Teise Ir Revoliucija

I . P O P I E Ž I Ų R E V O L I U C I J A IR K A N O N Ų T E I S Ė

populus christianus. Tuo metu Europą sudarė daugybė gentinių, vietinių ir feodalinių junginių (senjorijų), kurie turėjo bendrą reli-ginį tikėjimą ir visi pasižymėjo karine ištikimybe imperatoriui, be to - ir karaliams. Vyravo įsitikinimas, kad imperatorius ar kara-lius yra pašventintas tikėjimo atstovas, kurį pripažino visi jo im-perijos ar karalystės žmonės. Jis buvo vadinamas Kristaus vikaru. (Popiežius nepretendavo į šį titulą, bet vadino save šv. Petro vi-karu.) Si jau egzistuojanti tikėjimo ir ištikimybės bendruomenė buvo ne tik būtina išankstinė sąlyga atsirasti naujam ir atskiram popiežiaus vadovaujamos bažnyčios teisiniam institutui; ji buvo ir šio teisinio instituto pagrindas, kadangi be šios bendruomenės nebūtų buvę pamatinės visuomeninės realybės, kurią reikėtų juri-diškai apibrėžti.

Panašiai ir germanų liaudies teisė, kuri savo esme buvo genti-nė, vietinė ir feodalinė (ar protofeodalinė), pagrįsta kraujo kerštu ir kompromisiniu susitarimu vietoj kraujo keršto, ordalijomis, prie-saikomis ir kitomis procedūromis - visa tai buvo puolama XI a. pabaigoje ir XII a. pradžioje, - buvo šią teisę išstūmusių pasaulie-tinių teisės sistemų būtinas pagrindas. Ir šiuo atveju būtinas pa-grindas buvo bendruomeninis visuomenės pobūdis, kurį padėjo palaikyti senoji liaudies teisė. Priešingai senajai teisei, naujoji teisė reikalavo ją išmokti, buvo sudėtinga ir susisteminta; bet ji nebūtų atsiradusi ir nebūtų galėjusi toliau egzistuoti, jei jos pagrindą ne-būtų sudariusios išsivysčiusios ir vieningos germanų bendruome-nės, kurių nariai labai pabrėždavo tarpusavio priklausomybę, draugiškus santykius, abipusę atsakomybę ir kitas bendruomenės vertybes.

Gentinė teisė

Seniausios žinomos teisėtvarkos, paplitusios šiaurės ir vakarų Europos tautose, daugiausiai buvo gentinės prigimties. Kiekviena gentis arba „šaka" (Stamm) turėjo savo teisę: frankai, alemanai, fryzai, vestgotai, ostgotai, burgundai, langobardai, rytų saksai, van-dalai, svevai ir kitos tautos, kurias galiausiai sujungė Frankų im-perija, apėmusi didesnę dalį tos teritorijos, kuri vėliau tapo Vokie-tija, Prancūzija ir Šiaurės Italija; anglai, vakarų saksai, jutai, keltai,

78

1. VAKARŲ TEISĖS TRADICIJOS PAGRINDAS: LIAUDIES TEISĖ

britai ir kitos tautos, iš kurių vėliau susidarė Anglija; danai, norve-gai ir kiti normanai iš Skandinavijos, vėliau iš Normandijos, Sici-lijos ir kitų sričių, ir daugelis kitų, nuo piktų ir škotų iki vengrų ir slavų. Nuo VI iki X amžiaus visų šių tautų teisėtvarkos nors be-veik nepriklausė viena nuo kitos, bet buvo labai panašios. Viena vertus, pamatinis teisinis vienetas gentyje buvo šeimyna, draugų ir patikėtinių bendruomenė, iš dalies pagrįsta giminystės ryšiais, o iš dalies savitarpio gynybos ir tarnystės priesaika. Jei šeimynos ramybę pažeisdavo svetimasis, jam grėsė kraujo kerštas, arba tarp šeimynų ar klanų vykdavo derybos, kurių tikslas - užbėgti už akių kraujo kerštui arba rasti kokį nors kompromisą. Kita vertus, būta teritorinių teisinių vienetų, paprastai sudarytų iš šeimynų, sujungtų į kaimus; kaimai buvo jungiami į didesnius vienetus, daž-nai vadinamus šimtinėmis arba apygardomis, o šimtinės ir apy-gardos jungėsi į labai silpnai organizuotas hercogystes ar karalys-tes. Vietinėse teritorinėse bendruomenėse svarbiausias valdžios ir teisės įrankis buvo šeimynų seniūnų viešas susirinkimas („moot", „thing"). Be giminystės ryšių ir vietinių teritorinių bendruome-nių, būta ir įvairių senjorystės (feodalinių) bendrijų, dažnai suda-rytų iš šeimynų, „patikėjusių save" galingo žmogaus globai1.

Gentims, vietinėms ir feodalinėms bendruomenėms vadovavo karaliaus ir bažnytinė valdžios. Bėgant laikui didesni teritoriniai ir religiniai junginiai, atstovaujami šitų aukščiausių valdžių, tapo vis svarbesni. Karaliai ir toliau buvo vadinami tautos karaliais -Rex Francorum („Frankų karalius"), Rex Anglorum („Anglų kara-lius") - iki XII a., bet panašūs terminai buvo siejami ir su neaiškiai apibrėžtomis politinėmis teritorijomis, tokiomis kaip Francia ir Ang-lia. Ir bažnyčia, nors galiausiai ji buvo pavaldi imperatoriams bei karaliams jų valdose, buvo pripažįstama kaip platesnė dvasinė bendruomenė, kuri - nors ir visai stokojanti organizacinio vienti-sumo - peržengdavo visas pasaulietines sienas. Nepaisant to, iki XI a. antrosios pusės karaliaus ir bažnytinė valdžios nesistengė iš pamatų pakeisti iš esmės gentinio, vietinio ir feodalinio Europos teisėtvarkos pobūdžio. Tai neatrodys labai keista, jei suprasime, kad beveik visa to meto Europos ekonomika buvo vietinė, ją suda-rė daugiausia žemdirbystė ir gyvulininkystė, ir iš dalies medžiok-

79


lė; gyventojų buvo nedaug, faktiškai nebūta miestų, turinčių dau-giau nei kelis tūkstančius gyventojų: prekybos vaidmuo buvo men-kas, o ryšių ir susisiekimo buvo tik užuomazgos. Ekonominiu ir geopolitiniu požiūriu keistai atrodo ne centrinės karališkosios ir bažnytinės teisės s i lpnumas, o centrinės karaliaus ir bažnyčios valdžios stiprumas.

Kaip tik centrinė karaliaus valdžia, įkvėpta bažnytinių patarė-jų, buvo atsakinga už gentinių ir vietinių teisės rašytinių rinkinių („kodeksų", kaip jie buvo pradėti vadinti vėliau) leidimą; iš šių kodeksų šiandien mes daugiausia žinome apie to meto liaudies teisę.

V a. visiškai subyrėjus Vakarų Romos imperijai, didžiosios ro-mėnų teisės nuotrupų, likusių germanų karalystėse, dar labiau su-mažėjo, o daugelyje vietų jos faktiškai išnyko. Tačiau kitose vieto-se, būtent kai kuriose šiaurės Italijos, Ispanijos, pietų Prancūzijos tautose, išliko ir prisiminimas apie romėnų teisę, ir kai kas iš jos terminologijos bei normų. Žinoma, tai buvo supaprastinta, supo-puliarinta ir sugadinta romėnų teisė, kurią šiuolaikiniai moksli-ninkai pavadino „vulgariąja romėnų teise", kad ją atskirtų nuo rafinuotesnės ankstyvojo klasikinio ir postklasikinio meto romėnų teisės. Vulgarioji romėnų teisė buvo apibūdinta kaip „teisė, ne-mėgstanti griežtų sąvokų, nesugebanti ir nelinkusi laikytis klasi-kinės jurisprudencijos standartų nei meninio tobulumo, nei logi-nės struktūros požiūriu"2 . Net pažangiausi to meto „romėniškieji" teisės rinkiniai (pvz., VII a. vestgotų karalių sudarytas rinkinys) buvo sudaryti tik iš atskirų nuostatų, neapibrėžtai sugrupuotų pa-gal dalyką, bet s tokojančių ir konceptual inio vieningumo, ir sugebėjimo organiškai evoliucionuoti3. Galimas daiktas, svarbiau-sia šių pabirų romėnų teisės likučių istorinė reikšmė yra ta, kad jie padėjo išlikti idėjai, jog teisė yra svarbus veiksnys tvarkant poli-tinius ir socialinius santykius4. Ir bažnyčia išsaugojo daug romėnų teisės, kaip ir biblinės teisės, likučių; todėl priėmęs krikščionybę koks nors germanų genties vadas dažnai galėjo paskelbti teisės rinkinį, didele dalimi susidedantį iš jo tautos papročių.

Ankstyviausias iš išlikusių lege s barbarorum („barbarų teisynų"), kaip jie vadinami istorikų, kad būtų atskirti nuo leges Romanae,

80


buvo frankų salijų teisynas, Lex Salica, išleistas karaliaus Chlod-vigo iš Merovingų dinastijos tuojau pat po to, kai jis priėmė krikš-čionybę 496 m.5 Šio rinkinio pradžioje išvardi jamos piniginės baudos, kurias atsakovas turi sumokėti ieškovui dėl to, kad neat-vyko į vietinj teismą, kviestas ieškovo. Be to, išvardijamos pinigi-nės baudos, kurias teisės pažeidėjai turi sumokėti nukentėjusiajai šaliai už įvairių rūšių pažeidimus, įskaitant žmogžudystę, užpuo-limą, vagystę. Tai tipiški primityviosios teisės nuostatai; vienas svarbiausių jų tikslų - paskatinti ginčo šalis paklusti vietinio su-sirinkimo (šimtinės teismo) sprendimui, užuot šį ginčą išsprendus kraujo kerštu, arba surasti pagrindą deryboms tarp aukos ir pažeidėjo šeimynų. Tačiau kartais net toks efektas nebūdavo pasiekiamas. Nuskriaustoji šalis, pasak vieno anglosaksų įstaty-mo, „galėjo atsipirkti nuo ieties arba ją nešioti". Tai, jog pirmeny-bė buvo atiduodama asmeninėms kautynėms, buvo susiję su tuo, kad buvo labai sunku kaltinamąjį patraukti į teismą ar priversti liudininkus duoti parodymus arba vykdyti teismo sprendimą.

Ankstyviausia anglosaksų teisinė kompiliacija buvo Etelberto teisynas, paskelbtas apytikriai 600 m. Etelbertas, Kento valdovas, vedė moterį krikščionę ir pagal tradiciją buvo atverstas į krikščio-nybę popiežiaus Grigaliaus emisaro, vienuolio Augustino, 597 m. Etelberto įstatymai pasižymi nepaprastai detaliais tarifų, nustaty-tų už įvairius sužalojimus, sąrašais: tiek ir tiek už kojos netekimą, tiek ir tiek už akį, tiek ir tiek, jei nukentėjusysis yra vergas, tiek -jei jis laisvasis, tiek - jei jis dvasininkas. Kiekvienas iš keturių prie-kinių dantų buvo įvertintas šešiais šilingais, gretutiniai dantys -keturiais šilingais, kiti dantys - vienu šilingu; nevienodai kainavo ir pirštai - nykštys, smilius, vidurinysis, bevardis, mažylis ir jų nagai; už kiekvieną buvo nustatyta skirtinga kaina, vadinamasis bot. Panašūs skirtumai buvo nustatyti ir tarp ausų priklausomai nuo to, ar jos neteko klausos, ar buvo nupjautos, perplėštos ar pradurtos; tarp kaulų priklausomai nuo to, ar jie buvo apnuoginti, sužeisti ar sulaužyti, ar buvo sulaužytas kiaušas, išsuktas petys, sulaužytas smakras, sulaužytas raktikaulis, sulaužyta ranka, su-laužytas šlaunikaulis ar sulaužytas šonkaulis. Sumušimai buvo skirstomi į sumušimus, nepridengtus drabužių, sumušimus po dra-bužiais ir sumušimus, kurie nevirsdavo mėlynėmis6 .

81

I. P O P I E Ž I Ų R E V O L I U C I J A IR K A N O N Ų T E I S Ė

Jei atsakovo veiksmai buvo mirties priežastis, tai pinigai, ku-riuos reikėjo sumokėti velionio giminaičiams, buvo vadinami wer (arba įvergeld). Daug vietos germanų (įskaitant frankus ir anglo-saksus) įstatymuose buvo skirta nustatyti įvairiems vergeldo dy-džiams skirtingoms žmonių klasėms.

Šiek tiek sudėtingesnis už Etelberto teisyną buvo vadinamasis Lombardijos valdovo, arba karaliaus, Rotario ediktas, užrašytas 643 m., praėjus 75 metams po to, kai langobardai persikėlė iš tų sričių, kur dabar yra Vengrija ir Jugoslavija, į dabartinės šiaurės Italijos teritoriją. Iš 363 edikto straipsnių beveik 140 buvo skirta bausmėms. Už tai, kad laisvasis žmogus nužudė laisvąjį vyrą ar laisvąją moterį, buvo reikalaujama 1200 šilingų (solidi) kompen-sacijos, tuo tarpu už namų tarno nužudymą buvo reikalaujama tik 50 solidi, o už vergo nužudymą - 20 solidi. (Jei laisvąjį žmogų nužudydavo nelaisvasis, žmogžudystė buvo „kompensuojama" mirtimi.) Įvairios kainos buvo nustatytos už tokius nusižengimus kaip smūgis į galvą, plaukų nukirpimas, įvairių išvardytų kiaušo vietų sulaužymas, akių išdūrimas, nosies nupjovimas ar sulaužy-mas, antausis, rankų sulaužymas (skiriant paprastus ir sudėtin-gus lūžius), rankų nupjovimas, rankų ir kojų pirštų nupjovimas. Laisvojo žmogaus mažasis pirštelis kainavo 16 solidi, pusiau lais-vojo - 4, vergo - tik 27.

Fiksuotų piniginių baudų, nusikaltėlio giminaičių sumokamų nukentėjusiojo giminaičiams, institutas iki XII a. buvo ryškus visų Europos tautų teisės bruožas; ir apskritai tai buvo būdinga visų indoeuropiečių, pasiekusių tam tikrą išsivystymo pakopą, - Indi-jos, Izraelio, Graikijos ir Romos - teisei. Tai ir dabar yra svarbi daugelio mūsų laikų primityviųjų visuomenių teisės dalis8.

Daugeliu požiūrių tai labai protinga sistema. Sunkios finansi-nės naštos grėsmė nusikaltėliui ir jo giminaičiams veikiausiai yra efektyvesnis būdas užkirsti kelią nusikaltimui negu mirties baus-mės arba kūno sužalojimo (Europoje šios bausmės išstūmė pinigi-nes sankcijas XII ir XIII a.) grėsmė, ar bent jau toks pat efektyvus kaip šiuolaikinė bausmė įkalinant; ir, be jokios abejonės, tokia baus-mė mažiau kainuoja visuomenei. Negana to, baudžiamojo teisingu-mo požiūriu, esant tokiai sistemai ne tik nukenčia nusikaltėlis,

82


bet - priešingai mūsiškei „civilizuotesnei" penologijai - šitaip at-statomas ir nukentėjusiojo vientisumas.

Tačiau šios sistemos neįmanoma patenkinamai paaiškinti vien tik utilitariškai, bent jau turint galvoje Europos germanų tautas. Ji buvo vientisos ideologijos, vientiso pasaulėvaizdžio dalis, ir šis pasaulėvaizdis padeda paaiškinti ne tik protingus sistemos bruo-žus, bet ir tokius bruožus, kurie galbūt ir nebuvo tokie protingi, pavyzdžiui, nustatytą žymų skirtumą tarp užmokesčio už asmenų, priklausiusių skirtingoms klasėms, nužudymą, didžiulį užmokes-tį, nustatytą daugeliu atvejų, giminaičių atsakomybę už pažeidimą nepriklausomai nuo jų kaltės ir fiksuotus tarifus už sužalojimus, neatsižvelgiant į tai, kiek tai kainavo nukentėjusiajam.

Funkciniu požiūriu, piniginių baudų už nusikaltimą, kurias nu-sikaltėlio giminaičiai moka nukentėjusiojo giminaičiams, institutą visų pirma reikia vertinti ne jo kaip priemonės, užkertančios kelią nusikaltimui, kaip bausmės ar kompensacijos už nusikaltimą efek-tyvumo požiūriu, o atsižvelgiant į tai, kiek šios baudos galėjo už-bėgti už akių kraujo kerštui tarp šeimų, ar, konkrečiau, atsižvel-giant į tai, kiek jos galėjo paskatinti derybas tarp priešiškų šeimų ir padėti joms susitarti. Tačiau ideologiniu požiūriu ir kraujo kerš-to institutas, ir piniginės kompensacijos kaip kraujo keršto pakai-talo institutas germanų bendruomenėse aiškintini aukštu garbės vertinimu, o garbė buvo suprantama kaip priemonė pasiekti šlovę (lof, „garbinimą") tokiame pasaulyje, kurį valdo kariaujantys die-vai ir priešiškas bei nepastovus likimas (xvyrd). Išsaugoti garbę germanui reiškė „atsiskaityti": tik atsiskaitydamas su priešu jis

rbi j galėjo nugalėti tamsiąsias jėgas, supusias jo gyvenimą9 . Fiksuotas mokesčio dydis nustatydavo atpildo matą.

įsi- Lof, garbė, buvo įgyjama, kai žmogus užgrobdavo tai, ką gin-na davo kiti, ir buvo prarandama, kai kiti užgrobdavo tai, ką jis ar ji JS- gindavo. Taigi bot visų pirma buvo baudžiamasis ir tik po to -gi- kompensacinis mokestis. Tai buvo bausmė, vienos šeimynos ar us vienos giminaičių grupės skiriama kitai grupei. Grėsmė, iškilda-is- I vusi lof, buvo ypač didelė žmogžudystės atveju, nes mirusieji nie-

kaip negali susigrąžinti savo prarastos garbės; ši pareiga gulė tik lis, ant jų giminaičių pečių, ir pirmas jų noras buvo atkeršyti. Iš pra-

83


džių už nusikaltimą buvo reikalaujama paties užpuoliko ar kito jo šeimynos nario gyvybės ar kūno dalies (Biblijos žodžiais, „akis už akį, dantis už dantį"), o jeigu skriauda buvo padaryta ne žmo-gaus, bet, tarkime, žvėries ar medžio, buvo galima reikalauti, kad pats toks pažeidėjas būtų atiduotas (tai vadinamasis atidavimas atlyginant žalą (noxal surrender)). Ginčą išspręsti fiksuotu užmo-kesčiu buvo ne taip garbinga kaip jį išspręsti prievarta, tačiau tai nekeitė pamatinio šios priemonės raison d'etre - tai buvo namų ir giminės garbės išgelbėjimas.

Taigi bot ir wer buvo susiję su mund - visos šeimynos vykdoma su šeimyna susijusių asmenų ir grupių gynyba - ir su frith - namų ramybe. Karaliaus mund ir frith buvo tokie pat, kaip ir kokio nors kito žmogaus, tik geresni. Antai Etelberto įstatymai nurodo, kad karaliaus mundbyrd, t.y. mokestis už karaliaus mund pažeidimą, turi būti penkiasdešimt šilingų; kerlo (paprasto žmogaus) mundbyrd turi būti šeši šilingai10. Pavyzdžiui, mund buvo laikomas pažeistu ir rei-kėjo mokėti bot arba wer tada, jei atvykėlis permiegojo su šeimynos tarnaite arba ką nors užmušė šeimynos teritorijoje. Su bot ir wer bei su mund ir frith glaudžiai susiję kiti trys germanų teisės institutai: laidavimas (borh), užstatas (wed) ir įkaitas" . Giminaitis galėjo lai-duoti už žmogų, kuris sutiko sumokėti wer, bet negalėjo iškart su-mokėti visos sumos; arba skolininkas galėjo palikti kaip užstatą ver-tingą daiktą; arba jis galėjo pasiųsti įkaitą gyventi ir dirbti į priešo šeimyną, kol bus visiškai sumokėta skola. Visos šios teisinės prie-monės atspindėjo ir šeimynos solidarumą, ir keršto pakeitimą duok-le tuo atveju, kai tarp šeimynų ar klanų vyko kova.

Be ginčų sprendimo kraujo kerštu arba derybomis tarp šeimynų ar klanų, germanų tautos nuo seniausių laikų rinkdavosi į viešus susirinkimus (moots), kad išklausytų ir išspręstų ginčus. Tačiau ju-risdikcija daugeliu atvejų priklausydavo nuo šalių susitarimo. Net jeigu jos sutikdavo pasirodyti susirinkime, tai galėjo nepasilikti iki jo pabaigos, ir net jei pasilikdavo, tai moot paprastai negalėjo pri-versti besiginčijančių šalių paklusti jo sprendimui. Taigi, kad tokia sistema būtų veiksminga, moot turėjo remtis pakankamu abipusiu besiginčijančių šalių pasitikėjimu arba turėjo padėti sukurti tokį pasitikėjimą, kaip ir derybų tarp šeimynų ar klanų procedūra, pa-

84


grįsta laidavimu, užstatais ir įkaitais, turėjo remtis tam tikro laips-nio pasitikėjimu ir padėti jam atsirasti. Tačiau akivaizdu, kad ir teismas liaudies susirinkime, ir derybos tarp šeimynų ar klanų vyko didelio priešiškumo atmosferoje. „Abi šalys susitiko nusitei-kusios labai priešiškai, tvirtai nusprendusios nenusileisti, nieko neatleisti ir nieko neužmiršti."12

Poliariniai santykiai tarp keršto (kraujo keršto) ir susitaikymo (kraujo keršto pakeitimo kompromisiniu susitarimu) germanų liau-dies teisėje yra intensyvios nepasitikėjimo ir pasitikėjimo dialekti-kos, egzistuojančios daugelyje dabarties gentinių visuomenių, pa-vyzdys. Claude 'as Lėvi-Straussas rašė, jog „stebėtojus dažnai stulbino tas faktas, kad čiabuviai nesugeba nustatyti abipusių neut-ralių santykių, tiksliau sakant, jie nesugeba neturėti jokių santy-kių. Mes jaučiame - negana to, šis jausmas yra iliuzinis, - kad tokią mūsų sąmonės būseną sukelia tam tikros giminystės stoka. Bet prielaida, kad taip gali būti tik primityvaus mąstymo atveju, ne-atlaiko kritikos. Bet koks šeimyninis ryšys suponuoja tam tikrą teisių ir pareigų rinkinį, tuo tarpu šeimyninio ryšio stoka... suponuo-ja priešiškumą." Lėvi-Straussas cituoja tokią pastraipą iš Marcelio Mausso veikalo: „Ilgą laiką ir daugelyje visuomenių žmonės susi-tikdavo, valdomi keistos sąmonės būsenos - perdėtos baimės ir to-kio pat perdėto didžiadvasiškumo, kurie atrodo esą kvaili tik mums... Esama arba visiško pasitikėjimo, arba visiško nepasitikėjimo. Žmo-gus padeda ginklus, atsisako magijos ir atiduoda viską, pradedant atsitiktiniu vaišingumu, baigiant dukterimi ar nuosavybe."1 3

Germanų gentinėje visuomenėje „pasitikėjimo-nepasitikėjimo" sindromas buvo glaudžiai susijęs su visa apimančiu tikėjimu ne-pastoviu likimu, ir šis tikėjimas savo ruožtu visų pirma pasireiškė tuo, kad ordalijos buvo laikomos pagrindiniu teisinio įrodymo me-todu. Du svarbiausi ordalijų tipai buvo išmėginimas ugnimi ir išmėginimas vandeniu: pirmasis - aukšto rango asmenims, antra-sis - paprastiems žmonėms. Iš pradžių tai buvo kreipimasis į ug-nies ar vandens dievus. Tie, kurie buvo išmėginami ugnimi, turėjo užrištomis akimis ir basi pereiti per iki raudonumo įkaitintą no-ragą arba rankomis nešti karštą geležį, ir jei nudegimai gerai už-gydavo, jie buvo atleidžiami nuo atsakomybės. Išmėginimas van-

85


deniu vykdavo šaltame arba karštame vandenyje. Išmėginant šal-tu vandeniu, išmėginamasis buvo pripažįstamas kaltu, jei jo kū-nas iškildavo į paviršių priešingai gamtos tvarkai, - tai parodyda-vo, kad v a n d u o jo n e p r i i m a . I š m ė g i n a n t k a r š t u vandeniu , išmėginamasis buvo pripažįstamas esąs nekaltas, jei, įmerkus jo nuogas rankas ir kojas į verdantį vandenį, jis likdavo sveikas. Vė-lesnis, subtilesnis ordalijų būdas, daugiausia taikytas dvasininkų, buvo toks: išmėginamasis valgydavo gabalėlį duonos ar sūrio, ir tuo metu būdavo tariami tokie žodžiai: „Viešpatie, uždaryk šio žmogaus skrandį, kad jis negalėtų praryti nė kąsnelio, jei prisiekė neteisingai". Jei žmogus negalėjo praryti duonos ar sūrio arba su-laikyti jų skrandyje, jis buvo laikomas kaltu. Tokie primityvūs me-lo detektoriai galėjo veikti visai gerai. Šiaip ar taip, XIII a. ordalijų panaikinimui buvo pastebimai priešinamasi.

Pasak Peterio Browno, ordalijos buvo tipiškas „šventumo ir profaniškumo sumaišymo" pavyzdys, „ribos tarp žmogiškosios pa-tirties objektyvumo ir subjektyvumo nutrynimas" . Išmėginimas buvo siejamas su šventu ir dramatišku ritualu, kuris turėjo nusta-tyti Dievo nuosprendį; ir vis dėlto šis ritualas buvo „mielaširdin-gai lėtas" ir „leisdavo manevruoti ir keistis situacijai". Ordalijų padariniai paprastai buvo interpretuojami remiantis visos ben-druomenės susitarimu. Taigi nedidelės grupės, kur visi pažinojo vieni kitus, dažniausiai neraštingos, galėjo spręsti prievartos, ap-gaulės ir raganavimo problemas tuo būdu, kuris atitiko ir tikėjimą antgamtiškumu, ir praktines bendruomenės reikmes14.

Teismo, pagrįsto ordalijomis, sistema buvo derinama su teis-mu, pagrįstu ritualine priesaika („kompurgacija") , o kartais juo pakeičiama. Teismas prasidėdavo parengiamosiomis priesaikomis. Antai šalis, pretenduojanti į bot už galvijų vagystę, prisiekdavo šitaip: „Vardan Dievo, prieš kurį ši relikvija šventa, aš, visiškai remdamasis liaudies teise, nesukčiaudamas ir neapgaudinėdamas, ir neklastaudamas pareiškiu, kad iš manęs buvo pavogti galvijai (buvo nurodoma, kokie), į kuriuos aš turiu teisę ir kuriuos dabar turi atsakovas".

Po to kita šalis prisiekdama neigė šį kaltinimą. Pavyzdžiui: „Dievo vardu prisiekiu, aš nedalyvavau nei sumanant, nei pada-

86


rant, nebuvau nei patarėjas, nei vykdytojas, kai buvo neteisėtai nuvaryti [ieškovo] galvijai". Arba: „Kiek turiu galvijų, tai visi jie yra mano nuosavybė, ir visi pagal liaudies teisę priklauso man, ir aš juos išauginau"15 .

Šiomis priesaikomis buvo pradedamas teismo procesas. Moot turėdavo nuspręsti, kuriai iš šalių turi būti leista duoti įrodomąją priesaiką. Paskirtą dieną abi šalys atvykdavo į teismą, ir šalis, kuriai buvo leista duoti priesaiką, prisiekdavo pagal nustatytą formulę. Tačiau kad priesaika būtų užbaigta, buvo reikalingi kom-purgatoriai, priesaikos padėjėjai, priesaika patvirtindavę prisaik-dintojo teiginių teisingumą. Priesaikos padėjėjų skaičius priklau-sydavo nuo jų wer ir nuo tiriamo nusikaltimo rūšies. Pavyzdžiui, kompurgatoriai galėjo prisiekti taip: „Dievo vardu prisiekiame, kad ši priesaika, kurią davė [ieškovas arba atsakovas], švari ir nemelaginga"1 6 .

Visos išankstinės priesaikos, paneigimai, galutinės priesaikos ir sutvirtinančios priesaikos, kad būtų veiksmingos, turėjo būti pakartojamos nepriekaištingai, be sukliuvimų. Visos priesaikos bu-vo d u o d a m o s p o e t i n e f o r m a , g a u s i a i v a r t o j a n t a l i t e rac i j ą . Pavyzdžiui, priesaika, vartojama žemėvaldos teisės bylose, skam-bėjo taip: „Aš turiu ją, kaip jis ją [žemę] turėjo, jis, kuris ją turėjo kaip parduodamą, ir aš ją turėsiu ir niekada jos neatiduosiu - nei lauko, nei arimo - nei velėnos, nei kalvos - nei vagos, nei pėdos -nei ganyklos, nei daržo, nei pievos, nei pelkės - nei dirvono, nei laukymės - nei žemumos, nei aukštumos - nei paupio, nei dir-vos - nei sausumos, nei vandens"1 7 .

Įrodymo formalizavimas ir jo dramatinis pobūdis susiję su tuo faktu, kad beveik visa teisė buvo sakytinė. „Kol teisė nerašy-tinė, - tvirtina Maitlandas, - ją reikia sudramatinti ir vaidinti. Teisingumas turi apsivilkti spalvingais rūbais, nes kitaip nebus pastebėtas." Maitlando pastaba siejasi su XIX a. vokiečių istoriko ir lingvisto Jakobo Grimmo žodžiais, kuris kalba apie „juslinį ele-mentą", esantį germanų teisėje, priešingą abstraktesniems ir kon-ceptualiniams elementams, būdingiems „brandesnėms" teisės sis-temoms18. Teisės normų poetinė vaizdinė išraiška padėdavo joms įstrigti žmogaus atmintyje, [prastos frazės buvo tokios: „nekvies-

87


tas, nelauktas, o mačiau savo akimis ir girdėjau savo ausimis" , „melas arba apgavystė" , „ūkis ir n a m a i " , „teisus ir doras" , „iš šen ar iš ten" . Teisė glūdėjo daugybėje patarlių. Ankstyviausioj i airių teisė buvo išreikšta poetine forma.

Dramatiniai ir poetiniai germanų teisės bruožai buvo siejami su jos turinio plastiškumu.

„Žmonės buvo ypač linkę su laiku ir erdve susijusias aplinkybes išreikšti taip naiviai ir netiksliai, kad tam tikrais atvejais buvo palieka-ma vietos atsitiktinumui. Dažnai skelbiama, kad tai ir tai bus norma tol, kol vaikštinėja ar skrenda gaidys, kol šokteli katė, kol lekia meta-mas akmuo ar plaktukas, ar kad norma apims tiek, kiek pasiekiama pjautuvu. Įstatymas galios tol, kol vėjas gena debesis ir esti pasaulis... arba bus gauta žemės tiek, kiek galima jos apjoti per tam tikrą laiką ant žirgo ar ant asilo, suarti plūgu ar uždengti kailiais."19

Šitoks „naivus ir net ikslus" išraiškos būdas buvo gerai pritai-kytas prie reikmių tokio žmogaus , kuris dar neperėmęs mokslinio požiūrio su jam būdingu subjekto-objekto dualizmu. Germanų eroje Europos žmonių gyvenimas b u v o daug mažiau specializuotas ne-gu vėliau ir daug labiau reikalavo jam atsiduoti visiškai; todėl poetinė ir s imbolinė kalba, kuri glaudžiai susijusi su visa žmogaus būt imi ir su jo pasąmone, tiko labiau negu proziška ir knyginė kalba, ypač iškilmingomis progomis , susi jusiomis su įstatymo pri-ta ikymu.

Štai keletas s imbolinio ir ceremoninio germanų teisės pobū-džio pavyzdžių: žemė b u v o perleidžiama perduodant šakelę ir grumstą arba kepurę ir pirštinę, arba paliečiant altoriaus dangalą ar varpo virvę; našlė, norėjusi nusimesti a tsakomybę už savo mi-rusio vyro skolas, n a m ų raktą padėdavo ant jo karsto; teisiniuose sandoriuose (pvz., sudarant sutartį dėl užstato) buvo perduoda-m a lazda; įprastas pasit ikėj imo ir sutarčių laidas buvo rankos pa-spaudimas; per imant žemės nuosavybę ar pareigas buvo atlieka-mos įvairios pasodinimo ceremonijos2 0 .

G e r m a n ų teisės dramatiniai ir poetiniai elementai - jos mime-tiniai elementai - teisinę kalbą pakylėdavo virš kasdienės kalbos ir šitaip teisę atskirdavo n u o kasdienio gyvenimo. Žinoma, visose

88


visuomenėse būtina, kad įstatymas būtų atskirtas nuo kasdienės rutinos ritualu, ceremonija ir tikėjimu, atsispindinčiu rituale ir ce-remonijoje, - tikėjimu, kad tam tikri žodžiai, ištarti tam tikru bū-du, turi galią sukelti tam tikrus padarinius, vadinamus „teisiniais". Šitokia magi ja būtina, jei siekiama, kad teisė veiktų. Ir kiekviena epocha turi savo magi ją , atspindinčią jai būdingą aukščiausios realybės sampratą . Germaniškoji aukščiausios realybės samprata postulavo, kad gyvenimą nulemia iš esmės kaprizingas likimas, o germanų teisinė magija atspindėjo šitokią sampratą.

G e r m a n ų teismas buvo simbolinis kraujo keršto tęsinys. Užuot apsikeitusios smūgiais, šalys apsikeisdavo priesaikomis. Ordali jų baigtis, kaip ir pačių kautynių baigtis, buvo nuspręsta l ikimo, wyrd. Pasak Jameso Gordley'o, „nuolatinis konfliktas tarp šeimų, linku-sių įgyti lof viena kitos sąskaita, buvo kosmologinis principas, ku-riame b u v o susitelkusios visos gamtos jėgos" 2 1 . Galiausiai viską lemdavo kaprizinga wyrd galybė. Štai ką apie tai byloja anglosak-sų eilėraštis:

Gėris prieš blogį; jaunystė prieš senatvę; Gyvenimas prieš mirtį; šviesa prieš tamsą; Kariuomenė prieš kariuomenę; priešas prieš priešą; Priešiškumas visada grumsis su priešiškumu, Kausis už žemę ir keršys už skriaudą. Išmintingas žmogus turi mąstyti apie šį pasaulio vaidą.

[Good against evil; youth against age; Life against death; light against darkness; Army against army; foe against foe; Hostile with hostile shall always fight Contending for land and avenging wrongs A wise man must ponder this world's strife.]22

Tas pats žodis, dom (doom) - nuosprendis , buvo vartojamas pažymėti ir wyrd sprendimui, ir teismo baigčiai. Pasak Beovulfo:

Dažnai likimas gelbsti nepasmerktą žmogų, jei jo narsa yra didelė.

[Often Fate saves an undoomed man, if his courage is good].23

89


Tai buvo herojiškoji germanų teisės pusė: priešas susikibdavo su priešu mirtinoje kovoje už garbę, bet kiekvienas buvo pasiren-gęs priimti likimo (zvyrd) nuosprendį, kad ir koks kartus jis būtų.

Tačiau buvo ir kita pusė - draugystės ryšiais ir pasitikėjimu susaistyta bendruomenė, kurią įkūnijo pati šeimyna. Ir šis ben-druomeniškumas apėmė visą gentį ar liaudį. Moot egzistavo kaip šeimyna. Jis veikė kaip taika, kaip frith (dabartinėje vokiečių kal-boje - Friede). Moot rinkdavosi ne tik tam, kad spręstų ginčus, bet ir tam, kad patartų, kad būtų galima pasitarti ir taikingai aptarti problemas. Moot buvo susijęs su teisingumo įtvirtinimu (riht; da-bartinėje anglų kalboje - right; dabartinėje vokiečių kalboje - Recht). Išminčiai, zvitan („žinantieji", „liudininkai"), išsakydavo savo nuo-mones, stengdamiesi išsaugoti šeimynų bendrą susirinkimą. Taip pat ir gentis, liaudis stengėsi apsiginti, kolektyviai veikdama prieš nusikaltėlius: teisminis šūksnis - anglosaksų teisėje vadinamas „riksmu" arba „laikyk! gaudyk!" („lauk! šalin!") - visiems buvo signalas sutartinai persekioti nusikaltėlį. Vienas iš tokios elgsenos padarinių pačių rimčiausių nusikaltimų atveju buvo charakterin-ga bausmė - išvarymas iš bendruomenės; bent jau teoriškai nie-kam nebuvo leidžiama bendrauti su ištremtuoju, ir jis mirdavo iš bado ir dėl bejėgiškumo.

Mund ir frith, t. y. apsaugos ir taikos, simbolika, būdinga šei-mynai ir liaudies susirinkimui (folkmoot), kartu buvo laidavimo, užstato ir įkaito simbolika; tai buvo priesaikos, dramatiškos rankų paspaudimo procedūros ir kitų ceremoningų taikos veiksmų sim-bolika. Duodamos priesaiką, suteikdavusią dievų, o vėliau - Die-vo apsaugą, šalys pradėdavo pasitikėti viena kita tiek, kiek reikė-jo, kad jos galėtų (kai tai buvo daroma) priimti kompurgaciją ir ordalijas arba laidavimus, užstatus ir įkaitus už bot ir wer. Jos negalėjo sulaužyti priesaikos, nesukeldamos grėsmės patiems sa-vo namų ir gentinio gyvenimo pamatams, kurie savo ruožtu buvo pagrįsti priesaikomis.

Šeimynos svarba gentyje neturi užgožti ir augančios feodali-nės valdžios bei teritorinės bendruomenės svarbos. Nuo anksty-viausių laikų egzistavo paveldimoji diduomenė, ir bėgant laikui senjorystė, pagrįsta tarnyba, tapo tokia pat svarbi, kaip ir senjo-

90


rystė, pagrįsta kraujo ryšiu. „Ištikimybė senjorui buvo nuolatinė epinės poezijos tema", - rašo H. R. Loynas. „Nuo Alfredo (871-900) laikų (ir, reikia pridurti, frankų valstybėje bent jau šimtme-čiu anksčiau, nuo Karolio Didžiojo laikų. - Ant. past.) ji tapo lem-tinga visuomenės formavimosi varomąja jėga. Alfredo įstatymas byloja: kovok už savo giminaitį, jei jis puolamas, bet ne prieš savo senjorą; šito mes neleidžiame. Alfredo įpėdinių laikais į žmogų be senjoro buvo vis dažniau žiūrima kaip į anomaliją. Visuomenės vienybė b u v o pagrįsta lo ja lumo ryšiais , pradedant žmogaus ištikimybe senjorui ir baigiant senjoro, kuris kartu buvo thegn (ka-raliaus tarnas konkrečioje vietovėje), ištikimybe karaliui."24 Kaip senjorystės ryšius vienijo karalius kaip didysis senjoras, taip teri-torinės bendruomenės ryšius vienijo karalius kaip visos šalies val-dovas. Tačiau, pasak Loyno, „nebūta konfl ikto tarp giminės valdžios ir pasaulietinės senjorijos"25 ; panašiai nebūta konflikto tarp giminės valdžios ir teritorinės bendruomenės. Senjoro šeimy-na buvo panaši į gentinės bendruomenės šeimynas, o karaliaus, kaip visos šalies valdovo, šeimyna irgi buvo panaši į gentinės ben-druomenės šeimynas. Visi buvo susaistyti wyrd ir lof, mund ir frith, bot ir wer, borh ir wed paradigmos; visi rėmėsi tarpusavio gynybos ir tarnystės priesaikomis. Visi buvo dalis teisėtvarkos, kuri išspręs-davo konfliktą „binarinėmis opozici jomis" (Lėvi-Strausso termi-nas) - kraujo kerštu arba kompromisiniu susitarimu, o įrodoma buvo ordalijomis arba kompurgacija26 . Kiti charakteringi šios tei-sėtvarkos institutai buvo: teisėjo šūksnis, kai buvo atskleidžiamas nusikaltimas (lotyniškai - clamor, iš kurio kilęs angliškas teisinis terminas claim (ieškinys); anglosaksiškai - hcream, iš kurio kilęs žodis scream (šūksnis), išvijimas iš bendruomenės atimant visą turtą, be to, bet kas nebaudžiamas galėjo užmušti nusikaltėlį; ga-liausiai atidavimas atlyginant žalą, t.y. objekto ar vergo, padariu-sio žalą, atidavimas nukentėjusiajam.

Šį teisės tipą teisės istorikai pavadino archajiškąja teise. Savo svarbiausiais bruožais ji buvo būdinga ne tik germanų tautoms iki XI a. pabaigos, bet vienu ar kitu raidos metu ir visoms indoeuro-piečių tautoms nuo Kento iki Kašmyro. Žinoma, būta labai daug

91


skirtumų, nulemtų vietinių ypatumų, ir žymių pokyčių laike; ne-

paisant to, egzistavo bendras teisinis stilius27.

Dinaminiai elementai germanų teisėje: krikščionybė ir karaliaus valdžia

Germanų liaudies susirinkimas, arba moot, priimdavo sprendi-mus konkrečiais atvejais, bet kartu skelbdavo bendro pobūdžio potvarkius, kurie irgi buvo vadinami sprendimais. Tačiau spren-dimai nebuvo traktuojami kaip įstatymų leidyba šiuolaikine pras-me; veikiau jie buvo traktuojami kaip dievybės įkvėpti senovinio papročio patvirtinimai. Jie išreiškė dievų valią arba, priėmus krikš-čionybę, Dievo valią. Jie egzistavo objektyviai. Susirinkime daly-vaujantys išminčiai buvo vadinami ne įstatymų leidėjais, o įstaty-mų sakytojais (law speakers). Įstatymas, kurį jie išsakydavo, buvo saistantis dėl savo senumo; jis buvo senovinis, nes nustatytas die-vybės. „Teisingumo" vaizdinys keitėsi lėtai ir nepastebimai; aki-vaizdūs teisėtvarkos pakeitimai reikalavo labai rimto pagrindi-mo. „Netgi įstatymo pataisa buvo traktuojama kaip sprendimas, kaip anksčiau neatskleisto įstatymo elemento ištarmė, kaip liau-dies sprendimas, ištartas jos išminčių (zvitan)."28

Tačiau du glaudžiai susiję veiksniai paskatino sąmoningus, aki-vaizdžius [įstatymo] pakeitimus: pirmasis - tai krikščionybės įta-ka teisinėms sąvokoms; antrasis - karaliaus valdžios, kaip antvie-tinės ir antgentinės institucijos, jungiančios dideles teritorijas, gyvenamas įvairių genčių, atsiradimas.

Galima manyti, kad naujoji religija, pamažu plitusi Europoje nuo V iki X a., kėlė grėsmę pačiam germanų liaudies teisės egzis-tavimui; juk šios teisės pagrindas buvo genčių mitai apie kariau-jančius dievus, upių, miškų ir kalnų garbinimas, vaizdiniai apie dievišką genčių karalių kilmę, absoliuti ištikimybė giminystės ir senjorystės saitams ir gilus tikėjimas likimu. Senuosius mitus krikš-čionybė pakeitė Evangelija, dovanota visuotinio kūrėjo, visų žmo-nių tėvo, kartą pasirodžiusio žemėje savojo sūnaus Jėzaus Kris-taus pavidalu, kurio garbinimas išlaisvina nuo visų žemiškųjų

92

Documents

Teise Ir Revoliucija