MYKOLO ROMERIO UNIVERSITETAS

TEISĖS FAKULTETAS

TARPTAUTINĖS IR EUROPOS SĄJUNGOS TEISĖS INSTITUTAS

Rašto darbas

GINČŲ, KYLANČIŲ IŠ DARBO SANTYKIŲ, TEISMINGUMAS

Darbą atliko:

TEbns1-05 grupės studentė

Anna Barkutė

Vilnius, 2014

Europos Sąjungos teisės normomis užtikrinamas laisvas asmenų judėjimas, taip vis didesnei daliai

žmonių sudarant sąlygas dirbti užsienyje arba būti ten komandiruotiems. Pažymėtina, kad ir Lietuvos

darbo rinka yra prieinama užsienio valstybių piliečiams. Darbuotojui kaip silpnesnei šaliai tiek

nacionaliniais, tiek tarptautiniais teisės aktais suteikiama garantijų, teisių bei laisvių. Ne retais atvejais

dėl teisių neužtikrinimo, nesilaikymo tam tikrų teisės normų ar dėl kitų priežasčių tarp darbdavio ir

darbuotojo kyla ginčai. Taigi toliau bus nagrinėjamas ginčų, kylančių iš darbo santykių, teismingumas.

Pagrindiniai tarptautiniai teisės aktai reguliuojantys darbo bylų teismingumą

Teismingumo nustatymo taisyklės Europos Sąjungoje yra vienodinamos, tuo būdu bandoma

gerinti teisinį bendradarbiavimą bei išvengti jurisdikcijų kolizijų, kai tą patį ginčą pretenduoja spręsti

kelių valstybių narių teismai. Ginčų, kylančių iš darbo santykių, teismingumas buvo unifikuotas 1968

m. Briuselio konvencijos dėl teismingumo ir teismo sprendimų pripažinimo bei vykdymo civilinėse ir

komercinėse bylos (toliau Briuselio konvencija), kuri įsigaliojo 1973 m., kai ją ratifikavo pirmos šešios

valstybės narės. Papildomu Liuksemburgo protokolu Europos teisingumo teismui buvo suteikta teisė

aiškinti konvencijos nuostatas. Siekiant pagerinti bendradarbiavimą tarp Europos Laisvos Prekybos

Asociacijos narių, buvo pasirašyta 1988 m. Lugano konvencija dėl teismingumo ir teismo sprendimų

pripažinimo bei vykdymo civilinėse ir komercinėse bylose (toliau Lugano konvencija). Pastaraisiais

metais teismingumo klausimai unifikuojami antriniuose Europos Sąjungos teisės aktuose. Tai

Reglamentas 44/2001 „Dėl teismų kompetencijos bei sprendimų pripažinimo ir vykdymo civilinėse ir

komercinėse bylose (toliau vadinamas Reglamentu), kuris pakeitė Briuselio konvenciją bei nustato

civilinių ir komercinių bylų, tarp jų ir darbo ginčų teismingumo taisykles. Reglamentas, pakeitęs

Briuselio konvenciją, padarė keletą pakeitimų. Vienas iš ryškiausių skirtumų yra ginčų, kylančių iš

individualių darbo sutarčių, perkėlimas į atskirą, penktą, skyrių, reglamentuojantį apsauginį

teismingumą. Nes iki tol Briuselio konvencijoje darbo ginčų teismingumas buvo reglamentuotas 5 str.

kartu su alternatyviu teismingumu pagal sutartinės prievolės įvykdymo vietą. Šių pakeitimų tikslas yra

labiau apsaugoti silpnesnę šalį - darbuotoją, detaliau bei viename skyriuje reguliuoti visus teismingumo

klausimus, susijusius su darbo ginčais.1 Reglamentą Nr. 44/2001 pakeitė Reglamentas Nr. 215/2012

(Toliau – Briuselis I bis). Šio reglamento taip pat 5 skirsnis reglamentuoja bylų, susijusių su

individualiomis darbo sutartimis, jurisdikcijos nustatymo klausimus. Pažymėtina, jog Briuselis I bis

reguliuoja tik darbo santykius, kylančius iš individualių darbo sutarčių, t.y. ginčų dėl kolektyvinių

sutarčių nereglamentuoja. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog Briuselis I bis taikomas tik tuo atveju, jeigu

1 Mikelėnas V., Laužikas E., Nekrošius V. Civilinio proceso teisė. Vilnius, 2005, p. 543-551.

atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta (buveinė) yra Europos Sąjungoje. Ieškovo gyvenamoji vieta neturi

įtakos bylos teismingumui.2

Alternatyvusis teismingumas- darbuotojas prieš darbdavį

Reglamento Briuselis I bis 21 straipsnyje nurodomi atvejai, kada darbuotojas gali iškelti

darbdaviui bylą bei reglamentuojama į kokį teismą darbuotojas gali kreiptis. Pagal Reglamento 21 str. 1

dalį b punktą darbdaviui, kurio nuolatinė gyvenamoji arba buveinės vieta yra Europos Sąjungos

valstybėje narėje, darbuotojas gali pareikšti ieškinį valstybės narės, kurioje yra darbdavio nuolatinė

gyvenamoji (buveinės) vieta, teismuose. Tačiau to paties straipsnio b punktas nurodo ir kitas

teismingumo alternatyvas. Reglamento Briuselis 1 bis 21 str. b punkte reglamentuojama, kad

darbuotojas gali pareikšti ieškinį vietos, kurioje arba iš kurios darbuotojas paprastai atlieka savo darbą,

teismuose arba jeigu darbuotojas paprastai savo darbą atlieka arba atliko ne toje pačioje šalyje- vietos,

kurioje yra arba buvo darbuotoją įdarbinusi įmonė, teismuose. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog esant

tokiems atvejams, kai darbdavio nuolatinė gyvenamoji arba buveinės vieta yra ne valstybėje narėje,

darbuotojas gali pareikšti ieškinį valstybės narės teisme vadovaudamasis Reglamento Briuselis I bis 21

str. 1 dalies b punktu.

Tam tikrais atvejais nėra lengva nustatyti darbuotojo įprastinę darbo vietą. Iš pirmo žvilgsnio

teismingumo taisyklės nėra sudėtingos: ieškovas turi teisę kreiptis į teismą tos valstybės narės, kurioje

nuolat atliko darbą. Pateiktinas praktinis pavyzdys, kai sprendžiant dėl bylos teismingumo iškylą

keblumų. Byloje Herbert Weber v. Universal Ogden Servises Ltd buvo nustatyta, jog H. Weberis dirbo

kompanijoje UOS (įmonė įsteigta Didžiojoje Britanijoje), darbas buvo atliekamas Olandijos

žemyniniame šelfe ant plaukiojančios platformos. Darbuotojas kreipėsi į Olandijos Alkmaaro kantono

teismą dėl to, kad buvo neteisėtas atleistas iš darbo. Bylai pasiekus Nyderlandų Aukščiausiąjį Teismą,

šis kreipėsi į Europos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo. Europos Teisingumo Teismas

nurodė, jog darbuotojo darbas, atliekamas plaukiojančioje platformoje virš susitariančios šalies

žemyninio šelfo siekiant tirti jos išteklius, turi būti suprantamas kaip atliekamas susitariančios šalies

teritorijoje, o nuolatinė darbo vieta turi būti laikoma, kur atliekamos esminės darbo sutarties funkcijos

ir pareigos3.

Byloje Pugliese v. Finmeccanica SPA kilo ginčas tarp Italijos pilietės G. Pugliese bei įmonės

Finmeccanica SPA (įmonė registruota Italijoje), dėl tam tikrų išlaidų atlyginimo bei drausminių

nuobaudų taikymo. Šioje įmonėje darbuotoja dirbo pagal darbo sutartį, kuri vėliau buvo sustabdyta, o

darbuotoja išsiųsta dirbti į Vokietiją , t.y. kitoje įmonėje. Kilus ginčui, darbuotoja kreipėsi į Vokietijos

2 Bužinskas, G. Grigienė, J. Teismingumas tarptautiniame civiliniame procese. Vilnius, 2007, p. 1823 Ibid p. 184-184

teismą. Tarptautinis Teismingumo Teismas pasisakė, jog sprendžiant ginčą su pirmuoju darbdaviu,

kuris yra Italijoje, byla gali būti sprendžiama Vokietijoje, nes pirmasis darbdavys buvo susiinteresuotas

darbuotojos darbu Vokietijoje.4 Teismas taip pat yra nurodęs, jog tais atvejais , kai darbuotojas atlieka

darbą pagal sutartį keliose valstybėse narėse, laikoma , kad įprastai darbo vieta yra ta, kur yra

darbuotojo veiklos centras, t.y. kur darbuotojas praleidžia daugiausiai laiko, kur yra biuras, kuriame

organizuojamas darbas ir pan.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, pasakytina, jog teismingumo nuostatos ginčuose, kylančiuose iš

darbo santykių, aiškinamos darbuotojo naudai, taip atsižvelgiant į jo, kaip silpnesnės šalies interesus.

Ieškinių pareiškimas darbuotojui

Reglamentas Briuselis I bis numato ne tik darbuotojo, bet ir darbdavio teisę pareikšti ieškinį

darbuotojui. Reglamento 22 str. 1 d. numatyta, jog darbdavys gali pareikšti ieškinį tik valstybės narės,

kurioje yra darbuotojo nuolatinė gyvenamoji vieta, teismuose. Įvertinus tokią nuostatą teigtina, jog

Europos Sąjungos teisės aktais labiau užtikrinamos darbuotojo teisės, tuo tarpu darbdavys pastatomas į

mažiau palankią padėtį. Tam tikrais atvejais darbdavio teisė į teisminę gynybą praktiškai tampa

neįgyvendinama. Pateiktinas tokios situacijos pavyzdys: Pagyvenusių Vokietijos piliečių šeima

pasisamdo slaugę Latvijos pilietę. Po kurio laiko Latvijos pilietė gauna darbo pasiūlymą Olandijoje ir

ten išvyksta nuolat gyventi. Konkrečiu atveju darbdavys, t.y. Vokietijos piliečiai turi pretenzijų

Latvijos pilietei, tačiau ginčą spręsti jie gali tik Olandijos teismuose. Bylinėjimasis kitoje valstybėje

pareikalautų daug laiko bei finansinių išteklių, dėl šios priežasties ginčo išsprendimas teisme bei

pažeistų teisių gynimas tampa praktiškai neįmanomas.

Sutartinis teismingumas

Sutarčių laisvės principas suteikia galimybę sutarties šalims, t.y. darbuotojui ir darbdaviui

susitarti dėl tam tikrų darbo sutarties sąlygų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad sutarčių laisvė nėra

absoliuti- teismingumo pasirinkimą darbo ginčuose riboja Reglamentas Briuselis I bis. Reglamento 23

straipsnyje numatyta, kokiais atvejais galima nesilaikyti Reglamente nustatytų teismingumo taisyklių.

Taigi yra du atvejai, kada imperatyvų teismingumą galima pakeisti darbuotojo ir darbdavio susitarimu :

1. Susitarimas sudaromas po to, kai kyla ginčas, arba

4 Tarptaurinio Teisingumo Teismo byla Giulia Pugliese v. Finmeccanica SPA

2. Susitarimas leidžia darbuotojui iškelti bylą kituose nei Reglamente nurodyti

teismuose.

Darbuotojai laikomi silpnesne sutarties šalimi, nes turi mažiau derybinių galimybių, mažiau

teisinės informacijos apie savo teises negu darbdavys, mažiau materialinių išteklių, todėl jų teisės

saugomos imperatyviomis teisės normomis, o susitarimams paliekama kuo mažiau galimybių.

Išvados

Darbo bylų nagrinėjimo reglamentavimą lemia ekonominė darbdavio ir darbuotojo nelygybė bei

darbuotojo kaip silpnesnės derybų šalies padėtis. Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodeksas

numato darbo ginčams tiek bendrąjį teismingumą, tiek ir alternatyvų teismingumą. Tiek tarptautiniai ,

tiek nacionaliniai teisės aktai numato alternatyvaus teismingumo galimybę, tačiau galimybę rinktis turi

tik darbuotojas, o ne darbdavys.