Upload
tomas-sereicikas
View
231
Download
0
Embed Size (px)
DESCRIPTION
rasto darbas tpt
Citation preview
MYKOLO ROMERIO UNIVERSITETAS
TEISĖS FAKULTETAS
TARPTAUTINĖS IR EUROPOS SĄJUNGOS TEISĖS INSTITUTAS
Rašto darbas
GINČŲ, KYLANČIŲ IŠ DARBO SANTYKIŲ, TEISMINGUMAS
Darbą atliko:
TEbns1-05 grupės studentė
Anna Barkutė
Vilnius, 2014
Europos Sąjungos teisės normomis užtikrinamas laisvas asmenų judėjimas, taip vis didesnei daliai
žmonių sudarant sąlygas dirbti užsienyje arba būti ten komandiruotiems. Pažymėtina, kad ir Lietuvos
darbo rinka yra prieinama užsienio valstybių piliečiams. Darbuotojui kaip silpnesnei šaliai tiek
nacionaliniais, tiek tarptautiniais teisės aktais suteikiama garantijų, teisių bei laisvių. Ne retais atvejais
dėl teisių neužtikrinimo, nesilaikymo tam tikrų teisės normų ar dėl kitų priežasčių tarp darbdavio ir
darbuotojo kyla ginčai. Taigi toliau bus nagrinėjamas ginčų, kylančių iš darbo santykių, teismingumas.
Pagrindiniai tarptautiniai teisės aktai reguliuojantys darbo bylų teismingumą
Teismingumo nustatymo taisyklės Europos Sąjungoje yra vienodinamos, tuo būdu bandoma
gerinti teisinį bendradarbiavimą bei išvengti jurisdikcijų kolizijų, kai tą patį ginčą pretenduoja spręsti
kelių valstybių narių teismai. Ginčų, kylančių iš darbo santykių, teismingumas buvo unifikuotas 1968
m. Briuselio konvencijos dėl teismingumo ir teismo sprendimų pripažinimo bei vykdymo civilinėse ir
komercinėse bylos (toliau Briuselio konvencija), kuri įsigaliojo 1973 m., kai ją ratifikavo pirmos šešios
valstybės narės. Papildomu Liuksemburgo protokolu Europos teisingumo teismui buvo suteikta teisė
aiškinti konvencijos nuostatas. Siekiant pagerinti bendradarbiavimą tarp Europos Laisvos Prekybos
Asociacijos narių, buvo pasirašyta 1988 m. Lugano konvencija dėl teismingumo ir teismo sprendimų
pripažinimo bei vykdymo civilinėse ir komercinėse bylose (toliau Lugano konvencija). Pastaraisiais
metais teismingumo klausimai unifikuojami antriniuose Europos Sąjungos teisės aktuose. Tai
Reglamentas 44/2001 „Dėl teismų kompetencijos bei sprendimų pripažinimo ir vykdymo civilinėse ir
komercinėse bylose (toliau vadinamas Reglamentu), kuris pakeitė Briuselio konvenciją bei nustato
civilinių ir komercinių bylų, tarp jų ir darbo ginčų teismingumo taisykles. Reglamentas, pakeitęs
Briuselio konvenciją, padarė keletą pakeitimų. Vienas iš ryškiausių skirtumų yra ginčų, kylančių iš
individualių darbo sutarčių, perkėlimas į atskirą, penktą, skyrių, reglamentuojantį apsauginį
teismingumą. Nes iki tol Briuselio konvencijoje darbo ginčų teismingumas buvo reglamentuotas 5 str.
kartu su alternatyviu teismingumu pagal sutartinės prievolės įvykdymo vietą. Šių pakeitimų tikslas yra
labiau apsaugoti silpnesnę šalį - darbuotoją, detaliau bei viename skyriuje reguliuoti visus teismingumo
klausimus, susijusius su darbo ginčais.1 Reglamentą Nr. 44/2001 pakeitė Reglamentas Nr. 215/2012
(Toliau – Briuselis I bis). Šio reglamento taip pat 5 skirsnis reglamentuoja bylų, susijusių su
individualiomis darbo sutartimis, jurisdikcijos nustatymo klausimus. Pažymėtina, jog Briuselis I bis
reguliuoja tik darbo santykius, kylančius iš individualių darbo sutarčių, t.y. ginčų dėl kolektyvinių
sutarčių nereglamentuoja. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog Briuselis I bis taikomas tik tuo atveju, jeigu
1 Mikelėnas V., Laužikas E., Nekrošius V. Civilinio proceso teisė. Vilnius, 2005, p. 543-551.
atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta (buveinė) yra Europos Sąjungoje. Ieškovo gyvenamoji vieta neturi
įtakos bylos teismingumui.2
Alternatyvusis teismingumas- darbuotojas prieš darbdavį
Reglamento Briuselis I bis 21 straipsnyje nurodomi atvejai, kada darbuotojas gali iškelti
darbdaviui bylą bei reglamentuojama į kokį teismą darbuotojas gali kreiptis. Pagal Reglamento 21 str. 1
dalį b punktą darbdaviui, kurio nuolatinė gyvenamoji arba buveinės vieta yra Europos Sąjungos
valstybėje narėje, darbuotojas gali pareikšti ieškinį valstybės narės, kurioje yra darbdavio nuolatinė
gyvenamoji (buveinės) vieta, teismuose. Tačiau to paties straipsnio b punktas nurodo ir kitas
teismingumo alternatyvas. Reglamento Briuselis 1 bis 21 str. b punkte reglamentuojama, kad
darbuotojas gali pareikšti ieškinį vietos, kurioje arba iš kurios darbuotojas paprastai atlieka savo darbą,
teismuose arba jeigu darbuotojas paprastai savo darbą atlieka arba atliko ne toje pačioje šalyje- vietos,
kurioje yra arba buvo darbuotoją įdarbinusi įmonė, teismuose. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog esant
tokiems atvejams, kai darbdavio nuolatinė gyvenamoji arba buveinės vieta yra ne valstybėje narėje,
darbuotojas gali pareikšti ieškinį valstybės narės teisme vadovaudamasis Reglamento Briuselis I bis 21
str. 1 dalies b punktu.
Tam tikrais atvejais nėra lengva nustatyti darbuotojo įprastinę darbo vietą. Iš pirmo žvilgsnio
teismingumo taisyklės nėra sudėtingos: ieškovas turi teisę kreiptis į teismą tos valstybės narės, kurioje
nuolat atliko darbą. Pateiktinas praktinis pavyzdys, kai sprendžiant dėl bylos teismingumo iškylą
keblumų. Byloje Herbert Weber v. Universal Ogden Servises Ltd buvo nustatyta, jog H. Weberis dirbo
kompanijoje UOS (įmonė įsteigta Didžiojoje Britanijoje), darbas buvo atliekamas Olandijos
žemyniniame šelfe ant plaukiojančios platformos. Darbuotojas kreipėsi į Olandijos Alkmaaro kantono
teismą dėl to, kad buvo neteisėtas atleistas iš darbo. Bylai pasiekus Nyderlandų Aukščiausiąjį Teismą,
šis kreipėsi į Europos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo. Europos Teisingumo Teismas
nurodė, jog darbuotojo darbas, atliekamas plaukiojančioje platformoje virš susitariančios šalies
žemyninio šelfo siekiant tirti jos išteklius, turi būti suprantamas kaip atliekamas susitariančios šalies
teritorijoje, o nuolatinė darbo vieta turi būti laikoma, kur atliekamos esminės darbo sutarties funkcijos
ir pareigos3.
Byloje Pugliese v. Finmeccanica SPA kilo ginčas tarp Italijos pilietės G. Pugliese bei įmonės
Finmeccanica SPA (įmonė registruota Italijoje), dėl tam tikrų išlaidų atlyginimo bei drausminių
nuobaudų taikymo. Šioje įmonėje darbuotoja dirbo pagal darbo sutartį, kuri vėliau buvo sustabdyta, o
darbuotoja išsiųsta dirbti į Vokietiją , t.y. kitoje įmonėje. Kilus ginčui, darbuotoja kreipėsi į Vokietijos
2 Bužinskas, G. Grigienė, J. Teismingumas tarptautiniame civiliniame procese. Vilnius, 2007, p. 1823 Ibid p. 184-184
teismą. Tarptautinis Teismingumo Teismas pasisakė, jog sprendžiant ginčą su pirmuoju darbdaviu,
kuris yra Italijoje, byla gali būti sprendžiama Vokietijoje, nes pirmasis darbdavys buvo susiinteresuotas
darbuotojos darbu Vokietijoje.4 Teismas taip pat yra nurodęs, jog tais atvejais , kai darbuotojas atlieka
darbą pagal sutartį keliose valstybėse narėse, laikoma , kad įprastai darbo vieta yra ta, kur yra
darbuotojo veiklos centras, t.y. kur darbuotojas praleidžia daugiausiai laiko, kur yra biuras, kuriame
organizuojamas darbas ir pan.
Apibendrinant tai, kas išdėstyta, pasakytina, jog teismingumo nuostatos ginčuose, kylančiuose iš
darbo santykių, aiškinamos darbuotojo naudai, taip atsižvelgiant į jo, kaip silpnesnės šalies interesus.
Ieškinių pareiškimas darbuotojui
Reglamentas Briuselis I bis numato ne tik darbuotojo, bet ir darbdavio teisę pareikšti ieškinį
darbuotojui. Reglamento 22 str. 1 d. numatyta, jog darbdavys gali pareikšti ieškinį tik valstybės narės,
kurioje yra darbuotojo nuolatinė gyvenamoji vieta, teismuose. Įvertinus tokią nuostatą teigtina, jog
Europos Sąjungos teisės aktais labiau užtikrinamos darbuotojo teisės, tuo tarpu darbdavys pastatomas į
mažiau palankią padėtį. Tam tikrais atvejais darbdavio teisė į teisminę gynybą praktiškai tampa
neįgyvendinama. Pateiktinas tokios situacijos pavyzdys: Pagyvenusių Vokietijos piliečių šeima
pasisamdo slaugę Latvijos pilietę. Po kurio laiko Latvijos pilietė gauna darbo pasiūlymą Olandijoje ir
ten išvyksta nuolat gyventi. Konkrečiu atveju darbdavys, t.y. Vokietijos piliečiai turi pretenzijų
Latvijos pilietei, tačiau ginčą spręsti jie gali tik Olandijos teismuose. Bylinėjimasis kitoje valstybėje
pareikalautų daug laiko bei finansinių išteklių, dėl šios priežasties ginčo išsprendimas teisme bei
pažeistų teisių gynimas tampa praktiškai neįmanomas.
Sutartinis teismingumas
Sutarčių laisvės principas suteikia galimybę sutarties šalims, t.y. darbuotojui ir darbdaviui
susitarti dėl tam tikrų darbo sutarties sąlygų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad sutarčių laisvė nėra
absoliuti- teismingumo pasirinkimą darbo ginčuose riboja Reglamentas Briuselis I bis. Reglamento 23
straipsnyje numatyta, kokiais atvejais galima nesilaikyti Reglamente nustatytų teismingumo taisyklių.
Taigi yra du atvejai, kada imperatyvų teismingumą galima pakeisti darbuotojo ir darbdavio susitarimu :
1. Susitarimas sudaromas po to, kai kyla ginčas, arba
4 Tarptaurinio Teisingumo Teismo byla Giulia Pugliese v. Finmeccanica SPA
2. Susitarimas leidžia darbuotojui iškelti bylą kituose nei Reglamente nurodyti
teismuose.
Darbuotojai laikomi silpnesne sutarties šalimi, nes turi mažiau derybinių galimybių, mažiau
teisinės informacijos apie savo teises negu darbdavys, mažiau materialinių išteklių, todėl jų teisės
saugomos imperatyviomis teisės normomis, o susitarimams paliekama kuo mažiau galimybių.
Išvados
Darbo bylų nagrinėjimo reglamentavimą lemia ekonominė darbdavio ir darbuotojo nelygybė bei
darbuotojo kaip silpnesnės derybų šalies padėtis. Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodeksas
numato darbo ginčams tiek bendrąjį teismingumą, tiek ir alternatyvų teismingumą. Tiek tarptautiniai ,
tiek nacionaliniai teisės aktai numato alternatyvaus teismingumo galimybę, tačiau galimybę rinktis turi
tik darbuotojas, o ne darbdavys.