„Šimtmečio amatų

puoselėtojas”

Daugiau nei pusšimtį metų kepamas „Salantų pyragas“ ne tik išgarsino mažą miestelį Kretingos rajone, bet ir tapo savotiška jo vizitine kortele. Regioną legendin-iu pyragu aprūpinantys sutuoktiniai verslininkai Rūta ir Vilmantas Šiauliai džiau-giasi tokia kepinio sėkme, kurios, sako, nebūtų be tvirtos it kumštis šeimos. Prieš Kalėdas ir Naujuosius metus, Velykas darbo ir užsakymų padaugėja keliskart. Suktis vos spėja, nes visi ant vaišių stalo pageidauja turėti pamėgtojo pyrago. Jį perka ir išsiruošusieji į svečius lauktuvėms. „Pro Salantus daug pravažiuojančių žmonių, nemažai jų stabteli nusipirkti pyrago. Vieni nori pamaloninti namiškius, kiti giminaičius, draugus ar pažįstamus. Prieš šventes didžiausias pirkimas. Tuomet pajuntame tikrą šventinę nuotaiką. Rodos, ir sėkmė šypsosi, ir žmonės laimingesni“, – kalbėjo R. Šiaulienė. Jos žodžiais, „Salantų pyrago“ specialiai nieka-da nereklamavo ir nekūrė dėmesį atkreipiančių istorijų. Žinia persidavė iš lūpų į lūpas, kartais gardėsiu pavaišinus svečius. O vietiniai su juo užaugo ir užaugino savo vaikus – Salantuose geidžiamiausiomis lauktuvėmis tapęs „Salantų pyragas“ kepamas nuo 1967-ųjų. Anuomet, švenčių dienomis, jį kepdavo visą parą. Norėda-mos iškepti toną šių pyragų, kepėjos pagalbos prašydavo namiškių. Niekas neatsi-sakydavo, visi atsiraitoję rankoves triūsdavo per naktį. Ryte, jau nuo šeštos valand-os, prie senosios kulinarijos parduotuvės nusidriekdavo ilga žmonių eilė – visi norėdavo nusipirkti šviežio pyrago. Senieji salantiškiai pasakojo, kad miestelyje šventėms pyragus kepdavo namų krosnyse, tie, kas neturėdavo, nešdavo kepti pas kaimynus. Nuo darbų laisvą valandą radusi R. Šiaulienė nenutylėjo: senojoje Salantų kepykloje, grįžus po mokslų, kelerius metus teko padirbėti ir jai, ir jos anytai. Tiesa, tik tuomet nenumanė, kad ateityje mėgstamas darbas taps šeimos verslu. Nuojauta neapgavo. Profesionali virėja ir maisto technologė, uždarius Salantų kepyklą, vietoj išeitinės kompensacijos pasiėmė įrangą: seną maišyklę ir plakiklį. „Jau tuomet, matyt, galvojau, kad toliau kepsiu pyragus“, – šypsojosi ma-loniai bendraujanti moteris. Po kelių nedarbo mėnesių Rūta su vyru Vilmantu namo rūsyje įsirengė kepyklėlę, prieš tai dar nusipirkę kepimo spintą ir kepimo krosnelę. Imtis verslo skatino ne tik noras susikurti darbo vietą, bet ir žmonės, pageidavę ir labai greitai pasigedę garsiojo pyrago. Pirmuosius kepalus sutuoktini-ai kepė vieni dieną ir naktį, ilgainiui pasikvietė pagalbininkų. Pirmais metais Šiauli-ai iškepdavo po 8 kepalus per valandą, po dvejų metų – 32, o 2007-aisiais, atnaujinę įrangą, pajėgė iškepti 42 pyragus. Tačiau per šventes pyrago vis tiek pritrūkdavo. Dabar per dieną „ Salantų pyrago“ iškepa 40–50 kilogramų. Šventėms – apie 2 tonas. Nuosekliai dėliodama savo istoriją, R. Šiaulienė atviravo: buvo laikas, kai kepyklėlė dirbo dviem pamainomis. Tačiau ilgainiui apsiribojo viena, nes krūvis buvo per didelis. Kepėjos, atlikusios savo darbą, išeidavo namo, verslą įsukę Šiauli-ai sau to leisti negalėjo – dirbti ir viską sužiūrėti turėjo tiek rytinėje, tiek vakarinėje pamainoje. „Atrodė, kad kurį laiką net iš savo kiemo neišėjome, – prisiminė moter-is. – Vaikščiojome iš namų į kepyklą, iš jos į namus.“ Individualią įmonę savo vardu įregistravo 1996 metais. Sėkmingai įsivažiavus, Salantų kultūros centras vers-lininkę paskatino „Salantų pyragui“ iškovoti tautinio paveldo produkto sertifikatą. Jį gavo išimties tvarka. Įprastai reikalaujama, kad gaminys, pretenduojantis vadin-tis tautiniu paveldu, skaičiuotų bent šimtą metų. Neoficialiu mažo miestelio Kretin-gos rajone simboliu tapęs „Salantų pyragas“ šimtmečio slenksčio nebuvo peržengęs, bet jau turėjo savo istoriją ir penkis dešimtmečius neblėstantį pripažin-imą bei gausias valgytojų gretas. Rūta Šiaulienė turi išsaugojusi jau gerokai sutrintą ir apiplyšusią, nuo laiko pageltusią sovietmečiu veikusios Salantų valgyklos tech-nologinę kortelę, kurioje kruopščiai surašytas pyrago receptas ir išsami jo gamini-mo eiga. Salantus išgarsinęs kepinys vadinosi „Pagerintu naminiu pyragu“. Daugi-au nei du dešimtmečius jį kepanti moteris prisiminė: pyragas buvo brangus, todėl tėvai gardėsį pirkdavo tik per Kalėdas, Velykas ar sulaukus svečių. Kepant šių dienų „Salantų pyragą“ skrupulingai laikomasi senosios receptūros, tačiau, vers-lininkės žodžiais, skonis kiek kitoks – pokyčius lėmė pakitusios ingredientų sudedamosios dalys.

Sutuoktiniai neretai girdi aplinkinius sakant, kad jie gyvenime ištraukė laim-ingą bilietą. Sėkmės istorijos, R. Šiaulienės žodžiais, niekas nepasakotų, jeigu šalia nebūtų vieningų ir tvirtų it kumštis artimųjų, o jie neįdėtų daug darbo ir pastangų. Ji savo gyvenimo nebeįsivaizduoja be gražia šeimos tradicija tapusio šventinio pyrago kepimo. Kūčių rytą visi susirenka kepykloje ir draugiškai kepa garsųjį „Salantų pyragą“ – savo ir kitų stalui. Į Šiaulių šeimą atėjusiai marčiai ir žentams pirmaisiais metais ritualas keistai atrodė, ilgainiui priprato ir tapo neatsiejama švenčių dalimi. R. Šiaulienė pusiau juokais, pusiau rimtai svarsto:. draugystę su pyragais, ko gero, jai lėmusios žvaigždės, mat gimė lapkričio 6-ąją – Pyragų dieną.

Rūta ir VilmantasŠiauliai

„Šimtmečio tautiškiausia bendruomenė”

Bendruomenė įkurta 2005 m. pabaigoje. ,,Pajūrio“ asociacija – Rūdaičių bendruomenė turi įkūrusi ,, Inkilų alėją“, kuriame yra virš šimtas inkilų. Yra net inkilėlis skirtas šinmečiui. Kiekvienais metais alėja pildoma naujais inkilėliais. Kuriama ir ąžuoliukų erdvė. Tai graži tradicija.

,,Pajūrio" asociacijos Rūdaičių bendruomenė

„Už pagalbą ir gerą žodį”

,,Pajūrio“ asociacija – Rūdaičių bendruomenės kandidatai Rimantas Katkus ir Ramunė Grikštaitė. Reikia Jiems padėkoti už savanorišką darbą puoselėjant bendruomenės estetiškumą. Vienas dirba juodą darbą, atiduoda visas jėgas, o kitas daugiau puoselėja kūrybiškumą ir estetiškumą ruošiant šventėm ir vaikų stovykloms. Neskaičiuoja jie valandų ir negauna jokio atlygio.

Rimantas Katkus ir Ramunė Grikštaitė

„Už pagalbą ir gerą žodį”

Gražina Katkuvienė - asociacijos Rūdaičių „Pajūrio bendruomenės“ pirmininkė. Pirmininkė ne tik rašo projektus, siekdama gražinti kaimo aplinką, kurti jaukias poilsio erdves, bet ir telkia rūdaitiškius viešosioms kaimo erdvėms tvarkyti, kasmet organizuoja akcijas „Darom“. Bendradarbiaudama su Rūdaičių mokykla, Gražina Katkuvienė Kalėdų ir Velykų švenčių proga papuošia viešąsias kaimo erdves. Pirmininkė draugėn buria Rūdaičių bendruomenę, ir jaunas šeimas, ir senjorus, organizuodama įvairius renginius: valstybinių švenčių – Vasario 16-osios, Kovo 11-osios, Mindaugo karūnavimo dienos paminėjimus, šeimų šventę „Šeima tradicijų ir papročių lopšys“, Kaimynų dieną ir dar daugelį kitų renginių. Ji ir pati mėgsta keliauti, ir kaimo žmonėms šiemet organizavo išvyką į Naisius ir Kryžių kalną. Jaunos rūdaitiškių šeimos ypač džiaugiasi pirmininkės G. Katkuvienės organizuotomis vaikų vasaros stovyklomis „Atverk močiutės skrynią“ kur susiburia ir ugdo meninius gebėjimus ir vaikai, ir jų tėvai.

Gražina Katkuvienė

„Šimtmečio atradimas”

Vilijos Eičienės gimtinė – Buikiškės k. (Šilutės r.). Čia gimė, augo, čia ir šeimą sukūrė. Augina 4 sūnus, du dar mokosi, o du dvyniai broliai jau baigę aukštuosius mokslus įsitvirtino Lietuvoje. Darbšti šeima, Vilija ūkininkauja, tačiau atranda laiko savo pomėgiui-fotografuoti, savo fotografijomis garsina gimtąsias vietas, surengė ne vieną fotografijos parodą. Vilija dalį savo laiko skiria ir visuomeninei veiklai. Kartu su šeima aktyviai dalyvauja Degučių bendruomenės ,,Rytdiena“ veikloje. Ji savo nuoširdžiu darbu pelnė žmonių pasitikėjimą, yra sumani ir atsakinga seniūnaitė.V. Eičienė dalyvavo Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio projekte ,,LT 100: mano kelionė Lietuvai“, kurį organizavo Lietuvos Respublikos kultūros ministerija. Projekte buvo pateikta 100 taškų, kuriuos reikėjo aplankyti, nufotografuoti ir įkelti į interneto svetainę. Taip prasidėjo Vilijos kelionė aplink Lietuvą. Projekto tikslas buvo kuo plačiau pažinti Lietuvą, iškilias asmenybes, žymias vietoves, papročius bei tradicijas. Vilijai už dalyvavimą projekte įteiktas LR kultūros ministrės Lianos Ruokytės-Janson padėkos raštas.

Norėdama, kad prisiminimui išliktų gražiausios šios kelionės akimirkos, visas fotografijas autorė sudėjo į vaizdo įrašą ,,Mano dovana Lietuvai“, kurį ir pristatė Degučių bendruomenei. Džiaugėmės ir didžiuojamės, kad bendruomenėje turime tokį žmogų, kaip Vilija.

Vilija Eičienė

„Šimtmečio linksmiausieji”

Juknaičių bendruomenė savo veiklą pradėjo 2003 metais. Už bendruomeniškumo skatinimą, kūrybiškumą, aktyvią ir produktyvią projektinę veiklą gerinant bendruomenės gyvenimo kokybę, jaunimo užimtumo skatinimą bei kultūros vertybių puoselėjimą Juknaičių bendruomenė yra susilaukusi padėkų bei dovanų iš Lietuvos Respublikos Seimo, Žemės ūkio ir Kultūros ministerijos, Šilutės rajono savivaldybės. Per 2013-2018 metų laikotarpį Juknaičių bendruomenė yra pateikus ir įgyvendinusi projektų už 207 tūkstančius eurų. Bendruomenės žmonės yra aktyvūs, noriai dalyvaujantys įvairioje kultūrinėje veikloje pagal savo gebėjimus. Jie šoka šokių kolektyve „Juknaičiai“, dainuoja moterų vokaliniame ansamblyje „Vėjūnė“, vaidina mėgėjų teatro kolektyve „Motyvas“, domisi krašto istorija... 2015 metais apie bendruomenės veiklą buvo pasakojama Zitos Kelmickaitės laidoje „Ryto suktinis“. 2016 metais Juknaičių bendruomenė tapo Lietuvos mažosios kultūros sostine.

Bendruomenė savo veiklos svarbesnius įvykius įamžina sodindama medelius arba giraites, kurių jau yra septynios: „Naujagimių giraitė“, „Abiturientų giraitė“, „Vasario 16-tosios giraitė“, ‚Maumedžių giraitė“, „Europos parkas“, „Dainuojančių klevų giraitė“, „1000 berželių alėja“. „Naujagimių giraitė“ pradėta sodinti prieš 37 metus. Ši tradicija tęsiama ir šiandien. Kiekvieną pavasarį, šeimoje gimus sūnui, pasodinamas ąžuoliukas, o dukrytei – liepaitė.

Juknaitškiai ne tik gerus darbus daro, bet ir linksmai švenčia. Kiekvienais metais išlydim žiemą iš savo kiemo ne tik namuose, bet dar ir kitose bendruomenėse, t.y. pasipuošę Užgavėnių kaukėm, aplankėm Ventės ir Šturmų bei Naisių bendruomenes. Taip linksmai gyvendami, pelnėme „Šauniausios bendruomenės“ prizą. Šiemet pakiliai ir išradingai paminėjome Vasario 16-tąją. Autobusų stotelėje sveikinome visus pravažiuojančius, dovanodami jiems vėliavėles, skrajutes apie Lietuvos šimtmetį. Su daina apie Lietuvą linkėjome gero kelio tuo pelnydami smagias pravažiuojančiųjų šypsenas. Dalis bendruomenės narių kartu palydi senuosius Metus ir sutinka Naujuosius. Su kitomis bendruomenėmis keičiamės kultūrinėmis programomis, dalyvaujame vakaronėse. Jau penkti metai kaip kiekvieną vasarą važiuojame į ekskursijas, ne tik po Lietuvą, bet ir Europos šalis. Taip jau sutampa, kad kelionės vyksta per Mindaugo karūnavimo dieną, todėl jau keleri metai kaip įvairių šalių žmones verčiame draugiškai šypsotis giedodami savo šalies himną – tai Slovakijos kalnuose, tai Liublino aikštėje, pavadintoje Lietuvos vardu.

Bendruomenės žmonės turi vieną gerą ypatybę-jie yra savanoriai, susibūrę tam, kad visiems būtų gyventi geriau, įdomiau, linksmiau, kad vaikai lavintųsi ir gautų savarankiškumo pamokas, pagarbiai priimtų suaugusiųjų patarimus ir kurtų sumanymus ateičiai. Džiugu, kad juknaitiškiai supranta, jog žmogus negyvena vienas. Mes vienas kitam esame svarbūs ir reikalingi ir kasdienius darbus dirbdami, ir pasitaikančias negandas įveikdami, ir šventes švęsdami...

Juknaičių bendruomenė

„Šimtmečio amatų

puoselėtojas”

Kiekviename kaimelyje ar miestelyje yra moterų, kurioms rūpi ne vien tik jų kasdienybė. Viena iš jų, Juodžių kaimo šviesuolė – Ramutė Šveikauskienė. Ši moteris rajone gerai žinoma visuomenininkė, kraštotyrininkė, kelių poezijos knygelių autorė. Žemaičių Naumiesčio buvusi „Gerumo namų“ vadovė, Juodžių kaimo seniūnaitė. Išėjusi į pensiją ir likusi viena, Ramutė nutarė saviesiems pomėgiams skirti daugiau laiko.

Arti dviejų dešimtmečių kauptus senovinius rakandus, skaičiuojančius kelių dešimčių ir net šimtų metų amžių, ir sovietmetį menančius lietuvių gyvenimo atributus kaupianti moteris juos laiko suremontuotame ūkiniame sodybos pastate, kur juos pamatyti gali visi, kas nori.

Ekspozicijoje eksponuojami senutėliai baldai, avalynė, šviestuvai, drabužiai ir namų apyvokos reikmenys.

Vieni iš kitų nugirdę apie kaimynės pomėgį, senovinius daiktus jai nešė kone visi aplink gyvenę žmonės dovanojo įvairių pintų daiktų, indų ir pinigų, net Smetonos laikų litą, išsaugotas maldaknyges ir keletą senovinių buities apyvokos daiktų.

Ne tik Juodžių kaimo gyventojai stengėsi, kad nedingtų daugybė praeitį menančių daiktų - į Ramutės namus dažnai suko ir aplinkinių gyvenviečių žmonės. Kas pačių ar savo mamų austus apklotus, kas senovines žibalines lempas, lyginimo lentas ir kočėlus, dar senolių avėtas medines klumpes, maldaknyges, net kraitines skrynias ir kitus baldus, kitokius daiktus nešdamas ar veždamas.

Tiesa, daugelis tų šimtamečių daiktų buvo suirę, suplyšę ar sulūžę, tad būsimojo muziejaus šeimininkei teko daug laiko paskirti jų „remontui“. Ramutė sako tuo darbu užsiimanti tada, kai dirbti lauke neleidžia prastas oras, ar tiesiog ilgais vakarais.

Suprantama, kad moteriai teko ir ne vieną litą tam savo pomėgiui išleisti, nes juk nepaliksi, pavyzdžiui, paveikslo be rėmų ar lovos - be galvūgalio: reikia ieškoti juos sukonstruoti galinčių meistrų, o šiems bent kiek primokėti.

Bet, jos pačios žodžiais tariant, tuos menkus nuostolius visiškai atperka žinojimas, kad taip išsaugos prieš dešimtmečius ir šimtmetį naudotus daiktus, kad juos, o per juos - ir senojo Lietuvos kaimo buitį galės pažinti ir ateinančios kartos.

Būdama Juodžių kaimo seniūnaite ne kartą surengė ant to paties pavadinimo piliakalnio savo kaimo pakraštyje sąšauką “Piliakalnių šviesa”, skirtą Mindaugo karūnavimo dienai.

Bet ir tuo krašto istorijai neabejinga moteris neapsiriboja, ji ėmėsi ir raštu sisteminti savosios apylinkės istoriją. Tuose raštuose savo vietą randa ne tik čia gyvenę žmonės, jų sodybos, įvairūs faktai, bet ir vietos piliakalnio, senesnių medžių ir kiti objektų aprašymai. Šie motyvai atsispindi ir jos poezijoje. Autorė kuria tai, ką mato savo akimis ir jaučia širdimi. Tiek poezijoje, tiek tautodailės darbuose jaučiama šiluma, sklindanti gerumo šviesa. Tai jautrios, atviros ir meniškos sielos žmogaus kūryba.

Ramutė Šveikauskienė

Folkloro kolektyvas „Pilutė“ susibūrė 2000 metais. Kolektyve net 24 dalyviai, kurių dauguma yra Degučių bei aplinkinių kaimų gyventojai pagal amžių nuo vaikų kurių mažiausiam 10 metų iki garbaus amžiaus. Į kolektyvą įsitraukė ir tradicinių amatų meistrai bei kulinarinio paveldo žinovai. Kolektyvo repertuaro pagrindą sudaro paribio žemaičių folkloras. Vieni iš svarbiausių keliamų tikslų – kūrybiškumo ugdymas bei teigiamas požiūris, meilė etninei kultūrai. Kolektyvo dėka bendruomenės vaikai skatinami dalyvauti kalendoriniuose renginiuose, savo kūrybą perteikti įvairiomis priemonėmis ir būdais (žodžiais, garsais, simboliais ir kt.), jiems sudaromos sąlygos įžvelgti, pastebėti, mąstyti ir eksperimentuoti, išgyventi kūrybos ir atradimo džiaugsmą. Remiantis tradicijomis kolektyvas ieško naujų saviraiškų formų.

Folkloro kolektyve mokomasi groti folkloriniais instrumentais, dainuoti, šokti. Folkloro kolektyvo dėka bendruomenės vaikai ir jaunimas supažindinami su tradicijomis, pasakojamąja tautosaka.

Kolektyvas dalyvauja įvairiuose rajoniniuose bei seniūnijos renginiuose, bendruomenės organizuojamuose renginiuose. Nors pasikeitė ne vienas vadovas, bet kolektyvo branduolys išliko iki šiol toks pat. Daugiau kaip 13 metų „Pilutei“ vadovauja Adma Baltutienė.

Degučių folkloro kolektyvas „Pilutė“

„Šimtmečio tautiškiausia bendruomenė”

„Jauniausias šimtmečio

lyderis”

Dovydas Lengvinas aktyvus, darbštus jaunas žmogus. Jis gimė ir augo Degučių kaime. Dar tebesimokydamas Degučių pagrindinėje mokykloje jis organizuodavo jaunimą sportui, yra surengęs ne vienas rankų lenkimo varžybas. Jau šeši metai Dovydas kaip pabaigė Aleksandro Stulginskio universitetą ir sugrįžo į gimtąjį kaimą. Jam sugrįžus, jaunimas tapo aktyvesnis, jau keletą metų organizuoja paplūdimio tinklinio varžybas, kviesdamas jaunimą iš viso rajono. Net neprašomas jis paruošia tinklinio aikštelę žaidimui. Žiemos sezono metu organizuoja ledo ritulio varžybas taip pat kviesdamas komandas iš viso rajono. Į varžybas atvažiuoja net po šešias komandas, praėjusiais metais buvo atvykusi komanda net iš Kauno. Visada prisideda prie tradicinės vasaros šventės organizavimo. Jam pavestus darbus atlieka kruopščiai ir sąžiningai.

Dovydas ne tik aktyvus bendruomenės veikloje, jis ir ūkininkauja: augina mėsinių galvijų bandą, ruošia mėsos perdirbimo cechą.

Dovydas Lengvinas

„Regiono šimtmečio palikimas”

Vanagių piliakalnis yra 200 m į ŠR nuo Žemaičių Naumiesčio bažnyčios. Jis įrengtas Vanagio upelio kairiajame krante esančioje kalvoje plokščiu viršumi. Aukščiausias piliakalnio taškas yra 34,6 m virš jūros lygio. Jokių matomų įtvirtinimų nėra, tik V šlaito viršus yra aiškiai dirbtinai įtvirtintas (neaišku kada). Piliakalnis savo išorine išvaizda panašus į ankstyvuosius.

Iki 2002m. vykusios žvalgomosios archeologinės ekspedicijos Žemaičių Naumiestyje, Vanagių piliakalnio kokiuose nors archeologijos paminklų sąrašuose nebuvo. Žaliakalniu vadinama kalva anksčiau priklausė Vanagių kaimui, dabar susiliejusiam su Žemaičių Naumiesčiu, ir buvo laikoma vėlyva dvarviete. Pastatai joje stovėjo iki 20a. vidurio. Dvaras Žaliakalnyje buvo pastatytas jau 18a., priklausė Rionikeriams (dar yra likę kai kurių dvaro pamatų detalių), įrengtas parkas. Į tai, kad čia gali būti piliakalnis , pirmas dėmesį atkreipė geologijos mokslų daktaras Z.Malinauskas, kilęs iš Žemaičių Naumiesčio apylinkių. Kažkiek duomenų apie šią kalvą yra surinkęs vietos kraštotyrininkas B.Orentas. Pagal jį šią vietą piliakalniu vadino vienas senas žmogus, o kalvoje esantis tunelis, vedantis į bažnyčią (iki šiol niekas jo netyrinėjo). Ir dabar dar yra aiškiai matyti įėjimas ,,po žeme“. Patvirtinimą, kad Žaliakalnis buvo vadinamas piliakalniu, randamas ir pas J.Kalvonaitę-Raicevičienę. Piliakalnio planas buvo sudarytas 1957m. tyrinėjimų metu. Deja, iš tyrinėjimų medžiagos išliko tik brėžiniai.

2002 m. pavasarį Žemaičių Naumiesčio seniūnija pabandė užtverti per piliakalnį einantį gruntinį keliuką. Bestumdant buldozeriu, vienoje vietoje žemės buvo nustumtos giliau ir atsidengė degėsiai bei akmenys. Ištyrus radiokarboniniu būdu, pasitvirtino spėjimai, kad tai I a. po Kr. piliakalnio įtvirtinimų anglys. Tai rodo, kad nepaisant piliakalnyje nuo 18 a. stovėjusių pastatų, jame išlikę senų ir vertingų kultūrinių sluoksnių.

Šis piliakalnis įeina į gynybinių piliakalnių, išsidėsčiusių apie Žemaičių Naumiestį, sistemą ir yra didžiausias iš visų. Ši gynybinių piliakalnių sistema įsilieja į didesnę, buvusią tarp Minijos, Veiviržos, Jūros ir Nemuno upių

Žaliakalnis nuo seno mėgemą naumiestiškių vieta. Grafo Rionikerio įkurtas parkas su iškastais tvenkiniais tuo metu buvo tik turtingųjų poilsio vieta. Pasikeitus laikams tai tapo valstybinių švenčių, gegužinių kitokių linksmybių vieta, įrengtas stadionas. Ir dabar šis kampelis tarnauja žmonių poilsiui.

Vanagių piliakalnis

„Šimtmečio amatų

puoselėtojas”

Menininkė Renata Jankauskienė užsiima Juodąja keramika. Ji yra įkūrusi dirbtuves. Čia vedami edukaciniai užsiėmimai vaikams ir suaugusiems, - supažindinimas su senosios Juodosios keramikos gaminimo tradicija Lietuvoje, jos istorija, o taip pat, praktiniai užsiėmimai, - lipdymas, žiedimas, dekoravimas, degimas.

Visada maloniai priima ekskursijas ir visus, besidominčius Juodąja keramika.

Žiūrėdami į menininkės Renatos Jankauskienės kūrinius gali ilgai medituoti. Regis, jauti, kaip lėtai juose srūva laikas, girdi, kaip skamba tyla.

Keramikės darbai – paprasti ir stebuklingi. Vienspalviai, bet juose žaidžia faktūra ir forma. Tik su jai būdingu kruopštumu ir kantrybe, Renata išgauna ypatingą molio kūrinių blizgesį ir ornamentus, o sujungta į ekspozicijas, Juodoji keramika dažnai sukuria paslapties ir įdvasintos erdvės įspūdį.

Renata Jankauskienė yra aktyvi Šauklių bendruomenės narė. Dalyvauja ir padeda organizuoti bendruomenės renginius. Savo kūryba ir darbu papuošia kiekvieną šventę. Remia juos finansiškai.

Todėl manome, kad ji verta būti šimtmečio amatininke.

“Menininkas ateina ir kuria ne tik tam, kad geriau pažintume tiesą, bet ir vildamasis siekia, kad pasaulis taptų šviesesnis, gražesnis ir geresnis.”

Renata Jankauskienė

„Šimtmečio projektas”

Mosėdžio moterų asociacija „Ognelė“ yra Respublikinio Vaclovo Into akmenų muziejaus įkūrėjo Vaclovo Into paveldo saugotoja. Tai didelis įpareigojimas ne tik prieš vietos visuomenę, bet ir prieš visą Lietuvą, prieš a.a. Vaclovą Intą, nes norint išsaugoti paveldą svarbu gerai susipažinti su asmens pasaulėžiūra, jo dvasia, kūrybos ir gyvenimo moto, turi būti altruistas, savanoris, pasiryžęs atiduoti, paaukoti viską vardan idėjos, vardan to, kad miestelyje gyventi būtų gražu ir gera kitiems. Tvirtai žemaitiškai nusistatęs dirbti ne dėl garbės ar pripažinimo, dirbti nelaukiant jokio atlygio - tokia buvo a.a. akmenų muziejaus įkūrėjo V. Into tvirta ir nekintanti gyvenimo nuostata. 2009 metais suteiktas finansavimas pateiktai projektinei paraiškai „Akmenų muziejaus įkūrėjo Vaclovo Into sodybos atnaujinimas“ į ES fondus LEADER metodu per Skuodo VVG integruota vietos plėtros strategija II prioriteto priemonę „Kaimo atnaujinimas ir plėtra“. Per vienerius metus buvo išvalyti trys tvenkiniai, paklota geomembrana, sukrauta iš akmenų tvora, kuri įrėmino nesutvarkytą sodo dalį, įstatyti iš metalo nauji kaltiniai vartai, pastatyti iš metalo kalti, su medine sėdima dalimi suoliukai. Nesutvarkytoje sodo dalyje įrengti takai gėlynai, paukščių voljeras, perkrauta sandėliuota V. Into rankomis sukrauta, sandėliuota akmenų krūva. Rasta daug gražių akmenų, kurie su landšafto specialistės Audronės Tamošauskienės pagalba buvo sustatyti ir papuošė naujai sutvarkytą sodo dalį, genėti medžiai, atsodinta sunikusi augmenija: medžiai, krūmai, suformuoti ir atnaujinti gėlynai, atstatyta pavėsinė, atnaujinti takai ir sutvarkyta a. a. akmenų muziejaus įkūrėjo Vaclovo Into kapavietė. Atstatytas paukščių voljeras, nupirkti povai, fazanai tokių rūšių, kokios voljere gyveno dar būnant gyvam V. Intui. Prie projekto įgyvendinimo prisidėjo Mosėdžio seniūnija, jos gyventojai, Skuodo rajono gyventojai, bendruomenės, įstaigos, įmonės dovanodami augalų sodinukus, kuriuos kažkada jiems buvo dovanojęs Vaclovas Intas, džiaugdamiesi ir didžiuodamiesi, kad sodinukai grįžta atgal į „karališkąjį akmenų muziejaus įkūrėjo daktaro sodą“. Gyventojai dovanojo nuotraukas, kuriuose buvo Vaclovas Intas, sodybos ir akmenų muziejaus kūrimo fragmentai iš 1958-1975 metų. Taip sode įkurtas memorialinis muziejus, skirtas a. a. jo įkūrėjui.

Gyventojai aktyviai dalyvavo talkose, prisidėjo savanorišku darbu. Projektas tarsi sugražino į miestelį Vaclovo Into dvasią: vėl talkos, vėl bendrystė vienijo visuomenę, kurios pagalbos dėka ir projekto lėšomis įgyvendinta ne tik a. a. įkūrėjo Vaclovo Into svajonė, bet ir sutvarkytas sodas atgimė naujam gyvenimui. Buvo sugrąžinta tai, ką tarsi jau buvome praradę.

Mosėdžio moterų asociacija „Ognelė“

„Šimtmečio verslininkas”

UAB „Mirilda“ Mosėdžio miestelyje įsikūrė 1998 m. Įmonei vadovauja visapusiškai atsakingas vadovas Algis Reliuga. Efektyvaus komandinio darbo organizavimas, suprantant, kad kiekvienas žmogus yra didelė vertybė įmonei, sukūrė lojalią darbinę aplinką, ženkli dalis darbuotojų yra ilgamečiai darbuotojai. Socialiai atsakingos įmonės vadovas yra įvairių projektų rėmėjas, partnerystėje su nevyriausybinėmis organizacijomis dalyvaujantis projektinėje veikloje, skatinantis naujas idėjas ir šventes. Ypatingą dėmesį skiria jaunimo aktyvumui finansiškai remdamas įvairias sporto veiklas.

Įmonės socialinį atsakingumą liudija faktas, kad keletą metų savo idėjomis ir lėšomis puošė miestelio centrą šventiniu laikotarpiu.

Daugybės renginių mecenatas, idėjų iniciatorius, prisidedantis prie visuomenės socialinio ir ekonominio vystymosi aktyvus verslo atstovas Algis Reliuga yra Mosėdžio miestelio visuomenės pasididžiavimas.

UAB „Mirilda“vadovas Algis Reliuga

Vaclovas Intas, išaukštinęs, į saulę pakylėjęs paprastą lauko akmenį. Nuo amžių žemdirbio keikiamas ir visaip iš laukų gujamas, gerų žmogaus rankų pakylėtas virš žemės akmuo – kūlis nušvito įvairiaspalviu žaismingumu, harmonija, privertė praeivį stabtelti, įsižiūrėti, nusilenkti ir pamilti.

Gimė Vaclovas Intas 1925 metais lapkričio 14 dieną Skuodo rajone Kivylių kaime. Vaciukas savo džiaugsmais ir atradimais dalinosi su dviem už save vyresniais broliais Stasiu, Juozu, Jonu ir jaunėliu Pranu.

1946 metais Vaclovas Intas įstojo į Klaipėdos Žemės ūkio mokyklą. 1949 metų rudenį Vaclovas išvyko mokytis į Kauno Valstybinį Vytauto Didžiojo universitetą, vėliau perorganizuotą į medicinos institutą. 1955 metais grįžo į Skuodo ligoninę, kur buvo paskirtas dirbti vidaus ligų skyriaus vedėju. 1957 metais paskirtas dirbti Mosėdyje.

Tada ir prasidėjo didieji darbai. Rankomis buvo iškasti nemaži tvenkiniai, tačiau vanduo juose nesilaikė. Teko jų dugną iškloti ką tik pradėta gaminti polietileno plėvele – tai buvo pirmas toks bandymas Lietuvoje. Pavyko jis sėkmingai, nes viskas buvo detaliai ir kruopščiai apskaičiuota. Tvenkiniuose neužilgo sužydo viena geriausių įvairiaspalvių vandens lelijų kolekcijų, plaukiojo paukščiai. V. Into gyvenamoji sodyba, priminė atogrąžas.

1962 metų birželį vienu atsikvėpimu gaisras nušlavė visas 42 miestelio centrą bei seno vandens malūno tvenkinio pakrantes aptūpusias trobeles. Atsiradusią griuvėsiais ir nuodėguliais užverstą atšlaitę, gydytojo Vaclovo Into iniciatyva nutarta paversti skveru, žymiems krašto žmonėms, bei įvykiams įamžinti. 1965 m. apdovanotas garbės raštu už aktyvų gamtos apsaugos idėjų populiarinimą. Už nenuilstamą triūsą puošiant Mosėdį, skiepijant gyventojams meilę tvarkai, grožiui, Vaclovas Intas 1968 metais apdovanotas Visasąjungine Liaudies Ūkio Pasiekimų Parodos sidabro medaliu.

1971 metais pradėta užtvankos statyba ant Bartuvos upės. Darbai tęsėsi du metus, kartu buvo atnaujintas ir senasis malūno tvenkinys, sustumtos kelios salos vandens paukščių perėjimui. Virš 50 ha išsiliejęs tvenkinys pavadintas „Gulbių ežeru”, jo krikštatėviais išrinkti V. Intas ir darbų vykdytojas Ž. Kišonas. Per du metus buvo pasodinta keletas tūkstančių medelių ir krūmų iš V. Into asmeninio medelyno. Prieš patvenkiant tvenkinius, iškilesnėse dugno vietose, prie salų pasodinta apie 700 vandens lelijų, lūgnių, kurias išaugino iš sėklų gydytojas. Po kiek laiko didysis Mosėdžio tvenkinys V. Into iniciatyva įteisintas kaip vandens paukščių draustinis.

1972 metais upės vagos apsuptoje lankoje prasidėjo darbai, kuriems vadovavo gydytojas V. Intas. Statė akmenis lauko ekspozicijoje lygiai taip, kaip kalnuose nuo šlaitų juos išbarstė gamtos jėgos. Akmenys vis keliavo į Mosėdį. Jų buvo pargabenta apie 20 000. Visą kuriamą parką apsupo apie 400 m. ilgio, 0,7 m. aukščio akmeninė krautinė tvora.

1977 metais jam suteiktas Lietuvos gamtos apsaugos draugijos Žymūno vardas.

1978 metais po visapusiškos rekonstrukcijos ir remonto pagarbia praeitimi atgijo ir vandens malūnas. Akmenų garbinimo banga iš Mosėdžio persirito per visą Respubliką ir už jos ribų.

A. a daktaras Respublikinio Vaclovo Into akmenų muziejaus įkūrėjas Vaclovas Intas kūrė akmenų muziejų negailėdamas savo laiko, savo lėšų. Vežė akmenis, sodino augalus ne tik ligoninės kieme, bet ir visame Mosėdžio miestelyje. Niekas negalėtų suskaičiuoti kiek savo gyvenimo laiko ir sveikatos jis atidavė savanorystei: augalų dauginimui, sodinimui, akmenų vežimui, Mosėdžio miestelio puoselėjimui. Mylėjo žmones ,mokėjo jos suburti kilniam vieningam tikslui - gyvenamosios aplinkos gražinimui, gyvenamosios vietovės savitumo ugdymui, saugojimui.

1979 metais V. Into iniciatyva įkurtas Respublikinis Vaclovo Into akmenų muziejus, kurio direktoriumi paskirtas Vaclovas Intas. Valstybė suteikė finansavimą akmenų muziejaus kūrimui, tarsi, jo gyvenimas turėjo palengvėti, deja, jam buvo svetima samprata, kad pasibaigus darbo valandoms pasibaigia ir darbas. Jis keldavosi su pirmaisiais saulės spinduliais ir dirbo, dirbo, dirbo. Jis sakydavo „man diena per trumpa, kad spėčiau, ką sumąstęs ir suplanavęs, padaryti. Mintis veja mintį, darbas – darbą“. Tokiais tempais jis dirbo ir kūrė visą gyvenimą. Vardan ko? Jis savęs to neklausė. Tik vieną kartą garsiai pasakė „Visa tai ką aš padariau ir sukūriau – tai mano dovana gimtajam kraštui“. Ši dovana ypatinga, beveik visas jo gyvenimas atiduotas šios dovanos kūrimui, tik jos dėka šiandien esame vienintelis toks unikalus miestelis turintis unikalų akmenų muziejaus statusą, tik jo dėka esame žinomi Lietuvoje ir už jos ribų.

a.a. Vaclovas Intas

„Šimtmečio dovana”

„Šimtmečio mokytojas”

Vaidutis Butkus Kretingos rajono Salantų gimnazijos mokytojas nuo 1975 metų.. Gimęs 1952 07 04 Mažeikių rajone Tvaskučių kaime. 1974 m. baigė Vilniaus Valsty-binį pedagoginį institutą, įgijo matematikos mokytojo specialybę. 1999 m. baigė Klaipėdos universitetą ir įgijo informatikos mokytojo kvalifikaciją.

Vaidutis Butkus pedagoginį darbą dirba nuo 1974 metų. 1975 metais pradėjo dirbti Kretingos rajono Salantų vidurinėje mokykloje matematikos mokytoju, o nuo 1989 iki 2017 metų, 27 metus dirbo šios mokyklos direktoriumi. 2001 metais Vaidučiui Butkui suteikta II vadybinė kategorija. Direktoriui vadovaujant 2006 metais Salantų vidurinei mokyklai suteiktas gimnazijos statusas.

Direktorius Vaidutis Butkus buvo inovacijų skatintojas ir diegėjas, projektų iniciatorius gimnazijoje. Nuo 1997 metų direktoriaus iniciatyva gimnazija aktyviai dalyvavo informacinių technologijų taikymo, ugdymo turinio tobulinimo ir atnau-jinimo respublikiniuose ir tarptautiniuose projektuose. Nuo 2008 metų inicijavo Tarptautinio Aplinkosauginio švietimo fondo gamtosauginių mokyklų Žaliosios vėliavos projektą. Už sėkmingą šio projekto veiklą gimnazija kasmet apdovanojama Žaliąja vėliava. Sėkmingai įgyvendinti projektai: „Aikštelės su dviračių-riedlenčių rampomis įrengimas“ 2014 metais, „Salantų gimnazijos viešųjų erdvių sutvarky-mas“ 2015 metais.

Siekdamas ugdymo formų, motyvacijos skatinimo būdų, gerosios patirties įvai-rovės, direktorius inicijavo gimnazijos mokytojų bendravimą ir bendradarbiavimą su kitų mokyklų bendruomenėmis, šalies švietimo institucijų mokslininkais. 2010 metais ugdymo diferencijavimo patirtimi dalijosi su Panevėžio „Vilties“ mokyklos pedagogais. Bendradarbiaujant su LEU dėstytojais gimnazijoje suorganizuotos nacionalinės konferencijos: „Lietuviško teksto skaitymas, suvokimas ir kūrimas“ 2013 metais, „Žemaitę prisiminus“, „Sėkminga pradinukų pamoka“ 2015 metais. Vykdant gamtosauginių mokyklų programą buvo glaudžiai bendradarbiaujama su KU mokslininkais: mokiniai atliko tiriamuosius darbus ir juos pristatė visuomenei. Salantų gimnazija jau 50 metų draugauja su Latvijos Priekulės, Estijos Tirvos, Rusijos Gdovo mokyklų bendruomenėmis. Kasmet vis kitoje šalyje susitikusios šių mokyklų delegacijos keičiasi kultūrinėmis programomis, tiesiogiai bendraudamos mokosi kalbų. 2016 metais, jubiliejinis 50-asis susitikimas vyko Salantų gimnazijoje ir dalyvių buvo puikiai įvertintas.

Skatindamas ugdytinių meilę ir pagarbą savo kraštui, pilietines iniciatyvas direktorius nuo 2009 metų inicijavo ir dalyvavo rengiant bei įgyvendinant kvalifik-acijos tobulinimo programų ciklą „Pažink Salantų apylinkes“ gimnazijos mokyto-jams, kad šie įgytas žinias ir patirtį perduotų mokiniams. Direktoriaus iniciatyva gimnazijoje veikė aktyvi skautų organizacija.

Direktorius inicijavo bendruomenę siekti aukštų ugdymo rezultatų. Salantų gimnazija didžiuojasi pasiekimais. Kasmet valstybinių egzaminų rezultatai yra vieni geriausių Kretingos rajone. Laimėtos prizinės vietos respublikinėse lietuvių kalbos olimpiadose (2012 metais – 1v., 2013 metais – 3 v., 2014 metais – 1v.) , respub-likinėse anglų kalbos olimpiadose (2013 metais – 3 v., 2016 metais – 2 v.), Lotynų kalbos ir Antikos kultūros olimpiadoje 2014 metais - 1v., Respublikiniame Eurosco-la konkurse 2013 metais - 3v. Gimnazijos mokiniai mokosi ir sėkmingai baigia Jaunųjų matematikų mokyklą: 2014 metais mokinė pateko į geriausiųjų dešimtuką.

Mokytojas, direktorius – aktyvus visuomenininkas. Jis buria bendrai veiklai Salantų miesto institucijų vadovus, daug metų vadovavo Salantų miesto ben-druomenei. Jo iniciatyva Salantuose įgyvendinti svarūs projektai: sutvarkytas miesto centras, Atgimimo ąžuolynas. Žmonės matydami direktoriaus iniciatyvą, darbus, atliktus visuomeniniais pagrindais, jį gerbia, pasitiki, jis yra lyderis ir autoritetas.

Vaidutis Butkus