2014 sausis

Nr. 1 (231)

KRISTIJONUI DONELAIČIUI 300 metų

LLKS AKTUALIJAS SKAITYKITE SVETAINĖJE WWW.LLKS.LT

SVEIKI SULAUKĘ ŠV. KALĖDŲ! SVEIKI SULAUKĘ NAUJŲJŲ METŲ!Sausio 1-oji – Nauji Metai, sausio 6-oji – Trys karaliai,

13-oji – Laisvės gynėjų diena, 15-oji – Klaipėdos krašto diena

Vladą Ežerskį 90-mečio proga

Reginą Parnarauskienę 80-mečio proga

Stasį Mikuckį 65-mečio proga

Sveikiname

Šiais metais minime lietuvių literatūros pradinin-ko Kristijono Donelaičio 300-ąsias gimimo metines.Ši sukaktis įrašyta į UNESCO minimų sukakčių ka-lendorių.

Kristijonas Donelaitis, evangelikų liuteronų kuni-gas gimė laisvųjų valstiečių šeimoje 1714 m sausio 1 d. Lazdynėliuose (Gumbinės apskritis, Prūsijos ka-ralystė), mirė 1780 m. vasario 18 d. Tolminkiemyje, palaidotas Tolminkiemio bažnyčioje. Mokėsi Knypu-vos katedros mokykloje, Karaliaučiaus universitete studijavo teologiją, lankė lietuvių kalbos seminarą.

Dirbo Stalupėnų mokyklos muzikos mokytoju ir choro vedėju, mokyklos vedėju (rektoriumi). Nuo 1743 m. iki mirties – Tolminkiemio klebonas. Pasta-tydino mokyklą, klebonų našlių namą, perstatė kle-boniją, bažnyčią.

Laisvalaikiu rašė eiles lietuvių ir vokiečių kalba, komponavo muziką, kūrė ir gamino, muzikos ins-trumentus, optinius prietaisus. Pirmieji du poeto gyvenimo Tolminkiemyje dešimtmečiai buvo ne-palankūs jo kūrybiniam darbui. Atsidėti kūrybai trukdė įtempti santykiai su vietos valdžia; jį slėgė tautiškai mišrios (2/3 vokiečių, 1/3 lietuvių) parapijosadministravimas, klebonijos ūkio reikalai. Kliudė irSeptynerių metų karas), kuris 1756 m. tiesiogiai pa-lietė Tolminkiemį.

Literatūrinį darbą K.Donelaitis pradėjo apie 1740–1743 m. Išlikusios 6 pasakėčios, spėjama, parašytos ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu – „Lapės ir gandro čėsnis“, „Rudikis jomarkininks“, „Šuo Didgalvis“, „Pasaka apie šūdvabalį“, „Vilks provininks“, „Au-

Lietuvių literatūros pradininkasžuols gyrpelnys“ Tai pirmieji originalūs šio žanro kūriniai lietuvių literatūroje. Be ezopinių, K. Done-laitis naudojo tautosakinius ir originalius siužetus; pasakėčioms būdinga emocingumas, ilgi moralai.

Pagrindinį savo kūrinį, poemą „Metai“, K.Done-laitis rašė veikiausiai 1765–1775 m., tiksli data neži-noma. K. Donelaitis davė pavadinimus tik atskiroms poemos dalims: „Pavasario linksmybės“, „Vasaros darbai“, „Rudenio gėrybės“ ir „Žiemos rūpesčiai“. Išliko dviejų pirmųjų dalių autografai ir visų dalių J. Hohlfeldto nuorašas. Pavadinimas „Metai“ pirmą kartą pavartotas Liudviko Rėzos parengtame pirma-jame K. Donelaičio poemos leidime. Pats K. Donelai-tis savo kūrybos nespausdino. Pirmasis K. Donelai-čio raštų leidėjas buvo Liudvikas Rėza, „Metus“ jis paskelbė 1818 m. Ciklo dalis L. Rėza kiek patrumpi-no, paredagavo, sujungė į vieną kūrinį ir išleido kar-tu su vertimu į vokiečių kalbą.

Poemoje vaizduojamas Rytų Prūsijos lietuvių vals-tiečių gyvenimas. Joje K. Donelaitis sukūrė ryškių baudžiauninkų paveikslų, kaimo buities, papročių vaizdų, lyrinių gamtovaizdžių, pirmuosius lietuvių literatūroje groteskiškus dvarininkų šaržus, nevengė hiperbolizavimo, satyros, burleskos, humoro. K. Do-nelaitis kėlė prigimtinės žmonių lygybės idėją, aukš-tino darbą, dorą, žadino lietuvininkų (būrų) tautinę savimonę, tautiškumą gretino su dorybėmis. Poemai būdinga krikščioniška pasaulėjauta, didaktika, sod-ri, žodinga kalba. Ji parašyta antikizuotu unikaliu (toniniu ir metriniu) hegzametru, pėdoje kirčiuojant tik ilgą skiemenį.

K. Donelaičio „Metai“ – lietuvininkų (Mažosios Lietuvos lietuvių) epas. Kaip ir įprasta epinėms poemoms bei epopėjoms, kūrinyje aprėpta tautos gyvenimo visuma. Tautą čia reprezentuoja būrai. Jie vaizduojami remiantis cikline laiko, istorijos irgyvenimo samprata. Atskleidžiami žmogaus (būro)

santykiai su gamta, su Dievu, parodomi būrų tar-pusavio santykiai; būrų ir ponų santykiai; pavaiz-duojama būrų buitis, papročiai, jų darbai ir šventės. K. Donelaitis savo kūriniu nori įtvirtinti per amžius sukauptas tautos moralines vertybes, išnaikinti ydas, išugdyti dvasinį tautos atsparumą.

3

Greniče, Konektikuto valstijoje, JAV (Greenwich,Connecticut, USA) 2013-11-22 Lietuvos Laisvės Ko-votojų Sąjungos (Vilnius, Lietuva) Ordinu „Už Tė-vynės Laisvę“ buvo apdovanotas Dr. Juozas Petras Kazickas „Už nenuilstamą rūpinimąsi Lietuvos Ne-priklausomybės atkūrimu ir įtvirtinimu, patriotišką veiklą organizuojant Lietuvos vadovų ryšius su JAV ir Europos valstybių vadovais, už filantropinę veikląLietuvoje ir pasaulyje.“ Ordiną įteikė Lietuvos Res-publikos Generalinis Konsulas Niujorke Valdemaras Sarapinas. Teikimo metu dalyvavo dukra Jūratė Ka-zickaitė, Kazickų Šeimos Fondo Prezidentė, sveikini-mo žodžius tarė Margarita Bareikaitė, Marijos Nekal-to Prasidėjimo kongregacijos (Putnam, Connecticut)seselė, Elena Naujikienė, Kazickų Šeimos Fondo Niu-jorko skyriaus darbuotoja Neila Baumilienė, Kazickų Šeimos Fondo Niujorko skyriaus direktorė.

Neila Baumilienė, kuri turėjo LLKS įgaliojimą at-vežti Ordiną, prieš perduodama jį Konsului Sarapi-nui garbingai įteikti Dr. Kazickui, pasakė:

„Šiandien turiu laimės ir garbės, Lietuvos Lais-vės Kovotojų Sąjungos įgaliota, atvykti pas Jus su šia delegacija ir Jums padėkoti už Jūsų pasišventimą irdarbą Lietuvai. Įgaliojimą gavau iš Lietuvos Laisvės Kovotojų. Tai žmonės, kurie pašventė savo gyveni-mus Lietuvai, kurie net Sibiro lageriuose sugebėdavo suorganizuoti sukilimus genocido mašinai griauti ir stabdyti. Tai žmonės, kurie per okupacinį laikotarpį pogrindyje leido žurnalą „Varpas“, dar vieną Lietu-voje kaip kad buvo „Katalikų kronika“. Tai žmonės, kurių dėka iš Lietuvos pamiškių, pakelių, aikščių ir stadionų, vos atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, buvo iškasti ir garbingai perlaidoti į kapus, kaip ir priklauso žmogui, kovojusių už Lietuvą, palaikai. Šiandien Jus sveikina delegacija, kurioje yra ir gar-bingi Lietuvos išeivijos, ir naujos imigrantų kartosatstovai, ir svečiai iš Lietuvos; ir dvasinio pasaulio, ir oficialus Lietuvos valstybės atstovas; ir jauni, ir ... iš-mintingi; ir Jūsų šeimos narė, ir Kazickų šeimos fon-do darbuotojai, ir Jūsų šeimos svečiai. Ordiną įteikti perduodu gerbiamam Lietuvos Respublikos Konsu-lui Niujorke Valdemarui Sarapinui.“

Iškilmingos ceremonijos metu, Konsulas Sarapi-nas, pavadinęs šįmet 95-metį paminėjusį dr. J.Kazic-ką gyva Lietuvos valstybės legenda, padėkojo jam už rūpinimąsi Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės įtvirtinimu bei švietėjiškų mūsų valstybės programų rėmimu. „Taip pat ačiū Jums už tai, kad pritraukėte į Lietuvą milijonines investicijas - turiu galvoje „Phi-lip Moris“, „Coca-Cola“, „Motorola“ kompanijų atėji-

Dr. Juozui Kazickui įteiktas Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos ordinas

mą į mūsų valstybę“, - sakė V. Sarapinas. Generalinis konsulas pažymėjo, kad šis garbingas apdovanoji-mas turi ir gilią simbolinę prasmę, nes J. Kazicko se-neliai buvo 1863 metų sukilimo dalyviai, kurie buvo ištremti į Rusiją, kur gimė ir pats Juozas. Dėkodamasuž garbingą apdovanojimą, dr. J. Kazickas sakė: „Aš žinojau, kad mano sapnas, jog Lietuva bus laisva, kažkada išsipildys. Ir tai iš tiesų įvyko. Ačiū mamai ir tėčiui už įskiepytą meilę Tėvynei Lietuvai“.

Elena Naujikienė, Kazickų Šeimos Fondo Niujor-ko skyriaus administratorė, su kurios pagalba Dr.Ka-zickas gali vesti korespondenciją laiškais ir el.paštu,pavadino Dr. Kazicką „Mūsų Šviesybe“.

Dr. Juozo P.Kazicko dukra Jūratė Kazickaitė, dė-kodama susirinkusiems už apislankymą ir pagerbi-mą, pakvietė visus susėsti, o Tėvelį, kaip visi šeimos nariai jį vadina, paragino pasakyti kalbą.

„Kiek aš beturėčiau tų gražių dienų, kiek man jų beduotų Dievulis, aš visvien dirbsiu dėl mūsų Tėvynės“, - Dr. Juozas P.Kazickas

Dr. Juozas Petras Kazickas kalbėjo: „Mieli broliai, seserys, kurie esam susirinkę čia,

šitam krašte tikrai praleidom gyvenimą visą kovo-dami, galvodami, sapnuodami apie laisvą, nepri-klausomą Lietuvą. Man tas sapnas, aš buvau visada tikras, kad taps realybe. Tai gilus tikėjimas. Galbūt

Prano Valio nuotraukoje: priekyje - dr. Juozas Kazickas, antroje eilėje iš kairės - Aleksandros Kazickienės lituanistinės mokyklos vedėja Neila Baumilenė, Kazickų šeimos fondo administratorė Elena Naujikienė, Švč. Marijos Nekaltojo prasidėjimo vienuo-lyno seselė Margarita, dr. J. Kazicko dukra Jūratė ir Lietuvos

generalinis konsulas Niujorke Valdemaras Sarapinas.Kazickų Šeimos Fondo Niujorko skyriaus archyvas, 2013

4

tikrai turiu padėkot čia ir dabar vienam svarbiau-siam žmogui, asmenybei, kuri prisidėjo prie mano veiklos, tai buvo mano Mama, tremtinė iš Rusijos,vargo Angelas. Ir svarbiausia manau, kad Jūs sutik-sit su manim, kad visi mes turim padėkot Aukščiau-siam. Mes visi turim padėkoti Dievuliui, kad mūsų darbas pasiekė Jį, pasiekė Jo mintis. Jis visur prisi-dėjo, kad mūsų maldos būtų išklausytos, kad mūsų darbas būtų naudingas, ir tiktai Jo dėka, aš tą tikiu labai giliai, [buvo] sudarytos sąlygos, kad taip turė-jo atsitikti. Jis galbūt davė, aš taip tikiu, man kartais mintį, kartais energiją, kartais tikėjimą [dėti] dardaugiau pastangų. Davė tą mintį, kad niekad ne-abejotumėm, jog tiesa, jog meilė yra nenugalimos jėgos. Dėl to aš savo širdyje dėkoju Jam, kad Jis davė man mintis kaip prieiti prie svarbiausių valstybinių vyrų šitam pasaulyje, kaip jiems pristatyti mūsų viltį, kad mes verti esam laisvės. Verti esam laisvės garbinti Jį ir padėkoti Jam, Aukščiausiam.

Man nepamirštamai akyse ir mintyse yra posa-kis mano Tėvelio, kai kas paklausė jo, kodėl gi mes išvažiavome iš Čiornaja Padinos, kur buvo sukurtas toks aukštas standartas, į tokį vargą naujai atgims-tančios Lietuvos. Ir jis atsakė tiems žmonėms, kad nebuvo galbūt lengvas sprendimas grįžt į suvargu-sią Lietuvą, bet tai nėra joks pasiaukojimas, kada kitas variantas, kita salyga yra sistema, kuri šaudo kunigus ir degina bažnyčias. “Juozuk, - man saky-davo ir visiems kitiems, - pasirinkimas buvo labai paprastas, kad ta sistema sunaukins ir mus.” Tas man pasiliko mano atmintyje visada, ir mes buvom kaip tik jo vertybių pusėje, mes statėm bažnyčias tremtyje, tenai.

Aš su džiaugsmu pastačiau bažnytėlę tų varguo-lių pagerbimui, koplyčią Čiornaja Padinoj, kuri yra tokia svarbi dabar. Man rašo žmonės, kad jie turi vietą, kur nueiti, atsiklaupt, kad galbūt liet ašarą. Tai yra ta vieta, kur jie gauna ramybės ir vilties. Bandžiau aprašyt savo gyvenimą, kuriam yra ge-ras pavadinimas “Vilties kelias”. Per visą gyvenimą keliavau tuo keliu, visada turėdamas viltį, visada besimelsdamas, kad Lietuva bus vėl laisva ir ne-priklausoma. Pas mane namuose žmonės čia yra trečiosios bangos atstovai, nepamirškit, prašau, kad mes esame labai skolingi, esam labai skolingi Aukščiausiam už viską, ką mes turim.

Ačiū labai už šitą gražų pagerbimą. Nesijaučiuužsitarnavęs. Aš tikrai atlikau savo pareigą. Nie-kad nesitikėjau, -ir dabar šitas dalykas man yra netikėtas, -kad kas nors įvertins. Esam laisvi, tu-rim Nepriklausomos Lietuvos garbingą atstovą, [gerbiamą Konsulą], kuris atlieka tokį neišpasakytą darbą, stiprindamas ryšius tarp mūsų išeivijosir brangiosios Tėvynės. Kai aš pamatau, kaip jis

kiekvieną pažįsta, aš esu labai dėkingas. Nemažiau aš esu dėkingas ir mielai seselei, kuri yra čia, kuri atlieka šventąjį darbą. Ir tas darbas yra tiek daug surištas su Lietuvos religiniu atgimimu, kurį so-vietai buvo sunaikiną. Su milžinišku pasiaukojimu ji dirba su mūsų išeivija, ji yra neišpasakytas pa-vyzdys. Šventas pavyzdys tokių žmonių, atliekant tokį gražų ir kilnų darbą – esu dėkingas Jums ne-paprastai. Dėkingai esu irgi mūsų mielai Neilai, ji sustiprino, pakeitė mūsų Fondo veiklą, atnešdama naujas idėjas, [atvesdama] naujus žmones. Mieloji Neilute, ačiū Tau. Nežinau aš jokio kito žmogaus, kuris yra tiek pasiaukojęs mūsų mokyklėlių atsta-tymu, jų sustiprinimu, išlaikymu mokytojų, -ku-rie turi savo darbus, kurie daug prisideda prie šitų mokyklėlių išlikimo,- apmokymo, apšvietimo.

Yra begalinis sąrašas mano širdyje žmonių, ku-riems aš esu dėkingas, ir jų akivaizdoje jaučiuosi neužsitarnavęs tokio pagerbimo, bet aš dėkoju ir tiems, kurių vargas ir mirtys buvo miškuose. Mes bandom irgi aprašyt, suorganizuot, kad jis [jų gyve-nimas] būtų visiems lietuviams žinomas. Jie yra šventieji, kurie pasiaukojo dėl Lietuvos Laisvės. Daugelis jų žuvo dėl Lietuvos laisvės, ir čia mano pagarba amžina tiems didvyriams. Aš žinau, kai perskaitau jų dienoraščius.Jie užsitarnavę žymiai žymiai didesnės pagarbos negu kad aš. Niekad nie-kad mes jų nesugebėsim pagerbt, kadangi daugumas jų žuvo kovoje už Laisvę. Ir čia mūsų pastangos turi būti dedamos, kad visa Lietuva žinotų [apie juos]. Jaunosios generacijos gyvena šiandieniniu gyve-nimu, ir jiems tai nežinoma. Galbūt retai, kada jie paskaitys tas vargo knygas apie neišpasakytą drąsą ir pasiryžimą siekti laisvos Lietuvos. Aš jaučiuosi skaitydamas jų prisiminimus, nevertas nušluostyti jų batų, nuvalyti jų kojų, suvargusių, sušąlusių. Bet čia jaunoji generacija, aš sakau tą dalyką Jums, nie-kad neturėtumėt pamiršt šitų žmonių ir įamžinti jų kovą dėl Laisvės. Tikrai gyvensim, išsiskirstysim šią dieną kiekvienas į savo darbą, ir tie dalykai pasiliks tolumoj, bet begerbdami viens kitą nepamirškime, kad yra žymiai garbingesnių žmonių už mus visus. Padėka jiems, kurie dirbo atkurdami Nepriklausomą Lietuvą. Pagarba Jums visiems, kurie išeivijojnepamiršot Lietuvos, kad Jūsų širdyse yra gyva ta meilė, kilnioji meilė.

Tad sakau, Mielieji broliai, seserys, esam laimin-gi, kad esam čia kartu, ir aš esu Jums labai dėkingas už tokį gražų pagerbimą. Aš nesugebėsiu Jums atsidėkot, ir kaip aš Jums dėkočiau, niekad ne-bus pakankama. Ir linkiu, kad Jūs prisimintumėt šitą Lietuvos čepterį [skyrių/ laikotarpį], kada mes nepasidavėm nevilčiai, kad nepametėm tos vilties mūsų sunkiam kelyje, kad turim dirbt visi dėl mie-

5

los Lietuvos. Yra tai kraštas, kuriam mūsų tėvai ir protėviai gimė ir augo, yra tai mūsų Tėvynė. Gal kai kurie mes nebegrįšim į ją. Jai mes esam labai skolingi. Ir aš pasilieku gyvenime su dideliu sko-los jausmu, su dideliu supratimu, ką reiškia kitų žmonių pasiaukojimas, kad mes būtumėm laisvi. Kaip sunku suprast jauniems, kaip sunku suprast ir mums kitą sykį, bet kai kažkas ateina ir pagerbia, tai tą skolą, tą jausmą tik sustiprina. Galiu pasakyti Jums, kiek aš beturėčiau tų gražių dienų, kiek man jų beduotų Dievulis, aš visvien dirbsiu dėl mūsų Tėvynės. Dirbsiu kaip vergas, kuris supranta savo skolą, ir kuris labai laimingas, kad jis gali dir-bti tame varge dėl mūsų visų laimės. Dovanokit, kad aš taip kalbu ilgai, labai retai aš turiu tokius mielus žmones, ir aš noriu visada parodyt, kaip smarkiai aš esu įsiskolinęs mūsų žmonėms, kurie žuvo kovoje dėl mūsų brangios Tėvynės Laisvės ir Nepriklausomybės. Ačiū, kad atvažiavot mane aplankyt, niekad nesitikėjau, čia didelis siurprizas

man. Dovanokit tikrai, kad aš taip šneku, bet tai jausmai, kurie širdyje yra, išblaškyti, bet jie yra visi meilėje savo Kraštui, meilėje Jūsų čia esančių.“

Seselė Margarita Bareikaitė: „Gerbiamas Dak-tare, mes džiaugiamės, ir dėkojam Dievui už Jus, kad mes turim savo Bažnyčioj tokių šventų žmonių kaip Jūs. Mokat visus išvardint, atsiminti, visiems dėkoti. Manau, kad Viešpats Jums atsilygins ne-paprastu gerumu ir palaima, todėl, kad, už viską, ką darot ir darėt visą gyvenimą kitiems, mes Jums jaučiamės skolingos. Ir turiu pasakyt šia proga kiekvieno mėnesio penktadienį, kada Lietuva buvo pagrobta, o ir dabar turim mišias už Lietuvą ir už visus, kurie dirba Lietuvai. Mes remiam to-kiu būdu savo malda. Taip pat jaučiame didelį dėkingumą Jums, nes esat Dievo išrinktas žmogus ir visa Jūsų šeima, kad taip mokat mylėti savo tautą ir nepamirštat Kūrėjo, kuris Jus įkvėpė. Kad esat toks gilus žmogus, didžiuojamės Jumis ir dėkojame Viešpačiui už Jus. “

Dr. Rūta Gajauskaitė, kriminologė

Lenkai nerimsta. Ir jau senai – dar nuo Krėvos (1385m.), Astravos (1392m.), Vilniaus (1401m.), Ha-rodlės (1413m.) unijų, Lucko (1429m.) susirinkimo beiLiublino (1569m.) unijos – vis siekė panaikinti Lie-tuvos valstybę ir užgrobti teritoriją. Nors tuo metu Lenkija buvo 5 kartus mažesnė už Lietuvą, tačiauunijų tekstai aiškiai rodo, kokie buvo tikrieji lenkųtikslai.

O ir šiandien, kai nauja geopolitinė situacija tiekEuropoje, tiek pasaulyje yra kitokia, kuri teisiškai sureglamentuota taip, kad tautos, nuoširdžiai supra-tusios viena kitos gyvybinius idealus, troškimus ir teises, gyventų ir kurtų gerovę viena kitos neskriaus-damos, tai net šiandien mes matome, jaučiame ir kenčiame nuo lenkų, kurie šimtmečiais puoselėjo ir siekė visai kitų – grobikiškų – tikslų ir šiandien tą politiką toliau vykdo.

Ir nepaisant ilgamečio vienodo okupacinio sovie-tų jungo pasekmių, lenkai iš praeities nepasimokė, savo klaidų neišsiaiškino, ir toliau niekam tikusius senuosius Lietuvos-Lenkijos santykių pagrinduseksploatuoja. Ir eksploatuoja kūrybiškai, pritaikant šiandienines politikos priemones.

Antai, yra Europos Tarybos tautinių mažumų ap-saugos konvencija, kuri reikalauja apsaugoti tik tau-tines mažumas, kurios neturi savo nacionalinių valstybių. Lietuvoje tokios yra karaimų ir totorių mažumos. Tuo tarpu lenkai turi savo nacionalinę valstybę – Lietuvos kaimynę Lenkiją, kuri ir turi rū-

Bendrija, o ne mažuma!!!pintis savo išeiviais svetimose valstybėse, tai yra, jų kultūrinių, švietimo ir kitais reikalais.

Taip ir yra su lenkais kitose valstybėse, tiek JAV, kuriose gyvena 10 milijonų lenkų, bet valstybė jiemsneišlaiko nei 1 mokyklos. Tai Lenkija Amerikoje išlai-ko 54 šeštadienines mokyklas. Ir Europos Sąjungoje taip pat – Vokietijoje gyvena 2 milijonai lenkų, betnėra valstybės išlaikomų lenkiškų mokyklų. Prancū-zijoje – 1 milijonas, Anglijoje – 0,5 milijono, Rusijoje– 0,3 milijono – ir nei vienos mokyklos. Tik posovie-tinėse valstybėse – Latvijoje, Čekijoje, Ukrainoje yrapo kelias mokyklėles, o Lietuvoje – kur gyvena 250 000 lenkų yra net 120 valstybės išlaikomų lenkiškų mokyklų ir net lenkiško universiteto filialas !!!

Tai akivaizdi, pasaulyje nematyta privilegija, nes lenkai ne mažuma, o tik tautinė bendrija. O bendri-joms minėta konvencija n e t a i k o m a.

Tuo tarpu lenkai būtent apgaulingai, prisideng-dami mažumų vardu, dargi reikalauja konvencijojenumatytų sąlygų ypatingo praplėtimo, kas jau aki-vaizdžiai rodo į Lietuvos teritorinį padalijimą, sudviguba valstybine kalba, valdymo struktūromis, tačiau eksploatuojant Lietuvos biudžetą, o ne Len-kijos!

Ir kuo tai skiriasi nuo okupacijos? Nepavyko auto-nomijos įkurti, tai daromas dar akiplėšiškesnis va-riantas!

Juo labiau, kai Tautinių mažumų įstatymų projek-tą ruošia darbo grupė, vadovaujama Lenkų rinkimi-nės akcijos deleguoto viceministro Edvardo Trusevi-čiaus. Būtent šis lenkas ir pasirūpino, kad įstatymo

6

projekte būtų įteisinta dvikalbystė, dvikalbiai pava-dinimai, pavardžių rašymas originalo kalba ir už-drausta keisti lenkų ir lietuvių procentinį santykį vietovėse.

Kadangi Lietuvoje gyvena 116 kalbomis kalban-čios tautybės, tai toks įstatymas turėtų galioti joms visoms. Štai ir turėtume „Babelio bokšto“ variantą E. Trusevičiaus paruoštame įstatymo projekte.

Prisimintina, kad Lietuvos Statutuose buvo įtvir-tintos valstybės apsaugos nuo užsieniečių įtakos ir kolonizavimo priemonės, draudžiančios jiems turė-ti nekilnojamąjį turtą Lietuvoje ( žemę, mūro na-mus) bei draudžiančios užimti bet kokias pareigas valstybėje !!!

Tuo tarpu Lietuvoje užsilikę okupantai ir jų pa-dėjėjai, vykdę Lietuvių Tautos genocidą, gavo pilie-tybes, gavo teisę turėti savo pilietines organizacijas,ir dabar dalyvauja valstybės valdyme. Buvusioms okupacinėms valstybėms nereikia išlaikyti savo šni-pų desanto Lietuvoje – jie visi legaliai sabotuoja, dirbdami valdžios bei valdymo struktūrose.

Argi ne akivaizdu, kad būtina atmesti pateik-tą įstatymo projektą kaip antikonstitucinį, ir imtis griežtų priemonių Lietuvos valstybingumą apsau-goti, ištaisant praeities klaidas. O būtent – privalu papildyti Lietuvos-Lenkijos sutartį preambule apieistoriškai susiklosčiusius antagonistinius tarpusavio santykius praeityje ir jų pasekmes šiai dienai, akcen-tuojant Želigovskio akciją ir Armijos Krajovos veik-los II Pasaulinio karo metu įvertinimą bei šiandieni-nius nelygiateisius valstybių santykius, pereinančius į atvirą diskriminaciją Lietuvai.

Lietuvos-Lenkijos sutarties vienpusis vykdymasformuoja:

- faktinę Lenkijos diktatūrą Lietuvai bei gresiamūsų valstybės suverenitetui;

- kursto tautinę neapykantą bei formuoja tarp-valstybinių santykių antagonizmą vietoj draugiško bendradarbiavimo;

- griauna ES narių tarpusavio pasitikėjimą ir skai-do NATO pajėgų vienybę.

Būtina įvertinti Lenkijos politinės klastos pasek-mes, pradedant 6 unijomis bei 1920 metų Suvalkųsutarties sulaužymu bei tos politinės klastos pakar-tojimo pasekmes, autonomijų kūrime Rytų Lietuvo-je bei „lenkų kortos“ įvedime svetimoje suverenioje valstybėje ir Lietuvos-Lenkijos sutarties vienpusiutik Lietuvos įsipareigojimų vykdymu.

Įvertinus šiuos akivaizdžiai nelygiateisius Lenki-jos veiksmus būtina taikyti tarptautinės teisės regla-mentuojamų priemonių kompleksą Lenkijos antago-nizmui Lietuvoje sustabdyti ir ES narių tarpusavio pasitikėjimą atstatyti. Tuo pačiu tai būtų efektyvi prevencija NATO pajėgų stabilumui išlaikyti.

Pažymėtina, kad tokią situaciją aktyviai formuojair iškreiptai viešina Europos Sąjungoje eilė Lietuvos lenkų pareigūnų:

- lenkų frakcijos Atkuriamajame Seime priešin-gu balsavimu visiems valstybingumą atkuriamiems įstatymams;

- oficialiais pareiškimais ir politiniais siekiaisišlikti SSSR sudėtyje;

- lenkų autonomijos Rytų Lietuvoje kūrimu;- Armijos Krajovos demonstracijomis-paradais

4 Rytų Lietuvos rajonuose, dalyvaujant oficialiemsLenkijos pareigūnams;

- lenkų kortos įvedimu Lietuvoje;- Lietuvos lenkų-politikų pastoviais nepagrįstais

skundais ES Parlamentui dėl menamų mažumų tei-sių pažeidimų, tyčiniais šmeižimais, faktinai siekiant privilegijų;

- V.Tamoševskio 60 000 parašų iš lenkiškai kalban-čių piliečių rinkimu, bei viešai per TV raginimu Lie-tuvą integruotis į Lenkiją.

ES Pagrindinių teisių agentūra (FRA) savo tyri-mais nustatė, kad Lietuvos mažumos skriaudžiamos mažiausiai. Antai, tik 23% iš jų skundžiasi, kai tuo tarpu Prancūzijoje ir Italijoje net 94 % mažumų ne-patenkinti savo padėtimi.

Matyt, norėdamas paneigti tokį Lietuvos gerą įvertinimą, europarlamentaras Valdemaras Tamo-ševskis surinko 60 000 Rytų Lietuvoje gyvenančių lenkų parašų, turinčių įrodyti sunkią mažumų pa-dėtį Lietuvoje.

Bet tokiais akivaizdžiai priešvalstybiniais lenkų veiksmais nesirūpina nei Seimo valdančioji pozicija,nei opozicija! Ir kas gali paneigti, kad ...?

Destrukcinė ir priešvalstybinė Rytų Lietuvos len-kų pareigūnų veikla buvo svarstyta Seime, bet tai-kytos priemonės (dėl autonomijos, dėl teismų spren-dimų nevykdymo ir pan.) jų nesustabdė valstybės ardomojo darbo Lietuvoje. Todėl būtina pradėti iki-teisminį tyrimą dėl visų suminėtų faktų jų tampria-me ryšyje.

Minimi veiksmai V. Tamoševskio ir kitų lenkų po-litikų veika atitinka LR BK 114, 117, 120, 123, 124,271 str., todėl jie turėtų būti traukiami baudžiamojon at-sakomybėn už priešvalstybinę veiklą:

- kaip sulaužę rinkėjams ir Valstybei duotą prie-saiką;

- kaip piktnaudžiavę oficialiais įgaliojimais RytųLietuvos savivaldybėse;

kaip nepagrįstai šmeižę Lietuvą ES institucijose.Argi nekeista, kad nei viena Seimo frakcija „ne-

pastebėjo“ minėtų įstatymo pažeidimų ir nesikreipė dėl kaltų lenkų teisminio persekiojimo?

Argi nekeista, kad nei viena Seimo frakcija nepa-stebėjo skirtumo tarp bendrijos ir mažumos ir ne-

7

pasipriešino tokio E. Trusevičiaus paruošti įstatymo projekto svarstymui Seime?

Argi nekeista, kad nei viena frakcija nesikreipė įKonstitucinį teimą dėl tokio įstatymo projekto nesu-derinamumo su Konstitucija?

Ir kas gali paneigti, kad ir Seimo valdančioji po-zicija ir opozicija yra suinteresuotos lenkų įsitvirtini-mu Rytų Lietuvoje?

Kažin kodėl?..

Algimantas Patašius

1936 metais, Klaipėdoje švenčiant akademinę Jū-ros dieną, prie švyturio buvo iškilmingai priimta jaunimo priesaika jūrai, dalyvaujant 1500 studentų iš viso krašto. Štai jos žodžiai, kurių autorius - žy-mus rašytojas, publicistas Ignas Šeinius:

Ties tavim susikaupęs aš pergyvenu Tavo didingą grožį, jaučiu krūtinėje Tavo visados jauną jėgą. Amžiais atsidus-dama Tu nenuilstamai plauni mano tėvynės krantą. Tu jun-gi jį su viso pasaulio krantais. Tu esi nekintamas ryšys tarp mano krašto praeities ir šių dienų. Tavo vandeniu suvilgęs kaktą, aš praregiu ir jo skaid-rią ateitį. Matau, kaip mano vaikų vaikai Tavo bangas lai-vais aria, o Tu, mėgdama nar-są, iš savo gelmių aukoji jiems neįkainojamus turtus.

Gal būt, kad mano tėvai buvo Tave kiek primiršę. Jie bandė savo jėgas sausumos plotams įveikti. Tur būt, ne-žinojo, kad sausumą galima valdyti tik jūros atsirėmus, tik jos laisvę savo kraujyje juntant.

Aš, jaunas atgimusios Lietuvos sūnus, grįžtu į Tave. Tėvynės gyvybės reikalą suprasdamas, Dievą aukštybė-se liudininku šaukdamas, pažadu būti Tau ištikimas. Gal būt, kad man teks kada, šį krantą ginant, čia paskutinį kartą atsidusti. Tai manęs negąsdina. Tave mylėdamas aš žinau, kad kiekvieną, kas mane nuo Tavęs atskirti steng-tųs, aš įveiksiu. Tu, nesuvaržoma, galinga, didinsi mano jėgas daugeriopai. Šiandien aš prisiekiu Tau, Jūra. Aš ir mano vaikai bus Tau ištikimi.

Tada buvo kiti laikai. Dabar kasmet Klaipėdoje ūžiančių „jūros švenčių“ kitas turinys ir prasmė (jei ji išvis yra). Dabar kita Lietuva, kitas ir jaunimas... Banalūs žodžiai, bet tai tiesa. Daug jaunimo palieka Lietuvą nieko jai neprisiekę, nieko neįsipareigoję, ki-tas dar ir burnodamas. Ar buvo anuomet prie švytu-rio Bronys Stundžia, palikęs Lietuvą beveik prieš 70 metų? Buvo ar ne, bet toji priesaika tebėra jo kraujyje, nors jis jau peržengė savo 97-uosius metus (gimė 1916 m. gruodžio 5 d. Gemeliškio km., Šešuolių vls.).

Gyvenimas Lietuvai ir jūraiB. Stundžios biografija vienaip ar kitaip vis sie-

jasi su vandenų stichija. Bostone išleistos „Lietu-vių enciklopedijos“ XXXVII tome rašoma: „1936-42 studijavo chemiją VDU ir Vilniaus universitete,1945 Šveicarijos Fribourgo universitete, 1957 gavobakalaurą iš chemijos Toronto universitete. Įgijęspatirties keliose įmonėse, nuo 1957 m. dirbo Onta-

rio Sveikatos ministerijosvandens išteklių komisijoslaboratorijos mokslo dar-buotoju. 1972 ta komija per-organizuota į Ontario ap-linkos ministeriją, tada S.buvo pakeltas vandenų ty-rimo laboratorijos viršinin-ku, kur išdirbo iki pensijos1981“. Tokia ta pilkoji gy-venimo pusė, bet ji leidžia užsitikrinti pragyvenimą ir galimybę atsiduoti tam, kas labiausiai traukia širdį. Toji kita B. Stundžios gyvenimo

pusė spalvinga ir nerami.1936 m. Klaipėdoje, Smiltynėje, buvo atidaryta

buriavimo mokykla. Žinoma, ten buvo ir B. Stun-džia tarp 30 pirmųjų kursantų, įgijo jachtos vadokvalifikaciją. Jis, aktyvus jūrų skautas, tapo vienuiš 1938 m. VDU susikūrusios studentų korporacijos„Jūra“ lyderių. Korporacija užsibrėžė tikslą ugdy-ti stiprią, taurią, asmenybę, jūros reikšmę valstybei suprantantį inteligentą ir, antra, dirbti jūrinės pro-pagandos darbą. B. Stundžia buvo aktyvus visur: viešose paskaitose, įvairiuose susibūrimuose, bai-darių žygiuose, varžybose, vedė buriavimo kursus, dalyvavo valandėlėse radiofone, rašė jūrinėmis te-momis „Lietuvos aidui“, „Mūsų jūrai“, „Skautų ai-dui“. 1940 m. prieš sovietinę okupaciją korp! „Jūra“turėjo 70 narių VDU, 50 narių Vilniaus universitete. Tą vasarą dar spėjo surengti dvejus buriavimo kur-sus akademiniam jaunimui Trakų ežeryne, Žydiš-kių vandens sporto bazėje prie Skaisčio ežero, kursų komendantas buvo B. Stundžia. Liūdnai uždarant antruosius kursus, jau nebebuvo ant stiebo Trispal-vės, giedoti buvo privaloma ne Lietuvos himną, o „Internacionalą“. B. Stundžia prisimena – kai kurių kursantų akyse buvo ašaros.

B.Stundžia jachtoje NEMIRA III

8

Daugelis korporantų įsijungė į pogrindinę pasi-priešinimo kovą, dalyvavo 1941 m. birželio 23-osios sukilime. Prašomas prisiminti anas dienas, 1993 m. laiške rašytojui, publicistui, buvusiam „Jūros“ korp! Vilniaus universitete vadui Algirdui Gustaičiui B. Stundžia rašė: „Daug klausimų užduodi, o aš ne-labai ką prisimenu. Dėl Trakų užėmimo pirmą karo dieną: gyvenome tada Žydiškėse. Kažkas prašė iš Trakų talkos organizuoti partizanus. Kaip atsargos karininkai A. Adomaitis ir aš jautėme pareigą prisi-dėti (B. Stundžia studijuodamas sykiu baigė kariū-nu aspirantu Karo mokyklą, gavo jaun. ltn. laipsnį – A.P.). Buvo dar Vytautas Pašakarnis, Trakų milici-jos viršininku buvo Petkus, tarnavęs Karo mokyk-los ūkio kuopoje sanitaru, turėjęs viršilos laipsnį. Miestą užėmėme gal dešimtyje, o per miestą rusai dar traukėsi. Jokių susišaudymų nebuvo. Tas par-tizanavimas truko gal kelias dienas, vėliau įstojome į Lentvaryje susidariusį pulką, kur išbuvome kelias savaites, kolei išgirdome, kad vokiečiai žada siųsti į Rytus“.

Vokiečių okupacijos metais B. Stundžia ėmėsigaivinti bolševikmečiu numarintą buriavimo spor-tą, nors karo sąlygomis apie buriavimą jūroje nė kalbos negalėjo būti. 1942 m. prie Kūno kultūros rūmų buvo sudaryta buriavimo komisija, suorgani-zuoti buriuotojų klubai Vilniuje, Kaune, Šiauliuose; B. Stundžia, Kauno buriuotojų klubo pirmininkas, buvo komisijos narys. Porą metų vyko darbas, reng-ta regatos, tačiau šis etapas greitai baigėsi.

Korp! „Jūra“, uždrausta 1940 m., nebeatgimė ir užjūryje. Korporantų likimai labai skirtingi, dažnai tragiški. V. Rudminas žuvo 1941 m. birželio sukili-me, J. Noreika buvo sužeistas, bet išgyveno, vokiečių metais veikė pogrindyje. O. Sokolikas repatrijavo įVokietiją, buvo mobilizuotas ir žuvo Rytų fronte,J. Falejevas su tėvu išvyko į Angliją, tarnavo britųkaro aviacijoje ir žuvo. J. Jagomastas vokiečių su-šaudytas Paneriuose, A. Viršila, iš kurio B. Stundžia gaudavo LLKS laikraštį „Laisvės kovotojas“ ir pa-laikė ryšį su šia organizacija, buvo suimtas Gestapoir žuvo Landsbergo kalėjime Vokietijoje. Nacių ka-lėjime sulaukė karo pabaigos ir P. Jurkštas. Dar pir-mosios sovietinės okupacijos metais Sibire atsidūrėV. Šestakauskas (ten žuvo 1942 m.), S. Žukauskas (rašytojo A. Žukausko-Vienuolio sūnus), K. Ivano-vas (žuvo lageryje kažkur Šiaurėje), V. Podliaskis, V. Nasevičius, jau po karo į Gulagą išvežtas J. Kon-drotas, o jo motina stribų nušauta savo namuose... Kiti, išvengę juodžiausios lemties per okupacijas, pokaro išsibarstė po pasaulį.

Daugiau negu epitafija „Jūrai“ ir jos korporan-tams lieka mums B. Stundžios vienmečio Algirdo Gustaičio (mirusio Los Andžele 2002 m.) parengta

ir 1998 m. Klaipėdoje išleista monumentali 562 psl. knyga „Lietuvių studentų korporacija „Jūra“ Lietu-vos universitetuose“. Ji stebina įdėto darbo užmo-ju, kruopštumu, medžiagos gausa. Iš visų pasaulio pašalių surinktuose dokumentuose, prisiminimuo-se, fotografijose, laiškuose, spaudos publikacijose,faksimilėse, žiniose apie kiekvieno korporanto li-kimą – visa korp! „Jūra“ istorija kaip ant delno. B.Stundžia, 1944 m. pasitraukęs iš Lietuvos ir atvykęs į Kanadą, ne veltui įsikūrė Toronte: tai žymus Ka-nados lietuvių bendruomeninio gyvenimo židinys, o antra – šalia plyti Ontario ežeras, kurį keistoka vadinti ežeru, kai tarp jo krantų galėtų išsitekti 12 Kuršių marių. Čia B. Stundžia rado dirvą tęsti jam artimą veiklą kad ir kitomis sąlygomis. Daug energi-jos atidavė jauniesiems skautams, o skautybė išeivi-joje yra labai reikšminga jaunosios kartos lietuviš-kumui, tautinio bendrumo jausmui ugdyti. Netoli Toronto yra nuosava lietuvių bendruomenės įsigyta skautų stovyklavietė “Romuva”, kurioje gali vienu metu stovyklauti 400 žmonių. B. Stundžia, jūrų vyr. skautininkas, savo jaunesniais metais ėjo Kanados lietuvių skautų brolijos jūrų skautų skyriaus vedėjopareigas.

Užjūryje atsirado darbo ir jo plunksnai. Rašė jūrinėmis ir aplinkosaugos temomis „Tėviškės ži-buriams“, „Draugui“, „Nepriklausomai Lietuvai“, „Dirvai”. 1952 m. B. Stundžia parašė ir išleido pirmą-jį lietuvišką vadovėlį „Buriavimas ir jūrininkystė“. Lietuvoje pirmas kuklus J. Stabinio pradžiamokslis „Buriavimas“ pasirodė 1961 m., ir per visą soviet-metį tai buvo vienintelė lietuviška šios paskirties knygelė, buriuotojai – jachtų vadai mokėsi iš rusiš-kų vadovėlių. 1978 m. B. Stundžia išleido antrą, di-desnės apimties vadovėlį „Burės ir varikliai“, po to išėjo dar dvi jo laidos.

Sovietmečiu neišleistas joks lietuviškas jūrinės terminijos žodynas, o jų ir nereikėjo, kai lietuviųkalba buvo visiškai išguita iš jūrinės praktikos. Tad B. Stundžia, nebūdamas kalbininkas leksi-kografas, pasidarbavo ir čia. Atsiradus nespėto išleisti 1940 m. R. Nako aiškinamojo žodynėlio mašinraščiui, B. Sundžia jį papildęs išspausdino („Jūriniai įvardai”, 1992), po to išleido dar du „Jū-rinių įvardų” žodynėlius – angliškai-lietuvišką ir lietuviškai-anglišką. Autorius stengėsi kiekviena proga kuo daugiau savo knygų egzempliorių per-duoti į Lietuvą, kad čia nemokamai dalytųsi jomis visi, kam tik prireikia. B. Stundžia neapsikenčia tuo olandiškai rusišku žargonu, kuris įsigalėjęs kasdienėje kalboje, spaudoje, marinistinėje litera-tūroje (iš laiško A. Gustaičiui 1993 m.: „Gavau R. Zbormirsko knygą „Laivai neturi stabdžių“ – baisi rusiška terminologija. Taip jiems sunku atsikratyti

9

rusiško paveldo). O kadangi tos lietuviškos mari-nistikos lentyna nėra ilga, B. Stundžia irgi pridėjo porą knygų – daugiausia verstinės nuotykių pro-zos rinkinį „Septyniose jūrose“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1993), kelionių apybraižų knygą „Jūrų suvilioti“ (2006).

Žinoma, niekad neišblėso B. Stundžios meilė pa-čiai jūrai, burėms. Turbūt jis pats negalėtų pasakyti, kiek tūkstančių jūrmylių yra išplaukiojęs Atlante, Ramiajame vandenyne, „savajame” Ontaryje, kur vėjai, bangos, platybės tokios pat, kaip jūrose. Pra-dėjęs buriuoti kukliu laiveliu „Nemira“, vėliau kelis kartus keitęs jachtą į tinkamesnę palikdavo tą patį mielą vardą – „Nemira II“, „Nemira III“, „Nemira IV“ (žmonos vardas – Marija)… Tik amžius priver-tė užversti šį savo būties puslapį. 2005 m., eidamas

89-uosius, laiške pasiguodė silpstančiu regėjimu, sunkumu rašyti: „Gerai, kad vasarą, kol jachtos ne-pardaviau, galiu ant jos krapštytis ir kokį pusdienį paburiuoti. Toliau vienas išplaukti negaliu, nes sun-ku kompasą įžiūrėti“. Kas kitas tokių metų vienas yra plaukęs su burėmis į jūrą? Neveltui jis pirmasis buvo išrinktas Lietuvos buriuotojų sąjungos garbės nariu. Bet po trejų metų pasidavė: „Savo jachtą par-duodu, nes dainelė jau išdainuota“.

Ar jau išdainuota? Šią vasarą laiške B. Stundžia reiškė susirūpinimą ne dėl savo negalių, o dėl kit-ko: kad kelių autorių abipus Atlanto rengtas nau-jas didelis iliustruotas jūrinis žodynas, prie kurio ir jam pačiam tekę prisidėti, senokai kaip ir baigtas, bet nežinia, dėl kokių priežasčių jis vis dar nepasi-rodo...

Juozas Eretas (1896 10 18–1984 03 13) – iškilus Lietuvos ir Šveicarijos mokslininkas, filosofijosmokslų daktaras (1918), Vytauto Didžiojo univer-siteto profesorius (1922-1940), vienas Lietuvių ka-talikų mokslo akademijos steigėjų (1922), išrinktas jos akademiku (1936), vėliau – garbės nariu (1979), literatūros istorikas ir pedagogas, publicistas, Lie-tuvių rašytojų sąjungos (JAV) Garbės narys (1970), visuomenės veikėjas, Lietuvos kariuomenės sava-noris (1920), Lietuvos telegramų agentūros (ELTA) steigėjas (1920).

Pateikiame atminimo renginio, vykusio 2001 m. spalio 18-ąją Kaune, VDU Katalikų teologijos fakul-tete aprašymą.

Ačiū Dangui, kad Tave buvo mums atsiuntęs

Angelė Buškevičienė

Šiandien, rašydamas tau laišką į ana-pus,Aš neprisiminti negaliu,Kad šio gyvenimo gražiausiąjį etapąPraleidom žemėje kartu. (...)Ir įtikėjom mes tada į žemės grožį ir į savo galią:

Jau matėm išsipildant troškimus didžiusIr buvome tvirti, kaip ąžuolai žaliam biržely,Išdidūs, kaip arai, ištiesę erdvėje sparnus.

Šios Vytauto Mačernio eilutės skirtos profesoriui daktarui Juozui Eretui. Jose lyg ir randame atsaky-

Atminimo renginį prisiminusmą į klausimą, kodėl J.Eretas taip pamilo rūpintojė-lių žemę. Pamilo ir skyrė jai visas savo kūrybines ga-lias. Pasak rašytojo Česlovo Grincevičiaus, į Lietuvos istoriją J.Eretas įėjo kaip legenda.

Pagerbtas atminimas. 2001 m. spalio 18-osios popietę Kaune, Katalikų teologijos fakulteto VDUkiemelyje, pastatytą koplytstulpį, skirtą didžiajam Lietuvos patriotui Juozui Eretui ir jo žmonai Onai (autorius Ipolitas Užkurnys), pašventino mons. doc.dr. Vytautas Steponas Vaičiūnas, OFS, Katalikų teo-logijos fakulteto VDU dekanas. Fakulteto auloje vy-kusioje konferencijoje, skirtoje prof. J.Ereto gimimo105-osioms metinėms paminėti, buvo pristatyta Juo-zo Ereto-Jakaičio knyga „Užmirštieji baltai“, išleista lietuvių kalba. Atvykusiuosius rektorato vardu pa-sveikino VDU vicerektorius prof. Kęstutis Pukelis. Konferenciją vedė mons. doc. dr. V.S.Vaičiūnas. Apie iškilaus Lietuvos ir Šveicarijos mokslininko, filosofoasmenybę, gyvenimą ir kūrybą kalbėjo doc.dr. Faus-tas Jončys, dr. Aldona Vasiliauskienė, Algimantas Zolubas, prisiminimais dalijosi Ereto laikų studentas Leonas Narbutas ir jaunystėje su profesoriumi ben-dravusi Apolonija Nistelienė. Konferenciją ir skulp-tūros pastatymą rėmė Lietuvių katalikų akademijosnarys gydytojas Antanas Vinkus.

Lyg Dievo siųstas. Vyskupo dr. Antano Deksnio žodžiais tariant, J.Eretas atvyko į suvargusią Lietuvą ir, lyg Dievo siųstas, atidavė savo energiją jai. Atvy-ko iš Šveicarijos, nuostabaus Europos krašto, kuris nematė nei karų, nei sugriovimo, atsisakė Paduvos (Italija) universiteto kvietimo, kur prieš akis buvo palankios sąlygos mokslinei karjerai ir ekonominės

Juozas Eretas

10

Aukos VARPUIUž aukas „Varpui“ dėkojame: M.Šironienei – 30 Lt.Už nuotraukas dėkojame: Pranui Valiui

VARPAS Leistas politkalinių sovietinės koncentraci-jos stovyklose: 1955 m. Vorkutoje ir 1957 m. Intoje, nuo 1975 m. iki 1989 m. – pogrindyje Lietuvoje. Atkurtas 1996 m. vasario mėn.Leidėjai Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga,Valdybos pirmininkas Jonas Burokas, Sėlių g. 64–60, LT-08109 Vilnius, tel. 275-67-27, el. paštas laisveskovotojai@gmail.com SL 22 09, ISSN 1648-0244.Redaktorius Algimantas Zolubas, Architektų g. 8–4, LT-04119 Vilnius, tel. 244-21-57, el. paštas a.zolubas@gmail.comBendradarbiams honoraras nemokamas. Rašinių turinys gali nesutapti su redakcijos nuomone. Rašiniai ir nuotraukos negrąžinami.„Varpą“ galite skaityti (atsisiųsti) internete adresu www.llks.lt. Čia rasite ir„Varpo“ archyvą. Spaudinių pavidalu „VARPAS“ platinamas per LLKS skyriusLietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga (kodas 191913666)Atsiskaitomoji sąskaita AB Bankas Swedbank, AB;Sąskaita Nr. LT62 7300 0100 0249 2325Išleido ir spausdino „Baltijos kopija“. Kareivių g. 13 b, Vilnius. Tiražas 600 vnt.

perspektyvos. Lietuva – priešingai, nieko negalėjo jam pasiūlyti, nieko neturėjo. Ar šiandien „praktiš-kas“ žmogus suprastų ano jaunuolio „neviliojan-tį“ pasirinkimą, retoriškai klausė pranešėjai. „Tai mūsų tautinės sąmonės ląstelė“, - apibūdino J.Eretą prof. K.Pukelis. „Tokie kaip Eretas, Juraitis, Paškus, Trimakas turi sugrįžti į mūsų sąmonę“, - sakė doc.dr.F.Jončys. „Aš ieškau, ką dar galima pasakyti naujo apie J.Eretą“, - kalbėjo dr. A.Vasiliauskienė ir lygino J.Eretą su arkivyskupu Jurgiu Matulaičiu. Anomis dienomis, kai Lietuvai labiausiai reikėjo, kad apie ją išgirstų pasaulis ir nekliudytų jai žengti pirmųjų nepriklausomo gyvenimo žingsnių, mirštančiam draugui klaipėdiškiui Mikeliui Ašmiui duotą paža-dą J.Eretas ištesėjo. Tik dirbo ne metus, ne dvejus, bet iki paskutinės savo gyvenimo dienos, visus 65 metus. Lietuva jam tapo antrąja tėvyne. Čia J.Eretas ėmė rinkti informaciją. Greitai paaiškėjo, kad jaunai valstybei reikia organizuoti savo kariuomenę ir gin-tis. Jis, kaip šveicarų atsargos leitenantas, stojo sa-vanoriu į Lietuvos kariuomenę ir buvo pulkininko K.Škirpos adjutantas. Pradėjus organizuoti aukštą-sias mokyklas, J.Eretas savo vakarietišku pasiruoši-mu šiame darbe buvo nepamainomas. Maža to, jis pasirodė esąs didelis jaunimo vadas. Savo idėjomis, sugebėjimu organizuoti, patraukti mases, vesti dide-lio masto suvažiavimus, oratoriniais gabumais jis pa-traukė minias. Buvo išrinktas pavasarininkų vadu. „Pavasario“ kaimo jaunimo sąjunga buvo didžiausia Lietuvos organizacija. Lygiagrečiai ėmėsi organizuo-ti blaivininkus, sportininkus, buvo vienas didžiųjų ateitininkų vadų, Lietuvių katalikų mokslo akade-mijos organizatorių, mokslinių knygų autorius, re-daktorius, publicistas, žurnalistas, „Eltos“ steigėjas. Apibūdinęs įvairiapusę J.Ereto veiklą, doc. dr. F.Jon-čys teigė: „Maironis skelbė poeziją, o J.Eretas - vienas ryškiausių humanitarinio stiliaus atstovų. Jo stilius kiek panašus į Vaižganto stilių, tik elegantiškesnis. J.Eretą traukė kultūros skersvėjai“.

Mylėkim Lietuvą taip, kaip ją mylėjo J.Eretas. L.Narbutas dalijosi prisiminimais apie renginius,vykusius universitete, pasakojo, kaip studentai my-lėjo J.Eretą, mokiusį ne vien žodžiu, bet ir savo pa-vyzdžiu. Jei pasklaidysime J.Ereto amžininko kun. Mykolo Vaitkaus prisiminimus, perskaitysime daug šiltų žodžių: „Su Eretu aš susipažinau gana greit, kadangi jis buvo labai judrus, tiek pat lipšnus, o ir ne mažiau smalsus - viską pamatyt, viską sužinot, su visais susipažint, įtraukt į veiksmą. (...) O ta šneka laisvai, nesuvaldomai liejos, kaip sraunus upelis. Jam niekuomet nestinga temų nei žodžių. Ir kaip gerai jis jau išmokęs lietuviškai. (...) Daugiausia Eretas kalbėjo apie mūsų jaunimą, kad jam reikia stipriai susiorga-nizuoti, tvirtai, plačiai, giliai užsimot ir energingai veikt, veikt, veikt! Entuziastas net mane, neorgani-zacinį žmogų, vos neįjungė į veiksmą. Bet jis ne vien kitus ragino veikt, o ir pats visa savo būtybe nėrė į neramią veikimo jūrą“. Dr. A.Vasiliauskienė, gre-tindama J.Eretą ir J.Matulaitį, priminė, kad J.Eretas lietuvius išeivius kvietė dirbti didelius darbus, siek-ti mokslo ir, kai Lietuva bus laisva, sugrįžti į ją su mokslo lobiu. Straipsnyje „Ar tremtis nekūrybiška?“ J.Eretas rašė: „Tikras kūrėjas savo jėgų svorį jaučia sa-vyje ir dėl to kūrybiškas yra net toli nuo savųjų. Jam Lietuva yra ten, kur jis pats yra“. Šis teiginys tiktų ir J.Eretui, kaip tiko A.Mickevičiui, tinka J.Matulaičiui-Matulevičiui, S.Šalkauskiui, kuris Šveicarijoje suvokė Lietuvos vaidmenį „sur les confins de deux mondes“ – ant dviejų pasaulių slenksčių. Ar Pakštas ne Ameri-koje suprato, kad Lietuvos laikrodį reikia sukti šimtą metų pirmyn? Dr. A.Vasiliauskienė pasidžiaugė, kad šveicarų lietuvių bendruomenė domisi J.Eretu, kad šeima brangina tėvo atminimą. Gražu, kai J.Ereto sū-nus Juozas, atvykęs į Lietuvą, skaito pranešimą lietu-viškai. Jaunimui verta plačiau su prof.J.Ereto veikla susipažinti, juo sekti ir juo žavėtis. Jo idėjos, meilė Lietuvai – brangios, nes tai tikrosios vertybės, ir joks turtas to neturi užgožti, sakė dr. A.Vasiliauskienė.

Užmirštieji baltai. J.Ereto studiją „Užmirš-tieji baltai“, parašytą 1973 metais vokiečių kal-ba., lietuvių kalba išleido leidykla „Naujasis amžius“. Ji išversta į anglų, prancūzų, italų, is-panų ir portugalų kalbas, o lietuvių kalba pirmą kartą pasirodė tik dabar. Savo kūrinius J.Eretas rašė lietuviškai, tačiau leidinį skyrė „tiems, ku-rie Tėvynėje be laisvės, ir tiems, kurie laisvėje be Tėvynės“. Jis ir kitoms šalims priminė apie tris pavergtas Pabaltijo šalis. „Atrodytų, kad tą

11

Sąrašas (tęsinys, pradžia 2013-12)asmenų, kuriems pripažintas atitinkamas rezistento statusas

knygelę jau galima padėti į archyvą, ji buvo išvers-ta į keletą kalbų, deja... tai J.Ereto palikimo liudijimas,tai abėcėlė, kurios iš naujo privalome mokytis. Iš nau-jo turime mokytis Lietuvos geografijos, istorijos, kate-kizmo“, - sakė A.Zolubas, rūpinęsis knygelės išlei-dimu Lietuvoje. Ilga buvo „Užmirštųjų baltų“ kelionė į Lietuvą: vertimas į lietu-vių kalbą tauraus Amerikos

lietuvio Algio Liepinaičio iniciatyva pasirodė be-veik po trijų dešimtmečių, kai buvo išleistas vokiš-kas leidinys. Konferencijos dalyviams sveikinimą iš už Atlanto atsiuntęs A.Liepinaitis priminė, kad „Užmirštaisiais baltais“ J.Eretas kreipėsi į pasaulio sąžinę ir reikalavo Baltijos tautoms nepriklausomy-bės. Amerikos lietuvis ragino įsidėmėti J.Ereto kil-nias mintis apie mūsų tautą ir padaryti savo išva-das, nes Lietuvos ateitis yra jaunimo rankose. „Prof. J.Eretas kreipėsi į pasaulio sąžinę, kad atgautumėm nepriklausomybę, o aš kreipiuosi į Lietuvos jauni-mą nesutrikti ir nepriklausomybę išlaikyti. Tikiuo-

si, jis supras, kad valstybė be tautiškumo dvasios ilgai negalės išsilaikyti“, - rašo-ma A.Liepinaičio sveikini-me.

„Ši studija mums aktualidabar, nes atėjo apsispren-dimo metas: Vakarai, Rytai ar kokia pilkoji zona, Euro-pos Sąjunga ir NATO, Rusi-jos „globa“ ar nežinomybė“, - kalbėjo A.Zolubas. Pasak prelegento, jaunimas Lietu-voje – pasiligojęs, pasiren-gęs tenkinti hedonistinius

poreikius, todėl ši studija – „kaip pradžiamokslis, kaip įspėjimas, kad veikla nesmuktume, iš užmarš-ties prisikeltume“. Tebūnie ji kaip pavasario perkū-nas, sujudinęs žemę pavasario atgimimui.

- Kai jau esi Anapus, ko prašyti?- Išmelsk mums tarpusaviomeilės, o visa kita ateis savaime, prasiskleis kaip žiedaspajutęs pavasario saulę.- Ačiū Dangui, kad Tave buvo mums atsiuntęs.

„Užmirštieji baltai“ viršelis Prie paminklo J. ir O. Eretams A.Zolubas

Vadovaudamasis Pasipriešinimo dalyvių (rezis-tentų) teisių komisijos 2013 m. spalio 30 d. posėdžio išvadomis, įformintomis 2013 m. lapkričio 8 d. pro-tokolu Nr. 2PD–5 (222), Lietuvos gyventojų genoci-do ir rezistencijos tyrimo centras 2013 m. lapkričio 8 d. įsakymu Nr. 1V-109 pripažino teisinį statusą šiems pasipriešinimo okupacijai (rezistencijos) daly-viams:

Laisvės kovų dalyvio:Marijai Morkūnienei – Pauliukaitei, gim. 1914

m. Rygos m. (po mirties), Vytauto apygardos par-tizanų rėmėjai;

Antanui Rabizai, gim. 1920 m. Tauragės apskr. Šilalės vlsč., pogrindinės antisovietinės organizaci-jos nariui;

Gediminui Rasteniui, gim. 1954 m. Panevėžio m., pogrindinės antisovietinės jaunimo organiza-cijos Lietuvos Jaunimo Sąjunga nariui, pogrindžio spaudos leidinio Juventus Academica leidėjui;

Mindaugui Rasteniui, gim. 1952 m. Anykščių m., pogrindinės antisovietinės jaunimo organiza-cijos Lietuvos Jaunimo Sąjunga nariui, pogrindžio spaudos leidinio Juventus Academica leidėjui.

Genocido aukų muziejus įsikūręs buvusiuose KGB rūmuose (Aukų g. 2A, Vilnius), kur penkias-dešimt metų buvo planuojami ir vykdomi sovietų nusikaltimai. Lankytojai gali apžiūrėti: buvusį KGB vidaus kalėjimą; mirties nuosprendžių vykdymo patalpą; šiuolaikines ekspozicijas, supažindinan-

čias su nepriklausomybės praradimu XX a. vidur-yje, sovietų valdžios represijomis, pasiaukojama iratkaklia kova dėl nepriklausomybės atgavimo. Nuo 2013 m. spalio 16 d. eksponuojama Lietuvos politi-nių kalinių ir tremtinių sąjungos 25-mečiui skirta paroda.

Skelbimas