Tikėjimo versmėj 2017 m. lapkričio 3 d. Nr. 21

Projektą remia

Emilija Vaitkevičienė Savus vaikus globojai dieną,

naktį,Kad sveiki augtų, kad ramiai

miegotų. Sumažinusi sau duonelės kąsnį,Kad tik Tavi vaikai kas dieną

būtų sotūs.

Mes buvom Tavo vargas, Tavo džiaugsmas,

Mes buvom tartum krislas Tavo akyse.

Meldei Tu Dievą prieš paveikslą atsiklaupus,

Prašydama mus saugoti gyveni-mo klaidžiuose keliuose.

Kiek daug dar liko Tavęs pata-rimų nepaklausta,

Kiek daug dar liko gerų žodžių neištarta.

Vis manėm, kad surasime dar laiko

Už rūpestį Tau padėkoti daug daug kartų.

Tas laikas pro Tave ir mus vis bėgo šuoliais.

Darbų ir rūpesčių nesumažėjo. Atrodė, kad ilgai dar savo meile

mus globosi –Taip padėkot už viską Tau ir

nesuspėjom.

Mama, aš dovanoju Tau akme-nyje iškaltą gėlę,

Vėjuje plazdančią žvakės liepsnelę.Ir tyliai tyliai vis meldžiu Aukš-

čiausio,Kad būtų Tau lengva gelsva

smiltelė.

Nesuspėjom

LAPKRITISSukanka 90 metų, kai Bastūnų

kaime, Želvos apylinkėje, 1927 m. lapkričio 1 d. gimė Alfonsas Matulis, gydytojas reumatologas, habilituotas biomedicinos mokslų daktaras.

***Sukanka 120 metų, kai Bar-

boriškio kaime, Veprių valsčiuje, 1897 m. lapkričio 1 d. gimė Vincas Šarka, teisininkas. Mirė 1977 m. spalio 3 d. Detroite.

***Sukanka 45 metai, kai Ukmer-

gėje 1972 m. lapkričio 4 d. gimė Egidijus Darulis, poetas, muzikan-tas, tapytojas, skulptorius, grafikas.

***Sukanka 185 metai, kai Bart-

kūnų kaime, Vaitkuškio valsčiuje, 1832 m. lapkričio 4 d. gimė Ksa-veras Gujis, knygnešys. Platino lietuvišką spaudą Ukmergės rajono Žemaitkiemio ir Lyduokių apylin-kėse. Mirties data nežinoma.

Nukelta į 8 p.

Ukmergės kraštą garsinančių

žmonių minėtini jubiliejai

Lapkričio 3 dieną Lietuvoje nuo senovės prasidėdavęs medžioklės sezonas. Ši tradicija siekia gilios senovės laikus. Pagoniškoje Lie-tuvoje medžioklės deivė buvusi Medeinė. Romėnai garbino me-džioklės deivę Dianą, o graikai gar-binę medžioklės deivę Artemidę.

Lietuvoje įsigalint krikščiony-bei, Medžioklės diena sutapatinta su šv. Huberto varduvėmis. Šv. Hubertas visoje Europoje nuo senovės yra laikomas medžiotojų globėju.

Fransua Hubertas gimė apie 655 m. Jaunystėje buvo aistringas me-džiotojas, puotautojas ir plevėsa. Pasak legendos, būdamas jaunas jis išvykęs į medžioklę Didžiojo Penktadienio metu. Medžioklėje jis pamatęs elnią su didžiuliais dešim-ties atšakų ragais. Hubertas buvo pasiruošęs sviesti savo ietį, tačiau pargriuvęs. Elnią tuomet nutvieskė šviesa ir tarp jo ragų medžiotojas pamatė švytintį auksinį kryžių. Tuo metu jis išgirdęs perspėjimą: „Hubertai, jeigu tu neatsigręši į Dievą ir nepradėsi gyventi šventai, greitu laiku pateksi į pragarą“. Nuo to laiko jaunuolis atsivertęs.

Legendos pasakoja, jog 7 metus atsiskyręs Hubertas gyvenęs Ardė-

Šv. Hubertas – medžiotojų globėjas

nų kalnuose akmeninėje trobelėje. Jis garsėjęs savo iškalba ir gerais darbais, taip pat evangelizavęs visą Ardėnų teritoriją. Neretai jis yra vadinamas Ardėnų Apaštalu. Visą savo gyvenimą jis rūpinosi gamtos apsauga.

Po mirties (727 m.) Hubertas buvo paskelbtas šventuoju ir pa-laidotas Šventojo Huberto bazili-koje netoli Nemiūro miesto. Šv. Hubertas išpranašavo savo mirties valandą ir mirė melsdamasis. Tikima, jog šv. Hubertas globoja medžiotojus, miško darbininkus, kailininkus, medžioklę, lankinin-kus, matematikus, šunis, saugo nuo pasiutligės, pasiutusių, besi-kandžiojančių ir neklusnių šunų.

Yra iš tikrųjų žinoma, jog šv. Hubertas išvedęs naują medžiokli-nių pėdsekinių šunų veislę – blut-haundus. Viduramžiais šie šunys buvo vadinami šventojo Huberto skalikais. 1738 m. buvo įsteigtas Šv. Huberto ordinas, kuriuo ap-dovanojami asmenys, nusipelnę medžioklėje. 1752 m. šis ordinas buvo suteiktas ir Lenkijos karaliui, Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Augustui III-iajam.

Parengta pagal www.tavovardas.com

Pirmąsias žinias apie Ukmergės miesto teritorijoje gyvenusius žmo-nes suteikia archeologiniai radi-niai. Ankstyviausias palaidojimas dabartinės Ukmergės teritorijoje rastas Dobilo gatvėje, kasant šulinį. Tai V a. gyvenusios moters kapas. Tačiau mokslininkai spėja, kad tai tik atsitiktinai šiose vietose žuvu-sios ar mirusios moters palaikai.

Kalbėti apie Ukmergę kaip gyven-vietę leidžia dar 1960 m. į Ukmergės kraštotyros muziejų patekę du geleži-niai ietigaliai, pentinis siauraašmenis kirvis, dvinariai žąslai, peilis bei žalvarinė pasaginė segė riestais galais. Šiuos daiktus, radęs savo darže, mu-ziejui padovanojo V. Kusas, gyvenęs Gedimino gatvės gale.

Panašu, kad tai turtingo XI a. degintinio kapo laidojimo įkapės.

Radinio vieta – už Vilkmergėlės, atokiau nuo Ukmergės piliakalnio, tad tikėtina, kad tai yra pirmasis materialus patvirtinimas, jog da-bartinėje Ukmergės teritorijoje žmonės įsikūrė apie XI a.

***Bychovco kronikoje Ukmergės

įkūrėju laikomas legendinio Pale-mono bendražygis Dausprungas, siejamas su istoriniu Mindaugo broliu, minimu XIII a. pradžios dokumente. Dausprungas, vienas iš Deltuvos žemės kunigaikščių, ga-lėjo būti susijęs su Ukmergės, kaip vieno iš Deltuvos žemės valsčiaus, istorija. Tad ši Ukmergės įkūrimo versija vis tik yra pusiau legendinė.

Oficiali Ukmergės įkūrimo data – 1333 m. Tada Ukmergė pirmą kartą paminėta rašytiniuose šaltiniuose – Hermano Vartbergės kronikoje. Joje rašoma, kad tais metais Livo-nijos ordino magistras „...buvo prie Vilkenbergės“. Su šaknimi „Vilk-“ miesto pavadinimas buvo susijęs iki pat Pirmojo pasaulinio karo: Abiejų

Ukmergė – Gediminaičių žemė

Tautų Respublikos laikais miestas buvo vadinamas Vilkomiežu, o Lietuvai tapus Rusijos imperijos dalimi – Vilkomiru. Net ir pirmosios Lietuvos Respublikos laikais vyko diskusija apie Vilkmergės vardo sugrąžinimą miestui, tačiau išliko pavadinimas Ukmergė.

***Visi istoriniuose šaltiniuose už-

fiksuoti Ukmergės pilies, buvusios šiame piliakalnyje, paminėjimai susiję su Gediminaičių dinastija. Žinomas D. Britanijos istorikas, tyrinėjantis Lietuvos istoriją, S. C. Rowell‘as savo knygoje „Iš vidu-

ramžių ūkų kylanti Lietuva“ rašo, kad „Gediminaičių dinastija gali būti kildinama iš XIII a. minimo kunigaikščio Vilikailos ir prasi-dėjo Ukmergėje (Vilkmergėje)“. Gediminaičių simbolis – Gedimino stulpai kildinamas iš stilizuotų čia stovėjusios pilies ir miesto vartų. Jei tikėsime, kad Gediminaičių dinastijos pradžia buvo Ukmergėje, tai ir Gedimino miestas – Vilnius buvo kuriamas analogiškai pagal tuometinės Ukmergės vietovę.

Panašumas tas, kad Ukmergės upelis įteka į Šventąją ir šalia yra piliakalnis. Taip pat ir Vilniuje

Vilnelė įteka į Nerį ir šalia yra Gedimino pilies kalnas.

***Kaip pasakoja legendos, šių vietų

miškuose gyveno žynė, žmonių vadinta Vilkmerge. Kartą miškuose medžiojo kunigaikščio Dausprungo sūnus Tautvilas, kurį užpuolė vilkai. Nuo baisios mirties jį išgelbėjo žynė – gražioji mergelė, sutramdžiusi ir nuvijusi plėšriuosius vilkus. Pasa-kojama, jog kaip padėką už išgel-bėtą sūnų kunigaikštis Šventosios upės krante pastatė pilį ir pavadino ją Vilkmerge.

Nukelta į 8 p.

Pilionių piliakalnis yra Šešuolių seniūnijoje Pilionių kaime. Šio kaimo pavadinimas kilęs iš buvu-sio tėvavardžio Pilionis (Pilio ar Piliaus sūnus). Neryški dėmens Pil- reikšmė siejama su žodžiu „pil-ti“.

Pilionių kaimo vietovardžio kilmė aprašyta Zigmo Zinkevi-čiaus leidinyje „Ukmergės rajono gyvenviečių vardynas: pavadinimų

Pilionių (Mateikiškių) piliakalnis

kilmė“. Kaime yra valstybės saugomas

archeologijos paminklas, įrašytas į Kultūros vertybių registrą, – Pi-lionių, Mateikiškių piliakalnis su gyvenviete. Apie piliakalnį rašoma knygose „Lietuvos piliakalniai: atlasas“ ir „Kultūros paminklų enciklopedija“.

Nukelta į 8 p.

Manoma, kad po Pabaisko mūšio (1435 m.), kurio inscenizacijos dabar sutraukia tūkstančius žiūrovų, Ukmergei buvo suteiktos Magdeburgo teisės.

mapio.net nuotr.Piliakalnio teritorijos plotas – 2,46 ha.

8 p. 2017 m. lapkričio 3 d. Tikėjimo versmėj

Atkelta iš 7 p.

***Sukanka 65 metai, kai Jeka-

terinburge, Rusijoje, 1952 m. lapkričio 6 d gimė Vytautas Gru-šauskas, inžinierius. Lietuvos ir Ukmergės rajono savivaldybės politinis ir visuomenės veikėjas. 1975–1998 m. dirbo Ukmergėje, 1997–1998 m. – Ukmergės rajono meras.

***Sukanka 125 metai, kai Knyz-

laukio kaime, Veprių valsčiuje, 1892 m. lapkričio 7 d. gimė Ignas Sakalas (Sakalauskas), žurnalistas, redaktorius, filatelistas. Mirė 1976 m. Čikagoje, JAV.

***Sukanka 140 metų, kai Bevar-

diškiuose, Marijampolės rajone, 1877 m. lapkričio 12 d. gimė Antanas Vokietaitis, pedagogas, chorvedys, visuomenės veikėjas. 1938–1940 m. ir 1941–1944 m. pirmasis Ukmergės mokytojų se-minarijos direktorius. Mirė 1950 m. lapkričio 19 d. Kaune.

***Sukanka 60 metų, kai Ukmer-

gėje 1957 m. lapkričio 14 d. gimė Vytautas Česnaitis, Deltuvos kultūros almanacho „Eskizai“ koncepcijos autorius, redaktorius. Ukmergės rajono savivaldybės tarybos narys.

***Sukanka 80 metų, kai Ramo-

niūnų kaime, Adutiškio apylinkėje, Švenčionių rajone, 1937 m. lapkri-čio 18 d. gimė Vincas Lukša, peda-gogas, vadybos ekspertas, poetas. 2006–2011 m. dirbo Ukmergės Vlado Šlaito viešosios bibliotekos Sližių filialo vyresniuoju bibliote-kininku.

***Sukanka 95 metai, kai Ukmer-

gės rajone 1922 m. lapkričio 20 d. gimė Eduardas Keleras, Kauno medicinos universiteto Radiologijos klinikos docentas, medicinos daktaras.

Spaudoje paskelbė apie 90 mokslinių publikacijų, daugiausia mokymo metodikos ir kardiovas-kulinės sistemos rentgenologinio tyrimo klausimais, tris mokymo knygas studentams. Mirė 2004 m. vasario 15 d. Kaune.

***Sukanka 145 metai, kai Ne-

prausčių kaime, Vidiškių apy-linkėje, 1872 m. lapkričio 20 d. gimė Vladas Pauliukonis, literatas, publicistas, politikos ir visuomenės veikėjas. Mirė 1945 m.

***Sukanka 90 metų, kai Vidiš-

kiuose 1927 m. lapkričio 23 d. gimė Vladas Rajeckas, pedago-gas, pedagogikos mokslų habi-lituotas daktaras, profesorius. 34 knygų ir brošiūrų autorius. 2 pedagogikos vadovėlių aukštajai mokyklai bendraautorius.

Paskelbė virš 200 mokslinių, virš 150 pedagoginių publicisti-nių straipsnių. Sudarė ir redagavo apie 60 straipsnių bei konferen-cijų tezių rinkinių. Mirė 2004 m. lapkričio 25 d.

Vlado Šlaito viešosios bibliotekos Bibliografijos-

kraštotyros skyriaus inf.

Ukmergės kraštą garsinančių

žmonių minėtini jubiliejai

Ukmergė – Gediminaičių žemėAtkelta iš 7 p.

Šioje legendoje apie miesto vardo kilmę pateikiami žodžiai „vilkas“ ir „merga“ susiję su Vilkmergės kilme, tačiau kalbi-ninkai spėja, kad šalia vilko vis tik miestui vardą suteikė ne „merga“, o „marga“. Šis archaiškas žodis reiškė šlapynę, drėgną pievą, tad greičiausiai miestas gavo vardą nuo kokios nors „vilkmargos“, reiškusios vilko pievą.

Kita legenda byloja apie pago-nių šventykloje ugnį saugojusią vaidilutę, Šventosios žvejo dukrą. Sulaužė ji pažadą tarnauti dievams ir įsimylėjo didžiausio priešo – kry-žiuočių ordino riterį. Tai sužinoję vaidilos mergelę sudegino. Dar ilgai žmonės pasakojo legendą apie aukmergę – aukos mergą, kuri ilgainiui virto į Ukmergės vardą.

***Miestui pradžią tikriausiai davė

prie piliakalnio susidarę įtvirtinti papiliai. XIII a. jų buvo du – vienas prie pat piliakalnio, kitas atokiau jo – saloje, susidariusioje Vilkmergėlės žiotyse. Galbūt ir svarbiausias šios vietos kelias iš Vilniaus į Rygą ėjo tarp piliakalnio ir antrojo papilio.

Gali būti, kad 1233 m. Ukmergę pirmą kartą užpuolė kalavijuočiai, tačiau šis faktas rašytiniuose šalti-niuose aiškiai neįvardintas. Pilies puolimai kartojosi 1333, 1365, 1378, 1386 ir 1391 m. Jų metu dažniausiai

nukentėdavo papiliai, tačiau 1365 ir 1391 m. buvo sunaikinta ir pilis.

***XIV a. pabaigoje Ukmergė mini-

ma tarp to meto miestų ir pilių. Be papilių, į miesto sudėtį tikriausiai įėjo ir kitos įvairiose dabartinio miesto vietose įvairiu laiku atsiradu-sios gyvenvietės. Visas jų komplek-sas buvo, matyt, dar gana padrikas ir plėtėsi daugiausia Šventosios dešiniajame krante – Vilkmergėlės slėnyje ir į šiaurės rytus nuo jo – palei kelią į Anykščius.

Vilkmergėlės rytiniame kran-te apie 1387 m. buvo pastatyta bažnyčia. Ji buvo tolokai nuo piliakalnio ir tuometinio miesto centro, nes greičiausiai turėjo būti pilies forpostu.

XV a. pradžioje jau išryškėjo Ukmergės radialinis planas, kurį formavo ties piliakalniu, netoli upės, suėję keliai iš Deltuvos ir Kauno, Upytės ir Rygos, Anykščių.

Šventosios pakrantėje, prie piliakalnio, tikriausiai atsirado ir pirmoji miesto turgavietė. Mano-ma, kad XV a. pradžioje kalvoje, vėliau pavadintoje Pilies kalnu, į vakarus nuo piliakalnio buvo pastatyta mūrinė pilis, kuri tapo svarbiausia miesto dominante.

***Yra nuomonių, kad po Pabais-

ko mūšio (1435 m.) miestui buvo

suteiktos Magdeburgo teisės, be to, leista turėti turgų ir rengti pre-kymečius.

XV a. antroje pusėje, susidarius besidubliuojantiems keliams iš Kauno į Anykščius ir iš Vilniaus į Upytę, į šiaurės vakarus nuo pilia-kalnio ir į šiaurę nuo mūrinės pilies ėmė klostytis antrasis radiališkai susieinančių kelių mazgas, davęs pradžią naujam Ukmergės raidos etapui.

Iki XVI a. pradžios šioje kryž-kelėje susidarė turgaus aikštė. Tad iki tol daugiausia Vilkmergėlės kai-riajame krante augęs miestas ėmė kurtis ir dešiniajame jos krante, tik plėtėsi daugiau į šiaurę – palei naująjį Upytės–Rygos kelią.

Vilniaus kryptimi miestas ne-augo, nes pagal to meto karybos reikalavimus į šiaurę ir pietus nuo pilies vis dar turėjo būti tuščias šaudymo laukas.

***1529–1567 metais Ukmergė

įrašyta į neprivilegijuotų Lietu-vos miestų ir miestelių sąrašus. 1550 m. miestas buvo išmatuotas valakais, gatvių tinklas ir aikštės forma nepakeisti, gal tik kiek pakoreguoti. Miestas tuo metu susidėjo iš dviejų dalių: Didžiojo kunigaikščio miesto Vilkmergėlės dešiniajame krante ir Klebono miesto – kairiajame.

1554 m. Didžiojo kunigaikščio mieste buvo apie 67 sklypus. Užsta-tytų sklypų aplink keturkampę aikštę buvo 31, Mikailiškių g. – 13, Kauno g. – 1, Bažnyčios g. – 2, Tilto g. – 9. Mieste gyveno apie 500 žmonių.

1589 m. ėmus valyti Švento-sios vagą, uždraudus upę tvenkti ir leidus pakrantėse statyti prekių sandėlius pagyvėjo prekyba, imta daugiau prekiauti su Ryga. 1595 m. įvyko pirmasis dokumentuose užfiksuotas miesto gaisras, didžioji dalis miesto sudegė.

***Po 1566 m. administracinės

reformos Ukmergė tapo apskrities (pavieto) centru, kur vyko aps-krities seimelių ir žemės teismų sesijos. Ukmergės apskritis užėmė didžiąją dalį dabartinės šiaurrytinės Lietuvos, Ukmergė buvo šios aps-krities pietvakariniame pakraštyje, o šios teritorijos viduriu tekėjo Šventoji.

Iki pat XVIII a. pabaigos pats miestas priklausė valstybiniam dvarui, kurį valdyti suteikta teisė teismų seniūnams už bajorų bylų nagrinėjimą žemės teisme. 1595 m. Ukmergė pirmą kartą pažymėta LDK žemėlapyje, sudarytame Ge-rardo Merkatoriaus.

Parengta pagal Ukmergės rajono savivaldybės informacinį-reprezentacinį leidinį „Ukmergė“

Pilionių (Mateikiškių) piliakalnis

Atkelta iš 7 p.

Padavimų apie Pilionių piliakalnį galima rasti leidinyje „Eik pas Moką pasimokyt... Ukmergės krašto padavimai ir pasakojimai“.

Piliakalnis yra Pilionių kaimo pakraštyje, prie šio ir Mateikiš-kių kaimo ribos, Šešuolių–Žel-vos kelio šiaurinėje pusėje, ties nedideliu piliakalnį juosiančiu posūkiu.

Per Pirmąjį pasaulinį karą piliakalnio aikštelėje buvo iš-kasti apkasai. 1970 m. piliakalnį žvalgė Istorijos institutas, 1970 m., 1976 m., 1984 m. – Moksli-nė metodinė kultūros paminklų apsaugos taryba.

2006–2007 metais Mateikiš-kių ir Pilionių kaimų gyvento-jų iniciatyva buvo sutvarkyta piliakalnio teritorija, užimanti beveik pusantro hektaro. 2007 m. piliakalnio papėdėje pašventin-tas vietinių gyventojų pastatytas ąžuolinis kryžius.

Pilionių (Mateikiškių) piliakal-nis apipintas padavimais, kurie yra surinkti minėtame Ukmergės Vlado Šlaito viešosios bibliote-kos išleistame leidinyje „Eik pas Moką pasimokyt...“ Viename iš jų pasakojama, kad „...seniai, labai seniai, tada, kai mūsų kraštą dengė didžiulės girios, kuriose gyveno milžinai, kartą didžion kelionėn išsiruošė didžiausias ir stipriausias iš visų milžinų. Kur ėjo, ko ieškojo – niekas nežino. Nusilaužė milžinas jauną liekną berželį, pasidarė iš jo lazdą ir leidosi kelionėn. Skverbėsi jis pro ąžuolynus, galingais pečiais sau kelią skindamas, šokinėjo per pelkes. Vienok pavakarį ir jis, nors ir labai stiprus buvo, pavargo, ištroško. Atsigėrė Ežeraičių raiste, o paskui, susiradęs patogią vietą,

atsigulė pailsėti. Patiko milžinui apylinkė ir nutarė jis paženklinti tą vietą, kad kitą kartą keliauda-mas pažintų. Pasiėmė milžinas saują žemės ir išpylė toje vietoje, kur buvo gulėjęs. Taip ir atsirado nemaža dauba, o šalia – kalnelis“.

Eilių Pilionių piliakalniui yra paskyrusi mokytoja, poetė Albina Tumaitė-Povilavičienė, kurios gimtinė yra Mateikiškių kaimas.

Piliakalnis įrengtas atskiroje kalvoje. Vakarinis ir pietvakarinis šlaitas kiek nuolaidesnis, čia 5 m žemiau aikštelės yra 40x25 m dydžio trikampė terasa. Aikštelė ovali, pailga pietvakarių – šiaurės rytų kryptimi, 30x20 m dydžio, aplink apjuosta 0,6 m aukščio, 6 m pločio pylimu. Vakariniame piliakalnio šlaite, 5 m žemiau aikštelės yra griovys, už kurio likusi trikampė terasa. Pietiniame piliakalnio šlaite žemiau aikštelės yra 26 m ilgio, 9 m pločio terasa. Rytiniame šlaite žemiau aikštelės – 2 m pločio terasa. Šlaitai statūs, 9–10 m aukščio.

Aikštelė apardyta XIX a. ka-pinių, apkasų. Išlikusi Vitoldo Kvietkovskio antkapinio paminklo rausvo šlifuoto akmens antkapinė plokštė su iškaltu kryžiumi ir įrašu: „Tu / spoczywaja zwloki / S. P. / Witolda / KWIATKOWSKIEGO / Zyl lat 23 / Um. 4 lipca 1857 r. / Pokoj Tego Duszy / Sculp Sobo-lewski“. Įrašas apsitrynęs. Aikštelė ir pietinis šlaitas dirvonuoja, kita apaugę lapuočiais. Pietvakarine papėde teka upelis, pietrytinėje papėdėje nutiestas Želvos–Šešuo-lių kelias.

Piliakalnis datuojamas I tūks-tantmečiu pr. m. e. – I tūkstantme-čiu. Paminklo teritorijos plotas 2,46 ha.

Žydrė LUKŠAITĖVlado Šlaito viešosios bibliotekosLiaušių kaimo padalinio vyresnioji bibliotekininkė

Ir neškim juos visus širdy,Dalinkim tarsi saulė spindulius

dalina.Žodžius... Kurie sušildo ir apgobia jaukumu,Kai nerimas tave aplanko, kai

būna tau sunku.Medžiai sutviskėjo aukso spalvo-

mis ir baigia pamesti savo vasaros drabužį. Rudenėlis jau įsibėgėjo, bet šiandien džiugina saulės spin-duliais, taip išsiilgtais ir laukiamais, po žvarbaus vėjo ir lietaus. Derlius jau nuimtas, vakarai ilgėja, todėl turime daugiau laisvo laiko. Laiko pailsėti, pabendrauti su kaimynais,

Maldos ir poezijos tyloje

laiko paimti knygą į rankas. Džiaugiuosi, kad saulėtą popie-

tę laiko atsikvėpti ir pabendrauti tarpusavyje atrado ir liaušiškiai. Ketvirtadienis Liaušių kaime kito-kia diena – diena su malda, todėl į Liaušių kultūros namus visi susi-rinkome pakiliai ir rimtai nusiteikę.

Į svečius pas mus atvyko ku-nigas Rimantas Laniauskas, kuris ne tik aukojo šv. Mišias, bet ir po jų liko pabendrauti, skaitė savo kūrybos eiles. Susirinkusieji išgir-do ir nuotaikingų pasakojimų, ir prasmingų žodžių. Popietė nepra-ilgo, nesinorėjo skirstytis, o kunigo Rimanto eilės dar ilgai išliks atmin-ty, nes kiekvienam atėjusiam jis padovanojo savo poezijos knygelę „Palytėjimas“.

Kunigas Rimantas Laniauskas aukojo šv. Mišias. Autorės nuotr.