Lietuvos mokslo taryba MOKSLO STRATEGIJOS IR VALDYMO KOMISIJOS

DARBO GRUPĖ

Siūlymai Pasaulio banko ataskaitos „Lietuva. Žinių ekonomikos plėtra. 2003 m. kovas“ rekomendacijoms

įgyvendinti

Turinys

1. ĮŽANGA......................................................................................................................................2 2. ĮVADINĖS PASTABOS DĖL PASAULIO BANKO SIŪLYMŲ.............................................4 3. MOKYMASIS VISĄ GYVENIMĄ IR ŽINIŲ EKONOMIKA: PROBLEMOS.....................10

3.1. Problemos besimokančiojo požiūriu ..................................................................................10 3.2. Problemos ekonominės ir darbo rinkos požiūriu................................................................10 3.3. Problemos švietimo politikos požiūriu: valdymas ir vadyba .............................................11 3.4. Problemos švietimo politikos požiūriu: finansavimas .......................................................11 3.5. Problemos plačiuoju žinių ekonomikos požiūriu ...............................................................11

4. MOKYMASIS VISĄ GYVENIMĄ IR ŽINIŲ EKONOMIKA: UŽDAVINIAI ŠVIETIMO IR MOKYMO SISTEMAI.................................................................................................................13

4.1. Švietimo sistemos valdymo ir vadybos pokyčiai ...............................................................13 4.2. Finansavimo užtikrinimas ..................................................................................................13 4.3. Moksliniai tyrimai ir žinių kūrimas....................................................................................13 4.4. Svarbiausiųjų kompetencijų nustatymas ............................................................................13 4.5. Kelių tarp įvairių mokymosi sistemų atidarymas...............................................................14 4.6. Darbo grupės siūlymai mokymosi visą gyvenimą rekomendacijoms įgyvendinti.............14

4.6.1. Švietimo sistemos valdymo ir vadybos pokyčiai ........................................................14 4.6.2. Aukštųjų mokyklų finansavimo didinimo galimybės .................................................15 4.6.3. Moksliniai tyrimai ir žinių kūrimas.............................................................................17 4.6.4. Svarbiausių kompetencijų nustatymas ........................................................................18 4.6.5. Kelių tarp įvairių mokymosi sistemų atidarymas........................................................18

5. LIETUVOS INOVACIJŲ SISTEMA: MOKSLO IR VERSLO RYŠYS ................................19 5.1. Bendrosios Lietuvos inovacijų sistemos problemos ..........................................................19 5.2. Inovacijų sistemos valdymo ir vadybos problemos ...........................................................21 5.3. Inovacijų finansavimo problemos ......................................................................................24 5.4. Siūlymai Lietuvos inovacijų sistemai sukurti ....................................................................28

5.4.1. Įsteigti Lietuvos mokslo ir technologijų politikos tarybą............................................28 5.4.2. Įkurti Lietuvos technologijų agentūrą. ........................................................................29 5.4.3. Parengti Lietuvos mokslo, technologijų ir inovacijų įžvalgą (raidos scenarijų) pagal pasaulyje vyraujančias inovacijų tendencijas........................................................................30 5.4.4. Parengti naujus mokslinių tyrimų, eksperimentinės plėtros ir inovacijų finansavimo bei skatinimo principus. ........................................................................................................31 5.4.5. Reorganizuoti valstybinius mokslo institutus ir sudaryti palankias sąlygas kurtis privatiems mokslo institutams...............................................................................................32

6. DARBO GRUPĖS SIŪLYMAI ................................................................................................33 Aukštojo mokslo sistema ..........................................................................................................33 Mokslo, technologijų ir inovacijų sistema ................................................................................34 Mokslinės ir inovacinės veiklos finansavimas ..........................................................................35

1. ĮŽANGA Pasaulio banko ekspertai 2003 m. kovo mėnesį Lietuvos Respublikos Vyriausybės užsakymu pateikė ataskaitą „Lietuva. Žinių ekonomikos plėtra. 2003 m. kovas“. Ataskaitoje pateikta sunkumų, kylančių Lietuvai kuriant žinių ekonomiką, apžvalga, analizuojamos tų valstybės gyvenimo sričių, kurios turi didžiausią poveikį žinių ekonomikai, problemos, pateikta pavyzdžių, kaip panašias problemas sprendžia kitos šalys, pateikti konkretūs siūlymai ataskaitos rekomendacijoms, apimančioms ir politikos priemones, ir privačias iniciatyvas, įgyvendinti. Analizė ir ekspertų siūlymai sugrupuoti į tris skyrius:

Mokymasis visą gyvenimą ir žinių ekonomika: švietimo ir mokymo problemos. • • •

•

• •

• •

•

Lietuvos inovacijų sistema: mokslo ir verslo ryšys. Informacinės visuomenės kūrimas.

Šioje studijoje Lietuvos mokslo tarybos darbo grupė teikia rekomendacijas Pasaulio

banko ataskaitos siūlymams, susijusiems su Lietuvos aukštojo mokslo, mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros sritimis, įgyvendinti.

Iš pirmojo ataskaitos skyriaus rekomendacijų nebus nagrinėjami vidurinio išsilavinimo ir profesinio rengimo klausimai. Švietimo ir mokslo ministerija jau rengia šių sričių tolesnio plėtojimo planų projektus ir Lietuvos mokslo taryba, juos gavusi, pateiks savo išvadas.

Trečioji tema – informacinės visuomenės kūrimo klausimai – šioje studijoje visiškai nenagrinėjama, nes juos sprendžia už valstybės informacinę infrastruktūrą ir telekomunikacijų sektorių atsakingi specialistai.

Ne visi šioje studijoje teikiami siūlymai yra detaliai išdėstyti. Kai kuriuos siūlymus, ypač jų įgyvendinimo būdus, būtina aptarti plačiai su akademine bendruomene, socialiniais partneriais, verslo atstovais, politikais. Lietuvos mokslo tarybai pritarus, kad šioje studijoje pateikti siūlymai priimtini, juos turėtų plėtoti darbo grupės, rengiančios siūlymus kitais Lietuvos mokslo tarybos 2004 metų darbų programoje numatytais klausimais. Tarp jų ir tokiuose darbuose:

Siūlymai stiprinti verslo ir švietimo sektorių bendradarbiavimą: Lietuvos mokslo ir studijų sistemos valdymo tobulinimas Vyriausybės patvirtintai ilgalaikei mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros strategijai įgyvendinti – rekomendacijos mokslo, studijų ir valstybės institucijoms; Mokslo ir studijų sistemos ir verslo sąveikos gerinimo priemonės ir būdai; Siūlymai mokslo ir studijų institucijų veiklos bei mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros rezultatų vertinimo metodikai tobulinti. Siūlymai tikslinti mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros prioritetines kryptis:

• Siūlymai dėl mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros prioritetinių krypčių siejant jas su integracija į Europos Sąjunga, Vyriausybės patvirtinta Lietuvos ūkio (ekonomikos) plėtros iki 2015 metų ilgalaike strategija, ilgalaikes mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros strategija ir Seimo patvirtinta valstybės ilgalaikės raidos strategija. Siūlymai didinti mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros finansavimo tikslingumą,

efektyvumą ir atskaitingumą, pereiti nuo institucinio prie programų ir projektų finansavimo: Mokslo ir studijų finansavimo veiksmingumas: patirtis, alternatyvos ir perspektyvos; Lietuvos galimybės ir būtinos priemonės siekiant 2010 metais ES užsibrėžto tikslo – moksliniams tyrimams finansuoti skirti iki 3% bendrojo vidaus produkto (BVP); Lietuvos valstybinio mokslo ir studijų fondo patirties teikiant paramą moksliniams tyrimams vertinimas.

2

Siūlymai peržiūrėti švietimo, pirmiausia aukštojo mokslo, finansavimo mechanizmus siekiant padidinti efektyvumą, teisingumą ir prieinamumą:

Studijų procesų aukštosiose mokyklose tobulinimas ir parama studentams; • • •

•

Studentų praktikos stipendijos – koncepcijos ir programos projektas; Lietuvos kolegijų problemos ir galimybės Bolonijos proceso kontekste. Siūlymai stiprinti švietimo, inovacijų ir informacinės visuomenės statistines sistemas

įskaitant Lietuvos ir labiausiai dominančių kitų šalių rezultatų lyginimą: Mokslo statistika ir jos derinimas su ES šalyse taikoma mokslo statistika. Darbo grupė pritaria Pasaulio banko ekspertų nuostatai, kad veiklos programa, kuri leistų

Lietuvai pasiekti pažangos kuriant žinių ekonomiką, gali būti įgyvendinta susitarus visiems svarbiausiems veikėjams dėl bendros veiklos:

• Vyriausybės, kuri koordinuos veiklą ir integruos įvairių suinteresuotų asmenų siekius; • verslininkų, kurie yra ūkio inovacijų variklis ir kurie turės aktyviau bendradarbiauti su

Vyriausybe kuriant ir įgyvendinant žinių ekonomikos politiką bei tiesiogiai užsiimti užmegzti ir skatinti ryšius;

• švietimo darbuotojų ir mokslininkų, kurie teiks vis daugiau paklausa grindžiamų mokymosi ir tyrimo paslaugų;

• pilietinės visuomenės, kuri ir dalyvaus žinių ekonomikoje, ir bus jos produktų bei paslaugų paklausos šaltinis.

Šią studiją rengė prof. habil. dr. Viktoro Butkaus vadovaujama darbo grupė – prof. habil.

dr. Romualdas Baušys, prof. habil. dr. Vytautas Daujotis, prof. habil. dr. Pavelas Duchovskis, prof. habil. dr. Kęstutis Makariūnas, prof. habil. dr. Juozas Rimantas Lazutka, prof. habil. dr. Valentinas Snitka, dr. Arūnas Svitojus, Tomas Žalandauskas. Tekstą rengė V. Daujotis, J. R. Lazutka ir V. Snitka, jiems talkino Lietuvos mokslo tarybos patarėjas doc. dr. Vladislovas Guoga. Darbo grupės narių nuomonės kai kuriais šioje studijoje išdėstytais klausimais (aukštojo mokslo valdymo modelis, mokslinių tyrimų finansavimas, kai kurie statistiniai duomenys) išsiskyrė. Tais klausimais studijoje išdėstytas požiūris, kuriam pritarė darbo grupės vadovas.

3

2. ĮVADINĖS PASTABOS DĖL PASAULIO BANKO SIŪLYMŲ Pasaulio bankas, vertindamas 100 valstybių žinojimo lygį ir žinių ekonomiką, analizavo keturis žinių ekonomiką apibūdinančius aspektus, kiekvieną jų vertindamas pagal tris rodiklius: 1. Ekonominė ir institucinė aplinka (Economic and institutional framework):

1.1. Tarifiniai ir netarifiniai barjerai (muito barjerai – muito mokesčiai ir kiti muitinės apribojimai, tarp jų ir korupcijos muitinėje lygis) (Tariff and non-tariff barriers).

1.2. Nuosavybės teisė (Property rights). 1.3. Teisinis reguliavimas (Regulation).

2. Švietimas ir žmonių ištekliai (Education and Human Resources): 2.1. Suagusiųjų raštingumo lygis (15 metų ir vyresni, proc.) [Adult literacy rate (% age 15

and above)]. 2.2. Asmenys, siekiantys vidurinio išsilavinimo (Secondary enrollment). 2.3. Asmenys, siekiantys aukštojo išsilavinimo (Tertiary enrollment).

3. Inovacijų sistema (Innovation system): 3.1. Tyrėjai, dirbantys mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros srityje (Researchers in

R&D). 3.2. Bendrojo vidaus produkto (toliau – BVP) dalis, gaunama prekiaujant apdirbamosios

pramonės produktais (Manufacturing trade as percentage of GDP). 3.3. Straipsnių mokslo ir technikos žurnaluose skaičius, tenkantis vienam milijonui gyventojų

(Scientific and technical journal articles per million people). 4. Informacinė infrastruktūra:

4.1. Telefonų skaičius, tenkantis vienam tūkstančiui gyventojų (fiksuoto ryšio + mobilūs telefonai) [Telephone per 1,000 persons (telephone mainlines + mobile phones)]

4.2. Kompiuterių skaičius, tenkantis vienam tūkstančiui gyventojų (Computers per 1,000 persons).

4.3. Prijungtų prie interneto vietų skaičius, tenkantis dešimčiai tūkstančių gyventojų (Internet hosts per 10,000 persons).

Kiekvienas aspektas yra apibūdinamas pagal trijų rodiklių, vertinamų dešimties balų

sistema, vidurkį. Visus aspektus apibūdinančių rodiklių vidurkis yra vadinamasis žinių ekonomikos indeksas. Pasaulio banko ataskaitoje pateikti duomenys rodo, kad indeksas, apibūdinantis Lietuvos žinių ekonomiką, per septynerius metus – 2002 metai lyginant su 1995 metais – padidėjo nuo 5,6 iki 6,7. Toks augimas laikomas geru. Lietuvos rezultatas geresnis nei Europos Sąjungos valstybių kandidačių vidurkis (6,6), bet atsiliekama nuo Vyšegrado šalių ir Estijos. Valstybių Europos Sąjungos narių žinių ekonomiką apibūdinantis indeksas 2002 metais buvo 8,12.

Iš Pasaulio banko ataskaitos duomenų seka, kad Lietuva pasiekė pažangą gerindama ekonominę bei institucinę aplinką ir informacinę infrastruktūrą, bet praktiškai nėra pažangos gerinant inovacijų sistemą ir švietimą bei žmonių išteklius. Nors visi svarbiausi Lietuvos švietimo sistemą ir žmonių išteklius apibūdinantys rodikliai yra geri, inovacijų sistemos rodiklis – 5,6 – išliko toks pat, kaip ir 1995 metais. Tyrėjų skaičius, tenkantis tūkstančiui darbo jėgos, Lietuvoje 2002 metais buvo didžiausias tarp ES valstybių kandidačių (3,9 skaičiuojant visos dienos ekvivalentu1), tačiau kitas rodiklis – straipsnių, tenkančių milijonui gyventojų, skaičius – Lietuvoje yra vienas iš mažiausių tarp ES valstybių kandidačių ir daugiau nei keturis kartus mažesnis už ES valstybių vidurkį2.

1 “Mokslo darbuotojai ir jų veikla. 2002” Statistikos departamentas, Vilnius, 2003, psl. 6 2 Key Figures 2003-2004. European Komission. Directorate-General for Research. 2003, psl. 61. Žr. http://www.lmt.lt/DOKUMENTAI/SVARBU/ind_kf0304.pdf

4

Tokiu būdu būtina pripažinti, kad nors Lietuvoje yra palyginti išplėtota švietimo sistema ir turima pakankamai žmonių išteklių (matuojant formaliais parametrais), jų veiksmingumas inovacijų sistemai yra nepakankamas. Tokia išvada pateikiama ir Pasaulio banko ataskaitos santraukoje:

Lietuva, turėdama susiformavusią žinių vertinimo kultūrą, nepakankamai išnaudoja savo žinių išteklius – žmones, švietimo sistemas, mokslininkus, verslininkus ir t.t., taip prarasdama dalį galimybių konkuruoti tarptautiniu mastu, o kartu potencialių augimo ir pajamų galimybių.

Pastaraisiais metais Lietuva pasiekė pažangą keliose žinių ekonomikos srityse, visų pirma, ekonominio bei institucinio režimo tobulinimo bei informacijos ir ryšių technologijos infrastruktūros kūrimo srityse. Tačiau mažiau nuveikta tobulinant švietimo sistemas; be to, prasti rezultatai tobulinant inovacijų sistemas.

Lietuvai iškyla būtinybė kurti naujas augimo varomąsias jėgas ir didinti ekonominių veiklos rūšių įvairovę. Pagrindinis konkurencingumo augimo veiksnys – sistemingas žinių kūrimas, naudojimas ir skleidimas visame ūkyje bei visuomenėje – ne tik modernias technologijas taikančiose pramonės šakose, bet ir tekstilės, medžio apdirbimo, agroverslo sektoriuose. Žinias reikia skleisti ne tik išsilavinusiuose elito sluoksniuose, bet plačiojoje visuomenėje. Gebėjimas užmegzti kontaktus tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų naudojantis interneto priemonėmis įgis vis didesnę reikšmę gaunant ir panaudojant žinias.

Atsižvelgiant į tai, kiek reikia laiko sutarimui pasiekti ir strateginiams pokyčiams įgyvendinti, pradėti reikia dabar. Kitos šalys, persvarsčiusios švietimo metodiką, telekomunikacijų reguliavimą, mokslo ir technologijų politiką, eina pirmyn. O Lietuva kovoja su didelėmis kliūtimis, trukdančiomis įgyvendinti žinių ekonomikai būtinus pokyčius. Išlieka valstybinio sektoriaus ir verslo tarpusavio nepasitikėjimas, nepakankami ryšiai tarp valstybės institucijų, bendradarbiavimo stoka. Kad šalis galėtų žengti pirmyn, reikia stipresnės partnerystės tarp įvairių socialinių partnerių.

Greta tvirto makroekonominio pagrindo, lanksčių darbo rinkų ir veiksmingos socialinės apsaugos politikos, žinių ekonomikai reikia efektyvaus švietimo sistemų, inovacijų sistemų ir informacinių ir ryšių technologijų infrastruktūros integravimo.

Šios studijoje aptariami ir siūlomi neatidėliotinai atliktini darbai, kurių rezultatai užtikrintų aukštojo mokslo ir mokslinių tyrimų sistemų veiksmingesnį poveikį Lietuvos ūkio raidai ir plėtrai.

Kaip žinoma, tokios valstybės kaip Jungtinė Karalystė, Švedija, Suomija, Airija, Olandija, Danija, Norvegija, Japonija, Austrija įvykdė arba vykdo aukštojo mokslo ir aukštųjų mokyklų valdymo reformas. Verta atkreipti dėmesį į tai, kad paminėtos šalys yra tarp pasaulio šalių – lyderių moksliniuose tyrimuose ir aukštajame moksle. Jos suvokė, kad ir tolesnės reformos yra būtinos norint konkuruoti su stipriausia mokslinių tyrimų srityje valstybe pasaulyje – Jungtinėmis Valstijomis. Minėtų šalių vykdomos reformos yra ne kas kita, kaip laipsniškas JAV aukštojo mokslo modelio adaptavimas. Į amerikietišką dirvą prieš porą šimtų metų perkeltos europinės aukštojo mokslo idėjos sunokino puikius vaisius. Tos idėjos Naujajame kontinente buvo nugludintos, išplėtotos ir subrandintos. XX a. antrojoje pusėje universitetinių struktūrų modelius pasauliui, taigi ir Europai jau teikė Jungtinės Valstijos, kur gyvuoja kelios dešimtys pasaulyje geriausiais laikomų universitetų3.

Europos Sąjunga bendros aukštojo mokslo tradicijos neturi. Galima kalbėti tik apie konkrečių Europos valstybių tradicijas. Tačiau Europos Sąjungos už mokslinius tyrimus ir aukštąjį mokslą atsakingos institucijos nuolat stebi Jungtinių Valstijų sistemą ir bando ją sekti. Iš JAV Europos šalys jau anksčiau perėmė (kai kurios dabar perima) dviejų pakopų (bakalauro ir

3 Almantas Samalavičius. Universiteto idėja ir akademinė industrija. – Vilnius, Kultūros barai, 2003, p. 168.

5

magistro) studijų sistemą, o Europos Sąjunga dabar propaguoja šią sistemą kaip vieną iš pagrindinių Europos aukštojo mokslo erdvės elementų. Lygiai tą patį galima pasakyti apie Europos kreditų perdavimo sistemą (ECTS – European Credit Transfer System). Europoje plinta JAV naudojamas doktorantūros studijų modelis. Mokslinių tyrimų požiūriu labiausiai išsivysčiusios šalys jau pradeda taikyti ir JAV aukštojo mokslo valdymo modelį.

Dar vienas klausimas, kuris kyla svarstant Pasaulio banko ekspertų rekomendacijų įgyvendinimo būdus, yra institucijų (ypač aukštųjų mokyklų) autonomijos ir centralizuotai vykdomos sistemos reformos suderinamumas. Pasaulinė patirtis rodo, kad teigiamų rezultatų gali duoti mokslo ir studijų institucijų autonomijos stiprinimas kartu didinant atskaitomybę visuomenei. Lietuvoje, deja, valstybės institucijos daugiau dėmesio skiria išoriniam smulkmeniškam institucijų veiklos reglamentavimui. Valstybė savo teisės aktais nustato dėstytojų ir tyrėjų kvalifikacinius reikalavimus, konkursų eiti aukštosios mokyklos dėstytojo ar tyrėjo pareigas tvarką, doktorantūros ir habilitacijos tvarką, pripažįstamų mokslo žurnalų sąrašus, reikalavimus monografijoms ir t. t.

Pasaulio banko ekspertai savo ataskaitoje pažymėjo, kad Lietuvos aukštosios mokyklos naudojasi „didele autonomija, galbūt netgi tokio laipsnio, kad kai kurių sričių (pvz., mokslinių tyrimų) prioritetai gali išreikšti ne šalies, o vietos profesinius prioritetus. Šią problemą dar padidina tai, kad šių įstaigų vadovus daugiausia renka tų įstaigų nariai“. Pastebėję, kad Lietuvoje verslo sektorius, kuriam reikia daugiausia aukštąjį išsilavinimą turinčių specialistų, nepakankamai dalyvauja Vyriausybei ir institucijoms formuojant politiką, ekspertai nurodo, kad „verslas turėtų atlikti didesnį valdymo vaidmenį tretinio mokymo sistemose įskaitant dalyvavimą tarybose, atliekančiose valdymo funkcijas balso teise tam tikrose srityse (įskaitant klausimus dėl valdymo personalo samdymo). Verslas taip pat turėtų būti labiau įtrauktas rengiant valstybės švietimo politiką bei institucines programas (formuluojant mokymo programas, įgyvendinant jungtines programas – internatūros, kooperatyvinio švietimo, mokslinių tyrimų)“. Tačiau tai neturėtų mažinti aukštųjų mokyklų autonomijos. Priešingai, turėtų būti toliau vykdomas valdymo decentralizavimas ir „ministerijų funkcijų perdavimas vietos švietimo institucijoms, bendruomenėms, povidurinio mokymo įstaigoms ir mokykloms. Duomenys rodo, kad decentralizavimas ir mokyklų autonomija didina besimokančiųjų skaičių, švietimo aprėptį ir gebėjimus vietose. Priartinant valdymą prie žmonių ir didinant jų dalyvavimą, lengvinant prieigą prie informacijos ir stiprinant ryšius, stiprinama ir demokratija bei politinis stabilumas. Tačiau decentralizavimas turi vykti esant tokiai kontrolės sistemai, kuri užtikrintų minimalių kokybės ir turinio standartų laikymąsi, kad būtų užtikrintas teisingumas, darbo jėgos mobilumas ir pakankamas finansavimas“.

Žiniomis, inovacijomis, tampresnėmis mokslo ir verslo sąsajomis grindžiamas

nacionalinės ekonomikos augimas (1 pav.) Lietuvos sąlygomis būtų veiksmingiausias plėtojant antrinę ekonomiką, t. y. plėtojant individualų, smulkų ir vidutinį verslą (tam būtini į perspektyvius taikymus ir moderniąsias technologijas orientuoti moksliniai tyrimai ir eksperimentinės plėtros darbai) ir intelektualinius išteklius (veiklumo, intelekto, kūrybingumo ir verslumo įgūdžius turintys aukštos kvalifikacijos specialistai)4. Pirminė ekonomika, kurioje šiuo metu dirba dauguma versle įsitvirtinusių stambių įmonių, pajėgi naudotis technologijomis, kurias kartu su gaminiais pateikia investuotojai. Tačiau ir pirminei ekonomikai būtini nuolat atsinaujinantys intelektualiniai ištekiai – profesinį ir aukštąjį išsilavinimą turintys specialistai, įsisavinę naujausiais profesines ir mokslo žinias.

Tenka pripažinti, kad Lietuvos mokslo ir studijų sistema pati savaime lėtai reaguoja į valstybės ilgalaikės plėtros reikmes. Didele dalimi tai sąlygoja susiklostę mokslo ir studijų institucijų valdymo ir vadybos principai. Institucijų turima autonomija nėra tinkamai suderinta su valstybės interesais, jų veiklai praktiškai neturi įtakos socialiniai partneriai. Visuose lygiuose 4 V. Snitka. Lietuvos inovacijų sistema – potencialios grėsmės ekonomikos augimui. INFOBALT konferencija, 2003. Plenarinis pranešimas.

6

formuojant valstybės politiką mokslo, studijų ir eksperimentinės plėtros srityje, mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros darbų prioritetus, specialistų rengimo planus ir programas, nepakankamai įtraukiamas verslo sektorius.

Verslumoaplinka

Valstybėsmokslinis,socialinis,kultūrinis,politiniskontekstas

Verslumo galimybės

Verslumosugebėjimai

Nacionalinės ekonomikos augimas (BVP, darbo vietos)

Verslodinamika

Bendrosios nacionalinėsaplinkos sąlygos

Dauguma įsitvirtinusiųversle įmonių(Pirminė ekonomika)

Individualus, smulkus irvidutinis verslas(Antrinė ekonomika)

Materialūsekonomikosresursai

Intelektualūsekonomikos resursai

ValstybėsPOLITIKA

1 pav. Ekonomikos plėtros modelis Kita vertus, pasigendama aiškios ir aktyvios Vyriausybės politikos valstybės mokslo,

studijų, inovacijų skatinimo ir technologinės raidos srityje. Žinių ekonomikos plėtrą Lietuvoje paspartintų Lietuvos mokslo, technologijų ir inovacijų įžvalgos (raidos scenarijaus) ir plėtros plano parengimas. Kartu su jau rengiamu Lietuvos aukštojo mokslo plėtros 2004 – 2008 m. planu šie dokumentai sudarytų pagrindą valstybinei mokslo ir studijų politikai, kuri sąlygotų žinių ekonomikos plėtrą ir apgalvotą mokslo ir studijų sistemos pertvarką.

Lietuva vis dar neturi institucijos, kuri koordinuotų priimamus mokslo, studijų ir technologijų politikos sprendimus, kitaip tariant, formuotų inovacijų politikos sistemą. Prieš porą metų pradėjusi veikti Mokslo ir technologijų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės yra vienintelė institucija, kuri galėtų tai daryti, tačiau dėl savo veiklos nuostatų ir neoptimalios sudėties yra mažai veiksni.

Apibendrinat galima pasakyti, kad Lietuvoje iki šiol ignoruojama inovacijų sistemų teorija. Šios teorijos kelios pamokos5.

•

Pagal dabartinį šiuolaikinių inovacijų sistemų supratimą pastarųjų sudėtingumą lemia tai, kad tose sistemose yra daug skirtingo tipo veiksnių, kurie sąveikauja daugybe įvairiausių būdų. Tokių sistemų veiksmingumą dažniausiai lemia silpniausioji sistemos grandis. Iš čia seka pirmoji pamoka – politikos priemonės turi būti nukreiptos į tą silpniausiąją grandį.

5 European Commission, EUR 20713 — Raising EU R&D Intensity – Improving the Effectiveness of the Mix of Public Support Mechanisms for Private Sector Research and Development, Luxembourg: Office for Official Publications of the European Communities, 2003 — pp. 140

7

Antrąją pamoką taip pat lemia sudėtinga inovacijų sistema. Atskirai (izoliuotai vienas nuo kito) panaudoti politikos instrumentai neturi didesnės įtakos visos sistemos veiksmingumui. Gali būti, kad tie instrumentai iš tikrųjų yra nukreipti į silpnas grandis, bet galutinis rezultatas yra menkas. Taip atsitinka, jei strateginis tyrimas, kurio metu siekta nustatyti tas kritines grandis, nepakankamai išbaigtas. Sudėtingose sistemose dažniausiai būna daug silpnų grandžių. Jei politikos priemonės yra nukreiptos tik į dalį silpnų grandžių, inovacijų sistema tik nežymiai pagerės.

•

•

•

Naudojamų politikos priemonių visuma turi būti gerai subalansuota. Tai galima padaryti tik atlikus inovacijų sistemos ir jos silpnųjų grandžių aukšto lygio strateginį tyrimą. Inovacijų sistema yra efektyvi tik tuo atveju, jei gerai funkcionuoja ir tarpusavyje sąveikauja jos sudedamosios dalys. Pavyzdžiui, žinių ir žinojimo kūrimas neturi prasmės, jei neįmanoma panaudoti kuriamą žinojimą. Kitaip tariant, fundamentinių tyrimų finansavimas nepagerins inovacijų sistemos, jei tos sistemos silpnosios grandys atitinka žinojimo kūrimo ir jo naudojimo barjerus. Kitas pavyzdys – tiesioginės priemonės, naudojamos skatinti investicijas į privačiame sektoriuje vykdomus tyrimus ir plėtrą, neturės didesnės įtakos visos inovacijų sistemos veiksmingumui, jei tuo pačiu metu nėra naudojamos papildomos priemonės, kurios šalintų inovacijų absorcijos gebos ir žmogiškojo kapitalo silpnumą. Akivaizdu, kad būtina konstruoti politikos priemonių paketus, kurie galėtų sustiprinti

silpnąsias Lietuvos inovacijų sistemos grandis. Aukščiausio lygmens politika turi būti formuojama holistiškai. Holistinė politika reiškia suderintų pakankamai plačių politikos priemonių rinkinių formavimą, apimančių visas inovacijų sistemos silpnąsias grandis ir skatinančių privatų sektorių investuoti į mokslinius tyrimus ir eksperimentinę plėtrą. Investicijų didėjimas turi būti sveikos ir dinamiškos inovacijų sistemos veiklos natūrali pasekmė. Tokios holistinės politikos priemonių rinkiniai yra taip vadinami politikos priemonių klasteriai, technologijų platforma (žr. 5.1 skyrių).

Žemesnio lygmens politika konstruojama iš labiau sufokusuotų politikos priemonių paketų skirtų spręsti tam tikrose atskirose inovacijų sistemos srityse esančias problemas. Tokios fokusuotos politikos pavyzdys – integruotas finansinių ir fiskalinių priemonių paketas, kuris leistų spręsti mažų ir vidutinių įmonių bei naujai besikuriančių įmonių problemas, susijusias su finansinių išteklių trūkumu (žr. 5.3 skyrių).

Šioje studijoje kalbant apie žinių ekonomikos plėtrai ypač svarbią reikšmę turintį mokymosi visą gyvenimą ir žmogiškųjų resursų ugdymo Lietuvoje skatinimą svarbiausieji siūlymai yra:

– pertvarkyti aukštųjų mokyklų valdymą, įtraukiant į jį socialinius partnerius; – didinti aukštojo mokslo finansavimą, panaudojant tam ne tik valstybės, bet ir studentų

bei darbdavių lėšas, kartu siūlant racionalesnio lėšų naudojimo būdus; – gerinti studijų universitetuose kokybę skatinant universitetus plėsti Lietuvos verslui

aktualių mokslinių tyrimų mastus bei kuriant lanksčius ir tokius tyrimus skatinančius finansavimo mechanizmus;

– nustatyti valstybei ir verslui būtinas pagrindines kompetencijas; – atverti kelius studentų judėjimui tarp įvairių Lietuvos aukštųjų mokyklų. Kalbant apie Lietuvos inovacijų sistemą – mokslo ir verslo ryšio didinimą – siūloma: – neatidėliojant Lietuvoje įsteigti sprendžiamąją galią turinčią instituciją, kuri formuotų

valstybės politiką inovacijų ir valstybės technologinės plėtros sferoje. Į tokią instituciją – Mokslo ir technologijų politikos tarybą – galėtų būti pertvarkyta dabartinė Ministro Pirmininko vadovaujama Mokslo ir technologijų komisija, veikianti prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės;

– pagal pasaulinės inovacijų raidos tendencijas parengti Lietuvos mokslo, technologijų ir inovacijų įžvalgą, kuri leistų nustatyti perspektyvias technologijų raidos kryptis ir priemones pažangai pasiekti;

8

– įkurti Lietuvos technologijų agentūrą, formuojančią ir įgyvendinančią taikomųjų mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros darbų finansavimo mechanizmus, realizuojančius valstybės politiką inovacijų ir technologijų plėtros srityse. Tokioje agentūroje turėtų susijungti dabartinė Verslo plėtojimo taryba, veikianti prie Ūkio ministerijos, ir Tarptautinių mokslo ir technologijų plėtros programų agentūra, veikianti prie Švietimo ir mokslo ministerijos;

– parengti naujus valstybinių mokslo institutų vykdomų darbų finansavimo principus, pagrįstus ekspertų iš anksto įvertintų programų ir užsakomųjų darbų finansavimu;

– parengti naują finansinių ir fiskalinių priemonių paketą, kuris padėtų spręsti esamų ir besikuriančių inovacinių įmonių problemas, kylančias dėl finansinių išteklių trūkumų;

–parengti Lietuvos technologijų instituto (institutų) steigimo koncepciją, kurios įgyvendinimas bus prasmingas tik atlikus aukščiau pateiktus pertvarkymus.

9

3. MOKYMASIS VISĄ GYVENIMĄ IR ŽINIŲ EKONOMIKA: PROBLEMOS

Žmogiškasis kapitalas (žmonių žinios ir gebėjimai) yra žinių ekonomikos centrinis elementas. Todėl Pasaulio banko ekspertai šiam klausimui skyrė didelį dėmesį ir pabrėžė būtinumą plėtoti švietimo sistemas ir žmogiškuosius išteklius, kad piliečiai būtų pasirengę įgyti ir taikyti žinias bei jomis dalytis. Mokymasis – žinių ir gebėjimų įgijimas – vertintinas bent keturiais požiūriai: • besimokančiojo požiūriu – priešingu švietimo įstaigos požiūriui; • ekonominės ir darbo rinkos požiūriu – tačiau neatsiejant nuo socialinių ir kultūrinių

veiksnių; • švietimo politikos požiūriu – įskaitant svarbiausiųjų žinių ekonomikai būtinų kompetencijų

peržiūrėjimą, tinkamo švietimo įstaigų valdymo skatinimą, žmogiškųjų išteklių plėtros finansavimą, mokymosi būdų ir galimybių kūrimą, teisingumo ir mokymosi prieinamumo užtikrinimą visais gyvenimo tarpsniais ir visose mokymosi sistemose (formalioje, neformalioje ir informalioje);

• platesniu žinių ekonomikos požiūriu – švietimo ir žmogiškųjų išteklių plėtrą siejant su inovacijų sistemomis ir informacine visuomene.

Pateikiame svarbiausias problemas, kurias vienaip ar kitaip mini Pasaulio banko ekspertai savo ataskaitoje ir kurias neatidėliotinai turėtume spręsti. Vienų jų sprendimai jau rekomenduojami šioje studijoje, kitų problemų sprendimų būdų dar reikia ieškoti. 3.1. Problemos besimokančiojo požiūriu

Aukštosiose mokyklose visa atsakomybė už mokymosi valdymą, tai yra už studijų programų turinį, struktūrą ir įgyvendinimo būdus, priklauso pačiai aukštajai mokyklai. Studentai nėra orientuojami įgyti tokius gebėjimus, kurie leistų jam pačiam pasiekti, atsirinkti ir vertinti specialiąsias žinias ir gebėjimus bei savarankiškai naudotis įgytomis žiniomis ir įgūdžiais mokantis visą gyvenimą.

Nepakankama valstybės finansinė parama besimokančiajam (paskolos, stipendijos ir pan.)

Aukštosios mokyklos nepajėgia sudaryti tinkamų sąlygų studijoms – nepakanka vadovėlių, metodinių priemonių, šiuolaikinių informacinių technologijų, laboratorinės įrangos ir t. t.

Daugelio studijų programų studijų kokybė netenkina studentų. 3.2. Problemos ekonominės ir darbo rinkos požiūriu

Didelė mokinių ir studentų dalis orientuojasi ne į savarankišką verslą, o į darbą valstybinėje tarnyboje; trūksta studentų motyvacijos įsisavinti profesines žinias bei pasiruošti konkuruoti darbo rinkoje.

Kvalifikacijų struktūra pradeda neatitikti rinkos poreikių – stinga kvalifikuotų darbininkų ir techninių darbuotojų.

Aukštosios mokyklos per mažai derina savo studijų programas su darbo rinka, todėl nemaža dalis absolventų įsidarbina ne pagal įgytą profesiją ir ne pagal išsilavinimo lygį.

Nemaža dalis aukštųjų mokyklų personalo, dėstančio specialybės disciplinas, neturi darbo šiuolaikinėje pramonės, verslo ir paslaugų sferoje patirties ir nėra giliau susipažinusi su šia sfera.

Studijų programose, kuriose tiesiogiai rengiami specialistai verslui ir pramonei, mažai dėsto praktikai. Aukštosios mokyklos dažnai nėra pajėgios kelti specialistų kvalifikaciją. Studijų metu studentai nepakankamai įgyja praktinių įgūdžių.

10

3.3. Problemos švietimo politikos požiūriu: valdymas ir vadyba Švietimo politika formuojama remiantis ne žinių ekonomikos poreikiais, bet švietimo

įstaigų, ypač universitetų, interesais; nėra nuolatinio vidurinės mokyklos, aukštosios mokyklos, darbdavių, studentų, valdžios ir valdymo institucijų bei jas atstovaujančių nevyriausybinių organizacijų nuomonių derinimo, remiantis patikima analitine medžiaga bei pasauline (EBPO, PISA, IALS, kt.) patirtimi.

Nėra stebimi darbo rinkos poreikiai. Nėra reguliarių, kokybinių, trumpalaikių ekonominių ir įmonių tyrimų. Nėra aiškių nacionalinių inovacijų ir mokslo tyrimų prioritetų, todėl įvairūs sektoriai negali prognozuoti ilgalaikių žmogiškųjų išteklių poreikių.

Valstybės registruojamų nekokybiškų studijų programų skaičiaus spartus didėjimas ir šių programų derinimas ne su žinių ekonomikos poreikiais, o su dėstytojų gebėjimais mažina galimybes įgyti žinių ekonomikai svarbiausių kompetencijų pagrindus, būtinus mokymuisi visą gyvenimą.

Pernelyg didelis profesinių vidurinių mokyklų programų skaičius. Programos nepakankamai plačios, nėra tinkamai orientuotos į karjerą, į pasirengimą specializuotam švietimui ir mokymui baigus vidurinį mokslą, į mokymąsi visą gyvenimą kintančios darbo rinkos sąlygomis.

Valstybės užsakymas aukštosioms mokykloms dėl specialistų rengimo nėra formuojamas konkurencijos pagrindu, neatsižvelgiama į tai, kad nemaža dalis absolventų įsidarbina ne pagal įgytą profesiją ir ne pagal išsilavinimo lygį.

Švietimo sistemoje nepakankamai taikomos intelektinės nuosavybės teisių sistemos, kurios skatintų kurti, naudoti ir perduoti žinias.

Išlieka rimtos kliūtys judėjimui tarp aukštųjų mokyklų – nėra standartinių procedūrų kreditams perkelti tarp universitetų ir iš kolegijų į universitetus, nėra standartinių procedūrų pereiti iš neformaliojo mokymosi į formalias švietimo įstaigas. 3.4. Problemos švietimo politikos požiūriu: finansavimas

Žmogiškųjų išteklių plėtra nederinama su finansavimo galimybėmis: Lietuvoje didžiausia pasaulyje vidurinių mokyklų abiturientų dalis priimama į aukštąsias mokyklas, bet lėšos, tenkančios vienam studentui, yra gerokai mažesnės (1999 m. – 2792 USD PGP6) nei kitose Vidurio ir Centrinės Europos bei EBPO šalyse (EBPO šalių vidurkis – apie 12000 USD PGP).

Pagrindinis švietimo sistemos finansavimo šaltinis – valstybės biudžetas. Nors jo visiškai nepakanka, tačiau beveik nenaudojami kiti finansavimo šaltiniai.

Nuolat didinant priėmimą į valstybės finansuojamas vietas universitetuose, neatsižvelgiama į valstybės biudžeto galimybes, todėl mažėja vienai studijų vietai tenkanti biudžetinių lėšų suma.

Nevalstybiniam sektoriui nesudaromos vienodos konkurencijos sąlygos, siekiant studijų kokybės: nėra finansinės paramos sistemos studentams, pasirenkantiems nevalstybines aukštąsias mokyklas, nevienodos jų galimybės gauti paskolas įmokoms už mokslą lyginant su valstybinių aukštųjų mokyklų studentais.

Nėra numatytos lengvatos (pvz., mokestinės) įmonėms, kuriose studentai atlieka praktiką, todėl studentų praktikos sunkiai organizuojamos.

Neracionali studijų sistema trukdo efektyviai naudoti turimas lėšas – palyginus didelės administravimo išlaidos, pernelyg ištęstos studijų programos, valstybės lėšos naudojamos ir nekokybiškoms studijų programoms vykdyti. 3.5. Problemos plačiuoju žinių ekonomikos požiūriu

Aukštųjų mokyklų studijų programose nepakankamai skiriama dėmesio aktyviam kurso įsisavinimui, ugdančiam studentų analitinį, kūrybinį bei sisteminį mastymą, socialinius įgūdžius

6 USD PGP – perkamosios galios paritetas JAV doleriais

11

(gebėjimą dirbti komandoje, komunikabilumą ir kt.) ir asmenines savybes (savarankiškumą, atsakingumą, iniciatyvumą); studentas daugiau mokomas įsiminti, o ne gebėti savarankiškai remtis pasaulyje nuolat kaupiamomis žiniomis, įgūdžiais bei patirtimi ir kūrybiškai jas taikyti profesinėje veikloje. Studentai nėra orientuojami įgyti tokius gebėjimus, kurie leistų jam pačiam pasiekti, atsirinkti ir įvertinti specialiąsias žinias ir gebėjimus bei savarankiškai naudoti mokantis visą gyvenimą – visa tai yra vienas iš pagrindinių žinių ekonomikos ramsčių. Daugelyje Lietuvos universitetų studijų procesas nevyksta mokslinėje aplinkoje, kadangi fundamentiniai bei taikomieji tyrimai yra menki ir žemo lygio. Formulėmis grįstas biudžeto lėšų skyrimas aukštosioms mokykloms, skiriant konkursiniams projektams mažai lėšų ir nekviečiant kitų šalių ekspertų tų projektų vertinimui, stabdo aukštųjų mokyklų tyrėjų įtraukimą į tyrimus pagal prioritetines kryptis. Taikoma lėšų skyrimo metodika neskatina tyrėjų imtis naujų tyrimų krypčių: turint įdirbį ir daugiau ar mažiau tinkamą, per ilgą laiką surinktą įrangą užsitikrinama galimybė be didesnės rizikos publikuoti tarptautinės mokslo bendruomenės pripažintuose mokslo žurnaluose jau seniai vykdomų tyrimų rezultatus, nors jie ir nėra labai aktualius.

12

4. MOKYMASIS VISĄ GYVENIMĄ IR ŽINIŲ EKONOMIKA: UŽDAVINIAI ŠVIETIMO IR MOKYMO SISTEMAI

Pasaulio bankas savo ataskaitoje nurodo šiuos svarbiausius švietimo ir mokymo sistemos, susijusios su žinių ekonomikos diegimu Lietuvoje, uždavinius: 4.1. Švietimo sistemos valdymo ir vadybos pokyčiai

Švietimo sistemos valdymą ir vadybą siūloma plėtoti šiomis kryptimis: - didinti aukštojo mokslo institucijų atsiskaitomumą visuomenei ir valdymo skaidrumą sudarant didesnes galimybes visuomenei (ne ministerijoms ar valstybės kontrolės institucijoms) įtakoti aukštųjų mokyklų valdymą ir realizuoti ne vietos profesinius, o šalies interesus; - atsisakyti praktikos, pagal kurią aukštojo mokslo įstaigų vadovus renka tų mokyklų nariai; - didinti valdymo decentralizaciją ir realizuoti tikrą, o ne deklaruotą aukštųjų mokyklų autonomiją, suteikiančią joms teisę priimti sprendimus įvairiais klausimais; tuo pat metu, valstybė turėtų nustatyti minimalius studijų kokybės ir turinio standartus, kurie užtikrintų teisingumą, darbo jėgos mobilumą ir adekvatų finansavimą. 4.2. Finansavimo užtikrinimas Finansavimo politika turėtų būti vykdoma taip, kad greičiau būtų sprendžiami šie uždaviniai: - didinti vienam studentui tenkančius finansinius išteklius; - stiprinti aukštojo mokslo finansų vadybą visuose lygiuose (ministerijos, rektorių konferencijos, pačių institucijų); - išlaikyti ir keisti senstantį akademinį personalą; - stiprinti aukštojo mokslo institucijų finansinį pajėgumą. 4.3. Moksliniai tyrimai ir žinių kūrimas Fundamentinių ir taikomųjų mokslinių tyrimų ir mokymosi proceso ryšiai yra esminiai žinių ekonomikos plėtrai. Jie ryšys ypač svarbūs antrosios ir trečiosios pakopos studijose. Ekspertai atkreipia dėmesį į keletą svarbiausių dalykų: - prioritetų nustatymas: dėl ribotų resursų Lietuva negali vystyti visų mokslo krypčių, todėl turi būti nustatytos prioritetinės kryptys, reikšmingos žinių ekonomikai; - valstybinių mokslo institutų ir aukštųjų mokyklų bei privataus sektoriaus ir valstybės aukštųjų mokyklų ryšių sukūrimas ir sutvirtinimas; - konkurencijos dėl valstybės finansavimo tarp mokslinius tyrimus vykdančių institucijų įtvirtinimas. 4.4. Svarbiausiųjų kompetencijų nustatymas Reikia nustatyti, kokios kompetencijos reikalingos norint efektyviai veikti žinių ekonomikoje, kaip šios kompetencijos turi atsispindėti švietimo sistemoje, kada ir kaip turi būti perduotos besimokančiajam. Išskiriamos trys plačios kompetencijų sritis: - gebėjimus savarankiškai ir lanksčiai veikti; - gebėjimus efektyviai ir interaktyviai naudoti įrankius (priemones); - gebėjimus įsijungti į socialiai nevienalytes grupes ir jose veikti.

Pasaulio banko ekspertų nuomone, šios pagrindinės kompetencijos turi būti ugdomos bazinio (vidurinio) lavinimo lygmenyje. Tačiau ne mažiau svarbu yra tas kompetencijas ir jų sistemą suformuluoti ir aukštesnėms mokymosi pakopoms ir ypač neformaliajam mokymuisi. Tai mokymą visą gyvenimą padarytų efektyvesniu ir leistų pripažinti neformalųjį mokymąsi formaliojo mokymosi kontekste.

13

4.5. Kelių tarp įvairių mokymosi sistemų atidarymas Reikėtų imtis priemonių, kurios įgalintų įveikti kliūtis, trukdančias mobilumą tarp formaliųjų mokymosi institucijų, taip pat tarp formaliojo ir neformaliojo mokymosi. 4.6. Darbo grupės siūlymai mokymosi visą gyvenimą rekomendacijoms įgyvendinti Darbo grupė iš esmės pritaria Pasaulio banko rekomendacijoms aukštojo mokslo sistemai pertvarkyti (vidurinio ir profesinio mokymo klausimus nagrinėja Švietimo ir mokslo ministerijos ekspertai) ir siūlo tokias konkrečias priemones: 4.6.1. Švietimo sistemos valdymo ir vadybos pokyčiai

Tenka pripažinti, kad dabartinė Lietuvos švietimo politika formuojama remiantis ne žinių ekonomikos poreikiais, o grupiniais interesais; nėra nuolatinio vidurinės mokyklos, aukštosios mokyklos, darbdavių, studentų, valdžios ir valdymo institucijų bei jas atstovaujančių nevyriausybinių organizacijų nuomonių derinimo, remiantis patikima analitine medžiaga bei kitų šalių ir tarptautinių organizacijų patirtimi.

Valstybės švietimo politikos keitimas neturi būti suprantamas kaip griežtesnis švietimo sistemos veiklos reglamentavimas. Pasaulio banko ekspertai siūlo didesnį decentralizavimą, kad sprendimai būtų priimami žemiausiame tinkamame atsakomybės lygmenyje įskaitant ir asmeninę atsakomybę. Tai išplėstų ir padėtų suvokti dalyvavimą valdyme bei skatintų atsakomybę ir atskaitomybę. Be to, tai ir būtų ir dar vienas žinių ekonomikos principų įgyvendinimo būdas – būtų skatinama iniciatyva, būtina inovacinėje veikloje ir antreprenerystėje.

Daugelis teisės aktų, reglamentuojančių aukštųjų mokyklų veiklą, neduoda ir negali duoti laukiamų rezultatų, kadangi šiais aktais bandoma taisyti padarinius, o ne šalinti juos sukėlusias priežastis. Daug jų reglamentuoja antraeilius dalykus, kuriuos aukštosios mokyklos su pažangia savivaldos sistema galėtų išspręsti savarankiškai ir efektyviau. Tokiam valdymui, jo decentralizavimui reikia tinkamos aukštosios mokyklos savivaldos, kuri apibūdinama principu: daugiau autonomijos – daugiau atskaitomybės.

Dabartinė aukštųjų mokyklų valdymo ir savivaldos sistema yra reglamentuota Lietuvos Respublikos aukštojo mokslo įstatymu. Deja, ji nėra nuosekli ir netarnauja veiksmingam aukštojo mokslo sistemos funkcionavimui. Įstatymas labai daug ką draudžia ir riboja realią aukštųjų mokyklų autonomiją tokiose srityse, kaip studijų programų realizavimas, jų skaičiaus, studijų turinio nustatymas, studentų priėmimo skaičių nustatymas, naujų studijų programų pradėjimas, mokslo vardų ir laipsnių teikimas, universiteto biudžeto išlaidų ir pajamų nustatymas. Aukštojo mokslo įstatymu reglamentuojamas universitetų valdymas remiasi atgyvenusiomis ir pažangą stabdančiomis tradicinėmis schemomis (galimybes užimti administracines pareigas, dalyvauti savivaldos institucijų veikloje lemia akademiniai laipsniai ir vardai, dėstytojai parenkamai ne pagal profesionalumo kriterijus, o slaptai balsuojant, aukštosios mokyklos valdyme realiai nedalyvauja socialiniai partneriai), kurios dalyje šalių arba keičiamos, arba jau yra pakeistos progresyvesnėmis. Todėl šio įstatymo esminės pataisos yra būtina sąlyga norint užtikrinti Lietuvos aukštojo mokslo sistemos tinkamumą žinių ekonomikos reikmėms.

Aukštųjų mokyklų valdymo ir savivaldos reforma turėtų vykti lygiagrečiai dviem kryptimis: a) autonomijos didinimo ir b) valdymo skaidrumo bei atskaitomybės visuomenei didinimo. Valstybė aukštajai mokyklai turėtų suteikti realią savivaldą (autonomiją), sau pasilikdama daugiau strateginius valdymo svertus (aukštųjų mokyklų finansavimo strategija, kt.). Kita vertus, jei autonomiją turinti aukštoji mokykla yra valdoma vien tik savųjų darbuotojų, tai grupiniai interesai nustelbia visuomeninius. Sumažinti tokį pavojų galima visuomenei į aukštosios mokyklos aukščiausiąją savivaldos instituciją deleguojant asmenis (socialinius partnerius), kurie ir prižiūri valstybės biudžeto asignavimų universitetui tvarkymą. Tuo aukštosios mokyklos autonomija ne tik nepažeidžiama, bet ir suderinama su atskaitomybe. Kartu atsiranda ir realus verslo bei švietimo ryšys, kuris gali padėti išspręsti daug problemų be ekspertinių institucijų (vyriausybės ir kt.) įsikišimo, kuris, kaip rodo praktika, lig šiol ir nedavė

14

teigiamų rezultatų. Šie ir kiti valdymo bei vadybos pakeitimai (institucijų vadovų parinkimo tvarka, darbuotojų parinkimo kriterijai ir kt.) turi būti numatyta Aukštojo mokslo įstatyme. Darbo grupė įžvelgia ir šių siūlymų trūkumus. Būtina atsižvelgti į tai, kad dabartinė aukštųjų mokyklų valdymo ir savivaldos sistema Lietuvoje gyvuoja jau ilgai, todėl dalis valdžios institucijų ir akademinės bendruomenės prisitaikė prie šios sistemos. Kita vertus, socialinių partnerių delegavimas į aukščiausią savivaldos instituciją iškart neišspręs problemų – nėra patirties ir tradicijų. Tačiau to nedarant nei patirties, nei tradicijų neatsiras, patirties galima pasisemti iš kitų šalių praktikos.

Siūloma: 1. Siūlyti Lietuvos mokslo tarybai sudaryti darbo grupę, kuri parengtų aukštųjų mokyklų valdymo modelį, įtvirtinantį veiksmingą visuomenės (socialinių partnerių) dalyvavimą aukštosios mokyklos valdyme. Darbo grupė turėtų:

1.1. Suformuluoti aukštosios mokyklos aukščiausios savivaldos institucijos – tarybos, kurios daugumą sudaro socialiniai partneriai, sudarymo taisykles;

1.2. Nustatyti tarybos funkcijas, kuriose būtų numatyta atsakomybė už aukštosios mokyklos veiklą – aukštosios mokyklos vadovų skyrimą, personalo parinkimo strategiją, universiteto turto išsaugojimą ir gausinimą, racionalų išteklių bei lėšų naudojimą, aukštosios mokyklos misijos ir tikslų įgyvendinimą;

1.3. Parengti Aukštojo mokslo įstatymo pataisas, kurios sudarytų teisinį pagrindą naujam aukštųjų mokyklų valdymo modeliui įgyvendinti ir atkurtų realią aukštųjų mokyklų autonomiją – sumažintų Vyriausybės ar Švietimo ir mokslo ministerijos priimtais teisės aktais reglamentuojamų aukštosios mokyklos veiklos klausimų skaičių.

4.6.2. Aukštųjų mokyklų finansavimo didinimo galimybės

Lietuva aukštajam mokslui finansuoti skiria BVP dalį (1999 metais – 1,1 proc. universitetams; 2002 metais – 1,04 proc. universitetams ir 0,27 proc. kolegijoms7, pastarosios atsirado po 2000 metų), artimą Europos Sąjungos (1,15 proc. BVP) ir EBPO valstybių (1,2 proc. BVP) vidurkiui. Todėl nereikėtų tikėtis pastebimai didesnės nacionalinio biudžeto dalies aukštajam mokslui finansuoti. Būtina kiek galint greičiau svarstyti didesnio nevalstybinio sektoriaus indėlio finansuojant aukštąjį mokslą. ES šalyse vidutiniškai 11,6 proc. visų išlaidų aukštajam mokslui sudaro nevalstybinio sektoriaus lėšos, JAV ši dalis siekia 50 proc.

Aukštojo mokslo finansavimo problemos gali būti iš esmės sprendžiamos arba mažinant studentų skaičių (daugiau nei du kartus), arba iš esmės keičiant aukštojo mokslo finansavimo būdus bei plėtojant švietimo kaštų pasidalijimą tarp suinteresuotų aukštojo mokslo rezultatais – studentų, darbdavių ir valstybės (mokesčių mokėtojų).

Visos šalys, įskaitant ir ekonominiu požiūriu stiprias šalis, susiduria su didesnėmis ar mažesnėmis finansavimo problemomis. Todėl daugelyje išsivysčiusių EBPO šalių naudojamas švietimo kaštų pasidalijimas tarp suinteresuotų aukštojo mokslo rezultatais. Šiose šalyse laikoma, kad skirtingų finansavimo šaltinių naudojimas labiausiai pateisinamas pradinėje ir galutinėje formaliojo švietimo stadijose – t. y. ikimokykliniame švietime ir aukštajame moksle. EBPO šalių vyriausybės savo švietimo politiką vis labiau orientuoja į naujus finansavimo mechanizmus, leidžiančius skirtingiems švietimo proceso dalyviams teisingiau pasidalinti švietimo kaštus ir švietimo teikiamą naudą.

Siūloma: 1. Imtis priemonių racionalesniam aukštajam mokslui skiriamų valstybės lėšų naudojimui užtikrinti:

1.1. Penkerių metų perspektyviniame Lietuvos aukštojo mokslo plėtros plane, kuris turi būti parengtas vykdant Aukštojo mokslo įstatymo reikalavimą, nustatyti numatomų priimti į aukštąsias mokyklas studentų skaičių ir aukštųjų mokyklų finansavimo programą; rengiant šį planą turi būti aptartos išlaidų neuniversitetiniam ir universitetiniam aukštajam mokslui proporcijos taip, kad didėtų studentų priėmimas į 7 Statistikos departamentas. Švietimas.2002, psl.37. Iš nacionalinio biudžeto universitetams 2002 metais skirta 524,32 mln. Lt, kolegijoms – 134,85 mln. Lt. 2002 metais BVP buvo 51,63 mlrd. Lt

15

darbo rinkos poreikius atitinkančias studijų programas kolegijose ir profesinėse mokyklose, o į universitetus būtų priimama tiek studentų, kiek skiriama lėšų aukštos kokybės studijoms ir moksliniams tyrimams juose finansuoti pagal Vyriausybės patvirtintą studijų kainų nustatymo metodiką.

1.2. Įgyvendinti strateginio planavimo ir programinio finansavimo principus mokslo ir studijų institucijose, atitinkančius Lietuvos aukštojo mokslo plėtros plano ir Vyriausybės 2002 m. birželio 6 d. nutarimo Nr. 827 „Dėl strateginio planavimo metodikos patvirtinimo“ nuostatas, ypač išdėstytas minėto nutarimo 12, 13, 56 ir 62 straipsniuose; valstybės biudžeto lėšų poreikio nustatymo ir jų skyrimo mokslo ir studijų institucijoms metodikoje atsisakyti nuostatų, prieštaraujančių strateginio planavimo principams.

1.3. Atlikti universitetinių studijų programų analizę ir parengti siūlymus leidžiančius sumažinti, kur racionalu, pagrindinių (bakalauro) ir magistro studijų programų trukmę iki atitinkamai 3,5 ir 1,5 metų.

1.4. Magistrantūros ir doktorantūros studijų programas plėtoti pagal iš anksto parengtą žmonių išteklių plėtros programą ir tik tose aukštosiose mokyklose, kuriose yra tinkamas programų vykdytojų kompetencijos lygis; aukštųjų mokyklų dėstytojų kompetencijai kelti maksimaliai panaudoti Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramą;

1.5. Pertvarkius aukštųjų mokyklų valdymą, parengti ir priimti teisės aktus, kurie įteisintų turto ir žemės, kuriuos aukštosios mokyklos dabar valdo patikėjimo teise, nuosavybės teisės perdavimą aukštosioms mokykloms;

1.6. Įteisinti nuostatą, kad aukštosios mokyklos finansavimas nesikeičia, jeigu studentų skaičius sumažėja iki 20 procentų nuo valstybės nustatyto (o tai reiškia ir finansuojamo) studentų skaičiaus (šią nuostatą galima vėliau tobulinti atsižvelgiant į studijų srities specifiką). Tokia nuostata turėtų būti taikoma tol, kol studijoms finansuoti skiriama lėšų mažiau nei turėtų būti pagal Vyriausybės nutarimais nustatytą valstybės finansuojamų studentų skaičių ir patvirtintą studijų kainos skaičiavimo metodiką.

2. Plėtoti ir skatinti studijų finansavimą iš trijų šaltinių:

– studento įmokos: 1) studijų finansavimo „krepšelyje“ numatyti vienodą visiems studentams absoliutinės įmokos dalį (be apmokestinimo), nepriklausomai nuo studijų krypties kainos bet diferencijuojant pagal studijų pakopą – metinė studento įmoka didesnė antrojoje studijų (magistro) pakopoje nei pirmojoje (bakalauro); 2) kartu turi būti garantuota galimybė studentui gauti kreditą, pakankamą jo studijų išlaidoms valstybinėse ar nevalstybinėse mokyklose apmokėti; 3) mokymosi, viršijančio pagrindines kompetencijas (ypač antrosios ir trečiosios pakopos studijose), kainą, visą arba didesnę dalį, turi apmokėti besimokantieji ir darbdaviai (balansas nustatomas pagal tai, kuris yra didesnis naudos gavėjas);

– valstybės lėšų: 1) studijų krypties kainos dalį, kurios nepadengia studento įmoka, apmoka iš valstybės biudžeto; 2) sudaromas mokslo fondas konkursiniams aukštųjų mokyklų projektams finansuoti (fondo pagrindinė paskirtis – finansuoti „investigator driven“ tyrimų projektus, kadangi tokioje aplinkoje turi vykti studijos, ypač universitetinės; taip pat tokiu būdu šalyje būtų finansuojami fundamentiniai moksliniai tyrimai; pagal kitų šalių praktiką tokio fondo dydis turėtų būti lygus ne mažiau kaip ketvirčiui tik studijoms skiriamų visų lėšų); 3) investicijos į tęstinį suaugusių švietimą ir mokymą, jei tai naudinga valstybei;

– darbdavio (valstybinio ir nevalstybinio sektoriaus) lėšų: 1) numatyti verslui palankias galimybes skirti lėšas tiesiogiai konkrečiai valstybinei ar privačiai aukštajai mokyklai ar remti suaugusių tęstinį švietimą (tos palankios galimybės gali būti sudarytos, pavyzdžiui, atsisakant investicijų į aukštąjį mokslą apmokestinimo ar net mažinant verslo mokesčius tokiu dydžiu, kokį verslas skyrė aukštajai mokyklai ar suaugusių švietimui); 2) mokymosi, viršijančio svarbiausias kompetencijas, kainą, visą arba didesnę dalį, turi apmokėti besimokantieji ir darbdaviai (balansas nustatomas pagal tai, kuris yra didesnis naudos gavėjas).

16

Įgyvendinant šį antrąjį siūlymą gali kilti problemų. Pereinant į naują finansavimo sistemą iš pradžių reikėtų didesnių valstybės finansinių investicijų (kol pradės grįžti paskolos); tokių išlaidų sumažinimui galėtų būti panaudotos, pavyzdžiui, Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšos arba paimta valstybės paskola iš Pasaulio banko ar Europos atitinkamų bankų. Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostata laiduoti nemokamas studijas gerai besimokantiems studentams galėtų būti įgyvendinta atleidžiant gerai studijavusius absolventus nuo paskolos grąžinimo; tai šiek tiek sumažintų valstybės galimybes daugiau finansuoti aukštąjį mokslą, bet bendras efektas, tiek finansinis, tiek studento suinteresuotumas gerai mokytis, būtų teigiamas.

Siūloma: Toliau plėtoti ir skatinti studijų finansavimą iš trijų šaltinių – studento įmokos (parengus studijų kreditavimo sistemą), valstybės lėšų ir darbdavio lėšų. Lietuvos mokslo tarybos darbo grupei, rengiančiai siūlymus dėl mokslo ir studijų finansavimo veiksmingumo ir perspektyvų, numatyti priemones studijų finansavimui iš trijų šaltinių plėtoti. 4.6.3. Moksliniai tyrimai ir žinių kūrimas Giliau šie klausimai bus aptarti studijos 5 skyriuje. Čia reikėtų pažymėti keletą aspektų. Bendra politika turėtų būti tokia, kad moksliniai tyrimai, kuriuos inicijuoja patys tyrėjai ir kurie nepriskiriami valstybės užsakymams, telkiami universitetinėse aukštosiose mokyklose; tokie tyrimai daugiausia finansuojami konkurso būdu iš tam skiriamų Lietuvos valstybinio mokslo ir studijų fondo lėšų. Mokslo ir studijų institucijų moksliniams tyrimams valstybės biudžeto lėšos skiriamos pagal valstybės užsakymus. Tokie užsakymai gali būti formuojami dviem būdais – Vyriausybė pati formuoja tyrimų užduotis ir skiria finansavimą toms užduotims vykdyti arba mokslo institucijos rengia ir teikia tokių užsakymų projektus, kuriuos Vyriausybė, gavusi ekspertų išvadas, sprendžia, ar siūlymas pripažintinas ir finansuotinas kaip valstybės užsakymas. Nepriklausomai nuo institucijos statuso tyrėjai turi vienodas teises dalyvauti konkursuose dėl biudžetinio finansavimo pagal Vyriausybės patvirtintas mokslinių tyrimų, eksperimentinės plėtros ir technologijų prioritetines kryptis. Riboti šalies finansiniai resursai reikalauja ir esminės universitetų ir mokslo institutų reformos, įskaitant ir struktūrinę reformą. T. y. mokslinius tyrimus vykdančios institucijos (bent jau artimo profilio) turėtų būti koncentruojamos gretimose teritorijose, kas leistų efektyviausiai išnaudoti eksperimentinę mokslinių tyrimų bazę. Tokios koncentracijos finansinis pagrindas galėtų būti institucijoms perduotas nuosavybės teise turtas bei Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšos. Mokslinių tyrimų masto, kokybės ir efektyvumo užtikrinimui labai svarbus mokslinius tyrimus vykdančių institucijų ir verslo įmonių ryšys. Jis galėtų būti stiprinamas įvairiomis teisinėmis priemonėmis, tarp jų ir numatant galimybę visiškai arba iš dalies privatizuoti kai kuriuos mokslo institutus. Pagal savo finansavimo šaltinius ir pobūdį turėtų būti atskirti moksliniai tyrimai, reikalingi studijų kokybei užtikrinti, ir moksliniai tyrimai, orientuoti į inovacijas ir technologijų kūrimą. Pirmuoju atveju finansavimas galėtų būti skiriamas aukštosios mokyklos darbuotojų projektams, kurie būtų vertinami remiantis pasaulyje pripažintais mokslinio darbo vertinimo kriterijais. Antruoju atveju finansavimas turėtų būti skiriamas tik atviro konkurso būdu geriausius ir perspektyviausius siūlymus pateikusiems mokslininkų kolektyvams.

Siūloma: 1. Lietuvos mokslo tarybos darbo grupei, rengiančiai siūlymus dėl mokslo ir studijų finansavimo veiksmingumo ir perspektyvų, parengti naujas mokslo ir studijų institucijų mokslinės veiklos biudžetinio finansavimo priemones pagal tokias nuostatas:

1.1. Mokslo ir studijų institucijų moksliniams tyrimams valstybės biudžeto lėšos skiriamos pagal valstybės užsakymus. Tokie užsakymai gali būti formuojami dviem būdais – Vyriausybė pati formuoja tyrimų užduotis ir skiria finansavimą toms užduotims vykdyti arba mokslo institucijos rengia ir teikia tokių užsakymų projektus, kuriuos Vyriausybė, gavusi ekspertų išvadas, sprendžia, ar siūlymas pripažintinas ir finansuotinas kaip valstybės užsakymas;

17

1.2. Kiti moksliniai tyrimai, kuriuos inicijuoja patys tyrėjai ir kurie nepriskiriami valstybės užsakymams, telkiami universitetinėse aukštosiose mokyklose; tokie tyrimai daugiausia finansuojami konkurso būdu iš tam skiriamų Lietuvos valstybinio mokslo ir studijų fondo lėšų;

1.3. Nepriklausomai nuo institucijos statuso tyrėjai turi vienodas teises dalyvauti konkursuose dėl biudžetinio finansavimo pagal Vyriausybės patvirtintas mokslinių tyrimų, eksperimentinės plėtros ir technologijų prioritetines kryptis;

1.4. Visais atvejais konkursinius darbus vertina nepriklausomi kitų šalių ekspertai. 4.6.4. Svarbiausių kompetencijų nustatymas Svarbiausių kompetencijų, kurių reikia sėkmingam žinių ekonomikos funkcionavimui, nustatymas leistų visą mokymo procesą orientuoti ne į atskirų žinių kaupimą, o į tam tikrų kompetencijų ugdymą. Svarbu pažymėti, kad tos kompetencijos turėtų būti išugdomos jau vidurinėje mokykloje, o aukštojoje mokykloje jos turėtų būti tik tobulinamos. Aiškių kompetencijų nustatymas įvairioms studijų pakopoms leistų galiausiai apibrėžti, ko darbo rinka turėtų tikėtis iš asmens, įgijusio neuniversitetinį aukštąjį išsilavinimą, baigusio bakalauro, magistro ar doktorantūros studijas. Nustatant kompetencijas turėtų aktyviai dalyvauti darbdavių atstovai. Lietuvos aukštųjų mokyklų absolventai stokoja praktinių įgūdžių, todėl apibūdinant kompetencijas ir rengiant kvalifikacinius reikalavimus į tai turi būti kreipiamas didesnis dėmesys. Be to, turėtų būti sukurta praktikų organizavimo studijų procese sistema.

Norint sėkmingai konkuruoti globalioje žinių ekonomikoje, reikia aukštos mokslinės kompetencijos tyrėjų. Lietuvoje nėra nuoseklios valstybinės politikos rengiant tyrėjus, keliant jų mokslinę kompetenciją. Dviejų mokslo laipsnių sistema, naudojama Lietuvoje, yra pasenusi ir nepadeda gausinti ir gerinti MTEP žmonių išteklius. Siūloma:

1. Švietimo ir mokslo bei Socialinės apsaugos ir darbo ministerija turėtų per vienerius-pusantrų metų baigti rengti kompetencijų apibūdinimus ir kvalifikacinius reikalavimus visiems Lietuvoje teikiamiems kvalifikaciniams laipsniams ir profesinėms kvalifikacijoms.

2. Parengti siūlymus harmonizuotai studentų profesinių praktikų sistemai sukurti ir priemones, kurios skatintų aukštųjų mokyklų, studentų ir darbdavių bendradarbiavimą ugdant studentų profesinius praktinius įgūdžius.

3. Siekiant įtraukti į mokslinę veiklą universitetinių studijų trečiosios pakopos absolventus (daktarus) ir sudaryti jiems sąlygas pradėti savarankiškus mokslinius tyrimus, įsteigti Lietuvoje vienerių-dvejų metų podoktorantūros stažuočių sistemą ir pasiūlyti Švietimo ir mokslo ministerijai parengti tokių studijų nuostatus. Podoktorantūros stažuotes konkurso tvarka turėtų finansuoti Lietuvos valstybinis mokslo ir studijų fondas. 4.6.5. Kelių tarp įvairių mokymosi sistemų atidarymas

Studentų judėjimo galimybės tarp įvairių Lietuvos aukštųjų mokyklų yra gana ribotos. Dažniausiai pasitaikantis būdas – aukštesnės pakopos studijų pasirinkimas kitoje aukštojoje mokykloje. Tačiau beveik praktiškai neįmanoma užtikrinti sklandų studentų judėjimą tarp aukštųjų mokyklų studijų metu arba galimybę studentams įgyti kreditus kitoje aukštojoje mokykloje. Šio uždavinio sprendimas labai siejasi su kompetencijų nustatymo ir įvertinimo sistema, kurios atsiradimo Lietuvoje būtinybė jau buvo minėta.

Siūloma: 1. Įteisinti studijų kreditų perdavimo sistemą, kuri būtų realus studentų mainų tarp

Lietuvos aukštųjų mokyklų pagrindas. 2. Įvertinti neformalaus mokymosi Lietuvoje mastus bei galimybes ir parengti tokio

mokymosi rezultatų formalaus pripažinimo sistemą.

18

5. LIETUVOS INOVACIJŲ SISTEMA: MOKSLO IR VERSLO RYŠYS 5.1. Bendrosios Lietuvos inovacijų sistemos problemos Pasaulio banko ekspertai pastebėjo, kad Lietuvoje inovacinės kultūros, palankesnės verslo aplinkos kūrimo problemos ne tik siejasi su mokslo ir studijų sistemos problemomis, bet ir išeina toli už pastarosios ribų.

Lietuvoje yra svarbūs inovacijų sistemos elementai įskaitant universitetus, valstybės mokslo tyrimo įstaigas, verslo visuomenę, technologijų taikymą remiančias institucijas. Tačiau nesugebėta šių elementų sistemingai sujungti į vientisą ir darnią sistemą, galinčią susieti mokslo tyrimus ir eksperimentinę plėtrą su verslu. Daugelis organizacinių struktūrų taiko ir netgi stiprina senąją tvarką, kuri veikiau atskiria nei vienija partnerius inovacijoms. Įmonių, mokslo tyrimų institutų ir universitetų sąveika nedidelė, atsitiktinio pobūdžio. Akademinė bendruomenė ir privatusis sektorius veikia daugiausia atskirai. Mokslinių tyrimų rezultatai vertinant leidinių, citavimų tarptautinėje spaudoje, patentų ir licencijų požiūriu – kuklūs. Todėl Lietuvos gebėjimas atsinaujinti – tai yra gebėjimas sistemingai kurti, įgyti, skleisti ir taikyti žinias naujais būdais siekiant spręsti problemas ir tenkinti žmonių bei plačiosios visuomenės poreikius – ribotas. Lietuvos aukštosios mokyklos parengia daug specialistų, bet dauguma jų nesugeba dalyvauti inovacinėje veikloje.

Inovacijas Lietuvoje daugiausiai stabdo tai, kad nėra vientisos inovacijų politikos struktūros. Verslo plėtrai ir veiklai, inovacijoms trukdo verslo reglamentavimas ir administraciniai barjerai. Tyrimai parodė, kad verslo aplinka neskatina inovacijų, o kai kuriais atžvilgiais ji yra mažiau palanki nei kitose į Europos Sąjungą stojančiose šalyse. Verslas Lietuvoje labai mažai investuoja į mokslinius tyrimus ir eksperimentinės plėtros darbus. Tai sietina su didžiuliu verslo ir valstybinių mokslo ir studijų institucijų atotrūkiu.

Lietuvos valstybinės mokslo ir studijų institucijos menkai orientuojamos į Lietuvos ūkiui ir ekonomikai svarbius taikomuosius tyrimus ir verslui reikalingus eksperimentinės plėtros darbus. Nors mokslinių publikacijų skaičius auga, praktiškai nėra patentų, užregistruotų JAV, Europos ir Japonijos patentų tarnybose. Pasaulio banko ekspertų nuomone, Lietuvoje vykdomų fundamentinių tyrimų plėtra gali ir turi būti tikslinė, orientuota į ekonomiškai ir socialiai naudingas technologijų sritis, kūrybinių tyrimų gebėjimų stiprinimą ir pagrindo technologinėms inovacijoms užtikrinimą.

Lietuvoje absoliuti dauguma tyrėjų dirba valstybės mokslo ir studijų institucijose. Nesant tyrėjų verslo sektoriuje, verslo geba kurti ir absorbuoti inovacijas yra gana menka. Todėl Lietuvos inovacijų politika turi skatinti tyrėjų skaičiaus verslo sektoriuje didėjimą. Tai nėra direktyvomis valdomas procesas. Galima direktyviniu būdu padidinti tyrėjų rengimą valstybės mokslo ir studijų institucijoje, tačiau neįmanoma tokiu pačiu būdu įdarbinti tyrėjus pramonėje. Pramonė, verslas lygiagrečiai turi restruktūrizuotis ir padidinti savo gebą kurti ir absorbuoti inovacijas. Šis proceso užtikrinimui reikia sisteminių politikos priemonių, jų klasterių, apie kuriuos toliau kalbama ir kurios gali būti parengtos tik atlikus išsamią strateginę esamos inovacijų sistemos analizę. Čia verta dar kartą pabrėžti 2 skyriuje pateiktą pamoką, kylančią iš inovacijų sistemų teorijos – izoliuotai vienas nuo kito panaudoti politikos instrumentai neturi didesnės įtakos visos sistemos veiksmingumui. Veiksmingumas negerėja ir tuo atveju, jei politikos priemonės yra nukreiptos tik į dalį silpnųjų inovacijos sistemos grandžių.

Europos Komisijos tarnybos parengė išsamias gaires, kurias tinkamai pritaikius Lietuvos sąlygoms galima būtų ištrūkti iš stagnacijos. Keturi mokslinių tyrimų, eksperimentinės plėtros ir inovacijų intensyvinimo keliai2:

1.

2.

Greičiausias kelias – sukurti patrauklias sąlygas tyrimais ir eksperimentine plėtra intensyvioms daugianacionalinėms kompanijoms, kad jos dalį savo mokslinės veiklos perkeltų į Lietuvą; Tyrimai ir eksperimentinė plėtra taptų intensyvesni, jei būtų sudarytos palankios sąlygos kurtis ir teikti paramą dinamiškoms, tyrimais ir eksperimentine plėtra intensyvioms

19

mažoms ir vidutinėms įmonėms, dirbančioms naujose ir jau esančiose aukštų technologijų srityse, kurios turi didelį augimo potencialą;

3.

4.

Sustiprinti tyrimus ir eksperimentinės plėtros darbus jau esančiose ir šiuo požiūriu vidutiniškai intensyviose mažose ir vidutinėse įmonėse Plėsti tyrėjų bendruomenę sudarant sąlygas anksčiau tyrimų ir plėtros darbų nevykdžiusioms organizacijoms pradėti tokią veiklą.

Kiekviename kelyje turėtų būti naudojamas platus politikos mechanizmų spektras5. Naujų tyrimais ir eksperimentine plėtra intensyvių mažų ir vidutinių įmonių kūrimuisi (2

kelias) ir tyrimų bei eksperimentinės plėtros darbų inicijavimui anksčiau tokios veiklos nevykdžiusiose organizacijose (4 kelias) didžiausią įtaką turi katalitinis rizikos kapitalas ir garantijos bei priemonės, skatinančios informacijos mainus bei tinklų susidarymą.

Kitokios priemonės naudojamos stiprinant šią veiklą daugelyje jau egzistuojančių įmonių, veikiančių vidutinių ir aukštų technologijų srityse (3 kelias): tiesioginės priemonės, tokios kaip parama mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros projektams, valstybės užsakymas technologijoms ir kitos, gali būti derinamos su netiesioginėmis fiskalinėmis priemonėmis. Tokiu būdu siekiama sukoncentruoti politiką į tokį kritinį židinį, kurio dėka daugelis įmonių, veikiančių vidutinių ir aukštų technologijų srityse, pradeda didinti investicijas į mokslinius tyrimus ir eksperimentinę plėtrą.

Pritraukiant daugianacionalines kompanijas (1 kelias) akcentuojamos vėl kitos politikos priemonės – politika, veikianti tokias struktūrines (aplinkos) sąlygas kaip tyrėjų kiekybė, kokybė ir prieinamumas bei pastangos mažinant reguliavimo naštą, kuri tenka įmonėms, veikiančioms skirtingose produktų rinkose, bus veiksmingesnė nei daugelis finansinių ir fiskalinių priemonių.

Kokia politikos priemonių visuma pasirenkama, priklauso nuo specifinių problemų skirtinguose kontekstuose. Išsivysčiusios šalys turi išplėtotą inovacijų sistemą ir atitinkamą politikos patirtį. Jos gali sėkmingai plėtoti inovacijų sistemą visais keturiais keliais. Tačiau mažiau išsivysčiusių šalių sąlygos yra blogesnės. Jose yra mažiau pasaulinės klasės akademinio išskirtinumo centrų, kurie galėtų tapti inovacijų sistemos augimo „daigais“; mažesnė tyrimų ir eksperimentinės plėtros darbų vykdytojų koncentracija pramonėje; maža inovacinių produktų ir paslaugų paklausa. Todėl jų pastangos turėtų būti sutelktos tokiose politikos priemonių deriniuose, kurie koncentruotų finansinius ir fiskalinius poveikius keliuose pramonės sektoriuose tuo pačiu telkiant politikos priemones, kurios skatintų inovacijų poreikį ir jų absorbcijos visoje pramonėje gebą. Tai sudarytų pagrindą Lietuvos inovacijų politikos sistemos kūrimui. Renkantis konkrečias politikos priemones reikia, kad aukščiausiame politikos lygmenyje jos virstų suderintais politikos priemonių paketais (arba, politikos priemonių klasteriais) ir visos valstybės technologijų platforma (platformomis).

Europos Sąjungos inovacijų politikoje naudojama technologijų platformos sąvoka. Ši sąvoka susiformavo analizuojant dėsningumus, stebimus kuriant sudėtingas technologijas. Įmonės, vystančios sudėtingas technologijas (pvz., kompiuterių ir telekomunikacijų kompanijos), jau seniai suvokė „technologijų platformų“ poreikį. Tai reiškia, jog nustatomi vystomos technologinės sistemos parametrai ir techniniai standartai. Tolesnis tos sistemos tobulinimas, kurio metu taip pat atliekami moksliniai tyrimai ir kuriamos inovacijos, vyksta išlaikant nustatytus parametrus ir standartus. Kai jau nebeišsitenkama apibrėžtose ribose, gimsta naujosios kartos technologijų platforma, jos posistemės ir komponentės. Tokios technologijų platformų evoliucijos pagrindinė varomoji jėga yra privačiame sektoriuje natūraliai vykstanti konkurencija. Valstybinis sektorius taip pat turi įtakos, daugiausiai kaip tyrimų ir eksperimentinės plėtros rėmėjas, kaip naujų sudėtingų technologijų (pvz., gynybos tikslams) vartotojas ir tiesiog kaip rinka šiuolaikinių technologijų produktams. Be to, valstybinis sektorius dalyvauja nustatant sudėtingų technologijų standartus tokiose srityse kaip, pavyzdžiui, telekomunikacijos. Tokiu būdu formuojasi glaudesnė valstybinio ir privataus sektorių partnerystė.

20

Aukščiau minėti procesai, jų svarbos suvokimas išplėtė technologijų platformos koncepcijos turinį. Šią koncepciją pradėta vartoti ne tik sudėtingų technologijų atžvilgiu. Ji dabar apima ne tik technines detales, bet ir socialinius procesus, kurie vyksta prognozuojant mokslo ir technologijų plėtros kryptis.Toks platesnis technologijų platformos supratimas vis labiau plinta. Tinkamai vystoma technologijų platforma leidžia užtikrinti veiklos, kurioje sąveikauja ir bendradarbiauja valdžios institucijos, vartotojai, pramonė, mokslininkai, sinergizmą. Kitaip tariant, tinkamai vystoma technologijų platforma gali užtikrinti šalies inovacijų sistemos veiksmingumą. 5.2. Inovacijų sistemos valdymo ir vadybos problemos

Svarbiausia problema – Lietuvoje nėra inovacijų politikos sistemos. Ne tik mokslinių tyrimų institucijos, bet ir eksperimentinės plėtros bei inovacijų klausimus sprendžiančios valstybės administravimo institucijos veikia atskirai ir nekoordinuotai. Šiuo metu su mokslo ir studijų institucijų veikla susijusius valstybinės politikos klausimus sprendžia Švietimo ir mokslo ministerija, o eksperimentinės plėtros ir inovacijų rezultatus naudojantis verslo sektorius yra Ūkio ministerijos reguliavimo sferoje. Tačiau mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros bei inovacijų sritys yra susijusios ir natūralu, kad už strateginių sprendimų priėmimą ir vykdymą inovacijų srityje Švietimo ir mokslo bei Ūkio ministerijos turi būti bendrai atsakingos.

Inovacijųparamospaslaugasteikiančiosįmonės

LR VyriausybėMokslo irtechnologijų

komisija

LR Seimas

Lietuvosmokslo taryba

Mokslųakademija

Ūkio ministerijaKitosministerijos

Pramonės ir vers-lo departamentas

Inovacijų ir techno-logijų skyrius

Versloplėto-jimo

taryba

Švietimo ir moksloministerija

Mokslo ir studijųdepartamentas

Valstybiniaimokslo institutai

Mokslo ir mo-kymo įstaigos

Lietuvosvalstybinismokslo ir

studijų fondas

Tarptautinių moksloir technologijų

plėtros programųagentūra

Kiti skyriai

Inovacijųcentrai

Versloinformaciniai

centrai

Versloinkubatoriai

Mokslo irtechnologijų

parkai

SVV plėtrosagentūra

Lietuvosekonominės

plėtros agentūra

Įmonės

Įgyvendinimo lygmuo(Finansiniaiinstrumentai)

Inovacijųįgyvendinimas

Vadovavimo lygmuo

2 pav. Lietuvos inovacijų sistema (pagal Ūkio ministerijos duomenis).

Tai, kad šios ministerijos veikia atskirai, atspindi Lietuvos inovacijų sistemos schema (2

pav.), pateikta Ūkio ministerijos interneto svetainėje8. Ši schema rodo dabartinę situaciją. 8 http://www.ekm.lt/files/Pramone/inovaciju/inovaciju%20institucine%20schema%20(liet).doc

21

Švietimo ir mokslo ministerija, savo reguliavimo sferoje turinti universitetus ir mokslo institutus, praktiškai nedalyvauja formuojant inovacijų politiką – paveiksle tai pažymėta punktyrinėmis linijomis. Kita vertus ir Ūkio ministerija, vadovaujanti ir koordinuojanti inovacijų paslaugas teikiančioms įmonėms ir įstaigoms, „nemato“ tarp jų mokslo ir studijų institucijų. Schemoje iš viso nėra kitų ministerijų, nors be mokslinių tyrimų, naujų technologijų ir inovacijų yra neįmanoma ir kitų visuomenės gyvenimo sričių (socialinė ir sveikatos apsauga, aplinkosauga, žemės ūkis, švietimas ir kitos) raida. Tokia situacija rodo, kad neatidėliotinai būtina sukurti valstybės politiką formuojančią vyriausybinę instituciją, kuri imtųsi atsakomybės už verslo, inovacijų ir mokslo sistemų veiksmų suvienijimą valstybės technologinės raidos labui. Tokios institucijos užuomazga jau yra – prie Vyriausybės veikianti Ministro Pirmininko vadovaujama Mokslo ir technologijų komisija. Dabar ši komisija dėl savo veiklos nuostatų ir neoptimalios sudėties yra neveiksni. Ją tikslinga pertvarkyti į motyvuotus politikos priemonių klasterius ir technologijų platformas formuojančią Mokslo ir technologijų politikos tarybą. Mokslo ir technologijų politikos taryba, kurią sudarytų Ministras Pirmininkas, Ūkio, Finansų, Švietimo ir mokslo ministrai, mokslo ir verslo profesionalai, pajėgtų priimti mokslo ir technologijų politikos strateginius sprendimus, įpareigojančius veikti visas valstybės tarnybas. Šios studijos 6 skyriuje siūlymas sudaryti Mokslo ir technologijų politikos tarybą yra vienas iš svarbiausių.

Kaip inovacijų valdymo ir vadybos problema paminėtina sąveikos ir veiksmų koordinavimo tarp įvairių valstybės ekspertinių institucijų (Lietuvos mokslų akademijos, Lietuvos mokslo tarybos, Aukštojo mokslo tarybos ir kitų) stoka. Be to, jos sudarytos beveik vien tik iš mokslo ir studijų institucijų. Verslo atstovai absoliučią daugumą sudaro prie Ūkio ministerijos veikiančiose institucijose – Verslo plėtojimo taryboje, Lietuvos ekonominės plėtros agentūroje. Ekspertinių institucijų sudėtis ir veiksmų koordinacijos stoka neleidžia joms profesionaliai rengti siūlymus Lietuvos inovacinės sistemos strategijai formuoti ir priimti tuos siūlymus įgyvendinančių sprendimų. Mokslo ir technologijų politikos taryba padarytų visų šių ekspertinių ir patariančiųjų institucijų veiklą inovacijų sistemos plėtros srityje prasmingesne. Taip pat mažai bendradarbiauja ūkio subjektai ir valstybinės mokslo ir studijų institucijos. Tas pats pasakytina ir apie universitetų ir mokslo institutų sąveiką. Nėra aiškios nacionalinės strategijos dėl žmonių išteklių plėtros. Universitetų atveju šis klausimas iš tikrųjų paliktas spręsti tik jiems patiems.

Mokslo ir studijų institucijos gana daug dėmesio skiria fundamentiniams tyrimams. Tačiau tokių tyrimų plėtra gali ir turi būti tikslinė, orientuota į ekonomiškai ir socialiai naudingas technologijų sritis, kūrybinių tyrimų gebėjimų stiprinimą ir pagrindo technologinėms inovacijoms užtikrinimą. Lietuvoje investicijoms į fundamentinius tyrimus netaikomos griežtesnes sąlygas ir konkrečiau nevertinami šios veiklos rezultatai, kaip tai šiuo metu daroma didesnėse EBPO šalyse. Kai yra pasyvi inovacijų politika, institucijos dažniausiai daro tai, ką moka, ir neturi paskatų keistis bei orientuotis į valstybei svarbių problemų sprendimą

Neracionalus prioritetinių Lietuvos mokslo ir mokslo taikomosios veiklos plėtros krypčių sąrašas, patvirtintas 2002 metais. Į sąrašą įtrauktos Europos Sąjungos 6-osios bendrosios programos prioritetinės kryptys ir net daugiau. Lietuva neturi nei reikiamo aukštos kvalifikacijos tyrėjų skaičiaus, nei pakankamo finansavimo visoms įvardytoms kryptims. Toks intelektinių ir finansinių pajėgumų išsklaidymas negali skatinti Lietuvos ekonomikoje Vyriausybės numatomų proveržio krypčių.

Nėra veiksmingos mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros darbų vertinimo metodikos ir procedūrų. Kriterijai mažai orientuojami į nacionalinės inovacijų sistemos plėtros skatinimą. Vertinimui nekviečiami kitų šalių ekspertai. Dirbant vien Lietuvos ekspertams neišvengiamai susiduriama su interesų konflikto problema. Nepakankamai patikimi statistiniai duomenys. Dažnai skirtingų institucijų turimi svarbiausi statistiniai esminiai duomenys skiriasi ir nėra tinkami tarptautiniams palyginimams. Ir nors Lietuva taiko Frascati Manual žinyną, kuris EBPO šalyse naudojamas dešimtmečius, vis tiek lieka keletas svarbiausių apibrėžimų ir

22

klasifikacijos neatitikimų. Todėl neišvengiamai duomenys nėra patikimi, ypač lyginant tarptautiniu mastu.

Aptarta esama būklė – dabar naudojamų inovacijos politikos priemonių trūkumai, neefektyvumas. Tačiau kaip rodo kitų šalių inovacijų politikos analizė, apsiriboti vien šiomis priemonėmis (aišku, jas ištaisius) negalima. Lietuvoje nenaudojama, dažnai tiesiog nežinoma didžiulė įvairovė kitų politikos priemonių, kurios pasiteisina inovacijų požiūriu labiau išsivysčiusiose šalyse. 1 lentelėje pateikta naudojamų inovacijų sistemos struktūrą formuojančių svarbiausių politikos priemonių klasifikacija, kurią parengė Europos Komisijos tarnybos5 (1 ir 2 lentelės ir 3 ir 4 paveikslai iš 5 šaltinio, nurodyto 7 puslapyje).

1 lentelė. Struktūrinės (framework) sąlygos ir struktūrą formuojanti politika

– labai svarbi, – svarbi, – mažiau svarbi priemonė. MTEP – moksliniai tyrimai ir eksperimentinė plėtra

Politikos priemonių tinkamumas

MTEP ir inovacijų politika

Pritraukia užsienio MTEP

pajėgumus

Didina esamas

investicijas į MTEP

Kuria MTEP

intensyvias mažas ir vidutines įmones

Inicijuoja MTEP įprastų tech-

nologijų sektoriuje

Ar naudojama

Lietuvoje?

Moksliniai tyrimai valstybiniame sektoriuje Tyrimų universitetuose finansavimas 2 2 2 1 MAŽAI Parama infrastruktūrai 2 2 2 1 MAŽAI Išskirtiniai mokslo centrai 3 2 2 1 NE

Žmonių ištekliai Kiekybės didinimas 2 2 2 2 NE Kokybės didinimas 3 2 2 2 NE Mobilumo didinimas 2 2 1 1 NE

Antreprenerystė Bendras skatinimas 1 1 2 2 NE Tikslinis skatinimas 1 1 3 2 NE

Intelektinės nuosavybės teisės (INT) Bendrijos patentas 2 2 1 1 NE INT režimas valstybės mokslinių tyrimų institucijose

1 1 3 1 NE

Genetiškai modifikuotų organizmų ir programinės įrangos patentai

2 2 1 1 NE

Standartai ir reguliavimas Reguliavimo naštos mažinimas 3 2 1 1 NE Priešakinių (lead) rinkų kūrimas 3 2 1 1 NE

Konkurencijos politika Palankios valstybės pagalbos taisyklės 2 3 1 1 Yra įstatymas,

bet jo nuostatos nenaudojamos

Inovacijoms palankūs sprendimai 2 1 1 1 MAŽAI

Makroekonominės sąlygos Stabilus augimas 2 2 1 1 TAIP Kapitalo prieinamumas 1 2 3 3 MAŽAI Lanksčios darbo rinkos 2 1 1 1 NE

Sisteminiai sprendimai Technologijų platformos 2 2 2 2 NE Politikos priemonių klasteriai 2 2 2 2 NE

12 3

23

5.3. Inovacijų finansavimo problemos

Tyrimų ir inovacinės veiklos finansavimo būdai Lietuvoje grindžiami daugiausia institucijų finansavimu, o ne modernesniu programų ir projektų finansavimu. Didelė valstybės skiriamų lėšų dalis tenka fundamentiniams tyrimams, o technologijų kūrimui ir diegimui dėmesio skiriama per mažai.

Lietuvoje didžiąją dalį (apie 90 proc.) mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros finansavimo sudaro valstybės biudžeto lėšos. Praktiškai visos biudžeto lėšos paskirstomos valstybinėms mokslo ir studijų institucijoms atsižvelgiant į kelių ankstesnių metų veiklos kiekybinius rodiklius (mokslinių publikacijų skaičius ir pan.). Toks biudžeto lėšų skyrimas stabdo tyrėjų įtraukimą į tyrimus pagal prioritetines kryptis, nes pradėjus naujus darbus kurį laiką gali sumažėti mokslinė produkcija. Biudžetinių asignavimų didžioji dalis skiriama institucijų mokslinei veiklai kaip procesui, o ne kaip finansavimas konkretiems valstybei ir visuomenei svarbiems mokslinių tyrimų (ir taikomųjų, ir fundamentinių) darbams atlikti ir konkretiems rezultatams gauti. Prioritetinėms tyrimų kryptims ir kitiems tyrimams, kurie vykdomi konkursinio ar programinio finansavimo būdu, tenka labai maža valstybės biudžeto lėšų dalis, mažiau kaip 10 proc.

Apie Lietuvoje naudojamas finansines priemones galima pasakyti tą patį, kas 5.2 skyriuje pasakyta apie inovacijų sistemos struktūrą formuojančias politikos priemones – nežinomi ir nenaudojami efektyvesni inovacijas skatinantys finansiniai ir fiskaliniai mechanizmai, o beveik visos naudojamos finansavimo priemonės sutelktos į valstybės mokslo ir studijų institucijų finansavimą. Lietuvos akademinėje bendruomenėje vyrauja nuomonė, kad mokslui skiriama per mažai biudžeto lėšų ir kad verslas negali pretenduoti į šias lėšas. Reikia sutikti, kad tų lėšų yra nedaug. Tačiau toks siauras supratimas apie jų naudojimo būdus (kuris, beje, ir įgyvendintas) iš tikrųjų užkerta kelią investicijų iš įvairių šaltinių į tyrimus, plėtrą ir inovacijas didėjimui. Europos Komisijos tarnybos parengtose gairėse ypač didelis dėmesys skiriamas politikos priemonėms, kurios valstybės biudžeto lėšas leistų panaudoti kaip paskatą didinant verslo investicijas į mokslinius tyrimus, eksperimentinę plėtrą ir inovacijas5, t. y. didinant jų intensyvumą. 3 paveiksle schematiškai parodyta, kokiais būdais biudžeto lėšos gali padidinti verslo investicijas į tyrimus, plėtrą ir inovacijas. Tiesioginės finansinės priemonės parodytos 4 paveiksle. Lietuvoje nežymiai naudojamos kelios tiesioginės priemonės, tačiau absoliuti jų dauguma visiškai nenaudojama (žr. 2 lentelę).

Reikia dar kartą priminti inovacijų sistemų teorijos pamoką – atskirai (izoliuotai vienas nuo kito) panaudoti politikos instrumentai neturi didesnės įtakos visos sistemos veiksmingumui (žr. 2 skyrių). Taigi, vien tik tiesioginės priemonės negali sustiprinti visas silpnąsias inovacijų sistemos grandis ir pašalinti visus barjerus, trukdančius inovacijų sistemos grandžių sąveikai. Dalis grandžių lieka silpnos, išlieka ir barjerai. Tai reiškia, kad visos inovacijų sistemos veiksmingumas nepagerėja arba pagerėja labai nežymiai. Tiesiogines priemones būtina derinti su kitomis priemonėmis. 2 lentelėje pateiktos ir kitos priemonės – netiesioginės fiskalinės priemonės, katalitinės finansinės priemonės (pateiktos tik svarbiausios, jų įvairovė žymiai didesnė; inovacijų aplinką formuojančios politikos priemonės pateiktos 1 lentelėje). Deja, Lietuvos mokslo ir inovacijų politika visiškai nenaudoja netiesioginių fiskalinių ir katalitinių finansinių priemonių.

24

Be biudžeto paramos Biudžeto lėšos Privataus sektoriaus lėšos

MTEP vykdytojasMokesčiai

Lėšos MTEP išvidinių šaltinių

Lėšos MTEP išišorinio šaltinio

Tiesioginės finansinės MTEP priemonės Biudžeto lėšos Privataus sektoriaus lėšos

MokesčiaiMTEP vykdytojas

Lėšos MTEP išbiudžeto

Didesnės lėšosMTEP iš vidinių

šaltinių

Lėšos MTEP išišorinio šaltinio

Netiesioginės fiskalinės MTEP priemonės Biudžeto lėšos Privataus sektoriaus lėšos

MTEP vykdytojas

Didesnės lėšosMTEP iš vidinių

šaltinių

Lėšos MTEP išišorinio šaltinio

Sumažinti mokesčiai

Katalitinės finansinės MTEP priemonės Biudžeto lėšos Privataus sektoriaus lėšos

MTEP vykdytojas

Mokesčiai

Parama privataussektoriaus lėšų

prieinamumui pagerinti

Lėšos MTEP išvidinių šaltinių

Didesnės lėšosMTEP iš išorinio

šaltinio

3 pav. Lėšų srautai, susiję su finansinėmis ir fiskalinėmis priemonėmis

25

Tiesioginė priemonė Komentaras apie priemonės taikymąDeficitas, kuriamtaikoma priemonė

Parama valstybiniosektoriaus tyrimamsnukreiptiems įpramonę

IštekliaiPaskatosSugebėjimaiGalimybės

Parama valstybinėms mokslo institucijoms; sąlyga – tyrimaituri būti naudingi pramonei

Parama kvalifikacijoskėlimui ir mobilumui

IštekliaiSugebėjimai

Parama rengiant aukštųjų mokyklų absolventus, kursamsparengtiems pagal įmonių poreikius, antreprenerystės irinovacinių gebėjimų ugdymui, skatinant mokslines išvykas;įdarbinimo subsidijos įmonėms įdarbinančioms tyrėjus

Grantai MTEPvykdomiemspramonėje

IštekliaiPaskatosGalimybės

Nuo paramos tyrimams, kurių rezultatai jau netoli rinkos, irparamos didelėms įmonėms bei atskiroms kompanijomspereinama prie paramos MTEP vykdomiemsbendradarbiaujant ir MVĮ

Išdėstymo(co-location)priemonės

GalimybėsPaskatos

Inovacijų lygis kyla suartinant pramonės ir tyrimųorganizacijas ir tokiu būdu sukuriant reikalingą kritinę masę;valstybės naudojamos priemonės – kompanijųlabotratorijoms suteikiama galimybė naudotis tyrimųorganizacijų įranga; inkubatorių, mokslo parkų, technologijųparkų kūrimas

Informacinė irtarpininkavimo(brokerage) parama

SugebėjimaiGalimybės

Parama sudarant galimybes naudotis kontaktų (susijusių suinovacine veikla), patentų ir technologijų plėtros duomenųbazėmis, konsultacinėmis tarnybomis, technologijųperdavimo įstaigomis, tarpininkavimo renginiais ir t.t. Šipriemonė pirmiausiai skirta MVĮ, kurios neturi pajėgumų irkompetencijos vykdyti tokią veiklą

Tinklų sudarymopriemonės

GalimybėsSugebėjimai

Parama keitimosi informacija klubams, inovacijų įžvalgosprogramoms siekiančioms vystyti bendras vizijas, apie kuriasgalėtų formuotis MTEP tinklai orientuoti į ateitį

Užsakymas(Procurement)

PaskatosGalimybės

Ypač valstybės užsakymas technologijoms (PublicTechnology Procurement – PTP); PTP – valstybinė agentūraužsako kitai organizacijai sukurti produktą ar paslaugą,kurios dar nėra, t.y., pirmiausiai reikia atlikti MTEP darbusprieš pradedant gaminti konkrečias prekes ar paslaugas

Sisteminės politikospriemonės(Systemic Policies)

IštekliaiPaskatosSugebėjimaiGalimybės

Šalinant skirtingus inovacijų sistemos trūkumus, vienu metukoordinuotai naudojama daug politikos instrumentų. Šiossisteminės priemonės dažnai yra nutaikomos į visą inovacijųdalyvių “klasterį”; sisteminės politikos priemonės – tai jauanksčiau aptartų priemonių paketai, kuriuose yra ir kitipolitikos instrumentai; visų šių priemonių ir instrumentųkombinacija sudaroma atlikus inovacijų sistemos stiprybių irsilpnybių analizę

4 pav. Tiesioginės priemonės (nukreiptos tiesiogiai į privačiame sektoriuje vykdomų mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros lygio kėlimą).

26

2 lentelė. Mokslinių tyrimų, eksperimentinės plėtros ir inovacijų politikos tiesioginės ir abai

Politikos priemonių tinkamumas

netiesioginės priemonės bei jų tinkamumas atskirų problemų sprendimui. – lsvarbi, – svarbi, – mažiau svarbi priemonė.

3 2 1

MTEP ir inovacijų politika

Pri

pin

traukia Didina užsienio MTEP

ajėgumus

esamas vesticijaį MTEP

s in

Kuria MTEP tensyvia

mažas ir vidutines įmones

s

ja

n

Ar

nau ma Inicijuo

MTEP įprastų tech-ologijų

sektoriuje

dojaLietuvoje?

Tiesioginės finansinės priemonės ėje 2 2 Grantai MTEP vykdomiems pramon 1 1 NE

MTEP vykdoma bendradarbiaujant 2 3 1 1 M I AŽAValstybės užsakymas 3 3 2 1 NE

Netiesiogin fiskalinės priemonės ės ties 2 3 Mokesčių nuolaidos nuo visos apim 1 2 NE

Mokesčių nuolaidos nuo prieaugio 1 1 1 1 NE

Katalitinė nansinės monės s fi prieRizikos kapitalo priemonės 1 2 3 3 NE Paskolų garantijos 1 2 2 3 NE Paprastų akcijų garantijos 1 2 3 2 NE

Kitos tiesioginės priemonės Informacinė ir tarpininkavimo parama 1 1 3 3 NE Priemonės skirtos supratimui apie inovacijas didinti

1 2 2 3 M I AŽA

Tinklų sudarymo priemonės 2 2 3 2 NE Išdėstymo priemonės, pvz., MTEP parkai 2 2 3 2 TAIP

Apibendrinimas. Išlaidos tyrimams ir eksperimentinei plėtrai Lietuvoje yra labai mažos.

Mažai

endrai susitarti ir naudoti konkrečias tiesiogines finansines priemones, tokias kaip orientu

moksli

udoti fiskalines paskatas skatinant platesnio masto tyrimus ir eksperimentinės plėtros darbus,

ugdyti mokslo ir inovacijų vadybos, tyrimų rezultatų naudojimo ir technologijų bei „know–

trateginį, perspektyvinį bei tarptautinį mąstymą tarp mažų ir vidutin

tinkamus vertinimo ir prognozavimo būdus (strateginis mąstymas priimant politini

suderintų mokslo, technologijų ir inovacijų politikos veiksmų visumos.

tikėtina, kad šių išlaidų lygį galima būtų padidinti naudojant vien tik tiesiogines priemones. Lygiagrečiai turi būti energingai šalinami inovacijų sistemos trūkumai. Svarbiausi žingsniai:

– boto į pramonės poreikius bendradarbiavimo tyrimų ir eksperimentinės plėtros programas, – skatinti tinklų susidarymą ir mažų ir vidutinių įmonių, taip pat pramonės ir akademinių

nių tyrimų institucijų bei tarpinių organizacijų ir finansinių organizacijų bendradarbiavimą bei ryšius,

– na –how“ perdavimo gebėjimus, – ugdyti inovacijų kultūrą ir sių įmonių, – naudoti us sprendimus) optimizuojant ribotų žmonių, lėšų ir infrastruktūros išteklių naudojimą, – remiantis kruopščia šalies inovacijų sistemos analize parengti siūlymus dėl aiškių ir

27

rimų ir eksperimentinės

lėtros darbų mastai verslo sektoriuje bet kuriuo atveju priklausys nuo to, kokiu laipsniu verslo kultūra

ienės kovos už išlikimą, ir turėtų drąsos investu

etų pavyzdžiai – technologijų

rti

os tarybą.

Lietuvoje ypač svarbu vystyti inovacijų kultūrą, kadangi typ

priima ir prisitaiko prie inovacijų poreikio. Tiesioginės priemonės turės tik nedidelę įtaką skatinant įmonių įsitraukimą į tyrimus ir eksperimentinę plėtrą veiklą ar gerinant jų bendradarbiavimą su mokslinių tyrimų institucijomis. Šiuo požiūriu tiesioginės priemonės yra efektyvios, jei jos yra papildomos tokiomis priemonėmis, kurios leidžia įmonėms suvokti inovacijų būtinybę ir galimybes bei pavojus, iškylančius žengiant į naujas, daugiau inovacijų reikalaujančias rinkas bei veikiant tarptautiniu mastu.

Iš tikrųjų Lietuvoje problemos yra dar didesnės. Maža įmonių, kurios turi pakankamai išteklių ir įžvalgos, kad galėtų pažvelgti toliau kasd

oti į inovacinę veiklą. Įmonių ir mokslinių tyrimų institucijų ryšiai yra nepakankami ir dėl to, kad tų institucijų kompetencija neatitinka įmonių, veikiančių greitai kintančiose technologijų srityse, poreikių. Pavyzdžiui, kai kuriose fizikos, chemijos ar su medžiagomis susijusiose srityse yra pajėgumų perteklius, o biomoksluose tokių pajėgumų trūksta. Daug geriau panaudoti tiesiogines priemones būtų galima, jei jos būtų platesnių paramos priemonių paketų dalis. Savo ruožtu, tie paketai (stambiausių pakplatforma, politikos priemonių klasteriai) turi būti parengti ir įgyvendinti kaip vieninga inovacijų politikos sistema, teikianti paramą ir skatinanti inovacijas pramonėje tiek regioniniu, tiek nacionaliniu lygiu. Lietuvoje nėra tokios inovacijų politikos sistemos. Todėl būtinos didesnės pastangos analizuojant inovacijų sistemos stipriąsias ir silpnąsias puses. Būtina įtraukti pramonę ir kitas suinteresuotas institucijas nustatant prioritetus ir koordinuojant šalies mokslo, technologijų ir inovacijų strategijos rengimą bei įgyvendinimą visose ministerijose, kurios atsakingos už inovacijų sistemos gyvybingumą. 5.4. Siūlymai Lietuvos inovacijų sistemai suku 5.4.1. Įsteigti Lietuvos mokslo ir technologijų politik

Lietuvos inovacijų politikos sistemos kūrimą siūloma pradėti pertvarkant neseniai įsteigtą ogijų politikos tarybą, veikiančią

Estijos

susijusios su moksli

ų vaidmenį ir didintų supratimą apie jas. Ši

Mokslo ir technologijų komisiją į Lietuvos mokslo ir technol ir Suomijos politikos tarybų pavyzdžiu. Tarybos paskirtis būtų koordinuoti valstybės

institucijų, atsakingų už valstybės inovacijų politikos sistemos formavimą, veiksmus ir sprendimus. Svarbiausios Tarybos funkcijos būtų rengti ir derinti nacionalinės tyrimų, plėtros ir inovacijų sistemos viziją, tikslus ir ilgalaikės plėtros politiką, nustatyti svarbiausias strategijos įgyvendinimo priemones ir reguliariai vertinti numatytos strategijos ir politikos įgyvendinimą, susieti ir derinti įmonių, mokslininkų ir akademinių institucijų interesus, užtikrinti, kad mokslas ir studijos prisidėtų prie inovacijų proceso ir Lietuvos konkurencingumo didinimo.

Lietuvos mokslo ir technologijų politikos tarybos sudėtį Ministro Pirmininko teikimu turėtų tvirtinti Vyriausybė. Taryboje turėtų būti ministerijų, kurios labiausiai

nių tyrimais, eksperimentinė plėtra ir inovacijomis, ministrai, verslo ir mokslo tyrimų bendruomenės atstovai. Jai turėtų pirmininkauti Ministras Pirmininkas. Tokiu atveju Tarybos nutarimai taptų privalomi visoms valstybinėms institucijoms, o jos aprobuoti teisės aktų projektai Vyriausybėje jau turėtų dalies ministrų pritarimą.

Taryba siektų susitarimo dėl esminių inovacijų politikos gairių, stiprintų verslo ir mokslo bendruomenių partnerystę, skleistų informaciją apie inovacij

oms funkcijoms vykdyti tarybai bus reikalingas sekretoriatas, kuriame dirbtų etatiniai profesionalūs darbuotojai.

Siūloma: 1. Dabar veikiančią Mokslo ir technologijų komisiją prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės pertvarkyti į Mokslo ir technologijų politikos tarybą (toliau – Taryba):

1.1. Įsteigti prie Tarybos nuolatinį profesionalų sekretoriatą;

28

1.2. Optimizuoti Tarybos personalinę sudėtį – Tarybai, kaip ir dabar veikiančiai Mokslo ir technologijų komisijai, turėtų pirmininkauti Ministras Pirmininkas, jos sudėtyje būtų ministerijų, kurios labiausiai susijusios su moksliniais tyrimais, eksperimentine plėtra i, turintys inovacinės veiklos

biausios Tarybos funkcijos būtų rengti ir derinti nacionalinės tyrimų, plėtros ir ilgalaikės plėtros politiką, nustatyti svarbia

akademinių institu

ir inovacijomis, ministrai ir mokslo bei pramonės atstova patirtį; 1.3. Tarybos darbą padaryti reguliariu; 1.4. Svarbiausias Tarybos tikslas būtų koordinuoti valstybės institucijų, atsakingų

už valstybės inovacijų politikos sistemos formavimą, veiksmus ir sprendimus; 1.5. Svar ir inovacijų sistemos viziją, tikslususias strategijos įgyvendinimo priemones ir reguliariai vertinti numatytos

strategijos ir politikos įgyvendinimą, susieti ir derinti įmonių, mokslininkų ircijų interesus, užtikrinti, kad mokslas ir studijos prisidėtų prie inovacijų proceso ir

Lietuvos konkurencingumo didinimo. 5.4.2. Įkurti Lietuvos technologijų agentūrą.

Šiuo metu taikomųjų mokslinių tyrimo ir eksperimentinės plėtros darbus finansuoja Švietimo ir mokslo ministerija, panaudodama tam jos reguliavimo sferai (t. y. žmogiškųjų

teklių ugdymui) skiriamas valstybės lėšas. Dalis Lietuvos valstybinio mokslo ir studijų fondo ijų kūrimo programoms, tarptautiniams naujų

technol

išlėšų panaudojama moderniųjų technolog

ogijų ir gaminių kūrimui skirtiems darbams pagal EUREKA projektus. Tačiau tai labai maža ir nekoordinuota parama, kurią gaunančios mokslo ir studijų institucijos neturi galimybės vėliau be ūkio subjektų įgyvendinti savo darbų rezultatus. Veiksmingiau valdyti valstybės finansavimą, skirtą plėtoti inovacijas ir technologijas, didinti universitetų ir mokslo institutų orientaciją į verslo poreikius ir paklausą bei skatinti pramonės sektoriaus ir akademinių institucijų bendradarbiavimą būtų galima sukūrus ir įgyvendinus naujus tyrimų ir plėtros darbų finansavimo mechanizmus. Pasaulio banko ekspertai siūlo įsteigti specialią valstybės įstaigą – Lietuvos technologijų agentūrą, kuri kurtų ir įgyvendintų finansavimo mechanizmus pagal vieningą inovacijų politiką bei prioritetus, kuriuos formuotų Mokslo ir technologijų politikos taryba. Steigdama tokią agentūrą Vyriausybė galėtų svarstyti galimybę suvienyti daugelį inovacijoms ir verslui padedančių viešųjų įstaigų (Verslo plėtojimo agentūrą, Tarptautinių mokslo ir technologijų programų agentūrą, Lietuvos inovacijų centrą, Lietuvos smulkaus ir vidutinio verslo plėtros agentūrą bei kitas). Steigiant Lietuvos technologijų agentūrą, turėtų būti nustatyti jos santykiai su dabartinėmis valstybės institucijomis atsakingomis už MTEP ir inovacijų politikos priemonių įgyvendinimą (Švietimo ir mokslo bei Ūkio ministerijos, Lietuvos valstybinis mokslo ir studijų fondas, kt.), naujai nustatytas funkcijų pasiskirstymas tarp šių institucijų

Siūloma: 1. Reorganizuojant inovacijoms ir verslui padedančias viešąsias įstaigas (Verslo plėtojimo agentūrą, Tarptautinių mokslo ir technologijų programų agentūrą, Lietuvos inovacijų centrą, Lietuvos smulkaus ir vidutinio verslo plėtros agentūrą bei kitas) įkurti Lietuvos technologijų agentūrą. Svarbiausios Lietuvos technologijų agentūros funkci

ėms įmonėms ir naujų tokių įmonių kūrimuisi;

jos būtų: 1.1. Rengti siūlymus dėl tiesioginių finansinių ir netiesioginių fiskalinių priemonių,

skatinančių verslą investuoti į mokslinius tyrimus, eksperimentinę plėtrą ir inovacijas, prižiūrėti šių priemonių įgyvendinimą ir skatinti katalitinių finansinių priemonių plėtotę teikiant paramą inovacin

1.2. Organizuoti, finansuoti ir vertinti valstybinės reikšmės eksperimentinės plėtros bei aukštųjų technologijų kūrimo darbus, kurie vykdomi bendradarbiaujant pramonei ir valstybės mokslo institucijoms ar pagal Europos inovacijų ir su jomis susijusių tyrimų bei eksperimentinės plėtros programas ar tinklus (EUREKA, COST);

29

1.3. Skatinti tinklų susidarymą ir bendradarbiavimą bei mažų ir vidutinių įmonių ryšius su pramonės bei akademinėmis mokslinių tyrimų institucijomis, finansinėmis bei tarpininkaujančiomis organizacijomis;

1.4. Ugdyti mokslo ir inovacijų vadybos, tyrimų rezultatų naudojimo ir technologijų bei kno

r įmonių valdytojų strateginį, perspektyvinį bei tarptau

imalius ribotų žmonių, lėšų ir infrastruktūros išteklių naudoj

okslo, technologijų ir inovacijų politikos veiksmų visumos.

uvos mokslo, technologijų ir inovacijų įžvalgą (raidos scenarijų) pagal

w–how perdavimo gebėjimus; 1.5. Teikti siūlymus dėl intelektinės nuosavybės teisių sistemos tobulinimo; 1.6. Ugdyti inovacijų kultūrą itinį mąstymą; 1.7. Vertinti ir prognozuoti optimo būdus; 1.8. Nuolat stebėti bei analizuoti šalies inovacijų sistemos raidą ir teikti siūlymus dėl

aiškios ir suderintos m

5.4.3. Parengti Lietpasaulyje vyraujančias inovacijų tendencijas. Naujos, modernios ir greitai besikeičiančios technologijos, santykinai mažėjančios

iudžetinio mokslo, technologijų ir inovacijų plėtros finansavimo galimybės, verčia

ir žmogiškuosius valstybės išteklius pasiekti

įranga bei gydymo procedūromis,

s keliuose pramon

bneatidėliotinai ir teisingai įvertinti technologijų plėtros tendencijas ir pasirinkti teisingus prioritetus, kurie laiku sutelktų finansiniusgeriausius ekonominius rezultatus. Sisteminė technologijų raidos ir bendrų Europos bei pasaulinės plėtros scenarijų (technologijų plėtros įžvalgų) analizė yra labai svarbi planuojant ir Lietuvos socialinės-ekonominės plėtros politiką ir strategiją. Ekonominėje konkurencinėje kovoje vertę turi ne tiek sukauptos žinios ir patirtis, kiek žinios, padedančios pagrindus potencialiai didelių rinkų technologijoms ir produktams kurti. Ne visos valstybės turi būti naujausių technologijų kūrimo lyderiai, bet tinklų ekonomikos sąlygomis kiekviena šalis turi pajėgti suprasti naujausias pasaulines technologijas ir jas įsisavinti tam, kad panaudotų savo reikmėms. Pavyzdžiui, sveikatos apsaugos sistema yra taip sparčiai aprūpinama naujais vaistais, nauja tyrimų ir gydymo kad tik labai kūrybingi ir turintys naujausių žinių specialistai yra sugeba visa tai įsisavinti. Visa visuomenė turi suvokti technologines tendencijas, jų ryšį su rinka. Todėl būtina skirti dėmesį ir surasti lėšų įvairioms mokymo programoms organizuoti. Vyriausybė turi skirti lėšų plačiai technologinei strategijai parengti ir jai įgyvendinti kartu su kitomis suinteresuotomis visuomenės grupėmis – vietiniais verslininkais, tarptautiniais investuotojais, akademine bendruomene. Būtina rasti tas kryptis, kuriose koordinuotos pastangos gali duoti rezultatų valstybės mastu.

Lietuvoje nedaug pasaulinės klasės akademinio išskirtinumo centrų, kurie galėtų tapti inovacijų sistemos augimo užuomazgomis, maža tyrėjų koncentracija pramonėje, maža inovacinių produktų ir paslaugų paklausa. Todėl pastangos turėtų būti sutelktos tokiose politikos priemonių deriniuose, kurie koncentruotų finansinius ir fiskalinius mechanizmu

ės sektoriuose, kurių veikla atitinka pasaulines inovacijų raidos tendencijas. Tuo pačiu būtina telkti politikos priemones, kurios skatintų inovacijų poreikį ir jų absorbcijos visoje pramonėje gebą.

Siūloma: 1. Parengti mokslo, technologijų ir inovacijų įžvalgą (raidos scenarijų) Lietuvos ekonomikos sektoriams, kurių veikla geriausiai atitinka pasaulinės inovacijų raidos tendencijas ir kurie gali veikti priešakinėse rinkose. Įžvalgoje turi būti numatyti politikos priemonių deriniai, kurie plėtotų žmogiškuosius išteklius ir koncentruotų finansines bei fiskalines priemones tuose nustatytuose ekonomikos sektoriuose ir tuo pačiu leistų telkti politikos priemones, skatinančias inovacijų poreikį ir jų absorbcijos gebą visoje pramonėje.

30

5.4.4. Parengti naujus mokslinių tyrimų, eksperimentinės plėtros ir inovacijų finansavimo bei skatinimo principus.

Valstybės biudžeto lėšos turi tapti paskata didinti verslo investicijas į mokslinius tyrimus,

ėtina, kad šių lėšų kiekis padidėtų naudojant vien tik tiesioginio biudžetinio finansa

eksperimentinę plėtrą ir inovacijas. Tyrimams ir eksperimentinei plėtrai Lietuvoje skiriama labai mažai lėšų. Mažai tik

vimo priemones. Didžioji tyrimams ir eksperimentinei plėtrai skiriamų valstybės biudžeto lėšų šiuo metu dalis sunaudojama valstybės mokslo institucijose. Todėl turi būti pradėtos naudoti kitos, netiesioginės finansinės priemonės, kurios kartu su tiesioginėmis finansavimo priemonėmis galėtų sukelti sinerginį finansinį efektą.

Siūloma: 1. Rekomenduoti Vyriausybei parengti, įteisinti ir įgyvendinti šiuo metu daugelyje Europos Sąjungos valstybių jau taikomas mokslinių tyrimų, eksperimentinės plėtros ir inovacijų skatinimo bei finansavimo priemones; tuo tikslu sudaryti iš mokslo, verslo

biaujant valstybiniam ir privačiam sektoriams, valstybės param

i kitos);

velgiant į nkstesniais metais sukurtą mokslinę produkciją – publikacijas, lėšas uždirbtas vykdant

tarptau

auji valstybinių mokslo institutų finansavimo mechanizmai. Šie mechan

imo šaltiniams.

ir finansų specialistų, suinteresuotų inovacijų plėtra ir turinčių patirtį šioje srityje, komisiją, kurios tikslas būtų:

1.1. Parengti naujas ir atnaujinti naudojamas tiesiogines finansines priemones (orientuotos į pramonės poreikius mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros programos, kurios vykdomos bendradar

a verslo įmonėse atliekamiems tyrimams ir eksperimentinės plėtros darbams, kitai tokius darbus skatinančiai įmonių veiklai);

1.2. Parengti netiesiogines fiskalines priemones (mokesčių nuolaidos mokslinius tyrimus ir eksperimentinės plėtros darbus vykdančioms įmonėms, lėšoms, panaudotoms rengti specialistus ir kelti jų kvalifikaciją, be

1.3. Parengti katalitines finansines priemones (rizikos kapitalo priemonės, paskolų garantijos, paprastų akcijų garantijos, kooperatinio kredito sistema ir panašiai).

Valstybinių mokslo įstaigų finansavimas. Valstybės mokslo institutų ir universitetų mokslo institutų atliekami moksliniai tyrimai šiuo metu daugiausia finansuojami atsiža

tines programas ar ūkio subjektų užsakymus (toks pats mechanizmas naudojamas skiriant lėšas ir universitetams). Tokiam finansavimui skiriama daugiau kaip 50 procentų visų moksliniams tyrimams finansuoti skirtų valstybės lėšų. Tačiau vengiama vertinti, kiek tie tyrimai ir kiti darbai yra svarbūs valstybei, jos ūkio ir visuomenės raidai. Tyrimus vykdančių mokslininkų ankstesnė mokslinė produkcija turėtų būti daugiausiai naudojama kaip kriterijus vertinant, ar jie yra pakankamai kvalifikuoti vykdyti konkursiniam finansavimui teikiamą programą ar projektą.

Pasaulio banko ekspertai, kritiškai vertindami Lietuvoje susiklosčiusią valstybinių mokslo įstaigų įvairovę ir gausą, pažymėjo, kad nepaisant to, kokia būtų organizacinė struktūra, turėtų būti parengti n

izmai turi remtis principu, kad visi moksliniai tyrimai, kuriuos vykdo valstybinės mokslinių tyrimų įstaigos, finansuojami pagal projektus ar programas, kurias iš anksto įvertino nepriklausomi ekspertai (iš kitų šalių) ir pripažino, kad jie yra reikšmingi ir svarbūs Lietuvos ūkiui ar visuomenei. Finansavimo šaltiniuose turėtų būti aiškiai išskirtas (konkurencingų) užsakomųjų mokslo tyrimų finansavimas.

Universitetuose turi būti aiškiai nurodytos švietimui skiriamos lėšos ir lėšos, skiriamos aukštosiose mokyklose vykdomiems mokslo tyrimams. Vis didesnė reikšmė turi būti teikiama nebiudžetiniams mokslinių tyrimų finansav

Siūloma: 2. Lietuvos mokslo tarybos darbo grupei, rengiančiai siūlymus dėl mokslo ir studijų finansavimo veiksmingumo ir perspektyvų, parengti naujas mokslo institucijų mokslinės veiklos biudžetinio finansavimo priemones pagal tokias nuostatas:

2.1. Mokslo ir studijų institucijų moksliniams tyrimams valstybės biudžeto lėšos skiriamos pagal valstybės užsakymus. Tokie užsakymai gali būti formuojami dviem būdais

31

– Vyriausybė pati formuoja tyrimų užduotis ir skiria finansavimą toms užduotiems vykdyti arba mokslo institucijos rengia ir teikia tokių užsakymų projektus, kuriuos Vyriausybė, gavusi ekspertų išvadas, sprendžia, ar siūlymas pripažintinas ir finansuotinas kaip valstyb

mokslo institutų atliekami darbai daugiausia finansuojami pagal sutarti

džetinio finansavimo pagal Vyriausybės patvirtintas mokslinių tyrimų, eksper

5.4.5. R

ės užsakymas; 2.2. Kiti moksliniai tyrimai, kuriuos inicijuoja patys tyrėjai ir kurie nepriskiriami

valstybės užsakymams, telkiami universitetinėse aukštosiose mokyklose; tokie tyrimai daugiausia finansuojami konkurso būdu iš tam skiriamų Lietuvos valstybinio mokslo ir studijų fondo lėšų;

2.3. Valstybiniųs (valstybės užsakymas, sutartys su ūkio subjektais, Europos Sąjungos ir kitų

tarptautinių ir užsienio programų lėšos, Lietuvos technologijų agentūros, kitų fondų lėšos); 2.4. Nepriklausomai nuo institucijos statuso tyrėjai turi vienodas teises dalyvauti

konkursuose dėl biuimentinės plėtros ir technologijų prioritetines kryptis; 2.5. Visais atvejais konkursinius darbus vertina nepriklausomi kitų šalių ekspertai.

eorganizuoti valstybinius mokslo institutus ir sudaryti palankias sąlygas kurtis privatiems

mokslo institutams Laikantis nuostatos, kad fundamentiniai mokslo tyrimai daugiausia turėtų plėtotis

univers rimų ir tuo būdu tapti institucijomis, kurių tikslas – padėti verslo bendruomenei ir visuomenei

snius tyrėjų kolektyvus sudėtingiems ir didesnės apimties mokslinių tyrimų ir eksp

lo tyrimam

tų reorganizacija naudos neduos.

itetuose, valstybiniai mokslo institutai turėtų ieškoti būdų vykdyti daugiau taikomųjųtyspręsti joms kylančias problemas, diegti inovacijas, plėtoti gamybą ir paslaugas. Būtų racionalu sutelkti lėšas ir dide

erimentinės plėtros darbams vykdyti, plėtoti ir kurti naujas moderniąsias technologijas. Pasaulio banko ekspertai, kalbėdami apie galimybę sukurti tokią technologinių tyrimų

bazę, siūlo įkurti Lietuvos technologijų institutą, sujungiant (į vieną ar kelis) dabar veikiančius valstybinių mokslo institutų, kurių specializacija turi taikomųjų tyrimų pobūdį, o galimi eksperimentinės plėtros darbų ir inovaciniai produktai gali turėti paklausą verslo sektoriuje. Toks institutas daugiausia dėmesio skirtų taikomiesiems (technologiniams) ir užsakomiesiems moks

s, taip pat teiktų technologines, metrologines, konsultacines ir kitas paslaugas verslui. Kartu su institutu turėtų dirbti ir privatus sektorius, būdamas ne tik žinių ir paslaugų naudotoju, bet ir mokslo tyrimų užsakovu, finansuotoju ir dalyviu. Lietuvos technologijų instituto augimui ir plėtrai būtų skiriamos ne tik biudžeto lėšos, bet ir išorės finansavimas (ES lėšos, Lietuvos technologijų agentūros lėšos, sutartys su firmomis).

Tačiau dabar veikiančių institutų jungimas, pertvarkymas į Lietuvos technologijų institutą gali būti vykdomas tik atlikus darbus numatytus 5.4.1–5.4.4 skyriuose. Priešingu atveju, t. y. neatlikus pasaulines inovacijų raidos tendencijas atliepiančios technologijų plėtros Lietuvoje įžvalgos, nesuformulavus tokio valstybinių mokslo institutų pertvarkymo argumentuotų tikslų, tinkamų valdymo ir finansavimo mechanizmų, institu

Siūloma: 1. Parengti Lietuvos technologijų instituto (institutų), skirto (skirtų) padėti verslui ir

visuomenei spręsti eksperimentinės plėtros ir technologijų kūrimo, inovacijų ir su tuo susijusio gamybos ir paslaugų plėtojimo uždavinius, steigimo reorganizuojant atitinkamo profilio valstybinius mokslo institutus, koncepciją.

2. Parengti ir priimti teisės aktus, kurie suvienodintų valstybinių ir privačių mokslo institutų teises, sudarytų palankias sąlygas kurtis naujoms privačioms (nevalstybinėms) mokslinių tyrimų įstaigoms ir leistų suderinti valstybės bei privačius interesus privatizuojant esamus valstybinius mokslo institutus.

32

6. DARBO GRUPĖS SIŪLYMAI Šioje studijoje pateikta Pasaulio banko ataskaitos „Lietuva. Žinių ekonomikos plėtra“ išvadų ir rekomendacijų analizė parodė, kad norint įgyvendinti kai kurias rekomendacijas dar reikia daug dirbti.. Ypač svarbu gerai aptarti ir parengti priėmimui dokumentų projektus. Dar kartą pateikiame svarbiausius siūlymus, kurie jau buvo aptarti atitinkamuose skyriuose:

Aukštojo mokslo sistema

1. Siūlyti Lietuvos mokslo tarybai sudaryti darbo grupę, kuri parengtų aukštųjų mokyklų valdymo modelį, įtvirtinantį veiksmingą visuomenės (socialinių partnerių) dalyvavimą aukštosios mokyklos valdyme. Darbo grupė turėtų:

1.1. Suformuluoti aukštosios mokyklos aukščiausios savivaldos institucijos – tarybos, kurios daugumą sudaro socialiniai partneriai, sudarymo taisykles;

1.2. Nustatyti tarybos funkcijas, kuriose būtų numatyta atsakomybė už aukštosios mokyklos veiklą – aukštosios mokyklos vadovų skyrimą, personalo parinkimo strategiją, universiteto turto išsaugojimą ir gausinimą, racionalų išteklių bei lėšų naudojimą, aukštosios mokyklos misijos ir tikslų įgyvendinimą;

1.3. Parengti Aukštojo mokslo įstatymo pataisas, kurios sudarytų teisinį pagrindą naujam aukštųjų mokyklų valdymo modeliui įgyvendinti ir atkurtų realią aukštųjų mokyklų autonomiją – sumažintų Vyriausybės ar Švietimo ir mokslo ministerijos priimtais teisės aktais reglamentuojamų aukštosios mokyklos veiklos klausimų skaičių.

2. Švietimo ir mokslo bei Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos turėtų per vienerius-pusantrų metų baigti rengti kompetencijų apibūdinimus ir kvalifikacinius reikalavimus visiems Lietuvoje teikiamiems kvalifikaciniams laipsniams ir profesinėms kvalifikacijoms.

3. Siekiant įtraukti į mokslinę veiklą universitetinių studijų trečiosios pakopos absolventus (daktarus) ir sudaryti jiems sąlygas pradėti savarankiškus mokslinius tyrimus, įsteigti Lietuvoje vienerių-dvejų metų podoktorantūros stažuočių sistemą ir pasiūlyti Švietimo ir mokslo ministerijai parengti tokių studijų nuostatus. Podoktorantūros stažuotes konkurso tvarka turėtų finansuoti Lietuvos valstybinis mokslo ir studijų fondas.

4. Įteisinti studijų kreditų perdavimo sistemą, kuri būtų realus studentų mainų tarp Lietuvos aukštųjų mokyklų pagrindas.

5. Įvertinti neformalaus mokymosi Lietuvoje mastus bei galimybes ir parengti tokio mokymosi rezultatų formalaus pripažinimo sistemą.

6. Parengti siūlymus harmonizuotai studentų profesinių praktikų sistemai sukurti ir priemones, kurios skatintų aukštųjų mokyklų, studentų ir darbdavių bendradarbiavimą ugdant studentų profesinius praktinius įgūdžius.

7. Imtis priemonių racionalesniam aukštajam mokslui skiriamų valstybės lėšų naudojimui užtikrinti:

7.1. Penkerių metų perspektyviniame Lietuvos aukštojo mokslo plėtros plane, kuris turi būti parengtas vykdant Aukštojo mokslo įstatymo reikalavimą, nustatyti numatomų priimti į aukštąsias mokyklas studentų skaičių ir aukštųjų mokyklų finansavimo programą; rengiant šį planą turi būti aptartos išlaidų neuniversitetiniam ir universitetiniam aukštajam mokslui proporcijos taip, kad didėtų studentų priėmimas į darbo rinkos poreikius atitinkančias studijų programas kolegijose ir profesinėse mokyklose, o į universitetus būtų priimama tiek studentų, kiek skiriama lėšų aukštos kokybės studijoms ir moksliniams tyrimams juose finansuoti pagal Vyriausybės patvirtintą studijų kainų nustatymo metodiką.

7.2. Įgyvendinti mokslo ir studijų institucijose strateginio planavimo ir programinio finansavimo principus, atitinkančius Lietuvos aukštojo mokslo plėtros plano ir Vyriausybės 2002 m. birželio 6 d. nutarimo Nr. 827 „Dėl strateginio planavimo metodikos patvirtinimo“ nuostatas, ypač išdėstytas minėto nutarimo 12, 13, 56 ir 62 straipsniuose; valstybės biudžeto lėšų poreikio

33

nustatymo ir jų skyrimo mokslo ir studijų institucijoms metodikoje atsisakyti nuostatų, ieštarpr aujančių strateginio planavimo principams.

7.3. Atlikti universitetinių studijų programų analizę ir parengti siūlymus leidžiančius sumažinti, kur racionalu, pagrindinių (bakalauro) ir magistro studijų programų trukmę iki

Magistrantūros ir doktorantūros studijų programas plėtoti pagal iš anksto parengtą žmonių išteklių plėtros programą ir tik tose aukštosiose mokyklose, kuriose yra tinkamas

etencijos lygis; aukštųjų mokyklų dėstytojų kompetencijai kelti maksim

valdo patikėjimo teise, nuosavybės teisės perdav

as nesikeičia, jeigu studentų skaičiu

alstybės finansuojamų studentų skaičių ir patvirtintą studijų

finansavimo veiksmingumo ir perspek

irmininkas, jos sudėtyje būtų ministe

amonės atstovai, turintys inovacinės veiklos patirtį;

dinuoti valstybės institucijų, atsakingų už valstyb

ikės plėtros politiką, nustatyti svarbiausias strategijos įgyven

rinti įmonių, mokslininkų ir akademinių institucijų interesus, užtikrinti, kad mokslas ir studi

ų priemonių plėtotę teikiant paramą inovaci

plėtros programas ar tinklus (EUREKA, COST);

atitinkamai 3,5 ir 1,5 metų. 7.4.

programų vykdytojų kompaliai panaudoti Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramą; 7.5. Pertvarkius aukštųjų mokyklų valdymą, parengti ir priimti teisės aktus, kurie įteisintų

turto ir žemės, kuriuos aukštosios mokyklos dabarimą aukštosioms mokykloms; 7.6. Įteisinti nuostatą, kad aukštosios mokyklos finansavims sumažėja iki 20 procentų nuo valstybės nustatyto (o tai reiškia ir finansuojamo) studentų

skaičiaus (šią nuostatą galima vėliau tobulinti atsižvelgiant į studijų srities specifiką). Tokia nuostata turėtų būti taikoma tol, kol studijoms finansuoti skiriama lėšų mažiau nei turėtų būti pagal Vyriausybės nutarimais nustatytą v

kainos skaičiavimo metodiką. 8. Toliau plėtoti ir skatinti studijų finansavimą iš trijų šaltinių – studento įmokos

(parengus studijų kreditavimo sistemą), valstybės lėšų ir darbdavio lėšų. Lietuvos mokslo tarybos darbo grupei, rengiančiai siūlymus dėl mokslo ir studijų

tyvų, numatyti priemones studijų finansavimui iš trijų šaltinių plėtoti.

Mokslo, technologijų ir inovacijų sistema 9. Dabar veikiančią Mokslo ir technologijų komisiją prie Lietuvos Respublikos

Vyriausybės pertvarkyti į Mokslo ir technologijų politikos tarybą (toliau – Taryba) : 9.1. Įsteigti prie Tarybos nuolatinį profesionalų sekretoriatą; 9.2. Optimizuoti Tarybos personalinę sudėtį – Tarybai, kaip ir dabar veikiančiai Mokslo

ir technologijų komisijai, turėtų pirmininkauti Ministras Prijų, kurios labiausiai susijusios su moksliniais tyrimais, eksperimentine plėtra ir

inovacijomis, ministrai ir mokslo bei pr9.3. Tarybos darbą padaryti reguliariu; 9.4. Svarbiausias Tarybos tikslas būtų koorės inovacijų politikos sistemos formavimą, veiksmus ir sprendimus; 9.5. Svarbiausios Tarybos funkcijos būtų rengti ir derinti nacionalinės tyrimų, plėtros ir

inovacijų sistemos viziją, tikslus ir ilgaladinimo priemones ir reguliariai vertinti numatytos strategijos ir politikos įgyvendinimą,

susieti ir dejos prisidėtų prie inovacijų proceso ir Lietuvos konkurencingumo didinimo. 10. Reorganizuojant inovacijoms ir verslui padedančias viešąsias įstaigas (Verslo

plėtojimo agentūrą, Tarptautinių mokslo ir technologijų programų agentūrą, Lietuvos inovacijų centrą, Lietuvos smulkaus ir vidutinio verslo plėtros agentūrą bei kitas) įkurti Lietuvos technologijų agentūrą. Svarbiausios Lietuvos technologijų agentūros funkcijos būtų:

10.1. Rengti siūlymus dėl tiesioginių finansinių ir netiesioginių fiskalinių priemonių, skatinančių verslą investuoti į mokslinius tyrimus, eksperimentinę plėtrą ir inovacijas, prižiūrėti šių priemonių įgyvendinimą ir skatinti katalitinių finansini

nėms įmonėms ir naujų tokių įmonių kūrimuisi; 10.2. Organizuoti, finansuoti ir vertinti valstybinės reikšmės eksperimentinės plėtros bei

aukštųjų technologijų kūrimo darbus, kurie vykdomi bendradarbiaujant pramonei ir valstybės mokslo institucijoms ar pagal Europos inovacijų ir su jomis susijusių tyrimų bei eksperimentinės

34

10.3. Skatinti tinklų susidarymą ir bendradarbiavimą bei mažų ir vidutinių įmonių ryšius su pramonės bei akademinėmis mokslinių tyrimų institucijomis, finansinėmis ir tarpinin

mus;

ir infrastruktūros išteklių naudoj

gijų ir inovacijų politikos veiksmų visumos.

visoje pramonėje.

3. Parengti ir priimti teisės aktus, kurie suvienodintų valstybinių ir privačių mokslo as kurtis naujoms privačioms (nevalstybinėms)

moksli

Moksli

oksliniams tyrimams valstybės biudžeto lėšos skiriam

uotims vykdyti arba mokslo

slo ir studijų fondo l

nepriklausomi kitų šalių ekspertai.

je srityje, komisiją, kurios tikslas būtų:

kaujančiomis organizacijomis ; 10.4. Ugdyti mokslo ir inovacijų vadybos, tyrimų rezultatų naudojimo ir technologijų bei

know-how perdavimo gebėji10.5. Teikti siūlymus dėl intelektinės nuosavybės teisių sistemos tobulinimo; 10.6. Ugdyti inovacijų kultūrą ir įmonių valdytojų strateginį, perspektyvinį bei tarptautinį

mąstymą; 10.7. Vertinti ir prognozuoti optimalius ribotų žmonių, lėšų

imo būdus; 10.8. Nuolat stebėti bei analizuoti šalies inovacijų sistemos raidą ir teikti siūlymus dėl

aiškios ir suderintos mokslo, technolo11. Parengti mokslo, technologijų ir inovacijų įžvalgą (raidos scenarijų) Lietuvos

ekonomikos sektoriams, kurių veikla geriausiai atitinka pasaulinės inovacijų raidos tendencijas ir kurie gali veikti priešakinėse rinkose. Įžvalgoje turi būti numatyti politikos priemonių deriniai, kurie plėtotų žmogiškuosius išteklius ir koncentruotų finansines bei fiskalines priemones tuose nustatytuose ekonomikos sektoriuose ir tuo pačiu leistų telkti politikos priemones, skatinančias inovacijų poreikį ir jų absorbcijos gebą

12. Parengti Lietuvos technologijų instituto (institutų), skirto (skirtų) padėti verslui ir visuomenei spręsti eksperimentinės plėtros ir technologijų kūrimo, inovacijų ir su tuo susijusio gamybos ir paslaugų plėtojimo uždavinius, steigimo reorganizuojant atitinkamo profilio valstybinius mokslo institutus, koncepciją.

1institutų teises, sudarytų palankias sąlyg

nių tyrimų įstaigoms ir leistų suderinti valstybės bei privačius interesus privatizuojant esamus valstybinius mokslo institutus.

nės ir inovacinės veiklos finansavimas 14. Lietuvos mokslo tarybos darbo grupei, rengiančiai siūlymus dėl mokslo ir studijų

finansavimo veiksmingumo ir perspektyvų, parengti naujas mokslo ir studijų institucijų mokslinės veiklos biudžetinio finansavimo priemones pagal tokias nuostatas:

14.1. Mokslo ir studijų institucijų mos pagal valstybės užsakymus. Tokie užsakymai gali būti formuojami dviem būdais –

Vyriausybė pati formuoja tyrimų užduotis ir skiria finansavimą toms užd institucijos rengia ir teikia tokių užsakymų projektus, kuriuos Vyriausybė, gavusi

ekspertų išvadas, sprendžia, ar siūlymas pripažintinas ir finansuotinas kaip valstybės užsakymas; 14.2. Kiti moksliniai tyrimai, kuriuos inicijuoja patys tyrėjai ir kurie nepriskiriami

valstybės užsakymams, telkiami universitetinėse aukštosiose mokyklose; tokie tyrimai daugiausia finansuojami konkurso būdu iš tam skiriamų Lietuvos valstybinio mok

ėšų; 14.3. Valstybinių mokslo institutų vykdomi darbai daugiausia finansuojami pagal sutartis

(valstybės užsakymas, sutartys su ūkio subjektais, Europos Sąjungos ir kitų tarptautinių ir užsienio programų lėšos, Lietuvos technologijų agentūros, kitų fondų lėšos);

14.4. Nepriklausomai nuo institucijos statuso tyrėjai turi vienodas teises dalyvauti konkursuose dėl biudžetinio finansavimo pagal Vyriausybės patvirtintas mokslinių tyrimų, eksperimentinės plėtros ir technologijų prioritetines kryptis;

14.5. Visais atvejais konkursinius darbus vertina 15. Rekomenduoti Vyriausybei parengti, įteisinti ir įgyvendinti šiuo metu daugelyje

Europos Sąjungos valstybių jau taikomas mokslinių tyrimų, eksperimentinės plėtros ir inovacijų skatinimo bei finansavimo priemones; tuo tikslu sudaryti iš mokslo, verslo ir finansų specialistų, suinteresuotų inovacijų plėtra ir turinčių patirtį šio

35

15.1. Parengti naujas ir atnaujinti naudojamas tiesiogines finansines priemones (orientuotos į pramonės poreikius mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros programos, kurios vykdomos bendradarbiaujant valstybiniam ir privačiam sektoriams, valstybės parama verslo įmonės

mokslinius tyrimus

ir kelti jų kvalifikaciją, bei kitos);

akcijų garantijos, kooperatinio kredito sistema ir panašiai).

e atliekamiems tyrimams ir eksperimentinės plėtros darbams, kitai tokius darbus skatinančiai įmonių veiklai);

15.2. Parengti netiesiogines fiskalines priemones (mokesčių nuolaidos ir eksperimentinės plėtros darbus vykdančioms įmonėms, lėšoms, panaudotoms rengti

specialistus15.3. Parengti katalitines finansines priemones (rizikos kapitalo priemonės, paskolų

garantijos, paprastų

Studiją rengusios darbo grupės vadovas

prof. habil. dr. Viktoras Butkus

2004 m. gegužės 11 d.

36