PIRMOSIOS LIETUVOS RESPUBLIKOS DIPLOMATIJOS …

ŠIAULIŲ UNIVERSITETO

HUMANITARINIO FAKULTETO

ISTORIJOS KATEDRA

AISTĖ JUOZAPAVIČIŪTĖ Bakalauro studijų programos Istorija

IV kurso studentė

PIRMOSIOS LIETUVOS RESPUBLIKOS DIPLOMATIJOS

RAIDOS PROBLEMA LIETUVIŲ

ISTORIOGRAFIJOJE

Bakalauro darbas

Mokslinis vadovas:

prof. dr. A. Gumuliauskas

Darbas originalus – Aistė Juozapavičiūtė

(............................)

Šiauliai,

2015

2

TURINYS

ĮVADAS .............................................................................................................................................. 3

1. LIETUVOS TARPTAUTINIO PRIPAŽINIMO PROBLEMA .................................................... 13

1.1. Lietuva Paryžiaus taikos konferencijoje ................................................................................. 15

1.2 Diplomatinės izoliacijos ratą pralaužus ................................................................................... 18

2. LIETUVOS DIPLOMATINIŲ STRUKTŪRŲ KŪRIMAS IR VEIKLA .................................... 21

2.1. Užsienio reikalų ministerijos įkūrimas ................................................................................... 21

2.2. Lietuvos diplomatinės tarnybos užsienyje .............................................................................. 24

3. NEPRIKLAUSOMOS LIETUVOS DIPLOMATIJOS IŠLIKIMO GALIMYBĖS PIRMOSIOS

SOVIETŲ OKUPACIJOS METAIS ................................................................................................. 28

3.1. Lietuvos URM sovietizacija ................................................................................................... 28

3.2. Lietuvos diplomatinės tarnybos išsaugojimas ........................................................................ 32

IŠVADOS .......................................................................................................................................... 40

ŠALTINIAI IR LITERATŪRA ........................................................................................................ 42

LITERATŪRA .................................................................................................................................. 44

SANTRAUKA .................................................................................................................................. 50

SUMMARY ...................................................................................................................................... 51

3

ĮVADAS

Temos aptarimas. 1918 m. imperialistinių valstybių sankryžoje

susikūrusiai Lietuvos valstybei teko susidurti su naujomis kliūtimis tiek valstybės viduje, tiek

tarptautinėje erdvėje. Pirmoji Lietuvos diplomatinės tarnybos užduotis buvo gauti pripažinimą

de jure1, užmegzti tarpvalstybinius santykius. 1919 m. Paryžiaus taikos konferencija tuo metu

buvo vienintelė vieta galinti užtikrinti Lietuvos nepriklausomybės pripažinimą. Deja,

susiklostė Lietuvai nepalanki situacija, kuri neleido dalyvauti šioje konferencijoje. Antantės

šalys bei JAV konkrečiai nesvarstė Lietuvos ateities klausimo ir šalis jiems atrodė neaiški2.

Todėl Lietuvai sunkiai sekėsi įsitvirtinti tarptautinėje arenoje.

Tautų Sąjunga, kurią Lietuva laikė vienintele institucija, galėjusia išsaugoti

šalies nepriklausomybę, 4-ojo dešimtmečio pabaigoje pasirodė bevaisė, kaip ir sprendžiant

ypatingai svarbią Lietuvos bei Lenkijos santykių dilemą. Istorinio Vilniaus krašto netektis

Lietuvai sudavė skaudų smūgį ir nutraukė bet kokius oficialius diplomatinius santykius su

Lenkija iki pat 1938 m. Klaipėdos krašto klausimas vertė ieškoti kompromisų su Vokietija.

Tokia susiklosčiusi situacija Lietuvą privertė kreiptis pagalbos į Maskvą. Tačiau už ją reikėjo

mokėti didelę kainą ir pagalba buvo ne visai tokia, kokią įsivaizdavo lietuvių diplomatija3.

Neišvengiamai Lietuvos užsienio politikos situaciją įtakojo ir geopolitinė

padėtis. Dviejų imperialistinių valstybių – Vokietijos ir Sovietų Rusijos – sandūroje atsidūrusi

Lietuva, tapo savotiška įkaite.

Lietuvos padėtį apsunkino ir tuo metu besikuriančios diplomatinės

struktūros. Užsienio reikalų ministerijos, diplomatinės tarnybos kūrimas nebuvo lengvas, nes

situaciją apsunkino ne tik tarptautinės, bet ir šalies vidaus aplinkybės4. 1918 m. lapkričio 3 d.

Lietuvos Valstybės Tarybos XI sesijoje priimtas nutarimas įsteigti devynias ministerijas, tarp

jų ir užsienio reikalų ministeriją. Lapkričio 7 d. užsienio reikalų ministro pareigas pradėjo eiti

Augustinas Voldemaras, kuris, kaip pabrėžė tuo metu paskirtas generalinis sekretorius Petras

Klimas, nesiėmė formuoti užsienio reikalų ministerijos. Vis dėl to galima teigti, kad užsienio

reikalų ministerija buvo suformuota. Pirmuoju užsienio reikalų viceministru paskirtas

Simonas Rozembaumas, generaliniu sekretoriumi P. Klimas, jo sekretorė Jadvyga

1 Žalys V., „Lietuvos diplomatijos istorija (1925–1940)“ T. I., Vilnius, 2007, p. 24.

2 Žepkaitė R., „Lietuva tarptautinės politikos labirintuose (1918–1922 m.), Vilnius, 1973, p. 45.

3 Žalys V., „Lietuvos diplomatijos istorija (1925–1940)“, T. I., Vilnius, 2007, p. 25–26.

4 „Lietuvos užsienio reikalų ministrai“, aut. Gaigalaitė A., Skirius J., Kasparavičius A., Veilentienė A., Kaunas,

1999, p. 7.

4

Chodakauskaitė. Tuo tarpu diplomatinė tarnyba pradėta kurti tik 1919 m. pradžioje, kuomet iš

Paryžiaus taikos konferencijos grįžo A. Voldemaras su delegacija5.

1940 m. – Lietuvos okupacijos metais – grėsmė iškilo ir Lietuvos

diplomatinės tarnybos egzistavimui. Naujai suformuota vyriausybė iš gerai žinomų šalies

veikėjų buvo lengvai manipuliuojamas sovietų įrankis. Lietuvos diplomatiniai atstovai

užsienyje, tai supratę, nepasidavė naujojo užsienio reikalų ministro Vinco Krėvės-

Mickevičiaus raginimui išsiuntinėtose telegramose grįžti į Kauną. Tokiu būdu siekta pašalinti

diplomatinius atstovus iš tarnybos ir sunaikinti vienintelę nepriklausomos Lietuvos tvirtovę –

Lietuvos diplomatinę tarnybą (toliau – LDT). Taigi, LDT buvo vienintelė institucija nepavaldi

sovietinei diktatūrai. Nuo 1940 m. birželio 15 d. ji buvo priversta dirbti egzodo sąlygomis iki

1991 m. rugsėjo 6 d., kuomet iš savo pareigų atsistatydino diplomatijos šefas dr. Stasys

Antanas Bačkis.

Lietuvos diplomatijos istorijos atkarpa, apimanti Pirmosios Lietuvos

Respublikos gyvavimo laikotarpį, nagrinėjama iki pat šių dienų. Kita vertus, tuometinė

Lietuvos diplomatija susilaukė ir vis dar susilaukia nevienareikšmių vertinimų. Galimybė

atrasti naujus archyvinius dokumentus dabar leidžia kitaip interpretuoti ir pažvelgti į

tradiciškai nusistovėjusius aspektus. Atsižvelgiant į XXI a. politinius pasaulio įvykius, kurie

neišvengiamai paliečia ir mažas šalis kaip Lietuvą, diplomatiniai santykiai yra ypač svarbūs.

Todėl tarpukario Lietuvos diplomatų veikla ir patirtis šiame kontekste tampa aktuali bei

naudinga.

Istoriografija. Pirmosios Lietuvos Respublikos istoriografijoje vyrauja to

meto įvykius atspindintys aspektai: Lietuvos ir Lenkijos konfliktas, Klaipėdos krašto

problema. Daugiausia dėmesio mokslo darbuose bei publicistikoje skiriama Lietuvos ir

Lenkijos šalių santykiams nušviesti. Į susiklosčiusią situaciją buvo žvelgiama per nostalgijos

Vilniaus kraštui prizmę, todėl tarpukario istoriografijoje aiškiai išsiskiria antilenkiški, taip pat

ir antivokiški vertinimai. Šiuo atveju labai reikšmingas darbas yra „Nepriklausomos Lietuvos

dešimtmetis 1918–1928“6. Šiame straipsnių rinkinyje didžiausias dėmesys sutelktas į Lietuvos

nepriklausomybės atkūrimą. Savo straipsnius paskelbė gerai žinomi politiniai veikėjai: P.

Klimas, Vaclovas Biržiška, Martynas Yčas, Juozas Purickis ir kiti.

Pirmosios Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudarymo sąlygas aprašė

teisininkas, istorikas, diplomatas P. Klimas memuaruose „Iš mano atsiminimų“. Patvirtinus

5 Ten pat, 7–8.

6 Pirmasis nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis 1918–1928, Kaunas, 1990

5

laikinąją konstituciją, pirmuoju ministru pirmininku paskiriamas A. Voldemaras, kuris užima

krašto apsaugos ir užsienio reikalų ministro postus. Anot P. Klimo, A. Voldemaras užėmė per

daug postų, nors tuo metu jis buvo tinkamiausias eiti šias pareigas. Autorius pamini ir pirmąjį

oficialų diplomatijos atstovą Jurgį Šaulį, kuris buvo išsiųstas į Berlyną7. P. Klimas knygoje

taip pat išsamiai aprašo lietuvių delegacijos prie Paryžiaus taikos konferencijos sudėtį ir

sudėtingas veiklos sąlygas.

Nuo 1944 m. išeivijoje dirbęs ir rašęs Pranas Čepėnas neapleido istoriko

darbo. Jis antrame „Naujųjų laikų Lietuvos istorijos“ tome išsamiai aprašo besikuriančios

Lietuvos politinę padėtį. Autorius nuosekliai analizuoja atsistatančios valstybės politinę raidą:

pirmojo ministrų kabineto sudarymas, laikinosios vyriausybės veikla, reguliuojant šalies

padėtį ir t.t.. Knygoje taip pat aptariamas sunkus Lietuvos delegacijos darbas Paryžiuje8 bei

Lietuvos santykiai su kitomis valstybėmis.

Sovietinė lietuvių istoriografija – išties opi tema: „Sovietinės lietuvių

istoriografijos analizė ir šiandien lieka savotiškas intelektinių įtampų poligonas“, – rašo

Aurelijus Geda9. Sovietų Sąjungos žlugimas sukėlė skaudžių mentalinių pokyčių visuomenei,

kurie jaučiami iki šių dienų. Atgimimo laikotarpiu sovietinė lietuvių istoriografija laikyta

skausminga atminties vieta. Tokiu atveju neretai siūloma palūkėti. Pavyzdžiui, Vakarų

Europoje tiek pačioje Lenkijoje apie holokaustą ir, apskritai, apie nacistinės Vokietijos istoriją

išsamiai ir viešai prabilta tiktai 8-ajame dešimtmetyje. Tai reiškia, kad visuomenė jau pilnai

buvo pasiryžusi pažvelgti tiesai į akis. Žinoma, tai pirmiausia įtakojo naujos socialinės

istorijos tyrinėjimų kryptys. Todėl kyla paprastas retorinis klausimas, ar esame pasirengę

suvokti, kas ir kodėl mes esame šiandien?

Darbų, tyrinėjančių sovietinę istoriografiją, nėra gausu. Pirmą kartą

sovietinės istoriografijos klausimus ir problemas bandyta svarstyti mokslinėje konferencijoje

„Zenono Ivinskio skaitymai 95“10. Vėliau išleista šios konferencijos medžiaga „Lietuvos

sovietinė istoriografija: Teoriniai ir ideologiniai kontekstai“11 (sudaryt. Alfredas Bumblauskas

ir Nerijus Šepetys). Išsamiau apie sovietinės istoriografijos peripetijas pasisako Aurimas

7 Klimas P., Iš mano atsiminimų, Vilnius, 1990, p. 164–166.

8 Čepėnas P., Naujųjų laikų Lietuvos istorija, Vilnius, 1992, p. 469. 9 Gieda A., Istorikas ir istoriografija transformacijų laikmečiu: tarp naujos istorijos proveržių ir Klėjos sugrįžimo

refleksijų. Interaktyvus. [žiūrėta 2014 m. kovo 18 d.]

http://www.istorijoszurnalas.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=188&Itemid=61

10 Ten pat.

11 Bumblauskas A., Šepetys N., Lietuvos sovietinė istoriografija: Teoriniai ir ideologiniai kontekstai, Vilnius, 1999.


6

Švedas „Matricos nelaisvėje“12. Alfonsas Eidintas knygoje „Istorija kaip politika: įvykių

raidos apžvalgos“13 įžvelgia radikalius pokyčius istoriografijoje Atgimimo laikotarpiu.

Sovietinėje istoriografijoje Lietuvos diplomatijos raidos etapai, kaip

Lietuvos – Lenkijos konfliktas, Klaipėdos kraštas bei santykiai su Vokietija, Antante, JAV ir

SSRS, buvo daugiau ar mažiau tyrinėti. Reikia pastebėti, kad sovietinėje istoriografijoje

mažiau tyrinėtas besikuriančios Lietuvos valstybės etapas, kuomet formavosi vyriausybė,

užsienio reikalų ministerija, diplomatinės struktūros ir t.t.. Kita vertus, kiek išsamiau

išnagrinėta Lietuvos tarptautinė padėtis pirmaisiais valstybės gyvavimo metais, kuomet buvo

siekiama tarptautinio šalies pripažinimo bei tuo pačiu sprendžiamas Lietuvos ir Lenkijos

konfliktas. Šiuo klausimu daugiausia pasisakė Regina Žepkaitė bei keletas kitų sovietinių

istorikų14, kurie savo darbuose neišvengė akivaizdžios marksistinės ideologijos štampo, ką

subtiliai sugebėjo paslėpti R. Žepkaitė.

Lietuvos vyriausybės vykdytą užsienio politiką bei diplomatinius veiksmus

analizuoja R. Žepkaitė knygoje „Diplomatija imperializmo tarnyboje“. Autorė rašo apie itin

svarbų laikotarpį, kuomet A. Voldemaro, Mykolo Sleževičiaus vyriausybėms teko spręsti

komplikuotai susiklosčiusius santykius su Lenkija. Autorė pastebi, kad ką tik suformuota A.

Voldemaro vyriausybė neturėjo aiškios pozicijos Lenkijos atžvilgiu, ko nepasakytume apie

M. Sleževičiaus vyriausybę15. Ji nušviečia Lietuvos diplomatų veiklą, siekiant sureguliuoti

Lietuvos ir Lenkijos santykius, trumpai pamini delegacijos prie Paryžiaus taikos

konferencijos veiklą bei Lietuvos valstybės vykdytą užsienio politiką. Knygoje „Lietuva

tarptautinės politikos labirintuose (1918–1922 m.)“ R. Žepkaitė aprašo pirmąsias Lietuvos

valstybingumo užuomazgas, vyriausybės veiklą, taip pat aptaria bandymus užmegzti

tarptautinius ryšius, steigiant pasiuntinybes – pirmiausia Šveicarijoje, Danijoje, vėliau

Švedijoje16. Autorė šiek tiek nagrinėjo Vatikano poziciją Lietuvos nepriklausomybės ir

Vilniaus atžvilgiu17. Konstantino Navicko knygoje „TSRS vaidmuo ginant Lietuvą nuo

imperialistinės agresijos 1920–1940 metais“ šiek tiek užsimenama apie Lietuvos

nepriklausomybės pripažinimo aplinkybes. Jis pabrėžia, kad Sovietų Rusijai pripažinus

12 Švedas A., Matricos nelaisvėje: Sovietmečio lietuvių istoriografija (1944–1985), Vilnius, 2009

13 Eidintas A., Istorija kaip politika: Įvykių raidos apžvalgos, Vilnius, 2008

14 Žiugžda R., Lietuva imperialistinių valstybių planuose 1917–1940, Vilnius, 1983; Žepkaitė R., Lietuva ir didžiosios

valstybės 1918–1939 m., Kaunas, 1986; Žepkaitė R., Diplomatija imperializmo tarnyboje, Vilnius, 1980; Žepkaitė R.,

Lietuva tarptautinės politikos labirintuose (1918–1922), Kaunas, 1973; Navickas K., TSRS vaidmuo ginant Lietuvą nuo

imperialistinės agresijos 1920-1940 metais, Vilnius, 1966

15 Žepkaitė R., Diplomatija imperializmo tarnyboje, Vilnius, 1980, p. 37-38

16 Žepkaitė R., Lietuva tarptautinės politikos labirintuose (1918–1922), Kaunas, 1973, p. 44

17 Žepkaitė R., Priešiška Lietuvai Vatikano politika 1918–1927 metų laikotarpiu, Lietuvos TSR mokslų akademijos

darbai, 1962, Serija A, nr. 1(12), p. 149

7

Lietuvos nepriklausomybę davė pagrindą kitoms valstybėms pripažinti Lietuvą de jure18. Vis

dėl to, reikia pabrėžti, jog knygoje vyrauja sovietinei istoriografijai būdinga specifika. Todėl

trūksta objektyvumo, nes ypatingai akcentuojama Sovietų Rusijos teigiama įtaka Lietuvai,

menkinama Lietuvos vyriausybė. Panašaus stiliaus laikosi Robertas Žiugžda. Jis savo darbe

trumpai aptaria Lietuvos teritorijos problemas Paryžiaus taikos konferencijoje19.

Atgimimo laikotarpį (1988–1990 m.) galima laikyti tikruoju sovietinės

istoriografijos lūžiu. Nors A. Švedas bandė įžvelgti pokyčius sovietinėje istoriografijoje 1956

m., po J. Stalino asmens kulto įvertinimo. Tuo tarpu A. Eidintas tam tikrų pasikeitimų

įžvelgia tik po SSKP XXII (1961 m.) suvažiavimo, kuomet sustiprėjo istorikų kūrybinis

procesas: visai jauni istorikai ėmė skelbti platesnės tematikos darbus ir publikacijas (Romas

Šarmaitis, Juozas Jurginis, Leonas Gentvilas – Bičkauskas, Stanislovas Lazutka, Bronius

Vaitkevičius, Vytautas Merkys, Aldona Gaigalaitė, Mečislovas Jučas, Konstantinas Navickas

ir kt.). Visgi kiekybine ir kokybine prasme apie istorikų darbus, atsikračiusius sovietinių

pančių, galime kalbėti nuo 1988 metų. Šiuo laikotarpiu į tarpukario Lietuvos istorinius

įvykius žvelgiama kritiškiau, pateikiama naujų faktų vienu ar kitu klausimu, smulkiau

nagrinėjami Pirmosios Lietuvos Respublikos istorijos įvykiai.

Juozas Skirius yra išsamiai išnagrinėjęs Lietuvos ir JAV santykius bei

paskelbęs straipsnių šia tema20. Jis aprašo laikinosios vyriausybės bandymus 1917–1919 m.

užmegzti politinius ryšius su JAV valdžia per siekius suorganizuoti karinę paramą Lietuvai21.

Nors užsibrėžti tikslai nebuvo įgyvendinti, tačiau tai paruošė dirvą tolimesnėms Lietuvos

misijoms JAV22. Tuo tarpu Zenonas Butkus ėmėsi plačiau nagrinėti Lietuvos ir Latvijos

santykius, nušviesdamas jų raidą23. 1919 m. rugpjūčio 12 d. J. Šaulio paskyrimas nuolatiniu

atstovu Latvijoje byloja apie Lietuvos ir Latvijos užgimusius teigiamus ryšius24. Labai

trumpai apie Lietuvos ir Anglijos užmegztus diplomatinius kontaktus ekonominiais

18 Navickas K., TSRS vaidmuo ginant Lietuvą nuo imperialistinės agresijos 1920–1940 metais, Vilnius, 1966, p. 14.

19 Žiugžda R., „Lietuva imperialistinių valstybių planuose 1917–1940“, Vilnius, 1983, p. 23.

20 Skirius J., Lietuvos pripažinimo klausimas Jungtinėse Amerikos Valstijose 1920–1922 metais. Interaktyvus. [žiūrėta

2014 m. balandžio 2d.] http://www.istorijoszurnalas.lt/images/stories/Istorija_30/Istorija30.pdf; Lietuvos ir JAV

santykiai Paryžiaus Taikos konferencijoje. Interaktyvus. [žiūrėta 2014 m. balandžio 2d.]

http://www.istorijoszurnalas.lt/images/stories/Istorija_34/Istorija34.pdf

21 Skirius J., Lietuvių buržuazijos politinių grupuočių mėginimai užmegzti santykius su JAV valdžia 1917–1919 m.

Interaktyvus. [žiūrėta 2014 m. balandžio 2d.] http://www.istorijoszurnalas.lt/images/stories/Istorija_28/Istorija28.pdf

22 Skirius J., Lietuvos pripažinimo klausimas Jungtinėse Amerikos Valstijose 1920–1922 metais. Interaktyvus. [žiūrėta

2014 m. balandžio 2d.] http://www.istorijoszurnalas.lt/images/stories/Istorija_30/Istorija30.pdf

23 Butkus Z., Iš Lietuvos ir Latvijos santykių istorijos 1919–1921 metais. Interaktyvus. [žiūrėta 2014 m. balandžio 2d.]

http://www.istorijoszurnalas.lt/images/stories/Istorija_27/Istorija27.pdf; Lietuvos ir Lenkijos konfliktas ir Latvija (1919–

1920 m.). Interaktyvus. [žiūrėta 2014 m. balandžio 2d.]


24 Butkus Z., Lietuvos ir Latvijos santykiai 1919 metais. Interaktyvus. [žiūrėta 2014 m. balandžio 2d.]









8

sumetimais užsimena Aldona Gaigalaitė25. Be to, sprendžiant ekonomines – finansines

problemas, atsiskleidžia Lietuvos ir Anglijos politiniai santykiai. Aiškias permainas

sovietinėje istoriografijoje rodo Zenono Petrausko darbas „Lietuvos nacionalinio

valstybingumo atkūrimas 1918–1919 metais“. Pirmiausia čia nerasime marksistinės

paradigmos, ko negalėjo išvengti autoriai ankščiau minėtuose darbuose. Lietuvos Taryba jau

nebelaikoma provokiška, kuri siekė Lietuvą atiduoti Vokietijos žinion. Autorius pateikia

Pirmosios Lietuvos Respublikos pripažinimo de jure teisines interpretacijas26.

Nors tradicinis pasakymas „baltų dėmių“ istoriografijoje glaistymas jau

skamba banaliai, tačiau šie žodžiai kol kas geriausiai apibūdina šio darbo specifiką. Antrosios

Lietuvos Respublikos istoriografijoje pasirodo vis naujesnių darbų Pirmosios Lietuvos

Respublikos diplomatijos klausimais. Galimybė pasinaudoti užsienio archyvuose esančiais

dokumentais leidžia iš naujo peržvelgti į senas problemas arba atrasti dar nenagrinėtas temas

lietuvių istoriografijoje, kaip antai Lietuvos santykiai su Čekoslovakija, Skandinavijos šalimis

ir t.t.. Per pirmąjį Nepriklausomos Lietuvos dešimtmetį pasirodė veikalai, kurių temos

užsimezgė dar atgimimo laikotarpiu. Jau minėti straipsnių autoriai J. Skirius, Z. Butkus

išleidžia savo monografijas27. 1999 m. spalio 14–16 dienomis Vilniuje vykusios tarptautinės

konferencijos pagrindu išleista knyga „Lietuva ir pasaulis: bendradarbiavimas ir konfliktai“28.

Jos skyriuje Lietuva ir pasaulis skelbiami gerai žinomų autorių – A. Gaigalaitės, Algimanto

Kasparavičiaus – pranešimai, kurie liečia Lietuvos diplomatijos problematiką.

Laviruodama tarp agresyvių ir sunkiai nuspėjamų kaimynų, Lietuvos

diplomatinė tarnyba sugebėjo išsaugoti Nepriklausomybę ir įrodyti, kad tuo metu diplomatinį

korpusą sudarė kompetentingi diplomatai, kas, anot Aldonos Gaigalaitės, paneigia lenkų ir kai

kurių jaunų Lietuvos istorikų teiginius, jog tuo metu nebuvo išsilavinusių žmonių, galėjusių

išsaugoti Lietuvos nepriklausomybę. Monografija „Lietuvos užsienio reikalų ministrai 1918–

194029“ atskleidžia tuo metu vykdytą užsienio politiką iš diplomatijos atstovų pozicijos.

Sandra Grigaravičiūtė išsamiai išnagrinėjo Lietuvos konsulatų tinklo

formavimąsi Skandinavijoje. Ji išskyrė kelis konsulatų kūrimosi etapus: pirmasis 1919–1923

m. (prologas), antrasis 1924–1929 m. pirmoji pusė, trečiasis 1929 m. antroji pusė – 1936 m.

25 Gaigalaitė A., Anglijos kapitalas ir Lietuva 1919–1940, Vilnius, 1986

26 Petrauskas Z., Lietuvos nacionalinio valstybingumo atkūrimas 1918–1919 metais, Vilnius, 1989, p. 40–41

27 Skirius J., Lietuvos Užatlantės diplomatija 1918–1929 metais, Vilnius, 1995; Butkus Z., Lietuvos ir Latvijos

santykiai 1919-1929 metais, Vilnius, 1993

28 Lietuva ir pasaulis: bendradarbiavimas ir konfliktas, sud. Asadauskienė N., Janužytė A., Vilnius, 2000

29 Lietuvos užsienio reikalų ministrai 1918 1940, aut. Gaigalaitė A., Skirius J., Kasparavičius A., Veilentienė A.,

Kaunas, 1999

9

pirmoji pusė ir ketvirtasis nuo 1936 m. iki 1940 m. rugpjūčio 3 d.30. Autorė pateikia konsulatų

steigimo motyvus bei analizuoja jų veiklą. Reikėtų pastebėti, kad konsulatai buvo steigiami

vietoj atstovybių arba atstovybės teikdavo ir konsulines paslaugas31. Kita solidi autorės

monografija „Skandinavija Lietuvos diplomatijoje 1918–1940 metais“32 atskleidžia lietuvių

politinės valdžios motyvus turėti/neturėti ryšių su Skandinavijos šalimis. Autorė taip pat

paskelbusi nemažai straipsnių diplomatijos, konsulatų steigimo problematika33. Vaidotas

Mažeika nagrinėjo Lietuvos ir Danijos santykius34. Pirmąją dalį darbo jis skyrė Lietuvos

diplomatinio pripažinimo iš Danijos pusės problemai nušviesti. Autorius pateikia Danijos

svyravimo priežastis dėl Lietuvos pripažinimo de facto ir de jure. Naujieną į Lietuvos

diplomatinės istoriografijos tarpą įnešė Dalia Bukelevičiūtė. Ji ėmėsi nagrinėti Lietuvos ir

Čekoslovakijos santykius35. Autorė darbe laikosi panašaus principo, kaip ir V. Mažeika,

pirmiausia aptaria Lietuvos diplomatinio pripažinimo problemas. Ji teigia, kad Lietuvos

pripažinimas buvo sudėtingas iš Čekoslovakijos pusės, nes pirmiausia šalyje vyravo stiprios

rusofiliškos nuotaikos36. Atskirai Lietuvos diplomatinius ryšius su Švedija nagrinėjo

Remigijus Motuzas37. Itin plačiame darbe (670 psl.) nagrinėjama diplomatinių santykių su

Švedija aplinkybės: de facto ir de jure pripažinimas, atstovybės veiklos problemos ir pan.

(atstovybė Stokholme 1921 m. buvo uždaryta, tačiau veikla vėl atnaujinta po Klaipėdos krašto

atgavimo). Kitas solidus A. Kasparavičiaus darbas taip pat užpildo Lietuvos diplomatinės

istorijos properšas38. Sunku darbą apibūdinti keliais sakiniais. Šiuo atveju galima pažymėti

tai, kas siejasi su bakalauro darbo tema ir yra esminiai knygos bruožai: diplomatinių santykių

užmezgimas su Vatikanu (pasiuntinybės įsteigimas), de jure pripažinimas. Vadinamą „baltąją

dėmę“ lietuvių istoriografijoje ėmėsi naikinti A. Gaigalaitė. Knygoje „Lietuva Paryžiuje 1919

metais“ autorė išsamiai aprašo Lietuvos delegacijos prie Paryžiaus taikos konferencijos veiklą

bei Lietuvos vyriausybės vykdytą politiką, siekiant nepriklausomybės pripažinimo ir

sprendžiant sudėtingas šalies problemas. Delegacijos padėtis iš ties buvo sunki. Visos durys į

30 Grigaravičiūtė S., Lietuvos konsulatai Skandinavijoje 1921–1940 metais, Vilnius, 2007, p. 24

31 Ten pat., p. 37, 44.

32 Grigaravičiūtė S., Skandinavija Lietuvos diplomatijoje 1918–1940 metais, Vilnius, 2002

33 Grigaravičiūtė S., Lietuvos Seimas ir konsulinio tinklo kūrimas 1920–1927 metais. Interaktyvus. [žiūrėta 2014 m.

Kovo 29 d.] http://www.istorijoszurnalas.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=137&Itemid=58;

Lietuvos diplomatija Skandinavijoje sprendžiant Vilniaus problemą XX a. 4 – ame dešimtmetyje. Interaktyvus. [žiūrėta

2014 m. Kovo 29 d.] http://www.istorijoszurnalas.lt/images/stories/Istorija_51/Istorija51.pdf; Skandinavijos valstybių

konsulatai Klaipėdoje (1924-1939) vietinio konsulinio korpuso kontekste. Interaktyvus. [žiūrėta 2014 m. Kovo 29 d.]

http://briai.ku.lt/downloads/AHUK_17/17_121-133_Grigaraviciute.pdf

34 Mažeika V., Danijos santykiai su Lietuva 1918 – 1940 m., Vilnius, 2002

35 Bukelevičiūtė D., Lietuvos ir Čekoslovakijos dvišalių santykių dinamika 1918–1939 metais, Vilnius, 2010

36 Ten pat, p. 25.

37 Motuzas R., Lietuvos diplomatinis atstovavimas Švedijoje, Vilnius, 2011

38 Kasparavičius A., Tarp politikos ir diplomatijos: Šventais Sostas ir Lietuvos Respublika, Vilnius, 2008




10

Taikos konferenciją buvo užtrenktos. Tačiau, nepaisant keblios tarptautinės situacijos, jauni ir

nepatyrę Lietuvos diplomatai atlaikė didžiųjų valstybių spaudimą bei atkakliai gynė Lietuvos

interesus. Kaip pažymi autorė, aktyvi Lietuvos delegacijos veikla Paryžiuje pralaužė ledus ir

1919 m. birželio mėn. pradžioje Lietuva pasirodė tarptautiniuose dokumentuose39. Šią dalį

galima užbaigti Vytauto Žalio darbu. Istorikas, diplomatas lietuvių istoriografiją papildė itin

reikšminga monografija „Lietuvos diplomatijos istorija (1925–1940)“40. Tai bene pirmasis

darbas link solidarios Lietuvos diplomatijos istorijos. Tačiau lieka neaišku, kodėl autorius

nesiėmė nagrinėti itin reikšmingo besikuriančios Lietuvos diplomatijos laikotarpio. Todėl

monografija apima 1925–1940 metus.

Bakalauro šaltinių sąrašą LDT istorijos klausimu papildo „Lietuvių

diplomatų korespondencija (1940–1945 m.)“, kurios sudarytoja Asta Petraitytė-Briedienė41.

Knygoje publikuojami laiškai, dokumentai, telegramos. Tai skaitytojui suteikia galimybę

susipažinti su sudėtinga lietuvių diplomatų padėtimi okupavus šalį. Dokumentai atskleidžia

pamatines diplomatų nuostatas, kuriomis jie vadovavosi ir karo metais, ir vėliau, per visą

Lietuvos okupacijos laikotarpį. Naujas 2012 m. A. Petraitytės-Briedienės darbas „Lietuvos

diplomatinės tarnybos šefas Stasys Lozoraitis (1940-1983)“. Lietuvai praradus savo

nepriklausomybę, LDT liko vienintelė institucija nepavaldi sovietiniam rėžimui. Jos šefu

buvo paskirtas S. Lozoraitis, kuris šias pareigas ėjo daugiau nei 40 metų. Knygoje pristatomi

šefo politinės biografijos momentai: LDT ir paties S. Lozoraičio padėtis po Lietuvos

okupacijos, šefo veikimo ribos ir galimybės, taip pat atskleidžiamas pačių diplomatų požiūris

į diplomatijos šefo įgaliojimus ir S. Lozoraičio pozicijos, sprendžiant pasiuntinybių

išsaugojimo klausimus42.

2003 metais pasirodė kapitalinė Lauryno Jonušausko monografija „Likimo

vedami: Lietuvos diplomatinės tarnybos egzilyje veikla (1940-1990)“43. Iš tiesų, kaip pats

autorius teigia, „tai yra pirmas bandymas visą egzilinės diplomatijos laikotarpį aprašyti

viename darbe“44. Autorius rėmėsi Romoje esančiais asmeniškai sukauptais S. Lozoraičio

archyviniais dokumentais, taip pat Stasio Antano Bačkio ir Lietuvos centriniame archyvuose

saugomais dokumentais.

39 Gaigalaitė A., Lietuva Paryžiuje 1919 metais, Kaunas, 1999, p. 62

40 Žalys V., Lietuvos diplomatijos istorija (1925–1940), T. I, II, Vilnius, 2007 41 Petraitytė-Briedienė P., Lietuvių diplomatų korespondencija (1940–1945 m.), Vilnius, 2012 42 Petraitytė-Briedienė A., Lietuvos diplomatinės tarnybos šefas Stasys Lozoraitis (1940-1983), Vilnius, 2012 43 Jonušauskas L., Likimo vedami: Lietuvos diplomatinės tarnybos egzilyje veikla (1940-1990), Vilnius, 2003 44 Ten pat, p. 23

11

Tyrimo problemos formulavimas. Kuo toliau, tuo daugiau pasirodo darbų

užpildančių Pirmosios Lietuvos Respublikos diplomatijos istorijos spragas. Tačiau

besikuriančios Lietuvos diplomatijos etapas nėra pakankamai ištirtas. Taip pat svarbu

pažvelgti į lietuvių istoriografiją, skirtą Lietuvos diplomatijai atsidūrus pasaulyje analogų

neturinčioje padėtyje po sovietinės okupacijos 1940 m. birželio 15 d. Kita vertus, norėta

kompleksiškai pažvelgti, kaip lietuvių istoriografijoje atsispindi jaunos valstybės diplomatijos

visomis prasmėmis formavimasis.

Temos aktualumas ir naujumas. Pirmosios Lietuvos Respublikos

diplomatijos istorijos tyrinėjimai išlieka aktualūs iki šių dienų. Pasirodo vis platesnės

tematikos darbų. Nors konkrečių ir kapitalinių Lietuvos diplomatijos tyrimų pasirodo vis

daugiau, tačiau kol kas lieka daug neatskleistų diplomatijos problemų, kurias paprastai

įvardijame „baltomis dėmėmis“. Bandymų tyrinėti diplomatijos istoriografijos problematiką

lietuvių istoriografijoje nėra. Todėl temos naujumas neturėtų kelti abejonių. Kita vertus,

šiandien, plečiantis tarptautiniams santykiams bei Lietuvos diplomatams aktyviai dalyvaujant

įvairių tarptautinių organizacijų veikloje, Pirmosios Lietuvos Respublikos diplomatijos

patirtis tebėra aktuali, ypač atsižvelgiant į dabartinę pasaulio šalių ir Lietuvos tarptautinę

padėtį.

Chronologinės ribos. Šio darbo chronologinės ribos apima Lietuvos

diplomatinės tarnybos egzistenciją Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu 1918-1940 m.

Darbe trumpai aptariama ir Lietuvos diplomatinės tarnybos veikla po pirmosios sovietinės

okupacijos 1940 m. birželio 15 d.

Tyrimo objektas. Tyrimo objektas yra Pirmosios Lietuvos Respublikos,

sovietinio laikotarpio bei dabartinė lietuvių istoriografija, kurioje analizuojama Lietuvos

diplomatijos raida 1918–1940 m.

Tikslas ir uždaviniai. Darbo tikslas yra išanalizuoti lietuvių istoriografiją,

kurioje atsispindi Pirmosios Lietuvos Respublikos diplomatijos problematika. Tikslui pasiekti

buvo keliami šie uždaviniai:

1. Aptarti Lietuvos istoriografiją, apimančią minėtus laikotarpius.

2. Išanalizuoti Lietuvos tarptautinio pripažinimo problemą lietuvių

istoriografijoje.

3. Atskleisti užsienio reikalų ministerijos kūrimosi aplinkybių

atspindžius Lietuvos istorikų darbuose.

12

4. Išanalizuoti atstovybių steigimo aplinkybes pateiktas lietuvių

istoriografijoje.

5. Išanalizuoti Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos sovietizacijos

problematiką lietuvių autorių darbuose.

6. Pateikti Lietuvos diplomatinės tarnybos išlikimo ir išsaugojimo

aplinkybes lietuvių istoriografijoje.

Tyrimo metodai. Darbe naudojamas mokslinės literatūros ir šaltinių

analizės bei lyginamasis metodai45, padedantys tinkamai gilintis į mokslinę literatūrą ir

įgyvendinti iškeltus darbo tikslus bei uždavinius.

Darbo struktūra. Bakalauro darbą sudaro įvadas, turinys, trys skyriai ir

atitinkamai skyriai turi po du poskyrius. Taip pat išvados, santrauka lietuvių ir anglų kalbomis

bei literatūros ir šaltinių sąrašas.

45 Studentų istorikų rašto darbai. Metodinės rekomendacijos, sud. Salatkienė K. B., Sireika J., Jasiūnienė G., Šiauliai,

2015, p. 8-12. Interaktyvus. [žiūrėta 2015 balandžio 25 d.]

http://su.lt/bylos/fakultetai/ik/studentu%20istoriku%20rasto%20darbai.%20metod.rekomendacijos.pdf

http://su.lt/bylos/fakultetai/ik/studentu%20istoriku%20rasto%20darbai.%20metod.rekomendacijos.pdf

13

1. LIETUVOS TARPTAUTINIO PRIPAŽINIMO PROBLEMA

Lietuvos kaip nepriklausomos šalies klausimas pradėtas svarstyti dar XIX a.

pab.. Istoriografijoje galime sutikti nemažai svarstymų, kada ir kas pirmas iškėlė Lietuvos

Nepriklausomybės klausimą. J. Vilkaitis, recenzuodamas Rapolo Skipičio atsiminimus

„Nepriklausoma Lietuva“, tvirtai pareiškia: „Kam šiandien nėra žinoma, kad 1863

sukiliminiais metais Lietuvos Nepriklausomybės klausimas jau buvo viešai iškilęs“46. Tačiau

Vincas Trumpa straipsnyje „Ties Lietuvos Nepriklausomybės idėjos versmėmis“ prieštarauja

tokiam pareiškimui ir siūlo „nepriklausomybės idėjos versmių <...> ieškoti lietuvių-lenkų

konflikto žadintojuose ir kurstytojuose“47. Tiksliau tariant, šią idėją, anot V. Trumpos, iškėlė

Simonas Daukantas, jo mokinys ir idėjų sekėjas dr. Jonas Šliūpas ir Povilas Višinskis, kuris

straipsnyje „Kilk ir kelk“ teigia, kad: „Mūsų idealas: laisva, neprigulminga Lietuva,

nusikračiusi nuo svetimų ir savų despotų“48. Ši idėja visai netrukus 1902 m. įtraukiama į

Lietuvių demokratų partijos programą49. Tačiau lietuvių istoriografijoje priimta laikyti, kad

pirmieji atskiros arba/ar nepriklausomos Lietuvos koncepciją pateikė ir oficialiai paskelbė

Lietuvių socialdemokratų partija (LSDP)50. 1896 m. gegužės 1 d. įvykusiame steigiamajame

LSDP susirinkime buvo patvirtinta partijos programa51. LSDP programos dalyje, kuri

vadinama programa-minimum, Lietuvos valstybingumas formuluojamas taip: „Savistovi

demokratiška respublika, susidedanti iš Lietuvos, Lenkijos ir kitų šalių, paremta ant liuosos

federacijos“52. Anot Vincento Lukoševičiaus, programoje išlieka idėja atkurti Lietuvos ir

Lenkijos valstybę, tačiau Lietuva į federaciją turėtų įeiti savanoriškai kaip nepriklausoma

demokratinė respublika53. Nors kalbama apie Lietuvos valstybingumą, tačiau suverenumo

laipsnis palyginti žemas. Lyginant P. Višinskio ir LSDP Lietuvos nepriklausomybės

koncepcijas, tenka sutikti su V. Trumpa, kad Lietuvos nepriklausomybės idėjos ištakų reikėtų

ieškoti XX a. pradžioje.

46 Trumpa V., Ties Lietuvos Nepriklausomybės idėjos versmėmis, Akiračiai, 1968, liepos mėn. nr.1, p. 16. Interaktyvus.

[žiūrėta 2015 kovo 20 d.] http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=195011&biRecordId=36377 47 Ten pat 48 Blinda (Povilas Višinskis), Kilk ir kelk, Varpas, 1901, nr. 5, p. 50. Interaktyvus. [žiūrėta 2015 kovo 20 d.]

http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=28976&biRecordId=3555 49 Programas Lietuvių Demokratų Partijos, Varpas, 1902, nr. 12. Interaktyvus. [žiūrėta 2015 kovo 21 d.]

http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=28983&biRecordId=3555 50 Lietuvos valstybės Tarybos protokolai 1917-1918 m., sud Eidintas A., Lopata R., Vilnius, 1991, p. 3 51 Kairys S., Lietuva budo, New York, 1957, p. 274-276 52 Ten pat. 53 Lukoševičius V., Liberalizmo raida Lietuvoje, Vilnius, 1995, p. 230

http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=195011&biRecordId=36377



14

Kalbant apie tarptautinį Lietuvos pripažinimą, pirmiausia verta pasižiūrėti,

kokia šalis ir jos valdymo forma galėjo būti pripažinta tarptautiniu mastu. 1905-ieji metai –

riba, kuri byloja apie XIX a. Lietuvos istorijos įvykių pabaigą ir apie moderniosios Lietuvos

istorijos pradžią. Tai metai, kuomet buvo sukurta pirmoji Lietuvos istorijoje tautos

atstovaujamoji institucija. 1905 m. lapkričio 18(5) dieną, Organizacinis Komitetas patvirtino

memorandumą skirtą Rusijos Ministrų Tarybos pirmininkui grafui S. J. Vitei. Dokumente

aiškiai kalbama apie Lietuvos autonomiją, nors tai nėra aukščiausia suverenumo forma: „<...>

lietuviai reikalauja savo tėvynei plačios autonomijos, su įsteigiamuoju seimu senovės

Lietuvos sostapilyje Vilniuje...“ 54. Tačiau tuometinėje autokratinėje Rusijos sistemoje vien

reikalavimas autonomijos reiškė tam tikrą revoliuciją55. Apie Lietuvos nepriklausomybę

prabilta dar prieš suvažiavimą, kuomet buvo kviečiama kovoti už laisvą Lietuvą56, bet

Didžiojo Seimo metu gruodžio 4-5 dienomis laikytasi nuosaikesnės pozicijos, t. y.

nutarimuose reikalauta autonomijos57. Andrius Bulota Suvažiavimo metu, anot sekretoriaus

Prano Klimaičio, pasisakė rimčiausiai dėl autonomijos: „<...> autonomija yra tik pereinamasis

etapas prie visiškos nepriklausomybės, bet įspėjo nutarimuose nepriklausomybės neminėti“58.

Egidijus Motieka pastebi, kad tai galėjo būti „politinio momento supratimas ir įvertinimas, ar

paprasčiausia baimė Suvažiavimo pradžioje tiesiogiai formuluoti didesnius reikalavimus

žinant, kad posėdžiuose dalyvauja caro agentai“59.

1917 m. rugsėjo 21 d. Vilniaus konferencijoje sudaryta Lietuvos Taryba

atstovavo visų Lietuvos gyventojų interesus, tačiau jos veiklą ribojo vokiečių okupacinė karo

valdžia. Vokietija besiruošdama Bresto deryboms darė didelį spaudimą Lietuvos Tarybai,

norėdama išgauti sutartį, kurioje būtų numatyta Lietuvos priklausomybė Vokietijai60. Pagal

vokiečių padiktuotas sąlygas gruodžio 11 d. pareiškime Lietuva skelbia nepriklausomos šalies

atkūrimą su sostine Vilniuje bei ryšių nutraukimą su kitomis tautomis. Tačiau antrame

pareiškimo straipsnyje Tayba buvo priversta pasirašyti už tvirtus sąjunginius ryšius su

Vokietija. „Tai buvo žingsnis atgal, palyginti su Vilniaus lietuvių konferencijos nutarimu, nes

nepriklausomybė buvo traktuojama kaip nepriklausomybė nuo valstybinių ryšių, <...>, jau

54 Lietuvos valstybės idėja (XIX a. – XX a. pradžia), Lietuvių atgimimo istorijos studijos, Vilnius, 1991, p. 349 55 Tauberis J., Apmąstymai apie Didžiojo Vilniaus seimo reikšmę. Interaktyvus. [žiūrėta 2015 m. kovo 21 d.]

http://www.parlamentostudijos.lt/Nr5/5_istorija_Tauberis.htm 56 Lietuvių reikalavimai, Varpas, 1905, nr. 4/5. Interaktyvus. [žiūrėta 2015 kovo 23 d.]

http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=29014&biRecordId=3555 57 Motieka E., Didysis Vilniaus seimas, Lietuvių atgimimo istorijos studijos, Vilnius, 1996, p. 297-298 58 Pr. Klimaitis, Didysis Vilniaus seimas, Židinys, 1931, nr. 2, p. 153 59 Motieka E., Didysis Vilniaus seimas, Lietuvių atgimimo istorijos studijos, Vilnius, 1996, p. 146 60 Lietuvos Valstybės Tarybos protokolai 1917-1918, sud. Eidintas A., Lopata R., Vilnius, 1991, p. 11

http://www.parlamentostudijos.lt/Nr5/5_istorija_Tauberis.htm


15

nebekalbama apie nepriklausomybę nuo Vokietijos“61 – rašo A. Eidintas. Tačiau tai sukėlė

didelį lietuvių pasipiktinimą šalies viduje ir už jo ribų. Nesutarimų kilo ir pačioje taryboje: A.

Smetona atsistatydino iš tarybos pirmininko pareigų ir vietoj jo išrenkamas Jonas

Basanavičius. Toliau sekė įvykiai kardinaliai pakeitę Lietuvos istoriją. 1918 m. vasario 16 d.

pasirašomas naujas nutarimas, kuriame skelbiama apie nepriklausomą, demokratiniais

principais atkurtą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje62. Kaip teigia A. Eidintas šis aktas

Lietuvos valstybės nesukūrė, tačiau tai buvo akstinas kovoti už realų Lietuvos valstybės

sukūrimą – įkūnijimą.

Taigi, šalies padėtį pirmiausia apsunkino tebevykstantis karas bei vokiečių

okupacinė valdžia Lietuvos teritorijoje ir jos reiškiamos pretenzijos. Tačiau Vokietijos

pralaimėjimas padiktavo visai kitą politinę situaciją, kuri Lietuvai iš dalies buvo naudinga.

Tai ir leido paskelbti 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės deklaraciją. Tuomet jauna

valstybė susidūrė su naujais iššūkiais. Pirmiausia Lietuvai reikėjo išsikovoti vietą po saule.

1.1. Lietuva Paryžiaus taikos konferencijoje

Sovietinėje istoriografijoje apie Lietuvos padėti Paryžiaus taikos

konferencijoje nemažai rašė R. Žiugžda ir R. Žepkaitė, tačiau šių istorikų darbuose laikomasi

marksistinės ideologijos principų. R. Žiugžda apie Paryžiaus taikos konferenciją rašo

Klaipėdos krašto kontekste. Jis akivaizdžiai pabrėžia Lenkijos bei didžiųjų valstybių neigiamą

politiką Lietuvos ir tuo labiau Sovietų Rusijos atžvilgiu. Lietuvos vyriausybė vertinama

neigiamai, kaip ir jos siekis išgauti tarptautinį pripažinimą bei atgauti Klaipėdos kraštą. Visgi

autorius pamini ir pagrindinį delegacijos tikslą – siekti Lietuvos nepriklausomybės

pripažinimo: „Tuo pat metu Lietuvos buržuazija iš anksto rūpinosi išsiderėti iš didžiųjų

valstybių jos valdžios pripažinimą“63. Šiame darbe būdingi marksistinės ideologijos bruožai –

nuolat pabrėžiama Spalio perversmo įtaka Sovietų Rusijai ir kitoms šalims, akcentuojamas

„darbo žmonių“ revoliucinis judėjimas.

R. Žepkaitė delegacijos Paryžiuje veiklą ir Lietuvos situaciją nušviečia kiek

išsamiau ir objektyviau. Tačiau objektyvumas yra sąlyginis. Pirmiausia autorė teigia, kad

nuvykusiai delegacijai teko stengtis pakliūti į konferenciją. Nuvykusi ji vykdė pagrindinę

61 Ten pat 62 Ten pat, p. 13

63 Žiugžda R., Po diplomatijos skraiste: Klaipėdos kraštas imperialistinių valstybių planuose 1919–1929 metais”,

Vilnius, 1973, p. 29.

16

vyriausybės pavestą užduotį: „Griežtai reikalauti Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo“64.

Deja, delegacijai sunkiai sekėsi įsitvirtinti. Didžiosios valstybės apskritai nėjo į kompromisą

dėl Lietuvos dalyvavimo konferencijoje. Lietuva daugeliui valstybių atrodė provokiška,

neaiškiais tikslais suformuota vyriausybė, todėl nei Prancūzija, nei Anglija ar JAV nenorėjo

leistis į derybas. Delegacija, kaip teigia autorė, ėmėsi veikti kitais būdais – pradėjo ruošti

notą, skirtą konferencijai65. Joje buvo reikalaujama pripažinti suverenią Lietuvos valstybę

nepriklausomą nei nuo Rusijos, nei nuo Lenkijos. Tokių notų vėliau buvo išsiuntinėta ir

daugiau, tačiau turinys praktiškai nekito. R. Žiugžda tokį bandymą susisiekti su aukščiausiais

JAV, Anglijos, Prancūzijos atstovais įvertino skeptiškai: „<...> Lietuvos buržuazinės

vyriausybės delegacijai neliko nieko kita, kaip tik siuntinėti notas ir įvairius memorandumus

didžiosioms valstybėms, viliantis, kad vieną gražią dieną į ją bus atkreiptas dėmesys ir ji bus

įsileista į konferenciją“66. Lietuvos delegacijos bandyta veikti ir per spaudą: „1919 m. kovo

viduryje būta mėginimų susitarti su Prancūzijos dvylikos pagrindinių laikraščių sindikatu, kad

šis spausdintų Lietuvai palankius straipsnius“67. Nors už tai buvo pareikalauta išties nemažai,

tačiau delegacija, nepaisant sunkios finansinės padėties, „Le Temps“ redaktoriui sumokėjo

50000 frankų, kad šis 15–20 dienų spausdintų Lietuvai palankius straipsnius. Tačiau „politinė

konjunktūra Lietuvai nebuvo palanki“68.

Kalbant apie Lenkijos delegaciją, ši turėjo žymiai palankesnes sąlygas nei

Lietuva. Ji turėjo ypatingą Prancūzijos palaikymą, nes pastaroji tik Lenkiją matė kaip

placdarmą Sovietų Rusijai. Lenkija pirmiausia siekė atkurti valstybę, kuri egzistavo iki

pirmojo Abiejų Tautų Respublikos (ATR) padalijimo 1772 m. Tokia situacija ženkliai

apsunkino Lietuvos delegacijos veiklą. Todėl ne veltui pradėta kreipti dėmesį į Rusijos

atstovus Paryžiuje, pirmiausia kaip į atsvarą spręsti ginčui su Lenkija. Šią temą nagrinėjo

Česlovas Laurinavičius. Kadangi jo straipsnis pasirodė jau atgimimo laikotarpiu, todėl

autoriaus įvykius vertina objektyviai. Bendradarbiavimo su rusų delegacija iniciatoriai buvo

A. Voldemaras ir M. Yčas. Jie užmezgė ryšius su Rusijos politinio pasitarimo (RPP) nariais

V. Maklakovu, S. Sazonovu ir G. Lvovu. Pokalbiuose buvo susitarta, kad RPP parems

lietuvius jų konflikte su lenkais dėl būsimų valstybinių sienų69. Tačiau toliau autorius rašo,

64 Žepkaitė R., Tarptautinės politikos labirintuose (1918–1922 m.), Vilnius, 1973, p. 52.

65 Ten pat, p. 53.

66 Žiugžda R., Po diplomatijos skraiste: Klaipėdos kraštas imperialistinių valstybių planuose 1919–1929 metais,

Vilnius, 1973, p. 30.

67 Žepkaitė R., Tarptautinės politikos labirintuose (1918–1922 m.), Vilnius, 1973, p. 55.

68 Ten pat, p. 55.

69 Laurinavičius Č., „Lietuvos buržuazinės laikinosios vyriausybės delegacijos Paryžiuje 1919 m. santykiai su Rusų

buržuazinės emigracijos vakaruose veikėjais“, Jaunųjų istorikų darbai, Lietuvos TSR Mokslų akademija, 1987, p. 149.

17

jog tai buvo tik gudrus diplomatinis akių dūmimas. RPP net nesiruošė pripažinti Lietuvos

nepriklausomybės70.

Lietuvos suverenumo klausimas labiausiai priklausė nuo Rusijos situacijos

pokyčių. Tai pripažįsta ir A. Gaigalaitė, kuri išsamiausiai iki šiol yra išnagrinėjusi Lietuvos

delegacijos veiklą. Ji pastebi, kad Lietuvos nepriklausomybės klausimas priklausė nuo

Antantės politikos Rusijos atžvilgiu: „Tuo metu Anglijos vyriausybė nebuvo vienalytė, ją

sudarė liberalų ir konservatorių atstovai. Politikoje dalyvavo parlamento bei partijų vadovai,

jų nuomonės Rusijos klausimais skyrėsi“71. JAV politika Rusijos atžvilgiu taip pat buvo

dviprasmiška72. Todėl esant tokiai situacijai, kaip pastebi autorė, delegacija „nuolat

susidurdavo su vieningu atsakymu, kad dar neišspręstas Rusijos likimas“73.

Galiausiai Lietuvos likimo klausimas, nepaisant politinių – diplomatinių

užkardų, pasistūmėjo į priekį, nors ir bendrame – Baltijos šalių – kontekste: „1919 m. kovo 16

d. Klemanso priėmė Pabaltijo šalių buržuazinių vyriausybių delegacijų vadovus“74 (Reikia

prisiminti, kad iki tol Lietuvos atstovams nepavyko susitikti su Džordžu Klemenso (Georges

Clemenceau)). Tačiau R. Žepkaitė pabrėžia, kad Baltijos šalių nepriklausomybės klausimas

bus svarstomas kartu su Rusijos klausimu. A. Gaigalaitė pokyčius įžvelgia „1919 m. birželio

pradžioje, (kuomet – A. J.) Lietuva <...> pirmą kartą paminėta Taikos konferencijos

Aukščiausios Tarybos pateiktose sąlygose Rusijos gen. A. Kolčiakui“75. Kaip žymiai

svarbesnį pokytį, A. Gaigalaitė įvardijo Anglijos pripažinimą de facto Lietuvai 1919 rugsėjo

24 d.: „Anglijos pripažinimas vertė ir kitas šalis peržiūrėti savo nuostatą buvusių Rusijos

pakraščių tautų atžvilgiu“76. J. Skirius taip pat pritaria, kad Lietuvos nepriklausomybės

klausimas pasistūmėjo Baltijos šalims veikiant kartu: „Jos (delegacijos – A.J.) prašymai buvo

nevaisingi iki 1919 m. birželio mėnesio (iki Baltijos komisijos sudarymo)“77.

Lietuvos delegacijos veikla ir nepriklausomybės pripažinimo klausimas

priklausė nuo daugelio faktorių. Lietuvos nepriklausomybės klausimas Paryžiaus taikos

konferencijoje atskirai taip ir nebuvo svarstytas. Lietuvos vardas buvo minimas tik teritorinių

problemų kontekste, šiuo atveju, kas lietė Lenkiją ir Klaipėdos kraštą. Klaipėdos klausimas,

70 Ten pat.

71 Gaigalaitė A., Lietuva Paryžiuje 1919 metais, Kaunas, 1999, p. 57 72 Ten pat

73 Ten pat

74 Žepkaitė R., Tarptautinės politikos labirintuose (1918–1922 m.), Vilnius, 1973, p. 57

75 Gaigalaitė A., Lietuva Paryžiuje 1919 metais, Kaunas, 1999, p. 62

76 Ten pat, p. 59

77 Skirius J., Lietuvos Užatlantės diplomatija 1918 – 1929, Vilnius, 1995, p. 30

http://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=%C5%BDor%C5%BEas_Klemenso&action=edit&redlink=1

18

anot R. Žiugždos, buvo iškeltas taip pat, svarstant atkuriamos Lenkijos valstybės sienas78.

Lietuvos delegacijos veiklą prie Paryžiaus taikos konferencijos, kaip teigia P. Klimas savo

atsiminimuose, apsunkino pirmiausia delegacijos neoficialumas: „Mums teko veikti tik

neoficialiai Konferencijos prieškambariuose“79. V. Bukaitė teigia, kad vis dėlto „būtų

neteisinga teigti, kad Lietuvos atstovai Paryžiuje buvo visiškai ignoruojami“80. Anot jos,

vyriausybės prašymu Lietuva sulaukė karinės pagalbos iš Prancūzijos.

1.2 Diplomatinės izoliacijos ratą pralaužus

Pirmuoju Lietuvos tarptautiniu pripažinimu lietuvių istoriografijoje priimta

laikyti taikos sutartį su Sovietų Rusija (nekreipiant dėmesio į 1918 m. kovo 23 d. Vokietijos

imperatoriaus aktą). Šia sutartimi buvo apibrėžtos Lietuvos teritorijos ribos, o svarbiausia

Sovietų Rusija pripažino Vilnių Lietuvos sostine. Tuo metu, kuomet Lenkija reiškė

pretenzijas į Lietuvos teritoriją ir ypatingai Vilnių, sutartis turėjo nemažai įtakos, sprendžiant

problemas su Lenkija. Reikia pastebėti, kad svarbiausios Lietuvos tarptautinės sutartys

prasideda nuo Lietuvos taikos sutarties su Sovietų Rusija81.

1918 m kovo 23 d., Vokietijai pripažinus Lietuvos nepriklausomybę 1917

m. gruodžio 11 d. akto pagrindu, situacija, anot P. Čepėno, nepasikeitė: „Lietuvos padėtis,

Lietuvos Tarybos vaidmuo ir jos galia nepakitėjo, <...>, Lietuvos Tarybai buvo paaiškinta,

kad ne jos kompetencija yra skirti įvairius diplomatinius atstovus ir steigti diplomatines

atstovybes...“82. Todėl lietuvių istoriografijoje nėra priimta Lietuvos nepriklausomybės

pripažinimą iš Vokietijos laikyti tarptautinio pripažinimo atskaitos tašku. Nors Č.

Laurinavičius teigia, kad buvo bandymų sureikšminti šį įvykį, daugiausia iš teisininkų,

nagrinėjančių tarptautinius teisinius santykius (Mykolas Romeris)83, pusės. Pirmosios

Lietuvos Respublikos laikotarpiu, anot Gintauto Vilkelio, pagrindinė institucija, galėjusi

78 Žiugžda R., Po diplomatijos skraiste: Klaipėdos kraštas imperialistinių valstybių planuose 1919–1929 metais,

Vilnius, 1973, p. 20.

79 Klimas P., Iš Lietuvos delegacijos, pasiųstos į Paryžiaus Taikos konferenciją, nario Petro Klimo atsiminimų apie

Lietuvos valstybingumo problemą šioje konferencijoje. Interaktyvus. [žiūrėta 2014 m. balandžio 18 d.]

http://www.šaltiniai.info/files/istorija/IH00/I%C5%A1_Petro_Klimo_prisiminim%C5%B3_apie_Lietuvos_valstybingu

mo_problem%C4%85_Pary%C5%BEiaus_taikos_konferencijoje.IH0902.pdf

80 Bukaitė V., Lietuvos Respublikos politiniai ir diplomatiniai santykiai su Prancūzija 1919–1940 m. Interaktyvus.

[žiūrėta 2014 m. balandžio 29 d.] http://vddb.laba.lt/fedora/get/LT-eLABa-0001:E.02~2013~D_20130701_092454-

22884/DS.005.0.01.ETD

81 Svarbiausios Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, sud. Sirutavičius V., Nekrašas E., Lopata R., Vilnius, 1997,

p. 13.

82 Čepėnas P., Naujųjų laikų Lietuvos istorija, Vilnius, 1992, p. 212.

83 Laurinavičius Č., „Pasvarstymai naujųjų laikų Lietuvos valstybės pripažinimo klausimu“, Lietuvių atgimimo istorijos

studijos, Lietuvos valstybės idėja (XIX a. – XX a. pradžia), Vilnius, 1991, p. 271

http://www.šaltiniai.info/files/istorija/IH00/I%C5%A1_Petro_Klimo_prisiminim%C5%B3_apie_Lietuvos_valstybingumo_problem%C4%85_Pary%C5%BEiaus_taikos_konferencijoje.IH0902.pdf


http://vddb.laba.lt/fedora/get/LT-eLABa-0001:E.02~2013~D_20130701_092454-22884/DS.005.0.01.ETD


19

garantuoti tarptautinį pripažinimą – Tautų Sąjunga: „Nuo pat pirmųjų nepriklausomos

valstybinio gyvenimo dienų Lietuvos vadovams buvo aišku, kad Lietuvos valstybė privalo

tapti tarptautinės universalios organizacijos nare. Tai atsikūrusiai Lietuvos valstybei būtų

suteikę tarptautinį pripažinimą...“84. Dr. Juozas Purickis pabrėžia Lietuvos įstojimo į Tautų

Sąjungą reikšmę: „Kai tik Lietuva buvo priimta į Tautų Sąjungą, tuojau ją pripažino „de jure“

visos mažesnės valstybės: Skandinavijos valstybės, Olandija, Čekoslovakija, Šveicarija“85.

Tuo tarpu sutartis su Sovietų Rusija tiktai sustiprino Lietuvos tarptautinę padėtį. Giršas

Rutenbergas teigia, kad Lietuvos tarptautinį pripažinimą reikia laikyti Lietuvos įstojimu į

Tautų Sąjungą 1921 m. rugsėjo 22 d.86. Tarpukario istoriografijoje tarptautinis pripažinimas

buvo siejamas su Tautų Sąjunga ir Antantės šalimis. Kita vertus, taikos sutartis tarpukariu,

kaip pastebi Č. Laurinavičius, buvo vertinama dviprasmiškai. Ernestas Galvanauskas manė,

kad sutartis paskatino kitas šalis pripažinti Lietuvos nepriklausomybę, o tuo tarpu A. Smetona

įžvelgė sutartyje pavojų87.

Sovietinėje istoriografijoje laikomasi pozicijos, kad Lietuvos tarptautinis

pripažinimas iš Sovietų Rusijos turėjo įtakos kitoms šalims, pripažįstant Lietuvą de jure. K.

Navickas rašo, kad taikos sutartis su Sovietų Rusija – istorinės reikšmės įvykis: „Tarybinė

vyriausybė, <...>, suvaidino lemiamą vaidmenį išsaugodama jos valstybingumą ir iš pagrindų

pakeisdama Lietuvos tarptautinę padėtį“88. R. Žepkaitė tvirtina, kad šia sutartimi Lietuvos

delegacija rėmėsi, siekiant nustatyti sienas su Lenkija: „Lenkijos Vyriausybei buvo siūloma

,<...>, pripažinti Vilnių Lietuvos sostine, taip pat 1920 m. liepos 12 d. sutarties Lietuvos

sienas, kurias Lietuvos valdžia sutiko koreguoti...“89.

Šiuolaikinėje lietuvių istoriografijoje laikomasi tos pačios nuostatos, kad

taikos sutartis su Sovietų Rusija buvo pirmas tarptautinis pripažinimas. Bene plačiausiai šią

sutartį yra išnagrinėjęs Č. Laurinavičius. Tačiau, kaip pastebi autorius, sutartis turėjo visai

kitokį pretekstą: „Sovietų atstovai Lietuvą stengėsi traktuoti tik kaip etninę bendriją ir jos

apsisprendimą sieti su socialiniu pakilimu – lietuvių valstiečių kova prieš Lenkų

dvarininkus“90. Autorius taip pat paneigia K. Navicko nuostatą, kad taikos sutartis turėjo

84 Vilkelis G., Lietuvos ir Lenkijos santykiai Tautų Sąjungoje, Vilnius, 2004, p. 52

85 Purickis J., „Seimų laikai“, Pirmasis nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis, Kaunas, 1990, p. 111

86 Vilkelis G., Lietuvos ir Lenkijos santykiai Tautų Sąjungoje, Vilnius, 2004, p. 10

87 Laurinavičius Č., Lietuvos – Sovietų Rusijos Taikos sutartis, Vilnius, 1992, p. 61–62

88 Navickas K., TSRS vaidmuo, ginant Lietuvą nuo imperialistinės agresijos 1920–1940 metais, Vilnius, 1966, p. 14

89 Žepkaitė R., Lietuva tarptautinės politikos labirintuose (1918–1922 m.), Vilnius, 1973, p. 113

90 Istorikas Česlovas Laurinavičius apie 1920 m. Taikos sutartį su Sovietų Rusija, p. 1. Interaktyvus. [žiūrėta 2014 m.

balandžio 29 d.]

http://www.šaltiniai.info/files/istorija/IH00/Istorikas_%C4%8Ceslovas_Laurinavi%C4%8Dius_apie_1920_Lietuvos_ir

_Soviet%C5%B3_Rusijos_Taikos_sutart%C4%AF.IH0907E.pdf

http://www.šaltiniai.info/files/istorija/IH00/Istorikas_%C4%8Ceslovas_Laurinavi%C4%8Dius_apie_1920_Lietuvos_ir_Soviet%C5%B3_Rusijos_Taikos_sutart%C4%AF.IH0907E.pdf


20

įtakos tolimesniam Lietuvos de jure pripažinimui. Jis pastebi, jog taikos derybų metu

Prancūzija (gegužės 11 d.) ir Lenkija (liepos 4 d.) Lietuvą pripažino de facto, o pilnateisis de

jure pripažinimas gautas tik 1922 m. liepos 28 d. iš JAV. Autorius taip pat atskleidžia šios

sutarties užkulisinės dalies, t. y. straipsnio priedo numeris 2, aplinkybes91: „sovietinė

diplomatija kartu sugebėjo išgauti iš Lietuvos delegacijos dokumentą (priedą prie sutarties 2-

ojo straipsnio), pagal kurį faktiškai buvo pateisinami Sovietų Rusijos veiksmai, paverčiant

Lietuvą savo karinių veiksmų su Lenkija zona“92.

Pirmosios Lietuvos Respublikos istoriografijoje tarptautinis Lietuvos

pripažinimas sietinas su Tautų Sąjunga. Taikos sutartis su Sovietų Rusija vertinama

dviprasmiškai ir nėra akcentuojama, kaip, pavyzdžiui, pripažinimas iš Antantės šalių. Kita

vertus, tam įtakos turėjo tuometinė komplikuota užsienio politika. Lietuvos pripažinimo

klausimas didžiųjų valstybių net nebuvo svarstomas. Lietuvos teritorija iki pripažinimo buvo

neatsiejama nuo Rusijos teritorijos. Sovietinėje ir dabartinėje istoriografijoje nuomonės dėl

tarptautinio pripažinimo nesiskiria. Taikos sutartis laikoma tuo kertiniu akmeniu pakeitusiu

Lietuvos tarptautinę padėtį. Šiuo atveju skiriasi taikos sutarties interpretacija sovietinėje bei

dabartinėje istoriografijoje. Sovietmečiu buvo stengiamasi įžvelgti tik teigiamą šios sutarties

aspektą, o šiuo metu šis faktas vertinamas kritiškai ir objektyviai.

91 Svarbiausios Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, sud. Sirutavičius V., Nekrašas E., Lopata R., Vilnius, 1997,

p. 17.

92 Istorikas Česlovas Laurinavičius apie 1920 m. Taikos sutartį su Sovietų Rusija, p. 1. Interaktyvus. [žiūrėta 2014 m.

balandžio 29 d.]

http://www.šaltiniai.info/files/istorija/IH00/Istorikas_%C4%8Ceslovas_Laurinavi%C4%8Dius_apie_1920_Lietuvos_ir

_Soviet%C5%B3_Rusijos_Taikos_sutart%C4%AF.IH0907E.pdf

21

2. LIETUVOS DIPLOMATINIŲ STRUKTŪRŲ KŪRIMAS IR VEIKLA

2.1. Užsienio reikalų ministerijos įkūrimas

Užsienio reikalų ministerijos (toliau - URM) sudarymas pirmaisiais

Lietuvos nepriklausomybės metais buvo labai komplikuotas. Apie vyriausybės ir tuo pačiu

užsienio reikalų ministerijos įsteigimo aplinkybes daugiausia yra rašęs P. Klimas savo

atsiminimuose. Sovietinėje istoriografijoje šis klausimas plačiau nenagrinėjamas. Galima

kalbėti tik apie R. Žepkaitės monografiją, skirtą Lietuvos užsienio politikos problematikai

nušviesti. Tačiau autorė rašo daugiau apie pirmųjų vyriausybių vykdytą užsienio politiką.

Šiek tiek URM klausimu pasistūmėta dabartinėje lietuvių istoriografijoje. Išleista knyga apie

užsienio reikalų ministrus Pirmojoje Lietuvos Respublikoje. Taip pat galima paminėti ir V.

Žalio tyrinėjimus šia linkme. Apie Lietuvos diplomatinės tarnybos susiformavimą jis yra

paskelbęs informacijos užsienio reikalų ministerijos tinklapyje93. Tuo tarpu savo solidžioje

monografijoje apie URM susidarymą ir veiklą jis rašo tik nuo 1930 m, kuomet „nusistovėjo

daugiau mažiau pastovi Užsienio reikalų ministerijos struktūra“94.

P. Klimas, rašydamas apie pirmosios URM sudarymo aplinkybes, išreiškia

savo skeptišką požiūrį, pirmiausia, dėl A. Voldemaro: „1918 m. lapkričio mėn. prof. A.

Voldemarui sudarius pirmąją vyriausybę, atskiro užsienio reikalų ministro nebuvo, <...>.

Mažytis garbėtroška, per savo išdidumą kitų nevertinęs...“95. Autorius laikosi nuomonės, kad

A. Voldemaras neorganizavo URM, nors pats buvo paskirtas generaliniu sekretoriumi,

Jadvyga Chodakauskaitė jo sekretore. Kaip autorius teigia, jam buvo pavesta „surinkti

dokumentaciją, kuri susikaupė veikloje nuo 1917 m.“96. Viceministru paskirtas Simonas

Rozenbaumas. Vis dėlto galima kalbėti apie tam tikrus organizacinius veiksmus URM.

V. Žalys pateikia ir konkrečius URM kūrimo darbus: „1918 m. lapkričio 12

d. Valstybės Tarybos bute įsteigtas URM Spaudos biuras, o lapkričio 23 d. „Lietuvos aidas“

jau spausdino“ pirmuosius pareiškimus dėl „pirmųjų URM bendradarbių: Valerijos

Čiurlionaitės (skiriama prie Spaudos biuro) bei Mato Bagdono (paskirtas Spaudos biuro

vadovu nuo lapkričio 12 d.). LVT biuro vedėjas Eduardas Misevičius paskirtas URM reikalų

vedėju. Jam pavedama vadovauti ir užsienio pasų skyriui. Prie pirmųjų bendradarbių dar

93 Lietuvos diplomatinė tarnyba 1918–1990. Interaktyvus. [žiūrėta 2014 m. gegužės 31 d.]

http://www.by.mfa.lt/index.php?3417911036

94 Žalys V., Lietuvos diplomatijos istorija (1925–1940), T. I, Vilnius, 2007, p. 19

95 Klimas P., Iš mano atsiminimų, Vilnius, 1990, p. 225

96 Ten pat, p. 225


22

paminėtinos dr. S. Jokubauskaitė, J. Zaleskienė, V. Matulaitytė“97. J. Šaulys 1918 m. lapkričio

19 d. paskiriamas pirmuoju diplomatiniu atstovu Berlyne. Akivaizdu, kad susiformavo

savotiškas URM aparatas, kuris gebėjo dirbti ir koordinuoti savo veiksmus. Tačiau greitai ši

ministerija išyra, nes 1918 m. gruodžio 20 d. A. Voldemaras ir M. Yčas išvyko į Berlyną

ieškoti finansinės paramos kovai su bolševikais.

Sovietinėje istoriografijoje priimta laikytis pozicijos, kad A. Voldemarui

išvykus, faktiškai nutrūksta vyriausybės veikla, kartu ir A. Voldemaro veikla, kaip užsienio

reikalų ministro: „Tuo tarpu, lietuviškosios buržuazinės vyriausybės vadovams esant Berlyne,

likusi vyriausybės dalis pergyveno gilią krizę. Praktiškai lietuviškoji buržuazinė vyriausybė

nustojo funkcionuoti“98. Kita vertus, labai svarbu akcentuoti, kad A. Voldemaras išliko

užsienio reikalų ministru iki pat antrosios URM sudarymo, kuomet ministru paskiriamas J.

Purickis. J. Skirius apie pirmosios URM veiklą rašo tiek, kiek A. Voldemaras buvo Vilniuje99.

Tokią poziciją taip pat galima laikyti, kaip A. Voldemaro vadovavimo URM pabaigą. Anot J.

Skiriaus, URM kuriantis teko spręsti problemas tik su Vokietija, nes su kitomis šalimis jokių

santykių nebuvo. Jai teko palaikyti glaudžius ryšius su įgaliotiniu Lietuvoje L. Cimerle,

atsiųstu iš Vokietijos. A. Voldemaras, išnaudodamas bolševikų veržimosi aplinkybes, kas

buvo nepalanku vokiečiams, 1918 m. pabaigoje gauna paramą iš vokiečių, kuriant Lietuvos

kariuomenę. Stiprėjančios lenkų pretenzijos į Vilnių vertė A. Voldemarą ieškoti pritarimo

tautinių mažumų tarpe, siekiant jų palaikymo, sprendžiant problemas su Lenkija. Jis pats vedė

derybas su tautinių mažumų atstovais – žydais ir gudais. A. Gaigalaitė pabrėžia, kad to meto

„Užsienio reikalų ministerijos svarbiausias diplomatinis įvykis buvo pokalbis su Lenkijos

užsienio reikalų ministerijos įgaliotiniu O. Gurka dėl Lenkijos karinės pagalbos Lietuvai prieš

besiveržiančius į kraštą bolševikus“100. R. Žepkaitė pastebi, jog A. Voldemaro ir Stasys

Šilingo pokalbis su O. Gurka parodė ką tik susiformavusios vyriausybės neaiškią poziciją

Lenkijos atžvilgiu: „A. Voldemaras pareiškė, kad „Lietuvos valstybė mielai priimtų brolišką

Lenkijos paramą <...>, ir, kad politinė padėtis verčia Lietuvos vyriausybę išaiškinti abiejų

kaimyniškų valstybių santykius“101. Akivaizdu, jog Voldemaras kalbėjo aptakiai. Tačiau, S.

Šilingas, anot P. Klimo, vienas dalyvavęs tame pokalbyje ministrų kabinete pateikė Lenkijos

97 Lietuvos diplomatinė tarnyba 1918–1990. Interaktyvus. [žiūrėta 2014 m. balandžio 31 d.]


98 Žepkaitė R., Lietuva tarptautinės politikos labirintuose (1918–1922 m.), Vilnius, 1973, p. 33–34.

99 Skirius J., Prof. Augustinas Voldemaras ir tarptautinis Lietuvos valstybingumo įteisinimo procesas (1918 11 11 –

1920 06 19), Lietuvos užsienio reikalų ministrai 1918–1940, aut. Gaigalaitė A., Skirius J., Kasparavičius A.,

Veilentienė A., Kaunas, 1999

100 Lietuvos užsienio reikalų ministrai, aut. Gaigalaitė A., Skirius J., Kasparavičius A., Veilentienė A., Kaunas, 1999,

p. 7.

101 Žepkaitė R., Diplomatija imperializmo tarnyboje, Vilnius, 1980, p. 37


23

vyriausybei visai kitą formuluotę: „Nuoširdžiai sveikiname pagalbą, <...>, bet šią pagalbą

galėtume priimti tik ta sąlyga, kad Lenkijos vyriausybė tuojau pripažins nepriklausomą

Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje“102. Tokia situacija atskleidžia to meto Lietuvos valdžios

nesusikalbėjimą tarpusavyje ir nuostatų neturėjimą kai kuriais, itin svarbiais, užsienio

politikos klausimais.

Sudarius antrąją M. Sleževičiaus vyriausybę, URM ministru paliekamas A.

Voldemaras. P. Klimas teigia, kad ir čia URM nebūta103. V. Žalys teigia, kad faktiškuoju

URM valdytoju paskiriamas Augustinas Janulaitis. Tuo tarpu P. Čepėnas tvirtina, jog

faktiškai URM pareigas vykdė pats M. Sleževičius: „Visas tas notas104 siuntė ne užsienio

reikalų ministras, bet ministras pirmininkas, didesnio autoriteto ar gal betarpiškumo

sumetimais“105. A. Janulaitis, anot P. Klimo, pasižymėjo tik tuo, kad išsiuntė notą Sovietų

Rusijos vadovybei dėl bolševikų veržimosi į Lietuvą. M. Sleževičiaus kabinetas dėl

Raudonosios armijos įsiveržimo persikelia į Kauną. URM trumpam glaudžiasi Ministrų

Kabineto rūmų Donelaičio gatvėje III aukšte, vėliau įsikūrė Daukanto gatvėje 13106. Užsienio

reikalų ministro pareigas Vilniuje paliktas eiti Mykolas Biržiška, tuo tarpu Kaune – M.

Sleževičius. Taigi, analogiškai, kaip ir pirmoje vyriausybėje, ministro pirmininko bei užsienio

reikalų ministro pareigas eina tas pats asmuo.

Kaip tuomet įvertinti pirmosios URM veiklą, neegzistuojant pačiai

institucijai? Lietuvių istoriografijoje kol kas šis klausimas nėra iškeltas. URM veiklą tenka

vertinti bendroje vyriausybių vykdytos užsienio politikos plotmėje. Tokiu atveju, kuomet

neegzistavo URM, pastarasis šios institucijos veiklos vertinimo variantas būtų teisingiausias.

Kita vertus, P. Klimas išskiria kelias problemas, su kuriomis „turėjo tada susidurti pirmoji

užsienio reikalų ministerija“107. Jau minėtas svarbiausias diplomatinis įvykis – pokalbis su O.

Gurko, derybos su vokiečiais dėl administracinių sričių perdavimo besiformuojančiai

Lietuvos valdybai, 1919 m. sausio 1 d. pasirašyta tarptautinio pobūdžio sutartis su Vokietija

dėl pašto susisiekimo, 1919 m. sausio 2 d. M. Biržiška pasiųsta protesto nota lenkų

kariuomenės vadui.


103 Klimas P., Min. veik. p. 226.

104 1919 m. sausio 11 d. notos pasiųstos Reicho pasiuntiniui Verdi du Vernois ir generaliniam Vokietijos įgaliotiniui L.

Cimerlei.


106 Lietuvos diplomatinė tarnyba 1918–1990. Interaktyvus. [žiūrėta 2014 m. balandžio 31 d.]


107 Ten pat, p. 228


24

Lietuvių istoriografijoje pirmosios URM veikla nėra konkrečiai

apibrėžiama. Šiuo atveju informacija pateikiama bendrame užsienio politikos kontekste.

Tarpukariu pirmoji URM nesusiformavo. Todėl visą užsienio politikos veiklą vykdė A.

Voldemaras arba M. Sleževičius. Tokiu būdu tenka URM veiklą nagrinėti, pvz.: per politinių

partijų užsienio politikos orientaciją. Tokį naują požiūrį pateikia A. Grodis108. Jis atskleidžia

M. Sleževičiaus politinį požiūrį į Angliją: „vieni mes valstybės neišlaikysime, <...> mums

reikėtų ieškoti paramos tokioj valstybėj, kuri neturėtų jokio intereso kištis į mūsų vidaus

reikalus“109. Jis siekia atsakyti į klausimus, ar tokia orientacija į D. Britaniją padiktuota

tarptautinės padėties yra trumpalaikė perspektyva, ar prioritetinis uždavinys ir kodėl

nepriklausomybės išsaugojimo viltis sieta su D. Britanija? Į šiuos klausimus A. Grodis atsako

būtent per politinių partijų tarptautinės orientacijos prizmę. Toks darbo pobūdis atskleidžia

vyriausybės užsienio politikos kryptis. Kita vertus, tai papildo diplomatijos istoriografiją, nes

iki šiol, kaip teigia A. Grodis, bendresnės studijos Anglijos ir Lietuvos diplomatinių santykių

klausimu nėra.

2.2. Lietuvos diplomatinės tarnybos užsienyje

Lietuvių istoriografijoje informacijos apie diplomatinių institucijų steigimą

pasirodo vis daugiau. Situacija gerėja, nes atsiranda istorikų, tyrinėjančių santykius su kitomis

šalimis – Čekoslovakija, Danija, Švedija, JAV ir kt.

Vokietijai pripažinus Lietuvos nepriklausomybę 1918 m. kovo 23 d., reikėjo

nedelsiant pradėti ieškoti kitų šalių pripažinimo. A. Gaigalaitė pastebi, kad bandyta gauti

pripažinimą dar Lietuvai nepaskelbus nepriklausomybės. 1918 m. vasario 9 d. V. Bartuška ir

V. Daumantas britų pasiuntiniui B. H. Rumboltui ir Prancūzijos pasiuntiniui P. E. Dutastai

įteikė gruodžio 11 d. akto pirmąją dalį. Tą pačią dieną aktas buvo pasiųstas Danijos UR

ministrui E. Scavenijui su prašymu pripažinti Lietuvos nepriklausomybę. Kaip teigia A.

Gaigalaitė, dar iki Vasario 16 d. akto paskelbimo „ėmė aiškėti valstybės, kurioms turėjo būti

teikiamas prioritetas Lietuvos pripažinimo politikoje (1918–1919 m.): Anglija, Prancūzija,

Danija, o po nepriklausomybės akto paskelbimo ir Vokietija“110. P. Klimas, apžvelgdamas

108 Grodis A., Lietuvos politinių partijų užsienio politikos nuostatos 1918–1919 metais: orientacija į Didžiąją Britaniją,

Lietuvos istorijos studijos, 2011, T. 28., p. 60. Interaktyvus. [žiūrėta 2014 gegužės 25 d.]

http://etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/objects/LT-LDB-

0001:J.04~2011~1367179171653/datastreams/DS.002.0.01.ARTIC/content

109 Ten pat, p. 60

110 Grigaravičiūtė S., Skandinavija Lietuvos diplomatijoje 1918–1940 metais, Vilnius, 2002, p. 45

http://etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/objects/LT-LDB-0001:J.04~2011~1367179171653/datastreams/DS.002.0.01.ARTIC/content


25

pirmąjį nepriklausomos Lietuvos dešimtį, teigia, kad pirmasis prašymas buvo išsiųstas

popiežiaus nuncijui: „Ta pati delegacija (Dr. Šaulys, kun. Staugaitis ir J. Vileišis) kovo m. 24

d. (1918 m. – A. J.) notifikavo vasario m. 16 d. nutarimą popiežiaus nuncijui Pacelli

(Munchene), prašydama popiežių pripažinti Lietuvą nepriklausoma valstybe <...>“111. Toliau

P. Klimas rašo, jog tai buvo pirmasis prašymas, nes Lietuva be informacinio biuro

Šveicarijoje daugiau atstovybių niekur neturėjo.

Jau buvo minėta, kad pirmuoju atstovu Berlyne paskiriamas J. Šaulys. 1919

m. sausio 12 d. atstovu Švedijoje patvirtinamas J. Aukštuolis, o tų pačių metų sausio 1 d.

Danijoje atsiduria J. Savickis. Stokholme atstovybių steigimu Norvegijoje ir Suomijoje

rūpinosi A. Smetona ir Martynas Yčas. 1919 m. kovo 13 d. Vytautas Gylys pasiunčiamas į

Helsinkį. Tai pirmosios pasiuntinybės, kurios dėl ilgų diskusijų, vis dėlto, buvo įsteigtos šiose

užsienio šalyse. Kaip ir daugelis kitų valstybių, taip ir Skandinavijos šalys delsė dėl

nepastovios tarptautinės padėties pripažinti Lietuvą. 1919 m. pradžioje Danija pripažinusi

Lietuvą de facto leido ir jos atstovybei įsikurti. Pirmiausia, anot V. Mažeikos, kilo problema

dėl mokesčių taikymo Lietuvos atstovui: „Miesto valdžia nežinojo, ar iš lietuvių atstovo

reikalauti visiems privalomų mokesčių, ar daryti diplomatams taikomą, remiantis jų

eksteritorialumo statusu, išimtį“112. Tačiau Jurgiui Savickiui buvo taikomas tradicinis

mokestis be jokių nuolaidų, nes Lietuvos atstovas nebuvo formaliai pripažintas Danijos

vyriausybės. Nepaisant Danijos pozicijos ir sudėtingos padėties, atstovybė nuolatinai įsikūrė

Frederiksburgo rajone bei ėmėsi steigti informacinį biurą113. Į pagalbą iš Stokholmo atvyko ir

Ignas Šeinius. S. Grigaravičiūtė rašo, kad Skandinavija tapo informaciniu tiltu tarp Amerikos

ir Lietuvos, nes per atstovybę Kopenhagoje buvo siunčiami laiškai bei pinigai. Taip pat ji

pateikia informacinio biuro išsiųstų pranešimų skaičių: „į 23 Švedijos, 2 didesniuosius

Suomijos, 4 Danijos, 4 Norvegijos laikraščius“114. J. Šeinius siųsdavo informaciją apie

lietuvių kovas su bolševikais, lenkais ir bermontininkais. Tačiau 1920 m. sausio 1 d.

informacinis biuras baigė darbą dėl lėšų stygiaus.

S. Grigaravičiūtė pabrėžia ypatingą Berlyno vaidmenį. Užsienio politikos

orientacija į Antantę, anot jos, buvo oficiali, o faktinė – į Vokietiją. Tokia situacija susiklostė

dėl karinės paramos. Lietuvos vyriausybė negalėjo prašyti karinės pagalbos iš Vakarų

valstybių, nesuteikdama Vokietijai prioriteto užsienio politikoje. Vienintelė reali pagalba

111 Klimas P., „Lietuvos valstybės kūrimas 1915–1918 metais Vilniuje”, Pirmasis nepriklausomos Lietuvos

dešimtmetis, Kaunas, 1990, p. 16

112 Mažeika V., Danijos santykiai su Lietuva 1918–1940 metais, Vilnius, 2002, p. 37

113 Ten pat, p. 38

114 Grigaravičiūtė S., Skandinavija Lietuvos diplomatijoje 1918–1940 metais, Vilnius, 2002, p. 59

26

buvo iš Vokietijos. Todėl Berlynas atliko reikšmingą vaidmenį: „Praktiškai tai reiškė: visą

diplomatinį paštą ir instrukcijas siųsti į Stokholmą ir Kopenhagą per Berlyno atstovybę;

palaikyti intensyvų, glaudų ir nuolatinį kontaktą su Berlyno atstovybe <...>“115.

Sovietinėje istoriografijoje daugiausia apie atstovybes yra rašiusi R.

Žepkaitė. Ji pamini pagrindines diplomatinės tarnybos institucijas Šveicarijoje, Anglijoje,

Amerikoje, Danijoje, Švedijoje, Prancūzijoje. R. Žepkaitė teigia, kad Lietuvos vyriausybė

kiek galima greičiau rūpinosi užmegzti ryšius su Anglija. 1919 m. gruodžio pabaigoje atstovu

Londone paskiriamas V. Čepinskis ir pirmas pasiuntinybės patarėjas Kazys Bizauskas116. Tų

pačių metų kovo mėnesį Londone oficialiai pripažįstama Lietuvos atstovybė. R. Žepkaitė

pateikia pagrindinius uždavinius, kuriuos turėjo vykdyti pasiuntinybės užsienyje: „1) rūpintis

Lietuvos, kaip buržuazinės respublikos, pripažinimu; 2) gauti Lietuvos vyriausybei

reikalingus kreditus“117. A. Gaigalaitė rašo, kad per atstovybę Londone Lietuvos vyriausybė

siekė sudominti Anglijos finansinius, prekybinius ir pramoninius sluoksnius galima pelninga

prekyba118.

Amerikoje situacija buvo susiklosčiusi kiek kitaip. J. Skirius, nemažai

išnagrinėjęs Lietuvos ir JAV santykius rašo, kad „1918 m. rugpjūčio mėnesį pasisukus

reikalams fronte Antantės šalių naudai, Amerikos lietuvių politinis darbas įgauna praktiškesnį

pobūdį“119. 1918 m. rugpjūčio 14 d. Vašingtone įkuriamas Vykdomasis komitetas ir

pirmininku paskiriamas J. Šliūpas. Jis turėjo informuoti JAV vyriausybę apie Lietuvos padėtį.

Vykdomasis komitetas faktiškai buvo neoficiali Amerikos lietuvių atstovybė prie JAV

vyriausybės120. R. Žepkaitė teigia, kad Lietuvos atstovai oficialiai nebuvo priimti didžiųjų

valstybių, tuo pačiu ir JAV, todėl teko pasitelkti Amerikos lietuvių pagalbą ir įkurti

Vykdomąjį komitetą. Vatikano ir Lietuvos santykius išnagrinėjo A. Kasparavičius. Jis teigia,

kad „Šventasis sostas iš visų Vakarų Europos valstybių bene ankščiausiai suvokė lietuvių

nacionalinio valstybingumo lūkesčius, ir iš principo galima teigti, kad vienas pirmųjų

provizoriškai pritarė šiai idėjai“121.

Sovietinėje istoriografijoje laikomasi kontraversiškos nuomonės, kad

Vatikanas visuomet pataikavo didžiosioms valstybėms ir jų siekiui sujungti Lenkiją su

Lietuva: „Vatikanas talkininkavo tarptautiniam imperializmui, atplėšiant Vilniaus kraštą nuo

115 Ten pat, p. 58.

116 Žepkaitė R., Lietuva tarptautinės politikos labirintuose (1918–1922 m.), Vilnius, 1973, p. 44

117 Ten pat, p. 45

118 Gaigalaitė A., Anglijos kapitalas ir Lietuva 1919–1940, Vilnius, 1986, p. 8

119 Skirius J., Lietuvos Užatlantės diplomatija 1918–1929 metais, Vilnius, 1995, p. 17

120 Ten pat., 17

121 Kasparavičius A., Tarp politikos ir diplomatijos: Šventasis sostas ir Lietuvos Respublika, Vilnius, 2008, p. 23

27

Lietuvos <...>“122. Derybos dėl atstovybės steigimo Vatikane vyko gana ilgai, tačiau, anot A.

Kasparavičiaus, davė apčiuopiamos praktinės naudos. 1919 m. rugsėjo 15 d. pirmuoju

diplomatiniu atstovu prie Šventojo Sosto paskiriamas kanauninkas dr. Jurgis Narjauskas, jo

padėjėju rugsėjo 20 d. – Petras Mačiulis. Pirmoji J. Narjausko užduotis – organizuoti

atstovybę prie Šventojo Sosto už gana menkas lėšas. Informacinio biuro vedėju Romoje

paskiriamas pasaulietis Petras Kalpokas. A. Kasparavičius gana išsamiai nušviečia itin sunkią

finansinę atstovybės padėtį: „galima konstatuoti, jog finansinis klausimas dr. J. Narjauskui

opus išliko per visus jo darbo Romoje metus“123.

Atstovybės steigimas Čekoslovakijoje užtruko ilgai. Pirmiausia šioje šalyje,

kaip teigia D. Bukelevičiūtė, vyravo „stiprios rusofiliškos nuotaikos – ten gyveno didelė

Rusijos emigrantų dalis“124. Oficialiai atstovybė įsteigta tik 1922 m. kovo 25 d. ir tik po to,

kai Čekoslovakija Lietuvą pripažino de jure. Lyginant su atstovybių steigimo spartumu

Skandinavijos šalyse, šis žingsnis atrodo užsivėlinęs. Diplomatiniu atstovu paskirtas D.

Malinauskas. Pastarajam Lietuvos vyriausybė numatė šias užduotis: „1) išsamiai išdėstyti

bylos su lenkais aplinkybes seniems pažįstamiems Prahoje; 2) stengtis išgauti pripažinimą de

jure iš Jugoslavijos ir Rumunijos; bei sudominti Čekoslovakiją prekyba su Lietuva“125.

Lietuvių istoriografijoje atstovybių steigimas ir veikla analizuojama gana

plačiai, pirmiausia, tam tikrų šalių politinių diplomatinių santykių kontekste. Tai savaime

suprantama, nes, tyrinėjant Lietuvos ir kitų šalių santykius, sudėtinga būtų nepaminėti bent

jau atstovybės steigimo datos. Dabartinėje lietuvių istoriografijoje daugiausia analizuojama

atstovybių veikla Skandinavijos šalyse ir atstovybės prie Šventojo Sosto padėtis. A.

Kasparavičius, S. Grigaravičiūtė ir D. Bukelevičiūtė užpildė iš ties nemenką istoriografinę

spragą.

122 Žepkaitė R., Priešiška Lietuvai Vatikano politika 1918–1927 metų laikotarpiu, Lietuvos TSR Mokslų Akademijos

darbai, Serija A, 1(12), 1962, p. 149

123 Kasparavičius A., Tarp politikos ir diplomatijos: Šventasis sostas ir Lietuvos Respublika, Vilnius, 2008, p. 74

124 Bukelevičiūtė D., Lietuvos ir Čekoslovakijos dvišalių santykių dinamika 1918–1939 metais, Vilnius, 2010, p. 25

125 Ten pat, p. 32

28

3. NEPRIKLAUSOMOS LIETUVOS DIPLOMATIJOS IŠLIKIMO GALIMYBĖS

PIRMOSIOS SOVIETŲ OKUPACIJOS METAIS

Pirmoji sovietinė okupacija 1940 m. birželio 15 d. buvo strategiškai

apgalvotas sovietų žingsnis, suklaidinęs diplomatinius pasiuntinius užsienyje, žingsnis,

pasėjęs nežinomybę Lietuvos gyventojų tarpe. Tuo metu Lietuvos diplomatinėje tarnyboje

vyravo nesusipratimo nuotaikos, sklandė neaiškios vizijos dėl Lietuvos Respublikos ateities.

Diplomatai rezidavę užsienyje, pirmiausia dėl atstumo, negalėjo tinkamai įvertinti

susiklosčiusios situacijos Lietuvoje. „Klaidino ir tai, kad naujos valdžios galva Justas Paleckis

dokumentus pasirašinėjo Lietuvos Respublikos Prezidento titulu, <...> netrukus sudarytoje

naujojoje Vyriausybėje buvo kelios gerai žinomos (finansų ministru išlikusio Ernesto

Galvanausko ir krašto apsaugos ministro, generolo Vinco Vitkausko) pavardės“126. Užsienio

reikalų ministro postas birželio 19 d. perduotas V. Krėvei-Mickevičiui. Pastarasis kvietė visus

diplomatus atvykti į Kauną, tokiu būdu siekta sunaikinti LDT. Tačiau tikslas nebuvo

įgyvendintas ir LDT liko vienintelė oficiali institucija nepavaldi sovietiniam rėžimui ir veikė

Lietuvos Respublikos vardu.

3.1. Lietuvos URM sovietizacija

1940 m. birželio mėn. okupantų invazijos tikslas buvo panaikinti Lietuvos

politinę, administracinę sistemą ir įvesti SSRS būdingą valdymo sistemą, parinkti okupantams

lojalius asmenis. Dabartinėje lietuvių istoriografijoje „Liaudies“ vyriausybė, „Liaudies“

Seimas ir liepos 21 d. priimtas nutarimas įstoti į SSRS bei rugpjūčio 3 d. Maskvoje

patvirtintas šis prašymas – vienareikšmiškai apibūdinamas kaip sovietų inscenizacija,

panaikinant Lietuvos nepriklausomybę.

Sovietinėje lietuvių istoriografijoje Lietuvos aukščiausių valdžios institucijų

likvidavimas, okupacija ir aneksija įvardijama kaip socialistinės revoliucijos 1940 m.

Lietuvoje padarinys127: „<...> LKP atsižvelgė į konkrečias specifines sąlygas, kuriomis vyko

126 Anušauskas A., Lietuva 1940-1990 : okupuotos Lietuvos istorija, Vilnius, 2007, p. 65 127 Maslauskienė N., Valdininkijos šalinimas iš okupuotos Lietuvos administracijos ir jos keitimas okupantų talkininkais

1940 m. birželio–gruodžio mėn., Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. Interaktyvus. [žiūrėti 2015

m. balandžio 20 d.] http://www.genocid.lt/Leidyba/8/nijole8.htm

http://www.genocid.lt/Leidyba/8/nijole8.htm

29

socialistinė revoliucija, revoliuciniai pertvarkymai Lietuvoje, pirmiausia į taikų revoliucijos

vystymąsi“128. Šia koncepcija buvo siekiama paaiškinti laipsnišką Lietuvos inkorporavimą į

Sovietų Sąjungą. Tačiau, kaip pastebi N. Maslauskienė, sovietiniai istorikai nesugebėjo

įtikinamai paaiškinti, kodėl 1940 m. buvo sudaryta nekomunistinė J. Paleckio vyriausybė ir

visą valstybės aparatą pradėta keisti tik formaliai Lietuvai įstojus į SSRS129. Apie aukščiausių

šalies institucijų pertvarkymą sovietinėje istoriografijoje aprašyta nemažai130. Tačiau buvusi

nepriklausomos Lietuvos vyriausybė bei A. Smetonos valdymo laikotarpis apibūdinamas kaip

fašistinis, akcentuojami naujosios „Liaudies“ vyriausybės tikslai – „pakeisti fašistinės

vyriausybės statytinius“131; „išvalyti valstybinį aparatą nuo smetonininkų“132; „paleisti senąjį

išnaudotojų valstybinį valdžios ir valdymo aparatą“133. Taip pat pabrėžiama Lietuvos

Komunistų Partijos (toliau – LKP) „indėlis“, kuriant „socialistinę“ santvarką šalyje. Iš tiesų

tai patvirtina, kad vadinamoji „Liaudies“ vyriausybė faktiškai vykdė LKP direktyvas ir buvo

nesavarankiška, priimant Lietuvai nepalankius įstatymus, kas lėmė šalies okupaciją ir

aneksiją.

Konkrečių darbų apie Lietuvos URM sovietizaciją sovietinėje

istoriografijoje nerasime. Tam tikri URM pokyčiai, vykę po okupacijos, atsiskleidžia

bendrame aukščiausių valdžios institucijų likvidavimo procese. Jau buvo minėta, kad

sovietinėje istoriografijoje objektyviai nepaaiškinama, kodėl buvo sudaryta nekomunistinė

vyriausybė. Tiesa, S. Atamukas, labiausiai ištyrinėjęs institucijų šalinimo procesą ir

besiremdamas V. Lenino komunistine ideologija teigia, kad „praktikoje ne visada reikia iš

karto, visiškai ir vienodai panaikinti <...> senojo aparato grandis“134. Naujuoju URM ministru

bei ministro pirmininko pavaduotoju paskiriamas V. Krėvė-Mickevičius. Jo siųstoje

telegramoje 1940 m. birželio 22 d. Lietuvos pasiuntinybėms užsienyje pabrėžiama, kad

„užsienio politikos srityje, santykiuose su visomis valstybėmis bus tęsiami ligšioliniai geri

santykiai“135. Tokia pati retorika pasireiškia visuose sovietinių istorikų darbuose.

Ideologiniais sumetimais jie sąmoningai stengėsi nuslėpti tikrąją 1940-ųjų situaciją.

128 Atamukas S., Nauja Lietuva – nauji kadrai, Vilnius, 1974, p. 77 129 Ten pat 130 Butkutė-Remelienė A., Lietuvos KP kova už Tarybų valdžios įtvirtinimą, Vilnius, 1958; Atamukas S., Nauja Lietuva

– nauji kadrai, Vilnius, 1974; Gedvilas M., Lemiamas posūkis, Vilnius, 1975; Paleckis J., Dviejuose pasauliuose,

Vilnius, 1983 131 Gedvilas M., Lemiamas posūkis, Vilnius, 1975, p. 33 132 Ten pat, p. 41 133 Atamukas S., Nauja Lietuva – nauji kadrai, Vilnius, 1974, p. 75 134 Ten pat, p. 75 135 Tarybų valdžios atkūrimas Lietuvoje 1940 m.: dokumentų rinkinys, sud. Vasiliauskas Z., Vilnius, 1986, p. 84

30

Labai svarbu akcentuoti, kad 1940 m. rugpjūčio 25 d. priimtoje Lietuvos

Sovietų Socialistinės Respublikos (toliau – LSSR) konstitucijoje136 apie savarankišką

Lietuvos užsienio politiką apskritai nekalbama. Keičiant valstybės valdymo sistemą, buvo

siekiama panaikinti savarankiškumą simbolizuojančias institucijas, t. y. URM, diplomatines

atstovybes užsienyje bei esančias Kaune. Apie pasiuntinybių uždarymo aplinkybes nemažai

atskleidžia diplomatų atsiminimai137.

Dokumentų rinkinyje „Tarybų valdžios atkūrimas Lietuvoje 1940 m.“138

neįtraukta V. Krėvės-Mickevičiaus telegrama, siųsta liepos 6 d. į Berne, Romoje, Vatikane

esančioms atstovybėms, nurodant pasiuntiniams skubiai grįžti į Kauną dėl „tarnybinių

reikalų“. Taip pat nėra užsienio reikalų ministerijos generalinio sekretoriaus Pijaus Glovackio

liepos 26 d. telegramos, raginančios grįžti į Lietuvą, bei rugpjūčio 6 d. telegramos, kurioje

pranešama, kad nuo rugpjūčio 8 d. visų Lietuvos pasiuntinybių ir konsulatų veikla

nutraukiami, bei reikalaujama visą atstovybės turtą ir archyvus perduoti toje šalyje esančiai

sovietų pasiuntinybei ar konsulatui. Šios telegramos parodo, kad buvo kėsinamasi sunaikinti

užsienyje esančias atstovybes, tačiau minėtame dokumentų rinkinyje jos neįtraukiamos. Šiuo

atveju siekta išlaikyti „savanorišką“ Lietuvos prisijungimo prie SSRS inscenizaciją, vengiant

akcentuoti bet kokius represinius reiškinius, vykdytus prieš Lietuvos valstybę.

Šiuolaikinėje lietuvių istoriografijoje nusistovėjusi okupacijos ir aneksijos

koncepcija. Remiantis memuarais139 ir archyviniais šaltiniais, siekiama atskleisti okupantų ir

komunistų siekius aneksuoti bei sovietizuoti Lietuvos valstybę. Pradžią 1940–1941 m.

tyrinėjimams davė M. Riomeris, teisiniu požiūriu įvertinęs Lietuvos okupaciją ir aneksiją140.

Vėliau šiuo darbu rėmėsi lietuvių istorikai, tyrinėdami 1940–1941 m. okupacijos laikotarpį.

Liudas Truska ir Vytautas Kancevičius tyrinėjo vykdytos aneksijos mechanizmą, pertvarkant

administracinį aparatą141. L. Truska knygoje „Lietuva 1938–1953 metais“142 atskleidžia

tuometinės sovietinės sistemos kūrimo aplinkybes ir sovietizacijos procesą. Sužinome, kad

okupuotos Lietuvos vyriausybėje nebeliko užsienio reikalų, krašto apsaugos ir susisiekimo

ministerijų, o rugpjūčio 10 d. Lietuvos SSR Ministrų Tarybos nurodymu sustabdoma Lietuvos

136 Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Konstitucija, Vyriausybės žinios, Nr. 730, 1940, p. 657. Interaktyvus.

[žiūrėta 2015 balandžio 20 d.] http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=24664&biRecordId=3536 137 Škirpa K., Lietuvos nepriklausomybės sutemos, Vilnius, 1996; Škirpa K., Sukilimas, Vašingtonas, 1976; Klimas P.,

Lietuvos diplomatinėje tarnyboje, Vilnius, 1991; Sidzikauskas V., Lietuvos diplomatinėje paraštėje, Vilnius, 1994 138 Tarybų valdžios atkūrimas Lietuvoje 1940 m.: dokumentų rinkinys, sud. Vasiliauskas Z., Vilnius, 1986 139 Urbšys J., Lietuva lemtingaisiais 1939-1940 metais, Vilnius, 1988; Krėvė M., Bolševikų invazija ir liaudies

vyriausybė: atsiminimai, Vilnius, 1992; Turauskas E., Lietuvos nepriklausomybės netenkant, Kaunas, 1990 140 Riomeris M., Lietuvos sovietizacija, 1940-1941: istorinė Lietuvos sovietizacijos apžvalga ir konstitucinis jos

įvertinimas, Vilnius, 1989 141 Truska L., Kancevičius V., Lietuva Stalino ir Hitlerio sandėrio verpetuose, Vilnius, 1990 142 Truska L., Lietuva 1938-1953 metais, Kaunas, 1990


31

pasiuntinybių ir konsulatų veikla143. Nijolė Maslauskienė ir Inga Petravičiūtė knygoje

„Okupantai ir kolaborantai: pirmoji sovietinė okupacija“144 tyrinėja okupacinės politikos

sistemą bei represinių struktūrų organizavimą ir funkcionavimą. Darbą sudaro išsamus

lietuvių istoriografijos aptarimas, kurioje tyrinėjamas sovietizacijos procesas 1940–1941m.

Nors sovietizacijos procesas lietuvių istoriografijoje gana plačiai nušviestas145, tačiau

Lietuvos URM likvidavimas didesnio dėmesio nesusilaukė. Deividas Kertenis kol kas

pirmasis konkrečiai ėmėsi tyrinėti URM likvidavimo procesą146, remdamasis archyviniais

šaltiniais. Sužinome apie ambasadų ir konsulatų uždarymą SSRS okupuotose teritorijose147.

Apie URM padėtį ir politiką sovietinės okupacijos laikotarpiu rašė Kąstytis Antanaitis148.

Tačiau minėti autoriai gana abstrakčiai kalba apie URM sovietizaciją bei likvidavimą

konkrečiai 1940–1941 metų okupacijos laikotarpiu. Tuo tarpu pagrindinis autorių tyrimo

objektas tampa LSSR URM veiklos specifika.

L. Truska ir Arvydas Anušauskas149 praplėtė šaltinių tyrinėjimo spektrą ir

atskleidė iki šiol netyrinėtas pirmosios sovietinės okupacijos aplinkybes, naikinant šalies

institucijas, administracinį aparatą bei kuriant naują sovietinę valdymo sistemą. Pavyzdžiui,

A. Anušauskas tyrinėjo vidaus reikalų ministerijos pokyčius po okupacijos. Pirmosios

sovietinės okupacijos tyrimus Ženkliai paskatino Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos

tyrimo centras įsteigtas 1993 m.150. Ši institucija tiria nusikaltimus žmonijai ir žmoniškumui

okupacijų laikotarpiu bei remia mokslinės, publicistinės literatūros leidimą.

Remiantis Lietuvos centrinio valstybės archyvo (LCVA) ir Lietuvos

istorijos studijų (LIS) išleistu dokumentų rinkiniu151 bei nesenai pasirodžiusiu Lietuvos

Respublikos užsienio politikos dokumentų rinkiniu, galime objektyviai vertinti įvykius

Lietuvoje po sovietinės okupacijos. Sovietų žinioje sudaryta naujoji vyriausybė diplomatams

143 Ten pat, p. 74-75 144 Maslauskienė N., Petravičiūtė I., Okupantai ir kolaborantai: pirmoji sovietinė okupacija, Vilnius, 2007 145 Lietuvos sovietizacijos procesą lietuvių istoriografijoje išsamiai aptarė N. Maslauskienė ir I. Petravičiūtė knygoje

“Okupantai ir kolaborantai: pirmoji sovietinė okupacija”, p. 34-40 146 Kertenis D., Okupantų parankinė : Lietuvos TSR Užsienio reikalų ministerija, Darbai ir dienos, 2002, T. 30.

Interaktyvus. [žiūrėta 2015 m. balandžio 23 d.] http://etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/objects/LT-LDB-

0001:J.04~2002~1367183431978/datastreams/DS.002.0.01.ARTIC/content 147 Ten pat, p. 230 148 Antanaitis K., Sovietinės nomenklatūros gniaužtuose: Baltijos Respublikos ir SSRS diplomatija, Darbai ir dienos,

2002, T. 30. Interaktyvus. [žiūrėta 2015 m. balandžio 23 d.] http://etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/objects/LT-LDB-

0001:J.04~2002~1367183422733/datastreams/DS.002.0.01.ARTIC/content 149 Anušauskas A., Lietuva 1940-1990: okupuotos Lietuvos istorija, Vilnius, 2005; Lietvuvių tautos sovietinis

naikinimas 1940-1958 metas, Vilnius, 1993 150 Lietuvos gyventojų genocide ir rezistencijos tyrimo centras. Interaktyvus. [žiūrėta 2014 m. balandžio 24 d.]

http://www.genocid.lt/centras/lt/672/c/ 151 Lietuvos Respublikos užsienio politika: dokumentai 1939-1940, sud. Remeikis T., T. II., Vilniaus universiteto

leidykla, 2009





http://www.genocid.lt/centras/lt/672/c/

32

užsienyje ir tuo metu Lietuvoje rezidavusiems korespondentams leido susidaryti nuomonę,

kad šalyje padėtis stabili. Tai parodo naujojo užsienio reikalų ministro V. Krėvės-

Mickevičiaus siųstos telegramos į Berlyną, Romą, Londoną, Stokholmą, Buenos Aires,

Vašingtoną, Prancūziją (P. Klimui buvusiam Puissegguin), kuriose nurodoma, kad J. Paleckio

vyriausybė sudaryta konstitucine tvarka, o sovietų kariai, šiuo atveju, atėjo apsaugoti nuo karo

grėsmės, o tuo tarpu „vyriausybė užsienio politikos srityje tęs su visomis valstybėmis

ligšiolinius gerus santykius“152.

Sovietizacijos procesas bei šio proceso padariniai lietuvių istoriografijoje

aptariami palyginti plačiai, tačiau konkrečiai URM sovietizacija, likvidavimas, netyrinėti.

Deividas Kertenis aprašė URM, ambasadų ir konsulatų likvidavimą Estijoje ir Latvijoje,

remiantis archyviniais šaltiniais. Menka Lietuvos URM likvidavimo dalis atsikleidžia

valstybinių institucijų sovietizacijos ir naikinimo procese.

3.2. Lietuvos diplomatinės tarnybos išsaugojimas

Pagrindinė Lietuvos diplomatinės tarnybos (toliau – LDT) užduotis buvo

suformuota savaime – kovoti už Lietuvos nepriklausomybę. Tačiau užduoties vykdymą

apsunkino vykstantis karas. Ne vienam pasiuntiniui teko nutraukti savo veiklą akredituotoje

šalyje, nes daug kas priklausė nuo tos valstybės politikos ir santykių su Sovietų Sąjunga. 1940

m. rugpjūčio 3 d. Lietuvą įjungus į Sovietų Sąjungą, buvo paskelbta, „kad nuo rugpjūčio 8 d.

visų Lietuvos pasiuntinybių ir konsulatų veikla nutraukiama, visą turtą ir archyvus

reikalaujama perduoti tose šalyse esančioms sovietų pasiuntinybėms, personalui įsakoma

grįžti į Lietuvą“.

LDT siekis perimti egzilinės vyriausybės funkcijas, kad ir fiktyviais būdais

(Tautinis komitetas, „Kybartų aktai“), buvo nesėkmingas. Kaip pastebi Laurynas

Jonušauskas, diplomatai netapo politiniu centru, apie kurį būtų galėjusi susitelkti politinė

tautos dalis išeivijoje.

Lietuvos diplomatinės tarnybos išlikimas pirmosios okupacijos metais,

vaizdžiai tariant, buvo „pakibęs ant plauko“, kuris galėjo nutrūkti kaip ir visa LDT veikla.

Todėl, kaip teigia Kazys Lozoraitis, diplomatijos istorijoje vargu ar rastume panašių atvejų,

kad diplomatams tektų pusšimtį metų atstovauti dėl agresijos išnykusiai valstybei.

152 Ten pat, p. 162

33

Lietuvos diplomatinė tarnyba buvo įkurta netrukus po Lietuvos

valstybingumo atstatymo 1918 m.. Tuo pačiu prasidėjo visiškai naujas ir unikalus LDT

istorijos etapas. Po sovietinės okupacijos 1940 m. birželio 15 d. LDT tampa vienintelė

institucija, kuri nepasidavė sovietinio režimo diktatūrai. Diplomatinė tarnyba tuo metu

atsidūrė komplikuotoje situacijoje ir tapo savotiška šerdis, kuri buvo išplėšta iš Lietuvos

valstybės: „Jeigu kariuomenė yra valstybės nugarkaulis, tai diplomatija jos smegenys“153.

Tačiau veikdama itin sudėtingomis sąlygomis, ji neleido pasauliui užmiršti Lietuvos

valstybės, jos istorijos. Todėl LDT simbolizavo Lietuvos valstybingumo tęstinumą ir nuolat

primindavo apie sovietinės okupacijos padarinius154.

Pirmasis darbas, kuris apibendrina visą LDT veiklą, laikytinas Stasio

Antano Bačkio, Lietuvos diplomatijos šefo, ataskaita Lietuvos užsienio reikalų ministerijai

„Lietuvos diplomatinė tarnyba 1940 06 15–1990 03 11“155. Tačiau S. A. Bačkis oficialiai

LDT veiklą nutraukė 1991 m. rugsėjo 6 d.. Lieka neaišku, kodėl atskaitoje pateikiama kovo

11-tosios data. Ataskaitoje S. A. Bačkis taip pat pasakoja apie savo veiklą Paryžiuje.

Vokiečiams užėmus Paryžių ir sovietams užleidus Lietuvos pasiuntinybės patalpas, diplomato

S. A. Bačkio butas „Paryžiuje keliems dešimtmečiams buvo virtęs tarsi neoficialiu

diplomatiniu biuru“156.

Lietuvių išeivių memuarai ir monografijos, šiuo atveju, geriausiai atspindi

LDT padėtį, susiklosčiusią pirmosios sovietinės okupacijos metais 1940 m. birželio 15 d.–

1941 m. birželio 22 d. Po okupacijos LDT egzistavimas pakibo ant plauko. Tokia situacija

geriausiai atsispindi pasiuntinių plk. Kazio Škirpos157 ir P. Klimo158 atsiminimuose.

Vokiečiams įžengus į Paryžių, netrukus P. Klimui tenka apleisti pasiuntinybės patalpas. Kiek

vėliau tas pats ištinka ir pasiuntinybei Berlyne. Plk. K. Škirpa lengvai nepasidavė

„sovietiškiesiems agresoriams“159 ir stengėsi pasiuntinybę išlaikyti kiek įmanoma ilgiau.

Albertas Gerutis monografijoje apie P. Klimą aiškinasi pasiuntinybės

Paryžiuje uždarymo aplinkybes ir paskutines gyvavimo akimirkas. Tai dar kartą parodo, kad

LDT buvo atsidūrusi ties išnykimo riba.

153 Kas kaltas Lietuvos žlugime?, Tautos sargas, 1948 m., nr. 2, p. 33 154 Anušauskas A., „Taikinys – Lietuvos diplomatinė tarnyba. Slaptos KGB agentų akcijos”, Darbai ir dienos, 2002, p.

249. Interaktyvus. [žiūrėta žiūrėta 2015 m. kovo 24 d.]

http://www.lvb.lt/primo_library/libweb/action/dlDisplay.do?vid=LDB&docId=TLITLIJ.04~2002~1367183423463&fro

mSitemap=1&afterPDS=true 155 Bačkis S. A., Lietuvos diplomatinėje tarnyboje 1940 06 15 – 1990 03 11, Vilnius, 1999 156 Petraitytė-Briedienė A., „Diplomatijos šefas: Stasio Lozoraičio įgaliojimai“, OIKOS, 2006, nr. 2, p. 97 157 Škirpa K., Lietuvos nepriklausomybės sutemos, Vilnius, 1996; Škirpa K., Sukilimas, Vašingtonas, 1976 158 Klimas P., Lietuvos diplomatinėje tarnyboje, Vilnius, 1991 159 Škirpa K., Lietuvos nepriklausomybės sutemos, Vilnius, 1996, p. 451

http://www.lvb.lt/primo_library/libweb/action/dlDisplay.do?vid=LDB&docId=TLITLIJ.04~2002~1367183423463&fromSitemap=1&afterPDS=true


34

Edvardas Turauskas 1939–1940 m. buvo Lietuvos užsienio reikalų

ministerijos Politikos departamento direktorius. Prieš pat sovietinę okupaciją E. Turauskas

paskiriamas nuolatiniu atstovu Tautų Sąjungoje, o po birželio 15 d. įvykių pasitraukia į

Šveicariją. Nors atsiminimai nėra pirminis šaltinis, tačiau E. Turausko memuarai priskiriami

ypatingai kategorijai, nes paremti autentiškais dokumentais. Galima teigti, kad E. Turauskas

vienintelis taip išsamiai aprašęs diplomatų pasitarimus Berne (1940 m. lapkričio 17–21 d.) ir

Romoje. Pasiuntinių konferencijoje Romoje (1940 m. rugsėjo 19–25 d.) metu buvo nutarta

sudaryti Tautinį komitetą, kurio pagrindinis tikslas koordinuoti išeivijoje atsidūrusių lietuvių

veiklą, kovojant už Lietuvos nepriklausomybę. Tiksliau tariant, Tautinio komiteto pareiga

„rūpintis Lietuvos Valstybės ir Tautos reikalais“160. E. Turauskas taip pat atskleidžia Tautinio

komiteto neveiksnumo priežastis bei prieštaringai vertinamų „Kybartų aktų“ atsiradimo

aplinkybes.

Vadinami „Kybartų aktai“ – kontraversiškas reiškinys. Prieštaravimų

pirmiausia sukelia atgalinė pasirašymo data, paties dokumento legitimumas ir jo

panaudojimas. A. Gerutis, būdamas šio dokumento atsiradimo liudininku, straipsnyje

„Kybartų aktai“161, publikuotame žurnale „Aidai“, sugebėjo gana neutraliai pateikti šių

dokumentų atsiradimo istoriją.

Diplomatas Vaclovas Sidzikauskas savo atsiminimuose „Lietuvos

diplomatijos paraštėje“162 pateikia pilną tuometinio Užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio

siųstos šifruotos telegramos tekstą. Tiesa, jei S. Lozoraičio archyve saugomą telegramą

laikome originalia, tai V. Sidzikauskas savo atsiminimuose pateikia kiek sulietuvintą

tekstą163. Pastarasis taip pat iškelia klausimus, kurie išlieka aktualūs ir šiandien: ką apskritai

reiškia paskutinis telegramos sakinys (Jei čia mus ištiktų katastrofa, tai užsieniuose likusios

mūsų diplomatijos šefu skaitykite Lozoraitį, pirmuoju pavaduotoju Klimą, antruoju Šaulį164),

ar siųsta telegrama buvo sudaryta užsienio reikalų ar diplomatinė tarnyba, ar tik diplomatų

veiklą koordinuojanti institucija165.

Lietuvių išeivijos istoriografija supažindina su LDT per atskirų personalijų

vaidmenį. Aleksandro Merkelio monografijoje „Antanas Smetona: jo visuomeninė, kultūrinė

160 Jonušauskas L., Likimo vedami: Lietuvos diplomatinės tarnybos egzilyje veikla 1940-1991, Vilnius, 2003, p. 88 161 Gerutis A., „Kybartų aktai“, Aidai, 1976. Interaktyvus. [žiūrėta 2015 m. kovo 31 d.]

http://www.aidai.eu/index.php?view=article&catid=154%3A197604&id=1755%3Ais&option=com_content&Itemid=1

79 162 Sidzikauskas V., Lietuvos diplomatinėje paraštėje, Vilnius, 1994 163 Petratytė-Briedienė A., „Diplomatijos šefas: Stasio Lozoraičio įgaliojimai“, OIKOS, Vilnius, 2006, nr. 2, p. 100 164 Sidzikauskas V., Lietuvos diplomatinėje paraštėje, Vilnius, 1994, p. 249. 165 Ten pat, p. 249



35

ir politinė veikla“166 dar kartą patvirtinama, kad būtent A. Smetonos sutikimu diplomatijos

šefu paskiriamas S. Lozoraitis. Be to, A. Merkelis pateikia Lietuvos diplomatų neveiksnumo

priežastis ištikus katastrofai167. Kai kurių diplomatų neadekvatus sovietinės okupacijos

vertinimas bei, žinoma, kai kurios klaidinančios aplinkybės, neleidusios laiku sureaguoti,

vėliau spaudoje buvo itin smerkiamas168. Kita vertus, reikia atkreipti dėmesį, kad periodiniai

leidiniai, žurnalai pirmiausia atstovavo tam tikrai ideologinei srovei ir publikuotuose

straipsniuose neretai buvo išreiškiama subjektyvi autorių nuomonė.

A. Gerutis monografijoje „Petras Klimas: valstybininkas, diplomatas,

istorikas, kankinys“169 atskleidžia pasiuntinybės persikėlimo į Vichy peripetijas. Tačiau

išeivių monografijos nėra koncentruotos ties LDT istorija. Šios institucijos veikla atsiskleidžia

minėtų personalijų istorijų kontekste.

Išeivijos periodiniai leidiniai, jau buvo minėta, pirmiausia atstovauja tam

tikrą ideologinę poziciją. Diplomatai kaltinami, neišgelbėjus Lietuvos nuo okupacijos,

neigiamai vertinami Kybartų aktai bei S. Lozoraičio, kaip diplomatijos šefo, vaidmuo170. Taip

pat nemažai informacijos teikia straipsniai apie diplomatijos šefą S. Lozoraitį ir vėliau

diplomatijos šefu tapusio S. A. Bačkio duoti interviu spaudai171.

Sovietinėje istoriografijoje LDT klausimas plačiau nenagrinėjamas.

Pirmiausia reikia atkreipti dėmesį, kad ši institucija pagal sovietų planus turėjo būti sunaikinta

ir tai parodo veiksmai, kurių buvo imtasi po okupacijos. 1940 m. liepos 6 d. naujasis užsienio

reikalų ministras Vincas Krėvė-Mickevičius išsiuntinėjo telegramas į Romoje, Berne,

Vatikane esančias atstovybes. Kiek vėliau to paties turinio telegramos išsiųstos į Prancūziją,

Švediją ir kitas tebeveikiančias atstovybes užsienyje172. Liepos 24 d. Maskvos statytinis

Užsienio reikalų ministerijos generalinis sekretorius P. Glovackas pakartotinai išsiuntinėjo

telegramas pasiuntiniams skubiai grįžti į Kauną173.

166 Merkelis A., Antanas Smetona: jo visuomeninė, kultūrinė ir politinė veikla, New York, 1964 167 Ten pat, p. 630 168 Kas kaltas Lietuvos žlugime?, Tėvynės sargas, Lyone (France), nr. 2, 1948 169 Gerutis A., Petras Klimas: valstybininkas, diplomatas, istorikas, kankinys, Cleveland, 1978 170 Imperatoriui mirus feodalai unkščia, Tėviškės žiburiai, 1951, nr. 1 (54), p. 2; Kas kaltas Lietuvos žlugime?, Tėvynės

sargas, Lyone (France), nr. 2, 1948 171 „Stasiui Lozoraičiui, Lietuvos diplomatijos šefui, 70 metų”, Aidai, 1968, Nr. 7, p. 322; „Kas galima ir kas reikia.

Pasikalbėjimai su S. Bačkiu Paryžiuje jo 25 metų diplomatinės tarnybos ir 50 metų amžiaus proga“, Lietuvių dienos,

1956, Nr. 4; „Pasikalbėjimai su naujuoju Lietuvos diplomatijos šefu dr. S. A. Bačkiu“, Lietuvių dienos, 1984 m. kovo

mėn., p. 11 172 Jonušauskas L., Lūžio ir iššūkio mėnesiai. LIETUVOS DIPLOMATINĖ TARNYBA 1940-1941 METAIS. Interaktyvus.

[žiūrėta 2015 m. kovo 29 d.] http://etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/objects/LT-LDB-

0001:J.04~2002~1367183430318/datastreams/DS.002.0.01.ARTIC/content 173 Ten pat.



36

Taip pat reikia atkreipti dėmesį, kaip apskritai diplomatija buvo traktuojama

„Lietuviškoje tarybinėje enciklopedijoje“. Akivaizdžiai supriešinama ir atskiriama Vakarų ir

Rytų diplomatija: „Kapitalistinių valstybių diplomatija tarnauja buržuazijos monopolijų

interesams, dažnai naudoja apgavystes, <...>, slepia nuo liaudies tikruosius savo tikslus...>“, o

tuo tarpu „Tarybinės diplomatijos teorinis pagrindas yra marksistinis-lenininis tarpt(autinės)

padėties <...> dėsnių supratimas. Socialistinės diplomatijos veiklos metodai: derybos,

imperializmo agresyvių veiksmų demaskavimas...>“174. Apie „diplomatijos šefo“ sąvoką

„Lietuviškoje tarybinėje enciklopedijoje“ neužsimenama. Tačiau ši sąvoka įtraukta ir gana

išsamiai paaiškinama „Lietuvių enciklopedijoje“175.

Po sovietinės okupacijos LDT teko veikti egzilio sąlygomis ir užtikrinti

koordinuotą diplomatų veiklą bei, žinoma, kovoti už Lietuvos nepriklausomybę

diplomatinėmis priemonėmis ir ne tik. Tačiau nuo pat 1940 m. LDT tapo Sovietų Sąjungos

specialiųjų tarnybų taikiniu176. Todėl KGB atstovų memuarai buvo propagandiniais tikslais

parengtos ataskaitos177. Juozas Jakaitis knygoje „Išdavystės keliu“178 išskirtinio dėmesio LDT

veiklai neskiria, ypač pirmosios okupacijos metu, tačiau knygos centre atsidūrė Vyriausias

Lietuvos išlaisvinimo komitetas (toliau – VLIK‘as). Knygos autorius aprašo VLIK‘o ir

Lietuvos diplomatijos šefo S. Lozoraičio santykius. Išsamiau kalbama apie V. Sidzikausko, K.

Škirpos veiklą. Tačiau pirmiausia reikia atkreipti dėmesį, kad įvykiai pateikiami iš sovietų

žvalgo perspektyvos. Neretai pateikiami nepagrįsti faktai, smerkiami užsienio lietuvių, tuo

pačiu ir diplomatų siekiai kovoti už nepriklausomybę. Anot A. Anušausko, „Supynus pusiau

tiesą ir melą, knygoje buvo perteikta rezistencinės veiklos užsienyje epizodų“179.

Juozo Mikuckio knyga „Šioje ir anoje pusėje“180, taip pat G. K. Vaigausko

darbas „Lietuvių nacionalistų kenkėjiška veikla ir kova su ja“181 bei Vytauto Alseikos „Trys

dešimtmečiai emigracijoje“182 – panašaus turinio veikalai. Čia smerkiami VLIK‘o

rezistenciniai siekiai, epizodiškai minima kai kurių Lietuvos diplomatinio korpuso atstovų

veikla.

174 Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, Vilnius, 1978 m., p. 98-99 175 Lietuvių enciklopedija, T. V., Bostonas, USA, 1955 m., p. 58 176 Anušauskas A., Taikinys – Lietuvos diplomatinė tarnyba. Interaktyvus. [žiūrėta 2015 m. kovo 29 d.]


mSitemap=1&afterPDS=true 177 Jonušauskas L., Likimo vedami: Lietuvos diplomatinės tarnybos egzilyje veikla 1940-1991, Vilnius, 2003, p. 27-28 178 Jakaitis J., Išdavystės keliu, Vilnius, 1976 179 Anušauskas A., Taikinys – Lietuvos diplomatinė tarnyba. Interaktyvus. [žiūrėta 2015 m. Kovo 29 d.]


mSitemap=1&afterPDS=true 180 Mikuckis J., Šioje ir anoje pusėje, Vilnius, 1974 181 Vaigauskas G. K., Lietuvių nacionalistų kenkėjiška veikla ir kova su ja, Maskva, 1986 182 Alseika V., Trys dešimtmečiai emigracijoje, Vilnius, 1977





37

Minėtuose darbuose faktiškai LDT veikla neanalizuojama, tiktai kalbama

apie atskirų diplomatinio korpuso atstovų darbus rezistencinio pasipriešinimo kontekste.

Sovietinėje istoriografijoje lietuvių išeivija bei jos veikla diskredituojama. Kita vertus, šie

darbai atskleidžia rezistencinės veiklos pobūdį, patvirtina, kad, egzilio sąlygomis veikusi LDT

ir kitos susikūrusios organizacijos, nepripažino sovietinės okupacijos ir tam priešinosi.

LDT istorija šiuolaikinėje lietuvių istoriografijoje atranda savo vietą. Jau

buvo minėta, kad diplomatijos šefo S. A. Bačkio ataskaita „Lietuvos diplomatinė tarnyba

(1940 06 15–1990 03 11)“ – pirmas darbas, kuriame nuosekliai aprašyta LDT veikla egzilyje.

Tačiau 2003 metais pasirodė kapitalinė L. Jonušausko monografija „Likimo

vedami: Lietuvos diplomatinės tarnybos egzilyje veikla (1940–1990)“183. Iš tiesų, kaip pats

autorius teigia, „tai yra pirmas bandymas visą egzilinės diplomatijos laikotarpį aprašyti

viename darbe“184. Autorius rėmėsi Romoje esančiais asmeniškai sukauptais S. Lozoraičio

archyviniais, taip pat S. A. Bačkio ir Lietuvos centriniame archyvuose saugomais

dokumentais. L. Jonušauskas nedaro skubotų ir kritiškų išvadų, nesistengia skaitytojui

primesti savo nuomonės. Autoriaus tikslas – pateikti informaciją taip, kad skaitytojas pats

galėtų daryti išvadas. Pirmasis knygos skyrius skirtas Lietuvos diplomatinei tarnybai 1940–

1941 metais. Jame išsamiai aptariama LDT veikla pirmosios okupacijos metais. Reikėtų

išskirti autoriaus pateikiamą analizę dėl J. Urbšio telegramos tikslios išsiuntimo datos.

Istoriografijoje vyrauja datų įvairovė nuo 1940 m. gegužės 30 d. iki birželio 3 d. Autorius

siūlo J. Urbšio siųstos telegramos dėl diplomatijos šefo siuntimo data laikyti birželio 1 d.

Diplomatai vis dėl to vadovavosi pakartotinai siųstos telegramos tekstu, nes pirmasis

variantas siųstas gegužės 30 d. buvo neiššifruotas.

Nemažą indėlį į dabartinę lietuvių istoriografiją įnešė Daiva Dapkutė,

tyrinėdama LDT istoriją. Mokslininkė išsamiau nagrinėja J. Urbšio telegramos visą tekstą, nes

kaip įprasta, autoriai dažniausiai cituoja paskutinį telegramos sakinį, visiškai neatsižvelgdami

į visą telegramos turinį185. D. Dapkutė taip pat prisidėjo prie straipsnių rinkinio sudarymo,

skirto LDT veiklai egzilyje nušviesti „Lietuvių diplomatija išeivijoje 1940–1991“186. Kitame

darbe „Lietuvių išeivijos liberaliosios srovės genezė“ LDT veikla atsiskleidžiama per

santykius su kitomis organizacijos, ypač su VLIK‘u.

183 Jonušauskas L., Likimo vedami: Lietuvos diplomatinės tarnybos egzilyje veikla (1940-1990), Vilnius, 2003 184 Ten pat, p. 23 185 Dapkutė D., Diplomatijos šefas: Stasio Lozoraičio įgaliojimai, OIKOS, 2006, Nr. 2 186 Lietuvių diplomatija išeivijoje 1940-1991, sud. Dapkutė D., Petraityte A., Vilnius, 2007

38

Toliau galima kalbėti apie A. Petraitytės-Briedienės vertingus darbus,

papildančius lietuvių istoriografiją LDT tema. Knygoje „VLIK‘as ir Lietuvos diplomatinė

tarnyba išeivijoje: Berno ir Paryžiaus konferencijų protokolai“ pirmą kartą skelbiami

konferencijų protokolai, priedai ir laiškai. Jie atskleidžia esmines VLIK‘o ir LDT nesutarimų

priežastis, skirtingus požiūrius, galimus sprendimų būdus. Itin vertinga A. Petraitytės sudaryta

šaltinių publikacija „Lietuvos diplomatų korespondencija (1940–1945 m.)“. Šaltiniuose

puikiai atsispindi pagrindinės problemos, su kuriomis susidūrė LDT pirmosios sovietinės

okupacijos metais: lėšų stygius ir tolimesnis finansavimas, pasiuntinybių uždarymas. Vis dėl

to A. Petraitytė, skirstydama LDT istoriją į tam tikrus laikotarpius (1918–1940 m., 1940–1990

m., ir nuo 1990 m.), neišskyrė LDT istorijos etapo 1940–1941 m. Jis lietuvių istoriografijoje

vis dėl to yra išskirtinis, todėl, kalbant apie LDT istoriją, šį laikotarpį reikėtų laikyti unikaliu.

Šiuo atveju reikėtų prisiminti Z. Ivinskio rezistencinę periodizaciją: 1940–1941 m. – sovietų

metai, 1941–1944 m. – nacių okupacijos trimetis ir 1944–1952 m. sovietinio valdymo

atkūrimas187. A. Petraitytės monografijoje „Lietuvos diplomatinės tarnybos šefas Stasys

Lozoraitis (1940–1983)“ analizuojama LDT padėtis po okupacijos. Būtent S. Lozoraičio

politinės biografijos momentai geriausiai atspindi LDT veiklą po įvykusios katastrofos (kaip

nurodoma J. Urbšio telegramoje), taip pat ribotas šefo veikimo galimybes, apskritai

atskleidžia kai kurių diplomatų požiūrį į diplomatijos šefo pareigybę. S. Lozoraitis iš tiesų

koordinavo LDT veiklą. Tai patvirtina pasiuntinių, akredituotų kitose šalyse pareikšti

protestai dėl sovietinės okupacijos. Diplomatijos šefas įvairiais veikimo būdais siekė išsaugoti

pasiuntinybes, o tai dar kartą parodo, koks pavojus buvo iškilęs LDT egzistencijai.

Gerai žinomas istorikas, politikas, visuomenės veikėjas A. Anušauskas,

tyrinėdamas KGB veiklą, straipsnyje „Taikinys Lietuvos diplomatinė tarnyba: slaptos KGB

agentų akcijos“ atkreipė dėmesį į slaptosios organizacijos taikinyje atsidūrusią Lietuvos

diplomatinę tarnybą. Lietuvių istoriografijoje ši problematika plačiau nenagrinėjama.

Pirmiausia tyrimus stabdo menkas šaltinių prieinamumas. Kita vertus, tai – naujas būdas

pažvelgti į LDT istoriją iš kitos perspektyvos. Siekiant sunaikinti LDT „buvo metamos

sovietinių specialiųjų tarnybų pajėgos, vykdančios kelis einamuosius uždavinius: surinkti

tikslią informaciją apie diplomatus ir jų tikslus, bendravimą su kitų valstybių politikais ir

187 Jakubčionis A., LIETUVOS ISTORIJOS (1940-1990) PERIODIZACIJOS IR KONCEPCIJŲ FORMAVIMASIS

IŠEIVIJOS ISTORIKŲ STUDIJOSE. Interaktyvus. [žiūrėta 2015 m. Balandžio 7 d.]

http://www.lis.lt/index.php?lang=LT&id=archyvas&TomasID=4&ArchyvasID=75&ArchyvasPSL=155&ArchyvasKie

kis=1

http://www.lis.lt/index.php?lang=LT&id=archyvas&TomasID=4&ArchyvasID=75&ArchyvasPSL=155&ArchyvasKiekis=1


39

užsienio politikos žinybomis, ryšius su lietuvių išeivijos politinėmis organizacijomis, aktyvių

Lietuvos laisvės bylos puoselėtojų tarpusavio santykius ir pan.“188.

LDT veikla pirmosios sovietinės okupacijos metais aiškiai atsispindi

monografijose „Anicetas Simutis 60 metų Lietuvos diplomatinėje tarnyboje“189, „Lietuvių

visuomenininkas ir diplomatas Bronius Kazys Balutis (1880-1967)“190 ir naujausioje Alfonso

Eidinto monografijoje „Antanas Smetona ir jo aplinka“191. A. Smetonos biografijos etapas po

okupacijos atskleidžia nemažai reikšmingų LDT istorijos detalių. Iki šiol kontraversiškai

vertinamas prezidento pasitraukimas birželio 15 d. panašią reakciją sukėlė ir diplomatų tarpe.

Kai kurie jų, pvz.: Povilas Žadeikis, skeptiškai vertino egzilinės vyriausybės ar Tautinio

komiteto sudarymą.

Egzilinė LDT veikla išeivių lietuvių atsiminimuose, periodikoje,

monografijose aptariama epizodiškai ir fragmentiškai. Tačiau LDT veikla nemažai dėmesio

susilaukė išeivijos periodikoje. Publikacijų centre atsidūrė diplomatų ir VLIK‘o santykiai.

Kita vertus, spauda atstovauja tam tikrai ideologinei srovei. Šiuo atveju reikėtų išskirti A.

Geručio straipsnį „Kybartų aktai“. Autorius, būdamas šio akto sudarymo liudininku, pateikia

nešališką vertinimą.

Sovietinėje lietuvių istoriografijoje LDT veikla faktiškai nenagrinėjama.

Inkorporavus Lietuvos teritoriją į Sovietų Sąjungos sudėtį, LTD tapo vienintelė institucija

nepavaldi režimui, todėl sovietai atkakliai siekė ją sunaikinti. LDT atstovai tapo sovietų

slaptųjų tarnybų taikiniu. Tokiu būdu KGB atstovų memuarai buvo propagandiniais tikslais

parengtos ataskaitos. Taigi, sovietinėje lietuvių istoriografijoje LDT egzistavimas savotiškai

buvo eliminuotas, nors LDT realiai egzistavo visą sovietinės okupacijos laikotarpį.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, LDT istorijos tyrimams atsivėrė naujos

galimybės. Pirmiausia atsirado šaltinių prieinamumas. Pokyčius dabartinėje lietuvių

istoriografijoje galime įžvelgti XXI a. antrajame dešimtmetyje, kuomet pasirodo daugiau

publikuotų straipsnių ir, žinoma, Lauryno Jonušausko darbas „Likimo vedami“. Tai bene

pirmasis darbas, kuriame nuosekliai aprašoma ir analizuojama LDT veikla egzilyje. Tačiau,

kaip bebūtų gaila, tolimesnius tyrimus stabdo menkas šaltinių prieinamumas, o dalis jų yra

sunaikinti. Todėl užglaistyti „baltąsias dėmes“ yra sudėtinga.

188 Anušauskas A., Taikinys – Lietuvos diplomatinė tarnyba: slaptos KGB agentų akcijos, Darbai ir dienos, 2002, Nr.

30, p. 249-258 189 Anicetas Simutis 60 metų Lietuvos diplomatinėje tarnyboje, sud. Morkvėnas R., Sruoginis L. V., Vilnius, 2007 190 Skirius J., Lietuvių visuomenininkas ir diplomatas Bronius Kazys Balutis, Vilnius, 2001 191 Eidintas A., Antanas Smetona ir jo aplinka, Vilnius, 2012

40

IŠVADOS

1. Pirmosios Lietuvos Respublikos istoriografijoje tarptautinis Lietuvos pripažinimas

sietinas su Tautų Sąjunga. Tokiai tendencijai įtakos turėjo tarptautinė padėtis, kuri

susiklostė po Pirmojo pasaulinio karo. Sovietinėje ir dabartinėje istoriografijoje nuomonės

dėl tarptautinio pripažinimo nesiskiria. Taikos sutartis laikoma tuo kertiniu akmeniu,

pakeitusiu Lietuvos tarptautinę padėtį. Šiuo atveju skiriasi taikos sutarties su Sovietų

Rusija interpretacija sovietinėje ir dabartinėje istoriografijoje. Sovietmečiu buvo

stengiamasi įžvelgti tik teigiamą dokumento aspektą, o šiuolaikinėje lietuvių

istoriografijoje šis faktas vertinamas kritiškai ir objektyviai.

2. Lietuvių istoriografijoje pirmosios URM veikla nėra konkrečiai apibrėžiama. Šiuo atveju

informacija pateikiama bendrame užsienio politikos kontekste. Tarpukariu pirmoji URM

nesusiformavo, todėl visą užsienio politikos veiklą vykdė A. Voldemaras arba M.

Sleževičius. Tokiu būdu tenka URM veiklą nagrinėti, pvz.: per politinių partijų užsienio

politikos prizmę. Tokį naują požiūrį pateikia A. Grodis.

3. Lietuvių istoriografijoje atstovybių steigimas ir veikla analizuojama gana išsamiai,

pirmiausia, tam tikrų šalių politinių diplomatinių santykių kontekste. Sovietinėje

istoriografijoje daugiausiai apie atstovybes yra rašiusi R. Žepkaitė. Ji pamini pagrindines

diplomatinės tarnybos institucijas bei jų veiklos tikslus. Dabartinėje lietuvių

istoriografijoje daugiausiai yra analizuojama atstovybių veikla Skandinavijos šalyse ir

atstovybės prie Šventojo Sosto padėtis. A. Kasparavičius, S. Grigaravičiūtė ir D.

Bukelevičiūtė užpildė išties nemenką istoriografinę spragą.

4. Sovietizacijos procesas bei šio proceso padariniai lietuvių istoriografijoje aptariami

palyginti plačiai. Tačiau konkrečiai URM sovietizacija, likvidavimas, netyrinėti. Deividas

Kertenis aprašė URM, ambasadų ir konsulatų likvidavimą Estijoje ir Latvijoje, remiantis

archyviniais šaltiniais. Menka Lietuvos URM likvidavimo dalis atsikleidžia valstybinių

institucijų sovietizacijos ir naikinimo procese.

5. Egzilinė LDT veikla išeivių lietuvių atsiminimuose, periodikoje, monografijose aptariama

epizodiškai ir fragmentiškai. Tačiau LDT veikla nemažai dėmesio susilaukė išeivijos

periodikoje. Publikacijų centre atsidūrė diplomatų ir VLIK‘o santykiai. Kita vertus,

spauda atstovauja tam tikrai ideologinei srovei. Sovietinėje lietuvių istoriografijoje LDT

veikla faktiškai nenagrinėjama. Inkorporavus Lietuvos teritoriją į Sovietų Sąjungos sudėtį,

LTD tapo vienintelė institucija nepavaldi režimui, todėl sovietai atkakliai siekė ją

sunaikinti. LDT atstovai tapo sovietų slaptųjų tarnybų taikiniu. Tokiu būdu KGB

41

darbuotojų memuarai buvo propagandiniais tikslais parengtos ataskaitos. Lietuvai atgavus

nepriklausomybę, LDT istorijos tyrimams atsivėrė naujos galimybės. Pirmiausia atsirado

šaltinių prieinamumas. Pokyčius dabartinėje lietuvių istoriografijoje galime įžvelgti XXI

a. antrajame dešimtmetyje, kuomet pasirodo daugiau publikuotų straipsnių ir, žinoma,

Lauryno Jonušausko darbas „Likimo vedami: Lietuvos diplomatinės tarnybos egzilyje

veikla 1940–1991“. Tai bene pirmasis darbas, kuriame nuosekliai aprašoma ir

analizuojama LDT veikla egzilyje.

42

ŠALTINIAI IR LITERATŪRA

Šaltiniai

Publikuoti dokumentai

1. Lietuvos Valstybės Tarybos protokolai 1917-1918, sud. Eidintas A., Lopata R.,

Vilnius, 1991

2. Lietuvos Respublikos užsienio politika: dokumentai 1939-1940, sud. Remeikis T., T.

II., Vilniaus universiteto leidykla, 2009

3. Petraitytė-Briedienė A., Lietuvos diplomatų korespondencija (1940-1945 m.) : šaltinių

publikacija, Vilnius, 2012

4. Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Konstitucija, Vyriausybės žinios, Nr. 730,

1940, p. 657. Interaktyvus. [žiūrėta 2015 balandžio 20 d.]


Atsiminimai

5. Alseika V., Trys dešimtmečiai emigracijoje, Vilnius, 1977

6. Jakaitis J., Išdavystės keliu, Vilnius, 1976

7. Klimas P., Iš mano atsiminimų, Vilnius, 1990

8. Klimas P., Lietuvos diplomatinėje tarnyboje, Vilnius, 1991

9. Krėvė M., Bolševikų invazija ir liaudies vyriausybė: atsiminimai, Vilnius, 1992

10. Mikuckis J., Šioje ir anoje pusėje, Vilnius, 1974

11. Paleckis J., Dviejuose pasauliuose, Vilnius, 1983

12. Sidzikauskas V., Lietuvos diplomatinėje paraštėje, Vilnius, 1994

13. Turauskas E., Lietuvos nepriklausomybės netenkant, Kaunas, 1990

14. Urbšys J., Lietuva lemtingaisiais 1939-1940 metais, Vilnius, 1988

15. Klimas P., Iš Lietuvos delegacijos, pasiųstos į Paryžiaus Taikos konferenciją, nario

Petro Klimo atsiminimų apie Lietuvos valstybingumo problemą šioje konferencijoje.

Interaktyvus. [žiūrėta 2015 m. balandžio 20 d.]

http://www.šaltiniai.info/files/istorija/IH00/I%C5%A1_Petro_Klimo_prisiminim%C5

%B3_apie_Lietuvos_valstybingumo_problem%C4%85_Pary%C5%BEiaus_taikos_ko

nferencijoje.IH0902.pdf

16. Bačkis S. A., Lietuvos diplomatinėje tarnyboje 1940 06 15 – 1990 03 11, Vilnius,

1999

Literatūra





43

1. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, Vilnius, 1978

2. Lietuvių enciklopedija, T. V., Bostonas (USA), 1955

44

LITERATŪRA

1. Anicetas Simutis 60 metų Lietuvos diplomatinėje tarnyboje, sud. Morkvėnas R., Sruoginis

L. V., Vilnius, 2007

2. Antanaitis K., Sovietinės nomenklatūros gniaužtuose: Baltijos Respublikos ir SSRS

diplomatija, Darbai ir dienos, 2002, T. 30. Interaktyvus. [žiūrėta 2015 balandžio 23 d.]



3. Anušauskas A., Lietuvių tautos sovietinis naikinimas 1940-1958 metais, Vilnius, 1993

4. Anušauskas A., Taikinys – Lietuvos diplomatinė tarnyba. Interaktyvus. [žiūrėta 2015 m.

kovo 29 d.]

http://www.lvb.lt/primo_library/libweb/action/dlDisplay.do?vid=LDB&docId=TLITLIJ.04

~2002~1367183423463&fromSitemap=1&afterPDS=true

5. Anušauskas A., Taikinys – Lietuvos diplomatinė tarnyba: slaptos KGB agentų akcijos,

Darbai ir dienos, 2002, Nr. 30

6. Atamukas S., Nauja Lietuva – nauji kadrai, Vilnius, 1974

7. Brown W. R., Writing the History of Nazi Germany. Interaktyvus. [žiūrėta 2015 kovo 29 d.]

http://www2.uncp.edu/home/rwb/Historians_Controv.html

8. Bukaitė V., Lietuvos Respublikos politiniai ir diplomatiniai santykiai su Prancūzija 1919–

1940 m. Interaktyvus. [žiūrėta 2014 balandžio 29 d.] http://vddb.laba.lt/fedora/get/LT-

eLABa-0001:E.02~2013~D_20130701_092454-22884/DS.005.0.01.ETD

9. Bukelevičiūtė D., Lietuvos ir Čekoslovakijos dvišalių santykių dinamika 1918–1939 metais,

Vilnius, 2010

10. Bumblauskas A., Šepetys N., Lietuvos sovietinė istoriografija: Teoriniai ir ideologiniai

kontekstai, Vilnius, 1999

11. Butkus Z., Iš Lietuvos ir Latvijos santykių istorijos 1919–1921 metais. Interaktyvus.

[žiūrėta 2015 m. balandžio 27 d.]


12. Butkus Z., Lietuvos ir Latvijos santykiai 1919 metais. Interaktyvus. [žiūrėta 2014 m.

balandžio 25 d.] http://www.istorijoszurnalas.lt/images/stories/Istorija_25/Istorija25.pdf

13. Butkus Z., Lietuvos ir Latvijos santykiai 1919–1929 metais, Vilnius, 1993

14. Butkus Z., Lietuvos ir Lenkijos konfliktas ir Latvija (1919–1920 m.). Interaktyvus. [žiūrėta

2015 m. balandžio 24 d.]






http://www2.uncp.edu/home/rwb/Historians_Controv.html






45

15. Butkutė-Remelienė A., Lietuvos KP kova už Tarybų valdžios įtvirtinimą, Vilnius, 1958

16. Čepėnas P., Naujųjų laikų Lietuvos istorija, Vilnius, 1992

17. Dapkutė D., Diplomatijos šefas: Stasio Lozoraičio įgaliojimai, OIKOS, 2006, Nr. 2

18. Eidintas A., Antanas Smetona ir jo aplinka, Vilnius, 2012

19. Eidintas A., Istorija kaip politika: Įvykių raidos apžvalgos, Vilnius, 2008

20. Gaigalaitė A. Lietuva Paryžiuje 1919 metais, Kaunas, 1999

21. Gaigalaitė A., Anglijos kapitalas ir Lietuva 1919–1940, Vilnius, 1986

22. Gedvilas M., Lemiamas posūkis, Vilnius, 1975

23. Gerutis A., Kybartų aktai, Aidai, 1976. Interaktyvus. [žiūrėta 2015 m. kovo 31d.]

http://www.aidai.eu/index.php?view=article&catid=154%3A197604&id=1755%3Ais&opti

on=com_content&Itemid=179

24. Gerutis A., Petras Klimas, Cleveland, 1978

25. Gieda A., DISERTACIJOS GYNIMAS, BESIŠAUKIANTIS UŽRAŠŲ KNYGELĖS, (Apie

Aurimo Švedo daktaro disertaciją „Sovietinė lietuvių istoriografija: oficialusis diskursas ir

jo alternatyvos (1944–1985 m.)“ ir jos gynimą, įvykusį 2006 m. gruodžio 15 dieną).

Interaktyvus. [žiūrėta 2015 m. kovo 29 d.]

http://www.lis.lt/index.php?lang=LT&id=archyvas&TomasID=18&ArchyvasPSL=128&Ar

chyvasKiekis=1

26. Gieda A., Istorikas ir istoriografija transformacijų laikmečiu: tarp naujos istorijos

proveržių ir Klėjos sugrįžimo refleksijų. Interaktyvus. [žiūrėta 2014 m. kovo 18 d.]

http://www.istorijoszurnalas.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=188&Ite

mid=61

27. Grigaravičiūtė S., Lietuvos diplomatija Skandinavijoje sprendžiant Vilniaus problemą XX a.

4–ame dešimtmetyje. Interaktyvus. [ žiūrėta 2015 m. balandžio 24 d.]


28. Grigaravičiūtė S., Lietuvos konsulatai Skandinavijoje 1921–1940 metais, Vilnius, 2007

29. Grigaravičiūtė S., Lietuvos Seimas ir konsulinio tinklo kūrimas 1920–1927 metais.

Interaktyvus. [žiūrėta 2015 m. balandžio 24 d.]

http://www.istorijoszurnalas.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=137&Ite

mid=58

30. Grigaravičiūtė S., Skandinavija Lietuvos diplomatijoje 1918–1940 metais, Vilnius, 2002

31. Grigaravičiūtė S., Skandinavijos valstybių konsulatai Klaipėdoje (1924–1939) vietinio

konsulinio korpuso kontekste. Interaktyvus. [žiūrėta 2015 balandžio 24 d.]




http://www.lis.lt/index.php?lang=LT&id=archyvas&TomasID=18&ArchyvasPSL=128&ArchyvasKiekis=1

http://www.lis.lt/index.php?lang=LT&id=archyvas&TomasID=18&ArchyvasPSL=128&ArchyvasKiekis=1







46

32. Grodis A., Lietuvos politinių partijų užsienio politikos nuostatos 1918–1919 metais:

orientacija į Didžiąją Britaniją, Lietuvos istorijos studijos, 2011, T. 28., p. 60. Interaktyvus.

[žiūrėta 2015 m. balandžio 24 d.] http://etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/get/LT-LDB-

0001:J.04~2011~1367179171653/DS.002.0.01.ARTIC

33. Istorikas Česlovas Laurinavičius apie 1920 m. Taikos sutartį su Sovietų Rusija.

Interaktyvus. [žiūrėta 2014 gegužės 29 d.]

http://www.šaltiniai.info/files/istorija/IH00/Istorikas_%C4%8Ceslovas_Laurinavi%C4%8D

ius_apie_1920_Lietuvos_ir_Soviet%C5%B3_Rusijos_Taikos_sutart%C4%AF.IH0907E.pd

f

34. Jakubčionis A., LIETUVOS ISTORIJOS (1940-1990) PERIODIZACIJOS IR KONCEPCIJŲ

FORMAVIMASIS IŠEIVIJOS ISTORIKŲ STUDIJOSE. Interaktyvus. [žiūrėta 2015

balandžio 7d.]

http://www.lis.lt/index.php?lang=LT&id=archyvas&TomasID=4&ArchyvasID=75&Archy

vasPSL=155&ArchyvasKiekis=1

35. Jonušauskas L., Likimo vedami: Lietuvos diplomatinės tarnybos egzilyje veikla (1940-

1990), Vilnius, 2003

36. Jonušauskas L., Lūžio ir iššūkio mėnesiai. LIETUVOS DIPLOMATINĖ TARNYBA 1940-

1941 METAIS. Interaktyvus. [žiūrėta 2015 kovo 29 d.]



37. Kancevičius V., 1940 metų birželis Lietuvoje, Vilnius, 1973

38. Kas galima ir kas reikia. Pasikalbėjimai su S. Bačkiu Paryžiuje jo 25 metų diplomatinės

tarnybos ir 50 metų amžiaus proga, Lietuvių dienos, 1956, Nr. 4

39. Kas kaltas Lietuvos žlugime?, Tėvynės sargas, Lyone (France), 1948, nr. 2

40. Kasparavičius A., Tarp politikos ir diplomatijos: Šventais Sostas ir Lietuvos Respublika,

Vilnius, 2008

41. Laurinavičius Č., Lietuvos – Sovietų Rusijos Taikos sutartis, Vilnius, 1992

42. Laurinavičius Č., Lietuvos buržuazinės laikinosios vyriausybės delegacijos Paryžiuje 1919

m. santykiai su Rusų buržuazinės emigracijos vakaruose veikėjais, Jaunųjų istorikų darbai,

Lietuvos TSR Mokslų akademija, 1987

43. Lietuva 1918–1938: Leidinys 20 metų Lietuvos nepriklausomybės sukakčiai paminėti, red.

Kemžys V., Kaunas, 1990

44. Lietuva ir pasaulis: bendradarbiavimas ir konfliktas, sud. Asadauskienė N., Janužytė A.,

Vilnius, 2000

http://etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/get/LT-LDB-0001:J.04~2011~1367179171653/DS.002.0.01.ARTIC

http://etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/get/LT-LDB-0001:J.04~2011~1367179171653/DS.002.0.01.ARTIC








47

45. Lietuvių diplomatija išeivijoje 1940-1991, sud. Dapkutė D., Petraityte A., Vilnius, 2007

46. Lietuvos diplomatinė tarnyba 1918–1990. Interaktyvus. [žiūrėta 2014 m. gegužės 31 d.]


47. Lietuvos gyventojų genocide ir rezistencijos tyrimo centras. Interaktyvus. [žiūrėta 2015

balandžio 24 d.] http://www.genocid.lt/centras/lt/672/c/

48. Lietuvos užsienio reikalų ministrai, aut. Gaigalaitė A., Skirius J., Kasparavičius A.,

Veilentienė A., Kaunas, 1999

49. Lietuvos valstybės idėja (XIX a. – XX a. pradžia), Lietuvių atgimimo istorijos studijos,

Vilnius, 1991, T. III

50. Maslauskienė N., Petravičiūtė I., Okupantai ir kolaborantai: pirmoji sovietinė okupacija,

Vilnius, 2007

51. Maslauskienė N., Valdininkijos šalinimas iš okupuotos Lietuvos administracijos ir jos

keitimas okupantų talkininkais 1940 m. birželio–gruodžio mėn.. interaktyvus. [žiūrėta 2015

m. balandžio 20 d.] http://www.genocid.lt/Leidyba/8/nijole8.htm

52. Mažeika V., Danijos santykiai su Lietuva 1918–1940 m., Vilnius, 2002

53. Merkelis A., Antanas Smetona, New York, 1964

54. Motuzas R., Lietuvos diplomatinis atstovavimas Švedijoje, Vilnius, 2011

55. Navickas K., TSRS vaidmuo ginant Lietuvą nuo imperialistinės agresijos 1920–1940

metais, Vilnius, 1966

56. Pasikalbėjimai su naujuoju Lietuvos diplomatijos šefu dr. S. A. Bačkiu, Lietuvių dienos,

1984 m. kovo mėn.

57. Petraitytė-Briedienė A., Lietuvos diplomatinės tarnybos šefas Stasys Lozoraitis, Vilnius,

2012

58. Petratytė-Briedienė A., Diplomatijos šefas: Stasio Lozoraičio įgaliojimai, OIKOS, Vilnius,

2006, nr. 2

59. Petrauskas Z., Lietuvos nacionalinio valstybingumo atkūrimas 1918–1919 metais, Vilnius,

1989

60. Pirmasis nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis, Kaunas, 1990

61. Pohl D., War, Occupation and the Holocaust in Poland, The historiography of the

Holocaust, London, 2004, p. 88. Interaktyvus. [žiūrėta 2015 m. kovo 31 d.]

http://www.uvt.ro/files/6f3e12eadfe63b9c3f9e39857579255ed4b06355/

62. Purickis J., Seimų laikai, Pirmasis nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis, Kaunas, 1990

63. Riomeris M., Lietuvos sovietizacija 1940-1941: istorinė Lietuvos sovietizacijos apžvalga ir

konstitucinis jos įvertinimas, Vilnius, 1989


http://www.genocid.lt/centras/lt/672/c/

http://www.genocid.lt/Leidyba/8/nijole8.htm

http://www.uvt.ro/files/6f3e12eadfe63b9c3f9e39857579255ed4b06355/

48

64. Skirius J., Lietuvių buržuazijos politinių grupuočių mėginimai užmegzti santykius su JAV

valdžia 1917–1919 m. Interaktyvus. [žiūrėta 2014 m. balandžio 26 d.]


65. Skirius J., Lietuvių visuomenininkas ir diplomatas Bronius Kazys Balutis, Vilnius, 2001

66. Skirius J., Lietuvos ir JAV santykiai Paryžiaus Taikos konferencijoje. Interaktyvus. [žiūrėta

2014 m. kovo 20 d.] http://www.istorijoszurnalas.lt/images/stories/Istorija_34/Istorija34.pdf

67. Skirius J., Lietuvos pripažinimo klausimas Jungtinėse Amerikos Valstijose 1920–1922

metais. Interaktyvus. [žiūrėta 2014 m. balandžio 26 d.]


68. Skirius J., Lietuvos pripažinimo klausimas Jungtinėse Amerikos Valstijose 1920–1922

metais. Interaktyvus. [žiūrėta 2014 kovo 20 d.]


69. Skirius J., Lietuvos Užatlantės diplomatija 1918–1929 metais, Vilnius, 1995

70. Stasiui Lozoraičiui, Lietuvos diplomatijos šefui, 70 metų, Aidai, 1968, Nr. 7

71. Svarbiausios Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, sud. Sirutavičius V., Nekrašas E.,

Lopata R., Vilnius, 1997

72. Škirpa K., Lietuvos nepriklausomybės sutemos, Vilnius, 1996

73. Škirpa K., Sukilimas, Vašingtonas, 1976

74. Švedas A., „Matricos nelaisvėje: Sovietmečio lietuvių istoriografija (1944-1985)“, Vilnius,

2009

75. Tarybų valdžios atkūrimas Lietuvoje 1940 m.: dokumentų rinkinys, sud. Vasiliauskas Z.,

Vilnius, 1986, p. 84

76. Tarybų valdžios atkūrimas Lietuvoje 1940 m.: dokumentų rinkinys, sud. Vasiliauskas Z.,

Vilnius, 1986

77. Truska L., Kancevičius V., Lietuva Stalino ir Hitlerio sandėrio verpetuose, Vilnius, 1990

78. Truska L., Lietuva 1938-1953 metais, Kaunas, 1990

79. Vaigauskas G. K., Lietuvių nacionalistų kenkėjiška veikla ir kova su ja, Maskva, 1986

80. Vilkelis G., Lietuvos ir Lenkijos santykiai Tautų Sąjungoje“, Vilnius, 2004

81. Žalys V., Lietuvos diplomatijos istorija (1925 – 1940),., Vilnius, 2007, T. I

82. Žepkaitė R., Diplomatija imperializmo tarnyboje, Vilnius, 1980

83. Žepkaitė R., Lietuva tarptautinės politikos labirintuose (1918–1922), Kaunas, 1973

84. Žepkaitė R., Priešiška Lietuvai Vatikano politika 1918–1927 metų laikotarpiu, Lietuvos

TSR mokslų akademijos darbai, 1962, Serija A, nr. 1(12)

85. Žiugžda R., Lietuva imperialistinių valstybių planuose 1917–1940, Vilnius, 1983





49

86. Žiugžda R., Po diplomatijos skraiste: Klaipėdos kraštas imperialistinių valstybių planuose

1919–1929 metais, Vilnius, 1973

50

SANTRAUKA

PIRMOSIOS LIETUVOS RESPUBLIKOS DIPLOMATIJOS

RAIDOS PROBLEMA LIETUVIŲ

ISTORIOGRAFIJOJE

Pirmosios Lietuvos Respublikos diplomatijos istorija (toliau – diplomatijos

istorija) susidomėjimas išlieka iki pat šių dienų. Tačiau tarpukario diplomatija susilaukia

nevienareikšmių vertimų. Atsižvelgiant į Lietuvos diplomatų aktyvų dalyvavimą tarptautinėse

organizacijose, tarpukario diplomatų patirtis išlieka aktuali. Šiame darbe nagrinėjama

Pirmosios Lietuvos Respublikos, sovietinio laikotarpio ir šiuolaikinė lietuvių istoriografija.

Darbo tikslas išanalizuoti minėtą istoriografiją, kurioje nagrinėjama Pirmosios Lietuvos

Respublikos diplomatijos problematika. Tikslui pasiekti buvo analizuojami šie aspektai:

Lietuvos tarptautinio pripažinimo problema, Lietuvos URM kūrimosi ir atstovybių steigimosi

aplinkybės, Lietuvos URM sovietizacija bei Lietuvos diplomatinės tarnybos (LDT) išsaugojimo

aplinkybės lietuvių istoriografijoje. Analizuojant istoriografiją paaiškėjo, kad atitinkamo

laikotarpio istoriografijoje minėti aspektai traktuojami ir analizuojami skirtingai. Sovietinėje

istoriografijoje laikomasi marksistinės ideologijos principų. URM ir LDT veikla bei

egzistavimas sovietinėje istoriografijoje faktiškai netyrinėjamas, nes šias institucijas po 1940

birželio 15 d. okupacijos buvo siekiama sunaikinti. Šiuolaikinėje istoriografijoje URM veikla

taip pat nėra konkrečiai ir nuosekliai tyrinėjama, tačiau plačiai išnagrinėtos atstovybių steigimo

ir veiklos aplinkybės. Diplomatijos istorija lietuvių istoriografijoje pateikiama fragmentiškai

nepaisant kelių kapitalinių istorikų darbų. Pasirinkus tokį tyrimo būdą atsiskleidė visiškai arba

mažai tyrinėti Pirmosios Lietuvos Respublikos diplomatijos problemos lietuvių

istoriografijoje.

51

SUMMARY

THE PROBLEM OF DIPLOMACY DEVELOPMENT IN THE FIRST REPUBLIC OF

LITHUANIA ACCORDING TO LITHUANIAN HISTORIOGRAPHY

The interest in the diplomatic history of the first Republic of Lithuania (hereinafter –

diplomatic history) remains to this day. However, the inter-war diplomacy receives ambiguous

translations. Taking into account Lithuania’s active diplomat participation in international

organizations, the experience of the inter-war diplomats remains relevant. This paper analyzes

the soviet period and contemporary Lithuanian historiography of the first Republic of

Lithuania. The aim of this paper is to analyse the aforementioned historiography, which deals

with the problem of diplomacy of the first Republic of Lithuania. To achieve the aim, the

following aspects were analysed: the problem of Lithuania’s international recognition, the

situation of Lithuania’s MFA and their representatives’ offices establishment, the sovietization

of Lithuania’s MFA as well as the preservation conditions of the Lithuanian Diplomatic

Service (LDS) in Lithuanian historiography. The analysis of the historiography revealed that

the aforementioned aspects are discussed and analysed differently in the corresponding period

of historiography. In the Soviet historiography the existence and activities of MFA and LDS

are not analysed and a Marxistic ideology is upheld, since after the 15th of June, 1940

occupation these institutions were pursued with the intent to destroy. In the contemporary

historiography the activities of MFA are not concretely and consistently investigated, however,

the establishments of the representatives’ offices and their operational circumstances are

analysed in great detail. The diplomatic history in Lithuania’s historiography is presented in a

fragmented manner despite the few capitalistic historians’ works. Having selected such a

research method enabled the revealing of absolutely or scarcely analysed problems of

diplomacy of the first Republic of Lithuania in Lithuanian historiography.

Documents

PIRMOSIOS LIETUVOS RESPUBLIKOS DIPLOMATIJOS …