ROMĖNŲ TEISĖKONSPEKTAS

TURINYS

ROMĖNŲ TEISĖS ŠALTINIAI......................4

CIVILINŲ TEISIŲ ĮGYVENDINIMAS IR GYNIMAS.............................................................5

IEŠKINIO SĄVOKA IR RŪŠYS....................6

CIVILINIS (LEGISAKCIONINIS) PROCESAS.6

FORMULIARINIS PROCESAS....................7

YPATINGOSIOS PRETORINĖS GYNYBOS PRIEMONĖS...................................................9

EKSTRAORDINARINIS PROCESAS.............9

PROCESINIS ATSTOVAVIMAS.................10

TERMINAI, IEŠKINIO SENATIS................11

ROMĖNŲ TEISĖS SUBJEKTAI..................12

STATUS LIBERTATIS..............................12

STATUS CIVITATIS.................................14

STATUS FAMILIAE..................................17

STATUS CONTROVERSIAE.....................18

CAPITIS DEMINUTIO...............................18

VEIKSNUMAS.........................................19

JURIDINIAI ASMENYS..............................21

DAIKTŲ SAMPRATA................................22

DAIKTINĖS TEISĖS IR JŲ RŪŠYS.............23

VALDYMAS (POSSESSIO).......................23

VALDYMO ĮGIJIMAS IR PASIBAIGIMAS....25

VAlDYMO APSAUGA...............................25

NUOSAVYBĖS TEISĖ..............................27

NUOSAVYBĖS TEISĖS RIBOJIMAS...........28

NUOSAVYBĖS TEISĖS ĮGIJIMAS..............29

NUOSAVYBĖS TEISĖS IŠNYKIMAS..........31

NUOSAVYBĖS TEISĖS GYNYBA..............32

TEISĖ Į SVETIMUS DAIKTUS...................33

SERVITUTAI...........................................33

ĮKAITO TEISĖ.........................................34

SUPERFICIJUS IR EMFITEUZIS ...............35

ROMĖNŲ ŠEIMOS TEISĖ.........................36

AGNATINĖ IR KOGNATINĖ GIMINYSTĖ. . .36

SANTUOKA IR JOS RŪŠYS......................37

SANTUOKOS SUDARYMAS.....................37

SANTUOKOS NUTRAUKIMAS..................38

SUTUOKTINIŲ TARPUSAVIO SANTYKIAI. 38

TĖVŲ IR VAIKŲ SANTYKIAI.....................39

2

GLOBA IR RŪPYBA.................................40

PAVELDĖJIMO TEISĖ..............................40

PAVELDĖJIMAS PAGAL TESTAMENTĄ.....41

TESTAMENTO NEGALIOJIMAS................43

PAVELDĖJIMAS PAGAL ĮSTATYMĄ (AB INTESTATO)....................................................43

PRIVALOMOJI DALIS...............................45

PALIKIMO PRIĖMIMAS IR JO TEISINIAI PADARINIAI.....................................................46

LEGATAS IR FIDEIKOMISAI.....................47

PRIEVOLĖS SĄVOKA.............................49

PRIEVOLIŲ RŪŠYS..................................50

PRIEVOLIŲ ATSIRADIMO PAGRINDAI......51

SUTARTYS.............................................51

SUTARČIŲ GALIOJIMO SĄLYGOS............52

SĄLYGA IR TERMINAS SUTARTYJE..........54

PROCENTAI............................................54

PRIEVOLĖS ŠALYS..................................54

ASMENŲ PASIKEITIMAS PRIEVOLĖJE......54

ASMENŲ DAUGUMA PRIEVOLĖJE...........55

PRIEVOLIŲ VYKDYMO UŽTIKRINIMAS.....56

PRIEVOLIŲ PASIBAIGIMAS......................56

PRIEVOLĖS ĮVYKDYMO TERMINO PRALEIDIMO SĄLYGOS...........................................57

TERMINO PRALEIDIMO PASEKMĖS.........57

TERMINO PRALEIDIMO PABAIGA............57

ATSAKOMYBĖ UŽ PRIEVOLIŲ PAŽEIDIMĄ58

SUTARTYS.............................................58

ATSKIROS SUTARČIŲ RŪŠYS..................60

PRIEVOLĖS IŠ DELIKTŲ IR TARYTUM IŠ DELIKTŲ.......................................................73

DELIKTŲ RŪŠYS.....................................73

PRETORIŲ TEISĖS DELIKTAI...................74

PRIEVOLĖS TARYTUM IŠ DELIKTŲ (OBLIGATIONES QUASI EX DELICTO)....................75

PRIEVOLĖS TARYTUM IŠ SUTARČIŲ.......75

3

ROMĖNŲ TEISĖS ŠALTINIAI

Romėnų teisės šaltinio sąvoka yra dvejopa:• fons iuris oriundi – teisės kilmės šaltinis – šia prasme šaltinis yra teisės normų atsiradimo, jų

formavimosi būdai bei išraiškos formos. Šia prasme skiriamos šešios romėnų teisės šaltinių rūšys:o ius non scriptum – paprotinė teisė. Justiniano kodekse visa romėnų teisė skirstoma į rašytinę

(ius scriptum) ir nerašytinę teisę (ius non scriptum). Ius non scriptum priskiriamas teisinis paprotys. Jam žymėti vartoti keli terminai – usus, mos maiorum. Mūsų eros pradžioje jie pakeičiami terminu consuetudo. Julianas išskiria du pagrindinius teisinio papročio požymius:

inveterata consuetudo – ilgalaikis papročio laikymasis; nebylus visuomenės sutikimas (pritarimas).

Archainiu ir ikiklasikiniu laikotarpiu visą romėnų teisę sudarė nerašyta teisė – teisiniai papročiai. Apie I a. plečiantis Romos valstybei ir sudėtingėjant visuomeniniams santykiams paprotinio reguliavimo neužtenka ir papročiai vietą užleidžia rašytinei teisei. Bet rašytiniai įstatymai nepanaikina teisinių papročių, kurie toliau taikomi visuomeninio reguliavimo sritims. Teisė įgyja naują vaidmenį. Jo pagalba iš teisės sistemos pašalinamos ir pakeičiamos aiškiai pasenusios civilinės ir kviritinės teisės normos. Toks procesas vadinasi desuetudo. Kadangi nerašytoji teisė sudarė galimybes piktnaudžiauti ją taikantiems pareigūnams, Romoje paprotinė teisė kodifikuota. Ši kodifikacija – XII lentelių įstatymas (lex duodecem tabularum, 450-449 m. pr. Kr.). Poklasikinėje teisėje (dominato laikotarpiu), kai didžiausia reikšmė iš visų teisės šaltinių buvo skiriama imperatorių konstitucijoms, teisinio papročio galia dar susilpnėjo – Justiniano kodekse nurodoma, kad negalioja tokie teisiniai papročiai, kurie prieštarauja įstatymams.

o leges – įstatymai. Jie atsirado respublikos laikotarpiu (ikiklasikinėje teisėje) reiškia tautos susirinkimo komicijų priimtą teisės aktą. Išskiriamos dvi įstatymų rūšys:

leges rogatae – įstatymai, išprašyti iš tautos, kurie priimami trijų pakopų procedūra:• magistratas parengia įstatymo projektą (rogatio legis) ir pateikia jį tautos

susirinkimui;• įstatymo projektas priimamas arba atmetamas tautos susirinkimo;• tautos susirinkimo priimtas įstatymas patvirtinamas (ratifikuojamas) senate

(auctoritas patrum). leges datae – duotieji įstatymai, priimami įstatymų leidžiamąją valdžią deleguojant

nukariautų provincijų karvedžiams.Romėniškojo įstatymo sandara:

įžanga (praescriptio) – nurodomas įstatymo iniciatoriaus vardas, priėmimo aplinkybės, tautos susirinkimas, balsavimo vieta ir laikas;

teisinių reikalavimų dalis (rogatio) – išdėstomos elgesio taisyklės; sankcija (sanctio) – numatytos priemonės, taikomos asmenims, kurie nesilaiko teisinių

reikalavimų.Pagal sankcijų pobūdį įstatymai skirstomi į tris rūšis:

leges perfectae – įstatymai, uždraudžiantys tam tikrus veiksmus, o jei tokie veiksmai atliekami, skelbia juos niekiniais;

leges minus quam perfectae – įstatymai, uždraudžiantys tam tikrus veiksmus, o jei asmuo tokius veiksmus atlieka, jo atžvilgiu numatomos neigiamos teisinės pasekmės;

leges imperfectae – įstatymai, kurie tik uždraudžia veikas, bet nenumato neigiamų pasekmių, nes tai atlieka kiti teisės aktai.

Lex – tai patricijų susirinkimo priimtas teisės aktas. Plebėjai turėjo atskirą susirinkimą, kuris vadinosi consilium plebis, o jo priimti teisės aktai – plebiscita, privalomi tik plebėjams (286 m. pr. Kr. Lex Hortensia nustatė visuotinį plebiscitų privalomumą).

o senatusconsulta – senato nutarimai. Įstatymų leidžiamąją galią senatas įgijo tik principato laikotarpiu valdant Augustui. Senato įstatymų leidžiamųjų galių stiprėjimas reiškė demokratijos tradicijos Romoje pabaigą. Formaliai balso teisę turėjo kiekvienas senato narys, bet sprendžiamasis buvo princepso balsas, todėl pereinamuoju laikotarpiu iš principato į dominatą senatas jau nebalsuodavo dėl įstatymo projekto, o tik išklausydavo princepso pranešimą. Tokiu būdu padėtas pagrindas imperatoriaus konstitucijoms;

4

o constitutiones – imperatorių leidžiamos konstitucijos yra teisės aktai, kurie yra skirstomi į keturias rūšis pagal savo pobūdį ir formą:

ediktai – juose reglamentuojami bendriausio pobūdžio klausimai ir savo forma bei turiniu jie yra panašūs į įstatymus. Edikto pavyzdys – 212 m. Karakulos ediktas;

mandatai – imperatoriaus duodamos instrukcijos provincijų vietininkams. Mandatų reikalavimai privalomi ne tik pareigūnams, bet ir pavaldiems gyventojams. Dabartinėje teisėje jie žymi valstybės pareigūno teisių ir pareigų visumą;

dekretai – imperatoriaus, kaip aukščiausiojo Romos teisėjo (iudex supremus), aktas, kuriuo ne tik išsprendžiamas ginčas tarp šalių, bet ir taip pat aiškinama teisė bei išdėstomos naujos teisės taikymo nuostatos. Dekretai privalomi žemesnės instancijos teismams;

reskriptai – imperatoriaus ir jo kanceliarijos darbuotojų atsakymai į teisinio pobūdžio klausimus. Tokius klausimus gali pateikti tiek paprasti piliečiai, tiek pareigūnai, įskaitant teisėjus. Reskriptai irgi laikomi autentiškais teisės aiškinimais. Į juos taip pat privaloma atsižvelgti nagrinėjant bylas. Jie buvo svarbūs formuojant bendrą teismų praktiką.

o edicta – pretorių ediktai. Tai aktai, kuriais ediktai išdėsto savo būsimo valdymo programą prieš pradėdami eiti savo pareigas. Pagrindinė funkcija, kuri teko edicta praetoria – tai teisės spragų užpildymas ir teisės dinamikos užtikrinimas. Romėnų teisėje pirmoje vietoje yra ne teisė, o ieškinys (actio). Romos teisė formavosi kaip ieškinių sistema. Teisėms ginti buvo numatytos įvairios ieškinių rūšys. II a. pr. Kr. lex Aegucia suteikia teisę pretoriams savo edikte numatyti, kad jam einant pareigas jis netenkins tokių reikalavimų, kurie nors ir yra pagrįsti įstatymo normomis bet jų patenkinimas naujomis sąlygomis būtų neteisingas. Pretorių ediktų buvo daug, todėl jie pradedami sisteminti. II a. pr. Kr. sisteminimą atliko Salvijus Julianas – jis apibendrino pretorių veiklą ir sukūrė Edictum perpetuum. Jį vėliau patvirtino senatas ir uždraudė jį keisti;

o iurisprudentia – jurisprudencija. Ji pradėjo vystytis archainiu laikotarpiu. Romos teisininkų veikla apėmė tris funkcijas:

cavere – dalyvavimas rengiant teisės aktų projektus; agere – atstovavimas teisme; respondere – teisė atsakinėti į teisinio pobūdžio klausimus.

Jurisprudencija suklesti I a. pr. Kr. ir per visą principato laikotarpį. Augustas suteikia teisę oficialiai aiškinti teisę. 426 m. išleidžiama imperatoriaus Valentiniano III konstitucija, kuria teisininkams leidžiama savo sprendimus pagrįsti penkių žymiausių teisininkų darbais: Gajaus, Ulpiano, Papiniano, Pauliaus ir Modestino. Aukščiausiu teisės autoritetu laikomas Papinianas: kai teisininkų nuomonės skirdavosi, lemdavo jo nuomonė. Kitą teisininką cituoti galima tik tada, kai vienas iš penkių autoritetų nurodydavo jo darbą savo veikale.

• fons iuris cognoscendi – teisės pažinimo šaltinis – tai mūsų žinių apie romėnų teisę visuma: romėnų teisės paminklai, iš kurių gaunamos žinios apie Romoje galiojusią teisę (teisės mokslo veikalai, teismų bylos, neteisiniai tekstai). Šia prasme svarbiausias romėnų teisės šaltinis – VI a. Justiniano pavedimu kodifikuota teisė (Justiniano kodeksas arba Corpus Iuris Civilis). Ne mažiau svarbus II a. parašytas Gajaus Institutiones vadovėlis, teisės pagrindai. Sistemos, kurios buvo laikomasi Institutiones dėstant civilinės teisės institutus, laikomasi ir šiuolaikinėje civilinėje teisėje bei kodeksuose. Civilinės teisės institutų dėstymas pradedamas nuo asmenų (teisės subjektų), pereinama prie šeimos teisės, daiktinės teisės, paveldėjimo teisės ir prievolių teisės.

CIVILINŲ TEISIŲ ĮGYVENDINIMAS IR GYNIMAS

Civilinių teisių įgyvendinimas – tai teisės subjekto galimybė savo veiksmais realizuoti nepriešingus teisei savo interesus. Seniausias teisių gynimo būdas – savigyna, bet įsigaliojus principui vim vi rapellere licet valstybė palaipsniui perėmė teisių gynimą į savo rankas:

• teismas gina ir prievarta įgyvendina subjektines teises bei imperatyvius įgaliojimus;• rekuperatorių kolegijos (žr. FORMULIARINĮ PROCESĄ) nagrinėja bylas ir vykdo priimtus sprendimus.

Romoje subjektinės teisės ginamos remiantis teisės pažeidimo faktu.

5

IEŠKINIO SĄVOKA IR RŪŠYS

Ieškinys – tai asmens teisė įgyvendinti jam priklausantį reikalavimą teismine tvarka. Romėnų teisėje ieškinys buvo pagrindinė subjektinės teisės egzistavimo prielaida.Formuliariniame procese pretorius skelbia formules remdamasis gera valia ir teisingumu (bona et aequitas). Jomis buvo saugomos tos subjektinės teisės, kurių negynė ius civile. Pagal ginčo objektą ieškiniai skirstomi į:

• actiones in rem – daiktiniai ieškiniai. Jų ginčo objektas yra nuosavybės, servitutų, įkaito teisės. Ieškinį galima pateikti bet kam, kas pažeidė daiktinę teisę. Daiktiniai ieškiniai:

o vindikacinis;o negatorinis;o publiciana.

• actiones in personam – asmeniniai ieškiniai. Jų ginčo objektas – konkretus veiksmas ar susilaikymas nuo jo. Šių teisinių santykių pagrindas buvo sutartis, sandoris, deliktas.

Ieškinių rūšys:• civiliniai arba griežtosios teisės (stricti iuris);• pretoriniai (honorarium);• geros valios (bona fidei):

o teisėjas aiškinosi tai, ko šalys siekė sudarydamos sutartį, o ne tai, kas joje parašyta;o ieškovo teisės ginamos faktinėmis bylos aplinkybėmis;o byla sprendžiama vadovaujantis gera valia ir teisingumu (bonum et aequum).

Pagal siektinus tikslus ieškiniai skirstomi į:• actiones rei persecutoriae – ieškiniai dėl pažeistų turtinių teisių atstatymo. Jais reikalaujama tik grąžinti

skolą, daiktą, atlyginti padarytą žalą;• actiones poenales – baudiniai ieškiniai. Jais civiline tvarka nubaudžiamas atsakovas;• actiones mixtae – mišrūs ieškiniai. Jais nubaudžiamas atsakovas ir atlyginama žala.

Kitos ieškinių rūšys:• actiones utilis – išvestiniai ieškiniai. Jame taikoma analogija;• actiones ficticiae – ieškiniai su fikcija – pretorius, pateikdamas formulę, nurodo teisėjui bylą spręsti

taip, lyg tam tikrų faktų nebuvo arba jie buvo;• condictiones – kondikcijos – jos nuo ieškinių skiriasi tuo, kad tai buvo abstraktūs reikalavimai,

grindžiami ius civile normomis.

CIVILINIS (LEGISAKCIONINIS) PROCESAS

Legis actiones – seniausia civilinio proceso forma Romoje. Yra penkios legis actiones formos:• legis actio sacramento – lažybos:

o šalys prieš magistratą pareiškia pretenzijas ir skiria užstatą (sacramentum);o laimėjusi šalis savo sacramentum atsiima, o pralaimėjusios užstatas atitenka iždui;o ginčo sprendimas daiktiniu ieškiniu (legis actio sacramento in rem):

į teismą atvežamas ginčo objektas ar jo dalis; ieškovas patvirtina savo teisę į ginčijamą daiktą (vindicatio), taip pat padaro ir atsakovas

(contravindicatio); ieškovas klausia, kuo remdamasis atsakovas vindikuoja daiktą, o atsakovas paaiškina; siūloma šalims paskirti užstatą (provocatio sacramentum); magistratas sprendžia, kam priklausys daiktas, kol vyksta procesas; šalys kreipiasi į pakviestus asmenis būti proceso liudytojais (litiscontestatio);

6

šalys iš privačių asmenų išsirenka teisėją, kuris nagrinėja jų ginčą iš esmės ir priima sprendimą (in iudicium);

o ginčo sprendimas asmeniniu ieškiniu (legis actio sacramento in personam): ieškovas tvirtina, kad atsakovas skolingas jam pinigų; atsakovas prievolę neigia; procesas tęsiasi provocatio sacramento, litiscontestatio pakopomis; in iudicium stadija.

• legis actio per manus iniectio – sukaustymas grandinėmis:o ieškovas atsakovą teisme reikalauja grąžinti skolą;o atsakovui skolos negrąžinus, ieškovas jį sukausto grandinėmis ir laiko 60 dienų;o ieškovas tris kartus veda atsakovą į turgų, kad jį kas išpirktų;o jei atsakovas neišperkamas, jis tampa kreditoriaus nuosavybe;o atsakovas ginčyti skolos negali - tai gali padaryti kitas asmuo, kuris išlaisvindamas skolininką

prisiima visą atsakomybę.• legis actio per pignoris capionem – atsakovo daikto paėmimas:

o atsakovui neįvykdžius prievolės, ieškovas pasiima atsakovui priklausantį daiktą (pignoris capio);o pignoris capio galimas nedalyvaujant valdžios atstovui ir skolininkui;o pignoris capio taikomas tik religinio ir viešo pobūdžio reikalavimams.

• legis actio per iudicis postulationem – teisėjas veikia kaip tarpininkas:o po šalių pareiškimų prieš magistratą nebuvo provocatio sacramento;o šalys po pareiškimų prašo magistratą paskirti teisėją, kuris spręstų ginčą;o iudicis postulatio šalys naudojosi nenorėdamos prarasti sacramentum.

• Legis actio per condictionem – įtvirtinta lex Silia ir lex Calpurnia:o ieškovas magistratui išdėsto pretenziją;o ieškovas praneša atsakovui, kad jis po 30 dienų turi atvykti išsirinkti teisėją (condictio);o litiscontestatio stadija;o in iudicium stadija.

Legis actio proceso bruožai:• teisenos padalijimas į dvi stadija:

o ius – procesą veda magistratas, kuris bylos nesprendžia, o perduoda ją išrinktam teisėjui;o iudicium – bylą iš esmės nagrinėja ir sprendimą priima teisėjas.

• procese dalyvauja valstybinės valdžios atstovai (magistratai);• atsakovą į teismo procesą kviečia ne teismas, o pats ieškovas, pasinaudodamas in ius vocatio teise:

o ieškovas gali bet kur sutikęs atsakovą, jį pakviesti į teismą, bet negali veržtis į jo namus;o atsakovui atsisakius, ieškovas prie liudininkų jį gali sulaikyti prievarta;o jei atsakovas bando bėgti, jis eo ipso tampa priklausomas nuo ieškovo (manus iniectio);o jei atsakovas negali atvykti, jis gali pažadėti atvykti kitą dieną, bet už jo pažadą reikia laiduoti

(vadimonium).

Lex Vallia manus iniectio apribojo – jį leista taikyti tik šiais atvejais:• vykdant išieškojimą pagal teismo sprendimą;• laiduotojo, kuris įvykdė prievolę už skolininką, reikalavimu.

326 m. lex Poetelia uždraudė skolininką parduoti vergijon.

FORMULIARINIS PROCESAS

Šalia legisakcioninio proceso atsirado procesas per sponsiones:• šalys pareiškia viena kitai reikalavimui ir paskiria sau baudą, jeigu paaiškėtų, kad ji neteisi (sponsio).

Pasižadėjimas įforminamas stipuliacija;• toliau procesas vyksta legisakcioninio proceso forma;• nuo legis actio sacramento per sponsiones forma skyrėsi tuo, kad lažybos vyksta ne in iure stadijoje;

7

• pasinaudoti per sponsiones forma galima tik sutikus abiem ginčo šalims.

Lex Aebutia ir leges Juliae įvedė naują procesą per fomulas:• šalys magistratui reiškia savo reikalavimus, o pretorius nustato ginčo teisinę reikšmę, esmę ir išdėsto ją

rašte, adresuotame teisėjui – formula;• pagal formula teisena vyksta in iudicium stadijoje.

Formulė buvo in iure stadijos tikslas ir in iudicium stadijos pagrindas. Formula dalys:• iudicis nominatio – joje nurodomas teisėjas, kuriam siunčiama byla, išdėstomas ieškovo reikalavimas

(intentio) ir pavedama teisėjui priimti sprendimą (condemnatio);• demonstratio arba prescriptio – joje trumpai nurodomos aplinkybės ir faktai, kuriais remiasi ieškovas

teikdamas ieškinį;• intentio – joje išdėstoma ginčo esmė ir ieškovo reikalavimas dėl ginčijamo daikto ar prievolės

įvykdymo:o intentio in rem – kai ginčas vyksta dėl daiktinės teisės;o intentio in personam – kai ginčas vyksta dėl prievolės įvykdymo;o intentio stricti iuris – kai ginčas turi būti nagrinėjamas remiantis ius civile normomis;o intentio bonae fidei – kai byla nagrinėjama remiantis papročiais ir gera valia;o intentio certa – kai reikalaujama konkretaus daikto ar pinigų sumos;o intentio incerta – kai proceso pradžioje neaiški tiksli suma, o ji nustatoma išnagrinėjus bylą.

• condemnatio – tai pavedimas teisėjui išteisinti atsakovą ar priteisti iš jo. Condemnatio rūšys:o condemnatio certa – jei intentio yra certa;o condemnatio incerta – jei intentio yra incerta:

condemnatio incerta cum taxatione – kai kondemnacijoje nurodomas maksimumas; condemnatio pecuniaria – ji turi piniginę išraišką.

• pronuntiatio – nurodymas paskelbti, ar pripažinta ieškovo teisė:o pronuntiatio buvo įtraukiama, kai ieškovas norėjo, kad teismas tik pripažintų jo teisę;o pronuntiatio buvo rašoma vietoj condemnatio dalies.

• exceptio – joje įrašomi papildymai – pretorius, remdamasis atsakovo atsikirtimais, išdėsto condemnatio neigiamą sąlygą, kad išvengtų atsakovo nuteisimo.

Šalia legisakcioninio proceso atsirado pretoriniai ieškiniai – actiones pretoriae:• pretoriaus ieškinio pagrindas buvo faktinė padėtis, o jo formulė buvo formula in factum conceptae;• pretoriui pasinaudojus fikcija – nurodžius teisėjui nagrinėti bylą neatsižvelgiant į kai kurias aplinkybes –

taikomas ieškinys formula ficticia.

Formuliarinis procesas:• šalims atvykus pas pretorių, ieškovas išdėsto savo pretenzijas;• atsakovas gali pretenzijas pripažinti arba paneigti:

o confessio in iure – atsakovas pripažįsta pretenzijas;o atsakovui pripažinus pretenzijas, ieškovas gauna ieškinį, kaip išnagrinėjus bylą in iudicium;o jei reikalavimas buvo incerta, tai norint nustatyti konkrečią priteistiną sumą reikia paskirti

specialų teisėją.• ieškovas gali atsakovui užduoti klausimus, į kuriuos jis privalo atsakyti, nes nuo to priklauso, ar bus

pareikštas ieškinys;• iurisiurandum in iure delatum – šalys gali prisiekti viena kitai:

o ieškovui prisiekus, procesas nutraukiamas ir duodamas ie6kinys actio iurisiurandi;o prisiekus atsakovui, jis tampa laisvas, ir nuo tolesnių ieškovo pretenzijų jis yra ginamas exceptio

iurisiurandi;o actio strictis iuris atveju, atsakovas ieškovui reikalaujant privalo prisiekti. Atsisakymas prisiekti

prilyginamas kaltės pripažinimui;• atsakovui nepripažinus pretenzijų ar neįvykus iurisiurandum, in iure stadija baigiasi paruošus formulę.

Čia įvyksta litiscontestatio. Jo reikšmė:o ieškovas praranda galimybę antrą kartą kreiptis į teismą su tuo pačiu reikalavimu;

8

o atsiranda naujas procesinis santykis – šalių įsipareigojimas paklusti teismo sprendimui;o teisėjas turėjo nustatyti, ar litiscontestatio metu egzistavo aplinkybės, luriomis paremti

reikalavimai;o po litiscontestatio sugriežtėja atsakovo atsakomybė ieškovui.

• abi šalys po litiscontestatio ne vėliau kaip po 18 mėnesių po formulės gavimo turi atvykti pas teisėją:o iudicies privati – privatūs asmenys teisėjai;o decemviri ir centumviri – teisėjų kolegijos kai kurioms byloms nagrinėti;o recuperatores – keletas teisėjų (privatūs asmenys), sprendžiančių bylą – rekuperatoriai;o bylose, kuriose teisėjas atliko tarpininko vaidmenį, jis vadinosi arbitru (dalijantis turtą, ribų

nustatyme ir pan.);o kitose bylose teisėjas vadinasi iudex.

• teisena in iudicium stadijoje prasideda šalių pareiškimais ir įrodymų tyrimu;• teisėjui išsprendus bylą iš esmės, jis žodžiu paskelbia sprendimą – sententia;• suinteresuota šalis gali ginčyti teismo sprendimą, įrodinėdama, kad jo nebuvo ar jis niekinis:

o ieškovas gali prašyti pretorių skirti naują teisėją ir įrodinėti teismo sprendimo niekinumą;o atsakovas gali įrodinėti, kad teismo sprendimo nebuvo;o pretorius gali liepti nekreipti dėmesio į teismo sprendimą – resitutio in integrum.

Palaipsniui pretorius pradeda praktikuoti ir tiesioginį išieškojimą (egzekuciją), kuri yra turtinio pobūdžio:• universalus išieškojimas – tai bankrotas: kreditorius, turintis teismo sprendimą, gauna valdyti

skolininko turtą, kurį aukcione parduoda. Asmuo, pirkęs turtą, perima skolininko prievoles;• specialus išieškojimas – pretoriaus nurodymu iš skolininko paimamas jam priklausantis daiktas. Jei per

du mėnesius jis neatsiskaito su kreditoriumi, daiktas parduodamas aukcione ir pinigai perduodami kreditoriui.

YPATINGOSIOS PRETORINĖS GYNYBOS PRIEMONĖS

Pretoriaus taikomos gynybos priemonės:• interdiktai – jie taikomi, kai asmuo negali apginti savo teisių ius civile normomis. Iš pradžių pretorius

pats tiria bylos aplinkybes, bet vėliau supaprastinta interdikto davimo procedūra:o pretorius, išklausęs bylos aplinkybes, pats netirdamas jų, paskelbia įsakymą, kuriuo numatoma,

kad pasitvirtinus bylos aplinkybėms, atsakovas privalės vykdyti prievolę;o atsakovui neįvykdžius prievolės, ieškovas vėl kreipiasi į pretorių, kuris priverčia šalis sudaryti

per sponsiones būdu lažybas.Interdiktų rūšys:

o interdicta restitutoria – atstatyti padėtį;o interdicta exhibitoria – ginčijamo daikto pakeitimas;o interdicta prohibitoria – draudimas atlikti tam tikrus veiksmus;o interdicta possessoria – valdymo gynimas:

interdicta adibiscendae possessionis – suteikiantys teisę valdyti daiktą; interdicta retinendae possessionis – ginantys įgytą valdymą; interdicta recuperendae possessionis – grąžinantys prarastą valdymą.

• stipulationes pretoriae – iškilmingas savanoriškas pasižadėjimas pretoriaus akivaizdoje įvykdyti prievolę;

• missio in possessionem – pretorius perduoda prašančiai šaliai valdyti ginčijamą daiktą po to, kai atsakovas atsisako pasižadėti atlyginti nuostolius;

• restitutio in integrum – pretorius atstato šalį į pirmykštę padėtį, jei šalis negalėjo išvengti faktų, sukėlusių neteisingas pasekmes.

EKSTRAORDINARINIS PROCESAS

9

Ekstraordinarinis procesas vystėsi kartu su legisakcioniniu ir formuliariniu. Šis procesas neturi teisenos padalijimo į dvi stadijas.Asmuo, negalintis ius civile normomis apginti savo teisės, gali kreiptis į magistratą. Jis pats tiria bylos aplinkybes ir priima sprendimą bei jį vykdo. Tokia ginčų sprendimo tvarka vadinama cognitio. Extraordinaria cognitio bruožai:

• sprendimas ekstraordinarinėje teisenoje yra ne iudex privatus nuomonė, o valdžios pareigūno įsakymas decretum;

• ginčo šalys į teismo procesą kviečiamos oficialiai, dalyvaujant valdžios pareigūnui.

Ekstraordinarinis procesas:• ieškovo skundas įrašomas į teismo protokolą ir įteikiamas atsakovui – litis denuntiatio;• ieškovas teisme pareiškia atsakovui pretenziją, o atsakovas patvirtina, kad ją ginčys;• teisėjas pradeda nagrinėti bylą iš esmės, tiria įrodymus ir priima sprendimą;• teisėjo sprendimą galima skųsti aukštesniajam magistratui:

o vicarius;o prefectus pretorio;o imperatoriui.

• teismo sprendimas vykdomas valdžios administracinėmis priemonėmis, paimant daiktą iš atsakovo.

Ekstraordinarinio proceso ypatybės:• laikomasi šalių rungimosi principo:

o byla keliama ieškovo iniciatyva;o teismas nerenka įrodymų;o teismas negali priteisti daugiau nei prašė ieškovas.

• teismo procesas uždaras;• visi procesiniai veiksmai įforminami protokole;• ginčo šalys turi įmokėti žyminį mokestį (sportulae);• ieškinys reiškiamas pateikiant rašytinį pareiškimą (libellus conventionis), o teismas jį per kurjerį siunčia

atsakovui;• atsakovo atsikirtimai įforminami libellus contadictionis.

PROCESINIS ATSTOVAVIMAS

Procesinis atstovavimas legisakcioniniame procese nepripažįstamas, bet numatomos kelios išimtys:• pro libertatus atveju – ginami asmenų, esančių nelaisvėje, interesai;• pro popula – visuomeninio skundo atveju;• pro tutela – globos atveju;• asmeniui išvykus valstybės reikalais.

Formuliariniame procese įtvirtintas atstovavimas:• atstovaujama sergančiam asmeniui;• atstovaujama išvykusiajam;• pripažįstamas neveiksnaus asmens, miesto bendruomenės ir korporacijos atstovavimas.

Atstovai:• cognitor – formalusis atstovas:

o skiriamas dalyvaujant kitai ginčo šaliai;o atstovas skiriamas laikantis formalumų;o atstovas visiškai pakeičia atstovaujamąjį;o visos teisinės pasekmės tenka atstovaujamajam;o atstovaujamas asmuo negali antrą kartą teikti to paties ieškinio.

• procurator – neformalusis atstovas:

10

o atstovas gali pats įstoti į teismo procesą;o atstovaujamas asmuo gali antrą kartą teikti ieškinį, bet turi pripažinti viską, ką padarė

prokuratorius;o prokuratorius turi garantuoti, kad jeigu atstovaujamasis nepripažins proceso ir pareikš ieškinį,

atstovas atlygins atsakovui nuostolius – cautio de rato;o priteistas daiktas perduodamas prokuratoriui, kurį jis turi perduoti atstovaujamajam;o bylą pralaimėjus, atsako prokuratorius.

TERMINAI, IEŠKINIO SENATIS

Laiko reikšmė teisėje:• laikas yra teisinių santykių atsiradimo, pasikeitimo ir išnykimo pagrindas;• nuo laiko priklauso civilinio proceso pradžia, eiga ir rezultatas;• laikas yra pagrindas reikalauti teisių gynybos arba pagrindas atsisakyti ginti teisę.

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas terminas, per kurį teismine tvarka galima apginti pažeistą ar ginčijamą teisę. Romoje įstatymų nustatyti terminai naikino pačią teisę ir jos teisminę gynybą:

• pretorių duodami ieškiniai apriboti 1 metų terminu;• ieškiniai iš pirkimo-pardavimo sutarčių dėl parduoto daikto trūkumo – 6 mėn.;• ieškiniai dėl paveldėjimo santykių – 5 m.;• egzistuojanti pažeista teisė ginama 30 metų;• bažnyčios ir labdaros organizacijų ieškiniams taikoma 40 m., o kai kuriems kitiems ieškiniams

sutrumpintas terminas.

Ieškinio senaties termino ir romėnų termino skirtumai:• terminai buvo trumpi – 1 m. kilnojamiems ir 2 m. nekilnojamiems daiktams;• pasibaigus terminui nustodavo galioti ne tik teisės gynyba, bet ir pati teisė. Pasibaigus senaties terminui

nustodavo galioti ne pati teisė, o tik teisė į jos ieškininę gynybą;• terminai negali būti nutraukti ar sustabdyti. Ieškinio senaties terminą galima sustabdyti ar nutraukti

esant svarbioms priežastims.

Ieškinio senaties pradžia:• terminuotose sutartyse senaties termino pradžia laikoma diena po sutarties pasibaigimo dienos;• neterminuotose sutartyse ieškinio senaties termino pradžia laikoma praėjus 7 dienoms po kreditoriaus

pretenzijos pareiškimo skolininkui;• ginčuose dėl daiktinės teisės ieškinio senaties termino pradžia laikoma tada, kai jis sužinojo, kur yra jo

daiktas.

Ieškinio senaties termino nutraukimas:• skolininkui pripažinus prievolę;• ieškovui pareiškus ieškinį teisme;• laikas, praėjęs iki fakto atsiradimo, negalioja, o senaties terminas skaičiuojamas iš naujo.

Ieškinio senaties termino sustabdymas:• dėl karo veiksmų;• dėl epidemijos;• dėl kitų aplinkybių, trukdančių pareikšti ieškinį;• ieškinio senaties terminas laikinai nutraukiamas, o pašalinus trukdančias aplinkybes vėl skaičiuojamas

toliau.

11

Senaties termino pabaiga naikina teisminę gynybą į teisę, bet ne pačią teisę. Bet jeigu pasibaigus senaties terminui prievolė įvykdoma, laikomas, kad įvykdyta tai, kas priklausė, nes pati teisė nebuvo išnykusi, nors ir nebuvo jos ieškininės gynybos.

ROMĖNŲ TEISĖS SUBJEKTAI

Teisnumas – gebėjimas turėti teises ir pareigas. Veiksnumas – galėjimas savo veiksmais įgyti teises ir pareigas. Pačiai civilinės teisės subjekto sampratai esminę reikšmę turi tik teisnumas, nes subjektu galima būti ir neturint galimybės savarankiškai disponuoti priklausančiomis teisėmis.

Gebėjimas būti civilinės teisės subjektu – caput. Jei turi – caput habere, jei neturi – caput non habere arba nullum caput habere. Persona – asmuo, kuris turėjo teisnumą. Anot Pauliaus, esantis įsčiose saugomas tarsi gyvas, kadangi kalbama apie paties vaisiaus naudą. Kad asmuo būtų persona, turėjo turėti caput, kuris priklausė nuo 3 elementų: laisvė, pilietybė ir šeimos padėtis.

STATUS LIBERTATIS Tai svarbiausia prielaida, leidžianti būti civilinės teisės subjektu. Laisvės statusą turėjo visi, kurie nebuvo vergai. Vergai – teisės objektai, res (daiktai). Įrodyti status libertatis pakako tik nurodyti, kad esi ne vergas. Vergas skiriasi nuo laisvo tuo, kad jis neturi šeimos, o jo šeimyninis gyvenimas (contuberium) nėra santuoka. Vergas negali turėti nuosavybės, negali būti kreditorius ar debitorius, turto palikėjas, negali kreiptis į teismą. Dėl vergo suluošinimo tik vergo šeimininkas gali kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo. Išvarytas savininko vergas (servus sine domino) galėjo būti pasisavintas bet kurio laisvo žmogaus. Jis priklausė alieni iuris. Vergas yra in dominica potestae (šeimininko valdžioje). Ankstyvuoju Romos valstybės laikotarpiu vergas dar nebuvo visiškai laikomas daiktu, turėjo kai kurių asmens teisių, pvz., vergo kapą religinė teisė saugojo kaip ir laisvo žmogaus. Perleidžiant vergus drausta atskirti giminaičius. Lex Aquilia (III a. pr. Kr) vergą prilygino daiktui. II a. pr. Kr. vergai – gamybos priemonės, šeimininkui priklauso vergo gyvybės ir mirties teisė.Imperijos metu vergovė laikyta priešinga žmogaus prigimčiai, tačiau Florentinas tai pateisino: jei nugalėtojas kare turi teisę užmušti nugalėtąjį, tai jis turi dar didesnę teisę jį padaryti savo nuosavybe. Seniausio Romos istorijos laikotarpio vergovės šaltiniai:

• karai; • neišsimokančio skolininko parsidavimas vergijon (vėliau uždrausta); • svetimšalių, esančių Romoje, pavertimas vergais; • gimimas iš vergės. Teisėtoje santuokoje gimę vaikai įgydavo tėvo teisinį statusą, nors iš pradžių vaiko

statusas priklausė nuo motinos teisinio statuso – jei ji nėštumo pradžioje ar kitu metu buvo laisva, tai ir vaikas laisvas;

• laisvasis romėnas virsdavo vergu, jei apvogtasis jį sugaudavo nusikaltimo vietoje.Iki imperijos periodo laisvieji negalėjo būti vergais Romoje ir buvo parduodami užsienin – Trans Tiberim.Klasikinio laikotarpio vergovės šaltiniai :

• uždrausta versti vergais piliečius – neišsimokančius skolininkus;• vergais versti nuteistieji mirties bausme ar katorga;• laisvoji moteris turėjusi intymių santykių su vergu ir įspėta jų nenutraukusi;• atleistinis, nepadoriai elgęsis su buvusiu šeimininku;• galiojo ir aukščiau išvardyti atvejai.

Vergija laikyta natūraliu dalyku, todėl vergas galėjo būti ir niekieno – servus nullius.Imperatorius Augustas paskelbė pax Romana: karai, kaip pagrindinis vergovės šaltinis, neteko reikšmės, dėl to keitėsi požiūris į vergus. I a. Vergvaldžiai nebegalėjo užmušti vergų, sukaustyti iki mirties grandinėmis, paversti gladiatoriais. Vergas pats atsakė už savo nusikaltimus, nors ir padarytus šeimininko įsakymu ar jam žinant.Klaudijaus ediktas: sergantis vergas, paliktas be šeimininko pagalbos, tampa laisvas;Anonijaus Pijaus konstitucija : vergvaldžiui – baudžiamoji atsakomybė už vergo nužudymą.

12

Vergai su daiktais kartu minimi iki klasikinio periodo pabaigos (III a.).Galiojo principas – favor libertatis: jei kildavo procese klausimas dėl laisvės statuso, asmuo laikomas laisvu – laisvumo prezumpcija. Testamentas, kuriame suteikiama laisvė vergui, net pripažintas negaliojančiu, laisvę suteikė.

Vergų beteisiškumas stabdė gamybinę ūkinę veiklą, todėl jau ius civile leido vergams atlikti tam tikrus veiksmus vietoj savo persona domini, tačiau veikta tik šeimininko naudai ir šeimininko teisnumu. Vergvaldys dar neatsakė už vergo prievoles (už jas neatsakė niekas pagal senąją ius civile), nors senoji ius civile numatė, kad vergo, padariusio kam nors žalą, šeimininkas privalo ją atlyginti arba išduoti kaltininką nukentėjusiajam, o kartu perkeliama ir atsakomybė – senasis šeimininkas nebeatsako. Vergas dar prilyginamas gyvuliui, nes ieškinys tiek dėl vergo, tiek dėl gyvulio žalos – actio de pauperie. Vergui ieškinys nereiškiamas.Respublikos pabaigoje (I a.) vergai gauna turtinių, asmeninių, procesinių teisių. Išlaisvintam vergui galima reikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo. Įžiūrėta vergo prievolių, nors jos ir nebuvo užtikrintos ieškiniu, o laikytos prigimtinėmis - obligatio naturalis. Esmė: jei vergas pats sumokėdavo, atsiimti sumokėtos sumos negalėjo. Būtent nuo I a. yra normų, reguliuojančių vergų ūkinę-komercinę veiklą, leidžiančių dalyvauti vergams civilinėje apyvartoje vergvaldžio, o kai kuriais atvejais – ir savo vardu. Buvo nustatyta tam tikra vergvaldžio atsakomybė. Actiones adiecticiae qualitatis – ieškiniai vergvaldžiui dėl vergo prievolių. Konkrečiu atveju – konkretus ieškinys.

• actio institoria – ieškinys dėl vergo, kaip įmonės valdytojo, prievolių.• actio exercitoria – ieškinys dėl vergo, kaip prekybinio laivo vado, prievolių.

Šiais dviem atvejais visiškai atsakė vergvaldys, o nuo klasikinio laikotarpio (I–III a.) galima ir tiesioginė vergo atsakomybė.

• actio quod iussus – ieškinys, jei buvo sudaryta sutartis vergo išankstinio vergvaldžio susitarimo su kontrahentu pagrindu (iussus domini) ir prievolės neįvykdytos.

• actio de in rem verso – šeimininkas atsakė už prievoles iš sandorių, sudarytų vergo iniciatyva, bet jo naudai. Šeimininkas atsakė visiškai, jei viskas atitekdavo jam, arba iš dalies, jei jam tekdavo tik įgyto turto dalis.

Itin svarbią reikšmę turėjo peculium (pecus – gyvuliai), atsiradęs dar iki XII lentelių įstatymų. Vergas už gautą žemę, inventorių ir duodamus vergus mokėjo pyliavą.I a. pr. Kr. pretoriaus ediktas dėl pekulijaus : tai turtas, kurį šeimininkas atskiria nuo savojo ir atskirai tvarko vergo sąskaitą; galėtas bet kada susigražinti.Tačiau vergui reikėjo sudarinėti sandorius, o jie norėjo garantijos, todėl, nevykdant prievolių, pretorius suteikė galimybę pateikti tiesiogiai vergo šeimininkui actio de peculio.

• actio de peculio – ieškiniai dėl pekulijaus (vergui skiriamo turto). Šeimininkas atsakė tik pekulijaus ribose, nes pekulijus teisiškai likdavo vergvaldžio nuosavybe.

• actio tributoria – kilus vergo, turinčio pekulijų, ir šeimininko nesutarimų dėl atsiskaitymo su šeimininku, ieškinys. Teikė vergas.

Vergovės nutraukimas: • formalūs būdai – manumissio (kai vergui laisvę suteikė jo šeimininkas).

o manumissio testamento – laisvės suteikimas paliekant testamentą. Testatoriaus valią sankcionuodavo tautos susirinkimas.Vergas laikytas laisvu nuo testatoriaus mirties ipso iure. Galėjo išlaisvinti įpareigodamas tai padaryti įpėdinį, ar su sąlyga (kol sąlyga neįvykdoma – statu liber, laisvas nebuvo, bet jau ir ne vergas.).

o manumissio vindicta – ritualas, imituojamas teismo procesas.Vergvaldys su vergu ir kviestu trečiuoju asmeniu (assertor in libertatem) kreipiasi į magistratą (konsulą, pretorių). Asertorius uždeda vergui vindicta, taria tam tikrus žodžius, o vergvaldys tyli arba sutinka; tada magistratas skelbia vergą esant laisvą. Vėliau pakako magistratui paprastai paskelbti suteikiant laisvę ir tai įrašoma į protokolą.

o manumissio census – pagal šeimininko pareiškimą vergas cenzoriaus buvo įrašomas į piliečius. Išnykus surašymui, išnyko ir toks paleidimo būdas.

• neformalūs būdai:o manumissio inter amicus – pareiškiama prieš liudytojus.

13

o manumissio per epistolam – duodamas išlaisvinamas raštas. Pagal senąją ius civile, tokiu būdu išlaisvintas, netapdavo laisvas; tada jo teises gynė pretorius. Specialus statusas – in libertate morari.

o manumissio in ecclesia – bažnytinė forma, atsiradusi Konstantino laikais.

Lex Junia Norbana (19 m.) in libertate morari suteikė latini Juniani statusą. Pirmas dvi neformalias formas įteisino Justinianas, leidęs atleistiesiems suteikti pilietybę, jei tik jie paleisti dalyvaujant 5 liudytojams.Imperijos pradžioje daug atleistinių buvo įtartini žmonės tad:Lex Aelia Sentia ir lex Fufia Caninia reikalavo išlaisvinimo priežasties (de causis libertatis), jei šeimininkui mažiau nei 20 metų, o vergui mažiau nei 30 metų. Išlaisvinimas turėjo būti nežalingas kreditoriams. Numatytas vergų skaičius, kuriuos galima paleisti vienu metu. Jei paleidžiamas vergas, baustas už sunkius nusikaltimus, jis piliečiu netapdavo, tik įgydavo peregrini dediticii status ir buvo siunčiami iš Romos.Justinianas panaikino lex Fufia Caninia, o iš Lex Aelia Sentia paliko 2 apribojimus: draudžiama paleisti šeimininkui, kuris neturi 20 metų arba kai tai žalinga kreditoriams.Respublikos metu laisvė vergams suteikiama tik šeimininko valia, o imperijoje - įstatymu numatyti būdai:

• jei šeimininkas palikdavo sergantį likimo valiai (ex edicto Claudiano);• jei vergas išaiškindavo šeimininko žudiką;• jei vergas sąžiningai išgyveno laisvas 20 metų.

Paleisti šeimininko valia vergai – libertini, nors ir tapdavo piliečiais, teisių atžvilgiu nebuvo prilyginti laisviesiems (ingenui).

STATUS CIVITATIS

Neturintys pilietybės asmenys neturi laisvės. Ne pilietis laikytas daiktu, priešu (hostis), laisvai verčiamu vergais.Penkios laisvųjų grupės:

• Romos piliečiai – jų tėvai išlaisvintieji arba laisvi. Atleistinių vaikai nepaveldėdavo šio statuso. Galiojo postliminium – teisių atstatymas grįžus į Romos teritoriją tik jei vergu netapo Romoje. Taisyklė, jog kartą praradus laisvę, tampama tik atleistiniu, galiojo tik Romos teritorijos atžvilgiu. Pagal ius gentium, svetimi įstatymai romėnui kitoje šalyje negaliojo. Buvo skirtingi statusai ir luomo viduje. Piliečiai turėjo ius conubii (teisė kurti šeimą) ir ius comercii (teisė dalyvauti komercinėje apyvartoje). Tik turintis abi šias teises – visiškai teisnus.

o patricijai – senosios gimininės bendruomenės nariai, kurių tėvai priklausė senatui. Ilgą laiką išsaugojo monopoliją viešosios ir privatinės teisės srityje. Tik jie turėjo teisę į ager publicus (gauti žemės iš valstybės fondo), sudaryti santuoką cum manu.

o klientai – jie buvo sakrališkai ir teisiškai priklausomi nuo patronų, bet teisių apimtimi beveik prilygo patricijams. Teisiškai tai buvo laisvo žmogaus sutartinės priklausomybės santykiai, jie įėjo į patricijų šeimas. Neturėjo visiško subjektiškumo, nes buvo priklausomi nuo patronų, kuris juos privalįjo saugoti, ginti teisme . Turėjo teisę į ager publicus, kaip šeimos nariai. Klientelės santykiai reglamentuojami jau XII-oje lentelių. Ikiklasikiniu laikotarpiu teisiškai išsilaisvino iš patronų valdžios, bet ne materialiai ir moraliai.

o plebėjai neįėjo į gimininę bendruomenę, naujieji imigrantai. Buvo laisvi, bet buvo ribota politinė ir teisinė padėtis (negalėjo užimti svarbių postų (panaikinta 367 m. pr. Kr. Seksto ir Licinijaus įstatymu), neturėjo teisės į ager publicus) net po Servijaus Tulijaus reformų.

326 m. pr. Kr Petelijaus įstatymas uždraudė pardavimą vergijon už skolas.Buvo draudžiamos santuokos tarp patricijų ir plebėjų (draudimas panaikintas 445 m. pr. Kr tribūno Kanulėjaus), ribojama teisė sudaryti testamentus, mat jie negalėjo dalyvauti kurijų susirinkimuose, nes neįėjo į giminines organizacijas. IV a. pr. Kr. Patricijų ir plebėjų skirtumai išnyko.Net pačiu demokratiškiausiu – ikiklasikiniu laikotarpiu visų polių gyventojai skirstyti į visateisius, nevisateisius ir beteisius. Tuo metu išsiskyrė cenzoriai ir raiteliai (pilnateisiai) – turtingiausi žemvaldžiai, turėję realią valdžią viešosios teisės srityje, o privatinėje – daug privilegijų; žemiau jų – naujieji plebėjai.

14

Pilietybė įgyjama natūralizacijos būdu ar pagal įstatymą. Beveik visais atvejais vaikas įgydavo pilietybę, nepriklausomai nuo tėvo, jei motina buvo pilietė.

o tėvai susituokę – vaikas paveldi tėvo statusą, kurį jis turėjo motinai pastojant;o tėvai nesusituokę – vaikas paveldi motinos statusą, kurį ji turi vaikui gimstant. Ši nuostata

netaikoma vaikui, gimusiam ne iš romėnės, išskyrus vaiką vergės, kuri nėštumo metu buvusi laisva;

o tėvas pilietis, motina – ne, tai ir vaikas ne pilietis, nes Romoje nebuvo galima tuoktis piliečiams ir ne piliečiams;

o jei motina buvo pilietė, tai, kad ir kas tėvas bebūtų, vaikas irgi pilietis;o lex Minicia: vaikas, gimęs iš motinos romėnės ir tėvo peregrino (ne lotyno), paveldi blogesnį –

tėvo statusą.Pilietybės įgijimas naturalizacijos būdu ar pagal įstatymą taikytas ir peregrinams bei lotynams.

• latinai – Lacijaus gyventojai – latini veteres arba latini prisci, kurie turėjo ius conubii (galėjo tuoktis su piliečiais). Šiuo vardu taip pat vadinami Romos ir kolonijų, iki 486 m. priklausiusių lotynų sąjungai, nariai.Jie neturėjo pilietybės, bet turėjo beveik visas turtines teises. Užkariavus Italiją, lotyno statusas imtas teikti Italijos miestų bei kitų kolonijų gyventojams. Jie visi drauge sudarė lotynų sąjungą, iširusią 416m. Lotynų kategorija taikyta ir romėnams, kurie, siekdami gauti žemės, atsisakė pilietybės ir išvyko į kolonijas; kartais lotyno statusą atskiriems individams suteikdavo imperatorius. Tie, kuriems nuo 486 m. taikomas lotyno statusas, vadinti latini coloniarii (jie neturėjo ius conubii, paveldėjimo teisės mirus romėnui, jų šeimos santykius reguliavo ius gentium normos). Latini coloniarii turėjo ius comercii. Jų teisiniai santykiai reguliuoti visai būdais: mancipatio, in iure cessio, nexum. Galėjo būti testatoriai, liudytojai, įpėdiniai; savo teises gynė romėnų teismuose ir magistratūrose.Latini veteres tapdavo piliečiais persikėlę gyventi į Romą paliekant ką nors savo vietoje, o kiti lotynai – įstatyminiu būdu ar natūralizacija. Lex Licinia Mucia dar labiau suvaržė lotynų galimybes tapti piliečiais, nes dabar jie ne tik turėjo kažką palikti vietoj savęs, bet ir tik tada, jei:

o tapdavo savo miesto magistratu;o senato nariu;o įskųsdavo kyšininką.

664 m. pr. Kr. lex Iulia natūralizuoti visi Italijos lotynai. 91–88 m. pr. Kr. pilietybė suteikta visiems Italijos gyventojams. Lotynų teisinis statusas tapo abstrakčia kategorija ir buvo suteikiamas teritorinėms sritims už Italijos ribų. I a. pr. Kr. paleistiesiems į laisvę pagal pretorių teisę buvo suteikiamas lotyno statusas, bet tokie išlaisvintieji savo mirties atveju negalėjo priimti sprendimų dėl turto, kurį, pagal vergo pekulijaus taisykles, perimdavo šeimininkas.

• peregrinai – ši kategorija negausi, XII lentelių nuostatų dėl peregrinų nėra. Svetimšaliai, kurių valstybės nebuvo sudariusios su Roma sutarčių, čia buvo beteisiai. Peregrinas privalėjo turėti globėją (patroną) – Romos pilietį, sudaroma speciali patronato sutartis. Peregrinas tapdavo jo klientu. Vėliau galima fiktyvi mancipacija Ciceronas teigė, kad XII lentelių laikotarpyje teisė reikšti pretenzijas peregrinams – amžina. Bloga ekonominė padėtis ir kt. truko iki III a pr. Kr., kai politinė ir prekybinė Romos plėtra ėmė skatinti atvykti užsieniečius. 242 m. pr. Kr. įkurta magistratūra peregrinų reikalams. Privatinės teisės požiūriu peregrinai nebuvo visiškai teisnūs: negalėjo tuoktis su romėnais, naudotis mancipacija, įgyti nuosavybės teisės į res mancipi ir neturėjo politinių teisių.Taip pat negalėjo dalyvauti legisakcioniniame procese, vindikuoti daikto; jų tarpusavio santykius ir santykius su romėnais reguliavo ius gentium normos.Šie įstatymai taikyti tokia apimtimi, kokią nustatė provincijos statusas aneksuojant.Tiesa, remdamiesi tam tikromis sutartimis, peregrinai galėjo kreiptis į romėnų teismus legis actio būdu; formuliariniame procese saugojo savo teises gaunamomis formulėmis; ekstraordinariniame procese jų teisė kreiptis į teismą buvo prilyginta Romos piliečių teisei.Pagal lex Acilae peregrinas galėjo tapti piliečiu, jei įskųsdavo kyšininką. Laisvi gimę peregrinai pilietybę galėjo įgyti tais pačiais būdais kaip ir atleistiniai lotynai; itin dažnai taikyta natūralizacija ir ji būdavo visiška – suteikiamos tiek civilinės, tiek politinės teisės. Natūralizuojant peregriną prirašydavo prie tam tikros tribos. Apskritai natūralizacija – įstatymų leidybos aktas, priklausomas nuo tautos susirinkimo. Po 212 m. Karakalos edikto peregrinais laikomi tik svetimšaliai, nesantys Romos pavaldiniais.Tačiau būtent šiuo laikotarpiu ius civile ir ius gentium susiliejo ir romėnų bei peregrinų skirtumas privatinės teisės požiūriu beveik išnyko.

15

• atleistiniai – vergas, kuris buvo išlaisvintas, įgydavo šeimininko teisinę padėtį. Jis tapdavo libertinu, jis visada laikytas buvusiu vergu. Tai – laisvę gavęs asmuo, bet ne laisvas iš prigimties (ingenuus). Atleistinės vaikai, gimę prieš ją paleidžiant į laisvę, laikyti vergais; paleisti vergus į laisvę galėjo lotynai bei peregrinai. Taisyklė: vergas negali turėti daugiau teisių nei jį paleidęs asmuo. Libertinas ypač priklausė nuo savo išlaisvintojo asmeninių ir turtinių santykių. Čia susiklostė patronato santykiai, pereinantys net descendentams; atleistinio ir jį paleidusio asmens ryšiai – tartum tėvo ir sūnaus. Atleistinis gaudavo šeimininko pavardę. Išsaugomos 3 pareigos:

o obsequium – išlaisvintasis privalėjo gerbti savo išlaisvintoją ir jo ascedentus taip, kaip sūnus gerbia tėvą.

o operae – pareiga patarnauti savo patronui, bet ji, kaip ir obsequium, buvo moralinė ir ją vykdyti negalima buvo reikalauti per teismą. Šią pareigą nusakė tam tikras aiškiai suformuluotas susitarimas, kuris, nevykdomas, ateityje galėjo būti pagrindas patronui kreiptis į teismą (iudicium operatum). Nuo formuliarinio proceso pretorius leido nevykdyti tų susitarimų, kurie nesuderinami su tikrąja laisve.

o bona – šeimininkas ir jo įpėdiniai turėjo išlaikymo (alimentų) prievolių. Atleistinio, nepalikusio įpėdinio, turtą galėjo paveldėti paleidusysis į laisvę ar jo descedentai ab intestato.

Prarasti teises į ateistinį ir jo turtą patronas galėjo :o nepagrįstai įskundęs jį padarius sunkų nusikaltimą;o nedavęs jam alimentatio;o mėginęs pasipelnyti iš operae.

Panaikinti šias pareigas galėjo imperatorius restitutio natalium ir sulyginti su kitais laisvaisiais, tačiau paprastai toks aktas būdavo priimamas tik patrono sutikimu.Atleistiniai lotynai – lotynų paleisti į laisvę vergai, bet buvo ir kita atleistinių lotynį grupė – Latini Iuniani, taip vadinami pagal įstatymą lex Iunia Norbana. Šį statusą jie įgydavo paleisti į laisvę neformaliais būdais. Nuo respublikos laikų šeimininkai, apeidavo formalius būdus ir tai darė raštu (per epistuliam) arba žodžiu (inter amicos). Teisiniu požiūriu tai nesuteikė vergui laisvės, nes šeimininkas bet kuriuo metu galėjo pakeisti savo valią, tačiau pretorius anksti pareiškė neduosiąs nesilaikantiems žodžio šeimininkams vindicatio in servitutem, kaip neduoda vindicatio in libertatem tiems, kurie parsidavė į vergiją tam, kad gautų pinigų. Šiai padėčiai reguliuoti lex Iunia numatė, kad neformaliais būdais paleisti vergai yra laisvi, bet jų laisvė – savita (propria libertas).Pagal:

o lex Aelia Sentia, Latini Iuniani tapdavo jaunesni nei 30 metų vergai, kurie nebuvo paleisti į laisvę per vindictam;

o Klaudijaus ediktą, Latini Iuniani tapdavo gavę laisvę tuo būdu, kad juos senatvėje ar ligos atveju apleido šeimininkas;

o imperatoriaus Konstantino konstituciją, Latini Iuniani tapdavo vergas, pranešęs valdžiai apie plėšimą.

Latini Iuniani iš esmės buvo laisvi iki gyvos galvos ir turėjo tokį pat statusą kaip latini coloniarii. Jie gimdė laisvus vaikus, bet negalėjo palikti savo turto testamentu, jų turtas nebuvo paveldimas, ir, pagal įstatymą, jiems mirus, atitekdavo buvusiems šeimininkams peculium pagrindu. Lex Iunia numatė, kad, skirtingai nuo kitų lotynų, latini Iuniani galėjo būti liudytojai sudarant testamentą ir testamentu jiems galima užrašyti turtą (factio testamenti passiva). Priimti jie galėjo su sąlyga, kad per tam tikrą laiką po testatoriaus mirties taps piliečiais. Tai padaryti galėjo:

o susituokdami su romėne(-u) dalyvaujant septyniems liudytojams;o gimęs iš šios santuokos vaikas iki 1m. ir jo įpėdiniai galėjo gauti pilietybę;o už paslaugas sostinės administracijai, policijai, kelių, maitinimo srityse;o įvykdę testamente nurodytas sąlygas;o kartais pilietybę suteikdavo imperatorius, tačiau taip suteikiama pilietybė, be patrono sutikimo,

iš jo neatėmė teisių į lotyno turtą.Viena Justiniano konstitucija panaikino išlaisvintus Latini Iuniani: visais Latini Iuniani įgijimo būdais įgytos pilietybės teisės suteikia atleistinių piliečių statusą visiems atleistiniams lotynams.Atleistiniai peregrinai – peregrinų paleisti vergai; tai daryta pagal ius gentium normas. Buvo žinoma dar viena atleistinių peregrinų kategorija: vergai, kurie vergaudami bausti sunkiomis bausmėmis ir dėl to neverti pilietybės; tokie atleistiniai prilyginti peregrini dediticii (kapituliavusiems peregrinams) ir

16

jokiais būdais negalėjo nieko įgyti/palikti testamentu, tapti Romos piliečiais, net gyventi Romoje ar jos apylinkėse 100 mylių spinduliu. Norėdami čia gyventi, turėjo tapti vergais. Tokią padėtį panaikino Justinianas.

• kolonai – smulkūs žemės nuomininkai. Kolonato užuomazgos – respublikos laikotarpyje, galutinai įsitvirtino absoliutinės monarchijos laikotarpiu. Žemę nuomodavosi laisvi, bet neturtingi Romos gyventojai. Kolonų darbas buvo našesnis nei vergų, buvo nustatytas mokestis pinigais arba natūra, kuris priklausė nuo kolonų skaičiaus. Taip kolonas, būdamas teisiškai laisvas nuo žemvaldžio, pasidarydavo ekonomiškai priklausomas nuo jo. Nors jis faktiškai bet kada galėjo nutraukti žemės nuomos sutartį, dėl sunkių kredito sąlygų dažniausiai negalėjo to padaryti. Ekonominė priklausomybė transformavosi į teisinę; tai sustiprino mokesčių reforma: mokesčiai skaičiuoti pagal kolonų skaičių, ir jų pasitraukimas mažino žemvaldžių pajamas.322 m. įstatymas – kolonui draudžiama savavališkai palikti nuomojamą sklypą; jį buvo galima susigrąžinti vindikaciniu ieškiniu.357 m. įstatymas - uždrausta žemvaldžiui perleisti kitų asmenų nuosavybėn žemės sklypus, prie kurių neprirašyti kolonai.Tai – feodalizmo pradžia; ne tik pats kolonas, bet ir jo vaikai buvo priklausomi nuo nuomojamo žemės sklypo. Tiesa, kolonas galėjo gintis vienu atveju: jei šeimininkas padidindavo sutartyje numatytą duoklę.Būdamas laisvas, jis galėjo tuoktis, būti savininkas ir kreditorius, bet teisiškai negalėjo perleisti savo turto, buvusio nuomotojui jo prievolių įvykdymo garantija.Tapimo kolonu šaltiniai:

o gimstant, jei bent vienas iš tėvų – kolonas;o susitarus, kad laisvas žmogus sutampa tapti kolonu asmens, išnuomojusio jam žemę;o denuntiatio būdu – nustačius, kad elgeta apsimetantysis yra sveikas ir darbingas; tokie „elgetos“

tapdavo kolonais tų asmenų, kurie apie tai pranešdavoKolonato panaikinimo priežastys iki Justiniano:

o paleidimas į laisvę;o įgyjamoji senatis;o įgijus nuosavybės teisę į žemę;o patekus į episkopato globą.

STATUS FAMILIAE

Žmogus, nepriklausantis jokiai šeimai, nepriklausė ir jokiai giminei, taigi kartu seniausiais Romos laikais negalėjo būti ir pilietis. Šeima buvo patriarchalinė. Galva buvo pater familias. Jis buvo vienintelis šeimininkas visko, kas priklausė familia. Jo valdžia buvo absoliuti tiek šeimos nariams, tiek šeimos turtui. Toks absoliutumas senovėje vadintas manus. Ilgainiui šis pavadinimas reikšmę išlaikę tik apibūdinant vyro valdžią žmonai. Pater familias valdžia vaikams – patria potestas, vergams – dominica potestas. Pater familias priklausė personae sui iuris, turėjęs visišką savarankiškumą, galėjęs įgyti turtą ir teisių. Tai nebūtinai turi būti tėvas, turėti vaikų, svarbiausia, kad šeimoje nebūtų niekam pavaldus. Kiti – personae alieni iuris, galėję atlikti veiksmus pater familias naudai ir jo sąskaita. Tai buvo vaikai (filii ir filiae familiaes), žmona, esant santuokai cum manu, šeimoje užėmusi dukters padėtį (filiae loco). Skirtumas nuo vergų: jie buvo teisnūs įgyti turtą tiek pagal ius civile, tiek pagal ius gentium savo pačių veiksmais ex sua persona, bet ne persona domini (šeimininko), kaip kad vergai.Panašumas: tai, ką jie įgyja, ispo iure tampa pater familias nuosavybe. Jei pater familias iš įgauto turto ir palieka naudotis ką nors, tai jau yra peculium ir kartu pater familias nuosavybė.Personae alieni iuris teisių apimtis kitais civilinės apyvartos atžvilgiais tolygi vergų teisių apimčiai; visos alieni iuris prievolės seniausiai laikais laikytos niekinėmis, nesukeliančiomis niekam jokių teisinių padarinių; vėliau į šias prievoles imta žiūrėti kaip į natūralias. Pater familias atsakė tik už šeimos narių žalą, o vėliau jam buvo pateikiamas actiones adiecticiae qualitatis, pagal kurį pater familias atsakomybė papildė personae alieni iuris atsakomybę.Vėlesniuoju Romos valstybės laikotarpiu personae alieni iuris labai priartėjo prie personae sui iuris, galėjo kai kurio turto ir teisiškai.

17

Po pater familias mirties šeima suskildavo į keletą atskirų savarankiškų šeimų. Buvę valdžioje asmenys tapdavo savarankiškais pater familias ir įgydavo personae sui iuris statusą, nors teisiniai ryšiai tarp jų nenutrūkdavo, juos jungė buvusi bendra pater familias valdžia ir toliau siejo agnatinė giminystė.

STATUS CONTROVERSIAE

Ginčai dėl status libertatis: • kai kas nors pareikšdavo pretenziją, jog laisvas žmogus iš tikrųjų yra vergas (vindicatio in

servitutem). Šiuo atveju ieškovas, uždėdamas ant tariamo vergo vindicta, tarė vindikacijos formulę; vindikuojamas žmogus neturėjo teisės ginčyti, tai darė jo surastas užtarėjas assertor in libertatem. Pastarasis buvo atsakovas ir reiškė contravindicatio, teigdamas, kad tas žmogus yra laisvas;

• kai vergas sužinodavo, jog iš tiesų yra laisvas (vindicatio in libertatem). Procese turi dalyvauti ginčijamo užtarėjas (assertor). Pats vergas ieškovu būti negalėjo, nes jis objektas, o ne subjektas. Nepripažinus ieškinio, toliau procesas vyko legis actio per sacramentum forma (proceso lažybos). Ginčus sprendė ypatinga nuolatinė kolegija – decemviri stilibus iudicandis. Statoma suma visada buvo 50 asų. Visą procesą galiojo favor libertatis, ir tokį procesą, skirtingai nuo kitų ieškinių, buvo galima atnaujinti keletą kartų.

Atsiradus formuliariniam procesui, žodinė vindicatio in servitutem ir in libertatem pakeista teisena per formularum, o asertoriaus institutas panaikintas tik Justiniano.Ginčai dėl status civitatis sprendžiami administracine tvarka, nes reikšmės turėjo tik viešojoje teisėje.Ginčai dėl status familiae buvo tik tuo atveju, jei mirus pater familias kas nors iš laisvų šeimos narių pretendavo į jo vietą, o kitas šeimos narys tvirtino, kad norinčiajam nepriklauso patria potestas. Tai – itin reti ginčai, bet asertoriaus reikėjo ir čia.Nuo ginčo dėl pater familias skyrėsi dviejų asmenų ginčas dėl patria potestas tam pačiam žmogui – toks ginčas senovėje irgi spręstas vindikacijos forma. Pretorius ediktu vėliau nustatė kitą sprendimo būdą – interdictum de liberis exhibendis et ducendis.

CAPITIS DEMINUTIO

Capitis deminutio įvykdavo praradus bent vieną iš pagrindinių trijų elementų: laisvę, pilietybę ar status familiae.

• capitis deminutio maxima (civilinė mirtis) – praradus laisvės statusą (kartu prarasdavo ir kitus du elementus). Seniausiuoju Romos valstybės laikotarpiu paversti pilietį vergu galima buvo tik už Romos ribų – trans Tiberim. Vėliau tai leista daryti Romoje (nuteistus katorga ir pan.). Kaip žinia, grįžęs belaisvis teises atgaudavo, o negrįžęs laikytas mirusiu prieš patekdamas į nelaisvę. Netekęs status libertatis, asmuo prarasdavo visas teises, turtas atitekdavo valstybei ar kreditoriams. Skolos išnykdavo, bet vėliau kreditoriai galėjo gintis actio utilis pagalba – pareikšti ieškinį tiems, kam atiteko skolininko turtas. Šiems nepadengus skolų, pretorius perduodavo kreditoriams valdyti capite servitus turtą su teise jį parduoti ir patenkinti savo reikalavimus;

• capitis deminutio media – netekus pilietybės (laisvė išsaugoma). Tokie atvejai imperijos metu siejami su ištrėmimu (deportatio). Praradęs civilines teises pagal ius civile, išsaugodavo jas pagal ius gentium, išsaugodavo cognatio giminystės ryšius. Esant deportatio, jo turtas būdavo konfiskuojamas arba pereidavo kitiems asmenims. Ir šiuo atveju skolos išnykdavo, bet kreditorių interesai vėlgi ginami actio utilis.

• capitis deminutio minima siejama su šeimos statuso pakeitimu. Kai asmuo sui iuris tampa persona alieni iuris (kai moteris savarankiška išteka, kai įsūnijamas nepriklausomas asmuo). Klasikiniu laikotarpiu prie šių atvejų priskyrė ir tą, kai persona alieni iuris dirbtinės mancipacijos būdu tampa persona sui iuris (tėvas išlaisvina sūnus iš savo valdžios emancipatio būdu). Dėl capitis deminutio minima visiškai nutrūkdavo agnatiniai ryšiai, ir tai atsiliepdavo paveldėjimui: asmeniui tapus alieni iuris, jam priklausęs turtas tekdavo jo naujajam pater familias. Pagal senąją ius civile skolos išnykdavo, bet pretorius, gindamas kreditorių interesus, suteikė jiems restitutio in integrum teisę – pareikšti ieškinį pačiam capite minutus, nurodant fikciją, kad tokio teisnumo sumažėjimo nebuvo. Pagal šį ieškinį, naujasis pater familias turėjo:

18

o arba padengti capite minutus skolas;o arba atiduoti skolininko turtą padengti skolas kreditoriams.

Be laisvės, pilietybės ir savarankiškumo, reikalauta, kad asmuo būtų garbingas.• intestabilitas – seniausias negarbės atvejis. Asmuo negali būti liudytojas, negali kitų kviesti liudyti. XII

–oje lentelių numatyta, kad asmuo, kuris buvo liudytojas ar svėrėjas sudarant sandorį, o vėliau atsisakė tai patvirtinti, praranda teisę liudytis bei kviestis liudininkus. Seniausiais laikais kone visi sandoriai sudaryti su liudytojais, tad tokios teisės praradimas reiškė visišką teisinį neveiksnumą.

• infamia – pilietinė negarbė. Negali būti ieškovas, atsakovas, negali būti magistratas, praranda rinkimų teisę. Infamia rūšys:

o infamia iuris : infamia censoria – kylanti iš cenzoriaus pastabos; infamia consularis – kai rikimų pirmininkas (dažniausiai konsulas) išbraukia nevertus

asmenis; infamia praetoria – taip vadinta dėl to, kad pretorius uždrausdavo asmeniui:

o ginti teisme kito asmens;o dalyvauti teisme per savo atstovą (cognitor, procurator);o būti kito asmens atstovu.o infamia facti – turpitudo: privatus poelgis, nepriklausantis sąvokai infamia, tai –

faktinė negarbė, privatus asmens poelgis, kuris, nors ir neįtrauktas į sąrašą, visuomenės laikytas negarbingu. Dažniausiai tai lietė asmenis, užsiimančius tam tikra profesija, verslu: aktoryste, prostitucija.

Justinianas išleido specialųjį sąrašą infamiarum, į kurį įtraukti asmenys negalėjo dalyvauti teismo procese, atlikti administracinių funkcijų. Patekti į sąrašą galima:

• pasitraukus iš tarnybos legione;• dvigubai susižiedavus;• jei esi nuteisiamas už baudžiamas veikas (actio furti, bonarum raptorum doli) ir panašiais atvejais.

VEIKSNUMAS

Ši sąvoka romėnų teisėje nebuvo aiškiai apibrėžta – tai siejasi su amžiumi ir psichine būsena.Pagal amžių visi žmonės sudarė tris grupes:

• infantes – vaikai iki 7 metų – visiškai neveiksnūs;• impuberes – mergaitės 7-12metų, berniukai 7-14metų – ribotai veiksnūs, gali sudarinėti tik smulkius

sandorius tik savo naudos ribose. Kitur reikalingas globėjo sutikimas. Sandoris, sudarytas be globėjo sutikimo, įpareigojo nepilnametį tik tiek, kiek šis gavo pagal jį naudos;

• mergaitės 12-25 metų, berniukai 14-25 metų buvo visiškai veiksnūs ir pilnateisiai, iš esmės galėjo sudaryti bet kokius sandorius, tačiau paaiškėjus, kad jų sudarytas sandoris aiškiai nenaudingas, jie galėjo prašyti restitucijos. Nuo II a. pilnamečiai iki 25 m. galėjo prašyti skirti jiems kuratorių, kad padėtų dalyvauti civilinėje apyvartoje, bet tai ribojo jų veiksnumą – be kuratoriaus galėjo sudaryti tik santuokas ir testamentus. Nuo 25 metų bet kokie apribojimai išnykdavo.

Apribojimai asmenims su fiziniais trūkumais – kurčnebyliai negalėjo: sudaryti sandorių, kuriuose būtinas žodinis pareiškimas; dalyvauti legisakcioniniame procese, nes pirmoje proceso stadijoje turėjo būti iškilmingi abiejų

šalių pareiškimai.

Psichinė būsena: silpnapročiai ir psichiniai ligoniai negali sudaryti sandorių per visą ligos laiką.

Apribotas eikvotojų veiksnumas. Be rūpintojo sutikimo eikvotojas galėjo tik įgyti turto.

19

Ribojamas moters veiksnumas, respublikos metu priklausęs nuo vyro, tėvo valdžios; principato metu moteris, nepriklausanti nuo vyro ar tėvo jau galėjo sudaryti sandorius dėl savo turto, bet negali įsipareigoti atsakyti už kitų skolas.

20

JURIDINIAI ASMENYS

Romoje nebuvo suformuluota juridinio asmens sąvoka, tačiau, Gajaus teigimu, jau XII lentelių įstatyme nustatyta galimybė jungtis į privačias organizacijas, jei jos neprieštarauja viešosios teisės normoms. Minimos religinės kolegijos, amatininkų profesinės sąjungos ir pan.Respublikoje fizinių asmenų junginių ėmė sparčiai daugėti. Romos teisininkai greitai paskelbė, kad turtas priklauso ne pavieniams asmenims, o jų junginiui. Marcijus: teatrai, stadionai priklauso bendruomenei. Alfenas: jei pasikeičia visi legiono kariai, legionas lieka tas pats.

Būtinybė sukurti savarankiško ekonominio vieneto kategoriją išryškėjo respublikos metu, kai reikėjo tvarkyti valstybei priklausantį turtą. Į populus Romanus (romėnų tautą) imta žiūrėti kaip į vientisą organizmą, atstovaujamą magistrato kaip jos institucijos. Visi magistrato su privačiais asmenimis sudaryti sandoriai sukuria teises ir pareigas visai tautai. Valstybės ir privačių asmenų santykiai, buvę viešosios teisės pobūdžio, įgauna civilinį teisinį pobūdį.Tautos subjektinės turtinės teisės imtos vertinti kaip privataus asmens teisės – populus Romani buvo vienintelis iždo (aerarium) savininkas. Bet šiuos santykius reguliavo viešosios teisės normos.Korporacijos turtas iš pradžių buvo bendra visų jos narių nuosavybė, bet vėliau, siekiant išlaikyti pastovumą, numatyta, kad turtas nedalomas.Antroje respublikos pusėje į Romos valstybės sudėtį įėjo daug naujų vienetų su savivaldos teise: miesto bendruomenės, municipijai, kurios anksčiau buvo savarankiškos valstybės, o vėliau įtrauktos į Romos sudėtį, jos gyventojams suteikiant pilietybę.Pretoriaus ediktas municipijams suteikė teisę per savo atstovus būti teisme ieškovais ir atsakovais. Atstovai vadinti actores. Taigi municipijų ir privačių asmenų teisės iš esmės sulygintos. Vėliau tas pats įvyko ir su privačiomis korporacijomis, kolegijomis.Respublikos pabaigoje ( I a. pradžioje ) ir imperijos pradžioje municipijai, kiek vėliau – korporacijos jau laikomi juridiniais asmenimis.Išskirtinė – iždo padėtis, kuris, pakeitęs aerarium, imperijos laikotarpiu vadinosi fiscus. Iš pradžių į jį žiūrėta kaip į imperatoriaus turtą; princepsas buvo jo savininkas ir kreditorius. Laikui bėgant atsirado įvairių iždo turto privilegijų:

• išieškoti iždo turtą netaikoma senatis;• reikalavimai, kilę iš šio turto, tenkinami greičiau nei kitų kreditorių;• iždui priklausė įstatyminė įkaito teisė į visą skolininko turtą ir pan.

Kiek vėliau į iždo turtą pradėta žiūrėti kaip į valstybės turtą, bet vis dėlto Romoje nebuvo aiškios valstybės, kaip teisės subjekto, kategorijos.Įstaigų nei respublikos, nei klasikinio laikotarpio teisė nelaikė juridiniais asmenimis. Tik išplitus krikščionybei, civilinį teisnumą gavo bažnytinės įstaigos, kurios, kaip ir fiscus, turėjo aibę privilegijų. Vėliau teisnumą gavo ir privačios labdaros įstaigos: ligoninės, prieglaudos, kadangi jos buvo įsteigtos bažnyčių arba jų prižiūrimos.

Pagrindiniai juridinių asmenų tipai:• universitas personarum – tai fizinių asmenų bendrija, turinti savo atskirą turtą, nepriklausanti ją

sukūrusiems asmenims, ir teisnumą;• universitas rerum – tai turtas, skirtas tam tikram tikslui: švietimui, mokslui, paramai. Tokiam turtui taip

pat suteikta tam tikrų teisės subjekto savybių.

Klasikinė teisė pripažino juridinio asmens bruožus:• civilinių teisinių santykių atžvilgiu korporacijos prilyginamas fiziniams asmenims;• dalyvių pasitraukimas įtakos teisiniam statusui neturi;• turto atskirumo režimas;• savo vardu per fizinius asmenis, įgaliotus atlikti tam tikrus veiksmus, dalyvauja civiliniuose teisiniuose

santykiuose su fiziniais asmenimis.

21

DAIKTŲ SAMPRATA

Romos teisėje nebuvo bendros daikto sąvokos. Terminas res, skirtas daiktui žymėti, vartojamas įvairiomis prasmėmis. Tai, kad romėnai daiktus suprato ne tik kaip materialius daiktus, bet ir kaip įvykius, ginčo dalyką ir kaip daiktines teises, rodo daiktų skirstymas į res corporales ir res incorporales:

• res corporales – daiktai ir daiktinės teisės;• res incorporales – paveldėjimo, servituto, uzufrukto teisės.

Daiktų klasifikacija:• materialūs/nematerialūs daiktai – jų materialumas suvokiamas juos palietus. Nematerialių daiktų

egzistavimą lemia galiojanti teisė. Skirstymas reikšmingas procesinei teisei, nes teisės į materialų daiktą ginamos daiktiniais ieškiniais, o teisės į nematerialius daiktus – asmeniniais ieškiniais;

• res in commercio/res extra commercium:o res in commercio – daiktai, esantys civilinėje apyvartoje – jie gali būti nuosavybės teisės

objektais, juos galima pirkti, parduoti, dovanoti ir t.t.;o res extra commercium – daiktai, nesantys civilinėje apyvartoje – jie negali būti nuosavybės

objektais, jie yra niekieno nuosavybė: bešeimininkiai daiktai – į juos galima įgyti dalinę nuosavybę (paukščiai, žuvys); daiktai, priklausantys dieviškajai teisei (res divini iuris):

• res sacrae – daiktai, šventu valstybiniu aktu paskirti dievams (šventyklos, altoriai);

• res religiosae – daiktai mirusiųjų pagarbai išreikšti (kapai);• res sanctae – daiktai, saugomi dievų be valstybinio akto (miesto sienos).

daiktai, priklausantys žmogiškajai teisei (res humani iuris):• res privatae – asmenims nuosavybės teise priklausantys daiktai;• res publicae – viešieji daiktai:

o res communes omnium – bendri daiktai, priklausantys visiems (jūra, oras);o res publicae in publico usu – bendrai naudojamas viešasis turtas,

priklausantis valstybei (keliai, aikštės, pirtys, teatrai);o res publicae in pecunia populi – tam tikras valstybinis turtas (rūdynai).

• res mancipi/res nec mancipi – skirstymo pagrindas yra teisių į daiktą perleidimo būdas:o res mancipi perduodami mancipatio arba in iure cessio būdais, t.y. formaliais nuosavyb4s

perleidimo būdais. Prie res mancipi priskiriami kaimo ir miesto sklypai, dvaras, servitutai, vergai, darbo gyvuliai;

o res nec mancipi perleidžiami neformaliu traditio būdu. Res nec mancipi grupei priklauso visi kiti daiktai;

o formalus perleidimas galiojo tik Romos piliečiams, todėl ne piliečių daiktas buvo perleidžiamas traditio būdu.

• kilnojami/nekilnojami daiktai:o kilnojamus daiktus galima perkelti į kitą vietą nepakeičiant jų paskirties, esmės ir vertės;o nekilnojamų daiktų į kitą vietą perkelti negalima nepakeičiant daikto esmės ir nesumažinant jo

vertės. Nekilnojamiems daiktams priskiriama žemė, statiniai, oro stulpas, gelmės ir daiktai, su žeme susiję nuolatiniais ryšiais.

• res fungibiles/res species – pakeičiami/nepakeičiami daiktai:o res fungibiles – daiktai, priklausantys bendrai rūšiai, neišsiskiriantys iš kitų daiktų

individualiomis savybėmis (dažniausiai sveriami daiktai, kurie apibrėžiami rūšiniais požymiais);o res species – daiktai, išsiskiriantys iš kitų daiktų tam tikromis savybėmis, apibrėžiami

individualiais požymiais;o paskolos objektu gali būti tik pakeičiami daiktai, nes daiktui žuvus jį galima pakeisti kitu tos

pačios rūšies daiktu.• suvartojami/nesuvartojami daiktai:

o suvartojami daiktai sunaikinami juos pavartojus vieną kartą (maisto produktai, pinigai – nes jie panaudojami išleidžiant ir susimaišo su kitais pinigais);

22

o nesuvartojami daiktai neišnyksta jais naudojantis arba palaipsniui dėvisi (pvz., batai);o nuomos, panaudos sutarčių objektu gali būti tik nesuvartojami daiktai.

• dalūs/nedalūs daiktai:o dalius daiktus padalijus, jie nepakeičia savo paskirties ir nemažėja jų vertė;o nedalius daiktus padalijus, jie netenka savo paskirties ir vertės;o daiktą galima dalyti į idealias dalis, nedalijant paties daikto;o dalijant pastatą, jį galima dalinti tik vertikaliai.

• paprasti, sudėtiniai ir surenkami daiktai:o paprasti daiktai iš prigimties yra vientisi (akmuo, medis);o sudėtiniai daiktai sudaryti iš dalių, kurios kartu sudaro atskirą vienetą (laivas, namas). Į atskiras

dalis nepripažįstamos teisės, nes sudėtinę dalį ištinka pagrindinės dalies likimas;o surenkamieji daiktai – tai savarankiškų daiktų rinkinys (pvz., biblioteka). Kaip visuma, jie galėjo

dalyvauti civilinėje apyvartoje ir išlikdavo atskiru vienetu net ir pakeitus atskiras jo dalis.• pagrindiniai/papildomi daiktai. Papildomi daiktai yra savarankiški, bet tarnauja pagrindinio daikto

paskirčiai ir paklūsta jo teisiniam režimui. Papildomų daiktų rūšys:o daikto dalys gali būti savarankiškais teisės objektais juos atskyrus nuo pagrindinio daikto;o priklausiniai yra ekonomiškai susieti su pagrindiniu daiktu, bet egzistuoja savarankiškai, nors

juos tikslingiau naudoti kartu (galioja principas accessio cedit principali – priklausinį ištinka pagrindinio daikto likimas);

o vaisiai: fructus naturale – natūralūs vaisiai – jų atsiradimą lemia pagrindinio daikto biologinės

savybės. Kol vaisiai nėra atskirti nuo pagrindinio daikto, jie nėra civilinės apyvartos objektas. Vaisių atskyrimo būdai:

• natūralus – vaisius nukrenta nuo vaismedžio;• žmogaus pagalba (fructus percepti) – žmogus nuskina vaisių.

fructus civile – civiliniai vaisiai – jie atsiranda dėl pagrindinio daikto civilinės apyvartos (procentai ir pan.);

fructus extantes – vaisiai, esantys pas jį surinkusį asmenį; fructus neglecti – nesurinkti vaisiai.

DAIKTINĖS TEISĖS IR JŲ RŪŠYS

Civilinės teisės skirstomos į daiktines (jei jos objektas yra daiktas) ir asmenines (jei objektas – kito asmens veiksmai). Daiktinių teisių bruožai:

• jų objektai gali būti tik materialūs daiktai (res corporales);• jų objektai – daiktai, esantys civilinėje apyvartoje (res in commercio);• jų objektai yra individualiais požymiais apibrėžti daiktai;• daiktinė teisė seka paskui daiktą – jį perduodant perduodama teisė;• ji yra privilegijuota kitų prievolinių teisių, susijusių su tuo pačiu daiktu, atžvilgiu.

Daiktinė teisė (ius in re) – tai santykis tarp kelių subjektų atsižvelgiant į tai, koks teisinis santykis yra vieno iš jų su tam tikru daiktu.

Daiktinės teisės:• pilnoji – nuosavybės teisė;• ribotosios – jos tarnauja kokiam nors subjektui svetimo daikto atžvilgiu (iura in re aliena) – tai

servitutai, užstatas, emfiteuzis ir superficijus.

VALDYMAS (POSSESSIO)

Romėnų teisėje valdymas buvo suprantamas kaip daikto turėjimas, o nuosavybė – kaip teisės į daiktą turėjimas. Kitaip nei nuosavybės teisė, valdymas:

23

• nesuteikia teisės pareikšti ieškinį bet kuriam pažeidėjui;• neatsinaujina ipso iure grįžus iš nelaisvės;• tiesiogiai nepaveldimas.

Valdymas – tai faktinis daikto turėjimas siekiant jį sau pasilikti. Valdymo atsiradimo pagrindai:• daikto valdytojas ir jo savininkas yra tas pats asmuo;• superficijaus teisė ir kitos daiktinės teisės;• be teisinio pagrindo (pvz. pavogtas daiktas).

Valdymas yra teisinis tada, kai užtikrinta jo teisinė gynyba. Kad valdymas būtų teisiškai ginamas, būtini du jo elementai:

• corpus – objektyvusis elementas: faktinis daikto turėjimas, kai daiktą turintis asmuo su juo gali daryti, ką nori;

• animus – subjektyvusis elementas: daiktą turinčio asmens noras jį pasilikti sau.

Remiantis animus, galima atskirti valdymą nuo laikymo (detentio). Laikymas (detentio) – tai faktinis daikto turėjimas, kai asmuo valdo daiktą trečiojo asmens vardu be tikslo jį pasilikti sau. Laikymas turi tik objektyvųjį elementą – corpus.

Ulpianas suformulavo principą, kad valdymą reikia atskirti nuo nuosavybės, nes valdytojas nebūtinai yra daikto savininkas ir savininkas nebūtinai yra daikto valdytojas:

• seniausioji romėnų teisė gynė tik valdytojus, kurie kartu yra daikto savininkai. Valdytojai, kurie nėra daikto savininkai, gali nuosavybę įsigyti usucapio būdu – naudodamiesi valdomu daiktu. Jei prie faktinio daikto valdymo prisideda valdytojo noras pasilikti daiktą sau, jis gali šią teisę ginti legis actio sacramento in rem ieškiniu;

• vėliau valdymą pradėta ginti pretorinės gynybos priemonėmis – interdiktais. Toks gynimas vadintas possessio. Possessio atsiradimas siejamas su teisės valdyti nekilnojamąjį turtą atsiradimu;

• respublikos laikotarpiu interdiktais imta ginti ir valdytojų, valdančiųjų trečiojo asmens vardu (alieno nomine) teises į valdymą;

• vėliau interdiktinė gynyba suteikta ir asmenims, valdantiems suo nomine teise bei savininkams valdytojams. Nuo to laiko terminai usus ir possessio tapo sinonimais.

Valdymas skirstomas:• pagal valdymo įgijimo būdą:

o possessio iusta – daikto valdytojas yra kartu ir jo savininkas;o possessio iniusta – daikto užvaldymas neteisėtu būdu;o vitiosa possessio – valdymas, įgytas:

jėga (vi); klasta (clam); prekarijaus sutartimi – tai toks valdymas, kai jis suteikiamas prekarijaus prašymu

įpareigojant grąžinti daiktą jo pareikalavus. Prekaristas, negrąžinęs daikto, gali naudotis interdiktine gynyba, bet ne prieš daikto davėją.

• pagal valdytojo subjektyvią nuomonę apie valdomą daiktą:o possessor bonae fidei – valdytojas gera valia – jei jis įsitikinęs, kad daiktą valdo teisėtai;o possessor malae fidei – valdytojas bloga valia – jis žino, kad valdydamas daiktą pažeidžia kitų

asmenų teises.• pagal įgyjamosios senaties atsiradimą:

o possessio civilis – valdymas, sukeliantis įgyjamąją senatį (taikomas tik valdytojui gera valia);o possessio ad interdicta – faktinis daikto valdymas, ginamas interdiktais ir nesukeliantis

įgyjamosios senaties. Interdiktinė gynyba taikoma valdytojams bloga valia, laikytojams (įkaito turėtojams, prekaristams).

24

VALDYMO ĮGIJIMAS IR PASIBAIGIMAS

Valdymo atsiradimo pagrindai:• corpore et animo – tai faktinis materialus santykis su daiktu, turint norą jį valdyti:

o norint užvaldyti sklypą, pakanka įžengti į jo dalį turint tikslą jį visą užvaldyti;o kilnojamieji daiktai užvaldomi juos parduodant (traditio būdu). Daiktai užvaldomi ir juos

perduodant norinčiojo juos užvaldyti namuose net jam ir nesant;o valdymas įgyjamas prie nupirkto daikto pastatant sargybinį arba jei pardavėjas pirkėjui perduoda

raktus nuo sandėlio, kur yra daiktai;o perduodant sunkiai kilnojamus daiktus, valdymui pakanka susitarti daikto akivaizdoje.

Nepripažįstamas daiktų perdavimas dokumentų ar ženklų pagalba;o neturint tikslo užvaldyti, asmuo įgyja valdymą kaip miegantis arba protiškai nesveikas asmuo,

kuriam daiktas įbrukamas;o jei asmuo, radęs svetimą daiktą, bet nenorėdamas jo užvaldyti, jį paima, jis tampa jo laikytoju.

Nepaskelbimas apie radinį laikomas siekiu užvaldyti rastą daiktą.• solo animo – ypatingi atvejai, kai valios požymis toks stiprus, kad atrodo, jog daiktas įgyjamas vien

asmens valia:o traditio brevi mau – detentorius perduotą daiktą pradeda valdyti, kai abi šalys susitaria. Tai

pagrįsta tuo, kad daiktas, perduotas laikytojui, jau yra pas jį;o constitutm possessorium – daikto valdytojas perduoda daiktą kitam asmeniui, pats likdamas

laikytoju.• sugebėjimas gyti valdymą:

o protiškai nesveiki asmenys pripažįstami visiškai neveiksniais;o globotinis vaikas iki 7 metų gali be globėjo įgyti valdymą, jei jis pakankamai supranta savo

veiksmų prasmę;o kito asmens valdžioje esantis asmuo negali savarankiškai įgyti turtinių teisių, todėl jos gali būti

įgyjamo ir vykdomos tik savo šeimininko vardu.• valdymo įgijimas per tarpininkus nepripažįstamas (klasikiniu laikotarpiu) – daiktas valdomas asmens tik

tada, kai tarpininkas jį jam perduoda. Vėliau numatytos išimtys prokuratoriaus naudai. Justiniano laikais leista įgyti daiktą per tarpininką.

Valdymo pabaigos pagrindai:• valdytojas laisva valia ar prieš savo valią negali viešpatauti daiktui, t.y. valdytojas praranda:

o corpus – pvz., atsisako atsiimti žemę iš užėmėjo;o animus – valdytojas atsisako valdymo (neveiksnus asmuo negali atsisakyti valdymo, nes jis

suvokiamas kaip valios išraiška);o corpore et animo – valdytojas miršta, daiktą pameta ar perduoda kitam asmeniui.

• kilnojamųjų daiktų valdymas prarandamas daiktą užvaldžius kitam asmeniui;• nekilnojamųjų daiktų valdymo netenkama valdytojui sužinojus, kad daiktas laikomas kito asmens.

Valdymas nepasibaigia, jei:• laikinai nutrūksta valdytojo santykis su daiktu;• valdytojas negalvoja apie daiktą;• valdytojas veikia daiktą taip, kaip jis veiktų įgijęs nuosavybės teisę.

Asmuo nepraranda žemės valdymo, jei jam nežinant joje kas nors apsigyvena, o jis, apie tai sužinojęs, išvaro apsigyvenusįjį.

VALDYMO APSAUGA

Kartais daikto valdymas neatitinka ir prieštarauja teisei, todėl pažeistas teises asmuo gali apginti teisinėmis priemonėmis. Romėnų teisėje teisine gynyba galėjo naudotis valdytojai nepriklausomai nuo to, kokiu pagrindu valdymui įgytas daiktai.

25

Romėnų teisėje nereikia įrodyti teisės į ginčijamą valdomą daiktą, taip pat draudžiama tokius reikalavimus grįsti tokia teise. Norint gauti valdymo apsaugą, reikia nustatyti:

• valdymo faktą;• valdymo pažeidimo faktą.

Valdymo gynimas nesigilinant į tai, kam priklausė teisė į daiktą, vadinamas posesoriniu gynimu. Petitoriniame procese būtina įrodyti asmens teisę į ginčo objektą. Nors posesorinis procesas yra paprastesnis, jis neužkerta teisės savininkui reikalauti daikto petitorine tvarka. Laikymui posesorinis procesas netaikomas.

Valdymas ginamas posesoriniais interdiktais – sąlyginiais įsakymais, ginančiais ir kilnojamus, ir nekilnojamus daiktus. Interdiktų rūšys:

• interdictum retinendae possessionis – šalinantys trukdymą naudotis daiktu. Jie skiriami į dvi rūšis:o interdictum utrubi – jis duodamas kilnojamų daiktų valdymo apsaugai. Pagrindiniai interdikto

bruožai: juo gali naudotis tiek daikto valdytojas, kuriam trukdoma juo naudotis, tiek valdymą

praradęs daikto valdytojas; valdymas turi būti ne ydingas; interdiktu ginamas valdytojas, kuris per pastaruosius vienerius metus daiktą valdė ilgesnį

laiką; Justiniano laikais interdiktas panaikintas.

o interdictum uti possidetis – jis duodamas nekilnojamų daiktų valdymui apsaugoti. Pagrindiniai interdikto bruožai:

interdiktu gali pasinaudoti nekilnojamojo turto valdytojas, kuris valdymą įgijo ne ydingai;

valdytojas, ydingai įgijęs valdymą, gali reikalauti pripažinti jo valdymą, pašalinti trūkumus valdyti arba atstatyti buvusią padėtį;

nuteisti galima ir interdikto davėją, ir asmenį, prieš kurį jis nukreiptas; interdiktu ginamas valdytojas, kuris faktiškai valdė interdikto paskelbimo metu; ydingo valdymo atveju daiktą galima atimti iš faktinio valdytojo.

• interdictum recoperendae possessiomis – grąžinantys prarastą valdymą. Jie skiriami į tris rūšis:o interdictum unde vi – taikomas, kai nekilnojamo daikto valdymas iš valdytojo atimamas jėga.

Interdikto bruožai: galiojo šalia interdictum uti possidetis, todėl valdytojas gali pasirinkti; jėga užvaldytam daiktui taikoma restitucija; interdiktu gali pasinaudoti valdytojas, kuris daiktą įgijo ne jėga, klasta ar prekariniu

valdymu (ne ydingai).o interdictum de vi armata – taikomas, kai daikto valdymą atėmė ginkluota gauja. Pagrindiniai

bruožai: taikomas 1 metų senaties terminas; ginkluotos prievartos negalima naudoti ir siekiant sutrukdyti atimti valdymą ydingais

būdais.o interdictum de precario – taikomas asmeniui, kuriam daiktas duotas naudotis iki pareikalavimo:

interdiktas paduodamas, kai valdytojo reikalavimu daiktas negrąžinamas; reguliuoja santykius tarp globėjo ir kliento, vėliau – ir tarp išlaisvintųjų vergų bei vaikų; laikoma, kad daikto savininkas tampa valdytoju, kai laikytojas atsisako grąžinti daiktą

savininkui.• interdictum adibiscendae possessionis – grąžinantys svetimo asmens valdytą daiktą. Jais siekiama ne

apginti, o įgyti valdymą, kurio anksčiau nebuvo. Tai – petitoriniai interdiktai.o interdictum Salvianum;o interdictum quorum bonorum.

26

NUOSAVYBĖS TEISĖ

Daiktinė teisė yra juridinė asmens valdžia daiktui. Daiktinės teisės nėra vienodos savo pobūdžiu bei laipsniu; pagrindinė iš jų – nuosavybės teisė (dominium, proprietas), vienintelė iš buvusių penkių visiška daiktinė teisė. Ji galiausiai susiformavo kaip subjektinė teisė ir tam tikru atžvilgiu lėmė visos teisinės sistemos pobūdį. Nuosavybės teisės institutas buvo sukurtas Romos valstybės laikotarpiu. Dauguma mano, jog pirmiausia atsirado kolektyvinė nuosavybė, tik vėliau – privatinė. Tačiau jau seniausi šaltiniai mini individualią nuosavybę, kurios subjektas – pater familias. Iš pradžių ji apėmė tik kilnojamąjį turtą ir tik visiškai suirus gentinei nuosavybei, taip pat žemės, perėjo privačion valdžion. XII lentelių įstatyme jau yra tiek kilnojamojo, tiek nekilnojamojo turto privatinė nuosavybė. Romoje ji laikyta vienalyte teise.

Nuosavybės teisės rūšys: • Kviritinė – pagal ius civile, savininkas galėjo būti tik Romos pilietis – kviritas, iš čia nuosavybė

vadinta kviritine; kadangi šią nuosavybę gynė ius civile, ji vadinta civiline nuosavybe. Iš pradžių šios nuosavybės teisę į res mancipi buvo galima įgyti tik mancipatio arba in iure cessio būdu. Nuosavybės teisę į res nec mancipi galima buvo įgyti neformaliu būdu – traditio ( šalims susitariant arba perleidžiant daiktą). Didėjant prekių apyvartai, daugėjant vergų, vis dažniau taikyta tik neformali tradicija, tačiau šiais atvejais įgijėjas įgydavo tik teisę valdyti res mancipi, o ne kviritinės nuosavybės teisę. Tam reikėjo laukti įgyjamosios senaties termino suėjimo. Iš pradžių, dar tik daiktą valdant, valdytojas neturėjo jokių gynybos priemonių, tad savininkas galėjo bet kada pareikalauti grąžinti.

• pretorinė (bonitarinė) – pretoriaus Publicijaus laikais tokiems valdytojams pradėta teikti teisė valdyti ieškinį. Šio, t.y. actio Publiciana, ieškinio formulėje, daryta prielaida, kad ieškovas valdė daiktą per visą būtiną įgyjamąją senatį. Actio Publiciana įėjo į turinčio teisę asmens turtą. Tai jau yra dvigubos nuosavybės (duplex dominium) požymiai. Vėliau analogiška gynyba suteikta ir kitų daiktų valdytojams, kurių valdymas lėmė nuosavybės įgijimą įgyjamosios senaties būdu. Tokį dualumą panaikino Justinianas, kartu panaikinęs ir mancipaciją bei in iure cessio kaip nuosavybės perleidimo būdus. Nuo tada daikto valdymas tapo vienalytis. Senosios ius civile objektas galėjo būti tik Romos, o išplėtus pilietybės ribas – tik Italijos žemė (kilnojamiems daiktams dėl mažesnės svarbos ši taisyklė negaliojo). Romėnų užkariautos žemės buvo romėnų tautos (populus Romanus), arba imperatoriaus, nuosavybė. Šių žemių naudotojai turėjo visas teises, kurias turėjo ir Romos bei Italijos žemių savininkai. Šių teisių, ginamų procesiniu būdu, visumą Gajus apibrėžia kaip possessio et ususfructus (valdymas ir naudojimas), bet niekada toks žemių valdymas nebuvo apibrėžtas kaip nuosavybė. Tik tokia teisinė konstrukcija leido šių žemių naudotojams uždėti mokesčius, kadangi kviritinė nuosavybė nebuvo apmokestinama. Tačiau Dioklecianas 292 m. apmokestino Italijos žemes; kilo sąmyšis, tačiau laimėjo požiūris, kad tokie mokesčiai yra visuomenės interesais ir nuosavybės esmės nekeičia. Taip provincijos žemių valdymas prilygintas kviritinei nuosavybei. Šį procesą baigė Justinianas 530 – 531 m., išleisdamas konstituciją.

• peregrinų – peregrinų nuosavybę gynė jų teisės sistemos – ius peregrinorum. Tam tikrais atvejais, esant kolizinių peregrino ir Romos piliečių interesų, peregrinų pretorius arba provincijos vietininkas galėjo ginti peregriną, remdamasis jo teise, formulėje įtvirtindamas fikciją, kad peregrinas yra Romos pilietis. Peregrinų nuosavybė, kaip atskira teisės kategorija, išnyko po 212 metų, kai Karakala beveik visiems Romos imperijos gyventojams suteikė Romos pilietybę.

Nuosavybės teisės sąvoką suformulavo Bertolusas. Jis teigė, kad nuosavybė suteikia savininkui daryti su materialiu daiktu viską, ko nedraudžia teisė.

• pozityvioji funkcija – nurodo subjektui laisvės ribas;• negatyvioji funkcija – draudžianti tretiesiems asmenims kištis į svetimą nuosavybę.

Jau viduramžiais nuosavybės teisės požymiai skirstyti į pagrindinius ir papildomus. • pagrindiniai – disponavimo, atgavimo teisė;• papildomi – naudojimosi teisė, daikto turėjimo teisė, teisė surinkti vaisius ir jais naudotis (ius

possidendi, utendi et fruendi).

27

Pagrindiniai nuosavybės teisės turinio elementai :o ius utendi et fruendi – savininkas gali naudotis daiktu ir rinkti jo duodamus vaisius; jis galėjo taip pat

juos suvartoti ar sunaikinti daiktą (ius abutendi). Romėnų civilinėje teisėje galiojo principas, kad daikto vaisiai, atskirti nuo motininio daikto, iškart tampa motininio daikto savininko nuosavybe (separatio);

o ius possidenti – tai daikto turėjimo teisė, bet ne valdymo faktas, t.y. praradus faktinį valdymą (vagystė), nuosavybė, drauge ir ius possidendi, neprarandama. Savo teises savininkas galėjo ginti pretorinėmis procesinėmis priemonėmis (rei vindicatio ir kt. );

o ius disponendi – tai teisinio disponavimo daiktu galimybė: parduoti, dovanoti ir pan.

Nuosavybės teisė Romoje – vienalytė ir lanksti, o teoriniu požiūriu – neribota. Taigi daiktinė autonominė asmens teisė valdyti (naudotis ir disponuoti materialiu daiktu ) neribojama tiek, kiek nepažeidžia esamos teisėtvarkos. Nuosavybės teisę romėnai suprato kaip visišką teisę naudotis daiktu, pasireiškiančią tuo, kad savininkas jam priklausančiam daiktui turi absoliučią valdžią.

NUOSAVYBĖS TEISĖS RIBOJIMAS

Tačiau ir ši absoliuti teisė buvo ribojama, kaip ir kiekviena subjektinė teisė. Kaip pagal LR CK 96 straipsnį, taip ir Romoje, nuosavybės teisė buvo ribota dviem kryptimis:

• visuomenės interesais – juos lėmė visuomenės interesai, buvo įtvirtinti imperatyvioje viešojoje teisėje (ius cogens). Šalys negalėjo keisti ar naikinti šių ribojimų;

• trečiųjų asmenų interesais – ribojimai, lemiami šių interesų, įtvirtinti dispozityvioje – privatinėje teisėje.

Ribojimai siaurina nuosavybės teisės turinį sudarančias teises, tačiau šis ribojimas galioja tik ribojimų egzistavimo laikotarpį. Ribojimams nustojus egzistuoti, nuosavybės teisė vėl galioja – čia pasireiškia jos lankstumas. Ribojimas atsiranda:

• įstatymo pagrindu;• sutarties;• teismo sprendimo pagrindu.

Ribojimai, ginantys visuomenės interesus. Jau XII lentelių įstatymuose yra viešų nuosavybės ribojimų, lemiamų statybos, sanitarijos reikalavimų, kuriuos lėmė tam tikri socialiniai ir ekonominiai politiniai motyvai. Vėlesni įstatymai išplėtė ribojimų ratą. Valdant Augustui nustatomas maksimalus namo aukštis (20 metrų); respublikos laikotarpiu ribojamas prašmatnus gyvenimo būdas. Cenzoriaus išleistoje regimen morum daug nuosavybės ribojimų, ypač daug dėmesio žemės ūkiui, tačiau viskas grįsta kazusais – romėnų teisė neturėjo bendrosios nuosavybės ribojimui taikomos taisyklės. Jau XII lentelių įstatymuose yra ir ribojimų kaimynų naudai; viskas taip pat grįsta kazusais.

Pagal XII lentelių įstatymus: • sklypo, kuriame augantys vaisiai nukrito į kaimyno sklypą, savininkas galėjo kas antrą dieną susirinkti

jam priklausančius vaisius; kaimyninio sklypo savininkas privalėjo toleruoti šį įžengimą;• reikalauta palikti laisvą penkių pėdų ruožą ties sklypo riba. Vėlesni įstatymai panaikino šį ribojimą ir

leido statyti ant sklypo ribos; šiuo atveju kaimyninio sklypo savininkas privalo pakęsti, jeigu statinys ne daugiau kaip pusę pėdos įsiskverbia į jo sklypą;

• teisė naudotis keliais, vedančiais į kapines; taip pat savininkas privalėjo leisti eiti kitam savininkui per savo sklypą, jei tasai negalėjo kitaip pasiekti savojo;

• aukščiau esančio sklypo savininkas negalėjo keisti natūralios tekančio jo žeme vandens krypties;• sklypo savininkas turėjo pakęsti skraidančių bei pastovių kūnų, esančių kaimyno žemėje, įtaką, jei tai

nebuvo daroma siekiant pasityčioti.

Bendroji nuosavybė. Pagal romėnų teisę, daiktas galėjo būti valdomas ne tik vieno, bet ir kelių asmenų, tai – bendroji nuosavybė – communio pro indiviso, condominium. Kiekvienas bendrasavininkis turėjo idealią

28

nuosavybės teisės į tam tikrą daiktą dalį, kurios nebūtinai būdavo lygios. Kiekvienas savo dalimi disponavo laisvai, bet jei reikėdavo atlikti veiksmus su visu daiktu, reikėjo visų bendrasavininkių sutikimo. Kiekvienas galėjo reikalauti padalyti bendrąją nuosavybę. Nedalus objektas likdavo vienam asmeniui, o kitiems - proporcinga piniginė kompensacija.

NUOSAVYBĖS TEISĖS ĮGIJIMAS

Nuosavybės teisė įgyjama:• pirminiu būdu – kai įgijėjo teisė į daiktą atsiranda pirmą kartą arba nepriklausomai nuo ankstesnių

teisių į jį, tokia nuosavybė laisva nuo prievolių; • išvestiniu būdu – kai naujojo savininko nuosavybės teisė remiasi ankstesnio savininko teise ir yra

išvesta iš jo teisės. Tai sutartinis nuosavybės įgijimo būdas.

Pagrindiniai nuosavybės teisės įgijimo principai :• niekas negali perduoti teisių daugiau, nei pats jų turi;• nuosavybės teisė pereina ne pasirašant sutartį, o faktiškai perduodant daiktą, t.y. būtinas veiksmas –

mancipacija ar tradicija. Sutartis tebuvo šio veiksmo teisinis pagrindas – causa. Taigi skirtingai nei pas mus, pati pirkimo pardavimo sutartis dar nesuteikė nuosavybės teisės į daiktą – abstrakcijos principas (dabar galioja VFR).

Pirminiai nuosavybės teisės įgijimo būdai:• usucapio (įgyjamoji senatis) – jo pradžia seka iš XII lentelių įstatymų. Pagal šį įstatymą, nekilnojamam

daiktui (t.y. sklypui ) – 2 metai, kilnojamam daiktui – 1 m., nepriklausomai nuo šių daikto gavimo pagrindo. Dažniausiai ja rėmėsi:

o asmenys, gavę daiktą, nesilaikydami reikiamos teisinės formos ir todėl neįgiję nuosavybės teisės;

o negavę nuosavybės teisės dėl to, kad daikto perleidėjas nebuvo jo savininkas;o tam tikrais atvejais naudodavosi ir pats savininkas, kuriam buvo sunku įrodyti nuosavybės teisę.

Iš pradžių usucapio taikyta tik kviritinei nuosavybei ir juo naudojosi tik Romos piliečiai; tiesa, jis galiojo tik Italijos žemėms. Tačiau Justinianas, išleisdamas konstituciją, sudarė prielaidas gauti pilietybę visiems imperijos gyventojams, įvedė naują sąvoką – longi temporis praescriptio provincijos žemėms, esančioms liaudies, arba imperatoriaus, nuosavybe; panaikino visas daikto valdymo skirtybes ir usucapio tapo vienalytė. Pagrindiniai usucapio bruožai :

o res habilis – šis bruožas apibūdina objektą, kurio nuosavybės teisė gali būti įgyjama usucapio būdu. Usucapio būdu negalima įgyti nuosavybės teisės į:

res inhabiles; res extra commercium; vogtus daiktus – res furtivae; daiktus, gautus prievarta – res vi possessae; priklausančius iždui bei bažnyčiai.

o titulus – daiktas turi būti įgytas teisėtai (iustus titulus), pvz., sutartis; o fides – valdytojo bona fides, privaloma bent užvaldant daiktą;o possessio reiškė, kad civilinis valdymas lemia nuosavybės teisės atsiradimą usucapio būdu. Šis

valdymas turi būti pagrįstas faktiniu daikto valdymu – corpus ir valia jį pasilikti – animus. Valdymo vientisumas buvo usucapio sąlyga. Po valdymo pertraukos usucapio terminas skaičiuotas iš naujo, o sustabdymo laikotarpis neįskaičiuotas į usucapio terminą, tačiau skaičiuota toliau;

o tempus – pagal XII lentelių įstatymą, įgyjamoji senatis atitinkamai 2 ir 1 metai. Nuo Severų laikų provincijos žemių valdytojai, inter praesentes (tos pačios provincijos gyventojai), naudoję ją 10 m., arba valdytojai inter absentes (skirtingų provincijų gyventojai), naudoję 20 m., galėjo procesinėmis priemonėmis atremti vindikacinį ieškinį ir likti žemėje. Longi temporis praescriptio ir usucapio institutų skirtumą panaikino Justinianas, ir nuo tada longi temporis praescriptio reiškė nuosavybės teisės į žemę atsiradimą senaties būdu, valdžius ją 10 arba 20

29

metų, priklausomai, valdytojas buvo inter praesentes ar inter absentes. Usucapio reiškė nuosavybės teisės į kilnojamąjį turtą atsiradimą įgyjamosios senaties būdu. Terminas - 3 metai, o ne 1.

• occupatio (užvaldymas) – seniausias nuosavybės įgijimo būdas, taikytas užvaldyti res nullius (niekieno daiktą). Res nullius buvo šie:

o ferae bestiae (laukiniai gyvūnai). Net sklypo, kur sumedžiotas gyvūnas, savininkas įgydavo nuosavybės teisę į jį nuo sumedžiojimo momento – taigi teisė į laukinius gyvūnus atsirasdavo faktiškai juos užvaldžius. Laukiniais pripažinti ir naminiai/prijaukinti gyvūnai, išėję iš šeimininkų ir praradę grįžimo instinktą. Bitės ir balandžiai, net ir prijaukinti, laikomi laukiniais, todėl medus ir kiaušiniai turėjo res nullius statusą;

o thesaurus (lobis) – tai vertingi daiktai, buvę taip ilgai paslėpti, kad negalima nustatyti tikrojo šeimininko. Iš pradžių lobis skirtas asmeniui, kurio sklype rastas, vėliau lobis tapo res nullius, o nuosavybės teisę occupatio būdu įgydavo radusysis. Galiausiai – Hadriano principas: rastas svetimoje žemėje lobis dalijamas per pusę sklypo savininkui ir jį radusiajam;

o res derelictae (palikti daiktai). Derelikcija – tai nuosavybės atsisakymas laisva valia atiduodant kilnojamojo daikto valdymą (pvz., išmetant) arba galutinai paliekant žemės sklypą (nuo Valentiniano laikų nuosavybės teisę į sklypą gaudavo asmuo, dirbęs jį 2 metus). Derelikcija nepripažinti atvejai, kai esant būtinybei išgelbėti laivą, išmetami daiktai;

o res hostiles – daiktai, esantys Romos teritorijoje ir priklausantys piliečiui tos valstybės, su kuria Roma pradėjo karo veiksmus.

• specificatio (perdirbimas) – esminis daikto perdirbimas, sukuriant visiškai naują daiktą – nova species. Problema, kam priklauso perdirbtas daiktas, išspręsta gajui suformulavus, o Pauliui įtvirtinus kompromisinę taisyklę – media sententia: nuosavybės teisės klausimas sprendžiamas pagal tai, ar naują kūrinį galima sugrąžinti į pirminę padėtį, ar ne. Jei galima, tai nuosavybės teisė – medžiagos savininkui, o jei ne – tai daiktą pagaminusiam asmeniui. Pavyzdžiui, vynas tekdavo vyndariui, ir jis atlygindavo už vynuoges, bet žiedas – aukso savininkui, kuris kartais privalėjo atlyginti už darbą. • susijungimas ir susimaišymas (accessio, confusio, commixtio). Accessio lėmė įgijimas nuosavybės teisės į šalutinius daiktus, kurie visam laikui buvo prijungti prie pagrindinių daiktų ir ekonominiu požiūriu tapo jų sudedamąja dalimi. Šis procesas vyko taisyklės accessio cedit principali (prieaugis priklauso pagrindinio daikto savininkui) pagrindu. Galėjo susijungti:

o du nekilnojamieji daiktai – tai gamtos jėgų veikimo padarinys. Dumblynė (alluvio) – tai lėtas vieno sklypo didėjimas kito sąskaita dėl bendros upės pratekėjimo. Atplaiša (avulsio) – tai vieno sklypo dalies atitrūkimas dėl upės srovės poveikio ir prisijungimas prie kito sklypo. Atplaiša tapdavo sudedamąja sklypo dalimi iškart prie jo prisijungusi, pvz., priaugus šaknims. Ištekėjusi upės vaga atitekdavo per pusę abiejų jos pusių savininkams;o atsiradusi upėje sala (insula in flumine nata) dalyta linija per upės vagos vidurį;o kilnojamasis daiktas su nekilnojamuoju. Čia galiojo taisyklė superficies solo cedit (kas yra sklypo viršuje, jam ir priklauso). kas nors, nuolat susijungiantis su sklypu, tapdavo jo sudedamąja dalimi – sėklos, augalai, medžiai, įleidę šaknis, statiniai, nesvarbu, kas juos statė; o du kilnojamieji daiktai – jų susijungimas vadintas ferruminatio. Jiems susijungus ilgam, nuosavybės teisė į pagrindinį daiktą išsiplėsdavo ir šalutiniam.

Kitokios taisyklės galiojo susimaišymo (confusio) būdu susijungiant skysčiams arba kietiesiems kūnams (commixtio), priklausantiems skirtingiems savininkams. Kai jų nebuvo įmanoma atskirti, susimaišius atsirasdavo bendroji nuosavybė ir dalys priklausė nuo įnašų vertės.

• nuosavybės teisės į vaisius įgijimas – vaisiai, neatskirti nuo motininio daikto, pripažįstami šio daikto savininko nuosavybe, o atskirti – tampa savarankiškais daiktais. Bendroji taisyklė teigė, kad toks daiktas priklauso motininio daikto savininkui, nuosavybės teisę į vaisius įgyjančiam pirminiu būdu. Išimtys - tik vaisiams, suprantamiems siaurai – fructus, t.y. tiems natūraliems, kuriuos daiktas periodiškai veda.

Nuomininkas, savininko sutikimu pasiimdamas nuomojamo daikto vaisių, traditio būdu įgyja nuosavybės teisę į jį. Sąžiningas valdytojas įgyja nuosavybės teisę į vaisius iškart jiems atsiskyrus (separatio); vienintelė sąlyga, kad vaisiams atsiskiriant, valdytojas būtų sąžiningas. Ginčą dėl valdymo perdavus teisman,valdytojas laikomas nesąžiningu,o pralaimėjęs bylą, privalo gražinti savininkui bylinėjantis gautus vaisius, išskyrus suvartotus.

30

Išvestiniai nuosavybės teisės įgijimo būdai:• mancipacija - buvo jau XII lentelių įstatymuose. Tai buvo formalus romėnų teisės aktas – sutartis su

variu ir svarstyklėmis. Dalyvavo svėrėjas (libripens), 5 liudytojai, res mancipi įgijėjas ir daikto savininkas. Tai mainai, kur dalyvaujantys liudytojai – šalių laisvės ir mainų viešumo garantija. Varis buvo ekvivalentas; atsiradus pinigams, jis nebebuvo sveriamas, tik atliekamas simbolinis aktas – įgijėjas dėjo ant svarstyklių vieną monetą (mancipatio nummo uno). Taip nuosavybės teisė galėjo būti perduodama ir į dovanotus daiktus, kraitį. Pagal klasikinę romėnų teisę, įsigyti nuosavybę mancipatio būdu buvo galima ir neperdavus daikto, pvz., Italijos žemių, neišvykus iš Romos;XII lentelių įstatymai jau numatė, kad mancipuojant galima teikti tam tikrus paaiškinimus (nuncupationes): viskas, kas tuo metu žodžiu paaiškinta, yra privaloma. Mancipatio objektai -tik res mancipi. Akto dalyviai – tik Romos piliečiai. Mancipaciją panaikino Justinianas, pakeitęs ją paprastu perdavimu traditio būdu.

• in iure cessio (perleidimas teisme). Tai buvo tariamas vindikacinis procesas, kai perleidėjas yra atsakovas, įgijėjas – ieškovas. Daikto įgijėjas pretoriaus akivaizdoje (in iure arba pirmoje proceso stadijoje) paliesdavo perleidžiamą daiktą lazdele, tvirtindamas, kad šis daiktas – jo nuosavybė. Pardavėjas atsakė tyla, taip formaliai pralošdamas procesą.

In iure cessio būdu buvo galima perduoti nuosavybės teisę į res mancipi ir res nec mancipi. Taip įgyti servitutai ar jų atsisakyta. Naudojosi tik Romos piliečiai. Justinianas taip pat pakeitė traditio būdu.

• traditio (perdavimas). Traditio nuo pirmųjų dviejų būdų skiriasi tuo, kad ši sukurta ius gentium ir čia svarbiau ne forma, o turinys. Pradžioje šį būdą taikė peregrinai, mat negalėjo tapti kviritinės nuosavybės subjektais; taip buvo perleidžiama nuosavybės teisė į provincijų žemes. Tai buvo ne formalus teisės aktas, o paprastas faktas – materialaus valdymo perdavimas. Jam reikėjo trijų sąlygų:

o perduoti daiktą faktiškai (išimtis – tik kai įgijėjas jau jį turėjo);o perleidėjo valios perduoti nuosavybės teisę ir priėmėjo valios ją įgyti iusta causa. Priklausomai

nuo causa iusta, traditio galėjo turėti tokių teisinių padarinių: daikto laikymą – detentio (paskola); valdymą – possessio (užstatas arba nuoma labai ilgam laikui); nuosavybės teisę (pardavimas, dovanojimas, kt.).

o tinkamo teisinio pagrindo (iusta causa traditionis) taikyti traditio. Įgijėjas, gavęs daiktą be tinkamo teisinio pagrindo, netapdavo savininku, ir perleidėjas galėjo bet kada jį atsiimti, remdamasis atgaunamuoju ieškiniu.

Nuosavybės teisę perkelia ne susitarimas – conventio, bet perdavimas – traditio! Traditio nuo mancipatio ir in iure cessio skyrėsi:

ją galima atlikti per trečiuosius asmenis, šalims nedalyvaujant; mancipacija ir in iure cessio, įterpus sąlygas ir terminus, buvo niekinės, o traditio – ne.

negalėta perduoti tik servitutų, mat jie buvo res incorporales, ir jiems valdymas netaikytas; traditio negalėjo taikyti tas, kas nevaldė ar nelaikė daikto, o anais dviem būdais bent

nekilnojamųjų daiktų nuosavybės teisę buvo galima perleisti ir įgyti jų nevaldant. Vienintelė tradicijos išimtis: reikėjo juridinio atstovo, turinčio teisę perleisti daiktą.

NUOSAVYBĖS TEISĖS IŠNYKIMAS

Romoje nuosavybės teisė laikyta amžina. Ji galėjo išnykti tik:• nuosavybės objektui išnykus materialiai;• nuosavybės objektui išnykus juridiškai, nebegalint toliau būti nuosavybės objektu (paleidus į laisvę

vergą, priešui atėmus daiktą).

Taigi nuosavybės teisė išnykdavo:• perleista (savo noru arba ne);• vieno asmens prarasta, o kito neįgyta (pabėgus laukiniam prijaukintam gyvūnui);• savininkui atsisakius savo teisės;

31

• atimta iš savininko prieš jo valią – konfiskavus, suėjus senačiai.

NUOSAVYBĖS TEISĖS GYNYBA

Pagrindiniai ieškiniai, kuriais ginta savininko nuosavybės teisė – vindikacinis ir negatorinis. Valdymo, kuris apibrėžiamas kaip bonitarinė nuosavybė, gynybą užtikrina actio Publiciana. Visi šie ieškiniai – daiktinio pobūdžio (actiones in rem), o kadangi jie grįsti teise į daiktą, priklausė pretorinėms gynybos priemonėms. Daikto savininkas, esantis ir jo valdytojas, galėjo naudotis posesine gynyba, kurią garantavo tam tikri interdiktai.

• rei vindicatio – savininkas, nevaldantis daikto, negalėjo naudotis gynyba interdiktais, negalėjo atsiimti daikto savavališkai, o privalėjo kreiptis į teismą su prašymu priteisti daiktą. Toks ieškinys – rei vindicatio (iš vim dicere – skelbiu, kad bus taikoma prievarta).

Pagal materialiąją teisę, vindikacinis ieškinys – tai nevaldančio savininko reikalavimas valdančiam ne savininkui grąžinti daiktą (restituere rem).Ieškovas (aktyvioji šalis) pagal vindikacinį ieškinį galėjo būti tik savininkas, praradęs valdymą. Vindikacinis ieškinys – kviritinės nuosavybės gynimo būdas, ieškovai – tik galintys turėti kviritinę nuosavybę. Atsakovas (pasyvioji šalis ) legisakcioniniame procese galėjo būti tik daikto valdytojas, teigiąs, kad ginčijamas daiktas priklauso jam nuosavybės teise (contravindicatio). Jei to neteigta, ieškovas ir be proceso įgydavo teisę valdyti daiktą. Vėliau ši procedūra supaprastinta ager per sponsionem būdu. Jis reiškė daiktinių pretenzijų pateikimą taikant žodinę sutartį (tai sutartis, įsigaliojanti ištarus tam tikrą formulę) – sponsio. Pvz., Gajus aprašo ginčą dėl vergo. Atsakovas sponsio būdu įsipareigoja sumokėti 25 sestercijus, jei ieškovas įrodys savo nuosavybės teisę į vergą. Tokia sponsio suteikia ieškovui galimybę pateikti ieškovui actio in personam – ne baudžiamojo, bet prejudicinio pobūdžio (actiones praeiudiciales). Įvedus arbitražinę formulę, vindikacinį ieškinį galima pareikšti bet kuriam daikto valdytojui. Pagal Justinianą, atsakovas pagal vindikacinį ieškinį galėjo būti ir menamas valdytojas (fictus possessor), t.y. asmuo, kuris vykstant procesui daikto jau nebevaldė, nes klastingai jo atsikratė, pvz., išmetė. Ieškinio dalykas – daiktai ir jų vaisiai, galėję būti kviritinės nuosavybės objektai. Rei vindicatio tikslas – atgauti daiktą natūra, tad objektu nebuvo res incorporales ir neindividualizuoti daiktai, kurie, susijungdami su kitais, praranda savarankiškumą.Formuliariniame procese vindikacinis ieškinys priklausė arbitražinių ieškinių grupei, nes teisėjas, nustatęs, jog daiktas priklauso ieškovui, pirmiausia atsakovui siūlė savanorišką restituciją. Atsisakius – ieškovo naudai priteisiama suma pagal ieškovo siūlymą. Grąžinti reikėjo ir daiktą, ir vaisius. Sąžiningas valdytojas turėjo grąžinti tik tuos, kuriuos surinko po litiscontestatio (iškėlus ginčą), o nesąžiningas – visus vaisius ir atsakė net už dėl jo kaltės nesurinktus (fructus neglecti). Ieškovas, tiesa, privalėjo grąžinti atsakovui daikto išlaikymo išlaidas (impensae). Jų rūšys:

• būtinosios (impensae necessariae), kad daiktas egzistuotų ar nepablogėtų iš esmės;• naudingosios (impensae utiles) – padidinančios daikto vertę;• prabangos išlaidos (impensae voluptuariae) – skirtos daiktui gražinti.

Nesąžiningam valdytojui priklausė tik būtinosios išlaidos, o sąžiningasis galėjo dėl kitų išlaidų atlyginimo net užlaikyti daiktą (ius retentionis).

• actio negatoria. Šiuo atveju savininkui kas nors trukdo jam valdyti daiktą, bet paties valdymo asmuo nepraranda. Dėl bet kokių trukdymų – tai absoliuti gynyba. Kadangi patenkinus ieškinį atsaklovo teisė paneigiama, dėl to vadinamas negatoriniu. Greta šio ieškinio buvo ir draudžiamasis ieškinys – actio prohibitoria, kai ieškovas įrodinėja savo teisę uždrausti ką nors daryti. Abu ieškiniai itin panašūs, tik pretorių formulės redakcija vienur neigiama (jeigu paaiškės, kad ieškovui nepriklauso teisė.. . ), kitur – teigiama (jeigu paaiškės, kad ieškovas gali uždrausti).

Šie trys ieškiniai buvo kviritinės nuosavybės gynybos priemonės.• actio Publiciana. Jis pradėtas taikyti I a. Pr. Kr. ginti bonitarinei nuosavybei. Kaip žinia, daikto

valdytojas, neturintis kviritinės nuosavybės, galimos įsigyti suėjus senačiai (possessio ad usucapionem), prarasdavo savo valdymą, galimą susigrąžinti actio Publiciana. Tai – taip pat petitorinis ieškinys – ieškinys dėl teisės. Tuo iš esmės jis skyrėsi nuo posesinių interdiktų. Į interdiktą buvo galima atsikirsti, kad valdymas niekinis (užgrobtas jėga, ir t.t.), o Publicijaus ieškiniu atsakovas galėjo įrodinėti, kad

32

ieškovas neturi teisės į daiktą. Tai dar vienas pavyzdys, kuo skiriasi bonitarinis savininkas nuo sąžiningo valdytojo. Pagal šį skirtumą klasikinė teisė bonitarinį savininką prilygino kviritiniam. Actio Pauliana panašus į rei vindicatio, jo formulėje buvo fikcija, kad ieškovas pakankamai seniai valdo daiktą, kad įgytų nuosavybę pagal įgyjamąją senatį. Atsakovui pareiškus, kad tai jis yra kviritinio daikto savininkas (exeptio iusti dominii), ieškovas galėjo replikuoti ir įrodinėti daiktą gavęs iš savininko. Kai atsakovas pagal Publicijaus ieškinį buvo kitas daikto valdytojas ad usucapionem, žiūrima į tai, ar abu asmenys gavo daiktą iš to paties asmens. Jei taip, ginčą laimėdavo gavęs anksčiau. Prior tempore, potior iure – kas pirmesnis laiko atžvilgiu, tas galingesnis teisės atžvilgiu.

• Kiti kaimynų santykiams taikomi nuosavybės teisės gynimo būdai. Dar žinoma apie 70 ieškinių. o actio aquae pluviae arcendae (užtverto lietaus vandens ieškinys). Žinomas XII lentelių. o cautio damni infecti – tai garantija, sauganti sklypo savininką nuo žalos, gresiančios iš

kaimyninio sklypo. Asmuo stipulatio įsipareigodavo atlyginti kaimynui padarytą žalą. Tokios stipuliacijos atsisakymas reiškė, kad asmeniui, kuriam gresia pavojus, bus suteikta teisė laikinai valdyti kaimyno sklypą, lemianti usucapio. Pamažu cautio reikalavimo teisę pripažinta ir emphyteusis, superficies bei ususfructus.

o operis novi nuntiatio – prieštaravimas statyti naujas konstrukcijas (opus novum), kurios trukdytų naudotis nuosavybės teise priklausančiu sklypu. Prieštarauti galėjo sklypo savininkas, t.p. emphyteusis ir superficies. Asmuo, kuriam grėsė pavojus, rėmėsi interdictum demolitorium. Statantis asmuo galėjo gintis, gaudamas pretoriaus sutikimą statyti (remissio nuntiationis). Justiniano teisėje ši forma iš esmės pakeista.

o actio finium regundorum – ieškinys, skirtas teritoriniams (pasienio, ribų) ginčams spręsti. Pagal senąją romėnų teisę, sklypus skyrė 5 pėdų pločio riba, priklausanti per pusę, ir ginčai, kilę dėl šios ribos, buvo pagrindas šiam skundui. Adiudicatio pretorius pripažino teisėjams teisę vieno sklypo dalį priteisti kito sklypo savininkui, jei tai būtina taikai pasiekti.

TEISĖ Į SVETIMUS DAIKTUS

Teisės į svetimus daiktus atsiradimo priežastys:• normalus daikto naudojimas reikalavo turėti teisių į svetimą daiktą;• reikėjo užtikrinti kreditorių interesus.

Daiktinė teisė į svetimus daiktus (iure in re aliena) buvo absoliuti, bet ji nesuteikdavo absoliučios valdžios į daiktus.

SERVITUTAI

Servitutai skirstomi į:• servitutes praediorum (predialiniai) – jų subjektais buvo tarnaujančio ir viešpataujančio sklypų savi-

ninkai. Servitutų esmė ta, kad nesantis šeimininku asmuo gali atlikti ribotus veiksmus nepaisant teisėto savininko valios;

• servitutes personarum (asmeniniai) – tai daiktinės teisės svetimam daiktui, suteiktos kito asmens naudai. Servitutai priklausė asmeniui, o ne daiktui.

Servitutų principai:• jie yra pozityvios teisės servituto subjekto atžvilgiu ir negatyvios – daikto savininko atžvilgiu;• galima apsunkinti tik svetimą, o ne savo daiktą;• servitutas egzistuoja tik daiktui, bet ne teisei.

Daiktiniai servitutai skiriami į:• kaimo (servitutes praediorum rusticorum):

o servitus itineris – teisė pėsčiam, raitam ar neštuvuose kirsti svetimą sklypą;o servitus actus – teisė svetimą sklypą kirsti ekipažui, gyvuliams ar bandoms;

33

o servitus viae – teisė naudotis nustatyto pločio keliu;o servitus aquae haustus – teisė įeiti į svetimą sklypą pasisemti vandens.

• miesto (servitutes praediorum urbanorum):o servitus altius non tollendi – įpareigojimas tarnaujančio sklypo savininkui statyti tik riboto

aukščio pastatus;o servitus proscipiendi – draudimas tarnaujančiame sklype statyti konstrukcijas, užstojančias

valdančio sklypo savininkui vaizdą;o servitus vel proiciendi – teisė statybine konstrukcija kirsti svetimo sklypo oro stulpą;o servitus tigni immitendi – balkio įleidimo į kaimyninio mūrą teisė;o servitus oneris ferendi – teisė atremti statybinę konstrukciją į kaimyno statybinę konstrukciją;o servitus stillicindi – teisė nukreipti lietaus vandens nutekėjimą į kaimyninį sklypą;o servitus fumi immitendi – teisė nukreipti dūmus į kaimyno sklypą.

Daiktinių servitutų požymiai:• servitutas visada apsunkina vieną sklypą kito naudai;• servitutas yra nuolatinė teisė;• servitutas yra nedalomas.

Asmeniniai servitutai – tai tam tikram asmeniui suteiktos teisės į svetimą daiktą:• usus fructus – teisė iki mirties naudotis svetimu daiktu ir jo vaisiais, turint pareigą išsaugoti daikto

substanciją:o tai asmeninė ir neperleidžiama teisė;o trečiajam asmeniui galima perleisti tik naudojimąsi daiktu;o usus fructus objektu gali būti tik nesuvartojami daiktai;o uzufruktorius buvo daikto laikytojas, o ne valdytojas, todėl negalėjo pakeisti daikto teisinio

režimo;o quasi usus fructus objektu gali būti sunaudojami daiktai, o naudotojas pasižada grąžinti tiek pat

daiktų ar jų vertę.• usus – naudojimasis pačiu daiktu, bet ne jo vaisiais. Ši teisė neperleidžiama tretiesiems asmenims;• habitatio – teisė gyventi svetimame name;• operae – teisė naudotis svetimo vergo ar gyvulio darbu.

Habitatio ir operae servitutai:• atsiradimo pagrindai:

o užrašius legatą vindikacijos tvarka, kuria nustatomas servitutas trečiojo asmens naudai;o priteisimo būdu (adiudicatio);o in iure cessio būdu ieškinio actio confessoria mėgdžiojimu;o mancipacijos būdu;o įgyjamosios senaties būdu.

• išnykimo pagrindai:o išnykus asmeniui ar žemės sklypui, kurių naudai nustatytas servitutas;o faktiškai ar teisiškai išnykus servitutu apsunkintam daiktui;o į vieną asmenį susiliejus servituto turėtojui ir daikto savininkui;o atsisakius servituto – tai daroma ta pačia tvarka, kaip ir jį nustatant;o nesinaudojant servitutu – kilnojamojo turto servitutai išnyksta per 1 metus, nekilnojamojo – per

2 metus.

Teisės į servitutą apsaugos priemonė buvo actio confessoria – jį galima kelti kiekvienam trukdančiam naudotis servituto teise. Actio confessoria priklausė servituto turėtojui nesvarbu, ar jis juo naudojosi, ar ne.

ĮKAITO TEISĖ

34

Įkaito teisė – tai daiktinė teisė į svetimą daiktą, pagal kurią kreditorius skolininkui neįvykdžius prievolės gali atsiimti jam priklausančią dalį iš įkeisto turto vertės. Senovės Romoje kreditorius gali taikyti asmeninį vykdymą, t.y. suimti skolininką ir laikyti už skolas, kol už jį sumokės.

Įkeitimo teisė įgavo keletą skirtingų formų:• fiducia – skolininkas kreditui garantuoti parduoda kreditoriui daiktą su sąlyga, kad įvykdžius

įsipareigojimą daiktą jis atgaus. Pagrindiniai bruožai:o fiducia reiškė nuosavybės teisės perkėlimą kreditoriui;o kreditoriui negrąžinus daikto, skolininkas gali pasinaudoti actio fiduciae;o fiducia objektu buvo tik res mancipi – kreditorius naudojasi nuosavybės teise į daiktą kaip

patikėtinis, t.y. laisvai disponuoja daiktu, turi teisę į jo vaisius;o fiduciantas (skolininkas) praranda teisę į įkeistą daiktą.

• pignus – skolininkas perduoda kreditoriui daiktą valdymo, bet ne nuosavybės teisėmis. Pagrindiniai bruožai:

o kreditorius laiko daiktą iki bus sumokėta skola, bet negali juo disponuoti;o kreditorius gali daiktą parduoti, jei skolininkas neįvykdo prievolės, pacto de venuendo pagrindu;o jei daiktas duoda vaisių, kreditorius pactum antichreticum pagrindu juo naudojasi, o vaisiai

įskaičiuojami į skolos sumą;o lex commissoria pagrindu kreditorius tampa daikto savininku, jei skolininkas laiku neįvykdo

prievolės.• hypotheca – susitarimas, kad skolininkui negrąžinus skolos kreditorius gali parduoti įkeistą daiktą, kuris

lieka pas skolininką ir jis juo disponuoja bei jį valdo. Kreditoriaus teisės užtikrinamos interdiktais:o interdictum Salvianum – jis duodamas prieš nuomininką, kuris parduoda įkeistą daiktą. Jį

galima nukreipti tik prieš skolininką, bet ne trečiuosius asmenis;o actio Serviana – kreditorius gali išreikalauti daiktą iš bet kurio valdytojo;o actio hypotheca in rem – kreditorius gali išreikalauti įkeistą daiktą iš bet kurio įgijėjo ar įkaito

davėjo.

Jei skolininkas daiktą įkeičia kelis kartus, pirmiausia patenkinami pirmojo kreditoriaus reikalavimai, po to – paeiliui kitų. 472 m. konstitucija nustatė, kad pirmiausia patenkinama raštiška, ne mažiau kaip 3 liudininkų patvirtinta hypotheca. Pardavimo teisė priklauso pirmam kreditoriui, bet vėlesnis kreditorius taip pat gali daiktą parduoti, patenkinęs pirmesnio kreditoriaus interesus.

SUPERFICIJUS IR EMFITEUZIS

Emfiteuzis – tai paveldima ir perduodama teisė naudotis svetimu sklypu, įsipareigojant mokėti procentus.Romoje susiformavo du sklypų išlaikymo būdai:

• valstybiniai sklypai perduodami į ius perpetuum;• imperatoriaus sklypai perduodami emfiteuzio būdu laikinai naudotis.

Vėliau nustačius šias teises privatiems sklypams, teisės susilieji ir tapo viena ius emphyteuticum, įgyjama contractus emphyteuticarius pagalba.

Emfiteuzio pagrindiniai bruožai:• emfitentas naudojasi sklypu, o vaisiai jo nuosavybe tampa juos atskyrus;• emfitentas gali sklypą gerinti ir keisti jo paskirtį;• jei sklypas buvo valdantysis, jis trečiojo asmens sklypui gali nustatyti servitutą ir juo naudotis;• emfitentas gali sklypą įkeisti ar perduoti amžino valdymo teise trečiajam asmeniui;• emfitento teisė perduodama inter vivos arba testamentu. Teisė paveldima emfitentui mirus;• daikto savininkas turi teisę:

o gauti mokestį (vectigae, canon);o atšaukti emfiteuzį 3 metus nemokant mokesčio, pabloginus sklypą ar nemokant viešųjų

mokesčių;o turėjo pirmenybę nupirkti žemę emfitentui ją parduodant;

35

o emfitentui pardavus žemę, reikalauti 2 procentų.

Superficijus – tai paveldima ir perleidžiama teisė naudotis svetimu žemės sklypu statybos reikalams, taip pat naudotis svetimame sklype esančiu pastatu.Pagrindiniai superficijaus bruožai:

• svetimame sklype pastatytas pastatas tampa to sklypo savininko nuosavybe;• asmuo už naudojimąsi pastatais moka mokestį (solarium);• superficijuje naudojimosi laikas nustatomas labai ilgas arba amžinas;• superficijų panaikina:

o daikto išnykimas;o 2 metus mokesčio nemokėjimas.

• savininkui nepriklauso pirkti daiktą;• superficijaus teisė ginama:

o pretoriaus interdiktu de superficibus – superficijaus turėtojas gali apsiginti nuo jo teisę pažeidžiančių asmenų;

o actio in factum – superficijus gali atsiimti žemę net iš jos savininko;o actio in rem – superficijų galima perleisti, įkeisti, apsunkinti servitutais.

ROMĖNŲ ŠEIMOS TEISĖ

Romėnų šeimą sudarė vedę sūnūs su vaikais ir žmonomis, klientai ir vergai. Šeima Romoje jungė ne tik asmenis, susietus kraujo ryšiais (kognatus), bet ir agnatus. Šeimą gali sukurti tik Romos pilietis, turintis ius conubii, t.y. teisę sukurti šeimą. Šeimos narius jungė ne kraujo ryšys, bet pater familias valdžia:

• pater familias valdžia žmonai – manus;• valdžia kitiems šeimos nariams – patria potestas.

Visi šeimos nariai, pavaldūs pater familias, vadinti sui, kurie neturėjo visiško teisnumo ir buvo laikomi personae alieni iuris. Pater familias sūnūs esant gyvam šeimos tėvui, negalėjo būti turto savininkais, todėl jų įgytas turtas tapdavo pater familias nuosavybe. Pater familias valdžia baigdavosi jam mirus ar jos atsisakius. Pater familias mirus, jo sūnūs patys tapdavo pater familias savo žmonoms ir vaikams.

AGNATINĖ IR KOGNATINĖ GIMINYSTĖ

Šeima, pagrįsta pater familias valdžia, vadinama agnatine. Visi asmenys, pavaldūs vienam pater familias, laikomi giminėmis nepriklausomai nuo kraujo ryšių. Dukra, perėjusi į vyro pater familias valdžią, nutraukdavo ryšius su savo ankstesne šeima ir negalėdavo paveldėti ankstesnių agnatų turto.Agnatinė giminystė nustatoma tik pagal vyriškąją liniją, nes pavaldumas yra tik pater familias. Agnatinė giminystė skirstoma į:

• tiesioginės eilės giminystę – asmenys, gimę vieni iš kitų (senelis, tėvas, sūnus, anūkas);• šalutinės eilės giminystę – asmenys, gimę iš bendro protėvio (broliai – vieno tėvo vaikai);• laipsnius:

o pirmo laipsnio – tėvai — sūnūs;o antro laipsnio – broliai, seneliai — anūkai;o trečio laipsnio – dėdės — sūnėnai;o ketvirto laipsnio – pusbroliai.

Kognatinė giminystė paremta kraujo ryšiais, atsirado dėl didėjančios nuosavybės ir siekio ją palikti kraujo giminaičiams. Tuo metu agnatai, kurie tapo kitų pater familias šeimos nariais, paveldėti nuosavybės negalėjo.Kognatinė giminystė yra:

• tiesioginės eilės:o aukštutinė – giminaičiai, iš kurių kilęs konkretus asmuo (pvz., sūnaus – tėvas, senelis ir t.t.);o žemutinė – giminaičiai, kilę iš konkretaus asmens (pvz., senelio – sūnus, anūkas ir t.t.).

36

• šalutinės eilės – giminaičiai, kilę iš bendro protėvio.

Svainystė skiriasi nuo giminystės. Svainystė – tai vieno sutuoktinio santykiai su kito sutuoktinio giminaičiais.

Broliai ir seserys, kurių tėvas ir motina tie patys, laikomi tikraisiais, turintys vieną bendrą tėvą ar motiną – netikraisiais.

SANTUOKA IR JOS RŪŠYS

Santuoka buvo šeimos sukūrimo pagrindas. Skiriama teisėta romėniška santuoka (matrimonium iustum), kuris skirstoma į santuoką cum manu ir sine manu, bei santuoką, sudarytą tarp peregrinų ir kitų laisvųjų, kurie neturėjo teisės sudaryti teisėtos santuokos.

Cum manu – esant tokiai santuokai, žmona patekdavo į visišką vyro priklausomybę. Nuo jos priklausė žmonos caput – jai įvykdavo capitis deminutio minima – ji tapdavo persona alieni iuris.Sine manu – žmona nepatenka savo vyro valdžion, ji lieka svetima savo vyrui ir vaikams. Po santuokos moteris išsaugoja savo ikisantuokinę padėtį, t.y. ir toliau lieka savo senosios šeimos agnate. Išgyvenus 1 metus kartu, atsirasdavo vyro manus, bet moteris galėjo jį panaikinti per metus tris naktis pasišalindama iš vyro namų.

Vėliau įstatymai sugriežtina santuokos reglamentavimą:• Lex Iulia de adulteriis numatė bausmes už ištvirkavimą kaltininkams ir juos toleruojantiems;• Lex Iulia de maritandis ordinibus.

Nesantuokinis gyvenimas siekiant sukurti šeimą vadinamas konkubinatu. Vaikai, gimę iš konkubinato, buvo liberi naturales, kurie vėliau įgijo teisę paveldėti turtą ir t.t.Nustatyta, kad vyrams 25-60 metų amžiaus ir moterims 20-50 m. privaloma gyventi santuokoje ir turėti vaikų. Nesusituokę negali paveldėti turto, o bevaikiai paveldi tik pusę palikimo.

SANTUOKOS SUDARYMAS

Sužadėtuvių institutas (sponsalia):• alieni iuris asmens sužadėtuvės atliekamos sutuoktinių pater familias;• vėliau jaunieji susižada gavę jų pater familias sutikimą;• atliekamos dvi stipuliacijos:

o pater familias pažada jaunąją perduoti jaunikiui;o jaunikis pažada imti jaunąją į žmonas.

Sužadėtuvių pažeidimas užtraukia negarbę, apriboja teisę būti teisme atstovu, sukelia kitai šaliai teisę reikalauti atlyginti nuostolius. Pažeidusioji šalis praranda teisę reikalauti grąžinti dovanas, privalo grąžinti dovanotus daiktus.

Žinomi trys santuokos sudarymo būdai:• confarreatio – religinis aktas, kuris vykdavo prie liudininkų atliekant ritualinius veiksmus. Ją sudaryti

gali tik patricijai;• coemptio – žmonos pirkimas iš jos pater familias mancipacijos būdu;• usus – faktinis sutuoktinių gyvenimas 1 metus, po kurių vyras įgyja manus savo žmonai.

Teisėtos santuokos sąlygos:• santuokinis amžius – moterims 12 m., vyrams – 14 m.;• sutikimas sudaryti santuoką:

o pater familias sutikimas;o jaunikio sutikimas (jeigu jis yra sui iuris);o vėliau reikia jaunųjų, jų pater familias bei asmens, kurio valdžioje jaunikis bus mirus pater

familias, sutikimo.37

• susituokiančiųjų ius conubii:o draustos santuokos tarp patricijų ir plebėjų (445 m. pr. Kr. lex Canuleia panaikino draudimą);o draudžiama tuoktis laisviesiems su išlaisvintaisiais (18 m. pr. Kr. lex Iulia leido);o draudžiama tuoktis tiesioginės eilės giminaičiams iki 6 laipsnio, asmenims, kurių tėvai buvo

broliai, o motinos seserys (consobrini), globėjams su globotinėmis;o uždrausta santuoka, jei vienas iš sutuoktinių kaltinamas santuokine neištikimybe.

SANTUOKOS NUTRAUKIMAS

Santuoka egzistuoja, kol yra sąlygos, būtinos susituokiant. Santuokos nutraukimo pagrindai:• vieno iš sutuoktinių mirtis;• capitis deminutio maxima – vienam iš sutuoktinių pateikusį vergovę, nes vergai neturi ius conubii.

Sutuoktiniui grįžus iš nelaisvės, santuoka atstatoma. Tai netaikoma santuokai sine manu, nes santuokos atstatymas taikomas res iuris, bet ne res facti. Jei abu sutuoktiniai yra nelaisvėje, santuoka tęsiasi;

• capitis deminuto media – ne piliečiai, išskyrus latini veteres negali sudaryti santuokos;• capitis deminutio minima – santuoka nutrūksta, jei dėl status familiae pasikeitimo tarp sutuoktinių

atsiranda tokia agnatinė giminystė, kuri būtų kliūtis sudaryti santuoką.

Santuokos nutraukimas:• santuoką cum manu gali nutraukti vyras arba pater familias;• santuoką sine manu gali nutraukti abu sutuoktiniai (divortium) arba vieno jų valia (repudium);• santuokos nutraukimas pagal lex Iulia de adulteriis:

o santuoka nutraukiama dalyvaujant liudytojams;o įteikiamas ištuokos raštas;o žmona (jei savo elgesiu sudarė sąlygas nutraukti santuoką ar to reikalavo) praranda kraitį;o kaltas vyras praranda ikivestuvines dovanas.

Antrosios santuokos sudarymas neribojamas. Asmenims, nesudariusiems naujos santuokos, taikomi paveldėjimo teisės apribojimai.Apribotos tėvų, sudariusių antrą santuoką, teisės disponuoti pirmoje santuokoje įgytu turtu. Tėvas arba motina valdo tik antroje santuokoje įgytą turtą, o jam mirus vaikai paveldi pirmosios santuokos turtą.Našlė, norinti ištekėti antrą kartą, turi laukti ne mažiau kaip 10 mėn., kad būtų galima lengviau nustatyti vaiko, gimusio šiuo laikotarpiu, tėvystę. Termino nesilaikymas užtraukia negarbę ir apriboja moters turtines teises.

SUTUOKTINIŲ TARPUSAVIO SANTYKIAI

Sutuoktinių santykiai santuokoje cum manu:• žmona paklūsta vyro arba jo pater familias manus;• vyras gali susigrąžinti namus palikusią žmoną;• visas žmonos turtas iki santuokos atitenka vyrui;• žmona yra savo vyro ir jo agnatų įpėdinė;• uždrausta bausti žmoną neišklausius jos kognatų.

Sutuoktinių santykiai santuokoje sine manu:• žmonos teisinė padėtis nesikeičia – ji lieka savo tėvo valdžioje ir yra savo pater familias įpėdinė;• jei iki santuokos žmona yra sui iuris, šį statusą ji išsaugo;• vyras neturi drausminės valdžios;• turtas, priklausęs moteriai iki santuokos, lieka jos nuosavybe, taip pat jos santuokoje įgytas turtas lieka

jos (parapherna), todėl ji gali sudaryti turtinius sandorius su vyru, išskyrus dovanojimą;• sutuoktiniai negali reikšti negarbės ieškinių vienas kitam;• taikoma beneficium competentiae – reikalavimas sutuoktiniui palikti tiek turto, kad nereikėtų skursti.• vyro pareiga buvo išlaikyti šeimą. Žmona ir vaikai galėjo reikalauti išlaikymo (alimentatio).

38

Atsirado paprotys santuokos sudarymo metu vyrui duoti kraitį (dos). Tai buvo turtas, kurį iš savo turto išskirdavo žmona arba jos pater familias: dos profecticia (jei dos duoda tėvas) ir dos advtitia (jei dos duoda pati žmona). Dos turėjo apsaugoti vyrą nuo žmonos iniciatyvos skirtis. Pirma dos likdavo vyrui visais atvejais nutrūkus santuokai, bet vėliau cautio rei uxoriae buvo užtikrinamas dos atgavimas santuokai nutrūkus ar mirus vyrui. Mirus žmonai, dos lieka vyrui tuo atveju, jei dos duotas žmonos tėvo ir jis dar gyvas. Mirus vyrui, dos grįždavo žmonai ar jos tėvui. Tas pats galiojo vyrui esant kaltam dėl santuokos nutraukimo. Dos likdavo vyrui, jei santuoka nutraukta dėl žmonos kaltės ar jos iniciatyva.Kadangi dos tvarkė vyras savo nuožiūra, jis galėjo jį išeikvoti ir perleisti kitiems asmenims, todėl lex Iulia de adulteriis uždraudė žmonos dos priklausantį nekilnojamąjį turtą, esantį Italijoje, perleisti be jos sutikimo.

Įtvirtintas privilegium exigendi – žmona turi pirmumą prieš kitus vyro kreditorius savo reikalavimams patenkinti. Vėliau žmonos mirties atveju vyras privalėjo grąžinti jos dos žmonos įpėdiniams. Uždrausta perleisti žmonos dos esantį nekilnojamąjį turtą net ir jai sutinkant. Paliktas tik actio ex stipulatu ieškinys, duodamas atsiimant dos nutrūkus santuokai. Taip pat panaikinti išskaitymai iš dos, kuriuos gali atlikti vyras.

Gyvavo paprotys žmonai duoti ikivestuvines dovanas (donatio ante nuptias). Dos įgavus sankcijų pobūdį, ikivestuvinis dovanojimas įgijo svarbą. Jeigu žmona, kalta dėl ištuokos, rizikuodavo prarasti turtą, vyras turi iš savo turto išskirti dalį, lygią dos. Buvo leista atlikti donatio ir po santuokos – donatio propter nuptias.Donatio propter nuptias užtikrino žmonos interesus nepagrįstos ar nuo jos nepriklausančios ištuokos atveju, todėl ji galėjo reikalauti grąžinti ne tik dos, bet ir donatio propter nuptias. Siekiant garantuoti moters interesus, uždrausta perleisti turtą, sudarantį donatio propter nuptias, tretiesiems asmenims.

Remiantis dos ir donatio propter nuptias, atsirado atskiro turto sistema, pagrįsta sutuoktinių turto atskirumo principu.

TĖVŲ IR VAIKŲ SANTYKIAI

Tėvų ir vaikų tarpusavio santykis priklausė nuo patria potestas. Patria potestas bruožai:• pripažįstama tik tėvo valdžia vaikams, motina vaikams valdžios neturi;• santykių pagrindas yra teisėta santuoka ir teisėta šeima. Vaikai, gimę nesantuokiniai, savo tėvams yra

svetimi, nes teisė remiasi agnatine giminyste. Vėliau remiantis kraujo ryšiais laikoma, kad neteisėti vaikai teisiniu požiūriu tėvo visai neturi, todėl jų tėvas į juos patria potestas neturi. Konkubinate gimę vaikai turi teisę į išlaikymą ir paveldėjimą, bet jų tėvas patria potestas į juos neturi;

• nuo pater potestas priklauso naujagimio likimas;• pater familias, išskyręs pekulijų sūnums, atsako už jų prievoles.

Turtiniai santykiai:• viskas, kas sūnaus įgyta kare ar karinėje arba valstybės tarnyboje yra jo nuosavybė, kuria jis naudojasi

nepriklausomai nuo tėvo – peculium castrense;• tėvas negali disponuoti turtu, vaikų paveldėtu iš motinos;• tėvui priklauso tik tai, ką sūnus įgijo naudodamasis jo turtu;• visas kitas sūnaus turtas yra jo nuosavybė – bona adventicia – tėvas tuo turtu negali naudotis iki gyvos

galvos;• panaikinus tokią tėvo teisę į sūnaus turtą, jis vadinamas bona adventicia irregularia.

Patria potestas atsiradimas:• gimus vaikui teisėtoje santuokoje;• legitimatio būdu neteisėtiems vaikams, tik liberi naturales:

o legitimatio peroblationem curiae – nesantuokiniam vaikui suteikiant turtinį cenzą;o legitimatio per subseq hens matrimonium – tėvams vėliau susituokus;o legitimatio per rescriptum – imperatoriaus aktu.

• įsūnijus svetimus vaikus:39

o arrogatio – įsūnijant persona sui iuris;o adoptio – įsūnijant persona alieni iuris.

Arrogatio atliekamas tautos susirinkime, ir turi įstatymo galią. Tokios teisės neturi moterys ir nepilnamečiai. Vėliau užtenka viešo įsūnytojo ir įsūnijamojo susitarimo. Adoptio atliekamas triguba mancipacija: įsūnijamojo tėvas tris kartus parduoda vaiką mancipatio būdu ir jis du kartus išlaisvinamas manumissio būdu. Adoptor pareiškia vindikaciją prieš tėvą, ir pretorius perduoda sūnų adoptor. Justinianas panaikino formalumus ir įvedė paprastą pareiškimą teisme. Senoji patria potestas baigdavosi tik jei įsisūnydavo aukštutinės eilės giminaitis. Kitais atvejais patria potestas nesibaigdavo, o įsūnis įgydavoteisę paveldėti adoptor turtą po jo mirties.

GLOBA IR RŪPYBA

Kad asmeniui būtų kai kuriais atvejais lengviau įgyvendinti ir ginti savo subjektines teises, romėnai sukūrė globos (tutela) ir rūpybos (cura) institutus:

• tutela skiriama:o moterims;o nepilnamečiams;o eikvotojams.

• cura skiriama:o bepročiams;o asmenims iki 25 metų;o eikvotojams.

Globa ir rūpyba skiriasi funkcijų vykdymu:• globėjas (tutor) sutikimo aktu suteikia sandoriui teisinę galią;• rūpintojas (curator) sutikimą išreiškia neformaliai.

Globėju buvo artimiausias asmens agnatas. Globėjo valdžia panaši į pater familias valdžią. Palaipsniui globa tampa pareiga, todėl prie agnatinės globos bei pater familias testamento globą gali skirti valstybinė valdžia.

PAVELDĖJIMO TEISĖ

Žmogui mirus, asmeniniai teisiniai santykiai, kurių subjektas jis buvo, teisės ir pareigos, kaip šių santykių turinys, baigiasi. Tačiau tos teisės ir pareigos, kurių esmė nesikeičia dėl santykių, subjektų pasikeitimo, t.y. tos, kurių vykdymas nesusijęs su jų turėtojo asmenybe, neišnyksta ir žmogui mirus, kuriam jos priklausė. Pagal šiuolaikinę teisę, paveldėjimas - mirusiojo turto perėjimas kitiems asmenims kartu su skolomis ir reikalavimais, jo teisių perėmimas. Pater familias turtinė padėtis buvo jo faktinės valdžios šeimoje pagrindas; jis, būdamas gyvas turėjęs neribotą valdžią šeimoje, privalėjo pasirūpinti šeimos narių turto reikalais po savo mirties. Jau XII lentelių įstatyme beveik neribojama testamento sudarymo laisvė. Pater familias testamentu turtą galėjo palikti kam nori. Romėnų paveldėjimo teisės normos garantavo turto išsaugojimą šeimoje (giminėje). Seniausiais laikais pereidavo tik teisės ir pareigos, kylančios iš sakralinės teisės; tik vėlesnio laikotarpio teisė į paveldėjimą ima žiūrėti kaip į turtinių mirusiojo teisių ir pareigų perėjimą įpėdiniams. Justiniano Kodekse – tai „universalus mirusiojo teisių perėmimas“. Mirus žmogus, turtas tapdavo bešeimininkiu. Skolos lieka be skolininko, reikalavimo teisė – savo subjekto, kreditoriaus. Pagal ius civile, asmens, paveikto capitis deminutio, skolos taip pat išnykdavo. Net respublikos metu aiškinta, kad kol palikimas nepriimtas, jis – niekieno, tad turto pasisavinimas – ne furtum. Žinoma, įpėdinis galėjo vindikuoti. Atsiradus patriarchalinei šeimai, atsiranda patriarchalinė nuosavybė, preziumuojama bendroji šeimos, o ne individuali pater familias nuosavybė. Mirus pater familias, turtas nebelaikomas bešeimininkiu, tačiau įpėdiniai vis dar paveldi tik materialų turtą.

40

Tačiau kad civilinė apyvarta nepriklausytų nuo atsitiktinumų, kontrahentų mirties, jau senojoje ius civile nustatyta, kad įpėdinis – universalus mirusiojo asmenybės tęsėjas, teisių perėmėjas, atsako už skolas ne tik paveldėtu, bet ir asmeniniu turtu. Romėnų paveldėjimo teisės atrama, anot L. Mitteiso, transcendentinis individo nemirtingumo, jo asmenybės išlikimo palikuonyse įvaizdis. Ši idėja vadinta hereditas. Greta hereditas žinotas ir singuliarinis mirusio asmens teisių perėmimas, atsirandantis mirusiojo patvarkymu dėl atskirų savo turto dalių (legata). Mirusysis testamente įpareigodavo perduoti kokį nors daiktą konkrečiam asmeniui, bet šis įpėdiniu netapdavo, pareigų neįgydavo. Paveldėjimas grįstas prigimtine teise, negalima keisti pavienių asmenų valia, ir paveldėjo tik patriarchalinės šeimos giminaičiai. Seniausiais laikais, iki XII lentelių, paveldėta tik pagal įstatymą – hereditas legitima; nuo mirusiojo valios nepriklausė, lemiamą reikšmę turėjo giminystės laipsnis. Silpnėjant šeimos nuosavybei, didėjant individo įtakai, XII lentelių įstatymai mini testamentą kaip vienašalį mirusiojo valios išreiškimo aktą dėl savo turto ir sankcionuoja priešmirtinius pater familias patvarkymus dėl turto. Nors šis įstatymas testamento laisvės principą riboja, visgi esant tam tikroms sąlygoms testamentas nušalina nuo paveldėjimo įstatyminius įpėdinius. Taigi jau senojoje Romoje yra ir hereditas testamentaria. Paveldėjimas pagal testamentą naikina paveldėjimą pagal įstatymą. Galiojant testamento laisvės principui, vis tiek senoji ius civile įpareigojo pater familias palikti turtą pavaldiems šeimos nariams, ir čia atsiranda privalomasis (būtinasis) paveldėjimas.Toliau paveldėjimą plėtojo pretorių teisė, paveldėjimo institutą hereditas papildžiusi institutu bonorum possessio. Sukurtas specialusis interdiktas - interdictum quorum bonorum, pagal kurį palikimas perduodamas valdyti asmenims, kurie į jį pretendavo, bet dėl kokių nors priežasčių nebuvo šaukiami paveldėti. Pretorius negalėjo interdiktu panaikinti įpėdinio pagal civilinę teisę statuso (heres), tačiau turėjo teisę padaryti civilinį įpėdinį sine re (be turto), sine effectu (be paveldėjimo). Atsisakydamas suteikti jam teisę pateikti ieškinį, pretorius to asmens teisę padarydavo nudum ius. Asmens, kuriam duodamas bonorum possessio, pretorius negalėjo paversti civiliniu įpėdiniu, suteikti jam ius Quiritium, tačiau galėjo padaryti jo padėtį labai panašią – heredis loco, heredis vicem, suteikdamas teisę pateikti ieškinius. Bonorum possesor turėjo bonitarinės nuosavybės į paveldimus daiktus teisę, buvo palikėjo prievolių kreditorius ir skolininkas. Tačiau manyta esant neteisinga, kad artimiausiam įpėdiniui atsisakius palikimo jis niekam neatitenka, tampa išmariniu. Pretorius ėmė duoti bonorum possessio kitam pagal eilę giminaičiui, taip įvesdamas succesio graduum et ordinum (paveldėjimą pagal laipsnius ir eiles).Taip pat pradėta duoti bonorum possessio emancipuotiems mirusiojo vaikams, kartu pripažįstant kraujo ryšio giminystę paveldint pagal įstatymą.Iš pradžių bonorum possessio suteikiama tik išnagrinėjus konkrečias bylos aplinkybes (causae cognitio) ir priimant dekretą – toks valdymas vadintas bonorum possessio decretalis. Vėliau bonorum possessio sąlygos imtos dėstyti edikte, bonorum possessio suteikiama ediktu, o valdymas bonorum possessio edictalis. Pretorių paveldėjimo ir civilinės teisės paveldėjimo sistemos galiojo abi iki Justiniano. Paveldėjimo teisę pakeitė Justiniano novelos – 118-oji ir 127-oji.

PAVELDĖJIMAS PAGAL TESTAMENTĄ

Testamentas – tai vienašalis palikėjo paskutine valia grįstas sandoris, sudarytas laikantis įstatymų nustatytų formalumų siekiant paskirti savo teisių ir pareigų perėmėją. Jau XII lentelių įstatymuose pabrėžiama, jog testamentas – tai mirusiojo paskutinė valia dėl jo teisių ir pareigų jo mirties atveju; pirmenybė testamentui, ne įstatymui. Gajus nurodo, kad senojoje ius civile buvo dvi testamento rūšys:

• testamentum comitiis calatis.Šis tvirtintas dukart per metus taikos metu kurijų susirinkimuose, pirmininkaujant pontifex maximus. Susirinkimai vyko 03-24 ir 05-24. Testatorius žodžiu pareikšdavo valią dėl įpėdinio, vėliau kreipėsi į tautą paliudyti. Susirinkimas jo galėjo ir nepatvirtinti. Vėliau tai teliko formalumas

• testamentum in procinctu.Toks testamentas taip pat sudaromas dalyvaujant tautai, tačiau prieš išsiruošusius mūšin karius.

Testamentai taip pat galėjo būti tiek rašytiniai, tiek žodiniai; testatoriaus valia vieša, žinoma kiekvienam, o asmuo dažnai to nenorėjo. Be to, vieną testamentą galima sudaryti tik dukart metuose, kito negalėjo sudaryti vyresni asmenys, nedalyvavę karo žygiuose, todėl anksti atsirado

41

• testamentum per aes et libram arba testamentum per mancipationem. Palikėjas mancipatio būdu visą turtą perduodavo patikėtiniui – familiae emptor, ir šis įsipareigodavo įvykdyti visus turto patvarkymus po mirties. Dalyvaujant 5 liudytojams ir svėrėjui – libripens, familiae emptor, laikydamas rankoje gabalą vario, tardavo mancipatio formulę; po to gabalu vario suduodavo per svarstykles ir perduodavo varį palikėjui. Tada kalbėjo testatorius ir kreipėsi į liudytojus, kad šie patvirtintų jo valią. Šie žodiniai patvarkymai buvo pridedami prie mancipatio ir sudarė nuncupatio; jie galėjo būti išdėstyti ir raštu (tabulae testamenti). Po mancipatio akto testatorius, tardamas formulę, įteikdavo familiae emptor ir liudytojams iš anskto paruoštas vaškuotas lenteles (tabulae), jos būdavo perrišamos virvute ir antspauduojamos liudytojų akivaizdoje svėrėjo ir familiae emptor antspaudais, jie ir pasirašydavo. Rašytinė nuncupatio forma patogi tuo, kad testamento turinys galėjo likti nežinomas. testatoriui mirus, familiae emptor užimdavo įpėdinio vietą (heredis loco) ir vykdė patvarkymus. Vykdymas garanuotas familiae emptor fides bei ius strictum, būtent to, kas užrašyta.

Laikui bėgant, mancipatio aktas tapo tik formalumu, augo nuncupatio reikšmė; familiae emptor jau nebežinoma įpėdinio vieta, juo testamente paskiriamas kitas asmuo. Šis testamentas dar gyvavo Gajaus laikais, o pirmieji du testamentai neteko reikšmės respublikos pabaigoje. Antroje respublikos pusėje pastarasis testamentas sudaromas raštu (tabulae). Pretorius ediktu paskelbė, kad duos bonorum possessio secundum tabulas testamenti tiems, kas pateiks rašytinį testamentą su reikalingais antspaudais. Principato laikotarpiu mancipacijos formalumai neteko reikšmės. Paprastas rašytinis testamentas, sudarytas 7 liudytojų akivaizdoje, pripažintas taip pat kaip ir pretoriaus testamentas, sukeliantis tokius pat padarinius kaip testamentas per mancipationem, sudarytas laikantis visų formalumų. 439 m. Teodosijus II ir Valentinianas III patvirtino rašytinį testamentą ir padarė jį civiliniu. Esminė galiojimo sąlyga – testatoriaus ir 7 liudytojų parašai. Žodinis testamentas galėjo ir toliau būti sudaromas žodžiu nuncupatio forma. Absoliutinės monarchijos metu, išnykus mancipatio, pripažintas ir žodinis su 7 liudytojais. Justiniano laikų teisė irgi pripažino abi formas, bet būtinos sąlygos:

• 7 liudytojai;• testamento sudarymas nenutrūkstamas, • vientisas aktas (unitas actuum)

Papildomos sąlygos:• jei testatorius aklas, privalo dalyvauti notaras (tabularius);• jei testamentas sudaromas siaučiant epidemijai, nebūtina dalyvauti visiems liudytojams kartu;• jei testamentu palikimas skirstomas vaikams, nereikalauta liudytojų parašų, tik testatoriaus;• kariams formalūs reikalavimai netaikomi;• žinomi viešieji testamentai, sudaromi dalyvaujant valstybės valdžios atstovams.

Galima testamentą sudaryti teisme ir įrašyti į protokolą arba jau sudarytą testamentą perduoti saugoti imperatoriui.

Materialiosios sąlygos: • testamentinis veiksnumas. Testatoriaus – factio testamenti activa, įpėdinio – factio testamenti passiva;• moterys, turinčios sui iuris, vis tiek negalėjo sudaryti testamento, nes neturėjo teisės dalyvauti tautos

susirinkimuose ir karo veiksmuose.• moterys, kurioms įsteigta globa, negalėjo sudaryti testamento per mancipationem. Šią teisę joms

suteikė Hadrianas. Moterys įgijo visišką testamenti factio activa tik panaikinus jų globą. 169 m. Pr. Kr. Lex Vaconia draudė pirmos klasės piliečiams (turintiems daugiau nei 100 000 sestercijų cenzą) skirti savo įpėdiniais moteris, taip apribodamas jų testamenti factio passiva. Tik Justiniano teisė suteikė moterims lygias galimybes su vyrais spręsti testamento klausimus. Senoji ius civile reikalavo, kad skiriamas įpėdiniu asmuo būtų testatoriui persona certa; paskyrus persona incerta, testamentas negaliojo. Būtent dėl to ilgai nebuvo galima skirti dar negimusiojo (postumus). Vėliau – išimtis turintiems gimti testatoriaus vaikams (postumi sui), po kiek laiko – ir visiems kitiems (postumi alieni). Dėl tos pat priežasties ilgai nebuvo galima palikti turto ir juridiniams asmenims. • reikalavimas institutio heredis – skirti įpėdinį;tai – viso testamento pagrindas. Net ir norėdamas viską

skirti įstatyminiam įpėdiniui, privalėjo jį skirti testamentiniu įpėdiniu, nes kitaip jo patvarkymai neturėtų

42

teisinės galios. Net jei įpėdinio skyrimas neišreikštas iškilmingais žodžiais, testamentas – niekinis. Ši taisyklė galiojo iki 339 m., kai leista be iškilmingų žodžių;

• reikalavimas substitutio - skirti antrąjį įpėdinį, jei pirmasis mirtų ar pan.;• tendencija išsaugoti testamento galią (favor testamenti): jeigu kieno nors skyrimas testamente

įpėdiniu siejamas su neįvykdoma sąlyga, teigta, kad ši sąlyga neįrašyta, o įpėdinis skirtas be jokių išlygų.TESTAMENTO NEGALIOJIMAS

Testamento negaliojimo sąlygos:• panaikina pats testatorius, sudarydamas kitą testamentą arba nuplėšdamas antspaudus;• imperijos metu testamentas netenka galios, jei per 10 metų nuo sudarymo neatsiranda palikimas;• Justinianas nustatė, kad po 10 metų nuo surašymo, testamentas gali būti keičiamas pareiškimu,

dalyvaujant 3 liudytojams.

Tik imperatorius Augustas (VI a. pr. Kr. ), nustatęs palikimo apmokestinimą (5 proc. jo sumos), nurodė, kad per 5 dienas nuo testatoriaus mirties testamentą reikia pateikti magistrams. Šie iškilmingai paskelbdavo: tabulae testamenti parodoma liudytojams patvirtinti savo antspaudų bei parašų autentiškumą. Tada perkerpama virvutė, kuria testamentas perrištas, ir jis paskelbiamas.

PAVELDĖJIMAS PAGAL ĮSTATYMĄ (AB INTESTATO)

Giminaičiai pagal eilę

Palikėjas pagalXII lentelių įstatymą

Palikėjas pagalHadriano ediktą

Palikėjas pagalJustiniano kodifikuotą

teisęPirma eilė sui heredes heredes unde liberi Descedentai,

jų vaikai ir uxor indotataAntra eilė agnati proximi heredes unde legitimi Antecedentai, tikri broliai,

seserys arba jų vaikaiTrečia eilė Gentiles heredes unde cognati Netikri broliai, seserys

arba jų vaikai

Ketvirta eilė

heredes unde vir aut uxor Kiti šalutinės eilės giminaičiai

Penkta eilė SutuoktinisRomėnų teisėje galima išskirti tris pagrindines paveldėjimo ab intestato sistemas:

• senosios ius civile paveldėjimas. Paveldėjimas pagal ius civile pasižymėjo tuo, kad šaukti tik artimiausi giminaičiai. Jiems nepriėmus palikimo, jis neatiteko kitiems pagal eilę įpėdiniams; jis tapdavo išmariniu (vacantia bona), o seniausiais laikais – niekieno. Išmarinis turtas per 4 metus turėjo tekti iždui, kitu atveju turto savininku tapdavo jo valdytojas. Paveldima pagal įstatymų sistemą, kurios pagrindas – agnatinė giminystė. Sistema - XII-oje lentelių. Hereditas ius priklausė giminėms, kurie skirstyti į tris eiles ir visi buvo mirusiojo valdžioje. Mirus šeimos galvai, tapdavo personae sui iuris.

• sui heredes. XII lentelių įstatymai teisę paveldėti šiems asmenims laiko savaime suprantama, kadangi tai filii familias (sūnūs), filiae familias (dukterys), anksčiau mirusių vaikų vaikai (vaikaičiai), žmona, jei gyvenama santuokoje cum manu, įsūnytieji (tik išvardyti asmenys!!!)

Po palikėjo paveldėjo visi šios eilės įpėdiniai, bet jie buvo skirtingų giminystės laipsnių, kas lėmė palikimo dalijimą in stirpes (kartomis): visi anksčiau mirę ar išėję iš palikėjo valdžios įpėdinio palikuonys gaudavo tokią dalį, kokia būtų paveldėjęs jų tėvas ar motina. Toks paveldėjimas vadintas ius repraesentationis (pagal atstovavimo teisę). Pagal senąją ius civile, sui heredes paveldėjimas panašesnis į savarankišką turto, kuris dar esant gyvam pater familias priklausė jiems šeimos bendrosios nuosavybės teise, administravimą; sui heredes laikyti šeimos nuosavybės bendrasavininkiais, jos tęsėjais.

• agnati proximi.Kviečiami nesant sui heredes . Tai: mirusiojo broliai, seserys ir jo motina, jei su mirusiojo tėvu gyveno cum manu. Jie – šalutinės eilės agnatinės giminystės antrojo laipsnio giminaičiai. Jų nesant, kviesti trečiojo laipsnio, ir t.t.

43

Lex Voconia numatė, kad moterys kognatės, einančios po mirusiojo seserų, paveldėti toliau nešaukiamos. Visi vienos eilės įpėdiniai gaudavo in capita (po lygiai). Jiems netaikyta ius repraesentationis, nes mirusiojo vaikai, paskesnio laipsnio įpėdiniai, nušalinami artimesnio laipsnio įpėdinių.

• gentiles sui heredes. Kviesti nesant agnatų. Gentiles – genties (gens), iš kurios kilęs palikėjas, nariai. Palikėjo vardas buvo toks pats kaip ir genties narių, tačiau palikėjas atleistinis turėjo vardą tos genties, kuriai priklauė patronas. Gentis sprendė pati, kaip valdyti turtą.

• pretorinė paveldėjimo sistema. Jos paveldėjimo pagrindas – tiek agnatinė, tiek kognatinė giminystė. Jau šaukti ir ne pirmos eilės giminės, nustatyta successio graduum et ordinum. Įvestas institutas bonorum possessio intestati ir nustatytos 4 šaukiamų paveldėti įpėdinių (bonorum possessio ab intestato)eilės.

• unde liberi. Tai – visi pagal ius civile emapncipuoti, t.y. mirusiojo emancipuoti vaikai, ir in adoptionem dati (vaikai, atiduoti įsūnyti), jei palikėjo mirties dieną jie jau nepriklauso įsūnytojo patria potestas. Taigi įpėdiniais jau laikomi ir kognatai (emancipati); palikimas t. p dalytas in stirpes. Kad neatsitiktų taip, jog kartu šaukiami emancipuoti, kurie jau gavo jiems priklausančią turto dalį, ir neemancipuoti sūnus negautų daugiau turto antrųjų sąskaita, emancipuotam asmeniui bonorum possessio duodama su sąlyga, kad šis prijungia visą savo turtą prie paveldimo turto (collatio bonorum emancipati). Kai emancipuotas sūnus, turintis vaikų, nebuvo šaukiamas paveldėti, mirusiojo anūkai (emancipuoto sūnaus vaikai) paveldėdavo tą dalį, kurią būtų paveldėjęs jų tėvas. Tuo tarpu dabar, nors ir prisidėję prie turto gausinimo, vaikaičiai vien tik dėl to, kad jų tėvas šauktas paveldėti, buvo nušalinami nuo paveldėjimo. Julijonas pretoriaus ediktą papildė nova clausula Iuliani: emancipuotas sūnus gautą turtą privalo pasidalyti su vaikais per pusę.

• unde legitimi. Šaukti, jei nebuvo unde liberi arba niekas iš jų per numatytą laiką neprašė bonorum possessio. Šiuo atveju bonorum possessio gaudavo legitimi heredes - šaukti pagal ius civile – sui ir agnati proximi. Gentiles paveldėjimo rūšis jau buvo išnykusi. Sui šiuo atveju šaukti paveldėti antrą kartą, išskyrus emancipuotus vaikus; nesant sui heredes, palikimas – artimiausio laispnio agnatams.

• unde cognati. Tai – visi mirusiojo abiejų lyčių kraujo giminaičiai iki šešto laipsnio imtinai. Iš 7-ojo laipsnio giminių bonorum possessio pretorius duodavo tik sobrino et sobrina natis (mirusiojo antros eilės pusbrolių ir pusseserių vaikams). Pripažinus kraujo giminystę, sui šaukti paveldėti trečiąjį kartą, emancipuotieji – antrąjį, taip pat įsūnytieji, net esantys įsūnytojo in patria potestate. Šalutinės eilės kognatai šaukti, neskiriant net moterų; paveldint 3-ojo laipsnio įpėdiniams artimesnio laipsnio giminės šalino tolimesnio laipsnio kognatus. Dalis gaudavo in capita. Prie pirmosios eilės įpėdinių – ir teisėti, ir neteisėti vaikai, paveldintys mirus jų motinai, o motina – jiems mirus.

• unde vir aut uxor. Nesant giminėje nieko iš 3-osios eilės, šauktas sutuoktinis. Leista paveldėti sutuoktiniui ir santuokoje sine manu, ko nebuvo ius civile.

• Justiniano paveldėjimo sistema, kurioje remtasi tik kognatine giminyste. Bendra apžvalga: Senatusconsultum Tertullianum (valdant Hadrianui), suteikė moterims, turinčioms ius liberorum (vaikų teisė), teisę paveldėti po savo vaikų; pagal šį senatuskosultą, motina šaukiama ne po visų kognatų, o kartu su unde legitimi . Nušalinti nuo paveldėjimo ją galėjo tik mirusiojo vaikai, jo tėvas ir broliai. Su mirusiojo seserimi ji dalijosi palikimą per pusę. Senatusconsultum Tertullianum pirmą kartą pripažinta galimybė tapti civiliniu įpėdiniu cognatio pagrindu. 178 m. Senatusconsultum Orphitianum tokią teisę suteikė legitimi eilėje (pagal pretorių sistemą – 2-oji klasė) esantiems vaikams mirus motinai. Valentinianas, Teodosijus, Arkadijus išplėtė vaikų teisę paveldėti palikimą, atsiradusį mirus giminėms iš motinos pusės. Justinianas paveldėjimo sistemą supaprastino, išleidęs novelas 543 m. ir 548 m.

o descedentai: visi mirusiojo palikuonys – vaikai, anksčiau mirusiųjų vaikų vaikai (vaikaičiai), nesvarbu, ar buvo mirusiojo in potestae ir kokia jų lytis. Palikimas – in stirpes. Mirusių vaikų vaikai gaudavo dalų, kurią būtų gavę jų tėvai.

o antrosios eilės įpėdiniai – artimiausi pagal laipsnį ascendentai, t.y. aukštutinės eilės giminaičiai: tėvai, seneliai, t.t. jei gyvas ir tėvas, ir senelis, šauktas tik tėvas. Šioje eilėje – tikri mirusiojo broliai ir seserys su vaikais. Palikimas dalytas in capita. Anksčiau mirusio brolio (taip knygoj,

44

bet manau, ir sesės) vaikai visi kartu gaudavo tėvui priklausiusią palikimo dalį. Palikimas, paveldimas tik ascendentų, dalytas in lineas: viena pusė tėvo ascendentams, kita – motinos.

o netikri mirusiojo broliai, seserys, jų vaikai. Visi kartu gaudavo tą palikimo dalį, kuri būtų tekusi jų tėvams gyviems esant (parens praedefunctus).

o Kiti giminaičiai be jokių ribojimų – ad finitum, jei tik galima įrodyti giminystę; atsižvelgta į giminystės laipsnį. Turtas dalytas in capita.

o sutuoktinis.Novelose apie jį nekalbama, bet manoma, kad buvo palikta senoji paveldėjimo tvarka – jie šaukiami paskiausiai (unde vir aut uxor)

Nieko neturinti našlė galėjo paveldėti lygiomis dalimis su kitais šaukiamais paveldėti, bet ne daugiau kaip ¼ viso turto arba ne daugiau kaip 100 svarų auksinių. Paveldėjusi kartu su vaikais, gimusiais iš santuokos su mirusiuoju, likusią palikimo dalį ji gaudavo ususfructus forma. Neatsiradus paveldėtojų, turtas tapdavo išmariniu – bonum vacans. Lex Iulia et Papia Poppaea: toks turtas priklauso iždui.

PRIVALOMOJI DALIS

Šios dalies esmė: artimiausiems giminaičiams išsaugoma teisė į palikimo dalį, nepaliekant galimybės viso turto testamentu perleisti pašaliniams asmenims. Šios teisės apsauga plėtota:

formaliąja kryptimi. Senesnės teisės į tam tikrą palikimo dalį išsaugojimo artimiausiems palikėjo giminaičiams būdas buvo formalus. Esmė: surašydamas testamentą, asmuo, turimus sui heredes, t.t. savo patria potestas, privalėjo skirti įpėdiniais (instituere) arba testamente aiškiai pasakyti juos nušalinąs nuo paveldėjimo (exheredare). Turint vaikų, pašalinio asmens skyrimą įpėdiniu reikėjo pateisinti comitia calata, įrodant, kad vaikai netinkami būti įpėdiniais, ir gauti tautos sankciją eksheredituoti; neekshereditavus pašalinio asmens paskirti neįmanoma.

Atsiradus testamentams per aes et libram, išnyko bet kokia reali exhereditatio kontrolė, nors reikalavimas ir liko. Sūnūs privalėjo būti eksheredituojami kiekvienas atskirai, minint testamente jų vardus (nominatim). Kiti šeimos nariai (dukros, anūkai) eksheredituoti bendra fraze – inter ceteros. Jei sūnūs neeksheredituoti arba tai atlikta netinkamai, testamentas negaliojo ir tada paveldėta ab intestato. Nutylėti sui įpėdiniai paveldėjo su testamente nurodytais asmenimis, tačiau testamente įpėdiniu paskyrus sui (pvz., sūnų), tie sui, apie kuriuos nieko nekalbama, gaudavo pars virilis – dalį, priklausomą, paveldint pagal įstatymą. Jei testamente įpėdiniu nurodytas pašalinis asmuo, sui, kurie neminimi, gauna pusę palikimo. Sui heredes - tai ir gimusieji surašius testamentą, ir net palikėjui mirus (postumi). Postumi gimimas naikino testamentą, mat jame jis neminimas. Vėliau sukurta formulė, pagal kurią galima paskirti paveldėtoju arba eksheredituoti postumi. Pretorius sąvoką sui pakeitė liberi (vaikai); jie turėjo būti emancipuoti ir eksheredituoti jau testamente: vyriškieji liberi – pavardžiui, moterys – inter ceteros. Nesilaikant bent 1 sąlygos, negaliojo. Leista paveldėti asmenims, turintiems teisę pagal įstatymą, bet neminimiems testamente (bonorum possessio contra tabu;as testamenti), išskyrus eksheredituotus liberi. Ta testamento dalis galiojo, kaip ir kiti šalutiniai patvarkymai – globos skyrimas ir pan. Justinianas jau leido exhereditatio, kaip ir institutio (įpėdinio skyrimas) išreikšti bet kokias žodžiais. Be to, jis jau reikalavo, kad visi abiejų lyčių palikėjo žemutinės eilės giminaičiai, turintys paveldėti, būtų eksheredituoti nominatim.

Materialiąja kryptimi. Respublikos pabaigoje įsteigtas centumvirų teismas, sprendęs paveldėjimo bylas. Testamentai, kuriais asmenys buvo eksheredituoti be svarbių priežasčių, nieko nepaliekama artimiems įpėdiniams, laikyti sudarytais ne visai blaivaus proto asmens. Nušalintieji galėjo reikšti ieškinį hereditationis petitio. Tačiau šia tvarka pasinaudoti galėjo tik asmenys – įpėdiniai pagal ius civile, o pvz., emancipuoti sūnūs negalėjo.

Imperijos metu šalia šios tvarkos nušalinti įpėdiniai galėjo skųstis magistratui extra ordinem, toks skundas vadintas querela inofficiosi testamenti. Ekstraordinarinio proceso metu tai buvo vienintelė priemonė reikalauti privalomosios dalies. Artimiausiais giminėmis, galinčiai pretenduoti į palikimą, laikyti descendentai, ascendentai, broliai bei seserys, bet jie galėjo pretenduoti į privalomąją dalį tik jei palikėjas, nušalinęs juos, paskyrė savo įpėdiniu persona turpis. Teisę pareikšti querela inofficiosi testamenti turėjo ne visi, tik tie, kurie būtų įpėdiniai konkrečiu atveju. Iš pradžių, kiek turto palikti testamentu turintiems teisę į privalomąją dalį, sprendė teismas, vėliau įsigaliojo

45

nuostata, jog ne mažiau ¼ priklausančios pagal įstatymą palikimo dalies. Šią dalį – portio debita – palikti galima įv. forma: paskiriant asmenį jos paveldėtoju, darant jo naudai legatą ir t.t. Paliekant mažiau nei ¼ priklausančios dalies ar nesilaikant kitų reikalavimų, asmuo galėjo reikalauti panaikinti testamentą, t.y. reikalauti visos dalies (portio ab intestato). Teisę pareikšti querela naikino:

1. Įpėdinio mirtis2. Terminas: 2, o vėliau 5 metų.

Kad palikėjas neiššvaistytų turto būdamas gyvas, pagal querela inofficiosi testamenti pradėta duoti querela inofficiosae donationis et inofficiosae dotis.Nuo Justiniano laikų portio debita buvo padidinta iki ½ priklausančios pagal įstatymą dalies, jei ši sudaro mažiau nei ¼ viso palikimo, ir iki 1/3, jei sudaro daugiau. Taip pat querela inofficiosi testamenti galima pareikšti, tik jei įpėdiniams apskritai nieko nepalikta. Gavę mažiau nei portio debita, turėjo teisę reikalauti padidinti jų dalį, bet ne panaikinti testamentą – actio suppletoria. Dauguma pakeitimų 115 noveloje. 542 m. Nustatyta, kad descedentai ir ascendentai ne tik privalo gauti privalomąją dalį, bet testatorius dar privalo skirti juos įpėdiniais; turi pastariesiems paskirti honor institutionis (paskyrimo garbę) bent jau jiems priklausomą privalomą dalį. Tai reiškė, kad nepriėmus palikimo kitiems testamente nurodytiems įpėdiniams, asmenys, turintys honor institutionis, tampa heredes instituti (paskirtaisiais įpėdiniais) ir paveldi tokią dalį, kokią būtų paveldėję atsisakiusieji palikimo.

PALIKIMO PRIĖMIMAS IR JO TEISINIAI PADARINIAI

Paveldėjimas turi 2 stadijas:o šaukimas paveldėti (delatio hereditaris). Tęsiasi nuo palikimo atsiradimo iki priėmimo (acquisitio

hereditatis) – antrosios paveldėjimo stadijos. o acquisitio hereditatis. Paveldėtoju tampa tas, kas, šaukiamas paveldėti, priima palikimą.

Skirtos 2 įpėdinių kategorijos:• Domestici heredes. Tai mirusiojo šeimos nariai, gyvenę kartu su juo, jam mirus tampantys personae sui

iuris (sui heredes). Įpėdiniais tapdavo ipso iure, t.y. delatio hereditaris sutapdavo su palikimo priėmimu, ir laikyta, nuo palikėjo mirties turtą jiems priklausant savaime. Sui heredes tapdavo įpėdinias net prieš savo valią, pagal ius civile negalėjo atsisakyti palikimo, todėl jie dar vadinti necessarii heredes.

Sui padėtį gali užimti ir vergas, kuriam mirusysis testamentu davė laisvę ir paskyrė įpėdiniu. Jis taip pat yra heres domesticus, nes priklauso mirusiojo namams; be to, tampa būtinuoju įpėdiniu ir neturi teisės atsisakyti palikimo, nes atsisakęs jo, atsisakytų ir laisvės. Kartais palikėjo skolos buvo didesnės už palikimą ir tam pretorius sui ir necessarii heredes suteikė beneficium abstinendi, t.y. teisę susilaikyti nuo paveldėjimo neveikiant šio proceso. Pagal ius civile, jie likdavo heredes, bet pretorius nesuteikdavo palikėjo kreditoriams teisės pateikti jiems ieškinį ir siūlė sonorum possessio pateikti kitiems asmenims, galintiems būti įpėdiniais ab intestato nesant pirmųjų. Visiems atsisakius bonorum possessio, skelbtos palikėjo turto varžytynės kreditorių naudai. Tačiau vergui, kad liktų laisvas, pretorius suteikė beneficium separandi – teisę atskirti savo turtą nuo palikimo ir perduoti mirusiojo kreditoriams.

• Extranei heredes. Tai asmenys, nepriklausę mirusiojo šeimai. Jie turėjo išreikšti savo valią priimti palikimą (aditio hereditatis), dar jie vadinami heredes voluntarii (savanoriais). Seniausiais laikais toks valios išreiškimo aktas atliktas iškilmingai, o palikimo priėmimo procedūra vadinta cretio.Justinianas cretio atsisakė.

Kreditoriai interogatio in iure būdu reikalauti, kad įpėdinis kuo greičiau atsakytų, ar priima palikimą; per tam tikrą laiką neatsakius, laikyta, kad atsisako, o nuo Justiniano laikų – kad priima. Nuostatos, reglamentuojančios paveldėjimą pagal ius civile, bonorum possessio atveju detaliai netaikytos, o pagal pretorių – įpėdinis, norėdamas priimti palikimą, visada turėjo šį possessio gauti. Ascendentams ir descedentams 1 metų terminas, o kitiems įpėdiniams – 100 dienų. Praleidus jį, bonorum possessio atitekdavo kitiems pagal giminę bei laipsnį. Nuo mirties momento – delatio hereditatis – iki palikimo priėmimo palikimo padėtis neapibrėžta, jis laikytas “gulinčiu” ir vadintas hereditas iacens. Senojoj ius civile, jis – bešeimininkis, jį paimti – ne vagystė; po metų asmuo (usucapio pro herede) galėjo tapti užvaldyto turto savininku, ir senojoj ius civile netgi tapdavo visateisiu įpėdiniu su pareigomis apmokėti skolas. Įvedus bonorum possessio, taip užvaldyti nebegalima. Markas Aurelijus hereditas iacens paėmimą jau laikė nusikaltimu.

46

Šaukiamam paveldėti asmeniui mirus, teisė įpėdiniams neperėjo; šaukti tolimesni palikėjo įpėdiniai. Tačiau, pagal civilinę teisę, įpėdiniai pagal įstatymą dar iki priimdami palikimą savo teisę galėjo ceduoti, ir asmuo, kuriam tokia teisė meduojama, įpėdiniu tapdavo. Priimtą palikimą galima perleisti ar parduoti – in iure cessio būdu. Tokią cesiją galėjo atlikti bet kuris įpėdinis. Jeigu pirkęs palikimą asmuo specialiu aktu neprisiėmė dengti skolų, jas dengė pardavėjas. Vėliau susiformavo transmisijos institutas (transmissio delationis). Pretorių teisė numatė, kad jei įpėdinis nepriėmė palikimo ne dėl savo kaltės ar mirė, teisė paveldėti gali būti suteikiama jo įpėdiniams. Justinianas nustatė, kad jei paveldėtojas mirė nepraėjus metams nuo palikimo atsiradimo ar jis neatsakė kreditoriams per nustatytą laiką, jo įpėdiniai gali priimti palikimą.

Teisiniai padariniai, priėmus palikimą.Asmuo, paveldintis pagal ius civile, tampa heres, perima mirusiojo teises; palikimas susilieja su įpėdinio turtu. Palikėjo ir paveldėtojo prievoliniai santykiai baigiasi confusio būdu. Tačiau kad asmuo, priėmęs palikimą, juo nepadengtų savų skolų, pretorius kreditoriams suteikia beneficium separatinis. Palikto turto neužtekus, kreditoriai, pareiškę tokį ieškinį, negalėjo reikalauti įpėdinio turto. Tuo tarpu įpėdinio kreditoriams, patekusiems į tokią padėtį dėl to, kad priėmėjas gavo daugiau skolų negu turto, pretorius aiškino, kad skolintis nedraudžiama daugiau, negu turima turto. Asmuo, paveldintis pagal pretorių teisę – heredis loco (užima įpėdinio vietą). Pretoriai, saugodami asmenų iki 25 metų (minores) interesus, pradėjo taikyti restitutio in integrum. Hadrianas restitucijos prašymo teisę suteikė ir vyresniems, tačiau tai buvo išimtinis įpėdinių teisių gynimo būdas, susijęs su bylos nagrinėjimu (causa cognita) ir naikinantis patį palikimo priėmimo institutą. Hadrianas suteikė privilegiją ir kariams – šie už palikėjo skolas atsakė tik paveldėtu turtu. 531 m. Justinianas visiems palikimą priimantiems įpėdiniams suteikė beneficium inventarii teisę: pagal ją įpėdinis per 30 dienų nuo delatio dalyvaujant liudytojams ir notarui pradėjęs sudarinėti paveldėto turto sąrašą ir per vėlesnes 60 dienų jį sudaręs, atsako tik surašytu turtu.Įpėdinių teisės nuo trečiųjų asmenų kėsinimosi gintos atsižvelgiant į tai, ar jie civiliniai įpėdiniai, ar pretoriniai. Pirmieji turėjo teisę į specialų ieškinį – petitio hereditatis vindicationis išsireikalauti visą paveldimą turtą; o antrųjų teisės gintos interdiktu quorum bonorum, kuriuo pretoriniam įpėdiniui perduoti į palikimą įeinantys daiktai. Vėliau pastarojo teisės gintos ir hereditatis petito possessoria – šiuo skundu galima reikalauti ne tik daiktų, bet ir įvykdyti trečiųjų asmenų turimas prievoles mirusiajam. Ekstraordinarinio proceso metu hereditatis petitio possessoria susilieja su civiliniu petitio hereditatis, o interdictum quorum bonorum taikytas siekiant pradėti valdyti svetimą turtą. Asmenims, kurie neginčijo įpėdinio paveldėjimo teisės, bet dėl t.t. priežasčių negrąžino jam paveldėtų daiktų ar neįvykdė prievolių dar palikėjai buvus gyvam, galėjo būti pateikti singuliariniai ieškiniai, kuriuos turėjo pats palikėjas (sui vindicatio, actio empti). Šaukiant paveldėti kelis įpėdinius, pirmiausia įvyko communio incidens. Visi šaukiamieji – jiems priklausomos dalies bendrasavininkiai. Jei turtas dalomas, jis su išplaukiančiomis skolomis ir pan. Ipso iure tapdavo jų nuosavybe, o nedalomi reikalavimai ir skolos likdavo solidarūs, nors kiekvienas įpėdinis galėjo reikalauti padalyti palikimą remdamasis actio familiae erciscundae.Paveldint keletui įpėdinių (coheredes), galėjo įvykti collatio bonorum, t.y. prie paveldimo turto priskaičiuojamas nuosavas įpėdinio turtas. Imperijos laikotarpio įstatymai numatė, kad paveldėdami po aukštutinės eilės giminaičių, paveldėtojai privalo į paveldimo turto visumą įnešti viską, ką iš jo gavo dos, donatio propter nuptias ar kt. forma. Priimtas palikimas atimamas, įrodžius, kad gavėjas jo nevertas (indignus). Atimtasis palikimas – ereptorium – tekdavo iždui arba kitiems įpėdiniams. Net jei tekdavo iždui, jis tapdavo heredis loco ir mokėjo palikėjo skolas. Indignia pagrindai (svarbiausia – nusikalstama veika prieš palikėją):

• gyvybės atėmimas;• palikto testamento sunaikinimas;• tyčinis trukdymas sudaryti testamentą;• nepagrįstas querela inofficiosi testamenti pareiškimas.

LEGATAS IR FIDEIKOMISAI

47

Jau XII lentelių įstatymuose buvo žinomas ne tik universalus, bet ir singuliarinis – pavienių teisių perėmimas. Testamentu galėta pavesti įpėdiniui išmokėti skolas ar perduoti konkretiems asmenims konkrečius daiktus, tačiau toks asmuo, nors šie įpareigojimai ir buvo privalomi, netapdavo įpėdiniu. Singuliarinis teisių perėmėjas neatsakė už palikėjo skolas. Patvarkymas galiojo tik sumokėjus visas palikėjo skolas, tad šiuo požiūriu testamentinė išskirtinė buvo tik delibatio hereditatis – palikimo sumažinimas. Iki Augusto laikų žinotas tik vienas singuliarinis teisių perėmimo būdas – legata. Tai labai formalūs aktai, pažeidus formos reikalavimus, negaliojo.Legatai minimi jau XII – oje lentelių, o senosios ius civile laikais būdavo neatskiriami nuo testamento. Legatas įrašomas tik testamente ir juo galima įpareigoti tik testamentu paskirtą įpėdinį. Pagal ius civile, palikti tokį testamentą, kuriame nurodyti vien legatai, draudžiama. Pirmiausia reikėjo įpėdinį ab intesato padaryti įpėdiniu pagal testamentą (heres testamentarius). Taigi legatas – tai teisės ginamas testatoriaus įpareigojimas testamentiniam įpėdiniui įgyvendinti paskutinę jo valią ir įvykdyti kurią nors prievolę (ar kelias) kitų asmenų naudai. Tiesa, senatusconsultum Neronianum nustatė, kad pažeidus formos taisyklę, legatas visiškai neišnyksta, o vietoj jo atsiranda legatum per damnationem, suteikiantis legatoriui prievolinio reikalavimo teisę prieš įpėdinį. Legatai:

• legatum per vindicationem: legato gavėjui (legatoriui) perleidžiamas konkretus daiktas arba servitutas. Nuo palikimo priėmimo momento jis įgydavo ir teisę pareikšti actio rei vindicationis (arba actio confessoria), įpėdiniui atsisakius vykdyti testatoriaus patvarkymą; rei vindicatio jis galėjo reikalauti jam priklausančio daikto iš bet kurio valdytojo. Čia legato objektas - testatoriui nuosavybės teise priklausęs turtas;

• legatum per damnationem. Legatorius įpareigojamas reikalauti iš įpėdinio vykdyti legate nurodytą prievolę. ; legatoriaus interesai šiuo atveju ginami actio ex testamento. Legato objektas galėjo būti dar galėjo būti ir įpėdiniui bei tretiesiems asmenims priklausę daiktai. Įpėdinis įpareigojamas perduoti legate nurodytą daiktą legatoriui arba sumokėti nurodyto legate daikto kainą, o priklausantį kitam trečiam asmeniui – nupirkti.

• legatum sinendi modo: įpėdinis įpareigojamas netrukdyti legatoriui pasiimti nurodytą daiktą. • legatum per praeceptionem – manoma, kad tai tik legato per vindicationem porūšis.

Vėliau atsirado dar viena rūšis, nes pirmosios keturios – senosios ius civile. • legatum partitionis. Juo įpareigojama perduoti tretiesiems asmenims tam tikrą palikimo dalį. Asmuo,

kurio naudai daromas toks legatas (legatorius partiarius), netapdavo universaliu įpėdiniu, o tik įgydavo prievolinę teisę reikalauti perduoti jam nurodytą palikimo dalį. Įpėdinis tuo tarpu išskaičiuodavo iš perduodamo turto sumą, kuria padengdavo palikėjo skolas (jas dengė ne legatorius partiarius).

Legatas vykdytas atsižvelgiant į objektą: kai objektas – daiktas, traditio būdu; kai objektas reikalavimo teisė – cessio būdu. Atlikdami traditio arba cessio, įpėdinis ir legatorius viens kitam davė stipulationes partis et pro parte. Taip įpėdinis pažadėdavo legatoriui duoti dar tam tikrą dalį turto, jei atsirastų daugiau paveldimo turto – stipulationes partis, o šis pažadėdavo apmokėti gauto turto daliai tenkančią skolą (stipulatio pro parte).

Fideikomisai – tai mirštančiojo duodami raštu ar žodžiu neformalūs patvarkymai atlikti veiksmą ar perduoti daiktą trečiajam asmeniui. Iki Augusto jie neturėjo privalomosios galios, pats patvarkymas priklausė nuo įpėdinio geros valios – fidei commissum; nuo Augusto asmenims, kurių naudai patvarkymas duotas, suteikiama teisė į skundus, kuriuos nagrinėjo magistratai (konsulai, vėliau – specialūs praetores fideicommissarii), taigi asmenys įgijo teisę ekstraordinarine tvarka paduoti skundą – fideicommissi persecutio. Nuo ekstaraordinarinio proceso laikotarpio fideicommissi persecutio beveik prilygo civiliniam actio ex testamento. Legatas ir fideikomisas skyrėsi:

• legatu įpareigojamas tik testamentinis įpėdinis, o fideikomisu – ne tik bet kuris įpėdinis, bet ir legatorius ar pats fideikomisarijus;

• fideikomisas galėjo būti ir žodinis (fideikommissum orale);• fideikomisas galėjo būti daromas dar nesant testamento, pildant jau sudarytą arba patvirtinamas vėliau

sudarytame testamente (testamento confirmatum). Labiausiai paplitusi fideikomiso forma – codicillus. Kadangi testamentai dėl formalumo lengvai tapdavo negaliojančiais, imta prie jų pridėdinėti vadinamąjį clausula codicillaris (paskirtis – apsaugoti palikėjo valią). Šiame rašte išdėstomas testatoriaus prašymas pripažintą negaliojančiu testamentą laikyti codicillus, adresuotu įpėdiniui pagal įstatymą.

48

Fideikomiso būdu buvo galima įpareigoti perduoti ne tik dalį, bet ir visą palikimą. Toks fideikomisas vadintas heriditatis (universalusis). Iš pradžių heriditatis suteikė fideikomisarijui tik prievolinę teisę reikalauti jam perduoti palikimą, o fiduciarijus likdavo atsakingas už skolas. Palikimas perduotas venditio hereditatis būdu. Įpėdinis parduodavo palikimą fideikomisarijui fiktyvia kaina, o šis duodavo pažadą (stipulatio) patenkinti kreditorių reikalavimus. Senatusconsultum Trebellianum (56 m) įvedė restitutio hereditatis, atliekamą paprastu fiduciarijaus pareiškimu. Jis išsaugodavo tik įpėdinio vardą, o palikimo savininku su visomis iš to kylančiomis prievolėmis tapdavo fideikomisarijus – jis tampa heredis loco. Tačiau net ir šiuo atveju fideikomisarijaus likimas priklauso nuo fiduciarijaus valios, nes atsisakius palikimo, testamentas kartu su fideikomisu netenka galios, taigi tam priimtas senatusconsultum Pegasianum, quarta Falcidia reikalavimo taikymą išplėtęs visiems fideikomisams. Pradėję panašėti poklasikiniu laikotarpiu, Justiniano valdyme legatas ir fideikomisas susiliejo. 529 m. Justinianas nustatė, kad legatas ir fideikomisas suteikia asmeniui, kurio naudai jie padaryti, prievolinio reikalavimo prieš įpėdinį teisę. Šis prievolinis reikalavimas buvo užtikrintas paveldimo turto hipoteka, taip pat vindikaciniu ieškiniu, jei legato ar fideikomiso objektas buvo daiktas, įeinantis į paveldimą turtą. 531 m. iš esmės liko tik du skirtingi pavadinimai. Esant legato ir fideikomisų nuostatų kolizijai, taikytos ne tokios formalios pastarojo nuostatos. Imperijos metu kodicilui taikomi formos reikalavimai kaip ir testamentui; Justiniano teisėje codicillus laikomas bet koks mirusiojo paskutinės valios patvarkymas dalyvaujant 5 liudytojams ir skiriasi nuo testamento tuo, kad jame nėra institutio heredis (įpėdinio skyrimo). Numatyta, kad galioja ir fideikomisas, net sudarytas nesilaikant šios formos, jei fideikomisarijus, reiškiantis ieškinį, prisiekia turįs reikalavimo teisę, o įpėdinis nepaneigs to priesika. Iš pradžių palikėjo teisė daryti patvarkymus nebuvo ribojama ir dažnai visas turtas atitekdavo tretiesiems asmenims, įpėdiniui – tik rūpesčiai. Šis atsisakydavo palikimo ir testamentas su visais patvarkymais nustodavo galioti. Siekiant tai sustabdyti – keletas įstatymų.

• lex Furia testamentaria (priėmimo data nežinoma), draudęs priimti pagal patvarkymą daugiau nei 1000 asų, o priėmus – grąžinti privalu keturgubai;

• lex Voconia (169 m.pr.Kr) - negalima patvarkymu palikti daugiau, negu lieka įpėdiniui. Abu įstatymai tikslo nepasiekę, nes keletu patvarkymų, neviršijančių 1000 asų, buvo galima iššvaistyti visą palikimą.

• lex Falcidia (40 m.pr.Kr) – testamentiniam įpėdiniui visada turi likti ne mažiau kaip ¼ palikimo (quarta Falcidia); taip įpėdinis apsaugotas nuo „inane nomen heredis“. Vėliau quarta Falcidia taikoma ir fideikomisams.

• senatusconsultam Pegasianum quarta Falcidia reikalavimo taikymą išplėtė visiems fideikomisams, o imperatoriaus Antonijaus Pijaus dekretas – įpėdiniams pagal įstatymą. Pegasianum taip pat numatė, kad fideikomisarijaus prašymu fiduciarijus gali būti priverstas extra ordinem priimti palikimą, tačiau dabar jau jis prarado teisę į quarta Falcidia.

Justinianas sujungė Senatusconsultum Trebellianum (56 m) ir Senatusconsultam Pegasianum, nustatydamas, kad fiduciarijus turi teisę į ¼ palikimo ir gali būti priverstas priimti palikimą (Pegasium). Iš Trebellianum - išsaugotos viso restitutio hereditatis taisyklės ir taikomos visiems fideikomiso atvejams. Nuo fiduciarijaus pareiškimo apie restitutio momento fideikomisarijus tampa viso palikimo ar jo dalies uno actu heredis loco.

PRIEVOLĖS SĄVOKA

Prievolė - teisinis santykis tarp debitoriaus ir kreditoriaus, kada debitorius turi susilaikyti nuo veiksmų ar juos atlikti kreditoriaus naudai, o kreditorius turi teisę reikalauti prievolės vykdymo.Romos teisėje prievolės sąvokos nėra. Seniausias bandymas apibrėžti prievolę – Gajaus Institucijose naudotas actio in personam apibrėžimas: asmeninis ieškinys reiškiamas, jei kyla iš delikto ar sutarties.Justiniano [Pauliaus] apibrėžimas: prievolės esmė ne ta, kad padarytumėm daiktą ar servitutą mūsų, o ta, kad priverstumėm asmenį kažką atlikti.Justiniano Institucijos prievoles apibrėžia taip: teisiniai pančiai, kurių dėka mes priverčiame kažką įvykdyti.

Prievolę sudaro du elementai:49

• kreditoriaus teisė reikalauti ko nors iš asmens – kreditas (creditum);• skolininko pareiga atlikti tam tikrus veiksmus – skola (debitum).

Skolininko pareigą gali sudaryti trejopos galimybės:• facere/non facere - pareiga atlikti veiksmus ar nuo jų susilaikyti. Daiktas kreditoriui perduodamas

laikymui, valdymui, ar atliekami pozityvūs veiksmai, ar susilaikymas nuo kreditoriui žalingų veiksmų;• dare - pareiga perduoti kreditoriui kažkokį daiktą. Nuosavybės į daiktą perkėlimas, arba ribotos

daiktinės teisės pripažinimas. Skolininko pareigos, kylančios iš kreditoriaus duotos teisės įvykdymas;• preastare - pareiga atlyginti padarytą žalą. Plačiąja prasme apėmė ir dare ir facere, taip pat viską, kas

galėjo būti prievolės esmė. Siaurąja prasme praestare - prievolės susijusios su garantija, žala, atsakomybe už svetimas skolas.

Prievolės sąvoka susiformavo ne iš karto. XII lentelių įstatyme randama teisinių pančių sąvoka. Nuomonės dėl jos atsiradimo skiriasi – iš delikto ar iš sutarties:

• delikto šalininkai teigia, kad prievole atsirado tada, kai Taliono principas pakeistas kompensacija;• kiti teigia, kad atsirado iš mancipatio formaliųjų sutarčių.

Pradžioje prievoliniuose santykiuose skola priklausė skolininkui, pareiga ja grąžinti - laiduotojui. Tai ne tik juridinis, bet ir fizinis ryšys – skolininkas už skolą atsakė savo asmeniu: kreditorius be teismo sprendimo galėjo elgtis su skolininku savo nuožiūra – sukaustyti grandine, o jei niekas skolos nesumokėdavo ir toliau – užmušti ar parduoti.Klausimas, ar obligatio siejama tik su ius civile, ar ir su ius pretorium. Prievolinių santykių vystymasis priklausė nuo ūkio raidos. Iš visu institutų obligatio raida - ryškiausia. Prievolės tampa ūkinių santykių teisine forma. IV a. pr. Kr. pastebimas santykių suaktyvėjimas. Sparčiausiai jie vystėsi II–III a. pr. Kr. Didelę įtaką prievolių raidai turėjo formuliarinis procesas. Plečiantis civilinei apyvartai, mažėja formalizmas, atsiranda laisvos sutartys, mažėja skolininko asmeninė atsakomybė. Jau respublikos laikotarpiu prievolės laikytos res incorporales. Prievolinės teises institutas suformuotas labai plačiai, juo naudotis galėjo beveik visi. Daiktinių ir prievolinių teisnių santykių skirtumai:

• actiones in personam gynė tik prievolių teisę. Skolintojas galėjo reikalauti tik iš asmens, susieto prievoliniu santykiu;

• daiktinė teise nėra ribota laiko, prievolė - laikina. Nuo pat atsiradimo ji turi pabaigos laiką. Paprastai – tai įvykdymo laikas;

• kiekviena prievolė grindžiama lygybės principu. Klasikiniu laikotarpiu tai reiškė, kad kreditoriaus valdžia nėra tokia stipri, kaip pater familias ar patrono.

Silpnėjo kreditoriaus pirmumas - atsižvelgiama i skolininko interesus, švelninant jo atsakomybę, mažinant procentų dydi. Skolininko interesų gynybos stiprėjimas pastebimas Justiniano laikais. Teisininkai prievolių teisei skyrė didelį dėmesį. Kalbant apie Romos teisės recepciją, pirmiausiai kalbama apie prievolinę teisę.

PRIEVOLIŲ RŪŠYS

Yra kelios prievolių rūšys:• pagal atsiradimo pagrindą:

o sutartinės;o deliktinės;o atsiradusios dėl kitų priežasčių (pagal Gajų). Justiniano kodifikacijoje dar skirtos į:

obligatio quasi ex delictum – kylančios lyg iš pažeidimo. obligatio quasi ex contractum - kylančios iš veiksmų panašių į susitarimą, bet neturinčių

gynybos.• pagal subjektų teisių ir pareigų santykį:

• vienašalės - obligatio uni literales. Viena šalis turi tik pareigas, kita tik teises. Gynyba pagrinde actio stricti iuris;

• dvišalės – obligatio duo literales. Kiekvienam kylančiam interesui buvo teikiama atskira

50

gynyba. Iš jų išskirtos lygiavertės – sinelagmatinės.• tuo pačiu pagrindu galima skirstyti į:

o lygiavertes - sinelagmatines. Atsiranda iš karto su teisiniu santykiu. Abu veiksmai turi buti įgyvendinti kartu. Pirkėjas turėjo actio vinditi, pardavėjas – actio empti. Paprastai kylančios iš konsensualiniu sutarčių, išskyrus pavedimą;

o nelygiavertes - kildavo iš realiniu sutarčių, išskyrus paskolą. Atsiranda vienas teisinis santykis, tačiau jo viduje atsiranda atsitiktinis santykis (pvz. saugotojas saugo daiktą ir nuo jo sunaikinimo). Nuo šalutinio santykio nepriklausė pagrindinio eiga. Šalutiniam santykiui nebuvo taikoma gynyba ir iš jo kylančiom prievolėms įvykdymo buvo galima reikalauti tik pagrindiniam procese.

• dalios, nedalios, alternatyvios, fakultatyvinės prievolės:o dali – tokia prievolė, kurios objektas gali būti padalintas į keletą dalių be žalos jo esmei;o alternatyvioji – prievolė, kuriai įvykdyti skolininkas turi atlikti vieną iš kelių veiksmų. Tas, kuris

turi spręsti kurį veiksmą atlikti, nurodomas sutartyje, jei nenurodyta – debitorius;o fakultatyvinė (faculta solutionis) – prievolė, kurioje objektas, dėl galimybės jį gražinti

nebuvimo, pakeičiamas kitu daiktu.• pagal teisėjo laisvės ribas priimant sprendimą prievolinėse bylose skirstyta į:

o stricti iuris prievoles - dažniausiai gintos vienašalės prievolės;o bona fidei prievoles – gynyba taikyta dvišalėms prievolėms.

Principato metu atsiranda obligationes naturales – natūrinės prievolės. Tai prievolės, kurios neturėjo ieškininės gynybos. Dažniausiai taikytos santykiuose su pavaldžiais šeimos nariais ir vergais. Tokioje prievolėje trūksta vieno esminio elemento - skolininkas negalėjo reikalauti sumokėtų kreditoriui pinigų gražinimo. Teisinės šios prievolės pasekmės:

• prievolės įvykdymas - teisinės pareigos įvykdymas;• vykdymas galėjo būti užtikrintas įkaitu.

Senatusconsultus Macedonianum (70 m.) uždraudė reikalauti paskolos gražinimo iš sau pavaldaus asmens, nesančio teisės subjektu. Jei kas nors ir sumoka, restitucija negalima. Tuo ir pasireiškė natūralumas. Šis pavadinimas greičiausiai atsirado iš graikų filosofijos, kuri skyrė reiškinius, atsirandančius iš gamtos.

PRIEVOLIŲ ATSIRADIMO PAGRINDAI

Respublikos laikotarpio prievolių atsiradimo pagrindai:o sutartinės – atsiradusios iš sutarčių (contractus);o deliktinės – atsiradusios iš teisės pažeidimų (delicta).

Vystantis ekonomikai atsirado prievolės kilusios dėl kitų priežasčių (Pagal Gajų). Justiniano kodifikacijoj dar skirtos į:

o obligatio quasi ex delictum – kylančios lyg iš pažeidimo;o obligatio quasi ex contractum - kylančios iš veiksmų panašių į susitarimą, bet neturinčių gynybos.

SUTARTYS

Sutartis – dviejų ar daugiau subjektų susitarimas dėl teisinių santykių sukūrimo, keitimo, panaikinimo. Seniausiais laikais nebuvo skirtumo tarp delikto (delicta) ir nusikaltimo (crimina publica). Jau seniausiais laikais prievolių vykdymas pradėtas garantuoti priesaika. Neįvykdymo atveju sutartį apsaugotą priesaika gynė kanonų teisė.Nexum - paskolos sutartis - pati seniausia prievolinių santykių forma, egzistuojanti dar iki XII lentelių įstatymo, pagal formą panaši i emancipaciją, sudaroma dalyvaujant 5 liudytojams ir svėrėjui. Buvo actus contrarius, t.y. pinigai gražinami priešingu veiksmu. Yra sankcija – jei skolininkas nesumoka, tada ji taikoma. 326m Lex Petelia uždraudė kaustyti skolininkus grandinėmis, ir t.t. Jei pinigai gražinti netinkamai - prievolė neįvykdyta. Nexum formulė galėjo būti tikslinama nurodant terminus, procentų dydį, pan. Nexum - vienintelė

51

sutarties forma, randama XII lentelių įstatyme.Respublikos laiku svarbus stipuliatio arba sponsio sutarčių atsiradimas. Lex Akvilia 287m jau mini stipuliaciją. Tai formalus žodinis susitarimas klausimo ir atsakymo forma. Toks pat formalus sandoris kaip nexum, bet abstraktus. Dėl lankstumo, pradėtas plačiai taikyti ir civiliniam procese. Svarbus vaidmuo teko formuliarinio proceso atsiradimui. Tokiu būdu pripažinti prievoliniai santykiai kurie nesudaryti formalia forma. Raidos kryptys:

• silpnėja formalizmas. Sudarant formalią sutartį neišreiškiama valia, galėjo būti galiojančios sutartys sudarytos apgaule ir prievarta. Vėliau imta atsižvelgti i vidinę valią;

• turtinė puse tampa dominuojančia. Taikoma ne asmenine, o turtine atsakomybe. Įsiviešpatauja principas, kad prievolė - kreditoriaus teisė į skolininko turtą;

• daugėja ieškiniais ginamų sutarčių. Romos teisė vystėsi ne pagal sutarties laisvės principą, o nustatant naujus, ieškinine gynyba garantuotus, sutarčių tipus.

Kad sutartis būtų galiojanti, reikia įrodyti ne tik jos buvimą, bet ir priklausomybę konkrečiam tipui. Tuo pagrindu atsiranda susitarimų dalijimas i kontraktus ir paktus.

• contractus - teisės pripažintos ir ieškinine gynyba garantuotos sutartys;• pacta - susitarimas, neatitinkantis sutarčių formos ir negarantuotas ieškinine gynyba. Vėliau kai kuriems

paktams garantuota teisinė gynyba. Jie vadinti pacta vestita.Savo ruožtu, prievolės galėjo būti kontraktinės ir paktinės. Pagal causa obligandi, (atsiradimo pagrindą) Gajus prievoles iš sutarčių skirstė:

• konsensualinės - jei prievolei atsirasti pakanka vienašalio susitarimo;• realinės – jei prievolei susitarimo neužtenka, būtinas daikto perdavimas;• verbalinės – jei prievolė atsiranda ištarus priesaiką;• liberalinės – jei sudaromos raštu.

Kiekvienas tipas jungė griežtai nustatytas sutarčių rūšis. Ši klasifikacija reiškė išsamų teisės pripažintų sutarčių sąrašą.

Sutartys kurios nepateko į jokį sutarčių tipą, bet buvo pripažintos Justiniano, viduramžiais pavadintos contractus inominati. Jos gali būti pripažintos realinėmis, nes įgydavo galią, kai viena šalis kažką įvykdo. Kompiliatoriai sugrupavo jas į:

• do ut des - duodu, kad duotum: mainai;• do ut facias - duodu, kad padarytum;• facio ut des - darau, kad duotum;• facio ut facias - darau, kad darytum.

Pripažindami bevardes sutartis, romėnai žengė žingsnį link principo pacta sunt servanda.Formali pusė buvo aktuali ir teismines gynybos atveju. Šalys privalėjo vadovautis tik sutartimi, o teisėjas tik tuo, kas formulėje.Imperatyviosios (stricti iuris) prievolės – Respublikos laikotarpio, iš atitinkamų sutarčių (contractus stricti iuris). Formulėje teisėjui įrašoma priteisti tai kas priklauso pagal sutartį. Iš čia – bona fidei prievolės. Atsiradimui įtakos turėjo pretoriai. Sutartys respublikoje ir po respublikos buvo skirstomos i vienašales ir dvišales.Vienašalėmis buvo verbalinės ir literalinės, taip pat paskola iš realiniu sutarčių. Vienašalės prievolės kildavo iš deliktų, quasi deliktų ir quasi sutarčių.

SUTARČIŲ GALIOJIMO SĄLYGOS

Tam kad sutartis galiotų, pagrindiniai elementai turėjo būti galiojantys - pagrindas, objektas, valia, jos išreiškimas.

• objektas - ką skolininkas turi atlikti ir ko kreditorius turi teisę reikalauti:o objektu negalėjo būti veiksmas ar susilaikymas, prieštaraujantis teisei, ar papročiams;o galimumas įvykdyti;o turi tenkinti kreditoriaus interesą, būti jam naudingas;

52

o įsipareigojimas adresuojamas kreditoriui, o ne trečiam asmeniui, adresuoja debitorius, o ne trečiasis asmuo.

• causa (prievolės pagrindas) - artimiausias, betarpiškas tikslas siekiamas sudarant sutartį. Tik jis teisiškai reikšmingas. Asmuo gali siekti keliu tikslu. Reikia skirti nuo motyvo, kuris paskatina asmenį sudaryti sutartį. Motyvas - causa priežastis.Ius civile nesiejo sutarties galiojimo su jos pagrindu, kadangi buvo svarbus formulės ištarimas. Šiuolaikinėje teisėje tokios sutartys vadinamos abstrakčiomis. Klasikiniu laikotarpiu, jei sutarties pagrindas netinkamas - sutartis (prievolė) – negaliojanti. Sutartis, kurios galiojimas priklausė nuo pagrindo tinkamumo, vadinosi kauzalinėmis. Pretorinė teisė leido tokios sutarties nevykdyti, o ius civile - reikšti condctio;

• šalių, sudarančiu sutartį valios turi sutapti. Dėl valios nesutapimo, sutartis negalioja šiais atvejais:o kai yra tik debitoriaus įsipareigojimas (polliciatio), bet nėra kreditoriaus sutikimo. Dvi išimtys:

pažadas dievams - votum. Galiojo savaime, be valios sutapimo; policitatio - pažadas miestui. Galiojo, jei sudarytas teisėtu pagrindu.

o kai nesutampa valios išreiškimo laikas. Nėra sutarties, kai oferta atsiimama prieš akceptą;o esant iocandi causa - susitarimas, duotas juokais. Išimtis:o jei tai, kad sutartis sudaroma juokais, neturėjo ir negalėjo būti žinoma kitai šaliai, tada kyla

pasekmės ir sutartis galioja. Nemaišyti su simuliacija - kai šalių valia pareiškiama rimtai ir sutampa. Simuliacija - kai viena sutartimi siekiama pridengti kitą. Simuliacija nenaikino sutarties galiojimo, jei toje sutartyje būdavo visi būtini elementai. Galiojo ne simuliuota, o realiai sudaryta sutartis;

• sutartyje svarbi ir valios išreiškimo forma:o žodis;o raštas.;o konkliudentiniai veiksmai (concludere) – veiksmai, iš kurių galima spręsti, kad asmuo nori

sudaryti sutartį. Gali turėti įvairias formas. Tam tikrais atvejais šalių valia gali buti pareikšta tylėjimu. Tylėjimas nereiškia besąlyginio sutikimo, tačiau nėra nesutikimo.

• kai kurioms sutartims taikytas formos reikalavimas. Sandoriai, kuriems nustatyta griežta forma, vadinti formaliais. Dauguma sutarčių turėjo formos reikalavimą;

• Romos teisėje galiojo principas, kad sutartis galioja, kai šalių valia ir jos išreiškimo laikas sutampa. Detalizuoja šios taisyklės:

o jei abiejų šalių valia netikusiai išreikšta: kai nesutampa valios ir išreiškimo laikas ius civile, turėjo pirmumą išreiškimas; klasikinėje teisėje, nesutampant valiai ir išreiškimui, sutartis neturėjo teisinės reikšmes; naujausiais laikais sutartis aiškinama pagal jos subjektų valią, o ne pagal raidę.

o jei valios išreiškimas neatitinka vienos šalies valios, o kita šalis to nežino, tai sutartis sudaroma pagal valios išraišką, kita šalis gali patirti dėl to nuostolių. Toks atvejis vadintas error.

Error – klaida – subjekto neteisingas suvokimas aplinkybių, skatinančiu jį sudaryti sandorį. Teisinės pasekmės:

• jei šalis, kuri netinkamai išreiškė valią, kalta - jos veikimas sukelia pasekmes;• jei kaltes nėra, šalis gali reikalauti atleidimo nuo teisinių pasekmių.

Klaida turi teisinę reikšmę, jei suklydimas – esminis:• error in negotio – dėl sutarties esmės. Gali įvykti esant neformaliai sutarčiai;• error in persona – dėl asmens, su kuriuo sudaroma sutartis, tapatybės. Turi reikšmę sutartyse, kuriose

reikšminga kontrahento asmenybė;• error in corpore – dėl sutarties objekto. Klaida dėl daikto savybių reikšmės neturi, išskyrus dėl

keičiančių jį iš esmės.

Valia turi būti išreikšta savarankiškai, be prievartos ar apgaulės.• Prievarta:

o vis – fizinė.o metus – psichinė. Baimė pati savaime nedarė sutarties negaliojančia. Tačiau leista atsikirsti

53

exeptio metus būdu ar reiškiant ieškinį dėl metus.• Apgaulė (dolus) – tyčinins suklaidinimas, siekiant, kad asmuo sudarytų nepalankią sau sutartį. Apgaule

sudaryta sutartis galiojo, kreditorius galėjo siekti panaikinimo actio doli būdu, o debitorius atleidimo – exeptio doli būdu.

Asmuo turi būti teisnus ir veiksnus.

SĄLYGA IR TERMINAS SUTARTYJE

Sąlyga ir terminas – neesminiai, sutarties galiojimui nebūtini elementai:• sąlyga (conditio) – ypatinga išlyga, siejanti sutarties teisines pasekmes su tam tikros aplinkybės

atsiradimu ateityje:o atidedamoji – sutarties galiojimas siejamas su tam tikros aplinkybės atsiradimu ateityje. Iki jos

įvykimo šalys yra neapibrėžtoje teisinėje padėtyje (pendetia). Jų teisės ir pareigos yra sąlyginės. Jei sąlyga neįvyksta, išnyksta ir pendetia. Apie sąlygoje numatytą aplinkybę neturi būti žinoma, įvyks ji ar ne. jeigu žinoma – tai ne sutarties sąlyga;

o naikinamoji – sąlyga lemianti sutarties teisinių pasekmių išnykimą. Tokios sutarties pasekmės atsiranda nuo jos sudarymo, įvykus sąlygai išnyksta be atskiro veiksmo.

• terminas (dies) – sieja sutarties tiesines pasekmes su tam tikru įvykiu. Skiriasi nuo sąlygos tuo, kad įvykis neišvengiamai turi įvykti.:

o tiksliai apibrėžti – tiksliai žinoma, kada atsiras numatytoji aplinkybė;o santykinai apibrėžti – žinoma, kokiame termine įvyks įvykis (pvz., Naudojimasis iki gyvos

galvos);o sąlyginiai – susiję su tam tikros sąlygos išpildymu;o atidedamieji (dies a quo) – terminas, nuo kuriuo sutartis įsigalioja;o naikinamieji (dies ad quem) – terminas, nuo kurio sutarties galiojimas pasibaigia.

PROCENTAI

Už skolas, kurių objektas apibrėžtas rūšiniais požymiais (pagrinde pinigai) galėjo būti skaičiuojami procentai usurae, kurie buvo nustatomi susitarimu, išskirtiniais atvejais – įstatymo. Ulpianas III a. pr. Kr., rašo, kad negalima reikalauti procentų viršijančių patį kapitalą ir sudėtinių procentų – usurarum usurae. 290 m. Diokletianas uždraudžia reikalauti procentų nuo procentų, nustatomas maksimalus jų dydis – 12% metinių visoms, išskyrus jūrines paskolas, kadangi jas lydi didelė rizikaJustinianas diferencijavo leidžiamų reikalauti procentų dydį pagal kreditoriaus padėtį. Jei jis:

• aukštuomenės narys, tai gali reikalauti iki 4%;• amatininkas ar pirklys – 8%;• kitais atvejais – 6%;• jūrinėms paskoloms – 12%.

PRIEVOLĖS ŠALYS

Prievolė, nežiūrint jos turtinio pobūdžio, laikyta asmeniniu teisiniu santykiu tarp kreditoriaus ir debitoriaus. Tai – pagrindinis Romos prievolių teisės principas. Vystantis ūkiniams santykiams, pradėtas leisti atstovavimas, asmenų pasikeitimas.

ASMENŲ PASIKEITIMAS PRIEVOLĖJE

Jau XII lentelių įstatyme pripažintas prievolės perkėlimas paveldėjimo keliu (reikalavimo ir skolos padalijimas tarp įpėdinių proporcingai paveldėjimo dalies dydžiui). Ius civile neleido pakeisti asmenų prievolėje kol jie gyvi. Vėliau, keičiantis ūkio pobūdžiui atsirado novacija.Novacija (novatio) – pasibaigimas vienos prievolės, kurioje dalyvavo vienas kreditorius ir sukūrimas naujos

54

prievolės, kurioje dalyvauja kitas kreditorius. Nepatogi tuo, kad reikėjo abiejų kreditorių ir debitoriaus sutikimo, bei pastarojo asmeninio dalyvavimo. Novacija nutraukus pradinę prievolę, pasibaigdavo ir jos garantijos (įkaitas, reikalavimo teisė, ir t.t.)Norint pakeisti kreditorių, nesugriaunant pradinės prievolės, buvo pradėtas taikyti procesinio atstovavimo institutas. Kreditorius (cedentas) skirdavo atstovą (cesionarijų). Formulėje buvo rašoma išlyga, kad viską ką cesionarijus išieškos, jis turi teisę įjungti į savo turtą. Atstovas vadinosi procurator in rem suam – įgaliotasis savo naudai. Tai – netiesioginis cesijos būdas. Trūkumai:

• Pavedimo sutartis galėjo būti vienašališkai nutraukta• Sutartį nutraukdavo vienos iš šalių mirtis• Prievolės įvykdymas tiesiogiai cementui nutraukdavo visas cesionarijaus teises.

Cesionarijaus teisių apsauga stiprinta. Jei jis jau pareiškė ieškinį, jo įgaliojimai galėjo būti panaikinti tik esant svarbiai priežasčiai (causa cognita). Vėliau atsirado pranešimas skolininkui apie cesiją – denuntiatio. Po jo, prievolės įvykdymas cementui jos nenutraukdavo.Vėliau cesionarijui suteiktas savarankiškas ieškinys, analogiškas kaip ir cedentui, tik į formulę įtraukiama fikcija, kad jis – cedento įpėdinis.Cesionarijaus statusas panašus į bonitarinio savininko – jo interesams teikiama tik teisminė apsauga, teoriškai teisių perleidimas prievolėje niekuomet nebuvo pripažintas.Buvo paruoštas cesijos būdu perleidžiamų teisių katalogas. Galiojo Ulpiano principas „Niekas negali perleisti daugiau teisių, nei pats turi“. Meduojama teisė pereina su visomis jos užtikrinimo priemonėmis, cesionarijus įgyja visas cedento teises.Nebuvo leidžiama ceduoti teisių, tampriai susijusių su kreditoriumi (į alimentus, teisės, dėl kurios pareikštas ieškinys, ir t.t.).Cedentas atsakė už tai, kad prievolė tikrai egzistuoja ir yra pagrįsta, bet neatsakė už jos išieškojimo, realizavimo realumą. Jei reikėjo pradinį skolininką pakeisti nauju (procedūra expromissio) buvo reikalingas kreditoriaus sutikimas.

ASMENŲ DAUGUMA PRIEVOLĖJE.

Prievolių pusėse (kreditoriaus aktyvioji ir debitoriaus pasyvioji) galėjo būti keli asmenys. Jei jų teisinė padėtis skyrėsi, šalutinis kreditorius buvo vadinamas adstipulator, šalutinis skolininkas (paprastai laiduotojas) – adpromisor. Keletas asmenų galėjo prievolėje turėti dalinę arba solidarinę teisę ar pareigą. Jei prievolės dalykas dalomas daiktas, tai ir pati prievolė daloma, jei nenustatyta kitaip. Įstatymu ar susitarimu galėjo būti nustatyta solidarinė prievolė. Kreditorius gali reikalauti visos prievolės įvykdymo iš bet kurio skolininko. Rūšys:

• solidarinė siaurąja prasme, - atlyginimas kurį gauna kreditorius iš vieno iš solidariųjų skolininkų arba vieno iš daugumos kreditorių atlyginimas gautas iš skolininko, įvykdo prievolę;

• korealinė – kreditoriaus pateiktas vienam iš solidariųjų skolininkų ieškinys, arba vieno iš solidariųjų kreditorių ieškinys skolininkui, prievolę įvykdė.

Jei yra keli solidarieji (korealieji) kreditoriai – aktyvusis solidarumas, jei keli solidarieji (korealieji) skolininkai – pasyvusis.

55

PRIEVOLIŲ VYKDYMO UŽTIKRINIMAS

Užtikrinimo priemonių esmė – jei skolininkas netinkamai įvykdo prievolę, ar jos neįvykdo, kreditoriui suteikiama papildoma galimybė jį paveikti. Taigi, prievolės užtikrinimas – papildomoji prievolė, pagrindinės prievolės užtikrinimui. Būdai:

• rankpinigiai (arra) – daiktas ar pinigų suma, duodama vienos šalies kitai sutarties sudarymui įrodyti ir vykdymui užtikrinti. Klasikiniu laikotarpiu naudoti tik sutarties sudarymo faktui patvirtinti, vadinosi arra confirmatoria. Vykdymo užtikrinimo funkcija (arra poenalis) rankpinigiams suteikta Justiniano 528m konstitucija. Jei pažeidžiamosa sutarties sąlygos gražinami dvigubi rankpinigiai, jei ji vykdoma normaliai – jie įskaitomi į prievolės mokėjimus;

• netesybos, bauda (poena) – skolininko įsipareigojimas sumokėti tam tikrą sumą, jei prievolė iš neįvykdyta ar blogai įvykdyta. Nustatomos stimuliacijos keliu. Netesybų baudos atleisdavo nuo pagrindinės prievolės;

• įkeitimas (pignus ir hypotheca);• laidavimas (adpromissio).

PRIEVOLIŲ PASIBAIGIMAS

Galiojo taisyklė – kokiu būdu į prievolę įstojame, tokiu ir išsivaduojame. Pasibaigimo būdai:• įvykdymas (solutio) – svarbiausias būdas. Galėjo įvykdyti ne tik skolininkas, bet ir kitas asmuo, net be

skolininko sutikimo. Įvykdyti ją reikėjo kreditoriui, ar kitam nurodytam asmeniui. Galėjo būti numatytas subsidiarinis įvykdymo perėmėjas. Vykdytojas turėjo turėti galimybę disponuoti savo turtu. Įvykdymą priimti – veiksnus asmuo. Vykdymui kelti reikalavimai:

o įvykdymo tikslas turėjo atitikti prievolės turinį. Be kreditoriaus sutikimo negalima vykdyti dalimis. Pakeitimą galima vykdyti tik kreditoriui leidus;

o jei kreditorius nepriima prievolės, skolininkas gali perduoti skolos sumą su procentais depozitu į iždą;

o jei debitorius vienam kreditoriui turi kelias prievoles, tai teisė įskaityti eilinį mokėjimą į tą ar kitą skolą priklauso skolininkui, jei jis nenurodo – kreditoriui, o jei šis to nepadaro taikomas eiliškumas:

prievolės1 procentai skolos pribrendusios

išieškojimuiužtikrintos įkaitu skolos

2 kapitalinė skola kitos skolos neužtikrintos įkaitu skolos

o vykdymo vieta – atsakovo gyvenamoji vieta, arba, susitarimu, Roma;o prievolė turi būti įvykdyta laiku, jei sutartyje laikas nenurodytas ir jo nustatyti negalima – po

pirmo kreditoriaus pareikalavimo. Galima įvykdyti anksčiau, jei tai nepažeidžia kreditoriaus interesų.

• įskaitymas (compensatio) – jei kreditorius turi reikalavimą skolininkui, o šis kreditoriui, tai reikalavimai toje dalyje, kurioje vienas kitą perdengia, laikomi įvykdytais, išieškojimui priklauso tik likutis. Atsirado kaip teismo proceso supaprastinamo priemonė, atsiradus formuliariniam procesui. Justiniano kodeksas nustatė įskaitymo sąlygas. Įskaitomi: priešiniai, galiojantys, vienarūšiai, subrendę, aiškūs reikalavimai;

• novacija (novatio) –sutartis, kai egzistuojanti prievolė panaikinama, vietoj jos nustatant naują. Buvo reikalaujama:

o šalių valia turi būti nukreipta į senos prievolės pakeitimą nauja (animus novandi);o prievolėje turi būti naujas elementas;o turi pasikeisti sutarties pagrindas, turinys, subjektai.

• atleidimas nuo skolos (remissio debiti) – šalių susitarimu, ar vienašališku kreditoriaus veiksmu, atliekamas formaliu būdu. Imaginaria solutio – tariamas vykdymas. Rūšys:

o per aes et libram – naudojant ketų ir svarstykles. Dažniausia procedūra. Dalyvaujant svėrėjui ir 5 56

liudytojams, skolininkas dėdavo ant svarstyklių ketų, o svėrėjas pareikšdavo, kad skola sumokėta;

o acceptilatio (akceptilacija) – kreditoriaus žodinis pareiškimas, kad jis atgavo skolą. Naudotas verbalinių sutarčių panaikinimui. Pretorinė teisė įvedė paktą dėl reikalavimo nekėlimo – pactum de non patendo;

o kreditorius galėjo skolos atsisakyti vienašališkai.• skolininko ir kreditoriaus sutapimas (confusio) – dažniausiai atsirasdavo paveldėjimo keliu (tas kas

tampa savo skolininko įpėdiniu, nustoja būti kreditorium);• nesant galimybės įvykdyti – skiriami šie atvejai:

o fizinis negalimumas – prievolės objektas, apibrėžtas rūšiniais požymiais žuvo be skolininko kaltės;

o juridinis negalimumas – prievolės įvykdymas objektyviai įmanomas, bet juridiškai neleistinas.• šalies mirtis – prievolės nenutraukdavo, nes įpėdinis – universalus teisių perėmėjas. Skolos iš deliktų –

paveldėjimo keliu neperleidžiamos. Reikalavimo teisė dėl žalos pereidavo įpėdiniams, išskyrus actiones vindictam spirantes – grynai asmeninio pobūdžio ieškinius (dėl įžeidimo, ir t.t.).

PRIEVOLĖS ĮVYKDYMO TERMINO PRALEIDIMO SĄLYGOS

Šalis, neįvykdžiusi prievolės dėl savo kaltės per nustatytą laiką, laikoma praleidusia terminą. Kad terminas būtų praleistas, būtina:

• subrendęs (ieškiniui) reikalavimas – kreditorius turi turėti galimybę pareikšti ieškinį. Aplinkybės, dėl ko jis negali to padaryti – nesvarbios;

• priminimas (interpelare, appelare) – skolininkui turi būti priminta apie praleistą terminą. Priminimo nusiuntimas trečiajam asmeniui laikomas viešu įžeidimu. Priminimo pareiškimas prieš terminą neužtraukia termino praleidimo.

Kai kuriais atvejais termino praleidimas atsirasdavo ir be priminimo – jei prievolė kilusi iš tam tikrų deliktų, arba sutartyje nustatytas konkreti kalendorinė įvykdymo data. Kai priminimo nebuvo įmanoma pranešti, termino praleidimas prasidėdavo taip pat savaime.

TERMINO PRALEIDIMO PASEKMĖS

Jei praleidus terminą prievolės objektas žūsta, tai skolininkas atsako lyg jam esant sveikam. Prievolė tampa amžina (obligationis perpetuatio). Tai taikyta stricti iuris sutartims. Praleidęs terminą skolininkas turėjo sumokėti aukščiausią tarp sutarties sudarymo ir priteisimo dienos buvusią prievolės objekto rinkos kainą. Analogiška taisyklė pagal Lex Akvilia taikyta delikto priešingo teisinei tvarkai atveju.Bona fidei sutarties atveju praleidus terminą, už jį mokami procentai. Kitais atvejais, kaip bauda sumokama pusė ar 2/3 skolos. Pagal bona fidei ieškinį, praleidęs terminą skolininkas turėjo mokėti ne tik daiktą, bet ir už gautus ir tuos kuriuos galėjo gauti vaisius.Jei terminą praleisdavo kreditorius (negalėjo/nenorėjo priimti skolos), už pasekmes atsakė jis pats. Kad atsirastų toks praleidimas būtinas debitoriaus pasiūlymas ir nemotyvuotas kreditoriaus atsisakymas. Praleidęs terminą kreditorius turėjo atlyginti visus su tuo susijusius nuostolius. Po tokio praleidimo skolininkas atsako tik už sąmoningai padarytą žalą.

TERMINO PRALEIDIMO PABAIGAPagrindai:

• bėgant laikui imta suprasti, kad prievolės įamžinimas (obligationis perpetuatio) nėra abipusiai naudingas. Skolininkas gali pasiūlyti prievolės įvykdymą ir praleidęs terminą. Todėl atsirado morae purgatio – praleisto termino „išvalymas“;

• kreditorius su skolininku galėjo sudaryti sutartį dėl reikalavimų nepareiškimo (pactum de non petendo). Pvz. Sudarius sutartį dėl vergo Sticho (va iš kur tas žvairas niekšas savo herojam vardus sugalvojo,

57

plagiatorius, blemba!) perdavimo, praleidus terminą ir po to vergui mirus, sudaroma tokia sutartis ir terminas laikomas „išvalytas“;

• novacija.

ATSAKOMYBĖ UŽ PRIEVOLIŲ PAŽEIDIMĄ

IV a. pr. Kr. Lex Petelia nustatė, kad skolininkai už prievolių pažeidimą atsako turtu, o ne savo asmeniu. Klasikinėje teisėje tokia atsakomybė reiškė skolininko pareigą atlyginti žalą. Žala galėjo atsirasti dėl sutarties nevykdymo ar deliktų. Žalos sąvoką sudarė:

• damnum emergens – pozityvūs nuostoliai. Kreditoriaus turėtos išlaidos, jo turto netekimas, sužalojimas;• lucrum cessans – negauta nauda, kurią kreditorius būtų gavęs, jei skolininkas įvykdytų prievolę.

Dažniausiai žalos atlyginimo dydis nustatomas pagal kreditoriaus interesą – priteisiamas skirtumas tarp įsivaizduojamos kreditoriaus padėties, jei prievolė būtų įvykdyta ar nebūtų padarytas deliktas, ir realios padėties. Kai kuriais atvejais atlyginimo dydis nustatomas pagal sužalotų, nepateiktų, pan. daiktų rinkos vertę (Gajaus institucijos). Atlyginami buvo tik tiesioginiai nuostoliai.Skolininkas atsakė tik esant jo kaltei (culpa plačiąja prasme) – nesilaikymui elgesio, reikalaujamo teisės. Atsakomybė priklausė nuo kaltės formos:

• tyčinė (dolus) – sunkiausia kaltės forma, kai skolininkas numato savo veiksmų pasekmes ir jų geidžia. Tokiu atveju visada privalo atlyginti žalą. Negalėjo būti atleidžiamas nuo atsakomybės išankstiniu susitarimu;

• neatsargumas (culpa siaurąja prasme) – skolininkas nenumato veiklos pasekmių, bet turi jas numatyti. Poklasikiniu laikotarpiu forma pavadinta culpa in abstracto, kadangi kaltė buvo nustatoma remiantis abstrakčiu „vidutinio žmogaus“ matu. Rūšys:

o culpa lata (sunki kaltė, didelis neatsargumas) – atsiranda, kai veikia žmogus, kuris nenumato ir nesupranta to, ką supranta „vidutinis žmogus“. Atsakomybė kaip už dolus;

o culpa levis (nedidelė kaltė, mažas neatsargumas) – atsiranda, kai skolininkas elgiasi, kaip „geras rūpestingas šeimininkas“ nesielgtų. Atsakomybę sukeldavo tik jei sutartis sudaryta jo interesais (panauda) ar abiejų šalių interesais (nuoma). Priskirtas ir žalos padarymas dėl nesugebėjimo ar nepatyrimo;

o culpa in concreto – skyrėsi nuo kitų dviejų tuo, kad kaltė nustatoma konkrečiu matu. Kaltu pripažįstamas skolininkas, vykdydamas prievolę parodęs mažiau rūpestingumo, nei savo asmeniniuose reikaluose. Taikyta ribotam sutarčių ratui.

Už trečiųjų asmenų padarytą žalą skolininkas neatsakė, nebent žalą padarė jo padėjėjas.Casus (atsitiktinumas) – aplinkybės sukėlusios prievolės pažeidimą be skolininko kaltės. Pagal bendrą taisyklę, už casus niekas neatsakė. Skolininkas atsakė tik tada, jei buvo prisiėmęs ypatingas pareigas saugoti – pretoriaus ediktu nustatyta atsakomybė viešbučių, restoranų savininkams už iš klientų paimtus daiktus. Ir šiuo atveju skolininkas atleidžiamas nuo atsakomybės vis maior (casus vui resisti non potest – nenugalimos jėgos) atveju, nebent vis maior atsirado dėl skolininko kaltės.

SUTARTYS

Sutartis – tai dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius santykius. Sutartis yra priklausoma nuo prievolės, t.y. teisės normomis sureguliuoto asmens santykio su kitu ar kitais asmenimis. Prievolė gali atsirasti tarp tam tikrų teisės subjektų, be to, kad atsirastų teisinis santykis tarp asmenų, būtinas tam tikras tikslas, teisinis pagrindas – iusta causa – ir prievolės objektas, t.y. dėl ko atsiranda prievolės santykiai. Sutartinės prievolės turinys nustatomas trimis terminais:

• dare – duoti, t.y. perduoti nuosavybės teisę;• facere – atlikti tam tikrą veiksmą ar susilaikyti nuo jo;• praestare – suteikti, t.y. atlyginti padarytą žalą suteikti paslaugas, prisiimti atsakomybę.

58

Galimybė sudaryti sutartis priklausė nuo asmens teisnumo ir veiksnumo – caput. Sutarties turinį sudaro sąlygos, kurios skirstomos į:

• esmines – tai sąlygos, kuriems nesant sutartis negalioja:o prievolės objektas – perkamo daikto objektas ir kaina;o pagrindas, kuriuo šalys įsipareigoja – turto perdavimas valdyti (pirkimo-pardavimo sutartyje)

arba laikinai naudotis, įsipareigojimas mokėti nuomos mokestį ir suėjus terminui grąžinti daiktą (nuomos sutartyje);

o šalių sutikimas.• įprastines – tai dispozityviosios normos, kuriomis nustatytos įprastinės taisyklės, jei šalys nesusitaria

kitaip (pvz. susitarimas mokėti nuomos mokestį pasibaigus mėnesiui, nors galima nustatyti ir kitokį terminą);

• atsitiktines – jos laisvai nustatomos šalių susitarimu ir nėra įtvirtintos nei dispozityviosiose, nei kitokiose teisės normose:

o sąlygos, arba kondicijos (conditio) – tai ypatinga išlyga sutartyje, siejanti sutarties teisinius padarinius su kokio nors įvykio įvykimu ar neįvykimu ateityje. Skiriamos dvi jų rūšys:

atidedamosios – tai tokios sąlygos, kai sutarties teisinių santykių atsiradimas siejamas su jos įvykdymu ateityje. Toks įvykis, sukuriantis teises ir pareigas, ateityje gali arba įvykti, arba neįvykti, todėl laikotarpiu iki konkretaus įvykio (pendentia) sutarties šalių teisės ir pareigos neatsiranda (pvz. namas išnuomojamas, jeigu nuomotojas persikelia gyventi kitur; jei jis persikelia, atsiranda teisių ir pareigų, kylančių iš sutarties);

naikinamosios – tokios sutartyje numatytos sąlygos, kurioms atsiradus teisinis santykis pasibaigia.

o terminai (dies) – nuo jų priklauso sutartinių teisių ir pareigų atsiradimas, pasikeitimas ar išnykimas. Conditio nuo dies skiriasi tuo, kad sąlygos atveju veiksmas gali įvykti arba neįvykti, o terminas būtinai sueina. Yra kelios terminų rūšys:

tiksliai apibrėžti – tiksliai žinoma, kada numatyta aplinkybė atsiras (pvz. paskola metams);

santykinai apibrėžti – žinoma, kad terminu nustatytas įvykis įvyks, bet neaišku, kada (pvz. usufructus – sutartis dėl naudojimosi daiktu iki gyvos galvos);

sąlyginiai – susiję su sąlyga, kuri būtinai bus įvykdyta (pvz. išsikelti iš patalpos vaismedžiams sužydėjus);

atidedamieji (dies a quo) – terminai, kuriems suėjus sutartis įsigalioja; naikinamieji (dies ad quem) – terminai, kuriems suėjus pasibaigia sutarties galiojimas.

Kadangi sutartis yra šalių susitarimas, sutartis be šalių valios sutapimo, išreikšto išoriškai, gali negalioti. Sutarties negaliojimo sąlygos yra šios:

• yra debitoriaus įsipareigojimas, bet nėra kreditoriaus sutikimo; tačiau numatytos dvi išimtys:o votum – pažadas dievams (paaukoti daiktą ir pan.);o pollicitatio – pažadas miestui, kuris galioja, jei padarytas teisėtai.

• šalių valios nesutampa laiko atžvilgiu – pasiūlymas sudaryti sutartį (oferta) atsiimamas prieš jį priimant (accepta);

• sutikimas nerimtas, duotas juokais (iocandi causa); tačiau kai apie tai, jog sutartis sudaroma juokais, nežino antroji šalis, laikoma, kad oferta pareikšta.

Iocandi causa negalima painioti su apsimestine sutartimi, kuria vienu susitarimu siekiama pridengti kitą susitarimą. Apsimestinė sutartis nenaikina sutarties galios, jeigu joje yra visi būtini sutarties elementai, o galioja faktinė sutartis, kurią šalys nori sudaryti.

Sudarant sutartį reikia išoriškai išreikšti valią, kurios išraiškos formos yra įvairios:• žodinė;• rašytinė;• konkliudentiniai veiksmai – tokie veiksmai, kurie parodo asmens norą sudaryti sutartį (pvz. pasibaigus

nuomos sutarčiai nuomotojas toliau ima pinigus, o nuomininkas juos moka).

59

Kai kurioms sutartims numatytos griežtai apibrėžtos formos (nexum, mancipatio ir kitos). Tokios sutartys vadinamos formaliomis. Tais atvejais, kai šalių valią galima išreikšti žodžiu, tokie sandoriai yra neformalūs. Valios išraiškos reikšmė sutartyje:

• Seniausioje Romos teisėje iš pradžių didžiausia reikšmė teikiama išorinei valios išraiškai, bet vėliau blogai išreiškus valią būdavo atsižvelgiama į tikrąją šalių valią;

• vėliau aiškinama, kad kai šalių išorinė valia neatitinka jų vidinės valios ir įmanoma nustatyti tikrąją jų valią, sutartis aiškinama tikrąja valia, o ne jos išorine išraiška;

• vienos šalies valios išraiškai neatitinkant tikrosios subjektų valios, o antrajai šaliai nieko nežinant apie tokį neatitikimą, kalta laikoma ta šalis, kuri nevykusiai išreiškė savo valią.

Klaida (error) – tai subjekto neteisingas suvokimas aplinkybių, kurios paskatina jį sudaryti tam tikrą sandorį. Teisiniai padariniai priklauso nuo to, ar netinkamai savo valią išreiškusi šalis yra kalta. Jei yra jos kaltė, ji turi sandorį vykdyti, jei ne – ji gali reikalauti, kad būtų atleista nuo padarinių. Error rūšys:

• error in negotio – klaida dėl sutarties esmės (pvz. asmeniui duota pasaugoti pinigus, bet jis mano, kad jam pinigai perduoti kaip paskola);

• error in corpore/materia/substantia – klaida dėl sutarties objekto, medžiagos (pvz. auksinė vaza iš tikrųjų yra varinė);

• error in persona – klaida dėl sutarties šalies asmenybės; tokiai klaidai reikšmė teikiama tik tada, kai pagal sandorio pobūdį svarbios šalies asmeninės savybės.

Suklydimas dėl motyvų, kurie nebuvo įtraukti į sutartį, laikomas neesminiu.

Šalių valia turi būtų išreikšta be spaudimo, laisva ir sąmoningai. Laisvos valios išreiškimo nėra esant:• dolus – apgaulei – tyčiniam, neteisėtam asmens suklaidinimui turint tikslą sudaryti jam nenaudingą

sutartį. Sutartis, sudaryta apgaule, galiojo, bet ją buvo galima nutraukti ir nuostolius išieškoti ieškiniu actio doli:

o ieškinys duodamas tik tada, kai: nukentėjusysis negalėdavo pareikšti kito ieškinio; jei nuo apgaulės dienos praėjo ne daugiau kaip metai.

o priteisimas pagal actio doli užtraukdavo negarbę (infamia);o actio doli duodama iš tos sutarties, kuri sudaryta dėl apgaulės;o jei actio doli pareikšdavo apgavęs asmuo, nukentėjusiajam suteikdavo exceptio doli – atsikirtimą

į pateiktą ieškinį, ir galimybę reikalauti grąžinti į pirmykštę padėtį (restitutio in integrum).• fizinio pobūdžio prievartai arba psichologinio pobūdžio grasinimams – grasinimai turėjo būti priešingi

įstatymams ir realūs bei susieti su asmens ar jo artimųjų gyvybe, turtu. Nukentėjusysis galėjo ginčyti prievarta sudarytą sutartį šiomis priemonėmis:

o actio quod metus causa – galimybė asmeniui, kuris patyrė prievartą, ne vėliau kaip po metų reikalauti keturgubo žalos atlyginimo, jeigu atsakovas geranoriškai nesutinka su restitucija; praėjus metų terminui, įvertinus bylos aplinkybes ieškinys pateikiamas dėl padarytos žalos atlyginimo (bet nebe keturgubo);

o restitutio in integrum – nukentėjusiojo prašymas grąžinti į pirmykštę padėtį;o exceptio metus – prievartautojui pareiškus ieškinį, nukentėjusiajam suteiktas atsikirtimas į

ieškinį.

ATSKIROS SUTARČIŲ RŪŠYS

XII lentelių įstatyme minimos dvi sutarčių rūšys:• nexum – iš pradžių tai buvo prievolė mokėti tam tikrą pinigų sumą, bet vėliau tapo nuosavybės

perleidimo forma, kur skolininkas formaliai yra pirkėjas – aktas, analogiškas mancipatio:o nexum sudaroma dalyvaujant penkiems liudytojams ir svėrėjui;o tai fiktyvus perdavimas, nes pirkėjas tik įsipareigoja mokėti pinigus, o ne perduoda juos;o nexum dalyku gali būti ir žemė, jei ji yra mancipuojama;o jeigu skolininkas laiku nesumoka skolos, jis gali būti paliestas manus iniectio.

• mancipatio – nuosavybės perdavimo forma dalyvaujant penkiems liudytojams bei svėrėjui:

60

o mancipatio sutarties šalys turėjo būti Romos piliečiai;o mancipacijos objektas buvo res mancipi (Italijos žemė, darbiniai keturkojai gyvuliai, seniausi

kaimo servitutai, vergai);o mancipatio buvo sudaromas pirkėjui ištariant specialią formulę, o pardavėjui tylint ir paimant

pinigus;o mancipatio naudojama ne tik nuosavybės teisei į daiktus perleisti, bet ir dovanojant, perleidžiant

kraitį, įgyjant testamente įvardytoms teisėms: palikėjas pasirenka patikėtinį (familiae emptor), kuris vykdo jo paliepimus dėl turto jam

mirus; familiae emptor, dalyvaujant penkiems liudytojams ir svėrėjui, ištaria formulę; testatorius pareiškia savo paliepimus dėl turto ir kreipiasi į liudytojus, prašydamas

paliudyti jo valią – žodiniai arba raštiški (tabulae testamenti – įforminami lentelėse ir užantspauduojami, todėl jų turinio nemato nei liudytojai, nei svėrėjas, nei familiae emptor) paliepimai pridedami prie mancipatio ir sudaro nuncupatio;

testuotojui mirus familiae emptor užėmė įpėdinio vietą ir turėjo vykdyti palikėjo paliepimus.

o mancipatio naudojama parduodant vaikus in mancipium ir sudarant santuoką.

Traditio – neformalus nuosavybės perleidimo būdas:• taikomas peregrinams, kurie negalėjo būti kviritinės nuosavybės subjektais;• traditio forma taikoma perleidžiant nuosavybės teisę į provincijų žemes;• tradicija naudojama perleisti pretorinei nuosavybei į res mancipi, nors toks nuosavybės perleidimo

būdas kviritinės nuosavybės nesukuria – tam reikia, kad sueitų vienerių (kilnojamiems daiktams) arba dvejų metų (nekilnojamiems daiktams) senaties terminas;

• buvo kelios traditio galiojimo sąlygos, dėl kurių bent vienos nesusitarus traditio buvo niekinė:o valdymo perdavimas perduodančiojo (tradens) valia buvo sąlyga nuosavybės teisei pereiti

įgijėjui (accipiens) (todėl tie sandoriai, kuriais šalys tik išreiškia ketinimą perkelti nuosavybės teisę (pirkimas, pardavimas), patys nuosavybės teisės neperkėlė: jie sudarė galimybę reikalauti, kad būtų perkelta nuosavybės teisė (titulus acquirendi), o traditio laikoma daiktine sutartimi, kuria suderintos abi valios ir sukurta daiktinė nuosavybės teisė);

o perdavėjas (tradens) pats turi būti daikto savininkas, priešingu atveju įgijėjas (accipiens) ne-gali tapti daikto savininku;

o tradens turi išreikšti valią perduoti daiktą accipiens nuosavybėn, o įgijėjas privalo išreikšti valią tapti daikto savininku.

Verbalinės sutartys nustato prievoles žodžiais ir įgyja privalomą galią tam tikrų žodžių ištarimu nuo pasakymo momento:

• stipuliacija (sponsio) – tai žodinis susitarimas, sudaromas būsimam kreditoriui klausiant klausimą ir asmeniui, sutinkančiam būti debitoriumi (skolininku), teigiamai atsakant į klausimą:

o pradžioje buvo skirtumas tarp sponsio ir stipulatio: sponsio sudaroma tik tarp piliečių, naudodamiesi formule „spondes – spondeo“ ir

ginama bažnytinės teisės, vėliau – ir valstybės; stipulatio galėjo sudaryti peregrinai, naudodamiesi formulėmis „promittis – promitto“,

„dabis – dabo“ ir kt.o stipuliacija buvo vienašalė sutartis – kreditoriui (stipulator) iš sutarties kildavo tik teisės

reikalauto to, kas pažadėta, o debitoriui (promissor) – tik pareigos stricti iuris;o stipuliacija sukuria abstrakčią prievolę, kuri remiasi tik kreditoriaus klausimu ir debitoriaus

atsakymu; o stipuliacijos reikalavimai:

kreditoriaus klausimas ir debitoriaus atsakymas turi atitikti tam tikrą formulę; atsakymas turi atitikti klausimą (pvz. prašant šimto negalima pažadėti dešimties); šalys turi girdėti viena kitą, t.y. šalys sutarties sudarymo momentu turi būti vienoje

vietoje;

61

vėliau sušvelnėja reikalavimai stipuliacijos žodinei formai – stipuliacija laikoma sudaryta ne tik ištariant formalius išsireiškimus, bet ir kitokius žodinius susitarimus (pvz. „dabes - quindi“ – „duodi - kodėl gi ne“);

silpnėja stipuliacijos abstraktumas – stipuliacijos sutartimi neišreiškiama, kokiu pagrindu (paskolos, pirkimo-pardavimo) debitorius įsipareigoja vykdyti prievolę, kadangi stipuliacijos sutartis yra ex causa, t.y. be prievolės pagrindo. Todėl asmuo, kuris pasižada sumokėti pinigus, tikėdamasis gauti paskolą, bet jos negauna, vis tiek privalo vykdyti įsipareigojimą. Vėliau skolininkas galėjo pasinaudoti exceptio doli.

o kadangi žodinį susitarimą buvo sunku įrodinėti, imta sudarinėti rašytinį dokumentą – cautio: iš pradžių cautio laikomas tik stipuliacijos įrodymu ir neturi savarankiškos prievolinės

galios; vėliau cautio nuginčyti galima tik įrodžius, kad dokumento surašymo metu šalys nebuvo

vienoje vietovėje; cautio nebuvimas nenaikina stipuliacijos galiojimo.

sudėtingos stipuliacijos formos – stipuliacijoje gali dalyvauti ne du, bet ir daugiau asmenų:o korealinis bendrininkavimas – vienoje prievolėje dalyvauja keli savarankiški kreditoriai arba

skolininkai: kiekvienas kreditorius gali gauti visą skolą, pareikšti ieškinį, bet vienam kreditoriui

atgavus skolą, teisę ją gauti prarasdavo kiti kreditoriai; esant aktyviai korealinei prievolei – t.y. vienam skolininkui ir keletui kreditorių, jie

pakartoja debitoriui tą patį klausimą, o skolininkas visiems atsako iš karto; esant pasyviai korealinei prievolei – t.y. keletui skolininkų ir vienam kreditoriui,

kreditorius iš eilės klausia kiekvieno skolininko, o jie atsako visi kartu.o solidarinės prievolės – jos skiriasi nuo korealinių tuo, kad vieno solidarinio ieškovo ieškinio

pareiškimas nenaikina kitų kreditorių teisių į ieškinį;o akcesorinis bendrininkavimas – vienoje prievolėje dalyvauja asmuo ir kiti subjektai, kaip

papildomi bendrininkai (accessor), papildantys pagrindinio subjekto teises ar pareigas: adstipulatio atsiranda tarp pirminių šalių įsiterpus papildomam kreditoriui, kuris

pagrindiniam kreditoriui negalint pareikšti ieškinio pačiam, gali tai padaryti, bet gautą sumą perduoti privalo pagrindiniam kreditoriui. Adstipulatio buvo reikalinga, nes atstovavimas buvo nepripažįstamas;

adpromissio atsiranda už pagrindinio skolininko skolą papildomai atsakyti įsipareigojus trečiajam asmeniui (papildomam skolininkui, laiduotojui):

• laiduotojo atsakomybė buvo akcesorinė, t.y. kreditorius galėjo pareikšti ieškinį arba skolininkui, arba laiduotojui;

• laiduotojas, sumokėjęs skolą kreditoriui, gauna regresinio (dvigubo dydžio) reikalavimo teisę skolininkui;

• nuo to momento, kai laiduotojas sumoka kreditoriui skolą, kreditorius jam perleidžia savo ieškinį;

• esant keliems skolininkams, jie atsako solidariai, vėliau laiduotojas, kuriam pareikštas ieškinys, gali reikalauti, kad kreditorius savo reikalavimą padalintų visiems laiduotojams, išskyrus nedalyvaujančius ir bankrutavusius.

• dotis dictio – kraičio priskyrimas: specialus valios išreiškimas sužadėtuvių (sponsalia) proga:o sužadėtuvių sutartis įgavo ieškininę gynybą, o pasižadėjimas duoti kraitį įgijo savarankišką

reikšmę kaip atskira žodinės sutarties forma;o dotis dictio nebuvo klausimo ir atsakymo formos – vietoj to buvo pasižadėjimas duoti kraitį ir

gavėjo sutikimas.• iurata operarum promissio – išlaisvintojo vergo (libertini) priesaikos pareiškimas, duodamas patronui,

paleidusiam jį į laisvę būti ištikimam savo buvusiam šeimininkui (operae officiales).

Rašytinės sutartys – tai sutartys, kurios nustato prievolės atsiradimą iš rašytinės formos susitarimo:• literalinės sutartys (contracta literalis) – tai ankstyvojo laikotarpio sutartys, sudaromos įrašant skolą

pajamų-išlaidų knygose:o kreditorius savo ūkinėje knygoje įrašo skolintą sumą išlaidų skiltyje;

62

o debitorius pasiskolintą sumą įrašo pajamų skiltyje;o kelias susijusias prievoles kitu pagrindu arba kitiems asmenims, remiantis contracta literalis

galima pakeisti viena tiesiogine prievole, pvz. A skolingas 100 B, o B skolingas 100 C, taigi tarpusavio susitarimu asmenys gali šias prievoles pakeisti viena prievole tarp A ir C;

o literalinėmis sutartimis apiforminamos tik piniginės prievolės;o literalines sutartis gali sudaryti ir ne vienoje vietoje esančios šalys, taip pat nebyliai;o literalinės sutartys taikomos tik romėnams.

• vėlesnės rašytinių sutarčių formos:o singrafos (syngrapha) – skolos dokumentas, surašomas trečiuoju asmeniu (A skolingas B 100)

dalyvaujant liudytojams ir pasirašomas skolininko bei liudytojų;o chirografos (chyrographa) – skolos dokumentas, surašomas pirmuoju asmeniu (aš, A, skolingas

B 100) ir pasirašomas skolininko.

Realinės sutartys – tai sutartys, kurių galiojimui reikalaujama, kad būtų faktiškai perduotas daiktas. Tokias sutartis įsigalioja tik tada, kai faktiškai perduodamas daiktas. Yra keturios realinių sutarčių rūšys:

• paskolos sutartis (mutuum) – tai sutartis, kuria viena šalis perduoda kitai šaliai nuosavybės teisėmis tam tikrą sumą pinigų arba nustatytą kiekį rūšiniais požymiais apibrėžtų daiktų, su skolininko įsipareigojimu grąžinti tokį pat kiekį pinigų arba tokių pačių daiktų, suėjus sutartyje nustatytam terminui ar kreditoriui pareikalavus:

o mutuum – tai realinė sutartis, kuri įgauna realią galią tik nuo to momento, kai pagal susitarimą yra perduodamas daiktas;

o sutarties dalykas – pinigų suma arba tam tikras kiekis kitų rūšiniais požymiais apibrėžtų daiktų;o pinigus arba daiktus paskolos davėjas perduoda skolininko nuosavybėn;o daiktai perduodami nustatant skolininko pareigą grąžinti paskolos davėjui tokią pačią pinigų

sumą arba tokį patį kiekį tokios pačios rūšies daiktų, kurie buvo gauti;o kadangi daiktai tapdavo skolininko nuosavybe, jam teko ir daiktų atsitiktinio sunaikinimo rizika,

todėl skolininkas nebuvo atleistas nuo pareigos grąžinti sunaikintus daiktus;o mutuum yra vienašalė sutartis, nes skolą privalo grąžinti tik skolininkas, o skolintojas turi tik

teisę reikalauti skolos;o išreikalauti paskolon perduotus daiktus skolintojas gali pasinaudodamas actio certae creditae,

pecuniae ir condicio;o galima sudaryti paskolos sutartį nenurodant termino – tokiu atveju kreditorius gali bet kada

reikalauti grąžinti skolą;o pradėjus naudoti chirografas, nesąžiningas kreditorius galėjo pareikšti ieškinį dėl skolos, kurios

nedavė, išieškojimo, todėl skolininkui suteikta teisė atsikirsti – exceptio doli, jeigu kreditorius buvo nesąžiningas;

o skolininkas turi teisę ir pats pareikšti ieškinį dėl chirografos grąžinimo, jeigu išdavus paskolos raštelį paskola nebuvo gauta – tam reikia įrodyti, kad paskolos dalykas nebuvo jam perduotas;

o skolininko padėtį pakeitė: onus probandi – įrodinėjimo naštos – perkėlimas kreditoriui: skolininkui įrodinėjant, kad

jis negavo valiutos, kreditorius turi įrodyti, kad jis perdavė skolininkui paskolos dalyką; Senatus consultum Macedonianum (I a. pr. Kr.) nustatė, kad pavaldiems vaikams buvo

uždrausta imti paskolas be pater familias žinios ir sutikimo:• paskola pavaldžiam sūnui be tėvo sutikimo net ir po jo mirties nesuteikia

kreditoriui ieškinio (bet jei sūnus savo noru sumoka skolą, tai laikoma prievolės įvykdymu – obligatio naturalis);

• sutartis visiškai galioja tik tada, kai paskola sudaryta žinant ir sutinkant pater familias;

• paskolos sutartį sudarius nevykdant numatytų sąlygų, prieš paskolos davėją duodamas exceptio senatus consulti Macedoniani – tai pagrindas atmesti ieškinį net ir po pater familias mirties.

o paskolos sutartyje nenumatytos palūkanos, bet buvo specialiai susitariama dėl procentų (klasikinėje teisėje 1 proc. per mėnesį, Justiniano teisėje – 6 proc. per metus, prekybininkams – 8 proc. per metus);

63

o foenus nauticum – tai prekybinės paskolos sutarties forma: paskolos davėjas duoda skolininkui pinigų sumą tam tikram tikslui ir tam tikromis

sąlygomis, o skolininkas įsipareigoja grąžinti pinigus tik tada, kai jis ir už pinigus nupirktos prekės atplauks į paskirties vietą;

kreditoriaus rizika kompensuojama palūkanomis – kreditorius gali reikalauti iki 12 procentų palūkanų.

• panaudos sutartis (commodatum) – tai sutartis, kuria viena šalis (komodantas, commodans) perduoda kitai šaliai (komodatoriui, commodatarius) laikinai naudotis individualiais požymiais apibrėžtą daiktą, o komodatorius įsipareigoja pasibaigus naudojimosi laikotarpiui grąžinti daiktą sveiką ir nesugadintą:

o commodatum objektas yra tik individualiais požymiais apibrėžti nesunaudojami daiktai, nekilnojamasis turtas;

o iš panaudos sutarties naudą gauna tik komodatorius (naudotojas), bet jam nustatyta pareiga saugoti daiktą, juo tinkamai naudotis;

o commodatum yra dvišalė sutartis – panaudos davėjas pats nustato sutarties formą ir ribas, bet kai tik komodantas pradeda daiktu naudotis, jis negali nutraukti sutarties ar išreikalauti daikto prieš nustatytą terminą;

o panaudos gavėjo (komodanto) pareigos atsiradimas grindžiamas atsitiktinumu: jei perduotas daiktas yra tinkamas ir naudotojas neturi jokių būtinų išlaidų daiktui

išlaikyti, komodantas pareigų neturi; jei panaudos davėjas perdavė naudotis daiktą tokios būklės, kad jis padarė nuostolių

naudotojui, jis privalo nuostolius atlyginti, bet jeigu jis nežinojo apie tokią daikto būklę, komodantas nuostolių atlyginti neprivalo, bet naudotojas gali teikti ieškinį actio commodati contraria (pvz. perduotas sergantis gyvulys užkrėtė naudotojo gyvulius);

panaudos davėjas neturi pareigos atlyginti nuostolių dėl daikto išlaikymo (pvz. vergo maitinimo, bet vergo gydymas buvo pagrindas pareikšti ieškinį actio commodati contraria).

o su panaudos sutartimi susiję ieškiniai: actio commodati directa – panaudos davėjo ieškinys; actio commodati contraria – panaudos gavėjo ieškinys.

o panaudos sutarties šalių atsakomybė: panaudos gavėjas atsako tik už tyčią (dolus) ir didelį neatsargumą (culpa lata), o už

culpa levis (nedidelį neatsargumą) neatsakė, nes jis, sudarydamas sutartį, nesiekia sau naudos ir negali būti įpareigotas veikti komodatoriaus interesais – taikomas principas „dovanotam arkliui į dantis nežiūrima“;

panaudos gavėjas atsako ir už dolus, ir už culpa lata bei culpa levis.• pasaugos sutartis (depositum) – tai sutartis, kuria vienas asmuo (deponentas, deponens) perduoda

kitam asmeniui (depozitarijui, depositarius) neatlygintinai saugoti daiktą, o depozitarijus įsipareigoja pasibaigus saugojimo laikui grąžinti daiktą sveiką ir nesugadintą:

o depositum yra realinė sutartis – prievolė atsiranda tik perdavus daiktą;o perduoti galima ne tik individualiais požymiais apibrėžtus daiktus, bet ir rūšiniais požymiais

apibrėžtus daiktus, bet tokia pasaugos sutartis buvo vadinama depositum irregulare – neįprasta pasaugos sutartis;

o nereikalaujama, kad deponentas (daikto perdavėjas pasaugon) būtų perduodamo daikto savininkas;

o daikto perdavimo tikslas yra kad saugotojas jį saugotų, t.y. būtų jo laikytoju, neturinčiu teisės naudotis daiktu – depozitarijus nebuvo nei daikto valdytoju, nei savininku;

o depositum nuo nuomos skiriasi tuo, kad pasaugos sutartis neatlygintina – depozitarijus neturi teisės reikalauti iš deponento atlyginimo;

o daiktas gali būti perduotas pasaugoti nustatytam terminui arba iki pareikalavimo;o saugomas daiktas grąžinamas pasibaigus saugojimo terminui arba deponentui pareikalavus;o su pasaugos sutartimi susiję ieškiniai:

actio depositi directa – juo ginama deponento teisė atgauti iš depozitarijaus saugomą daiktą;

actio depositi contraria – juo remdamasis, depozitarijus gali:

64

• išieškoti nuostolius, jei deponentas savo veiksmais pakenkė daiktui;• atlyginti išlaidas, kurias depozitarijus turėjo išlaikydamas saugomą daiktą (pvz.

vergą, gyvulį).o kadangi depositum buvo sudaroma ne saugotojo interesais, jis atsakė tik už dolus – tyčią, ir

culpa lata – didelį neatsargumą, bet neatsakė už culpa levis (nedidelį neatsargumą), nes deponentas yra pats kaltas dėl to, kad davė jį saugoti nerūpestingam asmeniui;

o fiducia cum amico – tai ankstesnė pasaugos sutarties forma, kuria daikto perdavimas saugoti grindžiamas pasitikėjimu (fides):

daiktas perduodamas patikėtiniui (džn. draugams, artimiems pažįstamiems) nuosavybės teise;

netinkamas pasaugos vykdymas ar daikto negrąžinimas užtraukdavo infamia (negarbę); pasibaigus saugojimo laikui depozitarijus privalo grąžinti ne tik daiktą, bet ir per

saugojimo laiką gautas pajamas.o depositum miserabile – daikto perdavimas saugoti gaisro, potvynio ir kt. sunkiomis sąlygomis:

depozitarijus, tokiomis aplinkybėmis priėmęs saugoti daiktą, už padarytą pasaugos davėjui žalą atsako dvigubai;

daikto negrąžinimas užtraukdavo infamia.o depositum irregulare – pasaugos sutarties forma, kuria perduodami saugoti rūšiniais požymiais

apibrėžti daiktai (pvz. pinigai): jei daiktai perduodami dėžutėje, skrynelėje ar kitaip individualizuoti, tai buvo laikoma

įprasta pasaugos sutartimi depositum; jei daiktai perduodami saugoti neindividualizuoti (jie susimaišo su kitais daiktais), tokia

pasaugos sutartis yra depositum irregulare:• saugotojas tampa daiktų savininku;• terminui pasibaigus saugotojas privalo grąžinti tokį patį kiekį tokios pačios rūšies

daiktų, o ne tuos pačius daiktus.o sekvestracija – tai ypatingas pasaugos atvejis, kai keli asmenys perduoda saugoti daiktą su

sąlyga, kad jis bus grąžintas tam ar kitam asmeniui atsižvelgiant į susiklosčiusias aplinkybes: sekvestracija dažniausiai naudojama saugoti daiktams, dėl kurių nuosavybės kyla ginčas; išsprendus ginčą daiktas atiduodamas tai šaliai, kuriai jį nuspręsta perduoti; sekvestoriui (saugotojui) galima pavesti ne tik saugoti daiktą, bet ir juo rūpintis; daiktą saugoti gali pavesti ne tik suinteresuoti asmenys, bet ir teismas.

• įkeitimo sutarčių formos yra:o fiducia cum creditore – tai sutartis, kuria skolininkas perduoda kreditoriaus nuosavybėn daiktą

su sąlyga (pactum fiduciae), kad įvykdžius įsipareigojimą daiktas vėl bus grąžintas savininkui: iš pradžių kreditorius turi tik moralinę pareigą grąžinti daiktą; vėliau įkaito davėjui duodamas ieškinys actio fiduciae, kuriuo skolininkas gali atsiimti

įkeistą daiktą.o pignus – tai sutartis, kuria skolininkas perduoda kreditoriui laikyti daiktą, kaip skolos grąžinimo

garantą: įkaito davėjas atsako už galimą žalą, padarytą įkaito gavėjui dėl perduoto daikto savybių

(pvz. perduotas sergantis vergas užkrečia kitus vergus); įkaito gavėjas privalo elgtis su daiktu rūpestingai ir negali juo disponuoti; įvykdžius prievolę, įkeitimo dalykas grąžinamas skolininkui; su pignus susiję ieškiniai:

• įkaito atveju skolininkui duodamas ieškinys actio pigneraticia directa;• įkaito gavėjui duodamas ieškinys actio pigneraticia contraria.

Konsensualinės sutartys – tai sutartys, kurios sudaromos paprastu neformaliu susitarimu (consensus):• pirkimo-pardavimo sutartis (emptio-venditio) – tai sutartis, kuria viena šalis (pardavėjas, venditor)

įsipareigoja perduoti kitai šaliai (pirkėjui, emptor) daiktą, prekę (merx), o kita šalis įsipareigoja pardavėjui už parduotą prekę sumokėti prekės kainą (pretium):

o prekė pirkimo-pardavimo sutartyje:

65

emptio-venditio sutarties dalyku gali būti visi daiktai, neišimti iš civilinės apyvartos, natūraliai egzistuojantys ir priklausantys pardavėjui;

parduoti galima ir nematerialius dalykus (reikalavimo teisę, servitutą ir pan.); parduodamas daiktas yra apibrėžtas individualiais požymiais – nuosavybės teisė

atsiranda tik į atskirtą nuo kitų daiktų kiekį; galima parduoti ir pardavėjui nepriklausantį daiktą, jeigu jis įsipareigoja jį įsigyti iš

savininko ir jį paskui parduoti (pardavėjui negalint įsigyti daikto iš savininko ir negalint parduoti, pirkėjas gali reikalauti atlyginti žalą, jeigu ji padaryta);

galima sudaryti sutartį su atidedamąja sąlyga:• žemės ūkio produktai parduodami anksčiau nei jie subręsta;• teisės ir pareigos atsiranda tik sužinojus apie derliaus dydį.

o kaina emptio-venditio sutartyje: sutartis laikoma sudaryta, kai šalys susitarė dėl kainos, nors ji dar ir nesumokėta; kaina išreikšta konkrečia pinigine išraiška, kurią nusistato šalys arba trečiasis asmuo; pardavėjas gali nutraukti sutartį dėl laesio enormis - nuostolingumo pardavėjui:

• parduodamo daikto kaina yra mažesnė nei pusė jo tikrosios vertės;• norėdamas pasilikti pirktą daiktą, pirkėjas gali sumokėti tikrosios ir sumokėtos

kainos skirtumą.o jeigu pardavėjas nėra daikto savininkas, savininku netampa ir pirkėjas:

tikrasis daikto savininkas gali išreikalauti daiktą; pardavėjas atsako už evikciją – pirkėjo teisės į parduotą daiktą atėmimą trečiojo asmens

teisės pagrindu, kuris atsirado iki daikto perdavimo pirkėjui; pirkėjas negali pareikšti ieškinio, pagrįsto evikcija, jeigu jis nepranešė pardavėjui apie

trečiojo asmens pretenziją (ir taip atėmė galimybę įrodyti, kad daiktas priklausė pardavėjui);

pardavėjas privalo padėti pirkėjui atremti trečiojo asmens ieškinį; pardavėjui nepadėjus arba nors ir padėjus atremti ieškinį, bet jį pralaimėjus, pirkėjas gali

ieškiniu actio auctoritatis išieškoti iš pardavėjo dvigubą daikto pirkimo kainą.o pardavėjo atsakomybė už parduoto daikto kokybę:

parduodant prekę buvo reikalaujama stipuliacijos, kuria pardavėjas įsipareigoja evikcijos atveju sumokėti dvigubą pirkimo kainą, o palaipsniui pirkėjui ir be stipuliacijos buvo suteikta teisė reikalauti, kad pardavėjas atlygintų nuostolius;

pardavėjas daiktą privalo pateikti tinkamos būklės ir kokybės; pardavėjas atsakingas pirkėjui, kai jo veiksmuose reiškiasi dolus (tyčinis nuslėpimas,

nutylėjimas apie daikto trūkumus). kuruliniai edilai, stebintys rinkos santykius, leido specialius ediktus, reguliuojančius

pardavimo turguje santykius:• reikalaujama, kad pardavėjai skelbtų visus parduodamų objektų trūkumus;• trūkumams išryškėjus vėliau, pardavėjas atsakė už juos nepriklausomai nuo to, ar

jie buvo jam žinomi (preziumuojama, kad pardavėjas juos turėjo žinoti):o actio redhibitoria – ieškinys, kuris grąžindavo šalis į tą padėtį, kurioje

šalys buvo prieš sudarant sutartį; ieškinį galima pareikšti per 6 mėnesius;o actio quanti minoris – pirkėjas gali reikalauti nutraukti sutartį arba

sumažinti kainą; ieškinį galima pateikti per metus.o pirkėjo atsakomybė:

pirkėjas privalo sumokėti pirkinio kainą – tai būtina sąlyga pirkėjo nuosavybės teisei į daiktą įgyti;

daikto atsitiktinio žuvimo rizika tenka pirkėjui – periculum est emporis – jei šalys nesusitaria kitaip (tai skyrėsi nuo bendro principo casum sentit dominus – atsitiktinio dingimo rizika tenka daikto savininkui);

o emtio-venditio sukuria dvi tarpusavyje susijusias prievoles: pardavėjas privalo:

• perduoti pirkėjui prekę;

66

• garantuoti pirkėjui, kad jis galės netrukdomas naudotis preke;• atsakyti už evikciją ir prekės trūkumus;

pirkėjas privalo:• sumokėti nustatytą kainą už prekę.

o ieškiniai, susiję su emptio-venditio sutartimi: actio venditi – pardavėjui teikiamas ieškinys, kad pirkėjas sumokėtų pinigus už prekę; actio empti – ieškinys, duodamas pirkėjui pretenzijoms pardavėjui patenkinti.

o pirkimo-pardavimo sutartis yra sinalagmatinė – pirkėjas ir pardavėjas turi vienodai svarbias ir tarpusavyje susijusias pareigas.

nuomos sutarties (locatio conductio) yra žinomos trys rūšys:• daiktų nuomos sutartis (locatio conductio rerum) – tai sutartis, kuria viena šalis (nuomotojas, locator)

įsipareigoja pateikti kitai šaliai (nuomininkui, conductor) daiktą laikinai naudotis, o kita šalis įsipareigoja už pateiktą naudotis daiktą mokėti tam tikrą atlyginimą (merces, pensio) ir pasibaigus naudojimo laikui tvarkingą bei nesugadintą grąžinti nuomotojui:

o daiktų nuomos sutarties dalykas – kilnojamieji nesuvartojami ar nekilnojamieji daiktai;o atlyginimas už naudojimąsi nustatomas arba pinigine išraiška, arba natūra (žemės sklypų

nuomos atveju);o galima išnuomoti svetimus daiktus – daikto nuomotojas nebūtinai turi būti jo savininkas;o nuomos sutartis gali būti terminuota ir neterminuota – tokiu atveju jis gali būti nutraukta bet

kada apie tai pareiškus kuriai nors sutarties šaliai;o daikto atsitiktinio žuvimo rizika tenka nuomotojui – periculum est locatoris;o nuomotojo pareigos:

nuomotojas privalo pateikti naudotis tik daiktą, arba daiktą su teise naudotis jo vaisiais; kartu su daiktu perduodami ir jo priklausiniai; daiktą reikia perduoti nustatytu laiku (kitu atveju nuomininkas turi teisę nutraukti

sutartį); nuomotojas privalo užtikrinti, kad per visą nuomos laikotarpį išnuomotas daiktas būtų

tinkamas naudoti; nuomotojas atsako už bet kokią kaltę (omnis culpa): daiktui pasidarius netinkamam

naudotis ne dėl nuomotojo kaltės, jis neatsakė nuomininkui, bet ir neturėjo teisės reikalauti mokesčio už tą laiką, kurį daiktu naudotis nebuvo galima;

nuomotojas privalo mokėti mokesčius už išnuomotą daiktą.o nuomininko pareigos:

mokėti nuomos mokestį už naudojimosi daiktu laiką:• žuvus derliui dėl nenugalimos jėgos, nuomininkas atleidžiamas nuo pareigos

mokėti nuomos mokestį;• derliui žuvus dėl nuomininko aplaidumo, jis nuo pareigos mokėti mokestį

neatleidžiamas;• nuomos mokestis keičiamas priklausomai nuo derlingumo – mažiau derlingais

metais mokestis mažesnis, daugiau derlingais – prie nuomos mokesčio pridedamas mokestis už nederlingus metus.

naudotis daiktu pagal sutartį ir daikto paskirtį; nuomininkas atsako už daikto sugadinimą, jeigu tai įvyko dėl jo kaltės; pasibaigus nuomos lakui grąžinti daiktą tinkamos būklės; praleidus grąžinimo terminą atlyginti nuostolius, kuriuos dėl to patyrė nuomotojas.

o nuomininkas turi teisę: į išlaidų atlyginimą, jei nuomininkas turėjo pagrįstų išlaidų dėl naudojimosi daiktu; atskirti padarytus pagerinimus, jei tai nepablogina daikto – ius tolendi; perduoti išnuomotą daiktą kitam asmeniui (subnuomininkui), jeigu sutartimi nenustatyta

priešingai; pareikšti ieškinį dėl actio conducti, kuriuo reikalaujama:

• sumažinti nuomos mokestį, jei daiktas yra netinkamas naudotis, arba neduoda tikėtino efekto;

67

• grąžinti nuomos mokestį, kai jis buvo sumokėtas iš anksto, bet naudotis daiktu neįmanoma ne dėl nuomotojo kaltės.

o nuomos nutraukimas: nuomininkas gali nutraukti sutartį, jeigu daiktas yra netinkamas naudotis; nuomotojas gali nutraukti sutartį, jei:

• nuomininkas piktnaudžiauja teise naudotis daiktu;• daiktą reikia taisyti, ir tam būtina nutraukti nuomininko naudojimosi daiktu laiką;• daiktas reikalingas nuomotojo asmeniniams poreikiams.

vienos iš šalių mirtis nenutraukia nuomos sutarties; nuomos terminui pasibaigus, bet nuomininkui ir toliau naudojantis daiktu, sutartis

laikoma atnaujinta.• paslaugų nuomos sutartis (locatio conductio operarum) – tai sutartis, kuria viena šalis

(pasisamdžiusioji, locator), įsipareigoja kitos šalies (nuomininko, conductor) naudai atlikti tam tikras paslaugas, o nuomininkas įsipareigoja mokėti už tas paslaugas nustatytą atlyginimą:

o sutarties dalykas – atskirų paslaugų teikimas pagal nuomininko nurodymus;o pasisamdžiusiojo asmens padėtis buvo artima vergo statusui;o sutartis gali būti nustatyta tam tikram terminui arba neterminuotai (tokiu atveju bet kuri iš šalių

galėjo bet kada nutraukti sutartį);o pasisamdęs asmuo privalo teikti paslaugas, numatytas sutartyje, o nuomininkas už jas atlyginti;o už paslaugas atlyginama pasibaigus tam tikram laikotarpiui, už kurį atsiskaitoma (pvz. mėnesiui,

metams);o jei pasisamdęs asmuo dėl ligos ar kitų priežasčių negali atlikti paslaugų, jis neturi teisės į

atlyginimą;o jei pasisamdęs asmuo pasirengęs teikti paslaugas, bet nuomininkas jomis nesinaudoja, jis turi

teisę į atlygį.• rangos sutartis (locatio conductio operis) – tai sutartis, kuria viena šalis (rangovas, conductor),

įsipareigoja kitos šalies (užsakovo, locator), naudai atlikti tam tikrą darbą ir perduoti jo rezultatą, o užsakovas įsipareigoja sumokėti už tą darbą atlyginimą:

o nuo paslaugų nuomos sutarties skiriasi tuo, kad perduodamas darbo rezultatas, o ne teikiamos paslaugos;

o medžiagas darbui atlikti pateikia užsakovas (kitaip rangos sutartis būtų laikoma pirkimo-pardavimo sutartimi);

o rangovas: privalo atlikti darbą ir perduoti jo rezultatą tinkamos būklės bei laiku; atsako už bet kokią kaltę, t.y. dolus, culpa lata ir culpa levis; gali naudotis ir kitų asmenų darbu, bet už jų kaltę atsako kaip už savo kaltę; atsako už atsitiktinį darbo rezultatų dingimą ar sugedimą (bet perdavus darbą padariniai

atitekdavo užsakovui).o užsakovas privalo mokėti nustatytą atlyginimą;o jeigu atliekant darbą paaiškėja, kad jo negalima atlikti už numatytą kainą, užsakovas gali

padidinti atlyginimą arba nutraukti sutartį;o užsakovui atsisakant priimti rangovo atliktą darbą, jis neatleidžiamas nuo pareigos sumokėti

atlyginimą.• pavedimo sutartis (mandatum) – tai sutartis, kuria viena šalis (įgaliotojas, mandans) paveda kitai šaliai

(įgaliotiniui, mandatarius) atlikti tam tikrus veiksmus, o mandatarijus įsipareigoja neatlygintinai juos atlikti:

o pavedimo sutarties dalykas – juridiniai veiksmai (sandorių sudarymas, procesiniai veiksmai) ir faktinio pobūdžio paslaugos;

o pavedimo sutarčių rūšys: mandatum generale, arba procuratio omnium bonorum – pavedimo sutartis, kuria

įgaliotinis turi atlikti visus veiksmus, būtinus teisingai valdyti įgaliotojo turtą; mandatum speciale, arba procuratio unus rei – pavedimo sutartis, kuria įgaliotinis turi

atlikti tiksliai numatytus veiksmus;

68

mandatum qualificatum, arba mandatum pecuniane credente – sutartis, kuria gaunamas nurodymas duoti kam nors tam tikrą pinigų sumą skolon ir įgaliotojas yra garantas.

o pavedimo sutartimi įgaliotinis įsipareigoja tam tikrus veiksmus atlikti neatlygintinai, bet įgaliotiniui galima duoti už paslaugą dovaną – honor;

o mandatarius privalo įvykdyti prisiimtą pavedimą: jei įgaliotinis mato, kad negalės įvykdyti pavedimo, jis turi pranešti apie tai mandantui

(mandans), kad jis pakeistų jį kitu asmeniu; jei įgaliotinis nepraneša mandantui, jis privalo atlyginti įgaliotojui nuostolius.

o pavedimo vykdymas: pavedimas turi būti įvykdytas tiksliai pagal turinį, mandatarijus negali pakeisti pavedimo

turinio; pasikeitus aplinkybėms ir negalint tiksliai įvykdyti pavedimo, mandatarijus turi prašyti

papildomų nurodymų, o jei jų neįmanoma gauti – elgtis taip, kad atitiktų bendrą pavedimo prasmę;

jei pavedimo dalykas neturi būti vykdomas asmeniškai, mandatarijus gali pasitelkti ir kitus asmenis;

jei mandatarijui reikiant pasitelkti kitus asmenis (substitutus), bet sutartimi tai nenumatyta, jis atsako ir už substitutų veiksmus;

mandatarijus atsako už kiekvieną nesklandumą ir privalo mandantui atlyginti visus nuostolius, padarytus vykdant pavedimą ar jo neįvykdžius dėl savo kaltės (atsitiktinės žalos atlyginti neprivaloma);

baigęs vykdyti pavedimą, mandatarijus turi atsiskaityti mandantui ir perduoti jam dokumentus, susijusius su pavedimu;

vykdydamas pavedimą ir patyręs žalą, mandatarijus turi teisę reikalauti, kad ją atlygintų mandantas, jeigu jos susijusios su pavedimo vykdymu;

o ieškiniai, susiję su pavedimu: actio mandati directa – ieškinys, kuriuo mandantas pareiškia pretenzijas mandatarijui;

šio ieškinio patenkinimas mandatarijui užtraukia infamia; actio mandati contraria – ieškinys, kuriuo mandatarijus įgyvendina pretenzijas

mandantui.o sutarties nutraukimas:

vienai iš šalių atsisakius sutarties; vienai iš šalių mirus:

• mandantui mirus, mandatarijus privalo baigti atlikti pavedimą, kad nepadarytų nuostolių įpėdiniams;

• mandatarijui nežinant apie mandanto mirtį ir atlikus pavedimą, jis gali pareikšti ieškinį atstovaujamojo įpėdiniams;

• apie mandatarijaus mirtį mandantui privalo pranešti mirusiojo įpėdiniai. mandantui nutraukus sutartį, iš anksto apie tai pranešus mandantui; mandatarijus gali atsisakyti sutarties, bet tokiu laiku, kad būtų galima išvengti nuostolių; mandatarijui atsisakius sutarties ir pažeidus reikalavimus, jis privalo atlyginti mandantui

nuostolius.• bendrovės sutartis (societas) – tai sutartis, kuria du ar keli asmenys susivienija tam, kad pasiektų

bendrą tikslą, vykdydami bendrą veiklą, prisidėdami turtiniu indėliu ar asmenine veikla, arba ir turtu, ir asmeninėmis paslaugomis, siekdami, kad pelnas ir nuotoliai, gauti bendrai tvarkant reikalus, būtų paskirstomi tarp visų bendrovės narių:

o bendrovės pagrindiniai elementai: asmenų susivienijimas; bendro ūkinio tikslo siekimas.

o bendrovės rūšys pagal turto suvienijimo laipsnį: societas omnium bonorum – absoliuti bendrovė, kurioje visas turtas yra

suvisuomenintas;

69

societas questus – ribota bendrovė, kurioje suvisuomenintas tik dėl bendrovės ūkinės veiklos įgytas turtas;

societas unius negotiationis – bendrovė, įsteigta tam tikrai ekonominei veiklai vykdyti; societas unius rei – laikina bendrovė, kuri steigiama vienkartinei veiklai vykdyti.

o bendrovės sutartis numato nario įnašą: įnašas gali būti pinigai, kitokios turtinės vertybės ar paslaugos; indėliai nebūtinai turi būti lygūs, bet jei nieko nepasakyta, laikoma, jog visi nariai turi

lygias teises į indėlius.o bendrovės nariai lygiai dalyvauja ir gaunant pelną, ir patiriant nuostolius;o sutartis grindžiama pasitikėjimu (bonae fidei) ir sudaroma tam tikram laikotarpiui arba

neribotam laikui;o pasitraukus nors vienam bendrovės nariui, bendrovės sutartis nutraukiama;o atsitiktinio dingimo rizika:

jei turtas bendrai eksploatuojamas, rizika tenka visiems nariams; jei turtą siekiama tik parduoti – rizika tenka savininkui; jei daiktas yra apibrėžtas individualiais požymiais, atsitiktinio žuvimo rizika tenka

visiems nariams nuo sutarties sudarymo momento, nors jis ir neperduotas bendram reikalui;

rūšiniais požymiais apibrėžto daikto dingimo rizika tenka visiems nariams nuo indėlio perdavimo momento.

o bendrovė nebuvo juridinis asmuo, todėl bendrovės narys su trečiaisiais asmenimis veikė savo vardu;

o ieškiniai, susiję su bendrovės sutartimi: actio pro socio – ieškinys iš bendrovės sutarties, pareiškiamas bendrovės nariui,

įgijusiam turtą bendrovei, bet jo neperdavusiam; actio communi dividundo – ieškinys dėl bendro turto padalijimo; actio de in rem verso utilis – ieškinys, pareiškiamas bendrovės nariui, praturtėjusiam iš

sandorio.o bendrovės sutarties pabaiga:

kai nutrūksta pasitikėjimas; bendrovės narys atsisako dalyvauti sudarant sutartį:

• jei atsisakius sutarties gaunamas pelnas, atsisakęs bendrovės narys jo negauna;• jei patiriami nuostoliai, jų dalis atitenka ir atsisakiusiajam;• atsisakymas gali būti pareikštas savo laiku (t.y. tada, kai tai mažiausiai žalinga

bendrovei). mirus vienam iš bendrovės narių; bendrovės nariui įvykus capitis deminutio; sutartis nutrūksta dėl bendrovės nario neturtingumo.

Bevardės sutartys – tai naujos sutartys, kurios nepriskiriamos nei vienai iš anksčiau paminėtų sutarčių grupių. Jos atsirado, nes uždaros sutarčių grupės negalėjo apibrėžti naujai atsiradusių ūkinių santykių, kurie buvo patys įvairiausi ir ne visada atitiko tiksliai suformuluotas sutartis. Tokios naujai atsiradusios sutartys buvo laikomos neieškininiais susitarimais (nuda pacta):

• iš pradžių, jei viena šalis tokią sutartį vykdo, o kita vengia įvykdyti savo įsipareigojimą, ji gali pareikšti kondikcinį ieškinį dėl nepagrįsto kitos šalies praturtėjimo;

• vėliau bevardė sutartis ginama pretoriniu ieškiniu actio in factum, kuriuo galima prisiteisti nuostolių dėl daikto netekimo atlyginimą; actio in factum grindžiamas žalos atlyginimu, bet ne kitos šalies įpareigojimu vykdyti pareigas;

• palaipsniui bevardės sutartys pradėtos ginti civiliniais ieškiniais, kuriais ne tik atlyginami nuostoliai dėl daikto praradimo, bet ir priverčiama kitą šalį įvykdyti pažadą.

Bevardės sutartys pagal esmę priskiriamos prie realinių, nes jos atsiranda tik tada, kai viena iš šalių įvykdo savo pareigą – iki tol ji laikoma nudum pactum.Justiniano kodifikacijoje pateikiamos keturios bevardžių sutarčių klasifikacijos:

• do ut des – duodu, kad duotum;

70

• do ut facias – duodu, kad atliktum veiksmą;• facio ut des – atlieku veiksmą, kad duotum;• facio ut facias – darau, kad padarytum.

Pripažinusi bevardes sutartis, romėnų teisė sankcionavo bet kokią sutartį ir pradėjo įgyvendinti principą pacta sunt servanda, jei viena šalis jau vykdo šią neįprastą sutartį.

Prie bevardžių sutarčių priskiriamos:• mainų sutartis (permutatio) – tai sutartis, kuria viena šalis įsipareigoja perduoti kitos šalies

nuosavybėn daiktą, o kita šalis įsipareigoja pirmajai šaliai nuosavybėn perduoti kitą daiktą:o sutartis nuo pirkimo-pardavimo sutarties skiriasi tuo, kad mainų sutartyje daiktas mainomas į

kitą daiktą, o ne į pinigus;o jei pirmoji šalis perduoda jai nepriklausantį daiktą, kuris iš antrosios šalies atiteistas, sutartis

laikoma nesudaryta;o kadangi mainų sutartyje abi šalys laikomos ir pirkėju, ir pardavėju, evikcijos atveju atsiranda tie

patys padariniai, kaip ir pirkimo-pardavimo sutartyje: daikto ėmėjas negali pareikšti ieškinio, pagrįsto evikcija, jeigu jis nepranešė perdavėjui

apie trečiojo asmens pretenziją (ir taip atėmė galimybę įrodyti, kad daiktas priklausė perdavėjui);

perdavėjas privalo padėti ėmėjui atremti trečiojo asmens ieškinį; perdavėjui nepadėjus arba nors ir padėjus atremti ieškinį, bet jį pralaimėjus, ėmėjas gali

ieškiniu actio auctoritatis išieškoti iš perdavėjo dvigubą daikto pirkimo kainą.o perdavėjo atsakomybė už parduoto daikto kokybę tolygi pirkimo-pardavimo sutartyje nustatytai

pardavėjo atsakomybei: perdavėjas daiktą privalo perduoti tinkamos būklės ir kokybės; perdavėjas atsakingas ėmėjui, kai jo veiksmuose reiškiasi dolus (tyčinis nuslėpimas,

nutylėjimas apie daikto trūkumus). reikalaujama, kad perdavėjas paskelbtų visus perduodamo daikto trūkumus; trūkumams išryškėjus vėliau, perdavėjas atsako už juos nepriklausomai nuo to, ar jie

buvo jam žinomi (preziumuojama, kad perdavėjas juos turėjo žinoti).• įvertinamoji sutartis (contractus aestimarius) – tai sutartis, kuria viena šalis perduoda kitai šaliai

parduoti daiktą už tam tikrą kainą, siekiant, kad antroji šalis perduotų pinigų sumą, kuria įvertintas perduotas daiktas, arba grąžintų perduotą daiktą:

o asmuo, kuris gauna daiktą parduoti pagal įkainojimą, nėra daikto savininkas, bet pardavus daiktą, jis tapdavo pirkėjo nuosavybe (šiai sutarčiai negalioja principas, kad nuosavybės teisės neturėjimas negali jos perkelti kitam asmeniui);

o asmuo, paėmęs daiktą parduoti, gali jį pasilikti, prieš tai sumokėjęs įkainojimo sumą daikto savininkui;

o jei asmuo, paėmęs daiktą parduoti, jį parduoda brangiau nei įkainota, skirtumas tenka jam.

Paktai – tai neformalūs susitarimai, neužtikrinti ieškinine gynyba (nors pretorius pripažino sudarytus paktus, bet tik teikdamas exceptio pacti atsikirtimo teisę, o ne patenkindamas ieškinį). Laikui bėgant, kai kurios paktų rūšys gavo ieškininę gynybą, nes plėtojantis prekybos ryšiams atsirado neformalių susitarimų, kurie neatitiko nė vieno nustatyto sutarties tipo. Susiformavo dvi paktų rūšys:

• pacta nuda – neužtikrinti ieškiniu paktai;• pacta vestita – užtikrinti ieškiniu paktai, kurių yra trys rūšys:

o pacta adiecta – paktai, prijungti prie sutarties, kuri ginama ieškiniu: tai papildomi kokios nors sutarties susitarimai, kurių tikslas – pakeisti kai kuriuos

sutarties teisinius pagrindus; papildomi paktai prijungiami prie sutarties ją sudarant ir gali būti ginami sutarčiai

numatytais ieškiniais (pvz. prie pirkimo-pardavimo sutarties prijungus paktą, jis ginamas actio venditi (pardavėjui) arba actio empti (pirkėjui));

paktą prijungti galima ir praėjus tam tikram laikui po sutarties sudarymo, bet paktas ginamas ieškiniu tik tada, jeigu lengvina skolininko padėtį (pvz. paktas dėl vykdymo atidėjimo, procentų sumažinimo);

71

paktai, sunkinantys skolininko padėtį ir sudaryti praėjus tam tikram laikui po sutarties sudarymo, neginami ieškiniais.

o pacta pretoria – paktai, kuriuos gina pretorius: constitutum debiti – tai neformalus susitarimas, pagal kurį viena šalis įsipareigoja

sumokėti kitai šaliai jau esamą skolą ir kartu ją patvirtina:• paktu galima sumokėti savo arba kito asmens skolą;• skolos patvirtinimu patikslinamas skolos mokėjimo terminas (dažniausiai

atidedamas). receptum – tai paktas, kuris jungė tris paktų rūšis:

• receptum arbitrii – susitarimas su trečiųjų teismu, kuriuo arbitras įsipareigoja išspręsti pavestą ginčą:

o sutikęs išnagrinėti bylą, o paskui atsisakęs, baudžiamas bauda;o arbitrui leista bylos nenagrinėti dėl svarbių priežasčių (ligos, viešųjų

pareigų, priešiškų santykių su ginčo šalimis).• receptum nautarum, cauponum, stabulariorum – susitarimas su laivo, viešbučio

ir arklidžių šeimininku dėl keleivių daiktų saugojimo:o kliento daiktų palikimas saugoti laikomas neformaliu paktu, pagal kurį

įmonės šeimininkui tenka didesnė atsakomybė už jo daiktus;o įmonių šeimininkai atsako už klientų daiktų dingimą, net jeigu ir nėra dėl

to kalti;o įmonės šeimininkas atleidžiamas nuo atsakomybės tik stichinės nelaimės

atveju;o nukentėjusiam keleiviui duodamas ieškinys actio in factum dėl žalos

atlyginimo.• receptum argentarii – susitarimas su bankininku, kad jis už kontrahentą

sumokėtų jo skolą trečiajam asmeniui:o bankininkas savo klientui įsipareigoja sumokėti jo skolą trečiajam

asmeniui;o bankininkas netampa trečiojo asmens skolininku, pretenziją trečiasis

asmuo reiškia ne bankininkui, o klientui;o jei skolininkas neturi lėšų sumokėti, jis siūlo kreditoriui gauti lėšas iš

banko, su kuriuo pasirašytas receptum;o bankininkui atsisakius sumokėti, klientui duodamas actio recepticia.

o pacta legitima – paktai, pripažinti imperatoriaus įstatymais ir ginami condictio ex lege, kondikciniu ieškiniu:

compromissum – tai ginčo šalių susitarimas dėl ginčo perdavimo arbitrui (vėliau su arbitru pasirašomas receptum arbitrii (žr. aukščiau)):

• susitarimas sutvirtinamas stipuliacija arba ginčijamą daiktą perduodant arbitrui;• įstatymais paktui buvo suteikta ieškininė gynyba.

pactum donationis – tai neformalus susitarimas dėl dovanojimo, kai viena šalis (dovanotojas) perduoda kitai šaliai (apdovanojamajam) daiktą ar kitą savo turto elementą, norėdamas parodyti apdovanotajam savo dosnumą:

• perduoti galima ne tik daiktus, bet ir teises į jį, taip pat pinigus;• kartais sudaromas dovanojimo pasižadėjimas:

o pasižadėjimas yra privalomas, jeigu yra sutvirtintas stipuliacija;o neformalus pasižadėjimas prievolės nesukuria;o apribotas dovanojimo dydis (nustatytas lex Cicinius);o duodamas atsikirtimas prieš ieškinį dėl įstatymui prieštaraujančio

dovanojimo pasižadėjimo vykdymo – exceptio leges Ciciniae.• vėliau nustatytas reikalavimas pareikšti apie pasižadėjimą dovanoti teisme

įtraukiant į rejestrą dovanojant daugiau nei 500 auksinių;• dovanojimo paktui suteikta ieškinio galia;• evikcijos ar daikto trūkumo atveju, dovanotojas atsako tik už dolus ir culpa lata;

72

• uždraustas dovanojimas tarp sutuoktinių;• galimas vienašalis dovanojimo panaikinimas:

o apdovanojamojo nedėkingumo atveju (įžeidimas, grėsmės dovanotojo gyvybei kėlimas, žalos padarymas);

o jei bevaikis dovanotojas susilaukia vaikų. pactum dotis – neformalus susitarimas, kuriuo duodamas pažadas nustatyti kraitį.

Jaunikiui suteikiamas condictio ex lege, kuriuo jis gali reikalauti pažadėto kraičio.

PRIEVOLĖS IŠ DELIKTŲ IR TARYTUM IŠ DELIKTŲ

Iš pradžių romėnai prievolių atsiradimo šaltinius skirstė į sutartis ir deliktus; buvo skirtos dvi sąvokos: crimina (nusikaltimai) ir delicta (privatūs deliktai):

• crimina – tai prieštaraujančios visuomenės interesams ir įstatymo draudžiamos veikos, persekiojamos BP tvarka. Prie nusikaltimų ankstyvosios respublikos laikotarpiu priskirta tik tėvynės išdavyste, o pvz., žmogžudystė laikyta privačiu deliktu nužudytojo šeimos atžvilgiu. Ilgainiui crimina ratas didėjo, delicta – mažėjo.

• delicta privata – tai veikos, pažeidžiančios asmens ar jų grupės interesus ir už šias veikas persekiota tik nukentėjusiųjų iniciatyva. Deliktas sukėlė ne bausmę, o prievolę sumokėti baudą ar atlyginti nuostolius.

Romoje nebuvo bendros taisyklės, kad kiekvienas priešingas teisei ir pažeidžiantis kieno nors teises veiksmas sukuria tam tikrą prievolę; buvo nustatytas tik konkretus deliktų, sukeliančių prievoles, ratas. Kiekvienam deliktui būdingi elementai:

• objektyvi žala asmeniui;• deliktą padariusio asmens kaltė;• veika objektyviosios teisės pripažįstama deliktu, t.y. nustatyti tam tikri civiliniai teisiniai padariniai.

Deliktinių ir sutartinių prievolių skirtumai:• sutartinė prievolė, kaip turto elementas, išskyrus prievoles, kylančias iš asmeninių sutarčių, pvz.,

mandatum, perėjo įpėdiniams; tuo tarpu ieškinio reikalavimai iš deliktų perėjo tik kreditoriaus įpėdiniams, išskyrus vindictam spirantes, pvz., dėl asmeninio įžeidimo. skolininko įpėdiniai už deliktus neatsakė, jiems tegalėjo būti pareikštas ieškinys tik dėl delikto padidėjus paveldėtam turtui; tada įpėdinių atsakomybė ribota paveldėto turto padidėjimu;

• deliktinę atsakomybę apibūdina obligatio cumulativa, reiškianti, kad kiekvienas bendrininkas atskirai sumoka skirtą baudą. skirtumas – sutartinėse prievolėse tik solidari ar dalinė atsakomybė;

• moterys ir nepilnamečiai sudaryti sutarčių b globėjo negalėjo, bet už deliktus atsakė;• už asmenų alieni iuris deliktus atsakė šeimos galva. Tai – noksalinė atsakomybė (noxa- žala). Sutarčių

teisė jos nežinojo.

DELIKTŲ RŪŠYS

Romėnai nesuformulavo bendros deliktų sąvokos, tik nustatė konkrečias jų rūšis.• furtum (vagystė). Tai buvo visai kita sąvoka, nei turime šiandien. Vagystė buvo civilinės teisės deliktas,

minimas jau XII lentelių įstatyme. Iš pradžių tai veiką, kai perkeliamas svetimas daiktas norint pasisavinti; vėliau – bet koks elgesys, kuriuo siekiama panaikinti savininko galimybę valdyti kilnojamąjį daiktą.galutinai sąvoką suformulavo Paulius respublikos pabaigoje – principato pradžioje: vagystė yra tyčinis daikto, jo valdymo ar naudojimo paėmimas siekiant naudos. Jos sudėtis:

o objektyvus elementas – tai daikto užgrobimas arba galimybės jį valdyti ir naudoti atėmimas. Tokia vagystės sąvoka daug platesnė nei dabartinė, kadangi apima ne tik daikto paėmimą, bet ir furtum usus (naudojimosi vagystę). Furtum būdavo net ir tada, kai savininkas, davęs naudotis daiktą, neteisėtai jį atsiimdavo;

o subjektyvusis elementas – tyčia (fraus);o priežastis – noras pasipelnyti (lucri faciendi gratia).

73

Vagystės rūšys:o atviroji vagystė – furtum manifestum – kai (in flagranti) kaltininkas pagaunamas vagiant. Už

tokią vagystę vagis išplakamas ir atiduodamas nukentėjusiajam, o už naktinę ar ginkluotą vagystę galėjo būti užmuštas vietoje, prieš tai iškvietus liudytojus. Užmušti galima tik nesant kitos išeities, tačiau vis tiek XII lentelių bausmės pripažintos per griežtomis ir ilgainiui uždraustos. Vietoj susidorojimo pretorius įvedė keturgubą (quadruplum) negu daikto vertė piniginę baudą. Nukentėjusysis reiškė ieškinį actio furti manifesti;

o slaptoji – furtum nec manifestum – kai kaltininkas nepagaunamas. Čia bauda buvo dviguba. Tokia sankcija išliko ir Justiniano kodifikuotoje teisėje. Ieškinys – actio furti nec manifesti.

Abiejų ieškinių tikslas – išieškoti baudas; kad ir kokia bauda bebūtų, visada privalėta grąžinti ir pavogtą daiktą. Grąžinti reikalauta condictio furtiva.Ši kondikcija už vindikacinį ieškinį pranašesnė tuo, kad nereikėjo įrodinėti nuosavybės teisės, pakako įrodyti pačios vagystės faktą.Jei vagis daiktą perleido ar prarado, išieškoma jo vertė.

• iniuria. Tai priešinga teisei veika, asmeninė skriauda. Gajus ir Paulius iniuria ištakas randa XII lentelių, kurios numato tam tikrą pažeidimų ratą:

o membrum ruptum – sužalojimas, sukėlęs dalies kūno netekimą.Šalims nesusitarus, taikytas talionas;

o os fractum – veido kaulų sužalojimas.Bauda 300 asų, jei nukentėjęs – laisvasis, ir 150 asų – jei vergas;

o veiksmai, kuriais pažeidžiama kūno neliečiamybė. Bauda – 25 asai.Iš pradžių buvo dviejų rūšių skundai: pirmasis – dėl išvardytų veikų, antrasis rėmėsi ius honorarium. Pretorius patikslino sąvoką iniuria – tai tikslinė ir priešinga teisei nepagarba, išreikšta veiksmais ar žodžiu kitam asmeniui, sukėlusi turtinę ar neturtinę žalą.Nuvertėjant Romos pinigams, iškilo būtinybė reformuoti tiksliai fiksuotą baudą, taigi įvestas vertinamasis ieškinys – actio iunurariam aestimatoria, kad teismas galėtų nustatyti baudos dydį, kaskart atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes.Greta civilinės atsiranda ir baudžiamoji atsakomybė. Dominato laikotarpiu nukentėjusysis galėjo pasirinkti actio aestimatoria arba baudžiamąją bylą.

• damnum iniuria datum – neteisėtas svetimo daikto sugadinimas. XII lentelių įstatymai nenumatė tokio bendrojo delikto.Juose buvo atskiros taisyklės, net nevadintinos sistema. Damnum iniuria skyrėsi nuo iniuria ir nuo vagystės, kadangi šiomis veikomis nesikėsinta į asmenį ir neteikė nusikaltusiam asmeniui asmeninės naudos.Pirmąkart plačiau šis deliktas aptartas lex Aquilia (287 pr.Kr.). Tai buvo dar primityvus aktas, bet kad jis būtų taikomas, atlikti veiksmai turėjo atitikti tokius reikalavimus:

o žala atsirado dėl tiesioginio poveikio daiktui (damnum corpore corpori datum);o daiktas realiai sugadintas;o žala atsirado dėl veiksmų (damnum datum), taigi nebausta už neveikimą;o žala atsirado dėl priešingų teisei veiksmų.

Viena pagrindinių šio įstatymo problemų buvo jo sąvokų occidere, frangere(sulaužymas), urere (sudeginimas), rumpere (suplėšymas). Apskritai pirmose dviejose lex Aquilia dalyse kalbama apie vergo ar keturkojo gyvulio užmušimą nustatant, kad reikia už jį sumokėti aukščiausią kainą, turėtą per pastaruosius metus iki sužalojimo. Trečioji dalis gina nuo trečiųjų asmenų bet kokį turtą, kuris yra sužalojamas minėtais būdais (deginant ir kt.). Ilgainiui atsisakyta žalos dydį vertinti tik pagal daikto vertę, imta atsižvelgti į asmens interesą; atsisakyta absoliutaus principo, kad žala turi atsirasti dėl tiesioginio poveikio daiktui.Atsakomybė ėmė atsirasti ir daiktui nesant realiai sugadintam, bet savininkui praradus valdymą.Daug dėmesio Romoje kaltei kaip vienai iš pagrindinių atsakomybės sąlygų. Akvilijaus kaltės teorija: atsakomybės dydis priklauso nuo to, ar žalą padaręs asmuo nors kiek stengėsi jos išvengti. Pretorių teisėje lex Aquilia taikymo sritis išplečiama (taikant actio utilis) tiek, kad garantuojamas praktiškai bet kokios žalos, padarytos tyčia svetimam daiktui, atlyginimas.

PRETORIŲ TEISĖS DELIKTAI

rapina (plėšimas) – kvalifikuota vagystė, kai daiktą prievarta paima organizuota grupė. Pradžioje ius civile jo neišskyrė iš furtum. Pretorius Lukulas 76 m. Pr. Kr. Įvedė naują actio vi bonorum raptorum in

74

quadruplum. Sprendime dėl plėšimo įskaityta tiek pavogto daikto vertė (simplum), tiek trigubai daikto vertei prilyginta bausmė (triplum).Justiniano laikais nuspręsta, jog tai – mišrus ieškinys;

metus (grasinimas). Pretorius Oktavijus 80 m. Pr. Kr. Nustatė, kad grasinimais išgavęs daiktą asmuo atsako pagal actio quod metus causa, taip pat in quadruplum. Galiojo bendrasis principas, kad toks įgijimas yra neteisėtas. Sąlyga pateikti ieškinį buvo daikto įgijimas prievarta ir sukeliant baimę, jei dėl to atsirado žala. Actio quod metus causa – arbitražinis ieškinys. Atsakovas, savo noru grąžinęs daiktą, atleistas nuo atsakomybės, o kitais atvejais privalėjo atlyginti faktinę žalą;

dolus (apgaulė). Pretorius, vėlyvosios respublikos teisininkas Galijus Akvilijus 66 m. pr. Kr. nustatė infaminį ieškinį – actio doli, skirtą atlyginti žalą ir kartu užtraukusį infamiją. Pateikimo sąlyga – tyčinė apgaulė, kuria padaroma žala trečiajam asmeniui. Ieškinys garantuotas tik kai nebuvo teisės pateikti kitą ieškinį, todėl jis subsidiarusis. Siekiant išvengti infamijos, galima pareikšti paprastą actio in factum.

Ši sistema kurta ne remiantis principu ir delikto sąvoka, bet atskirais jų tipais.

PRIEVOLĖS TARYTUM IŠ DELIKTŲ (OBLIGATIONES QUASI EX DELICTO)

Tai prievolės, kilusios iš teisei priešingų veiksmų, nepatekusių į deliktų sąrašą.Taip pat nebuvo bendros kvazideliktinės prievolės sąvokos, tik išvardytos atskiros jų rūšys. Pagrindinės:

• iudex litem suam facit (teisėjas padaro procesą savu). Esmė – teisėjo atsakomybė už neteisingą savo pareigų atlikimą, kai dėl to vienai iš šalių padaryta materialioji žala. Ieškinio tikslas – visiškai atlyginti žalą, pareikšti ieškinį teisę turėjo šalis, kuriai padaryta žala. Reiškiamas dėl:

o neteisingo sprendimo (tyčia ar dėl nerūpestingumo);o teisėjui netinkamai atlikus savo funkcijas (neatvykus į teismo posėdį).

Ieškinys netaikytas korumpuotiems teisėjams, nes dar XII lentelių įstatymai jiems numatė mirties bausmę. Ši sankcija patvirtinta lex Cornelia de sicariis (81 m. Pr. Kr.) ir imperatorių Karakalos bei Konstantino konstitucijos.

• actio de effusis et defectis. Už žalą trečiajam asmeniui, atsiradusią iš namo ką nors išpylus ar išmetus, atsakė namo savininkas, nesvarbu, kas atliko veiksmą;

• actio de positis et suspensis. Bet kuriam asmeniui, turinčiam procesinį veiksnumą, suteikta teisė pareikšti namo, prie kurio kas nors pakabinta ar blogai padaryta, savininkui actio popularis. Turėjo grėsti realus pavojus; bauda – 10 solidų;

• Atsakomybė nautarum (laivo savininkų), cauponum (viešbučio savininkų), stabularum (nakvynės namų savininkų) už savo tarnų apgaules ir vagystes. Nukentėjusiems išieškoma dviguba daikto vertė.

PRIEVOLĖS TARYTUM IŠ SUTARČIŲ

Prievolių atsiradimo pagrindai – esminis jų sisteminimo pradas. Pagal atsiradimo priežastis jos skirstytos į:• sutartis;• deliktus.

Visi prievoliniai santykiai, be abejo, netilpo į šias sąvokas; prievolės, atsiradusios nesant sutarties, bet turiniu ir pobūdžiu jas primenančios, poklasikiniu laikotarpiu imtos vadinti obligationes quasi ex contractu. Skirtumas nuo sutarčių tas, kad vienašalis sandoris arba kiti faktai, nelaikytini sutartimi, taigi nebuvo išreikšta abiejų šalių valia. Panašumas: jų turinį sudarė teisėtas elgesys.

Obligationes quasi ex contractu rūšys: • negotiorum gestio – svetimų reikalų tvarkymas be įgaliojimo. Subjektai: asmuo, veikiantis kieno

nors interesais – negotiorum gestor, arba tiesiog gestor, ir asmuo, kurio interesais veikiama – dominus negotii. Prievolė, atsirandanti iš šių santykių, buvo beveik tapati prievolei, atsirandančiai iš paveldimos (mandatum) sutarties; būtent iš čia atsiranda jos quasi – sutartinis pobūdis. Negotiorum gestio būtinos sąlygos:

75

o gestoriaus siekis sutvarkyti svetimus reikalus (animus negotia aliena gerendi). negotorium gestio neturėjo prievolėms iš sutarčių būdingo bruožo – consensus, kurio pavedimų nevalia keisti;

o veiksmu siekiama pozityvaus tikslo;o veiksmai galimi, kai dominus negotii nėra jų uždraudęs ir pats negali pasirūpinti savo reikalais;o reikalų tvarkymas neatlyginamas.

Remiantis šiomis sąlygomis, gestoriui, be abejo, atsirasdavo prievolė priklausomai nuo reikalų ir domini negotii suinteresuotumo galutinai sutvarkyti pradėtus reikalus. Gestorius privalėjo atsiskaityti dominus negotii ir perduoti jam viską , ką gavo; tuo tarpu dominus negotii privalėjo padengti visas gestoriaus turėtas išlaidas. Šios pareigos išlikdavo, net jei veiksmai nedavė pozityvių rezultatų. Dominus negotii perima iš gestoriaus visas prievoles, atsiradusias tvarkant jo reikalus; negotii atsakė ir už savo kaltę (omnis culpa), mat gestio atliekamas jo interesais. Gestorius galėjo negauti ir jokios naudos, bet kadangi tvarkė svetimus reikalus, atsakė omnis culpa pagrindu. Negotiorum gestio formavimosi pradžioje pretorius leido abiems šalims pareikšti actio in factum, vėliau pripažinti ir civiliniai bona fidei ieškiniai. Justiniano teisėje jie vadinami actio negotiorum gestorum directa (tarnaujančiais dominus negotii) ir actio negotiorum gestorum contraria (tarnaujančiais gestoriui).

• condictio – nepagrįsto praturtėjimo prievolės. Jau respublikos metu atsirado principas, kad neteisėtai praturtėjus kito sąskaitą, įgytą turtą grąžinti privaloma – pastebimas prievolės šalių teisinių santykių panašumas su paskolos (mutuum) sutarties reguliuojamais santykiais. Ieškinio pavadinimas kyla iš legis actio per condictionem. Iš pradžių nepagrįstai turėjo būti praturtėta įgyjant nuosavybės teisę, ilgainiui – bet kokią. Bendrojo principo spręsti, ar asmuo praturtėjo be pagrindo, nebuvo, tik tipiniai atvejai:

o condictio indebiti – ieškinys, kurų asmuo pateikia sumokėjęs nesamą, jam neprivalomą ar ne tam asmeniui skolą. Tokiam ieškiniui patenkinti reikalingo sąlygos:

asmuo mokėjo, manydamas esant prievolę, kitaip tai laikyta dovanojimu; priimantysis turėjo manyti, kad prievolė tikrai egzistuoja ir jis turi teisę reikalauti atlikti šiuos veiksmus; kitaip priėmimas laikytas furtum; veikęs nesąžiningai praturtėjęs asmuo privalo visiškai atlyginti žalą, o sąžiningai – tik sumą, kuria praturtėjo.

o condictio causa data non secuta – ieškinys, kuriuo siekiama susigrąžinti turtą, perduotą trečiajam asmeniui, tikintis, bet nesulaukus priešpriešinio veiksmo. Pvz., A perduoda B turto, tikėdamasis, kad B jam ką nors duos. Jei B neduoda, jam išnyksta causa valdyti perduotą turtą (pvz., laivą). Ieškinys neteiktas atliekant amoralius veiksmus (davus kyšį);

o condictio ob iniustam causam – ieškinys dėl sugrąžinto turto, perduoto įstatymui ar moralei priešingu tikslu. Priešingai teisei ar moralei turi elgtis ne davėjas.

Daugybė atvejų, neatitinkančių šių kondikcijų, vadinti tiesiog condictiones sine causa. Tada kondikcijos teisė suteikiama remiantis vien grynu praturtėjimu sine causa, nesigilinta į aplinkybes; dažniausiai jos taikytos negalint pasinaudoti vindikaciniu ieškiniu(daiktas suvartotas, susimaišęs su neteisėto įgijėjo daiktais ir pan.);

• communio – bendrija. Susikurdavo atsitiktinai arba siekiant bendro tikslo. Tokia turtinė bendrija sukūrė ir turtinius (bendra nuosavybė), ir prievolinius bendrasavininkių santykius. Jei atsirado iš sutarties, bendrijos teises ar pareigas sutartis ir reguliavo, tačiau jei bendrija atsirado nepriklausomai nuo jos narių valios (pvz., commixtio, palikimo priėmimo), vadinta communio incidens. Iš čia atsiradusios prievolės priskirtos obligationes quasi ex contractu kategorijai. Klasikinė romėnų teisė nereguliavo bendrijos narių teisinių santykių, reguliuota tik bendrijos narių teisinių santykių pasibaigimo tvarka, pvz. , bendrijos nariai turėjo teisę paduoti ieškinį dėl bendro turto padalijimo. Išstoti iš bendrijos galima pateikiant:

actio familiae erciscundae, kai bendroji nuosavybė atsirado priėmus palikimą; actio communi dividundo, kai bendra nuosavybė atsirado kitu būdu.

Nedalus daiktas paliekamas vienam bendrasavininkiui, o kiti sumoka piniginę kompensaciją. Iš pradžių bendrijos nario atsakomybė kitiems nariams apsiribojo dolus ir culpa, o vėliau diligenta quam suis.

76