1

VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS

ŠVIETIMO AKADEMIJOS FAKULTETAS

Simonas Vinogradovas

TRAKŲ RAJONO RŪDIŠKIŲ SENIŪNIJOS VABALAI

(COLEOPTERA)

Biologijos studijų programa, valstybinis kodas 6211DX002

Gyvybės mokslų studijų kryptis

Vadovas (-ė) prof. dr. Virginijus Sruoga _______________ 2019-06-06

(Moksl. Laipsnis, vardas, pavardė) (Parašas) (Data)

Apginta prof. dr. Virginijus Sruoga _______________ 2019-06-06 (Fakulteto/studijų instituto dekanas/direktorius) (Parašas) (Data)

Vilnius, 2019

2

Padėka

Dėkoju darbo vadovui dėstytojui prof. dr. Virginijui Sruogai už pagalbą, kantrybę ruošiant šį

mokslinį darbą bei visą moralinį palaikymą, neįkainojamus patarimus ir perteiktas žinias, meilę

mokslui.

3

TURINYS

TURINYS ....................................................................................................................................... 3

ĮVADAS ......................................................................................................................................... 4

LITERATŪROS APŽVALGA ....................................................................................................... 6

DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI .......................................................................................... 12

TYRIMŲ MEDŽIAGA IR NAUDOTI METODAI ....................................................................... 13

REZULTATŲ ANALIZĖ ............................................................................................................. 16

Tyrimo metu nustatyta Rūdiškių seniūnijos vabalų rūšių įvairovė ........................................................... 16

Rūdiškių seniūnijos vabalų rūšinės įvairovės kiekybiniai rodikliai…………………………………………………………….27

Rūdiškių seniūnijos vabalų sezoninė dinamika ........................................................................................ 31

Retos ir saugomos rūšys ......................................................................................................................... 35

IŠVADOS ..................................................................................................................................... 42

SANTRAUKA .............................................................................................................................. 43

LITERATŪROS SĄRAŠAS ......................................................................................................... 44

PRIEDAI……………………………………………………………………………………………47

4

ĮVADAS

Dar prieš septynerius metus nusprendėme tyrėti vabalų būrį Trakų rajone Rūdiškių

seniūnijoje. Mintis kilo dėl kelių priežasčių, kurios susijusios su tuo, kad tai svarbus ir didelis būrys

vabzdžių pasaulyje bei šis būrys dar nėra pakankamai ištyrinėtas Lietuvoje. Taip pat labai svarbu

stebėti kaip kinta vabalų rūšinė įvairovė siejant pokyčius su sparčia žmogaus ūkinės veiklos raida,

veiklos intensyvumu, įvairių cheminių medžiagų naudojimu, natūralių vietovių naikinimu, gamtos

kaita.

Šio darbo objektas – vabalai, kurie turi gerai išvystytus graužiamuosius burnos organus ir

dvi poras sparnų, kurių priekiniai virtę kietais, nepermatomais antsparniais. Taip pat jie turi ir

plėvilinius sparnus, leidžiančius skraidyti. Vabalų lervos turi gerai išsivysčiusią galvą, 3 poras

krūtinės kojų. Reikėtų paminėti ir lėliukes, kurios dažniausiai būna laisvosios, tačiau pasitaiko ir

dengtųjų, pavyzdžiui, boružių (Pileckis, 1986).

Vabalams priskiriama daug pavojingų fitofagų – augalų kenkėjų. Visgi dauguma vabalų

palaiko biologinę pusiausvyrą – nuo jų priklauso miškų, daržų, sodų būklė. Yra daug įvairiaėdžių

vabalų bei fakultatyvinių ir specializuotų grobuonių, kurie minta kitais vabzdžiais, jų lervomis ar

lėliukėmis. Daugelis vabalų, pavyzdžiui, žygiai, boružės, krypūnėliai ir kiti, labai padeda žmogui

kovoti su augalų kenkėjais (Pileckis, 1982). Vabalai augalams teikia ir naudą, ir žalą: apdulkindami

augalus jie teikia naudos, o grauždami ir minuodamis lapus – kenkia (Ivinskis ir kt., 1985). Vabalų

galima aptikti visur. Jie atlieka savo vaidmenis sudėtingoje gamtos sistemoje.

Vabalai taip pat turi svarbią mokslinę ir estetinę reikšmę. Dėl savo išvaizdos jie yra

kolekcionuojami, o kolekcijas renka ne tik mokslininkai, bet ir mokytojai, pensininkai, mokiniai.

Kolekcijos svarbios ne tik dėl to, kad suteikia nemažai žinių apie vabalus, bet ir dėl to, kad tai

priemonė geriau pažinti gamtą.

Šio darbo atsiradimą lėmė mažas Rūdišknių seniūnijos vabalų ištirtumas ir bendra vabzdžių

rūšių išnykimo grėsmė. Kaip pavyzdį galima pateikti elniaragį (Lucanus cervus), kuris Rūdiškių

seniūnijos miškuose anksčiau buvo įprastas, tačiau Lietuvos raudonosios knygos duomenys rodo,

kad dabar jis labai retas (Lietuvos raudonoji knyga, 2007). Galima skirti dvi priežastis, dėl kurių

retėja ir nyksta atskiros vabalų rūšys – tai antropologiniai veiksniai ir natūralios biocenozės

mažėjimas.

Pagrindinis veiksnys, lemiantis unikalios Lietuvos gamtos ir jos komponentų nykimą, yra

žmogaus veikla. Vis didėjantys dirbami laukai, kuriuose naudojama daug cheminių medžiagų,

kurios yra itin nepalankios visiems vabzdžiams. Kultūriniai laukai užima didelius plotus, juose auga

vienos kultūros augalai, o tai taip pat nėra palanku vabzdžiams, nes jiems tampa vis sunkiau keistis

5

populiacijomis, judėti tarpusavyje. Natūralių miško aikštelių, pamiškių, natūralių pievų šalies

teritorijoje lieka vis mažiau, o patys vabzdžiai ir jų egzistavimo svarba yra užmiršta, todėl jie nėra

saugomi taip kaip turėtų būti. Dėl šių priežasčių labai svarbu ištirti ir išsaugoti Lietuvos

koleopterofauną, įskaitant ir Rūdiškių seniūnijos teritoriją, priklausančią Trakų rajonui.

6

LITERATŪROS APŽVALGA

Vabzdžiai (Insecta) yra gausiausia organizmų grupė, kuri sudaro apie 75% visų žinomų

gyvūnų rūšių (Pileckis, Monsevičius, 1995). Pasak žymaus entomologo E. Vilsono, išnykus

vabzdžiams, pradėtų žūti amfibijos, reptilijos, paukščiai ir žinduoliai, jais pasektų ir žydintys

augalai, žūtų miškai, žemės paviršius pradėtų pūti (Grikevičius, 2009). Vabalų (Coleoptera) būrys

yra gausiausias tarp vabzdžių ir sudaro apie 25% visų žinomų gyvūnų rūšių Žemėje (Šablevičius,

2011). Gamtoje vabalai turi įtakos medžiagų apykaitai, nes 90% pagamintos miško biomasės grįžta

į dirvožemį (Wolters, 2000). Svarbus vabalų vaidmuo dirvodaros procesuose ir kitų gyvūnų

balansui. Tarp vabalų yra ir žalingų, galinčių padaryti didelių nuostolių masinio dauginimosi metu,

pernešant augalų ir gyvūnų ligų sukėlėjus. Kai kurie vabalai (entomofagai) naudojami biologinėje

kovoje su kenkėjais. Bioindikatorinių vabalų grupė gali būti naudojama kaip indikatorius aplinkos

pokyčiams arba miško ekologiniams procesams nustatyti (Rainio ir kt., 2003). Vabalai – vabzdžių

(Insecta) klasės būrys. Tai pats gausiausias atrastų rūšių skaičiumi būrys ne tik tarp vabzdžių, bet ir

visoje gyvūnų karalystėje.

Pavadinimą Coleoptera davė Aristotelis. Jis sudarytas iš dviejų senovės graikų kalbos

žodžių: coleo – skydas ir ptera – sparnas (Liekis, 2009). Tai gerai apibūdina skiriamuosius vabalų

bruožus. Sukietėję antsparniai bei tvirtas egzoskeletas yra charakteringas daugumos vabalų bruožas,

skiriantis juos nuo kitų vabzdžių. Antsparnių funkcija paprastai yra vien tik apsauginė – jie

nenaudojami skraidymui. Kai kurie vabalai, pavyzdžiui, gegužvabaliai, nebeskraido, o jų

antsparniai suaugę. Vabalų kūnas sudarytas iš trijų dalių – galvos, krūtinės ir pilvelio, prie krūtinės

dalies priskiriamos ir trys poros kojų. Galva dažniausiai apvali. Jos užpakalinė dalis įtraukta į

prieškrūtinį (Šablevičius, 2001). Kai kurių vabalų galva priekyje ištįsusi į straublelį, kurio priekyje

yra graužiamieji burnos organai. Galvos šonuose yra pora sudėtinių akių. Galvoje yra viena pora

antenų (ūselių), kurie gali būti kaktoje ar skruostuose. Be to, galvos priekinėje dalyje yra burnos

organai. Graužiamieji burnos organai vabalui padeda kąsti ir smulkinti kieto maisto dalis. Vabalų

krūtinė susideda iš trijų segmentų: prieškrūtinio, vidukrūtinio ir pakrūtinio. Jų kūną dengia standi

chitininė kutikula, kuri kartu atlieka ir išorinio skeleto funkcijas. Vabalų spalva būna labai įvairi. Ji

priklauso nuo pigmento, esančio hipodermoje bei kutikuloje, ir nuo kutikulos mikrostruktūros.

Daugelis vabalų dėl kūno formos, imituojančios supančius daiktus (mimetizmas), ir slepiamos

spalvos yra sunkiai įžiūrimi. Tačiau pasitaiko ir labai ryškių, įspėjančių spalvų vabalų. Tokie

vabalai matomi iš tolo. Šią spalvą dažniausiai turi tie vabalai, kurių kraujyje yra nuodingų junginių,

tačiau pasitaiko ir vabalų, kurie mėgdžioja nuodinguosius vabalus (Pileckis, 1976).

7

Rūdiškių seniūnija priklauso Trakų rajonui, kuriame atliekami įvairūs vabalų tyrimai. Trakų

rajonas yra Lietuvos pietrytinėje dalyje ir užima 1208 km2 arba 120274 ha plotą tai yra 1,7 % šalies

teritorijos ir 12,4 % Vilniaus apskrities ploto. Rajonas šiaurėje pasiekia Neries vidurupį, vakaruose

– Verknę, pietuose – Merkio vidurupį, o rytuose baigiasi Trakų ežerynu. Geografiniu požiūriu

Trakų rajonas yra tarp dviejų didžiausių Lietuvos upių – Nemuno ir Neries, nors administracinė

siena Nemuno ir nepasiekia. Rajonas yra į pietvakarius nuo Lietuvos sostinės Vilniaus. Teigiama,

kad Trakų rajonas ribojasi su Vilniaus, Varėnos, Prienų rajonais bei Elektrėnų savivaldybe ir

priklauso Vilniaus apskričiai (Gradeckas ir kt., 2005). Šiandien administracinės ribos yra pakitusios.

Valstybės gyvenimas juda į priekį ir sparti miestų urbanizacija, priemiestinių rajonų plėtra,

gyventojų poreikių kaita, saugomų teritorijų steigimas ir valstybės nacionalinis skaidymas į

savivaldybes keičia administracinius žemėlapio ypatumus. Šiuo metu Trakų rajonas tebėra Vilniaus

apskrityje ir ribojasi su Vilniaus, Šalčininkų, Varėnos, Alytaus, Prienų, Kaišiadorių ir Elektrėnų

rajonais. Į Trakų rajoną galima atvykti geležinkelių transportu, maršrutiniais autobusais bei

individualiomis transporto priemonėmis. Rajoną kerta valstybinės reikšmės keliai: automagistralė

Vilnius – Kaunas, Vilnius – Gardinas, pagrindiniai krašto keliai Vilnius – Marijampolė, Trakai –

Vievis. Kelias Via Baltica, apjungiantis Baltijos šalis, iš Trakų pasiekiamas per pusvalandį. Per

rajono teritoriją eina geležinkelis Vilnius – Varšuva. Geografinė padėtis Trakams išties yra palanki.

Nuo senų laikų, kai dar valdė Gediminas, buvo pastebėta, kad strategiškai tai puiki vieta gynybai

nuo dažnų priešų antpuolių. Neris ir Nemunas tai puikūs gamtiniai barjerai. Miškas – tai ir

prieglobstis ir maitintojas. Kalvos – tai puikiausia geomorfologinė dovana gynybiniams statiniams.

Dabartiniu metu Trakai prisišlieję prie sostinės Vilniaus, kurio lankytojams tiesiog nuodėmė

neaplankyti Trakų. Vietiniams gyventojams kaimynystė su Vilniumi atneša visokeriopos naudos:

darbo vietų gausa, švietimo įstaigų pasirinkimas, kultūrinių ir socialinių mainų galimybės ir kitos

vertybės. Aplinkinių rajonų mokyklų mokiniams, Trakai – tai nuostabi galimybė prisiliesti prie

istorinio ir kultūrinio paveldo ne tik knygose, bet ir tikrovėje, o ir mokytojams tai puiki galimybė

paskatinti mokinių smalsumą. Nepaprasto žavesio Trakų rajonui suteikia ledynų suformuotas

reljefas. Kažin ar kur kitur Lietuvoje atrastume tokių gražių kalvų, pereinančių į banguotas lygumas

ir žemumas. Ypatingo žavesio suteikia galybė ežerų, tiesiog įsiliejančių į bendrą kraštovaizdį.

Miškai ir pievos suteikia gyvybės natūraliajai aplinkai, kurios tiek nedaug belikę globaliame

pasaulyje. Didžioji Trakų rajono teritorija išsidėsčiusi Didžiojoje Baltijos aukštumoje esančioje

Dzūkų aukštumoje. Nedidelė šiaurinė rajono teritorijos dalis nusileidžia į Neries žemupio

plynaukštę ir dar mažesnė rytinė dalis nusileidžia į Rytų Lietuvos žemumą. Aukščiausias taškas

Trakų rajone – Gedanonių kalnas Dzūkų aukštumoje (257 m) (trakai.lt). Daug dėmesio Trakų

rajono reljefo aprašymui skyrė Malinauskas. Jis teigia, kad Trakų rajono teritorija išsidėsčiusi tarp

8

Trakų ir Aukštadvario aukštumų. Jas perskiria Strėvos ir Verknės aukštupiai. Žemiausia reljefo

vieta (55 m) yra Neries upės paviršius. Ypatingai šiam regionui svarbus vaizdingas Trakų ežerynas,

kurį sudaro ežeringasis duburys ir Aukštadvario kalvynas su ežeringomis daubomis. Didieji Trakų

ežerai tyvuliuoja 149 metrų aukštyje virš jūros lygio. Kraštovaizdį labai paįvairina ir praturtina

smėlėta, lengvai banguota ir kalvota Senųjų Trakų – Rūdiškių aukštuma. Šiaurinėje rajono dalyje

Bražuolės upė skiria į Daugirdiškių ir Rykantų aukštumas. Susiformavusiam rajono reljefui

ypatingą reikšmę turėjo paskutinis apledėjimas. Šiaurėje nuo morenų ruožo paplitęs kalvotas ir

daubotas kraštovaizdis. Rajono reljefui ypač būdingos rinos, kurių dugnuose telkšo didžioji dalis

rajono teritorijoje esančių ežerų. Netgi pats Trakų miestas įsikūręs ant Trakų ozo. Rajono

teritorijoje labai daug termokarstinių duobių. Besitraukiančio ledyno vandenys sruvo į šiauriau

tyvuliavusį prieledyninį baseiną ir čia sunešė smėlio sluoksnį, todėl šiose vietovėse vyrauja sausi ir

ūkiniu požiūriu neekonomiški dirvožemiai (Malinauskas, 2005). Šiaurinei rajono daliai būdingas

banguotas reljefas su priemoliu, molingomis dirvomis bei smėliu. Rajono viduryje taip pat vyrauja

kalvotas kraštovaizdis, kuriame aptinkami priemolis, molis ir priesmėlis. Pietinė teritorija ženkliai

banguotesnė, su retai pasitaikančiomis lygumėlėmis. Čia dominuoja priesmėlis, smėlis ir žvirgždas.

Visos dirvos turi gana ploną derlingą sluoksnį. Cheminė dirvos reakcija neutrali ar silpnai rūgšti.

Kalvų viršūnėse ir statesniuose šlaituose šie dirvožemiai dažniausiai eroduojami vėjo ir kritulių.

Rajone neretai pasitaiko pelkinių dirvų, dažnokos dykvietės (trakai.lt). Kaip teigia Kirstukas (2004)

„Kraštovaizdis, ko gero, išraiškingiausias Lietuvoje. Daugybę aukštų, keliomis pakopomis viena ant

kitos lipančių kalvų kas keli šimtai metrų keičia pelkėtos, ežeruotos įdubos, upelių slėniai“

(trakai.lt). Apibendrinant galima teigti, kad Trakų rajono reljefas yra mišrus, ypatingai gerai

tinkantis rekreacijai. Kalvotą – daubotą paviršių keičia banguotos lygumos, pereinančios į upių

slėnių pažemėjimus sudarydami nepakartojamą kraštovaizdį. Dirvožemis yra skurdokas, būdingas

šiai Lietuvos daliai, kita vertus – tai puiki terpė nekliudomai augti miškams. Reljefas darė įtaką

tolimesnei kraštovaizdžio raidai, o čia susiformavusi gamta ir be jokios abejonės nulėmė teritorijos

gynybinę paskirtį, pilių statybą.

Klimatinės sąlygos turi didžiausią įtaką kiekvienos vietos augmenijai, gyvūnijai ir žmogaus

ūkinei veiklai. Trakų rajono geografinė padėtis yra sąlygiškai vienoda visoje Lietuvoje, nes mūsų

valstybės teritorijos dydis nesukuria kontrastingų rajonų. Žvelgiant iš kitos pusės, netgi toks

nedidelis Trakų rajono nuotolis nuo pajūrio lemia skirtingą kritulių kiekį, vėjo stiprumą ir augalijos

pobūdį. Lietuvos teritorija yra vidutinių platumų klimato zonoje ir pagal B. Alisovo klimatų

klasifikaciją priklauso Atlanto kontinentinės miškų srities pietvakariniam posričiui. Nagrinėjama

teritorija yra Pietryčių aukštumos rajone, Dzūkų ir Aukštaičių parajoniuose. Faktiškai visas Trakų

rajonas yra Dzūkų parajonyje, o tik maža dalis, kur yra Neries regioninis parkas, patenka į

9

Aukštaičių parajonį. Absoliutus temperatūrų minimumų vidurkis yra -25°C. Kritulių kiekis 600 –

700 mm per metus.

Pirmieji žinomi faunistiniai tyrimai Lietuvoje buvo atlikti dar XIX a. pradžioje Lietuvos

mokslo centre – Vilniaus universitete. Šio universiteto profesorius E. Eichvaldas išleido trijų tomų

veikalą „Zoologia specialis“, kuriame aprašyta Lietuvos ir kaimyninių kraštų gyvūnija (Eichwald,

1830). Šio darbo antrame tome aprašyta šimtai Lietuvoje įprastų ir dažnai sutinkamų vabalų rūšių.

Šis jo darbas šių dienų koleopterofaunistikai įdomus tik bibliografiniu požiūriu (Arnastauskienė ir

kt. 1997).

1832 m. Vilniaus universitetas buvo uždarytas, taigi entomologiniai tyrimai taip pat nevyko.

XIX a. viduryje pasirodė pirmoji publikacija apie vabalus lietuvių kalba. Tai L. Ivinskio 1847 m.

paskelbtas taikomojo pobūdžio straipsnelis apie kenkėjus „Gaišinimas spragių“. Panašaus pobūdžio

išleistas ir M. Voževo straipsnis rusų kalba apie eglių ir pušų kinivarpas ir kovos su jomis

priemones (Pileckis, 1976; Pileckis ir kt., 1995). XIX a. antroje pusėje žinomi Europos entomologai

G. Mannerheimas, F. Lentzas tyrė aplinkinių kraštų – Latvijos, Rytų Prūsijos vabalus. Šių

mokslininkų darbuose minimas kai kurių vabalų rūšių paplitimas Lietuvos teritorijoje (Pileckis,

1976).

Vilniaus universiteto zoologijos katedros kolekcijoje išlikę pavienių vabalų su etiketėmis,

datuotomis 1840 m. Manoma, kad tai Senojo Vilniaus universiteto rinkinių likučiai. Kauno T.

Ivanausko Zoologijos muziejuje taip pat randama nedaug rinkinių, datuotų 1882–1916 m. Jų

etiketėse inicialai „B. H.” Leidžia manyti, kad tai entomologo mėgėjo Bronislovo Houvaldo

Vilniaus apylinkėse surinkti vabalai (Pileckis ir kt., 1995).

XIX a. pabaigoje buvo paskelbta keletas faunistinių darbų – F. Osterloffo straipsniai apie

Lietuvoje aptiktus Pselaphidae ir Scydmaenidae šeimoms priklausančių vabalus ir K. Lindemano

traktatas apie Rusijos vabalų geografinį paplitimą. Darbe išvardinta keliasdešimt vabalų rūšių,

surinktų Vilniaus ir Kauno apylinkėse (Pileckis ir kt.,1995).

Pirmaisiais XX a. dešimtmečiais entomologinius tyrinėjimus Lietuvoje atliko entomologai

mėgėjai. Daug šioje srityje nuveikė entomologas mėgėjas miškininkas P. Vinogradinas-Nikitinas.

Jis 1904–1907 m. intensyviai rinko įvairius vabzdžius, tarp jų ir vabalus, Kauno gubernijoje –

Jurbarko apylinkėje (Pileckis, Monsevičius, 1995).

Taikomosios entomologijos klausimais lietuviškame kalendoriuje rašė du įžymus Lietuvos

gamtininkai P. Matulionis ir J. Kirčiūnas. J. Kirčiūną galima laikyti taikomosios augalų apsaugos

pradininku Lietuvoje (Pileckis ir kt., 1996).

1919 m. Kaune buvo įkurta Gamtos tyrimų stotis. Šios stoties įkūrėjas ir direktorius prof. T.

Ivanauskas, stoties darbų ataskaitoje 1922 m. paskelbė sąrašą gyvūnų, surinktų ir pastebėtų

10

Lietuvoje 1920–1922 m. Šiame sąraše tarp kitų gyvūnų minima ir 15 rūšių vabalų. Moksliniu

požiūriu šis sąrašas turi istorinės reikšmės, nes tai pirmasis Lietuvos entomologijos raidoje

faunistinis darbas, parašytas lietuvių kalba. 1924 m. T. Ivanauskas išleido ir „Vadovėlį vabzdžiams

rinkti“ (Arnatauskienė ir kt., 1997).

Nemažai Faunistinių ir taikomojo pobūdžio darbų apie vabalus 1928–1940 m. paskelbė

Vilniaus universiteto zoologijos katedros ir Vilniaus augalų apsaugos stoties entomologai. Tai B.

Ogijavičiaus darbai apie Vilniaus apylinkių Sprakšius (Elateridae) ir blizgiavabalius (Buprestidae).

Vilniaus apylinkių ūsuočius (Cerambicidae) tyrė Z. Zavadskis, sprages (Alt icinae) – E. Kaminskis,

vabalus nekrofagus (Histeridae, Silphidae, Nitidulidae) – N. Kopylovna. Dalis šių rinkinių šiandien

saugoma Vilniaus zoologijos katedroje ir Kauno T. Ivanausko zoologijos muziejuje (Pileckis,

Monsevičius, 1995).

Po antrojo pasaulinio karo vabalų tyrimai buvo atnaujinti. Pagrindiniais šių tyrimų centrais

tapo Lietuvos žemės ūkio akademija, Kauno T. Ivanausko zoologijos muziejus ir Vilniaus

universitetas (zoomuziejus.lt).

Tyrinėjant Lietuvos vabalus daug nuveikė entomologas, vienas iš Lietuvos entomologijos

draugijos steigėjų, profesorius S. Pileckis. Didžiausią dėmesį jis skyrė taikomajai entomologijai –

žemės ūkio kultūrų ir miškų kenkėjams, kovos su jais priemonėmis. Svarbūs ir prof. Pileckio

faunistiniai vabalų tyrimai. Jis išaiškino vabalų paplitimo Lietuvoje dėsningumus, kurių pagrindu

sukūrė Lietuvos ekologinį faunistinį rajonavimą bei vabalų izoterminio paplitimo Lietuvoje teoriją.

Jis parašė 25 knygas, yra daugiau kaip 200 straipsnių autorius ir bendraautorius. Svarbiausios jo

knygos: „Vadovas miško kenkėjams pažinti“ (Plieckis, 1960), „Vadovas Lietuvos vabzdžiams

pažinti“ (Pileckis, 1967), „Lietuvos vabalai“ (Pileckis, 1976), „Žemės ūkio entomologija“ (Pileckis

ir kt., 1977), „Daržovių kenkėjai ir ligos“ (Pileckis ir kt., 1983), „Įdomioji entomologija“ (Pileckis,

1986), „Lietuvos fauna – vabalai“ (Pileckis ir kt., 1995; Pileckis ir kt., 1997), „Neprašyti įnamiai“

(Pileckis, 1998) ir kt.

Vabalų tyrimai atliekami ir dabar miškų ūkio institute, Kauno T. Ivanausko zoologijos

muziejuje, saugomose teritorijose – rezervatuose ir nacionaliniuose parkuose. Daktaras V.

Monsevičius tyrinėja Kamanų valstybinio rezervato vabalus. Aukštaitijos nacionalinio parko

vyriausiasis ekologas B. Šablevičius – Aukštaitijos bei Kuršių nerijos nacionalinių parkų

koleopterofauną (www.anykstenai.lt), Viešvilės valstybinio rezervato vyr. ekologas V. Uselis –

Viešvilės valstybinio rezervato vabalus (www.jurbarkotic.lt) ir t. t.

Šiandieniniams vabalų tyrimams didelę reikšmę turi V. Tamučio, B. Tamutės ir R. Ferencos

darbas „A catalogue of Lithuanian beetles (Insecta, Coleoptera)“, kuriame pateiktas naujausias

11

Lietuvos vabalų sąrašas ir nurodyti visi kada nors publikuoti darbai apie Lietuvos vabalus (Tamutis

ir kt., 2011).

Rūdiškių seniūnija priklauso Trakų rajonui, kuriame atliekami įvairūs vabalų tyrimai. Retas

rūšis tyrinėjo V. Bačianskas (Bačianskas, 2009). Taip pat Lietuvoje naujas rūšis 1976–2000 metais

tyrinėjo V. Monsevičius ir R. Pankevičius (Monsevičius ir kt., 2000). Straipsnyje buvo nurodytos

net 89 naujos Lietuvos faunai rūšys, kelios iš jų buvo rastos tiriant Trakų rajoną. 2004 metais R.

Ferenca taip pat aptiko naujų vabalų rūšių Lietuvoje, Trakų rajone (Ferenca, 2004). 2010–2013

metais 8 Lietuvoje naujas rūšis aptiko P. Ivinskis, J. Rimšaitė ir A. Meržijevskij (Ivinskis ir kt.,

2013).

Rūdiškėse 2007 metais buvo aptikta reta Lietuvoje vabalų rūšis Boros schneideri (Blažytė-

Čereškienė, Karalius, 2010). Rūdiškių apylinkėse taip pat buvo tirti ir kiti vabzdžiai (Rakauskas ir

kt., 2011). Daugiau duomenų apie šios vietovės tyrimus nėra surasta, todėl tyrimas ir yra aktualus,

kad būtų ištirti Rūdiškių seniūnijos vabalai.

12

DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI

Darbo tikslas – ištirti Trakų rajono Rūdiškių seniūnijos vabalus.

Darbo uždaviniai:

1. Nustatyti vabalų rūšinę įvairovę Trakų rajono Rūdiškių seniūnijoje;

2. Įvertinti Trakų rajono Rūdiškių seniūnijos vabalų rūšinės įvairovės kiekybinius rodiklius;

3. Ištirti vabalų sezoninį aktytumą trakų rajono Rūdiškių seniūnijoje;

4. Ištirti retų ir saugomų Lietuvos vabalų rūšių paplitimą ir gausumą Rūdiškių seniūnijoje;

13

TYRIMŲ MEDŽIAGA IR NAUDOTI METODAI

Tyrimai buvo vykdyti 2014–2015 metų gegužės–rugpjūčio mėnesiais ir 2017–2018 metų

gegužės–rugpjūčio mėnesiais.

Medžiaga nurodytais tyrimo periodais buvo renkama vieną kartus per savaitę standartiniais,

entomologijoje plačiai taikomais metodais:

1. Stebėjimas. Dalis paplitusių ir gerai žinomų vabzdžių rūšių yra vizualiai lengvai

pastebimos dėl savo dydžio, spalvų, aiškių paplitimo vietų ir kitų bruožų. Dėl šių priežasčių

vabzdžių surinkti nėra būtina, todėl jie buvo stebimi gamtoje ir registruojami.

2. Šienavimas. Metodas taikomas renkant vabzdžius žolinėje augmenijoje, pievose, miško

aikštelėse, pamiškėse ir kitose augalais apaugusiose vietose. Šienaujant, staigiais mostais braukiama

per augalus entomologiniu tinkleliu, surinkti individai užfiksuojami papildomu entomologinio

tinklelio mostu. Ant augalų esantys vabzdžiai tokiu būdu nubraukiami ir patenka į tinklelį, o po to

surenkami vabalų būrio individai, kiti vabzdžiai paleidžiami. Tai yra vienas efektyviausių vabalų

rinkimo metodų, duodančių patikimus rezultatus atliekant apskaitas, tiriant rūšinę sudėtį, kuri

paplitusi ant augalų.

3. Rinkimas įkastais indeliais. Barberio gaudyklė – tai iki kraštų į žemę įkastas 10–15 cm

aukščio ir 8–10 cm skersmens plastikinis ar stiklinis indas. Gaudyklė iš viršaus pridengta

neperšlampamu stogeliu, paliekant 2–3 cm tarpą. Šiuo metodu renkami vabalai, gyvenantys miško

paklotėje ar viršutiniame dirvos sluoksnyje. Pritaikant šienavimo ir rinkimo įkastais indeliais

metodus yra ištiriama didžioji dalis vietovei būdingų vabalų.

4. Vabalų ieškojimas po nudžiūvusių medžių žieve. Šiuo metodu rinkti vabalai, jeigu

medžio žievė lengvai atsiskiria nuo negyvybingo medžio kamieno. Prieš pradedant lupti žievę ant

žemės prie medžio patiesiamas šviesios spalvos audeklas ar polietileninė plėvelė, nes neretai lupant

žievę vabzdžiai ar jų lervos nukrinta ant žemės ir pasislepia paklotėje ar dirvoje. Šiuo metodu

surenkami vabalai, kurių gyvenamoji vieta susijusiu su medžiais, gyvenimo ciklo kitimu juose.

5. Ieškojimas trūnijančioje medienoje. Šis metodas panašus į ieškojimą po medžių žieve,

tačiau čia ieškojimas atliekamas trūnijančioje medienoje ją ardant peiliu ar kitu kietu įrankiu, kuris

leidžia atverti gilesnius trūnijančio medžio sluoksnius. Šis metodas yra tinkamas ieškant ne tik

suaugusių individų, bet ir ieškant vabalų, esančių lervinėje stadijoje, lėliukės ar kiaušinėlio

stadijose. Atliekant metodą taip pat naudojamas šviesus audeklas ar plėvelė aplinkui.

6. Vabalų purtymas nuo medžių ir krūmų. Po pasirinktu medžiu ar krūmu patiesiamas

šviesus audeklas, plėvelė. Augalas yra intensyviai purtomas apie 10 sekundžių. Nukritę vabzdžiai

nedelsiant surenkami. Toks purtymas pakartojamas tris kartus, o medis ar krūmas pasirenkama toks,

14

kad būtų įmanoma jį intensyviai papurtyti. Metodas taikytas ryte, apie 8 valandą, kol vabzdžiai dar

mažai judrūs.

7. Skraidančių vabalų rinkimas entomologiniu tinkleliu. Tokių šeimų atstovai, kaip

ūsuočiai (Cerambycidae), buvo gaudomi entomologiniu tinkleliu. Pamačius vabalą, tyliai prie jo

priartėjama ir staigiu judesiu braukiama per augalą ar kitą objektą entomologiniu tinkleliu taip

užfiksuojant pastebėtą individą ar individus.

8. Vandens vabalų rinkimas. Vandens vabalai buvo renkami specialiomis gaudyklėmis,

kurios pagamintos iš nupjauto butelio, svarmens ir plūduro. Butelyje buvo patalpintas masalas

(pūvanti mėsa). Tokia gaudyklė patalpinama vandens telkinyje, arčiau kranto. Svarmuo gaudyklę

padaro stabilę, o plūduras leidžia lengvai aptikti ir patikrinti pastatytą vandens vabalų gaudyklę.

9. Vabalų rūšių apibūdinimas. Surinkta medžiaga buvo apibūdinama naudojantis šiais

literatūros šaltiniai: Pileckis (1976), Ferenca ir kt. (2007), Lešinskas, Pileckis (1967) ir Pileckis,

Monsevičius (1997).

10. Sistematinio sąrašo sudarymas. Sudarant Trakų rajono Rūdiškių seniūnijos rastų

vabalų sistematinį sąrašą, buvo laikomasi sistematikos pagal Tamutis ir kt., 2011.

11. Matematiniai ir statistiniai tyrimo medžiagos apdorojimo metodai. Surinkus

vabalus, pirmiausiai buvo įvertinti kiekybiniai rūšių įvairovės rodikliai:

a) Rūšių skaičius S;

b) Individų skaičius N;

Rūšių įvairovei įvertinti buvo taikomi:

a) Šenono-Vynerio indeksas (vienas populiariausių indeksų analizuojant

organizmų bendrijas):

H‘= - ∑pi ln pi,

kur pi – i-osiso rūšies santykinis gausumas, apskaičiuojamas pagal formulę:

pi = ni / N,

kur ni – i-osios rūšies gausumas, N – bendras rūšių gausumas. H‘ = 0, jei tyrimo laukelyje

nustatyta tik viena rūšis, H‘ pasiekia maksimumą, kai viso rūšys yra vienodai gausios. Indekso

reikšmės paprastai neviršija 4,5 reikšmės (Zak, Willing, 2004).

b) Šenono (Shannon) tolygumo indeksas:

E = H‘ / ln S,

kur S – rūšių skaičius. Šis indeksas parodo santykinį rūšių gausumą, jo reikšmės gali būti

nuo 0 iki 1 (kai visos rūšys gausios).

c) Simpsono (Simpson) indeksas:

ʎ = ∑ pi2,

15

čia pi yra populiacijos kiekvienos rūšies gausumas (pi = ni / N). Indeksas parodo vienos ar

kitos rūšies dominavimą bendrijoje. Didžiausią įtaką indekso dydžiui daro didžiausią projekcinį

padengimą turinčios rūšys. Esant tam pačiam rūšių skaičiui, indekso reikšmės bus didesnės tose

bendrijose, kuriose dominuoja tik viena rūšis, o kitų rūšių dalis bendrijoje nežymi (artima 0) (Krebs,

1999).

d) Surinktų vabalų dominuojančios rūšys nustatytos ekologinio dominavimo indekso (D)

pagalba, pagal formulę:

D = n / N * 100%,

čia n – rūšies gausumas bendrijoje, N – visų bendrijos narių gausumas.

Eudominantai – rūšys, kurių dalis bendrijoje sudaro daugiau nei 15%.

Dominantai – rūšys sudarančios 5,1% – 15%.

Subdominantai – rūšys sudarančios 1,1 – 5%.

Antraeilės rūšys – rūšys sudarančios iki 1 % (Magurran, 1988).

Surinkta medžiaga buvo apibūdinama naudojantis šiais literatūros šaltiniai: Pileckis

(1967, 1976); Ferenca ir kt. (2007); Šablevičius (2001, 2011); Chinery (2012).

16

REZULTATŲ ANALIZĖ

Tyrimo metu nustatyta Rūdiškių seniūnijos vabalų rūšių įvairovė

Tyrimai buvo atliekami dviem etapais nuo 2014 m. iki 2015m. bei nuo 2017 m. iki 2018 m.

gegužės–rugpjūčio mėnesiai Trakų rajono Rūdiškių seniūnijos teritorijoje. Iš viso buvo surinktos

126 skirtingos vabalų rūšys priklausančios 23 šeimoms. Remiantis naujausiu Lietuvos vabalų

katalogu sudarytas vabalų sistematinis sąrašas (Tamutis ir kt., 2011).

ADEPHAGA Crowson, 1955

CARABIDAE Latreille, 1802.

Cicindelinae Latreille, 1802.

Cicindelini Latreille, 1802.

Cicindela Linnaeus, 1758.

hybrida Linnaeus, 1758.

Carabinae Latreille, 1802.

Carabini Latreille, 1802.

Carabus Linnaeus, 1758.

coriaceus Linnaeus, 1758.

glabratus Paykull, 1790.

granulatus Linnaeus, 1758.

hortensis Linnaeus, 1758.

nemoralis O.F. Muller, 1764.

Trechinae Bonelli, 1810.

Bembidiini Stephens, 1827.

Asaphidion Gozis, 1886.

pallipes (Duftschmid, 1812).

Harpalinae Bonelli, 1810.

Pterostichini Bonelli, 1810.

Poecilus Bonelli, 1810.

cupreus (Linnaeus, 1758).

lepidus (Leske, 1785).

Sphodrini Laporte, 1834.

Platynus Bonelli, 1810.

assimilis (Paykull, 1790).

Pterostichus Bonelli, 1810.

17

melanarius (Illiger, 1798).

niger (Schaller, 1783).

Bembidiini Stephens, 1827.

Odontium LeConte, 1848.

argenteolum (Ahrens, 1812).

litorale (Olivier, 1790).

Trechinae Bonelli, 1810.

Trechini Bonelli, 1810.

Trechus Clairville, 1806.

secalis (Paykull, 1790).

Harpalini Bonelli, 1810.

Harpalus Latreille, 1802.

latus (Linnaeus, 1758).

Zabrini Bonelli, 1810.

Amara Bonelli, 1810.

aulica (Panzer, 1796).

Platynini Bonelli, 1810.

Agonum Bonelli, 1810.

sexpunctatum (Linnaeus, 1758).

DYTISCIDAE Leach, 1815.

Agabinae Thomson, 1867.

Ilybius Erichson, 1832.

fuliginosus (Fabricius, 1792).

HISTERIDAE Gyllenhal, 1808.

Saprininae Blanchard, 1845.

Hypocaccus Thomson, 1867.

rugifrons (Paykull, 1798).

Saprinus Erichson, 1834.

semistriatus (L.G. Scriba, 1790).

SILPHIDAE Latreille, 1806.

Silphinae Latreille, 1806.

Dendroxena Motschulsky, 1858.

quarimaculata (Scopoli, 1772).

Phosphuga Leach, 1817.

18

atrata (Linnaeus, 1758).

Oiceoptoma Leach, 1815.

thoracica (Linnaeus, 1758).

Nicrophorinae Kirby, 1837.

Nicrophorus Fabricius, 1775.

humator (Gleditsch, 1767).

investigator Zetterstedt, 1824.

vespillo (Linnaeus, 1758).

STAPHYLINIDAE Latreille, 1802.

Tachyporinae MacLeay 1825.

Tachyporini MacLeay, 1825.

Tachyporus Gravenhorst, 1802.

obtusus (Linnaeus, 1767).

Steninae MacLeay, 1825.

Stenus Latreille, 1797.

humilis Erichson, 1839.

Othiini Thomson, 1859.

Ontholestes Ganglbauer, 1895.

tessellatus (Geoffroy, 1785).

Tachyporinae MacLeay 1825.

Mycetoporini Thomson, 1859

Lordithon Thomson, 1859

lunulatus (Linnaeus, 1761).

Anthophagini Thomson, 1859.

Anthophagus Gravenhorst, 1802.

caraboides (Linnaeus, 1758).

Oxytelini Fleming, 1821.

Oxytelus Gravenhorst, 1802.

laqueatus (Marsham, 1802).

SCARABAEOIDEA Latreille, 1802.

GEOTRUPIDAE Latreille, 1806.

Geotrupinae Latreille, 1806.

Geotrupini Latreille, 1802.

19

Anoplotrupes Jekel, 1865. (Geotrupes).

stercorosus (Scriba, 1791).

Trypocopris Motschulsky, 1858. (Geotrupes).

vernalis (Linnaeus, 1758).

SCARABAEIDAE Latreille, 1802.

Rutelinae MacLeay, 1819.

Anomalini Streubel, 1839.

Phyllopertha Stephens, 1830.

horticola (Linnaeus, 1758).

Cetoniinae Leach, 1815.

Cetoniini Leach, 1815.

Oxythyrea Mulsant, 1842.

funesta (Poda, 1761).

Protaetia Burmeister, 1842.

cuprea (Fabricius, 1775).

Trichiini Fleming, 1821.

Trichius Fabricius, 1787.

fasciatus (Linnaeus, 1758).

BUPRESTOIDEA Leach, 1815.

BUPRESTIDAE Leach, 1815.

Buprestinae Leach, 1815.

Buprestini Leach, 1815.

Buprestis Linnaeus, 1758.

octoguttata Linnaeus, 1758.

Tracheini Laporte, 1835.

Trachys Fabricius, 1801.

minutus (Linnaeus, 1758).

ELATERIDAE Leach, 1815.

Elaterinae Leach, 1815.

Elaterini Leach, 1815.

Sericus Eschscholtz, 1829.

brunneus (Linnaeus, 1758).

Agriotini Laporte, 1840.

Agriotes Eschscholtz, 1829.

20

ustulatus (Schaller, 1783).

Adrastus Eschscholtz, 1829.

pallens (Fabricius, 1792).

Dalopius Eschscholtz, 1829.

marginatus (Linnaeus, 1758).

Synaptus Eschscholtz, 1829.

filiformis Fabricius, 1781.

LAMPYRIDAE Latreille, 1817.

Lampyrinae Rafinesque, 1815.

Lampyrini Rafinesque, 1815.

Lampyris Geoffroy, 1762.

noctiluca (Linnaeus, 1758).

CANTHARIDAE Imhoff, 1856 (1815).

Cantharinae Imhoff, 1856 (1815).

Cantharini Imhoff, 1856 (1815).

Rhagonycha Eschscholtz, 1830.

fulva (Scopoli, 1763).

BOSTRICHOIDEA Latreille 1802.

DERMESTidae Latreille, 1804.

Dermestinae Latreille, 1804.

Dermestini Latreille, 1804.

Dermestes Linnaeus, 1758.

lardarius Linnaeus, 1758.

maculatus DeGeer, 1774

murinus Linnaeus, 1758.

CLERIDAE Latreille, 1802.

Clerinae Ltreille, 1802.

Trichodes Herbst, 1792.

apiarius (Linnaeus, 1758).

CUCUJOIDEA Latreille, 1802.

BYTURIDAE Gistel, 1848.

Byturinae Gistel, 1848.

Byturus Latreille, 1796.

ochraceus (Scriba, 1791).

21

tomentosus (DeGeer, 1774).

NITIDULIDAE Latreille, 1802.

Meligethinae Thomson, 1859.

Meligethes Stephens, 1830.

atratus (Olivier, 1790).

flavimanus Stephens, 1830.

Nitidulinae Latreille, 1802.

Nitidulini Latreille, 1802.

Nitidula Fabricius, 1775.

bipunctata (Linnaeus, 1758).

COCCINELLIDAE Latreille, 1807.

Coccinellinae Latreille, 1807.

Chilochorini Mulsant, 1846.

Chilocorus Leach, 1815.

renipustulatus (Scriba, 1790).

Coccinellini Latreille, 1807.

Exochomus Redtenbacher, 1843.

quadripustulatus (Linnaeus, 1758).

Coccinula Dobzhansky, 1925.

quatuordecimpustulata (Linnaeus, 1758).

Anisosticta Chevrolat, 1837.

novemdecimpunctata (Linnaeus, 1758).

Propylea Mulsant, 1846.

quatuordecimpunctata (Linnaeus, 1758).

Calvia Mulsant, 1846.

quatuordecimguttata (Linnaeus, 1758).

Anatis Mulsant, 1846.

ocellata (Linnaeus, 1758).

Aphidecta Weise, 1893.

obliterata (Linnaeus, 1758).

Hippodamia Chevrolat, 1837

notata (Laicharting, 1781).

variegata (Goeze, 1777).

Coccinella Linnaeus, 1758.

22

magnifica Redtenbacher, 1843

septempunctata Linnaeus, 1758.

quinquepunctata Linnaeus, 1758.

Adalia Mulsant, 1850.

bipunctata (Linnaeus, 1758).

Tytthaspis Crotch, 1874.

sedecimpunctata (Linnaeus, 1761).

MORDELLIDAE Latreille, 1802.

Mordellinae Latreille, 1802.

Mordellini Latreille, 1802.

Variimorda Mequignon, 1946.

villosa (Schrank, 1781).

TENEBRIONIDAE Latreille, 1802.

Alleculinae Laporte, 1840.

Cteniopodini, Solier, 1835.

Cteniopus Solier, 1835.

sulphureus (Linnaeus, 1758).

PYROCHROIDAE Latreille, 1806.

Pyrochroinae Latreille, 1806.

Pyrochroa Geoffroy, 1762.

coccinea (Linnaeus, 1761).

CHRYSOMELOIDEA Latreille, 1802.

CERAMBYCIDAE Latreille, 1802.

Rhagiini Kirby, 1837.

Pachyta Dejean, 1821.

quadrimaculata (Linnaeus, 1758).

Dinoptera Mulsant, 1863.

collaris (Linnaeus, 1758).

Lepturini Latreille, 1802.

Paracorymbia Miroshnikov, 1998.

maculicornis (DeGeer, 1775).

Anastrangalia Casey, 1924.

dubia (Scopoli, 1763).

Leptura Linnaeus, 1758.

23

quadrifasciata Linnaeus, 1758.

Corymbia Gosis, 1886.

rubra (Linnaeus, 1758).

Stenurella Villiers, 1974.

bifasciata (O.F. Muller, 1776).

melanura (Linnaeus, 1758).

Strangalia Audinet-Serville, 1835.

attenuata (Linnaeus, 1758).

Phytoeciini Mulsant, 1839.

Oberea Dejean, 1835.

pupillata (Gyllenhal, 1817).

CHRYSOMEDIDAE Latreille, 1802.

Cassidinae Gyllenhal, 1813.

Cassidini Gyllenhal, 1813.

Plagiodera Chevrolat, 1836.

versicolora (Laicharting, 1781).

Cassida Linnaeus, 1758.

rubiginosa O.F. Muller, 1776.

Chrysolina Motschulsky, 1860.

polita (Linnaeus, 1758).

staphylaea (Linnaeus, 1758).

varians (Schaller, 1783).

Gastrophysa Chevrolat, 1836.

viridula (DeGeer, 1775).

Chrysomela Linnaeus, 1758.

populi Linnaeus, 1758.

Gonioctena Chevrolat, 1836.

viminalis (Linnaeus, 1758).

Phratora Chevrolat, 1836.

vulgatissima (Linnaeus, 1758).

Phratora Chevrolat, 1836.

atrovirens (Cornelius, 1757).

Galerucinae Latreille, 1802.

Galerucini Latreille, 1802.

24

Galerucella Crotch, 1873.

lineola (Fabricius, 1781).

tenella (Linnaeus, 1761).

Galeruca Geoffroy, 1762.

interrupta (Illiger, 1802).

pomonae (Scopoli, 1763).

tanaceti (Linnaeus, 1758).

Lochmaea Weise, 1883.

caprea (Linnaeus, 1758).

Hylaspini Chapuis, 1875.

Agelastica Chevrolat, 1836.

alni (Linnaeus, 1758).

Alticini Newman, 1834.

Phyllotreta Chevrolat, 1836.

nigripes (Fabricius, 1775).

Cryptocephalini Gyllenhal, 1813.

Cryptocephalus Geoffroy, 1762.

sericeus (Linnaeus, 1758).

CURCULIONIDAE Latreille, 1802.

Entiminae Schonherr, 1823.

Phyllobiini Schonherr, 1826.

Phyllobius Germar, 1824.

pomaceus Gyllenhal, 1834.

maculicornis Germar, 1824.

Polydrusini Schonherr, 1823.

Polydrusus Germar, 1817.

pilosus Gredler, 1866.

thalassinus Gyllenhal, 1834.

Sitonini Gistel, 1848.

Sitona Germar, 1817.

lineatus (Linnaeus, 1758).

sulcifrons (Thunberg, 1798).

Byctiscini Voss, 1923.

Bytiscus Thomson, 1859.

25

populi (Linnaeus, 1758).

Cionini Schonherr, 1825.

Cionus Clairville, 1798.

tuberculosus (Scopoli, 1763).

Tychiini Gistel, 1848.

Sibinia Germar, 1817.

phalerata (Gyllenhal, 1836).

Entiminae Schonherr, 1823.

Otiorhynchini Schonherr, 1826.

Otiorhynchus Germar, 1822.

tristis (Scopoli, 1763).

Hylobini Kirby, 1837.

Hylobius Germar, 1817.

abietis (Linnaeus, 1758).

SCOLYTIDAE Latreille, 1804.

Scolytinae Latreille, 1804.

Hylurgini Gistel, 1848.

Tomicus Latreille, 1803.

piniperda (Linnaeus, 1758).

Diaperinae Latreille, 1802.

Hypophlaeini Billberg, 1820.

fraxini (Kugelann, 1794).

Scolytinae Latreille, 1804.

Hylastini LeConte, 1876.

Hylurgops LeConte, 1876.

palliatus (Gyllenhal, 1813).

Polygraphini Chapuis, 1869.

Polygraphus Erichson, 1836.

poligraphus (Linnaeus, 1758).

Scolytini Latreille, 1804.

Scolytus Geoffroy, 1762.

scolytus (Fabricius, 1775).

Crypturgini LeConte, 1876.

Crypturgus Erichson, 1836.

26

pusillus (Gyllenhal, 1813).

Xyloterini LeConte, 1876.

Trypodendron Stephens, 1830.

lineatum (Olivier, 1795).

27

Rūdiškių seniūnijos vabalų rūšinės įvairovės kiekybiniai rodikliai

Atliekant tyrimus dviem etapais nuo 2014 m. iki 2015m. bei nuo 2017 m. iki 2018 m. Trakų

rajone Rūdiškių seniūnijoje buvo aptikta 1213 vabalų individai. Iš jų nustatytos 126 skirtingos

vabalų rūšys. Tyrimo metu nustatėme, kad Trakų rajono Rūdiškių seniūnijos teritorijoje vabalų

rūšinė įvairovė yra gausi. Atlikome skaičiavimus ir nustatėme, kad Šenono-Vynerio indeksas H =

4,29, Šenono tolygumo indeksas E = 0,6, o Simpsono įvairovės indeksas ʎ = 0,02. Duomenys

pateikti 1 lentelėje (priedai).

28

Tyrimo metu Rūdiškių seniūnijoje surinkti vabalų individai priklauso 23 skirtingoms vabalų

šeimoms. Šeimų sąrašas pateiktas 2 lentelėje. Visi surinkti vabalai tyrimo metu sudaro 3,6 proc.

visų galimų aptikti Lietuvoje vabalų rūšių.

2 lentelė. Rūdiškių seniūnijoje aptiktų vabalų šeimos su rūšių skaičiumi

Eil.

Nr. Šeimos pavadinimas Rūšių skaičius

1 Byturidae 2

2 Buprestidae 2

3 Cantharidae 1

4 Carabidae 18

5 Cerambycidae 10

6 Chrysomelidae 19

7 Cleridae 1

8 Coccinellidae 16

9 Curculionoidea 11

10 Dermestidae 3

11 Dytiscidae 1

12 Elateridae 5

13 Histeridae 2

14 Lampyridae 1

15 Lucanidae 1

16 Mordellidae 1

17 Nitidulidae 3

18 Pyrochroidae 1

19 Scarabaeidae 8

20 Scolytidae 7

21 Silphidae 6

22 Staphylinidae 6

23 Tenebrionidae 1

Iš viso: 126

Tyrimo metu nustatyta, kad gausios šeimos rūšimis Rūdiškių seniūnijoje buvo Crysomelidae

Carabidae, Coccinellidae, Curculionidae ir Cerambycidae. Nustatyta, kad šios šeimos sudaro net 59

proc. visų nustatytų Rūdiškių seniūnijoje vabalų rūšių skaičiaus. Kitos vabalų šeimos sudaro 41

proc. visų tyrimo metu nustatytų vabalų rūšių. Duomenys pateikti 1 paveiksle (1 pav.).

29

1 pav. Gausiausios rūšimis vabalų šeimos Rūdiškių seniūnijoje

Atkreipiame dėmesį, kad tyrimo laikotarpiu buvo aptikta 19 vabalų rūšių priklausančių

Chrysomelidae šeimai, o tai sudaro 15 proc. visų aptiktų vabalų skaičiaus. Taip pat nustatyta 18

rūšių iš Carabidae šeimos, tai sudaro 14 proc. visų aptiktų vabalų skaičiaus tyrimo metu. 16 rūšių

nustatyta iš Coccinellidae šeimos, o tai sudaro 13 proc. visų nustatytų rūšių Rūdiškių seniūnijoje. 11

rūšių iš Curculionidae šeimos, o tai sudaro 9 proc. aptiktų rūšių skaičiaus bei 10 rūšių iš

Cerambycidae šeimos, kuri sudaro 8 proc. visų aptiktų Rūdiškių seniūnijoje vabalų skaičiaus tyrimo

metu. Likusioms 18 šeimų priklauso 52 rūšys nustatytų vabalų.

Tyrimo metu Trakų rajone Rūdiškių seniūnijoje iš viso buvo surinkta 1213 vabalų individų.

Pagal dominavimo indeksą išskirtos 7 vabalų rūšys, kurių surinkta daugiausiai individų. Šių rūšių

dominavimo indeksas didesnis negu 2. Duomenys pateikti 3 lentelėje.

14%

8%

15%

13% 9%

41%

Carabidae Cerambycidae Chrysomelidae

Coccinellidae Curculionoidea Kitos šeimos

30

3 lentelė. Dominuojančios vabalų rūšys Rūdiškių seniūnijoje

Eil. Nr. Šeima Rūšies pavadinimas Individų sk.

vnt.

Dominavimo

indeksas

1 Carabidae Cicindela hybrida 78 6,43

2 Carabidae Carabus glabratus 46 3,79

3 Carabidae Carabus granulatus 33 2,72

4 Scarabaeidae Anoplotrupes stercorosus 54 4,45

5 Cantharidae Rhagonycha fulva 64 5,28

6 Cerambycidae Strenurella melanura 47 3,87

7 Chrysomelidae Agelastica alni 59 4,86

Nustatyta, kad gausiausia rūšis individų skaičiumi yra Cicindela hybrida priklausanti

Carabidae šeimai, iš viso surinkta 78 individai, o tai sudaro 6,4 proc. visų Rūdiškių seniūnijoje

aptiktų vabalų skaičiaus. Carabidae šeimoje taip pat gausios individais rūšys nustatytos: Carabus

glabratus, aptikti 46 individai ir Carabus granulatus, aptikti 33 individai. Nustatyta, kad taip pat

daug vienetų inbdividų buvo surinkta iš Cantharidae šeimos, tai yra Rhagonycha fulva. Iš viso

nustatyti 64 individai, o tai sudaro 5,2 proc. visų vabalų skaičiaus. Trečia pagal gausumą vabalų

rūšis nustatyta Agelastica alni priklausanti Chrysomelidae šeimai, surinkti 59 individai, o tai sudaro

4,9 proc. visų aptiktų vabalų skaičiaus. Taip pat daug individų surinkta iš Cerambyciodae šeimai

priklausančios rūšies Agelastica alni, surinkti 47 individai, tai sudaro 3,9 proc. visų aptiktų

Rūdiškių seniūnijoje vabalų skaičiaus tyrimo metu.

Tyrimo metu buvo atliekami skaičiavimai bei nustatyta, jog Šenono-Vynerio indeksas (H‘),

parodantis Rūdiškių seniūnijos vabalų heterogeniškumą, sudarė 4,29. Tai rodo didelę rūšių įvairovę.

Šenono tolygumo indeksas (E), parodantis santykinį rūšių gausumą, sudarė 0,60. Aukštesnė, negu

vidutinė indekso reikšmė parodo, kad tiriamoje teritorijoje nėra rūšių, labai išsiskiriančių savo

gausumu, tai reiškia, kad tirtoje teritorijoje vabalų rūšys dominuoja panašiu santykiu, teritorija nėra

išsiskirianti tam tikra, tikromis pavienėmis rūšimis. Simpsono įvairovės indeksas (ʎ) labai priklauso

nuo gausiausių rūšių, jei ʎ reikšmė yra maža, tuo didesnė rūšių įvairovė tirtoje teritorijoje.

Simpsono indeksas Trakų rajono Rūdiškių seniūnijoje sudarė 0,02. Remiantis tuo galima teigti, kad

vabalų rūšinė įvairovė tirtoje teritorijoje tyrimo metu nustatyta gausi.

31

Rūdiškių seniūnijos vabalų sezoninis aktyvumas

Atliekant tyrimus buvo įvertinta Trakų rajono Rūdiškių seniūnijos vabalų sezoninis

aktyvumas skirtingais tyrimo periodais, tai yra 2014–2015 m. ir 2017–2018 m. bei šiuos periodus

palyginant tarpusavyje. Sezoninė dinamika apžvelgiama dviem aspektais, tai yra rūšių ir individų

skaičiumi. Sezoninės dinamikos tyrimai buvo atliekami fiksuojant vabalų individų ir jų rūšių

skaičių periodais, kuriuos sudarė dvi savaitės. Išskirti 8 aktualūs periodai per sezoną.

Atliekant analizę pagal vabalų rūšių aktyvumą nustatytas, kad didžiausias vabalų aktyvumas

fiksuojamas liepos mėnesiais visais tyrimo metais. Daugiausiai rūšių nustatyta 2017 m. liepos

mėnesio pirmomis dviem savaitėmis, tai sudaro 26 vabalų rūšis, o liepos antroje pusėje surinktos 25

vabalų rūšys. Kiek mažiau rūšių nustatyta 2015 m. liepos mėnesį, tai yra po 21 rūšį abiem

mėnesinio periodais. 2014 m. liepos pirmoje dalyje nustatytos 22 rūšys, o antrame periode 20 rūšių.

2018 metų liepos mėnesio pirmoje pusėje nustatyta 18 rūšių, o liepos mėnesio antroje pusėje 19

vabalų rūšių.

Mažiausias vabalų aktyvumas pagal rūšių skaičių nustatytas gegužės mėnesio pirmoje dalyje

visais tyrimo metais. 2017 m. nustatyta tik viena vabalų rūšis, 2014 m. ir 2018 m. nustatytos 2

skirtingos vabalų rūšys. Tuo pačiu periodu, tai yra gegužės pirmoje dalyje, 2015 m. nustatytos 3

skirtingos vabalų rūšys Rūdiškių seniūnijoje. Duomenys pateikti 2 paveikslėlyje (2 pav.).

2 pav. Trakų rajono Rūdiškių seniūnijos vabalų sezoninis aktyvumas pagal rūšių skaičių

32

Tyrimo metu sezoninė Rūdiškių seniūnijos vabalų sezoninė dinamika buvo vertinama pagal

surinktų individų skaičių nustatytais tyrimo periodais. Per visus tyrimo metus atliekant sezoninės

dinamikos vabalų rinkimo metodus iš viso buvo surinkta 899 vabalų individai.

Nustatyta, kad pagal vabalų individų skaičių didžiausias aktyvumas buvo užfiksuotas

birželio antroje dalyje bei liepos mėnesio abiem periodais. Didžiausias vabalų aktyvumas buvo

užfiksuotas 2014 m. liepos pirmoje dalyje bei 2018 m. birželio antroje dalyje, užfiksuoti 43 vabalų

individai. 2017 m. birželio pirmoje dalyje bei liepos antroje dalyje buvo fiksuojamas taip pat didelis

vabalų aktyvumas, po 42 individus. Taip pat daug individų užfiksuota 2014 m. birželio antroje

dalyje ir liepos mėnesio antroje dalyje, po 40 vabalų individų.

Mažiausias vabalų aktyvumas pagal individų skaičių buvo fiksuojamas gegužės mėnesio

pirmoje ir antroje dalyse. Mažiausiai individų nustatyta 2017 m. gegužės pirmoje dalyje, iš viso tik

3 individai. 2014 m. tuo pačiu periodu nustatyti 5 individai, o 2015 m. l vabalų individai. 2018 m.

tyrimo periodu gegužės mėnesio pirmoje dalyje nustatyti 8 vabalų individai. Duomenys pateikti 3

paveikslėlyje (3 pav.).

3 pav. Trakų rajono Rūdiškių seniūnijos vabalų sezoninis aktyvumas pagal individų skaičių

33

Rūdiškių seniūnijos vabalų aktyvumo sezoninė dinamika aktyviausia birželio - liepos

maniniais tiek pagal rūšių, tiek pagal individų skaičių. Visais tyrimo metais nustatyti aktyviausi

periodai, tai birželio antroji dalis, liepos mėnesio pirma ir antra dalis. Įvertinus bendrus duomenis

nustatyta, kad didžiausias vabalų aktyvumas buvo birželio antroje pusėje pagal individų skaičių,

tačiau pagal rūšių skaičių didžiausias aktyvumas fiksuojamas liepos mėnesio pirmoje pusėje.

Duomenys pateikti 4 paveiksle.

4 pav. Rūdiškių seniūnijos vabalų aktyvumas pagal rūšių ir individų skaičių visai tyrimo

metais

Apkreipiame dėmesį, kad lyginant visus metus galima išskirti 2018 m. sezoną pagal

aktyvumą iš kitų sezonų. 2018 m. fiksuotas vabalų aktyvumo padidėjimas rugpjūčio mėnesį, kuris

lenkia liepos mėnesio aktyvumą pagal rūšių skaičių. Nustatyta, kad 2018 m. rugpjūčio mėnesio

pirmoje dalyje užfiksuota 20 rūšių. Tų pačių metų liepos pirmoje pusėje užfiksuota 18 vabalų rūšių,

o antrame periode 19 vabalų rūšių. Nors aktyvumas nukrypimas nuo kitų metų skaičių yra nedidelis,

tačiau manome, kad toks pokytis galėjo įvykti dėl sausos bei karštos vasaros. Dėl šių priežasčių ne

visos vabalų rūšys buvo vienodai aktyvios kaip kitais tyrimo metais. Duomenys pateikiami 5

paveiksle.

34

5 pav. Rūdiškių seniūnijos vabalų aktyvumas pagal rūšių skaičių 2018 m.

2018 m. liepos 4 d. Lietuvoje Respublikos Vyriausybė paskelbė ekstremalią situaciją dėl

vyraujančios sausros šalyje (e-seimas.lrs.lt). Pagal Lietuvos hidrometeorologijos duomenis 2018 m.

birželio, liepos mėnesiais beveik visame šalies plote fiksuotas kiltulių kiekis nuo 50 iki 100 mm.

Vidutinė temperatūra siekė net apie 20 laipsnių (meteo.lt). Šie veiksniai galėjo turėti įtakos

vabzdžių gyvenimo ciklams.

35

Retos ir saugomos rūšys

Tyrimo metu buvo nustatytos retos ir saugomos vabalų rūšys pagal retumo kategoriją.

Išskirta 10 retų ir saugomų Lietuvoje rūšių, priklausančių 7 šeimoms. Iš viso surinkta 37 individai iš

retų ir saugomų vabalų sąrašo. Daugiausiai skirtingų rūšių surinkta iš Scarabeidae šeimos, tai yra

trys skirtingos rūšys: Oxythyrea funesta, Epicometis hirta, Protaetia cuprea. Daugiausiai individų

surinkta rūšies Epicometis hirta, net 13 individų (4 lentelė).

4 lentelė. Retos ir saugomos rūšys Rūdiškių seniūnijoje

Eil.

Nr. Šeima Rūšis

Individų

skaičius, vnt.

Retumo

kategorija

1 Byturidae Byturus ochraceus 9 II

2 Cerambycidae Oberea pupillata 1 II

3 Coccinellidae Coccinella magnifica 1 II

4 Coccinellidae Hippodamia notata 1 I

5 Curculionidae Sibinia phalerata 1 I

6 Nitidulidae Nitidula bipunctata 1 II

7 Scarabaeidae Oxythrea funesta 13 I

8 Scarabaeidae Epicometis hirta 6 I

9 Scarabaeidae Protaetia cuprea 1 I

10 Silphidae Nicrophorus humator 3 II

Byturus ochraceus (6 pav.) rūšis priklausanti Byturidae šeimai. Tai smulkūs vos 2–5 mm.

Kūnas tamsiai rudos arba juodos spalvos. Šių vabalų kūnas pailgas, nežymiai išgaubtas, apaugęs

tankiais gelsvais ar pilkšvais plaukeliais. Antenos susideda iš 11 narelių, o trečiame narelyje yra

buoželė. Dažniausiai šie vabalai yra sutinkami ant kiaulpienių, vaismedžių, ievų, šermukšnių žiedų.

Šių vabalų gyvenimo ciklas prasideda aviečių žieduose, uogose. Suaugėliai ir lervos žiemoja

dirvoje, 5–25 cm gylyje. Suaugėliai skraido pavasarį, deda 30–40 kiaušinėlių. Kiekvienais tyrimo

metais šiuos vabalus pavyko aptikti pavasarį ant augalų žiedų. Tyrimo metu Trakų rajono Rūdiškių

seniūnijoje iš viso buvo surasti 9 šios rūšies individai. Vabalai dažniausiai buvo sutinkami ant

augalų žiedų įvairiose tyrimo vietose.

36

6 pav. Byturus ochraceus (www.coleoptera.org)

Oberea pupillata (7 pav.) rūšis priklausanti Cerambycidae šeimai. Kūnas 16–18 mm, ištįsęs,

siauras, cilindriškas. Pilvelis labai ilgas, o antenos iš 11 narelių, kiek trumpesnės už kūną. Nareliai

cilindriški, trečiasis narelis ilgesnis už pirmąjį. Vabalų antsparniai ištįsę, nagai su danteliais, atrodo

lyg perskelti. Akys su giliomis išpjovomis. Jų lervos vystosi lapuočių krūmų šakose, o suaugę

vabalai sugaunami ant lapų iš krūmų šakų. Rūšis išplitusi visoje Europoje. Tai yra fitofagas. Lervos

vystosi lapuočių krūmų šakose (Pileckis ir kt., 1995). Trakų rajono Rūdiškių seniūnijoje šios rūšies

vienas individas buvo aptiktas 2014 m. birželio 21 d. ant augalų.

7 pav. Oberea pupillata (www.cerambyx.uoch)

Coccinella magnifica (8 pav.) rūšis priklausanti Coccinellidae šeimai. Kūnas 6–8 mm,

ganėtinai trumpas ir ovalus, beveik apvalus, išgaubtas. Šių vabalų galva juoda, su dviem geltonomis

dėmėmis apie akių. Antenos ir burnos organai yra juodi, tamsiai rudi, kojos juodos. Tai yra

afidofagas prisitaikęs gyventi su kai kuriomis skruzdžių rūšimis, nes skruzdės jas mažiau puola, nei

kitas rūšis. Boružių lervos minta amarais ir skruzdėmis, todėl turi pakankamai maisto (Pileckis ir

37

kt., 1995). Šios rūšies atstovas tyrimo metu buvo aptiktas 2015 m. liepos 15 d. dirbamų, kultūrinių

augalų laukų teritorijoje.

8 pav. Coccinella magnifica (www.coleoptera.org)

Hippodamia notata (9 pav.) rūšis priklausanti Coccinellidae šeimai. Dydis 4,5–5,5 mm, tai

vidutiniško dydžio vabalai, kurių kūnas ovalus, keik pailgas. Antsparniai su rausvais, gelsvais

atspalviais, juodomis dėmėmis. Antenų išaugimo vietos nepridengtos matomos iš viršaus. Nagai su

danteliu. Šie vabalai gyvena drėgnose vietose, pievose prie vandens telkinių, ant viksvų bei javų, o

minta amarais (Pileckis, Monsevičius, 1995). Hippodamia notata vabalo individas buvo surastas

2018 m. liepos 11 d. dirbamų, kultūrinių augalų laukų teritorijoje.

9 pav. Hippodamia notata (www.projectnoah.org)

38

Sibinia phalerata (10 pav.) šeima priklausanti Curculionidae šeimai. tai vabalas 2–2,4

mm. ilgio, tai trumpas ovalus vabalas. Antsparnių viršūnės atskirai suapvalėjusios, pidigiumas

laisvas. Antenų botagėliai iš 6 narelių, o viršutinė pusė tankiai apaugusi plaukeliais (Pav. 5) Paplitęs

Artimuosiuose Rytuose (www.faunaeur.org). Lervos vystosi gvazdikinių (Coryophyllacea)

neprinokusiuose vaisiuose, minta sėklomis, o lėliukėmis virsta dirvoje (Pileckis ir kt., 1995).

Curculionidae šeimos reta Lietuvai vabalų rūšis tyrimo teritorijoje buvo aptikta 2014 m. liepos 3 d.

gyvenvietės teritorijoje.

10 pav. Sibinia phalerata (www.biolib.cz)

Nitidula bipunctata (11 pav.) rūšis priklausanti Nitidulidae šeimai. Tai pailgai ovalūs,

vidutiniškai gaubti, tankiai padrikai taškuoti, apaugę trumpais plaukeliais vabalai. Antenų buoželės

iš trijų narelių. Priešnugarėlės ir antsparnių kraštai apaugę smulkiomis blakstienomis. Trys pirmieji

letenų nareliai širdiškai. Patinų priekinių ir vidurinių kojų blauzdos plačios. Vabalai vystosi

išdžiūvusioje dvėsenoje, sausuose neišdirbtuose kailiuose, padžiūvusiuose kauluose su mėsos

likučiais, kartais senoje rūkytoje mėsoje (Pileckis ir kt., 1995). Šios rūšies individas buvo aptiktas

2017 m. birželio 17 d. aptiktame paukščio lavone.

39

11 pav. Nitidula bipunctata (www.dezino.pl)

Oxythrea funesta (12 pav.) vabalai priklausantys Scarabaeidae šeimai. Šių vabalų kūnas nuo

8–12 mm ilgio. Tai juodas arba juosvai žalsvas, kartais bronzinio atspalvio vabalas. Priešnugarėlė

netaisyklingai taškuota, su 6 baltomis dėmėmis, išsidėsčiusiomis dviem išilginėmis eilėmis.

Antsparniai su 5 neryškiomis taškų eilėmis, netaisyklingai išsidėsčiusiomis balsvomis dėmėmis ir

retai ilgais plaukeliais. Kūno apačia plaukuota, pilvelio sternitai dėmėti. Vabalų lervos vystosi

dirvoje, minta augaliniu detritu. Pavieniai vabalų suaugėliai sutinkami ant įvairių augalų žiedų

birželio mėnesiais (Pileckis ir kt., 1995). Iš viso tyrimo metu buvo aptikta 13 šios rūšies individų,

kurie sutinkami buvo kiekvienais tyrimo metais, dažniausiai sutinkami buvo ant augalų žiedų.

12 pav. Oxythrea funesta (www.flickr.com)

Epicometis hirta (13 pav.) vabalas priklausantis Scarabaeidae šeimai. Šių vabalų kūnas 8–11

mm ilgio. Viršutinė vabalų pusė juoda arba juodai ruda be metališko atspalvio, apaugusi ilgai

pasišiaušusiais plaukeliais. Antsparniai plokšti su ryškiais pečių gumburėliais, penkiomis

neryškiomis taškų eilėmis ir su balsvomis, aksomiškomis dėmelėmis, kurių skaičius, dydis bei

40

išsidėstymas yra nepastovūs. Skydelio viršūnė smaili. Priešnugarėlės vidurinė dalis pailga su lygia

briaunele. Galva grūdėtai taškuota. Kūno apačia apaugusi ilgais, vilną primenančiais plaukeliais.

Šių vabalų lervos vystosi drėgnoje dirvoje, minta pūvančiomis šaknimis. Vabalai yra aptinkami

pavasarį ant žolinių augalų ir krūmų žiedų (Pileckis ir kt., 1995). Iš viso buvo aptikti 6 individai. Iš

jų 4 surikti 2018 m. liepos mėnesį bei 2 individai 2017 m. birželio mėnesio antroje pusėje.

Dažniausiai šie vabalai sutinkami ant augalų žiedų saulėtomis dienomis.

13 pav. Epicometis hirta (baza.biomap.pl)

Protaetia cuprea (14 pav.) vabalas priklausantis Scarabaeidae šeimai. Tai stambūs ir platūs

vabalai. Jų kūnas žaliai auksiškos arba žaliai bronzinės spalvos, metalo žvilgesio. Vidukrūtinėlės

ataugos tarp vidurinių dubenėlių galas suplotas ir aiškiai paplatėjęs. Antenos sudarytos iš 10 narelių

ir 3 buoželių. Šoninių antsparnių krašto priekinė dalis su išilgine išpjova, pro ją vabalai iškiša

plėvinius sparnus. Lervos vystosi trūnijančioje lapuočių medžių medienoje, dirvoje prie pūvančių

medžių šaknų ar skruzdėlynuose. Vabalai skraido tik saulėtomis dienomis. Aptinkami ant įvairių,

dažniausiai stambių augalų žiedų (Pileckis ir kt., 1995). 2018 m. liepos 30 d. buvo aptiktas vienas

Protaetia cuprea individas Rūdiškių kaimo teritorijoje.

41

14 pav. Protaetia cuprea (www.biolib.cz)

Nicrophorus humator (15 pav.) vabalas priklausantis Silphidae šeimai. Tai stambūs

vabalai, kurių dydis 10-30 mm. Jiems būdingos stambios keturnarės buoželės, kurių galinė dalis yra

oranžinės, geltonos spalvos. Antsparniai visiškai juodi su trimis išilgai einančiomis juostelėmis bei

nelygaus paviršiaus. Tai nekrofagas, kuris naudingas gamtai kaip jos sanitaras. Šie vabalai suradę

gyvūno lavoną jie rausia po juo žemę ir taip pamažu jį palaidoja bei sunaikina. Šie vabalai

dažniausiai aptinkami paukščių lavonuose ir pūvančiuose grybuose (Pileckis ir kt., 1995). Tyrimo

metu surasti 3 individai skirtingais tyrimo metais miško teritorijoje. Vienu atveju vabalas buvo

surastas netoli miške yrančio gyvūno lavono.

15 pav. Nicrophorus humator (insecta.pro)

42

IŠVADOS

1.Tyrimų metu Trakų rajono Rūdiškių seniūnijoje surinktos ir apibūdintos 126 vabalų (Coleoptera)

rūšys, tai sudaro 3,5 proc. visų Lietuvos vabalų rūšių skaičiaus.

2. Tyrimo metu Trakų rajono Rūdiškių seniūnijoje iš viso buvo surinkta 1213 vabalų būrio

individai, nustatyta, kad jie priklauso 23 šeimoms.

3. Trakų rajono Rūdiškių seniūnijos teritorijoje vabalų rūšinė įvairovė yra gausi – Šenono-Vynerio

indeksas H = 4,29, Šenono tolygumo indeksas E = 0,6, o Simpsono įvairovės indeksas ʎ = 0,02.

4. Trakų rajono Rūdiškių seniūnijos teritorijoje tyrimo metu užfiksuotas didžiausias vabalų būrio

aktyvumas birželio ir liepos mėnesiais.

5. Trakų rajono Rūdiškių seniūnijoje tyrimo metu buvo rastos 10 retų ir saugomų vabalų rūšių.

43

SANTRAUKA

Trakų rajono Rūdiškių seniūnijoje vabalai buvo tirti 2014, 2015, 2017 ir 2018 metų

sezonais. Sudarytas tirtos teritorijos vabalų sistematinis sąrašas, nustatyti ir ištirti vabalų kiekybiniai

rodikliai, įvertinta vabalų sezoninę dinamiką bei retos ir saugomos vabalų rūšys. Vabalai

intensyviausiai buvo renkami į žemę įkastomis gaudyklėmis ir renkant nuo augalų. Taip pat buvo

renkami vandens vabalai bei įvairių vabalų priešimaginių stadijų individai.

Tyrimo metu Trakų rajono Rūdiškių seniūnijoje iš viso buvo nustatytos 126 vabalų rūšys,

priklausančios 23 šeimoms. Iš viso buvo užfiksuoti 1213 vabalų individai. Atliekant skaičiavimus

buvo nustatyta, kad šios seniūnijos vabalų rūšinė įvairovė yra gausi. Didžiausias vabalų sezoninis

aktyvumas visai tyrimo metais buvo fiksuojamos liepos mėnesį. Trakų rajono Rūdiškių seniūnijoje

buvo rasta 10 retų ir saugomų Lietuvoje vabalų rūšys.

The beetles (Coleoptera) of Rūdiškių eldership of Trakų district

The data for this research on beetles (Coleoptera) was collected and analyzed in the

Rūdiškės eldership area 2014, 2015, 2017 and 2018. The aim of this work was to investigate the

beetles of the Rūdiškes eldership Trakų district. During our studies we evaluated the composition of

the beetle species, their seasonal dynamics.

During the research Rūdiškių eldership were collected 1213 individual beetles which were

divided to 126 different species and belongs to 23 different beetle families. During this research we

found 10 rare species. All collected beetles in Rūdiškės eldership of collected and analyzed make up

3,5 percent of all beetles found in Lithuania.

44

LITERATŪROS SĄRAŠAS

Arnastauskienė, T., Jakimavičius, A. (1997). Lietuvos zoologai XVIII – XX a. Vilnius: Ekologijos

institutas.

Auikštaitijos nacionalisnis parkas. www.anykstenai.lt

Bačianskas V. 2009. Protected species of beetles (Coleoptera) found in Lithuania in 2004–2009.

New and rare for Lithuania insect species. 21: 30–32.

Byturus ochraceus. http://www.coleoptera.org.uk/species/byturus-ochraceus

Blažytė-Čereškienė L., Karalius V. 2010. New records of Boros schneideri (Panzer, 1796)

(Coleoptera, boridae) in Lithuania in 2007. New and rare for Lithuania insect species. 22:

74–81.

Chinery, M. (2012). Insects of Britain and Western Europe. Britain: Andover.

Coccinella magnifica. http://www.coleoptera.org.uk/species/coccinella-magnifica

Eichwald E. K. 1830. Zoologia specialis. Pars altera: Vilnae.

Ekstremali situacija Lietuvoje. e-seimas.lrs.lt (https://e-

seimas.lrs.lt/portal/legalActPrint/lt?jfwid=11dyhess8u&documentId=da294121801711e89

188e16a6495e98c&category=TAD)

Epicometis hirta. http://baza.biomap.pl/en/taxon/genus-tropinota/photos_tx

Ferenca R. 2004. New and rare for Lithuania beetle (Coleoptera) species registered in 1978–2004.

Naujos ir retos Lietuvos vabzdžių rūšys. 16:11–23.

Gradeckas A., Malinauskas A. 2005. Miško želdynų veisimo biologiniai ir ekologiniai veiksniai bei

patirtis Lietuvoje (monografija). Kaunas, 403 p.

Grikevičius R. 2009. Rekreacinės paskirties želdynų ir agrarinių teritorijų tvarkymo ir apsaugos

teisiniai aspektai ir savivaldybių patirtis tvarkant želdynus. Priemiesčio miškų, rekreacinių

ir agrarinių teritorijų želdynų ir želdinių tvarkymas ir apsauga. Mokslinių straipsnių

rinkinys. Vilnius.

Hippodamia notata. https://www.projectnoah.org/spottings/1142106007

Ivinskis, P., Rimšaitė, J., Meržijevskij, A. 2013. Data on beetle (Coleoptera) species new for

Lithuanian fauna. Naujos ir retos Lietuvos rūšys, 25.

Krebs, C.J. (1999). Ecological methodology. New York: Columbia university press.

Lešinskas, A., Pileckis, S. 1967. Vadovas Lietuvos vabzdžiams pažinti. Mintis, Vilnius.

Liekis, D. A. 2009. Gegužvabaliai. Lietuvos entomologų draugijos pažintinis leidinys, Vilnius.

45

Lietuvos hidrometerologijos duomenys. www.meteo.lt (http://www.meteo.lt/lt/menesio-apzvalgu-

archyvas/-/asset_publisher/IeTStsRqFjOz/content/2018-m-liepos-men-

apzvalga?inheritRedirect=false)

Lietuvos raudonoji knyga. 2007. Vilnius.

Magurran, A.E. 1988. Ecological Diversity and Its Measurement. London: Springer-science.

Malinauskas, V., Kriaučiūnas J. 2005. Trakų krašto gamtos ir kultūros paveldas. Vilnius, Daigai.

Monsevičius V., Pankevičius R. 2000. Coleoptera species new to Lithuania. Ekologija. 2: 40–45.

Protaetia cuprea. https://www.biolib.cz/en/image/id107996/a

Nicrophorus humator. http://insecta.pro/gallery/45462

Nitidula bipunctata. https://www.dezino.pl/gatunki-szkodnikow/owady/lyszczynka-dwupunktowa-

nitidula-bipunctata

Oberea pupillata. http://www.cerambyx.uochb.cz/oberea_pupillata.php

Oxythrea funesta. https://www.flickr.com/photos/coleoptera-us/33445645182

Pileckis S. 1976. Lietuvos vabalai. Vilnius.

Pileckis S. 1982. Globokime naudinguosius vabzdžius. Mokslas. Vilnius.

Pileckis S. 1998. Neprašyti įnamiai. Vilnius: Mintis.

Pileckis S., Vengeliauskaitė, A. 1996. Žemės ūkio entomologija. LŽŪA Leidyklos centras, Kaunas.

Pileckis, S. (1960). Vadovas miškų kenkėjams pažinti. Vilnius: Mintis.

Pileckis, S. (1967). Vadovas Lietuvos vabzdžiams pažinti. Vilnius: Mintis.

Pileckis, S. (1976). Lietuvos vabalai. Vilnius: Mokslas.

Pileckis, S. (1986). Įdomioji entomologija. Vilnius: Mokslas.

Pileckis, S., Monsevičius, V. (1995). Lietuvos fauna vabalai 1. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų

leidybos institutas.

Pileckis, S., Monsevičius, V. (1997). Lietuvos fauna vabalai 2. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų

leidybos institutas.

Pileckis, S., Repšienė, D., Vengeliauskaitė, A., Žukienė, R., Žuklys, L. (1983). Daržovių kenkėjai ir

ligos. Vilnius: Mokslas.

Rainio J., Niemela J. 2003. Ground beetles (Coleoptera: Carabidae) as bioindicators. Biodiversity

and Conservation. 12(3): 487–506.

Rakauskas R., Trukšinaitė J. 2011. Preliminary list of aphid (Hemiptera: Aphididae, Adelgidae)

species of Trakai district, Lithuania. Acta Zool. Lituanica, 21(1): 52–62.

Rūdiškių seniūnija. trakai.lt

Sibinia phalerata. http://www.biolib.cz/en/image/id167767/

Šablevičius, B. (2001). Vabalai. Kaunas: Lututė.

46

Šablevičius, B. (2011). Vabalai. Kaunas: Lututė.

T. Ivanausko Zoologijos muziejus. Zoomuziejus.lt

Tamutis, V. Tamutė, B., Ferenca, R. (2011). A catalogue of Lithuanian beetles (Insecta,

Coleoptera). Zookeys, 121, 1–494.

Viešvilės valstybinio rezervato vabalai (www.jurbarkotic.lt)

Wolters V. 2000. Invertebrate control of soil organic matter stability. Biology and Fertility of Soils.

31: 1–19.

Zak J.C., Willig M.R. 2004. Fungal biodiversity patterns. Inventory and monitoring methods.

Amsterdam.

47

PRIEDAI

1 lentelė. Trakų rajono Rūdiškių seniūnijos nustatyta vabalų rūšinė įvairovė

Rūšies pavadinimas Individų

sk. vnt. pi Ln

ln*

pi pi

2

pi

*(ln(pi))

Domina

vimas

Cicindela hybrida 78 0,06 2,74 0,18 0,004135 0,18 6,43

Carabus glabratus 46 0,04 3,27 0,12 0,001438 0,12 3,79

Carabus granulatus 33 0,03 3,60 0,10 0,000740 0,10 2,72

Carabus hortensis 7 0,01 5,15 0,03 0,000033 0,03 0,58

Carabus nemoralis 10 0,01 4,80 0,04 0,000068 0,04 0,82

Asaphidion pallipes 1 0,00 7,10 0,01 0,000001 0,01 0,08

Poecilus cupreus 7 0,01 5,15 0,03 0,000033 0,03 0,58

Poecilus lepidus 10 0,01 4,80 0,04 0,000068 0,04 0,82

Pterostichus melanarius 21 0,02 4,06 0,07 0,000300 0,07 1,73

Pterostichus niger 18 0,01 4,21 0,06 0,000220 0,06 1,48

Amara aulica 6 0,00 5,31 0,03 0,000024 0,03 0,49

Agonum sexpunctatum 2 0,00 6,41 0,01 0,000003 0,01 0,16

Carabus coriaceus 9 0,01 4,90 0,04 0,000055 0,04 0,74

Platynus assimilis 14 0,01 4,46 0,05 0,000133 0,05 1,15

Bembidion argenteolum 16 0,01 4,33 0,06 0,000174 0,06 1,32

Bembidion tetracolum 7 0,01 5,15 0,03 0,000033 0,03 0,58

Epaphius secalis 5 0,00 5,49 0,02 0,000017 0,02 0,41

Harpalus latus 6 0,00 5,31 0,03 0,000024 0,03 0,49

Ilybius fuliginosus 1 0,00 7,10 0,01 0,000001 0,01 0,08

Saprinus semistriatus 9 0,01 4,90 0,04 0,000055 0,04 0,74

Hypocaccus rugifrons 13 0,01 4,54 0,05 0,000115 0,05 1,07

Oiceoptoma thoracica 4 0,00 5,71 0,02 0,000011 0,02 0,33

Nicrophorus humator 5 0,00 5,49 0,02 0,000017 0,02 0,41

Nicrophorus investigator 15 0,01 4,39 0,05 0,000153 0,05 1,24

Nicroporus vespillo 6 0,00 5,31 0,03 0,000024 0,03 0,49

Dendroxena

quadrimaculata 8 0,01 5,02 0,03 0,000043 0,03 0,66

Phosphuga atrata 12 0,01 4,62 0,05 0,000098 0,05 0,99

Tachyporus obtusus 2 0,00 6,41 0,01 0,000003 0,01 0,16

Stenus humilis 1 0,00 7,10 0,01 0,000001 0,01 0,08

Ontholestes tesellatus 8 0,01 5,02 0,03 0,000043 0,03 0,66

Lordithon lunulatus 8 0,01 5,02 0,03 0,000043 0,03 0,66

Anthophagus caraboides 10 0,01 4,80 0,04 0,000068 0,04 0,82

Oxytelus laqueatus 13 0,01 4,54 0,05 0,000115 0,05 1,07

Dorcus parallelipipedus 14 0,01 4,46 0,05 0,000133 0,05 1,15

48

Anoplotrupes stercorosus 54 0,04 3,11 0,14 0,001982 0,14 4,45

Trypocornis vernalis 15 0,01 4,39 0,05 0,000153 0,05 1,24

Serica brunnea 14 0,01 4,46 0,05 0,000133 0,05 1,15

Phyllopertha horticola 3 0,00 6,00 0,01 0,000006 0,01 0,25

Oxythrea funesta 13 0,01 4,54 0,05 0,000115 0,05 1,07

Trichius fasciatus 9 0,01 4,90 0,04 0,000055 0,04 0,74

Epicometis hirta 8 0,01 5,02 0,03 0,000043 0,03 0,66

Trachys minutus 4 0,00 5,71 0,02 0,000011 0,02 0,33

Buprestis octoguttata 2 0,00 6,41 0,01 0,000003 0,01 0,16

Adrastus pallens 5 0,00 5,49 0,02 0,000017 0,02 0,41

Sericus brunneus 3 0,00 6,00 0,01 0,000006 0,01 0,25

Dalopius marginatus 7 0,01 5,15 0,03 0,000033 0,03 0,58

Synaptus filiformis 1 0,00 7,10 0,01 0,000001 0,01 0,08

Agriotes ustulatus 5 0,00 5,49 0,02 0,000017 0,02 0,41

Lampyris nocticula 14 0,01 4,46 0,05 0,000133 0,05 1,15

Rhagonycha fulva 64 0,05 2,94 0,16 0,002784 0,16 5,28

Dermestes maculatus 2 0,00 6,41 0,01 0,000003 0,01 0,16

Dermestes murinus 2 0,00 6,41 0,01 0,000003 0,01 0,16

Dermestes lardarius 10 0,01 4,80 0,04 0,000068 0,04 0,82

Trichodes apiarius 6 0,00 5,31 0,03 0,000024 0,03 0,49

Byturus tomentosus 10 0,01 4,80 0,04 0,000068 0,04 0,82

Byturus ochraceus 2 0,00 6,41 0,01 0,000003 0,01 0,16

Meligethes aeneus 4 0,00 5,71 0,02 0,000011 0,02 0,33

Meligethes viridescens 4 0,00 5,71 0,02 0,000011 0,02 0,33

Nitidula bipunctata 1 0,00 7,10 0,01 0,000001 0,01 0,08

Chilocorus

renipustulatus 10 0,01 4,80 0,04 0,000068 0,04 0,82

Exochomus

quadripustulatus 5 0,00 5,49 0,02 0,000017 0,02 0,41

Coccinula

Quatuordecimpunctata 5 0,00 5,49 0,02 0,000017 0,02 0,41

Anisosticta

novemdecimpustulata 3 0,00 6,00 0,01 0,000006 0,01 0,25

Propylea

quatuordecimpunctata 8 0,01 5,02 0,03 0,000043 0,03 0,66

Calvia

quatuordecimguttata 1 0,00 7,10 0,01 0,000001 0,01 0,08

Anatis ocellata 2 0,00 6,41 0,01 0,000003 0,01 0,16

Hippodamia notata 2 0,00 6,41 0,01 0,000003 0,01 0,16

Hipodamia variegata 9 0,01 4,90 0,04 0,000055 0,04 0,74

Coccinella magnifica 2 0,00 6,41 0,01 0,000003 0,01 0,16

Coccinella

quinquepunctata 8 0,01 5,02 0,03 0,000043 0,03 0,66

Coccinella

septempunctata 14 0,01 4,46 0,05 0,000133 0,05 1,15

49

Adalia bipunctata 3 0,00 6,00 0,01 0,000006 0,01 0,25

Aphidecta obliterata 2 0,00 6,41 0,01 0,000003 0,01 0,16

Tytthaspis

sedecimpunctata 2 0,00 6,41 0,01 0,000003 0,01 0,16

Variimorda villosa 1 0,00 7,10 0,01 0,000001 0,01 0,08

Cteniopus sulphareus 2 0,00 6,41 0,01 0,000003 0,01 0,16

Pyrochroa coccinea 2 0,00 6,41 0,01 0,000003 0,01 0,16

Pachyta quadrimaculata 4 0,00 5,71 0,02 0,000011 0,02 0,33

Dinoptera collaris 2 0,00 6,41 0,01 0,000003 0,01 0,16

Corymbia rubra 3 0,00 6,00 0,01 0,000006 0,01 0,25

Paracorymbia

maculicornis 8 0,01 5,02 0,03 0,000043 0,03 0,66

Anastrangalia dubia 5 0,00 5,49 0,02 0,000017 0,02 0,41

Leptura quadrifoasciata 4 0,00 5,71 0,02 0,000011 0,02 0,33

Strenurella bifasciata 1 0,00 7,10 0,01 0,000001 0,01 0,08

Strenurella melanura 47 0,04 3,25 0,13 0,001501 0,13 3,87

Strangalia attenuata 18 0,01 4,21 0,06 0,000220 0,06 1,48

Oberea pupillata 2 0,00 6,41 0,01 0,000003 0,01 0,16

Cassida rubiginosa 1 0,00 7,10 0,01 0,000001 0,01 0,08

Chrysolina polita 4 0,00 5,71 0,02 0,000011 0,02 0,33

Chrysolina staphylaea 3 0,00 6,00 0,01 0,000006 0,01 0,25

Chrysolina varians 18 0,01 4,21 0,06 0,000220 0,06 1,48

Gastrophysa viridula 18 0,01 4,21 0,06 0,000220 0,06 1,48

Plagiodera versicolora 12 0,01 4,62 0,05 0,000098 0,05 0,99

Chrysomela populi 14 0,01 4,46 0,05 0,000133 0,05 1,15

Gonioctena viminalis 10 0,01 4,80 0,04 0,000068 0,04 0,82

Phratora atrovirens 8 0,01 5,02 0,03 0,000043 0,03 0,66

Phratora vulgatissima 12 0,01 4,62 0,05 0,000098 0,05 0,99

Lochmaea caprea 16 0,01 4,33 0,06 0,000174 0,06 1,32

Galeruca interrupta 4 0,00 5,71 0,02 0,000011 0,02 0,33

Agelastica alni 59 0,05 3,02 0,15 0,002366 0,15 4,86

Phyllotreta nigripes 2 0,00 6,41 0,01 0,000003 0,01 0,16

Cryptocephalus sericeus 7 0,01 5,15 0,03 0,000033 0,03 0,58

Galeruca pomonae 5 0,00 5,49 0,02 0,000017 0,02 0,41

Galeruca tanaceti 6 0,00 5,31 0,03 0,000024 0,03 0,49

Galerucella tanella 1 0,00 7,10 0,01 0,000001 0,01 0,08

Galerucella lineola 8 0,01 5,02 0,03 0,000043 0,03 0,66

Phyllobius urticae 11 0,01 4,70 0,04 0,000082 0,04 0,91

Polydrusus sericeus 18 0,01 4,21 0,06 0,000220 0,06 1,48

Polydrusus polisus 1 0,00 7,10 0,01 0,000001 0,01 0,08

Sitona lineata 3 0,00 6,00 0,01 0,000006 0,01 0,25

Byctiscus populi 8 0,01 5,02 0,03 0,000043 0,03 0,66

Cionus tuberculosus 1 0,00 7,10 0,01 0,000001 0,01 0,08

50

Sibinia phalerata 2 0,00 6,41 0,01 0,000003 0,01 0,16

Otiorhynchus tristis 5 0,00 5,49 0,02 0,000017 0,02 0,41

Phyllobius maculicornis 3 0,00 6,00 0,01 0,000006 0,01 0,25

Hylobius abietis 10 0,01 4,80 0,04 0,000068 0,04 0,82

Sitona sulcifrons 2 0,00 6,41 0,01 0,000003 0,01 0,16

Barypithes trichopterus 8 0,01 5,02 0,03 0,000043 0,03 0,66

Protaetia cuprea 1 0,00 7,10 0,01 0,000001 0,01 0,08

Lepirisinus fraxini 14 0,01 4,46 0,05 0,000133 0,05 1,15

Tomicus piniperda 10 0,01 4,80 0,04 0,000068 0,04 0,82

Hylurgops palliatus 7 0,01 5,15 0,03 0,000033 0,03 0,58

Polygraphus poligraphus 6 0,00 5,31 0,03 0,000024 0,03 0,49

Scolytus scolytus 8 0,01 5,02 0,03 0,000043 0,03 0,66

Crypturgus pusillus 11 0,01 4,70 0,04 0,000082 0,04 0,91

Trypodendron lineatum 4 0,00 5,71 0,02 0,000011 0,02 0,33

Iš viso individų: 1213

Šenono - Vynerio

indeksas (H') 4,29

Šenono tolygumo

indeksas (E) 0,6

Simpsono indeksas () 0,02