Sylvia.day. .Uzvaldyk.mane.2015.LT

8/15/2019 Sylvia.day. .Uzvaldyk.mane.2015.LT

http://slidepdf.com/reader/full/sylviaday-uzvaldykmane2015lt 1/366





SYLVIA DAY

Užvaldykmane

Iš anglų kalbos vertė Inga Standi kaitė

baltos lankos



UDK 82U11(73)-31 Verstais:

E>a95 Sylvia Day, Capiivated by You,Berkley Books, New York, 2014

Maketuotoja Eglė Jurkūnaitė

Lietuviškojo leidimo dailininkas Zigmantas Butautis

Viršelio fotografija Edvviri TseOriginalaus leidimo viršelio dizainas Sarah Oberrender

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamąkompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti io originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teiktipanaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

Draudžiama ši kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, moksliniųtyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuteriųtinklais tam skirtuose terminaluose tų Įstaigų patalpose.

ISBN 978-9955-23-844-7 Copyright © 2014 by Sylvia Day

© Inga Stančikaitė, vertimas į lietuvių kalbą, 2015 © Baltų lankų leidyba, 2015



Skiriu visiems skaitytojams, kantriai laukusiems

Gideono ir Evos istorijos tęsimo.

Tikiuosi, jums jis

patiks taip pat, kaip ir man!





PADĖKA

Yra begalė žmonių, kurių dėka galiu rašyti, vykdyti įsipareigojimus ir

išlaikyti sveiką protą.

Ačiū Hilary Saręs, kuri neleidžia man nukrypti nuo teisingo kelio,

redaguodama kiekvieną mano knygą. Priklausau nuo tavęs labiau,

nei tu manai.

Ačiū Kimberly "VVhalen, geriausiai agentei, už viską, ką ji daro, bet

labiausiai už paramą. Kasdien esu tau dėkinga.

Ačiū Samarai Day už tai, kad nuimi nuo mano pečių tiek naštos.

Nė negaliu įsivaizduoti, kaip lėtai viskas vyktų be tavęs.

Ačiū mano vaikams, kurie ištveria ilgai būdami be manęs, kol

dirbu (ir toleruoja visus su tuo susijusius nepatogumus). Negalėčiau

daryti to, ką darau, be jūsų palaikymo. Myliu jus.

Ačiū visoms nuostabioms „Penguin Raudom House“ leidyklos

komandoms: Cindy Hwang, Leslie Gelbman, Alexui Clarke ui, To

mui Weldonui, Rickui Pascocello, Craigui Burke’ui, Erinai Galloway,

Francescai Russell, Kimberley Atkins... ir tai tik ledkalnio viršūnė

Jungtinėse Valstijose ir Jungtinėje Karalystėje, Sunkiai dirba ir ko

mandos Australijoje, Airijoje, Kanadoje, Naujojoje Zelandijoje, Indi

joje ir Pietų Afrikoje. Visiems jums esu dėkinga už tą laiką ir pastan

gas, įdėtas į mano knygų leidybą.

Ačiū Liz Pearsons ir „Brilliance Audio“ komandai už tai, kad pa

rengė garsines knygos versijas, dėl kurių skaitytojai tiesiog šėlsta!

7



Ir ačiū visiems mano tarptautiniams leidėjams, kurie nenuilsda-mi dirba savo šalyse. Norėčiau visiems jums padėkoti asmeniškai.Žinokite, kad jaučiuosi pamaloninta, galėdama dirbti su jumis.

e



1 SK YR IU S

Ledinės vandens adatėlės durstė perkaitusią odą, dilgsėjimas vijo šalin niūrius šešėlius, likusius po košmaro, kurio gerai neprisiminiau*

Užsimerkiau ir žengiau gilyn po srove trokšdamas, kad baimė irblogumas sūkuriu subėgtų j kanalizaciją man po kojomis. Kūną sukrėtė drebulys, mintimis nuklydau prie žmonos. Savo angelo, tykiaimiegančio kaimyniniame bute. Geidžiau jos dabar pat, troškau paskęsti joje ir tiesiog nepakenčiau minties, kad negaliu. Kad negaliuglausti jos. Negaliu užgulti goslaus jos kūno ir panirti į jį, negaliuleisti jos prisilietimui nuvyti prisiminimų.

- Šūdas. - Atsirėmiau delnais į vėsias plyteles ir bausdamas saveleidau iki kaulo smelktis šalčiui. Esu savanaudis mulkis.

Jei būčiau geresnis žmogus, būčiau palikęs Evą Kros ramybėje,vos tik ją pamatęs.

Užuot tai padaręs, paėmiau ją į žmonas. Užuot laikęs žinią apiemūsų vedybas paslaptyje, kurią žinotų vos keletas žmonių, norėjau,kad ją transliuotų visos įmanomos žiniasklaidos priemonės. Dar blogiau - nesiruošiu Evos paleisti, tad esu priverstas rasti būdą kaip norsatsilyginti už tai, kad esu taip suknistai sumautas, kad nė negalimemiegoti viename kambaryje.

Išsimuilavau ir paskubomis nusiploviau tą lipnų prakaitą, kurioišpiltas nubudau. Po kelių minučių grįžęs į miegamąjį užsitempiautreningą ir nuėjau į namuose įrengtą kabinetą. Buvo vos septyniosryto.

9



Iš buto, kuriame Eva gyveno su geriausiu savo draugu Keriu Tei-

loru, išėjau vos prieš kelias valandas, norėdamas leisti jai prieš darbą

bent porą valandų numigti. Puolėme vienas kitą ištisą naktį, alkani ir

godūs. Bet ne tik. Mane graužė ir nerimą kėlė kažkokia Evos skuba.

Kažkas neduoda mano žmonai ramybės.

Mano žvilgsnis nukrypo pro langą į Manhataną, paskui į tuščią

sieną, ant kurios toje pačioje vietoje mudviejų namuose Penktajame

aveniu kabėjo mūsų nuotraukos. Puikiai įsivaizdavau tą koliažą -

pastaruosius kelis mėnesius begalę valandų praleidau jį žiūrinėda

mas. Kadaise visą pasaulį aprėpdavau žvelgdamas pro langą. Dabar

tai pasiekiu žiūrėdamas į Evą.

Atsisėdau prie stalo, papurtęs pelytę pažadinau kompiuterį ir

monitoriuje pasirodžius žmonos veidui giliai įkvėpiau. Nuotraukoje,

kurią užsidėjau kaip savo darbastalio užsklandą, ji buvo nepasida

žiusi, nosį nubarusios šviesos strazdanos jaunino - neatrodė dvide

šimt ketverių, Nužvelgiau jos veido bruožus - išlinkusius antakius,

švytinčias pilkas akis, putnias lūpas. Tomis akimirkomis, kai leisda

vau sau apie tai susimąstyti, kone jaučiau tas lūpas liečiant savo odą.

Jos bučiniai buvo palaima, mano angelo pažadai, dėl kurių vertėjo

gyventi.

Ryžtingai iškvėpęs, pakėliau ragelį ir spustelėjau greitojo rinkimo

mygtuką - skambinau Kauliui Huertai. Nors buvo dar anksti, jis at

siliepė greitai ir žvaliai.

- Ponia Kros ir Keris Teiloras šiandien vyksta į San Diegą, - ta

riau ir vien nuo tos minties sugniaužiau kumštį. Daugiau nieko sa

kyti nereikėjo,

- Supratau.

- Noriu, kad iki vidudienio ant mano stalo atsidurtų nesena Enės

Lukas nuotrauka ir smulkus aprašas, ką ji veikė vakar vakare.

- Vėliausiai iki vidudienio, - patikslino jis.

Padėjau ragelį ir įsižiūrėjau į kerintį Evos veidą. Nufotografavau

ją netikėtai, ji atrodė tokia laiminga - tokią rengiausi ir išlaikyti ją

10





- Gideonai. - Jos pirštai paniro man į plaukus.Iš karto pasijutau kur kas geriau.Pakėliau galvą ir pabučiavau ją, ragaudamas jos cinamono skonio

dantų pastos ir to kito, giliau slypinčios Evos.- Mm?Ji palietė man veidą, o akys žvelgė lyg kažko ieškodamos.- Ar vėl sapnavai košmarą?Garsiai iškvėpiau. Ji permatė mane kiaurai. Nežinau, ar kada prie

to priprasiu.Nykščio pagalvėle perbraukiau per drėgną medvilnę, prikibusią

prie jos spenelio.- Mieliau pasikalbėčiau apie šlapius sapnus, kuriuos įkvepi

dabar.- Apie ką jis buvo?Jos atkaklumas vertė tvirtai sučiaupti lūpas.- Nepamenu.- Gideonai...- Pamiršk, angele.Eva įsitempė.- Tik noriu tau padėti.- Juk žinai, kaip tai padaryti.Ji purkštelėjo.~ Sekso maniakas.Priglaudžiau ją arčiau. Neturėjau žodžių, kuriais galėčiau apsaky

ti, ką man reiškė laikyti ją glėbyje, šitaip šlietis prie jos kaklo, kvėpuoti tokiu mylimu odos kvapu.

- Šaunuoli.Kažkas jos balse mane suerzino. Lėtai atsitraukiau ir nužvelgiau

jos veidą.- Kalbėk su manimi.- Dėl San Diego... - Ji nudelbė akis ir prikando apatinę lūpą.Sustingęs laukiau, kaip pakryps pokalbis.

12



- Ten bus „Six-Ninths“ - pagaliau užbaigė ji.Laimei, ji nesistengė slėpti to, ką ir taip žinojau. Bet, užuot pajutęs

palengvėjimą, pajutau visai kitokią įtampą.- Nori pasakyti, kad tai problema, - toliau kalbėjau lygiu balsu,

bet ramus toli gražu nesijaučiau.- Ne, ne problema, - švelniai tarė ji. Bet jos pirštai neramiai py

nėsi man į plaukus.- Nemeluok man.- Nemeluoju. - Ji giliai įkvėpė ir pažvelgė man į akis. - Kažkas ne

taip. Aš sutrikusi.- Dėl ko tiksliai?- Nebūk toks, - tyliai pratarė ji. - Neatšalk, neatsiribok nuo

manęs.- Teks tau man atleisti. Klausyti, kaip mano žmona man pasakoja,

kad yra sutrikusi dėl luto vyro, tikrai nėra džiugu.Ji nusliuogė man nuo kelių ir aš leidau, nes norėjau ją stebėti -

įvertinti tai, ką matau, - per šiokį tokį atstumą.- Nežinau, kaip tai paaiškinti.Sąmoningai nepaisiau ledinio akmens skrandyje,- Pasistenk.- Tiesiog... - Nunėrusi akis, ji kramtė apatinę lūpą. - Yra kažkas...

neužbaigta.Krūtinę suspaudė karšti geležiniai gniaužtai.- Ar jis tave užveda, Eva?Ji sustingo.- Viskas ne taip.- Ar tai jo balsas? Tatuiruotės? Stebuklingasis pimpalas?- Liaukis. Man nelengva apie tai kalbėti. Nesunkink dar labiau,- Po velnių, nelengva ir man, - stodamasis atšoviau.Nužvelgiau ją nuo galvos iki kojų, troškau išdulkinti ir tuo pat

metu nubausti. Norėjau surišti ją ir užrakinti kur nors, kur niekasnegalėtų jos iŠ manęs atimti.

13



- Jis su tavimi elgėsi kaip su skuduru, Eva. Nejau vos pamačiusi„Auksinės“ vaizdo klipą visa tai pamiršai? Ar tau reikia kažko, ko ašnesuteikiu?

- Nebūk mulkis, - Ji gindamasi sukryžiavo rankas, taip dar labiaumane suerzindama.

Man ji reikalinga švelni ir atvira. Visa mano. Kartais net pyktisimdavo dėl to, kokia ji man svarbi, jos vienintelės gyvenime prarandantis negalėjau nė įsivaizduoti. O dabar ji kalbėjo tuos vieninteliusžodžius, kurių negalėjau pakęsti.

- Būk geras, nesielk dėl to bjauriai, - sušnibždėjo ji.

- Elgiuosi stebėtinai civilizuotai, palyginti su tuo, koks įsiutęsšiuo metu esu.- Gideonai. - Kaltė užtemdė pilkas jos akis, jose tuoj suspindo

ašaros.Nusisukau.- Baik!

Bet ji permatė mane kiaurai, kaip visada permatydavo.- Nenorėjau tavęs įskaudinti, - Žiedas ant bevardžio piršto -mano nuosavybės įrodymas - pagavo saulės spindulį ir nužėrė sienąįvairiaspalvėmis šviesomis. - Negaliu pakęsti, kai tu nusiminęs iružsiutęs ant manęs. Ir man dėl to skaudu, Gideonai. Nenoriu jo. Prisiekiu, nenoriu.

Nerasdamas sau vietos priėjau prie lango, ieškojau ramybės, kurios man tikrai prireiks, jei noriu susitvarkyti su Breto Kleino keliamu pavojumi. Padariau viską, ką galėjau. Ištariau įžadus, užmoviaužiedą jai ant piršto. Visais įmanomais būdais pririšau ją prie savęs. Irvisgi to negana.

Priešais mane plytėjo miestas, vaizdą gožė aukštesni pastatai. Iš

savo apartamentų galėjau matyti ištisas mylias. Bet iš buto Aukštutiniame Vestsaide, kurį nusipirkau Evos kaimynystėje, vaizdas buvoribotas. Iš čia nemačiau begalinių, it kaspinai nusidriekusių gatvių,

14



užkištų geltonais taksi, nei nuo dangoraižių stiklo atsispindinčios

saulės.

Galiu padovanoti Evai Niujorką. Galiu padovanoti pasaulį. Nega

liu mylėti labiau, nei jau myliu - ta meilė mane prarijo. O štai šuns

nukis iš jos praeities vis vien mėgina mane išstumti.Prisiminiau ją Kleino glėbyje, prisiminiau, kaip bučiavo jį taip

beviltiškai, kaip turėtų bučiuoti tik mane. Nuo minties, kad ji vis dar

galėtų jo geisti, užsimaniau ką nors suplėšyti.

Sugniaužiau kumščius, kad net krumpliai išsišovė.

- Ar mums jau reikia padaryti pertrauką? Duoti laiko Kleinui iš

sklaidyti tavo sutrikimą? Gal ir man derėtų padaryti tą patį ir padėtiKorinai susitvarkyti su savo.

Vos išgirdusi buvusios mano sužadėtinės vardą, ji drebėdama

įkvėpė,

- Tu rimtai*

Įsivyravo klaiki tyla.

O tada:- Sveikinu, subingalvi. Ką tik įskaudinai mane labiau, nei kada

yra įskaudinęs jis.

Pasisukau pačiu laiku, kad pamatyčiau, kaip ji žingsniuoja iš

kambario - nugara buvo tiesi ir įtempta. Raktai, kuriais ji atsirakino

duris, gulėjo ant mano stalo, ir pamatęs juos šitaip apleistus pasijutau

visiškai beviltiškai.- Sustok.

Pagavau ją, ji gynėsi, viskas buvo taip pažįstama - Eva bėga, aš

vejuosi.

- Paleisk mane!

Užsimerkiau ir prisispaudžiau veidu prie jos.

- Neatiduosiu jam tavęs.-• Dabar taip ant tavęs pykstu, kad galėčiau trenkti.

Ir aš norėjau, kad trenktų. Troškau pajusti skausmą.

115



-■ Trenk.Ji draskė man dilbius.- Paleisk mane, GideonaLApsukau ją ir prispaudžiau prie koridoriaus sienos.

- O ką man daryti, kai pasakai, kad jautiesi sutrikusi dėl EretoKleino? Jaučiuosi taip, it kabėčiau ant prarajos krašto, o mano pirštaivis slystu.

- Todėl įsikibsi į mane iki kraujo? Kaip nesuvoki, kad aš nesiruošiu niekur eiti?

Spoksojau į ją, beviltiškai ieškodamas žodžių, kurie viską tarp

mūsų ištaisytų. Jos apatinė lūpa ėmė virpėti, o aš... aš sugniužau.- Pasakyk man, kaip elgtis, - kimiai tariau, suėmiau juos riešus iršvelniai suspaudžiau. - Pasakyk, ką daryti.

- Nori pasakyti, kaip elgtis su manimi? - ji ištiesė pečius. - Nes ašesu tai, kas čia ne taip. Eretą pažinojau tuo metu, kai nekenčiau savęs,bet norėjau, kad kiti mylėtų. O dabar jis elgiasi taip, kaip anuomet

norėjau, ir man svaigsta galva.- Jėzau, Eva. - Prisispaudžiau dar labiau, prisiplojau prie jos visukūnu. - Ir kaip man nejausti grėsmės?

- Turi pasitikėti manimi. Pasakiau tau, nes nenorėjau, kad pajutęskažką keisto šoktum daryti išvadų. Norėjau būti atvira, kad nejustum

jokios grėsmės. Žinau, kad turiu išsiaiškinti savo pačios galvoje. Šį

savaitgalį susitiksiu su daktaru Travisu ir...“ Psichiatrai nėra panacėja!- Nešauk ant manęs.Tvardžiausi kaip galėdamas, kad nesmogčiau j sieną už jos. Aklas

mano žmonos tikėjimas psichologų gydomąja galia vedė mane išproto.

- Nebėgsime pas prakeiktą daktarą kaskart iškilus problemai.Šioje santuokoje esame tu ir aš. Ne visa psichiatrų bendruomenė!

u



Ji kilstelėjo smakrą, žandikaulis ryžtingai kryptelėjo - mane taisiaubingai erzino. Ji nenusileisdavo man nė per nago juodymą, nebent būdavau joje. Tada atiduodavo viską.

- Gal tu ir manai, kad tau nereikia pagalbos, šaunuoli, bet aš pui

kiai žinau, kad man reikia.- Man reikia tavęs. - Suėmiau jos veidą delnais. - Man reikiažmonos. Man reikia, kad ji galvotų apie mane, o ne apie kažką kitą!

- Verti mane gailėtis, kad iš viso apie tai užsiminiau.Purkštelėjau.- Žinojau, kaip jauteisi. Mačiau tai.

- Dieve. Tu pavydus, beprotiškas... - Ji tyliai suvaitojo. - Kodėlnesupranti, kaip tave myliu? .Eretas prieš tave nieko neturi. Nieko. Bet, tiesą sakant, dabar nenoriu būti su tavim.

Pajutau jos priešinimąsi, ji stūmė mane, mėgino išsilaisvinti. Laikiausi jos it šiaudo.

- Nejau nematai, ką man darai?

Eva mano glėbyje atsileido.- Nesuprantu tavęs, Gideonai. Kaip tu gali taip it jungikliu išjung

ti savo jausmus? Juk žinai, ką manau apie Korinę, kaip galėjai šitaiptėkšti ją man į veidą?

- Tai dėl tavęs aš kvėpuoju, negaliu to išjungti. - Perbraukiau lūpomis jai per skruostą. - Galvoju tik apie tave. Visą dieną. Kasdien.

Viską darau su tavimi mintyse. Niekam kitam vietos nėra. Todėlmane žudo tai, kad tavo galvoje vietos jam yra.

- Tu neklausai.- Tiesiog laikykis nuo jo atokiau.- Vengimas - ne sprendimo būdas. - Ji suleido pirštus man į lie

menį. - Aš sugniuždyta, Gideonai, puikiai tai žinai. Mėginu vėl atsi

stoti ant kojų.Myliu ją tokią, kokia ji yra. Kodėl to negana?



- Tavo dėka esu stipresnė nei bet kada, - tęsė ji, - bet vis dar jau

čiu spragas, o kai jas atrasiu, turėsiu išsiaiškinti, kas jas paliko ir kaip

jas užtaisyti. Visiems laikams.

- Ką, po velnių, tai reiškia? - Pakišau delnus po jos marškinėliais,

ieškodamas nuogos odos.

Ji sustingo ir pastūmė mane, atstūmė mane.

- Gideonai, ne...

Užspaudžiau jos lūpas bučiniu. Pakeliaują ir paguldžiau ant grin

dų. Ji muistėsi, bet aš tik niurgztelėjau:

- Nesipriešink.

- Negali tiesiog išdulkinti iš manęs problemų.

- Aš tenoriu išdulkinti tave. - Nykščius užkišęs už jos šortų gu

mos, timptelėjau juos žemyn. Nekantravau atsidurti joje, užvaldyti ją,

pajusti, kaip ji pasiduoda. Padarysiu bet ką, kad nutildyčiau tą balsą

viduje, kartojantį, jog susimoviau. Vėl. Ir šįsyk man nebus dovanota.

- Paleisk mane. - Ji apsivertė ant pilvo.

Bandė nušliaužti tolyn, bet aš sugriebiau už klubų. Ji gali ma

nęs nusikratyti, juk moka, ir gali sustabdyti žodžiu. Savo saugumo

žodžiu...

- Crossfire.

Eva sustingo išgirdusi mano balsą ir tą vienintelį žodį, apimantį

visas emocijas, kuriomis ji plėšė mane į skiauteles.

Ir štai pačiame uragano centre kažkas nutiko. Manyje sprogo

nirtulinga ir pažįstama tyla, nutildydama mano pasitikėjimą savimi

purtančią paniką. Aš sustingau, suvokęs staigų sąmyšio trūkumą. Jau

seniai nejutau tokio svaigaus persijungimo iš chaoso į savitvardą. Tik

Eva buvo pajėgi mane taip sukrėsti, kad kūlvirsčiais nusirisčiau į tą

metą, kai buvau priklausomas nuo visų ir visko malonės.

- Tu liausiesi su manimi kovoti, - tariau jai ramiai. - O aš

atsiprašysiu.

Mano glėbyje ji suglebo. Iš karto visa man atsidavė. Vėl turėjau

viršų.



Prisitraukiau ją ir pasisodinau ant kelių. Evai reikia, kad val-dyčiausi. Kai padėtis išsprūsdavo man iš rankų, ji blaškydavosi, otai mane dar stipriau krėsdavo. Tai - uždaras ratas, kurį privalausustabdyti.

- Atsiprašau. - Atsiprašau, kad ją įskaudinau. Atsiprašau, kadpraradau savitvardą. Po košmaro buvau nervingas - ji tai pajuto, - oprie to taip staiga prisidėjus ir Kleinui, neturėjau laiko susiimti.

Susitvarkysiu su juo. Nepaleisiu jos. Taškas. Kito pasirinkimonėra.

- Man reikia tavo palaikymo, Gideonai.- Man reikia, kad pasakytum jam, jog esi ištekėjusi.Ji atsirėmė smilkiniu į mano skruostą.- Pasakysiu.Pakreipiau ją, kad sėdėtų skersai mano kelių, atsilošiau į sieną

ir priglaudžiau ją. Ji apsivijo man kaklą ir mano pasaulyje vėl taporamu.

Evos delnas nuslydo mano krūtine.- Šaunuoli...Puikiai pažinojau tą meilikaujantį jos balso toną. Sustandėjau

akimirksniu, kraujas įkaito ir sutirštėjo. Pasiduodama man Eva su-skaudindavo, o tokia jos reakcija mane uždegdavo kaip niekas kitas.

Delnu paniręs į jos plaukus, suspaudžiau kumštyje auksines sruogas, švelniai jas patraukiau ir stebėjau, kaip jos akys prisimerkia. Jisuvaržyta, priklauso tik nuo mano malonės ir tai dievina. Jai to reikiataip pat, kaip ir man.

Užvaldžiau jos lūpas.Paskui užvaldžiau ją.

Angusui vežant mus su Eva į darbą, peržvelgiau savo užduočių kalendorių ir susimąsčiau apie būsimą savo žmonos skrydį aštuntątrisdešimt.

Dirstelėjau į ją.

19



- | Kaliforniją skrisi vienu iš mano lėktuvų.

Ji žvelgė pro „Bentley“ langą ir su įprastu susidomėjimu tyrinėjo

miestą. Dabar atsisuko į mane.

Aš gimiau Niujorke. Užaugau mieste ir netoli jo, o galiausiai

ėmiau jį ir savintis. Kažkada tiesiog nustojau jį pastebėti. Bet Evos

susižavėjimas ir mėgavimasis mano gimtuoju miestu smalsumą grą

žino ir man. Nenužiūrinėjau miesto taip intensyviai kaip ji, bet vis

vien gebėjau pažvelgti į jį naujomis akimis.

- Nejaugi? - perklausė ji, o akys išdavė, kad priešinasi mano

traukai.

Išdulkinti kviečiantis jos žvilgsnis nuolat vertė mane balansuoti

ant bedugnės krašto.

- Taip. - Uždariau savo planšetinio kompiuterio dėklą. - Taip bus

greičiau, patogiau ir saugiau.

Ji išsišiepė.

- Gerai.

Patenkintas, erzinantis jos balsas mane žavėjo, troškau dary

ti. su ja viską, kas nedoriausia, kol teliks tik visiškas, besąlygiškas

atsidavimas.

- Tau teks pranešti Keriui, - pasakė ji, perkeldama koją ant kojos

ir trumpam atidengdama nėriniuotą kojinės kraštelį ir keliaraiščio

kamputį.

Ji vilkėjo raudona nėriniuota palaidine ir baltu sijonu, avėjo aukš

takulnius su dirželiais. Puikiausiai į darbą tinkantys drabužiai, kuriuos

santūriai seksualius darė po jais slypintis kūnas. Tarp mūsų žiežirbavo

trauka, instinktyvus suvokimas, kad mudu vienas kitam skirti.

- Pakviesk mane kartu, - tariau, negalėdamas pakęsti minties,

kad visą savaitgalį teks praleisti atskirai.

Jos šypsena nuvyto.

- Negaliu. Jei imsiu pasakoti žmonėms, kad susituokėme, turiu

pradėti nuo Kerio, o to padaryti su tavimi negaliu. Nenoriu, kad jis

jaustųsi pašalietis mudviejų su tavimi kuriamame gyvenime.

20



“ Ir aš nenoriu būti pašalietis.Ji sunėrė savo pirštus su manaisiais.- Su draugais praleistas laikas dar nereiškia, kad mudu ne pora.- Man mieliau leisti laiką su tavimi. Tu - įdomiausias mano pa

žįstamas žmogus.Ji įdūrė į mane išplėstas akis. Tada, nespėjus man suvokti, kas

vyksta, staigiai pašoko, truktelėjo aukštyn sijoną ir užsilipo ant kelių.Suėmusi mano veidą delnais prispaudė slidžias nuo blizgio lūpas priemanųjų ir ėmė pasiutusiai bučiuoti.

- Mmm, - atsidusau, kai ji sunkiai alsuodama atsitraukė. Pirštaissuspaudžiau goslų nuostabaus užpakalio linkį. - Pakartok.

- Dabar taip tavęs geidžiu. - Alsuodama nykščiu nušluostė manlūpas.

- Neprieštarauju.Mane apgobė kimus jos juokas.- Dabar taip puikiai jaučiuosi.- Geriau nei koridoriuje?Jos džiaugsmas buvo užkrečiamas. Jei būčiau galėjęs sustabdyti

laiką, tą akimirką būčiau taip ir pasielgęs.- Šis gerumas kitoks. - Pirštų galiukais ji straksėjo man ant pe

čių. Būdama laiminga ji... spindėdavo, o jos džiaugsmas nušviesdavoviską aplink. Net mane. - Tai buvo pats geriausias komplimentas,šaunuoli. Ypač iš paties Gideono Kroso. Juk kasdien sutinki įstabiausių žmonių.

- Ir tik trokštu, kad jie dingtų, o aš galėčiau grįžti pas tave.Jos akys žvilgėjo.- Dieve, myliu tave iki skausmo.Mano rankos drebėjo, tad norėdamas tai paslėpti suspaudžiau jos

šlaunis. Žvilgsniu klaidžiojau, ieškodamas, už ko užsikabinti, kad vėlpajusčiau tvirtą pagrindą po kojomis.

Jei tik j i žinotų, kaip mane veikia tie trys žodeliai.Tada apkabino.

21



- Noriu, kad kai ką dėl manęs padarytum, - sumurmėjo.

- Bet ką. Viską.

- Surenkime vakarėlį.

Griebė jautį už ragų ir pakeitė temą...

- Puiku. Pakabinsiu sūpynes.

Eva atsitraukė ir kumštelėjo man petį.

- Ne tokį vakarėlį, maniake.

Atsidusau.

- O gaila.

Ji kreivai šyptelėjo.

- O jei pažadėsiu sūpuokles mainais į vakarėlį?

- Na, dabar kitas reikalas. - Nepaprastai ja mėgaudamasis atsilo

šiau. - Papasakok, ką turi omenyje.

- Gėralus ir draugus, tavo ir mano.

- Gerai. - Apsvarsčiau galimybes. - Priimu tavo gėralus ir drau

gus ir dar pridedu greitukę kur nors tamsiame kampe.

Jos gerklė sujudėjo jau ryjant seilę, o aš mintyse nusišypsojau.

Puikiai pažįstu savo angelą. Patenkinti slaptą jos ekshibicionizmo

poreikį man buvo visiškai nauja ir neįprasta, bet - nors mintis apie

tai stebino mane patį - visiškai tam neprieštaravau. Viską padaryčiau

dėl tų akimirkų, kai viskas, kas jai rūpėdavo, tai pajusti savyje mano

pimpį.

- Su tavimi sunku derėtis, - tarė ji.

- To ir siekiau.

- Na, gerai. - Apsilaižė lūpas. - Priimu tavo greitukę ir dar pride

du miklias rankas po stalu.

Mano antakiai šovė aukštyn.

- Su drabužiais, - atkirtau.

Orą tarp mudviejų suvirpino kažkas labai panašaus į murkimą.

- Manau, tau reikia dar sykį viską peržiūrėti ir apsvarstyti, pone

Krosai.

22



- Manau, tau reikia labiau pasistengti, kad mane įtikintum, ponia

Kros.

Kaip visada, ji buvo labiausiai įkvepiančios mano dienos derybos.

Išsiskyrėme dvidešimtame aukšte - čia ji išėjo iš lifto į „Water$ Field

& Leaman“ vestibiulį. Buvau pasiryžęs persivilioti ją į savo komandą,

kad dirbtų man. Tai buvo tikslas, kuriam pasiekti strategijas kūriau

kasdien.

Kai atėjau į biurą, mano asistentas jau sėdėjo prie stalo.

- Labas rytas, - atsistojęs pasveikino mane Skotas. - Prieš keletą

minučių skambino iš viešųjų ryšių. Jiems tenka atsakinėti į neįprastai

daug pasiteiravimų apie gandus dėl jūsų ir panelės Tramel sužadėtu

vių. Jie norėtų žinoti, kaip į tai atsakinėti.

- Lai patvirtina. ~ Praėjau pro jį ir pasukau link kabyklos savo

kabinete už stalo.

Jis atsekė iš paskos.

- Sveikinu.

- Ačiū. - Nusivilkau paltą ir užmečiau ant kabliuko. Vėl į jį

pažvelgęs pamačiau, kad stovi išsišiepęs.

Skotas Ridas tūkstančius mano užduočių tvarkė rūpestingai ir ty

liai, tad aplinkiniai dažnai jį nuvertindavo ir jo nepastebėdavo. Ne

vieną kartą smulkmeniški jo pastebėjimai apie įvairius asmenis pasi

rodė besą labai įžvalgūs, tad už jo darbą permokėjau, nenorėdamas

išleisti jo kitur.

- Su panele Tramel susituoksime iki metų galo, - tariau jam. -

Visi bet kuriam iš mūsų skirti nuotraukų ir interviu prašymai turėtų

būti siunčiami į „Cross Industries“ Tą patį pasakyk ir apsaugai apa

čioje. Niekas neturėtų jos pasiekti, pirmiausia nesusitaręs su manimi.

- Perduosiu jiems. Taip pat ponas Madanis prašė pranešti, kai at

vyksite. jis norėtų su jumis šnektelėti prieš šio ryto susitikimą.

- Aš pasiruošęs.

2$



- Puiku, - tarė įeidamas Arašas Madanis. - Buvo dienų, kai darbe

pasirodydavai prieš septintą* Tinginiauji, Krosai.

Įspėjamai, bet ne piktai žvilgtelėjau į advokatą. Arašas gyveno

tam, kad dirbtų, ir jam tai velniškai gerai sekėsi, todėl ir atsiviliojau jį

iš buvusios jo darbovietės. Jis - kiečiausias mano kada sutiktas advo

katas, ir per visus tuos praėjusius metus jo statusas nepasikeitė.

Mostelėjęs ranka į vieną iš dviejų kėdžių prie stalo, pats atsisėdau

ir stebėjau, kaip sėdasi jis. Tamsiai mėlynas jo kostiumas buvo pa

prastas, bet nepriekaištingas, banguotus plaukus tramdė preciziškas

kirpimas. Tamsiose rudose akyse švietė išmintis, ir ji siekė netgi šyp

seną, kuri greičiau įspėjo nei sveikino. Arašas buvo ne tik darbuoto

jas, bet ir draugas, ir aš vertinau jo savybę nemalti šūdo.

- Gavome neprastą pasiūlymą už nekilnojamąjį turtą Trisdešimt

šeštojoje gatvėje, - tarė jis.

- Tikrai? - Akimirką dėl mišrių jausmų neatsakiau nieko. Evos

nekenčiamas viešbutis kliudys tol, kol man priklausys. - Tai gerai.

- Tai įdomu, - atkirto jis, užsimetęs kulkšnį ant kelio, - jei galvoje

turėsime tai, kaip lėtai atsigauna rinka. Teko gerokai pasikapstyti, bet

pasiūlymo autorius yra „LanCorp“ filialas.

- Įdomu.

- Įžūlu. Landpnas žino, kad antrasis pasiūlymas gerokai atsilieka

tas „gerokai“ siekia maždaug dešimt milijonų. Siūlau sustabdyti tur

to pardavimą ir vėl pasiūlyti jį po metų ar dvejų.

- Ne. - Atsilošiau ir numojau ranka į jo pasiūlymą, - Lai turisi.

Arašas sumirksėjo.

- Maustai mane? Kokio velnio taip skubi atsikratyti to viešbučio?

Nes negaliu jo laikyti neskaudindamas žmonos.

- Turiu savų priežasčių.

- Tą patį sakei, kai prieš porą metų siūliau jį parduoti, tu geriau

sukišai milijonus jam renovuoti. Tos išlaidos tik dabar pagaliau ima

atsipirkti, ir štai dabar nusprendi parduoti jį esant tokiai nestabiliai

rinkai ir dar vyrukui, kuris medžioja tavo galvą?

24



- Manhatane netinkamo meto parduoti nekilnojamajam turtui

nėra.

Ir jau tikrai nėra netinkamo metu atsikratyti viešbučio, kurį Eva

pakrikštijo mano dulkinimosi lizdeliu.

- Būna ir tinkamesnis metas, pats žinai. Landonas tai žino. Jei

jam parduosi, tik paskatinsi jį.

- Gerai. Gal jis pakels kartelę.

Rajanas Landonas griežia dantį - nekaltinu jo, Mano tėvas su

žlugdė Landonų turtus ir dabar Rajanas norėjo, kad kuris nors Kro

sas už tai kentėtų. Jis ne pirmas ir ne paskutinis mane dėl tėvo per

sekiojantis verslininkas, bet tikrai atkakliausias. Ir ganėtinai jaunas,

kad galėtų šiai užduočiai paskirti daugybę laiko.

Pažvelgiau į Evos nuotrauką ant stalo. Visi kiti argumentai

antraeiliai.

- Ei, - tarė Arašas ir vaizduodamas pasiduodantį iškėlė rankas, -

tai tavo reikalas. Tik noriu sužinoti, ar pasikeitė taisyklės.

- Niekas nepasikeitė.

- Jei tuo tiki, Krosai, esi labiau nutolęs nuo visko, nei maniau. Kol

Landonas rezga planus, kaip tave sužlugdyti, tu ilsiesi paplūdimyje.

- Liaukis mane graužti dėl to, kad pasiėmiau laisvą savaitgalį,

Arasai.

Nė negalvojęs tai pakartočiau. Tos dienos su Eva paplūdimyje

buvo tikras visų sumautų svajonių, kurias tik sau leidau, išsipildymas.

Priėjau prie lango. „LanCorp“ biurai buvo dangoraižyje už dvie

jų kvartalų, iš Rajano Landono kabineto atsivėrė vaizdas tiesiai į

„Crossfire“ pastatą. Spėjau, kad jis tikrai ne vieną valandą spoksojo

į mano kabinetą planuodamas naują žingsnį. Kartkartėmis ir aš į jį

pažvelgdavau ir provokuodavau kirsti stipriau.

Mano tėvas buvo nusikaltėlis, sugriovęs nesuskaičiuojamą galybę

gyvenimų. Bet jis išmokė mane važiuoti dviračiu ir išdidžiai užrašyti

savo vardą. Džefrio Kroso reputacijos neišgelbėsiu, bet galiu apsau

goti tai, ką pastačiau ant jo pelenų.

25



Arašas priėjo prie manęs ir irgi sustojo prie lango.- Nesakysiu, kad elgčiausi kitaip ir nenorėčiau atsiriboti nuo visų

su tokia pupyte, kaip Eva Tramel. Bet po ranka turėčiau prakeiktątelefoną. Ypač tada, kai vyksta rizikingos derybos.

Prisiminęs, kaip laižiau nuo Evos odos ištirpusį šokoladą, pamaniau, kad net jei uraganas būtų plėšęs stogo čerpes, nebūčiau kreipęsį tai dėmesio.

- Verti mane tavęs gailėtis.- „LanCorp“ įsigijus tą programinę įrangą, tyrimų ir plėtros srity

je sugrįžome keletu metų į praeitį. O jis dėl to pasipūtė.Štai dėl ko išties virė Arašo kraujas - dėl Landono mėgavimosi

savo sėkme.- Ta įranga be „PosIT“ technikos kone bevertė.Jis dirstelėjo į mane.- Na, tai kas?- Trečias punktas dienotvarkėje.Jis atsisuko į mane.- Maniškėje ten įrašyta „Nenustatyta“.- Na, maniškėje - „PosIT“. Ar tau to gana?- Velnias.Mano telefonas ant stalo pyptelėjo ir iš kolonėlių pasigirdo Skoto

balsas.- Keli dalykai, pone Krosai. Pirmąja linija skambina panelė

Tramel.- Ačiū, Skotai. - Priėjau prie telefono, kraują man kaitino me

džioklės instinktas. Jei mums pavyktų gauti „PosIT“, Landonas grįžtų, iš kur pradėjęs. - Kai baigsiu, sujunk mane su Viktoru Rejesu.

- Būtinai, Dar kai kas - vestibiulyje ponia Vidai, - pasakė jis ir ašsustojau it įkastas. - Ar norėtumėte, kad atidėčiau rytinį susitikimą?

Pažvelgiau į stiklinę pertvarą, skiriančią mano kabinetą nuo visoaukšto, bet motinos iš tokio atstumo nesimatė. Sugniaužiau kumščius. Laikrodis telefone rodė, kad turiu dešimt laisvų minučių, be to,

26



skambina žmona. Pajutau troškimą priversti motiną laukti tol, kol aš

įterpsiu ją į savo dienotvarkę, o ne atvirkščiai, bet nustūmiau jį šalin.

- Laimėk man dvidešimt minučių, - liepiau jam. - Pasikalbėsiu

su panele Tramel ir Rejesu, tada galėsi įleisti ponią Vidai.

- Supratau.

Akimirką luktelėjau. Tada pakėliau ragelį ir spustelėjau mirksintį

mygtuką.

27



2 S KY RIUS

- Angele.

Gideono balsas iki šiol mano jutimus veikė lygiai taip pat, kaip

tada, kai išgirdau jį pirmą sykį. Civilizuotas, bet geidulingai žemas,

jis vedė mane iš proto tiek miegamojo tamsoje, tiek ir telefonu, tik

čia neblaškė tas neįtikėtinai nuostabus jo veidas.

- Labas. - Prisistūmiau savo sukamąja kėde kiek arčiau stalo. -

Ne laiku?

- Jei tau manęs reikia, aš čia.

Kažkas jo balse buvo ne taip.

- Galiu perskambinti vėliau.

- Eva. - Valdingai ištartas vardas privertė mane suriesti kūno spalvos

„Louboutin“ bateliuose tūnančius kojų pirštelius. - Sakyk, ko norėjai.

Tavęs, norėjau pasakyti, o tai juk daugiau nei beprotiška, nes juk

vos prieš kelias valandas jis išdulkino mane iš proto, O prieš tai dul

kino mane iš proto kone visą naktį.

Todėl tik tariau:

- Man reikia paslaugos.

- Mėgstu, kai man atsidėkoji.

Įtempti mano pečiai šiek tiek atsileido. Jis iš tiesų mane įskaudino

paminėdamas Koriną, o paskui kilęs ginčas vis dar neišėjo man iš

galvos. Bet privalau nustumti jį šalin, pamiršti.

- Ar apsauga turi adresus visų, kas dirba „Crossfire“ pastate?

- Turi jų asmens dokumentų kopijas. Kodėl klausi?

28



- Biuro registratorė yra mano draugė, ji jau savaitę serga ir nesirodo darbe. Nerimauju dėl jos.

- Jei nori užsukti pas ją ir patikrinti, kaip ji, adresą tau turėtųduoti ji pati.

- Paprašyčiau, jei ji atsilieptų į mano skambučius. - Pirštu perbraukiau kavos puodelio kraštelį ir įsižiūrėjau į mudviejų su Gideo-nu nuotraukų koliažą ant savo stalo.

" Ar jūs nesikalbat?- Ne, mes nesipykom, nieko panašaus. Tiesiog tai labai nepanašu

į ją, ji tikrai su manimi susisiektų, juk paprastai kasdien skambinaman į darbą pranešti, kad vis dar serga. Ji juk pleputė, žinai?

“ Ne, “ nutęsė jis, ~ Nė nenutuokiu.Jei tai būtų pasakęs bet kuris kitas vyrukas, būčiau pamaniusi,

kad kalba sarkastiškai. Bet ne Gideonas. Manau, jis iš viso niekadanekalba su moterimis tikslingai. Net ir su manimi jis dažnai būdavotikras nemokša, lyg nebūtų iki galo socialiai išsivystęs, kad galėtų deramai asistuoti priešingai lyčiai.

- Tada teks patikėti mano žodžiu, šaunuoli. Aš tik... Tik noriuįsitikinti, kad jai viskas gerai.

~ Šalia manęs stovi mano advokatas, bet šiuo atveju net nereikia jo klausti, ar perduoti tau informaciją tavo pasiūlytu būdu būtųlegalu. Paskambink Kauliui, jis ją suras.

- Tikrai? ~ Mintyse iškilo tamsiaplaukio, tamsiaakio apsaugosspecialisto portretas. - Jis tam neprieštaraus?

- Angele, aš jam moku, kad jis niekam neprieštarautą.- Ak.Žaidžiau su rašikliu. Žinojau, kad neturėčiau nejaukiai jaustis

naudodamasi Gideono ištekliais, bet jaučiausi taip, it mūsų santykiųsvarstyklės linktų \ jo pusę. Tikrai nemaniau, kad kada nors jis panaudotų tai prieš mane, bet man atrodė, kad nelaikys manęs lygia, otai man labai svarbu.

29



Jis jau ir taip susitvarkė su keliais rūpesčiais pats vienas, nors prieto turėjau prisidėti ir aš. Pavyzdžiui, tą reikalą dėl klaikiosios SemoJimaros mano ir Breto sekso juostos. Ir dėl Neitano.

Visgi paklausiau:

- Kaip man jį pasiekti?- Atsiųsiu jo numerį.- Gerai. Ačiū.- Noriu, kad kai važiuosi su ja pasimatyti, kartu važiuotų Angų-

sas, Raulis arba aš pats.- O aš dar maniau, kad bus nejauku.

Dirstelėjau į Marko kabinetą įsitikinti, kad bosui nieko iš manęsnereikia. Darbe stengiausi neskambinėti asmeniniais reikalas, betMegumės nebuvo jau keturias dienas iš eilės, ir per visą tą laiką ji nėkarto man nepaskambino ir neatrašė.

- Nesvaičiok man nieko apie draugių pirmenybę, Eva. Turi manbent trupinį numesti.

Supratau potekstę. Jis nerimauja dėl mano kelionės į San Diegą,bet užmerkia dėl to akis. Už tai aš turiu irgi šiek tiek nusileisti.- Gerai, gerai. Jei jos darbe nebus ir pirmadienį, sugalvosim, kaip

elgtis.- Gerai. Dar kas nors?- Ne. Viskas. - Mano žvilgsnis vėl nuklydo į mudviejų nuotrau

ką ir pajutau dilgtelint širdį, kaip visada, kai į jį žiūrėdavau. - Ačiū.Tikiuosi, tavo diena bus nuostabi. Beprotiškai tave myliu, žinai. Irne, nesitikiu, kad pasakysi tą patį ir man savo advokato akivaizdoje.

- Eva. - Jo balsas buvo toks ilgus, kad paveikė mane labiau, neibūtų galėję žodžiai. - Užeik pas mane po darbo.

- Žinoma. Nepamiršk paskambinti Keriui dėl lėktuvo.

- Galima sakyti, jau paskambinau.Padėjau ragelį ir atsilošiau kėdėje.- Labas rytas, Eva.

$0



Pasisukau su visa kėde į Kristiną Fild, vykdomąją agentūrospirmininkę.

- Labas rytas.- Norėjau tave dar sykį pasveikinti su sužadėtuvėmis. - Jos žvilgs

nis nuklydo man per petį prie įrėmintų nuotraukų. ~ Atleisk, nežino jau, kad judu su Gideonu Krosu susitikinėjate.

- Viskas gerai. Darbe apie asmeninį gyvenimą stengiuosinekalbėti.

Pasakiau tai nerūpestingai, nes nenorėjau pyktis su viena išpartnerių. Visgi tikėjausi, kad užuominą ji pagavo. Gideonas - mano

gyvenimo centras, bet bent kelios to gyvenimo dalys privalo likti tikmano.Ji nusijuokė.- Gerai! Žinoma, tai tik parodo, kad nepakankamai ištempiu

ausis.- Abejoju, kad praleidžiate ką nors svarbaus.

- Ar tai dėl tavęs Krosas pasiūlė mums „Kingsman“ kampaniją?Mintyse krūptelėjau. Žinoma, kodėl gi ji neturėtų pamanyti, kadrekomendavau savo vaikinui mūsų agentūrą - juk ji tikriausiai spėja,kad jei jau susižadėjome, vadinasi, susitikinėjame gana ilgai. Jei prisipažinčiau, kad agentūroje „Waters Field & Leaman" dirbu ilgiau, neisusitikinėju su Gideonu, - o dirbu vos keletą mėnesių, - paleisčiau į

laisvę galybę gandų, o to man visai nereikia.Dar blogiau, buvau beveik įsitikinusi, kad Gideonas išties pasinaudojo degtinės kampanija, norėdamas įsitraukti mane į savo gyvenimąpagal savo taisykles. Tai nepaneigia fakto, kad Markas stebėtinai puikiai pasidarbavo prie mūsų pasiūlymo. Nenorėjau, kad mudviejų suGideonu santykiai nukreiptų dėmesį nuo mano boso ir jo pasiekimų.

- Ponas Krosas pats nusprendė pasiūlyti kampaniją agentūrai, -atsakiau nusprendusi sakyti tiesą. - Ir tai buvo puikus sprendimas.Markas tuo pasiūlymu pataikė tiesiai į dešimtuką.



Kristina linktelėjo.- Tiesa. Na, gerai, leisiu tau grįžti prie darbo. Tarp kitko, Markas

irgi negaili tau pagyrų. Visi džiaugiamės, kad dirbi mūsų komandoje.Prisiverčiau nusišypsoti, nors diena išties prasidėjo sunkiai.

Pirmiausia Gideonas išmuša mane iš vėžių su tuo Korinos mėšlu.Tada sužinau, kad Megumė vis dar serga. Ir štai dabar su manimiimama kitaip elgtis darbe, nes mano vardas reikšmingai siejamas suGideonu.

Atsidariusi elektroninį paštą ėmiausi peržiūrėti rytinius laiškus.Supratau, kad Gideonas norėjo priversti mane pajusti tai, ką jutopats, todėl ir metė Korinos kortą. Žinojau, kad pokalbis apie Bretąnebus gražus, todėl jį ir atidėliojau, bet užsiminusi apie tai neturėjau

jokių slaptų motyvų, neturėjau jų ir kai Eretą pabučiavau. ĮskaudinauGideoną, tiesa, bet nuoširdžiai galėjau pasakyti, kad nesirengiau todaryti sąmoningai.

Gideonas, kita vertus, sąmoningai nusprendė mane įskaudintiNežinojau, kad jis tai gali ar kad to nori. Šįryt kažkas svarbaus tarpmūsų pakito. Lyg būtų susvyravusi pagrindinė pasitikėjimą laikantikolona.

Ar jis tai žino? Ar supranta, kokia didelė tai problema?Suskambo telefonas ant stalo, atsiliepiau įprastiniu pasisveiki

nimu.- Kiek dar rengeisi laukti, prieš pasakydama man apie sužadė

tuves?Nespėjau sulaikyti atodūsio. Penktadienis, regis, tikrai bus ne

lengvas.- Labas, mama. Ruošiausi paskambinti tau per pietus.- Žinojai vakar vakarei - apkaltino mane ji. - Ar jis pasipiršo tau

pakeliui į restoraną? Nes nieko apie tai nesakei mums kalbantis apietai, kad jis paprašė tavo tėvo ir Ričardo leidimo. Restorane mačiaužiedą ir spėjau, kad taip ir yra, bet tu nieko nesakei, o aš nenorėjaukamantinėti, nes pastaruoju metu tu tokia jautri. O...

32



- O tu pastaruoju metu pažeidinėji įstatymą, - atšoviau*

- ...Gideonas irgi mūvėjo žiedą, tad pamaniau, gal tai koks nors

pažadas ar panašiai...

- Taip ir yra.

- ...o tada perskaitau apie sužadėtuves internete! Na, tikrai, Eva*

Nė viena motina neturėtų internete perskaityti apie tai, kad jos dukra

išteka!

Tuščiu žvilgsniu spoksojau į monitorių, o mano širdis pamažu

ėmė daužytis.

“ Ką? Kur internete?

- Kur tik to nebuvo! „Page Six“ „HuffPost“ tinklalapiuose...

Ir leisk pakartoti. - iki metų galo padorių vestuvių man suruošti

neįmanomaiDar nebuvau gavusi savo kasdieninio „Google“ naujienlaiškio,

tad paskubomis atsidariau paiešką ir Iš tos skubos suklydau rašyda

ma savo pačios pavardę. Nesvarbu.

Garsenybė Eva Trarnelpasičiupo aukso žiedą. Žinoma>ne tiesiogine to žodžio prasme. Multimilijardierius verslininkas Gide-

onas Krosas, kurio pavardė jau tapo prabangos ir pertekliaus sinonimu, ant moters, kuri netrukus vadinsis jo pavarde, piršto

neužmautų nieko prastesnio nei platina (nuotraukoje kairėje). Mūsų šaltinis iš „Cross Industries" patvirtino didžiulio kairę panelės Tramel ranką puošiančio akmens reikšmę. Apie žiedą, kurį mūvint pastebėtas Krosas, komentarų nebuvo (nuotrauka

dešinėje). Vestuves planuojama surengti iki metų galo. Negalime nespėlioti, iš kur tokia skuba. Pradėta operacija „Gidevos pilvuko

stebėjimas".

- O Dieve, - tariau su siaubu. ~ Baigiu. Turiu paskambinti tėčiui.

- Eva! Privalai užsukti pas mane po darbo. Turime aptarti

vestuves.



Laimei, mano tėtis buvo Vakariniame krante, tad, priklausomainuo jo darbo grafiko, turėjau dar bent tris valandas.

- Negaliu. Savaitgalį su Keriu skrendu į San Diegą.- Manau, kuriam laikui derėtų atidėti bet kokias keliones. Tau

reikia...- Pradėk be manęs, mama, - beviltiškai ją nutraukiau ir dirstelė

jau į laikrodį, - Nieko konkretaus sugalvojusi nesu.- Tu. juokam..- Turiu eiti. Reikia dirbti. - Padėjau ragelį ir ištraukiau stalčių,

kuriame gulėjo mano išmanusis telefonas.- Labas. - Markas Garitis palinko per pertvarą virš mano stalo ir

žavingai, kreivai man šyptelėjo. - Pasirengusi?- Em... - Mano pirštas pakibo virš telefono mygtuko. Nežinojau,

ko imtis - to, už ką man moka, tai yra dirbti, ar užtikrinti, kad tėtis apie mano sužadėtuves sužinos iš manęs. Paprastai tokia dilemaman jokių abejonių nekeltų. Mėgau savo darbą ir nenorėjau tinginiaudama rizikuoti jį prarasti. Bet tėtis nuo tada, kai buvo susidėjęssu mama, vis kažkoks nusiminęs, ir man dėl jo neramu. Jis ne iš tų,kurie lengva ranka permiega su ištekėjusiomis moterimis, nesvarbu,kad ją ir myli.

Įdėjau telefoną atgal į stalčių.- Žinoma, - atsakiau, atsistūmiau nuo stalo ir prigriebiau planšetę.Įsitaisiusi savo įprastinėje vietoje priešais Marko stalą, išsiunčiau

tėčiui žinutę iš planšetės - parašiau, kad turiu papasakoti kai kąsvarbaus ir paskambinsiu perpiet.

Tai geriausia, ką galiu padaryti. Tegaliu viltis, kad to užteks.

34



3 S IKY IH US

» Oho, na tu ir apsukrus.

Padėjau ragelį ir pakėliau akis į Arašą.

- Tu dar čia?

Advokatas nusijuokė ir patogiau įsitaisė ant sofos mano kabinete.

Vaizdas toli gražu nebuvo toks malonus, kokį visai neseniai dovano

jo mano žmona.

- Pliurpi su uošviu, - tarė jis. - Įspūdinga. įsivaizduoju, kad ir Eva

bus nustebinta. Tikriausiai to ir tikiesi savaitgaliui artėjant.

Po velnių, tikra tiesa. Kai susitiksiu su Eva San Diege, man pri

reiks visų įmanomų taškų.

- Ji išvyksta savaitgaliui. O tau reikia keliauti į konferencijų kam

barį, kol jie ten neužsilaukė. Prisidėsiu, kai tik galėsiu.

Jis atsistojo.

- Taip, girdėjau. Atėjo tavo motina. Teprasideda vestuvių karš

tinė. Kadangi tu šį savaitgalį laisvas, gal šįvakar pas mane suburiam

visus senuosius bičiulius? Daug laiko praėjo, o ir tavo viengungio

dienos suskaičiuotos. Na, techniškai jos jau baigėsi, bet niekas kitas

to nežino.

O jį varžo advokato konfidencialumas.

Po akimirkos jau buvau nusprendęs.

- Gerai. Kelintą?

- Apie aštuntą.

Linktelėjau ir pagavau Skoto žvilgsnį. Supratęs mane, jis apėjo

savo stalą ir pasuko į registratūrą.



- Puiku, - Arašas išsišiepė, - Pasimatysim susitikime.

Per tas dvi minutes, kurias praleidau vienas, parašiau Angusui ži

nutę apie kelionę į Kaliforniją. Dar turėjau ten nebaigtų reikalų, tad

tvarkydamas juos tuo metu, kai Eva lankys tėvą, turėsiu rimtą dingstį

būti ten, kur ir ji. Nors, žinoma, ta dingstis man ir nebūtina.

- Gideonai.

Vos įėjus motinai sugniaužiau kumščius.

Skotas atsekė jai pavymui ir paklausė:

~ Ar tikrai nieko nenorite, ponia Vidai? Gal kavos? Vandens?

Ji papurtė galvą.

- Ne, ačiū. Viskas gerai.

- Gerai. - Jis nusišypsojo ir išėjęs uždarė paskui save duris.

Spustelėjau mygtuką ant stalo ir stiklinės kabineto sienos apsi

niaukė, kad niekas pagrindiniame aukšte nieko pro jas nematytų.

Motina priėjo artyn, vilkėjo tamsiai mėlynomis kostiuminėmis kel

nėmis ir balta palaidine, atrodė liekna ir elegantiška. Plaukus buvo

sušukavusį į tvarkingą tamsų kuodą, pabrėždama nepriekaištingą,

siaurą veidą, kurį taip dievino mano tėvas. Kadaise dievinau ir aš.

Dabar sunku buvo ir pažvelgti į ją.

O kadangi mudu buvome tokie panašūs, kartais sunku būdavo

pažvelgti ir į save.

- Labas, mama. Kokie vėjai atnešė į miestą?

Ji pasidėjo rankinę ant mano stalo kampo.

- Kodėl Eva mūvi mano žiedą?

Tas menkutis malonumas, kurį pajutau ją pamatęs, tučtuojau

ištirpo.

- Tai mano žiedas. O atsakymas į tavo klausimą akivaizdus: ji

mūvi žiedą, nes aš jai jį padovanojau piršdamasis.

- Gideonai. - Ji atlošė pečius. - Nežinai, kur veliesi.

Prisiverčiau nuo jos nenusisukti. Nekenčiau tų jos nuoskaudos

kupinų akių. Mėlynų akių, tokių pat kaip mano.

- Neturiu tam laiko. Dėl tavęs atidėjau svarbų susitikimą.



- Nebūčiau ėjusi pas tave į darbą, jei būtum atsiliepęs į manoskambučius ar bent retsykiais grįžtum namo! ~ Dailios, rausvos joslūpos nepritariamai įsitempė,

- Ten ne mano namai.- Ji tave išnaudoja, Gideonai.Nusikabinau švarką.- Jau kalbėjome apie tai.Ji sukryžiavo rankas ant krūtinės it gindamasi. Pažinojau savo

motiną - čia tik pradžia,- Ji susidėjo su tuo dainininku, Bretu Kleinu. Ar žinai? Ir turi

bjauriąją pusę, kurios tu nematei. Aną naktį su manimi elgėsi tiesiogpagiežingai.

~ Pasikalbėsiu su ja. - Pasitaisydamas timptelėjau švarko atlapusir pasukau durų link. - Jai nederėtų švaistyti savo laiko.

Motinai užkando amą.- Bandau tau padėti.- Kiek per vėlu, taip neatrodo?Pervėriau ją akimis ir ji drebančiomis kojomis žingtelėjo atatupsta.~ Žinau, kad Džefrio mirtis tau buvo smūgis. Visiems mums buvo

sunku. Mėginau duoti tau...- Nesiruošiu čia to aptarinėti! - pratrukau įtūžęs, kad ji drįsta

darbo metu prabilti apie tokį asmenišką dalyką, kaip mano tėvo savižudybė. - Švaistai mano rytą, įgrisai man iki gyvo kaulo. Leisk taupaaiškinti. Nė vienas scenarijus, kur tu stoji prieš Evą, nesibaigia tavopergale.

- Tu manęs neklausai!- Negali pasakyti nieko, kas ką nors pakeistų. Jei ji geistų mano

pinigų, atiduočiau jai viską iki paskutinio cento. Jei geistų kito vyro,priversčiau jį pamiršti.

Ji pakėlė virpančią ranką prie galvos ir persibraukė plaukus taisydama, nors nė viena žvilganti sruoga nebuvo išsprūdusi iš savovietos.



- Linkiu tau tik geriausio, o ji atkasa mėšlą, kurį jau seniai palai

dojome. Negali būti, kad tokie santykiai tau į naudą. Ji kursto nesan

taiką šeimoje, kuri...

- Mes nebendraujame, mama. Eva neturi su tuo nieko bendro.

- Nenoriu, kad taip būtų! - Ji žingtelėjo artyn ir ištiesė ranką.

Tarp jos palaidinės atlapų žvilgėjo juodųjų perlų vėrinys, riešą puošė

prabangus safyrais puoštas laikrodis. Po mano tėvo mirties ji nebetę-

sė savo gyvenimo. Sustojo, ištrynė viską, kas buvo prieš tai, ir pradėjo

iš naujo. Ir niekada neatsigręžė. - Pasiilgau tavęs. Myliu tave.

- To negana.

- Taip nesąžininga, Gideonai. Nesuteiki man šanso.

- Jei tave reikia pavėžėti, Angusas tavo paslaugoms. - Suėmiau

durų rankeną ir stabtelėjau. - Daugiau čia nesirodyk, mama. Man

nepatinka su tavimi pyktis. Mums abiem bus geriau, jei tiesiog lai

kysiesi atokiau.

Palikau duris praviras ir pasukau konferencijų kambario link.

- Nufotografavai šiandien?

Pažvelgiau į priešais mano stalą stovintį Raulį. Buvo apsivilkęs

paprastu juodu kostiumu ir žvelgė įdėmiai kaip žmogus, kurio dar

bas buvo visada viską matyti ir girdėti,

- Taip, - atsakė jis. - Ne daugiau nei prieš valandą.

Vėl nuleidau žvilgsnį į nuotrauką. Į Enę Lukas žiūrėti buvo nelen

gva. Lapę primenantis jos veidas su aštriu smakru ir dar aštresnėmis

akimis sugrąžino prisiminimus, kuriuos troškau ištrinti. Prisimini

mus ne tik apie ją, bet ir apie jos brolį, kuris buvo toks į ją panašus,

kad mano kūnas nuėjo pagaugais.

- Eva sakė, kad ta moteris buvo ilgais plaukais, - sumurmėjau pa

stebėjęs, kad Enės plaukai vis dar buvo apkirpti trumpai. Prisiminiau,

kaip jie priminė plastiką ir kaip aštrūs, geliu persunkti galiukai braižė

man šlaunis mano pimpiui baksnojau! jai galugerklį - ji beviltiškai

man čiulpė, norėdama, kad sustandėčiau ir galėčiau ją išdulkinti.



Grąžinau planšetę Kauliui.- Išsiaiškink, kas ji.- Klausau.- Ar Eva tau skambino?Jis susiraukė.- Ne. - Tada išsitraukė išmanųjį, patikrino ir pakartojo: - Ne.- Gal palauks, kol nuskris į San Diegą. Nori, kad surastum jos

draugę.- Jokių problemų. Pasirūpinsiu tuo.- Pasirūpink ja, ~ tariau nenuleisdamas nuo jo akių.- Nereikia nė sakyti.- Žinau. Ačiū.Jam išėjus iš mano kabineto, atsilošiau kėdėje. Mano praeityje

buvo daugybė moterų, kurios galėtų sukelti problemų su žmona.Moterys, su kuriomis miegojau, buvo iš prigimties agresyvios, joskeldavo man poreikį paimti viršų. Eva - vienintelė, paėmusi vairą įsavo rankas ir privertusi mane trokšti daugiau.

Kuo toliau, tuo labiau leisti jai būti toli darėsi sunkiau, o ne lengviau.- Atvyko „Envoy“ komanda, - pranešė Skotas per kolonėlę.- Įleisk.

Sukaupęs visas jėgas, nudirbau dienos darbus, užbaigiau savaitės užduotis, pradėjau naujas. Turiu daug ką išbraukti iš dienotvarkės, jeinoriu pasiimti laisvų dienų ir praleisti jas su Eva. Mūsų vienadienismedaus mėnuo buvo tobulas, bet toli gražu per trumpas. Norėjausu ja praleisti mažiausiai dvi savaites, o dar geriau mėnesį. Kur norstoli nuo darbo ir kitų įsipareigojimų, kur ji būtų visa mano ir niekasmums netrukdytų.

Ant stalo suvibravo išmanusis, dirstelėjau į jį ir nustebau, ekranepamatęs sesers veidą. Kiek anksčiau buvau parašęs Airlandei žinutęapie sužadėtuves. Ji atrašė trumpai drūtai: „Jėga! Puikumėlis. Sveikinu, brol!“

39



Vos spėjau pasisveikinti ir ji mane pertraukė.- Po velnių, aš tokia susijaudinusi! - sušuko ji, priversdama mane

atitraukti telefoną nuo ausies.- Žiūrėk, ką kalbi.- Juokauji? Man septyniolika, ne septyneri. Tai taip nerealu.

Amžinai norėjau sesers, bet visada maniau, kad kai judu su Kristoferiu liausitės lakstę per mergas ir susitupėsit, būsiu žilagalvėseptyniasdešimtmetė.

Atsilošiau.- Gyvenu tam, kad tarnaučiau.- Aha. Kurgi ne. Tau pasisekė, žinai. Saugok Evą.- Taip, žinau.- Jos dėka dabar galiu prie tavęs kibti. Šviesiausia mano dienos

dalis.Pajutau, kaip surakina krūtinę, tad akimirką patylėjęs pasisten

giau atsakyti nerūpestingu balsu:- Keista, bet mano taip pat.- Na, taip. Taip ir turėtų būti. - Ji prakalbo tyliau: - Girdėjau,

kaip mama dėl to eina iš proto. Pasakojo tėčiui, kad buvo pas tavedarbe ir jūs susipykot, ar kažką. Manau, ji šiek tiek pavydi. Praeis.

- Nesijaudink dėl to. Viskas gerai.- Žinau. Tik užknisa, kad ji negalėjo susiturėti bent jau šiandien.

Na, tiesiog norėjau, kad žinotum, kokia aš susijaudinusi.- Ačiū.- Bet gėlyčių nebarstysiu. Tam aš jau per sena. Nors pamerge būti

sutikčiau. Gal net ir pabroliu. Šiaip sakau.- Gerai. - Išsišiepiau. - Perduosiu Evai.Vos tik padėjau ragelį, vidine linija pyptelėjo Skotas.- Atvyko panelė Tramel, - pranešė jis ir tik tada suvokiau, kaip

jau vėlu. - Ir tik priminsiu, kad jūsų vaizdo konferencija su plėtroskomanda Kalifornijoje prasidės po penkių minučių.

40



Atsistūmęs nuo stalo, pamačiau, kaip Eva išeina iš už kampo. Ga

lėčiau stebėti ją valandų valandas. Jos linguojantys Įdubai vertė mane

beprotiškai jos geisti, o ryžtingai kilstelėtas smakras metė iššūkį vi

siems valdingiems mano instinktams.

Norėjau sučiupti jos į uodegėlę surištus plaukus, užvaldyti jos lū

pas ir trintis į ją. Lygiai taip pat stipriai, kaip to troškau ir pirmąsyk

ją pamatęs. Ir kaskart paskui.

- Persiųsk komandai pasiūlymų aplanką, - paliepiau Skotui. ~ Te

gul peržiūri, aš netrukus prisidėsiu. ,

- Klausau, sere.

Eva įžengė pro duris.

- Eva. - Atsistojau. - Kaip tavo diena?

Ji apėjo stalą ir griebė mane už kaklaraiščio.

Akimirksniu sustandėjau ir nebemačiau nieko, tik ją.

- Po velnių, myliu tave, - tarė ji ir truktelėjo kaklaraištį, o mūsų

lūpos susitiko.

Apglėbiau ranka jos liemenį, kita apčiuopomis suieškojau stiklo

skaidrumo valdiklius, visą tą laiką leisdamas jai bučiuoti mane taip,

lyg jai priklausyčiau. Nes priklausiau.

Po sudėtingos dienos jos lūpos, besispaudžiančios prie manųjų, ir

su niekuo nesupainiojami savininkiški judesiai buvo viskas, ko man

reikėjo. Glausdamas ją pasisukau, atsisėdau ant stalo krašto ir pri

sitraukiau sau tarp šlaunų. Galėčiau sakyti, kad šitaip ją glėbdamas

jaučiausi saugiau, bet, jei atvirai, man linko keliai.

Tai jos bučiniai. Jos bučiniai priversdavo mane jaustis taip, kaip

po trijų valandų sparingo su treneriu.

Giliai įkvėpiau pro kylantį geismo rūką, kvėpavau ja, leidausi

svaiginamas švelnaus kvepalų aromato ir provokuojamo jos pačios

dvelksmo. Jos lūpos buvo tokios švelnios ir drėgnos, ir kuo subtiliau

siai reiklios. Liežuvis švelniai mane laižė, ragavo, erzino ir be jokių

pastangų jaudino.

4H



Eva bučiavo mane taip, it būčiau gardžiausias kąsnelis pasaulyje,lyg būtų beviltiškai įjunkusi į mano skonį. Nuo to jausmo svaigo galva, jis tapo man būtinas. Gyvenau dėl jos bučinių.

Jai mane bučiuojant tvirtai žinojau, kad mano vieta čia, su ja.

Kryptelėjusi galvą jį suvaitojo tiesiai man į burną - pasigirdošvelnus malonumo ir atsidavimo atodūsis. Jos plaukai vėlėsi manoplaukuose, slydo, tempė. Jausmas, kad esu sučiuptas - paimtas - manbuvo sukrečiamiausias iššūkis. Prisitraukiau ją artyn, ir tvirtas jospilvas atsirėmė į kietą mano erekciją.

Kotas tvinkčiojo, maudė.

- Priversi mane baigti, - sumurmėjau. Visų tų pastangų, kuriųman prireikdavo anksčiau vien tam, kad susijaudinčiau, su žmonaman nebereikėjo. Kraują kaitindavo vien tai, kad ji egzistuoja. Josgeismo stiprumo pakako man sujaudinti.

Ji šiek tiek atsilošė, kaip ir aš, buvo nuilsusi.- Neprieštarauju.

- Ir aš neprieštaraučiau, jei manęs nelauktų susitikimas.- Nenoriu tavęs gaišinti. Tik norėjau padėkoti už tai, ką pasakeimano tėčiui.

Nusišypsojau ir abiem rankomis suspaudžiau jos užpakalį.- Mano advokatas sakė, kad už tai gausiu krūvą taškų.- Turėjau tiek daug darbo, kad progą jam paskambinti gavau tik

per pietus. Nerimavau, jog apie mūsų sužadėtuves jis išgirs ne iš manęs, - Ji kumštelėjo man į petį. - Galėjai bent perspėti, kad skelbiapie jas pasauliui!

Gūžtelėjau pečiais.- Tai nebuvo planuota, bet juk neneigsi, kai paklausia.Ji gudriai išsišiepė.

- Žinoma, ne. Ar matei tuos apgailėtinus straipsnius apie pilvuką?- Kol kas tai gąsdinanti mintis, - tariau, stengdamasis kalbėti nerūpestingai, nors ir pajutau užplūstant staigų nerimą. - Kurį laikądar ketinu su niekuo tavęs nesidalinti.



- Tikrai? - Ji papurtė galvą. - Persigandau, kad tėtis pamanys, jogesu susižadėjusi ir nėščia, ir tiesiog nepasivarginau jam pranešti. Taippalengvėjo, kai paskambinusi sužinojau, kad viską jam paaiškinai ir jį nuraminai.

- Su malonumu.Padegčiau visą pasaulį, jei to prireiktų, kad tik niekas nestotų jaiskersai kelio.

Ji ėmėsi sagstyti mano liemenę. Kilstelėjau antakius nebyliaiklausdamas, bet jos tai nesustabdė.

- Dar neišvykau, o jau tavęs ilgiuosi, - tyliai tarė ji ir p'atiesino

mano kaklaraištį.- Nevažiuok.- Jei norėčiau tiesiog kuriam laikui užsidaryti su Keriu, padary

čiau tai čia pat, namie, o ne San Diege. - Ji pažvelgė man į veidą. -Bet jis iš proto eina dėl Tatjanos nėštumo. Be to, man reikia pabūtisu tėčiu. Ypač dabar.

- Ar norėtum man ką nors pasakyti?- Ne. Kai su juo kalbėjausi, jis man pasirodė normalus, bet, manau, tikėjosi, kad prieš man ištekant praleisime daugiau laiko dviese.Jam juk atrodo, kad mudu ką tik susipažinome.

Žinojau, kad geriau laikyti liežuvį už dantų, bet nepajėgiau:- Be to, negalime pamiršti Kleino.Ji sukando dantis. Nuleido žvilgsnį į savo pirštus, segiojančius

liemenę.- Tuoj išvykstu. Nenoriu vėl pyktis.Pačiupau jos rankas.- Eva. Pažvelk į mane.Žiūrėdamas į audringas jos akis pajutau, kaip suspaudžia krūtinę,

kaip joje bunda maudulys, galintis apversti viską aukštyn kojomis. Jivis dar ant manęs pyko, o aš negalėjau to pakęsti.

- Vis dar nesupranti, ką su manimi darai. Kaip vedi mane iš proto.- Tik nereikia. Tau nederėjo minėti Korinos.

43



- Gal ir ne. Bet, būk atvira, apie Kleiną šįryt prakalbai todėl, kad

su nerimu lauki pasimatymo su juo.

- Nieko panašaus!

- Angele, - Kantriai į ją pažvelgiau. - Su nerimu. Permiegot su

juo nepermiegosi, bet manau, kad tau ramybės neduoda mintis, jog

gali peržengti ribą, kurios peržengti neturėtum. Tau reikėjo aiškios

mano reakcijos, tad kalbėjai tiesmukai ir ją gavai. Tau reikėjo pama

tyti, ką tai man padarytų, Pamatyti, kad vien nuo minties apie tave

su juo man darosi bloga.

- Gideonai. - Ji sučiupo man už bicepsų. - Nieko nenutiks.

- Neieškau pasiteisinimų. - Pirštų galais palytėjau jos skruostą. -Įskaudinau tave, atsiprašau.

- Ir aš atsiprašau. Jokiu būdu nenorėjau pridaryti problemų ir vis

viena pridariau.

Ji gailisi dėl mūsų barnio. Mačiau tai jos akyse.

- Mokomės žengdami į priekį. Kartkartėmis susimausim. Tu tik

privalai manimi pasitikėti, angele.- Pasitikiu, Gideonai. Todėl šitaip toli ir nuėjome. Bet mintis, kad

tu iš viso galėtum mane įskaudinti - ir specialiai... - Ji papurtė galvą,

mačiau, kad mano žodžiai ją ėda. - Tu juk turėjai būti tas žmogus,

kuris, žinau, niekada manęs specialiai neįskaudins.

Girdėti, kaip ji abejoja savo pasitikėjimu manimi, buvo smūgis

į paširdžius. Priėmiau jį, tada pasiaiškinau taip, kaip aiškindavausitik jai. Aiškinčiau bet ką, kalbėčiau valandų valandas, pasirašyčiau

pažadą krauju... jei tik paskui ji manimi patikėtų.

- Tarp specialaus veiksmo ir piktavališkų kėslų yra skirtumas, ar

ne? - Suėmiau delnais jos veidą, - Pažadu, niekada neskaudinsiu ta

vęs vien tam, kad įskaudinčiau. Nejau nematai, kad aš lygiai toks pat

pažeidžiamas? Turi lygiai tiek pat galios įskaudinti ir mane.Jos veidas sušvelnėjo, tapo dar gražesnis.

- Aš to nedaryčiau.



- Bet aš padariau. Privalai man atleisti.Ji žingtelėjo atbulomis.- Nekenčiu tokio tavo tono.Nusprendžiau pasaugoti save, tad neleidau išsprūsti šypsenai.

- Bet nuo jo tu drėksti.Nudiegusi mane žvilgsniu per petį, Eva priėjo prie lango ir susto jo ten pat, kur šįryt stovėjau aš. Į uodegėlę surišti plaukai pabrėžė josveido grožį ir neleido paslėpti emocijų. Skruostai nuraudo.

Ar ji bent nutuokia, kad dažnai įsivaizduoju, kaip ją, tokią suirzusią, surišu? Ne tam, kad sutramdyčiau ar pririščiau, o tam, kad su

laikyčiau tą gyvą jos energiją, tą troškimą gyventi, kokio aš niekadaneturėjau. Ji man tai dovanojo, atidavė.- Nemėgink valdytį manęs seksu, Gideonai, - tarė ji atsukusi man

nugarą.- Iš viso nenoriu tavęs valdyti.- Tu manimi manipuliuoji. Darai... kalbi... tik tam, kad gautum

trokštamą atsakymą.Sukryžiavau rankas ant krūtinės, prisiminęs, kaip ji bučiavoKleiną.

- Visai kaip tu, tai jau aptarėme.Ji atsisuko į mane.- Man galima, aš moteris.

- Ak. - Dabar Jau nusišypsojau. - Žinojau.- Tu man tikra mįslė. - Ji atsiduso. Mačiau, kaip paleidžia užsili-kusį pyktį. - O štai tu mane permatai kiaurai. Žinai, ką sakyti ir kada.

- Jei manai, kad kiekvieną mielą dieną neskiriu daugybės laiko,mėgindamas tave perprasti, tai esi nepakankamai dėmesinga. Pagalvok apie tai, kol dalyvausiu konferencijoje, o paskui galėsime dera

mai atsisveikinti.Atsisėdau į kėdę, o Eva sekė mane žvilgsniu. Pasitaisiau ausines ir stabtelėjau, supratęs, kad ji spokso. Mėgo į mane žiūrėti. Ir



tik dėl godaus jos vienintelės alkio jausdavausi gerai. Jos seksualinissusidomėjimas niekada nevertė manęs gynybiškai krūptelėti. Jaučiausi jos mylimas ir geidžiamas, ir tas jausmas nebuvo nė trupučiogrėsmingas.

- Žiūrėdama, kaip tu dirbi, susijaudinu, - pratarė ji kimiu balsu irtai neleido man sutelkti dėmesio į darbą. - Velniškai seksualu.

Gudriai nusišypsojau.~ Angele, pabūk penkiolika minučių gerutė.- O koks čia smagumas? Be to, tau patinka, kai aš bloga.Tikra teisybė.- Penkiolika minučių, - pakartojau. Kadangi planavau, kad susi-

tikimas truks valandą, šitai jau buvo nemenkas kompromisas.- Užsiimk savo reikalais. - Eva sustojo ties mano kėde ir, pasi

lenkusi kaip penktojo dešimtmečio modelis, kvėptelėjo man į ausį. -Susirasiu, kuo užsiimti, kol tu kalbėsiesi telefonu ir žaisi su savomilijonais.

Mano kotas akimirksniu skausmingai sustandėjo. Kažką panašaus pasakė vos mudviem pradėjus susitikinėti ir nuo tada apie taisvajojau.

Būčiau liepęs jai luktelėti, bet žinojau, kad neklausys. Ryžtingaispindinčiomis akimis, vylingai siūbuodama klubais ji apėjo manostalą. Aš susimoviau ir ji rengėsi man atkeršyti. Kai kurios poros baudžia vienas kitą skausmu ar susilaikymu. Mudu su Eva vienas kitąbandėme malonumu.

Vos tik jai dingus iš vaizdo prisijungiau prie susitikimo, bet kameros nejungiau ir nutildžiau savo mikrofoną. Visas pustuzinis dalyvių aktyviai aptarinėjo Skoto perduotą medžiagą. Daviau jiems laikopastebėti, kad esu ten...

...tuo pat metu atsistojau ir atsisegiau kelnių užtrauktuką.Eva nusispyrė batelius.- Gerai. Bus lengviau, jei bendradarbiausi.

46



- Juk nemanai, kad dalyvauti vaizdo konferencijoje, kai tavo lū

pos apžiojusios mano kotą, iš viso gali būti lengva. »• O mano ko

manda Kalifornijoje jau su manimi sveikinosi. Kurį laiką jų nepai

siau, galvodamas tik apie tai, kas netrukus nutiks čia, mano kabinete.

Vos prieš keletą savaičių mintis, kad žaisiu darbo metu, buvo ne

įmanoma. Jei Eva būtų kitokia, priversčiau ją palaukti, kol turėsiu

laiko visą savo dėmesį skirti jai.

Bet mano angelė - pavojinga meilužė, labiausiai ją jaudino min

tis, jog tuoj tuoj gali būti pričiupta. Jei ne ji, niekada nebūčiau suži

nojęs, kad tai patinka ir man. Retkarčiais užsimanydavau išdulkinti

ją viso pasaulio akivaizdoje, kad visi sužinotų, jog ji vien tik mano.

Ji padūkusiai nusišypsojo.

- jei tau patinka paprasti dalykai, nereikėjo manęs vesti,

Vesiu ją vėl, kai tik galėsiu. Tai .nebus paskutinis kartas. Mes

dažnai atnaujinsime savo įžadus, priminsime vienas kitam, jog pasi

žadėjome drauge būti amžinai, kad ir ką gyvenimas mums pateiktų.

Elegantiškai atsiklaupusi tolimajame stalo gale, Eva atsirėmė ran

komis į grindis ir kaip į medžioklę išsiruošusi tigrė ėmė sėlinti manęs

link. Pro padūmavusio stiklo stalą stebėjau, kaip ji įsitaiso vietoje,

kaip liežuviu sudrėkina lūpas.

Pajutau ne kantrumo dūrį, erotinius lūkesčius ir iššūkio jaudulį.

Kiekviena žmonos kūno dalis man teikė malonumą, bet jos burna

priklausė prie atskiros kategorijos. Ji čiulpė taip, it alktų mano sėklos,

lyg būtų priklausoma nuo jos skonio. Eva čiulpė dėl to, kad tai dievi

no. O stebėti, kaip netenku savitvardos, jai tebuvo tik priedas.

Plačiau prasegiau kelnių užtrauktuką ir trūktelėjau žemyn trum

pikes. stebėdamas jos veidą parodžiau, kaip ji mane veikia. Ji pra

sižiojo, ėmė kvėpuoti greičiau ir atsilošusi atsisėdo ant kulnių, lyg

prašytų išmaldos.

Įsitaisiau kėdėje ir įsileidau neįprastą jausmą - šlaunys buvo su

varžytos, po kiaušais tempė guma. Pirmoji reakcija buvo greita ir

47



nemaloni, sukilo skaudūs prisiminimai, kuriuos buvau ryžtingai

užkasęs.

Kol nepersigalvojau, atsilošiau kėdėje, širdis ėmė plakti greičiau...

Eva mane apžiojo.

- Po velnių, - sušnypštęs pirštais įsikibau į ranktūrius, o ji spaudė

rankomis mano klubus.

Drėgna šiluma, glamonėjanti jautrią koto galvutę, teikė stebina

mai stiprų malonumą. Eva ėmė čiulpti stipriau, satino švelnumo lie

žuvis masažavo jautriausią vietą. Pro beprotiškai besidaužančią širdį

girdėjau, kaip komanda klausinėja, ar mano kamera ir mikrofonas

veikia...

Atsitiesiau ir įjungiau prietaisus.

- Atleiskite už vėlavimą, - tariau ramiai, o Eva paėmė mane gi

liau. - Jau turėjote progą peržiūrėti medžiagą, tad aptarkime, kaip

įgyvendinsime rekomenduojamus tobulinimus.

Eva sumykė pritardama, vibracija pasklido visu mano kūnu. Bu

vau toks kietas, nors vinis kalk, o liekni Evos pirštai toliau mane er

zino, glostė ir spaudė, versdami geisti daugiau.

Pirmasis prabilo Timas Hendersonas, projektų vadovas ir koman

dos lyderis. Vos girdėjau, ką jis sako, mačiau jį greičiau atmintyje, o

ne monitoriuje priešais. Aukštas, skausmingai liesas blyškiaodis vy

ras nevaldomais juodais karčiais mėgo kalbėti, o tai - tikra palaima,

nes mano burna išdžiūvo it dykuma.

- Norėčiau gauti daugiau laiko medžiagai peržiūrėti, - prabilo

jis, - bet ekspromtu galėčiau pasakyti, kad dienotvarkė smarkiai pa

skubinta. Kai kurie dalykai išties puikūs ir nekantrauju pamatyti, ką

galėsime nuveikti, bet pradėti testuoti su vartotojais galėsime ma

žiausiai po metų, o ne šešių mėnesių.

- Tą patį man sakei prieš šešis mėnesius, - priminiau jam ir su

gniaužiau kumštį, kai kotas atsirėmė į Evos galugerklį. Kai, apgobu

si mane karšta, velvetine savo burna, ji atsitraukė, sprandas išrasojo

prakaitu.

48



“ Atidavėme geriausią savo dizainerį kompanijai „LanCorp“...- O aš pasiūliau pakaitą, tik jūs atsisakėte.Hendersonas sukando dantis. Buvo tikras kodavimo genijus su

įstabiai kūrybingomis smegenimis, tačiau nemokėjo žaisti komandoje ir priešinosi kišimuisi iš išorės. Tai būtų jo teisė... jei nekiščiau į

jį savo laiko ir pinigų.- Kūrybinė komanda yra labai trapus reikalas, - ginčijosi jis. -

Negalima atsivėrusios tuštumos .užkišti bet kuo. Dabar toje vietojeturime tinkamą žmogų...

- Ačiū, - įsiterpė Džefas Simonsas, o kampuotas jo veidas nuopagyrų nušvito.

™...ir einame į priekį, - tęsė Timas. - Mes...- ...nepaisote savo pačių nustatytų terminų, - kalbėjau šiurkščiau

nei norėjau, ir viskas dėl nerimstančio, padūkusio žmonos liežuvio.Švelnūs, žaismingi lyžčiojimai nuo šaknies iki pat galiuko kone vedėmane iš proto. Iš įtampos maudė šlaunis, raumenys įsitempė viennuo pastangų išsilaikyti kėdėje. Ji braukė per kiekvieną jautrią gyslą,glostė pulsuojančius iškilumus liežuvio plokštuma.

- Drauge kurdami ypatingus ir neįtikėtinus pojūčius vartoto jams, - atkirto jis. - Dirbame savo darbą ir dirbame jį tinkamai.

Norėjau persimesti Evą per stalą ir išdulkinti. Kaip reikiant.Kad galėčiau tai padaryti, privalau baigti šį prakeiktą susitikimą.- Puiku. Dabar jums tereikia tai daryti greičiau. Atsiųsiu koman

dą, kuri padės jums tikslus pasiekti laiku. Jie...- Palauk minutėlę, Krosai, - pertraukė Hendersonas ir pasilenkė

artyn į kamerą. - Jei atsiųsi kokią nors biurokratinę žiurkę, kad kvėpuotų mums į nugaras, tai tik sulėtins mūsų darbo tempą! Kūrybąprivalai palikti mums. Jei prireiks tavo pagalbos, paprašysime.

- Jei manėte, kad duosiu jums savo pinigus ir pats būsiu tyluspartneris, neatlikote namų darbų.

- O nee, ~ sumurmėjo Eva, pro stiklą mačiau, kad jos akys juokiasi.



Nuleidau ranką po stalu, suėmiau jos sprandą ir suspaudžiau*- Skaitmeninių aplikacijų rinka itin konkurencinga. Todėl ir krei

pėtės į mane. Pasiūlėte man unikalų ir intriguojantį žaidimo kon-ceptą ir metus trunkančią darbotvarkę, kurią mano komanda laikėprotinga ir įvykdoma.

Stabtelėjau įkvėpti, kankinamas šiltų, besprogstančiu mano pim-palu kylančių ir besileidžiančių lūpų. Eva dabar dirbo tikslingai, ragino mane užtikrintais kumščio judesiais. Nebebuvo jokio telkimosi,

jokio erzinimo. Ji norėjo, kad baigčiau. Dabar.Žiūrite į tai iš neteisingos perspektyvos, pone Krosai, - tarė Ke-

nas Harada, ranka perbraukęs savo mėlyną ožio barzdelę. - Techninėse darbotvarkėse nenumatytas laikas organiškam kūrybosprocesui. Nesuprantate, kaip...

- Neversk manęs blogiuku. - Troškimas stumti klubus pirmyn,dulkinti, buvo nepakeliamas. Manyje it potvynio banga augo agresija, buvau priverstas sutelkti visas pastangas, kad bent kiek priminčiau civilizuotą žmogų. - Garantavote visų elementų pristatymą laiku, pagal savo pačių sukurtą darbotvarkę, ir dabar nesilaikote savopažado. Esu priverstas padėti jums jį ištesėti.

Kūrybininkas susmuko kėdėje kažką murmėdamas po nosimi.Stipriau suspaudęs Evos sprandą, pamėginau ją sulėtinti Netru

kus pasidaviau ir ėmiau judėti su ja, šiurkščiai ragindamas ją čiulptigreičiau. Stipriau. Išgerti mane iki dugno.

- Štai kaip viskas išsispręs. Jūs dirbsite su mano siunčiama komanda. Jei praleisite dar vieną terminą, atleidžiu Timą iš vadovo vietos,

- Mėšlas! - sušuko jis. - Tai mano prakeikta aplikacija! Negali josiš manęs atimti.

Dabar man reikėjo precizijos, bet mano smegenis temdė primityvus geismas daugintis.

- Reikėjo atidžiau perskaityti sutartį. Padaryk tai šiandien, o rytoj, atvykus komandai, dar sykį viską aptarsime.

Po to, kai baigsiu...

50



Nugara nuvilnijo šiurpulys. Kiaušai pakilo. Trūko vos minutėlės,ir Eva puikiai tai žinojo. Ji čiulpė taip stipriai, kad įdubo skruostai, oliežuvis plazdėjo per jautrią apatinę galvutės dalį. Mano širdis daužėsi, delnai drėko nuo prakaito.

Spoksojau į pustuzinį piktų veidų, kurių pasipiktinimas ūžė manoausinėse, ir pajutau it greitąjį traukinį į mane įsiręžiau! orgazmą.Apčiuopomis susiradau garso nutildymo mygtuką ir leidau išsprūsti aimanai, galingai išsiliedamas į godžiai dirbančią Evos bumą. Jiaimanavo ir melžė mano pimpį abiem rankomis, spaudė jį, o aš visliejausi, regis, be pabaigos.

Pajutau, kaip veidą užlieja karštis. Akmeniniu veidu spoksojau įmonitorių ir staiga užsigeidžiau užsimerkti, atmesti galvą, atsiribotinuo visko ir tik mėgautis žmonos teikiamu malonumu. Malonumu,kurį jutau dėl jos.

Kai įtampa galiausiai atslūgo, paleidau jos plaukus ir pirštų galiukais paliečiau skruostą.

Vėl įjungiau mikrofoną.- Mano administratorius paskambins jums po kelių minučių, -

kimiai paaiškinau, - ir suderins dėl rytojaus susitikimo. Tikiuosi, susitarsime draugiškai. Iki rytojaus.

Išjungiau susitikimo langą ir nusitraukiau ausines.- Eikš, angele.Atstūmiau kėdę ir ištraukiau ją, jai dar nespėjus pasijudinti,- Tu mašina! - aiktelėjo ji, jos balsas buvo toks pat kimus kaip

mano, lūpos raudonos ir ištinusios. - Negaliu patikėti, tu nė nekrūptelėjai! Kaip taip įmanom. Oi!

Mažytis nėriniuotas skudurėlis, kurį ji vadino apatiniais, sudraskytas į skutelius gulėjo ant grindų.

- Man tos kelnaitės patiko, - alsiai tarė ji.Pakėliau ją, pasodinau nuogu užpakaliu ant šalto stiklo ir pakrei

piau taip, kad ji kuo patogiausiai galėtų įsileisti mano kotą.- Šitai tau patiks labiau.



- Angele.

Kaip miegantis kačiukas Eva markstydamasi pažvelgė į mane, iš

ėjusį iš kabinete įrengtos vonios.

-Mm?

Išsišiepiau pamatęs ją vis dar susmukusią mano kėdėje.- Spėju, tau viskas gerai.

- Kaip niekad. - Ji ištiesė ranką ir perbraukė man per plaukus. -

Gaila tų smegenų, iki kurių netekimo mane ką tik išdulkinai, bet,

išskyrus tai, jaučiuosi nuostabiai, labai ačiū.

- Su malonumu. - Priėjau prie jos nešinas drėgnu skudurėliu.

- Ar mėgini pasiekti naują rekordą - daugiausia orgazmų per vieną dieną?

- įdomus pasiūlymas. Esu nusiteikęs pamėginti.

Ji ištiesė ranką, lyg norėdama manęs atsiginti.

- Gana, maniake. Dar sykį mane išdulkink ir virsiu apsiseilėjusia,

niekus tauškiančia tuščiagalve.

- Pranešk, jei persigalvosi.Atsiklaupiau priešais ją ir praskėčiau kojas, Depiliuota vašku ir

švelniai rausva, jos putė buvo daili. Tobula.

Ji stebėjo, kaip ją plaunu, ir ištiesusi ranką pirštais šukavo man

plaukus.

- Nepersidirbk šį savaitgalį, gerai?

- Lyg galėčiau veikti ką nors kita, kai tavęs nėra, - sumurmėjau.- Miegoti iki pietų. Perskaityti knygą. Surengti vakarėlį.

Mano lūpos sutrūkčiojo.

- Nepamiršau. Paklausiu vyrukų šįvakar.

- Nejaugi? - Visas tingumas iš jos akių išgaravo. Atsitraukiau ir ji

suglaudė kojas. - Kokių vyrukų?

- Tų, su kuriais nori susipažinti.- Paskambinsi jiems?

Atsistojau.



- Susitiksime.- Ir ką veiksit?- Gersim. Būsim.Grįžau į vonią, išmečiau skudurėlį į skalbinių krepšį ir nusiplo

viau rankas.Eva atsekė iš paskos.- Klube?- Gal. Tikriausiai ne.Ji atsilošė į durų staktą ir sukryžiavo ant krūtinės rankas.- Ar kurie nors jų susituokę?- Taip. - Užkabinau rankšluostį atgal ant pakabos. - Aš.- Ir viskas? Arnoldas bus su jumis?- Gal. Tikėtina.- Kas per trumpi atsakymai?- Kas per kvota? - paklausiau, nors atsakymą žinojau. Mano

žmona - pavydi, savininkiška moteris. Mūsų abiejų laimei, man taipatinka. Labai.

Ji gūžtelėjo pečiais, bet tai buvo gynybinis judesys.- Tik noriu žinoti, ką veiksi, ir tiek.- Liksiu namie, jei liksi ir tu.- To neprašau.Po akimis jai atsirado nuvarvėjusių dažų dryžės. Dievinau šitaip

ją sušiaušti, kad atrodytų ką tik išdulkinta. Nė vienai moteriai tai netiko labiau.

- Tai eik prie reikalo.Ji purkštelėjo.- Kodėl nepasakai, ką suplanavote?- Nežinau, Eva. Paprastai susitinkame pas vieną iš mūsų ir geria

me. Žaidžiame kortomis. Kartais kur nors nueiname.- Šlaistotės. Būrelis karštų vyrukų, įkaušusių ir pasirengusių sma

giai praleisti laiką.- Tai ne nusikaltimas. Be to, kas sakė, kad jie patrauklūs?



Ji nudiegė mane akimis.- Jie šlaistosi su tavimi. Vadinasi, jie arba pakankamai žavūs, kad

nenublanktų tavo šešėlyje, arba pernelyg savimi pasitikintys, kad dėlto nerimautų.

Iškėliau kairę ranką. Šviesoje sužibo vestuvinio žiedo kraujo raudonumo rubinai. Niekada jo nenusimaudavau ir niekada nenusimausiu.

- Pameni šitai?- Dėl tavęs nesijaudinu, - sumurmėjo ji, nuleidusi rankas prie

šonų. -- Jei tau nepakanka to, kiek mudu dulkinamės, turi problemų.- Sako žmona, negalinti tverti nė penkiolikos minučių.Ji iškišo liežuvį.- Juk dėl to ką tik gavai.- Arnoldas manimi nepasitiki, Gideonai. Jis nelabai nori, kad bū

tum su manimi.- Tai ne jo sprendimas. Be to, kai kuriems tavo draugams aš irgi

nepatiksiu. Žinau, kad Keris svyruoja.- Kas, jei Arnoldas ir kitiems išpliurps, ką apie mane mano?- Angele. - Priėjau prie jos ir sučiupau už klubų. - Apie jausmus

paprastai kalbasi moterys.- Nebūk seksistas.- Juk žinai, kad esu teisus. Be to, Arnoldas žino, kaip viskas yra.

Jis irgi buvo įsimylėjęs.Ji pakėlė į mane tas neprilygstamas dailias akis.- O tu įsimylėjęs, pone Krosai?- Nepakeičiamai.

Apėjęs mane, Manuelis Alkoa plojo man per nugarą.- Ką tik kainavai man tūkstantį dolerių, Krosai.Atsirėmiau į virtuvės spintelę, įsikišau ranką į kišenę ir pačiupi-

nėjau išmanųjį. Eva jau skrido, tad nekantriai laukiau žinių iš jos arRaulio. Niekada nebijojau skraidyti, niekada nesijaudinau dėl aplinkinių saugumo kelionėje. Iki šiol.



- Kodėl gi? ~ paklausiau ir sriūbtelėjau alaus.- Spėjau, kad iš mūsų vesi paskutinis, o štai, pasirodo, pirmas. -

Manuelis papurtė galvą. - Žudai mane.Nuleidau butelį.-- Statei prieš mane?- Jo. Nors, spėju, kai kas turėjo slaptos informacijos. - Investicijų

vadybininkas prisimerkęs perskrodė akimis kitoje spintelės pusėjestovintį Arnoldą Ričį, bet šis tik gūžtelėjo vienu pečiu.

- Jei tau nuo to bus geriau, - tariau,.aš ir pats būčiau statęs priešsave.

Manuelis išsišiepė.- Lotynų amerikietės valdo, drauguži, Seksualios, apvalios. Tikri

vijurkai, tiek lovoje, tiek kitur. Temperamentingos. Aistringos. - Jisnumykė. - Geras pasirinkimas,

- Manueli! - iš svetainės sušuko Arašas. - Nešk čia tas citrinas.Stebėjau, kaip Manuelis išeina iš virtuvės, nešinas dubeniu žaliųjų

citrinų griežinėlių. Arašo butas buvo modernus ir erdvus, pro langusvėrėsi panoraminis Rytų upės vaizdas. Pastebimai trūko sienų, josatskyrė tik vonios kambarius.

Apėjau spintelę su granito stalviršiu ir priėjau prie Arnoldo.- Kaip tu?- Gerai. - Jis nuleido akis į teliūskuojamą gintarinį skystį stikli

nėje. - Paklausčiau to paties, bet atrodai gerai. Džiaugiuosi.Nešvaisčiau laiko tuštiems plepalams.- Eva nerimauja, kad tau kliūna.

jis dirstelėjo į mane,- Su tavo moterimi visada elgiausi pagarbiai.- Ji nieko ir nesakė.Arnoldas atsigėrė, kelias akimirkas pasimėgavo brangaus gėri

mo skoniu, tada nurijo.- Oi kaip suprantu, tave - kaip ten sakoma? - tavo moteris

sužvejojusi.



- Sužavėjusi, - tarstelėjau, svarstydamas, kodėl jis tiesiog nekalbaitališkai,

- Ak, taip. - Jis šyptelėjo. - Buvo ir man taip, drauguži, pats žinai.Nesmerkiu tavęs.

Žinojau, kad Arnoldas supranta. Radau jį Florencijoje, ten jis,praradęs moterį, sielvartą skandino alkoholyje ir it pašėlęs gamino -priruošdavo tiek penkių žvaigždučių restorano lygio patiekalų, kadtiesiog juos dalindavo. Mane svaigino jo nevilties bedugnė, tuo metuto nesupratau.

Buvau tikras, kad niekada nieko panašaus nepajusiu. Mano požiūris į gyvenimą - kaip tas padūmavęs ir garso nepraleidžiantismano kabineto stiklas - buvo atbukęs. Žinojau, kad niekada nesugebėsiu Evai paaiškinti, kokia ji pasirodė, kai pirmą kartą ją pamačiau, kokia gyvybinga ir šilta. Spalvų sprogimas bespalviamepeizaže.

- Voglio che siafelice, - paprasti, bet patys svarbiausi žodžiai. No

riu, kad ji būtų laiminga.

- Jei jos laimė priklauso nuo mano nuomonės, - atsakė jis itališkai, - prašai per daug. Niekada nesakysiu nieko jai priešiško. Tol,kol judu kartu, su ja elgsiuosi taip pat pagarbiai kaip ir su tavimi. Betpasirinkti, ką manyti, yra mano teisė, Gideonai.

Pažvelgiau į svetainėje ant baro taureles rikiuojantį Arašą, jis ~pagrindinis mano teisininkas, tad žino ir apie santuoką, ir apie Evossekso juostą, bet nei viena, nei kita jam netrukdė.

- Mūsų santykiai... sudėtingi, - paaiškinau tyliai. - Aš įskaudinau ją tiek pat, kiek ji mane, o gal ir daugiau.

- Nenuostabu, bet atleisk. - Arnoldas mane nužiūrinėjo. - Negalėjai pasirinkti bet kurios kitos tave mylėjusios, bet bėdų nepridariusios moters? Daili puošmena, kuri pritaptų tavo gyvenime nekeldama raibulių.

- Kaip sako Eva, kur čia smagumas? - Mano šypsena nuvyto. - Jiman iššūkis, Arnoldai. Ji verčia mane pamatyti, ko nepastebėdavau...

56



Galvoti taip, kaip anksčiau negalvodavau. Ir ji mane myli. Ne taip,

kaip kitos. - Vėl siektelėjau telefono.

- Kitoms savęs mylėti neleidai.

- Negalėjau. Laukiau jos. - Jo veidas buvo mąslus, tad pridū

riau: - Netikiu, kad tavo Bjanka buvo tokia jau paprasta.

Jis nusijuokė.

- Nebuvo. Bet dabar mano gyvenimas paprastas. Komplikacijos

man praverstų.

- Mano gyvenimas buvo sustyguotas. Dabar jis virto nuotykiu.

Arnoldas sugriežtėjo, jo akys surimtėjo.

- Bet ta laukinė jos pusė, kurią taip myli, kelia man daugiausia

nerimo.

- Liaukis nerimavęs.

- Pasakysiu tai tik kartą, daugiau niekada. Gali ant manęs dėl to

pykti, bet suprask, kad kalbu iš širdies.

Sukandau dantis.

- Rėžk.

- Sėdėjau su Eva ir Eretu Kleinu per vakarienę. Stebėjau juodu

drauge. Tarp jų tikrai yra trauka, kitaip nei tarp Bjankos ir to vyro,

dėl kurio ji mane paliko. Trokštu tikėti, kad Eva jai atsispirs, bet sykį

ji jau įrodė, kad negali.

Neatitraukiau nuo jo akių.

- Ji turėjo tam priežastį. Priežastį, kurią jai suteikiau aš.

Arnoldas dar sykį atsigėrė.

- Tada tik melsiuos, kad nesuteiktum jų daugiau.

- Ei, - riktelėjo Arašas. - Baikit ten pliurpti itališkai ir neškit savo

subines čia.

Praeidamas pro mane, Arnoldas barkštelėjo savo taurė į mano

butelį.

Savo alų išgėriau vienas, kurį laiką galvodamas apie Arnoldo

žodžius.

Tada priėjau prie vyrų.

57



4 SKYRIUS

- Ko dabar raukaisi, mažule? - paklausė Keris žemu ir miegūstu

nuo kylant išgerto dramamino balsu.

Spoksojau į pasirinktis ekrane ir svarsčiau, ką rinktis. Susižadė

jusi ar sudėtingi santykiai? Kadangi man tiko ir ištekėjusi, pamaniau,

kad jiems derėtų įvesti ir pasirinkti visi išvardintieji

Argi ne smagu būtų tai aiškinti?

Apsidairiau prašmatnioje Gideono lėktuvo kabinoje: geriausias

mano draugas drybsojo išsipleikęs ant baltos odinės sofos pasikišęs

rankas po galva. Aukštas ir lieknas, jis buvo išties gražus pažiūrė

ti - marškinėliai pakilę, kelnės nusmukusios, tad buvo puikiai matyti

nuostabieji pilvo raumenys, dėl kurių firmai „Grey įsiės“ taip puikiai

sekėsi pardavinėti džinsus, apatinius ir kitus vyriškus drabužius.

Keris visiškai nesunkiai priprato prie nesuskaičiuojamo Gideono

turto teikiamų patogumų. Tučtuojau įsipatogino neįtikėtinai moder

nioje lėktuvo kabinoje. Keista, bet net ir šitaip kasdieniškai apsiren

gęs atrodė taip, lyg čia, tarp poliruoto plieno ir pilkos ąžuolo medie

nos, ir būtų jo vieta.

~ Bandau užsiregistruoti socialiniame tinkle - atsakiau.

- Oho. - Keris, staiga labai susidomėjęs, lengvai ir elegantiškai

atsitiesė. - Didelis žingsnis.

- Jo. - Dėl Neitano nuolat slėpiausi, bijojau pasirodyti, kad nepa

lengvinčiau jam užduoties mane surasti. - Jau laikas. Jaučiu, kad...

Nesvarbu. Tiesiog jau laikas.

58



- Gerai—Jis įdūrė alkūnes į kelius ir surėmė pirštus* - Tai kodėltada tavo veidas visas perkreiptas?

- Na, reikia daug ką apgalvoti* Pavyzdžiui, kiek dera atskleisti? Nebereikia jaudintis dėl Neitano, bet Gideonas nuolat atidžiaistebimas.

Galvodama apie Gideoną, suvedžiau į paiešką jo vardą. Pasirodė jo profilis, pažymėtas nediduke mėlyna varnele, reiškiančia, kad yrapatvirtintas ir tikrai jo. Nuotraukoje jis vilkėjo juodu trijų dalių kostiumu ir ryšėjo mano mėgstamą mėlyną kaklaraištį - pajutau ilgesiodūrį. Buvo ryškiai ir gyvai nufotografuotas ant stogo, o už jo driekėsiišplaukę Manhatano dangoraižiai.

Tikrovėje jis dar ryškesnis ir gyvesnis. Žvelgiau j Gideono akis,skendau neįtikėtiname jų mėlyje. Juodi plaukai nuostabų puolusioangelo veidą rėmine žvilgiomis, rašalo juodumo šilko sruogomis.

Poetiška? Taip. Jo išvaizda galėtų 'įkvėpti sonetus. Ką jau kalbėtiapie beprotiškai staigias vestuves.

Kada daryta ta nuotrauka? Prieš mums susipažįstant? Jis atrodėnepriekaištingas ir toks tolimas, lyg nepasiekiama svajonė.

- Aš ištekėjau, - leptelėjau, atitraukusi akis nuo gražiausio kadanors matyto vyro. - Už Gideono, žinoma. Už ko dar galėjau ištekėti?

Kol pliurpiau, Keris sėdėjo suakmenėjęs.- Ką sakei?Pasitryniau delnais tampres. Išsisukinėjau - naujieną jam pra

nešiau tada, kai jo smegenis svaigino vaistai nuo supimo, bet buvau pasirengusi pasinaudoti visomis įmanomomis palankiomisaplinkybėmis.

- Kai buvome išvykę aną savaitgalį. Susituokėme.Jis ilgai, slogiai tylėjo. Paskui staiga pašoko.- Maustai mane?Raulis atsisuko į mus. Nors judėjo nerūpestingai ir lėtai, žiūrėjo

budriai ir akylai. Jis sėdėjo tolimajame kampe ir kraupiai nekrito įakis - o juk buvo toks pastebimas.



- Kurk} velnių taip skubėti? - pratrūko Keris.- Tai tiesiog,., nutiko. Nesigailiu.Negalėjau to paaiškinti. Maniau, kad dar per anksti. Iki šiol ma

nau. Bet Gideonas - vienintelis vyras, kurį šitaip visa savastimi mylėsiu. Kai apie tai pagalvojau, supratau, kad jis teisus - tik atidėliojametai, kas neišvengiama. Be to, jam reikėjo mano pažado amžinai priklausyti jam. Mano nuostabiajam vyrui, kuris negalėjo patikėti, kadgali būti mylimas.

- Dar ne. - Keris šukavo pirštais plaukus, - Jėzau, Eva. Juk negalima iškart pulti tekėti už pirmo vyro, su kuriuo tave sieja rimtisantykiai.

- Viskas ne taip, - paprieštaravau, nejaukiai vengdama pažvelgti įRaulį. - Juk žinai, ką mudu vienas kitam jaučiame.

- Žinoma. Judu jau atskirai esate tikri priekvaišes. O kartu - visasbeprotnamis.

Parodžiau jam vidurinį pirštą.- Mudu prie to dirbsime. Žiedas nereiškia, kad visiškai viską

perpratome.Jis susmuko į kėdę priešais.- Kas dabar jį skatins keistis? Gavo, ko nori, dabar nusiplaus ran

kas. O tau lieka jo psichozių kupini sapnai ir Everesto aukščio nuotaikų svyravimai.

- Palauk minutėlę, - tariau tykiai, jausdama, kaip gelia jo žodžiųtiesa. - Taip nenusiminei, kai pranešiau apie mūsų sužadėtuves,

- Nes pamaniau, kad prireiks bent metų, kol Monika surengs vestuves. Gal pusantrų. Na, bent kiek laiko judviem pamėginti gyventikartu.

Leidau jam plūstis. Geriau trisdešimties tūkstančių pėdų aukštyjenei kokioje nors viešoje vietoje, kur girdėtų visas pasaulis.

Jis palinko artyn, žalios akys degė.- Aš turėsiu vaiką, ir tai nesituokiu. Žinai kodėl? Nes esu pernelyg

sumautas ir puikiai tai žinau. Neturiu teisės į savo beprotišką kelionę

60



imti pakeleivių. Jei jis tave mylėtų, galvotų apie tave ir tai, kas geriautau.

- Taip gera, kad tu dėl manęs džiaugiesi, Keri. Man tai daugreiškia.

Mano žodžiai buvo persmelkti sarkazmo, bet kalbėjau savotiškainuoširdžiai. Turėjau draugių, kurioms paskambinusi būčiau išgirdusi, kokia pasiutusiai laiminga kalė esu. Keris - mano artimiausiasdraugas būtent dėl to, kad visada kalbėdavo tiesmukai, net kai aš beviltiškai troškau ko nors švelnesnio.

Bet Keris mąstė tik apie tamsą. Jis nesuprato, kiek šviesos Gide-onas įliejo į mano gyvenimą. Kiek palankumo ir meilės. Saugumo.Gideonas grąžino man laisvę, gyvenimą be siaubo, įžadai buvopernelyg menka padėka už visa tai.

Vėl pasisukau į Gideono profilį ir paslinkusi juostą žemyn pastebėjau, kad naujausias jo skelbimas buvo nuoroda į straipsnį apiemūsų sužadėtuves. Abejojau, kad tai paskelbė pats - buvo pernelygužsiėmęs, kad gaištų laiką tokiems dalykams. Bet tikriausiai tam pritarė. jei ne, vadinasi, jau buvo visiems išaiškinęs, jog esu ganėtinaisvarbi, kad su manimi susijusios asmeniškos naujienos gali būti platinamos šiaip jau darbiniame jo profilyje.

Gideonas manimi didžiavosi. Didžiavosi, kad veda mane, susi jaukusią savyje moterį, pagarsėjusią prastais sprendimais. Kad ir kągalvotų kiti, žinojau, kad būtent aš gavau, ką norėjau.

- Velnias. - Keris susmuko kėdėje. - Verti mane jaustis asilu.- jei teisinga.,, - sumurmėjau, spustelėdama nuorodą į daugiau

Gideono nuotraukų.Tai buvo klaida,Visos jo administratoriaus paskelbtos nuotraukos buvo susiju

sios su darbu, bet neoficialiosios, tos, kuriose jis buvo pažymėtas,priešingai. Čia, juodu ant balto, puikavosi jo ir gražuolių moterųatvaizdai. Jos mane pribloškė, Pavydas it geležiniai gniaužtai susukoskrandį.



Dieve, kaip jam tiko smokingas. Atrodė taip paslaptingai ir pavo jingai. Gideono veidas buvo toks laukinis ir gražus, jo skruostikauliaiir lūpos skulptūriškai tobuli, povyza savimi pasitikinti ir net gerokaiarogantiška. Alfa vyras pačiame žydėjime.

Žinojau, kad nuotraukos nėra naujos. Žinojau, kad moterys jose nebuvo patyrusios tų beprotiškų jo įgūdžių lovoje - tai buvo jotaisyklė. Vis dėlto jos mane suerzino.

- Ar aš sužinojau paskutinis? - paklausė Keris.- Tu vienintelis žinai. - Dirstelėjau į Raulį. - Bent jau iš maniškių.

Gideonas nori apskelbti pasauliui, bet laikysime tai paslaptyje.Keris spitrijo į mane.- Kiek laiko?- Amžinai. Kitos mūsų vestuvės bus pirmosios, tiek pasauliui te

reikia žinoti.- Turi abejonių?Mane vedė iš proto tai, kad Keris nepaisė Ratilio. Aš skausmingai

jutau, kad kiekvienas mano judesys, kiekvienas žodis atidžiai sekamas.Nors, žinoma, tai nepakeitė mano atsakymo.- Ne. Džiaugiuosi, kad susituokėme. Aš jį myliu, Keri.Džiaugiausi, kad Gideonas priklauso man. Ir ilgėjausi jo. Dar la

biau po to, kai pamačiau tas nuotraukas.- Žinau, - atsiduso Keris.Negalėdama susivaldyti, atsidariau susirašinėjimo programą kom

piuteryje ir parašiau Gideonui. Ilgiuosi tavęs.

Jis atrašė kone tą pačią akimirką. Apsuk lėktuvą.

Nusišypsojau. Tai taip jam būdinga. Ir taip nebūdinga man. Švaistyti piloto laiką, degalus... man tai atrodė taip lengvabūdiška. Bet kurkas svarbiau tai, kad toks elgesys parodytų, kokia priklausoma nuoGideono tapau. Tai užmuštų mūsų santykius. Jis, vos tik užsigeidęs,gali gauti bet ką, bet kurią moterį. Jei kada tapsiu jam pernelyg lengvai pasiekiama, mudu abu liausimės mane gerbti. Ilgai netrukus jisliautųsi mane mylėti.

62



Grįžau prie naujojo savo profilio ir .{kėliau iš telefono perkeltą a$-menukę su Gideonu. Padariau ją pagrindine nuotrauka. Tada pažymėjau Gideoną ir pridėjau aprašymą: „Mano gyvenimo meilė“.

Jei visose savo nuotraukose jis bus su moterimis, norėjau, kadbent vienoje būtų ir su manimi. O mano pasirinktoji buvo nepaneigiamai intymi. Mudu gulėjome ant nugarų, liesdamiesi smilkiniais,buvau nepasidažiusi, o jis atsipalaidavęs šypsojosi akimis. Tegu kasnors į ją. pažiūrėjęs tik pamėgina sakyti, kad mudviejų nesieja slaptasryšys, apie kurį pasaulis niekada nesužinos.

Staiga užsimaniau jam paskambinti. Taip užsimaniau, kad konegirdėjau seksualų jo balsą, svaiginantį kaip prabangiausias viskis,švelnus ir tik nežymiai geliantis. Troškau būti su juo, laikyti jo ranką,glausti lūpas prie jo kaklo, kur jo odos kvapas manyje žadino kažkąalkano ir primityvaus.

Kartais mane pačią gąsdindavo tai, kaip stipriai man jo reikia. Tik jo vieno. Su niekuo taip nenorėjau būti, net ir su geriausiu draugu,kuriam dabar manęs reikėjo beveik taip pat stipriai.

- Viskas gerai, Keri, - patikinau jį. - Nesijaudink.- jaudinčiausi labiau, jei manyčiau, kad tu pati tuo tiki. - Jis ne

kantriai nusibraukė nuo veido kirpčius. - Per anksti, Eva.Linktelėjau.- Bet viskas išsispręs.Privalo. Negaliu įsivaizduoti gyvenimo be Gideono,Keris atlošė galvą ir užsimerkė, Galėjau pamanyti, kad jis pasi

duoda tablečių poveikiui, bet taip stipriai spaudė porankius, kad netkrumpliai nubalo. Žinia jo nenudžiugino. Nežinojau, ką pasakyti,kad jį nuraminčiau.

Vis dar skrendi ne į tą pusę, parašė Gideonas.Vos nepaklausiau, iš kur jis žino, bet laiku save pričiupau. Ar sma

gu su vyrukais?Su tavim būtų smagiau.

Išsišiepiau. Tikiuosi. Stabtelėjau, tada pridūriau: Pasakiau Keriui.



Atsakymas atėjo ne tą pačią sekundę. Vis dar draugai?

Dar manęs neišsižadėjo.

Į tai Gideonas nieko neatsakė, liepiau sau jo tylos pernelyg ne

sureikšminti, Juk jis išėjęs su vyrukais. Galėjau ir visai iš jo negauti

žinių,

. Ir visgi beprotiškai nudžiugau, kai gavau jo žinutę po dešimties

minučių.

Nesiliauk manęs ilgėtis.

Dirstelėjau į Kerį ir pamačiau, kad jis mane stebi. Ar ir Gideono

draugai šitaip jam nepritaria?

Nesiliauk manęs mylėtu atsakiau.

Jis atsakė paprastai ir labai gideoniškai. Sutarta.

- Pietų Kalifornija, mažute, pasiilgau tavęs. - Keris nusileido laip

tais iš lėktuvo ant pakilimo tako ir užvertęs galvą nužvelgė naktinį

dangų. - Dievaži, kaip gera ištrukti iš tos Rytinio kranto drėgmės.

Nusiritau paskui jį, nekantraudama pasiekti aukštą, tamsią figū

rą, laukiančią mūsų prie žvilgančio juodo „Suburbau' automobilio.

Viktoras Rejesas buvo iš dėmesį traukiančių vyrų. Iš dalies dėl to, kad

faras. Bet labiausiai dėl to, kaip atrodė.

- Tėti! - Visu greičiu pasileidau jo link, jis atšlijo nuo automobilio

ir išskėtė rankas.

Puoliau jam į glėbį ir jis pakėlė mane nuo žemės, taip tvirtai su

spaudęs, kad vos begalėjau prakvėpuoti.

- Gera tave matyti, mažute, -- kimiai tarė.

Atsvirduliavo Keris. Tėtis mane nuleido.

- Keri, - Tėtis čiupo Kerio delną, prisitraukė jį, greitosiomis apka

bino ir nuoširdžiai paplojo per nugarą. - Puikiai atrodai, vaike,

- Stengiuosi.

- Viską susirinkot? - paklausė tėtis. Nužvelgė Raulį, kuris iš lėktu

vo išlipo pirmas ir dabar tylus stovėjo prie juodo mersedeso netoliese.

Gideonas man liepė apie Raulį pamiršti. Lengva nebuvo.

64



- Taip, - atsakė Keris ir pasitaisė krepšio rankeną ant peties. Rankoje nešė ir maniškį, lengvesnį nei jo paties. Susidėjau visas makia-žo priemones ir tris batų poras, bet Keris vis viena tris kartus maneperspjovė.

Dievinau šią jo savybę.- Jūs alkani? - Tėtis atidarė man keleivio dureles.Kalifornijoje dar buvo tik po devynių, bet Niujorke jau po vi

durnakčio. Paprastai taip vėlai nevalgau, bet šįkart nebuvomevakarieniavę.

Keris prieš sėsdamas į užpakalinę sėdynę atsakė:- Išbadėję.Nusijuokiau.- Tu visada alkanas.- Kaip ir tu, brangute, - atkirto jis ir pasislinko į vidurį, kad galėtų

palinkti į priekį ir dalyvauti pokalbyje. - Aš tiesiog dėl to nesijaučiukaltas.

Pajudėjome tolyn nuo lėktuvo, stebėjau, kaip mums artėjant prieišėjimo jis vis mažėja. Dirstelėjau į tėčio profilį, ieškodama užuominų apie tai, kaip jis vertina mano gyvenimo būdą, tapus Gideonožmona. Asmeniniai lėktuvai. Nuolatiniai asmens sargybiniai. Žinau,ką jis manė apie Stentono turtus, bet jis mano patėvis. Tikėjausi, kadvyrui toks griežtas nebus.

Visgi žinojau, kad pokyčiai jam bado akis. Anksčiau būtumeatskridę į San Diego prieplauką. Nuvažiuotume į madingiausią ra

joną, nučiuptume staliuką bare „Dicks Lašt Resort“, skylėje su bjauriais padavėjais, čia valandą ar daugiau juoktumės iš tos vietos ir vakarienę užgertame alumi.

Dabar tarp mūsų tvyrojo įtampa, kokios anksčiau nebuvo. Neita-nas. Gideonas. Mama, Visa tai slėgė.

Tikras šūdas.- Gal šaunam į tą barą Oušensaide su skiestu alum ir ant žemės

besimėtančiais riešutų kevalais? - pasiūlė Keris.



~ Jo. - Pasisukau sėdynėje ir dėkingai jam nusišypsojau. - Būtųsmagu.

Neįpareigojanti, pažįstama vieta. Puiku.Pažvelgiau į tėtį, jis išsiviepė - mačiau, kad su manimi sutinka.- Taip ir padarom.Išvažiavome iš oro uosto. Išsitraukiau telefoną, įjungiau jį ir luk

telėjau, kol susisies su automobilio garso sistema, kad galėtume paklausyti muzikos, kuri mus nukeltų į ne tokius sudėtingus laikus.

Žinutės pypsėjo tokiu greičiu, kad netrukus jų prisipildė pilnasekranas ir dar daugiau.

Paskutinė buvo nuo Ereto. Paskambink , kai atvyksi

Ir, lyg lazdele pamojus, per radiją užgrojo „Auksinė"

Kitą dieną, belipant mažulytės tėčio verandos laiptais, suskambomano telefonas. Išsitraukiau iš šortų kišenės ir, pamačiusi Gideononuotrauką ekrane, suvirpėjau iš laimės.

- Labas rytas, - atsiliepiau ir įsitaisiau į vieną iš dviejų kaltinėsgeležies kėdžių su paminkštinimais, stovinčių greta pagrindinio įėjimo. - Ar gerai miegojai?

- Ganėtinai. - Mylimas gargždus jo balsas nuvilnijo mano kūnu. -Raulis sako, kad Viktoro kava ir lokį žiemą pažadintų.

Dirstelėjau į kitoje siauros gatvės pusėje stovintį mersedesą. Tamsinti langai buvo tokie juodi, kad viduje sėdinčio vyro neįžiūrėjau.Kraupoka, kad Raulis su Gideonu mano ką tik jam nuneštą kavą suspėjo aptarti man dar neparėjus namo.

~ Ar mėgini mane įbauginti pranešdamas, kaip įdėmiai manestebi?

- Na, jeigu mano tikslas būtų tave įbauginti, tikrai nebūčiau tokssubtilus.

Pakėliau puodelį, kurį buvau palikusi ant nediduko lauko stalelio,prieš pristatydama kavą Rauliui.

- Juk žinai, kad tas tavo balsas verčia mane tave irgi paerzinti?

66



- Nes tau patinka, kaip aš priimu iššūkius, - murkė jis, ir manooda, nepaisant vasariškos šilumos, pašiurpo.

Nusišypsojau.- Na, tai ką jūs, vaikinai, galų gale vakar veikėte?“ Kaip visada. Gėrėm. Stūmėm vienas ant kito.- Buvot kur nors išėję?- Kelioms valandoms.Įsivaizdavusi būrelį besišlaistančių žavių vyrukų, tvirčiau suspau

džiau telefoną.- Tikiuosi, buvo smagu.- Neblogai. Kokie tavo šios dienos planai?Jo balse išgirdau tą pačią įtampą, su kokia ką tik kalbėjau pati.

Deja, vestuvės pavydo neišgydo.- Kai Keris pabus ir pakels subinę nuo sofos, užkąsime su tėčiu.

Tada keliausime į San Diegą susitikti su daktaru Travisu.- O vakare?Gurkštelėjau kavos ir pasirengiau ginčui. Žinojau, kad jis galvoja

apie Bretą.- Grupės vadybininkas man parašė elektroninį laišką apie lai, kur

atsiimti VIP bilietus, bet nusprendžiau į koncertą neiti. Manau, jeiKeris norės, galės nusivesti draugą. Tai, ką turiu pasakyti Eretui, ilgainetruks, todėl arba susitiksiu su juo rytoj prieš išvykdama, arba pakalbėsime telefonu.

Jis švelniai iškvėpė.- Regis, žinai, ką jam pasakysi.- Kalbėsiu paprastai. Manau, kad dėl „Auksinės“ ir mano sužadė

tuvių mudviem matytis nedera. Tikiuosi, liksime draugais ir neprarasime ryšio, bet geriau bus bendrauti elektroniniu paštu ar žinutėmis, nebent su manimi būtum tu.

Jis taip ilgai tylėjo, kad pamaniau, jog nutrūko ryšys,- Gideonai?-- Turiu žinoti, jei su juo susitikti bijai.



Sunerimusi dar gurkštelėjau kavos. }i atvėso, bet aš ir taip beveiknejutau jos skonio.

- Nenoriu pyktis dėl Ereto.- Todėl tavo sprendimas yra jo vengti?- Mudu su tavimi ir taip turime pakankamai mėšlinų priežasčių

pyktis, neverta pridėti dar ir jo* Jis to nevertas.Gideonas vėl tylėjo. Šįsyk laukiau, kol prabils.Vėl pasigirdęs jo baisas buvo tvirtas ir ryžtingas.- Galiu su tuo gyventi, Eva.Mano pečiai susmuko, kažkas viduje atsipalaidavo. O tada - para

doksalu - suspaudė krūtinę. Prisiminiau, ką jis man kartą yra pasakęs: ištvers mano meilę kitam vyrui, jei tik mane turės.

Mane jis mylėjo kur kas labiau nei pats save. Dužo širdis žinant,kad jis šitaip save nuvertintų. Nebegalėjau susiturėti.

- Tu man viskas, - atsidusau. - Nuolat apie tave galvoju.- ir aš taip pat.- Tikrai? - Dar labiau nuleidau balsą, stengiausi kalbėti tyliau. -

Nes aš visiškai įklimpusi. Aš, na, degu. Lyg mane visiškai valdytųbeviltiškas troškimas tave liesti. Mintys išsibarsto, turiu prisiverstisusiimti, bet tai taip sunku. Daugybę kartų vos nemečiau visko irnelėkiau pas tave.

- Eva...- Svajoju, kaip įsiveržiu į vieną tavo susitikimų ir tiesiog bėgu tie

siai į tave. Ar pasakojau? O kai troškimas būna išties stiprus, beveik jaučiu, kaip trauki mane į save.

Išgirdusi jį tyliai suvaitojant, paskubomis tęsiau:- Kaskart tave pamačius man atima žadą. Jei tik užsimerkiu, gir

džiu tavo balsą. Šįryt pabudau ir šiek tiek supanikavau, nes tu taiptoli. Buvau pasirengusi atiduoti bet ką, kad tik galėčiau nusigauti pastave. Norėjau verkti, nes negalėjau.

- Jėzau, Eva, prašau...



“ Jei ruošiesi dėl ko nors jaudintis, Gideonai, jaudinkis dėl manęs.Nes su tavimi nesugebu būti racionali. Einu dėl tavęs iš proto. Tiesiogine to žodžio prasme. Negaliu nė įsivaizduoti ateities be tavęs - taimane gąsdina.

- Po velnių. Tau niekada neteks būti be manęs. Kartu susensime.Kartu mirsime. Be tavęs negyvensiu nė dienos.

Iš akies kampučio išriedėjo ašara. Nubraukiau ją.- Privalai suprasti, kad tau niekada neteks pasitenkinti tik dalimi

manęs. Tau visai nederėtų tenkintis. Nusipelnai daug daugiau. Galėtum gauti bet ką...

- Gana!Krūptelėjau nuo jo riksmo.- Daugiau niekada nieko panašaus man nesakysi, - pratrūko

jis. “ Arba, prisiekiu Dievu, angele, tave nubausiu.Tarp mūsų įsivyravo nuostabos kupina tyla. Mano išsakyti žo

džiai neramiai sukosi galvoje, erzino - kokia gi aš vis dėlto beviltiška. Troškau niekada nebūti nuo jo priklausoma, o štai jau tokiaesu.

- Turiu eiti, - kimiai tariau.- Nepadėk ragelio. Dėl Dievo meilės, Eva, mudu vedę. Mudu įsi

mylėję. Čia nieko gėdingo. Na ir kas, jei tai beprotiška? Mes mudu. Mes tokie. Privalai tai suvokti.

Durys su tinkleliu girgžtelėjo, ir į verandą išėjo tėtis. Pažvelgiauį jį ir tariau:

- Gideonai, atėjo tėtis. Pasikalbėsime vėliau.- Tu darai mane laimingą, - tarė jis tuo žemu, tvirtu baisu, ko

kiu visada pranešdavo nepalenkiamą sprendimą. - Buvau pamiršęs,koks tai jausmas. Nenuvertink to, ką man reiški

Dieve.

- Ir aš tave myliu, - baigiau skambutį ir drebančia ranka padėjautelefoną ant stalo.

69



Tėtis su kava rankose įsitaisė gretimoje kėdėje. Vilkėjo ilgais šortais ir tamsiais marškinėliais, buvo basas. Ką tik nusiskutęs, vis dardrėgnais plaukais, džiūdami jų galiukai švelniai raitėsi.

Jis mano tėvas, bet tai netrukdė man mėgautis tuo, koks jis absurdiškai patrauklus. Buvo puikios formos, atrodė natūraliai savimi pasitikintis. Puikiai supratau, kodėl mama nepajėgė jam atsispirti jiemssusipažinus. Ir, regis, vis dar nepajėgia.

- Girdėjau, kaip kalbėjai, - prabilo jis į mane nežiūrėdamas,-Oo.Skrandyje it akmuo nugulė. Jau pakankamai blogai, kad išsiliejau

Gideonui. Žinia, kad visa tai girdėjo ir tėtis, viską tik pablogino.- Norėjau su tavimi pasikalbėti apie tai, ar supranti, ką darai, su

sižadėdama taip anksti ir tokia jauna.Prisitraukiau kojas ir sukryžiavau po savimi.- Taip ir maniau, kad norėsi.- Bet dabar, regis, suprantu, kaip jautiesi. - Jis pažvelgė į mane,

pilkos akys švelniai mane tyrinėjo, - Išreiški tai kur kas geriau, neikadaise sugebėjau aš. Geriausia, ką man pavyko išpešti, buvo „Myliutave“, o to tiesiog negana.

Mačiau, kad jis galvoja apie mamą. Žinojau, kad negalvoti būtųsunku, juk aš tokia į ją panaši.

- Ir Gideonas nemano, kad tų žodžių gana,Nuleidau akis į savo žiedus. Tą, kuriuo jis išreiškė savo troškimą

manęs nepaleisti, ir kitus du - jo įsipareigojimo simbolį ir duoklętam metui, kai paskutinį sykį jautėsi mylimas.

- Bet jis man tai rodo. Visada.- Jau keliskart su juo kalbėjausi. - Tėtis stabtelėjo. - Turiu sau

priminti, kad jam nėra trisdešimties.Tai privertė mane šyptelėti.- Jis labai šaltakraujiškas.- Jis dar ir labai sunkiai perprantamas.Išsišiepiau plačiau.

70



- Žaidžia pokerį. Bet kalba nuoširdžiai.Gideonu tikėjau besąlygiškai. Jis man visada sakė tiesą. Bėda ta,

kad daug ko tiesiog nesakė.- Ir jis nori vesti mano dukterį.Pervėriau jį akimis.- Juk davei sutikimą.- Jis sakė, kad visada tavimi rūpinsis, Pažadėjo, kad būsi saugi ir

laiminga. - Jis sėdėjo įdūręs akis į mersedesą kitoje gatvės pusėje. -Vis dar nesuprantu, kodėl juo tikiu, net ir dabar, kai dėl tavęs jis sekamano namus. Nepadeda ir tai, kad jis pamelavo, jog iškart nesipirš.

- Jis negalėjo laukti, tėti. Nesmerk jo dėl to. Jis pernelyg stipriaimane myli.

Tėtis dar sykį į mane pažvelgė.- Kai ką tik su juo kalbėjaisi, neatrodei laiminga.- Ne. Atrodžiau beviltiška ir savimi nepasitikinti. - Atsidusau. -

Be proto jį myliu, bet nekenčiu savęs, kai tampu tokia prieraiši. Kurdami savo santykius turėtume būti lygūs. Partneriai.

- Geras tikslas. Nepamiršk jo, Ar ir jis to nori?- Jis nori, kad būtume drauge. Visur. Bet jis susikūrė reputaciją ir

imperiją, o aš noriu susikurti savąją. Nebūtinai imperiją, bet reputaciją tikrai.

- Ar kalbėjaisi su juo apie tai?- O taip. - Šyptelėjau. - Bet, jo nuomone, ponia Kros savaime

turėtų žaisti Kroso komandoje. Iš dalies jį suprantu.- Gera girdėti, kad tai apgalvojai.Išgirdau jo stabtelėjimą.- Bet?- Bet tai gali būti rimta problema, ar ne?Dievinau tai, kaip tėtis ragina mane susimąstyti, nemėgindamas

pakreipti minčių kuria nors linkme, neleisdamas. Jis visada toks,- Taip. Nemanau, kad mums tai galėtų būti lemtinga, bet proble

mų sukelti gali. Jis nepratęs negauti to, ko nori.

7H



- Tada tu jam tinki.~ Jis taip mano. - Gūžtelėjau pečiais. - Problema ne Gideonas.

Problema - aš. Jis daug ką patyrė ir turėjo visa tai ištverti vienas.Noriu, kad jis pajustų, jog nebereikia visko tempti vienam. Noriu,kad suprastų, jog mudu komanda, jog aš jį palaikau. O tai parodytisunku, kai noriu išlaikyti ir savo nepriklausomybę.

- Tu labai panaši į mane, - švelniai nusišypsojo jis - atrodė toksgražus, kad širdį man suspaudė pasididžiavimas.

- Žinau, kad su juo sutarsi. Jis geras žmogus, geros širdies. Padarytų dėl manęs viską, tėti. ~ Net nužudytų.

Nuo tos minties man pasidarė negera. Galimybė, kad Gideonuiteks kaip nors atsakyti už Neitano mirtį, buvo pernelyg reali. Negalė

jau leisti, kad jam kas nors nutiktų.- Ar jis leistų man sumokėti už vestuves? - pasakęs purkštelėjo. -

Tikriausiai derėtų klausti, ar smarkią pirtį dėl to man užkurtų tavomama.

- Tėti... - Širdį vėl suspaudė. Po pokalbio apie mokestį už manostudijas pasimokiau ir nesirengiau prabilti apie tai, kad jam dėl manęs tikrai nereikia leisti paskutinių pinigų. Jam tai - išdidumo reikalas, o mano tėvas labai išdidus. - Nežinau, ką pasakyti, tik ačiū.

Jis su palengvėjimu nusišypsojo ir aš supratau, kad tikėjosi irmano priešinimosi.

- Turiu maždaug penkiasdešimt gabalų. Žinau, kad nedaug...Siektelėjau jo rankos.- Tiesiog tobula.Mintyse jau girdėjau mamos šėlsmą. Susitvarkysiu su ja atėjus

laikui.Tėčio veido išraiška šią akimirką viską atpirko.

- Niekas nepasikeitė. - Keris stabtelėjo ant šaligatvio prie buvusiopoilsio centro ir nusiėmė akinius nuo saulės. Nužvelgė sporto kluboįėjimą. - Pasiilgau šios vietelės.

72



Paėmiau jo ranką ir sunėriau pirštus.

“ Ir aš.

Pasukome durų link, linktelėjome prie jų rūkančiai porai. Įėjome,

mus pasitiko krepšinio garsai. Dvi komandos po tris žaidė per pusę

aikštės, erzino vienas kitą ir juokėsi. Iš patirties žinojau, kad neįprasti

daktaro Traviso kabinetai kartais būdavo vienintelė vieta, kur jauteisi

pakankamai laisvas ir saugus, kad galėtum juoktis.

Pamojavome žaidėjams, stabtelėjusiems tik tam, kad mus nu

žvelgtų, ir tiesiausiu keliu nuėjome prie durų, ant kurių stiklo vis

dar puikavosi užrašas „Treneris“. Durys buvo praviros, ant nu

drengtos kėdės įsitaisiusi mylima figūra kojas buvo susikėlusi ant

stalo. Vyras mėtė į sieną teniso kamuoliuką ir mikliai, jį gaudė, o

iš anksčiau mano pažįstama pacientė čiulpė elektroninę cigaretę ir

kalbėjo.

- O Dieve, - sulig tais žodžiais Kailė paskubomis pašoko, dailios

raudonos lūpos prasižiojo, pro jas išvirto dūmų debesis. ~ Nežinojau,

kad judu grįžote.

Ji pasileido prie Kerio, vos spėjau paleisti jo ranką.

Daktaras Travisas nuleido kojas ir atsistojo maloniame jo

veide švytėjo sutikimo šypsena. Vilkėjo savo kasdienines žalsvas

kelnes ir išeiginius marškinius, o odiniai sandalai ir auskarai ausyse

išdavė, kad jis nėra toks jau įprastas. Smėlio spalvos plaukai buvo

pasišiaušę ir susivėlę, o akiniai vieliniais rėmeliais ant nosies kiek

pakrypę.

- Nesitikėjau jūsų sulaukti anksčiau kaip po trečios, - tarė jis.

- Niujorke jau po trečios, ~ džiugiai pareiškė Keris, išsivaduoda

mas iš Kailės glėbio.

Įtariau, kad kadaise Keris su šia dailia blondine permiegojo, ir ji

to taip paprastai kaip jis nepamiršo.

Daktaras Travisas priėjęs paskubomis mane apkabino, taip pat

pasisveikino ir su Keriu. Stebėjau, kaip geriausias mano draugas

užsimerkia ir akimirkai padeda skruostą ant daktaro peties. Akyse

73



dilgčiojo, kaip visada, kai matydavau Kerį laimingą. Daktaras Travi-sas Keriui buvo beveik tėvas, žinojau, kaip Keris jį myli.

- Ar judu vis dar saugote vienas kitą Didžiajame Obuoly?- Žinoma, - atsakiau.Keris bakstelėjo manęs link nykščiu.- Ji išteka. Aš turėsiu kūdikį.Kailė aiktelėjo.Niuktelėjau Kerį į šonkaulius.- Au, - pasiskundė jis, trindamas šoną.Daktaras Travisas sumirksėjo.- Sveikinu. Greitai jūs čia.- Ir tikrai, - sumurmėjo Kailė. - Kiek to laiko praėjo? Mėnuo?- Kaile. - Daktaras Travisas pristūmė savo kėdę prie stalo. - Gal

duotum mums minutėlę?Ji purkštelėjo ir nulingavo durų link.- Jūs, žinoma, puikus gydytojas, bet, manau, laiko jums prireiks

daugiau.

- Susižadėjai, ką? - Kailė truktelėjo savo elektroninę cigaretę, nenuleisdama akių nuo Kerio, kuris peršokęs per daktarą Travisą įdėjoį krepšį iš viršaus. Sėdėjome palaikėse tribūnose, trečioje eilėje nuoviršaus, pakankamai toli, kad negirdėtume aikštėje vykstančios terapijos sesijos.

Atsiverdamas Keris negalėdavo nustygti vietoje. Daktaras Travisas labai greitai įgudo priversti Kerį judėti, jei norėdavo, kad šis nesiliautų kalbėjęs.

Kailė pažvelgė į mane.- Kažkaip visada maniau, kad galiausiai judu su Keriu susidėsite.Nusijuokiau ir papurčiau galvą.- Tarp mūsų nieko panašaus nėra. Niekada nebuvo.Ji gūžtelėjo pečiais. Jos akys buvo mėlynos it San Diego dangus ir

apvestos storu ryškiai mėlynu apvadu.

74



- Seniai pažįsti tą, už kurio išteki?

- Pakankamai.

Pataikęs nuo lentos, daktaras Travisas meiliai sušiaušė Keriui

plaukus. Pastebėjau, kaip dirsteli į mane - atėjo mano eilė.

Atsistojau ir pasirąžiau.

- Susitiksim vėliau, - tariau Kailei.

- Sėkmės.

Gudriai nusišypsojau ir nusileidau laiptais pas daktarą Travisą.

Jis buvo maždaug Gideono ūgio, tad sustojau nepasiekusi apati

nio laiptelio, kad būčiau jo akių lygyje.

- Ar niekada nesvarstėte kraustytis į Niujorką, daktare?

Jis nusišypsojo ta savo kreiva šypsena.

- Lyg Kalifornijoje mokesčiai dar nebūtų pakankamai dideli.

Dramatiškai atsidusau.

- Na, turėjau pamėginti.

Nusileidau iki jo į aikštelės kraštą, jis permetė ranką man per

pečius.

- Kaip ir Keris. Aš pamalonintas.

Nuėjome į jo kabinetą. Uždariau duris, o jis pačiupo nudrengtą

metalinę kėdę, apsuko ją ir atsisėdo apsižergęs, rankas pasidėjęs ant

atlošo. Tai viena iš jo keistybių. Kėdėje prie stalo jis sėdėdavo šiaip

plepėdamas, o eidamas prie reikalo šią relikviją apsižergdavo.

- Papasakok apie savo sužadėtinį, - prabilo jis, man užėmus

įprastą savo vietą ant vinilo sofos, sulipdytos lipniąja juosta ir išpuoš

tos buvusių ir esamų pacientų parašais.

- Nagi, - pabariau aš. - Juk abu žinome, kad Keris jau papasakojo.

Keris visada savo sesijas pradėdavo pasakodamas apie mano

gyvenimą ir mane. Paskui pamažu pereidavo prie kalbų apie save.

-- Ir aš žinau, kas yra Gideonas Krosas. - Daktaras Travisas bils

nojo koja žemę - dėl to niekada neatrodė neramus ar nekantrus. -

Bet noriu išgirsti apie vyrą, už kurio rengiesi tekėti.

Minutėlę susimąsčiau, o jis tyliai sėdėjo, ne laukė, o tik stebėjo.

’/B



- Gideonas... Dieve, jis toks įvairiapusiškas. Jis sudėtingas* Turime problemą, bet jas išspręsime. Kita> aktualesnė man dabar bėdayra mano jausmai dainininkui, su kuriuo... susitikinėjau.

- Eretui Kleinui?- Pamenate jo vardą.- Keris man priminė, bet atsimenu mūsų pokalbius, apie jį.- Taip, na. - Pažvelgiau į savo pribloškiamą vestuvinį žiedą, pa

sukiojau jį apie pirštą. - Taip myliu Gideoną. Jis daugeliu atžvilgiųpakeitė mano gyvenimą. Jis verčia mane jaustis gražią ir vertinamą.Žinau, kad atrodo, jog viskas per greitai, bet jis man vienintelis.

Daktaras Travisas nusišypsojo.- Mudu su žmona įsimylėjome iš pirmo žvilgsnio. Susipažinome

mokykloje, bet jau tada žinojau, kad ji - mergina, kurią noriu vesti.Mano žvilgsnis nuklydo į jo žmonos nuotraukas ant stalo. Vie

noje ji buvo jaunesnė, kita daryta neseniai. Visas kabinetas buvo su jauktas, pilnas popierių, sporto įrangos, knygų ir priešistorinių seniaipamirštų sporto žvaigždžių plakatų, bet nuotraukų rėmeliai ir stiklasbuvo nepriekaištingai švarūs.

- Nesuprantu, kodėl Eretas iš viso mane veikia. Negaliu sakyti,kad jo geidžiu. Negaliu įsivaizduoti savęs su niekuo kitu, išskyrusGideoną. Nei seksualiai, nei kitaip. Bet Eretui nesu abejinga.

- O kodėl turėtum būti? -- paklausė jis paprastai. - Jis buvo tavogyvenimo dalis lemtingu metu, o jūsų santykių pabaiga tau atvėrėakis.

- Mano... susidomėjimas - šis žodis netinka - nostalgijos tikraineprimena.

- Ne, esu tikras, kad neprimena. Spėju, jauti kažkokį apgailestavimą. Svarstai, kas būtų, jei. Tau tai buvo itin seksualūs santykiai,tad gali tebejausti trauką, net ir žinodama, kad daugiau to niekadanekartotum.

Buvau beveik tikra, kad jis teisus. jis barbeno pirštais į kėdės atkaltę.

76



- Sakei, kad tavo sužadėtinis - sudėtingas vyras ir kad sprendžiate šiokias tokias problemas. Bretas buvo labai paprastas. Su juo buvoaišku, ką gauni. Per pastaruosius kelis mėnesius tau teko persikraustyti, suartėjai su motina, susižadėjai. Retkarčiais galima sau leisti sva

joti apie tai, kad viskas būtų paprasčiau.Spoksojau į jį, pamažu suvokdama jo žodžius.- Kaip jūs sugebat taip viską išvesti?- Praktika.Iš baimės prasitariau:- Nenoriu sumauti reikalų su Gideonu.- Ar kalbiesi su kuo .nors Niujorke?- Lankomės pas porų psichoterapeutą.Jis linktelėjo,- Praktiška. Gerai. Jis irgi nori, kad jums pavyktų. Ar jis žino?

Apie Nei taną?

- Taip.- Didžiuojuosi tavimi, vaike.- Vengsiu Breto, bet nežinau, ar tai reiškia, kad vengiu spręsti

problemą? Kaip alkoholikas: nors ir negeria, vis vien yra alkoholikas.Problema vis dar yra, jis tiesiog jos vengia.

- Ne visai tiesa, bet įdomu, kad panaudojai priklausomybės analogiją. Bendraudama su vyrais esi linkusi į save žlugdantį elgesį. Daugelis žmonių, kurių praeitis kaip tavo, yra tokie, tai nėra nauja, jaukalbėjomės apie tai anksčiau.

- Žinau.Supratau, kad todėl taip ir bijojau visiškai pasinerti į Gideoną,- Turi apsvarstyti keletą dalykų, -- tęsė jis. - Esi susižadėjusi su

vyru, kuris iš pažiūros yra būtent toks, kokio tau linkėtų mama. Prisiminkime, ką manai apie savo mamos priklausomybę nuo vyrų -gali būti, kad dėl to jauti šiokį tokį pasipriešinimą.

Suraukiau nosį. jis pamojavo man pirštu.

77



- Ką, galimybė? Kita vertus, galbūt manai, jog nesi verta to, ką su juo atradai.

Širdį it akmuo prislėgė.- O Breto nusipelniau?- Eva. - Jis man draugiškai nusišypsojo. - Tai, kad tu iš viso to

klausi... štai čia ir yra tavo bėda.

78



S SK YR IU S

- Nė neatpažįstu tavęs be kostiumo ir kaklaraiščio, - tarė ŠėmasJimara, man atsisėdus į kėdę priešais. Buvo kompaktiškas vyras, toligražu nesiekiantis šešių pėdų, bet raumeningas. Plika jo galva buvoištatuiruota, ausys pravertos taip, kad pro skyles mačiau, kas už jo.

Baras „Petes 69th Street“ visai nebuvo Šešiasdešimt devintojojegatvėje, tad nė nenutuokiau, iš kur toks pavadinimas. Žinojau, kadiš jo kilo >,Six-Ninths“ pavadinimas ~ po to, kai grupė keletą metųčia grojo. Žinojau ir tai, kad tualetai baro gale buvo priebėga EretuiKleinui dulkinti mano žmoną.

Už tai norėjau sugurinti jam nosį. ji nusipelno rūmų ir privačiųsalų, o ne aptriušusio baro tualeto kabinų.

Pito baras nebuvo visiška skylė, bet elegancija čia tikrai nekvepė jo. Tai paplūdimio baras, geriausiai atrodantis tamsoje ir pagarsėjęstuo, kad čia San Diego universiteto studentai gerdavo tol, kol nebeprisimindavo nei ką veikė, nei ką dulkino.

O kai sulyginsiu šią vietą su žeme, nebeprisimins ir baro. jimara sąmoningai ir ganėtinai genialiai pasirinko šią vietą. Tai

mane suerzino ir pabrėžė viską, kas pastatyta ant kortos. Jei manosprendimas pasirodyti vienam, vilkint džinsais ir marškinėliais, bentkiek sutrikdė ir jį, vadinasi, į iššūkį atsakiau deramai.

Atsilošęs kėdėje atidžiai jį stebėjau. Bare tebuvo keletas lankytojų,dauguma jų sėdėjo vidiniame kieme. Vos saujelė mūsų buvo įsitaisępaplūdimio tema dekoruotame viduje.

- Jau nusprendei, ar priimsi mano pasiūlymą?

79



- Apsvarsčiau. - Jis sukryžiavo kojas ir pasikreipė, kad galėtų pasidėti rankas ant atlošo. - Bet, žinai, jei prisiminsime, kokia suma esivertinamas, mane stebina, kad Evos privatumas tau tevertas milijonodolerių.

Viduje nusišypsojau.- Evos dvasios ramybė man neįkainojama. Bet jei manai, kad savo

siūlomą sumą padidinsiu, mąstai nelogiškai. Tas draudimas įsigalios.O dar ta smulkmenėlė dėl nelegalaus filmavimo be Evos sutikimo -visiškai priešingas scenarijus nei į viešumą iškilusi abiejų šalių sutikimu nufilmuota privati sekso juosta.

Jis sukando dantis.-- Maniau, norėjai išlaikyti visa tai tyloje, o ne traukti į viešumą.

Bet kokio teismo atveju Eva liktų viena kaip pirštas, žinai. Aš jau kalbėjausi su Bretu ir mudu viską išsiaiškinome.

Pajutau, kaip nuo įtampos išsitiesė mano pečiai.- Jis matė įrašą?

- Jis jį turi. - Šėmas kyštelėjo ranką į kišenę ir išsitraukė atmintu-kę. - Čia Evos kopija. Pamaniau, kad tau derėtų pamatyti, už ką moki.Nuo minties, kad Kleinas peržiūrinėja seksualius Evos vaizdus,

mano kūną it žaibas pervėrė įtūžis. Jau pakankamai blogai, kad jis taiprisimena. Tai, kad turi dar ir įrašą, yra. nepriimtina.

Laikmeną suspaudžiau kumštyje.

- Žinia, kad juosta egzistuoja, išlįs į viešumą - negaliu to sustabdyti. Siūlydamas ją parduoti, susisiekei su pernelyg daug žurnalistų.Bet viena padaryti galiu - sužlugdyti tave. Man asmeniškai tai patiktųlabiausiai. Noriu stebėti, kaip žlungi, šūdo gabale.

Šernas pasimuistė kėdėje.Pasilenkiau į priekį.

- Savo kameromis pričiupai ne tik Evą su Kleinu. Yra daugybėkitų, jokio sutikimo nepasirašiusių aukų. Šis baras priklauso man.Po velnių, man priklauso ta grupė. Neprireikė didelių pastangų, kad

80



surasčiau nuolatinius lankytojus ir „SiX“Ninthsu gerbėjus, kurie čia

lankėsi, kai nelegaliai filmavai tualetus.

Paskutiniai godumo trupiniai jo akyse nublanko, o galiausiai ir vi

sai išgaravo.

- Jei būtum protingesnis, - tęsiau, - būtum siekęs ilgalaikės nau

dos, o ne vienkartinės išmokos. O dabar pasirašysi sutartį, kurią tuoj

pakišiu tau po nosimi, ir išeisi iš čia su ketvirčio milijono dolerių

čekiu.

Jis atsitiesė.

- Po velnių visa tai! Sakei, milijonas. Toks buvo susitarimas.

- Kurio tu atsisakei. - Aš atsistojau. - Daugiau jo nebesiūlau. C) jeidar ilgiau galvosi, atsiimsiu ir naująjį pasiūlymą. Tiesiog sulyginsiu

tave su žemėmis ir išsiųsiu tiesiai į kalėjimo celę. Evai pakaks pasaky

ti, kad mėginau.

Nueidamas susigrūdau atmintukę į kišenę - čia ji tučtuojau ėmė

deginti skylę, kurios nepaisyti negalėjau. Sutikau Arašo žvilgsnį - vy

ras sėdėjo prie baro laukdamas ženklo įsikišti.Jis nušoko nuo kėdės.

- Visada malonu stebėti, kaip mirtinai ką nors išgąsdini, - tarė jis

ir, nešinas sutartimi bei čekiu, pasuko prie mano ką tik atlaisvintos

vietos.

Iš blausaus baro išėjau į ryškią San Diego saulėkaitą. Eva nenorėjo,

kad žiūrėčiau įrašą, ir privertė pažadėti, jog to nedarysiu.Bet ji kažką jaučia Kleinui. Jis vis dar yra labai reali grėsmė. Pama

tęs juos drauge, šitaip intymiai, galiu gauti informacijos, kurios man

prireiks, norint su juo kovoti.

Ar su juo ji būdavo tokia pat vulgari kaip ir su manimi? Ar jo troš

ko taip pat beviltiškai ir godžiai? Ar jis sugebėdavo priversti ją baigti

kaip aš?Stipriai užsimerkiau, gindamas iš galvos vaizdus, bet jie niekur

nedingo.

81



Prisiminęs pažadą, kirtau stovėjimo aikštelę ir priėjau prie išsi

nuomoto automobilio.

Ar tai kvaila, kad džiaugiuosi būdama ne tik tavo žmona, bet ir

„drauge“?

Skaitydamas Evos žinutę mintyse nusijuokiau ir atsakiau: Aš

džiaugiuosi būdamas ne tik tavo vyru, bet ir meilužiu.

O Dieve. Maniakas.

Dabar jau nusijuokiau balsu.

~Kas čia per garsas? - Arašas, it namie įsitaisęs ant sofos mano

viešbučio apartamentuose, dirstelėjo į mane pro savo planšetę. - Ar

čia buvo juokas, Krosai? Nejau rimtai ką tik juokeisi? O gal tave išti

ko koks priepuolis?

Parodžiau jam vidurinį pirštą.

- Rimtai? - atkirto jis. ~ Pirštas?

- Eva sako, kad tai klasika.

- Eva pakankamai karšta, kad jai tai būtų atleista. Tu ne.

Atsidariau naują langą kompiuteryje, prisijungiau prie savo pro

filio socialiniame tinklalapyje ir pakeičiau mudviejų su Eva ryšį iš

„Draugai“ į „Susižadėję“ Laukdamas, kol ji priims pakeitimą, spus

telėjau ant jos profilio ir dar sykį nusišypsojau, pamatęs, kokią nuo

trauką ji pasirinko. Pirmą sykį atsivėrė pasauliui ir tai darydama vi

siems parodė, kad yra mano moteris.

Kai ji patvirtino naują mūsų statusą, atsakiau į jos žinutę. Dabar

tu ir ta, ir ta.

© Aš laikausi savo susitarimo dalies.

Mano žvilgsnis nuklydo nuo telefono prie jos profilio nuotrau

kos. Paliečiau jos veidą pirštų galiukais, kovodamas su troškimu pas

ją nuvažiuoti. Dar per anksti. Jai reikia erdvės, bent tiek, kiek pajėg

siu jai suteikti.

Ir aš, angele mano.

32



Kazino teatro salė nebuvo didžiulė, bet nebuvo ir maža, tad ją len

gviau pripildyti. „Six-Ninths“ geriau rengs koncertus pilnutėlėse sa

lėse, nei rizikuos groti tuščioms kėdėms, net ir gimtajame savo mies

te. Tai tikriausiai Kristoferio mintis.

Mano broliui darbas sekėsi puikiai. Bet įgudau jam to nesakyti.

Nuo to jis tik darydavosi dar didesnis subingalvis.

Kėdžių eilėms pamažu tuštėjant, pasukau užkulisių link. Buvau

pagrindinis „Vidai Records“ akcininkas, tad turėjau leidimą patekti

bet kur, bet čia buvo ne mano teritorija. Kleinas tikrai turi pranašumą.

Bet iki ryto atokiai laikytis nepajėgiau, net ir žinodamas, kad tai

būtų protingiau. Tada jis būtų išsekęs. Gal pagiriotas. Pranašumą tu

rėčiau aš.

Bet taip ilgai laukti negalėjau. Jis turi įrašą. Jau bus bent sykį per

žiūrėjęs. Gal ir daugiau. Negalėjau pakelti minties, kad žiūrės vėl.

Atimti jį buvo svarbiausias punktas mano darbotvarkėje.

Be to, norėjau, kad prieš susitikdamas su Eva jis žinotų, jog esu

netoliese. Kitaip tariant, žymėjau teritoriją, ir tai padaryti nuspren

džiau vilkėdamas džinsais ir marškinėliais, kaip ir per susitikimą su

Jimara. Visi su Eva susiję reikalai yra asmeniški, ne darbiniai - norė

jau, kad tai būtų aišku vos tik Kleinui mane pamačius.

Užlipau į sceną iš kairės ir tučtuojau įžengiau į chaosą. Nudreng

tame, siaurame koridoriuje rikiavosi šykščiai apsirengusios nuo

narkotikų ar gėralų apsvaigusios moterys. Daugybė tatuiruotų ir

auskaruotų vyrų įgudusiais judesiais greitai ardė ir krovė įrangą. Iš

paslėptų kolonėlių pylėsi garsi džeržgianti muzika, besipjaunanti su

iš kiekvieno kambario atsklindančia skirtinga melodija. Skyniausi

kelią šiame pragare, ieškodamas su niekuo nesupainiojamos galvos

nubalusiais spygliais.

Pro duris už kelių pėdų išsvirduliavo skausmingai pažįstama

blondinė, jos plaukai apgobė pečius ir kreipė dėmesį į puikų, geidu

lingą užpakalį.



Mano žingsnis sulėtėjo. Širdies ritmas pagreitėjo. Iš paskos išėjoKleinas, vienoje rankoje laikydamas alų, kita siekdamas jos. Ji pagavo

ją ir įsitraukė į priestatą.Žinojau, kokia švelni ta ranka, kokia lygi oda. Kokie tvirti tie

gniaužtai. Žinojau, kaip tie nagai įsikerta į nugarą. Kaip tie pirštairauna plaukus, jai vis artėjant prie mano lūpų. Koks kaitinantis josprisilietimas. Pažinojau tą pirmykštį geidulį.

Stovėjau it stabo ištiktas, skrandis mazgėsi. Ji stovėjo taip arti -per arti Kleino. Petimi rėmėsi į sieną. Provokuojamai atstačiusiklubą, vylingai braukė Kleinui per pilvą. Jis pasipūtėliškai flirtuoda

mas jai nusišypsojo, o ranka pernelyg intymiai trynė jai žastą.Bet kas, pamatęs juodu kartu, suprastų, kad jie meilužiai.Man užvirė kraujas. Galvą užliejo nesveika tamsa.Skausmas. Deginantis iki pat kaulų smegenų. Sulaikęs kvėpavi

mą, sukaupiau visas iki paskutinio trupinio savitvardos liekanas.Per pečius mane apglėbė moters ranka. Delnas palindo po marš

kinėlių iškirpte ir palietė krūtinę, o kita ranka apsivijo klubus, siekdama paliesti mano pimpį. Nosį užplūdo šleikštūs kvepalai, tadnegailestingai tą moterį nusimečiau, nors kita liekna it modelis brunetė išdažytomis mėlynomis akimis jau mėgino prispausti mane išpriekio.

- Traukis! - suurzgiau ir taip nudiegiau abi akimis, kad jos klup-

čiodamos atsitraukė ir išvadino mane mulkiu.Kitu metu būčiau jas abi išdulkinęs - medžiojamasis viską paimtųį savo rankas.

Su seksualinėmis plėšrūnėmis elgtis įgudau po Hju, Išmokau pastatyti jas į vietą.

Mečiausi pirmyn, broviausi pro minią, prisiminęs tą jausmą, kai

Kleino žandikaulis atsidūrė po mano kumščiu. Tą nepasiduodančio jo kūno kietumą. Tai, kaip subliūško jo plaučiai, kai smogiau sukaupęs visas jėgas.

Norėjau, kad jis gulėtų išsipleikęs ir leisgyvis. Kruvinas. Sulaužytas.



Kleinas pasilenkė ir kažką pasakė jai tiesiai į ausį. Sugniaužiau

kumščius. Ji atlošė galvą ir nusikvatojo, o aš kluptelėjęs sustojau. Iš

gąsdintas ir sumišęs. Nors aplink buvo triukšminga, garsas man pa

sirodė ne tas.

Tai ne Evos juokas.

Pernelyg aukštas. Mano žmonos juokas buvo žemas ir gerklinis.

Seksualus. Nepakartojamas, kaip ir pati moteris, kuriai jis priklausė.

Blondinė pasuko galvą ir aš pamačiau jos profilį. Tai ne Eva. Kū

nas ir plaukai buvo panašūs. Bet veidas ne,

Kas per velniava?

Smegenys pamažu pasivijo realybę. Tai mergina iš „Auksinės“

vaizdo klipo. Evos pakaitalas.

Mane apsupo vadybininkai ir gerbėjos, bet aš stovėjau suakme

nėjęs stebėdamas, kaip Kleinas glamonėja ir gundo blankią mano su

niekuo nesulyginamos žmonos versiją.

Krūptelėjau kišenėje suvibravus telefonui. Nusikeikęs jį išsitrau

kiau ir perskaičiau Raulio žinutę. Ji ką tik atvyko į kazino.

Vadinasi, persigalvojo dėl susitikimo su Kleinu. Norėdamas pa

kreipti padėtį sau naudinga linkme, atrašiau jam: Tučtuojau atvesk

ją į kairį sparną.

Supratau.

Pasitraukiau prie sienos ir įžengiau į nišą, pusiau paslėptą plie

ninių dėžių su įranga, sukrautų ant rankinių vežimėlių. Lėtai tiksėjo

minutės.

Pajutau ją dar prieš pamatydamas, mane apėmė atpažinimo vir

pulys. Pasukęs galvą nesunkiai ją radau. Kitaip nei jos pakaitalas,

kuris vilkėjo mažyte aptempta suknele, Eva mūvėjo kiekvieną kūno

linkį aptempiančius džinsus ir paprastus pilkus marškinėlius be ran

kovių. Avėjo aukštakulnius sandalus, buvo įsisegusi apvalius auska

rus, atrodė nerūpestinga ir atsipalaidavusi.

it kumštis man smogė alkis. Ji - gražiausia mano kada nors ma

tyta moteris, ir tikrai seksualiausia pasaulyje. Jai einant pro šalį,



moterys nulydėdavo ją žvilgsniu, pavydėdamos nerūpestingo grožioir seksualumo. Vyrai karštai spigino ją akimis, bet ji, dėmesį sutelkusiį Kleiną, regis, to nepastebėjo.

Prisimerkusi nužiūrėjo tą pačią sceną, kurią aš stebėjau vos prieš

kelias akimirkas. Mačiau, kaip vertina padėtį, ir supratau, kad padarė tokią pat išvadą kaip ir aš. Jos veide sušvito begalė emocijų. Jaitikriausiai keista pamatyti buvusį savo meilužį, taip beviltiškai siekiantį pakartoti tai, ką kadaise patyrė su ja.

Man tai buvo nesuvokiama, jei negalėčiau turėti Evos, neturėčiaunieko.

ji atlošė pečius. Kilstelėjo smakrą. O tada nusišypsojo. Mačiau, kaip visa tai priima, kaip ją užvaldo nauja ramybė. Kad ir koieškojo - surado.

Eva praėjo pro mane nepastebėjusi, bet Raulis sustojo greta.- Kaip nejauku, - tarė jis, stebėdamas Kleiną, o šis pakėlė akis ir,

pastebėjęs mano žmoną, akivaizdžiai suakmenėjo.

- Puikumėlis. Viską man raportuok, - atsakiau.O mano žmona tuo tarpu sveikindamasi su Kleinu ištiesė jamkairę ranką. Ant jos piršto kuo ryškiausiai spindėjo mano žiedas, nepastebėti neįmanoma.

Išėjau.

Dariau aštuoniasdešimtą atsispaudimą, raumenys degė, bet neatitraukiau akių nuo priešais ant kilimo gulinčios atmintukės. Su Jima-ra ir Kleinu susidorojau efektyviai, bet malonumo tai nesuteikė. Visdar buvau įsitempęs ir pasipiktinęs, troškau ką nors sudaužyti.

Kakta tekantys prakaito upeliai graužė akis. Iš nuovargio sunkiaikilojosi krūtinė. Žinia, kad Eva linksminasi klube su Keriu ir dar ke

letu jų draugų iš pietų Kalifornijos, tik dar labiau mane erzino. Žino jau, kaip ji įkaista, kai išeina šokti ir gerti. Dievinau tvarkyti karštą,prakaituotą jos kūną, slidžią ir godžią jos putę.



Jėzau. Tvinksintis mano kotas dar labiau sustandėjo. Rankos drebėjo, raumenys tuoj atsisakys. Jau dabar dilbiai ir delnai buvo išvagoti ryškių gyslų. Man reikėjo šalto dušo, bet savęs neliesiu. Saugau taiEvai. Kiekvieną tirštą kreminį lašą.

Kompiuteryje pyptelėjo žinutė, sulėtinau beprotišką tempą, atsi-spaudžiau šimtąjį kartą ir atsistojau. Čiupęs atmintukę, numečiau jąant stalo ir nuo kėdės atkaltės pasiėmiau rankšluostį. Nusišluosčiauveidą ir atsidariau gautą žinutę, tikėdamasis gauti paskutines naujienas apie Evos vakarą. Bet žinutė buvo nuo jos.

Kuriame tu kambaryje?

Akimirką spoksojau į ekraną ir mąsčiau apie tai, ką perskaičiau.Dar vienas pyptelėjimas pranešė apie žinutę nuo Raulio: Ji keliauja viešbučio link.

Pamiršau sportą ir nekantriai sutelkiau dėmesį į saldžiąją, protingąją savo žmoną. Atrašiau jai: 4269.

Siektelėjau telefono nuo stalo ir paskambinau kambarių tarnybai.- Butelį „Grista!“ - užsakiau. - Dvi taures, braškių ir plaktos grie

tinėlės. Po dešimties minučių. Ačiū.Padėjęs ragelį, persimečiau rankšluostį per kaklą. Dirstelėjau į

laikrodį - buvo pusė trijų ryto.Suskambėjus durų skambučiui, jau buvau įjungęs visas šviesas

abiejose svetainėse ir miegamajame bei atitraukęs užuolaidas, užsto- jančias vaizdą į mėnesienos apšviestą vandenyną.

Priėjęs atidariau duris, už jų laukė ir Eva, ir kambarių tarnyba. Vilkėjo tais pačiais drabužiais ir atrodė tikra bloga mergaitė,tad man tučtuojau vėl sustandėjo. Plaukai buvo prilipę prie blizgančio veido, tušas šiek tiek nubėgęs. Ji kvepėjo švariu prakaitu iralkoholiu.

Jei už jos nebūtų stovėjęs padavėjas, ji jau būtų gulėjusi ant grindųkoridoriuje.

- Prakeikimas, - alsavo ji, nužvelgdama mane nuo galvos iki kojų.



Dirstelėjau žemyn. Vis dar buvau perkaitęs, oda blizgėjo prakaitu.Juo buvo permirkusi ir kelnių guma, pabrėždama erekciją, kurios nėnesistengiau slopinti.

- Atleisk, kaip tik sportavau.- Ką veiki San Diege? - dar koridoriuje paklausė ji.Žingtelėjau atgal ir mostelėjau jai įeiti.Ji nejudėjo.- Nesileisiu įtraukiama į tavo sekso sūkurį, kol neatsakysi.- Esu čia darbo reikalais.- Nesąmonė. - Ji sukryžiavo rankas.Siektelėjau jos, pagavau už alkūnės ir įsitraukiau vidun.- Galiu įrodyti.Padavėjas paskui ją įvežė padėklą.- Tu pernelyg optimistiškas, - sumurmėjo ji, nužvelgdama mano

užsakymą, kol pasirašiau čekį.Grąžinau sąskaitą ir rašiklį, palaukiau, kol padavėjas išeis, tada

priėjau prie telefono šalia sofos. Surinkau Arašo kambario numerį.- Tu rimtai? - nepatenkintas atsiliepė šis. - Kai kurie iš mūsų

miega, Krosai.- Mano žmona nori su tavimi pasikalbėti.- Ką? - Sušiugždėjo patalai. - Kur tu?- Savo kambaryje. - Ištiesiau ragelį Evai. - Mano advokatas.- Iš proto išėjai? - paklausė ji. - Niujorke dabar penkta ryto!

Sekmadienis!- Jis gretimame kambaryje. Imk. Paklausk jo, ar šiandien dirbau.Ji priėjo ir čiupo telefoną man iš rankos.- Tau reikėtų susirasti naują darbą, - pareiškė ji. - Tavo bosas

beprotis.Jis atsakė ir ji atsiduso.- Prieš tai. - Ji dirstelėjo į mane. - Ačiū Dievui, jis karštas. Visgi,

gal pasitikrinsiu galvą. Atleisk, kad jis tave pažadino. Miegok.Eva ištiesė man telefoną.

88



Paėmiau jį ir pridėjau prie ausies.~ Kaip ji ir sakė, miegok..- Man ji patinka. Ji užkuria tau pirtį.Nužvelgiau ją.- Ir man ji patinka. Labanakt.Padėjau ragelį ir siektelėjau jos.Ji atsitraukė, išvengdama mano rankos,- Kodėl man nesakei, kad esi čia?- Nenorėjau rišti tau rankų.- Nejau manimi nepasitiki?Mano antakiai šovė aukštyn.- Klausia žmona, telefonu atsekusi mane iki viešbučio.- Tiesiog smalsavau, ar nakvoji savo bute!Kadangi ir toliau tylėdamas ją stebėjau, ji papūtė lūpas,- Ir.., pasiilgau tavęs.- Aš čia, angele. - Išskėčiau rankas. - Ateik ir pasiimk.Ji suraukė nosį.- Man reikia į dušą. Aš smirdžiu.- Mudu abu prakaituoti. - Priėjau prie jos. Šįsyk ji nesitraukė. ~ O

aš dievinu tavo kvapą. Pati žinai.Uždėjau rankas jai ant liemens ir slydau aukštyn, kol pasie

kiau trapius jos šonkaulius tiesiai po putniomis, išbrinkusiomis krūtimis. Apglėbiau jas delnais, švelniai pasvėriau, atsargiaisuspaudžiau.

Iki Evos niekada neturėjau potraukio atskiroms kūno dalims.Dievinau kiekvieną jos colį, branginau visus dosnius linkius.

Nykščių pagalvėlėmis apibrėžiau ratu jos spenelius, pajutau, kaip jie sustandėja.

- Dieviška tave liesti.Nuleidau galvą prie jos kaklo duobutės ir pasitryniau į ją drėgnais

plaukais.Ji suvaitojo.



- Nesąžininga. Tu visas raumeningas ir žvilgantis ir beveik nuogas* o aš neturiu valios.

- Tau jos ir nereikia. - Pakišau rankas po jos marškinėliais ir atsegiau liemenėlę. - Leisk man tave paimti* Eva.

Jos ranka palindo po mano kelnių guma ir suspaudė kotą, aš lėtai,giliai įkvėpiau.

- Niam, - sušnibždėjo ji. - Žiūrėk, ką radau.- Angele. - Suspaudžiau jos užpakalį. - Pasakyk, kad nori būtent

taip, kaip aš noriu tau tai duoti.Ji pažvelgė į mane primerktomis akimis.-■ ir kaipgi?- Čia. Ant grindų. Nusmaukęs tavo džinsus iki kulkšnių, pakėlęs

marškinėlius, patraukęs kelnaites į šoną. Noriu įkišti į tave savo kotą,pripildyti tave sėklos. - Liežuviu perbraukiau per jos kakle tvinksinčią gyslą. ~ Pasirūpinsiu tavimi lovoje, bet dabar... Dabar noriutavimi pasinaudoti.

Ji tirtėjo.- Gideonai.Pakišęs ranką jai po šlaunimis, pakėliau ją nuo žemės ir atsargiai

paguldžiau ant kilimo. Lūpomis suradau minkštą, karštą ir drėgną jos burną, mudviejų liežuviai susipynė. Ji apsivijo mano kaklą, mėgino išsilaikyti. Leidau jai, apžergiau jos klubus ir pirštais atsegiaudžinsus.

Jos pilvas buvo plokščias ir šilkinis, įdubo jai sukikenus, kaikrumpliais perbraukiau per šonus. Jos kutulio baimė privertė manenusišypsoti tiesiai jai į lūpas, krūtinėje staiga nebetilpo džiaugsmas,

- Liksi su manimi, - tariau jai. - Pabusi su manimi.- Taip. - Ji švelniai kilstelėjo klubus, kad galėčiau nutraukti že

myn kelnes.Išlaisvinau vieną jos koją, kitą palikau įsipainiojusią ir rankomis

praskėčiau šlaunis, kad matyčiau ją. Betraukiant žemyn džinsus, persikreipė kelnaitės, tad dabar ji atrodė būtent taip, kaip norėjau.



Ji - mano žmona. Pats brangiausias mano turtas; branginau ją.

Bet dievinau ją ir vulgarią, nešvankią. Savo seksualinį objektą. Ji vie

nintelė moteris, galinti nutildyti prisiminimus mano galvoje ir išlais

vinti mane.

- Angele.

Nuslydau žemyn, atsiguliau kniūbsčias, burnoje vien pagalvojus

apie jos skonį ėmė kauptis seilės.

- Ne, - pasipriešino ji ir prisidengė ranka.

Prispaudžiau jos riešus prieš žemės ir nudiegiau ją akimis.

- Noriu tavęs šitaip.

- Gideonai...

Lyžtelėjau per jos šilką ir ji suvaitojusi atsilošė, kulnais įsirėmė

į kilimą ir pakėlė putę man prie burnos. Dantimis patraukiau kel

naites ir atidengiau neįtikėtinai švelnią odą. Kimiai urgztelėjau, mat

man iki skausmo sustandėjo.

Lūpomis apglobęs jos klitorį, čiulpiau ją, laižiau. Jutau, kaip ji įsi

tempia. Paleidau jos rankas, žinojau, kad dabar ji mano, bejėgė su

manimi kovoti.

- O Dieve, - alsavo ji rangydamasi. - Tavo lūpos...

Pečiais plačiai praskyręs jos kojas, kyštelėjau liežuvį vidun, vyda

mas ją orgazmo link. Jos pirštai įsivėlė man į plaukus, skaudžiai rovė

palei pat šaknis, traukė mane artyn, kol pagaliau ji suriko ir baigė.

Laižiau jos vidų, dulkinau liežuviu, jutau, kaip ji virpa. Darėsi slides -

nė, karštesnė.

Pasitryniau į jos klitorį, įkišau vidun du pirštus, pajutęs siaurą jos

minkštumą ėmiau trintis klubais į grindis. Kotą maudė, nekantravau

įstumti jį į tą apglobiantį karštį, geidžiau, kad jis apsuptų mane, pri

siminiau, kaip tai gera.

- Prašau, - maldavo Eva, trindamasi į besiskverbiančius mano

pirštus, geisdama, kad mano pimpis ją užpildytų.

Norėjau dulkinti. Baigti. Ne todėl, kad man reikėtų sekso, o tie

siog dėl to, kad man reikėjo jos.

91



Jos kūnas ėmė suktis ir rangytis nuo dar vieno orgazmo, kaklasišsirietė, ji suaimanavo.

Nusišluostęs šlapią burną į vidinę jos šlaunų pusę, atsiklaupiauir nusismaukiau treningą. Viena ranka atsirėmęs į grindis pakilau, okita nutaikiau kotą tiesiai į ją. Stipriai, visu kūnu įstūmiau, prasky-riau siaurą plyšį ir suvaitojau.

- Gideonau~ Kristau. - Nusivaliau prakaituotą kaktą į jos skruostą, norėda

mas, kad ji kvepėtų manimi. Ji įsikirto nagais man į nugarą. Troškau,kad mane pažymėtų, paliktų randus.

Suėmęs delnais jos užpakalį stipriau įsirėmiau kojomis į kilimą,pakėliau ją ir kryptelėjau, geisdamas įstumti iki pat galo. Eva aiktelė

jo ir ėmė sukti klubus, stengdamasi mane priimti.- Imk mane, - iškošiau pro sukąstus dantis, priešindamasis or

gazmui, kol iki galo atsidursiu joje. - Įsileisk mane.Jos putė virpėdama įsitraukė mane gilyn. Prispaudžiau Evos pe

čius prie žemės, kad nejudėtų, ir įstūmiau stipriau. Ji pasidavė, atsidavė man.

Minkšta šiluma suspaudė visą mano ilgį, man tik to ir tereikėjo,Apsivijau ją, glaudžiau prie savęs ir šiurkščiai bučiavau, baigiau taipstipriai, kad galiausiai likau virpėdamas gulėti jos glėbyje.

Apkabinau Evą didžiulėje į grindis įleistoje vonioje, mudu apsupogarai. Šlapi jos plaukai lipo man prie krūtinės, ji uždėjo rankas antmanųjų, buvau apglėbęs ją per liemenį.

- Šaunuoli.- Mm? - Prispaudžiau lūpas jai prie smilkinio.- Jei negalėtume būti drauge - ne todėl, kad taip ir bus, tik hipo

tetiškai, - ar permiegotum su kuo nors, kas panašus į mane? Noriupasakyti, žinau, kad nesu tavo tipo, bet ar būtum linkęs apsimetinėtisu kuo nors, kas tau primintų mane?

- Negalvosiu apie tai, ko niekada nebus.

92



- Gideonai. - Ji palinko j šoną ir kryptelėjusi galvą pažvelgė įmane. - Suprantu. Aš galvojau apie tai, ar aš pasijusčiau geriau, būdama su į tave panašiu vyru. Gal, jei būtų tamsu, o jo plaukai būtųtavo plaukų ilgio.

Tvirčiau ją suspaudžiau.-- Eva. Nepasakok man apie savo fantazijas su kitais vyrais.- Dieve. Kaip visada, tu neklausai.- Kokį velnią čia paistai? - Žinoma, aš žinojau. Bet ta tema plėstis

tikrai nenorėjau.- Bretas miega su ta mergina iš „Auksinės“ vaizdo klipo. Ta, kuri

atrodo kaip aš.- Niekas neatrodo taip, kaip tu.Ji užvertė akis.-- Jos figūra gal ir panaši į tavąją, - nusileidau, - bet balsas visai

kitoks. Ir humoro jausmas, ji ne tokia šmaikšti kaip tu. Neturi tokiosširdies.

- Ak, Gideonai.Šlapiais pirštų galiukais perbraukiau jai per antakį.- Man nepadėtų ir išjungtos šviesos. Eilinė krūtininga blondinė

nekvepėtų taip, kaip tu. Nejudėtų kaip tu. Neliestų manęs taip, kaiplieti tu, jai taip manęs nereikėtų.

Jos veidas sušvelnėjo ir ji prispaudė skruostą prie mano peties.- Ir aš taip pamaniau. Negalėčiau taip. Vos tik pamačiau Bretą su

ta mergina, supratau, kad negalėtum ir tu.- Su niekuo kitu. Niekada. - Pabučiavau jos nosies galiuką. -

Tu pakeitei tai, ką man reiškia seksas, Eva. Negaliu sugrįžti. Nėnemėginčiau.

Ji apsisuko ir, pritaškydama ant grindų vandens, apžergė mane.Pažvelgiau į ją, gėriau akimis javų spalvos šlapius plaukus, nubėgusįmakiažą, nuo vandens blizgančią auksinę odą.

Ji pirštais masažavo man sprandą.- Mano tėtis nori sumokėti už vestuves.



- Jis žino?Ji linktelėjo.- Noriu, kad tu sutiktum.Sutikčiau su bet kuo, kai nuoga, šlapia ir padūkusi žmona šitaip

mane apsivijusi.- Mano svajonių vestuvės jau buvo. Šįkart gali daryti, ką panorėsi.Džiugi jos šypsena ir entuziastingas bučinys man buvo geriausias

atlygis.~ Myliu tave.Prisitraukiau ją artyn.Ji prikando apatinę lūpą, tada tarė:~ Mano mamą ištiks priepuolis. Ji gali penkiasdešimt tūkstančių

išleisti vien gėlėms ir pakvietimams.- Tai pasakyk tėvams, kad tėtis mokės už vestuves, o mama gali

prisidėti prie vakarienės. Bėda išspręsta.- O, šitai man patinka. Tave verta pasilaikyti, pone Krosai.Pakėliau ją ir lyžtelėjau spenelį.- Leisk įrodyti.

Miegamąjį pamažu užliejo aušra, kai Eva pagaliau ėmė giliai ir ramiai kvėpuoti. Kuo atsargiau išsilaisvinau iš jos glėbio ir patalą ir atsistojęs prie lovos pažvelgiau į ją. Jos plaukai vijosi apie pečius, lūposir skruostai buvo nuraudę nuo sekso. Pasitryniau staiga skaudžiaisurakintą krūtinę.

Šitaip ją palikti man visada buvo sunku ir kasdien darėsi vissunkiau. Skaudėjo odą nuo jos atsitraukti.

Užtraukiau miegamajame užuolaidas ir nuėjau į svetainę, ten padariau tą patį ir kambarys paskendo tamsoje.

Tada įsitaisiau ant sofos ir užmigau.

Mane pažadino staigus šviesos blyksnis. Markstydamasis pasitryniau traiškanotas akis ir pamačiau, kad pro atitrauktas užuolaidas

94



ant mano veido krenta saulės spinduliai. Prie manęs priėjo Eva, iršviesa aplink nuogą jos kūną sukūrė aureolę.

- Ei, - sušnibždėjo ji ir atsiklaupė greta. - Sakei, kad pabusiu sutavimi.

- Kiek valandų? - Dirstelėjęs į laikrodį pamačiau, kad miegojautik pusantros valandos. - Turėjai miegoti ilgiau.

Ji prispaudė lūpas man prie pilvo.- Be tavęs blogai miegu.Mane pervėrė apmaudas. Mano žmonai reikia to, ko negaliu jai

suteikti. Pažadino mane šviesa, o ne prisilietimu, nes bijojo mano reakcijos. Neklydo elgdamasi atsargiai. Košmaro įkarštyje nuo švelniosglamonės galiu pabusti mojuodamas kumščiais.

Nubraukiau jai nuo veido plaukus.“ Atleisk. - Už viską. Už visa tai, ko atsisakei, kad būtum su

manimi.

- Ša.Ji kilstelėjo mano treningo gumą ir truktelėjusi ją žemyn atidengė

kotą. Sustandėjau jai. O kaip gali būti kitaip, kai ji ateina pas manenuoga ir apsimiegojusi?

Ji apžiojo mano pimpio galvutę.Stipriai užsimerkiau ir suvaitojęs pasidaviau.

Antrą kartą mane pažadino beldimas į duris. Eva sujudėjo antsiauros sofos mano glėbyje ir prigludo arčiau.

- Po velnių, - burbtelėjau ir prisitraukiau ją stipriau.- Nekreipk dėmesio.Beldimas nesiliovė.Atlošiau galvą ir surikau:- Eik šalin.- Aš ateinu su kava ir raguoliais, - šūktelėjo Arašas. - Atidaryk,

Krosai, jau po vidudienio, noriu susipažinti su tavo dama.~ Kristau.

95



Eva sumirksėjo.- Tavo advokatas?- Buvęs. - Atsisėdau ir rankomis perbraukiau plaukus. - Mes iš

vyksime, tu ir aš. Netrukus. Toli.Ji pabučiavo mano nugaros apačią.- Skamba puikiai.Sugrūdau kojas į kelnes ir atsistojau jų užsitempti. Eva pasinau

dojo galimybe ir pliaukštelėjo man per nuogą užpakalį.- Girdėjau! - sušuko Arašas. - Liaukitės ir atidaryk.- Tu atleistas, - tariau jam eidamas prie durų. Atsisukau pasakyti

Evai, kad prisidengtų, bet ji jau lėkė į miegamąjį.Arašas laukė koridoriuje su kambarių tarnybos vežimėliu.“•Kas, po velnių, tau darosi?Turėjau staigiai atsitraukti, nes jis grasinosi tuo vežimėliu mane

pervažiuoti.- Baik burbėti. - Jis išsišiepė, nustūmė vežimėlį į šoną ir nužiū

rėjo mane nuo galvos iki kojų. - Pasaugok sekso maratonus medausmėnesiui.

- Neklausyk jo! - iš miegamojo sušuko Eva.- Neklausysiu, ~ Nusisukau nuo jo. - Jis man nebedirba.- Negali manęs kaltinti, - tarė Arašas, sekdamas paskui mane į

svetainę. - Oho. Tavo nugara atrodo taip, it būtum susipjovęs su kalnų liūtu. Nenuostabu, kad esi pavargęs.

~ Užsičiaupk. - Čiupau nuo grindų marškinius.- Nesakei man, kad Eva irgi San Diege.- Ne tavo reikalas.Jis iškėlė į orą rankas pasiduodamas.- Taika.- Nė žodžio apie Jimarą, - tyliai liepiau. - Man nereikia, kad ji dėl

to nerimautų.Arašas surimtėjo.- Supratau. Daugiau nė žodžio.

96



- Gerai. - Priėjau prie vežimėlio, pripyliau du puodelius kavos ir

paruošiau taip, kaip Eva mėgo.

- Ir aš puodelį išgerčiau, - tarė jis.

- Apsitarnauk.

Jis gudriai nusišypsojo ir prisidėjo prie manęs.

- Ar ji ateis?

Gūžtelėjau pečiais.

- Juk ji nepyksta, ar ne?

- Abejoju. ~ Nunešiau abu puodelius ant stalo, tada priėjau prie

sienos, ant kurios buvo užuolaidas valdantys mygtukai. - Reikia ge

rai padirbėti, kad ją užknistum.

- Tau tai puikiai sekasi. - Jis nusišypsojo ir įsitaisė viename iš

fotelių. - Pamenu tą virusinį vaizdo įrašą, kur judu riejatės Brajanto

parke.

{kambarį ėmus lietis saulei, nudiegiau jį akimis.

- Tikriausiai išties nekenti savo darbo.

- Pasakyk, kad tau nebūtų smalsu, jei slapta vesčiau paną, kurią

pažįstu vos keletą mėnesių.

- Nusiųsčiau jai savo užuojautą.

Jis nusijuokė.

Miegamojo durys atsidarė ir pasirodė vakarykščiais drabužiais

apsivilkusi Eva. Buvo nusipraususi veidą, bet dėl tamsių ratilų po

akimis ir ištinusių lūpų atrodė ką tik išdulkinta ir neįtikėtinai dul-

kintina. Basa ir besiplaikstančiais plaukais, ji atrodė pribloškiamai.

Krūtinę pripildė pasididžiavimas. Nesislėpdama po makiažo

sluoksniu, strazdanomis nusėta nosimi, ji atrodė tokia miela. Jos kū

nas išdavė, kad dulkintis su ja - tikras svajonės išsipildymas, pasiti

kinti savimi povyza atskleidė, kad neleis savęs mindyti, o išdykusios

ir linksmos akys rodė, kad nuobodu su ja nebūna.

Ji įkūnijo kiekvieną vyro pažadą, kiekvieną viltį ir kiekvieną fan

taziją. Ir ji mano.

Aš spoksojau. Spoksojo ir Arašas.

97



Eva pasimuistė ir droviai šyptelėjo.- Labas.Jos balsas jį pažadino. Jis atsistojo taip skubotai, kad išliejo kavą.- Šūdas. Atsiprašau. Labas.Pastatęs puodelį nubraukė nuo kelnių lašus. Priėjęs prie Evos, iš

tiesė ranką.- Aš Arašas.Eva ją paspaudė.- Malonu susipažinti, Arašai. Aš Eva.Priėjau prie jų ir dilbiu pastūmiau Arašą šalin.- Liaukis seilėtis.Jis dirstelėjo į mane.- Juokinga, Krosai, subine tu.Apglėbiau Evą per pečius, ji nusijuokė ir prigludo.- Gera žinoti, kad jis dirba su žmonėmis, kurie jo nebijo, - tarė ji.Atvirai flirtuodamas Arašas mirktelėjo.- Žinau, kaip jis veikia.- Tikrai? Mielai tai išgirsčiau.- Manau, geriau ne, - nutęsiau aš.- Nebūk niurzga, šaunuoli.- Taip, šaunuoli, - paerzino Arašas. - Ar turi, ką slėpti?Nusišypsojau.- Tavo lavoną.Jis pažvelgė į mano žmoną ir atsiduso.- Matai, su kuo turiu taikstytis?

98



6 SKYRIUS

Pietūs lauke vėlyvą San Diego popietę su trimis svarbiausiais mano

gyvenimo vyrais tikrai pateko į geriausių gyvenimo akimirkų sąrašą.

Sėdėjau tarp Gideono ir tėčio, o Keris tįsojo kėdėje tiesiai, priešais.

Jei būtumėt manęs paklausę prieš kelis mėnesius, būčiau pasakiu

si, kad palmėms esu abejinga. Dabar, seniai jų nemačiusi, žiūrėjau į

jas kitomis akimis. Stebėjau, kaip jos švelniai siūbuoja šiltame vande

nyno vėjelyje, ir pajutau tą ramybę, kurią vis vijausi, bet retai pagau

davau. Po stalais dėl trupinių kovėsi kirai ir balandžiai, o netoliese į

paplūdimį besiritančios bangos pynėsi su pilno restorano šurmuliu.

Veidrodiniai geriausio draugo akiniai slėpė akis, bet jis dažnai ir

nerūpestingai šypsojo>$i. Tėtis vilkėjo šortais ir marškinėliais ir pietų

pradžioje buvo neįprastai tylus. Išgėręs alaus atsipalaidavo ir dabar

atrodė toks pat ramus kaip Keris. Mano vyras dėvėjo rusvas kelnes

ir baltus marškinėlius - pirmą sykį mačiau jį vilkint šviesiais drabu

žiais. Atrodė ramus ir atsipalaidavęs, akis slėpė aviatoriaus akiniai,

pirštus buvo sunėręs su manaisiais,

- Vestuvės ankstyvą vakarą, - balsu mąsčiau. - Maždaug per sau

lėlydį, Tik šeima ir artimiausi draugai. ~ Pažvelgiau į Kerį. - Tu, ži

noma, būsi mano vyriausiasis pabrolys.

Jis tingiai puse lūpų šyptelėjo.

- Jau geriau būčiau.

Dirstelėjau į Gideoną.

- Ar jau žinai, ko paprašysi stovėti su tavimi?

Jis kone nepastebimai suspaudė lūpas, bet aš pastebėjau.

99



- Dar nenusprendžiau.

Mano linksma nuotaika kiek pagedo. Gal jis svarsto, ar derėtų

pakviesti Arnoldą - juk žino, ką šefas apie mane mano. Nuliūdau

pagalvojusi, kad galėjau sugadinti jųdviejų santykius.

Gideonas toks uždaras žmogus. Nors tiksliai nežinojau, įtariau,

kad su draugais jis išties artimas, nors jų turėjo nedaug.

Suspaudžiau jo ranką.

- Paprašysiu Airlandę būti mano pamerge.

~ Jai patiks.

- Ką darome su Kristoferiu?

- Nieko. Jei pasiseks, jis nepasirodys.

Tėtis susiraukė.

- Apie ką kalbame?

- Gideono brolį ir seserį, - atsakiau.

- Nesutari su broliu, Gideonai?

Nenorėdama, kad tėtis kuo nors kaltintų Gideoną, paaiškinau:

- Kristoferis nėra malonus vaikinas.

Gideonas pasisuko į mane. Balsu nieko neištarė, bet supratau, ką

norėjo pasakyti: nenorėjo, kad kalbėčiau už jį.

- Nori pasakyti, jis visiškas mulkis, - įsiterpė Keris. ~ Neįsižeisk,

Gideonai.

- Neįsižeidžiau. - Jis gūžtelėjo pečiais ir tarė tėčiui: - Kristofe

ris mane laiko konkurentu. Norėčiau, kad būtų kitaip, bet ne man

rinktis.

Tėtis lėtai linktelėjo.

- Galia.

- Kol aptarinėjame vestuves, - sklandžiai kalbą nukreipė Gideo

nas, - mielai pasirūpinčiau transportu. Tai būtų proga man prisidėti,

labai to norėčiau.

Giliai įkvėpiau, supratau, - žinojau, supras ir tėtis, - kad tiesmu

kam ir taktiškam mano vyrui atsakyti sunku.

- Tai labai dosnus tavo pasiūlymas, Gideonai.

100



- Pasiūlymas nesiliaus galioti* Praneškite man ir po valandos jaupakilsite ir būsite pakeliui* Taip Evai ir jums bus patogiau suderinti

jųdviejų darbotvarkes ir kuo daugiau laiko praleisti drauge*Tėtis atsakė ne iš karto.- Ačiū. Man gali prireikti laiko priprasti prie šios minties. Tai šiek

tiek ekstravagantiška, be to, nenoriu būti našta,Gideonas nusiėmė akinius ir atidengė akis,~ Tam ir skirti pinigai. Viskas, ko noriu, tai padaryti jūsų dukterį

laimingą. Palengvinkite man tai, pone Rejesai Visi norime kuo dažniau matyti Evą besišypsančią.

Tik tada supratau, kodėl tėtis taip smarkiai priešinosi tam, kaduž viską mokėtų Stentonas. Mano patėvis tai darė ne dėl manęs, odėl mano mamos. Gideonas priimdamas sprendimus galvos tik apiemane. Žinojau, kad tėtis su tuo susigyvens.

Pagavau Gideono žvilgsnį ir be garso tariau: „Myliu tave.“Jis taip suspaudė man ranką, kad net paskaudo. Man tai nerūpėjo.Tėtis nusišypsojo.- Padaryti Evą laimingą. Kaip galiu su tuo ginčytis?

Kitą rytą ištreniruotas mano jusles pažadino šviežiai išvirtos kavoskvapas. Sumirksėjau žiūrėdama į miegamojo lubas savo bute Aukštutiniame Vestsaide ir mieguistai nusišypsojau prie lovos pamačiusi marškinius nusivelkantį Gideoną. Išvydusi liekną, raumeningą jokūną ir it skalbimo lenta ištreniruotą pilvą, kone atleidau už tai, kadnaktį akivaizdžiai praleidau viena, nors užmigau jo glėbyje.

- Labas .rytas, ~ sumurmėjau, ir kai jis nusitempė savo pižamineskelnes ir nuspyrė jas šalin, pasiverčiau ant šono.

Tas, kas pasakė, kad pirmadieniai užknisa, tikrai niekada nebuvopabudęs šalia Gideono Kroso.

- Tikrai toks bus, - tarė jis, tada pakėlė antklodę ir įsirangę tarppatalų ir manęs.

Suvirpėjau vėsiai jo odai prisilietus prie manosios.



- Oi!Jis apkabino mane, lūpomis palietė kaklą.- Sušildyk mane, angele.Kai baigiau, jis prakaitavo, o jo atnešta kava buvo atšalusi.Man tai visiškai nerūpėjo.

Į darbą atėjau puikios nuotaikos. Žinoma, prie to prisidėjo rytinisseksas ir tai, kad galėjau stebėti dienai besirengiantį Gideoną, matyti,kaip jis iš uždaro, mano pažįstamo ir mylimo vyro virsta mįslinguir pavojingu tarptautiniu magnatu. Diena dar pagerėjo, kai išėjusi išlifto pamačiau prie savo stalo sėdinčią Megumę.

Pamojau jai pro stiklines apsaugos duris, bet vos tik į ją įsižiūrėjusmano šypsena dingo. Buvo išblyškusi, su tamsiais ratilais po akimis.Įprasta žaismingai asimetriška jos šukuosena atrodė suglebusi ir nuaugusi, vilkėjo palaidine ilgomis rankovėmis ir tamsiomis kostiumokelnėmis, kurios rugpjūčio tvankumoje tikrai nederėjo.

- Labas, - pasisveikinau jai mane įleidus. - Kaip tu? Jaudinausidėl tavęs.

Ji silpnai nusišypsojo.- Atleisk, kad tau nepaskambinau.- Nesijaudink dėl to. Kai sergu, visiškai nenoriu bendrauti. Te

trokštu susirangyti lovoje ir būti palikta ramybėje.Apatinė jos lūpa ėmė drebėti, akyse sužibo ašaros.- Ar tau viskas gerai? - apsidariau, nerimaudama dėl jos privatu

mo, nes aplink registratūroje vaikščiojo kiti darbuotojai. - Ar buvaipas gydytoją?

Ji ėmė verkti,Pasibaisėjusi akimirką stovėjau it stabo ištikta.- Megume. Kas negerai?Ji nusitraukė ausines ir atsistojo, skruostais ritosi ašaros. Smarkiai

papurtė galvą.- Negalia dabar apie tai kalbėti.

102



- Kada tavo pertrauka?Bet ji jau bėgo į tualetą, palikusi mane spoksoti jai pavymui.

Pasukau savo stalo link, numečiau rankinę ir nuėjau koridoriumiprie Vilo Greindžerio stalo. Jo ten nebuvo, bet radau jį poilsio kambaryje, į kurį užsukau kavos.

- Labas. - Jo akys už akinių kvadratiniais rėmeliais išdavė tokį patsusirūpinimą, kokį jaučiau aš. - Ar matei Megumę?

- jo. Ji atrodo išsekusi. O kai paklausiau, kaip ji, apsiverkė.Jis pastūmė man grietinėlės indelį.- Kad ir kas tai būtų, negerai.- Negaliu taip nežinoti. Mano vaizduotė įsišėlsta. Jau dabar šoki -

nėju nuo vėžio iki nėštumo ir visko per vidurį.Vilas beviltiškai gūžtelėjo pečiais. Su tomis tvarkingomis žande

nomis ir subtiliai linksmai margintais marškiniais jis buvo iš tų draugiškų ir nerūpestingų vyrukų, kurių nemėgti sunku.

- Eva. - Pro duris įkišo galvą Markas. - Turiu naujienų.Šviečiančios boso akys išdavė, kad jis dėl kažko susijaudinęs.- Klausau pastačius ausis. Kavos?- Žinoma. Ačiū. Pasimatysime mano kabinete. - Ir jis vėl dingo.Vilas pasičiupo nuo spintelės puodelį.- Geros tau dienos.Jis išėjo. Paskubomis paruošiau kavą ir nuėjau į Marko kabinę-

tą. Buvo nusivilkęs švarką ir kažką studijavo monitoriuje. Kai įėjau,pakėlė akis ir nusišypsojo.

- Gavome dar vieną kvietimą dalyvauti konkurse. - Jis nusišypso jo plačiau. - Ir jie paprašė, kad dalyvaučiau būtent aš.

įsitempiau. Pastačiusi jo kavą atsargiai paklausiau:- Ar tai dar vienas „Cross Industries' projektas?Kad ir kaip mylėjau Gideoną ir žavėjausi visu tuo, ką jis pasiekė,

nenorėjau būti visiškai užgožta jo pasaulio. Nors mudu ir pora, betesame ir du žmonės, turintys atskirą profesinį gyvenimą. Mėgdavau į

103



darbą važiuoti su vyru, bet man reikėjo ir su juo atsisveikinti. Reikėjotų kelių valandų, kai jis manęs neprarydavo.

- Ne, šįkart projektas didesnis.Kilstelėjau antakius. Negalėjau sugalvoti nieko didesnio nei

„Cross Industries“Markas stumtelėjo man sidabrinės ir raudonos dėžutės nuotrauką.- Tai naujoji „LanCorp“ „PhazeOne* žaidimų sistema.Įsitaisiau kėdėje priešais jį ir su palengvėjimu tariau:- Puikumėlis. Skamba smagiai.

Kiek po vienuoliktos man paskambino Megumė paklausti, ar esulaisva papietauti.

- Žinoma, - tariau jai,- Kur nors ramiai.Apsvarsčiau variantus,- Turiu mintį. Palik viską man.- Puiku. Ačiū.Atsisėdau prie stalo.- Kaip tavo rytas?- Užimtas. Turiu pasivyti,- Pranešk, jei reikės kokios pagalbos.- Ačiū, Eva. ~ Ji giliai, drebėdama įkvėpė, buvo beprarandanti

savitvardą. - Man tai labai svarbu.Pokalbį baigėme. Paskambinau Gideonui į biurą, atsiliepė jo

sekretorius.- Labas, Skotai. Tai Eva. Kaip tu?- Gerai. - Jo balse buvo justi šypsena, - Kuo galiu tau padėti?Nerimastingai bilsnojau koja. Negalėjau nesijaudinti dėl draugės.- Ar negalėtum paprašyti Gideono man paskambinti, kai turės

laisvą minutėlę?» Sujungsiu tave dabar.- A, Gerai. Ačiū.

104



- Luktelk*Po akimirkos išgirdau mylimą balsą.- Ko reikia, Eva?Jo šiurkštumas mane trumpam išmušė iš vėžių.- Ar tu užsiėmęs?- Aš susitikime.Velnias.- Atleisk. Iki.- Eva...Padėjau ragelį ir paskambinau Skotui dar sykį, norėdama aptarti,

kaip ateityje reikėtų elgtis su mano skambučiais, kad neatrodyčiauvisiška mulkė. Dar jam nespėjus atsiliepti sumirksėjo antroji linija -kažkas skambina. Persijungiau.

- Marko Garičio kabinetas...- Niekada daugiau taip nemėtyk ragelio, - tėškė Gideonas.Pasišiaušiau nuo jo tono.- Tai tu susitikime ar ne?- Buvau. Dabar tvarkausi su tavimi.Kokio velnio jam su manimi „tvarkytis“. Aš irgi galiu būti tokia

užsiraukus kaip jis.- Žinai, paprašiau Skoto perduoti tau žinutę, kai turėsi tam laiko,

o jis mane sujungė. Jam nereikėjo to daryti, jei tu buvau užsiėmęs...-• Jam nurodyta visada tave sujungti. Jei nori palikti man žinutę,

siųsk trumpąją ar elektroninį laišką.- Na, atsiprašau, kad nežinojau bendravimo su tavimi etiketo!- Dabar jau nesvarbu. Sakyk, ko nori.- Nieko. Pamiršk.Jis šiurkščiai iškvėpė.- Nežaisk su manimi, angele.Prisiminiau, kai pastarąjį kartą skambinau jam į darbą, jis irgi

atrodė keistas. Jei kažkas neduoda jam ramybės, jis tikrai man tonepasakoja,



Susikūprinau virš stalo ir nuleidau balsą.- Gideonai, tavo elgesys mane užknisa. Nenoriu su tavimi tvarky-

tiSy kai tu susierzinęs. Jei esi pernelyg užsiėmęs su manimi kalbėtis,gal reikėtų atsiimti tą nurodymą visada mane sujungti.

- Niekada nebūsiu nepasiekiamas.- Tikrai? Nes toks atrodai dabar.- Po velnių.Išgirdusi jo įpykį. pajutau pasitenkinimo pliūpsnį.- Nerašiau tau, nes nenorėjau trukdyti tavęs susitikime. Nerašiau

elektroninio laiško, nes turiu skubų prašymą ir nežinau, kaip dažnaitikrini paštą. Pamaniau, kad Skotui palikta žinutė yra tinkamiausiasvariantas.

- Ir dabar turi visą mano dėmesį. Sakyk, ko nori.- Noriu padėti ragelį ir, kad tu grįžtum į susitikimą.“■ Jei nesiliausi malusi šūdo ir nepaaiškinsi, ko nori, aš atsidursiu

prie tavo stalo, - tarė jis pavojingai ramiai.Nudiegiau akimis mudviejų nutrauką.- Dėl tavęs noriu susirasti darbą Naujajame Džersyje.- Dėl tavęs einu iš proto. - Jis švelniai niurgztelėjo. - Negaliu

dirbti, kai pykstamės, juk žinai. Sakyk, ko nori, Eva, ir kol kas manatleisk. Vėliau galėsime susipykti ir susitaikydami pasimylėti.

įtampa dingo. Kaip galiu ant jo pykti, kai jis prisipažįsta, kokįpažeidžiamą jį darau?

- Eik po velnių, - burbtelėjau. - Nekenčiu, kai suerzini mane, otada staiga imi kalbėti racionaliai.

Jis nenoriai, tyliai prunkštelėjo. Tučtuojau pasijutau geriau.- Angele mano. - Jo balsas įgavo tos seksualios, gargždžios ši

lumos, kurią man taip reikėjo išgirsti. - Tikrai ne tylus, patoguspapuošalas.

- Apie ką čia kalbi?- Nesijaudink, Tu tobula. Sakyk, kodėl skambinai.Žinojau tą toną. Kažkaip sugebėjau jį užvesti



- Tu maniakas. Rimtai.Sekasi gi man.- Šiaip ar taip, šaunuoli, norėjau paklausti, ar negalėčiau pa

siskolinti vieno iš tavo konferencijų kambarių papietauti su Me-gume. Ji grįžo, bet labai blogai atrodo, ir, man regis, nori apie taipasikalbėti, bet aplink nelabai yra tam tinkamų tylių ir privačiųvietų.

- Pasinaudok mano kabinetu. Užsakysiu ką nors pavalgyti, o kolbūsiu išėjęs, būsite ten vienos.

- Rimtai?- Žinoma. Vis dėlto turiu priminti, kad kai dirbsi „Cross Indus

tries“, turėsi savo kabinetą, kuriame galėsi pietauti.Atlošiau galvą.- Užsičiaupk.

Ieškodama informacijos ir rengdamasi „PhazeOne“ konkursui sukausi kaip vijurkas, bet nekantravau pasikalbėti su Megume, tad tavalanda vis vien slinko stulbinamai lėtai.

Vidudienį susitikau su ja prie registratūros stalo.- Jei nebus pernelyg keista, - tariau, kai ji traukė iš stalčiaus ran

kinę, - pietums pasinaudosime Gideono kabinetu. Jis išėjęs, būsimevienos.

- O dangau. - Ji apgailestaudama į mane žvilgtelėjo. - Atleisk,Eva. Būčiau tave pasveikinusi. Vilas pranešė apie jūsų sužadėtuves,bet visai išsiblaškiau.

- Viskas gerai. Nesijaudink.Ji ištiesė ranką ir spustelėjo man delną.- Aš labai dėl tavęs džiaugiuosi.- Ačiū.Mano susirūpinimas augo. Megumė visada sekdavo naujausias

paskalas. Mano pažįstama Megumė apie sužadėtuves būtų sužinojusikone pirmiau už mane.

107



Liftu pakilome į viršutinį aukštą* „Cross Industries'" vestibiulisbuvo toks pat pribloškiamas kaip ir pats Gideonas. Čia buvo kur kaserdviau nei kituose aukštuose, pakabintuose krepšiuose puikavosilelijos ir paparčiai. Padūmavusio stiklo apsaugos duryse vyrišku, betelegantišku raštu buvo įrėžta „Cross Industries“

- įspūdinga, - sumurmėjo Megumė, kol laukėme registratorėsįleidžiamos.

Raudonplaukė, kurią matydavau paprastai, matyt, pietavo, nesmus įleido tamsiaplaukis vyrukas*

Mums prieinant jis atsistojo.

- Laba diena, panele Tramel. Skotas sakė, galite eiti tiesiai vidun.- Ar ponas Krosas jau išėjo?- Nesu tikras. Ką tik atėjau.- Gerai. Ačiū. ~ Nuvedžiau Megumę tolyn. Pasukome už kampo

Gideono kabineto link pačiu laiku, kad pamatytume jį išeinant.Mane apėmė didžiulis pasididžiavimas ir savininkiškumas. Ir

malonumas, kai pamačius mane jo žingsnis susvyravo. Susitikomepusiaukelėje.- Labas, - pasisveikinau.Jis atsakydamas linktelėjo ir ištiesė ranką Megumei.~ Nemanau, kad buvome oficialiai supažindinti. Gideonas Krosas.- Megumė Kaba. - Ji tvirtai paspaudė jam ranką. - Sveikinu judu

su Eva.Seksualias jo lūpas palytėjo vos juntama šypsena.~ Man pasisekė. įsitaisykite patogiai, jei ko reikės, paskambinkite

į registratūrą ir Ronas tuo pasirūpins.- Nesijaudink, - atsakiau jam. - Grįžęs nė nesuprasi, kad čia vyko

pašėlęs vakarėlis.

Jis atvirai nusišypsojo.- Gerai. Vėliau turėsiu susitikimą. Būtų įdomu aiškinti, iš kurmano kabinete stikliukai ir konfeti.

108



Tikėjausi, kad jis apsisuks ir išeis. Bet jis suėmė mano veidą delnais, pakreipė jį tokiu kampu, kokiu norėjo, ir prispaudė lūpas priemanųjų - pabučiavo lėtai, nekaltai, ir man akyse pasirodė žvaigždės.

Tada į ausį sušnabždėjo:- Nekantrauju susitaikyti vėliau.Mano kojų. pirštai užsirietę.Atšlijęs jis vėl virto tuo susitvardžiusiu vyru, kurį pažinojo

pasaulis.- Maloniai papietaukite, damos.Ir nuėjo ta pasitikėjimo kupina, iš prigimties seksualia eisena, dėl

kurios negalėjai į jį nespoksoli.- Ir tu vis dar pastovi ant kojų, - sumurmėjo Megumė purtydamagalvą. - Žudai. mane.

Negalėjau paaiškinti, kokią silpną mane daro Gideonas. Kokia sukrėsta ir apgailėtina taip lengvai tapdavau.

- Nagi, “ alsiai tariau. - Eikime valgyti.

Ji nusekė paskui mane į Gideono kabinetą,- Nemanau, kad pajėgsiu.Kol ji žavėjosi atvira erdve, panoraminiais vaizdais ir vienspalve

aplinka, aš priėjau prie baro, kur mudviejų laukė pietūs. Prisiminiau,kaip pati jaučiausi pirmą sykį įėjusi į šį kabinetą. Nors jame buvo neviena vieta prisėsti, kuri galėtų vilioti svečius pasilikti ilgėliau, pro

gresyviai modernus, madingas interjeras neleido pernelyg patogiaiįsitaisyti.Vyras, už kurio ištekėjau, buvo toks įvairiapusis. Jo kabinetas at

spindėjo vieną jo pusę, o klasikiniai europinio stiliaus apartamentaivisai kitą.

- Ar kada eksperimentavai su BDSM? - paklausė Megumė ir tai

tučtuojau prikaustė mano dėmesį.Iš nuostabos išmečiau į servetėlę suvyniotus įrankius. Apsisukauį ją ir pamačiau, kad ji pro langą žvelgia į miestą.



- Ta santrumpa gali reikšti labai daug ką.

Ji pasitrynė riešus.

- Būti surištai ir užkimšta burna. Bejėgei.

- Buvau bejėgė> taip.

Ji pasuko galvą. Akys blyškiame veide atrodė kaip du šešėliai.

~ Ar tau patiko? Užvedė tave?

- Ne. - Priėjusi prie artimiausios sofos atsisėdau. - Bet buvau su

netinkamu žmogumi.

- Bijojai?

“ Buvau persigandusi.

- Ar jis tai žinojo?

Toks gardus atrodęs pietų aromatas ėmė sukti skrandį.

- Kodėl manęs to klausinėj!, Megume?

Ji atsakė užsiraitodama rankovę ir atidengdama taip mėlynėmis

nusėtą riešą, kad atrodė kone juodas.

110



7 SKYR IUS

Po aštuntos užėjau į Evos butą ir radau ją su Keriu sėdinčius svetainėje ant baltos sofos ir laikančius po taurę raudonojo vyno.

Mano žmona buvo linkusi į modernų tradicinį interjerą, bet buvomatyti ir jos motinos bei kambario draugo prisilietimai. Negaliusakyti, kad nekenčiau Monikos ir Kerio daiktų, bet nekantriai laukiau tos dienos, kai mudviejų namai bus tik mano ir Evos, niekienopašalinio.

Ir vis dėlto šis butas visada liks man ypatinga vieta. Niekada nepamiršiu, kaip Eva atrodė, kai pirmąsyk užėjau. Nuoga su šlaunissiekiančiu šilkiniu chalatėliu, išdažytu vakarui veidu, su blizgančiudeimantiniu pakabuku ant kulkšnies, mirksinčiu man. Erzinančiu.

Iš galvos išgaravo visos racionalios mintys. Bučiavau ją, liečiau ją,kišau į ją pirštus ir liežuvį. Nė nesvarsčiau apie galimybę nusivežti jąį „dulkinimosi lizdelį“ Nė nebūčiau pajėgęs laukti, jei ir būčiau ketinęs. Ji buvo visiškai kitokia nei prieš ją buvusios moterys. Ne tik dėlto, kas ji tokia, bet ir dėl to, koks su ja buvau aš.

Mažai tikėtina, kad dar kada leisčiau nekilnojamojo turto vadybininkui šį butą išnuomoti. Čia liks pernelyg daug prisiminimų, tiekgerų, tiek ir blogų.

Kilstelėjau smakrą sveikindamasis su Keriu ir prisėdau šalia Evos.Geriausias žmonos draugas buvo pasirengęs eiti į miestą, o Eva vilkė

jo „Cross Industries“ marškinėliais, susuktus plaukus buvo susegusisegtuku. Iš to, kaip abu į mane dirstelėjo, supratau, kad kažkas netaip.

1111



Norėjau aptarti su ja kelis reikalus, bet kad ir kas neduoda ramybės Evai, tai visada svarbiausia.

Keris atsistojo.- Išeinu. Paskambink, jei ko reikės.Ji linktelėjo.~Pasilinksmink.- Kitaip nemoku, mažule.Kai laukujės durys išėjus Keriui užsitrenkė, Evos galva parimo

man ant peties. Apglėbiau ją ranka, įsitaisiau giliau sofoje ir prisitraukiau žmoną artyn.

- Pasakok, angele.- Tai Megumė. - Ji atsiduso. - Yra toks vyrukas, kuris jai patiko,

bet jiems nesisekė - jis tai norėjo jos, tai ignoravo ją ir nenorėjo įsipareigoti, - tad ji santykius nutraukė. Bet paskui jis, regis, pasitaisėir ji leido jam užsukti. Jie pradėjo šėlioti su surišimu ir dominavimu,bet reikalai pakrypo į bloga.

Vos jai paminėjus surišimą suklusau. Perbraukiau ranka jai pernugarą ir prisitraukiau dar arčiau. Kantriai derinau savo troškimusprie jos baimių. Žinoma, nesėkmės neišvengiamos, bet nenorėjau,kad kažkieno kito nelaimės sukurtų mudviem su Eva naujų kliūčių.

- Regis, kvailas sprendimas, - tariau. - Vienas jų turėjo žinoti, kądaro.

- Čia ir esmė. - Ji atsitraukė ir atsisuko į mane. - Viską aptariausu Megume. Ji kartojo ne - daug kartų, - kol jis galiausiai užkišo jaiburną. Jį jaudino jos skausmas, Gideonai. O dabar jis terorizuoja jąžinutėmis ir tą vakarą darytomis jos nuotraukomis. Ji prašė jo liautis,bet jis neklauso. Jis nesveikas. Jam kažkas ne taip.

Prieš atsakydamas gerai pasvėriau žodžius. Nusprendžiau kalbėtitiesmukai.

- Eva. Ji nutraukė santykius, paskui priėmė jį atgal. Galbūt jis nesupranta, kad šįsyk ji nusiteikusi rimtai.

Ji atšlijo, tada ištiesusi dailias auksines kojas nuslydo nuo sofos.



- Neteisink jo! Ji nusėta mėlynėmis. Praėjo savaitė, o mėlynės visdar tamsios. Ištisas dienas negalėjo atsisėsti!

- Neteisinu. - Atsistojau šalia jos. - Niekada neteisinčiau skriaudiko, pati žinai. Negirdėjau visos istorijos, bet žinau tavąją. Jos padėtis ne tokia, kaip tavo. Neitanas buvo nukrypimas nuo normos.

- Nesakau, kad ji kaip aš, Gideonai. Mačiau nuotraukas. Mačiau jos riešus, jos kaklą. Mačiau žinutes. Jis peržengė ribą. Jispavojingas.

- Dar svarbesnė priežastis tau laikytis nuo viso to atokiau.Ji įsispendė rankomis į klubus.- O Dieve. Negali būti, kad tikrai tai pasakei! Ji mano draugė.- O tu mano žmona. Žinau tą tavo veido išraišką. Yra kovų, ku

riose kautis tau nebūtina. Nestosi akistaton su tuo vyru, kaip ir sumano mama ar Korina. Nestosi į viso to vidurį.

- Ar sakiau, kad rengiuosi tai daryti? Ne, nesakiau. AŠ ne kvailė.Paprašiau Klensio jį surasti ir su juo pasikalbėti.

Viduje sustingau. Bendžaminas Klensis yra jos patėvio žmogus,ne mano. Aš jo visiškai nevaldau.

- Nereikėjo tau to daryti.- O ką man reikėjo daryti? Nieko?- Geriausia. Blogiausiu atveju reikėjo paprašyti Kaulio.Ji mostelėjo rankomis ore.- Kodėl gi? Nepažįstu Raulio taip gerai, kad prašyčiau asmeniš

kos paslaugos.Sutvardžiau savo susierzinimą.- Jau apie tai kalbėjome. Jis tau dirba. Tau nereikia prašyti jo pas

laugų, tiesiog pasakyk, ką reikia padaryti.-- Raulis dirba tau. Be to, aš ne koks krikštatėvis, siuntinėjantis

nusamdytus banditus, kad pamokytų žmones. Paprašiau žmogaus,kuriuo pasitikiu, kaip draugo, padėti kitam mano draugui.

- Kad ir kaip tai aiškinsi, rezultatas nekinta. Pamiršti, kad Benas Klensis nusamdytas tam, kad apgintų tavo patėvio interesus, jis



saugo tave tik todėl, kad taip gali geriau pasirūpinti Stentono saugu

mu ir reputacija.

Ji pasišiaušė.

- Iš kur tau žinoti, kokie jo motyvai?

- Angele, kalbėsiu paprasčiau. Atsimink, kad tavo motina ir Sten-

tonas kurį laiką visai negerbė tavo privatumo. Naudodamasi jų ištek

liais, palieki tas duris atviras.

-- Aa. - Eva prikando apatinę lūpą. - Nepagalvojau apie tai.

- Pasiuntei mokytą profesionalą „pasikalbėti“ su tuo biču. Bet ne

iki galo įvertinai netikėtas pasekmes. Jei būtum paprašiusi Raulio pa

galbos, jis būtų žinojęs, kad privalo elgtis ypač budriai. - Sukandau

dantis. - Po velnių, Eva. Netrukdyk man tavęs saugoti!

- Ei, - ji siektelėjo manęs. - Nesijaudink, gerai? Pasakiau tau, kas

vyksta, vos tik įžengei pro duris. O Klensis dar prieš valandą parve

žė mane iš krav magos užsiėmimo. Dar nenutiko nieko, kas sukeltų

man pavojų.

Prisitraukiau ją ir apkabinau, trokšdamas tikrai žinoti, kad ji teisi.

- Noriu, kad Raulis tave lydėtų visur, kur tik eisi, - kimiai ta

riau. - į užsiėmimus, į sporto klubą, apsipirkti... visur. Privalai leisti

man tavimi rūpintis.

- Tu ir rūpiniesi, zuiki, - raminamai tarė ji, pamažu ir pati rimda-

ma. - Bet nebūk to apsėstas.

Su ja visada būsiu apsėstas. Priėmiau tai. Kada nors priims ir ji.

- Yra dalykų, kurių tau suteikti negaliu. Nesiginčyk dėl tų, ku

riuos duoti galiu.

- Gideonai, - jos veidas sušvelnėjo. - Tu suteiki man viską, ko

reikia.

Perbraukiau pirštais jos skruostą. Ji tokia švelni. Trapi. Niekada

nemaniau, kad mano sveikas protas priklausys nuo šitokio trapumo.

- Grįžti namo pas kitą vyrą. Gyvenimui užsidirbti dirbdama ki

tam. Aš ne toks reikalingas, koks norėčiau būti.

Jos akys džiugiai nušvito.

114



- O aš taip nuo tavęs priklausoma, kiek tik galiu ištverti.- Jausmas abipusis. - Delnais perbraukęs per jos rankas sučiu

pau riešus ir spustelėjau tik tiek, kad atkreipčiau jos dėmesį. Stebė jau, kaip jos vyzdžiai plečiasi, lūpos prasiveria, kūnas instinktyviaiatsiliepia į suvaržymą. - Pažadėk, kad nuo šiol pirmiausia ateisi pasmane.

- Gerai, - iškvėpė ji.Susijaudinimo ir pasidavimo gaidos jos balse užvirino man krau

ją. Ji atsirėmė i mane, atsipalaidavo.- Norėčiau jau dabar, tiesą sakant.- Kaip visada, aš - tavo paslaugoms.

GIDEONAI.

Mano kūnu aidėjo panika Evos balse. Krūptelėjęs kūnas išplėšėmane iš giliausių sapnų. Tyliai suvaitojęs atsiverčiau ant šono, stengdamasis išsibudinti nubraukiau nuo veido plaukus ir pamačiau jąklūpinčią ant lovos krašto.

Širdis daužėsi krūtinėje su kažkokiu sunkiu, neišvengiamu siaubu, odą buvo nusėjęs šaltas prakaitas.

Pasirėmiau ant alkūnės.- Kas yra?Mėnesiena apšvietė kambarį ir it aureolė švytėjo aplink Evą. Ji

atėjo pas mane, į mūsų miegamąjį kaimyniniame bute. Kažkas jąpažadino ir aš išsigandau. Baimė smelkėsi iki pat kaulų smegenų.

- Gideonai. - Ji prisiglaudė prie manęs šilkine oda ir žvilgančiaisplaukais. Susirietusi ištiesė ranką ir palytėjo veidą. - Ką sapnavai?

Jos pirštų galai ant mano odos paliko šlapią drūžę. Išsigandęs, priblokštas pasitryniau akis ir ištepiau skruostą ašaromis. Kažkur smegenų kamputyje vis dar buvo užsilikęs sapno šešėlis.

Vos tik prisiminęs ėmiau drebėti ir kristi žemyn į nebūtį.Prisispaudžiau prie jos ir glaudžiau ją artyn, suspaudęs per stip

riai išgirdau ją aiktelint. Jos oda buvo vėsi prisiliesti, bet po ja degė

l i s



kaitra, aš gėriau ją, kvėpavau jos kvapu, jutau, kaip tas artumas išvaiko siaubingą sielvartą viduje.

Nebeprisiminiau sapno, bet jis vis dar manęs nepaleido.- Ša, - ramino ji, pirštais šukuodama drėgnus nuo prakaito mano

plaukus, kita ranka glostydama man nugarą. - Viskas gerai., aš čia.Negalėjau kvėpuoti Gaudžiau orą, iš degančių plaučių staiga iš

trūko siaubingas garsas.Kūkčiojimas. Kristau. Ir vėl. Negalėjau suvaldyti to siaubingo

drebulio.- Mažuti. - Ji stipriau mane apkabino, mudviejų kojos susipynė,

Eva švelniai mus lingavo ir šnibždėjo žodžius, kurių negirdėjau perbesidaužančią, širdį ir vaiduokliško skausmo riksmus.

Apsivijau ją, laikydamasis meilės, kuri gali mane išgelbėti.

- Gideonai!Eva išsirietė, aš įstūmiau, keliais praskėčiau jos šlaunis, kotas

smelkėsi gilyn. Laikiau jos riešus prispaudęs, jos galva blaškėsi į šonus, o aš ją dulkinau.

Kartais pažadindavau ją švelniai. Šis rytas nebuvo iš tų.Pabudau su tvinksinčia erekcija, penio galvutė buvo drėgna

nuo išskyrų ir glaudėsi prie riesto Evos užpakalio. Nekantriai jąsujaudinau, skubėdamas čiulpiau spenelius, kol šie sukietėjo, reikliais pirštais sudrėkinau jos putę. Ji užsidegė nuo mano prisilietimo,atsidavė man, atsidavė.

Dieve, kaip ją myliu.Troškimas išsilieti maloniai spaudė kiaušus. Ji tokia siaura, taip

nuostabiai mane aptempė, buvo tokia drėgna. Man vis negana. Norėjau būti giliau, nors jutau, kad mano kotas įsiskverbė iki pat galo.

Ji blaškėsi po manimi, jos kulnai slydo paklode, papai kratėsi nuomano stūmių jėgos. Ji tokia maža, tokia švelni, dulkindamas goslų

jos kūną atidaviau viską, ką turiu. Imk mane. Paimk viską. Gera ir bloga. Viską. Paimk viską.

116



Lovos galas daužėsi į mudviejų butus skiriančią sieną ir visiemsbesiklausantiems jo ritmo skelbė apie beprotišką seksą. Kaip ir aimanos iš mano gerklės, laukiniai malonumo garsai, kurių nesistengiauvaldyti. Dievinau dulkinti savo žmoną. Troškau to. Geidžiau. Ir manvisiškai nerūpėjo, kad aplinkiniai žino, ką ji man daro.

Eva išsirietė ir suleido dantis man į petį, paslysdama ant prakaituotos odos. Savininkiška žymė išvedė mane iš proto, ėmiau dulkinti

ją taip stipriai, kad jos kūnas ėmė kilti nuo lovos.Ji suriko. Suspaudė mane ii godus kumštis, aš sušnypščiau.- Baik, - iškošiau pro sukąstus dantis, geisdamas padaryti tą patį,

pasileisti ir sušvirkšti į ją visus iki paskutinio lašo savo syvus.Sukdamas Įdubus tryniausi į jos klitorį, malonumas virpuliavo

mano nugara, o ji suaimanavo mano vardą ir baigė, bangomis virpėdama aplink mane.

Šiurkščiai ją pabučiavau, ragaudamas jos skonio, ir drebėdamas,vaitodamas į ją išsiliejau.

Ištiesiau ranką, kai Eva, lipdama iš „Bentley“ priešais „Crossfire“ pastatą, kluptelėjo.

Išpilta raudonio ji nudiegė mane akimis.- Nervini.Klausiamai pakėliau antakius.- Aš visa virpu, o tu ne, sekso mašina.Nekaltai nusišypsojau.- Man labai gaila.- Visai tau xxegaila. - Ji dirstelėjo tolyn j gatvę ir gudri šypsenėlė

jos lūpose užgeso. - Paparacai, - niūriai tarė.Pasekiau jos žvilgsniu ir pastebėjau pro atvirą keleivio langą ma

šinoje fotoaparatu besitaikantį fotografą. Griebęs ją už alkūnės, nuvedžiau į pastatą.

- Jei man iš tikrųjų reikės kas rytą šukuotis, - sumurmėjo ji, - rytines erekcijas teks tenkinti pačiam.



- Angele, - truktelėjau ją prie savęs ir sušnabždėjau: - Jau geriaupasamdysiu tau nuolatinę plaukų stilistę, nei liausiuosi kas rytą mėgautis tavo pize.

Ji bakstelėjo alkūne man į šonkaulius.- Dieve, na tu ir bjaurus, žinai tai? Kai kurias moteris šis žodis

žeidžia.Ji pirma manęs praėjo pro apsaugos užtvarą ir įsiliejo į liftų lau

kiančių žmonių būrį.Sustojau už jos.- Tu ne tokia kaip jos. Šiaip ar taip, gal ir būčiau linkęs tai apsvars

tyti. Pamenu, tau patiko kiaurymė.- O Dieve. Užsičiaupk, - juokdamasi tarė ji.Išsiskyrėme, kai ji išlipo iš lifto dvidešimtame aukšte, į „Cross In

dustries" pakilau be jos. Tai ilgai nesitęs. Vieną dieną Eva sutiks dirbti man, drauge kursime ateitį, kurioje būtume komanda.

Pasukęs už kampo savo kabineto link, svarsčiau apie daugybębūdų tikslui pasiekti. Pamačius prie Skoto stalo laukiančią lieknąbrunetę mano žingsnis sulėtėjo.

Pasirengiau vėl susidurti su motina.Bet viešnios galva pasisuko ir aš pamačiau, kad tai Korina.- Gideonai. - Ji elegantiškai pakilo, o akys nušvito - pažinau tą

žvilgsnį, mačiau jį Evos veide.Ta šiluma Koriuos akyse man jokio pasitenkinimo neteikė. Nuga

ra nuvilnijo stingdantis nerimas. Paskutinį sykį ją mačiau netrukuspo to, kai ji bandė nusižudyti.

- Labas rytas, Korina. Kaip jautiesi?- Geriau. - Ji pradėjo eiti link manęs, bet aš žingtelėjau atgal ir jos

žingsnis sulėtėjo, šypsena virptelėjo. - Ar turi minutėlę?Mostelėjau į savo kabinetą.Giliai įkvėpusi ji pasisuko ir žengė pirma manęs. Dirstelėjau į

Skotą.- Duok mums dešimt minučių.

118



Jis linktelėjo ir užjaučiamai mane nužvelgė.Korina priėjo prie mano stalo, eidamas iš paskos spustelėjau duris

uždarantį mygtuką. Stiklo netamsinau ir švarko nenusivilkau ~ laimato visus įmanomus ženklus, kad neturėtų įsitaisyti ilgam.

- Užjaučiu dėl netekties, Korina. - Žodžių nepakako, bet jie buvoviskas, ką galėjau jai duoti. Tos nakties ligoninėje prisiminimai išlikssu manimi dar ilgai.

Jos lūpos pabalo.- Vis dar negaliu patikėti. Visi tie pastangų kupini metai... Ma

niau, kad negaliu pastoti. - Ji pakėlė ant mano stalo stovėjusią Evosnuotrauką. - Žanas Fransua sakė, kad keliskart skambinai ir teita-vaisi apie mane. Norėčiau, kad būtum skambinęs man. Ar atsakęs įmano skambučius.

- Nemanau, kad esant dabartinėms aplinkybėms tai būtų derama.Ji pažvelgė į mane. Jos akys nebuvo to paties mėlyno atspalvio

kaip mano mamos, bet labai panašios, panašus buvo ir jų stiliaus po jūtis. Elegantiška Korines palaidinė ir kelnės labai priminė kadaisematytus motinos drabužius.

- Tu vedi, - tarė Korina.Tai nebuvo klausimas, bet vis vien atsakiau:- Taip.Ji užsimerkė.- Tikėjausi, kad Eva meluoja.- Aš ją labai saugau. Ženk atsargiai.Ji atsimerkė ir terkštelėjo nuotrauką atgal ant stalo.- Myli ją?- Tai ne tavo reikalas.“ Tai ne atsakymas.- Neprivalau tau atsakinėti, bet jei tau reikia tai išgirsti - ji man

viskas.Įsitempusios jos lūpos suvirpėjusios atsipalaidavo.- Ar ką nors pakeisčiau, jei pasakyčiau, kad skiriuosi?

119



- Ne. - Gargždžiai iškvėpiau. - Mudu niekada nebebūsime drau

ge, Korina. Nežinau, kiek dar kartų ar kaip kitaip tau tai pasakyti.

Niekada nebūsiu tas, kuo tu nori, kad būčiau. Išsisukau, kai nutrau

kei mudviejų sužadėtuves.

Ji krūptelėjo, plaukai nuslydo nuo peties ir subangavo iki liemens.

- Ar dėl to mudu negalime būti kartu? Negali man už tai atleisti?

- Atleisti? Aš dėkingas, - Jos akyse sužibus ašaroms ėmiau kalbėti

švelniau: ~ Nenoriu būti žiaurus. Įsivaizduoju, kaip tai turėtų būti tau

skausminga. Bet nenoriu žadinti apgaulingų vilčių.

- Ką darytum, jei tą patį tau kalbėtų Eva? - rėžė ji. - Ar tiesiog

pasiduotum ir pasitrauktum?

- Tai ne tas pats. - Perbraukiau ranka plaukus, nerasdamas tin

kamų žodžių. - Tu nesupranti, ką mudu su Eva turime. Jai manęs

reikia taip pat, kaip man jos. Mūsų abiejų labui niekada nesiliaučiau

mėginęs.

- Man tavęs reikia, Gideonai

Iš nevilties atsakiau atžariai:

- Tu manęs nepažįsti. Su tavimi aš vaidinau. Rodžiau tau tik tai,

ką norėjai matyti, ką, mano manymu, priimtum.

Aš taip pat joje mačiau tik tai, ką norėjau pamatyti, tą merginą,

kokia ji kadaise buvo. Jau seniai lioviausi kreipęs dėmesį į smulkme

nas, tad nepastebėjau, kaip ji pasikeitė. Ji buvo mano akloji dėmė, bet

daugiau nebe.

Kurį laiką ji tylėdama tiesiog spoksojo į mane.

~ Elizabeta mane įspėjo, kad Eva perrašinėja tavo praeitį. Aš ja

nepatikėjau. Niekada nemaniau, kad gali leistis šitaip paveikiamas,

bet tikriausiai viskam yra pirmas kartas,

- Mano motina tiki tuo, kuo nori, gali šlietis prie jos.

Ir šiuo atžvilgiu jos buvo panašios. Abi puikiai sugebėjo tikėti tuo,

kuo norėjo, ir nepaisyti bet kokių priešingų įrodymų.

Netikėtai supratau, jog su Korina patogiai jaučiausi dėl to, kad ži

nojau: ji nekiš nosies į mano reikalus. Su ja galėjau vaidinti normalų

120





- Eik po velnių, - sušnypštė ji. - Tu dar pasigailėsi ir gali būti, jogbūsiu pernelyg įskaudinta, kad tau atleisčiau.

- Sudie, Korina.Ji ilgai į mane spoksojo, tada išlėkė iš kabineto.- Velnias. - Apsisukau, nežinodamas, kur eiti ar ką daryti, bet

kažko imtis turėjau. Bet ko. Žingsniavau pirmyn atgalIšsitraukiau telefoną ir paskambinau Evai dar nė nespėjęs sąmo

ningai to nuspręsti.- Marko Garičio kabinetas, - pradėjo ji.~ Angele. - Vienas vienintelis žodis išdavė, koks palengvėjimas

mane užplūdo išgirdus jos balą. Ji yra tai, ko man reikia. Kažkas manyje tvirtai tai žinojo.

- Gideonai. - Ji tučtuojau mane perprato, jai taip dažnai tai pavykdavo. - Ar viskas gerai?

Dirstelėjau į tolumoje prie stalų sėdinčius savo darbuotojus, pamažu įsivažiuojančius į dienos ritmą. Spustelėjau stiklą užtamsinimomygtuką, trokšdamas akimirką pabūti vienas su žmona.

Nenorėdamas jos jaudinti, prabilau lengvabūdiškiau:- Jau tavęs ilgiuosi.Ji atsakė ne iš karto, prisitaikė prie mano nuotaikos.- Melagis, - galiausiai atkirto. - Tu pernelyg užsiėmęs.- Niekada. Dabar tu pasakyk, kaip manęs ilgiesi.Ji nusijuokė,- Tu siaubingas. Ką man su tavimi daryti?- Viską.- Tikra tiesa. Tai kas nutiko? Diena bus įtempta, man jau reikia

kibti į darbą.Priėjau prie savo stalo ir nužvelgiau jos nuotrauką. Pajutau, kaip

susmunka pečiai.- Tik norėjau, jog žinotum, kad apie tave galvoju.- Gerai. Nesiliauk. Tarp kitko, malonu girdėti, kad darbe tu

neniurzgi.

122



Buvo gerąją girdėti* ir tiek. Nebemėginau išsiaiškinti* kodėl ji taipmane veikia. Tiesiog mėgavausi tuo* kad ji gali pradėti mano dienąiš naujo.

“ Pasakyk, kad mane myli.~ Beprotiškai. Vedi mane iš proto, pone Krosai.Žvelgiau į besijuokiančias jos akis, piršto galiuku švelniai brauk

damas per stiklą.- Tu man viskas.

Rytas prabėgo greitai ir be nuotykių. Man bebaigiant susitikimą dėlgalimų investicijų į siūlomą viešbučių tinklą, pasirodė dar vienas asmeninis trikdys. Štai tau ir darbas.

- Tau būtina viską sumauti, ar ne? - apkaltino į mano kabinetąįsibrovęs brolis, o jam ant kulnų lipo Skotas.

Žvilgsniu leidau Skotui pasitraukti; Išeidamas jis uždarė duris.- Ir tau gerą dieną, Kristoferi.Mudu buvome vieno kraujo, bet neįtikėtinai skirtingi. Kaip ir jo

tėvo, Kristoferio plaukai buvo banguoti ir rudai rusvi. Jo akys buvopilkšvai žalios, o aš buvau tikras motinos sūnus.

~ Ar pamiršai, kad „Vidai Records“ priklauso ir Airlandei? -■ pratrūko jis, spigindamas į mane akimis.

- Niekada to nepamirštu.- Teida tau tiesiog tai nerūpi. Tavo kerštas Bretui Kleinui mums

kainuoja pinigų, kad tave kur. Skaudini mus visus, ne tik jį.Priėjęs prie savo stalo, atsirėmiau į jį ir sukryžiavau rankas. Tu

rėjau tai numatyti, juk mačiau, kaip Kristoferis įtūžo Taimso aikštėje per „Auksinės“ vaizdo klipo premjerą. Jis norėjo, kad Eva irKleinas būtų drauge. O dar labiau norėjo, kad mudu su Eva nebūtume kartu.

Liūdna tiesa - pažadinu brolyje viską, kas blogiausia. Skubotaiar žiauriai jis elgdavosi tik norėdamas mane įskaudinti. Stebėjau jįsakant genialias kalbas, apžavint žmones savo natūralia charizma ir

125



pribloškiant tarybos narius savo industriniu išmanymu, bet man šiųsavybių jis niekada nedemonstravo.

Sudirgęs dėl visiškai neprašyto jo priešiškumo paerzinau jį.- Spėju, kad netrukus eisi prie reikalo.- Nevaidink nekalto, Gideonai. Puikiai žinojai, ką darai, kai sis

temiškai sužlugdė! kiekvieną „Vidai* grupei „Six-Ninths* parūpintąžiniasldaidos galimybę.

- Jei tos galimybės sukosi apie Evą, jų iš esmės nereikėjo parūpinti,- Tai ne tavo sprendimas. - Jo lūpos virto pašaipiu vypsniu. - Ar

kada susimąstei, kiek žalos pridarei? Žurnalas Behind the Mušk atidėjo mūsų specialųjį numerį, nes įrašai, kuriuos ankstyvaisiais grupės gyvavimo metais surinko Šernas Jimara, jam nebepriklauso. „Di-ners, Drive-Ins and Dives* nebegali įtraukti „Petes 69th Street“ baroį savo San Diego seriją, nes jį griauna dar nespėjus jiems nufilmuoti.O Rolling Stone nebenori rašyti straipsnio apie „Auksinę“ nuo tada,kai paskelbei apie savo sužadėtuves. Be laimingos pabaigos dairianebe tokia įdomi.

- Galiu gauti tau tuos įrašus, kurių nori „VH1“ Duok jiems Arašokontaktus ir jis tuo pasirūpins.

- Po to, kai panaikinsi visus Evos pėdsakus? Kokia prasmė?Pakėliau antakius.- Prasmė turėtų būti „Six-Ninths“, o ne mano žmona.- Ji dar ne tavo žmona, - atkirto jis, - ir tai tavo problema. Tu bi

jai, kad ji grįvš pas Bretą. Tu nesi jos skonio, mes visi tai žinome. Galilaižyti jai vakarėliuose, bet iš tiesų ji nori čiulpti roko žvaigždėmsviešumoje...

Ant jo užšokau jam dar nespėjus nė mirktelėjo. Kumščiu trenkiauį žandikaulį, ir jo galva atsilošė. Dėjau kairiąja ir jis kluptelėjęs trenkėsi į stiklinę sieną.

Pro ją pastebėjau, kaip Skotas pašoka, tada pasirengiau smūgiui irKristoferio kūnas tėškėsi į mane. Griuvome. Apsiverčiau ir smūgiavau jam į šonkaulius, kol jis ėmė vaitoti. Galva trenkė man į smilkinį.

1 24



Kambarys ėmė suktis.Apsvaigęs nusiritau nuo jo ir sunkiai atsikėliau.Kristoferis griebėsi kavos stalelio ir atsistojo, iš jo lūpos ant ki

limo lašėjo kraujas. Žandikaulis tino, vyras gaudė orą, švogždžiaikvėpčiojo. Maudė kumščius, palanksčiau pirštus ir įsitempiaunuo noro dar sykį jam smogti, jei jis būtų kas kitas, būčiau taip irpadaręs.

- Nagi, trenk, - erzino jis, rankove nusibraukęs burną. - Nuo patmano gimimo norėjai, kad mirčiau. Ko sustojai?

-- Tu beprotis.Iš už kampo atskubėjo du apsauginiai, bet ištiesęs ranką juos

sustabdžiau.- Aš tave pričiupau, mulki, ™suurzgė brolis ir sunkiai atsistojo. ~

Pasikalbėjau su tarybos nariais. Paaiškinau, ką darai. Jei nori manesužlugdyti, kovosiu su tavimi.

- Visai iš proto išėjai, prakeiktas idiote. Nešk savo kvailystes kitur.Ir palik Evą ramybėje. Lįsi prie jos - tapsi mano priešu.

Jis ilgai į mane spoksojo, tada šiurkščiai nusikvatojo.-- Ar ji žino, ką darai Eretui?Giliai įkvėpęs krūptelėjau, maudė šone beatsirandančią mėlynę.- Kleinui nedarau nieko. Saugau Evą.- O grupė tiesiog pašalinė žala?~ Geriau jis nei ji.- Po velnių visa tai, - urgztelėjo jis.- Po velnių tave.Kristoferis nuklypavo prie durų.Turėjau jį paleisti, bet pasijutau kalbąs:- Dėl Dievo meilės, Kristoferi, jie talentingi. Jiems nereikia gud

rybių sėkmei pasiekti. Jei tu nedegtum tokiu noru priversti manesumokėti už kažką, ką, tavo įsivaizdavimu, padariau, sugalvotum geresnės veiklos, nei paversti juos vienos dainos žvaigžde.

jis sugniaužtais kumščiais apsisuko į mane.



- Neaiškink man, kaip dirbti. Ir nesimaišyk po kojomis, nes iš

mesiu tave lauk.

Stebėjau, kaip jis išeina lydimas apsaugos. Tada grįžau prie stalo ir

patikrinau žinutes. Skotas buvo pažymėjęs, kad per dieną skambino

du „Vidai Records“ tarybos nariai.

Spustelėjau mygtuką ir tariau Skotui:

- Sujunk mane su Arašu Madaniu.

Jei Kristoferis nori karo, karas bus.

Pas daktarą Lailą Peterseną atvykau laiku, šeštą valandą. Psichologas

mane pasveikino malonia šypsena, tamsiai mėlynos jo akys buvo šil

tos ir draugiškos.

Po tokios įtemptos dienos mažiausiai norėjau valandą praleisti su

daktaru. Kur kas labiau man reikėjo praleisti tą valandą vienumoje

su Eva.

Sesija prasidėjo kaip visada: daktaras Petersenas paklausė, kaip

praėjo savaitė, atsakinėjau kuo glausčiau. Tada jis tarė:

- Pasikalbėkime apie košmarus.

Atsilošiau, pasidėjau ranką ant sofos ranktūrio. Nuo pat pradžių

buvau atviras apie savo miego problemas, kad gaučiau receptinių

vaistų, dėl kurių Evai būtų bent kiek saugiau praleisti su manimi nak

tį, bet smulkmeniškai sapnų niekada neaptarinėjome.

Vadinasi, apie juos prabilo kažkas kitas.

- Kalbėjotės su Eva.

Tai nebuvo klausimas, nes atsakymas buvo akivaizdus.

- Ji neseniai atsiuntė man elektroninį laišką, - patvirtino jis, su

dėdamas rankas ant savo planšetės ekrano.

Tyliai barbenau pirštais.

Jis sekė mano judesį akimis.

- Tau nepatinka, kad ji su manimi susisiekė?

Prieš atsakydamas pasvėriau žodžius.

126



- Ji nerimauja. Jei kalbėdamasi su jumis ji aprimsta, nesiskųsiu.Juk esate ir jos gydytojas, tad ji turi teisę su jumis tai aptarinėti.

- Bet tau tai nepatinka. Mieliau pats rinktumeisi, ką su manimiaptarinėti.

- Man labiau patiktų, jei Eva būtų saugi.Daktaras Petersenas linktelėjo.- Todėl ir esi čia. Dėl jos.- Žinoma.“ Kokių rezultatų ji tikisi?~ Nejau nežinote?Jis nusišypsojo.~ Norėčiau išgirsti tavo atsakymą į šį klausimą.Po akimirkos paklusau:- Eva anksčiau yra padariusi neteisingų sprendimų. Išmoko pasi

kliauti terapeutų patarimais. Jai tai padėjo, todėl ji tuo tiki.- Ką tu apie tai manai?- Ar aš privalau ką nors manyti? - atkirtau. - Ji paprašė manęs

pamėginti, sutikau. Juk santykiuose svarbiausia kompromisas, arne?

- Taip. “ Pakėlęs šviesplunksnę, bakstelėjo ja į planšetės ekraną. -Papasakok apie savo ankstesnius potyrius lankantis pas psichologą.

įkvėpiau. Iškvėpiau.~ Buvau vaikas. Neprisimenu.Jis dirstelėjo į mane per akinių viršų.- Kaip jauteisi dėl to, kad teks pas kažką lankytis? Piktas, išsigan

dęs, liūdnas?Pažvelgiau į savo vestuvinį žiedą ir atsakiau:- Visko po truputėlį.- Spėju, panašiai jauteisi ir po tėvo savižudybės.Sustingau. Prisimerkęs nužvelgiau jį.~ Ką norite pasakyti?

127



- Mudu tiesiog kalbamės, Gideonai. - Jis atsilošė. - Dažnai man

rodosi, kad tu svarstai, kur link suku. Na, nesuku niekur. Tik noriu

padėti.Prisiverčiau atsipalaiduoti.Norėjau, kad košmarai liautųsi. Norėjau miegoti vienoje lovoje su

žmona. Man reikėjo, kad daktaras Petersenas man padėtų.

Ir vis dėlto nenorėjau kalbėtis apie tai, ko nepakeisi.

128



8 S K Y R I U S

- Labas, mergyt. Ką manai apie karaokę? - paklausė Šoną Ellsonvos tik man atsiliepus telefonu.

Numečiau pieštuką ant užrašų knygelės, į kurią rašinėjau, atsilošiau ant sofos ir užsikėliau ant jos kojas. Buvo jau po devynių, o išGideo.no dar jokių žinių. Nežinojau, geras ar blogas tai ženklas, - jukšiandien turėjo apsilankyti pas daktarą,-Peterseną.

Saulė nusileido prieš beveik valandą ir kiekvieną sekundę nuotada stengiausi negalvoti apie savo vyrą. Pliurpdama su Šoną maloniai nukreipsiu nuo jo dėmesį.

- Na, - išsisukinėjau, - kadangi neturiu klausos, apie dainavimąviešumoje beveik negalvoju. O ką?

Mintyse įsivaizdavau gyvybingą raudonplaukę, kuri jau ėmėvirsti mano drauge. Daugeliu atžvilgių ji priminė savo brolį Stiveną,mano boso sužadėtinį. Abu jie linksmi ir nerūpestingi, su. malonumutraukiantys per dantį, bet kartu ir patikimi it uola. Elisonai man labaipatiko.

- Na, pamaniau, kad galėtume nueiti į tokį naują karaokės barą,apie kurį girdėjau šiandien darbe, - paaiškino ji. ~ Ten vietoj tųkvailų muzikinių įrašų groja gyva grupė. Jei nenori, gali. nedainuoti.Daug žmonių eina tiesiog pasižiūrėti.

Šlėktelėjau ant stalelio gulinčios planšetės.- Kaip ta vieta vadinasi?- „The Starlight Loimge“ Pamaniau, kad penktadienį būtų smagu.

129



Pakėliau antakius. Penktadienį planavome suburti visus į krūvą.

Pamėginau įsivaizduoti karaokę dainuojančius Arnoldą ir Arašą ir

nusišypsojau vien nuo minties, O kodėl gi ne? Tai bent jau pralauš

ledus.

- Užsiminsiu apie tai Gideonui, - Įvedžiau baro pavadinimą į

paiešką ir atsidariau jų tinklalapį. - Atrodo neblogai.

Pavadinimas man priminė užeigas, kur nuolat virkavo sielvar

tingos baladės, bet tinklalapio nuotraukose matėsi modernus mėly

nų atspalvių interjeras su chromo akcentais. Atrodė prašmatnus ir

madingas.

- Ar ne? Ir aš taip pamaniau. Bus smagu.

- Jo. Tik palauk, kol pamatysi Kerį su mikrofonu. Jis neturi jokios

gėdos.

Ji nusijuokė, o aš tuo tarpu išsišiepiau - jos juokas burbuliavo

kaip šampanas.

- Stivenas taip pat. Pranešk, ką nuspręsi. Negaliu sulaukti, kada

pasimatysime.

Atsisveikinome ir aš nusviedžiau telefoną ant pagalvėlės šalimais.

Pasilenkiau į priekį norėdama grįžti prie savo projekto, bet išgirdau

pyptelint trumpąją žinutę.

Ji buvo nuo Breto. Turime pasikalbėti. Paskambink man.

Ilgai spoksojau į jo nuotrauką telefono ekrane. Jis skambino

visą dieną, bet atsiliepus balso paštui ragelį padėdavo. Meluočiau,

jei sakyčiau, kad manęs netrikdė nesibaigiantys jo bandymai su

sisiekti, bet visa tai veda į akligatvį. Gal kada ir būsime draugai,

bet ne dabar. Nebuvau tam nusiteikusi ir nenorėjau kelti streso

Gideonui.

Anksčiau maniau, kad spręsdama problemas, kurios mane verčia

jaustis nepatogiai, rodau stiprybę ir atsakingumą. Dabar suprantu,

kad kartais tikslas yra ne sprendimas. Kartais tiesiog reikia pasinau

doti galimybe geriau įsižiūrėti į save.

130



Paskambinsiu, kai galėsiu, atrašiau. Tada vėl padėjau telefoną įšalį. Paskambinsiu jam, kai būsiu su Gideonti. Jokių paslapčių, nėrako slėpti.

- Labas.| svetainę iš koridoriaus įžengė Keris su pižaminėmis kelnė

mis ir nudėvėtais marškinėliais. Tamsiai rudi jo plaukai vis darbuvo drėgni po dušo - tikriausiai išsimaudė prieš valandą, išėjusTatjanai.

Džiaugiausi, kad ji ne nakvojo. Norėjau pamėgti moterį, teigusią,kad nešioja geriausio mano draugo kūdikį, bet ilgakojė manekenėšios užduoties man tikrai nelengvino. Atrodė, kad ji vos pasitaikiusprogai sąmoningai mane erzina. Susidarė labai stiprus įspūdis, kad

jai nieko nebūtų maloniau, nei pasilaikyti Kerį tik sau, o aš jai atrodžiau kaip didžiulis „Stop“ ženklas.

Geriausias draugas išsipleikė ant pilvo kitame sofos kampe, koneįrėmęs galvą man į šlaunį ir ištiesęs ilgas kojas.

- Ką čia dirbi?- Sudarinėju sąrašus. Noriu pradėti šį tą prievartą patyrusiems

žmonėms.- Ane? Apie ką mąstai?Kilstelėjau vieną petį ir beviltiškai juo gūžtelėjau.- Nelabai žinau. Vis galvoju apie Megumę ir kaip ji niekam nepa

sakojo. Ir aš niekam nepasakojau. Ir tu ne, tik daug vėliau.- Nes - o kam tai rūpės? - kimiai tarė jis, pasiremdamas smakrą

rankomis.- Ir ~ apie tai kalbėti baisu. Aukoms pristeigta labai daug telefono

linijų ir prieglobsčio vietų. Noriu sugalvoti ką nors kita, kas padėtų,bet neturiu jokių revoliucinių idėjų.

Tai pasikalbėk su idėjininkais.Šyptelėjau.- Tau viskas taip paprasta.



- Po velnių, kam išradinėti dviratį? Susirask ką nors, kas išmano,ką daro, ir permesk tai. - Jis apsivertė ant nugaros ir pasitrynė delnais veidą.

Pažinojau tą gestą ir ką jis reiškia. Kažkas jį graužia.- Kaip tavo diena? - paklausiau.San Diege daugiau laiko praleidau vienumoje su Gideonu nei su

Keriu, ir dėl to jaučiausi blogai. Keris sakė gerai praleidęs laiką susenais draugais, bet mūsų kelionės tikslas buvo ne toks. Jaučiausi itbūčiau jį nuvylusi, nors jis manęs tuo ir nekaltino.

Jis nuleido rankas prie šonų.- Šįryt buvo fotosesija, paskui susitikau su Trėjumi vėlyvų pietų.- Ar jam užsiminei apie kūdikį?Jis papurtė galvą.- Mąsčiau apie tai, bet nepajėgiau. Aš toks mulkis.- Nesmerk savęs taip. Tavo padėtis tikrai nelengva.Keris užsimerkė, ir aš nebemačiau ryškiai žalių jo akių.- Anądien mąsčiau, kad viskas būtų daug lengviau, jei Trejus

būtų linkęs į abi puses. Tada abu galėtume dulkinti Tatę ir vienas kitąir aš turėčiau viską. Bet supratau, kad nenoriu dalintis Trėjumi suTatjana. Ja dalintis galėčiau. Bet tik ne juo. Na, dabar pasakyk, kad ašne visiškas lopas.

Ištiesiau ranką ir suvėliau jo tamsius plaukus.- Tu tiesiog žmogus.Panašiai jaučiausi ir dėl Gideono: svarsčiau, jog galiu rasti būdą

likti draugais su Bretu, bet mintis, kad Gideonas draugauja su Kori-na, mane pykdė.

- Tobulame pasaulyje nė vienas mūsų nebūtų savanaudiškas, bettaip jau yra. Tiesiog stengiamės kiek galėdami.

- Tu nuolat mane teisini, - burbtelėjo jis.Akimirką apie tai mąsčiau.“ Ne, - švelniai pataisiau, pasilenkiau ir pabučiavau jam į kaktą. -

Tiesiog atleidžiu tau. Kažkam juk reikia, nes tu pats sau neatleidi.



Trečiadienio rytas praėjo visiškame sąmyšyje. Nė nespėjau mirktelė

ti, o jau pietūs.

- Prieš dvi savaitės šventėme mūsų sužadėtuves, - tarė Stivenas

Elisonas, kol taisiausi į jo man atstumtą kėdę. ~ Dabar galėsime švęsti

jūsiškes.

Nusišypsojau - negalėjau susilaikyti. .Mano boso sužadėtinis

buvo užkrečiamai džiugus, negalėjai to nepastebėti.

- Tikriausiai koks virusas.

- Tikriausiai. ~ Jis dirstelėjo į savo partnerį, tada | mane. - Mar

kas tavęs nepraras, ar ne?

- Stivenai, - purtydamas galvą pabarė Markas. - Baik.

- Niekur neisiu, - atsakiau, o mano bosas nustebęs džiugiai išsi

šiepė. Jo ožio barzdele įrėminta šypsena buvo tokia pat užkrečiama,

kaip Stiveno draugiškumas. Reguliarūs mūsų pietūs tikrai buvo verti

savo kainos.

- Na, džiaugiuosi tai girdėdamas, - tarė Markas.

- Ir aš. - Stivenas ryžtingai atsivertė savo valgiaraštį, tarsi ką tik

būtų nuspręsta kažkas svarbaus. - Norime, kad liktum su mumis,

vaike.

- Lieku, - patikinau juos.

Padavėjas ant stalo tarp mūsų padėjo alyvuogių aliejumi apšlaks

tytos česnakinės duonos, tada išbėrė ypatinguosius šios dienos pa

tiekalus. Restoranas, kurį pasirinko vyrukai, turėjo du valgiaraščius:

italų virtuvės ir graikų.

Kaip ir daugumoje Manhatano restoranų, čia buvo ankšta, o stalai

sugrūsti vienas šalia kito taip arti, kad viena grupelė kone įsiliedavo į

kitą, o alkūnes reikėjo spausti prie šonų. Užuodusi iš virtuvės ir nuo

padavėjų nešiojamų padėklų sklindančius kvapus, pajutau garsiai su

urzgiant skrandį. Laimei, šurmulingi pietautojai tai užgožė.

Stivenas perbraukė ranka ryškiai raudonus plaukus, dėl kurių

daugelis moterų padarytų bet ką.



- Aš valgysiu musaką.- Ir aš, “ Užverčiau valgiaraštį,- O man „Pepperoni“ picą, - tarė Markas,Stivenas ir aš paerzinome jį dėl to, kad šis taip mėgsta rizikuoti,~ Po velnių, - atkirto jis, - tuoktis su Stivenu jau pakankama

rizika.Stivenas išsiviepė, pasidėjo alkūnę ant stalo ir kumščiu parėmė

smakrą.- Tai, Eva.., kaip Krosas pasipiršo? Spėju, jam tikrai tai neišsprū

do vidury gatvės.Šalia Stiveno ant suolo sėdintis Markas metė jam susierzinimo

kupiną žvilgsnį.- Ne, - sutikau. - Jis man tai pranešė privačiame paplūdimy

je. Negaliu sakyti, kad paklausė, nes greičiau tiesiog pareiškė, kadtuoksimės.

Markas mįslingai išsišiepė, bet Stivenas buvo tiesmukas kaip irvisada.

- Romantika Gideono Kroso stiliumi.Nusijuokiau.- Visiškai. Jis pats pirmas paneigs, kad yra romantikas, bet tai

netiesa.- Parodyk žiedą.Ištiesiau ranką Stivenui ir aštuonkampis deimantas sužibo viso

mis vaivorykštės spalvomis. Žiedas buvo labai gražus, jame sutilpovisi gražūs prisiminimai apie Gideoną. Elizabetos Vidai nuomonėtuo klausimu nieko pakeisti negalėjo.

- Oho. Markai, brangusis, turi man tokį suveikti.Mintyse tuoj įsivaizdavau stambų raudonplaukį statybininką,

mūvintį tokį žiedą kaip mano - juokinga,Markas dėbtelėjo į jį.- Kad darbe jį suskaldytam? Jau lekiu.- Deimantai - kieti gražuoliai, bet aš juo labai rūpinsiuosi.

134



- Turėsi palaukti, kol atsidarysiu savo agentūrą, ~ pašaipiai atkirto bosas.

- Gerai. - Stivenas man mirktelėjo. - Ar jau užsiregistravote dėldovanų?

Papurčiau galvą.- O jūs?“ Po velnių, žinoma. - Jis pasisuko atsegti krepšio šalimais ir išsi

traukė savo vestuvių segtuvą. - Ką manai apie šiuos raštus?Markas pakėlė akis į dangų ir kankinamai atsiduso. Čiupau

riekę česnakinės duonos ir džiugiai niūniuodama pasilenkiau jpriekį.

Visą popietę dirbau prie „LanCorp“ pasiūlymo.Darbo dienai pasibaigus su Rauliu nuvykau į savo krav magos

užsiėmimą. Pakeliui dar sykį perskaičiau Klensio atsakymą į manožinutę, kurioje rašiau, kad jam nereikės manęs pavežti. Jis atrašė, kadtai ne bėda, bet jutau poreikį pasiaiškinti plačiau.

Nuo šiol Gideonas nori, kad su manimi būtų jo žmonės, tad tu laisvas. © Ačiū už visą pagalbą.

Jis atrašė netrukus. Visada. Šauk, jei manęs prireiks. Tarp kitko, tavo draugei nebeturėtų kilti bėdų.

To „Ačiū*, kurį jam nusiunčiau, rodėsi negana. Pasižymėjau nusiųsti jam ką nors, kas geriau išreikštų mano dėkingumą.

Raulis pastatė automobilį prie buvusio plytinio sandėlio, kur dabar buvo Parkerio Smito krav magos studija, tada palydėjo mane vidun ir prisėdo tribūnose. Jo buvimas mane šiek tiek trikdė. Klensisvisada laukdavo lauke. Kauliui mane stebint truputį drovėjausi.

Didžiulė atvira erdvė vis vien atrodė pilna dėl visų tų klientų antkilimėlių akis į akį su instruktoriais. Triukšmas kone kurtino: į pa-minkštinimus besitrankančių, vienas į kitą besidaužančių kūnų kakofonija, drąsinamieji dalyvių šūksniai sau, o paskui ir vienas kitam.Didžiulės metalinės krovinių skyriaus durys kūrė industrinį studijos



pojūtį ir traukė karštį, kurio nemalšino nė oro kondicionierius ardaugybė ventiliatorių.

Atliekant tempimo pratimus prieš laukiančias negailestingas užduotis, mano regėjimo lauke pasirodė pora ištįsusių koj ų. Atsitiesiauir pasitikau Niujorko policijos skyriaus detektyvę Šelę Greivs,

Rudus garbanotus plaukus detektyve buvo susukusi į tokį patgriežtą kuodą, kaip ir jos veidas, o mėlynos akys šaltai ir abejingainužvelgė mane. Bijojau jos ir to, ką ji gali padaryti Gideonui, bet kartu ir labai ja žavėjausi. Buvo drąsi ir savimi pasitikinti - aš apie taigalėjau tik svajoti.

- Eva, - pasisveikino ji.- Detektyve Greivs.Ji vilkėjo darbiniais drabužiais - juodomis kelnėmis ir raudona

palaidine. Juodas švarkas neslėpė nei ženklelio, nei ginklo. Bataibuvo nutrinti ir rimti, kaip ir visa jos povyza.

- Pastebėjau jus išeidama. Girdėjau apie sužadėtuves. Sveikinu.Mano skrandis ėmė vartytis. Dalis Gideono alibi - jei tai galima

būtų taip pavadinti - buvo tai, kad Neitano nužudymo metu buvomeišsiskyrę. Kodėl galinga, gerbiama vieša persona žudytų vyruką dėlbuvusiosios, kurią paliko neatsisukdamas?

Tokios greitos sužadėtuvės tikrai turėjo sukelti įtarimų. Greivsman minėjo, kad su partneriu perėjo prie kitų bylų, bet aš supratau,kas ji per farė. Šelė Greivs tikėjo teisingumu. Ji tikėjo, kad Neitanasgavo tai, ko nusipelnė, bet buvau tikra, kad kažkas jos viduje abejoja,ar už tai neturėtų sumokėti ir Gideonas.

- Ačiū, - atsakiau, atlošdama pečius. Čia mudu su Gideonu - komanda. - Man pasisekė.

Ji dirstelėjo į tribūnas. {Raulį.- Kur Benas Klensis?Susiraukiau.- Nežinau. O ką?

136



- Šiaip įdomu. Žinote, vieno iš federalinių agentų, su kuriuo kalbėjausi apie Jedemskį, pavardė irgi Klensis. - Ji įdūrė į mane akis. -Manote, jie giminės?

Vos paminėjus rusų mafijos bosą, ant kurio riešo puikavosiNeitano apyrankė, mano veidas išbalo it drobė. Staiga apsvaigusisusvyravau.

- Ką?Ji linktelėjo, lyg būtų to tikėjusis.- Tikriausiai ne. Na, pasimatysime vėliau.Stebėjau, kaip ji nueina, žiūrėdama į Raulį. Tada stabtelėjo ir vėl

atsisuko į mane.- Kviesite mane į vestuves?Koviausi su zvimbimu galvoje, bet prisiverčiau ištarti:- | vakarienę po jų. Vestuvės bus mažos, tik šeima.- Tikrai? Nesitikėjau. - Jos liesą veidą perkreipė kažkas panašaus

į šypseną. - Jis pilnas staigmenų, ar ne?Negalėjau nė mėginti perprasti, ką ji turi omenyje. Buvau perne

lyg užsiėmusi, bandžiau suvokti visus kitus jos žodžius. Susipratau,kad ją vejuosi, tik tada, kai rankoje pajutau jos alkūnę.

Ji stabtelėjo taip įsitempusi, kad tučtuojau susipratau paleisti ją.Taip ir padariau. Tą pačią akimirką.

įsispoksojau į ją, bandydama sugaudyti mintis. Klensis. Gideonas.Neitanas. Ką, po velnių, visa tai reiškia? Ką ji tuo nori pasakyti?

O svarbiausia, kodėl jaučiausi taip, lyg ji man padėtų? Rūpintųsimanimi. Ir Gideonu.

Tai, ką galiausiai pasakiau, išgąsdino mane.- Noriu paremti organizaciją, padedančią smurto aukoms.Ji pakėlė antakius.- Kodėl man šitai sakote?~ Nežinau, nuo ko pradėti.Ji dėbtelėjo į mane.



- Pamėginkite „Crossroads - sausai tarė. - Girdėjau apie ją gerų

atsiliepimų.

Namo grįžęs Gideonas rado mane sėdinčią sukryžiuotomis kojomis

ant savo miegamojo grindų. Vilkėjo laisvomis kelnėmis ir baltais

marškinėliais, ir įeidamas apie pirštą suko raktus nuo mano buto.

Spoksojau. Kitaip negalėjau. Ar visada mano širdis šitaip dėl jo

stos? Tikėjausi, kad taip.

Kambarys buvo mažas ir mergaitiškas, dekoruotas mano mamos

antikvariniais daiktais, kaip tas paikas sekreteras, turėjęs atstoti man

stalą. Gideonas į kambarį įnešė svaiginančią dozę testosterono, ver

čiančią mane jaustis švelnią, moterišką ir nekantrauti būti sudorotai.

- Labas, šaunuoli. - Į tuos žodžius sudėjau visą jo pažadintą meilę

ir ilgesį.

Staigiai sugavęs raktus jis sustojo ir įsispitrijo į mane visai kaip

tą pirmąją dieną „Crossfire“ vestibiulyje. Jo akyse sužibo tas mąslus

nuožmumas, kuris taip mane jaudino.

Dėl kaži kokios priežasties, kurios tikriausiai niekada ir nesupra

siu, tą patį jis galvojo ir apie mane.

- Angele mano. - Jis elegantiškai nusileido ant sofos, jo plaukai

trumpai ir meiliai brūkštelėjo per skruostikaulius. - Ką veiki?

Pirštais panaršė popierius ant žemės aplink mane. Pačiupau jo

ranką ir spustelėjau, kol mano domėjimasis jo „Crossroads“ fondu

dar nepatraukė jo dėmesio.

Susakiau tai, ką žinojau, taip pat padrikai, kaip tai ir sužinojau.

~ Tai buvo Klensis, Gideonai. Kiensis ir jo brolis iš FTB užmovė

apyrankę tam mafiozui.

Jis linktelėjo.

- Taip ir maniau.

- Tikrai? Kodėl? - Plekštelėjau jam per petį. - Kodėl nieko nesa

kei? Beprotiškai jaudinausi,



Gideonas įsitaisė ant grindi} šalimais ir sukryžiavo kojas taip patkaip aš.

- Dar nežinau visų atsakymų. Mudu su Angusu mėginome susiaurinti įtariamųjų skaičių. Tas> kas tai padarė, turėjo stebėti Neitanąar mane ir sekti mūsų judesius, tad nuo čia ir pradėjome.

- Arba stebėti judu abu.- Būtent. Kas galėtų taip elgtis? Kam tai rūpėtų? Kam rūpėtum

tu?- Jėzau. - Tyrinėjau jo veidą. ~ Detektyve Greivs žino. FTB.

Klensis...- Greivs?“ Šiandien Parkerio studijoje apie tai užsiminė. Mestelėjo praei

dama, kad pažiūrėtų, kaip sureaguosiu.Jis prisimerkė.- Ji arba tave mausto, arba nori, kad liautumeisi nerimauti. Spėju,

kad pastarasis variantas.Norėjau klausti, kodėl, bet tada susipratau ir pati taip maniu

si. Detektyve tvirta kaip akmuo, bet turi širdį. Porą kartų per visusmūsų susitikimus esu tai pastebėjusi. Ir, akivaizdu, savo darbą ji atlieka puikiai.

- Vadinasi, turime ja pasitikėti? - paklausiau, per visus popieriusir brošiūras užsiropšdama jam ant kelių.

Jis prisitraukė mane, priglaudė prie tvirto savo kūno, lyg čia irbūtų amžina mano vieta. Visad taip jausdavausi jo glėbyje. Saugi.Globojama. Dievinama.

Jis palietė lūpomis mano kaktą.“ Dėl viso pikto pasikalbėsiu su Klensiu, bet jis nekvailas. Nepa

liktų nieko likimui.Sugriebiau jo marškinėlius ir įsikibau į jį visomis išgalėmis,- Neslėpk nuo manęs tokių dalykų, Gideonai. liaukis mėginęs

mane apsaugoti.

139



- Negaliu. - Jis irgi tvirčiau mane suspaudė. - Gal ir derėjo kąnors pasakyti, bet kasdien dviese būname vos kelias valandas ir ašnoriu, kad jos būtų tobulos.

- Gideonai. Privalai mane įsileisti.Po mano skruostu jo krūtinė pakilo, širdis ryžtingai ir užtikrintai

daužėsi.- Stengiuosi, Eva,Daugiau prašyti ir negalėjau.

Kitą rytą basomis nušlepsėjau į virtuvę ir radau Gideoną pilstanti kavą. Galėjau pasakyti, kad būtent jos kvapas palengvino manožingsnį, bet iš tiesų tai buvo mano vyras, ką tik nusiskutęs ir apsirengęs, prasegta liemene. Dievinau tą vaizdą, kai jis šiek tiek susijaukęs.

Ėjau prie jo, plekšėdama kulnais marmuru, o jis nužvelgė maneabejingu veidu, bet šiltomis akimis. Ar ir jis taip pat nudžiugdavo,pamatęs mane, pasirengusią užkariauti dieną? Abejojau. Buvau tikra,kad vyrai mato tik seksualumą arba jo trūkumą.

Pirštais apglėbusi jo riešą, nuvedžiau jo ranką aukštyn savošlaunimi, po sijonu, kad jis delnu suimtų mano užpakalį.

Jo lūpų kampučiuose žaidė šypsena.- Ir tau labas, ponia Kros.Jis timptelėjo mano prisegamų kojinių dirželį ir šis spragtelėjo

man į šlaunį. Pašokau iš skausmo ir aiktelėjau, pajutusi nuo nuskaustos vietos pasklidusią šilumą.

- Mmm... tau patinka. - Jis šypsojo.Papūčiau apatinę lūpą.- Skaudėjo.Gideonas atsirėmė į spintelę ir rankomis švelniai suėmęs šlaunis

prisitraukė mane sau tarp kojų. Nosimi pasitrynė man į smilkinį irpamasažavo skaudamą vietą.

- Atleisk, angele.Tada spragtelėjo dirželį kitoje pusėje.

140



Iš nuostabos išsiriečiau ir prigludau prie jo kūno. Jam sustandėjo.Vėl. Tyliai suvaitojau.

- Liaukis.- Tave tai užveda, - sumurmėjo jis man į ausį.- Skauda! - pasiskundžiau, bet vis vien į jį tryniausi. Jis pažadino

mane švelniais bučiniais ir provokuojamomis glamonėmis. Atsidėkojau jam duše burna. O jis Štai vis dar nepailsta. Ir aš ne. Muduvienas nuo kito priklausomi.

- Nori, kad pabučiuočiau? -- Jo pirštai nuslinko man tarp šlaunųir užtiko mane šiltą ir pasirengusią. Jis atsiduso: - Kristau. Ką tu mandarai, Eva. Turiu tiek reikalų...

Dieve, kaip su juo gera. O kaip jis kvepia. .Apsivijau rankomis jokaklą.

- Turime eiti į darbą.Jis kilstelėjo mane ant pirštų galų ir ėmė trinti į savo erekciją.- Vėliau pažaisime su tais dirželiais.Pabučiavau jį. Išsižiojusi užvaldžiau jo lūpas, liečiau jo liežuvį sa

vuoju. Godžiai jį glosčiau. Čiulpiau.Gideonas suėmė kumščiu mano į uodegą surištus plaukus, lai

kė mane vienoje vietoje, perėmė bučinio valdymą, dulkino manoburną, gėrė mane savimi. Akimirksniu užsidegiau, oda sudrėko nuoprakaito.

Jo lūpos buvo tvirtos, bet švelnios, jo gniaužtai kreipė mane taip,kaip jis norėjo, dantys švelniai draskė apatinę lūpą. Jo skonis, pagardintas stipria juoda kava, mane svaigino. Apsvaigusi nuo jo roviau

jam plaukus, laikiausi jų, kilau vis aukščiau ant pirštų galų, kad prisi-spausčiau visai arti. Dar arčiau. Bet vis nepakankamai arti.

~~Oho. - Iš Gideono jausmų rūko mane pažadino Kerio balsas..Nepamirškite, kad čia valgome.

Ėmiau trauktis nuo savo vyro, bet jis mane spaudė artyn, leido tiknutraukti bučinį. Pažvelgiau jam į akis. Sunkūs vokai slėpė budriasakis, jo lūpos buvo švelnios ir drėgnos.



- Labas rytas, Keri, - tarė jis, dėmesį nukreipdamas į mano geriausią draugą, priėjusį prie kavos aparato.

- Gal judviem ir taip. - Keris atidarė spintelę su puodeliais ir vieną išėmė. - Gaila, bet aš pernelyg pavargęs, kad užsivesčiau nuo jūsųspektaklio. Tai nežada niėjko gero ateinančiai dienai.

Jis vilkėjo aptemptais džinsais ir tamsiai mėlynais marškinėliais,plaukai įgudusiai buvo sušukuoti į Pompadour stiliaus šukuoseną.Man pagailo vienišų Manhata.no panelių, kurios šiandien pamatys jįklajojant gatvėmis, jis toks pribloškiamas vyras, tiek fiziškai, tiek irdėl to netikro pasitikėjimo savimi, kurį spinduliavo.

- Ar šiandien dalyvausi fotosesijoje? - paklausiau.- Ne. Tatė dalyvaus, nori, kad ateičiau. Ją ryte pykina ir panašiai,

tai pabūsiu su ja, jei prireiks pagalbos ar pasidarys bloga.Ištiesiau ranką ir užjaučiamai patryniau jo žastą.- Tai puiku, Keri. Tu pats geriausias.Keldamas garuojantį puodelį prie lūpų jis gudriai išsišiepė.- O ką dar galiu padaryti? Negaliu išsivemti už ją, o ji turi dirbti,

kol dar gali.- Praneši, jei galėsiu kuo nors padėti?Jis gūžtelėjo pečiais.- Žinoma.Gideono ranka glostė man nugarą, jis be žodžių mane palaikė.- Jei turėsi laiko, Keri, norėčiau, kad dalyvautum tame susitikime

su dizaineriu, kuris renovuoja mūsų butą Penktajame aveniu.- Jo, galvojau apie tai. - Atkišęs Įdubą Keris atsirėmė juo į spinte

lę. - Dar ne viską išsiaiškinau su Tate, bet manau, kad kada nors tekssu ja susimesti. Jums tikrai nepatiks kaimynystėje klykiantis kūdikis.Kai būsite tam pasirengę, turėsite savo vaikų, o ne pakęsite manąjį.

- Keri...Geriausias mano draugas retai žvelgdavo toliau nei ateinančios

penkiolika minučių. Išgirdusi, kad jis taip ryžtingai imasi atsakomybės, pamilau jį dar labiau.

142



- Abi apartamentų pusės visiškai nepraleidžia garso, - tarė Gide-onas> jo balse buvo girdėti tvirta, valdinga gaidelė, nuraminanti betką, kas ją išgirsta. - Galime prisitaikyti prie visko, Keri. Tiesiog pasakyk, kas neduoda tau ramybės, ir tai aptarsime.

Keris pažvelgė į savo puodelį, dailus jo veidas staiga pasirodėsenstelėjęs ir pavargęs.

- Ačiū. Pasikalbėsiu apie tai su Tale. Sunku, suprantate? Ji nenorigalvoti apie ateitį, o aš negaliu liautis apie tai galvoti. Juk atsiras šisžmogus, visiškai priklausomas nuo mudviejų, turime būti tam pasirengę. Kažkaip.

Žingtelėjau atgal, Gideonui mane paleidus. Buvo sunku stebėti,kaip Keris grumiasi. Ir baisu. Jam nelabai sekėsi dorotis su iššūkiais,bijojau, kad vėl įpuls į tą pažįstamą savęs žalojimą. Ši grėsmė viršmūsų abiejų tvyrojo nuolat. Aš turėjau žmonių, kurie padėjo manišlikti stipriai. Keris turėjo tik mane.

- Tam ir reikalinga šeima, Keri, - mestelėjau jam šypseną. - Kadvarytų vienas kitą iš proto ir tiesiai į psichologo kėdę.

Jis purkštelėjo, tada paslėpė veidą už puodelio. Negavusi šmaikštaus atsakymo sunerimau. Įsivyravo slogi tyla.

Mudu su Gideonu davėme jam minutėlę, išnaudodami progą irpatys pasičiupti po puodelį kavos bei įsikrauti kofeino. Nesikalbė

jome, nė nežiūrėjome vienas į kitą, nenorėdami sukurti grupelėsir palikti Kerio nuošaly, bet jutau, kaip mudu susiderinę. Man. taitiek daug reiškė. Niekada gyvenime neturėjau žmogaus, kurį galėčiau laikyti tikru partneriu, meilužiu, kuris šalia ne tik tada, kai noripasilinksminti.

Gideonas daugeliu atžvilgiu buvo tikras stebuklas.Ir tada supratau, kad turiu kai ką pakeisti, šiek tiek nusileisti dėl

darbo su Gideonu. Privalau liautis Kroso komandą laikyti tik jo reikalu. Turiu prisiimti atsakomybę ir pati, kad galėčiau tuo su juo dalintis.

- Turiu laiko kitą savaitę, - pagaliau prabilo Keris ir pažvelgė jmane, tada į Gideoną.



Gideonas linktelėjo.-- Tada planuokime trečiadienį. Kad spėtume atsigauti po

savaitgalio.Kario lūpos truktelėjo.- Tai vakarėlis bus vienas iš tų.Atsakiau jam šypsena.- O būna ir kitokių?

~~Kaip tu? - paklausiau Megumės, kai prisėdome pietų ketvirtadienio popietę.

Ji atrodė geriau nei pirmadienį, bet vis dar per daug prisirengusitokią karštą vasaros dieną. Dėl to užsakiau salotų į biurą ir įsitaisėmepoilsio kambaryje, o ne troškiame lauke,

Ji prisivertė blausiai nusišypsoti.- Geriau.- Ar Leisė žino, kas nutiko? - Nebuvau tikra, ar Megumė artimai

bendrauja su savo kambario drauge, bet nebuvau pamiršusi, kad Leisė su Maiklu susitikinėjo pirmoji.

- Ne viską. - Megumė plastikine šakute stumdė salotas lėkštėje. -Jaučiuosi tokia kvailė.

- Visada skubame apkaltinti save, bet „ne“ reiškia „ne“ Tai netavo kaltė.

~ Žinau, bet vis tiek.Puikiai žinojau, kaip ji jaučiasi.- Ar negalvojai su kuo nors pasikalbėti?

ji dirstelėjo į mane ir užsikišo už ausies plaukų sruogą.- Su psichologu ar panašiai?- Taip.- Nelabai. Kaip iš viso pradėti tokio ieškoti?- Turime psichinės sveikatos draudimą. Paskambink numeriu,

nurodytu kitoje tavo draudimo kortelės pusėje. Jie tau duos sąrašąpavardžių, iš kurių galėsi pasirinkti,

144



- Ir aš tiesiog... išsirinksiu vieną?

- Aš tau padėsiu.

Ir, jei tik susiimsiu, rasiu būdą padėti ir daugiau moterų, tokių

kaip ji ir aš. iš mudviejų patirties privalo gimti kas nors gero. Turėjau

motyvacijos ir priemonių. Telieka surasti būdą.

Jos akys žvilgėjo.

- Tu gera draugė, Eva. Ačiū, kad esi su manimi.

Pasilenkiau ir apkabinau ją.

- Pastaruoju metu jis man neberašė, - tarė ji man atsitraukus. -

Vis bijau, kad parašys, bet po kiekvienos valandos be žinių iš jo jau

čiuosi geriau.

įsitaisiusi savo kėdėje mintyse padėkojau Klensiui.

- Gerai.

Penktą valandą išėjusi iš darbo pakilau liftu į „Cross Industries'

tikėdamasi pabūti su Gideonu prieš mūsų susitikimą su daktaru

Petersenu.

Visą dieną galvojau apie savo vyrą, apie ateitį, kokios noriumums.

Norėjau, kad jis gerbtų mano individualumą ir asmenines ribas, ir

kad šiek tiek labiau įsileistų mane už savųjų. Norėjau daugiau to-

kių akimirkų kaip šį rytą su Keriu, kai mudu su Gideonu stovėjome

drauge ir į susidariusią padėtį žvelgėme kaip vienas. Bet negaliu to

reikalauti, jei nesirengiu stengtis ir pati.

Raudonplaukė „Cross Industries" registratorė įleido mane vidun.

Pasveikino įtempta, aidų nepasiekiančia šypsena.

- Ar galiu kuo nors padėti?

- Ne, viskas gerai, ačiū, - atsakiau pralėkdama pro ją. Būtų malo

nu, jei visi Gideono darbuotojai būtų tokie nerūpestingi kaip Skotas,

bet registratorei aš nepatikau ir su tuo jau susitaikiau.

Pasukau į Gideono kabinetą, bet Skoto stalą radau tuščią. Pro

stiklą mačiau, kad mano vyras dirba - su įprastu valdingumu veda

susirinkimą. Stovėjo priešais savo stalą, rėmėsi į jį vieną kulkšnį

145



pasidėjęs ant kitos. Vilkėjo švarku, buvo atsisukęs į auditoriją - du

kostiumuotus džentelmenus ir vieną moterį, avinčią puikiais „Lou-

boutin“ batais. Skotas sėdėjo šone ir kažką žymėjosi planšetėje.

Įsitaisiusi vienoje iš kėdžių prie Skoto stalo stebėjau Gideoną su

tokiu pat susižavėjimu, kaip ir tie žmonės kabinete. Niekada nenu

stojau stebėtis tuo, koks jis užtikrintas savimi, nors tėra tik dvidešimt

aštuonerių. Vyrai, su kuriais jis susitiko, atrodė dvigubai vyresni, ta

čiau jų kūno kalba ir sutelktas dėmesys išdavė, kad jie gerbia mano

vyrą ir tai, ką jis kalba.

Taip, pinigai gali viską, o Gideonas jų turi krūvas. Bet nurody

mus ir įsakymus jis perteikė subtiliai. Supratau tai, nes gyvendama

su Neitano tėvu, pirmuoju mamos vyru, mačiau, kad valdžia šis mo

sikuoja it buku įrankiu.

Gideonas mokėjo dominuoti ir nedaužydamas kumščiais krū

tinės. Abejojau, kad vieta daro kokią nors įtaką - jis bet kuriame

kabinete atrodytų galingas.

Jis pasuko galvą, ir mudviejų žvilgsniai susitiko. Tose įstabiai mė

lynose akyse nuostabos nebuvo. Jis žinojo, kad aš čia, pajuto mane,

kaip dažnai nė nežiūrėdama pajusdavau aš. Mudu buvome kažkaip

susiję, tik negalėjau to paaiškinti. Kartais, kai jo su manimi nebūda

vo, norėdavau būti su juo, bet vis viena jausdavau jį šalimais.

Nusišypsojau ir susiradau kišenėje telefoną. Nenorėjau, kad Gide

onas pamatytų, jog tiesiog sėdžiu ir laukiu, nors, žinoma, net ir taip

jokio spaudimo nejaustų.

Radau krūvą elektroninių laiškų nuo mamos su suknelių, gėlių

ir vietų vestuvėms švęsti nuotraukomis ir prisiminiau, jog turiu pa

sikalbėti su ja apie tai, kad už ceremoniją mokės tėtis. Visą savaitę

tą pokalbį atidėliojau, rengdamasi jos reakcijai. Radau ir dar vieną

žinutę nuo Breto, kad mums reikia pasikalbėti... skubiai.

Atsistojau ir apsidairiau, ieškodama tylaus kampelio, kur galėčiau

jam paskambinti. Tada pamačiau iš už kampo pasirodant Kristoferį

Vidalį vyresnįjį.

U6



Gideono patėvis vilkėjo šviesiomis kelnėmis ir avėjo pusbačiais -tai man jau buvo tapę įprasta, - žydrų marškinių apykaklė buvoprasegta, o rankovės paraitotos. Banguoti tamsaus vario spalvosplaukai, kuriuos paveldėjo ir Kristoferis jaunesnysis, buvo tvarkingaiapkirpti prie kaklo ir ausų, o pilkšvai žalias akis už akinių senoviniaisžalvariniais rėmeliais darkė rūškana.

- Eva. - Artėdamas prie manęs Krisas sulėtino žingsnį. - Kaip tu?- Gerai. Jūs?Jis linktelėjo, man per petį dirstelėdamas į Gideono kabinetą.- Negaliu skųstis. Ar turi minutėlę? Noriu su tavimi apie kai ką

pasikalbėti.- Žinoma.Už manęs atsivėrė durys ir apsisukusi pamačiau iš kabineto išei

nantį Skotą.- Pone Vidali, - tarė jis, eidamas mūsų link. - Panele Tramel.

Ponas Krosas atsilaisvins po maždaug penkiolikos minučių. Gal galėčiau pasiūlyti ko nors atsigerti, kol laukiate?

Krisas papurtė galvą.- Man nieko, ačiū. Bet jei turite privatų kabinetą, kuriuo galėtu

me pasinaudoti, būtų puiku.- Žinoma, - patikino Skotas ir pažvelgė į mane.- Man irgi nieko, ačiū, ~ atsakiau.Palikęs planšetę ant stalo Skotas nuvedė mus į konferencijų kam

barį, iš kurio atsivėrė įstabus vaizdas į miestą. Paslėptų lempų apšviestas žvilgėjo ilgas poliruoto medžio stalas, vieną sieną dengė deranti spintelė, kitoje buvo įtaisytas didelis ekranas.

- Jei ko prireiks, - prabilo Skotas, - tiesiog surinkite vienetą ir aštuo pasirūpinsiu. Spintelėje yra kavos ir vandens.

Krisas linktelėjo.- Ačiū, Skotai. Malonu žinoti.Skotas išėjo. Krisas mostelėjo man sėstis, tada apsuko kėdę man

iš dešinės į mane.



- Pirmiausia leisk pasveikinti su sužadėtuvėmis. - Jis nusišypso

jo. - Airlandė labai tave giria, be to, žinau, kad tu labai padėjai jiems

su Gideonu suartėti. Nežinau, kaip už tai atsidėkoti.

- Nieko tokio nepadariau, bet malonu, kad taip manote.

Jis siektelėjo kairiosios mano rankos, kurią buvau pasidėjusi ant

stalo. Nykščiu švelniai patrynė mano sužadėtuvių žiedą ir liūdnai

šyptelėjo.

Ar jis galvoja apie tai, kad žiedą Elizabetai išrinko Džefris Krosas?

- Gražus žiedas, - galiausiai pratarė jis. - Esu tikras, kad Gideo-

nui buvo labai svarbu tau jį padovanoti.

Nežinojau, ką į tai atsakyti. Mano vyrui jis daug reiškė dėl to, kad

simbolizavo jo tėvų meilę.

Krisas paleido mano ranką.

- Elizabetai labai sunku su tuo susitaikyti Esu tikras, kad motina

jaučia begalę sudėtingų emocijų, kai pirmasis jos vaikas nusprendžia

vesti, ypač jei tai - sūnus. Mano motina sakydavo, kad sūnus yra

sūnus, kol veda - tada tampa vyru, - bet dukra, na, dukra yra visam

gyvenimui.

Taikus paaiškinimas glostė mane prieš plauką. Jis norėjo būti ma

lonus, bet aš jau pavargau nuo visų pasiteisinimų, ypač kai kalbama

apie Elizabetą Vidai. Apsimetinėjimas turi liautis arba Gideonui nie

kada nenustos skaudėti.

Man reikėjo, kad skausmas liautųsi. Kaskart jam pabudus ver

kiant mano širdis dužo truputį smarkiau. Vos galėjau įsivaizduoti,

kaip tai žaloja jį.

Visgi, svarsčiau, ar nevertėtų kol kas to pamiršti. Galėčiau ginčy

tis ir spausti amžinai, bet atsakymų pareikalauti ir juos išgirsti turėtų

pats Gideonas.

Pamiršk tai Atėjus laikui viskas išsispręs.

Bet, nepaisant to, pasijutau besilenkianti į priekį, negalėjau išlai

kyti tylos, kurią Gideonas taip ilgai saugojo.

148



- Kalbėkim nuoširdžiai, - tyliai pareiškiau. - Jūsų žmona šitaipnereagavo, kai Gideonas susižadėjo su Korina. - Tiksliai to nežino

jau, bet, pamačiusi Elizabetą su Koriuos tėvais ligoninėje, nutariau,kad tai tikėtina.

Paika jo šypsenėlė išdavė, kad esu teisi.- Manau, tai buvo kas kita, nes Gideonas su Korina buvo jau kurį

laiką, mes ją pažinojome. Judu su Gideonu kartu dar neseniai, tad visdar yra prie ko prisitaikyti. Nenoriu, kad priimtum tai asmeniškai,Eva.

Šypsena erzino, bet paskutinis lašas buvo jo žodžiai. Išvešėjęsapmaudas sutirpdė mano taip saugomą savitvardą.

Krisas irgi ne be kaltės. Priimti į savo namus gedintį, sukrėstąberniuką turėjo būti sunku - ypač kai pats mėgino sukurti šeimą suKristoferiu jaunesniuoju ir netrukus gimsiančia Airlande. Bet vesdamas Elizabetą jis priėmė patėvio vaidmenį. Jis lygiai taip pat atsakingas už tai, kad nesiekė teisingumo įskaudintam ir išnaudotam vaikui.Po velnių, nepažįstamasis būtų privalėjęs apie tai pranešti.

Pasilenkusi pirmyn leidau jam pamatyti mano pyktį.- Tai labai asmeniška, pone Vidali. Elizabeta bijo, nes aš daugiau

nesitaikstysiu su šituo mėšlu. Judu abu skolingi Gideonui atsiprašy-mą, o ji privalo pripažinti skriaudą. Ir toliau spausiu ją ištaisyti savoklaidas. Galite tuo neabejoti.

Jis akivaizdžiai sustingo.- Apie ką tu kalbi?Pasišlykštėjusi. purkštelėjau.- Rimtai?- Elizabeta niekada negalėtų nuskriausti savo vaikų, - man neat

sakius įsitempęs pratarė jis. - Ji nuostabi, atsidavusi motina.Sumirksėjau ir įsispitrijau į jį. Ar jis nepažįsta tikrosios Elizabe-

tos? Kaip jiedu abu gali elgtis taip, lyg nežinotų?- Manau, tau vertėtų pasiaiškinti, Eva. Ir greitai.



Priblokšta susmukau atgal į kėdę. Jei jis vaidina, nusipelnė prakeikto „Oskaro“.

Jis neatsistodamas šovė pirmyn, visas pasišiaušęs ir agresyvus.- Kalbėk. Dabar .Prabilau tyliai. Vos girdimai.- Jį prievartavo. Psichoterapeutas, pas kurį lankėsi.Krisas sustingo. Ilgą minutę nė nekvėpavo.“ Jis sakė Elizabetai, bet ii juo netikėjo. Ji žino, kad jis sako tiesą,

bet dėl kažkokios savo sugalvotos sumautos priežasties tai neigia.Jis atsitiesė ir ėmė įnirtingai purtyti galvą.- Ne.Vienskiemenis atkirtis privertė mane atsistoti.- Ar ir jūs tai neigsite? Kas galėtų apie tai meluoti? Ar bent nutuo

kiate, kaip sunku jam buvo pripažinti, kad tai vyksta? Koks sumišęs jis turėjo būti, nes su juo šitaip elgėsi vyras, kuriuo jis pasitikėjo?

Krisas pakėlė į mane akis.- Elizabeta niekada neignoruotų... tokių dalykų. Tai nesusiprati

mas. Tu susipainiojusi.Nužvelgiau išsiplėtusius vyzdžius ir pabalusias lūpas, bet atsisa

kiau jo gailėtis.- Ji elgėsi mechaniškai. Ir tiek. Prispyrus bėdai nusprendė patikėti

bet kuo, tik ne savo vaiku.- Nesupranti, ką sakai.Čiupau savo rankinę ir užsimečiau ant peties. Pasilenkiau prie jo,

kad atsidurčiau jo akių lygyje.- Gideoną prievartavo. Vieną dieną jūs ir jūsų žmona pažvelgsite

jam į akis taip, kaip į jus dabar žiūriu aš, ir tai pripažinsite. Ir atsiprašysite už tai, kad visus tuos metus jam teko tai kęsti vienam.

- Eva.Kambaryje suskambęs Gideono balsas privertė mane pašokti.

Paskubomis atsitiesusi, kluptelėjau ir atsisukau į jį.

įso



Jis stovėjo tarpduryje, taip stipriai spausdamas durų rankeną, kad

ši turėjo nulūžti. Jo veidas buvo atšiaurus, kūnas įsitempęs, o žvilgs

nis nudiegė mane visai kitokiu karščiu.

Įtūžis. Dar niekada nemačiau jo tokio pikto.

Krisas sunkiai atsistojo.

- Gideonai. Kas dedasi? Ką ji čia kalba?

Gideonas ištiesė ranką ir sučiupo mane. Truktelėjo į koridorių

taip stipriai, kad išsigandusi riktelėjau. Jo gniaužtus jutau net. po to,

kai paleido.

Prispaudęs ranką prie mano nugaros apačios, jis stūmė mane pir

myn, o pats žengė tokiais dideliais ir greitais žingsniais, kad turėjau

veik bėgti norėdama spėti su juo.

- Gideonai, palauk, - tariau gaudydama orą, o mano širdis be

protiškai daužėsi. - Mes...

- Nė vieno prakeikto žodžio, - pratrūko jis, šiurkščiai stumdamas

mane pro stiklines apsaugos duris į liftų vestibiulį.

Girdėjau Krisą šaukiant Gideoną vardu. Pamačiau, kad jis skuba

mūsų link, bet lifto durys užsivėrė.

151



9 SKYRIUS

Man vedant Evą iš„Crossfire“Angusas dirstelėjo man j veidą ir jo šyp

sena tučtuojau dingo. Atidarė užpakalines „Bentiey“ dureles ir žengė

į šalį stebėdamas, kaip stumiu savo žmoną ant užpakalinės sėdynės.

Jai sėdantis, mūsų žvilgsniai susitiko. Blyškai mėlynose jo akyse

perskaičiau žinutę. Būk jai švelnus.

Jis nė nenutuokė, kaip sunku man buvo tvardytis tiek, kiek jau

tvardžiausi. Jaučiau smilkiniuose tvinksinčią gyslą, atkartojančių ka

lantį pulsą, nuo kurio tvinksėjo kotas.

Vos nesustabdžiau lifto pusiaukelėje ir neišdulkinau Evos prie

sienos kaip gyvulys. Mane sustabdė tik tai, kad lifte buvo apsaugos

kamerų, kurių įrašą akylai stebėjo apsauginiai.

Norėjau uždėti jai antkaklį. įsikąsti į petį ir dulkinti ją. Užvaldyti

ją. Ji tigrė, rodanti nagus ir draskanti bet ką, kas, jos nuomone, man

nusikalto, ir aš privalau ją priremti. Priversti paklusti.

- Po velnių, - spjoviau apeidamas automobilį iš kitos pusės. Eva

visiškai nenuspėjama. Negaliu jos suvaldyti.

Atsisėdau į automobilį, užtrenkiau dureles ir įsispoksojau pro

langą, nes bijojau to, ką galiu padaryti į ją pažvelgęs. Ji - oras, kuriuo

kvėpuoju, o tą akimirką man buvo užėmę kvapą.

Ji uždėjo delną man ant šlaunies.

- Gideonai...

Sučiupęs tą liekną ranką su mano žiedu įgrūdau sau tarp kojų ir

atkišau tvinksint} pimpalą tiesiai jai į delną.

- Dar kartą išsižiok ir štai kas atsidurs tavo burnoje.

152



Ji aiktelėjo,Angusas atsisėdo prie vairo ir užvedė automobilį. Jutau Evos

žvilgsnį sau ant skruosto. Ji atitraukė ranką ir aš vos suvaldžiau dejonę netekęs jos prisilietimo. Tada ji pasimuistė ir prisiglaudė man priešono. Kita ranka įsmuko man tarp kojų ir savininkiškai suėmė kotą.Eva pabučiavo man į skruostą.

Apglėbiau ją per nugarą. Giliai įkvėpęs užuodžiau jos kvapą.Pajudėjęs „Bentley“ įsiliejo į miesto centro eismą.

Tik automobiliui sustojus priešais pastatą, kuriame buvo daktaro Pe-terseno kabinetas, prisiminiau, kad esame užsirašę. Skaičiavau minutes, kada grįšime namo ir galėsiu paimti Evą taip, kaip norėjau...greitai... stipriai... tūžmingai.

Angusui išlipus iš automobilio, ji pabandė atsisėsti tiesiai.- Ne šiandien, - tariau įtemptai.- Gerai, - sušnibždėjo ji ir vėl pabučiavo man į skruostą.Angusas atidarė dureles. Ji atsitraukė ir vis vien išlipo iš automo

bilio. Perėjo sukamąsias duris ir aš likau spoksoti jai pavymui.- Jėzau.Angusas pasilenkė ir dirstelėjo į mane.- Porų seansas reiškia, kad eiti reikia jums abiem.Nudiegiau jį akimi.- Liaukis tuo mėgautis.Šypsena jo lūpose virto plačiu vypsniu.- Ji tave myli, bičiuli, nori to ar ne.- Žinoma, kad noriu, - burbtelėjau ir pažvelgiau per petį tikrin

damas, ar nėra mašinų, tada atidariau dureles ir išlipau. Apėjau automobilio galą. - Tai nereiškia, kad ji nėra neprognozuojama.

Angusas užtrenkė dureles. Retas vasaros vėjelis sušiaušė žilstančius raudonus iš vairuotojo kepurės kyšančius plaukus.

- Kartais vesi, kartais seksi. Spėju, dėl pastarosios dalies dar kurįlaiką niurzgėsi.



Nepatenkintas urgztelėjau.- Ji kalbėjosi su Krisu.Jis linktelėjo, bet antakiai iš nuostabos vis vien pakilo.- Mačiau, kaip jis įėjo.- Kodėl ji nepalieka visko ramybėje? - Žengdamas ant šaligatvio

tvarkydamasis timptelėjau liemenę - būtų gerai, jei taip paprastai galėčiau surikiuoti ir mintis. - Praeities ji nepakeis.

- Ji galvoja ne apie praeitį. ~ Jis trumpam uždėjo ranką ant manopeties. - O apie ateitį.

Evą radau žingsniuojančią daktaro Peterseno kabinete - kalbėdama ji mojavo rankomis. Gerasis daktaras sėdėjo savo įprastoje kėdėjedėmesį nukreipęs į planšetę ir kažką joje žymėdamasis.

“ Visa ši padėtis mane siutina, - virė ji. Tada pamatė mane tarpduryje ir sustingo it įkasta.

- GideonaL - Dailų jos veidą nušvietė nuostabi šypsena.Padaryčiau bet ką, kad jos veide atsirastų ši laimės kupina išraiš

ka. Tai, kad ji šitaip šypsosi vos mane pamačiusi...“ Eva. Daktare. - Prisėdau ant sofos. Kiek ji jam pripasakojo?Daktaras Petersenas nusekė mane žvilgsniu.- Labas, GideonaL Džiaugiuosi, kad vis dėlto galėjai dalyvauti.Paplekšnojau pagalvėlę šalimais ir luktelėjau, kol Eva atsisės.- Planuojame persikelti atgal į apartamentus Penktajame su Ke

riu, - tariau jai įsitaisius greta, nukreipdamas pokalbį į tą teritoriją,kurią aptardamas jaučiausi jaukiau. ~ Spėju, mums visiems šis perė

jimas bus nelengvas.Eva išsižiojo.Daktaras Petersenas pasidėjo šviesplunksnę.- Eva kaip tik kalbėjo apie tavo patėvio apsilankymą. Norėčiau

pirmiausia dar išgirsti kiek daugiau apie tai.Sunėriau Evos pirštus su savaisiais.- Tai neaptarinėjama.

154



Ji spoksojo į mane. Pasukau galvą, pažvelgiau į akis ir skausmingai iškvėpiau.

Nauja jos veido išraiška sukėlė man visiškai kitokį maudulį.Seansas vos prasidėjo, o aš jau negalėjau sulaukti jo pabaigos.

Liepiau Angusui vežti mus namo - į apartamentus.Iš to, kaip Eva nustebo kamerdineriui atidarius jai dureles, buvo

akivaizdu, kad buvo visiškai panirusi į savo mintis. Automobilis stovėjo požeminiame garaže, po pastatu.

Ji dirstelėjo į mane.- Paaiškinsiu, - tai taręs paėmiau ją už alkūnės ir nuvedžiau lifto

link.Pakilome tylomis. Lifto durims atsivėrus į asmeninį mūsų vesti

biulį, pirštais pajutau, kaip ji įsitempia. Kartu šiuose apartamentuosenesilankėme beveik mėnesį. Paskutinį kartą, kai buvome šiame vestibiulyje, ji prirėmė mane prie sienos dėl Neitano žūties.

Ir tada bijojau. Buvau persigandęs, kad padariau kažką, už ką jiman negalės atleisti.

Čia patyrėme daug ūmių akimirkų. Šie apartamentai nematė dekmudviejų džiaugsmo ir meilės, kiek slaptasis butas AukštutiniameVestsaide. Bet mes tai pakeisime. Vieną dieną atsigręšime ir ši vietaprimins mums mūsų bendros kelionės žingsnius, tiek gerus, tiek blogus. Nieko kito įsivaizduoti nesiteikiau.

Atidaręs duris, mostelėjau jai eiti pirma manęs. Ji numetė rankinęį fotelį ir nusispyrė batus. Nusimečiau švarką, pakabinau jį ant vienosiš baro kėdžių atkaltės virtuvėje ir iš vyno lentynos išsitraukiau butelįširazo.

- Tu manimi nusivylusi, - šūktelėjau atkimšdamas vyną.Eva nutapeno prie atviros arkos ir atsišliejo į nelygų akmenį.- Ne, ne tavimi.Išsitraukęs grafiną ir dvi taures, apgalvojau savo atsakymą. Su

žmona derėtis sunku. Bet kurio kito sandėrio imdavausi žinodamas,

155



kad galiu prasidėti arba palikti jį ramybėje. Pasaulyje nebuvo tokiosusitarimo, nuo kurio nebūčiau galėjęs atsitraukti.

Išskyrus tuos, dėl kurių galėjau prarasti Evą.Kol pyliau vyną iš butelio į grafiną, ji priėjo prie manęs virtuvėje.Jos ranka nutūpė man ant peties.- Mudu kartu dar visai neilgai, o tu jau taip toli pažengei, Gide-

onai Neversiu tavęs eiti dar toliau taip greitai. Tokiems dalykamsreikia laiko.

Palikau perpiltą vyną pastovėti, pasisukau į ją ir prisitraukiau artyn. Pastarąją valandą ji atrodė tokia tolima ir tas atstumas mane žudė.

- Pabučiuok mane, - sumurmėjau.Eva atlošė galvą ir pakėlė į mane savo lūpas. Prispaudžiau prie jų

savąsias, bet daugiau nieko nedariau, laukiau, kol pradės ji. Geidžiau,kad pradėtų ji.

Jos liežuviui perbraukus man tarp lūpų suvaitojau. į plaukus antsprando panirę jos pirštai ramino. Glamonėjančiose, švelniose joslūpose slypėjo atsiprašymas, o tyliame pasidavimo atodūsyje - meilė.

Pagriebiau ją, pakėliau nuo grindų, jutau svaiginantį palengvėjimą, kad ji vis dar manęs nori.

- Eva... atsiprašau.- Ša, mažuti, viskas gerai. - Ji atsitraukė ir iš pradžių palietusi

mano veidą suėmė jį delnais. - Tau nereikia manęs atsiprašinėti.Gerklė degė. Pasodinau ją ant spintelės ir atsistojau tarp praskėstų

jos kojų. Pakilęs sijonas atidengė prisegamų kojinių viršų. Troškau jos. Visomis prasmėmis.

Kaktą priglaudžiau prie jos kaktos.- Tu nusiminusi, nes nenorėjau kalbėtis apie Krisą.- Tiesiog nesitikėjau, kad tu to šitaip neperkalbamai vengsi. - Ji

pabučiavo mano antakį, pirštais nubraukė nuo veido plaukus. - Turėjau pagalvoti apie tokią galimybę, juk mačiau, koks piktas buvai,kai išėjome iš „Crossfire“.

- Ne ant tavęs.



- Ant Kriso?- Ant padėties. - Šiurkščiai iškvėpiau. - Tu tikiesi, kad žmonės

pasikeis, bet taip nėra. To laukdama keli bėdų tada, kai jų ir taip turime iki kaklo. Tenoriu ramybės su tavimi, Eva. Dienų, kai esame vieniir laimingi, neslegiami jokio mėšlo.

- Ir naktų, kai išeini miegoti į kitą lovą? Į kitą kambarį?Stipriai užsimerkiau.- Tai visa tai dėl to?- Ne visai, bet iš dalies taip. Gideonai, noriu būti su tavimi. Nu

busti ir užmigti.- Suprantu, bet...- Ta ramybė, kurios taip trokšti? Apsimeti, kad dieną ją turi, bet

naktį kenti be jos. Tai plėšo tave iš vidaus, o stebint, kaip plėšo tave,plėšo ir mane. Nenoriu, kad amžinai taip gyventum. Nenoriu, kadamžinai taipgyventume.

Žvelgiau į ją -• atidengiau sielą toms nuostabiom s, plieno pilkumoakims, neleidžiančioms man nieko nuslėpti. Jos žvilgsnyje buvo tiekmeilės. Meilės ir nerimo, nusivylimo ir vilties. Lempos virš virtuvėssalelės apšvietė jos šviesius plaukus ir priminė, kokia ji neįkainojama. Dovana, kurios niekada nesitikėjau.

- Eva... Aš kalbuosi su daktaru Petersenu apie košmarus.- Bet ne apie tai, kas juos sukelia.- Darai išvadą, kad Hju yra problema, - tariau ramiai, jausdamas

pilve degančią neapykantą ir pažeminimą. - Bet mes kalbėjomėsapie mano tėvą.

Ji atšlijo.- Šaunuoli... Aš nežinau tiksliai, ką sapnuoji, bet mačiau tave pa

bundant dvejopai: pasirengusį ką nors sumušti arba verkiantį taip, ittau dužtų širdis. Kai prabundi užsimojęs, tavo pasakyti žodžiai verčiamane velniškai tvirtai tikėti, kad kauniesi su Hju.

Giliai ir greitai įkvėpiau. Siutino, kad buvęs mano psichologas -tvirkintojas - vis dar galėjo iš kapo per mane paliesti Evą.



- Klausyk. - Ji apsivijo kojomis mano klubus. - Juk sakiau, kadtavęs nespausiu, ir kalbėjau rimtai. Jei kartu būtume dvejus metus,gal ir imčiau kelti vėjus. Bet praėjo tik keli mėnesiai, Gideonai. To,kad pas kažką lankaisi ir kalbiesi apie savo tėvą, kol kas gana.

- Tikrai?- Taip. Bet yra dalykų, kurie tave persekioja ir kurių niekada ne

galime aptarti. Ir tai jau apsunkina daktaro Peterseno darbą. Kuodaugiau nuo jo slėpsi, tuo mažiau jis galės padėti.

Neitanas. Jai nereikėjo ištarti jo vardo,~ Aš stengiuosi, Eva.- Žinau. - jos delnai glostė mano pečius, tada šlėktelėje mano

liemenės sagų. ~ Tik pasakyk, kad nesirengi amžinai vengti apie taikalbėti. Pasakyk, kad pamažu prie to eini.

Širdis ėmė daužytis greičiau. Suėmiau jos riešus - prisirišau prie jos. Jaučiausi įspraustas į kampą, spaudžiamas jos poreikių ir savųjų,kurie šią akimirką atrodė labai nukrypstantys nuo pokalbio.

Spaudžiau jos riešus ir ji prasižiojo, o nuo pagreitėjusio kvėpavimo pakilo krūtys. Suvaržymas, karštas žvilgsnis, mano balso tonas...Eva į neišsakytus reikalavimus reagavo taip, lyg būtų išmokyta.

- Darau, ką galiu, - tariau jai.- Tai ne atsakymas.- Tai viskas, ką dabar galiu pasakyti, Eva.Ji nurijo, ėmė muistytis, o jos mintys pakriko.- Žaidi su manimi, - tyliai pratarė ji. - Manipuliuoji manimi.- Ne. Sakau tau tiesą, nors ir ne tai nori išgirsti. Sakei, nespausi

manęs. Ar kalbėjai rimtai?Ji žiūrėjo į mane, brūkštelėjusi liežuviu sudrėkino apatinę lūpą.

Tada linktelėjo.- Taip.- Gerai, Dabar išgerkime vyno ir pavakarieniaukime. Jei paskui

išties norėsi pažaisti, pranešk.- Pažaisti? Kaip?



- Nupirkau tau šilkinį kaspiną.Jos akys išsiplėtė.- Šilkinį kaspiną?- Tamsiai raudoną, žinoma. - Paleidau ją ir žengiau atatupstas,

kad suteikčiau jai erdvės pamąstyti, o pats tuo tarpu iš grafino įpyliau jai taurę vyno. - Norėčiau tave surišti, kai būsi tam pasiruošusi. Jei nešįvakar, kada kitą kartą. Ir aš tavęs nespausiu.

Abu stūmėme vienas kitą ten, kur jautėmės nejaukiai. Ji tikėjo,kad profesionalus stebėtojas iš dalies padės surasti mūsų ieškomą atsakymą. Aš maniau, kad daugelį atsakymų galime surasti ir patys, tikdviese, kurdami patį intymiausią įmanomą ryšį.

Seksualinis gydymas. Kas galėtų labiau tikti dviem žmonėms sutokia praeitimi, kokią patyrėme mudu su Eva?

Eva paėmė mano ištiestą vyno taurę.- Kada jį nupirkai?- Prieš savaitę. Gal dvi. Nesitikėjau greitai jo panaudoti, bet šian

dien privertei mane užsimanyti. - Gurkštelėjau, leidau vynui suvilgyti liežuvį. - Bet būsiu labai patenkintas ir tiesiog kaip reikiant taveišdulkinęs.

Jai pakėlus taurę prie lūpų, vynas teliūskavo. Išmaukė beveik viską - ant dugno liko vos keli lašai.

- Nes pyksti ant manęs dėl to, kad kalbėjausi su Krisu.- Juk sakiau, kad ne.- Kai išėjome, buvai įtūžęs.- Tūžmingai susijaudinęs. - Gudriai šyptelėjau. - Negaliu paaiš

kinti kodėl, nes ir pats savęs nesuprantu.- Pabandyk.Ištiesiau ranką ir nykščio pagalvėle palytėjau jos lūpas.- Matau tave piktą, aistringą, pasirengusią pyktis, ir užsigeidžiu

prispausti visą tą šėlsmą savimi. Verti mane trokšti spausti tave priežemės besiraitančią ir šaukiančią, kol tavo putė melžia tave dulkinantį mano kotą. Mano. Visa mano.

159



- Gideonai.Ji pastatė taurę į šalį, sučiupo mane ir su laukiniu alkiu įsisiurbė į

lūpas - vyliausi, kad jis niekada nedings.

- Kodėl niekada nepasakojai Krisui, kas nutiko su Hju?Tas nelaukiamas klausimas buvo it prakeiktas perkūnas iš giedro

dangaus. Lioviausi kramtyti, picos kąsnis burnoje staiga pasirodėkoktus. Pasidėjęs likusį gabalėlį ant lėkštės priešais, servetėle nusivaliau lūpas.

- Kodėl vėl apie tai. kalbame?Šalimais ant grindų tarp kavos stalelio ir sofos svetainėje sėdinti

Eva susiraukė.- Mes dar apie tai nekalbėjome.- Nejaugi? Na, nesvarbu. Mama jam pasakė.Ji susiraukė stipriau. Paėmusi televizoriaus pultelį nutildė Niujor

ko policijos departamento detektyvus ekrane.- Nemanau.Atsistojau ir čiupau savo lėkštę.- Pasakė, Eva.- Ar tikrai tai žinai?Ji nusekė paskui mane į virtuvę.- Taip.- Iš kur?- Jie aptarinėjo tai vieną vakarą per vakarienę, ko aš kartoti

nenoriu.- Jis elgėsi taip, lyg nežinotų. - Ji atsirėmė rankomis į spintelę,

o aš sumečiau likučius į šiukšlinę. - Atrodė nuoširdžiai sumišęs irpasibaisėjęs.

- Vadinasi, jis labai patogiai atbukęs kaip ir mano motina. Neturėtum stebėtis.

- Kas, jei jis nežinojo?

160



- Na ir kas? - Padėjau lėkštę į kriauklę. Pajutau, kad nuo ore tvyrančio maisto kvapo ėmė sukti skrandį. - Koks, po velnių, skirtumas? Yra kaip yra, Eva, Viskas baigta. Pamiršk,

- Kodėl taip pyksti?- Nes buvau jaukiai įsitaisęs su žmona. Vakarienė, vynas, televi

zija, pora valandų meilės... po ilgos sunkios dienos. - Išėjau iš virtuvės. - Pamiršk. Pasimatysime ryte.

- Gideonai, palauk, - ji sučiupo mane už rankos. - Nesigulk į lovąpiktas. Prašau. Aš atsiprašau.

Stabtelėjau ir patraukiau jos ranką šalin.- Ir aš.

- Pradėk lėtai, - sušnibžda jis. Jo lūpos prie pat mano ausies. Jaučiu, kaip susijaudina. Ištiesia ranką pro mano klubus, ten>kur

glostau savo penį. Uždeda savo delną ant manojo. Kvėpuoja greitai ir negiliai Jo erekcija brūkšteli per mano sėdmenis.

Man suka skrandį. Prakaituoju. Negaliu išlikti susijaudinęs, nors mano kumštis, vedamas jo rankos, slysta aukštyn ir žemyn.

- Tu per daug mąstai, - taria jis man. - Susitelk į tai,kaip gera. Pažvelk į tą moterį priešais. Ji nori, kad ją išdulkintum. Įsivaizduok, kaip

jaustumeisi stumdamas į ją savo kotą. Ji tokia švelni. Karšta. Drėgna. Ir siaura. - Jis tvirčiau suspaudžia mano kumštį. - Tokia siaura.

Žiūriu į per vidurį atverstą žurnalą ant klozeto bakelio. Ji tamsia plaukė, mėlynakė ir ilgakojė. Jos visada tokios, moterys iš Hju atnešamų žurnalų.

Jis alsuoja man į ausį ir man vėl pasidaro bloga. Negera. Man kažkas negerai. Šitai negerai Jo užsidegimas verčia mane jaustis nešvariai. Blogai. Aš blogas berniukas, net mama taip sako. Ji šaukia ant manęs, kai verkia, kai pyksta ant manęs dėl tėčio.

Sunkų jo kvėpavimą nutraukia tyli aimana. Tai aš leidžiu tą garsą. Man gera, nors to ir nenoriu.

Sunku kvėpuoti, mąstyti, kovoti...



- Teisingai - ragina jis. Kitę ranką spraudžia man tarp sėdmenų. Bandau pasitraukti bet jis mane įkalinęs. Jis už mane didesnis,

stipresnis. Kad ir kaip bandyčiau ištrūkti jo nenusikratysiu.- Nereikia, - safcaw jam muistydamasis.- TJ jh to' patinka, - niurgzteli jis. Jo delnas ant mano kumščio ima

pumpuoti greičiau. - Kiekvieną kartą iššauni kaip geizeris. Viskas gerai. Tau ir turi būti gera. Kai išsitiesi, pasveiksi Tiek nesipyksi su

mama.- Ne. Nereikia! O, Dieve...

Jis įstumia vidun du sūdžius pirštus. Rikteliu>rangausi šalin, bef

jis nesiliauja. Trina mane ir stumia gilyn, paliečia tą vietą, kuri kaip

niekas kitas verčia mane baigti. Malonumas stiprėja, nors akis degina

ašaros.Panarinu galvą. Smakru paliečiu sunkiai besikilojančią krūtinę.

Jau tuoj. Negaliu susivaldyti...Staiga pasijuntu žiūrįs žemyn iš aukštesnio taško. Mano delnas

didesnis, dilbis platesnis ir išvagotas gyslų. Rankas ir krūtinę nusėję

tamsūs plaukeliai, pilvo raumenys susitraukinėja, o aš bandau atsiginti orgazmo, kurio nenoriu.

Aš nebe vaikas. Jis nebegali manęs įskaudinti. Ant žurnalo guli peilis, blykčioja šviesoje ant stalelio šalimais.

Čiumpu jį ir išsivaduoju iš mane dulkinančių pirštų. Apsisuku ir geležtė įsminga jam į krūtinę.

- Neliesk manęs! - surinku, čiumpu jį už peties ir truktelėjęs į peilį suvarau iki pat kriaunų.

Hju akys plačios iš siaubo. Burna prasiveria begarsiam riksmui. Jo veidas virsta Neitano veidu. Mano vaikystės vonios kambarys

sušmėžavęs pasikeičia. Atsiduriame kraupiai pažįstamame viešbučio

kambaryje.Širdis daužosi smarkiau. Negali būti. Jie manęs čia neras. Neras nė

ženklo. Turiu dingti.

U2



Klupteliu atatupstas. Peilis lygiai, lengvai išsitraukia ~ jis kruvinas. Mirtis pienu aptraukia Neitam akis. Jos pilkos. Pilkos akys. Gražios, mylimos karvelio pilkumo akys. Evos akys. Apsitraukiančios rūku...

Eva kraujuoja priešais mane. Miršta priešais mane. Aš ją užmu

šiau. O Dieve...

Angele!

Negaliu pajudėti. Negaliu jos pasiekti. Ji susmunka ant žemės, tos audringos pilkos akys nieko nemato...

Krūptelėjau ir gaudydamas orą pabudau. Tučtuojau atsisėdau, orokondicionierius vėsino prakaito permerktą odą. Surakintas panikos irsiaubo negalėjau kvėpuoti. Nusispyręs tarp kojų įsipynusią antklodę,išlipau iš lovos - iš baimės nieko nemačiau. Protestuodamas skrandissukilo ir aš šokau į vonią: vos spėjęs pasiekti tualetą apsivėmiau.

Po dušu nusiploviau lipnų prakaitą.Bet pabėgti nuo sielvarto ir nevilties nebuvo taip lengva. Tryniau-

si sausu rankšluosčiu, o sunkūs jausmai it akmenys spaudė krūtinę,dusino mane. Negalėjau pamiršti išblyškusio Evos veido, pažymėtoišdavyste ir mirtimi. Negalėjau išmesti jo iš galvos.

Šiurkščiais, staigiais judesiais nuvilkau patalynę, tada užtraukiauant čiužinio švarią paklodę su guma.

- Gideonai.Atsitiesiau ir atsisukau į Evos balsą. Ji stovėjo mano miegamojo

tarpduryje, rankomis sukdama marškinėlių apačią. It kumščiu smogė apmaudas. Ji užmigo viena kambaryje, kurį perstačiau taip, kadatrodytų kaip jos miegamasis Aukštutiniame Vestsaide.

- Labas, - tarė ji švelniai, nedrąsiai, trypčiodama nuo kojos antkojos - supratau, kaip nejaukiai jaučiasi. Kokia atsargi stengiasibūti. - Ar tau viskas gerai?

Iš vonios sklindanti šviesa apšvietė jos veidą su tamsiais ratilaispo akimis ir paraudusiomis akimis. Užmigo verkdama.

163



Tai aš taip su ja pasielgiau. Aš priverčiau ją jaustis nelaukiamą,nenorimą, lyg jos mintys ir jausmai man rūpėtų mažiau nei manopaties. Leidau savo praeičiai įsiterpti tarp mudviejų.

Ne, tai netiesa. Leidau savo baimei atstumti ją.- Ne, angele, negerai.Ji žingtelėjo artyn, tada sustojo.Išskėčiau rankas ir kimiai tariau:- Atleisk, Eva.Ji tučtuojau atskubėjo, ir jos kūnas buvo toks goslus ir šiltas. Glė

biau ją per stipriai, bet ji nesiskundė. Prispaudęs skruostą prie josviršugalvio traukiau jos kvapą. Galėjau susiremti su bet kuo - susi- remsiu su bet kuo, - jei tik ji bus su manimi.

- Aš bijau. - Mano balsas tebuvo šnabždesys, bet ji išgirdo.Pirštais spausdama nugarą, ji prisitraukė mane dar arčiau.- Nebijok. Aš čia.- Aš stengsiuosi labiau, - pažadėjau. - Nenuleisk rankų.- Gideonai. - Ji atsiduso, ir jos kvapas švelniai šildė skruostą. -

Taip tave myliu. Tik noriu, kad būtum laimingas. Atleisk, kad spaudžiau tave, nors sakiau, kad nespausiu.

- Tai mano kaltė. Aš susimoviau. Atsiprašau, Eva. Labai atsiprašau.- Ša. Tau nereikia atsiprašinėti.Pakėliau ją ir nunešęs į jos lovą atsargiai paguldžiau. Pats atsigu

liau jai į glėbį, apsivijau ją ir pasidėjau galvą ant pilvo. Ji perbraukėpirštais man per plaukus, masažavo galvą, tada sprandą, tada nugarą.Priėmė mane su visomis mano ydomis,

Medvilniniai jos marškinėliai sudrėko nuo mano ašarų, ir susigėdęs susiriečiau dar stipriau.

- Myliu tave, - sumurmėjo ji. - Niekada nesiliausiu.

- Gideonai.Krūptelėjau, išgirdęs Evos balsą, o paskui pajutęs žemyn kruti“

ne slystantį jos delną. Atmerkęs pavargusiavS, maudžiančias akis,

164



pamačiau ją palinkusią virš manęs: kambarys buvo švelniai nušviestas

aušros, Evos plaukai žvilgėjo menkoje šviesoje.

- Angele?

Ji pasikreipė ir užmetė ant manęs koją. Pakilusi, atsisėdo ant

manęs.

- Lai šiandiena būna geriausias kartas pasaulyje.

Sunkiai gurktelėjau.

- Aš pasirašau.

Jos šypsena sudrebino mano pasaulį. Ji čiupo kažką, ką buvo pa

likusi ant pagalvės, ir po akimirkos iš lubose įtaisytų kolonėlių pasi

pylė švelnūs kraupios muzikos garsai.

Netrukus atpažinau.

“ „Avė Maria“

Ji palietė mano veidą, pirštų galiukais perbraukė antakį.

- Gerai?

Norėjau jai atsakyti, bet gerklėje įstrigo gumulas. Tegalėjau link

telėti. Kaip imti ir jai pasakyti, kad tai sapnas, amą užgniaužiantis

rojus, kurio nenusipelniau?

Ji ištiesė ranką ir patraukė antklodę nuo mano klubų ir dar toliau.

Sukryžiavusi rankas nusivilko marškinėlius per galvą. Numetė juos

šalin.

Sužavėtas vos galėjau kalbėti.

- Dieve, kokia tu graži, - kimiai išlemenau.

Pakėliau rankas, braukiau jomis per minkštus geidulingo jos

kūno linkius ir lygumas. Atsisėdęs įsirėmiau kulnais į lovą, slinkausi

atgal tol, kol atsirėmiau į galvūgalį. Mano rankos paniro į jos plau

kus, leidosi jos kaklu. Galėjau liesti ją dienų dienas ir man vis viena

būtų negana.

- Myliu tave, - tarė ji ir pakreipusi lūpas pabučiavo mane karštu,

reikliu bučiniu.

Atsidaviau jai, atsivėriau. Eva laižė giliai, glamonėjo mane liežu

viu, minkštos ir drėgnos jos lūpos spaudėsi prie manęs.



- Pasakyk man, ko tau reikia, - sumurmėjau paniręs į pritildytą

muziką. Paniręs į ją.

- Tavęs. Tik tavęs.

- Tada imk mane, - tariau jai. - Aš tavo.

- Man labai gaila, kad turiu tau tai pranešti, Krosai, - tarė priešais

mane sėdintis Arašas, pirštais barbendamas į kėdės ranktūrius, - bet

tu praradai savo aštriuosius instinktus. Eva tave prisijaukino.

Pakėliau akis nuo monitoriaus. Po dviejų valandų rytinio mylėji

mosi su žmona galėjau sutikti, kad nesijaučiau ypač agresyvus. Grei

čiau tingus ir atsipalaidavęs. Vis dėlto...

- Vien tai, kad nemanau, jog „LanCorp“ JPhazeOne“ žaidimų sis

tema kelia grėsmę „GenTen“, nereiškia, kad nekreipiu dėmesio.

- Tu informuotas, ~ pataisė jis, - bet tai ne tas pats, kas kreipti

dėmesį, ir esu tikras, kad Rajanas Landonas tai pastebėjo. Anksčiau

kas savaitę ar dvi imdavaisi ko nors, kad juos paerzintum, o tai, kaip

ten bebūtų, davė jam veiklos.

- Ar tik ne praėjusią savaitę baigėme „PosIT“ sandėrį?

- Tai buvo reakcija, Krosai. Tau reikia žengti jo neišprovokuotą

žingsnį.

Suskambo darbo telefono linija, susieta su mano asmeniniu tele

fonu. Ekrane pasirodė Airlandės vardas, siektelėjau ragelio.

- Turiu atsiliepti.

- Na, žinoma, - sumurmėjo jis.

Prisimerkęs nudiegiau jį akimis ir atsiliepiau.

- Airlande, kaip tu?

Paprastai sesuo neskambindavo. Dažniausiai susirašinėdavome

trumposiomis žinutėmis, nes abiem tokia bendravimo forma buvo

priimtina. Jokių nejaukių tylų, jokio apsimestinio linksmumo ar

nerūpestingumo.

- Labas, atleisk, kad skambinu vidury dienos. - Jos balsas buvo

keistas.

166



Susirūpinęs susiraukiau.

- Kas nutiko?

Airlandė patylėjo.

- Gal dabar netinkamas laikas.

Nebyliai nusikeikiau. Eva reaguodavo panašiai, kai kalbėdavau

pernelyg stačiokiškai. Mano gyvenimo moterys turėtų būti supratin-

gesnės. Bendravimo prasme turiu dar daug ko išmokti.

- Atrodai nusiminusi.

- Ir tu, - atkirto ji.

Gali paskambinti Evai ir jai dėl to pasiskųsti. Ji tave užjaus. Da

bar papasakok, kas nutiko.

Ji atsiduso.

- Mama su tėčiu pykosi visą naktį. Nežinau, dėl ko, bet tėtis šau

kė. Jis niekada nešaukia, juk žinai. Jis labiausiai atsipalaidavęs vyras

pasaulyje. Niekas jo neerzina. O mama nekenčia pyktis. Ji vengia

konfliktų.

Jos nuovokumas mane išgąsdino ir sužavėjo.

- Man labai gaila, kad tau teko to klausytis.

- Tėtis šįryt anksti išėjo, o mama nuo tada nesiliauja verkusi. Ar

žinai, kas vyksta? Ar tai dėl jūsų su Eva vestuvių?

Įsivyravo keista, bet pažįstama tyluma. Nežinojau, ką jai pasakyti,

bet nusprendžiau nedaryti skubotų išvadų.

- Tikriausiai tai turi kažką bendro.

Viena, ką tiksliai žinojau, buvo tai, kad Airlandei nedera klausytis

besikivirčijančių tėvų. Prisiminiau, kaip jaučiausi, kai tėvai pykosi

paaiškėjus tėvo finansinėms apgavystėms. Vis dar jaučiau panikos ir

siaubo aidus.

- Ar turi kokią draugę, pas kurią galėtum praleisti savaitgalį?

- Tave.

Jos pasiūlymas mane baugino.

- Nori pabūti pas mane?

- Kodėl ne? Niekada nemačiau, kur gyveni.

167



Spoksojau į mane stebintį Arašą. jis palinko pirmyn, alkūnėmis

pasirėmė į kelius.

Nežinojau, kaip atsisakyti, bet sutikti negalėjau. Vienintelis žmo

gus, kuris kada nors su manimi nakvojo, buvo Eva, ir - akivaizdu -

nieko gero tai nedavė.

- Nesvarbu, - tarė ji. - Pamiršk.

“ Ne, palauk. - Po velnių. - Mudu su Eva šį vakarą turime planų

pabūti su draugais, tik tiek. Man reikės laiko jiems pakeisti.

- A, aišku. “ Jos balsas sušvelnėjo. - Nenoriu sumauti tavo planų.

Turiu draugų, kuriems galiu paskambinti. Nesijaudink dėl to.

- Jaudinuosi dėl tavęs. Eva ir aš galime prisitaikyti, tai ne bėda.

- Aš ne vaikas, Gideonai, - tarė ji, aiškiai suirzusi. - Nenoriu mal

tis po tavo namus žinodama, kad judu su Eva turėtumėte smagintis

su draugais. Tai būtų visiškas mėšlas, todėl ne, ačiū. Jau geriau pabū

siu su savo draugais.

Mano nugara sulinko iš palengvėjimo.

- Gal geriau pavakarieniaujam šeštadienį?

- Jo? Aš už. Ar tada galėsiu likti nakvoti?

Nė nenutuokiau, kaip tai sutvarkysiu. Turėjau tikėti, kad Eva ži

nos, ką daryti.

- Galima ir taip. Ar iki tol susitvarkysi pati?

- Viešpatėliau, tik paklausyk savęs. - Ji nusijuokė. - Kalbi kaip vy

resnysis brolis. Aišku, susitvarkysiu. Buvo tik keista, žinai, klausytis,

kaip jie šūkauja. Išsigandau. Didžioji dalis žmonių tikriausiai įpratę

prie besipykstančių tėvų, bet aš ne.

- Jie susidoros. Visos poros pykstasi.

Net ir kalbėdamas jaučiausi neramiai, buvo smalsu..

Negali būti, kad Eva teisi ir Krisas išties nežinojo. Tuo patikėti

man buvo neįmanoma.

Vos tik užsiraitojau juodų marškinių rankoves, veidrodžio atspindy

je pasirodė Eva. Sustingau ir nužvelgiau ją.

168



Ji nusprendė apsivilkti trumpais šortais, permatoma palaidine berankovių ir aukštakulniais sandalais. Plaukus buvo surišusi į įprastą uodegą, bet kažką padarė kitaip, tad plaukai atrodė nesutramdomi, it ką tik būtų išlipusi iš lovos. Akių makiažas buvo tamsus,lūpos blyškios. Ausyse kabėjo dideli auksiniai žiedai, o riešus puošėapyrankės.

Pabudau su angelu. J lovą gulsiuosi su visiškai kita moterimi.Švilptelėjau žavėdamasis ir nusisukęs nuo veidrodžio pažvelgiau

im-

- Atrodai kaip labai, labai bloga mergaitė.Ji pakraipė užpakalį ir pasipūtusiai krestelėjo galva.- Tokia ir esu.- Eikš čia.Ji nužiūrėjo mane.- Bloga mintis. Atrodai taip, lyg tuoj mane išdulkinsi, o mes tu

rime eiti.- Galime šiek tiek pavėluoti. Kaip man tave įkalbėti, kad šiuos

šortus vilkėtum tik man?Norėjau, kad kiti jos geistų ir žinotų, jog ji mano. Bet kartu troš

kau palaikyti ją tik sau.Iš akių mačiau, kad jis svarsto.- Galėtume dar sykį aptarti tą pasiūlymą pamaloninti tave ranka.Prisiminiau mudviejų susitarimą - greitukas už pamaloninimą

ranka nenusirengus, - ir supratau, kad dėl šortų pirmasis reikalasgali būti sudėtingas. Na, o dėl pastarojo - tikrai ką nors sugalvočiau.

Kryptelėjau galvą sutikdamas ir tariau jai:- Užsivilk sijoną, angele, ir pradėkime šį vakarėlį.

- Ar tai buvo tavo mintis? - paklausė Arašas, kai susitikome su juo lauke prie įėjimo į „Starlight Lounge“.

Pro stiklinę sieną mačiau, kaip apsauginis stebi būrelį klientų,įeinančių į liftą, kuriuo pakils ant stogo. Du apsauginiai saugojo ir



laukujės duris, neįleisdami minios, besiviliančios patekti vidun dėlsavo išvaizdos, drabužių ir / ar žavesio,

- Man tai tokia pati staigmena, kaip ir tau.- Norėjau tau pasakyti. - Eva tiesiog šokčiojo iš susijaudinimo. -

Šoną girdėjo gerų atsiliepimų apie šią vietą, tad pamaniau, kad bussmagu.

- Puikūs atsiliepimai internete, - tarė Šoną, - be to, keli nuolatiniai mano klientai labai ją gyrė.

Manuelis nužvelgė nekantraujančią minią už virvių, o MegumėKaba nejaukiai stoviniavo tarp Kerio ir Evos. Markas Garitis, Stive-nas Elisonas ir Arnoldas stovėjo pačiame gale, praleisdami tuos, kurių vardai buvo VIP sąraše.

Keris užmetė ranką Megumei ant pečių.- Nesitrauk nuo manęs, vaike. - Jis plačiai jai nusišypsojo, - Mes

jiems parodysim, kaip reikia.Eva sučiupo mano ranką.- Tavo staigmena jau čia.Nusekiau jos žvilgsniu ir pastebėjau mūsų link einančią porą.

Kilstelėjau antakius atpažinęs Magdaleną Pėrės. Ji ėjo susikibusi rankomis su vyru, o tamsios jos akys švietė taip, kaip šviečiančių jų seniai nemačiau.

- Mege, - pasveikinau ją spustelėjęs ištiestą ranką ir pasilenkęspabučiuoti j skruostą. - Džiaugiuosi, kad atėjai.

Dar labiau džiaugiausi, kad Eva ją pakvietė. Moterų draugystėprasidėjo nekaip, bet tai buvo vien tik Megės kaltė. Praraja tarp jųsunkino mano santykius su Mege ištisas savaites, jau buvau pasirengęs susitaikyti su tuo, kad tai tęsis dar neaišku kiek. Vis dėlto buvomalonu, jog neteks to daryti.

Megė išsišiepė.- Gideonai, Eva. Tai mano vaikinas, Geidžas Flinas.Vyrukas pasisveikino su Eva, tada aš spustelėjau jam ranką ir at

kreipiau dėmesį, kaip stipriai jis ją suima ir kaip ramiai priima mano

170



nužiūrinėjimą. Jis ir pats mane nužvelgė, bet aš tai padariau kur kasakyliau. Dar nesibaigus savaitei apie šį vyrą žinosiu viską, ką žinotiverta. Megė jau pakankamai prisikentėjo su Kristoferiu. Nenorėjauvėl matyti jos įskaudintos.

- O čia Vilas ir Natali, - tarė Eva, atvykus paskutiniams draugams.Vilas Greinžderis atrodė kaip bitnikas, bet jam tai tiko. Jis buvo

apglėbęs smulkią moterį mėlynais plaukais, apsirengusią tuo pačiušeštojo dešimtmečio stiliumi, abi jos rankos buvo visos tatuiruotos.

Kol Eva visus pristatinėjo, linktelėjau apsauginiui duodamas ženklą, kad jau visi susirinkome. Jis sulaikė žmonių eilę ir padarė mumsvietos praeiti.

Žmona metė į mane įtarų žvilgsnį.- Tik nesakyk, kad ši vieta tavo.- Gerai, nesakysiu.- Nori pasakyti, ji tavo?Mano ranka nuslydo jos nugara ir patogiai įsitaisė ant klubo. Šor

tus Eva iškeitė į aptemptą sijoną su prakarpa nugaroje. Kone troškau,kad ji nebūtų persirengusi. Šortai atidengė jos kojas, sijonas pabrėžėnuostabų užpakalį.

- Privalai nuspręsti, nori, kad atsakyčiau į klausimą, ar ne, - tariaueinant į klubą. Plyšavo muzika, o ant scenos garsiai cypavo nepatyręsdainininkas. Strategiškai išdėstytos lemputės apšvietė takelius ir stalus, bet neužgožė pribloškiamų naktinio Manhatano vaizdų. Iš sienųir grindų sklido oro kondicionieriaus vėjelis, vėsinantis lauko orą ikimalonios temperatūros.

- Ar Niujorke yra kas nors, kas tau nepriklauso4?

Arašas nusijuokė.- Jam nebepriklauso „D’Argos Regai“ Trisdešimt šeštojoje gatvėje.Evai sustojus Arašas atsitrenkė į ją iš nugaros ir ji kluptelėjo, Nu

diegiau jį akimis.Čiupusi mane už rankos Eva per sausakimšo klubo triukšmą

sušuko:

171



- Atsikratei viešbučio?

Pažvelgiau žemyn į ją. Nuostaba ir viltis jos akyse tikrai buvo ver

tos to finansinio smūgio, kurį teko patirti. Linktelėjau.

Ji šoko ant manęs, rankomis apsivijo kaklą. Nusėjo mano skruos

tą smulkiais, aistringais bučinukais, ir aš nusišypsojau žvelgdamas

Arašui į akis.

- Ir staiga, - tarė jis, - viskas pasidarė labai aišku.



10 SKYRIUS

- Dievaži, na tie du ir saldūs, - tarė Šoną, stebėdama Vilą ir Nataliscenoje atliekančius „I Got You, Babe“

- Jie man kelia diabetą. - Pasiėmęs savo gėrimą Manuelis atsisto jo. - Atleiskite. Matau kai ką įdomaus.

Gideonas linksmai šnipštelėjo man į ausį:- Atsisveikink, angele. Daugiau jo nebepamatysime.Pasekiau jo žvilgsniu ir pamačiau atvirai Manuelį nužiūrinėjančią

dailią brunetę.

- Iki, Manueli! - surikau jam pavymui mojuodama. Tada atsirėmiau į Gideoną, kone visai išsipleikusį ant brangių odinių sofų. -Kaip gali būti, kad visi tavo kolegos tokie žavūs?

- Argi? - nutęsė jis, nosimi trindamasis man į kaklą palei ausį. -Gal jie su manimi tada ir nebedirbs.

- O, Dieve. - Pakėliau akis į žvaigždėtą dangų. - Pamiršk,

neandertalieti.Jis stipriau prisitraukė mane per klubus, dabar nuo pat kelio ikipeties buvau prigludusi prie jo. Viduje pražydo džiaugsmas. Po visoto mėšlo, kurį mudviem teko patirti vos vakar, buvo taip gera tiesiogmėgautis artumu.

Megumė pasilenkė virš žemo stalelio pačiame mūsų apsėsto sta

čiakampio viduryje. Iš abiejų pusių teminama dviejų kampinių sofųVIP erdvė patogiai talpino visą mūsų būrį.- Kada judu eisite apsikvailinti? - paklausė ji.

m



- Emmm... niekada.Prireikė kelių kokteilių ir vien jai skirto Kerio dėmesio, kad Me-

gumė pasijustų ganėtinai gerai ir imtų mėgautis vakaru. Jį pradėjomano geriausias draugas, atlikęs įkvepiančią dainos „Only the GoodDie Young“ versiją, o paskui ant scenos išsitempė ir Megumę ir jiedusudainavo „(fve Had) The Time of My Life” Prie stalo ji grįžo visašvytinti.

Jaučiausi Keriui be galo daug skolinga už tai, kad jis ja rūpinosi.Dar geriau - jis, regis, nė neketino mūsų palikti ir leistis į pupyčiųmedžioklę kaip Manuelis. Tikrai juo didžiavausi.

- Nagi, Eva, - ragino Stivenas. - Juk tu išrinkai šią vietą. Turidainuoti.

- Tavo sesuo išrinko šią vietą, - atkirtau ir pažvelgiau į Šoną. Šitik nekaltai gūžtelėjo pečiais.

- Ji dainavo jau dukart! - pareiškė jis.Pakeičiau temą.- Markas dar nieko nedainavo.Mano bosas papurtė galvą.- Darau jums visiems paslaugą, patikėkite.- Radai, kam pasakoti. Cypiančios padangos skamba melodin-

giau nei mano dainavimas!Arnoldas stumtelėjo prie manęs planšetę su dainų pavadinimais.

Tai buvo pirmas sykis šįvakar, kai jis į mane sureagavo, išskyrus pasisveikinimą prie įėjimo. Didžiąją dalį laiko praleido su Magdalena irGeidžu, ir aš stengiausi nepriimti to asmeniškai.

- Nesąžininga, - pasiskundžiau. - jūs visi susimokėte prieš mane!Gideonas dar irgi nedainavo.

Dirstelėjau į vyrą. Jis gūžtelėjo pečiais.- Eisiu, jei eisi ir tu.Iš nuostabos mano akys suapvalėjo. Niekada negirdėjau Gideo-

no dainuojant, niekada to neįsivaizdavau. Dainininkai savo balsais

174



apnuogina ir išreiškia jausmus. O santūriojo Gideono gilumoje jaus

mai virte virė.

~ Po velnių* dabar privalai eiti, - tarė Keris ir bakstelėjo į dainų

meniu pirmame pasitaikiusiame puslapyje.

Man susuko skrandį. Beviltiškai pažvelgiau į dainų pavadinimus

priešais. Viena išsiskyrė, tad įsispoksojau į ją.

Giliai įkvėpiau ir atsistojau.

- Gerai. Tik turėkit galvoj, kad patys to prašėte. Nenoriu girdėti

jokio mėšlo apie tai, kaip blogai varau.

Gideonas, atsistojęs drauge, prisitraukė mane artyn ir į ausį

sumurmėjo:

- Aš manau, kad tu varai kuo puikiausiai, angele.

Trinktelėjau jam alkūne į šonkaulius. Einančią į sceną mane lydė

jo žemas jo juokas. Dievinau tą garsą, dievinau būti su juo, kai abu

užmiršdavome savo bėdas ir linksmindavomės su mus mylinčiais

žmonėmis. Mudu susituokę, bet turėjome tiek mažai pasimatymų,

mūsų laukia dar daugybė vakarų su draugais. Tikėjau, kad šis bus tik

pirmas iš daugelio.

Gailėjausi, kad savo pasirinkta daina keliu grėsmę tokiai trapiai

taikai. Bet ne tiek, kad persigalvočiau.

Daviau penkis Vilui, jiems su Natali lipant nuo scenos. Dainą ga

lėjau pasirinkti prie stalo, taip pat, kaip užsakinėjome ir maisto bei

gėrimų, bet nenorėjau, kad Gideonas pamatytų pavadinimą.

Be to, pastebėjau, kad visi kiti lankytojai turėjo laukti eilėje, o

mūsų pasirinkimai automatiškai kildavo į patį viršų. Tikėjausi, kad,

užsisakiusi dainą akis į akį, turėsiu laiko sukaupti drąsos.

Reikėjo geriau pagalvoti. Vos tik pasakiau savo pasirinkimą, ve

dėja suvedė jį į sistemą ir tarė:

- Gerai, likite čia. jūsų eilė netrukus.

- Juokaujate,» dirstelėjau į mūsų stalą. Gideonas man mirktelėjo.

Ak, jam tikrai teks už tai sumokėti.

175





“ Ak, mažule, - nutęsė Keris, o žalios jo akys juokėsi, - juk negalimokėti visko. Gera žinoti, kad turi ydų, kaip ir mes visi.

Parodžiau jam liežuvį ir pakėliau priešais mano vietą stovinčiąnepradėtą stiklinę degtinės su spanguolių sultimis.

- Tavo eilė, mylimuk, - ragino Arašas, viepdamasis Gideonui.Mano vyras linktelėjo ir pažvelgė į mane. Jo veidas buvo neįskai

tomas, tad ėmiau nerimauti. Nei lūpos, nei akys nerodė to švelnumo,nieko, kas duotų man ženklą.

O tada kažkoks kvailys uždainavo „Auksinę“.Gideonas įsitempė ir stipriai sukando dantis. Spustelėjau jo ran

ką ir pajutau šiokį tokį palengvėjimą, kai atsakydamas spustelėjoir jis.

Pabučiavęs mane į skruostą jis pasuko scenos link ir lyg niekurnieko ėmė skverbtis pro minią. Stebėjau jį nueinant, mačiau, kaipkitos moterys lydi jį akimis. Žinoma, aš neobjektyvi, bet neturėjau

jokių abejonių, kad jis ~ įspūdingiausias vyras salėje.Rimtai, turėtų būti uždrausta vyrui būti tokiam seksualiam.Pažvelgiau į Arašą ir Arnoldą.- Ar kuris jūsų esate girdėję jį dainuojant?Arnoldas papurtė galvą.Arašas nusijuokė.- Po velnių, tikrai ne. Jei mums pasiseks, jis dainuos kaip tu. Kaip

sako Keris, negali mokėti visko, kitaip imsime jo neapkęsti.Vyrukas scenoje baigė. Jau po akimirkos jo vietoje išdygo Gide

onas. Mano širdis kažkodėl ėmė daužytis taip, lyg pati ten stovėčiau.Delnai suprakaitavo, nusišluosčiau juos į sijoną.

Bijojau to, kaip jausiuosi stebėdama Gideoną scenoje. Kad irkaip man ta mintis nepatiko, bet Bretui prilygti būtų sudėtinga, onet ir kažkieno, kam turėtų būti neleista liesti mikrofono, sudainuota„Auksinė“ šiuos du pasaulius labai suartino.

Gideonas čiupo mikrofoną ir ištraukė jį iš stovo, lyg tai būtų daręs tūkstantį kartų. Moterys salėje tuoj pat pašėlo, ėmė šaukti, koks

177



jis seksualus, ir žarstyti provokuojamas replikas, kurių nusprendžiaunepaisyti. Tas vyras fiziškai saldus, bet valdinga, užtikrinta jo povyzabuvo tai, kas išties vedė iš proto.

Jis atrodė kaip vyras, gebantis išdulkinti moterį iki sąmonėsnetekimo. Ir, dievaži, tai jis tikrai mokėjo.

- Skiriu šią dainą, - tarė jis, ~ žmonai.Ir dirstelėjęs į grupę Gideonas davė ženklą pradėti. Užgrojo aki

mirksniu atpažįstamas bosas, nuo kurio mano širdis ėmė plaktismarkiau.

- „Lifehouse“! - sušuko Šoną, plodama delnais. - Dievinu juos!- Jis jau tave vadina žmona! - riktelėjo prie manęs palinkusi Me-

gumė. - Nieko sau, kaip tau pasisekė!Nė nežvilgtelėjau j ją. Negalėjau. Dėmesį buvo prikaustęs

Gideonas, jis žvelgė tiesiai į mane ir kimiu geidulingu balsu dainavotrokštantis permainų ir alkstantis tiesos.

Jis atsakė man daina.Mano širdis ėmė plakti kitu ritmu, o akis degino ašaros. Nejau

maniau, kad jis nebus jausmingas? Dievaži, jis mane žudo šiurkščiubalso tembru apnuogindamas sielą.

- Po paraliais, - tarė Keris, neatitraukdamas akių nuo scenos, -Tas vyras moka dainuoti.

Nenorėjau paleisti akimirkos, kabinaus! į kiekvieną žodį, girdėjauvien tik man skirtą jo žinią ir įsimylėjau dar stipriau. Pasimuisčiaukėdėje, buvau taip susijaudinusi, kad nebegalėjau tverti.

Gideonas prikaustė visų bare esančių žmonių dėmesį. Iš visų tąvakarą girdėtų balsų jis išties dainavo profesionaliausiai. Jis stovė

jo vienišas šviesoje, pražergtomis kojomis, elegantiškai apsirengęs,ir dainavo roko dainą. Jam taip puikiai sekėsi, kad negalėjau nė įsivaizduoti jos dainuojamos kitaip. Nė nepalyginsi su Eretu, nei dėl to,kaip Gideonas ją atliko, nei kaip aš į tai sureagavau.

Pati dar to nesupratusi jau buvau ant kojų ir broviausi pro minią jo link. Gideonas baigė dainuoti ir tiesiog pasiutę klausytojai užkirto

178



man kelią iki jo. Pasiklydau minioje, buvau per žema, kad galėčiau

per jų pečius apsižvalgyti aplink.

Jis susirado mane ir stumdamasis per minią čiupo į glėbį. Tučtuojau

ėmė šiurkščiai mane bučiuoti ir aplink vėl pasigirdo provokuojami

šūksniai bei sveikinimai. Tolumoje išgirdau, kaip grupė užgroja naują

dainą. Beveik lipdama ant Gideono jam į ausį alsavau:

- Dabar!

Aiškinti neprireikė. Pastatęs mane ant žemės čiupo už rankos ir

pro barą ir virtuvę išvedė prie tarnybinio lifto. Durims dar nespėjus

užsiverti prisiplojau prie jo, bet jis jau traukė telefoną ir kėlė jį prie

ausies, kryptelėjo galvą ir mano lūpos karštligiškai nuslydo jo kaklu.

- Privairuok limuziną iš kitos pusės, - šiurkščiai paliepė, įsimetė

telefoną atgal į kišenę ir jau bučiavo mane su visa aistra, kurią kadaise

laikė užrakinęs giliai savyje.

It mirdama iš bado dorojau jį, sukandau apatinę lūpą, lyžčiojau

ir ragavau. Prispaudžiau jį prie paminkštintos lifto sienos ir jis su-

vaitojo, o mano delnai slydo žemyn jo krūtine, kol galiausiai delnais

suėmiau sunkią jo erekciją.

- Eva... Kristau.

Vos tik liftui nusileidus jis sukruto, čiupo mane už alkūnės ir iš

stūmė pirma savęs iš lifto, ėjo greitais, nekantriais žingsniais. Tarny

biniu koridoriumi išėjome į vestibiulį, vėl prasibrovėme pro minią ir

galiausiai atsidūrėme karštoje vasaros naktyje. Limuzinas jau laukė.

Iššokęs Angusas paskubomis atplėšė užpakalines dureles.

Įsirabždinau vidun, Gideonas iš paskos.

- Toli nevažiuok, - nurodė jis Angusui.

Įsitaisėme ant ilgos sėdynės per šiokį tokį atstumą vienas nuo kito

ir abu žiūrėjome bet kur, tik ne vienas į kitą, kol nuo vairuotojo mus

atskiriantis stiklas ėmė pamažu kilti ir automobilis pajudėjo.

Vos tik stiklui pakilus iki galo atsilošiau, truktelėjau aukštyn sijo

ną ir begėdiškai nusitraukiau drabužius, negalėdama sulaukti, kada

būsiu išdulkinta.



Gideonas susmuko ant kelių ir ėmėsi savo kelnių užtrauktuko.

Nusitempiau kelnaites ir nusispyriau jas drauge su sandalais.

- Angele. - Jo atodūsis privertė mane suvaitoti iš nekantrumo.

- Aš drėgna. Aš drėgna, - kartojau, nenorėdama, kad jis su mani

mi žaistų ar verstų laukti.

Bet jis vis viena patikrino suėmęs mano lytį delnu. Pirštais mane

praskėtęs perbraukė per klitorį ir įsmuko vidun.

- Kristau, Eva. Tu varvi.

- Leisk man ant tavęs pajodinėti, - maldavau keldamasi nuo sė

dynės. Norėjau diktuoti greitį, gylį, ritmą...

Gideonas nusismaukė kelnes ir trumpikes iki kelių, atsisėdo ant

sėdynės ir truktelėjo marškinius į šalis. Jo platus, ilgas kotas styrojo

virš šlaunų - toks pat laukinis ir gražus, kaip ir pats Gideonas.

Atsiklaupiau jam tarp kojų ir ėmiau rankomis glostyti jo penį. Jis

buvo karštas ir švelnus it šilkas. Dar nespėjus apie tai susimąstyti jis

jau atsidūrė mano burnoje. Gideonas sušvokštė pro sukąstus dantis,

atlošė galvą ir sučiupo į uodegą surištus mano plaukus.

Užsimerkė.

- Taip.

Sukau liežuvį aplink plačią galvutę, ragavau jį, jaučiau delnuose

tvinksinčias storas gyslas. Įtempusi lūpas atsitraukiau ir įsiurbiau jį

atgal.

Jis suaimanavo ir išsilenkė, stumdamasis gilyn į mano burną.

- Imk giliau.

Rangydamasi paklusau, jo malonumas mane pasiutiškai jau

dino. Gideonas atsimerkė ir nuleido smakrą, kad galėtų į mane

pažvelgti.

- Ateik čia. - Tyli komanda privertė mane geidulingai sudrebėti.

Užlipau didingu jo kūnu, apžergiau klubus ir uždėjau rankas ant

pečių.

- Tu toks velniškai karštas.

- Aš? Tai tu degi, angele.

įso



Kryptelėjau klubais ir nukreipiau jį.- Palauk, kol pajusi mane iš vidaus.Ištiesęs rankas man už nugaros Gideonas suėmė kotą, laikė jį, o

aš ėmiau leistis žemyn. Plati jo penio galvutė smelkėsi gilyn, ištempėmane - mano kojos drebėjo.

- Gideonai.

Man niekada neatsibos būti paimtai, šitaip užvaldytai.Jis sučiupo mano klubus. Ėmiau jį vis gilyn, neatitraukiau akių

nuo apsunksiančių jo vokų. Erdvę tarp mūsų pripildė gaudesys ir ašdar labiau sudrėkau, įkaitau.

Kad ir kiek kartų būčiau jį turėjusi, visada noriu daugiau. Daugiau jo reakcijos į mane, lyg kiekvienas kartas jam būtų naujas, lygdovanočiau jam kažką, ko niekur kitur jis negautų.

Įsikibau į sėdynės atlošą ir sukau klubus, imdama jį vis giliau.Jaučiau, kaip jis spaudžia giliausią mano vietą, bet viso jo sutalpintinepajėgiau. Troškau. Troškau visko, ką jis turi.

- Pirmąjį kartą, - kimiai tarė jis, stebėdamas mane. - Jojai antmanęs štai čia, vedei iš proto. Susprogdinai prakeiktą mano galvą.

- Buvo taip gerai, - alsavau, pavojingai priartėjusi prie viršūnės.Jis toks platus, toks standus. - O, Dieve. Dabar dar geriau.

Jo pirštai gniaužė mano sėdmenis.- Dabar geidžiu tavęs labiau.Aiktelėjau ir prispaudžiau prie jo savo smilkinį.- Padėk man.- Laikykis. - Truktelėjęs žemyn mano Įdubus, jis kilstelėjo savuo

sius ir sugrūdo save vidun. - Imk. Eva. Imk visą.Aimanuodama tryniausi į jį, judėjau varoma instinkto, talpinau

savyje jį visą.- Taip... taip...Gaudydama orą trankiausi į jo klubus savaisiais, pumpavau jo

erekciją savo lytimi aukštyn ir žemyn. Geismas šiurkštino Gideonoveidą, jame įsirėžė aistra.

181



- Baigsiu taip stipriai, - grėsmingai pažadėjo jis, - kad jausi mane

savyje visą naktį.

Jo balsas.., tai, kaip jis atrodė scenoje... niekada dar nebuvau tokia

susijaudinusi. Ne jis vienas šitaip stipriai baigs.

Jis atlošė galvą ant sėdynės, krūtinė sunkiai kilnojosi, iš jos gi

lumos sklido gerkliniai malonumo garsai. Jis mane paleido ir su

gniaužtais kumščiais atsirėmė į sėdynę. Leido man dulkinti jį kaip

norėjau, naudotis juo.

Išsiriečiau ir vaitodama pasiekiau orgazmą, visas mano kūnas

virpėjo, lytis spaudė jo kotą. Mano ritmas susvyravo, akyse aptemo.

Išleidau begalinę aimaną, palengvėjimas svaigino.

Pasaulis apsivertė - gulėjau ant nugaros, Gideonas kilo virš ma

nęs, pakišęs ranką po kairiąja mano koja užsimetė ją sau ant peties.

Pėdomis įsirėmęs į grindis jis stūmė į mane vėl ir vėl, niro vis gilyn.

Taip giliai.

Rangiausi, nes jį justi buvo iki skausmo gera.

Jis laikė mane prispaudęs, tokią atvirą ir beginklę, naudojosi ma

nimi taip, kaip juo naudojausi aš, troškimas pasiekti orgazmą į ši

pulius sudaužė jo savitvardą. į mane besiskverbiančio jo kūno galia,

jėga, su kuria jis varė savo kotą į švelnią mano lytį, privertė mane vėl

suvirpėti ant bedugnės krašto.

- Myliu tave, - suvaitojau glostydama įsitempiančius jo šlaunų

raumenis.

Jis suniurzgė mano vardą ir sukandęs dantis ėmė lietis, spausda

mas klubus prie pat manųjų, dulkindamas mane taip, kad giliau nėra

kur. Pajutusi jį besiliejant viduje, sprogau ir aš.

- Taip gera, - aimanavo jis, judėdamas į mano lyties spazmų

ritmą,

Spaudėmės vienas prie kito gaudydami orą.

Jis panardino galvą man į kaklą.

- Myliu tave.

Akis gėlė ašaros. Jis taip retai tai sakydavo.

182



- Pakartok, - meldžiau glausdama jį prie savęs.Jo lūpos susirado manąsias.- Aš tave myliu...

- Dar, - pareikalavau apsilaižydama lūpas.Gideonas dirstelėjo į mane per petį. Keptuvėje priešais jį čirškėjo

šoninė ir mano burnoje prisikaupė seilių - norėjau dar gabalėlio.- O aš šiai maniau, kad dviejų pakelių šoninės mums pakaks vi

sam savaitgaliui.- Po išgertuvių nakties riebalai privalomi, - tariau jam, piršto ga

liuku nubraukdama lėkštę ir pakeldama jį prie lūpų. - Na, žinoma, jei tik nekankina pagirios.

- Kurios mane ir kankina, - burbtelėjo į virtuvę įėjęs Keris. Vilkėjo tik džinsais, kurių net nepasivargino iki galo užsisegti. - Alausyra?

Gideonas žnyplėmis mostelėjo šaldytuvo link.- Apatiniame stalčiuje.Papurčiau galvą geriausiam savo draugui.- Nuo ko susirgai, tuo ir gydaisi?- Aišku, po velnių. Galva plyšta.Keris išsitraukė alaus ir atėjo pas mane prie virtuvės salelės. At

kimšo butelį, užsivertė ir vienu kartu išmaukė pusę jo.- Kaip miegojai? - paklausiau mintyse sukryžiuodama pirštus.Jis liko nakvoti su mūsiškiu sujungtame vieno miegamojo bute,

ir tikėjausi, kad jam patiko, jame buvo visos tos prieškario Gideo-no apartamentų detalės ir panašūs baldai. Žinojau, kad Kerio stiliusmodernesnis, bet vaizdo į Centrinį parką jis negalėjo neįvertinti. Ovisa kita juk galima pakeisti - jam tereikia tik tarti žodį.

Jis nuleido butelį.- Kaip užmuštas.- Ar patiko butas?- Žinoma. O kam nepatiktų?



- Ar nori ten gyventi? - nepasidaviau.

Keris man kreivai šyptelėjo.

- Taip, mažule. Tai svajonė. Ačiū už seksą iš gailesčio, Gideonai.

Mano vyras atsisuko nuo viryklės su lėkšte šoninės rankoje.

- Į pasiūlymą nei gailestis, nei seksas neįeina, - tarė jis sausai. - O

šiaip tai nėra už ką.

Suplojau rankomis.

- Jėga! Kaip džiaugiuosi.

Gideonas pasičiupo gabalėlį šoninės ir įsimetė burnom Pasilen

kiau pirmyn ir pravėriau lūpas. Jis palinko prie manęs ir leido man

nukąsti gabalėlį.

- Nagi, - niurgztelėjo Keris. - Mane ir taip jau pykina.

švelniai jį stamtelėjau.

- Užsičiaupk.

Jis išsiviepė ir išbaigė alų.

- Juk reikia jus, draugužiai, panervinti. Kas dar sustabdys jus, kai

po poros metų norėsite užtraukti „I Got You, Babe“?

Prisiminusi Vilą ir Natali nusišypsojau. Atradau dar dau

giau priežasčių mėgti Vilą ir supratau, kad puikiai sutariu ir su jo

mergina.

- Argi jie ne mieli? Jie kartu nuo pat mokyklos laikų.

- Būtent tai ir noriu pasakyti, - nutęsė jis. - Praleisk su žmogumi

tiek laiko ir arba imsit pyktis, arba virsit balandėliais - ir dingsi nuo

žemės paviršiaus.

- Markas ir Stivenas irgi jau seniai kartu, - paprieštaravau. - jie

nei pykstasi, nei akeles vienas kitam stato.

Jis nudiegė mane žvilgsniu,

- jie gėjai, Eva. Nėra estrogeno dramai sukurti.

- O, Dieve. Tu seksistinis parše! Negali būti, kad ką tik tai pasakei.

Keris dirstelėjo į Gideoną.

- Juk žinai, kad aš teisus.

184



- O štai čia, - pareiškė Gideonas, pasičiupęs tris juosteles šonines, - aš ir dingstu.

- Ei! - priekaištingai riktelėjau jam einant į svetainę.Geriausias mano draugas nusijuokė.- Nesijaudink. Jis juk prisirišo prie tokios moters kaip tu.Kramtydama dar vieną gabalėlį šoninės spiginau į jį akimis.- Šį kartą praleisiu tai, nes esu skolinga už vakar vakarą.- Buvo smagu. Megumė gerutė. - Jo akys staiga surimtėjo, veidas

aptemo. - Man labai gaila, kad jai tenka visa tai kęsti.- Jo, ir man.- Ar ką nors sugalvojai dėl pagalbos tokioms kaip ji?Pasidėjau alkūnes ant salelės.- Pasikalbėsiu su Gideonu apie darbą su jo „Crossroads“ fondu,- Velnias. Kodėl anksčiau apie tai nepagalvojai?- Nes... tikriausiai dėl to, kad esu užsispyrusi. - Per petį dirste

lėjau į svetainę ir prabilau tyliau, - vienas iš dalykų, kuriuos manyjeGideonas mėgsta, yra tai, kad aš ne visada darau viską taip, kaip jisnori. Ji ne Stentonas.

- O tu nenori būti kaip mama. Ar tai reiškia, kad pasiliksi mergautinę pavardę?

- Jokiu būdu. Gideonui labai svarbu, kad tapčiau Eva Kros. Be to, jėgiškai skamba.

- Tikrai. - Jis bakstelėjo pirštu man į nosies galiuką. - Aš čia, jeitik ko prireiks.

Nuslydau nuo kėdės ir apkabinau jį.- AŠ irgi.- Aš, žinoma, tuo pasinaudosiu. - Jis giliai įkvėpė ir iškvėpė. -

Bus didelių pokyčių, mažule. Ar tau kada pasidaro baisu?Pažvelgiau į jį jusdama tą artumą, kuris mums abiem padėjo sun

kiu metu.- Labiau nei leidžiu sau galvoti.



- Turiu lėkti į darbą, - įsiterpė Gideonas, grįžęs į virtuvę. Dėvėjo„Jankių" kepuraitę. Buvo apsivilkęs tais pačiais pilkais marškinėliais,bet pižamines kelnes pakeitė treningai. Ant piršto suko raktų žiedą. -Ilgai netruksiu.

- Ar viskas gerai? - paklausiau atšlijusi nuo Kerio. Vyro veidešvietė ryžtas, išduodantis, kad jo mintys jau sukasi apie tai, su kuo

jam teks susidoroti.- Viskas gerai. - Jis priėjo prie manęs ir pakštelėjo į lūpas. - Grį

šiu po kelių valandų. Airlandė neateis iki šeštos.Jis išėjo. Spoksojau jam pavymui.Kas gali būti tokio svarbaus, kad atitrauktų jį nuo manęs savaite

galį? Jei kalbėsime apie mane, Gideonas dėl daugelio dalykų labaisavininkiškas, bet mudviejų laikas drauge buvo iš visų svarbiausia.Ir tas rakto sukiojimas pasirodė keistas. Gideonas ne iš tų, kurie pasiduotų bereikšmiams judesiams. Jį šitaip nerimstant matydavau tiktada, kai visiškai atsipalaiduodavo arba - priešingai - pasirengdavoką nors sugniuždyti.

Negalėjau atsikratyti jausmo, kad jis kažką nuo manęs slepia.Kaip visada.

- Palįsiu po dušu, - tarė Keris, iš šaldytuvo pagriebęs buteliukąvandens. - Nori paskui pažiūrėti filmą?

- Žinoma, - tariau abejingai. - Būtų puiku.Palaukiau, kol jis grįš į savo butą, tada susiradau telefoną.

186



11 SKYRIUS

- Kur Eva?

Apėjęs mersedeso priekį atsidūriau ant šaligatvio priešais Bre-

tą Kleiną. Pirštai tvinkčiojo - negailestingai užgniaužiau įprotį pa

sisveikinti paspaudžiant ranką. Dainininko rankos intymiai lietė

mano žmoną praeityje... ir visai neseniai. Nenorėjau jų spausti. No

rėjau jas sulaužyti.

~ Mūsų namuose, ~ atsakiau ir mostelėjau įėjimo į „Crossfire“

pastatą link. - Pakilkime į mano kabinetą.

Kleinas šaltai nusišypsojo.

- Negali užkirsto kelio mūsų susitikimui.

- Pats tuo pasirūpinai. - Nužvelgiau jo dėvimus nudrengtus „Pe-

tes“ baro marškinėlius, juodus džinsus ir odinius batus. Toks apran

gos pasirinkimas, be abejonių, neatsitiktinis. Jis norėjo priminti Evai

jųdviejų istoriją. Gal net priminti ją ir man. Ar Jimara jam pasiūlė

tokią idėją? Nebūčiau nustebęs.

Tai būtų buvusi jų abiejų klaida.

Jis pirmas perėjo sukamąsias duris. Apsauga užsirašė jo duomenis

ir išspausdino laikiną tapatybės kortelę, tada perėję užtvaras

pasukome prie liftų.

- Neįbauginsi manęs savo pinigais, - tarė jis įsitempęs.

Įžengęs į liftą spustelėjau paskutinio aukšto mygtuką.

- Miestas pilnas akių ir ausų. Savo kabinete bent žinosiu, kad ne

darome spektaklio.

Jis su pasibjaurėjimu užrietė lūpą.

187





Tas „galvažudys“ buvo „Vidai Records“ apsauginis, bet Kleinasneklydo manydamas, kad tas vyras dirba man.

- Aš pasirengęs pasiūlyti tau krūvą pinigų - ir kitų priedų - užišimtines teises į Jimaros įrašą, kuriame esate judu su Eva.

Jis įtemptai šyptelėjo.- Šernas mane įspėjo, kad gali mėginti to imtis. Tas įrašas yra ne

tavo, o tik mano ir Evos reikalas.- Ir viso pasaulio, jei palelius į viešumą, o tai ją sužlugdytų. Ar tau

bent kiek svarbu, ką ji apie tai mano?- Jis nepaklius į viešumą ir, žinoma, man rūpi, ką ji mano. Tai

viena iš priežasčių, kodėl mums reikia pasikalbėti.Linktelėjau.- Nori jos paklausti, ką gali naudoti. Manai, pavyks ją įkalbėti

bent dalį viso to išsukti.Jis sūpavosi ant kulnų, ir šis nerimastingas judesys išdavė, kad

pataikiau į dešimtuką.- Negausi to atsakymo, kurio tikiesi, - tariau jam. - Jai siaubą

varo vien mintis, kad tas įrašas egzistuoja. Jei manai kitaip, esi tikrasidiotas.

- Ten ne vien seksas. Yra ir gerų vaizdelių, kur mudu drauge. Aš ir ji, mes drauge kažką turėjome. Ji man nebuvo vien tik meilužė.

Šūdo gabalas. Privalėjau sutvardyti impulsą jį parversti. jis pasipūtėliškai šypsojo.- Nors tu, žinoma, to nesuprasi. Tu sau linksmai dulkinai tą bru

netę, kol pasirodžiau aš, tada staiga pakeitei savo žaidimėlį. Eva.žaisliukas, kuris tau nusibodo. Kol jos panoro kažkas kitas.

Paminėjęs Koriną jis užgavo skaudžią vietą. Per visą tą apgaulę,kad susitikinėju su savo buvusiąja, vos nepraradau Evos, mane ikišiol persekiojo tai, kiek mažai anuomet tetrūko.

Bet tai nesutrukdė man pastebėti, kaip puikiai jis sugeba nukreipti kaltę.

- Eva žino, ką ji man reiškia.



Jis žingtelėjo arčiau mano stalo.- Ji pernelyg stipriai apakinta tavo milijardų, kad suprastų, kaip

velniškai negerai yra slėpti tas tariamas vestuves užsienyje. Ar tai išviso legalu?

Laukiau šio klausimo.- Visiškai legalu,Atverčiau bylą ir išsitraukiau nuotrauką. Ji buvo fotografuota

mūsų vestuvių dieną, tą akimirką, kai pirmą sykį pabučiavau Evąkaip jos vyras. Už mūsų buvo matyti paplūdimys ir ceremoniją vedęspastorius. Buvau suėmęs delnais jos veidą, mūsų lūpos švelniai lietėsi. Ji laikė suėmusi mano riešus, ant piršto spindėjo mano žiedas.

Apsukau nuotrauką į Bretą. Šalia padėjau santuokos liudijimą.Visa tai dariau kairiąja ranka, išdidžiai demonstruodamas savo vestuvinį žiedą su rubinu.

Tokiais asmeniniais dalykais dalinausi ne tam, kad ką nors[rodyčiau. Ketinau išprovokuoti Kleiną, ką sąmoningai ir dariau nuotada, kai jis atvyko į Niujorką. Norėjau, kad kai kitą sykį jis mėginssusisiekti su mano žmona, būtų sutrikęs ir neturėtų jokio pranašumo.

- Tad tarp judviejų su Eva viskas baigta, - ramiai tariau. - Jeituo abejojai, dabar gali būti tikras. Šiaip ar taip, manau, kad labiaunori ne mano žmonos, o jos prisiminimo, kuriuo galėtų pasinaudotigrupė.

Kleinas nusijuokė.- Jo, paversk mane nedorėliu. Negali pakelti minties, kad ji pama

tys tą įrašą. Tau niekada nepavyko pažadinti tos laukinės jos pusės irniekada nepavyks.

Jutau dilbius tvinksint nuo troškimo išdaužyti iš jo veido tąpasipūtimą.

- Tikėk, kuo nori. Štai tavo variantai: gali imti mano siūlomus dumilijonus, atiduoti man įrašą ir išeiti...

- Man nereikia tavo prakeiktų pinigų! - Rankomis pasirėmęs įstalą, jis palinko prie manęs. - Mano prisiminimai tau nepriklausys.

190



Gal ir turi ją - kol kas, - bet prisiminimai liks man. Nieku gyvu jųtau neparduosiu.

Mintis, kad Kleinas žiūri įrašą... žiūri, kaip dulkina mano žmoną... Pamažu man ėmė virti kraujas. Mintis, kad jis galėtų pasiūlytiEvai jį peržiūrėti, nors tai ją ir sugniuždytų, manyje kurstė smurtinius planus.

Buvo sunku išlaikyti lygų balsą.- Gali atsisakyti pinigų ir iki mirties saugoti paslaptį, kad tas įra

šas egzistuoja. Tebūnie tai slapta tavo dovana Evai, apie kurią žinoti jai nereikia.

- Kokius vėjus čia paistai?- Arba gali būti savanaudis mulkis, - tęsiau, - ir pranešti jai apie

tai, šokiruoti ją vien tam, kad sugriautum mūsų santuoką ir patsišgarsėtum.

Deginau jį akimis. Kleinas nejudėjo, bet vos akimirką jo žvilgsnissvyravo. Šiokia tokia maža pergalė.

Mostelėjęs ranka ištraukiau Arašo sudarytą sutartį.- Jei ji tau bent kiek rūpi, padarysi kitokį sprendimą nei tas, kuris

atvedė tave į Niujorką.Jis griebė popierius nuo mano stalo ir perplėšė juos perpus, o sku

telius sviedė į stiklą.- Neišvyksiu su ja nepasimatęs.Degdamas pykčiu Kleinas išžirgliojo iš mano kabineto.Stebėjau jį nueinantį. Tada paskambinau saugia linija.- Ar užteko laiko?- Taip. Pasirūpinome nešiojamuoju kompiuteriu ir planšete jo

lagamine, vos tik jums nusivedus jį aukštyn. Šiuo metu tvarkome jo elektroninį paštą ir atsarginius serverius, ir tų serverių atsarginius serverius. Savaitgalį apieškojome jo rezidenciją, bet jis ten nesilankė jau ištisas savaites. Išvalėme viską tiek Jimaros, tiek Kleinoįrangoje, taip pat paskyras ir įrangą visų tų, kas gavo įrašo ištraukas. Vienas iš „Vidai“ vadovų kietajame diske turėjo visą kopiją,

191



bet ją ištrynėme. Neradome jokių įkalčių, kad jis būtų ją dar kamsiuntęs.

Kraujas mano gyslose sustingo.- Kuris vadovas?- Jūsų brolis.Sūdąs. Taip stipriai suspaudžiau stalo kampą, kad krumpliai iš

įtampos sutraškėjo. Prisiminiau Kristoferio ir Magdalenos vaizdoįrašą, žinojau, kaip iškreiptai jis manęs nekenčia. Mintis apie tai, kad

jis stebi Evą šitaip intymiai... mato ją tokią pažeidžiamą... privertėmane pasijusti taip, kaip nesijaučiau nuo tada, kai pirmąsyk išgirdauapie Neitaną.

Turėjau tikėti, kad mano nusamdyta privati karinė apsaugos įmonė visu tuo skrupulingai pasirūpins. Jų techninės komandos išmokytos susidoroti su kur kas slapiesne informacija.

Sugrūdau popierius nuo savo stalo į aplanką.- Noriu, kad tas įrašas dingtų nuo žemės paviršiaus.- Supratau. Taip ir padarysime. Vis dėlto įmanoma, kad kažkur

yra dokumentinė kopija, nors apieškojome Kleino ir Jimaros transakcijų įrašus, ieškodami banko saugyklų ir panašiai. Seksime padėtįtol, kol duosite kitų nurodymų.

Niekada neduosiu. Jei to prireiktų, visą amžinybę ieškosiu bet kokių ženklų, kad įrašas kažkur liko.

-■ Ačiū.Padėjęs ragelį išėjau iš kabineto ir grįžau namo pas Evą.

- Tau puikiai sekasi jas valdyti, - tarė Airlandė, stebėdama, kaipEva lazdelėmis suėmusi kąsnelį „Kung Pao“ vištienos kelią jį prielūpų. - Man taip niekada nepavyksta.

- Štai, pamėgink laikyti jas šitaip.Stebėjau, kaip žmona pataiso sesers pirštus ant plonų lazdelių,

o šviesūs jos plaukai buvo tikras kontrastas šalia juodos Airlandėsgalvos. Abi sėdėjo ant grindų man prie kojų, vilkėdamos šortais ir



marškinėliais be rankovių, o įdegusias kojas buvo ištiesusios po sta

leliu - vienos buvo ilgos ir lieknos, kitos smulkios ir moteriškos.

Jaučiausi labiau stebėtojas nei dalyvis, sėdėjau ant sofos už jų ir

pavydėjau nerūpestingo jų tarpusavio ryšio, už kurį buvau dėkingas.

Viskas atrodė taip nerealu. Nė nebūčiau įsivaizdavęs tokio vakaro,

tylaus vakaro namie su... šeima. Nežinojau, kaip prisidėti, ar iš viso

galiu prisidėti. Ką galėčiau pasakyti? Ką turėčiau jausti?

Be susižavėjimo. Ir dėkingumo. Tokio didžiulio dėkingumo už

nuostabiąją savo žmoną, dėl kurios tiek daug visko atgijo.

Visai neseniai panašų šeštadienio vakarą būčiau dalyvavęs išrek

lamuotame bankete ar renginyje ir galvojęs apie darbą, nebent arba

iki kol atviras moters dėmesys būtų pažadinęs norą dulkintis, Ne

svarbu, ar būčiau grįžęs į apartamentus pats, ar likęs viešbutyje su

moterimi vienai nakčiai, vis viena būčiau vienas. O kadangi tuomet

nebegalėjau atsiminti, ką reiškia jausti su kuo nors bendrystę, neži

nojau, ko netenku,

- Cha! Tik pažiūrėkit! - šūktelėjo Airlandė, iškėlusi mažytį ga

balėlį apelsininės vištienos ir jį tuoj suvalgiusi. - Nukeliavo iki pat

burnos.

Vienu gurkšniu nugurkiau vyną iš taurės, trokšdamas ką nors pa

sakyti. Mintyse sukosi įmanomi variantai, bet visi skambėjo nenuo

širdžiai ir išgalvotai. Galų gale teištariau:

- Lazdelių taikinys didelis. Didesni šansai pataikyti.

Airlandė atsisuko į mane ir pažvelgė tokiomis pat mėlynomis

akimis, kurias kasdien matydavau veidrodyje. Jos buvo kur kas mažiau

atsargios, daug nekaltesnės, jose švietė juokas ir susižavėjimas.

- Ar tu mane ką tik išvadinai didžiaburne?

Negalėjau atsispirti - perbraukiau ranka jai per galvą - plaukai

buvo šilkinio švelnumo. Tokie pat kaip manieji.

- Aš taip nesakiau, - tariau.

- Na, ne taip tiesmukai, ~ pataisė ji, tada trumpam palinko prie

mano rankos ir vėl atsisuko atgal į Evą.



Eva dirstelėjo į mane ir drąsinamai nusišypsojo. Žinojo, kad iš jossemiuosi stiprybės, ir besąlygiškai ją man dovanojo.

Išdžiūvusia gerkle atsistojau ir čiupau tuščią Evos vyno taurę.Airlandės limonado stiklinė vis dar buvo puspilnė, tad palikęs jąpasukau į virtuvę, stengdamasis atgauti bent tiek pusiausvyros, kadištempčiau likusį vakarą.

- Čaningas Teitumas toks karštas, - į virtuvę atsklido Airlandėsbalsas. - Ane?

Susiraukiau. Ramus mažosios sesutės klausimas pažadino nejau-kias mintis apie tai, kad ji susitikinėja su vaikinais. Turėjo pradėtiprieš porą metų - jai juk septyniolika. Žinojau, nerealu norėti, kadnuo vaikinų laikytųsi atokiai. Aišku, ir pats esu kaltas dėl to, kad praleidau tokią didelę dalį jos vaikystės. Bet mintis, jog jai teks susidurtisu jaunesnėmis tokių vyrų kaip aš, Manuelis ir Keris versijomis, pažadino nepažįstamą gynybinę reakciją.

- Jis tikrai labai žavus, - sutiko Eva.Prie gynybinės reakcijos prisidėjo ir savininkiškumas. Prisimer

kęs žvelgiau į dvi taures, į kurias liejosi vynas.- Jis šių metų seksualiausias vyras, - tarė Airlandė. - Tik pažiūrėk

į tuos raumenis.- Aha, čia jau visiškai negaliu su tavimi sutikti. Gideonas kur kas

seksualesnis.Nusišypsojau.- Tu žlugusi, -- erzino sesuo. - Kai galvoji apie Gideoną, tavo vyz

džiai pavirsta į mažytes širdutes. Kaip miela.~ Užsičiaupk.Oras prisipildė muzikalaus Airlandės juoko.- Nesijaudink. Jis irgi dėl tavęs pakvaišęs. Be to, jis seksualiausių

žmonių sąraše puikuojasi metai iš metų. Mano draugės neužsičiaup-damos apie tai pliurpia.

- Bee. Nepasakok man tokių dalykų. Aš iš prigimties pavydi.Juokdamasis viduje, išmečiau tuščią butelį į šiukšlinę.

^94



- Kaip ir Gideonas. Jis iš proto išsikraustys, kai tu pasirodysi sek“

sualiausių moterų sąrašuose. O to dabar neišvengsi, nes visi apie tave

sužinojo.

- Nesvarbu, - purkštelėjo Eva. ™Jiems tektų nutrinti penkiolika

svarų man nuo užpakalio ir šlaunų, kad ką nors įtikintų.

- Em, ar matei Kim Kardašian? Arba Dženifer Lopęs?

Sustojau ant svetainės slenksčio ir per taurių kraštą akimis gė

riau drauge sėdinčias Airlandę ir Evą, Suspaudė krūtinę. Norėjau

sustabdyti šią akimirką, išsaugoti ją, išlaikyti amžiams.

Airlandė pakėlė galvą, pastebėjo mane ir užvertė akis,

. - Ką aš tau sakiau? - tarė. - Pakvaišęs.

Atsilošiau kėdėje, gurkšnojau kavą ir studijavau lenteles kompiutery

je. Atlošiau pečius, norėdamas numalšinti kaklo įtampą.

~ Biče. Kas per velnias? Dabar trečia ryto.

Pakėlęs akis pamačiau savo kabineto tarpduryje stovinčią Airlandę.

-Ir?- Kodėl taip vėlai dirbi?

- Kodėl taip vėlai skambini skaipu? ~ atkirtau, nes po to, kai pali

kau miegančią Evą, girdėjau seserį juokiantis ir retkarčiais pakeliant

balsą.

- Nesvarbu, - burbtelėjo ji, užėjo ir klestelėjo į vieną iš kėdžių

priešais mano stalą. Ji susmuko, pečiai susilygino su kėdės atlošu,

kojos išsitiesė.

- Negali užmigti?

- Ne.

ji nė nenutuokė, kaip tiksliai pataikė. Airlandė miegojo Evos lo

voje, o Eva manojoje, tad pats užmigti negalėjau rizikuoti. Eva negali

kęsti amžinai, nežinojau, kiek dar kartų galiu ją išgąsdinti, kol visiš

kai sugriausiu jos meilę.

- Neseniai rašė Kristoferis, - tarė ji. - Tėtis tikriausiai miega

viešbutyje.

195



Mano antakiai šovė aukštyn.Ji linktelėjo, veide atsispindėjo neviltis.- Blogai, GideonaL Jie niekada nėra praleidę nė vienos nakties

atskirai. Bent kiek aš pamenu.Nežinojau, ką pasakyti. Mūsų mama man skambino visą dieną,

paliko žinučių balso pašte, o į apartamentus skambinėjo taip dažnai,kad buvau priverstas išjungti pagrindinį telefoną, kad nė vienas jųneskambėtų. Nekenčiau to, kad motinai sunku, bet turėjau saugotisavo laiką su Airlande ir Eva.

Atrodė beširdiška pirmiausia galvoti apie save, bet šeimą jau buvau praradęs dukart - kartą, kai mirė tėvas, ir vėl po Hįu. Negalėjau,sau leisti prarasti jų vėl Nemanau, kad trečią kartą išgyvenčiau, tikne dabar, mano gyvenime atsiradus Evai.

- Tik norėčiau žinoti, dėl ko jie susipyko, - tarė ji. - Na, jei tai nedėl neištikimybės, turėtų susitaikyti, ar ne?

Šiurkščiai iškvėpęs atsitiesiau.- Ne manęs apie santykius klausinėti. Nė nenutuokiu, kaip jie

veikia. Aš tik klupčioju, meldžiuosi visko nesumauti ir esu dėkingasEvai už tai, kad atleidžia.

- Tu tikrai ją myli.Nusekiau jos žvilgsnį prie nuotraukų koliažo ant sienos. Kartais

žiūrėti į tas žmonos nuotraukas buvo skaudu. Norėjau atgauti ir išnaujo išgyventi tas akimirkas. Norėjau kaupti kiekvieną su ja praleistą sekundę. Nekenčiau to, kad laikas taip greitai bėga, o aš negaliusaugoti jo tokiai neaiškiai ateičiai.

- Taip, - sumurmėjau. Evai atleisčiau viską. Ji negalėtų padarytiar pasakyti nieko, kas mus išskirtų, nes negalėčiau be jos gyventi.

- Džiaugiuosi dėl tavęs, Gideonai.Pažvelgiau į Airlandę ir ji nusišypsojo.~ Ačiū.Bet nerimas iš jos akių nedingo ir vis žybčiojo. Norėjau išpainioti

jai ramybės neduodančias bėdas, bet nežinojau kaip.



~ Gal gali pasikalbėti su mama? - pasiūlė ji. - Ne dabar, žinoma.

Bet rytoj? Gal išsiaiškintum, kas darosi?

Akimirką delsiau, nes žinojau, kad tas pokalbis tikrai nebus

produktyvus.

- Pasistengsiu.

Airlandė tyrinėjo savo nagus.

- Mama tau nelabai patinka, ar ne?

Atsakiau atsargiai sverdamas žodžius:

~ Mūsų nuomonės iš esmės skiriasi,

- Jo. Suprantu. Atrodo, kad ji būtų keistai apsėsta mūsų šeimos.

Visi turi būti tokie, kaip ji nori, ar bent tokie apsimesti. Ji taip neri

mauja dėl to, ką žmonės pamanys. Anądien mačiau seną filmą, kuris

man ją priminė. „Paprasti žmonės“. Matei?

- Ne, vargu.

- Turėtum pažiūrėti. Jame vaidina Kiferio Sazerlando tėvas ir kiti.

Liūdna, bet tikrai gera istorija.

- Paieškosiu. - Jausdamas poreikį pasiaiškinti dėl mūsų motinos,

pasistengiau: - Tai, ką jai teko patirti po mano tėvo mirties... buvo

žiauru. Manau, nuo tada ji save izoliavo.

- Mano draugės mama sako, kad mūsų mama anksčiau buvo ki

tokia. Na, tada, kai buvo ištekėjusi už tavo tėčio.

Padėjau į šalį atvėsusią kavą.

- Aš ją ir atsimenu kitokią.

- Geresnę?

- Tai subjektyvu. Ji buvo... spontaniškesnė. Nerūpestinga.

Airlandė pasitrynė lūpas pirštų galiukais,

~ Manai, kad tai ją palaužė? Tavo tėčio netektis?

Man suspaudė krūtinę.

- Tai ją pakeitė, - tyliai tariau. - Nesu tikras, kiek.

~ Tfu. “ Ji atsisėdo tiesiai, akivaizdžiai nusipurtydama sielvartą, -

Dar kurį laiką nemiegosi?

- Tikriausiai visą naktį.

W7



- Nori pažiūrėti su manimi filmą?Jos pasiūlymas mane nustebino. Ir pamalonino.- Gal Negali man pasakoti, kas nutiks. Nieko neišduok.Ji nudiegė mane akimis.

- Jau sakiau, kad jis liūdnas. Jei nori laimingos pabaigos, ji miegakoridoriaus gale.Tai privertė mane šyptelėti. Atsistojau ir apėjau stalą.- Tu surask filmą, aš atnešiu limonado.- Norėčiau alaus.- Tik ne mano akivaizdoje.

Ji išsišiepė ir atsistojo.- Na, gerai. Tada vyno.- Paprašyk po poros metų.- Tada turėsi vaikų. Nebus taip smagu.Stabtelėjau, o nerimas taip smarkiai smogė j paširdžius, kad net

išpylė prakaitas. Mintis apie mūsų su Eva kūdikį mane ir jaudino, ir

baugino. Žmonai nesaugu su manimi gyventi. Kaip kada nors galibūti saugu vaikui?Airlandė nusijuokė.- Po velnių, turėtum pamatyti savo veidą! Klasikinė mergišiaus

panika. Negi tau niekas nesakė? Pirmiausia meilė, tada vedybos, opaskui mažyčio kūdikėlio krikštynos.

- Jei neužsičiaupsi, eisi į lovą.Ji dar garsiau nusijuokė ir paėmė mane už parankės.- Tu tikras šmaikštuolis. Rimtai. Aš gi tik erzinu. Nepradėk siusti.

Jau ir taip pakankamai šeimos narių tai daro.Priverčiau širdį liautis taip daužytis.- Gal tau reikėtų ko išgerti, - pasiūlė ji

- Manau, taip ir padarysiu, - burbtelėjau.- Negaliu nesižavėti Eva, kad ištraukė iš tavęs žiedą. Ar kai piršai-si, irgi buvo ištikęs panikos priepuolis?

198



- Baik pliaukšti, Airlande.Ji atsirėmė galva man į petį, sukikeno ir išsivedė iš kabineto.

Kai grįžau į lovą, saulė jau dvi valandas buvo pakilusi. Tylomisnusirengiau nužiūrinėdamas gardų kauburėlį po antklode ~ savožmoną.

Eva buvo susirietusi į kamuoliuką, jos beveik nesimatė, tik švietėant pagalvės išsipleikę plaukai. Bet trūkstamus vaizdus užpildė manovaizduotė, nes žinojau, kad po patalais ji nuoga.

Mano. Visa mano.

Nemiegoti su ja man buvo tikra kankynė. Žinojau, kad tai skaudina ir ją.Pakėlęs antklodės kampą įsliuogiau šalimais. Ji tylutėliai atsiduso

ir pasislinko arčiau - geidulingas, šiltas jos kūnas tuoj užėmė savovietą šalia manojo.

Man tučtuojau sustandėjo. Kraujas užvirė, geismas nuvilnijo oda.

Tai buvo ne tik itin degi seksualinė trauka, bet ir kai kas daugiau. Kaikas gilesnio. Keistas, nuostabus, bauginantis atpažinimas.Ji užpildė ertmę manyje, apie kurią iki šiol nė nežinojau.Eva priglaudė veidą man prie kaklo ir švelniai numykė, jos kojos

susipynė su manosiomis, rankos braukė per nugarą- Visas kietas ir saldus.

- Visas, “ sutikau, sugriebiau jos užpakalį ir prisitraukiau priesavo koto.Jos pečiai kretėjo nuo tylaus juoko.- Turime būti tylūs.™Uždengsiu tau burną.- Man? - Ji kąstelėjo man į kaklą. - Tai tu tas triukšmingasis.

Ji neklydo. Susijaudinęs galėjau tapti šiurkštus ir nekantrus, betniekada netriukšmavau... iki jos. Reikalui esant buvo sunku būti tyliam. Su ja pernelyg gera, ji vertė mane pernelyg daug jausti.



- Na, tai darysime tai lėtai, - sumurmėjau rankomis godžiai klaidžiodamas šilkine jos oda. - Airlandė miegos valandų valandas -nėra kur skubėti.

- Valandų valandas, sakai? - Ji nusijuokė, atsitraukė ir, ištiesusiranką link stalelio prie lovos, nusirito nuo manęs. - Talentas.

Mano pečius sukaustė įtampa, o ji išsitraukė metinukų dėžutę,kurią visada laikė netoliese. Prisiminiau panašias situacijas, kai moterys spintelėje prie lovos ieškodavo prezervatyvų.

Eva ir aš prezervatyvus naudojome tik dukart. Prieš ją niekadanedulkindavau moters be jo. Nėštumo vengiau kaip maro.

Bet po tų pirmųjų kartų su Eva juos pamiršome ir nėštumo vengėme pasikliaudami jos kontracepcija.

Tai rizika. Žinojau. O jei pagalvosime apie tai, kaip dažnai ją imdavau - bent du, kartais tris ar keturis kartus per dieną, - ta rizikane tokia ir menka.

Kartais apie tai galvodavau. Abejojau savo savitvarda, savo savanaudiškumu, kad savo malonumą vertinu labiau nei pasekmes. Betmano nerūpestingumo priežastis nebuvo tik malonumas. Antraip,galėčiau susiimti. Būti atsakingas.

Ne, viskas kur kas sudėtingiau.Troškimas išsilieti joje buvo primityvus. Tai - užkariavimas ir pa

sidavimas drauge.Dar prieš mūsų pirmąjį kartą, dar tada, kai nežinojau, kaip ne

įtikėtina bus, troškau išdulkinti ją iki sąmonės netekimo. Net priešpirmąjį mūsų pasimatymą įspėjau ją, kad man to reikia, reikia, kad jiman tai duotų - su niekuo kitu dar niekada to nenorėjau.

- Nejudėk, - tariau šiurkščiai ir užguliau ją, vis dar gulinčią antpilvo. Mano ranka palindo tarp jos klubų ir lovos, delnu suėmiauputę. Ji buvo drėgna ir šilta. Paglosčius ją pirštais - virto šlapia irkaršta.

Eva prikando aimaną.

200



- Noriu tavęs šitaip, - tariau lūpomis brūkštelėdamas jai perskruostą.

Laisvąja ranka griebęs pagalvę pakišau po ja, kilstelėjau Įdubustokiu kampu, kad galėčiau panirti iki pat kiaušų.

- Gideonai... - Mano vardą ji ištarė maldaudama, lyg aš pats ne-krisčiau ant kelių maldaudamas privilegijos ją turėti.

Kryptelėjau, praskėčiau jos kojas ir prispaudžiau riešus jai priegalvos. Šitaip ją laikymas, įstūmiau gilyn. Ji buvo pasirengusi, išbrinkusi, siaura ir šlapia. Sukandęs dantis tramdžiau viduje bundančiąaimaną, visą kūną nuo galvos iki pirštų galiukų krėtė drebulys. Manokrūtinė prie jos nugaros sunkiai kilojosi, šiurkštus kvėpavimas šiaušėant pagalvės išdrikusius jos plaukus.

Štai šitaip, tik priėmusi mane, ji jau privesdavo mane prie krašto.~ Dieve. - Nesąmoningai sukau klubus, gręždamas kotą gilyn

į ją, kol atsidūriau viduje iki pat šalaiies. Jutau ją aplink, nuo šaknies iki pat galiuko, jutau, kaip ji įsitempia ir melžia mane, it godiburna. ~ Angele...

Spaudimas išsilieti buvo įkyrus, bet man pavyko jį sutramdyti. Taine savitvardos, o valios reikalas.

Norėjau išsilieti joje. Norėjau taip smarkiai, kad riziką ~ kad irkokia gąsdinanti ji būtų - laikiau priimtina.

Užsimerkiau ir nuleidau kaktą jai ant skruosto. Įkvėpiau jos kvapo ir pasileidau: ėmiau stipriai 1ietis, užpakalis įsitempė, pripildžiau

ją tirštų, karštų syvų.Eva aimanavo, rangėsi po manimi. Jos putė įsitempė ir ėmė virpė

ti suspaudusi mano pimpį. Ji baigė švelniai, tyliai vaitodama.Aštriai įkaitintas jos orgazmo suurzgiau jos vardą. Ji baigė, nes

baigiau aš, nes mano malonumas ją vežė taip pat, kaip ir mano prisilietimas. Atsidėkosiu jai už tai, parodysiu, koks begalinis mano dėkingumas, Ji gaus tai, ko nori, vėl ir vėl, tol, kol pajėgs ištverti.

- Eva. - Pasitryniau į ją drėgnu skruostu. - Crossfire.



Jos pirštai stipriau suspaudė manuosius. Ji pasuko galvą, lūpomisieškodama manęs.

- Šaunuoli, - iškvėpė bučiniu. - Ir aš tave myliu.

Kiek po penkių vakaro įvairavau „Bentley“ pro Vidalių dvaro vartusDačese ir sustojau apvaliame įvažiavime.

- O, tu važiavai taip greitai, - nuo užpakalinės sėdynės pasiskundė Airlandė. - Mes jau čia.

Perjungiau automobilio pavarą į P poziciją ir palikau stovėti. Tikdirstelėjus į namą man suspaudė skrandį. Eva palinko prie manęs,paėmė ranką ir suspaudė. Užuot žiūrėjęs į Tiudorų stiliaus dvarą, susitelkiau į jos plieno pilkumo akis.

Ji nepratarė nė žodžio, bet jai ir nereikėjo. Jutau jos meilę bei paramą ir mačiau žybčiojantį pyktį akyse. Vien jausmas, kad ji supranta, suteikė man stiprybės. Ji žinojo kiekvieną tamsią ir bjaurią manopaslaptį, bet vis vien tikėjo manimi ir mylėjo mane.

- Noriu kada vėl pas jus pabūti, - tarė Airlandė, kyštelėjusi galvątarp dviejų priekinių sėdynių. - Buvo smagu, ar ne?

Pažvelgiau į ją.- Pakartosim.- Netrukus?- Gerai.Vien dėl jos šypsenos buvo verta pažadėti - ji atpirko visą tą

miego trūkumo ir nerimo kainą. Laikiausi nuo jos atokiau dėl daugelio priežasčių, bet pagrindinė jų buvo tai, kad nežinojau, ką vertingo galiu jai pasiūlyti. Dėl jos rengiausi išlaikyti „Vidai Records11gyvą dar labai ilgai - rūpinausi ja taip, kaip mokėjau ir žinojau, kadnesusimausiu.

- Tau teks man padėti, - nuoširdžiai tariau jai. - Aš nemoku būtibrolis. Tikriausiai turėsi man atleisti. Dažnai.

Šypsena Airlandės veide išblėso - iš paauglės ji virto jaunamoterimi.

202



“ Na, tai tas pats, kaip būti draugu, ~ tarė ji rimtai. - Tik tu privalai

prisiminti gimtadienius ir šventes, privalai man už viską atleisti ir tu

rėtum supažindinti mane su visais savo karštais, turtingais draugais.

Kilstelėjau antakį.

- O kur ta dalis, kai tave erzinu ir tyčiojuosi?- Tuos metus praleidai, - atkirto ji. - Jokių perdarymų.

Ji norėjo paerzinti, bet pataikė tiesiai į skaudžią vietą. Aš tikrai

praleidau tuos metus ir jų nebesusigrąžinsiu.

- Vietoj to galėsi erzinti jos vaikinus, - patarė Eva, - ir tyčiotis

iš jų.

Mūsų akys susitiko - ji suprato, apie ką mąstau. Nykščiu paglos

čiau jai krumplius.

Už jos atsivėrė lauko durys ir tarpduryje pasirodė motina. Stovėjo

ant plataus laiptelio, vilkėjo balta tunika ir derančiomis kelnėmis. Jos

ilgi tamsūs plaukai laisvai plaikstėsi apie pečius. Iš tolo ji buvo tolda

panaši į Airlandę, greičiau sesuo nei mama.

Stipriau suspaudžiau Evos ranką.

Airlandė atsiduso ir atidarė dureles.

- Norėčiau, kad jums nereikėtų rytoj į darbą. Kokia prasmė būti

supermegamilijonieriumi, jei panorėjęs negali bėgioti iš darbo?

- Na, jei Eva dirbtų su manimi, - tariau ir pažvelgiau į žmoną, -

galėtume.

Ji iškišo liežuvį.- Nepradėk.

Pakėliau jos ranką prie lūpų ir pabučiavau.

- Nebuvau nustojęs.

Atidariau dureles ir išlipęs iš automobilio truktelėjau bagažinę

atidarančią svirtelę. Apėjau mašiną, kad išimčiau AMandės krepšius,

bet staiga mano glėbyje atsidūrė ji pati. Lieknomis rankomis apsivi

jusi liemenį ji stipriai mane apkabino. Prireikė akimirkos, kad misi-

purtyčiau iš nuostabos apėmusį stingulį, tada apkabinau ją ir skruos

tą priglaudžiau prie pakaušio.

20S



- Myliu tave, - sumurmėjo ji man į krūtinę. - Ačiū, kad pasikvietei.Gerklė užsisklendė, nieko negalėjau pasakyti. Ji dingo taip pat

greitai, kaip ir atbėgo, nešina savo krepšiu priėjo prie Evos ir ją irgiapkabino.

Uždusęs, lyg gavęs smūgį į pilvą, uždariau bagažinę ir stebėjau,kaip motina pasitinka Airlandę vidury melsvai pilko žvyruoto privažiavimo. Jau rengiausi grįžti prie vairo ir nuvažiuoti, bet ji mostelėjoman palaukti.

Dirstelėjau į Evą.~ Lipk į mašiną, angele.Ji atrodė taip, lyg ketintų ginčytis, bet tik linktelėjo ir grįžusi į

keleivio sėdynę uždarė dureles.Palaukiau, kol motina prieis.- Gideonai. - Ji sučiupo mane už peties ir pasistiebusi pabučiavo į

lūpas. - Ar judu su Eva neužeitumėte? Atvažiavote tokį kelią.Žengiau žingsnį atgal ir jai teko mane paleisti.- Ir dabar turime grįžti.Jos akyse švietė nusivylimas.- Tik kelioms minutėms. Prašau. Norėčiau jūsų abiejų atsiprašy

ti. Žinią apie jūsų sužadėtuves priėmiau nelabai gerai ir dėl to gailiuosi. Tai turėtų būti laimingas metas mūsų šeimai, bet bijau, kadpernelyg jaudindamasi dėl to, kad prarasiu sūnų, neturėjau laiko tuopasidžiaugti.

- Mama. - Ji pasuko keleivio durelių link, bet aš pagavau ją užrankos. ~ Ne dabar.

- Anądien tiek dalykų prikalbėjau apie Evą. Tiesiog buvau priblokšta, pamačiusi tavo tėvo man dovanotą žiedą ant kitos moterspiršto. Nedovanojai to žiedo Korinai, tad nustebau. Juk gali tai suprasti, ar ne?

- Tu supykdei Evą.- Ar ji tau taip sakė? - ji patylėjo. - Nenorėjau, bet... Nesvarbu.

Tavo tėvas irgi buvo labai gynybiškas. Tu visai kaip jis.

204



Nusisukau ir abejingai nužvelgiau medžius palei privažiavimą.Niekada nežinojau, kaip reaguoti į palyginimus su Džefriu Krosu.Kas tai: pagyros ar nenuoširdūs komplimentai? Su mano motina niekada negalėjai būti tikras.

- GideonaL. prašau, aš stengiuosi. Prikalbėjau Evai to, ko prikalbėti neturėjau, o ji atsakė kaip bet kuri kita moteris tokiomisaplinkybėmis. Tik noriu susitaikyti. - Ji priglaudė delną man virš širdies. - Džiaugiuosi dėl tavęs, Gideonai. Ir man taip gera matyti judusu Airlande drauge leidžiančius laiką. Žinau, kad jai tai labai svarbu.

Švelniai atitraukiau jos ranką.- Ir man tai labai svarbu. Ir tai įmanoma tik dėl Evos, neaiškinsiu

kodėl O tai tik viena iš priežasčių, kodėl neleisiu jos liūdinti. Tik nedabar. Rytoj jai į darbą.

- Tada eikime šią savaitę papietauti. Ar pavakarieniauti.- Ar Krisas irgi bus? ~ paklausė Eva pro langą, tada pastūmė du

reles ir išlipo. Stovėjo, tokia maža ir ryški prieš tamsų, gremėzdiškąautomobilį, bet grėsmingai atlošusi pečius.

Žmona dėl manęs stotų prieš visą pasaulį. Tai žinoti buvo stebuklinga. Kai niekas kitas dėl manęs Besikovė, man kažkaip pavykorasti vienintelę gyvą dvasią, kuri kautųsi.

Motinos veide pražydo šypsena.- Žinoma. Krisas ir aš - komanda.Pastebėjau, kokia trapi jos šypsena, ir suabejojau ja, kaip jau ne

vieną kartą. Bet nusileidau.- Gerai, susitarsim. Rytoj paskambink Skotui - ir ką nors

sugalvosim.Motinos veidas nušvito.- Taip džiaugiuosi. Ačiū.Ji apkabino mane, bet aš pasirengiau tam - įsitempiau, trokšda

mas ją atstumti. Kai ji ištiestomis rankomis ėjo Evos link, ši tik ištiesėranką spustelėti. Jų susidūrimas buvo nejaukus - abi moterys akivaizdžiai buvo nusiteikusios gintis.



Motina nenorėjo taikytis* Ji norėjo susitarti, kad apsimestumesusitaikę.

Atsisveikinome ir aš grįžau prie vairo. Mudu su Eva išvažiavome.Vos po kiek laiko ji tarė:

- Kada tavo mama kalbėjosi su tavim?Po velnių. Žinojau, ką reiškia tas kandumas jos balse.Ištiesiau ranką ir padėjau jai ant kelio.- Nenoriu, kad jaudintumeisi dėl mano motinos.- Tu nenori, kad aš dėl nieko jaudinčiausi! Šitaip nieko nebus.

Negali iš viso to mėšlo kapstytis vienas.

- Tai, ką sako ar daro mano motina, yra nesvarbu, Eva. Aš ant todėjęs, turėtum būti dėjus ir tu.Ji pasisuko kėdėje ir pažvelgė į mane.- Turi pradėti dalintis. Ypač tokiais dalykais, kurie susiję su mani

mi, pavyzdžiui, kad tavo motina kalba apie mane man už akių.- Neketinu pykdyti tavęs dėl bereikšmės nuomonės. - Kelias su

kosi. Pasukau ir spustelėjau greičio pedalą.- Tai būtų daug geriau, nei man pykti ant tavę$\ ~ riktelėjo ji. - Sustok,

- Ką? - dirstelėjau į ją.- Sustabdyk prakeiktą mašiną!Viduje nusikeikiau, tada patraukiau ranką jai nuo kojos ir su

spaudžiau vairą.- Pasakyk, kodėl.- Nes aš pykstu ant tavęs, o tu sėdi visas karštas ir seksualus, vai

ruoji - turi liautis.Susierzinimas maišėsi su pasitenkinimu.- Liautis ką? Atrodyti karštas ir seksualus? Ar vairuoti?

- Gideonai... Neerzink manęs.Pasidaviau, patraukiau koją nuo greičio pedalo ir sustojau siauroje šalikelėje.

20<&



- Geriau?

Ji išlipo iš mašinos ir apėjo per priekį. Išlipau ir aš, tada klausia

mai pažvelgiau.

- Aš vairuosiu, - sustojusi priešais pareiškė ji. - Bent jau iki miesto.

- Jei tik to nori.

Apie santykius nežinojau beveik nieko, bet nieko žinoti ir nerei

kia, kad suprastum: kai moteris ant tavęs supyksta, turi nusileisti.

Ypač jei puoselėji vilčių po kelių valandų įsiversti ją į lovą, o aš jų

tikrai turėjau. Po savaitgalio su draugais ir Airlande jaučiau atgimusį

poreikį parodyti žmonai, kaip ją branginu.

- Nežiūrėk į mane taip, - burbtelėjo ji.- Kaip?

Nužvelgiau ją, žavėdamasis, kaip gražiai atrodo su ta balta sukne

le plonomis petnešėlėms. Vakaras buvo karštas ir tvankus, bet ji at

rodė tokia gaivi ir lengva. Norėjau nusirengti ir prisispausti prie jos,

šiek tiek atvėsti prieš reikalams įkaistant

- Lyg aš būčiau tiksinti bomba, pasirengusi sprogti! - Ji sukryžiavo rankas. ~~Aš nesielgiu iracionaliai.

- Angele, žiūriu visai ne taip.

- Ir nemėgink išblaškyti manęs seksu, - atkirto ji ir sukando dan

tis. - Nes negausi savaitę!

Aš irgi sukryžiavau rankas.

- Jau kalbėjome apie tokius ultimatumus. Gaii zyzti kiek panorė jusi, Eva, bet paimsiu tave tada, kai panorėsiu. Taškas.

- Nesvarbu, ar noriu aš?

- Klausia žmona, drėkstanti vos žiūrėdama, kaip vairuoju auto

mobilį, - nutęsiau aš.

Ji prisimerkė.

- Galiu tiesiog palikti tave čia, šalikelėje.Akivaizdu, šioje situacijoje elgiuosi neteisingai. Tad pakeičiau

taktiką - ėmiausi puolimo.

2QJ



- Tu man irgi ne viską pasakoji, - atkirtau, - O kaip Kleinas? Arpo San Diego jis visiškai liovėsi su tavimi bendrauti?

Saugojau šį klausimą visą savaitę, svarstydamas, kaip Kleinas elgsis su Eva,

Ir pats nebuvau tikras, kokių tolesnių jo veiksmų norėčiau. Jei jisprakalbtų jai apie įrašą, kurio nebeturi, ją tai įskaudintų, bet kartu irsuartintų su manimi. Jei jos labui jis pasitrauktų, tai išsiduotų jaučiąs

jai kur kas gilesnius jausmus, nei man patiktų. Nekenčiau to, kad jis jos geidžia, bet bijojau, kad gali iš tiesų mylėti.

Ji aiktelėjo.- O, Dieve, Vėl knisaisi po mano telefoną?- Ne, - Atsakiau greitai ir ryžtingai. - Žinau, ką apie tai manai.Sekiau kiekvieną jos žingsnį, žinojau, kur ir su kuo ji yra kiekvie

ną sekundę, bet telefonas jai buvo riba ir aš ją gerbiau, nors tai ir varėmane iš proto.

Eva minutėlę į mane stebeilijo, bet tikriausiai veide pamatė tiesą,- Taip, Eretas man siuntė kelias žinutes. Ketinau su tavimi apie tai

pakalbėti, tad nė nemėgink sakyti, kad tai tas pats. Tikrai ruošiausitau pasakyti. O tu nė neketinai pasakyti man.

Pro šalį praskriejo automobilis, ir aš susirūpinau jos saugumu.- Lipk vidun ir vairuok. Pasikalbėsime mašinoje.Palaukiau, kol ji įlipo į mašiną, tada užtrenkiau jos pusės dureles.

Kai pats atsisėdau į keleivio vietą, ji jau buvo pasitaisiusi veidrodėliusbei sėdynę ir įjungusi bėgį.

Vos tik įsiliejo į eismą, vėl ėmė mane pulti. Sunkiai pamenu,ką kalbėjo, nes visą dėmesį buvau sutelkęs į tai, kaip ji valdo mano„Bentley“. Vairavo greitai ir užtikrintai, vairą laikė lengvai, atsipalaidavusi. Neatitraukė akių nuo kelio, o aš negalėjau atitraukti akių nuo

jos. Mano Kalifornijos mergaitė. Laisvas kelias buvo visiškai jos sfera.Pasijutau maloniai sujaudintas galingą automobilį vairuojančios

Evos. O gal mane taip veikė jos barimasis, jos metamas iššūkis.- Ar klausai manęs? - paklausė ji.

208



- Nelabai* angele. Ir, kol dar labiau nesupykai, tai visiškai tavo

kaltė. Sėdi sau, visa seksuali ir karšta, ir mane blaškai.

Jos ranka pakilo ir plekštelėjo man per šlaunį.

- Rimtai? Liaukis juokauti!

- Aš nejuokauju. Eva... Nori, jog pasakočiausi tau, kad galėtum

mane palaikyti. Suprantu. Stengiuosi.

“ Regis, nepakankamai.

~ Nepasakosiu tau dalykų, kurie be reikalo tave suerzins. Nėra

prasmės,

- Bet mes turime būti atviri vienas kitam, Gtdeonai. Ne tik kar

tais, o visada.

- Tikrai? Aš iš tavęs to paties nesitikiu. Pavyzdžiui, su mielu noru

leisiu tau pasilaikyti visus neigiamus tavo tėvo ir Kario komentarus

apie mane.

Ji papūtė lūpas. Kurį laiką jas pakramčiusi, tarė:

“ Jei vadovausimės tokia logika, argi nebūtų teisinga nieko nesa

kyti tau apie Eretą?

- Ne. Kleinas daro įtaką mūsų santykiams. Mano mama - ne.

Ji purkštelėjo.

- Tikrų tikriausiai, - ramiai tariau.

- Nejau nori pasakyti, kad apie mane vėjus paistanti tavo mama

tavęs nejaudina?

- Man tai nepatinka. Vis dėlto tai nekeičia mano jausmų nei jai,

nei tau. Pasakęs tau nepakeisiu ir tavo jausmų jai. Kadangi rezultatas

bet kokiu atveju tas pats, renkuosi ne tokį destruktyvų kelią.

- Mąstai kaip vyras.

- To ir tikėčiausi. ~ Ištiesiau ranką ir nubraukiau plaukų sruogą

jai nuo peties. - Neleisk jai primesti mums problemų, angele, ji to

neverta,

Eva dirstelėjo į mane.

- Apsimeti, kad tavo motinos žodžiai tavęs neveikia, bet aš žinau,

kad tai netiesa.

209



Apsvarsčiau, ar verta su ja ginčytis, o gal geriau baigti šią temą,

bet mano žmona įžvelgė viską, ką mieliau būčiau nuslėpęs.

- Aš neleidžiu, kad jie mane veiktų.

- Bet veikia. Skaudina tave, o tą skausmą tu nustumi į tą kertę,

kur slepi viską, ko vengi.

- Neanalizuok manęs, - įsitempęs tariau.

Jį palietė ranka mano šlaunį.

- Myliu tave. Noriu nutraukti tą skausmą.

- Jau nutraukei. - Suėmiau jos ranką. ~ Davei man viską, ką ji

buvo atėmusi. Neleisk jai atimti dar daugiau.

Neatitraukdama akių nuo vingiuoto kelio, Eva pakėlė sukabintas

mūsų rankas ir pabučiavo mano vestuvinį žiedą.

- Supratau.

Mestelėjusi man trumpą šypsnį, išduodantį, kad - bent kol kas -

baigė, parvežė mus namo.

210



12 SKYRIUS

Galėčiau lažintis su bet kuo, kad nėra didesnio susižavėjimo kelian

čio vaizdo nei Gideonas Krosas duše.

Mane stebino, kad jis gali taip šaltai braukti rankomis per tą

stangrią, įdegusią odą ir tobulai išryškintus raumenų linkius. Per

aprasojusį dušo kabinos stiklą vonioje stebėjau, kaip kietais jo pilvo

raumenimis ir stipriomis kojomis upeliais teka muiluotas vanduo.

Jo kūnas - meno kūrinys, mašina, kurią jis išlaikė tobulos formos.

Dievinau jį. Dievinau į jį žiūrėti, jį liesti, ragauti.

Ištiesęs ranką jis perbraukė per aprasojusį stiklą ir pamačiau jo

veidą. Vienas tamsus, elegantiškas antakis klausiamai įslinko.

- Tiesiog mėgaujuosi pasirodymu, ~ paaiškinau.

Jo muilo kvapas erzino mano jusles, kurios jau buvo išmokytos

atpažinti jį kaip partnerį. Vyrą, kuris žadino mano kūną ir vertė

klaikti iš malonumo. Apsilaižiau pamačiusi, kaip nerūpestingai jis

perbraukia sunkų varpos ilgį. Kartą man sakė, kad masturbuodavosi

kaskart prausdamasis po dušu - jam tai buvo tokia pat rutina, kaip

valytis dantis. Aišku, kodėl - juk žinojau, koks galingas jo seksuali

nis apetitas. Niekada nepamiršiu, kaip jis atrodė, kai man prieš akis

smaukė duše, buvo toks vyriškas, galingas ir taip alko orgazmo.

Sutikęs mane daugiau nebesimalonino. Ne todėl, kad tokiu atveju

negalėtų patenkinti ir manęs, ir ne todėl, kad aš išsunkčiau jį tiek,

kad visos jo pastangos būtų bergždžios. Mudu abu buvome nuolat

pasirengę seksui, nes mūsų alkis buvo ne tik fizinis.



Gideonas erzino mane, esą saugo save tam, kad patenkintų mano

nepasotinamą alkį, bet aš jo susitvardymą permačiau - jis perdavė

teises į pasitenkinimą man. Dabar jis priklausė tik nuo manęs. Be

manęs pasitenkinimo nejusdavo, o tai didžiulė dovana. Ypač jei prisi

minsime jo praeitį, kai seksas prieš jį buvo naudojamas kaip ginklas.- Tai interaktyvi paroda, - tarė jis, o jo akis šildė smagumas. -

Eikš čia.

- Tu gyvulys. - Mano šlaunys po chalatu buvo drėgnos nuo jo sėk

los, nes buvau ta laimingoji, kuri pabudo prie įsiaistrinusio jo kūno.

- Tik su tavimi.

~ O, teisingas atsakymas. jis vyptelėjo, jo varpa pailgėjo.

“ Turėtum mane apdovanoti.

Nuo slenksčio žengiau artyn.

- Ir kaip siūlytum tai padaryti?

- Kaip tik norėtum.

Tai irgi buvo dovana. Gideonas retai perduodavo valdžią, ir tikman.

- Neturiu laiko deramai apdovanoti, šaunuoli. Nemėgstu nu

traukti reikalų, kai jie tik įsibėgėja. - Priglaudžiau ranką prie stiklo. -

Gal grįžkime prie to šįvakar, po mano treniruotės? Tu, aš ir tai, ką

noriu tau padaryti?

Jis atsisuko tiesiai į mane, per stiklą prispaudęs delną prie mano jo. jo žvilgsnis nuslydo mano veidu it karšta, kone apčiuopiama gla

monė. Jo veidas buvo neįskaitomas - pribloškiamai graži, bet nieko

neišduodami kaukė. Bet jo akys... tos mėlynos gelmės,., jos atskleidė

švelnumą, meilę ir pažeidžiamumą.

- Aš visa s tavo, angele, - tarė jis, ir tie žodžiai buvo tokie tylūs,

kad greičiau pajutau juos, o ne išgirdau.Prispaudžiau lūpas prie vėsaus stiklo.

- Taip, - sutikau. - Tu mano.

212





Susiraukusi žiūrėjau pro langą, kai sustojom prie šviesoforo, į per

gatvę tekančią pėsčiųjų upę. Niujorkas šurmuliavo gyvybe ir karštli

giška energija, užvedančia versti kalnus.

- Aš pakeliui į darbą. Kas dedasi, Bretai?

- Galiu susitikti su tavimi per pietus. Arba po darbo.Svarsčiau, ar nederėtų atsisakyti, bet ryžtas jo balse privertė mane

persigalvoti.

- Gerai.

Ištiesiau ranką ir padėjau Gideonui ant šlaunies. Raumuo po

mano delnu buvo atpalaiduotas, bet kietas. It nulietas kostiumas

kūrė civilizuotumo įspūdį, bet aš žinojau visą tiesą apie po juo slepiamą gyvybingą ir sportišką kūną.

- Galime susitikti pietų, jei nenutolsime nuo „Crossfire“ pastato.

- Gerai. Kada atvažiuoti?

- Geriausiai kiek prieš vidudienį. Susitiksime vestibiulyje.

Baigėme pokalbį ir telefoną įmečiau atgal į rankinę. Gideonas

sučiupo mano ranką. Dirstelėjau į jį, bet jis palenkęs galvą, kad netplaukų galiukai braukė per skulptūrišką žandikaulį, skaitė ilgą elek

troninį laišką.

f mane skverbėsi jo prisilietimo šiluma. Dirstelėjau į žiedą ant jo

piršto - tą, kuris išdavė, kad jis priklauso man.

Ar jo verslo partneriai kreipia dėmesį į jo rankas? Jos nepriminė

rankų vyro, kuris visą dieną sklaidytų popierius ir barškintų klaviatūrą. Tai buvo kovotojo rankos, kario, įvaldžiusio įvairiausius dviko

vos menus ir savo agresiją liejančio tiek daužydamas bokso kriaušes,

tiek per sparingą su partneriais.

Nusispyriau batus, pasikišau po savimi kojas ir, atsišliejusi į Gide-

oną, ir kitą ranką pasidėjau ant jo delno. Išskėstais pirštais perbrau

kiau tarp jo krumplių ir pirštų, pirmyn ir atgal, atsargiai pasidėjusigalvą jam ant peties, kad nepriekaištingo juodo švarko neišterliočiau

savo makiažu.



Įkvėpiau jo ir tučtuojau pajutau poveikį, pajutau, kaip jo artumas,

jo palaikymas persmelkia visą mano būvį. Jo muilo aromatas dabar

buvo vos jaučiamas, o natūralus, gundantis odos kvapas darė jį

kažkokį sodresnį, gardesnį.

Kai jausdavausi nerami, jis mane nuramindavo.- Jam nieko neliko, - sušnibždėjau trokšdama, kad jis tai žino

tų. - Aš pernelyg pilna tavęs.

Jam garsiai įkvėpus krūtinė išsipūtė. Pastūmęs šalin ir uždaręs at

lenkiamą stalelį, kviesdamas paplekšnojo sau per kelius.

- Eikš.

Užsiropščiau jam ant kelių ir laiminga atsidusau, kai jis kryptelė jęs priglaudė mane į tą vietą, kuri, regis, buvo sukurta man. Brangi-

nau kiekvieną ramią mudviejų drauge praleistą akimirką. Gideonas

nusipelnė atokvėpio, ir aš geidžiau jam juo tapti.

Jo lūpos palietė mano kaktą.

- Ar tau viskas gerai, mano angele?

- Aš tavo glėbyje. Geriau jau nebūna.

Atvykus prie „Crossfire“ pastato pastebėjau paparacus.

Priglaudęs ranką prie nugaros Gideonas nuvedė mane pirma sa

vęs pro duris, ir greitai, bet neskubindamas, palydėjo į vėsų vestibiulį.

- Maitvanagiai, - burbtelėjau.

- Ką padarysi, kad jau esame tokia fotogeniška pora.- Tu toks kuklus vyras, Gideonai Krosai.

- Prie tavęs gerai atrodau, pone Kros.

Įžengėme į liftą su keliais kitais žmonėmis. Gideonas užėmė galinį

kampą ir apglėbęs mane per liemenį prisitraukė prie savęs. Delną

spaudė man prie pilvo, o jo krūtinė buvo tokia šilta ir stangri.

Mėgavausi tomis keliomis minutėmis su juo ir nesirengiau mąstyti nei apie darbą, nei apie Eretą iki dvidešimto aukšto, kur teks

išsiskirti.



Priėjusi prie stiklinių apsaugos durų pamačiau, kad Megumė jauprie savo stalo. Nusišypsojau jai. Paskutinį kartą ją mačiau penktadienį, o dabar ji buvo pasitrumpinusi plaukus ir nusilakavusi nagusryškiai raudona spalva. Buvo smagu matyti tuos smulkius ženklus,kad ji atgauna gerą nuotaiką.

- Sveikutė, - įleidusi mane ji atsistojo pasisveikinti,- Atrodai puikiai. ji išsišiepė plačiau.- Ačiū. Kaip sekėsi su Gideono seserimi?- Puikiai. Ji labai linksma. Tirpsta matydama Gideoną su ja.- Tirpsta matydama jį, taškas. Sekasi gi kvaišoms. Neseniai su

jungiau tavo linija skambutį. Norėjo palikti žinutę.Perkėliau svorį ant kitos kojos ir pagalvojau apie Bretą.- Ar skambino vyrukas?- Ne, moteris.- Mmm, einu patikrinsiu, ačiū.

Nuėjau prie savo stalo, įsitaisiau ir įsižiūrėjau į savo ir Gideononuotraukų koliažą. Vis dar turėjau pasikalbėti su juo apie „Cross-roads“ Per savaitgalį neradau tinkamos akimirkos. Nakvojo Airlan-dė, tad ir taip užteko reikalų.

Šeštadienio naktį jis nemiegojo. Vyliausi, kad numigs, betnuoširdžiai tuo netikėjau. Man buvo sunku galvoti apie vidinę jo

kovą, nerimą ir baimę. Apie tą gėdą ir prigimtinį tikėjimą, kad jispagedęs. Panaudota prekė.Savyje jis nematė to, ką mačiau aš, - dosnios sielos, taip trokštan

čios prisišlieti prie ko nors, didesnio nei jis pats. Jis nesuprato, koksyra stebuklas. Nežinodamas, kaip elgtis kokioje nors situacijoje, jisatsiduodavo savo instinktams ir širdžiai. Kad ir kiek daug būtų išgy

venęs, vis vien turėjo įspūdingą sugebėjimą jausti ir mylėti.Daugeliu atžvilgiu jis mane išgelbėjo. Padarysiu bet ką, kad išgelbėčiau ir jį.

216



*

Perklausiau savo žinutes, Įėjus Markui atsistojau ir pasitikau j j išsišiepusi ir kone šokinėdama iš susijaudinimo.

Jo antakiai pakilo.

- Ko taip susijaudinai?- Šįryt skambino panelė iš „LanCorp“ Jie nori susitikti su mumiskurią dieną šią savaitę ir plačiau pasikalbėti apie tai, ko tikisi pasiektipaleidę „PhazeOne“ sistemą.

Tamsiose jo akyse sužibo pažįstamas spindesys. Nuo tada, kai juodu su Stivenu susižadėjo, jis tapo laimingesnis, bet. susijaudinęs

dėl naujo projekto imdavo spinduliuoti visai kitokią nuotaiką.- Tu ir aš, vaikyti, mes toli nueisime.Šoktelėjau į orą.- Jo. Tau pavyks. Vos tik jie susipažins su tavimi - kris tau po

kojomis,Markas nusijuokė.

- Tu gerai veiki mano pasitikėjimą savimi.Mirktelėjau jam.- Aš gerai veikiu tave, taškas.Visą rytą dirbome prie „PhazeOne“ pasiūlymo: suglaudę galvas

sSprendėme, kaip galėtume pozicionuoti naująją žaidimų sistemą,kad išsiskirtume iš konkurentų. Turėjau trumpam sustoti, suvokusi,

kiek daug triukšmo keliama dėl netrukus pasirodysiančio naujoviško „GenTen“ pulto - kuris kaip tik yra „Cross Industries“ produktas,o kartu ir pagrindinis „PhazeOne“ konkurentas rinkoje.

Paaiškinusi padėtį Markui, paklausiau:- Ar tai kels problemų? Noriu pasakyti, ar „LanCorp“ galėtų

įžvelgti interesiį konfliktą, kad su tavimi dirbu prie šio projekto?

Jis išsitiesė kėdėje ir atsilošė. Kiek anksčiau buvo nusimetęs švarką, bet vis vien atrodė dalykiškai - vilkėjo baltus marškinius bei mėlynas kelnes ir ryšėjo geltoną kaklaraištį.

.217



“ Ne, nemanau, kad turėtų kelti problemų. Jei mūsų pasiūlytas

pozicionavimo planas laimės prieš kitus jų gautus pasiūlymus, tai,

kad tu susižadėjusi su Gideonu Krosu, neturėtų turėti jokios sumau

tos įtakos. Savo sprendimą jie priims remdamiesi mūsų sugebėjimu

įgyvendinti jų viziją.

Norėjau pajusti palengvėjimą, bet nejutau. Jei gautume „Phaze-

One“ kampaniją, turėčiau padėti vienam iš Gideono konkurentų pa

vogti jo rinkos dalį. Tai man išties nedavė ramybės. Gideonas taip

sunkiai dirbo ir tiek daug patyrė, kad pakeltų Kroso vardą iš nešlovės

į dabartines aukštumas - juo ir vėl žavėjosi, jį gerbė ir saikingai jo

bijojo. Niekada nenorėjau jam trukdyti, nė vienoje srityje.

Maniau, kad prieš priverstinį pasirinkimą turėsiu daugiau laiko.

Ir negalėjau atsikratyti minties, kad tai yra pasirinkimas tarp mano

nepriklausomybės ir meilės savo vyrui.

Dilema nedavė ramybės visą rytą ir griovė tą susijaudinimą, kurį

sukėlė pasiūlymo kūryba. Netrukus įsidienojo ir mano mintis užval

dė Bretas,

Laikas prisiimti atsakomybę už sukeltą chaosą. Atvėriau duris

Eretui ir palikau jas atdaras, nes nesugebėjau surikiuoti minčių. Da

bar mano reikalas yra išspręsti problemą, kol ji dar labiau nepaveikė

mano santuokos.

Paprašiusi Marko leidimo išeiti anksčiau, be penkių dvylika nu

sileidau į vestibiulį. Bretas jau manęs laukė netoli įėjimo - stovėjo

susikišęs rankas į džinsų kišenes. Vilkėjo paprastais baltais marš

kinėliais, avėjo sandalais, ant pakaušio buvo pasikėlęs akinius nuo

saulės.

Eidama susvyravau. Ne tik dėl to, kad jis karštas, ko nepaneigsi,

bet ir dėl to, kaip jis nederėjo „Crossfire“ pastate. Anąsyk, prieš vaiz

do klipo premjerą Taimso aikštėje, susitikome lauke. Dabar jis sto

vėjo viduje, netoli tos vietos, kur pirmą sykį atsitrenkiau į Gideoną,

Skirtumai tarp abiejų vyrų buvo akivaizdūs ir tai nieko bendra su

drabužiais ar pinigais.

218



Pamačius mane Ereto lūpų kampučiai pakilo, kūnas atsitiesė irkryptelėjo - vyrai ima taip judėti, kai sužadinamas jų seksualinissmalsumas. Kiti vyrai, bet tik ne Gideonas. Kai pirmą sykį pamačiausavo vyrą, jo kūnas, jo balsas nieko neišdavė. Tik akyse sušvito geismas, bet vos akimirkai.

Tik vėliau supratau, kas tą akimirką nutiko.Gideonas mane pasisavino... ir atsakydamas atidavė save. Vienu

žvilgsniu. Jis atpažino mane vos pamatęs. Man prireikė daugiau laikosuprasti, kas vienas kitam esame. Kuo tapsime.

Savininkiško, švelnaus Gideono žvilgsnio negalėjau nelyginti sužemiškesnių, geidulingu Ereto varstymu nuo galvos iki kojų.

Staiga tapo taip akivaizdu, kad Eretas niekada iš tiesų manęs nelaikė ta savąja. Taip, kaip Gideonas. Eretas manęs geidė, vis dar geidžia, bet net ir mane turėdamas nereiškė jokių nuosavybės teisių irtikrai niekada nedavė nė dalelės tikrėjo savęs man.

Gideonas. Atlošiau galvą, žvilgsniu suradau vieną iš daugelio juodų kupolų lubose, slepiančių apsaugos kameras. Pakėliau ranką prieširdies ir prispaudžiau. Žinojau, kad jis tikriausiai nežiūri. Žinojau,kad jam reikia tikslingai prisijungti prie transliacijos, kad pamatytų,o jis pernelyg užsivertęs darbais, kad tuo rūpintųsi, bet visgi...

- Eva.Nuleidau ranką prie šono. Pažvelgiau į Eretą - artėjo nerūpes

tingai kaip vyras, puikiai žinantis savo vertę ir užtikrintas savogalimybėmis.

Vestibiulyje virė gyvenimas, pro mus nuolat plūdo žmonės, kaipįprasta dangoraižyje miesto centre. Kai jis pakėlė rankas, lyg ketindamas apkabinti, aš žingtelėjau atbula ir ištiesiau jam kairę ranką, kaipir anąkart San Diege. Niekada daugiau neversiu Gideono. pajusti toskausmo, kurį sukėliau jo akivaizdoje bučiuodama Eretą.

Bretas kilstelėjo antakius ir karštis jo akyse atlėgo.- Rimtai? Nusiritome iki to?- Aš ištekėjusi, - priminiau jam. - Apsikabinti nedera.



- O kaip tos jo pamylėtos moterys visuose žurnaluose? Dera?

- Nagi, - pabariau. - Juk žinai, kad negalima aidai tikėti tuo, ką

bando įpiršti žiniasklaida.

Jis papūtė lūpas ir susigrūdo rankas atgal į kišenes.

- Gali tikėti tuo, ką ji skelbia apie mano jausmus tau.

Pilve suplazdėjo drugeliai.

- Manau, tu tuo tiki.

O tai mane šiek tiek liūdino. Jis nežino, ką turime mudu su Gide-

onu, nes pats to niekada nepatyrė. Tikėjausi, kad vieną dieną patirs.

Eretas nėra blogas vyras. Jam tiesiog nelemta būti mano vyru.

Panosėje nusikeikęs jis apsisuko ir pamojo išėjimo link.

- Dingstam iš čia.

Nežinojau, kaip elgtis. Norėjau privatumo, bet kartu norėjau

likti ten, kur būtų liudininkų, kurie galėtų nuraminti Gideoną. Na,

bet pasimatymo surengti „Crossfire“ vestibiulyje bet kokiu atveju

negalėjome.

Nenoriai prisitaikiau prie jo žingsnio.

~ Neseniai užsisakiau sumuštinių. Pamaniau, kad taip turėsime

daugiau laiko pasikalbėti.

Bretas niūriai linktelėjo ir ištiesė ranką paimti iš manęs maišelio.

Vedžiau jį į Brajanto parką ir mes skynėmės kelią per šaligatvius

užplūdusią pietautojų minią. Taksi ir privatūs automobiliai nesi

liaudami pypsėjo pėstiesiems, pernelyg skubantiems, kad paklustų

šviesoforo signalams. Nuo asfalto kilo karštis, saulė kabojo aukštai

danguje ir dabar jos spinduliai it ietys smigo į žemę tarp aukštai iš

kilusių dangoraižių. Policijos automobilis įsijungė sireną, bet kiau

rai veriantis mechaninis čirpimas ne ką tepadėjo jam greičiau judėti

perpildytoje gatvėje.

Tai buvo įprasta Manhatano diena ir aš ją dievinau, bet jutau, kad

Bretą erzina nelengvas ir painus miesto šokis: krypčiojimas pečiais ir

klubais praleidžiant žmones pro šalį, trumpi įkvėpimai spraudžiantis

pro per didelius krepšius ar per lėtus praeivius, spartus žingsnis ir

220



greita reakcija išsisukant nuo žmonių srauto, į lauką besipilančio

pro kiekvienas duris. Įprastas gyvenimas Niujorke, bet gąsdinan

tis, kai nesi įpratęs prie šitokio žmonių tankumo tokioje mažoje

erdvėje.

Įėję į parką už bibliotekos susiradome tuščią stalelį su kėdėmis

pavėsyje prie karuselės ir įsitaisėme. Eretas ištraukė mano

užsakytus sumuštinius, bulvytes ir buteliuką vandens, bet nė vienas

nepradėjome valgyti. Dairiausi aplinkui, žinodama, kad galime būti

fotografuojami.

Apgalvojau tai ir rinkdamasi vietą, bet alternatyva buvo triukš

mingas, perpildytas restoranas. Kaip niekada sekiau savo kūno kal

bą, mėgindama užtikrinti, kad nepadarysiu nieko klaidinamo. Pa

saulis gali manyti, kad mudu draugai. Mano vyras žinos - parodysiu

jam kaip galėdama, •- kad mudu su Eretu iš tiesų atsisveikiname.

- San Diege susidarei blogą įspūdį, - staiga tarė Eretas nenusiė

męs akinių. - Su Britane nėra nieko rimto.

- Tai ne mano reikalas, Eretai.

- Ilgiuosi tavęs. Kartais ji man tave primena*

Susiraukiau, nes jo pastaba man tikrai nepasirodė maloni. Pakė

liau ranką ir bejėgiškai ja mostelėjau.

- Negalėčiau pas tave grįžti, Eretai. Tik ne po Gideono.

- Dabar taip sakai.

- Su juo jaučiuosi taip, lyg jis negalėtų be manęs kvėpuoti. Mažiau

man nebeužtektų.

Nereikėjo nė sakyti, kad Eretas tokių jausmų manyje niekada ne

žadino. Ir pats žinojo. Spoksojo j sunertus savo pirštus, tada staiga

atsitiesė ir iš užpakalinės kišenės išsitraukė piniginę. Išėmęs sulanks

tytą nuotrauką padėjo ant stalo priešais mane.

- Pasižiūrėk, - įtemptai tarė, - ir pasakyk, kad tarp mudviejų ne

buvo nieko tikro.

Pakėliau nuotrauką, išlanksčiau ir susiraukiau. Tai buvo atvira

mudviejų su Eretu fotografija, kurioje drauge juokėmės iš kažko, jau

22 %



pamesto atminties platybėse. Fone pažinau „Petes“ barą. Aplink musbūriavosi beveidžiai žmonės.

- Iš kur gavai? - paklausiau.Buvo laikas, kai būčiau atidavusi bet ką, kad tik būčiau turėjusi

nesurežisuotą mudviejų su Bretu nuotrauką, tikėdama, kad šitokiasmulkmena įrodys, jog nesu jam reikalinga tik pasidulkinti.- Šėmas nufotografavo po vieno iš mūsų pasirodymų.Sustingau jam paminėjus Šerną Jimarą, mat staiga prisiminiau

sekso juostą. Pažvelgiau į Bretą, o mano rankos taip drebėjo, kad turėjau padėti nuotrauką.

- Ar žinai apie?..Nespėjau nė pabaigti sakinio. Pasirodo, to ir nereikėjo.Ereto žandikaulis įsitempė, jo kaktą ir viršutinę lūpą nuo karščio

nusėjo prakaito lašeliai. Jis linktelėjo.- Aš ją mačiau.- O, Dieve.

Atšlijau nuo stalo, mintyse iškilo įvairiausių galimybių, kas tengalėjo būti nufilmuota. Beviltiškai stengdamasi atkreipti į save Bretodėmesį, visiškai neturėjau savigarbos ir dabar dėl to gėdijausi.

- Eva. ~ Jis ištiesė man ranką. - Tai ne tai, ką tu manai. Kad ir koKrosas tau pripaistė apie įrašą, prisiekiu, jis neblogas. Vietomis šiektiek atvirokas, bet tarp mūsų juk taip ir buvo.

Ne... Atvira buvo lai, ką patyriau su Gideonu. Tai, ką patyriau suBretu, buvo bjauru ir liguista.

Suspaudžiau virpančias rankas.- Kiek žmonių ją matė? Ar rodei ją... Ar matė grupė?Jis neatsakė, bet atsakymą įskaičiau jo veide.~Jėzau. - Man pasidarė bloga. - Ko iš manęs nori, Bretai?

- Noriu... - Pastūmęs akinius ant galvos, jis pasitrynė akis. - Povelnių. Noriu tavęs. Noriu, kad būtume drauge. Netikiu, kad tarpmūsų viskas baigta.

222



- Tarp mūsų niekas nebuvo prasidėję.- Žinau, tai mano kaltė. Noriu, kad suteiktum man progą tai

pataisyti.Išsižiojau.

- Aš ištekėjusi!~ Iš jo nieko gero, Eva. Tu jo nepažįsti taip, kaip manai.Kojos virpėjo nuo troškimo atsistoti ir išeiti.- Žinau, kad jis niekada niekam nerodytų mūsų įrašo! Jis per stip

riai mane gerbia.- Visa prasmė buvo įamžinti grupės kilimą, Eva. Turėjome per

žiūrėti visus įrašus.- Pirmiausia galėjai peržiūrėti vienas, - įsitempusi tariau, siaubingai jusdama visus netoliese sėdinčius žmones. - Galėjai mus iškirpti, kol kiti nepamatė.

- Mes ne vieninteliai, kuriuos Šernas užfiksavo. Kiti irgi turėjoreikaliukų.

- O Dieve. ~ Stebėjau, kaip jis neramiai muistosi. Prabudo įtarimai. - Ir su tavimi buvo kitų merginų, - spėjau, ir nuo to ėmė pykintistipriau. - Koks skirtumas, juk buvau tik viena iš daugelio.

- Skirtumas yra. - Jis palinko į priekį. - Su tavimi buvo kitaip,Eva. Aš su tavimi buvau kitoks. Tiesiog tuo metu buvau per jaunasir pernelyg pasipūtęs, kad tai įvertinčiau. Privalai tai pamatyti, Eva.

Tada suprasi.Smarkiai papurčiau galvą.- Nenoriu pamatyti. Niekada. Ar iš proto išsikraustei?Tai buvo melas. Kas tame įraše? Ar jis siaubingas?~ Po paraliais. - Jis nusitraukė akinius ir tėškė juos ant stalo. ~

Nenorėjau kalbėtis apie sumautą įrašą.

Bet jis sėdėjo it gindamasis ir tai privertė mane juo suabejoti. Pečiai buvo atlošti ir įtempti, lūpos virtusios plona linija.

Kad ir ko Krosas tau pripaisto..

223





manyje ėmė rimti Nebesijutau krentanti į bedugnę. Gideonas -

mano tinklas, visada pasirengęs pagauti.

Jis nuvedė mane laiptais žemyn, kur laukė „Bentley“, o prie už

pakalinių jo durelių stovėjo pasirengęs Angusas. Įsliuogiau vidun,

Gideonas iš paskos, prisiglaudžiau prie jo ir jis mane apkabino.

Atsidūrėme pačioje pradžioje - ten, kur pradėjome rytą. Bet vos

per kelias valandas viskas pasikeitė.

- Aš tuo pasirūpinsiu, - sukuždėjo jis. - Patikėk manimi.

Pakėliau nosį jam prie kaklo.

- Jie nori panaudoti įrašą, ar ne?

- Jie nepanaudos. Niekas nepanaudos, - pasakė griežtai ir neper

maldaujamai.

Tikėjau juo. Ir mylėjau jį labiau, nei maniau esant įmanoma.

Na ir popietė. Vengiau galvoti apie Rietą, tad visa galva pasinėriau į

darbą prie žaidimo pultų, tarp jų ir „GenfeiT - išmušus penktą gal

vojau tik apie Gideoną.

Dabar man nerimą kėlė ne tik „PhazeOne“ Dabar prie to prisidė

jau ir aš - anoji. Ta sekso juosta Kroso pavardei gali padaryti daugiau

žalos nei bet kokia konkurentų kontora.

Parašiau Gideonui trumpąją žinutę. Vyliausi gauti greitą atsaky

mą, bet netikėjau, kad gausiu. Tu darbe?

Jis atsakė žaibiškai. Taip.

Važiuoju namo, atrašiau. Noriu pirma atsisveikinti

Pakilk.

Iškvėpiau - nė nejutau, kad iki šiol sėdėjau sulaikiusi kvapą. Pasi

matysim po dešimties.

Man įžengus į registratūrą, Megumė jau buvo išėjusi, tad pas

Gideoną atsidūriau greičiau nei planavau. Jo registratorė ilgais rau

donais plaukais, elegantiškai gulančiais ant pečių, vis dar buvo prie

savo stalo. Mergina atžariai man linktelėjo, bet aš nekreipdama į tai

dėmesio šyptelėjau.

225



Skoto prie darbo stalo nebuvo, bet Gideonas stovėjo prie savojo irsklaidė išdėliotus dokumentus. Kitoje kėdėje sėdėjo Arašas ir atsipalaidavęs kažką kalbėjo. Abu buvo nusimetę švarkus ir atrodė šauniai.

Kai priėjau arčiau, Arašas dirstelėjo į mane ir Gideonas pakėlėgalvą. Mano vyro akys buvo tokios mėlynos, kad jų spalva mane pribloškė net per atstumą. Jo veidas išliko atšiauriai gražus, toks gide-oniškas, bet mane pamačius jo žvilgsnis sušvelnėjo. Šyptelėjau jampirštu mostelėjus užeiti.

Įėjusi į kabinetą padaviau ranką atsistojusiam Arašui.- Labas, - pasisveikinau. - Neleidi jam įsivelti į bėdas?- Kai tik jis man leidžia, ~atsakė advokatas, tada pačiupo mano

ranką ir prisitraukęs mane pakštelėjo į orą.- Traukis, - sausai tarė Gideonas, rankomis apsivydamas mano

liemenį.Arašas nusijuokė.- Šie nauji tavo pavydo priepuoliai siaubingai smagūs.~ O štai tavo humoro jausmas visai ne, - atkirto Gideonas.Atsirėmiau į savo vyrą, mėgaudamasi stangriu jo kūnu. Jo nepa-

stumsi, nepalenksi. Išskyrus tada, kai jis žvelgė į mane.- Po pusvalandžio turiu susitikimą, - tarė Arašas, - jau eisiu. Ačiū

už penktadienio vakarą, Eva. Mielai kada pakartočiau.- Pakartosime, - pažadėjau. - Būtinai.Jam išėjus iš kabineto pasisukau į Gideoną.- Ar galiu tave apkabinti?- Tau niekada nereikia klausti.Šiltas pasitenkinimas jo akyse suspaudė man širdį.- Stiklas skaidrus.- Tegu visi mato, - sumurmėjo jis ir apsivijo mane rankomis. Pri-

gludau prie jo, jis lėtai ir pratisai iškvėpė. - Pasakok, angele.- Nenoriu pasakoti. - Nenorėjau galvoti, kaip sumoviau savo gy

venimą ir kaip dabar tai veikia mano mylimą vyrą. - Noriu girdėtitavo balsą. Kalbėk bet ką, man nerūpi.

226



- Kleinas tavęs nenuskriaus. Pažadu.

Stipriai užsimerkiau.

- Ne apie jį. Papasakok apie darbą,

- Eva...

Pajutau jo kūną įsitempiant iš nerimo ir jaudulio, tad paaiškinau:

- Tiesiog noriu akimirką užsimerkti ir justi tave. Užuosti tave.

Išgirsti tave. Akimirką sugerti tave, ir viskas bus gerai.

Jo rankos kilo ir leidosi mano nugara, o smakrą buvo pasidėjęs

man ant pakaušio.

- Mudu išvykstame. Netrukus. Mažiausiai savaitei, nors norėčiau

dviem. Pamaniau, galėtume grįžti .į „Crossvvinds“ Praleisti laiką nuo

gi ir tinginiaudami...

- Tu niekada netinginiauji. Ypač kai esi nuogas.

- Ypač kai nuoga tu, ~~pataisė jis, trindamasis į mane nosimi. -

Bet dar niekada neturėjau tavęs šitokios ištisą savaitę. Galėtum mane

išsunkti.

- Abejoju, kad tai įmanoma, maniake. Bet esu pasirengusi

pamėginti.

- Tai nebus mūsų medaus mėnuo. Tam noriu skirti visą mėnesį.

- Mėnesį! -- pralinksmėjusi atšlijau ir pažvelgiau į jį. - Jei tokiam

ilgam laikui atsitrauksi, gali žlugti visa Niujorko ekonomika.

Jis suėmė delnu mano skruostą ir nykščiu perbraukė per antakį.

~ Manau, pajėgioji mano komanda kelias savaites susitvarkys ir

be manęs.

Sučiupau jo riešą ir išliejau dalelytę savo nerimo:

- Negalėjau iškęsti, Man labai tavęs reikėjo.

- Eva. - Jis nuleido ir prispaudė lūpas prie manųjų, liežuviu jas

šiek tiek pravėrė.

Suėmiau jo sprandą ir laikydama jį vietoje ėmiau bučiuoti giliau.

Paskendau jame. Jis prisitraukė mane artyn ir pakėlė ant pirštų galiu

kų. Pakreipęs galvą įsisiurbė į mane ir kiekvienas atodūsis, kiekviena

dejonė ir aimana tapo bendra.

227



Kai atšlijome vienas nuo kito įkvėpti, gaudžiau orą it žuvis.- Kada grįši namo?- Kada norėsi.- Vadinasi, kai baigsi dieną. Dėl manęs šiandien jau praradai

daugokai laiko. - Palyginau nepriekaištingai užrištą jo kaklaraištį. -Šiandien ne tik mane sekei. Žinojai, kad mūsų su Bretu pietūs pakryps ne pačia geriausia linkme.

- Neatmečiau tos galimybės.- Persekiojimo? Ar ne pačios geriausios linkmės?Jis dėbtelėjo į mane.- Net nemėgink manęs graužti dėl to, kad palaikau tave. Padary

tum tą patį, jei padėtis būtų atvirkščia.- iš kur žinojai, ko jis norėjo?Ar to įrašo egzistavimas graužė ir jį? Dėl to, ką padariau ir kas

buvau anksčiau?- Žinau, kad Kristoferis jį spaudžia, kaip ir visus kitus grupės

narius.- Kodėl? Kad įskaudintų tave?- Iš dalies. Tu nesi šiaip kokia karšta blondinė. Tu Eva Tramel,

karščiausia naujiena.- Gal man reikėtų persidažyti plaukus. Atsikratyti auksinės. Gal

raudonai?Brunete būti negalėjau - dėl tamsiaplaukių moterų pilnos Gideo-

no praeities. Skaudėtų kasdien žiūrėti į veidrodį.Jo veidas užsisklendė, užsivėrė it plieniniai spąstai, nors pats kū

nas neišdavė jokios įtampos. Man ėmė dilgčioti sprandą - tvinkčio jimas įspėjo, kad kažkas pasikeitė.

- Tau nepatinka ši mintis? - kamantinėj au, bet staiga prisiminiaukitą jo praeities raudonplaukę - daktarę Enę Lukas.

- Man tu patinki, kokia esi. Vis dėlto, jei nori keistis, neprieštarausiu. Tai tavo kūnas, turi teisę. Bet nedaryk to tik dėl jų,

- Vis vien manęs norėtum?

228



Įtemptos jo lūpos atsipalaidavo, sąstingis iš veido dingo taip pat

staiga, kaip ir atsirado*

- O tu ar manęs norėtum, jei būčiau raudonplaukis?

- Mmm. - Pirštu baksnojau smakrą, apsimesdama, kad apsvars

tau pokyčius. - Gal geriau likime tokie, kokie esame.

Gideonas pabučiavo mane į kaktą.

- Su tuo ir sutikau.

~ Sutikai ir su tuo, kad šįvakar leisi man su tavimi daryti ką

panorėsiu.

- Sakyk laiką ir vietą.

- Aštuntą? Tavo bute Aukštutiniame Vestsaide?

- Mūsų bute. - Jis švelniai mane pabučiavo. - Būsiu.

229



13 SKYRIUS

- Tarp kitko, sveikinu su sužadėtuvėmis.Žvilgsnis nuo projektų inžinieriaus veido ekrane nukrypo prie

nuotraukos, kurioje Eva siuntė oro bučinį*Ačiū*

Mieliau žiūrėjau į žmoną. Trumpai įsivaizdavau Evą tokią, kokia ji buvo vakar vakare, pliušinėmis lūpomis suėmusi mano kotą. Suteikiau jai visas teises į savo kūną, o ji tenorėjo man čiulpti. Vėl ir vėl. Irvėl. Kristau. Visą dieną galvojau apie mudviejų naktį.

- Pranešiu apie audros padarytą žalą, - jis grąžino mano dėmesįį darbą. ~ Malonu, kad pasiteirauti paskambinote tiesiai mums. Orosąlygos gali mus keliomis savaitėms pristabdyti, bet atidarysime laiku.

- Turime šiek tiek laiko. Pirmiausia pasirūpink savimi ir savokomanda.

- Būtinai. Ačiū.Uždariau mūsų pokalbio langą ir dirstelėjau į dienotvarkę, mat

turėjau tiksliai žinoti, kiek turiu laiko pasiruošti kitam susitikimui su„PosIT“ tyrimų ir taikomosios veiklos komanda.

Iš telefono garsiakalbio pasigirdo Skoto balsas.- Pirmąja linija skambina Kristoferis Vidalis vyresnysis. Trečią

kartą šiandien. Jau sakiau, kad paskambinsite, kai tik galėsite, bet jisnepasiduoda. Kaip man elgtis?

Patėvio skambučiai niekada nežadėjo nieko gero, o tai reiškia,kad jų atidėliojimas ėda mano laiką, per kurį galėčiau išspręsti joman primetamą bėdą.

230



- Atsiliepsiu.

Paspaudžiau garsiakalbio mygtuką.

- Krisai, kuo galiu padėti?

- Gideonai. Klausyk, labai nenorėjau tau trukdyti, bet mudviem

reikia pasikalbėti. Ar galime šiandien susitikti?

Raginamas primygtinio patėvio tono, pakėliau ragelį ir išjungiau

garsiakalbį.

- Mano kabinete ar tavo?

~ Ne, tavo apartamentuose.

Nustebęs atsilošiau,

- Namie būsiu tik apie devintą.

- Gerai.

- Ar visiems viskas gerai?

- Taip, visiems viskas gerai. Nesijaudink.

- Tai dėl „Vidai“ Pasirūpinsime tuo.

- Dieve. - Jis šiurkščiai nusikvatojo. - Tu - geras žmogus, Gideo-

nai. Vienas geriausių, kokius pažįstu. Reikėjo dažniau tau tai sakyti.

Prisimerkiau jo balse išgirdęs susierzinimą.

- Turiu kelias minutes dabar. Tiesiog klok.

- Ne, ne dabar. Pasimatysime devintą.

Jis baigė pokalbį, Ilgai sėdėjau su rageliu rankoje. Skrandyje nusė

do šaltas ir sunkus akmuo.

Padėjau ragelį į vietą ir susitelkiau į darbą: išsitraukiau schemas ir

peržvelgiau Skoto kiek anksčiau ant stalo padėtą paketą. Bet mintys

lėkė šuoliais.

Negalėjau suvaldyti to, kas vyko mano šeimoje, niekada neturėjau

tam galios. Tegalėjau tik srėbti Kristoferio privirtą košę ir stengtis,

kad „Vidai“ nežlugtų. Bet riba buvo Evos įrašo panaudojimas. Jokie

Kriso žodžiai to nepakeis.

Laikas iki „PosIT“ susitikimo seko, bet netikėtai ekrane iššoko

susirašinėjimo programos langas su Evos nuotrauka.

Vis dar jaučiu tavo skonį. Gardumėlis ©

231





“ Atleiskite. - Smulki tamsiaplaukė prie stalo man einant prošalį skubiai atsistojo. - Negalite ten eiti. Pas daktarę Lukas dabar yrapacientas.

Griebęs rankeną atidariau duris ir nesulėtinęs žingsnio įėjau įEnės kabinetą.

Jos galva šovė aukštyn, žalios akys akimirksniu išsiplėtė, o raudonos lūpos tuoj virto šypsena. Moteris ant sofos priešais sumišusisumirksėjo, nurydama tai, ką ketino sakyti.

-- Labai atsiprašau, daktare Lukas, -• alsiai tarė tamsiaplaukė. -Mėginau jį sustabdyti.

Nenuleisdama nuo manęs akių, Enė lėtai atsistojo,- Tai neįmanoma užduotis, Mišele. Nesijaudink, gali eiti.Registratorė atbulomis išsliūkino. Enė dirstelėjo į pacientę.- Turėsime nutraukti šios dienos-susitikimą. Atsiprašau dėl tokio

neįtikėtai įžūlaus sutrukdymo, - ji nudiegė mane akimis, - ir, žinoma, pinigų neimsiu. Prašom susitarti su Mišele dėl kito karto.

Palaukiau tarpduryje, kol sutrikusi moteris susirinko daiktus, iržingtelėjau šalin, leisdamas jai praeiti.

- Galėjau pakviesti apsaugą, - tarė Enė, atsirėmusi į stalą ir sukryžiavusi rankas ant krūtinės.

- Po visų tų pastangų mane čia prisivilioti? Negalėtum.- Nežinau, apie ką kalbi. Šiaip ar taip, malonu tave matyti. ~ Ji

nuleido rankas ir sugriebė stalo kampą, akivaizdžiai mane provokuodama - mėlyna susiaučiama jos suknelė prasiskleidė ir pasimatėnuoga šlaunis.

- Negaliu pasakyti to paties.Jos šypsena įsitempė.~ Sulaužai savo žaisliukus, tada juos išmeti. Ar Eva žino, kad jos

dienos suskaičiuotos?- Ar žinai tu?Ryškias jos akis ir šypseną aptemdė nerimas.- Ar tai grasinimas, Gideonai?



- Norėtum, kad būtų. - Žengiau arčiau, stebėdamas, kaip plečiasi jos vyzdžiai. Ji susijaudino, nuo to mane pykino lygiai taip pat, kaip irnuo jos kvepalų aromato. - Tavo žaidimas taptų įdomesnis.

Ji atsitiesė ir linguodama klubais priėjo prie manęs, o juodi aukštakulniai raudonais padais smigo į minkštą kilimą.

- Ir tu mėgsti pažaisti, meiluti, - murkė ji. - Pasakyk, ar buvai surišęs dailutę savo sužadėtinę? Ar buvai tūžmingai išplakęs? Sugrūdęs

jai į užpakalį vibratorių iš didžiulės savo kolekcijos, kad jis dulkintų ją, kol tu ištisas valandas krusi jos putę? Ar ji pažįsta tave, Gideonai,kaip pažįstu aš?

- Šimtai moterų pažįsta mane taip, kaip pažįsti, tu, Ene. Nejaumanai, kad esi išskirtinė? Vienintelis išskirtinis dalykas yra tavo vyras ir tai, kaip jį graužia mintis, kad tave turėjau.

Jos ranka pakilo man pliaukštelėti, bet aš jos nestabdžiau ir nėnekrūptelėjęs priėmiau smūgį.

Norėčiau, kad tai, ką pasakiau, būtų tiesa, tačiau su ja buvau itiništvirkęs, jos šypsenoje, jos manierose mačiau jos brolio vaiduoklius.

Pačiupau ją už riešo, kai taikėsi pačiupti man už koto.- Palik Evą ramybėje. Antrą kartą nekartosiu.- Ji - silpnoji tavo grandis, tu beširdi šunsnuki. Tavo gyslose le

das, bet širdis kraujuoja.- Ar tai grasinimas, Ene? - paklausiau aš, kuo ramiausiai atsaky

damas jai jos pačios žodžiais.- Tikrai taip. - Ji truktelėjo ranką iš mano gniaužtų. - Laikas su

simokėti, o tavo milijardų skolai padengti neužteks.- Keli kartelę, skelbdama karą? Nejau tikrai esi tokia kvaila? O

gal tau nerūpi, kiek tai kainuos tau? Tavo karjera... tavo santuoka...viskas.

Pasukau durų link: ėjau ramiai, nors visu kūnu pulsavo įtūžis. Dėlmanęs Eva turi tai kentėti. Privalau tai sutvarkyti.

- Tiesiog stebėk mane, Gideonai, - riktelėjo ji man pavymui. -Pamatysi, kas nutiks.

234



■” Tebūnie. - Stabtelėjau uždėjęs ranką ant rankenos. - Tu tai pra

dėjai, bet neabejok, kad paskutinis juoksiuosi aš.

- Ar sapnavote košmarų nuo tada, kai matėmės paskutinį kar

tą? - paklausė daktaras Petersenas. Atsipalaidavęs ir ramiai susido

mėjęs ant kelių, kaip įprasta, jis laikė planšetę.

- Ne.

- Kaip dažnai juos sapnuojate?

Atsisėdau patogiai, kaip ir nerūpestingasis gydytojas, bet viduje

jaučiausi neramus. Turėjau pernelyg daug reikalų, kad šitaip švaisty

čiau savo gyvenimo valandą.

- Pastaruoju metu kartą per savaitę. Kartais kiek rečiau.

- Ką vadini pastaruoju metu?

- Nuo tada, kai susipažinau su Eva.

Jis kažką brūkštelėjo šviesplunksne.

- Kurdami santykius su Eva patiriate nepažįstamą spaudimą, bet

košmarai retėja - bent jau kol kas. Ar susimąstei, kodėl?

- Maniau, jūs man turėtumėte tai aiškinti.

Daktaras Petersenas nusišypsojo,

“ Negaliu mostelėti burtų lazdele ir atsakyti į visus klausimus,

Gideonai, Tegaliu padėti tau pačiam išsiaiškinti atsakymus.

Troškau palaukti, kol jis pasakys daugiau, priversti jį kalbėti.

Bet mintis apie Evą ir jos viltį, kad terapija kažką pakeis, privertė

mane prabilti. Pažadėjau jai pamėginti, tai ir padarysiu. Iki tam tikro

laipsnio.

- Reikalai tarp mūsų gerėja. Susiderinę būname dažniau nei

išsiderinę.

- Ar jauti, kad bendrauti jums sekasi geriau?

- Manau, mums geriau sekasi suprasti vienas kito poelgių moty

vus. Geriau vienas kitą suprantame.

- Jūsų santykiai rutuliojasi labai greitai. Nesi impulsyvus vyras,

bet daug kas pasakytų, kad vesti taip trumpai pažįstamą moterį, --



kurią, kaip pats sakai, dar vis stengiesi pažinti, - yra labai impulsy

vus poelgis.

- Ar tai klausimas?

- Pastebėjimas. - Jis akimirką luktelėjo, bet, man nieko nepasa

kius, tęsė: - Būti partneriu žmogaus, kurio istorija tokia kaip Evos, gali. būti sudėtinga. Jos atsidavimas terapijai padėjo jums abiem, bet gali būti, kad būsimų jos pokyčių nesitikėsi, Tau tai gali sukelti stresą.

- Aš ir pats ne auksinis, - sausai tariau.

- Tu išgyvenai kitokių dalykų. Ar kada jautei, kad tavo košmarusžadina stresas?

Jo klausimas mane suerzino.

- Koks skirtumas? Jie tiesiog aplanko.

- Ar tau neatrodo, jog gali šį bei tą pakeisti, kad sumažintumei jų įtaką?

- Aš ką tik vedžiau. Tai didžiulis gyvenimo pokytis, jums taip neatrodo, daktare? Manau, šiam kartui to pakaks.

- O kodėl turėtų būti kokia nors riba? Tu jaunas vyras, GideonaLTuri daugybę galimybių. Pokyčių nebūtina vengti. Kas blogo gali nutikti, jei išmėginsi ką nors naujo? Nepavykus visada gali grįžti prieto, ką darei iki tol

Man tai pasirodė keistai juokinga.- Kartais grįžti neįmanoma.- Išbandykime paprastą pokytį, - tarė daktaras Petersenas ir pa

sidėjo planšetę į šalį. - Eime pasivaikščioti.Jam atsistojus, atsistojau ir aš, nes nenorėjau sėdėti, kai jis šitaip

iškilęs virš manęs. Stovėjome atsisukę vienas į kitą, mus skyrė stalelis.- Kodėl?- Kodėl gi ne? - Jis mostelėjo durų link. - Mano kabinetas gal

nėra tinkamiausia vieta kalbėtis. Tu įpratęs valdyti padėtį. Čia valdauaš. Tad išlyginsime jėgas koridoriuje. Tai vieša vieta, be to, daugumadarbuotojų jau baigė darbą.



Išėjau iš kabineto pirma jo, tada stebėjau, kaip užrakinęs vidinesir išorinės kabineto duris jis prieina prie manęs.

- Na, ką. Čia tikrai kitaip, - tarė jis ir gudriai išsišiepė. - Šiek tiekišmuša mane iš vėžių.

Gūžtelėjau ir pasileidau eiti.- Ką dar veiksi vakare? - paklausė jis, prisitaikęs prie mano

žingsnio.- Valandą praleisiu su treneriu. - O paskui, pasakiau daugiau: -

Vėliau užeis mano patėvis.- Pabūti su tavimi ir Eva? Ar judu artimi?- Į abu klausimus atsakymas ne. - Žvelgiau tiesiai pirmyn. - Kaž

kas nutiko. Jis man skambina tik dėl to.Profiliu pajutau jo žvilgsnį.- Ar norėtum, kad būtų kitaip?-Ne.- Nemėgsti jo?- Ne nemėgstu. - Norėjau taip ir palikti, bet vėl prisiminiau

Evą. - Tiesiog nelabai gerai vienas kitą pažįstame.- Galėtum tai pakeisti.Purkštelėjau.- Šįvakar išties to įsikibote.- Jau sakiau, kad nieko neįsikimbu.Jis sustojo, tad sustojau ir aš. Kilstelėjęs smakrą, įdūrė akis į lubas,

akivaizdžiai apie kažką susimąstęs.- Kai svarstai apie įmonės įsigijimą, juk tyrinėji naujas plėtros

kryptis, kvieti patarėjų, ar ne? Savo sričių ekspertų? - Jis vėl į manepažvelgė ir nusišypsojo. - Gali ir mane tokiu laikyti -- konsultuojančiu ekspertu.

- Kokios srities?- Tavo praeities. - Jis vėl ėmė eiti. - Jei padėsiu tau su tuo susido

roti, visą likusį gyvenimą išsiaiškinsi pats.



- Jsijausk, Krosai.Prisimerkiau. Kitame kilimėlio gale basas šokaudamas mane er

zino Džeimsas Čo. Jis piktai šypsojo žinodamas, kad neištartas balsuiššūkis mane paragins. Puse pėdos už mane žemesnis ir bent trisde-šimčia svarų lengvesnis buvęs mišriosios dvikovos meno Čempionasbuvo mirtinai greitas ir turėjo tai įrodantį diržą.

Ailošiau pečius ir patogiai atsistojau. Mano kumščiai šovė į orą,užtverdami tarpą, per kurį pastarasis jo smūgis palietė mano kūną.

- Pasistenk manęs negaišint!, Čo, - atkirtau suerzintas to, kad jisteisus.

Mano mintys vis dar buvo daktaro Peterseno kabinete. Viskas apsivertė aukštyn kojomis, ir aš dar negalėjau suprasti, kas tai ar ką taireiškia.

Mudu su Džeimsu sukome ratus, klaidinome vienas kitą ir smūgiavome, bet nė vienas nepataikėme. Kaip visada, treniruočių salėjebuvome tik mudu. Fone iš gudriai bambuko plokštėmis išmuštose sienose paslėptų kolonėlių sklido smarkus japoniškų taiko būgnų ritmas.

- Tu vis dar tramdaisi, - tarė jis. - Ar meilė pavertė tave mergaite?- Norėtum. Tik tada galėtum mane nugalėti.Džeimsas nusijuokė ir puolė mane spirdamas koja, bet aš tūptelė-

jau ir nusviedžiau jį žemyn. Žaibiškai pajudinęs kojas jis parsigriovėmane drauge.

Tučtuojau vėl pašokome ant kojų. Užėmėme pozicijas.- Švaistai mano laiką, - pareiškė jis, smogdamas kumščiu.Pasilenkiau į šalį. Smogiau kairiu kumščiu ir kliudžiau jam šoną.

Jo kumštis tėškė man tiesiai į šonkaulius,- Šiandien niekas tavęs neužkniso? - jis puolė skubiai, tad netu

rėjau kitos išeities, kaip tik gintis.Niurgztelėjau. Kažkur gilumoje burbuliavo siutas, slėpiau jį tol,

kol rasiu laiko ir dėmesio juo pasirūpinti.- Jo. Matau tavo akyse tą ugnį, Krosai. Išleisk, vyruti. Pavaryk.

238



Ji tavo silpnybė...Užsipuoliau Džeimsą abiem rankomis pakaitomis, ir jam teko

atsitraukti.- Ir viskas? - ragino jis.Po apgaulingo manevro smogiau taip, kad jis atkragino galvą.- Po velnių, puikumėlis, - gaudė orą ir užsivedęs lankstė ran

kas. - Štai kur tu. Ji kraujuoja...Suurzgiau ir žengiau pirmyn.

Atsigaivinęs duše vos spėjau apsirengti - tik užsitempiau per galvą marškinėlius - ir suskambo telefonas. Pakėliau jį nuo lovos iratsiliepiau.

- Keli dalykai, - tarė pasisveikinęs Raulis, o fone girdimas triukšmas ir muzika greitai tilo, kol galiausiai visai dingo. - Pastebėjau,kad Bendžaminas Klensis vis dar seka ponią Kros. Ne nuolat, betreguliariai.

- Argi, ~ tyliai pasakiau.- Ar jums tai tinka? O gal man su juo pasikalbėti?- Aš juo pasirūpinsiu. ~ Mums su Klensiu seniai metas pasiplepė

ti. Tai buvo įtraukta į mano sąrašą, bet teks paskubinti.™Be to - gali būti, kad tai jau žinote, - ponia Kros šiandien pieta

vo su Rajanu Landomi ir keliais jo vadybininkais.Pajutau, kaip mane užplūdo ta siaubinga tyla. Landonas. Mėšlas.Jis įsliuogė man nematant.- Ačiū, Rauli. Man prireiks asmeninio Evos boso Marko Garičio

telefono numerio.- Atsiųsiu, kai tik turėsiu.Baigęs susigrūdau telefoną į kišenę ~ vos susivaldžiau nesviedęs

jo į sieną.Arašas įspėjo mane dėl Landono, o aš į jo susirūpinimą numojau

ranka. Buvau pernelyg įnikęs į savo gyvenimą, į savo žmoną, ir nors

2%9





Greitosiomis perdėliojau vakaro planus. Ji visą dieną siuntinėjoman provokuojamas žinutes, Mielai ją patenkinsiu ir apdovanosiu.

Išsaugojau nuotrauką ir atrašiau. Labai norėčiau. Pažadu, kad man atvažiavus vėl sudrėksi.

Įsidėjau telefoną, atsisukau ir pamačiau prieinantį Krisą. Virtuvėssalelės paviršiumi pastūmiau jam stiklą ir gurkštelėjau pats.

- Kas vyksta, Krisai?Jis atsiduso ir abiem delnais suėmė stiklą.- Mes perfilmuosime „Auksinės“ vaizdo kilpą-- Ak? - Tokio bereikalingo pinigų švaistymo Krisas paprastai

labai išmintingai vengdavo.

- Vakar nugirdau kabinete besiginčijančius Kleiną ir Kristoferį, - niūriai tarė jis, - ir viską supratau. Kleinas nori perdaryti, ašsutikau.

- Esu tikras, kad Kristoferis nesutiko.Tvirtai sukandęs žandikaulį atsirėmiau į spintelę. Regis, Bretas

Kleinas Evai vis dėlto jaučia kažką rimto. Man tai nepatinka. Nė

kiek.- Tavo brolis su tuo susitaikys.Abejojau tuo, bet nieko nesakiau, tik linktelėjau.- Žinau, kad tas vaizdo klipas tau ir Evai sukėlė stresą. Man rei

kėjo būti atidesniam.- Džiaugiuosi, kad lanksčiai į tai žiūri.

Jis įsižiūrėjo į stiklą, tada nugėrė didelį gurkšnį vos susilaikęs užsiversti vienu mauku..Palikau tavo motiną.Paskubomis atsikvėpiau suvokęs, kad jo apsilankymas visiškai

nesusijęs su darbu.- Airlandė sakė, kad susipykote,

- Taip. Man labai gaila, kad Airlandei teko tai išgirsti. - Jis pažvelgė į mane ir atpažinau jo akyse žinojimą. Siaubą. - Aš nežinojau,Gideonai. Prisiekiu Dievu, nežinojau.

Širdis krūtinėje krūptelėjo ir ėmė daužytis. Burna išdžiūvo.

241





- Noriu, kad žinotum, jog nesi vienas.

Vienas. Taip. Toli nuo gailesčio ir kaltės, nuo skausmo, spoksan

čio j mane pro ašarotas jo akis.

- Dink.

Jis linktelėjo ir pasuko lifto link. Stovėjau nejudėdamas, giliai

kvėpuodamas, degančiomis akimis. Gerklėje strigo žodžiai, o smogti

pasirengę sugniaužti kumščiai tvinksėjo.

Prieš išeidamas jis sustojo ir atsisuko j mane.

- Džiaugiuosi, kad pasakei Evai.

- Nekalbėk apie ją.

Negalėjau pakelti nė minties apie ją. Tik ne dabar, kai beveik

nesivaldau.

Jis išėjo.

Diena visu sunkumu užgulė pečius, tad susmukau ant kelių.

Pratrukau.

M3



14 SKYRIUS

Kai staiga prižadino suskambęs telefonas, sapnavau privatų paplūdimį ir Gideoną. Apsiverčiau ant šono, iškišau ranką ir ėmiau tapšnotiper spintelę, tamsoje jo ieškodama. Pirštų galiukais užčiuopusi pažįstamą formą, pasičiupau jį ir atsisėdau.

Ekrane švietė Airlandės veidas. Susiraukiau ir dirstelėjau į tuščiąvietą šalimais lovoje. Gideono namie nėra. Žinoma, jis galėjo grįžtiman jau įmigus ir išeiti miegoti į kaimyninį butą...

- Klausau? - atsiliepiau, pastebėjusi, kad kabelinės televizijos dėžės laikrodis rodė po vienuolikos.

- Eva. Tai Krisas Vidalis. Labai atsiprašau, kad skambinu taip vėlai, bet man neramu dėl Gideono. Ar jam viskas gerai?

Man suėmė paširdžius.- Ką turite omenyje? Kas nutiko Gideonui?Pauzė.- Šįvakar su juo nesikalbėjai?Išlipau iš lovos ir įjungiau šviesą.- Ne. Užmigau. Kas vyksta?Jis nusikeikė taip smarkiai, kad plaukeliai man ant rankų staiga

pasišiaušė.- Kiek anksčiau buvau su juo susitikęs dėl... dėl tų dalykų, apie

kuriuos kalbėjai. Jis nelabai gerai sureagavo,- O Dieve.Aklai apsisukau. Reikia ką nors apsivilkti. Privalau ką nors apsi

vilkti ant gundančių naktinių, kuriais ketinau suvilioti Gideoną.

244



- Turi jį surasti, Eva, - skubiai tarė jis. - Jam dabar tavęs reikia.- Einu,Mečiau telefoną ant lovos, išsitraukiau iš spintos vilnonį paltuką ir

išlėkiau iš kambario. Iš rankinės griebusi gretimo buto raktus nuskubėjau koridoriumi. Prie durų per ilgai krapščiausi su įleistine spyna.

Bute buvo tamsu ir tylu kaip kape, kambariai tušti.- Esi? - surikau į tamsą, jausdama, kaip gerklėje kyla panikos

rauda.Galų gale grįžau į savo butą, drebančiais pirštais atsidariau telefo

no programėlę, sekančią jo telefoną. Jis nelabai gerai sureagavo.

Dieve. Aišku, kad nelabai gerai. Blogai sureagavo ir kai pirmą karią apie tai pasakiau Krisui. Gideonas įtūžo. Tapo agresyvus. Susapnavo siaubingą košmarą.

Raudonas taškas ekrane mirksėjo ten, kur ir tikėjausi.- Apartamentai.Kyštelėjau kojas į paplūdimio šlepetes ir išskubėjau rankinės.- Kokį velnią čia vilki? - paklausė iš virtuvės mane išgąsdinda

mas Keris.- Jėzau, vos į kelnes neprivariau!Jis prisvirduliavo prie pusryčių baro tik su „Grey įsiės“ trumpi

kėmis, ant krūtinės ir kaklo žvilgėjo prakaitas. Kadangi oro kondicionierius veikė puikiai, o pas Kerį nakvojo Trejus, puikiai supratau,kodėl ir kaip Keriui pavyko perkaisti.

- Ir gerai, kad tave išgąsdinau - šitaip negali niekur eiti, - nutęsė jis.

- Stebėk. - užsimečiau rankinę ant peties ir pasukau durų link.- Tu keistuolė, mažute, - riktelėjo jis man pavymui. - Moteris

visai kaip aš!

Taksi sustojus priešais Gideono pastatą išsiropščiau iš užpakalinėssėdynės, bet durininkas į mane nė nepažvelgė. Žinoma, jis yra matęs

245



mane ir blogiau atrodančią. Kaip ir registratorius, kuris nusišypsojoir pasisveikino vardu, lyg neatrodyčiau kaip beprotė benamė. Kad irsu „Burberry" paltu.

Nuskuodžiau prie asmeninio apartamentų lifto kiek tik leidošlepetės, palaukiau, kol jis nusileis, tada suvedžiau kodą. Liftas šovėtiesiai aukštyn, bei kelionė regėjosi begalinė. Troškau žingsniais išmatuoti mažą, uždarą, elegantišką lifto erdvę. Iš nepriekaištingųveidrodžių į mane spoksojo sunerimęs mano pačios veidas.

Gideonas nepaskambino. Neatsiuntė man nė žinutės po tos vylingosios, žadančios man karštą naktį. Neatėjo pas mane, net miegoti įkaimyninį butą. Gideonas nemėgo būti toli nuo manęs.

Išskyrus tada, kai jam skaudėjo. Arba kai graužė gėda.Lifto durys atsivėrė ir į kabiną ėmė srūti sunkiojo metalo ritmai.

Susiraukiau ir užsidengiau ausis: nuo žemės iki pat lubų besitęsiančios kolonėlės taip plyšavo, kad man jas įskaudo.

Skausmas. Įtūžis. Smurtinga, siaučianti muzika mane pribloškė.Suskaudo giliai krūtinėje. Žinojau. Supratau. Ši daina tebuvo išraiškato, ką Gideonas juto viduje ir negalėjo išleisti.

Jis buvo pernelyg susivaldęs. Susikaupęs, Laikė jausmus už trumpiausio pavadžio, kaip ir prisiminimus.

Kyštelėjau ranką į rankinę telefono, bet išmečiau ją ir visas turinys pažiro ant lifto ir šachmatinių vestibiulio grindų. Nekreipiaudėmesio, tik paėmiau telefoną, susiradau programėlę, valdančią muzikos grotuvą. Parinkau švelnesnę muziką, patildžiau ir paspaudžiau„įvesti"

Apartamentai ilgą minutę skendėjo tyloje, o tada pasigirdo švelnūs Hovio Dėjaus dainos „Collide“ akordai.

Dar nemačiau Gideono, bet jutau artėjant, oras ėmė kibirkščiuotilyg atslenkant vasaros audrai. Jis pasirodė iš už kampo į miegamuosius vedančiame koridoriuje. Man atėmė amą.

Buvo be marškinėlių ir basas, šilkiniai sušiaušti jo plaukai bruks-čiojo per pečius. Juodos sportinės kelnės vos kabėjo ant klubų,

246



pabrėždamos įtemptą pilvo raumenų pynę. Ant šonkaulių ir prie peties matėsi mėlynių - kovos ženklai tik sustiprino ir taip jo daromąvaldomo įtūžio ir nuožmumo įspūdį.

Mano parinkta muzika pjovėsi su jo spinduliuojamais jausmais.Mano gražusis, laukinis, elegantiškas karys. Mano gyvenimo meilė.Toks iškankintas, kad vos jį išvydusi akyse pajutau karštas, geliančiasašaras.

Pamatęs mane jis sustojo it įkastas, prie šonų suspaudė ir atleidokumščius, akys buvo laukinės, o šnervės išsiplėtusios.

Iš rankų išslydęs mano telefonas trenkėsi į žemę.- Gideonai,Išgirdęs mano balsą jis įkvėpė. Oro kvapsnis jį pakeitė. Stebėjau tą

pokytį it užtrenkiamas duris. Vieną akimirką jis sprogo nuo emocijų.Kitą buvo šaltas it ledas, lygus it stiklas.

- Ką čia veiki? - paklausė pavojingai ramiu balsu.- Randu tave.Nes jis pasimetęs.- Aš dabar netinkama draugija.- Nieko baisaus.Buvo pernelyg ramus, lyg bijotų pajudėti.- Turėtum eiti. Čia tau nesaugu.Mano pulsas sutankėjo. Jutimai paaštrėjo. Jo karštį jutau iš kito

kambario galo. Jo troškimą. Poreikį. Pasijutau tirpstanti savo palte.- Su tavimi esu saugesnė nei bet kur kitur Žemėje. - Semdamas!

drąsos giliai įkvėpiau. - Ar Krisas tavimi tiki?Jis atlošė galvą.- Iš kur žinai?- Jis skambino. Jaudinasi dėl tavęs. Aš jaudinuosi dėl tavęs.- Aš susitvarkysiu, - neištvėrė jis. O tai išdavė, kad dabar toli gra

žu ne viskas gerai.Ėjau artyn, veriama deginančių jo akių.- Žinoma, kad bus. Juk tu vedęs mane.



- Tau reikia eiti, Eva.Papurčiau galvą.- Atrodo, skauda dar stipriau, kai jie tavimi tiki, ar ne? Svarstai,

kodėl taip ilgai laukei ir jiems nesakei. Gal galėjai tai sustabdyti anksčiau, jei tik būtum pasakęs reikiamam žmogui?

- Užsičiaupk.- Mumyse visada tūno tas tylus balselis, kuždantis, kad dėl to, kas

įvyko, kalti mes patys.Jis užsimerkė taip smarkiai, kaip sugniaužė kumščius.- Baik.Įveikiau tarp mūsų likusį atstumą.- Baigti ką?- Nebūk tai, ko man reikia. Ne dabar.- Kodėl ne?Tos pribloškiamos mėlynos akys atsimerkė ir taip mane pervėrė,

kad įpusėjusi žingsnį sustabarėjau.- Kabu ant plauko, Eva.- Tau nereikia kabėti, - tariau jam ištiesusi rankas. - Pasileisk. Aš

tave pagausiu.- Ne. - Jis papurtė galvą. - Negaliu... negaliu būti švelnus.- Nori mane paliesti.Jis griežė dantimis.- Noriu tave išdulkinti. Šiurkščiai.Pajutau skruostus užliejant karštį. Tai, kad nepaisydamas apgailė

tinų mano drabužių jis vis vien mane laiko geidžiama, tik įrodo, koksstiprus jo geismas.

- Aš visiškai tam pasirašau. Visada.Mano pirštai pakilo prie palto atlapų. Važiuodama taksi dalį sagų

užsisagsčiau, kad netyčia ko nors neapakinčiau savo nuogumu. Dabar su paltų buvo tvanku, pylė prakaitas.

Gideonas žengė didelį žingsnį į priekį, sučiupo mano riešus ir perstipriai suspaudė.

248



- Baik.

- Nemanai, kad pajėgsiu? Po viso to, ką drauge darėme? Ir po viso

to, apie ką kalbėjome ir ką daryti planavome?

Dieve. Jo kūnas buvo įsitempęs, kiekvienas raumuo išsipūtęs ir

kietas. O akys įdegusiam veide tokios ryškios, tokios pilnos kančios.

Mano tamsusis ir pavojingasis.

Jis sučiupo mane už alkūnės ir pajudėjo.

- Ką?.. - kluptelėjau.

Jis tempė mane lifto link.

- Turį eiti.

- Ne! - priešindamasi nusispyriau šlepetes ir įsiręžiau kojomis į

grindis.

~ Po velnių. - Jis apsisuko į mane ir čiupo į glėbį, veidas prie vei

do. - Negaliu pažadėti liautis. Jei tau bus per daug ir ištarsi saugos

žodį, galiu nesustoti ir tai - mes - nueis po velnių!

- Gideonai! Dėl Dievo meilės, nebijok per stipriai manęs geisti!

- Aš noriu tave nubausti, - urzgė jis, abiem rankomis suėmęs

mano veidą. - Tai tavo kaltė! Tu visa tai pradėjai. Spaudei žmones...

spaudei mane. Pasižiūrėk, ko pridirbai!

Tada iš jo burnos užuodžiau alkoholį, tirštus brangaus gėrimo ga

rus. Niekada nemačiau jo išties girto - jis pernelyg vertino savo sa

vitvardą, kad šitaip atbukintų jutimus, - bet dabar tikrai buvo girtas.

Pirmą sykį pajutau bundant atsargumą.

- Taip, - tariau drebančiu balsu, - tai mano kaltė. Aš per stipriai

tave myliu. Ar bausi mane už tai?

- Dieve.

Jis užsimerkė. Karšta, drėgna kakta palietė manąją ir stipriai pasi

trynė. Pajutau jo prakaitą ant odos - jis pažymėjo mane savo geidu

lingai vyrišku kvapu.

Pajutau, kaip atsileidžia, kaip atsipalaiduoja. Pasukau galvą ir pri

spaudžiau lūpas prie karščiuojančio skruosto.

Jis įsitempė.

249



-Ne.

Gideonas patraukė mane prie lifto> truktelėjo į vestibiulį koja

paspyręs išsibarsčiusį rankinės turinį.

- Baik! - šaukiau, mėgindama išlaisvinti ranką.

Bet jis neklausė. Pirštu bakstelėjo lifto mygtuką. Durys akimirks

niu atsivėrė, privatus liftas laukė, kada nuleis mane žemyn. Jis įstūmė

mane vidun ir aš atsitrenkiau į galinę sieną.

Beviltiškai nusitraukiau palto diržą, o skuba suteikė jėgų. Išrau

tos sagos nuriedėjo į visas keturias puses. Durims jau veriantis ap

sisukau į jį plačiai praskėtusi palto atlapus, rodydama, ką vilkiu po

juo.

Akimirksniu ištiesęs ranką jis neleido liftui užsidaryti. Atvėrė du

ris. Mano naktinukai buvo kraujo raudonumo - mūsų spalvos - ir

labai atviri. Per kiaurai permatomą tinklelį švietė krūtys ir lytis, lie

menį varžė tvarsčius primenantys iškirpimai.

- Kalė, - sušnypštė jis ir įžengė į uždarą erdvę, kuri staiga dar

sumažėjo. - Negali liautis spausti.

- Aš tavo kalė, - atkirtau, jausdama, kaip susikaupia ir ima riedėti

ašaros. Buvo skaudu, kad jis taip ant manęs pyksta, nors jį ir supran

tu. Jam reikia išsilieti, o aš dabar - taikinys. Jis mane įspėjo... bandė

apginti... - Aš ištversiu tave, Gideonai Krosai. Ištversiu viską, ką esi

parengęs.

Jis taip stipriai prispaudė mane prie sienos, kad net išmušė iš

plaučių orą. Jo lūpos traiškė manąsias, liežuvis brovėsi gilyn. Rankos

šiurkščiai gniaužė krūtis, kelis stipriai spaudė tarpukojį.

Išsiriečiau į jį, mėgindama nusimesti paltą. Man buvo per karšta,

prakaitas varvėjo nugara ir pilvu. Gideonas nutraukė drabužį, apsi

vijau rankomis jo kaklą, širdis nebetilpo krūtinėje nuo palengvėjimo

vėl laikyti jį glėbyje. Pirštais panirau į jo plaukus, įsikibau į juos, no

rėdama užsiropšti jo kūnu.

Gideonas atitraukė lūpas, tada rankas.

- Neliesk manęs.

250



- Eik šikt, - neištvėriau, pernelyg įskaudinta, kad susilaikyčiau.

Norėdama jį suerzinti, išsilaisvinau iš jo gniaužtų ir leidau rankoms

laisvai klajoti akmeniniais jo pečiais ir raumenimis.

Jis pastūmė mane atgal, ir delnu prispaudęs krūtinę įkalino prie

sienos. Kad ir kaip stumdžiau ir draskiau laisvąją jo ranką, išsilais

vinti nepajėgiau. Tegalėjau stebėti, kaip jis atsiriša kelnes.

Manyje susipynė geismas ir baugulys.

- Gideonai?..

Jis pažvelgė į mane aptemusiomis, paklaikusiomis akimis.

- Ar gali manęs neliesti?

- Ne. Nenoriu.

Linktelėjęs jis mane paleido, bet tik tam, kad apsuktų veidu į lifto

sieną. It narvo užspeista jo kūno, neturėjau erdvės judėti.

- Nesipriešink, - paliepė jis, lūpomis kone liesdamas mano ausį.

Tada pririšo mano riešus prie turėklo.

Sustingau, išgąsdinta to, kad jis iš tiesų mane suvaržo. Buvau to

kia nustebusi ir taip netikėjau, kad beveik nesipriešinau. Tik kai pa

mačiau, kaip jis užriša ploną dirželį, supratau, kad nejuokauja.

Suėmęs mano klubus, nosimi patraukė plaukus į šoną ir suleido

dantis man į petį.

- Aš pasakysiu, kada.

Aiktelėjau ir truktelėjau rankas.

- Ką darai?

Jis neatsakė.

Tiesiog išėjo.

Apsisukau kiek galėdama ir pamačiau, kaip jis nueina į svetainę,

o lifto durys užsiveria.

- O Dieve, - alsavau. - Tu negalėtum.

Netikėjau, kad šitaip mane išsiųstų... pririštą lifte tik su apatiniais.

Jis išties kvanktelėjęs, taip, bet negalėjau patikėti, kad siaubingai pa

vydus mano vyras šitaip mane demonstruotų vestibiulyje esantiems

žmonėms, tik kad atsikratytų.

251



- Gideonai! Po velnių. Nedrįsk manęs čia šitaip palikti! Ar girdi mane?! Nešk savo subinę čia!

Sukau rankas, norėdama išsilaisvinti iš dirželio, bet jis buvo tvirtai surištas. Bėgo sekundės, tada minutės. Liftas nejudėjo, o prarėkusi balsą supratau, kad ir nepajudės. Laukiau mygtuko paspaudimo, otai priklausė nuo Gideono malonės.

Visai kaip aš.Išsilaisvinusi išspardysiu sumautą jo subinę. Niekada nebuvau

taip įsiutusi.- Gideonai!

Pasilenkiau, paėjau atgal, pakėliau ir ištiesiau vieną koją, kad pasiekčiau duris atveriantį mygtuką. Paspaudžiau jį nykščiu.

Joms atsivėrus, giliai įkvėpiau ir pasiruošiau rėkti......bet man tuoj atėmė amą.Gideonas ėjo per svetainę lifto link... visiškai nuogas. Ir permirkęs

nuo galvos iki kojų. Jo kotas buvo toks sustandėjęs, kad kilo iki patbambos. Ėjo atlošęs galvą ir lakė vandenį iš buteliuko - atsipalaidavęs, bet kone plėšrūniškai.

Jam priartėjus, sunkiai alsuodama nuo viduje besikaunančių jausmų ir intensyvaus alkio, atsitiesiau. Šunsnukis ar ne, aš jo noriutaip, kad negaliu priešintis. Jis sudėtingas ir seksualus, sužeistas irtobulas.

- Te. - Pakėlė man prie lūpų krištolinę stiklinę, kurios nepastebė jau, nes pernelyg užsižiūrėjau į didingą jo kūną. Stiklinė buvo beveiksklidina, jam ją pakreipus, į lūpas trenkėsi raudonai auksinio skysčiobanga.

Instinktyviai išsižiojau ir jis įpylė gėrimo - liežuvį ir gerklę nudegino alkoholis. Užsikosėjau, o jis prisimerkęs žiūrėdamas laukė.Kvepėjo švara ir vėsa, buvo atsigaivinęs duše.

- Pabaik.- Per stipru! - prieštaravau.Jis tiesiog supylė dar vieną didelį gurkšnį į pražiotas lūpas.

252



Spyriau jam ir nusikeikiau užsigavus! koją - jam tai buvo nėmotais.

- Baik!Jis numetė tuščią vandens buteliuką ir suėmė delnais mano veidą.

Nykščiu nubraukė gėrimo lašelius nuo smakro.- Turi leisti man nurimti, o tau reikia atsipalaiduoti. Jei tęsime

šitaip, suplėšysime vienas kitą.Iš akies kampučio išriedėjo kvaila ašara.Gideonas suvaitojo ir pasilenkęs prie manęs nulaižė ašaros ant

skruosto paliktą taką.- Aš sužlugdytas, o tu daužai mane kumščiais. Neištversiu to, Eva.- G aš negaliu tverti, kai taip nuo manęs atsiriboji, - sušnibždėjau

truktelėdama prakeiktą dirželį. Alkoholis liepsnomis degino gyslas.Jau ėmiau jausti, kaip svaigulio pirštai apsiveja visas jusles.

Jis uždėjo ranką ant manosios, kad nutrauktų trūkčiojimą.~ Liaukis. Susižalosi.- Paleisk mane.- Paliesk mane ir nebesivaidysiu. Kabu ant plauko, - pakartojo jis

beviltiškai. - Negaliu pratrūkti. Tik ne su tavimi.- Su kuo nors kitu? - mano balsas virto cypimu. - Tau reikia kaž

ko kito?Ir aš nebepajėgiau valdytis. Gideonas mūsų santykiuose uola, in

karas. Maniau, galiu tas pats būti jam. Norėjau priglausti jį, būti joužuovėja. Bet Gideonui nereikėjo prieglobsčio nuo audros - jis irbuvo audra. O aš nesu pakankamai stipri, kad nepalūžčiau slegiamavisa griaunančio jo nuotaikos svorio.

~ Ne. Kristau. - Jis pabučiavo mane. Šiurkščiai. - Tau reikia, kadvaldyčiausi. Man reikia valdytis, kai esu su tavimi.

Pajutau kylančią paniką. Jis žinojo. Žinojo, kad manęs negana.- Su kitomis buvai kitoks. Nesitvardei...- Mėšlas! - Gideonas apsisuko ir smogė kumščiu į valdymo pultą.

Durys atsivėrė, pasigirdo Saros Maklaklan daina apie apsėdimą ir jis





Sudejavau, jam įstūmus du pirštus gilyn, ir lyg savaime pakilau

ant pirštų galų. Keliai linko, kojos virpėjo nuo įtampos.

- Ak, Kristau, - jis sudejavo mano lyčiai susispaudus ir ėmė klu

bais man į sėdmenis trinti savo erekciją. - Paliksiu mėlynių toje sal

džioje putėje, Eva. Negaliu sustoti.

Apglėbęs ranka liemenį jis mane pakėlė ir atitraukė atgal - dabar

mano rankos buvo ištiestos, o aš pati pasilenkusi. Keliu praskėtė ko

jas, šlapi pirštais išslydo iš lyties. Pajutau jo ranką brūkštelint man

per klubą, tada jis plačia penio galvute perbraukė per tarpą tarp sėd

menų ir įbedė ją tarp lyties lūpų.

Sulaikiusi kvapą, tryniausi į švelniai spaudžiančią galvutę. Norė

jau jo visą dieną, geidžiau pajusti didelį jo kotą viduje, troškau, kad

jis priverstų mane baigti.

- Palauk, - suniurzgė jis, suėmęs mano liemenį ir petį, ir nekan

triai palankstė pirštus. - Leisk man...

Mano lytis įsitempė, suspaudė plačią jo galvutę.

Nusikeikęs Gideonas įstūmė, vienu stipriu stūmiu įsliuogė gilyn.

Surikau iš skausmingo malonumo, išsiriečiau bėgdama nuo kietos

mane pripildžiusios varpos, jaučiau, kaip dega ištempti vidiniai rau

menys ir jautri oda.

- Taip, - sušnypštė jis ir truktelėjo mane artyn, kol mano lyties

lūpos apglėbė plačią jo penio šaknį. Gideonas ėmė sukti klubus, o

sunkūs jo kiaušai rėmėsi į ištinusį mano klitorį. - Velniškai siaura...

Aimanavau ir stengiausi nepaleisti turėklo - Gideonui ėmus

mane dulkinti, kūnas ėmė judėti. Jausmas būti visiškai pilnai ir taip

staiga vėl tuščiai buvo triuškinantis. Keliai pasidavė, pilvo raumenys

iš malonumo trūkčiojo, o jis šiurkščiai ir skrupulingai mane krušo.

Kalė į mane visus jausmus, kuriuos laikė savyje, nerimstantis jo pim

pio ritmas masažavo visas smulkiausias mano nervų galūnėles.

Pasijutau baigianti nė nesupratusi, kad orgazmas jau buvo netoli,

vaitojau jo vardą, o kūnas iš malonumo šiurkščiai drebėjo.

255



Panarinau galvą tarp rankų, raumenys nusilpo ir išsijungė. Gide-onas savo rankomis, savo erekcija mane laikė. Naudojosi manokūnu. Ėmė jį. Primityviai suurgzdamas kaskart, kai atsitrenkdavo įmane iki pat galo.

- Taip giliai, - urzgė jis. - Taip gera.Periferiniu regėjimu pastebėjau judesį ir apsvaigusi sutelkiau

žvilgsnį į mudviejų atvaizdą. Žemai, skausmingai sudejavusi vėl artėjau prie pabaigos, jei kada iš viso buvau liovusis. Gideono atvaizdasbuvo erotiškiausias, kokį kada esu mačiusi: rankų raumenys, laikantmano svorį, buvo standūs ir platūs, šlaunys nuo svorio įsitempusios,dulkinant besidarbuojantis užpakalis ir su kiekvienu stūmiu sukantklubus vilnijantys galingi pilvo raumenys.

Jis buvo sukurtas dulkinti, bet šį meną ištobulino, išmoko išnaudoti kiekvieną kūno colį, kad įkalintų moterį malonume. Jam tai buvoįgimta, instinktyvu. Net ir girto ir iš pykčio kone karščiuojančio, joritmas buvo tvirtas ir preciziškas, susikaupimas neišblaškomas.

Su kiekvienu stūmiu jis atsidurdavo giliai manyje, vėl ir vėl lietėsaldžiausias vietas, stumdamas į ekstazę, kol nebegalėjau jai pasipriešinti. Dar vienas orgazmas užliejo mane it potvynio banga.

- Šitaip, - niurzgė jis. - Melžk mano pimpį, angele. Dieve... Vertimane baigti.

Pajutau, kaip jo kotas ištinsta, pailgėja. Mano oda nuvilnijo šiurpulys, plaučiai maldavo oro.

Gideonas atlošė galvą ir suriaumojęs kaip laukinis gyvūnas ėmėkarštai lietis. Suėmęs mano klubus sodino ir sodino mane ant besiliejančios varpos, vis liejosi ir liejosi, atrodė, niekada nebesustos, kolmano lytis ir vidinė šlaunų pusė pasidarė slidžios nuo sėklos.

Galų gale ritmą sulėtino, alsuodamas pasilenkė ir prispaudėskruostą man prie peties.

Pamažu ėmiau smukti ant kelių.- Gideonai,..Jis pakėlė mane.

256



- Dar nebaigiau, - šiurkščiai tarė, vis dar išpampęs ir kietasmanyje.

O tada pradėjo iš naujo.

Pabudau, jam brūkštelėjus man per petį plaukais ir prispaudus šiltas,tvirtas lūpas. Išsekusi pamėginau nusiristi šalin, bet liemenį apglėbusi jo ranka truktelėjo atgal.

- Eva, “ sugergždė jis. Delnu suėmė krūtį ir įgudusiais pirštaisėmė erzinti spenelį.

Buvo tamsu, gulėjome lovoje, nors beveik ir neatminiau, kaip jismane į ją nešė. Nurengė, apšluostė drėgnu rankšluosčiu ir apipylėbučiniais veidą bei riešus. Šie dabar buvo aprišti, patepti tepalu irrūpestingai apvynioti tvarsčiu.

Susijaudinau nuo švelnių jo glamonių per nutrintas vietas, malonumas pynėsi su skausmu. Jis pastebėjo.

Geidulingai degančiomis akimis jis išskėtė mano kojas ir ėmė taipreikliai laižyti, kad nebegalėjau nei galvoti, nei judėti. Regis, manolytį laižė ir čiulpė amžinai, kol nebepajėgiau suskaičiuoti, kiek kartųįgudęs jo liežuvis mane pamalonino.

- Gideonai... - Pasukau galvą ir per petį pažvelgiau į jį. Buvo pasirėmęs ant rankos, o akys blizgėjo blyškioje mėnesienoje. - Ar likaisu manimi?

Gal ir beprotiška buvo tikėtis, kad jis liko su manimi miegoti, betdievinau dalintis su juo lova. Troškau to.

Jis linktelėjo.- Negalėjau tavęs palikti.- Džiaugiuosi.Jis apvertė mane ir priglaudė, tada švelniai, pabučiavo į lūpas. Ra

ginamai judantis liežuvis vėl išjudino ir privertė suvaitoti.- Negaliu liautis tavęs lietęs, - alsavo suėmęs mano sprandą ir

tvirtai laikydamas ėmė bučiuoti giliau, dantimis švelniai kąsdamasapatinę lūpą. - Kai tave liečiu, negalvoju apie nieką kita.

2%7



Švelnumas sumišo su meile.- Ar ir aš galiu tave liesti?Užsimerkęs jis paprašė:- Prašau,

Prisišliejau prie jo, rankomis įsipyniau jam į plaukus ir suėmiau juos - laikiau jį taip, kaip jis laikė mane. Brūkštelėjau per jo liežuvįsavuoju ir karštos šlapios mudviejų burnos susijungė. Kojos susipynė, mano kūnas išsirietė į kietus jo raumenis.

Tyliai kuždėdamas jis mane pristabdė, apvertė ir prispaudė prielovos. Atsitraukė ir, užuot bučiavęs, ėmė kąsčioti ir čiulpti. Liežuvio

galiuku apvedė mano lūpų kontūrus.Šniurkštelėjau priešindamasi, trokšdama jo giliau, smarkiau.Tačiau jis tik ramiai laižė, glostė mano gomurį, vedžiojo liežuvį vidineskruostų puse. įtempiau kojas ir prisitraukiau jį artyn. Linguodamasklubais jis spaudė man prie šlaunies savo erekciją.

Gideonas bučiavo mane tol, kol mano lūpos įkaito ir ištino, o į

dangų įkopė saulė. Bučiavo, kol karšta sėkla išsiliejo ant manęs. Nekartą, o du.Jausdama jo orgazmą, girdėdama tylias jo malonumo aimanas,

žinodama, kad galiu priversti jį išsilieti vien savo bučiniais... nutepiau jo šlaunį savo geismu ir tryniausi tol, kol baigiau.

Prasidėjus naujai dienai jis panaikino tą atstumą, kurį sukūrė tarp

mūsų lifte. Mylėjosi su manimi be sekso. įrodė atsidavimą pavertęsmane savo pasaulio centru. Už mūsų lovos nebebuvo nieko. Tik mesir meilė, apnuoginanti mus ir pagydanti.

Pabudusi pamačiau, kad jis miega šalimais, o jo lūpos tokios pat ištinusios kaip manosios. Miegančio Gideono veidas buvo atsipalaida

vęs, bet vos žymi raukšlė tarp antakių išdavė, kad miega ne taip giliai, kaip norėčiau. Gulėjo ant šono, visu ilgu ir lieknu kūnu išsitiesęsskersai čiužinio, paklodė buvo apsivijusi apie kojas.

258



Buvo vėlu, beveik devynios, bet negalėjau prisiversti jo žadinti arpalikti. Šiame darbe dirbau dar ne taip seniai, kad galėčiau praleistidieną, bet vis vien nusprendžiau tai padaryti.

Jei kalbėsime apie mano karjerą, savo poreikius kėliau į pirmą

vietą - šitaip suteikiau darbui galimybę tapti pleištu tarp mudviejų.Žinojau, kad troškimas būti nepriklausomai savaime nėra blogas, betšiuo metu jis neatrodė ir teisingas.

Užsitempusi marškinėlius ir vyriškas trumpikes išslinkau iš miegamojo ir koridoriumi nuėjau į Gideono kabinetą, kur plyšavo nepaisomas jo išmaniojo žadintuvas. Išjungiau jį ir nuėjau į virtuvę.

Mintyse kurpdama sąrašą reikalingų nuveikti darbų, paskambinau Markui ir palikau žinutę, kad į darbą dėl šeimyninių aplinkybių neatvyksiu. Tada paskambinau Skotui ir jam palikau žinutę, kadGideonas devintą atvykti nespės, o gal ir visai neatvyks. Liepiau jampaskambinti man ir galėsime tai aptatti.

Tikėjausi išlaikyti Gideoną namie visą dieną, nors abejojau, kad jis

sutiks. Mums reikia praleisti laiko dviese, vieniems. Laiko pasveikti.Susiradusi telefoną koridoriuje paskambinau Angusui. Jis atsiliepė po pirmo signalo.

- Sveiki, ponia Kros. Ar judu su ponu Krosu pasirengę?- Ne, Angusai, kol kas niekur nevyksiame. Nesu tikra, ar šiandien

eisime iš namų. Svarsčiau, gal žinai, iš kur Gideonas gauna tų bute

liukų su vaistais nuo pagirių?- Taip, žinoma. Ar jums reikia?- Gideonui gali prireikti, kai pabus. Dėl viso pikto norėčiau vieną

turėti.Kurį laiką tvyrojo tyla.~Gal galėčiau paklausti, - prabilo jis su ryškesniu škotišku akcen

tu, - ar tai kaip nors susiję su vakarykščiu pono Vidalio apsilankymu?Pasitryniau kaktą - jutau įspėjamuosius kylančio galvos skausmoženklus.

259



- Viskuo susiję.- Ar Krisas tiki? - tyliai paklausė jis,- Taip.Jis atsiduso.

- Ak, tai štai kodėl. Vyrutis nebuvo tam pasirengęs. Geriausiai jismoka neigti, su tuo geba taikstytis.- Jis blogai į tai sureagavo.- Je, esu tuo tikras. Gerai, kad turi jus, Eva. Jūs elgiatės teisingai,

nors gali prireikti laiko jam tai įvertinti. Gausiu jums tą buteliuką.- Ačiū.

Tada nusprendžiau sutvarkyti namus. Pirmiausia išploviau tuščiąąsotėlį ir stiklinę, kurią radau virtuvėje ant spintelės, paskui išsinešiau šluotą ir semtuvą į koridorių, kad sušluočiau šukes. Rinkdamavisą savo rankinės jovalą pasikalbėjau su paskambinusiu Skotu, paskui nušveičiau nuo vestibiulio sienų ir grindų pridžiūvusį brendį.

Gideonas sakė vakar jautęsis sudaužytas. Nenorėjau, kad pabudęs

namus atrastų tokios pat būklės. Mūsų namus, pasitaisiau. Mūsų namus. Turiu prie to pratintis.Gideonas taip pat. Mudviem teks pasikalbėti apie tai, kaip mėginomane išmesti. Jei stengsiuosi glaudžiau supinti mūsų gyvenimus, jisirgi turės prisidėti.

Troškau turėti žmogų, su kuriuo galėčiau apie visa tai pasikalbėti,

draugą, kuris išklausytų ir duotų išmintingų patarimų. Kerį ar Šoną.Net Stiveną, su kuriuo kažkodėl taip lengva kalbėtis. Mudu turėjomedaktarą Peterseną, bet tai ne tas pats.

Kol kas mes su Gideonu esame pančiojami paslapčių, kurias aptarinėti galime tik vienas su kitu ir dėl kurių esame atskirti ir vienasnuo kito priklausomi. Skriaudikai atėmė ne tik mūsų nekaltybę - at

ėmė dar ir laisvę. Net viskam seniai pasibaigus mudu vis tiek buvomeįkalinti tų kaukių, už kurių slėpėmės gyvendami. Įkalinti melagysčių, tik kitaip.

260



Bebaigiant nuvalyti veidrodį, liftas ėmė leistis su manimi viduje.Vilkėjau tik marškinėliais ir apatiniais.

- Negali būti, - sušnibždėjau, tada nusitraukiau gumines pirštines ir pamėginau susitvarkyti plaukus. Po ištisos nakties ridinėjimosi

su Gideonu atrodžiau įspūdingai susivėlusi.Durys atsivėrė ir vidun jau ketino žengti Angusas, bet pamačiusmane jo koja sustingo ore. Pasisukau stengdamasi paslėpti už manęsprie turėklo vis dar pririštą dirželį. Gideonas nukirpo jį žirklėmis,kad išlaisvintų mano riešus, bet paliko įkalčius.

- Em, labas, - tariau ir susigėdusi pasimuisčiau. Nebuvo jokio

tinkamo paaiškinimo, kodėl, Angusui spustelėjus lifto iškvietimomygtuką, aš buvau jame vos prisidengusi ir su geltonomis guminėmis pirštinėmis. Dar blogiau ~ mano lūpos nuo valandų valandastrukusių bučinių su Gideonu buvo tokios raudonos ir ištinusios, kadniekaip negalėjau paslėpti, ką veikiau visą naktį.

Blyškiai mėlynos Anguso akys džiugiai žybtelėjo.

- Labas rytas, ponia Kros.- Labas rytas, Angusai, ~ atsakiau sukaupusi visą turimą savigarbą.Jis ištiesė man pagirių „vaistus“, kurie - buvau tikra - tebuvo tik

lašelis alkoholio, sumaišytas su skystais vitaminais.- Štai.- Ačiū, - atsakiau nuoširdžiai ir su perdėtu dėkingumu už neiš

tartus klausimus.- Skambinkite, jei ko prireiks. Būsiu netoliese.- Tu pats geriausias, Angusai.Pakilau atgal į butą. Atsidarius durims išgirdau skambant namų

telefoną.Puoliau bėgti, basomis įčiuožiau į virtuvę ir čiupau ragelį tikėda

masi, kad triukšmas ne pažadino Gideono.- Klausau?- Eva, tai Arašas. Ar Krosas su tavimi?



- Taip. Man regis, dar miega. Patikrinsiu.

Pasukau koridoriumi miegamojo link.

- Juk jis neserga, ką? Jis niekada neserga.

- Viskam yra pirmas kartas.

Įkišusi nosį į miegamąjį pamačiau didingai išsitiesusį savo vyrą, jis

miegojo apsikabinęs pagalvę ir panardinęs į ją veidą. Nutipenusi ant

spintelės prie lovos palikau vaistų buteliuką, taip pat tyliai ištipenau

atgal ir uždariau miegamojo duris.

- Vis dar išlūžęs, - sukuždėjau.

“ Oho. Gerai, keičiam planą. Yra keletas dokumentų, kuriuos

jums abiem reikia pasirašyti iki ketvirtos popiet. Atsiųsiu juos su

kurjeriu. Paskambink, kai baigsite, ir atsiųsiu ką nors jų pasiimti.

" Man reikia kažką pasirašyti? Kas tai?

- Jis tau nesakė? - Arašas nusijuokė. - Na, tai aš negadinsiu staig-

menes. Pamatysi juos gavusi. Paskambink, jei kils klausimų.

Tyliai niurgztelėjau.

- Gerai. Ačiū.

Mums baigus pokalbį aš prisimerkusi įsispoksojau į miegamojo

duris koridoriaus gale. Ką Gideonas rezga? Mane vedė iš proto jo

įprotis pradėti veikti ar imtis spręsti bėdas nepasitarus su manimi.

Virtuvėje suskambo mano telefonas. Perbėgau svetainę ir pa

žvelgiau į ekraną. Nepažįstamas numeris, bet skambina tikrai iš

Niujorko.

~ Dievaži, - burbtelėjau, jausdamasi taip, lyg būčiau atidirbus visą

dieną, nors buvo dar tik kelios minutės po pusės vienuoliktos. Po

velnių, kaip Gideonas ištveria šitaip vienu kartu tampomas į visas

puses? - Klausau.

- Eva, tai vėl Krisas. Tikiuosi, tu nieko prieš - Airlandė davė man

tavo numerį.

- Ne, viskas gerai. Atleiskite, kad nepaskambinau jums anksčiau.

Nenorėjau versti jūsų jaudintis.

- Tai jam viskas gerai?

262



Priėjusi atsisėdau ant vienos iš baro kėdžių.- Ne. Naktis buvo sunki.- Skambinau jam į darbą. Man pasakė, kad šįryt jo nėra.- Mes namie. Jis vis dar miega.- Vadinasi, tikrai blogai, - tarė jis.Mano vyrą jis pažįsta. Gideonas - įpročio žmogus, jo gyvenimas

griežtai surikiuotas ir išskirstytas. Bet koks nukrypimas nuo nustatyto šablono - jau priežastis nerimauti.

- Jis susitvarkys, - patikinau. - Aš tuo pasirūpinsiu. Jam tiesiogreikia laiko.

- Ar galiu kuo nors padėti?- Jei ką nors sugalvosiu, pranešiu.- Ačiū. - Iš balso jis atrodė pavargęs ir sunerimęs. - Ačiū, kad

kalbi su manimi ir būni su juo. Norėčiau, jog viskas būtų taip, kad iraš būčiau su juo buvęs tada, kai tai nutiko. Dabar turėsiu gyventi sumintimi, kad nebuvau.

- Visi turime su tuo gyventi. Tai ne jūsų kaltė, Krisai. Žinau, kadnuo to ne lengviau, bet turite tai nuolat sau priminti, nes sugniuždy-site save. Gideonui tai nepadės.

- Tu protinga ne pagal amžių, Eva. Taip džiaugiuosi, kad jis taveturi.

- Tai man su juo pasisekė, ~ tyliai tariau. - Labai.Po pokalbio pagalvojau apie savo mamą. Matydama, ką turi iš

kęsti Gideonas, ėmiau dar labiau ją vertinti. Ji buvo su manimi, jikovėsi dėl manęs. Ji taip pat jaučia kaltę, dėl kurios pernelyg stipriai,net beprotiškai mane saugo, bet aš nesu taip sužalota kaip Gideonasir tai tik dėl jos meilės.

Paskambinau jai, ji atsiliepė po pirmo signalo,- Eva. Tu sąmoningai manęs vengei. Kaip galiu planuoti tavo ves

tuves tau nė piršto nepajudinant? Reikia priimti tiek daug sprendimų, o jei aš nuspręsiu neteisingai, tu...

- Labas, mama, - pertraukiau. - Kaip laikaisi?

265



- Nervinuosi, - tarė ji, ir aš iš prigimties alsiame jos balse išgirdau

ne pačią subtiliausią kaltinimo gaidelę. - O kaip kitaip? Viena pati

planuoju vieną iš svarbiausių tavo gyvenimo dienų, o...

- Pamaniau, galėtume susitikti šeštadienį ir viską aptarti, jei tu

rėsi laiko.

- Tikrai? - Viltingas pasitenkinimas jos balse privertė mane pa

sijusti kaltą.

- Taip, tikrai.

Manydama, kad antros vestuvės labiausiai buvo skirtos mamai,

klydau. Jos svarbios ir mudviem su Gideonu - tai bus dar viena gali

mybė patvirtinti amžiną mudviejų ryšį. Ne prieš visą pasaulį, o sau.

Jis privalo liautis stumti mane šalin, kad apgintų, o aš turiu nusto

ti. nerimauti, kad tapusi ponia Gideon Kros pradingsiu.

- Būtų puiku, Eva! Galėtume susitikti vėlyvų pusryčių su vestuvių

planuotoja. Praleisti popietę aptardamos visus variantus.

- Noriu ko nors nedidelio, mama. Intymaus. - Jai nespėjus už

ginčyti, išsakiau Gideono pasiūlymą: - Per vakarienę galėsime eiti iš

proto, bet vestuvių noriu privačių.

- Eva, žmonės įsižeis, jei bus pakviesti tik į vakarienę, bet ne į

ceremoniją!

- Man tikrai nerūpi. Išteku ne dėl jų. Išteku, nes myliu savo sva

jonių vyrą ir mudu drauge praleisime visą gyvenimą. Nenoriu, kad

dėmesys kada nuo to nukryptų.

- Mieloji... - Ji atsiduso, lyg būčiau tikra neišmanėlė. - Apie tai

plačiau galėsime pasikalbėti šeštadienį.

- Gerai. Bet persigalvoti neketinu. - Atsisukau pajutusi nugara

nuvilnijant virpulį.

Gideonas stovėjo tuoj už virtuvės slenksčio ir mane stebėjo. Buvo

užsitempęs vakarykštes sportines kelnes, po miego vis dar susivėlęs,

sunkiais vokais.

~ Turiu baigti, - tariau mamai. - Pasimatysime savaitgalį. Myliu

tave.

264



“ Ir as tave myliu, Eva. Todėl ir noriu tau tik geriausio.Baigusi padėjau telefoną ant spintelės. Nuslydau nuo kėdės ir at-

sisukau į Gideoną.- Labas rytas.- Tu ne darbe, - tarė jis kimesniu, seksualesniu nei paprastai

balsu.- Ir tu ne.- Vėluosi?~ Ne. Ir tu ne. - Priėjau prie jo ir apsivijau rankomis liemenį. Dar

buvo įšilęs nuo lovos. Mieguistas, jausmingas mano svajonių išsipildymas. - Šiandien slėpsimas namie, šaunuoli. Tik tu ir aš, su pižamomis ir atsipalaidavę.

Viena ranka apglobęs mane per klubus, kita nubraukė nuo veidoplaukus.

- Nepyksti.- O kodėl turėčiau? - Pasistiebusi pabučiavau jam į skruostą. - Ar

tu pyksti ant manęs?- Ne. ~ Jis suėmęs mano sprandą prispaudė mano skruostą prie

savojo. - Džiaugiuosi, kad tu čia.- Visada būsiu čia. Kol mirtis mus išskirs.- Planuoji vestuves.- Girdėjai, ar ne? Jei turi pageidavimų, kalbėk dabar arba nutilk

amžiams.Jis ilgai tylėjo, taip ilgai, kad pamaniau, jog tikrai nieko pridurti

ir nebenori.Pasukusi galvą pagavau jo lūpas ir trumpai meiliai pakštelėjau.- Ar matei, ką palikau tau prie lovos?- Taip, ačiū. - Jo lūpose šmėstelėjo šypsenos šešėlis.Atrodė kaip gerai išdulkintas vyras, ir tai pažadino mano mote

rišką išdidumą.- 'Tave irgi ištraukiau iš darbo, bet Arašas sakė, kad atsiųs mums

kažkokių popierių. Atsisakė man aiškinti, kas tai.



- Tikriausiai teks palaukti ir pamatyti pačiai.

Pirštų galais perbraukiau jam per antakį.

- Kaip laikaisi?

Jis gūžtelėjo vienu petimi.

- Nežinau. Dabar tiesiog jaučiuosi šūdinai.

~ Gal pakartokime tas maudynes, kurias vakar praleidai.

- Mmm, dabar jaučiuosi geriau.

Sunėrusi mudviejų pirštus ėmiau vestis jį į miegamąjį.

- Noriu būti tavo svajonių vyras, angele, - tarė jis nustebindamas

mane. - Noriu to labiau nei bet ko kito.

Atsisukau į jį:

- Jau esi.

Spoksojau į sutartį priešais, o meilės ir pasitenkinimo apsvaiginta

mano širdis lėkė šuoliais. | kambarį įėjus Gideonui - jo plaukai vis

dar buvo šlapi po mudviejų maudynių vonioje, o ilgas kojas dengė

juodos šilkinės pižamos kelnės - pakėliau akis nuo stalelio.

- Perki tą namą paplūdimyje? - paklausiau, trokšdama žodinio jo

patvirtinimo, nors įrodymą turėjau prieš nosį.

Seksualios jo lūpos išlinko.

- Mes perkame namą. Juk sutarėme, kad pirksime.

- Kalbėjomės apie tai,

Suderėtoji suma buvo stulbinama - akivaizdu, kad savininkus

įtikinti nebuvo lengva. Be to, jis paprašė jų prie namo dar pridėti

knygos Naked in Death kopiją bei pagrindinio miegamojo baldus. Jis

visada viską apgalvoja.

Gideonas įsitaisė ant sofos šalia manęs,

- O dabar imamės ir veiksmų.

- Hamptonsas būtų arčiau. Arba Konektikutas.

- Tik trumputis skrydis lėktuvu. - Jis kilstelėjo pirštais mano

smakrą ir pabučiavo. ~ Nesijaudink dėl techninių detalių, - sumur

mėjo. - Ten, paplūdimyje, buvome laimingi. Iki šiol matau tave,

26$



vaikštančiu pakrante. Pamenu* kaip bučiavau tave terasoje.,, kaippraskėčiau tave ant tos didelės baltos lovos. Atrodei kaip angelas* ota vieta man - dangus.

- Gideonai. - Atsirėmiau į jo kaktą savąja. Taip jį mylėjau. - Kurmums pasirašyti?

Jis atšlijo ir prisitraukęs sutartį susirado geltoną ženklelį „Pasirašyti čia‘. Nužvelgęs visą kavos stalelį susiraukė.

- Kur mano rašiklis?Atsistojau.- Turiu vieną rankinėje.Jis sučiupo mano riešą ir truktelėjęs pasodino atgal.- Ne. Man reikia mano rašiklio. Kur vokas* kuriame visa tai atėjo?Pastebėjau jį ant žemės tarp stalo ir sofos, kur numečiau suvokusi,

ką Arašas atsiuntė. Pakėliau jį ir pajutusi* jog jis vis dar ne tuščias,atidariau virš stalo, kad išbirtų likęs turinys. Ant stiklo barkštelėjorašalinis plunksnakotis ir nupleveno nedidelė nuotrauka.

- Na* ~ tarė jis* paėmė rašiklį ir įpaišė parašą ant punktyrinės linijos. Jam besklaidant kitus puslapius, paėmiau nuotrauką ir pajutaususpaudžiant krūtinę.

Nuotraukoje jis su tėčiu buvo paplūdimyje, tame* apie kurį manpasakojo mums viešint tame name. Gideonas gal ketverių ar pen-kerių* veidukas iš susikaupimo perkreiptas - jis padėjo tėčiui statytismėlio pilį. Džefris Krosas sėdėjo priešais sūnų, tamsius jo plaukuskedeno vandenyno vėjelis, veidas buvo išvaizdus kaip kino žvaigždės. Mūvėjo tik maudymosi trumpikėmis, ir nuogas jo kūnas labaipriminė tą, kuriuo šiandien puikavosi Gideonas.

- Oho, “ atsidusau, kaipmat nusprendusi nukopijuoti šią nuotrauką ir įrėminti po kopiją kiekviename mudviejų būste, - Tai nuostabu.

- Štai. jis pastūmė man sutartį su rašikliu ant jos. Padėjau nuotrauką ir

pakėlusi rašiklį pamačiau ant jo išgraviruotas raides DŽK.- Tu prietaringas, ar ką?

267



- Jis buvo mano tėvo.“ Aa. - Pakėliau į jį akis.- Jis viską su juo pasirašinėjo. Niekur nėjo be jo kišenėje. - Nusi

braukė nuo veido plaukus. - Tuo rašikliu jis sužlugdė mūsų pavardę.Uždėjau ranką jam ant šlaunies.- O tu tuo pačiu rašikliu ją stengiesi atkurti. Suprantu.Jis palietė pirštų galiukais mano skruostą, žvelgdamas švelniomis,

šviečiančiomis akimis.- Žinojau, kad suprasi.

2*8



15 SKYRIUS

- Pagrindinis jo ir jos kambarys - klasika..Bleiras Esąs nusi

šypsojo, ir jo rašiklis pasileido lakstyti virš didelės užrašų knygutės,

prisegtos prie segtuvo.

Pakėlęs akis ėmė žvilgsniu tyrinėti apartamentuose esantį Evos

miegamąjį, kurį įrengiau taip, kad niekuo nesiskirtų nuo žmonos

miegamojo jos bute Aukštutiniame Vestsaide.

- Kiek norite keisti? - paklausė dizaineris. - Norite pradėti nuo

balto lapo ar siekiate tiesiog paprasčiausių struktūrinių pokyčių, su

jungsiančių abu kambarius?

Leidau atsakyti Evai. Man buvo sunku dalyvauti, nes žinojau, kad

šių pokyčių nė vienas iš tiesų nenorime. Mūsų namai netrukus at

spindės tai, koks esu sumautas ir kaip dėl to kenčia mūsų santuoka.

Visos šios pratybos man it peilis pilve.

Ji dirstelėjo į mane ir paklausė:

- O koks būtų paprasčiausias būdas?

Esąs nusišypsojo, parodydamas kreivokus dantis. Buvo patrauk

lus - bent taip mane patikino Airlandė. Po įliemenuotu švarku vilkė

jo kasdieniškais marškinėliais ir plėšytais džinsais. Man jo drabužiai

visiškai nerūpėjo. Svarbiausia - talentas, kuris mane žavėjo pakanka

mai, kad pasamdyčiau įrengti tiek darbo kabinetą, tiek sukurti namų

interjerą. Bet man nepatiko, kaip jis dirsčioja į mano žmoną.

- Galėtume tiesiog perstumdyti pagrindinį vonios kambarį ir šio

je sienoje iškirsti arką - taip sujungtume abu kambarius per vonią.

- Būtent to mums ir reikia, - tarė Eva.

269



- Puiku. Tai greita ir paprasta, o statybų darbai per daug netrik

dys įprasto jūsų gyvenimo. Arba, - tęsė jis, - galėčiau parodyti jums

alternatyvų.

- Pavyzdžiui?

Jis priėjo jai prie šono, atsistojo taip arti, kad petimi net prisi

spaudė, Esąs buvo beveik tokių pat šviesių plaukų kaip Eva, ir jam

palenkus galvą prie jos vaizdas buvo pribloškiamas,

- Jei dirbtume su visų trijų miegamųjų ir pagrindinio vonios

kambario plotu, - ėmė aiškinti jis tik jai, lyg manęs čia visai nebū

tų, - galėčiau sukurti jums iš abiejų pusių simetriškus apartamentus.

Abu miegamieji būtų tokio paties dydžio su prijungtais jo ir jos kabi

netais - arba svetaine, jei norėtumėte.

- Ak. - Kurį laiką ji mąsliai kąsčiojo apatinę lūpą, - Negaliu pati

kėti, kad taip greitai tai nubraižėte.

Jis jai mirktelėjo.

- Mano šūkis yra „Greitai ir skrupulingai“. O darbą padarau taip

gerai, kad vėl nutarę ką nors keisti būtinai pagalvosite apie mane.

Stebėjau juos atsišliejęs į sieną ir sukryžiavęs rankas. Atrodė, kad

Eva nepastebi dizainerio dviprasmybių. Tik ne aš.

Suskambus namų telefonui jos galva šovė aukštyn. Ji pažvelgė į

mane,

- Spėju, tai Keris,

- Kodėl gi tau neatsiliepus, angele? - nutęsiau. - Gal tau derėtų jį

atsivesti pačiai, pasidalinti susijaudinimu.

- Taip! - Brūkštelėjusi delnu man per ranką ji išskuodė iš kamba

rio, o tas trumpas prisilietimas nuaidėjo man per kūną.

Išsitiesiau ir suteikiau dėmesį į Esą.

- Flirtavote su mano žmona.

Jis staiga įsitempė, šypsena išgaravo.

- Atleiskite. Nieko neturėjau omenyje. Tiesiog norėjau, kad pane

lė Tramel jaustųsi jaukiai.

- Dėl jos pasijaudinsiu aš. Jūs jaudinkitės dėl manęs.

270





- Turiu kai kam paskambinti. Lik, - tariau Kerint. - Pabūk su

Eva.

Jis man linktelėjo.

- Ačiū.

Išėjęs iš virtuvės kirtau svetainę.

- Tai, - pradėjo Keris, dar man nespėjus pasitraukti taip toli,

kad neišgirsčiau, - karštajam dizaineriūkščiui į akį krito tavo vyras,

mažyle,

- Tikrai ne! ~ Eva nusijuokė. - Tu beprotis.

- Dėl to nesiginčysiu, bet tas Ešas į tave vos dirstelėjo ir visą va-

karą neatitraukė akių nuo Kroso.

Purkštelėjau. Ešas išgirdo mano žodžius ir taip dar sykį įrodė, kad

nėra iš kelmo spirtas. O Keris gali tai interpretuoti kaip panorėjęs.

- Na, jei tu teisus, - tarė ji, - negaliu nesižavėti jo skoniu.

Pasukau koridoriumi į savo kabinetą, ir čia žvilgsnį tuoj prikaustė

Evos nuotraukų koliažas ant sienos.

Ji buvo vienintelis dalykas, kurio negalėjau nustumti gilyn į

smegenų kertelę. Ji visada priekyje, varomoji visų mano veiksmų

jėga.

Įsitaisiau prie stalo ir ėmiausi darbo, tikėdamasis kiek įmanoma

pasivyti, kad likusią savaitę nebūčiau visai išsiblaškęs. Prireikė laiko

įsijausti, bet tai padaręs pajutau palengvėjimą. Tikras atokvėpis

pagaliau imtis problemų, kurios sprendžiamos konkrečiai.

Neblogai pasistūmėjęs į priekį išgirdau iš svetainės riksmą, pana

šų į Evos. Stabtelėjau ir įsiklausiau. Kurį laiką buvo tylu, paskui vėl

jį išgirdau, bet šįsyk po jo suskambo ir pakeltas Kerio balsas. Priėjęs

prie durų jas atidariau.

- Galėjai su manimi pasikalbėti, Keri! - piktai rėžė žmona. - Ga

lėjai papasakoti, kas dedasi.

- Velniai rautų, žinai, kas dedasi, - atkirto jis susierzinęs ir tai

išginė mane iš kabineto.

- Nežinojau, kad vėl pjaustaisi!

272



Ėjau koridoriumi, Eva ir Keris per kelias pėdas stovėjo vienasprieš kitą koridoriuje ir rūsčiai varstė kits kitą akimis.

- Tai ne tavo reikalas, - tarė jis. Pečiai buvo pakelti, o smakraspakreiptas it ginantis. Keris dirstelėjo į mane. - Ir ne tavo.

- Neprieštarauju, - atsakiau, nors tai nebuvo visai tiesa. Kaip Keris save žaloja, man nerūpėjo, kaip tai veikė Evą - dar ir kaip.

- Mėšlas. Visiškas mėšlas. - Eva metė į mane žvilgsnį ir pasisuko,pasirengusi į pokalbį įtraukti ir mane. Paskui vėl atsisuko į Kerį: -Maniau, kad kalbiesi su daktaru Travisu.

- Kur rasti tam laiko? ™purkštelėjo jis, ranka šukuodamas plaukus nuo kaktos. - Darbas, Tatė, mėginimai išsaugoti Trejų - neturiulaiko nė miegoti!

Eva papurtė galvą.- Išsisukinėjimai.- Nemokyk manęs, mažule, - įspėjo jis. - Dabar tavo nesąmonių

man nereikia.- O, Dieve. - Ji atlošė galvą ir įsispoksojo į lubas. ~ Kokio velnio

vyrai mano gyvenime nusprendžia atsiriboti tada, kai jiems manęslabiausiai reikia?

- Negaliu atsakyti už Krosą, bet manęs tu nebepalaikai. Kaip galėdamas šturmuosi pirmyn.

Jos galva šovė žemyn.- Nesąžininga! Turi pasakyti, kai tau manęs reikia. Neskaitau pra

keiktų minčių!Pasisukau ant kulno ir palikau juos vienus. Turiu ir savo spręstinų

problemų. Kai Eva bus pasirengusi, ateis pas mane ir aš ją išklausysiu, stengdamasis pernelyg įkyriai nekišti savo nuomonės.

Žinojau, kad ji tikrai nenorės girdėti mano nuomonės, kad beKerio jai būtų geriau.

Miegančios Evos plaukuose žaidė ankstyvo ryto šviesa. Švelnios šviesios sruogos švytėjo it poliruotas auksas, lyg apšviestos iš vidaus. Jos

27 %



ranka rymojo ant pagalvės prie veido, kita saugiai slėpėsi tarp krūtų.Balta paklodė dengė ją nuo klubo iki šlaunies, įdegusios kojos tįsojoant patalų, kuriuos sujaukėme prieš užmigdami.

Nepasižymiu labai gyva vaizduote, nesu linkęs į įmantrius posakius, bet tą akimirką žmona atrodė kaip angelas, kuo ją ir laikiau.Sufokusavau fotoaparatą, norėdamas išsaugoti šį vaizdą visiemslaikams.

Tarkštelėjus fotoaparato užraktui ji sujudėjo, prasižiojo. Padariaudar kadrą, džiaugdamasis, kad nusipirkau daiktą, kuriuo gal ir pavyks deramai ją įamžinti.

Jos akys prasimerkė.- Ką darai, šaunuoli? - paklausė ji dūminiu kaip ir jos akys balsu.Padėjęs fotoaparatą ant komodos atsiguliau pas ją į lovą.- Žaviuosi tavimi.Jos lūpų kampučiai pakilo.- Kaip šiandien jautiesi?- Geriau.- Geriau yra gerai. - Ji apsivertė ir siektelėjo metinukų. Atsisukusi

į mane kvepėjo cinamonu. Lėtai nužvelgė mano veidą. - Šiandien esipasirengęs užkariauti pasaulį, ar ne?

- Daug mieliau likčiau namie su tavimi.Ji prisimerkė.- Tik šiaip tai sakai. Tau tiesiog knieti grįžti valdyti pasaulio.Pasilenkęs pabučiavau jos nosies galiuką.- Puikiai mane pažįsti.Mane vis dar stebino tai, kaip gerai ji mane perprasdavo. Netilpau

savame kailyje, nerimavau. Darbas - konkretūs mano prižiūrimųprojektų rezultatai - padės nurimti. Vis dėlto tarstelėjau:

- Ryte galėčiau dirbti namie, o popietę praleisti su tavimi.Ji papurtė galvą.- Jei nori pasikalbėti, liksiu namie. Jei ne - turiu grįžti į darbą.- Jei dirbtum su manimi, irgi galėtum dirbti iš namų.

274



- Mieliau kalbėsies apie tai? Pasirinkai šią taktiką?

Apsiverčiau ant nugaros ir užsimečiau ranką ant akių. Ji nespaudė

manęs vakar, žinojau, kad nespaus ir šiandien. Ar rytoj. Eva, kaip ir

daktaras Petersenas, kantriai lauks, kol atsiversiu. Bet žinia, kad ji

laukia, jau ir buvo pakankamas spaudimas.

- Nėra ką sakyti, - burbtelėjau. - Nutiko, kas nutiko. Dabar Kri~

sas žino. Pokalbiai po laiko nieko nepakeis,

Pajutau, kaip ji pasisuka į mane.

- Svarbu ne patys pokalbiai po laiko, o tai, ką apie juos manai.

- Nieko nemanau. Tai... mane nustebino. Nemėgstu staigmenų.

Dabar jau su tuo susitaikiau.

- Nesąmonė. - Ji išsliuogė iš lovos greičiau, nei spėjau ją pagau

ti. - Jei vis vien meluosi, geriau nė neaušink burnos.

Atsisėdau stebėdamas, kaip ji apeina lovos kojūgalį - net ir įtemp

ti pečiai neužgožė pribloškiamo jos grožio. Geismas be atvangos pul

savo kraujyje, ugningas pietietiškas jos temperamentas be jokių pa

stangų gebėdavo paversti jį nekantriu troškimu.

Girdėjau kalbant, kad mano žmona tokia pat pribloškiama kaip

ir jos motina, bet nesutikau. Monika Stenton - šalta gražuolė, suke

lianti įspūdį, kad yra nepasiekiama. Eva karšta ir geidulinga, ją gali

pasiekti, bet jos aistra tave nudegins.

Pašokau iš lovos ir pačiupau ją už rankų dar nespėjus pasiekti

vonios.

- Dabar negaliu su tavimi pyktis, - žvelgdamas į bedugnes aud

ringas akis tariau nuoširdžiai: - jei mudu nesutarsime, šios dienos

neištversiu.

- Tada neaiškink, kad su tuo susitaikei, jei vos laikaisi!

Susierzinęs suurzgiau:

- Nežinau, kaip dabar elgtis. Nesuprantu, kaip Kriso žinojimas

ką nors keičia.

Jos smakras pakilo.

- Jis jaudinasi dėl tavęs. Ar jam paskambinsi?

275



Nusukau galvą. Vien nuo minties, kad pamatysiu patėvį, susuko

skrandį.

-*Galų gale su juo pasikalbėsiu. Juk drauge turime verslą.

- Mieliau jo vengtum. Pasakyk, kodėl.

Pasitraukiau nuo jos.

- Staiga netapsime geriausiais draugais, Eva. Ir iki šiol retai ma

tydavomės, nesuprantu, kodėl tai turėtų pasikeisti.

- Ar ant jo pyksti?

“ Jėzau. Kodėl staiga mano suknistas reikalas pasidarė padėti

jam pasijusti geriau?

Man pasukus į dušą, ji nusekė iš paskos.

- Niekas nepadės jam pasijusti geriau ir nemanau, kad jis iš tavęs to tikisi. Tenori žinoti, kad grįžai į vėžes.

Kyštelėjęs ranką į kabiną atsukau vandenį.

Ji ranka palietė man nugarą.

- Gideonai... Negali tiesiog užrakinti savo jausmų skrynioje.

Nebent nori, kad pasikartotų anos nakties sprogimas. Arba dar

vienas košmaras.Vos jai paminėjus košmarus grėsmingai atsisukau.

- Pastarąsias dvi naktis ištvėrėme kuo puikiausiai!

Eva nesigūžė nuo mano įtūžio kaip kiti, o tai tik dar labiau erzi

no. Nesuskaitoma daugybė jos nuogo kūno atvaizdų veidrodžiuose

irgi nepadėjo.

- Antradienio naktį nemiegojai, - paprieštaravo ji. - O vakarbuvai toks išsekęs, kad abejoju, ar iš viso ką nors sapnavai.

Ji nežinojo, kad dalį nakties išmiegojau kitame miegamajame, o

aš neketinau to minėti.

- Ką turėčiau pasakyti?

“ Kalbame ne apie mane! Kartais padeda išsikalbėti, Gideonai.

Viską išdėsčius gali pažvelgti iš šalies.- Iš šalies? Puikiai tai sugebu. Su niekuo nesupainiosi gailesčio,

vakar sušvitusio Kriso veide. Ar tavajame! Velniai rautų, man ne

reikia gailesčio. Man nereikia prakeiktos jų kaltės.

276



Jos antakiai šovė aukštyn.- Negaliu kalbėti už Krisą, bet mano veide matei ne gailestį,

Gideonai. Gal užuojautą, nes žinau, ką jauti. Ir tikrai skausmą, nesmano Širdis sujungta su tavąja. Kai tau skauda, skauda ir man. Tauteks išmokti su tuo susitaikyti, nes myliu tave ir nesirengiu liautis.

Jos žodžiai dūrė man it peilis. Ištiesiau ranką ir įsitveriau stiklinės dušo pertvaros.

Ji atlyžo ir priėjusi apsivijo mane rankomis. Nunėręs galvą gėriau ją į save. Jos kvapą, tą jausmą. Laisvąja ranka apglėbiau josklubus, suėmiau putnų sėdmenį. Nesu tas pats vyras, koks buvau,kai susipažinome. Kai kuriais atžvilgiais esu stipresnis, kitais - silp

nesnis. Ir su tuo silpnumu susitaikyti buvo sunku. Anksčiau nejutau nieko. O dabar...

- Jis nelaiko tavęs silpnu, - sumurmėjo ji, kaip visada, puikiaimane perpratusi. Stovėjo skruostą pasidėjusi man ant širdies. -Niekas negalėtų tavęs tokiu laikyti. Po visko, ką ištvėrei... ir esi tas,kas esi. Tai ir yra stiprybė, mažuti. Ir aš tuo tikrai žaviuosi.

Pirštais čiuopiau minkštą jos kūną.- Tu šališka, - burbtelėjau. - Esi mane įsimylėjusi.- Na, žinoma. O kaip galėtų būti kitaip? Tu nuostabus ir to

bulas...Niurgztelėjau.- Tobulas man, - pasitaisė ji. - O kadangi man ir priklausai, tai

puiku.Truktelėjau ją į dušą, tiesiai po šilto vandens čiurkšle.- Jaučiu, kad tai kažką pakeitė, - pripažinau. - Tik nesuprantu

kaip.- Išsiaiškinsime tai drauge. - Ji perbraukė delnais man per pe

čius ir rankas. - Tik neatsiribok nuo manęs. Privalai liautis mane

saugojęs, ypač nuo savęs!- Negaliu tavęs įskaudinti, angele. Negaliu rizikuoti.- Nesvarbu. Jei tapsi nevaldomas, užlauŠiu tave, šaunuoli.Jei tai būtų tiesa, būtų bent menka paguoda.

277



Nusprendžiau pakeisti temą, kad išvengčiau barnio, mat jo atgarsius jausčiau visą dieną.

- Galvojau apie buto remontą.- Keiti temą.- Nes aną jau išsėmėme. Ji dar nebaigta, - pasitaisiau, - tik išsem

ta, kol atsiras naujų kintamųjų.Ji dėbtelėjo j mane.- Kodėl mane jaudina, kai pavirsti tokiu valdingu magnatu?- Tik pasakyk, jog būna ir taip, kad tavęs nejaudinu.- Dievaži, gerai būtų. Būčiau kur kas produktyvesnis padaras.

Nubraukiau šlapius plaukus jai nuo kaktos.- Ar mąstei apie tai, ko norėtum?- Bet ko, kas baigtųsi tavo kotu manyje.- Malonu žinoti. Kalbėjau apie butą.Ji gūžtelėjo pečiais, akyse užsidegė padaužiška ugnelė.- Mano atsakymas nuo to nekinta.

Tai buvo viena iš tų vietinių užkandinių, į kurias turistai nė nežvilgteli. Maža ir ne itin išvaizdi, su niekuo neišsiskiriančiu ir jaukumotikrai nesuteikiančiu plastikiniu stogeliu. Pagrindinis patiekalas čiabuvo sriuba, alkanesniems pasiūlydavo ir sumuštinių. Šaldytuve priedurų stovėjo keleto rūšių gėrimų, o senovinė kasa leisdavo atsiskai

tyti tik grynaisiais.Ne, keliautojai niekada neužsuktų j šią užkandinę, kurią įkūrė Didžiojo Obuolio „atsikąsti“ susirengę imigrantai. Keliautojai greičiausuks į filmų ar televizijos serialų išpopuliarintas vietas arba tas, kurios nusėjusios Taimso aikštę. Bet vietiniai šią rajono pažibą žinojopuikiai ir eilėmis rikiavosi prie jos durų.

Prasibroviau pro eilę į vidų, kur mažytėje salėje tebuvo keletasapdaužytų stalelių emaliuotu viršumi. Prie vieno jų sėdėjo vienišasvyras ir skaitė dienos laikraštį, o iš jo sriubos dubenėlio kilo garas.

278



Prisitraukiau kėdę priešais ir atsisėdau.Bendžaminas Klensis prabilo nepakėlęs gaivos:- Kuo galiu jums padėti, pone Krosai?- Manau, turėčiau jums padėkoti.

Jis ramiai sulankstė laikraštį, atidėjo jį į šalį ir pažvelgė man į akis.Vyrukas buvo tvirtai sudėtas, raumeningas. Tamsšviesių trumpųkaip kareivio plaukų.

~ Argi? Na, tada padėką priimu. Nors tai padariau ne dėl jūsų.- Taip ir maniau. - Nužiūrinėjau jį. - Vis dar stebi.Klensis linktelėjo.

- Ji jau gana prisikentėjo. Pasirūpinsiu, kad jai netektų kentėti darlabiau.- Nepatikite to man?- Nepakankamai gerai jus pažįstu, kad patikėčiau. Manau, kad ir

ji jus pažįsta nepakankamai gerai. Tad kurį laiką dar pastebėsiu.- Aš ją myliu. Manau, kad įrodžiau, kaip toli nueisiu ją gindamas.

Jo žvilgsnis sugriežtėjo.- Vieni žmonės turi būti nudėti kaip pasiutę šunys. Kiti turi taipadaryti. Jūsų nelaikiau nei vienu, nei kitu. Tad, mano nuomone,esate atsiskyręs.

~ Rūpinuosi tuo, kas mano,- Ak, tuo tai tikrai pasirūpinote. - Jo šypsena akių nepasiekė. - O

aš pasirūpinau viskuo, kas liko. Kol Eva su jumis laiminga, nesikišiu.Jei vieną dieną nuspręsi te, kad jos nebenorite, išsiskirkite švariai irpagarbiai. Jei bent kaip nors ją įskaudinsite, turėsite problemų, gyvasaš ar po žeme. Supratote?

Jums nereikia man grasinti, kad gerai su ja elgčiausi, bet supratau. - Eva - stipri moteris. Pakankamai stipri, kad ištvertų tai, ką

patyrė praeityje, ir kad pažadėtų man savo ateitį. Bet ji ir trapi, tikžmonės dažniausiai to nemato. Štai kodėl padaryčiau viską, kad tik jąapsaugočiau, ir, regis, Bendžaminas Klensis jaučiasi taip pat.



Palinkau pirmyn.- Evai nepatinka būti šnipinėjamai. Jei imsite kelti jai problemų,

šitaip teks susėsti dar sykį.- Ar jūs ketinate paversti tai problema?- Ne. Jei ji jus pričiups, tai ne dėl to, kad aš jai išdaviau. Tik

turėkite omenyje, kad ji visų gyvenimą dairėsi per petį ir buvo dusinama motinos. Pirmą kartą gali ramiai atsikvėpti. Neleisiu to iš

jos atimti.Klensis prisimerkė.- Tikriausiai vienas kitą supratome.Atsistūmiau nuo stalo, atsistojau ir ištiesiau ranką.- Sakyčiau, kad taip.

Dienai pasibaigus susitvarkiau stalą ir pasijutau tvirtas ir ramus.Čia, savo kabinete, prie „Cross Industries“ vairo, kontroliavau

kiekvieną smulkmeną. Niekuo neabejojau, tuo labiau savimi.Žemė po kojomis nurimo. Sutvarkiau viską, kas buvo susišiaušę

po namie praleisto trečiadienio, ir neatsilikau nuo ketvirtadieniodarbų. Nors praleidau visą dieną, darbui tai neatsiliepė.

Įėjo Skotas.- Patvirtinau jūsų rytojaus darbotvarkę. Ponia Vidai susitiks su

jumis ir panele Tramel vidudienį restorane „The Modern“.Šūdas. Pamiršau apie pietus su motina.Dirstelėjau į jį.- Ačiū, Skotai. Gero vakaro.- Ir jums, pone Krosai. Iki rytojaus.Atpalaidavęs pečius priėjau prie lango ir nužvelgiau miestą.

Prieš Evą viskas buvo lengviau. Paprasčiau. Dieną, pasinėręs į darbus, leidau sau akimirką to paprastumo pasiilgti.

Dabar, atėjus vakarui, gavau laiko pamąstyti, ir mintis apiedidžiulius pokyčius namuose, kuriuos ėmiau laikyti prieglobsčiu, man nedavė ramybės kur kas labiau, nei pripažinau žmonai.

280



Pridėjus ir spaudimą kitose mūsų santykių srityse, jaučiausi traiš

komas visų pokyčių.

Visa tai buvo verta to, kad šįryt pabudęs galėjau rasti Evą šalia,

bet tai nereiškia, kad lengva susitaikyti su jos atsiradimo mano gy

venime pasekmėmis.

- Pone Krosai.

Pasisukau išgirdęs Skoto balsą ir pamačiau jį savo kabineto

tarpduryje.

- Tu dar čia.

Jis nusišypsojo.

- Jau ėjau lauk, bet Serilė pasigavo registratūroje. Vestibiulyje

jūsų laukia Diana Džonson. Norėjau įsitikinti, ar galiu jai pranešti,

kad šiandien su jumis susitikti nebegalima.

Troškau jai atsakyti. Neturėjau kantrybės kalbėtis su žurnalis

tais, tuo labiau su buvusiomis meilužėmis.

- Lai įleidžia ją.

- Ar norite, kad likčiau?

- Ne, gali eiti. Ačiū.

Stebėjau, kaip jis išeina ir ateina Diana. Jžirgliojo į kabinetą savo

ilgomis kojomis su aukštakulniais bateliais ir pilku sijonu virš ke

lių. Ilgi tamsūs plaukai bangavo apie pečius ir įrėmino užtrauktuką,

suteikiantį šiaip jau tradicinei jos palaidinei kažko įdomaus.

Ji apakino mane šypsena ir ištiesė ranką.

- Gideonai. Ačiū, kad susitikai su manimi be išankstinio

perspėjimo.

Trumpai ir atžariai spustelėjau jai ranką.

- Spėju, kad be svarbios priežasties nebūtum varginusis čia eiti.

Tai buvo ne tik pareiškimas, bet ir įspėjimas. Mudu buvome su

darę susitarimą, bet tai ilgai nesitęs, jei ji mano galinti naudotis

mudviejų ryšiu labiau, nei jau leidau.

- Verta vien dėl vaizdo, - tarė ji ir prieš nusisukdama į langą

žvelgė į mane vos akimirksnį per ilgai.



- Atleisk, bet turiu susitikimą, tad turime susisukti greitai.- Ir aš skubu.Permetusi plaukus per petį ji priėjo prie artimiausios kėdės, at

sisėdo ir užsikėlė koją ant kojos parodydama kiek per daug sportiškos šlaunies, nei buvau linkęs pamatyti. Tada ėmė knistis didelėjerankinėje.

Išsitraukiau iš kišenės išmanųjį, dirstelėjau. į laikrodį ir paskambinau Angusui.

- Būsime pasirengę už dešimties minučių, - tariau jam atsiliepus.- Privažiuosiu.Užbaigęs skambutį, pažvelgiau į Dianą ~ nekantravau, kada gi ji

eis prie reikalo.~ Kaip Eva? - paklausė ji.- Netrukus ateis. Galėsi paklausti pati.- Ak. - Ji pažvelgė į mane, bet vieną akį slėpė plaukų banga. -

Tikriausiai turėčiau dingti, kol ji pasirodys. Manau, mūsų... istorijaverčia ją jaustis nejaukiai.

- Ji žino, koks buvau, - tariau ramiai, - žino ir tai, kad toks nebesu.Diana linktelėjo.- Žinoma, kad žino, ir žinoma, kad nesi, bet nė vienai moteriai

nepatiktų, jei po nosimi nuolat šmėžuotų jos vyro praeitis.- Tada tau teks pasirūpinti, kad taip nenutiktų.Dar vienas įspėjimas. ji išsitraukė iš rankinės ploną aplanką. Atsistojo ir priėjo prie

manęs.- O kaip kitaip. Priėmiau tavo atsiprašymą ir jį vertinu.- Gerai.- Jaudintis tau derėtų dėl Koriuos Žiru.Visa turėta mano kantrybė išgaravo.- Dėl Korinos turėtų jaudintis jos vyras, ne aš.Diana ištiesė man aplanką. Paėmęs jį atverčiau - viduje gulėjo

pranešimas spaudai.

282



Skaičiau, o mano pirštai taip stipriau spaudė popierių, kad su

glamžiau kampus.

- Ji pardavė atvirą knygą apie jūsų santykius, - be reikalo pa

sakė. - Internete oficialus leidimas pasirodo pirmadienį, devintą

ryto.

2U5



16 SKYR IUS

- Kitos poros susipažįsta, įsimyli, jų draugai šiek tiek pasikabi-

nėja, bet palaiko juos, ir jiedu kurį laiką įstrigę pirmojoje stadijoje

mėgaujasi vienas kitu. - Atsidusau ir dirstelėjau į šalimais ant sofos

sėdintį Gideoną. - O mes, regis, negalime rasti ramybės.

- Apie kokią ramybę kalbi? - paklausė daktaras Petersenas, į

mudu žvelgdamas su nuoširdžiu susidomėjimu.

Tas nuoširdumas žadino viltį. Vos tik mudviem su Gideonu at

vykus pastebėjau, kad kažkas tarp jų su Gideonu pasikeitė. Atsirado

kažkoks nerūpestingumas, atsipalaidavimas. Mažiau atsargumo.

- Vieninteliai žmonės, kurie iš tiesų nori, kad būtume kartu, yra

mano motina - ji mano, kad mudviejų meilė yra puikus priedas prie

jo milijardų - ir jo patėvis bei sesuo.

- Nemanau, kad sąžiningai elgiesi taip kalbėdama apie savo mo

tiną, - tarė daktaras Petersenas, atsilošdamas ir žvelgdamas man į

akis. “ Ji nori, kad būtum laiminga.

- Taip, na, mano mamai laimė labai glaudžiai susijusi su finansi

niu stabilumu, ko aš tiesiog nesuprantu. Jai juk niekada neteko varg

ti, tad kodėl ji taip bijo neturėti pinigų? Na, šiaip ar taaaaaip, - gūž

telėjau pečiais, - mane tiesiog dabar visi erzina. Mudu su Gideonu

puikiai sutariame, kai esame dviese. Na, kartais pykstamės, bet visa

da susitaikome. O susitaikę, regis, tampame stipresni.

- Dėl ko pykstatės?

Dar sykį dirstelėjau į Gideoną. Sėdėjo šalimais visiškai atsi

palaidavęs, o su tuo įliemenuotu kostiumu atrodė toks žavingas ir

284





- Ir taip, ir taip, - atsakiau. - Jis atsiriboja emociškai ir atsiskiriafiziškai.

Gideonas ištiesė ranką ir paėmė mano delną.- Su tavimi negaliu atsijungti. Čia ir bėda.- Tai ne bėda!Papurčiau galvą.~ Jam nereikia erdvės, - tariau daktarui Petersenui, ~ jam reikia

manęs, bet jis atsiriboja, nes bijo, kad gali mane įskaudinti.- Kaip ją įskaudintum, Gideonai?- Tai... - jis garsiai iškvėpė, - Eva turi ribą. Niekada to nepamirš

tu. Esu atsargus. Bet kartais, kai blaiviai nemąstau, galiu ją peržengti.Daktaras Petersenas atidžiai mus tyrinėjo žvilgsniu.- Kokią ribą bijai peržengti?Gideonas stipriau suspaudė mano ranką - tai buvo vienintelis

ženklas, kad jis nerimauja.- Kartais man jos reikia per stipriai. Galiu būti šiurkštus... reiklus.

Kartais prarandu tą man reikalingą savitvardą.- Kalbi apie seksualinius santykius? - Gideonui linktelėjus,

kinktelėjo ir gydytojas. - Anksčiau buvome apie tai užsiminę.Sakėte, kad mylitės ne vieną kartą per dieną, kasdien. Ar tai darnepasikeitė?

Pajutau, kaip kaista veidas.Gideonas glostė nykščiu mano ranką.- Ne.Daktaras Petersenas atidėjo savo planšetę į šalį.- Nerimauji ne veltui. Gideonai, gali būti, kad pasitelki seksą, kad

išlaikytum nuo Evos emocinį atstumą. Kai mylitės, ji nekalba, o tuneatsakinėji. Kartais net ir negalvojate, valdo jūsų kūnas, o smegenystiesiog mėgaujasi endorfinų antplūdžiu. O seksualinę prievartą patyrę asmenys, kaip Eva, priešingai, seksą dažnai naudoja emociniamryšiui užmegzti. Ar įžiūri čia problemą? Tu per seksą stengiesi atsiriboti, o Eva - suartėti.

286



- Jau sakiau, kad jokio atstumo nėra. - Gideonas palinko pirmyn

ir prisitraukė mano ranką sau į skreitą. - Tik ne su Eva.

- Tuomet pasakyk man: kai patiri emocinių sunkumų ir inicijuoji

seksą su Eva, ko tikiesi?

Kiek pasisukau, kad pažiūrėčiau į Gideoną - troškau išgirsti jo

atsakymą. Niekada nesusimąsčiau, kodėl jam taip reikia atsidurti

manyje, tikkaip. Man viskas atrodė paprasta - jam reikia, aš duodu.

Jis pažvelgė man į akis. Jas dengiantis skydas, ta kaukė, dingo. Jo

veide išvydau ilgesį, meilę.

- Ryšio, - atsakė jis. - Yra tokia akimirka... Ji atsiveria ir... aš atsi

veria, ir mudu toje akimirkoje. Kartu. Man to reikia.

- Ir tau reikia, kad tai vyktų šiurkščiai?

Gideonas pažvelgė j jį.

.Kartais. Kartais ji tramdosi. Bet aš galiu ją prie to privesti. Ji

nori, kad ją prie to privesčiau, jai to reikia, kaip ir man. Turiu spausti.

Atsargiai. Valdydamasis. Kai nesivaldau, privalau atsitraukti.

- Kaip ją spaudi? - tyliai paklausė daktaras Petersenas.

- Turiu savų būdų.

Daktaras Petersenas nukreipė dėmesį į mane.

- Ar Gideonas kada buvo nuėjęs per toli?

Papurčiau galvą.

- Ar kada jaudiniesi, kad galėtų?

- Ne.

Jis žvelgė švelniai, bet jo akis temdė rūškana.

- Turėtum, Eva. Abu turėtumėte.

Maišydama daržoves ir gabalėliais pjaustytą vištieną j ant viryklės

burbuliuojantį kario padažą išgirdau atsidarant laukujės duris. Susi

domėjusi laukiau, kas pasirodys - tikėjausi, kad Keris parėjo vienas.

- Skaniai kvepia, - tarė jis priėjęs prie pusryčių baro pažiūrėti.

Vilkėjo per dideliais baltais marškinėliais V formos iškirpte ir žals

vai rudais šortais - atrodė kietai ir kasdieniškai. Ant marškinėlių

2U7



iškirptės kabojo akiniai, dilbius puošė plačios odinės apyrankės, slepiančios siūlus primenančias žaizdas, kurias mačiau vakar.

- Ar man pakaks? - paklausė jis.- Tik tau?Nusišypsojo savo pasipūtusia šypsena, bet aplink lūpas pastebė

jau įtampą.-Jo.- Tada pakaks, jei tu pilstysi vyną.- Sutarta.Atėjęs į virtuvę dirstelėjo man per petį į puodą.- Balto ar raudono?- Čia vištiena.- Tai baito. Kur Krosas?Stebėjau jį einantį prie vyno šaldytuvo.- Su treneriu, sportuoja. Kaip tavo diena?Jis gūžtelėjo pečiais.- Šūdas, kaip visada.- Keri. - Sumažinau kaitrą ir pasisukau į jį. - Vos prieš kelias

savaites taip džiaugeisi, kad esi Niujorke ir gauni užsakymų. Dabar...dabar tu toks nelaimingas.

Jis ištraukė butelį ir gūžtelėjo dar sykį.- Štai kas būna, kai kruši, kas pakliūva.- Atleisk, kad nepalaikiau tavęs.Jis dirstelėjo į mane ieškodamas atidarytum- Bet?..Papurčiau galvą.- Jokių „bet“. Atsiprašau. Beveik visada man esant namie tu nak

vojai ne vienas, tad maniau, kad todėl daug ir nesikalbam, bet taineatleidžia manęs nuo atsakomybės dėl to, kad nepalaikiau tavęssunkiu metu.

Nunarinęs galvą Keris atsiduso.

288



- Nesąžininga man buvo vakar viską taip suversti ant tavęs. Žinau, kad Krosas irgi turi išbristi iš savo mėšlo, turi padėti ir jam.

- Tai nereiškia, kad nepalaikau tavęs. - Uždėjau ranką jam antpeties. - Pasakyk, kai tik tau manęs prireiks, ir aš ateisiu.

Jis staigiai apsisuko ir stipriai mane apkabino - net pritrūkau kvapo. Užuojauta suspaudė man širdį.

Aš irgi jį suspaudžiau viena ranka glostydama pakaušį: tamsiairudi plaukai buvo švelnūs it šilkas, pečiai tvirti it akmuo. Tikriausiaikitaip ir negali būti, juk turi išlaikyti tokią naštą. Kamuojama kaltėssuspaudžiau jį dar labiau.

~ Dieve, ~ sumurmėjo jis. - Sumoviau viską kaip reta.- Kas yra?Jis pasodino mane, tada pasisuko į butelį ir ėmėsi jį atkimšti.- Nežinau, tai hormonai ar kas, bet Tatė dabar tikra šėlstanti kalė.

Niekas jai neįtinka. Niekas nedžiugina, ypač nėštumas. Kaip tas vaikis gali išaugti normalus, kai jo tėvas esu aš, o motina - egocentrikėkaralienė, kuri jo nekenčia?

- Gal tai mergaitė, - tariau iš spintelės paduodama taures.Jėzau. Nekalbėk taip. Aš ir taip jau panikuoju. - Jis pripylė dvi

sklidinas taures, vieną pastūmė man ir pats nugurkė gerą gurkšnį. -Ir jaučiuosi šūdinai šitaip kalbėdamas apie savo vaiko motiną, bet taitiesa. Dieve padėk, tai tiesa.

- Esu tikra, tai tik hormonai. Viskas nurims, o tada ji visa nušvislaime. - Gurkštelėjau, velniškai tikėdamasi, kad mano žodžiai išsipildys, - Ar jau pasakei Trėjui?

Keris papurtė galvą.- Jis yra vienintelis sveikas dalykas mano gyvenime. Jeigu jį pra

rasiu - išprotėsiu.- Jis iki šiol su tavimi.- Ir aš turiu dėl to stengtis, Eva. Kasdien. Dar niekada taip nesi

stengiau. Ir kalbu ne apie dulkinimąsi.

2U9



- Ir nemaniau taip. - Ištraukiau iš indaplovės dvi švarias lėkštesir šaukštus. - Manau, kad esi nuostabus vyrukas ir bet kas būtų sutavimi laimingas. Esu tikra, kad ir Trejus taip mano.

- Baik. Prašau. Jis pažvelgė man į akis. ~ Stengiuosi būti nuoširdus. Man nereikia, kad kabintum makaronus.

- Ir nekabinu. Gal mano žodžiai ir lėkšti, bet tai tiesa. - Stabtelėjau priešais puodą ryžių. - Gideonas labai dažnai man nepasako

ja, kas dedasi jo galvoje. Sako, kad nori mane apsaugoti, bet iš tiesųsaugo save.

Tik ištarusi žodžius balsu iš tiesų pati tai suvokiau,- Jis bijo, kad kuo daugiau man pasakys, tuo daugiau priežasčių

turėsiu išeiti. Bet viskas priešingai, Keri. Kuo daugiau jis man nesako,tuo mažiau jo pasitikėjimo jaučiu, o tai mums kenkia. Judu su Trėju-mi kartu tiek pat, kiek ir mes su Gideonu. - Paliečiau jo ranką. - Turi

jam pasakyti. Jei jis apie kūdikį sužinos kitaip - o jis tikrai sužinos, --gali tau neatleisti.

Keris atsišliejo į spintelę - staiga ėmė atrodyti daug vyresnis irlabai pavargęs.

- Atrodo, jei tik turėčiau daugiau laiko, susitvarkyčiau su Trėjumi.- Laukimas nepadeda, - švelniai tariau, į lėkštes kraudama ry

žių. - Tu slysti atgal į duobę.- O kas man belieka? - Jo balsas iš pykčio pagriežtėjo. - Nebesi-

dulkinu su kuo pakliūva. Vienuolis knisasi dažniau nei aš.Susiraukiau nuo minties, kad Keris yra puikiausias pavyzdys to,

apie ką kalbėjo daktaras Petersenas. Mylėdamasis jis gali visiškai iš jungti smegenis ir leisti kūnui mėgautis, nors ir trumpai. Jam nebereikia galvoti ar jausti nieko, išskyrus tos akimirkos pojūčius. Šitaipadėjo jam išlaikyti sveiką protą dar tada, kai buvo dulkinamas pats,kai dar toli gražu buvo per jaunas, kad pats to norėtų,

- Turi mane, - paprieštaravau.- Mažule, myliu tave, bet tu ne visada esi tai, ko man reikia, kad

nurimčiau.

290



- Pjaustymasis ir dulkinimas visko, kas pakliūva, irgi nepadeda.Nuo to geriau tikrai nepasijusi.

- Bet kas nors juk turi padėti.Užpyliau ant jo ryžių kario troškinio ir padaviau dubenį su šaukštu.- Rūpinimasis savimi padės. Pasitikėjimas mylimais žmonėmis

irgi. Atvirumas su savimi ir su jais. Skamba paprastai, bet abu žinome, kad to trūksta. Tai vienintelis būdas, Keri.

Jis apdovanojo mane trumpa liūdna šypsena ir paėmė dubenį.- Bijau.“ Štai, - tariau švelniai ir atsakiau jam šypsena. - Šitai nuoširdu

mas. Ar padėtų, jei kalbantis su Trėjumi būčiau su tavimi?- Taip. Jausiuosi kaip mergaitė, nedrįstanti to padaryti viena,

bet - taip, padėtų.- Tada būsiu.Keris pačiupo mane iš nugaros ir apkabino pasidėjęs skruostą

man ant peties.- Tu tikrai mane visada palaikai. Myliu tave už tai.Ištiesiau ranką ir perbraukiau jam per plaukus.- Ir aš tave myliu.

Mane pažadino pakylanti antklodė, o čiužinys įdubo nuo mano lovon įsliuogiančio vyro svorio.

- Gideonai.Užsimerkusi pasisukau į jį ir giliai įkvėpiau jo odos kvapo. Ran

komis susiradau vėsią jo kūno tvirtybę, apglėbiau ir prisitraukiau artyn, kad sušildyčiau.

Jis užvaldė mano lūpas giliu, reikliu bučiniu. Jo alkis visiškai maneišbudino, o godūs prisilietimai privertė širdį plakti greičiau. Jis užsirito ant manęs, leidosi žemyn ir jo burna nudegino spenelius, pilvą, lytį.

Aiktelėjau ir išsiriečiau. Jis ėmė reikliai ir dėmesingai laižyti klitorį, skraidindamas mane vis aukščiau, rangiausi po jo liežuviu, tad jisrankomis prispaudė klubus.



Baigiau stipriai, aimanuodama. Jis nusišluostė lūpas į vidinę mano

šlaunies pusę ir pakilo - gundantis šešėlis nakties tamsoje. Apžergęs

mane stipriai įstūmė.

Per savo aimanas išgirdau, kaip jis iš malonumo vaitoja mano

vardą, ir nebepajėgiau valdytis. Sugriebiau jį už liemens, jis čiupo

paklodes. Jo klubai sukosi ir judėjo pirmyn atgal, mano gelmę glos-

lydami nuostabiu, nenuilstančiu peniu.

Pabudau, kai saulė buvo pakilusi, o lova šaliniais šalta ir tuščia.

292



17 SKYRIUS

Kitą rytą verdant Evai kavą suskambo mano telefonas. Palikęs grieti

nė! ę ant spintelės priėjau prie baro kėdės, ant kurios buvau pasikabi

nęs švarką, ir iš kišenės ištraukiau išmanųjį.

Pasiruošęs atremti skambuti atsiliepiau:

- Labas rytas, mama.

“ Gideonai. Atleisk, kad šitaip vėlai atšaukiu... - ji virpančiu balsu

įkvėpė, - bet negalėsiu atvykti pietų.

Grįžau prie kavos - jos man prireiks, jei noriu būti pasirengęs

ilgai dienai.

- Nieko tokio.

- Esu tikra, kad tau palengvėjo, - su kartėliu tarė ji.

Gurkštelėjau. Buvo tik po astuonių, bet troškau kažko stipresnio,

- Nepradėk. Jei būčiau nenorėjęs su tavimi pietauti, pats būčiau

atšaukęs.

Ji minutėlę patylėjo, tada paklausė:

- Ar pastaruoju metu matei Krisą?

Gurkštelėjau dar, žvelgdamas į koridorių, iš kur laukiau pasiro

dant Evos.

- Mačiau antradienį.

- Taip seniai? - jos balse pasigirdo baimė. Nenudžiugau dėl to,

Eva basa atskubėjo į svetainę. Vilkėjo kremine aptempta suknele,

kuri atrodė dalykiškai, nors gosliai aptempė visus jos linkius. Išrin

kau ją jai žinodamas, kad spalva pabrėš jos odos spalvą ir blyškius

plaukus.

203



Malonumas ją pamačius gyslomis nuslydo it likeris, kurio norėjausavo kavoje. Ji taip mane veikdavo - svaigindavo ir prikaustydavo.

~ Turiu eiti, - tariau. - Paskambinsiu vėliau.- Niekada nepaskambini.Padėjau savo puodelį ir pakėliau Evos.- Nežadėčiau, jei neketinčiau.įkišau telefoną į kišenę ir padaviau žmonai kavą.- Atrodai pribloškiamai, - sumurmėjau ir pasilenkęs pakštelėjau

jai į skruostą.- Kaip vyras, kuris tikina apie moteris neišmanantis nieko, pui

kiai moki jas rengti, - tarė ji ir gurkštelėjusi nužvelgė mane per puodelio kraštą.

Ji nurijo ir tyliai iš malonumo suvaitojo - labai panašius garsusleisdavo ir tada, kai įstumdavau į ją savo varpą, jau žinojau, kadkava - viena iš Evos priklausomybių.

- Dariau klaidų, bet mokausi. - Atsirėmiau į spintelę ir prisitraukiau ją sau tarp kojų. Ar ji pastebėjo, kad iš jos spintos dingo vienaVeros Vang suknelė? Išėmiau ją pastebėjęs, kiek daug ji atidengiaputnių Evos krūtų.

Ji iškėlė puodelį.Ačiū už Šitą.

- Su malonumu. - Palytėjau pirštų galiukais jos skruostą. - Turiusu tavimi apie kai ką pasikalbėti.

- O? Kas yra, šaunuoli?- Ar vis dar gauni „Google“ naujienlaiškius apie mane?Jis įsižiūrėjo į puodelį.- Ar dabar turėčiau prieštarauti, kad be rimtų kaltinimų kratos

negalimos?- Neprireiks. - Palaukiau, kol ji pakėlė akis. - Korina pardavė

knygą apie mūsų su ja drauge praleistą laiką.“Ką? - jos akys iš blyškiai pilkų virto plieninėmis.Suėmiau jos sprandą ir nykščiu paglosčiau per šėlstantį pulsą.

294



- Iš to, ką skaičiau spaudos pranešime, supratau, kad tuo melu ji

rašė dienoraštį. Paviešino ir asmeniškų nuotraukų.

- Kodėl? Kam ji parduoda tokius dalykus, kad žmonės juose

kapstytųsi?

Puodelis jos rankoje virpėjo, tad paėmiau jį ir padėjau atgal ant

spintelės.

- Vargu ar ji pati žino kodėl.

- Ar gali tai sustabdyti?

- Ne. Bet jei ji meluos, o aš galėsiu tai įrodyti, galima bus dėl to

leistis.

- Bet tik po to, kai knyga bus išleista. - Ji pasidėjo delnus man

ant krūtinės. - Ji žino, kad turėsi ją perskaityti. Turėsi pamatyti visas

nuotraukas ir perskaityti, kaip ji tave myli. Skaitysi apie tai, ką darei

anuomet ir ko dabar nė neprisimeni.

- Ir tai bus nesvarbu. - Prispaudžiau lūpas jai prie kaktos. - Nie

kada jos nemylėjau, tik ne taip, kaip myliu tave. Prisiminimai apie tą

metą tikrai neprivers manęs panorėti būti su ja, o ne su tavimi.

- Ji tavęs nespaudė, - sušnibždėjo ji. - Ne taip, kaip aš.

Kalbėjau įsirėmęs į ją, nes norėjau įspausti žodžius jai į galvą taip,

kad ji jais nebeabejotų.

- Bet ji ir neprivertė manęs degti. Neprivertė manęs alkti ir viltis,

ir svajoti, kaip tu. Nėra ką lyginti, angele, nėra kur grįžti. Niekada to

nenorėčiau.

Ji užmerkė dailiąsias akis. Atsirėmė į mane.

- Smūgiai vis nesiliauja, ar ne?

Pažvelgiau jai virš galvos į langą, už kurio laukė pasaulis.

- Lai ir nesiliauja.

Ji sunkiai iškvėpė,

- Taip, lai ir nesiliauja.

Įžengęs į „Tableau One“ tučtuojau pastebėjau Arnoldą. Su neprie

kaištingai baltu šefo švarku ir juodomis kelnėmis jis stovėjo prie

299



nedidelio stalelio dviem ir kalbėjosi su moterimi, su kuria susitiktiir atėjau.

Man artėjant ji atsisuko, ir ilgi jos plaukai nuslydo nuo peties. Mėlynos akys mane pamačius trumpai nušvito, bet netrukus ta šviesaužgeso. Šypsena, kuria pasisveikino, buvo vėsi ir šiek tiek pasipūtusi.

- Labas, Korina. - Pasveikinau ją linktelėjęs ir spustelėjau rankąArnoldui.

Restoranas, kuriam jis vadovavo ir kurį aš rėmiau, buvo pilnaspietautojų, įvairiausių pokalbių dūzgimo pakako užgožti instrumentinei itališkai muzikai, besiliejančiai iš paslėptų kolonėlių.

Arnoldas atsiprašė, atsisveikindamas pakėlė Korinos ranką prielūpų ir išėjo į virtuvę. Prieš nueidamas dirstelėjo į mane - supratau,kad pasikalbėsime vėliau.

Atsisėdau priešais Koriną.- Ačiū, kad radai laiko su manimi pasimatyti.- Tavo kvietimas mane maloniai nustebino.- Nemanau, kad tai buvo staigmena, - Atsilošiau, gerdamas į save

švelnią Korinos šneką. Gerklinis Evos balsas žadino giliai slypinčiusgeidulius, o Korinos - ramino.

Ji nusišypsojo plačiau ir nubraukė nematomą trupinį nuo giliosraudonos suknelės iškirptės.

- Na, ne, nebuvo.Suerzintas jos žaidimo kalbėjau atžariai.- Ką darai? Savo privatumą vertini taip pat, kaip ir aš savąjį.Korinos lūpos virto plona linija.- Pamaniau tą patį, kai pirmą sykį pamačiau tą vaizdo įrašą, ku

riame judu su Eva pykstalės parke. Sakai, kad tavęs nepažįstu, bet tainetiesa - esant normalioms aplinkybėms niekada neleistum, kad potavo asmeninį gyvenimą šitaip kapstytus* žurnalistai.

- O kas yra normalu? - atkirtau jai negalėdamas paneigti, kadsu Eva esu kitas žmogus, Niekada nepasiduodavau moterims, kurios bandydavo mane tikėdamosi kokio nors kilnaus poelgio. Jei jos

296



pakankamai agresyviai manęs siekdavo, atsiduodavau vienai nakčiai.O Evos visada siekiau aš.

- Būtent tai ir noriu pasakyti - tu neatsimeni. Nes esi paniręs įaistringą romaną ir nieko be jo nematai.

- Be jo nieko ir nėra, Korina. Būsiu su ja iki mirties.Ji atsiduso.- Dabar taip manai, bet audringi santykiai ilgai nesitęsia, Gide-

onai. Jie sudega. Tau patinka tvarka ir ramybė, o su ja to negausi.Niekada. Kažkur giliai viduje ir pats tai supranti.

jos žodžiai pataikė j taikinį. Pati to nenutuokdama ji išreiškėmano mintis.

Prie mūsų stalelio priėjo padavėjas. Korina užsisakė salotų, ašgėrimą - dvigubą,

- Tai dienoraštį pardavei... kodėl? - paklausiau padavėjui nuė jus. - Kad man atsilygintum? Įskaudintum Evą?

- Ne. Noriu, kad prisimintum.- Tai ne pats geriausias būdas.- O koks geriausias?Žvelgiau jai į akis.- Viskas baigta, Korina. Paviešinusi mudviejų prisiminimus to

nepakeisi.- Gal ir ne, - nusileido ji. Kalbėjo taip liūdnai, kad pajutau ap

maudo dūrį. - Bet tu sakei, kad niekada manęs nemylėjai. Noriu bentįrodyti, kad klysti. Aš suteikiau tau ramybę. Pasitenkinimą. Su manimi buvai laimingas. Nematau tavyje tos ramybės, kai esi su ja. Negaliman meluoti, kad ją jauti.

- Visi tavo pasakyti žodžiai išduoda, kad tau nerūpi, ar galiausiaipasirinksiu tave. Bet jei palieki Žiru, gal tau rūpi pinigai. Kiek jie tausumokėjo, kad parduotum savo „meilę“?

Ji kilstelėjo smakrą.- Knygą parašiau ne dėl to.- Tiesiog nori būti tikra, kad neliksiu su Eva.

2 97



“ Tik noriu, kad būtum laimingas, Gideonai. O nuo tada, kai jąsutikai, tikrai toks nebuvai.

Kaip Eva sureaguos į knygą ją perskaičiusi? Spėjau, ne geriau, neiaš reagavau į „Auksinę“

Korina nuleido akis prie mano kairės rankos, gulinčios ant stalo.- Padovanojai Evai savo motinos sužadėtuvių žiedą.- Jis jau seniai jai nebepriklausė.Ji gurkštelėjo vyno, kuris jau stovėjo ant stalo dar prieš man

ateinant.- Ar jį turėjai, kai buvome kartu?- Taip.Ji krūptelėjo.“ Gali sau kartoti, kad mudu su Eva nesuderinami, - tariau įsi

tempęs, - kad mes tik riejamės ir dulkinamės, kad nieko gilesnionėra. Bet tiesa ta, kad ji - antroji mano pusė, o tavo elgesys ją įskaudins, taip įskaudindamas ir mane. Išpirksiu tavo leidybos sutartį, jeinebeskelbsi knygos.

Ji ilgai į mane žvelgė.- AŠ... aš negaliu, Gideonai.- Pasakyk kodėl.- Prašai manęs tave paleisti. Tik taip galiu tai padaryti.Palinkau į priekį.- Prašau tavęs, Korina, jei ką nors man jauti, nedaryk to.- Gideonai...- Jei ne, gražius prisiminimus paversi į kažką, ko neapkęsiu.Mėlynose jos akyse sublizgo ašaros.- Man labai gaila.Atsistūmiau nuo stalo ir atsistojau.- Tikrai gailėsiesi.Nusisukau ir išėjęs iš restorano pasukau prie laukiančio „Bentley“

Angusas atidarė man dureles ir pažvelgė į didžiulę „Tableau One“vitriną.

298



- Po velnių. - įsliuogiau į galą. - Prakeiktas šūdas!It vorai iš šešėlių lindo žmonės, manantys, kad vienaip ar kitaip

juos nuskriaudžiau, - juos visus viliojo mano gyvenime atsiradusi Eva.Ji - mano didžiausia silpnybė ir man nelabai sekėsi to slėpti. Pa

mažu tai ėmė virsti problema, kurią privalau suvaldyti. Kristoferis,Enė, Landonas, Korina... ir tai tik pradžia. Yra ir kitų, kurie griežia antmanęs dantį. O tų, kurie vis dar pyksta ant mano tėvo, dar daugiau.

Jau seniai kviečiau juos visus išlįsti - iššūkiai man prie širdies. Betdabar visi. tie niekšai mane puola per mano žmoną. Visi drauge. Taimane plėšė į skutelius. Jei nebūsiu nuolat pasirengęs gintis, jei nebūsiu visiškai susikaupęs, Eva liks atvira ir pažeidžiama.

Kad ir ką daryčiau, privalau to išvengti.

- Vis tiek noriu tave šįvakar pamatyti, - gundantis Evos balsas itdūmai vinguriavo iš ragelio.

- Be jokių abejonių, - tariau jai atsilošęs kėdėje. Už lango žemaidanguje kabojo saulė. Darbo diena baigėsi. Kažkur beprotiškos savaitės tėkmėje rugpjūtis užleido vietą rugsėjui. - Tu susitvarkyk suKeriu, aš susėsiu su Arnoldu, o baigę drauge pradėsime savaitgalį.

- Dieve, si savaitė tiesiog skriste praskrido. Man reikia pasportuoti. Praleidau per daug dienų.

- Pasisparinkim rytoj.Ji nusijuokė.- Kurgi ne.- Nejuokauju. - įsivaizdavau Evą su sportine liemenėle ir ap

temptomis kelnėmis ir susidomėjęs mano pimpis kelnėse sujudo.- Negaliu su tavimi muštis! - paprieštaravo ji.- Žinoma, gali.- Tu per daug žinai. Esi pernelyg įgudęs.- Patikrinkime tuos tavo savigynos įgūdžius, angele. - Visai neti

kėtai į galvą šovusi mintis dabar pasirodė išties šauni. - Noriu žinoti,kad apsigintum tuo labai neįtikėtinu atveju, jei to prireiks.

299



Jai to niekada neprireiks, bet man ramiau žinoti, kad ji gali pasprukti nuo grėsmės.

- Rytoj turiu vestuvinių reikalų, bet pagalvosiu apie tai, - tarė ji. - Luktelk.

Išgirdau atsidarant automobilio dureles, ir Eva pasisveikinosu durininku. Jai pasisveikinus ir su registratoriumi išgirdau liftodzingtelėjimą.

- Žinai... - ji atsiduso, - vaidinu drąsią su Keriu, bet iš tiesų labainerimauju dėl to, kaip baigsis pokalbis su Trėjumi Jei jis išeis, manau, Keris gali visai sužlugti.

-- Jis daug nori, - įspėjau ją ir išgirdau pakylant liftą. - Keris tiesiog jam pareiškia, kad yra susidėjęs su nėščia moterimi, kurios pamesti neplanuoja. Ne, pamiršk. Jis sako, kad Trejus bus antroje vieto

je. Neįsivaizduoju, kaip tai galėtų baigtis gerai.- Žinau.- Visą vakarą šalia turėsiu telefoną. Skambink, jei manęs prireiks.- Man tavęs visada reikia. Jau esu namie, tad turiu eiti. Pasimaty

sime vėliau. Myliu tave.Ar tie žodžiai visada šitaip atims man amą?Baigus kalbėti iš už kampo pasirodė pažįstama figūra. Atsistojau

Markui Garičiui priėjus prie atvirų mano kabineto durų ir ištiesęsranką pasitikau jį pusiaukelėje.

- Markai, ačiū, kad radai laiko.Jis nusišypsojo ir užtikrintai spustelėjo man ranką.~ Tai aš esu dėkingas, pone Krosai. Šiame mieste - greičiau, šiame

pasaulyje - yra labai daug žmonių, kurie atiduotų bet ką, kad atsidurtų mano vietoje.

- Prašau vadinti mane Gideonu. - Mostelėjau link sėdimosios erdvės. - Kaip Stivenas?

- Jis laikosi puikiai, ačiū. Pradedu manyti, kad tikrasis jo pašaukimas yra būti vestuvių planuotoju.

Nusišypsojau.

300



- Eva rengiasi tuo užsiimti šį savaitgalį.

Atsisegęs švarką Markas truktelėjo kelnes ir atsisėdo ant sofos.

Pilkas kostiumas gražiai kontrastavo su tamsia jo oda ir dryžuotu

kaklaraiščiu - jis atrodė it kylantis miesto profesionalas.

- Jeigu jai bus bent perpus tiek smagu kaip Stivenui, - tarė jis, -

tai bus džiugiausias metas jos gyvenime.

- Tikėkimės, ji pernelyg neįsismagins, - nutęsiau aš ir likau sto

vėti. - Norėčiau baigti planus ir imtis vestuvių.

Markas nusijuokė.

- Gal ko išgertum? - paklausiau.

- Nieko, ačiū.

- Gerai. Pasistengsiu tavęs negaišinti. - Prisėdau. - Pakviečiau

tave susitikti po darbo, nes būtų nederama siūlyti tau vietą „Cross

Industries1', kol sėdi „Waters Field & Leaman“ kabinete.

Jo antakiai šovė aukštyn.

Kelias sekundes tylėjau, leisdamas jam susivokti.

- „Cross Industries“ priklauso daugybė tarptautinių įmonių,

daugiausia nekilnojamojo turto, pramogų ir prabangos prekių sfero

se - turime ir tokių produktų, kuriuos rengiamės paversti prabangos

prekėmis.

- Kaip „Kingsman Vodka“

- Būtent. Dažniausiai reklamos ir rinkodaros kampanijos deri

namos pirmajame aukšte, bet prekių ženklai ar siunčiamų žinučių

pakeitimai apsvarstomi čia. Dėl mano jau minėtos įvairovės nuolat

vertiname naujas prekės ženklo kūrimo ar stiprinimo strategijas. Tu

mums būtum naudingas,

~ Oho. - Markas pasitrynė delnais kelius. - Nežinau, ko tikėjausi,

bet tikrai ne šito.

- Pradžioje mokėsiu tau dvigubai daugiau, nei gauni dabar.

- Velniškas pasiūlymas.

- Aš nesu pratęs prie žodžio „ne“.

Jis išsišiepė.



- Abejoju, kad dažnai jį girdi. Tikriausiai tai reiškia, kad Eva išei

na iš „VVaters Field & Leaman“?

- Ji dar nenusprendė.

- Ne? - jo antakiai vėl pakilo. - Jei aš išeisiu, ji neteks darbo.

- Ir, žinoma, gaus jį čia.

Stengiausi atsakinėti kuo trumpiau ir paslaptingiau. Norėjau su

juo bendradarbiauti, o ne atsakinėti į klausimus, į kuriuos atsakymai

jam gali nepatikti.

- Ji laukia, kol aš sutiksiu, ir todėl pati nieko nesprendžia?

- Tavo sprendimas paskatintų jos sprendimą.

Markas perbraukė ranka per kaklaraištį.

- Aš pamalonintas ir sujaudintas, bet...

- Suprantu, kad tokio pokyčio neplanavai, - sklandžiai įsiter

piau. - Tau patinka tavo darbas, jautiesi saugus. Todėl esu pasiruošęs

užtikrinti tau darbo vietą - kartu su neblogais priedais bei kasmet

augančiu užmokesčiu - ateinančius trejus metus, jei tik nebus netin

kamų tavo paties poelgių.

Pasilenkiau pirmyn ir uždėjau pirštus ant aplanko, kurį Skotas

buvo palikęs ant stalo. Pastūmiau jį Marko link.

- Visa informacija smulkiai surašyta čia. Nusinešk namo, aptark

su Stivenu, o pirmadienį pranešk, ką nusprendei.

- Pirmadienį?

Atsistojau.

- Spėju, kad „VVaters Field & Leaman“ norėsi pranešti iš anksto, ir

tam neprieštarauju, bet noriu tavo sutikimą gauti kuo greičiau.

Jis paėmė aplanką ir pakilo.

- Kas, jei man kils klausimų?

- Paskambink man. Mano vizitinė kortelė aplanke. - Dirstelėjau į

laikrodį ant riešo. - Atleisk. Turiu dar vieną susitikimą.

-- Ak, taip, žinoma. - Markas paspaudė ištiestą mano ranką. -

Atsiprašau. Viskas nutiko taip greitai, kad nespėjau susigaudyti.

302





“ Aistringi bučiniai gatvėse, dar aistringesnį barniai parkuose. -Jis apmaudžiai šyptelėjo. - Kaip ten sakoma? Atlapaširdis?

- Atvėriau duris, ir dabar visi nori pro jas įeiti. Ji - tiesiausiaskelias mane sumauti ir visi tai žino.

- Ir Eretas Kleinas?- Jis problemų nebekelia.Arnoldas nužiūrinėjo mane ir tikriausiai pamatė tai, ko ieškojo.

Linktelėjo.- Džiaugiuosi, bičiuli.- Ir aš. - Atsigėriau dar gurkšnį. - Kas naujo tavo gyvenime?Jis nerūpestingai numojo į mano klausimą ir jo žvilgsnis nuklydo

tolyn į moteris šalimais, linguojančias pagal Lanos Del Rei melodiją.- Restoranui, kaip žinai, sekasi gerai.- Taip, labai džiaugiuosi. Pelnas viršijo prognozes visais įmano

mais būdais.“ Šią savaitę filmavome reklaminius filmukus. Kai „Food

Network“ pradės transliuoti juos ir naujus epizodus, turėtume sulaukti neblogo lankytojų pagausėjimo.

- Visada galėsiu sakyti, kad pažinojau tave, kai dar buvai paprastas žmogus.

Jis nusijuokė, aš iškėliau taurę tostui ir susidaužėme.Grįžome į vėžes - dėl to bent šiek tiek aprimo mano nerimas.

Arnoldu nesiklioviau taip, kaip savo draugais ar Keriu kliovėsi Eva,bet man jis vis vien buvo svarbus. Mano gyvenime nebuvo tiek daugartimų žmonių. Atgavęs tą ritmą, kurį mudu kurį laiką buvome praradę, pasijutau it laimėjęs svarbų mūšį, nors visa savaitė regėjosi kaipvienas didžiulis pralaimimas karas.

304





Ranka įsimečiau į burną dar vieną mini keksiuką, o mama tvarkingai pasmeigė šakute vieną iš monetos dydžio pyragaičių.

- Kokių gėlių labiau norėtumėte? - paklausė Kristina, ištiesusi irvėl sukryžiavusi savo ilgas kavos spalvos kojas. Ji avėjo elegantiškais,bet seksualiais Džimio Ču bateliais, vilkėjo vintažine ir klasikine Dianos fon Fiurstenberg suknele. Tamsūs iki pečių plaukai buvo susukti standžiomis garbanomis, puikiai pabrėžiančiomis siaurą veidą, oblyškiai rausvas blizgis dailino putnias plačias lūpas.

Ji atrodė griežtai ir nuostabiai ir man patiko iš pirmo žvilgsnio.- Raudonų, - tariau, nusivalydama glaistą nuo lūpų kampučio. -

Bet kokių raudonų.- Raudonų? - mama užjaučiamai papurtė galvą. - Kaip rėš akį, Eva.

Juk tai pirmosios tavo vestuvės. Rinkis baltas, kremines ir auksines.Įsispoksojau į ją.- O kiek dar vestuvių, tavo manymu, rengsiu?- Ne tą turėjau omenyje. Tu pirmą sykį nuotaka.- Juk nesirengiu vilkėti raudonos suknelės, - paprieštaravau. -

Tiesiog sakau, kad pagrindiniai akcentai turėtų būti raudoni.~ Neįsivaizduoju, kaip tai atrodys, brangioji. O juk surengiau pa

kankamai vestuvių, kad žinočiau.Kaip vestuves planuodavo mama, prisiminiau iki šiol - kiekvie

nos buvo ištaigingesnės ir įsimintinesnės nei prieš tai buvusios. Nieko perdėta, viskas skoninga. Gražios vestuvės, jaunatviška ir gražinuotaka. Tikėjausi senti bent perpus taip stilingai, nes Gideonas laikui bėgant darysis tik žavesnis. Jis vienas iš tų vyrų.

- Leisk tau parodyti, kaip gali atrodyti raudona, Monika, - tarėKristina, iš rankinės išsitraukusi odinį aplanką. - Raudona gali būtinuostabi spalva, ypač vestuvėms vakare. Svarbiausia, kad tiek ceremonija, tiek šventė atitiktų nuotaką ir jaunikį. Kad diena išties būtųįsimintina, svarbu vizualiai perteikti jų stilių, istoriją ir ateities viziją.

Mama paėmė jai ištiestą aplanką ir dirstelėjo į nuotraukų koliažąatverstame puslapyje.

30*



~ Eva... tu tikriausiai juokauji.Mečiau dėkingumo kupiną žvilgsnį Kristinai už tai, kad mane

palaiko, ypač dėl to, kad dirbti ji pradėjo tikėdamasi, kad sąskaitąsumokės mano mama. Žinoma, tai, kad išteku už Gideono Kroso, irgi turėjo prisidėti. Ateityje ji dėl to tikrai pritrauks naujųklientų.

- Esu tikra, kad rasime kompromisą, mama. - Bent tikėjausi, kadrasime. Dar nepasakiau didžiausios staigmenos.

- Ar įsivaizduojame biudžetą? ~ paklausė Kristina.Ir štai...

Žiūrėdama, kaip mama lėtai žiojasi, supanikavau ir širdis nusiritoį kulnis.

- Penkiasdešimt tūkstančių už pačią ceremoniją, - leptelėjau. ~Minus suknelės kaina.

Abi moterys atsisuko į mane plačiomis akimis.Mama netikėdama nusijuokė, o jos ranka pakilo iki deimantinio

„Cartier“ pakabuko tarp krūtų.- Dievaži, Eva. Nieko sau laiką išsirinkai juokams!- Už vestuves moka tėtis, mama, - mano balsas vėl skambėjo nor

maliai - baisiausia akimirka praėjo.Ji sumirksėjo, ir mėlynos jos akys tik trumpiausią akimirką su

švelnėjo. Paskui žandikaulis įsitempė.- Vien tavo suknelė kainuos daugiau. Gėlės, vieta...- Tuoksimės paplūdimyje, - pasakiau minčiai ką tik šovus į gal

vą. - Šiaurės Karolinos salose. Name, kurį ką tik nusipirkome suGideonu. Gėlių reikės tik tiek, kad užtektų vestuvių dalyviams.

“ Tu nesupranti. - Mama dirstelėjo į Kristiną užtarimo. - Taiptikrai nieko neišeis. Nieko nesuvaldytum.

Vadinasi, nesuvaldytų ji.

- Nenuspėjamas oras, - tęsė ji, - visur smėlis... Be to, jei prašysime visų vykti taip toli iš miesto, didėja tikimybė, kad daug kas neatvyks. O kur visi nakvotų?



- Kas tie visi? Jau sakiau, ceremonija bus mažytė, tik draugai ir

šeima. Gideonas pasirūpins kelione. Esu tikra, kad su malonumu

perims ir nakvynės reikalus.

- Ir aš galiu padėti, - tarė Kristina.

“ Neskatink jos! - neištvėrė mama.

- Nebūk nemandagi! - atkirtau. - Manau, pamiršti, kad tai mano

vestuvės. Ne viešųjų ryšių akcija.

Mama giliai, raminamai įkvėpė.

- Eva, manau, kad tavo noras šitaip įtikti tėvui yra labai mielas,

bet jis nesupranta, kokią naštą užkrauna tau ant pečių to prašyda

mas. Net jei aš prisidėčiau lygiai tiek pat, to nepakaktų...

-• To gana. - Sunėriau rankas skreite ir nepatogiai prispaudžiau

žiedus prie pirštų kaulo. - Ir tai ne našta.

- Tu įžeisi daug žmonių. Privalai suprasti, kad vyrui, užimančiam

Gideono poziciją, reikia pasinaudoti kiekviena galimybe sustiprinti

savo ryšius. Jis norės...

- ...susituokti slapčia, - išrėžiau suerzinta tokio pažįstamo mu

dviejų požiūrių skirtumo. - Jei darytume taip, kaip nori jis, pabėgtu

me kur nors ir susituoktume atokiame paplūdimyje su keliais liudi

ninkais pribloškiamų vaizdų apsupty

- Jis gal ir sako...

- Ne, mama. Patikėk manimi. Jisbūtent taip ir pasielgtų.

- Em, gal galėčiau įsiterpti. - Kristina palinko į priekį. - Galime

tai suorganizuoti, Monika, Daugelio žvaigždžių vestuvės būna priva

čios. Ribotas biudžetas neleis nukrypti nuo smulkmenų. Ir jei Gide

onas ir Eva sutiks, galime sutarti, kad keletas nuotraukų būtų par

duota paskalų žurnalams, o pelnas paskirtas labdaros organizacijai

- O, gera mintis! - tariau aš ir iškart susimąsčiau, kaip tai suderin

ti su išskirtiniu 48 valandų sandėriu, kurį Gideonas pasiūlė Dianai.

Mama atrodė labai nusiminusi.

- Svajojau apie tavo vestuves nuo pat tavo gimimo, - tyliai tarė. -

Visada norėjau, kad tuoktumeisi kaip princesė.

308



- Mama. - Paėmiau ją už rankos. - Po ceremonijos gali planuo

ti ką tik panorėsi, gerai? Bet ką. Atsisakyk raudonos, sukviesk visą

pasaulį - nesvarbu. O vestuvės, na... argi negana to, kad radau savo

princą?

Ji suspaudė mano ranką ir pakėlė į mane ašaromis žvilgančias

mėlynas akis.

- Taip, tikriausiai to turės pakakti.

Vos įsėdus į mersedeso galą suskambo telefonas. Išsitraukusi jį iš

rankinės ekrane pamačiau Trėjaus vardą. Susuko skrandį.

Negalėjau išmesti iš galvos vakarykščio sugniužusio jo veido.

Likau pasislėpusi virtuvėje, o Keris susėdo su Trėjumi svetainėje ir

papasakojo jam apie Tatjaną ir kūdikį. Kyštelėjau į orkaitę troškinį,

prisėdau prie baro su planšete ir Kerio matymo lauke skaičiau kny

gą. Net ir iš Trėjaus profilio buvo matyti, kaip sunku jam klausyti

naujienų.

Bet jis vis vien liko vakarienės ir nakvojo, tad tikėjausi, kad galų

gale viskas išsispręs. Jis bent neišėjo iškart.

- Labas, Trėjau, - atsiliepiau. - Kaip tu?

- Sveika, Eva. - Jis sunkiai atsiduso. - Nebežinau, kaip aš. Kaip tu?

- Na, aš kaip tik išėjau iš mamos namų - ištisas valandas aptari

nėjome vestuves. Nebuvo taip blogai, kaip galėjo būti, bet galėjo būti

ir geriau. Na, bet su mano mama visada taip.

- Ak... na, tu ir taip turi daug rūpesčių. Atleisk, kad tave trukdau.

- Trėjau. Viskas gerai. Džiaugiuosi, kad paskambinai. Jei nori pa

sikalbėti, klausau.

- Gal galėtume susitikti? Kada tik tau patogiau?

- Gal dabar?

- Tikrai? Aš gatvės mugėje Vestsaide. Sesuo atsitempė, o aš tikrai

netikusi draugija. Prieš kelias minutes ji mane paliko, tad svarsčiau,

ką, po velnių, čia veikiu.

- Galiu atvažiuoti.

3509



- Aš tarp Aštuoniasdešimt pirmosios ir Aštuoniasdešimt trečiosios, netoli Amsterdamo aveniu. Čia pilna žmonių, tarp kitko.

- Gerai, laikykis. Pasimatysime po kelių minučių.- Ačiū, Eva.Baigiau pokalbį ir užpakalinio vaizdo veidrodėlyje sugavau Rau-

lio žvilgsnį.- Amsterdamo ir Aštuoniasdešimt antrosios sankryža. Kuo arčiau.Jis linktelėjo.- Ačiū.Jam pasukus už kampo, pažvelgiau pro langą žavėdamasi miestu

saulėtą šeštadienio popietę.Manhatanas savaitgaliais sulėtėdavo, drabužiai tapdavo kas

dieniškesni, padaugėdavo gatvės maisto vežimėlių. Vasarinėmissuknelėmis ir sandalais pasipuošusios moterys neskubėdamos nu-žiūrinėjo vitrinas, grupelėmis vaikštinėjo vyrai su šortais ir marškinėliais, žavėjosi moterimis ir aptarinėjo tai, ką paprastai aptarinėjavyrai. Pririšti už pavadėlių išdidžiai tapeno įvairių dydžių šunys,vežimėliuose spardėsi ar snaudė vaikai. Pro šalį praėjo už rankų susikibusi pagyvenusi porelė, po šitiekos metų drauge vis dar vienaskitu susižavėję.

Skambinau Gideonui dar nesupratusi, kad tai darau.- Angele, - atsiliepė jis. - Ar tu pakeliui namo?- Ne visai. Su mama baigiau, bet dabar važiuoju susitikti su

Trėjumi.- Kiek užtruksi?- Nesu tikra. Manau, ne daugiau kaip valandą. Dieve, tikiuosi, jis

nepasakys man, kad su Keriu viskas baigta.- Kaip sekėsi, su mama?- Pasakiau jai, kad tuoksimas paplūdimyje prie namo salose. -

Patylėjau. - Atleisk. Reikėjo pirma pasitarti su tavimi.- Manau, tai puiki mintis. - Kimus jo balsas pakito - supratau,

kad jis sujaudintas.

310



- Ji manęs paklausė, kaip ketiname visus sutalpinti. Kažkaip užkroviau tai tau ir vestuvių planuotojai.

- Viskas gerai. Ką nors sugalvosime.Meilė pasklido mano gyslomis it šilumos banga.- Ačiū.- Tai didžiausi sunkumai jau praeity, - tarė jis, kaip visada, pui

kiai viską supratęs.- Na, dar nežinau. Ji visa apsiašarojo. Žinai, tiek svajojo, o dabar

tos svajonės neišsipildys. Tikiuosi, pamirš ir susitaikys.- O kaip jos šeima? Nekalbėjome apie tai, kaip suorganizuosime

jų atvykimą.Gūžtelėjau pečiais, bet prisiminiau, kad jis manęs nemato.- Jų niekas nekvietė. Apie juos žinau tik tiek, kiek radau per „Go-

oglewpaiešką. Jie mamos išsižadėjo;’kai ji ėmė lauktis manęs, tadmano gyvenime niekada nedalyvavo.

- Na, gerai, - tarė jis ramiai. ~ Namie turiu tau staigmeną.- Ak? - Mano nuotaika tučtuojau pagerėjo. - Gal duosi užuominą?- Žinoma, kad ne. Jei tau įdomu, turėtum paskubėti namo.Papūčiau lūpas.- Erzintojas.- Erzintojai tik erzina. O aš ir veikiu.Kojų pirštai užsirietę girdint kimų aksominį jo balsą- Grįšiu namo kuo greičiau.- Lauksiu, - sumurkė jis.

Eismas prie mugės buvo tiesiog neįtikėtinas. Raulis paliko mersede-są garaže po gyvenamuoju pastatu ir palydėjo mane iki vietos.

Likus pusei kvartalo užuodžiau maistą ir burna tuoj prisipildėseilių. Amsterdamo aveniu aplink skambėjo muzika - pastebėjau antnedidelės pakylos daugybei žiūrovų dainuojančią moterį.

Šurmuliuojančioje gatvėje iš abiejų pusių rikiavosi prekiautojai, jų prekes ir galvas nuo saulės saugojo baltos palapinės. Šalikai ir



skrybėlės, papuošalai ir menas, šviežios daržovės ar egzotiškiausiųšalių patiekalai - čia buvo viskas, ką tik galėtum įsivaizduoti.

Prireikė kelių minučių minioje surasti Trejų. Jis sėdėjo ant laiptųnetoli to kampo, prie kurio susitikti sutarėme. Vilkėjo laisvais džinsais ir alyvinės spalvos marškinėliais, ant kreivos, kadaise lūžusiosnosies buvo pasitupdęs akinius. Šviesūs plaukai kaip visada buvo nepaklusnūs, žavingos lūpos virtusios plonyte linija.

Pamatęs mane jis atsistojo ir ištiesė ranką pasisveikinti. Užuot jąpaspaudusi prisitraukiau jį į glėbį ir laikiau tol, kol pajutau, kaip jisatsipalaiduoja ir atsako man tuo pačiu. Aplink plaukė gyvenimas --niujorkiečių netrikdė jokie vaizdai. Raulis pasitraukė atokiau.

- Aš visiškai sužlugęs, - sumurmėjo Trejus man į petį.- Tai normalu. - Atsitraukiau ir mostelėjau į laiptus, kur jį ir ra

dau. - Bet kam dabar būtų sunku susivaldyti.Jis prisėdo ant vidurinio laiptelio. Pritūpiau šalimais.- Nemanau, kad galėsiu tai kęsti, Eva. Nemanau, kad turėčiau.

Noriu, kad mano gyvenime būtų atsidavęs žmogus, toks, kuris palaikytų mane, kol mokausi, ir vėliau, kai bandysiu atidaryti kabinetą. OKeris palaikys tą moterį ir dės mane ten, kur liks vietos. Kaip nepradėti to nekęsti?

- Geras klausimas, - pasakiau ir ištiesiau kojas. - Juk žinai, Kerisnebus tikras, kad vaikas jo, kol nebus atliktas tėvystės testas.

Trejus papurtė galvą:- Nemanau, kad tai ką nors keis. Jis atrodo išties įsijautęs.- Manau, kad keis. Gal taip tiesiog ir išeis, gal vaidins dėdę ar

panašiai. Nežinau. Kol kas turime manyti, kad jis ir yra tėvas, bet taigali būti netiesa. Tokia galimybė yra.

- Tai, sakai, man pakentėti dar šešis mėnesius?- Ne. Jei iš manęs nori atsakymų, tai jų nežinau. Tiksliai galiu pa

sakyti tik viena: Keris tave myli labiau, nei mačiau jį mylint bet ką kitą.Jei tave praras, palūš. Nenoriu versti tavęs jaustis kalto ir dėl to likti.Tiesiog manau, kad turėtum žinoti - jei išeisi, skaudės ne tau vienam.

m



- Kaip tai turėtų padėti?

- Gal ir neturėtų. - Uždėjau ranką jam ant kelio. - Gal aš tiesiog

tokia apgailėtina, kad mane tai guostų. Jei mudviem su Gideonu ne

pavyktų, norėčiau žinoti, kad jis kenčia taip pat, kaip ir aš.

Trejus liūdnai šyptelėjo.

- Taip, suprantu, ką nori pasakyti. Ar liktum su juo sužinojusi,

kad jis padarė vaiką kitai? Moteriai, su kuria miegojo susitikinėda

mas su tavimi?

- Svarsčiau apie tai. Sunku įsivaizduoti save be Gideono. Jei tuo

metu mūsų santykiai nebūtų rimti, o moteris būtų iš jo praeities, jei

jis būtų su manimi, o ne su ja, gal ir galėčiau tai pakelti.

Stebėjau, kaip moteris užkabina dar vieną prekių maišelį ant jau ir

taip apkrauto vežimėlio rankenų.

- Bet jei jis būtų su ja, o aš būčiau tik pašalinė... Manau, išeičiau.

Buvo sunku kalbėti atvirai, kai tiesa buvo visiškai priešinga tam,

ką iš manęs išgirsti būtų norėjęs Keris, bet jaučiau: taip elgtis teisinga.

- Ačiū, Eva.

- Jei tai bent kiek padeda - mano akyse nekristum, jei iškęstum

su Keriu. Būti su mylimu žmogumi tada, kai jis mėgina ištaisyti di

džiulę klaidą, nėra silpnumas, kaip ir sprendimas pirmiausia galvoti

apie save. Kad ir ką nuspręsi, vis vien manau, kad esi jėginis bičas.

Jis atsirėmė į mane ir pasidėjo galvą ant peties.

- Ačiū, Eva.

Sunėriau mudviejų pirštus.

- Nėra už ką.

- Einu privestu mašiną, - tarė Raulis mums įžengus į mano pas

tato vestibiulį.

- Gerai. Tik patikrinsiu paštą. - Praeidama pro registratūrą pamo

javau registratorei. Pasukau į pašto patalpą, o Raulis nuėjo prie liftų.

Kyštelėjau raktą į spyną, atidariau varines duris ir pasilenkusi

dirstelėjau vidun. Dėžutėje gulėjo keli reklaminiai lankstinukai ir



tiek, tad keltis į viršų nereikėjo. Ištraukiau juos, išmečiau į šiukšlinęnetoliese ir užrakinau pašto dėžutę.

Į vestibiulį grįžau kaip tik laiku - spėjau pamatyti išeinančią moterį.Mano dėmesį prikaustė spygliuoti raudoni jos plaukai. Įsispoksojusilaukiau, kol ji pasuks į gatvę, tikėdamasi pamatyti jos profilį.

Man atėmė amą. Plaukai buvo pažįstami iš „Google“ vaizdų paieškos. Jos veidą prisiminiau iš labdaros renginio, kuriame su Gideonulankėmės prieš keletą savaičių.

O tada ji dingo.Nubėgau jai pavymui, bet kai išlėkiau į lauką, ji jau sėdosi į juodo

automobilio galą.- Ei! - riktelėjau.Automobilis nuvažiavo, o aš likau spoksoti.•- Ar viskas gerai?Pasisukau į Luji, savaitgaliais dirbantį durininką.- Ar žinai, kas ta moteris?Jis papurtė galvą.- Ji čia negyvena.Įėjusi vidun to paties paklausiau ir registratorės.- Raudonplaukė? - sutrikusi perklausė ji. - Šiandien be gyvento

jo nebuvo atėjęs nė vienas lankytojas, tad neatkreipiau dėmesio.- Mmm. Gerai, ačiū.- Jūsų automobilis jau čia, Eva, - iš tarpdurio tarė Luji.Padėkojau registratorei ir išėjau pas Raulį. Visą kelią nuo savo iki

Gideono namų galvojau apie Enę Lukas. Kai iš asmeninio lifto išėjauį apartamentų koridorių, galvoje besisukančios mintys buvo visiškaiišblaškiusios.

Gideonas manęs laukė. Vilkėjo nudėvėtais džinais ir Kolumbijosuniversiteto marškinėliais ir atrodė toks jaunas ir išvaizdus. O kaiman nusišypsojo, kone pamiršau visą pasaulį.

- Angele, - sumurkė jis, basomis pereidamas juodais ir baltaislangeliais margintas grindis. Puikiai pažinojau tą jo žvilgsnį. - Eikš.

314



Įžengiau tiesiai jam į glėbį ir stipriai prisiglaudžiau prie tvirto jokūno. Kvėpiau jo kvapą.

- Pamanysi, kad išprotėjau, - burbtelėjau jam į krūtinę, - bet galėčiau prisiekti, kad ką tik savo pastato vestibiulyje mačiau Enę Lukas.

Jis sustingo. Žinojau, kad ta psichologė toli gražu nėra jo mėgstamiausias asmuo.

- Kada? - santūriai paklausė jis.- Gal prieš dvidešimt minučių. Prieš pat atvažiuodama čia.Jis paleido mane ir kyštelėjęs ranką j užpakalinę džinsų kišenę

išsitraukė telefoną. Kita ranka sučiupęs manąją nusitempė į svetainę.- Ponia Kros ką tik savo pastate matė Enę Lukas, ~ tarė jis j ragelį

kažkam.- Man atrodo>kad mačiau, - pataisiau susiraukusi dėl griežto jo

balso.Bet jis manęs neklausė.- Išsiaiškink, - įsakė ir padėjo ragelį.- Gideonai. Kas dedasi?Jis nuvedė mane prie sofos ir atsisėdo. Įsitaisiau greta ir pasidėjau

rankinę ant kavos staliuko.- Anądien buvau su Ene susitikęs, - paaiškino laikydamas mano

ranką. - Raulis patvirtino, kad moteris, kalbėjusi su tavimi per labdaros renginį, buvo ji. Pati tai pripažino, įspėjau ją laikytis nuo tavęsatokiau, bet ji neklauso. Nori mane įskaudinti ir žino tai galinti padaryti įskaudindama tave.

- Gerai. - Mėginau susigaudyti.- Ją pamačiusi privalai tučtuojau pranešti Rauliui. Net jei tik ma

nai, kad tai ji.~Luktelk, šaunuoli. Anądien buvai su ja susitikęs ir man nesakei?- Sakau dabar.- Kodėl nepasakei tada?Jis nelygiai iškvėpė.- Tai buvo tą dieną, kai užėjo Krisas.



-Ak.- Taip.Minutėlę kandžiojau apatinę lūpą.- Kaip ji gali mane įskaudinti?- Nežinau. Man gana to, kad ji to nori.- Na, sulaužytų man koją? Nosį?- Nemanau, kad griebtųsi smurto, - sausai tarė jis. —Jai smagiau

žaisti psichologinius žaidimus. Pasirodyti ten, kur esi tu. Leisti tau į ją dirstelėti.

Tai jau klastingiau.- Kad tu eitum pas ją. Štai ko ji iš tiesų nori, - sumurmėjau. -

Matyti tave.- Nesirengiu jai paklusti. Pasakiau, ką norėjau pasakyti.Nuleidusi akis į sukabintas mudviejų rankas ėmiau žaisti su jo

vestuviniu žiedu.- Enė, Korina, Diana... Tai šiek tiek beprotiška, Gideonai. Noriu

pasakyti, kad nemanau, jog daugumai vyrų tai normalu. Kiek darmoterų dėl tavęs praras galvą?

Jis metė man pabrėžtinai nepatenkintą žvilgsnį.- Nežinau, kas įgėlė Korinai. Jos elgesys sugrįžus į Niujorką visiš

kai jai nebūdingas. Nežinau, ar tai vaistai, persileidimas ar skyrybos...- Ji skiriasi?- Man nepatinka tavo tonas, Eva. Man visiškai nesvarbu, ištekė

jusi ji ar ne. Aš vedęs. Tai niekada nepasikeis, o aš ne iš tų, kurie būnaneištikimi. Gerbiu tave - ir save - pakankamai, kad nebūčiau toksvyras.

Pasilenkiau į priekį ir atkišau lūpas - jis švelniai, meiliai jas pabučiavo. Pasakė būtent tai, ką man reikėjo išgirsti.

Gideonas atsitraukė ir pasitrynė nosimi į maniškę.- O kitos dvi... Turi suprasti, kad Diana - atsitiktinė auka. Šūdas.

Mano gyvenimas buvo tikra karo zona ir kai kurie žmonės tiesiogpateko į ugnies liniją.

316



Suėmiau delnu jo veidą ir ėmiau raminamai glostyti nykščiu no

rėdama nuvyti įtampą. Puikiai žinojau, apie ką jis kalba,

Jis sunkiai nurijo seilę.

" Jei nebūčiau pasinaudojęs Diana, kad praneščiau Enei, jog tarp

mūsų viskas baigta, ji tebūtų tik vienos nakties nuotykis. Pasimėga

vome ir pamiršome.

- Bet dabar jai viskas gerai?

- Manau, taip. - Jis taip pat kaip aš perbraukė pirštų galais

mano skruostą. - Kadangi jau pasakoju, pridursiu, kad nemanau,

jog Diana mane atstumtų, jei pamėginčiau su ja permiegoti - ko

nemėginsiu, - bet, man regis, įskaudintųjų moterų kategorijai jį

nebepriklauso.

- Jo, žinojau, kad jei tik galėtų, kristų su tavimi į lovą. Negaliu jos

kaltinti. Ar tau būtina būti šitokiam neįtikėtinam lovoje? Ar negana,

kad esi karštas, turi tobulą kūną ir didžiulį kotą?

Jis papurtė galvą akivaizdžiai susierzinęs.

- Jis ne didžiulis.

- Nesvarbu. Jo tau tikrai nepagailėta. Be to, žinai, kaip juo naudo

tis. O moterims nedažnai tenka pasimėgauti puikiu seksu, tad kai jo

gauname, galime ir išprotėti. Tikriausiai tai atsako į mano klausimą

apie Enę - ji juk ne kartą yra tave paturėjusi.

- Ji niekada manęs neturėjo. ~ Gideonas atsilošė ir atsipalaida

vęs susmuko. Atrodė užsirūstinęs. - Vieną dieną tau pabos klausyti,

koks aš šunsnukis.

Susiraičiau jam prie šono ir pasidėjau galvą ant peties.

~ Tu ne pirmas neįtikėtinai karštas vyrukas pasaulyje, kuris nau

dojosi moterimis. Ir tikrai ne paskutinis.

- Su Ene buvo kitaip, - suniurnėjo jis. ~ Dariau tai ne tik dėl jos

vyro.

Sustingau, bet prisiverčiau atsipalaiduoti, kad jis neimtų neri

mauti dar labiau, nei jau nerimavo.

Jis greitai giliai įkvėpė.

517



- Kartais ji primena man Hju, - paskubomis tarė. - Kaip juda, kąkartais kalba... Tarp jų yra kažkoks pažįstamas bendrumas. Ir kažkasdaugiau. Negaliu paaiškinti.

- Tai ir neaiškink.~ Buvo kartų, kai skiriamoji linija tarp jų mano mintyse nunyk-

davo. Atrodė, kad baudžiu Hju per Enę. Su ja elgdavausi taip, kaipniekada nesielgiau su niekuo kitu. Taip, kad vėliau apie tai susimąsčius man darydavosi bloga.

- Gideonai. - Apsivijau ranka jo liemenį.To jis man nesakė. Anksčiau minėjo, kad baudžia daktarą Terensą

Luką - buvau tikra, kad tai yra dalis tiesos. Bet dabar žinojau - taidar ne viskas.

Gideonas atsilošė.- Mūsų su Ene santykiai buvo iškreipti. Aš iškreipiau ją. Jei galė

čiau grįžti ir elgtis kitaip...- Išspręsim tai. Džiaugiuosi, kad man pasakei.- Privalėjau. Klausyk, angele, turi pasakyti Rauliui, vos tik ją kur

nors pamatysi. Net jei nebūsi tikra. Ir niekur neik viena. Aš sugalvosiu, kaip su ja susitvarkyti. O kol kas turiu žinoti, kad esi saugi.

- Gerai. - Nebuvau tikra, ar šis planas ilgalaikis. Gyvename tamepačiame mieste kaip ir ta moteris ir jos vyras, pats Lukas anksčiaubuvo su manimi susitikęs. Jie -- problema, kurią mums reikia išspręsti.

Bet šiandien to nesugalvosime. Šeštadienį. Vieną iš dviejų savaitės dienų, kurių laukiau labiausiai, nes gaudavau šitiek daug laikopraleisti tik su savo vyru.

- Taip, - prabilau ir kyštelėjusi ranką po Gideono marškinėliaispaliečiau šiltą odą. - Kur mano staigmena?

- Na... - Seksualus šiurkštumas jo balse sustiprėjo. - Gal dar šiektiek palaukime. Kaip manai, gal pradėkime nuo vyno?

Atlošusi galvą pažvelgiau į jį.- Mėgini mane suvilioti, šaunuoli?Jis pabučiavo man į nosį.



- Nuolat.

- Mmm... Tai pirmyn.

Kad kažkas ne taip, supratau, kai Gideonas neatėjo pas mane į dušą.

Galimybės paliesti mane permirkusią ir varvančią jis atsisakydavo

tik rytais, kai jau būdavom pasismaginę.

Kai su šortais ir berankoviais marškinėliais be liemenėlės grįžau į

svetainę, jis laukė manęs su taure vyno. Įsitaisėme ant sofos su filmu

„Trys dienos nužudyti“ - tai tik įrodė, kaip puikiai mano vyras mane

pažįsta. Būtent tokius filmus mėgstu labiausiai - šiek tiek linksmus,

labai perdėtus. Be to, šitame vaidino Kevinas Kostneris, kuris man

visada įtinka.

Vis dėlto, kad ir kaip mėgavausi tiesiog tinginiaudama su Gideo-

nu, auganti nekantra valandoms bėgant privertė mane nervintis. O

Gideonas, tas nenaudėlis, puikiai tai žinojo. Specialiai augino neri

mą. Nedavė mano taurei ištuštėti ir nepaleido manęs iš rankų - šiau

šė plaukus, braukė per petį, glostė šlaunį.

Devintą valandą tiesiog nebegalėjau nuo jo nulipti. Užsirabždinau

ant kelių ir prispaudusi lūpas prie kaklo ėmiau liežuviu glamonėti jo

pulso vietą. Pajutau, kaip jis šokteli ir ima greitėti, bet Gideonas nė

nepajudėjo. Sėdėjo it būtų siaubingai įsitraukęs į kažkokią kartojamą

laidą, kurią radome po filmo atsitiktinai maigydami pultelį.

- Gideonai? - sušnibždėjau tuo balsu, kuriuo tiesiog prašydavau-

si išdulkinama, o jam tarp kojų įslydusi mano ranka rado jį sustan-

dėjusį ir, kaip visada, pasirengusį.

-Mm?

Dantimis švelniai timptelėjau jo ausies lezgelį.

- Ar neprieštarautum, jei išsidulkinčiau tavo dideliu pimpiu, kol

žiūri televizorių?

Jis abejingai glostė man nugarą.

- Per tave nematysiu ekrano, - atsakė išsiblaškęs. - Gal geriau

atsiklaupk ir pačiulpk.



Atsitraukiau ir jsispoksojau į ji. Jo akys juokėsi.

Niuktelėjau į petį.

- Tu siaubingas!

- Vargšas mano angelas, - guodė jis. - Nori dulkintis?

- O kaip tu manai? - Mostelėjau sau į krūtinę: speneliai buvo kieti,

standūs ir įsirėmę į medvilninius marškinėlius reikalavo jo dėmesio.

Gideonas suėmė mane už pečių, prisitraukęs artyn dantimis pa

gavo krūties viršūnėlę ir ėmė švelniai glostyti liežuviu. Suvaitojau.

Tada paleido, o jo akys dabar buvo tarmsios it safyrai.

- Sudrėkai?

Dar ne, bet ilgai netruksiu. Kai tik Gideonas j mane taip pažvelg

davo, mano kūnas tuoj sušvelnėdavo, sudrėkdavo ir pasirengdavo.

- Kodėl gi tau neišsiaiškinus? - paerzinau.

- Parodyk.

Valdinga komanda dar labiau sujaudino. Atsargiai nuo jo nusliuo-

giau, jausdamasi nepaaiškinamai droviai. Jis stumtelėjo koja kavos

stalelį tolyn, kad turėčiau daugiau vietos atsistoti priešais. Nužvelgė

mane bereikšmiu veidu. Be jo raginimų pasijutau dar neramiau -

tikriausiai to jis ir norėjo.

Mokėjo mane spausti.

Atlošusi pečius pažvelgiau jam į akis ir apsilaižiau apatinę lūpą.

Jo vokai apsunko. Užsikišau nykščius už sportinių šortų gumelės ir

patraukiau juos žemyn šiek tiek pajudindama klubus, kad judesiai

būtų ne tokie nejaukūs ir labiau primintų striptizą.

- Be kelnaičių, - sumurmėjo jis įbedęs akis į mano lytį. - Tu bloga

mergaitė, angele.

Papūčiau lūpas.

- Stengiuosi būti gera.

- Atsiverk man, - sumurmėjo jis. - Leisk pamatyti.

- GideonaL.

Jis kantriai laukė - žinojau, kad ta kantrybė neišseks. Nesvarbu,

penkias minutes ar penkias valandas truksiu, jis lauks. Todėl juo

32 ©



pasitikėjau. Nes klausimas visada buvo ne „ar aš paklusiu“ bet kada

būsiu tam pasirengusi, o tai spręsti jis dažniausiai palikdavo man

pačiai.

Atsistojau plačiau ir pamėginau kvėpuoti ramiau. Nuleidusi abi

rankas paliečiau lyties lūpas ir išskėčiau jas, atidengdama klitorį jo

alkstančiam vyrui.

Gideonas lėtai atsitiesė,

- Tavo tokia graži putė, Eva.

Jam palinkus artyn sulaikiau kvapą. Jo rankos lėtai pakilo ir suė

mė manąsias, kad stovėčiau vietoje.

- Nejudėk, - paliepė.

O tada lėtai mane lyžtelėjo.

“ Dieve, - suvaitojau ir ėmė drebėti kojos.

- Sėsk, - kimiai įsakė jis, o kai paklusau, pats atsiklaupė ant grindų.

Stiklas atrodė toks šaltas nuogiems mano sėdmenims, o oda tokia

įkaitusi. Jis išskėtė mano rankas ir atrėmė į stalo kampus pusiausvy

rai palaikyti, o delnais plačiai pražergė mano šlaunis.

Jo kvapas degino drėgną mano odą, kol visą dėmesį Gideonas

buvo sutelkęs tik į mano lytį.

- Galėtum būti ir drėgnesnė.

Sunkiai alsuodama stebėjau, kaip jis nuleidžia galvą ir apžioja

mano klitorį. Karštis degino, o plazdantis jo liežuvis vedė iš proto.

Aimanavau, bandžiau rangytis, bet jis tvirtai laikė mane vietoje.

Atlošiau galvą, ausyse ūžė kraujas ir Gideono aimanos. Jo liežuvis

plazdėjo virš nervų kamuolėlio ir aš nenumaldomai ritausi orgazmo

link. įtempiau pilvą, malonumas vis augo, o švelnus jo plaukų šilkas

braukė per vidinę mano šlaunų pusę.

Tyliai suvaitojau,

- Baigsiu, - aiktelėjau. - Gideonai... Dieve... Baigsiu.

Jis įstūmė liežuvį gilyn. Mano alkūnės sulinko, susmukau žemiau.

Jo liežuvis dulkino tvinksinčią mano lyties ertmę, glamonėjo jautrią

odą, erzino, primindamas tą įsiskverbimą, kurio iš tiesų geidžiau.

521



- Išdulkink mane, - maldavau.

Gideonas atsitraukė ir apsilaižė lūpas.

- Ne čia.

Jam atsistojus tyliai niurgztelėjau priešindamasi - buvau taip arti

orgazmo, kad kone jutau jo skonį. Jis ištiesė man ranką, padėjo at

sitiesti ir atsistoti. Susvyravau ir pagavęs mane jis persimetė sau per

petį.

- Gideonai!

Bet jo ranka atsidūrė tarp mano šlaunų ir ėmė masažuoti drėgną,

ištinusią lytį - man neberūpėjo, kaip jis mane neša, tegu tik nusineša

kur nors, kur galės mane paimti.

Koridoriuje jis pasisuko, bet sustojo per greitai, kad būtume pa

siekę jo miegamąjį. Išgirdau pasisukant durų rankeną, spragtelint

šviesos jungiklį.

Buvome mano miegamajame. Jis pastatė mane ant žemės priekiu

į save.

- Kodėl čia? - paklausiau. Gal kai kurie vyrai ir rinktųsi artimiau

sią lovą, bet Gideonas turėjo daugiau savitvardos. Jei jis nori manęs

antrajame miegamajame, tai ne veltui.

- Apsisuk, - tyliai tarė.

Kažkas jo balse... jo žvilgsnyje...

Pažvelgiau per petį.

Ir pamačiau sūpynes.

To tikrai nesitikėjau.

Kai Gideonas pirmą sykį užsiminė apie sekso sūpynes, pasidomė

jau apie jas internete. Radau išklerusių daiktų, kabinamų ant durų

staktos, ne tokių išklerusių, kabinamų ant keturkojų atramų, ir tokių,

kurie buvo kabinami ant kablio lubose. Juos visus sudarė vienokia

ar kitokia grandinių ir / arba diržų, prilaikančių įvairias kūno dalis,

sistema. Juose pririštos moterys nuotraukose neatrodė labai patogiai

įsitaisiusios.

322



Tiesą sakant, nelabai įsivaizdavau, kaip įmanoma nugalėti nejaukumą ir baimę nukristi, ką jau kalbėti apie orgazmą.

Turėjau žinoti, kad Gideonas omenyje turi ką kita.Atsisukau į sūpynes. Buvo ištuštinęs miegamąjį. Neliko nei lovos,

nei kitų baldų. Vienintelis daiktas kambaryje buvo pačios sūpynės,laikomos tvirtos, narvą primenančios konstrukcijos. Plati, vientiso metalo platforma parėmė plieninius šonus ir stogą, laikantį paminkštintos metalinės kėdės ir grandinių svorį. Deramose vietosekabėjo raudonos odos raiščiai riešams ir kulkšnims.

Gideonas apglėbė mane iš nugaros, viena ranka įsliuogė po manomarškinėliais ir suėmė krūtį, kita atsidūrė tarp kojų ir du pirštai {slydo į mane.

Nosimi patraukęs į šalį plaukus, jis pabučiavo man į kaklą.- Kaip jautiesi į jas žiūrėdama?Susimąsčiau.- Susidomėjusi. Šiek tiek įbauginta.Jo lūpos prie mano odos išsirietė į šypseną.- Pažiūrėkime, kaip jausiesi atsidūrusi jose.Iš nekantrumo ir baimės kūnu nuvilnijo virpulys. Dirstelėjusi į

raiščių išdėstymą supratau, kad būsiu bejėgė - negalėsiu nei pajudėti,nei atsitraukti. Visiškai negalėsiu valdyti to, kas man bus daroma.

- Noriu tai padaryti teisingai, Eva. Ne taip, kaip aną naktį lifte.Noriu, kad justum, kaip valdau padėtį ir kad mudu esame drauge.

Atlošusi galvą atsirėmiau į jį. Kažkodėl duoti jo taip trokštamąsutikimą buvo sunkiau. Jam paėmus vadeles į rankas sumažėja...atsakomybės.

Bet tai tik išsisukinėjimas.- Koks tavo saugos žodis, angele? - sumurmėjo jis, dantimis švel

niai brėždamas man per kaklą. Jo rankos buvo stebuklingos, pirštai judėjo negiliai manyje.

- Crossfire.

- Tik ištark ir viskas liausis. Pakartok.

323



“ Crossfire.Vikrus kitos rankos pirštai timptelėjo spenelį ir ėmė įgudusiai jį

melžti,- Nėra ko bijoti. Tau tereikės atsilošti ir įsileisti mano kotą. Pri

versiu tave baigti tau nepajudinus nė pirštelio.Giliai įkvėpiau,- Man atrodo, taip būna visada.- Pamėginkim, šitaip, - paragino keldamas rankas nutraukti

marškinėlių, - Jei tau nepatiks, pereisim į lovą.Akimirką troškau viską atidėti, duoti, sau daugiau laiko susitaiky

ti. Sūpynes buvau jam pažadėjusi, bet jis to man nepriminė,..- Crossfire, ~ alsiai tarė jis ir apkabino mane iš nugaros.Nežinojau, ar primena man saugumo žodį, o gal nori pasakyti,

kad taip mane myli, jog tam išreikšti nepakanka žodžių. Kad ir kaipten būtų, tai mane paveikė. Pasijutau saugi.

Pajutau ir jo susijaudinimą. Vos tik man pastebėjus sūpynes, ėmėkvėpuoti greičiau. Jo erekcija it plienas rėmėsi man į sėdmenis, o odatiesiog degino. Jo geismas pažadino ir manąjį - panorau padaryti betką, kad suteikčiau jam tiek malonumo, kiek tik jis galėtų pakelti.

Jei jam kažko reikia, būsiu ta moteris, kuri jam tai suteiks. Jis mandavė tiek daug. Viską.

- Gerai, - tariau švelniai. - Gerai.Jis pabučiavo man petį ir priėjęs prie šono paėmė už rankos.Nusekiau paskui jį prie sūpynių atidžiai jas nužiūrėdama. Siaura

sėdynė kabėjo Gideono juosmens lygyje, vadinasi, jis turės atsuktimane į save ir užkelti ant kėdės. Mano nuogam užpakaliui palietusvėsią odą, Gideonas pabučiavo mane į lūpas, erzindamas liežuviu.Suvirpėjau. Nežinojau, nuo vėsos, jo bučinio ar iš nerimo.

Gideonas atsitraukė, mačiau, kad jo vokai apsunkę, akys degė.Švelniai pasodino mane į vietą ir tvirtai laikė grandines, kol atsilošiau sėdynėje, ši buvo šiek tiek pakreipta tolyn nuo jo - užsimaniauištiesti kojas, kad išlaikyčiau pusiausvyrą.

324



- |sitaisei? - paklausė atidžiai mane stebėdamas.Žinojau, kad klausia ne tik apie fizinį patogumą. Linktelėjau.

jis neatitraukdamas nuo manęs akių žengė atatupstas.- Pririšiu tavo kulkšnis. Pasakyk, jei pajusi kažką ne taip.- Gerai, ~ kalbėjau alsiai, jusdama, kai pulsas lėkė šuoliais.Jo ranka šilta ir provokuojama glamone nuslydo mano koja že

myn. Negalėjau atitraukti akių nuo jo rankų, apvejančių raudoną odąman apie kulkšnis ir užsegančių metalinę sagtį. Raištis laikė tvirtai,bet nespaudė.

Gideonas judėjo greitai ir užtikrintai. Po akimirkos pririšta buvoir kita koja.

Jis pažvelgė į mane.- Kol kas viskas gerai?- Jau esi tai daręs. ~ Papūčiau lūpas. Jo, kaip nepatyrusio, veiks

mai atrodė pernelyg įgudę.Jis neatsakė. Ėmė rengtis taip pat lėtai ir metodiškai, kaip mane

rišo.Prikaustyta jo kūno žavėjausi kiekvienu apnuogintos odos lopi

nėliu. Mano vyro toks nuostabus kūnas. Toks tvirtas ir standus, toksgyvas. Neįmanoma nesusijaudinti pamačius jį nuogą.

Jo liežuvis lėtai, erotiškai perbraukė per apatinę lūpą.~ Vis dar viskas gerai, angele?Gideonas puikiai žinojo, kaip mane paveiks jo vaizdas, o mane

dar labiau sujaudino jo arogancija, jam nusprendus tai panaudotiprieš mane. Dievaži, aš ir pati taip elgdavausi, kai tik galėdavau.

- Tu toks velniškai karštas, - tariau jam ir apsilaižiau lūpas.Jis nusišypsojo ir priėjo prie manęs - platus ilgas jo kotas kilo

aukštyn link bambos,Manau, tau tai labai patiks.

Nereikėjo klausti, kodėl jis taip mano, - supratau vos jam priėjus irpaėmus mano rankas. Sėdint sūpynių kėdėje niekas neužstojo jo vaizdo. Tarp išskėstų savo kojų puikiai mačiau jį nuo pat šlaunų aukštyn.

325



Jis pasilenkė ir vėl mane pabučiavo. Švelniai. Meiliai. Suvaitojaupajutusi netikėtą švelnumą ir goslų jo skonį.

Paleidęs vieną mano ranką Gideonas suėmė kotą ir nukreipęs žemyn paglostė juo mano lyties lūpas. Plati galvutė slydo drėgnu mano

geismo židiniu, paskui įsirėmė į atsivėrusį klitorį. Mane suvirpinomalonumas ir supratau, kokia visgi esu pažeidžiama. Negalėjau išriesti klubų. Negalėjau įtempti vidinių raumenų, kad pasivyčiaumalonumą.

Tyliai suaimanavau. Man reikėjo daugiau, bet tegalėjau laukti jomalonės.

- Pasitiki manimi, - sukuždėjo man prie lūpų.Tai nebuvo klausimas, bet vis viena atsakiau:Taip.

Gideonas linktelėjo.- Čiupk grandines.Virš mano galvos buvo riešų diržai. Susimąsčiau, kodėl jis jų ne

naudoja, bet tikėjau, kad žino, ką darantis. Jei mano, jog nesu pasirengusi, tai tik dėl to, kad taip puikiai mane pažįsta. Kai kuriaisatžvilgiais pažinojo mane geriau nei aš pati.

Krūtinėje pražydo meilė, pripildė mane sklidiną, išstūmė tamsiuose minčių užkaboriuose tūnančią baimę. Dar niekada nesijaučiau jam tokia artima, niekada netikėjau, kad galima kažkuo taip

besąlygiškai pasitikėti.Paklusau Gideonui ir suėmiau grandines. Jis vėl žengė artyn, pilvo raumenys žvilgėjo nuo pirmojo prakaito. Jo kakle, rankose, peny

je mačiau tvinksint} pulsą. Jo širdis - kaip ir manoji - lėkė šuoliais.Koto galvutė iš susijaudinimo buvo tokia pat drėgna, kaip ir manolytis. Mudviejų alkis buvo gyvas, jis nuodėmingai supo mus, užgož

damas visą pasaulį, kol likome tik mudu.- Nepaleisk, ~ įsakė jis, palaukė, kol sutikdama linktelėjau, ir tiktada tęsė.

326



Suėmė grandinę ten, kur ji jungėsi su sėdyne. Kita ranka nukreipėkotą į mano lytį. Plati galvutė viliojamai įsirėmė į mane, erzino žadėdama malonumą. Alsavau, geidžiau, kad jis žengtų pirmyn ir įstumtųgilyn, visą kūną maudė nuo troškimo būti pripildytai.

Bet jis suėmė sėdynę abiem rankomis ir prisitraukė mane tiesiaisau ant koto.Iš manęs išsiveržęs garsas buvo nežmoniškas, laukinis, o erotiškas

jausmas būti pripildytai šitaip giliai varė iš proto. Vienu lengvu judesiu jis įslydo iki pat galo, ir mano kūnas negalėjo priešintis.

Gideonas suurzgė, tuo tarpu galingą jo kūną sukrėtė drebulys.

- Mėšlas, - sušnypštė jis. - Tavo putė tokia gera.Ėmiau siekti jo, bet jis pastūmė sūpynes tolyn ir aš nuslydau nuoakmeninės jo erekcijos. Ištuštėjusi beviltiškai suaimanavau.

- Prašau, - maldavau tyliai.- Sakiau nepasileisti, - papriekaištavo padaužiškai žybčiojančio

mis akimis.

~ Nepasileisiu, - pažadėjau ir iki skausmo suspaudžiau grandines.Sulenkęs rankas prisitraukė mane atgal ir vėl užsodino ant varpos. Suriečiau kojų pirštus. Tas nesvarumas, visiško atsidavimo jausmas buvo neapsakomas.

- Kalbėk su manimi, - rėžė jis. - Pasakyk, kad tau patinka.- Po velnių, - aiktelėjau, pajutusi sprandu riedant prakaitą. - Ne

sustok.Vieną akimirką buvau laikoma vietoje, kitą jau siūbavau, kvapągniaužiančiu greičiu užslysdavau ir nuslysdavau nuo standaus Gide-ono koto. Jo kūnas veikė kaip gerai sutepta mašina, rankos, krūtinė,pilvas ir šlaunys įsitempė - jis įgudusiai valdė sūpynes. Stebėdamagalingus jo judesius, jo susitelkimą į mudviejų malonumą, jusdama

jį savyje taip giliai, judant taip greitai...Baigiau su riksmu, negalėjau suvaldyti kūnu vilnijančio malo

numo. Jis nesiliovė manęs dulkinti, šiurkščiai urzgė, o jo kūnas iš

327



geidulio nuraudo ir įsitempė. Dar niekada nebuvau taip greitai* taip

stipriai baigusi. Begalinę akimirką nieko nemačiau ir negirdėjau, o

kūną į ragą susuko nuožmiausias malonumas iš visų.

Sūpynės sulėtėjo, paskui visai sustojo. Gideonas žingtelėjo prie

manęs, kad tebebūtų viduje. Kvepėjo geidulingai, primityviai. Kaip

nuodėmė ir seksas.

Delnais suėmė man veidą. Pirštais nubraukė nuo drėgnų skruostų

plaukų sruogas. Mano lytis suspaudė jį - jutau, koks jis vis dar kietas

ir platus.

- Tu nebaigei, - apkaltinau jį, po beprotiško orgazmo pati jausda

masi siaubingai trapi.

Gideonas negailestingu, reikliu bučiniu užvaldė mano lūpas.

- Pririšiu riešus. Tada baigsiu tavyje.

Speneliai skausmingai sustandėjo.

“ O Dieve.

- Pasitiki manimi, ~ pakartojo jis, atidžiai tyrinėdamas mano

veidą.

Paliečiau ji, kol dar galėjau, delnais nubraukiau slidžią nuo pra-

kaito krūtinę ir pajutau beviltiškai besidaužančią širdį.

- Labiau už viską.

52$



19 SKYR IUS

- Labas rytas, šaunuoli.

Išgirdęs Evos balsą pažvelgiau per petį ir šypsodamasis stebėjau,

kaip ji pakeliui prie kavos aparato apeina virtuvės salelę. Jos plaukai

buvo nevaldomai, susivėlę, iš po marškinėlių kyšojo seksualios kojos.

Vėl nusisukęs į viryklę ir keptuvėje skrudinamą duoną paklausiau:

- Kaip jautiesi?

- Mmm,.

Atsigręžęs pamačiau ją nuraudusią.

- Jaučiu maudulį, - tarė įmetusi kavos kapsulę į automatą. - Giliai

viduje.

Išsišiepiau. Sūpynėse jos pozicija buvo tinkamiausia giliam įsi*

skverbimui. Dar niekada nebuvau taip giliai joje. Visą rytą apie tai

galvojau ir nusprendžiau pasikalbėti su Esu apie jo renovacijų pla

nus, Viename iš miegamųjų turės būti dvi spintos ~ viena drabu

žiams, kita sūpynėms.

- Viešpatėliau, - sumurmėjo ji, - tik pažiūrėk į tą pasipūtusią šyp

seną, Vyrai tikri kiaulės.

- O aš štai dėl tavęs vergauju prie viryklės.

- Taip, taip. - Ji praėjo pro mane su garuojančiu kavos puodeliu ir

plekštelėjo man per užpakalį.

Jai dar nespėjus nutolti, pačiupau ją už liemens ir pakštelėjau į

skruostą.

~ Vakar buvai nuostabi.

329



Pajutau tarp mūsų kažką sustojant į vietas - pojūtis buvo toksstiprus, kad kone galėjau jį apčiuopti kaip žiedus ant mūsų pirštų.Labai jį vertinau.

Ji mestelėjo man akinamą šypseną, tada atidariusi šaldytuvą ištraukė pakelį grietinėlės. Kol rūpinosi kava, išdėliojau į lėkštes paruoštus skrebučius.

- Norėjau su tavimi apie kai ką pasikalbėti, - tarė ji priėjusi priebaro ir užsilipusi ant kėdės.

Pakėliau antakius.- Gerai.- Norėčiau dalyvauti „Crossroads Foundation' veikloje - finan

siškai ir administruodama.- Į tai įeina daugybė dalykų, angele. Pasakyk, ką turi omenyje.Ji gūžtelėjo pečiais ir paėmė šakutę.- Svarsčiau apie iš Neitano tėvo man priteistus pinigus. Jie tie

siog guli banke, o po to nutikimo su Megume... Supratau, kad tuospinigus reikia įdarbinti, o laukti nenoriu. Norėčiau prisidėti finansuojant „Crossroads" siūlomas programas ir padėti sugalvoti būdų

joms išplėsti.Viduje nusišypsojau - ji juda teisinga kryptimi.- Gerai. Ką nors sugalvosime.- Tikrai? - Ji nušvito kaip saulė, apšviečianti mano pasaulį.- Žinoma. Ir aš norėčiau tam skirti daugiau laiko.- Galėsime dirbti drauge! - Ji pašoko. - Nekantrauju, Gideonai.Neslėpiau šypsenos.~~Matau.- Tai tiesiog atrodo kaip natūrali įvykių seka. Mudviejų pratęsi

mas. - Ji atsignybė skrebučio ir pakėlė kąsnį prie lūpų. - Skanu, -pilna burna burbtelėjo.

- Džiaugiuosi, kad tau patinka.- Tu karštas ir moki gaminti. Man pasisekė.

330



Nusprendžiau jai nesakyti, kad tik šįryt susiradau receptą. Vietoj

to apgalvojau jos žodžius.

Ar gali būti, kad paskubėjęs su Marku padariau taktinę klaidą?

Gal jei būčiau dar kurį laiką luktelėjęs, Eva ir pati būtų persigalvojusi

ir atėjusi dirbti pas mane.

Bet ar galiu sau leisti suteikti jai daugiau laiko, kai šitaip artėja

Landonas? Net ir dabar man taip neatrodė.

Norėdamas sušvelninti bet kokias įmanomas pasekmes, svars

čiau, ar nevertėtų ne vėliau, o dabar prabilti apie Marko perėjimą

dirbti į „Cross Industries“ Eva pati užvedė šią temą, užsiminusi apie

mudviejų darbą drauge. Jei tuo nepasinaudosiu, apie tai gali sužinoti

iš kitų.

Jau rizikavau šeštadienį - juk Eva ir Markas yra draugai ir ben

drauja ne tik darbe. Jis galėjo bet kada jai paskambinti, bet tikėjausi,

kad pirmiausia viską apgalvos, apiaks su partneriu ir susitaikys su

mintimi, kad paliks „Waters Field & Leaman“.

- Ir aš turiu su tavimi apie kai ką pasikalbėti, angele.

- Klausau ausis pastačius.

Dėdamasis nerūpestingas paėmiau klevų sirupą ir įsipyliau į

lėkštę.

- Pasiūliau darbą Markui Garičiui.

Po trumpos nuostabos kupinos tylos ji prabilo:

- Ką padarei?

Jos balso tonas tik patvirtino, kad prabildamas apie tai dabar pasi

elgiau teisingai. Pažvelgiau į ją. Stovėjo įdūrusi į mane akis.

- Pakviečiau Marką dirbti „Cross Industries“, - pakartojau.

Ji išblyško.

- Kada?

- Penktadienį.

- Penktadienį, ~ pamėgdžiojo ji. - Dabar sekmadienis. Praneši

apie tai tik dabar?

531



Kadangi klausimas buvo retorinis, nieko neatsakiau, nusprendžiau tiesiog palaukti, kol padėtis kiek paaiškės, kad dar labiau viskonepabloginčiau.

- Kodėl, Gideonai?Ėjau tuo pat keliu kaip ir kalbėdamas su Marku - pasakiau tą

tiesos dalį, kurią ji priims geriausiai.- Jis puikus darbuotojas. Daug gero duos mūsų komandai.- Pievos. - Jos veidas iš pykčio vėl nuraudo. - Nekalbėk su mani

mi globėjiškai. Atimi iš manęs darbą ir nemanei, kad pirma turėtumtai aptarti su manimi?

Nusprendžiau imtis kitos taktikos.

- „LanCorp“ specialiai paprašė, kad'prie jų projekto dirbtų Markas, ar ne?

Ji akimirką tylėjo.- Kuo čia dėta tai? „PhazeOne“ sistema? Po velnių, tu rimtai?Svarsčiau, kokiu produktu pasinaudos Rajanas Landonas, kad

priartėtų prie Evos. Nustebau, kad pasirinko tokį svarbų savo įmonei

produktą, ir tuoj supykau ant savęs, kad to nesitikėjau.- Neatsakei į mano klausimą, Eva.- Koks, po paraliais> skirtumas? - pratrūko ji. - Taip, jie paprašė

Marko. Tai kas? Nenori, kad konkurentai juo naudotųsi? Nori pasakyti, kad tai buvo verslo sprendimas?

- Ne, tai asmeniška. - Pasidėjau įrankius, ~ Erikas Landonas, Ra-

jano Landono tėvas, daug investavo su mano tėvu ir viską prarado.Nuo tada Rajanas Landonas kėsinasi į mane.Rūškana suvedė jos antakius į vieną liniją.- Tai tu nenorėjai, kad dirbtume prie jo projekto? Ar tai nori

pasakyti?- Noriu pasakysi, kad Rajanas Landonas paprašė Marko, nes taip

priartės prie tavęs.- Ką? Kodėl? - Jos veide pyktis maišėsi su susierzinimu. - Jis vedęs, dėl Dievo meilės. Anądien pietų su mumis atsivedė savo žmoną.Neturi ko pavydėti.

332



- Taip, tu jam neįdomi, - sutikau. - Tai labiau triumfas, kad jamdirbi. Jis nori justi pasitenkinimą, kad vos pamojus pirštu turėsipaklusti.

- Tai juokinga.- Tu nežinai visos istorijos, Eva. Nežinai, kiek metų jis stengėsi

žūtbūt pakišti man koją. Kiekvienas jo verslo sprendimas yra skirtastam, kad perrašytų ryšį tarp Landono ir Kroso pavardžių. Kiekvieną

jo sėkmę lydėjo priminimas apie tėvo nesugebėjimą įžiūrėti manotėvo suktybės ir ką tai kainavo Landonams,

~ Žinoma, kad nežinau, ~ šaltai tarė ji. - Nes tu nesiteikei manpasakyti.

- Sakau dabar.- Kai tai jau nebesvarbu! - Ji nuslydo nuo baro kėdės ir išžygiavo

iš virtuvės.Kaip visada, išėjau paskui.- Eva.Sučiupau ją už alkūnės, bet ji išsilaisvino ir atsisuko į mane veidu.

- Neliesk manęs!- Nebėk nuo manęs, - urgztelėjau. - Jei pyksimės, išsipykime.- To ir tikiesi, taip? Pamanei, pasielgsi kaip nori, o paskui išsisuk

si čiulbėdamas saldžius žodelius arba mane išdulkinęs. Bet šito nepataisysi, Gideonai. Šįsyk negali pasakyti poros žodžių arba išdulkintimanęs iki sąmonės netekimo ir visko pamiršti.

- Nepataisysi ko? Mačiau, kad kai kas ketina tavimi pasinaudoti,ir tuo pasirūpinau.- Ar taip tau viskas atrodo? - Ji įsispendė į klubus. - O man visai

ne. Landoms rizikuoja. Kas, jei Markas ir aš dirbsime šūdinai? „Pha-zeOne“ Landonui labai svarbus.

- Būtent. Savo kompanijoje jis turi reklamos, rinkodaros ir par

davimo skatinimo skyrius, kaip ir aš. Kodėl tai, į ką įkišo daugybępinigų - net ir pagal mano standartus, - atiduoda kitiems ir rizikuojasiaubingai žlugti?

Ji purkštelėjo ir mostelėjo rankomis.

333



- Būtent, - iškošiau, - Negali atsakyti, nes tinkamo atsakymo

nėra. Tai bereikalinga rizika. Naujausios „GenTen“ sistemos paleidi

mą patikėjau tik tiems, kurių sielos priklauso man.

- Ką nori pasakyti?

™Kad Landonas ilgai laukė, kada galės atsikąsti šiek tiek Kroso.

Gal jam nerūpi, kad ši pavardė tau atiteko tik po vedybų. Nežinau,

ką jis sugalvojo. Bet jis jau privertė mus atsidurti tokioje padėtyje, kai

negalime laisvai dalytis informacija.

Ji kilstelėjo antakį.

- O kuo tai skiriasi nuo įprastų mūsų santykių?

- Nepradėk. - Suerzintas jos užsispyrimo sugniaužiau kumščius

prie šonų. - Esmė čia ne mes, o jis. Tebusiu prakeiktas, jei Landonas

užkurs tau pragarą dėl manęs.

- Nesakau, kad klysti! Jei būtum man apie tai pasakęs, būčiau ir

pati priėmusi teisingą sprendimą. O dabar atėmei iš manęs darbą,

kurį myliu!

- Grįžkime. Koks tai būtų buvęs sprendimas?

- Nežinau. - Ji šaltai, negailestingai nusišypsojo ir man kraujas

gyslose sustingo. - O dabar niekada ir nesužinosime.

Ir vėl atsuko man nugarą.

- Sustok.

- Ne, - pareiškė ji per petį, - Einu rengtis. O tada išeinu,

- Per mano lavoną.

Nusekiau paskui ją į miegamąjį.

- Dabar negaliu su tavimi būti, Gideonai. Net nenoriu į tave

žiūrėti.

Mintys lėkė šuoliais, ieškojau ko nors, kas galėtų ją nuraminti.

- Markas nepriėmė darbo pasiūlymo.

Ji papurtė galvą ir truktelėjusi stalčių išėmė šortus.

- Priims. Esu tikra, kad pateikei jam tokį pasiūlymą, kokio atsi

sakyti neįmanoma.

- Atsiimsiu.

234



Dieve. Traukiausi atgal ir tai mane graužė, bet ji buvo tokia pikta,kad negalėjau jos pasiekti. Niekada nemačiau jos tokios tolimos. Atsiribojusios ir neliečiamos. Po beprotiškai erotiškos mudviejų nakties, kai buvome arčiau nei bet kada, negalėjau to pakelti.

- Nesivargink, Gideonai. Žala jau padaryta. Bet gausi puikų darbuotoją, kuris komandai pasiūlys daug gero.

Užsitempusi šortus ji užėjo į drabužinę. Aš stovėjau tiesiai už jos,užstojęs slenkstį, o ji avėsi paplūdimio šlepetes.

- Po velnių, paklausyk manęs. Jie puola tave. Visi. Jie nori atsilyginti man per tave. Stengiuosi iš visų jėgų, Eva. Bandau apsaugotimudu vieninteliu man žinomu būdu.

Ji sustojo ir atsisuko į mane:- Tai ir yra bėda. Nes šis būdas man netinka. Ir niekada netiks.- Po perkūnais, Eva, aš stengiuosi!- Tau tereikėjo su manimi pasikalbėti, Gideonai. Aš jau ir pati

buvau pusiaukelėje. Darbas su tavimi „Crossroads“ fonde buvo tikpirmas žingsnis. Buvau benusprendžianti dirbti su tavimi, o tu taiatėmei. Atėmei iš mūsų abiejų. Ir niekada to nesusigrąžinsime.

Ledinis griežtumas jos balse varė iš proto. Galėjau iškęsti mūsųdiskusijas, išklydusias iš kelio. Galėjau ilgai negalvodamas regzti istorijas ir keisti strategiją. Bet negalėjau tverti, kai Eva slysdavo manpro pirštus. Sakydamas įžadus galutinai nusprendžiau paleisti viską - savo ambicijas, išdidumą, savo širdį, - kad ją išsaugočiau. Jeinegaliu to padaryti, nebeturiu nieko.

- Nesisvaidyk tokiais pareiškimais, angele, - įspėjau. - Kaskartkai paminėdavau darbą drauge, nutildydavai mane.

- Todėl tu tiesiog varai kiaurai?- Aš ketinau duoti tau laiko! Buvau viską suplanavęs. Ketinau su

vilioti tave galimybėmis, leisti tau nuspręsti, kad geriausias būdas tauatskleisti savo potencialą yra šalia manęs.

- Reikėjo laikytis plano. Traukis iš kelio.Nepajudėjau.



- Kaip galėjau laikytis plano pastarąsias kelias savaites? Kol jau

tiesi tokia teisuolė, pagalvok, su kuo man teko susidurti. Bretas, ta

prakeikta jūsų juosta, Krisas, mano brolis, psichologas, Airlandė,

mama, Enė, Korina, suknistas Landonas...

Eva sukryžiavo rankas.

- Ir tau reikėjo su viskuo susitvarkyti pačiam, ar ne? Ar aš iš tiesų

tavo žmona, Gideonai? Aš tau net ne draugė. Galėčiau lažintis, kad

Angusas ir Raulis apie tavo gyvenimą žino daugiau nei aš. Ir Arašas.

Aš tik daili putytė, kurią gali dulkinti.

™Užsičiaupk.

~ Turi pasitraukti man iš kelio, kol viskas netapo dar bjauriau.

- Negaliu leisti tau išeiti. Juk žinai, kad negaliu. Tik ne taip.

Ji sukando dantis.

- Prašai manęs duoti tau tai, ko dabar neturiu. Aš tuščia, Gideonai.

- Angele... - Siektelėjau jos, o krūtinę taip spaudė, kad darėsi

suriku kvėpuoti. Sugniužęs jos veidas mane žudė. Užmuščiau žmo

gų, kuris priverstų ją taip atrodyti, bet šįsyk kaltas buvau pats. - Koks

skirtumas, jei vis vien būtum priėmusi tokį pat sprendimą?

- Turi liautis kalbėti, - kimiai tarė ji. - Nes kiekvienas žodis iš

tavo lūpų verčia mane galvoti, jog mudu esame taip toli vienas nuo

kito, kad iš viso neturėtume būti vedę.

Nebūtų labiau skaudėję ir jei ji būtų dūrusi man į krūtinę peiliu.

Oras drabužinėje įkaito ir suplėko, gerklė išdžiūvo, ėmė gelti akis.

Grindys po kojomis svyravo, Eva slydo man pro pirštus, o su ja ir

viso mano gyvenimo pamatas.

- Pasakyk, ką man daryti, - sušnibždėjau.

Jos akys žvilgėjo.

- Kol kas paleisk mane. Duok man erdvės pagalvoti. Keletą

dienų...

-- Ne. Ne! - Panika manyje augo, kol galiausiai, kad išstovėčiau,

turėjau įsikibti į durų staktą.

- Gal kelias savaites. Vis dėlto turiu susirasti darbą.

336



- Negaliu, - aikčiojau ir gaudžiau orą. Akyse pamažu siaurėjo

juodas ratas, kol temačiau tik Evą jo viduryje. - Dėl Dievo meilės,

ką nors kita, Eva!

- Dabar turiu susigaudyti, kaip elgtis. - ji šiurkščiai pasitrynė

kaktą. - Ir negaliu galvoti, kai taip į mane žiūri. Negaliu galvoti...

Jai einant pro mane, pagavau už rankų, ėmiau bučiuoti ir suaima

navau pajutęs, kaip ji akimirksniu sušvelnėja. Ragavau ją, ragavau jos

ašaras. O gal savąsias.

Ji įsikibo man į plaukus, sugniaužė juos ir stipriai patraukė. Nusi

sukusi nuo manęs nutraukė bučinį.

- Crossfire, - sukūkčiojo, ir žodis suskambo it šūvis.

Staiga ją paleidau, kluptelėjau atatupstas, nors smegenys vis rėkė

laikyti.

Paleidau ją ir ji mane paliko.

Jūros vėjelis sušiaušta man plaukus, užsimerkiu ir mėgaujuosi jo gūsiais. Ritminga bangų mūša paplūdimyje ir gargždūs kirų klyksmai įkalina mane šioje akimirkoje, šioje vietoje.

Tai tokie namai, kokių seniai nepažinau, nors čia praleidau vos saujelę dienų. Tai vieta, kuria dalinausi tik su Eva, tad visi prisiminimai iš čia persmelkti jos, kaip smėlis persmelktas saulės spindulių. Kaip tą smėlį, aplinkinės jėgos sutraiškė mane į smulkučius trupinius. Ir kaip ta saulė, Eva į mano gyvenimą įnešė džiaugsmo

ir šilumos. Ji prieina prie manęs terasoje, sustoja už nugaros prie turėklo. Pa

juntu jos delną ant peties, skruostą prie nuogos nugaros.- Angele, - sumurmu ir uždedu ant jos delno savąjį.Štai ko mums reikėjo - sugrįžti į šią vietą. Tai mudviejų prieglobstis,

kai pasaulis ima pulti, norėdamas mus išskirti. Čia vienas kitą

pagydome. Apima palengvėjimas. Ji grįžo. Mudu kartu. Dabar ji supranta,

kodėl taip pasielgiau. Ji buvo tokia pikta, tokia įskaudinta. Akimirką



jaučiau žlugdančią baimę, kad sugrioviau brangiausią savo gyvenimo

dalį.- Gideonai, - alsiai taria ji kimiu sirenos balsu. Viena ranka apglė

bia mane per liemenį ir apkabina iš nugaros.

Atlosiu galvą ir leidžiu jos meilės galiai save užlieti. Jos pirštai slysta per mano klubą, ji suima delnu kotą. Glosto jį nuo šaknies iki pat galiuko. Šis kietėja ir siaudėjo, pasirengia jai. Gyvenu, kad jai tarnaučiau, kad teikčiau jai malonumą. Kaipgi galėjo tuo abejoti?

Iš pačių mano sielos gilumų pasigirsta aimana, kūnu kyla niekada

nemirštanti aistra Evai. Ištinusi pimpio galvutė sudrėksta nuo išskyrų,

kiaušai apsunksta ir ištinsta. jos ranka nuo mano peties nuslysta žemyn nugara, švelniai mane spaudžia, ragina pasilenkti į priekį.

Paklūsta, nes noriu parodyti, kad jai priklausau. Noriu, kad ji suprastų: padaryčiau bet ką, atiduočiau viską, idant ji būtų saugi ir laiminga.

ji braukia ranka man per stuburą, švelniai masažuoja. Suspaudžiu

medinį terasos turėklą ir jai paraginus prasiskečiu. Dabar abi jos rankos atsiduria tarp mano šlaunų, ji karštai ir alsiai

kvėpuoja man į nugarą. Tvirtai suėmusi įgudusiais judesiais pumpuo ja kotą. Stipriau nei paprastai. Reikliai. Kita ranka masažuoja kapšą, skubina.

Jos kumštis sudrėksta nuo išskyrų, vis bėgančių iš pačios koto

viršūnės. Mane užliejęs sūrus oras vėsina odą nusėjusius prakaito

lašelius.- Eva... - alsuodamas jos vardą, taip jos geidžiu, taip beviltiškai ją

myliu. Jos pirštai, dabar slidūs ir visada tokie mitrūs, nuslysta atgal ir ima

erzinti tamsią išangės rožę. Man gera, nors ir nenoriu taip jaustis.

Penį glamonėjanti jos ranka nesiliauja, darosi sunku kvėpuoti, galvoti, priešintis...



~Teisingai, - ragina ji Bandau išsiriesti tolyn, bet ji įkalinusi mane, suėmusi kotą delne.» Liaukis, - sakau jai rangydamasis.- Tau patinka, ~ murkia ji, glamonėdama pimpį. Geidžiu jos prisi

lietimo, negaliu jam pasipriešinti. ~

Parodyk, kaip manęs nori. Ji įkiša du slidžius pirštus man į užpakalį. Suvaitoja, rangausi, bet ji trina ir stumia gilyn, liečia taip, kad troškimas baigti tampa begalinis. Malonumas auga, nors akis degina ašaros.

Panarinu galvą. Smakras paliečia sunkiai besikilnojančią krūtinę. Baigiu. Liejuosi. Negaliu to sustabdyti. Tik ne su ja...

Pirštai manyje ištinsta, pailgėja. Stūmiai tampa skuboti, kūno plekšėjimą į kūną užgožia vandenyno garsai Girdžiu šiurkštų, geidulingą urzgimą, bet tai ne aš. Manyje varpa, ji mane dulkina. Man skauda, bet skausmas maišosi su šleikščių, nekviestu malonumu.

- Nesustok glostyti, - alsuoja jis. - Tu jau beveik.Krūtinėje sprogsta skausmas. Evos nėra. Ji dingo. Paliko mane.

Gerklėje sukyla vėmalai Šiurkščiai jį nustumiu, išgirstu, kaip jiskrenta pro stumdomąsias duris už nugaros, dūžta stiklas. Hju isteriškai juokiasi, apsisukęs pamatau jį išsipleikusį tarp žvilgančių šukių, jo

plaukai raudoni kaip kraujas, akys dega šleikščia, godžia aistra.- Manai, ji tavęs norėtų? - erzina jis negrabiai stodamasis. - Viską

jai papasakojai. Kas tavęs po to norėtų?

- Eik šikt! - Žengiu įtūpsią ir parverčiu jį atgal ant grindų. Kumščiu nesiliauju daužyti jo veido.Stiklo šukės duria, pjauna, bet skausmas nė nesulyginamas su tuo,

ką jaučia viduje.Evos nebėra. Žinojau, kad ji mane paliks, kad nesugebėsiu jos išlai

kyti Žinojau, bet vyliausi. Negalėjau užgniaužti vilties.

Hju nesiliauja juoktis. Jaučiu, kaip sutrupa jo nosis. Skruostikauliai, žandikaulis. Jo juokas virsta gargaliavimu, bet tai vis dar juokas.Užsimoju vėl jam tvoti...



Po manimi guli Enė, ir jos veidas beveik neatpažįstamai sudaužytas,Pasibaisėjęs tuo, ką padariau, pasisuku ir šoku ant kojų. Stiklas įsi

rėžia giliai į pėdas. Enė juokiasi, o kraujas burbuliuodamas veržiasi pro jos nosį ir bur

ną, plinta namuose, kurie kadaise buvo prieglobstis. Teršia viską>nu

plauna saulę, kol lieka tik kruvinas mėnuo. „

Pabudau su gerklėje įstrigusiu riksmu. Plaukai ir kūnas buvo permirkę prakaitu. Tamsa dusino.

Pasitryniau akis, kūkčiodamas apsiverčiau ant rankų ir kelių.Šliaužiau į vienintelę šviesų, kurią mačiau, silpnas sidabriškas švytė

jimas buvo mano vienintelis švyturys.Miegamasis. Dieve. Susmukau ant grindų draskomas raudos., Už

migau drabužinėje, nes negalėjau pajudėti Evai mane palikus, bijojaužengti bent vieną žingsnį. į gyvenimą be jos.

Tamsiame kambaryje ryškiai švietė laikrodžio ekranas.Buvo pirma nakties.Nauja diena. O Evos vis dar nėra.

- Jūs ankstyvas.Džiugus Skoto balsas atitraukė mano žvilgsnį nuo Evos nuotrau

kos ant stalo.- Labas rytas, - pasisveikinau, jausdamasis vis dar įstrigęs košmare.Į darbą atėjau tuoj po trijų nakties, nebegalėjau miegoti,

negalėjau eiti pas Evą. Troškau to, būčiau nuėjęs - niekas manęsnuo jos nesulaikytų, - bet susekęs jos telefoną sužinojau, kad jiStentono apartamentuose, ten, kur nepasieksiu. Kančia dėl to, kad jisąmoningai traukiasi nuo manęs, graužė iš vidaus it rūgštis.

Negalėjau likti namie, negalėjau pakelti rytinės ruošos prieš darbą be Evos. Buvo lengviau grįžti prie tos dienotvarkės, kurios dažnailaikydavausi iki jos, - į darbą ateiti mėnuliui nenusileidus ir ramybęatrasti ten, kur galiu viską suvaldyti.

340



Bet šiandien ramybės neradau. Tik kankinantį žinojimą, kad da

bar ji jau tame pačiame pastate, taip arti, bet toliau nei bet kada.

- Kai atėjau, registratūroje laukė Markas Garitis, - tęsė Skotas. -

Sakė, susitarėte šiandien susitikti?..

Skrandyje nusėdo akmuo.

- |leisk.

Atsistūmiau nuo stalo ir atsistojau. Negalvojau apie nieką kita, tik

apie Evą ir savo pasiūlymą Markui, stengiausi suprasti, kaip galėjau

padaryti ką nors kitaip. Puikiai pažinojau Evą. Pasakęs jai apie Ra-

janą Landoną nebūčiau privertęs jos išeiti iš „Waters Field & Lea-

man', lygiai taip pat, kaip pasakęs apie Enę nebūčiau privertęs jos

būti atsargesnės.

Eva tik būtų pasitikusi juos abu akis į akį, riaumojusi kaip ginanti

liūtė, bet nebūtų mačiusi sau pačiai gresiančio pavojaus. Ji tokia ir už

tai ją myliu, bet reikalui esant irgi ją ginčiau.

- Markai.

Jam įėjus ištiesiau ranką, tučtuojau supratęs, kad jis sutiks. Spin

duliavo energiją, o tamsios akys nekantriai švietė.

Sutarėme, kad pradės spalį, tad „Waters Field & Leaman“ apie tai

sužinos kone prieš mėnesį. Jis norėjo kartu atsivesti ir Evą ir aš para

ginau, kad jai tai pasiūlytų, nors abejojau, ar ji sutiks. Jis papriešta

ravo kelioms mano sąlygoms, instinktyviai suderėjau ir susitariau su

juo, bet viską dariau nenuoširdžiai.

Galų gale išėjo patenkintas pasikeitusia padėtimi. O aš likau su

vis augančia baime, kad Eva man neatleis.

Pirmadienis virto antradieniu. Per dieną tik tris kartus jaučiau bent

kibirkštį gyvybės - devintą, Evai atvykus į darbą, per pietus ir dar

sykį penktą, kai ji baigdavo darbą. Vis vyliausi, kad ji su manimi

susisieks. Paskambins ar pamėgins pasiekti kitaip. Net: ir dar vienas

gniuždantis barnis būtų geriau nei ši skausminga tyla.

341



Bet ji tylėjo. Tegalėjau stebėti ją per apsaugos kameras, ryti akimisįeinančią ir išeinančią kaip iš bado mirštantis vyras, bijojau prieiti,kad dar labiau nepagilinčiau bedugnės tarp mūsų.

Likau darbe per naktį, mat baiminausi eiti namo. Bijojau savęs,nežinojau, ką darysiu įėjęs į bet kuriuos namus, kur gyvenome drauge. Net kabinetas buvo tikra kankynė - sofa, ant kurios ją dulkinau,nuolat priminė tai, ką turėjau vos prieš keletą dienų. Nusiprausiaupo dušu kabineto vonioje ir persirengiau vienu iš daugelio kostiumų,kuriuos laikiau darbe.

Anksčiau man niekada neatrodė keista gyventi tam, kad dirbčiau.Dabar užplūdo jausmai, kurių išreikšti negalėjau, ėmiau suprasti, kokią didelę mano gyvenimo dalį ėmė užimti Eva.

Ji vėl nakvojo pas Stentoną. Negalėjau nepastebėti, kad ji mieliauleido laiką su motina, nei rizikavo sutikti mane.

Nuolat rašiau jai žinutes. Maldavau paskambinti. Man tereikia iš

girsti tavo balsę. Rašiau pastabas apie nieką. Šiandien vėsiau, ar ne?Komentavau darbą. Niekada nepastebėdavau>kad Skotas visada vil

ki mėlynai O dažniausiai rašiau Myliu tave. Kažkodėl parašyti šiuosžodžius buvo lengviau, nei juos ištarti. Rašiau juos dažnai. Vėl ir vėl.Nenorėjau, kad ji tai pamirštų. Kad ir ką būčiau pridirbęs, kad ir kaipsusimovęs, viskas, ką dariau, mąsčiau ar jutau, buvo tik meilė jai.

Kartais supykdavau, kad ji šitaip elgiasi su manimi. Su mumis. Po velnių tave! Paskambink man. Liaukis taip su manimi elgtis!

~ Atrodai šūdinai, - tarė Arašas, nužiūrinėdamas mane, kol tikrinau jo atneštas sutartis. - Vėl sergi?

- Man viskas gerai.- Vyruti, tau toli gražu ne viskas gerai.Piktai nudiegiau jį akimis ir jis užsičiaupė.

Beveik šeštą, važiuojant pas daktarą Peterseną, Eva pagaliau su manimi susisiekė.

Ir aš tave myliu.

342



Akis ėmė gelti, žodžiai ekrane liejosi. Drebančiais pirštais atrašiau, o iš palengvėjimo svaigo galva. Siaubingai tavęs ilgiuosi Gal ga

lime pasikalbėti prašau? Man reikia tave pamatyti

Neatrašė, kol pasiekiau daktarą Peterseną, ir mano nuotaika subjuro iki smurtinės ribos. Ji baudė mane pačiu blogiausiu būdu. Buvau nervingas ir įsitempęs kaip narkomanas, geidžiau bent gurkšnio

jos, kad galėčiau normaliai veikti. Mąstyti.~ Gideonai, - daktaras Petersenas prie savo kabineto durų pasi

sveikino su šypsena, bet mane pamačius ji greitai išnyko. Iš rūpesčio jo antakiai nusileido. - Neatrodai gerai.

~ Ir nesijaučiu, - pratrukau.Jis ramiai pamojo man sėstis. Likau stovėti, viduje viskas virė,

svarsčiau, ar ne verčiau tiesiog apsisukti ir eiti ieškoti žmonos. Negalėjau stoviniuoti ir nieko neveikti. To prašyti iš manęs būtų per daug.

- Gal derėtų vėl pasivaikščioti, - tarė jis. - Man praverstų ištemptikojas.

- Paskambinkit Evai, - liepiau. - Liepki! jai ateiti. Jūsų ji paklausys.Jis sumirksėjo.- Judu su Eva turite problemų.Nusimetęs švarką sviedžiau jį ant sofos.- Ji elgiasi neracionaliai! Nenori manęs matyti... nenori kal

bėtis. Kaip, po velnių, galime išsiaiškinti ir susitaikyti, jeigu netnesikalbame?

- Protingas klausimas.- Žinoma, po paraliais! Aš protingas vyras. Bet ji, ji iš proto išėjo.

Negali ir toliau taip elgtis. Privalote pasikviesti ją. Privalote priversti ją su manimi pasikalbėti.

- Gerai. Bet pirmiausia turiu suprasti, kas nutiko. - Jis atsisėdoį savo kėdę. - Nebūsiu niekuo naudingas, jei nežinosiu, kas dedasi.

Dūriau į juo pirštu.- Nežaiskite su manim savo protingų žaidimėlių, daktare. Ne

šiandien.



" Manau, kalbu taip pat protingai kaip ir tu, - ramiai tarė jis. - Aštaip pat noriu, kad susitaikytumėte su Eva. Manau, žinai tai.

Paskubomis iškvėpęs susmukau ant sofos kampo ir panarinaugalvą į delnus. Ji siaubingai tvinksėjo, skaudėjo ir priekyje, ir gale.

“ Pykstatės su Eva, - tarė jis.- Taip.- Kada paskutinį sykį su ja kalbėjai?Sunkiai nurijau seilę.- Sekmadienį.- Kas nutiko sekmadienį?Papasakojau. Kalbėjau taip greitai, kad jis vos spėjo rašytis į plan

šetę. Iš pykčio liejami žodžiais, o baigęs pasijutau išsekęs ir tuščias.Man baigus jis dar kelias akimirkas rašė, paskui pakėlė akis į

mane. Pamačiau jose užuojautą ir gerklėje tuoj įstrigo gumulas.- Dėl tavęs Eva neteko darbo, - pažymėjo jis, - darbo, kurį ji

mums abiem kartojo labai mėgstanti. Juk supranti, kodėl ji pyksta,ar ne?

- Taip, suprantu. Bet turėjau rimtų priežasčių. Priežasčių, kurias ji supranta. Štai ko nesuvokiu. Ji supranta ir vis vien nuo manęsatsiriboja.

- Nesu tikras, kad aš suprantu, kodėl neaptarei to su Eva anksčiau. Gal gali man paaiškinti?

Pasitryniau sprandą, įtampos veržiamą it plieniniai lynai.- Ji būtų ėmusi dėl to nerimauti, - burbtelėjau. - Būtų prireikę

laiko jai persigalvoti, O aš tuo metu stengiuosi išbristi iš kito šūdo.Mus puola iš visų pusių.

~ Girdėjau apie Koriuos Žiru knygą apie jus,- Ak, taip. - Niūriai išsišiepiau. - Idėją ji tikriausiai nusižiūrėjo

iš „Six-Ninths* vaizdo klipo „Auksinė“. Landonas pasiekė Evą perspragą mano gynyboje. Negalėjau rizikuoti ir suteikti jam dar vienosprogos, kol mane blaško visa kita, su kuo mudviem su Eva dabarreikia susidoroti.

344



Daktaras Petersenas linktelėjo.- Spaudimas tau išties didelis. Nejau nemanai, kad Eva galėtų pa

dėti tau priimti sprendimus? Juk žinai, kad jos barniai su mama dažniausiai kyla dėl to, kad prieš imantis veiksmų su ja nepasitariama.

- Žinau. - Stengiausi išreikšti chaotiškas mintis. - Bet privalau jarūpintis. Po to, ką ji išgyveno...

Stipriai užsimerkiau. Kartais negalėjau nė galvoti apie tai, kiek jiiškentėjo.

- Turiu būti stiprus dėl jos. Priimti sudėtingus sprendimus.- Gideonai, tu vienas iš stipriausių mano pažįstamų vyrų, - tyliai

tarė jis.Atsimerkiau ir pažvelgiau į jį.- Jūs manęs nematėte tokio, kokį matė ji.Verkiančio kaip vaiko. Sugniuždyto prisiminimų. Besimastur-

buojančio be sąmonės. Smurtaujančio per miegus. Silpno, tokio silpno. Bejėgio.

- Manai, ji tavimi abejoja, nes leidai pamatyti save pažeidžiamą?Man tai neprimena Evos.

Gėlė akis.- Jūs ne viską žinote. Jūs tik... jūs nežinote.- Bet Eva žino. Ir vis tiek už tavęs tekėjo. Nepaisydama viso to, la

bai tave myli. - Jis maloniai man nusišypsojo, bet ta šypsena pervėrėit peilis. - Kartą manęs klausei, ar santykiuose svarbiausia kompromisas. Pameni?

Šiurkščiai linktelėjau.- Tas kompromisas reiškia, kad ne visada turi būti stiprusis,

Gideonai. Kartais gali imtis sunkumų, o kartais leisti Evai. Santuoko je nesvarbu, ar tu esi stiprus žmogus. Svarbiausia, ar stiprūs jūs kartu,svarbiausia leisti vienas kitam iš eilės tempti naštą.

- Aš... - Vėl panarinau galvą. Eva sakė tą patį. - Aš stengiuosi,prisiekiu Dievu, stengiuosi.

- Žinau.



“ Ji privalo mane priimti. Privalo sugrįžti. Man jos reikia. Ji mane

žudo. Plėšo perpus. - Spoksojau į savo rankas, į žiedus, kuriuos pado

vanojusi ji mane pasiglemžė. - Ką man daryti? Pasakykite, ką daryti?

- Eva norės žinoti, ką esi pasirengęs pakeisti. Norės pamatyti,

kaip link to judi. Tokių svarbių sprendimų pasitaikys nedažnai, tad

ji gali imtis strategijos „palauksim - pamatysim'. Manau, tau tai bus

sudėtinga. Labai sudėtinga.

Lėtai linktelėjau, bet ilgiau laukti nebegalėjau. Jei Evai reikia įro

dymo, kad dėl jos padaryčiau bet ką, aš jai jį duosiu.

Sugniaužiau kumščius. Neatitraukiau akių nuo kilimo tarp kojų.

- Aš... - Atsikrenkščiau. - Psichologas. Pas kurį lankiausi

vaikystėje.

- Taip?

- Jis... jis mane tvirkino. Beveik metus. Jis... mane prievartavo.

346



20 SKYRIUS

Taip tavęs ilgiuosi. Prašau, gal galime pasikalbėti? Man reikia tave

pamatyti

- Vis dar spoksai į tą žinutę? - paklausė Keri$> apsivertęs ant nu

garos lovoje greta ir prispaudęs prie mano smilkinio savąjį.

- Negaliu užmigti. - Nematyti Gideono buvo kankynė. Kiekvie

ną minutę - miegojau ar būdravau - jaučiausi taip, lyg kažkas būtų

išplėšęs man širdį ir krūtinėje žiojėtų skylė.

Pažvelgiau į baldakimą virš lovos mamos svečių kambaryje. Kaip

ir svetainė, šis miegamasis buvo neseniai atnaujintas. Kambaryje

dominavo kreminė ir samanų spalvos, jos ramino ir atrodė skonin

gai elegantiškos, Svečių kambarys, kuriame buvo apsistojęs Keris,

buvo šiek tiek vyriškesnis, pilkos ir tamsiai mėlynos spalvos, o vie

toj baltų paauksuotų mano kambario baldų jo miegamajame vyravo

riešutmedis.

- Kada su juo pasikalbėsi, mažule?

- Greitai. Aš tik... - Pasidėjau telefoną ant krūtinės ir prispau

džiau prie širdies. - Manau, mums abiem reikia šiek tiek laiko.

Kai mudu su Gideonu pykomės, net galvoti buvo sudėtinga. Ne

kenčiau to.

O dabar buvo dar blogiau, nes susimovė jis, ir, kaip ir viskas, ko

imdavosi, tai jam pavyko tiesiog įspūdingai. Neįsivaizdavau, kaip

jam atleisti ir toliau su tuo gyventi. Kita vertus, neįsivaizdavau ir kaip

galiu toliau gyventi be jo. Jaučiausi negyva. Į priekį mane varė tik

mintis, kad kaip nors išsiaiškinsime ir toliau būsime drauge. Kaip

$47



kitaip? Kaip galiu kažkam atiduoti tiek daug savęs, o paskui tą žmogųpaleisti?

Prisiminiau Trėjui duotą patarimą ir tai, kad abu turime .priimtitą patį sprendimą - ką pasirinksime, meilę ar save? Taip tūžau antGideono, kad privedė mane prie šito. Žinojau, kai kurios situacijosstumia mane ta linkme, bet niekada nemaniau, kad paskutinį žingsnįžengs mano vyras.

Ir kodėl, po paraliais, reikia rinktis tik vieną iš dviejų? Taipnesąžininga.

- Spaudi iš jo paskutinius syvus, - be reikalo tarstelėjo Keris.- Jis tai padarė, ne aš. ~ Gideonas iš manęs atėmė kai ką brangaus,

dar blogiau, iš mudviejų atėmė kai ką brangaus - mano laisvą valią irpasitikėjimą, kurį jam padovanojau su sąlyga, kad jį gerbs. Po paskutinės mudviejų nakties... kai taip juo pasitikėjau ir atsivėriau... O jis

jau buvo pasikalbėjęs su Marku. Išdavystė daužė man širdį. - Ačiū,kad esi su manimi.

Jis gūžtelėjo pečiais.- Man patinka Stentonas. Kelias dienas pabūti jo bute visai ne

sunku. Juk kada nors keliausime namo, taip?- Amžinai slėptis negaliu.- Visada taip sakydavai, - sumurmėjo jis. - Man asmeniškai slėp

tis patinka. Tiesiog nuo visko pasitraukti ir pamiršti tą šūdą.- Bet tas šūdas niekur nedingsta. - Žinojau tai, tad visada rinkda

vausi išsiaiškinti viską iš karto. Susitvarkyti ir palikti praeityje.- Lai palaukia, - tarė jis ir pakedeno man plaukus.Pasukusi galvą pakštelėjau jam į skruostą. Pastarąsias tris dienas

prisiglaudusi naktimis skandinau jį ašarose. Kartais atrodė, kad nesubyru tik dėl mane laikančių jo rankų.

Dieve. Viską skaudėjo. Buvau prakeikta griuvena, zombis gaivališkame Niujorke.

Kur Gideonas dabar? Ar išsiskyrimo skausmas jam praeina? Ogal jis toks pat sugniuždytas kaip ir aš?



- Markas pakvietė mane drauge pereiti į „Cross Industries“ - tariau norėdama nukreipti mintis*

-- Na, taip ir maniau.- Tikriausiai, bet vis vien atrodė nerealu, kai jis apie tai prabilo. -

Atsidusau. - Jis toks susijaudinęs, Keri. Gaus daug didesnį atlyginimą, o tai jiems su Stivenu daug ką pakeis. Jie galės sau leisti tikraiištaigingas vestuves ir ilgą medaus mėnesį, be to, jie jau ieško būsto.Sunku pykti, kai jam viskas taip į gera.

- Ar eisi dirbti Gideonui?- Nežinau. Nejuokavau sakydama, kad ir pati buvau beveik pa

dariusi tokį sprendimą. Bet dabar... norėčiau ieškoti kito darbo vientam, kad jį įskaudinčiau.

Keris iškėlė kumščius ir pasmūgiavo orą.- Parodyk jam, kad jis tau nevadovaus.- Jo. - Smogiau keliskart, kad šiek tiek prasiskaidrinčiau nuotai

ką. “ Bet tai kvaila. Niekada nežinočiau, ar gavau darbą dėl savęs, ardėl jo pavardės, gerai tai ar blogai. Na, bet iki Markui išeinant darturiu mėnesį. Spėsiu apie tai pagalvoti.

- Gal „Waters Field and LeamaiT tave pasiliks. Ar apgalvojai tai?- Yra tokia galimybė. Nežinau, kaip reaguočiau. Nereikėtų ieškoti

darbo, bet neturėčiau Marko, o jis yra pagrindinė priežastis, kodėlmėgstu savo darbą. Ar norėčiau ten likti be jo?

- Dar turėtum Megumę ir Vilą.- Teisybė, - sutikau.Dar kurį laiką gulėjome supami draugiškos tylos.Tada jis tarė:- Regis, mudu su tavim plūduriuojame laivelyje „Velnias-jį-žino“- Trejus paskambins, - patikinau jį, nors ir pati nenutuokiau, ką

paskambinęs pasakys.- Žinoma. Jis geras vaikinas. Nepaliks manęs be žinios. - Keris

atrodė toks išvargintas. - Įdomiausia ne kada, o ką pasakys.- Žinau. Mylėti turėtų būti paprasčiau, - pasiskundžiau.

349



- Jei tai būtų romantinė komedija, vadintųsi „Meilė čiulpia''

- Gal reikėjo likti prie „Sekso ir miesto".

- Mėginau. Baigėsi su „Užkibo" Reikėjo likti „40-ties ir vis dar

skaistus“, bet per vėlai sugalvojau.

- Galėtume parašyti instrukciją „Kaip atsikratyti vaikino per 10

savaičių“

Keris pažvelgė į mane.

- Sumautas puikumėlis.

Trečiadienio rytas smogė kaip pagirios.

Ruošiausi į darbą mamos bute, tad ne taip stipriai ilgėjausi Gide-

ono, bet už tai negalėjau atsiriboti nuo mamos, kuri iš proto vedė

begaliniais tauškalais apie vestuves. Net Stentonas, paprastai laisvai

leidžiantis lietis mamos neurozėms, užjaučiamai į mane žvilgčiojo.

Dabar negalėjau galvoti apie vestuves. Negalėjau galvoti toliau nei

viena valanda. Taip ir gyvenau - valanda po valandos.

Išėjusi iš vestibiulio į gatvę radau laukiantį ne Raulį su merse-

desu, o Angusą su „Bentley“. Prisiverčiau nusišypsoti - nuoširdžiai

nudžiugau jį pamačiusi, bet buvau atsargi.

- Labas rytas, Angusai. - Kryptelėjusi smakru į automobilį pa

klausiau: - Ar jis ten?

Jis papurtė galvą, tada palietė senovinės savo vairuotojo kepurai

tės snapelį.

- Labas rytas, ponia Kros.

Trumpai spustelėjau jam petį ir pro jo atidarytas dureles įsliuo

giau į galą. Netrukus įsiliejome į rytinį eismą ir sukome į miestą.

Pasilenkusi į priekį paklausiau:

- Kaip jis?

- Manau, blogiau nei jūs. - Jis į mane dirstelėjo ir vėl susitelkė į

eismą. - Jis kenčia, brangute. Vakarykštė naktis buvo sunkiausia.

- Dieve. - Susmukau atgal į sėdynę, nebežinodama, ko imtis.

Nenorėjau jo skaudinti. Jis ir taip per dažnai buvo skaudinamas.

350



Išsitraukusi telefoną parašiau jam: Myliu tave.

Jis atrašė kone akimirksniu: Skambinu.Prašau.,atsiliepk .

Po akimirkos telefonas rankoje suvibravo, o ekrane pasirodė nuo

trauka. Pamačiusi jo veidą po kelių dienų pajutau dūrį į krūtinę. Ne

žinojau, ar būsiu stipri. Ir nežinojau atsakymų, kurių jis norės.

Įsijungė balso paštas, telefonas nutilo. Tučtuojau ėmė vibruoti vėl.

Nuspaudžiau mygtuką ir pakėliau ragelį prie ausies, bet tylėjau.

Ilgą akimirką tvyrojo tyla, tada:

- Eva?

Išgirdus Gideono balsą akys pritvinko ašarų - jis kalbėjo kimiai it

skaudančia gerkle. Bet blogiau buvo išgirsti tą viltį, su kuria jis ištarė

mano vardą, tą beviltišką ilgesį.

- Gali nekalbėti, - tarė jis kimiai. - Aš tik... - Jis drebančiu balsu

iškvėpė: - Atleisk, Eva. Noriu, kad žinotum: atsiprašau, ir padarysiu

viską, ko norėsi. Tik privalau tai pataisyti.

- Gideonai... - Ištarusi jo vardą išgirdau, kaip jis staigiai įkvepia. -

Tikiu, gailiesi, kad mudu šiuo metu ne kartu. Bet tikiu ir tuo, kad

galėtum ir vėl taip pasielgti. Bandau suprasti, ar galiu taip gyventi.

Tarp mudviejų pakibo tyla.

- Ką tai reiškia? - pagaliau paklausė jis. - Koks kitas variantas?

Atsidusau, nes staiga pasijutau tokia pavargusi.

- Nežinau jokių atsakymų. Todėl ir laikausi atokiai Noriu tau

kažką pažadėti, Gideonai. Man taip sudėtinga tau sakyti „ne“. Bet

dabar bijau, kad jei leisiuosi į šį kompromisą, jei liksiu su tavimi ži

nodama, koks esi, ir jei tu nepasikeisi, imsiu tavęs nekęsti ir galų gale

nebemylėsiu.

- Eva... Kristau. Nekalbėk taip! - Jo kvėpavimas apsunko. - Pasa

kiau daktarui Petersenui. Apie Hju.

- Ką? - Mano galva šovė aukštyn. - Kada?

- Vakar vakare. Pasakiau viską. Apie Hju. Enę. Jis man padės, Eva.

Jis kai ką pasakė... - Gideonas patylėjo. - Man tai pasirodė protinga.

Apie mane ir apie tai, koks esu su tavimi.

351



- Ak, Gideonai. - Puikiai įsivaizdavau, kaip sudėtinga jam tai turėjo būti. Man ir pačiai teko išgyventi tokią išpažintį. - Labai tavimididžiuojuos. Žinau, kad buvo nelengva.

- Turi likti su manimi. Tu pažadėjai. Juk sakiau, kad viską sumau

siu. Susimausiu vėl. Nežinau, kokį velnią darau, bet, Dieve... myliu tave. Taip velniškai tave myliu. Negaliu būti be tavęs. Negaliu gyventibe tavęs. Tu mane gniuždai, Eva. Negaliu... - Jis tyliai, skausmingaisudejavo. - Man tavęs reikia.

- Dieve, Gideonai. - Mano veidu sruvo ašaros, tiško ant krūtinėsir tekėjo po suknele. - Ir aš nežinau, ką daryti.

- Negi negalime to drauge išsiaiškinti? Negi mudu kartu ne geresni, ne stipresni?Nubraukiau ranka veidą - makiažas ir taip buvo sugadintas, taigi

tas pats.- Noriu, kad būtume drauge. Labiausiai pasaulyje to noriu. Tik

nežinau, ar mums tai pavyks. Dar nė sykio neleidai man susigaudyti

pačiai. Nė sykio.- Jei aš... jei leisiu - o aš leisiu, - grįši pas mane?- Aš tavęs nepalikau, Gideonai. Nemoku. - Pro langą priešais su

kamąsias duris pamačiau besibučiuojančią atsisveikinančią porelę irnetrukus benulekiantį vyruką. - Bet taip, jei iš tiesų galime būti komanda, niekas manęs nesulaikys.

- Girdėjau, gavot „PhazeOne“ kampaniją.Nusisukau nuo saldinamos kavos ir kilstelėjau antakius Vilui.- To negirdėjau.Jis išsišiepė, o akys už akinių spindėjo. Jis toks laimingas - turi

tvirtą sveikų santykių pagrindą. Taip pavydėjau tos ramybės. Nuo

tada, kai prasidėjau su Gideonu, jutau ją vos kelis kartus ir tai būdavotikra palaima. Kaip gera būtų, jei ją pasiekę ir neprarastume.- Aplinkui visi tik apie tai ir kuždasi, - tarė jis.



- Žmogau. - Dramatiškai atsidusau. - Aš visada sužinau paskutinė.Visą savaitę vaidinau taip, kad tikrai nusipelniau „Oskaro“. Nuo

Marko susijaudinimo, neaiškaus mano darbo likimo iki prasidėjusių mėnesinių ir chaoso asmeniniame gyvenime - visa tai privertė

sukaupti paskutinius energijos likučius, kad išlikčiau rami. Kad būtųlengviau, stengiausi kuo mažiau kontaktuoti su žmonėmis, tad vengiau ir paskalų būrelių.

- Markas mane užmuš už tai, kad tau pasakiau. - Neatrodė, kadVilas gailėtųsi. - Norėjau pirmas tave pasveikinti.

- Gerai. Ačiū. Tikriausiai.

- Nekantrauju pačiupinėti tą sistemą, žinai. Technikos tinklaraš-čiai pilni neįtikėtinų spėliojimų apie „PhazeOne“ savybes.Jis atsirėmė į spintelę šalimais ir vylingai į mane pažvelgė. Pagra

siau jam pirštu.- Iš manęs jokių paskalų neišgirsi.- Po velnių. Na, viltis miršta paskutinė. - Jis gūžtelėjo pečiais. -

Jie tikriausiai užrakins jus kur nors į vienutę, kad iki pardavimo pradžios nė necyptelėtumėt.- įdomu, kodėl „LanCorp“ atiduoda kampaniją pašalinei agen

tūrai, ar ne?Jis susiraukė.- Taip. Tikriausiai. Nebuvau apie tai pagalvojęs.

Ir aš ne. Bet Gideonas pagalvojo.Nuleidusi akis į puodelį abejingai maišiau.- Netrukus pasirodys nauja „GenTen“.- Girdėjau. Bet tai savaime aišku. Ją visi pirks.Sulenkusi pirštus žiūrinėjau vestuvinį žiedą ir galvojau apie įža

dus, kuriuos daviau jį priimdama.

- Turi planų dėl pietų? - paklausė jis.Pakėliau puodelį ir atsisukau į Vilą.- Taip, einu su Marku ir jo partneriu.



- Ak, taip. - Man pasitraukus iš kelio jis priėjo prie kavos aparato. - Gal kurį vakarą po darbo galėtume nueiti išgerti. Ir atsivilktiantrąsias puses. Jei Gideonas norėtų. Žinau, kad jis užsiėmęs.

Išsižiojau. Užsičiaupiau. Vilas suteikė man puikų šansą atsisakytiuž Gideoną. Galėjau juo pasinaudoti, bet norėjau, kad vyras dalyvautų mano socialiniame gyvenime. Norėjau eiti su juo. Jei pradėsiuneįsileisti jo į savo gyvenimą, negi tai nebus pabaigos pradžia?

- Skamba smagiai, - sumelavau įsivaizduodama įtampos kupiną vakarą. - Pasikalbėsiu su juo apie tai. Pasižiūrėsiu, ką galima bussutarti.

Vilas linktelėjo.™jėga. Pranešk man.

- Turiu bėdą.- Argi?Pažvelgiau į priešais sėdintį Marką. Stiveno pasirinktas kubietiš-

kų patiekalų restoranas buvo didelis ir pilnas žmonių. Pro didžiulįstoglangį sklido saulės šviesa, o erdvę puošė spalvingos mozaikos supapūgomis ir palmėmis. Linksma muzika sudarė egzotiškų atostogųatmosferą, o sodrūs prieskonių kvapai pirmą kartą per daugelį dienųpažadino man alkį.

Pasitryniau delnus.- Sprendžiam.Stivenas linktelėjo.- Eva teisi. Dėstyk.Markas pastūmė valgiaraštį šalin ir pasidėjo ant stalo alkūnes.- Šįryt ponas Votersas man liepė pradėti dirbti prie „LanCorp“

kampanijos.- Valio! - Ėmiau ploti.- Neskubėk. Išgirdęs tai, turėjau jam pranešti, kad išeinu. Tikė

jausi palaukti iki penktadienio, bet jiems reikia žmogaus, kuris galėtų likti su klientu iki galo, o ne tik pirmuosius mėnesius.



- Tiesą sakai, - nusileidau, ir mano Šypsena nunyko. - Nepasisekė.- Nekas, bet... - Jis gūžtelėjo pečiais. - Yra kaip yra. Jis sukvietė

kitus partnerius. Šie man pasakė, kad „LanCorp“ viršininkai kreipęsiį agentūrą reikalavo, kad kampanijai vadovaučiau aš, tad partneriaidabar sunerimę: jei nesiimsiu projekto, jie jį praras.

Stivenas išsišiepė ir plojo jam per petį.- Štai ką mėgstu girdėti!Markas kukliai išsiviepė.- Taip, pamalonino, tikrai. Na, jei liksiu, jie man siūlo paaukštini

mą ir didesnį atlyginimą.- Oho, - atsilošiau. - Čia tai tikrai pamalonino.- Jie negali pasiūlyti to paties kaip Krosas. Nė pusės to, bet būki

me atviri, jis man permoka.- Čia tik tu taip sakai, ~ purkštelėjo Stivenas. - Esi vertas kiekvie

no cento.Linktelėjau, nors tegalėjau spėti, kiek jam pasiūlė Gideonas.- Sutinku.- Bet jaučiu, kad esu skolingas „Waters Field & Leaman“ ištikimy

bę. - Markas pasitrynė smakrą. - Jie gerai su manimi elgėsi ir norimane išlaikyti net žinodami, kad galiu būti perpirktas kieno nors kito.

- Daugelį metų puikiai jiems dirbai, ~ paprieštaravo Stivenas. -Jie daug iš tavęs gavo. Nesi skolingas jiems jokių paslaugų.

- Žinau. Ir buvau ramus, kad palieku jiems tuščią kabinetą, nes jienetruks jo užpildyti. Bet graužia mintis, kad dėl manęs jie gali netekti„LanCorp“ kampanijos.

- Bet tai ne tavo sprendimas, - tarstelėjau. - Jei „LanCorp" keisagentūrą, tai jų pasirinkimas.

- Bandžiau ir taip apsukti. Bet vis vien nenoriu, kad tai nutiktų.Padavėjas priėjo priimti mūsų užsakymų. Pažvelgiau į Stiveną.- Gal galėtum?- Žinoma. - Jis žvilgtelėjo į Marką, šis perduodamas tą patį pra

šymą linktelėjo. Stivenas užsakė mums visiems.



Luktelėjau, kol vėl likome vieni, svarstydama, kaip pasakyti tai, kąnoriu. Galų gale rėžiau tiesiai:

- Aš negaliu dirbti prie „PhazeOne“ kampanijos.Markas ir Stivenas įdūrė į mane akis.- Klausykit, Landonai ir Krosai seniai pažįstami, - paaiškinau, -

ir seniai riejasi. Gideonas nerimauja ir aš suprantu .kodėl Jo nerimaspakankamai stiprus, kad elgčiausi atsargiai.

Markas susiraukė.- Landūnas žino, kas tu. Jam tai nekelia problemų.- Žinau. Bet „PhazeOne“ sistema yra gana rimtas reikalas. Gavus

leidimą pamatyti ją iš anksto atsiranda tam tikra rizika, o aš nenoriusu tuo turėti nieko bendro. - Buvo sunku pripažinti Gideono teisybę,nes žinojau, kad teisi ir aš. Tad įstrigome aklavietėje, iš kurios išėjimonemačiau.

Stivenas pasilenkė pirmyn ir ėmė mane nužiūrinėti.- Tu rimtai.- Bijau, kad taip. Nesakau, kad tavo sprendimas bent kiek pri

klauso nuo manęs, Markai, bet pamaniau, jog turėčiau pasakyti.- Nesu tikras, kad suprantu, - tarė Markas.- Ji tau sako, kad jei liksi šitame darbe, prarasi ir pinigų, ir asis

tentę, - paaiškino Stivenas. - Arba gali pereiti į „Cross Industries“,kaip jau sutikai, gauti tuos pinigus ir pasilaikyti Evą.

- Na... - Dieve. Buvo sudėtingiau, nei maniau. Dažnai tai girdė jau, bet dabar ir pati patiriu: moteris, kuri praranda ar atsisako darbodėl vyro, galų gale ims to nekęsti... Kas privertė mane manyti, kadbūsiu kokia nors išimtis? - Dar negaliu patvirtinti, kad pereisiu sutavimi.

Markas atsilošė į tamsiai raudoną vinilo sėdynę.- Viskas tik blogyn.- Ir netvirtinu, kad nepereisiu. - Pamėginau taip visko nesureikš

minti. - Tik nesu tikra, ar mudviem su Gideonu derėtų dirbti drauge.

35 6



Turiu omenyje, nesu tikra, ar jam derėtų būti mano viršininku... ar

panašiai. Na, žinai.

- Nenoriu to sakyti, - tarė Stivenas, - bet ji teisi.

- Tai nepadeda spręsti mano problemos, - burbtelėjo Markas.

- Atsiprašau. - Negalėjau jiems pasakyti, kaip iš tiesų gailiuosi.

Jaučiausi taip, kad nė patarimo negaliu duoti. Kaip galiu būti nešališ

ka dėl Marko sprendimo?

- Kita vertus, - tariau, - tu iš tiesų graibstoma prekė.

Išsišiepęs Stivenas bakstelėjo Markui alkūne.

- Aš ir taip žinojau.

- Tai... - Prisiglaudžiau Keriui prie šono ir jis apglėbė mane, - štai

ir vėl.

Dar viena naktis pas mamų. Ji pagaliau ėmė įtarinėti, o juk nak

vojame pas ją jau ketvirtą naktį iš eilės. Prisipažinau, kad susiba

riau su Gideonu, bet nesakiau dėl ko. Nemanau, kad ji suprastų.

Esu tikra, jai atrodo visiškai normalu, kad Gideono padėties vyras

rūpintųsi visomis varginančiomis smulkmenomis. O kad aš gal

būt netekau darbo? Kam man iš viso dirbti, jei nėra tam finansinio

reikalo?

Ji nesuprato. Kai kurios moterys nuo vaikystės nori būti tokios

kaip mama - aš norėjau priešingai. Ir mano troškimas būti anti-Mo-

nika buvo pagrindinė priežastis, kodėl mane taip gniuždė Gideono

elgesys. O bet kokie jos patarimai viską tik pablogintų. Ji mane pikti

no beveik taip pat stipriai kaip ir jis.

- Rytoj vyksime namo, - tariau.

Na, Gideoną vis vien pamatysiu bent jau daktaro Peterseno kabi

nete. Buvo siaubingai įdomu, kaip mums ten seksis. Beviltiškai tikė

jausi, kad psichologo padedamas jis žengė didelį žingsnį į priekį. Jei

taip, gal žengsime ir toliau. Kartu.

Laikiau kumščius.

SS7





perbraukiau per šviežius randus ant dilbio. - Būk laimingas su Trė- jumi. Padaryk jį laimingą. O jei Tatjana nebus patenkinta, kad ja rūpinasi du karšti vyrukai, tai ji... kažką daro ne taip.

Keris švelniai nusijuokė ir prispaudė lūpas man prie pakaušio.- Ir savo pačios problemas išspręsk taip paprastai.- Būtų gerai, jei galėčiau.Nieko pasaulyje netroškau labiau. Bet žinojau, kad taip paprasta

nebus. Bijojau, kad gali būti ir visai neįmanoma.

Mane pažadino vibruojantis telefonas.Suvokusi, kas tai per garsas, aklai graibiau telefono po lovą, kol

radau. Bet skambutį jau buvau praleidusi.Prisimerkusi pažvelgiau į akinamai šviečiantį ekraną - buvo kiek

po trijų ryto, o skambino Gideonas. Širdis nerimastingai sududeno,susirūpinimas išvaikė miegus. Ir vėl užmigau su telefonu rankose -negalėjau liautis skaityti daugybės jo atsiųstų žinučių.

Paskambinau jam.- Angele, - kimiu balsu atsiliepė po pirmo signalo.- Ar viskas gerai?- Taip. Ne. - Jis iškvėpė. - Sapnavau košmarą.- Aa. - Markstydamasi įsižiūrėjau į baldakimą, kurio tamsoj ne

simatė. Mano mama buvo tikra naktinių užuolaidų mylėtoja, ji tvirtino, kad be jų mieste, kur niekada iš tiesų nesutemsta, neapsieisi. -Man labai gaila.

Atsakiau kvailai, bet ką dar galėjau pasakyti? Būtų beprasmiškaklausti, ar jis nori apie tai pasikalbėti. Nes niekada nenorėjo,

- Pastaruoju metu dažnai juos sapnuoju, - nuvargusiu balsu tarė jis. - Kaskart, kai užmiegu.

Širdį suskaudo smarkiau. Atrodė neįmanoma, kad ji galėtų ištvertišitiek skausmo, bet jo vis daugėjo. Seniai išmokau šią pamoką.

- Tu įsitempęs, Gideonai. Ir blogai miegi. - Ir, nes reikėjo tai pasakyti, pridūriau: - Ilgiuosi tavęs.

359



- Eva...- Atleisk. - Pasitryniau akis. - Gal nereikėjo to sakyti.Gal tai tebuvo apgaulingi signalai, kurie jam viską dar labiau ap

sunkins, Jaučiausi kalta, kad esu toli, nors ir žinojau turinti tam rimtąpriežastį.

- Ne, man reikia tai girdėti. Aš bijau, Eva. Dar niekada nejaučiautokios baimės. Bijau, kad negrįši... kad nesuteiksi man dar vienosprogos.

- Gideonai...- Pirmiausia sapnavau tėvą. Vaikščiojome paplūdimiu, jis laikė

mane už rankos. Pastaruoju metu dažnai sapnuoju paplūdimį.Sunkiai nurijau, spaudė krūtinę.- Gal tai ką nors reiškia.- Galbūt. Sapne buvau mažas. Turėjau užversti galvą, kad pamaty

čiau tėčio veidą. Jis šypsojosi, bet aš visada prisimenu jį besišypsantį.Nors į pabaigą dažnai girdėdavau jį barantis su mama, neatsimenukitos jo veido išraiškos nei šypsena.

- Esu tikra, kad tu jį džiuginai. Ir vertei didžiuotis. Jis tikriausiaivisada šypsodavosi žiūrėdamas į tave.

Jis kurį laiką tylėjo, tad maniau, kad baigė. Bet paskui prabilo vėl:- Pamačiau tave paplūdimyje priekyje, ėjai nuo mūsų.Atidžiai klausydama apsiverčiau ant šono.- Tavo plaukai plaikstėsi vėjyje, juos apšvietė saulė. Pamaniau,

kaip tai gražu. Parodžiau tave tėčiui. Norėjau, kad pasuktum galvą irpamatytume tavo veidą. Žinojau, kad tu pribloškiama. Norėjau, kadir jis tave pamatytų.

| akis pritvinko ašarų, jos riedėjo skruostais ir sušlapino pagalvę.- Bandžiau bėgti paskui tave. Traukiau jo ranką, o jis mane laikė ir

juokėsi, kad toks mažas jau gainiojuos gražuoles.Mintyse taip ryškiai visa tai mačiau. Kone jutau plaukus šiaušiantį

vėjelį, girdėjau kirų klyksmus. Mačiau mažąjį Gideoną iš nuotraukos,kurią buvo man padovanojęs, ir gražųjį, charizmatiškąjį Džefrį Krosą.

360



Norėjau tokios ateities* Ateities, kurioje Gideonas vaikščiotų pa-

plūdimiu su sūnumi, atrodančiu visai kaip jis, kurioje mano vyras

juoktųsi, nes visos bėdos liko praeityje, o mūsų laukia šviesus, laimin

gas rytojus.

Bet jis pavadino tai košmaru, tad žinojau, kad matė ne mano įsi

vaizduojamą ateitį.

- Taip stipriai traukiau jį už rankos, - tęsė jis, “ įsirėžiau basomis

kojomis į smėlį. Bet jis buvo daug stipresnis už mane. Tu vis tolai ir

tolai. Jis vėl nusijuokė. Tik šįkart tai buvo ne jo juokas. Tai buvo Hju.

Vėl užvertęs galvą, pamačiau nebe tėvą.

- Ak, Gideonai. - Kūkčiojau jo vardą, nebegalėjau tvardyti užuo

jautos ir sielvarto. Ir palengvėjimo, kad jis pagaliau su manimi kalbasi.

- Jis man pasakė, kad tu manęs nebenori, kad išeini, nes viską ži

nai ir tau tai šlykštu. Kad nori kuo greičiau dingti.

- Tai netiesa! - Atsisėdau lovoje. - Juk žinai, kad tai netiesa. Myliu

tave. Būtent dėl to, kad taip tave myliu, šitaip rimtai apie viską galvoju.

Apiemus.

- Stengiuosi duoti tau erdvės. Bet, man atrodo, mums taip leng

va būtų atitolti. Praeis diena, lota. Susidėliosi dienotvarkę be manęs

joje.., Kristau, Eva, nenoriu, kad mane pamirštum.

Prakalbau taip skubėdama, kad žodžiai nevaldomai biro man iš

burnos:

- Yra būdas mums tai ištverti, Gideonai, žinau, kad yra. Bet kai

būnu su tavimi, prarandu tavyje save. Tenoriu būti su tavimi ir būti

laiminga, todėl ignoruoju tai ir vis atidedu. Mudu pasimylime ir aš

patikiu, kad viskas bus gerai, nes turime šitai ir tai tobula.

- Tai ir yra tobula. Tai - viskas.

- Kai tu manyje, kai žiūri į mane, patikiu, kad galime nugalėti vis

ką. Bet mudu išties turime prie to dirbti! Negalime bijoti imtis savo

praeities vien dėl to, kad nenorime vienas kito prarasti.

Jis tyliai suurzgė.

- Aš tik noriu, kad būtume kartu ir nereikėtų mėžti viso to šūdo!



- Žinau. - Pasitryniau maudžiančią krūtinę. - Bet, manau, turime tai užsitarnauti. Negalime visko pataisyti išlėkdami kur nors savaitgaliui ar savaitei.

- Kaip tai užsitarnauti?Nusibraukiau ant skruostų džiūvančias ašaras.- Ši naktis yra pradžia. Tavo skambutis, pasakojimas apie sapną.

Tai svarbus žingsnis, Gideonai,- Na, tai ir žingsniuosime. Privalome judėti drauge, nes nutolsi-

me. Neleisk, kad tai nutiktų! Aš kaunuosi, atiduodu viską, ką turiu.Ir tu kaukis dėl manęs.

Mano akyse vėl sublizgo ašaros. Kurį laiką sėdėjau verkdama, žinojau, kad jis mane girdi ir tai jį skaudina.

Galiausiai nurijau skausmą ir apsisprendžiau.- Finu į tą visą parą veikiančią kavinę Brodvėjaus ir Aštuoniasde

šimt penktosios sankryžoje kavos ir raguolio.Jis ilgai tylėjo.- Ką? Dabar?

- Dabar pat. - Nusimečiau paklodes ir atsistojau.Tada jis suprato.- Gerai.Numečiau telefoną ant lovos ir suradau šviesos jungiklį. Pribėgau

prie savo krepšio, išsitraukiau ilgą sviesto geltonumo suknelę, kuriąpasiėmiau, nes lengvai sudedama ir patogi nešioti.

Nusprendusi pasimatyti su Gideonu nekantravau, bet nepamiršau ir tuštybės. Neskubėdama išsišukavau plaukus ir šiek tiek pasidažiau. Nenorėjau, kad jis pamatęs mane po keturių dienų nusistebėtų,kodėl taip dėl manęs džiūvo.

Telefonas suvibravo pranešdamas apie gautą žinutę ir nuskubėjusi prie jo pamačiau žinią nuo Ratilio: Aš prie namų su automobiliu.

Virptelėjau. Gideonas irgi nekantrauja mane pamatyti. Ir vis dėltoniekada nepamiršta savo manierų.

362



Įsimečiau telefoną į rankinę, įsispyriau į sandalus ir nuskubėjauprie lifto.

Kauliui sustojus prie šaligatvio, Gideonas laukė gatvėje. Daugelisvitrinų buvo uždarytos ir tamsios, nors pačios gatvės buvo apšviestos. Mano vyras stovėjo šviesos rate prie kavinės stoginės susikišęs rankas į tamsius džinsus, o beisbolo kepuraitė beveik dengė

jo akis.Jis atrodė kaip bet kuris kitas jaunas vyras, išėjęs vėlyvą naktį.

Tvirtas kūnas po drabužiais ir užtikrina povyza išdavė jį esant patrauklų. Nebūčiau antrąsyk į jį atsisukusi. Be savo mėgstamų, ir taip

jam tinkančių trijų dalių kostiumų jis neatrodė toks bauginantis, betvis dar buvo pakankamai mįslingas ir pavojingas, kad nesileisčiau su

juo į nerūpestingą flirtą, kaip su daugeliu kitų žavingų vyrų.Gideonas - su brangiu kostiumu ar džinsais - tikrai ne iš tų, ku

riuos galima nuvertinti.Jis atsidūrė prie mašinos vos Rauliui spėjus sustoti, atplėšė dureles

ir sustingo it įkastas: žvelgė į su tokiu deginančiu karščiu ir savininkiškumu, kad man užėmė amą.

Nurijau gerklėje atsiradusį gumulą ir nužvelgiau jį tokiu pat alkanu žvilgsniu. Neįtikėtina, bet jis atrodė dar gražesnis, kančia darlabiau nušlifavo ir taip iškilius jo veido bruožus. Kaip gyvenau keliaspastarąsias dienas nematydama jo veido?

Jis ištiesė man ranką, drebėdama ištiesiau savąją - nekantravaupajusti jo prisilietimą. Mums susilietus kūnu nuvilnijo šiurpulys, irsudaužyta širdis atgijo vėl pajutusi jo prisilietimą.

Padėjęs man išlipti jis užtrenkė dureles ir dusyk pabeldė į stogą, paleisdamas Raulį. Mersedesui nuvažiavus stovėjome per pėdąvienas nuo kito, oras kibirkščiavo nuo įtampos. Brodvėjaus aveniunesidairydama pralėkė mašina, jai pyptelėjo pravažiuojantis taksi automobilis. Šaižus garsas mudu pažadino.



Jis žengė manęs link. Iš po kepurės snapelio žvelgė tamsios ir

karštos jo akys.

- Pabučiuosiu tave, - tarė šiurkščiu balsu.

Tada suėmė mano veidą, pakreipė galvą ir prisiglaudė prie lūpų.

Savosiomis, tokiomis švelniomis, tvirtomis ir sausomis, praplėtė ma

nąsias. Liežuvis įslydo gilyn, atsitraukė ir vėl įslydo. Jis aimanavo, lyg

kęstų didžiulį skausmą. Ar malonumą. Aš jutau ir tą, ir tą. Karštos jo

liežuvio glamonės buvo it saldus, lėtas seksas. Sklandžiai ritmiškas,

meistriškas, su tobulai valdoma aistra.

Manyje it šampanas burbuliavo džiaugsmas, aš suvaitojau, o žemė

po kojomis sudrebėjo, tad įsikibau į jį ir suspaudžiau riešus.

Jam atsitraukus prieštaraudama suunkščiau, maudė ištinusias lū

pas, o lytis nuo aistros sudrėko.

- Priversi mane baigti, - sumurmėjo jis ir negalėdamas atsispirti

paskutinį kartą perbraukė savo lūpomis manąsias. - Aš jau beveik.

- Man nerūpi.

Jis išsišiepė ir išvaikė šešėlius.

- Kitą sykį baigsiu tavyje.

Pagalvojusi apie tai virpėdama įkvėpiau. Troškau to, bet žinojau,

kad dar per anksti. Kad bus pernelyg paprasta grįžti prie senų ne

sveikų įpročių.

- Gideonai...

Jo šypsena virto apmaudžia,

- Tikriausiai kol kas teks pasitenkinti kava ir raguoliu.

Tą akimirką taip jį mylėjau. Impulsyviai nutraukiau jo kepurę ir

širdingai pakštelėjau į lūpas.

- Dieve, - alsavo jis, žvelgdamas į mane taip švelniai, kad vėl už

simaniau verkti. - Taip velniškai stipriai tavęs pasiilgau.

Vėl uždėjusi jam kepurę paėmiau už rankos ir nusivedžiau aplink

metalinę tvorelę, nuo pėsčiųjų atskiriančią lauko kavinę. Užėjome

vidun ir išsirinkome stalelį prie lango. Gideonas atsisėdo vienoje



pusėje, aš - kitoje. Bet rankų nepaleidome, pirštai glostė ir trynė,Čiupinėjome vienas kito vestuvinius žiedus.

Priėjus padavėjai su valgiaraščiais užsisakėme ir vėl susitelkėmevienas į kitą.

- Aš net nealkana, - tariau jam.- Na, maisto tikrai ne, » pritarė jis.Apsimestinai piktai jį nužvelgiau ir jis nusišypsojo. Tada papasa

kojau apie „Waters Field & Leaman“ pasiūlymą Markui.Atrodė kvaila kalbėti apie kažką tokio praktiško, tokio kasdie

niško, širdžiai spurdant iš meilės ir palengvėjimo, bet. turime nesiliauti kalbėti. Susitikti negana, troškau visiško susitaikymo. Norėjauįsikraustyti pas jį į renovuotą butą, pradėti bendrą gyvenimą. Kadgalėčiau tai padaryti, mums reikia ir toliau kalbėtis apie tai, ko ikišiol visada vengėme.

Man baigus Gideonas niūriai linktelėjo.- Nenuostabu. Tokiam projektui turėtų vadovauti vienas iš

partnerių. Markas puikus darbuotojas, bet jis tik jaunesnysis pro jektų vadovas. „LanCorp“ turėjo iš tiesų reikalauti, kad gautų jį.Ir tave. Toks prašymas yra pakankamai neįprastas, kad partneriaisunerimtų.

Prisiminiau „Kingsman Vodka- Tu irgi taip elgeisi.- Taip.- Nežinau, ką jis darys. - Pažvelgiau į susikabinusias mudviejų

rankas. - Bet pasakiau jam, kad negaliu dirbti prie „PhazeOne“ kampanijos, net jei jis liks.

Gideonas tvirčiau suspaudė mano ranką.- Elgiesi taip dėl rimtų priežasčių, - tyliai tariau jam, - nors jos

man ir nepatinka.Jis lėtai, giliai įkvėpė.- Jei jis pereis į „Cross Industries1, ar pereisi su juo?

36S



Documents

Sylvia.day. .Uzvaldyk.mane.2015.LT