LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

VETERINARIJOS AKADEMIJA

Veterinarijos fakultetas

Dagmar Eugenija Vegner-Apanavičienė

Šunų ir kačių dažnesnės traumos po autoįvykių ir jų

gydymo metodų apžvalga More common canine and feline injuries caused by

autocrashes and review of treatment methods

Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovas: doc. dr. Algis Noreika

Kaunas, 2016 metai

2

DARBAS ATLIKTAS NEUŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ KATEDROJE

PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Šunų ir kačių dažnesnės traumos po

autoįvykių ir jų gydymo metodų apžvalga“.

1. Yra atliktas mano pačios.

2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.

3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS

TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO

(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE)

(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os)

vardas, pavardė)

(parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentai

1)

2)

(vardas, pavardė) (parašai)

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

(data) (gynimo komisijos sekretorės (-iaus) vardas, pavardė) (parašas)

3

TURINYS

SANTRAUKA 4

SUMMARY 5

ĮVADAS 6

1. LITERATŪROS APŽVALGA 7

1.1 Pagrindiniai tyrimai traumuoto paciento bendrajai būklei įvertinti 7

1.2 Pirmoji pagalba sužeistam gyvūnui 10

1.3 Traumos pobūdis 11

1.4 Plaučių traumos 11

1.5 Kraujavimas į pilvo ertmę 11

1.6 Minkštųjų audinių traumos 12

1.7 Galvos traumos 13

1.8 Stuburo traumos 14

1.9 Dubens traumos 14

1.10 Priekinių kojų traumos 17

1.11 Užpakalinių kojų traumos 17

2.MEDŽIAGOS IR METODAI 20

3. REZULTATAI 21

4. REZULTATŲ APTARIMAS 34

IŠVADOS 36

LITERATŪROS SĄRAŠAS 37

4

SANTRAUKA

Šunų ir kačių dažnesnės traumos po autoįvykių ir jų gydymo

metodų apžvalga

Dagmar Eugenija Vegner-Apanavičienė

Magistro baigiamasis darbas

Tyrimas atliktas taikant retrospektyvinį tyrimo metodą ir naudojant 2014 ir 2015 metų UAB

„Jakovo veterinarijos centro“ duomenų statistinės programos duomenis.

Tyrimo tikslas – nustatyti smulkiųjų gyvūnų autotraumos metu dažniausiai traumuojamą kūno

sritį, traumos pobūdį, įvertinti įvairių veiksnių ryšį su ja, išsiaiškinti ir įsisavinti gydymo metodus.

2014–2015 metais surinkti ir apdoroti autotraumą patyrusių gyvūnų augintinių – 60 kačių ir

202 šunų duomenys.

Nustatyta, jog autotraumą patyrusių kačių dažniausiai traumuojama sritis yra galinės kojos ir

dubuo (56,70 proc.), galva ir priekinės kojos (31,70 proc.). Dažniausias traumos pobūdis – įvairių

ašinį skeletą ir pridėtinius griaučius sudarančių kaulų lūžiai (83,33 proc.), žaizdos ir sumušimai

(43,33 proc.). Autotraumą patyrusių šunų dažniausiai traumuojama sritis yra dubuo ir galinės kojos

(48,82 proc.), priekinės kojos ir krūtinės sritis (27,96 proc.). Dažniausias traumos pobūdis – įvairių

ašinį skeletą ir pridėtinius griaučius sudarančių kaulų lūžiai (79,20 proc.), minkštųjų audinių

sumušimai ir žaizdos (25,75 proc.). 5–15 kg svorio mišrūnai šunys ir neveislinės katės yra didžiausia

autotraumos rizikos gyvūnų grupė. Autotraumos pasekoje kilusi patologija lemia gyvūnui skiriamą

gydymą (konservatyvųjį, chirurginį ar kompleksinį).

Raktažodžiai: šuo, katė, autotrauma, gydymas.

5

SUMMARY

More common canine and feline injuries caused by autocrashes

and review of treatment methods

Dagmar Eugenija Vegner-Apanavičienė

Master‘s Thesis

The study was conducted using a retrospective survey method and using 2014-2015

statistical data from UAB "Yakov veterinary center” as this program data.

The aim of this study – to determine what are the most frequent injuries small animals

sustain in auto accidents. What areas of the body are usually traumatized, nature of the injuries and

assess various factors that affect the injuries. Find out and master the treatment methods of such

injuries.

The data from 2014 till 2015 was collected, organized and analyzed. The data includes

262 pets that were in auto accidents – 60 cats and 202 dogs.

It was determined, that for cats, the most common traumatized areas are their rear legs

and pelvis (56.70 %), next would be the head and front legs (31.70 %). The most common nature of

the injuries: different bone fractures in axial skeleton and supplementary skeleton parts (83.33 %),

bruises and other wounds (43.33 %). For the dogs, the most common traumatized areas are their rear

legs and pelvis (48.82 %), other frequent injuries are the front legs and chest area (27.96 %). The

most common nature of the injuries: different bone fractures in axial skeleton and supplementary

skeleton parts (79.20 %), soft tissue bruises and other wounds (25.75 %). Animals that are in the

biggest risk group: 5-15 kg mixed breed dogs and non-pedigree cats. Pathologies that rise in a result

of an auto accident determine the therapies appointed to the animal (they could be conservative,

surgical or complex).

Keywords: dog, cat, auto accident injury, treatment.

6

ĮVADAS

Šunų ir kačių autotraumos vis dažniau pasitaiko veterinarijos gydytojo praktikoje. Tai gali

lemti didėjantis gyventojų, augintinių ir mašinų skaičius. Autotraumą patyrusį gyvūną pristačius į

gydyklą yra labai svarbu gebėti atpažinti traumos pobūdį, pasirinkti labiausiai informatyvius

tyrimus, kurių rezultatus galima gauti greičiausiai, įvertinti paciento būseną ir mokėti tinkamai

suteikti pirmąją pagalbą. Gebėti greitai susiorientuoti esamoje padėtyje ir pasirinkti geriausią

gydymo būdą. Negalima pamiršti ir apie bendradarbiavimą su šeimininkais, anamnezės surinkimą

bei informuoti savininkus apie esamą padėtį ir įmanomas gydymo galimybes atsižvelgiant į gyvūno

patirtas traumas bei šeimininko finansines galimybes. Autotraumos gali būti nuo labai lengvų iki

mirtinų. Šunų autotraumos iš visų traumų JAV užima antrą vietą iš dešimties pagal dažnumą (1).

Svarbu paminėti, kad 75–80 proc. kaulų lūžių įvyksta dėl autotraumų (2).

DARBO TIKSLAS

Nustatyti smulkiųjų gyvūnų autotraumos metu dažniausiai traumuojamą kūno sritį, traumos

pobūdį, įvertinti įvairių veiksnių ryšį su ja, išsiaiškinti ir įsisavinti gydymo metodus.

DARBO UŽDAVINIAI

1. Surinkti ir išanalizuoti mokslinę literatūrą apie smulkiųjų gyvūnų traumatizmą.

2. Nustatyti autotraumą patyrusios katės dažniausiai traumuojamą sritį ir traumos pobūdį.

3. Nustatyti autotraumą patyrusio šuns dažniausiai traumuojamą sritį ir traumos pobūdį.

4. Nustatyti įvairių veiksnių daromą įtaką autotraumos dažnumui ir pobūdžiui.

5. Skirti adekvatų gydymą traumą patyrusiam gyvūnui.

7

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Pagrindiniai tyrimai traumuoto paciento bendrajai būklei įvertinti

Traumą patyręs gyvūnas turi būti tiriamas metodiškai ir nuosekliai, pradžioje taikant

bendruosius tyrimo metodus (apžiūrą, palpaciją, auskultaciją), vėliau – specialiuosius (rentgeninis,

ultragarsinis, kompiuterinės tomografijos ir kt.) tyrimus, būtinas paciento neurologinis ištyrimas (2).

Pirminė apžiūra, jeigu įmanoma, atliekama be sedacijos, kad nebūtų užmaskuotos traumos.

Apžiūros metu įvertinama kūno būklė, galūnių virpėjimas, simetriškumas, minkštųjų audinių

patinimas, raumenų masė, pirštų ir sąnarių pozicija erdvėje. Taip pat įvertinama eisena ramiai einant

ir pagreitinus tempą. Gyvūnas eidamas kilsteli galvą, kai skaudanti koja pasiekia žemę. Vertinama

krepitacija jeigu tokia yra, žymūs kaulų pasikeitimai.

Po apžiūros atliekama palpacija, ir, esant indikacijai, tiriama rentgeno spinduliais (2).

Priekinės kojos galimi pažeidimai: mentės keterinės ataugos lūžiai, mentės kaulo lūžiai,

petikaulio didžiojo gumburėlio ir antkrumplių bei alkūnės srities įvairios traumos, stipinkaulinio

riešo sąnario pažeidimai.

Galinėje kojoje galimi tokie pažeidimai: dubens kaulų lūžiai, klubo sąnario išnirimas,

šlaunikaulio galvutės lūžis, blauzdos kaulų lūžiai, kelio sąnario išnirimas (2).

Rentgenograma

Rentgeno nuotraukose galima pamatyti kaulų lūžius, lūžgalių dislokacijas, sąnario išnirimą.

Dažniausiai atliekamos dvi nuotraukos, 90° kampu viena kitai (2).

Dubens srities rentgeninio tyrimo standartinės pozicijos yra ventrodorsalinė ir lateralinė.

Lateralinė pozicija daroma klubaduobės būklės įvertinimui. Radus lūžį – būtina įvertinti būklę

audinių, esančių aplink jį, ar nėra gilesnių pažeidimų (2).

Kontrastinis rentgeninis tyrimas ir pilvo ertmės ultragarsinis tyrimas daromi tik išskirtinais

atvejais, kai to reikia norint gauti tikslesnę informaciją arba patikslinti esamą situaciją (1).

Neurologinis tyrimas

Tyrimo atlikimui skiriama apie 10–15 minučių. Tuo metu, kai renkama anamnezė, įvertinama

kognityvinė būklė, eisena, akių padėtis ir laikysena (12). Tyrimas atliekamas pagal deLahuntą, pagal

nustatytą eiliškumą (2). Jis susideda iš 6 dalių:

8

1) Sensorinis ir elgesio

Nusako paciento kognityvinę būklę. Geriausiai pakitimus gali nusakyti šeimininkas. Pakitimai

atsiranda tik esant smegenų kamieno pažeidimams (2).

2) Laikysena ir eisena

Atliekama stovinčiam ir einančiam gyvūnui. Vertinamas galvos pakrypimas, kaklo pozicija.

Pasikeitimai gali parodyti pažeidimus stuburo kaklinėje dalyje. Pakitusi eisena byloja apie stuburo

neuroanatominius pažeidimus (2). Nenormaliai ištiesta galva dažniausiai asocijuojama su

vestibulinio aparato problemomis. Šifo-Šeringstono eisena šunims gali byloti apie ūmų ir sunkų

krūtininės arba priekinės stuburo dalies pažeidimą (dažniausiai lūžiai, išnirimai, kraujosruvos),

slopinantį kylančius motorinius neuronus iš L1–L7 (dažniausiai L2–L4). Priekinės kojos laikomos

pastoviai ištiestos ir įtemptos, su gera propriocepcija. Jeigu užpakalinės kojos paralyžuotos, bet

refleksai nuo normalių iki padidėjusių, pažeidimas lokalizuojasi tarp T3–L1 (11).

Tiriant eiseną dėmesys atkreipiamas į parezę (gyvūnas daro mažus žingsnius, netvirtus, daug

mažiau juda), ataksiją (problemos su pusiausvyra, einant pinasi kojos, svorio perkėlimas užtrunka

ilgiau nei įprasta), šlubavimą (gyvūnai šlubuoja, kai normalus judesys sukelia diskomfortą),

sukimąsi ratu (galimi pažeidimai priekinėje skiltyje arba pusiausvyros aparate, taip pat gali būti

balanso praradimas, ištiesta galva ir nistagmas) (11).

3) Kūno reakcijos

Atliekama stovinčiam gyvūnui. Pradžioje tikrinamos priekinės kojos. Gyvūnas prilaikomas

viena ranka už krūtinės priekio, o viena koja statoma ant sulenktų pirštų. Jeigu nėra pažeidimo,

gyvūnas koją iš karto atstato į įprastą padėtį. Ta pati manipuliacija atliekama su kita priekine koja ir

su užpakalinėmis kojomis. Tiriant užpakalines kojas, ranka prilaikomas gyvūnas pilvo srityje.

Atlikus šį tyrimą galima sąlyginai matyti kurioje stuburo dalyje yra pažeidimai (2).

4) Spinaliniai refleksai, raumenų tonusas

Tyrimas atliekamas naudojant specialų guminį plaktuką (12).

Priekinės kojos lenkiamasis refleksas – testuojamas petinis rezginys ir C6–T2 sritis. Bicepso ir

tricepso refleksai – vertinama C6–C8 ir C7–T2 slankstelių srities būklė. Užpakalinės kojos

lenkiamasis refleksas – vertinama L6–S1 srities būklė. Girnelės refleksas rodo stuburo L4–L6

segmentų būklę. Tarpvietės refleksas – rodo kryžkaulio S1–S3 ir kaudalinių stuburo segmentų būklę.

Odos rezginio refleksas – T3–L3 srities būklei vertinti (2).

5) Galviniai nervai

9

Tikrinama regos ir trišakio nervų funkcijos, ragenos, vyzdžio ir voko refleksai, vertinama akies

obuolio pozicija ir judesys, vestibulinės sistemos, liežuvio ir gerklų funkcijos (2).

Galvinių nervų disfunkcija galima kaip dėl pavienio nervo pažeidimo, taip ir dėl

polineuropatijos, pažeidusios daugelį nervų. Tiriama:

grėsmės matymas – regos ir veidinis nervai, atliekama gestikuliuojant prie akių,

teigiamu rezultatu skaitomas mirksėjimas;

vokų refleksas – trišakis ir veidinis nervai, atliekama liečiant lateralinį ir medialinį

akies kampus ir kaip teigiamas rezultatas - mirksėjimas;

vyzdžio refleksas – regos ir judinamasis akies nervai, kai šviesa nukreipiama į akį turi

susitraukti vyzdys;

smegenų tilto tyrimas – pusiausvyros ir klausos nervas, vertinama galvos pozicija;

pusiausvyros ir klausos refleksas – pusiausvyros ir klausos, judinamasis akies,

atitraukiamasis nervai, galva pasukama į šonus, į viršų ir į apačią, stebimas akių

judėjimas, nistagmas;

nosies gleivinės stimuliacija – trišakis nervas, tiriama prie nosies landos vidinės sienos

prisiliečiant instrumentu, gyvūnas turi natūraliai reaguoti;

žandikaulio tonusas – trišakis nervas, vertinami žandikaulio tonusas ir galimybė

uždaryti burną;

snukio simetrija – regos ir trišakis nervai, vertinami sinchroniškas mirksėjimas, lūpų

kampai ir akių judėjimas;

uždarytos burnos refleksas – liežuvinis ryklės ir klajoklis nervai, ranka

stimuoliuojamos ryklė;

liežuvio iškritimas – trišakis, veidinis ir poliežuvinis nervai, stebimas liežuvio

simetriškumas, judėjimas ėdant ir lakant (11).

6) Odos jautrumas

Tikrinami nocicepcija.

Kompiuterinė tomografija

Taikoma dažniausiai stuburo, kaukolės ir smegenų pažeidimams aptikti. Labai informatyvus

tyrimas ieškant labai smulkių ir smulkių sąnarinių lūžių. Daromi erdviniai kūno pjūviai kas 1,5 mm.

10

Norint atlikti kompiuterinę tomografiją gyvūną būtina narkotizuoti. Traumuotam gyvūnui padidėja

komplikacijų dėl narkozės galimybė, kadangi neretai būna pažeisti ir plaučiai (2).

Ultragarso tyrimas (echoskopinis tyrimas)

Taikomas raumenų-kaulų sistemos būklei įvertinti, taip pat norint įsitikinti, kad nėra skysčių

pilvo ertmėje ir krūtinės ląstoje (2).

1.2. Pirmoji pagalba sužeistam gyvūnui

1. Kvėpavimo takai ir kvėpavimas. Įsitikinti, kad nėra svetimkūnio kvėpavimo takuose.

Galimas trachėjos kolapsas. Gyvūną būtina auskultuoti.

2. Kraujo cirkuliacija. Užčiuopiamas arterinis pulsas. Atliekama širdies ir plaučių

auskultacija. Kapiliarų prisipildymo laikas – iki 2 sekundžių norma. Jeigu virš 2 sekundžių –

nepakankamas organų aprūpinimas krauju. Tuo atveju, jei laikas trumpesnis už 1 sekundę –

skaitoma, kad yra hiperdinamika ir vazodilatacija. Gleivinių spalva nusako periferinių kapiliarų

būklę. Taip pat galima vazokonstrikcinis atsakas į šoką. Ryškiai raudonos gleivinės byloja apie

hipertermiją, o cianotiškos – apie hipoksemiją. Tikrinant gleivinių spalvą tuo pačiu metu tikrinamas

krešamumas. Šio testo atsakymas bus reikalingas, jei reiks daryti operaciją. Venų išsiplėtimas rodo

dešinės širdies pusės traumą. Pulsas šlaunikaulio srityje matuojamas kartu su širdies viršūnės

auskultacija. Jeigu bangos sinchroniškos – normalus kraujospūdis ir širdies veikla. Silpnas pulsas

dažniausiai būna prie širdies pažeidimo ir rodo kritinę būklę.

3. Auskultacija. Atliekama širdies ir plaučių auskultacija. Tikrinama ar nėra skysčių krūtinės

ląstoje. Širdies aritmijos gali rodyti kritinę būklę.

4. Sąmoningumo lygis. Ieškomi centrinės nervų sistemos pažeidimai.

5. Temperatūra. Kritiniams pacientams dažnai pasireiškia hipotermija. Šildyti reikia atsargiai,

kad nebūtų sukelta jatrogeninė hipertermija.

6. Hidracijos lygis (3).

Kiti mokslininkai nurodo kitą tyrimo eiliškumą: kvėpavimo takų praeinamumo tyrimas,

kvėpavimo, kraujo cirkuliacijos tyrimas, centrinės nervų sistemos tyrimas ir bendrasis gyvūno

tyrimas (16).

11

1.3. Traumos pobūdis

Mokslinėje literatūroje yra pateikiami statistiniai duomenys, gauti retrospektyviniu tyrimo

metodu Amerikoje (2): ištirti 239 autotraumą patyrę šunys, iš kurių 126 buvo patinai, o 113 – kalės.

Jaunų gyvūnų grupę sudarė 149 šunys, vidutinio amžiaus – 68, geriatrinių – 22. Iš visų tirtų šunų 26

buvo eutanazuoti dėl įvairių priežasčių ir 7 mirė. Plaučių trauma buvo diagnozuota 29 proc. tirtų

šunų, kraujavimas į pilvo ertmę – 15 proc., minkštųjų audinių traumos 15 proc., aritmija 9 proc.,

spinalinė trauma 6 proc., šlapimo sistemos traumos 2 proc.

Kitam tyrime dalyvavo 100 šunų po autotraumų, kuriems buvo diagnozuoti dubens lūžiai. 39 iš

jų buvo pažeista šlapimo sistema (2).

Tyrime, atliktame Šveicarijoje, išanalizuota autotraumą patyrusių 100 kačių atvejai. 53 proc.

buvo diagnozuotos krūtinės traumos, 39 proc. pilvo traumos, 18 proc. spinalinės traumos (2).

1.4. Plaučių traumos

Tokio pobūdžio trauma yra viena dažnesnių nedideliems gyvūnams po autotraumų. Iš karto po

autotraumos gali nebūti jokių požymių, tačiau pakitimai gali atsirasti praėjus 72–96 valandom.

Plaučių sumušimą galima aptikti po autotraumos praėjus 24–48 valandom. Plaučių sumušimas net

47 proc. atvejų lydimas pneumotoraksu, šonkaulių lūžiais, diafragmos plyšimais ir kt. Ūmios plaučių

traumos pagrindinis požymis yra ūmus kvėpavimo nepakankamumas. Rentgeno nuotraukoje galima

pamatyti plaučių subliuškimą. Vienas iš faktorių, apsunkinančių būklę – šokas. Norint gauti pilną

vaizdą derėtų atlikti kompiuterinę tomografiją. Pacientui atliekama palaikomoji terapija - taikomas

narvo režimas ir deguonies boksas. Plaučiai savaime atsistato per 3–10 dienų. Krūtinės trauma buvo

aprašyta 57 proc. gyvūnų, patyrusių autotraumas, kai jiems buvo diagnozuoti ir galūnių lūžiai (3).

1.5. Kraujavimas į pilvo ertmę

Atsiranda dėl įvairių vidaus organų traumų pilvo ertmėje. Galimi parenchiminių organų

įtrūkimai, plyšimai. Dažniausiai traumuojami organai yra blužnis, kepenys ir inkstai (5).

Auskultuojant galima konstatuoti tachikardiją, išgirsti sistolinius ūžesius kaip prie anemijos, dažnai

12

pasireiškia dispnėja (6). Skystis pilvo ertmėje aptinkamas echoskopuojant bei rentgeniniu tyrimu.

Atliekamas kraujo tyrimas ląstelių tūriui sužinoti (PCV) (4), taikoma pilvo ertmės punkcija (3).

Diagnostinė peritoneumo punkcija atliekama paguldžius gyvūną ant kairiojo šono, kad blužnis

nusileistų nuo vidurio linijos. Prieš punkciją patartina ištuštinti šlapimo pūslę. Gali būti

rekomenduojama gyvūno sedacija. Maždaug 2 cm kaudaliau bambos vidurio linijos srityje

paruošiamas 4 cm² plotas. Kateteris įduriamas kaudadorsaline kryptimi. Jeigu skystis gautas skaidrus

aseptinis, galima siųsti į laboratoriją, tyrimams. Po kateterizavimo į pilvo ertmę švirkščiama kūno

temperatūros izotoninio tirpalo (20 ml/kg). Tirpalas didina spaudimą į diafragmą, kvėpavimo

sistemą, todėl, pastebėjus mažiausią kvėpavimo nepakankamumo požymį, švirkštimas turi būti iš

karto stabdomas. Kai suleistas visas reikalingas skystis, gyvūnas atsargiai apverčiamas ir vėl

paimamas mėginys tyrimui (9).

1.6. Minkštųjų audinių traumos

Minkštųjų audinių žaizdos po autotraumų priskiriamos prie užkrėstų ir purvinų (3). Tokios

žaizdos gali būti siuvamos praėjus ne daugiau kaip 3–6 valandos po traumos, kol kraštai švieži ir

vaskuliarizuoti. Jeigu reikia – įdedamas drenas. Po traumos praėjus 3–7 dienom žaizdą siūti

nebegalima dėl didelio audinio nekrozės laipsnio. Tokia žaizda reikalauja pastovios priežiūros. Taip

pat nepatartina užsiūti žaizdas jei yra didelis patinimas aplink žaizdą ar tempimas, trūksta odos, yra

suirusių audinių (8).

Atvirų žaizdų rūšys:

Paviršinė žaizda (pažeistas epidermis). Gali būti skausmingi, dažnai po bukos traumos,

minimaliai kraujuoja. Greitai sugyja.

Durtinės žaizdos. Mažas odos pažeidimas, bet gilesni sluoksniai smarkiai pažeisti. Kaip

pavyzdys – atviras lūžis.

Plėštinės. Gali siekti raumenis arba sausgysles. Žaizdos kraštai būna minimaliai

pažeisti. Dideli odos plotai gali būti negyvybingi, atplėšti nuo kraujagyslių.

Traiškytinė žaizda - žymus odos netekimas. Dažniau pasitaikanti kojų trauma dėl

tempimo kietu paviršiumi (asfaltu). Audiniai gali būti atplėšti nuo galūnės. Būdinga

plati nekrozė (8).

13

Žaizdų klasifikacija:

1 klasė – 0–6 valandų po traumos, minimaliai užteršta ir nežymus audinių pažeidimas. Pirmos

6 valandos vadinamos „auksiniu periodu“. „Auksinis periodas“ – pirmos 6–8 valandos tarp žaizdos

užteršimo traumos metu ir iki bakterijų padaugėjimo virš 105 KSV/g audinių (8).

2 klasė – 6–12 valandų po traumos.

3 klasė – virš 12 valandų po traumos, mikrobinis užterštumas gali siekti kritinę ribą (8).

1.7. Galvos traumos

Galvos trauma gali būti ekstrakraninė arba intrakraninė. Galvos traumą galima įtarti, kai yra

parenchiminė hemoragija ir edema, kiti klinikiniai požymiai būna arba nepastebimi, arba labai

išreikšti (3). Atliekamas neurologinis testas. Būtina diferencijuoti nuo metabolinių ir toksinių

encefalopatijų (15). Prognozę numatyti sunku, priklauso nuo gyvūno amžiaus, kuri galvos smegenų

dalis buvo pažeista, kitų traumų pobūdžio (3). Dažniausia gaišimo priežastis – padidėjęs

intrakraninis spaudimas (12). Gydymas dažniausiai medikamentinis (3).

Gomurio lūžis. Autotraumą patyrusiom katėm dažnai galima girdėti švokščiantį garsą, kuris

rodo viršutinio žandikaulio ir gomurio traumą, kai ėdant maistas patenka į nosies ertmę. Savaime

gyjant užtraunka apie 2–3 savaites, bet išlieka uždegimo galimybė. Jeigu po 3 savaičių neatsistatė

gomurys, būtinas chirurginis gydymas (13).

Apatinio žandikaulio lūžis. Apatinio žandikaulio siūlės lūžiui gydyti naudojama hipoderminė

adata. Duriama per siūlėje padarytą pjūvį, einama poodiniu sluoksniu lateralinio žandikaulio krašto

link. Padaroma kilpa ir užveržiama, kol žandikaulis tvirtai sueina pagal anatominę padėtį. Po

operacijos reikia padaryti kontrolinę rentgeno nuotrauką. Gijimo laikas apie 6–12 savaičių (7).

Įstrižinis ir skersinis apatinio žandikaulio kūno lūžis. Taikoma vidinė fiksacija. Fiksuojant

reikia saugoti alveolinį nervą ir dantų šaknis. Operacija atliekama ventralinėje žandikaulio pusėje.

Lūžęs kaulas sutvirtinamas viela. Taip pat gali būti taikomas išorinis fiksavimas, kai yra daugiau, nei

vienas kaulo fragmentas. Kaulas dažniausiai sugyja per 6–12 savaičių. Gijimo procesą patartina

stebėti darant kontrolines rentgeno nuotraukas (7).

14

1.8. Stuburo traumos

Stuburo lūžiai ir išnirimai yra tipinis sunkių autotraumų ir kritimo iš aukštai rezultatas. Po

autotraumų jos siekia 41–63%. Dažniausiai taikomas chirurginis ir medikamentinis gydymo būdai.

Narvo režimas rekomenduojamas visiems tokias traumas patyrusiems pacientams. Chirurginis

gydymas gali būti skirtas nesutrikusios nocicepcijos pacientams, kurių šeimininkai gali sau leisti ilgą

atstatomąjį paralyžuoto gyvūno laikotarpį. Patikimiausias būdas atlikti stuburo lūžio gydymą yra

chirurginis, ypač kai reikia surinkti gabaliukus nuolaužų ir dekompresuoti stuburo smegenis. Išorinis

fiksavimas leidžia suteikti atramą traumuotam stuburui ir suteikia mažiausias traumavimo

galimybes. Tinkamiausi pacientai išoriniam fiksavimui yra smulkesni gyvūnai su nelabai sunkiom

traumom, kai neurologiniai pažeidimai nėra labai žymūs. Ramybės periodas po operacijos užtrunka

apie 4–6 savaites. Optimalus laikas atsistatymui užtrunka daugiau nei 1 metai.

Komplikacijos. Po stuburo traumų gali būti labai įvairių komplikacijų. Kraujotakos, plaučių,

neurologinės kilmės komplikacijos įmanomos atliekant stuburo stabilizavimo manipuliacijas.

Kraujotakos pažeidimai labiau tikėtini, kai pažeidimas kaklinėje ar krūtininėje dalyse – slankstelių

arterijos, aorta, lykinė vena – labai lengvai pažeidžiami traumos metu ar dedant implantus.

Pneumotoraksas taip pat gali būti krūtininės stuburo dalies traumos pasekmė (1).

1.9. Dubens traumos

Anatomiškai dubenį galima apibrėžti kaip „dėžės pavidalo struktūrą“ su atrama iš priekio.

Retrospektyviniame tyrime, atliktame JAV, 239 šunų autotraumų atvejų, net 29 proc. buvo

dubens lūžiai, o tam pačiam tyrime dalyvavusių 100 kačių – 34 turėjo dubens lūžius. Dubens lūžiai

apima 16 proc. šunų ir 25 proc. kačių visų kaulų lūžių atvejų (1). Kitam šaltinyje nurodyta, kad

dubens kaulų lūžiai sudaro 20–30 proc. visų kaulų lūžių. Retai būna atviri (2).

Dubens lūžius galima suskirstyti pagal kategorijas:

Kryžkaulio – klubakaulio lūžis/išnirimas. Kryžkaulio sparno lūžis arba dalinis lūžis su

daliniu išnirimu.

Klubakaulio sparno lūžis – nesąnarinė dalis.

Klubakaulio kūno lūžis – tarp kryžkaulio-klubakaulio sąnario ir klubaduobės.

15

Klubaduobės lūžis – gali išplisti į klubakaulį ir sėdynkaulį. Visada būna pažeistas

sąnarinis paviršius.

Sėdynkaulio lūžiai – kūno šakos ar gumburo.

Dubens lūžiai – dubens siūlės, gaktikaulio kūno ar šakos ir sėdynkaulio šakos.

Jeigu matosi dubens kaulų dislokacija, galima kalbėti apie tris lūžio taškus, nes bus pažeisti

trys ir daugiau kaulų (2).

Iš 556 šunų ir kačių, patyrusių dubens lūžius, 39 proc. buvo bilateralinis klubakaulio lūžis,

klubaduobės, arba kryžkaulinio klubakaulio sąnario; 24 proc. bilateralinis klubakaulio lūžis,

komplikavęsis klubaduobės ir kontralateraliniu klubakaulio lūžiu. Esant bilateralinėm dubens

traumom, operacijos turi būti atliekamos per kelis etapus (1).

Dubens traumų metu gali būti pažeisti periferiniai nervai, nes jie praeina arti kryžkaulio. Tokio

pažeidimo paseka – nekontroliuojama šlapimo pūslė ir išangė. Nepaisant to, 81 proc. pacientų su

periferinių nervų pažeidimais labai gerai atsistato per 16 savaičių, bet 15 proc. traumuotų gyvūnų

dalinai praranda galūnės funkcijas (1).

Dubens kaulų lūžių atvejais nechirurginis gydymas gali būti taikomas tik kai lūžio segmentai

neturi dislokacijos ar ji minimali, nepaliesta klubaduobė ir beveik nepaliestas dubens lankas. Dubens

raumenys labai tvirtai imobilizuoja visą zoną, todėl papildomos fiksacijos nereikia. Gyvūnui

taikomas narvo režimas, nuolatinė priežiūra, defekacijos ir šlapinimosi stebėjimas. Reikia labai

saugoti nuo pragulų, ypač tuo laikotarpiu, kai gyvūnas dar pats nesistoja. Dauguma pacientų geba

atsistoti ir apsisukti po 1–2 dienų esant paprastam lūžiui, o esant daugybiniams – po 1–2 savaičių.

Pilno dubens kaulų sugijimo laikas panašus kaip ir kitų kaulų, priklauso nuo gyvūno amžiaus,

bendros sveikatos būklės, lūžio pobūdžio, priežiūros (2).

Kai kurie tyrimai byloja, kad taikant konservatyvų gydymą, atsistato 75 proc. gyvūnų.

Konservatyvus gydymas – tai narvo režimas, judėjimo ribojimas, gera priežiūra, medikamentinis

gydymas, fizinė reabilitacija kai sugyja kaulai ir funkcijų atstatymas (1).

Chirurginis gydymas taikomas, kai traumos pobūdis atitinka bent vieną iš kriterijų:

Dubens kanalo susiaurėjimas;

Klubaduobės lūžis;

Dubens nestabilumas dėl klubakaulio, sėdynkaulio ir gaktikaulio lūžių;

Vienpusis ar abipusis klubo sąnario nestabilumas arba kitos kojos kaulų lūžis (2).

16

Atsistatymas daug geresnis, jei chirurginis gydymas atliktas per artimiausias 4 paras po

traumos. Traumuoti plaučiai ar miokardito sindromas gali būti priežastimi operacijos atidėjimo 3–6

dienom (3), arba 7–10 dienų (1). Kiekviena atidėta diena mažina nervų ir kraujagyslių gyvybingumą.

Kai kuriais atvejais negalima atidėti operacijos, nes vėliau bus tiesiog neįmanoma ją atlikti (2).

Dubens kaulų lūžių chirurginis gydymas įmanomas praėjus ne daugiau kaip 7–10 dienų po traumos.

Raumenų kontraktūra, ankstyva fibrozė atstatymą apsunkina ir padidina jatrogeninės traumos riziką.

Po 7–10 dienų lieka vienintelis gydymo būdas – šlaunikaulio kaklelio su galvute šalinimas (1).

Fiksavimo metodai gali būti labai įvairūs, naudojama Kiršnerio viela, kaulinės plokštelės,

intrameduliniai strypai, varžtai, fragmentų apsukimas viela arba kombinuojamos kelios priemonės.

Pagal klinikinius duomenis, geriausi rezultatai pasiekti naudojant kaulines plokšteles ir varžtus.

Klubaduobės galimi lūžiai: skersinis, įstrižinis ir daugiafragmentinis. 2/3 klubaduobės

kranialinės sąnario dalies tenka didžiausias svoris, todėl labai svarbu pirmiausiai atstatyti šios vietos

lūžius. Paminėtina, kad dauguma pacientų su tokia trauma nerodo jokio šlubavimo arba tik

minimalų, todėl tiriant lengva nepastebėti. Šlubavimas ir skausmas atsiranda praėjus ilgesniam

laikui, bet jis jau būna susijęs su degeneracinio pobūdžio sąnario ligomis (1).

Sąnarinė kremzlė yra C formos, kuri atidaryta ventraliniame paviršiuje. Chirurginis gydymas –

dažniausiai rekonstrukcija C formos ir fiksacija prie dorsalinio paviršiaus. Tuo atveju, jeigu labai

daug smulkių nuolaužų ir jų neįmanoma sutvirtinti arba pašalinti, taikomas šlaunikaulio galvutės ir

kaklelio šalinimas. Medialinės ir dorsalinės dalies lūžiai neretai apsunkinami šlaunikaulio galvutės

subliuksacija į dubens kanalą. Klubaduobės medialinės sienos sudėtingas lūžis su medialiniu

šlaunikaulio galvos poslinkiu laikomi neoperuojamais (1).

Taikant didžiojo gumburo osteotomiją, naudojamas dorsalinis chirurginis priėjimas. Mažiausia

klaida gali kainuoti judesio funkcijos praradimą (1).

Kai kurie skersiniai ir įstrižiniai lūžiai fiksuojami Kiršnerio viela, apsukant ją aplink traumos

vietą. Kaulinė plokštelė tvirtinama prie dorsalinio klubaduobės paviršiaus, tai dažniausiai taikomas

fiksavimo metodas. Plokštelės tipo pasirinkimas priklauso nuo pačios traumos, lūžio ir gyvūno

dydžio. Tvirtinimui mažiausiai reikia 2 varžtų. Prognozė dažniausiai gera (1).

17

1.10. Priekinių kojų traumos

Stipinkaulio lūžis gali būti proksimalinės, diafizės ir distalinės dalių. Dažniausiai būna kartu su

alkūnkaulio lūžiu bei sąnario dislokacija. Labai mažos sąnarinės nuolaužos šalinamos (1).

Alkūnkaulį ir stipinkaulį galima fiksuoti uždaru būdu, kadangi labai mažas minkštųjų audinių

kiekis ir tai palengvina palpaciją. Dažniausiai taikoma smulkiems ir ilgakojams gyvūnams. Būtina

pilna anestezija, visiškai nuimanti skausmą ir raumenų spazmus. Taikomi metodai: manualinė

trauka, Gordono traukimo įrankis, gravitacija, skeleto trauka (2).

Diafizės lūžių tinkamam sugijimui neretai užtenka kieto įtvaro, nes abu sąnariai gali būti

imobilizuoti. Taikoma dažniausiai jauniems, vidutinio dydžio ir dideliems šunims. Kontrolinį

rentgeno tyrimą po išorinio fiksavimo reikia kartoti kas 1–2 savaites, po kurio atliekami perrišimai.

Žiūrint iš ekonominės pusės, išorinis fiksavimas gali būti brangesnis dėl didesnio medžiagų

sunaudojimo, todėl tai būtina aptarti su šeimininkais. Vidiniam fiksavimui specifinės indikacijos yra

mažų ir nykštukinių veislių šunims (1).

Distalinis lūžis labai primena proksimalinį. Taip pat skirstomas į sąnarinį ir nesąnarinį. Taikant

vidinę fiksaciją naudojama T formos plokštelė tokio dydžio, kad į kiekvieną pusę nuo lūžio būtų

galima įsukti 2–3 varžtus. Dažniausiai lūžta ylinė atauga (1).

Alkūnkaulis lūžta dažnai kartu su stipinkauliu. Pasitaikantys lūžiai: proksimalinis stipinkaulio

galvos link, Montegia lūžiai ir alkūnkaulio ylinės ataugos. Distaliniai alkūnkaulio lūžiai asocijuojami

su stipinkaulio lūžiais. Atstačius stipinkaulį, atsistato ir alkūnkaulis. Tokiu atveju atskira stabilizacija

nereikalinga. Dideliam šuniui taikoma abiejų kaulų stabilizacija – plokštelė tvirtinama prie

alkūnkaulio lateralinio paviršiaus, bet tik jei pakankama vietos. Intramedulinis štiftas duoda mažiau

stabilumo. Ylinės ataugos lūžiai dažnai komplikuojasi riešo traumom (1).

Galimos komplikacijos: antrinis osteochondritas (1).

1.11. Užpakalinių kojų traumos

Šlaunikaulio proksimalinis lūžis aprašomas kaip intrakapsulinis arba ekstrakapsulinis.

Intrakapsuliniai lūžiai veda prie avaskulinės nekrozės (1).

18

25 proc. visų šlaunikaulio lūžių dažniausiai įvyksta po sunkių traumų. 91 proc. proksimalinių

šlaunikaulio lūžių tenka jaunesniems, nei vieneri metai šunims; apie 70 proc. užima šlaunikaulio

galvutės lūžiai. Konservatyvus gydymas neduoda laukiamų rezultatų – pasireiškia persistentinis

šlubavimas, pastovus diskomfortas, raumenų atrofija, antrinis osteoartritas ir potenciali galimybė

kilti hipertrofinei pseudoartrozei. Reikalinga kuo skubesnė chirurginė intervencija. Prieš operaciją

reikia atsižvelgti į tokius veiksnius:

1) trapios kraujagyslės,

2) galvutės augimo atsilikimas,

3) ekscentrinė galvutės apkrova,

4) ribotas kaulas stabilizavimui,

5) potencialus sąnario dalyvavimas.

Pirmiausiai sąnarys bandomas atstatyti, o nepavykus – šalinami galvutė ir kaklelis.

Atsižvelgiant į paciento amžių, laiką tarp traumos ir operacijos, lokalizaciją, vaskuliarizaciją,

prognozė būna nuo atsargios iki labai geros. Kontraindikacija atstatymui gali būti pažengęs

šlaunikaulio dubens sąnario osteoartritas (1).

Kaklelio lūžiai dažniausiai būna šunims ir katėms, jaunesniems, nei vieneri metai. Šunims

retesnė trauma, nei galvutės lūžis, o katėms atvirkščiai. Konservatyvus gydymas pasibaigia

hipertrofine pseudoartroze su pablogėjusiu judesiu ir persistuojančiu šlubavimu. Visada

rekomenduojamas chirurginis gydymas (1).

Lūžis gali būti intrakapsulinis ir ekstrakapsulinis. Abu atstatomi uždaru arba atviru būdu.

Atviras būdas – prie dubens sąnario prieinama kraniolateraliai arba dorsaliai. Kuo didesnis lūžio

kampas, tuo didesnė nesuaugimo rizika. Gydymas sunkus, nes trūksta vidinio stabilumo. Naudojama

Kiršnerio viela, varžtai, kauliniai varžtai (1).

56 proc. visų šlaunikaulio lūžių sudaro diafizės lūžiai. Kaip ir visiems ilgiems kaulams būdingi

įtrižinis, spiralinis, segmentinis ir daugybinis lūžiai. Suaugusiems gyvūnams galima taikyti daug

fiksavimo metodų, bet visada išlieka didelė kompikacijų, atsirandančių ateityje, rizika. Jauniems

gyvūnams, dėl jų kaulų fiziologijos, lengviau sugyja (1).

Geriausiai tinka ir dažniausiai naudojamos plokštelės. Jos tvirtinamos prie tempimo paviršiaus.

Plokštelės ir strypo „duetas“ tinkamas diagnozavus daugybinį lūžį. Strypo įdėjimas gali būti

retrogradinis ir normogradinis. Normogradinis labiau rekomenduojamas dėl geresnio ir lengvesnio

įdėjimo per gumburo duobutę ir kaulų čiulpų kanalą. Retrogradinis būdas didina tikimybę sėdimojo

19

nervo pažeidimo, ypač katėms. Šios rizikos sumažinimui, klubo sąnarys turi būti maksimaliai

pritrauktas ir ištiestas. Jatrogeninio sėdimojo nervo pažeidimo sumažinimui rekomenduojama visas

manipuliacijas atlikti kraniolateraliniame duobutės regione (1).

20–25 proc. visų šlaunikaulio lūžių būna distaliniai. Privalomas chirurginis gydymas (1).

30 proc. distalinių ir 6 proc. visų šlaunikaulio lūžių stabilizavimui naudojama plokštelės,

blokuojantys viniai, Kiršnerio viela, įvairūs varžtai, intramedulinis strypas, išoriniai fiksatoriai.

Alternatyva – „ledo ritulio lazdos galo“ formos plokštelės (1).

10–20 proc. visų užpakalinių kojų lūžių yra blauzdos kaulų lūžiai. Apie 50 proc. visų blauzdos

kaulų lūžių įvyksta dėl autotraumų. Apie 50 proc. pacientų yra jauni šunys ir katės. 10 proc. iš

minėtų 20 proc. būna atviri lūžiai. Subrendusiems gyvūnams distalinės blauzdikaulio dalies lūžiai

dažniau būna atviri (1).

Pagal Boone, proksimalinių, diafizės ir distalinių lūžių atitinkamai 1 proc., 83 proc. ir 18 proc.

Pagal Unger 7 proc., 72 proc. ir 20 proc. Pagal Bone 100 proc. proksimalinių lūžių, 55 proc. diafizės

ir 41 proc. distalinių lūžių tenka gyvūnams, jaunesniems, nei 12 mėnesių (1).

20

2.MEDŽIAGOS IR METODAI

Tyrimas buvo atliktas taikant retrospektyvinį tyrimo metodą ir naudojant 2014 ir 2015 metų

UAB „Jakovo veterinarijos centro“ duomenų statistinės programos duomenis. Šios programos dėka

galima atskirai pasirinkti gyvūnus, kurie domina – kates arba šunis, jų diagnozę bei ligos baigtį.

Jakovo veterinarijos centras – tai pirmoji privati veterinarijos klinika Vilniaus mieste, savo

darbą pradėjusi 1991 metais. Nuo 1995 metų veterinarijos klinikos gydytojai ėmė dirbti

specializacijos principu, kas suteikė galimybę kelti gydytojų kvalifikaciją. Klinikoje atliekamos

visos veterinarijos paslaugos, susijusios su šunų ir kačių ligų diagnostika, gydymu bei profilaktika.

Aukštos kokybės diagnostine įranga (naujausio modelio skaitmeniniu echoskopu, rentgeno

diagnostikos aparatais, elektrokardiografu, laboratoriniais kraujo bei šlapimo tyrimų analizatoriais ir

kt.) leidžia veterinarijos specialistui greitai ir tiksliai nustatyti paciento diagnozę ir įvertinti būklę.

Klinikoje dirba oftalmologijos, kardiologijos, odos ligų, vidaus ligų ir traumatologijos puikūs

specialistai.

Visi tyrimai ir gydymas buvo atlikti vadovaujantis Lietuvos Respublikos „Gyvūnų gerovės ir

apsaugos įstatymu“ bei Lietuvos Respublikos „Veterinarijos įstatymu“.

21

3. REZULTATAI

2014–2015 metais į kliniką apžiūrai, tyrimui ir gydymui buvo pristatyta viso 262 autotraumą

patyrę gyvūnai augintiniai: 60 kačių ir 202 šunys.

Kačių statistiniai duomenys

2014–2015 metais į kliniką apžiūrai, tyrimui ir gydymui buvo pristatyta 60 autotraumą

patyrusių kačių, iš jų – 56 proc. patelių ir 44 proc. katinų.

2014 metais buvo atvežtos gydyti 25 katės, iš kurių 20 proc. sudarė veislinės katės, 36 proc.

neveislinės katės ir 44 proc. neveisliniai katinai.

2015 metais išaugo iki 35 atvejų, tarp kurių 16 patinų ir 19 patelių arba atitinkamai 46 proc. ir

54 proc.

Autotraumą patyrusių veislinių kačių 2014 metais buvo 5 vnt. (1 lentelė). Visų veislinių kačių

traumuotos sritys yra skirtingos.

1 lentelė. Autotraumą patyrusios veislinės katės, gydytos 2014 metais

Amžius,

metais

Galvos

trauma Pneumotoraksas

Priekinių

kojų

trauma

Dubens

trauma

Užpakalinių

kojų trauma Viso

0-1 - - - - - -

[1-5) - 1 - 1 - 2

[5-10) - - - - 1 1

[10-15) 1 - 1 - - 2

[15-...) - - - - - -

Viso 1 1 1 1 1 5

Neveislinių kačių grupėje 2014 metų retrospektyviniame tyrime dalyvavo 9 katės (2 lentelė).

2 lentelė. Autotraumą patyrusios neveislinės katės, gydytos 2014 metais

Amžius,

metais

Galvos

trauma

Priekinių

kojų

trauma

Dubens

trauma

Užpakalinių kojų

trauma Viso

0-1 - - - - -

[1-5) 1 1 3 2 7

[5-10) - - - 1 1

[10-15) - - 1 - 1

[15-...) - - - - -

Viso 1 1 4 3 9

22

33 proc. atvejų buvo diagnozuotos užpakalinių kojų traumos, dubens traumos siekė 44 proc.

Priekinių kojų ir galvos traumos buvo diagnozuotos 2 katėm arba kiekvienai traumai po 11 proc.

Dažniausiai autotraumas patyrė katės iki 5 metų amžiaus.

2014 metais į kliniką buvo atvežta 11 autotraumą patyrusių neveislinių katinų (3 lentelė). Tik

vienam gyvūnui nebuvo diagnozuota jokių pažeidimų, o 45 proc. šios grupės gyvūnų patyrė

užpakalinių kojų traumą. Kita pagal dažnumą buvo galvos trauma – 27 proc. Dažniau traumas patyrė

katinai iki 5 metų amžiaus, jie sudarė 36 proc., bet buvo du atvejai ir virš 15 metų amžiaus.

3 lentelė. Autotraumą patyrę neveisliniai katinai, gydyti 2014 metais

Amžius, metais Be

pažeidimų

Galvos

trauma

Dubens

trauma

Užpakalinių

kojų trauma Viso

0-1 - - - - -

[1-5) - 1 3 4

[5-10) - 1 2 - 3

[10-15) - 1 1 2

[15-...) 1 - - 1 2

Viso 1 3 2 5 11

2015 metais į kliniką po autotraumų tyrimui ir gydymui buvo pristatyta 19 neveislinių kačių (4

lentelė). Daugumai jų (53 proc.) buvo diagnozuotos įvairios užpakalinių kojų traumos. Rizikos

zonoje yra katės nuo vienerių iki dešimties metų amžiaus, nes tokių gyvūnų buvo atvežta 84 proc.

4 lentelė. Autotraumą patyrusios neveislinės katės, gydytos 2015 metais

Amžius,

metais

Galvos

trauma Nugaišusios

Priekinių kojų

trauma

Užpakalinių

kojų trauma Viso

0-1 - 2 1 - 3

[1-5) - - 2 7 9

[5-10) 2 2 - 2 6

[10-15) - - - 1 1

[15-...) - - - - -

Viso 2 4 3 10 19

Į kliniką gydymui 2015 metais buvo pristatyta 16 neveislinių katinų (5 lentelė). Dažniausiai

buvo diagnozuota dubens trauma – 31 proc. ir priekinių kojų traumos – 25 proc. Rizikos grupę

sudaro 1–5 metų amžiaus katinai.

23

5 lentelė. Neveislinių katinų gydytos autotraumos 2015 metais

Amžius,

metais

Galvos

trauma

Plaučių

trauma

Priekinių kojų

trauma

Dubens

trauma

Užpakalinių kojų

trauma Viso

0-1 - - - - 1 1

[1-5) 1 1 3 2 2 9

[5-10) - - 1 2 3

[10-15) 2 - - 1 - 3

[15-...) - - - - - -

Viso 3 1 4 5 3 16

Kačių galvos srityje dažniausiai diagnozuoti tokio pobūdžio autotraumos atvejai: senos

paviršinės žaizdos – 2, apatinio žandikaulio lūžis – 4, apatinio žandikaulio siūlės plyšimas – 3,

viršutinio žandikaulio siūlės plyšimas – 6.

Autotraumos plaučių srityje: pneumatoraksas – 1 ir sumušimas – 1.

Priekinės kojos srityje buvo diagnozuoti tokio pobūdžio autotraumos atvejai: užkrėstos

paviršinės žaizdos – 3, petikaulio lūžiai – 4, alkūnkaulio lūžiai – 2, sumušimai – 9.

Dubens srityje diagnozuotos autotraumos: klubakaulio sparno lūžis – 4, dubens siūlės plyšimas

– 3, klubakaulio įskilimas – 5, klubaduobės lūžis – 4, daugybiniai lūžiai – 3.

Autotraumos užpakalinių kojų srityje: senos paviršinės žaizdos – 12, klubo sąnario išnirimas –

4, šlaunikaulio kaklelio lūžis – 5, šlaunikaulio lūžis – 7.

Traumuotos katės buvo gydomos atsižvelgiant į traumos pobūdį:

Apatinio žandikaulio lūžiai:

apatinio žandikaulio siūlės plyšimas buvo atstatytas ir fiksuotas vielos pagalba: vienas galas

kišamas per lūpinį apatinio žandikaulio paviršių tarp dantų šaknų, jų neliečiant, toliau ėjo liežuviniu

paviršiumi iki kitos pusės alveolinio lanko ir taip pat perduriant jį tarp dantų šaknų; kitas vielos galas

praėjo po apatiniu žandikauliu ir buvo iškištas prie pirmojo. Abu galai tvirtai susukami tarpusavyje ir

kerpami kuo arčiau dantenų, bet taip, kad neišsisuktų. Dantenose buvo daromas mažas pjūvis,

susuktos vielos galiukas įdedamas į tą pjūvį ir užsiuvama;

apatinio žandikaulio kūno lūžis buvo tvarkomas kaulinės plokštelės arba ortopedinės vielos

pagalba. Kaulinės plokštelės dydis pasirenkamas pagal lūžio vietą ir žandikaulio dydį taip, kad į

kiekvieną pusę nuo lūžgalių galima būtų įsukti bent po du varžtus. Viela įveriama į kaulą tarp dantų

šaknų, saugant jas ir alveolinį nervą taip, kad susijungtų abu lūžgaliai, vielos likęs galas įdedamas į

dantenoje padarytą pjūvį ir užsiuvama;

24

Viršutinio žandikaulio siūlės plyšimas. Pirmiausiai buvo atnaujinti plyšio kraštai, kad

suaktyvėtų kraujotaka ir pagerėtų gijimas. Sekantis žingsnis – paprastų mazginių siūlių uždėjimas

tirpiais siūlais.

Gijimo procesas lūžus žandikauliui pacientams užtrukdavo skirtingai – nuo 4 iki 10 savaičių.

Be chirurginio buvo skirtas ir medikamentinis gydymas – skausmą mažinantys vaistai nuo uždegimo

bei antibiotikai. Per gijimo laiką buvo darytos kelios kontrolinės rentgeno nuotraukos įsitikinti, jog

gijimo procesas vyksta ir formuojasi kaliusas. Iki pilno sugijimo gyvūnams buvo duodamas tik

minkštas pašaras.

Plaučių traumos:

Pneumotoraksas. Gyvūnas buvo bandažuojamas savaitę laiko, skiriami skysčius varantys ir

raminamieji vaistai, paskirtas narvo režimas gyvūno aktyvumui mažinti.

Plaučių sumušimas. Pacientams buvo skiriami skysčius varantys ir nuskausminamieji vaistai.

Petikaulio lūžiai. Kadangi visi lūžiai buvo skersiniai arba įstrižiniai, jų gydymui buvo naudotos

plokštelės, parinktos pagal kaulo dydį ir reikiamą ilgį. Laikant kaulą už vieno iš lūžgalių specialiom

replėm, jame daromi 2–3 pragręžimai atitinkantys plokštelės skyles, tas pats kartojama su antru

lūžgaliu. Kaulas atstatomas į anatominę padėtį ir plokštelė pritvirtinama prie kaulo varžtais.

Užsiuvama ir daroma kontrolinės rentgenograma įsitikinti, jog viskas savo vietoje gerai sutvirtinta ir

nėra tarpų. Ant operuotos kojos buvo uždėtas gipsinis įtvaras, siekiantis apie 1 cm už pirštų. Skiriami

nuskausminamieji ir vaistai nuo uždegimo bei antibiotikai. Pirmą parą keliems pacientams buvo

skiriami raminamieji vaistai, nes labai stresavo stacionare ir galėjo pakartotinai sužeisti operuotą

leteną. Gijimas užtruko apie 6 savaites. Pirmą kartą pakartotinis tyrimas rentgeno spinduliais darytas

po 3 dienų, nesant nukrypimų – po dviejų savaičių ir prieš nuimant gipsą. Šeimininkams buvo

patarta kas savaitę atvykti į kliniką gyvūno būklės įvertinimui ir perrišimams.

Alkūnkaulio lūžiai. Buvo diagnozuoti vienas įskilimas ir vienas įstrižinis lūžis. Įskilimas buvo

gydomas tris savaites uždėjus gipsinį tvarstį. Kontrolinė rentgenograma daryta po 10 dienų.

Alkūnkaulio lūžis buvo be dislokacijos, jo nereikėjo atstatyti, todėl buvo sutvirtintas plokštele

iš lateralinės pusės pagal standartinę schemą. Abiem atvejais skirtas medikamentinis gydymas

jungiantis nuskausminamuosius, vaistus nuo uždegimo ir antibiotikus.

Priekinės kojos sumušimas. Gyvūnams buvo darytas rentgeno tyrimas – kaulų lūžių atmetimui.

Iš medikamentų buvo skirti tik nuskausminamieji.

25

Klubakaulio sparno lūžis. Lūžis buvo gana didelis, įstrižinis, todėl nutarta, kad optimalus

variantas būtų plokštelė. Buvo parinkta tokia plokštelė, kad į kiekvieną pusę nuo lūžio vietos galima

būtų įsukti po 3 varžtus stabilumui padidinti. Gijimas užtruko virš 7 savaičių, nes gyvūnas buvo

nejaunas.

Likusiems pacientams, patyrusiems klubakaulio sparno lūžį chirurginio gydymo neprireikė, nes

lūžiai buvo be dislokacijos, stabilūs. Skirti vaistai buvo nuo skausmo ir nuo uždegimo. Visam gijimo

periodui buvo skirtas narvo režimas.

Dubens siūlės plyšimas ir klubakaulio įskilimas. Visi tokį autotraumos pobūdį turintys

pacientai buvo palikti savaiminiam sugijimui, nes nebuvo dislokacijų ar kitų indikacijų chirurginiam

gydymui. Gijimas užtruko apie 2 mėnesius. Pirmą mėnesį gyvūnas buvo laikomas tik narve,

maksimaliai ribojant judėjimą ir dislokacijos galimybę. Pradžioje buvo skirti nuskausminamieji ir

vaistai nuo uždegimo.

Klubaduobės lūžis. Visi diagnozuoti klubaduobės lūžiai buvo sudėtingi, iš jų – du skeveldrinio

lūžio atvejai. Kadangi katė yra mažas gyvūnas ir jos svoris nėra didelis, buvo nuspręsta pašalinti

skeveldras ir šlaunikaulio galvutę, o klubaduobę palikti kaip yra, kad formuotųsi naujas netikras

sąnarys. Visais atvejais tai pasiteisino ir vidutiniškai per du mėnesius gyvūnai pilnai atsistatė.

Medikamentinis gydymas buvo skirtas pirmom savaitėm: nuskausminamieji ir vaistai nuo uždegimo.

Narvo režimas šiuo atveju buvo taikytinas tik dvi dienas, o vėliau buvo daroma fizioterapija ir

skatinamas judėjimas, kad neįvyktų raumenų atrofija ir formuotųsi naujas netikras sąnarys.

Daugybiniai dubens lūžiai. Vienas katinas, patyręs daugybinius dubens lūžius, buvo paliktas

savaiminiam gijimui, nes operuoti buvo didelė rizika dėl per didelio kiekio lūžių. Buvo skirti

nuskausminamieji ir vaistai nuo uždegimo, paskirtas narvo režimas. Šeimininkai tvarkingai laikėsi

skirto režimo tris savaites, gijimo procesas ėjo sunkiai, bet sklandžiai, tačiau vėliau šeimininkai

daugiau nebepasirodė ir gyvūno likimas nėra žinomas. Kiti du gyvūnai šeimininkų pageidavimu

buvo eutanazuoti dėl patirtų sunkių traumų.

Klubo sąnario išnirimas. Išnirimo gydymui buvo naudojamas šlaunikaulio galvutės šalinimas -

geriausias būdas atsižvelgiant į visas aplinkybes. Katinai aktyvūs, šokinėjantys gyvūnai ir atstatytas

išnirimas daugumoje atvejų vėl išnyra, todėl geriausias sprendimas – šalinti šlaunikaulio galvutę

pagal standartinę schemą. Medikamentinis gydymas ir reabilitacija tokia, kaip lūžus šlaunikaulio

kakleliui.

26

Šlaunikaulio kaklelio lūžis. Taikyta panaši gydymo taktika kaip esant klubaduobės lūžiui arba

klubo sąnario išnirimui – katinams buvo šalinama šlaunikaulio galvutė, o medikamentinis gydymas

ir tolimesnė reabilitacija kaip ir klubaduobės lūžio atveju.

Šlaunikaulio lūžis. Dviejuose atvejuose buvo panaudota kompresinė plokštelė, nes tai buvo

labiausiai tinkantis fiksavimo būdas. Lūžis turėjo nežymią dislokaciją, aplinkiniai audiniai mažai

pažeisti, todėl plokštelė puikiai tiko ir užėmė beveik visą kaulo ilgį.

Trim atvejams diagnozuoti įstrižiniai lūžiai su didesne lūžgalių dislokacija. Jų fiksavimui buvo

panaudotas intramedulinis strypas, kuris buvo įdėtas normogradiniu būdu, ant jo užmautas antras

lūžgalis, kaulas ištiesintas ir fiksuotas. Sutvirtinimui per lūžio vietą buvo padaryti du ortopedinės

vielos žiedai.

Kiti du atvejai – įstrižiniai skeveldriniai lūžiai. Kelias skeveldras buvo neįmanoma fiksuoti,

todėl jos buvo pašalintos, likęs kaulas sudėtas taip pat, kaip ir įstrižinio lūžio atveju, tik uždėta

daugiau žiedų ortopedinės vielos, taip, kad visos skeveldros buvo stabiliai fiksuotos prie kaulo.

Po visų operacijų buvo daryta kontrolinė rentgeno nuotrauka, taikytas medikamentinis

gydymas ir narvo režimas. Kaulas sugijo vidutiniškai per 6 savaites, per tą laiką gijimo procesui

vertinti padarytos 2–4 rentgenogramos.

Šunų statistiniai duomenys

2014–2015 metais į kliniką apžiūrai, tyrimui ir gydymui buvo pristatyti 202 autotraumą patyrę

šunys. 2014 metais į klinikas buvo atvežti 99 šunys, iš kurių 66 proc. buvo patinai ir 33 proc. kalės.

53 proc. jų buvo veisliniai šunys ir 47 proc. neveisliniai.

2014 metais į kliniką gydymui buvo pristatyti 35 autotraumą patyrę veisliniai šunys (6 lentelė).

6 lentelė. Veislinių patinų dažnesnės autotraumos 2014 metais

Amžius,

metais

Be

pažeidimų

Galvos

trauma

Pneumot

oraksas

Stuburo

trauma

Priekinių

kojų trauma

Dubens

trauma

Užpakalinių

kojų trauma Viso

(0-1) - - - 1 - 2 2 5

[1-5) 6 1 4 1 1 4 5 22

[5-10) 1 - 1 - 2 2 1 7

[10-15) 1 - - - - - - 1

[15-...) - - - - - - - -

Viso 8 1 5 2 3 8 8 35

27

Šie šunys dažniausiai patyrė užpakalinių kojų ir dubens traumas (po 23 proc.), daliai jų buvo

diagnozuotas pneumotoraksas (14 proc.). Nuo vienerių iki dešimties metų amžiaus šunys sudarė 83

proc. visų veislinių šunų, nukentėjusių autotraumos metu.

2014 metais veislinių patelių po autotraumų į kliniką buvo atvežta 17 vnt. Dažniausia trauma

patelių tarpe buvo dubens trauma – 35 proc. ir plaučių trauma – 18 proc. 1–10 metų amžiaus

veislinių kalių grupė sudaro didžiąją dalį – 82 proc. autotraumos atvejų (7 lentelė).

7 lentelė. Veislinių patelių dažnesnės autotraumos 2014 metais

Amžius,

metais

Be

pažeidimų

Galvos

trauma

Plaučių

trauma

Priekinių

kojų trauma

Dubens

trauma

Užpakalinių

kojų trauma

Viso

(0-1) 1 - 1 - - 1 3

[1-5) - 2 1 - 5 1 9

[5-10) 2 - 1 1 1 - 5

[10-15) - - - - - - -

[15-...) - - - - - - -

Viso 3 2 3 1 6 2 17

Neveislinių patinų po autoįvykių buvo atvežta 31 gyvūnas (8 lentelė). Dažniausia buvo dubens

trauma – 32 proc. ir priekinių kojų trauma – 19 proc. Dažniausiai po mašinos ratais pakliūna gyvūnai

iki dešimties metų amžiaus – 81 proc. atvejų.

8 lentelė. Neveislinių patinų patirtos autotraumos 2014 metais

Amžius

metais

Be

pažeidimų

Galvos

trauma

Plaučių

trauma

Stuburo

trauma

Priekinių kojų

trauma

Dubens

trauma

Užpakalinių

kojų trauma Viso

(0-1) - - - - 1 2 2 5

[1-5) 1 2 2 - 1 4 2 1

[5-10) - 1 1 3 2 1 8

[10-15) 1 1 - - - 1 - 3

[15-...) - - - 1 1 1 - 3

Viso 2 3 3 2 6 10 5 31

2014 metais į kliniką po autotraumų buvo atvežta 16 neveislinių kalių, patyrusių įvairius

sužeidimus (9 lentelė). Dažniausios buvo užpakalinių kojų ir dubens traumos – po 31 proc. Dažniau

traumas patirdavo 1–5 metų amžiaus kalės – 69 proc.

28

9 lentelė. Neveislinių kalių patirtos autotraumos 2014 metais

Amžius,

metais

Galvos

trauma

Plaučių

trauma

Priekinių

kojų trauma

Dubens

trauma

Užpakalinių

kojų trauma Viso

(0-1) - 1 - - 1 2

[1-5) 1 1 - 5 4 11

[5-10) - - - - - -

[10-15) 1 1 - - - 2

[15-...) - - 1 - - 1

Viso 2 3 1 5 5 16

2015 metais į kliniką dėl autotraumos buvo pristatyti 103 šunys: 52 proc. veisliniai ir 48 proc.

neveisliniai. Iš jų patinai sudarė 57 proc., o kalės 43 proc.

2015 metais 29 veisliniai patinai patyrė autotraumas (10 lentelė). Šioje šunų grupėje nustatėme

tokį patirtų traumų santykį: priekinių kojų trauma – 31 proc., dubens trauma – 27 proc., užpakalinių

kojų trauma 24 proc. Dažniausiai traumas patiria 1–10 metų amžiaus gyvūnai – 83 proc.

10 lentelė. Veislinių patinų autotraumos 2015 metais

Amžius,

metais

Be

pažeidimų

Plaučių

trauma

Pneumo

toraksas

Priekinių

kojų trauma

Dubens

trauma

Užpakalinių

kojų trauma Viso

(0-1) - - - 2 - - 2

[1-5) 3 1 1 3 4 3 15

[5-10) - - - 4 4 1 9

[10-15) - - - - - 2 2

[15-...) - - - - - 1 1

Viso 3 1 1 9 8 7 29

2015 metais į kliniką dėl patirtos autotraumos buvo pristatytos 25 veislinės kalės (11 lentelė).

Dažniausiai nustatyta dubens trauma – 40 proc. ir plaučių trauma – 24 proc. Didžiausias

traumatizmas buvo 1–10 metų amžiaus patelių – 72 proc.

11 lentelė. Veislinių kalių autotraumos 2015 metais

Amžius

metais

Galvos

trauma

Plaučių

trauma

Priekinių

kojų trauma

Dubens

trauma

Užpakalinių

kojų trauma Viso

(0-1) - 2 - 1 - 3

[1-5) 1 1 1 4 3 10

[5-10) - 2 2 3 1 8

[10-15) - 1 - 2 1 4

[15-...) - - - - - -

Viso 1 6 3 10 5 25

29

2015 metais 30 neveislinių patinų buvo atvežti į kliniką gydyti autotraumų pasekmes (12

lentelė). Dažniausiai nustatėme užpakalinių kojų traumą (33 proc.) ir dubens traumą – 23 proc.

Dažniausiai po mašinos ratais pakliūna patinai iki 10 metų amžiaus – 93 proc.

12 lentelė. Neveislinių patinų autotraumos 2015 metais

Amžius

metais

Be

pažeidimų

Galvos

trauma

Plaučių

trauma

Pneumo

toraksas

Priekinių

kojų trauma

Dubens

trauma

Užpakalinių

kojų trauma Viso

(0-1) 1 1 - - - 3 2 7

[1-5) 4 - 1 1 2 3 5 16

[5-10) 1 1 - - 1 - 2 5

[10-15) - - - - - 1 1 2

[15-...) - - - - - - - -

Viso 6 2 1 1 3 7 10 30

2015 metais 19 neveislinių kalių buvo atvežtos į kliniką gydymui (13 lentelė). Dažniausiai jų

patirta autotrauma buvo užpakalinių kojų trauma (26 proc.). Iš kitos pusės neveislinės kalės buvo ir

pačios sėkmingiausios, nes be sužalojimų po autotraumų buvo 32 proc. į kliniką apžiūrai po

autotraumos pristatytų kalių.

13 lentelė. Neveislinių kalių autotraumos 2015 metais

Amžius,

metais

Be

pažeidimų

Galvos

trauma

Plaučių

trauma

Stuburo

trauma

Priekinių

kojų trauma

Dubens

trauma

Užpakalinių

kojų trauma Viso

(0-1) 2 - - - - 1 1 4

[1-5) 3 1 1 - - 1 3 9

[5-10) 1 - - 1 - 1 1 4

[10-15) - - - - - - - -

[15-...) - - 1 - 1 - - 2

Viso 6 1 2 1 1 3 5 19

Šunų galvos srityje diagnozuoti pažeidimai: šviežios žaizdos – 7, sumušimas – 3, sulūžę dantys

– 8, apatinio žandikaulio lūžiai – 4, hematoma – 1.

Plaučių pažeidimai po autotraumos: pneumotoraksas – 7, sumušimas – 24, skysčių

prisikaupimas krūtinės ląstoje – 10.

Stuburo autotraumos: lūžis – 3, hematoma – 4.

Priekinės kojos autotraumos: šviežios žaizdos – 18, petikaulio lūžis – 5, dilbio kaulų lūžiai –

18, alkūnės sąnario išnirimas – 6, mentės įskilimas – 1.

30

Dubens autotraumos: klubakaulio sparno lūžiai – 43, daugybiniai lūžiai – 7, dubens siūlės

plyšimai – 13, klubaduobės lūžiai – 16.

Užpakalinės kojos autotraumos: šlaunikaulio lūžiai – 35, blauzdos kaulų lūžiai – 16,

šlaunikaulio galvutės išnirimas – 9.

Traumuoti šunys buvo gydomi atsižvelgiant į traumos pobūdį ir jos sunkumą.

Šviežios žaizdos. Žaizdos iš pradžių buvo valomos ir toliau gydomos siekiant jų gijimo

pirminiu sukibimu.

Galvos sumušimas. Buvo pasirinkta medikamentinė gydymo schema, vidutiniškai trunkanti

apie savaitę laiko.

Lūžę dantys. Dažniausiai buvo lūžę iltiniai dantys, kuriuos reikėjo šalinti taikant bendrą

anesteziją.

Apatinio žandikaulio lūžiai. Apatinio žandikaulio dažnesnis lūžio tipas buvo skersinis be

skeveldrų ir didesnių dislokacijų, todėl kaip geriausiai tinkantis atstatymas pasirinkta kaulinė

plokštelė, atitinkanti kaulo ir lūžio dydį. Vienas lūžis buvo skeveldrinis, todėl be plokštelės buvo

naudotos vinys, o kelios mažiausios nuolaužos, kurių nebuvo galimybės sutvirtinti, pašalintos.

Hematoma. Buvo pasirinktas medikamentinis gydymas.

Pneumotoraksas. Pneumotoraksą patyrę šunys buvo nedideli, todėl užsiuvus žaizdą jiems buvo

pritaikytas bandažavimas, vidutiniškai dešimčiai dienų. Taip pat buvo skirti skysčius varantys

medikamentai, raminamieji ir taikytas narvo režimas, kad būtų kuo ramesnis kvėpavimas.

Plaučių sumušimas. Šunys, patyrę plaučių sumušimą, neturėjo kitų autotraumų, todėl jiems

buvo taikytas tik medikamentinis gydymas ir stebima bendra būklė. Atsistatymas vidutiniškai

užtruko savaitę laiko.

Skystis pleuros ertmėje. Pleuros ertmė buvo punktuota, skystis nuleistas, krūtinės sritis

bandažuota ir paskirtas medikamentinis gydymas.

Stuburo lūžis. Visi šunys su stuburo lūžiais buvo eutanazuoti, nes nebuvo galimybės atstatyti

chirurginiu būdu.

Stuburo hematoma. Visiems šunims, kuriems buvo įtarta hematoma stuburo srityje, buvo

atliktas tomografinis tyrimas, kuris parodė realią padėtį. Gydymui pasirinktas medikamentinis

gydymas. Po dviejų parų darytas pakartotinis tomografijos tyrimas, kuriuo metu buvo aiškinamasi ar

atslūgsta hematoma ir ar yra galimybė atsistatyti gyvūnui. Atsistatė visi šunys, pats procesas užtruko

nuo trijų dienų iki maždaug pusantro mėnesio.

31

Mentės įskilimas. Diagnozuotas mentės įskilimas buvo nedidelis, todėl nutarta palikti

savaiminiam sugijimui ir skirti medikamentinį gydymą.

Petikaulio lūžis. Vienas iš lūžių buvo skeveldrinis. Jo atstatymui naudotas intramedulinis

strypas, kurį įdėjo normogradiniu būdu, skeveldras sutvirtino ortopedinėm vinim, bet vieną

skeveldrą teko pašalinti, kadangi nebuvo galimybės jos pritvirtinti. Nedideliam šuniui skersinis

petikaulio lūžis buvo sudėtas naudojant kaulinę plokštelę, kuri buvo pasirinkta pagal kaulo dydį,

lūžio lokalizacija, taip, kad į kiekvieną pusę nuo lūžio galima būtų įsukti bent po du varžtus. Kiti

lūžiai buvo sudėti naudojant tik intramedulinį strypą, kurį kaip ir pirmam atvejui įdėjo

normogradiniu būdu ir sutvirtino lūžio vietą ortopedine viela. Visiems gyvūnams po operacijos iš

karto buvo atliktas kontrolinis rentgeno tyrimas, įsitikinti, kad lūžis gerai sudėtas. Kita rentgeno

nuotrauka daryta po 3–5 dienų, vėliau po dviejų savaičių ir prieš nuimant gipsą. Visiems gyvūnams

buvo skirti vaistai nuo skausmo ir nuo uždegimo bei antibiotikai. Gijimo procesas užtruko iki 7

savaičių.

Dilbio kaulų lūžiai. Alkūnkaulio lūžiai buvo skersiniai, skeveldriniai, bet dažniau įstrižiniai,

taip pat pasitaikė keli įskilimai. Visi lūžiai buvo fiksuoti naudojant ortopedinę kaulinę plokštelę, kuri

pasirinkta pagal kaulo dydį, lūžio lokalizaciją, taip, kad į kiekvieną pusę nuo lūžio galima būtų įsukti

bent po du varžtus. Visiems gyvūnams buvo darytos rentgeno nuotraukos iš karto po operacijos, po

kelių dienų, po kelių savaičių ir prieš nuimant gipsinį tvarstį, kad galima būtų stebėti kaulo gijimo

procesą. Taip pat buvo skirti nuskausminamieji, vaistai nuo uždegimo ir antibiotikai. Gijimo

procesas – iki 6 savaičių.

Alkūnės sąnario išnirimas. Sąnarys buvo atstatytas į vietą taikant bendrąją anesteziją, koja

imobilizuota longete. Skirti nuskausminamieji ir vaistai nuo uždegimo. Gijimo procesas – apie 2

savaites.

Klubakaulio sparno lūžiai. Nedideliems šunims, kurių klubakaulio sparno lūžis buvo be

dislokacijų ir skeveldrų, nebuvo taikomas chirurginis gydymas. Dideliems šunims, kurių klubakaulio

sparno lūžis irgi buvo be dislokacijų, buvo taikytas chirurginis gydymas. Imobilizacijai pritaikytos

kaulinės plokštelės. Skeveldrinių klubakaulio sparno lūžių nebuvo diagnozuota. Rentgeno

nuotraukos darytos po operacijos ir po dviejų savaičių. Skirti nuskausminamieji ir vaistai nuo

uždegimo bei antibiotikai. Gijimo procesas – apie 5 savaites.

32

Daugybiniai dubens lūžiai. Keliems šunims buvo taikytas medikamentinis gydymas ir narvo

režimas, nes dėl didelio skeveldrų kiekio nebuvo galimybės chirurginio atstatymo. Kitus šunis,

pasitarus su šeimininkais, buvo nuspręsta eutanazuoti. Gijimo procesas – apie 10 savaičių.

Dubens siūlės plyšimas. Visiems atvejams taikytas medikamentinis gydymas.

Klubaduobės lūžis. Visiems atvejams buvo nutarta pasirinkti šlaunikaulio galvutės šalinimą,

kadangi lūžiai buvo sudėtingi. Po operacijos taikyti nuskausminamieji ir vaistai nuo uždegimo bei

antibiotikai. Narvo režimas taikytas tik pirmosiomis dienos, o vėliau skatinamas judėjimas, kad

neprasidėtų raumenų atrofija ir pradėtų formuotis netikras sąnarys. Pilnas gijimo procesas apie 3

mėnesiai.

Klubo sąnario išnirimas. Šio sąnario išnirimą pradžioje buvo bandoma atstatyti be chirurginės

intervencijos, tačiau ne visiems pacientams sėkmingai. Penkiems atvejams buvo pakartotinis

išnirimas ir chirurgas nutarė, kad optimalus variantas būtų šlaunikaulio galvutės šalinimas.

Pacientams, kuriems pavyko atstatyti išnirimą, buvo taikytas medikamentinis gydymas

nuskausminamaisiais ir vaistais nuo uždegimo bei narvo režimas dviem savaitėm. Pacientams,

kuriems šalino šlaunikaulio galvutę, narvo režimas iki savaitės laiko, medikamentinis gydymas nuo

skausmo, priešuždegiminiai ir antibiotikai, o vėliau fizioterapijos procedūros, kad neprasidėtų

raumenų atrofija. Pilnas gijimo procesas – apie 3 mėnesius.

Šlaunikaulio lūžis. Diagnozuoti šlaunikaulio lūžiai buvo skersiniai, įstrižiniai ir skeveldriniai.

Skersinio lūžio atveju naudotas intramedulinis strypas, kuris buvo įdėtas retrogradiniu būdu, o lūžio

vieta sutvirtinta ortopedine viela. Įstrižiniai lūžiai buvo imobilizuojami naudojant intramedulinį

strypą, kuris irgi buvo įdėtas retrogradiniu būdu, bei sutvirtinta pati lūžio vieta keliose vietose

ortopedine viela. Taip pat buvo naudojama kaulinė plokštelė, kurią pasirinko pagal kaulo dydį ir kad

pritvirtinant ją galima būtų įsukti po kelis varžtus į kiekvieną pusę nuo lūžio vietos. Visiems

pacientams su šlaunikaulio lūžiu buvo darytos rentgeno nuotraukos po operacijos, po kelių dienų, po

kelių savaičių ir prieš nuimant gipsą. Taikytas narvo režimas, po savaitės keičiamas į lengvą

mankštą. Taip pat skirti nuskausminamieji ir priešuždegiminiai vaistai bei antibiotikai.

Blauzdikaulio lūžis. Keli blauzdikaulio lūžiai buvo imobilizuojami tiesiog gipsuojant sužeistą

koją, nes nebuvo dislokacijų, o lūžis buvo skersinis. Visi kiti blauzdikaulio lūžiai, turėję net nedidelę

dislokaciją buvo imobilizuojami ortopedinėm plokštelėm, kadangi visi lūžiai buvo arba skersiniai

arba įstrižiniai. Plokštelės pasirinktos pagal kaulo dydį, lūžio tipą, taip, kad galima būtų įsukti bent

po du varžtus į kiekvieną pusę nuo lūžio vietos. Visiems pacientams darytos rentgeno nuotraukos po

33

operacijos, po kelių dienų, po kelių savaičių ir prieš nuimant gipsinį tvarstį. Skirtas ramybės režimas

kelioms savaitėms ir nuskausminamieji bei vaistai nuo uždegimo ir antibiotikai. Gijimo procesas

trunka apie 6 savaitės.

14 lentelė. Šunų masės ir traumos rodyklių santykis 2014–2015 metais.

Svoris,

kg

Be

pažeidimų

Galvos

trauma

Plaučių

trauma

Stuburo

trauma

Priekinių

kojų

trauma

Dubens

trauma

Užpakalinių

kojų trauma Viso

˂1 -- - - - - 1 - 1

[1-5) 8 4 6 - 1 12 2 33

[5-10) 7 4 4 3 1 22 14 55

[10-15) 5 4 7 1 7 7 12 43

[15-20) 3 - - - 2 5 4 14

[20-25) 1 - 4 2 2 2 3 14

[25-30) - 1 3 - 3 - 4 11

[30-35) 3 1 5 - 5 4 3 21

[35-40) 1 - 1 - 5 - 6 13

[40-45) - - - - 3 2 - 5

[45-50) 1 - - - - - - 1

Viso 29 14 30 6 29 55 48 211

Autotraumų metu dažniausiai žeidžiama kaudalinė kūno dalis, jai atitenka 49 proc. visų šunų

autotraumų. Lyginant traumų kiekio priklausomybę nuo svorio, labiausiai nukenčia iki 15 kilogramų

šunys. Jie sudarė net 62 proc. šunų imties. Lyginant masės ir traumų pasiskirstymą, galima įžvelgti

priklausomybę – be pažeidimų po autoįvykių dažniausiai lieka šunys iki 15 kilogramų, galvos ir

plaučių traumos dažnesnės šunims iki 15 kilogramų, stuburo traumos pasiskirsto vienodai, priekinių

kojų traumos dažnesnės nuo 30 iki 45 kilogramų, tačiau užpakalinės kūno dalies – iki 15 kilogramų.

2014–2015 metais dėl patirtų sunkių traumų buvo eutanazuota 12 gyvūnų. Trys šeimininkai

nusprendė negalintys/nenorintys gydyti savo gyvūnų po autotraumų.

34

4. REZULTATŲ APTARIMAS

Darbo tikslas buvo apžvelgti ir įvertinti dažniau pasitaikančias šunų ir kačių

autotraumas, išmokti atpažinti jos sunkumą, pobūdį ir pritaikyti labiausiai tinkančią gydymo schemą.

Išmokti suteikti pirmąją pagalbą. Šiame darbe buvo analizuoti autotraumą patyrusių 60 kačių ir 202

šunų duomenys. Katės buvo suskirstytos pagal lytį, amžių ir veislę. Šunys suskirstyti pagal lytį,

amžių, veislę ir masę ir buvo ieškota ryšio tarp šių veiksnių ir rizikos patirti autotraumą.

Rezultatų aptarimą pradėsiu nuo kačių. Mūsų darytame tyrime minkštųjų audinių

traumos sudarė 28 proc. atvejų, kas atitiko duomenis iš Ziuricho smulkiųjų gyvūnų chirurginės

klinikos paskelbto straipsnio, parašyto D. Zulauf, B. Kaser-Hotz, M. Hässig, K. Voss, P. M.

Montavon (2008 metai). Mūsų atliktame tyrime katėms buvo diagnozuota 25 proc. dubens traumos

atvejų, o minėtame tyrime nustatyta 34 proc. dubens traumų.

Apibendrinus atlikto tyrimo duomenis pastebime, kad dažniausiai į autoįvykius

pakliūna katinai iki 10 metų, patinai, kadangi dauguma nekastruoti ir išleidžiami „pasivaikščioti“.

Tuo tarpu dažnesnė autotrauma kačių tarpe yra įvairūs dubens lūžiai.

Miestuose gyvena daug kačių, kurias šeimininkai išleidžia į lauką laisvai

pasivaikščioti, bet ne visada pagalvoja apie tai, kad jų augintiniai tuo metu atsiranda įvairių traumų ir

infekcinių susirgimų rizikos grupėje. Kates auginantiems patariama savo augintines/augintinius

išvesti pasivaikščioti pririšus specialųjį pavadėlį (14).

„Amerikos veterinarinės medicinos asociacijos žurnale“ buvo publikuotas straipsnis

apie šunų autotraumas, parašytas Elizabeth M. Streeter, Elizabeth A. Rozanski, Armelle de

Laforcade-Buress, Lisa M. Freeman (2009 metai), buvo aprašyti 239 atvejai, iš kurių 42 proc. atiteko

dubens traumom, mūsų tyrime dubens traumos užėmė 26 proc. Plaučių traumos minėtame tyrime

sudarė 29 proc., mūsų tyrime – 14 proc. Stuburo traumos atitinkamai 6 proc. ir 3 proc.

Kalbant apie šunis, į autoįvykius dažniau pakliūna patinai iki 10 metų amžiaus. Jiems

dažniau traumuojama užpakalinė kūno dalis, ypač šunims iki 15 kilogramų svorio.

Galima teigti, kad dauguma augintinių autotraumas patiria dėl šeimininkų

neatsakingumo, jų nenoro pakankamai dėmesio skirti gyvūno iškrovimui. Taip pat opia problema

35

lieka nenoras kastruoti naminius augintinius, kurie nėra veisliniai. Taip prisidedama ne tik prie

padidėjusio traumatizmo, bet ir prie didėjančio išmetamų gyvūnų skaičiaus.

36

IŠVADOS

1. Autotraumą patyrusių kačių dažniausiai traumuojama sritis yra galinės kojos (36,70 proc.),

dubuo (20,00 proc.), galva (16,70 proc.) ir priekinės kojos (15,00).

2. Autotraumą patyrusių kačių dažniausias traumos pobūdis – įvairių ašinį skeletą ir pridėtinius

griaučius sudarančių kaulų lūžiai (83,33 proc.), žaizdos (28,33 proc.) ir sumušimai (15,00 proc.).

3. Autotraumą patyrusių šunų dažniausiai traumuojama sritis yra dubuo (26,07 proc.), galinės

kojos (22,75 proc.), krūtinės sritis (14,22 proc.) ir priekinės kojos (13,74).

4. Autotraumą patyrusių šunų dažniausias traumos pobūdis – įvairių ašinį skeletą ir pridėtinius

griaučius sudarančių kaulų lūžiai (79,20 proc.), minkštųjų audinių sumušimai (13,37 proc.) ir

žaizdos (12,38 proc.).

5. 5–15 kg svorio mišrūnai šunys ir neveislinės katės yra didžiausia autotraumos rizikos

gyvūnų grupė.

6. Autotraumos pasekoje kilusi patologija lemia gyvūnui skiriamą gydymą (konservatyvųjį,

chirurginį ar kompleksinį).

37

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. http://pets.webmd.com/features/common-dog-and-cat-injuries?page=2

2. Karen M Tobias, Spencer A Johnston. Veterinary surgery small animal Vol 1. Missouri:

Saunders Elsevier; 2012. Book

3. Donald L Piermattei, Grethen L Flo, Charles E DeCamp. Small animal orthopedics and

fracture repair. Fourth edition. Missouri: Saunders Elsevier; 2006. Book

4. Deborah C Silverstein, Kate Hopper. Small animal critical care medicine. Second edition.

Missouri: Saunders Elsevier; 2015. Book

5. http://veterinarynews.dvm360.com/surgery-stat-emergency-management-

hemoabdomen?rel=canonical

6. http://www.wvc.vetsuite.com/Templates/ContentPages/Articles/ViewArticleContent.aspx?Id=

882

7. http://veterinarynews.dvm360.com/hemoabdomen-false-negative-paracentesis-taps-can-be-

common?rel=canonical

8. Karen M Tobias, Spencer A Johnston. Veterinary surgery small animal. Volume 2. Missouri:

Saunders Elsevier, 2012. Book

9. Theresa Welch Fossum, Curtis W Dewey, Caroline V Horn, Ann L Johnson, Catriona M

MacPhail, MaryAnn G Radlinsky, Kurt S Schulz, Michael D Willard. Small animal surgery.

4th edition. Missouri: Elsevier. 2013. Book

10. Ann L Johnson, Dianne Dunning. Atlas of orthopedic surgical procedures of the dog and cat.

Missouri: Saunders Elsevier; 2005. Book

11. Richard W Nelson, C Guilermo Couto. Small animal internal medicine. Saunders Elsevier;

2014. Book

12. Curtis W Dewey. A practical guide to canine and feline neurology. Blachwell publishing;

2003. Book

38

13. Jacquie Rand. Problem-based feline medicine. Saunders elsevier; 2006. Book

14. Susan Little. The cat clinical medicine and management. Elsevier Saunders; 2012. Book

15. Kristin MacDonald, J Dawid Fowler, Macc Kent, Lisa E Moor et al. Handbook of small

animal practice. Saunders Elsevier; 2008. Book

16. Jamie M Burkit Creedon, Harold Davis. Advance monitoring and procedures for small animal

emergency and critical care. Wiley – Blacjwell; 2012. Book