SVARBU

ISSN 1822-6191 www.ozonas.lt – užsisakyk naujienas į el. p. dėžutę! 2010/4 (29)

Adelaidės universitete (Australija) atlikta studija, kurios tikslas – nustatyti 10 labiausiai planetą nai-kinančių šalių. Matuojant

taršą buvo siekiama fiksuoti tik žalą gamtai, o ne žmogui. Tyrimo metu remtasi septyniais indikatoriais, žy-minčiais neigiamą poveikį aplinkai: miškų praradimas, natūralių bu-veinių pokyčiai, žvejybos apimtys, trąšų sunaudojimas, vandens tarša, anglies dioksido emisijos ir grėsmė biorūšims.Sąraše rikiuojasi gerai žinomos vals-tybės: Brazilija, JAV, Kinija, Indonezi-ja, Japonija, Meksika, Indija, Rusija, Australija ir Peru. www.care2.com

Klaipėdoje nemokamai dalytos kompostinės. Nuo balandžio 26 iki gegužės 10 dienos 217 klaipėdiečių panoro prie

namų tvarkyti žaliąsias atliekas ir tam tikslui gavo kompostavimo kontei-nerius.Atliekų rūšiavimas atskiriant žaliąsias ir kitas biodegraduojančias atliekas nuo buities šiukšlių yra naudingas ne tik aplinkos tausojimo prasme, bet ir tuo, kad gyventojai gali sava-rankiškai pasigaminti naudingos trąšos – komposto. Virtuvėje ar sode susikaupiančios atliekos – žolė, lapai, kiaušinių lukštai, kavos, arbatos tirš-čiai, vaisių, daržovių likučiai – tinka-mai pūdomos per pusę metų virsta derlingu dirvožemiu.www.klaipeda.diena.lt

Saulės energija iki 2050 m. turėtų patenkinti 20–25 procentus planetos elektros energijos po-reikio, tikina Tarptautinė

energijos agentūra (IEA). Agentūros ekspertai mano, kad didžiausi kon-centruotos saulės energijos išgavėjai bus Šiaurės Amerika, Šiaurės Afrika ir Indija. Prognozuojama, kad iš Afrikos tinklu, nutiestu per Viduržemio jūrą, Europai bus perduodama net pusė pagaminamos energijos. Koncen-truotas saulės energijos surinkimas neturėtų konkuruoti su fotoelektros metodais, mat pirmasis būdas tin-kamesnis saulėtų dienų turtingoms pietų kraštų vietovėms, o antrasis – šiaurinėms zonoms.www.theecologist.org

Lietuvoje šiemet apri-bota verslinė ungurių žvejyba. Verslininkai migruojančių ungurių žvejybą upeliuose tu-rėjo nutraukti 15 dienų

anksčiau, t. y. birželio 1 d., o rudenį apskritai bus draudžiama juos žvejo-ti. Kad būtų sugaunama kuo mažiau neverslinio dydžio ungurių, uždraus-ta jų žvejyba ūdomis, masalui nau-dojant sliekus. Unguriai – viena ver-tingiausių žuvų ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių vandenyse. Pastaraisiais metais jie labai sparčiai nyksta. Tarp-tautinės jūrų tyrimo tarybos duome-nimis, šių žuvų ištekliai jau atsidūrė už biologiniu požiūriu saugios ribos. www.am.lt

Ekologiškos kultūros gidas / Eco-culture Guide KURKIME ATEITĮ ATSAKINGAI!

Leidinio rėmėjas Respublikinis ekoprojektasPagrindinis rėmejas

ŠIAME NUMERYJE:

Atspausdintas ant ekologiško popieriaus (100% perdirbta makulatūra), aplinkai nekenksmingais

dažais. Neskubėk išmesti, geriau pasiūlyk draugams arba atiduok perdirbti.

SvARbIAUSI vANdENS fAktAI – 2-3 PSL.

ŽYdINtI bALtIJoS JūRA – 5 PSL.

GERIAMoJo vANdENS būkLė LIEtUvoJE – 7 PSL.

PokALbIS SU S. vAItEkūNU – 11 PSL.

vANdUo. GERk ŠvARų.

GAIvIųJų GėRIMų PINkLėS – 15 PSL.

Ozonas 2010/4 (29) www.ozonas.lt2 / redakcija

Kristina KUČINSKAITĖeditor@ozonas.lt

Oskaras Milašius savo metafiziniame veikale „Ars Magna. Slėpiniai“ rašo, kad mūsų laikas ir mūsų pasaulio lai-kas yra kraujo laikas. Mūsų gyvenimo trukmę matuoja ne kokie nors tolimi slėpiningi laikrodžiai, o tie, kurie tiksi mūsų viduje, mūsų kraujyje. Skaičiuodamas mūsų laiką, kraujo apytakos ratais sukasi vanduo. Ne-pastebimas.

***Šiltą savaitgalį prieš akis tyvuliuojant jūrai mąstau, kodėl jaučiu tokią ramy-bę šalia šio telkinio, kuris tam tikra prasme ir atginė mane iš Vilniaus į Klaipėdą. Tas pasitenkinimas turbūt dėl to, kad jūra... neteka. Ji liūliuojanti, bet niekur nebėganti. Lyg laikas būtų ėmęs ir pergudravęs pats save.

***Manome, kad esame sutverti iš kaulų ir raumenų, nes galime stovėti ir gali-me linkti. Bet iš tiesų esame vandens kūnai. Be vandens žmogus nunyksta, apsinuodija savimi pačiu per kelias dienas. Paprasta formulė: H2O. Van-duo. Labiausiai paplitęs junginys vi-same pasaulyje, gyvybės pagrindas. Didžiąją planetos paviršiaus dalį den-gia tamsūs ir slėpiningi vandenynų apklotai, po kuriais galime žvilgterėti tik labai trumpam. Ten tik Ichtiandras ar Undinėlė jaučiasi laisvai.

***Mes vandens buvimo beveik nepa-stebime. Gyvename turtingoje šalyje: geriame požeminį vandenį, mums nereikia valyti upių ar ežerų vandens, kuris itin jautrus bet kokiai taršai. Tur-būt eilinis Lietuvos gyventojas vargiai įsivaizduoja egzistenciją, kuomet kie-kviena diena yra kova dėl vandens. O juk milijonai žmonių gyvena tokiose vietovėse, kur artimiausias vandens šaltinis yra mažiausiai vieno kilome-tro atstumu nuo namų.

***Pasirinkome kalbėti apie vandenį kaip apie vieną svarbiausių, bet kar-tu ir labiausiai pažeidžiamų išteklių. Pasakose minimas „gyvybės vanduo“ toks ir yra, aišku, jei gerbiamas ir pri-žiūrimas. Kaimo vietovėse vanduo gali būti nuodas. Kita vertus, kartais pernelyg bijome gerti „iš pėdos“ – vandentiekio vanduo prilyginame kažkam grėsmingam ir stveriame gėrimų butelius parduotuvėse. Steri-lumo manija, dirbtinai sužadinta pra-monės, niekuo nepadedanti žmogui, bet kenkianti gamtai (kalbame apie plastiko taršą).

***Šiame numeryje mėginame suprasti, kodėl vanduo svarbus, kokia vandenų būklė mūsų šalyje, dėl ko reikia būti atsargiems. Gerkime švarų vandenį. Saugokime savo vandens išteklius. Būkime bud-rūs klausydamiesi, ką mums kalba reklamos.

NANotECHNoLoGIJoSkIto NR. tEMA:

Pauliaus Sadausko nuotrauka

Ar kada susimąstėte, kodėl sakoma „gyvybės šaltinis“, o ne, pavyzdžiui, „gyvybės kalnas“? Todėl kad būtent vanduo siejamas su gyvenimu. Nuo seniausių laikų net pasakų personažai keliauja didžiausius atstumus ir įveikia sunkiausias kliūtis, kad pasemtų gurkšnį vandens. Vienoje pasakoje talentingas vagis gurkšnį iš gyvybės šaltinio net ne sau nurijo, o nešė burnoje moteriai, kovojančiai dėl savo vaiko gyvybės.O mes kasryt atsukame vandens čiaupą ir išnaudojam galybę vandens. Retai net susimąstome, koks svarbus jis yra mūsų gyvenime. Pamėginsime ištaisyti šią klaidą primindami, kad reikia rūpintis vandeniu, nes taip rūpinamės savimi.

Gyvybiška būtinybė Vanduo sudaro du trečdalius visos žmogaus kūno masės: kraujyje yra 82 procentai vandens, plaučiuose 90 procentų, smegenis sudaro net 95 procentai vandens. Vanduo sutepa mūsų vidaus organus, dalyvauja reguliuojant kūno temperatūrą, valo organizmą ir užtikrina gerą metabolizmą. Be vandens žmogus mirtų per kelias dienas. Priklausomai nuo kūno masės, geografinės zonos ir aktyvumo kas-dien reikia suvartoti nuo 1,5 iki 3 litrų vandens. Pasaulinės sveikatos organiza-cijos (WHO) duomenimis, maždaug dešimtadalio visų pasaulio ligų būtų galima išvengti, jei kiekvienas plan-etos gyventojas turėtų galimybę vartoti pakankamą kiekį švaraus vandens. Deja, tik 1 % viso pasaulio vandens yra iškart tinkamas gėrimui. Dėl to daugybė žmonių visame pa-saulyje kenčia nuo vandens trūkumo. Pakankami geriamojo vandens resur-sai (ką būtų galima laikyti viena iš pamatinių žmogaus teisių ar sąlyga gyvybei apskritai) yra prieinami išimtinai vien išsivysčiusių šalių gy-ventojams. Ironiška, bet lūšnynų gyventojas Filipinuose už geriamąjį vandenį moka kelis kartus brangiau nei pasiturintis londonietis...Suvartojimo kiekiai taip pat skiriasi. Beveik du milijardai žmonių visame pasaulyje vandens prieigą turi toliau nei už kilometro nuo savo gyvenamo-sios vietos – per dieną jie suvartoja tik apie 20 litrų vandens. O išsivysčiusių šalių gyventojai apie 50 litrų išnaudoja vien nuleisdami vandenį tualete... Lietuva, lyginant su daugeliu pa-saulio šalių, yra tikras vandens ro-jus. Turėdami daug ir geros kokybės vandens net nesusimąstome, kad kai kuriuose pasaulio regionuose vanduo yra tapęs pagrindiniu politinio sau-gumo objektu.

Geriamasis vanduo Europos Sąjungos teisės aktuose ir Lietuvos Respublikos geriamojo vandens įstatyme žmogui gerti tinka-mas vanduo apibrėžiamas kaip „bet koks gamtinis ar paruoštas vanduo, skirtas gerti, virti, ruošti valgiui ar naudoti kitoms namų ūkio reikmėms, neatsižvelgiant į tai, ar jis tiekiamas

iš vandentiekio skirstomojo tinklo, talpyklų, supilstytas į butelius ar ki-taip įpakuotas. Svarbu, kad vandenyje nebūtų mikroorganizmų, parazitų ir medžiagų, savo kiekiais ir koncentra-cijomis galinčių kelti pavojų žmonių sveikatai“. Valstybinę geriamojo vandens saugos ir kokybės kontrolę Lietuvoje atlieka Maisto kontrolės in-stitucija. Mūsų šalyje maistui naudojamas požeminis gruntinis ir artezinis van-duo, kuris aptinkamas nuo 50–100 iki 300–350 metrų gylyje. Esame reti laimingieji, turintys tiek požeminio vandens, – daugelyje šalių gėrimui naudojamas žemės paviršiuje esančių telkinių vanduo. Prieš tiekimą var-totojams vanduo yra paruošiamas – išvalomi mikroorganizmai ir kitos medžiagos, kad nebūtų pavojaus sveikatai. Esant mikrobinei vandens taršai, galimi įvairūs susirgimai, kar-tais tokie rimti kaip cholera ar vidurių šiltinė. Žmonės, geriantys centralizuotai tiekiamą vandenį, Lietuvoje gali būti ramūs dėl jo mikrobinio švarumo. Tie-sa, dažnai skundžiamasi estetinėmis

Karolina LIUTAITĖ

vandens savybėmis. Vanduo iš čiaupo gali turėti rusvą atspalvį, net kristi nuosėdos. Dėl to reikia kaltinti geležį. Vilniaus universiteto Hidrogeologijos ir inžinerinės geologijos katedros pro-fesorius Vytautas Juodkazis žurnale „Mokslas ir gyvenimas“ publikuo-tame straipsnyje pastebi, kad geležis yra visos Lietuvos bėda: „Jos koncen-tracija daugelyje mūsų krašto telkinių požeminiame vandenyje siekia nuo 0,5–1,0 iki 2,0–3,5 mg/l, o kartais ir daugiau. Nors toks geležies kiekis nėra kenksmingas žmogaus sveikatai, tačiau naudoti jį buityje nėra pa-togu. Vandeningų sluoksnių geležis – dvivalentė. Kylant vandeniui gręžinio vamzdžiu, o po to ir vandentiekio tin-klu, ji jungiasi su deguonimi, susidaro netirpus trivalentės geležies hidroksi-das, kuris iškrinta nuosėdomis. Tada padidėja drumstumas, vanduo įgauna rusvą spalvą ir nemalonų skonį.“ Geležies gausumas priklauso ir nuo greitai rūdyti linkusių vandentiekio vamzdžių. Kaip bebuvę, geležies kie-kiai vandenyje iš čiaupo neturi neigia-mos įtakos sveikatai. Valstybinė visuomenės sveikatos

oZoNAS 4 (29)Vyr. RedaktorėKristina Kučinskaitėeditor@ozonas.ltMob.tel: +37067135049Vyr. ReporterisJonas Špokasnaujienos@ozonas.ltNumerio bendradarbiai:Benjamin VautrinEglė KvasMiglė Anušauskaitė

“Remkite „Ozoną“ – kursite švaresnę ateitį!Mūsų duomenys paramai gauti:Paramos gavėjo identifikacinis numer-is (įm.k.): 300125569Paramos gavėjo pavadinimas:VšĮ “Kultūros idėjų institutas”Registracijos adresas:Pašilaičių g. 12A-10, VilniusAtsiskaitomoji sąskaita:LT28 7044 0600 0574 0636”

Karolina LiutaitėVita SurdokaitėSkirmantas RažauskasMiroslav VoroneckijValentinas JuraitisLina SteponavičienėVaida ApanavičiūtėKalbos kultūra:Dainora MozerienėMaketas:Karolis Šumskas„Žalioji” rinkodara:marketing@ozonas.ltMob.tel: +37068252400

Teisinė pagalba:Karolis Paulavičius „Eko karta” projekto koordinatorė: Ieva Malaiškaitėculture@ozonas.lt, Mob.tel. +37067068342Direktorius:Artūras Nečejauskasinfo@ozonas.ltMob.tel: +37069937833Leidėjas:VšĮ Kultūros idėjų institutasKorespondencijai: Pašilaičių g. 12A-10, Vilnius

Buveinė:Konstitucijos pr. 23C-618, Vilnius,tel./faks. (8 5) 273 5919, Internete: www.ozonas.ltTiražas iki 10 000 egz.ISSN 1822-6191Leidžiamas nuo 2006 metų.Leidinyje naudotos Flickr ir www.sxc.hu nuotraukosAtspausdintas ant ekologiško sertifikuoto popieriaus(100% perdirbta makulatūra), aplinkai nekenksmingais dažais.Spauda - UAB „Druka” - žaliausia spaustuvė

vANdENS kokYbE

inmagine.com nuotrauka

Ozonas 2010/4 (29) www.ozonas.lt tema / 3

REIkIA RūPINtISpriežiūros tarnyba prie Sveikatos ministerijos informuoja, kad kar-tais vanduo pasižymi rimtesnėmis neigiamomis savybėmis: „Šiaurės Vakarų Lietuvos kai kurių vietovių arteziniame vandenyje (pvz., Palan-goje, Kretingoje, Salantuose ir kt.) dėl gamtinių sąlygų fluoridų koncentra-cija neretai viršija 1,5 mg/l (vietomis net iki 5 mg/l), ir kyla pavojus susirgti fluoro pertekliaus organizme sukelta liga – fluoroze.“

Šulinių vanduo Didžiausia problema mūsų šalyje yra šachtinių šulinių vanduo. Jo kokybė jau daug metų yra stabiliai bloga. Tai susiję su keliais faktoriais. Visų pirma, dauguma šulinių yra pastatyti netinkamai, netoli lauko tualetų ar ūkinių pastatų, taip sudarant sąlygas mikrobinei taršai. Kita vertus, tikra rykštė yra daugelį metų vykdyta in-tensyvi žemės ūkio veikla. Per dirvą į vandenis patenkančios azoto trąšos užteršia juos. Azotui jungiantis su vandenyje ištirpusiu deguonimi, vyksta nitrifikacijos procesas – susi-daro nitratai. Blogiausia tai, kad šios medžiagos neturi jokių fizinių indikatorių – nitratais užterštas van-duo neturi jokių išskirtinių skonio, kvapo ar išvaizdos savybių. Blogai ir tai, kad žmonės yra įpratę šulinių vandenį valyti jį paprasčiausiai virindami. Tai efektyvu, kai kalbama apie mikrobinę taršą, tačiau virinant nitratais užterštą vandenį situacija tik bloginama, nes vandeniui garuojant nitratų koncentracija didėja. Žmogaus organizme nitratai virsta į nitritus, o pastarieji yra žinomi kaip stiprūs kancerogenai. Nitritai kraujo hemoglobiną verčia methemoglo-binu, kartais organizmui taip smar-kiai pakenkiant, kad žmogus gali mirti dėl vidinio deguonies bado (kraujas į audinius nebeperneša pakankamai deguonies). Patys jau-triausi nitritų poveikiui yra kūdikiai. Lietuvoje pasitaikė atvejų, kai kaimo vietovėse kūdikiai mirė būtent dėl nitratais užteršto vandens. Pagrin-diniai požymiai apsinuodijus nitri-tais yra dusulys, traukuliai, dėmėta ar mėlynuojanti oda, – pastebėjus

panašius požymius reikia kuo skubiau kreiptis į medikus. Jei šulinio vandenį naudojančioje šeimoje yra besilaukianti moteris ar kūdikis iki 6 mėnesių amžiaus, visuomenės sveikatos centrai turi nemokamai atlikti vandens mikrobiologinį ir cheminį tyrimą. Ge-riausia yra jungtis prie centralizuotos vandens tiekimo sistemos arba bent kurį laiką vartoti fasuotą geriamąjį vandenį.

kieto vandens baimės Kita dažnai diskutuojama geriamojo vandens savybė yra jo kietumas. Jį lemia ištirpusių magnio ir kalcio druskų koncentracijos. Kietas vanduo sukelia nemažai nepatogumų buityje: dėl susidarančio nuosėdų sluoksnio greičiau genda buitinė technika, balti skalbiniai gelsvėja, spalvoti greičiau nusiskalbia. Apsineša vamzdynai, santechninė įranga. Kita vertus, nereikia baimintis dėl kie-to vandens įtakos žmogaus sveikatai. Sveikatos apsaugos ministerijos teigimu, „vartojančių kietą vandenį žmonių mirtingumas nuo širdies ir kraujagyslių ligų yra 25 % mažesnis.

kiek vandens reikia gerti?Paprasčiausias indikatorius siekiant nustatyti, ar vandens geriama pakanka-mai, – šlapimo spalva. Jei šlapimas yra tamsus ir jaučiamas stiprus kvapas, reiškia vandens geriama nepakankamai. Ir jeigu juntamas stiprus odos kva-pas, taip pat derėtų gerti daugiau vandens. Vanduo dalyvauja organizmo valyme, tad šlapimo spalva ar nemalonus kva-pas susiję su nepasišalinusiomis toksinėmis medžiagomis.Svarbu vandenį gerti teisingai, nerekomenduojama stengtis susiversti poros litrų vienu prisėdimu... Geriau gurkšnoti tolygiai visą dieną. Rytais vietoj ka-vos ar arbatos (kurie pašalina vandenį iš organizmo) patariama išgerti stiklinę vandens. Netinka vandenį pakeisti gaiviaisiais gėrimais, mat jie yra stiprūs diu-retikai, o juose esančios rūgštys ir cukrus ilgainiui gali labai nualinti organizmą. Gaivieji gėrimai taip pat ne drėkina, o sausina organizmą.Sakoma, kad vandens gali būti tik per mažai, tačiau persistengti taip pat nederėtų. Pernelyg didelis kiekis vandens išplaus iš organizmo reikalingus mineralus. Naudinga gerti ne tik paprastą vandenį, bet vartoti kuo daugiau vaisių ir daržovių, kurių sudėtyje yra daug „gyvo“, naudingų medžiagų turinčio, vandens – taip bus užtikrintas mineralų balansas. Svarbu įsidėmėti, kad pernelyg išvalytas ir sterilus vanduo nėra naudingas sveikatai, nes kartu su vandeniu mes praturtiname savo organizmą reikalin-gais mineralais. Būtent dėl to vasarą gerai išprakaitavus dera išgerti stipresnės mineralizacijos vandens. Vasarą apskritai reikia gerti daugiau vandens, nes or-ganizmas netenka didesnio jo kiekio.

Stebėjimai parodė, kad žmonės, gyvenantys vietovėse, kur vanduo minkštas, dažniau serga širdies ligo-mis, jų mirštamumas didesnis nei žmonių, geriančių kietą vandenį“. Be to, svarbu žinoti, jog ir taip su vanden-tiekio vandeniu gauname tik mažiau nei pusę dienos normos reikalingų mineralų. Tačiau, jei vis tik norima gerti minkštą vandenį, nebūtina skubėti pirkti filtrų; „paminkštinti“ jį galima įsispaudus citrinos sulčių (tai – rūgštis, bet mūsų organizme ji tampa šarmu). Kieto vandens priešininkai dažnai es-kaluoja ir tokio vandens įtaką grožiui. Tiesa, kad kietame vandenyje muilo turinčios priemonės putoja menkiau nei minkštame. Tačiau nusiprausus minkštu vandeniu liekantis šilkinės odos efektas nesusijęs su didesne švara, priešingai – taip jaučiasi nepa-kankamai gerai nusiplovęs muilas. Naudojant itin minkštą vandenį, rekomenduojama praustis muilo neturinčiomis priemonėmis.

fasuoto vandens mitai Vanduo plastikiniuose buteliuose šiais laikais yra tapęs beveik religija

sterilumo aistruoliams. Tikima, kad jis švaresnis ir sveikesnis už centrali-zuotai tiekiamą vandenį. Tačiau reikia mokėti skaityti etiketes, kartais varto-tojas gali likti nemaloniai nustebęs, jei netyčia suvoktų esąs tik fasuoto vandens pramonės manipuliuojamu naivuoliu. Pirmiausiai dera išskirti fasuojamo vandens rūšis. Pagal reikalavimus jos yra trys pagrindinės: geriamasis van-duo, natūralus mineralinis ir minerali-zuotas geriamasis vanduo. Geriamasis vanduo dažniausiai yra tas pats vanduo, kuris centralizuo-tai tiekiamas visiems vartotojams, tik jis gali būti papildomai apdirbtas: paminkštintas, valytas ar apdorotas dezinfekcinėmis medžiagomis. Taip pat jis gali būti prisotintas anglies di-oksido. Tokį vandenį apsimoka pirkti tik tuomet, jei vienintelis vandens šaltinis namuose yra šulinys, arba pagrįstai nepasitikima viešai tiekiamo vandens kokybe; kitais atvejais geriau rinktis vandenį iš čiaupo ir nešvaistyti pinigų, dar ir prisidedant prie taršos plastiku. Kiek kitaip yra su vadinamuoju natūraliu mineraliniu vandeniu.

Valstybinė visuomenės sveika-tos priežiūros tarnyba prie Sveika-tos ministerijos praneša, kad tai: „mikrobiologiškai visavertis vanduo, esantis požeminiame vandens sluok-snyje ar telkinyje ir išgaunamas iš vie- no ar daugiau natūralių ar dirbtinai atvertų šaltinių. Natūralus minera-linis vanduo formuojasi neužterštoje ir nuo taršos patikimai apsaugo-toje požeminėje aplinkoje, pasižymi natūraliu tyrumu, savita ir pastovia chemine kompozicija, biologinėmis ir fizikinėmis savybėmis.“ Natūralaus vandens pilstymui keliami griežti reikalavimai, į jį negalima dėti jokių priedų, išskyrus anglies dvideginį. Etiketėse turi būti nurodoma minera-linio vandens analitinė kompozicija, vietovė, iš kurios jis išgaunamas, taip pat svarbu paminėti, jei fluorido kiekis viršija 1,5 mg/l. Natūralų mineralinį vandenį tinka vartoti norint užtikrinti svarbių mineralų balansą organizme. Tačiau jo negalima gerti nuolat. Mineralizuotas geriamasis van-duo gaunamas paprastą vandenį maišant su natūraliu mineraliniu vandeniu arba geriamąjį vandenį – su mineralinėmis medžiagomis.

Anders Adermark nuotrauka

Obo Bobollino nuotrauka Eric Brochu nuotrauka

Ozonas 2010/4 (29) www.ozonas.lt4 / tema

Žuvis yra puikus baltymų ir omega-3 sočiųjų rūgščių šaltinis. Bent jau taip esam pripratę manyti ir, net neabejodami sveikatai teikiama nauda, valgom lašišą, tuną, silkę... Dauguma vegetarų valgo žuvį vietoj mėsos. Deja, pastarųjų dešimtmečių tyri-mai rodo, kad žuvis gali būti labai pavojinga sveikatai. Tiesa, mokslininkai nesuta- ria dėl to, ar pagrįstas per didelis nerimas dėl toksinių medžiagų sankaupų žuvyse, tačiau atsargumas niekada nekenkia.

Vita SURDOKAITĖ

Nešvarūs vandenys Kuris iš mūsų išdrįstų išgerti litrą jūros vandens? O žuvys neturi kitos išeities, jos filtruoja toksinais ir sunkiaisias metalais užterštą vandenį, pasiima iš jo deguonį, o kartu ir visas nuodin-gas daleles, kurios paskui kaupiasi jų raumenyse, riebaliniame sluoksnyje ir vidaus organuose. O tada mes gami-name žuvies kepsnius, maltinukus, valgome salotas su žuvimi ir gauname ne tik omega sočiųjų rūgščių, bet ir gyvsidabrio, polichlorintų bifenilų (PCB) bei kitų toksinių medžiagų. Mi-tybos piramidės viršūnėje esančiose žuvyse yra dideli kiekiai dioksinų, polichlorintų bifenilų, radioaktyviojo stroncio, kadmio, gyvsidabrio, švino, chromo ir arseno. Šios nuodingos medžiagos gali kauptis žmogaus rie-baliniame sluoksnyje bei raumenyse ir išlikti nuo kelių iki keliasdešimties metų. Be to, žuvys gali būti užsikrėtusios įvairiomis bakterinėmis ligomis, kurias sukelia fekalijų ir buitinės nuotekos iš gyvenamųjų namų kvartalų ir fermų. Viena dažniausių bakterijų E.coli gali tapti stipraus viduriavimo, vėmimo priežastimi, net iššaukti inkstų nepakankamumą.

Gyvsidabris ir jo poveikis žmogaus organizmui Organiniai gyvsidabrio junginiai yra daug nuodingesni už neorganinius ir už laisvą metalą. Kai kurie mikroor-ganizmai paverčia gyvsidabrį metilgy-vsidabrio (CH3Hg+) junginiais, šie kaupiasi žuvyje ir kituose vandens or-ganizmuose.Žuvis yra vienintelis žinomas mais-to šaltinis, iš kurio žmogus gauna gyvsidabrio. JAV Aplinkos apsaugos agentūros atliktų tyrimų duomeni-mis, moterų, kurios valgė žuvies pora

kartų per savaitę, kraujyje buvo rasta septynis kartus daugiau gyvsidabrio, nei moterų, kurios nevalgė žuvies mėnesį. Ta pati studija parodė, kad, pavyzdžiui, 63 kg sveriančios moters organizme 30 procentų buvo viršyta leistina gyvsidabrio norma, net jeigu suvalgė tik 170 g tuno per savaitę. Gyvsidabris gali sukelti įvairių smegenų pažeidimų, demensiją, at-minties sutrikimus, širdies ligas, gali būti persileidimų ir rimtų vaisiaus pažeidimų priežastimi.

Polichlorinti bifenilai (PCb) PCB yra sintetiniai chemikalai, seniau naudoti hidrauliniuose skysčiuose ir elektros transformatoriuose. Supratus jų keliamą pavojų žmonių sveikatai, jų naudojimas JAV prieš keletą dešimtmečių buvo uždraustas. O praėjusiame dešimtmetyje įsigaliojus Stokholmo konvencijai PCB gamyba ir naudojimas uždrausti Europos šalyse. Tačiau iki šiol šiais chemikalais liko gana smarkiai užteršti ne tik dirvožemiai, bet ir jūros bei vidaus vandenys. PCB taip pat kaupiasi žuvų raumen-iniame audinyje ir pasižymi ilgalaikiu neigiamu poveikiu sveikatai. Jie sie-jami su padidėjusia vėžinių susirgimų rizika, svorio mažėjimu, gelta, edema, blogesne protine veikla ir sumažėjusia seksualine funkcija. Pastebėta, kad asmenys, kurių organizme nustaty-tas didesnis PCB kiekis, serga kepenų ciroze. PCB priskiriamas prie 2A tipo kancerogeninių medžiagų. Šie toksinai pavojingi tuo, kad vei-kia panašiai kaip hormonai, kenk-dami nervų sistemai, sukeldami nevaisingumą, lytinę disfunkciją. Ilinojaus universiteto (JAV) tyrėjai pastebėjo, kad dažnai valgantys žuvį ir jos produktus tyrimo dalyviai turi padidėjusią PCB koncentraciją kraujyje. Manoma, kad dėl šios priežasties tie patys žmonės turi at-

minties sutrikimų, sunkiai prisimena informaciją, gautą prieš 30 minučių. Šiaurėje gyvenantys inuitai (eskimų tauta) valgo labai daug riebios žuvies. Ištyrus jų kraują ir riebalinį audinį nu-statyta, kad PCB siekė 15,7 ppm, kai žuvyje ši koncentracija laikoma sau-gia, jei siekia 0,094 ppm. Gal skamba ir ironiškai, tačiau kai kurių inuitų tyrimų rezultatai juos pačius priskirtų prie aplinkai ir sveikatai pavojingų medžiagų... Žuvų ūkiuose auginama lašiša yra pavojingesnė nei laukinė jos sesė. Lašišos tvenkiniuose maitinamos smulkesne laukine žuvimi, kuri pa-prastai negali būti naudojama komer-ciniais tikslais, – gyvsidabrio, PCB, švino ir kitų toksinų jų raumenyse ir riebaliniame sluoksnyje yra gerokai daugiau. Kadangi dirbtinai augina-mos lašišos riebalinis sluoksnis yra dukart didesnis nei laukinės lašišos, nuodingųjų medžiagų koncentracija taip pat du kartus didesnė. Be to, lašišos maitinamos sintetiniais „mais-to papildais“, nudažančiais jų rau-menis rausva spalva. Šis dažiklis taip pat priskiriamas prie kancerogeninių medžiagų.

besilaukiančios moterys ir vaikai Jau anksčiau spaudoje ir kitose in-formavimo priemonėse buvo galima rasti įspėjimų nėščiosioms dėl žuvies produktų vartojimo. Besilaukiančios moterys, valgydamos daug žuvies, rizikuoja ne tik savo, bet ir kūdikio sveikata bei vystymusi. Omega-3 riebalų rūgštys prisideda prie kognityvinių funkcijų vystymosi, o net ir labai maži gyvsidabrio kiekiai motinos kraujyje gali sukelti vaisiaus apsigimimų, smegenų vystymosi ir nervinės sistemos sutrikimų. Tokie kūdikiai lėčiau auga, vėliau išmoksta vaikščioti ir kalbėti, turi atminties ir mokymosi sutrikimų, gali būti hiperaktyvūs.

NEkIbkIt ŽUvELėS, NEI dIdELėS, NEI MAŽoS...

Su padidėjusiu gyvsidabrio kiekiu moters kraujyje siejami ir krūties vėžio ir nevaisingumo atvejai. Nėščiosioms ar planuojančioms pastoti moterims rekomenduojama riboti riebių žuvų kiekius racione (iki dviejų porcijų per savaitę), vengti plėšriųjų žuvų mėsos. Kiti suaugusieji neturėtų valgyti žuvies daugiau nei keturis kartus per savaitę.

Ekologiniai žuvų ūkiai Gal dabar atrodo, kad esam pas-merkti ir nebegalime valgyti jokios žuvies? Žinoma, ne. Geriausia ir turbūt vienintelė išeitis žuvies mėgėjams yra ekologiniai žuvų ūkiai, kur žuvys augi-namos švariomis sąlygomis, šeriamos ekologiškai išaugintais grūdais ir kombinuotais pašarais. Lietuvoje ekologiniuose ūkiuose auginami kar-piai, karosai, lydekos, starkiai, lynai, sykai ir amūrai. Deja, ūkininkai dažnai susiduria su įvairiomis biurokratinėmis kliūtimis, todėl paprastam pirkėjui vis dar sunku švarios žuvies įsigyti preky-bos centre ar turguje.

Ekologinius žuvų ūkius reikia palaikyti ne tik dėl sveikesnės žuvies mėsos gavybos, bet ir dėl pačių principų. Pramoninė žvejyba sukelia nemažai diskusijų apie išsivysčiusių šalių moralę: turtingųjų žvejybiniai tra-leriai linkę „susisemti“ žuvis tiesiai iš skurdesniųjų panosės. O juk daugelio besivystančių šalių pakrantėse ištisi kaimai priklauso vien nuo žvejybos. Žuvis ten – ir pinigų, ir maisto šaltinis.

Tolimesniam domėjimuisi: Susan Schantz et al. “Impairments of Memory and Learning in Older Adults Exposed to Polychlorinated Biphenyls via Consumption of Great Lakes Fish”. Iš Environmental Health Perspectives Eric J. Brunner et al. “Fish, Human Health and Marine Ecosystem Health: Policies in Collision: Fish Consumption and Food Security”. Iš www.medscape.com http://www.epa.gov/fishadvisories/ad-vice/

APLINką, kURIoJE NoRISI GYvENtI, kURIAME PAtYS„Svarbu, kad patys mokiniai gali prisidėti prie apželdinimo darbų. tada nekyla minčių trypti žaliųjų zonų.“Balandžio mėnesį „Eko karta“ kartu su agrofirma „Sėklos“ pradėjo Lietuvos apželdinimo akciją, kurios metu dau-giau nei 20-yje mokyklų skirtinguose Lietuvos kampeliuose buvo įkurtos „Žalios stotelės“. Mokiniai patys daigi-no gėlių sėklas, ruošė žemę sodinimui ir jau visai netrukus džiaugsis savo darbo rezultatais. Visi akcijos dalyviai pritarė, jog tokia veikla – puikus jau-nimo ugdymas: viena paties paso-dinta gėlytė atstoja šimtą pamokymų saugoti gamtą. Apželdinus mokyklas, sėkmingai startavo ir tęsiasi antroji akcijos dalis. Organizatoriai keliauja į skirtinguose Lietuvos miestuose esančius vaikų globos namus – pasidalinti žiniomis

apie ekologiją, pamokyti, kaip užsiauginti sveiką maistą, bei iškyloje paragauti ekologiškų patiekalų.

„vis daugiau žmonių serga vėžiu, nes valgo nesveiką maistą.“Tai viena iš Kupiškio vaikų globos namų auklėtinių minčių. Sakoma, kad vaikų lūpomis kalba tiesa, todėl lankydamiesi vaikų globos namuo-se provokavome diskusiją apie ekologišką gyvenimo būdą ir sveiką mitybą, klausdami koks maistas yra tikrai sveikas. Pirmiausia vaikų glo-bos namų auklėtiniai išpyškindavo žinias apie kenksminguosius „E“: „Rei-kia skaityti etiketes. Kai kurie E nėra labai kenksmingi, bet geriau ieškot maisto be E.“ Vaikai žinojo, kad eg-zistuoja ekologiški maisto produk-tai, tačiau niekaip negalėjo nustoti stebėtis „kodėl ant etiketės užrašyta ekologiškas arba natūralus, o sveiku maistu ten net nekvepia?“ Kadangi

teorija geriausiai išmokstama per praktiką, visų vaikų globos namų, ku-riuose lankėmės, auklėtiniai į rankas gavo po kastuvą, grėblį ar kauptuką, skirtingų sėklų ir diskusiją apie sveiką maistą tęsėme lysvėse, sodindami daržoves ir prieskonius. Nors kai kurie svogūnai į žemę pate-ko aukštyn kojomis, o kai kur vien-ame kvadratiniame centimetre grei-tai išdygs bent 10 ridikėlių, sodinimo akcijoje dalyvavę vaikai ir jaunimas kantriai viską darė patys, tikrino, ar trąšos tikrai natūralios, ir jau planavo, kaip ir kada nuims pirmąjį derlių. Po darbų visų laukdavo iškyla, kur buvo aptariami įvairūs maisto produk-tai. „Kolą naudoja mašinų varikliams plauti, o čipsai labai tinka laužui įkurti“, – dalijosi savo žiniomis jaunimėlis. Šį kartą paklausti „koks maistas pats sveikiausias“ vaikai pilnomis burno-mis sakė – „pačių užaugintas“.

Sxc.hu nuotrauka

Ievos Malaiškaitės nuotrauka

Ozonas 2010/4 (29) www.ozonas.lt tema / 5

Nors Lietuva teturi menką pajūrio ruoželį (90 km), jūra lietuviui yra ypatinga. Ji visada siejasi su laisve, su vartais, atkeltais į tolimus kraštus. Tai geriausias vasa-ros atostogų tikslas – atsipalaidavimo, įkvėpimo ir romantikos šaltinis. Kita vertus, apie savo jūrą žinome nepakankamai daug ir kartais jai pritrūksta aukščiausio lygio politikų dėmesio. Gal taip yra dėl to, kad Lietuvos sostinė, priešingai nei kitų Baltijos jūros regiono valstybių sostinės, įsikūrusi ne pajūry. Tokia pat situacija yra nedaugelyje jūrinių valstybių – tik Lenkijoje ir Vokietijoje; Rusiją galima laikyti išimtimi, nes Sankt Peter-burgas, kaip žinia, yra kita istorija... Ypatingos natūralios Baltijos jūros savybės daro ją itin trapią, tad ja būtina atidžiai rūpintis.

Jautri jūraBaltijos jūra susiformavo prieš 12 000 metų. Vidutinis jos gylis tėra 50 m, kai, pavyzdžiui, Viduržemio jūros – 1500 m. Mūsiškė jūra įvardijama kaip itin trapi dėl kai kurių natūralių savybių: ji yra sekli ir uždara, vandens apytaka su vandenynu labai lėta, dėl to visi pakliuvę teršalai greitai nepasišalina ir tai – akivaizdi problema. Baltijos jūra pasižymi ir menku drus-kingumu, dėl to bioįvairovė čia nėra labai didelė: jūrinėms žuvims toks van-duo yra per gėlas, o gėlavandenėms per sūrus. Kaip pagrindinę organizaciją, besirūpinančią Baltijos jūros aplinkos apsauga, galima įvardyti tarptautinį Helsinkio komitetą (HELCOM). Būtent jo įvestos konvencijos (pirmoji Hel-sinkio konvencija pasirašyta dar 1974 m.) dėka pasiekti nemaži laimėjimai: iki 25 procentų sumažintos deguonį vartojančių medžiagų emisijos, mažesnės cheminių teršalų emisijos, sugriežtinti reikalavimai taršiai pra-monei, prisidėta prie ruonių ir jūrinių erelių populiacijos gaivinimo, stipriai sumažėję nelegalių naftos išsiliejimų atvejų ir kur kas atidesnė visos Baltijos jūros stebėsena.

Nesveikas žydėjimasKlaipėdos universiteto Baltijos pajūrio aplinkos tyrimų ir planavimo insti-tutas (BPATPI) yra pagrindinė įstaiga mūsų šalyje, vykdanti fundamentinius mokslinius Baltijos jūros tyrimus. Apie jūrą kamuojančias bėdas kalbėjomės su šio instituto tarybos pirmininku, vyriausiu mokslo darbuotoju, prof. habil. dr. Sergejumi Oleninu. Anot jo, Baltija tikrai smarkiai užteršta, tačiau dėl to nereikia kaltinti vien žmonių.

Aplink ją gyvena tokie pat žmonės, kaip ir aplink kitas jūras, tačiau čia žmonių koncentracija gana didelė lyginant su pačios jūros tūriu. Svarbų vaidmenį atlieka ir minėtas Baltijos nepralaidumas, itin lėtas vandens maišymasis su vandenynu. Kaip pagrindinę bėdą mokslinin-kas išskyrė biogenų (maistinių medžiagų – azoto ir fosforo junginių) perteklių vandenyje: „Į Baltijos jūrą įnešami biogenai skatina papildomą mikroskopinių dumblių – fito-planktono daugėjimą: kelis kartus padidėję jų kiekiai sukelia vadinamąją eutrofikaciją, kurios svarbiausias požymis yra vandens žydėjimas. Tai ir yra didžiausia Baltijos jūros problema. Žydėjimas yra tik tai, ką mes matome. Iš tikrųjų jis sąlygoja kitų neigiamų reiškinių atsiradimą.“ Vandens žydėjimas gali atrodyti tik estetinė problema, tačiau, kaip pastebi S. Oleninas, eutrofikacija po-tencialiai padidina toksiško fitoplank-tono atsiradimo tikimybę. Tai toks reiškinys, kuomet gausus fitoplank-tonas į vandenį išskiria toksinus, ku-rie naikina esančią gyvybę. Nors pas mus dar nėra užfiksuotų toksiško fito-planktono buvimo atvejų, mokslinin-kas mini, kad tai galėtų būti problema, iškart paliečianti žmogų: „Mums tas nelabai gresia, nes neturime jūros akvakultūros, bet kai kur, pavyzdžiui Japonijoje, Kanadoje, Norvegijoje, negalima valgyti moliuskų, kai žydi toksiškas fitoplanktonas, nes jie gali būti nuodingi. O tokių atvejų jau buvo užfiksuota net pas mūsų kaimynus – Švedijoje ir Danijoje.“

dykvietės dugneEutrofikacija yra kalta ir dėl tuščių teritorijų, susidarančių jūros dugne (vadinamųjų bentosinių dykumų). „Žydintis vanduo tampa neskaid-

Kristina KUČINSKAITĖeditor@ozonas.lt

ŽYdINtI bALtIJoS JūRA

Rubriką remia portalas Meniu.lt

rus, į didesnius gylius nebeprasi-skverbia saulės šviesa, tad nyksta kai kurios dugno augalų suformuotos buveinės, kurioms šviesa reikalinga. Dėl to mažėja biologinė įvairovė, nyksta žuvų nerštavietės“, – proble-mas vardijo mokslininkas. Žydėjimo metu vandens paviršiuje susidariusi organinė masė sėda giluminiuose jūros rajonuose ant dugno, kur tos masės skaidymui mikrobai sunaudoja visą deguonį. Tai taip pat svarbus veiksnys, formuojantis negyvenamas dugno teritorijas. Didžiausi biogenų kiekiai (apie 700 000 tonų per metus) į Baltijos jūrą atkeliauja su ją maitinančių upių vandeniu, į kurį pakliūna iš vandens valymo įrenginių, iš pramonės objektų. S. Oleninas pastebi, kad nemaža dalis biogenų jūrą pasiekia tiesiai per atmosferą ir ne tik iš Baltiją supančių šalių, bet ir iš Prancūzijos ar Italijos. Biogenų šaltiniai – tai ir žemės ūkis, ir pramonė, ir iškastinio kuro deginimas, ir netinkamai valomos pramoninės bei buitinės nuotekos.

Cheminė tarša Kaip dar vieną Baltijos taršos rūšį mokslininkas išskiria cheminę taršą, akcentuojant pesticidą DDT (liaudyje vadintą „dustu“). „Anksčiau jis buvo naudojamas labai plačiai. Tik vėliau paaiškėjo, kad DDT yra linkęs kauptis organizmuose. Būtent su juo siejamas jūrinių erelių nykimas Baltijos jūroje. Nuo šio chemikalo plonėja kiaušinių lukštai“, – pragaištingą žmogaus naudotą chemikalą apibūdino pro-fesorius. DDT naudojimas Baltijos šalyse uždraustas jau prieš kelis dešimtmečius ir galima džiaugtis, kad šiuo metu jūrinių erelių populiacija yra atsistatanti.Kitas minėtinas chemikalas yra PCB – labai stabili ir šilumai atspari medžiaga, vartojama transformatorių ir kondensatorių gamyboje. Jos yra dažuose ir kopijavimo popieriuje, ji išsiskiria deginant šiukšles ir tepalus. Kalbant apie vandens taršą, turbūt dažniausiai linksniuojami naftos išsiliejimai. S. Oleninas pamini neseniai įvykusį Meksikos įlankoje ir retoriškai pastebi, kad jei Baltijos jūroje atsitiktų panašaus masto išsiliejimas, jis būtų katastrofiškas dėl vandens nejudru-mo ir žemos temperatūros. Tokios avarijos padarinius būtų nepaprastai sunku likviduoti. Kalbėdamas apie naftą mokslinin-kas džiaugėsi, kad gamtą žalojančių atvejų mažėja, nors eismas jūroje yra didėjantis: „HELCOM rado sprendimą – jūros paviršius stebimas ir iš kos-moso palydovais, ir iš lėktuvų. Laivų savininkai ir kapitonai apie tai žino. Baudos už naftos nutekėjimus yra milžiniškos, dėl to jų yra labai sumažėję.“Naftos išsiliejimas visų pirma labai pakenkia paukščiams – sulimpa jų

plunksnos. Nafta gali apnuodyti žuvis ir paveikti planktoną bei dugno gyvūnus ir augalus.

Neliesti karo kapinynų Opia diskusijų apie Baltijos jūros švarą tema yra tapę II pasaulinio karo che-minio ginklo kapinynai jūros dugne. Nesutariama, ar visą pavojingą turinį palikti jūros dugne, ar mėginti jį iškelti ir utilizuoti. Po karo sąjungininkų okupuotoje Vokietijoje buvo rasta apie 300 000 tonų fašistų nepanaudoto chemi-nio ginklo. Griuvėsiuose skendinčiai Europai svarbiausia buvo atsistatyti – neturėta sąlygų užsiimti tinkamu ginklų utilizavimu. Be to, pastebi S. Oleninas, tuomet žinios apie jūras nebuvo tokios išsamios, tad sąjungininkai kaip geriausią išeitį pa-sirinko cheminio ginklo skandinimą. Šiuo metu Baltijos jūros žemėlapiuose yra pažymėtos tokių kapinynų teri-torijos, jose draudžiama mesti inka-rus ir traluoti, apskritai, liesti dugną. Į tinklus pakliuvę cheminių medžiagų likučiai galėtų labai smarkiai pakenkti žmonėms. Mokslininkas išsako nuomonę, kuri kai kam gali pasirodyti netikėta. Jis tvirtina, kad geriausias sprendimas – cheminio ginklo kapaviečių ne-liesti. Kovinės cheminės medžiagos yra sunkesnės už vandenį, todėl jos nerodo tendencijos kilti į paviršių ir paplisti, jos netirpsta vandenyje. Pagal HELCOM tinklapyje paskelbtus duo- menis, dalis to ginklo jau yra užnešta apie metro storio dumblo sluoksniu, dalis su ginklu paskandintų laivų jau vos kyšo iš dumblo. Tad geriau-sias sprendimas tiesiog viską palikti ten, kur yra. „Mane stebina politikų mintys, esą reikia viską ištraukti. Tai pareikalautų milžiniškų investicijų ir sukeltų daugybę kritinių situacijų – surenkant, pervežant į krantą, uti-lizuojant ir panašiai. Įsivaizduokite, kaip „apsidžiaugtų“, pavyzdžiui, klaipėdiečiai ar kito uostamiesčio gyventojai, jei į uostą būtų pristaty-tas iš Baltijos gelmių ištrauktas che- minis ginklas. Taip pat būtų neįmanoma surasti ir uždengti ko-kiais nors sarkofagais visas bombas ir sviedinius, gulinčius dugne. Tai

milžiniška problema, kurios sprendi-mas kainuotų labai labai daug. Ge-riausiai nieko neliesti. Tokia yra ir HELCOM išvada“, – dabar vyraujančią poziciją akcentavo S. Oleninas.

dabartinė situacijaPasak mokslininko, šiuo metu situaciją Baltijos jūroje galima apibūdinti bent jau kaip neblogėjančią. Paste-bima net šiek tiek mažėjančios eu-trofikacijos požymių. O dėl itin griežtų reikalavimų yra sumažėję ir cheminės taršos atvejų. S. Oleninas pasakojo, kad kiekvienais metais Baltijos jūros šalys raportuoja apie karštųjų taršos taškų mažėjimą, o tai yra labai gera tendencija. Be to, valstybės yra įsipareigojusios mažinti biogenų kiekį, kuris iš jų teritorijos pakliūna į Baltijos jūrą. „Vis tiek norėtųsi, kad dėmesio jūrai būtų daugiau. Nes paprastai, nuo momento, kol pastebima problema, iki sprendimo praeina dešimt metų ar daugiau. Kad ir tas pats DDT atve-jis... Užtruko daugiau nei dešimtmetį, kol buvo priimtas sprendimas“, – ak-tyvaus reagavimo svarbą pabrėžė mokslininkas. Paklaustas, kiek trunka jūros atsigavi-mas, S. Oleninas buvo tiesus: „Matot, jei teršėm 40–50 metų, tai tiek pat reikės laukti kol viskas atsistatys“.

Tolimesniam domėjimuisi:www.corpi.ku.ltwww.helcom.fi

Kaip paskutinį ryškų visų Baltijos valstybių dėmesio ženklą savo jūrai galima paminėti žiemos pa-baigoje Helsinkyje vykusį šalių aukščiausio lygio susitikimą (BSAS). BSAS procesas – tai įsipareigojimų Baltijos jūrai gaivinti parengi-mas, plėtojimas ir jų vykdy-mo stebėjimas. Pagrindinis dėmesys skiriamas keturioms pagrindinėmis sritims: eutrofikaci-jai, jūrinei veiklai, kenksmingoms atliekoms ir biologinei įvairovei.

http://www.bsas.fi

Pauliaus Sadausko nuotrauka

Som - dark clouds over wate nuotrauka

Ozonas 2010/4 (29) www.ozonas.lt6 / tema

Gebėjimas sutramdyti atšiaurią gamtą ir modeliuo-ti supančią aplinką išskiria mus kaip protaujančias būtybes. Bet minimi gabumai nėra būdingi tik žmogui. Paukščiai sukasi lizdus, bebrai stato užtvankas, beždžionės pasigamina batus iš lapų, kad galėtų pato-giau kopti į spygliuočius. Galima skirti tris protavimo lyg-menis: gyvūnų protavimas, suaugusių žmonių ir vaikų. Klausiate, kuo skiriasi vaiko ir suaugusiojo mąstysena? Labai paprasta. Duokite vaikui smegenis ir įrankių – jis pagamins lėlių arba transporto priemonę iš kartono ir fantazijos. Bet jei duosime smegenis ir įrankių suaugu-siam žmogui – jis pasigamins skeveldrinę bombą arba atominę jėgainę. Apžvelkime tris žmogaus eksperimento su vandeniu pavyzdžius – Baikalą, Aralą ir Singapūrą – ir pamatysime, ką labiausiai Žemėje išsivystęs gyvūnas veikia su savo smegenimis ir trupučiu įrankių.

tyrasis baikalas Sibire slūgsantis Baikalas yra giliau-sias pasaulio ežeras su maždaug 20 procentų viso pasaulio gėlo vandens. Jis pasižymi unikalia bioįvairove: ežere ir jį supančioje teritorijoje priskaičiuojama apie 1500 unikalių augalų ir gyvūnų rūšių, pavyzdžiui, žuvis omulis ir ypatinga ruonių atmaina. Nuo 1996 m. Baikalas įrašytas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Ežeras ne tik aprūpina šalia gyvenančius žmones žuvimi ir vaistin-gomis žolelėmis – visa jo masė priside-da prie vietinio klimato formavimo. Dėl to vasaros čia yra vėsesnės, o žiemos šiltesnės. Prie Baikalo yra Baikalsko kaimas. Sovietų Sąjungos laikais valdininkai „turėjo“ ir smegenų, ir įrankių, su ku-riais galėjo žaisti. Tad buvo nutarta, kad Baikalskas, mažas žvejų kaime-lis, turėtų tapti industrine regiono pažiba. Buvo pastatytas celiuliozės fabrikas. Dėl to kaimas tapo miestu – nuo 1200 gyventojų (1960 m.) iki 13 300 (1970 m.), iš kurių 3500 dirbo nau-jojoje gamykloje. Gamykla gamino celiuliozę Rusi-jos gamintojų lėktuvų padangoms ir aprūpino visą gyvenvietę elektra. Ji taip pat grąžindavo atgal į ežerą fabrike panaudotą vandenį, jau „praturtintą“ chloridais, sulfatais, fe-noliais (po maždaug 140 000 kubinių metrų per dieną). Taip buvo daroma beveik 30 metų. Ironiška tai, kad vieta fabrikui buvo pasirinkta būtent dėl tyro Baikalo vandens, kuris labai tiko gaminti

aukštos kokybės celiuliozę. Gamy-klos šeimininkai manė, kad tokiam dideliam ežerui daroma žala bus visai nedidelė. 2008 m., iš Rusijos aplinkos mi-nisterijos gavę 2,7 milijonų rublių baudą už taršą, gamyklos savininkai nusprendė investuoti į vandens va-lymo įrenginius (vanduo buvo valo-mas pačioje gamykloje ir tik tada grąžinamas į ežerą). Kadangi nebebuvo galima tokiais pat kiekiais kaip anksčiau naudoti Baikalo vandens, celiuliozės kokybė po truputį ėmė kristi. Todėl mažėjo klientų. 2008 m. spalį fabrikas galiau-siai užsidarė.

Užburtas ratas Be elektros energijos, kurią gamino gamykla, ir be atlyginimų šimtams darbininkų šeimų miestas buvo pasmerktas neišvengiamai komai. Norėdami išvengti vietinės revo-liucijos valdžios vyrai nusprendė mokėti buvusiems darbininkams dalį atlygio ir išlaikyti elektrinę. Bet tai, aišku, tebuvo laikinos priemonės. Socialinės problemos Baikalske, vietinių investuotojų ir politikų spau-dimas paskatino ministrą pirmininką Vladimirą Putiną 2010 m. vėl atidaryti gamyklą. Buvo surengta didinga ce- remonija, kurios metu pats V. Puti-nas su mokslininkų povandeniniu laivu paniro į ežerą, kad paskelbtų, jog vanduo yra pakankamai švarus, ir suteiktų leidimą atidaryti senojo mo-delio gamyklą: „Pumpuojam vandenį iš ežero – naudojam – grąžinam atgal“. Mėginant išspręsti socialines ir taršos problemas kartais prieinama prie

Benjamin VAUTRIN

šizofreniškų sprendimų. Viena vertus, valstybė nubaudė gamyklą už ežero taršą, kita vertus, leido vėl dirbti be vandens valymo įrenginių. Socialinės ramybės nupirkimas kainuoja nemažai. Bet omulai ir ruoniai negali balsuoti, todėl tokie sprendimai ir yra įmanomi... WWF ekspertas Rusijoje Aleksejus Knižnikovas mums patikslino, kad leidimas fabrikui teršti ežerą buvo išduotas periodui nuo 10 mėnesių iki 3-4 metų: „Tiek laiko turėtų pa-kakti arba įdiegti tinkamą valymo sistemą, arba išvis perorientuoti fab-riko veiklą į neteršiančią aplinkos, – diskutuotino leidimo sąlygas dėstė ekspertas ir čia pat pridūrė, jog tai vis tiek dar neužtikrina, kad Baikalui bus nebekenkiama: – Peržvelgus istoriją matyti, koks fabriko santykis su val-stybe, – juk ne kartą buvo pateikiami įspėjimai, bet tarši veikla vykdyta ir toliau.“ Be to, sakoma, kad atlikus ap-klausas paaiškėjo, jog patys miestelio gyventojai nenori savo ateities sieti su fabriku ir ieško alternatyvų, o jų neatsiradus ketina išvykti iš namų. Tad fabriko buvimas naudingas tik verslininkams. Aktyvistai šiuo metu vykdo įvairias protesto akcijas, kurio-mis tikimasi išsaugoti Baikalą švarų.

Aralo jūra Tarp Kazachstano ir Uzbekistano plyti Aralo jūra, kuri yra, o gal turėčiau saky-ti – buvo, ketvirtas didžiausias vidinis ežeras pasaulyje. Labai druskinga dėl sūrios žemės ši jūra neturi jokių nuotakų ir yra maitinama dviejų gėlų upių – Amudarjos ir Syrdarjos, kurios padeda išlaikyti tolygų druskingumo lygį. Kaip visada, gamta pasirodė puiki balanso inžinierė. Čia vėl stebime, kaip Sovietų Sąjungoje buvo naudojami smege-nys ir įrankiai. Na, tiesą sakant – dau-giausiai įrankiai... 1960-aisiais (tuo pat metu, kai nutarta statyti gamyklą Baikale) dėl ekonominių, bet daugiau dėl politinių priežasčių, norėdami būti nepriklausomi nuo importo Šaltojo karo metu (prisimenate Kubą 1962-ai-siais?) sovietų valdininkai nutarė, kad reikia jiems savų ryžių ir medvilnės. Šioms kultūroms auginti reikia daug gėlo vandens, bet regionas tokiais ištekliais nepasižymėjo, tad nutarta jį pasisavinti iš abiejų Aralą maitinusių upių. Buvo suprojektuotos didžiulės užtvankos ir nuvesta daugiau nei 40 000 km drėkinimo kanalų. Ir – ste-buklas – ryžiai ir medvilnė ėmė augti dykumoje! Bet atkirtus dvi pagrindines Aralo venas į ežerą nebesiliejo vanduo. Dėl to pradėjo kilti druskingumo lygis. Dėl per sūraus vandens pradėjo nykti augalai, ėmė dvėsti šamai ir eršketai. Taigi žvejai, daugelį metų priklausę nuo šių žuvų, neteko prasimaitinimo šaltinio. Kita vertus, jūra jau buvo at-sitraukusi apie 100 km nuo buvusios kranto ribos. Per 40 metų vandens lygis nukrito... 16 metrų, o tūris sumažėjo 75 procentais. Apleisti lai-vai rūdija vidury niekur – 100 km nuo artimiausio vandens. Jau minėta, koks svarbus buvo Baikalas bendram regio-no klimatui; Aralo jūra tokia pat svarbi savo regionui. Kiekvienais metais mažėjant jos apimtims, klimatas tapo kur kas atšiauresnis. Jei esate nuolatiniai „Ozono“ skai-tytojai, tikrai žinote, kad bioįvairovės stygius silpnina žemę, dėl to, norint išlaikyti monokultūrą, būtini dideli cheminių trąšų kiekiai. 40 metų augi-nant tik medvilnę ir ryžius, laukuose

SoCIALINė tAIkA AR dARNI RAIdA?

buvo naudojama gausybė trąšų. Jos tirpo vandenyje, skverbėsi į dirvą ir galiausiai susikaupė jūros dugne. Pas-tarasis dabar yra sausas ir dulkėtas – pučiant stipriam vėjui aplink sklando toksiškų dulkių pudra. Patys to nesuvokdami didžiojo ryžių ir medvilnės plano kūrėjai pademon-stravo Tao filosofiją – Ing ir Jang. Viena vertus, privertė sausus ir negyvena-mus plotus sužaliuoti ryžiais ir med-vilne (Jang). Kita vertus, nuodijo dirvą chemikalais, atėmė vandenį iš jūros, taip sugriaudami daugybės šalia jos tarpusių žmonių gyvenimus ir naikin-dami regiono bioįvairovę (Ing).

Singapūro žaidimas Kalbos apie Ing ir Jang dvelkia Rytais, tai man iškart primena Singapūrą. Tai miestas valstybė – sala Pietų Azijoje, kurioje gyvena 4,5 milijonai žmonių. Sakoma, kad Singapūre yra autoritarinė demokratija. Ją galima apibrėžti kaip laisvą rinką (viena turtingiausių pasaulio valstybių), bet be pasirinkimo laisvės (šalį valdo ta pati šeima jau 45 metus). Kaip kiekviena sala, Singapūras supamas vandens. Kadangi yra šalia pusiaujo, čia dažni smarkūs lietūs – iki dviejų su puse metrų per metus. Kad ir kaip būtų, Singapūre trūksta gėlo vandens. Dalis yra importuojama iš kaimyninės Malaizijos. Kai kitos šalys prekiauja dujomis arba nafta, ten pagrindinė prekė yra vanduo. Dėl regioninės nesantaikos tarp abiejų šalių ir dėl Singapūro valdžios noro įtvirtinti nacionalizmą, siekiant būti nepriklausoma nuo nieko, buvo inves-tuoti didžiuliai pinigai. Per pastaruo-sius 50 metų Singapūras išaugo 20 procentų – atsikovojo nemažai žemės iš jūros. Tos žemės, ant kurios gali kris-ti ir būti surenkamas lietus. 2008 m. buvo pastatyta didžiulė užtvanka, kuri skyrė jūrą nuo didelio vidinio ežero, į kurį teka lietaus vanduo iš visos šalies. Milijonai dolerių buvo investuota į naujausias technologijas, kurios sūrų jūros vandenį verčia į gėlą geriamą, ir tas, kurios nuotekų vandenį taip pat verčia geriamuoju (toks van-duo parduodamas buteliuose su „NEWater“ kompanijos logotipu). Vis dėlto tebėra tam tikra kultūrinė praraja – pastarasis vanduo naudoja-mas tik pramonėje. Žmonės dar nėra pasiruošę gerti vandenį, kuriuo ką

tik plovė indus, net jei to vandens švarumą įrodo mokslininkai. Valdžia deda pastangas ir šviečia jaunąją kartą įvairiomis socialinėmis kampanijomis mokyklose ir net filmuku su „NEWa-ter“ talismanu. Šiandienos vaikai bus pirmieji „NEWater“ vartotojai.

Žaidimų aikštelė Galima dėkoti „autoritarinei demokratijai“ ir „palankiai rinkai“, kuri sutraukia galybę investuotojų – per 50 metų Singapūras iš mažos salos virto modernia nepriklausoma šalimi, ku- rioje aukšta aplinkos apsaugos kultūra, paisoma darnaus vystymosi taisyklių. Gali būti sunku pripažinti, kad šalis, kurioje vyrauja panašus į diktatūrą valdymo būdas, turi tokią galią ir tokius įrankius įvykdyti greitą ir didelio masto žaliąją revoliuciją. Tačiau tenka pripažinti, kad ji turi jėgų planuoti ir kontroliuoti viską, net nusiųsti į kalėjimą tuos, kurie stabdo progresą visokiais neaiškiais klausi-mais. Tik nereikia apsigauti rezultatais, ku-rie pasiekti ieškant savo vandens. Singapūras nėra nei ekologiška, nei itin natūrali šalis. Naujasis jo kraštovaizdis susideda iš dangoraižių, prekybos centrų ir greitkelių. Retų augalų ir gyvūnų rūšys, kurios anksčiau buvo randamos visur, dabar laikomos „gamtos parkuose“. Lanky-masis juose prilygsta lankymuisi muziejuje. Singapūre liko tik 5 pro-centai mangrovių pelkių – tai ypač dramatiškas praradimas. Mangrovių šaknys sutvirtina žemę ir saugo ją nuo cunamių ir potvynių daromos ero-zijos. Prieš 40 metų 40 procentų viso mais-to buvo užauginama šalies teritori-joje (mėsa, daržovės, vaisiai), šiuo metu – tik 5 procentai. Ūkininkai buvo išprašyti iš savo laukų, jų vietoje įsikūrė net 26 golfo aikštynai. Vienin-teliai ūkininkaujamos žemės plotai plyti šalies šiaurės vakaruose ir yra vadinami Agrotechnologijų parku, juose galima lankytis kaip kokioje pramogų zonoje. Prie įėjimo į „parką“ kybo lenta su užrašu „Sveiki atvykę į mūsų žaidimų aikštelę“.

Tolimesniam domėjimuisi:www.baikalnature.comhttp://www.wwf.ru/

Natalia Zolotareva / BaikalNature nuotrauka

Pavel Ageychenko / BaikalNature nuotrauka

Ozonas 2010/4 (29) www.ozonas.lt tema / 7

RIZIkINGA GERtI vANdENį IŠ ŠULINIų

kokia šiuo metu yra Lietuvos požeminių vandenų kokybė? Kalbant apie požeminio vandens telkinius, svarbu atskirti gruntinį, arčiausiai žemės paviršiaus esantį vandenį ir gilius, net kelių šimtų metrų gylyje glūdinčius vandeningus sluok-snius. Gruntinis vanduo dažniausiai užterštas gyvenvietėse, kur yra šulinių, ūkių, kitų žmogaus veiklos įrankių. O kalbant apie gilius vandenis reikia pasakyti, kad toks vanduo yra gerai apsaugotas nuo taršos, tačiau yra natūralių gamtinių niuansų, tokių kaip geležis, manganas, fluoras (ypač Kretingos, Skuodo, Palangos rajonuo-se). Kai kuriuose mūsų šalies rajonuo-se, pavyzdžiui, šiaurės ir centrinėje Lietuvoje, yra padidėję sulfatų kiekiai, Suvalkijoje daugiau chloridų. Tą lemia geologinė sąranga: vienose vietose arčiau žemės paviršiaus yra gipso klodų, tad pumpuojant vandenį į jį natūraliai patenka gipso sulfatų, o ki-tose vietovėse per giluminius lūžius iš gilesnių sluoksnių patenka sūrus, pil-nas chloridų vanduo.

kaip tokiu atveju yra gerinama požeminio vandens kokybė? Lietuvoje dažniausiai vanduo geri-namas pašalinant geležį ir manganą. Tai gana paprasti technologiniai procesai – įvairūs smėlio, žvyro fil-trai, kuriuos naudojant nereikalin-gos medžiagos pakeičia savo formą ir tiesiog „iškrenta“ iš vandens. Ki-tas tinkamas būdas yra šalutinių medžiagų turinčio vandens maišymas su švariu vandeniu, taip gerinant jo kokybę. Šiaurės vakarų Lietuvoje yra vykdomi daug sudėtingesni proce-sai. Pavyzdžiui, Palangoje už ES lėšas pastatytas vandens gerinimo fabrikas, šalinantis fluorą sudėtingais moder-niais būdais. Kitas klausimas, kiek tai atsipirks, nes yra nemažai pigesnių alternatyvų.

kurios teritorijos Lietuvoje užterštos labiausiai? Gilieji vandenys nėra užteršti, pašalinių medžiagų į juos patenka dėl natūralių gamtinių sąlygų, todėl tarša to pavadinti negalima. Tai yra neišvengiama, tokiai atvejais galima tik bandyti subalansuoti vandens sudėtį arba ieškoti kitų vietų, iš kur atvesti švarų vandenį. Chloridų ir sulfatų šalinimas iš vandens yra labai brangus procesas ir galbūt nelabai ap-simokantis. Daug prasmingiau ieškoti alternatyvių variantų – maišyti skirtin-gus vandenis, juos skiesti. Chloridai ir sulfatai nėra toksinės medžiagos, jos tik suteikia nemalonų skonį ar kvapą, tačiau nėra nuodingi.O štai gruntiniai vandenys jau gali būti daugiau ar mažiau užteršti. Tai ypač susiję su šuliniais, kurių vandenį leng-vai užteršti gali kad ir kaimyniniame ūkyje naudojamos trąšos. Specialistai vis dažniau pataria ūkininkams gerti vandenį iš centralizuotos sistemos,

o šulinio vandenį naudoti tik ūkio darbams. Nevertėtų rizikuoti savo sveikata. Kalbant apie šulinius, nega-lima sakyti, kad jų vandens kokybė blogėja, tačiau, kita vertus, ji išlieka stabiliai bloga – apie 50 % šulinių yra užteršti. Kaimų ir ūkių gyventojams, iš šulinių geriantiems vandenį, reikėtų pasidomėti jo sudėtimi.

Ar vandens kokybei turi įtakos sąvartynai, kiti žmogaus ūkinės veiklos centrai? Giliems vandenims tai jokios žalos tikrai nedaro, nes grunto sluoks-niai juos natūraliai apsaugo nuo paviršiaus teršalų. Kita vertus, viešo vandens tiekimo šuliniai privalo turėt apskaičiuotas sanitarinės ap-saugos zonas. Nebūtinai tas vanduo gali atitekėt nuo sąvartyno, net jei toks ir yra šalia. Požeminiai vande-nys gali tekėt visai kita kryptimi ir įrengiant viešo vandens šulinius į tai yra atsižvelgiama. Žmogaus veik-los sukeliami teršalai tikrai sunkiai gali pasiekti požeminius vandenis. Esant palankioms sąlygoms teršalai per metus gali pajudėti apie du metrus gilyn. Įsivaizduokime, jei gręžinys yra šimto metrų gylyje, tai teršalams jį pasiekti prireiktų apie 50 metų. Net laboratoriškai tokį poveikį yra labai sunku apskaičiuoti. Išskirti gal verta tik Lentvario vandenvietę. Problema ta, kad ten nėra įprastinio grunto sluoksnio, apsaugančio požeminį vandenį. Lent-varyje apie trisdešimt metrų gilyn yra vien tik smėlis, kuris labai pralaidus įvairiems nutekantiems teršalams. Be to, aplinkui – vien individualūs namai, tai irgi labai prisideda prie vandenvietės teršimo. Dėl tokių priežasčių tame vandenyje gali būti įvairių nereikalingų medžiagų. Neseniai atlikome tyrimą, apie žiemą keliuose barstomos druskos daromą poveikį požeminio vandens koky-bei. Duomenų analizė rodo, kad kelių barstymas NaCl druska ar jos mišiniu su smėliu kenkia požeminiam vandeniui, o juk jis „maitina“ upes ir arti esančius geriamojo vandens šaltinius. Todėl teršiančių medžiagų tendencijų požeminiame vandenyje grafikai rodo, kad aplinkoje didėja teršiančių medžiagų, kurios prastina paviršinio vandens būklę bei gali kelti pavojų geriamojo vandens šaltiniams. Matyt, reikia sutikti su specialistais, siūlančiais ieškoti alternatyvių medžiagų sniegui ir ledui šalinti nuo paviršių.

kokia Lietuvos situacija yra lygi-nant su ES šalimis? Pagrindiniai vandens kokybės rodik-liai Lietuvoje yra panašūs kaip ir kitų ES šalių – iš esmės vandens kokybė yra tokia pati. Tai natūralu, nes kiekviena šalis narė turi atitikti griežtus ES stand-artus. Lietuva nuo daugelio Europos šalių skiriasi tik tuo, kad mūsų šalyje gėrimui naudojamas beveik vien požeminis vanduo. Kitur nemaža dalis viešo vandens tiekiama gerinant upių

Kasdien suvartojame po kelis litrus vandens. Net jei ir negeriame jo stiklinėmis, ga-mindami maistą vandenį naudojame neišvengiamai. Svarbu, kad jis būtų ir švarus, ir sveikas, tad išties naudinga daugiau žinoti apie tai, iš kur atkeliauja mūsų geriamas vanduo ir į ką reiktų atkreipti dėmesį jį renkantis. Apie požeminių vandens šaltinių kokybę, kylančias problemas ir kitas svarbias aktualijas „Ozonui“ pasakojo Lietu-vos geologijos tarnybos hidrogeologijos skyriaus vedėjas, gamtos mokslų daktaras Kęstutis Kadūnas.

ar ežerų vandenį. Kaip minėta, Lie- tuvos požeminiai vandenys yra gerai apsaugoti ir gana švarūs. Požeminiu vandeniu savo geriamo vandens at-sargas pildo Latvija, Danija ir dar ke-lios Europos šalys. O kitų šalių dažna praktika yra ežerų, upių vandens valymas. Toks būdas turi ir privalumų, ir trūkumų. Viena ver-tus, tai gali būti patogesnis ar piges-nis būdas gauti geriamojo vandens. Kita vertus, labai pavojingos tampa ekologinės avarijos, įvairių teršalų išsiliejimai. Pavyzdžiui, į upę ar ežerą patekus naftai, tokią vandenvietę tenka ilgam uždaryti, nes teršalai gali tiesiogiai patekti į geriamą vandenį. Naudojant požeminio vandens vandenvietes tokios avarijos neturi jokios įtakos.

Šiuo metu atliekate užterštų teritorijų poveikio vertinimą. kokie yra jau gauti rezultatai? Projekto tikslas buvo inventorizuoti galimai užterštas teritorijas ir ištirti šimtą pavojingiausių teritorijų. Re-zultatai per daug nenustebino, nors įdomių reiškinių atrasta. Galėčiau išskirti buvusius pesticidų sandėlius. Nors jie jau apleisti ir visos kenksmin-gos medžiagos išvežtos, patys pastatai ir apylinkės juk liko. Apie 70 % atvejų ta aplinka yra užteršta patvariaisiais pesticidais, kurie likę dirvožemyje, sandėlių prieigose. Iš esmės visi aplink buvusius pesticidų sandėlius esantys vandenys yra užteršti ir juos reikia valyti. Tam ir ruošiami projektai, pro-gramos, pagal kurias savivaldybės, gavusios tyrimų rezultatus ir tinkamą finansavimą, sutvarkys tas vietoves.

Šis tyrimas – žingsnis nacionalinės užterštų teritorijų valdymo strate-gijos link? Taip. Numatyta, kad įvertinę projekto rezultatus turėsime parengti tam tikrą programą, teisės aktus. Užterštų teritorijų poveikio vertinimo projektas

Jonas ŠPOKASnaujienos@ozonas.lt

baigsis kitais metais, tad jau 2012-ai-siais planuojama tokią nacionalinę strategiją parengti. Dabar ruošiama direktyva dėl užterštų teritorijų val-dymo. Tokios direktyvos parengimas irgi bus didelis žingsnis nacionalinės strategijos įgyvendinimo link. Verta pastebėti, kad ir Europos Sąjunga dar neturi bendros direktyvos, nes kiekvi-ena šalis vykdo skirtingą politiką ir bendro vardiklio dar nerandama.

į ką reiktų atkreipti dėmesį renkantis geriamąjį vandenį? Jei kalbame apie viešą, parduotuvėse perkamą vandenį, tada rei-kia paminėti, kad visos vandenį tiekiančios įmonės turi atitikti daug reikalavimų, vandenyje tam tikrų neleistinų medžiagų negali būti dau-giau normos. Na, o geriant vandenį iš įvairių šaltinių, reikia atkreipti dėmesį į vietovę, aplinką, kaimynystėje esančius pasta-tus. Pavyzdžiui, Vilniaus Dvarčionių šaltini vanduo, kuris visai neseniai ištirtas, yra švarus ir tinkamas gerti. Kita vertus, Vilniuje yra daug iš Ne-ries šlaitų ištekančių šaltinių, kurie jau turi nemažai nitratų. Tie šaltiniai nėra

apsaugoti nuo miesto sukeliamos bakteriologinės ir cheminės taršos, taigi jų reiktų vengti.

o ką gali daryt kiekvienas žmogus, kad aplink esantys požeminiai vandenys išliktų švarūs? Kalbant apie požeminius vandenis, nuo kiekvieno žmogaus nelabai kas priklauso. Savivaldybės gali vykdyti ir vykdo įvairias vamzdynų atnau-jinimo programas, kuriomis stengia-masi sumažinti teršalų nutekėjimą. Šie projektai aktyviai finansuojami iš ES lėšų ir situacija Lietuvoje tikrai gerėja. Kita vertus, urbanizuotose teritorijose žmogaus veiklos poveikio gamtai išvengti neįmanoma. Na, o gruntiniams vandenims ap-saugoti tereikia stengtis naudoti mažiau cheminių trąšų, pilti mažiau įvairių atliekų. Tai jau būtų efek-tyvi gruntinių vandenų tausojimo priemonė. Be abejo, tai ypač aktu-alu ūkininkams, kuriems švarūs grun-tiniai vandenys reiškia ir tinkamą nau-dojimui šulinio vandenį.

Jono Špoko nuotrauka

merida hideaway nuotrauka

Ozonas 2010/4 (29) www.ozonas.lt8 / energetika

Stiprūs elektromobilio argumen-taiPasaulio didmiesčiuose vis dažniau galima pamatyti įvairių rūšių elek-tra varomų transporto priemonių. Veiksmų šia kryptimi imtasi net ir politiniu lygiu. JAV žada per artimiau-sius penkerius metus elektromobilių skaičių keliuose padidinti iki mili-jono. Neatsilieka Kinija, investuojanti per 2 bilijonus eurų į automobilių atnaujinimą. Bendro tikslo siekimas suartino net ir senus konkurentus. Štai du Vokietijos automobilių gamybos milžinai BMW ir „Daimler“ šioje srityje dirba kartu. Toks augantis populiarumas į alter-natyvaus transporto rinkas patraukia įvairias kompanijas. Elektra varomi automobiliai turi daug privalumų, iš kurių rimčiausias – gerokai didesnis efektyvumas. Elektros varikliai turi savybių automatiškai įkrauti savo baterijas stabdymo ar riedėjimo nuokalne metu, todėl jie gali būti net keturis kartus taupesni už tradicinius variklius. Kitas privalumas yra tas, kad elektriniai varikliai savo efektyvumo piką pasiekia gerokai greičiau nei įprasti: kol benzininis ar dyzelinis va-riklis dar tik šyla, elektrinis jau dirba visu pajėgumu. Vis labiau dinamiškais

Vieniems tai gali pasirodyti didelė naujiena, kitiems – sena žinia... Po 120 metų isto-rijos vis aktyviau kalbama apie automobilio atnaujinimą. Šį karta jo ateitis – elektra. Žaliosios technologijos dabar „ant bangos“. Nors transportas išskiria tik 15 procentų šiltnamio efektą sukeliančių dujų, visų dėmesys nuolat krypsta į automobilius. Be to, prognozuojama, kad automobilių skaičius per ateinančius metus gerokai išaugs, ypač tokiose sparčiai besivystančiose šalyse kaip Kinija ir Indija. Visiškai ekologiški elektra varomi automobiliai šiuo atveju atrodo kaip geriausia išeitis.

Jonas ŠPOKASnaujienos@ozonas.lt

tampančiuose miestuose tokia auto-mobilio savybė yra labai svarbi, ypač kalbant apie variklio ekonomiškumą. Remdamiesi „Siemens“ technologi-jomis vokiečių mokslininkai perdarė legendinį „Porche 911“ ir pavertė jį vien elektra varomu hibridu. 2009-aisiais tarptautinėje Ženevos automobilių parodoje parodyta, kaip puikiai vei-kia varikliai, pavadinti „Greenster“. Naujasis automobilis turi 367 arklio galių ir iki 100 km/val. įsibėgėja per mažiau nei penkias sekundes. Mak-simalus elektrinio „Porche“ greitis – 250 km/val. Trumpai tariant, toks modelis pasižymi visomis sportinio automobilio savybėmis ir turėtų pa-tenkinti net išrankiausius vairuotojus. „Siemens“ korporacijos elektronikos skyriaus vedėjas profesorius Gernot Spiegelberg teigė: „Šiam darbui at-likti turėjome tik tris mėnesius, tad rezervo dar tikrai yra.“ Anot profe-soriaus, ateityje tikimasi patobulinti automobilio ratus varančią sistemą (padaryti ją ekonomiškesnę) ir stan- dartizuoti baterijos greitojo pakrovi-mo mechanizmą. Siekiama sukurti to-kias sistemas, kad visus elektromobi-lius būtų galima įkrauti iš standartinio namų elektros tinklo.

Abipusis energijos gaminimasMokslininkai jau pasiekė, kad automo-bilis važiuotų krautas vos dvidešimt

minučių. Visiškai įkraunamas jis per dvi valandas. Tačiau projektuodami antrą „Greenster“ modelį specialistai siekia įdiegti dar vieną naujovę. Pla-nuojama, kad antros kartos modelis ne tik pats ims elektrą iš tinklo, tačiau galės ir perduoti savo sugeneruotą energiją. Tai būtų tikra automobilių gamybos revoliucija. „Nuo pat pirmųjų automobilių išradimo jie visi buvo var-omi vienu kuru – matuojamu litrais kil-ometrui, – teigė Karl-Josef Kuhn, vie- nas iš projekto vadovų. – Dabar mes norime šią vienos krypties gatvę pa-daryti abipuse. Ateityje automobiliai funkcionuos kaip elektros akumulia-

ARtėJA AUtoMobILIų RENESANSAStoriai, kuriuos prijungus į tinklą bus galima naudoti jų teikiamą energiją.“ Tai gali atrodyti kaip mokslinė fan-tastika, tačiau tokioms prognozėms yra realus pagrindas. Planuojama, kad 2030-aisiais pasaulyje bus 130 kartų daugiau vėjo ir saulės jėgainių nei yra dabar. Bėda ta, kad tokio tipo jėgainės elektrą gamina ir tada, kai jos nereikia. Kitaip sakant, šie energijos gamybos būdai nėra priklausomi nuo žmogaus, todėl negali būti visiškai kontroliuojami. O tai nėra palanku ekonominei sistemai, nes niekas nenori veltui švaistyti to, kas gami-nama. Tad natūrali ekonominė logika skatina ieškoti būdų, kaip išnaudoti pagamintą elektros energiją. Būtent čia elektromobiliai tarnaus kaip puikūs elektros „rezervuarai“, galintys saugoti energiją tol, kol prireiks ją naudoti. Tokios idėjos formą pamažu įgauna Danijoje, kuri ambicingai pla-nuoja jau 2020-aisiais pusę visos šalies elektros energijos poreikių patenkinti vėjo jėgainėmis.

Nauja sistema – gudresnėŽinoma, naujos idėjos nega-li būti įgyvendintos be naujos infrastruktūros. Jau kuriamos viešos

automobilių įkrovimo vietos, „Sie-mens“ projektuoja bei įrengia tokias sistemas įmonių ar privačių namų garažuose. Praėjusiais metais ES pri-imtas susitarimas dėl elektros lizdų ir įkroviklių suvienodinimo – tai irgi svarbus žingsnis, ypač žinant nemažus kai kurių ES šalių skirtumus šioje srityje. „Turime tobulinti jau esančias sistemas ir padaryti jas pato-gesnes elektromobilių vairuotojams“, – įsitikinęs G. Spiegelbergas. Ant pro-fesoriaus, visa reikalinga sistema jau egzistuoja ir naujos išradinėti tikrai nereikia: „Tereikia sistemą perorien-tuoti: užuot naudojus ją centralizuo-tai, vertėtų pereiti prie labiau individu-alios, kiekvienam vartotojui patogios.“ Svarbiausia sudaryti tinkamas sąlygas patogiai ir dažnai įkrauti automo-bilius, juk apie 90 procentų savo gy-venimo jie praleidžia ne važiuodami, o stovėdami garažuose ar aikštelėse. Be to, svarstoma ir daug kitų būdų, kuriais būtų galima elektromobilių naudojimą padaryti dar patogesnį ir pigesnį. Pavyzdžiui, brangiausią auto-mobilio dalį – bateriją – būtų galima tiesiog išsinuomoti. Tokių automobilių vairuotojams jau dabar siūlomos nemokamos stovėjimo vietos miestų centruose, kiti patrauklesni tarifai.

kas tas komisas?Komisai pastaruoju metu ima rastis ne tik didžiuosiuose miestuose, tokių parduotuvių jau žinome Alytuje, Mažeikiuose ir kitur. Visų jų veikimo principas panašus: žmonės čia atneša parduoti nereikalingus drabužius, ba-tus, aksesuarus, juvelyrinius dirbinius, indus ir kitus daiktus. Kai kurios komi-so parduotuvės priima ir baldus. Yra sudaroma sutartis, už kurią dažniausiai iš daiktą atnešusiojo imamas nedide-lis mokestis. Sutartyje nurodoma, po kiek laiko ir kiek procentų prekė bus nukainojama, jei niekas jos nenupirks už pradinę numatytą kainą. Žinoma, savininkui paliekama teisė atsiimti daiktą, jei nenorima parduoti pigiau. Daugumoje komiso parduotuvių sukurta išties jauki atmosfera. Dažniausiai jos būna nedidelės ir,

Pastaruoju metu pastebimai pagyvėjo prekyba nenaujais daiktais. Aktyviau lanko-mos dėvėtų drabužių parduotuvės, perkama internete ar turguje. Pagausėjo vietų, kur vyksta „blusų turgaus“ pobūdžio prekyba. Pavyzdžiui, Vilniuje šalia seniausio tokio turgaus ant Tauro kalno atsirado turgus Gedimino 9 (vasarą – Mokytojų namų kiemelyje) bei Arklių gatvės skverelyje. Kažkas panašaus savaitgaliais vyksta ir vos ne kiekviename Lietuvos miestelyje (kad ir Aukštadvario turgaus aikštėje). Šįkart pakalbėkime dar vieną, jauniems žmonėms dažnai nepažįstamą reiškinį, – komiso parduotuvę.

Lina STEPONAVIČIENĖ steponavicienel@gmail.com

savaime suprantama, čia galima rasti įvairiausių daiktų. Nors beveik visur vienbalsiai skelbiama, kad par-davimui priimami tik nauji ar labai mažai naudoti daiktai, tai ne visada atitinka tikrovę – teko matyti ir labai nunešiotų drabužių, batų. Kartais tai gali būti pateisinama kaip „vintage“ – sena, bet vertinga, labai neįprasta, įdomu. Tačiau kartais tai primena paprasčiausią dėvėtų drabužių parduotuvę. Tad kyla klausimas, ar tikrai komisas yra unikalus reiškinys.

viduriukas Taip, komisas kitoks. Visų pirma tuo, kad čia visada galima ne tik pirkti, bet ir parduoti. Vertinant siūlomų prekių pobūdį, prekybą naudotais drabužiais bei daiktais būtų galima suskirstyti į tris grupes: „vintage“ par-duotuves, komisus ir dėvėtų drabužių iš svetur parduotuves. Įdomu tai, kad, pavyzdžiui, anglų kalboje nėra žodžio

IŠ NAUJo AtRAStI SENą / ARbA APIE oPtIMALų dAIktų PANAUdoJIMą

„komisas“ (nes tiesiog nėra tokio reiškinio). Šis žodis kilęs iš lenkų kal-bos. Jį gerai supranta vidutinio bei vyresnio amžiaus žmonės, kurie prisi-mena tokias parduotuves buvus sovie- tiniais laikais. Jaunimui „komisas“dar naujiena. Matyt todėl kai kurios tokios parduotuvės prisistato abiem žodžiais: „vintage“ ir „komisas“. Vaka-ruose seniai žinomos tiek „vintage“, tiek „second hand“ parduotuvės. Pir-muoju atveju norima pasakyti „sena, bet vertinga“, antruoju – tiesiog „nau-dota“. Na o komiso parduotuvės yra tarsi per vidurį – jose mažiau labai brangių daiktų, bet nėra ir visiškai pigių, nunešiotų.

Unikalios detalėsPrekybą nenaujais daiktais gali-ma būtų laikyti ir mados dalimi – Vakaruose, ieškant ko nors įdomaus ar nematyto, nuo seno einama į „vintage“ tipo parduotuves, kur

galima aptikti legendinio gamin-tojo porcelianinį puodelį, odinę rankinę ar penkiasdešimties metų senumo skrybėlaitę. Vis madingiau darosi klausytis plokštelių, senų ra-dijo imtuvų ar impozantiškų pirmųjų magnetofonų. Būtų sunku nusakyti, kokio luomo ar amžiaus žmonės lankosi tokiose parduotuvėse, – tie-siog ten eina visi, ieškantys kažko „tokio“.

optimalus naudojimasNe tik įdomių, bet ir šiaip kokybiškų daiktų už prieinamą kainą Vilniuje galima nusipirkti parduotuvėse „Par-duok pirk“ M. K. Čiurlionio gatvėje, „Marga krautuvėlė“ Pylimo gatvėje, komiso parduotuvėje Basanavičiaus gatvėje ir kt. Tokių parduotuvių

daugėjimas Lietuvoje iš dalies gal susijęs su ekonominiu nuosmukiu: vieni nori pirkti pigiau, kiti – parduoti klestėjimo metais sukauptą perteklių. Kad ir kokios būtų tokios preky-bos priežastys, tai yra sveikintina, ekologiška iniciatyva. Juk skatina-mas optimalus daiktų panaudojimas jų neišmetant, taigi mažinant taršą. Perkant nenaują daiktą neskatinama gamyba, o tai teigiamai veikia aplinką, taupomi ištekliai.Beliko pridurti, kad visas šis procesas dar ir ugdo žmonių kūrybiškumą bei saviraišką, kai nepasiduodama žinomų prekių ženklų gamintojų nurodymams, aklai nesivaikoma mados, bet ieškoma individu-alaus stiliaus, iš naujo atrandama ir įprasminama sena.

Nuotrauka iš Siemens archyvų

Linos Steponavičienės nuotrauka

Ozonas 2010/4 (29) www.ozonas.lt ekodaiktas/ekoproduktai / 9

EkodAIktAS Parengė: Miglė ANUŠAUSKAITĖ

Vieno komiksų puslapio autorė Julia Wertz piešinėliais pasakoja, ką ji vei-kia duše: „Valausi dantis. Šlapinuosi. Mėginu prisiminti, kas įvyko vakar naktį. Prisimenu, kas įvyko vakar naktį. Išmokstu susitaikyti su tuo. Skaitau šampūno buteliuko etiketę. Leidžiu kvailus garsus. Duodu įsivaizduojamą interviu. Krapštau nosį...“ Galiausiai komikso herojė išeina iš dušo ir vaiki-nas jos klausia: „Tu pralindėjai ten tiek laiko ir net nenusiprausei?!“ Deja! Kad ir kaip smagu būtų lindėti duše po šiltomis vandens čiurkšlėmis, vanduo šiais laikais irgi yra pinigai. Švaistyti vandenį lygu švaistyti pini-

Įvairiausių rūšių statinės tarnavo žmonėms nuo pat Antikos laikų. Statinė galėjo būti tiek kankinimo įrankis, tiek jaukus būstas nedidelio ūgio benamiui, ji atstodavo pakylą žymiausiems istorijoje revoliucionie-riams bei garsiems oratoriams. Pasi-naudojant statinėmis būdavo gudrau-jama: prisimenate istoriją apie žvirblį, kuris apgavo katiną prašydamas dary-ti bet ką, bet nepaleisti jo riedėti nuo kalno kiauroje statinėje?.. Statinėse gabendavo puikiausią atlantinę skumbrę. Statinėmis narsūs jūreiviai matuodavo savo skrandžių talpą (tai kas, kad truputėlį pagražindavo).O kurgi dabar išvysime statinę, žmonijos kantrią palydovę ir istorijos

bendraautorę? Greičiausiai – kieno nors sode, trūnijančiu dugnu, apsuptą besišypsančių piktžolių. Ką ji čia vei-kia? Renka lietaus vandenį, kuriuo sausėlesnę dieną paskui bus laisto-mos daržovės ir uogos. Belaukiant tos sausesnės dienos statinėn prikrenta lapų, byrančių žiedlapių ir įvairios zvimbiančios faunos, o vandens paviršiuje kyburiuoja dailių lervų eilės. Jei mėgstate estetišką vaizdą arba jei lietaus vandenį norite panau-doti kur nors kitur, ne tik daržams laistyti, – verčiau įsigyti statinę su filtru. Jis apsaugo vandenį nuo gyvų ir negyvų skraiduolių, neleidžia vi-dun kristi lapams bei kaimynų vaikų kramtoškėms.

LAIkRodIS dUŠE

PUIkI StAtINė

gus. Kaip gaila. Todėl siūlau susirasti kitų vietų turkštis: vietų, kur vanduo nekainuoja. Tai galėtų būti fontanai miesto centre (kol neišvarys policija). Miškų apsupti ir ešeriukų pilni ežerai. Pripučiami ba-seinai. Ir, žinoma, visos klimato juos-tos palaima – lietus. Supratome? Turkštis – lietuje. Praustis – duše. Jei gresia pavojus užsisvajoti (taip smarkiai, kad pamirštum vandens kainas), įsigykite dušo laikrodį. Štai viena kompanija už tris dolerius parduoda smėlio laikrodėlius, kurie tvirtinami duše. Atsukate vandenį,

pasukate laikrodį ir stengiatės nusiprausti per penkias minutes. Žinoma, galima tiesiog įsigyti penkių minučių smėlio laikrodį. Arba nugvelbti iš stalo žaidimo „Alias“ rin-kinio. Kas dar? Grūdinkimės. Už šaltą vandenį mokama mažiau, be to, su-taupoma energijos, kuri būtų nau-dojama vandeniui šildyti. Ir, kai yra galimybė, lįskime į dušą ne vieni!

Dušo laikrodis – 2,99 $.www.amconservationgroup.com

Įsigyti daugiau tokių statinių irgi gali būti gera mintis (komercinis triukas?), nes jose įtaisyta susisiekiančių indų sistema ir, vienai statinei prisipildžius, vanduo ima tekėti į kitą. Ką dar galiu apie šią statinę pasakyti? Talpa – 55 galonai. Gyventi netinkama (filtras trukdo). Pagaminta iš perdirbtų medžiagų, greičiausiai – plastiko, taigi kaip rampa irgi vargiai naudojama. Kita vertus, o kodėl gi vandeniui surinkti skirtos statinės nepanaudojus kaip... statinės?

Vandens surinkimo statinė – 169,99 $.www.watersavers.com

Turite ekodaiktą?Pasiūlykite mumsinfo@ozonas.lt

Galiu pateikti vieną versiją, kodėl „žalias“ gyvenimo būdas Lietuvoje dar netapo masiškai populiarus. Todėl, kad iš pirmo žvilgsnio regisi, jog planetos išlikimu rūpinasi tik idėjiniai keistuoliai ir nevykėliai, netapę prezi-dentais (turiu galvoje JAV. Atleiskite už pastabą, bet man tas žmogus išties be galo antipatiškas) ir panašiai. Taigi, užuot veržęsis į draugišką „žaliųjų“ bendruomenę, dažnas purtosi, bijo-damas būti palaikytu vienu iš „jų“, net jei galvoje ir bręsta ekologinės idėjos.Tiesa ta, kad vadinamuosiuose Vaka-ruose „žalieji“ nelaikomi nevykėliais. Ten „žalią“ gyvenimo būdą pasirinkę asmenys yra „ant bangos“, tačiau jie nėra mados aukos. Jie dirba visur – nuo bankų iki sunkiosios muzikos barų, kerpasi madingose kirpyklose,

o plaukus dažo chna dažais. Turi porą tatuiruočių, atspindinčių pažiūras, ir porą šiaip – dėl smagumo. Vakare eidami į miestą vedasi du neveisli-nius šunis su kaklaskarėmis. Rūšiuoja. Taupo vandenį. Tiki komunikacijos ir bendruomenės jėga. Nenori būti val-domi. O kai kurie iš šių žmonių leidžia „zinus“. „Zinuose“ – paprasta ir naudinga in-formacija: kaip sutaupyti, išsaugoti, pasigaminti. Kaip sukurti ką nors sau ir kitiems. Kaip atsikirsti eko-skeptikams. Kas itin žavu – informa-cija šiuose leidinėliuose pateikiama šmaikščiai, drąsiai, provokuojamai. Čia nesiekiama skaitytojų įtikinti gyventi „žaliai“, nes tai – savaime suprantama (į Lietuvą toks požiūris, ko gero, dar neatėjo).

Žavi leidyklėlė „Microcosm publish-ing“ (dar prekiaujanti knygomis, marškinėliais ir nuostabiais komiksų žurnalais) siūlo įsigyti „zinų“ rinkinių. Rinkinyje „Gamink ką nors! Daryk ką nors!” rasite aprašą „Kaip pasi-gaminti muilą nenusideginant veido“, patarimų knygelę, kaip išnaudoti augalų medicinines savybes, politi-nio pasipriešinimo manifestą, kuris susijęs su pyragų mėtymu į veidą. Ra-site „ziną“, pasakojantį, kaip namuose tvarkytis su kompostu, ir patogų bei aiškų gidą apie alkoholio gaminimą. Leidykla taip pat siūlo puikų rinkinį apie dviračius, pradžiamokslį vega-nams ir kitų „zinų“ rinkinių.

„Zinų“ rinkinys – 20$.microcosmpublishing.com

„GAMINk ką NoRS! dARYk ką NoRS!“

dAUGkARtINIS vANdENS bUtELIUkAS „SIGG“

Dabar pakalbėsime apie mano pro-blemas (labai įdomu, tiesa?). Taigi mano problema yra tokia: trūksta pinigų. Suprantu, nespinduliuoju originalumu, tačiau šios problemos

dažnumas turi ir šviesiųjų pusių. Pavyzdžiui, pinigų trūkumas – puiki tema pokalbiui bet kokioje kompani-joje. O besikalbant gali kilti minčių, kaip su šia bėda tvarkytis.

Neseniai viena išmintinga moteris (mano mama) patarė užsirašinėti savo išlaidas: neva taip darosi aiškiau, kur dingsta pinigai. Porą dienų taip ir elgiausi. Turiu pripažinti, rezultatai buvo stulbinantys: pirkdama kavą bei arbatą išsineštinai, išleidžiu beveik tiek pat, kiek maistui. – Puiku, – tarė mama, kai paskelbiau jai šį atradimą, – nebepirksi kavos ir sutaupysi.– Negaliu, – paaiškinau jai. – Nuolatinis gurkšnojimas man suteikia tvirtybės gyvenime.Mama kažką burbtelėjo apie kepenis.– Be to, – tęsiau, – tai sulaiko mane nuo rūkymo.– Dar gražiau, – mama įsijautė. – Tada prisipilk į buteliuką vandens

ir nešiokis, – ištraukė iš stalčiaus kažkokią caro laikų gertuvę.Ši puiki idėja trenkė mane tarsi žaibas. Tenka pripažinti, kartais vis dar susi-gundau popieriniu kavos puodeliu (ypač kai dėviu tamsius akinius ir turiu šūsnį popierių – prie tokio įvaizdžio kava labai tinka), tačiau dažniausiai šlaistausi su vandens pripilta caro laikų gertuve, atrodydama ekscentriškai ir paslaptingai.Galite paklausti – kodėl nepasirinkau plastikinio buteliuko? Ogi todėl, kad plastiko, nors ir perdirbamo, gamy-ba reikalauja daugybės sąnaudų. Sako, trečdalį plastikinio buteliuko pripylę aliejaus pamatysite, kiek naf-tos ir panašių dalykų reikėjo suna-udoti, kad jį pagamintum. Galima tai

paprasčiausiai įsivaizduoti ir nereikės pilstyti ir taip nepigaus aliejaus.Dar gražiau negu mamos ištraukta caro laikų gertuvė atrodo vienos šveicarų firmos gaminami daug-kartiniai vandens buteliukai. Panašūs į dviratininkų gertuves, tik dailesni. Galima pasirinkti iš daugybės (kom-panija kiekvienais metais pristato po vieną naują dizainą) – jie gražūs, elegantiški, draugiški gamtai ir populiarūs. Tik, kaip jau minėjau, man trūksta pinigų, bet jums rekomen-duoju.

„Sigg“ buteliukas – www.amazon.com kainuoja apie 20 $.Kompanijos tinklalapis –www.sigg.com

Ozonas 2010/4 (29) www.ozonas.lt10 / išvyka

Keliaujant į Aleknonių kaimą, kur įsikūrusi Žuvinto bios-feros rezervato direkcija, pasiklysti beveik neįmanoma. Kryptį išduoda iš toli matomi įvairių paukščių pulkai. Net ir daug nesidomėjus galima numanyti, kad visi jie apsistoję Žuvinto ežere – unikaliame gamtos kampelyje, kur žmogus ir gamta gyvuoja kaip reta darniai. „Ežerui žmogus daro įtaką jau nuo tada, kai čia įsikūrė pirmieji gyventojai, – teigia rezervato direktorius Arūnas Pra-naitis. – Žuvintas yra vieta, kurioje žmogaus veikla ir gamtos gyvenimas sudaro labai svarbų junginį.“

Išskirtinis ežerasŽuvintas yra išties neeilinis ežeras. Sunku surasti kitą didelį mūsų šalies ežerą, kurio gylis vidutiniškai tesiektų 60 centimetrų, o giliausia vieta – viso labo 2,5 metro. Žuvintas smarkiai užžėlęs, čia sunku rasti ribą tarp ežero ir pelkės. Tačiau į jį savo vandenis su-plukdo net keli ežerai ir upės: Dusia, Simnas, Gilutis, į pietvakarinę dalį įteka Kiaulyčia, Bambena ir keletas mažų bevardžių upeliukų. Iš šiaurinės dalies išteka Dovinė – dešinysis Šešupės in-takas. Natūraliai kyla klausimas, kokia ežero vandens kokybė. „Ne tokia, ko-kios mes norėtume, – atsakė rezervato direktorius. – Žuvintas vandenį gauna iš Dusios ežero, kuris yra vienas iš švariausių Lietuvoje. Visgi tas vanduo upeliais prateka pro Simno miestelį, kuris dar ne iki galo susitvarkė su savo kanalizacijos ir nuotekų problemo-mis. Dėl to atitekantis vanduo ne toks švarus“, – paaiškino A. Pranaitis. Įtakos turi ir aplink esantys žuvininkystės tvenkiniai – čia į vandenį verčiamas mėšlas, kuriame auginamas plankto-nas žuvims maitinti. Vėliau nebereika-lingas mėšlas tiesiog išplaunamas ir įvairiais kanalais pasiekia Žuvintą. Išskirtinis ežero gylis irgi sukelia įvairių problemų. Anot direktoriaus, negilus vandens telkinys labai jautrus chemikalams ir kitoms šalutinėms medžiagoms: „Padidėjus jų kiekiui, ežere labai greitai pradeda augti vešli augmenija, kuri skatina ežero pelkėjimą. Tokie procesai atbaido itin retas ir mums labai svarbias ir įdomias paukščių rūšis.“

Ir nauda, ir rūpestisŽuvinto vanduo ir augmenija – la-bai svarbi sritis, o neretai ir rūpestis. Apylinkių gyventojams nendrės nuo seno buvo šilumos šaltinis. „Vietovės čia nemiškingos, o nendrės turi puikią savybę – yra labai kaitrios“, – pasakojo

A. Pranaitis. Suvalkijoje dažniausiai auginami rugiai, jų užtekdavo ir mais-tui, ir stogams apdengti, na o nendrės gelbėdavo žiemomis. „O ir ežerui tai naudinga, nes taip mažinamas dumblėjimo procesas. Sumažėjus nendrynų plotams, iškart padaugėja įvairių paukščių rūšių“, – rezervato gyvavimo subtilumus atskleidžia di-rektorius. Visgi ne visada žmogaus veikla čia buvo tik naudinga. Sovietų Sąjungos laikais priimti sprendimai kėlė įvairių rūpesčių. „Siekiant patenkinti Marijampolės miesto poreikius buvo sugalvota patvenkti kelis didelius re-giono ežerus, tarp jų ir Žuvintą. Buvo bandoma padaryti juos rezervua-rais ir taip užtikrinti vandens nuotėkį Marijampolei, – prisimena A. Pranaitis. Visgi vėliau paaiškėjo, kad sprendimas anaiptol ne teisingas. – Manyta, kad toks dirbtinis reguliavimas padės ir pačiam ežerui, tačiau dabar jau gali-ma tvirtai sakyti, kad tokia nuomonė buvo klaidinga.“ Nenatūralus vandens reguliavimas neigiamai veikė visą ežero ekosistemą, tad gausėjo pelkynų, augmenijos, o dėl to ir paukščiai apleisdavo šias teritorijas. Anot rezervato vadovo, dabar reng-iamas projektas, kad būtų atsisakyta dirbtinio reguliavimo ir ežero vanduo vėl svyruotų natūraliai.

brakonierių vis mažėjaĮdomu pasiteirauti, kaip šiandien gy-vena Žuvinto rezervato darbuotojai, kokie yra kasdieniai jų darbai. Šiuo metu direkcijoje dirba dešimt etatinių darbuotojų, nors sunki ekonominė situacija irgi padarė savo: „Teko atsi-sakyti edukacinės veiklos specialisto, bet manau, kad ateityje ši pareigybė sugrįš į rezervatą“, – įsitikinęs direk-torius. Tuo labiau, kad šiuo metu čia rengiamas edukacinis centras, kuris bus bene moderniausias tarp visų Lietuvos rezervatų. Na o bene svar-biausia darbuotojų veikla yra teri-torijos prižiūrėjimas, kontrolė. Argi aplinkinių kaimelių gyventojai bando

Jonas ŠPOKASnaujienos@ozonas.lt

nelegaliai pasipelnyti medžiodami ar žvejodami rezervate? Direkto-rius prasitarė, kad kuo toliau, tuo mažiau čia bėdos: „Kartais tenka susidurti su nelegalia žuvininkyste, o kitų rūšių brakonieriavimo per pas-taruosius metus išvis nepasitaikė. Be abejo, aplinkiniuose miesteliuose yra bedarbių, kurie pasipelnyti ban-do neleistinais būdais, tačiau tokių atvejų jau mažai“, – džiaugėsi direk-torius. Tiesa, kartais rūpesčių kyla dėl uogavimo. Šią problemą rezervato di-rekcija sprendžia remdamasi paprasta strategija – viskas gerai, jei renkama savo reikmėms, o ne pardavimui. „Iš ekologinės ir bendradarbiavimo su gyventojais pusės stengiamės pasiek-ti teisingą viduriuką: išduodame trumpalaikius leidimus, kad šeima prisiuogautų savo reikmėms. Jei uogas vienu metu renka keturi ar penki žmonės, tai ir prisirenkama pa-kankamai, ir ežero ekosistemai nepa-kenkiama“, – teigė direktorius.

kintantis požiūris į rezervatąPasiteirauju, kaip dar rezervatas ben-drauja su šalia tokio unikalaus gam-tos reiškinio gyvenančiais ūkininkais. A. Pranaitis pamini, kad ne visai tinkamas požiūris į rezervatą padarė meškos paslaugą: „Anksčiau buvo paplitusi nuomonė, kad rezervatas yra griežtai uždara teritorija ir ko-jos į jį kelti negalima. Mes tai vadi-name tinginio psichologija. Kai ku-riais atvejais labai patogu nesikišti į gamtos procesus prisidengiant tokiu „saugojimo“ principu.“ Pasak direkto-riaus, kai kurios teritorijos, pavyzdžiui, pievos, per šimtmečius susiformavo iš esmės dėl žmogaus veiklos. Tose pievose dabar gyvena labai daug retų paukščių ir kitų gyvūnų rūšių. Elimi-navus žmogaus faktorių tos rūšys yra pasmerkiamos išnykimui. Todėl rezervatas, pritraukdamas Europos Sąjungos lėšų, atsargiai stengiasi skatinti tinkamą ūkininkavimą ir kitą žmogaus veiklą. „Rengiame projektus, kuriuos ūkininkai galėtų vėliau per-imti. Stengiamės, kad visi mūsų pro-jektai būtų susiję su vietos žmonėmis. Žinoma, sudėtingiems, stambiems darbams, pavyzdžiui, miško kirtimui, tenka samdytis stambesnes įmones. Tačiau iš esmės esame įsitikinę, kad Žuvinto apylinkėse turi dirbti vie-tiniai žmonės“, – sakė A. Pranaitis. Optimistiškai nusiteikęs rezervato direktorius tikina, kad panašūs pro-jektai bus vykdomi ir toliau, ir būtinai pakvietė atvykti dar kartą, nes Žuvinto apylinkėse tikrai yra ką pamatyti ir sužinoti.

ŽUvINto EŽERAS – UNIkALUS GAMtoS IR ŽMoGAUS kūRINYS

Jono Špoko nuotrauka

Nuotrauka iš Žuvinto rezervato archyvo

Nuotrauka iš Žuvinto rezervato archyvo

Ozonas 2010/4 (29) www.ozonas.lt mąstytojas / 11

Prieš pradedant pokalbį, profesorius užsimena, kad pats ekologiją supranta kaip balansą tarp gamtos ir žmogaus, o ne vien draudimus ir suvaržymus. Jo nuomone, žmogus neturi būti išstumiamas.

Ar sutinkate su nuomone, kad glo-balizacija yra visų ar beveik visų ekologinių problemų priežastis? Su ja siejama ir emigracija, ir taršos lygių didėjimas, ir smarkiai išaugę transporto srautai.Galima su tuo sutikti, nes globalizacija iš dalies yra nevaldoma arba valdoma nematomos rankos. Ji ritasi kaip ko-kia cunamio banga per visą pasaulį ir šiandien praktiškai jau nebesus-tabdoma. Kai ateina naujos tech-nologijos, žinios, – keičiasi žmogaus požiūris ir gyvenimo būdas. Požiūris į aplinką taip pat keičiasi. Kalbant apie ekologiją, aplinką suprantu ne tik kaip gamtą, bet kaip visa, kas mus supa. Socialinė aplinka keičiasi greičiau nei gamta ir daro įtaką gamtai; ne visada tas poveikis yra geras. Kar-tais gamta dėl to yra naikinama arba paprasčiausiai į ją nekreipiama dėmesio. Štai sakome, jog norime grįžti į gamtą, būti joje. Bet juk tos gamtos nelabai ir matome. Kad ir Lie-tuvoje: visos pakelės, visi miškai yra užtverti. Pavyzdžiui, važiuojant ilgą kelią ir panorėjus papietauti gamtoje – pievoje ar miške – to nelabai pavyks padaryti. Dar būdami studentai su žmona kiekvieną savaitgalį praleisda-vome su palapinėmis Molėtų krašte prie ežerų. Šiandien viskas užtverta. Gamtą saugoti reikia, bet turi būti laisvų vietų, kur galėtume lankytis be jokio mokesčio – tai juk ir mano kraštas. Ar būtinai turiu apsigyventi kokioje kaimo turizmo sodyboje, kad galėčiau pabūti gamtoje?..

Manoma, kad globalizacija daro pasaulį mažą, homogenišką. tai siejama ir su Jūsų minėtomis technologijomis. bet gal tai yra apgaulinga, ir pasaulis mažas tik tiems, kas sėdi vien internete. Juk tebėra kaimai, kurie gyvena kaip gyvenę...Kiekviename judėjime, taip pat ir glo-balizacijoje, yra dvi kryptys. Yra glo-balistai ir yra antiglobalistai. Pastarieji taip pat susiskirstę į dvi stovyklas: vie-ni nori savo tautą, kraštą išlaikyti tokį koks yra; antrieji stengiasi išlaikyti, bet integruoti.

Kai kalbame apie dabartinį kaimą, tai tokio kaimo, kokį mačiau vaikystėje, kokiame užaugau, – jau nebėra ir ne-bus. Jis pasikeitęs: senieji gyventojai išmirė, o jaunimas nori gyventi ki-taip, europietiškai. Kai mums išėjus iš Tarybų Sąjungos staigiai atsivėrė du-rys į Vakarus, manyta, kad jų kultūra yra mūsų kultūra. Tik pažiūrėkit, kiek dabar turim vakarietiškų švenčių. Kodėl mes taip lengvai priimam visa, kas iš Vakarų, bet taip sunkiai ati-duodam tai, kas mūsų? Kodėl savo kultūros neverčiam Vakarų kultūros dalimi? Juk turime nepaprastai gražių švenčių, turtingą liaudies paveldą. Kaimas yra sunykęs visame pasaulyje. Jis urbanizuotas. Žmonės, gyvenantys kaime, mato lygiai tą pačią reklamą ir televizijos laidas kaip ir miestiečiai. Jie retai patys gamina sūrius, nebekepa naminės duonos, bet perka juos parduotuvėje kaip ir miestiečiai. Gal net sakyčiau, kad mieste kartais to kaimiškumo likę daugiau nei kaimuo-se.Tie, kurie lankėsi Skandinavijos kraštuose, žino, kad ten kaimai dar išliko kaimiški. Mes patyrėme per didelį Vakarų kultūros įsiveržimą. Žinome, kad didžiausia banga atneša ir daugiausiai šiukšlių. Manau, kad į kultūrą ir mūsų mąstymą atnešta daug šiukšlių. Per greitai ir nesirink-dami priėmėme viską.

Antiglobalistai kalba apie nioko-jamas kultūras, vietines rinkas, gamtą. kaip Jūs manote, kas yra silpniausia grandis? Aš manau, kad silpniausia grandis yra žmonės. Deja, taip yra... Kiek kalbame apie Lietuvą kaip apie gražią valstybę? Beveik nieko nekalbame... Kanadoje per televiziją rodo tokią reklamą: senelis su vaikaičiu kepa dešreles gamtoje, jie džiaugiasi; plevėsuoja Kanados vėliava, pasirodo užrašas „Canada is best“. Klausiu studentų, ar tokia reklama būtų įmanoma Lie-tuvoje, bet jie tik juokiasi. Jiems tai neįsivaizduojama. Nebesame patrio-tai. Tai atsiliepia ir požiūriui į viską, kas yra aplink mus, – į gamtą ir į žmones.Mes nesuformuojame tvirtos sąmonės, ji neformuojama šeimoje, mokykloje. Dabartinė mokykla to ir negali daryti. Aktyviai dalyvavau tautinės mokyklos kūrime, tuomet buvo nemažai kalbama apie mokyklų laisvę, apie tai, kad jose gali skirtis pro-gramos. Kas apie tai kalba šiandien? Šiandien tiek biurokratizmo, kad apie laisvę ar laisvą mąstymą mokyklose nėra ko nė svajoti. Dar prieš karą pro-fesorius Kazys Pakštas, pirmasis mūsų geopolitikas, rašė, kad tikroji tautos apsaugos ministerija yra ne krašto

Budistų vienuolis, avintis amerikietiškus sportinius batus. Dvi skirtingos kultūros, tyliai ir paprastai susiliejančios viename – šis vaizdas daug kur publikuotas kaip glo-balizacijos iliustracija, simbolis, išreiškiantis jos neišvengiamą plėtrą ir gebėjimą per-sismelkti net į atkampiausius kraštus. Tokiais pat globalizacijos simboliais laikome pasaulį apjuosusius greitojo maitinimo restoranus ir kokakolas bei snikersus... Gali pasirodyti, kad apie globalizaciją kalbama tik tuomet, kai svarstomi pokyčiai egzotiškų kultūrų gyvenimuose, o ne mūsų, lietuviškame. Tačiau šis reiškinys veikė ir tebeveikia kiekvieną tautą ir kiekvieną kultūrą – taip pat ir mūsiškę.Apie dažno ekologo nemėgstamą globalizaciją susitikome pasikalbėti su 16 knygų autoriumi, socialiniu geografu, dirbusiu ne vienoje pasaulio šalyje, buvusiu Klaipėdos universiteto rektoriumi, LKMA akademiku, vyriausiu moksliniu darbuo-toju, habilituotu daktaru Stasiu Vaitekūnu.

Kristina KUČINSKAITĖeditor@ozonas.lt

apsaugos, bet švietimo ministerija. Klausimas, ar tikrai šiandien Švietimo ministerija per mokinių ugdymą sau-go mūsų kraštą. Nepasakyčiau. Keista, bet sovietiniais laikais mokyklose buvo dėstoma ir Lietuvos istorija, ir Lietuvos geografija. Da-bar pastarosios programose nebėra. Pats rašiau Lietuvos geografiją (fizinė, gamtinė ir socialinė); šiandien socialinė geografija yra išbraukta. Nebesuprantama, kad gamta be žmogaus – tas pats, kaip žmogus be gamtos.

Globalizacija siejama su stam-biomis pasaulinėmis organiza-cijomis. viena jų – Pasaulio preky-bos organizacija (PPo), dažnai įvardijama kaip visų globalizacijos blogybių įsikūnijimas. kaip mano-te, ar būtų geriau, jei kiekviena šalis būtų likusi prie savo rinkos modelių, o ne pasidavusi laisvo-sios rinkos niveliacijai?Palaikyti tiek vieną, tiek kitą kraštutinę nuomonę nėra gerai. Manau, kad reikia ieškoti, kas tinka Lietuvai ir kas netinka. Jei seniau priklausėme nuo Maskvos ir tai priklausomybei stengėmės priešintis, tai dabar mes tiesiog sakome: „Taip liepė Briuse-lis“. Nors jis neliepia – tik rekomen-duoja. Tas pats ir su PPO. Pamėginkit parduotuvėje nusipirkti, sakykim, kirvį, – jie visi iš Kinijos. Ar mūsų žmonės nebemoka gaminti? Kas atsi-tiko su žmonių sąmone, kad šiandien dauguma prekių atgabentos iš Kini-jos? Reiškia, yra kažkas negerai mūsų prekybos sistemoje. Kiekviena šalis, nežiūrint ar įsijungia į tokias organiza-cijas kaip PPO, ekonomikos istorijos eigoje turi protekcionizmo politikos. O ar mes saugome savo verslininkus? Dėl to ir laimi kiniškos prekės prieš lietuviškas.PPO rekomenduoja, tačiau ji nėra viršesnė už valdžios nutarimus. Bet matom, kad mūsų valdžia nėra suin-teresuota. Atsisakoma visko. Grįžtant prie kaimo, – netenkame ne tik žmonių – parduodame ir savo žemes. Kaimas nyksta, nes netenkama žemių. Už ES kompensacijas siūloma atsi-sakyti ūkininkavimo, tai ką turėsime po kelerių metų? Nebus žemių, ne-bus kaimo. Ar įmanomas valstybės išlikimas? Šitaip einama savęs naiki-nimo keliu.PPO yra globalistų rankose. Ji turi savo tikslus, bet kiekviena valstybė taip pat turi turėti savo tikslus. Ir tik nuo mūsų pačių priklauso, ar sugebėsime juos įgyvendinti.

S. vAItEkūNAS: „SILPNIAUSIA GRANdIS YRA ŽMoNėS“

tiesa, kad PPo tik pataria, ir idealiu atveju valstybės valdžia gali turėti didesnę įtaką. tačiau pasaulinėje praktikoje netrūksta pavyzdžių, kai PPo žodis tampa svarbesnis nei valdžios. Nekontroliuojamos organizacijos savivaliauja. Bet nesu girdėjęs, kad Lietuva kada nors pareikštų savo nepasitenkinimą kokia nors tarp-tautine organizacija. O juk bet kuri struktūra, jei yra nekontroliuojama, daro žalą, arba jai sudaromos sąlygos daryti žalą neatsižvelgiant į naciona-linius, kultūrinius interesus.Jei pasaulis bus vienodas, niekam nebus įdomu. Mano kaime žmonės dažnai sakydavo „durnas, kad bied-nas“ ir iškart pasitaisydavo „biednas, kad durnas“... Kartais atrodo, kad esame mažiau turtingi tik dėl to, kad nenaudojame proto.

ką manote apie resursų, kurie pa-prastai yra bendri (vanduo, genai, sėklos), privatizavimą? Ši tenden-cija sklinda kartu su globalizacija.Yra dalykų, kurie neturi tapti kieno nors nuosavybe. Yra dalykų, kurie yra valstybės nuosavybė, jie yra visos visuomenės.Galbūt mes tikėjomės per daug iš Vakarų. Sąjūdžio laikais buvo sakoma,

kad Vakarai mums padės. Nobelio premijos laureatas Paul Krugman kalbėjo, kad Rytai apsigauna many-dami, jog Vakarai ateina padėti, nes iš tiesų Vakarai ateina daryti biznio. Mes to nesupratome. Ką pasakyti apie žmogų, likusį be žemės. Jis yra keistas. Jam tėvynė tampa nebe tėvyne.Problema, kad neturime pilietinės visuomenės ir jai atsirasti Lietuvoje vis sudėtingiau.

Lietuvoje, kaip ir visame pa-saulyje, vyksta ir atvirkštiniai procesai. buriasi bendraminčių bendruomenės, kurios atsiski-ria nuo suvienodėjusių miestų, pačios statosi namus, sten- giasi susigrąžinti savas tradicijas, įsiklausyti į kultūrinį paveldą, ras-ti savitą gyvenimo stilių... Aš manyčiau, kad tai yra žmonių sąmonės nušvitimas ir prabudimas. Taip turi būti. Ir to turėtų būti daugiau. Valdžia šitokias iniciatyvas turėtų ska-tinti, bet ar tai daroma – sunku pasa-kyti.Kiekvienoje valstybėje tokie dalykai yra gražu, nes rodo gerą tendenciją, kad žmonės šitame globaliame pasaulyje nori išlikti savimi. Jei jie sugebės globalizacijai atsispirti – tai pasaulis bus gražus.

Nuotrauka iš asmeninio S. Vaitekūno archyvo

Heretakis nuotrauka

Ozonas 2010/4 (29) www.ozonas.lt12 / maistas

Smagu, kai parduotuvėje galima rinktis ne tik iš mūsų regione užaugintų vaisių ir daržovių. Akiai mielos ir ryškios jų spalvos, įdomios, egzotiškos rūšys. Bet verta susimąstyti, kaip visos tos gėrybės pasiekia prekybos centrų lentynas ir ar tikrai visa-da verta rinktis tą, kuris patraukliau atrodo. Europos Parlamente jau renkami parašai dėl genetiškai modifikuotų organizmų (GMO) uždraudimo. Pasaulyje požiūris į GMO skirtingas, jų nauda ir pavojai vis dar tebėra diskusijų klausimas, tačiau aišku viena – abejonių yra ir turbūt dar ilgai liks daugiau nei garantuotų privalumų. „Šalyse, kuriose auginami GMO, baiminamasi ne tik dėl sveikatos. Tokių produktų auginimas sukelia ir nemažai socialinių problemų“, – teigia Europos Parlamento narys Zigmantas Balčytis.

kAIP SUStAbdYtI GMo „tRAUkINį“

Siekiama atkreipti dėmesįZ. Balčytis inicijavo parašų dėl genetiškai modifikuotų produktų uždraudimo rinkimą Europos Par-lamente. Jeigu per tris mėnesius pasirašys daugiau nei pusė iš 736 parlamentarų, prie GMO klausimo turės iš naujo grįžti Europos Komisi-ja. Regis, GMO pavojai visiems gana aiškūs ir pažįstami, tad iš pažiūros atrodo keista, jog ES taip ilgai del-sia imtis veiksmų ribojant genetišką organizmų modifikavimą. Pasirodo, Europoje 44 % gyventojų rimtai abe-joja GMO saugumu arba bijo su jais susijusios rizikos. Nors tai yra beveik pusė visų europiečių, visgi baimė dėl GMO Europoje dar nėra domi-nuojanti. Teigiama, kad pagrindinė to priežastis yra nedidelis informacijos kiekis. Aktualios ir tikslios informa-cijos apie tokių modifikacijų žalą ar naudą Europoje nėra daug, o iš kitų pasaulio šalių sklinda išvis kitokia in-formacija. Net 90 % amerikiečių nea-bejoja parduotuvėse perkamo mais-to saugumu ir neprieštarauja genų inžinerijos taikymui žemės ūkyje bei maisto pramonėje. Daugiau nei pusė JAV gyventojų (53 %) mano, kad genų inžinerija nekelia pavojaus sveikatai, 27 % laikosi priešingos nuomonės, 20 % abejoja. Genų inžinerijos taiky-mui pritaria net 90 % australų, o 93 % japonų tiki, kad per artimiausius metus tai atneš dar daugiau naudos. „Genetiškai modifikuoti organizmai yra žymiai našesni, geriau atrodo, turi geresnes skonio savybes. Be to, yra atsparūs kenkėjams, dėl to jie pa-togiau ir greičiau užauginami, – sako Zigmantas Balčytis. – Tačiau privalu

teikti visapusišką informaciją, ne tik teigiamą.“ Nors Europos Sąjungos skeptiškumas GMO atžvilgiu yra nepalyginamai didesnis nei kitų pa-saulio šalių, tačiau ir to nepakanka.

daugiau abejonių nei naudosKodėl GMO turi tokias tvirtas pozici-jas pasaulyje? Anot GMO šalininkų, tokie organizmai pranašesni ne vien ryškesnėmis spalvomis. Tvirtinama, kad jų išskirti fermentai nesiskiria nuo natūralių junginių, tik yra geresnės kokybės, nes – be priemaišų, gryni. Tad kam gaminti brangiau, jei galima pigiau? Anksčiau JAV 1 kg vištienos pagaminti reikėdavo 6 kg pašarų, o dabar, pasitelkus genų inžineriją, pa-kanka 1,5 kg. Skamba ekonomiškai. Tačiau ar tikrai viskas taip saugu? Genetinių modifikacijų kritikai tvirti-na, kad tikrai ne. Visų pirma, genetiškai modifikuojant yra suardoma natūrali organizmo DNR grandinė. Taip pakeičiamos to organizmo išorinės ir vidinės savybės. Žinoma, modi-fikuota morka bus didesnė, obuolys raudonesnis, o apelsinas saldesnis, tačiau kartu kinta ir jų sandaros. Genetinės modifikacijos gali sukel-ti įvairių alergijų, nepageidaujamų žmogaus organizmo reakcijų. Nors tvirtinama, kad modifikavimas kaip tik padeda pašalinti iš organizmų aler-genus, tokių procesų saugumas nėra nei patvirtintas, nei paneigtas. Būtent didelis abejonių skaičius ir paskatino Europos Parlamente inicijuoti GMO draudimo akciją. Z. Balčytis pateikė realių, moksliškai jau įrodytų GMO pavojų pavyzdžių: „Genetiškai modi-fikuotos bulvės turi antigeną – anti-

biotikams atsparų geną. Žmonėms, kurie serga bakterinėmis ligomis (pavyzdžiui, tuberkulioze) ir naudoja antibiotikus, tokios bulvės gali sukelti rimtų problemų.“ Anot europarlamen-taro, GMO turi būti auginami toliau nuo bičių avilių, nes jau įrodyta jų neigiama įtaka bitėms. Būtent dėl vis didėjančių abejonių GMO saugumu ir siekiama bent laikinai, kol bus baigti tyrimai, sustabdyti jų auginimą.

trūksta informacijosAnot deklaracijos iniciatorių, pirmiau- sia reikia rūpintis informacijos sklai-da, kad vartotojai žinotų, kokie galimi pavojai gresia naudojant genetiškai modifikuotus organiz-mus. Z. Balčytis aiškiai pabrėžė, kaip svarbu yra žinojimas. „Labiausiai trūksta informacijos apie produktų kilmę. Atėjusiems į viešojo maitinimo įstaigą turi būti suteikta informacija, ar siūlomas produktas natūralus, ar genetiškai modifikuotas. Be to, yra visiškai neaišku, ar genetiškai modi-fikuoti organizmai gali susikryžminti su natūraliais. Jei taip, tai galima ga-rantuoti, kad GMO dėl savo savybių užgoš natūralius organizmus.“ Taigi ateityje gali būti apskritai sunku susigaudyti, kas vyksta mūsų maisto pramonėje. Be abejo, siekiama ir daug didesnės kontrolės bei skirtingų šalių atsakomybės. Kai kuriose šalyse už GMO auginimą ir prekybą yra baudžiama didžiulėmis baudomis. Pavyzdžiui, Bulgarijoje galima net 511 tūkst. 325 eurų (1,76 mln. litų) bauda, tačiau kitose šalyse didesnių apribojimų nėra. Norintys GMO augin-

ti ūkininkai turi dalyvauti specialiuose mokymuose, registruoti savo žemę, laikytis kitų griežtai reglamentuotų auginimo sąlygų ir sambūvio tarp tradicinių, ekologiškų ir genetiškai modifikuotų augalų pasėlių taisyklių. Tačiau informacijos vis tiek trūksta. Šiemet nė vienas Lietuvos ūkininkas nepranešė apie ketinimus imtis GMO auginimo, tačiau kas gali būti ga-rantuotas, kad sėklas savo laukams ūkininkai įsigyja iš patikimų tiekėjų? Dažnai dėl informacijos stygiaus sunku sužinoti visą tiek auginamų, tiek parduodamų produktų sudėtį.

objektyvus sprendimasTaip, suvalgius genetiškai modifikuo-tos vištienos mums turbūt neišaugs trečia koja ar antra galva. Perdėtas visuomenės gąsdinimas GMO pavo-jais taip pat nėra naudingas dalykas siekiant objektyvumo. Tačiau tiek apie gerąsias, tiek apie blogąsias GMO savybes turi būti informuojama. Nepa-kanka, kad kuris nors gamintojas de-klaruoja nenaudojantis modifikuotų organizmų savo produktų gamybai,

būtina, kad kontroliuojančios organi-zacijos sugebėtų tai patikrinti. Speku-liavimas nepagrįstais ar neobjek-tyviais faktais gali pridaryti daugiau žalos nei patys genetiškai modifikuoti organizmai, tad Zigmanto Balčyčio teiginys „surinkime milijoną balsų uždrausti genetiškai modifikuotą maistą iki tyrimai (dėl jų keliamo pa-vojaus) bus baigti“ šiuo metu atrodo kaip geriausias sprendimo variantas. Z. Balčytis teigė nesąs prieš mokslą ir naujas technologijas: „Esu šimtu procentų už mokslo plėtrą, tačiau turime turėti galimybę rinktis ką val-gome, ir žinoti objektyvią ir tikslią informaciją apie mūsų pasirinkimo pasekmes.“ Europos Parlamento narys sakė tvirtai tikintis savo inicia-tyvos sėkme, tačiau vienas jis tikrai nieko nepadarys. Bet kintantis Euro-pos visuomenės požiūris ir tinkama pagalba leidžia manyti, kad GMO produktų auginimas ir tiekimas į rinką bus sustabdytas bent jau kol nebus panaikintos visos kylančios abejonės dėl saugumo.

Užs. nr. 05/19

Rengta kartu su Europos Parlamento socialistų ir demokratų pažangiojo aljanso grupės Lietuvos delegacija.Freerange Life nuotrauka

Chiot’s Run nuotrauka

Ozonas 2010/4 (29) www.ozonas.lt pasaulis / 13

Jonas BARKAUSKAS

Fotografas Valentinas Juraitis, žurnalo „Vyzdys Foto-Video“ vyriausiasis redaktorius, jau ne vienerius metus savo objektyvą kreipia į žmogų ir jo aplinką. Fotomenininko lakštuose – praeiviai savojo papilkėjusio miesto kelyje, valstiečiai fertilizuotame, chemikalais užterštame Skarulių kaime netoli Jonavos, žmonės, nešantys sunkius likimus. Bene ilgiausiai besitęsianti odisėja – ne lietuviška. Fotografas jau daug metų stebi miestą-metalurgijos gamyklą Magnitogorską.V. Juraičio fotografijų parodos buvo eksponuojamos Berlyne, Čikagoje, Čeliabinske, Klaipėdoje. Jo nuotraukų galima rasti neseniai išleistame fotoalbume ,,Plikomis akimis“.

tIES ŽMoGIŠkųJų GALIMYbIų IR UŽtERŠtUMo RIbA

Miestas-gamyklaPraėjusią vasarą Valentinas Juraitis vėl lankėsi Magnitogorsko metalur-gijos kombinate Pietų Urale, kur kalnų papėdėje tekantis Uralas ski-ria Europos ir Azijos kontinentus. Magnitogorską jis fotografavo ir prieš 24 metus. Rengdamas fotoparodas ir fotopublikacijas apie šį regioną ir jo žmones visuomet planuoja vėl grįžti ir stebėti vykstančius pokyčius... Magnitogorskas yra sovietinės in-dustrijos simbolis – stalininio šalies industrializavimo projektas. Pirmuo-sius gamyklos įrenginius statė kom-jaunuoliai entuziastai, kai entuziazmo pritrūko – politiniai kaliniai, represuo-tieji. Vėliau, laimėjus Antrajį pasaulinį karą, miestą pagal leningradiečių projektą statė vokiečių ir rumunų karo belaisviai. Tai miestas-gamykla, kaip vienas lydinys. Visi miesto gyventojai yra tie-siogiai susiję su kombinatu. Magnitogorskas garsus ir kaip pergalės prieš fašizmą Antrajame pa-sauliniame kare simbolis, tuomet čia buvo lydomas plienas tankams.

į aplinką žvelgiant su ironija Nepaisant herojiškų epitetų, mieste labai ryškūs didžiulių gamybos mastų padariniai – siaubingas aplinkos užterštumas. Kai V. Juraitis čia lankėsi pirmą kartą, iš gamyklos kaminų vertėsi juodi, raudoni, žali, geltoni ar mėlyni dūmai. Kaip prisimena fo-tografas, kai kur per tuos dūmus nesi-matydavo dangaus, ant žemės – nė vieno žolės lopinėlio. „Tamsios, suo-dinos figūros – neatspėsi, žmonės, ar velniai“, – stebėjosi pramonės mastais menininkas.Tais laikais, ironiškai kalbėdami apie savo aplinką, metalurgai juokaudavo: jei savaitgalį išėjus pailsėti į kalnus nuo gryno oro ims svaigti galva, reikia kvėptelėti automobilio išmetamųjų dujų ir praeis...Tuomet V. Juraičio užfiksuotus in-dustrinius peizažus vienas prancūzų žurnalas pavadino ,,stalkeriškais“. To-kiais, lyg susitarę, juos ir dabar vadina visi, kas pamato.

Lėta kaita„Prieš du dešimtmečius dažnas jau-nuolis nešiojo komjaunimo ženklelį, o dabar – kryželį ar musulmoniško pusmėnulio ženklą. Be tikėjimo, be idealų sunku išgyventi. Kaip ir be degtinės. Čia tebegyvuoja nuo Sta-lino laikų likusi mada pardavinėti pilstomą degtinę kiekvienoje mais-to prekių parduotuvėje. Bet gatvėse nusigėrusių, chuliganaujančių beveik nematyti, vyrauja darbininkiško mies-to disciplina, įsigalinčio kapitalizmo tvarka, kuomet prarasti darbą tampa tikra katastrofa“, – laikmečio pokyčius vardijo menininkas.Grįžusį fotografą metalurgai pasi-tiko draugiškai, jie buvo susipažinę ir su ankstesniais darbais, nors tam netrūko biurokratinių kliūčių.

Prieš keletą dešimtmečių vienas ,,Magnum“ agentūros fotografas amerikietis kūrė seriją apie Pensilvani-jos metalurgų gyvenimą, beprotiškai žalojamą gamtą ir pramoninę taršą. Tikėjo, kad parodęs šią seriją visuo-menei pakeis jos požiūrį. V. Juraitis, paklaustas, ar jo siekiai tokie pat, liko gana santūrus: „Perauklėti žmonių tikrai nesiekiu. Bet noriu parodyti, kaip jie sunkai dirba, kad išgautų tą plieno virbą, ir kiek daug tai kai-nuoja jų gyvenimui ir gamtai.“ Be to, fotografą žavi industrinis peizažas: „Man artimos cechų konstrukcijos; tolyn nueinantys geležinkelio bėgiai,

žaižaruojančios ugnies išdeginta sie- na yra savotiškas, šiek tiek baugi-nantis grožis.“ Metalurgijos gamykla kurį laiką buvo sulėtinusi gamybos tempus, „bet atsirado iniciatorių, ku-rie sugebėjo įmonę modernizuoti. Pasikeitė komjaunuoliška nuos-tata: kuo daugiau dūmų, ugnies ir plieno, tuo daugiau spartuoliškumo ir darbo pergalių. Šiandien tų dūmų žymiai mažiau, o patys įspūdingiausi aukštakrosnių cechai išgriauti ir jų vie-toje pastatyti nauji, bet fotosiužetų galima rasti industrinėje aplinkoje, darbininkiško miesto praeivių veiduo-se“, – pasakojo V. Juraitis.

Chiot’s Run nuotrauka

Valentino Juraičio nuotrauka

Valentino Juraičio nuotrauka

Valentino Juraičio nuotrauka

Valentino Juraičio nuotrauka

Valentino Juraičio nuotrauka

Ozonas 2010/4 (29) www.ozonas.lt14 / veikla

UkMERGėJE NUbRėŽtoS ALtERNAtYvIoS ENERGIJoS GAIRėS

Susirinkimas – simbolinėje vie-tojeLietuvoje tampa vis aktualesnė alter-natyvioji energija, todėl ir šiame susi-rinkime dalyvavo ne tik biomasės ener- getikos asociacijos nariai bei žaliavą jiems tiekiančių urėdijų ir įmonių ats-tovai, bet ir gausus būrys svečių. Pa-saulio energetikos tarybos Lietuvos komiteto pirmininkas Rymantas Juo-zaitis susirinkimo dalyviams kalbėjo, kaip labai svarbu kiekvienoje šalyje atrasti tinkamą ir labiausiai tinkantį alternatyvios energijos šaltinį. Juk vi-enose vietovėse puikiai pasiteisinan-tis energijos gamybos būdas gali būti visiškai neefektyvus kitur. Pavyzdžių ilgai ieškoti nereikia, o ir tema Lietu-vos energetikų jau ne kartą aptarta. „Aišku, kad Afrikoje pirmenybė teikia-ma saulės energijai, Australijoje gali būti naudojama vėjo energija, o Lietu-voje kuras galėtų būti gaminamas iš biomasės. Einant tuo keliu mažinamas šiltnamio efektas, sukuriama dau-giau darbo vietų, taip pat didinama nepriklausomybė nuo išsenkančių išteklių“, – kalbėjo R. Juozaitis. Susirinkimo vieta buvo parinka ne atsitiktinai. Ukmergė visai neseniai nutraukė sutartį su dujomis centrali-zuotai miestą šildžiusia bendrove, tad alternatyvios energijos klausimai šiam regionui dabar ypač aktualūs. Tą pat-virtino ir renginyje dalyvavęs rajono savivaldybės meras Algirdas Kopūstas. Be to, Ukmergės miškų urėdija kas-met parduoda apie 70 tūkstančių kietmetrių malkoms tinkančios me-dienos. Pasak „Litbioma“ direktoriaus Alekso Jakšto, ji yra viena didžiausių medienos tiekėjų biokuro gamintojų įmonėms.

tema vis aktualesnėUkmergėje dar kartą buvo akcen-tuoti biomasės privalumai. Šį kartą unikali renginio vieta itin išryškino priklausomybės faktorių. Atsisaky-dama centralizuoto šildymo du-jomis, Ukmergė kartu atsisakė ir priklausomybės nuo energijos importuotojų. Būtent laisvė patiems rinktis pigiausią ir efektyviausią kurą yra vienas iš pagrindinių alternatyvios energetikos šalininkų tikslų. Siekiama ne tik sutaupyti nemažai pinigų, bet ir leisti užsidirbti savo krašto žmonėms, sudaryti sąlygas patiems apsispręsti dėl energijos tiekimo būdų. Šioms mintims pritaria Generalinė miškų urėdija prie Aplinkos ministerijos. Akivaizdus to įrodymas – nese-niai Generalinės miškų urėdijos ir „Litbiomos“ pasirašyta bendradar-biavimo sutartis. Tai svarbus žingsnis energetinės nepriklausomybės kryp-timi. Lietuvos miškų asociacijos pirminin-kas Algis Gaižutis priminė, kad ne tik mūsų šaliai, – visai Europos Sąjungai svarbus klausimas, kas mūsų laukia po 50 metų. Dabar energetikos klausimas yra aktualiausių temų sąraše. Nuolat augant naftos kainoms ir mažėjant

Balandžio 23 dieną Ukmergė sulaukė nemažo būrio švaresne energija besirūpinančių žmonių. Šio miesto miškų urėdijoje įvyko Lietuvos biomasės energetikos asocia-cijos „Litbioma“ valdybos veiklos ataskaitinis susirinkimas. Asociacijos preziden-tas Remigijus Lapinskas pristatė praėjusių metų darbų ataskaitą ir supažindino su 2010–2011 metų veiklos programa. Aptarti tikrai buvo ką, o didėjantys užmojai, be abejo, sutelkia ir didesniems ateities planams.

Jonas ŠPOKASnaujienos@ozonas.lt

jos kiekiui, nori nenori tenka dairy-tis alternatyvų. Tad dabar pats me-tas ne tik ieškoti, bet ir veikti. Seimo nario Jono Šimėno, atsinaujinančių šaltinių energetikos įstatymo projektą ruošiančios darbo grupės vadovo, teigimu, šalyje yra daugybė nepa-naudotos energijos išteklių, todėl

2020 metais atsinaujinanti energija Lietuvoje sudarys 23 procentus visos energijos.

Tolimesniam domejimuisi: www.litbioma.lt

Ozonas 2010/4 (29) www.ozonas.lt praktika / 15

Gaivieji gėrimai dažno mūsų kasdienybėje tokie pat svarbūs kaip arbata ar kava, ku-riomis daug kas pradeda dieną, vaišina svečius. Bet juk už lango – gerokai įsibėgėjusi vasara! Todėl vis dažniau noris kažko šalto, gaivaus ir neretai – „burbuliuojančio“. O kur dar beprasidedantis iškylų ir kitų smagių pramogų maratonas... Atiduokime duoklę gaiviesiems gėrimams. Tik šįkart, prieš dėdami juos į pirkinių maišelį, pasidomėkime, ką ketiname gerti ir ką reiškia vienas ar kitas gėrimų sudėtyje nuro-domo priedo pavadinimas...

Vaida APANAVIČIŪTĖvaida@saulesprojektai.lt

trumpa ekskursija po prekybos centrusUžsukus į eilinį prekybos centrą, gėrimų skyriaus ilgai ieškoti netenka. Mus pasitinka bent pora trejetas eilių, kuriose gausu pačių įvairiausių vaisvandenių, sulčių, vandens. Suskaičiuojame beveik šimtą skirtingų rūšių ir pavadinimų gėrimų. Pasirinki-mas tikrai nemenkas, galima pasiklys-ti tarp spalvingų pakuočių ir galybės pavadinimų. Dalis gėrimų išrikiuoti geriausiai matomose eilėse – taip, tai tie brendai, kuriuos norom nenorom atpažįsta kone visi, bent retkarčiais pasklaidantys žurnalų puslapius, įsijungiantys televizorių ir akis į akį susiduriantys su visagale reklama. Didžioji dalis gėrimų – svetimšaliai. Ieškote prekės lietuviškos? Teks pa-vargti. Tik kažkur lentynų apačioje aptinkame trijų litrų talpos obuolių, slyvų, vyšnių, kitų daugiau ar mažiau iš lietuviškų gėrybių išspaustų sulčių. Geriau paieškoję galime aptikti lietuvių gamintojų siūlomų juodųjų serbentų, spanguolių, šaltalankių ar kitų ausiai atpažįstamų uogų, vaisių nektarų. Ekologiškų produktų lentynose taip pat rastume keletą natūralių, švarių gėrimų. Sultys, sulčių gėrimai, įvairūs sirupai – tai tik ekskursijos pradžia. Visai čia pat – anglies dvideginiu prisotintų gėrimų, išpopuliarėjusių šaltųjų arbatų, spalvingų limonadų eilės. Na ir, žinoma, – vanduo: gazuotas ir negazuotas, natūralus ir mineralizuo-tas...

ką slepia etiketė? Pastebėjome, kad nemaža dalis vartotojų čiumpa sulčių pakuotę ar gėrimo butelį atsižvelgdami į mėgstamus vaisių skonius, galbūt paveikti reklamoje skelbiamų idėjų ir net nedirsteldami į sudėtį. Gėrimo sudėtis tampa antraeiliu dalyku, nuro-dytu smulkiomis raidelėmis ir sunkiai suvokiamais žodžiais. Gardžiai ryjame gurkšnį net nesistengdami pasigilinti, ką geriame.Egoistinio altruizmo vedini atlikome nesudėtingą žvalgybinį tyrimą, ku-rio metu atidžiau panagrinėjome 220 gėrimų sudėtis. Ir nors galuti-niai rezultatai atspindėjo pasakoms būdingas pabaigas, vis tik naujos in-formacijos srautas bei tam tikri faktai tikrai privers nuo šiol gerokai budriau ir atidžiau rinktis gėrimus.

Gazuoti ir negazuoti gaivieji vais-vandeniai Pradėjus atidžiau skaitinėti vaisvandenių sudėtį ir tokiu būdu apžvelgus nemažą dalį siūlomų rūšių, priėjome prie išvados, jog kenksmingų sintetinių priedų galima rasti kur kas lengviau nei gėrimų, jų neturinčių. Paprasčiau tariant, didžioji dalis į mūsų akiratį patekusių vaisvandenių pilni visokių priedų. Tarp jų – jau prieš tai minėti saldikliai: ciklamatas

(E952), sacharinas (E954), aspartamas (E951), acesulfamas K (E950). Nevalia nepaminėti dažiklių, kuriuos aptikus gėrimo sudėtyje vertėtų tokio butelio išvis atsisakyti: tai saulėlydžio gelto-nasis FCF (E110), maisto pramonėje žinomas kaip geltonas maistinis dažiklis, ponso 4R (E124) – raudonas maistinis dažiklis, briliantinis juodasis BN (E151) – juodas maistinis dažiklis, azorubinas (E122); visi jie išgaunami iš sintetinių azo dažų. Neapsieinama ir be konservantų, iš kurių dažniausiai sutinkamas natrio benzoatas (E211). Anglies dvideginiu prisotintų gėrimų gerbėjams patariame paieškojus čiupti mažiau organizmui kenksmin-gus gėrimus. Tokių yra. Jų sudėtis apsiriboja sultimis, arbatų ekstrak-tais, rūgštingumą reguliuojančia medžiaga (citrinų rūgštis E330 ir natrio, trinatrio citratas E331), kva-piosiomis medžiagomis, antioksidato-riumi askorbo rūgštimi (E300), stabili-zatoriumi guaro derva (E412), dažikliu karotenų mišiniu (E160A).

Išvados Sugrįžkime prie straipsnio pradžioje žadėtos pasakoms būdingos pabai-gos. Mūsų trumpo žvalgybinio tyrimo rezultatai byloja: iš 220 analizuotų gėrimų (gazuoti, negazuoti vais-vandeniai, sultys) 121 rūšis (t. y. 55 %) buvo be „E“, taigi traktuotini kaip nekenksmingi, remiantis jų etiketėse nurodyta sudėtimi. 99 rūšys (t. y. 45 %) nustatytos kaip abejotinos. Ir nors gauti rezultatai suteikia viltį atidžiai renkantis rasti švaresnių, mažiau sveikatai kenkiančių gaiviųjų gėrimų, tačiau kai kurie aptikti priedai tapo rimtu postūmiu susimąstyti.

Grėsmės sveikataiDažnas gėrimų, prisotintų dirbti-niais saldikliais, sintetiniais dažikliais, vartojimas gali sumažinti maistingų medžiagų turinčių produktų poreikį. Tai ypač aktualu kalbant apie mažuosius vartotojus, mielai geriančius gazuotus gaiviuosius gėrimus. Pasiremkime amerikiečių patirtimi. Gaivieji gazuoti gėrimai yra vienas pagrindinių apdirbtų cukrų šaltinių jų mityboje. Kiekvieną dieną vartojamas putojantis sodos gėrimas prilygsta vidutiniškai septyniems arbatiniams šaukšteliams cukraus per dieną, tokių šaukštelių skaičius gali pasiekti ir 20–30 ribą. Natūralu, kad neribojami gaiviųjų gėrimų kiekiai lem-ia tai, jog gaunama per mažai maistingų medžiagų. Remian- tis JAV mokslo centro visuomenės interesams (Center for Science in the Public Interest) atliktais tyrimais, tik nedidelė 12–19 amžiaus jaunuolių da-lis suvartoja rekomenduojamą kiekį vaisių, daržovių, pieno produktų. Dėl to gaunamas nepakankamas kiekis magnio, cinko, kalcio, vitaminų A ir C bei kitų būtinų medžiagų. O vartojant daug riebalų ir angliavandenių gauna-mas itin didelis kiekis tuščių beverčių kalorijų. Amerikos tyrėjai, stebėdami

AtSARGUS ŽvILGSNIS į LIMoNAdų kARALYStę

tokius mitybos pokyčius per pastaruo- sius kelis dešimtmečius, ragina tėvus atidžiau sekti vaikų, jaunuolių mitybą ir gaiviųjų (ypač gazuotų) gėrimų var-tojimo kiekius. Antraip artimoje atei-tyje prognozuojamas neišvengiamas lėtinių sveikatos sutrikimų, susijusių su širdies ligomis, osteoporoze ir dia-betu, paūmėjimas. Pernelyg didelis cukraus ir saldiklių vartojimas yra tiesiogiai susijęs ir su nutukimu. O tai didina riziką susirgti širdies ligomis, diabetu, vėžiu, in-sultu. Cukraus perteklius yra vienas pagrindinių veiksnių, skatinančių dantų ėduonį.Gausiai vartojantys gaiviuosius gėrimus vaikai mažai išgeria pieno ar kitų pieno produktų. Tai lemia kalcio trūkumą, kas ilgainiui tampa osteoporozės, kaulų trapumo, jų lūžių priežastimi. Inkstų akmenys – vienas iš labiau-siai paplitusių ir žmones varginančių šlapimo takų sutrikimų. Atlikti tyri-mai patvirtino gaiviųjų gazuotų gėrimų daromą įtaką šlapimo takų susirgimams. Rekomenduojama atkreipti dėmesį ir į keletą priedų, esančių nealkoholiniuose gaiviuo- siuose gėrimuose, kurie gali kelti pavojų sveikatai. Vienas jų – kofeinas, šiek tiek priklausomybę stimuliuojan-tis narkotikas, aptinkamas Coca-Cola bei kituose gėrimuose. Matyt, būtent dėl priklausomybę lemiančio po-veikio kofeino yra šešiuose iš septynių populiariausių gaiviųjų gėrimų. O didelis šios medžiagos kiekis didina kalcio išsiskyrimą į šlapimą – netenkama dalies rekomenduoja-mos jo normos. Kofeinas gali lemti žmogaus hiperaktyvumą, gali sukel-ti nervingumą, nemigą, širdies ritmo sutrikimus.

Sveikos alternatyvosPradėjus galvoti apie alternatyvius troškulio malšinimo būdus, viena po kitos plūdo ne naujos, o tik primirštos idėjos. Prieš kiek laiko į mamos siūlymą pasi-imti bent keletą stiklainių obuolių sulčių, vyšnių, slyvų, kriaušių kompotų žiūrėjau skeptiškai ir buvau tikra, jog man jų nereikia. Bet juk mamų ir močiučių gaminamų vaisių ir uogų sirupų, gėrimų ir uogienių spalvos, kvapai ir skoniai – patys natūraliausi, be jokių papildomų priedų. Jau kurį laiką tempiu tokias gėrybes į savo na-mus, skiedžiu vandeniu ar įspaudžiu citrinos – jei norisi daugiau gaivu-mo. Be to, močiučių ir mamų namų

Sultys Galime tik pasidžiaugti, kad didžioji dalis mūsų lentynose aptiktų sulčių buvo be „E“ – dažniausiai sultys susideda iš vandens, koncentruotų vaisių sulčių, vaisių tyrės. Dalies sulčių sudėtyje aptikome papildomų priedų: cukraus, fruktozės ar gliukozės sirupo, rūgštingumą reguliuojančios medžiagos citrinų rūgšties (E330), kvapiųjų medžiagų. Kai kuriose sultyse randame antioksidatorių askorbo rūgštį (E300), kuri žinoma kaip natūrali, esanti daugelio vaisių ir daržovių sudėtyje. Neišgąsdina ir vienose ar kitose etiketėse paminėtas dažiklis beta karotenas, nes tai natūralus dažiklis, išskiriamas iš augalų. Ir nors vadinamosios šimtaprocentinės sultys yra neabejotinai nau-dingiausios, tačiau kai kur sudėtyse įvardyti papildomi priedai nėra kenksmin-gi mūsų organizmui. Susirūpinti reiktų sulčių sudėtyje radus saldiklių, dažiklių, konservantų. Jų aptikome ir mes. Dažniausiai minimi šie saldikliai: ciklama-tas (E952), sacharinas (E954), aspartamas (E951), acesulfamas K (E950). Pir-mieji trys kai kuriose pasaulio šalyse yra uždrausti dėl kenksmingo poveikio žmogui. Aptikti dažikliai – sulfitinė amoniakinė karamelė (E150D), chlorofilų vario kompleksai, chlorofilinų vario kompleksai (E141), azorubinas, karmosi-nas (E122), irgi turėtų tapti įspėjamuoju šauktuku dėl savo kenksmingo po-veikio. Sulčių sudėtyje radome ir konservanto natrio benzoato (E211), kurio taip pat patariama vengti.

rūsiuose dar galima rasti morkų, obuolių, porų, kitų daržovių bei vaisių. Pirmyn – spaudžiame sultis! Jei esate užkietėjęs miestietis, retokai besilankantis pas tetą ar močiutę kaime ar išvis neturintis galimybės džiaugtis savomis užaugintomis gėrybėmis, verta dažniau apsilankyti ekologiškų produktų parduotuvėlėse ar nepatingėti prekybos centruose pasidairyti ekologiškiems produk-tams skirtų lentynų. Čia tikrai rasite bent dešimt, o tikėtina – ir daugiau rūšių ekologiškų vaisių, daržovių sulčių, uogų sirupų. Užsukite ir ten, kur netyla kalbos, kur ragau-jama, kur už prekystalių stovi tik geranoriški ūkininkai, kur stalai nuklo-ti tik natūralia produkcija, – užsukite į ekologiškų produktų turgelius!

Vaidos Apanavičiūtės nuotrauka

Ozonas 2010/4 (29) www.ozonas.lt16 / green scriptum

Socialiniai partneriai:

d.U.k Turite klausimą? Siųskite editor@ozonas.lt

© Miglė.

kaip prižiūrėti ir tręšti dirvą bei augalus, norint užsiauginti ekologišką derlių?Atsako Agrofirmos „Sėklos“ specialistai ir „Eko karta“ jaunieji daržininkai

• Daržoves natūraliai galima tręšti sveikai ir pigiai (net visai nemoka-mai). Geriausia trąša – kompostas, t.y. virtuvės atliekos (augalinės kilmės), nupjauta žolė, nugenėtos šakos, piktžolės, kurios per me-tus virsta puikiausia trąša, kuria, nuėmus derlių, geriausia tręšti žemę rudenį.• Trąšai puikiai tinka perpuvęs mėšlas, tačiau jei jo neturite visiškai nemokamai ir lygiai taip pat efektyviai galite tręšti dilgelėmis. Nupjovus ir užraugus dilgėles vandenyje, gautu tirpalu laistant daržoves, užauginsite puikų derlių.• Su kenkėjais ir ligomis kovoti taip pat puikiai tinka „liaudiškos priemonės“. Pomidorus, agurkus nuo žaladarių poveikio apsaugos profilaktiškai naudojami vandens, kalio muilo ir fitocindinių augalų (svogūnai, česnakai, ievos, medetkos, chrizantemos, jonažolės) purškalai. Kad šiltnamyje neprisiveistų parazitų vertėtų į jį paso-dinti serenčių, o nuo kenkėjų lauke padės apsisaugoti šalia paso- dintas tabakas. • Apsaugoti kopūstus nuo vikšrų puikiai tiks preparatai iš žalių varnalėšų lapų, pomidorų lapų, česnako skiltelių, svogūnų lukštų, tabako. Taip pat galite uždengti kopūstus agroplėvele, kai prade-da skraidyti kopūstiniai baltukai. Jei jau pastebėjote vikšrų – apibarstykite rasotus kopūstus druska arba pelenais.• Dirvai gerinti, purumui suteikti labai tinka lubinai, kurie pasėti ir nupjauti rudenį, per žiemą patręšia dirvą ir praturtina ją humusu. Apsodinus dirvos plotą garstyčiomis arba rapsais, juos perkasus žydint, kokybiškai išdezinfekuosite dirvą. • Norint išvengti piktžolių darže patariama mulčiuoti dirvą. Natūraliausias būdas tam - padengti dirvą smulkintais šiaudais, nupjauta žole ar grikių lukštais. • Jei turite galimybę daiginkite ir sodinkite ekologiškas sėklas. Jų jau galima įsigyti ir Lietuvoje arba iš rudens pasiruošti patiems.

kodėl vanduo plastikinime butelyje yra blogas? Ar jame vienodai blogas gazuotas ir negazuotas vanduo? Atsako Ilona Drulytė, Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos Leidimų ir licencijavimo skyriaus vedėja

Nėra pagrindo sakyti, kad vanduo plastikiniame butelyje yra blogas. Plastikinius butelius leidžiama naudoti geriamojo vandens fasavimui, jei jie (buteliai) atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Teisės aktai re-glamentuoja kokios medžiagos leistinos plastikinių pakuočių gamyboje, taip pat nustatyti galimos cheminių medžiagų migracijos reikalavimai. Laboratoriniais tyrimais nustatant cheminių medžiagų migraciją modeliuo-jamos atitinkamos sąlygos (maisto produkto tipas (pvz., vandeningas, riebus, rūgštus, turintis alkoholio), sąlyčio trukmė ir temperatūra). Laboratoriniais tyrimais įrodoma, kad pakuotė tinkama sąlyčiui su maistu. Gazuotam ir negazuotam vandeniui skirti plastikiniai buteliai tiriami naudojant skirtingas modelines terpes.

Atsako Goda Kuliešytė, „BEF“

Parduodami plastikiniai buteliukai su vandeniu nėra patys savaime kenksmingi. Tačiau, Valstybinės maisto ir ve-terinarijos tarnybos tyrimais, buvo nustatyta mikrobinė tarša dviejuose mineralinio vandens gamintojų produk-cijoje Lietuvoje. Be to - vandens buteliuose, buteliukuose vaikams, kurie pagaminti iš polikarbonato (ženklinama skaičiuku „7“ arba “Other“) gali būti bisfenolio A. Šios medžiagos likučiai išsiskiria iš pakuotės į maistą ir vandenį bei tokiu būdu patenka į žmogaus organizmą. Tyrimai rodo, kad bisfenolis A gali aktyvinti prostatos vėžį sukeliančias ląsteles, sukelti klaidas genetinėje sistemoje, sukeliančias persileidimus, silpninti imuninę sistemą, kt. Ši medžiaga Europos Sąjungoje klasifikuojama kaip pavojinga, tačiau, deja, naudojama daugelyje produktų. Polikarbonato pakuotė ženklinama skaičiuku „7“ arba “Other“ ir dažniausiai ją rasite ant pakuotės dugno. Įdomu, nors tai iš dalies klaidinantis ženklinimas, kad skaičiumi „7“ ženklinami ir aplinkosauginiu požiūriu patys nekenksmingiausi plas-tikai – bioplastikai, tačiau tuomet paprastai būna parašyta, iš ko jie pagaminti – bulvių krakmolo, medvilnės ar pan. Kita populiari plastikinė pakuotė (PET (PETE) (1) – polietileno tereftalatas: dažniausiai gaiviųjų gėrimų, kai kurių alkoholinių gėrimų ir alaus, sulčių, vandens pakuotė) anot ekspertų yra saugiausia.

Tačiau patartume gerti vandenį tiesiog iš krano, kadangi daugelyje Lietuvos miestų jo kokybė yra gera. Sužinoti, ar Jūsų rajone vanduo tikrai yra tinkamas gerti, galite pasiteirauti nemokamu Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos telefonu: 8-800-40403

“Eko karta” projekta remia: