje jos skirti atgailą.

Kan. 1344 Nors įstatyme ir vartojami įsakantieji terminai, teisėjas,

vadovaudamasis sąžine ir savo protingu sprendimu, gali:

1° atidėti bausmės paskyrimą tinkama laikui, jei dėl pernelyg skubios bausmės numatoma kilsiant didesnį blogį;

2° susilaikyti nuo bausmės skyrimo arba skirti švelnesnę bausmę, arba pasinaudoti atgaila, jei

354

nusikaltęs asmuo pasitaisė ir atitaisė papiktinimą arba buvo pakankamai nubaustas civilinės valdžios arba numatoma, kad bus nubaustas;

3° sustabdyti pareigą atlikti atitaisančią bausmę pirmą kartą padariusiam nusikaltimą asmeniui, kuris iki tol gyveno garbingai ir nėra skubaus būtinumo atitaisyti papiktinimą, tačiau su sąlyga, kad jie nusikaltusysis teisėjo nustatytu laikotarpiu vėl padarys nusikaltimą, atliks bausmę už abu nusikaltimus, jei tik per tą laiką nebus įsisenėjęs baudžiamojo persekiojimo už pirmąjį nusikaltimą laikas.

Kan. 1345 Kiekvieną kartą, kai nusikaltusysis arba tik nepilnai

naudojosi proto galiomis, arba padarė nusikaltimą baimės, būtinumo ar aistros įtakoje, arba būdamas girtas arba patirdamas kitą panašų proto sudrumstimą, teisėjas gali taip pat ir susilaikyti nuo bet kokios nuobaudos skyrimo, jei laikytųsi nuomonės, kad galima kitokiu būdu pasirūpinti jo pataisymu.

Kan. 1346 Kiekvieną kartą, kai nusikaltusysis padarė daugiau

nusikaltimų, jie atrodytų perdėta sudėti bausmes ferendae sententiae, leidžiama teisėjui jo protingu sprendimu paskirstyti bausmes lygiomis dalimis.

Kan. 1347 § 1. Negalima galiojančiai uždėti cenzūros, jei

nusikaltusysis prieš tai bent vieną kartą nebuvo pamokytas pasitraukti nuo blogų ketinimų, paskyrus jam tinkamą laiką apsigalvoti.

§ 2. Turi būti laikoma, kad nusikalstantysis atsisakė

blogų ketinimų, jei jis tikrai gailėjosi dėl nusikaltimo ir, be to, tinkamai atitaisė nuostolius ir papiktinimą ar bent rimtai pažadėjo tai padaryti.

Kan. 1348 Kuomet nusikaltusysis išteisinamas arba jam nėra

uždėta jokia bausmė, Ordinaras gali pasirūpinti jo ir

355

viešąja gerove, tinkamai įspėdamas ar imdamasis kitokių sielovadinio rūpesčio diktuojamų kelių, arba, esant reikalui, baudžiamųjų priemonių.

Kan. 1349 Jei bausmė yra neterminuota ir įstatymas nenustato

kitaip, teisėjas neturi skirti pernelyg sunkių bausmių, ypač cenzūrų, nebent to absoliučiai reikalautų nusikaltimo sunkumas, tačiau negali skirti amžinų bausmių.

Kan. 1350 § 1. Skiriant bausmę dvasininkui visuomet turi būti

pasirūpinta, kad jam netrūkų būtinų lėšų garbingam išlaikymui, nebent būtų kalbama apie pašalinimą iš dvasininkų luomo.

§ 2. Ordinaras privalo geriausiu įmanomu būdu

pasirūpinti pašalintu iš dvasininkų luomo asmeniu, kuris dėl bausmės tikrai stokoja.

Kan. 1351 Bausmė nusikaltusį asmenį saisto visur, netgi

pasibaigus ją paskyrusio ar uždėjusiojo teisei, nebent įsakmiai būtų patvarkyta kitaip.

Kan. 1352 § 1. Jei bausmė draudžia priimti sakramentus ar

sakramentalijas, draudimas sustabdomas, kol nusikaltusysis yra mirties pavojuje.

§ 2. Pareiga laikytis nepaskelbtos ir nežinomos

vietovėje, kurs gyvena nusikaltusysis, bausmės latae sententiae sustabdoma visiškai ar dalinai pagal tai, kiek nusikaltusysis negali jos laikytis be didelio papiktinimo ar gero vardo netekimo pavojaus.

Kan. 1353 Apeliacija ar kreipimasis dėl uždedančių ar

paskelbiančių bet kokią bausmę teisminių sprendimų ar dekretų, sustabdo jų pasekmes.

356

VI SKYRIUS

BAUSMIŲ IŠNYKIMAS Kan. 1354 § 1. Šalia asmenų, išvardytų kan. 1355 – 1356, visi,

galintys dispensuoti nuo įstatymo, prie kurio pridėta bausmės sankcija ar atleisti nuo įsakymo, kuriame minima bausmė, gali taip pat ir atleisti nuo bausmės.

§ 2. Įstatyme ar bausmę nustatančiame įsakyme galia

atleisti nuo bausmės gali būti suteikta ir kitiems asmenims.

§ 3. Jei Apaštalų Sostas sau ar kitiems rezervavo

atleidimo nuo bausmės galią, rezervavimas privalo būti aiškinamas griežta prasme.

Kan. 1355 § 1. Nuo uždėtos ar paskelbto įstatymu nustatytos

bausmės, jie tik ji nėra rezervuota Apaštalų Sostui, gali atleisti:

1° Ordinaras, inicijavęs teismą bausmės uždėjimui ar paskelbimui, arba uždėjęs ar deklaravęs ją dekretu asmeniškai ar per kitus;

2° Nusikaltusiojo buvimo vietos Ordinaras, tačiau prieš tai atsiklausęs Ordinaro, apie kurį kalbama 1°, nebent to būtų neįmanoma padaryti dėl ekstraordinarinių aplinkybių.

§ 2. Nuo dar nepaskelbtos įstatymu nustatytos bausmės

latae sententiae, jei ji nėra rezervuota Apaštalų Sostui, gali atleisti Ordinaras savo pavaldinius ir tuos, kurie yra jo teritorijoje arba joje padarė nusikaltimą, o taip pat bet kuris Vyskupas, tačiau tik sakramentinės išpažinties metu.

357

Kan. 1356 § 1. Nuo įsakymu, kurį išleido ne Apaštalų Sostas, nustatytos bausmės ferendae sententiae arba latae sententiae gali atleisti:

1° nusikaltusiojo buvimo vietos Ordinaras; 2° jei bausmė buvo uždėta ar paskelbta, taip pat ir

Ordinaras, inicijavęs teismą bausmės uždėjimui ar paskelbimui arba uždėję ar paskelbęs bausmę dekretu asmeniškai ar per kitus.

§ 2. Prieš atleidžiant nuo bausmės, turi būti atsiklausta

įsakymo autoriaus, nebent dėl ekstraordinarinių aplinkybių to padaryti nebūtų įmanoma.

Kan. 1357 § 1. Išlaikant kan. 508 ir 976 nuostatus, nuodėmklausys

gali sakramentinėje sąžinės srityje atleisti nuo nepaskelbtos ekskomunikos ar interdikto cenzūros latae sententiae, jei penitentą apsunkintų pasilikimas sunkios nuodėmės stovyje būtiną laiką, kurį nustato kompetentingas Vyresnysis.

§ 2. Nuodėmklausys, suteikdamas atleidimą, turi

įpareigoti penitentą, gresiant bausmei vėl užsitraukti cenzūrą, per mėnesį kreiptis į kompetentingą Vyresnįjį arba įgaliotą kunigą ir vykdyti jų nurodymus, o tuo tarpu skirti atitinkamą atgailą ir įsakyti atitaisyti, kiek tai būtų skubiai būtina, papiktinimą ir nuostolius. Kreiptis į Vyresnįjį galima ir per nuodėmklausį, neįvardinant penitento.

§ 3. Tą pačią pareigą kreiptis, atgavę sveikatą, turi ir tie

asmenys, kurie, pagal kan. 976 normą, buvo išrišti iš uždėtos ar paskelbtos arba rezervuotos Apaštalų Sostui cenzūros.

Kan. 1358 § 1. Negalima atleisti cenzūros, jei nusikaltęs asmuo

neatsisakė blogų ketinimų pagal kan. 1347, § 2 normą, gi, jei pasitraukė, jam negalima atsakyti atleidimo.

358

§ 2. Asmuo, atleidžiantis cenzūrą, pagal kan. 1348

normą gali numatyti arba skirti atgailą. Kan. 1359 Jei kas nors yra saistomas kelių bausmių, atleidimas

galioja tik jame nurodytoms bausmėms; bendras atleidimas naikina visas bausmes, išskyrus tas, kurias nusikaltusysis prašyme nutylėjo bloga valia.

Kan. 1360 Atleidimas nuo bausmės, išgautas, sukėlus didelę

baimę, negalioja. Kan. 1361 § 1. Atleidimas gali būti duotas ir nesančiam asmeniui

arba su sąlyga. § 2. Atleidimas išorinėje srityje duodamas raštu, nebent

dėl svarbios priežasties reiktų pasielgti kitaip. § 3. Turi būti pasirūpinta, kad prašymas atleisti bausmę

ar pats atleidimas nebūtų platinamas, nebent tik tiek, kiek tai būtų naudinga apsaugoti kaltinamojo gerą vardą ar būtina papiktinimo atitaisymui.

Kan. 1362 § 1. Kriminalinė veika išnyksta senatimi per tris metus,

nebent būtų kalbama: 1° apie teises, rezervuotas Tikėjimo Mokymo

Kongregacijai; 2° apie veiką nusikaltimuose, nurodytuose kann.

1394, 1395, 1397, 1398, kurie įsisenėja per penkis metus;

3° apie nenubaustus visuotinės teisės nusikaltimus, jei dalinė teisė būtų nustačiusi kitokį laiko ar įsisenėjimo terminą.

§ 2. Senatis skaičiuojama nuo dienos, kuomet buvo

padarytas nusikaltimas arba, jei nusikaltimas yra

359

besitęsiantis ar susijęs su gyvenimo būdu, nuo jo išnykimo dienos.

Kan. 1363 § 1. Jei per laikotarpį, nurodytą kan. 1362, skaičiuojamą

pradedant diena, kuomet smerkiamasis nuosprendis perėjo į vykdymą, kaltinamajam nebuvo įteiktas vykdymo dekretas apie kurį kalbama kan. 1651, laikas pradėti bausmės vykdymą baigiasi įsisenėjimu.

§ 2. Tos pačios sąlygos, išlaikant teisės nuostatus,

galioja, jei bausmė buvo uždėta neteisminiu dekretu.

ANTROJI DALIS BAUSMĖS UŽ KONKREČIUS NUSIKALTIMUS

I SKYRIUS

NUSIKALTIMAI PRIEŠ RELIGIJĄ IR BAŽNYČIOS VIENYBĘ

Kan. 1364 § 1. Apostatas, eretikas ar schizmatikas užsitraukia

ekskomuniką latae sententiae, išlaikant kan. 194, § 1, 2° nuostatą; dvasininkas, šalia to, gali būti baudžiamas bausmėmis, apie kurias kalbama kan. 1336, § 1, 1°, 2° ir 3°.

§ 2. Jei to reikalauja ilgalaikiai blogi ketinimai ar

papiktinimo sunkumas, gali būti pridėtos ir kitos bausmės, neišskiriant pašalinimo iš dvasininkų luomo.

Kan. 1365 Nusikaltusysis, kaltinamas draudžiamu dalyvavimu

šventose apeigose baudžiamas teisinga bausme. Kan. 1366 Tėvai ar juos atstovaujantys asmenys, krikštijantys ar

auklėjantys vaikus nekatalikiškame tikėjime, baudžiami cenzūra ar kita teisinga bausme.

360

Kan. 1367 Asmuo, išniekinęs konsekruotus pavidalus arba juos išnešęs ar laikęs šventvagišku tikslu, užsitraukia ekskomuniką latae sententiae, rezervuotą Apaštalų Sostui; dvasininkas, be to, gali būti baudžiamas kita bausme, neišskiriant pašalinimo iš dvasininkų luomo.

Kan. 1368 Asmuo, sulaužęs priesaiką, ką nors patvirtindamas ar

pažadėdamas prieš bažnytinę vyresnybę, baudžiamas teisinga bausme.

Kan. 1369 Asmuo, kuris viešame pasirodyme ar susirinkime arba

viešai platinamame leidinyje, ar kitu būdu, pasinaudodamas socialinės komunikacijos priemonėmis, piktžodžiauja arba sunkiai įžeidžia gerus papročius arba kelia sąmyšį, arba skatina neapykantą ar panieką religijai ar Bažnyčiai, baudžiamas teisinga bausme.

II SKYRIUS NUSIKALTIMAI PRIEŠ BAŽNYTINĘ VYRESNYBĘ IR

BAŽNYČIOS LAISVĘ Kan. 1370 § 1. Asmuo, panaudojęs fizinę prievartą prieš Romos

Popiežių, užsitraukia Apaštalų Sostui rezervuotą ekskomuniką latae sententiae, prie kurios, jei kalbama apie dvasininką, gali būti, atsižvelgiant į nusikaltimo sunkumą, ridėta kita bausmė, neišskiriant pašalinimo iš dvasininkų luomo.

§ 2. Asmuo, taip nusikaltęs prieš vyskupą, užsitraukia

interdiktą latae sententiae ir, jei būtų dvasininkas, taip pat suspensą latae sententiae.

§ 3. Asmuo, panaudojęs fizinę prievartą prieš

dvasininką ar vienuolį, siekiant paniekinti tikėjimą,

361

Bažnyčią, bažnytinę valdžią ar tarnystę, baudžiamas teisinga bausme.

Kan. 1371 Baudžiamas teisinga bausme: 1° asmuo, kuris šalia atvejo, nurodyto kan. 1364,

§ 1, moko Romos Popiežiaus ar Visuotinio Susirinkimo pasmerktos doktrinos arba užsispyrusiai atmeta doktriną, apie kurią kalbama kan. 752 ir, pamokytas Apaštalų Sosto ar Ordinaro, jos neatsisako.

2° asmuo, kitokiu būdu nepaklūstantis Apaštalų Sostui, Ordinarui, ar teisėtai jam ką nors įsakančiam ar draudžiančiam Vyresniajam ir po pamokymo išlieka nepaklusnus.

Kan. 1372 Asmuo, prieš Romos Popiežiaus veiksmą apeliuojantis į

Visuotinį Susirinkimą ar Vyskupų kolegiją, baudžiamas cenzūra.

Kan. 1373 Asmuo, kuris, naudodamasis turima galia ar bažnytine

tarnyste, veikia, viešai sukeldamas pavaldinių prieštaravimą ar priešiškumus Apaštalų Sostui ar Ordinarui arba skatina pavaldinius jiems nepaklusti, baudžiamas interdiktu ar kitomis teisingomis bausmėmis.

Kan. 1374 Asmuo, įsteigęs asociaciją, kovojančią prieš Bažnyčią,

baudžiamas teisinga bausme, o tas, kuris tokiai asociaciją skatina ar jai vadovauja, baudžiamas interdiktu.

Kan. 1375 Asmenys, trukdantys bažnytinės tarnystės, rinkimų, ar

valdžios laisvei arba teisėtam naudojimuisi šventomis gėrybėmis ar kitu bažnytiniu turtu, arba gąsdinantys rinkėją arba išrinktąjį arba tą, kuris vykdo bažnytinę valdžią ar tarnystę, gali būti baudžiami teisinga bausme.

362

Kan. 1376 Asmuo, išniekinantis tiek kilnojamą, tiek nekilnojamą šventą daiktą baudžiamas teisinga bausme.

Kan. 1377 Asmuo, be tinkamo leidimo atsisakantis bažnytinio

turto, baudžiamas teisinga bausme.

III SKYRIUS BAŽNYTINIŲ PAREIGŲ UZURPAVIMAS IR

NUSIKALTIMAI, JAS EINANT Kan. 1378 § 1. Kunigas, veikiantis prieš kan. 977 nuostatus,

įkrenta į Apaštalų Sostui rezervuotą ekskomuniką latae sententiae.

§ 2. Į interdikto latae sententiae, o, jei būtų dvasininkas,

į suspensos bausmę įkrenta: 1° asmuo, kuris, neturėdamas kunigo šventimų,

kėsinasi atlikti eucharistinės Aukos liturginį veiksmą; 2° asmuo, kuris šalia § 1 nurodyto atvejo,

negalėdamas galiojančiai duoti sakramentinio išrišimo, mėgina jį suteikti arba klausosi sakramentinės išpažinties.

§ 3. Atvejais, apie kuriuos kalbama § 2, atsižvelgiant į

nusikaltimo sunkumą, gali būti pridėtos kitos bausmės, neišskiriant ekskomunikos.

Kan. 1379 Asmuo, kuris šalia kan. 1378 nurodytų atvejų

simuliuoja sakramento teikimą, baudžiamas teisinga bausme.

Kan. 1380 Asmuo, kuris simoniškai teikia ar priima sakramentą,

baudžiamas interdiktu ar suspensa. Kan. 1381 § 1. Asmuo, neteisėtai užėmęs bažnytinę pareigybę,

baudžiamas teisinga bausme.

363

§ 2. Neteisėtam užėmimui prilyginamas neteisėtas

pareigybės pasilaikymas po to, kai ji buvo atimta ar panaikinta.

Kan. 1382 Vyskupas be popiežiaus pavedimo konsekruojantis ką

nors vyskupu ir asmuo, iš jo priimantis konsekraciją, įkrenta į Apaštalų Sostui rezervuotą ekskomuniką latae sententiae.

Kan. 1383 Vyskupas, kuris, veikdamas prieš kan. 1015,

pašventintų kitų pavaldinį be teisėtų pavedimo raštų, užsitraukia draudimą metus laiko teikti šventimus. Pašventintam asmeniui pačiu faktu suspenduojami gautieji šventimai.

Kan. 1384 Asmuo, kuris šalia atvejų, nurodytų kann. 1378 – 1383,

neteisėtai vykdo kunigo funkcijas ar atlieka kitą šventą tarnystę, gali būti baudžiamas teisinga bausme.

Kan. 1385 Asmuo, gaunantis neteisėtas pajamas iš Mišių

stipendijų, baudžiamas cenzūra ar kita teisinga bausme. Kan. 1386 Asmuo, ką nors dovanojantis ar pažadantis, kad

Bažnyčios įpareigojimą atliekantis žmogus ką nors atliktų ar neteisėtai apleistų, baudžiamas teisinga bausme. Tai liečia taip pat ir dovanas ar pažadus priimantį asmenį.

Kan. 1387 Kunigas, kuris sakramentinės išpažinties metu ar

pasinaudodamas tuo pretekstu, gundo penitentą nusidėti šeštajam Dekalogo įsakymui, atsižvelgiant į nusikaltimo sunkumą baudžiamas suspensa, draudimais, pareigų atėmimu ir, sunkesniais atvejais, pašalinamas iš dvasininkų luomo.

364

Kan. 1388 § 1. Nuodėmklausys, tiesiogiai pažeidęs išpažinties paslaptį, įkrenta į Apaštalų Sostui rezervuotą ekskomuniką latae sententiae; tas, kuris tai padaro tik netiesiogiai baudžiamas, atsižvelgiant į nusikaltimo sunkumą.

§ 2. Vertėjas ir kiti asmenys, apie kuriuos kalbama kan.

983, § 2, pažeidę paslaptį, baudžiami teisinga bausme, neišskiriant ekskomunikos.

Kan. 1389 § 1. Asmuo, piktnaudojantis bažnytine valdžia ar

pareigybe, baudžiamas, atsižvelgiant į veiksmo ar apleidimo sunkumą, neišskiriant pašalinimo iš pareigų, nebent tokiam piktnaudojimui jau būtų nustatyta bausmė įstatyme ar įsakyme.

§ 2. Asmuo, kuris dėl pakaltinamo nerūpestingumo

neteisėtai atlieka ar apleidžia bažnytinės valdžios, tarnystės ar pareigybės veiksmą, tuo sudarydamas nuostolį kitiems, baudžiamas teisinga bausme.

IV SKYRIUS NETIESOS NUSIKALTIMAS

Kan. 1390 § 1. Asmuo, neteisingai apskundęs bažnytiniam

Vyresniajam nuodėmklausį padarius nusikaltimą, apie kurį kalbama kan. 1387, užsitraukia interdiktą latae sententiae ir, jei būtų dvasininkas, taip pat ir suspensą.

§ 2. Asmuo, pateikęs bažnytiniam Vyresniajam kitą

šmeižikišką skundą apie nusikaltimą arba kitu būdu pažeidęs kitų gerą vardą, gali būti baudžiamas teisinga bausme, neišskiriant cenzūros.

§ 3. Šmeižikas gali būti taip pat priverstas tinkamai

atsiteisti.

365

Kan. 1391 Teisinga bausme, atsižvelgiant į nusikaltimo sunkumą,

gali būti baudžiamas: 1° asmuo, surašęs netikrą ar pakeitęs tikrą

bažnytinį dokumentą, jį sunaikinęs, slėpęs arba pasinaudojęs netikru ar pakeistu dokumentu;

2° asmuo, bažnytinėje srityje pasinaudojęs kitu netikru ar pakeistu dokumentu;

3° asmuo įrašęs netiesą į viešą bažnytinį dokumentą.

V SKYRIUS NUSIKALTIMAI SPECIALIOMS PAREIGOMS

Kan. 1392 Dvasininkai ar vienuoliai, nepaklusdami kanonų

nuostatams, vykdantys dalykinę ar komercinę veiklą, baudžiami, atsižvelgiant į nusikaltimo sunkumą.

Kan. 1393 Asmuo, pažeidęs bausme uždėtus įpareigojimus, gali

būti baudžiamas teisinga bausme. Kan. 1394 § 1. Išlaikant kan. 194, § 1, 3° nuostatą, dvasininkas,

pasikėsinęs kad ir vien civiliškai sudaryti santuoką, užsitraukią ekskomuniką latae sententiae, gi jei pamokytas neapsigalvoja ir toliau tęsia papiktinimą, palaipsniui gali būti baudžiamas apribojimais iki pašalinimo iš dvasininkų luomo.

§ 2. Amžinuosius įžadus padaręs vienuolis ne

dvasininkas, pasikėsinęs kad ir vien civiliškai sudaryti santuoką, užsitraukia interdiktą latae sententiae, išlaikant kan. 694 nuostatą.

Kan. 1395 § 1. Konkubinate gyvenantis dvasininkas, šalia kan.

1394 nurodyto atvejo, ir dvasininkas, papiktinančiai pasiliekantis kitoje išorinėje nuodėmėje prieš šeštąjį

366

Dekalogo įsakymą, baudžiami suspensa, prie kurios, jei po pamokymo pasilieka nusikaltime, gali palaipsniui būti pridėtos kitos bausmės, neišskiriant pašalinimo iš dvasininkų luomo.

§ 2. Dvasininkas, padaręs kitus nusikaltimus prieš

šeštąjį Dekalogo įsakymą, jei nusikaltimas tikrai būtų padarytas su prievarta arba grasinimais arba viešai arba su nepilnamečiu, nesulaukusiu 16 metų amžiaus, baudžiamas teisingomis bausmėmis, neišskiriant pašalinimo iš dvasininkų luomo, jei konkrečiu atveju tai būtų reikalinga.

Kan. 1396 Asmuo, sunkiai pažeidęs su bažnytine pareigybe

susijusią pareigą reziduoti, baudžiamas teisinga bausme, neišskiriant, po pamokymo, atleidimo iš pareigų.

VI SKYRIUS NUSIKALTIMAI PRIEŠ ŽMOGAUS GYVYBĘ IR LAISVĘ

Kan. 1397 Asmuo, padaręs žmogžudystę, pagrobęs arba prievarta

ar klasta sulaikęs kitą asmenį, jį sunkiai sužalojęs ar sužeidęs, baudžiamas, atsižvelgiant į nusikaltimo sunkumą, apribojimais ir draudimais, apie kuriuos kalbama kan. 1336, tuo tarpu asmenų, apie kuriuos kalbama kan. 1370, nužudymas baudžiamas ten nurodytomis bausmėmis.

Kan. 1398 Asmuo, padaręs pasekmes sukėlusį abortą, užsitraukia

ekskomuniką latae sententiae.

VII SKYRIUS BENDROJI NORMA

367

Kan. 1399 Be atvejų, nustatytų šiame ir kituose įstatymuose, išorinis dieviško ar kanoninio įstatymo pažeidimas gali būti baudžiamas teisinga bausme ar atgaila tik tada, kai ypatingas pažeidimo sunkumas reikalauja nuobaudos ir būtina apsisaugoti nuo papiktinimų ar juos atitaisyti.

SEPTINTOJI KNYGA

PROCESAI

PIRMOJI DALIS APIE TEISMUS BENDRAI

Kan. 1400 § 1. Teismo objektu yra: 1° fizinių ar juridinių asmenų siekiamos ar

apginamos teisės arba deklaruojami juridiniai faktai; 2° nusikaltimai, kiek jie reikalauja bausmės

paskyrimo ar paskelbimo. § 2. Ginčai, kilę dėl administracinės galios vykdymo,

gali būti nukreipti vien tik Vyresniajam ar administraciniam tribunolui.

Kan. 1401 Bažnyčia teisia, naudodamasi sava ir išimtine teise: 1° dvasinius reikalus ir su dvasiniais reikalais

susijusias bylas; 2° bažnytinių įstatymų pažeidimus ir visa, kas yra

susiję su nuodėme, kiek tai reikalinga bausmės nustatymui ir bažnytinių bausmių paskyrimui.

Kan. 1402 Visi Bažnyčios tribunolai vadovaujasi toliau sekančiais

kanonais, išskyrus Apaštalų Sosto tribunolams nustatytas normas.

Kan. 1403 § 1. Dievo Tarnų kanonizavimo bylos tvarkomos

ypatingo popiežiaus įstatymo.

368

§ 2. Taip pat šioms byloms kiekvieną kartą taikomi ir šio Kodekso nuostatai, kuomet įstatymas nurodo į visuotinę teisę arba kalbama apie normas, liečiančias dalyko prigimtį.

I SKYRIUS

TEISMO KOMPETENCIJA

Kan. 1404 Aukščiausiojo Sosto neteisia niekas. Kan. 1405 § 1. Romos Popiežius turi išimtinę teisę pats teisti

bylose, apie kurias kalbama kan.1401: 1° valstybių vadovus; 2° kardinolus; 3° Apaštalų Sosto Legatus ir Vyskupus

baudžiamosiose bylose; 4° kitas bylas, kuris jis pats priskiria savo teismui. § 2. Teisėjas, prieš tai negavęs Romos Popiežiaus

įgaliojimo, negali svarstyti Romos Popiežiaus specifine forma atliktų aktų ar panaudotų priemonių.

§ 3. Romos Rotos tribunolui rezervuota teisti: 1° Vyskupus ginčo bylose, išsaugant kan. 1419, §

2 nuostatą; 2° vienuolinės kongregacijos Abatą primą ar

vyresnįjį Abatą, aukščiausiąjį popiežiškosios teisės institutų Vyresnįjį;

3° vyskupijas ir kitus tiek fizinius, tiek juridinius bažnytinius asmenis, neturinčius žemesnio už Romos Popiežių vyresniojo.

Kan. 1406 § 1. Pažeidus kan. 1404 nuostatą, veiksmai ir

sprendimai laikomi neatliktais. § 2. Bylose, apie kurias kalbama kan. 1405 visi kiti

teisėjai yra absoliučiai nekompetentingi.

369

Kan. 1407 § 1. Stoti į pirmos instancijos teismą gali būti kviečiama

tik prieš bažnytinį teisėją, kompetentingą pagal vieną iš kan. 1408 – 1414 nustatytų titulų.

§ 2. Reliatyvia vadinama teisėjo, nesiremiančio nė

vienu iš šių titulų, nekompetencija. § 3. Atsakovas laikosi ieškovo tribunolo, gi jei ieškovas

turėtų skirtingus kompetentingus tribunolus, atsakovui suteikiama teisė pasirinkti tribunolą.

Kan. 1408 Kiekvienas asmuo gali būti pašauktas teismui į

gyvenamosios ar tarsi gyvenamosios vietos tribunolą. Kan. 1409 § 1. Klajūno tribunolas priklauso nuo to, kurioje vietoje

jis faktiškai gyvena. § 2. Asmuo, kurio nežinoma nei gyvenamoji, nei tarsi

gyvenamoji nei apsigyvenimo vieta, gali būti šaukiamas teismui į ieškovo tribunolą, jei tik nėra kito teisėto tribunolo.

Kan. 1410 Daikto buvimo vietos atžvilgiu šalis teismui gali būti

šaukiama į tribunolą tos vietos, kur yra daiktas, tapęs ginčo objektu, jei tik svarstomos daiktinės teisės ar paveldėjimas.

Kan. 1411 § 1. Sutarties atžvilgiu šalis gali būti šaukiama teismui į

tribunolą tos vietos, kur buvo sudaryta sutartis arba kur ji turi būti įvykdyta, nebent šalys sutartinai pasirinktų kitą tribunolą.

§ 2. Jei byla liečia įpareigojimus, kilusius kitu titulu,

šalis teismui gali būti šaukiama į tribunolą tos vietos, kur įpareigojimas kilo ar turi būti įvykdytas.

370

Kan. 1412 Kaltinamasis baudžiamosios bylose, kad ir nedalyvautų, gali būti šaukiamas teismui į tribunolą tos vietos, kur buvo padarytas nusikaltimas.

Kan. 1413 Šalis gali būti šaukiama teismui: 1° bylose, liečiančiose turto administravimą, į

tribunolą tos vietos, kur buvo vykdomas administravimas;

2° bylose, liečiančiose palikimą ar maldingus įpareigojimus, į paskutinės gyvenamosios ar tarsi gyvenamosios vietos arba apsigyvenimo tribunolą pagal kann. 1408 – 1409 normą, to asmens, kurio palikimas ar maldingi įpareigojimai svarstomi, nebent būtų kalbama apie paprastą pavedimo vykdymą, kuris turi būti svarstomas pagal įprastines kompetencijos normas.

Kan. 1414 Sąsajos atžvilgiu tarpusavyje susijusios bylos turi būti

svarstomos viename ir tame pačiame tribunole ir to paties proceso metu, nebent tam prieštarautų įstatymo nuostatai.

Kan. 1415 Prevencijos atžvilgiu, kuomet vienodai kompetentingi

yra du ar daugiau tribunolų, teisę spręsti bylą turi tas tribunolas, kuris pirmasis teisėtai pašaukė atsakovą.

Kan. 1416 Kompetencijos konfliktus tarp dviejų tam pačiam

apeliaciniam tribunolui pavaldžių tribunolų sprendžia pastarasis, o jei jie nėra pavaldūs tam pačiam apeliaciniam tribunolui – Apaštališkoji Signatūra.

II SKYRIUS ĮVAIRŪS TRIBUNOLŲ LAIPSNIAI IR RŪŠYS

Kan. 1417 § 1. Romos Popiežiaus primato galia kiekvienas

tikintysis turi teisę pavesti savo bylą, tiek ginčo, tiek

371

baudžiamąją, Šventojo Sosto teismui bet kuriame teismo laipsnyje ir bet kurioje ginčo stadijoje arba ją ten pradėti.

§ 2. Tačiau kreipimasis į Apaštalų Sostą nesustabdo,

išskyrus apeliacijos atvejį, teisėjo, jau pradėjusio svarstyti bylą, jurisdikcijos vykdymo, kuris gali tęsti teismą iki galutinio sprendimo, nebent Apaštalų Sostas jam praneštų, kad perėmė bylą pas save.

Kan. 1418 Bet kuris tribunolas turi teisę pasitelkti pagalbon kitą

tribunolą renkant medžiagą ar įteikiant aktus.

I SKIRSNIS PIRMOSIOS INSTANCIJOS TRIBUNOLAS

1 straipsnis

Teisėjas Kan. 1419 § 1. Kiekvienoje vyskupijoje visoms byloms, kurių

įsakmiai neišskiria teisė, pirmosios instancijos teisėju yra diecezijos Vyskupas, kuris tesiminę galią gali vykdyti asmeniškai ar per kitus, laikydamasis toliau sekančių kanonų.

§ 2. Jei svarstomos Vyskupo atstovaujamo juridinio

asmens teisės ar turtas, pirmojoje instancijoje teisia apeliacinis tribunolas.

Kan. 1420 § 1. Visi diecezijos Vyskupai įpareigojami paskirti

teismo Vikarą arba Oficiolą, turintį ordinarinę teisminę galią, skirtingą nuo generalinio Vikaro asmenį, nebent vyskupijos mažumas ar nedidelis bylų kiekis leistų spręsti kitaip.

372

§ 2. Teismo Vikaras sudaro vieną tribunolą su Vyskupu, tačiau negali svarstyti bylų, kurias Vyskupas rezervuoja sau.

§ 3. Teismo vikarui gali būti skirti pagalbininkai, vadinami papildomais teismo Vikarais arba Viceoficiolais. § 4. Tiek teismo Vikaras, tiek papildomi teismo Vikarai turi būti kunigai, turintys gerą vardą, kanonų teisės daktarai ar bent licenciatai ir sulaukę ne mažiau trisdešimties metų amžiaus. § 5. Jie nepraranda pareigų, esant neužimtam sostui, ir jų negali atleisti vyskupijos Administratorius, o atėjus naujam Vyskupui jie turi būti patvirtinti.

Kan. 1421 § 1. Vyskupijoje Vyskupas paskiria diecezinius teisėjus,

kurie yra dvasininkai. § 2. Vyskupų Konferencija gali leisti teisėjais skirti ir

tikinčiuosius pasauliečius, esant reikalui, vienas iš jų gali būti paimtas, sudarant kolegiją.

§ 3. Teisėjai turi būti gero vardo asmenys, turintys

kanonų teisės daktaro ar bent licenciato laipsnį. Kan. 1422 Teismo Vikaras, papildomi teismo Vikarai ir kiti

teisėjai skiriami konkrečiam laikotarpiui, išlaikant kan. 1420 § 5 nuostatą, ir negali būti atleisti be teisėtos ir svarbios priežasties.

Kan. 1423 § 1. Keli diecezijos Vyskupai gali drauge, pritarus

Apaštalų Sostui, vietoje diecezinių tribunolų, apie kuriuos kalbama kann. 1419 – 1421, įsteigti savo vyskupijose vieną pirmosios instancijos tribunolą. Šiuo atveju Vyskupų grupei ar jų paskirtam Vyskupui

373

priklauso visos teisės, kurias diecezijos Vyskupas turi savo tribunole.

§ 2. Tribunolai., apie kuriuos kalbama § 1, gali būti

įsteigti visoms ar konkretaus pobūdžio byloms. Kan. 1424 Bet kuriame teisme vienintelis teisėjas gali patarėjais

pasirinkti du tarėjus, garbingo elgesio dvasininkus ar pasauliečius.

Kan. 1425 § 1. Atmetant priešingus papročius, kolegialiam trijų

teisėjų tribunolui yra rezervuotos: 1° ginčo bylos: a) dėl kunigystės šventimų ryšio ir

su juo susijusių pareigų; b) dėl santuokos ryšio, išsaugant kann. 1686 ir 1688 nuostatą.

2° baudžiamosios bylos: a) dėl nusikaltimų, gresiančių pašalinimo iš dvasininkų luomo bausme; b) uždedant ar paskelbiant ekskomuniką.

§ 2. Vyskupas gali sunkesnes ar svarbesnes bylas

patikėti trijų ar penkių teisėjų sprendimui. § 3. Teismo Vikaras šaukia teisėjus teisti pavienes bylas

pagal pastoviai nustatytą rotaciją, nebent pavieniais atvejais, Vyskupas nustatytų kitai.

§ 4. Pirmajame teismo laipsnyje, jie būtų neįmanoma

sudaryti kolegijos, Vyskupų Konferencija, kol tęsiasi tokia padėtis, gali leisti Vyskupui patikėti bylą vienam teisėjui dvasininkui, kuriam, kiek įmanoma, skiriamas tarėjas ir auditorius.

§ 5. Teismo vikaras negali keisti vieną kartą paskirtų

teisėjų, nebent esant labai svarbiai priežasčiai, kuri nurodoma dekrete.

374

Kan. 1426 § 1. Kolegialus tribunolas privalo veikti kolegialiai ir sprendimus daryti absoliučia balsų dauguma.

§ 2. Kiek tai įmanoma, jam turi vadovauti teismo

Vikaras ar papildomas teismo Vikaras. Kan. 1427 § 1. Kilus prieštaravimui tarp to paties popiežiškosios

teisės dvasininkų vienuolinio instituto vienuolių ar namų, pirmosios instancijos teisėjas, nebent kitaip būtų nustatyta konstitucijoje, yra provincijos Vyresnysis arba, jei kalbama apie sui iuris vienuolyną, vietos Abatas.

§ 2. Išlaikant atvejus, kuomet konstitucijoje nustatoma

kitaip, svarstant ginčo klausimus tarp dviejų provincijų, pirmojoje instancijoje asmeniškai ar per savo delegatą teisia aukščiausiasis Moderatorius, o, jei ginčas kilo tarp dviejų vienuolynų – vienuolinės kongregacijos vyriausiasis Abatas.

§ 3. Jeigu, galiausiai, kyla ginčas tarp skirtingų

vienuolinių institutų ar tarp to paties diecezinės teisės dvasininkų ar pasauliečių instituto fizinių ar juridinių asmenų, arba tarp vienuolio ir dvasininko pasauliečio ar pasauliečio, ar pasaulietinio juridinio asmens, pirmojoje instancijoje teisia vyskupijos tribunolas.

2 straipsnis Auditoriai ir relatoriai

Kan. 1428 § 1. Teisėjas ar kolegialaus tribunolo pirmininkas gali

paskirti auditorių bylos medžiagos rinkimui, parinkdamas jį iš tribunolo teisėjų arba šioms pareigoms Vyskupo patvirtintų asmenų tarpo.

375

§ 2. Vyskupas auditoriaus pareigoms gali patvirtinti dvasininkus ar pasauliečius, pasižyminčius gerais papročiais, išmintimi ir mokslu.

§ 3. Auditoriui, vykdant teisėjo pavedimą, priklauso

vien tik surinkti įrodymus ir surinkus juos perduoti teisėjui. Jis taip pat gali, jei tam neprieštarauja teisėjo pavedimas, jam vykdant pareigas ir kilus abejonei, tuo metu nuspręsti, kokie įrodymai ir kokiu būdu privalo būti surinkti.

Kan. 1429 Kolegialaus tribunolo pirmininkas privalo tarp kolegijos

teisėjų paskirti pristatantį teisėją arba relatorių, kuris teisėjų posėdyje informuoja apie bylą ir surašo sprendimus. Esant teisingai priežasčiai, pats pirmininkas gali jį pakeisti kitu.

3 straipsnis

Teisingumo saugotojas, ryšio gynėjas ir notaras

Kan. 1430 Ginčo bylose, kuriose kyla pavojus viešajam gėriui, ir baudžiamosiose bylose, vyskupijoje skiriamas teisingumo saugotojas, kurio pareiga yra saugoti viešąjį gėrį.

Kan. 1431 § 1. Diecezijos Vyskupui priklauso nuspręsti, ar ginčo

bylose kyla pavojus viešajam gėriui ar ne, nebent teisingumo saugotojo įsijungimas būtų įsakytas įstatyme arba tai būtų aiškiai būtina pagal dalyko prigimtį.

§ 2. Jeigu ankstesnėje instancijoje dalyvavo teisingumo

saugotojas, numatoma, kad sekančiame laipsnyje jo dalyvavimas būtinas.

Kan. 1432 Bylose, kuriose svarstoma šventimų negaliojimas arba

santuokos negaliojimas ar išardymas, vyskupijoje skiriamas ryšio gynėjas, kuris privalo pateikti ir

376

išdėstyti visus argumentui, kurie gali būti protingai panaudoti prieš negaliojimą ar išardymą.

Kan. 1433 Bylose, kuriose reikalingas teisingumo saugotojo ar

ryšio gynėjo dalyvavimas, jei jie nebūtų pašaukti, aktai negalioja, nebent pastarieji, kad ir nepašaukti, faktiškai dalyvavo arba bent jau prieš sprendimą, susipažinę su aktais, galėjo atlikti savo darbą.

Kan. 1434 Jei įsakmiai nėra nustatyta kitaip: 1° kiekvieną kartą, kai įstatymas nurodo, jog

teisėjas turi išklausyti šalis ar vieną iš jų, taip pat, jei dalyvauja teisme, privalo būti išklausyti teisingumo saugotojas ir ryšio gynėjas;

2° kiekvieną kartą, kai reikalaujama šalies prašymo, kad teisėjas galėtų ką nors nuspręsti, tokią pat vertę turi byloje dalyvaujančių teisingumo saugotojo ir ryšio gynėjo prašymas.

Kan. 1435 Teisingumo saugotoją ir ryšio gynėją skiria Vyskupas.

Jie gali būti dvasininkai arba pasauliečiai, turintys gerą vardą, kanonų teisės daktarai ar licenciatai, žinomi savo išmintimi ir atsidavimu teisingumui.

Kan. 1436 § 1. Tas pats asmuo, tačiau ne toje pat byloje gali eiti

teisingumo saugotojo ir ryšio gynėjo pareigas. § 2. Saugotojas ir gynėjas gali būti paskirti visoms ar

pavienėms byloms. Juos atleisti, remdamasis teisingais motyvais, gali Vyskupas.

Kan. 1437 § 1. Bet kuriame procese turi dalyvauti notaras. Be jo

parašo aktai laikomi niekinais. § 2. Notaro surašyti aktai tampa oficialiu dokumentu.

II SKIRSNIS

377

ANTROSIOS INSTANCIJOS TRIBUNOLAS Kan. 1438 Išlaikant kan. 1444, § 1, 1° nuostatą: 1° nuo Vyskupo sufragano tribunolo apeliuojama į

Metropolito tribunolą, išlaikant kan. 1439 nuostatus; 2° bylose, kurios pirmojoje instancijoje buvo

svarstytos pas Metropolitą, apeliuojama į tribunolą, kurį jis pats, gavęs Apaštalų Sosto leidimą yra pastoviai paskyręs;

3° bylose, svarstytose pas provincijos Vyresnįjį, antrosios instancijos tribunolas yra prie aukščiausiojo Moderatoriaus, o byloms, svarstytoms pas vietos Abatą – prie aukščiausiojo vienuolių kongregacijos Abato.

Kan. 1439 § 1. Jei pagal kan. 1423 normas buvo įsteigtas vienas

pirmosios instancijos tribunolas kelioms vyskupijoms, Vyskupų Konferencija, gavusi Apaštalų Sosto pritarimą, privalo įsteigti antrosios instancijos tribunolą, nebent visos minimos vyskupijos būtų tos pačios arkivyskupijos sufraganėmis.

§ 2. Vyskupų Konferencija šalia atvejų, minimų § 1,

gali, gavusi Apaštalų Sosto pritarimą, įsteigti vieną ar daugiau antrosios instancijos tribunolų.

§ 3. Antrosios instancijos tribunolų, minimų §§ 1 ir 2

atžvilgiu Vyskupų Konferencija arba jos paskirtas Vyskupas turi visas galias, kurias diecezijos Vyskupas turi savo tribunolui.

Kan. 1440 Jei nesilaikoma kompetencijos teismo pakopos atžvilgiu

pagal kann. 1438 ir 1439 normą, teisėjo nekompetencija yra absoliuti.

Kan. 1441 Antrosios instancijos tribunolas turi būti sudarytas taip

pat, kaip ir pirmosios instancijos tribunolas, tačiau, jei pirmojoje teismo pakopoje pagal kan. 1425, § 4

378

sprendimą darė vienas teisėjas, antrosios instancijos tribunolas veikia kolegialiai.

III SKIRSNIS

APAŠTALŲ SOSTO TRIBUNOLAI Kan. 1442 Romos Popiežius yra aukščiausias viso katalikų

pasaulio teisėjas ir teisia arba asmeniškai, arba per ordinarinius Apaštalų Sosto tribunolus, arba per savo deleguotus teisėjus.

Kan. 1443 Ordinarinis Romos Popiežiaus įsteigtas tribunolas

apeliacijų priėmimui yra Romos Rota. Kan. 1444 § 1. Romos Rota svarsto: 1° antrojoje instancijoje bylas, svarstytas

ordinariniuose pirmosios instancijos tribunoluose ir nukreiptose Šventajam Sostui teisėtos apeliacijos keliu;

2° trečioje ar paskutinėje instancijoje bylas, kurias jau sprendė pati Romos Rota ar kuris kitas tribunolas, nebent sprendimas jau perėjo į vykdymą;

§ 2. Šis tribunolas teisia taip at pirmoje instancijoje

bylas, apie kurias kalbama kan. 1405, § 3, arba kitas bylas, kurias Romos Popiežius tiek motu proprio, tiek šalių prašymu atšaukė į savo tribunolą ir patikėjo Romos Rotai; šias bylas pati Romos Rota svarsto taip pat antroje arba paskutinėje instancijoje, nebent pavedimo reskripte būtų buvę nustatyta kitaip.

Kan. 1445 § 1. Aukščiausias Apaštališkosios Signatūros

Tribunolas svarsto: 1° niekinumo ieškinius, prašymus atstatyti

pirminę padėtį ir kitus kreipimusis prieš Rotos sprendimus;

2° kreipimusis bylose apie asmenų statusą, kuriuos Romos Rota atsisakė iš naujo priimti;

379

3° nušalinimus, esant įtarimui ir kitas bylas prieš Romos Rotos auditorius dėl jų veiksmų, atliktų, vykdant savo funkcijas;

4° kompetencijos konfliktus, apie kuriuos kalbama kan. 1416.

§ 2. Tas pats Tribunolas sprendžia ginčus, kilusius,

vykdant bažnytinę administracinę galią, kurie teisėtai buvo į jam nukreipti, kitus Romos Popiežiaus ar Romos Kurijos dikasterijų jam nukreiptus administracinius nesutarimus ir kompetencijos konfliktus tarp pačių dikasterijų.

§ 3. Be to, šiam aukščiausiajam tribunolui priklauso: 1° stebėti, kad būtų tinkamai vykdomas

teisingumas ir, esant reikalui imtis priemonių prieš advokatus ir prokuratorius;

2° pratęsti tribunolų kompetenciją; 3° inicijuoti ir tvirtinti tribunolų, apie kuriuos

kalbama kann. 1423 ir 1439, steigimą.

III SKYRIUS TRIBUNOLŲ VIDAUS TVARKA

I SKIRSNIS

TEISĖJŲ IR TRIBUNOLO TARNAUTOJŲ PAREIGOS Kan. 1446 § 1. Visi tikintieji, tačiau pirmiausia Vyskupai privalo

uoliai rūpintis, išsaugant teisingumą, kad Dievo tautoje, kiek įmanoma, būtų vengiama ginčų ir kuo greičiau jie būtų baigiami taikiai.

§ 2. Užsimezgant ginčui ar bet kuriuo jo momentu

teisėjas, kiekvieną kartą atsiradus bet kokiai vilčiai pasiekti sėkmingą baigtį, neturi praleisti progos paraginti šalis ir padėti joms ieškoti bendro sutarimo teisingam kontroversijos sprendimui, nurodydamas tam

380

tinkamus kelius, o taip pat pasinaudodamas autoritetingų asmenų tarpininkavimu.

§ 3. Jei ginčas liečia privatų šalių turtą, teisėjas turi

numatyti, nesutarimas gali būti baigtas naudingiau taikiu susitarimu, ar teismo sprendimu pagal kann. 1713 – 1716 normas.

Kan. 1447 Asmuo, vienuole byloje dalyvavęs kaip teisėjas,

teisingumo saugotojas, ryšio gynėjas, prokuratorius, advokatas, liudininkas ar ekspertas, negali toliau galiojančiai svarstyti tą pačią bylą kitoje instancijoje kaip teisėjas ar vykdyti joje stebėtojo funkcijas.

Kan. 1448 § 1. Teisėjas negali priimti svarstyti bylos, kuri bet

kokiu būdu susijusi su juo dėl giminystės ar svainystės ryšių bet kuriuo laipsniu tiesiojoje linijoje ir iki ketvirto šalutinės linijos laipsnio arba dėl globos ar rūpybos, bendro gyvenimo, didelio priešiškumo arba siekiant naudos arba norint išvengti nuostolio.

§ 2. Minėtomis aplinkybėmis nuo savo pareigų turi

nusišalinti teisingumo saugotojas, ryšio gynėjas, stebėtojas ir auditorius.

Kan. 1449 § 1. Esant kan. 1448 išvardintiems atvejams, jei teisėjas

pats nenusišalina, nušalinimo gali reikalauti šalis. § 2. Apie nušalinimą sprendžia teismo Vikaras, o jei

reikalaujama jo nušalinimo, sprendžia tribunolui vadovaujantis Vyskupas.

§ 3. Jei teisėjas yra pats Vyskupas ir prieš jį pateikiamas

nušalinimas, jis privalo susilaikyti nuo teisėjavimo. § 4. Jei siekiama nušalinti teisingumo saugotoją, ryšio

gynėją ar kitus tribunolo tarnautojus, apie šią išimtį

381

sprendžia kolegialaus tribunolo pirmininkas arba pats teisėjas, jei jis vienas sprendžia bylą.

Kan. 1450 Prileidus nušalinimą, asmenys turi būti pakeisti, tačiau

nesikeičia teismo pakopa. Kan. 1451 § 1. Nušalinimo klausimas privalo būti sprendžiamas

kuo skubiausiai, išklausius šaliu, teisingumo saugotojo arba ryšio gynėjo, jei jie dalyvauja byloje ir patys nėra nušalinami.

§ 2. Teisėjo iki nušalinimo atlikti veiksmai galioja, o

atliktieji po reikalavimo nušalinti turi būti pakartoti, jei šalis to prašo dešimties dienų laikotarpiu po nušalinimo priėmimo.

Kan. 1452 § 1. Tik privačius asmenis dominančiu klausimu

teisėjas gali veikti tiktai šalių prašymu, tačiau jei byla buvo teisėtai pradėta, teisėjas gali ir privalo pagal pareigas tęsti baudžiamąsias ir kitas bylas, liečiančias viešąjį Bažnyčios gėrį arba sielų išganymą.

§ 2. Be to teisėjas gali papildyti šalių neapdairumą

pateikiant įrodymus ir prieštaravimus kiekvieną kartą, kai laiko, jog tai būtina, norint išvengti aiškiai neteisingo sprendimo, išlaikant kan. 1600 nuostatus.

Kan. 1453 Teisėjai ir tribunolai, laikydamiesi teisingumo principo,

privalo pasirūpinti, kad visos bylos būtų baigiamos kaip galima greičiau tokiu būdu, kad pirmosios instancijos tribunole nebūtų užlaikomos ilgiau, kaip metus ir ne ilgiau kaip šešis mėnesius antrosios instancijos tribunole.

Kan. 1454 Visi tribunolą sudarantys ir jame dirbantys asmenys privalo prisiekti, kad tinkamai ir ištikimai eis pareigas.

382

Kan. 1455 § 1. Teisėjai ir jo padėjėjai tribunole įpareigojami išlaikyti pareigybinę paslaptį: baudžiamajame teisme visuomet, o ginčo teisme, jei vėliau dėl atskleisto kokio nors procesinio veiksmo gali kilti nuostolis šalims.

§ 2. Taip pat visuomet įpareigojami išlaikyti paslaptį

apie diskusijas, vykusias tarp kolegialaus tribunolo teisėjų prieš priimant sprendimą bei apie įvairius balsavimus ir tada pareikštas nuomone, išlaikant kan. 1609, § 4 nuostatą.

§ 3. Be to kiekvieną kartą, kada byla ar įrodymai yra

tokio pobūdžio, kad dėl aktų ar įrodymų paviešinimo kiltų pavojus kitų geram vardui arba sukeltų progą apkalboms, arba kiltų papiktinimas arba kiti panašus nepatogumai, teisėjas gali priesaika įpareigoti laikytis paslapties liudininkus, ekspertus, šalis ir jų advokatus ar prokuratorius.

Kan. 1456 Teisėjui ir visiems tribunolo darbuotojams teismo

proceso proga draudžiama priimti bet kokias dovanas. Kan. 1457 § 1. Teisėjus, kurie, tikrai ir akivaizdžiai būdami

kompetentingi, atsisako teisti, arba, neturėdami jokių teisinių prielaidų, paskelbia save kompetentingais ir teisia bei sprendžia bylas, arba pažeidžia paslapties įstatymą, arba dėl klastos ar didelio aplaidumo padaro kitokį nuostolį besibylinėjantiems, kompetentinga vyresnybė gali bausti atitinkamomis bausmėmis, neišskiriant atleidimo iš pareigų.

§ 2. Tokios pat sankcijos taikomos tribunolo

tarnautojams ir darbuotojams, jei jie aukščiau nurodytu būdu apleistų savo pareigas. Juos gali bausti ir teisėjas.

II SKIRSNIS

BYLŲ SVARSTYMO TVARKA

383

Kan. 1458 Bylos turi būti svarstomos ta tvarka, kuria buvo

pateiktos ir įrašytos į sąrašą, nebent kuri nors reikalauto greitesnio, nei kitos, tyrimo, kas turi būti nustatyta specialiu dekretu, pateikiant motyvus.

Kan. 1459 § 1. Trūkumus, dėl kurių sprendimas gali būti niekinis,

teisėjas, veikdamas pagal pareigas, gali pašalinti ir paskelbti bet kurioje teismo stadijoje ar pakopoje.

§ 2. Šalia atvejų, nurodytų § 1, išplėstiniai

prieštaravimai, ypač liečiantys asmenis ir teismo būdą, turi būti pateikti prieš ginčo nustatymą, nebent pirmą kartą paaiškėtų, jau nustačius ginčą, ir apibrėžti kaip galima greičiau.

Kan. 1460 § 1. Jei prieštaraujama teisėjo kompetencijai, klausimą

privalo spręsti pats teisėjas. § 2. Prieštaravimo dėl reliatyvios nekompetencijos

atveju, jei teisėjas deklaruoja esąs kompetentingas, dėl jo sprendimo neapeliuojama, tačiau nedraudžiami niekinumo skundas ir pradinės padėties atstatymas.

§ 3. Jei teisėjas paskelbia save nekompetentingu, šalis,

laikanti save dėl to nukentėjusia, per penkiolikos dienų naudingą laiką gali kreiptis į apeliacinį tribunolą.

Kan. 1461 Teisėjas, bet kurioje bylos stadijoje suvokęs, kad yra

absoliučiai nekompetentingas, privalo apie savo nekompetenciją paskelbti viešai.

Kan. 1462 § 1. Priteisto objekto, perėmimo ir kiti liekamieji

prieštaravimai, vadinami baigto ginčo prieštaravimais, turi būti pateikti ir ištirti prieš ginčo nustatymą. Jei kas juos iškeltų vėliau, neturi būti atstumtas, tačiau turi

384

apmokėti išlaidas, nebent įrodytų, kad be piktos valios ištęsė prieštaravimo pateikimą.

§ 2. Kiti liekamieji prieštaravimai turi būti pateikti

ginčo nustatymo metu ir turi būti svarstomi tinkamu metu, laikantis papildomiems klausimams nustatytų taisyklių.

Kan. 1463 § 1. Priešieškininių prieštaravimų negalima galiojančiai

pateikti vėliau, kaip per trisdešimt dienų po ginčo nustatymo.

§ 2. Šie prieštaravimai svarstomi vėliau drauge su

ieškiniu, tai yra, lygiagrečiai, nebent būtų reikalas svarstyti juos atskirai arba teisėjas laikytų, jog tai netikslinga.

Kan. 1464 Klausimai, liečiantys teismo išlaidų užstatą arba

nemokamo proceso suteikimą, pateikti nuo pat pradžios, ir kiti panašūs prašymai pagal taisykles privalo būti sprendžiami prieš ginčo nustatymą.

III SKIRSNIS

TERMINAI IR PRATĘSIMAI Kan. 1465 § 1. Vadinamieji fatalia legis, būtent, įstatymo nustatyti

terminai teisių įgijimui, negali būti pratęsti, nei galiojančiai sutrumpinti, šalims to neprašant.

§ 2. Tuo tarpu teisminius ir sutartinius terminus, prieš

jiems pasibaigiant, esant teisingai priežasčiai, išklausius šalių ar jų prašymu gali pratęsti teisėjas, tačiau jie niekuomet negali būti galiojančiai sutrumpinti be šalių sutikimo.

§ 3. Teisėjas tačiau turi pasirūpinti, kad byla neišsitęstų

pernelyg ilgai dėl pratęsimo.

385

Kan. 1466 Kur įstatymas nenustato terminų procesinių veiksmų

atlikimui, ten juos turi nustatyti teisėjas, atsižvelgdamas į kiekvieno veiksmo prigimtį.

Kan. 1467 Jei procesiniam veiksmui paskirtą dieną tribunolas

nedirbtų, terminas suprantamas, kaip pratęstas iki artimiausios nešventinės dienos.

IV SKIRSNIS TEISMO VIETA

Kan. 1468 Kiekvienas tribunolas privalo turėti savo patalpas, kiek

įmanoma, pastovias, kurios yra atidarytos nustatytomis valandomis.

Kan. 1469 § 1. Jei teisėjas jėga išvarytas iš savo teritorijos arba

jam trukdoma joje vykdyti savo jurisdikciją, gali ją vykdyti už teritorijos ribų ir daryti sprendimus, prieš tai apie visa tai pranešęs diecezijos Vyskupui.

§ 2. Šalia atvejo, nurodyto § 1, teisėjas, esant teisingai

priežasčiai ir išklausius šalių, gali taip pat išvykti už savo teritorijos ribų rinkti įrodymų, tačiau gavęs tos vietos, kur ketina vykti, diecezijos Vyskupo leidimą ir jo paskirtose patalpose.

V SKIRSNIS

ASMENYS, ĮLEIDŽIAMI Į TEISMO SALĘ, AKTŲ SURAŠYMAS BEI SAUGOJIMAS

Kan. 1470 § 1. Išskyrus atvejus, kuomet dalinis įstatymas nustato

kitaip, tribunole svarstant bylas, į salę įleidžiami tik tie asmenys, apie kuriuos įstatymas ar teisėjas nurodo, kad jiems būtina dalyvauti procese.

386

§ 2. Visiems teisme dalyvaujantiems asmenims, sunkiai pažeidusiems tribunolui deramą pagarbą ir paklusnumą, teisėjas gali atitinkamomis bausmėmis tą pareigą priminti, tuo tarpu advokatams ir prokuratoriams uždrausti eiti savo pareigas bažnytiniuose tribunoluose.

Kan. 1471 Jei kuris nors apklausimas asmuo kalba teisėjui ar

šalims nežinoma kalba, kviečiamas teisėjo paskirtas prisiekusysis vertėjas. Parodymai surašomi originalo kalba ir pridedamas vertimas. Vertėjas kviečiamas taip pat ir tuomet, kai apklausiamas kurčias ar nebylys asmuo, nebent teisėjas pageidautų, kad į pateiktus klausimus būtų atsakoma raštu.

Kan. 1472 § 1. Teisminiai aktai, tiek liečiantys klausimo esmę, tiek

bylos aktai, tiek priklausantys procedūrai, tiek proceso aktai privalo būti surašyti.

§ 2. Visi aktų puslapiai turi būti sunumeruoti ir

autentiškai patvirtinti. Kan. 1473 Kiekvienu atveju, kai teisminiuose aktuose reikalingas

šalių ar liudininkų parašas, jei šalis ar liudininkas negali ar nenori pasirašyti, tai pažymiam pačiuose aktuose ir tuo pat metu teisėjas ir notaras patvirtina, kad pats aktas pažodžiui buvo perskaitytas šaliai ar liudininkui, ir kad šie negalėjo ar nenorėjo pasirašyti.

Kan. 1474 § 1. Apeliacijos atveju vienas aktų egzempliorius, kurių

autentiškumas turi būti patvirtintas notaro, siunčiamas į aukštesnįjį tribunolą.

§ 2. Jei aktai buvo surašyti aukštesniajam tribunolui

nežinoma kalba, jie turi būti išversti į jam suprantamą kalbą, panaudojant tinkamas atsargumo priemones, kad būtų galima būti užtikrintiems vertimo tikslumu.

387

Kan. 1475 § 1. Pasibaigus teismui, privatiems asmenims priklausantys dokumentai grąžinami, tačiau pasilaikant jų kopiją.

§ 2. Notarui ir kancleriui draudžiama be teisėjo leidimo

platinti teisminių aktų ir procesų metu įgytų dokumentų kopijas.

IV SKYRIUS BYLOS ŠALYS

I SKIRSNIS

IEŠKOVAS IR ATSAKOVAS Kan. 1476 Kiekvienas, tiek pakrikštytas, tiek nekrikštytas asmuo

gali dalyvauti teisme, o teisėtai šaukta šalis privalo atsiliepti.

Kan. 1477 Nors ieškovą ar atsakovą atstovautų prokuratorius ar

advokatas, jie visuomet turi atvykti į tesimą asmeniškai, kai tai nustato teisė ar teisėjas.

Kan. 1478 § 1. Nepilnamečius ir asmenis, negalinčius naudotis

proto galiomis teisme atstovauja jų tėvai, globėjai arba kuratoriai, išlaikant § 3 nuostatą.

§ 2. Jei, teisėjo nuomone, jų teisės kertasi su tėvų,

globėjų ar kuratorių teisėmis ar kad pastarieji negali pakankamai apginti jų teisų, juos teisme atstovauja teisėjo paskirtas globėjas ar kuratorius.

§ 3. Tačiau dvasinėse ir su dvasiniais reikalais

susijusiose bylose, jei nepilnamečiai jau pasiekė naudojimąsi proto galiomis, jie gali veikti ir atsakyti be tėvų ar globėjų sutikimo ir tai netgi daryti asmeniškai,

388

jei jau yra sulaukę keturiolikos metų, jei jų dar nėra sulaukę, juos atstovauja teisėjo skirtas kuratorius.

§ 4. Asmenys, kuriems draudžiama administruoti turtą

ir psichiniai ligoniai gali teisme dalyvauti asmeniškai tik atsakydami už savo nusikaltimus arba teisėjo potvarkiu, visais kitais aspektais jie privalo veikti ir atsakyti per savo kuratorių.

Kan. 1479 Visai atvejais, kai yra civilinės valdžios paskirtas

globėjas ar kuratorius, jam gali būti leidžiama dalyvauti bažnytiniame teisme, jei įmanoma, atsiklausus diecezijos Vyskupo to asmens, kuriam jis buvo paskirtas, jei jo nebūtų ar jam nebūtų leista dalyvauti teisme, pats teisėjas bylai paskiria globėją ar kuratorių.

Kan. 1480 § 1. Juridinius asmenis teisme atstovauja jų teisėti

atstovai. § 2. Tuo atveju, jei atstovo nebūtų ar jis parodytų

nerūpestingumą, Ordinaras asmeniškai ar per kitą asmenį gali teisme atstovauti juridinius asmenis, esančius jo valdžios subjektais.

II SKIRSNIS

ĮGALIOTINIAI IR ADVOKATAI Kan. 1481 § 1. Šalis gali laisvai pasirinkti advokatą ir įgaliotinį,

tačiau, išskyrus §§ 2 ir 3 nustatytus atvejus, gali veikti ir atsakinėti asmeniškai, nebent teisėjas laikytųsi nuomonės, kad įgaliotinio ar advokato pagalba yra būtina.

§ 2. Baudžiamojoje byloje kaltinamasis visuomet

privalo turėti asmeniškai pasirinktą ar teisėjo skirtą advokatą.

389

§ 3. Ginčo byloje, jei ji liečia nepilnamečius arba gali turėti viešą gerovę įtakojančias pasekmes, išskyrus santuokines bylas, teisėjas pagal savo pareigas paskiria gynėją jo neturinčiai šaliai.

Kan. 1482 § 1. Kiekvienas gali pasirinkti tik vieną įgaliotinį, kuris

negali savęs pakeisti kitu, nebent jam būtų įsakmiai suteikta tokia galia.

§ 2. Tačiau, jei, esant teisingai priežasčiai, tas pats

asmuo pasiskirtų daugiau įgaliotinių, jie privalo būti paskirti tokiu būdu, kad tarp jų būtų išlaikomas eiliškumas.

§ 3. Yra leidžiama vienu metu pasirinkti daugiau, negu

vieną advokatą. Kan. 1483 Įgaliotinis ir advokatas privalo būti pilnamečiai gerą

vardą turintys asmenys, advokatas, be to, privalo būti katalikas, nebent diecezijos vyskupas leistų elgtis kitaip, ir turėti kanonų teisės daktaratą, arba bent jau būti tikrai patyręs ir patvirtintas to paties vyskupo.

Kan. 1484 § 1. Prieš pradėdami eiti savo pareigas įgaliotinis ir

advokatas privalo pateikti tribunolui įgaliojimo originalą.

§ 2. Tačiau, siekiant išvengti bylos nutrūkimo pagal

teisę, teisėjas gali leisti veikti įgaliotiniui ir nepateikus įgaliojimo, pareikalavęs, jei tai būtina, tinkamos garantijos, tačiau šis aktas netenka jokios vertės, jei pasibaigus galutiniam to paties teisėjo nustatytam laikui, įgaliotinis pagal taisykles nepateikia įgaliojimo.

Kan. 1485 Neturėdamas specialaus įgaliojimo įgaliotinis negali

galiojančiai atsisakyti bylos, ieškinio ar teisminių veiksmų, daryti pakeitimus, susitarimus, teisminius

390

kompromisus ir apskritai visų veiksmų, kuriems teisė reikalauja specialaus įgaliojimo.

Kan. 1486 § 1. Norint pašalinti įgaliotinį arba advokatą būtina

jiems apie tai pranešti, o jei jau buvo nustatyta ginčo formuluotė, apie pašalinimą turi būti informuotas teisėjas ir priešinga šalis.

§ 2. Paskelbus galutinį sprendimą, apeliacijos teisė ir

pareiga, jei tam nėra priešingas įgaliojęs asmuo, priklauso įgaliotiniui.

Kan. 1487 Tiek įgaliotinį, tiek advokatą iš pareigų arba

dalyvavimo šalių ieškinyje dekretu gali pašalinti teisėjas, tačiau tai gali padaryti, tik esant svarbiai priežasčiai.

Kan. 1488 § 1. Abiem pareigūnams draudžiama nupirkti ieškinį

arba tartis dėl pernelyg didelio honoraro, arba kaip į atlygį pretenduoti į dalį ginčo objekto. Jei tai būtų padaryta, susitarimas yra niekinas, ir teisėja gali bausti juos pinigine bauda. Be to, advokatui gali būti uždrausta eiti pareigas ir, pasikartojus tokiam atvejui, vyskupas, kaip tribunolo galva, jį gali pašalinti iš advokatų kolegijos.

§ 2. Taip pat gali būti baudžiami advokatai ir

įgaliotiniai, kurie, apeidami įstatymą, atsiima bylas iš kompetentingų tribunolų, kad jas palankiau išspręstų kiti tribunolai.

Kan. 1489 Advokatams ir įgaliotiniams, kurie, pasinaudodami

dovanomis, pažadais ar kitomis neleistinomis priemonėmis, piktnaudžiauja savo padėtimi, uždraudžiama eiti pareigas ir skiriama piniginė bauda ar kitos atitinkamos bausmės.

391

Kan. 1490 Kiekviename tribunole, kiek įmanoma, turi būti pastovūs paties tribunolo apmokami pareigūnai, galintys eiti advokato ar įgaliotinio pareigas, ypač santuokinėse bylose, kuriuos galėtų pasirinkti to norinčios šalys.

V SKYRIUS

IEŠKINIAI IR PRIEŠTARAVIMAI

I SKIRSNIS APIE IEŠKINIUS IR PRIEŠTARAVIMUS BENDRAI

Kan. 1491 Kiekvieną teisę saugo ne vien ieškinys, bet ir

prieštaravimas, nebent įsakmiai būtų nustatyta kitaip. Kan. 1492 § 1. Kiekvienas ieškinys išnyksta įsisenėjimu pagal

teisės normas ar kitu teisėtu būdu, išskyrus niekuomet neįsisenėjančius veiksmus asmenų statuso požiūriu.

§ 2. Prieštaravimas, išsaugant kan. 1462 nuostatą,

visuomet įmanomas ir pagal savo prigimtį yra amžinas. Kan. 1493 Ieškovas gali kitam asmeniui iškelti kelis tarpusavyje

vienas kitam neprieštaraujančius ieškinius, liečiančius tiek tą patį dalyką, tiek skirtingą medžiagą, jei tik jie neviršija tribunolo, į kurį kreipiamasi, kompetencijos.

Kan. 1494 § 1. Atsakovas gali pas tą patį teisėją ir toje pačioje

byloje ieškovui iškelti kontrieškinį, jei šis byloje yra susijęs pagrindiniu ieškiniu, arba norint pašalinti ar sumažinti ieškinį.

§ 2. Ieškovui, gavusiam kontrieškinį, neleidžiama savo

ruožtu kelti kontrieškinį priešingai šaliai. Kan. 1495 Kontrieškinys visuomet turi būti pateiktas teisėjui, kuris

priėmė pirmąjį ieškinį, netgi jei jis būtų deleguotas tik

392

vienai bylai ar dėl kitų motyvų būtų reliatyviai nekompetentingas.

II SKIRSNIS

KONKRETŪS IEŠKINIAI IR PRIEŠTARAVIMAI Kan. 1496 § 1.Asmuo, bent galimais argumentais įrodęs turįs teisę

į kito asmens turimą daiktą ir kad tuo atveju, jei daiktas nebus perduotas saugoti jam, neišvengiamai patirs nuostolį, turi teisę iš teisėjo reikalauti daikto paėmimo.

§ 2. Analogiškose aplinkybėse taip pat gali reikalauti,

kad ta teisė būtų suteikta trečiajam asmeniui. Kan. 1497 § 1. Daikto paėmimas leidžiamas ir siekiant užtikrinti

paskolą, jei tik pakankamai aiški kreditoriaus teisė. § 2. Paėmimas gali būti išplėstas ir į skolininko turtą,

bet kokiu titulu esantį pas trečiuosius asmenis ir į skolininko kreditus.

Kan. 1498 Jokiu būdu negalima nuspręsti dėl daikto paėmimo ar

pasinaudojimo teise trečiam asmeniui, jei gresiantį nuostolį galima atitaisyti kitokiu būdu ir tam duodama tinkama garantija.

Kan. 1499 Teisėjas gali iš asmens, kuriam leidžiama paimti daiktą

ar suteikiama teisė ja pasinaudoti, pareikalauti išankstinio užstato nuostolių atlyginimui, jei savo teisės neįrodytų.

Kan. 1500 Vertinant pasilaikymo ieškinio prigimtį ir vertęs,

laikomasi civilinės teisės nuostatų, galiojančių toje vietoje, kur yra daiktas, dėl kurio nuosavybės ginčijamasi.

393

ANTROJI DALIS GINČO PROCESAS

I SEKCIJA

ORDINARINIS GINČO PROCESAS

I SKYRIUS BYLOS PRADŽIA

I SKIRSNIS IEŠKINYS

Kan. 1501 Teisėjas negali svarstyti jokios bylos, kol jam pagal

kanonų normas suinteresuotas asmuo ar teisingumo saugotojas neįteikė prašymo.

Kan. 1502 Asmuo, norintis ką nors patraukti atsakomybėn, privalo

kompetentingam teisėjui pateikti prašymą, kuriame nurodomas ginčo objektas ir prašoma teisėjo patarnavimo.

Kan. 1503 § 1. Teisėjas gali kiekvieną kartą priimti žodinį

prašymą, jei ieškovas neturi galimybės pateikti prašymo arba bylos tyrimas yra lengvas ir nedidelės svarbos.

§ 2. Tačiau abiem atvejais teisėjas turi liepti notarui

surašyti aktą, kuris turi būti perskaitytas ieškovui ir gauti jo pritarimą. Toks aktas teisiškai visiškai pakeičia ieškovo raštišką ieškinį.

Kan. 1504 Ginčą pradedančiame ieškinyje turi būti: 1° nurodyta, į kurį tiesėją kreipiamasi bylos

svarstymui, kas ir iš ko prašoma; 2o nurodyta, kokia teise remiasi ieškovas ir bent

bendri faktai ir įrodymai, pagrindžiantys ieškinį; 3o turi būti pasirašytas ieškovo ar jo įgaliotinio,

pažymint dieną, mėnesį bei metus, o tarp pat vietą,

394

kurioje gyvena arba liudija, jog gyvena ieškovas arba jo įgaliotinis, kad galėtų priimti siunčiamus aktus.

4o nurodyta atsakovo buveinė ar tarsi – buveinė. Kan. 1505 § 1. Vienintelis teisėjas arba kolegialaus tribunolo

pirmininkas, įsitikinę, jog byla yra jų kompetencijoje ir kad ieškovui netrūksta juridinių teisių dalyvauti teisme, privalo kaip galima greičiau dekretu priimti ar atmesti ieškinį.

§ 2. Ieškinį galima atmesti tiktai: 1o jei teisėjas ar tribunolas yra nekompetentingi; 2° jei be abejonių aišku, kad ieškovas neturi

juridinių teisių dalyvauti teisme; 3° jei nebuvo išlaikyti kan. 1504 1 – 3 punktų

nuostatai; 4° jei iš paties ieškinio tikrai aišku, kad prašymas

neturi jokio pagrindo ir negali būti, kad proceso metu koks nors pagrindas atsirastų.

§ 3. Jei ieškinys buvo atmestas dėl pataisomų trūkumų,

ieškovas turi teisę tam pačiam teisėjui pateikti tinkamai parengtą naują ieškinį.

§ 4. Dėl ieškinio atmetimo šalis visuomet turi teisę

dešimties dienų naudingo laiko laikotarpiu motyvuotai kreiptis į apeliacinį tribunolą arba kolegiją, jei ieškinį atmetė pirmininkas. Šis prašymas dėl atmetimo turi būti išnagrinėtas kuo skubiausiai.

Kan. 1506 Jei teisėjas per mėnesį nuo ieškinio pateikimo neišleido

dekreto, kuriuo pagal kan. 1505 normas ieškinys priimamas ar atmetamas, suinteresuotoji šalis gali paraginti teisėją atlikti savo pareigą, gi jei, nežiūrint to, teisėjas tylėtų, nenaudingai praėjus dešimčiai dienų po šio kreipimosi, ieškinys laikomas priimtu.

395

II SKIRSNIS ŠAUKIMAS IR PRANEŠIMAS APIE TEISMO AKTUS

Kan. 1507 § 1. Dekrete, kuriuo priimamas ieškovo skundas,

teisėjas arba pirmininkas privalo pakviesti į teismą arba pašaukti ginčo nustatymui kitas šalis, nustatydamas, ar jos privalo atsakyti raštu ar atvykti pas jį asmeniškai ginčo nustatymui. Jei po raštiškų atsakymų išliktų būtinumas šalis pakviesti, tai galima nustatyti nauju dekretu.

§ 2. Jei ieškinys laikomas priimtu pagal kan. 1506

normą, šaukimo į teismą dekretas turi būti išleistas per dvidešimt dienų nuo kreipimosi, apie kurį kalbama šiame kanone.

§ 3. Jei konfliktuojančios šalys pačios atvyksta pas

teisėja bylos svarstymui, šaukimas nėra reikalingas, tačiau raštininkas aktuose pažymi, kad šalys pačios atvyko į teismą.

Kan. 1508 § 1. Šaukimo į teismą dekretas turi būti nedelsiant

pateiktas atsakovui bei apie jį pranešta visiems, turintiems atvykti.

§ 2. Prie šaukimo dekreto pridedamas ieškininis

pareiškimas, nebent teisėjas dėl svarbių priežasčių laikytųsi nuomonės, kad apie ieškinį neturi būti pranešta šaliai iki tol, kol ji pati neatvyks į teismą.

§ 3. Jei ginčas pradėtas prieš asmenį, negalintį laisvai

naudotis savo teisėmis arba laisvai naudotis ginčijamais daiktais, šaukimas, atsižvelgiant į aplinkybes, pateikiamas globėjui, kuratoriui, ypatingam įgaliotiniui arba tam, kuris pagal teisės normas jo vardu yra įpareigotas dalyvauti teisme.

396

Kan. 1509 § 1. Šaukimai, dekretai, sprendimai ir kiti teismo aktai įteikiami, pasinaudojant vieša pašto tarnyba arba kitu užtikrinančiu saugumą būdu, išlaikant daliniais įstatymais nustatytas normas.

§ 2. Apie įteikimą ir jo būdą turi būti pažymėta aktuose. Kan. 1510 Atsakovas, atsisakęs priimti šaukimą arba bet kokiu

būdu trukdantis, kad šaukimas jį pasiektų, laikomas teisėtas pašauktu.

Kan. 1511 Jei šaukimas nebūtų teisėtai įteiktas, proceso aktai yra

niekini, išlaikant kan. 1507, § 3 nuostatą. Kan. 1512 Kai šaukimas yra teisėtai įteiktas arba šalys atvyko pas

teisėją bylos svarstymui: 1° objektas nustoja buvęs neginčytinas; 2° byla tampa sava tam teisėjui arba tribunolui, jei

jie yra kompetentingi, kur buvo pradėtas nagrinėjimas; 3° deleguoto teisėjo jurisdikcija sutvirtinama taip,

kad ji neišnyksta pasibaigus deleguojančiojo teisei; 4° baigiasi senatis, nebent būtų nustatyta kitaip; 5° prasideda ginčo nagrinėjimas ir tuojau pat

taikomas principas “lite pendente, nihil innovetur” (nagrinėjant ginčą, niekas nekeičiama).

II SKYRIUS

GINČO NUSTATYMAS Kan. 1513 § 1. Ginčo nustatymas prasideda tuomet, kai teisėjas

dekretu apibrėžia šalių prašymuose ir atsakymuose pateiktas ginčo ribas.

§ 2. Šalių prašymai ir atsakymai šalia ieškininio

pareiškimo gali būti pareikšti atsakyme į šaukimą arba žodžiu padarytuose pareiškimuose teisėjo akivaizdoje. Sunkesnėse bylose šalys turi būti pakviestos pas teisėją

397

abejonės ar abejonių nustatymui, į kurį atsakoma teisėjo sprendimu.

§ 3. Teisėjo dekretas turi būti įteiktas šalims, kurios, jei

jam nepritartų, per dešimt dienų kreiptis į tą patį teisėją, prašydamas pakeitimo. Šį klausimą teisėjas dekretu privalo spręsti kuo skubiausiai.

Kan. 1514 Kartą nustatytos ginčo formuluotės galiojančiai pakeisti

negalima, nebent, esant svarbiai priežasčiai, prašant šalims ir išklausius kitų šalių bei apsvarsčius jų pateiktus motyvus, išleisti naują dekretą

Kan. 1515 Nustačius ginčo formuluotę asmuo, pasilaikantis

svetimą daiktą, nustoja būti savininku gera valia, todėl, jei būtų nuspręsta, kad jis daiktą turi grąžinti, privalo nuo ginčo formuluotės nustatymo dienos taip pat atiduoti gautus vaisius bei atlyginti nuostolius.

Kan. 1516 Nustačius ginčo formuluotę, teisėjas šalims suteikia

tinkamą laikotarpį įrodymų pateikimui ir išaiškinimui.

III SKYRIUS GINČO NAGRINĖJIMAS

Kan. 1517 Ginčo nagrinėjimas prasideda šaukimu, o baigiamas ne

vien galutinio sprendimo paskelbimu, bet taip pat ir kitais teisės nustatytais būdais.

Kan. 1518 Jei viena iš besibylinėjančių šalių mirtų, arba pakeistų

statusą, arba pasitrauktų iš pareigų, dėl kurių dalyvauja teisme:

1° jei byla dar nėra uždaryta, nagrinėjimas sustabdomas, kol mirusiojo įpėdinis arba paveldėtojas ar jo vietą užėmęs asmuo atnaujins ieškinį;

398

2° esant bylai uždarytai, teisėjas privalo veikti toliau, šaukdamas įgaliotinį, jei šis yra paskirtas, mirusiojo paveldėtoją arba įpėdinį.

Kan. 1519 § 1. Jei pareigų netektų globėjas arba kuratorius, kuris

yra privalomas pagal kan. 1481, §§ 1 ir 3 normas, nagrinėjimas laikinai sustabdomas.

§ 2. Teisėjas turi kuo greičiau paskirti kitą globėją arba

kuratorių. Jis taip pat gali paskirti įgaliotinį bylai, jei šalis nepasirūpino teisėjo nustatytu trumpu laikotarpiu to padaryti.

Kan. 1520 Jei, nesant jokių kliūčių, šalys per šešis mėnesius

neatlieka jokių procesinių veiksmų, nagrinėjimas nutraukiamas. Dalinis įstatymas nutraukimui gali nustatyti kitus terminus.

Kan. 1521 Nutraukimas įvyksta pačia teise ir galioja visų, netgi

nepilnamečių ir nepilnamečiams prilygintų asmenų atžvilgiu, ir turi būti paskelbtas, veikiant pagal pareigas, tačiau išsaugoma teisė reikalauti nuostolių atlyginimo iš globėjų, kuratorių, administratorių, įgaliotinių, neįrodžiusių, kad jie dėl to nekalti.

Kan. 1522 Nutraukimu išnyksta proceso, bet ne bylos aktai, kurie

gali galioti ir kitoje instancijoje, jei tik byla vyksta tarp tų pačių asmenų ar dėl to paties objekto, bet kiek tai liečia kitus asmenis, tie aktai turi tik dokumentinę reikšmę.

Kan. 1523 Nutraukto teismo išlaidas, kiek kuris yra padaręs,

padengia patys ginčo dalyviai. Kan. 1524 § 1. Ieškovas gali atsisakyti nagrinėjimo bet kurioje

teismo stadijoje ar instancijoje, tuo tarpu tiek ieškovas,

399

tiek atsakovas gali atsisakyti tiek visų, tiek kai kurių procesinių aktų.

§ 2. Juridinių asmenų globėjai ir administratoriai,

norėdami atsisakyti nagrinėjimo, turi išklausyti nuomonės ar gauti pritarimą asmenų, kurių dalyvavimas reikalingas, vykdant ekstraordinarinio administravimo veiksmus.

§ 3. Kad atsisakymas galiotų, jį raštu pateikti ir taip pat

pasirašyti privalo šalis arba jos įgaliotinis, turintis specialų įgaliojimą, apie tai pranešus antrajai šaliai, jai priimant ar bent neprieštaraujant, ir teisėjui leidus.

Kan. 1525 Teisėjo leistas atsisakymas atsisakytų aktų atžvilgiu

sukelia tas pat pasekmes, kaip ir nagrinėjimo nutraukimas, ir taip pat įpareigoja atsisakantįjį padengti išlaidas, susijusiais su atsisakomais aktais.

IV SKYRIUS ĮRODYMAI

Kan. 1526 § 1. Įrodymo pareiga priklauso tam, kuris pateikia teiginį.

§ 2. Įrodymo nereikia: 1° tam, ką numato pats įstatymas; 2° vieno iš besiginčijančiųjų pateikti ir kito

priimtiems faktams, nebent teisė ar teisėjas, nežiūrint to, reikalautų įrodymo

Kan. 1527 § 1. Pateikti gali būti bet kokie bylos nagrinėjimui

naudingi ir leistini įrodymai. § 2. Jei šalis reikalauja, kad būtų priimti teisėjo atmesti

įrodymai, tai kuo skubiausiai sprendžia pats teisėjas.

400

Kan. 1528 Jei šalis ar liudininkas atsisako atsakyti teisėjo akivaizdoje, leidžiama juios išklausyti taip pat per teisėjo deleguotą pasaulietį arba reikalauti, kad jie savo liudijimą pateiktų viešam notarui ar kitu teisėtu būdu.

Kan. 1529 Teisėjas, nesant svarbios priežasties, negali rinkti

įrodymų iki ginčo nustatymo.

I SKIRSNIS ŠALIŲ PAREIŠKIMAI

Kan. 1530 Teisėjas, siekdamas nustatyti tiesą, visuomet gali

apklausti šalis ir net privalo tai daryti šalių prašymu arba įrodant faktą, kurio išaiškinimas susijęs su visuomenės interesais.

Kan. 1531 § 1. Teisėtai klausiama šalis privalo atsakyti ir pasakyti

visą tiesą. § 2. Jei šalis atsisako atsakyti, teisėjui priklauso spręsti,

kiek tai gali būti naudinga, įrodant faktus. Kan. 1532 Tais atvejais, kuomet sprendžiami visuomenės gėrį

liečiantys klausimai, teisėjas nurodo šalims duoti priesaiką, kad sakys tiesą ar bent, kad pasakė tiesą, nebent dėl svarbios priežasties reiktų pasielgti kitaip, kitais atvejais dėl priesaikos apsisprendžia, remdamasis savo išmintingu sprendimu.

Kan. 1533 Šalys, teisingumo saugotojas ir ryšio gynėjas gali

teisėjui pateikti nuorodas šalies apklausai. Kan. 1534 Apklausiant šalis atitinkamai laikomasi to, kas nustatyta

liudininkų atžvilgiu kann. 1548, § 2, 1°, 1552 ir 1558 – 1565.

401

Kan. 1535 Šalies raštu ar žodžiu kompetentingo teisėjo akivaizdoje tiek savanoriškai, tiek klausiant teisėjui, pateiktas tvirtinimas apie kokį nors faktą, liečiantį teismo medžiagą, nukreiptas prieš pačią šalį, yra teisminis prisipažinimas.

Kan. 1536 § 1. Vienos šalies teisminis prisipažinimas privačioje

byloje, kuomet neliečiama visuomenės gerovė, kitas šalis atleidžia nuo įrodymo pareigos.

§ 2. Bylose, liečiančiose visuomenės gerovę, teisminis

prisipažinimas ir šalių paaiškinimai, nesantys prisipažinimais, gali būti laikomi įrodymais, kai teisėjas tai vertina drauge su kitomis bylos aplinkybėmis, tačiau negali būti laikomi pilnu įrodymu, neprijungus kitų, juos sustiprinančių elementų.

Kan. 1537 Apie teismui pateikto neteisminio prisipažinimo vertę,

atsižvelgdamas į visas aplinkybes, sprendžia teisėjas. Kan. 1538 Prisipažinimas ar bet koks kitas šalies liudijimas neturi

jokios vertės, jei aišku, kad buvo padaryta faktinė klaida arba jis buvo išgautas didelės baimės įtakoje.

II SKIRSNIS

DOKUMENTINIS ĮRODYMAS Kan. 1539 Bet kokiame teismo laipsnyje leidžiamas įrodymas tiek

viešais, tiek privačiais dokumentais.

1 straipsnis Dokumentų šaltinis ir patikimumas

Kan. 1540 § 1. Vieši bažnytiniai dokumentai yra tie, kuriuos,

išlaikant teisės nustatytus formalumus, vykdydamas savo pareigas Bažnyčioje, išleido viešas asmuo.

402

§ 2. Vieši civiliniai dokumentai yra tie, kuriuos tokiais laiko kiekvienoje vietoje tokiais laiko vietiniai įstatymai.

§ 3. Visi kiti dokumentai yra privatūs. Kan. 1541 Vieši dokumentai paliudija visa tai, kas juose tiesiogiai

ir esminiai juose tvirtinama, nebent prieštaraujančiais ir akivaizdžiais argumentais būtų įrodyta priešingai.

Kan. 1542 Privatus dokumentas, tiek pripažintas šalies, tiek

patvirtintas teisėjo, turi tokią pačią įrodomąją galią prieš jo autorių ar pasirašiusį asmenį, arba tą, kuris iš jų turi naudos, kaip neteisminis prisipažinimas, o pašalinių asmenų atžvilgiu turi tokią pačią vertę, kaip šalių tvirtinimai, nesantys prisipažinimais, pagal kan. 1536, § 2 normas.

Kan. 1543 Jei pateikiami ištrinti, pataisyti, pakomentuoti ar

kitokius trūkumus turintys dokumentai, teisėjas sprendžia, ar jie turi ir kokią turi įrodomąją galią.

2 straipsnis

Dokumentų pateikimas Kan. 1544 Dokumentai teisme neturi įrodomosios galios, jei

tribunolo kanceliarijai nėra pateikti jų originalai ar autentiškos kopijos taip, kad juos galėtų ištirti teisėjas ir priešinga šalis.

Kan. 1545 Teisėjas gali nurodyti, kad teismui procese būtų

pateiktas bendras abiejkų šalių dokumentas. Kan. 1546 § 1. Niekas neprivalo pateikti dokumentų, net ir bendro

pobūdžio, kurių paviešinimas neįmanomas, nepadarius nuostolio pagal kan. 1548, § 2 normas arba be pavojaus pažeisti saugotiną paslaptį.

403

§ 2. Tačiau, jei bent kokia dokumento dalelė gali būti

išrašyta ir pateikta be paminėtų nepatogumų, teisėjas gali nurodyti ją parengti.

III SKIRSNIS

LIUDININKAI IR LIUDIJIMAI Kan. 1547 Liudininkų įrodymas, prižiūrint teisėjui, yra leidžiamas visose bylose. Kan. 1548 § 1. Teisėtai klausiami liudininkai privalo teisėjui sakyti tiesą. § 2. Išlaikant kan. 1550, § 2, 2° nuostatą, nuo pareigos atsakyti atleidžiami: 1° dvasininkai, jiems einant šventą tarnystę

sužinotų dalykų atžvilgiu, valdininkai, gydytojai, akušerės, advokatai, notarai ir visi, privalantys išlaikyti profesinę paslaptį, taip pat ir dėl duotų patarimų, visame, ką apima paslapties išlaikymo sąvoka;

2° visi, kurie bijo, kad iš liudijimo jiems patiems, sutuoktiniui, arba giminėms ar kitiems artimiausiems asmenims kils nešlovė, pavojingi nemalonumai ar kitas didelis blogis.

1 straipsnis

Kas gali būti liudininkais Kan. 1549 Liudininkais gali būti visi, išskyrus tuos asmenis,

kuriems pačios teisės tai uždrausta visiškai ar dalinai. Kan. 1550 § 1. Liudininkais neleidžiama būti nepilnamečiams,

kurie nėra sulaukę keturiolikos metų ir silpnapročiams, tačiau juos galima apklausti, remiantis teisėjo dekretu, kuriame nurodomas tos apklausos būtinumas.

404

§ 2. Netinkamais laikomi: 1° bylos šalys arba asmenys, veikiantys byloje

šalių vardu, teisėjas arba jo padėjėjai, advokatas ir visi kurie padeda arba padėjo šalims;

2° kunigai, kiek tai sužinojo sakramentinės išpažinties metu, netgi ir tuo atveju, kai penitentas prašo atskleisti paslaptį, be to, visa, kas iš bet ko ir bet kokiu būdu buvo išgirsta išpažintyje, negali būti priimta net kaip tiesos orientyras.

2 straipsnis

Liudininkų pakvietimas ir jų atsisakymas Kan. 1551 Liudininką pateikusi šalis gali atsisakyti jo apklausos,

tačiau priešinga šalis gali reikalauti, kad liudininkas vistiek būtų apklausiamas.

Kan. 1552 § 1. Kai reikalaujama liudininkų parodymų, tribunolui

pranešami jų vardai ir gyvenamoji vieta. § 2. Teisėjo nustatytu terminu turi būti pateiktas

argumentų, dėl kurių prašoma apklausti liudininkus, sąrašas. To nepadarius, laikoma, kad tokio prašymo atsisakyta.

Kan. 1553 Teisėjas gali apriboti perdėtai didelį liudininkų skaičių. Kan. 1554 Prieš apklausiant liudininkus, jų vardai pranešami

šalims. Jei to, protingu teisėjo vertinimu, neįmanoma padaryti be didelio nepatogumo, tai turi būti padaryta bent prieš liudijimų atskleidimą.

Kan. 1555 Išlaikant kan. 1550 nuostatą, šalis gali prašyti liudininko

pašalinimo, jei prieš liudininko apklausą bus įrodyta, kad pašalinimui yra teisinga priežastis.

405

Kan. 1556 Liudininkas šaukiamas liudininkui teisėtai įteiktu teisėjo dekretu.

Kan. 1557 Teisėtai šauktas liudininkas privalo atvykti arba teisėjui

paaiškinti savo neatvykimo priežastį.

3 straipsnis Liudininkų apklausa

Kan. 1558 § 1. Liudininkai apklausiami pačiame tribunolo pastate,

nebent teisėjas nuspręstų kitaip. § 2. Kardinolai, Patriarchai, Vyskupai ir kiti, pagal savo

valstybės teisę besinaudojantys panašia pagarba, apklausiami jų pasirinktose vietose.

§ 3. Teisėjas nusprendžia, kur turi būti apklausiami tie

asmenys, kurie dėl didelio nuotolio, ligos arba kitos nenugalimos ar sunkiai įveikiamos kliūties negali atvykti į tribunolo pastatą, išlaikant kann. 1418 ir 1469, § 2 nuostatus.

Kan. 1559 Šalys negali dalyvauti, apklausiant liudininkus, nebent

teisėjas, ypač jei byla liečia privatų gėrį, tai leistų, tačiau gali dalyvauti jų advokatai ar įgaliotiniai, nebent teisėjas,atsižvelgdamas į daiktų ir asmenų situaciją, nuspręstų apklausą pravesti slaptai.

Kan. 1560 § 1. Pavieniai liudininkai turi būti apklausiami atskirai. § 2. Jei liudininkų parodymai yra skirtingi arba skiriasi

svarbiame dalyke, teisėjas tarp savęs nesutariančius gali suvesti akistaton, kiek įmanoma, pašalindamas nesutarimus ar papiktinimą.

Kan. 1561 Liudininką apklausia teisėjas arba jo delegatas arba

auditorius, privalomai dalyvaujant notarui. Jei šalys

406

arba teisingumo saugotojas, arba ryšio gynėjas arba apklausoje dalyvaujantys advokatai, turėtų liudininkui kitų klausimų, jų neužduoda liudininkui, bet pateikia teisėjui ar jį atstovaujančiam asmeniui, kad šis juos pateiktų, nebent daliniame įstatyme būtų nustatyta kitaip.

Kan. 1562 § 1. Teisėjas primena liudininkui pareigą sakyti visą ir

gryną tiesą. § 2. Teisėjas liepia liudininkui prisiekti pagal kan. 1532

nurodymus. Jei liudininkas prisiekti atsisako, yra apklausiamas be priesaikos.

Kan. 1563 Visų pirma teisėjas įsitikina liudininko asmenybe,

paskui klausia, kokie yra jo santykiai su šalimis ir, užduodamas specifinius bylos klausimus, sužino, iš kokių šaltinių kyla jo žinios bei kada tiksliai jis sužinojo apie liudijamus dalykus.

Kan. 1564 Klausimai turi būti trumpi, pritaikyti apklausiamo

asmens gabumams, neturi apimti kelių klausimų kartu, juose negali būti stengiamasi pagauti žodžiuose ar klastoje, nesiūlantys atsakymo, be to, neįžeidžiantys ir liečiantys tik svarstomą bylą.

Kan. 1565 § 1. Klausimai neturi būti atskleisti liudininkams prieš

apklausą. § 2. Jei tačiau faktai, apie kuriuos kalbama, yra tokie,

kuriuos sunku su tikrumu tvirtinti, prieš tai jų kokiu nors būdu neprisiminus, teisėjas gali apie kai ką liudininkui priminti, jei tai galima padaryti, nesukeliant pavojaus.

Kan. 1566 Liudininkai liudija žodžiu, neskaitydami raštiškų

pastabų, nebent būtų kalbama apie apskaičiavimus ar

407

sąskaitas. Tokiais atvejais jie gali naudotis savo atsineštais užrašais.

Kan. 1567 § 1. Liudijimą tuojau pat privalo užrašyti notaras,

naudodamas tuos pat žodžius, kuriais išsireiškė liudininkas, bent jau tiek, kiek tai liečia tiesioginę bylos medžiagą.

§ 2. Galima leisti naudotis magnetofonu, jei tik

atsakymai tuojau perrašomi ir pasirašomi, jei įmanoma, pačių liudininkų.

Kan. 1568 Notaras aktuose pažymi apie padarytą, apleistą ar

atsisakytą padaryti priesaiką, apie šalių ir kitų asmenų dalyvavimą apie pagal pareigas pridėtus klausimus ir bendrai apie viską, vertą dėmesio, kas atsitiko, apklausinėjant liudininkus.

Kan. 1569 § 1. Apklausos pabaigoje liudininkui turi būti

perskaityta tai, ką pagal jo žodžius surašė notaras, arba jam leista išklausyti magnetofono įrašytus parodymus, suteikiant liudininkui galimybę papildyti parodymus, jų atsisakyti, pataisyti ar pakeisti.

§ 2. Pabaigoje aktą privalo pasirašyti liudininkas,

teisėjas ir notaras. Kan. 1570 Liudininkus, nors ir jau apklaustus, prašant šaliai ar iš

pareigos, jei teisėjas laikytų tai būtina ar naudinga, galima apklausti pakartotinai prieš aktų ar liudijimų atskleidimą, su sąlyga, kad nebūtų jokio susitarimo ar korupcijos pavojaus.

Kan. 1571 Liudininkams, remiantis teisėjo nustatytu vertinimu, turi

būti atlygintos tiek turėtos išlaidos, tiek pajamos, kurias prarado, vykdami liudyti.

408

4 straipsnis Liudijimų patikimumas

Kan. 1572 Vertindamas liudijimus, teisėjas, paprašęs, jei

reikalinga, liudijančių raštų, kreipia dėmesį į: 1° asmens statusą ir garbingumą; 2° ar liudininkai tai sužinojo patys, ypač matė ir

girdėjo, ar išreiškia asmeninę nuomonę ar perduoda gandą ar iš kitų gautą žinią;

3° ar liudininkas yra tvirtas ir pasitikintis savimi, ar besikeičiančios nuotaikos, netikras ar svyruojantis;

4° ar yra kitų asmenų, galinčių paliudyti jo tvirtinimą ir ar jo teiginiai patvirtinami arba ne kitais įrodymo elementais.

Kan. 1573 Vieno liudininko parodymai neduoda pilno tikrumo,

nebent būtų kalbama apie kvalifikuotą liudininką, kuris liudija apie su pareigomis susijusius faktus, arba aplinkybės verčia elgtis kitaip.

IV SKIRSNIS EKSPERTAI

Kan. 1574 Ekspertų paslaugomis reikia pasinaudoti kiekvieną

kartą, kai pagal teisės ar teisėjo nurodymus būtinas jų tyrimas ar nuomonė, pagrįsta praktikos ar mokslo taisyklėmis, siekiant įrodyti kokį nors faktą ar pažinti tikrąją kokio nors dalyko prigimtį.

Kan. 1575 Ekspertus, išklausęs šalis arba joms pasiūlius, skiria

teisėjas arba, esant reikalui, priima kitų ekspertų jau parengtas ataskaitas.

Kan. 1576 Ekspertų gali būti atsisakoma arba jie nušalinami dėl tų

pačių priežasčių, dėl kurių atsisakoma ar nušalinami liudininkai.

409

Kan. 1577 § 1. Teisėjas, atsižvelgdamas į tai, kiek besibylinėjantys jau būtų pateikę medžiagos, savo dekretu turi apibrėžti pavienius klausimus, kuriuos privalo nagrinėti ekspertas.

§ 2. Ekspertui turi būti perduoti bylos aktai ir kiti

dokumentai bei priemonės, kurios jam gali būti reikalingos, siekiant teisingai ir tinkamai atlikti savo pareigą.

§3. Teisėjas, išklausęs ekspertą, nustato laiką, per kurį

turi būti baigtas tyrimas ir pristatyta ataskaita. Kan. 1578 § 1. Kiekvienas ekspertas parengia savo ataskaitą

nepriklausomai nuo kitų, nebent teisėjas lieptų parengti vieną ataskaitą, kurią turi pasirašyti visi ekspertai; šiuo atveju atidžiai surašomi galimi nuomonių skirtumai.

§ 2. Ekspertai turi aiškiai nurodyti, kokiais dokumentais

ar kokiais kitais tinkamais būdais nustatė asmenų, daiktų ir vietų identiškumą, kokiu metodu ir kriterijais vadovavosi, atlikdami jiems pavestą įpareigojimą ir, ypač, kokiais argumentais grindžiamos jų išvados.

§ 3. Teisėjas gali iškviesti ekspertą, kad šis pateiktų

tolesnius būtinus išaiškinimus. Kan. 1579 § 1. Teisėjas turi atidžiai vertinti ne vien ekspertų

išvadas, net jei jos sutiktų tarpusavyje, bet taip pat ir kitas bylos aplinkybes.

§ 2. Išdėstant sprendimo motyvus, turi būti pateikta,

kokie argumentai teisėjui leido priimti ar atmesti ekspertų išvadas.

410

Kan. 1580 Ekspertams turi būti apmokėtos išlaidos ir honorarai, kuriuos teisėjas nustato, vadovaudamasis garbingumo ir teisingumo principais, atsižvelgdamas į dalinę teisę.

Kan. 1581 § 1. Šalys gali nurodyti privačius ekspertus, kuriuos

privalo patvirtinti teisėjas. §2. Šie ekspertai, jei teisėjas leidžia jiems dalyvauti,

kiek tai yra būtina, gali ištirti bylos aktus ir dalyvauti ekspertų tyrime, o vėliau visuomet gali pateikti savo ataskaitą.

V SKIRSNIS

TEISMINĖ APŽIŪRA IR TYRIMAS Kan. 1582 Jei teisėjas laiko reikalinga bylos sprendimui nuvykti į

kokią nors vietą ar ištirti kokį nors daiktą, tai turi nustatyti dekretu, kuriame, išklausęs šalių, bendrai pažymi visa, kas turi būti pateikta tyrimui.

Kan. 1583 Apie atliktą tyrimą surašomas dokumentas.

VI SKIRSNIS PRIELAIDOS

Kan. 1584 Prielaida yra įmanoma išvada, padaryta esant tikram

faktui neaiškiame dalyke. Teisės prielaida vadinama pačiame įstatyme nustatyta prielaida, žmogaus prielaida vadinama ta, kurią suformuluoja teisėjas.

Kan. 1585 Asmuo, turintis palankią teisės prielaidą, atleidžiamas

nuo pareigos pateikti įrodymus, kuriuos pateikia priešinga šalis.

Kan. 1586 Teisėjas neturi formuluoti teisės nenustatytų prielaidų,

nesiremdamas tikru ir konkrečiu faktu, tiesiogiai susijusiu su faktu, sudarančiu ginčo objektą.

411

V SKYRIUS

NENUMATYTOS BYLOS Kan. 1587 Nenumatyta byla iškyla kiekvieną kartą, kai, pradėjus

teismą šalių šaukimu, pateikiamas klausimas, kuris, nors tiesiogiai nenurodytas ieškininiame pareiškime, pasirodo esąs taip susijęs su byla, kad jį dažniausiai reikia išspręsti anksčiau, nei pagrindinį klausimą.

Kan. 1588 Nenumatyta byla pateikiama pagrindinę bylą nagrinėti

kompetentingam teisėjui raštu ar žodžiu, nurodant jos ryšį su pagrindine byla.

Kan. 1589 § 1. Teisėjas, priėmęs prašymą ir išklausęs šalis, turi

kuo greičiausiai nuspręsti, ar siūlomas nenumatytas klausimas atrodo esąs pagrįstas ir yra susijęs su pagrindiniu teismu, arba ar jį reikia atmesti nuo pradžios, o jei prašymas priimtas, ar jis yra toks svarbus, kad jį reiktų išspręsti tarpiniu sprendimu arba dekretu.

§ 2. Jei teisėjas nuspręstų, kad nenumatytos bylos

neprivalo spręsti iki galutinio sprendimo, nustato, kad į ją būtų atsižvelgta sprendžiant pagrindinę bylą.

Kan. 1590 § 1. Jei nenumatyta byla turi būti išspręsta sprendimu,

laikomasi žodinio ginčo proceso normų, nebent teisėjas, atsižvelgdamas į bylos svarbą, nuspręstų kitaip.

§ 2. Jei nenumatyta byla turi būti išspręsta dekretu,

tribunolas ją gali patikėti auditoriui arba pirmininkui. Kan. 1591 Prieš uždarant pagrindinę bylą teisėjas ar tribunolas,

esant protingai priežasčiai, gali atšaukti ar pakeisti dekretą ar tarpinį sprendimą tiek vienos šalies prašymu, tiek iš pareigos, išklausę šalis.

412

I SKIRSNIS ŠALIŲ NEATVYKIMAS

Kan. 1592 § 1. Jei atsakovas neatvyko ir teismui tinkamai

nepateisino savo nebuvimo ar neatsiliepė pagal kan. 1507, § 1 normą, teisėjas jį skelbia nedalyvaujančiu teisme ir nutaria, kad byla, išlaikant nuostatus, tęsiama iki galutinio sprendimo ir jo vykdymo.

§ 2. Prieš išleisdamas dekretą, apie kurį kalbama § 1,

teisėjas privalo įsitikinti, taip pat, jei būtina, pakartotinai pašaukdamas, kad teisėtai duotas šaukimas naudingu laiku pasiekė atsakovą.

Kan. 1593 § 1. Atsakovas, vėliau atvykęs į teismą ar atsiliepęs

prieš sprendimą byloje, gali pateikti nuomones ir įrodymus, išlaikant kan. 1600 nuostatą, teisėjas tačiau turi stebėti, kad teismas neužsitęstų dėl pernelyg ilgo ir nebūtino vėlavimo.

§ 2. Nors ir neatvykęs į teismą ir neatsiliepęs iki

sprendimo byloje, atsakovas gali pasinaudoti prieštaravimais sprendimui, o jei įrodo, kad negalėjo atvykti dėl teisėtos kliūties, kurios be savo kaltės negalėjo nurodyti, gali taip pat pasinaudoti niekinumo ieškiniu.

Kan. 1594 Jei ieškovas neatvyksta ginčo nustatymui nurodytą

dieną ir valandą ir nepateikia atitinkamo pateisinimo: 1) teisėjas jį šaukia pakartotinai; 2) ieškovui neatsiliepus į pakartotinį šaukimą, laikoma, kad jis atsisakė teismo pagal kann. 1524 – 1525 normą 3) jei vėliau nori įsijungti į procesą, laikomasi kan. 1593 nuorodų.

Kan. 1595 § 1. Teisme nedalyvaujanti šalis, tiek ieškovas, tiek

atsakovas, neįrodžiusi, jog buvo teisinga kliūtis, įpareigojama tiek apmokėti teismo išlaidas, atsiradusias

413

dėl jos neatvykimo, tiek, jei būtina, sumokėti kitai šaliai kompensaciją.

§ 2. Jei teisme nedalyvavo ir ieškovas, ir atsakovas, jie

įpareigojami teismo išlaidas apmokėti lygiomis dalimis.

II SKIRSNIS TREČIŲJŲ ASMENŲ DALYVAVIMAS BYLOJE

Kan. 1596 § 1. Suinteresuotam asmeniui galima leisti dalyvauti

byloje bet kurioje ginčo stadijoje tiek kaip šaliai, ginant savo teises, tiek papildomai, padedant vienai iš besibylinėjančių šalių.

§ 2. Kad galėtų dalyvauti, privalo teisėjui iki bylos

uždarymo pateikti prašymą, kuriame trumpai nurodo savo teisę dalyvauti byloje.

§ 3. Į bylą įsijungiančiam asmeniui turi būti leista

dalyvauti toje byloje stadijoje, kurioje tuo momentu yra byla, paskyrus neilgą nepratęsiamą terminą pateikti savo įrodymams, jei byla yra perėjusi į įrodymų rinkimo fazę.

Kan. 1597 Teisėjas, išklausęs šalis, privalo pakviesti į teismą

trečiąjį asmenį, kurio dalyvavimas atrodo būtinas.

VI SKYRIUS AKTŲ PASKELBIMAS, BYLOS PABAIGA IR TEISMINĖ

DISKUSIJA Kan. 1598 §1. Surinkus įrodymas teisėjas savo dekretu, pažeidimo

atveju gresiant niekinumo bausmei, turi leisti šalims ir jų advokatams tribunolo raštinėje susipažinti su jiems dar nežinomais aktais. Tos prašantiems advokatams gali taip pat būti duota aktų kopija, tačiau visuomenės gėrį liečiančiose bylose teisėjas, siekdamas išvengti didelių

414

pavojų, gali nuspręsti, bet kuriuo atveju užtikrindamas teisę į gynybą, kad kai kurie aktai nebus niekam pateikti.

§ 2. Šalys gali papildomai pateikti teisėjui kitus

įrodymus, kuriuos gavęs, teisėjas, jei, jo nuomone, tai būtina, iš naujo išleidžia dekretą, apie kurį kalbama § 1.

Kan. 1599 § 1. Atlikus visa, kas reikalinga įrodymų surinkimui,

pereinama prie bylos uždarymo. § 2. Šis uždarymas atliekamas arba kuomet šalys praneša,

kad nebeturi jokių papildymų, arba praėjo teisėjo nustatytas naudingas laikas įrodymų rinkimui, arba teisėjui paskelbus, kad, jo nuomone, byla pakankamai aiški.

§ 3. Apie bet kokiu būdu įvykusį bylos uždarymą teisėjas

išleidžia dekretą. Kan. 1600 § 1. Uždarius bylą teisėjas gali dar šaukti tuos pačius ar

kitus liudininkus arba liepti pateikti kitus, anksčiau nereikalautus įrodymus, tik tokiais atvejais:

1º bylose, kuriose svarstomas tik privatus šalių turtas, jei visos šalys tam pritaria;

2º kitose bylose, išklausius šalis ir esant svarbiai priežasčiai bei pašalinus bet kokį apgaulės ir slapto susitarimo pavojų;

3º visose bylose kiekvienu atveju, kai tiespanašu, jog nepriėmus naujo įrodymo, sprendimas bus neteisingas dėl priežasčių, nurodytų kan. 1645, § 2, 1-3 punktuose.

§ 2. Teisėjas taip pat gali liepti surašyti ar priimti

dokumentą, kurio be suinteresuoto asmens kaltės nebuvo galima surašyti anksčiau.

415

§ 3. Nauji įrodymai turi būti paskelbti, laikantis kan. 1598, § 1 nurodymų.

Kan. 1601 Uždarius bylą teisėjas nustato tinkamą laikotarpį

gynybai ir pastaboms. Kan. 1602 § 1. Gynybos argumentai ir pastabos pateikiami

raštu, nebent teisėjas, sutarus su šalimis, laikytų, jog pakanka debatų tribunolo posėdyje.

§ 2. Jei gynybos argumentai su pagrindiniai dokumentai

yra spausdinami, tam reikalingas išankstinis teisėjo leidimas, įpareigojant išlaikyti paslaptį, jei tokia būtų.

§ 3. Dėl gynybos raštų apimties, egzempliorių skaičiaus

ir kitų tokio pobūdžio dalykų laikomasi tribunolo reglamento.

Kan. 1603 § 1. Pateikus gynybos argumentus ir pastabas

abiem šalims leidžiama teisėjo nustatytu trumpu laikotarpiu pateikti atsakymus.

§ 2. Šalims ši teisė suteikiama tik vieną kartą, nebent

teisėjas sudėtingoje byloje laikytų, kad ją galima suteikti dar kartą; šiuo atveju vienai šaliai suteikta teisė laikoma suteikta ir kitai šaliai.

§ 3. Teisingumo saugotojas ir ryšio gynėjas turi teisę

pakartotinai atsakyti į šalių atsakymus. Kan. 1604 § 1. Šalims jų advokatams bei kitiems asmenims

absoliučiai draudžiama suteikti teisėjams informaciją, nepriklausančią bylos aktams.

§ 2. Jei byla vedama raštu, teisėjas gali liepti tribunolo

posėdyje surengti nedidelius debatus žodžiu, siekiant išaiškinti kai kuriuos klausimus.

416

Kan. 1605 Debatuose žodžiui, apie kuriuos kalbama kann.

1602, §1 ir 1604, §2, jei tai įsako teisėjas arba prašo šalis ir pritaria teisėjas, turi dalyvauti notaras, kad betarpiškai užrašytų tai, kas kalbama ir nusprendžiama.

Kan. 1606 Jei šalys praleido naudingą laiką paruošti gynybą

arba pasiduoda teisėjo išminčiai ir sąžinei, jis, laikydamas iš aktų ir įrodymų bylą pakankamai įrodyta, gali betarpiškai paskelbti sprendimą, prieš tai išklausęs teisingumo saugotojo ir ryšio gynėjo pastabų, jei šie dalyvauja teisme.

VII SKYRIUS

TEISĖJO NUTARTIS Kan. 1607 Teisme svarstyta pagrindinę bylą teisėjas sprendžia

galutiniu sprendimu, o nenumatytą bylą tarpiniu sprendimu, išlaikant kan. 1589, § 1 nuostatą.

Kan. 1608 § 1. Skelbdamas bet kokį sprendimą, teisėjas turi turėti

vidinį moralinį tikrumą dėl bylos, kurią turi išspręsti. § 2. Šį tikrumą teisėjas turi gauti iš aktų ir įrodymų. § 3. Teisėjas turi vertinti įrodymus pagal savo sąžinę,

išlaikydamas teisės nuostatus apie tokių įrodymų tvirtumą.

§ 4. Teisėjas, kuris negalėjo įgyti tokio tikrumo,

sprendžia, jog ieškovo teisė neįrodyta ir išteisinti atsakovą, nebent būtų kalbama apie bylą, besinaudojančia teisės palankumu. Šiuo atveju pasisakoma teisės labui.

Kan. 1609 § 1. Kolegialiame tribunole kolegijos pirmininkas

nustato dieną ir valandą, kada teisėjai turi atvykti

417

sprendimui. Jei nėra kokios nors ypatingos priežasties, dėl kurios reiktų pasielgti kitaip, posėdis vyksta tribunolo patalpose.

§ 2. Nustačius posėdžio datą, pavieniai teisėjai raštu

pateikia savo išvadas apie bylą ir tiek teisinius, tiek faktinius argumentus, kuriais remdamiesi priėjo atitinkamų išvadų, kurios, išsaugant slaptumą, pridedamos prie bylos.

§ 3. Po to, kai buvo šauktasi Dievo vardo, paeiliui,

laikantis pirmenybės išdėsčius pavienių teisėjų išvadas, tačiau taip, kad visuomet būtų pradedama nuo bylos pranešėjo arba relatoriaus, vadovaujant tribunolo pirmininkui, pradedama diskusija, visų pirma siekiant drauge suderinti tai, kas turi būti nurodyta vykdomojoje sprendimo dalyje.

§ 4. Diskusijoje kiekvienam leidžiama atsisakyti savo

ankstesnės išvados. Teisėjas, nenorintis pritarti kitų sprendimui gali reikalauti, kad apeliacijos atveju jo išvados būtų persiųstos aukštesniam tribunolui.

§ 5. Jei teisėjai nenori ar negali prieiti bendro sprendimo

pirmoje diskusijoje, sprendimas gali būti nukeltas naujam posėdžiui, kuris turi būti surengtas ne vėliau, kaip po savaitės, nebent pagal kan. 1600 normą reiktų papildyti bylos įrodymų rinkimą.

Kan. 1610 § 1. Jei teisėjas yra vienas, jis pats rašo sprendimą. § 2. Kolegialiame tribunole sprendimą rašo pranešėjas

arba relatorius, naudodamasis motyvais, kuriuos pateikė pavieniai teisėjai diskusijos metu, nebent teisėjų dauguma būtų nustačiusi motyvų pirmumą. Galiausiai sprendimas turi būti pateiktas patvirtinti pavieniams teisėjams.

418

§ 3. Sprendimas privalo būti paskeltas ne vėliau kaip po

mėnesio nuo dienos, kai byla buvo išspręsta, nebent kolegialiame tribunole teisėjai dėl svarbios priežasties būtų nustatę ilgesnį laikotarpį.

Kan. 1611 Sprendimas privalo: 1º išspręsti tribunole svarstytą ginčą, tinkamai

atsakant į kiekvieną abejonę; 2º nustatyti, kokie įpareigojimai iš teismo kilo

šalims ir kokiu būdu juos reikia įvykdyti; 3º išdėstyti priežastis, būtent teisiniu ir faktinius

motyvus, kuriais grindžiama vykdomoji sprendimo dalis; 4º nuspręsti dėl procesinių išlaidų. Kan. 1612 § 1. Būtina, kad sprendime po Dievo vardo

šaukimosi paeiliui būtų nurodytas teisėjas arba tribunolas, kas buvo ieškovas, atsakovas, įgaliotinis, teisingai nurodant vardus ir gyvenamąją vietą, kas buvo teisingumo saugotojas ir ryšio gynėjas, jei jie dalyvavo teisme.

§ 2. Toliau turi būti trumpai išdėstyta bylos medžiaga su

šalių išvadomis ir suformuluotomis abejonėmis. § 3. Po to seka sprendžiamoji sprendimo dalis, prieš tai

pateikus motyvus, kuriais vadovaujamasi. § 4. Baigiama, nurodant dieną ir vietą, kur buvo

padarytas sprendimas, pasirašius teisėjui arba, jei tribunolas buvo kolegialus, visiems teisėjams ir notarui.

Kan. 1613 Aukščiau nurodytos taisyklės galutiniam

sprendimui turi būti taikomos ir tarpinio sprendimo atveju.

419

Kan. 1614 Sprendimas turi būti paskelbtas kaip galima greičiau, nurodant būdus, kuriais jam galima prieštarauti. Nepaskelbtas sprendimas neturi jokios galios, netgi jei sprendžiamoji dalis, leidus teisėjui, buvo pranešta šalims.

Kan. 1615 Sprendimo paskelbimas arba įteikimas gali būti

atliktas arba duodant egzempliorių šalims ar jų įgaliotiniams, arba persiunčiant jiems tą egzempliorių pagal kan. 1509 normą.

Kan. 1616 § 1. Jei sprendimo tekste įsivėlė skaičiavimų

klaida ar buvo materialiai suklysta, išdėstant sprendžiamąją dalį arba pateikiant faktus ar šalių prašymus, arba buvo apleista tai, ko reikalauja kan. 1612, § 4, sprendimą turi pataisyti ar papildyti pats jį padaręs tribunolas, tiek parašant šaliai, tiek iš pareigos, išklausius šalis ir sprendimo pabaigoje pridėjus dekretą.

§ 2. Jei viena iš šalių tam priešintųsi, nenumatytas

klausimas sprendžiamas dekretu. Kan. 1617 Visi kiti teisėjo pasisakymai šalia sprendimo yra

dekretai, kurie, nebent būtų grynai išoriniai potvarkiai, neturi vertės, jei bent bendrais bruožais nenurodo motyvų arba įsakmiai nenukreipia į kitame akte pateiktus motyvus.

Kan. 1618 Tarpinis sprendimas ar dekretas turi galutinio

sprendimo vertę, jei sutrukdo teismą arba pabaigia patį teismą ar kurį nors jo laipsnį bent vienos bylos šalies atžvilgiu.

VIII SKYRIUS

SPRENDIMO APSKUNDIMAS

I SKIRSNIS NIEKINUMO SKUNDAS

420

Kan. 1619 Išsaugant kann. 1622 ir 1623 nurodymus, pozityvios

teisės nustatytas aktų niekinumas, kuris, nors ir žinomas skundą pateikiančiai šaliai, nebuvo praneštas teisėjui prieš sprendimą, laikomas pataisytu pačiu sprendimu kiekvienu atveju, kaip byla liečia privačių asmenų turtą.

Kan. 1620 Sprendimas yra niekinas nepataisomai, jei:

1º jį padarė absoliučiai nekompetentingas teisėjas; 2º jį padarė teisėjas, neturintis galios teisti tribunole, kur buvo svarstoma byla; 3º jį padarė teisėjas, smarkiai verčiamas tai padaryti, gresiant didelei prievartai ar baimei; 4º teismas vyko be teisminio prašymo, apie kurį kalbama kan. 1501, arba vyko be atsakovo; 5º sprendimas buvo duotas šalims iš kurių bent viena nebuvo pajėgi dalyvauti teisme; 6º kas nors veikė kito asmens vardu be teisėto pavedimo; 7º vienai ar kitai šaliai buvo atsakyta teisė į gynybą; 8º nė dalinai nebuvo nustatytas ginčas.

Kan. 1621 Niekinumo skundas, apie kurį kalbama kan. 1620,

gali būti pateiktas teisėjui, padariusiam sprendimą, kaip išimtis - neribotai, o kaip skundas – per dešimt metų nuo sprendimo paskelbimo.

Kan. 1622 Sprendimas yra niekinas pataisomai, jei: 1º jį padarė neteisėtas teisėjų skaičius, veikdamas

prieš kan. 1425, § 1 nuostatą; 2º jame nėra sprendimo motyvų ar priežasčių; 3º trūksta teisės nustatytų parašų; 4º nenurodyta sprendimo metais, mėnuo, diena ir

vieta, kur sprendimas buvo padarytas; 5º vadovaujamasi niekinu ar nepataisytu teisminiu

aktu pagal kan. 1619 normą;

421

6º buvo duotas prieš teisėtai nedalyvaujančią šalį pagal kan. 1593, §2.

Kan. 1623 Atvejais, nurodytais kan. 1622, niekinumo skundas

gali būti pateiktas per tris mėnesius nuo žinios apie sprendimo paskelbimą gavimo.

Kan. 1624 Niekinumo skundą svarsto sprendimą padaręs

teisėjas. Jei šalis bijosi, kad teisėjas, padaręs niekinumo skundu kaltinamą sprendimą, gali būti įspėtas ir dėl to laiko jį įtariamu, gali reikalauti jo pakeitimo kitu teisėju pagal kan. 1450 normą.

Kan. 1625 Niekinumo skundas gali būti pateiktas drauge su

apeliacija, apeliacijai nustatytais terminais. Kan. 1626 § 1. Niekinumo skundą gali pateikti ne vien tik

šalys, laikančios, kad buvo apsunkintos sprendimo, bet taip pat teisingumo saugotojas ar ryšio gynėjas kiekvieną kartą, kai turi teisę įsiterpti.

§ 2. Pats teisėjas, eidamas pareigas, gali atšaukti savo

niekiną sprendimą ar jį pataisyti veikdamas pagal kan. 1623 nustatytą terminą, nebent tuo tarpu būtų pateikta apeliacija drauge su niekinumo skundu arba niekinumas nebūtų pataisytas, praėjus kan. 1623 nustatytam terminui.

Kan. 1627 Bylos pagal niekinumo skundą gali būti

svarstomos, laikantis žodinio ginčo proceso normų.

II SKIRSNIS APELIACIJA

Kan. 1628 Šalis, laikanti, kad dėl sprendimo nukentėjo, o taip pat

teisingumo saugotojas ir ryšio gynėjas bylose, kuriose buvo reikalingas jų dalyvavimas, turi teisę dėl sprendimo

422

apeliuoti pas aukštesnįjį teisėją, išsaugant kan. 1629 nuostatą.

Kan. 1629 Neapeliuojama:

1º prieš paties Romos Popiežiaus ar Apaštališkosios Signatūros padarytą sprendimą; 2º prieš niekiną sprendimą, nebent tai būtų daroma kartu su niekinumo skundu pagal kan. 1625 normą; 3º prieš perėjusį į vykdymą sprendimą; 4º prieš teisėjo dekretą ar tarpinį sprendimą, neturinčius galutinio sprendimo galios, nebent tai būtų daroma drauge su apeliacija prieš galutinį sprendimą; 5º prieš sprendimą ar dekretą byloje, kurioje teisėje nustato, kad turi būti veikiama kuo greičiausiai.

Kan. 1630 § 1. Apeliacija turi būti pateikta sprendimą

padariusiam teisėjui, laikantis nepratęsiamo penkiolikos naudingų dienų nuo sprendimo paskelbimo termino.

§ 2. Jei apeliacija pateikta žodžiu, notaras ją surašo,

dalyvaujant apeliuojančiajam. Kan. 1631 Kilus klausimui dėl teisės apeliuoti, jį turi kuo

greičiausiai apsvarstyti apeliacinis tribunolas, laikydamasis žodinio ginčo proceso normų.

Kan. 1632 § 1. Jei apeliacijoje nenurodyta, į kurį tribunolą ji

siunčiama, laikoma, kad tai padaryta tribunolui, apie kurį kalbama kann. 1438 ir 1439.

§ 2. Jei antroji šalis kreipiasi į kitą apeliacinį tribunolą,

bylą svarsto aukštesnio laipsnio tribunolas, išlaikant kan. 1415 normas.

Kan. 1633 Apeliaciją per mėnesį nuo jos pateikimo reikia

argumentuoti teisėjui, kuriam ji buvo adresuota, nebent

423

sprendimą padaręs teisėjas būtų nustatęs šaliai ilgesnį laikotarpį pateikti argumentus.

Kan. 1634 § 1. Apeliacijos argumentacijai reikalaujama ir

pakanka, jog šalis prašo aukštesniojo teisėjo patarnavimo, kad būtų pataisytas sprendimas, kuriam prieštaraujama, pridedant sprendimo kopiją ir nurodant apeliacijos priežastis.

§ 2. Jei šalis per naudingą laikotarpį negalėtų gauti

sprendimo, kuriam prieštaraujama, iš tribunolo, padariusį šį sprendimą, tuo metu terminai neskaičiuojami ir apie kliūtį pranešama apeliacijos teisėjui, kuris įsakymu įpareigoja sprendimą padariusį teisėją kuo greičiau atlikti savo pareigą..

§ 3. Tuo metu sprendimą padaręs teisėjas apeliacijos

teisėjui pagal kan. 1474 normą, privalo persiųsti aktus. Kan. 1635 Nenaudingai praleidus apeliacijai nustatytus

terminus tiek pas sprendimą padariusį teisėją, tiek pas apeliacijos teisėją, laikoma, kad apeliacijos buvo atsisakyta.

Kan. 1636 § 1. Apeliuojantis gali atsisakyti apeliacijos, kuo

sukeliamos kan. 1525 nurodytos pasekmės. § 2. Jei apeliaciją pateikė ryšio gynėjas ar teisingumo

saugotojas, jos gali atsisakyti apeliacinio tribunolo ryšio gynėjas ar teisingumo saugotojas, nebent įstatymas numato kitaip.

Kan. 1637 § 1. Ieškovo pateikta apeliacija galioja taip pat ir

atsakovui ir atvirkščiai. § 2. Jei yra keli atsakovai ar ieškovai, ir tik vienas iš jų ar

prieš vieną iš jų prieštaraujama sprendimui, laikoma, kad

424

prieštaravimą iškėlė visi ar prieštaravimas buvo padarytas prieš visus kiekvieną kartą, kai prašomas objektas yra nedalinamas ar pareiga yra bendra.

§ 3. Jei šalis pateikė apeliaciją dėl kurios nors sprendimo

dalies, priešinga šalis, jeigu net apeliacijos terminai būtų praleisti, gali papildomai apeliuoti dėl kitų sprendimo dalių baigtiniu penkiolikos dienų laikotarpiu nuo datos, kuomet jai buvo pranešta apie pagrindinę apeliaciją.

§ 4. Jei nenurodyta kitaip, laikoma, kad apeliacija

paduota dėl visų sprendimo dalių. Kan. 1638 Apeliacija sustabdo sprendimo vykdymą. Kan. 1639 § 1. Išlaikant kan. 1683 nuostatą, apeliacijos

laipsnyje negali būti priimta nauja priežastis ieškinyje, netgi subendrinus priežastis dėl praktinės naudos, todėl ginčo nustatymas išimtinai gali liesti tik pirmojo sprendimo visišką ar dalinį patvirtinimą ar pakeitimą.

§ 2. Nauji įrodymai leidžiami, tik laikantis kan. 16000

normų. Kan. 1640 Apeliaciniame laipsnyje laikomasi tos pačios

procedūros, kaip ir pirmojoje instancijoje, išlaikant atitinkamas proporcijas, tačiau, jei nereikia papildyti įrodymų, nustačius ginčą pagal kann. 1513, § 1 ir 1639, § 1, betarpiškai pereinama prie diskusijos ir sprendimo.

IX SKYRIUS

PRITEISTAS OBJEKTAS IR PIRMINĖS PADĖTIES ATSTATYMAS

I SKIRSNIS

PRITEISTAS OBJEKTAS

425

Kan. 1641 Laikantis kan. 1643 nuostatų, laikoma, jog objektas priteistas: 1º jei tarp dviejų šalių tame pačiame prašyme ir dėl

to paties motyvo buvo padaryti su tarpusavyje sutinkantys sprendimai;

2º jei dėl sprendimo naudingu laiku nebuvo pateikta apeliacija;

3º jei apeliacinėje instancijoje teismas buvo sustabdytas ar jo buvo atsisakyta;

4º jei buvo padarytas galutinis sprendimas, dėl kurio negalima apeliuoti pagal kan. 1629 normą.

Kan. 1642 § 1. Priteistas objektas naudojasi teisės palaikymu

ir, išskyrus kan. 1645, § 1 normą, jam negali būti tiesiogiai prieštaraujama.

§ 2. Priteistas objektas sukuria tarp šalių teisę ir leidžia

veikti, vykdant teismo sprendimą, bei panaikina teisiamo objekto neliečiamumą, ką teisėjas gali paskelbti ir vykdydamas savo pareigas, siekdamas išvengti, kad ta pati byla būtų pradėta iš naujo.

Kan. 1643 Bylos, kuriose svarstomas asmenų statusas,

neišskiriant ir bylų dėl sutuoktinių išskyrimo, niekada netampa priteistu objektu.

Kan. 1644 § 1. Jei buvo padaryti du vienareikšmiai sprendimai

byloje dėl asmenų statuso, bet kuriuo momentu trisdešimties dienų baigtiniu laikotarpiu, nuo dienos, kai buvo pateiktas prieštaravimas, galima kreiptis į apeliacinį tribunolą, pateikiant naujus ir svarbius įrodymus. Tada apeliacinis tribunolas per mėnesį nuo naujų įrodymų ir argumentų pateikimo dekretu turi nustatyti, ar reikia priimti, ar ne bylą naujam svarstymui.

§ 2. Apeliavimas į aukštesnį tribunolą, siekiant naujo

bylos svarstymo, nesustabdo sprendimo vykdymo, nebent

426

įstatymas numato kitaip, arba apeliacinis tribunolas neliepia sustabdyti vykdymo pagal kan. 1650, § 3 normą.

II SKIRSNIS

PIRMINĖS PADĖTIES ATSTATYMAS Kan. 1645 § 1. Sprendimo, perėjusio į priteistą objektą, atžvilgiu,

jei aiškiai žinoma apie jo neteisingumą, leidžiamas pirminės padėties atstatymas.

§ 2. Nelaikoma, kad aiškiai žinoma apie neteisingumą,

nebent:: 1º sprendimas taip paremtas vėliau nustatytais, kaip

neteisingais, įrodymais, kad be jų sprendžiamoji sprendimo dalis nebūtų pagrįsta;

2º vėliau būtų rasti dokumentai, kurie be jokio netikrumo įrodytų naujus faktus, reikalaujančius priešingo sprendimo;

3º sprendimas būtų padarytas vienos šalies klastos įtakoje, sukeliant nuostolį kitai šaliai;

4º aiškiai būtų praleistas įstatymo ne grynai procedūrinis reikalavimas;

5º sprendimas prieštarautų ankstesniam priteisto objekto sprendimui.

Kan. 1646 § 1. Pirminės padėties atstatymo, remiantis kan.

1645, § 2, 1º-3º nurodytais motyvais, turi būti prašoma sprendimą padariusio teisėjo trijų mėnesių laikotarpiu, skaičiuojant nuo dienos, kai buvo sužinota apie tokių motyvų buvimą..

§ 2. Pirminės padėties atstatymo dėl kan. 1645, § 2, 4º ir

5º turi būti prašoma apeliacinio tribunolo, trijų mėnesių laikotarpiu nuo žinios apie paskelbtą sprendimą, jei atveju, aprašytu kan. 1645, § 2, 5º žinia apie ankstesnįjį sprendimą ateitų vėliau, terminas skaičiuojamas nuo šios datos.

427

§ 3. Aukščiau nurodyti terminai neskaičiuojami visą

laiką, kol asmuo, kurio teisės pažeistos, yra nepilnametis. Kan. 1647 § 1. Prašymas atstatyti pirminę padėtį sustabdo dar

nepradėtą sprendimo vykdymą. § 2. Kilus pagrįstai abejonei ar įtarimui, kad prašymas

buvo pateiktas, siekiant užvilkinti vykdymą, teisėjas gali nuspręsti, kad sprendimas būtų vykdomas, paskyrus atitinkamą užstatą asmeniui, prašančiam atstatymo, kad neturėtų nuostolio, jei atstatymas būtų suteiktas.

Kan. 1648 Suteikus pirminės padėties atstatymą, teisėjas

privalo nuspręsti, kaip toliau bus elgiamasi su byla.

X SKYRIUS TEISMO IŠLAIDOS IR NEMOKAMAS PATARNAVIMAS

Kan. 1649 § 1. Tribunolui vadovaujantis Vyskupas savo

vyskupijai ar regionui nustato normas: 1º dėl šalių nuteisimo mokėti ar kompensuoti

teismo išlaidas; 2º dėl honorarų įgaliotiniams, advokatams,

ekspertams ir vertėjams bei išlaidų kompensavimo liudininkams;

3º dėl nemokamo patarnavimo suteikimo ar išlaidų sumažinimo;

4º dėl nuostolių atlyginimo, kuri moka asmuo, kuris ne tik pralaimėjo teisme, bet ir lengvabūdiškai pradėjo ginčą;

5º dėl piniginio užstato, skirto atitinkamai mokėtinų išlaidų padengimui ir nuostolių atlyginimui.

§ 2. Prieš išlaidas, honorarus ir nuostolių atlyginimą

neapeliuojama atskirai, tačiau šalis penkiolikos dienų

428

laikotarpiu gali kreiptis į teisėją, kuris gali pakeisti mokesčio dydį.

XI SKYRIUS

SPRENDIMO VYKDYMAS Kan. 1650 § 1. Įsiteisėjusį sprendimą galima pradėti vykdyti, išlaikant kan. 1647 nuostatą. § 2. Sprendimą padaręs teisėjas ir, jei buvo pateikta

apeliacija, apeliacinis teisėjas pagal savo pareigas ar šalies prašymu, kiek tai reikalinga numatyti ar papildyti būtiną išlaikymą ar esant kitai teisingai priežasčiai, gali įsakyti prieš laiką vykdyti dar neįsiteisėjusį sprendimą, jei reikia, nustatę atitinkamas garantijas.

§ 3. Jei apskundžiamas sprendimas, apie kurį kalbama §

2, teisėjas, kuriam priklauso nagrinėti skundą, matydamas, kad tam yra galimas pagrindas ir iš vykdymo gali kilti nepataisomas nuostolis, gali sustabdyti vykdymą arba pareikalauti užstato.

Kan. 1651 Negali pradėti sprendimo vykdymo, kol teisėjas

neišleidžia vykdomojo dekreto, kuriuo nustato, kad sprendimas turi būti pradėtas vykdyti. Šis dekretas, atsižvelgiant į dalyko prigimtį, gali būti įjungtas į patį sprendimo tekstą arba išleistas atskirai.

Kan. 1652 Jei sprendimo vykdymas susijęs su išankstiniu

apmokėjimu, tai laikoma tarpiniu klausimu, kurį sprendžia sprendimą vykdyti įsakęs teisėjas.

Kan. 1653 § 1. Nebent dalinis įstatymas nustatytų kitaip, vykdyti

sprendimą asmeniškai ar per kitus privalo įsakyti diecezijos, kurioje buvo padarytas pirmosios instancijos sprendimas, Vyskupas.

429

§ 2. Jei jis to nenorėtų daryti ar nepadarytų dėl apsileidimo, sprendimą vykdyti, prašant suinteresuotai šaliai ar pagal pareigas, priklauso vyresnybei, kuriai, pagal kan. 1339, § 3 normą, yra pavaldus apeliacinis tribunolas.

§ 3. Vienuolių atžvilgių sprendimą vykdyti priklauso

Vyresniajam, kuris padarė vykdytiną sprendimą ar delegavo teisėją.

Kan. 1654 § 1. Vykdytojas, nebent pačiame sprendime kas nors

būtų palikta jo nuožiūrai, privalo vykdyti sprendimą, laikydamasis tiesioginės žodžių prasmės.

§ 2. Jam leidžiama svarstyti prieštaravimus, liečiančius

vykdymo būdą ir vertę, tačiau ne pačią bylą, tačiau jei jam kitokiu būdu būtų žinoma, kad sprendimas yra niekinas ar aiškiai neteisingai pagal kann. 1620, 1622 ir 1645 normas, privalo susilaikyti nuo sprendimo vykdymo ir, informavęs apie tai šalis, grąžinti bylą į sprendimą padariusį tribunolą.

Kan. 1655 § 1. Kiek tai liečia daiktinius įpareigojimus, kiekvieną

kartą, kai ieškovui priteisiamas koks nors daiktas, jis turi būti atiduotas tuojau pat, kai įsiteisėja sprendimas.

§ 2. Svarstant asmeninius įpareigojimus, kuomet

kaltinamasis yra įpareigotas atiduoti kilnojamą daiktą arba užmokėti pinigų sumą, arba duoti ar padaryti ką kita, teisėjas pačiame sprendimo tekste arba vykdytojas, vadovaudamasis savo protinga nuomone nustato terminą, per kurį turi būti įvykdyta pareiga, tačiau tas terminas neturi būti trumpesnis už penkiolika dienų ir ilgesnis, kaip šeši mėnesiai.

II SEKCIJA

ŽODINIS GINČO PROCESAS

430

Kan. 1656 § 1. Žodiniame ginčo procese, apie kurį kalba šioje

sekcijoje, galima svarstyti visas bylas, kurių neišskiria teisė, nebent šalis reikalautų ordinarinio ginčo proceso.

§ 2. Jei žodinis procesas buvo naudojamas šalia teisės

leistų atvejų, teismo aktai yra niekini. Kan. 1657 Pirmojoje instancijoje žodinį ginčo procesą, pagal kan.

1424 normą, veda vienas teisėjas. Kan. 1658 § 1. Ieškininiame pareiškime, šalia kan. 1504 išvardintų

reikalavimu turi būti: 1º trumpai, tačiau pilnai ir aiškiai išdėstyti faktai,

pagrindžiantys ieškovo prašymą; 2º nurodyti įrodymai, kuriais ieškovas ketina

paremti faktus ir kurių negali tuo metu pateikti, kad teisėjas juos betarpiškai priimtų.

§ 2. Prie ieškinio turi būti pridėti dokumentai, kuriais

grindžiamas ieškinys ar bent autentiškos jų kopijos. Kan. 1659 § 1. Jei mėginimas susitaikyti pagal kan. 1446, § 2

normą buvo nenaudingas, ir teisėjas laikosi nuomonės, kad ieškinys turi pagrindą, jis trijų dienų laikotarpiu dekretu, pridėtu prie ieškinio, įsako, kad ieškinio egzempliorius būtų pateiktas atsakovui, suteikiant šiam galimybę penkiolikos dienų laikotarpiu tribunolo raštinei pateikti atsakymą raštu.

§ 2. Šis pranešimas sukelia tas pačias pasekmes, kaip ir

teisminis šaukimas, apie kurį kalbama kan. 1512. Kan. 1660 Jei atsakovo prieštaravimai to reikalauja, teisėjas

nustato ieškovui atsakymo terminą, kad iš abiejų šalių gautų atsakymų būtų aiškus ginčo objektas.

431

Kan. 1661 § 1. Praėjus terminams, apie kuriuos kalbama kann. 1659 ir 1660, teisėjas, susipažinęs su aktais, nustato ginčo formuluotę ir tada šaukia visus suinteresuotus asmenis į posėdį, kuris turi įvykti ne vėliau kaip per mėnesį, šalims pridėdamas ginčo formuluotę.

§ 2. Šaukime šalys turi būti informuotos, jog gali ne

vėliau kaip prieš tris dienas iki posėdžio tribunolui pateikti trumpą raštą, kuriuo gali būti patvirtinti jų teiginiai.

Kan. 1662 Posėdyje pirmiausia svarstomi klausimai, apie

kuriuos kalbama kann. 1459-1464. Kan. 1663 § 1. Įrodymai surenkami posėdžio metu, išlaikant

kan. 1418 nuostatus. § 2. Šalis ir jos advokatas gali dalyvauti, apklausiant kitas

šalis, liudininkus ir ekspertus. Kan. 1664 Šalių, liudininkų ir ekspertų atsakymus, advokatų

prašymus ir prieštaravimus privalo surašyti notaras, tačiau tik bendrais bruožais ir tik tiek, kiek tai liečia svarstomo dalyko esmę. Šiuos dokumentus pasirašo juos pateikę asmenys.

Kan. 1665 Prašyme ar atsakymuose nepateiktus ar neparašytus

įrodymus teisėjas gali priimti tik pagal kan. 1452 normą; išklausęs bent vieną liudininką, teisėjas gali pareikalauti pateikti naujus įrodymus tik pagal kan. 1600 normą.

Kan. 1666 Jei posėdyje nebuvo įmanoma surinkti visų

įrodymų, skiriamas kitas posėdis. Kan. 1667 Surinkus įrodymus, tame pačiam posėdyje vyksta

žodinė diskusija.

432

Kan. 1668 § 1. Jei iš diskusijų nekyla būtinybė papildyti medžiagą ar kas kita netrukdo tinkamai paskelbti sprendimą, teisėjas toje pačioje vietoje, uždaręs posėdį, vienas pats daro sprendimą, kurio vykdomoji dalis betarpiškai perskaitoma dalyvaujančioms šalims.

§ 2. Tribunolas, tačiau, atsižvelgdamas į bylos sunkumą

ar kitą teisingą priežastį gali atidėti sprendimą iki penktos naudingos dienos.

§ 3. Pilnas ir aiškiai motyvuotas sprendimo tekstas turi

būti įteiktas šalims kuo greičiau, paprastai ne vėliau, kaip per penkiolika dienų.

Kan. 1669 Jei apeliacinis tribunolas pripažintų, kad pirmame

teismo laipsnyje buvo naudojamasi žodinio ginčo proceso normomis tais atvejais, kai to neleidžia teisė, jis paskelbia, kad sprendimas yra niekinas ir grąžina bylą sprendimą padariusiam tribunolui.

Kan. 1670 Visų kitų procedūrinių dalykų atžvilgiu laikomasi

ordinarinio ginčo proceso nuostatų. Tribunolas, siekdamas greičiau išspręsti bylą, savo dekretu, pateikus motyvus, gali atsitraukti nuo tų procesinių normų, kurios nėra nustatytos galiojimui, visuomet išsaugant teisingumą.

TREČIOJI DALIS

KAI KURIE YPATINGI PROCESAI

I SKYRIUS SANTUOKINIAI PROCESAI

I SKIRSNIS

SANTUOKOS NIEKINUMO PASKELBIMO BYLOS

1 straipsnis

433

Kompetentingas teismas Kan. 1671 Pakrikštytųjų santuokinės bylos pagal savo teisę

priklauso bažnytiniam teisėjui. Kan. 1672 Bylas dėl grynai civilinių santuokos pasekmių priklauso

svarstyti civiliniam teisėjui, nebent dalinė teisė nustatytų, kad tas pačias bylas, kaip tarpines ar papildomas svarstytų ir spręstų bažnytinis teisėjas.

Kan. 1673 Santuokos niekinumo bylose, kurios nėra

rezervuotos Apaštalų Sostui, yra kompetentingas: 1º tribunolas tos vietos, kur buvo sudaryta

santuoka; 2º tribunolas vietos, kurioje yra atsakovo buveinė ar

tarsi buveinė; 3º tribunolas vietos, kurioje gyvena ieškovas, jei abi

šalys gyvena tos pačios Vyskupų Konferencijos teritorijoje ir jei tam pritaria atsakovo gyvenamosios vietos Teismo vikaras, išklausęs atsakovą;

4º tribunolas vietos, kur faktiškai turi būti surinkta didžioji įrodymų dalis, jei tam pritaria atsakovo gyvenamosios vietos Teismo vikaras, pirmiau atsiklausęs atsakovo, ar šis neturi kokių nors prieštaravimų.

2 straipsnis

Teisė apskųsti santuoką Kan. 1674 Santuoką apskųsti gali: 1º sutuoktiniai; 2º teisingumo saugotojas, kai apie negaliojimą jau

žinoma, jeigu santuokos neįmanoma ar nebūtų reikalo taisyti.

Kan. 1675 § 1. Santuoka, kuri nebuvo apskųsta esant gyviems

sutuoktiniams, negali būti apskųsta po abiejų ar vieno iš jų mirties, nebent galiojimo klausimas būtų reikalingas

434

kaip teisminė prielaida kitame ginče tiek kanoninėje, tiek civilinėje plotmėje.

§ 2. Jei sutuoktinis miršta proceso eigoje, laikomasi kan.

1518 nuostatų.

3 straipsnis Teisėjo pareigybė

Kan. 1676 Teisėjas, prieš priimdamas bylą, kiekvienu atveju, kai

yra sėkmingos baigties viltis, turi pasinaudoti sielovadinėmis priemonėmis, jei įmanoma, paskatindamas sutuoktinius pataisyti santuoką ir atkurti santuokinį gyvenimą.

Kan. 1677 § 1. Priėmus ieškinį, pirmininkas ar pateikėjas, pagal

kan. 1508 normą paskelbia šaukimo dekretą. § 2. Praėjus penkiolikos dienų terminui po paskelbimo

pirmininkas ar pateikėjas, nebent kuri nors šalis prašytų posėdžio ginčo nustatymui, dešimties dienų laikotarpiu pagal pareigas savo dekretu turi nustatyti ginčo ar ginčų formuluotę ir apie tai pranešti šalims.

§ 3. Ginčo formuluotė ne tik klausia, ar konstatuojama,

jog santuoka yra niekina, bet turi būti taip pat ir apibrėžta, dėl kokios priežasties ar priežasčių skundžiamas santuokos galiojimas.

§ 4. Praėjus dešimčiai dienų po dekreto paskelbimo, jei

šalys neprieštarauja, pirmininkas ar pateikėjas nauju dekretu nustato medžiagos rinkimo byloje pradžią.

4 straipsnis Įrodymai

435

Kan. 1678 § 1. Ryšio gynėjas, šalių atstovai ir, jei dalyvauja teisme, teisingumo saugotojas, turi teisę:

1º dalyvauti apklausiant šalis, liudininkus ir ekspertus, išlaikant kan. 1559 nuostatą;

2 º susipažinti su bylos aktais, kad ir dar nepaskelbtais ir ištirti šalių pateiktus dokumentus.

§ 2. Šalys negali dalyvauti apklausose, apie kurias

kalbama § 1, 1º. Kan. 1679 Nebent būtų kitas įrodymų pilnumo šaltinis,

teisėjas, pagal kan. 1536 vertindamas šalių parodymus, jei įmanoma, turi pasinaudoti liudijimais apie pačių šalių patikimumą, o taip pat kitomis nuorodomis ir užuominomis.

Kan. 1680 Impotencijos bei sutikimo trūkumo dėl proto ligos

bylose teisėjas privalo naudotis vieno ar kelių ekspertų paslaugomis, nebent, atsižvelgiant į aplinkybes, tai rodytųsi aiškiai nenaudinga; kitose bylose laikomasi kan. 1574 nuostatų.

5 straipsnis

Sprendimas ir apeliacija Kan. 1681 Kiekvieną kartą medžiagos rinkimo stadijoje kilus labai

tikėtinai abejonei, kad santuoka nebuvo panaudota, tribunolas, šalių sutikimu sustabdęs niekinumo bylą, gali baigti medžiagos rinkimą dispensos nuo tikros santuokos atžvilgiu ir galiausiai persiųsti aktus Apaštalų Sostui drauge su prašymu dispensuoti vieną ar abu sutuoktinius ir tribunolo bei Vyskupo nuomone.

Kan. 1682 § 1. Sprendimas, kuriuo santuoka buvo paskelbta

niekina nuo pat pradžios, drauge su atsiliepimais, jie jų buvo ir kitas teismo aktais pagal pareigas dvidešimties

436

dienų laikotarpių po sprendimo paskelbimo turi būti perduoti apeliaciniam tribunolui.

§ 2. Jei pirmame laipsnyje buvo padarytas sprendimas,

pasisakantis už santuokos niekinumą, apeliacinis tribunolas, apsvarstęs ryšio gynėjo ir, jei tokios būtų, šalių pastabas, arba nedelsdamas patvirtina sprendimą arba priima svarstyti bylą ordinariniu būdu naujame laipsnyje.

Kan. 1683 Jei apeliaciniame laipsnyje pridedama nauja santuokos

niekinumo priežastis, tribunolas jį gali priimti ir svarstyti ją, kaip pirmoje instancijoje.

Kan. 1684 § 1. Po to, kai sprendimas, kuriuo santuoka buvo

paskelbta niekina pirmame laipsnyje, buvo patvirtinta apeliacijos laipsnyje dekretu ar antru sprendimu, asmenys, kurių santuoka buvo paskelbta niekina, gali sudaryti naują santuoką, kai tiktai dekretas ar naujas sprendimas jiems bus įteikti, nebent tai draustų prie paties sprendimo ar dekreto pridėtas ar vietos Ordinaro nustatytas draudimas.

§ 2. Kan. 1644 nuostatų privalu laikytis ir tada, jei

sprendimas, kuriuo santuoka buvo paskelbta niekina, buvo patvirtintas ne antru sprendimu, o dekretu.

Kan. 1685 Kai tik sprendimas tampa vykdytinu, Teismo Vikaras

apie tai turi pranešti vietos, kurioje buvo sudaryta santuoka, Ordinarui, kuris kuo greičiau privalo pasirūpinti, kad santuokų ir pakrikštytųjų knygose kuo greičiau būtų pažymėta apie paskelbtą santuokos niekinumą ir galimus nustatytus draudimus.

6 straipsnis

Dokumentinis procesas

437

Kan.1686 Gavęs pagal kan. 1677 normą pateiktą prašymą, Teismo

vikaras ar jo deleguotas teisėjas, praleidęs ordinarinio proceso formalumus, tačiau pašaukęs šalis ir dalyvaujant ryšio gynėjui, gali sprendimu paskelbti santuokos niekinumą, jei iš jokių priekaištų ir prieštaravimų nekeliančio dokumento tikrai aišku, kad buvo ardanti kliūtis ar teisėtos formos trūkumas ir taip pat tikrai žinoma, kad nebuvo suteikta dispensa, arba įgaliotinis neturėjo galiojančio pavedimo.

Kan. 1687 § 1. Dėl šios nutarties ryšio gynėjas, jei protingai

manytų, kad nėra tikrumo dėl trūkumų, apie kuriuos kalbama kan. 1686 ar dispensos nebuvimo, privalo apeliuoti į antrosios instancijos teisėją, kuriam turi būti perduoti aktai, raštu jį informuojant, kad vyksta dokumentinis procesas.

§ 2. Šalis, laikanti, kad jos teisės pažeistos, išsaugo

apeliacijos teisę. Kan. 1688 Antrosios instancijos teisėjas, dalyvaujant ryšio gynėjui

ir išklausęs šalių, tokiu pat būdu, kaip nurodyta kan. 1686, sprendžia, ar sprendimas turi būti patvirtintas ar verčiau reikia nagrinėti bylą ordinariniu teisės keliu. Šiuo atveju byla grąžinama pirmosios instancijos tribunolui.

7 straipsnis

Bendrosios normos Kan. 1689 Sprendime šalims turi būti primintos moralinės, o taip

pat ir pilietinės pareigos, kurias galimai šalys turi viena kitos bei palikuonių išlaikymo ir auklėjimo atžvilgiu.

Kan. 1690 Bylos dėl santuokos paskelbimo niekina negali būti

vedamos žodinio ginčo proceso būdu.

438

Kan. 1691 Visame kitame, vedant procesą, turi būti taikomos, jei tam neprieštarauja dalyko prigimtis, kanonai, kalbantys apie teismus bendrai ir apie ordinarinį ginčo procesą, išlaikant specialias normas byloms apie asmenų statusą ir byloms, liečiančioms visuomenės gerovę.

II SKIRSNIS

SUTUOKTINIŲ IŠSKYRIMO BYLOS Kan. 1692 § 1. Pakrikštytųjų sutuoktinių išskyrimas, jei nėra

nustatyta kitaip atskiroms vietovėms, gali būti apibrėžtas diecezijos Vyskupo dekretu arba teisėjo sprendimu pagal tolesnių kanonų normas.

§ 2. Kur bažnytinis sprendimas nesukelia civilinių

pasekmių ar numatoma, kad civilinis sprendimas nebus priešingas dieviškajai teisei, diecezijos, kur gyvena sutuoktiniai, Vyskupas, apsvarstęs konkrečią situaciją, gali leisti kreiptis į civilinį tribunolą.

§ 3. Jei byla liečia taip pat grynai civilines santuokos

pasekmes, teisėjas turi rūpintis, kad, laikantis § 2 nuostatų, byla nuo pat pradžios būtų keliama civiliniame teisme.

Kan. 1693 § 1. Jei viena šalis ar teisingumo saugotojas neprašo

ordinarinio ginčo proceso, vedamas žodinis ginčo procesas.

§ 2. Jei buvo vedamas ordinarinis ginčo procesas ir buvo

pateikta apeliacija, antrojo laipsnio tribunolas veikia pagal kan. 1682, § 2 normas, išlaikydamas nustatytus reikalavimus.

Kan. 1694 Tribunolo kompetencijos atžvilgiu laikomasi kan. 1673

nuostatų.

439

Kan. 1695 Teisėjas kiekvieną kartą, kuomet, prieš priimdamas bylą, įžvelgia geros išeities viltį, privalo pasinaudoti sielovadinėmis priemonėmis, siekdamas sutuoktinių susitaikymo ir paskatindamas atstatyti santuokinį gyvenimą.

Kan. 1696 Sutuoktinių išskyrimo bylos yra susijusios taip pat ir su

visuomenės gerove, todėl jose pagal kan. 1433 normą, visuomet privalo dalyvauti teisingumo saugotojas.

III SKIRSNIS

PROCESAS DISPENSAI NUO TIKROS IR NEPAVARTOTOS SANTUOKOS

Kan. 1697 Vien tik sutuoktiniai arba vienas iš jų, nors antrasis tam

ir prieštarautų, turi teisę prašyti malonės dispensuoti nuo tikros, bet nepavartotos santuokos.

Kan. 1698 § 1. Vien tik Apaštalų Sostas sprendžia ar santuoka

buvo nepavartota ir ar egzistuoja teisinga priežastis suteikti dispensą.

§ 2. Dispensą išimtinai suteikia Romos Popiežius. Kan. 1699 § 1. Priimti skundą, kuriuo prašoma dispensos, yra

kompetentingas diecezijos, kurioje ieškovas turi buveinę ar tarsi buveinę, Vyskupas, kuris, jei prašymas turi akivaizdų pagrindą, privalo liepti pradėti proceso medžiagos rinkimą.

§ 2. Jei pateikiamas atvejis sukelia ypatingų juridinio ar

moralinio pobūdžio sunkumų, diecezijos Vyskupas turi pasitarti su Apaštalų Sostu.

§ 3. Prieš Vyskupo dekretą, kuriuo atmetamas prašymas,

kreipiamasi į Apaštalų Sostą.

440

Kan. 1700 § 1. Išlaikant kan. 1681 nuostatą, Vyskupas šiuose procesuose medžiagą surinkti paveda arba pastoviai ar konkrečiais atvejais savo arba kitos vyskupijos tribunolui arba tinkamam kunigui.

§ 2. Jei buvo pateiktas teisminis prašymas paskelbti tą

pačią santuoką niekina, medžiagos rinkimas pavedamas tam pačiam tribunolui.

Kan. 1701 § 1. Šiuose procesuose visuomet turi dalyvauti ryšio

gynėjas. § 2. Negali dalyvauti šalies atstovas, tačiau dėl bylos

sudėtingumo Vyskupas gali leisti ieškovui ar atsakovui pasinaudoti teisininko paslaugomis.

Kan. 1702 Medžiagos rinkimo etape turi būti išklausytos abi šalys

ir, kiek įmanoma, laikomasi kanonų apie įrodymų rinkimą ordinariniame ginčo procese ir santuokos niekinumo bylose, kiek jie gali būti pritaikyti šių procesų prigimčiai.

Kan. 1703 § 1. Nėra aktų atskleidimo, tačiau teisėjas, matydamas,

kad dėl surinktų įrodymų kyla didelė kliūtis ieškovo prašymui ar atsakovo prieštaravimams, privalo apie tai išmintingai pranešti suinteresuotai šaliai.

§ 2. Teisėjas to prašančiai šaliai gali parodyti gautą

dokumentą ar surinktus parodymus ir nustatyti laiką nuomonės pateikimui.

Kan. 1704 § 1. Medžiagos rinkėjas, baigęs medžiagos rinkimo

etapą, turi visus aktus drauge su atitinkamu pranešimu pateikti Vyskupui, kuris privalo pareikšti savo nuomonę, laikydamasis tiesos, tiek santuokos nepanaudojimo, tiek teisingos priežasties suteikti dispensą ir malonės būtinumo atžvilgiu.

441

§ 2. Jei proceso medžiagos rinkimas pagal kan. 1700

normą buvo pavestas kitam tribunolui, ryšiui palankios pastabos padaromos pačiam tribunole, tačiau nuomonę, apie kurią kalbama § 1, priklauso turi pareikšti pavedimą davęs Vyskupas, kuriam medžiagos rinkėjas kartu su aktais pateikia atitinkamą pranešimą.

Kan. 1705 § 1. Vyskupas visus aktus drauge su savo nuomone ir

ryšio gynėjo pastabomis privalo perduoti Apaštalų Sostui.

§ 2. Jei, Apaštalų Sosto sprendimu, reikalinga papildyti

surinktą medžiagą, apie tai pranešama Vyskupui, nurodant medžiagą, kuri turi būti papildomai surinkta.

§ 3. Jei Apaštalų Sostas atsakė reskriptu, kuriuo

nurodoma, kad iš pateiktos medžiagos negalima konstatuoti santuokos nepanaudojimo, tokiu atveju teisininkas, apie kurį kalbama kan. 1701, § 2, gali tribunolo patalpose susipažinti su proceso aktais, bet ne su Vyskupo nuomone, įvertindamas, ar galima pridėti kokią nors svarbią priežastį, siekiant iš naujo pateikti prašymą.

Kan. 1706 Dispensos reskriptą Apaštalų Sostas persiunčia

Vyskupui, kuris apie reskriptą informuoja šalis bei kuo greičiau įsako vietos, kur buvo sudaryta santuoka, bei kur buvo priimtas krikštas, klebonams apie suteiktą dispensą pažymėti santuokų ir krikštų registravimo knygose.

IV SKIRSNIS

NUMANOMOS SUTUOKTINIO MIRTIES PROCESAS Kan. 1707 § 1. Kiekvienu atveju, kuomet sutuoktinio mirties

neįmanoma įrodyti autentišku ar civiliniu dokumentu, kitas sutuoktinis negali būti laikomas laisvu nuo

442

santuokinio ryšio, be diecezijos Vyskupo paskelbtos deklaracijos apie numanomą mirtį.

§ 2. Deklaraciją, apie kurią kalbama § 1, diecezijos

Vyskupas gali paskelbti tik po reikalingo tyrimo iš liudininkų parodymų, žinių arba nuorodų įgijęs moralinį tikrumą dėl sutuoktinio mirties. Vien tik sutuoktinio, kad ir ilgai užtrukusio, nebuvimo tam nepakanka.

§ 3. Neužtikrintais ir sudėtingais atvejais Vyskupas

privalo atsiklausti Apaštalų Sosto.

II SKYRIUS ŠVENTIMŲ NIEKINUMO BYLOS

Kan. 1708 Apskųsti šventimų galiojimą turi teisę tiek pats

dvasininkas, tiek Ordinaras, kuriam dvasininkas pavaldus, tiek Ordinaras vyskupijos, kurioje buvo suteikti šventimai.

Kan. 1709 § 1. Prašymas turi būti nusiųstas kompetentingai

Kongregacijai, kuri nuspręs, ar bylą svarstys pati Romos Kurijos Kongregacija, ar jos paskirtas tribunolas.

§ 2. Pateikus prašymą, dvasininkui pačia teise

draudžiama naudotis šventimų galiomis. Kan. 1710 Jei Kongregacija grąžina bylą tribunolui, jei tam

neprieštarauja dalyko prigimtis, laikomasi kanonų apie teismus bendrai ir apie ordinarinį ginčo teismą, išlaikant šio skyriaus nuostatus.

Kan. 1711 Šiose bylose ryšio gynėjas naudojasi tomis pačiomis

teisėmis ir turi tas pačias pareigas, kaip santuokos ryšio gynėjas.

443

Kan. 1712 Po antro sprendimo ir šventimų niekinumo patvirtinimo, dvasininkas praranda visas dvasininkų luomui būdingas teises ir yra laisvas nuo visų pareigų.

III SKYRIUS

BŪDAI IŠVENGTI TEISMO Kan. 1713 Siekiant išvengti teisminių ginčų, galima pasinaudoti

transakcija arba susitaikymu arba ginčą patikėti spręsti vienam ar keliems arbitrams.

Kan. 1714 Transakcijos, kompromiso ar arbitrų sprendimo

atžvilgiu laikomasi šalių pasiriktų normų, arba, jei šalys tai pasirinktų, Vyskupų Konferencijos išleisto įstatymo, jei toks būtų, arba susitarimo vietoje galiojančių civilinių įstatymų.

Kan. 1715 § 1. Transakcija arba kompromisas negalioja visuose

dalykuose, liečiančiuose visuomenės gerovę bei dėl kitų dalykų, kuriais šalys negali laisvai disponuoti.

§ 2. Svarstant klausimus, susijusius su bažnytiniu turtu,

visuomet, kai to reikalauja objektas, laikomasi bažnytinės teisės nustatytų bažnytinio turto atsisakymui formalumų.

Kan. 1716 § 1. Jei civilinis įstatymas nepripažįsta teisėjo

nepatvirtinto arbitro sprendimo, kad arbitro sprendimas bažnytiniame klausime galiotų kanoninėje plotmėje, būtina, kad jį patvirtintų bažnytinis teisėjas tos vietos, kur sprendimas buvo padarytas.

§ 2. Jei civilinis įstatymas leidžia apskųsti arbitro

sprendimą civiliniam teisėjui, tas pats apskundimas leidžiamas ir kanoninėje plotmėje pas bažnytinį teisėją, kompetentingą spręsti ginčą pirmame laipsnyje.

KETVIRTOJI DALIS

444

BAUDŽIAMASIS PROCESAS

I SKIRSNIS PARENGIAMASIS TYRIMAS

Kan. 1717 § 1. Kiekvienu atveju, kuomet Ordinaras gauna bent

tikėtiną žinią apie nusikaltimą, jis privalo išmintingai pats asmeniškai, ar per tinkamą asmenį, ištirti faktus, aplinkybes ir pakaltinamumą, nebent toks tyrimas atrodytų esąs absoliučiai perdėtas.

§ 2. Būtina pasirūpinti, kad šiuo tyrimu nebūtų sukeltas

pavojus kieno nors geram vardui. § 3. Tyrimą atliekantis asmuo turi tokias pačias teises ir

pareigas, kaip auditorius procese,o jei ateityje būtų pradėtas teisminis procesas, jame negali eiti teisėjo pareigų.

Kan. 1718 § 1. Jei pasirodytų, kas surinktų elementų pakanka,

Ordinaras sprendžia: 1º ar galima pradėti procesą bausmės paskyrimui ar

paskelbimui; 2º ar, atsižvelgiant į kan. 1341, tai yra reikalinga;

3º ar reikia vesti teisminį procesą, ar, jei įstatymas to nedraudžia, reikia pasinaudoti neteisminiu dekretu.

§ 2. Ordinaras privalo atšaukti ar pakeisti dekretą, apie kurį kalbama § 1, kiekvieną kartą, kai dėl naujai atsiradusių elementų nuspręstų, kad turi elgtis kitaip.

§ 3. Prieš išleisdamas dekretus, apie kuriuos kalbama §§

1 ir 2, Ordinaras, jei išmintingai laikytų tai esant reikalinga, turi išklausyti dviejų teisėjų ir kitų teisės ekspertų nuomonės.

445

§ 4. Prieš nuspręsdamas pagal § 1 normą, Ordinaras turi apsvarstyti, ar nebūtų naudinga, siekiant išvengti nereikalingo bylinėjimosi, kad jis pats ar tyrėjas, pritariant šalims, išspręstų nuostolių klausimą, laikydamasis teisingumo ir garbingumo principų.

Kan. 1719 Tyrimo aktai ir Ordinaro dekretai, kuriais

pradedamas ar baigiamas tyrimas ir visi iki tyrimo surinkti dokumentai, jei nėra reikalingi baudžiamajame procese, saugomi slaptajame kurijos archyve.

II SKIRSNIS

PROCESO EIGA Kan. 1720 Jei Ordinaras nutarė eiti neteisminio dekreto keliu: 1º jis informuoja kaltinamąjį apie kaltinimą bei

įrodymus, syuteikdamas šiam galimybę gintis, nebent kaltinamasis, tinkamai pašauktas, neatvyktų;

2º atidžiai su dviem tarėjais apsvarsto visus įrodymus ir argumentus;

3º jei aiškiai patvirtinamas nusikaltimo faktas ir baudžiamasis persekiojimas nėra pasibaigęs, pagal kann. 1342 – 1350 normas išleidžia dekretą, bent trumpai išdėstydamas teisinį ir faktinį pagrindimą.

Kan. 1721 § 1. Jei Ordinaras dekretu nusprendė pradėti teisminį

baudžiamąjį procesą, jis perduoda aktus ištirti teisingumo saugotojui, kuris pagal kann. 1502 ir 1504 normas pateikia teisėjui kaltinamąjį skundą.

§ 2. Aukštesniajame tribunole ieškovo vaidmenį atlieka

to tribunolo teisingumo saugotojas. Kan. 1722 Ordinaras, siekdamas išvengti papiktinimo, apsaugoti

liudininkų laisvę ir užtikrinti teisingumą, gali bet kurioje proceso stadijoje, išklausęs teisingumo saugotojo ir pašaukęs patį kaltinamąjį, atimti jam šventą tarnystę,

446

bažnytinę pareigybę ar užduotį, įsakyti ar uždrausti gyventi kurioje nors vietoje ar teritorijoje, o taip pat uždrausti viešai dalyvauti šventojoje Eucharistijoje. Visas šias priemones, išnykus priežasčiai, privalu atšaukti, ir jos išnyksta pagal pačią teisę, pasibaigus baudžiamajam procesui.

Kan. 1723 § 1. Teisėjas, šaukdamas kaltinamąjį privalo

paraginti jį pasikviesti advokatą pagal kan. 1481 normą per paties teisėjo nustatytą laikotarpį.

§ 2. Jei kaltinamasis tuo nepasirūpintų, pats teisėjas prieš

ginčo nustatymą turi paskirti advokatą, kuris išlieka šiose pareigose, kol kaltinamasis nepasikvies savo advokato.

Kan. 1724 § 1. Teisingumo saugotojas, liepus ar sutikus

nusprendusiam pradėti procesą Ordinarui, bet kuriame teismo laipsnyje gali atsisakyti nagrinėjimo.

§ 2. Kad atsisakymas galiotų, reikia, kad jį priimtų

kaltinamasis, nebent jis būtų paskelbtas nedalyvaujančiu teisme.

Kan. 1725 Diskusijų fazėje, tiek jei ji vyktų raštu, tiek žodžiu,

kaltinamasis visuomet turi teisę rašyti ir kalbėti paskutinis, pats asmeniškai ar per savo advokatą ar įgaliotinį.

Kan. 1726 Bet kuriame baudžiamojo teismo laipsnyje ir

stadijoje, jei aiškiai nustatoma, kad kaltinamasis nepadarė nusikaltimo, teisėjas tai turi paskelbti sprendimu ir išteisinti kaltinamąjį, netgi jei tuo pačiu baigtųsi baudžiamasis persekiojimas.

Kan. 1727 § 1. Kaltinamasis gali pateikti apeliaciją, net jei buvo

duotas išteisinamasis sprendimas vien tik todėl, kad

447

bausmė buvo laisvai pasirenkama, arba teisėjas pasinaudojo kann. 1344 ir 1345 nurodytomis galiomis.

§ 2. Teisingumo saugotojas gali apeliuoti kiekvienu

atveju, kai mano, jog nebuvo apkankamai pasirūpinta atitaisyti papiktinimą ar atstatyti teisingumą.

Kan. 1728 § 1. Išlaikant šio skyriaus kanonus, baudžiamajame

teisme, jei ta neprieštarauja dalyko prigimtis, turi būti taikomi kanonai apie teismus bendrai ir apie ordinarinį ginčo teismą, išsaugant specialias normas byloms, liečiančioms visuomenės gerovę.

§ 2. Kaltinamasis neįpareigojamas prisipažinti ir jam

negali būti įsakyta prisiekti.

III SKIRSNIS PRAŠYMAS ATLYGINTI NUOSTOLIUS

Kan. 1729 § 1. Nuostolį patyrusi šalis paties baudžiamojo teismo

metu gali inicijuoti ginčo procesą dėl nusikaltimo jos patirtų nuostolių atlyginimui pagal kan. 1596 normą.

§ 2. Nuostolį patyrusios šalies prašymas, apie kurį

kalbama § 1, nebegali būti priimtas, jei tai nebuvo padaryta pirmame baudžiamojo teismo laipsnyje.

§ 3. Apeliacija nuostolių byloje vyksta pagal kann. 1628

– 1640 normas, net jei baudžiamajame teisme apeliacija neįmanoma. Jei buvo pateiktos abi apeliacijos, net jei tai padarė skirtingos šalys, vyksta vienas apeliacinis teismas, išlaikant kan. 1730 nuostatą.

Kan. 1730 § 1. Siekiant perdėto užvilkinimo baudžiamajame

procese, teisėjas gali atidėti nuostolių procesą iki galutinio baudžiamojo teismo sprendimo paskelbimo.

448

§ 2. Taip pasielgęs teisėjas po to, kai padarė sprendimą baudžiamajame teisme, turi spręsti dėl nuostolių, net jei baudžiamasis teismas dar tebesitęstų dėl pateikto apskundimo, arba kaltinamasis buvo išteisintas, remiantis motyvu, neatleidžiančiu nuo pareigos atlyginti nuostolius.

Kan. 1731 Baudžiamajame teisme duotas sprendimas, nors ir

įsiteisėjęs, jokiu būdu netampa įstatymu nukentėjusiai šaliai, nebent ši kreipėsi pagal kan. 1729 normą.

PENKTOJI DALIS

ADMINISTRACINIAI PRIEŠTARAVIMAI BEI KLEBONŲ ATLEIDIMAS AR PERKĖLIMAS

I SEKCIJA

PRIEŠTARAVIMAS ADMINISTRACINIAMS DEKRETAMS Kan. 1732 Visa, kas nustatyta šios sekcijos kanonuose dekretams,

turi būti taikoma visiems pavieniams administraciniams aktams, duotiems išorinėje srityje neteisminiu keliu, išskyrus paties Romos Popiežiaus ar Visuotinio Susirinkimo išleistus aktus.

Kan. 1733 § 1. Labai pageidautina, kad kiekvieną kartą, kuomet

kas nors mano, kad dekretu buvo pažeistos jo teisės, nekiltų ginčas tarp jo ir dekreto autoriaus, bet būtų pasiektas bendras tarpusavio susitarimas ieškoti teisingo sprendimo, pasinaudojant taip pat autoritetingų asmenų tarpininkavimu ir studijomis taip, kad tinkamu būdu būtų išvengta ginčo ar jis būtų išspręstas.

§ 2. Vyskupų Konferencija gali nustatyti, kad kiekvienoje

vyskupijoje būtų pastoviai įsteigta tam skirta įstaiga ar taryba, kuri, remdamasi tos pačios Konferencijos išleistomis normomis, privalėtų pasiūlyti teisingus

449

sprendimus. Jei Konferencija nepadarė tokio potvarkio, įstaigą ar tarybą įsteigti gali ir Vyskupas.

§ 3. Įstaiga ar taryba, apie kurią kalbama § 2, pagrindinai

veikia tuomet, kai prašoma dekreto atšaukimo pagal kan. 1734 normą ir nesibaigė kreipimosi terminas. Jei dekretas buvo apskųstas, pats Vyresnysis ar skundą nagrinėjantis teisėjas, kiekvieną kartą, kai yra laimingos išeities viltis, turi paraginti apskundusįjį ir dekreto autorių ieškoti tokių sprendimų.

Kan. 1734 § 1. Kiekvienas asmuo, prieš apskųsdamas, privalo raštu prašyti dekreto autorių atšaukti ar pataisyti dekretą. Šį prašymą pateikus, suprantama, kad tuo pačiu prašoma sustabdyti vykdymą.

§ 2. Prašymas turi būti pateiktas per nepratęsiamą

dešimties naudingų dienų laikotarpį nuo teisėto dekreto įteikimo.

§ 3. §§1 ir 2 normos negalioja: 1º Vyskupui pateikiamam skundui prieš jam

pavaldžios vyresnybės išleistus dekretus; 2º skundui pateiktam prieš dekretą, kuriuo

nusprendžiamas hierarchinis apskundimas, nebent sprendimą būtų priėmęs Vyskupas;

3º skundams, pateikiamiems pagal kann. 57 ir 1735 normas.

Kan. 1735 Jei trisdešimties dienų laikotarpiu nuo prašymo, apie

kurį kalbama kan. 1734, dekreto autorius išleidžia dekretą, kuriuo pataisomas pirmasis ar nusprendžiama, kad prašymas turi būti atmestas, terminas apskundimui prasideda nuo naujo dekreto įteikimo, gi, jei per trisdešimt dienų nieko nenusprendžiama, terminas prasideda nuo trisdešimtosios dienos.

450

Kan. 1736 § 1. Tose srityse, kur hierarchinis skundas sustabdo dekreto vykdymą, tokius pačius padarinius sukelia ir prašymas, apie kurį kalbama kan. 1734.

§ 2. Visais kitais atvejais, nebent pats dekreto autorius

dešimties dienų laikotarpiu po prašymo, apie kurį kalbama kan. 1734, gavimo, nuspręstų sustabdyti dekreto vykdymą, sustabdymo galima prašyti jo hierarchinį Vyresnįjį, kuris tai gali nuspręsti, tik esant svarbioms priežastims ir visuomet pasirūpindamas išvengti nuostolių sielų išganymui.

§ 3. Sustabdžius dekreto vykdymą pagal § 2 normą, jei

toliau būtų pateiktas skundas, tas, kuris pagal kan. 1737, § 3 privalo nagrinėti skundą, sprendžia, ar sustabdymas turi būti patvirtintas, ar atšauktas.

§ 4. Jei per nustatytą terminą prieš dekretą nebuvo

pateiktas joks skundas, tuo pačiu išnyksta tuo metu pagal §§ 1 ir 2 normą galiojęs vykdymo sustabdymas.

Kan. 1737 § 1. Asmuo, laikantis, kad dekretu buvo pažeistos jo

teisės, esant bet kokiai teisingai priežasčiai, gali kreiptis į dekretą išleidusiojo hierarchinį Vyresnįjį. Skundas gali būti pateiktas pačiam dekreto autoriui, kuris privalo jį nedelsdamas perduoti kompetentingam hierarchiniam Vyresniajam.

§ 2. Skundas turi būti pateiktas nepratęsiame penkiolikos

naudingų dienų laikotarpiu, kuris kan. 1734, § 3 nurodytais atvejais prasideda nuo dekreto įteikimo dienos pagal kan. 1735 normą.

§ 3. Taip pat ir tais atvejais, kuomet skundas pačia teise

nesustabdo dekreto vykdymo ir dėl sustabdymo nebuvo nutarta pagal kan. 1736, § 2 normą, esant svarbiai priežasčiai, Vyresnysis gali įsakyti sustabdyti vykdymą,

451

tačiau pasirūpindamas, kad nebūtų sukeltas nuostolis sielų išganymui.

Kan. 1738 Skundžiantysis visuomet turi teisę pasitelkti

advokatą ar įgaliotinį, vengdamas nenaudingo delsimo. Taip pat turi būti paskirtas oficialus atstovas, jei jo neturi skundžiantysis ir Vyresnysis laiko, kad tai yra būtina. Vyresnysis taip pat visuomet gali įsakyti skundžiančiajam asmeniškai atvykti apklausai.

Kan. 1739 Skundą svarstančiam Vyresniajam leidžiama,

atsižvelgiant į konkretų atvejį, ne vien tik patvirtinti ar paskelbti negaliojančiu dekretą, bet taip pat panaikinti, atšaukti arba, jei Vyresniajam tai atrodytų labiau tinkama, pataisyti, pakeisti visiškai ar dalinai.

II SEKCIJA

PROCEDŪRA, ATLEIDŽIANT BEI PERKELIANT KLEBONUS

I SKIRSNIS

KLEBONŲ ATLEIDIMO PROCEDŪRA Kan. 1740 Kuomet dėl kokios nors priežasties, net ir nesant

sunkios jo kaltės, klebono sielovadinė tarystė tampa nuostolinga ar nesėkminga, tokį kleboną diecezijos Vyskupas gali atleisti.

Kan. 1741 Pagrindinės priežastys, dėl kurių klebonas gali būti

teisėtai pašalintas iš jo parapijos yra šios: 1º elgesys, keliantis didelį nuostolį ar sąmyšį

bažnytinėje bendruomenėje; 2º nesugebėjimas ar pastovi proto ar kūno liga,

neleidžianti klebonui tinkamai atlikti savo pareigų; 3º gero vardo praradimas garbingų ir rimtų

parapijiečių akyse arba prieštaravimai klebonui, kurie, kaip numatoma greitai nesibaigs.;

452

4º didelis aplaidumas ar pažeidimai, atliekant parapijines pareigas, išlikę po pamokymo;

5º blogas turto administravimas, padarant didelį nuostolį Bažnyčiai, kiekvienu atveju, kai šio blogio negalima pataisyti kitokiu būdu.

Kan. 1742 § 1. Jei po atlikto tyrimo išaiškėja priežastis, apie

kurią kalbama kan. 1740, Vyskupas turi klausimą aptarti su dviem klebonais iš pastoviai šiems klausimams kunigų tarybos, siūlant Vyskupui, paskirtos grupės. Jei nutariama, kad pašalinimas yra reikalingas, jo galiojimui nurodžius priežastį ir argumentus, klebonas tėviškai paraginimas per penkiolika dienų atsistatydinti.

§ 2. Klebonų, kurie yra vienuolinio instituto ar

apaštališkojo gyvenimo draugijos nariais, atžvilgiu laikomasi kan. 682, § 2 nuostato.

Kan. 1743 Klebonas gali atsistatydinti ne tik paprastai, bet taip

pat su sąlyga, jei tik pastarąją gali teisėtai priimti Vyskupas ir iš tiesų ją priima.

Kan. 1744 § 1. Klebonui neatsiliepus per nustatytas penkiolika

dienų, Vyskupas turi jį paraginti iš naujo, pratęsdamas atsakymui naudingą laiką.

§ 2. Vyskupui sužinojus, kad klebonas gavo antrą

paraginimą ir, netrukdant jokiai kliūčiai, neatsakė arba jei klebonas, nepateikdamas jokių motyvų, atsisako atsistatydinti, Vyskupas išleidžia atleidimo dekretą.

Kan. 1745 Jei klebonas užginčija pateiktą priežastį ir jos

motyvus, pateikdamas savo motyvus, kuriuos Vyskupas laikytų nepakankamais, pastarasis, siekdamas veikti galiojančiai:

453

1º paragina kleboną, susipažinus su aktais, pateikti raštu savo nusiskundimus, bei pateikti priešingus įrodymus, jei juos turi;

2º tada, jei būtina, baigus medžiagos rinkimą drauge su klebonais, apie kuriuos kalbama kan. 1742, § 1, arba, jei šie būtų sutrukdyti, paskyręs kitus, apsvarsto bylą;

3º galiausiai nustato, ar klebonas turi būti atleistas, ar ne ir tuojau pat išleidžia atitinkamą dekretą.

Kan. 1746 Vyskupas atleistam klebonui arba paskiria kitą

pareigybę, jei šis jai yra tinkamas, arba pensiją, jei tai leidžia situacija ir aplinkybės.

Kan. 1747 § 1. Atleistas klebonas privalo susilaikyti nuo

klebono pareigų vykdymo, kuo greičiau atlaisvinti parapijos namus ir visa, kas priklauso parapijai, perduoti asmeniui, kuriam Vyskupas patikėjo parapiją.

§ 2. Jei reikalas liečia ligonį, kuris be nepatogumų negali

išsikelti iš parapijos namų kitur, Vyskupas, kol šis nepatogumas trunka, turi leisti jam net išimtinai naudotis parapijos namais.

§ 3. Kol trunka atleidimo dekreto apskundimo

nagrinėjimas, Vyskupas negali skirti naujo klebono, tačiau tuo metu pasirūpina paskirti parapijos administratorių.

II SKIRSNIS

KLEBONŲ PERKĖLIMO PROCEDŪRA Kan. 1748 Jei sielų gerovė arba Bažnyčios būtinybė ar nauda

reikalauja, kad klebonas būtų perkeltas iš savo parapijos, kurią sėkmingai valdo, į kitą parapiją ar kitą pareigybę, Vyskupas raštu jam pasiūlo persikelti ir paragina priimti tai dėl Dievo ir sielų meilės.

454

Kan. 1749 Jei klebonas neketina pritarti Vyskupo patarimui ir raginimams, savo motyvus turi išdėstyti raštu.

Kan. 1750 Jei, nežiūrint pateiktų motyvų, Vyskupas laikosi

nuomonės, kad neturi atsisakyti savo ketinimų, drauge su dviem pagal kan. 1742, § 1 normą parinktais klebonais vertina perkėlimui palankius ar priešingus motyvus. Nutarus, kad perkėlimas yra būtinas, pakartotinai kreipiasi į kleboną su tėvišku paraginimu.

Kan. 1751 § 1. Atlikus tai, kas išdėstyta aukščiau, jei klebonas vis

dar atsisako ir Vyskupas laikosi nuomonės, kad perkėlimas turi būti atliktas, jis išleidžia perkėlimo dekretą, nuspręsdamas, kad, praėjus nustatytam laikui parapija taps neužimta.

§ 2. Šiam laikui nenaudingai praėjus, paskelbia, kad

parapija yra neužimta. Kan. 1752 Perkėlimo bylose taikomi kan. 1747 nuostatai, laikantis

kanoninio lygiateisiškumo principų ir atsižvelgiant į sielų gerovę, kuri visuomet Bažnyčioje turi būti aukščiausiu įstatymu.