Spalva architektūroje

SPALVA

ARCHITEKTŪROJE

Donatas Cesiulis

2013

2

TURINYS

01_ĮVADAS; 3. (darbo tikslas, klausimai, struktūra)

02_SPALVOS SĄVOKA IR FUNKCIONAVIMO PAGRINDAI; 4. (spalvos funkcionavimo principas, informacijos perdavimas, sąryšis su šviesa, taikymas architektūroje)

03_SPALVOS TAIKYMO ARCHITEKTŪROJE METODAI; 8. (tyrimo aspektai ir metodai)

-Gamtos spalva (pirminė medžiaga, technologinis apdorojimas, gamybinis procesas); 8.

-Struktūrinė spalva (sistema, modulis, kompozicija); 14.

-Cheminė spalva (dominantė, tinkavimas, spinduliavimas). 20.

04_KURSINIO PROJEKTO SPALVINIAI SPRENDIMAI; 26. (tipologinis spalvos atitikmuo, naudojamos medžiagos, SPALVOS ir jų tonai)

05_IŠVADOS; 28.

06_NAUDOTA LITERATŪRA. 29.

3

01_ĮVADAS (darbo tikslas, klausimai, struktūra);

Darbo tikslas:

Ištirti spalvos įtaką pastato struktūrai ir nustatyti kokiais principais ji daro įtaką pastato tektonikai

ir kompleksiškumui. Išskirti sąsają tarp statybos metodo ir spalvos panaudojimo.

Keliami klausimai:

-Kokia yra spalvos architektūroje paskirtis?

-Ar spalva gali turėti stipraus struktūrinio ir tektoninio taikymo pagrindo architektūroje?

-Kokiu būdu ji siejasi su pastato struktūros detalėmis (konstrukcijomis, medžiagų gamybos

procesu, dizaino ir projektavimo sprendimais)?

Darbo struktūra:

Išskiriamos trys pagrindinės spalvos taikymo architektūroje grupės (gamtos, struktūrinė, cheminė).

Nagrinėjami pavyzdžiai kurių duomenimis analizuojamos spalvos taikymo būdų savybės ir

gaunamo poveikio įtaka architektūros struktūrai.

Šis darbas yra atsiskaitymas už Architektūros magistro studijų modulį ARARM11203 - statinių

architektūra: kompleksiškumas ir tektonika. Jame aptariama spalva jos esminiu pobūdžiu (fizinės

savybės), bet svarbiausia – orientuojamai į jos sąsaja su architektūra. Šio darbo ketvirtajame

skyriuje pateikiama dalis susieta su vykdytu kursiniu projektu, kur aptariami spalvos taikymo

principai architektūrinio objekto lygmenyje.

Spalvos architektūroje tema yra itin aktuali šiandieną. Vis dažniau spalviniai sprendimai apsiriboja

atsitiktiniu kompoziciniu sprendimu, kuris nesuteikia architektūros objektams ar miesto audinio

dariniams svarbesnės informacijos, svarbos ar reikšmingumo. Spalvos taikymas yra įgimta

žmogaus savybė. Spalva padeda mums atskirti objektus, reiškinius ir gamtoje yra randama visur.

4

02_SPALVOS SĄVOKA IR FUNKCIONAVIMO PAGRINDAI (spalvos funkcionavimo principas, informacijos perdavimas, sąryšis su šviesa, taikymas architektūroje);

- SPALVOS FUNKCIONAVIMO PRINCIPAS:

Tai ką mes kasdienėje kalboje vadiname spalva galima būtų apibūdinti ganėtinai sudėtingesnėmis

fizikos teorijos sąvokomis. Prigimtinė spalvos forma yra banga. Tai nėra materialus objektas,

spalva neužima tūrio ir negali būti apčiuopiama. Masę ir formą gali turėti tik objektai pasižymintys

tam tikromis spalvinėmis savybėmis [2.]. Toliau pateikiamas fizikinis spalvos apibrėžimas: ,,

Spalva – pojūtis, kurį žmogui formuoja specifinė spalvinės regos sistemos organizacija. Spalva

taip pat yra objektų ar šviesos šaltinių savybė. Spalva nusako atspalvio vietą spektre.“

(http://lt.wikipedia.org/wiki/Spalva).

- INFORMACIJOS PERDAVIMAS:

Pirminė spalvos egzistavimo paskirtis – informacijos perdavimas. Spalva informuoja apie

besikeičiantį orą, sugedusius maisto produktus, paros laiką ir kitokius kasdieninius gyvenimo

procesus. Spalva itin paplitusi biologiniame pasaulyje. Kiekvienas gamtos organizmas pasižymi

specifinėmis ir tik jam būdingomis spalvinėmis savybėmis. Stebėdamas aplinką žmogus iš jos gali

išskirti kiekvieną, net ir patį smulkiausią, jos elementą, padedant spalvai, tonams ir šviesai. Spalva

yra neobjektyvus suvokimo metodas. Priklausomai nuo objektų išsidėstymo vienas kito atžvilgiu,

spalvų suvokimas mūsų smegenyse keičiasi, tam kad atskirti du šalia stovinčius mėlynus objektus,

mūsų smegenys pradeda manipuliuoti matomu vaizdu, tokiu būdu padedant atskirti atskirus

objektus iš aplinkos.

Gebėjimas skirti spalvas ir tokiu būdu identifikuoti objektus aplinkoje yra būtinas kiekvieno gyvo

organizmo išgyvenimo principas. Būtent dėl to kiekviena gyvybės forma turi tam tikro išsivystymo

lygio regos aparatą. Mažiausios gyvybės formos dažniausiai naudojasi kitokio lygmens jutimo

receptoriais, kadangi jų mastelio aplinkoje (mūsų – žmonių suvokimo lygmeniu), kur aplinka

suvokiama plokštumomis ir objektais, spalva praranda prasmę. Spalva, mums artimomis

sąvokomis, yra suprantama žmogaus mastelyje. Mūsų funkcionavimo terpė pasižymi specifinėmis

mastelio, proporcijų ir dydžių savybėmis.

5

Moksliškai nustatyta, jog spalva taipogi gali stipriai veikti žmogaus jausmus, savijautą ir psichinę

būklę. Kadangi spalvos nėra tiesiog estetinis vizualus fenomenas, jos turi savybių keisti kitas

aplinkos ar organizmų daleles.

Fizikinis spalvos absorbavimo procesas (nr.1)

María L. F. de MATTIELLO, Colour and light in architecture, AIC 2004

- SĄRYŠIS SU ŠVIESA:

Spalvos suvokimas yra neįmanomas be šviesos. Sklindantys šviesos spinduliai atsimuša į objektą.

Didžioji dalis spalvų spektro sugeriama, o atspindėta į aplinką spalva pasiekia mūsų regą, kur

smegenyse apdorota informacija suvokiama kaip tam tikras spalvinis tonas. Įdomu tai, jog

smegenys spalvos dažnius naudoja dvejoms paskirtims. Visų pirma spalva skirta vizualinio

rezultato formulavimui, kuris skirtas mūsų sąmoningai veiklai. Tačiau spalvos pernešama

informacija taip pat reguliuoja mūsų pasamoninės veiklos rezultatus [4.]. Spalvų tamsėjimas esant

šviesos trūkumui, stimuliuoja atpalaiduojančius ir mieguistus jausmus mūsų organizmui, tokiu

būdu perspėjant apie artėjančią naktį (žr. iliustracija nr.1).

Spalva taipogi glaudžiai siejasi su kitomis svarbiomis architektūrinėmis priemonėmis kaip forma,

tekstūra ir faktūra. Visos šios esminės vizualaus suvokimo savybės sudaro visuminį vaizdą kuriame

ir yra suvokiami architektūriniai objektai, miesto kompoziciniai dariniai ir kitokie aplinkos bei

erdvės organizavimo elementai (žr. iliustracija nr.2). Todėl priimant spalvinius sprendimus

architektūroje svarbu suvokti platesnį mastelį ir vienos meninės priemonės taikymo erdvėje

pasekmes bendroje pastato estetinėje išraiškoje.

6

-SPALVINIS SUBJEKTYVUMAS:

Spalva egzistuoja tiktai žmogui, tuo tarpu realioji aplinka yra bespalvė. Spalva egzistuoja tik

tuomet, kai atsiranda stebėtojas. Kiekvienas organizmas turi skirtingo pobūdžio regėjimo organus,

dėl ko ir spalvos suvokimas yra grynai subjektyvus reiškinys [5.]. Tarp žmonių neretai pasitaiko

regos sutrikimų kurie iškreipia gaunamą spalvinę informaciją arba iš vis jos neperteikia. Net ir be

tokių išskirtinių atvejų spalvinis subjektyvumas yra akivaizdus, kadangi didelės dalies žmonių akys

pasižymi tam tikrais spalvinio suvokimo niuansais, to pasakoje primerkęs skirtingas akis žmogus

vaizdą mato skirtingoje toninėje skalėje.

Spalvinis subjektyvumas taipogi akivaizdus keičianti atmosferos sluoksniui. Apsiniaukus visos

spalvos įgauna tamsius tonus, tuo tarpu giedrame ore spalvos priartėja prie savo pirminių tonų

verčių. Skirtingais kampais krentantys saulės spinduliai sukuria skirtingų tonų atspalvius lyginant

rytinį apšvietimą su vakariniu. Dėl tokios priežasties gausus spalvinis sprendimas architektūroje

būna retas, kadangi atsiranda pavojus pažeisti erdvinius ar tūrinius sprendimus priklausomai nuo

kintančios aplinkos savybių.

- TAIKYMAS ARCHITEKTŪROJE:

Spalvos taikymas architektūroje egzistavo nuo pačios žmonijos senovės. Net ir pačios

primityviausios gentys sugebėjo išgauti pigmentines medžiagas iš paprasčiausių, aplinkos

paviršiniuose sluoksniuose randamų, uolienų [3.]. Didžioji dalis objektų spalvą įgaudavo natūraliai,

dėl statyboje naudotų medžiagų. Mums artimesnis spalvinio panaudojimo pobūdis prasidėjęs nuo

uolų piešinių vėliau peraugo į pastatų fasadų dekorą ir galiausiai šiandieną naudojamas praktiškai

kiekvienos objekto statyboje. Kaip bebūtų keista, nepaisant kanonizuotų architektūrinių periodų

Toliau referate nagrinėjamas spalvos taikymo būdas, pagal jos išgavimo ir tektoninio

panaudojimo principus. Išskiriamos trys pagrindinės spalvos taikymo architektūroje principų

grupės: gamtos spalva, struktūrinė spalva, cheminė spalva. Kiekviena iš šių grupių skaidoma į

papildomus tris taikymo pobūdžius, kuriose aptariama kaip išgaunama spalva, kaip ji atspindi

pastato tektoninę struktūrą, koks jos poveikis erdvės organizavime.

7

02_SPALVOS TAIKYMO ARCHITEKTŪROJE METODAI (gamtos spalva, struktūrinė spalva, cheminė spalva);

- GAMTOS SPALVA:

Spalva išgaunama iš gamtinių medžiagų ir nėra modifikuojama. Į šią kategoriją patenka iš

natūralių gamtinių medžiagų išgaunami spalviniai sprendimai. Pagrindinės sprendimų grupės:

Pirminė medžiaga, technologinis apdorojimas, gamybinis procesas;

- P I R M I N Ė M E D Ž I A G A

Šioje grupėje nagrinėjami objektai pastatyti iš natūralių gamtinių ir chemiškai nepakeistų

medžiagų. Daugiausiai – molio ir žemės architektūra. Tokie objektai spalvą įgauna per juose

panaudotą medžiagą. Puikus tokios technikos pavyzdys,, Djenne“ mečetė Malyje. Tokiu principu

gauta spalva nėra žmogaus sprendimo pasekmė, ji atsiranda dėl natūralių gamtinių sąlygų.

8

Naudojamos spalvos:

Natūraliomis medžiagomis statomuose objektuose spalviniai koloritai priklauso tik nuo

Vietoje randamų medžiagų savybių. Spalva papildomai neapdorojama ir pigmentas nėra

išgaunamas. Priklausomai nuo klimato zonos ir žemės paviršiaus nuosėdų molio ir žemės

architektūros objektai gali skirtis tonais ir atspalviais. Dominuoja šviesiai rudi, rausvi ir smėlio

spalvos tonai. Kadangi medžiaga yra natūrali, todėl ir objekto spalva yra tikrosios cheminės

sudėties.

Spalvos taikymo pobūdis:

Dėl specifinės statybos technikos tokie objektai pasižymi paviršinėmis spalvinėmis savybėmis.

Spalva išgaunama plokštumos paviršiumi, ko pasakoje bet kurioje vietoje per medžiagą atliktas

pjūvis duos tokį patį spalvinį rezultatą. Tokiame objekte spalviniai tonai yra amžini, tol kol stovi

pats statinys. ,,Djenne“ mečetė yra kasmet atnaujinama nauju molio sluoksniu. Vykstant

šventiniams ritualams molis yra transportuojamas iš tinkamos teritorijos ir tuomet yra drebiamas

ant šventyklos fasado paviršiaus, tokiu būdu taipogi atnaujinant ir pastato spalvą.

Spalvos fizikinės savybės:

Dėl stiprios gamtinės prigimties objektai pastatyti iš natūralių medžiagų pasižymi stipria reakcija į

klimatą ir paros metą. Kaip ir visa mus supanti gamtinė aplinka tokie objektai keičia savo spalvine

savybes priklausomai nuo apšvietimo pobūdžio (žr. analogas 01 illiustr.2). Dėl objekto spalvinio

tapatumo su aplinka, tokie statiniai susilieja su gamtiniu kontekstu ir veikia kaip foninio pobūdžio

elementai panoramose (žr. analogas 01 illiustr.1). Jie neveikia kaip dominantės , bet labiau

niuansiškai išsiskiria iš aplinkos.

Spalvos tektoninės charakteristikos:

Pastato spalvos perduodama informacija – objektas pastatytas iš tos pačios medžiagos kaip ir

žemė ant kurios jis stovi, todėl jis pasižymi panašiomis savybėmis. Spalva šiuo atveju atskleidžia

tikrąją pastato tektoninę charakteristiką. Tokia architektūra pasižymi bene ryškiausiomis

tektoninėmis charakteristikomis, kadangi dažniausiai statyboje nenaudojami jokie tarpiniai ar

papildomi konstrukciniai elementai.

9

- T E C H N O L O G I N I S A P D O R O J I M A S

Šioje grupėje nagrinėjami objektai pastatyti iš natūralių gamtinių medžiagų, kurios buvo vienaip

ar kitaip technologiškai apdorotos, pvz.: tašyti akmenys arba medis. Spalva tokiuose objektuose

išgaunama per techniškai apdorotą statybos medžiagos paviršių. Tai yra gamtos ir žmogaus

technologijos sintezė architektūroje. Tokio objekto pavyzdys yra P. Zumthor projektuotas terminių

vonių kompleksas, kurio fasadai dengti tašytų akmenų trinkelėmis.

Naudojamos spalvos:

Panašiai kaip ir prieš tai nagrinėtoje grupėje, šiame spalvos taikymo metode tonai ir atspalviai

varijuoja priklausomai nuo naudojamos medžiagos. Spalva yra sąlygojama akmens arba medžio

cheminių charakteristikų ir juos veikiančios aplinkos. Veikiami drėgmės, temperatūros ar erozijos

akmens tipo medžiagos gali įgauti šviesiai rudus, smėlio spalvos ir įvairaus spektro pilkų tonų

spalvas. Taipogi tokios uolienos kaip bazaltas gali turėti įgimtus melsvus rausvus atspalvius,

10

būdingus plitų technologijoms. Skirtingose klimato zonose augantys medžiai pasižymi skirtingais

rusvais toniniais atspalviais, kurie gali būti papildomai keičiami techniškai apdorojant jų pjautinį

profilio paviršių. Kiekvieno elemento spalvinė charakteristika kartu su tekstūra ir faktūra skiriasi

niuansiškai, sukuriant atsitiktinumo ir gamtinės dinamikos estetiką (žr. analogas 02 illiustr.1).


Šioje grupėje objektų spalva išgaunama per medžiagos mechaniškai apdorotą pjūvio plokštumą.

Šioje vietoje spalvos naudojimas skiriasi nuo prieš tai nagrinėto principo, kur spalva buvo

išgaunama paviršiumi. Šiame metode paviršiaus ir pjūvio spalvos skiriasi, kadangi pjūvio vietoje

medžiaga praranda apsauginį oksidacijos sluoksnį kuris atidengia vidinę akmens struktūrą.

Medienoje paviršiaus ir pjūvio paviršiaus spalvinis skirtumas yra itin pastebimas. Tam kad išlaikyti

originalią medžio spalvą jo konstrukciniai lementai gali būti impregnuojami arba kitaip

apsaugojami nuo atmosferos poveikio. Ąžuolo mediena gali būti naudojama neapdribta ir

išsaugoti savo natūralų paviršių ir spalvą ilgą pastato eksploatavimo periodą.


Natūralių medžiagų objektas pasižymi stipria reakcija į apšvietimo intensyvumo svyravimus. Kaip ir

prieš tai nagrinėtame ,,Djenne“ mečetės pavyzdyje čia objektai stipriai veikiami aplinkos. Dėl šiuo

atveju pakitusios medžiagos struktūros tokio statiniai spalviškai išsiskiria iš gamtinio peizažo.

Apdorotos medžiagos statyba pasižymi niuansiniais spalviniais kaitos momentais ir nepaisant

objekto ir aplinkos spalvinių skirtumų, tokie statiniai suvokiami kaip kraštovaizdžio niuansiniai

elementai. Neutralaus tono plokštumų paviršiai gali būti lengvai apšviečiami dirbtine šviesa, tokiu

būdu suteikiant jiems įvariusias spalvas (žr. analogas 02 illiustr.2).


Dėl stipraus sąryšio su statybinėmis medžiagomis ir aplinka, iš vietoje randamo akmens pastatyti

objektai perteikia ne tik tektoninę informacija, bet ir pasakoja apie vietos konteksto ypatumus ir jo

pobūdį. Iš natūralių medžiagų pastatytas objektas suteikia stebėtojui informacijos apie savo

sudėtį. Žmogus matydamas medžiagą ir jos spalvinę gamą gali pasąmoniškai spręsti apie objekto

paskirtį ar vidaus mikroklimato sąlygas.

11

- G A M Y B I N I S P R O C E S A S

Šioje grupėje nagrinėjami objektai pastatyti statyti iš gamybinio proceso apdorotų medžiagų.

Šiame procese spalva iš medžiagos yra išgaunama gamybos procese pvz.: degamos plytos arba

keramika. Kaip mūro statybos pavyzdys pasirenkamas žemiau pateikiamas mūrinės fermos

konversijos projektas, kuriame galima pastebėti naujo ir seno būro technologinių procesų įtaką

gaunamai plokštumų spalvai.

Naudojamos spalvos:

Technologinio gamybos proceso gaminiai pasižymi įvairaus toninio spektro raudonais ir gelsvais

bei smėlio atspalviais. Gaminio spalva priklauso nuo medžiagos cheminės sudėties, bet

svarbiausiai nuo gaminio formavimo proceso. Degamos plytos arba keramika keičia spalvą

priklausomai nuo degimo trukmės. Ilgiau degami gaminiai įgauna tamsesnius ir sodresnius

atspalvius, tuo tarpu šviesūs ir išblukę elementai dažniausiai būna konstrukciškai silpnesni arba

defektuoti. Pastato spalva susideda iš atskirų pavienių gaminių elementų ir jų skiedinio visumos.

12

To pasakoje, mūriniai objektai savo spalvinėmis charakteristikomis yra unikalūs skirtinguose

kultūriniuose regionuose, kur per ilgą amžių susiformavo specifinės gamybos tradicijos. Ypač

didelis spalvinis skirtumas jaučiamas tarp senovės mūrinių objektų ir naujai suprojektuotų

struktūrų (žr. analogas 03 illiustr.1).


Naudojant keramikinius produktus spalva išgaunama per medžiagos išorinį paviršių, kuris

kontaktuoja su aplinka. Plytos ir keramikos plokštės yra nevienalyčiai gaminiai. Jie pasižymi

perforacija, kintančiu profiliu ir spalvą kurti gali tik galutiniu apdorojimo sluoksniu. Šiandieną

dažniausiai keramikos gaminiai taikomi tik išorinėse pastato laikančiosiose sienose. Kadangi tokie

gaminiai yra ganėtinai brangūs, o įmonių kurios užsiima tokiais žaliavų gamybos procesais nėra

daug, dažniausiai apsiribojama fragmentiniais mūro fragmentų panaudojimais. Senovėje mūro

technologija buvo laikoma pažangiausiu ir patvariausiu statybos būdu. Čia viensluoksnė mūro

siena turėjo gerokai svarbesnės reikšmės kasdieniame žmonių gyvenime. Spalvinis tokios

plokštumos paprastumas, bei artimi gamtai tonai kurdavo specifišką pastatų interjerą bei gatvių

išklotinių fasadus.


Mūro arba keramikos fasadų plokštumos pasižymi keleriopu sukuriamu vizualiniu spalviniu efektu.

Šis skirtumas pasireiškia kuomet stebėtojas žiūri į objektą iš skirtingo atstumo. Esant arti

stebėtojas suvokia atskiras plytas, jų spalva ir tonus, o taip pat ir skiedinio atspalvį kaip atskirus

elementus. Tačiau iš tolo, dėl regos niveliavimo savybių, tokie objektai įgauną vieną bendrą, visus

struktūrinius atspalvius apjungiantį toną (žr. analogas 03 illiustr.2). Pvz.: plytos sienoje gali būti

sodrios raudonos spalvos, tačiau jeigu tinko kiekis yra didelis, o jis pats yra šviesus, tuomet žiūrint

į tokį objektą iš tolo sodri raudona spalva taps šviesesnio tono vientisu raudonu atspalviu.


Plytų arba keramikos spalva tiesiogiai perduoda tokio statybos gaminio konstrukcines savybes.

Priklausomai nuo atspalvio ryškumo ir sodrumo galima spręsti apie plytą sudarančių dalelių

tankumą, jų tarpusavio ryšius ir bendrą gaminio paskirtį ir kokybę. Spalviškai identifikuojami mūro

sienos elementai suteikia informacijos apie statybos principą ir technologiją. Tokia konstrukcinė

sistema yra aiškiai perskaitoma, o ir ji pati paremta paprastais apkrovų perdavimo principais.

13

- STRUKTŪRINĖ SPALVA:

Šiame etape nagrinėjama spalva kuri yra išgaunama iš pigmentų ir naudojama kaip dažai.

Pateikiamuose pavyzdžiuose ji taikoma tikslingai, pagrindžiant kompoziciniais dėsniais, kurie giliai

susiję su specifinės kultūros erdvės organizavimo filosofija ir svarbiausiai – tektoninėmis statybos

charakteristikomis. Pagrindinės šio skyriaus nagrinėjamos spalvų taikymo grupės:

Modulis, sistema, kompozicija

- S I S T E M A

Šioje grupėje nagrinėjamas sisteminsis spalvos taikymo modelis. Šią technologiją geriausiai buvo

išvystę senovės egiptiečiai. Jų spalviniai sprendimai, priešingai nuo aukščiau aptartų metodų, yra

išskirtiniai kanono taikymu architektūroje ir tuo pačiu spalvos naudojime. Senovės egiptiečiai

paklojo tvirtus pamatus tolimesnei struktūrinei spalvos taikymo architektūroje technikai.

14

Naudojamos spalvos:

Pagrindinės spalvos naudotos Senovės Egipto šventyklų fasadų puošyboje buvo: žalia, raudona,

balta, juoda, geltona ir mėlyna. Buvo naudojamos grynos spalvos be atspalvių. Spalva turėjo gilią

simbolinę prasmę dažniausiai siejamą su pomirtiniu pasauliu ir dievais. Spalvą egiptiečių

architektūroje galima laikyti kaip svarbų architektūrinį elementą.

Spalvos sukeliamas poveikis stebėtojui:

Kiekviena spalva pasižymi savybe kuri vadinama spinduliuojančia energija. Stipriausiai ji juntama

grynose, spektro spalvose. Norint suprast kaip spalva gali veikti mūsų regos organus, galima būtų

atlikti nedidelį eksperimentą. Jeigu žiūrėtumėme į plakatą tolimoje gatvės pusėje, pirmiausia mūsų

akis aiškiai išskirtu tam tikras spalvas, kai kurios būtu mažiau apibrėžtos, o kai kurios visai

nesuprantamos. Eidami artyn pamatytumėm, kad spalvos suvoktos tolimiausiame atstume yra

būtent grynosios, spektrinės arba joms artimos spalvos. O mažiau suprantami buvo tam tikru

spalvų atspalviai.

Dauguma egiptiečių naudotų spalvų yra artimos grynosioms spektro spalvoms. Kadangi

šventyklos buvo statomos gerai matomose vietose, su ilgomis alėjomis vedančiomis iki jų, tokių

spalvų panaudojimas jų fasaduose galėjo užtikrinti galimybę pastebėti pačias šventyklas ir taip pat

fasaduose esančius atskirus spalvinius elementus.

Spalvos padėtis fasade:

Spalva šventyklų fasaduose buvo naudojama visame jų paviršiuje. Pateiktoje šventyklos pilonų (žr.

analogas 05 illiustr.1) iliustracijoje matome šventyklos pilonų spalvinimo pavyzdį. Jame galim

išskirti dvi pagrindines spalvinių elementų grupes: hieroglifai ir šventyklos fasado plokštumos

šoninės kraštinės bei hieroglifų pagrindų linijos. Hieroglifai - šie elementai užimą didžiąją dalį

šventyklos fasado. Išsidėstę po jį tolygiai. Elementai spalvinami pagal griežtus kanonus. Tuo tarpu

jų fonas, sienos paviršius ant kurios naudoti šie grafiniai elementai, spalvinamas nebuvo.

Antra grupė – fasado plokštumos šoninės kraštinės ir hieroglifų pagrindų linijos. Tai grupė

sudaryta iš linijinių elementų ir raštų. Šie elementai išsidėstė fasado plokštumos viršuje apačioje ir

šoninėse briaunose Labiausiai spalva išskirta šventyklos fasado viršaus linija. Ten panaudota

15

didžiausia spalvų įvairovė, tuo tarpu kitose fasado dalyse vyrauja iš kelių arba vienos spalvos

susidedantys linijiniai elementai.

Šventyklos Pilajuje svarbu pastebėti jog hieroglifai ir spalvoti raštai dengia visus paviršius įskaitant

ir kolonas. Tiek kolonos tiek fasadų sienos turi spalvotais raštais išskirtus pagrindus ir viršūnes.

Tarp šių skirtingų polių išsidėstę visi hieroglifai – pagrindinė informacija. Pagrindo juostoje

figūruoja žalia ir ruda spalvos, tuo tarpu viršutinėje dalyje gausiausiai naudojama mėlyna ir

raudona. Spalvos taikoma vienodai tiek ant kolonų, t.y. lenkto paviršiaus tiek ant plokštumos, tiek

ant konstrukcinių elementų neišskiriant jokių vietų kurių nereikėtų spalvinti. Padengiamas visas

paviršius.

Didžiulė hieroglifų gausa fasade atliko pasakojimo funkciją. Toks spalvos išdėstymas fasade

primena tarsi didžiulį knygos lapą, kuriame tekstas yra įrėminamas ir taip apjungiamas į lapo

visumą. Toks spalvos išdėstymas primena brėžinius. Linijiniai elementai išdėstyti tarsi plokštumos,

ant kurių išdėstomi hieroglifai (žr. analogas 05 illiustr.2).

Atspalvių modeliavimas:

Egiptiečiai nenaudojo skirtingų spalvos tonų ar pereinamų atspalvių. Tačiau panagrinėjus

iliustraciją galima pastebėti jog Visos hieroglifuose ir linijiniuose elementuose panaudotos spalvos

tarsi susilieja į tam tikrus bendrus atspalvius.

Tai tarsi dviguba hieroglifų funkcija. Žiūrint iš arti jie yra suvokiami kaip atskiri elementai turintis

informacinę paskirtį, nuspalvinti individualiai, o žiūrint iš toli jie susilieja ir suteikia šventyklos

fasadams bendrą vientisą atspalvį. Šiame bendrame vaizde išryškėja linijinių elementų svarba.

Šventyklų viršutinės, apatinės fasadų linijos ir briaunos yra tarsi apjungiantys atspalvius elementai,

kurie nustato spalvos ribas.

16

-M O D U L I S

Šią grupę sudaro matematiniu moduliu pagrystos kanoninės spalvos taikymo architektūroje

technikos. Labiausiai šią tecnolgoiją buvo ištobulinę senovės graikai, kurie tšią technologiją dalinai

perėmė ir patobulino iš egiptiečių spalvinio kanono. Graikų sprendimai buvo tiesiog neatsiejami

nuo tūrinės ir urbanistinės architektūros projektavimo, ir tiesiogiai išreikšdavo tektoninę objekto

charakteristiką.

Naudotos spalvos:

Pagrindinės spalvos naudotos Senovės Graikijos šventyklų fasadų puošyboje buvo : tamsiai ir

šviesiai mėlyna, ruda, ochra, žalia, raudona, geltona, juoda ir taip pat naudotas auksas. Daugelis iš

šių spalvų taip pat buvo naudojamos ir Senovės Egipte. Graikai naudojo tik šias grynas spalvas, be

atspalvių visai kaip ir egiptiečiai. Spalva naudota tik kaip antraeilis ir papildantis architektūrą

17

elementas. Spalvos vieta fasade, jos taikymas ir naudojimas turėjo tam tikras tik graikų kultūrai

būdingas taisykles.


Taip pat kaip ir egiptiečių, graikų šventyklos buvo statomos taip kad jas būtų galima pastebėti

įvairiuose, kartais netgi labai tolimuose matymo taškuose. Todėl spalva taip pat kaip ir Egipto

architektūroje suteikdavo galimybę išryškinti ir išskirti šventyklas jas suvokti ir pastebėti iš didelių

atstumų. Tokie objektai veikdavo kaip urbanistinės dominantės.


Pateiktame Dzeuso šventyklos Olimpijoje (žr. analogas 04 illiustr.1). pavyzdyje galime matyti kur

graikai taikė spalvą šventyklos fasade. Priešingai negu egiptiečiai, kurie spalvą naudojo visame

šventyklų fasado paviršiuje graikai spalvindavo tik tuos elementus kurie neatlikdavo konstrukcinės

funkcijos. Kolonų bazės, liemenys, architravas, ir frizas nebuvo spalvinami, nes bet kokia spalva

atsiradusi ant architektūrinio elemento mažina jo konstrukcinės svarbos įvaizdį.

Spalvos gausa tam tikruose fasado elementuose varijuodavo nuo penkių skirtingų spalvų iki

vienspalvių linijų, priklausomai nuo to kokios konstruktyvinės reikšmės ir svarbos būdavo

elementas ar detalė. Gausiausiai spalvinami grynai dekoratyvinės paskirties elementai tokie kaip

metopos. Mažiausiai spalva varijuodavo dorėninio orderio kapiteliuose ir lentynėlėse.

Palikdami konstruktyvinius elementus nenuspalvintus, graikai sustiprindavo statinės jėgos

vyravimą ir pojūtį šventyklų fasaduose [1.].

Tonų ir atspalvių modeliavimas:

Pateiktoje spalvų paletėje (žr. analogas 04 illiustr.2). pastebime vieną dėsnį - kuomet dvi skirtingos

grynos spalvos atsiranda šalia, jos konfliktuoja. Tačiau mažinant jų dydį ir pridedant naujų

elementų priešiškumas tarp spalvų ima mažėti. Jeigu šis procesas būtų tęsiamas toliau šios dvi

spalvos susilietų į bendrą atspalvį. Egiptiečių spalviniai elementai taip pat susiliedavo į visuminį

atspalvį, tačiau jis buvo atsitiktinis ir priklausė nuo panaudotų hieroglifų rūšies. Graikai ištobulino

šią sistemą. Tam tikrais skaičiavimais kurdavo skirtingas spalvų kombinacija. Šitaip nuspalvinti

architektūriniai elementai įgauna du pavidalus. Priklausomai nuo to iš kokio atstumo į juos yra

18

žiūrima jie gali būti suvokiami kaip atskiri, susidedantys iš kelių grynų spalvų arba visi kartu

sudarantys bendrą atspalvį [1.].

Šį principą graikai taikė lentynėlių, dekoratyvinių elementų spalvinime ir taip pat korintiniame

kapitelyje (žr. analogas 04 illiustr.3). Tokiuose smulkiuose elementuose panaudotą spalvą iš toli

suvokti būtu labai sunku ar net neįmanoma, tačiau sukuriant bendrą toną jie tarsi įgauna naują

prasmę ir pavidalą [1.].

Spalvos formavimas šviesos pagalba:

Tam tikro dydžio elementų spalvinimas vientisa spalva gali atrodyti šiurkščiai palyginti su šalia

esančiais smulkesniais elementais. Graikai naudojo labai svarbią tono modeliavimo priemonę –

šviesą. Spalvos įgauna tonus priklausomai nuo šviesos kritimo kampo į plokštumą. Vientisuose

rudos spalvos plotuose panaudotas reljefas, kurio pagalba išgaunami skirtingi rudos spalvos tonai.

Taip mažinamas kontrastas su šalia esančiais smulkiais elementais.

-K O M P O Z I C I J A

Į šią spalvos taikymo architektūroje grupę patenka objektai, kuriose spalva taikoma grynai

kompoziciniu pobūdžiu. Šiandieninėje kanonų nevaržomoje architektūroje dominuoja estetinė

idėja ir konceptualus jos perteikimas architektūrinėje estetikoje. Dėl tokių aplinkybiu spalva

taikoma laisvai ir nevaržomai kuriant estetinio pobūdžio kompoziciją. Žemiau pateiktame

,,MUSAC“ pavyzdyje spalva stipriai siejasi su muziejaus ekspozicijų organizavimo ideologija.

Naudojamos spalvos:

Naudojamų spalvų spektras yra praktiškai neribotas. Šiandieninėmis technologijomis išgaunamas

ir specifikacijose reglamentuojamas didelis palvų kiekis. Spalvinės skalės praplečiamos įvairiomis

medžiagų apdorojimo arba tinko tepimo ar purškimo technikomis.

19


Spalvos organizavimas objekto plokštumose priklauso tik nuo meninės architekto idėjos.

Pateiktame ,,MUSAC“ pavyzdyje (žr. analogas 06 illiustr.1) spalva perteikiama pastato pagrindinė

idėja – pastatas yra skirtas tiktai šiuolaikinių menininkų darbų eksponavimui. Toks unikalus

organizacinis sprendimas atspindimas kontrastingame ir gausiai spalviškai apdorotame tūryje.

Nagrinėjamame pavyzdyje spalva naudojama tik centrinėje struktūros dalyje, kur formuojama

viešoji erdvė ir pagrindinis įėjimas į objektą.

Priešingai negu prieš tai analizuotuose senovės Graikijos ir Egipto pavyzdžiuose čia spalva

taikoma atsitiktiniu metodu ir veikia tik kaip lokali dominantė (išskirtinis teritorijos objektas).


Spalva šiame pavyzdyje stipriai siejasi su bendra objekto kompozicine struktūra. Iš pirmos

pažiūros atsitiktinis kontrastuojančių spalvų raštas pasižymi loginėmis sekomis ir branduolių

formavimusi, panašiai kaip ir matoma aksonometrinė muziejaus struktūra (žr. analogas 06

illiustr.2). Šiame pastate spalva skirta filosofinės ir kultūrinės idėjos eksponavimui panaudojant

pastato fasadų plokštumas.

20

Šiuo atveju pati spalva neperduoda konstrukcinės pastato charakteristikos ir veikia tik kaip fasado

plokštumo estetinis apipavidalinimas. Spalvinti fasadai pažymi įėjimą į pastatą ir aktyviai formuoja

lauko viešąją erdvę. Likusi pastato struktūra dengiama baltais plastikinio stiklo lakštais.

- CHEMINĖ SPALVA:

Šiame etape nagrinėjama cheminėmis priemonėmis pagaminta spalva (dažai klasifikuojami,

taikomi pramoniniu būdu). Ši kategorija būdinga tik šiuolaikinės architektūros epochai. Spalva čia

naudojama kaip fasado ar kitų plokštumų padengimo priemonė (formuojant išorinį, užbaigiamąjį

konstrukcinės sistemos sluoksnį). Pagrindinės grupės:

Dominantė, tinkavimas, spinduliavimas

- D O M I N A N T Ė

Šioje kategorijoje apžvelgiami urbanistiniame projektavime taikomi spalvos panaudojimo

metodai. Remiamasi R. Krier projektiniais pasiūlymais ir kitokia urbanistinio projektavimo teorine

medžiaga.

21


Spalvos padėtis urbanistiniu požiūriu turi didelės svarbos bendrai miesto struktūrų tektonikai.

Panašiai kaip ir architektūriniame objekte spalva čia gali būti naudojama objektų išskyrimui,

identifikavimui, grupavimui, skaidymui ir pan.. Objektai ir kompleksai gali būti dažomi ištisine

vienalyte spalva, gali būti išskiriamos jų funkcinės grupės, jų erdvės formavimo charakteristikos

arba pastatas tiesiog gali būti išskiriamas kaip bendramiestinė arba lokali dominantė (žr. analogas

07 illiustr.2).

Spalviniai akcentai ir sprendimai gali būti taikomi pastato plokštuminiame lygyje, arba atskirų jo

detalių (tokių kaip langinės ar cokoliai) dažyme, tokiu būdu kuriant unikalų gatvės erdvės

charakterį.


Spalva urbanistiniame projektavime visų svarbiausia tampa svarbiu erdvės kūrimo principu.

Kuriant spalvinius akcentus galima formuoti žmonių srautus, judėjimo krypti, intereso taškus ir t.t.

(žr. analogas 07 illiustr.1). Spalvinė pastatų fasadų charakteristika kuria išskirtines gatvių, miestelių

ar kaimų viešųjų gatvių erdvių išklotines, kuriose atsispindi vietos tradicijos ir kultūra. Spalva gali

pasakyti daug apie vietovėje randamas medžiagas, mikroklimatą ir jo poveikį pastatams ir taip pat

žmonių požiūrį į savo aplinką.

Spalva urbanistiniame projektavime kalba ne apie konkrečių pastatų ir objektų tektonines

savybes, tačiau apie miesto kaip visuminio darinio struktūrą. Dėl vis retesnių kompleksinių miesto

vystymosi procesų spalva bendroje miesto struktūroje naudojama padrikai, jos nesusiejant į

bendrą loginę struktūrą, galinčia padėti išreikšti atskiras urbanistinių struktūrų dalis ir teikti

nuolatinę informacija miesto gyventojams. Mąstant apie individualių objektų spalvinius

sprendimus negali būti pasiekiamas visuminis kokybiškas spalvinis miesto sprendimas.

22

- T I N K A V I M A S

Šioje grupėje nagrinėjami tinkavimo pavyzdžiai. Tinkas yra moderniausias dažų naudojimo

variantas. Priešingai negu senovės civilizacijos, kurios išgaudavo pigmentus iš gamtinių medžiagų,

tinkas yra kuriamas gamyklose iš cheminių priemonių ir priemaišų. Spalva vėliau taikoma objektų

fasadų ir plokštumų estetiniams sprendimams. Tokio metodo pavyzdys - ,,Barcelona Forum“ ,

kuriame spalva taikoma naudojant interjero kompozicinės sekos logiką.

Naudojamos spalvos:

Šiandieninių chemijos pramonės technologijų pagalba galima išgauti įvairias spalvas bei jų

atspalvius vidaus ar pastato išorės apdailai. To pasakoje spalvos pasirinkimo galimybės yra beveik

neribotos. Spalvos yra organizuojamos į unifikuotą spalvinę paletę – RAL (spalvinis standartas

taikomas Europoje). Spalvos pasirinkimas papildomai praplečiamas dažymo metodų ir galutinio

užbaigimo pasirinkimų gausa. Tinkas gali būti tepamas, purškiamas arba liejamas. Tinko paviršius

gali būti užbaigiamas matiniu, blizgančiu arba pusiau blizgiu paviršiumi (žr. analogas 08 illiustr.1).

23

Spalvos taikymo ypatumai:

Šiandieninėje architektūroje dėsningų krypčių ir ideologijų nėra. Dominuojančio individualizmo ir

subjektyvios išraiškos architektūrinė kultūra leidžia priimti individualius ir kiekvienam projektui

išskirtinius sprendimus, priešingai negu kanonizuotos senovės graikų ar egiptiečių spalvos

taikymo technikos. Dažniausiai pasitaikantis spalvinis sprendimas – architektūrinės idėjos

išreikšime arba akcentavime. Pateiktame ,,Barcelona Forum“ pavyzdyje architektai kuria tamsaus ir

prieblandoje skendinčio tūrio įvaizdį (naudojama tamsiai violetinė fasado medžiaga), kuris yra

sugriaunamas lankytojui įžengus į viešuosius tualetus, kurie išdažyti ryškia citrinine spalva (žr.

analogas 08 illiustr.2). Tokios spalvinio sprendimo pasekmė – emocinė patirtis.

Spalvos kompleksiškumas:

Tinkuojamos plokštumo taikomos kompoziciškai gali atspindėti skirtingas objekto patalpų grupes,

organizuoti žmonių judėjimo srautus pastato viduje. Nors tinkas dažniausiai naudojamas tik kaip

konstrukcijos priedanginė priemonė, jis gali pasitarnauti išreiškiant pastato struktūrą

- S P I N D U L I A V I M A S

Šiame skyriuje nagrinėjamas spalvos išgavimo šviesos technologijomis metodas. Spinduliavimas

yra toks spalvos taikymo būdas, kuomet tonai ir atspalviai išgaunami šviesos technologijomis. Tai

gali būti: LED technologijos, šviesinės lempos, žibintai ir šviestuvai. Tokie elementai gali būti

montuojami tiesiogiai ant pastato (pastatas šviečia pats) arba pozicionuojami šalia, tokiu būdu tik

apšviečiant pastato paviršių iš šono (pastatas yra apšviečiamas).

Naudojamos spalvos:

Šviečiančių fasadų objektai pasižymi galimybe panaudoti įvairaus spektro spalvas. Dėl elektroninio

fasado pobūdžio spalva gali būti keičiama, manipuliuojama, kuriami spalviniai raštai ir kitokios

grafinės projekcijos (žr. analogas 09 illiustr.1).


Šiame taikymo metode spalva gali užimti tam tikras dalis objekto fasado. Nuo nedidelių

24

fragmentų iki pilno tūrio iliuminacijos. Šios technologijos taikymas priklauso tiktai nuo estetinių

siekiamybių ir nepasižymi priežastingumo ar logikos savybėmis. Dėl to tektoninės pastato

charakteristikos šiame metode yra neaktualios.


Šviečiantis objektas stipriai išsiskiria iš savo aplinkos. Toks objektas visuomet kuria gerokai

efektyvesnį akcentavimo rezultatą negu prieš tai skyriuose aptarti pastato kaip dominantės

spalviniais sprendimai. Priklausomai nuo naudojamų technologijų objektas gali išlaikyti savo

spalvą net ir šviesiuoju paros metu, tačiau didžiausias efektas pasiekimas be pašalinės saulės

šviesos. Spalvinis spinduliavimas yra vienintelė technologija, kurioje spalvai išgauti nereikalingas

natūralus apšvietimas.


Daugiausiai tokia spalvine technologija pasižymintys pastatai būna aukštos technologinės

stilistikos, kur konstrukciniais elementais, estetiškai ar funkciškai, stipriai manipuliuojama.

Šviečiantys elementai paneigia bet kokias tradicines tektonines pastato įvaizdžio kūrimo

priemones.

25

03_KURSINIO PROJEKTO SPALVINIAI SPRENDIMAI (tipologinis spalvos atitikmuo, naudojamos medžiagos, SPALVOS ir jų tonai);

- TIPOLOGINIS SPALVOS ATITIKMUO:

Dėl pastato tipologinės paskirties (parodų ir konferencijų centras) stengiamasi kurti neutralaus

spalvinio tono erdvę kurioje dominuotų parodų eksponatai (žr. iliustracija nr.3). Pamatinės sienos

dažomos baltai, jos yra pagrindinės foninės plokštumos. Tuo tarpu betoninės sijos paliekamos

neapdorotos, su įgimtu spalviniu tonu ir tekstūra. Išskirtine spalva dažomas koncertų salės tūris

(RAL 3020), tokiu būdu pabrėžiant šio objekto išskirtinumą ir branduolinį pobūdį bendroje pastato

struktūroje.

Objekte bandoma išreikšti konstrukcinius elementus. Grindų ir lubų dangos sukuria tamsias

dėmes. Lubų erdvė su laikančiosiomis konstrukcijomis, inžineriniais įrenginiais ir apšvietimo

elementais sudaro tamsią, tinklu dengtą terpę. Tokiu būdu žiūrovas iš interjero aplinkos lengvai

išskiria šviesias pastato sienas ir sijas, o tuo tarpu likusios plokštumos susilieja į tamsią visumą.

Išorės plokštumos dengiamos neutralaus tono betono plokštėmis. Tūris projektuojamas stiprioje

gamtinėje aplinkoje, kuri savo spalvomis ir dienos metu besikeičiančiu apšvietimu veikia pastato

fasadų plokštumas ir manipuliuoja jas niuansiniais betono atspalviais.

Interjero spalvinis sprendimas (nr.3)

Autoriaus schema

26

- NAUDOJAMOS MEDŽIAGOS, SPALVOS IR JŲ TONAI:

Pastato medžiaginiame sprendinyje dominuoja monolitinis ir surenkamas betonas. Monolitiniai

elementai naudojami pagrindiniuose laikančiuose struktūros fragmentuose, o surenkamos betono

plokštės naudojamos padengti išoriniam fasado sluoksniui. Pirmasis, pamatinis betono sluoksnis

dažomas purškiamais dažais RAL 9016, kadangi šių elementų plokštumos veiks kaip pagrindinis

eksponatų fonas. Betoninių sijų paviršius papildomai neapdorojamas (žr. iliustracija nr.4). Sijų ir

sienų susikirtimo vietose montuojami medinės kamštinės tarpinės. Stogo elementai aptraukiami

juodai dažytu metaliniu tinklu, už kurio matomos stogo laikančiosios sijos ir vėdinimo bei

komunikacijų agregatai. Pastato grindys liejamos iš kaučiuko. Plintusai ties sienomis formuojami iš

liejamos kaučiuko medžiagos betarpiškai sujungiant su grindų plokštuma.

04_IŠVADOS

Spalva labai stipriai veikia architektūrinę pastato struktūrą. Gamta naudoja spalvą perteikti

informacijai. Dažomi atskiri elementai suteikia galimybė organizmams orientuotis aplinkoje Taip

pat ir spalviškai išreikšti konstrukciniai elementai gali suteikti pastatui tektoninio artikuliuotumo.

Architektas, sistemiškai ir logiškai taikydamas spalvą, gali pasiekti kompleksiškesnių ir išsamesnių

architektūrinių sprendimų. Betikslis spalvos komponavimas nesuteikia papildomos architektūrinės

vertės objektams, nes jis nesukuria svarbios informacijos. Toks būdas neperteikia pastato

koncepcijos, ko pasakoje žmogus jį identifikuoja kaip beprasmį ir paviršutinišką.

Su pastato kompleksiškumu spalva siejasi per informacijos perdavimo terpę. Tinkami sprendimai

tik tokie, kurie suteikia tam tikros informacijos stebėtojui. Dažniausiai spalvą objektams suteikia

pati gamta, vykstant natūraliems gamtiniams ir medžiagų apdorojimo procesams.

Spalva yra stipriai susijusi su kitomis architektūrinėmis išraiškos priemonėmis, o labiausiai su

šviesa. Kadangi tik šviesos dalelių pagalba stebėtojas gali suvokti spalvinius pastato sprendimus.

Spalvos sąvoka galima traktuoti įvairiai, ko pasakoje riba tarp šviesos ir spalvos pasidaro labai

neryški, apsiribojanti monochrominiu ir polichrominiu objekto pobūdžiu.

27

05_NAUDOTA LITERATŪRA

[1.] Leon V Solon, Architectural Polychromy, Part1, Part2, Part3, Part4, New York, The Architectural

Record, 1924;

[2.] Edmundas Stasiulis, Forma architektūroje, Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2010, (121 –

129psl.);

[3.] Almantas Samalavičius, Idėjos ir struktūros architektūros istorijoje, Vilnius: UAB Kultūros barai,

2004;

[4.] María L. F. de MATTIELLO, Colour and light in architecture, AIC 2004;

[5.] Frank H. Mahnke, Color in Architecture — More Than Just Decoration,

http://archinect.com/features/article/53292622/color-in-architecture-more-than-just-decoration,

2013.03.10.

Documents

Spalva architektūroje