sandal iukaiRAUDONI

Doloresa Kazragytė

RAUDONI SANDALIUKAI – septintoji Doloresos Kazragytės au-tobiografinės eseistikos knyga. Tai atvirumu kerintis aktorės žvilgsnis į save, dviejų esybių – senstančio kūno ir senatvę neigiančios sielos, gyvenimo patir-ties įsitvėrusio proto ir vilties ieškančios širdies dialogas. Apie ką autorė kal-ba su savimi ir skaitytoju? Apie mažus kasdienybės stebuklus, susitikimus su Lietuvos miestų ir miestelių žmonėmis, grįžimą į teatrą – repeticijas naujame spektaklyje, vienatvės liūdesį ir palaimą, abejones ir tikėjimą, padedantį ne-palūžti pasirinkimo kryžkelėje. Apie tai, kad susitaikyti nereiškia pasiduoti.

...Prisiminimai – viso gyvenimo, iki smulkiausių daiktų, kvapų, žmonių – gy- vena savo laisvą gyvenimą ir sklando kažkokių tau, žmogau, nepavaldžių pasaulių erdvėse, ir nori tu ar nenori – ateis, užklups, įsiskverbs, prisiglaus, palies kada nori, kur nori: gatvėj, laukuose, pievose, mieste, parduotuvėj, šaltam kambary, naktį, paryčiais. Štai kas yra išsilaisvinęs tavo praėjęs gyvenimas.

Jis bet kada gali grįžti.

Laikydamasi už dėdės Grikšto didelio tvirto delno, straksėdama šaligatviu, drožiu pas mamą. Gerai nepamenu, kaip mama sutiko, ar ieškojo, ar ne, tik pa-menu vakarą – šiltą, tylų, švelnų rudenio apkabinimą, dvelkiantį ramybe, palai-ma. Mama su Grikštu sėdi po langu ant suolelio, dar žydi nasturtos, medetkos, jie kalbasi, o aš su raudonais sandaliukais vaikštau takeliu nuo verandos prie šaligatvio, nuo šaligatvio prie verandos ir dairausi, gal kas praeis ir pamatys mano raudonus sandaliukus. Laimingiausia gimimo diena per visą gyvenimą.

Vienintelė tokia. Akimirkos amžinybė.

...Ištverk! Atlaikyk viską! Juk kančioje – džiaugsmas. Juk tame, kad supranti, kas yra kančia, kad jauti, analizuoji, ieškai įprasminimo, švyti džiaugsmas. Aš priimu gyvenimą su visa kančia ir beprasmybe, nuolankiai jį priglaudžiu prie

savęs ir sakau – būkim. Argi tai ne laisvė?

ISBN 978-9986-16-911-6

9 789986 169116

sandaliukaiR

AUD

ON

I

DoloresaKazragytė

VILNIUS 2012

Doloresa Kazragytė

E s ė : a m ž i n y b ė s a k i m i r k o s

© Doloresa Kazragytė, 2012© Asta Puikienė, dizainas, 2012 © „Tyto alba“, 2012

ISBN 978-9986-16-911-6

UDK 821.172-94 Ka694

Autorės nuotrauka viršelyje (viduryje) – Gretos Skaraitienės (žurnalas „Žmonės“)

Skiriu sūnui Tomui, netikėdama išsiskyrimu.

Gyvenimas – amžinybė, mirtis – tik akimirka.

8

9

Brangus skaitytojau!

Dėkoju už dėmesį (o gal ir meilę?) mano knygoms. Po kiekvie-nos iš jų tariu sau: šita paskutinė, daugiau nerašysiu. Ir... vėl rašau. Po šeštosios knygos „Ramybės nerimas“, kurios fragmentai buvo spausdinami „Šeimininkės“ žurnale, kažką keverzojau, rašinėjau, vidinis balsas kuždėjo: gal dar turėtų pasirodyti septintoji knyga? Lyg rūke, lyg minčių chaose, nuojautų ir vaizduotės neapibrėžtu-me, be jokio plano, kontūrų, struktūros, žanro, tolimame, neįžiū-rimame dvasios horizonte plaikstėsi temos, veikėjai, sapnai ir bū-senos. Rašiau. Rašiau rašikliu, braukinėdama išnyrančius žodžius, mintis, sakinius, visai neturėdama tikslo būtinai išleisti knygą. Ir dabar apie tai negalvoju. Kas bus, tas. Ne mano reikalas rūpintis rezultatu. Jis įvyksta savaime, susiklosčius aplinkybėms, be mano pastangų.

Nerašau apie politiką – ne mano protui suvokti šios „intrigų mokyklos“ siekius ir kovos absurdą, ne mano protui suprasti, ku-riems galams reikalingos partijos, teigiančios, kad rūpinasi žmonių gerove, nori padaryti mūsų gyvenimą geresnį, teisingesnį, bet ne-įstengiančios susėsti prie bendro stalo ir susitarti, nuspręsti kar-tu, ką daryti, kaip daryti, kad tas gyvenimas gerėtų. Nerašau apie pasaulio ir mūsų šalies „turtuolių ir vargšų“ bedugnę, pastarųjų skausmą ir vargus. Viską jaučiu, piktinuosi ir išgyvenu, bet, kaip

10

sakiau, ne mano protui tai analizuoti, aiškinti ar pamokslauti. Ra-šau apie viską, kas dedasi žmogaus sieloje, kas vyksta gatvėje, miš-ke, troleibuse, žmogaus gyvenimo istorijose, – žodžiu, apie amžiną kasdienybės nuobodulį ir stebuklą.

Sutikau spausdinti fragmentus žurnale „Šeimininkė“, nes įsi-pareigojimas rašyti mane drausmina, verčia netinginiauti (nenoras sėsti prie stalo labai stiprus). Stebėti, mąstyti nesunku, tai vyksta savaime, bet užrašyti – tai jau vis dėlto darbas, o mes, žmonės (bent jau menininkai), esame gan tingūs, ypač antroje gyvenimo pusėje. Mano nuomone, tingėjimas ir nieko neveikimas – geras dalykas: girdi savo širdį ir tai, kas vyksta danguje bei žemėje.

Kas paaiškins, kaip ateina tai, kas vadinama kūryba? Kas pa-aiškins, kaip atsiranda nuojautos, kontūrai to, ką pradedi daryti? Iš tolimos, nepažįstamos sielos gelmių išnyra žodis, pavadinimas, idėja, tema... Ateina, kankina, kužda naktimis ir... Tie raudoni san-daliukai... Taip, turėjau tokius ankstyvoj vaikystėj (gal ne viena skai-tytoja sušuks: „O! Ir aš turėjau!“), bet kodėl jie dabar neduoda man ramybės? Visą vasarą, slampinėdama po mišką, rinkdama voverai-tes, nei iš šio, nei iš to sumurmėdavau: „Raudoni sandaliukai...“

Dabar, Kaune, pilką rugsėjo rytą, po audringos nakties žaibų ir perkūnijos, aiškėja...

Gal ir knygą taip pavadinti – „Raudoni sandaliukai“ – ką aš žinau? Bet šiandien, truputį skaidrėjant dangaus ir sielos pilkumai, tebūna šitoks pavadinimas. Bandysiu paaiškinti sau ir skaitytojams toliau rašydama. Ką gi, reikia pradėti.

11

.....Sapnas. Kodėl jis būtent toks? Ir iš kur tie raudoni sandaliukai? Atsiguliau kaip visada su knyga. Paskaičiau. Ką skaičiau? A, taip, A. Kamiu „Užrašų knygelių“ I dalį. Pavargo akys, suirzusi spaudi-nėjau televizoriaus pulto mygtukus – nieko gero, ta dėžė vis labiau erzina, kaip pasiryžti ją išmesti? Užgesinau šviesą, klausiausi garsų už lango (vien greitosios kauksmas, mašinų ir lifto ūžesys), ban-džiau mintyse kartoti Rožinio maldą, nutrūksta ir nutrūksta... Dar kažkokie rūpesčiai – ir tą, ir tą, ir tą reikia padaryti, – Labanoro girios vaizdai, senas šuo Rikis, žiema, vasara, rudas katinas Murkis pievoje, žalioj žolėj... ir užmigau.

Sapnas. Auksu švytinti begalinė erdvė. Nei žemės, nei dan-gaus, nei horizonto – jokios krypties nei „žemyn“, nei „aukštyn“ nėra. Esu Aš. Esu ta, kuri esu dabar (69-erių). Ir nesu. Nėra mano rankų, kojų, kūno... Esu ta, kuri buvau (o gal ir dabar esu?) prieš šešiasdešimt penkerius metus, tame švytėjime esu ketverių metų Mergytė... Žinau, kad esu ta Mergytė, nes matau savo besiplaiks-tančią languotą ties krūtinėle rauktą suknutę. Šilkinę. Šilkas švel-nus kaip vėjo prisilietimas tylų vakarą. Turėjau šilkinę suknutę raudonais ir mėlynais langeliais. Laiminga! Juk aš skrendu. Ne, neskrendu, bėgu – jei galima bėgti be kelio, be žemės, be nieko, – kojelės juda kaip pašėlusios, veržiuosi aukštyn (kur tas aukštyn?), maža širdelė kupina begalinio, nežemiško džiaugsmo – gal tik vai-kiško džiaugsmo skaidrumas gali prilygti tam jausmui. „Iš kur ta

12

laimė?“ – klausia ta 69-erių. Mergytė švysteli kojelę aukštyn ir su-šunka: „Aš su raudonais sandaliukais! Ar matai?! Su raudonais!“ Kam ji šaukia? Kur ji bėga, lekia? – vėl svarstau sapne aš, 69-erių. Lekiu, lekiu tolyn, begalybėn, Ten, kartkartėmis pažvelgdama į savo raudonus sandaliukus – šie pradeda spindėti, žiburiuoti, lyg būtų padaryti iš raudonų rubinų, deimantų... Manęs laukia, jau greitai atbėgsiu, o, kaip noriu greičiau, greičiau, Ten (kas Ten? Kur Ten? – vėl klausia toji 69-erių) manęs laukia, mane myli, aš noriu greičiau Ten; kojelės švytruoja vis sparčiau, suknutė plevėsuoja, plazda tarp vaikiškų blauzdelių, šviesa ryškėja. „O! Vaivorykš- tė!“ – suklykia nežemiško, nevaikiško džiaugsmo apimta Mergytė. Bet tai ne vaivorykštė. Tai spalvingų švytėjimų šokis, erdvė šoka: rožinė, raudona, žydra, auksinė, sidabrinė erdvė juda, maišosi, vienas švytėjimas pereina į kitą... O, laime! Mergaitė strykteli ir... vienas sandaliukas nusmunka. Krinta. Žemyn? Mergytė aikteli, širdelę nudiegia praradimo jausmas, lyg pavojaus, lyg liūdesio at-garsis, toks pažįstamas ten, žemėje. Raudonas sandaliukas tolsta, virsta raudona žvaigždele. Mergytė lyg žiūri žemyn (nėra žemyn, nėra aukštyn), mato besivartaliojančią raudoną žvaigždelę, o ši tolsta, tolsta... Nori bėgti iš paskos, gaila sandaliuko, kaip su vienu bėgsi, ką parodysi Ten... Ta 69-erių svarsto, tarsi sako Mergytei (sau): „Negrįžk. Tik negrįžk. Spirk ir antrą, spirk.“ Mergytę vėl pagauna laimės banga, ji juokiasi, pakelia kojelę ir kita nuspiria sandaliuką „žemyn“. Antras raudonas sandaliukas, raudona ži-banti žvaigždelė, tolsta, tolsta... Išnyksta... Mergytė bėga, skrenda dar greičiau. Kaip gera basai! Aš pasakysiu, kad pamečiau. Ten ne-pyks, Ten niekas nepyks, kad pamečiau, greičiau, greičiau... Erdvė plečiasi, pulsuoja. Mergytė dainuoja:

13

Žalia žolele, kiki!Žalia žolele, kiki!

Iš kur tie žodžiai? Iš vaikystės. Mergytei ketveri. Ji lekia į savo laimę, į jai, tai Mergytei, nuo amžių skirtą džiaugsmą. Susto-ja. Priešais – mėlyna žemiška jūra (kartą brolis buvo nusivežęs ją prie jūros – visai tokios pat). „Ar jau viskas?“ – klausia Mergytė ir nori verkti, juk ji skrido Ten. Virš jūros nušvinta. Aiškiai matyti spindintis auksinis kelias, jis vingiuoja per bangas horizonto link. Ten – nebeaišku kas. Tik šalia – vėl raudoni sandaliukai. „Apsiauk ir eik tuo keliu“, – sako ta 69-erių. Mergytė apsiauna, kruopščiai užsega sagteles ir atsargiai užlipa ant auksinio tako. Eina. Ji žino, mato, ją kviečia, jos laukia. Ten... Myli. Kaip niekas niekada jos ne-mylėjo. „Aš prisiglausiu, aš prisiglausiu...“ – sako Mergytė. Auksu švytintis kelias...

Prabundu. Dar tamsu. Uždegu šviesą. Keturios valandos. Kas tai buvo? Kodėl? Iš kur? Bandysiu suprasti. Reikia išgerti širdies lašų.

.....Aš. Ji. Aš – Ji. Aš Aš Ji Ji Ji.

Aš + Ji = AšJi. Ašji? Skamba lyg indiškai ar japoniškai. Dvi. Aš esu dvi. Kaip dvi monetos pusės: ant vienos – jaunas moters veidas, ant kitos – senas, aptrauktas suvytusia oda, beveik kaukolė, juodos akiduobės, šiurpus, bet nepiktas žvilgsnis. Nelaimingas.

Naktis. Stulbinantis, nesuvokiamas žvaigždynų pasaulis pri-bloškia grožiu, paslaptimi. Tarp žvaigždynų švyti Svarstyklės.

14

Dvi lėkštės – du sostai: viename – žibančia žvaigždžių spalvos (ar žvaigždės turi spalvą?) suknia apsivilkusi Moteris – ilgi plaukai draikosi ant pečių švytėdami kaip aureolė, akyse atsispindi žvaigž-dės, šypsena – saulėtekio gundantis švelnumas. Kitame – senė: aki-duobių tuštuma, o iš tos tuštumos sklinda nevilties spinduliai, šalti ir tragiški kaip peilio ašmenys. Rūbas tamsus, beveik juodas, ran-kos įsitvėrusios lėkštės-sosto kraštą, kaulėtos, pilkai juodos kaip lavono ir... ir vis dėlto ta senė bijo, bijo nukristi. Gal ji žino, kad kristų į pragarą? Baisi dvasinės kančios egzistencija. Vis dėlto ši senė trokšta išsilaikyti tarp žvaigždžių.

Taip ir supasi abi. Kai pakyla gražioji, senė visai susikūprina, galva nuknemba iki kelių, reti plaukai – žili, užkrinta ant akių – ir taip sėdi truputį virpėdama; kai jaunoji nusileidžia – o! tada se-nės plaukai pasišiaušia, plaikstosi tarp žvaigždžių, dabar ji mato tik tamsą ir keikia auštantį rytą. Teka saulė. Gražioji moteris vėl triumfuoja – dabar ji viršuje, o senė laukia nakties, – ateis ateis, žino, kad ateis. Tada ji pakils, ji karaliaus žvaigždynuose.

Svarstyklės, kurių niekas nemato, – jos yra tik manyje, čia, sie-los dugne, sąmonės ir pasąmonės gelmėse (nerandu žodžių apsa-kyti, nemoku): aukštyn – žemyn, aukštyn – žemyn...

.....„Sena bobše! Trauk tą šepetį iš galvos! Nedžiūsta suknisti kaltū-nai, nors pasiusk. Džiūkit greičiau, po perkūnais! Karšta. Galva dega. Tas džiovintuvas tuoj užsidegs – nesireguliuoja, senas pir-džius. „Dešovka!“ Ir nestovėk atkišusi pilvą, nevėkšla, įtrauk pilvą, sakau! Ko tas pilvas vis atsipalaiduoja? Kas čia per pilvas?! Rodos,

15

neturiu lašinių, bet tas pilvukas... pilveliukas... kaip bjauru. Ir ne-sikūprink, klipata tu! Galva nuknebus, kupra, pilvas... į ką pavir-tai? Raumenys nebelaiko? Kas taip pasakė? A, ta bičiulė, kuri kepa grilio dešreles ir kviečia kartais ateiti. Tada ir pasakė: „Ko norėti? Tokiame amžiuje pilvo raumenys nebelaiko, gali valgyti, gali ne-valgyti!“ Nebelaiko, nebelaiko... Po perkūnais, bet tai mano pilvas! Įsakysiu ir laikys. Nenoriu pilvo. Džiūkit, po galais, kaip nusibodo tuos plaukus džiovinti, nurėšiu rytoj šitą kupetą, ir viskas. Kas ten dar ką sako apie plaukus? A, „tai kontaktas su visata, nekirpkite trumpai“. Nejaučiu jokio kontakto. O budistai kodėl pliki? Jei jau toks „kontaktas“, tai ko skutasi? Bet Jėzus gražiais ilgais plaukais. Ir visi menininkai visais amžiais ilgaplaukiai, ir dabar ta tenden-cija išliko, o naciai, visokie banditai – skustagalviai. Talibai – su barzdomis ir ilgais plaukais. Ne. Nesąmonė. Nekirpsiu. Tiek to. Jau beveik išdžiūvo. Reikia rengtis, reikia dažytis, na, nors lūpas, akis – kaip nusibodo. Ką rengtis? Skudurų makalynė: švarkai, palaidinės, sijonai, megztiniai, viskas be skonio, nesuderinta, ne mano draugių dovanoti, „ponių laimėje“ pirkti: „Ak, akcija! Pusę valandos po vieną litą!“ Čia lyja, čia saulė, čia vėjas, čia karštis... Suknistas klimatas. Ką, dar drėgni?! Džiūkit, bjaurybės! O gal ge-riau nuplikti? Ne! Neduok Dieve! Viskas. Bus gerai. Dar penkios valandos iki renginio – išdžius. Reikia eiti, reikia eiti, reikia eiti. (O! Bjaurybė! Džiovintuvo galas atskilo ir nukrito, matau raudo-nai įkaitusias spirales, pusę plaukų galima nusvilinti. Reikės pirkti naują. Pigus šūdas... Pora mėnesių, ir še!) Į t r a u k p i i l v ą ą ą! Sakiau! Nesikūprink! Sakiau! Ir ne-rū-kyk! Sakiau! Ir kas, kad „sa-kiau“ – vakar prisirūkiau Marijampolėj, ir vėl per tą teatrą (palik-si tu mane ramybėj, ar paliksi kada?!): po dvejų metų pertraukos

16

vėl atnaujina „Haroldą ir Modę“. Ir dar „pasigėriau“ po vakarinės repeticijos. Kiek man čia reikia? Pusantros taurės – ir jau nemiga, pykinimas.

Ji žvilgteli į dešinę ranką, į kairę, ištiesia abi delnais žemyn – atseit, ar nevirpa. Ne. Gal truputį. „O jei ir virpėtų, vis tiek nežinai, ką tai reiškia“, – sumurma ir nušlepsi prie virtuvės lango (matyti horizontas, daug dangaus, vakarais gražūs, viskam abejingi saulė-lydžiai). „Tu tik pažiūrėk į tas rankas, – kalba su savim, lyg kreiptųsi į kitą klipatą. – Siaubas: dėmėtos, gyslotos, nagai nukramtyti... Fe!“

Staiga Ji prisimena, kad jau keli mėnesiai neapžiūrinėjo odos dėmelių, o juk buvo, šiaip ar taip, karcinoma. Oho! Kaip skamba. Operavo (juk galima ir taip pasakyti), pjūvis gal kokių (tik ne-padidink!) keturių penkių centimetrų. Sakė daktaras kas mėnesį apsižiūrėti, sakė sakė... Apžiūri šonus, rankas, kojas, pilvą... O kaip nugarą? Lenkiasi šiaip, lenkiasi taip prieš didelį veidrodį – šnipš-tas! Net su akiniais nieko neįžiūri. Eina peklon! Yra – nėra. Jei nemato, tai ir nėra, ko Ji čia blaškosi. Ar ne vis tiek? Šliaužioja iš vieno kambario į kitą... pianinas, stalelis, knygos... Kažin, jei vis-ką viską išmestum, ar būtų blogiau gyventi? Kažkodėl Jai atrodo, kad lengviau, būtų nors kitaip, daugiau oro, laisvės... Kažin. Dar niekada neteko gyventi tuščiame bute be jokio baldo. „Reikia tuos stalčius, pilnus fotografijų, kažkokių dokumentų ir dar bala žino ko (diskai, kasetės, atvirukai) ištuštinti dar kartą. Reikia. Gal ry-toj?“ Bet ir pati netiki, kad rytoj. Baisiai nemalonu liesti tas senas recenzijas (mamos išsaugotas), nuotraukas... Gerai būtų, kad imtų ir išnyktų.

O ponia Jadvyga kad stvėrė Ją vakar grįžusią iš bažnyčios (prakiurksojo nuleidusi galvą, nieko nejausdama, negirdėdama,

17

ištuštėjusi ir abejinga, tik... paskui pabiro ašaros), vos nenuvirto abi prie laiptinės durų. Jadvygai 87-eri, bet jėga – kaip jauno ber-no: kai įsitveria į ranką ar sugniaužia petį, neištrūksi, kol neiš-klausysi visko apie anūkus, dukrą, ligas, vagis, besitaikančius ap-vogti jos butą (gal trys spynos, nes jos rankinėje – ištisas ryšulys raktų). Ji jau žino: jei nepavyksta pasprukti, verčiau nesipriešin-ti, tegu kalba – linkčiok, pritark ir nemėgink tarstelėti kokio žo- džio – beprasmiška. Tik linkčiok arba trumpai nusistebėk: o! mat kaip! puiku! tikrai?! taip taip! Ir t. t. Iš kur ta energija? Iš kur tokia jėga? Žavi moteris. Seniai palaidojo vyrą, palaidojo dukterį, ir tiek jėgos tebeturi. Ji žegnoja Ją nueinančią, žegnoja, lyg kokius nors karatė judesius darydama.

„Kodėl ant žurnalų viršelių nėra senų žmonių veidų?“ – mur-ma brūkštelėdama chalato palanka per pianiną. „O kas tau rūpi? – pati atsako. – Negi nebeturi apie ką galvoti? Nerūpi man nei tie žurnalai, nei kas ten rašoma, nei laikraščiai. Nusibodo. Tas pats ir tas pats...“ Vėl brūkšteli chalato skvernu per televizoriaus ekraną. Seniai nebeskaito nei „Šiaurės Atėnų“, nei „Nemuno“, nei „Metų“. Perskaitė iš naujo L. Tolstojaus „Karą ir taiką“, Dž. Golsvorčio „Forsaitų sagą“, T. Mano „Budenbrokus“ – viskas skaityta, kai buvo 19–20 metų. Dabar – visai kas kita, visai kitoks malonumas. Būk pagarbinta, klasika! Kodėl viskas taip nusibodo? Nejaugi Ji prarado sugebėjimą žavėtis? Viskas kelia liūdesį. Net žmonės, pas kuriuos reikia važiuoti... Kodėl jų gaila? Susitikimuose Ji turi per-sikūnyti: „Aš esu D. K.“ Aktorė. Ak! Aktorė! Koks svetimas žodis! Pretenzingas. Kupinas puikybės. Nėra jokios „aktorės“. Ji to žodžio nemėgsta, jis nieko bendra neturi su Ja. Ji yra pasenusi. Ji yra nusi-bodusi pati sau. Ji nežino, kur save dėti, ką su savimi daryti.

18

„Gal reikėtų nusimaudyti po dušu?“ – silpna energijos kibirkš-tėlė sukirba viduje ir vos juntamas postūmis Ją nutempia į vonią. O! Koks neįdomus ir sunkus darbas. Bet Ji stveriasi už to postūmio, už tos kibirkštėlės – vis praleis šiek tiek laiko, diena sutrumpės. Kaip dar toli vakaras. Ji žino: po keturių valandų reikės puoštis, dažytis, šukuotis, kvėpintis... virsti ta, kuri sakosi esanti Aš, ir ruoš-tis eiti į susitikimą. „Ką veiksiu? Ką kalbėsiu?“ – klausia Ji savęs. Aš atsakau: „Palik tai man. Kaip visuomet: ateis ta valanda ir tu pasitrauksi, o Aš visada sulaukiu šiokio tokio įkvėpimo ir savaime (o gal tai Dievo Dvasia?) sužinau, ką vaidinsiu, ką atiduosiu...“ „Ką gi, sėkmės“, – šypteli Ji ironiškai ir atskleidžia pirmą puslapį kny-gos, kurią šiandien nusipirko (30 litų, bet sutaupo mažai valgyda-ma) – tai Viktoro E. Franklio „Žmogus prasmės akivaizdoje“. Ji vis dar nori sustiprinti tikėjimą: gyvenimas nėra beprasmis.

Turbūt reikėtų skaitytojui paaiškinti: ir man pačiai dar ne-aišku, kaip išlaviruosiu tarp Ji ir Aš, juk iš esmės tai tik Aš, bet... Kodėl taip ryškiai jaučiu savyje dvi esybes? Ji – tai ta senstanti, 69-erių, besikūprinanti, raukšlėta, truputį suminkštėjusio prote-lio: užmiršimai, pametimai, apsileidimai. Ji keliauja pirmyn – į pabaigą.

O Aš – ta pati prieš 50 metų, prieš 40, 20... Aš nesenstu. Aš ne-kuprota, neapgamuota, mano pilvas nesubliūškęs; mano vaizduo-tė ir svajonės tokios pat (gal tik „kombinacijos“ įvairesnės, meilės temos – turiu omeny vyriškos lyties asmenį – beveik nelikę). Aš buvau, esu ir būsiu. Stebėsiu Ją – keliaujančią į pabaigą, tiksliau, į pabaigos pradžią. Aš Ją kontroliuosiu kaip vaidmenį spektaklyje, pasišaipysiu, pakikensiu, paglostysiu, nuraminsiu, nors... Ji, ta Aš senstančioji, daug išmintingesnė už mane: nebeturi jokių pretenzi-

19

jų patikti, gražiai atrodyti, būti atpažinta, užkalbinta. O Aš vis dar laukiu: kelionės, susitikimo, komplimentų, dar vis noriu džiaugtis, pastraksėti vydamasi troleibusą...

Beje, pastraksėti... Kur aš straksėjau? Sapne. Akys užkliūva už rėmeliuose kabančios nuotraukos. Ji didelė, gal 30 x 25 cm. Čia aš – ta Mergytė iš sapno. Mat iš kur tas sapnas! Juk ta pati languota suknelė, plaukuose įrištas kaspinas (jo sapne nepamenu), ir kojų nėra nuotraukoje – portretas, taip sakant. Mano portretas: fotogra-fuota, kai buvau ketverių. Žiūriu į tą veidelį. Žiūriu, žiūriu, žiūriu. Ir matau. Ką? Tuoj bandysiu suvokti.

Prisimenu: fotografuotis mane vedė Monika, mamos bičiulės duktė. Panelė gal septyniolikos. Kaspinas, languota suknelė (kaip sapne), raudoni sandaliukai – juos nupirko mama, išvažiuodama į Vilniaus tuberkuliozės sanatoriją (išbuvo dvejus metus, pagijo valios pastangomis, jokių antibiotikų tada dar nebuvo), tradiciniai fotografo žodžiai: „Žiūrėk tiesiai, išlėks paukščiukas.“ Veido nema-tau – jis palindęs po tamsiu uždangalu.

Žiūriu... Akys... Liūdnos, nevaikiškos akys. Žvelgia ramiai, jokio „paukščiuko“ nesitiki ta Mergytė. Šypsnys graudus, nelinks-mas, tiesiog reikia truputį išsišiepti... Veidelyje kas? Lemtis? Mano kelias? Jau TADA jaučiau, kaip sakė Hesė, kad „man lemta gyventi ne ištaigoje ir pertekliuje, o kančioje ir sumaišty.“ Negaliu suvokti ir patikėti, kad tai aš, ta pati, ta, kuriai jau 69-eri. Protas atsisako tai pripažinti. Juk viskas pasikeitė: kūnas, širdis, tad kas liko? Gal siela, esmė, gal dvasios ašis, gal gelmių gelmėje liko ta Mergytė, jos-mano lemtis, kuri ves su visomis žmogiškos prigimties aist-romis, svajonėmis, nuopuoliais, ilgesiu, veržlumu į tą Gyvenimą, kuriame esu dabar?

20

Ne, niekas nepasikeitė: mes liekame tais trapiais, skaidriais, švariais vaikais, tomis pačiomis mergytėmis, tomis „pasakų kara-laitėmis“ (bent jau moterys – apie vyrus mažai ką išmanau, kad ir tai – kodėl berniukai nori muštis ir stumdytis?), mes tokios liksime iki mirties (ir po mirties!). Švari, tyra, jaučianti pasaulio skausmą Mergytės siela niekada neišnyksta, neišnyksta noras, kad mylėtų, kad priglaustų („Aš prisiglausiu, aš prisiglausiu...“ – prisiminiau sapną). Stoviu priešais fotografiją rėmeliuose, matau save – ir, ro-dos, nieko dabar nenorėčiau, nieko neprašyčiau Dievo, burtininko iš pasakos, tik šito: „Grąžink mane į vaikystę, grąžink dienai, valan-dai, grąžink į saugumą ir tyrumą, grąžink į sapną...“

Užteks! Reikia ruoštis... Kartus realybės skonis.

.....Turiu lėkti į Maironio muziejų – rašytojos Halinos Korsakienės (beje, Jurgos Ivanauskaitės močiutės) minėjimas. Apsivilkau trum-pą storos medžiagos tamsiai mėlyną suknelę, apsiaviau neseniai pirktus labai gražius tikros odos žemakulnius batelius ir apžiūri-nėju save veidrodyje.

„Matai, – sakau sau (ir Jai, nors Ji jau pasitraukė į tolimiausią kertelę), – kokios gražios kojos su šitais bateliais, suknelė tinka, gerai, kad trumpa – jaunina. Galų gale kodėl visi sijonai būtinai turi siekti kulkšnis? Juk aš ne vienuolė (tik „aukšto rango davat- ka“ – taip mane Vilniuje, Mažajame teatre, per knygos „Ramybės nerimas“ pristatymą apibūdino garsioji profesorė Viktorija Dau-jotytė). Šauniai atrodau. Nepasiduok. Dėl to pilvuko nėra ko jau-dintis: įtrauk, išsitiesk, nieko nevalgyk, o figūra dar daili – kaip

21

prieš 50 metų. Porą valandų pakentėti įtraukus pilvuką – anokia kančia!“

O dangus be debesėlių. Rytoj bus plius 22. Poryt važiuoju į Palangą – porą dienų pabūsiu pas bičiulę. Matau padangėje baltą brūkšnį – kažkas skrenda, leidžiasi, kyla, grįžta arba iškeliauja...

Iš tamsaus kampo atsėlina Ji – ta senstančioji paniurėlė, nieko nebesitikinti, įsibaiminusi, prislėgta – ir bando, jau bando prasižio-ti, tuoj prasidės: „Nieko aš nenoriu, nereikia man jokių kelionių. O ir su kuo keliauti? Kur? Kam?“

„Tylėk! – užrinku. – Eik šalin! Aš noriu keliauti! Tu pati sau meluoji! Girdi? Dink!“

Ot keistą turi žmogus savybę – meistriškai save apgaudinė-ti: kaip nesunku sau meluoti, įtikinti save, kad tai, kas iš tikrųjų dejuoja širdyje, skamba, šnabžda, esą tai tik rūkas, vėjelis, nie-ko nereiškiantis balselis, tuoj tuoj jis išnyks, o tas atseit tikrasis (klastingasis, vedantis į tamsą) skamba aiškiai, negailestingai, išradingai ir motyvuotai įtikinėdamas: „Tau jau nieko gero ne-bebus šiame gyvenime, tik nuobodulys, vienatvė, gal ir skurdas. Susitaikyk!“

Aš noriu keliauti. Ji nori keliauti. Ji meluoja pati sau. Ji žino, kad meluoja, bet Jai tarsi patinka tas „vargšės“ vaidmuo. Mazochis-tė. Niekinga apsimetėlė. Ji bijo būti truputį laiminga, bijo džiaugs-mo. Nori pamatyti Afriką, Australiją... pasaulį, bet vos tik leidžiu Jai prieiti prie lango, vėl mato tik rudens nugelsvintas beržo kasas, išnykstantį lėktuvo pėdsaką, išskrendančių paukščių trikampį ir ap-gaudinėja save: „Nieko nebenoriu...“ Mažas trapus baimės drugelis nenustoja plazdenti kažkur netoli širdies ar širdyje. Gal taip virpa siela?

22

Tempiu Ją nuo lango, stumiu į kampą ir pamatau horizonte pakilusį spalvingą oro balioną. Ak, kaip norėčiau kada nors paskrai-dyti oro balionu, lėkti ant žirgo, dar kartą plaukti laivu per vande-nyną...

Pažvelgiau žemyn į kiemą: keli berniūkščiai mėto kamuolį į krepšį, o kiti du raičiojasi ant žolės. Rimtai ar tik žaidžia?

Prisiminiau, kas įvyko vakar.Išėjau iš Katedros. Švelnus rugsėjo vakaras. Be vėjo. Vėsoka.

Žingsniuoju pro galinę sieną. Pirmiausia pamatau toliau nuo jos (pro šalį eina žmonės) kokių 10 metų berniuką iš tų, vargšų: apsivil-kęs plonus oranžinius marškinėlius trumpom rankovėm, su šortais (ar trumpikėm lietuviškai?), per dideli purvini seni sportbačiai. Jis dreba. Šalta? Priėjau, uždėjau ranką ant petuko (liesas, vieni kaule-liai): „Ar tau nešalta?“ Atsisuko – didelės rudos akys, smulkus tam-saus gymio veidas. Čigoniukas? Nieko neatsakė, tik papurtė galvą ir tuoj nukreipė žvilgsnį į katedros sieną. Pajutau, kaip jį nupurtė drebulys. Tada pamačiau tą kitą, stovintį prie sienos: šilčiau apsiren-gęs, gal vyresnis, stambesnis. Žengiau artyn – jo burnoje kyšo balti „vampyro“ dantys. Sustojau. Netekau žado. Kas čia? Niekada nema-niau, kad yra pardavinėjami (iš kur gali gauti tokį šlykštų, sakykim, žaislą?) vampyro protezai berniūkščiams. Jis žiūrėjo į mane, aš į jį. Baltos viršutinės iltys kyšojo grėsmingai, nors ir kvailai. Šis vaikas tikra to žodžio prasme buvo „persikūnijęs“ į vampyrą. Tiek filmų, istorijų... Vampyras, kraujas, žudymas, skraidymas virš miestų, au-kos ieškojimas... Tas berniukas skleidė agresiją. Sutrikau. Sumykiau plonu balsu: „Tu tiki, kad yra vampyrų? Nėra. Tai tik pasakos, išsi-galvojimai...“ Jis pažvelgė į mane, pajudino tuos protezus, tarsi su-kaleno dantimis, ir žiūri, o anas „čigoniukas“ stovi ten pat. Nė krust.

23

Sustingęs. Dar toliau už „čigoniuko“ išvydau trečią berniuką – jis tik stebėjo pasiruošęs sprukti. Juos kaustė baimė. Kodėl? „Vampyras“ vis žiūrėjo į mane. Bandžiau kažką sakyti ir... pamačiau jo rankoje kumščio didumo akmenį. Kai jis dar kartą „sukaleno dantimis“ ir pakėlė ranką su akmeniu, mane perliejo baimė. Išsigandau. Gal per-dedu, gal čia mano fantazija (nepakeliu jokios agresijos), bet žaibiš-kai nusmelkė aiškus baimės jausmas: o jeigu jis pribėgs ir suleis tuos plastikinius (iš ko gi jie padaryti?) dantis man į ranką, o jeigu paleis akmenį į galvą – to berniuko žvilgsnis buvo stiklinis, be vaikiško naivumo, jis tik žiūrėjo, žiūrėjo grėsmingai, nekęsdamas manęs.

Apsisukau ir beveik bėgte nubėgau. Pirmą kartą gyvenime iš-sigandau 11–12 metų berniūkščio, pirmą kartą suvokiau, kad tas vaikas buvo taip įsijautęs į matytų filmų vampyrų vaidmenį, jog privertė kitus berniukus drebėti ir laukti išpuolio. Gal šie ruošėsi sprukti, bet negalėjo, nes to „vampyro“ toks rimtas, agresyvus per-sikūnijimas juos kaustė. Jie gi taip pat į valias prisižiūrėję vampyrų filmuose, jie – vaikai, jų vaizduotė neskiria tikrovės nuo išsigalvo-jimų (mes maži nebijojome raganų, nes jos ateidavo tik iš pasakų, iš knygų), jie nori būti galingi, gal... mintyse jau užprogramuotas noras žudyti, naikinti, skriausti, mušti, valdyti.

Buvau sukrėsta. Norėjau grįžti, kelis kartus stabtelėjau. Bet ką pasakysiu? Supratau, kad nieko man neišeis, kad ir ką kalbėčiau, kad ir kaip apkabinčiau, gausiu akmeniu per galvą ir tas vaikas paspruks, įlėkęs į kokią senamiesčio tarpuvartę. Juk jis „valdovas“, šitų berniukų karalius. Jis – baisusis vampyras.

Negi tai smulkmena? Negi tai tik berniukų (gal ir mergaičių?) žaidimai? Ne. Žinau, kad tvyrojo tarp manęs, tų berniukų ir ano „vampyro“ baimės šešėlis. Rimtos, tikros, nevaikiškos baimės.

24

Jūs, kurie gaminate tuos „robotus“, „superdidvyrius“, „vampy-rų“ dantis, kaukoles ir ginklus vaikams; jūs, kurie varote narkotikų biznį; jūs, kurie siunčiate kurjerius prie mokyklų, kad kištų vai- kams surūkyti pirmą narkotikų cigaretę; jūs, kurie rodote (komer-cinių TV direktoriai, savininkai) baisius, žemiausio lygio smurti-nius filmus; jūs, žurnalistai, kurie rengiate straipsnius, laidas per TV ir rodote, kas ką pasmaugė, supjaustė, pakorė... Prasmekit pra-gare! Daugiau neturiu ką pasakyti. Ir dar „valdžia“! Suknista bejėgė valdžia, kuri nenori, negali (mat kokia taktiška ir žmogiška!) niekur kištis. Laisvė. Kapstykitės patys, vaikai, kentėkit, mokytojai, plaukit kaip mokat, skurdžiai. Laisvė. Jūsų gyvenimas priklauso jums. Jūsų vaikystė mūsų neliečia. Laisvė. Rinka. Kapitalizmas. Demokratija... Viskas. Taškas. Kas iš tų žodžių? Tyliu. Viską pasakiau.

Rūkiau cigaretę. Dangus žvaigždėtas. Matau žvaigždžių ramy-bę, bet ne abejingumą. Man atrodė, kad šią naktį žvaigždės mane guodžia, kelia sielą nuo žemiško, nelaimingo gyvenimo į viltį: „Žmogui lemta kilti aukštyn. Nesikrimsk dėl purvo. Jis laikinas. Žiūrėk į mus, tik žiūrėk ir žiūrėk... Viskas praeis.“ Žiūriu ir žiūriu. Kaip gali žmonės, žvelgdami į beprotišką žvaigždėto dangaus grožį, nesuvokiamą ilgesio paslaptį, sąmoningai daryti blogį? Norėčiau būti dykumoje. Sent-Egziuperi sako: „Ten žvaigždės tikrai kalba su žmonėmis.“

.....Marijampolė. Ruduo. Tas pats kambarėlis palėpėje, Šv. Arkangelo Mykolo globos namuose. Repeticijos. Einu dantis sukandusi. Rei-kia: Dalios Tamulevičiūtės festivalis, vyks Varėnoje, jos tėviškėje.

25

Išeidama iš savo kambario, pamatau koridoriuje, greta mano durų, gal 40 metų moterį. Durys į gretimą kambarį pravertos, pro palėpės stoglangius plūsta giedro dangaus šviesa, burkuoja balan-džiai, apačioje girdėti televizoriaus garsai, indų žvangėjimas, žmo-nių balsai. Koridoriaus gale atsidaro liftas, išlipa valytoja su kibiru ir šepečiu, pasibeldusi įeina į pirmą kambarį. Ruošiamo maisto, vaistų kvapai. Šalia tarpdury stovinti moteris mojuoja kažkam, esančiam kambaryje, nervingai mojuoja, kita ranka persibraukia akis (verkia?).

– Ar čia guli Jūsų koks artimasis? – klausiu. Matau, kad veidas paraudęs nuo ašarų.

– Mama, – ir vėl mojuoja vis kartodama „atia, atia...“ – kaip vaikui.

Pažvelgiu pro duris. Prie sienos baltai paklota lova (geriau būtų spalvota patalynė – tas baltumas skverbiasi kaip liga, kaip pa-baiga, kaip šaltis, atsiskyrimas). Joje iki kaklo užklota guli senyva moteris: žili išsidraikę ant pagalvės plaukai, buvusi graži – bruožai dailūs, bet veidas pilkšvai baltas, paakiai įdubę, pajuodę, akys žiūri į nieką, nejuda, neatsako, lyg žvelgia į lubas, bet ne – į nieką. (Kas gali žinoti, ką ji mato ir jaučia?)

– Po trečio insulto, – prataria duktė trūkčiojančiu balsu, lyg atsiprašydama, tarytum būtų nusikaltusi, paklydusi, praradusi bet kokią viltį. Ašaros teka nelaimingu veidu.

– Gerai, kad verkiate, kad galite verkti, – nejučia paglostau jai petį. – Bet gal mama viską supranta, jaudinasi, tik negali pasakyti, geriau neverkit, kaip nors šypsokitės jai.

Lyg patvirtindama mano žodžius ligonė vos vos pasuka galvą į šoną, akių vokai nusileidžia, lieka tik plyšeliai, ir išgirstame garsą –

26

ne dejonę, ne mykimą, o kažką panašaus į knarktelėjimą ar atodūsį. Duktė įsitempia, sugriebia mane už alkūnės.

– Manot, ji girdi ir supranta? – jaučiu jos išgąstį, džiaugsmą, viltį – viską kartu.

– Nežinau, bet esu daug skaičiusi apie komą ir panašią būklę, ir daktarai, tiesą sakant, tiksliai nežino, ar žmogus „atsijungęs“, kaip mums atrodo, turi sąmonę, mąsto, girdi ar ne. Todėl visi ragi-na kalbėtis su tokiais ligoniais, viską jiems pasakoti, žinoma, geriau linksmus dalykus, bendrauti kaip su sąmoningais, suvokiančiais tikrovę, paglostyti, pabučiuoti, pamerkti gėlių, neverkti. Jums rei-kės daug jėgų, ištvermės... Neverkit, saugokit save, nepasiduokit nevilčiai. Gal mamai plyšta širdis matant ar girdint, kaip jūs ka-muojatės...

Moteris vaikiškai alkūne persibraukia nosį, nusišypso man, rausiasi rankinėje nosinės.

– Atnešiu servetėlių, – puolu į savo kambarį, paduodu serve-tėles.

Ji šluostosi veidą, akis ir sukrizenusi plonu balseliu kartoja, žiūrėdama į lovą:

– Aha... Gerai... Mama, aš neverkiu... Matai, neverkiu... – pri-bėga prie lovos, patapšnoja apklotą, pabučiuoja motiną į kaktą, paglosto skruostą vis kartodama: – Aš neverkiu, mama... Ateisiu vakare, gerai? Gerai?! Mama! Atia!

Ligonė vėl atsidūsta, akys prasiveria ir sminga į lubas.– Ar ji suprato? Ar ji...– Manau, išgirdo. Ji reagavo kaip gali. Atsiprašau, vėluoju į

darbą. Susitiksim vakare. Atia, mama, – nei iš šio, nei iš to pasakau ir aš pamojavusi.

27

Abi nusijuokiam. Skubiai tarusi: „Tai iki!“, nukaukšiu prie laip-tų, nebežinodama, ką daugiau sakyti. Juntu, kad „išsiderinau“, ne-benoriu nei repetuoti, nei būti Marijampolėj, nei lipti į sceną, nei „vaidinti“, nei kalbėti, noriu eiti palei Šešupę – eini eini... vanduo teka teka...

Tris kartus apsukusi teatro pastatą, veriu duris:– Labas, Raimondai. O, Romai, labą rytą. Sveikas, Vytai. Rita,

kaip tavo gerklė? – ir t. t., ir pan.Puolu į grimo kambarį, užkaičiu virdulį – kavos! Slapta iš-

sitraukiu iš rankinės viskio gertuvėlę, gurkšteliu – maloni šiluma apima krūtinę, persirengiu repeticijos drabužiais... tik neprisileisti Jos, tik neleisti Jai pasirodyti. „Tu dabar toli. Sėdėk Kaune ant savo čiužinio“, – sakau tyliai, žiūrėdama į veidrodį pamerkiu akį savo atvaizdui, trukteliu dar vieną mažą gurkšnelį. Girdžiu balsą iš salės: „Pradedam!“ „Nesirodyk man! Nesirodyk visą dieną!“ – sakau Jai, matydama save jau naktį, šliurinėjančią su bjaurios spalvos frotiniu chalatu, Kaune, devintajame aukšte. „Nebijok. Žinau, kada galiu ateiti“, – sako Ji ir mirkteli man, kaip aš sau veidrodyje. „Pirmyn, Mode!“ – pašoku ir lekiu į sceną. Visi jau susirinkę. Ištariu: „Atsi-prašau!“ ir stoju kaip kareivis į rikiuotę.

Nė karto daugiau nepažvelgiau pro to kambario duris. Nė karto nebesutikau dukters. Turiu apsiginti nuo kančios proble-mos. Negaliu prarasti energijos, vilties, šiokio tokio džiaugsmo, kai dirbu, repetuoju. Vieną dieną išėjusi iš lifto pamačiau dukterį vėl mojuojančią prie durų. Greitai pasileidau laiptais žemyn, suklu-pau, vos nenudardėjau (galėjo liūdnai baigtis), lietsargis ir rankinė nukrito, pjesės lapai išsibarstė... O jeigu ji lips laiptais? Ne. Liftas suūžė. Ėmiau virpėti. Nuo ko aš bėgau? Viską susirinkau, nusilei-

28

dau apačion dairydamasi, ar nepamatysiu tos vargšės dukters; ne, jau buvo išėjusi. Nuo ko aš bėgau? Pasakykit man, kodėl, kodėl bėgau? Negaliu sau paaiškinti. Nuo jos ašarų? Nuo motinos veido? Nuo ligos kvapo? Nuo mirties?

Lauke saulė, saulė! Dar žydi gėlės. Ant šaligatvio prie kiemo vartų invalido vežimėlyje sėdi juodai apsirengusi moteris ir šeria šalia pritūpusias tris kates. Kažką šneka. Šypsosi. Balti debesėliai vaiskioje žydrynėje. Gyvenimas.

Bet... kodėl aš pabėgau? Esu silpna. Ir taškas. Esu bailios sie-los. Ir taškas. Ar tai nuodėmė?

Viešpatie, mudu vieni, mano mirusi motina Ir mano širdis.Kai ateis mano paskutinės kelionės diena,Kai išplauks laivas, kuris nebegrįžta.Jūs pamatysite mane su menkučiu bagažuIr kone nuogą, koks būna jūros vaikas.

Albert Camus*

Vieną vakarą, jau sutemus, grįžau iš repeticijos. Dangus žvaigždėtas, Šešupė čia pat, gluosniai... Nusileidau prie upės. Van-duo juodas, girdėti užtvankos ūžesys, viena kita žvaigždė bėga upės vandeniu. „Dalia, – sušnibždėjau, – Tu esi mano širdy, mal-dose, matau ir matau Tave palatoje, paskutinį kartą apsikrovusią laikraščiais, girdžiu žemą Tavo balsą sakant: „Reikėtų dar su ta-

* Visos Albert’o Camus citatos iš knygos „Užrašų knygelės“ (1993–1997, vertė Violeta Tauragienė).

29

vim ką nors repetuoti... Kai pasveiksiu...“ Dėl Tavęs, mano bičiu-le, kolege, režisiere, tos paskutinės mano pastangos scenoje. Tau skiriu tą „Modę“, pasirodymą festivalyje, balius, kalbas, šurmulį. Dėl Tavęs ištversiu, nors geriau pasirinkčiau miško kelius, briedį, ežerus, sprunkančius zuikius. Dalia, ar Tau reikia tos „Modės“? Ar Tau reikia šito festivalio? O gal Tu čia taip „surežisavai“, kad ap-lankyčiau Varėną, Tavo kapą, dar kartą pamatyčiau Tavo vaikystės namelį, gatvę, pievas?“

Po festivalio gavau prizą (ne piniginį, žinoma) – gražią skulp- tūrą. Užrašyta: „Geriausiai Dalios Tamulevičiūtės kūrybinės kryp-ties puoselėtojai.“ Ir tą vakarą buvau laiminga. Tiek, kiek dar įsten-giu. Laikiau tą skulptūrėlę, kalbėjau apie Tave ir mąsčiau naktį mažame Varėnos namelyje prie atšalusios krosnies, kad ne Tau, o mums reikia atminimo, žodžių, paminklų, festivalių, švenčių... Mums, kad išgyventume. Kaip ir malda – ji reikalinga mums, o ne Dievui. Jūs, Ten, turite tai, kas skirta. Jūs vis duodate ir duodate mums save, kad neužmirštume, jog esame sukurti šviesai. Tamsa, galvojau gulėdama tamsoje, nieko negali duoti, nebent laikiną šiur-pulį ir dar didesnį veržimąsi į šviesą, ŠVYTĖJIMĄ.

sandal iukaiRAUDONI

Doloresa Kazragytė

RAUDONI SANDALIUKAI – septintoji Doloresos Kazragytės au-tobiografinės eseistikos knyga. Tai atvirumu kerintis aktorės žvilgsnis į save, dviejų esybių – senstančio kūno ir senatvę neigiančios sielos, gyvenimo patir-ties įsitvėrusio proto ir vilties ieškančios širdies dialogas. Apie ką autorė kal-ba su savimi ir skaitytoju? Apie mažus kasdienybės stebuklus, susitikimus su Lietuvos miestų ir miestelių žmonėmis, grįžimą į teatrą – repeticijas naujame spektaklyje, vienatvės liūdesį ir palaimą, abejones ir tikėjimą, padedantį ne-palūžti pasirinkimo kryžkelėje. Apie tai, kad susitaikyti nereiškia pasiduoti.

...Prisiminimai – viso gyvenimo, iki smulkiausių daiktų, kvapų, žmonių – gy- vena savo laisvą gyvenimą ir sklando kažkokių tau, žmogau, nepavaldžių pasaulių erdvėse, ir nori tu ar nenori – ateis, užklups, įsiskverbs, prisiglaus, palies kada nori, kur nori: gatvėj, laukuose, pievose, mieste, parduotuvėj, šaltam kambary, naktį, paryčiais. Štai kas yra išsilaisvinęs tavo praėjęs gyvenimas.

Jis bet kada gali grįžti.

Laikydamasi už dėdės Grikšto didelio tvirto delno, straksėdama šaligatviu, drožiu pas mamą. Gerai nepamenu, kaip mama sutiko, ar ieškojo, ar ne, tik pa-menu vakarą – šiltą, tylų, švelnų rudenio apkabinimą, dvelkiantį ramybe, palai-ma. Mama su Grikštu sėdi po langu ant suolelio, dar žydi nasturtos, medetkos, jie kalbasi, o aš su raudonais sandaliukais vaikštau takeliu nuo verandos prie šaligatvio, nuo šaligatvio prie verandos ir dairausi, gal kas praeis ir pamatys mano raudonus sandaliukus. Laimingiausia gimimo diena per visą gyvenimą.

Vienintelė tokia. Akimirkos amžinybė.

...Ištverk! Atlaikyk viską! Juk kančioje – džiaugsmas. Juk tame, kad supranti, kas yra kančia, kad jauti, analizuoji, ieškai įprasminimo, švyti džiaugsmas. Aš priimu gyvenimą su visa kančia ir beprasmybe, nuolankiai jį priglaudžiu prie

savęs ir sakau – būkim. Argi tai ne laisvė?

ISBN 978-9986-16-911-6

9 789986 169116

sandaliukaiR

AUD

ON

I

DoloresaKazragytė