PoLiTinės reToriKos YPaTUMai LaiMa bUceV iČ ŪTė D€¦ · ir retorika buvo atviresnė, įžūlesnė, naivesnė ir... drįstume manyti – ne itin demokra-tiška. retrospektyviai

ISSN 1392-05882010. 53

seiMo rinKiMai LieTUVoJe 1920–1926 MeTais: PoLiTinės reToriKos YPaTUMai

DDL aiMa bUceViČiŪTė

ĮVaDas

Lietuvos respublika kūrėsi sudėtingomis politinėmis sąlygomis. siekis išsivaduoti iš pavaldumo carinei rusijai brandino ir telkė visuomenę sprendžiant konkrečius už-davinius Lietuvos valstybingumui atkurti. 1918 m. vasario 16 d. paskelbtas Lietuvos nepriklausomybės aktas – pirmas žingsnis nelengvame kelyje į valstybingumą. būsi-mos valstybės pagrindų ir konstitucijos klausimus Lietuvos Taryba paliko demokra-tiškai renkamam steigiamajam seimui, kurio valdymo kursas turėjo parodyti tolesnę valstybės raidą. nesunku nuspėti, kad tuo metu trūko politinio įdirbio, patirties ir pragmatiškos politinės sąmonės, tačiau apstu buvo ryžto, drąsos, idealizmo, būdingo jaunai valstybei, ir entuziazmo, neabejotinai skatinusio visuomenės pilietiškumą. Tačiau gana amorfiška politinių prognozių sankaupa ir egzaltuotas tikėjimas demo-kratijos valdymo formos teikiamu pranašumu neretai išprovokuodavo visiškai nede-mokratiškus poelgius. idealizmo protrūkiai skaldė, o ne vienijo politines jėgas; be kompromisų eita savojo idealo link, beatodairiškai tikint jo tobulumu.

1920–1926 m. politinis gyvenimas Lietuvoje buvo neatsiejamas nuo seimo. Klau-simų ir uždavinių, kuriuos būtinai reikėjo spręsti, kur kas daugiau nei realių sąlygų ir galimybių. Ši situacija neišvengiamai sąlygojo nuomonių pliuralizmą, požiūrių kon-troversijas, neretai tai sukeldavo pasaulietinių ir religinių mąstymo kategorijų prieš-priešą, kuri lėmė spalvingas ir įžūliai atviras rinkimų kampanijų potekstes.

Politinė mintis ir ją įprasminantis veiksmas – neatsiejamos diskurso dalys, formuojan-čios politinę kultūrą. Deja, dichotomija tarp sekuliarinės ir religinės ideologijos slopino besiformuojančios politinės kultūros raišką. Galima teigti, kad skirtinga pasaulėžiūra buvo vienas svarbiausių demokratinę santvarką ir tolesnę valstybės raidą destabilizavusių veiksnių. Vadinamuoju seiminės Lietuvos laikotarpiu šie bruožai buvo itin ryškūs.

istoriografijoje domimasi šio laikotarpio partijų programinių nuostatų analize, po-litinės minties apibrėžimu, bet per mažai gilinamasi į politinio diskurso semantiką, kuri nustatytų rinkimų procesą veikusias politinės kalbos formas. Dažnai apsiribojama

L aiMa bUceViČiŪTė

140

pačiu politiniu vyksmu ir informacija, kad dėl priešpriešos tiek lietuviškoji kairė, tiek dešinė vartojo skambų ir su politine bei visuomenine etika prasilenkiantį žodyną. sei-minės Lietuvos laikotarpio tyrimai parodo politinio gyvenimo problematiką, o kartu ir šio sudėtingo periodo galimybes, kurios kol kas nėra išnaudotos. Viena galimų tyrimo krypčių – rinkimų kampanijų retorikos analizė.

Kalbant apie istoriografinį temos kontekstą, reikėtų pabrėžti, kad pirmosios Lie-tuvos respublikos seimo rinkimų kampanijų retorika nėra tirta, bet akivaizdu, jog tokio pobūdžio įžvalgos būtų reikalingos ir aktualios. apie tai byloja tyrinėtojų dėme-sys šiandienos politinės kalbos semantikai ir politinės retorikos etikai1. nors seiminės Lietuvos rinkimų retorika nenagrinėta išsamiai, o tik pateikiama kontekstualiai, vis dėlto reikėtų akcentuoti, kad esamas pirmosios Lietuvos respublikos parlamenta-rizmo raidos tyrimų istoriografinis įdirbis yra svarus ir įvairiapusis. Vengiant smulkios tyrinėjimų apžvalgos ir juolab nesistengiant dubliuoti kitų tyrėjų, analizavusių ir sis-teminusių mokslinę literatūrą2, straipsnyje paminėsime tik vieną kitą darbą, būtiną temos kontekstui išryškinti, rinkimams aptarti ir pan. Taigi norėtųsi išskirti Juozo Purickio, Prano Čepėno, Vandos Daugirdaitės-sruogienės, Jono Švobos, Mintauto bložės ir kitų darbus, kuriuose dėmesys kreipiamas į Lietuvos partijų formavimąsi, jų tarpusavio santykius politinėje arenoje3. nors autoriai gana gerai atskleidžia rinkimų mechanizmo pobūdį, tačiau domėjimasis rinkimų retorika perdėm fragmentuotas ir paviršutiniškas, iš esmės iškeliamos partijų prieštaros. Tyrinėtojai gvildeno ir stei-giamojo seimo politinės veiklos ypatumus, aptarė rinkimų mechanizmo specifiką. Pavyzdžiui, minėtini Prano Ysako, Zenono ivinskio darbai, įnešę svarų indėlį į to laikotarpio politinio gyvenimo tyrimą4. Teoriniai rinkimų kampanijos organizavimo

1 Minėtini Jurgos cibulskienės, reginos Koženiauskienės, Lauros butkutės straipsniai: cibulskienė J. Konceptu-alioji kelio metafora Lietuvos rinkimų diskurse. Kalbotyra, t. 54(1), 2005; Koženiauskienė r. Politinė retorika etiniu požiūriu. Parlamento studijos, nr. 3, 2005; butkutė L. Frazeologizmų stilistinės ir retorinės išgalės poli-tiniame diskurse. Lituanistica, t. 54, nr. 2(74), 2008; taip pat išskirtinas 2005 m. vasario 21 d. seimo Konsti-tucijos salėje surengtas mokslinis seminaras Politinės retorikos patyrimas: parlamentarų kalbos ypatumai (2005). Prieiga per internetą: <http://www.spaudos.lt/LietKalba/seminaras.htm> [žiūrėta 2009-01-05]. Pranešimų įvairovė parodo tokių tyrimų aktualumą ir galimybes išplėsti Lietuvos parlamentarizmo istorijos tyrinėjimų erdvę, analizuojant ir pirmosios Lietuvos respublikos rinkimų retorikos diskursą.

2 Pavyzdžiui, reikėtų išskirti Modesto Kuodžio darbą, kuriame išsamiai nagrinėjama mokslinė literatūra, skirta tarpukario Lietuvos politinei istorijai. autorius pabrėžia šių darbų, pasirodžiusių išeivijoje, sovietmečiu ir po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, ypatybes, problemos ištyrimo lygmenį ir kt. Žr.: Kuodys M. Karo padė-ties klausimas Lietuvos seimuose (1919–1927 m.). Karo archyvas, t. 22. Vilnius, 2007, p. 220–223.

3 Purickis J. seimų laikai. in Pirmasis nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis. Kaunas, 1990 (ii leidimas); Čepėnas P. Naujųjų laikų Lietuvos istorija, t. 1–2. chicago, 1986; Daugirdaitė-sruogienė V. Lietuvos Steigiamasis Seimas. new York, 1975; Švoba J. Seiminė ir prezidentinė Lietuva. Vilnius, 1990; bložė M. Politinių partijų susikūri-mas ir jų veikla nepriklausomoje Lietuvoje. in Lietuvos politinės partijos ir partinė sistema. sud. a. Jankauskas, Kaunas, naujasis lankas, 1997, p. 50–91; Krupavičius a. Pokomunistinė transformacija ir Lietuvos partijos. in Politinės partijos Lietuvoje: atgimimas ir veikla. Kaunas, Litterae universitete, 1996, p. 13–24; Junevičius a., Matakas J. Valstybės pagrindai, 1 dalis. Kaunas,1996, p. 159–162; Šiliauskas s. Demokratijos samprata Lietuvos Respublikoje (1918–1940). Klaipėda, KU, 1999; to paties. Demokratijos refleksija Lietuvos politinėje mintyje, 1918–1940. Klaipėda, KU, 2002.

4 Ysakas P. rinkimų teisė Lietuvoje. Teisė, nr. 8, 1925, ivinskis Z. Dešinėn ir kairėn demokratinėj Lietuvoj. Į laisvę, nr. 10 (47), 1956; to paties. Politinis nepriklausomos Lietuvos gyvenimas. Jo raida ir lūžiai. London, Šalti-

141


bruožai, tiesa, be projekcijų į XX a. pradžios Lietuvos seiminio gyvenimo patirtį, pateikiami Lauro bielinio darbe5; tai leido bent paviršutiniškai palyginti ir įžvelgti skirtumus tarp šiandienos ir ano meto rinkimų organizavimo. Jolantos Palidauskai-tės, algimanto Kasparavičiaus, Liudo Truskos ir kitų autorių svarstymai apie politinę kultūrą, parlamentarizmo raidą papildė tyrimą vertingomis įžvalgomis6.

Darbe naudotasi dviem šaltinių grupėmis: 1920–1926 m. periodine Lietuvos spauda ir 1918–1926 m. partijų agitaciniais leidiniais, brošiūromis, suvažiavimų konferencijų medžiaga ir kt. Tyrinėti šaltiniai atskleidė, kad tarpukario Lietuvos spauda iš esmės buvo partinė, atstovavusi vienai ar kitai ideologinei krypčiai, ir solidarizavosi su konkrečia politine srove. nors to meto visuomenės ir valstybės gyvenimas spaudos puslapiuose vertinamas tendencingai, bet spaudos kaip pagrindinio šaltinio vertė dėl to nemenksta, nes šiam tyrimui itin svarbios subjektyvios, valstybės ir visuomenės santykių briaunas iš-ryškinančios potekstės, kurios padės nustatyti anuometinės politinės kultūros prigimtį.

Taigi Lietuvos seimų rinkimų retoriką geriausiai gali atskleisti visiškai priešingiems politiniams poliams atstovaujantys dešiniosios ir kairiosios pakraipos laikraščiai: „Tėvy-nės sargas“ bei „Laisvė“ (nuo 1923 m. pabaigos „rytas“), leisti Krikščionių demokratų partijos (toliau – LKDP), ir „socialdemokratas“ – kairiųjų Lietuvos jėgų. Kaip galimas tarpininkas pasirinktas laikraštis „Lietuvos žinios“, nors čia neretai skelbta valstiečių liaudininkų medžiaga, susijusi su rinkimais, bet viešosios erdvės diskursas pasižymėjo tam tikromis nuosaikumo apraiškomis, atsisakyta drastiškos rinkimų agitacijos, ban-dyta objektyviai vertinti rinkimų trūkumus. Paminėtini 1926 m. pasirodę periodiniai leidiniai, skirti rinkimų kampanijai – tai LKDP „rinkimų žodis“ ir Tautininkų sąjungos „rinkimų verpetai“. antros šaltinių grupės – partijų agitacinių leidinių – dėl ribotos darbo apimties ir jų gausos straipsnyje plačiau neaptarsime; galima paminėti, kad specia-lizuotuose leidiniuose informacija pateikiama su demagogijos ir populizmo atspalviu.

Šio darbo tikslas nėra siejamas su visapusiška periodinių ir kitų šaltinių tekstolo-gine bei tipologine analize, nes tuomet reikėtų giliau ir plačiau žvelgti į periodikoje formuojamą viešąjį diskursą, pasitelkti hermeneutikos metodologinius įrankius. Taigi svarbiausias šio tyrimo tikslas – 1920–1926 m. Lietuvos seimų rinkimų retorikos analizė: kokie motyvai rinkimuose vyravo; kaip rinkimų diskursą veikė to meto aktu-alijos; kiek dėmesio skyrė tautinėms mažumoms; pagaliau rinkimų retorikos diskurso kaita nuo – nuo steigiamojo seimo iki 1926 m. įvykių.

nis, 1969; 1920–1922 metų parlamentinė patirtis: sprendimų politika, tikslai, aplinkybės. Konferencijos medžiaga. Vilnius, 2000.

5 bielinis L. Rinkiminių technologijų įvadas. Vilnius, 2000. 6 Palidauskaitė J. Lietuvos politinė kultūra. Kaunas, 1997. Šioje knygos autorė pateikia išsamią istoriografijos

apžvalgą, skirtą politinei kultūrai. Žr.: Palidauskaitė J. Vertybinis valstybės tarnautojo profilis šiuolaikinės Lie-tuvos politinės kultūros kontekste. Politologija, nr. 2(50), 2008, p. 28–30; Kasparavičius a. Parlamentarizmo ir politinės kultūros problemos Lietuvoje 1920–1926 metais. in Parlamento studijos, nr. 6, 2006; Truska L. Parla-mentarizmo i Lietuvos respublikoje (1918–1940) bruožai. Parlamento studijos, nr. 2, 2004; Vaišnys a. naujoji Lietuvos politikų karta ir istorinis politinės kultūros pamatas. Parlamento studijos, nr. 1, 2004.


142

rinKiMŲ reToriKos aPibrėŽT Ys

Šiandienos pilietinei visuomenei rinkimų kampanijos mechanizmas ir taikomi me-todai, jeigu ne aiškūs, tai bent jau nujaučiami ir atpažįstami. nieko nestebina rėks-minga, gausi ir artikuliuota politinė reklama, daugybė poligrafijos šedevrų ir subtilios potekstės, raginančios balsuoti už pačius geriausius7.

1920–1926 m. Lietuvos seimo rinkimų mechanizmas buvo neabejotinai kitoks. Viena vertus, aiški agitacija ir propagandos motyvas, bet patys rinkimai, viešoji erdvė ir retorika buvo atviresnė, įžūlesnė, naivesnė ir... drįstume manyti – ne itin demokra-tiška. retrospektyviai žvelgiant jaučiamas skirtumas tarp šiandienos rinkimų kalbos diskurso, kuriame vyrauja demokratinio ir laisvo pasirinkimo principas, atvirai nenei-giant ir nekaltinant opozicijos, ir 1920–1926 metų, kai aršios ideologinės varžybos kaustė neva laisvą demokratinį pasirinkimą.

Šiandienos politinės retorikos diskursas ir anuometinis neabejotinai skiriasi frazeo-logija, kalbos formomis, metaforų semantine prigimtimi ir kitais aspektais. Šiame darbe terminas rinkimų retorika, arba politinė retorika, vartojamas sinonimiškai, nors dėl to kartais kyla ir problemų. Juolab kad ir specializuotoje literatūroje tokio apibrė-žimo nėra. Šis terminas išsikristalizuoja iš politinės kultūros, politinio elgesio, politinės komunikacijos bei kampanijos, politinio veiksmo, balsavimo elgesio apibrėžimų.

Politinės kultūros terminą išsamiai analizavo amerikiečių sociologai Gabrielis a. almondas ir sidney’us Verba. Jų įžvalgos turėjo įtakos enciklopedinei termino for-muluotei8. Tad politine kultūra vadinama pasikartojančios pažintinės, jausminės, ver-tinančios orientacijos į politinę sistemą ir asmenį kaip politinį veikėją. Tai ypatingas politinių pažiūrų, vertybių, jausmų ir įgūdžių pasiskirstymas. Šiame darbe rinkiminės retorikos apibrėžimą vartosime paraleliai su politinio ir balsavimo elgesio terminu arba net tapatinsime. Politinis elgesys arba sinonimiškai vartojamas psichologijos ir politinės veiklos terminas apibrėžiamas kaip žmogaus ar grupės elgesys politiniame kontekste, kurį sąlygoja aplinka, t. y. egzistuojanti politinė sistema, psichologiniai nusiteikimai ir motyvai, arba tam tikras nuostatų, vertybių bei orientacijų, susijusių su politiniu procesu, kompleksas. būtent psichologinis politinio elgesio aspektas yra pateikiamas kaip reikšmingas visuomenės mąstymą ir elgseną formuojantis veiksnys9. Demokra-tinėse valstybėse visuomenės opinija yra labai svarbi, tai lemia politinius sprendimus; todėl psichologinio klimato kūrimas tampa neatsiejama politinio gyvenimo dalimi, veikiančia piliečių pasirinkimus, ir padeda bent jau provizoriškai užtikrinti ir stabili-zuoti elektorato dydį10. Galima teigti, kad per rinkimų kampanijas visuomenės psi-

7 apie šiandienos rinkimų kampanijos organizavimą žr.: bielinis L. (2000), p. 20–27; 78–92. 8 McLean i. Oxford concise dictionary of Politics. new York, 1996, p. 379–380; The encyclopedia of Democracy. t. 3.

London, 1995, p. 965–966. Plg. robertson D. The Penguin dictionary of Politics. London, 1993, p. 382. 9 McLean i. (1996), p. 390–391. 10 The Oxford companion to Politics of the World. ed. J. Krieger. new York, 1993, p. 751–754; Tavits M. Policy po-

143


chologinio klimato fonas yra tas veiksnys, kuris daro įtaką politiniam procesui ir pats yra veikiamas partijų viešojo diskurso. Kartu formuojama ir partinė tapatybė, kuria galima paaiškinti rinkėjų elgseną. su politinio elgesio terminu siejasi ir balsuotojų elge-sio apibrėžimas. egzistuoja ryšys tarp valstybės mechanizmo ir piliečių, o per rinkimus atstovaujamieji valstybės organai reguliuoja masinės politikos veiksmus ir stiprina savo autoritetą bei galią, tačiau rinkimų institucijų ir politinio proceso santykis kinta, atsižvelgiant į laikotarpį ir kitus veiksnius11. Pripažįstama, kad balsuotojų elgesį daž-niausiai veikia politinės kampanijos efektyvumas ir pažadų formuluotės12 – tai galima vadinti rinkimų retorikos sėkme13. Visuomenės balsavimo pobūdžiui įtaką daro ne tik subjektyvios emocijos, bet ir priklausomybė konkrečiam socialiniam sluoksniui, partijų gebėjimas tinkamai prisistatyti ir įtikinti, kad niekas negalėtų geriau atstovauti tam tikros grupės žmonių interesams. Tai puiki galimybė partijoms pasireikšti ir užsi-tikrinti palankų sau elektoratą14.

nors politiniai terminai aptarti gana fragmentiškai, bet ir šių teorinių įžvalgų ga-lima spręsti apie rinkimų retorikos pobūdį Lietuvoje XX a. trečiąjį dešimtmetį. Visų pirma pastebėtina, kad retorika neabejotinai buvo svarbi politinės kultūros dalis. Šiame darbe rinkimų retorika vadinsime tam tikrą partijų politinį elgesį per rinkimų kampanijas, kai kova dėl įtakos buvo grindžiama pasaulėžiūra, naudotasi stipriai psi-chologiškai veikiančia propaganda ir agitacija, skelbiama periodinėje spaudoje, atsi-šaukimuose, specializuotuose partijų leidiniuose ir etc.15

Greta to, norėtųsi pateikti ir kiek paprastesnę rinkimų peripetijų sampratą, su-formuluotą 1918 metais, ką tik nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje, ir pateiktą savotiškame politikos pradžiamokslyje:

eidama prie laimėjimo partija išanksto nusistato, kaip lengviausia ir geriausia gali padaryti tai, ko ji nori. Priemonės, kurias vartoja partija, ir keliai, kuriais ji eina, kovodama už savo reikalus, vadinama partijos taktika [...]. Pirmoji priemonių vadinama propaganda. [...] Tai aiškinimas visiems, ko partija nori. Propagandos keliu partija duoda visiems žinoti, kas ji per viena, keno reikalus gina [...]. atlieka tą darbą partija įvairiais būdais. Laikraščiuose, susirinkimuose, lapeliais, knygutėmis [...].16

sitions, issue importance, and parties competitions in new democrasies. Comparative Political Studies, t. 41(1), 2008, p. 48–72.

11 The Oxford companion to Politics of the World. p. 261–263; Patty J. W. incommensurability and issue voting. Journal of Theoretical Politics, t. 19(2), 2007, p. 115–131.

12 The encyclopedia of Democracy. t. 4, p. 1346–1347; Webb P.. compaigns, elections and electoral system. in En-cyclopedia of Government and Politics, ed. Hawkesworth M., Kogan M. t. 1. London – new York, 2004 (second edition), p. 403–408.

13 Žr.: norris P. Electoral engineering: voting rules and political behaviour. cambridge, cambridge University Press, 2004.

14 Miller W. L. Political participation and voting behaviour. in Encyclopedia of Government and Politics, p. 416–417. 15 Partijų ideologijas vertinsime kaip įrankį politinei retorikai konstruoti. 16 aršis P. [Mykolas Krupavičius]. Kas per viena ta politinė partija ir kam ji mums reikalinga. Vilnius, 1918 (Krikš-

čionių Demokratų partijos leidinys), p. 14.


144

PasirUoŠiMas KoVai arba rinKiMŲ aGiTaciJos PraDŽiaMoKsLis

... Dažnai toks partijos kvieslys labai gražiai kalba ir rodosi,

kad jo peršamoji partija iš tikrųjų yra geriausia. bet čia reikia

būti labai atsargiam. atsitinka, kad kai kurios partijos,

norėdamos pritraukti daugiau žmonių, ima nebūtus dalykus

pasakot. Žada daugiau, negu Dievas savo karalystėje...17

nuo Didžiojo Vilniaus seimo visuomenė žengė pilietiškumo link, tarp politikos elito ir kitų visuomenės sluoksnių atsirado ryšys, kuris garantavo etnosocialinės ir etno-politinės tapatybės status quo. Tačiau paskelbus nepriklausomybę buvo pasigendama pragmatinės sąmonės ir elementarių politinio žaidimo taisyklių laikymosi. Pasak Vy-tauto bičiūno, „didesnė dalis Lietuvos gyventojų yra žmonės bepartyvai ir jokių par-tijų nereikalauja!“18 Galbūt „valstietiškos šaknys“ ir lėmė lietuvių tautos indiferenciją valstybės valdymui, tikėjimą autoritetais ir nesuvokimą piliečio teisių bei pareigų. ir visgi tauta aktyviai dalyvavo rinkimų maratonuose. Tikriausiai nemažą įtaką turėjo nuosaikumas ir įprotis paklusti, susiformavęs per carinės priespaudos šimtmetį.

Vertėtų trumpai charakterizuoti visuomenės, atgavusios nepriklausomybę, politinį išprusimą, kurį formavo tiek dešiniosios, tiek kairiosios politinės jėgos. 1918–1920 m. pasirodę partijų informaciniai leidiniai taip pat svarbūs, jie kūrė psichologinį klimatą, rinkimų retoriką, o politikus ruošė demokratijos egzaminui.

Partijų leidinių, pasirodžiusių po nepriklausomybės paskelbimo, negalima trak-tuoti kaip politikos pradžiamokslių, pretenduojančių į politinį universalumą ir moks-lišką rinkimų mechanizmo aiškinimą. Labai dažnai autoriai buvo anonimai arba pasirašydavo pseudonimais. Galima daryti prielaidą, kad dėl nelabai tvirtų politikos reprezentavimo pagrindų baimintasi atvirai stoti į politinę konkurenciją ir polemiką. anoniminė knygelių leidyba psichologine prasme buvo saugesnė ir neatsiejama nuo kolektyvo, deklaruojančio tam tikrą politinę laikyseną; tai leido išvengti asmeninės atsakomybės už reiškiamas mintis. Leidiniai skleidė partijų programines mintis, aiš-kindami partijai palankius reiškinius siekė apibendrinimų, atmiežtų demagogija bei populizmu, ar siūlė juos kaip nekvestionuojamą tiesą.

Peržvelgus keletą tokių brošiūrų galima pastebėti, jog turinio struktūra labai pa-naši. Pirmieji skyriai apie partijos susiformavimo istoriją; būdingiausia tai LKDP lei-diniams, kuriuose partijos istorijos pradžia įtaigiai supinama su Katalikų bažnyčios istorija ir jos galiomis priimti politinius sprendimus. antroji dalis dažniausiai skirta agitacijai ir propagandai, kuri reiškiama ekspresyvia klausiamąja intonacija ir kito-mis retorinėmis bei stilistinėmis kalbos figūromis. neretai pasitelkiama ir antitezė: lygiagrečiai komponuojamos savos ir priešininkų mintys, kurios čia pat paneigiamos.

17 aršis P. (1918), p. 9. 18 Žvirblaitis a. [Vytautas bičiūnas]. Lietuvių politikos A. B. C. Kaunas, 1922, p. 4–5.

145


1918 m. ir vėliau pasirodė LKDP leidinių19, kuriuose pateikiamos politinio ir balsa-vimo elgesio taisyklės, pamokymai agitacinėms komandoms, taip pat skatinamas žmo-nių budrumas kritiškai vertinti agitacinę medžiagą. orientuojamasi ne tik į lietuvių bendruomenę, bet ir į tautines mažumas. LKDP pabrėžė, kad Lietuvoje gyvenantys lenkai, žydai, gudai ir kitų tautų atstovai turėtų galimybę laisvai apsispręsti20. skyrė vietos ir rinkimų mechanizmui, aiškino apie teisingą balsų skaičiavimo procedūrą:

Lietuvių krikščionių demokratų partija kuo smarkiausiai kovos [...] ir neduos žmonių ap-gaudinėti, pirkti balsus.21

nepaisant partijų leidinių subjektyvių poteksčių, akivaizdu, kad buvo siekta dve-jopų tikslų: paruošti visuomenę būsimiems rinkimams, todėl aiškinimai apie rinkimų procesą, agitacijos formas neabejotinai turėjo pozityvią reikšmę, skatino pilietiškumo apraiškas ir šiek tiek atskleidė rinkimų retorikos specifiką. Paminėtinas 1919 m. stei-giamojo seimo rinkimų įstatymas, kuris gan objektyviai apibrėžė ir paaiškino rinkimų kampanijų mechanizmą22. Kitas partijų leidinių tikslas daug siauresnis, paremtas tikė-jimu, kad šios pilietiškumo pamokos paskatins visuomenę pasirinkti vieną kurią nors ideologiją ir vertinti ją kaip nekvestionuojamą tiesą.

Taigi, manytina, kad spaudoje iki steigiamojo seimo rinkimų pasirodžiusios par-tijų programos ir kiti leidiniai sudarė sąlygas visuomenei susipažinti su būsimais rin-kimais ir ruoštis lemtingam apsisprendimui: su bažnyčia ar be bažnyčios.

PoLiTinės ĮTaMPos Per sTeiGiaMoJo seiMo rinKiMUs

... Per juos ant socialistų galvų buvo verčiami

perkūnai ir liejamos pamazgos ir buvo

žadamas pragaras ir amžinas prakeiksmas

tiems, kas nebalsuos už „krikščionis“... 23

1919 m., vykstant nepriklausomybės kovoms su Lenkijos ir rusijos daliniais, partinių jėgų nesutarimai prislopo, tačiau rudens pradžioje, kai situacija tarptautinėje arenoje ir krašto viduje stabilizavosi, Lietuvos Taryba ir Ministrų kabinetas vėl ėmė nesutarti.

19 Kaip steigti ir vesti Lietuvių krikščionių – Demokratų Partijos skyrius. raseiniai, 1918 (instruktoriams ir organi-zatoriams patarimai); Kas yra lietuvių krikščionių demokratų partija ir ko ji nori. Vilnius, 1918 (Lietuvių Krikš-čionių Demokratų Partijos leidinys); Koki mums reikalingi rinkimai? Kaunas, 1919; [Mykolas Krupavičius]. Ko siekia L. Krikščionių Demokratų blokas Steigiamajam Seime? Kaunas, 1920; Keršys M. [Mykolas Krupavičius]. Lietuvių politikos partijos. Kaunas, 1920.

20 Kas yra lietuvių krikščionių demokratų partija ir ko ji nori, p. 10. 21 Ten pat, p. 11–12. 22 Lietuvos Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymai. Kaunas, 1919 (trečiuoju skaitymu Valstybės Tarybos priimta

1919 m. spalio 30 d.). 23 Socialdemokratas, 1920 balandžio 24.


146

Laikiną štilį politikoje garantavo steigiamojo seimo rinkimai, kurių įstatymas priimtas 1919 m. lapkričio 20 d., o patys rinkimai numatyti 1920 m. balandžio 14–16 d.24

Partijų varžybų dėl 112 steigiamojo seimo vietų baigtis priklausė nuo jų politinės ir ideologinės brandos. rinkimų rezultatai parodė, kad labiausiai pasitikima Krikščio-nių demokratų partija ir jos palydovais – Ūkininkų sąjunga bei Darbo federacija25. Liberaliomis Demokratinės tautos laisvės santaros pažiūromis besirėmęs teisininkas rapolas skipitis atsiminimuose rašė, kad „[...] steigiamojo seimo rinkimams atėjus, jokia kita partija negalėjo būti tokia populiari, kokia buvo krikščionių demokratų partija, nes buvo atsirėmusi į katalikų dvasiškiją“26.

Lietuvos visuomenei nebuvo lengva šifruoti rinkimų retoriką, tačiau akivaizdu, kad Krikščionių demokratų partijos kelias į politinį olimpą buvo kur kas lengvesnis, nereikalaujantis ypatingų pastangų, nei kairiųjų partijų, kurių siūlomą sekuliarią ide-ologiją ir gana radikalų demokratizmą visuomenė vargu ar buvo pasirengusi suvokti, o juo labiau ryžtis jį priimti. Krikščionių demokratų pamatas – jų politinis įdirbis praei-tyje, tiek dalyvaujant tautiniame atgimime, tiek skelbiant Lietuvos nepriklausomybę.

Pagrindiniai krikščionių demokratų konkurentai – Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partija ir Lietuvos valstiečių sąjungos blokas steigiamajame seime gavo atitinkamai 9 ir 20 vietų, o krikščionių demokratų blokas – 59 vietas27. neturėdamos stiprios atramos, grįstos tradicine bažnyčios pasaulėžiūra, kairiosios jėgos elgėsi gana agresyviai, savo rinkimų retorikoje naudojo nepamatuotus ir užgaulius kaltinimus krikščionių demokratų blokui, apeliavo į tradiciškai suvokiamą kunigo kaip dvasinio ganytojo statusą ir akcentavo, kad kunigas turėtų rūpintis dvasiniais, o ne žemiškais reikalais. Ši kairiųjų jėgų dominantė, ilgainiui griežtindama toną, skambėjo per visą seimų rinkimų laikotarpį. reikėtų pridurti, kad kaltinimai LKDP nebuvo paremti ideologijos kaip tam tikros vertybių sistemos pamatinių teiginių kritika ar poreikiu juos verifikuoti; rinkimų kalbose kritikuoti dvasininkai neturėjo nieko bendra su krikščioniškos pasaulėžiūros koncepto neigimu ar tam tikrų vertybių revizija.

atvėsus steigiamojo seimo rinkimų įkarščiui „socialdemokratas“ rašė:

Mūsų klerikalai, tie seni ir prityrę spekuliantai, minios ūpą teisingai pagaudami, padarė, kaip šiai dienai užvis gudriausia [...]28. ir jie dirbo išsijuosę. Kunigai bažnyčios sakyklas pa-vertė politikos agitacijos tribūnomis. Kitur net klausyklas. Grasino nepriimsią išpažinties, nevažiuosią prie ligonių, baidė pragaru, jei kas išdrįs balsuoti ne už krikščionių demokratų „numerius“. Žodžiu sakant, pajudino dangaus, žemės, pragaro ir davatkų galybes. ir davat-kos davė jiems balsų daugumą.29

24 Švoba J. (1990), p. 77. 25 Ten pat, p. 79. 26 skipitis r. Nepriklausomą Lietuvą statant. chicago, 1961, p. 375. 27 Krupavičius a. (1996), p. 18–19. 28 reikia organizuotis. Socialdemokratas, 1920 balandžio 29. 29 raudonasis Dobilėlis [?]. Krikščionių demokratų „laimėjimas“. Socialdemokratas, 1920 gegužės 13.

147


steigiamojo seimo rinkimų išvakarėse krikščionių demokratų blokui, rodos, buvo visiškai suprantama tikėtis pergalės. Galbūt dėl to krikščioniškoje spaudoje agitacinės medžiagos nėra daug. Matyti, kad buvo stengiamasi tiesiog informuoti visuomenę apie artėjantį politinės brandos egzaminą, siekiama pakurstyti pilietiškumo dvasią, beveik neužsimenama apie partijų priešiškumą. Dar daugiau, aiškino, jog negalima niokoti partijų platinamų atsišaukimų, o vieninteliai įvardyti priešai buvo bermontininkai ir bolševikai, pastarųjų akivaizdžiai netapatino su Lietuvos kairiosiomis jėgomis30, nors užuominų jau pasitaikė, pavyzdžiui: „mūsų socialdemokratai aiškiai bolševikėja“31. ir tik nuo 1921 m. spaudoje pasirodė leidinių, siekiančių kompromituoti Komunistų partiją ir raginančių organizuotai priešintis jos įtakai32.

To meto katalikiškoje spaudoje dar sunku užčiuopti aiškų kategorinį imperatyvą, padalijantį erdvę į savų ir priešų:

aš manau, kad jeigu išgirstų p. sleževičius, kokių priemonių stveriasi agitatoriai, kad įgirti žmonėms socialistų liaudininkų demokratijų partiją ir kokių pasižadėjimų duoda, turėtų užrausti iš gėdos, kad nieko geresnio apie jojo beveik metų valdymą jojo prieteliai nepapa-sakoja, kaip tiktai melus ir pasakas, o ateičiai siūlo visokių neišpildomų prisižadėjimų.33

net rinkimų dieną „Laisvė“ visiškai nuosaikiai rašė, kad Valstiečių sąjungos ir so-cialdemokratų agitacijos būdai nėra dori, nematyti pozityvių jų veiklos rezultatų, dėl to nederėtų į seimą rinkti34. Viena agresyvesnė rinkimų žinutė skelbiama „Laisvės“ balandžio 8 d. numeryje:

Partijos [Valstiečių sąjunga ir socialdemokratai – L. b.] dirba išsijuosusios. [...] atidarė burnas ir paleido „pirmeiviškų“ plepalų daugybę. surinkę iš visų šaligatvių, nunešiotų, pasenusių priekaištų, pildo jais savo laikraščius, siunčia krikščionims demokratams ir ki-toms partijoms. [...] Jeigu dešimts metų atgal socialistų šmeižtai turėjo pasisekimo, buvo „madoj“, tai dabar rimtas žmogus tik pasipiktina.35

Galima numanyti, kad aštresnė buvo gatvėse ir kitose viešose vietose platinamų atsi-šaukimų retorika, nes juos mažiau veikė spaudos cenzūra. Vieno krikščionių demokratų bloko narių – Lietuvos darbo federacijos – atsišaukime į steigiamąjį seimą kurstoma politinė įtampa visuomenėje, akcentuojant Lietuvos kairiųjų jėgų ir rusijos komunistų partijos ideologinę tapatybę36, pažymint aiškų šių jėgų politinį bendrumą.

Į žmonių sąmonę įsirėžęs carinės okupacijos laikotarpis buvo gyvas ir vertė

30 Laisvė, 1920 kovo 5, kovo 12, balandžio 9. 31 Keršys M. (1920), p. 38–39. 32 Naujoji liga ir kas Ją pagydys. [Kaunas], Tautos mylėtojų draugija, 1921. 33 Pasirašyta Dauburo [?]. Laisvė, 1920 kovo 28. 34 Kuo pasitikėti. Ten pat, 1920 balandžio 14 . 35 a. K. [albinas rimka]. „Pirmeiviški“ plepalai. Ten pat, 1920 balandžio 8. 36 Lietuvos darbo žmonės [Lietuvos Darbo federacijos atsišaukimas steigiamojo seimo rinkimų išvakarėse], Kauno

apskrities viešoji biblioteka. senųjų ir retų spaudinių skyrius.


148

reaguoti, todėl krikščionių demokratų siūlymą pradėti naują valstybės gyvavimo etapą, grindžiamą tradicinėmis vertybėmis, greičiausiai suvokė kaip politinę pana-cėją, prieš kurią neabejotinai turėjo nublankti įtarimų gaubiamos kairiosios jėgos, jų radikaliai skambančius politinius lozungus dešiniosios jėgos pateikė kaip „vieną žingsnį iki rusiško tipo revoliucijos“. ir vėliau katalikų spaudoje, pavyzdžiui, ren-giantis 1922 m. seimo rinkimams, bet kokie revoliuciniai judėjimai apibūdinami kaip absoliutus blogis ar grėsmė parlamentarizmui. net garsusis Prancūzijos revo-liucijos himnas „Marselietė“ pristatomas kaip visuotinis bolševikų ir socialistų him-nas37.

rinkimų retorikos kontekstą papildė opus ir problemiškas žemės nuosavybės klau-simas. Tad LKDP tradicinė religinė ideologija nebuvo visiškai konservatyvi. Priešin-gai, r. skipitis teigė, kad „[...] Krikščionių Demokratų partijos priešaky buvo atsistoję praktiški, realūs žmonės, kurie suprato laiko dvasią ir daugelio žmonių galvojimą“38. sunku pasakyti, kiek krikščioniškojo bloko partijų elgesys buvo paremtas paterna-lizmu, tačiau akivaizdu, kad stengtasi įdiegti modernią ideologinę programą, kurioje socialinių idėjų plėtrai būtų skirta svarbi vieta. Galima teigti, jog veiksnys, skatinęs kurti naujas organizacijas (viena jų – Darbo federacija), buvo paramos poreikis atski-roms visuomenės grupėms, deklaruojančioms tam tikrus socialinius interesus. Kartu tai buvo rimta atsvara valstiečiams liaudininkams ir kitoms kairiosioms jėgoms, tradi-ciškai pasisakančioms už darbo žmogų. Todėl minėtas Darbo federacijos atsišaukimo teiginys apie pasiryžimą ginti paprastus žmones nuo „dvarininkų ir kitų spekuliantų išnaudojimo“ iš esmės nesiskyrė nuo kairiųjų jėgų retorikos. be to, krikščionys demo-kratai „išnaudojimu“ galėjo apkaltinti kairiąsias jėgas:

balsuoti už socialistus ar už valstiečių sąjungą – reiškia sau virvę ant kaklo nerti. Ūkininke, tavo žemės nuosavybę nuo socialistų pasikėsinimo apgynė krikščionys demokratai su ūki-ninkų sąjunga [...].39

Tautos pažangos partijos pralaimėjimas steigiamojo seimo rinkimuose taip pat neatsiejamas nuo opių socialinių klausimų. rinkiminė retorika, nukreipta į aktualią socialinę sferą, LKDP ir valstiečiams liaudininkams padėjo laimėti visuomenės simpa-tijas, o Tautos pažangos partija, nepaisant charizmatiškų lyderių – antano smetonos ir augustino Voldemaro, gana atsainiai žvelgė į gyventojų socialinius poreikius; galbūt tai lėmė rinkimų rezultatus: ši partija seime neturėjo nė vieno atstovo.

Pastebėtina, kad steigiamojo seimo rinkimų retorikoje tautinės mažumos nebuvo minimos. Šiems rinkimams būdinga tolerancija kitataučiams: išrinkti lenkų, žydų, vokiečių atstovai, tikintis lojalumo ir suvokiant jų pozityvų indėlį kuriant valstybę.

37 Laisvės vaikas [?]. Prie urnų! Tėvynės sargas, 1922 rugsėjo 30. 38 skipitis r. (1961), p. 375. 39 Juodišius [Mykolas Krupavičius]. Socialistų ir valstiečių sąjungos pyragai arba žemės klausimas St. Seime. Kaunas

(be datos), p. 4.

149


Kita vertus, jie sudarė silpną politinę jėgą. Tik per vėlesnius rinkimus tautinių ma-žumų korta tapo politinės retorikos įrankiu, atvėrusiu aštrios polemikos erdvę.

apibendrinant steigiamojo seimo politinės retorikos specifiką pasakytina, kad ši rinkimų kampanija turėjo visus reikalingus atributus, taip pat ir retorinį pagrindą: kritiką, demagogiją, pažadus ir nerealius bei neįgyvendinamus planus40. Temos, susi-jusios su bažnyčia ir žemės nuosavybe, itin tiko agitacijai, nes stipriausiai veikė visuo-menės politinę sąmonę ir ją žadino.

rinkimuose dalyvavo daugiau kaip 90 procentų balso teisę turinčių asmenų41. išryškėjo tendencija, kad nepaisant kartais su etika prasilenkusių skambių žodžių ar objektyvios kritikos stokos kairiųjų ir dešiniųjų jėgų elgesys bent jau deklaratyviai buvo demokratiškas. Galima net pajuokauti, jog draudimas pardavinėti alkoholinius gėrimus per seimo rinkimus taip pat veikė demokratinę balsavimo dvasią42.

Taigi, nepaisant ideologinių prieštaravimų, politinio bendradarbiavimo idėja buvo aukščiau. Zenono ivinskio žodžiais, tai buvo demokratiškiausi rinkimai, kokių iki tol Lietuva nepažinojo43. Galbūt nepriklausomybės kovų metai skatino branginti ir išsaugoti ką tik įskiepytą demokratinio gyvenimo sąvoką. Tokia prielaida daroma, nes steigiamojo seimo laikotarpiu nuveikta daug reikšmingų darbų: parengta Lietuvos Konstitucija, žemės reformos įstatymas, įvesta nacionalinė valiuta – litas ir kt.

ir VėL KriKŠČionYs DeMoKraTai arba 1922 MeTŲ seiMo rinKiMŲ ĮKarŠTis

... ne vienas jau gatavas atiduoti savo balsą tam, kas

daugiausia rėkia ir prižadų pila. Ypatingai greitos moterėlės.

Kaip gi! Kunigėlis liepė balsuot tik už gerus katalikus,

o ne už kokius ten bedievius, bolševikus. bet ar ne tą patį

girdėjome per pirmuosius rinkimus, 1920 metais? Ką gavom?

Gavome biauriausią išnaudojimą ir niekinimą...44

1922 m. rugpjūčio 1 d. priimta Lietuvos Konstitucija įtvirtino parlamentinį režimą, o seimų rinkimai tapo viena svarbiausių politinių akcijų valdant kraštą45. Politinės par-tijos siekė užsitikrinti kuo daugiau vietų seime, nes tai lėmė jų tikslų įgyvendinimą. Pamažu rinkimų kampanijos virto demagogiška politine ceremonija, nesilaikyta

40 Jakubčionis a. Politinės partijos steigiamojo seimo rinkimuose. in 1920–1922 metų parlamentinė patirtis: sprendimų politika, tikslai, aplinkybės. Konferencijos medžiaga, p. 19.

41 Palidauskaitė J. (1997), p. 32. 42 Daugirdaitė-sruogienė V. (1975), p. 34. 43 Ten pat, p. 328. 44 [Prakalba]. Tikra teisybė apie Krikščionių – demokr. partiją ir jos filiją Darbo Federaciją. Šiauliai, 1922 (Kauno m.

Tarybos Darbininkų Frakc. leidinys, nr. 3). 45 Švoba J. (1990), p. 91–96; Purickis J. (1990), p. 112–117.


150

politinio elgesio standartų, didėjo takoskyra tarp realių gyventojų poreikių ir ideolo-ginių lozungų, neturinčių ypatingos reikšmės visuomenei. be abejo, religinis veiksnys buvo gajus; liko griežta takoskyra tarp pasirenkančiųjų bažnyčią, nes tik tokių žmonių pažiūros teisingos46, ir tarp tų, kuriems tariamai ar tikrai priimtinesnės sekuliarinės pažiūros. Tačiau galima daryti prielaidą, kad renkant steigiamąjį seimą atidavusieji balsus krikščionių demokratų blokui ne tik reiškė nuolankumą bažnyčiai, bet ir tikė-josi žemiškų norų patenkinimo.

nuskynus pirmuosius politinius vaisius vien dėl to, kad steigiamajame seime abso-liučią vietų daugumą turėjo „drausmingas krikščionių demokratų blokas“47, Lietuvos visuomenė vėl ruošėsi seimo rinkimams, numatytiems 1922 m. spalio 10–11 d. Kaip ir steigiamajame seime, šiuose rinkimuose balsų daugumą, tiesa, nelabai įspūdingą, laimėjo krikščionių demokratų blokas (38 vietos). Valstiečių sąjungos ir socialistų liau-dininkų demokratų blokas gavo 20, socialdemokratai – 10 vietų. Darbininkų kuopos ir žydų bei lenkų atstovai pasidalijo atitinkamai po 5, 3 ir 2 vietas48. Šįkart krikščionys de-mokratai neturėjo daugumos, kad galėtų suformuoti vyriausybę ir išrinkti prezidentą.

apie šią seimo rinkimų kampaniją pasakytina, kad agitacijos tematika išsiplėtė, palyginti su steigiamojo seimo rinkimų retorikoje vyravusiomis bažnyčios ir žemės nuosavybės temomis. Galbūt įtakos turėjo ir steigiamojo seimo rinkimų kampanijos organizavimo įgūdžiai.

Ypač palanki terpė susidarė kairiųjų jėgų demagogijai. Vien dėl to, kad buvo galima kritikuoti krikščionių demokratų bloko darbus, atliktus steigiamojo seimo laikotarpiu. Partijos vis dar skaldėsi, o tai ne tik klaidino, bet ir glumino rinkėjus. Vytautas bičiūnas teigė, kad „[...] čia [steigiamojo seimo laikotarpiu – L. b.] gana pasižymėjo ir socialde-mokratai, ir socialistai – liaudininkai – demokratai su „nešliubavota“ savo drauge „Vals-tiečių sąjunga“, ir Pažangininkai su Žemdirbiais, ir Krikščionys – Demokratai ir Darbo Federacija bei Ūkininkų sąjunga... Tik kas tos per partijos, iškur jos atsirado, kam josios reikalingos? Tik visuomenę drumsčia, o naudos iš nieko nematyti [...]“49.

Vienas šių rinkimų retorikos motyvų siejosi su visiškai naujais Lietuvos ir Lenkijos derybų įvykiais arba, kitaip tariant, Hymanso projektu sprendžiant Vilniaus klau-simą50. nesigilinant į šių derybų peripetijas pasakytina, jog tai buvo puikus masalas opozicijai, leidęs kritikuoti krikščionių demokratų derybų rezultatus ir teigti, kad jie ruošia dirvą atiduoti Vilnių Lenkijai, tačiau socialistų liaudininkų demokratų partijos

46 Žvirblaitis a. (1922), p. 6–7. Pastaba: 1922 m. gegužės 19 d. „Tėvynės sargo“ žurnale pradedama šio leidinio reklama.

47 Švoba J. (1990), p. 102. 48 Ten pat, p. 103. 49 Žvirblaitis a. (1922), p. 4. 50 Žr. plačiau: Grodis a. Lietuvos politinių partijų požiūris į Lenkiją 1920–1926 metais: nuo Modus Vivendi

paieškų iki nuolatinės konfrontacijos. Lietuvos istorijos studijos, t. 21, 2008, p. 37–57.

151


dėka pavyko atsilaikyti51. „o jei nesugebėsim savo nepriklausomybės į tinkamas ran-kas įteikti, tai [...] juodvarniai sukranksnos, kaip dabar tai Vilniuj dedas“52.

Šio seimo rinkimų kampanija buvo panaši į klausimų ir atsakymų viktoriną: pa-sirodžius nepalankiai informacijai suinteresuotoji pusė iškart stengėsi tai paneigti ir tuos pačius kaltinimus pažerti priešininkams. Tokių pavyzdžių apstu:

ar tiesa, kad krikščionys demokratai norėjo priimti Hymanso projektą ir parduoti Lietuvą lenkams? – Tai „Pažangos“ prasimanymas. Gi ištikrųjų Hymanso projektą norėjo priimti liaudininkai ir social-demokratai; tik bijojo, kad Lietuvos visuomenė galutinai juos pasmerks. social-demokratai važinėjo Varšuvon ir derėjosi dėl Lietuvos likimo; social-demokratai Lie-tuvoje per silpni, bet mano, jei bus Lietuva Lenkijos dalimi, tai taps stipresni. Krikščionys demokratai pasmerkė juos ir privertė steigiamajame seime viešai prisipažinti.53

Krikščionių demokratų retorika buvo paremta psichologiškai įtaigiomis atakomis prieš kairiąsias jėgas, kurios neva kėsinasi į vieną iš demokratijos atramų – Katalikų bažnyčią, norėdami ją atskirti nuo valstybės54. Pavyzdžiui, „Tėvynės sargo“ žurnale iki pat rinkimų dienos buvo raginama saugotis, kad „bedieviai bažnyčios nepanaikintų“55. Ta pati mintis skelbiama ir laikraščio „Laisvė“ numeriuose – Lietuvą valdyti privalo tie, kurių dauguma, t. y. katalikai56. Jei per steigiamojo seimo rinkimus buvo lai-komasi taktikos akivaizdžiai netapatinti socialdemokratų ir bolševikų, tai renkant šį seimą ta tendencija buvo akivaizdi, kad kairiosios jėgos „[...] stengsis įvest bolševi-kišką prie spaudą, žmonėms skurdą ir vargą, o vien savo komisaram ir sėbram rojų, kaip dabar yra rusijoje“57.

Per rinkimų kampaniją politinis elgesys ir jo įtaka viešajam diskursui, taip pat visuomenės partinei tapatybei pamažu pradėtas apibrėžti demagogijos kategorijomis. „Tėvynės sarge“ adomas Jakštas rašė, kad „skaitant tai, tiesiog darosi koktu ir dėl žmo-nių kitus absoliučiai smerkiančių, o sau patiems duodančių puikiausių auto atestacijų ir dėl pačios tvarkos, kuri taip biauriai iškreipia protus ir sąžines vyrų, kitais žvilgsniais ir kitais momentais visai gerbtinų“58.

Kone nuosaikiausią ir demokratiškiausią toną per rinkimus išlaikė „Lietuvos žinių“ laikraštis. artėjant rinkimams kai kuriuose periodiniuose leidiniuose rinkimų reto-

51 ruseckas P. Ką mes turime žinoti rinkdami į seimą. Kaunas, 1922 (Lietuvos socialistų Liaudininkų Demokratų partija), p. 8.

52 Ten pat, p. 27. 53 Žvirblaitis a. (1922), p. 23. 54 DMK [?]. socijalistai galutinai atvožė savo kortas. Tėvynės sargas, 1922 rugpjūčio 12; [atsišaukimas] brolau,

sesuo, katalike! ten pat, 1922 rugsėjo 16; [atsišaukimas]. Ten pat, 1922 rugsėjo 23. 55 Prieš tikėjimą ir prieš kunigus. Ten pat, 1922 rugsėjo 30; [redakcijos skiltis]. Tai už ką mes galime balsuoti? Ten

pat, 1922 spalio 7.56 [atsišaukimas]. Laisvė, 1922 spalio 10.57 rinkimai į seimą – tuč tuojau. Ten pat, 1922 spalio 7. 58 [adomo Jakšto atsiliepimas]. Tėvynės sargas, 1922 rugsėjo 9.


152

rika įgydavo itin ryškų poleminį atspalvį, o šiame tik akcentuota, kad visuomenėje juntamas rinkimų įkarštis, tačiau norėtųsi, kad būtų labiau laikomasi vakarietiškos demokratijos tradicijų ir partijos mažiau eikvotų savo energiją viena kitai juodinti59. iš kuk lios ir negausios rinkimų reklamos matyti, jog „Lietuvos žinios“ atstovavo vals-tiečiams liaudininkams. Kartu ryškėja tendencija, kad įvairiuose kontekstuose links-niuojama bažnyčios tema pamažu įgijo naują dimensiją. Galbūt prisiminus steigia-mojo seimo rinkimus atsisakyta grubių ir užgaulių epitetų, skirtų kunigams, teigiant, kad tiek socialdemokratai, tiek valstiečiai liaudininkai gerbia kunigus ir nėra priešiški Dievui bei katalikų tikėjimui60.

Tautinių mažumų klausimas, beveik neeskaluotas steigiamojo seimo rinkimų kampanijoje, šiuose rinkimuose tapo vienu populiariausių agituojant. Dar 1922 me-tais Lietuvos Konstitucijos nuostatos, kurios numatė, aišku, ne be socialdemokratų įtakos, kad Lietuvos piliečiai, priklausantys bet kokiai tautinei mažumai, turi teisę laisvai vartoti savo kalbą įvairiose viešojo gyvenimo srityse ir pan. Darytina prielaida, kad ilgainiui tolerancija kitataučių atžvilgiu blėso, vis labiau buvo iškeliamas tautybės, o ne pilietiškumo matmuo. „Lietuvos žiniose“ užsimenama, jog „paskaitykite vien, kiek kandidatų išstatė lenkai, kiek žydai, kiek rusai, komunistai, latviai, vokiečiai. Toje išpūstoje [...] iš „užsienio“ puslėj galime ištikrųjų jei nepaskęsti tai bent po jų priedangos pasidaryti nematomais ir nejaučiamais. ir reikės tarp Lietuvos putų lie-tuvių ieškoti!“61. Žurnale „Tėvynės sargas“ taip pat įžvelgiamas paaštrėjęs santykis su tautinėmis mažumomis:

Lietuviai katalikai! Juo mažiau rinkimuose į seimą balsuos lietuvių, juo daugiau į seimą įeis žydų, lenkų, vokiečių ir kitų svetimtaučių. Juo mažiau balsuos katalikų, juo daugiau į seimą įeis socijalistų ir bedievių [...].62 (Paryškinta tekste – L. b.)

iš rinkimų retorikos „socialdemokrate“ matyti, kad tradiciškai orientuojamasi į darbo žmogų, kuriam krikščionių demokratų veikla turėtų būti nepatraukli. Kairio-sioms jėgoms simpatizavusioje spaudoje dažnai skambėjo priekaištai krikščionims de-mokratams, neva šie daug žadėjo mažažemiams ir bežemiams, tačiau pažadai tebuvo fikcija. Dargi patys krikščionys demokratai reformos eigą pakreipė sau naudinga lin-kme, todėl dabar:

Pinigų krikščionys demokratai turi perdaug. Jie prisidirbo milijonus melagių knygelių, pri-samdė šimtus melagių agitatorių, tūkstančiais dalina savo laikraščius. iš kur jie tiek pinigų gavo – ar iš šmugelio, ar iš mišių – nesvarbu. svarbu, kad jie su pinigų pagalba nori nugalėti teisybę ir pavergti Lietuvos žmones, ypač darbininkus.63

59 rinkimams artėjant. Lietuvos žinios, 1922 rugsėjo 9. 60 [redakcijos skiltis]. Ten pat, 1922 spalio 4. 61 [redakcijos skiltis]. Ten pat, 1922 spalio 6. 62 [atsišaukimas] Lietuviai katalikai! Tėvynės sargas, 1922 rugsėjo 2. 63 Socialdemokratas, 1922 spalio 5.

153


Taigi šiuo požiūriu rinkimų retorika buvo gana paviršutiniška, nes krikščionys de-mokratai kaltinti ne dėl ideologinių dalykų, o dėl gerai organizuojamos rinkimų kam-panijos. Pasitaikė ir kuriozų; kairiosios jėgos kaltino krikščionis demokratus per anksti išėjus atostogauti... „socialdemokratas“ parašė, kad krikščionys demokratai išėjo atos-togų nebaigę amnestijos įstatymo svarstymo, nes nenori, „kad kaliniai išeitų į laisvę ir sutrukdytų jiems rinkiminę kampaniją“64. Krikščionys demokratai irgi pažėrė rinkimų retorikos subtilybių, anot jų, kairiųjų jėgų politinė programa ir sąsajos su bolševikų partija tiesiogiai koreliuoja ir kelia grėsmę Lietuvos doroviniam gyvenimui:

[Valstiečiai liaudininkai – L. b.] paslepia savo norus šeimynos gyvenimą sutvarkyti taip, kaip yra sutvarkę bolševikai savo „rojuje“ [...], kad valstybinėse komunistinio auklėjimo prieglaudose ir mokyklose [esantys asmenys – L. b.] jau paleistuvauja.65

Partijų elgesys per šiuos seimo rinkimus buvo gerokai agresyvesnis, tačiau nepa-remtas iš esmės diskutuotinais teiginiais. Galbūt dėl to, kad partijos viena kitą gerai pažinojo ar buvo puikiai perpratusios politines programas, kuriose siūlė panašius, jau-nai valstybei būtinus persitvarkymo ir jos tolesnio gyvenimo projektus. skyrėsi tik siūlomų reformų įgyvendinimo radikalumo laipsnis. Pavyzdžiui, steigiamojo seimo laikotarpiu priimtą žemės reformos įstatymą pozityviai įvertino visos politinės jėgos, diskutavo tik dėl reformos radikalumo. Kaip žinia, LKDP balsų dauguma lėmė nuo-saikesnį variantą. Todėl 1922 metų seimo rinkimų kampanijos kontekste iškylantys žemės reformos atgarsiai jau buvo įvelkami į demagogijos rūbą; siekiant užsitikrinti elektoratą, politinės partijos nevengė su realybe prasilenkiančių kalbų, jog jeigu jų neišrinks, tai žemės reforma apskritai bus sustabdyta:

Žemdirbiai su pažanga tavo reikalų negynė ir negins: jiems dvarai gelbėti rūpi; jie, susi-broliavę su dvarininkais, sustabdys žemės reformos vykinimą; jie neduos žemės bežemiui, mažažemiui ir kareiviui; jie negrąžins ūkininkui atimtos į dvarą jo žemės, [...], jie, susibi-čiuliavę su lenkais dvarininkais, trauks Varšuvos pusėn. socijalistai su valstiečių sąjunga taip pat tave išnaudos, suvalstybins tavo žemę, paliks tave tik nuomininku [...].66

Žemės reformos fakto iš principo nesistengė neigti; sunku įvertinti, kiek realiai opozicinės jėgos buvo pasiruošusios ir galėjo ją keisti, kaip skelbė rinkimų kalbose, tačiau aišku viena: prisidengus demagogija siekta tikslų, visai nesusijusių su žemės reforma. Tokie rinkimų manevrai ženklino ryškėjančią demokratinio gyvenimo de-moralizaciją.

iš 1922 m. seimo rinkimų retorinės kalbos matyti, kad partijos, įgijusios rinkimų kampanijos organizavimo įgūdžių, agitacijos tematiką praplėtė. rinkimų retorikos kon-tekste greta ideologijos atsirado naujų aspektų, pavyzdžiui, steigiamojo seimo rezultatų

64 Demoralizacija. ten pat, 1922 rugpjūčio 24. 65 J. s. [adomas Jakštas]. Veidmainių politika. Tėvynės sargas, 1922 liepos 8. 66 [atsišaukimas]. Ten pat, 1922 rugsėjo 9.


154

kritika. Ši retorika krypo demagogijos ir populizmo link, eskaluojant neesminius daly-kus, kurie formavo nihilistiškas visuomenės nuotaikas demokratijos atžvilgiu.

1923 M. seiMo rinKiMŲ iŠVaKarėse

... Taigi iš visų šitų krikščionių demokratų, ūkininkų sąjungos,

darbo federacijos darbų matyti, kad jie žmonių akimis

rodosi bekovoją prieš žydus, bet tikrenybėje, tai jie su

žydais labai gerai sugyvena. Krikščionys demokratai [...]

mano savo darbus paslėpti vien riksmais ant žydų,

bet žmonės gerai visa tą mato ir supranta...67

1922 m. seimo rinkimus nuo pat pirmųjų darbo dienų ženklino politinio inertiš-kumo apraiškos. Kadangi krikščionys demokratai neturėjo daugumos, kad sudarytų koalicinę vyriausybę, reikėjo racionalaus partijų atstovų tarpusavio sutarimo. Deja, stokojant politinio pragmatizmo, seimui sunkiai sekėsi produktyviai dirbti. Trintis renkant prezidentą, opozicijos nepasitikėjimas vyriausybe turėjo įtakos seimo palei-dimui, tai įvyko itin greitai – 1923 metų kovo 12 d. nauji rinkimai buvo numatyti 1923 m. gegužės 12–13 d.68

Prieš pat rinkimus susidariusią situaciją valstiečiai liaudininkai komentavo taip:

steigiamajame seime Krikščionių Demokratų blokas buvo daug labiau sukalbamas, nes turėjo absoliučią daugumą, šiame seime daugumos neturi, tad nepajėgia vieni sunkioje padėtyje valdyti kraštą. Krikščionių demokratų tarpe 1920 metais buvo daugiau valstybin-gumo negu 1922 ir 1923 metais.69

seimo paleidimo faktas laikytas grėsme demokratijai ir politiniam stabilumui. Juolab kad tai įvyko sprendžiant itin svarbius Lietuvai klausimus – Klaipėdos pri-jungimo ir Vilniaus klausimą. opozicijoje buvusios tautinės mažumos, kurios taip pat prisidėjo paleidžiant seimą, įgijo Lietuvos griovėjų vardą ir didelę nemalonę per artėjančius rinkimus. nuosaikiausią poziciją seimo paleidimo klausimu ir tolesnių įvykių atžvilgiu formavo „Lietuvos žinių“ laikraštis, kuris pernelyg atvirai nekritikavo krikščionių demokratų bloko, tačiau palaikė politinę įtampą, kuri tolydžio stiprėjo70, ir jau po dviejų savaičių pasipylė kaltinimai, neva krikščionys demokratai paleido

67 Krikščionių demokratų melai ir teisybė apie juos. Kaunas, Varpas, [1923?] (Valstiečių liaudininkų partijos leidinys). 68 Švoba J. (1990), p. 126–128. 69 Krikščionių demokratų žodžiai ir darbai. Kaunas, 1923 (Valstiečių liaudininkų sąjungos leidinys, nr. 3), p. 16. 70 [redakcijos skiltis]. Lietuvos žinios, 1923 kovo 16.

155


seimą siekdami įvesti savo diktatūrą ir norėdami sunaikinti demokratizmo bei parla-mentarizmo tradiciją71.

renkant 1923 m. seimą vis dar trūko racionalios politinės nuovokos, mąstyta tik religinio ir pasaulietinio gyvenimo kategorijomis. Vienas šio laikotarpio leidinys, nagrinėjantis politinį elgesį, teigė:

[...] jei esi katalikas, tai privalai dėtis į katalikų partiją; jei esi ūkininkas, tai į Ūkininkų sąjungą, jei darbininkas, tai į Darbo federaciją; jei šiaip žmogus, kuriam ypatingu būdu ne-rūpi nė ūkininkų, nė darbininkų reikalai, tai gali dėtis į Krikščionių Demokratų partiją.72

ir vis dėlto šios perskyros veikė žmonių sąmonę. Krikščionys demokratai gavo 40 balsų. Pasak J. Purickio, laimėjo ne tiek krikščionys, kiek tautinės mažumos, ku-rios galėjo džiaugtis gausesniu savo atstovų būriu seime73.

iš šių rinkimų retorikos matyti, jog didžiulė įtampa atlaisvino politinės etikos varžtus. Greta anksčiau per seimo rinkimus eskaluotų teiginių prisidėjo kaltinimai krikščionių demokratų blokui dėl paleisto seimo ir taip pat priešprieša tautinėms mažumoms. Kategorišką rinkimų retoriką lėmė ir tai, kad opozicija LKDP bloko bei mažumų „blogybes“ suniveliavo ir pastarąsias jėgas pateikė kaip sąmokslininkus, bent taip iš dalies apsisaugojo nuo griežtos krikščionių demokratų kritikos:

Taigi šiais rinkimais krikščionys demokratai norėdami surinkti daugumą balsų, agituo-dami šauks jau naują prasimanymą, skelbs, kad Valstiečiai liaudininkai susidėjo su žydais ir lenkais, kad Valstiečiai – liaudininkai griauja valstybę – Valstiečiai žydberniai, išdavikai ir t. t. [...]. Ne Valstiečiai liaudininkai, bet Krikščionys Demokratai su Ūkininkų Sąjunga ir Darbo Federacija yra žydberniai ir lenkberniai, nes seimą paleisdami pasitarnavo ne lietuviams valstiečiams ir darbo žmonėms sodiečiams, bet miestiečiams žydams, lenkams ir kitiems [...]74 (Paryškinta tekste – L. b.)

opozicija, perpratusi rinkimų retorikos subtilybes, pasitelkė tradicinę krikščionių demokratų vartojamą agitacijos schemą, citavo Šventąjį raštą: „atleisk jiems Viešpa-tie, nes nežino, ką jie daro“75. Valstiečių liaudininkų retorikoje krikščionių demokratų kaltinimas bendradarbiavimu su žydais – šių rinkimų dominantė ir pagrindinis ats-pirties taškas.

Galima daryti prielaidą, kad ankstesnių seimų rinkimuose LKDP religinis agi-tacijos aspektas visada nusverdavo kairiųjų jėgų kalbas, o šie rinkimai žymėjo tam

71 [atsišaukimas]. Ten pat, 1923 kovo 30. 72 Meškus [Justinas staugaitis]. Mūsų politinės partijos ir ko jos nori. Kaunas, 1923, p. 29. 73 Purickis J. (1990), p. 127. 74 Krikščionių demokratų žodžiai ir darbai, p. 4, 26; Valstiečiai ūkininkai, mažažemiai ir naujakuriai! [Valstiečių

liaudininkų partijos atsišaukimas 1923 metų seimo rinkimų išvakarėse], Kauno apskrities viešoji biblioteka. senųjų ir retų spaudinių skyrius.

75 Ten pat, p. 28.


156

tikrą pusiausvyrą retorikoje. Kairiųjų kalbos perteikia jų pasitikėjimą, ko nebuvo per ankstesnius rinkimus. Prieš paleidžiant seimą „socialdemokratas“ rašė:

[...] suerzinta kudekuotė, kuri dabar pakyla visuose mūsų klerikalų vištelynuose, nėra pri-puolamas daiktas. [...] jie nebejaučia tvirtos žemės po kojų.76

Vėliau atsiranda pašaipos ir sarkazmo elementų; manoma, kad tradicinė krikščio-nių demokratų poveikio priemonė – pamokslai bažnyčiose – šiuose rinkimuose jau nebepadės, tad jiems pats laikas iš tikrųjų pradėti rūpintis „būsimo gyvenimo po mir-ties“ reikalais77.

Paleistas seimas – visų partijų politinės nebrandos rezultatas, tačiau kaltinimai kartu su tautinėmis mažumomis inspiravus sąmokslą tiek dešiniajai, tiek kairiajai pusei skambėjo grėsmingai. rinkimų kalbose įvairiais aspektais minimos tautinės mažumos buvo universali priemonė krikščionims demokratams ir buvusiai opozicijai siekti strateginių tikslų. Tai dar labiau didino prarają, skyrusią paprastą žmogų nuo politinio elito, pamėgusio puoštis demagogijos plunksnomis. ir anuomet kalbėta apie šiuos dalykus, bet nedaug:

rimti išsiaiškinimai arba bent kiek bešališkesnė kritika „geram“ partijos agitatoriui nepri-valomas daiktas [...]. Dažnai agitacija virsta erzinančia pamoka apie vienos partijos dorybes ir kitos nedorybes.78

Greta tautinių mažumų aspekto, į rinkimų retoriką buvo pasitelkiamos ir to meto aktualijos. Tariamos ar tikros Krikščionių demokratų partijos nario, kunigo Purickio finansinės machinacijos „su sacharinu“ papuošė kairiųjų jėgų retoriką. buvo pabrėžia-mos kunigo priedermės, kurios niekaip nederėjo su materialiais dalykais:

Patys žmonės jį išrinko, manydami, kad jeigu kunigas, ir dar Krikščionių Demokratų par-tijos statomas, tai bus be galo geras atstovas [...]. bet kas iš to išėjo: sachariną ir kitus bran-gius daiktus rusijon bešmugeliuodamas sau milijonais kišenes prisikimšo [...]79 (Paryškinta tekste – L. b.)

76 [redakcijos skiltis]. Socialdemokratas, 1923 kovo 8. 77 Ko mes, socialdemokratai, einame į seimą? Ten pat, 1923 kovo 29. 78 K. Valstietis [Vincas Kvieska]. rinkimų agitacijos laisvė. Lietuvos žinios, 1923 balandžio 18. 79 baubliškis P. [Petras ruseckas]. Kas kaltas, kad mums vargas. Kaunas, 1923, p. 8–9. P a s t a b a: 1920–1922 m.

Lietuvos užsienio reikalų ministras J. Purickis, turėjęs diplomatinių ryšių su Vokietija (nes dar 1919 metais šioje šalyje buvo paskirtas pirmuoju Lietuvos atstovu), buvo įsteigęs „sacharino akcinę bendrovę“. bendrovės veikla perkant sachariną ir kitas prekes Vokietijoje ir parduodant jas rusijoje, naudojantis diplomatiniu transportu ir kitomis diplomatinėms tarnyboms teikiamomis lengvatomis (viena svarbiausių – diplomatinės siuntos buvo praleidžiamos be patikrinimo), buvo traktuota kaip nusikalstama. Prekių pardavimas rusijoje neišvengiamai sąlygojo korupcinių ryšių vystymą, nes buvo būtina susitarti su rusijos pareigūnais dėl prekių iškrovimo, jų pardavimo rinkos kainomis. Tai tapo viena ryškiausių tarpukario Lietuvos rezonansinių ekonominio pobūdžio bylų. antra vertus, spekuliacinė J. Purickio veikla gali būti vertinama ir kiek kitokiu matu. nepriklausomybę atgavusios valstybės biudžetas buvo nedidelis ir nepastovus, todėl to meto diplomatų noras užsitikrinti savo veiklos finansinio atlygio garantiją yra suprantamas, nes tokiu būdu lyg ir buvo taupomos ministerijos lėšos, o kontrabandinė veikla neturėjo tiesioginės žalos Lietuvos biudžetui ir ekonomikai.

157


Krikščionių demokratų gynyba šiuose rinkimuose buvo daug agresyvesnė, atsirado tam tikrų desperacijos apraiškų: niekas kitas neturi teisės spręsti tėvynės likimo – tik krikščionys demokratai80. nors dar tikėta nepalaužiamu LKDP autoritetu:

Prasidėjus rinkimų į seimą akcijai, tenka išgirsti, kad socialistams, ypač liaudininkams valstiečiams nekaip šiemet sekasi, nors jie skleidžia įvairiausių atsišaukimų vienus už kitus raudonesnius.81

atsiranda iki šiolei rinkimų leksikoje nevartota „priešo“ sąvoka: „Visi katalikai budė-kite artinantis naujiems rinkimams, nes jūsų priešas nesnaudžia!“82. o visiškai priartėjus rinkimams demonstratyviai stengėsi išlaikyti tariamo pasitikėjimo savo jėgomis atmos-ferą, tradiciškai teigė, kad visuomenė yra konsoliduota ir žino, ką reikia pasirinkti83.

susvyravus religinės pasaulėžiūros įtakai kaip politinio LKDP stabilumo status quo, rinkimų retorika buvo konstruojama analogiškai, kaip ir kairiųjų jėgų, t. y. pasitelkus tautinių mažumų ir kairiųjų jėgų sąmokslo teoriją. Vos tik seimas buvo paleistas, „Tėvynės sargo“ puslapius užliejo tariama ar tikra neapykanta žydams, lenkams ir, be abejo, – socialdemokratams bei valstiečiams liaudininkams:

susijungus valstiečiams ir liaudininkams su žydais, lenkais, socialdemokratais ir bolševikais į vieną bloką, naudingas ir produktyvus valstybei darbas tapo negalimas dėlei to mišraus bloko priešvalstybinės akcijos [...].84

Įmantriai supinama žydų ir bolševikų ideologinė tapatybė, teigiant, kad „socia-lizmą išrado žydas Marksas“85, leido krikščionims demokratams logiškai paaiškinti savo laikyseną šių jėgų atžvilgiu ir tikėtis masių palaikymo.

ruošiantis tretiesiems seimo rinkimams retorika iš principo netobulėjo, taiky-tos tos pačios schemos, nesigilinta į pamatinius pasaulėžiūros skirtumus, ideologija naudotasi kaip priemone. Galbūt dėl politinės iškalbos rafinuotumo stygiaus aštrėjo kalbėjimo tonas, nes tik taip buvo galima tikėtis, kad ir šį kartą suveiks demagogijos užtaisas:

Kas per rinkimus į seimą savo balso nepaduos, tas bus Lietuvos ir darbo žmonių reikalų išdavikas.86

Kiekvienas susipratęs pilietis tešaukia visur, kad valstiečiai su žydais ir lenkais Lietuvą žudo.87

80 [atsišaukimas]. Laisvė, 1923 kovo 14. 81 [atsišaukimas]. Ten pat, 1923 kovo 29. 82 [atsišaukimas]. Ten pat, 1923 kovo 16. 83 rinkimų prognozės. Ten pat, 1923 gegužės 12.84 seimo paleidimas. Tėvynės sargas, 1923 kovo 24. 85 Mūsų priešai. Ten pat, 1923 balandžio 14. 86 [atsišaukimas]. Ten pat, 1923 balandžio 1. 87 [atsišaukimas]. Ten pat, 1923 balandžio 1.


158

Kiek stipriau krikščioniai demokratai jautėsi kalbėdami apie valstiečių liaudi-ninkų ir socialdemokratų ryšius su lenkais. Fatališkas Vilniaus klausimas ir debatai dėl demarkacijos linijos audrino visuomenės sąmonę:

susijungus seime valstiečiams liaudininkams su žydais, lenkais, socijaldemokratais ir bol-ševikais – tapo paleistas seimas, Lietuva neteko Vilniaus. Jei jie būtų turėję progos ilgiau seime susijungę dirbti, tikrai būtų pražudę visą Lietuvą.88

Ši tema, atskleidžianti kairiųjų Lietuvos jėgų norą parsiduoti Lenkijai, veikė vi-suomenės sąmonę ir nuotaikas. Galbūt stiprus šių aplinkybių akcentavimas krikščio-nių demokratų rinkimų kalbose laidavo jiems galimybę dar kartą užkopti į politinį olimpą, tiesa, žengti reikėjo atsargiai. „Tėvynės sargas“ spausdino daug atsišaukimų, kaip antai:

Pilsudskis Varšuvoje, žymėdamas kiek jis turi pajėgų (diwizijų) griauti Lietuvai, užsirašo: “Pierwsza, druga, piąta diwizja, Michal sležewicz ir jo valstiečių sąjunga, socijaldemokratai, ksiądz Laus ir jo durni pasekėjai – to dostatecznie“ ir pastato šauktuką!89

ne ką mažiau iškalbingos improvizacijos „Tarptautinio suktinio“ tema90, kalti-nant Lietuvos kairiąsias jėgas tarptautiniu sąmokslu, turėjo galingą propagandos ir demagogijos užtaisą91.

Tvirtinama, kad jei sekančiame seime šitos šakos [Valstiečiai liaudininkai, socialdemokra-tai, bolševikai ir tautinės mažumos – L. b.] kiek pastorės, tai jos visai susilies ir pavirs drūtu kelmu, kurį manoma pastatyti seimo posėdžių salėje, o ant to kelmo atsisės Trockis arba Pilsudskis. Priklausomai nuo to, kuris bus vikresnis ir pirmiau Lietuvon atvyks.92

Tačiau, nepaisant demonstruojamo didžiulio priešiškumo tautinėms mažumoms, galima teigti, jog šį nepakantumą lėmė tik vienintelė jų kaltė – jos priklausė opo-zicijai ir ją palaikė. Kitais atžvilgiais konfrontacijos tarp krikščionių partijos bloko ir tautinių mažumų nematyti. Tiesiog svarstoma, ar pernelyg didelės nuolaidos, su-teiktos mažumoms šiuo sunkiu valstybei laikotarpiu, galėjo daryti įtaką dabartinei situacijai93. Šiame kontekste prisimintinas Konstitucijos įteisinimo aktas, kuriame socialdemokratai ir valstiečiai liaudininkai siekdami tautinių mažumų palaikymo iškovojo joms daug nuolaidų. Vėliau valstiečiai liaudininkai pripažins, kad taip pa-sielgė iš reikalo94.

88 [atsišaukimas]. Ten pat, 1923 balandžio 7. 89 [atsišaukimas]. Ten pat, 1923 balandžio 1. 90 [Karikatūra] Tarptautinis suktinis. Ten pat, 1923 gegužės 5.91 [Karikatūra]. Ten pat, 1923 balandžio 28. 92 Valstiečiai liaudininkai ir žemės reforma. Ten pat, 1923 balandžio 21.93 seimo rinkimai ir mūsų mažumų planai. Laisvė, 1923 gegužės 6.94 Vijoklis V. [Kazys Grinius]. Klerikalai faktų šviesoje. Kaunas, 1925 (Valstiečių liaudininkų sąjungos leidinys),

p. 22–25.

159


Žemės nuosavybės svarba 1923 m. seimo rinkimų retorikoje sumažėjo. iki tol šiam klausimui skirtas ypatingas dėmesys, partijų atstovus buvo lengva apkaltinti „bolševizmu“, jeigu jų siūlymai, kaip kompensuoti žemės nusavinimą, nepatikdavo priešininkams, kurie šitaip siekė pelnyti „skriaudžiamų bežemių“ simpatijas95. ir per šiuos rinkimus krikščionys demokratai bandė paveikti visuomenės jausmus, jie teigė, kad valstiečiai liaudininkai yra suinteresuoti išlaikyti dvarus, dėl to „visi ūkininkai bus paversti nuomininkais – ubagais“96.

Pilieti, jei nori, kad žydėtų ponų dvarai ir šmugelninkai pralobtų, – balsuok už žydbernius – valstiečius liaudininkus!97

Tačiau tie patys kaltinimai buvo taikomi ir patiems krikščionims demokratams:

Krikščionių demokratų žemės reforma aprūpina žeme klebonijas ir tuos, kurie turi pilną kišenę.98

Tad per šiuos rinkimus socialdemokratai buvo gana stiprūs, jie jau turėjo savo elektoratą, kuris ženklino, kad krikščionių demokratų partijos blokas byra:

Delko Darbo Federacija taip šmeižia ir plūsta socialdemokratus? Klebonijos mergės, para-pijos plutomis išpenėtos, paprastai esti išdykusios ir nepraustaburnės. Gi Darbo Federacija, matydama, kaip nuo jos būriais bėga darbininkai, bijosi netekti duonos iš buožių ir kunigų. ir delto taip storavojasi.99

apibendrinant 1923 m. seimo rinkimų retoriką pažymėtina, kad tuomet buvo didelė politinė įtampa, kuris lėmė agresyvią ir aštrią polemiką. Vienas pagrindinių šių rinkimų motyvų siejosi su tautinėmis mažumomis, jų vaidmeniu paleidžiant 1922 m. seimą. Tautines mažumas kaltino tiek dešiniosios, tiek kairiosios jėgos, bet krikščio-nių demokratų pasisakymai buvo dažnesni ir agresyvesni. Lietuvos kairiųjų jėgų ir rusijos bei Lenkijos tarpusavio sąmokslo teorijos konstravimas įtariant siekiu „par-duoti Lietuvą“ buvo vienas motyvų, kuris paveikė Lietuvos visuomenę ir paskatino ją savo balsus dar kartą patikėti krikščionims demokratams.

95 Vaišnys a. Parlamento kritikos aspektai ir ideologija. in 1920–1922 metų parlamentinė patirtis: sprendimų poli-tika, tikslai, aplinkybės. Konferencijos medžiaga, p. 78.

96 Valstiečiai liaudininkai ir žemės reforma. Tėvynės sargas, 1923 balandžio 21. 97 [atsišaukimas]. Ten pat, 1923 balandžio 28. 98 [atsišaukimas]. Socialdemokratas, 1923 balandžio 16. 99 [atsišaukimas]. Ten pat, 1923 balandžio 19.


160

1926 M. seiMo rinKiMai: PoLiTinės PerVersiJos

... Kunigai su nepaprastu vikrumu suranda kelią prie valstybinio ragaišio,

rūpestingai melžia valstybės iždą ir šviesiu veidu laimina mūsų krikščioniškos

respublikos tvarką. Visose tose operacijose kunigą seka ir kunigui gelbsti jo

visuomeninis zakristijonas – Darbo federacija [...]. Ji kunigui ir buožei virto

tuo asilu, kurį „blokas“ prisikinkė prie savojo vežimo ir paraginimui

ant diselio galo pakabino jam apygardžio šieno kuokštą. Penisi ir veža...100

nenoras patirti 1922 m. seimo likimo 1923 m. vyriausybę vertė žūtbūt išsilaikyti iki kadencijos pabaigos. sudėtingos darbo sąlygos, ypač dėl Klaipėdos konvencijos su-darymo, eliminuojant lenkus iš Klaipėdos uosto, peripetijos su Vokietija dėl karo pada-rinių likvidavimo ir kitos to meto aktualijos, vertė seimą laviruoti priimant politinius sprendimus101. aršiai nusiteikusi opozicija, ypač kai valstiečiai liaudininkai, tautininkai ir Ūkininkų partija susijungė į vieną bloką, signalizavo, kad 1926 m. seimo rinkimus lydės ne tik įprasta demagogija ir populizmas, bet ir skirtingų pasaulėžiūrų kova.

rinkimai buvo numatyti 1926 m. gegužės 8–10 d., bet opozicija savo kalbas pra-dėjo gerokai anksčiau. Jau 1925 m. pabaigoje „socialdemokrate“ pasirodė pranešimų, raginančių ruoštis rinkimams:

ir mes susirūpinkime, kad pavasario potvyniai visus tuos „krikščioniškus šašus“ nuo Lietu-vos kūno nuplautų.102

1926 m. pradžioje tiek „socialdemokrato“, tiek „Lietuvos žinių“ puslapius gana dažnai paįvairindavo žinutės apie artėjančią liūdną LKDP valdymo atomazgą103. Taip pat minėtini ir agitaciniai opozicijos leidiniai, pasirodę 1925 metais. Jie atskleidė pa-saulietinio ir religinio gyvenimo paraleles, kurios garantavo greitą ir neišvengiamą LKDP valdžios žlugimą104. nuo 1925 m. partijų atstovų kalbos skambėjo griežtai, įsakmiai ir kategoriškai:

Kunigams pavesti šalį valdyti – reiškia silpninti Lietuvą; kuniguose matyti tautos vadus būtų tas pats kas ginkluoti tautą senais praeito amžiaus puštaletais; 20 amžiui reik naujo-viškų ginklų, ne senų, kitų jau pamestų105. [Krikščionių demokratų blokas – L. b.] mano

100 Lietuvos Socialdemokratų Partijos XII-asis Suvažiavimas. Kaunas, 1925 (suvažiavimo medžiaga: 1925 m. balan-džio 17, 18, 19 d.), p. 30.

101 Švoba J. (1990), p. 107–110. 102 J. Laputaitės [Dzidas budrys] pranešimas. Socialdemokratas, 1925 gruodžio 17. 103 iš vieno į rinkiminę kovą! Socialdemokratas, 1926 vasario 11; ir kt. vasario mėn. numeriai. rinkimams besiarti-

nant pastabos. Lietuvos žinios, 1926 sausio 21. 104 Vijoklis V. [Kazys Grinius], (1925), p. 28. 105 Kaip klydo neklaidingieji arba kodėl aš balsuoju už valstiečius liaudininkus? Kaunas, 1925, p. 16.

161


galįs nebaustas mindžioti liaudies teises, sauvaliauti, grobti visuomenės turtą, vien dėl to, kad jis išeina viešumon [...] dievobaimingai nudažęs savo iš tikrųjų be gėdos veidą.106

ir krikščionių demokratų blokas buvo priverstas rinkimų agitaciją pradėti gerokai anksčiau. LKDP savo autoritetą gelbėjo tradiciškai tapatindama Lietuvos kairiąsias jėgas ir rusijos bolševikų partiją107, tai per 1923 m. rinkimus buvo veiksminga prie-mone, nes suformavo palankų partijai viešosios erdvės diskursą:

[...] praktika jau gana parodė, kokios didelės yra mūsų socialistų simpatijos prie Maskvos ir Varšuvos, nes kiekviena proga jai siūlo su jais susidėti. [...] niekas mums negarantuoja, kad ponai socialistai, patekę į seimą, nenuves mus į širdingiausią kompaniją su bolševikais, lenkais ar vokiečiais [...].108

Panašiai agituota ir 1926 m.; „ryto“ laikraštis ypač daug skelbė propagandinių straipsnių šia tema109. Dar prieš rinkimus buvo siekiama sužadinti tautos jausmus, teigiant, kad dėl opozicijos priešinimosi sunku dirbti110, o tai, žinoma, buvo tiesa.

skirtingai nei ankstesniems rinkimams, šiems būdinga labai ankstyva rinkimų kampanijos pradžia. Jei 1920–1923 m. seimų rinkimų agitacija sustiprėdavo likus mėnesiui ar mažiau iki jų datos, tai per 1926 m. rinkimus politiniai debatai prasidėjo 1925 metais, o ypač ryškūs, nevengiantys politinio elgesio perversijų tapo pirmais 1926 m. mėnesiais. Manytina, kad opozicija laukė nesulaukė seimo kadencijos pa-baigos, o gal tikėjosi, jog politinė įtampa tai paspartins. Todėl šių rinkimų kampanijos specifika – nuolat ore tvyranti politinio sprogimo nuojauta, kuri ir lėmė itin užaš-trintą retorikos diskursą:

artimiausioji rinkimų kampanija bus piktesnė, kaip visos iki šiol buvusios.111

Panašiomis nuotaikomis gyveno ir LKDP:

Mes stovime naujų rinkimų angoj. Kova, aš manau, bus sunkesnė negu iki šiol [...].112

LKDP bloko nuogąstavimai dėl rinkimų kovos sunkumo išsipildė. Krikščioniš-kos partijos pralaimėjo. Kaip konstatuoja J. Purickis, labiausiai nukentėjo Darbo fe-deracija: iš 12 mandatų tegavo vos 5. nesigilinant į partijų mandatų skaičiavimą,

106 Lietuvos Socialdemokratų Partijos XII-asis Suvažiavimas, p. 28. 107 Ko nori socialistai, valstiečiai – liaudininkai ir ūkininkų partija. Kaunas, [1925], p. 3–16. 108 ambrozaitis K. Dirbančių nuodėmės ir nuopelnai rėkaujančių. Kaunas, 1925 (Kazimiero ambrozaičio paskaita,

skaityta Vilkaviškyje 1925 m. spalio 18 d.), p. 15. 109 Mūsų opozicija rinkimuose į seimą eina išvien su komunistais. Rytas, 1926 balandžio 28; [atsišaukimas]. Ten

pat, 1926 gegužės 6. ir kt. 110 Krikščionių Demokratų darbas Seime. Kaunas, 1926 (antano Šmulkščio paskaita, skaityta Kaune 1925 m. birže-

lio 10 d.), p. 4–6. 111 Lietuvos Socialdemokratų Partijos XII-asis Suvažiavimas, p. 33. 112 Krupavičius M. Rinkimai. Kaunas, 1925, p. 6.


162

pasakytina, jog tautininkai, sudarę vieną bloką su valstiečiais liaudininkais, galėjo džiaugtis net 3 išrinktais atstovais113. o LKDP blokui 1926 m. seime liko tik 30 vietų iš 85. Pralaimėjimą Mykolas Krupavičius aiškino taip:

Jei dabartinė pozicija su svetimais lietuvių tautai siekimais – mažumomis būtų vadovavusis paprasto padorumo ir valstybingumo dėsniais ir nesiėmusi agitacijai melo, prasimanymų, faktų iškraipymų ir kitų tolygių priemonių ir prie dabartinio mūsų visuomenės politinio susiorientavimo balsavimas būtų išėjęs katalikų naudai.114

Jaučiama nostalgija ir pripažįstama, kad šįkart kairiųjų jėgų rinkimų retorika buvo labiau užgaląsta. Tačiau ryškėja tendencija, jog LKDP neketino susitaikyti su politikos autsaiderio vaidmeniu. Ji rinkosi tą patį, jau ir taip demokratijos pamatus išklibinusį aršios kritikos kelią, kad parodytų, jog LKDP žada būti aktyvia opozicijos dalyve vien dėl to, kad valstiečiai liaudininkai suformavo koaliciją su socialdemokratais ir tauti-nėmis mažumomis:

Mūsų socialistinė demokratija su valstiečiais liaudininkais pirmoj eilėj susirūpino vagimis, plėšikais, bolševikais ir lenkų šnipais. Dar apie dorų Lietuvos piliečių reikalus nei puse lūpų neprasižiojo, o minėtiems išgamoms kelis seimo posėdžius pašventė; atrodo, tarsi jie būtų išrinkti tik jų reikalais rūpintis.115

Taigi agitacinė kova prasidėjo labai anksti ir neatslūgo iki pat rinkimų dienos. Kaip ir 1925-aisiais, taip ir 1926-aisiais pasirodė daug leidinių, skirtų partijų agita-cijai. opozicija tradiciškai konstravo savo rinkimų retoriką ant LKDP darbo vaisių, tendencingai neįžvelgė nė vieno pozityvaus krikščionių demokratų politinio spren-dimo116.

ir ankstesnių seimų rinkimų kampanijose matyti, kad sunkumus formuojant vals-tybės pamatus tarptautinėje arenoje opozicija vieningai pateikė, kaip LKDP bloko nesugebėjimą atstovauti valstybės interesams:

To bloko politika, vedama užsienyje, tai lyg ir koks pakrikęs klumpakojis ar kadrilis, šoka-mas mūsų krikščionių politikų, iš kurių juokiasi prašalaičiai ir dėl kurių lietuviams tenka iš gėdos raudonuoti.117

LKDP gynybą vėl grindė tautinėmis mažumomis, tarsi baugintų visuomenę, jog išrinkus mažumų atstovus bus sunaikinta demokratijos sąvoka. nepaisant minėtų nuogąstavimų, buvo tikimasi pergalės seime:

113 Purickis J. (1990), p. 135–136. 114 Krikščionys Demokratai ir Socialistų Vyriausybė. Kaunas, 1926 (Krikščionių Demokratų frakcijos pareiškimas

seime dėl Vyriausybės Deklaracijos, kurį padarė atst. M. Krupavičius), p. 9. 115 Ten pat, p. 49–50. 116 sodietis K. [Konstantinas Kregždė]. Valstiečių – ūkininkų reikalai ir antrasis Seimas. Kaunas, 1926, p. 3–85. 117 Ko nerinkti ir kas rinkti. Kaunas, 1926, p. 8.

163


būsimuosius seimo rinkimus laimės krikščioniškosios partijos ir štai kodėl. Visuomenė vis labiau įsitikina, kad rimtai ir vaisingai valstybinį darbą dirba tik krikščioniškosios grupės. [...] Mūsų opozicijos vardas krašte visai krinta [...], žmonės supranta, kad opozicija vien tik šūkauti, provokuoti ir šmeižti temoka [...].118

Valstiečiai liaudininkai šio seimo rinkimus vertino kaip egzistencinę dilemą: „arba tauta išsivaduos, arba vėl trejus metus ją valdys krikščionys demokratai“119. Griežtai smerkiančią politiką, regis, ne taip lengvai galėjo atremti krikščionys demokratai. rin-kimų išvakarėse pasirodęs LKDP leidinys „rinkimų žodis“, tarsi rodė, jog krikščionys demokratai lengvai pasiduoti neketina120. Tačiau agitacijos temos šiame leidinyje buvo įprastos LKDP rinkimų retorikos, t. y. į rinkimų kovos lauką žvelgė per klerikalizmo prizmę, tikėjosi, kad šitai pasirinks ir visuomenė. Leidinyje nuogąstaujama, kad vals-tiečiai liaudininkai šiai kampanijai labai gerai finansiškai pasiruošę, ir daroma prie-laida, jog rinkimų organizavimas vis labiau tobulėjo, nors retorika netapo subtilesnė, tačiau organizaciniai sprendimai neabejotinai buvo racionalesnis ir praktiškesnis.

Jausdamiesi saugūs valstiečių liaudininkų globoje, aktyviai rinkimų propagandą skleidė tautininkų atstovai, kurių retorikoje skambėjo nuoskauda dėl antano smeto-nos, jų lyderio, kalinimo:

Persekiodami tuos, kurie pirmieji stovėjo už nepriklausomą Lietuvą, Krikščionių Demo-kratų vadai visam pasauliui parodė, kad jie niekina ir nepriklausomą Lietuvą. [...] Taigi visi už tautininkus, nes vieni jie neapvils ir tesės visus pažadus.121

blogai, kai tautos vadai batus siuva, o batsiuviai įstatymus kala.122

Tautininkų retorikoje aliuzija į „aušros“ ir „Varpo“ laikus greičiausiai atsirado dėl poreikio susikurti svarius partijos egzistencijai pagrindus123, kaip kad LKDP politinis gyvybingumas kilo iš jų veiklos lietuvių tautinio atgimimo ir valstybės kūrimo laiko-tarpiu. Tautininkų siekius patekti į seimą ironizavo socialdemokratai, teigdami, kad:

sukruto ir tautininkai. Jie nebesitenkina vien piktai puldami savo konkurentus [...], jie iš anksto ieško politinių sėbrų [...]. beveik tikri savo laimėjimu, jie jau šiandie jaučiasi kaip gavę palikimą ir šviesiomis akimis žiūri ateitin [...].124

Galbūt neatsitiktinai ir paskutiniai „rinkimų verpetų“ numeriai buvo skirti tiesiog a. smetonos panegirikai125.

118 [Petro Karužos straipsnis]. Tėvynės sargas, 1926 balandžio 9. 119 [Įspėjimas dėl rinkiminės demagogijos]. Lietuvos žinios, 1926 balandžio 17. 120 Rinkimų žodis, 1926 balandžio 21, balandžio 26, gegužės 4. 121 Rinkite Seiman tautininkus. Kaunas, 1926, p. 10, 14. 122 a. smetonos mintys apie politinį veikimą. Rinkimų verpetai, 1926 balandžio 4. 123 Rinkite Seiman tautininkus, p. 14. 124 Vargas! Jau buriasi. Socialdemokratas, 1926 kovo 18. 125 Rinkimų verpetai, 1926 gegužės 7.


164

Galima daryti prielaidą, jog šie rinkimai buvo sunkiai apibrėžiamų Lietuvos demo-kratinio gyvenimo laisvių ir jos ribų didžioji drama. 1920 m. įvestas karo stovis kaip tik per šiuos rinkimus buvo aršiai kritikuojamas, tai krikščionių demokratų polinkis į dikta-tūrą, noras suvaržyti piliečių laisves ir teises126. sunku pasakyti, kokia rinkimų atmosfera būtų susiformavusi per ankstesnius seimų rinkimus, jei šis įstatymas nebūtų galiojęs, tačiau per trečius rinkimus valdžion išrinkti valstiečiai liaudininkai panaikino karo stovį ir kartu sudarė sąlygas komunistiniams elementams, iki tol slypėjusiems pogrindyje.

Politinės retorikos diskursas per šiuos rinkimus buvo itin užaštrintas, tai sufor-mavo ydingą viešąją nuomonę, kad patikimų valstybininkų nėra nei pozicijoje, nei opozicijoje. Šiandien bepigu siūlyti įvairius valstybės valdymo receptus, anuomet jau-nosios kartos politikų ambicijos nusvėrė blaivų mąstymą. Galbūt kito kelio ir nebuvo, tačiau kartais atsirasdavo vienas kitas pragmatiškesnis siūlymas, greičiausiai nujau-čiant šios kolizijos dramatišką atomazgą. neatsitiktinai visuomenės veikėjas Fabijonas Kemėšis jautė didelę grėsmę demokratijai, ypač dėl to, kad skambūs lozungai niekada nesutapdavo su realia partijų veikla ir jų galimybėmis įgyvendinti bent dalį savo pro-gramos127. Tačiau veiksmų, bent kiek galinčių sustabdyti nežabotą rinkimų procesą, nebuvo siūloma. Mykolas römeris svarstydamas apie partijų veiklos mechanizmą ir politinę atributiką nepateikė praktiško modelio, kuris stabilizuotų šią situaciją128.

apibendrinant pasakytina, kad seiminės Lietuvos politiniame gyvenime kunku-liavusios aistros, partijų tarpusavio varžybos itin stipriai veikė valstybės demokratijos pamatus. Kiek tokia politinė laikysena turėjo sąmoningai pamatuotos rizikos, o kiek piktybiškai elgtasi dėl nežabotų politinių ambicijų, atsakyti sunku. Tačiau, be abejo, anuomet trūko suvokimo, jog pučiant parlamentarizmo vėjams stabilų valstybės laivo kursą galima išlaikyti tik pripažįstant visų valstybės valdyme dalyvaujančių asmenų kolektyvinio sprendimų priėmimo būtinybę, nes tik konstruktyvus dialogas galėjo sutelkti partijas darniam darbui. Deja, nespėtos išmokti politinio gyvenimo pamokos ir 1926 m. rinkimai parodė, kad Lietuvos politinio laivo komandos intrigos, krai-piusios šturvalą visomis įmanomomis kryptimis, neleido pasiekti saugaus ir stabilaus demokratijos uosto.

VieToJ iŠVaDŲ

1920–1926 metais pasirodę įvairių partijų agitaciniai leidiniai nėra vertintini kaip politinį procesą įprasminančios mokslinės studijos. Šių leidinių paskirtis buvo plėsti visuomenės politinį akiratį prieš būsimus rinkimus, kelti politinį išprusimą, taip

126 Žr.: Kuodys M. (2007), p. 219–290.127 Kemėšis F. Mūsų partijos ir visuomenė, Židinys, nr. 8–9, 1926, p. 48–60. 128 römeris M. Reprezentacija ir mandatas. Kaunas, 1926.

165


pat formuoti visuomenės politines pažiūras, nukreiptas viena kuria nors ideologine link me, kad užsitikrintų politinį palaikymą.

steigiamojo seimo rinkimai parodė, kad Lietuvos partijų pasirengimas organizuoti rinkimų kampaniją iš esmės atitiko rinkimams keliamus reikalavimus. svarbiausios agitacijos temos buvo susijusios su bažnyčia ir žemės nuosavybe – tai labiausiai veikė visuomenės sąmonę. ideologija čia tebuvo priemonė politiniams tikslams pasiekti, jos turinio trūkumai nesvarstomi. Ši tendencija būdinga visiems 1920–1926 m. seimo rinkimams. Tikėtina, kad neseniai įgyta demokratija vertė partijas ją branginti, o tai lėmė bent deklaratyviai demokratišką steigiamojo seimo rinkimų kampaniją.

1922 m. seimo rinkimai jau rėmėsi ankstesne organizavimo praktika. rinkimų re-torikoje ir toliau vyravo bažnytinės ir žemės nuosavybės temos. be to, buvo kritikuo-jami steigiamojo seimo laikotarpiu atlikti darbai, apeliuojama į politinio gyvenimo aktualijas. Tačiau keliami kaltinimai neišplėtė politinės diskusijos. Darytina prielaida, kad šių rinkimų kalbose atsirado demagogijos ir populizmo užuomazgų.

1923 m. rinkimų kampanijos ekspresiją ir demokratinio tono susilpnėjimą lėmė politinė įtampa, kilusi dėl 1922 m. seimo paleidimo; buvo apeliuojama į tai, kad opozicija ir tautinės mažumos, spręsdamos Lietuvai itin svarbius klausimus, išardė seimą. Pagrindinis šių rinkimų retorikos motyvas – tautinės mažumos. Tiek LKDP, tiek kairiosios jėgos kaltino viena kitą tarptautinio sąmokslo organizavimu. itin aš-trios krikščionių demokratų rinkimų kalbos apie tautinių mažumų ir kairiųjų jėgų ideologinį bendrumą galėjo lemti jų pergalę šiuose seimo rinkimuose, įtikinus visuo-menę tikra ar tariama grėsme.

1926 m. seimo rinkimų retorika iš esmės skyrėsi nuo steigiamojo seimo, čia ne-beliko demokratinės kalbos tono. Šių rinkimų kampanija vyko labai ilgai – nuo 1925 metų. išaugusią politinę įtampą rodo tai, jog krikščionys demokratai, dar nebaigę kadencijos, vertinti kaip politiniai autsaideriai de facto. Per šiuos rinkimus politinės retorikos diskursas buvo labai užaštrintas, tai suformavo ydingą viešąją nuomonę, kad patikimų valstybininkų nėra nei pozicijoje, nei opozicijoje, dėl to pradėjo ryškėti ni-hilistinis visuomenės požiūris į demokratiją.

Laima bucevič iūtė

THe PoLiTicaL rHeToric oF eLecTions To THe LiTHUanian seiMas (1920–1926)

s u m m a r y

This essay analyzes and evaluates the rhetoric employed during parliamentary election campaigns to the Lithuanian seimas from 1920 to 1926.

The booklets, leaflets, newspaper articles, and other campaign materials published in 1920 by the competing political parties weren’t scholarly studies. rather, their purpose was to expand society’s political horizon before the upcoming election, to raise political literacy, and to help form a political creed oriented in a particular ideological direction.


166

The constituent assembly (seimas) election in 1920 showed that the preparation of the Lithuanian parties for the election campaign complied with the election requirements. The most important campaign themes centered around the catholic church and landed property. These agitation themes acted very strongly on society’s political consciousness. ideology was used only for political purposes; its shortcomings weren’t discussed. This tendency is common to all the seimas election campaigns during the period from 1920 to 1926. still, generally speaking the constituent assembly (seimas) election campaign was quite democratic.

The campaign of 1922 continued previous organizational practice. The rhetoric was again dominated by attitudes towards the church and land ownership. in addition, the work accom-plished during the constituent assembly period was criticized but the accusations raised did not serve to broaden political discussion. The assumption seems warranted that the campaign speeches in 1922 showed signs of growing demagogy and populism.

The campaign during the 1923 election was determined by the political tension following the dissolution of the seimas of 1922. The main rhetorical focus in 1923 was on national minorities as the political forces accused each other of organizing international conspiracies. The sharp-toned speeches of the christian Democrats about the alleged ideological kinship between national mi-norities and the left-wing forces might have propelled the christian Democrats to victory in this election.

The rhetoric of the 1926 election campaign differed markedly from that of 1920: it no longer exhibited a properly democratic tone of voice. The campaign itself lasted very long – from 1925 onwards. not having finished their term, the christian Democrats were widely regarded as de facto political ousiders. During this campaign the sharpness of the political rhetoric on all sides in-creased immensely. This helped to strengthen the public perception that there were no trustworthy statesmen either in the ranks of the position or of the opposition, which in turn encouraged the spread of nihilistic attitudes toward democracy.

Documents

PoLiTinės reToriKos YPaTUMai LaiMa bUceV iČ ŪTė D€¦ · ir retorika buvo atviresnė, įžūlesnė, naivesnė ir... drįstume manyti – ne itin demokra-tiška. retrospektyviai