Lietuvos edukologijos universiteto laikraštis

Š IESAwww.vpu.lt

leidžiamas nuo 1952 metų

Nr. 7 (2417) 2012 GegužėRetro: žvilgsnis į praeitį.2

3

4-5

6

7

8

„Šviesa“ - 60 metų sąvartoje.

Studentas - vakar ir šiandien.

Mokyti ar išmokyti.

Retro: sportas prieš pusę amžiaus.

Retro: praeities liudininkai.

Alma mater kronika

8 Ekspertų vizitas. Lietuvos Stu-dijų kokybės vertinimo centro tarptautinių ekspertų komisija, vadovaujama Brian O Connor iš Airijos, balandžio 24–26 d. susi-tiko su universiteto Tarybos, Rektorato, Se-nato, padalinių ir skyrių vadovais, dėstytojų, studentų atstovais ir išanalizavo LEU išori-nio vertinimo programą.

8 Balandžio 18 d. bibliotekoje ati-daryta Krasnojarsko draugijos „Lietuva“ viceprezidento geologo prof. Sauliaus Sidaro dokumentinių tremties fotografijų paroda „Lietuviai nuo Jenisiejaus krantų“. Revučių lagerio, Orešnos Bolšoj Unguto tremtinių tragiška buitis, Kolymos Jarcevo amžinojo įšalo žemėje laidojama jaunystė; tėviškėlę menančių dainų vaizdai; „Saulutės“ moky-klėlė ir liūdesio pilnos Lietuvos mažųjų akys; slaptų Velykų stalas ir šventa malda – kadrai fiksuoja lietuvių ir kitų tautų likimą bei ge-nocido atminimo ženklus. Ekspoziciją pa-pildo vienas žiauriausių dokumenų - Stalino pasirašytas nurodymas sušaudyti ne 500, o 800 politinių kalinių. Simboliška - parodos atidarymo ceremoniją lydėjo „Tremtinių“ choro moterų grupės tėvynės ilgesio dainos.

8 Galerijoje „2003“. Dešimtmetį sutinkančioje universiteto meno parodų galerijoje eksponuojama Dailės katedros ta-pybos, grafikos, keramikos naujausių darbų paroda. Čia matome prof. R. Bartkevičiaus, G. Riškutės, L. Lianzbergio, K. Dineikaitės, R. J. Šataitės, D. Jazgevičiūtės, S. Urbonavi-čiūtės, J. Sidabrienės bei jų studentų kūrybą.

8 „Pozityvo – Negatyvo“ ekspozici-joje. Šį kartą fotografijų pluoštą, pavadintą „Ten, tarp ir niekur“, rodo Ieva Rutė. Žiūro-vams pateikiamas kelionių fotodienoraštis; kalnų ir slėnių vaizdai; egzotiški protėvių apdarai, Tibeto šventovės, žmonės.

8 Projektų vadybos skyriaus aktu-alijos. 2015 m. baigiasi Europos Sąjungos fi-nansavimo periodas – iki tol bus užbaigti ES struktūrinių fondų remiami projektai. Jau greitai visi galėsime įvertinti pokyčius pa-naudojus visą 2007–2013 metų programos-paramą. Dar galima teikti paraiškas pagal priemonę „Studijų kokybės gerinimas, tarp-tautiškumo didinimas“. Priemonės tikslas- studijų programų atnaujinimas ir studijų sistemos tarptautiškumo skatinimas keliant dėstytojų pedagoginę ir dalykinę kompeten-ciją, skatinant studentų praktinius įgūdžius ir stiprinant verslumą. Paraiškos priimamos iki rugsėjo 1 d. Lietuvos mokslo taryba taip pat nuolat skelbia konkursus visų mokslo sričių, mokslinių tyrimų ir kitos mokslinės veiklos projektams atrinkti bei administruo-ja konkursus laimėjusius projektus.

> Agnė Balzaitė. Aktyvi LF lietuvių filologijos trečio-jo kurso studentė. Nuo kovo mėn. dirba Ryšių su visuo-mene skyriuje viešųjų ryšių specialiste.

Lietuvos edukologijos universiteto rektoriui, profesoriui, habilituotam daktarui, akade-mikui Algirdui Gaižučiui Vilniaus rotušėje iškilmingai įteiktas Žygimanto Augusto medalis.

„Vilniaus miestas, vienas gražiausių Euro-poje, turėtų tapti tuo, kas nuo renesanso buvo puoselėjama kaip meno kūrinys – harmoningu, pritaikytu žmonių gerai savijautai, jų laisvei, gyvenimo būdui.

Aš labai norėčiau, kad mes, kultūros žmonės, intelektualai, skirtume kuo daugiau dėmesio savo-sios sostinės nepakartojam grožiui išsaugoti ir puoselėti. Kad jis būtų erdvė žmogaus auklėjimui, švietimui ir ugdymui; turėtų savitą charakterį, manieras, gyvenimo stilių. Taip kaip tai būdinga romiečiams ar paryžiečiams. Žygimanto Augusto medalis tam mus įpareigoja“, – kalbėjo akademi-kas Algirdas Gaižutis, priimdamas šį išskirtinį įvertinimą.

„Šiandien – iškilminga valanda, kai Vilniaus miestas teikia savo padėkos ženklus ir žymenis jam daug nusipelniusiems. Ji būna tik vieną kartą per metus. Malonu pagerbti profesorių Algirdą Gaižutį ir tarybos sprendimu jam įteikti Žygimanto Augusto medalį. Jis – tikrai geras

miestietis. Reta sutikti ir sveikinti tokią paprastą ir žmogišką, daugelį gebėjimų turinčią asmenybę, spinduliuojančią noru veikti, dirbti, kurti ir keisti. Tegul ši diena Jums būna tarsi įkvėpimas keliaujant į priekį, kuriant ir dirbant didelius bei prasmingus darbus“, – sveikino Vilniaus mies-to vardu apdovanojimą įteikęs Vilniaus miesto meras Artūras Zuokas.

Reikšminga ir tai, kad šiemet tarp Vilniaus miesto savivaldybės bei Lietuvos edukologijos universiteto pasirašyta bendradarbiavimo sutar-tis, numatanti daug mokytojų rengimo plėtros, kvalifikacijos tobulinimo, edukacinių tyrimų projektų.

Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės medaliai įsteigti 2000 metais, siekiant pagerbti iškiliausius, labiausiai per dešimtmetį miestui nusipelniusius žmones.

Iki šiol šiais medaliais apdovanota 12 Vilniaus šviesuolių. Daugelis jų dalyvavo iškilmėse.

Už nuopelnus sostineiMindaugo Šimkaus ir Tomo Razmaus reportažas

> Akad. B. Juodka, A. Gaižutis, S. Sondeckis – apdovanoti Žygimanto Augusto medaliu. > Istorinis parašas.

> Iškilmių ceremonija. Vilniaus miesto meras A. Zuokas įteikia LEU rektoriui A. Gaižučiui Žygimanto Augusto medalį.

J u b i l i e j i n i s n u m e r i s1952 2012

2 2012 GegužėRetro

„Šviesai“ – 60. Į praeitį pažvelgus

Prof. (emeritus) dr. Antanas Kiveris

Vartau tuos senuosius laikraščio lapus, turėčiau sakyti – juodai bal-tus, spausdintus prieš 60 metų, bet jie jau pagelto, tikriausiai pa-gelto pamažu, bet negrįžtamai. Negailestingai lekiantis laikas juos paveikė kaip ir mus visus, skaičiuojančius ar net ir neskai-čiuojančius tų prabėgusių dienų ar valandų. Paveikė ir toliau ne-paliaujamai veikia tiek mane, tiek tave, tiek ir kitus, nepaliaujamai veikia...

PRAdŽIA

Kai 1952 metų gegužės mėnesį buvo išleistas pirmasis mūsų univer-siteto – tuometinio Vilniaus valsty-binio pedagoginio instituto partinio biuro, direkcijos, komjaunimo ir profesinės sąjungos komitetų - orga-nas – savaitraštis „Tarybinis studen-tas“, jis, kaip buvo privalomą visiems tuometiniams periodiniams leidin-iams, turėjo ir šūkį: „Visų šalių pro-letarai, vienykitės!“, buvo ir „tautų vado“ – Stalino portretas. Nors labai greitai bėgantis laikas nepaliaujamai bando ištrinti iš mūsų sąmonės (ar net pasąmonės) vos prieš dvidešimt metų pasibaigusios epochos „proletarinės vienybės“ pėdsakus, daugelis jau sunk-iai įsivaizduoja ar mena tą praeitį, kuri vienaip ar kitaip paveikė ir jų dabartinę būseną, ir šios būsenos įprasminimą. Todėl nepasiduokime iliuzijai, kad ši netolima praeitis tyliai užsidengs laiko skraiste ar klusniai pasitrauks į mūsų šiandienos prideramą užmarštį, ar kad mums galima kažkaip išvengti akistatos bei sąlyčio su ta praeitimi. Kita vertus, jeigu taip ir nutiktų – ar šiandienos bendruomenė ir visa posovietinė Lietuvos visuomenė ką laimėtų išvengusi šios akistatos? Ar be šios akistatos mes galėsime suvokti, kur ir kada mums bus paspęsti nauji tikrovės dykumos spąstai? Atsakymas būtų – tikrai ne. Todėl, manau, verta prisiminti universiteto praeities pus-lapius savaitraščio „Šviesa“ 60 – mečio proga.

GLOBA

Nors ir buvo įsivyravusi nuomonė, kad tuometinis „Tarybinis studen-tas“ buvo perdėm ideologizuotas, trafaretinis ar tiesiog buvo kupinas partinio patoso „ruporas“, bet atme-tus tam laikmečiui privalomą balastą apie „didį Tautos Vadą ir kapitalistinės sistemos krizės pagilėjimą“, dauge-liu atvejų tuometiniame laikraštyje buvo atspindima tiek pedagoginio instituto, tiek ir viso krašto realijos, jo kasdienybės žingsniai ir lūkesčiai. Nors laikraščio steigimo ir vado-vavimo jam gairės buvo nubrėžtos instituto partinio biuro nutarimu, bet jis buvo ir instituto direkci-jos bei komjaunimo ir profesinės

sąjungos komitetų organas. Pastarieji neturėjo tam jokio lemiamo žodžio. Net ir instituto Tarybos nutarimuose buvo ne tiesiog įpareigojama, bet atsargiai rašoma: „Pasiūlyti ar rekomenduoti laikraščio „Tarybi-nis studentas“ redakcijai išsamiau nušviesti“ - klausimus apie aktualius instituto gyvenimo klausimus”, mat „sumenkinti“ vadovaujančios parti-jos vaidmenį buvo vengta, nes už tai galėjo stipriai atsirūgti. Universite-to 1952 – 1953 metų archyviniuose dokumentuose neteko apčiuopti kokių nors rektoriaus (tuomet direktoriaus) įsakymų apie laikraščio steigimą ar išleidimą, apie jo redaktoriaus skyrimą ar jo išleidimą eilinių atostogų, nes vis-kam vadovavo partinis biuras. Vėliau laikraščio redaktoriaus ir sekretori-aus etatai buvo priskirti bibliotekai, o redaktoriaus atlyginimas buvo kaip ir mokymo dalies vedėjo ar instituto vyr. buhalterio, tačiau redaktorių vis tiek turėjo patvirtinti instituto par-tinis komitetas. Pirmuosius numer-ius spausdino „Sovetskaja Litva“ laikraščio spaustuvė. Kaip ir visai tuometinei spaudai, eilinio laikraščio numerio išleidimą kontroliavo ne tik laikraščio redaktorius. Visą numatytą skelbti medžiagą tekdavo „palaim-inti“ instituto partiniame biure, po to pateikti spaustuvei. Ten medžiaga būdavo įvertinama ir patvirtinama Lietuvos komunistų partijos Vilniaus miesto atitinkamo rajono, kuriam buvo priskirta aukštoji mokykla, partijos komitete. Po to sumaketu-oto leidinio išspausdintą signalinį egzempliorių peržiūrėdavo „Glavlito“ atstovas ir savo parašu duodavo (arba ne) sutikimą tiražui spausdinti. Tokia filtravimo sistema neleisdavo prasis-kverbti į spaudą partokratinei sistemai nepageidaujamai minčiai. Tačiau yra net buvę atvejų, kai jau išspausdintas laikraščio tiražas, nors ir pavėluotai, būdavo sustabdomas ir jo negalima buvo platinti dėl prasprūdusios nep-ageidaujamos informacijos.

PIRMIEJI

Nepavydėtina buvo pirmojo reda-ktoriaus Gamtos-geografijos fakulteto dekano Antano Janonio (vėliau tapu-sio profesoriumi, katedros vedėju, vadovėlių autoriumi) padėtis for-muojant ir derinant pirmųjų 1952 m. laikraščių numerių veidą. Bet greitai jam pavyko palikti šį nedėkingą postą, nes buvo numatęs užbaigti mokslinius tyrimus ir baigti rašyti mokslų kandi-dato disertaciją. Todėl laikraščio reda-ktoriumi 1952 – 1954 m. skiriamas docentas, filologijos mokslų kandida-tas Ričardas Mironas, kuris tuomet, 1950 – 1954 m., dirbo Lietuvių kal-bos katedros vedėju, 1953–54 m. –Lietuvių kalbos ir literatūros fakulteto dekanu, buvo įžymus sanskritologas ir klasikinių kalbų specialistas, nes 1933 m. buvo baigęs Vytauto Didžiojo universitetą, 1933 – 1936 m. studijavęs orientalistiką ir lyginamąją kalbotyrą Indijos civilizacijos institute Sor-bonoje, mokėjęs 20 kalbų, išvertęs iš prancūzų kalbos Gi de Mopasano „Pjeras ir Žanas“ (1937 m.), Žano Žako Ruso „Julija, arba naujoji Eloi-za“ (3 d. 1938 – 1939 m.), iš senovės graikų kalbos Aischilo „Prikaltasis Prometėjas“ (1947), „Septynetas prieš Tebus“ (1953), vėliau parašęs nemažai vadovėlių aukštajai mokyklai, iš kurių mokėsi ištisos studentų kartos.

1953 metų laikraščio pirmojo numerio skyrelyje „Iš jaunųjų literatų kūrybos“ buvo spausdintas Vytauto Rimkevičiaus eilėraštis „Naujųjų Metų naktį“: Salėj maskaradas, Kaukių akys spindi/ Mylimą pažinsiu iš visų tikrai, Dvyliktą sutiksim, šypseną laimingą, O aplinkui džiaugsmas ir draugų veidai. Nors daug kur yra pabrėžiama, kad V. Rimkevičius debiutavo 1957 m.

romanu „Studentai“, bet akivaizdu, kad ankstyvieji jo poezijos kūriniai buvo spausdinti dar 1953 m. „Tary-biniame studente“. Ilgą laiką Lietuvos dramos teatrų repertuarų nepaliko V. Rimkevičiaus sukurtos pjesės „Van-dens lelija“, „Ratas“, pagal jo parašytus scenarijus buvo pastatyti kino fil-mai „Kanonada“, „Senis ir žemė“, „Nepamiršk skambučio“, „Surask mane“. Laikraštyje taip pat rasime ir tuomet dar studento lituanisto Vyt-auto Blinkevičiaus poezijos vertimus ir originalias eiles, pagal kurias kiek vėliau dainų yra parašęs ir Algiman-tas Raudonikis. Mažai kas šiandien žino, kad liaudies dainos „Prišoksiu aš prie lango tuoj, gal mylimasis atvažiuoja“ žodžiai taip pat yra sukurti V. Blinkevičiaus.

KAITA

Nuo 1954 m. „Tarybinio studen-to“ redaktoriumi skiriamas Politinės ekonomijos katedros vedėjas Vytau-tas Pauliukonis, 1952 m. institute įgijęs istoriko specialybę, bet jau tais pačiais metais redaktoriumi paskiria-mas Antanas Umbrasas, vėliau perėjęs dirbti į LKP CK. 1955 – 1956 metais pasikeitė net trys laikraščio redak-toriai: V. Baršys (1955 – 1956m.), Adelė Zaksaitė-Darginavičienė (1956 m., vėliau ji dirbo Pedagogikos mok-slinio tyrimo instituto direktoriaus pavaduotoja, VVPI docente, Etikos ir mokslinio ateizmo katedros vedėja), Algimantas Karpus (1956 m., vėliau fizikos ir matematikos mokslų kan-didatas, VVPI Bendrosios fizikos

katedros vedėjas, docentas, Fizikos fakulteto dekanas).

1956 – 1957 m. redaktoriumi skiriamas dėstytojas, poetas, vertėjas ir žurnalistas Gediminas Astrauskas (1955 m. baigęs rusų kalbą ir literatūrą Vilniaus universitete, parašė libretus Benjamino Gorbulskio operetėms bei V. Paltanavičiaus operai „Kryžkelėje“).

Tuometinio 1952 – 1954 m. „Tary-binio studento“ puslapiuose rasime Studentų profkomiteto pirmininko Izidoriaus Mikalausko, Studentų mokslinės draugijos Centrinės tary-bos pirmininko Juozo Vaitkevičiaus, Sporto klubo tarybos pirmininkės J. Klimašauskaitės, Akademinio choro tarybos pirmininkės A. Sirbinskaitės ir kitų instituto ar atskirų fakultetų studentų atstovų rašinius apie studentiško gyvenimo aktualijas. Laikraštyje tuomet savo straipsnius spausdino ir Gintautas Iešmantas. Pavyzdžiui, kai Instituto Centri-nis dramos būrelis (pirmininkė D. Gulbinaitė) 1952 m. pastatė Lukovskio vienaveiksmę pjesę „Trigubas maz-gas“, G. Iešmantas parašė jos plačią recenziją, padarė išvadą, kad šis pastatymas yra nemažas mūsų scenos mėgėjų laimėjimas („..ypač gerai pasirodė I. Mikalauskas, įtikinamai atkūręs niekšo Savos Pienezičiaus paveikslą...“), pabrėžė, kad būrelyje yra gana stiprių meninių jėgų. G. Iešmantas 1949 – 1953 m. studijavo institute lietuvių kalbą ir literatūrą, 1953 – 1970 m. dirbo laikraščių „Lietu-vos pionierius“, „Tarybinis mokytojas“, „Liaudies sargyboje“ korespondentu, 1970 – 1972 m. buvo „Žinijos“ draugi-

jos Vilniaus skyriaus atsakingasis sekretorius, 1972 – 1974 m. – „Kom-jaunimo tiesos“ redakcijos skyriaus vedėjas, 1974 m. pašalintas iš redak-cijos ir Lietuvos žurnalistų sąjungos, 1980 m. už pogrindinę veiklą suim-tas, nuteistas už bendradarbiavimą pogrindinėje spaudoje 6 m. griežto režimo lagerio ir 5 m. ištrėmimo.

Kalintas Permės srities Čiusovojaus rajone, iki 1988 m. lapkričio buvo tremtyje Komijoje, 1988 m. buvo amnestuotas, 1990 m. išrinktas Lietu-vos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) depu-tatu, tapo Nepriklausomos valstybės atkūrimo akto signataru.

TEMATIKA

Studentiškame laikraštyje buvo privaloma spausdinti plačias apžvalgas apie tarptautinę padėtį, tautų draugystę, apie tautų didžiojo vado Stalino žodžiuose išsakytas tiesas, apie rinkimus į vietines ar respublikos Tarybas. Nors laikraštis tuomet kai-navo 20 kapeikų, po rublio reformos 1961 m. - 2 kapeikas, tačiau jį plati-nant buvo sunkumų. Todėl Studentų profkomitetui buvo pavesta išplatinti kiekvienai akademinei grupei privalomą egzempliorių skaičių, surenkant iš studentų pinigus už visus metus. Toms grupėms, kurios pla-no neįvykdydavo, buvo mažinamos skiriamos stipendijos. Laikraštyje buvo plačiai nušviečiama ir fakultetų sienlaikraščių skelbiama medžiaga, spausdinami rašiniai apie studi-jas semestro metu ir pasirengimą egzaminų sesijai. Net pavardėmis buvo išvardijami studentai, išlaikę egzami-nus gerais ir labai gerais pažymiais, taip pat ir konkrečiai „plakami“ parodę žemą žinių lygį, raginama tokius svarstyti komjaunimo susirinkimuose. Kiek vėliau, nuo 1982 m., pradėta skelbti nepažangių „atsisveikinusių su institutu“, pavardės, nurodant fakultetą ir kursą, kur galima pastebėti, kad daugiausiai buvo išbraukiami I ir II kurso nepažangūs studentai ir tik labai retais atvejais – III ar IV. Savo darbo patirtimi laikraštyje taip pat dalinosi ir dėstytojai, žymesnieji Lietuvos moky-tojai (pvz., matematikas Romualdas Balaišis, Vilniaus I vid. mokyklos mok-slo dalies vedėjas), buvo plačiai aptari-ami ir spausdinami įvykusių teorinių ir praktinių konferencijų pranešimai ir kt. Mat tuomet, esant popieriaus ir kitų resursų stygiui, atskirai konfer-encijos programų bukletų, kokių nors kvietimų išspausdinti nebuvo kaip, būdavo pakabinamas nedidelis lapelis skelbimų lentoje, o laikraštyje skelbia-ma tik labai apibendrinta medžiaga, nors pasitaikydavo paskelbtų ir išsamių pranešimų. Laikraštis spausdindavo ir draugiškus šaržus, nuotraukas iš kultūrinių renginių ir sporto varžybų. 1953 m. kovo 5 d. buvo paskelbta apie Stalino mirtį, įdėjus į laikraštį didžiulį jo portretą. Kitame numeryje buvo nuotrauka iš „vado“ laidotuvių – vainikų ir gėlių buvo prinešta begalės, jomis buvo apklota visa Kremliaus siena.

RŪBAS

Nuo 1957 m. iki 1963 m. bei 1967–72 m. redakcijai vadovavo Sofija Pupelytė - Ražukienė. Laikraščio 1962 m. trečiame numeryje, pasirodė žinutė, kad nuo šiol Vilniaus Valstybinio pedagoginio instituto daugiatiražinio laikraščio „Tarybinis studentas“ pava-dinimas pakeičiamas pavadinimu „Tarybinis pedagogas“, kad šis pava-dinimas geriau išreiškia pedagoginio - profesinio darbo kryptingumą insti-tute, ryšių su gyvenimu stiprinimą. 1973 – 1977 m. redaktore dirbo Aureli-ja Akstinienė

> Nukelta į 3 psl.

32012 GegužėRetro

Nešti gėrį į kiekvieną širdį > Atkelta iš 2 psl.

(vėliau Sigmos GS savaitraščio „Ele-ktronika“ redaktorė), o 1978 – 1981 m. redaktoriumi skiriamas Stasys Laurinaitis ( iki 1978 m. gruodžio mėn. pasirašinėjęs „už redaktorių“, o nuo 1980 m. vasario mėn. „vyr. reda-ktoriumi“, 1949 – 1951 m. dirbęs „Komjaunimo tiesos“, o nuo 1955 m. „Tiesos“ vyr. redaktoriaus pavadu-otoju). Tuo metu kai kuriuos „Tary-binio pedagogo“ numerius išleidimui pasirašinėjo ir redaktoriaus pavadu-otojas, kai kuriuos jau ir kaip reda-ktorius Rimvydas Valatka, nuo 1978 m. Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto studentas, laborantas, 1980 m. baigęs VVPI istorijos mokytojo specialybę. Ne kiekvienas studentas tais laikais būdavo skiriamas nors ir studentiško laikraščio redaktoriumi. Laikraštyje buvo išspausdinta nemažai jo publikacijų apie studentų laisvalaikį ir studijas. Vėliau, 1982 – 1983 m. R. Valatka jau „Valstiečių laikraščio“ korespondentas, 1983 – 1987 m. dirbo „Tiesos“ laikraščio Informacijos sky-riuje, 1987 – 1990 m. savaitraščio „Gimtasis kraštas“ vyriausiojo reda-ktoriaus pavaduotoju, 1990 – 1991 m. savaitraščio „Atgimimas“ vyri-ausiuoju redaktoriumi. Išrenkamas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) depu-tatu, tapo Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo akto signataru, net dvidešimt metų (1992 – 2012 m.) dirbo dienraščio „Lietuvos rytas“ vyri-ausiojo redaktoriaus pavaduotoju.

Nuo 1981 m. gruodžio mėn. iki 1982 m. lapkričio „Tarybinio pedago-go“ redaktore dirbo A. Kalinauskienė, vėliau – 1982 – 1984 m. redak-tore skiriama Virginija Ruževičiūtė (Majorovienė), kuri po metų dekretinių atostogų pertraukos, 1986 – 1990 m. vėl vadovavo redakcijai (dabar – „Moters“ žurnalo redaktorė). Tuos vienerius 1985 metus laikraščio redaktorė buvo jauna žurnalistė Jolan-ta Narbutytė, labai išradingai, patrauk-liai ir įdomiai komponavusi laikraščio turinį.

ŠVIESA

Pirmųjų leidimo metų laikraščio tiražai siekė po 500 egzempliorių. Tai buvo tikrai nemaži tiražai, nes tuo metu studijavo daugiau nei 1500 studentų. 1952 m. buvo išleista 20 laikraščio numerių, 1953 m. – 34, 1954 m. – 40 numerių. Metai iš metų augo ir jo tiražas, 1967 m. jis pasiekė 1900 egzempliorius, 1981 m. – 2000. Vėliau tiražas mažėjo iki 1000 (1989 m.) ar net iki 300 (1994 m.), o 2005-2008 m. jis vėl išaugo iki 1000

egzempliorių. „Tarybinio pedagogo“ pavadinimas išliko iki 1989 m., nors dar 1988 m. gruodžio mėn. redakciją pasiekė pasiūlymai keisti savaitraščio pavadinimą. Siūlytojai akcentavo, kad dabartinis pavadinimas neinformaty-vus, per platus savo turiniu, greičiau tinkantis kokiam nors sąjunginės reikšmės pedagoginiam leidiniui, tačiau nebuvo sulaukta konkrečių pasiūlymų dėl naujo pavadinimo. Diskusijos verta nuomonė buvo, kad tikslinga atsisakyti partijos komiteto, rektorato, komjaunimo ir profsąjungos komitetų priklausomumo, laikant savaitraštį Instituto kolektyvo organu. Redakcija pasiūlė atsisakyti ir ideolo-gizuoto lozungo „Visų šalių proletarai, vienykitės!“, kurį siūlyta pakeisti į „Ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi!“. Tuomet ir buvo paskelbtas konkursas naujam laikraščio pavadinimui, laukta pritarimo jo priklausomumui ir atribu-tikai keisti. Į konkursą atsiliepė net 46 asmenys, pasiūlę šiuos pavadinimus: Lietuvos pedagogas, Viltis, Instituto žinios, Pedagogų viltis, Pedagogo pul-sas, Šviesa (net 14 siūlytojų), Žiburys, Būsimasis mokytojas, VVPI žinios, Instituto naujienos, Pedagoginės studijos, Jaunasis pedagogas, Studen-

tas, Lumen, Spindulys, Šviesos spin-dulys, Šviesos kelias, Mūsų šviesa, Pertvarkos šviesa, Ir šviesa, ir tiesa, Šviesos gadynė, Skambutis, Varpelis, Pertrauka. Kadangi pasiūlymų buvo daug, redakcija paprašė skaitytojų įmesti lapelį su vienu iš pavadinimų į dėžutę pirmame instituto aukšte, kur savaitraštis buvo platinamas. Pirmoji „Šviesos“ pavadinimą ir šūkį „Švieskis ir šviesk“ pasiūlė docentė, redakcijos globėja, prarastų istorinių ir kitokių vertybių gaivintoja Irena Kubilienė. Tokiu pavadinimu savaitraštis mus pasiekė 1989 m. birželio 2 d. Laikraščio galvutę sukūrė dailininkas L. Kontrimavičius, ji laikraštį puošė iki 1993 m. vasario mėn.

Nuo pat 1988 m. laikraštis aktyvi-ai ir labai operatyviai spausdino informaciją apie kiekvieną Lietuvos Atgimimo epochos žingsnį, talpino objektyvią medžiagą apie pokyčius pedagoginiame institute, studentų ir darbuotojų gyvenime. Vienas iš tokių pavyzdžių būtų atspausdinta medžiaga apie 1988 m. kovo 16 d. įvykusį Insti-tuto atvirąjį partinį susirinkimą „TSKP CK vasario plenumo nutarimai ir vidurinio mokslo pertvarkymo klausi-mai bei instituto uždaviniai“, kur po pagrindinio Švietimo ministro S. Spur-gos pranešimo, apibendrinusio plenu-mo iškeltas užduotis, pasisakę mokslo reikalų prorektorius prof. Romualdas Vosylius ir Fizikos fakulteto prof. Povilas Pipinys, visiškai „išbalansavo“ numatyto susirinkimo ideologinį pamatą, paaiškindami, kad „...kol kas studentams aiškinama ir visuome-nei propaguojama gerokai autoritetą praradusi pedagogika, o ne tiriama ir analizuojama susidariusi situacija, ne taisomos klaidos ir orientuojamasi į ateitį...“. Labai operatyviai laikraštyje buvo spausdinama medžiaga apie Lietuvos Nepriklausomybės atstatymą, apie instituto struktūros ir moky-mo planų pertvarką. 1991 – 1992 m. „Šviesos“ redaktoriumi skiriamas Svajūnas Karvelis (1987 m. Istorijos ir pedagogikos fakulteto absolventas). Sovietinės blokados metu universite-tui labai stigo popieriaus leidybai. Tuomet jis pagelbėjo paskolinti iš tik ką įsikūrusio Vytauto Didžiojo univer-siteto 500 kg. popieriaus.

EPILOGAS

Nuo 1992 iki 1994 m. „Šviesos“ laikraščiui vadovavo Silvijana Dabašinskienė, 1994 – 1996 m. – Rolandas Kvietkauskas (būsimasis Kultūros ministerijos sekretorius, VšĮ „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ direktorius). Nuo 1996 m. „Šviesos“ redaktoriaus vairą perėmė Juozas Skomskis, kuris laikraščiui vadovauja jau 16 metų. Jis 1960 m. VVPI baigė Lietuvių kalbos ir literatūros fakultetą, turi ne mažą ped-agoginio darbo patirtį, nes 1960 – 1967 mokytojavo Plungės rajono Alsėdžių, vėliau Kulių vidurinėse mokyk-lose. Žurnalistinės patirties sėmėsi 1967 – 1970 m. dirbdamas Šilalės raj. laikraščio „Artojas“ redaktoriaus pavaduotoju, 1970–71 m. laikraščio „Tarybinis mokytojas“ skyriaus vedėju, 1971 – 1975 m. – žurnalo „Kultūros barai“ skyriaus vedėju, 1975 – 1976 m. – žurnalo „Moksleivis“ vyriausio-jo redaktoriaus pavaduotoju. 1976 – 1994 m. Lietuvos televizijos kultūros laidų redaktoriumi, 1994 – 1996 m. laikraščio „Diena“ apžvalgininku. Taip pat J. Skomskis 1971 – 1981 m. Vil-niaus kultūros mokykloje dėstė kal-bos kultūros kursą, nuo 1981 m. buvo Vilniaus universiteto lietuvių kalbos katedros dėstytojas, o nuo 1990 m. Žurnalistikos institute skaitė lietuvių praktinės stilistikos kursą. J. Skoms-kis yra daug parašęs kultūros istorijos ir kultūros darbo temomis, televizijoje surengė nemažai Lietuvos rašytojų, dailininkų, kultūros veikėjų kūrybos vakarų, teleapybraižų, yra sukūręs keletą kultūros klasikos inscenizacijų bei dokumentinių filmų. Dvylika metų dirbo Valstybinėje kultūros paveldo komisijoje.

Jo vadovavimo metu „Šviesos“ laikraštis įgavo normalaus šiuolaikiško savaitraščio pavidalą, jame spausdina-ma daug aktualių interviu, aptarimų ir pasisakymų, diskutuojama svarbiausi-ais šiandienos universitetinio gyven-imo klausimais. Taip pat „Šviesoje“, kaip kokiame metraštyje, atspindi-ma visa nūdienos mūsų akademinio gyvenimo eiga, kuri tikrai bus įdomi ir būsimoms kartoms.

Re k t o r i u s a ka de mi kas Alg i r d as Gai ž u tisKaip liudija amžininkai, uni-

versiteto laikraštis „Šviesa“ savo ilgos istorinės kelionės trasoje išliko iki šių dienų ištikimas mokytojų rengimo sėkmės ir klystkelių paly-dovas. Pastaraisiais dešimtmečiais leidinys išaugo, kaskart darėsi vis patrauklesnis, turiningesnis. Jis tapo mokslininkų, darbuotojų ir studentų bendruomenės pamėgtu laikraščiu, atspindinčiu universiteto veiklą, jo pertvarkos projektus. Tai visų auštųjų mokyklų žiniasklaidos, ryšių su visuomene institucijų pareiga.Šios kategorijos spauda laukiama visų pirma dėl savo aplinkos infor-macijos, kurios nerasi didžiojoje žiniasklaidoje. Todėl specifinės infor-macijos pateikimas įpareigoja, kelia ypatingą atsakomybę šios spaudos žurnalistikai. Universiteto „Šviesa“ - jo akys – turi būti savitos, unikalios, originalios ir geros, kaip mūsų siekiai.

Į klausimą – ar šiandieninė mūsų „Šviesa“ tenkina šios esmin-ius universiteto poreikius, atsakyčiau optimistiškai. Tačiau pabrėžčiau, jog atspindint universiteto mok-slo, studijų procesus, ne visi tikslai pasiekiami efektyviai ir įtaigiai, kaip to laukiama. Universiteto gyvenimo faktai, įvykiai ir procesai išliks istori-jos teismui. Gal kada nors jie bus anal-izuojami ateities kartų tyrėjų. Tačiau kas ras pageltusiuose puslapiuose polemikos, disputo, nuomonių kai-tos, tiesos, konstruktyvių sprendimų paieškų. Tikiu, jog ateities tyrėjai nedaug suras žinių apie talentingas asmenybes, gabaus, entuziastingo jaunimo, sumanių studentų, jų būties ir gyvenimų. Štai vartau laikraščio puslapius, ir aptinku tik užuominas, ženklus studentijos rūpesčio studijų kokybe, ar ji pas mus tokia jau men-ka. Argi mes nesame lojalūs savo Alma mater, kad taip veržiamės ieškoti žinių svetur. Man iš tiesų įdomu skaityti įspūdžių iš studijų mainų užsienyje. Tai labai vertin-gos patirtys, išliksiančios studento širdyje visam gyvenimui. Bet kur studijų džiaugsmas ir prasmė savoje padangėje. Argi visa tai – neįdomios temos. Deja, solidaus amžiaus „Šviesoje“ taip maža jaunystės grožio, gėrio, kilnumo. Lauktume daugiau sąžiningumo, pareigos, tarpusavio supratimo, bičiulystės pavyzdžių - vertybių, reikalingų mokytojo, švietėjo, edukologo ugdymui. Juk ne veltui šventuosiuose raštuose palik-tas priesakas – gimusį vaiką pirmi-ausia atiduokite į mokytojo rankas. O jos turi būti šiltos, švarios. Ir širdis – šviesi. „Šviesa“ ir sulaukusi garbingo amžiaus bei sukaupusi vertingos pat-irties, turi išlikti kolektyvinis ugdy-tojas ir mokytojas... Tad širdingai linkiu visiems „Šviesos“ didelę patirtį sukaupusiems žurnalistams, profe-sionalams ir jauniesiems plunksnos broliams gražių sumanymų, idėjų ir kūrybos džiaugsmo. O „Šviesos“ skaitytojams malonių pasvarstymų ir susimąstymo akimirkų!

> Kaip ketėsi laikraščio rūbas.

Jolanta Narbutytė–Matkevičienė, 1985 m. „Tarybinio pedagogo“ redaktorė

... pats mieliausias kabinetas tuomet dar pedagoginiame, daugiau panėšėjęs į kambarį, buvo ketvir-tame aukšte, centriniuose instituto rūmuose – „Tarybinio pedagogo“ redakcija. Su nuostabiu vaizdu už lan-go, tamsiaplauke redaktore Virginija Ruževičiūte – Majoroviene, sekretore

Gražina Samsonaite, žurnalistinės teorijos ir praktikos kuratoriumi S. Laurinaičiu ir būreliu Jaunojo žurnalisto specialybės lankytojų, tarp kurių buvau ir aš.

Ėjo 1983–ieji metai… “Tarybi-nis pedagogas” buvo Vilniaus valsty-binio pedagoginio instituto, partijos, komjaunimo, profsąjungos komitetų savaitraštis, o tik paskui (kiek lik-davo laisvos vietos) – studentiškas laikraštukas. Likimas lėmė, kad man kurį laiką teko būti jo redaktore. Tai buvo geriausia žurnalistinė praktika, matyt, turėjusi įtakos tolimesniam mano studijų pasirinkimui VU.

Kad ir su „politinėmis priemaišomis“ – vis dėlto tai buvo šios aukštosios mokyklos metraštis, kuriame „gyveno“ sportininkai (D. Kutkaitė, R. Šidlauskaitė, R. Žulpa, V. Jurkus, G. Murašova, A. Vie-ta, V. Kasparavičius, V. Beselienė, V. Nižegorodovas, A. Vainaus-

kas – 1983-ųjų metų geriau-sias dešimtukas ir daugybė kitų garsenybių), saviveiklininkai (etno-grafinis ansamblis „Poringė“, dainų ir šokių ansamblis „Šviesa“, choras „Ave vita“) Dailės studija su Airyte Sapranavičiene, šeimininkių moky-toja Zita Žebrauskiene, Sporto klubas su vadove Irma Šemetaite, Kultūros klubas su Asta, Donatu ir kitais puiki-ais žmonėmis... Likdavo vietos ir Insti-tuto tarybos, rektorato posėdžiams, kuratorių pasitarimams, akademinei veiklai. Tačiau svarbiausia buvo „tobu-linti ideologinį auklėjamąjį darbą“ su partinio komiteto sekretoriumi, drau-gu V. Kulvičiumi ir rektoriumi prof. J. Aniču... Nepaisant visko, jie nebu-vo monstrai, kurių būtų tekę bijoti. Baisiau atrodė „Glavlitas“, dedantis antspaudą ir parašą, kad leidžia spaus-dinti laikraštuką arba LKP CK leidyk-los spaustuvė su iškiliąja spauda ir pieniškais produktais dėl kenksmingų

darbo sąlygų... Net pats Mykolas Burokevičius atrodė mielas žmogus, ypač tada, kai oficialiai buvau įdarbinta jo vadovaujamoje katedroje laborante, o rūpintis turėjau laikraščiu...

Patirtis buvo didžiulė. Sutikau daug nuostabių žmonių: dėstytojų (ypač LKLF), studentų, bičiulių... Kai kurie iš jų buvo tapę ne tik žurnalistais, bet ir LR Seimo nariais (G. Kniukšta), kai kurie tapo žinomais tautodai-lininkais (O. Tumėnaitė – Bražėnienė), kai kurie tapo kaimo mokytojais (M. Šimukonytė)... Kai kurie jau institute buvo geri fotografai ( A. Gustaitis), bet pagrindinis laikraštuko iliustrato-rius buvo įdomus ir meniškas foto-grafas V. Ylevičius. Dėkoju jiems už buvimą kartu. Džiaugiuosi šio leidinu-ko gyvavimu naujoje šviesoje, sveikinu jo leidėjus su jubiliejumi, linkėdama „edukologiškai“ liepsnoti ir neužgesti...

Prisiminimų puslapiai: 435 kabinetas...

„Šviesai“ – 60. Į praeitį pažvelgus

4 2012 Gegužė

Sveiki,kaip tik šiuo metu rankose lai-

kote jubiliejinį „Šviesos“ numerį. Mes švenčiame 60-ties metukų gimtadienį. Turiu pasakyti, jog sulaukusi šio garb-ingo jubiliejaus jaučiuosi ganėtinai jauna. Man širdyje dar ne ruduo, kaip sako žmonės. Tad pažadu ir toliau jus

džiuginti jaunatviškais puslapiais be rėmų.

Kadangi jau prakalbome apie gim-tadienius, turiu prisipažinti, kad labai juos mėgstu, bet ne savus. „Šviesos“ gimtadienis man beveik kaip savas. Tos pačios problemos: kuo nustebinti svečius (skaitytojus), ką apsirengti (kokias „gimtadienines“ temas pateik-ti) etc. Ir sugalvojau, kad padovanosiu

jums šį tą man ne itin būdingo - gėlių bei keletą eilėraščio posmų. Mėgstu fotografuoti gamtą, o tai, jog kažkada kūriau eiles, buvau visai pamiršusi. Niekada neplanavau jų publikuoti, bet juk tokia proga.

Iš jūsų taip pat laukiu dovanų: eilėraščių, prozos, probleminių rašinių, fotografijų, įdomių kurso draugų biografijų (na, jei pats ar kur-

so draugas ką nors išskirtinio veiki-ate, neslėpkite nuo visų, pasidalinkite įspūdžiais). Patikėkite, man tai – geri-ausios dovanos visus metus, o gimta-dienio proga – ypač.

P.S. nuotraukoje aš ne prieš 60, bet prieš 20 metų!

Iki,Vilija

Be rėmų

„The Times of India“, „Šviesa“ inf.

Mokslininkai nustatė, kad per pas-kaitas dažnai mobiliuosius telefonus maigantys ir SMS‘us siuntinėjantys studentai negali sukoncentruoti dėmesio, todėl kenčia jų pažangumas. Atliktas eksperimentas ir grupės studentų apklausa parodė, kad per 50-75 minutes trunkančią paskaitą stu-dentas perskaito vidutiniškai 2,6 SMS pranešimo ir išsiunčia vidutiniškai 2,4 SMS pranešimo.

Taip pat buvo nustatytas tiesioginis ryšys su gebėjimui ilgai sutelkti dėmesį ir savikontrole.

Studentai dažnai galvoja, kad jiems pavyksta vienodai sutelkti dėmesį per paskaitą į keletą dalykų, pavyzdžiui, klausyti dėstytojo ir tuo pačiu metu rašyti SMS pranešimą. Specialistai teigia, kad taip nėra. Beje, jei dabar esate paskaitoje ir skaitote šį tekstą, kažką, ką sakė dėstytojas, tikrai pra-leidote!

Prasti studijų rezultatai? Gal kal-tos SMS žinutės?

LSS, „Šviesos“ inf.

Po diplomatiškų siūlymų ir studentų surengtų protesto akcijų, Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas (ŠMKK) vienbalsiai pritarė siūlymui įtraukti į aukštųjų mokyklų Tarybas antrą studentų atstovą. Iki šiol Mokslo ir studijų įstatymas Tary-bose numatė tik vieną studentų deleguotą atstovą. O į iškovotą antro-jo atstovo „postą“ bus studentų dele-guotas asmuo, tačiau ne iš aukštosios mokyklos vidaus. Kaip teigia Lietuvos studentų sąjungos prezidento Daini-aus Dikšaičio, antrojo studentų atstovo

įtraukimas į Tarybas yra ypač svarbus siekiant aukštosios mokyklos valdymo skaidrumo.

Į ŠMKK narius oficialiai kreipėsi ir Suomijos, Danijos, Latvijos ir Esti-jos nacionalinių studentų organizacijų vadovai. Jie išsakė pritarimą antrojo studentų atstovo įtraukimui į aukštųjų mokyklų Tarybas Lietuvoje.

Šiam siūlymui aktyviai priešinosi daugumos aukštųjų mokyklų rek-toriai. Balsavimo rezultatais 6 ir 3 eiliniame Lietuvos rektorių konferen-cijos posėdyje jie nusprendė nepritarti antrojo studentų atstovo įtraukimui į Tarybas.

Aukštųjų mokyklų Tarybose – daugiau studentų atstovų

IF SA, „Šviesa“ inf.

LEU Istorijos fakulteto Studentų atstovybė sukvietė istorikus ir jų drau-gus dalyvauti „Istorikų dienų 2012“ renginiuose, nukėlusiuose į XIX a. pradžią. Į laikus, kai Lietuva galėjo susipažinti su viena iškiliausių ne tik XIX a., bet ir visų laiku istorine asme-nybe – Napoleonu Bonapartu.

Kaip teigia organizatoriai, nors istorikai jo žygį per Lietuvą į Maskvą vertina įvairiai, tačiau šie metai buvo vilčių metai ir svarbūs Lietuvos istori-jai. Tad apie juos buvo daug kalbama antrąją renginių ciklo dieną skaitytu-ose Doc. dr. Virgilijaus Pugačiausko „Lietuva ir Napaleonas: politika, karas, visuomenė“ ir Prof. habil. dr. Albi-

no Kuncevičiaus „Napaleono karių kapavietės tyrimai“ pranešimuose. Tądien taip pat vyko Leidinio „Mūsų vasaros“ pristatymas.

Na, o pirmoji renginių mara-tono diena į antruosius LEU rūmus atvykusius smalsuolius ir vietinius jų „gyventojus“ džiugino paskaita su „Pro Lietuva“ nariais R.Rudoku, M.Jampolskiu, Stano. Taip pat vyko IF Dekano krepšinio taurės finalinės varžybos, kuriose nugalėjo IV kurso istorikai. O tuomet – smagios, gera nuotaika užkrėtusios orientacinės varžybos „Ar tikrai pažįsti Vilnių“.

Pora Istorikų dienų netruko praei-ti, tačiau apdovanojo dalyvius ir orga-nizatorius džiugiomis akimirkomis, kurios išliks iki kitų metų.

Į XIX- tą amžių su Istorikų dienomis 2012

Kristina Noreikienė

Vilniaus rotušės Kamerinėje salėje pristatyta meno istoriko dr. Stasio Samalavičiaus knyga „Vilniaus miesto kultūra ir kasdienybė XVII – XVIII amžiuose“.

Knygos sudarytojas prof. dr. Almantas Samalavičius, kalbėdamas apie sumanymą išleisti savo tėvo dr. Stasio Samalavičiaus knygą, skirtą Vilniaus miesto istorijai, teigė, kad šioje knygoje norėta sutalpinti kada-ise dr. S. Samalavičiaus rašytus ir prieš 30 – 40 metų įvairiuose leidiniuose publikuotus straipsnius šia tema, taip pat šioje knygoje norėta paskelbti ir visus užbaigtus dr. S. Samalavičiaus rankraščius. Tai įgyvendinti pavyko, tačiau liko dar daug neužbaigtų rankraščių, kurie taip pat laukia savo eilės išvysti dienos šviesą ir sugulti į galbūt antrąjį knygos tomą ta pačia- Vilniaus miesto istorijos – tema. Yra likę dar daug vertingų straipsnių, kurie tikrai bus įdomūs Vilniaus miesto gyventojams, istorikams, pvz., „Dantų valymo istorija“, „Vilniaus miesto knygynai“, „Teismai, kalėjimai ir bausmių vykdymas Vilniaus mieste“ ir pan.

Pasak prof. dr. A. Samalavičiaus, dr. S. Samalavičius yra žinomas ne tik kaip Vilniaus ir kai kurių kitų LDK miestų (Kėdainių ir kt.) istorijos tyrinėtojas,

bet ir kaip kasdienybės istorinių tyrimų krypties pradininkas Lietuvoje, palikęs nemenką pluoštą straipsnių ir studijų, apimančių platų senojo Vil-niaus kultūros sandų spektrą: staty-bas ir statybininkų organizacijas, svarbesnių architektūros statinių raidą ir priežiūrą, miestiečių kasdienybę ir šventes, amatininkų ir prekybininkų gyvenimą ir veiklą, mieste veikusias institucijas, miestiečių būsto sandarą ir dekorą bei kitus iki šiol nepakankamai tyrinėtus, tačiau be galo svarbius mūsų kultūros istorijos klausimus.

Kalbant apie knygos „Vil-niaus miesto kultūra ir kasdienybė XVII – XVIII amžiuose“ struktūrą, reikia paminėti, kad pirmojoje kny-gos dalyje „Miesto ir miestiečių kasdienybė bei institucijos“ skelbiami tekstai, skirti miesto kasdienybės isto-rijai; antroji straipsnių rinkinio dalis „Miestiečių materialinė kultūra“ suda-ryta iš tyrimų, kurie turėjo sugulti į dr. S. Samalavičiaus sumanytą knygą „Vil-niaus miestiečių buitis ir materialinė kultūra XVII – XVIII amžiuose“.

Trečiojoje dalyje „Statybos, pastatai, statybininkai ir architektai“ pateiki-ami istoriko tyrimai, skirti Vilniaus statybininkų cechui ir jo veiklai, Vil-niaus architektūros, statybų ir planavi-mo problemoms bei Žemutinės pilies istorijos tyrimams. Na o ketvirtoji dalis „Mikroistorijos fragmentai“ – tai keletas įdomių tyrimo marginalijų, pvz., „Keistos „sužieduotuvės“ Vokės karčemoje“ ir pan.

Pasak knygos parengėjo prof. dr. Aivo Ragausko, daugelį dalykų isto-riografijoje dr. S. Samalavičius ištyrė pirmasis, jo pateikti duomenys ir fak-tai yra patikimi, pagrįsti pirminiais šaltiniais. Įdomu ir tai, kad dr. Stasys Samalavičius savo tyrimuose gražiai perėjo nuo materialinės kultūros prie kasdienybės istorijos. Jo darbuose atsiranda tokios temos, kaip lavonų šaldymo tradicijos, Vilniaus miestiečių laikrodžiai, arbatos, kavos gėrimas, tabakas, midus ir pan.

Mokslininkų diskusiją apie dr. S. Samalavičių gražiai pratęsė prof. Lib-ertas Klimka: „S. Samalavičių regiu kaip Vilniaus miesto riterį, šalia tokių iškilių asmenybių, kaip Vladas Drėma ir kt. Stasys Samalavičius pradėjo meilės Vilniui istorijos kryptį, jis atskleidžia tą istoriją spalvingai, jaus-mingai, gyvai, įkvepia domėtis kiekvi-eno Vilniaus miesto namo, gatvės istorija. Cechų veikla atskleidžia tikrąjį miesto gyvenimą; cechų meistrai, pameistriai – tikroji miesto druska.

doros, darbštumo ir kantrybės egzaminas

Juozas Skomskis

Profesorė Rita Aleknaitė – Bieliauskienė išleido monografiją apie pramoginės muzikos raidą pokario Lietuvoje ir kompozitoriaus Vygando Telksnio kūrybą „Vaikas, nusileidęs iš dangaus. Vygando Telksnio asmenybės fenomenas“. Monografiją recenzavo prof. Algirdas Gaižutis ir jau Amžinybėn išėjęs kompozito-rius, muzikų sąjungos prezidentas Rimvydas Žigaitis. Monografija skirta prisiminti Vygando Telksnio išėjimo Anapilin dvidešimtmetį ir muzikologo Liudo Šaltenio gimi-mo septyniasdešimtmetį. Kita jos vertybė - garso plokštelė, kurioje skamba istoriniai Vygando Telksnio kūrinių įrašai, jo paties balsas.

Kūrėjo gyvenimas ir vertybių kaita

Vygandas Telksnys (1934–1991) – karo ir pokario paženklintas, gamtos nuskriaustas ir apdovanotas vaikas- kitoks nei bendraamžiai. Klydęs ir sugebėjęs pakilti V. Telksnio fenome-no tyrimas įgalino atverti visuomenės vertybinio mąstymo transformacijas nuo prieškario iki mūsų dienų, - sako autorė.

Šiandien svarbu ne tik įvertinti vertybių įprasminimo visuomenės kultūros raidoje aspektus, bet ir jau-nam skaitytojui atskleisti sudėtingas jos kaitos paradigmas. Kalbėdami apie žmogų, jo kūrybos tendencijas, į istoriją žvelgiame kaip į sudėtingą vertybių kaitos erdvę atveriančią patirtį. Istorija visada gundo, jos neištrinsi, ji nuo mūsų nebepriklauso.

Monografija turėtų suteikti peno atlikėjų, laisvalaikio renginių organizatorių pamąstymams apie šiandien aktualias vertybes, jų likimą populiariosios muzikos žanruose.

Monografija skaitytoją turėtų sudominti atgyjančiais personažais. Tai prieškario populiarios muzikos atlikėjų veidai, matyti pokario filhar-monijoje, ten dirbę įvairiausi artistai ir mėgėjai, suteikiama galimybė pajusti besikeičiančio XX amžiaus dvasią. Tyrinėti gausūs archyvai. Išryškėjo šeimos, šviesuolių mokytojų įtaka besiformuojančioms jaunuolio vertybėms. Nuotraukose – visų jų atvaizdai, solistų – Nijolės Ščiukaitės, Onos Valiukevičiūtės, Janinos Miščiukaitės, Stasio Povilaičio, kurių koncertuose skambėjusios V. Telksnio dainos, portretai, atsiminimai.

Ypatingą dėmesį autorė skyrė didelės įtakos V. Telksnio kūrybai ir visuomenės meniniam skoniui turėjusiems Lietuvos radijo ir tele-vizijos kolektyvams. Šis kultūros tarpsnis tiriamas pirmą kartą. Jų menas liko garso bei vaizdo juostelėse ir žmonių atmintyje. Kultūrinės transformacijos ryškios monografi-joje aktualizuotose tarpdalykinėse muzikos ir žodžio (teksto) diskurso įžvalgose. Prieškario ir pokario Lietu-vos estrados korifėjus labai saikingu spausdintu žodžiu įprasmino, verty-biniu požiūriu jų kūrybą analizavo vos keli autoriai. Vienas didžiųjų entuziastų ir žinovų buvo muzikolo-gas Liudas Šaltenis (1941–1994). Per trumpą savo gyvenimą daug nuveikęs kitokio žanro (tuomet vadinamos estradinės muzikos ir džiazo) labui.

Apie vaiką, nusileidusį iš dangaus... > Krepšinis, visur krepšinis.

> T

omo R

azm

aus n

uotr.

> T

omo R

azm

aus n

uotr.

> Knygos pristatymo prezidiumas. Kalba prof. A. Ragauskas.

52012 GegužėBe rėmų

V. A.

Be pavadinimo

Kai nemiga nakčia mane kankina,Žinau gerai, ką dėl manęs

galėtum padaryt.Ieškodami, kur saulė kyla,

Mes einam mėnesienoj pabraidyt.

Vėliau nakties trumpos mums nepakanka,

Juk reik tiek daug išgirst ir pasakyt...Tamsoj, kai tavo siela manąją suranda,Mums meilės žodžiais ima snigt ir lyt.

Per tirštą mėnesienos rasą

Mes brendam basomis abu,Ieškodami, kur saulė teka,

Tačiau nelaukdami pirmųjų spindulių.

Žvelgi man į akis ir šypsais,Aš tų akių gelmėj paskęst galiu.Su tavimi pasaulis mano švyti,Tai kur gi tu esi, kai pabundu?

Vilija Andrulevičiūtė

Žaliaakės, ilgakasės, rūtos, mėtos, mildos, monikos, sauliai, gintarai, auksai – visi tampa baisiai įdomūs. Liaudis reikalauja intriguojančios tačiau visai nebrangios ekskursijos po tokių veikėjų virtuves, miegamuosius, vonios kambarius, spintas, lovas ir palovius.

Reikia? Bus. Žiniasklaidos turizmo įmonės pasirūpins geriausiu maršrutu.

Tokių ekskursijų užsakymas

vyksta mistifikuotu keliu (kurio nei pradžios, nei pabaigos lengvai atsekti neįmanoma). Mes (liaudis) piktinamės, jog žiniasklaida mums bruka šlamštą. Žiniasklaida sako, kad ji mums pateikia šlamštą, nes mes jo reikalaujame. Nors mes klykaujame, jog to tikrai nereikalaujame, gan gardžiai suvartojame. Na ir visokios rūtos, mėtos, lelijėlės, žinodamos mūsų potraukį pigiems skandalėliams (gudrios, vienok), kuria intrigas. Kai kurioms jų tos intrigėlės jau visai pri-tinka – gyvenimo būdas toks. Bet kai

ekskursiją po savo apatinių drabužėlių stalčiuką pasiūlo kone kaip rinkiminę kampaniją (nes kartais tos gėlelės savo pseudošou verslą užsimano iškeisti į Seimo nario kėdę), tampa juokinga.

Čia, matyt, visas gudrumas tų damų ir baigiasi. Bėda ta, kad mūsų - irgi. Skai-tome, aptarinėjame, apkalbinėjame, analizuojame, prognozuojame... Pat-ys tai įdomiai negyvename. Trūksta to prieskonio, tų spalvų pilkame ir prėskame mūsų gyvenimėlyje. Tai padžiaustome svetimus skalbinius ir būname ramūs savaitėlę, kitą. O

tada, žiū, rūtos, mildos, mėtos kokį savo spintos stalčiuką praveria ir vėl mūsų gyvenimas verda! Ačiū tokioms gėlelėms ir po jų apatinių bulvarus ekskursuojančiai žiniasklaidai. Be jūsų mūsų pilki gyvenimai būtų visai liūdni, neturėtume apie ką diskutuoti (politikos, ekonomikos temos – intele-ktualiniam elitui). O mes gal kada nors subręsime tiek, kad įgysime savo spalvotą gyvenimą, įsitaisysime savo meilužį ir išaugsime iš pigių ekskursijų po svetimus miegamuosius amžiaus.

Kai nuosavas gyvenimas per pilkas

Romualdas Saulius

Projektų vadybos skyrius papildy-tas jaunais specialistais. Viena jų – žurnalistikos ir komunikacijos magistrantė Ilona Bartkutė:„Vilioja iššūkiai, dar nepatirtos veiklos erdvės, kurioms reikia ini-ciatyvos, aktyvumo.“

Praėjusiais metais Ilona Bartkutė baigė LEU istorijos studijas. Puikus bakalauro įvertinimas suteikė daugiau pasitikėjimo savo jėgomis ir paskatino išmėginti galimybes kitoje srityje – žurnalistikoje. Tai jos viena gražiausių vaikystės svajonių. Magistrantė viliasi, jog šios studijos išplės tarpdalykinius gebėjimus ir padės pritaikyti an ksčiau įgytas istorijos žinias.

Ilonos darbo biografija dar tik pradėta. Tačiau, galima sakyti, ne nuo nulio: studijų metais ji buvo akty-vi visuomenininkė, rašė istorinius straipsnius, dalyvaudavo studentijos mokslinėse konferencijose. Jos baka-

laurinis darbas irgi išskirtinis – apie gimtinės, Šilalės rajono Girdiškės krašto, XIX a. poeto ir istoriko Dioni-zo Poškos Baublių Bijotuose muziejaus raidą ir edukacinę reikšmę. Daly-vavo šio pirmojo Lietuvos senienų muziejaus dviejų šimtmečių sukak-ties knferencijose tiek savo krašte, tiek ir Vilniuje. Tai graži ir prasminga pareiga savo gimtinei, tėvų namams. Be to, dar tik svajonių žurnalistė jau padirbėjusi ir vieno leidinio, skir-to jaunoms šeimoms, bendradarbe. O naujos pareigos labai atsakingoje projektų vadybos srityje jai – lemtin-gas iššūkis, išmėginimas. Ir praktinis universitetų įgytų žinių pritaikymas. Pašnekovė kaip reikšmingą minčių sklaidą vertina studijų metu įgytus švietimo vadybos pradmenis, pažintį su šios tematikos vizijomis, projektais. Jaunoji darbuotoja įsitikinusi, jog svar-bu tiksliai suformuluoti veiklos tikslus, siekius, užduotis. Ir numatyti realų rezultatą. Tai kiekvieno darbo pagrin-das ir sėkmės garantas,- sako pasitink-anti savo darbo biografijos aušrą...

JAUNIEJI: „Gyvenime svarbu – ieškoti ir išmokti“

Pakartoti visa tai svajojanti geo-grafijos specialybės III kurso stu-dentė Eglė Markevičiūtė

Merhaba!

Tai pirmas Turkijoje išmoktas žodis, reiškiantis pasisveikinimą. Turkų kalba priklauso kitai kalbų šeimai (Altajaus kalbų) nei mūsiškė, lietuvių, ar mūsų ausiai įprastos anglų, vokiečių, italų, prancūzų ir pan. kal-bos, todėl buvo labai įdomu išmokti šios kalbos pagrindų EILC (Erasmus intensyvūs kalbos kursai). Turkijos sostinėje Ankaroje, o vėliau šias žinias pritaikyti praktiškai gyvenant ir studi-juojant Ispartoje. Turkijos pietvakari-uose Isparta – Turkijos provincijos sostinė, turinti daugiau kaip 200 tūkst. gyventojų (nors Turkijos gyventojai Ispartą vadina kaimu), esanti 1035 m. ir apsupta Tauro kalnų. Čia pra-leidau 2011-2012 m. rudens semestrą ir susipažinau su mums, lietuvaičiams, šiek tiek egzotiška turkiška kultūra: nuo 4 val. ryto 5 kartus per dieną iš gausybės miestelyje esančių mečečių sklindančiomis giesmėmis (Ima-mo, musulmonų dvasinio vado-vo, kvietimas melstis), turkėmis musulmonėmis, dengiančiomis gal-vas skaromis bei dėvinčiomis visą kūną dengiančius drabužius (tačiau nemažos dalies turkių aprangos stili-us visiškai nesiskiria nuo europiečių), begale juodosios arbatos stiklinių per

dieną (stiklinių dydis primena mūsų stipriesiems gėrimams skirtus stik-liukus) bei „atsipūtusiu“ neskubėjimu tvarkant reikalus.

Mano geografijos studijos

Jos vyko Süleyman Demirel univer-sitete, Humanitarinių ir gamtos mokslų fakultete, Geografijos katedroje. Šiek tiek gaila, jog šios katedros dėstytojų šnekamosios anglų kalbos gebėjimai gana silpni... Dėl šios priežasties nebu-vo lengva su jais aptarti studijuojamų dalykų užduočių parengimo bei atsiskaitymų, egzaminų tvarką (džiugu, kad susikalbėti mums padėjo Geografijos magistrantė, katedros padėjėja). Dėl kalbos barjero sunku lyginti studijas Süleyman Demirel uni-versitete ir mūsų, LEU (įdomu, kad turkai, įstoję į universitetus, pirmus metus studijuoja vien tik anglų kalbą ir tik po to pasirinktą specialybę, tačiau vis tiek su retu studentu galėjome rišliai susikalbėti angliškai – tai vertė įsiminti turkiškus žodžius ir buvo naudinga). Universiteto aplinka labai jauki, gera infrastruktūra, ypač patiko moderni biblioteka su dideliais lan-gais, pro kuriuos buvo matyti kalnu-otos vietovės. Tai buvo puikus poilsis akims.

Neapsakomai smagu keliauti vi-siems kartu

Niekuomet neužmiršiu 2 kelionių, kurių metu išvydau 2 įspūdingus gamtos stebuklus – Kapadokiją ir Pamukalę.Kapadokijos kūgiai – įvairių pavidalų masyvai, susidarę iš minkštos uolienos (tufo iš užgesusio Erdžijaso ugnikalnio) lyjant lietui ir pučiant vėjui. Buvo nuostabu dvi dienas „išsižiojus“ vaikščioti šiomis apylinkėmis, vadinamomis Gioremės slėniu. O dar labiau nustebti privertė uolose įrengti būstai ir požeminiai miestai - daugybė giliai po žeme

įrengtų kambarių, sujungtų siaurais tuneliais. O Pamukalė pakerėjo savo skaisčiomis kaip sniegas baltomis terasomis (išvertus iš turkų kalbos, Pamukalė yra „medvilnės pilis“). Jos susidarė dėl karštųjų versmių van-denyje ištirpusių kalkių ir kitokių mineralinių medžiagų, per tūkstančius metų vienam kalkių sluokniui uždengiant kitą. Taip pat aplankėme ir 190 m. pr. Kr. įkurto Hierapo-lio miesto griuvėsius bei muziejų. Būnant Turkijoje pavyko aplankyti ir dar kelis antikinius miestus, kurių Viduržemio jūros pakrantėje yra labai daug. Šioje šalyje pirmą kartą gyven-ime teko bristi kanjono vandenimis Fetijoje, keliaujant link Davras kalno viršūnės, nakvoti jo šlaite 2000 m v. j. l. tyloje po atviru dangumi, pagyventi rožiniame turkių studenčių bendra-butyje, pamatyti gyvas avis, vežamas kone kiekvieno automobilio galinėje dalyje, prieš didžiąją musulmonų šventę Kurban Bayram, pasivaikščioti milžiniško miesto – Stambulo (~13,5 mln. gyventojų) - gatvėmis bei stovėti „Mergelės bokšte“, pastatytame ant mažos salelės pietinėje Bosforo sąsiaurio dalyje, ir kairėje pusėje maty-ti Europą, o jau dešinėje – Aziją... Ir čia tik dalis visų įspūdžių.

Manau, kad taip žinios užfiksuo-jamos visam gyvenimui, kitaip nei perskaičius krūvas knygų...

Tad šitaip praktiškai pavyko susipažinti su Turkijos geografija, isto-rija ir kultūra. Erasmus tikslas ir yra suteikti galimybę pažinti kitą kultūrą, papročius, gyvenant ir bendraujant su įvairių tautybių studentais, ugdyti platų bei tolerantišką požiūrį į pasaulį. Manau, kad šį tikslą pasiekiau. Stu-dente, jei esi smalsus, mėgsti keliauti ir atrasti, myli saulę bei besišypsančius ir draugiškus veidus, Erasmus šalimi rin-kis Turkiją.

Güle güle!

Erasmus > Ilona Bartkutė.

Turkijoje

> T

omo R

azm

aus n

uotr.

6 2012 GegužėBendruomenė

Parengė Aušrinė Jurgelionytė

Vis dažniau kalbant apie Lietuvoje vykstančią aukštojo mokslo reformą, pabrėžiama į studentą orientuotų studijų svarba. Bet ką gi tai reiškia? Priešingybė į studentą orientuotam mokymui būtų į dėstytoją orientuotas mokymas. Greičiausiai visi turi pat-irties, kai būtent pastarasis požiūris labiau tinka procesui aukštajame mok-sle apibūdinti, įsitikinęs Tuning Edu-cational Structures in World (Tuning) muzikos ir dailės ekspertas dr. Jeremy Coxas. Jo manymu, nereikėtų visko supaprastinti ir supriešinti šių dviejų mokymo būdų, nes tokia požiūrių dichotomija verčia daugelį dėstytojų užimti gynybinę poziciją.

Galvoti apie tai, ko mokome Taigi šiuo metu vykstančio naciona-linio projekto „Europos kreditų perkėlimo ir kaupimo sistemos (ECTS) nacionalinės koncepcijos parengimas: kreditų harmonizavimas ir mokymosi pasiekimais grindžiamų studijų programų metodikos kūrimas bei diegimas“ ekspertas iš Nyderlandų tikino, kad labai svarbu užimti subtilią ir moraliai neutralią poziciją, bandant įdiegti į studentą orientuoto mokymo elementus savo darbo aplinkoje ir tuo pačiu pripažįstant, kad tokie elementai aukštojo mokslo praktikoje egzistavo

ilgą laiką. „Mes nekalbame apie balta- juoda arba gera – bloga priešpriešų, o tiesiog siūlome ieškoti tinkamiausių metodų konkrečiai situacijai“, – sako nuolat įvairius Europos universitetus konsultuojantis menų ekspertas ir čia pat prisimena gyvenimišką situaciją: „Kai mano draugas paprašė vyresniojo sūnaus pamokyti jaunesnįjį važiuoti dviračiu, vyresnysis labai greitai tėčiui pranešė, kad prašymą jau įvykdęs. Kai nuėjo kartu įvertinti, jaunesnysis važiuoti nesugebėjo. Atsakymas buvo paprastas – jis buvo mokomas, bet neišmoko.“

Atrasti savo mokymosi stiliųPasak dr. J. Cox’o, į studentą orien-

tuotas mokymas reiškia pagalbą studentams, galimybę suvokti savo motyvaciją bei įgyti efektyvių moky-mosi įgūdžių, kurie pravers visą gyvenimą. Perkėlus šį požiūrį į praktiką, tai reikštų, jog dėstytojai turi padėti studentams užsibrėžti pasiekiamus tikslus, skatinti studentus vertinti save ir kolegas, padėti jiems dirbti kartu grupėse ir užtikrinti, jog jie žino, kaip panaudoti visus prieina-mus mokymosi išteklius. Taigi moky-masis labiau yra asmeninio tobulėjimo forma, o ne tai, ką dėstytojas gali pas-katinti.

„Ši mokymo sistema neleidžia studentų laikyti tiesiog „tuščiomis tal-

pyklomis“ – jie ateina turėdami savo suvokimą. Taip pat reikia nepamiršti ir pripažinti, kad studentai mokosi skirtingais būdais ir turi skirtingus mokymosi stilius. Todėl turėtų būti skatinamas kūrybiškumo ugdymas, o pats mokymasis laikomas aktyviu, din-aminiu procesu,“ – esminius į studentą orientuoto mokymo principus dėsto ekspertas.

Kodėl būtent tai turėtų būti laikoma geru būdu organizuoti studijas, atsako tyrimai, kuriuose analizuojama, kaip studentai įsisavina žinias priklausomai nuo skirtingų užduočių tipų. Vidutin-iai studentų žinių įsisavinimo rodikliai (išdėstyti piramidės principu) rodo, kad skaitymas ir paskaitos atsiduria piramidės viršūnėje ir tepriimama vos 10 ir mažiau procentų. O įsisavinimo piramidės apačioje atsiduria diskusi-jos (apie 50 proc.), praktinis atlikimas (apie 80 proc.) ir kitų mokymas (apie 90 proc.).

Todėl dr. J. Cox’as pripažįsta, kad jam į studentą orientuotos studijos tiesiog labiau priimtinos – jis labai mėgsta mokytis iš studentų, nes tai suteikia galimybių pačiam sužinoti daug naujo. Ekspertas taip pat pabrėžia, jog būtent dėl to negalima pasakyti, kad viena sistema yra gera, o kita – bloga. Tiesiog tai kitokia sistema su grįžtamuoju ryšiu.

Siekiame mokyti ar išmokytiAla Petrulytė, Viktorija JakševčiūtėLPS pedagoginis komitetas

Trečiąją nacionalinę mokslinę praktinę psichologų konferenciją „Psichologų, dirbančių švietimo siste-moje, geroji darbo patirtis, meto-dai ir inovacijos“ surengė Lietuvos psichologų sąjungos Pedagoginės psi-chologijos komitetas (pirmininkė A. Petrulytė) ir LEU Psichologijos didak-tikos katedra.

Šių metų konferencijoje buvo pateikiami būtent praktiniai mokyk-los psichologų taikomi metodai, kurių galėjo pasimokyti apie 90 dalyvių iš susirinkusių iš visos Lietuvos psi-chologijos specialistų, dirbančių švietimo srityje.

Visi praktinių užsiėmimų dar-bo grupėse metu pateikti metodai buvo labai vertingi, įdomūs ir pritai-komi dirbant švietimo srityje. Tokia kūrybinių dirbtuvių gausa rodo, jog psichologija švietimo srityje žengia į priekį, vystosi ir teikia vis daugiau naujų galimybių savo klientams. Tai yra viena iš siekiamybių, apie kurias kalbama ir N. E. P. E. S. (Europos psichologų, dirbančių švietimo tinkle, asociacija).

Konferencijos užsiėmimuose apžvelgtos mokyklos bendruomenės, bendravimo su tėvais aspektai, emi-

gracijos reiškinio aktualijos prak-tikoje (Inga Truskauskaitė, Goda Kaniušonytė, Lina Gervinskaitė, Lore-ta Juravičienė); buvo pateikti atskiri vertingi darbo metodai ir metodikos, taikomos konsultuojant, bendraujant su mokiniu, pvz., psichodrama, stre-so valdymas, motyvacijos stiprinimas, bibliodrama, mentalizacijos taikymas (Vida Lipskytė, Rasa Slonskienė, Inga Truskauskaitė, Skaidrė Umbrasienė); taip pat buvo diskutuojama apie pozityviosios tėvystės, labai aktu-alios šiandienai, aspektus (Eglė Stanevičiūtė).

Itin palankūs ir pozityvūs konfer-encijos dalyvių atsiliepimai rodo, jog ši mokslinė - praktinė konferencija buvo be galo aktuali ir atliepianti specialistų poreikius: „ Patiko. Konkrečiai, aiškiai, galima panaudoti praktiniame darbe“ (Lilija Š.), „Man asmeniškai labai patiko, nes buvo praktinių pritaiky-mo metodų, kuriuos išbandėme patys ir galėsime tai pritaikyti dirbdami su paaugliais. Rajone galima pasidalinti gauta gerąja patirtimi“ (Oksana R.), „Patiko, kad buvo daug praktinių užsiėmimų“ (Rolanda Š.) ir pan.

Džiaugiamės, kad psichologų kon-ferencijos įgauna praktinį, taikomą pobūdį su aktualių, naudingų metodikų gausa. Jos ypač svarbios mokykloje dirbantiems psichologams.

Apie mokyklų bendruomenės aktualijas

Išleistas specialus mokslinio žur-nalo „Pedagogika“ numeris, kuria-me išspausdinti naujausi LEU Edu-kologijos katedros mokslininkų straipsniai. Surengtoje šio leidinio sutiktuvių vakaronėje išklausyti prelegentų pasisakymai aktua-liausiais edukologijos mokslo bei tyrimų klausimais.

Akad. Algirdas Gaižutis kalbėjo, jog įkūrus naują mokslinių tyrimų institutą, Ugdymo mokslų fakultete kyla idėja rengti „Edukologijos enciklopediją“, kuri sutelktų visos Lietuvos ugdymo specialistų pajėgas.

Prof. Bronislovas Bitinas savo pasi-sakyme teigė, kad ir po dvidešimties atgautos nepriklausomybės metų mes dar neturime lietuviškosios peda-gogikos terminijos. Ji vis dar sveti-ma. Reikšminga, kad LEU jaučia atsakomybę už edukologijos ateitį, gina ją nuo svetimos invazijos. Reikia patiems kurti, sudaryti nacionalinių edukologijos terminų banką ir pateikti jį visoms aukštosioms mokykloms.

Prof. Romanas Vasiliauskas sudo-mino klausytojus savo įžvalgomis apie ugdymo sistemoje egzistuojančius mitus ir realybę. Teigiama, jog ugdymo centras – asmenybė. Tačiau praktiko-je nuo jos tolstama. Vis labiau iškyla

asmenybės gniuždymo, neigimo, patyčių tendencijos. Ugdymas pagal poreikius irgi turi didelių problemų. Pagaliau mitas, jog vaikai – moky-tojo darbo druska, dažnai nublank-sta prieš beįsigalintį teisių primatą, kai pamirštamos pareigos. Studijų sistemoje darosi vis sunkiau išreikšti save, lengviausia pasisavinti kito min-tis, nusirašyti. Iš akių išleidžiamas pažinimas, patirties kaupimas (tik žinios tampa ugdymo pagrindu), aukštosios mokyklos išleidžia aibę nereikalingų specialistų. Abejonių kelia ir gyvenimo realybė, kai kalbama apie pagarbą mokytojui. Ir tai tampa neįveikiama tvirtove.

Pagerbti iškilūs edukologai

> Pristatytas specialus mokslinio žurnalo „Pedagogika“ numeris, kuriame išspausdinti naujausi LEU Edukologijos katedros mokslininkų straipsniai.

> Prof. Marija Barkauskaitė. > Prof. Bronislovas Bitinas.

dalia StraleckaitėMeninio ugdymo katedros Muzikos edukologijos II kurso magistrantė,projekto vadovė

Kalvarijos meno mokykloje jau ketvirti metai vykdomas muziki-nis - kūrybinis edukacinis projek-tas „Mokinių kūrybiškumo ugdymas muzikine – kūrybine raiška“. Projekto metu mokiniai skatinami kurti dainas bei jas pristatyti mokinių meninės kūrybos vakaruose „Kūryba širdimi“. Baigiamuosiuose projekto renginiuose kviečiami dalyvauti ir poeziją kurian-tys mokiniai.

Kūryboje telpa visa: žmogaus sielos šviesa, širdies šiluma, svajonės, norai ir lūkesčiai. Tai, kas gražu, jaus-minga, nepatirta. Kūryboje telpa ir tai, nuo ko kartais skauda ar apima liūdesys. Būtent kūryba turi ypatingą galią puoselėti žmogaus vidinį pasaulį. Ji paguodžia kiekvieno prie jos prisilietusio širdį, o vėliau įsiliepsnoja ir jau nebegali užgesti...

Renginyje dalyvavo daugiau nei penkiasdešimt jaunųjų kūrėjų ir atlikėjų. Organizuotoje meno šventėje savo kūryba pasidalino vaikiškų dainelių autorė – D. Venckienė, kuri-os daineles „Draugaukime, žiogeli“ ir „Kalėdų žvaigždelė“ pagal Z. Gaižauskaitės eiles atliko Kalvarijos meno mokyklos mažieji auklėtiniai. Su gausiu būriu kuriančių vaikučių į kūrybos vakarą atvyko ir viešnia- Rovena Venslauskienė, kurios dainelė

„Žemės vaikai“ nuskambėjo šioje šventėje. Buvo sulaukta svečių iš Marijampolės Rygiškių Jono gimnazi-jos, Sūduvos gimnazijos, pradinės mokyklos „Smalsutis“, taip pat Jankų pagrindinės mokyklos (Kazlų Rūdos sav.) bei Kalvarijos gimnazijos. Tekstų prasmingumu, jautriais melodijos vin-giais pasižyminčiomis savo kūrybos dainomis nuoširdžiai dalinosi ir svečiai iš Vilniaus autorinių dainų kūrėja Gintarė Kašelionytė bei jai gitara pritariantis Pranas Varaneckas. Mokinių kūrybai neabejingi buvo ir Kalvarijos savivaldybės meras Valdas Aleknavičius bei Švietimo ir ugdymo skyriaus vedėja Danutė Lisauskienė.

Šis Kalvarijos meno mokyk-los vykdomas muzikinis - kūrybinis edukacinis projektas buvo autorės pristatytas š. m. balandžio 19 d. vyku-sioje Marijampolės kolegijos Edu-kologijos ir socialinio darbo fakulteto respublikinėje mokslinėje praktinėje konferencijoje „Menų įtaka asmenybės karjeros perspektyvai, prigimtinių poreikių ir galių raiškai“. Dalios Straleckaitės pranešime „Mokinių dainų kūrimas kaip meninių gebėjimų raiška“ pateikti mokyklos auklėtinių muzikinės kūrybos video pavyzdžiai iš jau įvykusių kūrybos vakarų – „Kūryba širdimi“. Tokiu būdu sieki-ama pasidalinti menine - kūrybine edukacine patirtimi bei pristatyti dainų kūrimą kaip vieną iš mokinių saviraiškos būdų meno mokykloje ir didinti bendradarbiavimą tarp meno dalykų pedagogų, dėstytojų.

Mokinių vakarai – „Kūryba širdimi“

> Svečiai iš Vilniaus G. Kašelionytė ir P. Varaneckas pristato savo muzikinę kūrybą.

> Konferencijos dalyviai.

> T

omo R

azm

aus n

uotr.

72012 GegužėSportas

Austra Mikelytė irRamūnė Motiejūnaitė

Lengvoji atletika

Balandžio 14 d. Vilniaus univer-siteto sporto bazėje įvyko tradicinės Lietuvos aukštųjų mokyklų studentų kroso varžybos.

Šie metai mūsų universitetui buvo sėkmingi. Merginų komanda iškovojo II, o vaikinų – III vietą.

Tarp merginų geriausiai pasirodė Rasa Batulevičiūtė (SSF, II k.) ir Rita Bitautaitė, užėmusios II ir III vietas. Tarp vaikinų Aleksandras Cepur (SSF, III k.) iškovojo II vietą.

Šiuo metu mūsų universiteto lengvaatlečiai ruošiasi Lietuvos uni-

versiadai, kuri vyks gegužės 11 – 12 d. Kaune.

Graikų ir romėnų imtynės

Balandžio 15 d. Kaune vyko Lietu-vos aukštųjų mokyklų studentų graikų romėnų imtynių čempionatas. Šiais metais puikiai sekėsi mūsų univer-siteto imtynininkams. Stipriausi mūsų imtynininkai negalėjo atstovauti uni-versitetui, nes šiuo metu ruošiasi Olimpinėms žaidynėms, bet nenuvylė ir jaunesni jų kolegos. Čempionais tapo savo svorio kategorijose du SSF pirmakursiai Artūras Macijevskis (74 kg) ir Julius Matuzevičius (84 kg). II vietą 120 kg kategorijoje iškovojo Marijus Grygelis (SSF, III k.). III vietą

kategorijoje iki 96 kg iškovojo Aurimas Kalasovskas (SSF, II k.). Per žingsnį nuo medalių liko Laimonas Gečas (84 kg) (SSF, I k.) ir Erikas Meškunecas (96 kg) (SSF, ištęst. st., II k.).

Bendroje įskaitoje LEU komanda iškovojo III vietą.

Sėkmingas savaitgalis

> Į finišą skuba Rasa Batulevičiūtė (mėlyni marškinėlais).

Simona Arlauskaitė

Praėjusį kovą įvyko merginų 4 prieš 4 tinklinio turnyras „Aušri-nės“ taurei laimėti. Turnyre daly-vavo penkios komandos – „Maria Seleste“, „Kalifornija“, „Bla“, „Barškuolės“, „Lengvai“. Iš viso dalyvavo 39 merginos iš įvairių fa-kultetų, komandos buvo sudarytos bet kokiu principu. daugiausia buvo Gamtos mokslų ir Sporto ir sveikatos fakultetų merginų. Taip pat dalyvavo darbuotojos iš SMF, SKI, UMF ir MIF.

Turnyre buvo sužaista 14 rungtynių. Dėl III – IV vietų susitiko komandos „Barškuolės“ ir „Lengvai“, rezultatu 0:3 (setai: I – 12:25, II – 13:25, III – 17:25) III – ąją vietą iškovojo komanda „Lengvai“. Dėl I – II vietų susitiko komandos „Kalifornija“ ir „Maria Seleste“, rezultatu 3:1 (setai: I – 25:14, II – 15:25, III – 25:15, IV – 25:10) čempionėmis tapo kom-anda „Kalifornija“. Komandą sudarė merginos iš SSF, SMF ir SKI, kom-andos kapitonė Simona Arlauskaitė. Žaidė Agnė Miliškevičiūtė, Justina Šerelytė, Reda Marčiulaitytė, Lilija Fre-lik, Ana Gulbinovič, Evelina Čakaitė. Praeitų metų komanda čempionė „Maria Seleste“ šiais metais nusileido komandai „Kalifornija“ ir liko II – oje vietoje. Komandą sudarė kapitonė Martyna Peleckaitė, žaidėjos Rimantė Rimydytė, Ieva Mociūnaitė, Eglė Stankevičienė, Eglė Norkutė, Justina Siliūnaitė, Justina Kačinskaitė, Gintarė Žukauskaitė, Greta Spangelevičiūtė, Toma Bukinaitė, Lina Kreivėnaitė. Nugalėtojas apdovanojo sporto klubas „Šviesa“, čempionėms buvo įteikta pereinamoji „Aušrinės“ taurė, meda-liai, diplomai ir piniginis prizas. Kitos dvi komandos apdovanotos pinigi-niu prizu ir diplomais. Taip pat buvo išrinktos keturių komandų geriausios žaidėjos: Lilija Frelik („Kalifornija“), Rimantė Rimydytė („Maria Seleste“), Jūratė Mizeraitė („Lengvai“), Viktorija Tverijonaitė („Barškuolės“). Sveikina-

me nugalėtojas ir geriausias žaidėjas!!!Pasibaigus merginų tinklinio

turnyrui panašiame turnyre daly-vavo ir vaikinai. Vaikinai varžėsi dėl „Vikingų“ tinklinio taurės. Komandoje žaidė ne mažiau kaip po 6 vaikinus. Turnyre dalyvauti norą pareiškė šešios komandos. Tačiau dvi komandos iškrito antą kartą neatvykus į varžybas. Turnyre liko keturios komandos, kuri-os kovojo dėl geriausiųjų vardo. Kom-andos „Meresta“, „I kursas“, „GMF“, „Vakarų samūrajai“. Iš viso turnyre dalyvavo 39 vaikinai. Iš SSF – 27, iš GMF – 11 ir iš FF – 1. Turnyre sužaista 12 rungtynių. Dėl III – IV vietų susitiko komandos „GMF“ ir „Vakarų samūrajai“, šį kartą kūno kultūros trečiakursiai buvo stipresni už gam-tos mokslus besimokančius pirmak-ursius ir rezultatu 0:3 (setai I – 14:25, II – 13:25, III – 15:25) III –iąją vietą iškovojo „Vakarų samūrajai“. Dėl I – II vietų susitiko komandos „Meresta“ ir „I kursas“. Finale susitiko dvi kom-andos, sudarytos daugiausia iš kūno kultūrą besimokančių vaikinų. Taip pat įdomu tai, kad šių dviejų komandų pagrindas – pirmakursiai, kurie dar pagal programą yra nesimokę tin-klinio bloko. Rezultatu 0:3

(setai: I – 22:25, II – 16:25, III – 22:25) pergalę šventė komanda „I kursas“. Komandą nugalėtoją sudarė Marius Klusevičius – komandos kapi-tonas, nariai Anton Sugoniak, Eiman-tas Grybauskas, Arminas Vareika, Aivaras Janušauskas, Roman Keblikas, Vytautas Kišiūnas, Audrius Kairys, Ilja Gorban, Andrius Čybas, Oleg Glugof-ski, Igor Fiodorov. „Merestos“sudėtis: komandos kapitonas Laurynas Grainys, žaidėjai Vytautas Peleckas, Julius Beliakovas, Klaidas Janeika, Vai-das Sabaliauskas, Dovydas Šimkaitis, Artūras Juškevič, Tadas Tumosas. Komandos apdovanotos „Šviesos“ klubo įsteigtais prizais – diplomais, medaliais, piniginiu prizu. Apdovanoti ir išrinkti geriausi žaidėjai: Igor Fio-dorov („I kursas“), Artūras Juškevič („Meresta“), Dainius Gavrilovas („Vakarų samūrajai“), Šarūnas Kliokys („GMF“).

Sveikiname su pergalėmis!!! Lauk-sime visų kitais metais!!!

Merginų tinklinio „Aušrinės“ ir „Vikingų“ taurių turnyrai

> „Aušrinės“ taurės komanda.

> „Vikingų“ taurės komanda.

Re

tr

o

8 2012 Gegužė

leidžiamas nuo 1952 metų

Lietuvos edukologijos universiteto laikraštis

Š IESARegistracijos numeris: SL 749

„Šviesos” redakcija. Studentų g. 39,

LEU centriniai rūmai, 511 kab.,tel. 852 736 967,

el.paštas: rvis@vpu.lt

Redaktorius Juozas Skomskis

mob.: 86 98 33 971,el.paštas: juozas.skomskis@vpu.lt

Kalbos redaktorėsS. Bilkytė ir R. Žilinskaitė

Dizainas: Tomas Razmus

Spausdino UAB „Lodvila”,Sėlių g. 3A, LT-08125

Vilnius, Lietuvawww.lodvila.lt

Tiražas 1000 egz.

Pamestas LEU SSF 3 kurso studentoNikolaj Plataso

studento pažymėjimas

Retro

Gerai atmenu tą laiką, kai nuo 1955 iki 1960 m. studijavau Lietuvių kalbos ir literatūros fakultete. Išskirtinę vietą laikraščio puslapiuose jau tada užėmė studentų kūryba.

Mielai žvelgiu šiandien ir į LEU jaunųjų Lituanistikos fakulteto kūrėjų „Literatų arkos“ laikraštį „Žosmė“, puoselėjančią gražias kūrybos tradicijas. Deja, šiandieninės „Šviesos“ puslapiuose jau beveik neišvysi eilėraščio, novelės. Jaunimas tarsi padėjęs į šalį plunksną, daugiau pasikliauja moderniomis technologi-jomis. Tarsi neliko žodžio, ranka ir iš širdies parašyto. Antai dar prieš trejus metus „Šviesos“ skaitytojai laukte laukdavo Sigutės Limontaitės talentingų laiškų bendraamžiams. Tokių ypatingų autorių „Šviesa“ mena ir dar keletą. Kur jūs, mieli, taurūs, kilnūs paprasti lietuviški žodžiai, kuriuos, pagal „Anykščių šilelio“ autoriaus poeto Antano Baranausko posmą - buvo taip malo-nu skaityti? Gal likimas bus dos-nus ir ateis valanda, kai pasiilgsime gėrio, grožio, širdies, jausmų atgai-vos, ir pro gelžbetoninį civilizacijos ir kultūros nuosmukio luitą prasi-kals daugiau daigų žalumos, kuriai skirta į saulę augti. „Šviesos“ istorinė humanitarinė, kūrybos, saviraiškos savastis turėtų grįžti. (Štai nuo laiko pageltęs „Kalbos darkytojų „pašiūrės“ skyrelis. Jis „gimė“ po to, kai Vil-niaus geležinkelio stotyje išgirdau skelbiant: „Prasideda įsisodinimas į traukinį...“, o tuometiniame miesto laikraštyje akis užkliuvo už skelbi-mo: „Parsiduoda veršinga karvė...“). Gimtoji kalbos kultūra – viena svarbiausių aktualijų ir šiandien. „Šviesa“ – universiteto žmonių leidi-nys. Jos autoriai – mokslininkai, ped-agogai, studentai. Gyvoji universiteto veikla, sąžininga pagarba savo Alma mater; jos žmonės, mokslo sklaida, studijų programos, ateities perspe-ktyva.

Juozas Skomskis, „Šviesos“ redaktorius

REDAKTORIAUS ŽODIS

1960 m.