V I R S E L I S

59

V I S d a R p I R m a d I E n I Sa n t S t o g o

60

61

Vyrų kamuolys išsinarpliojo, priešais mūsų butą nė vieno nebematyti. Kai uždariau paskui save duris, Oskaro pa-klausiau:

– O kas tave įleido į namą?Jo antveidis vėl buvo pakeltas. Jis giliai įkvėpė, lyg seniai

būtų laukęs šio klausimo ir dabar pagaliau galįs atsakyti.– Visiškai niekas, namo durys buvo atlapotos! – sušvokštė

pasipiktinęs. – Taip juk bet kas galėtų patekti vidun! Žudikai, vagys, girtuokliai, kurie prisiusena laiptines. Ir kas jūsų per kaimynai? Šitokie lengvabūdžiai!

Gūžtelėjau pečiais. Ir aš esu palikęs duris atlapas. Anoje jų pusėje yra toks kabliukas. Jis smukteli į ąselę prie sienos, kai visa jėga pastumi duris. Anokia čia bėda, jeigu tu nesi vardu Oskaras. Oskarų gyvenime akivaizdžiai pavojinga viskas – bent šis taip mano.

– O kaip sužinojai, kam skambinti?– Iš pavardžių lentelės apačioje prie durų, – jo balsas labai

suplonėjo ir tarsi banga priešais mus ritosi laiptais aukštyn. – Jos buvo atlapotos!

– Taip taip, jau sakei, – ėmiau nervintis. Jeigu jis ir toliau šitaip stūgaus, mus gali sučiupti Fickė. Greit užbėgau pirmai-siais laipteliais aukštyn. – Nagi, tai kaip tu sužinojai?

Trumpomis kojukėmis jis greit tipeno man įkandin, galop truputį aprimo.

– Juk sakei, kad tavo tėvas italas. Toje rodyklėje Dorečiai yra vienintelė pavardė, skambanti itališkai.

Pyktelėjau, kad pats apie tai nepagalvojau, bet Oskaro iš-vedžiojimai man pasirodė kaip šaunaus seklio.

– Ar žinai, kas yra mis Marpl? – paklausiau.– Ne. Ar ji irgi gyvena šiame name?

62

Še tau! Proga trupučiuką iš jo pasišaipyti! Galų gale juk filmus apie mis Marpl visi žino. Bet gal ypač guvaus proto vaikai nežiūri televizoriaus, o tik pasirodo per jį, kad išbels-tų pirminius skaičius per žaidimą „Lažinamės, kad...“, ir taip toliau. Taigi pastabą nurijau. Jei tau kas nors patinka, iš jo ne-sityčioji, be to, Oskaras šaipytis greičiausiai sugeba dešimtsyk geriau už mane ir rastų šimtus kartų daugiau progų pasity-čioti iš manęs. Prisiminiau mažylę Sofiją iš Tempelhofo mė-nulišku veidu ir sodria raudona braškių uogienės dėme ant murkšlinų marškinėlių. Ta mergaitė mokykloje tikrai buvo didžiausia patyčių auka.

– Tik jau nelėk šitaip! – sušnopavo Oskaras. Jis vargiai spėjo man iš paskos. Jei būtų nusileidęs šalmo antveidį, tasai būtų užrasojęs nuo jo kvėpavimo. – O kur tu mane vedi?

Nenoromis trupučiuką sulėtinau žingsnius. Jau buvome atpūškavę bemaž iki penkto aukšto – Fickės medžioklės plo-tų. Jis pasius, jei laiptinėje triukšmausime. Fickė nepakenčia triukšmo dar labiau negu ponia Daling.

– Lipame į šeštą aukštą, – atsakiau patyliukais.– Kas tenai?– Na, šeštas aukštas.– Klausiu, ką ten veiksime?Nusivaipiau:– Pamatysi. Tikiuosi, tau galva nesvaigsta.– Nesvaigsta? – sužviegė Oskaras. Nuaidėjo tarytumei pa-

vojaus sirena. – Ar tik nesumanei nusivesti mane ant stogo?Tuojau pat bildėdamos atsilapojo durys ir mums į nosis

trenkė smarvė. Priešais kaip visų nudėvėtų skudurų rinkėjų keršto angelas išdygo Fickė, apsirengęs savo apdriskusia dry-

63

žuota pižama. Nuo to laiko, kai mačiau jį paskutinįkart šešta-dienį, jis vis dar nebuvo nusiskutęs, regis, ir nesišukavęs, nors tada jau atrodė kaip dulkių šluostė kištukiniame lizde.

– Ar labiau triukšmauti nebesugebat? – pratrūko jis. – Mano širdis nesveika! Kas čia per rėkimas... – kaimynas užsi-kirto ir suglumęs įsispoksojo į Oskarą, kuris buvo bene trimis metrais mažesnis už jį.

Oskaras žaibiškai nusileido antveidį ir taip pat įsispok-sojo į jį.

– O tu kas per keistuolis? Ar silpnagalvis atsivedė pastipri-nimą iš beprotnamio, ar kas čia dabar?

Jokio atsakymo.– Nemoki kalbėti? – Fickė pirštu triskart pabeldė į šal-

mą. – Ei? Aš tavęs klausiu!– Jūs dvokiat! – staiga sugriaudėjo Oskaras iš po antvei-

džio. – Besivystančiose šalyse higienos stygius yra viena iš dažniausių ligų priežasčių! Dėkokite, kad turime šilto van-dens ir muilo. Tad privalėtumėte juos naudoti.

Fickė spoksojo į jį kaip į vabzdelį, kuris klaikiai nervina ir kurį jis netrukus priplos delnu. Jo akys nuo Oskaro šalmo nukrypo į ryškiai raudoną orlaiviuką prie marškinių, tada vėl grįžo prie šalmo. Aš užgniaužiau kvapą.

– Kas tu? – pagaliau suniurzgė Fickė.– Oskaras. O kas jūs?– Kas tau rūpi! O dabar dinkit, antraip nusuksiu judviem

galvas ir pažaisiu jomis futbolą!Kraupesnio grasinimo niekuomet nebuvau girdėjęs! Fickė

apsigręžė, durys tik trinkt! Oskaras dviem žingsniais šoktelėjo pirmyn, ryžtingai ištiesė ranką ir paspaudė durų skambutį.

64

– Ar tau pasimaišė? – sušvokščiau aš. – Jei ir toliau siu-tinsim, Fickė padarys iš mūsų muštinius! – arba iš tikrųjų nusuks galvas. Ir kaip galima būti tokiam nuožmiam?!

– Skambutis sugedęs, – šnopštelėjo Oskaras, tarytum ne-girdėdamas mano įspėjimo. Ir dešiniu kumščiu ėmė taip bū-gnyti į duris, lyg būtų ketinęs jas išmušti.

– Ką tu čia darai?! – čiupau jam už riešo ir nutempiau to-liau. Pamažėle ėmiau pats širsti.

– Jis nemandagus! – Oskaras pasikėlė antveidį. Veidas plieskė kaip žarija. – Neleisiu su savimi elgtis nemandagiai tik todėl, kad esu vaikas!

– Čia Fickė, jis toks. Tikriausiai kaimynas neturi galvoje nieko pikta.

Jis iš tiesų labai tūžo, bet Oskaras buvo pernelyg įširdęs.– Ir aš ne iš beprotnamio! – sustaugė į uždarytas duris.– Tą jis sako visiems, verčiau nekreipk dėmesio, – kaliau

jam. – Nagi, jau eime!Pagaliau jis pasekė paskui mane. Bet kol lipome pasku-

tiniais laipteliais į šeštą aukštą, Oskaras vis gręžiojosi lyg ti-kėdamasis, kad Fickė vėl pasirodys ir puls mūsų vytis. Ir kol atsirakinau Rungių-Blaveckių buto duris, dešinę ranką buvo sugniaužęs į kumštį.

Praėjusį penktadienį išdulkėdami atostogauti R.-B. manęs paklausė, ar sutikčiau prižiūrėti jų kambarinius augalus ir gė-

65

lyną ant stogo. Už saujelę kišenpinigių. „Žinoma“, – atsakiau. Tada dar troškau naujos beisbolininko kepuraitės, bet dabar tikriausiai iš to noro išeis šnipštas. Mat jau nusprendžiau vi-sus pinigus sumesti į reichstagą, kad mama, jei prireiktų, ga-lėtų išpirkti iš Pono 2000 kuo didžiausią mano kūno gabalą.

Kai įeini į R.-B. butą, per didelį atvirą koridorių patenki į dar didesnę virtuvę ir kartu valgomąjį. Pro langus atsive-ria įspūdingas vaizdas virš plokščio Urbano ligoninės stogo ir artimiausių gatvių iki pat Tempelhofo. Siauri laiptai tiesiai iš virtuvės veda į gėlyną ant stogo. Pas R.-B. daugiau, deja, nėra ko apžiūrėti, aš jau ištyrinėjau. Visus kitus kambarius jie rūpestingai užrakinę, net storulio Torbeno, kuris visuomet vogčiomis, kai niekas nemato, mane mausto. Tikriausiai jie mano, kad aš visur šniukštinėčiau. Štai koks nepasitikėjimas. Visas kambarines gėles jie prieš išvažiuodami sustatė ant vir-tuvės stalo, kad palaistyčiau. Oskarą nuvairavau priešais save pro stalą laiptais aukštyn. Butas apskritai buvo jam nė motais, jis nė neapsidairė smalsaudamas.

R.-B. gėlynas ant stogo atrodo kaip patiestas rankšluostis. Kai išeini pro terasos duris, gali nudrožti iki pat turėklų ar kiton pusėn ir pažvelgti žemyn į Dyfės gatvę. Čia aplinkui pastatyti keli vazonai su gėlėmis ir puskubiliai su žalumynais. Daugiausia vietos užima medinės kėdės, stalas ir suolas, tad jei atsineši pagalvėlę atsisėsti, komiksą ir kokakolos, gana jaukiai įsitaisai. Atsklinda viso miesto triukšmas, niekuomet nesibaigiąs slopus grumėjimas, zyzimas ir ošimas. O vaizdas fenomenalus.

66

FENOMENALUS: nuostabus, fantastiškas, iš-skirtinis, itin kul. Šį žodį žinojau jau ir anks-čiau. Bet čia vis tiek užrašau kaip įrodymą, kad ir šiaip suprantu vieną kitą svetimžodį.

Kai atsistoji šito sodo vidury, ištiesi rankas ir imi suktis ratu, gali žiūrėti į visas pasaulio puses virš Berlyno. Matyti galybė namų stogų ir žalių medžių viršūnių, stiklinis, saulėje bliz-gantis reichstago kupolas, aibė bažnyčių smailių, televizijos bokštas Aleksandro aikštėje, daugiaaukščiai namai Potsdamo aikštėje ir – kiek tolėliau – netgi Šėnebergo rotušė. Dangumi virš tavęs bemaž visuomet skrenda lėktuvas – jis kyla arba leidžiasi Tempelhofo ar Tėgelio oro uostuose. Jei imi suktis greitėliau, visi šie vaizdai susilieja ir apsvaigsta galva. O jeigu suktumeisi beprotiškai greitai, tikriausiai su keliais gėlių vazo-nais persiristum per stogo turėklus ir lenktyniaudamas su tais gėliapuodžiais nuskrietum apačion, į galinį kiemą arba ant šaligatvio, kur ištikštum kaip sunokęs pomidoras. Liktų gry-na kraujinė putra ar panašiai. Kaip tik todėl dar ir nebandžiau suktis beprotiškai greitai. Juk nesu visiškas besmegenis.

Visa tai Oskaro nė trupučiuko nesužavėjo. Jis prisimygo nugara prie terasos durų ir, kiek jo veido buvo matyti iš po šalmo, labai išbalo. Netgi jo balsas nežinia kaip atrodė išbalęs, kai ėmė skųstis ir priekaištauti.

– Sakei, kad čia, viršuje, bus šaunu ir nepavojinga!– Bet juk taip ir yra.Tikriausiai galėjau spjauti į viltį, kad jis galų gale nusimaus

apsauginį šalmą. Kas jam nutiko? Aš tikėjausi, kad tas, kas

67

ištisai galvoja vien apie sutraiškytus dviratininkus ir perva-žiuotus pėsčiuosius, apsidžiaugs trupučiuku permainų. Ir čia, aukštai, buvo nepavojinga, nebent, žinoma, koks nors lėktu-vas nukristų ant namo. Pagalvojau, gal paklausti Oskaro, kiek jis žino apie nukritusius lėktuvus, bet greičiausiai ši mintis buvo nekokia.

– Dar niekuomet nesu užlipęs ant stogo, – tarė jis grau-džiai. – O dabar netgi žinau kodėl.

Parodžiau į turėklus Dyfės pusėn.– Tu net nebuvai priėjęs prie krašto. Juk gali laikytis į tu-

rėklus.– Aš ir plaukti moku, – suvaitojo jis, – bet vis tiek niekad

nešokčiau į baseiną, pilną piranijų.– Kas tos piranijos?– Plėšrios lašiškarpinių pobūrio žuvys labai aštriais dan-

timis. Jos gyvena gėluose Pietų Amerikos atogrąžų vandeny-se. Sužeistą gyvūną ar žmogų per keletą akimirkų sudrasko į skutelius.

Na, gerai. Jei kada sutiksiu ką nors iš tų lašiškarpinių, ži-nosiu. Ir vis dėlto...

– Ar tu visuomet ko nors bijai? – paklausiau.– Tai ne baimė, o atsargumas.Man reikėjo pasiimti kokakolos arba limonado, gal tada

Oskaras būtų pasijutęs geriau čia, viršuje. Bet nenorėjau da-bar vien dėl to baladotis žemyn į trečią aukštą, o R.-B. šaldy-tuvas, į kurį jiems išvažiavus netyčia dirstelėjau, buvo tuščias. Kaip iššluotas. Gobšai!

– Grynas atsargumas, – sumurmėjo Oskaras. – Savisaugos instinktas.

68

Žiūrėjau į jį nežinodamas ką daryti. Juk atsivedžiau čionai ne be priežasties. Pamažėle man ėmė aiškėti, kad nesužavėsiu jo savo šauniu sumanymu, bet vis tiek jau buvome užlipę, tad galėjau bent pamėginti.

Parodžiau jam sulankstomą sienelę iš storų, standžiai su-pintų bambukų stiebų, skiriančią kaimynų stogą nuo R.-B. stogo.

– Gal norėtum pasižiūrėti pro pavianą?– Sienelė vadinama paravanu.– Aš žinau. Tik norėjau tave patikrinti.Ačiū Dievui, jis į mane nežiūrėjo, antraip būtų iškart pa-

matęs, kaip staiga iškaitau. Dabar labiausiai troškau apsimau-ti jo šalmą.

PARAVANAS: šį žodį lengva supainioti su bež-džionės ryškiai raudonu užpakaliu pavadini-mu. Paravanas saugo nuo skersvėjų ir smal-sių kaimynų. Jį dar galima vadinti ir ispaniš-ka siena, taigi tikriausiai išrastas ispanų. Yra toks kraštas Kamčiatka. Jei apsauginė siena būtų buvusi išrasta tenai, nė vienas pirkėjas nebūtų sugebėjęs ištarti jos pava-dinimo ir kur kas daugiau žmonių persišaldy-tų. Tad turime būti dėkingi ispanams.

– O kas už jo? – paklausė Oskaras.– Marako sodas.– Kas jis toks?

69

– Vienas iš tų trijų vyriškių ant laiptų. Tas su raudonu kos-tiumu, ant kurio išsiuvinėtas auksinis seifas. Jis turi nuosavą firmą, – nepastebimai giliai įkvėpiau ir išpyliau: – Saugos va-dyba su kontrolės ir užraktų tarnyba.

Pavadinimą išbeldžiau kuo abejingiau, lyg eidamas per pievą būčiau nusiskynęs saulutę. Bet iš tiesų nedaug trūko, kad būčiau apalpęs, o dabar ko nesprogau didžiuodamasis, jog nepadariau nė vienos klaidos. Kartą Marakas man pado-vanojo vizitinę savo firmos kortelę. Kiaurą savaitę kasdien bene dešimt kartų ją tyrinėjau ir atmintinai iškaliau visą tą nesąmonę apie užraktus, kad galėčiau kada nors ką nors pri-blokšti. Bet kad tai bus gudruolis Oskaras, nebūčiau drįsęs net pasvajoti.

Oskaras šalimais nė kiek nepriblokštas tarė:– Suprantu.Mano galva, jis sugeba sudirbti žmogui puikią nuotaiką.

Antra vertus, juk galėjau numanyti, kad tokio guvaus proto vaikui sudėtingi ilgi sakiniai – nusišvilpt. Ir kaip jiems pa-vyksta šitiek daug žinoti ir staigiai įsiminti naujus dalykus? O ko jie nežino?

– Koks nuotolis nuo Žemės iki Mėnulio? – paklausiau.– Vos 400 000 kilometrų.Mat kaip, štai tau, prašom! Kaipmat išpyškino atsakymą,

bet „vos“ – tai jau prašovei prošal ir šuldu buldu atsidūrei ne Mėnulyje, o Marse, Jupiteryje ar Urane.

70

URANAS: nuotraukose jis spindi taip pat kaip mėlynas apsauginis Oskaro šalmas. Buvau parašęs „Urannas“, bet, regis, kompiuterio taisymo programa vis dėlto veikia.

– Tikslus vidutinis nuotolis, – lėtai ištarė Oskaras šalia manęs, – yra 384 401 kilometras.

Okei, laimėjo! Bet vis dar nenorėjau pasiduoti.– Bet pirma juk turėjai pamąstyti, argi ne?– Pamaniau, kad norėjai išgirsti, kiek šiandien Mėnulis

nutolęs nuo Žemės. Bet tam mums reikėtų žinoti kiekvienos dienos paralaksą, o tai įmanoma padaryti tik tada, kai...

– Gerai jau... – galų gale pasidaviau. – Na, tai nori pasižiū-rėti į kitą sodą ant stogo, ar ne?

– O kam?– Kai ką tau parodysiu. Tai nė lašeliuko nepavojinga! –

skubiai pridūriau, kol jis vėl neįjungė savo sirenos. – Mums tik reikia trupučiuką pasisaugoti, nes Marakas ką tik parėjo namo. Tikriausiai jis užsiropš aukštyn tokiu geru oru paside-ginti saulėje.

Galiausiai, nors ir dvejodamas, Oskaras atsiplėšė nuo tera-sos durų. Kai mažumėlę prasketi bambukines paravano per-tvaras, kuo puikiausiai matai, kas yra anapus. Marako sodas ant stogo daug didesnis už R.-B. sodą. Ir jame daugiau auga-lų, prabangesni baldai, o grindys yra iš storų dailiai dažytų lentų, ne raudonai rudų koklių kaip R.-B.

– Gražu, – sukuždėjo Oskaras. Jis prisislinko prie pat ma-nęs ir padėjo praskėsti bambukus. Jo pirštai buvo trumpi, na-

71

gai smulkučiai ir apkramtyti. Ant jų nebūtų išsitekęs net pats mažiausias mamos nagų paveiksliukas.

– O kas tenai per namelis, tasai smailiu stogu? – paklausė jis. – Pačiame gale, kairėje.

– O kur yra kairė?Su didžiausiu malonumu būčiau nusikandęs liežuvį. Aš

visai neketinau klausti, tiesiog nevalingai išsprūdo iš burnos. Galų gale tą kvailą namelį mačiau tiesiai prieš save, bent jo stogą, nes duris iš abiejų pusių mums užstojo kiti bambuki-niai paravanai. Bet Oskaras tepasakė:

– Kairė ten, kur matyti stogelis.– Tiksliai. Aišku. Žiūrėk: iš šito namelio laiptais galima

patekti į namą kieme. Bet tik anksčiau, dabar jau nebe. Kartą Marakas leido man užmesti akį, kai apžiūrinėjau jo butą. Na-melio durys užrakintos, mat seniau galiniame name sprogo dujos. Nuo tada jis pavojingas, nes gali sugriūti.

Oskaras grįžtelėjo ir ko nenurėžė man ausies pakeltu an-tveidžiu.

– Koks?– Pavojingas. Jei neprigirdi po tuo savo juokingu šalmu...– Reikia sakyti griuvus, ne pavojingas.– Juk taip ir pasakiau.– Nepasakei.– Pasakiau.– Pasakei!– Nepasakiau!Oskaras pergalingai užrietė aukštyn nosį.– Na, prašom.Šitaip mikliai mudviem žodžiuojantis aš nežinia kaip su-

klydau, bet neturėjau kada galvoti. Oskaras parodė į namelį užrakintomis durimis anapus paravano:

72

– Kodėl turėjau į jį pasižiūrėti?– Noriu kartu su tavimi tenai nueiti.– Į namą kieme?Linktelėjau.– Dabar jau iš tiesų nusipaistei! Jeigu tasai namas griuvus,

manęs tenai su kuolu neįvarytumei!Dievulėliau, juk nė neketinau jo tvatyti kuolu! Iš teisybės

tenorėjau galų gale įsitikinti, kad tame kiemo name nėra jo-kių šmėklų ir panelės Bonhėfer pamėklės. Su Oskaru nebūtų kraupu, tiktai šaunus nuotykis abiem.

– Kadangi tas kiemo namas lygiai taip pat užrakintas kaip štai šis namelis, – Oskaras parodė į smailų stogą, – vis tiek nėra jokios galimybės į jį patekti. Kuo tu mane laikai – spynų laužytoju?

– Pamaniau, paklaustume Marako, ar yra raktas. Juk ir jis galėtų eiti kartu. Pasižiūrėtume, ko primėtyta apleistuose bu-tuose, – vangiai pamėginau paskutinįkart, – kokių nors šau-nių sendaikčių ar šiaip ko.

– Pamiršk.Oskaras atsakė taip tvirtai, kad net supykau.– Ar tu jau vėl išsigandai? – paklausiau atžariai.– Kuo čia dėtas išgąstis? Tai tik protas.– Ir vis dėlto!– Ar tu žinai, kad gali įgristi kaip piktas pinigas? – atsi-

dusęs paklausė Oskaras. Giliai įkvėpė ir nuėjo prie grotelių užtvaro, pro kurį matyti galinis kiemas. Atsargiai pasilenkė virš jo, vos trupuliuką. Netgi pasistiebė ir ėmė sūpuotis lyg pagal negirdimą muziką.

Kai pamačiau jį stovintį štai taip, nutiko keistas dalykas: norom nenorom prisiminiau Molę Vienas ir Molę Du. Molė

73

Vienas buvo mamos dovana mano penktojo gimtadienio pro-ga. Niekuomet anksčiau nebuvau matęs žiurkėno, o gal kokį kartelį ir matęs, bet pamiršęs. Šiaip ar taip, Molė man klaikiai patiko. Ji šlumšėjo aplinkui ir uostinėjo orą smulkutyčiu ro-žiniu snukučiu. Mama buvo patupdžiusi ją pintame krepše-lyje ir per pilvuką apjuosusi geltonu kaspinu. „Žinoma, yra ir narvelis. Buvau paslėpusi jį svetainėje. Luktelėk valandėlę, gerai, branguti?“

Susižavėjęs tiktai linktelėjau ir išsiėmiau Molę iš krepšelio. Dar nebuvau laikęs rankose tokio mažučio ir šilto gyvūnėlio kaip ji. Kadangi neapsakomai ją pamilau, tvirtai prisispau-džiau prie krūtinės ir tada pasigirdo trakšt.

Molę Du gavau po savaitės, nes niekaip nesilioviau žliumbęs. Ji įsikūrė nepamirštamosios Molės Vienas narve-lyje. Nelaimėlę su mama palaidojom parkelyje, kurio pava-dinimo dabar, deja, neprisimenu. Na, tikiuosi, kad jai tenai neblogai.

Molė Du ištvėrė ilgiau už savo pirmtakę. Mama įkalė man į galvą, kad nevalia jos spausti, taigi aš Molės ir nespaudžiau. Bet leisdavau jai lakstyti po savo kambarį, tad vieną dieną ji dingo ir nebeatsirado.

– Baigta, – tarė mama, kai mudu bene triskart aukštyn ko-jom apvertėm visą butą. – Daugiau jokio žiurkėno. Manau, Frederikai, tu dar nesugebi būti atsakingas už tokį mažą pa-darėlį. Apgailestauju. Tikriausiai aš suklydau.

Oskaras liovėsi sūpavęsis ir atsisuko į mane.– Labai prašom! Ar patenkintas?– Pradžiai visai okei, – tariau kilniai.– O tu? – jis įsmeigė akis į mane. – Ar tu visiškai nieko

nebijai?

74

– Bijau. Bijau, kad kada nors nepasiklysčiau mieste, – pri-sipažinau. – Aš nesusigaudau, juk žinai. Kai tiek daug kairių ar dešinių ir panašiai.

– Ar taip jau buvo atsitikę?– Nee, dar niekuomet nebuvau išėjęs vienas pats. Bet gal

ir nebūtų taip baisu, iš tiesų. Mama sako, jei kada nors man taip nutiktų, tiesiog turėčiau sėstis į taksi ir paprašyti parvežti namo. Jeigu jos nebūtų, kas nors iš gyventojų sumokėtų.

– Gera mintis. O šiaip, be paklydimo?Apsidrausdamas papurčiau galvą. Juk buvo dar vienas da-

lykas, kurio bijojau nepalyginamai labiau, nei paklysti, ir jau buvau mąstęs, kad gal turėčiau prisipažinti Oskarui, kai tik gerai susidraugausime. Galų gale draugai juk pasitiki vienas kitu. Tik dabar aš abejojau, ar Oskaras man jau tikrai drau-gas. Turėjau pasitikrinti.

– Ar ryt vėl ateisi? – paklausiau.Jutau, kaip iš susijaudinimo man iškaito veidas. Maniau,

kad tai itin gudrus bandymas. Tikri draugai visuomet randa laiko vienas kitam. Jie nori kartu patirti kuo daugiau nuosta-bių nuotykių. Jei Oskaras dabar pasakys „ne“...

Jis dvejodamas žiūrėjo į mane kaip į daiktą, tarsi padėtą prekybos centre priešais jį ant lentynos, ir svarstė, ar nori jį pirkti, ar ne. Pasikasė ranką. Patampė prismeigtą orlaiviuką. Dideliais dantimis pakandžiojo apatinę lūpą.

– Iš teisybės, – tarė, – ryt esu kai ką numatęs. Ir galiu už-trukti visą dieną.

Bemaž išgirdau, kaip mano širdis atsitrenkė į R.-B. stogo plyteles. Bet tiktai bemaž. Paskutinę akimirką Oskaras pasi-taisė:

75

– Bet tą reikalą galiu sutvarkyti ir vėliau, taip manau, – skubiai ištarė.

Su palengvėjimu atkišau jam ranką:– Ar mudu dabar tikri draugai?Draugas man į saują įspraudė savo rankutę. Ji buvo labai

šilta. Nusišypsojo.– Ar mudu ne draugai jau visą šį laiką?

Dabar sėdžiu čia ir rašau, nors paprastai tokiu metu jau seniai miegu. Bet mama su Irina ir savo naujais kojų nagais išėjusi pasilinksminti – vis dėlto prie nagų ji prisiklijavo baltas ma-žutes saulutes su smulkut smulkučiukėmis geltonomis žieda-dulkėmis (dabar neieškosiu šito žodžio) viduryje ir pasakė, kad leidžia man atsigulti tada, kai panorėsiu. Juk atostogos. Ką gi, tad dabar sėdžiu čia ir turiu užrašyti viską, ką galvoju, kad rytoj dar prisiminčiau.

Pirmiausia turiu pasakyti, kad iš dalies diena buvo labai sėkminga. Oskaras dabar mano draugas, nors ir užsispyręs, o mama sako, jog Biūlis gardus kąsnelis, tik neketina su juo susidėti. Susidėti, vadinasi, iš pradžių pramogauti, paskui įsi-mylėti, susituokti ir turėti vaikų. Galėčiau mamai pasakyti, kad man nesvarbu eilės tvarka, tada gal ji apsigalvotų ir vis dėlto rytdienai pasikviestų Biūlį palošti bingo.

Tikiuosi!Pirma kiūtojau apmąstymų krėsle ir žiūrėjau pro langą.

Galima sakyti, kad vis dar pilnatis, ir, jei trupučiuką sukteli

galvą, mėnulį matai tarp tų medžių keista žieve šakų. Šian-dien mėnulis visiškai oranžinis. Tikriausiai jis kaip tik dega už beveik 400 000 kilometrų. Taigi paprasčiausiai sėdėjau ir galvojau apie dieną, o tada staiga man toptelėjo mintis, kas šiandien iš tiesų nutiko ant laiptų, na, apie tą susidūrimą. Turiu galvoje tai, kad buvo pirmadienis! Kodėl toks žmogus kaip Biūlis iš viso vaikšto po laiptinę? Juk jis turi ką nors dirb-ti, antraip negalėtų išsinuomoti tokio brangaus buto. Gal jam atostogos ar panašiai? Kyslingas irgi slampinėja vidurdienį, o juk iš tiesų turėtų Tempelhofe meistrauti dantis. Tik kad tenai tokiu laiku atsirado Marakas, nėra ko stebėtis, tasai su nuosava firma galų gale laisvai pasiskirsto laiką.

Labai keista.Vaje, kaip džiaugiuosi rytojaus diena! Ateis Oskaras ir

mudu trauksime pasivaikščioti palei Landvero kanalą, nors draugas dar nieko apie tai nenutuokia. Bus šaunu! Jei oras bus geras, pakeliui suvalgysime ledų. Ne, kad ir koks būtų oras, vis tiek suvalgysime. Tada Oskarui papasakosiu apie savo didžiausią baimę ir kaip ji atsiranda. Paskui paporinsiu jam istoriją, kaip mirė mano tėtis.