VII. SOCIALINĖS GRUPĖS IR ORGANIZACIJOS

( y i - ^ Socialinė grupe įr esminiai jos bruožai 2. Socialines grupes elementai 3. Socialinių grupių klasif ikavimas

CįCĮL^ Grupes vidiniai procesai ir funkcijos Organizaci jos samprata, pagrindinės jos savybės ir elementai

i>. Socialinės organizaci jos evoliucija P u i ^ a , ! ^ — " tyjjt Šiuolaikine biurokrati jos samprata - — " T ^ t n Socialinių organizaci jų klasif ikavimas

1. Socialinė grupė ir esminiai jos bruožai

/ į A M a l

m hfcu/'< t

Visuomene yra visuma įvairių grupių: didelių ir mažų, realių ir nominalių, pirminių ir antrinių. Nors grupes sąvoka yra viena iš pagrindinių sociologijoje, tačiau moksl ininkai nesutaria dėl jos apibrėžimo. Galbūt tai yra todėl, kad 1) daugel is sąvokų sociologijoje atsiranda kaip socialines praktikos rezultatas; jos ilgą laiką vartojamos kasdieniame gyvenime ir tik po to Įsilieja i moksl inę terminiją. Be to, joms suteikiama labai įvairi reikšme; 2) realybeje egzistuoja (vairių rūšių bendrijos, todėl norint tiksliai apibrėžti socialinę grupę būtina išskirti tam tikrus bendrijų tipus.

Bene plačiausiai paplitęs amerikiečių sociologo R. K. Mertono social ines grupes apibrėžimas. Grupę jis apibūdino kaip žmonių visumą. Tie žmones, pasak R K Mertono, tam tikru būdu sąveikauja tarpusavyje ir pripažįsta savo pr ik lausomybę grupei. Be to, kiti juos laiko tos grupes nariais.

Pagal R. K Mertoną, yra 3 pagrindiniai grupes bruožai: • tam tikra grupes narių sąveika, • narystė (priklausymo grupei jausmas), • identiškumas (žmonės, [einantys į grupę, ir kitų laikomi tos

grupes nariais) (84). Galima pasakyti ir taip: socialinė grupė - tai visuma žmonių,

sąveikaujančių vienas su kitu tam tikru būdu, suvokiančių savo pr ik lausomybę šiai visumai ir laikomų kitų žmonių šios visumos nariais.

Kiti mokslininkai kitaip charakterizuoja socialinę grupę Antai kiti amerikiečių sociologai D. Lightas ir S. Keller skiria keturis socialines grupes bruožus (charakteristikas):

• narių sąveikavimo reguliarumas, • narių sąveiką struktūrizuoja padėtys ir vaidmenys, • nariai laikosi panašių normų, tikslų ir vertybių,

•', • narystė tampa kiekvieno nario socialinio tapatumo dalimi (73, 203).

11 11

72

Sociologai B Hessas, E. Markson ir P. Šteinas skiria tokiu esminius socialinės grupės bruožus;

• tarpusavio priklausomybe, • jausmas, kad kiekvieno nario elgesys yra svarbus kitiem

nariams, • naryste arba "mes" jausmas (42, 80). c

s- vjlcICO&* dvujota-k

p ^ ' j j O t i c k j u i i į ^ j ^ t i . į i Z U ^ t ^ y ^ J Socialinės grupės elementai

Skiriami šie socialines grupes elementai: nariai, vienijanty veiksniai, uždaviniai.

• Nariai. Grupė nustato nario etaloną (fizinį, moralinį) ir funkcija: įstojimo ir išstojimo būdus Nariai keičiasi, tačiau grupė išsaug savo tapatumą šimtmečiais. Pažymėtina, kad asmuo priklaus grupei tik kaip atliekantis socialinį vaidmenį, nors yra grupii kurios įtraukia žmogų beveik visiškai, ir jam lieka labai maž; asmeninio gyvenimo (pvz., įvairios religinės sektos ir pan ).

> 1 • Vienijantys veiksniai - tai vertybės, simboliai, daiktai, kuri padeda atpažinti grupę, sudaro jos egzistavimo dvasinį material inį pagrindą.

• Uždaviniai, kurie padaro būrį žmonių socialine grupe, lemi grupes veiklos būdus ir priemones, padeda ją identifikuot įprasmina jos egzistavimą (106, 78).

3. Socialinių grupių klasifikavimas

Grupės klasif ikuojamos įvairiai ir atsižvelgiant i pasirinktus kriterijų; iš kurių svarbiausi - tikslai ir grupės dydis.

f Pagal svarbą ir artumą asmeniniam gyvenimui skiriamos: Jii . • pirminės grupės ir

^ • antrinės grupes. Pirminės grupes. Jas sudaro nedidelis skaičius žmonių, tarp kuri

nusistovi santykiai, besiremiantys jų individualiomis savybėmis, ir kurio nariai susiję patvariais emociniais ryšiais ir neformaliais lūkesčiais. Šio grupės ilgai gyvuoja (pvz., šeima, draugų grupė).

Antrinės grupes. Jos yra didesnes, čia socialiniai santykiai yr beasmenio, vienpusio ir pragmatinio pobūdžio. Tokio pobūdžio grupe sudaro žmonės, tarp kurių beveik nėra emocinių ryšių, jų tarpusavi sąveika sus i jus i 'su tam tikrų tikslų siekimu š iose grupese daugiausi. dėmesio sk i r i a rnč f l ^ 'asmen inėms TrraivtUU'savybems, o gebejimui atlik tam tikras funkcijas. Tokios grupes gali gyvuoti neilgai (pvz., darb>

73

kolektyvas, studentų kursas universitete). Paprastai antrinese grupese susikuria ir pirminės, gr indžiamos asmeniniais ryšiais ir neformaliais lūkesčiais.

Pagal tikslus skiriamos: • instrumentinės grupės, • ekspresyvines grupes. Instrumentinės grupes kuriamos tam tikram darbui atlikti. Ekspresyvines grupės - emociniams poreikiams tenkinti. Kartais

nubrėžti griežtą ribą tarp šių grupių gana sunku. Pagal dydĮ grupės skiriamos: • mažos grupes, • dideles grupės. Mažos grupes Įgyja daugybę formų, tačiau išeities pozicijoje yra tik

dvi formos - diada ir triada. Diadą - sudaro du žmonės, tarp kurių formuojasi nuolatiniai santykiai, besiremiantys pirmiausia jausmais -meile, geranoriškumu, pavydu, pasididžiavimu. Santykiai remiasi ekvivalentiniais mainais ir pr ik lausomybe.

Triada - tai aktyvi trijų žmonių tarpusavio sąveika. Diados ir triados charakteristika (skirtumai). Diada: 1) vieno

nuomone gali būti v ienodai laikoma ir teisinga, ir klaidinga; 2) labai patvarus junginys, stiprūs abipusiai jausmai ir prisirišimas greitai pereina Į priešingus; 3) egzistuoja tik viena sąveikos linija. Triada: 1) pirmą kartą atsiranda skaičiaus dauguma; čia gimsta daugumos fenomenas, o drauge gimsta ir tikri socialiniai santykiai; 2) yra stabilesne, joje mažiau intymumo ir emocijų, bet griežtesnis darbo pasidali j imas, kuris lemia didesnį asmenų neprik lausomumą; tr iadoje pakaitomis visi keičiasi vaidmenimis ir galų gale niekas nedominuoja; 3) triadoje yra keturios sąveikos linijos; 6 žmonių grupeje gali būti 15 diadų.

Paprasčiausiu mažos grupes pavyzdžiu galėtų būti šeima, dideles -profesine grupė, darbo kolektyvas ir kt.

Pagal susitapatinimo su grupe laipsni gali būti: • mūsų (mano) grupė (angį ingroups), • jų (nemano) grupe (angl. outgroups). Pirmosioms mes priklausome ir save tapatiname su jomis,

antrosioms - nepriklausome ir nesitapatiname, o priešingai - save nuo jų atskiriame.

Pagal socialiai reikšmingus kriterijus grupės skiriamos į; • nominalias, • realias Nominalios grupės išskiriamos tik vykdant statistinę gyventojų

apskaitą, ir todėl jos dar vadinamos social inėmis kategori jomis. Nominalios grupes yra dideles social ines grupės (pvz., esantieji medicinines priežiūros Įskaitoje; turintieji nuolatinę ar laikiną registraciją; gyvenantieji atskiruose privačiuose ar valdiškose namuose ir 1.1 ).

74

Realios grupės gali būti ir didelės, ir mažos. Taip vadinamos todėl, kad jų išskyrimo kriterijumi laikomi požymiai, kuriuos žmones suvokia kaip realiai egzistuojančius požymius ir kurių yra žymiai daugiau negu statistinių (pvz., lytis - vyrai ir moterys; pajamos - turtingi, vargšai, pasiturintys; giminyste ir santuoka - viengungiai, susituokę, tėvai, našliai, išsituokę; profesija (užsiėmimo rūšis ) - mokytojai, statybininkai, teisininkai; taut iškumas - lietuviai, rusai, lenkai; amžius - vaikai, paaugliai, jaunimas, suaugusieji; gyvenamoji vieta - kaimiečiai, miestiečiai). /

{'•'/i&f-.O v ' / f v

4. Grupės vidiniai procesai ir funkcijos

Kiekviena grupė yra unikali, joje savaip perduodama ir pri imama informacija, (vairiai sprendžiami pašalinimo iš grupės klausimai (pvz., nusikalstamose grupėse). Taip pat egzistuoja ir skirtingi tarpusavio elgesio modeliai.

Amerik iečių sociologas N Smelseris nurodo tokius vidinius grupes procesus, kurie padeda identifikuoti pačią grupę:

• komunikaci ja ir valdžia, kurios priklauso nuo grupes dydžio; • spaudimas grupes nariams; • va idmenų formavimas ir pasiskirstymas tarp grupes narių; • pašal inimo iš grupės mechanizmas (109, 159-162). Panašius grupes vidinius procesus nurodo ir J. Vander Žandenas.

Jis skiria: • lyderystę (tapimo grupes lyderiu būdą); • dykinėj imą (angl. loafmg) - dirbant grupeje dedama mažiau

pastangų, grupeje galima pasislėpti" už kitų nugarų, padykineti; • social inę di lemą, kai susikerta asmeniniai ir kolektyvo interesai; • grupinį mąstymą (angl. groupthink), kai siekiant grupes

konsensuso sumažėja grupės narių kritiškumas; • prisitaikymą prie grupės normų (126, 97-102). Pagrindinės socialinės grupės funkcijos: 1) socializacijos, 2)

instrumentinė, 3) ekspresyvi grupės formavimo, 4) palaikymo. Pagrindinis antrines grupes tipas yra organizacija.

5. Organizacijos samprata : pagrindinės jos savybės ir elementai

Egzistuoja daugybe organizacijos apibrėžimų. Daugelis autorių organizaci ją apibūdina kaip racionalias sistemas, nukreiptas Į tam tikrų tikslų įgyvendinimą. Pasak N Smelserio, organizacija - tai didele socialinė grupe, sudaryta tam tikriems tikslams įgyvendinti (110, 169). S. Frolovo teigimu, organizaci ja - tai socialinė grupė, orientuota į tarpusavyje

75

susijusių specifinių tikslų Įgyvendinimą ir didelės formalizacijos struktūrų sudarymą (28, 1(38).

Organizacija skiriasi nuo grupes ne tik dydžiu, bet ir tuo. kad jos narių padėtys ir vaidmenys yra pastovesni ir labiau apibrėžti, tikslai -aiškūs, tuo tarpu grupėje tikslai yra labiau numanomi.

Organizacijos socialinės savybės Organizacija kuriama kaip visuomeninių uždavinių sprendimo instrumentas, tikslų siekimo priemone, todėl ją tyrinėjant į pirmą vietą keliamos tokios problemos kaip jos tikslų ir funkcijų, rezultatų veiksmingumo, personalo motyvacijos ir st imuliavimo aiškinimas.

Organizacija formuojasi kaip žmonių bendrija, specifinis socialumas, t.y. kaip socialinių grupių, statusų, normų, lyderiavimo, susitelkimo -konfl ikt iškumo santykių visuma.

Organizacija aiškinama kaip beasmenė ryšių ir normų struktūra, determinuota administracinių ir kultūrinių veiksnių. Organizacijos analizės objektas yra integruota hierarchine visuma, kuri sąveikauja su išorine aplinka. Pagrindines iš to kylančios problemos - organizaci jos pusiausvyra, savivalda, darbo pasidali j imas. Suprantama, visos čia paminėtos socialinės organizacijos savybės yra tik santykinai savarankiškos, jos neturi ryškių ribų ir nuolat virsta viena kita.

Organizacijos elementai. Organizaci ja, kaip ir kiekvienas sudėtingesnis darinys, turi savo sudedamuosius elementus. H. Leavittas (65. 44) pateikia tokĮ paprasčiausią organizaci jos modelį:

I š o r i n ė a p l i n k a

Pirmasis modelio elementas - socialinė struktūra.

76

Socialinė struktūra - pagrindinis organizacijos elementas Pasak H.Leavitto, v isuomenėje visuomet yra tai, ką galima pavadinti dviguba realybe: viena vertus, normatyvine aplinka, kuri nieko ne(kūnija, antra vertus, faktinė aplinka, kuri įkūnija viską. Kiekvienas žmogus yra apsuptas daugybes taisyklių, draudimų, leidimų, kurie būtini norint sureguliuoti v isuomenės gyvenimą. Kitaip tariant, individas gyvena tarsi dvigubos realybės erdvėje, kurioje jo padėtis priklauso nuo struktūros formalizacijos lygio (65, 102).

Pagal formalizacijos lygį organizacijos struktūra skirstoma į: • formaliąją socialinę struktūrą, kurioje socialinės pozicijos ir jų

tarpusavio sąveika aiškiai specializuotos ir nustatytos neatsižvelgiant į asmenines charakterist ikas organizacijos narių, užimančių tas pozicijas.

• neformaliąją struktūrą, kurią sudaro visuma pozicijų ir tarpusavio ryšių, besiformuojančių asmeninių charakteristikų pagrindu ir besiremiančių prestižu bei pasit ikėjimu

Antrasis elementas - organizacijos tikslai. Tikslas - tai numatomas rezultatas arba tos sąlygos, kurių organizacijos nariai nori pasiekti Pasak H. Leavitto, yra trys tarpusavyje susijusios organizacijų tikslų rūšys:

• tikslai uždaviniai, • tikslai orientyrai, • tikslai sistemos (65, 48-49). Tikslai uždaviniai: pagrindinės jų charakteristikos Tai lyg ir

į formintos bendrų veiksmų programos, kurias gauna organizacija iš išorės, iš aukštesnės institucijos (pvz., ministerija gauna nurodymus iš vyriausybės). Suprantama, kad šie tikslai yra prioritetiniai. Į jų įgyvendinimą nukreipta visų organizacijos narių veikla. Dėstymas aukštojoje mokykloje, gydymas bei pacientų priėmimas poliklinikose ir l igoninese - tai tikslai uždaviniai, nustatantys organizacijos egzistavimo prasmę.

Tikslai orientyrai: pagrindinės jų charakteristikos. Tai tikslų, įgyvendinamų per organizaci ją, visuma. Šiai tikslų grupei galima priskirti apibendrintus kolektyvo tikslus, apimančius asmeninius kiekvieno organizaci jos nario tikslus. Svarbus bendros veiklos momentas yra tikslų uždavinių ir tikslų orientyrų suderinimas. Jeigu jie gerokai skiriasi, tai sumažėja tikslų uždavinių vykdymo motyvacija, ir darbas organizacijoje gali tapti neveiksmingas. Organizaci jos nariai, norėdami įgyvendinti t ikslus orientyrus, numoja ranka t tikslus uždavinius arba vykdo juos formaliai. Suprantama, kad tai neigiamai veikia organizacijos funkcionavimo efektyvumą.

Tikslai sistemos: pagrindinės jų charakteristikos. Tai siekimas išsaugoti organizaci jos stabilumą, vient isumą ir pusiausvyrą. Kitaip tariant, tai organizaci jos siekimas išlikti savo aplinkoje, jos integracija Į kitas organizaci jas. Tikslai sistemos turi organiškai dereti su tikslais uždaviniais ir tikslais orientyrais. Atsiradus organizacijų patologijai, tikslai sistemos

77

gali užgožti kitus tikslus. Tuomet organizacija, praradusi realius tikslus, egzistuoja tik tam, kad išliktų ir išsaugotų savarankiškumą.

Trečiasis elementas - organizacijos nariai arba jos dalyviai. Tai visuma asmenų, kurių kiekvienas turi turėti būtiniausių savybių ir įgūdžių, leidžiančių jam užimti tam tikrą vietą organizacijos socialineje strukturoje ir vaidinti tam tikrą socialinį vaidmenį. V is [ organizaci jos nariai drauge sudaro organizaci jos personalą. Organizaci jos nariai, turėdami skirtingus gebej imus bei potencialą (kvalifikaciją, žinias, motyvaciją), turi užpildyti visos social ines struktūros grandis, visas socialines pozicijas organizacijoje Taip iškyla personalo išdėstymo, organizaci jos narių sugebej imų ir potencialo sujungimo problemos. Sėkmingai išsprendus šiuos klausimus galima tikėtis veiksmingos ir efektyvios organizaci jos veiklos.

Ketvirtas elementas - technologija. Žvelgiant iš technologijos pozicijų organizacija - tai vieta, kurioje dirbamas tam tikras darbas, kur organizaci jos narių energija paverčiama Į medžiagas arba .informaciją. Pati "technologijos" sąvoka su vok ia maTTTraHu oj a m IT [va i ria i. Dažniausiai nurodomos trys šios sąvokos reikšmes:

• technologija suprantama kaip fizinių objektų, sudarančių organizaciją (pvz., įrenginių, medžiagų ir kt.) sistema:

• technologija suprantama siaurai - tai fiziniai objektai, susieti su žmonių veikimu;

• "technologijos" terminas vartojamas norint parodyti žinių v isumą apie procesus, vykstančius tam tikroje organizaci jos veiklos srityje.

Penktas elementas - išorine aplinka Kiekviena organizacija egzistuoja fizineje, technologineje, kultūrineje ir socialineje aplinkoje. Ji turi prie šios aplinkos prisitaikyti ir joje egzistuoti. Uždarų organizacijų nera. Visos jos norėdamos egzistuoti privalo palaikyti ryšius su išoriniu pasauliu: su aukštesnėmis organizaci jomis, teise, polit inėmis ir kitomis organizaci jomis bei institucijomis, veikiančiomis visuomeneje. Daugelis tyrinėtojų, anal izuodami išorinę organizaci jos aplinką, išskiria tokius pagrindinius išores veiksnius, turinčius įtakos organizacijai: 1) valstybe ir politine sistema, 2) rinka (konkurentai, darbo rinka), 3) ekonomika, 4) socialiniai bei kultūriniai veiksniai, 5) išorinė technologija.

Taigi kiekvienas organizaci jos elementas - socialine struktūra, tikslai, uždaviniai, organizaci jos nariai, technologi jos ir išorine aplinka -yra svarbiausi visų organizaci jų komponentai . Galima tarti, jog organizacija - tai sistema elementų, kurių neįmanoma įsivaizduoti po vieną - jie funkcionalūs tik būdami kartu.

Organizacijos struktūra ir jos charakteristikos. Skiriami du oiganizaci jų struktūriniai tipai:

• formali organizacija, • neformali organizacija.

78

Formali organizacija - tai grupė žmonių, kurių veikla yra sąmoningai koordinuota siekiant bendrų tikslų arba tikslo ir kurie kryptingai veikia kartu. Formalios organizacijos pavyzdžiai: firma, mokykla, gamykla ir kt.

Daugelis autorių nurodo tokius pagrindinius formalios organizacijos bruožus: ištekliai, pr ik lausomybė nuo išorines aplinkos, tikslinė (administracine) organizacija, padaliniai, valdymo būtinumas.

Neformali organizacija - tai spontaniškai susidariusi grupė žmonių, kurie, siekdami tam tikrų aiškių tikslų, nuolat tiesiogiai bendrauja ir bendradarbiauja.

6. Socialinės organizacijos evoliucija

Socialines organizacijos evoliucija - nuo tradicinės prie biurokiatinės organizacijos. Jau pačios pirmosios tradicines organizacijos turėjo biurokrati jos bruožų. Tai buvo senųjų civilizacijų valdžios struktūros, kar iuomenė, o biurokratinė organizacija pradėjo įsigalėti 18 - 19 a. Vokiečių sociologas M. Veberis bene pirmasis suformulavo biurokratijos bruožus, padedančius geriau suprasti tradicinę organizaciją

• Darbo pasidalijimas. Biurokratines organizacijos veiklos funkcijas atlieka skirtingi ir šiai funkcijai pasirengę žmones. Tai etatiniai darbuotojai, kuriems tokia veikla yra pagrindinis užsiėmimas. Tuo tarpu tradicinėje organizacijoje tokio griežto funkcijų pasidali j imo nebuvo (paprastai valdovo - karaliaus dvariškiai atlikdavo bet kurį valdovo paliepimą).

• Valdžios hierarchija. Biurokratinėje organizacijoje ji yra aiški ir griežta: biurai organizuojami hierarchijos principu kiekvienas žemesnysis biuras yra kontrol iuojamas aukštesniojo, tuo tarpu tradicineje organizaci joje valdžios hierarchija silpna ir nuolat kintanti (jos kaitą lemia karaliaus norai).

• Biuras yra viešas ir prieinamas, jame kaupiami ir saugojami visi veiklos dokumentai .

• Griežtų taisyklių buvimas. Biurokratinėje organizacijoje taisyklės yra užrašytos, susistemintos, aiškios, o tradicineje organizacijoje buvo daug ir rašytų, ir nerašytų taisyklių, jos priklausė nuo valdovo užgaidų. Biuro veikloje vadovaujamasi nuolatine abstrakčių taisyklių sistema: biuro operacijos yra šių taisyklių taikymas konkrečiais atvejais. Taigi biure egzistuoja griežtos taisyklės, reglamentuojančios organizacijos veiklą

• Nuasmeninimas. Tradicinėje organizacijoje buvo svarbus asmeninis paklusnumas valdovui. Biurokratinėje organizacijoje asmeniškumas lieka, tačiau jis yra užslėptas, neformalus, nes

79

A

veikla grindžiama gebėj imu atlikti funkcijas. Idealiame biure tvyro formalizuoto nuasmenininimo dvasia.

• Kvalifikacija Biurokratinėje organizacijoje tarnyba grindžiama techninėmis kvalif ikacijomis, o tradicineje organizacijoje tarnybą leme ne profesines asmens savybes, o ištikimybė, paklusnumas valdovui. Be to, einant tarnybą biurokratinėje organizacijoje numatoma karjera - kil imas hierarchijos laiptais atsižvelgiant į ištarnautus metus ir nuopelnus.

• Darbuotojo lojalumas organizacijai. Biurokratinėje organizacijoje darbuotojas siekia vadovautis nustatytomis taisyklėmis, tačiau tai nebūtinai reiškia ištikimybę tiesioginiam viršininkui.

7. Šiuolaikinė biurokratijos samprata

Šiuo metu terminas biurokratija vartojamas mažiausiai keturiomis reikšmemis:

• Biurokratija kaip socialinė grupė - tai žmonės, dirbantys biuruose (administracinėse įstaigose).

• Biurokratija kaip valdymo sistema, kurioje dominuoja pareigūnai. • Biurokratija kaip elgesio būdas - tai elgesys, paremtas visuotinai

pri imtomis taisyklėmis. Kai sakome, kad problema sprendžiama biurokratiškai, mes turime omeny tai, kad ji sprendžiama remuose, nubrežtuose beasmenių ir visuotinių taisyklių, ir kad į konkrečias problemos apl inkybes yra atsižvelgiama tik tiek, kiek jos telpa tų taisyklių rėmuose.

• Biurokratija kaip efektyvumas ir neefektyvumas. Šis prieštaringas sąvokų vartoj imas grindžiamas, M Vėberio teigimu, kad biurokratija, kaip sistema, pasižyminti tam tikrais jo suformuluotais bruožais, pasiekia didesnį efektyvumą atl ikdama bet kuriuos organizacinius uždavinius. Kita vertus, daugybe tyrimų, atliktų po M Vėberio, parode, kad empirinis ryšys tarp vebenškos biurokrati jos sampratos ir efektyvumo yra nežymus, o biurokratijai būdingas geriausiu atveju neefektyvumas taikant nereikalingas taisykles ir procedūras, blogiausiu atveju - visų iniciatyvų slopinimas taikant tas pačias taisykles.

Po M. Vėberio daugelis tyrinėtojų taip pat pripažino, kad biurokrati ja yra neutrali ir racionali mašina, kuriai būdingi ir kiti bruožai, kurie pavadinti disfunkcijomis. Disfunkcijos - tai biurų gebėj imas tapti savo veiklos tikslu, didinti įtampą tarp administratorių ir ekspertų.

Ryškiausios disfunkcijos: • Mitų kūrimas ir garbinimas. Mitai integruoja organizaciją, tačiau

j ie gali turėti ir neigiamų pasekmių - trukdyti realiai įvertinti padėtį, prisitaikyti prie pasikeitusių sąlygų ir kt.

129

. Ribotas racionai ž ino t i : p i r m a , v ; s a s a t e r n a t y v a s ^ a m ^ ^

t,k e s a n t m a ž a ,

p r o b l e m a i , o n e s u d ė t i n g a i ^ t a n t i r p l eč ian t i s . Ka i b i u r a s

• S S S S g R į -r jSSS p r i s i dė t i k u r i a n t S a n f z a c i j a f u n k c i o n u o j a n e p a g a l I ^ ^ r ^ r - Z E * . pa te i k i a s u i n t e r e s u o t i s a v o

. P S S t f S L Z f i n a n s u o j a m a s D e l m i n ė t o m a n o m a . k a d b i u r o g a l i m y b ę a p g a u t , saviD f i n a n s u o v e i k l o s a p i m t i s V i sada y r a . d i d e s n e u z p s , „ 0 n a K a d «

• K M f s s f e s ^ysrJK K e r T a S S daugiau s t a b i l u m o i , m a * , a n e t i k r u m o

dė l a te i t i es . n r i eš ta r i nqa i . V i e n i s o c i o l o g a i is . B,uro autonomija. n e a t s a k i n g u m ą , krt.

^ i S P J f t g J ^ E . „ o r e r o k r a t o

• s -S S t ^ s ^ f n a S T J a u t o t a s

8. Socialinių organizacijų klasifikavimas -|

į va i r ia i ir t a i k o m i sk i r t i ng i O r g a n i z a c i j o s k l a s i f i k u o j a m o s l aba i j va ina . ^ ^

k r i t e r i j a i » D K n u d s e n a s sk i r ia t ok i as o r g a m z a c a s ,

4 - a . m o n e s at l ik t i

~ k u r i e s p , e n d ž , a k o n " u s " ^.-.f ioa ęnr . ia l ine t v a r k ą ) ;

i n t e g r u o j a n u i u o v -

p a l a i k o b ū t i n ą s o c i a l i n ę t v a r k ą ) ,

m ^ t L- tItu**fQ ~T " ''6 ^ 4 /

I X . S O C I A L I N Ė S T R A T I F I K A C I J A

1. Social ines stratif ikacijos samprata 2. Stratif ikacijos dimensi jos $JUiC>tOJ l \ > -3. Pagrindiniai socialinį s luoksnį išskiriantys požymiai 4 Papi ldomi socialinį s luoksnį išskiriantys požymiai 5. Stratif ikacijos sistemos " • 6. Klasės šiuolaikinėje vakariet iškoje v isuomenėje 7. Klasė ir gyvenimo būdas

1. Socialinės stratif ikacijos samprata

Akivaizdu, kad v isuomenėje žmonės užima skirt ingas padėtis ir nevienodai naudojasi social inėmis gėrybėmis. Taigi j ie pr iklauso ir skir t ingoms stratoms (lot. stratum - sluoksnis).

Social inė stratif ikacija suvok iama kaip social inių darinių egzistavimas v ienoje ar kitoje v isuomenėje. Social inių darinių atstovai naudojasi nev ienodu valdžios ir material inių vertybių, teisių, pareigų ir privilegijų bei prest ižo turėj imo lygiu. Gal ima pasakyti ir taip: stratifikacija -tai socialinių padėčių hierarchija, kuri rodo nelygų turto, galios ir prestižo pasiskirstymą visuomenėje, ir kurios dėka ši nelygi padėtis perduodama iš kaitos į kartą.

Social inės stratif ikacijos turinį, sąvokas tobul ino daug moksl ininkų. Bene žymiausias jų - 20 a. rusų ki lmės amerik iečių sociologas Pitirimas Sorokinas (1889-1968), kuris 1930m. Harvardo universitete įkūrė sociologijos katedrą ir dirbti kartu pakvietė R. Mertoną ir T. Parsoną. Žymiausi P. Sorokino darbai skirti stratif ikacijos idėjoms - "Revoliuci jos sociologija" (1925) ir "Social inis mobi lumas" (1927). Vėl iau stratif ikacijos teori ją plėtojo Įvairūs vakarų social inės mint ies atstovai.

Ilgainiui social inės stratif ikacijos teori joje išsiskyrė atskiros srovės: vienos iš jų pagr indą sudarė struktūrinių - anal ininių tradici jų, raida (T. Parsonas), kiti (R. Dahrendorfas, R. Collinsas ir kt.) įvedė į j ą socialinio konfl ikto sampratą. Socialinis konfl iktas (lot. confličtus - susidūr imas) - tai skirt ingų social inių įsipareigoj imų, pareigų, interesų susidūr imas, atskiras social inio pr ieštaravimo pasireiškimo atvejis.

Social inės stratif ikacijos tolesnei raidai didelės įtakos turėjo JAV moksl ininkų K. Davis ir A. Moore darbai, paskelbt i prieš Antrąj į pasaul inį ' karą (apie 1940 m.). Tuo metu JAV v isuomenėje pasireiškė tos social ines organizaci jos savybes, kurios buvo ypač svarbios pradin iame teorijos kūr imo etape: klasinių skir tumų susi lpnėj imas bei didelė ranguoto socialinio apdovanoj imo (privilegijų), asmenin ių žmonių pr ivalumų reikšmė.

11

sHr" Šiuo metu labiausiai paplitę du social ines stratif ikacijos aiškinimai -funkcional ist inis ir konfl ikto teorijos.

Funkcionalistinis aiškinimas. Funkcional istų {T. Parsonas) teigimu, socialir ię stratif ikaciją lemia: a) tam tikros veiklos rūšies vert inimas kiekvienoje konkrečioje v isuomenėje ir b) nevienodi žmonių gabumai.

Funkcional istų požiūris į stratif ikaciją gali būti nusakomas šiais teiginiais:

Stratif ikacija yra būtina ir neišvengiama bet kokios v isuomenės egzistavimo prielaida Taigi ji yra universali. '' >• •

• Stratif ikacijos sistemą formuoja socialiniai poreikiai. • ' Stratif ikacija kyla* iš v isuomenės poreikio susitelkt i ir geriau

koordinuoti bendrus veiksmus. * • Stratif ikacija palengvina opt imalų v isuomenės ir individo

funkcionavimą. • Stratif ikacija rodo bendras v isuomenėje pr ipažįstamas social ines

vertybes. ; • Social inė stratifikacija v isuomenėje (galia) pasiskirstyta teisėtai. f \ * Užduotys, pareigos ir atlygiai paskirstyti v isuomenėje teisingai.

Ekonominė dimensi ja (pasiekimai) yra pr ik lausoma nuo kitų v isuomenės dimensi jų (social ines, kultūrinės, technologines ir

• t.t.) ••-./ , - • • Stratif ikacijos sistemos keičiasi lėtai - evoliuciniu keliu. (69, 228) Konflikto teorija. Pasak šios teori jos šal ininkų (R. Dahrendorfo,

Ch. R. Millso,' T. Bottomore) stratif ikacija egzistuoja todėl, kad tai naudinga žmonėms, kurie kontrol iuoja v isuomenės gėrybes (kapitalą, gamybos pr iemones, valdžią ir t.t.). Valdžios ir gal ios perskirstymo gal imybės labai nedidelės, todėl bet kurios v isuomenės nariai kovoja dėl JifperskTrstymo. Ši kova gali vykti ne atvirai, latentine forma, bet pagrindas jai egzistuoti yra' k iekvienoje social inėje struktūroje. Žmogiškųjų konfliktų pagrindas yra ne ekonomines priežastys, o žmonių siekis perskirstyti valdžią.

Oponuojantys funkcional ist iniam požiūriui teiginiai: ' Stratif ikacija gali būti universali, bet nėra būtina ir neišvengiama.

Stratif ikaciją formuoja gal ingos social inės grupės, kurios stengiasi išlaikyti savo galią mažesnėms grupėms. Pastarosios neišvengiamai tam priešinasi ir tokiu būdu mažina gal ingųjų ambici jas.

• Stratif ikacija kyla iš grupių konfl ikto ir varžybų.-' • Stratif ikacija trukdo opt imal iam v isuomenės ir individo \.

funkcionavimui , todėl v isuomenė ir individas nuolat kovoja dėl valdžios ir gal ių perpaskirstymo. Individas siekia gauti sau kuo didesnę jų dalį.

• Stratif ikacija reiškia gal ingųjų grupių vertybes, kurios bandomos primesti mažesnėms grupėms kaip visuotinai pri imtinos ir svarbios. Mažesnės grupes, suprantama, tam nuolat priešinasi.

9!

Galia v isuomeneje paskirstyta neteisingai, nes gal ingosios grupės yra uzurpavusios tas sritis, kurios negali būti monopol izuotos. Ekonominė dimensi ja (pasiekimai) yra svarbiausia, nes ekonominės valdžios turėj imas neišvengiamai skatina norą turėti ir polit inę valdžią savo rankose. Stratif ikacijos s istemos keičiasi revoliuciniu keliu. (96, 228)

2. Stratif ikacijos dimensijos

Stratif ikaciją v isuomenėje nėra vienoda: žmonės skirstomi į nelygias grupes pagal turtą, pajamas, prest ižą ir socialinę galią. Taip pat gali būti skirstomi ir pagaf amžių bei IytĮ'.""AmeriRiečTų~ sociologas P. Sorokinas pirmasis atkreipė dėmes į Į socialinės erdvės sk i r tumą nuo fizinės erdvės. Pasak jo, žemesnio sluoksnio žmogus gali f iziškai paliesti kitą žmogų, tačiau tai visiškai nesumažina tarp jų esančių ekonominių, prestižo ar valdžios skirtumų. Kuo aukštesnį social inį statusą užima žmogus, tuo labiau jis yra nepasiek iamas - jį atskiria nuo kitų social inė erdvė.

Pažymėt ina, kad tarp šiuolaikinių social inės stratif ikacijos teori jos atstovų nėra v ieningos nuomonės del v isuomenės skirstymo į' grupes kriterijų.

Pasak J. Vander Zandeno, žmones skiria turtas ir pajamos, prestižas ir social inė galia.

• Turtas ir pajamos. Turtas yra tai, ką žmogus turi, o pa jamos - tai, ką jie gauna. Antai, žmogus gali turėti turto (didelius namus), bet. gauti mažas pajamas iš jo. Gali gauti dideles pajamas, tačiau visas jas išleisti pragyvenimui ir turėti mažai turto.

• Prestižas. Tai yra už imamos social inės padeties pr ipažinimas ir pagarba. Ši dimensi ja nebūt inai sutampa su pirmąja: d idesnes pajamas teikianti social inė padėtis gali būti maž iau prestižinė (pvz., universiteto rektorius ir narkot ikų platintojas, kuris turi žymiai d idesnes pajamas už garbų moksl ininką).

• Socialine galia. Yra individo ar grupės galėj imas įgyvendint i savo norus net ir prieš kitų valią. Toji valia remiasi tr imis resursais -prievarta, st imul iavimu ir į t ikinimu. (126, 181-182)

"Statuso pasiekimo" teorinės mokyklos atstovai (O. D. Duncanas, P. Blau ir kt.) pagrindiniais stratif ikacijos kriterijais laiko:

• išsimokslinimą, • profesiją, • pajamas. Šių kriterijų pagrindu jie sudarė taip vad inamąj į soc ią lekonominį

indeksą (SEI), kuris tiksliau nei prest ižas nusako social inę individo padėtį.

13

Struktūrinio funkcionalizmo šalininkai (J. H. Goldthorrpe, K. Hope) mano, kad minėto indekso (SEI) nepakanka, nes socialinę padėtĮ veikia ir kiti veiksniai - tokie kaip autoritetas, gyvenimo būdas, social inė aplinka ir

' kt. Konfliktų teorijos atstovai (E. O. Wrightas) pabrėžia ekonominius

kriterijus - material inio kapitalo nuosavybę, sprendimų darymo galią, autonomiją ir kt.

Prancūzų sociologas P. Bouerdieu pateikė jungt inį socialinės stratif ikacijos kriterijų modelĮ ir pasiūlė tuos kriterijus nagrinėti socialinės galios išteklių ir kapitalo sąvokų pagrindu. P. Bourdieu išskyrė keturias pagrindines tokių išteklių rūšis: • ekonominį kapitalą, • kultūrini kapitalą ( išsimoksl inimas, kalbos vartoj imas), • socialinį kapitalą (socialiniai ryšiai ir santykiai), • simbolini kapitalą (prestižas, reputacija, garbe).

3. Pagrindiniai socialinį s luoksnį išskiriantys požymiai

Skiriami tokie pagrindiniai social inį sluoksnį išskir iantys požymiai (rodikliai): j • ••>••

Pirma, požymiai, susiję su ekonomine žmonių padėtimi (privatinės nuosavybės turėj imu, pa jamų rūšimis ir dydžiu, material inės gerovės lygiu).

Pagal tai išskir iami tokie sluoksniai: turtuoliai, vidutiniškai aprūpinti ir vargšai; gerai apmokami ir menkai apmokami darbuotojai; neki lnojamo turto savininkai ir municipal i tetų bei savininkų butų nuomininkai ir kt.

X' Antra", požymiai, susiję su darbo pasidalijimu, t.y. su aprūpinimo sr i t imi , " -darbo rūšimis ir" pobūdžiu, profesiniu statusų hierarchija, kvalif ikacijos ir profesinių įgūdžiu lygiu, profesiniu išsi lavinimu.

Pagal tai išskir iami tokie sluoksniai: sunkiosios pramonės darbuotojai; aptarnav imo sferos darbuotojai; asmenys su special iuoju viduriniu išsi lavinimu i r k t . > , , . . ,

vC Trečia, požymiai susiję su valdžios Įgaliojimų turėjimo lygiu. Čia svarbi ' re ikšme tenka gamybin iams santykiams ir darbo organizavimui, kurių rėmuose formuojasi įvairaus lygio ir nevienodo masto gal imybes daryti įtaką apl inkiniams per už imamą padėtį, per vadybines veiklos rūšis ir formas, per socialiai reikšmingos informacijos turėj imą (priėj imą prie jos) ir t.t.

Pagal tai išskir iami tokie sluoksniai - eiliniai valstybinių įmonių darbuotojai; mažų jų įmonių vadybininkai; aukščiausios valstybinės valdymo grandies vadovai ir t.t.

, Ketvirta, požymiai susiję su socialiniu prestižu, autoritetu, įtaka, turint omeny tas pozityvias reikšmes, kurias žmonėms suteikia kiti

14

Konkretūs asmenys, taip pat vaidmenis, pareigas arba abiejų pastarųjų kombinaci ją.

Pagal tai skir iami tokie sluoksniai - neformalūs lyderiai; el i t inės grupės; nacional ines kultūros veikėjai ir kt.

4. Papildomi socialinį sluoksnį išskiriantys požymiai

Pagal čia suminėtų požymių grupes gal ima suformuot i įvair ias stratas. Tačiau yra požymių, kurių va idmuo stratif ikacijoje gali pasireikšti paslėpta forma arba kisti pr ik lausomai nuo apl inkybių. Dažniausiai vieši šie požymiai nera dominuojantys, tačiau glaudžiai susiję su pagrindiniais (baziniais) požymiais, todėl yra pagr indo juos vadint i papi ldomais stratif ikacijos požymiais.

• Žmonių l/ties, amžiaus charakteristikos, susijusios su psichologiniais žmonių ypatumais, kurie beveik kiekvienoje v isuomeneje turi į takos jų social inei padėčiai- ir at l iekamiems [vair iems vaidmenims;

• Etnonacionalinės savybės - jos pasireiškia tok iu 'mas tu , kokiu apibrėžia žmogaus elgesį, ta ip pat - kokiu mastu žmogus v isuomenėje visuotinai yra pr ipažįstamas;

• Religine priklausomybė - ji daro į taką išsis luoksniavimūi ' tuo lygiu, kokiu religiniai požiūriai konkrečioje v isuomenėje yra 'susi ję su žmon ių social inių va idmenų ir statusų pozici jomis;

• Kultūros, pasaulėžiūros pozicijos - jos turi įtakos tais atvejais, kai skirstant žmones į skirt ingas grupes, jie skatina nev ienodus šių grupių atstovų socialinius veiksmus, kurie įgyja v isuomenėje skirt ingą statusą;

• Požymiai, kuriuos lemia šeimyniniai santykiai, giminystės ryšiai, -istorinės raidos procese šių požymių įtaka žmogaus padėčiai santykinai mažėja, bet ir š iandien tai yra gan svarbi charakter ist ika;

• Požymiai, susiję su gyvenamąja vieta - daugely je šalių reikšminga, kur žmogus gyvena: kaime ar mieste. Tai sąlygoja ir kul tūros formų įvairovę. Tie požymiai labai pr iklauso ir nuo šalies d idumo (daro į t aką jo ūkiui, gamybos mastui ir kt.).

Išvardintos papi ldomų stratif ikacijos požymių grupės savo ruožtu įgyja ir daugybę skirt ingų social inių funkcinių reikšmių.. Kartais jais remiant is suformuotos grupės tyr inėjamos nepr ik lausomai nuo jų statusinio rango. Būna, kad tik išsami v ienos ar kitos grupės anal izė pagal pasir inktą tyr inėj imų kryptį padeda išsiaiškinti jos t ikrąją vietą stratif ikacijos sistemoje. Kitais žodžiais tariant, panašių grupių rangų statusas v isuomenėje yra ne visuomet pakankamai akivaizdus ir lengvai nustatomas.

15

5. Stratifikacijos sistemos

Amerik iečių sociologas A. Giddensas skiria dvi stratifikacijos sistemų rūšis: uždarąsias ir atvirąsias.

Uždarojoje sistemoje yra sunku pakeisti savo social inę padėtį, atvirojoje - tai padaryti kur kas lengviau. Uždarosios sistemos - tai yra:

yf • Vergovė - v isuomenė, kurioje dalis individų yra kitų individų nuosavybė (vergai). Jie yra atsidūrę už oficial iosios v isuomenės

^ ribų ("kalbantys darbo įrankiai"). Kastos - indiškas reiškinys, glaudžiai susijęs su induizmorel ig i ja . Pažymėt ina tai, kad terminas kasta yra portugal iškos ki lmės, kad patys, indai neturi vieno termino, nusakančio kastų s is temą kaip visumą. Kartais—šis- terminas vartojamas ir neindiškame kontekste, norint pabrėžti kurių nors socialinių grupių uždarumą, atsiskyrėl iškumą. Pavyzdžiui, JAV po vergovės panaik in imo ar labai netol imoje Pietų Afrikos Respubl ikos praeityje, kai baltųjų ir

^ juodų jų bendruomenės gyveno skyrium. -f • Luomai - europiet iško feodal izmo stratif ikacinė sistema,

egzistavusi ir kitose tradicinėse v isuomenėse. Feodaliniai luomai . - tai tokie luomai, kuriems būdingos skirt ingos pr iedermės ir

/ j teisės viena kitos atžvilgiu. / • Klasės. A. Giddensas nurodo keturis klasės skir tumus nuo kitų

stratif ikacijos sistemų: 1) klasės nesiremia teisinėmis ar rel iginėmis pr iemonėmis; naryste

nera paremta paveldeta pozicija, apibrėžta teisiškai ar papročiais. Klasių sistema yra daug nepastovesne nei kitos sistemos, ir niekada nėra aiškių ribų tarp klasių;

2) individuali klasine padėtis yra kažkuria dalimi įgyta, ne tik gauta gimus kaip kad kitose sistemose. Socialinis mobi lumas yra daug paprastesnis (kastų sistemoje jis t iesiog ne įmanomas) ;

3) klases priklauso nuo ekonomin ių ski r tumų tarp grupių -nelygybės valdant ir kontrol iuojant material inius resursus. Kitose sistemose neekonominiai veiksniai (pavyzdžiui, religija kastų sistemoje) yra svarbesni.

4) kitose sistemose nelygybė pasireiškia pirmiausia asmeninių santykių lygyje (vergas - šeimininkas, baudžiauninkas -feodalas, žemesnės ir aukštesnės kastų nariai). Klasių sistemose susiklosto plati beasmenių ryšių skalė. Klasių skir tumai atsiranda del užmokesčio ir darbo sąlygų nelygybės. (34, 242-243)

Klasių skir t ingumo teoriją pagrindė Karlas Marksas (1818-1883). Jis teigė, kad klasės - tai grupės žmonių, besiskir iančios savo santykiu su gamybos pr iemonėmis. Yra savininkai (žemės, fabrikų) ir gamintojai (vergai, valstiečiai, darbininkai). Savininkai išnaudoja gamintojus. Tarp šių

16

klasių vykstant i nuolat inė kova, o šių klasių viduje taip pat nuolat konf l iktuojama. K. Markso idėjomis rėmėsi ir M. Vėberis. Jis sutinka' su K. Markso teiginiu, kad klasių egzistavimo pagrindas - objektyvios ekonominės sąlygos, tačiau mano, kad klasių skir tumai ats i randą ne tik dėl gamybos pr iemonių turėj imo ar neturėj imo, bet ir dėl kitų ekonomin ių skirtumų: kvali f ikaci jos, meistr iškumo, pareigų ir t.t. Be to, M. Vėberis-išskiria dar du (šalia turto) nelygybės kriterijus: prest ižą ir valdžią.

6. Klasės šiuolaikinėje vakarietiškoje visuomenėje

Skiriamos keturios pagrindinės klasės: • aukš tuomenė,

' • vidurinioj i k lasė ("baltosios apykaklės"), • darb in inkų klasė ("mėlynosios apykaklės"), • valstieti ja. Yra ir smulkesne t ipologizaci ja: • ki lmingi turtuoliai, • prastos k i lmės turtuoliai, • aukštesnys is viduriniosios klasės sluoksnis (gydytojai, juristai,

menedžer ia i ) , • žemesnys is viduriniosios klasės sluoksnis (kontorų personalas,

mokytoja i , medic inos seserys), • aukštesnys is darbin inkų klasės sluoksnis (aukštos kvalif ikacijos

darbininkai) , • žemesnys is darb in inkų klasės sluoksnis (pusiau ' arba

nekval i f ikuot i darbininkai) . Nustatant klasinę priklausomybę taikomi trys metodai. • Objektyvusis metodas. Tai reiškia, kad klasinė pr ik lausomybė

nusta toma pagal objektyvius kriterijus - pa jamų dydĮ, profesiją, išs imoksl in imą.

• Subjektyvusis metodas. Respondentai patys save priskiria vienai ar kitai klasei, todėl rezultatai gali neatitikti duomenų, gautų taikant objektyvųj į metodą.

• Reputacijų metodas. Respondenta i prašomi priskirti v ienai ar kitai klasei kitus asmenis, j i ems pakankamai gerai pažįstamus žmones . Dėl to šį metodą geriau taikyti tik mažose bendruomenėse , kurių nariai nuolat sąveikauja ir gali išsakyti savo nuomonę vieni apie kitus.

17

7. Klasė ir gyvenimo būdas

Klasės gyvena skirt ingą gyvenimą, nevienodai elgiasi šeimoje, praleidžia laisvalaikį ir ieško pramogų.

Gyvenimo trukmė. Skirtumas tarp klasių, vertinant pagal gyvenimo trukmę, mažėja, tačiau išlieka: aukštesnei klasei priklausantys žmones gyvena ilgiau.

Elgesys šeimoje. Pastebėta, kad viduriniosios klasės vyrai labiau padeda žmonoms buityje. Darbininkų šeimoje mažiau siekiama savitarpio suprat imo nei viduriniosios klasės atstovų, ištuokų taip pat yra daugiau tarp darbininkų. Žemesn ių jų klasių še imos labiau bendrauja su giminėmis, aukštesnių jų - su draugais, kolegomis, ypač tais, nuo kurių priklauso kil imas karjeros laiptais darbovietėje ir pan.

Laisvalaikis. Aukštesnių jų klasių atstovai lanko koncertus, spektakl ius, skaito rimtą, sudėt ingą literatūrą, sportuoja. Žemesniosios klases atstovai l inkę daugiau būti žiūrovais sporto varžybose. Kuo žemesnė klasė, tuo nesudėt ingesnio turinio literatūra skaitoma, o pramogos - paviršut iniškesnės. Tuo iš dalies galima paaiškinti lengvo žanro teleserialų, „mui lo operų" sėkmę žiūrovų tarpe.

Pr ik lausimas klasei ar sluoksniui nėra amžinas. Individualų ar grupinį judė j imą iš v ieno sluoksnio į kitą stratifikacijos sistemoje nusako socialinio mobilumo terminas. Socialinis mobi lumas gal imas dvejopas:

• Vertikalusis socialinis mobilumas - tai social ines padeties pakeit imas į aukštesnę (kil imas aukštyn) arba į žemesnę (smukimas žemyn).

• Horizontalusis socialinis mobilumas - tai social inės padėties pakei t imas panašia, nei aukštesne, nei žemesne.

Pagrindiniai socialinio mobilumo veiksniai yra šeima, turtas ir išsimokslinimas.

18

VIII. DEVIACIJOS FENOMENAS: ESMĖ, PRIEŽASTYS IR PASEKMĖS

1. Deviaci jos suprat imas 2. Deviaci jos t ipologizavimas 3. Deviaci jos funkcijos 4. Deviaci jos pasekmės 5. Deviaci jos pr iežasčių aiškinimai 6. Deviacija kaip procesas 7. Deviacija: nus ika ls tamumas ir social inė kontrolė

1. Deviacijos supratimas

Deviacija (ang į . deviance ) - tai e lgesys, la ikomas netoleruot inu arba pažeidžiančiu social ines normas. Amer ik ieč ių socio logas N.Smelseris skiria tris deviaci jos komponentus:

• subjektas (žmogus), kur iam būdingas tam tikras elgesys, neatit inkantis pri imtinų v isuomenėje normų;

• normos ir lūkesčiai, išreiškiantys tą elgesį (kaip to e l į e s i o kriterijus);

• kiti subjektai (žmonės ar jų grupės), reaguojantys į tą elgešį ir vert inantys j į (110, 203).

Tai reiškia, kad pats e lgesys savaime nėra nei deviant inis, nei konformistinis, kaip jį vadina vertintojai, vadovaudamies i savais kriterijais. Galima pasakyt i ir taip: nei deviaci ja, nei konformizmas nėra savybės, būdingos tam t ikroms elgesio formoms, - jos yra savybės, suteiktos vertinant tą ar kitą elgesį.

Deviaci jos ribos nera griežtos, kadangi skirt ingi vert intojai vadovaujasi skirt ingais kriterijais, skir t ingomis elgesio normomis. Tam turi į takos ir kultūrinis kontekstas bei tradicijos. Pavyzdžiui , kas v ienoje v isuomenėje yra deviacija, kitoje gali būti la ikoma normal iu dalyku. (Tarkime, kiaul ienos valgymas arabams ir l ietuviams). Tai, kas vienoje istorinėje epochoje buvo deviaci ja, kitoje gali ja nebūti (pavyzdžiui , rūkymas Europoje 14-17 a. buvo laikoma deviacija). Be to, tai, kas v ienam žmogui atrodys deviaci ja, kitam tai gali atrodyti normal iu dalyku (pavyzdžiui, rūkymas rūkančiojo ir nerūkančiojo požiūriu). Tik tokios elgesio formos kaip žmogžudystė, vagystė visada la ikomos deviaci ja, išskyrus žudymą karo metu, kai toks elgesys yra skat inamas.

Deviaci ja asoci juojasi su negatyviais reiškiniais (t ikint iems - su blogiu, te is ininkams - su nusikalt imu), tačiau iš t ikrųjų ji tėra kita konformizmo pusė. Vieni žmonės linkę prisitaikyti prie v isuomenės elgesio normų, kiti jas pažeisti. Idealių žmonių, kaip ir idealios v isuomenės, nėra.

19

2. Deviacijos t ipologizavimas

Amer ik ieč ių sociologas R. Mertonas pateikia penkis individualaus prisi taikymo būdus prie v isuomenėje pri imtų kultūrinių t ikslų ir pr iemonių j iems pasiekti . Juos gal ima suvokt i kaip deviaci jos tipus, išdėstytus skalėje, kur v iename gale yra konformizmas, ki tame - maištas.

Komformizmas (angl. conformity - susi taikėl iškumas). Žmonės, s iekdami v isuomenėje pri imtų tikslų, naudoja ir joje pri imtas pr iemones (tikslas - aukšta padėtis, norima profesija, pr iemonės - išsi lavinimas ir karjera).

Inovacija. S iek iama v isuomenėje pri imtų tikslų, tačiau tam naudojamos v isuomenėje nepri imtinos, netgi neteisėtos pr iemonės. (Tarkim, vardan karjeros daromi tarnybiniai nusižengimai , kurie yra nuslepiami ir pan ).

Ritualizmas. Naudo jamos socialiai pri imtinos pr iemonės, kurios suabsol iut inamos, sure ikšminamos taip, kad tampa svarbesnės už v isuomenės tikslus, kur iems pasiekti jos buvo sumanytos. Antai biurokrati ja itin sureikšminant i savo pačios tikslus, veiklos taisykles bei procedūras.

Atsitraukimas. Atmetami ir v isuomeneje pri imti tikslai, ir socialiai pr i imtos pr iemonės j iems pasiekti. Pavyzdžiui , marginal inės v isuomenės grupės: valkatos, alkoholikai, narkomanai ir t.t.

Maištas. A tmetami ir socialiai pri imtini tikslai, ir pr iemonės, tačiau siūlomi nauji tikslai ir pr iemonės (pavyzdžiui , įvairūs radikalūs socialiniai ir religiniai judėj imai) (84, 66-84).

Deviaci ja kaip ir k iekvienas reiškinys, egzistuojant is v isuomenėje, atl ieka ir tam tikras funkcijas.

3. Deviacijos funkci jos

Amer ik ieč ių sociologai B. Hessas, E. Markson ir P. Šteinas nurodo keletą esmin ių deviaci jos funkcijų.

• Grupės vienijimas ir elgesio ribų nustatymas. Deviantui būtina būti nariu grupės, kurioje j is jaustųsi patogiai, tarp " savų". Toji grupė savo ruožtu įvertina jo deviant iškumo laipsnį ir koreguoja t inkamo elgesio ribas. Deviantas stengiasi išsaugoti ir pateisinti savo pr ik lausomumą grupei, nenori būti i š j os pašal intas.

• "Apsauginio vožtuvo" funkcija. Deviacija yra būdas palengvinti neviltį, į tampą, pyktį, kuris kyla deviantui bendraujant su realiu pasaul iu. Būdamas konkrečios deviant inės grupės nariu, jis

20

jaučiasi tarsi po "apsauginiu gaubtu", kuris apsaugo j i nuo pasaul io jam kel iamų reikalavimų: visada gali ten pasislėpti.

• Nepasitenkinimo esamomis visuomenėje normomis išraiška. Deviantas savo elgesiu tarsi oponuoja esamom įteisintom v isuomenėje normoms ir elgesio taisyklėms.

• Naujų elgesio normų paieškų funkcija. Deviantai stengiasi ne tik oponuot i v isuomenėje egzistuojančioms normoms, bet ir siūlyti apgalvotas naujas elgesio normas netgi ir bandyt i jas Įteisinti. (34, 128-132).

4. Deviacijos pasekmės

J.Vander Žandenas skiria neigiamas deviaci jos pasekmes, vadindamas jas disfunkci jomis, ir teigiamas, vad indamas jas funkci jomis.

Neigiamos pasekmės. Deviaci jos poveikis v isuomenei gali būti be rimtesnių pasekmių, tačiau nuolat inė ir plačiai papli tusi deviaci ja gali slopinti ar netgi griauti organizuotą gyvenimą. Tarkim didelis marginal inės v isuomenės grupių (valkatų, narkomanų, alkohol ikų) nar ių skaičius gali tapti (ir tampa) rimta socialine problema v isuomenei .

Teigiamos pasekmės. J.Vander Žandenas nurodo tokias: • sustiprina social inį konformizmą (vienas efektyviausių būdų

išlaikyti žmones tam tikrose ribose yra išvaryti keletą žmonių už tų ribų);

• daugel is normų nėra išreikštos gr iežtomis taisyklėmis, todėl deviaci ja patikslina, išryškina tas normas;

• smerkdama deviantą, grupė stiprėja ir konsol iduojasi ; • deviaci ja st imuliuoja social inius pokyčius (126, 125-138).

5. Deviacijos priežasčių aiškinimai

Egzistuoja įvairūs deviaci jos pr iežasčių aiškinimai. Sąlyginai visus juos gal ima būtų suskirstyti į tris rūšis: biologiniai, psichologiniai ir sociologiniai.

Biologiniai aiškinimai. Bandoma nustatyti ryšį tarp individo kūno sandaros, akių, plaukų spalvos ir jo elgesio. Taip pat mėg inama išsiaiškinti lytinių hormonų anomal i jų poveikį individo deviant iškai elgsenai.

Psichologiniai aiškinimai. Kai kurias deviaci jos formas (pvz., seksual inę) psichologai aiškina neapibrėžta baime. Z. Freudas vartoja sąvoką "potencialūs nusikaltėliai su kaltės jausmu", ap ibūd indamas ja žmones, pasąmonėje jaučiančius kaltę ir norinčius, kad juos nubaustų.

21

Sociologiniai aiškinimai. Juos sudaro: • Anomijos teorija, kurią pasiūlė E. Diurkheimas. Pagal ją, radikalių

pakit imų metu įprastos social inės normos netinka naujoje situacijoje, žmones pasimeta ir ima elgtis taip, kaip paprastai nesielgtų.

Anomi jos teoriją papi ldė amer ik ieč ių sociologas R. Mertonas. Jo teigimu, deviaci jos atsiradimo priežastis - atotrūkis tarp kultūrinių v isuomenės tikslų ir socialiai pri imtinų pr iemonių j iems pasiekti. Pavyzdžiui , turtas, aukšta social inė padėtis - k iekvienos v isuomenės kultūrinis tikslas, tačiau ne visi gali jį pasiekti pr i imt inomis pr iemonėmis (universitet inis išsi lavinimas, darbas prestižinėje f i rmoje ir pan.). Tai suvokę žmonės imasi neteisėtų pr iemonių savo t ikslams pasiekti. Jų elgesio normos nesiderina su v isuomenėje pri imtinomis (84,85).

• Kultūrologinis aiškinimas. V isuomenėje egzistuoja atskirų social inių grupių subkul tūros, kurios dažnai konfl iktuoja tarpusavyje, kadangi yra or ientuojamos į skirt ingas vertybes: žemesnių jų s luoksnių jaun imo vertybės (aštrių pojūčių ir rizikos mėgimas, panieka policijai, savot iškas vyr iškumo suprat imas ir 1.1.) tampa deviaciniu elgesiu viduriniosios klasės vertybių požiūriu.

• Etikečių "klijavimo" teorija. Pagal ją, į takingos v isuomenės grupės sukuria taisykles, primeta jas v isuomenei , o jų nesi la ikymą laiko nukrypimu, t. y. deviaci ja, ir tokiu būdu "kli juoja" žmonėms deviantų etiketes. Tai l inkę daryti ir kovotojai už blaivybę, skelbiantys ir saikingą alkohol io varto j imą deviaci ja, ir psichiatrai, nustatantys psichinio v isavert iškumo kriterijus (dažnai išsigalvotus), kurių neat i t inkantys žmonės laikomi deviantais.

6. Deviacija kaip procesas

N.Smelseris nurodo tokius deviaci jos etapus. Pirmas etapas - įvairūs aktyvistai sukuria normas. Jos skiriasi, nes

v ienos numato tam tikrą elgesį, kitos leidžia pasirinkti elgesį. Svarbesnės normos vad inamos normomis taisyklėmis, mažiau svarbios - normomis lūkesčiais.

Antras etapas - konkretus poelgis ar ve iksmas, kuris sukelia apl inkinių žmon ių reakciją.

Trečias etapas - poelgis pr ipažįstamas deviaciniu (dažnai dėl subjektyvių vert in imų, pavyzdžiui , policininkui nepat inka (ar kelia (tarimą) žmogaus apranga, manieros ir pan.).

Ketvirtas etapas - poelgio atl ikėjas pr ipažįstamas deviantu, ir apie tai j is sužino iš kitų žmonių.

22

r'enktas etapas - devianto reakci ja: vieni žmonės greičiau pripažįsta, kad jie yra deviantai, kiti atkakl iai tai neigia. (109, 219-226).

7. Deviacija: nusikalstamumas ir socialinė kontrolė

Nusikalstamumas ir deviacija Nus ika ls tamumas yra įs tatymų pažeidimas, už kurį baudžia valstybinės valdžios institucijos, ir tai yra viena iš deviaci jos formų. Yra įvairūs nusikal t imų tipai. • Nusikaltimai be aukų (nelegalūs azart iniai lošimai, prostitucija,

narkomanija). • "Baltasis" nusikalstamumas, kuris būdingas aukšt iems pare igūnams,

stambiems versl in inkams (sukčiav imas, išeikvoj imai, korupci ja, manipul iavimas akci jomis ir kt.).

• Organizuotas nusikalstamumas (nelegali prekyba prekėmis ir paslaugomis; įvairių rūšių kontrabanda, prekyba žmonėmis) .

• Smurtiniai nusikaltimai (žmogžudystės, užpuol imai, išžaginimai, vagystės, padegimai) .

Visi minėti nusikalt imai priskir iami deviacijai. Deviacijos socialinė kontrolė Social inė kontrolė yra žmonių

elgesio v isuomenėje regul iavimas. Ji gali būti skirta ir deviaci jos apraiškoms kontroliuoti.

Egzistuoja dvejopa social inė kontrolė, kurios galia ir poveikis deviantams skiriasi.

• Formalioji socialinė kontrole. Ją vykdo at i t inkamos organizaci jos pagal taisykles, ginančias ir palaikančias socialinį konformizmą, prižiūrinčias dev iantų kraštut inius pasireiškimus (policija, teismai, kalėj imai, psichiatr inės l igoninės).

• Neformalioji socialinė kontrolė.Ja\ social iniai atlygiai (šypsenos, pritarimai), bausmės (žvilgsniai, pastabos, grasin imai) ir įt ikinimas.

Visos šios pr iemonės gali būti efektyvios kontrol iuojant deviantų elgesį v isuomenėje.

XV. IŠSIMOKSLINIMAS KAIP ŠVIETIMO R E Z U L T A T A S

1. Išsimoksl inimo samprata ir jo funkcijos 2. Išsimoksl inimo organizav imas ir jo formos 3. Išsimoksl in imas ir social inė stratif ikacija

1. Išsimokslinimo samprata ir jo funkcijos

Išsimoksl in imas (educat ion) yra formal izuotas, s istemingas procesas, kurio metu vieni v isuomenes nariai perduoda kit iems žinias, vertybes, įgūdžius, o kiti įgyja at i t inkamą išmoksl in imą ir taip tampa pajėgūs atlikti tam tikras social ines užduotis. Kalbėdami apie socializaciją, mokyklą minė jome kaip svarbią pr iemonę. Todėl gal ima teigti, kad pagrindinė išsimoksl in imo funkcija yra v isuomenės narių socializacija. Tačiau toks nusakymas būtų pernelyg platus. Išsimoksl inimo funkci jas derėtų formuluot i konkrečiau. Sociologai skiria penkias išsimokslinimo funkcijas:

C • Kultūros perdavimo funkcija. Kiekviena v isuomenė turi tam tikrus veiKios DUdUs, savcTTTOrmas, vertybes, kur iomis vadovaujasi , tvarko savo vidaus gyven imą ir kurios ją skiria nuo kitų v isuomenių. Jei amž iams bėgant išlieka skir tumai tarp l ietuvių ir rusų, vadinasi, k iekviena iš minėtų v isuomenių sugebėjo perduoti savo kultūrą iš kartos į kartą ir taip išlaikyti savo tapatumą. Be to, kultūra perduodama savo būdais ir pr iemonėmis.

į • Socialinės integracijos funkcija. Vieninga šviet imo sistema yra v *•"" v iena iš svarbiausių 'pr iemonių integruojant v isuomenę (ypač

įvairias etnines, kalbines grupes), paverčiant ją vieninga visuma. ) • Atrankos ir paskirstymo funkcija. Akivaizdu, kad švietimo

sistemoje vyksta moksle iv ių atranka ir paskirstymas. Nuolatinis vaikų mokymosi vert in imas vidurinėje mokyklo je parodo, kurie mokiniai yra pajėgūs siekti aukštojo mokslo, o kurie galės mokyt is kito lygio mokyklose.

• Socialinės kontrolės funkcija. Mokykla ne tik teikia žinias bei ugdo vertybes, bet ir yra social inės kontrolės priemonė: vaikai išbūna mokyklo je 5-6 valandas per dieną, penkias dienas per savaitę ir beveik dešimt mėnesių per metus. Taigi jie būna vienaip ar kitaip mokyto jų prižiūrimi, prat inami prie tvarkos, drausmės. Dauguma mokin ių pripažįsta esamą tvarką, paklūsta mokyto jams, mokymąs i ir žinias , laiko vertybe. Taip išsimoksl in imo instituci jos dėka palaikomas v isuomenės stabi lumas.

129

• Socialinio mobilumo skatinimo funkcija. Geras išs imoksl in imas sudaro prielaidas pakeisti savo padėtį, padaryt i kar jerą ir pan. Todėl dauguma tėvų stengiasi suteikti savo va ikams kuo geresnį išsi lavinimą.

2. Išsimokslinimo organizavimas ir jo formos

Išsimoksl inimas yra s istemingas ir nė vienoje v isuomenėje niekada nenutrūkstant is procesas. (Netgi karų metu mokyklos nėra uždaromos. )

Sociologus domina įvairūs išsimoksl in imo organizav imo aspektai. N. Smelseris (109, 437-444) skiria keturis išs imoksl in imo aspektus (formas): " * *

• • Masinis ir elitinis išsimokslinimas. V iduramžių Europoje aukštąj į " "moks lą buvo gal ima vadinti elitiniu, nes mokėsi daugiausia didikų

vaikai. 21 a. aukštasis mokslas praranda savo elitinį pobūdį. Šiuo metu ES šalyse apie trečdal is jaunimo (18-35 m.) studijuoja. Tiesa, egzistuoja ir el i t ines aukštosios mokyk los (Harvardo universitetas, Čikagos biznio mokykla ir kt.).

• Valstybinės ir privačios mokyklos. Išsimoksl in imas niekada nebūna vienodas visose social inėse grupėse. Aukštesniej i v isuomenės sluoksniai stengiasi, kad jų vaikai išsi lavinimą įgytų pr ivačiose mokyklose, kur iose jis yra geresnis. Lietuvoje taip pat pastebima tendenci ja leisti vaikus į pr ivačias mokyklas (pradedant pradine).

• Centralizuotas ir decentralizuotas mokymasis. Išsimoksl in imas gali būti labai central izuotas, tai * būdinga" nedemokrat inems vals tybėms (pvz., buvusiai Sovietų Sąjungai) . Pažymėt ina tai, kad išsimoksl in imo centra l izuotumas pr ik lauso ne tik nuo polit inio režimo, bet ir nuo valdžios pasidal i j imo valstybės viduje tarp centr inės ir regioninės valdžios institucijų: uni tar inėms va ls tybėms būdinga central izuota šviet imo sistema, federac inėms - decentral izuota. Bene labiausiai decentral izuota yra JAV šviet imo s is tema.

• Bendrasis ir techninis lavinimasIšsimokslinimas gali būti or ientuotas į bendrąj į lavinimą, taip pat į praktinių, profesinių žinių įgij imą. Toji orientaci ja pr iklauso nuo ekonomin ių bei social inių v isuomenės poreikių (pvz., Lietuvoje šiuo metu ypat ingas dėmesys skir iamas tiek bendra jam lavinimui, tiek praktinių profesinių žinių įgij imui).

Italų sociologas R. Perruccis išsimoksl in imo organizav imą aptaria kitu - mikrosociologiniu - aspektu atkre ipdamas dėmes į į tokius dalykus:

• Išsimoksl in imo administravimas. Mokyklos biurokratėja, kyla mokyto jų ir administraci jos konfliktai, administrator iai , r ibodami

25

mokyto jų ve iksmų laisvę, naudoja dvi pagrindines strategijas: 1) taisykles ir procedūras ir 2) visuotinę kontrolę.

• Klasės ir mokytojai : lūkesčiai ir t ikrovė. Nors klasė yra mokyklos dalis, jos struktūra gali būti t ir iama atskirai nuo mokyk los kaip v isumos.

• Mokyklos ir mokinių subkultūros, jų va idmuo mokin ių social izaci joje, mokyklos veikloje.

• Mokyto jų profesinės problemos, kova už savo interesus (96, 506-512).

3. Išsimoksl inimas ir socialinė stratif ikacija

Išs imoksl in imo sistema yra veik iama egzistuojančios social inės v isuomenės stratif ikacijos: gaunamą išsi lavinimą daugiau ar mažiau nulemia pr ik lausymas vienai ar kitai social inei grupei. Ir atvirkščiai -skirt ingas išsi lavinimas lemia jaunosios kartos pr ik lausymą skir t ingoms social inėms grupėms ir taip savotiškai lemia v isuomenės stratifikaciją.

• Socialinė klasė ir išsimokslinimas. N. Smelseris pastebi, kad dauguma šlūs--šal ies—mokytojų," nepaisydami savo kilmės, or ientuojasi į viduriniosios v isuomenės klasės gyvenimą, pritaria jos požiūriui tokiais k lausimais kaip ambici jos, punktualumas, švara, pagarba nuosavybei ir valdžiai, lytinė moralė, tvark ingumas. Todėl nenuostabu, kad mokyklose šios socialinės k lasės vaikų padėtis yra žymiai geresnė, o žemesn ių jų sluoksnių vaikai yra nepakankamai įvert inami. Atsiranda tiesioginė diskr iminaci ja, trukdanti š iems va ikams sėkmingai mokytis. Taip yra v iešosiose (valstybinėse) mokyk lose nekalbant apie tai, kad dalis turt ingųjų vaikų mokos i pr ivačiose mokyklose, kuriose mokymo lygis yra aukštesnis (109).

• Lytis ir išsimokslinimas. Išsimoksl in imas palaiko stratif ikaciją ' pagal lytį. Čia dera pr is imint i , 'kad ne taip dar seniai ekonomiškai

stiprių šal ių moter ims atsirado gal imybė siekti tokio pat išsi lavinimo kaip ir vyrams: 19 a. moter ims aukštų jų mokyklų durys buvo uždarytos. Taip pat reikėtų prisiminti atskiras mergaič ių ir berniukų mokyklas - tai rodo, kad šviet imo sistema buvo pr iemonė stratif ikacijai pagal lytį palaikyti. Nors bendros mergaič ių ir berniukų mokyklos rodo šios stratif ikacijos si lpnėj imą, tačiau išliko berniukų or ientavimas į vaidmenis, kur iems atlikti reikia aktyvumo, sugebėj imo vadovauti , o mergai tės or ientuojamos į tai, kur reikia pasyvumo, paklusnumo.

• Socialinis mobilumas. Išsimoksl in imas yra svarbi socialinio ~ "M65nufrW~šąlyga, padedant i individui pakeisti social inę grupę,

kurjoje j is ; atsidūrė, pavyzdžiui, g imdamas. Skir iami du v v S i K y v v v C i r e C t o / m u ' m t f r i ( f a ' J u l e L i ( t u t A * * )

a> ̂ . b k i v Ą / M o / c u t ^ o į J KKOtUuJ

o - f . f < y

X I I . S O C I A L I N I O I N S T I T U T O S A M P R A T A

1. Social inio instituto suprat imas 2. Social inių institutų sk i rs tymas 3. Social inių institutų funkc ionavimo ypatumai

1. Socialinio insti tuto supratimas

Social iniai institutai (lot. institutum - įstaiga) - tai istoriškai susik losčiusios bendros žmon ių veiklos organizavimo formos. Pažymėt ina, kad terminas "socialinis institutas" gali turėti įvairias reikšmes. Dažnai kalbama apie šviet imo, sveikatos apsaugos, šeimos, valstybės insti tutą ir kt. Plačiausiai var to jama "social inio" instituto reikšmė susieta su įvairaus lygio v isuomenin ių ryšių ir santykių sutvarkymo, formal izav imo ir standart izaci jos pastangomis. Pats tvarkos įvedimo šiuose santykiuose, jų formalizaci jos ir standart izaci jos procesas vad inamas institualizacija.

Institualizacijos sąlygos. Pirma, visuomeninių poreikių ir sąlygų jiems patenkinti atsiradimas.

Social inio instituto ats i radimą sąlygoja socialinis poreikis. Institutų paskirt is - organizuot i bendrą žmon ių g y v e n i m ą jų veiklą tenkinant v ienus ar kitus social inius poreikius. Taip, pavyzdžiui, religijos institutas tenkina žmonių religinius poreikius, še imos institutas tenkina žmonių giminės tęst inumo ir vaikų auklėj imo poreikį, realizuoja lyčių santykius ir 1.1. Social inis institutas kur iamas konkrečių asmenų, individų, social inių grupių ir kitų bendri jų tarpusavio sąveikos ir santykių pagrindu. Tačiau jis, kaip ir kitos social inės s istemos, negali būti suvedamas tik į šių asmenų sąveikų sumą. Kitaip tariant, socialiniai institutai nėra individualaus pobūdžio, jų veikla yra s isteminė - v isuminė. Taigi socialinis institutas reiškiasi kaip savarankiškas v isuomenin is darinys, turintis savo raidos logiką ir kryptį.

Antra, asmenybės poreikių ir vertybinių orientacijų sociokultūrinis formavimas. Social inis institutas - tai visų pirma vertybių, normų, idealų sistema, taip pat ir žmonių elgesio pavyzdžių (standartų) ir kitų sociokultūrinio proceso e lementų v isuma. Būtent ši s istema užtikrina panašų žmon ių elgesį, nustato žmon ių poreikių tenkinimo būdus, sprendžia konfl iktus, užtikrina pusiausvyros ir stabi lumo būseną vienoje ar kitoje social inėje bendri joje ir v isoje v isuomenėje. Tie sociokultūriniai e lementai patys savaime dar neužt ikr ina sėkmingos socialinio instituto veiklos. Būtina, kad jie būtų asmenybės įsisąmonint i , įgytų socialinių va idmenų ir statusų išraišką.

i i i

Trečia, socialinio instituto organizacinė išraiška. Išoriškai social inis institutas reiškiasi kaip asmenų, įstaigų, aprūpintų mater ial inėmis pr iemonėmis ir at l iekančių apibrėžtą social inę funkci ją, v isuma. Antai aukštojo mokslo institutas susideda iš daugybes asmenų: dėstytojų, aptarnaujančiojo personalo, valdininkų, kurie veikia tokių įstaigų kaip universitetas, institutas, šviet imo ir mokslo ministeri ja ir kt. r ibose ir kurie savo veikloje naudoja tam tikras mater ial ines vertybes (f inansus, pastatus ir kt.). Kiekvienas socialinis institutas ap ibūdinamas savo veiklos tikslais, konkrečiomis at l iekamomis funkci jomis, social inių statusų ir va idmenų, būdingų š iam institutui, rinkiniu.

Taigi socialiniai institutai - tai: • organizuotos žmonių bendrijos, • atliekančios tam tikras socialiai reikšmingas funkcijas, • užtikrinančios bendrų tikslų siekimą • ir žmonių socialinių vaidmenų atlikimą remdamosios

egzistuojančiomis socialinėmis vertybėmis, normomis ir elgesio standartais.

Institucionalizacija - social inių normų, taisyklių, padėčių (statusų) ir va idmenų nustatymo ir įtvirtinimo procesas, taip pat jų susi jungimas į sistemą, kuri gali patenkinti tam tikrą v isuomenes poreikį.

Socialiniai institutai vykdo įvairias funkcijas. Social inio instituto funkcija - tai ta nauda, kurią jis atneša visuomenei. Kitaip tariant, v isuma sprendžiamų uždavinių, s iek iamų tikslų, te ik iamų paslaugų.

Social inio instituto funkci jos gali būti : • akivaizdžios, je igu jos oficialiai paskelbtos, visi jas supranta, • latentinės, je igu jos yra paslėptos ir apie jas nepaskelbta.

Social iniams institutams ir jų funkcionavimo raiškai didelės įtakos turi v isuomenės stabi lumas. Tai matyti iš pateiktos lentelės.

Soc ia l i n i o i n s t i t u t o padėt is (būk lė )

Stab i l io je v i s u o m e n ė j e Nes tab i l i o je v i s u o m e n ė j e Socialinio instituto funkcijos aiškiai apibrėžtos ir suvoktos

Socialinio instituto funkcijos pasižymi ambivalentiškumu

Teikiama pirmenybe formalioms instituto funkcijoms

Teikiama pirmenybė realioms instituto funkcijoms

Socialinių institutų funkcijos pastovios

Vyksta dažna funkcijų kaita

28

2. Socialinių institutų skirstymas

Kiekvienas social inis institutas atl ieka jam būdingas funkcijas. Šių funkci jų v isuma sudaro bendras social inių institucijų funkci jas vert inant jas kaip apibrėžtų social inių s is temų tipus. Sociologai bando juos suklasif ikuoti pate ikdami kaip tam tikrą suregul iuotą sistemą. Tokių klasif ikacijų yra daug. Bene popul iar iausia yra vadinamosios "institucinės mokyklos" atstovų (S. Lipsetas, D. Landbergas) pateiktoji, kurioje institutai klasif ikuojami pagal keturias pagrindines social ines institutų at l iekamas funkcijas:

• Visuomenės narių reprodukcijos (atgaminimo). Pagrindinis šią funkci ją vykdant is institutas - še imos institutas (nors j am čia padeda ir kiti institutai, pavyzdžiui , valstybė).

• Socializacijos. Individai perduoda toje v isuomenėje nustatytus elgesio pavyzdžius (standartus) ir veiklos būdus. Tai real izuojama per šeimos, šviet imo, religijos ir kt. institutus.

• Gamybos ir paskirstymo. Šią funkci ją atl ieka ekonominiai social iniai va ldymo ir kontrolės institutai. Va ldymo ir kontrolės funkci jos real izuojamos per social inių normų ir draudimų sistemą, kuri užtikr ina tokius elgesio standartus kaip moral inės ir teisinės normos, administraci jos sprendimai ir kt.

• Skatinimų ir sankcijų. Šią funkci ją atl ieka teisėtvarkos, te isėsaugos ir kiti social iniai institutai, valdantys bei regul iuojantys individų socialinį elgesį.

Social iniai institutai skiriasi savo funkcinėmis ypatybėmis.

3. Socialinių institutų funkcionavimo ypatumai

Skir iami social iniai institutai: • Ekonominiai - socialiniai institutai - tai nuosavybė, mainai,

f inansai, įvairaus tipo ūkiniai susivieni j imai, kurie užtikrina visų gamybos ir v isuomenin ių gėrybių paskirstymo v isumą ir taip sujungia ekonomin į gyven imą su ki tomis social inio gyvenimo sferomis.

• Politiniai institutai - tai valstybė, parti jos, profsą jungos ir kitos polit inių tikslų siekiančios organizaci jos, kurių t ikslas - nustatyti ir įtvirtinti tam tikrą polit inę valdžią. Politiniai institutai užtikrina ideologin ių vertybių tęst inumą ir j ų išl ikimą, stabil izuoja v isuomenės social inę struktūrą.

• Sociokultūriniai ir auklėjimo institutai. Jų tikslas - užtikrinti kultūrinių ir social inių vertybių a tgamin imą ir perdavimą naujoms kar toms, a s m e n ų į t raukimą į tam tikrą subkultūrą, taip pat jų social izaci ją per at i t inkamų elgesio standartų bei normų įs isavinimą.

29

• Normatyviniai - orientuojantys institutai. Tai savotiški asmenų elgesio moral inės etinės orientaci jos regul iavimo instrumentai . Jų tikslas - suteikti elgesiui ir motyvaci jai dorov inę argumentaci ją. Šie institutai padeda įtvirtinti bendri joje ir v isuomenėje moral ines vertybes ir elgesio etiką.

• Normatyviniai - sankcionuojantys institutai. Jų t ikslas - užtikrinti asmenų elgesio social inę reguliaciją, kuri remiasi normomis ir taisyklėmis, įteisintomis jur idiniais aktais. No rmų la ikymosi pr iva lomumas užt ikr inamas taikant sankci jas.

• Ceremonijų - simboliniai ir situaciniai - konvencijų institutai. Jų tikslas yra užtikrinti konvencinių (sutart inių) normų (i lgalaikių ar nustatytos trukmės) pr iėmimą ir jų of icialų (ir neoficialų) įtvirtinimą. Konvencinės normos reguliuoja kasdienius individų kontaktus, įvairaus grupinio elgesio aktus, nustato tarpusavio veik imo tvarką, būdus, bendrav imo reikalavimus.

Pagrindinių visuomenes socialinių institutų funkcijos ir struktūriniai elementai (A. Kravčenko. Sociologi ja. Maskva,1998, p.61).

Funkcijos Institutai Pagrindiniai vaidmenys

Fiziniai elementai

Simboliniai elementai

Vaikų auklėjimas, rūpinimasis jais

Šeimos, santuokos

Tėvas, mama, vaikas

Namas Žiedai, sužieduotuvės, santuoka, kontraktas

Rūbų, maisto, būsto gavimas

Ekonominiai Darbdavys, samdinys, darbuotojas, pirkėjas, pardavėjas

Gamykla, raštinė, parduotuvė

Pinigai, prekyba, reklama

Laikymasis įstatymų, taisyklių ir standartų

Politiniai [statymų leidyba, teises subjektas

Visuomeniniai pastatai ir vieta

Vėliava, kodeksas

Laikymasis religinių nuostatų, tikėjimo gilinimas

Religiniai Kunigas, parapijiečiai

Bažnyčia Kryžius, altorius, Biblija

Žmonių socializacija, jų priartinimas prie bazinių vertybių ir praktikos

Švietimo Mokytojas ir mokinys

Mokykla, gimnazija, universitetas, vadovėlis

Atestatas, diplomas, sertifikatas, laipsnis

Amerik iečių socio logas M. Spenceris institutus kildina iš interesų. Tuo pagrindu j is skiria dvi social inių institutų grupes: 1) visuotinius, kurie tenkina visų v isuomenės narių interesus, ir 2) personal inius institutus, kurie tenkina privačius grupių interesus. Pagrindiniais j is laiko masinius social inius institutus, kurie ir turėtų pirmiausia rūpėti sociologui.

M Spenceris skiria keturis masinių socialinių institutų tipus: • Visuomenės savireguliacijos (palaikymo) institutai - industrinė

organizaci ja, nuosavybė, kova del gėrybių paskirstymo. Šie institutai skirti reguliuoti gyvybin ių poreikių (mitybos) tenkinimą.

• Šeimos ir santuokos institutai, regul iuojantys lytinių inst inktų tenk in imą ir žmonių giminės išl ikimą.

• Įsitvirtinimo institutai - tai mada, etiketas, žaidimai, malonumai ir kt.

• Religijos institutai - tenkina individų religinius poreikius ir padeda įveikti ba imės jausmą (115, 115-119).

Bet kurio konkretaus socialinio instituto sudarymo ir veiklos pagrindas yra tam tikrų social inių poreikių tenkinimas. Intensyviai plėtojantis v isuomenin iams santykiams gali susidaryt i situacija, kai pakitę v isuomeninia i poreikiai neras tapataus šių pokyčių atspindžio veikiančių socialinių institutų rėmuose. Todėl gali atsirasti disfunkci jos. Socialinio instituto disfunkcija vad inamas normatyvin io tarpusavio veikimo social inėje apl inkoje (v isuomenėje, bendri joje) pažeid imas. Disfunkci jas gal ima ištaisyti pakeitus patį social inį institutą (jį patobul inus) arba sukūrus naują, kuris tenkintų naujai susi formavusį social inį poreikį.

Tol iau aptars ime kai kuriuos re ikšmingesnius social inius institutus.

31

S O C I A L I N I A I I N F O R M A T I K O S A S P E K T A I

M e i l u t ė A s a n a v i č i c n č

Vilnimis universitetą!!. Kauno humanitarinis fakultetas

Sir.iipsnvje nagrinėjami infonnaciniu technologijų panaudojimo socialiniai aspektai, kurie pateikiami, kaip nauja ..socialinės informatikos" tvnmų sntis Aptariami naujų technologijų panaudojimo plėtros sokines komponentai. Analizuojamas ^

technologijų priėmimo .. penkių etapu' modelis Aiškinamos nenuspėjamos technologijų diegimo pasekmės ..dviejų lygmenų požiūrio'' modeliu. r, y

1. [ vadas

Sparčiai vystantis informacinėms icchnologijoms, plečiasi prilaikymo, panaudojimo ir įdiegimo i Š nalimvbes. Kiekvieno individo socialine aplinka, gyvenimo ir tobulėjimo veiklos sąlygos reikalauja naujovių. - A Atsiranda poreikiai diegti informacines technologijas visose gyvenimo srityse. \

Informacinių technologijų įdiegimo plėtra nurodo gaires naujiems tyrimams. Nustatyta, kad IT-aB įdiegimo sėkme lemiantys veiksniai glūdi kiekvienos šalies socialincje visuomeneje.

Kuo plačiau diegiamos informacijos technologijos, tuo labiau domimasi jų panaudojimo pasekmėmisįg Jos nagrinėjamos įvairių disciplinų sandūroje, analizuojamos Įvairiu lygiu ir taikant įvairius tyrimo m e t o d u s ^ Atsiranda nauja „socialinės informatikos" tyrimų sritis, kai rūpimas problemas bendrai nagnnėja in format ikos,« kompiuterių ir socialinių mokslų specialistai! I. 4. 5 ir kt.]

Socialines informatikos mokslininkai stengiasi remtis informacijos sistemų projektavimo bei var to j imo! tyrinėjimais ir mokslo bei technologijų socialinių pasekmių tyrimais.

Šio darbo tikslas atskleisti socialinius informatikos aspektus naujų technologijų priėmimui ir Įdiegimui.

2. T e c h n o l o g i j ų p a n a u d o j i m o sėkmės komponen ta i

Socialiniai aspektai nulemia infonnaciniu technologijų paklausą rinkoje. IT kokybė-tik viena sėkmėsl dalis rinkoje. Daug technologijų, kurias vertintojai pripažino, neturėjo paklausos rinkoje, o daugelis; technologijų, kurias vertintojai kritikavo, susilaukė dideles sėkmės rinkoje. Tokie veiksniai, kaip l a i k g j pasirinkimas, rinkodara ir kainu politika, yra naujų technologijų panaudojimo plėtros sėkmės komponentai.

Ki t i technologijų panaudojimo sekines komponentai yra socialiniai veiksniai, kurie parodo, kaip i r j kodėl žmones pasirenka ir priima kurią nors konkrečią naujovę

JAV mokslininkas E.M.Rogersas (2, 3] penkių etapų modelyje apibendrino daugelio technologijų^ priėmimo tyrimų rezultatus.

1. Technologijos supratimas

1 ' 2. Įs i t ik in imas | 3. Sprendimo L .y pr iėmimai diegimui

ar atmetimui U •]

( J. Diegimo pradžia

V 5. Sprpndimas paslnviam .-js naudojimui

I pav. Penkių etapų technologijų priėmimo modelis [2. 3]

Kiekviename modelio etape galima surasti privalumų ir trūkumų, bet j ie nenustelbia pagrindinių Į tako j veiksnių.

Detalesne technologijų priėmimo penkių etapų modelio analize pateikta I lentelėje. Pirmam priėmimo etapui priskirtas žinojimas arba suprruimas. kad egzistuoja nauja techn ologija. Šiamej

etape tviri Į takos patirtis, poreikių analizė ir individo socialinės sistemos normos. įa Antrame etape atsiranda įsitikinimas, kurį veikia suvokiamos naujovės savybės. technologijos

panaudojimo nauda ir paprastumas. f 3 Trečiame etape individas sprendžia priimti ar atmesti naują technologiją. į j Ketv irtame etape technologija pradedama diegti analizuojant jos naudingumą. .^ffl Penktame etape, atliktos naudingumo analizės pagrindu, priimamas sprendimas EMovja®j | |

technolo^'io!. naudojimui. Tokio priėmimo oroceso pavvzdvs-elektroninis paštas. ' ~ • są

formalines iechnoloa:;os verslui - 2005 m. Kaunas. 2005 sejužes Z~ J

3. I n f o rmac in i ų techno log i jų p lė t ros į t aka soc ia l in iams procesams

Paplitimo ir priėmimo teorijos yra svarbios socialiniams procesams, kurių metu pasirenkama naudoti konkreti technologija

Informacinių technologijų priėmimo ir pritaikymo būdai priklauso ne tik nuo individualiu vartotojų pasirinkimo, bet ir nuo organizacijų vadovų, kurie sprendžia, kokią techninę, programinę įrangą bei paslaugas galima Įsigyti, atsižvelgiant į tunmas galimybes. Atskin individai tun didesnę laisvę pasirinkti, numatant, kam :cchnologijos bus panaudojamos, o organizacijas ir atskirus kolektyvus apriboja lėšos ir galimybes

Tyrinėtojos Sproull, L. ir Kiesler, S. [6| nenuspėjamas technologijų diegimo pasekmes organizacijose aiškino remiantis „dviejų lygmenų požiūr io" modeliu (1 lentele).

I lentelė Technologijų priėmimo penkių etapų modelio analize

Lilės Nr. Pr iėmimo etapai Įtakos veiksniai Sprendimų rezultatai

1 Technologijos supratimas Patirtis, poreikių analize, socialines

sistemos normos Zinii i papildymas ivnmui

|sirikuuraas Naujoves savybes, technologijos panaudojimo nauda ir paprastumas

Analize veiktai

3. Preliminanų išvadų pnemimas Lyginamoji analizė Pnimti ar atmesti nauja,

technologiją

4. Naujovės dieguno pradžia, bandomasis laikotarpis

Ekonominiai svertai, nauda ir praktiškumas

Išvados naujoves diegimui

Technologijos pntaikymas pastoviam naudojimui

Bandomojo laikotarpio prakiikos analizės išvados

Darbine būtinybe technologijos panaudoiimui

Pirmasis [ankstyvasis] požiūris, kai sistemų projektuotojai ir būsimi diegejai pagrindini domesį kreipia tik i būsimą instrumentinį technologijos panaudojimą, o vartotojai retai diegia naują te<?hnolog:ją , tiksliai laikydamiesi projektuotojo sumanymų.

Organizacijoms sunku Įvertinti technologijos pirmojo lygmens pasekmes darbo procesams, veiklos produktyvumui ar pelnui, todėl būtinas ir antrasis lygmuo

Antrasis technologijų diegimo požiūrio lygmuo,-kai sistemų >jkQrejo ir diegėjo analize apima organizacijos ilgalaikius pokyčius, lemiančius darbų atlikimo būdus, žmonių tarpusavio bendravimą bei organizacijų struktūrą, kadangi technologijos daro Įtaką kasdieninio darbo teorijai ir praktikai

Antrojo lygmens pasekmes tarpusavyje susietai žmonių, įvyktų ir elgsenos sistemai \ra ilgiausiai ^liekančios ir svarbiausios organizacijose, bet šias pasekmes sunkiausia numatyti (5).

Tyrinėjant socialinius informatikos aspektus šalies gyventojų bendruomenėje galima tyrimus atlikti pagal informacinių technologijų vystymosi istorinę raidą, pagal infrastruktūros augimą ir pagal gyventojų poreikius atskirose sistemose, kaip ekonomineje, politinėje, švietimo, socialinėje- kultūrinėje, paslaugų ir kitose.

-t. Išvados

Informacinių technologijų panaudojimo sėkmės komponentai yra socialiniai veiksniai, todėl ie nulemia technologijų paklausą rinkoje.

Penkių etapų technologijų priėmimo modelis atskleidžia kūrėjui galimybes papildomai anali/uoti vanotojo socialinę aplinka, poreikius, o sukurta naujove pateikti bandomam laikotarpiui.

Kiekviename modelio etape galima surasti privalumų ir trūkumų, bet j ie nenustelbia pagrindimu Įtakos veiksnių informacinių technologijų panaudojimo sprendimų priėmimui.

Nenuspėjamas informacinių technologijų diegimo plėtros pasekmes organizacijose galima paaiškinti remiantis „dviejų lygmenų požiūrio" modeliu.-antrojo lygmens pasekmes tarpusavyje susietai žmonių. įvykiu ir claesio sistemai yra svarbiausios ir ilgiausiai išliekančios socialincje visuomeneje.

L i teratūros sąrašas

1- Bishop.A.P; Star, S.L. 1996. Sočiai informaties for digital Iibrary use and inlrastructure. Kn M E. U'illiams. ed. Annual Re\ ievv of Information Science and Technology 31. Medford. N J: Information Toda\ 301-401 pp Rogers.E. M. 1986.Comtnunication Technology: The New Media in Society. New Yoik

j Rogers.E. M. 1995. Dilfusion of Innovations. 4th ed. New York: Free Press. Bovvker.G. and Star,S. L. 1999. Sorting things out: Classilication and practice. MIT Press

- Borgman, Ch. L. Nuo Gutenbergo iki globalios infonnacijos infrastruktūros, k.urnas. Poligrafija T informatika, 2003 328 p. ISSN 1392-1673, ISBN 9986-850-49-5.

h Sproull. L; Kiesler.S. !991.Connections: Nevv Ways of VV'orkinu in the Netvvorkcd Oruani/atioii. MIT Press.

1 0 3

5.2.2. Organizacijos socialinės savybės ir jų gerinimas

Socialinės savybės daugiau pabrėžia tuos organizacijos bruožus, kurie būdingi tam tikroms darbuotojų grupėms, kategorijoms ar atstovams, svarbiems visuomenės ir ekonomikos būklei ir plėtrai.

Tikslingumas. Organizacijos nusistatymas ir siekis tam tikros laukiamos ir galimos būsenos-' išreiškia jos veiklos tikslingumo esmę bendrąja prasme. Organizacijos tikslinė veikla.(JlaTcfiyjiJiHH f". P., PaiiMeHKO A. B., 2005, c. 33, 119 ir kt.) atsižvelgia j dėsnius ir dėsningumus, užmezga, palaiko ir plėtoja vidinius ir išorinius ryšius, parengia ir priderina veiklos principus; diegia ir vykdo funkcijas, parenka ir taiko valdymo metodus ir priemones, organizuoja procesus, priima ir įgyvendina valdymo sprendimus.

Kiekviena organizacija, siekdama savo tikslų, daugiausia dėmesio skiria skirtingiems dalykams: prekei ar paslaugai, galutiniams veiklos rezultatams (pelnui, pardavimui, išlaidoms mažinti, išskirtinumui sukurti), metodams ir procesams, padedantiems šiuos rezultatus pasiekti, komandiniam darbui, aplinkos ir darbo sajygoms gerinti, kompleksinei priežiūrai ir 1.1. Organizacijos veiklos tikslingumui apibrėžti buvo skirta ypač daug vietos (žr. pirmąją ir kitas dalis). Tačiau pagrindinis organizacijos tikslas ir rezultatas - padidinti sistemos potencialą.

Koncentravimasis. Pagrindinės, svarbiausios grandies išskyrimas leicžia koncent-ruoti dėmesį ir išteklius į pasirinktą sritį (gamybos, logistikos, rinkodaros ar paslaugos teikimo procesą, produktą, rinką ir t. t.). Gebėjimas koncentruotis leidžia spręsti apie organizacijos konkurencingumą ir plėtros galimybes, nes riboti ištekliai gali būti naudojami efektyviausiu būdu. Organizacijų steigėjų, vadovų ir specialistų įžvalgumas pasirinkti tinkamas proveržio sritis lems, kiek koncentravimosi savybė padės mobilizuoti savo ir pasitelkti partnerių išteklius yra veiksminga, patraukli darbuotojams ir priimtina visuomenei.

Hierarchiškumas. Organizacijos sudėtingumas gali būti apibūdinamas įvairiais jos formos ir struktūros parametrais. Valdymo struktūros elementų pavaldumo vertikalė išraiškingai apibūdina organizacijos valdymo principus ir santykius. Hierarchija -

270 5. ORGANIZACIJŲ IŠORĖS SITUACIJA IR JŲ PLĖTRA

struktūros elementų vertikaliai orientuota priklausomybė: suteikiami ir perteikiami jgaliojimai, pavaldumas, sudaromos atitinkamo ryšio galimybės.

Tradicinių organizacijų hierarchija gali būti apibūdinama (Child J., 2005, p. 61): • užimamomis pozicijomis pagal suteiktą valdžią ir atsakomybės lygį; • kuo aukštesnis hierarchijos lygis, tuo didesnė valdžia ir aukštesnės pareigos; • aukštesniais hierarchiniais lygiais priimami sudėtingesni sprendimai, leidžiantys labiau

rizikuoti ir veikti ne tokiomis apibrėžtomis sąlygomis; • darbuotojai dirba pagal instrukcijas ir taisykles, nors galutinė atsakomybė tenka

vadovams; • visų lygių vadovavimo, koordinavimo ir kontrolės ryšiais bei jų galimybėmis; • informacija, kuri pirmiausiai suteikiama aukščiausiam ir tik paskui žemesniems

hierarchiniams lygiams; • darbuotojų ir hierarchinių lygių bei pakopų skaičiaus priklausomybe.

Tradicinių organizacijų hierarchija pasižymi aiškiomis valdžios ir atsakomybės pasiskirstymo pakopomis. Todėl viena svarbiausių hierarchijos gyvybingumo priežasčių yra dirbančiųjų turimo statuso ir galios, kuriuos suteikia savininkas ar darbdavys, poreikis. Valdymo pakopos skiriasi sprendimo priėmimo ir atsakomybės lygiais.

Plėtojant hierarchijos bruožus manoma, kad hierarchija natūraliai kuriasi ir susijusi su organizacijos lyderiais. Organizacijos vadybininkų veikla siejama su koordinavimu ir kontrole, tačiau tradicinė hierarchija tampa vis mažiau patraukli, nes įtvirtina susiklosčiusią padėtj, nors sąlygos ir keičiasi, vertikalieji komunikacijos barjerai riboja žemesnių valdymo grandžių galimybes ir iniciatyvą, didina vadovų ir pavaldinių bendravimo sunkumus ir valdymo išlaidas, atsakomybė pakeičiama suteikiamu statusu arba vaidmeniu.

Naujų organizacijų hierarchija gali būti apibūdinama (Child J., 2005, p. 67): • komandų ir darbo vienetų, bet ne individualiais pavaldumo ryšiais; • galimais valdžios ir atsakomybės neatitikimais, jei būtina skubi reakcija j pokyčius; • padalinių valdymo decentralizavimu ir rodoma iniciatyva; • lyderyste, pagrįsta kolektyvine vizija, o ne įsakymais ir kontrolės sistema; • atvira komunikacija ir informacija, skirta tiems, kuriems ji reikalinga (nepriklausomai

nuo hierarchinio lygio ir užimamų pareigų): • asmeninių galimybių ir kolektyvinių įsipareigojimų atitikimu, pakeičiant formalią

kontrolės sistemą savikontrole ir puoselėjama organizacijos kultūra ir išskirtinumu.

Organizacijų hierarchija vertinama gana prieštaringai: be jos neįmanoma apsieiti, tačiau ji stabdo organizacijos pokyčius, mažina lankstumą ir prisitaikymo galimybes, didina valdymo išlaidas ir kt. Išryškėja tam tikri tradicinių ir evoliucionuojančių organizacijų hierarchijos bruožai (Child J., 2005. p. 56-57). Augant ir plečiantis organizacijoms, sunku išvengti hierarchijos didėjimo. Teigiama, kad kuo didesnė organizacija, tuo daugiau, ji turi narių, valdymo lygių (žr. 5.14 lentelę), tuo sudėtingesni ir painesni ryšiai.

Organizacijų dydį ir hisrarch jos lygius sieja kontrolės didėjančios apimtys ir jų mažinimo galimybės. Vienodo dydžio organizacijų, kurių horizontaliosios valdymo atkarpos ir kontrolės galimybės yra didesnės, hierarchinių lygių skaičius bus mažesnis. Vadybos pradininkai nustatė (Child J., 2005, p. 68), kad absoliutus kontroles limitas (valdymo atkarpa) yra 6 darbuotojai

5.2. Organizacijų savybės ir jų gerinimo galimybės 271

. 5.14 lentelė. Organizacijų dydžio ir hierarchijos lygių priklausomybė (Child J., 2005. p. 58)

Organizacijos dydis pagal darbuotojų skaičių Hierarchijos lygių skaičius

(be darbuotojų, nevykdančių vadybininko carbo)

vnt. kartais, palyginti su mažiausia kiekis kartais, palyginti su mažiausiu

100 1,0 2 1,0

500 5,0 3 1,5

1 000 10,0 5 2,5

3 000 30,0 6 3,0

10 000 100,0 3,5

Siekiant mažinti hierarchijos lygių skaičių, praktikuojamas etatų mažinimas. Kaip anksčiau matėme, organizacijos dydis susijęs su hierarchijos lygių skaičiumi, bet aktyvios ir drastiškos darbuotojų, ypač vadybininkų, mažinimo priemonės yra nepatrauklios ir gali būti kenksmingos pačiai organizacijai. Pirmiausiai atleidžiami kvalifikuoti, daug uždirbantys ir iniciatyvūs specialistai, o lieka nuolankūs, visada pritariantys darbdavių nuomonei ir be iniciatyvos darbuotojai. Ir vadybos teorija, ir praktika patvirtina, kad svarbiausias darbuotojų bruožas yra lojalumas, o ne kompetencija ir jgūdžiai. Tačiau strateginis etatų mažinimas gali pašalinti daugelį neigiamų pasekmių, nes pasirenkamos geriau pagrįstos priemonės: nepriimama naujų darbuotojų į atsilaisvinusias darbo vietas, vykdomos naujų įgūdžių ir specializacijos įgijimo bei nuolatinio mokymosi programos, pereinama prie komandinio (grupinio) darbo organizavimo ir kt.

Evoliucionuojančios ir naujos organizacijos, naudodamosi informacinių komunikacinių technologijų galimybėmis, jungiasi ir perima kitų organizacijų žinias ir patirtį. Sisteminis požiūris ir kompleksinės priemonės leidžia mažinti hierarchijos įtaką organizacijos veiklai ir gerinti kitas jos savybes:

• supaprastinti valdymo struktūrą ir mažinti valdymo išlaidas, « skatinti visų lygių bendravimo atvirumą, įvairovę ir galimybes, • didinti darbuotojų iniciatyvą, pasitikėjimą ir įtraukti juos į sprendimų priėmimą bei

vykdymą, • pozicijų valdžią perleisti komandoms (grupėms). Nuolatinę ir asmeninę vadovų

kontrolę, pagrįstą procedūromis ir kitomis formaliomis priemonėmis, keisti į savikontrolę, atitinkančią asmenines galimybes ir kolektyvinius reikalavimus.

• integruoti skirtingų kompetencijų ir įgūdžių .vadybininkus ir specialistus į grupes, susijusias vyraujančiais horizontaliaisiais ryšiais.

Informacinės technologijos, tinklinės struktūros leidžia mažinti hierarchinių lygių skaičių, o daugiapakopių struktūrų neigiamas savybes: lėtą informacijos perdavimą, sudėtingus sprendimo priėmimo, perdavimo ir vykdymo procesus, iniciatyvos žlugdymą ir savarankiškumo mažinimą, šalina ar menkina. Organizacijos, vykdydamos savo misijas, derindamos pozicijas turi orientuotis ir į išorines hierarchinės valdžios, organizacijų susivienijimų, vartotojų poreikių struktūras.

272 5. ORGANIZACIJŲ IŠORĖS SITUACIJA IR JŲ PLĖTRA

Konservatyvumas. Organizacijos siekimas stabilumo ir galimybė numatyti pokyčius išreiškia veiklos ir santykių konservatyvumo esmę. Tai- glaudžiai susiję su daugeliu organizacijos bendrųjų savybių: stabilumo ir ribotumo, nenutrūkstamumo ir diskretiškumo bei bendrumo pasireiškimu.

Korporatyvumas. Organizacijos korporatyvumas apibūdinamas gebėjimu ir polinkiu vienytis, kooperuotis ir jungtis. Ši savybė atsiranda su organizacijos veiklos patirtimi: pradžioje ji nori būti nepriklausoma, pati įgyvendinti savo ambicingas idėjas, vėliau prisitraukia daugiau partnerių, tarpininkų, galiausiai kuria sudėtingus planus ir projektus, kuriuos gali įgyvendinti tik viena ar kita forma susitelkę ar susijungę lygiaverčiai dalyviai.

Verslo kooperavimas yra labiausiai paplitusi įmonių gamybinių ir techninių ryšių forma. Jo esmė tokia: savarankiški veiklos subjektai (suvienyti ir nesuvienyti bendros nuosavybės), sutarčių pagrindu užsiimantys bendra veikla, gamina atskiras produkcijos rūšis, kurios turi griežtą paskirtį ir yra galutinės produkcijos elementai. Svarbiausia verslo jungimosi ypatybė yra ta, kad jo dalyviai, iš anksto suderinę bendros veiklos sąlygas,' prisitaiko tokiai veiklai: pertvarko pajėgumus arba diegia naujus, gilina abipusės veiklos specializavimą, įdiegia vieno iš partnerių technologiją. Viena iš verslo jungimosi ir kooperavimosi prielaidų yra kooperavimosi objekto unifikavimas, t. y. bendri techniniai reikalavimai bei techniniai dokumentai, bendri reikalavimai saugiai naudotis technika ir technologija. Suderinus bendrus dokumentus, procedūras ir ryšius arba įsigijus koopera-vimosi objekto licencijas, efektyviau bendradarbiaujama ir konkuruojama rinkoje..

Jungimosi ir bendradarbiavimo nesėkmių priežastys gali būti: • strateginio racionalumo trūkumas, • per didelis tarpusavio įsipareigojimų lygis, • konfliktuojančios dalyvių kultūros, • užtrukęs dalyvių jungimosi procesas, • nerealus laukiamas sinerginis efektas, • perdėtas vadovų stropumas planuojant ir integruojant veiklą, • nesusikuria žinių ir patirčių pasidalijimo struktūra bei pasitikėjimo atmosfera.

Organizacijos korporatyvumas rodo tam tikrą jos brandą, gebėjimą tartis, derinti sudėtingus procesus ir bendradarbiauti ekonomikoje ar visuomeniniame gyvenime.

Problemiškumas. Nepalankus organizacijos teikiamos naudos ir keliamos rizikos santykis, ribotų išteklių naudojimas, jos keliama įtampa aplinkai, savų tikslų siekimas visuomenės interesų sąskaita ir kitos išorinės bei vidinės problemos gali iškilti ar būti pastebimos. Makro- ir mikroaplinkos objektyvūs ir subjektyvūs veiksniai, organizacijos gyvavimo stadija ir kt. lemia organizacijų problemų lyginamąjį pobūdį ir lygį. Organizacijos kiekvienu gyvavimo etapu sprendžia vis kitas problemas ir joms bei ekonomikai svarbius klausimus: pradiniu etapu - idėjų, partnerių, išteklių paieška, įforminimo biurokratiniai sunkumai; vėliau - įsitvirtinimo, pripažinimo, bendravimo sunkumai; augimo ir plėtros etapu - pozicionavimo, konkurencijos, ekspansijos ir kitos; stagnacijos ir smukimo laikotarpiu - politikavimo, vidinės įtampos, bankroto grėsmė. Organizacijos problemos pastebimos, kai visuomenė lieka nepatenkinta organizacijos veikla - eikvoja išteklius, didina bendruomenės įtampą, teršia aplinką, dirba neefektyviai ir nemoka mokesčių; vartotojas - netenkina poreikių siūlomos prekės ir paslaugos, darbuotojai -

5.2. Organizacijų savybės ir jų gerinimo galimybės 273

neužtikrinamos palankios darbo sąlygos, menka motyvacija ir darbo užmokestis. Organizacija pati turi kelti ir spręsti kylančias problemas, o nelaukti, kad jas keltų ir rodytų visuomenė, viešojo administravimo institucijos, žiniaskbida, konkurentai ar vartotojai.

Selektyvumas (atranka). Atranka - tai preliminarus organizacijos etapas. Darbuo-tojai, partneriai, svarbūs užsakovai, rinkos segmentai, kiti kontaktinės auditorijos atstovai, produktai ir projektai, ištekliai ir jų šaltiniai atrankos metu įvertinami, susipažįstama su teikiamomis galimybėmis ir perspektyva (būsimojo darbo ir veiklos specifika, pareigomis, teisėmis, organizacijos vertybinėmis nuostatomis bei siekiais). Kartais organizacijos piktnaudžiauja periodinėmis, dažniausiai metinėmis, atrankomis; taip spręsdamos personalo, materialinių išteklių problemas, dirbtinai palaikydamos žemą darbo jėgos ir išteklių apmokėjimo lygį. Tačiau tokios organizacijos savybės, jei piktnaudžiaujama atrankos procedūromis, pasikeitus išteklių konjunktūrai, prarandami konkurenciniai prana-šumai, netenkama visuomenės ir darbuotojų pasitikėjimo ir patrauklumo.

Suinteresuotumas ir motyvacija. Suinteresuotumas organizacijos veikla apima ekonomiką, visuomenę ir visus socialinius sluoksnius (žr. 5.15 lentelę).

5.15 lentelė. Organizacijos veikla suinteresuotos grupės (floiinb n., 1999, c. 28 ir kt.)

Suinteresuotos grupės Lūkesčiai

1. Vartotojai Produkcijos kokybė ir vertingumas, minimali-vartojimo rizika. • aptarnavimas " ' " ^

2. Visuomenė Užimtumas, aplinkos apsauga, labdaringa veikla

3. Mažumos Lygios teises ir aptarnavimo gaiimybės, diskriminacijos nebuvimas

4. Partneriai ir tiekėjai Ilgalaikis bendradarbiavimas, reguliarus ir savalaikis atsiskaitymas

5. Kreditoriai Palūkanos, kreditų grąžinimo garantijos

6. Akcininkai Dividendai, kapitalo prieaugis, patikimos investicijos

7. Darbuotojai Užimtumo garantija, piniginis apmokėjimas už darbą, pasitenkinimas daibu

8. Vadybininkai Piniginis užmokestis, prestižas, valdžia, karjeros galimybes

9. Valdžios institucijos Mokesčiai, veiklos teisėtumas, norminių teisinių aktų laikymasis

Didelė motyvacijos sistemų ir priemonių įvairovė padeda spręsti kylančias organi-zacijų problemas: personalo stabilumo ir kaitos, gerų specialistų pritraukimo, iniciatyvos ir kūrybiškumo ugdymo ir kitus klausimus, aktualius pačiai visuomenei, suinteresuotoms grupėms ir visai organizacijos veiklai. Jei atranka derinama su vidine motyvacija, sunku su tokia organizacija konkuruoti. Tokia organizacija lengviau susikuria gerą įvaizdį ir tampa patrauklesne visuomenei. Organizacija turėtų plačiau taikyti įvairias motyvacijos sistemas ir modelius, kurie glaudžiau sietųsi su suinteresuotomis socialinėmis visuo-menės grupėmis.

274 5. ORGANIZACIJŲ IŠORES. SITUACIJA IR JŲ PLĖTRA

Rotacija. Gebėjimas tam tikru periodiškumu perstatyti, keisti sudedamąsias procesų dalis ir elementus išreiškia rotacijos esmę. Personalo tiesioginė (pamainomis, sezonais, atostogų ir kitu metu) ir netiesioginė (pasibaigus kadencijai, išrinkus konkurso keliu) rotacija leidžia sparčiau pertvarkyti ir paruošti technologijas ir procesus, sukaupti ir pasidalyti patirtimi, praplėsti kvalifikaciją, lengviau prisitaikyti prie kintančios aplinkos, sezonų ir rinkos reikalavimų. Retai rotacija vyksta savaime (laikinai pasitraukus darbuotojui, per atostogas ir pan.). Paprastai rotacijos procesas formalizuotas ir duoda teigiamų rezultatų: nustatomi anksčiau nepastebėti trūkumai ir pažeidimai, tobulinami procesai ir procedūros, efektyviau naudojami ištekliai. Rotacijos reikšmė organizacijose yra kol kas nepakankamai vertinama, nors biudžetinės ir viešojo administravimo įstaigos griežtai laikosi nustatyto keitimų ir perstatymų cikliškumo bei periodiškumo.

Operatyvumas. Organizacijos gebėjimas greitai ir laiku veikti, reaguoti į vidinius ir išorinius veiksnius išreiškia operatyvumo esmę. Svarbu, kad skuboti veiksmai neatneštų žalos organizacijai ir visuomenei, jei bus reaguojama į smulkius nereikšmingus įvykius ar klaidingai suvoktus pokyčio ženklus. Kai operatyvumas bus pagrįstas nusistovėjusiais veiklos principais ir pripažintomis vertybėmis ir vienos socialinės grupės nebus suprie-šinamos su kitomis, darbuotojai jaus pasitenkinimą galėdami spręsti kilusias naujas problemas. Tai kurs teigiamą jvaizdį ir tiems, kurie naudojosi organizacijos paslaugomis ir produktais įprastomis stabiliomis sąlygomis. Informacinės technologijos, elektroninio aptarnavimo būdai ir priemonės leidžia daugelį operacijų ir užsakymus atlikti realiuoju patogiu klientui laiku. Organizacijos operatyvumas, dinamiškumas, lankstumas ir aktyvumas, pereinantis į pamatuotą agresyvumą, veikia aplinką ir poreikių susidarymą sau palankia linkme.

Iniciatyva ir inovatyvumas. Organizacijų vertybių sistemos, mikroklimatas ir motyvacija, atranka ir kiti veiksniai bei sąlygos veikia personalo iniciatyvą, sprendžiant svarbius socialinius, ekonominius, ekologinius ir kitus uždavinius. Iniciatyva ir naujovių paieška bei diegimas taip pat būdingas ankstyvosioms organizacijos stadijoms, kartais ir susidariusios kritinės organizacijai ir visuomenei situacijos (staigūs pokyčiai, padidėjęs ar sumažėjęs užimtumas, infliacija) didina organizacijos aktyvumą. Ir daugelis organizacijų savybių, tr šios gali būti preliminariai (iš anksto) užprogramuotos tinkamai rengiant personalą, vykdant jų atranką ir skatinant. Organizacijos inovacijos - idėjų, kurios yra naujos veiklai, vidinei ir išorinei aplinkai bei rinkai, įgyvendinimas. Galimos šios inovacinių procesų stadijos (James March, žr. Child J., 2005, p. 380): informacijos ir kontaktų paieškos, tyrimų, sukūrimo arba išradimo; idėjų, teorinių modelių ekspertizės ir taikymo (diegimo ir eksploatavimo) arba ir plėtros. Taikomas organizacijų naujoves galima suskirstyti į tam tikrus jų lygius: pasaulinio, nacionalinio, šakos ar klasterio, regioninio ir vietinio lygio, organizacijos mastu ir vieno produkto atveju.

Naujovių diegimas sietinas su aktyvumu dalyvaujant renginiuose, projektuose, seminaruose, parodose ir mugėse, pasitelkiant naujos technikos ir technologijos galimybes, produkto, rinkos ir vartotojų elgsenos tyrimu ir patirties naudojimu, paslaugų teikimo ir pardavimo rėmimo bei valdymo tobulinimo galimybėmis. Naujumas visada domina klientus. Tačiau ypač jautri naujovėms yra tik atskira vartotojų grupė (novatoriai), nuolat ieškanti ir išbandanti naujoves. Novatoriški vartotojai siekia patirtį nelauktų ir

5.2. Organizacijų savybės ir jų gerinimo galimybės 2 7 5

neišbandytų įspūdžių, nuolat atnaujina savo būstą ar garderobą, ne tokie ištikimi seniems daiktams ar tiems patiems paslaugų teikėjams.

Inovaciniai procesai ir bruožai geriau atsiskleidžia (Child J., 2005, p. 380-381), jei praplečiama veikla ir jos ribos, perskirstoma valdžia ir iniciatyva, plečiamas atviras bendravimas ir didinamas dalyvių pasitikėjimas, vyrauja ar bent plečiamas komandinis (grupinis) darbas, atsakomybės sistema pagrįsta analize ir įgyvendinta projektais ar programomis, inovacijos skatinamos finansinėmis priemonėmis (skiriant dalį akcijų ir pelno, susiejant su komandinio darbo rezultatais ir kt.).

Konkurencingumas. Konkurencingumas - tai organizacijos tam tikros veiklos sugebėjimas pirmauti ir turėti geresnių nei kiti subjektai rezultatų. Konkurencingos organizacijos racionaliai naudoja ištekiius, pritaiko ir veikia sau naudinga linkme rinkos jėgas, susikuria palankią konkurencinę situaciją, veikiančias konkurencijos objektą. Realiai funkcionuojančioje rinkoje tuo objektu yra prekės ir paslaugos, jų tam tikros charakteristikos (suteikiama nauda ir garantijos, kainos ir kokybės santykis, išlaidų lygis, pateikimo ir rėmimo ypatumai, kita). Konkurencinė situacija, kuri išreiškia organizacijos konkurencingumo pasireiškimo esmę, apibūdinama: konkurentų veiklos intensyvumu ir rinkos struktūros ypatumais; kainų politikos veikimo diapazonais; paklausos dydžiu, savikainos (mažų išlaidų) ir rėmimo išlaidų lygiu, susidariusia ar iš dalies paveikta makroaplinka, koncentruojant organizacijos potencialą ir rezervus, naudojamus šiai situacijai palaikyti ir gerinti.

Komunikabilumas. Organizacijos bendravimo gebėjimai ir ryšiai su aplinka išreiškia jos komunikabilumo esmę. Komunikacijos procesas vyksta komunikacijos dalyviams keičiantis informacija (žmonėms kaip visuomenės "nariams, organizacijoms, klientams ir organizacijoms, patiems darbuotojams ir 1.1.) ir apima visas komunikacijos sistemos formavimosi ir valdymo grandis bei etapus. Komunikacija, kaip keitimasis informacija, - susiejantis verslo dalyvius_procesas. Svarbiausia bendradarbiavimo sąlyga

TžfTSūdžiūšTV., 20132,TrT7T-"T80 "ir kt.)~- gebeli dirbti su skirtingų interesu, kultūrinių tradicijų visuomene, socialinėmis grupėmis, partneriais ir vartotojais~P'ei naudotis

įprastomis ir sudėtingomis elektronlftemis komuniKacilos priemonėmis, Balis lomūRiKacijos proceso vyksta"be didelių pokyčių pagal iš anksto sučfarytą ar savaime nusistovėjusią tvarką, laikantis tam tikro nuoseklumo, procedūrų, formalumo ir etiketo. Dažniausiai jam būdingi specifiniai svyravimai dieną, mėnesio ar ketvirčio, sezono periodiškumas. Kuo geriau organizuojamas darbas, griežčiau paskirstomos funkcijos, tuo komunikacijos procesas stabilesnis, labiau nuspėjama ir aiškesnė bendravimo procedūra. Šiuolaikinės informacinės sistemos leidžia bendrauti realiuoju laiku, neatsižvelgiant į dalyvių buvimo vietą jiems patogiu paros metu.

Didelių ir vidutinių organizacijų komunikacijos priemonės gana struktūrizuotos ir specializuotos, pritaikytos masiškai n aliHoOriforvTnačij^ S'm ul k i o s ir iš dalies vidutinės

Organizacijos;•1abiaxT0neritudtorfprūtirifinaiMjalų"varrotdją, neturi nei finansinių, nei organizacinių techninių galimybių specializuotis valdant komunikacijos procesą. Tačiau ir jos, kaip ir stambios, privalo palaikyti ryšius su partneriais, tiekėjais, tarpininkais, finansinėmis, informacijos, ryšių ir kitomis rinkos infrastruktūros dalimis, bet komunikacijos priemonės negaii būti griežtai struktūrizuotos ir standartizuotos, o labiau pritaikytos -orientuotos į tiesioginį individualizuotą kontaktą su vartotoju.

276 5. ORGANIZACIJŲ IŠORĖS SITUACIJA IR JŲ PLĖTRA

Kompiuterizuota apskaita, ryšių su klientais valdymo, elektroninio atsiskaitym 3, mokesčių deklaravimo ir kitos sistemos, interneto paslaugos iš dalies sudaro galimyt ę pasinaudoti standartizuotomis ir specialiosiomis komunikacijos priemonėmis, palaikant ryšius su profesionaliais savo srities partneriais ir stambesniais vartotojais. Tuo smulkios organizacijos komunikabilumo savybės gali mažai skirtis nuo stambiųjų ir vidutiniųj/, nors visiškai susilyginti trukdo gana dideli elektroninių komunikacijos priemonių naudojimo tarifai, reikalingas nemažas pradinis kapitalas komunikacinei sistemai sukurti, programinei jrangai įsigyti, darbuotojams parengti ir t. t.

Efektyvumas (naudingumas). Organizacijos veiklos efektyvumas - tai pasiektas rezultatų ir jiems siekti patirtų išlaidų santykis. Pasiektas rezultatas - efektas gali bū j socialinis (išspręstas tam tikras visuomenės ar socialinės grupės ar darbuotojų klausima;, patenkintas interesas ir 1.1.), ekonominis, daugiau orientuotas į ūkinės.finansinės veiklo > rezultatus (veiklos, pajamų ar pelno, rinkos dalies prieaugis, turto apyvartumo spartėjimas, išlaidų ekonomija ir t. t.), ekologiniai gamtosaugos (ekologiškas produktas, taršai mažėjimas, rekreacinių išteklių padidėjimas ir kt.), psichologinis (mikroklimato, darbo i kt. sąlygų pagerėjimas) ir kita (efektyvumo pasireiškimo ypatumai aptarti anksčiau) Efektyvumas (TypoBeų 0. r., P0fln0H0Ba B. H., 2004, p. 91) gali būti apibūdintas kaip organizacijos gebėjimas siekti savo veiklos tikslų, atsižvelgiant į kintančias vidines i išorines sąlygas, ir jų įgyvendinimo socialiai priimtinomis (leistinomis) priemonėmis savybė.

• Organizacijos bruožai (Child J.. 2005, p. 379-380), orientuoti į veiklos eiektyvumq didinimą:

• darbuotojai turi užduotis, už kurių vykdymą ir atsako, • kontrolės sistema susieta su atsiskaitymu už užduočių vykdymą pagal atsakomybės

. lygi, • atsakomybės lygis priklauso nuo pareigybės vietos hierarchijoje (valdymo

struktūroje), • aukščiausio lygio vadovai turi savo valdymo sritis ir objektus, • kuo paprastesnė valdymo struktūra, tuo mažesnės administravimo išlaidos ir

didesnės lyderių bei kitų darbuotojų informacijos aprūpinimo bei žinių naudojimo galimybės,

• aiški skatinimo už veiklą (jos rezultatus) sistema, • veikiančios darbuotoju patirties skleidimo ir žinių kūrimo bei naudojimo taisyklės, • užtikrinama komandos vieningumo dvasia ir įsipareigojimų vykdymas.

Bendram organizacijos efektyvumui esminę įtaką turi bendrieji sisteminiai, organi-zacijų veiklą ribojantys ir augimo bei plėtros" valdymo veiksniai (žr. Typoeeu O. r , PūflMOHOBa B. H„ 2004, c. 91-92 ir kt.).

Bendrieji sisteminiai veiksniai užtikrina organizacijų veiklos prielaidas ir sąlygas: veiklos principų įgyvendinimą, organizacijų kultūros ir vertybių, atrankos ir vertinimo sistemų, veiklos palaikymą ir t. t. (veiklos prielaidos ir sąlygos specialiai išskirtos ir aptartos išsamiau).

Organizacijos veiklą ribojantys veiksniai iš dalies apima išorinius aplinkos: ekonominius, socialinius, teisinius, gamtinius klimatinius, ekologinius, technologinius ir "į!

5.2. Organizacijų savybės ir jų gerinimo galimybės 2 7 7

kt„ reikalavimus bei vidinius: investicinių išteklių ribotumą, kompetencijos, iniciatyvos, ryžtingumo stoką ir 1.1.

Organizacijų augimo ir plėtros valdymo veiksniai: savininkų ir organizacijų stei-gėjų nusiteikimas ir vizija, veiklos rėmimo ir plėtros programos, išteklių subalansuotumas ir pakankamumas, verslo infrastruktūros (finansų sektoriaus, informacinių tinklų, logistikos, komunikacinių sistemų ir t. t.) lygis ir kt.

Organizacijos, jos veiklos efektyvumas kaip savybė svarbi visuomenei, rodanti, kaip taupiai naudojami ištekliai, galimybę tenkinti visos visuomenės interesus (mokėti mokesčius, dalyvauti viešuose projektuose ir kt.) ar atskirų socialinių grupių (darbdavių, darbuotojų, investuotojų, partnerių, vartotojų ir t. t.) poreikius ir interesus.

5.2.3. Organizacijų sinerginės savybės ir jų gerinimas

Tinkamas organizacijos tikslų, tam skirtų išteklių ir veiklos derinimas gali sukelti teigiamą sinerginj efektą, kai bendra sudedamųjų veiksnių suma yra didesnė nei įprasta atskirų veiksnių suma. Sinerginis dėsnis ir efektas bus aptartas vėliau. Čia aptarsime svarbesnes sinerginių savybių susidarymo prielaidas ir bruožus.

Misija. Organizacijos misija yra tiesiogiai susijusi su konkrečia aplinka, veiklos erdve ar jos tam tikra dalimi - rinka, darbo principais ir kultūra. Nutarus keisti veiklos politiką rinkoje savaime keičiama ir misija. Rinkos paieška misijos kūrimo metu yra tos misijos įgyvendinimo geriausių kelių ir priemonių pasirinkimas. Net ir pasitraukimas iš

• užimamos rinkos liudija apie pasikeitusią misiją, susijusią su turimo kapitalo Išsaugojimu ir tolesniu geresniu jo naudojimu kitoje rinkoje ar veiklos srityje. Misija turi padėti koncentruoti išteklius, leisti naudoti turimą potencialą ir kitas organizacijos savybes sinerginiam efektui ir visuomenei teikiamai naudai didinti.

Architektonika ir kompozicija. Organizacijos sandaros išskirtinė tam tikra vientisa kompozicija išreiškia architektonikos esmę. Organizacijos architektonika - visų struktūros narių ir elementų susiejimas j visumą laikantis tam tikrų nuostatų, vienijančios idėjos ir principų.

Formalizavimas. Formalizavimas (žr. Baršauskienę V., Janulevičiūtę-lvaškevičienę B., 2005. p. 152 ir kt.) kaip sinerginė priemonė gali: taupyti bendravimui skirtus ištekiius ir laiką; mažinti ginčų ir nesutarimų galimybę; užtikrinti tikslią, objektyvią informaciją; gerinti darbo sąlygas ir mikroklimatą; ugdyti optimistišką požiūrį j organizacijos ateitį, pasirengti numatomiems pokyčiams ir netikėtumams; motyvuoti geriau atlikti užduotis; lydėti organi-zacijos sėkmę; Apibendrintas organizacijų formalizavimo vertinimas turėtų formalizavimo priemonių parametrus glaudžiai sieti su jų taikymo efektyvumu (naudingumu).

Tolerancija. Formalizavimas reikalauja griežtai naudotis tam tikromis taisyklėmis, normomis ir' kitomis nuostatomis, o tolerancija leidžia tam tikrus nukrypimus nuo keliamų reikalavimų siekiant bendrų tikslų. Kuo aukštesnis organizacijos personalo kvalifikacijos lygis ir didesnė patirtis, tuo ryškiau jis gali pasižymėti savo tolerancija. Tai ypač aktualu dirbant su įvairių pažiūrų visuomene ir klientais, bandant įsigilinti į jų specifinius poreikius ir interesus. Kuo geriau kolektyvas pasirengęs tenkinti sudėtingus ir individualizuotus visuomenės ir klientų poreikius, luo geresnėmis tolerancijos savybėmis pasižymi

1.6. Tarptautinė gyvenviečių ir kaimynystės centrų federacija bei jos vaidmuo pasaulio bendruomeniniame judėjime ir pokyčius patiriančioje visuomenėje

f l.fį.'l. Tarptaut inė gyvenvieč ių ir kaimynystės centrų

federaci ja: istorija, misija ir uždaviniai

Analizuojant pasaulio bendruomeninio judėjimo ir geros kaimy-nystės vaidmenį besikuriančioje visuomenėje, tikslinga pateikti Tarptau-tinės gyvenviečių ir kaimynystės centrų federacijos (IFS), kaip vienos reikšmingiausių nevyriausybinių organizacijų pasaulyje, misiją ir užda-vinius, skatinančius bendruomenių vystymąsi, siekiančius bendruomenės narių socialinės gerovės.

Ne kartą akcentavome, jog bendruomeninis judėjimas prasidėjo XIX a. pabaigoje, besitariant gyvenvietėms Londono ir kitų didžiųjų miestų pakraščiuose. Pagrindinė idėja buvo ta, kad žmonės, besirūpinantys socialinėm problemom ir gyvenantys taip tokių, kuriems reikalinga pagalba, galėjo jiems padėti, kadangi turėjo patirties ir kompetencijos egzistuojan-čioms problemoms spręsti.

Bendruomeninis judėjimas ypač sparčiai plėtojosi anglosaksiškuose kraštuose. Tam 1926 i a buvo įkurta Tarptautinė gyvenviečių asociacija, vėliau pervardinta į Tarptautinę gyvenviečių ir kaimynystės centrų

" federaciją^ (IFS). Keletą dešimtmečių IFS buvo pirmoji tarptautinė nevynautybmen5FganiSi^^ šalyse pradėjusi teikti įvairias socialines-edukacines paslaugas gyventojams. Pavyzdžiui, atsižvelgiant į vietinių gyventojų poreikius, buvo pradėta geriau rūpintis vaikais, pa-didintos neturtingų žmonių teisės, pasirūpinta vargšais, suteiktos didesnės galimybės įgyti išsilavinimą.

IFS (Tarptautin^gyvenviečiųLJr _kaimynysiįs_ęentnj_ federacija) suburia" benoEūomenines, įvairiais tikslais veikiančias organizacijas, kurios"

" j d ^ a gerindamos kaimynystėje'esančių žmonių gyvenimą ir sieki a j fcū rovingesnės^visuomenės ugdymo. IFS nariai atstovauja tūkstančiams ^vie-tinių organizacijų, pradedant mažomis grupėmis ir baigiant didelėmis agen-tūromis, turinčiomis per 200 darbuotojų. Jų veikla apima bendruomenių socialines, ekonomines, kultūrines, švietimo ir aplinkos problemas. Orga-nizacijų iniciatyva yra steigiami vaikų dienos centrai, kuriamos vyresnio amžiaus žmonių veiklos grupės, visuomenės sveikatos apsaugos projektai,

.organizuojami-užsiėmimai- beraščiams,- rūpinamasi benamių prieglobsčiu. Tokia praktinės veiklos įvairovė padeda spręsti visos bendruomenės ir atskiro individo problemas.

IFS skatina organizacijų narių iniciatyvą: • kuriant tarptautinius bendradarbiavimo projektus, • teikiant praktinius patarimus ir informaciją,

•'• • organizuojant mokymą, *.' • padedant įvertinti žmonių poreikius ir pasiekimus, . • atstovaujant narių interesams.

IFS yra užmezgusi plačius tarptautinius, nacionalinius ir vietinius kontaktus. Dėl savo veiklos ši gyvenviečių ir kaimynysčių centrų/ęderacjja nuolat konsultuojasi su Jungtinių Tautų Organizacija bei Europos Taryba.

Gyvenvietės idėja. Bendruomeninio judėjimo idėja kilo XIX a. pabaigoje, įsikūrus pirmai gyvenvietei Rytų Londone. 1873 m. trisdešimt-metis Anglijos bažnyčios pastoriaus padėjėjas Samuel'is Bamett'as vedė Henrietą Rowland ir išsikėlė gyventi į vargingą parapiją Rytų Londone. Ten Barnett'ai ėmė organizuoti praktinius užsiėmimus vietiniams gyventojams ir bandė atkreipti jų dėmesį į varganas gyvenimo ir aplinkos sąlygas. Jų tikslas buvo ne pritraukti finansinių išteklių, bet kovoti su skurdo prie-žastimis. S. Bamett'as pasiūlė savo parapijoje įkurti universitetinę bend-ruomenę tam, kad privilegijuoti studentai ir vietiniai vargšai galėtų gyventi vieni šalia kitų kaip kaimynai ir kartu siekti sąlygų pagerinimo.'

Pirmoji gyvenvietė buvo įkurta 1884 m. Rytų Londone. Jai buvo suteiktas Toynbee Hali vardas (pagal anksti mirusį Bamett'ų rėmėją istoriką Arnoldą Toynbee). Iš pradžių Toynbee Hall'e buvo rengiami suaugusiųjų švietimo kursai, organizuojamos vaikų atostogos kaime, rengiamos meno parodos, ruošiami mokytojai ir socialiniai darbuotojai, steigiami literatų ir dramos būreliai, teikiama pagalba žydų imigrantams. Bamett'as siekė, kad studentai, apsigyvenę darbininkų rajonuose per nuolatinius kontaktus ir diskusijas, susipažintų su paprastais žmonėmis bei jų problemomis ir galėtų padėti teikiant edukacines bei kitas visuomenines paslaugas.

Bamett'as vietinės bendruomenės narių socialinių sąlygų gerinimą matė ne kaip vienpusį procesą, kai turtingi padeda vargšams, bet kaip abipusę veiklą, kai suburiami skirtingų pažiūrų, išsilavinimo ir socialinės padėties žmonės. Kartu dirbdami jie vieni iš kitų gauna naudos. Šio principo esmė yra ta, kad kiekvienas individas į bendrą darbą turi įnešti savo indėlį, todėl gyvenvietės arba bendruomenės centrai gali funkcionuoti tik tuo atveju, jei tarp žmonių yra visiška lygybė, pagarba, jei bendruomenė yra atvira visiems nariams.

Gyvenviečių bendruomeninis judėjimas turi ilgą ir turtingą darbo (vietinių bendruomenių visuomenėje stiprinimui) istoriją. Iš pradžių IFS sudarė pavieniai nariai, įsijungę į nedidelį Vakarų šalių organizacijų tinklą. Vėliau, 1980 m., buvo nuspręsta, jog pribrendo būtinybė kurti didesnę

&

" J —

tarptautinę organizaciją, kuri besikeičiančiame ir vis labiau nykstančių psichologinių, politinių barjerų bei sienų pasaulyje aktyviai palaikytų vietinės bendruomenės tarptautinę veiklą. IFS pradėjo kurti stiprų ir nepriklausomą tinklą, kurio veikla sietųsi su praktiniais vietinių bend-ruomenių organizacijų veiklos projektais. Tuo tikslu buvo įkurti praktinio IFS bendradarbiavimo ir mainų centrai: 1991 m. Europoje - Eurogrupė, 1994 m. Amerikoje - Amerikos Sąjunga ir 1996 m. Azijoje - Azijos tinklas.

Šiandien IFS sudaro organizacijos ir pavieniai asmenys iš 44 pasaulio šalių. Jie atstovauja tūkstančiams vietinių grupių ir organizacijų. Per paskutinį XX a. dešimtmetį IFS narių skaičius išaugo keturis kartus.

Pagrindinės IFS vertybės. EFS pasaulinės bendruomenės part-nerystės programa, patvirtinta IFS konferencijoje 1996 m. birželio 13 d. Helsinkyje, pateikė šias pagrindines vertybes:

. "Mus sieja bendra dešimtmečių istorija, bendras siekis. vykdyti socialinius pokyčius vietinėse bendruomenėse. Šis- judėjimas .vis dar yra

'"gyvas 44 pasaulio šalyšėrMus ypač džiugina tai, kad mes turime bendrą požiūrį į bendruomenių ugdymą Centrinėje ir Rytų Europoje, Centrinėje ir PietųAmerikoje, Afrikos ir Azijos šalyse".

Kartais IFS darbas yra palaikomas pačių žmonių, kurie dirba nau-dodami savo išteklius, tačiau dažnai padeda ir išorinės organizacijos. Visais laikais IFS veikla reaguoja į visuotnenės pokyčius, galinčius koreguoti veiklos prioritetus. IFS sieja bendros idėjos

• IFS veiklos pagrindas - gera kaimynystė. Todėl bendruomenės centras dažniausiai įkuriamas viename iš gyvenamųjų namų. Centras įvairią veiklą vystanti nevyriausybinė institucija, kurioje gainankyūš visi kaimynystėje gyvenantys žmonės. Tačiau dai-nai Centro veikla išsiplečia ir už jo ribų.

JL. • Bendruomenės centrai ypač rūpinasi neįgaliaisiais, siekia panai-kinti diskriminaciją ir neigiamą požiūrį į juos ir įtvirtinti socia-linį teisingumą.

3 ' • Stengiamasi stiprinti vietines bendruommesbei įbraukti jau-nimą, įtikinti, kad žmonės, spręsdami fiziSwguubvpobūdžio, so-

r dalines ir ekonomines kaimynystės problemas, turi veikti kartu. • Bendruomenės centrai teikia įvairias paslaugas.

j j . • —št-peikia grindžiama lygybei principu: nė viena grupė nėra viršesnė ųž kitą. , \

A,f* IFS pripažįsta, kad gyvename pasaulyje, kur viskas tarpusavyje yra susiję, todėl vietinės problemos negali būti izoliuotos nuo veiksnių, kurie jas sukūrė ir įtakojo.

b

- 4 -

Ateities vizija. IFS kvalifikuojama kaip tarptautinis bendruomenių organizacijų judėjimas. Organizacijų, kurios veikia kartu prasmingų darbų ir mainų programose tam, kad tvirtėtų ir rastų efektyvių būdų vietinėms sociaiinėms-edukacinėms problemoms, kylančioms dėl spartėjančios glo-balizacijos, spręsti. Tuo tikslu IFS stengiasi įnešti savo indėlį į pasaulio bendruomenę, kurioje atstovauja ne tik vyriausybės, multinacionalinių kompanijų bei žtniasklaidos, institucijos, bet ir žmonės, susibūrę vietinėse bendruomenėse.

IFS pasaulinės bendruomenės partnerystės programa ska-tina individus ir bendruomenės organizacijas ieškoti naujų efektyvių būdų spręsti problemoms, su kuriomis susiduria vietinės bendruomenės. Prog-ramą apibūdina trys tarpusavyje susijusios sritys: vidinė, siejanti IFS narius, propagavimo, t. y. atstovavimas interesams už bendruomenės ribų ir vystymosi (plėtimosi), padedanti daugiafunkcinėms bendruomenės orga-nizacijoms kurtis naujose vietose.

Vidinė IFS pasaulinės bendruomenės partnerystės veiklos sritis prasideda nuo pripažinimo, jog, plečiantis veiklai, IFS viena pati negali., pasirūpinti viskuo, kas reikalinga jos aiigimui uįtiKrinti.. Todėl būtina kurti partncrystę"tafp"centru, įtvirtinti tiesioginius ryšius taip o r g ^ ž a a j ų ^ n a r i ų " ir kitų Įffiflinkaittar^iropiu. šie ryšiai tūri būti abipusiai^" įpareigojantys

-J2IU©iįir keistis informacija. Pripažiritį ^n3rgaruzacijaTkuri"WiJdaTiaTp"^ socialinių po!Č)Wir"veiksnys,'"skiriasi nuo kitų organizacijų tuo, kad IFS pagrindinė ir vienintelė jėga glūdi žmogiškuosiuose ištekliuose, todėl egzistuoja tiesioginis ryšys tarp optimalių veiklos rezultatų ir personalo narių, savanorių bei vietinių gyventojų. Siekiant geriau suvokti pasaulinės bendruomenės partnerystės programos vidinę struktūrą, informacija ir duomenys apie narių veiklą tapo visiems prieinami,-be ao,-buvo skatinami tiesioginiai kontaktai tarp programos narių:

t • Organizacijos narės "tūr^tų~apibrėžti sritį, kurioje jos dirba, ir reguliariai keistis informaciją su kitomis organizacijomis.

_ • Įvairių veiklos sričių savanoriai keičiasi patirtimi bei žiniomis, rengia-seminarus, susitikimus.

- • Realizuojamos profesionalios mainų ir darbo programos tarp personalo narių, savanorių ir kitų žmonių, įsijungusių į IFS

. veiklą. " . .. . f • Keitimasis naujomis idėjomis leidžia IFS nariams pritaikyti ^ kolegų iš kitų šalių patirtį, įgūdžius bei žinias.

• Abipusio informacijos srauto kūrimas.

Pasaulinės bendruomenės partnerystės propagavimas prasideda nuo pripažinimo, kad IFS nėra pats svarbiausias veikėjas tarptautinėje arenoje, tačiau ji gali turėti didesnį poveikį, jei dirbs labiau koncentruotai. Pastaraisiais metais IFS išsakė aiškesnį požiūrį į gyvenvietės ir bend-

4

- b -

ruomenės ugdymo veiklos vertybes bei principus. Jais vadovaujantis ir turi būti vykdomas šios veiklos propagavimas. Kai kurioms socialinėms-edukacinėms problemoms spręsti reikia specialių žinių. Tokiu atveju IFS į pagalbą pasitelkia organizacijos viduje turimą informaciją ir nusprendžia, kokius klausimus reikia kelti jau už bendruomenės ribų. Šios problemos yra svarstomos Jungtinėse T a u t o s e ir E u r o p o s Taryboje . B e to , EFS tari formalių ir neformalių ryšių su nevyriausybinėmis organizacijomis ir bendradar-biauja su jomis sprendžiant konkrečius klausimus.

Pasaulinės bendruomenės partnerystės vystymo sritis prasideda nuo pripažinimo, kad yra poreikis kelti gyvenvietės problemas- už joęjihų. IFS gali ir turi įtvirtinti gyvenvietės vėiklp§ modelį, sieEantfįvarnų tikslų.

Remiantis patirtimi, galima teigti, kad, kuriant naujus bendruomenės centrus, geriausių rezultatų pasiekiama, jei tarpusavyje bendradarbiauja penki pagrindiniai partneriai:

i' , • Vietinės valdžios institucijos, įtakingos grupės, organizacijos, kurios rekomenduoja patikimą ir pareigingą asmenį rūpintis vietos gyventojų reikalais. Toks asmuo galėtų būti organizacijos narys ar atskira organizacija, tačiau tai nėra būtina.

J' • Bendruomenė.' ii turi pifengti programą, pagal kurią bus v samdomi ir apmokomi savanoriai. Veiklai vystyti reikalingos

t'^ atskiros patalpos. j * Vyriausybė. Vietinės—ir—valstybinės-valdžios_palaik>Tnas yra-

ypač svarbus. Valdžios įsikišimas kiekvienu atveju turi būti aps varstomas. Rėmėjai EFS vietiniams padaliniams, siekiant užtikrinti finansinę ir politinę bendruomenės centrų nepriklausomybę, sva^bitstengtis

, pritraukti rėmėjų (tarptautinių, nacionalinių ir vietinių) paramą. • IFS ir jos nariai kitose šalyse. "-IFS gak-HHun^'aidin^pa grindinį vaidmenį bendruomenės vystymo

procese. Be informacijos ir duomenų bazių, sukurtų vidaus veiklos sritims tobulinti, yra poreikis kurti struktūrizuotą ir prieinamą informaciją apie materialinius išteklius, verslo partnerius ypač tarptautiniame lygyje. IFS

-veikloje-labai svaibu yra kaupti ir tvarkyti reikiamą dokumentaciją. ^Šiuolaikinės informacinės technologijos leidžia IFS šiuos planus

paversti realybe! Gera^fflumkacija"tSį_narvų"yra pagrindinė ląlygiTpa-saulinei bendroomenės.partnerystės programai įgyvendinti. Pasaulyje dar ne visi nariai gali naudotis internetu bei elektroniniu paštu, todėl IFS. siekia panaikinti šias kliūtis. EFS pasaulinės bendruomenės partnerystės programos elektroninio bendravimo turinį sudajjSS keletas elementų: tinklo serverio, j^nio_elektroninigjEašto ir forumo, k i r i s ^ J B ^ g ^ p r i e m a n m ^ t e r i i ė t o ' pagalba.

l t .

pagaminti rodykles ar ki lų atributiką, atl ikti daugybę įvairiausių darbų. Savanoriškas darbas renginiuose gali būti puikus būdas nemokamai dalyvauti renginyje, susitikti su naujais žmonėmis, ir, aišku, prisidėti prie renginio sėkmingesnio organizavimo. Be jokios abejonės/ jūs įgysite naujos patirties organizuojant renginius, o tai tikrai pravers ateityje.

Savanoriai, d i rbantys bendruomenėje - jūs galite prisidėti prie žmonių, sudarančių bendruomenę, ir j iems padėti. Išvalytas kiemas sutvarkyta žaidimų aikštelė, pagalba pagyvenusiems žmonėms -tai tik maža dalis savanoriškų darbų, kuriuos mielai atlieka savanoriai, dirbantys bendruomenėje ir norintys ja i didesnės gerovės.

Pagalvokite apie lai. ko iš t ikrųjų norite, ir, kodėl norite būtent tai daryti. Sudarykite savo pomėgių, interesų bei galimybių sąrašą. Pagalvokite apie tai, kokios sritys ar problemos jus domina, kokio pobūdžio darbą norėtumėte dirbti. Nuspręskite, kiek laiko tam galite skirti. Jei prieš pradėdami dirbti atsakysite sau į keletą pagrindinių klausimų, tai padės jums apsispręsti, kur ir kokį savanorišką darbą jūs norėtumėte dirbti.

• Ar aiškiai žinau. į kokią veiklą norėčiau įsitraukti? • Kokius asmeninius savo poreikius sieksiu patenkinti? • Kokios problemos ar bendruomenės poreikiai man rūpi labiausiai? • Kiek laiko aš pasirengęs skirti savanoriškam darbui? • Ar noriu sutikti naujų žmonių, rasti draugų? • Ar noriu dirbti su konkrečia žmonių grupe, pvz., pagyvenusiai žmonėmis, jaunimu,

žmonėmis su negale ir kt.? « Ar noriu dirbti vienas, ar būti komandos dalimi? • Ar šiame darbe noriu įgyti kokių nors konkrečių įgūdžių, patinies? • Ar noriu panaudoti šiame darbe panaudoti kokius nors konkrečius savo įgūdžius? '

Kai jau žinosite, kokio pobūdžio savanorišką darbą norėtumėte dirbti, jums teks išsiaiškinti, kokios yra galimybės jūsų mieste, kaime vietovėje kur jūs gyvenate. Atėjus j organizaciją kurioje jūs užsiimsite savanoriška veikla, turite sužinoti, kokia veikla užsiima jūsų pasirinkta organizacija ir pasiūlyti organizacijai savo paramą. Užduokite paprastus, bet labai svarbius, klausimus, tokius kaip:

• Ką aš darysiu? • . ' • Ar yra man patikėio darbo aprašymas? " • Kokiu laiku man reikės dirbti? Tai fiksuotas ar paslankus laikas? • Ar bus koks nors mokymas prieš man pradedant dirbti? • Ar visada bus žmogus. į kurį galėčiau kreiptis? • Kas padės man, je i man prireiktų pagalbos? • Kokia šios organizacijos paskirtis, tikslai bei uždaviniai ir kaip aš padėsiu siekti

dirbantiesiems organizacijoje?

Savanorių vaidmuo bendruomenėje

Pasaulyje paplitusią savanorišką veiklą lietuviai vertina skeptiškai. „ Dirbu savanoriu", - tokią frazę ištaręs lietuvis vis dar sulaukia aplinkinių nuostabos ar net pašaipos. Lietuvoje tik apie 5 proc. žmonių yra dirbę sav anorišką darbą. Tuo tarpu JAV maždaug pusė visų žmonių dalyvauja tokioje veikloje, o vien Didžiojoje Britanijoje savanoriai per metus atlieka darbo už 40 milijardų dolerių. 28 - ųjų vasaros ol impinių žaidynių metu Atėnuose savanoriškai dirbo net 50 tūkst. Žmonių. Pagal LR įstatymus savanorišką darbą gali organizuoti organizacijos ir institucijos turinčios paramos gav ėjo statusą, partijos, profesinės organizacijos.' Daugiausiai savanoriško darbo organizuoja nevyriausybinės organizacijos, kurios priima savanorį savo globon suteiktajam priimtiną darbo vietą ir kartu gauna papildomus žmogiškuosius išteklius.

kurie tokiose organizacijose yra svarbiausi. Nevyriausybinių organizacijų tikslas žadėti žmonėms nereikalaujant iš jų materialinio atpildo, šių organizacijų biudžetai yra labai riboti • j ie negauna papildomų, pastovių pajamų iš valslybės biudžeto, todėl savanoriškas darbis yra šių organizacijų pagrindas.

Savanoris turi apsispręsti: • kiek laiko j is gali skirti organizacijai: • kokio darbo j is norėtų imtis:

• • nemesti darbo lik pasirodžius, kad jis yra nuobodus, geriau pasikalbėti su atsakingu organizacijos žmogumi;

• nedirbti darbo prieštaraujančio jo įsitikinimams ir vertybėms: • laikytis visų susitarimų. Jei nepavyks laikykis susitarimo, ar matysi, kad vėliĮoji

informuok apie tai atsakingą asmenį. • džiaukis savimi ir savo atliekamu darbu.

Atsakomybės • Nuoširdžiai atlikti savo pasirinktą darbą. • Vadovautis organizacijos tikslais. • Būti sąžiningu. • Mokytis, jei to reikalaujama. • Gerbti organizacijos konfidencialumą. • Laikytis organizacijai pri imtinų normų.

Savanoris skiria savo laiką, žinias, patirtį, energiją darbui visuomenei naudingą (farbą dirbančioje ne pelno organizacijoje, neimdamas už tai piniginio atlyginimo.

Pirmuosiuose skyriuose buvo aptarta, kas yra savanoris ir kas yra bendruomenė. Yra aišku, kad savanoris padeda, o padeda dažniausiai savo bendruomenei, kurioje gyvena, nes jam naudinga gerinti savo aplinką. Bendruomenė taip pat gauna naudos iš savanoriško da bo, nes įvairios organizacijos, kurios padeda žmonėms, dažnai neturi galimybės pasam iy t i profesionalių darbuotojų ar didesnį kiekį žmonių. O be šito daugelis organizacijų susi d irtų su keblumais, nes organizacijos, kurios padeda žmonėms dažnai būna nevyriausybinės, c lai reiškia, kad negauna finansavimo iš valslybės. todėl turi verstis pačios rašydamos įvai ius projektus ir pan. Tokiose organizacijose savanoriai dažniausiai ir savanoriauja.

Pastarųjų dešimties metų laikotarpyje bendruomenės sąjūdis plėtojosi gan dinamiš :ai. Šiam vystymuisi įtakos daugiausia turėjo veikla pagal įvairių fondų remiamus projek us, vielos gyventojus bendrai veiklai vienijančių nevyriausybinių organizacijų gausėjima: ir naujų visuomenės lyderių atsiradimas (Bendruomenės plėtra. Praktinis vadovas, 20(4). Remiantis šiais duomenimis, galima daryti išvadą, kad bendruomenės plečiasi ir /ra suinteresuotos gerinti savo mikroklimatą. Bendruomenėms svarbu pajungti joje gyvenančius žmones bendram tobulėjimui. Ši bendruomenių plėtra yra terpė, kurioje savanoriai į ali prisidėti savo idėjomis, energija, darbu, kuris padėtų greičiau įgyvendinti bendruome nės planus.

Bendruomenės plėtra didina bendruomenės potencialą, t.y., žmonių aktyvumą. O 1 aktyvesni bus bendruomenės žmonės, bus didesnis bendruomenės potencialas, tuo lab < plėsis bendruomenė (Bendruomenės plėtra. Praktinis vadovas. 2004). Savanorių, bendruomenės narių, aktyvumas ir įsijungimas į socialines gerovės progran i įgyvendinančias organizacijas ir skatina bendruomenės plėtrą. Savanorių prisidėjimas bendruomenės plėtros yra labai svarbus savanorių vaidmuo bendruomenėje.

Savanoriai kaip ir ki t i žmonės bendruomenėje sudaro natūralią pagalbos sisiema Pasak L. C. Johson (1996). be savanorių šią pagalbos sistemą sudaro šeima, draugai, bendradarbi i i , Į kuriuos kreipiasi žmogus, kai j am iškyla sunkumų. Natūrali pagalbos sistema nereikalaija didelių finansinių valstybes investicijų, todėl gali būti efektyviai organizuojama ir skatinai įa

uo au

bendruomenėse. Vienas svarbiausių natūralios pagalbos elementų yra. natūralūs pagalbininkai. Natūralūs padėjėjai yra. asmenys, kurie turi pagalbos teikimo įgūdžių ir demonstruoja juos abipusių santykių kontekste. Tokie žmonės daug dirba ir optimistiškai žvelgia j žmonių galimybę pasikeisti dvasiškai. Tai subrendę, draugiški žmonės, kurie dažniausiai yra turėję tokių pačių problemų. Tokie bendruomenės savanoriai yra verti pasitikėjimo, j i e geba išlaikyti paslaptis ir linkę visada padėti. Dažnai j ie turi didelę gyvenimo patirtį ir panašias vertybes kaip ir asmuo, kuriam padedama (V. Baršauskienė. I. Lctiūsicnė, 2001).

Savanorių skaičius pastaraisiais metais pasaulyje auga. Šį procesą lemia: S demografiniai pasikeitimai; S ekonominiai pasikeitimai; S socialiniai pasikeitimai (V. Baršauskienė, I. Leliūgienė, 2001).

Pokyčiai vyksta įvairiose srityse. Pagrindinės tokių pokyčių tendencijos yra: socialiai atskirtųjų pagausėjimas, pasikeitimai darbo jėgos sferoje, greitas novatoriškų idėjų plitimas, socialinės atsakomybės padidėjimas, spartėjantis moterų judėjimo vystymasis, krikščioniškas rūpinimasis kenčiančiu, sumažėjusios finansavimo galimybės profesionaliam socialiniam darbui (V. Baršauskienė. I. Leliūgienė, 2001).

Savanoriai dirba ir skatinami įvairių nevyriausybinių organizacijų, koordinuojančiųjų veiką ir teikiančių asmeninės naudos (V. Baršauskienė, I. Leliūgienė, 2001).

Bendruomenėse savanoriai savanoriauja įvairiose veiklos srityse. Tačiau išskiriamos tradicinės veiklos sritys, kuriose bendruomenės centruose darbuojasi savanoriai:

•S Aptarnavimas - tradicinė pagalba vieno kitam, asmeninė pagalba; . S Kova už permainas, aktualizuojant įstaigų funkcionavimo pokyčius ir piliečių

teisių apsaugą: S Visuomeninė veikla. Savanorių darbas susijęs su valstybinių įstaigų

funkcionavimu (dalyvavimas įvairiuose komitetuose, komisijose, informacijos skleidimas, valstybinių organizacijų vertinimas ir vykdymas ir t.t);

^ Vadybinė savanorių veikla (direktorių tarybos atsakomybė už įvairių programų sudarymą, v ykdymą ir kontrolę); Savipagalba: 1) kvartalo ar mikrorajono socialinio klimato gerinimas, 2) , dalyvavimas pagalbos sau grupėse (pvz., anoniminių alkoholikų klubas); Finansinių išteklių ir aukų rinkimas, kurios gali būti-panaudotos labdaringai-bendrai veiklai ar konkrečiam tikslui (V. Baršauskienė, L Leliūgienė, 2001). •

Iš šių veiklos sričių, kur savanoriauja savanoriai, galima spręsti apie savanorių indėlį bendruomenės gyvenime. Savanoriai - tai dalis žmogiškųjų išteklių, lengviausiai prieinamų individui, nereikalaujančių didelių finansinių valstybės investicijų. Savanoriškas darbas gali būti efektyviai panaudotas sprendžiant bendruomenės problemas ir patenkinant bendruomenės narių poreikius (V. Baršauskienė, I. Leliūgienė, 2001).

Apibendr in imas: Savanoriai vaidina nemažą vaidmenį bendruomenės gyvenimo gerinime j ą plečiant, sprendžiant jos problemas. Be savanorių darbo būtų nelengva, greitai-ir efektyviai spręsti bendruomenės problemas, nes bendruomenėje neatsirastų tiek finansinių išteklių ir geranoriškų žmonių, kad tos problemos būtų išspręstos.

Organizacijų tikslai - skatinti demokratijos plėtrą. įtraukiant socialinių grupių piliečius, puoselėti bendruomenės tradicijas, skleisti informaciją apie Europos sąjungos skirtingų kultūrų gyvenimo patirtį.

Padėti moterims, j ų šeimos nariams krizinių situacijų metu. Psichologinė ir individuali pagalba nepriklausomai nuo tautybės, išsilavinimo ir t.t. Sumažinti smurtą patyrusių motetų jų vaikų skaičių, padėti šeimų nariams įgyti tarpusavio pasitikėjimą. •

Skatinti vielos bendruomenių iniciatyvas, vykdyti projektus, nukreiptus įvairių socialinių grupių problemų sprendimui. • '

Formuoti jaunų žmonių aplinkai palankius elgesio įgūdžius, dalyvauti tiriamosiose ir ekologinėse ekspedicijose bei projektuose.

Spręsti jaunimo laisvalaikio ir popamokinio užimtumo problemas, įtraukti jaur in ią į aktyvią sportinę veiklą, turizmą, pažintines keliones, propaguoti sveiką gyvenseną ir daigelis kitų tikslų ir siekių.

Savanorystė socialiniame darbe

Pagrindinė žmogaus pareiga gyvenime yra sukurti save, tapti tuo, kas potencialiai j is yra. Pats reikšmingiausias asmens pastangų kūrinys yra j o paties asmenybė. Kita /ertus, žmogaus asmenybė tarpsta socialinėje - kultūrinėje aplinkoje, socialiniame gyv:nime, socialiniuose santykiuose. Viso to mes semiamės iš socialinio gyvenimo šaltinių.

Socialinio darbo dalyku laikytinas žmogaus, grupių, bendruomenių socialinių reiškinių, problemų analizavimo bei sprendimo procesas. Socialinio darbuotojo pask rtis ir veiklos turinys - padėti individams, grupėms, bendruomenėms siekti savo teisių ir aisvių įgyvendinimo, asmenybės potencinių galių atskleidimo ir valdžios struktūrų noro minimalizmuoti žmogaus socialines garantijas.

Socialiniai darbuotojai kaip savanoriai gali dalyvauti pagalbos bendruo programose - programos, skirtos artimiausios bendruomenės problemų spren l imui. Pageidautina, kad vaikai šiose programose dalyvautų kartu su suaugusiai: tėvais, moky:ojais, kaimynais ir kt.

Socialinis darbuotojas turėtų būti tas žmogus, kuris ateina į pagalbą neprašom is. Jis turi jausti įkvėpimą ir pats apsispręsti tapti savanoriu. Socialinio darbo savanorį Į alime apibūdinti kaip asmenį, laisva valia aukojantį savo laiką k i tų žmonių labui, nesitikintį už tai atlyginimo, tačiau siekiantį asmeninio tobulėjimo, įgyjantį patirties bei gaunantį dvįsinės naudos, kuria dalijasi su bendruomene bei prisiimantį atsakomybę už savo veiklą. Socialinio darbuotojo pagalba pagyvenusiems, vienišiems, ligotiems, žmonėms su negalia, veikla vaikų ir jaunimo centruose, užsiėmimų bei renginių organizavimas kultūrinė e bei rekreacijos srityse, moterų diskriminacija, dalyvavimas vaikų smurto, nusikalstamumo prevencijos darbe.

Šiandien iškyla nauja edukacinė problema - jauno žmogaus pasižyminčio pi l i ; t in iu aktyvumu, priimančio naujas ir nuolat kintančias socializacijos sąlygas bei prisiimančio atsakomybę už Europos ateities likimą, ugdymas. Socialiniai darbuotojai dalyvaudami savanoriškoje veikloje ne tik praleidžia prasmingai laisvalaikį, bet tokiu būdu nefomai ia i jaunimą supažindina su nauja socialine realybe. Tokiu būdu vyksta socialinis ugdymas, kuris paspartina jaunimo integravimąsi į kintančią sociokultūrinę aplinką bei Europos sociumi. Šie darbuotojai turi sugebėti pritraukti jaunimą savanoriškai veiklai, dalyvaujant įvairiuose socialiniuose projektuose. Savanorystė Europoje - tai vienas iš jaunimo savirealizacijos būdų tarptautinėje socialinės veiklos plotmėje. Savo energiją, kūrybiškumą, entuzitzmą, sugebėjimus, kuriais, kaip įprasta, pasižymi jaunas žmogus, turi progą išreikšti savanoriškoje veikloje.

Šiais laikais šiuolaikinė visuomenė patiria daug sunkumų, kurie susiję su socializa rija, naujomis technologijomis ir kitais reiškiniais. Smarkiai auga nusikalstamunas alkoholizmas, narkomanija ir ki t i neigiami reiškiniai. Valstybė viena nepajėgi išspręst /isų panašių problemų. Todėl visu tuo taip pat rūpinasi ir gyventojų bendruomenės. Žmoiės. kurie sudaro bendruomenę, geriau suvokia problemas, kurios egzistuoja jų aplinkoje, taip pat j ie gali rasti geresnius ir priimtinesnius būdus problemai spręsti, kurie jiems patiems būtų naudingi ir tarnautų ne tik vienai bendruomenės kartai. Bendruomenė yra galinga, kai jos

nariai dirba drauge, bendradarbiauja iškilus sunkumams, nenusigręžia nuo kitų rūpesčių, o geranoriškai ir produktyviai vieni k i t iems padeda.

Tačiau ne visi l inkę padėti, o pagalbos bendruomenei labai reikia. Specialistų visiems . padėti neužtenka, todėl bendruomenėje ir daugėja savanorių, kurie nieko neverčiami padeda kitam, įam. kuriam labiausiai reikia pagalbos. Šiomis dienomis savanorių daugėja, nes žmonės ima suprasti j ų būt inumą ir j ų naudą. Ne vienoje organizacijoje, kurios dažniausiai užsiima bendruomenės narių socializacija, dirba savanoriai, kurie gerina bendruomenės mikrokl imatą spręsdami jos problemas. Todėl savanorių darbas šių dienų bendruomenėje ypač aktualus klausimas. Savanoriai padeda įgyvendinti socialines gerovės programas bendruomenėje, taip j a i padėdama. Galime išskirti keturis motyvus skatinančius socialinius darbuotojus užsi imti savanoriška veikla:

1. vertybių išraiškos funkci ja. Ji įpareigoja savanorį rūpintis kitais, nes savanoriams svarbu ki to žmogaus gerovė. Šie žmonės savanoriškoje veikloje išreiškia vertybes, kurios nukreiptos į pagalbą ki tam ir troškimą tarnauti bendruomenei. Taigi savanorystė atlieka vertybių išraiškos individui funkciją.

2. social inio prisi taikymo funkcija. Kai kuriems savanoriams savanorystė išreiškia social inio pr is i taikymo funkci ją, kuri nulemta draugų, šeimos ir k i tą art imųjų žmonių savanoriškoje veikloje. Kai kuriems žmonėms savanorystę yra būdas pr is i la ikyt i prie j iems svarbių žmonių, kai kada tai yra atsakas į .socialinį spaudimą. Kai kurie savanorystė pagalba išplečia social inį ratą. užmegzdami naujus socialinius kontaktus k i tomis sąlygomis.

3. ego gynybos funkcija. Ka i kurie savanoriai, padėdami kit iems; t ikisi tokiu būdy išspręsti savo problemas: v id in ių konf l iktų, abejoj imo savo verte ir kompetencija. Egzistuoja hipotezė, kad tie žmonės, kurie t ik i teisingu pasauliu, mano, jog , prireikus pagalbos, j iems bus taip pat padėta Savanorystė kai kuriems žmonėms yra būdas kelti savivertę, įgyt i socialinį pripažinimą bei spręsti savo psichologines problemas.

4. ž inių funkcija. Savanorystė kai kuriems žmonėms padeda patenkinti intelektinius poreikius, pagil int i žinias, įgyti specif inių įgūdžių, kurie bus reikal ingi ateityje, ypač dėl ateities karjeros.

Savanorystės veiklos poreikiai

Savanoriškas darbas gali tapti tikra tobulėjimo galimybe. Pirmiausia, tobulinant specialiuosius sugebėjimus ir profesinę kval i f ikaci ją (dažniausiai pasitaikantis požiūris), antra - suteikiant savanoriui galimybę tobulėti. Kai kas savanoriškame darbe patenkina visiškai priešingus savo poreikius nei pagrindiniame - mokamame darbe. Kai kas gali ieškoti vertybių, dažniausiai ignoruojamų kasdieniniame gyvenime - tokių kaip nuoširdūs santykiai tarp žmonių ir bendruomenei tikrai reikalingi darbai. '

Savanoriai dažniausiai atlieka tuos darbus, kuriuos dirba ir mokami darbuotojai. Labai dažnai savanoriai la ikomi tik „padėjėjais" ar „pagalbiniais resursais"'. Šis požiūris iš esmės nėra klaidingas, tačiau j i s formuoja gana ribotą savanorių vaidmens supratimą. Kodėl gi nepažiūrėjus į savanoriams siūlomas veiklos sritis kūrybiškiau? Kodėl nepasiūlius j iems tokių darbo sričių, kurios niekada netaptų mokamu darbu, nepaisant j ų sąlyginės (bet labai svarbios) reikšmės projekte ar programoje.

Savanoriams patikėta veikla gali reikalauti specifinių individual ių gabumų ar įgūdžių. Kad ir kokių profesinę patirtį turėtų mokami darbuotojai, ta patirtis vis vien bus ribota. Be to, pagrindinis mokamus darbuotojus motyvuojantis faktorius yra pinigai, gaunami už atliktą darbą. Savirealizacija ir individualių poreikių patenkinimas dažniausiai atlieka antraeilį

vaidmenį. Pinigai kaip motyvuojant is faktorius yra silpnesnis nei savirealizacija. I abejo turi įtakos atl iekamo darbo kokybei. Be to, samdomi darbuotojai dažniau panašaus amžiaus ir turi panašų profesinį pasiruošimą. Tai la iku i bėgant kur ia organ viduje monotoni ją ir sąstingį, Savanoriai suteikia organizacijai įvairovę, nes j ų kaita p yra didesnė nei samdomų darbuotojų. Be to. j i e dirba tik keletą valandų per savait : norint suteikti projektui naujų idėjų ir energijos, gyvybiškai SVUrbll, kad UŽdllOiyS bŪll skir t ingo amžiaus, patirties, pasiruošimo ir įgūdžių savanoriams.

Darbus savanoriams reikia parinkt i taip, kad juos būtų galima nudirbti ne darb t.y. savaitgaliais, po darbo, kartą per savaitę, per pietus ar kitas pertraukas, ir panašiai, darbai turi būti at l iekami organizacijos biure, kai kuriuos galima padaryti namie organizacijose, senelių namuose, religinėse organizacijose, senelių namuose, kituose bi parke išvykus atostogauti.

Taigi kodėl pasitelkiami savanoriai: • Jie gali d i rbt i darbą, kur į sunku apibrėžti. • Ne už kiekvieną darbą gali .būti atlyginta pinigais. • Jie suteikia atv i rumo statusą organizacijai. • Jie turi naujų idėjų ir nėra suvaržyti narystes organizacijoje. • Jie sudaro papi ldomą grupę, žmonių, pritariančių jūsų organizacijos misi • Jie formuoja pat ik imos organizacijos įvaizdį visuomenėje. • Jie asmeniškai yra įtraukti į mūsų misi jos bei pačios organi

popul iar in imą visuomenėje. • Jie padeda gauti lėšų veiklai vystyti. • Jų dalyvavimas yra sutelkto visuomeninio da lyvav imo pavyzdys. • Tai sukuria lyg ir visuomenės kontrolę ir didina pasit ikėj imą

bendruomene. Taigi savanoriai, priešingai nei daugelis mano, gali at l ikt i žymiai daugiau

negu v ien l ik būti „kažkuo, kažką veikiančiu po darbo".

tai be tai yra zacijos įprastai . Taigi Skirtos

> laiku. Ne visi

kitose jruose.

ai.

acijos

vietos

Jarbu.

Informacinės technologijos Lietuvos savanorių bendruomenėse Ieškant informaci jos apie savanorius teko šiek tiek pavargti, b e t d j p i pavyko. Lietuvos

savanoriai, o t iksl iau nepelno siekiančios organizacijos turi sukūrusios puslapius kur galilma

rasti p i ln^ informaciją apie savanorius, užsiregistruoti, pažiūrėti kokie savanoriai labiaus

reikalingi, ten taip pat yra daug statistikos apie savanoriu darbą. Svarbu, kad savanoriai

mokėtų dirbt i kompiuter iu ir naudotis internetu. Puslapius apie reikalingus savanorius ir

informaci ją kaip jais tapti, galima rasti daugelio rajonu savivaldybių puslapiuose.

Informacines technologijos taip pat labai svarbu padedant savanoriams bendrauti su

žmonėmis kur iems reikia j ų pagalbos. Vienas iš pagrindinių būdų yra savanoriu pokalbia su

žmonėmis per telefoną, bet dabar jau galima, turint klausimu pagalbos organizacijoms

tiesiog parašyti e-maila. Informacinės technologijos taip pat padeda nepelno siekiančioms

organizacijoms bendrauti, rengti seminarus. Šiuolaikinio žmogaus gyvenimas

neįsivaizduojamas be informacinių technologijų, taip pat ir sav anorio darbas.

6