24 FARMACIJA IR LAIKAS, 2005 deðimtas numeris

Istorija vadinamas mokslas, pagrįstasįvykiais bei datomis, o kartais į šią są-voką patenka apskritai visa praeitis irpatirtis. Taigi istorijos samprata galibūti tiek gana siaura, tiek ypač plati.Jos apimtis, ko gero, priklauso nuo pa-ties stebėtojo – kiek ir ką jis nori ap-rėpti. Kas pastūmėjo Jus atsigręžti at-gal, įdėmiau įsižiūrėti į praeitį ir kastoje praeityje Jus labiausiai domina?Mano tėvo brolis, Karolis Mekas, Šve-dijoje studijavo archeologiją, vėliau da-lyvavo archeologiniuose tyrinėjimuoseLietuvoje, kasinėjo Kauno senamiestį,Trakų, Biržų pilis ir kitas istorines vie-tas. Mano atmintyje išliko jo butas, ap-krautas knygomis, nuklotas popieriais iratverstais leidiniais bei tomais ant stalųir palangių. Tačiau didžiausią įspūdį manpadarė jo sveikas požiūris į istoriją. Pa-menu, kartą su draugais užsukau pas dė-dę Karolį į Ginučius (Ignalinos raj.), kurjis tuo metu atostogavo. Dėdė mus pa-kvietė apžiūrėti piliakalnius. Taip vaikš-tinėjant kartu su juo, mums ėmė darytisneaišku, kokia gi buvo tų piliakalnių pa-skirtis Vidurio Lietuvoje – nejau gynybanuo svetimšalių? Dėdė tik šyptelėjo ir

Trumpa biografija

Gimë 1961 metø spalio 5 dienà Kaune.1979 baigë Kauno I vidurinæ mokyklà.1979–1984 studijavo Kauno medicinos institute.1984–1985 dirbo Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejaus fondø saugotoju.Nuo 1985 m. iki dabar dirba Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejaus direktoriumi.1995 m. ástojo á doktorantûros programà(Tema: „Farmacija Lietuvoje 1918–1940 m.“).Spaudoje paskelbta apie 50 Tauro A. Meko straipsniø.1987 m. jam suteikta aukðèiausioji provizoriaus-farmacinio darbo organizatoriaus kvalifika-cinë kategorija.2003 m. apgynë daktaro disertacijà „Gyvûninës kilmës medþiagø, naudotø lietuviø tautinëjevaistininkystëje, ávertinimas“.2005 m. iðleido pirmàjà knygà „Senoji vaistininkystë“.Dr. Tauras A. Mekas dësto farmacijos istorijà Kauno medicinos universitete, rengia Lietuvosmedicinos ir farmacijos istorijos muziejaus simpoziumus bei parodas.

„Neuþmirðkime savo specialybës istorijos“

Tauras MekasV A I S T I N I N K A S D R .

neva juokais, neva rimtai paaiškino:„Žmonės geria alų jau ne vieną šimtme-tį, o ir mergomis ne visad pasidalija, taineretai ir susipeša…“ Man toptelėjo min-tis, kad tikroji istorija dažnai būna visaikitokia nei fantazijos ir idealizmo pagra-žintos legendos. Gal kam ir būna skau-du tokius dalykus girdėti, bet, manau,kad tai visada naudinga.

Kaip Jūsų šeimą palietė sovietmetis,ši dar visai netolima ir tokia skaudimūsų tautos praeitis?Mano tėvas buvo ūkininkas, vėliau –sukilėlis, galiausiai – politinis kalinyssovietų lageriuose. Po Stalino mirtiesjis grįžo į tėvynę ir vedė. Mama, vo-kiečių kalbos mokytoja, buvo išauklė-ta labai patriotiškai, todėl padėjo dau-geliui grįžusių tremtinių, kuriems bū-davo sunku prisiregistruoti ir kildavoaibės visokių problemų. Laikai tada bu-vo kupini įtampos ir keblumų, dauge-lis bijojo atvirai teikti pagalbą buvu-siems lagerių kaliniams bei tremti-niams. Mano tėvai taip ir susipažino,kai likimas juos šitaip suvedė, tėvuiparvykus į Lietuvą iš Karagandos.

/portretai/

26 FARMACIJA IR LAIKAS, 2005 deðimtas numeris

O kas lėmė Jūsų pasirinkimą taptifarmacininku?Baigęs vidurinę mokyklą, vis dar svars-čiau, kokio mokslo imtis. Rodos, kažku-ris mano giminaičių tada nusiuntė ma-ne pas šviesios atminties docentą A. Kai-karį (1922–1997), dėsčiusį Kauno me-dicinos institute. Išgirdęs apie mano dve-jones dėl būsimų studijų, jis ėmė entu-ziastingai kalbėti apie farmacijos specia-lybę, geras jos perspektyvas bei vyrų sty-gių šioje profesijoje. Galiausiai nusive-dė mane į Farmacijos muziejų, kuristais laikais buvo labai mažas ir tetu-rėjo vienui vieną etatą. Taigi manogalvoje nė mintis nešmėkštelėjo kadanors tą etatėlį užimti. Tačiau muzie-jaus vaizdinys kažkodėl mane nuolatpersekiojo studijų KMI metu. Po ant-rojo kurso kartą važiavau traukiniu išVilniaus drauge su bendramoksliaisMindaugu Rimkūnu ir Virgiu Skirke-vičiumi. Šnekučiuodamiesi ėmėmesvajoti ir sugalvojome, kad būtų ge-rai pavažinėjus po visą kraštą ir pri-rinkus Lietuvos medicinos ir farma-cijos istorijos muziejui eksponatų išLietuvos kaimų, miestų ir miestelių.Šį užmojį mums pavyko įgyvendintiir, prie mūsų prisijungus dar keletuientuziastų, surengėme daug ekspedi-cijų. Vienos tokios išvykos metu vostilpome į lengvąjį automobilį ir nuotada ėmėme keliauti dviem mašino-mis. Ekspedicijų rezultatai buvo ga-na įspūdingi. Beje, mūsų iniciatyvasusižavėjo docentas A. Kaikaris. Po

vieno studentų mokslinės draugijosposėdžio, kuriame papasakojome apiesavo veiklą, jis pasidžiaugė, kad, jožodžiais tariant, išgirdo bent vienątikrai įdomų pranešimą.

Ar tarp daugybės šiandienio Lietuvosmedicinos ir farmacijos istorijos mu-ziejaus eksponatų yra nors vienas, tu-rintis jums ypatingą reikšmę?Pavieniai eksponatai nėra man labaisvarbūs. Suvokiu juos kaip visumą, o nekaip atskirus daiktus. Galbūt čia tiktų te-rijako analogija. Tai toks preparatas, ku-riame nėra vyraujančių ingredientų, o josavybės priklauso nuo tinkamai parink-tų komponentų derinio.

Jei kada nors tektų vedžioti ekskur-siją po jūsų vadovaujamą muziejų,į ką stengtumėtės atkreipti lanky-tojų dėmesį?Viskas priklausytų nuo situacijos ir žmo-nių bei jų interesų. Specialistus domintųvieni dalykai, moksleivius – visai kiti.

Ar Lietuvos medicinos ir farmacijosistorijos muziejuje yra kokia nors es-minė idėja, tarsi kristalizacijos cent-ras, ar ašis, apie kurią viskas sukasi?Manau, tokiu centru greičiausiai reikė-tų laikyti farmaciją. Nors pavadinimemedicina esti pirmoje vietoje, tačiaumuziejaus dvasia kyla būtent iš farma-cijos ekspozicijų. Aišku, tai gana sub-jektyvus pajautimas, nors jis ir remiasiobjektyviais faktais.

O ką jūs pats patiriate, dirbdamasšiame muziejuje?Įgyju vis daugiau žinių farmacijos sri-tyje, todėl malšta noras dirbti kuriojenors farmacijos įmonėje. Muziejujejaučiuosi laisvas, galiu tyrinėti daly-kus, kurie man patinka ir yra artimi.Vis aptinku dar neskaitytų įdomių kny-gų, senų receptų, kuriuos žmonės už-miršo – beje, dažnai be reikalo, gal netatsainiai numetę į šalį dėl kažkokių lai-kinų sumetimų. Šitaip radau XIX am-žiaus tinktūros receptą „Spiritus trau-maticus“, kurią pagaminau ir nusive-žiau į Kernavės istorinį renginį. Pri-ėjo vienas žmogelis ir paprašė atsei-kėti jam to skystimo – mat jo vaikainuolatos dūksta, pešasi ir apsidaužo.Po gero pusmečio ateina muziejaus bu-dėtojas ir sako, kad manęs kažkas tei-raujasi. Išvydęs mane, tas pats išdykė-lių tėvas pripuola ir ima ranką bučiuoti– vaistai stebuklingai padėjo, ar nega-lėtų jų gauti dar… Va, ir galvoju, kadistorinis eksperimentas pavyko. Malo-niai nuteikia tokie radiniai.

Na, o jei darbuočiausi vaistų įmo-nėje, tikriausiai parsiduočiau. Juk tiežmonės dažnai turi piršti kitiems vais-tus, kurie, jų pačių nuomone, nėra tin-kamiausi, bet kurie firmai žada di-džiausią pelną. Tai man keltų nema-lonius jausmus, sąžinės graužatį. Galtai ir skamba kiek retoriškai, bet manlaisvė svarbiau už pinigus.

Kokios, jūsų manymu, yra dabarti-nės farmacijos problemos, ypač Lie-tuvoje?Lietuvoje, kaip ir visur pasaulyje,vyksta kova tarp merkantiliškų inte-resų ir tikslo padėti žmonėms. Tai, kogero, visų laikų ir visos žmonijos pro-blema. Nėra nieko naujo ar blogo, kadlaisvojoje rinkoje uždirbama iš vaistųgamybos ir prekybos. Blogumas ran-dasi tada, kai noras pralobti nustel-bia sąžinę bei siekį palengvinti žmo-nių kančias. Farmacija tuomet darositik verslas ir ima vadovautis rinkoda-ros kriterijais, o ne rūpesčiu dėl ligo-nių sveikatos. Tačiau esu optimistasir tikiu, kad laikas viską sustatys į vie-tas. Juk tamsiausioji nakties dalis bū-na prieš pat aušrą.

Viduryje: doc. A. Kaikaris ir T. Mekas 1996 metaisfarmacijos istorijos ekspozicijos atidaryme

/portretai/

FARMACIJA IR LAIKAS, 2005 deðimtas numeris 27

1990 m. konferencija Paryþiuje.T. Mekas ir doc. A. Kaikaris

Taigi farmacininkai ne visur ir ne visuo-met vadovaujasi Hipokrato priesaika?Visais laikais buvo skleidžiami mitai apievaistus nuo visų ligų, falsifikuojamosžaliavos ir receptai. Šarlatanų bei apga-vikų šioje srityje niekada nestigo. Ta-čiau tokių trūkumų pripažinimas ir blai-vus vertinimas anaiptol neduoda teisėsatsainiai ir perdėm kritiškai žiūrėti į far-macininkų darbą. Nors deguto šaukš-tas, kaip žinia, gali pagadinti medausstatinę, bet esu tvirtai įsitikinęs, kad di-džiausioji farmacininkų dauguma yrapernelyg sąžiningi ir pasišventę žmo-nės. Štai provincijos miesteliuose vais-tininkai iki šiol turi didelį autoritetą iržmonės prieš juos pagarbiai nukelia ke-pures, dažnai ateina pasiklausti jų pata-rimo sunkiausiais gyvenimo momentais.Deja, dideliuose miestuose į provizoriusdažnai žiūrima kaip į paprasčiausiusvaistų pardavėjus. Taip iš dalies yra irdėl vaistinių gausumo, didelės jų kon-kurencijos ir kai kurių darbuotojų kvali-fikacijos stygiaus. Tikiuosi, ilgainiuiįgysime daugiau išminties, kai pagaliaunurims pokomunistinė sumaištis ir atsi-sijos pelai nuo grūdų.

Ar daug mąstote apie naujas Lietuvosmedicinos ir farmacijos istorijos mu-ziejaus ekspozicijas?Muziejus – tarsi gyvas organizmas, tu-rįs augti ir vystytis. Esame linkę rengtičia įvairias parodas, laikinas ekspozi-cijas. Tačiau svarbiausias mūsų rūpes-tis yra nuolatinės ekspozicijos. Štai se-noji vaistinė, kurią tobulai įrengė do-

centas A. Kaikaris, turi išlikti tokia, ko-kia yra, nors ir tobuliname techniniusdalykus, geriname apšvietimą, paryš-kiname detales. Ji – nelyginant garve-žys, tempiąs paskui save keičiamus pa-rodų vagonus.

Žinau, kad domitės arabų kultūra. Artai apsiriboja tokiais istoriniais arabųmedicinos šviesuliais, kaip garsusisIbn Sina (Avicena)?Ne, ne vien. Nors iki kelionės į Damas-ką tais kraštais menkai domėjausi, ne-daug apie juos težinojau. Vaikystėjeskaičiau „Tūkstančio ir vienos nakties“pasakas, vėliau – reportažus žurnaluo-se ar laikraščiuose. Ir tik nepriklauso-mybės pradžioje, trumpam įsitraukęs įverslą, netikėtai atsidūriau Sirijoje. KaiDamaske išlipome iš lėktuvo, manobendrakeleiviai atrodė kiek sutrikę – ap-link karštis, sausra, nešvara, triukšmas.Na, o aš pasijutau lyg savas tarp savų,tarsi pas močiutę kaime. Tas kraštas ne-pasirodė man grėsmingas, ir šis įspū-dis pasiteisino: islamo pasaulis, kiekman teko jį patirti, buvo gerokai sau-gesnė aplinka nei Lietuva. Ten kur kasmažiau plėšikavimo, vagysčių. Net irdabar, jei kas pasiūlytų rinktis kelionę įParyžių ar į Damaską, nedvejodamasvykčiau į pastarąjį. Be to, senųjų kultū-rų pėdsakai ten – kiekviename žings-nyje. Damaske mačiau statinių, aprašy-tų Šventajame Rašte, pajutau tūkstant-mečių istorijos dvelksmą. Ten ir dabargalima rasti gatvelių, kurias regėjo šv.

Paulius, ar sutikti žmonių, apsirengu-sių to meto drabužiais, prisiliesti priesenovinių sienų. Ir gali čia pat išnirti įšiuolaikinio miesto gatvę, kur tave vosnepartrenks naujausio modelio merse-desas. Taigi rimčiau islamo kraštų kul-tūra susidomėjau tik apsilankęs Sirijo-je. Tada ėmiau studijuoti Ibn Sinos irkitų senovės arabų medikų veikalus.

Koks buvo pirmas Jūsų įspūdis, su-grįžus į Lietuvą?Čia buvo vėsu ir tylu. Ramu. Tik nela-bai saugu.

Ką manote apie fitoterapiją?Tai – ateities dalykas. Buvau kiek nu-stebęs, kai „Gyvosios archeologijos“renginiuose prie mūsų palapinės suvaistažolėmis nuolat gausiai būriavo-si žmonės. Juos traukė ne tiek mūsųistoriniai kostiumai, kiek tikėjimas se-noviniais gydymo metodais. Nejučio-mis kilo mintis, kad daugelis žmoniųyra gana nusivylę šiuolaikine medici-na. Antra vertus, ar tarp Lietuvos me-dikų gausu patyrusių fitoterapijos spe-cialistų? Aišku, vaistininkas gali pa-tarti, kokias vaistažoles ir kaip vartoti,tačiau prisiimti atsakomybę už tokiogydymo efektyvumą tikriausiai neno-rėtų. Iki XIII amžiaus medikai sugebė-davo ir gydyti, ir vaistus gaminti. Da-bar taip nėra. Šiais laikais idealu, kaigydytojas darniai bendradarbiauja sufarmacininku ir jie abu nuoširdžiai sie-kia padėti pacientui.

T. Mekas kvieèia JoÐventenybæ

Dalailamà aplankytitibetieèiø medicinos

ekspozicijà

/portretai/

30 FARMACIJA IR LAIKAS, 2005 deðimtas numeris

Savo straipsniuose apie farmacininkusdažnai užduodate jiems klausimą, ar jieyra laimingi. Įdomu sužinoti, kaip Jūspats įsivaizduojate laimę ir ko dar Jumsiki jos trūksta?Jei kas man parduotų laiko arba šiaipjo turėčiau daugiau, tada būčiau labailaimingas, o dabar esu tiktai laimingas.Paprastai gyvenime laimingos akimir-kos dažnai ateina nelauktai ir po ne vi-sai laimingų. Kreipiausi į farmacijosverslininkus, prašydamas padėti sure-montuoti kiaurą mūsų muziejaus sto-gą. Ir štai, užėjęs į vieną didelę ir įta-kingą farmacijos įmonę ir gavęs ne-dviprasmiškai neigiamą atsakymą, grį-žau visai be nuotaikos. Staiga suskam-bo telefonas. Vieno Suvalkijos mieste-lio vaistinė, pasirodo, nutarė mums pa-dėti. Ir dar atsiprašė, kad jų pagalbabus, ko gero, per menka. Pamaniau,gausime keliasdešimt litų, bet ir už taijaučiausi dėkingas. Ir kaip maloniai nu-stebau, sužinojęs, kad jie paaukojomums net penkis šimtus litų! Va ir pa-galvojau, kad kuo daugiau žmonės pi-nigų turi, tuo sunkiau su jais skiriasi.O tos provincijos vaistinės darbuoto-jai suteikė man tikrą laimės pojūtį, pa-rodę nuoširdų gerumą.

Sakote, kad Jums trūksta laiko. O ar ski-riate jo sau?Geras klausimas. Prieš vestuves pasa-kiau būsimai žmonai, kad su manimi ne-bus nuobodu, visad bus ką veikti. Taipir gyvename darbuose paskendę. Iš tie-sų nėra kada su savimi pabūti. Nuolatkažkas trukdo, apie kažką tenka galvoti.Taip ir visas gyvenimas netruks prabėg-ti, tuomet galėsiu apie save pasakyti: ge-ras žmogus buvo, tik laiko sau neturėjo.

Ar garsusis Jonas Mekas yra Jūsų gi-minaitis?Tikrai taip. Tik Niujorke man su juo pa-prasčiau bendrauti nei Lietuvoje. Čiajį nuolat lydi gerbėjų būriai. O sieja musne vien giminystė. Tiek jam, tiek man,matyt, svarbiausias dalykas yra lais-vė. Aš pasirinkau farmacijos istoriją, one jos verslą; jis pasirinko nutriušusiąfilmavimo kamerą ir poeto plunksną, o

ne Holivudo prabangą ir šlovę. Galdaugelio žmonių požiūriu ir pasirinko-me klaidingai, tik mes tuo nė kiek ne-abejojame. Tuo, matyt, ir pasireiškiamūsų tikroji giminystė.

Jonas Mekas rašė: „Žmogus ne ak-muo, vis keities“. O Jumyse – tiekdaug pastovumo.Mano Zodiako ženklas yra Svarstyk-lės. Taigi manyje tiesiog užprogramuo-tos permainos. Esama dalykų, kuriuosgalima ir privalu keisti, o kai kurių aps-kritai nevalia net liesti. Yra tokia šven-ta riba. Pavyzdžiui, minėtame islamopasaulyje toji riba gan aiškiai nubrėž-ta. O pas mus ji stumdoma kaip kampatinka. O juk yra šventos sąvokos:gyvybė, mirtis, Dievas, Tėvynė, į ku-rias negalima žvelgti atsainiai. Kaip sa-kė senovės lietuviai pirmiesiems krikš-čionių misionieriams mūsų krašte:„Neikit į šventąją girią, negalima…“Nepatikėjo ir galvas padėjo.

Teko girdėti, kad esate puikus kuli-naras. Daugeliui atrodo, kad valgiogaminimas – moterų veiklos sritis.Manau, kad vyras turi gaminti patie-kalus, o moterys – užkandas. Geriau-siuose pasaulio restoranuose maistągamina vyrai. Vidurio Azijoje plovątradiciškai ruošia tik vyrai. Moterystik patiekia arbatą. Kulinarijoje gali-ma daug eksperimentuoti, čia padedanet vaistinių augalų išmanymas.

Koks mėgstamiausias Jūsų patiekalas?Labiausiai man patinka šašlykas. Kiek-viename krašte jis vis kitaip gamina-mas. Didžiausią įspūdį man padarė šaš-lyko ruošimas Kaukaze. Kai pamatai vi-są procesą ir kokiais oriais veidais vy-rai jį gamina, pagalvoji, kad čia ne šiaipsau užkanda, o tikras, vos ne rituali-nis, maistas.

O koks Jūsų požiūris į homeopatiją?Turiu prisipažinti, kad iš pradžių ja vi-sai netikėjau. Tačiau homeopatinėsvaistinės atsiradimas ir akivaizdūs fak-tai, patvirtinantys šio metodo efekty-vumą, pamažu ėmė keisti mano išanks-tinę nuomonę. O paskutinis lūžis įvykone taip seniai, kai veterinarams atsisa-kius gydyti mano šunį ir patarus užmig-dyti jį amžinu miegu, homeopatiniaivaistai pastatė vargšą gyvulėlį ant ko-jų. Taigi netiesa, kad homeopatija vei-kia placebo principu. Šuniukui juk nie-kas neaiškino, kaip jį gydys! Tai manbuvo svarus argumentas peržiūrėti sa-vo skeptišką nuostatą.

Mėgstate keliauti. Ko ieškote kelio-nėse?Keliaudamas imu mažiau galvoti. Taip patnoriu daugiau pamatyti, patirti, sužinotiką nors įdomaus. Pirmenybę teikiu gam-tai, senamiesčiams. Aišku, kur tik įmano-ma, aplankau medicinos muziejus. Tikiuo-si kada nors apsilankyti Bazelio medici-nos muziejuje Šveicarijoje.

T. Mekas kepa ðaðlykà

/portretai/

FARMACIJA IR LAIKAS, 2005 deðimtas numeris 31

Ar yra tokių muziejų, į kuriuos norė-tųsi lygiuotis?Kiekvienas muziejus yra unikalus. Do-centas A. Kaikaris suteikė mūsiškiamsavitumą, ir nemanau, kad turėtumekažką mėgdžioti. Svarbiausia, kad far-macijos muziejuje atsispindėtų jo kū-rėjų bei puoselėtojų meilė šiam daly-kui. Ta prasme labai įspūdingas manpasirodė Jogailos universiteto farma-cijos muziejus Krokuvoje.

Jis tikriausiai yra reikalingas ir stu-dentams?Pirmiausia jiems. Studijuojantiesiemsfarmaciją labai naudinga suvokti farma-cijos vystymosi raidą, pamatyti ją savoakimis. Antra vertus, jame galima susi-durti su kitokio pobūdžio farmacija neitoji, kurią sąlygoja didžiulės vaistų kom-panijos. Minėtame muziejuje galima su-sipažinti su dešimtimis mokslinių vei-kalų apie farmacijos istoriją. Lenkijojenet ir vaistinėse dirbantys provizoriairanda laiko nuodugniai tyrinėti savodarbo srities istoriją. Matyt, jie galvoja,kad visų pasaulio pinigų neuždirbsi. Oistorija gali pasirodyti esanti labaireikšminga ir pamokanti.

Kokia asmenybė tarp Lietuvos farmaci-ninkų Jums yra pati įspūdingiausia?Be jokios abejonės, docentas A. Kaika-ris. Nežinau kito farmacijos mokytojo,palikusio tiek gilių pėdsakų savo moki-nių protuose ir širdyse. Dažnai girdžiukolegas cituojant docentą A. Kaikarį,prisimenant jo pamokymus. Vadinasi, taitapo jų pačių dalimi, įaugo į juos ir gy-vena toliau. Taip kuriasi gyva farmaci-jos istorija ir išlieka jos tęstinumas. Mū-sų muziejaus darbuotojams labai pasi-sekė – mes turėjome Mokytoją.

Kokiuose renginiuose dalyvauja Jū-sų muziejus?Pastaraisiais metais vykstame į Kerna-vėje rengiamą istorinę šventę, kur per-sikeliame į XIV amžių. Kai pirmą kartąatvažiavome į šį renginį, buvome tik žiū-rovai. Tada pamatėme puodžius, juve-lyrus, kalvius, aludarius ir pagalvojo-me – o kodėl mūsų čia nėra? Debiuta-vome šventėje 2001 metų liepos 6-ąją.Įdomu, kad pabuvojus XIV amžiuje, la-bai norisi atgal į XXI. Manau, kad visatai tik mūsų veiklos pradžia.

Ačiū už įdomų pokalbį. Sėkmės Jums!

Senovës vaistaþolininkyste labai susidomëjoir Tauro Meko þmona Alma

/portretai/

Kalbino A. Grikðtienë

„Nëra nieko

naujo ar blogo,

kad laisvojoje

rinkoje uþdir-

bama ið vaistø

gamybos ir pre-

kybos. Blogu-

mas randasi

tada, kai noras

pralobti nu-

stelbia sàþinæ

bei sieká pa-

lengvinti þmo-

niø kanèias“