Regionų ir verslo plėtros modeliavimo

programos naudojimo metodologinės

gairės

„FORMATION OF METHODOLOGICAL FRAMEWORK OF REGIONAL BUSINESS GROWTH PROMOTION (LT-LV)“

(NO. LV-LT/1.1./LLIII-152/2010)

Projekto partneriai:

Kauno technologijos universitetas, Lietuva

Liepojos universitetas, Latvija

Klaipėdos universitetas, Lietuva

2

TURINYS

ĮVADAS .................................................................................................................................... 3

I. KONCEPCINIS POŢIŪRIS ............................................................................................. 6

I.1. PASIENIO REGIONO SAMPRATA ........................................................................... 6

I.2. REGIONŲ PLĖTROS SAMPRATA ............................................................................ 7

I.3. REGIONŲ PLĖTROS IR VERSLO PLĖTROS TARPUSAVIO RYŠYS ................ 8

I.4. REGIONŲ PLĖTROS NETOLYGUMAI: SAMPRATA, PRIEŢASTYS IR

PASEKMĖS ........................................................................................................................... 8

I.5. REGIONŲ PLĖTRA IR PASIENIO REGIONAI ...................................................... 11

I.6. REGIONŲ PLĖTRĄ APIBŪDINANTYS RODIKLIAI LIETUVOJE IR

LATVIJOJE ......................................................................................................................... 14

II. PRINCIPINĖ REGIONŲ PLĖTROS VERTINIMO SCHEMA IR

METODOLOGINĖS GAIRĖS .......................................................................................... 16

II.1. LIETUVOS IR LATVIJOS PASIENIO REGIONO PLĖTROS VERTINIMO

SCHEMA IR RODIKLIAI ................................................................................................. 16

II.2. VERTINIMO INDEKSU METODINĖS GAIRĖS .................................................. 22

II.3. REKOMENDUOJAMI METODOLOGINIAI PRINCIPAI PASIENIO

REGIONO PLĖTRAI VERTINTI ..................................................................................... 28

III. PROGRAMOS NAUDOJIMO METODOLOGINĖS GAIRĖS .......................... 29

III.1. PROGRAMOS NAUDOJIMO SPECIFIKA ........................................................... 29

III.2. PRISIJUNGIMAS PRIE PROGRAMOS IR DARBAS JOJE ................................ 31

III.2.1. DUOMENŲ ĮVEDIMAS ..................................................................................... 32

III.2.2. REZULTATAI ....................................................................................................... 34

III.2.3. REZULTATŲ ANALIZĖ ...................................................................................... 36

LITERATŪRA ...................................................................................................................... 38

3

ĮVADAS

Globalizacijos ir regioninės integracijos sąlygomis, tokioms nedidelėms šalims kaip Lietuva

ir Latvija, norint būti ekonomiškai aktyvioms, konkurencingomis ir neprarasti savo ţinomumo

Baltijos jūros regiono ir visos Europos mastu, svarbu pasitelkti visas įmanomas priemones savo

ekonominiam ir socialiniam stabilumui uţtikrinti ir verslo plėtrai regionuose skatinti.

Šiandieninės ekonomikos sąlygomis, nei vienas regionas, o ypač maţos šalies, nėra autonomiškas

ir veikia kaip sudėtinė didesnės ekonominės sistemos dalis, kurios ekonominė - socialinė plėtra

tiesiogiai priklauso nuo ją sudarančių subjektų. Todėl kiekviena šalis ir ją sudarantys regionai

ieško naujų nišų bei neišnaudotų galimybių savo ekonominiam potencialui stiprinti. Tačiau

konkurencinių išskirtinumų ieškojimas savaime neturėtų atriboti šalies nuo jos išorinių kaimynų.

Priešingai - šalių pasienio regionų ekonominis ir socialinis bendradarbiavimas, skirtingų šalių

gyventojų, verslininkų ir investuotojų pasinaudojimas kaimyninių šalių rinkų privalumais, skatina

tiek pačių regionų spartesnį vystymąsi, tiek ir prisideda prie visos nacionalinės ekonomikos

augimo. Priešingu atveju, bendradarbiavimo stoka lemia, kad šie nuo šalies centrinių regionų

nutolę regionai tampa ekonomiškai „atitolę“, lėtesnio vystymosi teritorijomis.

Tiek uţsienio, tiek ir lietuvių bei latvių autorių moksliniuose darbuose daţnai analizuojama

ir įvairiais metodais vertinama šalies ir ją sudarančių regionų ekonominė - socialinė bei verslo

plėtra, identifikuojami ekonominę ir socialinę plėtrą apibūdinantys rodikliai, skaičiuojama

regioninė diferenciacija, bandoma nustatyti regionų ekonominės ir socialinės būklės skirtumų ir

netolygumų atsiradimo prieţastis, ieškoma būdų didinti sanglaudą tarp regionų. Tačiau

mokslinėje literatūroje didesnis dėmesys skiriamas tos pačios šalies regionų ekonominės-

socialinės plėtros problematikai analizuoti. Pasigendama platesnio akademinio poţiūrio apie

skirtingų šalių pasienio regionų, kaip vieno regiono, ekonominės-socialinės plėtros vertinimo

problematiką. Skirtingų šalių pasienio regionų, kaip vieno regiono, socialinės ir ekonominės

plėtros vertinimo metodologinių pagrindų formavimą apsunkina naudojami dviejų skirtingų šalių

socialinės ir ekonominės plėtros rodikliai, kurie daţnai įvairiose šalyse skaičiuojami skirtingai ir

nevieningomis metodikomis. Metodologinių priemonių ir gairių, vertinant pasienio regionų

ekonominę - socialinę plėtra nebuvimas, tampa viena iš kliūčių, kliudančių pasienio regionų

vystymosi realios esamos situacijos identifikavimą ir perspektyvų numatymą, kas yra būtina

sąlyga efektyvių pasienio regionų vystimąsi skatinančių sprendimų priėmimui.

Šios metodologinės gairės, kaip naudotis ekonominės ir socialinės bei verslo plėtros

modeliavimo programa (toliau Programa), parengtos įgyvendinant Lietuvos ir Latvijos

bendradarbiavimo per sieną programos 2007-2013 m. finansuojamą projektą „Regionų verslo

4

plėtros skatinimo metodologinių pagrindų kūrimas (LT-LV)“ (LV-LT/1.1/LLIII-152/2010), kurį

kartu įgyvendina Kauno technologijos, Klaipėdos ir Liepojos universitetai.

Šios metodologinės gairės yra tik vienas iš įgyvendintų projekto veiklų rezultatų (ţr. I

paveikslą).

Lietuvos ir

Latvijos

pasienio

regionų

verslo

augimą

skatinančių

veiksnių

nustatymo

metodika

WP 2: Verslo augimo modeliavimoprogramos kūrimas

WP 2.1.

Lietuvos ir

Latvijos

pasienio

regionų

verslo

augimą

skatinančių

veiksnių

nustatymo

metodika

WP 2.2.

Statistinės

pasienio

regionų

verslo

augimo ir

taikomų

verslo

augimą

skatinančių

priemonių

analizė

WP 2.3.

Verslo

augimo

modelia-

vimo

programos

sukūrimas

WP 3: Lietuvos-Latvijospasienio verslo augimo

skatinimo strategijos parengimas

WP 3.1.

Pasienio

regionų verslo

subjektų

poreikių

verslo augimą

skatinančioms

priemonėms

nustatymas

WP 3.2.

Lietuvos-

Latvijos

pasienio

verslo

augimo

skatinimo

strategijos

parengimas

WP 4: Viešojo ir verslosektoriaus mokymas

WP 4.1.

Metodinių

gairių

naudotis

verslo

augimo

modelia-

vimo

programa

parengimas

WP 4.2.

Mokymų

viešojo ir

verslo

sektoriaus

atstovams

organiza-

vimas

WP 5: Projektoviešinimas

WP 1: Projekto valdymas ir koordinavimas

Statistinė

pasienio

regionų

verslo

augimo ir

taikomų

verslo

augimą

skatinančių

priemonių

analizė

Verslo

augimo

modelia-

vimo

programa

Pasienio

regionų verslo

subjektų

poreikių

analizė verslo

augimą

skatinančioms

priemonėms

Lietuvos-

Latvijos

pasienio

verslo

augimo

skatinimo

strategija

Metodinės

gairės

kaip

naudotis

verslo

augimo

modelia-

vimo

programa

Mokymai

viešojo ir

verslo

sektoriaus

atstovams

I. pav. Programos vieta projekto įgyvendinime

Programa parengta remiantis Jurgitos Bruneckienės daktaro disertacija „Šalies regionų

konkurencingumo vertinimas regionų konkurencingumo indeksu“, kuri apginta 2008 m. Kauno

technologijos universitete, J. Bruneckienės su bendraautoriais parengtais straipsniais bei J.

Bruneckienės atliktais moksliniais tyrimais. Taip pat Programa parengta remiantis šiais tyrimais,

kurie buvo atlikti įgyvendinant projektą: Lietuvos ir Latvijos pasienio regionų verslo augimą

skatinančių veiksnių nustatymo metodika, Statistinė pasienio regionų verslo augimo ir taikomų

verslo augimą skatinančių priemonių analizė, Pasienio regionų verslo subjektų poreikių analizė

verslo augimą skatinančioms priemonėms ir Lietuvos-Latvijos pasienio verslo augimo skatinimo

strategija. Pati Programa buvo pagrindas parengti šias metodines gaires.

5

Tikimasi, kad sukurti pasienio regionų plėtros skatinimo metodologiniai pagrindai prisidės

prie verslo plėtros, ekonominio socialinio bendradarbiavimo skatinimo ir socialinės – ekonominės

plėtros tarp Lietuvos ir Latvijos pasienio regiono.

6

I. KONCEPCINIS POŢIŪRIS

I.1. PASIENIO REGIONO SAMPRATA

Pasienio regiono (angl. cross-border region) koncepcija įgauna vis didesnį reikšmingumą

politiniu ir akademiniu lygmenimis dėl šių makro-ekonominių prieţasčių:

a) augančio ekonominio bendradarbiavimo tarp šalių, sąlygoto didėjančio prekių, paslaugų,

ţmonių, kapitalo judėjimo ir kitų globalizacijos procesų;

b) šalių tarpvalstybinio bendradarbiavimo ir bendrų politinės veiklos principų;

c) didėjančio dėmesio ir skiriamo finansavimo pasienio regionų bendradarbiavimo

iniciatyvoms skatinti.

Skirtingų sričių mokslininkai (pvz. geografija, ekonomika, sociologija, tarptautiniai ryšiai ir

politika, viešasis administravimas, regioniniai tyrimai) pasienio regioną įvardina skirtingai,

priklausomai nuo tyrimo tiklo, tačiau daugelis jų akcentuoja teritorinį vienetą, susidedantį iš

besiribojančių dviejų ar daugiau šalių teritorijų. Bruneckienė, Paleckienė (2012) pasienio regioną

apibrėţė kaip administracinį teritorinį vienetą, susidedantį iš besiribojančių dviejų ar daugiau šalių

teritorijų, turintį savo identitetą ir tam tikrų bendrų istorinių, kultūrinių ir socio-ekonominių

bruoţų, tačiau valdţios institucijos atstovauja skirtingų šalių poreikius bei politines-teisines

normas. Šis apibrėţimas į pasienio regioną leidţia ţiūrėti kaip į vientisą dviejų ar kelių šalių

regioną. Šio poţiūrio bus laikomasi visose metodinėse gairėse.

Šiose metodinėse gairėse Lietuvos-Latvijos pasienio regionas įvardinamas kaip vienas

regionas, susidedantis iš Klaipėdos (Lietuva) ir Kurţemės (Latvija) regionų. Atlikta mokslinės

literatūros, tyrimų ir įvairių strateginių dokumentų analizė leido išskirti Klaipėdos ir Kurţemės

regiono ypatumus (Bruneckienė, Paleckienė (2012)):

1. Nutolimas nuo potencialių ekonominių centrų ir rinkų. Dalis Lietuvos ir Latvijos pasienio

seniūnijų yra netoli ekonominių centrų (Klaipėda, Liepoja), tačiau yra seniūnijų, nutolusių nuo

apskričių centrų daugiau, ir tai nėra palanki tolygios ūkio plėtros regionuose aplinkybė.

2. Gyvenviečių tinklas Lietuvos pasienyje su Latvija yra geriau išplėtotas nei Latvijos

teritorijoje, kas rodo netolygų rinkos dydţių pasiskirstymą.

3. Geodemografinė padėtis ir jos tendencijos pasienio regionuose prastesnės nei šalių

ekonominiuose centruose. Gyventojų skaičius, struktūra bei išsilavinimas, charakterizuojantys

ţmogiškuosius verslo plėtros išteklius, daţniausiai nesudaro palankių verslo raidos sąlygų.

7

Daugelyje teritorijų gyventojų tankumas labai maţas ir toliau maţėja. Amţiaus struktūra ir

išsilavinimas taip pat nėra palankūs ūkio plėtrai.

4. Gamtinės aplinkos sąlygos pasienio regione taip pat nėra itin palankios tarpvalstybiniams

ekonominiams ryšiams plėtoti. Šiam regionui būdingas tankus saugomų teritorijų, vandens

telkinių skaičius, pajūrio apsaugos reikalavimai, kas gali trukdyti plėsti komunikacijų,

gyvenviečių tinklą. Antra vertus, tai sukuria palankias bendradarbiavimo sąlygas gamtosaugos ir

turizmo bei rekreacijos srityse.

5. Kultūriniai ir kalbos skirtumai.

6. Lietuvos ir Latvijos pasienyje vietinių subjektų ekonominis bendradarbiavimas

nepakankamai išplėtotas (ypač nagrinėjant ekonominius ryšius iš Latvijos į Lietuvą), o tai

nesukuria agregacijos efekto – kai jau išplėtotas bendradarbiavimas sukuria naujas

bendradarbiavimo galimybes ir stiprina jau esančius bendradarbiavimo tinklus. Daugiausiai tai

susiję su verslo struktūra - gamybos pramonė šiuose pasienio regionuose nepakankamai išplėtota,

daugiausia dominuoja paslaugos ir prekyba.

7. Pasienio regionų verslininkų ekonominių pajėgumų skirtumai. Agresyvesnę ekonominės

integracijos strategija taikoma verslininkų iš Lietuvos pusės.

Identifikuotų Lietuvos ir Latvijos pasienio regiono ypatumų ir aplinkybių įkomponavimas į

pasienio regiono plėtros vertinimo metodologinių pagrindų kūrimą suteiks jiems specifiškumo ir

padidins praktinio taikomumo galimybes.

I.2. REGIONŲ PLĖTROS SAMPRATA

Regionų plėtros problematika tapo ypač populiari Lietuvos ir Latvijos mokslininkų tarpe,

šalims tapus Europos Sąjungos narėmis ir pradedant intensyviai įsisavinti ES struktūrinių fondų

paramą.

Regionų plėtros problemas ir aspektus analizavo tiek Lietuvos (Baleţentis, Baleţentis,

Valkauskas, 2010, Kilijonienė ir kt., 2010, Kilijoniene, Simanaviciene, 2009, 2008, Svetikas,

Dzemyda, 2009 a, 2009 b, Ginevicius, Podvezko, 2009, Snieška, Bruneckienė, 2009, Melnikas,

2008, Mačys, 2005, Dokurnevič, Bagdzevičienė, 2002), tiek ir Latvijos (Vesperis, 2010, Latvijos

Valstybinė regioninė plėtros agentūra, 2009, Karnitis, Kucinskis, 2009, Vanags, Vilka, 2006,

Vaidere ir kiti, 2006, Vanags ir kiti, 2005) mokslininkai. Skirtingi mokslininkai regiono plėtros

sąvoką įvardino skirtingai, priklausomai nuo tyrimo tiklo, tačiau daugelis jų akcentavo socialinių

ekonominių dimensijų kitimą laiko atţvilgiu.

8

Bruneckienė, Krušinskas (2011) regionų plėtrą ar vystymąsi įvardino kaip regiono

ekonominės ir socialinės būklės gyvybingumo ir patrauklumo kitimą kiekybiniu ir kokybiniu

aspektu. Šio apibrėţimo taikymas leidţia į regionų plėtrą ţiūrėti kaip į ciklinį procesą, kurio metu

rezultatas virsta indėliu, vėliau lemiančiu rezultatą. Pastarojo poţiūrio bus laikomasi visose

metodinėse gairėse.

I.3. REGIONŲ PLĖTROS IR VERSLO PLĖTROS TARPUSAVIO RYŠYS

Analizuojant regionų plėtros ir verslo plėtros tarpusavio ryšį nustatyta, kad yra tiesioginis

ryšys tarp šių dimensijų. Tyrimai parodė (Dumčiuvienė ir kt., 2011), kad regioninė politika,

nukreipta į regionų plėtros skatinimą, daro tiesioginę įtaką verslo plėtrai regione: jei

įgyvendinama regioninė politika yra neefektyvi, regionas praras ekonominę socialinę poziciją

prieš kitus regionus ir pritrauks į regioną maţiau investicijų, ţmogiškojo kapitalo, naujų

technologijų ir t.t., ir tokiu būdu stabdys verslo plėtrą. Taigi, regionų plėtra susijusi su verslo

plėtra šiais dviem aspektais: pačių įmonių konkurencingumu ir sąlygų joms tapti ir išlikti

konkurencingomis tiek vietos, tiek tarptautiniu mastu, sudarymu.

I.4. REGIONŲ PLĖTROS NETOLYGUMAI: SAMPRATA, PRIEŢASTYS IR

PASEKMĖS

Tiek uţsienio, tiek ir lietuvių bei latvių autorių moksliniuose darbuose vis daţniau

nagrinėjama regioninė diferenciacija, bandoma nustatyti regionų ekonominių ir socialinių ir

aplinkos būklės skirtumų ir netolygumų atsiradimo prieţastis, ieškoma būdų didinti sanglaudą

tarp regionų. Skirtingi mokslininkai regionų plėtros netolygumus įvardino skirtingai, priklausomai

nuo tyrimo tikslo, tačiau daugelis jų akcentavo socialinių ekonominių dimensijų palyginamuosius

skirtumus.

Bruneckienė, Krušinskas (2011) regionų plėtros netolygumus įvardino kaip regionų

ekonominės ir socialinės būklės gyvybingumo ir patrauklumo skirtumus kiekybiniu ir kokybiniu

aspektu, tarpusavyje lyginant skirtingus regionus. Regionų plėtros netolygumų, regioninės

diferencijacijos sąvokos sutapatinamos. Šio poţiūrio bus laikomasi visose metodinėse gairėse.

Tyrimai parodė, kad regionų plėtros skirtumai, kaip mokslinis objektas, yra gana

problemiškas, o jų vertinimas yra sudėtingas procesas. Sudėtingumas pasireiškia ypač tada, kai

vertinamos visos Europos Sąjungos mastu nedidelio regiono (pvz. visa Lietuva ir Latvija)

struktūrinės dalys (pvz. apskritys ar savivaldybės), kuriose išsivystymo netolygumai dideli, o

ekonominiai modeliai, tinkami tik dideliems regionams, sunkiai pritaikomi. Todėl akademinėje

9

visuomenėje nėra susiformavusi vieninga regionų plėtros ir netolygumų vertinimo metodologija ir

skirtingi mokslininkai regionų plėtros ir netolygumų koncepciją interpretuoja ir vertinimą

modeliuoja įvairiai.

Regionų plėtros skirtumai mokslinėje literatūroje buvo nagrinėjami nuolatos: tiek įvairiose

ekonominės minties teorijose, tiek ir šiuolaikiniuose tyrimuose. Tradiciškai netolygumai

regionuose aiškinti remiantis natūralių išteklių skirtumais, gamybos veiksniais, infrastruktūra ar

technologija. Šių dienų mokslininkai daug dėmesio skiria aglomeracijos, kumuliatyvumo bei

globalizacijos procesams, kurie didele dalimi lemia skirtumų tarp regionų atsiradimą bei didėjimą.

Mokslinėje literatūroje regionų plėtra ir netolygumai analizuojami įvairiais aspektais.

Sorensen (2000) šią problematiką analizavo dvejopai: nelygybės (kaip skirtingas gerovės lygis

tarp teritorijų) ir skirtumų ekonominėse ir socialinėse struktūrose. Novotny (2007) regioninę

nelygybę analizavo pajamų lygiu, o Rengansamy (2009) - ne tik pajamų ar gamybos lygiu, bet ir

galimybėmis regione gauti paslaugas, įsidarbinti. Kasinskaitė (2005) šalių ir regionų skirtumus

grindė informacijos ir komunikacijos technologijų plėtra ir naudojimu skirtingose socialinės,

ekonominės veiklos srityse. Dokurnevič, Bagdzevičienė (2002) nelygybę aiškino Maslou poreikių

hierarchija: ţemiau arba skurdo ribos lygyje, gerovė susiveda į individualius siekius patenkinti

pagrindinius poreikius. Kuo arčiau ţmonės poreikių piramidės viršūnės, tuo svarbesnė tampa

darbo kokybė, individualus saugumas, laisvalaikio galimybės, socialinis dalyvavimas ir

pasitenkinimas.

Mokslininkai nurodo įvairias regionų ekonominių, socialinių ir aplinkos būklės netolygumų

prieţastis. Vieni įvardina regiono geografines ir fiziografines savybes, istorijos ir kultūros patirtį,

kiti - nepakankamą plėtros procesų koordinavimą, treti (Šidlauskienė (2000)) laisvąją

konkurenciją, kuri nepajėgi išlyginti regionų išsivystymo skirtumų. Armstrong, Taylor (2004)

išskyrė šias regionų pagrindinių skirtumų atsiradimo prieţastis: gamtines - klimatines gyvenimo ir

verslo sąlygas; gamtinių išteklių kiekius, kokybę ir jų panaudojimo kryptis; regiono statusą ir

geografinę padėtį; gamybos struktūrą, inovacijų įdiegimo laiką; aglomeraciją; technologinės

plėtros lygį; demografinius skirtumus; verslo sąlygas; politinius ir institucinius veiksnius;

socialinius - kultūrinius veiksnius.

Kaip teigia Smaho (2010), yra plačiai pripaţįstama, kad ţinios vaidina vis didesnį vaidmenį

pasaulio ekonominio vystymosi kontekste, o taip pat ir regionų plėtroje. Remiantis klasikinėmis

teorijomis, gamtiniai ištekliai, geografinė vietovė, kur įsikūrusios įmonės, rinkos vystymuisi daro

didţiausią įtaką dėl maţesnių transportavimo kaštų, kultūrinio bei socialinio savitumo veiksnių,

kurie formuoja regiono ekonominį potencialą. Mokslininkai sutaria, jog regionų konkurencinius

pranašumus iš esmės nulemia gamtiniai ištekliai, ţinios ir technologijos yra tik papildomi

10

faktoriai vertinami kaip darbo našumo didinimo priemonės. Todėl neo-klasikinės ekonomikos

augimo teorijos autoriai teigia, kad tarpregioniniai skirtumai atsirado ne dėl skirtingo regionų

ţinių lygio, tačiau dėl minimų skirtumų tarp regionų. Tačiau globalizacijos procesai ekonominį

našumą perkėlė į universalų lygį, kuriame galima siekti rezultato pasitelkiant išteklius esančius ne

tik atskiruose regionuose, tačiau skirtinguose kontinentuose. Gamyba tapo nesudėtingai

„perkeliama“, o ţinios prieinamos bei perduodamos globaliai. Todėl, atsiţvelgiant į dabartines

tendencijas, galima teigti, jog regionų vystymosi skirtumai negalėtų būti tiesiogiai paaiškinami

„netolygiu“ ţinių pasiskirstymu ar koncentracija centriniuose šalies regionuose lyginant su

pasienio regionais. Regioninio vystymosi skirtumų prieţastys gali būti įvardinamos kaip

netolygus gamybos veiksnių pasiskirstymas šalyse (kapitalo, darbo jėgos, gamtinių išteklių

logistikos koncentracija). Tačiau, taip pat pripaţįstama, kad fizinė ţinių prieinamumo stoka gali

sąlygoti regiono vystymosi atskirtį. Taip yra todėl, kad naujos ţinios, bei jų įsisavinimas yra

kritiškai svarbus inovacijų plėtrai, o ţinių pasklidimas regionuose daţnai priklauso nuo sukurtos

regione institucinės sistemos. Tokie veiksniai lemia, kad vieni regionai kuria ţinias savo

ekonominio vystymosi uţtikrinimui, kiti yra priversti jas „importuoti“. Ţinių kūrimas regionuose,

taip pat kaip ir ţinių įsisavinimo pajėgumas priklauso nuo ţmonių kapitalo, institucinės aplinkos

bei kolektyvinio mokymosi procesų.

Visi mokslininkai sutaria, kad regioninius skirtumus būtina maţinti, nes (McKay (2002)):

didėjanti nelygybė reiškia didesnį tiek absoliutų, tiek santykinį nepriteklių; regionai, kuriose yra

didesnė nelygybė, pasiekia ţemesnį ekonominio augimo lygį; nelygybė sukelia nusikaltimus,

socialinius neramumus, stiprius konfliktus; labai svarbus lygybės etinis klausimas tarp individų,

nors nesutariama, kokia lygybė turėtų būti (galimybių ar rezultatų). Ekonomiškai stipresniuose

regionuose greitesnė kapitalo apyvarta ir pelningumas, sukuriama daugiau palankesnių sąlygų tiek

investuotojams, tiek ir darbuotojams įsidarbinti ir gyventi bei didesnei pridėtinei vertei gauti,

inovacijoms diegti. Ekonomiškai silpni regionai dėl savo nepatrauklumo, susiduria su aukštu

nedarbo lygiu, maţomis gyventojų pajamomis ir silpna perkamąja galia ir tampa verslui dar labiau

nepatrauklūs. Tai uţkerta kelią reikalingų prielaidų situacijai regione pakeisti ir skatina

gyventojus emigruoti iš jo. To pasekoje dar labiau didėja tiek ekonominiai, tiek ir socialiniai ir

aplinkos būklės skirtumai tarp tos pačios šalies regionų.

Siekiant maţinti regioninius skirtumus, ne visada rinka ir laisvoji konkurencija sugeba tai

padaryti, todėl vyriausybė įgyvendina regioninę politiką, kuria siekiama įvairiomis priemonėmis

(tame tarpe ir finansinėmis) spręsti ekonominės, socialinės ir aplinkos būklės plėtros netolygumo

šalyje problemas, sutelkti gamybinius išteklius maţiau išsivysčiusiuose regionuose bei sumaţinti

verslų ir ţmogiškojo kapitalo skverbimąsi į perpildytus regionus.

11

I.5. REGIONŲ PLĖTRA IR PASIENIO REGIONAI

Visuotinai pripaţįstama, jog šalies pasienio regionai, nutolę nuo šalies centrinių regionų,

dažnai būna ekonomiškai „atitolę“, lėtesnio vystymosi teritorijomis. Mokslininkai nurodo

įvairias pasienio regionų ekonominių-socialinių netolygumų prieţastis, tiek sąlygotas visos šalies

mastu (plačiau apie jas - I.4 skyrelyje), tiek ir identifikuojant specifines. Van Gorp (2009) tyrimai

atskleidţia, jog Europos vidinės sienos vis dar susiduria su lėtos plėtros problemomis,

sąlygojančiomis struktūrinius vystymosi netolygumus lyginant su ne-pasienio regionais.

Prieţastimis mokslininkas įvardino ţemą darbo jėgos mobilumą, kultūrinius ir kalbos barjerus,

ţmonių socialinius ryšius su šeima ir draugais. Darbo jėgos mobilumą riboja ir ţema mokesčių ar

socialinės apsaugos sistemų integracija. Papildomai autorius išskyrė informacijos stokos

problemas bei įvairius prietarus. Moritz ir Groger (2007) kaip svarbiausius pasienio regionų

vystymosi veiksnius išskyrė darbo uţmokesčio netolygumus ir augančią kvalifikuotų darbuotojų

paklausą, kuriems turi įtakos ir technologinis progresas. Niebuhr, Stiller (2002), Mayer, Combes,

Lafourcade (2002) pabrėţė atstumo veiksnį, teigdami, kad valstybių sienos ţenkliai sumaţina

prekybos mastus, o vienodo išsivystymo ar panašiai nutolę regionai pastebimai labiau

bendradarbiauja kuomet jų neskiria valstybinės sienos. Prieţastis, kodėl atstumas yra viena iš

prieţasčių ribojančių prekybą tarp regionų - perveţimo ir laiko sąnaudos, kurios gali sąlygoti ir

papildomas išlaidas jei produktai turi ribotą galiojimo laiką arba praranda vertę per labai trumpą

laikotarpį. Be to, atstumas tarp šalių taip pat koreliuoja su kultūrinių ir informacinių ryšių

stiprumu. Prekybą tarp skirtingų šalių regionų taip pat gali riboti prekybiniai barjerai susiję su

skirtingais mokesčių tarifais arba savo gamintojų protegavimu. Skirtingos valiutos ir valiutos

keitimo išlaidos, gyventojų palankumas savos šalies gamintojų produkcijai yra prekybą

ribojančiais veiksniais. Informaciniai barjerai taip pat gali sudaryti keblumų vartotojams gauti

informaciją apie gretimos šalies gamintojų produktus bei teikiamas paslaugas, o savo ruoţtu, dėl

tos pačios prieţasties kaimyninės šalies gamintojai gali stokoti informacijos apie gretimo regiono

vartotojų skonio įpročius ar maţmeninės prekybos tinklų veiklą. Tačiau kai kurie tyrėjai teigia,

jog jeigu pasienio regiono efektas yra sąlygotas išimtinai prigimtinių veiksnių, tokių kaip skonio

skirtumai ar vietinės paklausos ir pasiūlos preferencija, tobula integracija be jokio šalies sienos

efekto, ko gero yra negalima. Kai kurių tarpregioninės šalių integracijos tyrėjų nuomone, svarbiu

investuotojams argumentu regione, o taip pat augimo stimuliatoriumi, yra jo pasiekiamumas, t.y.

susisiekimo infrastruktūra. Vietos pranašumu yra ir didelis rinkos potencialas susijęs su gyventojų

populiacija, kuri paprastai koncentruojasi ekonominiuose centruose, o tolstant nuo jų sąlyginai

maţėja ir „atlyginimo“ lygis, bei tuo pačiu paklausa. Development of regions in Latvia (2009)

12

pabrėţia, kad maţdaug 2 km pločio teritorija šalia valstybės sienos, t.y. pasienio zona, taip pat turi

didelės įtakos pasienio regiono ekonominiam ir socialiniam vystimuisi. Paprastai šios teritorijos

pasiţymi tam tikrais asmeninės laisvės, ekonominės veiklos apribojimais (statybos, kelių

infrastruktūros plėtros, verslumo, naujų įmonių kūrimo). Plėtros prasme, pasienio zona tampa tam

tikromis kliūtimis socialinei-ekonominei plėtrai skatinti bei tiesiogiai veikia susijusias teritorijas,

gyventojus ir infrastruktūros tinklą. Taigi, bet kokia veikla pasienio regione yra apribota tam tikrų

erdvinių, socialinių, ekonominių, kultūrinių, politinių ir institucinių ypatumų.

Mokslinėje literatūroje ir strateginiuose Europos Sąjungos bei atskirų šalių ir regionų

dokumentuose pritariama, kad ekonominius-socialinius skirtumus tiek tarp tos pačios, tiek tarp

skirtingų šalių būtina maţinti. Tyrimuose (Perkmann 2007, 2005, 2003, Gabbe, 2006)

pabrėţiama, kad skirtingų šalių pasienio regionų aktyvus ekonominis ir socialinis

bendradarbiavimas gali būti sėkminga priemonė, leidžianti suaktyvinti socio-ekonominį

gyvenimą šiuose regionuose, sėkmingai išnaudoti pasienio regiono potencialą ir paversti šį

regioną ekonominio augimo centru (ţr. I.5.1. pav.).

KURŢEMĖS

REGIONAS

LATVIJOS EKONOMINĖ ERDVĖ

KLAIPĖDOS

REGIONAS

VILNIAUS

(SOSTINĖS)

REGIONAS

KITI

REGIONAI

LIETUVOS EKONOMINĖ ERDVĖ

RYGOS

(SOSTINĖS)

REGIONAS

KAUNO

REGIONAS

LIETUVOS-LATVIJOS SIENA

REGIONŲ EKONOMINIS BENDRADARBIAVIMAS

KITI

REGIONAI

I.5.1. pav. Lietuvos ir Latvijos pasienio regionų ekonominis bendradarbiavimas

Be to, įformintas pasienio regionų bendradarbiavimas suteikia daugiau galios bei galimybių

vietos ir regionų valdţios institucijoms dalyvauti sprendimų priėmimo procesuose, sukuria tam

13

tikrą naują (multi) valdymo lygį visoje nacionalinėje ir Europos institucijų sistemoje. Pirmą kartą

pasienio regiono bendradarbiavimo sąvoka buvo paminėta 1950 m., o įsitvirtino 1958 m.,

susikūrus pirmajam tarpvalstybiniam regionui Olandijos – Vokietijos pasienyje tarp "Ems Dollart

Region" šiaurėje, „Euregio Rhein-Wall" ir „Euregio Rhein-Maas-Nord ". Nuo to laiko pasienio

regiono bendradarbiavimo idėja sparčiai paplito visoje Europoje. Šiandien skaičiuojama apie 70

veikiančių pasienio regionų Europoje, kurie skiriasi vienas nuo kito savo teritorija, dydţiu,

veikimo galimybėmis, valdymo lygiais, tačiau visus juos apjungia tam tikras tarpvalstybinio

bendradarbiavimo siekis.

Niebuhr ir Stiller (2002) teigė, kad prekybos liberalizavimas ir verslo bendradarbiavimas

gali daryti stiprų poveikį pasienio regionų ekonominei socialinei plėtrai. Remiantis tradiciniais ir

moderniaisiais prekybos teorijos modeliais, prekybos trikdţių šalinimas skatina specializavimosi

tam tikroje srityje siekius. To pasekoje, ekonominiai pokyčiai šalyje sąlygoja produktyvumo

veiksnių persiskirstymą tarp tos pačios šalies ekonominių sektorių. Toje pačioje šalyje

produktyvumą sąlygojantys veiksniai yra visiškai mobilūs, tuo tarpu pasienio regione tarp dviejų

atskirų šalių regionų jie gali būti visiškai nemobiliais. Vertinant prekybos barjerus galima išskirti

regionus besiribojančius su jūra ir turinčius uostus, kurie uţtikrina maţesnes išlaidas pateikimui į

uţsienio rinkas, lyginant su įprastomis transportavimo sausuma išlaidomis.

Siekiant skatinti regionų plėtrą ir maţinti regioninius skirtumus ne tik tarp tos pačios šalies,

bet ir skirtingų šalių regionų, reikalingas kantrus ir nuoseklus tiek valdţios, verslo ir mokslo

institucijų, tiek ir atskirų bendruomenių darbas, kuriant pasienio regionų bendradarbiavimą

skatinančias priemones bei iniciatyvas. Pasienio regionams, nutolusiems nuo centrinių, kaip

taisyklė labiau išsivysčiusių šalies regionų, siekiant tvaraus ekonominio vystymosi, be socialinių,

kultūrinių ar politinių institucinės sistemos buvimo sąlygų, labai svarbios tampa ţinių kūrimo ar

adaptavimo uţtikrinimo sąlygos. Pasienio regionai, kurie maţų maţiausiai turi savo kultūrinio

identiteto skirtumus, gali sukurti bendrą ţinių erdvę ir ja naudotis. Įvairios sąveikos priemonės ir

formos, kartojant jas tarp skirtingų regionų institucijų ar bendradarbiausiančių organizacijų,

leidţia vystytis nuolatiniams kontaktams, bendravimo įpročiams bei kitiems ţinių kultūros

elementams. Pastarieji, palaipsniui infiltruojasi į neformalų tarpinstitucinį bendravimą, o vėliau

gali tapti neatsiejama formalaus bendradarbiavimo dalimi. Tokiu būdu ţinių kultūros skatinimas

leidţia maţinti regionų atskirtį, įtakotą valstybės sienų.

Viena iš priemonių, prisidedančių prie pasienio regionų plėtros skatinimo – metodologinės

gairės, leidţiančios unifikuotai įvertinti pasienio regiono ekonominę - socialinę plėtrą. Jei

valdţios institucijos ar kitos suinteresuotos pusės neturės metodologinės priemonės, skirtos

pasienio regiono plėtros problematikai analizuoti bei padedančios priimti strateginius šios srities

14

problemų sprendimus, ne visada bus galima pagrįsti ketinamus įgyvendinti regioninės plėtros

stiprinimo sprendimus, iškils neteisingų plėtros krypčių pasirinkimo ir su tuo susijusių problemų

pavojus. Be to, jei nebus nuolatos vertinama ir analizuojama pasienio regionų ekonominės ir

socialinės plėtros situacija, ji negalės būti sustiprinta, nes nebus galima palyginti plėtros pokyčio

laiko aspektu, o tai trukdys įvertinti priimtų sprendimų efektyvumą.

I.6. REGIONŲ PLĖTRĄ APIBŪDINANTYS RODIKLIAI LIETUVOJE IR

LATVIJOJE

Mokslinėje literatūroje daţnai sutinkami tyrimai, apimantys regionų socialinio ir

ekonominio vystymosi problematiką, o regionų plėtros ir netolygumams vertinti naudojami

įvairūs metodai ir rodikliai. Mokslinėje literatūroje pasigendama platesnio akademinio poţiūrio ir

analizės apie šalies regionų plėtros metodų pritaikymo pasienio regionų ekonominio-socialinio

vystimuisi vertinti galimybes ir praktinį taikomumą. Taip pat nėra susiformavusi vieninga

nuomonė dėl pasienio regionų, kurį sudaro skirtingų šalių regionai, ekonominę ir socialinę plėtrą

apibūdinančių rodiklių parinkimo. Regionų plėtros vertinimo metodikų, taikomų Lietuvoje ir

Latvijoje, analizė leis sudaryti metodologinius pagrindus šių šalių pasienio regionų plėtrai vertinti.

Regionų plėtros problemas ir aspektus analizavusių mokslininkų iš Lietuvos (Baleţentis,

Baleţentis, Valkauskas, 2010, Kilijonienė ir kt., 2010, Kilijoniene, Simanaviciene, 2009, 2008,

Svetikas, Dzemyda, 2009 a, 2009 b, Ginevicius, Podvezko, 2009, Snieška, Bruneckienė, 2009,

Melnikas, 2008, Mačys, 2005, Dokurnevič, Bagdzevičienė, 2002) ir Latvijos (Vesperis, 2010,

Latvijos Valstybinė regioninė plėtros agentūra, 2009, Karnitis, Kucinskis, 2009, Vanags, Vilka,

2006, Vaidere ir kiti, 2006, Vanags ir kiti, 2005) darbų analizė leidţia teigti, kad tiek Lietuvoje,

tiek ir Latvijoje regionų plėtrai įvertinti naudojami iš esmės panašūs rodikliai, tik skiriasi jų

detalizacija. Pabrėţtina, kad nors skirtingi autoriai naudoja skirtingą kiekį rodiklių, tačiau visi jų

siekia regionų plėtrą vertinti naudodami makroekonominius rodiklius (nedarbo lygį, uţimtumą,

gyventojų pajamas, bendrąjį vidaus produktą), ekonominės plėtros komponentus (viešąją fizinę

(ekonominę ir socialinę) infrastruktūrą, darbo jėgos potencialą ir kokybę, technologijų paplitimą,

finansinius ir fizinius išteklius), parinkti kitus įvairius politinę, socialinę, finansinę, aplinkos

būklę, atskirą ūkio šaką ar įmonių veiklą apibūdinančius rodiklius.

Simanavičienė ir kt. (2010) regionų socialinei ir ekonominei plėtrai įvertinti išskyrė 37

rodiklius, sugrupuotus į 15 pogrupių ir 3 grupes. Ginevičius, Podvezko (2009) išskyrė 87 regionų

ekonominę ir socialinę plėtrą apibūdinančius rodiklius, sugrupuotus į 24 grupes. Lietuvos

statistikos departamentas išskyrė 43 pagrindinius ekonominės ir socialinės raidos rodiklius.

15

Lietuvos Nacionalinėje darnaus vystymosi strategijoje (2003) yra išskirtas rodiklių sąrašas,

suderintas su ES dokumentuose siūlomais rodikliais ir Lietuvos nacionaline specifika. Rodikliai

sugrupuoti pagal 3 pagrindinius darnaus vystymosi sektorius - aplinkos būklė, ekonominis

vystymasis ir socialinis vystymasis. Atskirai pateikiami regionų vystymosi rodikliai, atspindintys

situaciją smulkesniuose administraciniuose teritorijos vienetuose.

Vesperis (2010) pabrėţė, kad šalių plėtros palyginimui turėtų būti naudojami ir indeksai.

Vienas iš jų - ţmogiškųjų išteklių vystymosi indeksas, apimantis šiuos pagrindinius veiksnius:

tikėtiną gyvenimo trukmę, išsilavinimo ir ţinių lygį bei BVP tūkstančiui gyventojų. Autorius

nurodo, kad 2010 m. Latvijos Respublikos Parlamentas patvirtino Tolygios plėtros strategiją iki

2030 m., kurioje išskyrė strateginius rodiklius plėtros procesams vertinti: globalinis

konkurencingumo indeksas, ţmogiškųjų išteklių plėtros indeksas, Gini indeksas. Mokslininkas

taip pat pastebi, kad Latvijos vyriausybės 2004 m. patvirtintose Regioninės politikos gairėse

didelis dėmesys teikiamas nepakankamai išsivysčiusiems regionams, kurių plėtrą reikia spartinti

ir šių regionų paţangos vertinimas atliekamas naudojant šiuos rodiklius: BVP tūkstančiui

gyventojų, nedarbo lygis, prekybos įmonių skaičius, tenkantis tūkstančiui gyventojų, nefinansinių

investicijų apimtis, valstybės pajamos iš gyventojų pajamų mokesčio tenkančios vienam

gyventojui, teritorinis išsivystymo indeksas. Remiantis atlikta mokslinių straipsnių analize,

Vesperis (2010) išskyrė pagrindinių rodiklių komplektą, leidţiantį įvertinti regionų plėtrą: 1)

nedarbo lygis; 2) uţimtumo lygis; 3) individualių prekybininkų ir komercinių įmonių skaičius

1000 gyventojų; 4) pajamų mokesčių dydis, tenkantis vienam gyventojui; 5) gyventojų skaičiaus

pokytis; 6) jaunų (15-30 m.) gyventojų dalis; 7) gimstamumo lygis (gimusiųjų skaičius, tenkantis

1000 gyventojų). Latvijos Valstybinė regioninė plėtros agentūra (2009) taikė teritorinį

išsivystymo indeksą, kurį skirtingomis proporcijomis sudarė šie rodikliai: BVP, tenkantis vienam

gyventojui, nedarbo lygis, gyventojų pajamų mokesčio vidurkis vienam gyventojui, Nefinansinių

investicijų vidurkis vienam gyventojui per metus, Demografinis spaudimas, Veikiančių įmonių

skaičius, tenkantis 1000 gyventojų, Gyventojų tankumas, Teritorijos patrauklumo indeksas

(nuolatinių gyventojų pokytis per paskutinius 5 metus), pastatyta būstų 100 gyventojų per

pastaruosius 10 metų.

Siekiant įvertinti pasienio regionų ekonominę ir socialinę plėtrą, svarbu vertinti pagal

unifikuotą metodiką ir parinkti vienodus ekonominę ir socialinę plėtrą apibūdinančius rodiklius.

16

II. PRINCIPINĖ REGIONŲ PLĖTROS VERTINIMO SCHEMA IR

METODOLOGINĖS GAIRĖS

II.1. LIETUVOS IR LATVIJOS PASIENIO REGIONO PLĖTROS VERTINIMO

SCHEMA IR RODIKLIAI

Mokslinėje literatūroje išskiriami įvairūs modeliai šalių ekonominei plėtrai ir verslo plėtraii

nagrinėti: M. Porter „Nacionalinio deimanto“, Rugman, D‘Cruz ir Verbeke „Dvigubo deimanto“,

Cho „Devynių veiksnių“, Martin „Regionų konkurencingumo skrybėlės“, Lengyel „Regionų

konkurencingumo piramidė“, De Vet „Regionų konkurencingumo medţio“, Rutkausko

„Šalies/regiono darnaus konkurencingumo“, Gardiner, Martin, Tyler „Regiono konkurencingumo

piramidės“, Begg „Regiono konkurencingumo labirinto“ ir kt. Apie šių modelių teorinį ir praktinį

taikomumą vertinant regionų konkurencingumą ir tuo pačiu plėtrą buvo plačiau nagrinėta

straipsniuose (Snieška, Bruneckienė, 2009, Simanavičienė ir kt., 2007). Nors analizuoti modeliai

yra teoriškai ir empiriškai pagrįsti, tačiau jie neskirti nagrinėti pasienio regionų plėtrai.

Pripaţįstama nagrinėtų modelių didelė įtaka pasienio regionų plėtros vertinimo procesui, tačiau

pabrėţiama, kad pasienio regionų specifika neleidţia tiesiogiai adaptuoti bendrųjų modelių, ypač

tų, kurie buvo kuriami nagrinėti didelių ir ekonomiškai išsivysčiusių šalių konkurencingumui ir

plėtrai vertinti. Mokslininkų ir praktikų diskusijose sutariama, jog M. Porterio modelio taikymo

galimybės pasienio regiono ekonominei-socialinei plėtros ir verslo plėtros analizei atlikti yra

didţiausios, adaptuojant jį pasienio regiono specifikai. Suformuotas Lietuvos ir Latvijos pasienio

regiono ekonominės ir socialinės plėtros ir verslo plėtros vertinimo modelis pateiktas II.1.1.

paveiksle.

17

LATVIJOS EKONOMINĖ

ERDVĖ

LIETUVOS EKONOMINĖ

ERDVĖ

LIETUVOS-LATVIJOS SIENA

KLAIPĖDOS REGIONAS

VEIKLOS SĄLYGOS:

- ŢMONIŠKIEJI IŠTEKLIAI- ŢINIŲ IŠTEKLIAI- KAPITALAS(INVESTICINISPATRAUKLUMAS)- INŢINERINĖ IR SOCIALINĖINFRASTRUKTŪRA

PAKLAUSOS SĄLYGOS:

- VIETINĖS RINKOS

PAKLAUSA

- IŠORINĖS RINKOS

PAKLAUSA (EKSPORTAS,

TURIZMAS)

ĮMONIŲ

KONKURENCINGUMAS:

- ĮMONIŲ NAŠUMAS IR

KONKURAVIMO

STRATEGIJOS

- VERSLO STRUKTŪRA

PASIENIO REGIONO

IŠORINĖ APLINKA:

- MAKROEKONOMINĖ

APLINKA

- POLITINĖ IR TEISINĖ

APLINKA

- TECHNOLOGINĖ IR

MOKSLINĖ APLINKA

VEIKLOS SĄLYGOS:

- ŢMONIŠKIEJI IŠTEKLIAI- ŢINIŲ IŠTEKLIAI- KAPITALAS(INVESTICINISPATRAUKLUMAS)- INŢINERINĖ IR SOCIALINĖINFRASTRUKTŪRA

PAKLAUSOS SĄLYGOS:

- VIETINĖS RINKOS

PAKLAUSA

- IŠORINĖS RINKOS

PAKLAUSA (EKSPORTAS,

TURIZMAS)

ĮMONIŲ

KONKURENCINGUMAS:

- ĮMONIŲ NAŠUMAS IR

KONKURAVIMO

STRATEGIJOS

- VERSLO STRUKTŪRA

PASIENIO REGIONO

IŠORINĖ APLINKA:

- MAKROEKONOMINĖ

APLINKA

- POLITINĖ IR TEISINĖ

APLINKA

- TECHNOLOGINĖ IR

MOKSLINĖ APLINKA

KURŢEMĖS REGIONAS

II.1.1. pav. Lietuvos ir Latvijos pasienio regiono ekonominės ir socialinės plėtros ir verslo plėtros

vertinimo modelis

(Bruneckienė, Paleckienė (2012))

Lietuvos ir Latvijos pasienio regiono ekonominei ir socialinei plėtrai ir verslo plėtrai vertinti

išskirti veiksniai, sugrupuoti į keturias grupes: veiklos sąlygas; paklausos sąlygas; įmonių

konkurencingumą; pasienio regiono išorines sąlygas. Veiklos sąlygas apibūdinantys veiksniai

skirstomi į ţmoniškuosius ir ţinių išteklius, kapitalą (investicinis patrauklumas), inţinerinę ir

socialinę infrastruktūrą. Paklausos sąlygas apibrėţiantys veiksniai skirstomi į vietinės ir išorinės

rinkos paklausą. Įmonių konkurencingumą regione apibūdinantys veiksniai išskirti į įmonių

našumo ir konkuravimo strategijos bei verslo struktūros grupes. Pasienio regiono išorinės

(Lietuvos ir Latvijos) aplinkos veiksniai grupuojami į makroekonominę, politinę-teisinę,

technologinę ir mokslinę aplinkas.

Siekiant statistiškai reikšmingai vertinti pasienio regiono ekonominę-socialinė plėtrą ir

verslo plėtrą, svarbu jį nagrinėti vieninga rodiklių sistema. Pabrėţtina, kad pagrindinė problema,

parenkant pasienio regiono plėtrą atvaizduojančius rodiklius – skirtingų šalių (Lietuvos ir

Latvijos) oficialių statistinių tų pačių duomenų gavimo ribotos galimybės ir tų pačių duomenų

skaičiavimo metodikų skirtumai tarp valstybių. Parenkat Lietuvos ir Latvijos pasienio regionų

ekonominės ir socialinės plėtros ir verslo plėtros vertinimo rodiklių kompleksą, atsiţvelgiant į

suformuotą modelį, pirmiausia buvo identifikuoti 58 Lietuvos regioniniu mastu prieinami ir

Klaipėdos regiono plėtrą galintys atspindėti rodikliai. Sekančiu etapu buvo palygintos šių rodiklių

gavimo galimybės Latvijos regioniniu mastu ir suformuota unifikuota Lietuvos ir Latvijos

pasienio regiono ekonominę ir socialinę plėtrą bei verslo plėtrą apibūdinančių 46 rodiklių sistema

18

(ţr. II.1.1.-II.1.4 lenteles). Pabrėţtina, kad regiono plėtrą apibūdinantys rodikliai turėtų atitikti

šiuos reikalavimus:

- Tinkamumo - turi atspindėti pasienio regiono ekonominės-socialinės plėtros ir verslo

plėtros veiksnį;

- Pasiekiamumo – turi būti prienami visų skirtingų šalių regionų, sudarančių pasienio

regioną, ir analizuojamo laikotarpio atţvilgiais;

- Patikimumo – turi būti gaunami iš patikimų ir objektyvių šaltinių;

- Savalaikiškumo - turi būti gaunami iš tą laikotarpį atspindinčių šaltinių;

- Palyginamumo - turi būti galima palyginti tarp skirtingų šalių regionų, sudarančių pasienio

regioną.

II.1.1 lentelė. Lietuvos ir Latvijos pasienio regiono veiklos sąlygų veiksniai ir rodikliai

(Bruneckienė, Paleckienė (2012))

Veiksnys Rodiklis, matavimo vienetai Komentarai

ŢMONIŠKIEJI IŠTEKLIAI

Gyventojų

skaičius ir

migracija

Gyventojų skaičius, asm. Šioje veiksnių grupėje atsisakyta veiksnio: Gyventojų kvalifikacija,

kurį apibūdina rodiklis - aukštąjį išsilavinimą turinčių asmenų

dalis, proc. Pabrėţtina, kad šis rodiklis skaičiuojamas Lietuvos

regioniniu mastu, tačiau Latvijoje jis pateikiamas tik šalies, o ne

regioniniu mastu.

Gyventojų migracijos saldo, tenkantis 10 000

gyventojų, asm.

Gyventojų

amţiaus

struktūra

Darbingo amţiaus gyventojų dalis, proc.

Išlaikomo amţiaus (0 – 14 m.) gyventojai

ŢINIŲ IŠTEKLIAI

Studijų ir

mokslo

infrastruk-

tūra

Aukštąjį išsilavinimą siekiančių asmenų

(universitetuose ir kolegijose) skaičius,

tenkantis 1000 gyventojų.

Lietuvos regionų mastu veiksnį Studijų ir mokslo infrastruktūra

gali apibūdinti detaliau 2 rodikliai: Universitetų studentų skaičius

1000 gyventojų, asm. ir Kolegijų studentų skaičius 1000 gyventojų,

asm. Nagrinėjant Lietuvos ir Latvijos pasienio regioną, šis rodiklis

koreguojamas, atsiţvelgiant į tai, kad Latvijoje pateikiama tik

bendra suma studentų, besimokančių kolegijose, universitetuose.

KAPITALAS (INVESTICINIS PATRAUKLUMAS)

Regiono

investicinis

patrauklu-

mas

Materialinės investicijos, tenkančios 1

gyventojui, piniginis vnt.

Veiksnio Regiono investicinio patrauklumo tarptautiniu aspektu ir

jį apibūdinančio rodiklio - Tiesioginės uţsienio investicijos,

tenkančios 1 gyventojui, piniginis vnt., atsisakoma, nes šis rodiklis

skaičiuojamas Lietuvos regioniniu mastu, tačiau Latvijoje jis

pateikiamas tik šalies, o ne regioniniu mastu.

INŢINERINĖ IR SOCIALINĖ INFRASTRUKTŪRA

INŽINERINĖ INFRASTRUKTŪRA

Susisiekimo

infrastruk-

tūra

Asfaltuotų kelių tankis, km/km2

Prekių, perveţtų sausumos keliais, kiekis, mln.

tonų 1000 gyventojų

Koreguojamas mato vienetas – vietoj mln. tkm. naudojamas mln.

tonų. Atsisakoma rodiklio Prekių, perveţtų geleţinkeliu, kiekis,

mln. tonų 1000 gyventojų dėl duomenų gavimo sudėtingumo

Latvijos regionų mastu.

Oro uostų skaičius, vnt. Atsisakoma rodiklio Oro transportu perveţtų keleivių skaičius,

tūkst., nes šis rodiklis skaičiuojamas Lietuvos regioniniu mastu,

tačiau Latvijoje jis pateikiamas tik šalies, o ne regioniniu mastu.

Uostų skaičius, vnt.

Vandens transportu perveţtų krovinių kiekis,

tūkst. tonų 1000 gyventojų

Informacinės

technolo-

gijos ir

telekomu-

nikacijos

Namų ūkių, turinčių kompiuterį, dalis, proc. Paliekant šį rodiklį vertinant pasienio regioną, gali atsirasti Latvijos

regionų esamos informacijos pateikimo netikslumų, nes šis rodiklis

yra pateiktas visos Latvijos mastu ir lyginamas su visos Latvijos

gyventojų skaičiumi. Atsiţvelgiant į šio rodiklio svarbą ir

galimybę, kad galima išskaičiuoti šį rodiklį regioniniu mastu, jis

paliekamas, darant prielaidą, kad namų ūkį sudaro 2,73ţmonės.

SOCIALINĖ INFRASTRUKTŪRA

Sveikatos ir

socialinė

Lovų skaičius ligoninėse, tenkantis 10 000

gyventojų, vnt.

Patikslinta, kad šis rodiklis apima ligonines, neįtraukiant dienos

centrų.

19

apsauga Sergančiųjų onkologinėmis ligomis skaičius,

tenkantis 10 000 gyventojų, asm.

Socialinės rizikos šeimų skaičius, tenkantis

1000 gyventojų

Atsisakyta rodiklio: Socialines pašalpas gaunančių asmenų

skaičius, 1000 gyventojų nes šis rodiklis skaičiuojamas Lietuvos

regioniniu mastu, tačiau Latvijoje jis pateikiamas tik šalies mastu.

Kultūra ir

sportas

Meno kolektyvų skaičius 1000 gyventojų Rodiklis Dalyvaujančių asmenų meno kolektyvuose skaičius,

tenkantis 1000 gyventojų pakoreguotas, atsiţvelgiant į duomenų

gavimo galimybę Latvijos regioniniu mastu. Sporto varţybų ir sveikatingumo renginių

dalyvių skaičius, tenkantis 1000-iui gyventojų

Viešasis

saugumas

100.000 gyventojų tenka uţregistruotų

nusikalstamų veikų

II.1.2 lentelė. Lietuvos ir Latvijos pasienio regiono paklausos sąlygų veiksniai ir rodikliai

(Bruneckienė, Paleckienė (2012))

Veiksnys Rodiklis, matavimo vienetai Komentarai

VIETINĖS RINKOS PAKLAUSA

Vietinės

rinkos

paklausos

mastas ir

struktūra

Gyventojų tankumas 1 km2, asm.

Miesto gyventojų lyginamoji dalis, proc.

(urbanizacijos lygis)

Vidutinės vartojimo išlaidos vienam namų

ūkio nariui per mėnesį, piniginis vnt.

Materiali-

nės gerovės

lygis

Vidutinis mėnesinis bruto darbo

uţmokestis, piniginis vnt. pasienio regione

Vidutinės disponuojamos pajamos vienam

ūkio nariui per mėnesį, piniginis vnt.

Ţingeidu-

mas

Namų ūkio išlaidų dalis poilsiui ir kultūrai,

proc.

Atsisakyta rodiklio Namų ūkių, turinčių interneto prieigą, dalis,

proc., nes šis rodiklis skaičiuojamas Lietuvos regioniniu mastu,

tačiau Latvijoje jis neskaičiuojamas.

IŠORINĖS RINKOS PAKLAUSA

Eksporto

rinkų dydis

Atsisakyta veiksnio Eksporto rinkų dydis ir jį apibūdinančių rodiklių:

Vietinės kilmės prekių eksporto dalis regiono BVP, proc.; Vietinės

kilmės prekių eksporto dalis į Latviją (į Lietuvą) regiono BVP, proc.;

Pajamos iš eksporto vienam gyventojui, piniginis vnt. Šie

metodologiniu poţiūriu labai svarbūs rodikliai skaičiuojami Lietuvos

regioniniu mastu, tačiau Latvijoje jie pateikiami tik šalies, o ne

regioniniu mastu.

Turistinis

patrauklum

as

Apgyvendintų svečių skaičius

apgyvendinimo įstaigose, tenkantis 1000

gyventojų.

Atsisakyta rodiklių: Vidutinis vieno muziejaus lankytojų skaičius per

metus ir Lankytojų skaičius turizmo informacijos centruose, 1000

gyventojų per metus, nes šie rodikliai skaičiuojami Lietuvos

regioniniu mastu, tačiau Latvijoje jie pateikiami tik šalies, o ne

regioniniu mastu. Viešbučių uţimtumo lygis, proc.

II.1.3 lentelė. Lietuvos ir Latvijos pasienio regiono įmonių konkurencingumo veiksniai ir rodikliai

Veiksnys Rodiklis, matavimo vienetai Komentarai

ĮMONIŲ NAŠUMAS IR KONKURAVIMO STRATEGIJOS

Sukurtų

darbo vietų

skaičius ir

našumas

1 dirbančio apdirbamojoje pramonėje

darbuotojo sukurta pridėtinė vertė

Rodiklis Dirbančių asmenų skaičius, tenkantis 1000 gyventojų,

patikslintas dviem rodikliais: uţimtumo ir nedarbo lygiu, proc.,

atsiţvelgiant į duomenų gavimo galimybę Latvijos regioniniu mastu. Uţimtumo lygis, proc.

Nedarbo lygis, proc.

Sukuriamo

BVP dalis

Regiono BVP santykinė dalis, proc. nuo

šalies BVP

Pardavimų

augimas

Atsisakyta rodiklio Regiono įmonių metinių pardavimų kasmetinis

pokytis, proc., nes šis rodiklis skaičiuojamas Lietuvos regioniniu

mastu, tačiau Latvijoje skaičiuojamas tik šalies, o ne regioniniu mastu.

VERSLO STRUKTŪRA

Įmonių

gausa ir

ekonominis

aktyvumas

Veikiančių ūkio subjektų skaičius,

tenkantis 1000 gyventojų

Rodiklis Rinkos lyderių, kurių pajamos per metus viršija 100 milijonų

litų, skaičius, tenkantis 100000 gyventojų, patikslintas, atsiţvelgiant į

duomenų gavimo galimybę Latvijos regioniniu mastu. Stambių kompanijų (250 ir daugiau

darbuotojų) skaičius 100.000 gyventojų.

II.1.4 lentelė. Lietuvos ir Latvijos pasienio regiono išorinės aplinkos veiksniai ir rodikliai

(Bruneckienė, Paleckienė (2012))

Rodiklių tipas Rodiklis, matavimo vienetai

MAKROEKONOMINĖ APLINKA

Ekonomikos augimas Lietuvos ir Latvijos BVP kitimas, proc.

20

Infliacija Lietuvos ir Latvijos metinė infliacija, proc.

Energetinių išteklių kainos Vidutinė dyzelino kaina, piniginis vnt./l Lietuvoje ir Latvijoje

Vidutinė dujų kaina (verslo klientams), piniginis vnt./m3 Lietuvoje ir Latvijoje

Vidutinė elektros energijos kaina (verslo klientams), piniginis vnt./kWh Lietuvoje ir Latvijoje

Darbo jėgos kaina Vidutinis mėnesinis bruto darbo uţmokestis, piniginis vnt. Lietuvoje ir Latvijoje

Nedarbas Nedarbo lygis, proc. Lietuvoje ir Latvijoje

POLITINĖ IR TEISINĖ APLINKA

Verslo pradėjimo procedūros1 Verslo pradėjimo procedūrų skaičius, vnt. Lietuvoje ir Latvijoje

Verslo pradţios procedūrų trukmė, dienomis Lietuvoje ir Latvijoje

Verslo pradţios procedūrų kaina, piniginis vnt. Lietuvoje ir Latvijoje

Mokesčių našta Verslui taikomi pelno mokesčių dydţiai, proc. Lietuvoje ir Latvijoje

Sumokami darbdavio mokesčiai nuo sukurtos darbo vietos, proc. Lietuvoje ir Latvijoje

Korupcijos lygis2 Lietuvos ir Latvijos Korupcijos suvokimo indeksas

TECHNOLOGINĖ IR MOKSLINĖ APLINKA (šalyje)

Valstybės parama mokslo ir

technologijų plėtrai

Išlaidos MTTP nuo BVP, proc., Lietuvoje ir Latvijoje

Rekomenduoja pasienio regiono ekonominės-socialinės plėtros ir verslo plėtros vertinimui

naudoti santykinius rodiklius. Jei santykiniai rodikliai nėra pateikiami Lietuvos ir/ar Latvijos

statistikos departamentų, tuomet juos siūloma apskaičiuoti naudojantis statistikos departamentų

pateikiamais pirminiais duomenimis. Jeigu tam tikriems rodikliams apskaičiuoti trūksta statistinių

duomenų, jie turėtų būti eliminuojami iš tolimesnio tyrimo. Tuo atveju, jeigu vienoje valstybėje

rodiklio apskaičiuoti neįmanoma, šis rodiklis turėtų būti atmetamas ir kitoje valstybėje.

Atlikti tyrimai parodė (Bruneckienė ir kt., (2010), Snieška, Bruneckienė (2009)), kad

siekiant problemą nagrinėti kompleksiškai, rekomenduojama ją analizuoti indeksu. Todėl

panaudojant suformuotą unifikuotą rodiklių sistemą, Lietuvos ir Latvijos pasienio regiono

ekonominę ir socialinę plėtrą ir verslo plėtrą galima vertinti ne tik pagal atskirus rodiklius, bet ir

praplėsti šios analizės ribas, apskaičiuojant pasienio regiono plėtros indeksą (PRPI). Detalesnė

informacija apie indekso sudarymą pateikiama kituose straipsniuose (Bruneckienė ir kt., 2010,

Snieška, Bruneckienė, 2009). Pabrėţtina, kad skaičiuojant Lietuvos ir Latvijos pasienio regiono

plėtros indeksą, į skaičiavimą įtraukiami tik vietos veiklos sąlygų, paklausos sąlygų ir įmonių

konkurencingumo veiksniai ir rodikliai, o pasienio regiono išorinės aplinkos veiksnių ir rodiklių

pateiktą informaciją galima būtų panaudoti veiksnių svorio koeficientams nustatyti ar nagrinėti ją

kokybiniu aspektu ir/ar taikant loginius bei priklausomybės ryšius išryškinančius matematinius

metodus (pvz. koreliaciją), nustatyti išorinės aplinkos įtaką pasienio regiono plėtrai.

Rekomenduojama pasienio regiono ekonominės-socialinės plėtros ir verslo plėtros vertinimo

schema pateikta II.1.2. paveiksle.

1 Šiuos duomenis teikia Pasaulio bankas

2 Šiuos duomenis skaičiuoja ir pateikia „Transparency International“

21

Lietuvos pasienio regiono

ekonominės ir socialinės ir

verslo plėtros analizė pagal

išskirtus rodiklius

Pasienio regiono apibrėţimas ir specifiškumo

nustatymas

Latvijos pasienio regiono

ekonominės ir socialinės ir

verslo plėtros analizė pagal

išskirtus rodiklius

Lietuvos ir Latvijos pasienio regiono

ekonominės-socialinės plėtros ir verslo

plėtros veiksnių nustatymo metodika

Pasienio regiono ekonominę ir socialinę plėtrą ir verslo

plėtrą skatinančių veiksnių rodiklių nustatymas

Pasienio regiono ekonominę ir socialinę plėtrą ir verslo

plėtrą skatinančių veiksnių nustatymas

Lietuvos pasienio regiono

ekonominės ir socialinės ir

verslo plėtros plėtros

pagrindinių tendencijų

nustatymas

Latvijos pasienio regiono

ekonominės ir socialinės ir

verslo plėtros pagrindinių

tendencijų nustatymas

Lietuvos pasienio

regiono plėtros indekso

skaičiavimas

Latvijos pasienio regiono

plėtros indekso

skaičiavimas

Bendrų tendencijų ir skirtumų Lietuvos ir Latvijos

pasienio regione išskyrimas

Bendro Lietuvos ir Latvijos pasienio regiono plėtros

indekso skaičiavimas

Lietuvos pasienio

regiono ekonominės ir

socialinės plėtros

stiprybių ir silpnybių

nustatymas

Latvijos pasienio regiono

ekonominės ir socialinės

plėtros stiprybių ir

silpnybių nustatymas

Bendrų Lietuvos ir Latvijos pasienio regiono

ekonominės ir socialinės plėtros stiprybių ir silpnybių

išskyrimas ir SSGG matricos sudarymas Išvadų apie Lietuvos ir Latvijos

pasienio regiono ekonominę ir

socialinę plėtrą, stiprybes ir

silpnybes, tendencijas bei

išsivystymo netolygumus

nustatymas, reikalingų

strateginiams sprendimams pagrįsti

ir priimti.

II.1.2. pav. Rekomenduojama Lietuvos ir Latvijos pasienio regiono ekonominės-socialinės

plėtros ir verslo plėtros vertinimo schema

(Bruneckienė, Paleckienė (2012))

II.1.2 paveiksle pateikta Lietuvos ir Latvijos pasienio regiono ekonominės ir socialinės

plėtros ir verslo plėtros vertinimo schema orientuota į tai, kad būtų galima įvertinti atskirai tiek

Lietuvos ir Latvijos pasienio regionų, tiek ir bendrai viso pasienio regiono plėtrą. To pačio

pasienio regiono, tačiau skirtingų šalių regionų (Klaipėdos ir Kurţemės) tarpusavio palyginimas

leidţia ne tik išskirti pačio pasienio regiono išsivystymo netolygumus, bet ir tiksliau identifikuoti

pasienio regiono stiprybes ir silpnybes. Rekomenduojama, identifikuojant pasienio regiono

stipriąsias ir silpnąsias puses, turėtų būti laikomasi tokio principo: jei vienoje to pačio pasienio

regiono, tačiau skirtingų šalių regione ta pati ekonominė-socialinė dimensija identifikuojama kaip

stiprybė, o kitoje - kaip silpnybė, bendrai pasienio regiono aspektu ją rekomenduojama traktuoti

kaip silpnybę, parodančią pačio pasienio regiono išsivystymo netolygumą.

Be to, remiantis rekomenduojama schema (ţr. II.1.2. pav.), pasienio regiono ekonominės-

socialinės plėtros ir verslo plėtros vertinimo spektras praplečiamas pasienio regiono plėtros

22

skaičiavimo indekso galimybėmis. Tyrimai pagrindė indeksą kaip tinkamą ekonominės-socialinės

analizės, strateginio planavimo, regionų stiprybių ir silpnybių identifikavimo, konkurencingumo

informavimo priemonę. O tai tik dar sustiprina tiek teorinį, tiek ir praktinį siūlomų pasienio

regionų ekonominės ir socialinės plėtros vertinimo metodologinių pagrindų pagrindimą ir

taikomumą.

Rekomenduojama apskaičiuoti nagrinėjamuose Lietuvos ir Latvijos pasienio regionuose

indeksus atskirai (t.y. indeksai apskaičiuojami vienoje ir kitoje regione), kad juos galima būtų

tarpusavyje palyginti, išnagrinėti ir papildyti išvadas ir tendencijas. Po to indeksai sudedami, taip

gaunant bendrą Lietuvos ir Latvijos pasienio regiono indeksą, kurio kitimas nagrinėjamas

laikotarpio atţvilgiu.

II.2. VERTINIMO INDEKSU METODINĖS GAIRĖS

Atlikti tyrimai parodė (Bruneckienė ir kt., (2010), Snieska, Bruneckienė (2009)), kad

siekiant problemą nagrinėti kompleksiškai, rekomenduojama ją analizuoti indeksu. Matematikai ir

statistikai (Giovannini ir kt. (2005), Saisana ir kt. (2005)) indeksą apibrėţė kaip matematinę

rodiklių ir jų grupių kombinaciją. Socialinių mokslų atstovai (Huggins 2003, Wignaraja ir kt.,

2004, Freudenberg (2003)) indeksą apibrėţė kaip tam tikros srities kiekybinio ar kokybinio

vertinimo dirbtinai sukurtą instrumentą, kurį sudaro subindikatoriai ir kuriuo remiantis

nagrinėjami objektai gali būti ranguojami. Pabrėţiama, kad indeksu tikslingiausia vertinti

daugiakriterijines koncepcijas (pvz. ekonominę-socialinę ar verslo plėtrą, konkurencingumą,

industrializaciją, darnumą, rinkų integraciją, ţinių visuomenės plėtrą ir kt.), kurios negali būti

įvertintos vienu rodikliu. Indeksu siekiama kompleksiškai įvertinti ekonominius ir/ar socialinius

šalies ar regiono plėtros aspektus, todėl, remiantis juo, suinteresuoti asmenys (pvz., ekonomistai,

politikai, mokslininkai, verslininkai ir kt.) analizuoja ekonominę aplinką, ekonominės politikos ir

konkurencingumo didinimo strategijos įgyvendinimo efektyvumą, privataus ir viešojo sektoriaus

veiklą, konkurencinius pranašumus ir trūkumus bei kitą informaciją.

Vertinimo indeksu kritinė analizė paskatino išskirti jo privalumus ir trūkumus (ţr. II.2.1.

lentelę.).

II.2.1. lentelė. Vertinimo indeksu privalumai ir trūkumai (Snieška, Bruneckienė, 2009)

Privalumai Trūkumai

Įvairiapusiškai vertina

nagrinėjamą problemą.

Jei skaičiavimo metodika sudaryta ar rezultatas interpretuotas

neteisingai, indeksas gali iškreipti vaizduojamą situaciją (šiam

trūkumui pašalinti naudojama tvirtumo ir jautrumo analizė).

Apima nagrinėjamos

problemos daugiakriterinius

Vienu rodikliu išreikštas įvairiapusis vertinimas gali paskatinti

pernelyg supaprastintai interpretuoti nagrinėjamą problemą

23

aspektus ir ją apibūdinančių

rodiklių kompleksą.

(trūkumui pašalinti naudojamas išsamus subindeksų tyrimas).

Patogiau naudotis viena

reikšme nei ieškoti

tendencijos tarp daugybės

skirtingų rodiklių.

Dėl skaičiavimo metodikos aiškumo ir pagrįstumo nebuvimo,

politikos prioritetų neatitikimo, kokybinių duomenų trūkumo,

indeksas gali būti nenaudojamas praktikoje (trūkumui pašalinti

siūloma visus indekso skaičiavimo etapus paremti aiškiais ir

pagrįstais principais ir matematiniais-statistiniais metodais).

Sudaro galimybę objektus

ranguoti pagal

daugiakriterijinius aspektus.

Sąlyginai didelis skaičiavime naudojamų duomenų skaičius.

Leidţia nagrinėjamą

problemą vertinti laiko

atţvilgiu pagal

daugiakriterijinius aspektus.

Dėl į indekso skaičiavimą neįtraukiamų tų problemą

apibūdinančių aspektų, kuriuos sunku įvertinti statistiniais

duomenimis, gali būti netinkamai informuojama apie

nagrinėjamą problemą.

Pritraukia visuomenės ir

valdţios institucijų dėmesį į

nagrinėjamą problemą ir jos

pokytį laiko atţvilgiu.

Kompleksinis vertinimas indeksu gali paslėpti tam tikros srities

silpnumą ar sistemos neefektyvumą (šiam trūkumui pašalinti

naudojamas išsamus veiksnių ar subindeksų tyrimas).

Leidţia vertinti valdţios

institucijų veiklos

efektyvumą sprendţiant

nagrinėjamą problemą.

Indekso reikšmė gali priklausyti nuo neapgalvotai skaičiavime

naudojamo rodiklio (šiam trūkumui pašalinti naudojamas

išsamus veiksnių ir juos apibūdinančių rodiklių tyrimas).

Skatina ieškoti kokybiškų

duomenų ir naujų analizės

metodų.

Skaičiavimo metodikos sudėtingumas sudaro sąlygas

manipuliuoti norima indekso reikšme (šiam trūkumui pašalinti

siūloma visus indekso skaičiavimo etapus paremti aiškiais ir

pagrįstais principais ir matematiniais-statistiniais metodais).

Pabrėţtina, kad skaičiuojant Lietuvos ir Latvijos pasienio regionų plėtros indeksus, į

skaičiavimą įtraukiami tik vietos veiklos sąlygų, paklausos sąlygų ir įmonių konkurencingumo

veiksniai ir rodikliai (ţr. II.1.1. paveikslą), o pasienio regiono išorinės aplinkos veiksnių ir

rodiklių pateiktą informaciją galima būtų panaudoti veiksnių svorio koeficientams nustatyti ar

nagrinėti ją kokybiniu aspektu ir/ar taikant loginius bei priklausomybės ryšius išryškinančius

matematinius metodus (pvz. koreliaciją), nustatyti išorinės aplinkos įtaką pasienio regiono plėtrai.

Susidūrus su reikalingų duomenų trūkumu, pvz., informacija prieinama tik nuo ar iki

atitinkamo laikotarpio, ar tik tam tikroms geografinėms vietovėms, rekomenduojama reikalingų

duomenų trūkumo problemas spręsti panaudojant šiuos metodus, atsiţvelgiant į susiklosčiusią

situaciją:

- Duomenų pašalinimas – iš indekso skaičiavimo teorinio modelio pašalinami tie

kintamieji, kur susiduriama su informacijos trūkumu.

- Pakeitimas vidurkiu – trūkstamos reikšmės pakeičiamos iš turimų duomenų apskaičiuotu

vidurkiu.

- Regresinė analizė – panaudojant regresinę analizę prognozuojamos trūkstamos reikšmės.

24

- Pasinaudojimas panašios situacijos duomenimis – identifikuojama analizuojamam

atvejui panaši situacija ir pasinaudojama pastarosios duomenimis trūkstamoms reikšmėms

nustatyti.

- Ignoravimas – bendras indeksas skaičiuojamas neatsiţvelgiant į duomenų trūkumą.

Jei nagrinėjant Lietuvos ir Latvijos pasienio regionus kokių nors duomenų nebus,

rekomenduojama tą veiksnį eliminuoti iš analizės.

Išskiriami šie indekso skaičiavimo etapai (ţr. II.2.1. paveikslą).

II.2.1. pav. Indekso skaičiavimo etapai

(Snieška, Bruneckienė, 2009)

1. Rodiklių reikšmių normavimas. Regionų plėtra yra kompleksinis reiškinys, kurį lemia

gausybė veiksnių, išreikštų skirtingais rodikliais ir matais. Siekiant tarpusavyje palyginti

skirtingus rodiklius, jų reikšmės turi būti normuotos. Kintamųjų reikšmių normavimas padeda

išvengti ekstremumo reikšmių dominavimo ir prisideda prie duomenų kokybės didinimo. Nors

indeksų skaičiavime taikomi įvairūs duomenų normavimo metodai, tačiau ekonominėms –

socialinėms problemoms analizuoti, ypač skirtingų šalių regionams, tačiau daţniausiai naudojami

standartinio nuokrypio nuo vidurkio, atstumo nuo minimalios ir maksimalios reikšmės bei

atstumo nuo grupės lyderio ar vidurkio metodai (ţr. II.2.2 lentelę).

VEIKSNIŲ RODIKLIŲ GRUPAVIMAS

VEIKSNIŲ RODIKLIŲ REIKŠMIŲ NORMAVIMAS

SVORIO KOEFICIENTŲ NUSTATYMAS

INDEKSO SKAIČIAVIMAS

1 etapas

2 etapas

3 etapas

4 etapas

5 etapas TVIRTUMO/

JAUTRUMO

ANALIZĖ

25

II.2.2. lentelė. Indeksų skaičiavime taikomi rodiklių reikšmių normavimo metodai (Snieška,

Bruneckienė, 2009)

Metodas Matematinė formulė Aprašymas

Standartinio nuokrypio

nuo vidurkio t

cqc

t

cqc

t

qct

qc

xxI

Rodiklių reikšmės yra normuojamos į

įprastą skalę su „normaliu“

pasiskirstymu, kai vidurkis lygus 0, o

standartinis nuokrypis – 1.

Atstumo nuo grupės

lyderio ar vidurkio 0t

cqc

t

qct

qcx

xI

100 procentų skiriama šaliai lyderei ar

šalių grupės vidurkiui (pagal atitinkamą

rodiklį).

Atstumo nuo

minimalios ir

maksimalios reikšmės )(min)(max

)(min

00

0

t

qc

t

qc

t

qc

t

qct

qcxx

xxI

Indekso reikšmė svyruoja nuo 0

(atsiliekanti šalis) iki 1 (lyderis).

Kur: x tqc – nenormuota c-tosios šalies q-tojo rodiklio reikšmė t-tuoju laikotarpiu. I

tqc –normuota c-tosios

šalies q-tojo rodiklio reikšmė t-tuoju laikotarpiu. x t0

qc=c – nenormuoto c-tosios šalies q-tojo rodiklio

vidurkio reikšmė t-tuoju laikotarpiu.

2. Rodiklių grupavimas. Remiantis suformuotu Lietuvos ir Latvijos pasienio regiono

ekonominės ir socialinės plėtros ir verslo plėtros vertinimo modeliu (ţr. II.1.1. paveikslą), yra

grupuojami veiksnių rodikliai.

3. Svorio koeficientų nustatymas. Kiekvienam regiono verslo plėtrą skatinantiems

veiksniams ir jų grupėms suteikiami svorio koeficientai. Šis etapas priskiriamas prie sudėtingų,

nes nuo svorio koeficientų buvimo, jų dydţio ir koeficientų nustatymo būdo tiesiogiai priklauso

pačio indekso dydis ir rangas. Patariama patikrinti, kaip apskaičiuotas indeksas ir rangas kinta

taikant skirtingus svorio koeficientų nustatyto būdus.

Mokslinės literatūros analizė rodo, kad svorio koeficientų nustatymo šaltiniai gali būti:

- Autorių, sudariusių konkurencingumo indeksą, nuomonė;

- Socialinė nuomonė, pagrįsta viešąja visuomenės apklausa, įvairiais ekonominiais tyrimais,

ekspertų grupės išvadomis;

- Strateginiai plėtros planai ar vyriausybės identifikuoti prioritetai;

- Statistiniai – matematiniai metodai.

Išskiriami šie daţniausiai praktikoje naudojami svorio koeficientų suteikimo variantai:

- Visiems rodikliams suteikiami vienodo dydţio svorio koeficientai;

- Visoms rodiklių grupėms suteikiami vienodo dydţio svorio koeficientai (jei rodiklių

grupes sudaro ne vienodas rodiklių skaičius, tai rodiklių svorio koeficientai bus nevienodi);

- Rodikliams suteikiami skirtingo dydţio svorio indeksai;

- Rodiklių grupėms suteikiami skirtingo dydţio svorio koeficientai.

26

Atlikti tyrimai (Bruneckienė ir kt., (2010), Snieska, Bruneckienė (2009)), parodė, kad

siekiant supaprastinti ir tuo pačiu statistiškai reikšmingai vertinti verslo plėtrą regionuose, visiems

veiksniams galima suteikti vienodo dydţio svorio koeficientus.

4. Indekso skaičiavimas. Šiame etape sudaroma verslo plėtros regione funkcija ir

apskaičiuojamas indeksas. Nors matematinė indekso išraiška gali turėti adityvią ar funkcinę

išraišką, tačiau rekomenduojama verslo plėtros regione funkciją išreikšti adityvia išraiška.

Atsiţvelgiant į Lietuvos ir Latvijos pasienio regiono ekonominės ir socialinės plėtros ir verslo

plėtros vertinimo modelį (ţr. II.1.1. paveikslą), pasienio regiono plėtros indeksas (PRPI) išreikštas

tiesine lygtimi:

PRPI = (w1) VS +(w2) PS + (w3) ĮK [2]

VS = (w4) ŽMI +(w5) ŽI + (w6) K+ (w7) ISI [3]

PS = (w8) VRP +(w9) IRP [4]

ĮK = (w10) NKS +(w11) VS [5]

ŽMI = (w12) GSM + (w13) GAS [7]

ŽI = (w14) SMI [8]

K = (w15) RIP [9]

ISI = (w16) II + (w17) ISI [10]

II = (w18) SUI +(w19) ITT [11]

ISI = (w20) SSA +(w21) KS + (w22) VS [12]

VRP = (w23) VRPMS + (w24) MGL +(w25) Ž [13]

IRP= (w26) TP [14]

NKS = (w27) DSN + (w28) SBVP [15]

VST = (w29) ĮGEA [16]

Kur:

PRPI – pasienio regiono plėtros indeksas

VS – veiklos sąlygos

PS – paklausos sąlygos

ĮK – įmonių konkurencingunas

ŽMI – žmoniškieji ištekliai

ŽI – žinių ištekliai

K - kapitalas

ISI – Inžinerinė ir socialinė infrastruktūra

VRP – Vietinės rinkos paklausa

IRP – išorinės rinkos paklausa

NKS – įmonių našumas ir konkuravimo

strategijos

VST – verslo struktūra

GSM – Gyventojų skaičius ir migracija

GAS - Gyventojų amžiaus struktūra

SMI - Studijų ir mokslo infrastruktūra

RIP - Regiono investicinis patrauklumas

II – Inžinerinė infrastruktūra

SUI - Susisiekimo infrastruktūra

ITT - Informacinės technologijos ir

telekomunikacijos

SSA - Sveikatos ir socialinė apsauga

KS - Kultūra ir sportas

VS - Viešasis saugumas

VRPMS - Vietinės rinkos paklausos

mastas ir struktūra

MGL - Materialinės gerovės lygis

Ž - Žingeidumas

TP - Turistinis patrauklumas

DSN - Sukurtų darbo vietų skaičius ir

našumas

SBVP - Sukuriamo BVP dalis

ĮGEA - Įmonių gausa ir ekonominis

aktyvumas

wi – i-tojo veiksnio svorio koeficientas

27

5. Tvirtumo.jautrumo analizė. Indekso dydis ir uţimamas rangas gali kisti priklausomai

nuo parinktų kintamųjų, normavimo ir svorio koeficientų suteikimo bei pačio indekso skaičiavimo

būdų. Dėl šios prieţasties penktame etape atliekama indekso patikimumo analizė. Tyrimai parodė,

kad daţniausiai naudojamos tvirtumo (angl. robustness) ir jautrumo (angl. sensitivity) analizės

metodai. Saisana ir kt. (2005) teigė, kad tvirtumo ir jautrumo analizių derinimas nusako indekso

patikimumą ir pagrindţia jo skaičiavimo skaidrumą. Tvirtumo analizė parodo, ar galimi

neapibrėţtumo šaltiniai (angl. potential sources of uncertainty) veikia indekso struktūrą ir patį

rezultatą. Jautrumo analizė įvertina, kaip stipriai neapibrėţtumo šaltiniai veikia indekso rezultatus,

t.y. kaip pasikeis indekso rezultatas panaikinus arba pakeitus vieną iš galimų neapibrėţtumo

šaltinių. Tyrimai parodė, kad daţniausiai galimiems neapibrėţtumo šaltiniams priskiriami:

veiksnių ir rodiklių parinkimo ir jungimo į bendrą sistemą metodika, duomenų kokybė, duomenų

normavimo ir svorio koeficientų suteikimo metodai. Indekso patikimumo analizei atlikti

mokslininkai daţnai naudoja koreliacijos analizę. Jei koreliacija yra stipri (tarp kintamųjų iš tos

pačios ar skirtingų grupių), tai indeksas yra maţiau jautrus duomenų trūkumo ar svorio

koeficiento nustatymo problemoms. Koreliacija tarp rangų, apskaičiuotų naudojant skirtingus

kintamųjų, normavimo, svorio koeficientų suteikimo bei pačio indekso skaičiavimo metodus,

parodo, ar skirtingų metodų taikymas daro įtaką indeksui ir rangui. Jei koreliacijos koeficientai

tarp rangų yra artimi vienetui, skirtingų normavimo metodų taikymas maţai daro įtaką šalių

rangams.

Vertinant tam tikro neapibrėţtumo šaltinio (pvz. parinktų kintamųjų, normavimo ir svorio

koeficientų) daroma įtaka bendram indeksui, analizuojami gauti rangai, apskaičiuoti naudojant

skirtingus metodus ir metodikas. Neapibrėţtumo šaltinio daromą įtaką bendram rezultatui

rekomenduojama patikrinti hipoteze apie Kendalo konkordacijos koeficiento lygybę nuliui.

Hipotezės tikrinimui rekomenduojamas reikšmingumo lygmuo α = 0,05. Hipotezė apie

koeficiento lygybę nuliui atmetama, kai apskaičiuota stebimoji p-reikšmė maţesnė uţ 0,05. Jei

gautos Kendalo konkordacijos koeficiento reikšmės yra artimos ar lygios vienetui, tai rodo, kad

rangai, gauti naudojant skirtingus metodus ir metodikas, beveik ar visiškai sutampa.

Pabrėţtina, kad analizuojant duomenų koreliacinį ryšį remiantis indeksu, skaičiuojamas

Pirsono koreliacijos koeficientas, o remiantis rangais - Kendalo konkordacijos koeficientas.

28

II.3. REKOMENDUOJAMI METODOLOGINIAI PRINCIPAI PASIENIO

REGIONO PLĖTRAI VERTINTI

Atlikti tyrimai leido išskirti (Bruneckienė ir kt., 2012) metodologinius principus, remiantis

kuriomis siūloma vertinti pasienio regiono ekonominę socialinę ir verslo plėtrą:

- Apibrėţti ekonominę sistemą, kurioje kaip viena iš sudėtinių dalių funkcionuoja pats

pasienio regionas. Nes nei vienas regionas, o ypač maţos šalies, nėra autonomiškas ir jo plėtra

taip pat priklauso nuo ekonominės sistemos ir ją sudarančių subjektų plėtros.

- Aiškiai pristatyti ir metodologiškai pagrįsti ekonominės socialinės plėtros vertinimo

metodologiją ir pristatyti sampratą.

- Išsamiai įvertinti kiekvieną veiksnį ir identifikuoti tik tuos, kurie daro didţiausią įtaką

pasienio regiono ekonomikai. Kitu atveju dėl veiksnių gausos ir įvairovės bus apsunkintas ir

komplikuotas pats vertinimo procesas.

- Ekonominės socialinės plėtros procesą vertinti dinaminiu poţiūriu, t.y. derinti statinius ir

dinaminius vertinimo metodus.

- Esamą pasienio regiono ekonominės socialinės plėtros lygį lyginti su kitų panašių pagal

specifiką pasienio regionų plėtros lygiu, t.y. pasienio regiono stiprybes ir silpnybes, rodiklius ar

indeksą lyginti su kitų panačių pasienio regionų stiprybėmis ir silpnybėmis, rodikliais ar

indeksais.

- Vertinime naudoti ir derinti tiek kiekybinę, tiek ir kokybinę informaciją.

- Vertinti ateities tendencijas ir prognozuoti pasienio regiono ekonominę socialinę plėtrą

ateityje.

- Analizuoti, ar pasienio regiono plėtrą skatinantys veiksniai yra tinkami ir pakankami

uţsibrėţtai vizijai ir strateginiams prioritetams pasiekti.

Rekomenduojamų metodologinių principų, vertinant pasienio regiono ekonominę socialinę

plėtrą ir verslo plėtrą praktinis įtraukimas į strateginės analizės ir planavimo procesą, palengvintų

ir metodologiškai pagrįstų pasienio regiono plėtros sprendimus bei sumaţintų neteisingų plėtros

krypčių pasirinkimo, neefektyvaus išteklių panaudojimo ir su tuo susijusių problemų pavojų.

29

III. PROGRAMOS NAUDOJIMO METODOLOGINĖS GAIRĖS

III.1. PROGRAMOS NAUDOJIMO SPECIFIKA

Programos tiklas - leisti paskaičiuoti iš skirtingų rodiklių regionų plėtros indeksą ir atlikti

indekso statistinio patikimumo analizę.

Programos naudojimo ypatumai:

- Programa sukurta interneto technologijomis ir veikia taip, kad vartotojams Programos ar

atskirų jos komponentų nereikėtų diegti į kompiuterį.

- Egzistuoja galimybė lengvai ir patogiai Programa naudotis iš bet kurio kompiuterio,

turinčio interneto ryšį. Programa pilnai funkcionuoja visose populiariose interneto naršyklėse:

Internet Explorer 7 ir aukštesnėse versijose, Firefox4, Safari 4, Chrome ir pan.

- Programa yra integruota su išoriniais programiniais paketais: MS Excel ir SPSS. Programa

eidţia eksportuoti ir importuoti duomenis MS Excel formatu bei eksportuoti duomenis į SPSS

programą platesnių statistinių priemonių taikymui ir analizei.

- Vartotojas, turi turėti prisijungimo prie Programos slaptaţodį, kurį išduoda Programos

administratorius;

- Programos administratorius turi teisę redaguoti, uţblokuoti, atblokuoti, pašalinti

uţsiregistravusius Programos vartotojus.

Programos teikiamos galimybės:

- Leidţia sukurti atskirus tyrimus ir administruoti jų parametrus;

- Leidţia įvesti iki 100 skirtingų statistinių duomenų rodiklių priskiriamų tyrimams;

- Leidţia įvesti neribotą skaičių laikotarpių ir analizuojamų regionų;

- Esant įvedamų duomenų trūkumui, leidţia atlikti šiuos veiksmus duomenų eilutėje:

- Duomenis pašalinti;

- Apskaičiuoti ir pakeisti vidurkiu, kuris gaunamas iš nurodomų turimų duomenų;

- Panaudojant regresinę analizę, prognozuoti trūkstamas reikšmes, leidţiant pasirinkti

regresijos lygtį.

- Leidţia sugrupuoti skirtingus statistinius duomenų rodiklius į grupes;

- Leidţia atlikti rodiklių hierarchijos administravimą (ne maţiau kaip 4 lygiai)

- Leidţia normuoti rodiklių reikšmes pagal pasirenkamus 4 skirtingus normavimo metodus:

- standartinio nuokrypio nuo vidurkio;

- atstumo nuo minimalios ir maksimalios reikšmės;

30

- atstumo nuo grupės lyderio;

- atstumo nuo vidurkio.

- Leidţia kiekvienam rodikliui ir/ar jų grupėms nustatyti svorio koeficientus. Svorio

koeficientas kinta nuo 0 iki 1. Kiekvienos veiksnių grupės veiksnių svorio koeficientų suma lygi

1.

- Leidţia pasirinti įvairias svorio koeficientų suvedimo galimybes:

- visiems rodikliams suteikiami vienodo dydţio svorio koeficientai;

- visoms rodiklių grupėms suteikiami vienodo dydţio svorio koeficientai (jei rodiklių

grupes sudaro ne vienodas rodiklių skaičius, tai rodiklių svorio koeficientai bus nevienodi);

- rodikliams suteikiami skirtingo dydţio svorio koeficientai;

- rodiklių grupėms suteikiami skirtingo dydţio svorio koeficientai.

- Leidţia apskaičiuoti kiekvieno laikotarpio ir regiono indeksą.

- Leidţia pagal apskaičiuotus indeksus ranguoti kiekvieną laikotarpį ir regioną svarbos

maţėjimo tvarka.

- Leidţia gautus skaičiavimo rezultatus pateikti lentelės ir grafiniame pavidale.

- Leidţia palyginti skirtingų normavimo metodų, svorio koeficientų ir rodiklių skaičiaus

pasikeitimo įtaką indeksui, t.y. patikrinti ranginio vertinimo, naudojant skirtingus metodus,

suderinamumą panaudojant Kendalo konkordacijos koeficientą. Programa leidţia pateikti

vizualinę Kendalo konkordacijos koeficiento reikšmių analizę;

- Programa leidţia apskaičiuoti koreliacijos koeficientus tarp pačio indekso ir jį sudarančių

rodiklių ar jų grupių (pasirinktinai) bei tarp pačių rodiklių (ar jų grupių pasirinktinai),

vizualizuojant statistiškai svarbias rodiklių reikšmes;

- Programa leidţia pasirinkti ir grafiškai pavaizduoti:

- bendrus indeksus (rangus) pasirinktu laikotarpiu ir jų kitimą;

- indeksus (rangus) apskaičiuotus pagal atskiras pasirinktas rodiklių grupes pasirinktu

laikotarpiu ir jų kitimą;

- indeksus (rangus) apskaičiuotus pagal atskirus pasirinktus rodiklius pasirinktu

laikotarpiu ir jų kitimą;

- Programa leidţia grafikuose atspindėti pasirinkto regiono poziciją lyginant su kitų

didţiausią ir maţiausią indeksą turinčiais regionais;

31

III.2. PRISIJUNGIMAS PRIE PROGRAMOS IR DARBAS JOJE

Prisijungimui prie programos reikia gauti iš Programos administratoriaus kiekvienam

vartotojui suteiktą vardą ir spalptaţodį.

Kiekvienas vartotojas gali pasirinkti jam priimtiną kalbą: lietuvių, latvių arba anglų.

Kiekvienas vartotojas gali susikurti savo asmeninį tyrimą ir remiantis juo atlikti regiono

ekonominę ir socialinę bei verslo plėtros analizę, atsiţvelgdamas į savo tyrimo specifiką.

32

III.2.1. DUOMENŲ ĮVEDIMAS

Kiekvienas vartotojas, pasinaudodamas įrankių juosta, gali susivesti jo tyrimui reikalingus

duomenis apie analizuojamus regionus, periodus, veiksnius ir juos apibūdinančius rodiklius.

Vedant veiksnius, kiekvienas veiksnys gali būti priskirtas atskirai veiksnių grupei,

atsiţvelgiant į tyrimo metodologiją.

Sugrupuoti veiksniai gali būti pateikti schematiškai.

33

Vedant rodiklių reikšmes, jas galima importuoti arba eksportuoti į Excel.

Programa, atsiţvelgiant į suvestas rodiklių reikšmes, automatiškai apskaičiuoja normuotas

rodiklių reikšmes 4 skirtingais duomenų normavimo metodais: standartinio nuokrypio nuo

vidurkio, atstumo nuo vidurkio, atstumo nuo grupės lyderio ir atstumo nuo minimalios ir

maksimalios reikšmės.

Normuotos rodiklių reikšmės gali būti eksportuojamos į Excel.

Suteikiant svorio koeficientus, programa gali pati sugeneruoti juos taip, kad visiems

veiksniams iš tos paties veiksnių grupės bei pačioms veiksnių grupėms būtų suteikti vienodi

svorio koeficientai. Jei tyrimo autorius nori suteikti kiekvienam veiksniui ar jų grupei ne vienodus

svorio koeficientus, jis turi sugeneruoti svorio koeficientus pats. Pabrėţtina, kad visų veiksnių ar

atskiros veiksnių grupės veiksnių svorio koeficientų suma turi būtų lygi 1.

34

III.2.2. REZULTATAI

Programa, atsiţvelgiant į tyrimo autoriaus nurodytą duomenų normavimo metodą ir svorio

koeficientų scenarijų, automatiškai apskaičiuoja indeką ir rangus bei rezultatus pateikia lentelėje

ir grafike.

1

1

35

Programa leidţia paskaičiuoti indeksų ir rangų atitinkamų metų pokytį, lyginant rezultatus su

ankstesniais ar baziniais metais.

Programa leidţia analizuoti ne tik bendrus indeksus ir rangus, bet ir indeksus ir rangus pagal

atskirus veiksnius ar jų grupes. Gauti rezultatai gali būti eksportuojami į Excel.

Siekiant analizuoti veiksnių tarpusavio ryšio stiprumą, programa automatiškai apskaičiuoja

Pirsono ir Kendalo koreliacijos koeficientus ir pateikia juos koreliacijos matricoje.

36

III.2.3. REZULTATŲ ANALIZĖ

Programa leidţia detaliai analizuoti atskirų veiksnių ar jų grupių tarpusavio ryšį, pasirenkant

atitinkamą regioną, periodą, duomenų normavimo metodą ir svorio koeficientų scenarijų bei

nurodant tarp kurių kintamųjų skaičiuoti Pirsono ir Kendalo koreliacijos koeficientus.

Programa taip pat leidţia analizuoti ir tarpusavyje lyginti rezultatus, gautus taikant

skirtingus duomenų normavimo metodus ar nustatant skirtingus svorio koeficientų scenarijus.

Tokio pobūdţio rezultatų tarpusavio analizė leidţia tyrimo autoriui daryti išvadą apie gautų

rezultatų jautrumą nuo pasirinktos indekso skaičiavimo metodikos.

37

Gautiems rezultatams palyginti papildomai skaičiuojamas Kendalo koreliacijos

koeficientas.

Duomenys gali būti eksportuojami į Excel.

38

LITERATŪRA

1. Amstrong, H., & Taylor J. (2004). Regional Economics and Policy. Blackwell Publishing, 437 p.

2. Baleţentis, A., Baleţentis, T., & Valkauskas, R. (2010). Evaluating situation of Lithuania in the

European Union: structural indicators and multimoora method. Technological and economic development

of economy: Baltic journal on sustainability = Ūkio technologinis ir ekonominis vystymas: Baltijos šalių

darnos ţurnalas. Vilnius: Technika, vol. 16, no. 4, 578-602.

3. Bruneckienė, J., & Palekienė, O. (2012). Lietuvos – Latvijos pasienio regiono ekonominės – socialinės

plėtros vertinimo specifika ir metodologinės gairės. Economics and management = Ekonomika ir vadyba,

No. 17, 127-136.

4. Bruneckiene, J., Cincikaite, R., & Kilijoniene, A. (2012). The specifics of measurement the urban

competitiveness at the national and international level. Inzinerine Ekonomika-Engineering Economics 1

(69), 45-57.

5. Bruneckienė, J., Guzavičius, A, & Činčikaitė, R. (2010). Measurement of Urban Competitiveness in

Lithuania. Inzinerine Ekonomika-Engineering Economics 21 (5), 493-508.

6. Bruneckienė, J., Krušinskas, R. (2011). ES struktūrinės paramos įtakos Lietuvos regionų plėtrai ir

išsivystymo netolygumams maţinti vertinimas. Economics and management = Ekonomika ir vadyba, No.

16, 127-136.

7. Dokurnevič, R., & Bagdzevičienė, R. (2002). Mokslinių poţiūrių sąveika regiono plėtros modelyje.

Regionų plėtra - 2002: tarptautinės konferencijos pranešimų medţiaga. Kaunas: Technologija, 75-78.

8. Dumčiuvienė, D., Bruneckienė, J. Kilijonienė, A., Startienė, G., Snieškienė, G., Bernatonytė, D., &

Guzavičius, A. Verslo aplinka Lietuvoje ir Ukrainoje: sektorinė analizė. 1 tomas, Lietuvos verslo

konkurencingumo didinimo sąlygos ir prielaidos: mokslo monografija.Kaunas: Technologija, 2011. 574 p.

9. Freudenberg, M. (2003). Composite Indicators of Country Performance: A Critical Assessment. STI

working paper 2003/16, p. 2-34.

10. Gabbe, J. (2006) Importance of Cross-border Cooperation, Riga, Association of European Border

Regions.

11. Ginevicius, R., & Podvezko, V. (2009). Evaluating the Changes in Economic and Social Development

of Lithuanian Counties by Multiple Criteria Methods. Technological and Economic Development of

Economy, 15(3), 418-436.

12. Giovannini, E. (OECD), Nardo, M., Saisana, M., Saltelli, A., & Tarantola, S. (EC/JRC), Hoffman, A.

(2005). Handbook on Constructing Composite Indicators: Methodology and User Guide. OECD Statistics

Working Paper, STD/DOC (2005)3. OECD publishing, 108 p. Prieiga internetu:

http://www.olis.oecd.org/olis/2005doc.nsf/LinkTo/nt00002e4e/$file/jt00188147.pdf

13. Huggins, R. (2003). Creating a UK Competitiveness Index: Regional and Local Benchmarking.

Regional Studies, Vol. 37.1, p. 89-96.

14. Karnitis, E., & Kucinskis, M. (2009). Strategic Planning and Management of National Development

Processes in Latvia. Journal of Business Economics and Management, 10(1), 3-13.

15. Kasinskaitė, I. (2005). Besimokantis regionas – naujas regioninės plėtros kontekstas. Informacijos

mokslai Nr.35, 59-68.

16. Kilijonienė, A. & Simanavičienė, Ţ. (2008). Regioninės politikos įtaka regionų išsivystymo trūkumų

raidai. Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos: mokslo darbai, 3(12), 141-152.

17. Kilijonienė, A. & Simanavičienė, Ţ. (2009). Evaluation model of regional policy's influence on social

and economical development of the region // Economics and management = Ekonomika ir vadyba, No. 14,

825-831

18. Kilijoniene, A., Simanaviciene, Z., & Simanavicius, A. (2010). The Evaluation of Social and

Economic Development of the Region. Inzinerine Ekonomika-Engineering Economics, 21(1), 68-79.

19. Mačys, G. (2005). Regionų ekonomika, politika ir valdymas Lietuvoje: vadovėlis. Vilnius: Mykolo

Romerio universiteto Leidybos centras, 167 p.

20. Mayer, T., Combes, P.P., & Lafourcade, M. (2003). Can Business and Social Networks Explain the

Border Effect Puzzle? Royal Economic Society Annual Conference 2003 150, Royal Economic Society.

21. McKay, A. (2002). Defining and Measuring Inequality, Briefing Paper. Prieiga per internetą:

http://rmportal.net/training/poverty-reduction-seminar/seminar-reading-list-1/01.pdf

39

22. Melnikas, B. (2008). Integral spaces in the European Union: Possible trends of the social, economic

and technological integration in the Baltic region. Journal of Business Economics and Management, 9(1),

65-77.

23. Moritz, M., & Gröger, M. (2007). The German-Czech border region after the fall of the Iron Curtain:

Effects on the labour market : an empirical study using the IAB Employment Sample (IABS). IAB

Discussion Paper 200701, Institut für Arbeitsmarkt- und Berufsforschung (IAB), Nürnberg [Institute for

Employment Research, Nuremberg, Germany].

24. Niebuhr, A., & Stiller, S. (2002). Integration effects in border regions - a survey of economic theory

and empirical studies. ERSA conference papers ersa02p066, European Regional Science Association.

25. Novotny, J. (2007). On the measurement of regional inequality: does spatial dimension of income

inequality matter? The Annals of Regional Science, Volume 41, Number 3, 563-580.

26. Perkmann, M. (2003). Cross-border regions in Europe. Significance and drivers of regional cross-

border co-operation‘. European Urban and Regional Studies 10(2), 153-171.

27. Perkmann, M. (2005) The emergence and governance of Euroregions: the case of the EUREGIO on the

Dutch-German border, University of Warwick.

28. Perkmann, M. (2007). Policy entrepreneurship and multi-level governance: a comparative study of

European cross-border regions’. Environment and Planning C 25(6), 861-879.

29. Reģionu attīstība Latvijā 2009., Valsts reģionālās attīstības aģentūra, Rīga, 2010. Prieiga per internetą:

http://www.vraa.gov.lv/uploads/Regionu_attistiba_Latvija_2009.pdf] .

30. Rengansamy, S. (2009). Regional planing and development. Prieiga per internetą:

http://www.scribd.com/Regional-Planning-PartIII-Strategies-for-Balanced-Regional-

Development/d/15087007

31. Saisana, M., Tarantola, S., Schulze, N., Cherchye, L., Moesen, W., & Van Puyenbroeck, T. (2005).

Knowledge Economy Indicators. State-of-the-Art Report on Composite Indicators for the Knowledge-

based Economy. Workpackage 5, 54 p. Prieiga internetu: http://kei.publicstatistics.net/KEI%20D5_1.pdf.

32. Simanavičienė, Ţ., Bruneckienė, J., & Šimberova, I. (2007). Regionų konkurencingumo vertinimo

teoriniai aspektai. Ekonomika: mokslo darbai. Vilniaus universitetas, Vilnius, T. 77, 68-81.

33. Snieska, V., & Bruneckiene, J. (2009). Measurement of Lithuanian Regions by Regional

Competitiveness Index. Inzinerine Ekonomika-Engineering Economics 1 (61), 45-57.

34. Sorensen, T. (2000). Regional development: Some Issues for Policy Makers. Prieiga per internetą:

http://www.aph.gov.au/library/pubs/rp/1999-2000/2000rp26.htm

35. Svetikas, K., & Dzemyda, I. (2009 a). Sustainable Regional Convergence: the Case Study of

Lithuanian Counties. EURO mini conference "Knowledge-Based Technologies and OR Methodologies for

Strategic Decisions of Sustainable Development" (KORSID-2009): 5th international conference.

September 30-October 3, 2009, Vilnius Lithuania / Ed. M.Grasserbauer, L.Sakalauskas, E.K.Zavadskas.

Vilnius : Technika, 550-554.

36. Svetikas, K., & Dzemyda, I. (2009 b). An approach to the evaluation of regional inequalities: a case

study of Lithuanian counties // Intelektinė ekonomika=Intellectual economics: mokslo darbų ţurnalas.

Vilnius: Mykolo Romerio universitetas. Nr. 2(6), 96-107.

37. Šidlauskienė, I. (2000). Europos Sąjunga iš arčiau. Suomijos viešojo administravimo institutas

(HAUS). 192 p.

38. Vaidere, I., Vanags, E., Vanags, I., & Vilka, I. (2006). Reģionālā politika un pašvaldību attīstība

Eiropas Savienībā un Latvijā. – Rīga: LU Akadēmiskais apgāds, Latvijas Statistikas institūts, 295 lpp.

39. Van Gorp, N. (2009). Backwardness Of Border Regions. Tijdschrift voor Economische en Sociale

Geografie. Royal Dutch Geographical Society KNAG, vol. 100(3), pages 358-364, 07.

40. Vanags, E., & Vilka, I. (2006). Local Government in the Baltic States: Similar but Different. Local

Government Studies, Vol. 32 (5), 623–637.

41. Vanags, E., Krastiņš, O., Locāne, V., Vilka, I., Šķiņķis, P., & Bauere, A. (2005) Daţādā Latvija;

pagasti, novadi, pilsētas, rajoni, reģioni. Vērtējumi, perspektīvas, vīzijas. – Rīga: Latvijas Statistikas

institūts, Valsts reģionālās attīstības aģentūra, 586 lpp.

42. Vesperis, V. (2010). Basic Indicators for Evaluation of Regional Development. Socialiniai tyrimai-

Social Research, 3 (20), 175 - 185.

43. Wignaraja, G., Lezama, M., & Joiner, D. (2004 b). Small States in Transition: From Vulnerability to

Competitiveness. Commonwealth Secretariat, United Kingdom, 98 p.