1

VILNIAUS DAILĖS AKADEMIJA FOTOGRAFIJOS IR MEDIJOS MENO KATEDRA

Arnas Anskaitis

Magistro darbo teorinė dalis

NETEKTI ŽODŽIŲ:

MELANCHOLIJOS IR KALBOS SANTYKIS

Darbo vadovė: doc. dr. Agnė Narušytė

Vilnius 2013

2

Turinys Esė kvadratu 3

Iš teksto į tekstą 8

Būsenos be priežasties 9

Nuo gedulo prie melancholijos 15

Sėkmingas gedulas 17

Šešėlių teatras 20

Abstrakčios sąvokos netektis 24

Reali alegorija 25

Epilogas 29

Paprasti žodžiai (2012-2013) 30

Nacionalinė dailės galerija 31

Azė le Rido pilis 40

Literatūros sąrašas 43

3

Esė kvadratu

Melancholija – kas tai? Ištarus šį senovinį žodį, vaizduotėje iškyla ne vienas, bet keli skirtingi vaizdiniai. Tai gali būti praeinanti nuotaika, tam tikras jausmas ar mintys. Kartais jos būna skausmingos ir liūdnos, o kartais svajingos ir nostalgiškos. Kaip subjektyvi jausena, ji gali būti perkelta į objektyvųjį pasaulį – tokiu būdu melancholija „apsigyvena“ peizažuose, vakaro sutemose, muzikos garsuose ar dailės kūriniuose. Ji gali reikšti temperamentą arba charakterį, kuris tradiciškai siejamas su tam tikru kūno sudėjimu, o amžiumi siekia Antikinę keturių kūno skysčių doktriną. Melancholija gali būti įvardijamas sunkus psichinis sutrikimas, kuriam būdingi nerimo priepuoliai, gili depresija, nemiga ir nuovargis. Nesunku pastebėti, kad išvardijimas atitinka laipsnišką būsenų sunkėjimą, kurį schematiškai galima apibūdinti taip: simptomas – sindromas – patologija. Tai dvilypė būsena, galinti reikšti ne tik dvasios sutrikimą, bet ir kūno jauseną.

Melancholijos šerdyje glūdi paradoksas. Žodynuose sutartinai rašoma, kad tai „liguista būsena, kuriai būdinga nepagrįstai liūdna nuotaika“1 arba „psichinė liga, pasireiškianti liūdnumu be priežasties“2. Tačiau kaip taip gali būti? Gal be pagrįstos priežasties? Nepaisant to, melancholija yra „žmogiška, pernelyg žmogiška“ 3 . Kiekvienas kuriuo nors gyvenimo tarpsniu esame atsidūrę kažkur tarp simptomo ir patologijos. Tai yra subjektyvi patirtis, „sugaunama“ introspekcijos būdu, o ne vien ir ne tik elgsenos sutrikimas, kurį galima būtų nesunkiai pastebėti iš šalies4.

Kita vertus, dažnai apie vidinį liūdesį viešai ir atvirai nekalbama – jis pasiliekamas sau. Tokia savijauta tarsi nesiderina su šiuolaikinio individo aspiracijomis visose gyvenimo srityse būti sėkmingam, laimingam ir geidžiamam. Bet ji persekioja. Nors naiviai tikimasi, kad galima save suvaldyti ir disciplinuoti – jausti tik tai, ką nori jausti, tačiau niekaip nepavyksta išvengti laikas nuo laiko aplankančių „melancholiškų“ – liūdesio be priežasties, depresijos be stresoriaus – būsenų.

Atrodytų, kad toks reiškinys nėra naujiena. Jis apibūdina tiek šiuolaikinį individą, tiek kultūrą, kurią žinome nuo seniausių laikų. Melancholija apjungia plačią būsenų skalę, tačiau nesileidžia apibūdinama vienijančios koncepcijos – ji

1 Tarptautinių žodžių žodynas, sudarė Algimantas Kinderys [ir kt.], Vilnius: Alma littera, 2008, p. 467. 2 Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, sudarė Stasys Keinys [ir kt.], Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993, 2 Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, sudarė Stasys Keinys [ir kt.], Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993, p. 390. 3 Friedrich Nietzche, Žmogiška, pernelyg žmogiška: knyga laisviesiems protams, iš vokiečių k. vertė Alfonsas Tekorius, Vilnius: Alma littera, 2008. 4 Jennifer Radden, „Introduction: From Melancholic States to Clinical Depression“, in: The Nature of Melancholy: From Aristotle to Kristeva, sudarė Jennifer Radden, New York: Oxford University Press, 2000, p. 29-30.

4

ambivalentiška ir daugialypė5. Kaip rašo filosofė Jennifer Radden, didžiąją dalį Europos istorijos ji buvo viena centrinių Vakarų kultūros idėjų, sutelkiančių, aiškinančių ir organizuojančių tai, kaip žmonės žiūri į pasaulį bei į vienas kitą, ir formuojančių socialines, medicinines ir epistemologines normas6. Tačiau šiandien melancholijos sąvoka yra sąlygiškai užmiršta. Kaip medicininė diagnozė, nuo XIX a. pab. ji palaipsniui išėjo iš kasdienės vartosenos, nes daugeliu atvejų ją užtemdė depresijos terminas7.

Vis dėlto klinikinis depresijos apibrėžimas neaprėpia viso to, kas tradiciškai siejama su melancholiškomis būsenomis. Melancholiją tyrinėjanti švedų mokslininkė Karin Johannisson teigia, kad „melancholija yra kultūrinė kategorija, o depresija yra liga, apibrėžiama pagal šiuolaikinės medicinos prielaidas“ 8 . Be to, „ilgą laiką depresija buvo niekas kitas ir niekas daugiau, o tik vienas iš daugybės melancholijos simptomų“9. Melancholija ir depresija nėra visiškai tapačios, tačiau tiek istoriškai, tiek teoriškai tarp abiejų būsenų egzistuoja tvirtas ryšys. Galima būtų teigti, kad daugeliui šiandien depresija yra tiesiog šiuolaikiškas melancholijos vardas. Tarptautiniame statistiniame ligų ir sveikatos sutrikimų klasifikatoriuje (TLK-10-AM), kuriuo naudojamasi Lietuvoje, rašoma, kad „sunkesnės pasikartojančio depresijos epizodo formos [...] turi daug bendro su anksčiau vartotomis sąvokomis, tokiomis kaip [...] „melancholija“ [...]“ 10 . Neneigdami artimumo depresijai, svarstymams mes vis dėlto pasirinksime melancholiją kaip istoriškai turtingesnę,

5 Su melancholijos ambivalentiškumu ir daugialypiškumu galima susipažinti šioje apžvalginėje literatūroje: Jacky Bowring, A Field Guide to Melancholy, Harpender: Oldcastle Books, 2008; Karin Johannisson, Melancholijos erdvės: Apie baimę, nuobodį ir pažeidžiamumą vakar ir šiandien, iš švedų k. vertė Raimonda Jonkutė, Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2011; The Nature of Melancholy: From Aristotle to Kristeva, sudarė Jennifer Radden, New York: Oxford University Press, 2000; Jonathan Flatley, Affective Mapping: Melancholia and the Politics of Modernism, Massachusetts: Harvard University Press, 2008; Raymond Klibansky, Erwin Panofsky, Fritz Saxl, Saturn and Melancholy: Studies in the History of Natural Philosophy, Religion, and Art, Nendeln/Liechtenstein: Kraus-Thomson, 1979. 6 Jennifer Radden, The Nature of Melancholy, p. viii. 7 Iki XIX a. pab. depresijos terminas nebuvo vartojamas nusakyti tokioms būsenoms.; Stanley W. Jackson, „A History of Melancholia and Depression“, in: History of Psychiatry and Medical Psychology, sudarė Edwin R. Wallace ir John Gach, New York: Springer, 2008, p. 443-460. Depresijos epizodo (F32) apibūdinimas tarptautiniame statistiniame ligų ir sveikatos sutrikimų klasifikatoriuje: „Esant tipiškam lengvos, vidutinės arba sunkios depresijos epizodui, būdinga liūdna nuotaika, sumažėjusi energija ir aktyvumas. Dažnai pasireiškia sumažėjęs pasitenkinimas, interesų ratas, dėmesio koncentracija ir didelis nuovargis net ir nuo minimalių pastangų. Paprastai būdingas sutrikęs miegas ir sumažėjęs apetitas. Beveik visada sumažėja savivertė ir pasitikėjimas savimi, o kaltės ir bevertiškumo idėjos būdingos net ir lengvos depresijos epizodui. Bloga nuotaika mažai kinta, jos neveikia aplinkybės, galimi vadinamieji somatiniai simptomai, tokie kaip interesų ir malonių jutimų praradimas, prabudimas ryte keliomis valandomis anksčiau nei įprastai, didžiausias depresijos pasireiškimas ryte, stiprus psichomotorinis slopinimas, susijaudinimas (ažitacija), apetito praradimas, svorio netekimas ir libido susilpnėjimas. Priklausomai nuo simptomų skaičiaus ir išraiškos, depresijos epizodas skirstomas į lengvą, vidutinį ir sunkų.“; TLK-10-AM / ACHI / ACS elektroninis vadovas, [interaktyvus], [žiūrėta 2013-04-24], http://ebook.vlk.lt. 8 Karin Johannisson, op. cit., p. 30. 9 Ibid. 10 TLK-10-AM.

5

sunkiau apibrėžiamą ir tuo pačiu iškalbingesnę (literatūrine ir ikonografine prasme) sąvoką.

1. Arnas Anskaitis, Be pavadinimo (Melencolia I), 2011, skaimeninė fotografija.

Atsispirdamas nuo klasikinės psichoanalitinės Sigmundo Freudo esė

„Gedulas ir melancholija“ (1917), melancholiją suvokiu kaip būseną, kylančią iš netekties patirties. Freudas sutartinai laikomas psichoanalizės tėvu, nors jau galėtume jį pavadinti ir protėviu. Savo teiginių neketinu tiesiogiai paremti XX a. pr. teorija, nes XXI a. pr. tai būtų tikras nesusipratimas. Freudo tekstą traktuoju kaip vieną pirmųjų dokumentų, liudijimų apie moderniųjų laikų melancholiją, siejamą su netekties tema. Veikalo „Gedulas ir melancholija“ išeities taškas – pastebėjimas, kad „afektas11, būdingas melancholijai, atitinka gedulą, t. y. ko nors prarasto skaudų ilgėjimąsi“ 12 . Kita vertus, netekties objektas nebūtinai turi būti apibrėžiamas „žmogaus“ kategorija, – leidžia suprasti Freudas.

Nors po esė publikacijos buvo daug rašyta apie įvairias netektis skirtinguose kontekstuose, tačiau šiame tekste svarstymus norėčiau pakreipti nebūdinga linkme – abstrakčias sąvokas, idėjas ir jų materialias išraiškas – nuo žodžių iki diskursų – įvardyti kaip literatūroje mažai tyrinėtus netekties objektus. Taigi, siekiu išryškinti ir 11 „Bendrinis terminas, dažniausiai nusakąs stiprius jausmus ar emocijas.“; Stig Fhanér, Psichoanalizės žodynas, iš švedų k. vertė Loreta Vaicekauskienė, Vilnius: Aidai, 2005, p. 7. 12 Jonathan Flatley, op. cit., p. 43.

6

aktualizuoti abstrakčių sąvokų netekties galimybę, apie kurią užsimenama straipsnyje „Gedulas ir melancholija“. Skaitant esė susidaro įspūdis, kad prarasti galima ne tik mylimą asmenį, bet ir meilės ryšiais susietą, asmens vietą užėmusią abstrakčią sąvoką ar idėją, jei ji: simboliškai mirė, buvo prarasta kaip meilės objektas, atstūmė, paliko, įžeidė, nuvylė, išdavė ar pan. Kaip tai galima būtų įsivaizduoti? Tai implikuotų, kad žodžius, sąvokas ir apskritai kalbą galime laikyti tuo, ką galima įgyti, turėti ir taip pat prarasti. Ką naujo ir aktualaus galėtų atverti melancholija, jei netekties objektu pasirinktume ne mylimą asmenį, bet įasmenintą kalbą – nuo paskiro žodžio iki ištiso diskurso?

Kalbėdamas apie melancholiją noriu aktualizuoti ne kančios fenomenologiją, o mane labiau dominantį melancholijos veikimo būdą, jos vidinį mechanizmą. Pasitikėjimo sumanymu teikia tai, kad esė „Gedulas ir melancholija“ priklauso tai Sigmundo Freudo kūrybinio palikimo daliai, kuri nebuvo rimtai sukritikuota per visą XX amžių13. Anaiptol, ji padarė didžiulę įtaką tiek psichoanalizei14 (taip pat psichiatrijai ir psichologijai), tiek bendram mūsų supratimui apie tai, kaip reaguojama į įvairias netektis. Nei viena šiuolaikinė studija netekties tema, regis, neaplenkia šio eskiziško ir tuo pačiu monumentalaus Freudo kūrinio.

Jei reikėtų išsikelti šio teksto rašymo tikslą, jis būtų kūrybinis: „išjudinti“ melancholiją, kaip Gilles’is Deleuze’as ir Felix’as Guattari „išjudino“ šizofreniją. Ironiška – jie buvo aršūs psichoanalizės kritikai ir alternatyvią šizoanalizės discipliną kūrė kaip priešpriešą psichoanalizei 15 . Apie šizofreniją rašė kitaip, nei priimta klinikinėje psichiatrijoje – jie suteikė sąvokai radikaliai naują prasmę. Tikiu, kad meninio tyrimo kontekste panašiai galima elgtis ir su melancholija. Šizofrenija Deleuze’ui ir Guattari yra tam tikras mąstymo būdas. Ar galėtume taip pasakyti apie melancholiją? Gal tai yra tam tikra emocinė struktūra, jausenos būdas16? Minėti

13 Jennifer Radden, „Love and Loss in Freud’s “Mourning and Melancholia“: A Rereading“, in: Moody Minds Distempered: Essays on Melancholy and Depression, New York: Oxford University Press, 2009, p. 157-162; Mary Bradbury, „Freud’s Mourning and Melancholia“, in: Mortality, Vol. 6, Oxfordshire: Routledge, 2001, Nr. 2, p. 212-219; Wolfgang Stroebe, Margaret S. Stroebe, Bereavement and Health: The Psychological and Physical Consequences of Partner Loss, New York: Cambridge University Press, 2008, p. 56-58. 14 Melanie Klein, Jaques Lacan, Giorgio Agamben, Julia Kristeva, Slavoj Žižek ir kiti psichoanalizės teoretikai ir filosofai grindė savo teorijas naudodamiesi Sigmundo Freudo įžvalgomis apie gedulą ir melancholiją. 15 Audronė Žukauskaitė, Gilles'io Deleuze'o ir Félixo Guattari filosofija: daugialypumo logika, Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2011, p. 54-55; Gilles Deleuze, Félix Guattari, A Thousand Plateaus: Capitalism and Schizophrenia, London: University of Minnesota Press, 1988. 16 „Emocinė struktūra [Raymond Williams sugalvota sąvoka, – A. A.] – tai socialinė patirtis, suvokiama kaip asmeninė ir asmeniška, tačiau jai taip pat būdingos apibrėžtos vienijančios savybės. Kiekvienas laikmetis turi jausmų ir nuotaikų paradigmas, tiksiau nei kitos apčiuopiančias tai, kas jaudina individą ar grupę. Jos veikia kaip tam tikros emocinės normų sistemos. Būdamos nematomos, tačiau visur esančios, jos virsta tapatybės dalimi ir atstoja atokvėpio valandėles interpretuojant aplinkinį pasaulį. Jos tampa būdais suprasti save. Išmatuoti apibrėžto laikmečio temperatūrą ir apriboti jį kaip karštąją chronologiją galima būtent įvardijant dominuojančią emocinę struktūrą.“; Karin Johannisson, op. cit., p. 13-16; Raymond Williams, Marxism and Literature, New York: Oxford University Press, 1977, p. 128-135.

7

filosofai prisipažįsta, kad nėra sutikę tikro šizofreniko17. Aš taip pat nesu sutikęs „tikro“ melancholiko. Kita vertus, „menininkai, pasak Deleuze’o, yra eksperimentuojantys su savimi pačiais civilizacijos gydytojai“ 18 . Kaip vienas iš eksperimentų, prie teorinių svarstymų prisišlies mano kūrybinio projekto Paprasti žodžiai (2012-2013) aprašymas.

Ir vis dėlto, kodėl pasirinkau susieti melancholiją su kalba? Kalbą įvairiais

aspektais vartoju meninėje praktikoje, o melancholija domina kaip mįslė, užminta Vakarų kultūrai. Taigi, pavadinime esantis „netekti žodžių“ nereiškia afazijos – negalėjimo kalbėti, atsirandančio dėl fizinio galvos smegenų pažeidimo. Ši esė – tai meninis tyrimas apie galimą melancholijos ir kalbos ryšį ir apie hipotetinę situaciją, kada kalba gali būti „prarasta“. Tyrimas tarpdisciplininis, nes to reikalauja aprašomas objektas. Galų gale, kada tyrimas, ypač meninis, yra vertas darbo? Tikriausiai tada, kai aprašoma ne tai, kas žinoma, bet tai, kas nežinoma.

17 Arūnas Sverdiolas „Gilles’is Deleuze’as: mėginimas jį suprasti“, in: Baltos lankos, 2006, Nr. 21/22, Vilnius: Baltų lankų leidyba, p. 28. 18 Ibid., p. 8.

8

Iš teksto į tekstą

2. Arnas Anskaitis, The Melancholy of Anatomy, 2013, žemėlapis, dydis kintamas.

Melancholija patenka į daugybę kontekstų ir žinių sferų: mediciną, filosofiją,

religiją, mitologiją, mokslą, literatūrą ir kitur. Ji yra svarbi tema mene – „dėl nepastovios dvilypės – organinės ir dvasinės – melancholijos prigimties [...] sukurta daugybė objektų ir reprezentacijų, tariamai apibrėžiančių jos savybes“19. Pervertę storą ir sunkų Jean Clair 2005-2006 m. Paryžiuje ir Berlyne kuruotos konceptualios istorinės parodos Melancholija: genialumas ir beprotybė mene katalogą20, nesuklysime sakydami, kad melancholija yra tarpdisciplininio pobūdžio, o domėjimasis ja – ilgai trunkanti kultūrinė obsesija. Todėl prieš pradedant nagrinėti minėtą Sigmundo

19 Jean Clair, „Melancholijos muziejus“, in: Dailės istorijos šaltiniai: Nuo seniausių laikų iki mūsų dienų: Antologija, sudarė prof. dr. Giedrė Jankevičiūtė, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2012, p. 107. 20 Melancholie: Gennie und Wahnsinn in der Kunst, sudarė Jean Clair, Ostfildern: Hatje Cantz Verlag, 2005.

9

Freudo esė, verta trumpai įsižiūrėti į tai, kas tradiciškai priskiriama melancholijos konsteliacijai. Pastaroji sąvoka pažodžiui reiškia „žvaigždžių padėtis“ ir tai geriausiai nusako melancholiją kaip skirtingų idėjų kolekciją ar rinkinį, o ne kaip vieną paprastą apibrėžimą.

Būsenos be priežasties Daugiau kaip prieš du su puse tūkstančio metų melancholija gimė

klasikiniame Antikos pasaulyje, pačiame Vakarų kultūros lopšyje. Sąvoka sudaryta iš graikiškų žodžių melan ir chole, kurie drauge reiškia „juodoji tulžis“. Nuo Hipokrato laikų (460-370 m. pr. Kr.) senovės graikų-romėnų medicina rėmėsi samprata, kad žmogaus sveikatą ir charakterį lemia keturių pagrindinių kūno skysčių – kraujo, geltonosios ir juodosios tulžies bei flegmos (smegenų gleivių) pusiausvyra organizme. Tai sudarė humoralinės (lot. humor – skystis) doktrinos pagrindą21. Keturis skysčius to meto kosmologinėje sistemoje atitiko keturi elementai, keturios kokybės, keturi metų laikai, keturi žmogaus amžiaus tarpsniai ir kitos kvadriados (3 pav.). Jie valdė visą egzistenciją ir žmonijos elgesį. Pagal šią doktriną ligas ir negalavimus sukeldavo pusiausvyros praradimas – kurio nors skysčio trūkumas ar perteklius, atsiradęs „harmoningame“ organizme.

Sąvoka „melancholija“ humoralinėje paradigmoje reiškė du dalykus. Viena vertus, ji įvardijo liguistą būseną sukeliantį juodosios tulžies perteklių, kuris pasireikšdavo didžiuliu liūdesiu ir didžiule neviltimi be jokios pastebimos priežasties22. Graikų gydytojas Aretėjus Kapadokietis pirmame mūsų eros amžiuje rašė, kad melancholikai yra „vangūs arba apimti kartėlio, nusiminę ir nepaprastai apduję – be jokios aiškios priežasties“23. „Nors kiekvienas melancholikas elgiasi skirtingai nuo kitų, tačiau visi jie demonstruoja baimę ir nusiminimą“24, – teigė Romos imperatoriaus Marko Aurelijaus rūmų gydytojas Klaudijus Galenas (129-200 m. pr. Kr.). Kiti juodosios tulžies pertekliaus simptomai: bejėgiškumo jausmas, nesugebėjimas patirti malonumą ar kuo nors susidomėti, savigrauža, kaltė ir gėda, nerimas, polinkis į savižudybę ir nemažas fizinių sutrikimų spektras – nemiga arba mieguistumas, dujų kaupimasis, vėmimas, šaltis delnuose ir pėdose. Manyta, kad juodoji tulžis „išskirdavo juodus garus, kurie pakildavo į smegenis ir aptemdydavo sielos vaizdinius“ 25 . Melancholijos kaip ligos gydymui buvo taikomos įvairios priemonės – dietos pokyčiai, kraujo nuleidimai, vidurius paleidžiančios mikstūros arba fizinis darbas. Šie „vaistai“ buvo skiriami metai iš metų tam, kad „atsistatytų“ reikiama pusiausvyra. 21 Raymond Klibansky, Erwin Panofsky, Fritz Saxl, op. cit., p. 3-15. 22 23 Karin Johannisson, op. cit., p. 31. 24 Jonathan Flatley, op. cit., p. 33. 25 Karin Johannisson, op. cit., p. 31-32.

10

3. Humoralinė doktrina kosmologinėje Antikos sistemoje.

Kita vertus, melancholija buvo įvardijamas „įprastas nenormalumas“ –

chroniška kūno skysčių nedermė, kur „natūraliai“ įsivyravusi juodoji tulžis buvo apibrėžiama kaip tam tikras temperamentas (lot. temperamentum – darnumas). Melancholikas kartu su sangviniku, choleriku ir flegmatiku sudarė keturių humoralinių temperamentų sistemą ir kiekvienas charakterio tipas turėjo polinkį į vienokį ar kitokį pusiausvyros praradimą ir susirgimą. Atskiru metų laiku vienas skystis tapdavo dominuojančiu ir galėdavo visiems tipams sukelti laikinus sutrikimus, tačiau kiekvienam temperamentui jie pasireikšdavo skirtingai. Pavyzdžiui, cholerikui, kuris ir taip linkęs būti sausas, labai karšta vasara turėtų daug žalingesnį poveikį nei flegmatikui, kurio šalta ir drėgna prigimtis būtų atstatyta vasariškos kaitros.

Cholerikas

Flegma

Vanduo

Flegmatikas

Sangvinikas Melancholikas

11

Įtakingame pseudoaristoteliškame veikale Problemos (šiandien priskiriama Teofrastui (370-288 m. pr. Kr.)) melancholija susiejama su intelektine didybe ir genialumu. Tekste keliamas niekuo nepagrįstas klausimas: „Kodėl visi žymūs vyrai – melancholikai?“26. Manoma, kad aštrus protas ir įžvalga yra ypatingi melancholiško tipo žmogaus sugebėjimai. Dėl Aristotelio autoriteto ir užtikrintos retorikos vėlesni autoriai nekvestionuodami perėmė tekste esančias prielaidas ir toliau siekė atsakyti į iškeltą klausimą27. Čia užgimė melancholijos kultūrinis statusas ir ambivalencija – tai yra liga ir tuo pačiu pakylėtas įžvalgumas.

Krikščioniškaisiais viduramžiais melancholijai tipiška prislėgta nuotaika, niūrumas ir susidomėjimo aplinkiniu pasauliu nebuvimas tapo galimai labiausiai Dangų įžeidžiančiomis nuodėmėmis28. Tai buvo interpretuojama kaip šlovingojo Dievo atmetimas, nesugebėjimas ar nenorėjimas matyti jo buvimo žemėje apraiškų. Viduramžiais šios moralinės ydos buvo vadinamos akedijos vardu. Šiame laikotarpyje juodosios tulžies sąvoka niekur nedingo, tačiau akedijos nuodėmė greta egzistavo labiau kaip dvasinė liga.

Renesanse buvo atsigręžta į Aristotelio ir kitų senovės graikų-romėnų raštus, taip melancholikus išgelbėjant nuo pragaro. Tuo laikotarpiu atgimęs homo melancholicus įvaizdis, kaip intelektualiausias iš temperamentų, išplito jaunųjų renesanso filosofų dėka29. Italų humanistas Marsilijus Fičinas (1433-1499) suvaidino pagrindinį vaidmenį susiejant melancholiją su genialumu ir kūrybine energija. Trijose knygose apie gyvenimą (1489) tarp visų kitų dalykų jis teigė, kad melancholija yra būtinas temperamentas mąstytojams ir filosofams, linkusiems sukti galvas ir užsisvajoti apie sunkiai įmanomus, sudėtingus arba tiesiog nesančius dalykus. Fičinas melancholiją aiškino pasitelkdamas astrologiją ir ypač pabrėžė Saturno – tolimiausios žmogaus akimis matomos planetos poveikį. Melancholikas yra „gimęs po Saturno ženklu“, – teigė jis. Fičino tekstas buvo nepaprastai įtakingas ir nulėmė vėlesnį susidomėjimą melancholija bei pozityvų jos vertinimą.

Oksfordo mokslininkas Robertas Burtonas (1577-1640) didžiulės apimties veikale Melancholijos anatomija (1621) aprašė įvairiausias melancholijos kategorijas ir subkategorijas (iš viso jų išskyrė net 88-ias), pavojus susirgusiems ir gydymo būdus30. Burtonas prisipažįsta – „Rašau apie melancholiją, kad būčiau nuolat užimtas ir taip jos išvengčiau“31. Knyga buvo labai populiari, išėjo net šeši leidimai, o Burtonas ją nuolat pildė naujais skyriais ir naujomis pastabomis iki pat savo

26 „Why is it that all men who have become outstanding in philosophy, statemanship, poetry or the arts are melancholic […] ?“; Jennifer Radden, The Nature of Melancholy, p. 57. 27 Ibid., p. 55-56. 28 Jonathan Flatley, op. cit., p. 35. 29 Ibid., p. 36. 30 Robert Burton, The Anatomy of Melancholy, What it is: With all the Kinds, Causes, Symptomes, Prognostickes, and Several Cures of it. In Three Maine Partitions with their several Sections, Members, and Subsections. Philosophically, Medicinally, Historically, Opened and Cut Up, Oxford, 1621. 31 Karin Johannisson, op. cit., p. 34.

12

gyvenimo pabaigos. Gali būti, kad kūrybinė veikla yra tiek melancholijos šaltinis, kiek ir vaistas nuo jos – susidomėjimą galėjo kelti terapinis šios enciklopedinės knygos poveikis. Neveiklumo būsena, kuri siejama su aristokratija ir rūmų nuoboduliu. Šiame kontekste fizinis darbas išsiskirdavo gydančiomis savybėmis. Jau nuo Burtono laikų buvo rekomenduojama imtis fizinio darbo, kad išsisklaidytų erdvė refleksijai. Dirbantis žmogus neturi laiko įnikti į melancholiją.

Renesansiškas susidomėjimas melancholijos ir genijaus ryšiu bei atitinkamas šio fenomeno populiarumas buvo atgaivintas vėlyvajame aštuonioliktame ir ankstyvajame devynioliktame amžiuose 32 . Vokiečių ir britų romantikams melancholija – didinga tema. Ji buvo aukštinama kaip intensyvi, sąmoninga refleksija, o ją lydinti kančia – sielą kilninanti jėga. Anglų poetas Johnas Keatsas (1795-1821) buvo įsitikinęs, kad nepatyrus melancholijos, negalima įvertinti tikro grožio ar patirti tikros meilės.

Lygiagrečiai romantikų poetiniam idealizavimui, kuris melancholiją pavertė tarsi autonomine socialine ir kultūrine sfera, atsirado beveik priešingas jos vertinimas. Palaipsniui ji buvo imta „medikalizuoti“ naujai įsteigtose psichiatrijos klinikose – diagnozuota, kad tai proto liga, kuri gali būti studijuojama, kategorizuojama ir gydoma. Po truputį XIX a. humoralinė samprata buvo pakeista ir mechaniškasis depresijos (lot. depressio – prislėgtumas) terminas išstūmė melancholiją – tuo pačiu neliko jokių nuorodų į žavesį ar genialumą. Psichiatrijai, industriniame amžiuje iškilusiai kaip savarankiškai disciplinai, fiziologinis psichikos sutrikimų pagrindimas tapo prioritetu. Tikriausiai niekas kitas neįnešė didesnio indėlio į šią pažinimo sritį už Sigmundo Freudo amžininką Emilį Kraepeliną (1856-1926). Kraepelinas sukūrė savą klinikinį tyrimų metodą bei naują psichinių ligų ir sutrikimų klasifikaciją. Jo įtakingas Psichiatrijos vadovėlis (1883-1927) buvo pakartotinai išleistas eilę kartų ir tapo standartiniu tekstu medicinoje. Šiuolaikinė psichiatrija didžiąja dalimi kyla iš ir remiasi šiomis klasifikacinėmis lentelėmis.

Klasikiniame apžvalginiame melancholijos istorijos veikale Saturnas ir melancholija: gamtos filosofijos, religijos ir meno tyrimai (1964) teigiama, jog „nors per daugiau kaip dviejų tūkstančių metų laikotarpį atsirasdavo naujų melancholijos sampratų, senosios neužleisdavo savo vietos – trumpai tariant, tai buvo ne nykties ir virsmo, bet lygiagretaus išlikimo atvejis“33.

Senovės graikai melancholijos priežastį matė kūne kaip juodąją tulžį. Kita

vertus, joks šiandienos mokslas negalėtų patvirtinti, kad tokia substancija žmoguje egzistuoja. „Juodoji tulžis“ vienintelė neturi tiesioginio atitikmens žmogaus organizme – tai tėra fikcija, organinio sutrikimo metafora. Tačiau apie ją ilgą laiką kalbėjo ir rašė kaip apie kažką matomo ir apčiuopiamo. Ji keliavo iš teksto į tekstą

32 Jonathan Flatley, op. cit., p. 38. 33 Raymond Klibansky, Erwin Panofsky, Fritz Saxl, op. cit., p. 3.

13

beveik du su puse tūkstančio metų. Žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, atrodytų neįtikėtina, bet humoralinė temperamentų doktrina išliko aktuali iki pat moderniųjų laikų – savo svarbos neprarado net XVIII amžiuje 34 . Kita vertus, šiandien mokslininkai neurologai karštligiškai tyrinėja žmogaus smegenis ir tikisi jose atrasti tai, kas yra atsakingas už mus ištinkančius nuotaikos (afektinius) sutrikimus, įskaitant ir tai, ką galėtume įvardyti kaip melancholiją35. Paradoksalu, bet pačios seniausios medicininės-filosofinės doktrinos siejasi su pačiais moderniausiais moksliniais tyrimais. Juodosios tulžies paieškos tęsiamos, tik šįkart – neuronų lygyje. Kokiais modeliais ir kokiomis teorijomis galėtume pasiremti šiais laikais, svarstydami melancholijos-depresijos klausimą? Jennifer Radden pateikia tokią teorijų taksonomiją: 1) biologinės ir sutrikdytos pusiausvyros analizės, 2) kultūrinio sąlygojimo teorijos, 3) diatezės-streso modeliai, 4) kultūrinio konstruktyvizmo prieiga, 5) psichoanalitinės teorijos36.

Ieškant melancholijos ir kalbos santykio, parankiausia rinktis psichoanalizės prieigą. Kodėl psichoanalizė? Kitaip nei psichiatrinis gydymas cheminiais antidepresantais ar elektrokonvulsinis šokas, psichoanalizės terapija remiasi pokalbiu su pacientu37. Tai yra ilgas ir brangus gydymas, kuris gali užtrukti ne vienerius metus. Dėl to ji nėra taip plačiai taikoma terapijoje, kaip gali būti beatodairiškai išrašomi nuotaiką reguliuojantys vaistai, garantuojantys akimirksnio palengvėjimą38. Kita vertus, psichoanalizės patirtis yra ne tiek išgijimas, kiek „egzistencinė transformacija“, kuri, be kita ko, ne visuomet įvyksta. Kaip apibendrina prancūzų akademikė ir psichoanalitikė Élisabeth Roudinesco, psichoanalizė – tai „gydymas, pagrįstas kalbėjimu, kai kančia išsakyta žodžiais, leidžia jei ne pasveikti, tai bent jau suvokti ligos priežastį ir su ja susitaikyti“39. Taigi, psichoanalizė yra linkusi įsiklausyti į analizuojamojo kalbą – kliaujamasi ne tiek stebėjimu, kiek įsiklausymu į tai, ką pacientas kalba – ir lygiai tiek – ką nutyli. Kita vertus, jai tenka nemažai kritikos – dažnai klausiama, „kokiu būdu patikrinti [psichoanalizės, – A. A.] teorinius teiginius, ką laikyti šių teiginių patvirtinimu ar paneigimu“40? Žinoma, viskas priklauso nuo to, ką mes laikysime „patvirtinimu“, – žiūrint iš gamtos ir formaliųjų

34 Jennifer Radden, The Nature of Melancholy, p. x. 35 Robin L Carhart-Harris [ir kt.], „Mourning and melancholia revisited: correspondences between principles of Freudian metapsychology and empirical findings in neuropsychiatry“, in: Annals of General Psychiatry, [interaktyvus], 2008, [žiūrėta 2013-04-24], http://www.annals-general-psychiatry.com/content/7/1/9. 36 Jennifer Radden, Moody Minds Distempered: Essays on Melancholy and Depression, New York: Oxford University Press, 2009, p. 20. 37 Žodis „pacientas“ kilęs iš lotyniškojo patiens, reiškiančio „kenčiantis“. 38 Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų valstybių, ne tik psichiatrai, bet ir šeimos gydytojai savo nuožiūra gali skirti gydymą įvairiais antidepresantais. 39 Élisabeth Roudinesco, Kodėl psichoanalizė?, iš prancūzų k. vertė Rūta Zapolskienė, Vilnius: Charibdė, 2003, p. 19. 40 Terry Eagleton, Įvadas į literatūros teoriją, iš anglų k. vertė Marijus Šidlauskas, Vilnius: Baltos lankos, 2000, p. 169.

14

mokslų perspektyvos, didelė dalis „žinių“ apie žmogų ir kultūrą apskritai atrodytų „nemoksliškos“.

Mūsų tyrimui palanku dar ir tai, kad ilgainiui ši teorija buvo imta plačiai taikyti humanistikoje, įskaitant ir meno studijas. Kaip teigia Giedrė Mickūnaitė, „šiandienos humanitariniuose moksluose psichoanalizė suvokiama ne kaip psichoterapijos dalis, bet kaip žmogaus individualios ir kolektyvinės pasąmonės filosofija“41. Taigi, tyrinėdami žmogaus sielos teritorijas, psichoanalizę vartosime ne kaip panacėją, bet naudosime ją tarsi navigacijos įrankį.

41 Giedrė Mickūnaitė, „Psichoanalizė“, in: Dailėtyra: teorijos, metodai, praktikos: Vadovėlis, sudarė Giedrė Mickūnaitė, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2012, p. 268.

15

Nuo gedulo prie melancholijos

Modernioji pasaulėžiūra kviečia gyventi šia diena – arba atsigręžus į rytojų – ir tuo pačiu atsiskirti nuo praeities ir nuo tradicijos. Dėl pastarojo imperatyvo modernizmo projektas gali būti retrospektyviai patiriamas kaip netektis. XX a. pr. įvykęs Pirmasis pasaulinis karas savo užmojais pertvarkyti pasaulį ir liūdnomis pasekmėmis pranoko visus ligtolinius žmonijos karinius konfliktus. Taip pat jis buvo pirmąja tokio masto „modernia“ praeito amžiaus trauma, išjudinusia politinius, socialinius ir kultūrinius pokyčius Europoje. Tokiose aplinkybėse gimė austrų psichoanalitiko Sigmundo Freudo (1856-1939) žymioji esė „Gedulas ir melancholija“. Tekstas buvo parašytas apie 1915 metus, o pasibaigus karui, išspausdintas tarptautiniame psichoanalizės draugijos žurnale Internationale Zeitschrift für ärztliche Psychoanalyse, t. 4 (1917).

Šis nedidelės apimties, šiek tiek eskiziškas straipsnis sutartinai laikomas vienu įžvalgiausių Freudo darbų. Atlikdamas lyginamąją analizę, psichoanalitikas mėgino išsiaiškinti psichines gedulo ir melancholijos priežastis bei mechanizmus – jo požiūriu melancholijos priežastys yra ne tiek biologinės, kiek tai yra subjektyvių patirčių psichinio apdorojimo rezultatas42. Tekstas rašytas žingeidžiai akademinei auditorijai, todėl dėl psichoanalitinio žargono ir teorinių prielaidų šiandien jį nėra taip lengva suprasti. Reikia būti susipažinus su ankstesnėmis Freudo idėjomis, o jų čia visas būrys: naudojamasi topografiniu ir ekonominiu psichikos aparato43 modeliais, varų psichologija ir psichoseksualinės raidos teorija. Tuo pačiu pristatomos arba toliau vystomos naujos sąvokos: pirmą kartą užsimenama apie kritinę „Aš“ instanciją (Superego), kuri čia įvardijama tiesiog kaip „sąžinė“; išplėtojamas identifikacijos mechanizmas ir aprašomas galimas grįžimas į ankstesnį raidos etapą – narcizmą. Be viso to, mėginama paaiškinti simptomų požiūriu priešingą, bet kartais po melancholijos epizodo kylančią maniją. Esė siekiama sužinoti, kaip veikia melancholija, o ne ką ji apskritai reiškia.

Nepaisant esė novatoriškumo, čia galima rasti idėjų, tradiciškai priskiriamų juodosios tulžies ligai44. Visų pirma pripažįstama, kad melancholija yra sunkiai apibrėžiama ir nepasižymi vieninga forma. Antra – ji kildinama iš tokios netekties, kurią žmogus gali ne iki galo sąmoningai suvokti. Šia prasme tarsi atkartojamas ankstesnis rašymas apie melancholiją kaip „liūdesį be priežasties“. Galų gale, pasirinkdamas Hamletą melancholiko pavyzdžiu, Freudas nagrinėjamai subjektyvumo sąrangai priskiria tradicinių žavesio ir įžvalgos galių (kitoje pavyzdžių

42 Jonathan Flatley, op. cit., p. 42. 43 „Freudo terminas psichikos struktūrai ir veikimo būdui nusakyti. <...> Freudas nuolat pabrėžė, jog psichikos aparatas yra „fikcija“, savotiška metafora, galinti praversti, siekiant tam tikrų tikslų (Freud, 1900a).“; Stig Fhanér, op. cit., p. 201-202. 44 Jennifer Radden, The Nature of Melancholy, p. 282.

16

pusėje – depresyvios, anoniminės moterys). Iš viso to galima spręsti, kad jis buvo gerai susipažinęs su melancholijos tradicijomis.

Psichoanalitikas bando užčiuopti melancholiją, gretindamas ją su „normalia

gedulo būsena“. Pažįstantiems dualistinį Freudo mąstymą, nesunku pastebėti, kad aiškindamas įvairias psichopatologijas, jis jas lygina su tuo, ką vertina kaip normalumą (tik tas normalumas – toli gražu ne biologinis45). Kodėl melancholija yra siejama būtent su gedulu? Manoma, kad abi būsenos yra emocinės reakcijos į netektį, nes tokią prielaidą leidžia daryti „bendras abiejų būklių paveikslas“. Kaip atrodo šis paveikslas? Freudas jį taip įrėmina:

Psichikos požiūriu melancholijai būdinga gili ir skausminga bloga nuotaika, išnykęs domėjimasis išoriniu pasauliu, dingęs gebėjimas mylėti ir ką nors daryti [...]. <...> Sunkus gedulas, reakcija į mylimo asmens netektį, reiškiasi tokia pat skausminga nuotaika, dėmesio išoriniu pasauliu praradimu, – tiek, kiek tasai pasaulis neprimena apie velionį, – netenkama gebėjimo pasirinkti naują meilės objektą, nes tai reikštų iškeisti gedimąjį, – nenorima daryti nieko, kas nesusiję su velioniu. Mums nesunku suvokti, kad toks „Aš“ susivaržymas ir apsiribojimas yra visiško atsidavimo gedului išraiška, kai kitiems ketinimams ir interesams nebelieka jokių išgalių.46 Melancholiją su gedulu siejo jau nuo XVI a., todėl tai nebuvo originalus

Freudo atradimas, o tik atskaitos taškas47. Jis šią paralelę vystė toliau: jei gedintis žmogus taip skaudžiai išgyvena, nes neteko kokio nors artimojo, tai ir melancholikas turėjo kažko netekti, dėl ko šitaip kankinasi.

45 Terry Eagleton, op. cit., p. 170. 46 Sigmund Freud, „Gedulas ir melancholija“, in: Anapus malonumo principo, iš vokiečių k. vertė Antanas Gailius, Vilnius: Vyturys, 1999, p. 11-12. 47 Jennifer Radden, Moody Minds Distempered, p. 159.

17

Sėkmingas gedulas

Mūsų mintyse mylimas asmuo nemiršta taip greitai ir netikėtai, kaip gali mirti objektyviojoje tikrovėje. Netekus artimojo, mums reikia nemažai laiko, – ir tik jam praėjus, galime iš tiesų susitaikyti su pasikeitusia situacija. Eilę psichinių procesų, vykstančių netekus mylimo asmens, Freudas įvardijo gedulo darbo sąvoka. Gedulo darbą jis pristato kaip skaudų, bet būtiną procesą, leidžiantį palaipsniui išsivaduoti iš ryšių48 su prarastu objektu49.

Koks yra klasikinis psichoanalitinis gedulo proceso modelis50? Kokias būsenas iki „sveiko“ susitaikymo su artimo asmens netektimi turime pergyventi? Visų pirma sąmoningasis „Aš“ (Ego) turi patirti, kad mylimasis nebeegzistuoja ir šią skaudžią žinią nesipriešindamas ir neatmesdamas suvokti. Nors tikrovės patirtis reikalauja nutraukti visus meilės ryšius su prarastuoju asmeniu, tai nėra taip paprasta padaryti, nes Ego yra apimtas psichinės inercijos. Kita vertus, jis negali jį ištikusio afekto51 akimirksniu transformuoti į faktą. Tuo metu Ego yra intensyviai apkraunamas su objektu susijusiais vaizdiniais, prisiminimais, lūkesčiais ir „objekto egzistencija pratęsiama psichikoje“52. „Kiekvieno paskiro prisiminimo ir lūkesčio linija, kuria libido buvo susietas su objektu yra įjungiama, tos linijos perdėtai apkraunamos ir jomis atliekama libido iškrova.“ 53 Žmogus (nesąmoningai) nuolat galvoja apie tą asmenį, kurio neteko.

Vaizdingai aprašomas gedulo mechanizmas: naudojamasi linijos metafora, kuri gali būti susieta su prisiminimais kaip praeities naratyvais ir lūkesčiais kaip ateities projekcijomis. Perdėtai apkrautos linijos – tai intensyviai išgyventas laikas,

48 „Kokį tad darbą [Arbeit] nuveikia gedulas? Manau, kad visai nebus pritemta šį darbą nusakyti taip: realybės patirtis parodė, kad mylimasis objektas nebeegzistuoja, ir dabar reikalauja atitraukti visas libido galias iš ryšių su šiuo objektu. Dėl to kyla suprantamas priešinimasis – juk visuotinai pastebima, kad žmogus nelinkęs pasitraukti iš libido pozicijos net tada, kai tai pozicijai jau numatoma pamaina. Šis priešinimasis gali būti toks intensyvus, kad imama nusigręžti nuo tikrovės ir kyla haliucinacinių iliuzijų psichozė, kai objekto vis tiek įsikibus laikomasi (žr. ankstesnį straipsnį). Normaliu atveju nugali pagarba tikrovei. Tačiau jos reikalavimai negali būti įvykdyti iškart. Jie realizuojami dalimis, sunaudojant daug laiko ir energijos, o tuo metu prarastojo objekto egzistencija pratęsiama psichikoje. Kiekvieno paskiro prisiminimo ir lūkesčio linija, kuria libido buvo susietas su objektu yra įjungiama, tos linijos perdėtai apkraunamos ir jomis atliekama libido iškrova. Kodėl šis kompromisinis darbas, paskirai įgyvendinant realybės reikalavimą, yra toks nepaprastai skaudus, ekonominiu požiūriu ne taip lengva pagrįsti. Keista, kad mums šis skaudus nenoras regisi savaime suprantamas. Tačiau atlikęs šį gedėjimo darbą Ego iš tikrųjų vėl pasidaro laisvas ir nevaržomas.“; Sigmund Freud, op. cit., p. 12-13. 49 „Psichoanalizėje šis terminas turi dvi reikšmes. <…> Objektas antrąja reikšme paprastai nusako [psichinę, – A. A.] reprezentaciją asmens, į kurį nukreipti Ego afektai. Šis terminas pasirodo tokiuose junginiuose kaip „meilės objektas“ arba „neapykantos objektas“. Tokiais atvejais kalbama ne apie tam tikros varos santykį su patenkinimą atnešančiu objektu, bet apie visą Ego ryšį su obektu.“ Stig Fhanér, op. cit., p. 163. 50 Sigmund Freud, op. cit., p. 13. 51 Pagal psichoanalizės teoriją, afektas visada yra santykyje su objektu. Tai yra svarbu, nes, pavyzdžiui, nuotaikos objekto gali ir neturėti. Afektas, kaip teigia Flatley, užima centrinę, psichoanalizės vietą, tačiau Freudo menkai konceptualizuotas. 52 53 Sigmund Freud, op. cit., p. 13.

18

prisimenant praeitį ir įsivaizduojant ateitį. Tai tarsi kino filmų žiūrėjimas užtemdytame kambaryje – kai peržiūrimos visos ritės, baigiasi ir gedulas. Taigi, palaipsniui vyksta „iškrova“, meilės galios, rišančios žmogų su netekties objektu, savaime atsipalaiduoja.

Tačiau sielvartas užtrunka ir išsekina. Gedulo darbui atlikus skaudų psichinio apdorojimo procesą, po kurio laiko meilės ryšiai atitraukiami nuo prarastojo objekto ir yra pajėgūs gręžtis į naują – galima vėl pamilti. Netektis sukelia vidinį skausmą, bet gedulas jį perdirba psichiškai. Mylimo asmens praradimas išjudina žmoguje virsmą kaip egzistencinę transformaciją, nes laipsniškai priimama nauja gyvenimo tikrovė – be mylimojo. „Tačiau po šio darbo Ego iš tikrųjų vėl pasidaro laisvas ir nevaržomas“54.

Pagal Freudą gedėjimas negali būti laikomas patologišku. Jis prisipažįsta, kad

tai „rimtas nukrypimas nuo normalios gyvenimo laikysenos“ 55 . Teigiama, kad gedėjimas neatrodo liguistas vien todėl, kad jį galima paaiškinti jo atliekamu darbu – netekties įveika. Trukdyti gedėti, kaip perspėja Freudas, negalima, nes tai gali tik pakenkti. Nerekomenduoja taikyti jokios medicininės intervencijos – Freudas nepasiūlo jokios terapijos, nes mano, kad gedulas tiesiog turi netrukdomas atlikti savo darbą. Sėkmingai užbaigtas gedulo darbas žymi sėkmingą susitaikymą su netektimi, o nesėkmingai baigęsis ar nesibaigiantis sielvartas žymi gedulą, virtusį patologiniu – melancholiją. Kai kuriais atvejais būtų sunku patikėti šiuo „sklandžiu“ gedulo darbo aiškinimu, kurį vainikuoja laiminga pabaiga. Pats Freudas pripažįsta, kad „toks elgesys mums tik todėl neatrodo patologiškas, kad mes gebame jį taip puikiai paaiškinti“56. Galbūt sėkminga gedulo baigtis tėra trokštama iliuzija?

54 Ibid. 55 Ibid., p. 11. 56 Ibid., p. 12.

19

4. Arnas Anskaitis, Prisiminimai, galerija „Vartai“, Vilnius, 2012, instaliacija.

5. Arnas Anskaitis, Prisiminimai, šiuolaikinio meno centras „Laznia“, Gdanskas, 2012, instaliacija.

20

Šešėlių teatras Melancholijos atvejį išskiria kitokio pobūdžio virsmas – vietoje išsivadavimo

vyksta tapatinimasis su prarastuoju objektu – narcistinė identifikacija, arba introjekcija, arba dar kitaip – inkorporacija. Freudas prie tokios išvados prieina nuosekliai aprašydamas vieną pastebėjimą po kito. Esė po truputį darosi panaši į klasikinį detektyvą, kuriame keliamas svarbiausias klausimas – kas trukdo susitaikyti su netektimi? Čia, kaip ir detektyvinėse istorijose, galime rasti labirintą, kuriuo eidami ir kantriai narpliodami „nusikaltimo“ gijas, tikimės įvardyti „kaltininką“.

Nors gedulo ir melancholijos būsenų paveikslai Freudui atrodo panašūs, melancholiją išskiria „savijutos [Selbstgefühl] sumenkėjimas, kuris reikšdamasis priekaištais sau ir savęs plūdimu, sustiprėjęs virsta bausmės laukimo kliedesiu“57. Melancholija kaip ir gedulas gali būti emocinė reakcija į mylimo asmens netektį, tačiau melancholišką netektį žymi „labiau ideali prigimtis“. Asmuo gali nebūti miręs, bet prarastas kaip meilės objektas – Freudas tai iliustruoja „paliktos nuotakos“ pavyzdžiu. Būna ir tokių atvejų, kai individas sąmoningai nesuvokia, ką prarado, bet mano, kad vis vien reikia laikytis tokios netekties prielaidos. O kartais žino, kokio asmens neteko, bet nežino ką prarado drauge su juo. Apskritai sunku apibrėžti melancholijos atsiradimo aplinkybes, nes jos „gali būti kur kas platesnės nei gedulo, kurį paprastai sužadina tik reali netektis, objekto mirtis“58. Kitoje vietoje dėstoma, kad „melancholijos dingstys dažnai išeina už aiškaus netekimo dėl mirties atvejo ribų ir aprėpia visas įžeidimo, atstūmimo ir nuvylimo situacijas“59. Apibendrindamas savo pastebėjimus, psichoanalitikas daro prielaidą, kad melancholija turėtų būti susijusi su sąmonei nepasiekiamo vidinio objekto netektimi – kaip ir gedulo atveju – visiškai absorbuojančia individo „Aš“. Tuo tarpu gedintis žmogus yra pilnai sąmoningas, nes čia „nėra jokio sąmonei nepasiekimo netekties aspekto“60.

„Gedint pasaulis pasidaro skurdus ir tuščias, o melancholijos atveju – skurdus ir tuščias esti pats Ego“61, – diagnozuoja Freudas, pastebėjęs, kad melancholijos būsenai būdingas išskirtinis savojo „Aš“ jausmo menkėjimas ir nuskurdimas. Tekste ne vieną kartą atkreipiamas dėmesys į tai, kad melancholikas apie save kalba nuvertinančiai, smerkiančiai arba priekaištaujančiai. Nors, objektyviai vertinant, savęs žeminimo mastas nėra pagrįstas, Freudas linkęs manyti, kad toks žmogus gerokai priartėja prie savęs pažinimo62. Prisiminus Hamleto – tipiško renesansiško

57 Ibid., p. 11. 58 Ibid., p. 32. 59 Ibid., p. 23. 60 Ibid., p. 14. 61 Ibid., p. 15. 62 „Kai jis, vis labiau leisdamasis į savikritiką, vaizduoja save kaip smulkmenišką, egoistišką, nenuoširdų žmogų, kuris visuomet siekęs vien nuslėpti savo esybės silpnybes, – mūsų nuomone, jis gerokai priartėja prie savęs pažinimo, ir mums tiktai kyla klausimas, kodėl norint, kad tokia tiesa pasidarytų prieinama, pirma privalu susirgti. Mat nėra jokios abejonės, kad žmogus, kuris pasiekė tokį savęs vertinimą ir apie jį kalba visiems –

21

melancholiko figūrą, retoriškai klausiama: „kodėl norint, kad tokia tiesa pasidarytų prieinama, pirma privalu susirgti“63? Verta pažymėti, kad tinkamiausias kandidatas į melancholikus Freudui yra tas individas, kuris meilės objektą (nesąmoningai) renkasi vadovaudamasis troškimu atrasti savąjį „Aš“ kitame asmenyje, t. y. pagal tam tikrą panašumą į save. Tai galima būtų pavadinti įsimylėjimu, pabrėžiant sangrąžos dalelytę -si. Be to, tokį narcizišką melancholiko santykį su objektu dažniausiai papildo emocinės ambivalencijos konfliktas – vienalaikiai meilės ir neapykantos jausmai reiškiami tam pačiam asmeniui.

Freudas pastebi, kad nors melancholikas ir kalba apie patirtą netektį, tačiau iš jo žodžių ryškėja, kad iš tiesų jis neteko savojo „Aš“, o ne objekto. Visi kaltinimai ir priekaištai nukreipti į savo pusę „menkai tetinka paties paciento asmeniui, tačiau vos vos modifikuoti, gali būti pritaikyti kitam asmeniui, kurį pacientas myli, mylėjo ar turėjo mylėti“. Be to, šį „kitą“ asmenį galime sutikti artimiausioje aplinkoje. Taigi, raktu į melancholijos mįslę Freudui tampa įžvalga, jog „priekaištai sau yra priekaištai meilės objektui, nuo pastarojo suversti savajam Ego“64, – todėl visa, kas sakoma apie save, iš tikrųjų sakoma apie „kitą“. Toliau tekste pateikiama šio įvykio rekonstrukcija „iš vidaus“:

Būta objekto pasirinkimo, libido galių prisirišimo prie tam tikro asmens; dėl to, kad mylimasis objektas realiai įžeidė arba nuvylė, šis objektinis ryšys buvo sukrėstas. Rezultatas nebuvo normalus, libido galios nebuvo atitrauktos nuo šio objekto ir nukreiptos į naują, – rezultatas buvo kitoks, ir atrodo, kad tokiam rezultatui rastis reikalingos kelios sąlygos. Ryšys su objektu pasirodė nelabai tvirtas, jis buvo nutrauktas, tačiau laisvosios libido galios ne pasistūmėjo kito objekto linkui, bet buvo atitrauktos į Ego. O ten jos buvo naudojamos ne bet kaip, – jos padėjo Ego identifikuotis su atsisakytuoju objektu. Šitaip objekto šešėlis užgulė Ego, kurį dabar ypatinga instancija galėjo vertinti kaip objektą, – kaip paliktąjį objektą.65 Čia reikia iš anksto kai ką paaiškinti: analizuodamas melancholiko būdą,

Freudas prieina išvadą, kad žmogaus asmenybės struktūroje egzistuoja ypatinga ir nepriklausomai veikianti instancija – jis ją įvardija tiesiog kaip sąžinę (ateityje įvardins kaip Superego) – kuri, atskilusi nuo Ego, gali imti kritiškai vertinti likusią dalį ir tarsi paversti ją savo objektu. Be kita ko, Freudas įsitikinęs, kad ši instancija „ir pati viena gali susirgti“66.

„Šitaip objekto šešėlis užgulė Ego“, – esminiame esė judesyje griebiamasi

vaizdingos kalbos. Tačiau kaip galėtume įsivaizduoti šį įvykį? Viskas prasideda nuo vertinimą, kurį sau pačiam ir visiems kitiems yra parengęs princas Hamletas, – kad toks žmogus serga, ar jis kalbėtų tiesą, ar būtų daugiau ar mažiau pats sau neteisingas.“; Ibid., p. 16. 63 Ibid., p. 16. 64 Ibid., p. 19. 65 Ibid., p. 20. 66 Ibid., p. 18.

22

to, kad mylimasis asmuo realiai įžeidžia arba nuvilia, kitaip sakant – įskaudina. Pagal Freudą, teisingiausias ir sveikiausias „sprendimas“ tokioje situacijoje būtų nusigręžti su visais savo meilės ryšiais nuo įskaudinusio asmens ir ieškotis kito – taip, kaip ilgainiui nutinka gedulo atveju. Tačiau „meilės objekto netektis yra puiki proga duoti pasireikšti meilės ryšio ambivalencijai ir jai atsiskleisti“67 . „Melancholijos atveju [nesąmoningumo sferoje, – A. A.] dėl objekto užsimezga nesuskaičiuojama daugybė paskirų kovų, kuriose grumiasi neapykanta ir meilė, – viena siekdama atitraukti libido galias nuo objekto, o kita – stengdamasi apginti šią poziciją nuo puolimo“68, – aiškinama kitoje vietoje. Meilės objekto netekties situacijoje Freudo postuluojama narcistinė identifikacija atlieka gynybos mechanizmo vaidmenį. Per tapatinimąsi kaip pasisavinimą, arba techniškiau – introjekciją69 (vidinę projekciją), individas grąžina meilės objektą į gyvenimą savajame Ego, nes taip jam „lengviau“ pakelti patirtą netektį. Be to, „ego norėtų praryti objektą, – ir ne kaip kitaip, o, kaip ir dera oralinei arba kanibališkajai libido raidos fazei, – stačiai jį suvalgydamas“70, – teigia Freudas, pastebėjęs, kad melancholijos atveju regresuojama į ankstesnį raidos etapą ir funkcionavimo būdą. Taigi, introjekcijos arba jos kūniškojo atitikmens – inkorporacijos (lot. incorporatio – įkūnijimas) dėka mylimojo asmens vaizdinys su visomis jo savybėmis įtraukiamas į individo psichikos struktūrą, o ten jis tarsi „meta šešėlį“ ant Ego, kurį taip užtemdytą ir kamuojamą ambivalencijos konflikto kritiškoji instancija – sąžinė – klaidingai atpažįsta kaip „savo“ ir negailestingai baudžia. Freudas apibendrina: „Taip objekto netektis pavirto į Ego netektį, Ego ir mylimojo asmens konfliktas – į nesantaiką tarp Ego kritikos ir dėl identifikacijos pakitusio Ego“. Susiduriame su netikėtu siužeto posūkiu – (nesąmoningai) identifikuojantis su objektu užbėgama už akių netekčiai, o „meilė, susiradusi priebėgą Ego sferoje, išvengia sunykimo“71.

Po identifikacijos su mirusiu objektu mūsų detektyvas virsta vaiduokliška

istorija apie vidines mylimųjų šmėklas72, užgrobiančias sąmoningąjį „Aš“. Šioje šviesoje melancholija pasirodo kaip sutrikusios savasties arba kitaip – tapatybės netekties būsena, o melancholikas – žmogėdra narcizas, alkstantis pačiam sau nežinomo maisto73.

67 Ibid., p. 23. 68 Ibid., p. 32. 69 „Procesas, per kurį objektas duotoje aplinkoje drauge su savo savybėmis tampa kurio nors individo vidinės psichikos struktūros dalimi.“ Stig Fhanér, op. cit., p. 97. 70 Sigmund Freud, op. cit., p. 21. 71 Ibid., p. 33. 72 Daugiau apie šmėklos fenomeną: Giorgio Agamben, Stanzas: Word and Phantasm in Western Culture, Minneapolis: University of Minnesota Press, 1993; bei Jaques Derrida, Specters of Marx: The State of the Debt, The Work of Mourning & the New International (Routledge Classics), New York: Routledge, 2006. 73 Plačiau apie melancholijos ir kanibalizmo santykį: Daniel Birnbaum, Anders Olsson, As a Weasel Sucks Eggs: An Essay on Melancholy and Cannibalism, Berlin: Steinberg Press, 2008.

23

Pagal Freudą ne melancholija, bet gedulas yra laikomas sveika reakcija į netektį. Tačiau jei nuo individo pereitume prie bendruomenės, lengvai pastebėtume, kad čia daug priimtiniau išlaikyti ryšius su objektu, nors jis jau negrįžtamai prarastas, t.y. būti melancholiku. Kaip taikliai apibūdina filosofas Slavojus Žižekas, „Gedėjimas yra tam tikra išdavystė, antrasis (prarasto) objekto nužudymas, tuo tarpu melancholiškas subjektas lieka ištikimas prarastajam objektui, atsisakydamas nutraukti su juo saitus“74.

74 Slavoj Žižek, Viskas, ką norėjote sužinoti apie Žižeką, bet nedrįsote paklausti Lacano: Darbų rinktinė, sudarė ir iš anglų k. vertė Audronė Žukauskaitė, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005, p. 118.

24

Abstrakčios sąvokos netektis

Sigmundo Freudo esė „Gedulas ir melancholija“ galima perskaityti kaip detektyvą apie individui skaudžius išgyvenimus atnešusią nežinomąją netektį. Sužinojome, kad introjekcijos būdu „kito“ vaizdinys buvo įsiurbtas vidun ir saugiai įkurdintas „Aš“ sferoje, taip „išsaugant“ meilę, kuri dabar kankina savo šeimininką. Tačiau kas, jei prarastasis yra visai ne žmogus? Freudo tekste netekties objekto apibrėžimas yra labai platus – be tikėtinos reakcijos į mylimo asmens mirtį, tiek gedulas, tiek melancholija gali būti kaip reakcija į meilės objekto vietą užėmusios abstrakcijos netektį. Freudas pačioje esė pradžioje išdėsto:

Gretinti melancholiją ir gedulą, regisi, leidžia bendrasis abiejų būklių paveikslas. Sutampa ir jų dingstys gyvenimo poveikių atžvilgiu – tais atvejais, kai jos apskritai esti įžvelgiamos. Gedima reaguojant į mylimo asmens arba jo vietą užėmusios abstrakčios sąvokos – sakysime, tėvynės, laisvės, idealo – netektį75.

Kaip tai galima būtų įsivaizduoti? Argi anksčiau aprašytas gedėjimo ir

melancholijos procesai taip pat vyksta ir abstrakčios sąvokos „praradimo“ atveju? Toks platus netekties objekto apibrėžimas tik dar labiau komplikuoja ir taip painią istoriją ir leidžia užklausti, kokių abstrakcijų netektis sukelia tokį skausmą ir tokias pasekmes? Žinoma, negalime sakyti, kad netektys yra lygiavertės. Nesiimsime teigti, kad ir patyrimo intensyvumas yra vienodas – galbūt jis reiškiasi ne ūmine, bet labiau lėtine forma. Ir vis dėlto, tekstas atveria erdvę klausimui, kaip yra priimama, išgyvenama ir susitaikoma su įsivaizduojamos ir simbolinės prigimties abstrakčios sąvokos netektimi, persmelkiančia visą kūną.

Freudas vardija: tėvynė, laisvė, idealas. Kas tai per seka? Tai simptomiški XX

a. pradžiai raktažodžiai. O ką jie atrakina? Diskursus. (Nors, galėtume sakyti, kad tai ne tiek patys raktai, kiek „raktų skylutės“.) Tai sąvokos, apie kurias gravitavo to meto kalbos, tarsi jų epicentrai. Tikriausiai nėra atsitiktinumas, kad Freudas išvardija būtent tokius žodžius – tėvynė, laisvė ir idealas galėjo kažkuria prasme būti jam asmeniškai svarbūs dalykai. Minėti žodžiai – tai, viena vertus, raidės ant popieriaus, o kita vertus – stiprūs mentaliniai vaizdiniai, kurie XX a. pr. buvo užvaldę bene visas Europos valstybes. Šią seką galėtų pratęsti tokios kertinės Vakarų idėjos kaip gėris, grožis, tiesa, arba laisvė, lygybė, brolybė ir kt. Galėtume retoriškai paklausti, ar gali būti taip, kad „pametus raktelį“, nepasiekiamas tampa ir pats diskursas?

Kokie šiandien raktažodžiai galėtų atlikti tokį vaidmenį? Žymaus britų

akademiko Raymond Williams knygoje Raktažodžiai: kultūros ir visuomenės žodynėlis

75 Sigmund Freud, op. cit., p. 11.

25

(1983) aprašoma virš šimto subjektyviai parinktų sąvokų, kurios, viena vertus, yra visiems gerai pažįstamos, o kita vertus, įkūnija skirtingas reikšmes ir vertybes skirtingiems žmonėms 76 . Knygoje galima rasti tokių sąvokų kaip civilizacija, humanizmas, komunizmas, klasė, anarchizmas, demokratija, industrija, technologija, gamta, ekologija, literatūra ir menas „biografijas“. Veikalo struktūra atitinka išdidintą indeksą. Indeksas (lot. index – smilius), kitaip dar žinomas kaip rodyklė – tai abėcėlinis sąvokų (arba vardų, pavadinimų) sąrašas knygos pabaigoje. Kita vertus, šios abstrakčios sąvokos yra būtent tai, į ką gamtoje ar objektyviojoje tikrovėje pirštu taip paprastai nenurodysi. Tačiau knygos dažniausiai būna sudarytos būtent iš jų – tai tarsi kaulai, ant kurių laikosi tekstai. (Kita vertus, pavyzdžiui, vaikai dažnai būna abejingi, o ūgtelėję net ciniški tokių rimtų žodžių atžvilgiu, nes jiems tie žodžiai – kaip balionai – tušti ir lengvi, nes jie dar nėra jų patyrę, išgyvenę ir išjautę. Tačiau kaip būna išgyvenamas pirmasis romantiškas susižavėjimas, taip būna išgyvenama pirmoji intelektualinė meilė ir jos netektis.)

Plečiantis pažinimui, didėja sąvokų apimtis, tankėja jų turinys. Žodžiai skirtingi – tam tikru metu vieni būna talpesni už kitus. O kai kurie būna tokie platūs ir gilūs, kad niekam nepavyksta jų išmatuoti. Būtent todėl, kad jie, rodos, neturi apčiuopiamų matmenų, dažnai suabejojama jų realumu. Tuomet ontologinis klausimas tebūna tarsi akmenuko metimas į vandenį, tikintis pagal raibuliuojančias bangas išmatuoti vandenyno dydį.

Tačiau skaudžias afekto būsenas galėtų sukelti ne bet kuri abstrakti sąvoka.

„Jeigu objektas neturi Ego tokios didelės, tūkstanteriopais saitais sutvirtintos reikšmės, šio objekto praradimas nė negali sukelti gedulo ar melancholijos,“77 – pabrėžia Freudas. Taigi, būtina sąlyga – ji turi būti užėmusi mylimo asmens vietą, būti jo savotišku pakaitalu. Ir iš tiesų, juk yra žmonių, kurie prie kokios nors ilgai puoselėtos idėjos, prisiriša stipriau, nei prie kito žmogaus.

Reali alegorija

Verta pažymėti, kad netektis nelygu stokai. Apskritai mums gali trūkti daug ko, tačiau netekti galime tik sykį „turėto“. Taigi, praradimas yra tiesiogiai susijęs su turėjimu, turtu, nuosavybe. Tačiau kaip aš galiu turėti mylimą asmenį? Juk žmogus – ne daiktas, į lentyną nepasidėsi. Visgi turėjimas yra labiau simbolinis dalykas, nei apčiuopiamas, fizinis. Nebent taip sakydamas iš tiesų ką nors laikau rankose, tačiau toks turtas greitai taptų našta. Kita vertus, čia mes kalbame apie mylimus asmenis, kurie mūsų psichikos aparate egzistuoja vien kaip fantazijų (gr. phantasia –

76 Raymond Williams, Keywords: A Vocabulary of Culture and Society, New York: Oxford University Press, 1985. 77 Sigmund Freud, op. cit., p. 31-32.

26

vaizdinys, vaizduotė) deformuoti vaizdiniai, reprezentacijos, vidiniai objektai. Tas pats aparatas, beje, „prigamina“ ir išgalvotų būtybių.

Kaip minėta anksčiau, melancholijos ir gedulo kontekste prarasti galima būtų

ne bet kokią abstrakčią sąvoką, bet asmeniškai svarbią individui. Todėl su ja – kaip su vidiniu objektu – žmogus turėtų ir asmenišką santykį. Juk apie ją galėtume kalbėti kaip apie „kitą“: mes jos netekome, ji mirė, atstūmė, paliko, įžeidė, nuvylė ir pan. Su abstrakcija elgiamasi tarsi su žmogumi – tai atitiktų prozopopėjos (gr. prosopopoiia – veidas) arba tiksliau – personifikacijos (lot. persona – kaukė) struktūrą 78 . Nežmogiškam objektui kalboje suteikiamas žmogiškas elgesys ir galios. Be to, šis nežmogiškas objektas dar dažniausiai ir įgalinamas kalbėti. O jei personifikuojama pati kalbinė abstrakcija? Tuomet, kaip teigia pirminės sąvokų reikšmės, jai (nesąmoningai) suteikiamas tam tikras veidas, arba tiksliau – kaukė. Šioje vietoje neišsiversime be psichoanalizės, kuri teigia, jog žmonės, vartodami kalbą, nuolat projektuoja savo mąstymą, reagavimą, elgesį ir subjektyvias patirtis kitiems pasaulio fenomenams79. Išeitų, kad šios minties figūros – tai antropocentristinės žmogiškojo mąstymo tendencijos rezultatas80.

Taigi, vartojant kalbą, abstrakčios sąvokos ir idėjos palaipsniui įgyja tam tikrą „charakterį“. Personifikuojant abstrakcija tampa (mums patiems to sąmoningai nereflektuojant) tam tikro psichologinio, ideologinio ar net fiziologinio „sudėjimo“ būtybe – tartum susikuria „kito“ asmens iliuzija. Galėtume spekuliuoti, kad tokiu būdu galime su ja turėti tiesioginį ir asmenišką santykį, t.y. kaip santykį su „kitu“. Personifikacija mąstymui – kaip trompe-l'œil regai. Visa tai žymėtų tą neaiškią ribą, kur yra vaizduotės, o kur objektyviai suvokiamos tikrovės registras.

78 Personifikacija nėra jokia mistifikacija, ją galima išskleisti per analogiją su klasikine lingvistinio ženklo struktūra:

Kaip apibrėžti šiuos du naujadarus ir koks jų tarpusavio santykis? Personifikacija – tai kalbos figūra, kurią galėtume išskaidyti į dvi dalis. Viena – tai, kas yra personifikuojama, t. y. personifikatas, o kita – kuo personifikuojama, t. y. personifikantas. Personifikacija nusako tiek procesą, tiek jo rezultatą – tai yra jungtinis elementas.; Ferdinand de Saussure, Course in General Linguistics, New York: Columbia University Press, 2011, p. 65-70. James J. Paxton, The Poetics of Personification, New York: Cambridge University Press, 1994, p. 40. 79 „Projekcija vadinamas toks procesas, kai subjektas savus afektus ir impulsus, išreikštąjį turinį bei potroškius ir kitokius savasties komponentus nesąmoningai priskiria objektui. Beje, projektuojantysis tvirtai įsitikinęs, jog šios tarpusavio sąveikos partneris būtent toks, kokį jis įsivaizduoja atlikdamas projekcija. Projekcija galima, pavyzdžiui, ginantis nuo baimės arba ji padeda išsaugoti savasties vaizdą ar savimonę. Esą ne subjektas linkęs išnaudoti ar manipuliuoti, o objektas, priešinga lytis, įmonė, visuomenė ir kt. Jei šitaip projektuojant objektas įgyja subjektui pavojingų bruožų, subjektą gali persekioti paranoidinė baimė. Subjektas gali pasijusti persekiojamas objekto, kuriam subjektas priskyrė šias grėslias ypatybes.“; Auchter Thomas, Strauss Laura Viviana, Psichoanalizės terminų žodynėlis, iš vokiečių k. vertė Snieguolė Vingienė, Vilnius: Vaga, 2003, p. 119. 80 Christina Alm-Arvius, Figures of Speech, Lund: Studentlitteratur, 2003, p. 129-130.

personifikacija ( ) =personifikantas

personifikatas

27

Kaip šios retorinės kalbos figūros siejasi su melancholijos patirtimi? Tiek prozopopėja, tiek personifikacija „atgyja“ didesnėje – alegorijos (gr. allegoria – kitoks nusakymas) struktūroje. Tradiciškai alegorija yra suvokiama kaip fiktyvus naratyvas, kuris retorinių figūrų pagalba reprezentuoja kažką kita, nei savo tariamą istoriją – tai lyg laike ištysusi metafora. Alegorijos „mechanizmas“ leidžia išsakyti viena, prisidengiant kitu (abstrakcijos atveju – sužmogintu „kitu“). Performatyviai suteikdami lingvistinę ar vizualinę formą abstrakcijai – per minties figūrų žaismę alegorijoje – nematoma padarome „matoma“. Todėl alegorija yra ne tik pasakojimo forma, reprezentacija, bet taip pat ir ją atitinkanti mąstymo bei interpretavimo paradigma. Skirtingai nei simbolis, kuris būdingas beveik visoms kultūroms ir religijoms, alegorija yra išskirtinai Vakarų vaizduotės ir mąstymo reiškinys81.

Tačiau Romantizmo epochoje, sustiprėjus norui tikrovę patirti betarpiškai, kilo reakcija prieš retoriką kalboje (įskaitant ir alegoriją)82. Romantikai privilegijavo simbolį ir simbolinę raišką alegorijos nenaudai 83 . Simbolis buvo grindžiamas tiesioginiu – o kartais mistišku – idėjos ir jos reprezentacijos ryšiu. Romantinėje vaizduotėje simbolis įkūnijo organinę ir dvasinę vienybę tarp dalies (reprezentacijos) ir visumos (gyvenimo). Alegorija šiame kontekste buvo nuvertinta kaip pernelyg intelektuali, didaktiška ir mechaniška raiškos priemonė, iliustratyviai perkelianti iš vienos plotmės į kitą. Tačiau pagrindinė priežastis, kodėl ji buvo sumenkinta, tai įsitikinimas, kad alegorija negalinti suteikti totalaus ir intensyvaus dvasinio patyrimo84. Kita vertus, romantizmo estetika ir percepcija, nenorėdama skirti patirties ir šios patirties reprezentacijos kalboje, tarsi įgalino romantinio genijaus poetinę kalbą peržengti šį skirtumą ir transformuoti visą jo individualią patirtį į universalią tiesą85.

Belgų kilmės amerikiečių literatūros kritikas ir teoretikas Paulas de Manas

(1919-1983) savo veikaluose, dekonstruojančiuose Romantizmo teorines prielaidas, radikaliai permąstė alegorijos kategoriją86. Jo teigimu, alegorija atpažįsta negalimybę visame rašyme ir kalbėjime pasakyti tai, kas norėta pasakyti – t.y. turėti vieną intenciją, – o taip pat ir tiesiogiai perskaityti tai, kas parašyta87. Alegorija de Manui – tai bet kurio naratyvo, siekiančio ką nors reprezentuoti, pamatinė būklė ir bendra teksto skaitymo bei interpretavimo paradigma. Kalba visada gali būti perskaityta kaip sakanti kažką kita, nei kalbantysis ketino pasakyti. 81 „Allegory“, in: Grove Art Online: Oxford Art Online, Oxford University Press, 2013, [žiūrėta 2013-05-25], http://www.oxfordartonline.com/subscriber/article/grove/art/T001872. 82 Jeremy Tambling, Allegory (The New Critical Idiom), London: Routledge, 2009, p. 224. 83 Ibid., p. 90-116; Paul de Man, Blindness and Insight: Essays in the Rhetoric of Contemporary Criticism, New York: Oxford University Press, 1971, p. 187-228. 84 Paul de Man, op. cit., p. 187-228. 85 Ibid., p. 188. 86 Paul de Man, Allegories of Reading: Figural Language in Rousseau, Nietzsche, Rilke, and Proust, New Haven: Yale University Press, 1979; Paul de Man, Blindness and Insight: Essays in the Rhetoric of Contemporary Criticism, New York: Oxford University Press, 1971. 87 Jeremy Tambling, op. cit., p. 168.

28

Skaitydami tekstą, mes (dažniausiai nesąmoningai) sprendžiame, kas turi būti priimta tiesiogiai, o kas perkeltine prasme. Kiekvienas tekstas kiekvienam skaitytojui persiskaito savaip ir kiekvieną kartą šiek tiek kitaip. De Manas postuluoja, kad kai mes skaitome, mes perskaitome ne patį tekstą (t.y. tai, ką jis nurodo, jo referenciją), bet savą jo versiją88. Tačiau skaitymas nėra tiesiog teksto alegorija – tai referencinės prasmės alegorija. Tekstas visada numato įtrūkį tarp skaitymo ir supratimo89. Todėl skaitymas reiškia teksto alegorijos skaitymą. Supratimas – tai tik dar kita teksto alegorizacija. Pagal de Maną, skaitymas ir suvokimas niekada nesutampa. Dėl šios priežasties negalime nieko perskaityti (tik) tiesiogiai, nes skaitymas yra visada implicitiškai alegorinis90.

De Mano pasiūlyta alegorijos „optika“ verčia suabejoti mūsų galimybe reprezentuoti tai, ką norime reprezentuoti ir dar daugiau – galimybe ką nors vienareikšmiškai perskaityti bei suprasti. Praraja, atsiverianti tarp žodžio ir objekto, kalbos ir pasaulio, palieka plyšį tarp teiginio ir prasmės – jie vienas į kitą nenurodo, net jei taip ir atrodo. Tekstas, kuris yra visada implicitiškai alegorinis, gali būti paaiškintas tik tolimesniu komentaru (o šis – dar tolimesniu), todėl jis tuo pačiu žymi ir savo galutinės interpretacijos negalimybę. Kai viskas yra atvira nuolatiniam perinterpretavimui, viskas tampa alegorija ta prasme, kad praranda savo (simbolinę) tapatybę. Taigi, alegorija de Manui ne tik stokoja referento, bet ir yra gimusi iš jo netekties91.

Abstrakčios sąvokos ir idėjos alegorinėse konstrukcijose atrodo tikroviškos ir paveikios. Nepaisant to, alegorijos struktūra (pagal de Maną būdinga kalbai apskritai) iš prigimties yra paslaptinga – sako viena, o omenyje turi kita – atveria tiek, kiek ir paslepia. Skaitant ir bandant suvokti tekstą, gali susidaryti įspūdis, kad pačioje kalboje yra kažkas, kas nori būti surastas ir atskleistas. Tačiau alegorijos pirštas rodo į tuštumą – per pakartojimą atlieka ženklinimo (signifikacijos) gestą, bet nieko nepaženklina (nieko, kas būtų tapatu, prie ko galima būtų sugrįžti).

88 Ibid., p. 178. 89 Ibid. 90 Ibid., p. 177. 91 Ibid., p. 169.

29

Epilogas

„Tas, kas užsimoja prasme, nuo prasmės ir žūsta.“92 — Jean Baudrillard

Jei pasitikėsime Sigmundo Freudo įžvalgomis apie gedulą ir patologiškąją jo

versiją – melancholiją, turėsime priimti, kad psichinį (o galbūt ir somatinį) skausmą gali sukelti ne tik mylimo asmens mirtis, bet ir asmeniškai svarbios abstrakčios sąvokos ar idėjos – per kalbą tapusios subjektu, užėmusiu mylimo asmens vietą – simbolinė netektis. Psichoanalizė kviečia „suvokti ligos priežastį ir su ja susitaikyti“. Jei norėtume „pasveikti“, turėtume pasinaudoti Freudo patarimu ir leisti gedului atlikti savo darbą – susitaikyti su praradimu, net jei tai reikštų „išdavystę, antrąjį (prarasto) objekto nužudymą“. Kita vertus, bandydamas vien „suvokti“, žmogus nejučia įsipainioja į pažinimo (episteme) alegorijų pinkles. Netekties patirtis, kuri galimai yra melancholiškų būsenų priežastis, kalboje reiškiasi kaip judrus ir nesugaunamas „kaip“. Paradoksalu, bet skaitymas (kuris visada yra implicitiškai alegorinis) tolina nuo prasmės, jei prasmės (referencijos, atitikmens objektyviojoje tikrovėje) yra ieškoma. Tekstas, sakydamas vieną dalyką, pasako kitą ir paslepia tiek, kiek parodo. Melancholikas, siekęs per tekstą pažinti abstrakciją (nesąmoningai) atrado alegoriją ir tuo pačiu prarando tikėjimą referencija.

Tačiau tai nereiškia, kad visas skaitymas yra „melancholiškas“. Melancholija šiame kontekste žymi skaitymo ir interpretavimo krizę – bandymo suprasti, ką iš tiesų reiškia lingvistiniai ženklai, nesėkmę. Ši patirtis kyla ne iš abejingumo ar nenoro pažinti, o atvirkščiai – iš idealios, platoniškos meilės abstrakcijai. Tačiau ši meilė yra visada nelaiminga – nes narciziška – ir be atsako.

Siedami tai su Sigmudo Freudo esė, drįstume teigti, kad melancholija žymi bandymo empatintis ir tapatintis su tekstu pasekmes. Abstrakčios sąvokos šešėlis – šmėkla par excellence – užtemdo jo savastį. Jis alksta nežemiško maisto, nes žemiškas maistas jo nepasotina. Melancholiko noras suprasi ir perprasti abstrakciją – tai siekis aproprijuoti „kitą“, esantį tekste. Užmojis yra didis, kaip didis ir nuopuolis – melancholikas rizikuoja prarasti „žemę po kojomis“ – simbolinę plotmę.

Jei vaizduotė ir mąstymas iki šiol dar nepasiklydo, turėtume šioje vietoje sustoti, atsigręžti atgal ir ironiškai savęs paklausti: „kaip – tiesiogiai ar alegoriškai – skaitėme šį tekstą“?

92 Jean Baudrillard, Simuliakrai ir simuliacija, iš prancūzų k. vertė Marius Daškus, Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2009, p. 138.

30

Paprasti žodžiai Pranešimas spaudai

Spalio 20 d., šeštadienį, 16 val. Nacionalinės dailės galerijos vestibiulyje vyks trečiasis projekto Ornamentas, pasakojimo apie meno istoriją ir menininkus, renginys. Šįkart vyks jauno menininko Arno Anskaičio projekto Paprasti žodžiai, skirto įsiklausyti ir įsižiūrėti į poetės Salomėjos Nėries kūrybinį žodyną, pristatymas. Atsakydama į sau užduotą klausimą „kaip aš kuriu eilėraščius?“, ji rašo: „Kuo mažiau žodžių. Juo paprastesni žodžiai, juo vertingesnis poezijos kūrinys.“

Paprasti žodžiai – tai visų kada nors poetės kūryboje pavartotų žodžių

žemėlapis. Ši projekto dalis įgyvendinta naudojantis literatūrologo Viktoro Aleknos 1980 m. sudarytu Salomėjos Nėries poezijos dažnumų žodynu. Paprastais žodžiais menininkas kviečia panirti į Salomėjos Nėries žodyną, kaip autorinį žodžių rinkinį, archyvą, duomenų bazę ar muziejų. Ten galima rasti įsivaizduojamą balsą, kuris, tardamas žodžius, įspaudžia subjektyvumą.

Septyniems šiandienos poetams Arnas Anskaitis pasiūlė sukurti savus tekstus,

išsiverčiant tik su žemėlapyje esančiais žodžiais. Tačiau kiekvienas norintis išmėginti Salomėjos Nėries žodyną, galės tai padaryti visą savaitę, kol žemėlapis bus eksponuojamas.

Žodynas išbandomas šiandiena kartu su Dainiumi Gintalu, Vaiva Grainyte,

Ieva Gudmonaite, Benediktu Januševičiumi, Aušra Kaziliūnaite, Mindaugu Nastaravičiumi ir garso poezijos projektu nunu (Gabriele Labanauskaite, Žygimantu Kudirka, Dariumi Jurevičiumi).

Ornamentas – tai pasakojimas apie meno istoriją ir menininkus joje. Penki

jaunosios kartos lietuvių menininkai – Julijonas Urbonas, Gintaras Didžiapetris, Arnas Anskaitis, Marija Olšauskaitė ir Mikas Žukauskas – pristato įvairaus formato meno projektus, susijusius su jų kūrybai ar mąstymui svarbiais menininkais, rašytojais, teoretikais, meno kūriniais ar pačiu kūrybiniu procesu. Meno pasaulis tampa jaunųjų menininkų apmąstomu objektu, sykiu jie dalyvauja kito – dabartinio meno istorijos etapo, jos galimo centro bei pakraščių kūrimo procese: jį pratęsia ir kuria galimybes naujiems naratyvams didžiojo pasakojimo skliaustuose. Žiūrovai Ornamento kviečiami pokalbiui apie bendrai kuriamą istoriją, naujus jos segmentų derinius ir interpretacijas. Ciklo kuratorės: Dovilė Tumpytė ir Gerda Paliušytė.

31

Nacionalinė dailės galerija

6. Bronė Jacevičiūtė, Rašytojai 16-oje lietuviškoje divizijoje, 1953, LDM. Paveikslas pristatomas Nacionalinėje

dailės galerijoje, pastovioje XX-XXI a. ekspozicijoje.

7. Projekto Paprasti žodžiai pristatymas Nacionalinėje dailės galerijoje.

32

8. Instaliacijos vaizdas.

9. Instaliacijos vaizdas.

33

10. Vaiva Grainytė

11. Dainius Gintalas

34

12. Benediktas Januševičius

13. Mindaugas Nastaravičius

35

14. Aušra Kaziliūnaitė

36

15. Ieva Gudmonaitė

37

16. Garso poezijos projektas nunu (Gabrielė Labanauskaitė, Žygimantas Kudirka, Darius Jurevičius).

17. Garso poezijos projektas nunu (Gabrielė Labanauskaitė, Žygimantas Kudirka, Darius Jurevičius).

38

18. Žemėlapis

39

19. Naujai parašyti eilėraščiai buvo išspausdinti kultūros savaitraštyje 7 meno dienos (NR. 38 (1006), 2012-10-26)

kaip meno projektas.

Dainius GintalasSakmė: beveik apie Ofeliją

Donžuanas visą savaitę buvo blaivustodėl be jokio vargo kažkur prie Belorusijosiš dangaus krentant Karvutėmssusikvietė draugus pašvęst arba tiesiog – į orgiją

pirmasis atlėkė karo dezertyras žąsinas moliūgaspaskui – Melnikaitė – kone gražuolėMaksimas Gorkis rūkantis West jam į parankę įsikibusi Ofelija, pusiau gyvadar vienas ekstra bolševikaspetingas Klemensas, kuris iškartpareiškė, kad jam svarbu – tik petingastoks vienas fricas ant brauningoatjojęs tiesiai iš eilinio baliaus reichstage und undinėlė nuo linksmojo Dunojaus;galiausiai – geiša, kuriai viskas nuolat dzinir netgi – našlaitėlė gero būdo,o kiek dar neišvardintų kitų...žodžiu, svečiai suplūdoiš visos dailios šlovingosios šalies, nuo Alpių, Nagasakio, iš Kėdainių – tiek Belorusijos pasienis neregėjo –dievaži

dar nieks išties neprasidėjobet kukuot ir dūsauti suskato MelnikaitėMaksimas suburbėjo: ji matyt dar vis mergaitė,o ši nugirdusi lyg žiežula pasiutoir ištarė visiems sudievpo šito žodžio pikto Ofelija iškart apalpo tiksliau parkrito negyva gaivint ją bandė ekstra bolševikasbučiavo, pūtė orą lyg Eolas: ach, ach, ach!petingas Klemensas darbavos rankomiskrūtinę nuolat spaudė: und und und! net prikėlimo maldą sukalbėjusinašlaitė gero būdopadėt jau niekuo negalėjoir taip Ofelija, kaip būtų gaila,pasieny amžiams užusnūdo.

kokia čia gali būti orgija be jos!sukliko fricas, brauningą sugriebęs, jam tuoj keiksmažodžiais riebiaisatitarė Maksimas,šių išsigandęs metėsi padangėn žąsinas moliūgas,kiti paskristi nemokėjęnėrė beprotystėn. tik geišai, aišku, viskas buvo dzin.

į ją pažvelgęs Donžuanas tuoj prakalbo blaiviai:tik pažiūrėkite, kokia mirtis greita!palaidokim Ofeliją gražiaio jau tada nelaukę nieko – baisiai staigiaiužplakim mirtį savo plakančia aistra.

Ieva Gudmonaitė

Prašiau – sudeginkit, kad išvaikyt tą žodžių pragarąpakibusį smulkiais raidžių pulkais,bet sako – tu ne ragana, rašyk – Į aurą žodžiai dunksi man lyg snaigės:

tai spindulys, tai jis, tai Leninas, tas Donžuanas, baigės,jis – labiausiai aš ar mano, tas, naktis kaip ir, griuvėsiai,veržtis

Ir vos įžiūrimos smulkių raidžių planetos:„nejučiomis, kitimas, Čiurkinas, žiema“

–– iš žodžių lyg žvaigždžių takus dėlioju,bandau jais eiti, bet sukuos, supuos,mintis užtvindo prasmės, akyse mirga, dzin, kad nesimatojau nieko, per sapnus rašau –

tik žodžiai man vaidenas kiti.

Bet dzin. Gerai bus ir paprasti

nes vis tiek Iš žodžių spiečiaus išvarytąsavo vardą aš randuauksu parašytą

Aušra KaziliūnaitėRUDENS TESTAMENTO DĖMĖ arba fabrikas vardu DZIN

kova tęsiasi dėvėtos valandoslėtai valosi uniformasauštant saulėje beveik tviska auksinės bedugnės sagos

jas lėtai sagsto automatai ir autobusaiadresai ir ateiviai

taip taipbedugnės sagas lėtai sagstobenamiai drąsadarbas ir keli jazminaikol liekame tik aš ir tu

jazminų aromatasliečia mūsų sagasmiego pirštaisir apnuogina miestą

kuriame kova tęsiasikuriame prie keliobadauja aerodromas mėnesienair laikas

dėvėtoms valandoms lėtaivalantis uniformasbadaujantis asfaltasbadaujantis Trijų kryžių kalnasbadaujantis dangusbadaujanti konstitucijagražiai susikibę už rankųįkanda alkanai vėliavai

o vėliavos gatvėse greta didelių rudens a,šųmiega žvaigždės ir meteorai

jų sapne statomas DZIN bei fabrikas kuriame jis pagamintasjų sapne statomas jeigu irplanuojamas taip

bet visgi –vėliavos sapno gatvėmisvaikščioja spalis nukąsta koja

Mindaugas Nastaravičiuspavyzdžiui, Salomėja

nes iškerpu iš oro – ir esi, ir taškas – du taškai ant tavo kūno – ir tik vėliau ištarsi – visko būna – nes pirštais juos sujungsiu, kai tamsi

akis regės užmerktą tamsią akį – betiksliai kūnai pirštams pasiduos – nes visad – lis – kaip niekada – namuos – nebeatskirsime, kuris pasakė:

nes aš, nes tu – ne daugtaškis, ne taškas – čia liekam mirkt, čia matome, kaip blaškos ir drebulys, ir baimė – tiek to rojaus

nes nusivylęs danų ,losofas – mus iškerpa iš negulėtos sofos – ir mums patiems mus darkart paaukoja

Darius Jurevičiusgarso poezijos projektas nunuSalomėjos Nėries žodžiai

Seilėmis      {ir ir ir }Lytim drėgnai    {ir ir ir ir}Suslėgei     {ar ar ar ar ar}Perskrodei  {ar ar ar ar}Velionį maldavai {tik tik tik tik}Už našlaitį gėrei {o o o o o}Paraką {it it it} saldų šypsnį  {ir ir ir ir}Suliepsnojai {gal gal gal}

Žygimantas Kudirkagarso poezijos projektas nunu

aš žvaigždė

kailiniuotas mosuoja narsuolis pastojęs nuo nuodėmės

aš šaižus

niršti ir žiebti ištaškyti sugriežti daužti, nulaužti kryželį.kliedėti – išvežti

aš ,ordas

,ordas kaip raukšlėjaučiuosi kaip jautis

atleidžiu atklydusbet braidžiot neleidžiu

nepraminti nebespjaudyti nebepajudinti

aš orlaivis

gal tik laivelis nugrimzdęs, grindytas atklydęs išvydęs nukritęs nuvytęs sudužęs ir kliedintis

aš sotus

spurdėti parduoti murmėti nuginkluoti susmukti palūžti nekankinti nušauti. laidotuvės.

Gabrielė Labanauskaitėgarso poezijos projektas nunu

pavasaris. kareivis paraustanetenka lietuvis vainikėliošiltas plaukas kaip saulėpjautuvu sutemą sugauna

palaidūnas suvynioja begalvįmurza budrus šiurena dirvonaissvajonė elgeta undinė žaibuoja plėšrios chrizantemos

kamienas nutuko kaipšešiasdešimt karvučiųbet penkmetis (priešpavasarinis)maloniai užkrutėjo

tarybiniam lakūnuistiebai staklės kurortaspoemos kankinasi cenzūra serganeprašnekina net midutis

skylėtoj kamaroj beprotystėvėlinės raudonai šukuojaŽalgirį šimtaspalvį ir nukrankaAukuras sutryptas, srovė miglota

Želia šilas DonžuanasKantriai iškraipyta sopulio alėjaUžudaras daržas išdraskytas Gėtė myluojasi su išplėstake Ofelija

Adventas pasivaidena, nutylaTik jūra kvatojasi plėšriaiJai grasina avietė, Traidenis ir suomis laukinisDūmaDalia RomuvaBalso skliautas

Benediktas JanuševičiusVienuolis yra avietė

vienuolis yra avietėsu kryželiuper vidurį

meilė yra avietėsu rakteliuper vidurį

pilka pelytė yra avietėsu snukučiuper vidurį

miestas yra avietė su takeliuper vidurį

užnuodyta jūrakurioje maudosimirusios žuvysyra avietėsu lapeliuper vidurį

snaiperiai nušovę perkūno oželįyra avietėsu varpeliuper vidurį

užleisti vietą kapinėseyra avietė su langeliuper vidurį

iš laimės perdegusiiljičiaus lemputėyra avietėsu lašeliuper vidurį

naktis yra avietėsu laiškeliuper vidurį

tame laiške nusmigogirtas vėjas

niekada neklauskkas parašė šį laiškąkas atvertė šią dienąkas lūpose priglaudėpašautą paukštįPERPLĖŠKir žvilgtelkikas jame

dienos vilnimiskeliaujalietus ir ašara

Vaiva Grainytė

„Dzin!“ Klykteli Alpės –Kalnų taryba horizonte.Rožės bara pavasarį,Garuoja gyvatė.Lieknutis ašarotas našlaitis – židiny.Jis yra narsuolis visagalintis,Trylika valandėlių kasdienPo jo kraują teka,Kol mėnesiena piktai kvėpuoja.

Tamsiaplaukis viesulas dabar nelaimingas,Vytauto kalnas – nemielas.Karvutė iš vėliavos jiems marškinėlius siuva.

Amžinybės voke – krūtis ir lapkritys.

Nežinomu sapnu {ir ir ir ir}Veide sustingai  {oi oi oi oi}Veltui sekundes {ss  sss  s}Liūdesio rišai

Liepsną lietų {ir ir ir}  ku kūSupynei

40

Azė le Rido pilis Instaliacija Paprasti žodžiai buvo pristatyta kelių meno mokyklų grupinėje parodoje L'Origine du monde. Paroda vyko gegužės 10 – liepos 9 d. Azė le Rido pilies palėpėje, Prancūzijoje. Parodos kuratorius: Christian Alandete. Kūrinio aprašymas anglų kalba

Salomėja Nėris (1904–1945) is the most iconic Lithuanian poetess of the twentieth century. The lyrical quality of her poetry was influenced by the oral folklore tradition. In verses that often have a confessional tone, like private letters or diaries, Nėris created a poetic autobiography that many Lithuanian readers substituted for the actual events of her life. A devout Roman Catholic as a youth, in the 1930s she became a Communist and wrote poetry in support of the Soviet Union. There is, however, evidence that she was returning to her earlier beliefs shortly before her death. The pureness of emotion, the sheerness of form and melody really makes her resemble to a singing nightingale, though without special deepness of thoughts, but attractive by the candor of her heart. Answering the question “How do I create poems?” she wrote “As few words as possible. The simpler the words, the more valuable the poetry.”

Simple Words is a map consisting of all words the poetess had ever used. This part of the project is based on the Frequency Dictionary of Salomėja Nėris Poetry by literary scholar Viktoras Alekna released in 1980. Seven contemporary Lithuanian poets were asked to write their own verses using only the words from the map. The newly written poems were read by poets themselves during the opening of the exposition in the Lithuanian National Gallery of Art in October, 2012.

Simple Words is an invitation to attentively observe and listen to the vocabulary of Salomėja Nėris, accepting it to be this author’s set, collection, archive, database or museum of words. Within, one can imagine a voice which, uttering words, imprints its subjectivity.

41

20. Projekto Simple Words pristatymas parodoje L’origine d’un monde (Azė le Rido pilies palėpė, Prancūzija).

21. Didysis lietuvių-prancūzų kalbų žodynas ir du Salomėjos Nėries portretai iš nežinomo archyvo.

42

22. Instaliacijos vaizdas

23. Instaliacijos vaizdas

43

Literatūros sąrašas Alm-Arvius Christina, Figures of Speech, Lund: Studentlitteratur, 2003.

Auchter Thomas, Strauss Laura Viviana, Psichoanalizės terminų žodynėlis, iš vokiečių k. vertė Snieguolė Vingienė, Vilnius: Vaga, 2003.

Bradbury Mary, „Freud’s Mourning and Melancholia“, in: Mortality, Vol. 6, Oxfordshire: Routledge, 2001, Nr. 2, p. 212-219.

Dailėtyra: teorijos, metodai, praktikos: Vadovėlis, sudarė Giedrė Mickūnaitė, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2012.

Eagleton Terry, Įvadas į literatūros teoriją, iš anglų k. vertė Marijus Šidlauskas, Vilnius: Baltos lankos, 2000.

Fhanér Stig, Psichoanalizės žodynas, iš švedų k. vertė Loreta Vaicekauskienė, Vilnius: Aidai, 2005.

Flatley Jonathan, Affective Mapping: Melancholia and the Politics of Modernism, Massachusetts: Harvard University Press, 2008.

Freud Sigmund, Anapus malonumo principo, iš vokiečių k. vertė Antanas Gailius, Vilnius: Vyturys, 1999.

Johannisson Karin, Melancholijos erdvės: Apie baimę, nuobodį ir pažeidžiamumą vakar ir šiandien, iš švedų k. vertė Raimonda Jonkutė, Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2011.

Klibansky Raymond, Panofsky Erwin, Saxl Fritz, Saturn and Melancholy: Studies in the History of Natural Philosophy, Religion, and Art, Nendeln/Liechtenstein: Kraus-Thomson, 1979.

de Man Paul, Blindness and Insight: Essays in the Rhetoric of Contemporary Criticism, New York: Oxford University Press, 1971.

Melancholie: Gennie und Wahnsinn in der Kunst, sudarė Jean Clair, Ostfildern: Hatje Cantz Verlag, 2005.

The Nature of Melancholy: From Aristotle to Kristeva, sudarė Jennifer Radden, New York: Oxford University Press, 2000.

„Parodos „Melancholija“ (2005–2006, Paryžius–Berlynas) katalogas“, sudarė Jean Clair, iš prancūzų k. vertė Akvilė Melkūnaitė, komentarus parengė Julija Fomina, in: Dailės istorijos šaltiniai: Nuo seniausių laikų iki mūsų dienų: Antologija, sudarė prof. dr. Giedrė Jankevičiūtė, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2012, p. 106-122.

Paxton James J., The Poetics of Personification, New York: Cambridge University Press, 1994.

Radden Jennifer, Moody Minds Distempered: Essays on Melancholy and Depression, New York: Oxford University Press, 2009.

Roudinesco Élisabeth, Kodėl psichoanalizė?, iš prancūzų k. vertė Rūta Zapolskienė, Vilnius: Charibdė, 2003.

Tambling Jeremy, Allegory (The New Critical Idiom), London: Routledge, 2009.

Žižek Slavoj, Viskas, ką norėjote sužinoti apie Žižeką, bet nedrįsote paklausti Lacano: Darbų rinktinė, sudarė ir iš anglų k. vertė Audronė Žukauskaitė, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005.

Williams Raymond, Keywords: A Vocabulary of Culture and Society, New York: Oxford University Press, 1985.