pravda n58

2009 lapkritis WWW.praVDa.lt

5809

Reklama„antikristas“

Didysis Larsas dar sykį įrodo, kad yra ne tik geriausias emocijų, traumų, vaizduotės specialistas, bet ir dar kai kas daugiau.Hot CHip „take it in“

Jokių šansų konkurentams – krei-vesnės pop muzikos pirmūnai su-grįžta su nauja daina ir albumu.naomi klein „Šoko Doktrina“

Skaitėme vakarais po kelioliką puslapių, todėl užtrukome. Bet, broliai ir seserys, apie „shock & awe“ metodiką verta žino-ti, jei norite matyti didesnį paveikslą.VeiDaknyge.lt

Pasitikrink, kas tarp lietuvių yra daugiau-siai gerbėjaujami „Facebook“ tinkle.

Šurikas kalbina kryžminį atsuktuVą

Pašnekovės dažytomis smegenimis lietuviškose TV laidose turi „nuomonę“ apie viską. Kodėl nepaklausus, ką mano daiktai ir gyvūnai?ir Vėl kukurūzas

Pažiūrėję dokumentinį „Food Inc.“ liūdnai konstatuojame, kad kukurūzai valdo pasaulį. Nuo kolos iki pampersų – jie yra dauge-lio produktų/daiktų sudedamoji dalis. lenkiŠkų paVarDžių aparteiDas

Kalbos parazitai ir toliau ty-čiojasi iš sveiko proto.saVižuDybės sCena filme „Šiaurė“

Ji per gera, todėl tampa suicido reklama. Ir mes negalime jos kelti „aukštyn“.

Vyr. reDaktorė inga norke [email protected] kristupas sabolius [email protected], tomas [email protected], elena reimerytė [email protected]įVykiai [email protected], Daina Dubauskaitė foto rūta JankauskaitėDizainas marulis [email protected], karolis [email protected] aDa paukŠtytė, aleksanDra piktytė, apolominas, asta ostroVskaJa, balta, bong, Carlo manDrake, eDVinas gliebus, emiliJa VisoCkaitė, elle DriVer, JuoDa, karolina liCiūtė, VlaDimiras truDnikoVasrinkoDaros VaDoVė asta urbonaitė [email protected] norbertas sereikareklama [email protected]ėJas uab „iDėJų reVoliuCiJa“, saViČiaus g. 13/2, 01127, VilniusspauDė uab „spauDos kontūrai“ už reklamos turinį „praVDa“ neatsakop58 VirtuVė, 2009 m. lapkritis, tiražas 30 000 egz., tiesa iŠeina kas mėnesį, [email protected]Šelis fotografė: anDrea H kWang

2009 lapkritis WWW.praVDa.lt

5809

„Pravdai“ lapkritį suėjo penkeri ir ji nori puoštis. Peržvelk šį numerį ir suprasi, ką turiu omenyje – kas-pinai, žvangantys vardai, rožinės suknelės su trimis pasijoniais ir t.t., o interviu su Statkevičiumi šiame žurnale galbūt atrodo kaip raudonos penkiametės lūpos kreivai padažytos mamos „Dior“, bet šia proga norisi atrodyti būtent taip. Kita vertus, būti penkerių yra tas pats, kas būti trejų ir septyni šimtai dvide-šimt aštuonių dienų. Tik skaičiai, daugiau tai nieko nereiškia (nebent esi varškė). Bet taip, jie netiesiogiai susiję su patirtimi, kuri, kaip sakė Oscaras Wilde’as, tėra mūsų padarytas klaidas sumuojantis žodis.

Gimtadienio mėnesio tema – apie virtuvę, kiek įmanoma netiesiogine prasme. Suktis virtuvėje, būtų tai žurnalo, teatro, mados ar darželio vargina net tikriausius savo srities šefus. Tačiau savo virtuvėse anksčiau ar vėliau užsisuka kiekvienas. Ypač tie, kuriems nuolat patikėtas talentas kurti. Pavyzdžiui, kadaise liaupsinti „Massive Attack“ spalį išleidžia „Splitting The Atom“ EP, ko verčiau nebūtų darę. Genialiem režisieriam nenaudėliai apsuka galvas ir jie pradeda kurti filmų trečias, ketvirtas etc. dalis. Todėl reikia laiku išvėdinti savo fantazijas. Lygiai prieš tris metus, 2006 metais, savo antrajam gimta-dieniui pasidovanojome numerį pavadinimu „Gimtadienis“ (kuo esi jaunesnis, tuo labiau nori, kad kuo daugiau žmonių žinotų apie dieną, kai prie tavo amžiaus pliusuojamas dar vienas vienetas). O dabar bandome ištirti kitų kuriančiųjų virtuves ir taip išsivėdinti savąją.

WWW.praVDa.lt

32009 lapkritis 30 000 WWW.praVDa.lt

inspiraDo/praVDametras

in

ga n

orke –

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

–––

Mūsų šalies pavadini-mas, kurio pagrindine pasaulio kalba nemo-kame ištarti, kalnu-otos ekonomikos laikais dažniausiai poruoja-mas su giliu atodūsiu, rankų skėstelėjimu, beviltiškumu. Reika-lai prasti, bet ne tokie

prasti kaip bus rytoj. Saviplaika ir savineiga – du nacionaliniai bruožai – lygiomis dalimis tręšiami žiniasklaidos ir politikų. Pastarieji jau ir į doku-mentinius filmus apie media konspiracijas paten-ka (paieškokite naujojo britų „Starstruck“).

Nepaisant depresyvaus klimato, šio numerio tema „Virtuvė“ suteikia galimybę pasidalinti gamybos („gamyba“ šiuo atveju apima visus įmanomus lipdimo procesus, ji nebūtinai turi fabrikinį prieskonį) sudėtinėmis dalimis. Ir užuot gedėję yrančio, švelniai apipelijusio organizmo, pasigaminkime Lietuvą, kuri mums patiktų.

Politinius skiedalus palikę už durų, imkime ir bes-kime pirštu į ten, kur didžiausios galimybės. Deja, ne krepšinyje ir ne ežerų turizme, o idėjose ir jų veisimuisi būtiname šiltnamyje. Po plačiu žodžiu daug kas telpa: švietimas, menas, kultūra, mokslas, verslas ir jų nesantuokiniai vaikai. Aš – humani-taras, tą gali paliudyti mano chemijos mokytoja, apie mokslinius pasiekimus nesiplėsiu, tą žymiai geriau išmano R.Maskoliūnas, o apie finansus ir fiskalinius srautus eikite kalbėtis pas G. Nausėdą.

Prie esmės. Dekonstravus švietimą ir pagydžius kultūrinį bei meninį neįgalumą, sąlygotą kreivų sprendimų virtinės, Lietuva 2.0 pradėtų rodyti gyvybės ženklus, pažadu.

Nuo pirmojo ir pradėkime. Nacionalinis švietimas – šimtakojis, su šimtu trūkusių achilo sausgyslių. Vaikai tradiciškai mokomi dalykų, kurių net ekstremaliose situacijose neprireiks, o kaip jiems sekasi sprendžia testai. Testais gali būti tikrinama mikrobangų krosnelė, bet ne protas. Įvertinimas negali būti tikslas, tik priemonė, bet gal užtenka „ne/įskaityta“? Kiekvienas, iškentėjęs mokyklą, žino, kad viskas priklauso nuo mokytojų. Taigi motyvacinė sistema pedagogams

neišvengiama – mokytojo reitingas (formulė nebus paprasta, nes tik gerai besimokantys gali būti šarlatanizmo, nebūtinai progreso, požymiu), nuo kurio priklauso atlygis, pripažinimas. Mokykla turėtų būti savęs suradimo inkuba-toriumi. Dabar ji atsijoja proftechų pelus nuo universitetų grūdų. Daugiau laisvės, daugiau disciplinų, kurios potencialiai įdomios paaug-liams – lengvas kino kursas, kultūros isto-rija, kūrybos užsiėmimai, savimonės ugdymas (ekologija ir co.), pop muzikos (plačiąja prasme) kursas, ne tik kompiuterių, bet ir video/foto klasė (tegul ir su pačia primityviausia kamera) ir taip be galo krašto. Kūrybingumas nėra humanitarinė valiuta, tai yra bendra visiems.

Neatlygintini kultūriniai donorai – dar vi-enas būdas reanimuoti švietimą. Universitetai pamažu perkanda, kad studentai nori matyti tikrus žmones ir girdėti jų tikras istorijas, bet kodėl dalis jų negalėtų įkvėpti Skuodo vidurinės? Kultūrinė donorystė gali būti tiek savanoriškų resursų suteikimas užklasiniam darbui su moki-niais, tiek spaudiniai, technika, kanceliarija. Ką reiškia „Achemai“ nupirkti kiekvienai Lietuvos mokyklai po „Canon Ixus“? Nauji kauneckai, daruliai, krypai galės ir patį Lubį nufotografuoti atsidėkodami už investicijas.

Gaila, kad lietuviškai per daug „nepaspe-linsi” – anglakalbiai net „Spelling bee“ olimpi-adas organizuoja, tačiau turime nacionalinius diktantus, įvairių disciplinų raumenų pasimat-avimus. Tačiau kur Švietimo ministerijos, ne mobiliojo ryšio kortelių rengiami Nacionalinės Idėjos Generavimo ir panašūs konkursai? Temų ir problemų – begalybė. Bet kas nuo narko dilerio iki gėlių pardavėjo paliūdys – kūrybingumas = nauda.

Kas tuos paauglius sugaudys, jie mokytis ne-nori, ant peties man verkia 9c auklėtoja. Rekla-mos agentūra „Droga5“ (agentūrų konkursai LT švietime negirdėtas dalykas. Žinant net ir minimalius biudžetus nematau, kodėl tai galėtų būti mažiau veiksminga nei sūrelio „pitchas”) Niujorko moksleivius sugalvojo motyvuoti mo-biliaisiais telefonais. Pirmiausia gauni specialųjį mokyklos mobilųjį. Tada už gerą mokslą (įvertinimai plius lankomumas) gauni kreditų skambinti, rašyti, naršyti. Vėliau telefonu moky-tojai platina užduotis, dalinasi kalendoriais ir pan. Galiausiai, jei blogai mokaisi – esi be ryšio. Galime ginčytis, ar čia truputį nekvepia „1984“, ar paaugliai negali turėti antro telefono, tačiau, akivaizdu, kad galimi sprendimai yra netikėčiausiose formose.

Kompiliacinis mokymąsis – tai dar vienas būdas gilinti mokinių pasiruošimą universitetui ir profesionaliai karjerai. Kuo arčiau finišo, tuo daugiau pasirenkamų dalykų. Pažangesni gali rinktis dar daugiau. Skaičius ribinis, bet jei 17-os tau stuktelėjo į galvą, kad nė už ką gyvenime nenorėtum susidurti su fizika arba daile, pirmyn ir rinkis alternatyvas. Universitetai neišvengiamai diktuos tai, ką mokinys privalės išsklausyti, norėdamas laikyti egzaminus, bet iš paletės dings visi balastiniai mokslai. Be lietuvių kalbos nema-tau nė vieno kito gyvybiškai būtino dalyko galinių klasių moksleiviui. Jei jis ruošiasi gyvenimui Dailės Akademijos valgykloje, kodėl visus metus ar net daugiau jam nesimokyti kultūros istorijos ir pan.?

Žinutė paprasta – būdų yra, reikia tik nuosprendžio. Kaip tampyti virvutes, kad tai įvyktų – jau nauja tema. Kitame numeryje tęsiu apie totalinį kultūros sugyvinimą, arba bent jau parašysiu, kaip namų sąlygomis pasigaminti muilo.

[email protected]

Žmogus, kuris užsiima rašymu arba kita įkvėpi-mo veikla, neišvengiamai anksčiau ar vėliau pra-deda pezėti. Tai akivaiz-du, o kartu siaubinga. Neguodžia ir faktas, kad šitaip lemtis tyčiojasi net iš pačių talentingiausių. Vietomis Dostojevskio romanai bereikalingai

persipildo tarsi vandenyje išmirkusios kempinės. Kartais Franciui Fordui Coppolai šauna į galvą su-sukti trečiąją „Krikštatėvio“ dalį. Būna dienų, kai Lebronas Jamesas prameta 65% savo metimų.

Pirmas šito „kolumno“ variantas buvo toks beviltiš-kas, kad jį perrašyti pareikalavo net mano virškini-mo sistema. Perskaičiau ryte ir pajutau riebalų svorį skrandyje. Tai buvo tas atvejis, kai pakeista keletos sakinių formuluotė ar sinonimikos paįvairinimas būtų rašinėlį padaręs tik dar liūdnesnį. Jeigu autorius pats tiksliai nežino, ką nori pasakyti, pasimakalavi-mai po sintaksę ima dvelkti agonija.

Gerai, šiek tiek perlenkiu. Kai ką aš vis dėlto ži-nojau. Žinojau, nuo ko noriu pradėti, žinojau, kas man rūpi, žinojau, ką mintyse pažadina žodis „virtuvė“. Kitaip tariant – pasakysiu sokratišką

banalybę – žinojau tai, ko nežinau. Galų gale juk kūryba visuomet yra šiokia tokia avantiūra. Ap-sižvalgai, suvoki riziką, bet leidiesi į kelionę, kuri kartais gali tave nuvesti į aklavietę. Tai pirmoji ir turbūt geriausia to nesėkmingo teksto pastraipa:

„Pats keisčiausias mitas apie daiktų esmę skamba šitaip: kai Dzeusui siaubingai įsiskaudo galva, jis nuėjo pas Hefaistą ir paprašė vaistų nuo migre-nos. Kalvis, kuris garsėjo savo gera širdimi, pasiū-lė dievui viršininkui pasilenkti, tuomet suskaldė jo kiaušą. Su kovos šauksmu ir kratydama ietį, iš galvos išsiveržė skausmo priežastis – Atėnė, neabejotinai protingiausia deivė, tik tiek, kad iš veido šiek tiek primenanti dziudo instruktorę.“

Baisiausia, kad viskas yra absoliučiai priešingai. Ir būtent su kažkuo absoliučiai priešingu man siejosi žodis „virtuvė“. Tai sunkiai suvokiamas dalykų atsiradimo procesas. Procesas, kuris nie-kada nebūna greitas. Jeigu tau skauda galvą, su-knežinus smilkinį, nerasi migrenos įsikūnyjimo. Norėdamas įsisąmoninti bet kokią kilmę, turi būti kantrus. Kai dabar perrašinėju trečiąjį šio teksto variantą, suprantu, kad tai simptomiška. Tam, kad ką nors pasakyčiau apie virtuvę, turiu pats praverti į ją duris. Savo virtuvės duris. Tai Charlie Kaufma-no „Adaptacijos“ receptas. Spike‘o Jonze’o filmo herojus scenaristas bando parašyti Susan Orlean knygos „Orchidėjų vagis“ ekranizaciją. Sekasi tragiškai ir, pasiekęs nevilties kulminaciją, Kauf-manas supranta, kad būtent neviltis yra išeitis. Jei negali sukurti knygos adaptacijos, visuomet turi galimybę parodyti savo negalėjimą parašyti adap-taciją. Apie tai ir pasakoja šis filmas.

Paskutinė mano nevykusio teksto pastraipa skambėjo šitaip: „Kai kas sako, kad virtuvė – tarsi praskleisti užkulisiai: geriau juose nesilankyti, jei nori mėgautis spektakliu. Aš sakau, kad anapus dekoracijų mane apninka dar didesnė perpleksija ir nuostaba. Aš sakau, kad nepaisant, kiek ir ko-kių įgūdžių įvaldau, mano paties virtuvė man yra kelias į nežinojimą. Į tikėjimą, kad vieną dieną, prapjovus cukiniją, iš jos rėkdamas kovos šūkį ir kratydamas ietį išsiverš agurotis ir man paaiškins daržovių skonio paslaptį.“

Ką čia norėjau pasakyti? Turbūt tai, kad net jei virtuvėje kuriamos iliuzijos, pravertos durys jų neišsklaido, bet sustiprina. Ir kad tik iliuzijos su-teikia jėgų suktis savo virtuvėse.

Paskutinį sakinį perrašinėjau trisdešimt penkis kartus.

[email protected]



––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––

kolumnistaikolumnistai

kris

tupas

sabo

lius

–––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––

jams – klubas „The Wagg“. Tačiau, mano nuo-mone, bei su džiazo žinovų pritarimu (plojame visi), šis megapolis pulsuote pulsuoja būtent šio muzikos stiliaus dėka. „New Morning“, „Le Ca-veau De La Huchette“ – pradinukams, „Le Bil-boquet“, „La Petit Journal Montparnasse“ – įgu-dusiems, „Duc Des Lombards“ – gurmanams.

Vasarą Paryžius kupinas kolektyvinės jėgos: „Open Air“ kino festivalis kiekvieną vakarą Villette parke nemokamai, nuostabios vakarinės muzikos ir vaizdo instaliacijos Paryžiaus Katedroje bei prasto prancū-ziško alaus gurkšnojimas jaunuolių būryje po Pont Neuf (Naujuoju Tiltu) ar Vert Galant „peninsuloje“ šalia Paryžiaus Katedros „salos“. Jei esi „auksinio jau-nimo“ gyvensenos šalininkas, trenant bangos madų prižvejosi Madeleine bulvare, o restorano ieškok 16–ajame Paryžiaus rajone. Bastille rajone lankykis tuo atveju, jei mėgsti alkoholį ir vakarėlius iki paryčių.

Kita. Paryžius lygiai tiek negailestingas, kiek ir gražus. Vienos žvaigždės viešbučio kambarėlis miesto centre atsieis ne mažiau nei 50 eurų, o už 4 žvaigždutes pareikalaus ne mažiau nei 800 eurų. Išeitis – couchsurfing.com

Internetas šiame didmiestyje prieinamas kiekvie-nam: didžiausiuose parkuose (pvz., Monceau ir Tuilleries) wi-fi pasigausi nemokamai. Kas dar nemokamai… jei dar nesi senas, t.y. pagal asmens dokumentą esi jaunesnis nei 25–erių, į visus pa-grindinius miesto muziejus pateksi nemokamai.

Paryžius – prabangos ir skurdo karalystė. Mak-donaldų ir ekologiškų parduotuvių vešėjimo dirva, meilės ir atmetimo zenitas. Šis megapolis prieštaringas, tačiau sakrališkai nepaaiškinama jo siela vilioja kiekvieną. Arba beveik kiekvieną. Vieniems jis pasaulio bamba, kitiems – kultūros tėvas, tretiems – pasipūtėlių lizdas. Tačiau visada atsiras tų, kurie tyliai ty-liai po nosimi niūniuos: Je t’aime, Paris.

1300 kilometrų, skiriančių Lietuvą ir Pary-žių – lyg milijonas mažų žingsnių didelių skir-tumų link.

Maistas. „Nepajudėsiu, sirgsiu, mirsiu – bet vis tiek pavalgysiu.“ Šiuos žodžius galima lai-kyti paryžietiškuoju devizu, tačiau tik su viena sąlyga: ne kiekybė, o kokybė. Be to – tai tam tikras maistas. Žąsų kepenys, sodrūs pada-žai, ančių mėsytė, tam tikru būdu supeliję sūriai ir metro ilgio batonai. Tokių negausi niekur kitur, bet jei visa tai ne tau – tai ne tau. Besiklaupdamas prieš šį didmiestį visų pirma turi suprasti, jog skrandžio geismams ir maršams gali paskirti didžiąją atostogų išlaidų dalį.

Raspail bulvaro turgus, nors ir atrodo nykiai bei pergrūstas paryžiečių su old school pinti-naitėmis, tačiau dėl ekologiško maisto mani-jos vertinamas ypač gerai. Rudenį (kuomet Paryžius žaviausias) miestas kvepia vynu. Raudonasis po vasaros karščių (šilčiausiu sezonu madingiausia srėbti rosé) vėl grįžta į lyderio pozicijas ir sunku pamiršti „Caves Auge“ (Haussmann bv. 8) vyninę. Istoriš-kai romantiškas „Laperouse“ (51, quai des Grands Augustins) – restoranas besivaikan-tiesiems miesto meilės kvapą, bet labiau-siai rekomenduočiau „Palais de Tokyo“ (Avenue du president Wilson): valgyti meną – prabangu, tačiau gomurys tampa lyg šilkinis.

Rajonai. Paryžių bei jo išaugas susispie-tę dalinasi virš 11 milijonų žmonių, todėl nenuostabu, jog tokį organą vie-nai savivaldybei būtų sunku pažaboti. Šis didmiestis suskirstytas į spiraliniu žiedu besisukančius 20 rajonų (arron-dissement), turinčius atskirus merus, rotušes ir visas valdymo funkcijas. Norėdamas pažinti Paryžių priva-lai aplankyti kiekvieną iš jų. Mat skirtumai peržengus vieno rajo-no ribą ir atsidūrus kitame – daugiau nei akivaizdūs.

Pavyzdžiui, 17–asis garsėja „Puces de Clingnan-court“ sendaikčių turgumi bei antique parduotu-vėmis. Madistus sužavės „Depot Vente du Passy“ „rūbinė“ 17–ajame. 3–iasis, dar kitaip žinomas kaip Marais, pilnas homoseksualų, įmantrių kny-gynų ir žurnalynų, prabangos ir žydų, pardavinė-jančių falafelius. 19–ajame daugiausia kultūrinių renginių, tačiau tai ir pats nesaugiausias arrondis-sementas, perpildytas įvairiausių kultūrų. Kiek žemiau jo – dešimtasis, kuris truputį primena Vilniaus Užupį. Išsidėstęs abipus tiltuoto St. Martino kanalo, kažkada buvęs nusikalsta-

mas, dabar aptekęs menininkų, prietrankų, gerų restoranų, keistų barų ir antiturizmu sergančių paryžiečių. 7–ajame slepiasi pa-saulio garsenybė – Eifelio bokštas. Tik keli žingsniai nuo jo pietvakarių link – parkelis–ramybės oazė nuo blykstėmis apsišarvavusių turistų. 1 ir 2 rajonai sudaro miesto centrą. Iš per metus Paryžiuje apsilankančių 28 mi-lijonų trumpalaikių atvykėlių (2–oji vieta pasaulio mastu), dauguma savo atostogas praleidžia būtent čia.

Žmonės. Sužavėti paryžietį dažniausiai turi tik kelias sekundes. Kaip? Pirma gudrybė – maistas ir pokalbis apie jį. Visi jie manda-gūs, tačiau tikras mintis įspėsi pastebėjęs, į ką prancūzas žiūri. Jei dairosi aplinkui – keisk pokalbio temą arba tark „sudie“. Miestas, iškankintas idėjų brainstormo, pertreniravo savo vaikus.

Transportas. Paryžiaus metro kvapas nėra itin gurmaniškas, tačiau akis paga-nyti yra kur: tarp perone šmirinėjančių ir pinigų prašančių valkatų, tiesiogine šia žodžio prasme apsikakojusių narko-manų, įsispraudusios solidžios moterys su perlų auskarais, YSL rankinėmis, ir nesuskaičiuojamai kostiumuoti džentelmenai „želatininiais“ plau-kais. Paryžiuje turėti mašiną ir ja didžiuotis – nepraktiška net ir di-džiausiam mados bei prabangos

pižonui.

Vietos. Nenusimink, nors šis megapolis ir ne-mėgsta varguolių, tačiau visuomet rasi puikių renginių mažiausia kaina ar net nemokamai. Tie-siog užsuk į www.billetreduc.com. Taikantiems kur prabangiau: neik į „Moulin Rouge“. Į balą išmesi krūvą pinigų (vien prie įėjimo paklosi 90 eurų) ir visą vakarą spoksosi į nubrozdintas šo-kėjos kojas. Kas dėl garsiojo malūno – jis ne ką ištaigingiau suręstas nei kaimo išvietė. Prancūzai primygtinai tikina: kabaretas iš proto varo tik „Crazy Horse“, „La Reine Blanche“ ir „La petit music-hall Cabaret“.

Silpnų nervų skaitytojams nepatariu užsukti į Eliziejaus Laukų, Faubourg Saint–Honor ga-tvių parduotuves: gariūniška rankinė, šalis ar skrybėlaitė firminėje vitrinoje šypsosis ne mažiau nei už tūkstantį eurų. Tačiau teisybė tokia: šio-se ypatingose vietose, kuomet turistai sulenda į kavines ir viešbučių apartamentus, išvysi tikrus paryžiečius: moteriškaites aksominėmis piršti-naitėmis, skrybėliuotus–kostiumuotus ponus ir jų vaikus už parankių.

Jei nori išvysti tikrąjį Paryžių, pamiršk Louvre‘ą, Montmartre‘ą, Paryžiaus Katedrą, Liuksemburgo parką ar Versalio rūmus. Pere Lachaise kapinės lyg atskiras parkas – milžiniškas mirusiųjų kalnas Paryžiuje, kuriame ne kartą teko ir pačiam pa-siklysti. Literatūros smaližiams siūlau aplankyti ne tik Oscaro Wilde’o kapą (kuris yra išniekintas pederastijos inkvizitoriaus titulais, o paminklas numargintas tūkstančiais suvaikėjusių bobučių lūpų anstpaudų), bet ir prasukti pro Balzaco, Modigliani, Editos Piaf amžinuosius namus.

Paryžius lyg ant delno – tik iš Belleville parko, kuris kvepia nostalgiškomis praėjusio laiko rūdimis. Tu-ristų ir jaunimo pamėgtas centrinis Tuilleries parkas nusėtas padvėsusių ar tarp besimyluojančių porelių bešmirinėjančių žiurkių, įsidrąsinusių traškučius rankiotis kelių žingsnių atstumu. Mano pamėgta vieta – Monceau parkas su iškeltagalviais buržujais, su kuriais visuomet yra apie ką pašnekėti. Niekada neatsisakau pakilti į Montparnasse bokštą ir pasimė-gauti paukščių gyvenimu.

Trendas, linksmybės, t.t. Paryžiuje kiekvienas klubas yra geras ir blogas. Tu priklausai nuo pasi-rinkimo. Funky stiliaus „Batofar“ naktinis klubas dabar čiuožia lyg su banglente ant populiarumo purslų, o garsusis „Le Queen“, pasak paryžiečių, jau lyg atgyvenusio kutiūro skiautė. Jei ieškai trendy vietos – žingsniuok link publikos numy-lėto „Barrio Latino“ klubo. Undergroundo mėgė-



megapolismegapolis

––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––

eD

Vin

as g

liebu

s

praVD

arC

HyVas ––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––

Reklama

Nuo šių metų „Mados infekcijos“ Rūta dirba su aikštinga ir ne visada patogiom darbo sąlygom pasižyminčia „Pravda“. Todėl mes jaučiamės są-žiningai galintys puikią ir perspektyvią fotografę nominuoti naujokų kategorijoje. Taigi, pristatau jums savo geriausią draugę, kolegę, Sanšą Pansą ir miniatiūrinį Timą Walkerį viename – Rūtą Jan-kauskaitę.

Koks yra pirmas tavo sukurto vaizdo atsiradi-mo žurnale etapas?Vaizdas galvoje. Apie viską mąstau vaizdais. Bū-simą nuotrauką irgi galiu sugalvoti. Pavyzdžiui, Jazzu fotosesijoje pirmiausia buvo jos vizija, kad ji pozuoja tarp po vakarėlio iškritusių draugų. Paskui tu fantazavai apie tą fotosesiją. Turėjau jau dviejų žmonių galvoje susikurtų vaizdų pasako-jimus. Tada sukūriau savąjį. Išpildymas išėjo dar kitoks. Įdomiausi ir yra skirtumai bei panašumai tarp pirminės tavo galvoje išsiskleidusios vizijos ir galutinio produkto.

Jeigu vaizdas yra geresnis už idėją, vadinasi, ji buvo per silpna. Skamba savotiškai, bet pats geriausias atvejis būna tada, kai tavo išpildyta idėja nusileidžia susikurtai galvoje vizijai ir tu supranti jų skirtumus. Tada supranti, ko dar reikia mokytis.

Čia nėra panašu į norą susitaupyti pinigų ka-lėdinėms dovanoms ir nespėti to padaryti?Ne, tu taip mokaisi. Nesugebėti įgyvendinti savo idėjos nėra blogas ženklas. Gal dar esi jai per silp-nas – trūksta techninių žinių, neturi patirties, aparatūros ar komandos.

Ji Rūta Jankauskaitė Veikla fotografėNenaudoja „Skype“Oskarui Koršunovui patin-ka jos kaubojiški botaiMetė VDA studijas vos po pirmo kursoŽinoma kaip iširusios gru-pės „Sheezzanova“ vokalistėFotoblogas driversinger.tk Nemoka šokti ir niekada niekur nešoka, nebent scenojeTuri sesę Eglę ir katiną Si-moną be uodegosPer „Satta Outside“ festivalį fo-tografas Rokas Darulis jai šaku-te sumaitino kiaulės koją. Nuo tada ji tikrai nebevalgo mėsos.


ele

na r

eim

erytė

r

ūta

Jan

kau

skait

ė ––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

tamsus kambarys

Padovanok idėjų dykumoje gyvenantiems žmo-nėms savo idėją, kurios dar negali išpildyti.Idėjos susijusios su skraidymu. Virš miesto gat-vių pakabintomis manekenėmis, kaskadininkais ir akrobatais. Viena iš idėjų, kurios dar negaliu išpildyti – didžiulis baseinas, kurio šone stiklas per kurį fotografuočiau. Tačiau tokio baseino dar neradau, o povandeninės fotografijos aparatūra kainuoja žagsėti verčiančius pinigus. Kadangi nesu akvanautų būrelio narė, šitos įrangos man pakaktų vienam kartui, taigi, viskas įgauna dar didesnę kainą.

Gerai, gimė idėja, kas įvyksta, kol ji nukeliau-ja į žurnalą?Pirmiausia nukeliauja į žurnalistės pašto dėžu-tę (pirštais šukuoja plaukus). Tada labai žemiškas momentas – idėjos įgyvendinimas. Tai procesas, primenantis helio balionų rišimą prie žemės. Per fotosesijas viskas būtinai turi vykti ne pagal planą. Jei neįvyksta, tai vis tiek vėliau atsitinka kažkas labai blogo. Nebeišgyvenu. Kažkada reaguodavau jautriai ir alpdavau iš nerimo, dabar užaugo oda. Niekas nėra kaltas – mano mėgstamiausia frazė.

Tai viskas sumauta ir griūva. Juokauju. Fotosesijos be biudžeto, su drabužiais iš mūsų spintų, su vairuojančiais giminaičiais, gi-minėmis – manekenėmis, pirmosios komunijos suknelėmis ir iš medikų kabinetų vogtomis kau-kolėmis. Liūdėjau ir pavydėjau šiltose studijose kažkur senamiestyje sėdintiems ketvirtą dešimtį skaičiuojantiems vyrams. Ir staiga po Asmik Gri-gorian fotosesijos (kuri buvo devinto aukšto ne-sėkmių košmaras su laiminga pabaiga) suprantu, kad nebepavydžiu jiems. Kad mūsų indie fotose-sijos yra grožis ir jėga. Kad tai nenugalima – kai nieko neturi, nieko ir neprarandi ir esi visiškai nuo nieko nepriklausomas, nes iš nieko kuri vis-ką. Vasarą Nidoje sugedo mano fotoaparatas, teko pirkti išsimokėtinai, išgyventi, ar man padės, ar išsimokėsiu, ar iš viso gausiu tą naują fotoaparatą. Kažkada dėl tokios bėdos būčiau numirusi, dabar net neturėdama fotoaparato nesutrikau – dzin, pa-siskolinsiu iš ko nors. Dabar krizė, niekas niekam nieko neturi, fotografams reikia atsisakyti asisten-tų, grimerių ir t.t. Liūdna jiems. O man vienodai.

Ar daug fotošopo naudoji?Kraupiai daug nenaudoju. Tikrai žinau, kas yra kraupiai daug. Galėtume kartu pavartyti visus tuos gliancinius žurnalus iš spaudos kiosko ir pa-rodyčiau, kas yra labai daug fotošopo. Aš pakeliu kontrastus, pakeičiu spalvas. Spalvos man labai rūpi. Daugelis pastebi, kad jos yra „vėsios“, su aliuziją į juostą. Daugiau beveik nieko ir neda-rau. Tiesa, jei reikia, pakoreaguoju odą. Tačiau kai būna gera grimerė net ir to nereikia daryti.

Galima sakyti, kad fotošopas iš grimerių vagia duoną?Taip. Jei neturi grimerės, makiažą gali nusipieš-ti. Visi tie buteliukai šiandien brangiai kainuoja. Yra žurnalų, kurie visiškai negrimuoja modelių. Neapsimoka, taupo pinigus. Patys modeliai man tai pasakojo.

Tačiau ir nuo fotografo estetikos pojūčio daug kas priklauso. Man, pavyzdžiui, netikra numuilinta oda nepatinka. Gražesnė su tikru geru grimu – tai aukš-ta klasė. Rankų darbas yra prabanga. Fotošopinis retušas neabejotinai verčia žmogų „univermago“ manekenu. Jei herojų fotografuoji pasakojimui, jis yra gyva asmenybė. Retušavimas – labai subtilus momentas. Jei fotografuoji madą, kai esmė yra kos-tiumai – tai dera ir jo gali būti net labai labai daug.

Ar moki fotografuoti su juosta?Moku, mano tėtis fotografuodavo su juosta. Jis fizikas, todėl turėjo tikrai kietai įrengtą tamsų kambarį. Matydavau tuos procesus ir jie man atrodė labai savi. Vėliau studijuodama VDA bu-vau išmokyta ryškinti juostas. Kartą rimtai apsi-nuodijau ryškalais. Mačiau nykštukus, bet tokius panašesnius į gnomus arba trolius. Jie bėgiojo po mano lovą, o aš bijojau iš jos išlipti.

Fotografuoti juosta yra prabanga. Aš dar mokau-si, todėl tai kainuotų nežmoniškus pinigus.

Manai, kad ateis diena, kai madą fotografuosi su juosta?Norėčiau turėti tokias galimybes, t.y. dirbti tik su juosta. Vieno kadro išryškinimas – penki litai.

Tiesa, visai neseniai pajutau ilgesį juostai, nes Dailės akademijoje mane kuriam laikui uždusino su tom juostų procedūrom. Tai buvo toks muš-tras, kad ryškinant man neberūpėjo jokios kon-cepcijos, jokios idėjos – tik techniškai išryškintas popieriukas.

Pabėgau iš akademijos ir metus sėdėjau prie kom-po retušuodama tuos pačius kadrus. Norėjau da-ryti viską, ko nemokė akademijoje. Po daug laiko nusivežiau tėvo juostinį fotoaparatą į Nidą, tada pajutau, kad tai malonu.

Ar renki nuomones apie savo fotografiją?Nėra blogų reakcijų – visos geros. Gal kažkam šlykštu, kas man yra gražu. Pavyzdžiui, savižu-džių fotosesija, kurioje iš galvos mergaitei bėga blizgučių kraujas ir ji pamėlusiomis lūpomis guli drėgnoje pievoje. Buvo tokių, kuriems tai atrodė šventvagiška. Tokia reakcija mane irgi patenkina. Blogiausia, kai visi žiovauja ir jiems viskas yra nuobodu.



tamsus kambarystamsus kambarys

––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––

––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––



tamsus kambarystamsus kambarys

––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––

––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––



tamsus kambarys tamsus kambarys

––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––

––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––



tamsus kambarys tamsus kambarys

––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––

––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––

Prisukti kraneliai

Viskas priklauso nuo valios ir susitarimų. Prieš Kopenhagos susitikimą vienos šalys paskelbė, kiek prisuks savo dujų kranelius, o kitos kol kas tyli. Kol kas konkrečios tik ES ir Brazilija, tačiau bandome spėlioti, kiek kitos šalys ir regionai bandys sumažinti savo taršą:

Brazilija - 40% JAV - 15% Rusija - 30% Japonija - 25% Kinija - 10% ES - 30%

Lietuvos klimato kaitos virtuvės šefui Gedimi-nui uždavėme 3 klausimus apie tai, kaip Lietu-va gali sukiotis prie pasaulinio atšilimo viryklės.

K: Kiek sumažinti savo klimato taršą turėsi-me mes?A: Išardžius sovietinę ekonomiką ir kolūkius mūsų tarša gerokai sumažėjo. Kadangi esa-me Europos Sąjungos nariai, kartu su visais europiečiais savo šiltnamio efektą sukelian-čių dujų kiekį turėsime mažinti 20 proc. iki 2020-ų metų ne tik pramonėje, kur mums pasisekė, bet ir žemės ūkyje, transporto, atlie-

kų sektoriuose. Tiesa, jei Kopenhagoje vals-tybių vadovai draugiškai dalinsis užvirtą košę, tuomet įsipareigojimas išaugs iki 30 proc.

K: Ar turėsime padėti susidoroti su tarša ki-toms šalims?A: Tiesą sakant, Europos Sąjunga inicijuoja naujo fondo sukūrimą, kurio lėšos būtų ski-riamos besivystančioms šalims, kad jos vietoj gamtą teršiančių jėgainių ir fabrikų diegtų žaliąsias technologijas, išnaudotų saulės energiją ar naudotų biokurą. Tiesa, Lietuva dėl savo kukloko biudžeto prie šios inicia-tyvos prisidėtų labai nedaug, bet mėginame siūlyti savo mokslininkų kuriamas žaliąsias technologijas.

K: Galbūt iš taršos mažinimo galima išspaus-ti ir daugiau naudos?A: Žinoma, be švarios aplinkos ir lėtėjančio pasaulinio atšilimo galima ir... prekiauti tar-ša. Tarkime, įmonė ar valstybė turi leidimų vienam teršalų kiekiui, tačiau jos sumažina savo taršą ir turi atliekamų leidimų. Tuomet jos gali tokius likučius pardavinėti kitoms įmonėms arba valstybėms. Ir gamta laimin-ga, ir įmonės uždirba, o valstybės sugeneruo-tus pinigus gali toliau investuoti į kovą su klimato kaita.

O gal tiksliau virtuvė, kurioje šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis mažinamas iki minimumo. Gruodžio 7–18 dienomis Kopenhagoje užvirs Jungtinių Tautų diskusijų apie klimato kaitą puodas. Galutinis tikslas – iš-virti šaltesnę sriubą. Nes gali būti, kad mes patys tapsime savo verdamo patiekalo dalimi kartu su tirpstančiais ledynais, Amazonės miškais ir po vandeniu skęstančiomis Maldyvų salomis. Atėjo laikas nuspręsti, kaip su klimato kaita kovosime po 2012-ųjų metų.

Virtuvė be dujų Faktai, kvepiantys svylančia planeta:

2 laipsniai. Tai riba kiek Žemės eko sistemos gali atlaiktyti ir adaptuotis. Jei temperatūra pa-kils daugiau – tuomet didžiąją dalį sausumų užkariautų vanduo ar išnyktų daugybė gyvūnų. Tiesa, jei šiltnamio dujų koncentraciją iki 2050–ųjų išlaikysime tokią pat kaip 2000–aisiais metais – temperatūra išaugs net 3 laipsniais.2040. Jei niekas nesikeis, tuomet jau šiais metais Arktis pasitiks pirmąją vasarą be sniego. Tai, kad šiltuoju metų laiku Arktis kiek aptirpsta, normalu, nes jau rugsėjį aplinkiniai vandenys vėl užšąla. Tačiau 2040–ieji bus pirmieji, kai vasarą sniego ir ledo Arktyje paprasčiausiai neliks.80%. Europos Sąjunga tikisi, jog iki 2050–ų metų jos įsipareigojimas mažinti klimato taršą pa-didės nuo žadamų 20 %. Tiesa, jei Kopenhagoje viskas eisis kaip sviestu patepta, iki 2020–ųjų metų savo taršą būsime sumažinę jau 30 procentų.5 planetos. Vartojimui didėjant, netrukus mums reikės penkis kartus daugiau resursų, negu planeta mums gali pasiūlyti šiandien. O tai reikštų visas 5 planetas. Koralų rifai nyktų, o kartu su jais ir ištisa ekosistema. Siaustų sausros bei miškų gaisrai, cunamiai, potvyniai, atsirastų daugiau ligų, maliarija išplistų į kitus kontinentus. 5 metai. Per tiek laiko prekyba taršos leidimais turėtų viršyti naftos rinką. Iš esmės šalys ir įmo-nės viena kitai pardavinėtų savo neišnaudotus taršos kiekius ir taip uždirbtų papildomų pinigų.

18 19

Pažvelgus į Indrę ir jos „valgyklų“ projektą kom-potas.lt, dar kartą supranti, kad veikti visada yra ką, tik atsipalaiduok ir leisk sau pastebėti, ko trūksta, kas užmiršta, kas veža. Hagoje gyvenanti menininkė ir grafikos dizainerė Indrė Klimaitė pastebėjo, kad valgyklų subkultū-ra vertinama prieštaringai (kačių kotletai, plau-kuoti pyragėliai ir pan.) bei nyksta (konkuruoja su greito maisto langeliais, kurių receptūra užsie-nietiška ir dar mistiškesnė nei valgyklų). O juk valgyklos – praeities tradicija, kultūros vertybė bei pralaidi laiko kapsulė, ne tik riebaluotas prisi-minimas iš vaikystės/jaunystės.Valgyklos – ano laikotarpio dalis, kurios dėl savo autentiškumo jau niekada negalės atsirasti „iš nau-jo“. Galima valgyklas pavadinti mažomis laiko ma-šinomis, teleportuojančiomis į XX amžių. Tvarka jose paprasta ir lengvai atpažįstama nuo senų laikų, kai visi valgė vienodai: kriauklė rankoms plauti, keisti ir dažnai senovę menantys interjerai, padė-klas pietums neštis (daugumoje valgyklų – savitar-na), lankytojų antplūdis pietų metu, užsakymus priimanti ir dažnai kalbi bufetininkė ar virėja, meniu puošmena – kompotas, langelis nešvariems indams, veidrodis prie išėjimo.Be bendrųjų bruožų, kiekviena valgykla savita: vie-noje skiautinis kilimas ant sienos, kitoje išskirtinis aptarnavimas ne moksleiviams, trečioje porcijos „su kaupu“, specialus užtvaras eilei, važiuojantis ta-kelis, ant kurio galima krauti savo nešvarius indus; vienur vazoninių gėlių kvapas maišosi su šviežios bulvių košės aromatu, kitur dienos patiekalo kva-pas ima viršų, vienur dienos pietūs kainuoja du litus ir tris centus, kitur siekia net dešimt litų.

Valgyklų dosjė, įspūdžiai, nuotraukos ir adresai www.kompotas.lt

Projekto kompotas.lt making of:Kol buvo surašinėjamos, fotografuojamos ir tyri-nėjamos Vilniaus bei Kauno valgyklos, projekto autoriai spėjo išgerti daugiau kaip 110 stiklinių kompoto, o tai yra beveik du kibirai saldaus ir gaivaus gėrimo. Jei sudėtume visų kalbintų virėjų darbo stažą, gautume beveik 300 metų patirties viešojo mai-tinimo srityje. Visiškas rekordas – 7 aplankytos valgyklos per vieną dieną. Vienas ir tas pats žmogus jose ne tik ragavo kompotą, bet ir valgė karštus patie-kalus. Viso projekto metu jis nespėjo sunaudoti nė pu-sės pakuotės tablečių virškinimui skatinti. Taip pat nepriaugo nė vieno kilogramo valgydamas valgyklose 2 savaites be pertraukų.

Valgyklos ir madaO ar tai gali būti šiuolaikiška ir patrauklu? Modelio, fotografės ir projekto autorės Indrės komanda iškeliavo į vieną Kauno valgyklų, kurioje surengė eksperimentą, bandydama rasti ir užfiksuoti, koks galėtų būti valgyklų stilius. Eksperimento metu buvo ieškoma įkvėpimo virėjų aprangoje, elgsenoje ir net valgyklų interjere.

Kompotas.lt galbūt tai geriausia nauja iniciatyva 2009



teksta

s

fo

tog

rafi

Ja –

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

nauJokainauJokai

man

tas

Vel

ykis

, in

Drė

kli

mait

ė, in

ga n

orke

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––

mo

Del

iai: b

arbo

ra b

ern

ota

itė,

marty

na (m

aJo

r im

ag

e g

ro

up) Vaiz

Das

ir s

tili

us:

sJo

ukJe

maria

makia

žas:

aurim

as

Juo

DiŠ

kis

–

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

–



nauJokainauJokai

––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––

––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––

Kalba Vilniaus muzikos ir teatro akademijos valgyklos virėja (kalba netaisyta):

Kaip manote, be ko vis tik negalima gaminti maisto?Manau, plyta gal.O ar reikia tam kokio nors įgimto talento?Talentas... nepasakyčiau. Yra technikos ir galima visko išmokti.O kaip manote, visos virėjos vienodai gamina? Vienodai cepelinus padarytų?Jeigu eina pagal vienodą receptą – tai taip. Gal tik pagal praktiką kas nors yra kaip nors pakeitęs.Kokio patiekalo pas jus lieka dažniausiai?Na, tokių nevalgomų gal nėra. Nes jei matai, kad pirmą, antrą kartą nevalgo, tai paprasčiausiai nustoji gaminti. Suprantate, liaudis yra beveik ta pati, gal tik kartais kur prapuola, kitur pavalgo, bet grįžta. Tai ar tu paskaninsi tą patiekalą, ar ką, vis tiek jo nepirks. O jūs pati su maistu mėgstate eksperimen-tuoti?Nelabai. Galim pabandyt, bet žmogui nepatin-ka, kai tu jam tai perši. Iš esmės aš pamėginu kažką naujai, bet nevadinu to eksperimentais: ar vištą saldesnę su abrikosais padarom ar kažką. O galima sakyti, kad virėjos darbas kūrybiškas?Tai aišku. Tik čia, valgykloje, gal ramiai mes ku-riame. Kaip jūs gaminate?Kiekvienas patiekalas turi savo kalkuliaciją. Jei gaminam 10 porcijų, daugini iš 10 ir matai, kiek ko reikia įdėti. Kiekvienas patiekalas yra sveria-

mas, bet tu žmogui neįrodysi. Nesupranta žmo-nės, kad yra kalkuliacijos, kad yra sveriama. Visi patiekalai yra vienodi. Kaip manote, kas yra svarbu jūsų profesijai?Manau, kaip ir kiekvienai profesijai, sąžiningu-mas bei darbštumas. Jei jau atsistoji prie kasos, tai ir bendrauti su žmonėm reikia. Kiek maždaug žmonių ateina per dieną?Šito niekad nežinau. Niekad neskaičiuoju. Kiek-vieną dieną yra labai įvairiai. O būna pas jus, tarkim, cepelinų diena?Būna, būna, tų patiekalų, kurie yra populiarūs. Šiandien yra Kijevo kotleto diena. Cepelinai – antradieniais. Jau tada aplinkiniai maždaug žino. Būna cepelinai virtų bulvių su mėsa, varške ar grybais – penktadienį. Kijevo kotletas populia-rus, tai būna trečiadieniais. Balandėliai būna ketvirtadieniais. O visi kiti patiekalai, ten karbo-nadai, maltiniai kiekvieną dieną būna skirtingi. Žiūrim pagal tai, kokias mėsas atveža, darom, kad nesikartotų į savaitę du kartus. Kiek porcijų cepelinų padarote?Čia irgi žiūrim, kiek yra liaudies. Ar prieš algas, ar kaip. Dabar, pavyzdžiui, žmonių sumažėjo. Dabar darom daugiau pigesnių, mažiau jautie-nos. Va, ir rytoj darysim mažiau patiekalų, ka-dangi penktadienis.Jus liečia krizė?Visus ji liečia. Nes žmonėm ir algų dabar gal nebemoka. Mes kainas žiūrim, ką galima, tai piginam. Bet žiūrim, kad neitume į minusą iš to mažinimo. Mokesčiai padidėjo, algas reikia išmokėti.



nauJokainauJokai

––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––

––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––

Man tai yra esminis Rokenrolo rubrikos inter-viu iki šiol. Christine, draugų vadinama Chris, kartu su visais savo vyrais, įskaitant „The Be-atles“ ketveriukę, Micką Jaggerį ir likusius „The Stones“, Bobą Dylaną ir kitas mažesnes roko legendas, apibrėžė, kas yra rokenrolas. Mane jau senokai kankina klausimas, ar rokenrolas – tuš-čiaviduris. Chris yra žmogus, kuris apie tai žino labai daug. Užkulisiai ir roko virtuvė – vieta, kurioje ji šeimininkavo ir varinėdavo techninius darbuotojus, mėtydavo per tvorą grupses, su legendomis rūkė žolę ir dainavo Harė Krišnos dainas su Yoko ir Johnu, kai viename iš skrydžių lėktuvą pakirto stiprios turbulencijos. Tačiau ji niekad nebuvo populiari ar žinoma, tik visad per žingsnį nuo tų, kuriems statomi paminklai. Pasak jos, rokenrolas turi šerdį.

Chris pasakoja apie visą stabų ir legendų gyveni-mą labai paprastai: „tais laikais rokenrolo pasaulis buvo nedidelis. Pavyzdžiui, Claptonas į jį pateko tik dėl to, kad pažinojo George (Harrisoną).“ Chris į visą tai įkrito vos įžengusi į trečiąją dešim-

tį, kai susipažino su „The Beatles“ spaudos atsto-vu. Kaip dramatiškai tai beskambėtų, dėl naujojo darbo ji paliko Vakarų pakrantę JAV ir išvyko į Londoną kišenėje turėdama tik šešiasdešimt sva-rų. O dabar ji man pasakoja svarbiausią skyrių iš muzikos istorijos, kuriame ji dalyvavo. Aš netgi susipainiojau tarp visų romanų, kas su kuo, ku-rių bitlų žmonos perėjo pas kitus muzikantus ir pan., bet buvo labai įdomu visa tai girdėti iš pir-mų lūpų, nors jaučiau, kad vienas jų kraščiukas yra kiek užspaustas. Let it be. Skaitom.

Skaitant tavo prisiminimus nekyla abejonių, kad tau malonu visa tai pasakoti. Tačiau ar būtų kas nors kitaip, jei tam rokenrole taip ir būtum pasenusi, be vaikų ir šeimos? Jei nebūčiau sustojusi ir ištekėjusi, manau, kad savo gyvenimo būdo nebūčiau nė už ką keitusi, būčiau likusi tame versle. Sunku pasakyti, kaip tai būtų mane paveikę. Manau, kad kūdikio atsiradimas buvo mano brandos pradžia. O jis gimė tik kai man suėjo trisdešimt devyneri. Pa-vėluota branda.

Ar niekada nesijautei nesaugi kaip moteris dirbdama tokį darbą?Geras klausimas. Manau, kad tuo metu jaučiausi labai nesaugi. Pasitikėdavau savimi vien būdama tarp tų žmonių, su kuriais dirbdavau. Nuolat stengdavausi juos patenkinti. Dabar suprantu, kad kai kuriais atvejais buvau pametusi save. Ta-čiau aš nieko nesigailiu, nepagalvok. Išgyvenau auksinius laikus ir daug sužinojau apie save.

Daugiausiai dirbai su vyrais, ne šiaip vyrais, o didžiausiomis roko legendomis. Ką jie tau padėjo suprasti pie vyrus?Tiesą pasakius, vyrai, su kuriais dirbau, buvo geri ir garbingi žmonės. Tuo metu mums vi-siems buvo dvidešimt – trisdešimt metų. Ma-nau, daugiausia sužinojau apie populiarumą ir kaip jis veikia žmones – po tam tikro laiko tokie žmonės gali turėti viską, ko tik užsimano, ir, deja, rėkauti ką tik nori.

Spaudoje mačiau antraščių: „Ji miegojo su Bobu Dylanu ir Micku Jaggeriu“. Kaip tu pati dėl to jautiesi? Aš sukausi tam rate, šalia tu žmonių, dirbau su jais. Manau, natūralu turėti santykių su vyrais, kurie yra šalia. Taip nutinka daugeliui, ne tik man. Bu-vome jauni ir gyvenimas puikus. Mano dabartinė šeima tai supranta. O sūnus Willas sako: „Dieve, mama, tu juk tada buvai visai vaikas.“

Tavo knyga apie gyvenimą su bitlais, stounsais ir pan. galėtų išsirutulioti į filmo scenarijų. Nepagalvojai? Kas norėtum, kad suvaidintų tave?Būtų puiku, jei iš to išeitų filmas. Nežinau… Galbūt Kate Hudson, tačiau ji jau nusifilmavo „Almost Famous“. O kaip tu manai?

Galbūt kažkas iš lietuvių.Pameni, kai pirmą kartą sutikai bitlus?Tai yra viena nuostabiausių dienų mano gyve-nime. Sėdėjau Dereko Tayloro (to, kuris priėmė mane į šį verslą) biure , ėjo mano trečioji diena Londone ir staiga Derekas sako: „panašu, kad girdžiu Paulo balsą.“ Pamenu, mano širdis tada beveik sustojo. Po kelių akimirkų Paulas McCar-tney užėjo į kabinetą. Mus supažindino. Aš vis dar sunkiai kvėpavau. Tačiau bitlas buvo labai šnekus ir situacija savaime tapo mažiau įtemp-ta. Tuomet vestibiulyje prasilenkiau su Johnu ir Yoko. Jie tik pasisveikino. Tačiau man, bitlų fa-nei, tai buvo tikras išbandymas.

Jie jau buvo gerai žinomi, kai juos sutikai?Persikrausčiau į Londoną 1968 metų gegužę. Tada jie jau buvo puikiai žinomi visame pasauly-je, o man buvo tik dvidešimt ir aš juos dievinau.

Ji Chris O’DellDabar jai 62Jos sūnui 23Jo krikšto tėvas Ringo StarrasViena pirmųjų roko muzikantų (Dylano, „The Beatles“, „The Roll-ing Stones“, „Santana“, „Queen“, Phil Collins ir t.t.) turų planuotoja, o neoficialiai ji darė viską – nuo pietų iki skambučių atsakinėjimo, vežimų į oro uostus ir kokaino uostymo kartuTeko daryti ir daugiau nelegalių daly-kų. Kartą ji pirko narkotikų Keithui Richardsui (jo paprašyta, žinoma)Buvo studijoje, kai „The Beatles“ įrašinėjo „The White Album“, „Ab-bey Road“, „Let It Be“, jos balsas girdisi „Hey Jude“ priedainyjeGrupsė? Chris taip nemanoJi sėdėjo Ringo Starro virtuvėje, kai George’as Harrisonas pasakė: „Žinai, Ringo, aš myliu tavo žmo-ną“, o Ringo atsakė: „Geriau tu nei tas, kurio mes nepažįstame“Romanai su Ringo Starru, Micku Jag-geriu ir Bobu Dylanu buvo darbo dalisTiesa, kalbėdama apie Dylaną, ji kalba apie abipusę meilę. Dėl Chris jis netgi nutolo nuo savo žmonos SarosŠiais metais panelė O’Dell susikau-pė ir išleido knygą „My Hard Days and Long Nights with The Beatles, The Stones, Bob Dylan, Eric Clap-ton and the Women They Loved“



in

ga n

orke

etH

an

ru

ssell

, Jim

marsH

all

, eD

erbeC

k –

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––

––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––

rokenrolasrokenrolas

Į Londoną krausteisi, nes gavai darbą. Kokios buvo tavo pirmosios pareigos?Pirmąją savaitę dariau nedaug. Laukiau, kol De-rekas man ras tikro darbo. Iš pradžių, pamenu, iš spaudos karpiau visas naujienas apie „The Be-atles“ ir klijavau į tokį sąsiuvinį.

Kur Londone gyvenai? Kada ten buvai pasku-tinį kartą?Gyvenau labai daug kur, tačiau daugiausiai tarp Shephards Bush, Chelsea ir South Kensington rajonų – vakarinėje miesto dalyje. Tuo metu Londonas buvo geriausia vieta gyventi. The Kings Road buvo pilna jaunų maištingų žmo-nių, nepakartojamų madų. Aštuntąjį dešimt-metį blaškiausi tarp Los Andželo ir Londono, kol likau LA su Pattie Boyd ir George’u Harri-sonu. Vėliau su Pattie ir Ericu. Tada vėl grįžau į Londoną. Devintojo dešimtmečio pradžioje ištekėjau. Tai truko iki dešimtmečio pabaigos. Paskutinį kartą Londone lankiausi 2007 m. Lankiau Pattie.

Matomai nebuvai ir mados nuošalėje.Kai gyvenau Londone, prekinausi „Biba“. Taip pat „Selfridges“ – puiki parduotuvė. Man patiko puoštis. Taip, turėjau tokią priklausomybę – šo-pintis. Tam ir leidau savo uždirbamus pinigus. Tačiau šiandien sunkiai randu, kas man patikų. Ypač nerandu batų.

Buvai studijoje, kai bitlai įrašinėjo savo le-gendinę muziką, kurios žmonės iki šiol negali atsiklausyti. Būdama ten turėjai kokias nors pareigas? Aš rūpinausi laiku – tiek studijos, tiek grupės. Ta-čiau kai jau jie įrašinėdavo, aš tik klausydavausi ir šokdavau. Neblogas darbas, ar ne (juokiasi)?

Ilgą laiką gyvenai su George’u ir Pattie, tačiau kuris momentas buvo kertinis, kai nebesijau-tei žmogumi iš pašalės, žmogumi, kuriam se-kasi būti šalia tokių talentų?Manau, kad niekada sau neleidau pamiršti, kad mano darbas yra unikalus ir kad dalyvauju ne-pakartojamame muzikos istorijos etape. Tačiau tie žmonės, su kuriais dirbau, laikui bėgant tapo mano draugais. Pirmą kartą rimtai pasijutau mu-zikinės istorijos dalimi, kai mašinėle spausdinau George’o Harrisono sukurto gabalo žodžius.

Ar perėjai visą tą idealistinę „Imagine“ viziją? Ar visad jautei žemę po kojomis?Viduje išgyvenau, tačiau iš išorės tai buvo sun-ku pastebėti. Visad buvau šalta, rami ir neiš-sibarsčiusi. Kai dirbau muzikinio turo vady-bininke, visad turėjau galvoti ir organizuoti, kas vyks po to.

Kaip įklimpai į narkotikus (atsiprašau už tokį tiesmuką klausimą)?Alkoholiui turėjau potraukį dar mokydamasi mokykloje. Kai devyniolikos išvažiavau į Los Andželą, ten mane pasitiko kalnai žolės. Tačiau marihuana man nepatiko, geriau alkoholis. Tada susipažinau su amfetaminu. Patiko. Tačiau nie-ko rimto, kol aštuntąjį dešimtmetį po savo no-simi nepamačiau kokaino kalno. Laikui bėgant jis tapo vienu geriausių mano draugų. Tuo metu jis buvo ir populiarus, ir prieinamas. Alkoholis suteikdavo pasitikėjimo savimi, kokainas – ener-gijos. Abu kartu varydavo mane iš proto.

Ar buvai šalia bitlų, kai jie svarstė, ką daryti toliau, kai nušovė Johną?Ne, tuo metu jau gyvenau Vokietijoje. Tačiau ži-nau, kad tik tada jie suprato, jog egzistuoja ir rea-lybė bei pamišę žmonės. Manau, maždaug nuo to laiko žvaigždėm prireikė apsauginių.

Kaip pradėjai dirbti su Micku Jaggeriu? Ar tie-sa, kad su juo leisdavai 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę? Su Micku susipažinau Londone. Tuo metu dar dirbau su bitlais. 1971 m. pradėjau dirbti su stounsais. Taip, tikrai buvau jiems (ne tik Mickui, bet ir Keithui) pasiekiama 24/7. Jie dėl bet ko-kios smulkmenos galėdavo man skambinti vidu-ry nakties. Pavyzdžiui, jiems prireikia kokio nors telefono numerio ir privalau jį gauti. Tačiau man patiko dirbti su jais. Labai.

Ar tau teko susidurti su grupsėmis? Aplink muzikantus sukiojasi daugybė gerbėjų. Daugiausia jų – moterys. Su kai kuriomis netgi rasdavau bendrą šneką. Tačiau aišku, jos būdavo ten, nes norėdavo suartėti su grupės vyrais. Ma-žai į tai kišausi.

Ar niekad neteko sutikti Germaine Greer – žymios aršios feministės ir buvusios grupsės. Teko ją kalbinti, minėjo Jaggerį.Niekada nesu jos sutikusi. Nė nežinojau, kad ji buvus grupsė. Tik kad feministė. Tiesą pasakius, jei bandytum pažinti kiekvieną grupsę, panašu, kad didžioji jų dalis būtų savimi pasitikinčios ne-priklausomos moterys.

Skaičiau „Delfyje“ (toks naujienų portalas Lietuvoje), kad seksas su Jaggeriu buvo tavo darbo dalis.Netiesa. Mes suartėjome tik 1972–ųjų metų vasaros turo metu, nors jam dirbau dar gerokai prieš tai. Šiandien tokius santykius vadintume „draugai dėl naudos“. Tokie buvo ir mūsų su Micku santykiai. Taip, aš neturėjau asmeninio gyvenimo dirbdama su „The Rolling Stones“,

nes dirbau visą parą arba bent visad turėjau būti parengtyje. Tačiau tai buvo mano pasirinkimas.

O kaip su Bobu Dylanu?Man labai patiko dirbti su Bobu Dylanu. Tačiau jo asmenybė mišri. Jis gali sėdėti ir kalbėti su ta-vimi, žiūrėti tiesiai į akis ir atrodo, kad jis yra vi-siškai įsitraukęs į pokalbį. Po kokios valandos jis gali net nepastebėti tavęs, lyg nepažinotų.

Kuris tavo gyvenimo periodas tau buvo sudė-tingiausias?Be abejonės, kai rimtai įnikau į alkoholį ir narkotikus. Vienas toks buvo po „The Rolling Stones“ turo. Kitas, kai gyvenau Vokietijoje. Buvau gilioje neviltyje.

Kokios buvo tavo paskutinės dienos muzikos versle?Gyvenau Vokietijoje, tada supratau, kad grupės, su kuriomis dirbau, buvo gerokai už mane jau-nesnės. Be to, apie jas iki tol dažniausiai nieko nebūdavau girdėjusi. Pamenu, kai vienas muzi-kantų paprašė paskolinti rankšluostį, o aš pasiū-liau jam eiti ir įsigyti savo. Taip niekad nebūčiau pasakiusi nei bitlam, nei Mickui, nei Dylanui. Tada ir supratau, kad viskas, užtenka. Tai buvo devintojo dešimtmečio pradžia. Grįžau į Didžiąją Britaniją ir ištekėjau, pagimdžiau vaiką. Tik tada visiškai atsikračiau savo priklausomybių.

Ar supranti, kad tu ir žmonės aplink tave api-būdinote sąvoką „rokenrolas”?Nemanau, kad aš prie to kaip nors prisidėjau, tačiau žmonės aplink mane – taip, jie apibrėžė „rokenrolą“.

O kaip tavo sūnus? Nenori eiti mamos pėdomis?Jam patinka muzika, jis groja gitara, tačiau pui-kiai supranta, kad šiais laikais viskas yra sudė-tingiau. Jis turi dvigubą pilietybę – JAV ir Di-džiosios Britanijos. Važiavo į Londoną, tačiau skundėsi, kad jam ten sunku rasti darbo. Jis ne tokio klajokliško būdo kaip buvau aš.

Ar dar bendrauji su kuo nors iš tų auksinių laikų?Su Pattie Boyd. Ji vis dar yra mano geriausia draugė. Kartais susirašome su Barbara, Ringo Starro žmona. Tačiau dabar mano gyvenimas kur kas ramesnis.

Kaip jautiesi šiandien? Ramybėje. Gyvenu Arizonoje, dievinu dykumos tylą. Turiu nuostabų vyrą, sūnų ir septynerių metų įsūnį. Man pasisekė. Rimtai.

Ačiū už pokalbį, Christine. Didelė garbė tave kalbinti.Ačiū tau.

„Taip, aš neturėjau asmeninio gy-venimo dirbdama su „The Rolling Stones“, nes dirbau visą parą arba bent visad turėjau būti parengtyje“



––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––

––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––

rokenrolasrokenrolas

Dieną nuo Pakabos Dieną nuo Pakabos

Skom

anta

s, kū

rybi

nink

as. K

ojin

ės iš

koj

inių

dėž

ės. T

ai sp

ecial

i dėž

ė nuo

sp

rogm

enų.

Kar

tą v

iena g

amyk

la vi

siem

s išd

alino

toki

as d

ėžes

ir d

abar

visa

s V

ilniu

s tur

i po

vien

ą. Tr

enin

go k

elnes

pas

iuvo

žmon

a, pa

gal „

Hum

ano-

je“ įs

igyt

o 7

0–ųj

ų m

etų

treni

ngo

suki

rpim

ą – at

šviet

ė, ki

taip

saka

nt.

Sim

as. K

ai jį

sutik

ome,

neš

ėsi r

anko

je su

pyne

s su

virv

e. S

akė,

kad

pr

isiriš

o pr

ie v

ieno

iš V

ilnel

ės ti

ltų ir

supo

si. K

epur

ę nu

sinėr

ė pa

ts iš

moč

iutė

s siū

lų. D

ažai

ant

vei

do –

be

joki

os p

rogo

s. Ti

esio

g pa

juto

, kad

tą

die

ną ta

ip re

ikia

. Yra

tikr

ai n

agin

gas v

yruk

as –

turi

vien

ą ilg

ą na

gą.

Ieva

, sva

joja

būt

i auk

štosio

s virt

uvės

šefe

.Ak

inia

i su

išstu

mta

is sti

klai

s. K

epur

ė ir

pirš

tinės

iš N

emen

-či

nės p

adėv

ėtų

drab

užių

turg

aus.

Bata

i iš M

askv

os.

Vik

torij

a, sv

ajoj

a ta

pti m

ados

žur

nalis

te.

Kep

urė

iš G

edim

ino

pros

pekt

e vy

kusių

mie

sto

dien

ų. K

repš

ys iš

vai

-ki

škų

drab

užėl

ių p

ardu

otuv

ės, a

trad

o se

sutė

s dėk

a. B

atai

iš P

aryž

iaus

.

Šaltasis sezonas neįsivaizduojamas be tokių aksesuarų kaip kepurės, šalikai, pirštinės iki alkūnių, rankų movos. O šiemet populiarus „svogūno“ rengimosi tipas: 2 kepurės viena ant kitos, 3 skirtingų spalvų ir faktūrų šalikai, suvynioti arba susukti, tarpusavyje perpinti. Parduotuvėse „Effigy“ šiuo metu rasite ne tik šaltajam sezonui būtinų paltų ar megztinių, bet ir ryškių, blizgių, jaukių, megztų aksesuarų.

Goda – stilinga „Pravdos“ draugė. Ryški net ir tuomet, kai šalta!

Kepurė „Effigy“ Šalikas „Effigy“Vėriniai „Effigy“ Karoliai „Effigy“

Ju

sti

nas V

iliu

tis

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––

––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––

01Konfeti sistema Crystal Pinatas135 $, confettisystem.comLyg muziejinė instaliacija, tokia konfeti sistema pastiprins bet kokią šventę. Ji susideda iš paprasčiausių medžiagų, dvelkia nos-talgija, tobulai užpildo įmantriausią erdvę. Savo muziką „Crys-tal Pinatas“ konfeti iliustruoja net grupė „Yeah Yeah Yeahs“.

02Dantytas puodelis Teeth Mug24 $, mollaspace.com Kad kiekvienas kavos gurkšnis primintų apie jos poveikį dantų spalvai. Stenkis išlaikyti puodelį ir savo dantukus baltus. Nieko čia groteskiško, tik higiena.

03Akiniai nuo saulės Martin Margiela390 €, colette.fr Atsiradus tokiam aksesuarui reikėtų kiek pakoreguoti gerb. lie-tuvių kalbą. Visgi tai ne akiniai nuo saulės, o akinys. Vienas akinys nuo saulės apsaugo ir akis, ir pusę veido.

06Lęšiai Biofinity 19,79 Lt, manolesiai.ltĮsidedi lęšius ir gali juos pamiršti visam mėnesiui. Skamba kaip fantazija? „Biofinity“ lęšiai yra ypač pralaidūs orui ir turi savyje tiek vandens, jog galėsi lęšius akyse laikyti neišimtus visą mėnesį. Net ir miegodamas. Daugiau jokių raudonų ir išsausė-jusių akių po vakarėlio, kai pamiršai juos išsiimti!

05Ornamentiškas šakotuvas WirePod330 $, zwello.com Jei lig šiol negalėjai pakęsti laidų raizgyno namuose, galėtum nuomonę dabar ir pakeisti. Dizaineris Joris Larmann pasistengė ir jo ornamentiškas šakotuvas trūkumus paverčia privalumais. Erzinanti laidų raizgalynė dabar gali tapti tiesiog meno kūriniu, kitaip tariant – „art do I“.

04Krepšys su kolonėlėmis Retro Boombox 29,99 £, kitschulike.com Tai nėra šiaip krepšys, savo dizainu imituojantis senovinį muzi-kos grotuvą. Tai krepšys, kuris iš tiesų turi kolonėles ir groja, kai prie jo prijungi MP3 grotuvą. Ar girdite, tai ne tik krepšys – jis dar ir groja!

07Sąsagos Vintage lighter cuff links40 $, etsy.com Dvigubai praktiškas rankogalių papuošimas. Pirmas privalumas (be to, kad gerai atrodo) – susega, tačiau tai ne taip įdomu, kaip antras privalumas – jis iš tiesų veikia. Įsipili žiebtuvėlių dujų ir žinai, kad nepristigsi ugnies, Džeimsai Bondai.

08Priemonės Eucerin DermoPuRIFYER20 – 45 Lt, www.eucerin.ltSpuogai gali sukelti tikrą tragediją, nes jie visad atsiranda ne lai-ku arba apskritai nepalieka normalaus veido, tampi spuogiumi. „Eucerin“ pristato valančių ir puoselėjančių odą priemonių liniją „DermoPURIFYER“, kuri ne tik padės išvalyti veidą nuo nešvaru-mų ir riebalų, bet ir saugos odą nuo kitos galimos spuogų apgulties.

09Kaklaraištis ir naudojimo instrukcija Howtie 23,08 $, store.artlebedev.com Jei nuo kaklaraiščio ryšėjimo tave baido nuolat pamirštama jo užrišimo technika, gali suklykti iš džiaugsmo, nes tavo kančios baigėsi. Naudojimo instrukcija visada šalia, rišk pats ir šviesk vi-suomenę šiuo klausimu.

10Pagalvės užvalkalas Beautyzzz47 $, beautyzzz.comLabai moteriškas fetišas – pagalvė nuo kurios gražėjama. Naktįį ją gali trinti savo veidą ir plaukus kiek tik nori. Pagalvė drėkinaodą, minština plaukus, atsibundi be reljefinių išvedžiojimų antskruostų ir jau gaiviu veidu.



karo

lin

a l

iCiū

tė ir k

ita f

em

me

praVD

arC

HyVas –

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

–

––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––

Pasaulinė AIDS diena. Švęsk saugiai // Visas pasaulis 1

LUNI paskaita, 18:30 // ŠMC skaitykla, Vilnius 2

Opera „Verteris“, 19:00 // Kongresų rūmai, Vilnius 3

Elektroninės muzikos koncer-tas „Silence family“, 20:00 //

„Teatro arena“, Vilnius 4Klubo „Exit“ gimtadie-

nis // „Exit“, Kaunas 5Lietuviškų muzikos naujokų „Suicide DJs“ ir migloko tu-ras su „Pravda“ // Baltarusija 6Minimal Mondays, 21:00 //

klubas „Satta“, Vilnius 7A. Smilgevičiūtės ir „Skylės“ koncertas, 19:00 // Šv. Kot-

rynos bažnyčia, Vilnius 8Grupės „AIR“ koncertas, 19:00 //

„Teatro arena“, Vilnius 9Solinis „Avaspo“ koncertas,

21:00 // baras „Pogo“, Vilnius 10„Gravity“ gimtadienis su „Fischers-

pooner“ // „Gravity“, Vilnius 11Festivalis „Satta inside“ //

klubas „Satta“, Vilnius 12Miuziklas „Thriller – live“, 20:00 //

„Pramogų arena“, Vilnius 13Pasirūpink nemokamomis dovano-

mis Dalykla.lt // www.dalykla.lt 14Gyčio Ivanausko teatras „Prem-

jera“, 18:00 // Šiaulių kul-tūros centras, Šiauliai 15

16 Filmas „Antikristas“, 21:00 // Kino teatras „Forum Cinemas Kaunas“

17 Tarptautinė studentų diena „Ža-lioji gatvė“ // Vilniaus g., Kaunas

18 „Kanų liūtų“ geriausių reklamų peržiūra, 22:00 // Kino teatrai

19 Filmas „Pasaulis yra didelis ir išsigelbėjimas slypi už kam-po“ // Kino teatras „Pasaka“

20 5–asis „Pravdos“ gimtadienis, 20:00 // „Tamsta“, Vilnius

21 Oro linijos „Star1“ pradeda skrydžius Vilnius – Milanas // Vilnius - Milanas

22 II–asis atviras Baltijos šalių Blokart vėjamačių čempionatas // Neringa

23 Despotin’ Soundsystem + min_for, 21:00 // klubas „Satta“, Vilnius

24 Miuziklas „Svynis Todas“, 19:00 // Kongresų rūmai, Vilnius

25 Eimunto Nekrošiaus premjera „Idiotas“, 17:00 // Lietuvos naci-onalinis dramos teatras, Vilnius

26 Paroda „Šaltojo karo metų modernizmas“ // Nacionali-nė dailės galerija, Vilnius

27 „Gus Gus“ koncertas „Pacha“ gimtadienyje // „Pacha“, Vilnius

28 Maisto šventė „Šiaurės skonis“, 13:00 // Prekybos ir pramogų centras „Ozas“, Vilnius

29 OKT spektaklis „Hamletas“, 19:00 // „Teatro arena“, Vilnius

30 Klounų šou „Aga-boom“, 19:00 // „Teatro arena“, Vilnius

KALENDORIUS 1

1/1

209

sierius Gintaras Varnas Juozui pasakė: „tavo kos-tiumai aktoriams pakužda kaip vaidinti.“ Operos primadona Asmik Grigorian rolę repetuodavo su korsetu. Paradoksalu, nes šį intro tekstą rašau vos grįžusi iš kūrėjo didžiojo pristatymo.

Kuris istorinis laikotarpis kuriant teatro kos-tiumus įkvepia labiausiai?To niekada negalėčiau pasakyti, nes man visi lai-kotarpiai yra savotiškai idomūs. Jokio skirtumo ar aštuntasis ar penktasis dešimtmetis, ar septy-nioliktas ar šešioliktas amžiai. Jeigu spektakliui reikia tam tikro laikotarpio, įsigilini ir ieškai. Antrą kartą gilintis jau nebereikia. Juolab kad kai studijavau jau buvo kostiumų istorijos paskaita. Parodykite sijoną ir pasakysiu kurio jis laikotar-pio. Tai mano specialybė. Kai kuri Renesansą – įsigilini į to laikotarpio medžiagas, tekstūras. Kai tenka Barokas – vėl visokiausios pudros, perukai, gėlės ir siuvinėjimas.

„Bohemos“ heroję fotografavome kvepalų parduotuvėje.Būtent šeštojo dešimtmečio kostiumų istorijoje yra labai daug informacijos. Tai bene vienintelis dešimtmetis iš XX amžiaus, kuriame buvo toks di-delis kiekis prabangos, grožio, o kartu ir nepatogu-mo. Jam savo sudėtingumu prilygsta tik Barokas.Šeštasis dešimtmetis, pokaris, žmonės nustekenti ir visiems žiauriai nusibodęs kvadratinis kareiviš-kas siluetas. Ir tais metais atsiranda „Dior New Look“, nežmoniškai suveržta talija, smailiausi batai, aštriausi kulniukai, nežmoniški pravedimai, išpešioti antakiai, išplatinimai į viršų, plaukų vė-limas, šinjonai, kuodai ir taip toliau. Tai vienas glamūriškiausių istorijos momentų, kai moterys be lūpdažio, kvepalų, pirštinaičių, skrybėlės ir korseto negalėjo išeiti į gatvę. Šiais laikais ima juokas, kai reikia pastovėti ant aukštakulnių ir visi burbuliuoja. Todėl visi vaikšto su uggsais ir taip to-liau. Nėr nieko baisiau, mano akimis mergina su uggsais eina kaip šuo arba meška. Pats gražiausias laikotarpis yra šeštasis dešimtmetis. Tai patys ne-turtingiausi ir smarkiausiai prabangą imituojantis metai. Tai beveik visada tinka ir Lietuvai.

„užburtosios fleitos“ suknelę fotografavome soliariume.Labai tiko, nes šviesa atsimušė į sagas ir blizgėjo kaip tūkstančiai žvynų iš aukso. Matote, kokia iliuzija teatre? Visada apgaulė, ant scenos atrodo nežmo-niškas blizgesys, prašmatnumai ir taip toliau, o iš tikrųjų tai tik elementarios perlamutrinės sagutės.

Taip, tai ir yra teatro specifika. Ir ne visi dailinin-kai žino, kad sagutės scenoje gali atrodyti žymiai geriau nei žvynai ar bet kas kita. Kūrėjai pučiasi, kad pasirinks geras medžiagas, brangias siuvimo

Šiame straipsnyje užgesinu šviesą toje istorijos sodo pusėje, kur kabo brangiausi šalies audeklai, virš bažnyčių skrenda balti karveliai ir ponios į orą purškia kvepalų miglą. Nereikia. Pasako-ju apie tuo pačiu adresu gyvenantį kitą kūrėją. Šis kostiumų dailininkas mūsų akims nupiešia scenos herojų, kaip kad skaitydami knygą mes aprengiame ir nurengiame Veroniką. Teatro reži-



mėnesio tiesamėnesio tiesa

––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––

ele

na r

eim

erytė

V

isValD

as m

orkeViČ

ius,

rū

ta J

an

kau

skait

ė –

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

–––

mašinas ir tada jų kostiumai bus gražūs – nieko panašaus. Ne įrankiuose esmė. Čia kaip pelėda pasakėčioje – jei pelėda turi akinius, tai jau bū-tinai mokės skaityti. Daug jaunų žmonių dabar važiuoja į užsienį, bando mokytis. Aš labai tuo džiaugiuosi, nes jie turi galimybę važinėti ir paga-liau gali sau tai leisti, atsidarė keliai ir mes esame laisvi. Tačiau manau, kad tai ne tie įrankiai. Visi alpsta – „O... St. Martins mokykla Londone...“ Mokykla egzistuoja jau keletą dešimtmečių, o ją baigė tik du dizaineriai – McQueenas ir Galliano. O kiek nuplaukė pasroviui? Į gerą mokyklą papul-ti nepakanka, turi turėti supratimą ir jausmą. Turi jausti teatrą, sceną. Žinoti, ką publika perskaitys matydama kostiumus. Jie žiūri į sagas ir nesupran-ta, kad tai sagos – galvoja, kad nežmoniškas blizge-sys. Teatras – iliuzija, kurią reikia sukurti.

Dėl sagučių suknelėje kilo diskusija, pajudin-ta ji skleidė beprotišką barškesį.

Jis įmitavo heroję varžiusių grandinių žvangesį?Taip, ir imitavo grandinių žvangesį. Pavyzdžiui, Varno spektaklyje „Rigoletas“ buvo šokėjos, ku-rių sijonus apsiuvome tikrų perlų gijomis – tikra secesija. Gijos kabojo nuo apyrankių ligi pat si-jonų ir labai barškėjo. O spektaklyje buvo vieta su labai tyliu pragrojimu. Dėl to teko brangius karolius pakeisti plastikiniais, kurie nebarška. Buvo žiauriai gaila, nes tai buvo gražūs tikri perlai. Žmonės tikrai būtų įvertinę, bet duoklė buvo atiduota muzikai. O Dalytė (Ibelhauptaitė) šiuolaikiškai išsprendė sagučių suknelės situaciją ir paliko. Rinkevičiui irgi turiu už tai padėkoti.

Prie suknelės prisiūta apie trisdešimt tūkstančių sagų – didžiulis kiekis energijos. Įsivaizduokite, ką reiškia kiekvieną jų prisiūti ir kiek žmonių tai darė. Į darbą įdėta energija akumuliavo ir tuomet visi buvo pakerėti jos grožio. Nusilenkė Mocar-to muzikai ir paliko suknelę scenoje. Manau, tai didžiulis įvertinimas ir aktoriam tai tikrai padė-jo. Asmik jautėsi kaip iš Egipto laikų – su visu rūbo svoriu ir nežmoniška prabanga. Žiūrovas žiūrėdamas į šią suknelę pamatė prabangą iš ne-atmenamų laikų. O iš tikrųjų tai tik elementarios sagutės. Štai kas yra teatras.

Trečiasis fotografuotas kostiumas buvo iš „Svynio Todo“. Tai Viktorijos laikai, kuomet madingos buvo tamsiai rudos, tamsiai mėlynos ir juodos spalvos. Nebuvo elektros, tik žibalinės lempos ir prieblan-da. Visi nuolat apsitaškydavo drabužius. Vyravo sunkūs, sudėtingi interjerai. Iš to laikotarpio iš-traukus patį kostiumą nieko nepapasakosi, prie jo turi būti ir scenografija. Galima šiame spek-taklyje pastebėti daug metalinių konstrukcijų.

Pramoninis amžius. Visi drabužiai, net choristų, yra pakankamai tamsūs ir niūrūs. Tačiau Asmik herojė yra jau prasigyvenusi moteris. Kai pradė-jo kepti pyragėlius iš žmogienos, leido sau turėti juodą suknelę. Be to, jai stovint ant scenos turi matytis, kaip ji kepdama pyragėlius išsimiltuoja. Šilkinė tafta buvo labai madinga, nes ji suteikia žvilgesio, prabangos įspūdį. Jeigu kostiumas bū-davo nušiuręs, bet iš taftos, jį nešiodavo ir nešio-davo. Tokių valyklų kaip dabar nebuvo. Niekas drabužių tiek neplaudavo. Žmonės tiesiog steng-davosi juos švariai nešioti.

Kostiumo idėja tokia: ji nešiojo iš kitų ponių ati-tekusius sijonus, korsetus ir nepaisant to, kad yra vargdienė, atrodė stilinga. Jai ne sarmata dėvėti svetimą drabužį. Kaip pas mus dabar, kai visi bijo „antrų rankų“ parduotuvių: „Oi, čia senų, čia numirusių žmonių...“ Bet palikimo niekas nebijo pasiimti, nors jie dažnai irgi būna senų žmonių…kažkaip sutinka... bet su drabužiais – ne. Manau, kad tai labai senamadiška. Daug žmonių gali rengtis labai stilingai „antrų rankų“ parduotuvė-se, o po sezono sau ramiai viską išmesti, veltui neleisti pinigų ir atrodyti kaip sezono žvaigždės. Viską juk galima perdaryti, jaunimas drąsiai gali rengtis ten, jeigu tik turi skonį ir supratimą. As-mik herojė turėjo supratimą. Kai kurias drabužių medžiagas tiesėme ant teatro laiptų ir visi savaitę per jas vaikščiojome, laipiojome ir trynėme. Pas-kui jas virėm ir deginom.

Kaip buvo atrasta tokia technika?Labai paprastai, techniką atrandi kiekvieną kartą iš naujo. Medžiagos visur vienodos. Visur, kur nueini, viskas vienoda. Visuose biuruose, visuo-se bankuose – vienodos sienos, vienodos lubos. Įsivaizduokite, Kongresų rūmai – jie juk tokie ta-rybiniai... Sukurti Viktorijos laikų atmosferą gali tik žmonėmis, šukuosenomis. Daugelį nustebino kostiumų, dekoracijų, apšvietimo ir Dalios reži-sūros jėga, nustelbusi tarybinio pastato atmosfe-rą. Nelengva, bet mums pavyko.

Kodėl Jūs kuriate teatrui?Man labai patinka. Klausiate dėl to, kad couture’as brangu, o šitas nebrangu?

Daug žmonių juk galvoja, kad geriau daryti dalykus, kurie brangūs, prabangūs, o teatras Lietuvoje – pakankamai liūdna tema.Gal geriau pasiūčiau tris sukneles ponioms ir ra-miai sau gyvenčiau. Bet... kas negali nusipirkti tos suknelės, gali nusipirkti kvepalų, kas negali kvepalų, gali už keturiasdešimt litų nusipirkti bi-lietą į teatrą. „Aš neturiu Statkevičiaus suknelės, bet mačiau spektaklyje jo kostiumus ir man pati-ko.“ Mano kūryba prieinama visiems.




ko

sti

um

ų H

ero

Ju

s:

asm

ik g

rig

oria

n,

grim

as:

em

iliJ

a Š

iDla

uskait

ė –

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

–––

––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––

Kurti teatrui man labai patinka, nes madoje irgi būna rutinos ir kitų neįdomių dalykų. Jei kiekvie-ną kartą skaičiuosi peltakių centimetrus, ar bus gražu, ar mažos kilputės, ar tokios rankovės, ar šį sezoną taip, ar kitaip... Atėjęs į teatrą gali pasitaš-kyti fantazija, išsinagrinėti viską. Po to gali ir ko-kias renesansines rankoves įkelti į madą. Kiti sako: „o, mados tendencijos.“ Tendencijas kuriu aš. To-dėl, kad aš jas išsistudijuoju. Pamatai medžiagą ir įdedi apykaklę iš Renesanso, o rankoves iš Baroko.

Tai Jums mokykla?Didžiulė mokykla (energingai pritaria). Tai net ne mokykla, tai supermokykla. Tai, kas buvo se-niau, nebebus padaryta iš naujo.

Šis žurnalo numeris vadinasi „Virtuvė“. Tai jūsų virtuvė?Taip, aišku.

Ar Jums kuriant norisi nuo visų užsidaryti?Man reikia bendraminčių. Kuriant turi būti idėjų generatoriumi. Turi viską apgalvoti – tos pačios suknelės gatvėje atrodys vienaip, scenoje jau kitaip. Tai yra taikomasis menas, todėl tai gali būti šedevrai ir tuo pat metu atrodyti lyg niekas. Didysis pilotažas ir meistrystė, kai nesimato įdė-to darbo. Viskas, rodos, padaryta lengva ranka. Daugybės jaunų žmonių kūriniai būna sunkūs, visko primalta. Mažai žmonių, kuriems svarbus kruopštumas. Jie neieško kruopštumo. Kodėl man taip patinka teatras? Todėl, kad vėl visi atra-dinėja dviratį iš naujo, užuot pasižiūrėję, į tai kas buvo ir pasinaudoję patirtimi. Neišrasi renesan-sinės suknios iš naujo. Juk tokių medžiagų nėra. Tu tik gali talentingai Renesansą imituoti. Pa-vyksta, jei teisingai padarai – sutrini medžiagas, kepi, verdi visokiose mikrobanginėse krosnelėse ir dažai.

Būna, sėdžiu vienas, kaip šiandien. Rytoj ateis krūva žmonių. Čia namo neišeini penktą valan-dą vakaro. Namo išeini penktą valandą ryto, vos pavelki kojas, bet širdis dainuoja. Dabar mažai tokių bepročių. Niekas taip nebedirba, visi klau-sia – kiek mokėsit? O aš, pavyzdžiui, klausiu – o ką Jūs mokate daryti? Pasikeitė laikai. Nebeliko entuziastų, tik greitas maistas. Nebeliko – ooo, davai, padarom. Kai atvažiavau į Paryžių, manęs paklausė: „ką tu moki daryti?“ Aš atsakiau, kad moku siūti, siuvinėti, dažyti – viską moku. Man nereikia klausti. Aš viską žinau. Žinau kaip pasi-daryti dažus, kokios turi būti proporcijos. Mus to mokė. Bet man neįdomu, kaip yra šiandien. Man tik keista, kad jau dvidešimt metų dirbu šį darbą, o lyderių kaip neatsiranda, taip neatsiranda. Vis-ko yra – bevizis režimas į Paryžių, gali važiuoti, žiūrėti, mokytis.

Mums bekalbant skamba muzika (Laid Back „Sunshine Reggae“, kuri po kelių dienų nu-skambės didžiąjame kolekcijos pristatyme kaip finaline daina). Kaip ją pasirenkate? Man muzika labai svarbi. Pasirodymų muziką vi-sad kūriau pas Andrių iš „Happyendless“.

Kas praėjusių metų pristatyme sugalvojo parinkti paskutinę dainą – Billy Idol „Eyes Without a Face”?Aš. Tai aišku, kad aš (pakelia raudoną pakvietimą į renginį, kur prie muzikos parašytas Andrius K. ir Juozas Statkevičius). Tiesiog aš per metus su-sirenku muziką, kuri man reikalinga. Kuri bus madinga, įdomi ir atitiks atmosferą. O Andrius viską „susiuva“. Čia daugiau, čia mažiau, čia pri-dėkime aidą, čia nuimkime, čia pagreitinkime, čia sulėtinkime. Tai jo sritis. Kaip aš galiu pasiū-ti drabužį, taip jis gali susiūti muziką. Labai jį gerbiu kaip žmogų, kuris moka įsiklausyti ir dar viską papildyti. Andrių galiu pavadinti genijumi.

Nebėra dvidešimtmečių, kurios susisodintų drauges ir pasakotų, kad aukštosios mados pasirodymas turi kvepėti kvepalais? Man viena Jūsų draugių tai pasakojo.Tai priklauso nuo noro. Jeigu nenorėsi, gyve-nime nieko nepamatysi. Bet jeigu nori, pajausi visus kvapus ir nevalgęs gyvensi, dirbsi, padarysi taip, kad vieną gražią dieną viskas pas tave ateis. Dabar dirbu su penkiais spektakliais: ir Kaune, ir su Tuminu, ir su Varnu, viskas dabar vyksta. Bratislavoje „Faustas“. Turiu atsisakyti kai kurių projektų, žmonės sako: „Juozas brangus...“ Bet mes su pagalbininkais padarome taip, kad pas-kui sako: „mes apie tokį išpildymą net pasvajoti negalėjome, visiškai pagal temą.“ O kiti sako – „mes ieškosime pigiau.“ Pigiau – reiškia blogiau. Aš taip sakau ne todėl, kad dirbu dėl pinigų, bet vieną gražią dieną supranti, kad tu dirbi, dirbi, darbų yra šimtą kartų daugiau nei pinigų, o man tai yra savotiškas karas su malūnais. Jau seniai ga-lėjau kokiam Holivude kurti filmam kostiumus ir negalvoti, kaip susimokėti nuomą, „Sodrą“, mokesčius ir t.t. O Lietuvoje dar ir kūryba nesi-džiaugiama. Nėra pagarbos kūrybai.

Nėra pagarbos jokiam intelektualiam produktui.Ne. „Ai, nu, teatro kostiumai, cha cha, gerai.“ Visas džiaugsmas. Įvertinimo nėra. Nors aš to nereikalauju. Tikrai ne dėl to kuriu kostiumus. Vieną kartą niekas neapdovanoja, antrą… bet ką aš galiu pasakyti? Du kartus pasirodžiau Paryžiu-je ir du kartus buvau apdovanotas. Lietuvoje aš dvidešimt metų ir kaip nieko, taip nieko.

Kaip tai nieko?Na, o kas?




––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––

––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––

Reklama

Visi žino „kas“.Visi žino, bet nei kokiam Kristoforui, nei Scenos Kryžiui nenominuoja. Ir taip geras, užtenka jam, ir taip milijonierius. Jie taip galvoja.

Darbo metu valgote čia, ar einate kitur?Einu visur. Bet kartais man patinka valgyti ir čia. Pavyzdžiui, mes visus gimtadienius šven-čiame studijoje. Kartais būna tiek darbo, kad niekas nevalgo nuo ryto iki vakaro. Visaip ir įvairiai. Mūsų ateljė primena tokią, kokioje

dirbau Paryžiuje. Bet tik ilgainiui ji tokia tapo. Čia bardakas, o ant scenos viskas blizga. Negali viskas būti sudėliota lentynėlėse. Tada ir galvoje lentynėlės. Ir nėra to palioto, nėra mastelio.

Žinote, kartais aš tuos spektaklius darau tik dėl savęs, dėl savo egoizmo. Visiškai. Man patinka, man įdomu ir man nusispjauti, ar kam patiks. Aš darau taip, kaip man atrodo, nes įvertinimo seniai nebesitikiu sulaukti. Kuriu kaip tikras egoistas.


––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––

mėnesio tiesa

Lina pasakoja apie darbą dideliame žurnale „Nylon“ ir jo virtuvę:

Amerikoje yra kelios rūšys žurnalų: tie, kurie priklauso didelėms medijos kompanijoms, turi didelius vestibiulius ir daug sekretorių, ir tie ne-priklausomi, kuriuose šiukšles išnešti tenka prak-tikantams. Pirmieji turi daug pinigų ir mažai kūrybinės laisvės. Antruosiuose gali daryti ką nori, jei tik sugalvoji, kaip tai padaryti už dyką. „Nylonas“ – prie pastarųjų.

Aš į „Nyloną“, įsikūrusį išsipusčiusiame Niu-jorko SoHo, pakliuvau prieš 2 metus. Pirmus praktikavau, vėliau teko valgyti etato duoną. Ko čia prisižiūrėjau jums ir papasakosiu.

Mūsų nedidelis 10metis žurnalas turi šiokį tokį kulto statusą vidurio Amerikoje. Gauname gra-žiai iškarpytų gerbėjų laiškų. Man visada įdomu, kaip visa tai pavyko mūsų redaktoriui – vyres-niam nei vidutinio amžiaus Kalifornijos vaiki-nui, kuris dažo plaukus baltai, o džinsus nešioja nusmukusius žemiau nei derėtų. Manau, paslap-tis glūdi geroje ir jaunoje (t.y. entuziastingoje) komandoje ir kūrybinio proceso laisvėje.

Per 10 metų žurnalas plėtėsi, įsigalėjo (su tuo kartu prarasdamas dalį indie žavesio, bet čia, matyt, nie-ko nepadarysi): dabar turime savo įrašų kompa-niją (suvilioti yra Patrickas Wolfas ir prancūzaitės „Plastiscines“), „Nyloną“ savaip leidžia Meksika, Korėja ir Japonija (pastarųjų variantas – super), egzistuoja „Nylono“ „Nike’sai“, marškinėliai, mu-zikinis turas, pagalvės…

Maždaug kartą per mėnesį visi kūrybiniai dar-buotojai (rašytojai, madistai, videomanai, internetinės naršeklės, grožio puoselėtoja, ma-

ketuotojai ir dizaineriai) susėda kartu su redak-toriumi, kad aptartų naujo numerio temas. Kasmet rugpjūtis – džinsų mėnuo, birželio – liepos numeris (mano mėgstamiausias) – dedi-kuotas muzikai, spalis – It merginoms, lapkri-tis – Amerikai, ir panašiai. Dėl to vieną mėnesį kaupiame informaciją apie vieną specifinį daiktą ar sąvoką. Dauguma suklijuoja juos tą mėnesį įkvėpusius drabužius ir veidus ant įkvėpimo lentos. Tada prasideda lipdymas. Sugalvojamas viršelis, kurį (galbūt per dažnai) fotografuoja pats redaktorius. Viršelio politika paprasta – arba itin nailoninė mergina: nuo Olsen dvynių iki „Gossip Girl“ panelių, arba kas nors netikėto ir šokiruojančio – nuo Paris Hilton, kuomet visi žurnalo gerbėjai kraipė ausim, iki hipsteriškai permainytos Megan Fox.

Visus žurnalų viršelius juk kamuoja tas pats pa-razitas – kaip padaryti, kad mūsiškio pirktų dau-giau? Industrinė paslaptis: viršeliai su Lindsay Lohan kažkodėl visada išparduodami. Industrinė paslaptis numeris 2: kažkodėl „juodaodžiai“ vir-šeliai neišparduodami tuo pačiu kiekiu kaip pasi-dabinusieji baltaisiais.

Nuo viršelio iki paskutinio puslapio žurnalą pripil-dom nuotraukų, kvepalų iliustracijų, Peaches Gel-dof gyvenimo pastabų, ikoninių moterų apsiren-gimo ypatumų, geresnių indie muzikinių albumų, filmų ir daugybe naujų kelnių, siuvimų, spyglių, naujų ant–banginių batų ir kitų reikalingų daiktų. Fotosesijos dažnai rengiamos biure, čia turime šio-kią tokią studiją. Kartais meno skyrius ima žaisti ir fotosesijoms prikarpo palmių, popierinių lėlių, priberia blizgučių. Po to rašiniai ir vaizdas keliau-ja pas dizainerius. Jie turi mėnesines meno temas, todėl kartais jų raidės būna suvertos iš karoliukų, kartais puslapiai atrodo kaip fanzinai.

Rašytojai biure – didžiausi egocentrikai, nes jie mat trinasi su Holivudo žvaigždėmis ir rokeriais. Pamanyk. Madistų kampelis man patinka labiau-siai, nes jie atrodo geriausiai. „Nylono“ stilius – visada toks pat. Jei nori mums patikti, užteks „Doc Martensų“ ar „Converse“, gerai paplėšytų džinsų ir grupių marškinėlių (arba, jei nori ne tik patikti, bet ir nustebinti, dėvėk Jeremy Scotto ar Henry Hollando kūrybą). Kas nors neoninio, rokeriško, su kailiu ar blizgučiais irgi bus įvertinta. Tik neper-sistenk – čia tau ne „Dazed and Confused“.

Ji Lina PlioplytėIš LietuvosGyvena NiujorkeDirba žurnale „Nylon“Mėgstamiausia spalva karališka mėlyna, violetinės ir aukso mišinys ją irgi veža.Mėgstamiausia picos sudė-tis sūringa su daug pomidorų, brokolių, geldelių ir svogūnų Mėsos nevalgo nuo šešiolikos Paros laikas ankstus rytas – arba be miego, arba pabudusŽodžiai, kuriuos naudoja įvardinti patinkančius dalykus šakės, piazda, da shit, that’s tight, aaaaawesome


teksta

s

fo

tog

rafi

Ja –

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

–––– 45


ir

lin

a p

lio

ply

tė –

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––


Reklama

Vienas svarbiausių žurnalo kampelių, kiekvienas žurnalistikos studentas patvirtins, yra interneto puslapis. Čia telpa viskas, kas nesuspėjo į spausdintą versiją, taip pat visi žurnalo straipsnių užkulisiai, papildomos nuotraukos, naujausi gandai. Inter-netas – vienintelis būdas tiesiogiai bendrauti su žurnalo auditorija. „Twitterio“ draugų skaičius – rimtas padėjėjas reklaminiuose susitikimuose.

Vieną savaitę per mėnesį, kuomet reikia pa-baigti, suredaguoti visus rašomus straipsnius ir deadline’as ima šnopuoti į nugarą, ofise visi tampa tylesni nei įprastai. Net nekalbu apie nevalgo-mus pietus. Tipiška niujorkiečio pietų pertrauka ir taip trunka apie 20 minučiu, o ir tokių kar-tais nebūna. Įtemptos savaitės metu dizaineriai kasdien namo išeina po vidurnakčio, rašytojai į kolegų prašymus ir pletkus atsikerta vienu žodžiu, o daugelio G-chato ir Aim pokalbių temos eilutėje atsiranda raudonas užrašas work only, please. Man yra tekę biure ir nakvoti, ant visai patogios sofos redaktoriaus kabinete, beje. Bet tai tik tarp mūsų.

Aš dirbu žurnalo vaizdiniame skyriuje, t.y. lakstau su kamera. Per tą kamerą teko pama-tyti keletą mano mėgstamiausių žmonių: Karlą Lagerfeldą ir Thurston Moore, Juliette Lewis ir Diane Von Furstenberg, daug manekenių (Freja Beja yra vieni kaulai, Jessicos Stam oda – probleminė, o Natalia Vodianova – stulbinan-ti), dar daugiau besikalančių indie žvaigždučių (MGMT kalbinome prieš pat jiems išgarmant į šlovės pragarą, o su „Virgins“ ir Patricku Wolfu iš arčiau susipažinau jų turo metu). Yra speciali įžymybių grupė, kuri priklauso „Nylono“ šeimai. Su jų gyvenimo ypatumais susidurti tenka dažniau. Fiksuoju visus „Mark The Cobrasnake“ mados faux pas, tvarkausi su nuolat vėluojančia ir kiekvieną vyrą akimis šaudančia Peaches Geldof ir paplaukėle Cory Kennedy. Vienas redaktoriaus draugelių Jaredas Leto interviu metu buvo itin malonus ir į namus Los Andžele kvietė. Cha. Visgi savo šarmą į kairę ir į dešinę liejantis Lenny Kravitzas gautų didžiausio priekabiautojo titulą, bet to iš jo visi ir tikisi.


mėnesio tiesa

––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––

Išties „Pravdai“ ne tiek įdomu, kiek Eglė kilometrų ir kokiais podiumais yra praėjusi, nei ar ji ką nors valgo, nei kokios jos apimtys, net ir ne tai, ar jos dantys balinti. Eglė, dirbdama su dideliais mados talentais, mados virtuvę mato iš labai arti, jos tobulos linijos ir neeilinis grožis tik pagardina toje virtuvėje gaminamus patiekalus.

„Pravda“ paprašė Eglės parašyti dienoraštį – koks išeis toks, svarbu, kad ji kalbėtų apie dalykus, ku-rie dažnam nėra įprasti, o gal net išvis nesupran-tami. Modelio darbe vadinamo liukso labai mažai. Ji sutiko, tik įspėjo, kad mokykloje rašinėliai nebuvo jos stiprioji vieta. Gal tai ir tiesa. Tačiau šis eksperimentas yra ne apie jos gebėjimus rašyti, bet apie mados virtuvės apstatymą ir įrankius iš arčiau. Tiksliau iš tiek, kiek leidžia Eglės žodžiai.

Tvirbutaite, prie lentos, garsiai skaitykite savo rašinėlį.

Niujorkas. Bruklino parkas. Spalis.Šiandien fotografuojame DKNY reklamą. Dar nėra septynių ryto, o mes jau Bruklino parke val-gome pusryčius – dribsnius, jogurtus su vaisiais, omletus. Omletus mums kepa vietoje.

Šį kartą DKNY užmojai nemaži – aštuoni mo-deliai (beveik visas merginas pažįstu iš anksčiau), stilistė su trimis asistentais, keletas už drabužių tvarkymą atsakingų žmonių, plaukų stilistas su trimis asistentais, makiažo specialistas su trimis asistentais, žmogus iš modelių atrankos, foto-grafas su keturiais asistentais, meno direktorius, keletas žmonių, atsakingų už gėlių išdėliojimą (vazoninėmis gėlėmis buvo bandoma užkamšyti parką taip, kad jis atrodytų natūraliai žydintis) ir žmogus, vietoje gaminantis mums maistą. Na, ir dar keletas. Netgi nežinau, ką jie ten daro.

Po pusryčių stilistai puola tvarkyti manekenių, rengiamės fotosesijai skirtus drabužius – vasarines suknutes. Dieną prieš fotosesiją vyko rūbų matavi-mas, juos pataisė taip, kad suknutė kristų idealiai – nieko prilaikyti, prisegti, sumažinti nebereikia. Pa-sisekė, kad šiandien Niujorke gana šilta ir saulėta… nors pakankamai vėsu, kad įtikinamai suvaidinčiau mane kamuojančią vasaros kaitrą. O tenka.

Nufotografuoti pirmą nuotrauką užtrunka… keturias valandas. Akivaizdu, kad fotografas su meno vadovu iki šiandien nebuvo visiškai apta-ręs fotosesijos idėjos. Jis vis desperatiškai keičia šviesas, dekoracijas, neapsisprendžia, ar nori sta-tiško vaizdo, ar judesio. Lengva įtampa, asistentai po parką bėgioja su vazonais, dirbtine žole, viską kloja ant asfalto bei bando padaryti sodą… o gal parką, tik vasarinį variantą. Mums, modeliams, reikia tik stovėti ir pozuoti. Po to tenka vaikščioti po tą „sodą“. Galiausiai net stumdytis. Žinoma, galų gale visi bendrai sutaria, kad stovėjimo ir po-zavimo variantas geriausias.

Fotosesijos metu niekas aplinkui nebuvo užtverta. Visi galėjo eiti ir žiūrėti. Bet per daug smalsuolių ne-buvo. Žmonės Niujorke prie tokių „įvykių“ pripratę.

Likusią dienos dalį, kai padaroma pirmoji nuo-trauka, kuri pagaliau tenkina meno vadovą, vyksta kova su šviesa. Reklaminėje nuotraukoje turi būti dienos šviesa. Jos liko nei daug, nei mažai – tik penkios valandos. Šalta. Per pen-kiaminutes pertraukas susispiečiame prie šildy-tuvo ir paskui vėl keturiasdešimt minučių prieš objektyvą. Vėl šalta. O reikia dar šešių nuotrau-kų. Paskutiniąją fotografavo įjungę visas įma-nomas šviesas. Baigiame septintą vakare. Dar šalčiau. Prieš eidama miegoti vis dėlto išgeriu dvi „Tylenol“ tabletes.

Rio de Žaneiras. Spalis.Mados ir muzikos įvykis „Fashion Rocks“ yra organizuojamas kiekvienais metais vis kitame mieste. Šįkart tai yra Rio. Ten dabar plius 28 laipsniai Celsijaus. Ir aš ten. Lygiai trim dienom. Šiemet ten taip pat sukiojasi „Versace“, P Diddy, Marcas Jacobsas, Grace Jones, „Calvin Klein“, Mariah Carrey, brazilų dizaineriai. Visi mandri, visi turtingi ir visi madingi. Vien modelių dirba apie septyniasdešimt. Aišku, pusė jų – brazilės. Normalios, niekuo neišsiskiriančios tos brazilų manekenės. Vis dėlto pažįstamų buvo daug – bene visos, kurios atskrido, buvo man jau iš anksčiau pažįstami modeliai. Su jomis nuolat susitinkame per įvairius didesnius mados šou.

Ji Eglė TvirbutaitėGyvena NiujorkeManekenės karjerą pradė-jo prieš ketverius metusŠiuo metu ji yra vienas geriausių modelių ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyjeDirba su Christian Dior, Givenchy, Christian Lacroix, Alexander Mc-Queen, Sonia Rykiel, Nina Ricci, Miu Miu, Balenciaga, Viktor & Rolf, Marc Jacobs, DKNY – ir tai tik dalis, ta, kuri labai patinka ir „Pravdai“Kompanijų United Colours of Be-netton, The Cue, GF Ferre, French Connection, TopShop ir kt. veidas



––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––

eg

lė t

Vir

bu

tait

ė ir

in

ga n

orke

maJo

r im

ag

e g

ro

up –

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––


draugei su žnyplėm nudegina skalpą. Riksmai. Tai nėra normalu, tačiau nemokančių dirbti pa-sitaiko visur. Man neseniai buvo nusvilinę ausį.

Ant podiumo dainuoja triko apsitempusi Grace Jones. Pirmą kartą ją stebiu dainuojančią gyvai. Įspūdinga. Po pasirodymų tenka laukti, kol mus išvežios po viešbučius. Mariah Carrey užsimanė automobilio prie durų. Tai reiškia, kad tuo metu ir šalia durų, ir kelyje privalo būti laisva.

Kitą dieną turiu kelias laisvas valandas, tad nuei-nu į brazilišką braziliško įdegio paplūdimį, tačiau netrukus tenka grįžti į viešbutį. Važiuojam į oro uostą, o iš ten kiekviena manekenė savo krypti-mi. Aš – atgal į Niujorką.

Diena, kai beveik nedirbu. SpalisŠiandien nieko ypatingo neveiksiu. Atsikeliu de-vintą, bet tik dėl to, kad ryte vyksta kelios at-rankos. Tačiau prieš išbėgdama iš namų dar spėju paskaityti naujienas čia ir iš Lietuvos.

Į atrankas tradiciškai užsitempiu siaurus džinsus ir megztuką – ryškina figūrą. Nesidažau. Tik pa-slėpiu kaip visada juoduojančius paakius. Po at-rankų jaukioje Niujorko kavinukėje netoli namų susitinku su drauge Kelli. Plepame ir pasakojame viena kitai savo kelių dienų nutikimus. Užsikalba-me ir pagauname save vaikštinėjančias Centrinia-me parke (didžiausias parkas Manhetene). Nors ir trečiadienis, daugybė žmonių negali aplenkti šio parko: vaikai, bėgiojantys sveikuoliai, turistai, neturintys ką veikti senukai, jauni žmonės su ka-muoliais, riedutininkai, dviratininkai – tik žiūrėk, kaip čia su visais sėkmingai prasilenkti.

Po parko – kavos pertraukėlė. Take away kava ne visad skaniausia, bet šįkart einame į „Starbucks“. Vakare patenku į galerijos atidarymą – tai buvo mados fotografijų paroda. Susitinku keletą pa-žįstamų. Tokiuose renginiuose bendravimas daž-niausiai būna familiarus, bet kol kas tai manęs neerzina. Grįžusi namo paskambinu į savo agen-tūrą, kad sužinočiau savo rytdienos dienotvarkę.

Paryžiaus mados savaitė. Spalis.Mados savaitės visur daugiau mažiau vienodos savo tempu bei darbo principais. Pavyzdžiui, į Milaną atvažiuoju tik į šou (Milanas maneke-

nėms dėkingas, nes gauni vairuotoją ir netenka visur bandyti spėti naudojantis viešuoju trans-portu), daugiau nebespėju. Geriausiu atveju va-karienei susitinku su kokia sena gera drauge, kuri ten gyvena. Paryžiuje nepakanka laiko net ir tam.

Antroji savaitės diena. „Balenciaga“. Keliuosi ypa-tingai anksti, penktą ryto. Šou vietoje reikia būti pusę šešių ryto. Aš ir vėl mažai miegojusi, nes vakarą prieš tai užtruko rūbų matavimas ir namo grįžau tik po antros valandos nakties. Žmonės, siuvantys ir tvarkantys šių mados namų drabužius, prieš pasirodymą nemiega po kelias paras – taiso, ruošia, siuva iki paskutinės minutės, kad viskas būtų kaip įmanoma idealiau.

„Balenciaga“ šou – Hotel Crion. Pasiruošimas jam vyksta visu pajėgumu. Užėjus į salę neat-rodo, kad dar nėra net šešių ryto – visi pluša ir skuba lyg būtų vidurdienis. Pirmiausia man padaro šukuoseną – nieko ypatingo. Makiažas kiek įdomesnis – išbalina antakius, paslepia paraudimus ir pamėlusius paakius, pati Pat McGarth padaro kiekvienai merginai makiažą. Jau repetuojame su batais ir muzika. Pirmasis šou skirtas spaudai ir prasideda kelios minutės po dešimtos. Vėluoja, nes visi laukiame kažko-kio svarbaus asmens. Antrasis šou prasideda vi-durdienį. Jis skirtas pirkėjams.

Po savo pasirodymo skubiai nusivalau makiažą ir iš naujo nudažau antakius bei išskubu į atrankas bei kitų mados namų rūbų matavimus. Žinoma, į visas atrankas nespėju, per daug merginų, didelės eilės. Antrasis kolekcijos pristatymas šiandien – Bruno Pieters (jis yra ir „Hugo Boss“ dizaineris). Šou itin gražus, nors mažesnis nei „Balenciaga“. Pristatymas vyksta Musee del Homee, pro langą matosi Eifelio bokštas.

Po šio pasirodymo mano darbo diena nesibai-gia, skubu į „Victor & Rolf“ rūbų matavimą. Jų kolekcija kaip visada nuostabi, įsimintina, išra-dinga ir netikėta. Matuojuosi man jau iš anksto parinktą rožinę kokteilinę suknelę. Tenka ją šiek tiek pasiaurinti. Kol siuvėjai atsigeria kavos prieš ilgą darbo naktį, aš sunkiai keldama kojas šlepsiu viešbučio link, tačiau esu laiminga – du nuostabūs šou, daugybė įdomių besišypsančių veidų ir Paryžius.Vietoje su kolegėmis susirenkame per pietus,

kiekvieną greitai padažo ir sušukuoja. Iškart po to viską surepetuojame. Iki renginio pradžios lieka laiko, tad tyliai sėdime ir nuobodžiau-jame. Aišku, renginys vėluoja, tai ir nuobo-džiauti tenka ilgiau. Kai nuobodu, modeliai dažniausiai plepa ir valgo. Tačiau aš labiausiai noriu, kad viskas greičiau baigtųsi ir galėčiau grįžti į viešbutį.

Pirmiausia podiumu praeinu su brazilų dizaine-rio Alexandre Herchovitch kolekcijos rūbu. Tik nulipusi nuo podiumo esu pasodinama į kėdę – naujam makiažui ir šukuosenai. Užkulisiuose jaučiama įtampa. Po keturiasdešimt minučių jau einu pristatydama Marco Jacobso kolekciją. Pasi-sekė, kad mane jai ruošia profesionalai. Kitoms merginoms tenka vietiniai brazilai, kurie neįsten-gia susidoroti su stresine situacija. Vienai mano

Ką nori veikti artimiausią savaitgalį: gerai apsipirk-ti, paslidinėti ar tapti modeliu? Milane gali nuveikti viską kartu ir dar liks laiko gerai itališkai kavai. Šią svajonių vietą jau nuo lapkričio 21 d. su Star1 Airlines gali pasiekti tiesioginiu skrydžiu. www.star1.aero



––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––

––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––


Olga mane pasitiko prie vieno iš nuosavų Moky-klos gatvės namų. „Tu čia niekad nebuvai?“ – pa-klausė. Net neįsivaizduoju, kas tai per namas – labai pilkas, labai didelis, labai niūrus. „Čia korėjiečių mokyklos Zen centras.“ Negalvojau, kad Olga iš tų. Bet ji ir nėra iš tų. Tai dar vienas eksperimentas, į kurį ji panardino ir savo kūną, ir protą. Šiuo metu Olga ieško teisingo išėjimo iš etapo, kuriame liks jos režisuotas spektaklis „Publika“ ir suvaidintas pagrindinis vaidmuo filme „Kutenimai“.

Ką čia veiki? Maniau, kad šiuo adresu gyveni.Pastaruoju metu čia būnu kasdien. Man čia ramu. Skaitau knygas, medituoju, retai, bet kar-tais lieku nakvoti. Tik čia per šalta. Man apskritai Lietuvoje pusę metų būna pernelyg šalta – būtent tiek laiko niekur nenoriu lįsti iš namų.

Tavimi Zen centro įkūrėjai pasitiki, turi raktą.Na, manau, čia visiems mano ketinimai buvo aiš-kūs. Gal tie ketinimai buvo nuoširdūs... Manai, manimi neverta pasitikėti? Esu mokslinis tipas, man patinka tyrinėti, ir kuo kruopščiau. Aš nuolat noriu mokytis, bet štai po režisūros bakalauro įsto-jau į magistrą. Mečiau. Pajaučiau vidinį konfliktą. Dabar mano stotelė čia, šiame name. Noriu čia ne tik geriau pažinti save, bet ir leisti laiką produkty-viai, t.y. praktikuodama kitokį – ZEN – gyvenimo būdą, ir studijuodama čia esančią gana specifinę literatūrą ieškau ir kitokio požiūrio, kitokio santy-kio su mane supančia aplinka, bei temų (ne visai religinių) galimiem projektam. Vėliau norėčiau kur nors išvažiuoti. Padirbti labai konkretų fizinį darbą. Toks darbas man nėra naujiena, bet noriu atgaivinti jį lydintį jausmą, šiuo metu būtent jo man trūksta. Kai ką, atrodo, labai aiškiai prisimeni, bet emocinė atmintis apgauna, padailina, paspalvina. Mielai iš-važiuočiau padirbėti į vynuogynus kur nors Prancū-zijoje arba į bulvienuojus kur nors Lietuvoje. Mane domintų ten gyvenančių žmonių istorijos. Ir kuo tikresnės, netgi, sakyčiau, aplipusios žeme. Dievinu žmonių istorijas. Jos yra įdomesnės nei pats teatras.

Kaip patekai į filmą „Kutenimai“? Kokia to istorija?Mane pakvietė Romualdas Lavrynovičius (pir-mosios „Pravda viena minutė“ laimėtojas). Sako: „nieko nėra, net scenarijaus nėra, bet reikia da-ryti.“ Su Romu, kitu pagrindiniu filmo veikėju Jan bei kitais turinčiais ką papasakoti žmonėmis

rinkdavomės keisčiausiose vietose apie mėnesį, kalbėdavomės, galiausiai Romas visai filmo kū-rybinei komandai išnuomavo butą Basanavičiaus gatvėje. Pabaigėme scenarijų. Aš vis dėlto nesi-jaučiu jo autorė, nes visas idėjas filtravo Romas. Kita vertus, jis atsirado iš bendro workshopo.

O kada nusikirpai plaukus? Filme man prime-ni Cameron Diaz. Šiandien žiūrėdama į tave matau visai kitą veidą.Po filmo. Aš juos filmui tyčia nudažiau baltai ir susisukau garbanėlėmis. Mergaitė, kurią vaidinu, yra mano priešingybė. Todėl man reikėjo kardi-nalaus išorinio pasikeitimo. Žiūrėdama į veidrodį nebeatpažindavau savęs.

Esi dirbusi ir lietuviškoje teatro aplinkoje, ir britiškoje.Tai labai skirtingos aplinkos. Čia mes – perfek-cionistai. O ten kiekvienam norinčiam yra duota laisvė iš naujo išradinėti dviratį su tikėjimu, kad galbūt tai gali išsivystyti į kažką savito ir įdomaus. Čia į tokius dalykus žiūrima kreivai. Laukiame, kol kas nors tūkstančius kartų suklys Londone ar Paryžiuje ir pagaliau padarys gerai. Mes tuomet, aišku, viską kruopščiai išsistudijuosime ir patys jau neleisime sau klysti. Tai, aišku, puiku, tačiau lietu-viškame teatre man dažnai trūksta kūrybos palei-dimo laisvu bėgiu, „improvizo“, ekspromto. Paste-biu, kad mano aplinkoje dažnai yra kovojama su laiku, kai žūtbūt reikia sukurti projektą, priduoti, gauti rėmimą. Nebelieka atsipalaidavimo ir susi-kaupimo kuriant vieną vaidmenį, spektaklį, kon-cepciją. Mano pažįstami teatralai nuolat dirba vos ne prie penkių skirtingų projektų. Aš negaliu taip.

Man Lietuvoje trūksta performanso. Tačiau tavyje matau tą užtaisą.Benas Šarka yra vaikščiojantis performansas. Jis nuolat generuoja idėjas, spinduliuoja, visuomet kūryboje. Žaviuosi Sophie Calle. Ji yra gyvenimo sabotažininkė. Pavyzdžiui, ji įsidarbindavo kam-barių tvarkytoja ir slapčia fotografuodavo žmo-nių daiktus, užrašų knygutes, vėliau iš to dary-davo meną arba performansus. Taip pat ji dešimt metų rinko dovanas jų neišpakuodama ir galiau-siai iš to padarė parodą. Mes, lietuviai, daugiau linkę mąstyti ir filosofuoti nei veikti. Ir aš juk esu lygiai tokia pati, todėl man reikėtų gerokai pa-sistengti, jei norėčiau tapti gera performansiste.

Ji Olga GeneralovaJai 27Rimo Tumino kurso bakalaurėOskaras Koršunovas ją vadi-na viena teatro perspektyvųSpektaklio „Publika“ reži-sierė (rodomas OKT)Filmo „Kutenimai“ pagrindinė herojė (filmo premjera lapkričio 20 dieną)Plaukus absoliučiai trumpai nusi-kirpo iškart kai nusifilmavo filmeLinkusi gilintis į vieną dalyką stačia galva, dėl to netgi kartais sustreikuoja sveikataRūkyti pradėjo per grupės „Foje“ pa-skutinį koncertą, iš liūdesio. Neberūko.Patinka su savo šunimi vaikščio-ti po miegamuosius rajonusNesijaučia kur nors pritapusi

Pasijonis, 336 Lt, Ieva Ševiakovaitė ir Jolanta Rimkutė,megzta suknelė, 2428 Lt, Vida Insodienė,baltas paltas, 857 Lt, Egidijus Rainys,žabo apykaklė, 142 Lt, Irina Isajeva.Iš Nacionalinės dizaino ir mados galerijos.

Ar galėtum kurti viena?Teatre – ne. Aš išvis nesu režisierė, kuri tik duoda komandas. Pasiduodu talentingų žmonių įtakai. Matau daug talentų ir tik noriu leisti jiems atsi-skleisti. Gal tai ir nėra geras režisieriaus bruožas, bet nemanau, kad esu vien režisierė. O galbūt iš-vis esu ne režisierė.




––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––

in

ga n

orke

rū

ta J

an

kau

skait

ė –

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

–

Reklama

Tikra šiaurietiška maisto fiestaLapkričio 28 d., šeštadienis, 13:00 val.

Prekybos ir pramogų centras

Organizatorius Rėmėjai

Specialus svečias – suomių virėjas Michael Björklund www.norden.lt/skonis

3 virėjai mėgėjai gamins šiaurietiškus patiekalus ir kovos dėl geriausiojo vardo

Žaidimai ir konkursai vaikams - ateities virtuvės žvaigždėms Maisto degustacija ir profesionalų patarimai

Būgnų improvizacijos virtuvės temaPrizai ir siurprizai visiems susirinkusiems!

Į kulinarinį šou „Šiaurės skonio beieškant“ atva-žiuojantis švedas maisto kultūros ekspertas ir ku-linarijos teoretikas Richardas Tellströmas sutiko duoti išankstinį interviu. Jam neegzistuoja maisto produktas, kurio jis nekęstų. Jis niekada nebuvo apsinuodijęs maistu, nes ypač atsargiai renkasi, ką dedasi į burną. Apie maistą jis gali kalbėti valandų valandas ir išvedinėti įvairiausias teorijas, kadaise pats dirbo ir padavėju, ir virėju. Lietuvoje jis da-linsis savo įžvalgomis apie Šiaurės skonį, maisto derinimą, šiauriečių virtuvę bei kultūrą joje.

Labas į Šiaurę. Kur šiuo metu esi?Švedijoje. Universitete, tuoj skaitysiu paskaitą.

Ką šiandien valgei?Sūrio, paprikos ir dešrelę – tai buvo mano pusry-čiai. Jau laukiu priešpiečių.

Ar galėtum žodžiais nupasakoti savo mėgsta-miausią skonį?Jis panašus į raugintų/fermentuotų produktų skonį – žuvis, alyvuogės, vynas ir t.t. Tai skonis, kuris skatina ieškoti poskonių.

O ar ką nors žinai apie lietuvišką virtuvę?Žinau jūsų duonos, mėsos produktus. Žinoma, ir jūsų sūdytus bei konservuotus grybus.

O kaip apibūdintum Šiaurės šalių virtuvę?Tai nuostabus visų pagrindinių skonių mišinys, einantis kartu su tradicija produktus fermentuoti dėl dar sodresnio skonio.

Ar yra trendų maisto gaminime?Aišku. Maistas – lyg kultūros fenomeno dalis, kaip knygos, filmai, drabužiai ir t.t. Šiuo metu ekologiškas maistas yra „ant bangos“. Tačiau nepamirštami ir senieji gaminimo metodai, pa-tiekiami labai madingai. Pavyzdžiui, molekulinė virtuvė.

Man visad nuostabu, kad virėjai dažniausiai nėra stori ir net neturi mažo viršsvorio.Darbas virtuvėje yra labai sunkus. Stovi apie de-šimt valandų per dieną. Todėl virėjai, kurių dar-bas apsiriboja virtuve, greitai pasensta. Dažnai jie tiesiog pakeičia profesiją, dažniausiai po trisde-šimt penkerių.

O kodėl tuomet populiaru manyti, kad ge-riausi virėjai – vyrai?Viešas maisto gaminimas – tarsi vyrų darbas. Pa-vyzdžiui, barbekiu kieme. O moterys gamina visą

savaitę. Moterys gamina namuose ir viešajame sektoriuje. Šilto maisto virtuvė (virėjas – vyras) pa-lyginus su šalto maisto virtuve (moteris) yra aukš-tesnio lygio. Tačiau net kiečiausi pasaulio vyrai vi-rėjai prisipažįsta, kad daugiausiai įkvėpimo maisto gaminimui sėmėsi iš savo mamų ar močiučių.

Situacija verčia žmones dažniau gaminti na-muose. Koks būtų tavo pasiūlymas šiandienos dienos patiekalui?Sumaišyk trintą ropę, trintas bulves ir trintas morkas su nedideliu kiekiu sriubos (sultinio), pridėk įvairiausių prieskonių. Kartu patiek aštrią dešrelę, sūdytą ėriuką ar kiaulienos gabalėlį. Ži-noma, nepamiršk ruginės duonos, sviesto ir sūrio ant viršaus. Alus prie šio maisto labai tinka. Tai patiekalas, kuris Švedijoje populiarus jau daug šimtų metų. Iki šiol jį gali užsisakyti pačiuose įvairiausiose restoranuose – tiek paprastesniam, tiek madingesniam. Nebrangu.

Kulinarinis šou „Šiaurės skonio beieškant“Richardo Tellströmo paskaita + Šiaurės virtuvės įžymybės Michaelio Björklundo patiekalai2009 m. lapkričio 26 d. 18:00 val.Vilniuje, viešbučio „Reval Hotel Lietuva“ restorane „Riverside“Bilietų iki lapkričio 20 d. teirautis [email protected]


gastropraVDa

zan

ė bakŠeJeVa

praVD

arC

HyVas ––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

–––

albumaiMĖNESIO ALBUMAS

Kings Of ConvenienceDeclaration Of DependenceDomino 2009-10-20

Barškina sau Erlendas Oye su draugeliu Eirik Glambek Bøe gitaromis ir vargo ne-mato. Ir nusispjaut jam ar jis patogumo karalius, ar balčiausias iš gyvų. Vienodai liūdnai romantiškas ir melancholiškai lyriškas. Lyg nematytų krizės žiniose (gerai jiems Norvegijoj). Ko gero šis gykas net maldaujamas musės nepritrėkštų, o nuo minties apie „Kovos klubą“ turbūt nualptų. Todėl ir deklaruoja savo priklausomy-bę. Nuo švelnumo, šilumos, pozityvumo, ramybės.Brandžiausias (2 metus įrašinėtas) dueto albumas puikus tiek vakarui, tiek rytui. Jo besiklausant norisi būti geresniu. Gražiausia to žodžio prasme.

RedshapeThe Dance ParadoxDelsin 2009-10-12

Po keliolikos sėkmingų EP ir singlų kaukėtasis Berlyno prodiuseris pristato debiu-tinį ilgagrojį. Paradoksas, bet baugus ir tamsus albumas – labai „šokamas“. Apibū-dindamas Detroito, Berlyno ir siaubo filmų mišinį autorius pristato savo filosofiją, kad pirmiausiai kuria meną ir tik vėliau pritaiko jį šokių aikštelei. Įskiepyti meną į eilinį šokių hitą būtų kur kas sunkiau. Nėra abejonių, kad paslaptingumo suteikianti kaukė jau padėjo pranokti tikrąjį (spėjamą) autoriaus vardą, tačiau tai juk nesumenkina jo nuopelnų.

El Perro del MarLove Is Not PopControl Group 2009-10-20

Jūros šuniuku pasivadinusi švedukė Sarah Assbring pasižymi tokiu trapiai gležnu balsu, jog, rodos, kiek grubesnės rankos jį kaip mat pažeistų. Tad galim džiaugtis, kad trečią (nors ir tik mini) albumą Sarah patikėjo švedų dueto Studio garso skulptoriui Rasmus Hägg. Todėl Lykke Li būdingas infantilumas čia įprasmina-mas šiltu liūdesiu, o vidinė tamsa pateikiama su charakteringu AIR lengvumu. Melancholiškas ir delikatus darbas skamba nenuobodžiai ir išsaugo mistišką, in-tymią atmosferą.Šaunuolė mergaitė! Paimk iš lentynos bandelę.

Jurga+37º (Goal Of Science)M.P.3 2009-10-01

Nuoširdžiai? OK. Juk mes „Pravda“... (patys sau faini).Fuck menas. Let’s go pop! Nereikia mums nei Björk (nes vis tiek neprilygs), nei Tori Amos (nes nebeįdomu)... O štai mergaitė, paminėta aukščiau – geras pavyzdys.Jau Instrukcija buvo pakankamai „nučiuožus“. Pastarajam darbe taip pat laksto-ma po pievas. Jurga pati tikriausiai puikiai žino, kad geriau skamba žemesniuose registruose (Rykliai ir Vilkolakiai geriausias patvirtinimas, arba tas pats Nebijok). Drugys vykusiai išvystytas, tik mums nepatinka Adiemus choras. Dar geri pirmas ir paskutinis (Soft Explosion kartu su hidden) numeriai. Likusiems – skip.

Akmenų į langus laukiame 3 psl. nurodytu adresu.

82%

82%

81%

70%

Jori HulkkonenMan From EarthTurbo Recordings 2009-11-02

Suomis, per 15 metų išleidęs 9 albumus, netapo ultramadingas (taigi negali ir „išeit iš mados“). 10–tas labiau primena ne albu-mą, o kūrinių kolekciją. Bet ano-kia tai kliūtis šokiams.

KlimekMovies Is MagicAnticipate Recordings 2009-10-12

Niūrus garso takas nesukurtam filmui. Kasmetinių Pop Ambient kompiliacijų dalyvis vis labiau tolsta nuo įprasto ambient (chill out prasme) ir vis labiau artėja prie moderniosios klasikos.

GirlsAlbumTrue Panther Sound 2009-09-22

Kuomet ištrunki iš sektos gniauž-tų ir paragauji narkotikų, bet kokie The Beatles (su visais Spi-ritualized ir Pytais Doherčiais iš paskos) gali pasirodyti didžiausia naujiena. Vargšas Christopheris.

Circulatory SystemEverything is Music to the EarCloud Recordings 2009-09-08

Išsėtine skleroze baigiantis susirgti W.C. Hartas galėtų Chrisui atmerk-ti akis ir parodyt, kaip užvelka tikras psichodelinis rokas. Palaima No Age ir Deerhunter lo-fi gerbėjams.

Matias AguayoAy Ay AyKompakt 2009-10-26

Beveik visą savo antrą albumą Čilėje gimęs Matias įrašo burna (kaip koks Dub FX). Nenusako-mam techno/world muzikos mi-šiniui pagaminti kartais prireikia net 60 vokalinių sluoksnių.

MapsTurning the MindMute 2009-09-28

Antras bandymas atskleidžia, kad žmogui–orkestrui James Chapmanui baigėsi geros idėjos. Skamba linksmai, bet viduj tuš-čia. Kaip olialia matrioška.

Massive AttackSplitting the Atom EPCircus Company 2009-10-04

Gaila Massive Attack pavadinimo šiam įrašui. Jei pagrindiniu koziriu renkiesi paprastumą – privalai turėt žudančias melodijas. Neduokdie ki-tąmet sulaukt tokio pilnametražio.

Pradox vs. BassidExfoliator EPArkona Creation 2009-10

Du olandai sielos broliai sujun-gia pajėgas bendram EP. Rezul-tatas – trys funky psy–trance ga-balai po lietuviško leiblo vėliava. Spalvotas džiaugsmas rastamanų ausims.

EditorsIn This Light and On This EveningKitchenware Records 2009-10-12

„Redaktoriai“ seka The Killers pėdomis. Labai elektroninis tre-čias albumas juos paverčia beveik Pet Shop berniukais. Tik nuotai-kos čia labiau himniškos, minori-nės ir ... nuobodžios.

Karen O and The KidsWhere the Wild Things AreDGC / Interscope 2009-09-29

Karen O ir draugų (ne tik iš Yeah Yeah Yeahs) garso takelis Spike Jonze vaikiškos knygos adaptaci-jai. Smagumėlis tiems, kas mėgsta multikus ir akustinius YYYs.

80% 79%

78% 81%

77% 55%

40% 73%

63% 69%



an

Drze

J b

on

g

praVD

arC

HyVas –

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

–

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

–

giDasgiDas

Reklama

KINAS

Antikristas (Antichrist, rež. Lars von Trier, 2009)

Cituojant „Nužudyti Bilą (1dalis)“ citavusią blogą knygą: „first things first“. „Antikristas“ yra absoliučiai genialus filmas. Tiesa pasakius, niekada Larso labai nemylėjau, tačiau šį filmą galima lyginti tik su didžiaisiais kino istorijos šedevrais. Pavyzdžiui, Tarkovskio „Aukojimu“. „Antikristas“ pasakoja istoriją apie vaiką praradusią porą, kurioje psichoanali-tikas vyras nusprendžia, kad sielvartaujančią žmoną gali gydyti geriau nei jos psichiatras. Šios pastangos baigiasi buitinio smurto scenomis stambiu planu. „Antikristas“ yra skirtas didžiosioms opozicijoms: technologijai ir magijai, pro-to aklumui ir jausmų absoliutumui, skausmui ir malonumui. Neiti negalima.

Max Manus (Max Manus, rež. Joachim Rønning, Espen Sandberg, 2008)

Holivudas atsikraustė į šiaurę, o Frodas su Semu prisirinko britiškų sprog-menų ir išėjo gadinti nervų naciams okupantams. „Max Manus“ – didžiulis bendras Norvegijos, Danijos ir Vokietijos epas apie Antrojo pasaulinio karo sabotažo operacijas nacių okupuotoje Norvegijoje. Nors šis filmas iš esmės yra geras ir gražiai padarytas (PR‘as jį vadina geriausiu visų laikų norvegišku filmu), bet temos atžvilgiu „Negarbingi šunsnukiai“ apie Antrąjį pasaulinį pasakė viską, ką buvo galima pasakyti.

Bronsonas (Bronson, rež. Nicolas Winding Refn, 2009)

Šis filmas pasakoja apie smurtingiausio Britanijos kalinio populiarumo paieš-kas. Nuteistas 7 metams jis kalėjime išbuvo 30. Ir didžiąją dalį izoliatoriuje. Žiūrint globaliau, jis buvo tiesiog labai geras ir originalus performanso me-nininkas. „Bronsonas“ nėra skirtas asmenybės maišto prieš sistemą temai. Nicolas Winding Refnas šiame filme sujungė Kubriko „Prisukamą apelsiną“ su Bertolucci „Konformistu“, todėl galiu garantuoti, kad išsirinkus šį filmą „Scanoramos“ programoje bent jau tikrai neužmigsite.

Atšalusios sielos(Cold Souls, rež. Sophie Barthes, 2009)

Tai egzistencinė futuristinė tragikomedija apie sielų – tiesiogine to žodžio prasme – kontrabandą. Prancūzų kilmės režisierė S. Barthes kartu su sutuok-tiniu ukrainiečių operatoriumi Andriju Parekhu sukūrė vieną originaliausių filmų šiemet. Juos įkvėpė psichoterapeutas Carlas Gustavas Jungas, ukrainie-čių rašytojas Nikolajus Gogolis, ispanų kino legenda Luisas Bunuelis ir ame-rikiečių režisierius Woody Allenas. Patiks tiems, kam patiko „Jausmų galia“ arba „Būti Džonu Malkovičiumi“.„Atšalusios sielos“ bus rodomos „Viasat kino komedijų festivalyje 2009“ (lapkričio 27 – gruodžio 5 dienomis). Lankantiems festivalį taip pat siū-lome pamatyti „O po to tebūnie tyla“, „Pagaminta Vengrijoje“ ir „Visi bilietai parduoti“.

75%

80%

100%

78%

Lapkričio 16-20 d. su šiuo

kuponu filmą “ŠALTI

APKABINIMAI”

pamatyk vos už

10 litų.


ale

ksan

Dra p

ikty

tė,

zan

ė bakŠeJeVa

praVD

arC

HyVas –

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––

giDas

Reklama

menas

Nepataisoma romantikaRomualdas Rakauskas yra vienas svarbių lietuvių fotomenininkų, Lie-tuvos fotomeno istorijos dalis, kaip Antanas Sutkus ar Aleksandras Macijauskas. Prospekto galerijoje Lietuvos fotomenininkų sąjunga pristato pirmąjį ir paskutinįjį Romualdo Rakausko darbų ciklus „Švel-numas“ ir „Užuovėja“. Neaišku, kodėl būtent šiuos, nes „Švelnumas“ šiaip jau nėra labai originalus – galima lengvai sumaišyti su kitų lie-tuvių fotografijos mokyklos autorių darbais, o „Užuovėja“, nors ir su išimtimis, šiandien aktualiai neatrodo. Šiaip ar taip – gera vintažinės fotografijos paroda.

Romualdas Rakauskas: Švelnumas/užuovėjaProspekto galerija2009 10 21 – 11 31

IzoliacijaVokiečių menininkė Carola Bark lapkritį Pamėnkalnio galerijoje pri-statys specialiai šiai erdvei sukurtą instaliaciją. Menininkė dirba visiškai minimaliomis priemonėmis (įvairių spalvų izoliacine juosta) ir kuria švarias, lygių linijų architektūrines instaliacijas. Carolos Bark darbai kaip „new black“ – nevisai „new“ ir nevisai „black“. Kita vertus, tokiam emocionaliai perkrautam Lietuvos kon-tekste tiesių linijų minimalistiniai ir vokiškai tikslūs darbai, atrodo, yra tai, ko reikia.

Carola BarkPamėnkalnio galerija2009 11 04 – 11 27

Reikaliukai Briugėje Artscape‘o parodoje, skirtoje Belgijos menui, „Vartų“ galerija pristato Hans Op de Beeck šešių video darbų ciklą „Aplinkybės“. Šis meninin-kas pasitelkdamas įvairias medijas kuria teatralizuotus fikcinius siuže-tus, analizuojančius socialines praktikas ir gyvenimo tragikomiškumą. Lapkričio Artscape‘as – visiškai egzistenciškai nervinantis projektas (lyg lapkritis Lietuvoje jau savaime nesukeltų egzistencinio nerimo). Prie Hans Op de Beeck video dar prisideda ir lietuviškosios paro-dos dalies – Monikos Bielskytės instaliacijos „A Place To Wash the Heart“ – budistinės filosofijos.

ARTscape BELGIJA (Hans Op de Beeck/ Monika Bielskytė) Galerija „Vartai“2009 11 16 – 12 12

80%

70%

70%


ale

ksan

Dra p

ikty

tė

praVD

arC

HyVas –

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

giDas

Reklama

KNYGOS

Pokalbiai su Sigitu ParulskiuParengė Laimantas JonušysTas pats gerai pažįstamas Parulskis. Vienas iš retų lietuvių profesionalų rašytojų ir dar retesnių nenusibostančių kalbėtojų. Apšnekama biogra-fija (vaikystė kaime, glėbiai knygų, VU, armija), kūryba, literatūriniai autoritetai. Ir, žinoma, amžinos (parulskiškos) temos – Dievas, vienatvė, moterys, neblizganti žmogaus prigimtis.Gregoris House‘as ir Sigitas Parulskis lietuviams intensyviai diegia žavė-jimąsi kiaulišku elgesiu, bjauriu pesimizmu, ciniška šneka ir nežabotu intelektu. Asmeninės Parulskio nuotraukos, kad ir koks išvaizdus jis be-būtų, reikalą šiek tiek supopsina. Kita vertus, Parulskis niekada popso nesibaidė: „Aš ne intelektualas, man patinka žiūrėti televizorių.“

Joel BakanKorporacija: patologiškas pelno ir galios siekimasŠi knyga, drįstanti ne vien kalbėti apie korporacijų vykdomą ekonominę politiką, bet ir besibraunanti į tiesos karalystę, kurioje dar įmanoma kelti klausimą, ar šių organizacijų veikla atitinka žmogiškosios moralės bei etikos standartus, Lietuvos skaitytojus pasiekė gana keistu metu – kai nemaža dalis šalies gyventojų yra tapę ar gali tapti bedarbiais. O Nobe-lio ekonomikos premija, atspindinti naujausias šios srities tendencijas pasaulio mastu, skiriama Elinor Ostrom ir Oliveriui Williamsonui, savo atliktose ekonomikos valdymo analizėse greta kitų dalykų originaliai kal-bantiems apie bendrąją nuosavybę.Rengdamas knygą teisės profesorius panaudojo interviu su laisvosios rinkos kritikais bei entuziastais. Knyga puikiai argumentuota, joje patei-kiami konkretūs pavyzdžiai. Autorius kaip reikiant įsisiautėja kritikuodamas patį korporacijos me-chanizmą ir iš jo sekančius procesus, tačiau tik knygos pabaigoje bando samprotauti apie alternatyvą dabartinei korporacijų sistemai. Deja, pas-tarieji samprotavimai atrodo per daug fragmentiški bei neįtikinantys.

W. Somerset MaughamSkustuvo ašmenysBrangiausiai mokamas savo laiko rašytojas Maughamas neslėpė, kad jam sunku ką nors išgalvoti. Visi veikėjai turi prototipus, o kai autorius tikrą-ją istoriją primiršta, taip ir pasako. Turtingų tėvelių dukrelė Izabelė pa-sirenka tvarkingą gyvenimą, o ne meilę. Jos dėdė, žavus geraširdis užkie-tėjęs snobas Eliotas, pasirenka vietą visuomenės grietinėlėje. O veiksmo katalizatorius, bet gana schematizuotas Laris tos vietos išsižada ir drąsiai ieško gyvenimo prasmės. 3–iojo dešimtmečio Amerika, lėbaujantis Par-yžius ir Rytų filosofija iki bitnikų. Maloniai oldskūlinis romanas.

90 %

80 %

75 %

sonyericsson.com/hopperinvasion


giDas

em

iliJ

a V

iso

Ckait

ė, a

uŠra k

azi

liū

nait

ė p

raVD

arC

HyVas ––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––

Meldžiu nesmerkti ir neniekinti žmonių, kurie vilki švelniu ir prašmatniu rūbu, mėgaujasi pra-bangiu valgiu bei gėrimu; kiekvienas verčiau tegu teisia ir niekina pats save.

(Iš Pranciškaus Asyžiečio regulos)

Vietinis bomžinis elgeta su kepuraite „Don’t stop“ iki alkūnių panyra šiukšlių konteineryje.

Norint persmeigti senamiestį automobiliu, rei-kėtų pradėti nuo Trakų gatvės. Tada gilyn per klaidžiojančią sielą Umiatovskių rūmuose, per beirutišką pilvo šokį, per tuščią Latino šokių salę, su kofeinu ir bandelėmis iki pat 800 metų senumo Vilniaus pranciškonybę liudijančio parko.

Akmenimis grįstas trijų šimtų žingsnių ilgio skersgatvis jungia Trakų ir Šv. Mikalojaus gatves. Dešinėje – koplyčia ir buvusios kapinės. Kairėje – „Dolce Vita“ ir baikerių siuvykla. Dešinėje – baž-nyčia ir konventualų vienuolynas. Kairėje – vis dar Valinskas ir plūstančios šiukšlės. Dešinėje – katalikų pasaulio leidykla, kairėje – nostalgijos šlapimu tvoskiantys kiemai, tokie, kokių Vilniuje jau beveik nelikę.

Nr. 1A Švč. Mergelės Marijos Dievo Motinos ėmimo į dangų bažnyčia. Senajame Smėlynės priemiestyje, Jogailos, Vytauto, vietininko Ha-nulo, o gal garsiųjų Goštautų pastangomis yra iškilusi bene gražiausia bažnyčia. Dabar pro se-nutėlius gotikinius krištolo skliautus saulė lūž-ta ir tykšta į medinius suolus. Oras kaip sąžinė skamba atsimušdamas nuo akmeninių grindų ir pildo galingą seną erdvę. Kartą Seimo narys pa-rodė rūpestį Nemirovskio tapytų freskų likimui. „Gal ir gerai, kad kol kas remontui lėšų neužten-ka, nuauksintų, iščiustytų“, – giedrai šnibžda ne-turtėlis vienuolis. Jiems galima padovanoti seną raudoną mamos kilimą, kad kojos parapijiečiams nešaltų. Tokių vilnonių ir gerai žinomų čia jau kelios dešimtys.

Nr. 1 Mažųjų brolių konventualų vienuolynas. Sako, tada, kai didysis Algirdas prieš Maskvą išžygiavo, pagonys miestiečiai atėjo prie šito vienuolyno, septynis brolius sukapojo, o kitus septynis pririšo prie kryžių ir paleido Nerimi, šaukdami: „Nuo saulėlydžio atėjote, į saulėly-dį ir grįžkite. Kam mūsų dievus naikinote...“ Čia bene aštuonis šimtus metų klusnume, be nuosavybės, asketiškai ir skaistybėje gyvena pranciškonai, rūpinasi miestiečių švietimu ir jų sielų ganymu. Jie dėvi juodus abitus, susijuosę baltomis virvėmis, per dieną kalba mažiausiai

76 „Tėve mūsų“. O jeigu kankina demonai, pranciškonai ir juos gali išvaryti. Egzorcizmai yra atliekami neviešojoje vietoje, be smalsuo-lių, be jokio mokesčio, be dovanėlių arba kitų dėkingumo įrodymų. Dabar čia dar yra Mokslo ir technikos rūmai.

Nr. 2 Edwardo menas iš odos ir kailių. Jau pen-kiolika metų jie oda nuo galvos iki kojų apsiu-va dažną baikerį, rokerį ar scenos juokdarį. Gal keistoki, bet rūbai pasiūti kruopščiai, iš meilės ir labai tvarkingai. Tarp pirštų slysta plonesnis už šilką zomšinis švarkas. Naujam sezonui Meškėla Nemarusis čia siuvasi juodą paltą iš kvadratukų su papurusia lamos apykakle už 5 000 Lt. O triskart pasaulio dziudo čempionas iš Maskvos nukovė dar geresnį už 10 000 Lt. Ant lubų pri-kalta styro pitono nuodyra, iš sieninių nuotraukų moja cirko premjeras.

Nr. 6 „Amatų gildijos“ žmonės žiedžia, lipdo, pina, veria, drožia, kala ir lanksto. Ateini ir žiūri į kojinį žiedimo ratą. Išmoksti puodžiaus ama-to, kad nusilipdytumei sau laimę, avinuką ar koklinę krosnį.

Nr. 3/6 Katalikų pasaulio knygynas. „Tatui-ruotės laikų pabaigai“ – mistikos ir meditacijų pilna dailininko Kvašio ir tėvo joanito Elijo draugystės išraiška. „Dabar Elijas gal kažkur Kazachstane, ar kur…“, – smunkančius aki-nius pasitaiso ponia knygų pardavėja, nekan-triai purto kupetą žilų plaukų pasakodama apie lenkų turistus, kurie net į šitą užkampį sugeba užklysti ir, matai, dar pyksta, kad jie lenkiškų knygų nesiūlo.

„Pirkite Ratzingerį, dabar nukainotas, toks apšiuręs buvo, tai kiek nupiginome“, – pata-ria. „Man patiko, nors ir nesivaiko populiaru-mo.“ – priduria. Dar yra draugo verstas II ir VII Platono laiškai, knygiūkštė apie eutanaziją už 5 Lt ir baisinga galybė įvairaus dydžio jėzų, rožančių ir žurnalo „Ateitis“ senų nemokamų numerių.

Dar gatvėje dabar yra:Užrašas ant sienos „Dievuli padaryk, kad lietu-viai suvoktų vienybės grožį, jėgą ir naudą. Ir kad berniukai tik po savo piešiniais taguotų...“Hipiškas Kristus, nupieštas ant kitos sienos.Eilinė neaiški neiškaus maisto kavinė, kuri keičia pavadinimą bent kartą per metus. Šauni vietelė, kurioje pietums kartais siūlo įda-rytų baklažanų.Viena paslaptinga skulptūra viename sename kieme.



kVartalaskVartalas

Ju

oD

a

asta

ostr

oVskaJa ––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––

––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––

Reklama

„Pravdos“ virtuvėje per penkis metus ir svilo, ir netgi degė. Visą lapkritį švęsdami savo penktąjį brošiūrkos/laikraščio/bru-kalo/žydų produkto (ko tik apie šį leidinį nesame girdėję) gim-tadienį pirmą kartą be gėdos kilstelėję lūpų kraštus prisime-name savo didžiausias klaidas, pražangas ir neapsižiūrėjimus.

3 vieta. Atradimas Kalvarijų turguje, kur, pasirodo, kadaise „Pravda“ būdavo pardavinėjama prie sen-daikčių po vieną litą. „Kažkas perka“, – sakė parda-vinėjanti močiutė. Absoliutus fiasko leidėjams, kurie net iki šiol nepasimokė iš tikrų verslininkų. „Prav-da“ – vis dar nemokama.

4 vieta atitenka 2006 m. rugsėjo numerio „Muzika“ viršeliui. Tiesiog blogiausias viršelis geriausiai temai.

2 vieta. 2006 metų gruodžio mėnesio numeris „Nuodėmė“. Vyr. redaktorius išvažiuoja į Tu-riną, tuo pačiu metu žurnalą palieka pirmasis jo dizaineris Tomas. Taigi „Pravda“ prieš pat Kalėdas guli kompiuterio diske lyg neaprengta eglutė. Tuomet visi sugalvoja draugiškai ją pa-rengti: trys dizaineriai, žurnalą klijuojantys iš skirtingų miestų, keturi redaktoriai, tiek pat patariančiųjų. Rezultatas – žurnalas išleistas su keliais baltais puslapiais, absurdiškai sukeistais tekstų pavadinimais, o kai kas netgi be pavadinimu.

1 vieta – pirmoji „Pravda viena minutė“. Sausakimšame „Lietuvos“ kino teatre (1200 žiūrovų) vyks-ta apdovanojimų ceremonija. Ant scenos lipa tas pats vyr. redaktorius. Jo kolegė balerinos suknele pristatinėja nominantus. Vyr. redaktorius žengia neatsargų žingsnį atgal ir aukštielninkas drebiasi nuo scenos. Šiek tiek apdujęs mėgina užsiropšti atgal. Publika susidomi jo fizine ir psichologine būkle. Ant scenos pakyla kiti vertinimo komisijos nariai. Rimas Šapauskas savo kūnu paslepia ir parkritusį žmogų, ir į dalis suplėšytas jo kelnes. Akylesni fotografai fiksuoja apatinius vyr. redaktoriaus rūbus.

Lapkričio 20 d., 20:00, draugai ir priešai renkasi bLogiausiame gimtadienyje šiemet. muzikos kLube

penktasis gimtadienisVakarėLį gerina:

biLietus jau dabar pirk

su alina OrlOva, miglOkO•, geraigerai & miss sheep, gOlden parazyth, FlamingO, suicide djs, BekešO vilkai, Baltic Balkan dj, ir kitais.


ir

praVD

a p

en

ketu

kas –––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

––––

–––

pražanga

Reklama

Documents

pravda n58